Santuokos sudarymo sąlygos ir teisinės pasekmės

 

ĮVADAS

„…Šeima ir santuoka bei jos samprata keičiasi, nes keičiasi gyvenimas, ir mes jau negyvename tradicinėje visuomenėje, todėl tokia samprata, kad šeima yra tik heteroseksuali, tik santuokoje ir tik turinti vaikų, yra tikra atgyvena. Šeima, kaip ir pati visuomenė, modernėja. Tai yra neišvengiama“, – teigia Zdanevičius. Santuoka ir draugystė glaudžiai susijusios: pastarosios nuvertinimas praktiškai jas abi pažeidžia. Antai noras kuo vėliau tuoktis, būdingas mūsų dienų visuomenei, kyla iš siekio nebūti varžomam privačiame ir profesiniame gyvenime. Šiuo atžvilgiu, pasak Andersono, santuoka suvokiama kaip žabangos, pinklės, kliūtis ir nelaisvė; skyrybos atitinkamai žada išsivadavimą. Draugystės elemento stoka daro santuokos sampratą egoistinę ir vartotojišką.
Pasak LR Konstitucijos, “šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”. Šitai skelbiantis straipsnis tarytum guodžia, bet praktiškai implikuoja visuomenės ir valstybės nestabilumą, nes esmingai nesutariama dėl to, kas yra šeima. Čia išsiskiria tradicinis, arba konservatyvus, ir į modernumą pretenduojantis liberalus požiūriai.
Gyvenime ateina laikas, kai vienas kitą mylintys vyras ir moteris, nusprendžia sukurti šeimą, sudarydami santuoką. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau CK) III knyga santuoką apibrėžia kaip įstatymų numatyta tvarka įformintą savanorišką vyro ir moters susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius. Tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, asmenys tampa sutuoktiniais. Tačiau dar prieš sudarant santuoką, būsimieji sutuoktiniai susižada, kitaip tariant, sudaro susitarimą tuoktis. Pats susitarimas tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendinamas prievarta, tačiau gali sukelti CK numatytas teisines pasekmes. Susitarimas tuoktis gali būti išreikštas tiek žodžiu, tiek raštu. Bet jei jau padavėte nustatytos formos prašymą civilinės metrikacijos įstaigai įregistruoti santuoką, tai bus laikoma viešu susitarimu tuoktis.

1. SANTUOKA

1.1. Santuokos samprata

Prieš pradedant svarstyti teisinius santuokų padarinius ir jų apskaitą, pirmiausia būtų tikslinga išnagrinėti santuokos sampratą, pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 straipsnyje. Dabartinio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 straipsnyje pateikta tokia santuokos samprata: „Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.“
Santuoka – tai valstybės saugoma dviejų (priešingos lyties) asmenų sąjunga.

1.2. Sužadėtuvės (susitarimas tuoktis)

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.8 straipsnį, susitarimas tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendintas prievarta, tačiau gali sukelti: 3.9 straipsnio „Dovanų grąžinimas“, 3.10 straipsnio „Nuostolių atlyginimas“ bei 3.11 straipsnio „Neturtinės žalos atlyginimas“, nustatytas teisines pasekmes.
Dovanų grąžinimas. Jeigu santuoka nesudaroma, abi viešo susitarimo tuoktis šalys turi teisę reikalauti viena iš kitos grąžinti viską, ką viena yra gavusi iš kitos kaip dovaną siejama su būsima santuoka, išskyrus atvejus, kai dovanos vertė neviršija vieno tūkstančio litų ir kai šalis, gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo, ir santuoka nebuvo sudaryta dėl šalies mirties.
Nuostolių atlyginimas. Susitarimo tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi atlyginti kitai šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo. Nuostolių dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos t.y.: išlaidos patirtos ruošiantis sudaryti santuoką, prievolių išlaidos, susijusios su būsimos santuokos įvykdymu. Jeigu šalis atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies kaltės, tai kaltoji šalis turi atlyginti nuostolius remiantis tomis pačiomis nuostatomis. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
Neturtinės žalos atlyginimas. LR Civilinis kodeksas numato neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą. Jeigu susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę dėl nuostolių atlyginimo taip pat gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Šios nuostatos nereikėtų suprasti, kad bet kokiu atveju „nuskriaustoji“ šalis gali kreiptis į teismą dėl moralinės žalos atlyginimo. Ieškinys dėl neturtinės žalos gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

2. SANTUOKOS SUDARYMAS, SĄLYGOS

2.1. Santuokos sudarymo sąlygos

Vienas iš būdų sukurti šeimą yra sudaryti santuoką, kuri LR Civiliniame kodekse suprantama kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Remiantis pateiktu apibrėžimu, galima išskirti tokias santuokos sudarymo sąlygas:
• santuoka gali būti sudaroma tik tarp skirtingos lyties asmenų;
• savanoriškumas sudarant santuoką;
• veiksnumas;
• sutuoktinių amžius;
• monogamijos principas;
• draudžiama tuoktis artimiesiems giminaičiams.

Santuoka gali būti sudaroma tik tarp skirtingos lyties asmenų. Santuoką, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą 3.12 straipsnį, leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Tačiau ši nuostata nėra priimtina homoseksualams, kurie nori pasiekti, kad būtų leista sudaryti santuoką ir tarp tos pačios lyties asmenų. Tačiau įstatymai nors ir draudžia diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos, tačiau santuokos sudarymo srityje jie vis dėlto yra konservatyvūs ir draudžia tuoktis tos pačios lyties atstovams. Šiuo atveju Lietuvos teisinė sistema nėra palanki ir homoseksualių sugyventinių atžvilgiu, nes jų atžvilgiu galioja ir draudimas registruoti partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų. Prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia. Santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia.
Savanoriškumas sudarant santuoką. Vyras ir moteris, sudarydami santuoką, turi išreikšti savo valią, kuri nebūtų paremta grasinimais, prievarta, apgaule ar kitokio pobūdžio veiksniais (LR Civilinio kodekso 3.13 str. ), nes tai gali būti traktuojama kaip pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia. Todėl apsisprendimas tuoktis neturėtų būti įtakojamas iš šalies – tėvų, pažįstamų ar pan.
Veiksnumas. Tai asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Civilinis kodeksas numato, kad asmuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti santuokos, taip pat numatyta galimybė atidėti santuokos registraciją, jei paaiškėja, kad yra iškelta byla dėl vieno iš ketinančių susituokti asmenų pripažinimo neveiksniu, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Sutuoktinių amžius. Sutuoktinių amžius yra glaudžiai susijęs su kita santuokos sąlyga, tai veiksnumas. Remiantis CK 3.14 str., santuoką galima sudaryti tik sulaukus 18 metų amžiaus. Tačiau tai nėra imperatyvi nuostata, nes numatoma galimybė sumažinti amžiaus ribą nuo kurios galima tuoktis, jei:

• santuoką nori sudaryti asmenys, nesulaukę 18 metų, tačiau tam nėra svarbių priežasčių, pvz. nėštumo. Šiuo atveju sumažinti tokio asmens santuokinį amžių supaprastinto proceso tvarka gali teismas pagal nesulaukusio reikiamo amžiaus asmens prašymą. Tačiau įstatymas, suteikdamas teisę teismui mažinti santuokinį amžių, draudžia tai daryti neribotai. Todėl remiantis šia nuostata, sutuoktinis negali būti jaunesnis kaip 15 metų.
• nėštumas – svarbi priežastis sumažinti santuokinį amžių. Šiuo atveju leidimą tuoktis taip pat duoda teismas, tačiau skirtingai nuo pirmojo atvejo, jis gali leisti tuoktis ir asmenims nesulaukusiems 15 metų amžiaus.

Bet kuriuo atveju, teismas spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, turi išklausyti teismo posėdyje dalyvaujančių ir ketinančio tuoktis asmens tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonės. Taip pat turi įvertinti ir asmens psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių ketinama susituokti. Tokia priežastimi, kaip minėjau, laikomas nėštumas. Sprendžiant šį klausimą, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo ir atitikimo nepilnamečio interesus.
Monogamijos principas – penktoji santuokos sudarymo sąlyga. Civilinis kodeksas 3.16 str., įtvirtina draudimą pažeisti šį principą. Šio principo esmė – draudžiama sudaryti santuoką, jei asmuo, ketinantis tuoktis, jau yra santuokoje su kitu asmeniu ir nėra šios santuokos nutraukęs įstatymų numatyta tvarka. Šis principas galioja daugelyje pasaulio valstybių, išskyrus kai kurias musulmoniškas valstybes, kuriose vyrauja poligamijos principas.
Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams. Šis draudimas įtvirtintas LR Civilinio kodekso 3.17 str. ir yra taikomas tėvams ir vaikams, įtėviams ir įvaikiams, seneliams ir vaikaičiams, tikriems ir netikriems broliams ir seserims, pusbroliams ir pusseserėms, dėdėms ir dukterėčioms, tetoms ir sūnėnams.
Santuoka gali būti sudaroma tik tokiu atveju, jei yra laikomasi išvardintų santuokos sudarymo sąlygų.

2.2. Santuokos registravimas

Bendras principas registruojant santuoką – santuoka registruojama vieno iš susituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, taip pat Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje, specialiai tam pritaikytoje patalpoje. Tačiau gali būti atvejų, kai santuoka yra registruojama:
1. sergančiojo namuose arba ligoninėje (jei vienas iš susituokiančiųjų negali atvykti į civilinės metrikacijos įstaigą įregistruoti santuokos dėl sunkios ligos);
2. santuoką su asmeniu, esančiu tardymo izoliatoriuje arba atliekančiu bausmę pataisos darbų įstaigoje, registruoja šių įstaigų buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojas.

2.3. Prašymo įregistruoti santuoką viešas skelbimas

Apie tai, jog įteiktas prašymas įregistruoti santuoką, Civilinės metrikacijos skyrius privalo viešai skelbti ne vėliau kaip 2 savaitės iki įregistravimo dienos. Įstatymas nenumato, kokia forma tai turėtų būti padaryta. Kodėl reikalingas viešas paskelbimas apie numatomą įregistruoti santuoką? Atsakymas labai paprastas – taip siekiama užtikrinti kiekvieno suinteresuoto asmens teisę sukliudyti santuokai, kuriai yra kliūtys, numatytos LR civiliniame kodekse. Jeigu prieš santuokos įregistravimą iš suinteresuoto asmens gaunamas prašymas, kad santuokai sudaryti yra įstatyme numatytų kliūčių, civilinės metrikacijos skyrius privalo:
1. atidėti santuokos registravimą ir įpareigoti pareiškimą padavusį asmenį per 3 dienas pateikti rašytinius pareiškime nurodytų faktų įrodymus. Jeigu asmuo per 3 dienas tokių įrodymų nepateikia, santuoka registruojama bendra tvarka;
2. jeigu pateikiami rašytiniai įrodymai apie esančias kliūtis sudaryti santuoką, civilinės metrikacijos skyriaus vadovo sprendimu sustabdyti santuokos registravimą ir, jei kyla ginčas, išaiškinti norintiems tuoktis asmenims jų teisę kreiptis į teismą dėl tokių įrodymų paneigimo. Tačiau jei teismas tokį prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką pripažins nepagrįstu, tai sutuoktiniai turi teisę per 1 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo iš tokį prašymą padavusio asmens. Tačiau įstatymas numato asmenų ratą, iš kurių net ir pripažinus prašymą nepagrįstu, negalėtų būti reikalaujama atlyginti nuostolius. Tai tėvai ir prokuroras. Santuoka registruojama dalyvaujant patiems susituokiantiesiems ir dviem liudytojams.

2.4. Santuokos sudarymo sąlygų įvykdymo patvirtinimas

Pateikus prašymą įregistruoti santuoką, civilinės metrikacijos įstaigoje, nuo tos datos ketinantys susituokti asmenys tampa ne šiaip sau sužadėtinių pora, o viešo susitarimo tuoktis šalimis. Tai yra naujas institutas, kurio nebuvo anksčiau galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse. Pagal LR Civilinį kodeksą susitarimas tuoktis gali sukelti teisines pasekmes (plačiau LR Civiliniame kodekse 3.8 str.) Tačiau bet kokiu atveju tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendinamas prievarta, nes kitaip prieštarautų santuokos sudarymo venai iš sąlygų – savanoriškumui sudarant santuoką. Kartu su prašymu būsimi sutuoktiniai turi pateikti savo gimimo liudijimus (duomenys, esantys gimimo liudijime, laikomi tiksliausiais) bei galiojantį pasą ar kitą jį atitinkantį dokumentą. Išsituokęs asmuo kartu turi pateikti ir ištuokos liudijimą, našlys – sutuoktinio mirties liudijimą.

2.5. Asmenų, norinčių susituokti, sveikatos tikrinimas

Civilinės metrikacijos biurui pateikiama pažyma, informuojanti apie atliktą sveikatos pasitikrinimą (nepateikiant ligos diagnozės ir kitų išvadų). Informacija apie tyrimų rezultatus yra konfidenciali, pateikiama tik sveikatą pasitikrinusiam asmeniui. Atvykusių savo noru profilaktinių sveikatos tikrinimų, jei teisės aktai nenumato kitaip, periodiškumą, siuntimą atlikti tyrimus ir konsultuotis nustato pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis gydytojas (bendrosios praktikos gydytojas ar apylinkės terapeutas, pediatras). Jeigu susituokus paaiškėtų, kad vienas iš sutuoktinių tyčia nepranešė kitam apie tai, jog serga venerine liga ar AIDS, tai bus pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.

2.6. Prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką

Civilinis kodeksas numato, kad bet kuris suinteresuotas asmuo turi teisę raštu pareikšti civilinės metrikacijos įstaigai, kad yra kliūčių sudaryti santuoką. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, gavęs tokį prašymą, atideda santuokos registravimą ir įpareigoja prašymą padavusį asmenį per tris dienas pateikti rašytinius įrodymus apie prašyme išdėstytų faktų tikrumą. Jeigu tokie įrodymai laiku nepateikiami, santuoka registruojama bendra tvarka. Jeigu pateikiami rašytiniai įrodymai apie esančias kliūtis sudaryti santuoką, civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas privalo sustabdyti santuokos registravimą ir, jei kyla ginčas, išaiškina norintiems tuoktis asmenims jų teisę kreiptis į teismą dėl tokio prašymo paneigimo. Tokiais atvejais santuoka registruojama tik tada, kai norintys tuoktis asmenys pateikia civilinės metrikacijos įstaigai įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo prašymas dėl kliūčių sudaryti santuoką yra paneigtas kaip nepagrįstas. Jeigu teismas savo sprendimu prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką pripažįsta nepagrįstu, tai norintys tuoktis asmenys, o po santuokos sudarymo – sutuoktiniai, turi teisę per vienerius metus nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo iš prašymą dėl kliūčių sudaryti santuoką padavusio asmens, išskyrus atvejus, kai prašymą buvo padavę vieno iš sutuoktinių tėvai ar prokuroras(LR Civilinis kodeksas 3.22 str.).
Santuokos įrodymas – civilinės metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuoką, išduoda santuokos liudijimą, santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas (LR Civilinio kodekso 3.23 str.).

2.7. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka

Lietuvos Vyskupų Konferencija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas pripažįsta ir tik bažnyčioje sudarytas santuokas, nutarė santuokinio amžiaus klausimu prisiderinti prie valstybinių reikalavimų. Kaip ir civilinėje teisėje, katalikų Bažnyčioje gali tuoktis tik pilnamečiai – sulaukę 18 metų asmenys. Norintys susituokti nepilnamečiai bet kuriuo atveju turi gauti teismo sutikimą ir tada prašyti vyskupą leidimo jų santuokai. Prašymą vyskupui pateikia santuokos dokumentus tvarkantis kunigas.
Panašių leidimų taip pat reikia tuokiantis su kito tikėjimo ar nekrikštytais asmenimis. Pastaraisiais atvejais katalikiškoji pusė įsipareigoja stengtis išlaikyti ir praktikuoti katalikų tikėjimą bei rūpintis, kad toje santuokoje gimę vaikai būtų krikštijami katalikų Bažnyčioje.
Santuokai gali sutrukdyti giminystės ryšys. Šiuo metu šis reikalavimas yra sušvelnintas: absoliučiai negali tuoktis tik giminystės tiesiojoje linijoje esantys asmenys (netgi jei toji giminystė būtų kilusi ir iš įvaikinimo) – t.y. tėvai su vaikais, o šalutinėje linijoje – broliai ir seserys bei pusbroliai ir pusseserės. Kitais atvejais, jei ketinama tuoktis tarp giminių, reikia gauti vyskupo leidimą. Be leidimo negali tuoktis svainiai, pavyzdžiui, vyras negali vesti savo buvusios žmonos sesers.
Tuoktis negali kunigo šventinimus turintys ar vienuoliškus įžadus padarę, taip pat asmenys, susaistyti anksčiau bažnytiniu būdu padarytos santuokos ryšiais.
Santuokos neišardomumo principas reikalauja rimto besituokiančiųjų apsisprendimo, todėl Bažnyčioje jaunavedžiams yra keliamos tam tikros sąlygos, kurių reikia laikytis besiruošiant vedybiniam gyvenimui (LR Civilinio kodekso 3.24str., 3.25str.).

3. SANTUOKOS TEISINĖS PASEKMĖS

3.1. Sutuoktinių lygiateisiškumas. Pareiga vienas kitą remti

Lygiateisiškumo principas yra deklaruojamas LR Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalyje “sutuoktinių teisės šeimoje lygios”, taigi sudarius santuoką sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose, vaikų atžvilgiu, santuokos sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo klausimais. Asmens, sudariusio santuoką, teisinio statuso pokyčiai yra trejopi.
• santuokos sudarymas suteikia asmeniui naujų teisių, kurių neturi santuokos nesudaręs asmuo, pavyzdžiui, teisę turėti dvigubą savo ir sutuoktinio, pavardę (LR CK 3.31 str.).
• sudaręs santuoką, asmuo įgyja tam tikras pareigas, kurių neturi nesusituokęs asmuo, pavyzdžiui, pareigą išlaikyti kitą sutuoktinį (LR Civilinis kodeksas 3.72 str.).
• sudaręs santuoką, asmuo praranda tam tikras teises ar nustatomi tam tikri jo teisių ribojimai. Asmuo sudaręs santuoką, nebeturi teisės sudaryti kitą santuoką ar registruoti partnerystę (LR Civilinio kodekso 3.16 str.) atsiranda tam tikri sutuoktinio nuosavybės teisės ribojimai (LR Civilinio kodekso 3.84 – 3.86 str.)

Santuoka ne tik socialinė institucija, bet ir tokia susivienijimo forma, kuri turi patenkinti abi puses. Būtina santuokos egzistavimo sąlyga yra bendrumo ir tarpusavio supratimo jausmas, atvirumas ir rūpinimasis vienas kitu. Santuokinis ryšys yra įsipareigojimas kitam asmeniui. Sutuoktiniai susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal įstatymus atsiranda kaip santuokos pasekmės. Bendrieji šeimos narių teisių ir pareigų įgyvendinimo principai suformuluoti LR Civiliniame kodekse 3.27 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyti sutuoktinių lojalumo ir pagarbos vienas kitam, savitarpio moralinės ir materialinės paramos reikalavimai. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tai pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pasirūpinti savimi, pavyzdžiui, sunkiai serga ir panašiai, kitas sutuoktinis privalo rūpintis tiek juo, tiek kitais šeimos reikalais. Jeigu sutuoktinių galimybės materialiai aprūpinti šeimą dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, nėštumo, vaikų priežiūros, mokymosi, nedarbo ir panašiai, nėra vienodos, vienas sutuoktinis privalo materialiai išlaikyti tokios paramos reikalingą kitą sutuoktinį ir prisiimti atsakomybę už materialųjį visos šeimos aprūpinimą.

3.2. Sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas

Pagal LR Civilinį kodeksą 3.29 str., santuoka neapriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, tačiau sutuoktinių galėjimas įgyvendinti tam tikras teises gali būti ribojamas vedybų sutartimi bei imperatyvių šio kodekso normų. Santuoka neriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, todėl sutuoktiniai turi bendrą civilinį teisnumą ir veiksnumą.
Civiliniu veiksnumu vadinamas galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Visiškas civilinis veiksnumas piliečiui suteikiamas tik jam pasiekus pilnametystę, t.y. suėjus 18 metų amžiaus. Jei nepilnamečiui įstatymų nustatyta tvarka leidžiama sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis aštuoniolika metų, tai jis įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Buvęs sutuoktinis įgyto visiško veiksnumo nepraranda ir tuo atveju, jeigu santuoka nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi. Todėl jeigu vedybų sutartimi būtų pabandyta kvestionuoti minėtą sutuoktinio veiksnumą, tai tokia vedybų sutarties dalis jau savaime būtų negaliojanti.
Teisnumas Civilinio kodekso antrosios knygos “Asmenys” 2.1 straipsnyje yra apibrėžiamas kaip fizinių asmenų galėjimas turėti civilines teise ir pareigas. Jis atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. 2.4 straipsnyje yra nustatytas ir fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys. Kaip ir kiekvienas fizinis asmuo, taip ir sutuoktinis gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, tiesę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilines teisės saugomas asmenines neturtines teises. Todėl, jeigu vedybų sutartyje bus suformuluota nors viena nuostata, pažeidžianti šias sutuoktinio teises, ši nuostata neturės teisinės galios.

3.3. Sutuoktinių pareigos vaikams

Sutuoktinių asmenines pareigas jų vaikams reguliuoja LR civilinio kodekso 3.30 straipsnis. Jis nustato, kad sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu, sveikata, užtikrinti vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, vaiko turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas vidaus ir tarptautinės teisės. Šiame straipsnyje nėra konkrečiai nurodyta, bent kokia vidaus teisė ar tarptautinė teisė tai nustato, jau net nereikalaujant išvardinti tų teisių. Todėl realizuojant minėtą nuostatą gali kilti daug nesusipratimų, norint išsiaiškinti tas neįvardintas teises arba taikyti atsakomybę dėl jų nevykdymų. Sutuoktinių asmeninė teisė ir civilinė atsakomybė vaikams dėl santuokos sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo yra suformuluota jau minėtame “Šeimos teisės” 3.26 straipsnio 2 dalyje. Daugiau sutuoktinių asmeninių teisių ir pareigų jų vaikams nėra nustatyta.
Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ši pareiga proporcingai pasiskirsto tarp abiejų tėvų bei neišnyksta ir tėvams išsituokus. Išlaikymo tvarką ir formą bendru sutarimu gali nustatyti tėvai. Išlaikymo dydis turi atitikti nepilnamečio vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį. Vieno mėnesio išlaikymo vertė vienam vaikui negali būti mažesnė už vieną minimalų gyvenimo lygį (MGL). Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti vaiko, vienas iš vaiko tėvų, globėjas ar valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų (vaikas sulaukęs 18 metų gali pats kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo). Išlaikymas gali būti priteistas, tokia forma: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą. (Viena iš formų turi būti nurodyta prašyme priteisti išlaikymą). Teismas kol bus nagrinėjama byla gali nustatyti laikiną išlaikymą. Išlaikymas yra priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t.y. nuo vaiko gimimo, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už tris metus iki ieškinio teismui pateikimo dienos.
Teismui turi būti pateikti tokie dokumentai:
1) pareiškimas dėl išlaikymo priteisimo,
2) vaiko gimimo liudijimą, kuriame įrašyti abu tėvai,
3) duomenis apie abiejų tėvų gaunamą užmokestį (jei yra galimybė) ar kitas pajamas bei turtą.

Valstybė pirmiausia taip gali padaryti įstatymais nustatydama tėvų turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas jų nepilnamečiams vaikams. Tėvams arba kitiems teisėtiems vaiko atstovams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir ugdymą, jo išlaikymą. Valstybė teikia pirmenybę tėvams ir teisėtiems vaiko atstovams paramą tinkamam vaiko auklėjimui, ir rūpinasi švietimo įstaigų, valstybinių ir nevalstybinių vaikų globos institucijų plėtra. Valstybė, siekdama apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ir piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ir nerūpestingo elgesio ar išnaudojimo, imasi visų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.

3.4. Atstovavimas

Santuokos sudarymas nėra sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo ribojimo (LR CK 3.29 str.). Todėl sutuoktiniai sudarę santuoką savo teises įgyvendina ir pareigas vykdo savarankiškai. Sutuoktinių tarpusavio atstovavimo santykiai gali susiklostyti bendraisiais pagrindais,(CK 2.132 – 2.151 str.) – tai numatyta nagrinėjamo straipsnio 1 dalyje. Minėti santykiai dažnai atsiranda dėl to, kad kai kuriuos veiksmus sutuoktiniai gali atlikti tik kartu arba vienas iš jų kito sutikimu. Jeigu vienas sutuoktinis įgalioja kitą sutuoktinį sudaryti sandorius jo vardu, kito sutuoktinio turimas įgaliojimas leidžia sudaryti sandorį ir vienam sutuoktiniui už abu.
Šiuo atveju sandorių neteisėtumas iš teisėtai išduoto įgaliojimo pagrindu atliktų veiksmų įvertinimo jų atitikimo įgaliotojo interesams aspektu, todėl vertinamas tik tas faktas, ar ginčijami sandoriai buvo sudaryti atstovaujamojo interesais ir ar byloje nustatytomis aplinkybėmis šių sandorių sudarymas nesukėlė interesų konflikto. Aiškindamasis tikrąją įgaliotojo (ieškovo) valią dėl nekilnojamojo turto perleidimo, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į šalių paaiškinimus apie įgaliojimo davimo ir sandorių sudarymo aplinkybes, iš kurių padarė išvadą, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant ieškovo, kaip įgaliotojo, teises ir teisėtus interesus.
Jeigu sutuoktiniai negali susitarti dėl savo pareigų vykdymo ar teisių įgyvendinimo, bet kuris sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą, kad teismas išspręstų jų ginčą. Teismas, spręsdamas sutuoktinių ginčą, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Sprendimą dėl sutuoktinių ginčo teismas privalo priimti atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir visos šeimos interesus (LR Civilinio kodekso „Šeimos teisė“ 3.33 str.)

3.5. Laikinas sutuoktinio turtinių teisių apribojimas

Civilinis kodeksas numato, kad sutuoktinis, kuriam nuosavybės teise priklauso šeimos gyvenamoji patalpa, neturi teisės be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo šios gyvenamosios patalpos perleisti, įkeisti ar išnuomoti.
Jeigu sutuoktiniai gyvena išsinuomotoje patalpoje, tai sutuoktinis, sudaręs nuomos sutartį, be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo neturi teisės nutraukti nuomos sutarties prieš terminą, subnuomoti gyvenamąją patalpą arba perleisti teises pagal nuomos sutartį.
Sutuoktinis taip pat be kito sutuoktinio sutikimo neturi teisės perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į kilnojamąjį daiktą, naudojamą šeimos namų ūkyje.
Kilnojamuoju daiktu, naudojamu šeimos namų ūkyje, pripažįstami namų apyvokos daiktai, baldai, išskyrus meno kūrinius, kolekcijas ir namų bibliotekas.
Be to, kai vienas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo santuokines pareigas ir savo veiksmais kelia grėsmę turtiniams šeimos interesams, kitas sutuoktinis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti uždrausti sutuoktiniui be kito sutuoktinio sutikimo disponuoti bendru turtu. Tačiau tokio draudimo terminas negali būti ilgesnis kaip dveji metai.

4. SANTUOKOS NEGALIOJIMAS

4.1. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai ir tvarka

Naujojo Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios šeimos teisę, suteikia sutuoktiniams gana plačias teises reguliuojant tarpusavio turtinius santykius, tačiau numato ir tam tikrus apribojimus, t. y. konkrečias negaliojančias vedybų sutarties sąlygas. Įstatymų leidėjas 3.105 straipsnyje konkrečiai išvardija visas devynias sąlygas, kurios, nors ir būdamos įrašytos vedybų sutartyje, laikomos negaliojančiomis: prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai; keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą; riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą; reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius; nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams; riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę į išlaikymą; riboja ar atima sutuoktinio (sutuoktinių) teisę kreiptis į teismą; keičia turto paveldėjimą ir sąlygas. Tikslinga visas šias sąlygas aptarti atskirai.
Pirmoji iš negaliojančių vedybų sutarties sąlygų yra bendriausia. Ji apima ne tik Civilinio kodekso ar trečiosios jo knygos “Šeimos teisė” nuostatas, bet ir visų įstatymų imperatyviąsias normas, todėl jas šiame straipsnyje aptarti nėra galimybių, o tokia šios sąlygos pirmosios dalies formuluotė vertintina kritiškai ir tobulintina. Tiksliau būtų, jeigu joje būtų nurodyta, kad sąlyga prieštarauja Civilinio kodekso trečiosios knygos “Šeimos teisė” nuostatoms, susijusiomis su sutuoktinių, tėvų ir vaikų teisėmis ir pareigomis, o ne apskirtai visoms imperatyvioms įstatymų normoms, kurios kraštutiniu atveju galėtų būti suprastos globaliniu mastu.
Antroji šios sąlygos dalis – vedybų sutartis negalios, jeigu ji prieštaraus gerai moralei. Moralė – tai dorovingo elgesio taisyklės, sistema normų, nustatančių žmogaus pareigas visuomenės ir kitų žmonių atžvilgiu. Yra skiriami du dorovinės kultūros klodai: idealusis, apimantis visa, kas įeina į žmogaus moralinę sąmonę, ir materialusis, praktinis, kurį sudaro praktinė elgsena, jos stilius. Abu tie klodai yra vienodai svarbūs. Be harmoningo jų susiderinimo neįmanomas pilnavertis žmogaus dorovinis gyvenimas.
Be to, vedybų sutarties sąlyga neturi prieštarauti viešajai tvarkai, t. y. sutuoktiniai turi gerbti bendro gyvenimo taisykles ir įgyvendinti jas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios nepažeistų ar nevaržytų kitų asmenų teisių ar įstatymų saugomų interesų. Todėl “Šeimos teisės nuostata laikyti negaliojančia vedybų sutarties sąlygą, kuri prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei ir viešajai tvarkai, yra pagrįsta (nors ir galėtų būti sukonkretinta), nes sudarantys vedybų sutartį privalo suderinti individualias teises bei pareigas su visuomeninio gyvenimo reikalavimais.
Antroji vedybų sutarties sąlyga negalios, jeigu ji keis turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Pagal šią sąlygą, nustatytą 3.105 straipsnio 2 punkte, sutuoktiniai neturėtų būti sudarę vedybų sutarties, o pasirinkę įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. “Šeimos teisės” 3.87 straipsnyje yra nustatyta tokio teisinio režimo sąvoka. Pagal ją įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. O 3.88 straipsnyje nustatoma šio turto sudėtis ir reglamentuojami atvejai, kada turtas gali būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe tais atvejais, kai turtas yra įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (3.88 str. 2, 3 ir 4 punktai). Atskirai “Šeimos teisėje” reglamentuojama sutuoktinių asmeninė nuosavybė ir jos pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atvejai. Todėl, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrąją jungtinę nuosavybę, tai jie negali sudaryti jokios vedybų sutarties, kol įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas nebus pasibaigęs, o pagal 3.100 straipsnio 7 punktą tik tuo atveju, kai sutuoktiniai savitarpio susitarimu atsisakys įstatymų nustatyto turto teisinio režimo ir sudarys vedybų sutartį. Pagal 3.104 straipsnio nuostatas jie galėtų sudaryti vieną iš trijų sutarčių: kad visas turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek santuokos metu, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; kad turtas, įgytas iki santuokos ir esantis asmenine nuosavybe, po santuokos registravimo taptų jų bendrąja jungtine nuosavybe; kad turtas, įgytas susituokus, tampa jų bendrąja daline nuosavybe. Pagal pirmąją vedybų sutartį būtų reguliuojamas visas sutuoktinių turtas: tiek įgytas iki santuokos, tiek įgytas santuokos metu. Antroji vedybų sutartis reguliuotų tik turtą, įgytą iki santuokos, kuris po santuokos registravimo taptų bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Tačiau sutartis nereguliuoja turto, įgyto santuokos metu. Manytume, kad šiam turtui, nors sutuoktiniai ir būtų pasirinkę vedybų sutartį dėl iki santuokos įgytos asmeninės nuosavybės, turėtų būti taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Trečioji vedybų sutarties rūšis reguliuoja tik turtą, įgytą susituokus. Todėl šia sutartimi nesureguliuotai sutuoktinių asmeninei nuosavybei turėtų būti taikomas (pasirinktas ar nepasirinktas) įstatymų nustatytas asmeninio turto teisinis režimas. Šią išvadą patvirtintų ir 3.104 straipsnio 2 dalies analizė. Joje nustatyta, kad sutuoktiniai gali sudaryti vieną iš numatytų turto režimo sutarčių tiek visam turtui (asmeninei ir bendrai nuosavybei), tiek tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams.
Trečioji sąlyga nustato, kad neturi būti pažeistas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principas, nustatytas 3.117 straipsnyje. Tai principas, kuriuo pareziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Ši lygybė gali būti išreiškiama tiek turtu, tiek jo kompensacija. Nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo gali tik teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes ir priteisdamas vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (3.123 straipsnio 1 dalis). Vieno sutuoktinio dalis iš bendro turto taip pat galės būti mažinama šeimos negautų pajamų suma, kurių šeima negavo dėl sutuoktinio aplaidumo arba kurias jis nuslėpė nuo šeimos ir naudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti (3.123 straipsnio 4 dalis).
Ketvirtoji sąlyga – sutartyje negalės būti ribojamas sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas. Santuoka neriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, todėl sutuoktiniai turi bendrą civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisnumas Civilinio kodekso antrosios knygos “Asmenys” 2.1 straipsnyje yra apibrėžiamas kaip fizinių asmenų galėjimas turėti civilines teise ir pareigas. Jis atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. 2.4 straipsnyje yra nustatytas ir fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys. Kaip ir kiekvienas fizinis asmuo, taip ir sutuoktinis gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, tiesę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilines teisės saugomas asmenines neturtines teises. Todėl, jeigu vedybų sutartyje bus suformuluota nors viena nuostata, pažeidžianti šias sutuoktinio teises, ši nuostata neturės teisinės galios.
Jeigu vedybų sutartyje bus tekstas, pažeidžiantis bent vieną iš išvardintų sutuoktinių teisių, tai jis negalios. Kita vertus, turtiniai sutuoktinių santykiai gali būti siejami su tam tikros neturtinio pobūdžio sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu, pavyzdžiui, sutuoktinis įsipareigoja padovanoti sutuoktinei kompiuterį, kai ji gaus aukštojo mokslo diplomą. Iš to seka, kad vedybų sutartimi reguliuojamų turtinių santykių atsiradimui gali turėti įtakos ir asmeniniai neturtiniai santykiai.
negaliojančių vedybų sutarties sąlygų bus negalėjimas vedybų sutartyje riboti arba atimti iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisės kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis nustato, kad “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Šią sutuoktinių teisę taip pat nustato “Šeimos teisės” 3.33 straipsnis. Jame nurodyta, kad dėl savo pareigų vykdymo sutuoktiniai turi teisę kreiptis į teismą. Sutuoktinių teisės kreiptis į teismą apribojimas ir būtų ta negaliojanti vedybų sutarties sąlyga.

4.2. Aplinkybės, naikinančios santuokos negaliojimą

1. Teismas gali netenkinti reikalavimo pripažinti santuoką negaliojančia, jeigu
bylos nagrinėjimo metu išnyko aplinkybės, pagal šį kodeksą buvusios kliūtimi sudaryti santuoką.
2. Teismas gali atsisakyti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą nepilnamečio,
jeigu santuokos pripažinimas negaliojančia prieštarautų nepilnamečio sutuoktinio arba
sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.
3. Santuoka negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu, kol byla dėl santuokos
pripažinimo negaliojančia buvo iškelta, sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius arba daugiau
nei metus po santuokos sudarymo bendrai gyvena, arba jiems gimė bendras vaikas, arba
jie laukiasi bendro vaiko.
4. Santuoka negali būti pripažinta negaliojančia po jos nutraukimo, išskyrus
atvejus, kai buvo pažeistas monogamijos principas arba santuoka buvo sudaryta su
artimuoju giminaičiu (šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniai).
5. Santuoka, sudaryta, kai vienas iš sutuoktinių neišreiškė savo tikrosios valios,
negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu po tokios santuokos sudarymo arba po to, kai
paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia,
sutuoktiniai bendrai gyveno daugiau nei vienerius metus, arba jiems gimė bendras vaikas,
arba jie laukiasi bendro vaiko.
Santuokos pripažinimas negaliojančia dėl tikrosios valios
neišreiškimo
1. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio ieškinį, jeigu jis
įrodo, kad santuokos sudarymo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų
valdyti.
2. Reikalauti santuoką pripažinti negaliojančia gali sutuoktinis, jeigu jis santuoką
sudarė paveiktas grasinimo, prievartos ar apgaulės.
3. Sutuoktinis, davęs sutikimą sudaryti santuoką dėl esminės klaidos, gali reikalauti
santuoką pripažinti negaliojančia. Klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl tokių su kitu
sutuoktiniu susijusių aplinkybių, kurias žinodamas sutuoktinis nebūtų sutikęs sudaryti
santuokos. Pareziumuojama, kad klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl:
• kito sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos, dėl kurių normalus
šeimos gyvenimas neįmanomas;
• to, kad kitas sutuoktinis padarė sunkų nusikaltimą.
5. Santuokos nutraukimas

5.1. Santuokos nutraukimo atvejai

Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama
įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat gali būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno
sutuoktinio prašymu arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės. Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį mirusiu. Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos. Jeigu sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, tai, panaikinus teismo sprendimą, abiejų sutuoktinių bendru prašymu, paduotu santuokos
pabaigą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka gali būti atnaujinta. Santuoka negali būti atnaujinta, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra kliūčių, numatytų šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose.

5.2. Santuokos nutraukimo sąlygos

Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios
sąlygos:
• nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai;
• abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto
padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.);
• abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.
Santuoka LR Civilinio kodekso 3.51 straipsnio numatytais atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka.

5.3. Santuokos nutraukimo tvarka

Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka
faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Reziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. Teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo. Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą. (CK 3.53 str.)
Pagrindiniai dokumentai, kuriuos būtina pateikti teismui kartu su prašymu (ieškiniu) nutraukti santuoką, yra šie:
• Santuokos liudijimas;
• Vaikų gimimo liudijimai;
• Pažyma iš nekilnojamojo turto kadastro apie abiejų sutuoktinių turimą nekilnojamąjį turtą ir
jo vertę (tiek apie turtą, kuris priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, tiek apie kiekvienam iš sutuoktinių asmenine nuosavybe priklausantį turtą). Net jeigu sutuoktiniai nekilnojamojo turto neturi, vis tiek teismui reikia pateikti pažymą iš nekilnojamojo turto kadastro, kad sutuoktiniai tikrai neturi jokio nekilnojamojo turto;
• jeigu sutuoktiniai turi automobilį, reikalingas automobilio liudijimas;
• jeigu sutuoktiniai nori teisme dalintis ir kilnojamuosius daiktus, tokiu atveju reikia kreiptis į turto vertintojus, kurie įvertins visą kilnojamąjį turtą, o jų surašytą dokumentą reikia pateikti teismui;
• pažymos apie kiekvieno iš sutuoktinių gaunamas pajamas (reikalingos sprendžiant išlaikymo klausimą);
• dokumentai apie visus sutuoktinių kreditorius (tiek bendrus, tiek atskirai vieno iš sutuoktinių).Kreditoriams apie santuokos nutraukimą reikia pranešti dar prieš kreipiantis į teismą, nes jie gali dalyvauti byloje kaip suinteresuoti tretieji asmenys.

5.4. Prašymo nagrinėjimas

Sutuoktinio prašymas dėl santuokos nutraukimo nagrinėjamas supaprastinto proceso tvarka.
Jeigu byla nagrinėjama dėl santuokos nutraukimo pagal vieno sutuoktinio prašymą, civilinio kodekso 3.54 straipsnyje numatytos taikinimo priemonės netaikomos. Teismas, atsižvelgdamas į vieno sutuoktinio amžių, santuokos trukmę, sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesus, gali atsisakyti nutraukti santuoką, jeigu santuokos nutraukimas padarytų esminės turtinės ar neturtinės žalos vienam sutuoktiniui ar jų nepilnamečiams vaikams. Kitas sutuoktinis arba jo globėjas turi teisę pareikšti, kad santuoka iširo dėl prašymą padavusio sutuoktinio kaltės, ir reikalauti, kad teismas santuoką nutrauktų dėl pareiškėjo kaltės. Jeigu tokį prašymą teismas pripažįsta pagrįstu, santuoka nutraukiama konstatuojant, kad ji iširo dėl santuokos nutraukimą inicijavusio sutuoktinio kaltės (LR Civilinio kodekso 3.60 straipsnis).

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Mikelėnas V., Keserauskas Š., Smirnovienė Z. ir kiti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė.- Vilnius: Justitia, 2002. P.67.
http://www.google.lt/search?q=Santuokos%20sudarymo%20ir%20nutraukimo%20tvarka%20&gbv=2&ndsp=18&svnum=10&hl=lt&oe=UTF-8&ie=UTF-8&sa=N&tab=iw
http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=304
http://www.visokybes.com/page/Suprie%C5%A1intos_vertyb%C4%97s:_%C5%A1eima,_santuoka_ir_draugyst%C4%97
http://www.santuoka.lt/butina-zinoti/2006052536/butina-zinoti.html
http://www3.mruni.lt/padaliniai/FAKULTETAI/tf/ckk/Inga/dokumentai/vedybstr.doc
http://www.lygus.lt/konsultacijos_3.php
VU Teisės fakultetas E. Llaužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius „CIVILINIO PROCESO TEISE“
http://www.tm.lt/?item=taktai_list&aktoid=50802

Atstovavimas

I. ĮVADAS

Civilinis teisinis santykis, tai civilinių teisinių normų pagrindu,
dėl materialių ir nematerialių gėrybių atsirandantys teisiniai santykiai,
kurių dalyviai turi teisinę autonomiją ir turtinį aktyvumą ir dalyvauja
juose kaip atskiri subjektai. Civilinio teisinio santykio subjektai t.y.
kiekvienas asmuo turintis civilinį teisinį subjektiškumą (teisnumą,
veiksnumą) taip pat valstybė ir savivaldybė.
Vienas iš civilinių teisinių santykių – atstovavimas atsirandantis
tarp atstovo (atstovaujamojo, įstatymų, teismo sprendimu ar administracinio
akto įgaliotas veiksnus asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais
ir sąskaita) ir atstovaujamojo (kiekvienas civilinės teisės subjektas,
kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri veiksmai, remiantis jo
paties, įstatymų, teismo sprendimu ar administracinės teisės duotais
įgalinimais) sandorio įstatymų, teismo sprendimo ir administracinio teisės
akto pagrindu.
Šis darbas parašytas remiantis Civilinio Kodekso III dalimi –
atstovavimą reglamentuojančiais CK straipsniais. Darbo tikslas – aptarti
pagrindines atstovavimo sąvokas. Pirmiausia apžvelgiamos bendrosios
atstovavimo nuostatos, sandorių sudarymas per atstovus, bei įgaliojimas ir
jo normos. Toliau – komercinis atstovavimas, be kurio šiais laikais butų
sunku ne tik verslo pasaulyje. Pagrindinis komercinio atstovavimo elementas
– prekybos agentas, kuris sutinkamas beveik visose veiklos srityse. Taip
pat aptariami komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant
tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis. Galiausiai apibrėžiama
prokūros sąvoka, jos ypatumai ir esmė.
Pagrindinis literatūros šaltiniai – Lietuvos Respublikos Civilinis
Kodeksas ir jo komentarai.
Referatą sudaro 24 puslapiai.

II. ATSTOVAVIMAS

2.1 Atstovavimo sąvoka

Kai juridinio asmens organas sudaro sutartį arba kai jo darbuotojai
įvykdo sutartį, tai laikoma paties juridinio asmens veikla. Būna atvejų,
kai pats subjektas neturi galimybės savarankiškai įgyvendinti savo
civilinių teisių ir pareigų. To negali atlikti neveiksnūs fiziniai asmenys.
Dėl įvairių aplinkybių to negali atlikti ir veiksnumą turintys fiziniai
asmenys, pavyzdžiui dėl ligos, komandiruočių, tų reikalų nežinojimo ir pan.
Ne visada gali savarankiškai įgyvendinti civilines teises ir
pareigas juridinio asmens organas. Nors tai yra kolektyvas, bet ne visi
darbuotojų veiksmai sudaro juridinio asmens teises ir pareigas. Jas sudaro
tik tokie darbuotojo veiksmai, kurie susiję su jam pavestomis funkcijomis
įgyvendinant juridinio asmens veiklą. Tais atvejais fiziniai ir juridiniai
asmenys naudojasi kitų asmenų pagalba atstovavimo forma.
Atstovavimas, kai atstovas remdamasis įstatymu, administraciniu aktu
ar atstovaujamojo valios išreiškimu, suteiktu įgaliojimo ribose, sudaro
sandorius ir atlieka atstovaujamojo juridinę reikšmę turinčius veiksmus.

Atstovavimui būdingi bruožai:
1. atstovavimas charakteringas tuo, kad subjektui priklausančias
teises ir pareigas atlieka kitas asmuo – subjektas (pvz. juriskonsultas
vietoje direktoriaus). Tačiau ne visada kito asmens veiksmai laikomi
atstovavimu (pvz. negalima laikyti motinos vaiko atstove ieškinyje dėl
alimentų, nes ši įgyvendina savo teisę.
2. atstovas veikia ne savo, o atstovaujamojo subjekto vardu. Todėl
jo įgytos tesės ir pareigos nuo įgijimo momento priklauso atstovaujamajam
(pvz. komiso sutartyje nėra atstovavimo, nes komiso parduotuvė veikia savo
vardu).
3. atstovui suteikiamos tam tikros teisės, ir jis, griežtai
laikydamasis šių įgalinimų, atlieka jiems įgyvendinti reikalingus
savanoriškus valios aktus.

Nuo atstovavimo būtina skirti kitus panašius santykius, pvz.,
sutikimą atlikti tam tikrus veiksmus ar sudaryti sandorius; rašytinio
sandorio pasirašymą už fizinį asmenį, kuris dėl fizinio trūkumo, ligos ar
kitų priežasčių negali pats pasirašyti, nes tokiu atveju valią sudarydamos
sutartį išreiškia pačios šalys, o asmuo, pasirašydamas už kitą asmenį, savo
valios neišreiškia – jis tik patvirtina, kad kitas asmuo išreiškė savo
valią sudarydamas sutartį.
Atstovavimo taikymo sfera plati. Jis gali būti taikomas daugumai
turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įgyti per atstovą.

Atstovavimo grafikas (pateikti pagrindiniai atstovavimo aspektai)

2.2 Sandorių sudarymas per atstovus

Visi civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti
sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio
gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus
sandorius. Atstovavimas yra dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Visų
pirma tai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai. Jiems būdingas
lojalumas, šalių tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba interesams. Atstovas
privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo teises ir interesus,
neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, o atstovaujamasis taip pat
turi pareigą bendradarbiauti su vykdančiu jo pavedimą atstovu, suteikti
visą jam būtiną informaciją, atlyginti pavedimo vykdymo išlaidas, sumokėti
atlyginimą (jeigu buvo atlyginamas pavedimo vykdymas). Kitos rūšies
santykiai atsiranda tarp atstovo ir trečiųjų asmenų. Šiems santykiams taip
pat būdinga tai, kad šalys turi elgtis sąžiningai.
Atstovavimo atsiradimo pagrindu gali būti sandoris, įstatymas, teismo
sprendimas, administracinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kuo remiantis
atstovui suteikiamos teisės veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais.

Atstovavimas pagal įstatymą galimas tokiais atvejais:
1. kai tai numato pats įstatymas (pvz., tėvai yra savo neveiksnių
nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, pripažintus
neveiksniais teismo sprendimu);
2. esant teismo sprendimui (pvz., teismas, pripažinęs asmenį
neveiksniu ar ribotai veiksniu, privalo nedelsdamas priskirti jo globėją);
3. remiantis administraciniu aktu (pvz., mero potvarkiu, kuriuo
pavedama atlikti tam tikrus veiksmus).

Atstovaujamasis gali būti kiekvienas teisės subjektas – tiek veiksnus,
tiek ir neveiksnus fizinis ir juridinis asmuo. Atstovai gali būti tiek
veiksnūs fiziniai asmenys, tiek ir juridiniai asmenys. Vadinasi atstovais
gali būti ne visi asmenys. Jais negali būti neveiksnūs asmenys, taip pat
įstatymai gali numatyti atvejus, kai ir veiksnūs fiziniai asmenys atstovais
būti negali, pvz., atstovais pagal pavedimą teisme negali būti advokatai,
jų padėjėjai, sustabdę savo profesinę veiklą arba kai jie išrinkti Lietuvos
Respublikos Seimo nariais ir pan. Privatieji juridiniai asmenys gali turėti
ir įgyti bet kokių civilinių teisių ir pareigų (įskaitant teisę būti
atstovais), išskyrus tas, kurioms atsirasti reikia tokių fizinio asmens
savybių kaip lytis, amžius ir giminystė. Viešieji juridiniai asmenys dėl
jiems būdingo specialiojo teisnumo gali būti atstovai, jeigu tai
neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Atstovais
nelaikomi ir asmenys, kurie veikia savo vardu, nors ir dėl kito asmens
interesų (prekybos tarpininkai ir kt.).
Atstovavimo pagrindu santykiai atsiranda tarp trijų subjektų –
atstovaujamojo (asmens, kuris suteikia teises kitam asmeniui veikti jo
vardu ir interesais), atstovo (asmens, kuriam suteikiamos teisės veikti
atstovaujamojo asmens vardu ir interesais) ir trečiojo asmens, tarp kurio
ir atstovaujamojo atsiranda teisinis santykis dėl atstovo veiksmų. Šitaip
susiklosto santykiai tarp atstovaujamojo ir atstovo bei santykiai tarp
atstovaujamojo ir trečiojo asmens.

Aišku bet kokie sandoriai, sudaryti per atstovą, gali turėti įvairių
pasekmių:
1. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens
(atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant
suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo
civilines teises ir pareigas.
2. Atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių,
kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir
pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims
manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens
atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam.
3. Jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia
atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos
atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš
sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su
atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo
jokios reikšmės.
4. Jeigu per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl
klaidos, apgaulės, smurto ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar
neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią.
5. Jeigu atstovas sandorį sudarė pagal atstovaujamojo nurodymus, tai
atstovaujamasis negali ginčyti tokio sandorio motyvuodamas tuo, kad
sudarydamas sandorį atstovas ignoravo tam tikras aplinkybes, jeigu
atstovaujamasis apie tas aplinkybes žinojo arba jas ignoravo dėl savo
paties neatsargumo.
6. Jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis
asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo
atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kita sandorio šalis tokiu
atveju gali raštu prašyti per jos nustatytą terminą, kuris negali būti
mažesnis kaip keturiolika dienų, patvirtinti arba nepatvirtinti sandorį.
Jeigu per nustatytą terminą neatsakoma, laikoma, kad sandorį patvirtinti
atsisakyta. Sandorio patvirtinimas turi atgalinio veikimo galią, t. y.
laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo.
7. Kita sandorio šalis, sudariusi sutartį su tokios teisės
neturinčiu asmeniu, gali sandorio atsisakyti, kol atstovaujamasis sandorio
nepatvirtino, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo metu žinojo ar turėjo
žinoti, kad sudaro sandorį su neįgaliotu asmeniu.
8. Pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio
šaliai atsako jį sudaręs asmuo, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis
žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį.
9. Jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog
trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią
teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus
atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas
viršija savo teises.

Siekiant išvengti sandorių sudarymo piktnaudžiavimo ar neteisėto jų
sudarymo, taikomas sandorių sudarymo apribojimas. Atstovas atstovaujamojo
vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu,
kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais,
vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti
pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Atstovas negali
atstovaujamojo vardu sudaryti tokio sandorio, kurio sudaryti neturi teisės
pats atstovaujamasis. Interesų konfliktas kyla tada, jei atstovas,
pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams
prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti
pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų
konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

2.3 Įgaliojimas

Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas
kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant
santykius su trečiaisiais asmenimis, taip pat apibrėžia suteiktų teisių
apimtį bei turinį (CK 2.137 str.). Atstovaujamasis, išdavęs įgaliojimą,
vadinamas įgaliotoju, jo atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas yra svarbus
tretiesiems asmenims, su kuriais atstovauti nustatant ir palaikant
santykius įgaliojimas yra išduotas. Todėl atstovas arba atstovaujamasis
turi pateikti įgaliojimą tiesiogiai tretiesiems asmenims, taip pat notarui,
jeigu sudaromas sandoris tvirtinamas notariškai, o tretieji asmenys turi
teisę reikalauti įgaliojimo arba notariškai patvirtintos kopijos.
Įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris ir jam taikomos
bendrosios normos, reglamentuojančios vienašalius sandorius. Taigi
įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens – atstovaujamojo išreikštos
valios. Įgaliojimas išduodamas tiek tada, kai tarp atstovaujamojo ir
atstovo sudaryta atskira rašytinė pavedimo sutartis, tiek tada, kai tokios
sutarties nėra, nes tokiu atveju pats įgaliojimas patvirtina esant
sutartinius atstovavimo santykius.
Atsižvelgiant į išdėstytų teisių apimtį ir turinį, įgaliojimas gali
būti išduodamas vienam konkrečiam veiksmui atlikti ar konkrečiam sandoriui
sudaryti (vienkartinis įgaliojimas). Taip pat jis gali būti išduodamas ir
keliems teisiniams tam tikros srities veiksmams atlikti ar vienarūšiams
sandoriams sudaryti. Įgaliojimą gali išduoti keli asmenys, ir jis gali būti
išduotas keliems asmenims.
Įgaliojime turi būti aiškiai apibrėžtos įgaliotiniui suteikiamos
teisės, jų apimtis ir turinys. Jei įgaliojime teisės nėra apibrėžtos, tai
atstovas turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurie reikalingi
atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams apsaugoti ir turto
priežiūrai vykdyti. Bet tokiu atveju atstovas negali disponuoti
atstovaujamojo turtu.
Įstatymų leidėjas nustatė, kad tam tikrais atvejais įgaliojimas turi
būti patvirtintas notaro.

Nesilaikant notarinės formos, įgaliojimas negalioja šiems
įgaliojimams:
1. įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;
2. įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su
juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama
duoti kitokios formos įgaliojimą;
3. įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui
valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

Tačiau ne visais atvejais būtinas notaro patvirtinimas. Notaro
patvirtintiems prilyginami:
1. karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo
įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);
2. asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti
laisvės atėmimo vietų vadovų;
3. asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose,
plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų
kapitonų.

Galimi ir supaprastinto įgaliojimo patvirtinimo atvejai. Tokie
įgaliojimai išduodami fizinio asmens korespondencijai (siunčiamiems
pinigams ir siuntiniams), darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais
susijusioms išmokoms (premijoms, kompensacijoms), pensijoms, pašalpoms,
stipendijoms gauti. Tokiais atvejais įgaliojimus tvirtinti gali šie
subjektai:
1. organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi;
2. daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkas;
3. esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo, plaukiojančio su
Lietuvos Respublikos vėliava, kapitonas.

Juridinio asmens išduodamam įgaliojimui taikomi tokie reikalavimai:
1. įgaliojimą turi teisę pasirašyti tik to juridinio asmens vadovas;
2. įgaliojime turi būti juridinio asmens antspaudas, jeigu juridinis
asmuo privalo jį turėti;
3. įgaliojimas turi būti išduodamas tik tokiems sandoriams, kuriuos
sudaryti turi teisę juridinis asmuo pagal steigimo dokumentus;
4. įgaliojime turi būti nurodyta jo sudarymo data.

Įstatymams leidžiama nustatyti ir papildomus reikalavimus juridinio asmens
įgaliojimui. Juridinio asmens išduotas įgaliojimas sudaryti sandorį dėl
juridinio asmens nekilnojamojo daikto perleidimo ar teisių į jį suvaržymo
turi būti patvirtintas notariškai.
Įgaliojimas gali būti išduodamas neribotam laikui. Jeigu jame
galiojimo terminas nenurodomas, jis galioja vienerius metus nuo sudarymo
dienos. Tačiau jei įgaliojimas išduotas veiksmams užsienyje atlikti ir yra
patvirtintas notaro, jis galioja tol, kol jį panaikina pats įgaliotojas.
Įgaliotojas gali panaikinti įgaliojimą ir tada, kai terminas jame
nurodytas.
Įstatymų leidėjas numato dvi pagrindines sąlygas, kad atstovaujamajam
atsirastų, pasibaigtų ar pasikeistų teisės ir pareigos, susijusios su
atstovo veiksmais. Visų pirma atstovas atstovaujamojo interesais turi
veikti neviršydamas jam suteiktų teisių, kurios gali būti nurodytos
rašytiniame įgaliojime arba numanomos pagal aplinkybes. Antra, atstovas,
veikdamas atstovaujamojo interesais, turi atskleisti atstovavimo faktą.
Trečiasis asmuo, su kuriuo atstovas sudaro sandorį atstovaujamojo vardu,
turi teisę pareikalauti iš atstovo pateikti savo įgaliojimo originalą,
kuriame būtų numatytos atstovo teisės.
Įstatymas įpareigoja atstovą grąžinti atstovaujamajam įgaliojimą,
pasibaigus jo terminui arba atstovaujamajam jį panaikinus prieš terminą.
Atstovas pats atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jis yra įgaliotas.
Kartais dėl įvairių priežasčių atstovas negali pats atlikti visų ar dalies
veiksmų, kuriuos jam pavedė atlikti atstovaujamasis. Įgalioti kitą asmenį
atstovaujamojo vardu atlikti veiksmus, kuriuos atlikti buvo įgaliotas,
atstovas gali tik tokiais atvejais:
1. kai tokia atstovo teisė numatyta jam išduotame įgaliojime (arba
duoti sutikimą dėl perįgaliojimo vėliau);
2. kai nors teisė perįgalioti ir nenumatyta, tačiau, siekdamas
įvykdyti atstovaujamojo valią, atstovas turi suteikti teisę kitam asmeniui
tai padaryti, nes priešingu atveju gali nukentėti atstovo interesai.

Perįgaliojimo atveju pasikeičia atstovavimo teisinių santykių
subjektai: vietoj buvusio atstovo atsiranda naujas subjektas – naujas
įgaliotinis, kuriam atstovas perduoda teises veikti atstovaujamojo vardu ir
interesais. Atstovas turi pareigą pranešti, kad jis pergalioja kitą asmenį
atlikti visus ar dalį veiksmų, kuriuos turėjo atlikti jis pats, taip pat
suteikti atstovaujamajam informaciją apie naują įgaliotinį. Atstovas, gavęs
šią informaciją, gali perįgaliojimą atšaukti.
Įgaliojimo atsisakyti prieš pasibaigiant terminui gali tiek
įgaliotojas, tiek įgaliotinis ar perįgaliotas asmuo. Tačiau įstatymai arba
šalių susitarimai gali numatyti atvejus, kai gali būti išduodami
neatšaukiami įgaliojimai. Esant neatšaukiamam įgaliojimui, įgaliotojas
neturėtų teisės atšaukti įgaliojimo prieš terminą.

Įgaliojimas gali pasibaigti įvairiais atvejais, įskaitant ir termino
pasibaigimą. Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.
Taigi įgaliojimas pasibaigia:
1. pasibaigus įgaliojimo terminui;
2. įgaliotojui panaikinus įgaliojimą;
3. įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;
4. nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;
5. nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas,
arba jam iškėlus bankroto bylą;
6. mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį
neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu;
7. mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus
jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.

Įgaliotojas ar įgaliotojo teisių perėmėjai privalo pranešti apie
įgaliojimo pasibaigimą įgaliotiniui bei visiems žinomiems tretiesiems
asmenims. Įgaliojimo pasibaigimo teisiniai padariniai gali pakenkti
atstovavimo teisinių

subjektų interesams. Galimi atvejai, kai
įgaliotinis ar trečiasis asmuo nežino, kad įgaliojimas panaikintas.
Siekiant išvengti tokių situacijų padarinių, įgaliotojas ar jo teisių
perėmėjai įstatymo įpareigojami pranešti įgaliotiniui ar tretiesiems
asmenims apie įgaliojimo pasibaigimą. Apie įgaliojimo pasibaigimą nustojus
egzistuoti įgaliotojui – juridiniam asmeniui – šią pareigą atlikti turi
sprendimą priėmęs organas, o jeigu jis šito nepadaro, tokia pareiga tenka
likvidatoriui juridinio asmens likvidavimo atveju ir pan.
Atstovavimo santykiuose nebūtinas išankstinis įgaliotinio
patvirtinimas. Galimi atvejai, kai asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo,
nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, o asmuo,
kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau šio veiksmus
patvirtina.
Vykdydamas veiklą, atstovas privalo atstovaujamojo reikalavimu arba,
atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, ir be atstovaujamojo reikalavimo
pateikti visą informaciją apie pavedimo vykdymą, sudarytus sandorius. Tuo
pačiu atstovas privalo pateikti visus dokumentus, susijusius su įvykdytu
pavedimu. Įstatymas nenumato, kokios formos ataskaita turėtų būti pateikta,
todėl atstovas ją gali pateikti tiek žodžiu, tiek raštu. Atstovas taip pat
turi pareigą perduoti atstovaujamajam visa, ką jis gavo vykdydamas pavedimą
– visus atstovaujamojo atstovui perduotus dokumentus, turtą ir kitką, taip
pat tai, ką gavo iš trečiojo asmens vykdydamas atstovaujamojo vardu
sudarytą sandorį.
Kadangi atstovas veikia atstovaujamojo vardu, jo interesais ir jo
sąskaita, tai atstovaujamasis turi atlyginti visas atstovo turėtas
išlaidas, kurias šis patyrė vykdydamas atstovaujamojo pavedimą. Taip pat
atstovas turi teisę už darbą gauti atlyginimą, išskyrus atvejus, kai
sutartis ar įstatymai nustato, jog atstovaujama neatlyginamai. Dėl
atlyginimo dydžio atstovas ir atstovaujamasis gali susitarti.

III. KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS

3.1 Prekybos agentas

Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė
ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant
sutartis ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir
atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų. (CK 2.152 str. 1 d.).
Prieš pradėdamas veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo
civilinę atsakomybę už galimą žalą, kurios gali būti atstovaujamajam ar
tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų. Taip pat turi įforminti prekybos
agento teises ir pareigas:
1. Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu
arba žodžiu.
2. Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti
sudaryta raštu. Teisės reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas
negalioja.

Tik sudarius sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios:
1. agento arba atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimus arba
visišką jos netaikymą;
2. draudimą konkuruoti nutraukus sutartį;
3. sutarties nutraukimo sąlygas;
4. išimtines prekybos agento teises;
5. prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos
sutarties įvykdymo.

Sutartis gali būti sudaroma apibrėžtam ir neapibrėžtam laiko
terminui. Jeigu sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui
pasibaigus šalys toliau vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama,
kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis Prekybos agentas, atstovaudamas atstovaujamojo interesams, privalo
(CK 2.156 str.):
1. sąžiningai ir rūpestingai vykdyti visus atstovaujamojo
pavedimusir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, būti lojalus
atstovaujamajam ir veikti išimtinai dėl atstovaujamojo interesų;
2. reguliariai pranešti atstovaujamajam apie sudaromas ar sudarytas
sutartis, taip pat teikti kitą svarbią informaciją, susijusią su savo ir
atstovaujamojo verslu;
3. saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties
galiojimo metu, tiek ir jai pasibaigus;
4. nekonkuruoti su atstovaujamuoju, jeigu ši sąlyga numatyta
sutartyje;
5. atlyginti atstovaujamajam padarytus nuostolius;
6. pasibaigus sutarčiai, grąžinti atstovaujamajam visus pastarojo
perduotus dokumentus, turtą ir kitką.

Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus
atstovaujamojo įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui
tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat
priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju,
jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje
ar atskirame įgaliojime. Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikta teisė
sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir
kokybės bei kitokius trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties
vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyvendinti pastarojo teises,
susijusias su įrodymų užtikrinimu.

Sutartis, kurią sudaro atstovaujamasis bei prekybos agentas,
suteikia teises ir pareigas ne tik prekybos agentui, bet ir
atstovaujamajam, kurio pareigos yra:
1) aprūpinti prekybos agentą reikiamais dokumentais ir informacija
(kainoraščiais, prekių pavyzdžiais, reklamine medžiaga, standartinėmis
sutarčių sąlygomis ir t. t.);
2) nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutikimą ar atsisakymą
sudaryti konkrečią sutartį ar ją vykdyti, taip pat apie sutarties sąlygų
pakeitimą ar papildymą;
3) nedelsdamas pranešti prekybos agentui apie sutarties, kurią
prekybos agentas sudarė neturėdamas pavedimo, patvirtinimą ar
nepatvirtinimą;
4) mokėti prekybos agentui sutartyje numatytą atlyginimą;
5) suteikti agentui informaciją, būtiną komercinio atstovavimo
sutarčiai vykdyti, ypač pranešti apie tai, kad prekybinių sandorių daug
mažiau, nei prekybos agentas galėtų tikėtis.

Labai svarbūs yra atlyginimo prekybos agentui apskaičiavimo, mokėjimo
klausimai. LR CK 2.158, 2.159 ir 2.160 str. kaip tik ir reglamentuoja šiuos
dalykus.

Prekybos agento atlyginimas

1. Prekybos agentui už kiekvieną sėkmingai sudarytą sandorį
atstovaujamasis moka sutartyje nustatytą atlyginimą. Prekybos agentas taip
pat turi teisę į atlyginimą, kai sandorį sudaro pats atstovaujamasis,
tačiau prekybos agento veiklos dėka, net jeigu tas sandoris buvo sudarytas
pasibaigus atstovavimo santykiams.
2. Sutartyje gali būti numatyta, kad prekybos agento atlyginimas
priklauso nuo atstovaujamojo pavedimo įvykdymo kokybės arba kad prekybos
agentas atlyginimą gauna tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sudarytą
sutartį. Atlyginimas prekybos agentui taip pat mokamas už iš trečiųjų
asmenų atstovaujamojo naudai išieškotas pinigų sumas.
3. Jeigu prekybos agentas garantuoja atstovaujamajam, kad kita tam
tikro sandorio šalis tinkamai įvykdys sutartį, tai prekybos agentas turi
teisę gauti papildomą atlyginimą (del credere). Šalių susitarimas
panaikinti tokią prekybos agento teisę negalioja. Teisė į papildomą
atlyginimą (del credere) atsiranda nuo sandorio tinkamo įvykdymo.
4. Jeigu prekybos agento atlyginimas sutartyje neaptartas, prekybos
agentui turi būti mokamas atlyginimas, kuris mokamas prekybos agentams,
paskirtiems tokio agento veiklos vietoje, ir prekėms, numatytoms prekybos
agento sutartyje, o jeigu tokios praktikos nėra, tai jam priklauso
protingumo kriterijų atitinkantis atlyginimas, nustatomas atsižvelgiant į
visus sandorio ypatumus.

Prekybos agento atlyginimo dydžio nustatymas

1. Atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje
nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos
sumos procentais.
2. Prekybos agentui taip pat turi būti atlygintos jo turėtos
papildomos išlaidos, jeigu jų nepadengė kita sandorio šalis (prekių vežimo,
sandėliavimo, saugojimo, pakavimo išlaidos, sumokėti muitai ir kitokios
rinkliavos bei mokesčiai ir t. t.) ir šios išlaidos neįskaitomos į agento
savarankiškos veiklos išlaidas.
3. Jeigu prekybos agento atlyginimas nurodytas konkrečia suma, tai
LR CK 2.160 str. taikomas tik tiek, kiek tai neprieštarauja susitarimo dėl
prekybos agento atlyginimo konkrečia suma esmei.

Prekybos agento atlyginimo mokėjimo tvarka

1. Prekybos agentas įgyja teisę į atlyginimą nuo sandorio sudarymo,
jeigu atstovaujamasis įvykdė sandorį ar turėjo pagal su trečiąja šalimi
pasirašytą sutartį įvykdyti sandorį, ar trečioji šalis įvykdė sandorį,
tačiau visais atvejais vėliausiai tada, kai trečioji šalis įvykdė savo
sutarties dalį ar būtų tai padariusi, jei atstovaujamasis būtų įvykdęs
savąją.
2. Jeigu sutartyje numatyta, kad prekybos agentui atlyginimas
mokamas tik tada, kai trečiasis asmuo įvykdo sutartį, tai prekybos agentas
turi teisę gauti avansą. Avansas negali būti mažesnis kaip keturiasdešimt
procentų atlyginimo ir turi būti sumokėtas ne vėliau kaip iki paskutinės
kito po sutarties sudarymo mėnesio dienos, jeigu sutartyje nenustatyta kas
kita.
3. Jeigu yra akivaizdu, kad trečiasis asmuo sutarties neįvykdys,
prekybos agentas netenka teisės reikalauti atlyginimo. Jeigu atlyginimas ar
jo avansas jau yra sumokėti, atstovaujamasis turi teisę iš prekybos agento
išieškoti sumokėtas sumas. Ši nuostata netaikoma tada, kai sutartis
neįvykdoma dėl atstovaujamojo kaltės.
4. Atstovaujamasis privalo atsiskaityti su prekybos agentu kas
mėnesį ir ne vėliau kaip iki mėnesio, einančio po ataskaitinio laikotarpio,
paskutinės dienos. Šalys rašytine sutartimi gali pratęsti atsiskaitymo
terminą, bet ne ilgiau kaip trims mėnesiams.
5. Atstovaujamasis privalo kas mėnesį, o susitarus raštu – ne rečiau
kaip kas trys mėnesiai pateikti prekybos agentui buhalterinės apskaitos
dokumentus, pagal kurių duomenis apskaičiuojamas ir mokamas pat pranešti visas aplinkybes, dėl kurių atsisakyta mokėti prekybos
agentui atlyginimą arba dėl kurių atlyginimas sumažintas.
6. Kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos agentas turi teisę
reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti.
Atsisakymas nuo audito teisės negalioja. Jeigu atstovaujamasis atsisako
leisti atlikti auditą ar nesusitariama dėl auditoriaus, prekybos agentas
turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo.
7. Reikalavimams, susijusiems su prekybos agento atlyginimo
išieškojimu, taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
8. Kai prekybos agentui yra suteikta išimtinė teisė sudaryti
sutartis tam tikroje teritorijoje ar su tam tikrais vartotojais, tai
prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas, skaičiuojamas
atsižvelgiant į sandorius, sudarytus komercinio atstovavimo sutarties
galiojimo laikotarpiu su asmenimis iš tos teritorijos ar iš tų vartotojų.
9. Prekybos agentui priklauso komisinis atlyginimas ir tuo atveju,
kai trečiosios šalies užsakymas pasiekė atstovaujamąjį iki komercinio
atstovavimo sutarties galiojimo pabaigos arba per protingumo kriterijus
atitinkantį laikotarpį po to, kai komercinio atstovavimo sutartis
pasibaigė, ir sandoris yra susijęs su komercinio atstovavimo sutartimi.
10. Kai prekybos agentui mokamas komisinis atlyginimas po sutarties
pasibaigimo, naujam agentui komisinis atlyginimas nemokamas, išskyrus
atvejus, kai pagal aplinkybes yra teisinga komisinį atlyginimą padalyti
agentams.

Prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus
ir teises į daiktus patvirtinančius dokumentus tol, kol atstovaujamasis su
juo atsiskaitys.
Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad
pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus
nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia nuostata turi būti išreikšta raštu,
tačiau atstovaujamasis raštu iki sutarties galiojimo pasibaigimo gali
atsisakyti konkurencijos draudimo. Jeigu sutartyje yra nuostata dėl
konkurencijos draudimo, tada prekybos agentas įgyja teisę į kompensaciją
visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Kompensacijos dydis nustatomas
šalių susitarimu. Tačiau jei sutartis buvo nutraukta dėl prekybos agento
kaltės, jis netenka teisės į kompensaciją.

Įstatymas numato ir tokius atvejus, kai atstovaujamasis netenka
teisės remtis konkurenciją draudžiančia sutarties išlyga. Išimtys yra:
1) atstovaujamasis be prekybos agento sutikimo nutraukė sutartį
pažeisdamas išankstinio įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminus arba
nedelsdamas nepranešė prekybos agentui apie svarbias sutarties nutraukimo
priežastis;
2) prekybos agentas sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių, už
kurias atsako atstovaujamasis, ir apie šias priežastis nedelsdamas pranešė
atstovaujamajam;
3) atstovaujamojo ir prekybos agento sutartis nutraukta teismo
sprendimu dėl priežasčių, už kurias atsako atstovaujamasis.

Prekybos agento reikalavimu teismas turi teisę pripažinti visiškai
ar iš dalies konkurenciją draudžiančią sutarties išlygą negaliojančia,
jeigu atsižvelgiant į prekybos agento teisėtus interesus tokia išlyga daro
jam didelę žalą.
Tarp prekybos agento ir atstovaujamojo sudaryta terminuota ar
neterminuota sutartis gali būti nutraukta pagal civilinio kodekso numatytus
atvejus.
Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas.

Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies
iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta
kitai šaliai per šiuos terminus:
1. prieš vieną mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip
vienerius metus;
2. prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus
metus;
3. prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus
metus;
4. prieš keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus
metus.

Šalys savo susitarimu negali nustatyti trumpesnių pranešimo terminų,
bet gali nustatyti ilgesnius pranešimo terminus, tačiau visais atvejais
abiem šalims taikomi vienodi pranešimo terminai. Pranešta turi būti iki
kalendorinio mėnesio pabaigos.
Šalis, nutraukusi sutartį be kitos šalies sutikimo ir pažeidusi
išankstinio pranešimo terminus, privalo kitai šaliai atlyginti savo
veiksmais padarytus nuostolius, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukta
dėl svarbių priežasčių, apie kurias nedelsiant buvo pranešta kitai šaliai.
Jeigu šalys nesusitarė kitaip, paskutinė įspėjimo termino diena ir
sutarties nutraukimo diena turi sutapti su kalendorinio mėnesio pabaiga.
Jei komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir
terminuota sutartis tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi LR CK 2.156
str. 1 d. nurodyti įspėjimo terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos
sutarties galiojimo terminas.

Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas:
1. Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę
nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo
šios teisės negalioja.
2. Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita
šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus
nuostolius.

Jeigu sutartis nutraukta prieš terminą ne dėl prekybos agento
kaltės, jis turi teisę į kompensaciją, jei:
1. po sutarties nutraukimo atstovaujamasis turi esminės naudos iš
dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas;
2. atsižvelgiant į visas aplinkybes, kompensacijos mokėjimas
atitiktų teisingumo principą.

Maksimalią kompensacijos sumą sudaro vidutinė metinė prekybos agento
atlyginimo suma, apskaičiuota už visą sutarties galiojimo laikotarpį, jeigu
sutartis galiojo ne ilgiau kaip penkerius metus. Jeigu sutartis galiojo
ilgiau nei penkerius metus, skaičiuojamas paskutinių penkerių metų
vidutinis metinis atlyginimas.
Reikalavimams dėl kompensacijos išieškojimo taikomas vienerių metų
ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo sutarties nutraukimo dienos.

Prekybos agentas neturi teisės į kompensaciją, jeigu:
1. sutartis nutraukta prekybos agento iniciatyva, išskyrus atvejus,
kai prekybos agentas sutartį nutraukia dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų
arba dėl savo ligos, amžiaus ar negalios, dėl kurių jis negali tinkamai
atlikti savo pareigų;
2. sutartis nutraukta atstovaujamojo iniciatyva dėl prekybos agento
kaltės;
3. prekybos agentas atstovaujamojo sutikimu perduoda savo teises ir
pareigas pagal komercinio atstovavimo sutartį kitam asmeniui.

Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kurių jis patiria dėl
sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą, ypač jeigu prekybos
agentas netenka komisinio atlyginimo, o atstovaujamasis turi esminės naudos
iš prekybos agento veiklos.
Įstatymai gali nustatyti šio skirsnio nuostatų išimtis, jeigu to
reikalauja prekybos agento veiklos ypatumai atskirose verslo srityse (CK
2.168 str.).

3.2 Komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant tarptautinio prekių
pirkimo–pardavimo sutartis

Normos reglamentuojančios sudarant komercinį atstovavimą ir vykdant
tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis taikomos:
1. kai yra sudaroma ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo
sutartis;
2. kai atstovaujamasis ir trečiasis asmuo yra skirtingose
valstybėse.
Normos netaikomos:
1. perkant ir parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius
vertybinių popierių biržoje;
2. perkant ir parduodant prekes aukcione (varžytynėse);
3. atstovų pagal įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar
administracinių institucijų sprendimu, veiklai (atstovu šiame skirsnyje
nepripažįstami juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, jeigu jie
veikia neperžengdami įstatymų ar juridinio asmens steigimo dokumentų
nustatytų ribų).

Atstovo teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba
numanomos iš konkrečių aplinkybių. Taip pat jie turi teisę atlikti bet
kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini atstovaujamojo
pavedimui tinkamai įvykdyti, o jų teisės ir pareigos gali būti išreikštos
bet kokia forma ir jų turinys gali būti įrodinėjamas bet kokiomis
įrodinėjimo priemonėmis.
Atstovo sudarytų sandorių galiojimą numato LR CK 2.171 str. Atstovo
sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu
atstovas veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, neviršydamas jam
suteiktų teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartį
sudaro su atstovu.

Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas ne
atstovaujamajam, o atstovui, jeigu:
1. trečiasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sutartį sudaro
su atstovu (neatskleistas atstovavimas);
2. konkrečios aplinkybės (pavyzdžiui, sutarties nuoroda) patvirtina,
kad atstovas ketino sukurti teises ir pareigas sau, o ne atstovaujamajam.

Jeigu atstovas nevykdo savo prievolių trečiajam asmeniui dėl
atstovaujamojo kaltės, atstovas privalo pranešti trečiajam asmeniui
atstovaujamojo vardą, o jei trečiasis asmuo nevykdo savo prievolių
atstovui, atstovas privalo pranešti atstovaujamajam trečiojo asmens vardą.
Atstovaujamasis negali įgyvendinti atstovo įgytų su trečiuoju
asmeniu susijusių teisių, jeigu trečiasis asmuo įrodo, kad jis nebūtų
sudaręs sutarties, žinodamas, kas yra atstovaujamasis.
Jeigu asmuo veikia neturėdamas atstovaujamojo įgaliojimų arba juos
viršydamas, tokiais atvejais atsiranda šio asmens ir trečiojo asmens teisės
ir pareigos. LR CK 2.172 str. 1 d. normos netaikomos tais atvejais, kai
atstovaujamojo elgesys davė protingumo kriterijų atitinkantį pagrindą
trečiajam asmeniui sąžiningai manyti, kad atstovas turi reikiamus

jų neviršydamas.

Atstovo veiksmų patvirtinimo atvejai:
1. Atstovaujamasis turi teisę patvirtinti veiksmus, kuriuos atliko
asmuo, neturėdamas šios teisės ar ją viršydamas. Patvirtinimas gali būti
bet kokios formos. Be to, jis gali būti numanomas iš atstovaujamojo
elgesio. Patvirtinimas įsigalioja nuo to momento, kai pasiekia trečiąjį
asmenį. Įsigaliojusio patvirtinimo nebegalima atšaukti.
2. Jeigu sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo nežinojo ir negalėjo
žinoti, kad atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo
neatsako atstovaujamajam, jeigu iki atstovo veiksmų patvirtinimo momento
jis praneša atstovaujamajam, kad sandoris jam neprivalomas net jį
patvirtinus. Jeigu atstovaujamasis patvirtino atstovo veiksmus, bet tą
padarė ne per protingumo kriterijų atitinkantį terminą, trečiasis asmuo
gali atsisakyti sandorio apie tai nedelsiant pranešdamas atstovaujamajam.
3. Jeigu trečiasis asmuo sandorio metu žinojo ar turėjo žinoti, kad
atstovas neturi teisių ar jas viršija, tai trečiasis asmuo negali
atsisakyti sandorio nei iki atstovo veiksmų patvirtinimo, nei po to.
4. Trečiasis asmuo visais atvejais gali atsisakyti priimti tik
dalinį atstovo veiksmų patvirtinimą.
5. Jeigu atstovas atliko veiksmus dėl būsimo juridinio asmens
interesų iki juridinio asmens įsteigimo, tokius veiksmus galima patvirtinti
tik įstatymų nustatytais atvejais.

Jeigu asmuo veikė neturėdamas atstovo veiksmų patvirtinančios teisės
ar turimas teises viršydamas ir atstovaujamasis atsisakė jo veiksmus
patvirtinti, tai asmuo privalo atlyginti trečiajam asmeniui tuos
nuostolius, kurie leistų trečiajam asmeniui grįžti į tą padėtį, kurioje jis
būtų buvęs, jeigu atstovas būtų turėjęs teisę ar būtų veikęs neviršydamas
savo teisių.
Asmuo neatsako trečiajam asmeniui, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar
turėjo žinoti, kad asmuo neturi teisių ar jas viršija.

Atstovo teisės komerciniame atstovavime sudarant ir įvykdant
tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis pasibaigia:
1. atstovaujamojo ir atstovo susitarimu;
2. sudarius sandorį ar atlikus kitą veiksmą, kuriam atlikti buvo
išduotas įgaliojimas;
3. kai atstovaujamasis panaikina atstovui suteiktas teises;
4. kai atstovas atsisako savo teisių;
5. kitais LR CK numatytais atvejais.

Atstovo teisių pasibaigimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms,
išskyrus atvejus, kai trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie atstovo
teisių pasibaigimą arba apie aplinkybes, kurios yra atstovo teisių
pasibaigimo pagrindas.
Nepaisant atstovo teisių pasibaigimo, atstovas turi teisę dėl
atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesų atlikti veiksmus, kurie būtini, kad
nebūtų padaryta žalos atstovaujamojo ar jo įpėdinių interesams.

IV. PROKŪRA

Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas)
suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir
dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio
asmens (verslininko) verslu. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo
vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne
teismo institucijose (CK 2.176 str.).
Prokūra – tai specifinė įgaliojimo rūšis. Palyginti su paprastu
įgaliojimu, skiriasi jos subjektai ir naudojimo paskirtis. Prokūrą gali
išduoti tik juridiniai asmenys – verslininkai. Prokūra paprastai išduodama
juridinio asmens darbuotojui, o kartais ir kitam asmeniui. Bet kuriuo
atveju, ji gali būti išduodama tik fiziniam asmeniui, vadinamam prokuristo.
Skirtingai nuo bendrojo įgaliojimo, prokūra taikoma verslo santykiams: ji
suteikia prokuristui teisę atstovaujamojo vardu ir jo interesais atlikti
teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.
Prokūra taip pat suteikia teisę prokuristui atstovaujamojo vardu ir jo
interesais atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose, ne teismo
institucijose.
Atsižvelgiant į juridinio asmens rūšį, prokūrą išduoda atitinkamas
valdymo organas arba savininkas. Prokūrą taip pat gali išduoti atitinkamo
valdymo organo ar savininko įgaliotas asmuo. Detalesnė prokūros išdavimo
tvarka turėtų būti numatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose.
Prokūra išduodamą keliems asmenims). Bendroji prokūra leidžia veiksmingai
kontroliuoti asmenis, kuriems suteikta teisė veikti juridinio asmens vardu:
turėdami bendrąją prokūrą, visi prokuristai privalo veikti kartu.
Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę ją
išduoti. Nustatytos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro prokūros
negaliojančios, nes toks padarinys nėra įsakmiai nurodomas CK, tačiau tokiu
atveju, kilus ginčui dėl prokūros išdavimo, šalys negalės remtis liudytojų
parodymais siekdamos įrodyti šį faktą. Taip pat prokūra turi būti
įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti
šių veiksmų:
1. perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti
teises į jį;
2. pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;
3. skelbti atstovaujamojo bankrotą;
4. duoti prokūrą;
5. priimti į įmonę dalininkus.

Skirtingai nuo bendrųjų atstovavimo taisyklių, prokuristas privalo
veikti atstovaujamojo interesais tik asmeniškai ir negali perduoti savo
įgaliojimų kitam asmeniui. Tokie sandoriai būtų laikomi negaliojančiais.
Prokūra gali būti ribota. Tačiau bet kokie prokūros ribojimai,
išskyrus įtvirtintus įstatyme (CK 2.179 str.), negalioja tretiesiems
asmenims, tačiau gali būti atstovaujamojo ir prokuristo vidinio susitarimo
dalykas. Vidiniai prokūros ribojimai gali būti nustatyti konkrečiam
juridinio asmens filialui, veiklos sričiai ar rūšiai, ribojimai taip pat
gali būti siejami su tam tikromis aplinkybės, laiku, teritorija. Tačiau
tretieji asmenys negali remtis tuo, kad jiems neturi įtakos prokūros
ribojimai, jeigu jie sąmoningai siekė pakenkti atstovaujamojo interesams
arba prokuristas sąmoningai veikė priešingai atstovaujamojo interesams, o
tretieji asmenys šitai žinojo ar galėjo suprasti. Vis dėl to, jeigu
tretieji asmenys veikia sąžiningai, tai prokuristo veiksmai įpareigoja
atstovaujamąjį. Šiuo atveju atstovaujamasis galės tik išsiieškoti iš
prokuristo patirtus nuostolius.
Skiriami du prokūros įsigaliojimo etapai: prokūra įsigalioja
atstovaujamojo ir prokuristo tarpusavio santykiams, kai yra išduota, o
prokuristo ir trečiųjų asmenų tarpusavio santykiams – būdama įregistruota
teisės aktų nustatyta tvarka. Prokuristas turi tretiesiems asmenims
atskleisti, kad veikia juridinio asmens vardu ir interesais. CK nustatyta
privaloma tokio atskleidimo forma: pasirašydamas atstovaujamojo vardu
dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis veikia kaip prokuristas,
t. y. įrašyti žodį „prokuristas“ arba jo sutrumpinimą „pp“. Prokuristo,
neįvykdžiusio šių reikalavimų, sudarytų sandorių padariniai nustatomi pagal
neatskleisto atstovavimo taisykles (CK 2.133 str.).
Prokuristo atsakomybė atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims yra
tokia pat kaip ir prekybos agento (CK 2.152–2.168 str.)

Prokūra pasibaigia, kai:
1. atstovaujamasis ją atšaukia;
2. prokuristas jos atsisako;
3. atstovaujamajam iškelta bankroto byla;
4. likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;
5. prokuristas miręs.

Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos,
išskyrus likvidavus ar reorganizavus prokūrą išdavusį juridinį asmenį arba
mirus prokuristui.
Išduodant prokūrą, juridinio asmens darbuotojų įgaliojimai nebūtinai
visais atvejais privalo būti patvirtinti. Kasdieniai ir įprasti tam tikros
verslo srities darbuotojų veiksmai gali būti atliekami be specialaus
įgaliojimo ir prokūrą reglamentuojančios normos taikomos pagal analogiją.
Veiksmų kasdieniškumas ir įprastumas nustatomi atsižvelgiant į kiekvieno
verslo specifiką. Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys
darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar
priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.
Tai reiškia, kad darbuotojas gali teisėtai perleisti nuosavybės teises į
daiktus, o trečiojo asmens apmokėjimas darbuotojui bus tinkamas. Jeigu
darbuotojas vis dėl to nebuvo faktiškai įgaliotas atlikti tokius veiksmus,
tai juridinis asmuo privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo tai žinojo ar
turėjo žinoti. Darbuotojai, veikiantys be specialaus įgaliojimo, turėdami
pasirašyti atstovaujamojo vardu kokius nors dokumentus, be parašo, privalės
nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas ir konkrečius įgaliojimus.

V. IŠVADOS

Atstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių
teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti
sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių.
Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų
(nepilnamečių iki 14 metų, psichinių ligonių) interesus. Tokių neveiksnių
asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai.
Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir
juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir
įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.
Reikia pažymėti, kad ne visos sandorio šalys – atstovaujamasis,
atstovas ar tretieji asmenys – siekia tikslo, remdamiesi įstatymais. Kai
kurių jų tikslas – ne optimalus, o maksimalus rezultatas. Taigi tiek
sudarant sutartis pagal bendruosius CK nuostatus, tiek sudarant komercinius
sandorius, reikia atidžiai sekti ar nenusižengiama įstatymams, kadangi
daugelis teisinių atstovavimo normų yra panašios tiek bendrosiose
atstovavimo nuostatose, tiek komerciniame atstovavime ir prokūroje. Todėl
labai svarbu nesupainioti sąvokų bei jų taikymo sričių.
Tik elgiantis sąžiningai ir nenusižengdamos įstatymui visos sandorio
šalys gali sėkmingai bendradarbiauti sudarydamos sutartis ir plėtodamos
savo veiklą.

VI. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=107687&Condition2=;
2. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius, 2002. 248 p. ISBN 9986-9349-6-
6;
3. Kecorytė D. Atstovavimas ir įgaliojimas. Vadovo pasaulis. 1999. Nr.4;
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga.
Asmenys / V. Mikelėnas, G. Bartkus, V. Mizaras, Š. Keserauskas.
Vilnius, 2002. 435 p.
———————–

ĮGALIOJIMAS – rašytinis dokumentas, įgaliotojo asmens duodamas įgaliotiniui
atstovauti nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.

ATSTOVAVIMAS – civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir
atstovaujamojo sandorio įstatymų, teismo sprendimo ir administracinio
teisės akto pagrindu.
ATSTOVAUJAMASIS – kiekvienas civilinės teisės subjektas, kurio vardu ir
interesais atliekami tam tikri veiksmai, remiantis jo paties, įstatymų,
teismo sprendimu ar administracinės teisės duotais įgalinimais.
ATSTOVAS – atstovaujamojo, įstatymų, teismo sprendimu ar administracinio
akto įgaliotas veiksnus asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais
ir sąskaita.

KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS – asmens, nuolatos ir savanoriškai atstovaujančio
verslininko vardu sudarant sutartis verslo veiklos sferoje, veiksmai.