Meilės prasmė žmogaus gyvenime

 

Įžanga

Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.

“Meilės prasmė”

Meilė yra bene labiausiai nuvertinta, supurvinta ir paniekinta gyvenimo vertybė. Galima sakyti, kad beveik praradome meilės prasmės ir paskirties suvokimą, kai tuo tarpu meilė yra pasaulį valdanti – kurianti arba griaunanti – galia. Nuo jos apraiškų priklauso ne tik pasaulio, žmonijos veidas, bet ir mūsų ateitis. Meilė – gyvybės pagrindas, pasak T.Šardeno – pagrindinė dvasinės energijos rūšis. Bet meilė, tikriau tai, kas šiandien vadinama meile, ir žudo. Sugrąžinti pagarbą meilei jau nepakanka, būtina giliau į ją pažvelgti, galbūt kitu aspektu, atskleidžiant joje glūdinčią galią. Aukštesnė pažiūra į meilę nebus vaisinga, nes ji ir vėl leis pasireikšti toms pačioms mumyse slypinčioms griaunančioms galioms. Meilė, kaip kuriančioji galia turi tapti viso mūsų gyvenimo pagrindu.
Meilės jausmo prasmė ir vertė yra ta, kad ji priverčia mus realiai, visa savo esybe pripažinti kitam tą besąlygišką reikšmę ir vertę, kurią dėl savo egoizmo mes priskiriame tik sau patiems. Meilė svarbi ne kaip vienas iš mūsų jausmų, o kaip viso mūsų dėmesio nukreipimas nuo savęs į kitą. Tai būdinga kiekvienai meilei, bet skirtingų lyčių meilei – ypač, ji nuo kitų meilės rūšių skiriasi ir didesniu intensyvumu, ir labiau pagauna, suteikia galimybę kuo visapusiškesniam ir tobulesniam bendrumui, abipusiškumui, tik šita meilė gali du gyvenimus ištikrųjų ir neatskiriamai sulieti į vieną, tik apie ją ir Dievo žodis sako: ir du bus viena lytis, t.y. taps viena realia būtybe. Jausmai reikalauja vidinės ir galutinės pilnatvės,bet toliau kaip iki šio subjektyvaus reikalavimo ar siekio paprastai dalykas nepasistūmėja, o jei ir pasirodo esą tik laikini. Vietoj esminio ir amžino susivienijimo poezijos įvyksta tik ilgiau ar trumpiau trunkantis, bet iš tiesų laikinas, daugiau ar mažiau glaudus,bet vis dėlto išorinis ir paviršutiniškas dviejų ribotų būtybių suartėjimas, virstąs gyvenimo proza. Meilės objektas neišsaugo po teisybei tos besąlygiškos vertės,kurią jau suteikė įsimylėjėlio svajonė. Meilės galia praranda visą savo prasmę, kai jos objektas iš besąlyginių įamžintos individualybės aukštumų smunka ir tampa atsitiktine ir lengvai pakeičiama priemone naujai. Tačiau, faktų akivaizdumo įtikinti, kad idealioji meilės prasmė tikrovėje neįgyvendinta, ar mes turime teigti, kad ji neįgyvendinta apskritai? Pati žmogaus prigimtis, su protinga sąmone, dorovine laisve ir sugebėjimu tobulinti save, apdovanota neapsakomomis galimybėmis, neleidžia mums iš anksto laikyti kokios nors užduoties žmogui neįmanoma, jei nėra vidinio loginio prieštaravimo arba nedermės tarp tos užduoties ir bendro visatos tikslo, tikslingos kosminio ir istorinio vystymosi eigos. Būtų visiškai neteisinga neigti meilės realizaciją vien todėl, kad ligi šiol to visiškai dar niekada nebuvo, juk tokioj pat padėtyje kažkada buvo ir daugelis kitų dalykų, pvz:. visi mokslai, menai,piliečių visuomenė, gamtos jėgų valdymas. Meilė žmogui kol kas yra tas pats, kas protas buvo gyvūnams; jos tėra tik pradmenys, užuomazgos, čia dar ne ji pati. Meilės užduotis ir yra gyvenimui įrodyti tą meilės prasmę, kuri iš pradžių tik nujaučiama; reikalinga tokia dviejų ribotų būtybių dermė, kuri sukurtų iš jų vieną absoliučiai idealų asmenį.Ši užduotis ne tik kad neslepia savyje jokio vidinio prieštaravimo ir yra nesuderinta su pasaulio prasme, bet ją tiesiog diktuoja mūsų dvasinė prigimtis, kurio ypatumas tas, kad žmogus, likdamas pačiu savimi, savo forma, gali apimti absoliutų turinį, tapti absoliučiu asmeniu. Tačiau tikrasis žmogus su visa savo idealaus asmens pilnatve negali būti tik vyras arba tik moteris, o turi būti aukščiausia dviejų vienybė. Įgyvendinti šią vienybę arba sukurti pilnutinį žmogų kaip laisvą vyriškojo ir moteriškojo pradų vienovę, kurioje abu pradai išsaugotų savo ypatingumą, savitumą ir kartu įveiktų savo esminį skirtingumą, suskilimą, ir yra artimiausias meillės uždavinys. Apžvelgę sąlygas, reikalingas to uždavinio sprendimui, mes įsitikinsime, kad tik jų nesilaikymas žlugdo meilę ir verčia pripažinti ją esant iliuzija.

“ Meilės objektai “

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi su meilės objektu. Jei žmogus myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egojizmas.
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirtinį žmogų, nereiškia žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.

“ Broliška meilė ”

Fundamentaliausioji meilės rūšis, gridžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia galima įžvelgti atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime.
Broliškoji meilė – meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Broliškoji meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliškoji meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms.
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių, bet aišku, net ir lygūs nėra visada “lygūs” ; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eit savomis kojomis yra pastovus ir visiems bendras.Tai yra beveik tik valios klausimas.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam – broliškos meilės pradžia.

“ Motiniška meilė “

Pripažindami pakankamai didelę svarbą ir vertę kitų meilės tipų, kuriais klaidingas spiritualizmas ir moralizmas norėtų pakeisti skirtingų lyčių tarpusavio meilę,mes vis dėlto matome, kad ši pastaroji atitinka du pagrindinius reikalavimus, be kurių neįmanoma ryžtingai išsivaduoti iš egocentriškumo, visapusiškai bendraujant su kitais. Visi kiti meilės tipai stokoja arba mylinčiojo ir mylimojo asmenų giminingumo, lygybės ir tarpusavio poveikio, arba visapusiško, viena kitą papildančių savybių skirtingumo.
Tėvų meilė – ypač motiniška – ir dėl savo jausmo stiprumo, ir dėl objekto konkretumo labiausiai priartėja prie skirtingų lyčių tarpusavio meilės, bet negali turėti tokios pat reikšmės žmogaus individualybei dėl kitų priežaščių. Ji sąlygojama dauginimos, kartų kaitos dėsnio pasaulyje. Motiniška meilė žmonių gyvenime, pasiekiant kartais nepaprastą pasiaukojimo lygį, yra be abejonės būtinas gamtos dėsnių paveldas. Vis dėlto motiniškoje meilėje nerasime tokio pat abipusiškumo (atsakomojo jausmo) ir gyvenimiško bendrumo jau vien todėl, kad mylinčioji ir mylimieji priklauso skirtingoms kartoms, kad pastarųjų gyvenimas – ateityje, su naujomis savarankiškomis užduotimis ir interesais. Pakanka vien to, kad tėvai negali būti vaikų gyvenimo tikslas, kaip vaikai tėvų.
Motina visą savo sielą atiduodanti vaikams, aišku, aukojasavo egojizmą, bet kartu ji praranda savo individualybę, o vaikų individualybę motiniška meilė jei ir palaiko, tai kartu išsaugo ir net sustiprina savo vaikų egojizmą. Be to čia mylimasis įgauna besąlygišką vertę ne dėl savo tikrosios individualybės; nors gerai motinai jos vaikas brangesnis už viską, bet tik todėl, kad jis yra jos vaikas, kaip ir gyvūnų pasaulyje, t.y čia tariamasis besąlygiškas kito vertės pripažinimas iš tikrųjų apspręstas biologinio ryšio.
Dar mažiau skirtingų lyčių tarpusavio meilę gali atstoti kiti simpatiją keliantys jausmai. Tos pačios lyties asmenų draugystei trūksta visapusiško viena kitą papildančių savybių skirtingumo, ir jeigu ši draugystė pasiekia ypatingą intensyvumą, tai ji virsta priešingu prigimčiai (nenatūraliu) skirtingų lyčių tarpusavio meilės surogatu.
Motinos meilė yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Jis turi du bruožus : pirmas – rūpestis ir atsakomybė, o antrasis siekia daugiau nei globa. Ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Ir iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama negu imdama, kuri tvirtesnė savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos tolti.Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina; jei ji gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažystamuosius, visus žmones.

“ Patriotizmas ir meilė žmonijai “

Kalbant apie patriotizmą ir meilę žmonijai, reikia pasakyti, kad šie jausmai, nors ir kokie svarbūs, patys savaime gyvenimiškai ir konkrečiai egoizmo pašalinti negali, kadangi mylintysis ir mylimasis nesugretinami, nesulyginami – nei žmonija, nei tauta negali pavieniam žmogui būti toks konkretus objektas kaip ir jis pats. Paaukoti savo gyvenimą tautai ar žmonijai, aišku, galima, bet sukurti iš savęs naują žmogų,išskleisti ir realizuoti tikrąją žmogišką individualybę šios ekstensyvios meilės pagrindu neįmanoma. Čia realus centras vis dėlto yra senasis egoistinis “aš”, o tauta ir žmonija lieka sąmonės periferijoje kaip idealūs dalykai. Tą patį galime pasakyti apie meilę menui, mokslui ir t.t..

“ Erotinė meilė “

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; Motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Tai nėra staigus “įsimylėjimas“, staigus visų barjerų, egzistavusių iki tol egzistavusių tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimas. Šis intymumo išgyvenimas savo prigimtimi yra trumpalaikis.
Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši “ vienybė “ palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą.
Erotinė meilė kyla iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo būties esmėje. O savo esme žmonės yra vienodi.
Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas visą savo gyvenimą skirti vienam žmogui.

“ Meilė sau “

Manoma, jei aš myliu save, vadinasi, nemyliu kitų , taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei. Meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau yra būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save, jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Tokie žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nėra pajėgūs mylėti ir savęs paties.

“ Meilė kaip tikėjimas “

Tikroji meilė visų pirma remiasi tikėjimu. Pagrindinę meilės prasmę sudaro tai, kad kitai būtybei pripažystama besąlygiška vertė. Vadinasi, mes galime teigti jo besąlygišką vertę vien tikėjimu, kuris žino tai, ko viliamės, atskleidžia tai, kas neregima. Tikėjimą mes turime suprasti kaip teigimą, kad jis egzistuoja Dievuje ir šia prasme yra begalinės vertės. Pripažinti kitam asmeniui besąlygišką vertę ar tikėti juo (be ko neįmanoma tikra meilė) galima tik teigiant jį esant Dievuje.
Skirtingų lyčių tarpusavio meilė, teisingai suprasta ir įgyvendinama, šiai dieviškajai esmei suteikia būdą galutinai įsikūnyti individualiame žmogaus gyvenime, patį giliausią ir kartu patį išoriškiausią būdą realiai apčiuopiamai susijungti su ja. Iš čia tos nežemiškos palaimos, nežemiško džiaugsmo akimirkos,blyksniai, kurie lydi net ir netobulą meilę ir daro ją, net netobulą, saldžiausia žmonių ir dievų palaima – HOMINOM DIVOMQUE VOLUPTAS. Iš čia didžiausios meilės kančios, nes ji bejėgė išlaikyti savo tikrąjį objektą ir vis labiau tolsta nuo jo.
Čia tampa suprantamas ir tas dievinimas, begalinis atsidavimas, kuris toks būdingas meilei, bet taip mažai prasmingas, jeigu jis susijęs tik su žemiškąja puse, atskirai nuo dangiškosios.
Meilės dvilypumo arba, tikriau pasakius, dvipusiškumo mistinis pagrindas paaiškina, kaip meilė gali pasikartoti. Dangiškasis mūsų meilės objektas yra tik vienas, visada ir visiems vienas ir tas pats – amžinasis dieviškasis Moteriškumas; bet kadangi tikrosios meilės paskirtis – ne garbinti šį aukštesnį objektą, o įkūnyti jį kitoje, žemesnėje tos pačios moteriškos formos, nežemiškos prigimties, esybėje, kuri juk tėra viena iš daugelio, tai jos reikšmingumas, išskirtinumas mylinčiąjam, žinoma, gali būti ir praeinantis, laikinas.

“ Požiūris į meilę “

Į meilę buvo ir dabar yra žiūrima tik kaip į duotybę, kaip į būseną (normalią vieniems ir liguistą kitiems), kurią žmogus išgyvena, bet kuri niekam neįpareigoja; tiesa čia prisiplaka dar dvi mintys : fiziologinis mylimo asmens užvaldymas ir paprasta gyvenimiška sąjunga su juo – pastaroji uždeda tam tikras pareigas, bet čia jau įsijungia, viena vertus, gyvūnijos pasaulio dėsniai, kita vertus, žmonių bendruomenės sugyvenimo dėsniai,o meilė nuo pradžios iki galo palikta pati sau išnyksta kaip miražas. Aišku, meilė visų pirma yra gamtos duotybė nepriklausomai nuo nuo mūsų kylantis procesas, bet tai nereiškia, kad mes negalime ar neturime sąmoningai jos priimti ir patys kreipti šio natūralaus proceso į aukštesnį tikslą.
Visems žinoma, kad mylint mylimasis ypatingai idealizuojamas, mylintysis jį regi visai kitoje šviesoje negu ta, kurioje jį mato pašaliniai žmonės. Mylintysis iš tikrųjų regi, pastebimai suvokia ne tai, ką kiti. Ir jam, beje ši meilės šviesa greitai išnyksta, bet ar tai reiškia, kad ji buvo melaginga, kad tai – tik subjektyvi iliuzija?
Meilės idealizacija, nustojusi žadinti beprotiškiems žygdarbiams, nebeįkvepia, ji tampa tik masalu, vikione, verčiančia mus trokšti fizinio ir gyvenimiško turėjimo, užvaldymo, ir išnyksta, kai kai tik šis visai neidealus tikslas būna pasiektas. Meilės šviesa niekam nebetampa spinduliu, nušviečiančiu kelią į prarastąjį rojų. Į ją žiūrima kaip į fantastišką trumpo “meilės prologo danguje” suspindėjimą, kurį gamta atėjus laikui gesina kaip nebereikalingą tolesniam žemiškam gyvenimui. Iš tikrųjų šią šviesą gesina mūsų meilės silpnumas ir nesąmoningumas, iškreipiantis tikrąją dalykų tvarką.

“ Ar meilė yra menas? “

Ar meilė – tai menas? Jei tap, tai meilei reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Daugelis meilę suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema kaip būti mylimu. Šis tikslas siekiamas keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t.. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų : išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja, siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys. Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys.

Pabaiga :

Gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks , kaip tai sunku. Jis tap pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia.
Meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui.
Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, tai bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes.
Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šis troškimas ignoruojamas, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.

NAUDOTA LITERATŪRA

Solovjovas, Vladimiras.
Meilės prasmė / Iš rusų kalbos vertė N.Norkūnienė. – V.:Pozicija,
1991.-94.

Fromas, Ėrichas.
Menas mylėti. – V.:Valst. leidybos centras, 1992