Asmenybės apibrėžimas

Allportas pateikė tokį asmenybės apibrėžimą: asmenybė – tai vidinė dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų elgesį ir mąstymą. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogus ne tik prisitaiko prie aplinkos, bet ir įprasmina ją bei sąveikauja su ja taip, kad aplinka yra priversta prisitaikyti prie žmogaus. Dabar paaiškinsiu porą sudėtingesnių sąvokų atskirai.
Dinaminę organizaciją reikia suprasti taip, kad asmenybė yra organizuota pagal šablonus, tačiau ta struktūra nuolat kinta, t.y. asmenybė nėra statiška, ji auga ir keičiasi.
Terminas „psichofizinės sistemos“ pabrėžia psichinių (protas) ir fizinių (kūnas) asmenybės aspektų svarbą.

Asmenybės struktūra

Bruožas – tai polinkis elgtis panašiai plačiame situacijų diapazone. Pvz., jei žmogus yra drovus, tai jis droviai elgsis daugelyje situacijų: klasėje ar kavinėje, bendraudamas su draugais. Daugybė situacijų žmogaus yra suvokiamos kaip lygiavertės ir todėl išsivysto bruožas, kuris reguliuoja elgesį tose situacijose. Bruožas lyg jungia stimulą ir reakciją.

Bruožų savybės

• Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis. Pvz., valytis dantis, tvarkyti kambarį – tai įpročiai. Jie gali būti apibendrinti bruožu – tvarkingumas.
• Žmogus ieško situacijų, kur galėtų pasireikšti jo bruožai. Pvz., komunikabilus žmogus ieškos kontaktų, kalbins žmones.
• Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai nustatant, kaip dažnai reakcija atitinka stimulą.
• Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito. Bruožai iš dalies sutampa.
• Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo asmenybėje nėra. Pvz., išvaizda ir apranga žmogaus tvarkinga, bet jo kambarys netvarkingas.
Bruožus galima suskirstyti taip:
1. Bendri visiems tam tikros kultūros asmenims bruožai. Kaip adaptacija jiems išsivysto panašūs elgesio modeliai. Pagal tas savybes vienus žmones galima palyginti su kitais. Pvz., vieni žmonės yra labiau užsispyrę nei kiti.
2. Individualūs – tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Tik šiuos bruožus tyrinėjant, galima suprasti asmenybės unikalumą ir elgesio motyvus. Pvz., drovumas kaip bendras bruožas reiškia, kad visi žmonės daugiau ar mažiau drovūs, o drovumas kaip individualus bruožas reiškia, kad kiekvieno žmogaus drovumas yra kitoks. Individualius bruožus dar galima vadinti individualiomis dispozicijomis.

Individualių dispozicijų tipai:

1. Kardinalinės dispozicijos. Tai dominuojanti žmogaus dispozicija. Ji yra užvaldžiusi asmenybę ir beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Allportas mano, kad šią dispoziciją turi tik nedaugelis. Pvz., tokie žmonės kaip Don Kichotas ar Žana d‘Ark turėjo tokias ryškias kardinalines dispozicijas, kad ilgainiui jų vardai tapo bendriniais. Dispozicija yra unikali ir būdinga tik vieninteliam žmogui – taigi tik Don Kichotas elgėsi donkichotiškai. Šios savybės tampa bendrais bruožais, jei jomis apibūdinami kiti žmonės.
2. Centrinės dispozicijos. Tai tokios elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jei jūs pagalvotumėte apie savo pažįstamą ir pamėgintumėte apibūdinti pagrindinius jo bruožus, tai ir būtų centrinės dispozicijos. Jų yra 5 – 10.
3. Antrinės dispozicijos mažiau pastebimos, apibendrintos ir stabilios. Tai pirmenybės teikimas pasirenkant maistą, drabužius ar situacijos nulemtas elgesys. Pvz., žmogus, nebūnantis paklusnus, išskyrus atvejus, kai tenka susidurti su policija.

Propriumas

Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas – tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai, apie ką kiekvienas gali pasakyti – „mano“. Tai savastis.
Nuo propriumo priklauso asmenybės unikalumas. Allportas skyrė 7 savasties aspektus (propriumo funkcijas), kurie dalyvauja vystantis nuo kūdikystės iki brandos:
1. Savo kūno suvokimas. Pirmais gyvenimo metais kūdikis pradeda suvokti jutimus, einančius iš jo kūno, kurie formuoja kūno savastį. Kūdikis pradeda atskirti save nuo kitų objektų.
2. Asmeninis identitetas. Vystantis kalbai, vaikas suvokia save kaip tam tikrą, nekintantį asmenį. Išmokęs savo vardą vaikas pradeda suprasti, kad jis lieka tuo pačiu žmogumi įvairiose kintančiose situacijose. Savęs identifikacija vystosi, kol stabilizuojasi brandžiame amžiuje.
3. Savigarba. Kai vaikui 3 m., savigarba – tai išdidumas, kad jis kažką padaro savarankiškai. Tuo metu vaikas gali priešintis bet kokiai suaugusiojo pagalbai. 4 – 5 metais savigarba įgauna rungtyniavimo atspalvį. Tampa svarbi bendraamžių nuomonė.
4. Savasties plėtra. 4 – 6 m. vaikas pradeda suprasti, kad jam priklauso ne tik jo fizinis kūnas, bet ir tam tikri aplinkos daiktai bei žmonės. Atsiranda savininkiškumas – „mano žaislas“, „mano mama“.
5. Savęs vaizdas. 5 – 6 metais pradeda vystytis savęs vaizdas. Tuo laiku vaikas pradeda suprasti, ko iš jo tikisi tėvai, giminaičiai, mokytojai ir kiti žmonės. Ima suprasti skirtumus tarp „aš blogas“ ir „aš geras“. Formuojasi supratimas, koks tu esi, būsi ar norėtum būti. Savęs vaizdą sudaro du aspektai: kaip asmuo vertina turimus sugebėjimus ir vaidmenis bei kuo jis norėtų tapti ateityje.
6. Racionalus savęs valdymas. 6 – 12 m. vaikas pradeda suprasti, kad jis gali rasti racionalų problemų sprendimą.
7. Veržimasis į savastį. Prasideda paauglystėje. Pagrindinė problema – išsirinkti karjerą ir gyvenimo tikslus. Tai gyvenimo prasmės suvokimas, ėjimas į savęs realizaciją.
Papildydamas 7 pagrindinius aspektus, sudarančius propriumą, Allportas išskyrė dar vieną, aštuntą, propriumo aspektą – tai savęs pažinimas. Jo teigimu, šis aspektas valdo visus kitus. Savęs pažinimas yra subjektyvioji „aš“ pusė, bet ji suvokia objektyvųjį „aš“.

Elgesio motyvacija

Allporto asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Kadangi Allportas iš kitų propriumo aspektų išskyrė veržimąsi į sąvastį, tai ir motyvacija yra pagrįsta savęs aktualizacija (propriumu), t.y. centrine žmogaus dispozicija. Savęs aktualizacijos motyvai yra pagrįsti įtampos didinimo poreikiu, tačiau galimi ir kiti, periferiniai motyvai, pagrįsti įtampos sumažinimo poreikiu. Brandi asmenybė ne tik ieško malonumų ar stengiasi sumažinti skausmą, bet taip pat siekia įgyti naujas motyvacines sistemas, funkciškai nepriklausančias nuo pradinių motyvų. Allportas pateikė 4 reikalavimus, kuriuos turėtų tenkinti adekvati motyvacijos teorija:
1. Motyvų egzistavimo dabartyje pripažinimas.
2. Teorija turėtų pripažinti įvairius motyvus. Allportas nesutiko su autoriais, visą žmogaus elgesį aiškinančiais vieno tipo motyvais, pvz., saviaktualizacija. Jo teigimu, suaugusių žmonių motyvai skiriasi nuo vaikų; neurotiškų žmonių nuo sveikų. Kai kurie motyvai yra įsisąmoninti, kiti ne; vieni pastovūs, kiti periodški; vieni įtampą didina, o kiti mažina.
3. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai, t.y. planavimas ir ketinimai.
4. Adekvati asmenybės teorija sutinka su konkrečių unikalių motyvų buvimu. Abstraktus apibendrintas motyvas remiasi išankstinėmis teorinėmis prielaidomis, o ne realaus žmogaus tikra motyvacija. Pvz., žmogus nori išmokti žaisti kėgliais. Vieni teoretikai šį jo norą paaiškins paslėpta agresija, kiti – seksualiniais potraukiais ar kt. Allportas pasakytų, kad jis nori išmokti žaisti kėgliais todėl, kad nori išmokti žaisti. Tai unikalus, konkretus ir funkciškai autonomiškas motyvas.
Allportas sukūrė motyvacijos koncepciją, besiremiančią šiais kriterijais. Tai funkcinės autonomijos koncepcija.
Funkcinė autonomija. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Vienas motyvas gali peraugti į kitą, kuris istoriškai bus susijęs su pirmuoju, bet funkciškai nepriklausomas. Pvz., jaunuolis įstoja į universitetą, nes to norėjo jo tėvai. Tačiau toliau jis mokosi ne dėl to, kad to norėjo jo tėvai, o todėl, kad tai jam pradėjo patikti. Taigi elgesys, kuris iš pradžių kažkam tarnavo, vėliau pats savaime gali tapti tikslu, t.y. autonomišku elgesiu. Jei paskata funkciškai autonomiška, ji ir yra elgesio paaiškinimas ir todėl nereikia ieškoti kažkokių paslėptų ar pirminių elgesio motyvų.

Funkcinės autonomijos tipai

1. Nuolatinė (perseverantinė). Tai nekintantys neurofiziologiniai mechanizmai, padedantys palaikyti organizmo funkcionavimą. Allportas panaudojo „uždelsto veikimo“, t.y. perseveracijos, sąvoką, kuri reiškia, jog įspūdis gali daryti įtaką vėlesniems išgyvenimams. Prie perseverantinės funkcinės autonomijos Allportas priskiria polinkį tenkinti savo poreikius jiems įprastu būdu, pvz., valgyti, eiti miegoti tuo pačiu metu. Ši funkcinė autonomija remiasi žmogaus nervų sistemos atgalinio ryšio mechanizmais.
2. Nuosava (propriumo). Tai motyvacija, palaikanti nuolatinį žmogaus siekį atitikti savo vidinį vaizdą, pasiekti aukštesnį brandumo lygį. Tai tikslų ir vertybių siekis bei pasaulio suvokimas per tuos tikslus ir vertybes, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Šiai motyvacijai nereikalingas nuolatinis atpildas už pastangas.
Tačiau funkcine autonomija negalima paaiškinti visų žmogaus motyvų. Allportas skiria aštuonis procesus, kurie nėra funkciškai autonomiški:
• Biologinės paskatos (valgymas, miegas).
• Tiesiogiai su biologinėmis paskatomis susiję motyvai.
• Refleksiniai veiksmai (kvėpavimas, mirksėjimas).
• Įgimtos savybės (kūno sudėjimas, intelekto savybės, temperamentas).
• Besiformuojantys įpročiai.
• Šabloniniai veiksmai, kuriems reikalingas pirminis paskatinimas.
• Neproduktyvus elgesys (fiksacija ir regresija).
• Sublimacija, kuri gali būti atsiradusi dėl vaikiškų seksualinių norų. SUBLIMACIJA – asmenybei nepriimtinų potraukių nesąmoningas transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla.

Naudota literatūra

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas