Anglijos bankai

 

Įvadas
Terminas”bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr. Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai gali teikti laisvas lėšas, teikti kreditą, tarpininkauja atliekant piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Anglijos bankininkystės istorijos apžvalga
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines banko operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžiu savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos jie galėdavo perleisti kitiem žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų baigiasi jau XIX a. Būdingas naujosios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstumimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškia Anglijoje ir JAV. Pvz.: 1890m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškėsi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik 1000 skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai. Atsidarę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančius indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai ribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėtas ir Londono bankas, kuriam netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Bankų veikla
Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.
Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardytos tokios Anglijos banko pareigos:
• atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reaguoti į visuomenės poreikius;
• teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poreikius, adekvačiai į juos reaguoti;
• savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• siekti, kad vienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas jį atlikti, aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Bankų priežiūra
Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateiksime svarbiausius bankų priežiūros Anglijoje bruožus.
Svarbiausias bankų priežiūros tikslas apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami ne lengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.
Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas “apdairia priežiūra”. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių , ar tas bankas atitinka bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.
Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkamai toms pareigoms užimti (paaiškina specialios instrukcijos).
Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:
• Kapitalo reikalavimai. Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikia kapitalo. Esmė ta, kad banko aktyvai suskirstomi į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvų rizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų. Pavyzdžiui, banko vadovybės patirties, rizikos koncentracijos, klientūros pobūdžio ir t.t. RAR absoliutus minimumas pagal tarptautinį susitarimą yra 8 procentai.
• Rizikos laipsnis. RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų portfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 metų Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštų apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10 proc. Banko kapitalo ir tik labai išimtinais atvejais ji gali viršyti 25 proc. Anglijos bankas taip pat reikalauja iš bankų, kad pastarieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės koncentracijos vienoje šakoje, padidinančios riziką, atvejus.
• Likvidumo galimybė. Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grinųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu ir kad indėliai būtų įvairūs.
Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.
• Atsargos. Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.
Anglijos bankas 1987 metais išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.
• Sistemos ir kontrolė. Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius – ataskaitininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, kad buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Jie taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Minėtieji buhalteriai – ataskaitininkai, remdamiesi Bankininkystės įstatymu, turi teisę tiesiogiai pranešti Centriniam bankui apie bet kokią susirūpinimą keliančią įvykių raidą.
Kitas kontrolės įrankis yra tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.
Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz., suskaičiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja ir su kitomis tyrimo bei prievartos institucijomis.
• Bankų direktoriai, kontrolieriai, vadovai. Jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms. Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūra, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Licenciją galima atimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar 6 nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
Indėlų apsaugos programa. Indėlių apsaugai sudaryta indėlių apsaugos programa. Ją tvarko Bankinintystės įstatyme numatyta taryba. Į tą programą visi bankai daro įnašus, proporcingus juose laikomų indėliųsumai. Bankui bankrutavus, taryba padengia indėlininkų nuostolius – 75 proc. indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 15000 svarų sterlingų vienam indėlininkui. Kompensuojami tik indėliai svarais sterlingų, įnešti Ddidžiojoje Britanijoje.
Kontaktai su kitomis priežiūros institucijomis. Banku priežiūra kas met tampa sudėtingesnė, bankai vis labiau įsitraukia į prekybą vertybiniais popieriais ir kitokias investicijas. Pagal 1986m. finansinių paslaugų įstatymą numatytas jų priežiųros ir reguliavimo režimas. Centrinis bankas glaudžiai bendradarbiauja su tokios priežiūros ir kontrolės įstaigomis, kad išvengtų dubliavimo.

Anglijos bankų patikimumas
Kur jau kur, bet Anglijoje bankų netrūksta. Barclays, Halifax, HSBC, Lloyds TSB, Royal bank of Scotland, Bank of scotland, Abbey National, Natwest ir turbūt galima parašyti “ir t.t.” Bent viena problema atpuola – patikimumas. Praeitais metais nė vienas iš šių bankų neuždirbo mažiau nei 7 mljrd. svarų. Todėl pasirenkant banką reikia praktiškai žiūrėti tik į tai ką jis gali pasiūlyti gero, ko negali pasiūlyti kiti. Jei nesigilinti į dideles smulkmenas visi jie yra bemaž vienodi, ir jei klausite kieno nors patarimo jis greičiausiai pasakys, kad jo bankas ir yra tas pats geriausias.
Atsidarant sąskaitą banke reikės jūsų paso ir adresą patvirtinančio dokumento. Šiuo dokumentu praktiškai gali būti tik sąskaitą už vandenį, dujas, elektrą ar telefoną. Studentams gali tikti ir mokyklos patvirtinimas, kad jų studentas gyvena štai tokiu adresu, bet su mokyklos adresu paprastai atidaroma tokia nepilnavertė sąskaita su kortele cashline.

Kortelės Cashline
Duodama nepatikimiems klientams. Su ją jūs galite tik pasiimti pinigus iš bankomato. Atsiskaityti su ją negalite niekur. Paprastai turint šią kortelę dar reikia mokėti nuo £5 iki £20 už sąskaitos tvarkymą. Jei jums nepasisekė ir gavote būtent tokią kortelę, paprašykite kad ją pakeistų į normalią. Tai darykite tada kada į jūsų sąskaitą pradės reguliariai įplaukti pinigai.
Debetinė
Kortelė skirta naudoti pinigams esantiems jūsų sąskaitoje. Su ją galite atsiskaityti visur ir visada. Jei esate patikimas klientas su banku galite susitarti dėl pinigų leidimo į minusą. T.y. jei sąskaitoje jau nulis, jūs vis vien kažkiek dar galite išleisti. Barclays ši paslauga yra mokama- 5£/mėn.
Debetinė kortele taip pat gali būti dviejų tipų. VISA ir VISA electron. Didelio skirtumo tarp jų nėra. Tik yra vietų (nedaug) kur elektronų nepriima, taip pat su elekctron negalima atsiskaityti internete.
Anglijoje nėra apmokestinti jokie veiksmai su bankomatais. Jei jūs tikrinsitės balansą ar imsite pinigus iš savo ar ne iš savo banko bankomato joks bankas užtai iš jūsų nepaims nė cento. O jei norės paimti tai prieš atliekant operaciją bankomatas jus apie tai įspės.

SWITCH ir SOLO


Jas išdavinėja bankai HSBC ir NATWEST. SWITCH yra kur kas geriau už VISA elektron. Su ja galima atsiskaityti perkant internetu ir ją priima visur. Solo kažkas panašaus į elektron. Ją gausite kai atsidarysite sąskaita, o po to galite pasikeisti į Switch.
Kreditinė
Atsiskaitydami su ją jūs leidžiate ne savo pinigus. Atsiskaityti galite visur ir visada, taip pat ir pasiimti pinigų iš bankomato. Būtų viskas gerai, tačiau kartą per mėnesį ateina sąskaita, kurią reikia pilnai arba dalinai (min 2%-5% nuo skolintos sumos) apmokėti. Likusiai skolai augs procentai.
Kiek galite išleisti pinigų su savo kortele jums nustato bankas arba kompaniją kuriai ši kortelė priklauso. Tai priklauso nuo jūsų pajamų, išgyvento laiko, kreditinės istorijos (ar visur viską susimokėjote ir pan.). Kreditas gali būti nuo 200£ iki begalybės.
Imant pinigus iš bankomato su kreditine kortele, paprastai paimamas kažkurio procento mokestis. Palūkanos, neapmokėjus sąskaitos, yra didesnės gryniems pinigams, nei pinigams išleistiems perkant prekes ar paslaugas.
VISA ir MasterCart.
Tai labiausiai populiarios kreditinės kortelės.Kas nutiks jei kas nors pasinaudos jūsų kortele ar jos duomenimis?
Anglijoje jūsų nuostoliai nesieks daugiau kaip £50, nesvarbu kiek jūsų pinigų bus išeikvota. Apie pastebėtas bėdas kuo greičiau praneškite bankui ir jis grąžins jums visus pinigus. Maksimaliai jums gali tekti sumokėti £50, arba nieko priklausomai nuo banko, kortelės ir pan.
Kuomet užsisakinėjate bet kokios rūšies kortelę jums ją siūlys apdrausti. Atminkite- NESVARBU jūsų kortelė drausta ar ne, bankas jums pinigus vis vien grąžins. Apdraudus skirtumas yra tik tas, kad tarkim piniginės su 10 kortelių pametimo atveju, jums reiks paskambinti tik vienu numeriu ir visos kortelės bus užblokuotos. Štai ir visa nauda.
Debetinė
Saugumo ir šiek tiek finansinės naudos sumetimais galima pinigus nuo einamosios sąskaitos pervesti į taupomąją. Tai galima padaryti ir automatiškai, pasakius banke, kad kas savaitę nuo vienos sąskaitos į kitą sąskaitą pervestų kažkokią sumą pinigų.
Čekių išgryninimas
Darbdavys gali atsiskaityti su jumis grynais, pavedimu į banką arba čekiu. Čekį galima išsigryninti banke kuriame turite sąskaitą (bankas kuriame neturite sąskaitos neišgrynins jums čekio), arba tam skirtose firmelėse, kurių apstu pagrindinėse gatvėse. Jų pavadinimai yra maždaug tokie “cash point, money shop,” ar kokia nors kita žodžio “cash” arba “money” variacija.
Jei jūs turite sąskaitą banke tai nebus jokių problemų. Nuėję į banką, užpildykite čekiui išgryninti skirtą lapelį kurį rasite prie laukiamojo stalo (paprastai jis būna labai ilgas ir siauras jį rasite ten kur yra eilė prie kasų) ir eikite prie kasų. Už čekio išgryninimą jūsų bankas iš jūsų nepaims nė cento. Jis tuo tik džiaugsis.
Tuo tarpu už čekio išgryninimą sumokėsite iki 10% , o kitur gal dar daugiau. Bet ten čekio išgryninimui nereiks banko sąskaitos.
Pinigų siuntimas.
Galimi keli būdai: per banką kuriame turite atsidarę sąskaitą, daryti perlaidą per pašto skyrių, naudoti Tomas Cook paslaugomis, naudotis firmelėmis, kurios būtent tuo ir užsiima, siųsti voke.
Pirmas būdas t.y. siųsti per savo banką. Galima siųsti dviem būdais: čekiu ir perlaida. Kiekvienas bankas turi savo įkainius šioms paslaugoms. Viena aišku, siųsti čekiu jums bemaž dvigubai pigiau nei perlaida, bet ir laiko užtruks dvigubai daugiau. Kalbant apytiksliai čekio padarymas kainuos jums apie 10£, perlaida – apie 20£. Kaina nepriklauso nuo siunčiamos sumos. Siunčiant abejais būdais pinigų gavėjas dar kažkiek sumokės Lietuvos bankui už pinigų pasiėmimą (tuos mokesčius galite sumokėti ir jūs). Taigi, didesnė nauda siųsti vienu metu didelę pinigų sumą, kad nereiktų siųsti antrą kartą. Jei žinote tikslius siuntimo įkainius neabejotinai pasidalinkite jais.
Kas liečia pinigų siuntimą per bankus, reikia žinoti, kad bankai esantys Lietuvoje turi sudarę sutartis su bankais Anglijoje. Tarkim Vilniaus bankas turi sutartį su Loyds banku, t.y. Loyds bankas yra Vilniaus banko korespondentas. Nauda iš to yra tokia, kad per Loyds banką bus pigiau siųsti pinigus į Vilniaus Banką nei iš bet kurio kito. Tik čia yra viena kliūtis. Jei jūs neturite Loyds banke sąskaitos, pinigų jie nepersiųs. Pinigus galite siųsti tik iš to banko, kuriame turite sąskaitą. Naudojantis banko paslaugomis, pinigai perlaidos būdu pasieks Lietuvą maždaug per 4-7 darbo dienas, čekiu – dvigubai ilgiau.
Antras būdas t.y.norint persiųsti pinigus labai greitai, puikus būdas naudotis pašto perlaida arba Tomas Cok paslaugomis. Jie ima gana nemažą procentą nuo siunčiamos sumos, bet pinigai pasiekia priėmėją per 10 min.
Firmelės užsiimančios pinigų persiuntimais daro tik gražias reklamas. O iš tiesų už pinigų perlaidas ima labai didelius procentus.

Pinigų investavimas


Yra begalė vietų kur galima investuoti savo pinigus. Kai kur investavus galima padvigubinti per du ar tris metus , o kai kur ir prarasti!
ISA (individual saving account)
Tai vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų tinkamai investuoti savo pinigus. Ši sąskaita išsiskiria aukštomis ir neapmokestintomis palūkanomis. (Bet kurioje kitoje sąskaitoje pelnas gautas iš palūkanų yra valstybės apmokestintas). Iškart reikia paminėti, kad yra kelios ISA rūšys:
Mini ISA (mini cash). Į šią sąskaitą galima padėti ne daugiau kaip 3000£ per finansinius metus.
Maxi ISA galima investuoti iki 7000£ per finansinius metus. Šis investavimo būdas geras tuomet kada pinigus žadate laikyti min 5 metus. Palūkanos nėra pastovios. Jūsų pinigai yra biržoje, jie investuojami į 100 geriausių Anglijos kompanijų ir priklausomai nuo to kaip jų akcijos kils ar kris, jūs gausite didesnes ar mažesnes palūkanas. Jei akcijų kursas nukris labai smarkiai, po kelių metų jūs galite atsiimti mažiau pinigų nei investavote. Bet tam yra maža tikimybė, nes neįtikėtina, kad visų geriausių 100 kompanijų akcijų kursas nukristų.

Išvados
Šiais laikais bankai užima bene svarbiausią vaidmenį mūsų gyvenime, nes jie saugo mūsų pinigus, be kurių mes negalėtume gyventi. Iš tiesų, bankai yra patikima pinigų saugojimo priemonė. Šiuo metu, žmonės turi didelį bankų pasirinkimą, nei anksčiau. Jie gali išsirinkti sau tinkamiausią banką, kuriame galėtų laikyti savo pinigus.
Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka“, bet ir „parduoda“ pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali likinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą..
Bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

Literatūra
1. Ekonomikos pagrindai. KaunasTechnologija.2001.
2. L. Ališauskas. V. Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vln.,1998.
3. Makroekonomika. KTU, 2001.
4. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Aliber. Vln., 1995.
5. http://www.lietuvauzsienyje.com
6. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas

Bankai

Įvadas

Finansai yra viena svarbiausių sferų nuo neatmenamų laikų. Pinigai, ar jų atitikmenys, turėjo milžinišką galią dar prieš tūkstančius metų. Netgi šiuolaikinės bankininkystės užuomazgas galima pastebėti senovės civilizacijose.
Bankininkystė, kaip veiklos sritis įsigalėjo apie XVII a. Pirmieji bankai steigėsi Italijoje, vėliau išplito po visą Europą ir likusį pasaulį.
Keičiantis tradicijoms, ir bankininkams suvokus, jog galima iš šios veiklos pragyventi bei gauti pelną, tobulėjo ir visa sistema. Kartu plėtėsi paslaugų spektras, pradėta gilintis į monetarinės politikos subtilybes.
Pirmaujančių šalių vyriausybės pradėjo rūpintis savo valiutos kūrimo (aukso standarto pakeitimo į banknotus) peripetijomis. Kadangi tai buvo pirminė kūrimo proceso stadija, šalių vyriausybės buvo priverstos nuspręsti, kokį monetarinės politikos kryptį pasirinkti. Didelę įtaką tiek centrinių bankų atsiradimui, tiek jų veiklos tikslų formavimui turėjo Anglijos vyriausybės priimtas R.Peel aktas (pavadintas premjero vardu), kuris parodė kelią, kuriuo eis visa Jungtinė Karalystė. Kadangi Anglijos pinigų sistema laikyta viena patikimiausių, šio akto poveikį pajuto ir likusi Europos dalis – juo buvo nubrėžtos monetarinės politikos gairės.
Vėliau centriniai bankai tapo ne tik rinkos reguliuotojais, bet ir komercinių bankų prižiūrėtojais. Tik nuo jų sėkmingos veiklos priklausė šalies ekonominė būsena ir gerovė.
Lietuvoje nacionalinės bankininkystės istorija skaičiuojama nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Tuomet buvo sukurta visiškai nauja Lietuvos bankų sistema, kurios pagrindu bankai veikia iki šiol. Nors ir paveiktas karų ir okupacijos, Lietuvos bankininkystės sektorius atsikūrė 1990 m.
Šiame darbe nagrinėsiu centrinių bankų atsiradimą ir tai lėmusias priežastis, jų funkcijas finansų rinkoje, komercinių bankų atsiradimo prielaidas.
Darbo objektas yra centriniai ir komerciniai bankai. Darbo tikslas – išanalizuoti centrinių bei komercinių bankų atsiradimo priežastis bei jų veiklos pasėkmes. Darbo uždaviniai – literatūros ir straipsnių analizės pagalba nustatyti centrinių bankų reikšmę ekonomikai, jų veiklos skaidrumo užtikrinimo peripetijas, nustatyti komercinių bankų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kūrimosi bei plėtros prielaidas.

Lietuvos bankas

Lietuvos banko pinigų politikos strategija. Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m. (2). Joje suformuluoti aiškūs banko vykdomos politikos tikslai:

1. pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti euru, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
2. numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia – atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
3. sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.

Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Pinigų politikos programoje 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymuose ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai (6).
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones:

1) privalomųjų atsargų reikalavimus;
2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius;
3) indėlių aukcionus;
4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.

Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.
Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. Tačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti šioms funkcijoms:

• riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
• palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;
• padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
• skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
• spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų (6).

Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Galima daryti išvadą, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos.
Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas sau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.
Kitas veiksnys, kuris turi įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. Aišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį.
Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas Lietuvos banko įstatyme (8 str. 11 punktas). Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.
Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu. Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę.
1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos.
Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų euro kursą, bet į euro pinigų sistemos vidaus rodiklius (7), t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį, tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perimdamas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius.

Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo

Centrinių bankų atsiradimas skaičiuojamas nuo XIX a. Svarbiausia jų steigimosi priežastis – suvokta būtynybė, kad pinigų leidimas ir išėmimas iš apyvartos taptų vienintelio banko užduotimi. Taigi, centriniu banku tapdavo tas, kuris gaudavo išimtinę vyriausybės suteiktą teisę leisti į apyvartą banknotus.
Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimumo. O tai, savaime suprantama, kėlė grėsmę ekonomikos stabilumui bei neigiamai veikė visos šalies ekonomiką.
Vienose valstybėse centriniai bankai, prieš tapdami jais, jau veikė kaip valstybės iždą aptarnavę bankai, kitose jie buvo įsteigti be jokio bankinio pagrindo. Iš šiuo metu veikiančių centrinių banku, pačiu seniausiu laikomas Anglijos bankas. Daugeliu aspektu jo veikla per šimtmečius laikyta etalonu. Todėl savo darbe pasistengsiu remtis jo pavyzdžiu.
Anglijos bankas ir jo veikla plačiai aprašyti S.Šiaudinio straipsnyje „Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo“. Šis bankas, įkurtas dar 1694 m. Pagrindinis pirminis jo įkūrimo tikslas buvo kuo greičiau iš visuomenės pasiskolinti milijonus svarų karui su Prancūzija finansuoti. Taigi jau pačioje centrinių bankų užuomazgoje išryškėjo vienas jų veiklos aspektų – pagalba valstybinėms institucijoms. Šiuo metu siekiama ydingą tikslą panaikinti bei atvirkščiai – centrinio banko veiklą visiškai izoliuoti nuo vyriausybinių institucijų poveikio.
Anglijos bankas emisijos teise naudojosi daug atsargiau nei pirmieji bankinikystės atstovai, vėliau patyrę visišką krachą. Tačiau galima išvysti ir vieną problemą – Anglijos svarų emisijos neapibrėžtumas daugeliu atveju pagilindavo ar net sukeldavo ekonomines krizes. Anglijos banko, tuo pačiu ir Anglijos svaro, sustiprėjimas siejamas su R.Peel aktu.
Šis aktas, pavadintas jį priėmusio premjero Robert Pell vadovaujamos vyriausybės vardu, Anglijos bankui buvo suteikta išimtinė banknotų emisijos teisė bei nustatyti labai griežti reikalavimai jos išleidimui. Prieš priimant šį aktą, Jungtinė Karalystė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: visuomenė pasiskirstė į remiančius Tikrųjų pinigų teoriją ir besiremiančius Bankininkystės teorija.
Remiantis pirmąja teorija, Anglijos bankas savo banknotus turi ne tik laisvai keisti į auksą, bet ir leisti į apyvartą tik supirkdamas auksą, taip juos visiškai padengdamas turimomis aukso atsargomis (3, 60 p.). Jų manymu, ši sąlyga Anglijos pinigų sistemą būtų grąžinę prie savireguliacijos dėsnių. Taigi šiuo atveju kainos kiltų, o auksas atpigtų tik tuomet, kai prekių gamyba sumažėtų nemažėjant apyvartoje cirkuliuojančiam aukso kiekiui arba jei cirkuliuojančio aukso kiekio prieaugis pralenktų prekių gamybą. Tikrųjų pinigų teorija paremta prielaida, jog pinigų kiekis ir jų apyvartos greitis menkai tesusiję. Pakilusios prekių kainos skatintų importą ir aukso išvežimą. Naudojantis savireguliacijos dėsniais, vėliau viskas vyktų atvirkščiai ir pinigų sistema nenukentėtų.
Bankininkystės teorija praktiškai priešinga Tikrųjų pinigų teorijai. Jos pasekėjai nematė būtinybės visą emisiją padengti aukso atsargomis. Jų manymu neegzistuoja tiesioginis ryšys tarp pinigų kiekio ir jų vertės. Banknotai turėtų būti emituojami pagal Anglijos ūkio poreikius, o jų vertė turėjo būti palaikoma laisvai juos keičiant į auksą.
Šios dvi teorijos yra kertinis akmuo iki dabar besitęsiančioms diskusijoms tarp griežtai apribotos ir laisvesnės emisijos šalininkų.
R.Peel aktu buvo įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos. Anglijos banko balansas buvo suskaidytas į dvi atskirai balansuojamas dalis – emisijos ir bankininkystės. Šis skirstymas dėka tradicijų laikymosi išliko iki šių dienų.
Anglijos pinigų sistema XIX a. Buvo laikoma etalonu – pačia geriausia pasaulyje. Viena vertus, R.Peel aktas įtvirtino Tikrųjų pinigų teorijos šalininkų nuostatas bankininkystės sektoriuje, tačiau kita vertus, daugelis besikuriančių Europos šalių centrinių bankų pasirinko bankininkystės teorijos pagrindus. Pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos centriniai bankai savo leidžiamus banknotus auksu dengdavo tik apie 30 – 40%. Tenka pripažinti, kad R.Peel akto padariniai buvo ypač svarbūs bankininkystės ir pinigų politikos raidai visame pasaulyje. Šis įstatymas įtvirtino nuostatą, kad laisvos konkurencijos dėsniai netinka banknotų emisijai. Ją reikia visuomet patikėti centriniam bankui. Straipsnio autoriaus nuomone, R.Peel aktas išpopuliarino ir kitą svarbią nuostatą – banknotų padengimas ir emisijos būdai neturi būti paliekami centrinio banko vadovybės nuožiūrai, o turi būti apibrėžti įstatymų. Be to griežta Anglijos banko emisijos politika pramonės ir finansų revoliucijos stimuliuojamoje ekonomikoje sukėlė nuolatinį grynųjų pinigų trūkumą (3, 62 p.).

Šiuolaikinis centrinis bankas

Šiuolaikiniame pasaulyje centrinio banko svarba lbai didelė. Paskutiniais dešimtmečiais mokslininkai pastebėjo sutapimą – šalyse, kurių centriniai bankai nepriklausomi, infliacija daug mažesnė. Kitap tariant, kuo didesnis centrinių bankų nepriklausomumas nuo vyriausybinių institucijų, tuo mažiau valstybę žaloja infliacija.
Centrinis bankas rinkos ekonomikoje vykdo monetarinę šalies politiką, nustato pinigų kiekį apyvartoje. Jis gali paveikti kainų lygį šalies ūkyje bei sukurti puikų mikroklimatą ekonominei plėtrai.
Nepriklausomumo – centrinio banko vaeiklos be vyriausybės įsikišimo – užtikrinimas yra viena svarbiausių sėkmingo darbo sąlygų. Tam užtikrinti, banko vadovai dažniausiai skiriami ilgoms kadencijoms, o šalinami gali būti tik padarius kriminalinius nusikaltimus. J.Budzeika straipsnyje „Nepriklausomas centrinis bankas“ teigia, jog ekonominė nepriklausomumo reikšmė pasireiškia per centrinio banko gebėjimą reguliuoti kredito pasiūlą rinkoje, palūkanų normų lygį, komercinių bankų rezervų kiekį, pinigų kiekį apyvartoje ir pan. (1, 22 p.).
Jau daugelį metų teoretikai bando pagrįsti teiginį, jog centriniai bankai privalo būti nepriklausomi. Visų pirma, monetarinė politika yra sudėtingas procesas, kuriam kontroliuoti reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai. Antra, monetarinės politikos rezultato reikia laukti sąlyginai ilgą laiką, tad dažna politikų (o su jais ir centrinių bankų valdžios) keitimaisi neleistų užtikrinti sėkmingos ir sistemingos šios politikos rezultatų. Dar viena priežastis – politikai vengia griežtomis priemonėmis pažaboti infliaciją. Ketvirta, neegzistuojant nepriklausomumui, centrinio banko pinigai gali būti naudojami biudžeto deficito užtikrinimui. Galiausia galima drąsiai teigti, jog skirtingos politinės partijos atstovauja skirtingiems ekonomikos subjektų interesams.
Nors daugelyje valstybių centrinis bankas yra nepriklausomas, tačiau ataskaitingas parlamentui ar jo atitikmeniui. Kitaip tariant, parlamentas nustato monetarinės politikos gaires bei tikslus, o centrinis bankas formuoja bei įgyvendina monetarinę politiką. Jau tapo taisykle, kad pagrindinis centrinio banko tikslas – kainų stabilumo užtikrinimas.
Lietuvoje centrinio banko funkcijas atliekantis Lietuvos bankas nėra aktyvus monetarinės politikos formuotojas – greičiau jo pagrindinė rolė stebėti ir prižiūrėti valiutų valdybos sistemą. Lietuvos banko nepriklausomumo klausimas šiuo metu nėra ypač aktualus – jo svarba išryškės atsisakius valiutų valdybos modelio. Nors šis veiksmas ateityje neišvengiamas, manau skubėti nėra būtina – valiutų valdybos modelio pritaikymas Lietuvai davė nemažai naudos. Po jo įvedimo susiformavo tvirta valstybės monetarinė struktūra, buvo stipriai pristabdyta infliacija.
Nors daugelio valstybių įstatymai skelbia, jog jų centrinių bankų veikla yra nepriklausoma nuo politinių jėgų įtakos, dažnai tai tampa tik teorija. Lengvai ir įvairiausiais būdais apeinant šiuos įstatymus, dažnai centrinių bankų veikla ir jos valdymas atsiduria politikų rankose. Tai pasakytina ypač apie Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos valstybes. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų padarinių, būtina į centrinių bankų vadovus skirti nepartinius ir su įvairiomis ekonominėmis interesų grupėmis nesusijusius žmones. Pagrindiniu reikalavimu centrinio banko vadovams turėtų tapti sąlyga nepriklausyti jokioms organizacijoms bei būti ypač kompetetingu monetarinėje veikloje. Ne mažiau svarbus ir visuomenės besąlygiškas pritarimas centrinio banko veiklai ir iškeltiems tikslams. Taigi, jei piliečiai suvoks infliacijos žalą, jie gali panaudoti spaudimą parlamentui, tuo jį priversdami išlaikyti banko nepriklausomumą kaip pagrindinį ekonominės politikos įrankį.

Komercinė bankininkystė

Bankininkystė yra labai sena veiklos sritis, išsirutuliojusi iš centralizuotų Rytų valstybių organizuotos ir turtingos tikybos institucijos – saugiausios tais laikais vietos vertybėms saugoti – atsitiktinių patarnavimų (4, 22 p.). Taigi dar 3400 m. priš Kristų Šumerų žyniai tapo pirmaisiais bankininkais, priimdavusiais saugoti daiktus, kurie buvo įvertinami molio plytomis. Taip per tūkstantmečius, pastoviai augant naujų bankinių paslaugų poreikiui, formavosi bankininkystės sistema. Jos plėtrą skatino tuomet gausūs karai ir kryžiaus žygiai. Romos imperijos žlugimas kartu nulėmė ir laikiną bankininkystės eros pabaigą. Bankams vykdyti savo veiklą labiausiai trukdė administracinė decentralizacija ir valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. XII – XIII a. Italijoje atsirado pirmieji dabrtinių bankų analogai. Galima teigti, jog šiandieninė bankininkystė išsivystė nuo indėlių priėmimo saugoti pradžios. Taigi jau tais laikais pirmieji bankinikai pirkdavo užsienio valiutą, išduodavo paskolas.
Pradžioje italų bankininkų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Taigi už indėlių saugojimą pradinėse bankininkystės vystymosi stadijose pats klientas bankininkui mokėdavo mokesčius. Šioje darbo dalyje remsiuosi profesoriaus V.Vaškelaičio straipsnių ciklu „Komercinė bankininkystė: atsiradimo bei plėtros ištakos bei prielaidos“. Kadangi centrinių bankų atsiradimą išnagrinėjau Anglijos banko pavyzdžiu, toliau pabandysiu atskleisti XIX a. bankų formavimosi peripetijas. Šiuo periodu svarbiausiu tikslu tapo bankų koncentracija bei smulkių bankų išstumimas iš rinkos. Bankų stambėjimą ir pirmųjų akcinių bankų kūrimąsi lėmė besikoncentruojanti gamyba ir kapitalas. Šiuolaikinės, t.y. valstybės konroliuojamos komercinių bankų veiklos pradžia reiktų laikyti 1929 – 1933 m. ekonominę krizę. Nuo to laiko vyriausybės ar parlamentai pradėjo daug atidžiau stebėti ir kištis į komercinę bankininkystę. Bankai finansavo valstybės išlaidas, ypatingai svarbią vietą skiriant karybai.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prasidėjo ryškūs pokyčiai bankininkystės pasaulyje. Vienu ryškiausių paskutinių metų bankininkystės bruožų reiktų laikyti internacionalizavimą. V.Vaškelaitis teigia, jog tai yra vieningos pinigų zonos sukūrimas bei vieningos kredito įstaigų su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimas (4, 24 p.). Tai reikalauja turėti ne tik vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus ir t.t.
Šiuo metu ypatingai mažėja atotrūkis tarp komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų. Tai teigiamas poslinkis, kurio pasekoje šiuolaikinis komercinis bankas tapo universliu kreditiniu – finansiniu kompleksu, kuris teikia daugiau nei 200 pavadinimų paslaugas. Didelę plėtra bei koncentravimąsi iš dalies nulėmė ir atsiradusios netradicinės bankų teikiamos paslaugos – forfeitingas, lizingas, faktoringas, konsultacinės paslaugos.
Kita vertus, plečiantis bei koncentruojantis komerciniams bankams, didelę įtaką daro ir technologijų pažanga, valdymo automatizavimas, naujų komunikacijų panaudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių plėtra. Ypač didelę reikšmę viso pasaulio bankininkystei turėjo Internet‘o atsiradimas. Nors dar ir šiandien daugelis bankų savo internet‘o svetaines naudoja kaip reklaminę priemonę, tačiau pastebimas ryškus elektroninių atsiskaitymų padidėjimas. Kitaip tariant, komercinės bankininkystės ateitis priklauso elektroniniams atsiskaitymams.
Kita vertus internet‘o panaudojimas bankininkystėje užmena daugelį naujų klausimų. Pagrindinės iš jų – kaip tinkamai apsaugoti elektronines operacijas nuo įsilaužėlių, kaip kontroliuoti internetinę pinigų emisiją. Valstybė nuogastauja dėl galimybės šiais tinklais „plauti“ pinigus. Žinant, jog kasmet elektroninė apyvarta auga milžiniškais tempais, nusunku suvokti, jog minėtieji klausimai yra tikrai aktuali šiandieninės sparčiai besiplėtojančios bankininkystės dalis.
Nacionalinės bankininkystės pradžia galime laikyti XIX a. Pabaigą, kuomet žemės savininkai ir valstiečiai, norėdami atsikratyti gobšių palūkaninkų, supirkinėtojų, ėmė ieškoti alternatyvių skolinimosi šaltinių. Šiuo atveju didžiausia problema tapo carinės Rusijos valdžia, kuri ilgą laiką neleido kurti kredito įstaigų arba labai stipriai varžė jų veiklą. Smulkiojo kredito įstaigų veikla buvo varžoma įvairiausiais būdais, valdžiai primetant savo globą.
Nauju Lietuvos komercinės bankininkystės kūrimosi etapu galima laikyti Nepriklausomybės paskelbima. Tuo metu visą šalies komercinių bankų sistemą reikėjo kurti iš pagrindų. Krašto ekonomika ir ūkis buvo slėgiami karo pasėkmių, t.y. visiškai nualinti. Tokiomis sąlygomis ypač sunku rati išteklių, būtinų kreditinei veiklai, be to, nacionalinės valiutos nebuvimas bei didžiulė infliacija dar labiau menkino bankininkystės sektoriaus sukūrimo galimybę. Kaip bebūtų keista ir sunkiai paaiškinama, tačiau būtent šiuo metu ir pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos komerciniai bankai.
Pirmas nacionalinis bankas įkurtas 1918 m. gruodžio 19 d. Vilniuje. Jo kapitalo sudaryme dar dalyvavo ir vyriausybė – ji sudarė pusę Prekybos ir pramonės banko kapitalo. Šio banko veikla rėmėsi spekuliacija pinigais, perlaidų darymų, smulkių paskolų išdavimu. Galima teigti, jog iki Lietuvos banko įkūrimo, jis atliko ir centrinio banko funkcijas. Dėl didelės pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos pinigų politikos 1926 m. šis bankas bankrutavo (5, 33 p.).
Vėliau nusirito komercinių bankų kūrimosi banga, kol galiausiai 1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas. Su jo įsteigimu siejamas viso Lietuvos bankininkystės sektoriaus kūrimosi pirmojo etapo pabaiga.
V.Vaiškelaitis pateikia tokią Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemos grandžių klasifikaciją:

I. Lietuvos bankas, įsteigtas 1922 10 02 kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
II. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie ypač tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (ypač „Ūkio bankas“) finansavo ilgalaikius pramonės projektus.
III. Kredito unijos, veikiančios kooperatiniais pagrindais: a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune: Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes paskolas žemės ūkio reikalams; b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kaune, daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.
IV. Žemės bankas, įkurtas 1924 m. stengėsi gana ribotais ištekliais tenkinti ilgalaikio žemės ūkio kredito reikalą ir iš dalies miestų statybos finansavimą.
V. Taupmenų valstybės kasos buvo pasidarę didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miesstų statybą ir paskutiniuoju laiku ypač rėmė besiplečiančią valstybės paskolos lakštų rinką (5, 34 p.).

Antrasis bankininkystės sektoriaus Lietuvoje atkūrimo etapas prasidėjo po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Teko spręsti dilemą, kaip atsikratyti centralizuotų sąjunginių bankų veiklos bei atkurti nepriklausomą bankininkystės sektorių. Tai lėmė aiškus argumentas – apie jokią Lietuvos įmonių ekonominę nepriklausomybę neįmanoma kalbėti tol, kol šalies monetarinė ir bankininkystės politika bus svetimose rankose. Taigi galima teigti, jog tik sukūrus atskirą bei nepriklausomą bankininkystės sektorių įmanoma užkirsti kelią pinigų ir kitų materialinių išteklių išvežimui iš šalies.
Lietuvos bankas, kaip šalies centrinis bankas, atkurtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau sekęs vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bankų“, reorganizavo visus šalyje veikusius SSRS bankus. Juo nutarta:

I. Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su jų įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:
a) SSRS agrarinio banko – į Lietuvos agropramoninį banką;
b) SSRS pramonės ir statybos banko – į Lietuvos pramonės ir statybos banką;
c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymosi banko – į Lietuvos socialinį banką;
d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banko – į Lietuvos taupomąjį banką;
e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko – į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką;
f) SSRS valstybinio banko – į Lietuvos banką.
II. Suteikti išvardintiems bankams valstybinių bankų statusą (vėliau kai kurie bankai reorganizuoti arba likviduoti) (5, 35 p.).

Vėliau vyriausybės priimtas nutarimas, leidęs kurtis komerciniams bankams, padėjo galutinį tašką Lietuvos bankininkystės atkūrime. Šio laikotarpio skyriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galima laikyti komercinių bankų universalumą. Tai reiškia, kad Lietuvos komerciniai bankai nesistengė specializuotis tam tikroje paslaugų srityje ar orientuotis į tam tikrus klientus, bet teikė visas įmanomas paslaugas. Tiesa, tai turėjo ir didelių neigiamų pasėkmių. Nors tuo metu atvira Rytų rinka, milžiniška infliacija leido gauti stulbinančius pelnus, daugelis komercinių bankų po kelerių metų patyrė milžinišką krizę. Tai lėmė vadybos praktikos stoka, kartais noras pasipelnyti įvairiausiais būdais. Tačiau svarbiausia yra faktas, jog dėl komercinių bankų bankroto bangos dingo žmonių milijoninės santaupos, kas šalyje sukėlė didžiausią ekonominę krizę.

Išvados

1. Lietuvos bankas siekia Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo.

2. Net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams).

3. Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos šalių patirtį.

4. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimomu.

5. Pirmojo – Anglijos banko – centrinio banko veiklos ir tikslų formavime remtasi Tikrųjų pinigų ir bankininkystės teorijomis. Šiuų teorijų sankirta išlikusi iki šių dienų.

6. Nors R.Peel aktu įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos, tačiau tai netapo viso Europos besikuriančių centrinių bankų veiklos orientyru – tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos centriniai bankai banknotus auksu dengė tik apie 30 – 40%.

7. Šiuolaikinio centrinio banko pagrindinis tikslas – gebėjimas atsiriboti nuo bet kokių politinių jėgų įtakos bei sugebėjimas užtikrinti savo veiklos skaidrumą.

8. Šiuolaikinė komercinė bankininkystė ypač paremta naujų technologijų tobulėjimu. Spartus internet‘o naudojimas šiame sektoriuje lėmė milžiniškai palengvėjusias darbo sąlygas bei padidėjusią apyvartą.

9. Lietuvos komercinė bankininkystė ilgą laiką buvo paveikta karų bei okupacijų, vėliau didelės krizės. Šiuo metu ji nuosekliai artėja prie europinio lygio finasų institucijos vardo bei siekia kaip pilnateisė narė įsilieti į bendrą ES rinką.

ECB ir LB palyginimas funkciniu požiūriu

 

Europos centrinis bankas (ECB) – tai naujausia ES institucija, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindas. Oficialiai suformuotas 1998 birželį. ECB kartu su šalių narių centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS).
Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas atkurtas 1990 kovą; Lietuvos banko įstatymu apibrėžtas pagrindinis jo tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Taigi vienas iš Lietuvos banko strateginių tikslų – išlaikant pinigų stabilumą pereiti prie kito tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų ir įgyvendindamas įstatymu numatytas funkcijas, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir yra nepavaldus LR Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, bet atskaitingas LR Seimui.
Tuo tarpu ECB už savo veiklą reguliariai atsiskaitys Europos Viršūnių Tarybai ir Europos Parlamentui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ar privačių institucijų. Šis principas išdėstytas ES (Mastrichto) sutartyje, kaip ir tai, kad ECB padalinių, priimančių sprendimus, – valdytojų tarybos ir vykdomosios valdybos – nepriklausomybę užtikrina Mastrichto sutartis, tuo pačiu apibrėžianti ir kai kuriuos apribojimus, kaip pvz. kad vykdomosios valdybos nariai gali eiti pareigas ne ilgiau nei 8 metus, privalo būti geros reputacijos ir turėti profesinės patirties finansų ir bankininkystės srityje.
Pagrindinė ECB monetarinės politikos ypatybė, skirianti ją nuo nacionalinių centrinių bankų (ir Lietuvos banko) – yra tai, kad joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoroda, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, ECB stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą – t.y. metinis suderinto vartojimo kainų indekso augimas euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.

Evoliucinis centrinio banko vystymasis suformavo jam keletą pagrindinių funkcijų bei užduočių:
1. Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kontrolė. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų masės kitimą – cirkuliuojantį pinigų kiekį tam tikru laiko tarpu – ir pasikeitimus kreditų pasiūloje.
ECB ši funkcija suformuluota kaip “formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką”.
Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti, kad būtų įvykdyti ir konvergencijos kriterijų, kaip pagrindinių orientyrų įgyvendinant makroekonominę stabilizavimo politiką, įvykdymą ir laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999 m.
1998 m. vasario mėn. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos šalių pinigų politika bei tais monetariniais svertais, kuriuos Europos centrinių bankų sistema taiko jau nuo praėjusių metų pradžios.
1997 – 1998 m. Lietuvos bankas gerokai pasistūmėjo į priekį kurdamas europietišką, t.y. aktyvią ir lanksčią, pinigų politiką. Iki Pinigų politikos programos įgyvendinimo Lietuvoje iš esmės buvo taikomas tik vienas iš pinigų politikos svertų – privalomosios atsargos, o šiuo metu Lietuvos bankas pinigų rinkai reguliuoti naudoja visas tris (Atvirosios rinkos operacijas, skolinimo(si) galimybes bei privalomųjų atsargų reguliavimą) pagrindines pinigų politikos priemones.
Bene didžiausią vaidmenį LB pinigų politikoje atlieka ARO, pradėtos rengti 1997 m. antroje pusėje. Atpirkimo sandoriai Lietuvos banke savo pagrindiniais bruožais yra panašūs į ECB taikomą priemonę Europos ekonominėms ir pinigų sąjungos šalims, tik skiriasi savo trukme ir taikymo periodiškumu. Indėlių aukcionai ECBS nerengiami, tačiau pinigų perteklius absorbuojamas kitais būdais – kredito institucijoms sudaromos sąlygos padėti CB vienos nakties indėlį arba CB ir konkretaus komercinio banko (jų grupės) susitarimu priimami terminuotieji indėliai.
LB turi kai kurias panašias į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.

2. Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos aptarnavimą pavesti centriniam bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko čekiais. Tuomet centrinis bankas atsiduria itin nepatogioje padėtyje, kur susitinka šalies finansinė ir monetarinė politika, jis privalo užtikrinti tarsi nuolatinio overdrafto sąlygą, ir po tam tikro laiko tai gali reikšti periodišką pinigų skolinimą, nesvarbu, ar šalies metinės pajamos ir išlaidos subalansuotos, ar ne. Vyriausybės paskolų dydis ir būdas, kaip jos yra finansuojamos, įtakoja pinigų masės didėjimą. Taigi, šalių centriniai bankai susiduria su sudėtinga užduotimi: jie privalo kontroliuoti pinigų masės didėjimą bei tuo pat metu stengiasi finansuoti dideles visuomeninio sektoriaus paskolas.
Valstybės banko funkcija ECB pagrindinėse funkcijose nefigūruoja, kategoriškai buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis skolinantis lėšas iš ECB, vėliau buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika..
Lietuvos banko įstatyme numatyta galimybė “aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas”, kuria Lietuvos bankas naudojasi tik iš dalies – valstybės biudžeto sąskaitos šiuo metu aptarnaujamos LTB ir LŽŪB, o Lietuvos banke yra tik keletas specialiųjų valstybės fondų sąskaitų. Planai visas valstybės biudžeto sąskaitas perkelti į LB bus įgyvendinti ne anksčiau 2001 m. vidurio.

3. Bankų priežiūra. Lietuvos bankui įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė išduoti ir atšaukti licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms LR bei kontroliuoti jų veiklą, tuo tikslu LB turi specialų padalinį – Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Tuo tarpu ECB nuostatose yra numatyta tik “prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą”.

4. Bankas bankams. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir skolina jiems pinigus. Ši funkcija dalinai susijusi su monetarine politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį aspektą: centrinis bankas veikia kaip ‘skolintojas paskutiniu atveju’.
Lietuvos bankas “įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje”, teikdamas įvairaus pobūdžio likvidumo paskolas. 1998 m. viduryje LB sukūrė komerciniams bankams reikalingą teisinę ir techninę infrastruktūrą vienos nakties paskoloms gauti. Ši priemonė savo esme labai panaši į ECB nustatytą nuolatinę skolinimosi centriniame banke galimybę. Ir Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyse, kredito įstaigos gali gauti tokią paskolą automatiškai, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke nepakanka lėšų mokėjimams vykdyti.

5. Valiutos emisija. Centrinis bankas dažniausiai užsiima banknotų (bei dažnai monetų) kūrimu, spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos.
Ši funkcija tiek Lietuvos banke, tiek ir ECB (žinoma, atitinkamais mastais ir valiutomis) yra numatyta ir funkcionuoja. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus, o ECB uždaviniai yra – leisti į apyvartą banknotus euro zonoje bei tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

6. Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Aukso ir valiutų atsargų vadyba.
CB užsienio atsargas laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tenkinti trumpalaikį užsienio valiutos poreikį tarptautiniams mokėjimams ir remti nacionalinės valiutos kursą.
Vienas iš pagrindinių ECB uždavinių – laikyti ir valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas. ES šalių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos 1997 m. sudarė daugiau nei 370 mlrd. JAV dolerių ir keturis kartus viršijo JAV, bei dukart – Japonijos atsargas. Kuriantis Europos pinigų sąjungai užsienio atsargų poreikis dėl abiejų priežasčių turi mažėti.
Lietuvos bankas įstatymų nustatyta tvarka sudaro, laiko ir tvarko LR oficialiąsias tarptautines atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos bei bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų (pvz. teisės įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį, specialiųjų skolinimosi teisių TVF-e, vekselių konvertuojama užsienio valiuta, vertybinių popierių ir pan.). 1999 m. pabaigoje Lietuvos banko užsienio atsargos sudarė 1 242,1 mln. JAV dolerių. Per ketvirtąjį metų ketvirtį jos padidėjo 24 mln. JAV dolerių iš esmės dėl padidėjusios komercinių bankų privalomųjų atsargų normos padidėjimo, taip pat dėl teigiamo prekybos užsienio valiutomis balanso bei pajamų iš užsienio atsargų investavimo. Aukso atsargų kiekis IV ketvirtį nepakito.

Artimiausiu metu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs ypač svarbioms ECBS funkcijoms vykdyti. LB prioritetinės kryptys yra:
Atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemos sukūrimas;
Finansų sektoriaus ir jo priežiūros stiprinimas kartu su Vyriausybe;
Pingų ir bankų statistikos sistemos tobulinimas atsižvelgiant į Europos pinigų instituto reikalavimus ES valstybėms, dalyvaujančioms III – jame Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape.

Lietuvos banko vykdomų funkcijų bei tikslų suderinimas su ECB funkcijomis ir tikslais yra sudėtingas uždavinys, tačiau papildoma kliūtis tam – ES standartus atitinkančios patikimos pinigų ir mokėjimų balanso statistikos sukūrimas. Kaip rodo patirtis, ES šalių statistikos suderinimas su EPS reikalavimais buvo sudėtingas, brangus procesas ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tokią sistemą turi sukurti iš pagrindų. Valiutų valdybos sistemos sąlygomis 1994 – 1997 m. prislopintas akivaizdus poreikis kurti šiuolaikinio centrinio banko poreikius atitinkančią informacijos sistemą.
Pinigų sistemų integravimo procesas įmanomas tiktai turint pinigų ir mokėjimų balanso statistiką, atitinkančią EPS reikalavimus. Tam būtina ne tiktai suderinti centrinio banko statusą, kad bankui būtų sudaryta galimybė rinkti tokią statistiką iš kredito įstaigų ir ūkio subjektų bei suteikiant jam teisę imti baudas už reikalavimų neįvykdymą, bet taip pat reikia suderinti rodiklių skaičiavimo metodologiją remiantis Europos sąskaitų sistema (ESA), pakeisti kompiuterines programas, o tam reikalingos ir nemažos investicijos. Šiuo metu kartu su ES PHARE programos ekspertais LB vykdo institucinio plėtojimo, mokėjimo sistemų bei pinigų ir mokėjimų balanso programas, kurios turėtų padėti sparčiau įgyvendinti reikalingas priemones. Tačiau labai svarbu tai, kad šių priemonių įgyvendinimą paremtų ne tik kredito institucijos, bet ir LR Vyriausybė bei Seimas.

LITERATŪRA:
1. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997;
2. Euras – integracijos procesas ir Lietuvos bankas// Pinigų studijos, 1999, Nr. 1;
3. Kelias į pinigų sąjungą, Vilnius, 1999;
4. Kropas S. Integracijos į Europą problemos Lietuvos banke// Pinigų studijos, 1997, Nr. 1;
5. LB 1999 m. ketvirto ketv. ataskaita, Vilnius, 2000;
6. LR LB įstatymas// Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą, 1996, Nr. 2;

BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR ISTORIJA

Bankų kilmė ir rūšys

Bankai – kredito įstaigos, grąžintinai telkiančios laikinai laisvas lėšas, teikiančios kreditą, atliekančios piniginius atsiskaitymus, leidžiančios apyvarton pinigus, ir atliekančios operacijas su vertybiniais popieriais.
Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pinigus skolinančių ir užsienio valiutą keičiančių būta jau Babilone, Graikijoje, Romoje. Dažniausiai tuo užsiimdavo šventyklos, valstybinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauriuosius metalus, pinigus, grangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Anglijoje bankininkystė paplito tarp auksakalių. Tie priimdavo saugoti brangenybes. Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai.
Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. [1,p. 8-9].
Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami.
Mainų plitimas, o kartu, su tuo ir pinigines apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas.
Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta.
Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius.
Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai; šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. [2, p.177 – 178].
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė, komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 m. su teise leisti banknotus.
Tolesnės bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Tai ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1890 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927 m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji.
Bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė, sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito neprikausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis bankų paslaugomis.
Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės.
Holdingo bendrovė – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito sudaryti negalėtų. Bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra “glaudžiai susijusios” su bankininkyste, pavyzdžiui tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės.
Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pavyzdžiui, bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai yra įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta.
Nagrinėjant daugelio išsivysčiusių šalių bankinio sektoriaus statistinius duomenis, darosi sudėtinga atskirti vieną banko tipą nuo kito. Net ir tose šalyse, kur statistiškai dominuoja specializuoti bankai, daugeliu atveju šie bankai faktiškai jau seniai virto universaliais bankai. Skirtingose šalyse nevienodai suprantamas ir pats “komercinių bankų” terminas. Pagrindinis skirtumas tarp centrinių bankų ir komercinių bankų yra tas, kad pastarieji neturi banknotų emisijos teisės.
Nepriklausomai nuo šalies specifikos, komercinius bankus galima suskirstyti į universalius ir specializuotus bankus. O specializuotus bankus į:
 investicinius bankus;
 hipotekinius bankus;
 taupomuosius bankus;
 šakinius bankus;
 vartojmo kredito bankus ir kt.

Universalūs bankai atlieka visas arba beveik visas bankines operacijas, t.y. suteikia trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus, priima visų rūšių indėlius, atlieka operacijas su vertybiniais popieriais, konsultuoja savo klientus ir t.t. Šiandien universalūs komerciniai bankai yra didžiausi iš visų bankų tipų. Jų daugiausiai yra tarp geriausių pasaulio bankų.
Specializuoti bankai, priešingai universaliems bankams, specializuojasi vienoje ar keliose bankinės veiklos srityse. Kai kuriose šalyse bankų veiklos sritį reguliuojantys įstatymai draudžia kai kuriems bankams atlikti visas bankines operacijas.
Investiciniai bankai, skirtingai nei universalūs komerciniai bankai, specializuojasi tik keletoje bankinių operacijų. Investicinių bankų prioritetinės veiklos sritys yra vertybinių popierių rinkos, privačių asmenų turto bei konsultacinių paslaugų teikimas susijungimų ir įsigijimų srityse.
Investicinių bankų veiklos sritis galima suskirstyti į tris tipus pagal jų atliekamų operacijų pobūdį: pirmas – tai bankų operacijos, susijusios su vertybiniais popieriais ir jų rinkomis, antras – tai komercinių bankų operacijos ir trečias – finansinis inžineringas.
Investicinių bankų specializacija vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais. Šio tipo bankai organizuoja kitų bankų, verslo įmonių ir organizacijų vertybinių popierių emisijas. Investiciniai bankai klientų prašymu prižiūri šių vertybinių popierių apyvartą vertybinių popierių biržoje ir paliko jų kursą reikalingame lygyje.
Šie investiciniai bankai vykdo operacijas ir su obligacijomis, ir su iždo vekseliais. Investiciniai bankai, norėdami kuo geriau valdyti savo vertybinius popierius, turi turėti didelį finansinės analizės potencialą. Kad galėtų išlaikyti aukštą kompetencijos lygį, jiems nuolat reikalingi nauji ekonominiai bei finansiniai duomenys. Dėl to kartais investiciniai bankai gali “praryti” firmas, besispecialzuojančias ekonominės ir finansinės informacijos srityje.
Taupomieji bankai skiriasi nuo kitų bankų dviem apektais: banko kapitalas suformuojamas ne iš privačių asmenų ar vyriausybinių organizacijų įnašų, bet iš rezervų, renkamų darant nedidelius atskaitymus iš pagrindinės veiklos per ilgą laiko tarpą, ir valdymo organų, į kuriuos deleguojami ne banko akcinio kapitalo atstovai, o savivaldybių, banko klientų ir kiti atstovai. Dažniausiai taupomieji bankai sudaro vieną ar kelias nacionalines asociacijas, kurios jiems atstovauja valstybinėse institucijose, o kai kuriose šalyse šios asociacijos atlieka kontrolės funkciją, vykdo taupomųjų produktų marketingą ar prižiūri centralizuotų padalinių veiklą. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, taupomosios kasos sujungtos į piramidinę trijų pakopų struktūrą, kurios pagrindą sudaro taupomosios kasos, sujungtos į regionines kasas, centralizuojančias pinigines lėšas ir centralizuotai atliekančias piniginius pervedimus. Daugelyje šalių taupomosiose kasose ar bankuose sukaupiama nemažai šalies terminuotų ir indėlių iki pareikalavimo. Dėl to taupomųjų kasų ar bankų vaidmuo ( kaip dielių finansinių resursų šaltinių) yra didžiulis.
Kai kurie dabartiniai taupomieji bankai peraugo savo rinkos ribas. Pastarųjų taupomųjų bankų veikla yra labai artima universalių komercinių bankų veiklai [4 p.143 – 145].
Finansų rinkoje be komercinių bankų veikia ir nebankinės finansinės institucijos, kurių pagrindinės veiklos kryptys yra ne kreditavimo, o bet kokios kitos operacijos. Nebankines finansines institucijas galima suskirstyti į:
 investicines kompanijas;
 investicinius fondus;
 draudimo kompanijas;
 pensijų fondus;
 pasitikėjimo kompanijas ir kt.
Komerciniai bankai, siekdami išlaikyti tas pačias pajamas ir, jeigu galima, jas padidinti, priversti skverbtis į kitas veiklos rinkas, kartais ir visai nebūdingas bankinei veiklai, taip įtvirtina universalizacijos praktiką bankininkystės veikloje. Šiuo metu komercinių bankų speciallizacija vyksta jiems steigiant ar įsigyjant jau veikiančias specializuotas kompanijas, kurios atlieka vieną ar dvi bankinių operacijų rūšis (lizingą, faktoringą ir kt.). Pirmosios multinacionalinės lizingo kompanijos buvo įsteigtos 60 – 70 – aisiais metais. [4, p.141-142]

Bankininkystės raida Lietuvoje

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių.
Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės ir gminų (lenkiškai gmina – prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemutinis administracinis teritorinis savivaldybės vienetas suvalkų krašte, apėmęs visus luomus ir kartu skyręsis nuo valsčiaus, kur jam priklausė tik valstiečių luomas) bei bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos. Taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės Lietuvoje pradėjo kurtis 1871m.
Išleidus 1895 m. Rusijoje tam tikrą įstatymą, buvo sudarytas naujas kredito kooperatyvų tipas, vadinamas kredito bendrove be pajaus įnašų – tai piniginis ar kitoks turtinis bendrovės kooperatyvo nario dalies įnašas, kurį įmoka asmuo, stodamas į kooperatinę organizaciją.
Pagrindinį kapitalą tokia bendrovė sudarydavo iš specialiai tam tikslui gautos paskolos, kurią galėjo suteikti valstybės iždas, savivaldybė ar atskiri asmenys. Suteikusieji paskolas turėjo globos teisę. Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo Pabiržės bendrovė, įkurta 1871 m. Taigi tada kredito
taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės sudarė savotišką kredito kooperatyvų tipą. Be šių, bent juridine forma kooperatinių smulkaus kredito organizacijų, prieškarinėje Lietuvoje, Suvalkų krašte, dar veikė gminų taupmenų skolinamosios kasos, o Vilniaus bei Kauno gubernijose – bendruomenių taupmenų skolinamosios kasos. Pagal kasos statutą kreditu galėjo naudotis asmenys, kurie dirbo žemės ūkyje ir turėjo gminos (valsčiaus) ribose ne daugiau kaip 30 dešimtinių žemės, taip pat ir bežemiai, dirbę žemės ūkio bei kitus darbus, susijusius su žemės ūkiu ir amatais. Kasos valdybą sudarydavo pirmininkas ir du nariai, renkami gminos susirinkimo. 1904 m. priimtu įstatymu buvo steigiamos bendruomeninių taupmenų skolinamosios kasos.
Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kai 1915 m. rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, jos žemės užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša savo pinigus – markes. Karo laikotarpiu kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 m. balandžio 17d. prie Poznanės įsteigta Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus ir kartu Lietuvoje atliko ir emisijos banko funkcijas.
1918m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti neprikausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Tuo metu atstatomos valstybės teritorijoje vienintele, teisėta ir privaloma mokėjimo priemone buvo Rytų paskolos kasos leidžiami popieriniai pinigai, kurie turėjo pakeisti rusų rublius ir vokiečių markes. [2,p. 185 – 187]
1919 – 1920m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai. Dar prieš tai 1918 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje. 1926 m. šis bankas bankrutavo, nes kaip pažymėjo prof. V.Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.
Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Banko stegėjais buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Audrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. Ūkio banko akcinį kapitalą sudarė 2 mln. auksinų, o 1921 m. kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. auksinų. Tai pirmasis lietuviškas bankas, kuris veikė pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus. Taip pat Ūkio bankas daug prisidėjo įvedant litą į krašto rinką.
1920 metais buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo dr. H.Rabinas, dr. S.Goldbergas, dr. Rachmilevičius, T.Šapiro. Pagal 1920 m. įstatus pagrindinis kapitalas turėjo būti 3.01 mln. auksinų. Įvedus savo piniginį vienetą – litą, banko pagrindinis kapitalas 1926 m. sudarė 3 mln. litų.
1920 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Komercijos bankas su 1 mln. auksinų kapitalu. Banką įsteigė Richardas Tilmansas, Leontijus ir Mykolas Soloveičikai, Ozeras Finkelšteinas, Povilas Olšauskas ir Povilas Medemas. Bankas daugiausia vertėsi vekselių diskonto ir paskolų teikimo už vekselius operacijomis.
Lietuvos kooperatyvai 1920 m. kooperatiniais pagrindais įsteigė Kooperacijos banką. Jis organizavo trumpalaikį kreditą žemės ūkiui, organizavo kooperatyvų steigimą, juos instruktavo ir realizavo jų veikimą bei rėmė kapitalu. Kooperfacijos banko akcijų turėjo valstybė.
Tais pačiais metais 1920 m. buvo įsteigti M.Brauno bankiniai namai. Pagrindinį kapitalą nuo 1926 m. sudarė 0.5 mln. litų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, M. Brauno bankiniai namai sugebėjo pritraukti nemažai užsienio bankų kreditų, kuriuos teikdavo prekybai ir pramonei.
1921 m. balandžio 15 d. pradėjo veikti Lietuvos kredito bankas. Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Steigimo metu akcinis kapitalas sudarė 3 mln. auksinų, vėliau buvo padidintas iki 10 mln. auksinų. Šis bankas kreditavo metalo ir mašinų pramonę, medžio, tekstilės, spirito bei kitas ūkio šakas.
Praėjus mėnesiui po Kredito banko įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas. Pagrindinis banko kapitalas – 2 mln. litų, kurį sudarė 20 tūkst. nevardinių po 100 Lt vertės akcijų. Daugiausia šis bankas kreditavo Amerikos lietuvių įkurtas įmones ir vykdė visas komercinių bankų operacijas.
Taigi iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši.
Pralaimėjus karą, pagal 1918m. lapkričio 11d. preliminarias kapituliacijos sąlygas visos okupacijos metu Lietuvoje veikusios vokiečių įstaigos 1919 m. liepos mėn. turėjo palikti mūsų žemes.
1920 m. liepos 12d. pasirašius sutartį su Rusija, karo nuostoliams atlyginti buvo gauta 3 mln. aukso rublių fondas (t.y. 2256 kg aukso), kuris vėliau sudarė Lietuvos banko finansinę bazę. [2,p. 189 – 190]
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2d. Steigiamasis Seimas priima piniginio vieneto įstatymą, kurio pirmas paragrafas skamba taip: “Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0.150462 gramų gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.”
Rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas jau galutinai priima Lietuvos banko įstatymą, kurio uždavinys – reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 Lt kiekviena.
Lietuvos bankui duodama išimtinė teisė leisti apyvarton banknotus, kurių trečdalis turi būti padengtas auksu.
Nepraėjus nė mėnesiui, ir Lietuvos bankui nepradėjus veikti, jau atiduodami spausdinti vadinami laikinieji banknotai litai (laikinieji banknotai buvo išleisti su 1922 m. rugsėjo 10d. pažymėjimu).
1922 m. rugsėjo 27 d. įvyksta pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame jau išrenkama banko valdyba ir kiti organai.
Rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidentas paskiria Lietuvos banko valdytoju prof. V.Jurgutį, buvusį užsienio reikalų ministru. 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas, turėdamas 5 tarnautojus pradeda savo operacijas.
Po prof. V.Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. spalio 31 d. iki naujo valdytojo paskyrimo valdytojo pareigas ėjo Prezidento skiriamas vienas iš direktorių – banko valdytojo pavaduotojas J.Paknys. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami V.Stašinskas (1930 – 1938), J.Tūbelis (1938 – 1939), J.Paknys (1939 – 1940).
Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai. Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ir revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko direktorių skaičiaus įstatymas nenumatė, tačiau steigiamajame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkti 4 direktoriai, ir šis direktorių skaičius vėliau buvo užfiksuotas banko statute. Tačiau bankas veikti galėjo ir su mažesniu direktorių skaičiumi. Pagal Lietuvos banko įstatymą valdybos narių darbą prižiūrėjo banko taryba, kurios 6 narius ir 3 kandidatus, kaip ir direktorius, trejiems metams iš akcininkų rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Tarybos pirmininką ir sekretorių rinko patys tarybos nariai iš savo tarpo.
Lietuvos banko tarybos pirmininkais 1922 – 1940 m. buvo renkami M.Yčas, A.Vosylius, J.Tūbelis. generalinę tarybą sudarė banko valdybos ir tarybos nariai, kurie buvo renkami bendrame posėdyje. Lietuvos banko revizijos komisija iš 3 asmenų buvo renkama vieneriems metams visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam ir atsiskaitydavo.
Nors Vyriausybė ir buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas, sugebėdavo palenkti Vyriausybės finansų politiką lito stabilumui. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti aktyvų užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei, laikydamasis nuostatos: negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti.
Tvirta pinigų politika lėmė pastovų litą net pasaulio ekonomikos krizės metu.
Iš ilgalaikių kredito įstaigų Lietuvoje veikė ir Žemės bankas, įsteigtas Vyriausybės iniciatyva 1924 m., kurio tikslas buvo kredituoti žemės ūkį ir žemės ūkio organizacijas. Šis bankas nuo 1931 metų pradėjo leisti ir įkaito lakštus, ir šitaip pavirto mišraus tipo hipotekiniu banku. Jo pagrindinis kapitalas sudarė 50 milijonų litų, kurį beveik visą išpirko vyriausybė.
Iš smulkaus kredito įstaigų pirmaujančią vietą užėmė smulkaus kredito draugijos, kurių tikslas buvo kredituoti ūkininkus ir amatininkus. Šių kredito ir kooperatyvų narių atsakomybė buvo ribota, būtent: narys atsakė už bendrovės skolą dukart tiek, kiek jam buvo skirta kredito. Kooperatyvų nariai yra smulkūs gamintojai, bet jų bendras turtas vis dėl to susidaro pakankamai didelis, kad teiktų garantiją už kooperatyvo pasižadėjimus. Jų lėšas pirmiausiai sudarė savo kapitalas, pačių savo narių ir pašaliečių indėliai, taip pat kituose bankuose paimtos paskolos. Pinigus bankas skolindavo tik savo nariams.
Prie smulkaus kredito įstaigų reikia priskirti ir lombardus, kurie teikė kreditą užstatant kilnojamąjį turtą [2, p. 191 – 193].
1940m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir, praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, t.y. 1940 m. liepos 23 d. vadinamas Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Bankai baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSSR valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. [4, p.98-99]
Lietuvoje taip pat veikė ir Valstybės taupomoji kasa. Taupomosios kasos yra kredito įstaigos, kurios turi saugoti žmonių santaupas ir teikti už jas palūkanas. Pirmosios tokios kredito įstaigos atsirado Anglijoje XVII a. Tokių taupomųjų kasų nauda dvejopa: padeda mažiau pasiturintiems asmenims sutaupyti ateičiai ir įgalina mažas atliekamas sumas sujungti į didesnes, ir tuo pačiu palengvinti jų didesnį ekonominį naudojimą.
Skirtingai nuo kitų kredito įstaigų, taupomosios kasos nesiekė pramoninio kreditavimo, rūpinosi tik savo indėlininkų interesais – teikė palūkanas už smulkius indėlius. Jos priimdavo atliekamą kapitalą, kurį klientai lengvai išleistų ir jis neduotų pelno.
1895 m. įstatymu taupomosios kasos buvo oficialiai pavadintos Valstybinėmis taupomosiomis kasomis. Greta valstybinių taupomųjų kasų Rusijos imperijoje veikė pašto – telegrafo taupomosios kasos. 1889 m. išleistos Pašto – telegrafo taupomųjų kasų laikinosios taisyklės. Indėliai turėjo būti ne mažesni kaip 25 kapeikos ir neviršyti 1000 rublių vienam asmeniui.
Pašto – telegrafo taupomosios kasos leido indėlių srautą ne tik mieste, bet ir kaime. 1914 m. sausio 1d. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose veikė 247 pašto – telegrafo taupomosios kasos, kuriose buvo išduota 117 143 knygelės. Iš viso Lietuvos gubernijose 1914 m.veikė 309 valstybinės taupomosios kasos. Carinės valstybinės taupomosios kasos Lietuvoje nustojo veikti 1915 m., kai į Rusiją evakavosi visa carinė administracija.
Greta valstybinių kasų laisvus kapitalus traukė stambiojo arba ilgamečio kredito (Vilniaus akcinis žemės bankas – nuo 1872 m., Vilniaus privatinis komercijos bankas – nuo 1873 m., Vilniaus miesto kredito draugija – nuo 1908 m., Suvalkų žemės kredito draugija – nuo 1900 m.) ir smulkiojo kredito įstaigos.
Tarp smulkiojo kredito įstaigų vyravo kooperacijos įstaigos, iš kurių populiariausios buvo taupomosios – skolinamosios bendrovės. Pirmoji kasa dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įkurta 1830 m. Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Pirmasis kredito kooperatyvas įsteigtas 1865 m. tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusioje Šilutėje.
XIX a. 7 dešimtmetyje paplitusios įstaigos (skolinamosios – taupomosios draugijos) kai kada peraugdavo į valstiečių bankus. 1883 m. buvo patvirtinti Valstiečių bankų, kurių pagrindinis tikslas – pritraukti santaupas, gauti procentus, naudotis kreditu, įstatai. Seniausios Lietuvos taupmenų skolinamosios bendrovės įkurtos 1873 m. Kauno gubernijoje. Taupomosiose – skolinamosiose bendrovėse 1914 m. buvo susibūrę 65 tūkst. narių ir pasidėję 6 mln. rublių indėlių, be to, šios bendrovės sugebėjo išduoti 10 mln. rublių paskolų. Iš viso Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apie 800 įvairių kredito įstaigų, kuriose žmonės laikė apie 300 000 rublių kapitalo.
Taupymo idėją Lietuvoje taip pat skatino kredito kooperatyvai, kurių finansinis centras buvo Lietuvos kooperacijos bankas. Kooperacijos bankas įkurtas 1920 m. , jis tapo svarbiausiu kaimo kredito kooperacijos kreditoriumi Lietuvoje. Kredito kooperatyvus valdė narių išrinkta valdyba ir taryba. Pagrindinis kooperatyvų uždavinys buvo saugoti, didinti indėlininkų įdėtus pinigus ir teikti nariams paskolas.
Savitarpio kredito draugijos užėmė tarpinę vietą tarp kooperatinių bankų, tarnavusių ūkiškai silpniems, ir komercinių bankų, kreditavusių stambų verslą. Gyventojų indėlius priiminėjo Lietuvos kredito bankas, Tarptautinis bankas (abu įkurti 1921 m.), Žemės bankas (įkurtas 1924 m.), kiti akciniai komerciniai bankai.
Beveik kiekviename Lietuvos miestelyje veikė Žydų liaudies bankas. 1923 m. jų buvo 85, 1940 m. – 87. Finansinis centras – privatus akcinis Centralinis žydų bankas kooperacijai Lietuvoje remti buvo įsikūręs Kaune. [3, p.9 – 10]
Taigi, galime teigti, kad iki Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe bankininkystė joje nebuvo stipri, nes buvo pašlijusi ir šalies ekonomika. Bankai ir kitos finansines operacijas atliekančios institucijos daugiausia orientavosi į paskolų bei kreditų teikimą žemės ūkiui – pagrindinei Lietuvos ekonomikos šakai. Bankininkystė nebuvo vieninga, įstatyminį pagrindą turinti sistema. Svetimos valstybės Rytų skolinamoji kasa atliko centrinės pinigų emisijos bei kredito įstaigos vaidmenį. Tačiau įkūrus Lietuvos banką (1922 m.) ir ėmus daugiau rūpintis šalies pramone, prekyba bei bankų taprusavio veiksmų ir ryšių plėtimu, pastebimai pakilo šalies ūkis bei pati bankininkystė sistema.
Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų steigimo metai ir balanso suma yra nurodyta 2.2.1. lentelėje.

2.2.1. lentelė
Didžiausi Lietuvos bankai

 

Banko pavadinimas

 

Įsteigimo metai

Balanso suma

1940 m. kovo 31 d., mln.Lt

Lietuvos bankas

1922

291,4

Žemės bankas

1924

168,2

Ūkio bankas

1919

46,8

Komercijos bankas

1920

29,2

Kooperacijos bankas

1920

23,6

Centrinis žydų bankas

1920

20,2

Tarptautinis bankas

1921

17,7

Kredito bankas

1921

6,8

Pirmąsias savo operacijas Lietuvos bankas, kaip jau minėjome anksčiau, pradėjo 1922 m. spalio 2 d., iš viso turėdamas tik 5 sekretoriato ir buhalterijos tarnautojus. Organizacija ypač išsiplėtė 1923 m., kai buvo pradėta atidarinėti savarankiškus skyrius apskrityse, atlikti visas valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų operacijas visame krašte. 1939 m. pabaigoje veikė skyriai ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašte veikę du banko skyriai savo operacijas sustabdė 1939 m. kovo 22 d., kai Vokietija okupavo šį kraštą. Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausia kreditavo eksporto pramonę.
Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių, ypač 1931 m. metais prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo priversti sustabdyti mokėjimus.
Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Buvo visiškai sugriauta ankstesnė bankininkystės sistema. Pagal 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklarciją “Dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo” visa pramonė ir visi bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos [2, p.196-198].
Beveik visose valstybėse bankų veiklą bei pinigų ir kredito sistemos politiką lemia daugelis specialiųjų įstatymų, tarp kurių svarbią vietą užima centrinio banko įstatymas, nustatantis jo funkcijas ir įgaliojimus. Centrinio banko įstatymas dažniausiai priimamas anksčiau už kitus, bankininkystės sferą reguliuojančius įstatymus, ir turi principinę reikšmę, kadangi juo sukuriama valstybės pinigų ir kredito sistemos teisinė bazė.
Lietuvos banko įstatymo 3 straipsnis pabrėžia, kad jis “yra nepavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos”.
Įstatymas patvirtina Lietuvos banko monopoliją tik leidžiant banknotus ir monetas (grynuosius pinigus).
Grynieji pinigai sudaro nedidelę visų pinigų dalį. Planuoti grynųjų pinigų apyvartą yra labai sunku, kadangi automatiškai “parduodami” komerciniams bankams pagal jų reikalavimams ir, jie negali būti panaudoti biudžeto deficitui padengti.
Banknotų emisija iš principo skiriasi nuo kitų valstybės išleidžiamų skolinių įsipareigojimų tuo, kad banknotai – tai vekseliai iki pareikalavimo, kurie gali būti panaudojami kaip mokėjimo priemonė, ir už juos nemokami jokie procentai.
Lietuvos bankas “nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą, transportavimą bei jų saugojimą (…)” (6 straipsnis).
Lietuvos bankas komerciniams bankams parduoda banknotus už nominalą, neimdamas už tai jokių komisinių mokesčių. Banknotai centriniam bankui yra ir prekė, nes jis gauna už jų pardavimą pelną, kuris yra skirtumas tarp banknoto nominalo ir gamybos išlaidų. [4, p.101 – 102]
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:
 parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
 reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
 vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
 nustatyti ir reguliuoti piniginio vieneto kursą.
Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:
 leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;
 perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
 teikia ir ima paskolas;
 leidžia visoms kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
 negali būti šalies pajininku arba akcininku;
Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.
Lietuvos banko pagrindines pajamas sudaro:
 palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;
 palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas;
 pajamos, gautos už pinigų leidimą;
 pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas.
Lietuvos banko pelnas skaičiuojamas iš banko pajamų atėmus išlaidas, o jis paskirstomas tokia tvarka: “20 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui suformuoti; 50 procentų – Lietuvos banko atsargos kapitalui suformuoti, o likęs pelnas sumokamas į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (…)” (24 straipsnis).
Nuo 1990 metų Lietuvos banko struktūra kito labai dinamiškai. Tai lėmė banko stiprėjimas, besikeičiantys uždaviniai ir funkcijos. Pagrindinis banko struktūrinis padalinys – departamentas. Šiuo metu Lietuvos bankas turi 10 funkcinių departamentų bei 5 savrankiškus skyrius ir 2 banko įstaigas Kauno bei Klaipėdos miestuose. Lietuvos banko valdymo struktūra pateikta 1 priede.
Be Lietuvos banko, yra dar keli bankai, pagal veiklos pobūdį ir funkcijas taip pat priklausantys valstybei. Dabar yra likę trys komerciniai bankai: Lietuvos taupomasis bankas, Lietuvos žemės ūkio bankas ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas. Šie bankai pagal savo aktyvus tebėra patys didžiausi Lietuvoje, turi platų savo filialų tinklą šalyje. Trumpai apžvelgsime pagrindines jų teikiamas paslaugas.
Lietuvos taupomasis bankas (LTB) aptarnauja organizacijas ir gyventojus. 1993 m. gruodžio mėnesį LTB buvo įregistruotas Lietuvos banke ir jam buvo išduota generalinė licencija, suteikianti teisę dirbti tiesiogiai su užsienio bankais – korespondentais.
Lietuvos taupomojo banko pagrindinė veiklos sritis – saugoti Respublikos gyventojų indėlius, priimti iš jų įvairius mokesčius. Bankas taip pat išmoka pensijas, superka ir parduoda valiutą, teikia kreditus, priima saugoti vertybes ir vertybinius poperius. Be to, Taupomasis bankas konsultuoja įvairių sąskaitų atidarymo dokumentų forminimo ir atsiskaitymų klausimais, tvarko tiesioginius tarptautinius atsiskaitymus, perveda indėlius ar grynuosius pinigus į daugelio šalių arba kitus Lietuvos miestus. Taupomojo banko specializuotas finansų maklerio skyrius perka ir parduoda vertybinius popierius, rengia jų emisiją, konsultuoja.
Lietuvos žemės ūkio bankas (LŽŪB). Šis bankas yra specializuotas teikti paskolas žemės ūkiui vystyti, melioracijos darbams ir pan. LŽŪB taip pat atlieka faktorijos operacijas (tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė); teikia ūkininkams ilagalaikes paskolas žaliavoms bei įrangai įsigyti.
Finansų įstaiga, atlikdama faktorijos operacijas, gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų, ir tikrosios tų skolų vertės. Firma turi naudos iš tos bendrovės gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas.
Lietuvos vystymo bankas (LVB). Tai pirmasis bankas Lietuvoje, kuriamas dalyvaujant užsienio kapitalui. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas buvo įkurtas 1990 metais Londone po to, kai Rytų Europos šalys nusprendė kurti laisvos rinkos ekonomiką. Šio Europos banko tikslas – teikti dideles paskolas tokių šalių, kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Estija, Latvija ir Lietuva, plėtrai. Taigi šio banko pagrindinis tikslas yra remti pereinemojo laikotarpio reformas Lietuvoje ir pirmiausia kredituoti vidutinio bei smulkaus verslo privačias įmones. Įkurtas Lietuvos vystymo bankas turėtų tapti Lietuvos bankų sistemos centru. Šis bankas finansuoja ilgalaikes smulkaus ir vidutinio verslo programas. LVB disponuoja daugiausiai iš Vakarų gautais valiutiniais kreditais, jis nepriima indėlių ir neatidaro savo klientams atsiskaitomųjų sąskaitų. Taigi LVB labai skiriasi nuo visų kitų Lietuvos bankų ir turėtų tapti patikimu tarpininku, per kurį pasaulio šalys ir organizacijos galėtų teikti kreditus Lietuvai.
Kiti bankai yra komerciniai. Tai gausiausia bankų rūšis Lietuvoje. Lietuvos komerciniai bankai turi savo filialus įvairiuose šalies miestuose. Komercinis bankas yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, laikančių indėlius banke, ir subjektų, gaunančių iš banko kreditus. Pagrindinis komercinio banko tikslas yra pelnas. Komerciniai bankai, be kreditų išdavimo, gali vykdyti ir kitas bankams būdingas operacijas. Šie bankai turi teisę:
 priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas
 teikti ir imti kreditus;
 atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais;
 išduoti piniginius laidavimus, garantijas;
 teikti paslaugas, konsultacijas bankų veiklos klausimais;
 Lietuvos bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus;
Komercinis bankas įregistruojamas Lietuvos banke ir turi gauti leidimą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo banko statuto įregistravimo dienos. Komerciniai bankai turi pagrindinį ir atsarginį kapitalą. Atsargos kapitalas naudojamas galimiems veiklos nuostoliams atlyginti.
Komercinio banko valdymo struktūrą sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir valdyba.
Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausia komercinio banko valdymo institucija. Taryba stebi ir kontroliuoja banko valdybos veiklą. Valdyba vadovauja bankui, tvarko įvairius reikalus, už banko operacijų vykdymą ji atsako pagal įstatymus. Bankų veiklą kontroliuoja revizijos taryba, kurią renka akcininkų visuotinis susirinkimas.
Visi bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą. Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į bankininkystės visumos sistemą.
Lietuvos bankininkystės raidą paspartino ir 1993 m. gruodžio 6 d. įvykęs aštuonių Lietuvos bankų įsijungimas į tarptautinę tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos sistemą SWIFT (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunications). Ši atsiskaitymų sistema sudaro sąlygas aptarnauti klientus, vykdyti tarptautinius atsiskaitymus. Stambesni klientai aptarnaujami elektroniniu paštu. Būdami darbo vietose, jie kompiuteryje gali gauti visas žinias apie tai, kas dedasi jų sąskaitoje, gali daryti pinigų pervedimus.
Didele dalimi prie Lietuvos bankininkystės raidos prisideda vis modernizuojama bankų atsiskaitymų tvarka. 1994 m. gegužės viduryje Lietuvos bankas patvirtino naują tarpbankinių atsiskaitymų technologiją, parengtą pagal kitų valstybių sukauptą tarptautinių atsiskaitymų patirtį, dabartinį bankų sistemos automatizavimo lygį ir naudojamą technologiją. Pagal šią technologiją griežtai atribotos bankų pagrindinių įstaigų korespondentinės sąskaitos, tvarkomos Lietuvos banko atsiskaitymų ir apskaitos centre, ir kliringo, t.y. klientų tarpusavio atsiskaitymų, sąskaitos, kurios tvarkomos Kliringo namuose. Taigi šiuo atsiskaitymu bus galima griežčiau kontroliuoti bankų likvidumą (jų balansai negalės būti neigiami).
Banko įsipareigojimai (pasyvai )
Pasyvai parodo, iš kur bankas gauna finansinius resursus, reikalingus banko veiklai vykdyti. Visų pirma, pradines lėšas suteikia banko savininkai – akcininkai. Jie investuoja savo kapitalą į banką visai be jokių garantijų, manydami, kad ateityje jų investicijos atsipirks, t.y. gaus pelną.
Akcininkų turtą sudaro šios pagrindinės dalys:
 kapitalas;
 emisinis skirtumas;
 praėjusių metų nepaskirstytas pelnas (nuostolis);
 bendrosios paskirties rezervai paskolų nuostoliams dengti;
 subordinuotos paskolos.
Banko kapitalas suformuojamas iš akcininkų pradinių įmokų. Jis parodo banko akcinio kapitalo ir akcijų nominalią vertę. Kartais banko kapitalą sudaro skirtingų rūšių akcijos (privilegijuotos ir paprastosios), kurios akcininkams suteikia nevienodas teises (skirtingus dividendų dydžius ir kt.).
Šalia pradinio investuoto kapitalo yra ir kiti piniginiai fondai, kurie laikomi banke, bet priklauso jo savininkams. Šie fondai įskaičiuojami į banko kapitalą.
Jeigu bankas dirbo pelningai, tai finansinių metų pabaigoje jis gali išmokėti akcininkams dividendus. Tačiau bankas gali nuspręsti, kad dalį pelno reikia palikti banke.
Banko trumpalaikis turtas yra laikomas įvairiomis paskolų formomis: paskolos fiziniams asmenims, verslo įmonėms bei vyriausybėms. Tokias investicijas bankas atlieka pagal patvirtintą banko strategijos planą. Tačiau kartais bankas turi nenumatytų trumpalaikių finansinių išteklių perteklių. Šiuos pertekliaus pinigus bankas investuoja į tarpbankinę rinką, t.y. šiuos pinigus bankas paskolina vienai nakčiai, kelioms dienoms, kelioms savaitėms kitiems bankams.
Vertybiniai popieriai sudaro atskirą aktyvų dalį. Iš esmės vertybiniai popieriai yra speciali paskolų forma. Įvairūs vertybiniai popieriai sudaro taip vadinamą vertybinių popierių portfelį, o įvairios paskolos – paskolų portfelį.
Vertybinius popierius galima klasifikuoti pagal jų emitentus, valiutas, terminus ir kitus požymius.
Nuosavybės vertybiniai popieriai sudaro vertybinių popierių porfelyje specialią grupę. Jų dalis bankų aktyvuose yra apibrėžiama centrinių bankų taisyklėmis: nuosavybės vertybiniai popieriai negali sudaryti daugiau nei tam tikra akcinio kapitalo dalis. Lietuvos komerciniai bankai daugiausiai investuoja į Lietuvos Vyriausybės iždo vekselius ir labai nedidelę dalį į užsienio trumpalaikius vertybinius popierius. Lietuvos komerciniai bankai beveik neinvestuoja į verslo įmonių akcijas.
Bankas gauna nemažą pajamų dalį iš veiklos vertybinių popierių rinkoje. Banko investicijos į vertybinius popierius yra alternatyva banko depozitams kituose bankuose.
Iš esmės, vertybinių popierių sandorį sudaro pirkėjo pinigų pervedimas pardavėjui arba emitentui, kuris vertybinių popierių pirkėjui suteikia tam tikras įstatymines teises, o emitentui – atitinkamus įsipareigojimus. Visus vertybinius popierius, pagal su jais susijusiomis teisėmis ir įsipareigojimus, galima suskirstyti į keturias dideles grupes:
 akcijas;
 obligacijas;
 kolektyvinio investavimo instrumentus;
 mišriuosius vertybinius popierius.
Akcijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta dalimis.
Akcininkas yra fizinis ir juridinis asmuo. Akcijų savininkams suteikia turtines ir neturtines teises, išvardintas Akcinių bendrovių įstatyme. Pagrindinės teisės:
 teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme balsuojant akcininkų susirinkimuose proporcingai turimoms akcijoms;
 teisė gauti dividendus – akcininkams išdalinamo pelno dalį;
 likviduojant akcinę bendrovę gauti turimoms akcijoms proporcingą bendrovės turto dalį.
Obligacijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, teikiantys jų savininkui pajamas dažniausiai obligacijos galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijose.
Obligacijos yra terminuoti vertybiniai popieriai, ir pasibaigus terminui skolininkas privalo grąžinti kreditą, išpirkdamas obligacijas už joje nurodytą nominaliąją vertę. Obligacijos savininkas, esant reikalui, gali jas parduoti antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Obligacijų kaina prikausys nuo situacijos rinkoje.
Investuotojai turimus vertybinius popierius gali deponuoti banke ir įpareigoti jį juos tvarkyti: vesti jų apslaitą, gauti kuponines pajamas ir kt. Klientui, nusprendusiam parduoti savo vertybinius popierius, bus lengva tai padaryti, kadangi jie yra saugomi banke. Bankai už vertybinių popierių tvarkymą gauna tam tikrą mokestį, kuris priklauso nuo deponuotų vertybinių popierių rūšies, vertės bei atliekamų su jomis operacijų pobūdžio ir skaičiaus[4, p.202 – 205].

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

A. Lietuvos centrinio banko veiklos principai ir vaidmuo ekonomikoje

1. Bendra informacija

1.1 Tikslas
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. (JAV centrinis bankas – tai Vyriausybės institucija.)

1.2 Funkcijos
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
– formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

1.3 Valdymas ir struktūra
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Atsiskaitymų centras, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

1.4 Departamentai
Pinigų politikos – formuoja Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, kuria ir tobulina Lietuvos banko pinigų politikos priemones bei jų taikymą.
Rinkos operacijų – valdo šalies oficialiąsias tarptautines atsargas.
Kredito įstaigų priežiūros – prižiūri, ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus bei tarptautinius rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
Tarptautinių ryšių – užtikrina Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose, Lietuvos banko atstovavimą tarptautinėse institucijose.
Atsiskaitymų centras – užtikrina tarpbankinės lėšų pervedimo bei atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, nuolatinį jos tobulinimą.
Kasos – užtikrina kokybiškų ir saugių grynųjų pinigų išleidimą ir susidėvėjusių išėmimą iš apyvartos, komercinių bankų kasinio aptarnavimo vykdymą.
Apskaitos – tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę.
Informacinių technologijų – rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas.
Ūkio – sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, užtikrina ilgalaikio materialaus turto reikiamą techninę būklę ir eksploatavimą.
Vindikacijos – užtikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą;

1.5 Savarankiški skyriai
Vidaus audito – audituoja visą banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo bei vidaus kontrolės sistemos efektyvumo.
Juridinis – teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir realizuoti Lietuvos banko funkcijas ir teises.
Organizacijos ir personalo – įgyvendina Lietuvos banko personalo ir organizacijos valdymo politiką, koordinuoja strateginį veiklos planavimą banke.
Bendrasis skyrius – organizuoja visus su raštvedyba susijusius reikalus bei bendrųjų reikalų tvarkymą.
Ryšių su visuomene – teikia informaciją visuomenei bei žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.
Skyriai Kaune ir Klaipėdoje – aptarnauja jiems priskirtų šalies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais.

1.7 Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

2. Pinigų politika

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys”.

3. Užsienio atsargų valdymas

Lietuvos bankas valdo užsienio atsargas įgyvendindamas LB pagrindinį tikslą ir užtikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos užsienio atsargas sudaro: auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.

3.1 Užsienio atsargų valdymo principai
Lietuvos banko valdyba, siekdama užtikrinti užsienio atsargų saugumą, likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius užsienio atsargų investavimo principus, riziką ribojančius normatyvus (ribodama kredito, valiutų kursų ir palūkanų normų riziką), atsakomybę ir kompetencijos pasidalijimą investuojant užsienio atsargas.
Lietuvos bankas investuoja užsienio atsargas, sudarydamas sandorius su užsienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Didžioji dalis užsienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansinių institucijų išleistus vertybinius popierius. Užsienio atsargos investuojamos ir į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose.
Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos užsienio atsargas, vadovaujasi susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų užsienio atsargų investavimo praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.

4. Iždo agento veikla
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus.

Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais.

4.1 Dalyvavimas VVP aukcionuose
Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose Reikalavimuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono dalyviams išdėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę Aukciono dalyvio sutartį:
– Lietuvos Respublikos komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai), veikiantys Lietuvos Respublikoje;
– Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;
– užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.

5. Kredito įstaigų priežiūra

Kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.

4.1 Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai

Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

– Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 10 procentų.
– Likvidumo normatyvas – banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.

– Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas – leidžiamas bendrosios atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.

– Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas – paskolų suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 procentų banko kapitalo.

– Didelių paskolų normatyvas – banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko kapitalo.

– Taip pat Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme nustatyta, kad bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 procentų banko kapitalo, o banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo. Šios nuostatos netaikomos banko investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms, akcijas ar kapitalą. Bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu. Taip pat bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo. Banko pagrindinis kapitalas negali būti mažesnis už Lietuvos banko nustatytą minimalų pagrindinio kapitalo dydį (kuris šiuo metu sudaro 5 mln. eurų litų ekvivalentu).

6. Pinigų išleidimas ir išėmimas iš apyvartos

Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.

7. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema

Lietuvoje tarpbankinių atsiskaitymų paslaugas teikia Lietuvos bankas. Teikdamas šias paslaugas, Lietuvos bankas kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą TARPBANK, atsako už jos nenutrūkstamą veiklą ir nustato reikalavimus jos dalyviams.

7.1 Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema
Bendra informacija
Sistema TARPBANK yra nustatyto laiko tarpbankinė lėšų pervedimo sistema, taikoma atliekant didelės ir mažos vertės tarpbankinius mokėjimus bei atsiskaitant pinigais už vertybinių popierių sandorius. Tai vienintelė šalyje veikianti tarpbankinė lėšų pervedimo sistema. Atsiskaitymai atliekami litais. Sistemą eksploatuoja ir sistemos dalyvius administruoja Lietuvos banko Atsiskaitymų centras.

Sistemos TARPBANK veikimą reglamentuoja Lietuvos banko tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos taisyklės, patvirtintos Lietuvos banko valdybos 2001 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 149, bei dvišalės Lietuvos banko ir sistemos dalyvių sudarytos banko sąskaitos sutartys.

Sistemą TARPBANK 1994 metais sukūrė Lietuvos banko specialistai. Lietuvos bankas siekia, kad sistema nuolat atitiktų jos dalyvių poreikius, būtų praktiška ir veiksminga. Todėl Lietuvos bankas ją nuolat tobulina ir plėtoja. Be to, sistemos pakeitimus lemia naujų Lietuvos banko pinigų politikos priemonių įgyvendinimas ir bendro Lietuvos banko jungtinio tinklo plėtra. 1997 metų pirmoje pusėje buvo realizuotas atsiskaitymų už atpirkimo sandorius mechanizmas, 1998 metų pradžioje – vienos nakties paskolų teikimo mechanizmas. 2001 m. sistema TARPBANK modernizuota. Mokėjimo nurodymo formate įvesti papildomi mokėjimo nurodymo rekvizitai. Tai suteikė galimybę sistemos dalyviams atsisakyti raštiškų mokėjimo dokumentų persiuntimo paštu. Informacijai perduoti sistemoje pradėta naudoti Frame Relay duomenų perdavimo technologija, kuri padidina informacijos perdavimo greitį ir užtikrina aukštesnį informacijos perdavimo saugumo lygį.

Lietuvos bankas šiuo metu kuria naują tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą, skirtą tarpbankiniams atsiskaitymams atlikti realiu laiku (didelės vertės ir skubiems mokėjimams) ir nustatytu laiku (mažos vertės mokėjimams). Projekte numatytas ir naujos vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos kūrimas. Sistema užtikrins ne tik vertybinių popierių pervedimo ir atsiskaitymo pinigais vienalaikiškumo principo įgyvendinimą, bet ir suteiks galimybę realiu laiku atsiskaityti už vertybinių popierių sandorius. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema kuriama atsižvelgiant į naujausių technologijų plėtrą ir vadovaujantis tarptautiniais standartais, kurie padės užtikrinti aukštą sistemos saugumo lygį ir jos atliekamų operacijų patikimumą. Tarptautinių atsiskaitymų banko Mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų komiteto parengti Sistemiškai svarbių mokėjimo sistemų pagrindiniai principai yra standartas, kurio atitikimo Lietuvos bankas siekia, kurdamas naują sistemą.

7.2 Dalyvavimas sistemoje TARPBANK
Sistemoje TARPBANK dalyvauja visi Lietuvos Respublikos komerciniai bankai, turintys banko licenciją ir užsienio bankų skyriai, turintys Lietuvos banko leidimą veikti šalyje. Sistemoje taip pat dalyvauja kai kurių komercinių bankų skyriai, kurie jungiasi prie sistemos informacijos apie mokėjimus apsikeitimo tikslu, vertybinių popierių rinkos dalyviai: Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Lietuvos Respublikos komercinių bankų ir užsienio bankų skyrių, veikiančių Lietuvoje finansų maklerio padaliniai ir Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos licenciją ir jos prižiūrimos. Vertybinių popierių rinkos dalyviai sistemoje atsiskaito tik už vertybinių popierių sandorius.

7.3 Sistemos TARPBANK veikimo tvarka
Sistema TARPBANK veikia kiekvieną darbo dieną. Mokėjimo nurodymai į sistemą priimami nuo 8.00 iki 15.00 valandos, kliringas ir atsiskaitymas atliekamas 11.00 ir 15.00 valandą. Apsikeitimas mokėjimo nurodymų informacija ir jos apdorojimo procesai sistemoje yra visiškai automatizuoti. Sistemos TARPBANK mokėjimo nurodymų ir su mokėjimais susijusi informacija pateikiama koduotais pranešimais. Pranešimų standartai yra originalūs sistemos TARPBANK standartai, kuriuos nustato Lietuvos bankas. Informacija su dalyviais apsikeičiama naudojant saugaus elektroninio pašto programų įrangą išorės telekomunikaciniu ir Lietuvos banko jungtiniu tinklais. Sistema atlieka dalyvių pateiktų mokėjimo nurodymų informacijos loginę kontrolę jos priėmimo metu. Jei mokėjimo nurodymų informacija netenkina sistemai nustatytų sąlygų, nurodymas nedelsiant grąžinamas pateikėjui. Priimti mokėjimo nurodymai įrašomi į mokėjimo eiles. Mokėjimo eilėse nurodymai išdėstomi pagal jų mokėjimo prioritetą, kurį nustato dalyvis, ir nurodymo gavimo laiką. Dalyviai gali atšaukti bet kurį mokėjimo eilėse esantį mokėjimo nurodymą arba pakeisti jo prioritetą (sistemai pateikti galima dviejų prioritetų nurodymus: skubius ir įprastus).

Kliringo metu atliekama įvertinimo procedūra: nustatoma, kuriems sistemos dalyvio mokėjimo nurodymams įvykdyti užteks sistemos dalyvio turimų ir gaunamų iš kitų sistemos dalyvių lėšų, ir atmetami tie sistemos dalyvio mokėjimo nurodymai, kuriems įvykdyti šių lėšų neužteks. Atmetant mokėjimo nurodymus, pirmiausiai atmetami įprasto prioriteto mokėjimo nurodymai, o iš jų – vėliausiai į mokėjimo eiles įrašyti mokėjimo nurodymai. Per pirmąjį kliringą atliekamos įvertinimo procedūros metu atmesti nurodymai paliekami mokėjimo eilėse, o per antrąjį kliringą atliekamos įvertinimo procedūros metu atmesti nurodymai grąžinami juos pateikusiam sistemos dalyviui. Atlikus įvertinimo procedūrą, daromi įrašai sistemos dalyvių sąskaitose.

7.4 Rizikos valdymas
Vienas iš svarbiausių Lietuvos banko tikslų užtikrinant nenutrūkstamą ir patikimą sistemos veikimą – riboti su sistemos funkcionavimu ir jos dalyvių galimu nemokumu ar likvidumo problemomis susijusią riziką ir siekti sistemos stabilumo. Tam naudojamos atitinkamos rizikos valdymo priemonės.

Finansinei rizikai, arba, kitaip tariant, rizikai, susijusiai su sistemos dalyvių atsiskaitymo sutrikimais dėl dalyvių nemokumo (kredito rizika) ar laikino lėšų trūkumo (likvidumo rizika), valdyti numatytos tokios priemonės. Kredito rizikai sistemoje valdyti sistemos dalyvių atsiskaitymai atliekami tik vykdant tuos mokėjimo nurodymus, kuriems apmokėti užtenka atsiskaitymams naudotinų lėšų. Likvidumo rizikai sistemoje valdyti naudojamos šios priemonės: sistemos dalyvių pateiktų mokėjimo nurodymų eilių valdymas, nustatant ir keičiant mokėjimo nurodymo prioritetą ar atšaukiant mokėjimo nurodymą, išankstinio mokėjimo nurodymų įvertinimo rezultatų teikimas dalyviams, atsiskaitymų tikslams naudojamos bankų privalomosios atsargos ir Lietuvos banko teikiamos vienos nakties paskolos.

Rizika, susijusi su techninės ir programinės įrangos bei ryšio sutrikimais (operacinė rizika), valdoma šiomis priemonėmis: informacija kelis kartus per dieną kopijuojama į nuotolinę darbo stotį bei magnetines laikmenas, veikia atsarginė tarpbankinė lėšų pervedimo sistema, darbo stotys ir svarbiausios darbo vietos apsaugotos nuo elektros įtampos šuolių ir elektros įtampos dingimo, daromos sistemos pakeitimų ir visos duomenų bazės kopijos į nuotolinę darbo stotį ir į magnetines laikmenas. Perduodamos informacijos konfidencialumą ir neperimamumą užtikrina Lietuvos banko parengta informacijos perdavimo programinė įranga kartu su sistemos TARPBANK informacijos apdorojimo įranga, pagrįsta unikalių slaptažodžių naudojimu.

7.5 Sistemos TARPBANK rodikliai
2001 metais sistema TARPBANK apdorojo apie 30 proc. visų šalyje atliekamų mokėjimų negrynaisiais pinigais. Šių mokėjimų vertė sudarė 55 proc. visų bankuose įvykdytų mokėjimų vertės.

Per 2001 metus sistemoje TARPBANK apdorota 9,92 mln. mokėjimo nurodymų, kurių vertė sudarė apie 117 mlrd. litų. Palyginti su 2000 metais, mokėjimo nurodymų skaičius išaugo 11 proc., o mokėjimo nurodymų vertė 12 proc.

8. Tarptautiniai ryšiai

Įgyvendindamas šalies užsienio ir ekonominę politiką, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.
Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, Lietuvos bankas aktyviai dalyvauja Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procesuose, bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Pasaulio banko grupės bei kitomis organizacijomis, taip pat su užsienio valstybių centriniais bankais.

9. Pagrindinio tikslo įgyvendinimas

Lietuvos bankas, vykdydamas įstatyme nustatytą pagrindini tikslą – siekti kainų stabilumo, pirmąjį šių metu pusmetį tęsė lito stabilumu grindžiamą pinigų politiką. Lietuvos bankui kartu su Vyriausybe šių metu vasario 2 d. pavyko sėkmingai atlikti iš anksto paskelbtą lito kurso persiejimą nuo JAV dolerio prie euro. Skaidrus ir sklandžiai įgyvendintas lito susiejimas su euru padidino visuomenes pasitikėjimą nacionaline valiuta ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje siekiu, eliminavo valiutos kurso riziką Lietuvos ir ES verslo santykiuose. Kadangi dauguma šalies verslininkų ir gyventojų gana kruopščiai pasirengę bazinės valiutos pasikeitimui, lito susiejimas su euru nesukėlė esminių pokyčių šalies ūkio realiajame ir finansų sektoriuose, neiššaukė didesnių palūkanų normų pokyčiu nei pinigų, nei kapitalo rinkoje. Nuo bazinės valiutos pakeitimo dienos iki šių metų vidurio eurais suteiktų paskolų dalis išaugo pusantro karto, nes verslo įmonės ir gyventojai ėmė teikti pirmenybę valiutai, kurios kursas lito atžvilgiu yra pastovus. Fiksuoto lito kurso sistema buvo vienas svarbiausių veiksnių šalies makroekonomikos stabilumui ir mažai infliacijai užtikrinti. Vis didėjanti konkurencija daugelyje ekonominiu veiklų neleido didėti kainoms. Per praėjusį pusmetį vartotojų kainos Lietuvoje sumažėjo 0,7 procento, o realusis bendrasis vidaus produktas išaugo 5,7 procento. Nors ekonomiškai stipriausiuose pasaulio regionuose ekonomikos plėtra šiais metais lėtesnė negu tikėtasi, Lietuvos ūkio raidą labiausiai skatino didėjanti vidaus paklausa bei nuolat augančios tiesioginės užsienio investicijos. Sulėtėjus eksporto ir paspartėjus importo apimčių augimui, einamosios sąskaitos deficitas padidėjo iki 6,3 procento BVP. Tačiau praėjusiais metais minėtas deficitas buvo tik 4,8 procento BVP, todėl jo padidėjimas praėjusį pusmetį negali būti laikomas veiksniu, destabilizuojančiu šalies finansų sistemą. Lietuvos banko įsipareigojimu litais padengimas aukso ir konvertuojamųjų valiutu atsargomis nuolat viršija Lito patikimumo įstatymo nuostatas. Lito padengimo minėtomis atsargomis santykis nuo 165 procentų 2001 m. gruodžio pabaigoje išaugo iki 194 procentų šių metu birželio pabaigoje. Atsižvelgdamas i stabilią šalies ekonominę ir bankų sistemos padėtį, Lietuvos bankas sumažino komercinių bankų privalomųjų atsargų normą nuo 8 iki 6 procentų. Taip pat atlikti Komercinių bankų privalomųjų atsargų taisyklių pakeitimai, siekiant šias taisykles maksimaliai priartinti prie Europos centrinio banko reikalavimų.

10. ISTORIJA

10.1 Lietuvos banko atkūrimas 1990 m. ir veikla iki šių dienų1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio šalies banko tradicijas.
1990 – 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta triženklė infliacija, stabilizuotas lito kursas.

Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu,taip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.
Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias pradžioje sudarė kitų šalių centrinių bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika.

Komercinių bankų sektorius 1995 m. patyręs pirmuosius sunkius išbandymus, priėmus sprendimus dėl bankų kapitalo bazės stiprinimo ir veiklos riziką ribojančių normatyvų griežtinimo bei priežiūros, taip pat įdiegus nustatytus tarptautinius saugios bankininkystės standartus, tapo stabilus ir vis plėtėsi. Sukurta tarpbankinių lėšų mokėjimo ir atsiskaitymų sistema, kuria naudojasi visi komerciniai bankai ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankų skyriai.

Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryšiams su Europos Sąjungos šalimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 m. priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 m. vasario 2 d., išlaikant fiksuotą valiutos kursą.

2001 m. priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas suteikė centriniam bankui didesnę nepriklausomybę ir galimybę aktyviau vykdyti pinigų politiką.
Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje ir Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ruošiamasi būsimam dalyvavimui Europos centrinių bankų sistemoje.

10.2 Lietuvos bankas 1922-1940 m.
1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti iš naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito – įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui.

1922 m. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą.

Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą.
1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos ūkis buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, uždraustas litas, nacionalizuoti bankai, o Lietuvos bankas įtrauktas į Sovietų sąjungos bankų sistemą.

10.3 Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos
Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski I Litewski”), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimui prieš carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą.

B. Užsienio centrinių bankų veiklos principai ir vaidmuo ekonomikoje

1. Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje

JAV centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai JAV vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame ir dviejuose sekančiuose skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.

1.1. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

1.2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

1.3. Paskutinis išteklių šaltinis
Dar viena svarbi centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.

1.4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas
Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

2. Centrinio banko tikslai ir veiklos kanalai
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja. Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti, buvo 1930-jų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;

2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

2.1. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas:

1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;

2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.

Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

3. Federalinės rezervų sistemos istorija

JAV buvo viena iš paskutiniųjų didžiųjų Vakarų valstybių, suteikusių centriniam bankui išskirtines teises. Anglijos bankas (The Bank of England) buvo įkurtas 1694 m.; Prancūzijos bankas (Bank of France) bei centriniai Šveicarijos ir Italijos bankai buvo įkurti XVIII a. Dauguma didžiųjų industrinių valstybių anksti pripažino institucijos, kuri padėtų palaikyti pinigų ir kreditų kiekio augimo stabilumą, poreikį. Tačiau JAV pareigūnai abejojo dėl centrinio banko sukūrimo ir didesnių teisių nei kitiems bankams suteikimo, baimindamiesi, kad jis įgus didelę finansinę jėgą, apribos kreditų prieinamumą ekonomiškai besivystančiai tautai ir bus sunkiai kontroliuojamas. Tačiau ekonominės ir finansinės krizės XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje privertė Kongresą veikti.

3.1. Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai
Kad gerai suprastume, dėl ko buvo sukurta FRS, reikia išanalizuoti problemas, su kuriomis susidūrė JAV finansų sistema ankstyvaisiais periodais. Dauguma šių problemų atsirado prieš Pilietinį karą, kuomet bankininkystę reguliavo ir kontroliavo valstijos, o ne federalinė valdžia. Deja, neskaitant keleto išimčių, valstijos šį darbą atliko blogai. Valstijų įstatymų leidėjai suteikė išskirtines teises keletui bankų, taip sukurdami dirvą politiniam lobizmui ir spekuliavimu savo įtaka. Jei naujų bankų kūrėjai turėdavo reikiamus politinius ryšius, buvo galima savo bankui gauti išskirtines teises, nors ir turint menką bankininkystės patirtį ir minimalias investicijas.

Bankininkystė, paremta indėliais, tada nebuvo tokia populiari kaip šiandien. Dauguma žmonių santaupas laikydavo banknotų ir monetų pavidalu. Todėl bankai skolindavo pinigus paprasčiausiai spausdindami popierinius banknotus, kurie patekdavo į rinką ir joje cirkuliuodavo. Kadangi nebuvo reikiamos kontrolės teikdami paskolas bankai spausdindavo banknotus nepaisydami jų finansinės galios. Dažnai bankai, turintys privilegijas, išleisdavo didelius banknotų kiekius ir po to dingdavo. Kai kurie bankai žadėdavo supirkti popierinius banknotus, pakeisdami juos auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir įkurdavo “keitimo centrus” visuomenei beveik nepasiekiamose vietose, kur nors viduryje pelkių. Tenka pabrėžti dažnus tų varganą kapitalą turinčių ir liguistai valdomų institucijų žlugimo atvejus, kuomet nelaimingi indėlininkai patirdavo žymių nuostolių.

Atsižvelgdamas į šias problemas ir į tai, kad Pilietinis karas labai nualino finansų sistemą, 1863 m. Kongresas išleido Nacionalinį bankininkystės įstatymą. Šis įstatymas (vėliau pataisytas) įteisino atvirą federališkai licenzijuotų komercinių bankų kūrimąsi, o jiems kontroliuoti buvo sukurtas naujas JAV iždo padalinys – Valiutos kontrolė. Tai buvo JAV iždo departamento dalis. Bet kuri verslo žmonių grupė galėjo organizuoti vadinamojo nacionalinio banko kūrimą, tačiau turėjo parodyti, kad naujasis bankas taps pelningu per tam tikrą laiko tarpą (paprastai per trejus metus), atitinka minimalius Valiutos kontrolės nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus ir nekelia pavojus kitų to regiono jau egzistuojančių bankų normaliai veiklai. Priėmus Nacionalinį bankininkystės įstatymą privilegijos kuriant komercinius bankus buvo iš esmės perkeltos iš politinių spekuliacijų lygmens į aiškiai apibrėžtų taisyklių lygmenį. Tuo pačiu metu Kongresas bandė įtraukti atskirus tam tikrų valstijų bankus į nacionalinę bankininkystės sistemą, imdamas 10% mokestį tų bankų banknotams. Buvo manoma, kad dauguma bankininkų pasirinks liberalesnę valstijų bankų reguliavimo sistemą ir vengs būti įtraukti į nacionalinę bankininkystės sistemą, nebent kas nors priverstų juos tai padaryti. Kad padėtų finansuoti Pilietinį karą, Kongresas įgaliojo nacionalinius bankus leisti savo valiutą kaip cirkuliacijos priemonę. Tačiau tie banknotai turėjo būti padengti JAV vyriausybės popieriais. Pagal Nacionalinį bankininkystės įstatymą federaliniai licenzijuoti bankai galėjo leisti banknotus, kurių vertė galėjo sudaryti iki 90% vertybinių popierių apimties, kuriuos bankai padėdavo į Valiutos kontrolę. Buvo siekiama sukurti federalinei kontrolei pavaldžią pinigų masę ir finansuoti Pilietinį karą, sukuriant Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybinių popierių paklausą bankuose.

Dar svarbiau, Nacionalinis bankininkystės įstatymas sukūrė dvilypę bankininkystės sistemą, kur teisę kontroliuoti komercinius bankus turėjo ir federalinė, ir valstijų valdžia. Tačiau kai kur abiejų valdžių įgaliojimai sutapo, ir tai sukūrė konkurenciją tarp federalinių ir valstijų bankininkystės reguliavimo institucijų, kuri kartais neigiamai atsiliepdavo visuomenės interesams. Dar daugiau, vieno iš pagrindinių federalinės programos tikslų – sužlugdyti privilegijuotus valstijų bankus – pasiekta nebuvo. Valstijų bankai išgyveno tik dėl to, kad po pilietinio karo labai išaugo bankų depozitų populiarumas. Užuot leidę naujus banknotus, komerciniai bankai teikė paskolas paprasčiausiai sukurdami depozitą besiskolinančiojo vardu savo apskaitos knygose. Ši praktika naudojama iki šiandien. Tai privedė prie atskirų bankų banknotų išnykimo ir padarė neefektyvius federalinės valdžios mokesčius.

Nors valstijų bankų skaičius nuo 10,000 sumažėjo iki 500, valstijų bankai vėl atgijo XIX a. gale ir greitai kiekiu pralenkė nacionalinius. Kaip žinoma, šiandien valstijų bankų yra dvigubai daugiau nei nacionalinių, tačiau vidutiniškai federalinės institucijos gerokai didesnės ir jos priskiriamos prie stambiausių Jungtinių Valstijų finansų institucijų.

3.2. Federalinės rezervų sistemos sukūrimas
Federalinės rezervų sistemos sukūrimą lėmė keletas labai aktualių to laiko problemų. Viena iš jų buvo ta, kad naujieji nacionaliniai bankai pasirodė esą neadekvačiai jautrūs didėjančiam pinigų poreikiui. Pinigų ir kreditų poreikis sparčiai augo dėl greitos sunkiosios pramonės plėtotės ir migracijos į Vakarus. Fermeriams ir ūkininkams naujų žemių apdorojimui reikėjo “elastingų” kreditų ir paskolų – atitinkančių jų poreikius ir palyginti žemomis kainomis. Kaip matysime toliau, FRS ėmėsi spręsti šią problemą išleisdama savo pinigų ir labiau kontroliuodama šalies grynųjų pinigų ir kreditų augimo procesą.

Kai depozitų ir čekių pasirašymo sistema tapo labai populiari, atsirado dar viena rimta problema. Čekių surinkimas ir atsiskaitymas už juos pasirodė lėtas ir brangus. Dauguma čekių buvo pervedami iš vienos sąskaitos į kitą toje pačioje vietoje. Todėl vietinių bankų tarnautojai kiekvieną dieną per atsiskaitymų namus apsikeisdavo čekiais. Atsiskaitymas už čekius, kurie buvo siunčiami toliau – už vietinio rajono ribų ir kurie eidavo per keletą bankų, kol pasiekdavo galutinį tikslą, buvo daug sudėtingesnis.

Prieš sukuriant FRS daug ypač smulkesnių bankų už čekių išpirkimą ar atsiskaitymą imdavo mokestį. Paprastai tai būdavo tam tikras procentas nuo nominaliosios čekio vertės. Bankai, imantys mokestį, buvo vadinami neparitetiniais (no – par) bankais, nes jie atsisakydavo atsiskaityti už čekį visa jo verte. Kad išvengtų čekių keitimų mokesčių, gaunamus nevietinius čekius bankininkai nukreipdavo per bankus, kurie priimdavo ir išgrynindavo juos be mokesčių. Dažnai tai reikšdavo, kad čekiai keliauja per grupę bankų įvairiuose miestuose, taip gaišdami dienas ir savaites, kol čekiu būdavo išgryninami. Tokie išsiuntinėjimai buvo ne tik įkyrūs ir erzino, bet buvo ir kliūtis komerciniams sandoriams bei lėšų perkėlimams iš vienos vietos į kitą. Be to, čekių išgryninimo mokesčiai labai didino biznio operacijų sąnaudas. Reikėjo naujos nacionalinių čekių atsiskaitymo sistemos, kuri nemažintų jų vertės keičiant ir užtikrintų greitą judėjimą tarp mokėtojo ir gavėjo. Kaip matysime vėliau, FRS taip pat buvo įpareigota aptarnauti čekius be mokesčių.

Trečia tų laikų ir finansų sistemos, ir bankininkystės sistemos problema buvo pasikartojančios likvidumo krizės. Tada, kaip ir dabar, pinigai ir bankų rezervai turėjo tendenciją telktis svarbiausiuose šalies finansų centruose, tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga, Dalasas ir San Franciskas, kur paskolų poreikis buvo didžiausias. Bankų rezervai plaukė į didžiuosius miestus, kadangi mažesni ir nuošaliau esantys bankai įdėdavo savo rezervus į didesnius bankus, taip gaudami didesnį pelną. Tačiau kai kaimo vietovėse padidėdavo kreditų paklausa žemės ūkio reikmėms, vietiniai bankai buvo priversti panaudoti savo rezervus iš didžiųjų mietų bankų, o šie savo ruožtu turėjo pardavinėti vertybinius popierius ar pareikalavimo paskolas, kad sudarytų reikiamas lėšų apimtis. Kada smulkiųjų, šalies viduje esančių bankų rezervų paklausa tapdavo didesnė negu tikėtasi, didieji bankai imdavo pardavinėti savo portfelio vertybinius popierius. Jų kainos stambiuose finansų centruose krisdavo dėl masinės ir intensyvios jų pasiūlos. Paniškoms pardavinėjimų nuotaikoms pasiduodavo ir kiti investuotojai, keldami chaosą finansų rinkose.

Nacionalinei bankininkystės sistemai aiškiai reikėjo šaltinio, kuris galėtų aprūpinti grynaisiais pinigais tuos bankus, kuriems jų tuo metu labiausiai reikėjo ir taip palaikyti finansų sistemos normalų funkcionavimą ir stabilumą. Rimta finansinė panika 1907 m. galiausiai privedė prie FRS sukūrimo. 1908 m. Kongresas sukūrė Nacionalinę monetarinę komisiją, kad išsiaiškintų finansinius šalies poreikius. Komisijos rekomendacijos buvo pateiktos Kongresui ir tada buvo išleistas Federalinio rezervo aktas, kurį 1913 m. prezidento Wilsono parašas pavertė įstatymu. Federalinio rezervo bankai pradėjo veikti tuo metu, kai Europoje prasidėjo I pasaulinis karas.

3.3. Ankstyvosios federalinės rezervų sistemos struktūra
Pirmoji FRS pakankamai skyrėsi nuo dabartinės. Pradiniame Federalinio rezervo akte buvo keleto svarbiausių idėjų mišinys – tai buvo pastangos suderinti vieną su kitu konkuruojančius politinius ir ekonominius interesus. Viena vertus, tai buvo baimė, kad FRS įgaus per daug kontrolės šalies finansinei veiklai ir veiks prieš svarbiausių Amerikos visuomenės segmentų interesus. Pavyzdžiui, smulkus verslas, fermeriai ir ūkininkai buvo susirūpinę, kad FRS sieks riboti kreditų prieinamumą, didindama už juos palūkanas. Taip pat buvo pripažinta, kad FRS tapo pagrindine finansų institucija nepaisant geografinės padėties. Buvo tikėtina, kad miestas ar valstija, kurioje yra FRS, bankas taps finansų centru.

Atsižvelgdamas į reikmes ir interesus, Kongresas sukūrė visiškai “decentralizuotą” centrinį banką. Svarbiausiuose JAV miestuose (daugiausia rytinės pakrantės), kuriuose buvo stambūs bankai, buvo išskirta 12 pagrindinių Federalinio rezervo bankų. Kiekvienam iš jų buvo priskirta sava apygarda, kurioje bankas atliko savo funkcijas. Buvo sukurti dar 24 papildomi FRS priklausantys bankų filialai (branch banks) vietovėse, kuriose nebuvo pagrindinių FRS bankų. Siekiant laikytis bendros nacionalinės monetarinės politikos Vašingtone buvo įkurta koordinacinė 7 narių taryba. Tačiau ankstyvuoju FRS laikotarpiu pagrindiniais monetarinės politikos vykdymo įrankiais faktiškai disponavo regioniniai Federalinio rezervo bankai, kurie ir priimdavo esminius sprendimus.

3.4. Federalinės rezervų sistemos tikslai ir politika
Tų dienų ekonominių problemų sprendimui Federalinio rezervo aktas leido kiekvienam regioniniam Rezervo bankui atidaryti diskonto sąskaitas, kuriomis galėtų naudotis kiti reikalavimus atitinkantys bankai, t.y. skolintis pinigų trumpam periodui. Tačiau siekiant garantuoti, kad skolos bus grąžintos, iš besiskolinančiųjų bankų buvo reikalaujama keisti komercinius popierius kaip skolos grąžinimo garantą. Pagrindinis FRS politikos įrankis buvo palūkanų normų šioms paskoloms keitimas, kur kiekvienas FRS bankas galėjo nustatyti savo normų dydžius. Kaitaliodami palūkanų normas, Rezervo bankai galėjo sudaryti arba, atvirkščiai, nesudaryti palankių sąlygų komerciniams bankams skolintis iš FRS. Centriniai bankai galėjo sudaryti lengvas arba sunkias kreditų paėmimo sąlygas, taip netiesiogiai veikdami bendrą paimtų paskolų kiekį.

Federalinio rezervo bankams buvo suteikta teisė išleisti savo banknotus kaip cirkuliuojančią valiutą apskritai, tačiau turėjo būti garantija, kad jie 100% padengti FRS vertybiniais popieriais, plius 40% aukso rezervo. Pavėlavusi šio reikalavimo mintis buvo Kongreso įgaliojimas FR bankams prekiauti Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybiniais popieriais atviroje rinkoje, žinomas kaip atvirosios rinkos operacijos (open market operations). Tai yra FRS politikos pagrindinis įrankis ir šiandien.

Lėtai, bet užtikrintai ekonominės, finansinės ir politinės jėgos darydavo reikalingus pakeitimus originaliame Federalinio rezervo akte ir suformavo centrinio banko charakterį ir veikimo metodus. Pagrindinės pakeitimų priežastys buvo karas, ekonominės depresijos ir vėliau nuolatinė infliacija. Pavyzdžiui, kad įveiktų ekonominius nuosmukius, kariautų ir įgyvendintų norimas programas, JAV vyriausybė išleido milijardus dolerių paskolų. Kai skola pradėjo augti, liko vienintelis “logiškas” būdas išmokėti skolas – padidinti JAV vyriausybės vertybinių popierių naudojimą Federalinio rezervo operacijose. Bankams greitai buvo leista operuoti šiais popieriais, kurie tuo pat metu buvo ir užstatas už paskolas iš Federalinio rezervo. FRS buvo pavestas pagrindinis vaidmuo stabilizuojant rinką vyriausybės vertybiniams popieriams, kurie buvo pagrindinis būtinų grąžinti skolų refinansavimo šaltinis. Vyriausybės popieriai tapo užstatu išleidžiant naujus banknotus.

Labiau negu bet kuris kitas istorinis įvykis, FRS pobūdį pakeitė 1930-jų Didžioji depresija. Tiesiogiai susidūręs su bankininkystės sistemos žlugimu ir milžinišku nedarbo lygiu, – skaičiavimai rodo, kad per 1930-uosius ketvirtadalis šalies darbo jėgos neteko darbo, – Kongresas patikėjo FRS didelę monetarinės politikos vykdymo galią. Buvo padaryti svarbūs centrinio banko valdymo struktūros ir ryšių su valdžia pakeitimai.

Septynių narių valdytojų taryba Vašingtone tapo centrine FRS administracijos ir politikos formavimo grupe. Pradedant 1933 m., bet kurie sistemos bankų palūkanų normos keitimai pirmiausia turėjo būti suderinti su valdytojų taryba. Taryba nustatydavo minimalių privalomųjų rezervų reikalavimus ir maksimalias palūkanas už depozitus. Kad kontroliuotų spekuliacijas perkant akcijas, tarybai suteikta teisė nustatyti maržos reikalavimus, nurodančius, kokią vertybinių popierių vertės dalį investuotojas gali pasiskolinti rinkoje, užstatęs tuos vertybinius popierius. Pripažįstant, kad pagrindiniu FRS politikos vykdymo įrankiu pradėjo darytis atviros rinkos operacijos su vyriausybės vertybiniais popieriais, šių operacijų priežiūrai buvo sukurtas Federalinis atvirosios rinkos komitetas. Dauguma balsų jame buvo atiduota Federalinio rezervo tarybai. Galima teigti, kad Didžioji depresija lėmė koncentraciją FRS viduje, kad FRS skatino vieningą politiką ir kalbėjo “vieninteliu balsu” apie šalies monetarinės politikos reikalus.

4. Federalinės rezervų sistemos veiklos organizavimas

Šių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (žr. 2 schemą). Šios piramidės viršūnėje yra valdytojų taryba – aukščiausioji politikos vykdymo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai, kuriuos FRS prižiūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas už vertybinių popierių pirkimus ir pardavimus.

4.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba
Kaip jau minėta, pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą sudaro 7 nariai, kuriuos skiria prezidentas ir patvirtina Senatas, maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai. Kai tarybos narys atsistatydina ar miršta, prezidentas į jo vietą gali skirti naują žmogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam, be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai, ištarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti iš naujo. Prezidentas vieną narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie šias pareigas eina ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsižvelgti, kad jis garbingai atstovautų finansinius, industrinius, žemės ūkio ir komercinius interesus bei geografinį šalies regioną ir negali skirti nariu daugiau kaip vieną asmenį iš tos pačios Federalinio rezervo apygardos.

Valdytojų tarybos valdžia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų, FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą paskoloms, kurios išduodamos depozitinėms institucijoms; nustato maržos reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba prižiūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji taip pat reguliuoja bankų holdingo, užsienio bankų, pradedančių dirbti JAV bei JAV bankų veiklą užsienyje.

Iš principo taryba yra nepriklausoma nei nuo Kongreso, nei nuo Federalinės vyriausybės vykdomos valdžios. Nepriklausomumą dar sustiprina tai, kad tarybos narių tarnybos trukmė yra ilgesnė nei prezidento, o valdymo lėšomis FRS operuoja nepriklausomai nuo Kongreso. FRS gauna pajamas, parduodamas savo paslaugas, tokias kaip čekių išgryninimas, valiutos bei monetų pakeitimas, ir teikdamas trumpalaikes diskontuotas paskolas (discount window) bei prekiaudamas vertybiniais popieriais atviroje rinkoje. Tačiau tie pinigai nesulaikomi sistemos viduje, kadangi FRS dirba visuomenės interesams, o ne pelnui. Pajamos, likusios po visų išlaidų, yra pervedamos į JAV iždą. Pavyzdžiui, 1986 m. FRS pajamos viršijo 18 mlrd. USD, iš kurių 17,8 mlrd. buvo pervesta į JAV iždą, kad padėtų sumažinti mokesčius privačiame sektoriuje.

4.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema
Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl šalies monetarinės politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams žmonių. FOMC sudaryta iš septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.

Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas yra

FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC susitinka Vašingtone, mažiausiai keturis kartus per metus. Praktikoje komitetas renkasi mažiausiai kartą per keturias ar šešias savaites ir dar dažniau, jei būtina. Be tvarkaraštyje numatytų susitikimų, kartais vyksta telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba telegrama. FOMC narių susitikimai yra uždari, nes aptariama neskelbtina finansinė informacija, be to, FRS nori išvengti klaidingos informacijos patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo pavaduotojas.

Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas – svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC apžvelgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos žodžiu ir raštu yra perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi. FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos visai FRS.

4.3. Federalinės rezervų sistemos bankai
1913 m. sukūrus FRS šalis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje iš jų buvo po vieną FRS banką, kuris prižiūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje, Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje, Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. Greta šių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau išsiplėtė iki 25) filialai, aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje iš 12 apygardų. Rezervų bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS, prižiūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, užtikrinti tolygią mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.

Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūšiavimo mašinas, regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, išrašytus ir deponuotus skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra išgryninami ne per FRS, ir per metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų elektroninių kliringo namų, kurie automatiškai perveda į sąskaitas pinigus, garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių. Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis sumažėja.

Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko JAV iždo einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius, moka palūkanas už vertybinius popierius, kuriuos išleidžia iždas ar kitos federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami iždo čekiai. Be šių funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaudžiai prižiūri kitų savo apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai dažnai tiria kitų savo regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.

FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant šalies monetarinę ir kreditų politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų tarnybą, kuri tiria regiono ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų tarybai bei FOMC. Nors iš 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei išsako savo nuomonę dėl monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.

Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai, Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka Rezervo banko direktorių tarybą. Faktiškai regioniniai Rezervo bankai yra artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris iš devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti Taryboje Vašingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai užsiima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įnešti savo dalį į pirkimus, atliekamus FRS.

4.4. Bankai – federalinės sistemos nariai
Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka laikytis FRS taisyklių. Šiandien FRS bankai nariai sudaro 40% visų JAV bankų. 1988 m. JAV buvo 4700 nacionalinių ir 110 valstybės įsteigtų bankų, FRS narių, palyginti su 8000 bankų ne narių.

Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų už 6% savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą pusę laikant paruoštą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus, paskolas, holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS bankus narius gali bet kada tikrinti ir egzaminuoti, tačiau dauguma bankų yra tikrinami kartą per metus. Dar daugiau, bankai nariai savo rezervus turi laikyti tam tikru FRS tarybos apibrėžtu lygiu. Bankams nariams yra numatyta privilegijų. Jie yra legalūs FRS bankų “savininkai”, kadangi jie turi šių institucijų akcijas ir gali rinkti šešis iš devynių banko direktorių. Bankams nariams už FR banko akcijas yra mokami 6% dividendai. Bankai nariai gali skolintis iš savo apygardos Rezervo banko “diskonto lango”.

Bankai nariai gali naudotis plačiai šalyje paplitusia čekių, atėjusių iš kitų miestų, išgryninimo sistema. Tačiau tai nėra labai išskirtinė privilegija, kadangi šia sistema taip pat naudojasi bankai ne Rezervo nariai, susitarę su savo apygardos Rezervo banku ir sutinkantys čia laikyti savo čekių išgryninimo sąskaitą. Materialioji narystės nauda yra prestižas, kad bankas priklauso FRS. Daugelis bankininkų jaučia, kad narystė sistemoje pritraukia didesnius stambaus verslo indėlius ir korespondencines sąskaitas iš mažesnių bankų, kurios kitu atveju atsidurtų kitur.

Naudota literatūra (šaltiniai)

1. LBANK.LT
2. FINANSAI.TIPOD.COM
3. Lietuvos bankas. Teisės aktų rinkinys.
4. Mokslinis leidinys “Pinigų studijos” Šeštieji metai | Nr. 1 | 2002
5. Mokslinis leidinys “Pinigų studijos” Šeštieji metai | Nr. 2 | 2002
6. Audriaus Dzikevičiaus moksliniai darbai
7. mokslai.tomas.cc

Restruktūrizacija, jos etapai, restruktūrizavimo planai ir kiti klausimai susiję su akcinių bendrovių restruktūrizacija – kursinis, referatas, špera

Įvadas

Šiais laikais užregistruojamos daugybe akciniu bendrovių , kurios ne visada sugeba išvengti laikinų finansinių sunkumų, todėl restruktūrizacijos tikslas – sudaryti sąlygas įmonėms, turinčioms laikinų finansinių sunkumų ir nenutraukusioms ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto.
Restruktūrizacija taikoma įmonėms, kurios įregistruotos Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka.
Restruktūrizacija netaikomas bankams, centrinei ir kitoms kredito unijoms, kitoms kredito įstaigoms, draudimo įmonėms, valdymo įmonėms, investicinėms kintamojo kapitalo bendrovėms bei vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkams.
Restruktūrizavimo proceso metu įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonės veiklą, kreditorių reikalavimų (jų dalies) atsisakymą, prievolių vykdymo terminų atidėjimą, privalomųjų įmokų mokėjimą, taikomos tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip.
Šiuo savo darbu aš norėčiau paanalizuoti restruktūrizacija ,jos etapus, restruktūrizavimo planus ir kitus klausimus susijusius su akciniu bendrovių restruktūrizacija .

RESTRUKTŪRIZAVIMO SAMPRATA IR ETAPAI
2001 m. kovo 20 dieną, priėmus įmonių restruktūrizavimo įstatymą (IX-218), žengtas reikšmingas žingsnis siekiant užkirsti kelią bankrotui.
Įmonė, turinti laikinų finansinių sunkumų, – tai įmonė, negalinti atsiskaityti su kreditoriais per tris mėnesius po įstatymo numatyto termino ar kreditoriaus ir įmonės sutartyse numatyto įsipareigojimų įvykdymo termino, ar praėjus tokiam pat laikui po kreditorių raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus.
Įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti realizuojamas labai įvairiai: keičiant ūkinės veiklos rūšį, modernizuojant gamybą, parduodant dalį įmonės, susijungiant su kitomis įmonėmis arba, atvirkščiai, ją skaidant į savarankiškus vienetus, pelno centrus, diegiant technines, ekonomines bei organizacines priemones. Visų jų tikslas – atkurti įmonės mokumą, įvykdyti įmonės įsipareigojimus kreditoriams ar kitokiais būdais sureguliuoti skolas.
Restruktūrizavimo procesas vyksta ir sėkmingai dirbančiose įmonėse, tačiau jis neįforminamas juridiškai ir vadinamas racionalizavimu.
Nesėkmingai dirbančiai įmonei keliama restruktūrizavimo civilinė byla, jeigu:
•    įmonė neatsiskaito su kreditoriais daugiau kaip tris mėnesius po nustatytų
terminų arba teisėto kreditorių pareikalavimo įvykdyti įsipareigojimus;
•    įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos;
•    įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo
tvarka.
Siūlymą restruktūrizuoti įmonę įmonės administracijos vadovui raštu gali pateikti kreditoriai. Jei per 30 kalendorinių dienų nuo siūlymo pateikimo dienos įmonė nepatenkina kreditorių reikalavimų, kreditoriai gali skolą išieškoti įstatymų nustatyta tvarka arba paduoti pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo.
Įmonės administracijos vadovas, gavęs kreditorių siūlymą ir įmonės valdymo organo sprendimą, įmonės steigėjo, savininkų sutikimą restruktūrizuoti įmonę, ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų sušaukia pagrindinių kreditorių susirinkimą (pagrindinis kreditorius – lai kreditorius, kurio reikalavimu vykdymas yra užtikrintas įkeitimu ar hipoteka, garantija ar laidavimu, arba kreditorius, kurio reikalavimų suma sudaro ne mažiau kaip l/5 visų kreditorių bendros reikalavimų sumos). Jei pagrindiniai kreditoriai šiame susirinkime atstovauja ne mažiau kaip pusei visų kreditorių bendros reikalavimų sumos, tai jie gali priimti nutarimą šį kreditorių susirinkimą laikyti pirmuoju. Nutarimas priimamas, kai už jį balsuoja ne mažiau kaip pusė visų susirinkime dalyvavusių pagrindinių kreditorių. Jei restruktūrizavimo pasiūlymą pateikė nepagrindinis kreditorius, jis turi būti pakviestas į susirinkimą ir turi teisę balsuoti. Pasiūlymą įmonę restruktūrizuoti gali pateikti ir įmonės administracijos vadovas. Jei pagrindinių kreditorių daug ir juos sunku sukviesti, galima gauti jų raštiškus sutikimus. Šiuo atveju prie siūlymo pridedami pagrindiniai restruktūrizavimo metmenys.
Priėmus nutarimą restruktūrizuoti įmonę, įmonės administracijos vadovas per 5 kalendorines dienas pateikia pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Prie pareiškimo pridedama:
•    pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimas;
•    kreditorių sąrašas, kuriame nurodoma įmonės įsipareigojimų suma, terminai,
numatomi atsiskaitymo būdai;
•    pasiūlymas   dėl   įmonės   administratoriaus   kandidatūros   ir   pažymėjimo,
patvirtinančio siūlomo įmonės administratoriaus teisę teikti administravimo
paslaugas, kopija;
•    dokumentai, patvirtinantys, kad įmonę galima restruktūrizuoti;
•    įmonės valdymo organo, steigėjų, savininkų sutikimas restruktūrizuoti įmonę;
•    įmonės restruktūrizavimo plano metmenys;
•    civilinių bylų, kuriose yra pareikšti turtiniai reikalavimai įmonei ir įmonės
turtiniai reikalavimai kitiems asmenims, sąrašas;
•    įmonės paskutinio ataskaitinio  laikotarpio balansas,  turto  inventorizacijos
aktas ir kiti dokumentai, kurie gali būti svarbūs restruktūrizavimo bylai iškelti.
Byla gali būti iškelta ir be įmonės sutikimo, jei šios iniciatyvos imasi kreditoriai.
Teismas, gavęs pareiškimą, gali pareikalauti papildomų dokumentų, gali kviesti pokalbiui atsakingus įmonės darbuotojus, reikalauti raštiškų paaiškinimų.
Teismas gali atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą, jei įmonė atsiskaitė su pareiškusiais pretenzijas kreditoriais, jei jai iškelta bankroto byla, jei pateikti ne visi reikalingi dokumentai.
Teismas paskiria įmonės administratorių restruktūrizavimo planui rengti.
Apie iškeltą restruktūrizavimo bylą per 5 kalendorines dienas pranešama kitiems teismams, kuriuose iškeltos bylos įmonei, tardymo organams, jei atliekami tardymai tiriant ūkinius komercinius pažeidimus, daromas įrašas įmonių rejestre.
Galima ir paprastesnė restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarka, įmonės administracijos vadovas ar kreditorių atstovas kartu su pareiškimu teismui pateikia įmonės restruktūrizavimo planą, savininkų, steigėjų ir nepriklausomo eksperto išvadą dėl plano ir jo įgyvendinimo priemonių pagrįstumą. Teismas turi priimti sprendimą per 15 kalendorinių dienų.
Restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimų vykdymas. Nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos:
•    draudžiama   vykdyti   visas   finansines   prievoles,   neįvykdytas   iki   teismo
nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant
palūkanų, netesybų ir privalomų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios
įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus,
uzufruktą, įskaityti reikalavimus, įkeisti, parduoti ar kitaip perduoti įmonės
turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti;
•    sustabdomas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių, susidariusių iki
teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, tarp
jų ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą skaičiavimas;
•    sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus bei reikalavimų
įskaitymas, jei jie nenumatyti restruktūrizavimo plane;
•    įmonė savo įsipareigojimus kreditoriams privalo vykdyti restruktūrizavimo
plane numatytais terminais ir mastais;
•    jei restruktūrizavimo metu būtina parduoti įkeistą turtą, tai įkaito turėtojo
sutikimu turtas būti parduodamas, panaikinus jo įkeitimą ir hipoteką, išskyrus
atvejus, kai pirkėjas sutinka pirkti įkeistą turtą;
•    kreditoriai,  įskaitant  ir privalomųjų įmokų administratorius, gali  padaryti
nuolaidas dėl skolinių įsipareigojimų, susidariusių iki teismo nutarties iškelti
įmonei restruktūrizavimo  bylą įsiteisėjimo  dienos  vykdymo,  atidėti  savo
reikalavimų vykdymo terminus, atsisakyti bendros reikalavimų sumos ir
pakeisti piniginę prievolę kita prievole – duoti sutikimą įmonei atsiskaityti
įmonės turtu ir įmonės akcijomis.
Dėl šių lengvatų restruktūrizavimo byla yra naudinga ne tik kreditoriams, bet ir įmonei, kuriai restruktūrizavimo metu suteikiamos lengvatos – ji atleidžiama nuo įvairių rūšių netesybų.
Visos šios lengvatos nebegalioja, kai įsiteisėja teismo nutartis nutraukti restruktūrizavimo bylą. Privalomosios įmokos, palūkanų ir netesybų skaičiavimas bei išieškojimai, išskyrus jau įvykdytus įsipareigojimus, atnaujinami nuo jų skaičiavimo pradžios momento bet skaičiuojami ir už restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir už nagrinėjimo teisme laikotarpį, taip pat panaikinami kreditorių reikalavimų atsisakymai. Ši nuostata taikoma ir restruktūrizavimo metu susidariusiems einamųjų metų įsiskolinimams.
Įmonė restruktūrizavimo metu privalo mokėti visas einamąsias įmokas, jei nėra sudariusi su kreditoriais sutarčių dėl šių įmokų atidėjimo, kreditorių reikalavimų atsisakymo ar pakeitimo kita prievole. Kreditorių pareiškimus dėl einamųjų įmokų nesumokėjimo laiku, išskyrus privalomąsias įmokas, nagrinėja ir išieškojimo būdus bei terminus nustato teismas, nagrinėjantis restruktūrizavimo bylą. Laiku nesumokėtas privalomąsias įmokas išieško privalomųjų įmokų administratoriai.
Įmonės valdymo organų sprendimu ir kreditorių komiteto prašymu privalomųjų įmokų administratoriai gali atidėti arba atsisakyti reikalavimų, kylančių iš piniginių prievolių, susidariusių restruktūrizavimo metu, mokėjimą vadovaudamiesi Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčių įstatymų nuostatomis, bet ne ilgesniam kaip restruktūrizavimo plano vykdymo laikotarpiui.
Reikalinga planui paruošti informacija pateikiama kreditoriams, plano rengėjams, pasirašius įsipareigojimą išsaugoti komercinę, gamybinę paslaptį.

ĮMONĖS RESTRUKTŪRIZAVIMO PLANAS

Įmonės restruktūrizavimo planą sudaro šie skyriai:
•    restruktūrizavimo tikslai ir trukmė;
•    įmonės verslo planas restruktūrizavimo laikotarpiui. Šiame plane turi būti
numatytos priemonės įmonės ilgalaikiam mokumui užtikrinti, šių priemonių
įgyvendinimo   terminai,   už   priemonių   įgyvendinimą   atsakingi   asmenys,
finansavimo šaltiniai ir laukiami rezultatai;
•    turtas: reikalingas įmonės ūkinei komercinei veiklai, parduodamas turtas ir jo
pardavimo   tvarka,   gautų   pajamų   panaudojimas,   turto   perkainojimo   ir
nurašymo rezultatai;
•    sutartys: numatomos nutraukti, nenaudingos įmonei ir kreditoriams sutartys
(išskyrus  darbo  sutartis),   sudarytos   iki   restruktūrizavimo  bylos   iškėlimo
dienos;
•    kreditai:numatomų gauti naujų kreditų dydis, sąlygos, kreditorių nuolaidos
restruktūrizavimo  laikotarpiu; kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos  ir
reikalavimų    tenkinimo    terminai,     reikalavimų,     kurie    atsiranda    dėl
nepasibaigusios nuomos, panaudos ir kitų sutarčių nutraukimo, patenkinimo
būdai;  kreditorių grupės,  kiekvienos grupės  ir bendra reikalavimų suma;
valstybės vardu ar su valstybės garantija gautos ir numatytos gauti paskolos, jų
grąžinimo   terminai   ir   sumos,  jei   paskolos   ar   garantijos   davėjas   sutiko
atsisakyti ar sumažinti reikalavimus, atidėti paskolos grąžinimo terminus ar
suteikė naujas garantijas;
•    turtiniai reikalavimai įmonei bei įmonės reikalavimai kitiems juridiniams
asmenims;
•    dėl   gamybos,   organizavimo   pokyčių  atleidžiamų   darbuotojų   skaičius.
Darbuotojai atleidžiami Darbo sutarties įstatymo numatyta tvarka;
•    įvairūs    reglamentai:    restruktūrizavimo   metu   susidariusių   nenumatytų
nuostolių padengimo pagal kreditorių grupes tvarka;   administracijos vadovo
restruktūrizavimo  plano  vykdymo ataskaitų teikimo kreditoriams,  įmonės
valdymo organams,  savininkui,  investuotojams  ir įmonės administratoriui
tvarka;    įmonės    administratoriaus   atsiskaitymo    kreditorių   susirinkimui,
kreditorių komitetui tvarka; įmonės administracijos vadovo ir kitų įmonės
valdymo     organų     kompetencijos     apribojimai,     susiję     su     įmonės
restruktūrizavimo plano vykdymu;
•    administravimo išlaidų sąmata.
Įmonės restruktūrizavimo trukmė nustatoma restruktūrizavimo plane, ji negali būti ilgesnė kaip 4 kalendoriniai metai. Įmonės administracijos vadovas arba įmonės administratorius gali prašyti teismo pratęsti restruktūrizavimo laiką dar metams.
Restruktūrizavimo plano pakeitimai taip pat tvirtinami plane.
Jei numatyta teikti valstybinę pagalbą įmonei restruktūrizuoti, valstybės pagalbos tiekėjas prieš įmonės restruktūrizavimo plano pateikimą teismui suderina su Konkurencijos taryba restruktūrizavimo plane numatytas valstybės pagalbos priemones.
Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka numatoma restruktūrizavimo plane:
•    įkeitimu   ir  hipoteka  užtikrinti   kreditoriaus   reikalavimai   (be   palūkanų   ir
netesybų) tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, .lei jų
nepakanka, likusi suma tenkinama antrąja eile;
•    pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais,
reikalavimai   atlyginti   žalą  dėl   suluošinimo   ar   kitokio   kūno   sužalojimo,
susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe,
asmenų reikalavimų apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją;
•    antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl privalomųjų įmokų (įskaitant fizinių
asmenų pajamų mokestį) bei paskolų, kurios suteiktos valstybės vardu ar su
valstybės garantija, taip pat visi likę kreditorių reikalavimai.
Sudarant įmonės restruktūrizavimo planą, kreditorių reikalavimus numatoma tenkinti dviem etapais. Pirmajame etape tekinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape pagal tą pačią eilę tenkinama likusių kreditorių dalis (netesybos ir palūkanos).
Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą per laikotarpį, ne ilgesnį negu numatytas restruktūrizavimo plane.
Įmonės restruktūrizavimo plano projektas kartu su įmonės administratoriaus pateikta išvada ir steigėjų, savininkų sutikimu Įmonės administracijos vadovas pateikia kreditorių komiteto nariams ir pagrindiniams kreditoriams ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų iki kreditorių susirinkimo, kuriame bus svarstomas restruktūrizavimo planas. Nepagrindiniams kreditoriams taip pat turi būti sudaryta galimybė susipažinti su planu ir pateikti savo pasiūlymus. Gali būti pateikiami keli plano variantai, pvz., kreditorių siūlomas projektas.
Pritarimas gaunamas, kai už restruktūrizavimo planą balsuoja Vi visų patvirtintų kreditorių bendros reikalavimų sumos. Antrajame etape balsavimai vyksta kiekvienoje kreditorių grupėje ir kiekvienoje reikia surinkti 2/3 balsų. Planas gali būti tikslinamas, tam skiriama 15 kalendorinių dienų ir balsuojama dar kartą.
Balsavimui sudaromos šios kreditorių grupės:
•    kreditoriai, kurių reikalavimai yra užtikrinti įkeitimu ir hipoteka;
•    darbuotojų, kurių reikalavimai kyla dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais,
su žalos dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga
arba dėl mirties nelaimingo atsitikimo darbe atveju atlyginimu, ir reikalavimai
apmokėti už supirktą žemės ūkio produkciją;
•    privalomų įmokų administratoriai;
•    asmenų,   suteikusių   ilgalaikes   paskolas,   kurių   grąžinimo   terminai   dar
nepasibaigę, jei šių asmenų reikalavimai nėra užtikrinti įkeitimu ir hipoteka;
•    kitų kreditorių.
Kreditorių komitete turi būti ne mažiau kaip 5 asmenys, tarp jų iš pagrindinių grupių: darbuotojų, investuotojų, įkaito turėtojai ir kt.
Patvirtintas projektas teismui pateikiamas per 5 kalendorines dienas, tačiau neturi būti praėję daugiau kaip 4 mėnesiai nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos.
Už restruktūrizavimo plano įgyvendinimą atsakingas įmonės administracijos vadovas ir restruktūrizuojamos įmonės administratorius.

RESTRUKTŪRIZUOJAMOS ĮMONĖS VALDYMAS

Restruktūrizuojamoje įmonėje, skirtingai nei bankrutuojančioje, išlieka senieji valdymo organai, kurie valdo ir toliau, laikydamiesi restruktūrizavimo plane ar teismo nutartyje nustatytų apribojimų.
Tačiau papildomai atsiranda teismo paskirtas įmonės administratorius, kuris prižiūri   įmonės   valdymo   organų   veiklą   restruktūrizavimo   plano   rengimo laikotarpiu.    Plano   įgyvendinimo    laikotarpiu   jų   veiklą   prižiūri    kreditorių susirinkimo (komiteto) pirmininkas ir įmonės administratorius (jeigu jis paskirtas).
Restruktūrizavimo plano rengimo laikotarpiu restruktūrizuojama įmonė be teismo leidimo negali:
•    parduoti ar perduoti nuosavybėn arba neatlyginamai naudotis įmonę arba jos
dalį, ilgalaikį turtą ar turtines teises;
•    suteikti   garantijas,   laiduoti,   įkeisti   ar   kitais   būdais   užtikrinti   prievolių
įvykdymą.
Sandoriai, sudaryti nesilaikant šių reikalavimų, laikomi negaliojančiais.
Jeigu įmonės vadovas padarė žalos kreditoriams, pažeisdamas nustatytus apribojimus, netiksliai vykdydamas restruktūrizavimo planą, jis prašomas pasiaiškinti raštu ir, jei neištaiso klaidų, kreipiamasi į teismą, kad atlygintų padarytą žalą, arba reikalaujama panaikinti jo įgaliojimus. Tada vadovu gali būti skiriamas kreditorių ar investitorių atstovas. Naujasis įmonės administracijos vadovas per 15 kalendorinių dienų nutraukia darbo sutartis su buvusiu įmonės administracijos vadovu ir kitais įmonės valdymo organų nariais. Šiems asmenims nemokama išeitinė pašalpa ir kompensacija, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
Restruktūrizuojamos įmonės administratorių teismui pasiūlo įmonės vadovas arba kreditorių komiteto pirmininkas, jei dėl šios kandidatūros yra teigiamas įmonės valdymo organų sprendimas ir kreditorių susirinkimo nutarimas. įmonės administratoriumi gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Taip pat galioja reikalavimas, kad įmonės administratorius ar administruojanti organizacija nebūtų susijusi turtiniais santykiais su restruktūrizuojama įmone. Jis turi turėti specialų pažymėjimą, būti dirbęs bankrutuojančios įmonės administratoriumi arba jo padėjėju.
Restruktūrizuojamos įmonės administratorius:
•    per 5 kalendorines dienas pateikia nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą
nuorašą kreditoriams arba jų įgaliotiniams, Finansų ministerijai, jei yra gauta
paskolų valstybės vardu, privalomų įmokų administratoriams, kredito bei
draudimo įmonėms, savivaldybei, įmonių rejestro tvarkytojams, Vertybinių
popierių komisijai, taip pat skelbiama spaudoje;
•    per 10 kalendorinių dienų pateikia teismui informaciją apie kitose bylose
įmonei ir įmonės pareikštus turtinius reikalavimus;

•    per teismo paskirtą laikotarpį, kuris neturi būti ilgesnis už restruktūrizavimo
plano rengimo laikotarpį, parengia įmonės paskutinių metų ūkinės komercinės
veiklos   ataskaitą   ir   pateikia   kreditorių   susirinkimui   kartu   su   įmonės
restruktūrizavimo plano projektu;
•    patikrina restruktūrizuojamos įmonės sandorius, sudarytus per laikotarpį, ne
trumpesnį kaip 12 mėnesių iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir parengia
nutarimą ieškiniams iškelti teisme;
•    prižiūri arba organizuoja įmonės restruktūrizavimo plano rengimą;
•    šaukia kreditorių susirinkimus ir, pritarus kreditorių susirinkimui ir įmonės
vadovybei, pateikia jį teismui tvirtinti;
•    darbo   santykius   reglamentuojančių  įstatymų  nustatyta   tvarka   informuoja
teritorinę darbo biržą ir savivaldybę apie numatomus atleisti darbuotojus;
•    informuoja  teismą   ir  kreditorius   apie   prasižengimus   padarytus   vykdant
restruktūrizavimo planą, kreipiasi į teismą dėl bylos nutraukimo ir žalos
atlyginimo.
Įmonės administratorius vykdo savo pareigas pagal pavedimo sutartį, sudarytą su įmone. Tačiau administratorius gali būti ir neskiriamas, ir tada jo darbus atlieka įmonės administracijos vadovas.
Svarbų vaidmenį valdymo procese vaidina kreditoriai. Jie turi teisę:
•    per ne trumpesnį kaip 30 ir ne ilgesnį kaip 45 kalendorinių dienų laikotarpį
pareikšti savo pretenzijas įmonei;
•    dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises;
•    gauti   iš   administracijos   vadovo   ir   administratoriaus   informaciją   apie
restruktūrizuojamo proceso eigą;
•    daryti įmonei nuolaidas dėl visos ar dalies įsiskolinimų, pakeisti piniginę
prievolę kita prievole ir pan.;
•    reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl blogo valdymo;
•    teikti  pasiūlymus restruktūrizavimo procesui- tobulinti, apskųsti  kreditorių
susirinkimo ar komiteto priimtus sprendimus.

RESTRUKTŪRIZAVIMO BYLOS NUTRAUKIMAS

Restruktūrizavimo byla gali būti nutraukta, jei paaiškėjo, kad restruktūrizavimo projektas buvo blogai parengtas, panaudota neteisinga informacija, nepatikimi investuotojai ir panašiai. Gali būti, kad įmonei reikia iškelti bankroto bylą. Tada, valdymo organui paprašius ir pritarus kreditorių susirinkimui, teismas išnagrinėja prašymą ir nutraukia bylą.
Jei restruktūrizacija atlikta sėkmingai, tai administracijos vadovas ir įmonės administratorius per 10 kalendorinių dienų parengia restruktūrizacijos plano įgyvendinimo aktą. Jį pasirašo įmonės administracijos vadovas, įmonės administratorius, savininkas, investuotojas ir kreditorių susirinkimo pirmininkas. Aktą patvirtina teismas.
Įmonės turto dydis nustatomas jo balansine verte pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą įmonės restruktūrizavimo proceso baigimo dienos duomenimis.
Teismas, gavęs aktą, priima sprendimą:
•    patvirtinti pateiktą restruktūrizavimo plano įgyvendinimo aktą;
•    baigti įmonės restruktūrizavimo bylą.

Išvada

Šiame darbe susipažinome su akcinių bendrovių restruktūrizacija.Taip pat sužinojome apie restruktūrizuojamos įmonės valdymą, jos etapus .
Taip pat sužinojome apie akcinės įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti realizuojamas labai įvairiai: modernizuojant gamybą ,keičiant ūkinės veiklos rūšį, , parduodant dalį įmonės, susijungiant su kitomis įmonėmis arba, atvirkščiai, ją skaidant į savarankiškus vienetus, pelno centrus, diegiant technines, ekonomines bei organizacines priemones. Visų jų tikslas – atkurti įmonės mokumą, įvykdyti įmonės įsipareigojimus kreditoriams ar kitokiais būdais sureguliuoti skolas.