Anglijos bankai

 

Įvadas
Terminas”bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr. Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai gali teikti laisvas lėšas, teikti kreditą, tarpininkauja atliekant piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Anglijos bankininkystės istorijos apžvalga
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines banko operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžiu savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos jie galėdavo perleisti kitiem žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų baigiasi jau XIX a. Būdingas naujosios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstumimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškia Anglijoje ir JAV. Pvz.: 1890m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškėsi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik 1000 skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai. Atsidarę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančius indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai ribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėtas ir Londono bankas, kuriam netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Bankų veikla
Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.
Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardytos tokios Anglijos banko pareigos:
• atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reaguoti į visuomenės poreikius;
• teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poreikius, adekvačiai į juos reaguoti;
• savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• siekti, kad vienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas jį atlikti, aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Bankų priežiūra
Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateiksime svarbiausius bankų priežiūros Anglijoje bruožus.
Svarbiausias bankų priežiūros tikslas apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami ne lengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.
Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas “apdairia priežiūra”. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių , ar tas bankas atitinka bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.
Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkamai toms pareigoms užimti (paaiškina specialios instrukcijos).
Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:
• Kapitalo reikalavimai. Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikia kapitalo. Esmė ta, kad banko aktyvai suskirstomi į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvų rizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų. Pavyzdžiui, banko vadovybės patirties, rizikos koncentracijos, klientūros pobūdžio ir t.t. RAR absoliutus minimumas pagal tarptautinį susitarimą yra 8 procentai.
• Rizikos laipsnis. RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų portfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 metų Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštų apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10 proc. Banko kapitalo ir tik labai išimtinais atvejais ji gali viršyti 25 proc. Anglijos bankas taip pat reikalauja iš bankų, kad pastarieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės koncentracijos vienoje šakoje, padidinančios riziką, atvejus.
• Likvidumo galimybė. Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grinųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu ir kad indėliai būtų įvairūs.
Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.
• Atsargos. Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.
Anglijos bankas 1987 metais išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.
• Sistemos ir kontrolė. Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius – ataskaitininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, kad buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Jie taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Minėtieji buhalteriai – ataskaitininkai, remdamiesi Bankininkystės įstatymu, turi teisę tiesiogiai pranešti Centriniam bankui apie bet kokią susirūpinimą keliančią įvykių raidą.
Kitas kontrolės įrankis yra tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.
Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz., suskaičiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja ir su kitomis tyrimo bei prievartos institucijomis.
• Bankų direktoriai, kontrolieriai, vadovai. Jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms. Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūra, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Licenciją galima atimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar 6 nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
Indėlų apsaugos programa. Indėlių apsaugai sudaryta indėlių apsaugos programa. Ją tvarko Bankinintystės įstatyme numatyta taryba. Į tą programą visi bankai daro įnašus, proporcingus juose laikomų indėliųsumai. Bankui bankrutavus, taryba padengia indėlininkų nuostolius – 75 proc. indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 15000 svarų sterlingų vienam indėlininkui. Kompensuojami tik indėliai svarais sterlingų, įnešti Ddidžiojoje Britanijoje.
Kontaktai su kitomis priežiūros institucijomis. Banku priežiūra kas met tampa sudėtingesnė, bankai vis labiau įsitraukia į prekybą vertybiniais popieriais ir kitokias investicijas. Pagal 1986m. finansinių paslaugų įstatymą numatytas jų priežiųros ir reguliavimo režimas. Centrinis bankas glaudžiai bendradarbiauja su tokios priežiūros ir kontrolės įstaigomis, kad išvengtų dubliavimo.

Anglijos bankų patikimumas
Kur jau kur, bet Anglijoje bankų netrūksta. Barclays, Halifax, HSBC, Lloyds TSB, Royal bank of Scotland, Bank of scotland, Abbey National, Natwest ir turbūt galima parašyti “ir t.t.” Bent viena problema atpuola – patikimumas. Praeitais metais nė vienas iš šių bankų neuždirbo mažiau nei 7 mljrd. svarų. Todėl pasirenkant banką reikia praktiškai žiūrėti tik į tai ką jis gali pasiūlyti gero, ko negali pasiūlyti kiti. Jei nesigilinti į dideles smulkmenas visi jie yra bemaž vienodi, ir jei klausite kieno nors patarimo jis greičiausiai pasakys, kad jo bankas ir yra tas pats geriausias.
Atsidarant sąskaitą banke reikės jūsų paso ir adresą patvirtinančio dokumento. Šiuo dokumentu praktiškai gali būti tik sąskaitą už vandenį, dujas, elektrą ar telefoną. Studentams gali tikti ir mokyklos patvirtinimas, kad jų studentas gyvena štai tokiu adresu, bet su mokyklos adresu paprastai atidaroma tokia nepilnavertė sąskaita su kortele cashline.

Kortelės Cashline
Duodama nepatikimiems klientams. Su ją jūs galite tik pasiimti pinigus iš bankomato. Atsiskaityti su ją negalite niekur. Paprastai turint šią kortelę dar reikia mokėti nuo £5 iki £20 už sąskaitos tvarkymą. Jei jums nepasisekė ir gavote būtent tokią kortelę, paprašykite kad ją pakeistų į normalią. Tai darykite tada kada į jūsų sąskaitą pradės reguliariai įplaukti pinigai.
Debetinė
Kortelė skirta naudoti pinigams esantiems jūsų sąskaitoje. Su ją galite atsiskaityti visur ir visada. Jei esate patikimas klientas su banku galite susitarti dėl pinigų leidimo į minusą. T.y. jei sąskaitoje jau nulis, jūs vis vien kažkiek dar galite išleisti. Barclays ši paslauga yra mokama- 5£/mėn.
Debetinė kortele taip pat gali būti dviejų tipų. VISA ir VISA electron. Didelio skirtumo tarp jų nėra. Tik yra vietų (nedaug) kur elektronų nepriima, taip pat su elekctron negalima atsiskaityti internete.
Anglijoje nėra apmokestinti jokie veiksmai su bankomatais. Jei jūs tikrinsitės balansą ar imsite pinigus iš savo ar ne iš savo banko bankomato joks bankas užtai iš jūsų nepaims nė cento. O jei norės paimti tai prieš atliekant operaciją bankomatas jus apie tai įspės.

SWITCH ir SOLO


Jas išdavinėja bankai HSBC ir NATWEST. SWITCH yra kur kas geriau už VISA elektron. Su ja galima atsiskaityti perkant internetu ir ją priima visur. Solo kažkas panašaus į elektron. Ją gausite kai atsidarysite sąskaita, o po to galite pasikeisti į Switch.
Kreditinė
Atsiskaitydami su ją jūs leidžiate ne savo pinigus. Atsiskaityti galite visur ir visada, taip pat ir pasiimti pinigų iš bankomato. Būtų viskas gerai, tačiau kartą per mėnesį ateina sąskaita, kurią reikia pilnai arba dalinai (min 2%-5% nuo skolintos sumos) apmokėti. Likusiai skolai augs procentai.
Kiek galite išleisti pinigų su savo kortele jums nustato bankas arba kompaniją kuriai ši kortelė priklauso. Tai priklauso nuo jūsų pajamų, išgyvento laiko, kreditinės istorijos (ar visur viską susimokėjote ir pan.). Kreditas gali būti nuo 200£ iki begalybės.
Imant pinigus iš bankomato su kreditine kortele, paprastai paimamas kažkurio procento mokestis. Palūkanos, neapmokėjus sąskaitos, yra didesnės gryniems pinigams, nei pinigams išleistiems perkant prekes ar paslaugas.
VISA ir MasterCart.
Tai labiausiai populiarios kreditinės kortelės.Kas nutiks jei kas nors pasinaudos jūsų kortele ar jos duomenimis?
Anglijoje jūsų nuostoliai nesieks daugiau kaip £50, nesvarbu kiek jūsų pinigų bus išeikvota. Apie pastebėtas bėdas kuo greičiau praneškite bankui ir jis grąžins jums visus pinigus. Maksimaliai jums gali tekti sumokėti £50, arba nieko priklausomai nuo banko, kortelės ir pan.
Kuomet užsisakinėjate bet kokios rūšies kortelę jums ją siūlys apdrausti. Atminkite- NESVARBU jūsų kortelė drausta ar ne, bankas jums pinigus vis vien grąžins. Apdraudus skirtumas yra tik tas, kad tarkim piniginės su 10 kortelių pametimo atveju, jums reiks paskambinti tik vienu numeriu ir visos kortelės bus užblokuotos. Štai ir visa nauda.
Debetinė
Saugumo ir šiek tiek finansinės naudos sumetimais galima pinigus nuo einamosios sąskaitos pervesti į taupomąją. Tai galima padaryti ir automatiškai, pasakius banke, kad kas savaitę nuo vienos sąskaitos į kitą sąskaitą pervestų kažkokią sumą pinigų.
Čekių išgryninimas
Darbdavys gali atsiskaityti su jumis grynais, pavedimu į banką arba čekiu. Čekį galima išsigryninti banke kuriame turite sąskaitą (bankas kuriame neturite sąskaitos neišgrynins jums čekio), arba tam skirtose firmelėse, kurių apstu pagrindinėse gatvėse. Jų pavadinimai yra maždaug tokie “cash point, money shop,” ar kokia nors kita žodžio “cash” arba “money” variacija.
Jei jūs turite sąskaitą banke tai nebus jokių problemų. Nuėję į banką, užpildykite čekiui išgryninti skirtą lapelį kurį rasite prie laukiamojo stalo (paprastai jis būna labai ilgas ir siauras jį rasite ten kur yra eilė prie kasų) ir eikite prie kasų. Už čekio išgryninimą jūsų bankas iš jūsų nepaims nė cento. Jis tuo tik džiaugsis.
Tuo tarpu už čekio išgryninimą sumokėsite iki 10% , o kitur gal dar daugiau. Bet ten čekio išgryninimui nereiks banko sąskaitos.
Pinigų siuntimas.
Galimi keli būdai: per banką kuriame turite atsidarę sąskaitą, daryti perlaidą per pašto skyrių, naudoti Tomas Cook paslaugomis, naudotis firmelėmis, kurios būtent tuo ir užsiima, siųsti voke.
Pirmas būdas t.y. siųsti per savo banką. Galima siųsti dviem būdais: čekiu ir perlaida. Kiekvienas bankas turi savo įkainius šioms paslaugoms. Viena aišku, siųsti čekiu jums bemaž dvigubai pigiau nei perlaida, bet ir laiko užtruks dvigubai daugiau. Kalbant apytiksliai čekio padarymas kainuos jums apie 10£, perlaida – apie 20£. Kaina nepriklauso nuo siunčiamos sumos. Siunčiant abejais būdais pinigų gavėjas dar kažkiek sumokės Lietuvos bankui už pinigų pasiėmimą (tuos mokesčius galite sumokėti ir jūs). Taigi, didesnė nauda siųsti vienu metu didelę pinigų sumą, kad nereiktų siųsti antrą kartą. Jei žinote tikslius siuntimo įkainius neabejotinai pasidalinkite jais.
Kas liečia pinigų siuntimą per bankus, reikia žinoti, kad bankai esantys Lietuvoje turi sudarę sutartis su bankais Anglijoje. Tarkim Vilniaus bankas turi sutartį su Loyds banku, t.y. Loyds bankas yra Vilniaus banko korespondentas. Nauda iš to yra tokia, kad per Loyds banką bus pigiau siųsti pinigus į Vilniaus Banką nei iš bet kurio kito. Tik čia yra viena kliūtis. Jei jūs neturite Loyds banke sąskaitos, pinigų jie nepersiųs. Pinigus galite siųsti tik iš to banko, kuriame turite sąskaitą. Naudojantis banko paslaugomis, pinigai perlaidos būdu pasieks Lietuvą maždaug per 4-7 darbo dienas, čekiu – dvigubai ilgiau.
Antras būdas t.y.norint persiųsti pinigus labai greitai, puikus būdas naudotis pašto perlaida arba Tomas Cok paslaugomis. Jie ima gana nemažą procentą nuo siunčiamos sumos, bet pinigai pasiekia priėmėją per 10 min.
Firmelės užsiimančios pinigų persiuntimais daro tik gražias reklamas. O iš tiesų už pinigų perlaidas ima labai didelius procentus.

Pinigų investavimas


Yra begalė vietų kur galima investuoti savo pinigus. Kai kur investavus galima padvigubinti per du ar tris metus , o kai kur ir prarasti!
ISA (individual saving account)
Tai vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų tinkamai investuoti savo pinigus. Ši sąskaita išsiskiria aukštomis ir neapmokestintomis palūkanomis. (Bet kurioje kitoje sąskaitoje pelnas gautas iš palūkanų yra valstybės apmokestintas). Iškart reikia paminėti, kad yra kelios ISA rūšys:
Mini ISA (mini cash). Į šią sąskaitą galima padėti ne daugiau kaip 3000£ per finansinius metus.
Maxi ISA galima investuoti iki 7000£ per finansinius metus. Šis investavimo būdas geras tuomet kada pinigus žadate laikyti min 5 metus. Palūkanos nėra pastovios. Jūsų pinigai yra biržoje, jie investuojami į 100 geriausių Anglijos kompanijų ir priklausomai nuo to kaip jų akcijos kils ar kris, jūs gausite didesnes ar mažesnes palūkanas. Jei akcijų kursas nukris labai smarkiai, po kelių metų jūs galite atsiimti mažiau pinigų nei investavote. Bet tam yra maža tikimybė, nes neįtikėtina, kad visų geriausių 100 kompanijų akcijų kursas nukristų.

Išvados
Šiais laikais bankai užima bene svarbiausią vaidmenį mūsų gyvenime, nes jie saugo mūsų pinigus, be kurių mes negalėtume gyventi. Iš tiesų, bankai yra patikima pinigų saugojimo priemonė. Šiuo metu, žmonės turi didelį bankų pasirinkimą, nei anksčiau. Jie gali išsirinkti sau tinkamiausią banką, kuriame galėtų laikyti savo pinigus.
Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka“, bet ir „parduoda“ pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali likinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą..
Bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

Literatūra
1. Ekonomikos pagrindai. KaunasTechnologija.2001.
2. L. Ališauskas. V. Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vln.,1998.
3. Makroekonomika. KTU, 2001.
4. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Aliber. Vln., 1995.
5. http://www.lietuvauzsienyje.com
6. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas

Centrinis bankas

ĮVADAS

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Nagrinėjama Centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės Centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.
Panagrinėsiu kaip Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą krašto ūkyje, jo funkcijas monetarinėje sistemoje. Centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolinės priemones yra: būtinųjų rezervų ir diskonto normų keitimas, atviros rinkos operacijos. Pinigų pasiūlos kreivė

1. CENTRINIS BANKAS

Vyriausybė apima bankų reguliavimą, norėdama apsaugoti vartotojus nuo bankų bankroto, nes indėlininkai gali prarasti gyvenimo santaupas. Šiandien bankai yra griežtai reguliuojami. Vyriausybė reguliuoja bankus, norėdama stabilizuoti ekonominės veiklos lygį. Indėlių ėmimas ir paskolų teikimas yra labai svarbus. Jei bankai žlugtų, firmos negautų lėšų investicijoms, todėl nukentėtų ekonominis ūkis. Bankų veikla veikia investicijų lygį, tai tiesiogiai susiję su ekonominės veiklos lygiu – staigus investicijų sumažėjimas gali sukelti ekonominę depresiją, staigus augimas – infliaciją.
Svarbiausia institucija, reguliuojanti bankų veiklą yra Centrinis bankas. Iš Centrinio banko gali skolintis lėšas kiti bankai. Svarbiausios centrinio banko funkcijos:

1. stabilizuoti ekonominės veiklos lygį, reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditavimą;
2. užtikrinti bankų sistemos tvarkingą funkcionavimą.

JAV 1913 m. buvo įkurtas Centrinis bankas, vadinamas Federaliniu rezervu. Jis padalintas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų, viską koordinuoja Federalinio rezervo taryba, sudaryta iš 7 asmenų, kuriuos skiria JAV prezidentas su Kongreso pritarimu.
Visi JAV bankai yra skirstomi į dvi grupes:
1) federalinio rezervo sistema;
2) nepriklausantys Fedederalinio rezervo sistemai.

JAV ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

1.2. Kanalai, kuriais veikia Centrinis bankas
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikinis Centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia Centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV Centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir infliacijos mažėjimu. Antra, jei Centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei Centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Centriniai bankas įgyvendindas savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo Centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčių dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į Centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, Centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl Centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, Centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV Centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikinis centrinis bankas veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo Centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingą jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o Centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komerciniш bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali veikti C, įmonių mokesčius – I, ji taip pat gali keisti savo išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą. Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos turi viršyti pajamas. Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y. didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina kainas ir didina užimtumą. Mokesčių sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus, kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei, mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis AD – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o korporatyviniai – investicijos) arba biudžeto deficito (todėl reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose rinkose, kas sukurs išstumimo efektą), todėl jis apskritai nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei realios gamybos. Užtat dėl išstumimo efekto didės nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką, monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kuriа kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausаs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau. Monetarinę politikа vykdo Centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8- ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo “reiganomika”, kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip, kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m. iр 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.

2. BANKO BALANSAS
Banko balansas susideda iš dviejų dalių: turto ir kapitalo.
Turtas- tai banko nuosavas turtas ir tai, kas yra paskolinta kitiems (suteiktos paskolos).
Kapitalas- tai banko nuosavybė ir įsiskolinimai (indėliai).
Turtą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) neapmokėtos paskolos (suteiktos firmoms, namų ūkiams ir t.t.;)
2) valstybės obligacijos;
3) 3) rezervai sudaryti iš valiutos ir valstybės obligacijų.
Kapitalas yra skirstomas:
1) indėliai;
2) grynoji vertė- tai skirtumas tarp turto ir kapitalo vertės.

3. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir Centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei Centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms Centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

4.PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ STABILIZAVIMAS
Svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė yra atviros rinkos operacijos.
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkoje.
Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.

Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusuojami prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja.

Bendras rezultatas yra : kai CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, KB rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 3 paveikslo, jei CB perka 1000 Lt obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt nepriklausomai nuo to, ar obligacija perkama iš KB, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.

Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.
Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas; ir atvirkščiai.
Kita svarbi Centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl Centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
Federalinis rezervas yra “bankų bankas”, galintis teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Federaliniam rezervui suteikus paskolą bankui, šio banko rezervinis indėlis padidėja – tai padidina bankų sistemos rezervus ir leidžia didinti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas reguliuoja skolinamų lėšų komerciniams bankams kiekį:
1. Gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi .
2. Gali atsisakyti suteikti paskolą.
Reguliuojama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti. Komercinių bankų sukuriamų indėlių kiekis priklauso nuo jų rezervų ir būtinojo rezervo normos. Padidėjus būtinojo rezervo normai, sumažėja galimų sukurti indėlių apimtis.
Centriniam bankui pradėjus pirkti vyriausybinius vertybinius popierius, jų paklausa padidėja, todėl kyla jų kaina. Vertybinių popierių kainų ir palūkanų normų dydžiai juda priešingomis krypyimis – vertybinių popierių kainos kritimas reiškia, kad padidėja palūkanų normos dydžiai.
Pirkimai atviroje rinkoje ir palūkanų normų mažėjimas priklauso nuo bankų veiklos. Kai padidėja komercinių bankų rezervai, plečiama skolinimo veikla. Teikdami daugiau paskolų, bankai skatina palūkanų mažėjimą.
Diskonto normos ar būtinojo rezervo normos sumažėjimas mažina palūkanų normas. Centrinio banko priemonės, išplečiančios pinigų masę ir skatinančios visuminę paklausą:
• Pirkimas atviroje rinkoje;
• Diskonto normos mažinimas;
• Būtinojo rezervo normos mažinimas.
Šios priemonės suteikia galimybę bankams daugiau skolinti, didėja pinigų masė, mažėja palūkanų normos.
5. PASKUTINIS IŠTEKLIŲ ŠALTINIS


Dar viena svarbi Centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
6. MOKĖJIMŲ MECHANIZMO PALAIKYMAS IR TOBULINIMAS


Galiausiai dar vienas Centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.
Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y., išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.
Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.

7. MONETARINĖS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Didžioji dalis pasikeitimų bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje yra ne kažkieno padėto į banką milijardo dolerių pasekmė. Pasikeitimai nebeįtraukia kažkieno parduodamo aukso ar aukso padėjimo į banką. Vietoj to, jie yra Federalinės Rezervų tarybos veiksmų rezultatas. Fed kuria rezervus. Jis tai daro specialiai tam, kad padidinti bendrą pinigų ir kredito kiekį. Tokiu veiksmu Fed įtakoja ekonominio aktyvumo lygį. Ryšiai tarp Fed atliekamų veiksmų ir jų poveikio ekonominio aktyvumo (veiklos) lygiui yra sekančių dviejų skyrių tema. Čia mums rūpi paprasčiausiai pinigų ir kredito bendras kiekis. Pinigai ir kreditas atspindi dvi banko balanso puses: kada indėliai (pinigai) didėja, turi padidėti banko paskolos (kreditas) arba banko trumpalaikių iždo vekselių turėjimas. Dažnai būna ir viena ir kita. Nors galiausiai mus domins banko skolinimas, banko skolinimas nėra tiesiogiai kontroliuojamas Fed. Labiau tiesiogiai jos kontroliuojamas yra bendras pinigų kiekis cirkuliacijoje. Fed turi tris įrankius, su kuriais ji gali pakeisti pinigų kiekį ir kurie sudaro sekančių trijų skirsnių temą.

7.1 Rezervo reikalavimai

Paprasčiausias Fed turimas įrankis yra pakeisti rezervo reikalavimus. Fed nustato minimalų pinigų kiekį, kurį kiekvienas bankas privalo laikyti rezervuose. Nors iš principo vyriausybė galėtų reikalauti, kad bankai laikytų rezervus įvairiose formose (grynieji pinigai, vyriausybės obligacijos, auksas), Fed reikalauja, kad rezervai būtų laikomi kaip indėliai (depozitai, įmokos) Federaliniame Rezerve, dalinai dėl to, kad šis sąlygojimas palengvina rezervo reikalavimo kontroliavimą. Rezervo reikalavimų buvimas suteikia Federaliniam Rezervui galingą įrankį su kuriuo būtų galima įtakoti pinigų ir kredito kiekį ūkyje, nors šį įrankį Fed naudoja retai.
Tarkime, kad bankai pradžioje privalo palaikyti rezervus, lygius 10 procentų indėlių ir apsvarstykime kas atsitinka, jei rezervų reikalavimai yra sumažinami iki 5 procentų. Kiekvienas bankas atras, kad dabar jis turi perteklinius rezervus arba laisvus rezervus – rezervus, viršyjančius reikalaujamą sumą; tai yra, kiekvienas bankas galės skolinti daugiau. Ten kur lėšų trūkumas galėjo versti banką atmesti paskolas projektams, kuriuos jis laikė vertais, dabar jis suteiks šias paskolas. Naujos paskolos išleidžiamos, sukuriant naujus depozitus (indėlius) ir leidžiant dar naujas paskolas ir dauginimo procesas dar kartą paleidžiamas.

7.2 Diskonto dydis (minimalus skolinimo procentas)

Antrasis monetarinės politikos įrankis yra diskonto dydis. Federaliniai rezervų bankai yra vadinami bankų banku, nes jie skolina pinigus bankams ir laiko jų depozitus (indėlius). Palūkanų dydis, kurį bankai turi mokėti, kada jie skolinasi iš Federalinių Rezervų bankų yra vadinamas diskonto dydžiu (minimaliu skolinimo procentu). Kada diskonto dydis yra aukštas, palūkanų normos, taikomos bankų, yra linkusios būti aukštomis ir bankai paverčia paskolas mažiau prieinamomis.
Pagalvokime apie agresyvų banką, kuris visuomet palaiko tik minimalų rezervų dydį. Jis skolina visas lėšas, kurios nėra laikomos rezervuose. Jei didelis depozitorius staiga panori atsiimti lėšas, bankas yra priverstas skolintis lėšas, iš kitų bankų arba iš Federalinių Rezervų bankų. Kada Diskonto norma padidėja, palūkanų norma, kurią bankas turi sumokėti už skolinimąsi iš kitų bankų, didėja kartu. Diskonto norma veikia šį banką kaip tiesioginė verslo vykdymo kaina. Jei jis turi mokėti Fed daugiau, kad pačiam pasiskolinti, jis turi imti iš savo paties klientų daugiau.
Jei bankas vykdo mažiau agresyvią politiką ir laiko daugiau lėšų Trumpalaikių iždo vekselių formoje ar kituose likvidžiuose aktyvuose, didelio depozito atsiėmimas sukelia tik nedidelį koregavimą: bankas paprasčiausiai parduoda šiek tiek savo likvidžių aktyvų. Diskonto normos pakėlimas paverčia kreipimąsi į Fed lėšų trūkumo atveju brangesniu ir tai paskatina bankus laikyti daugiau likvidžių aktyvų, kas savo ruožtu reiškia jog bankas skolins mažiau.
Fed ne tik naudoja aukštesnę diskonto normą, kad atimti bankams norą skolinti, jis taip pat normuoja priėjimą prie diskonto „lango“. Tai yra, jis gali nesutikti paskolinti bankui, netgi skelbiama diskonto norma; šis veiksmas priverčia banką imtis daugiau kainuojančių taisomųjų veiksmų, kad patenkinti Fed nustatytus rezervo reikalavimus.
Diskonto norma yra vienintelė palūkanų norma, kurią Fed nustato tiesiogiai. Visos kitos palūkanų normos yra nustatomos rinkoje paklausos ir pasiūlos jėgų. Bet kai Fed įtakoja bankų pasiryžimą skolinti, jis gali tuo pat metu įtakoti jų taikomas palūkanų normas, kurias jie moka depozitoriams. Palūkanų normos, kurias vyriausybė moka tiek trumpalaikiam skolinimuisi (trumpalaikiai iždo vekseliai), tiek ilgalaikiam skolinimuisi, taip pat yra nustatomos rinkoje. Fed veiksmai įtakoja šias palūkanų normas tik netiesiogiai.
Fed dažnai naudoja diskonto normą ne tiek dėl jos tiesioginių padarinių, bet kaip savo ketinimų signalą. Kada Fed sumažina diskonto normą, rinka žino jog Fed rimtai nusiteikęs paversti kreditus labiau prieinamais ekonomikoje (ūkyje) ir priešingai kada jis padidina diskonto normą. Iš kitos pusės, dažnai diskonto norma yra keičiama, kad atspindėti pasikeitimus palūkanų normose, kurie jau įvyko. Jei rinkos palūkanų normos pakilo, bet Fed sykiu nepadidina diskonto normos, skirtumas tarp diskonto normos, kurią bankai turi mokėti lėšoms iš Fed gauti ir normos, kurią jie gali gauti iš paskolų gali būti didelis; tai sudarys bankams pagundą mėginti besaikiai (perdėtai) skolintis iš Fed. Tokiu būdu, nors pasikeitimai diskonto normoje kartais signalizuoja pasikeitimą politikoje, kitais atvejais šie pasikeitimai tik atspindi Fed rinkos vijimąsi.

7.3 Tinkamo instrumento pasirinkimas

Iš trijų instrumentų, Federalinis Rezervas naudoja atviros rinkos operacijas dažniausiai. Pasikeitimai diskonto normose ir rezervų reikalavimuose yra laikomi bukais įrankiais lyginant su smulkiu koregavimu, kurį paverčia įmanomu atviros rinkos operacijos. Tokiu būdu, pasikeitimai rezervų reikalavimuose ir diskonto normose yra naudojami paskelbti dideliems pokyčiams monetarinėje politikoje, bet ne reguliariu pagrindu. Tokie pasikeitimai signalizuoja labiau suspaustą kreditą (tai yra pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie sukelia aukštesnias palūkanų normas ir sumažėjusį kreditų prieinamumą) arba laisvesnį kreditą (tai yra, pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie turi atvirkštinį poveikį). Jie gali būti ganėtinai veiksmingi: pavyzdžiui bankai, numatydami kredito suspaudimą, gali sumažinti savo skolinimą ir firmos gali padėti investicijų planus ant lentynos.

8. JAV BANKININKYSTĖS SISTEMOS STABILUMAS

Nežymaus rezervo sistema paaiškina kaip bankai sukuria pinigus ir ji taip pat paaiškina kaip, be Fed, bankai gali pakliūti į bėdą. Gerai valdomi bankai netgi iki Fed ir jo rezervų reikalavimų pasirodymo laikė rezervus, lygius tam tikrai vidutinei kasdieninių reikmių tikimybei. Bankas galėtų pakliūti į bėdą greitai, jei vienos dienos poreikiai viršytų jo rezervus.
Jei (dėl gerų ar blogų priežasčių) daugelis depozitorių praras pasitikėjimą banku tuo pat metu, jie mėgins atsiimti savo lėšas visi iš karto. Bankas paprasčiausiai neturės pinigų, nes didžioji dalis pinigų bus buvusi paskolinta paskolomis, kurios negali būti iš karto pareikalautos grąžinti. Ši situacija yra vadinama banko antplūdžiu. Bankų antplūdžiai buvo įprasti devyniolikto amžiaus Amerikoje kaip jie parodyti senuose Vesternuose, kur klientai mažame miestelyje išsirikiuodavo prie banko kol jis išmokėdavo tai, kokius rezervus jis turėjo, kas pirmesnis, tas gudresnis pagrindu. Žmonės kurie ateidavo ir prašydavo savo pinigų, gaudavo juos kol nieko nebelikdavo. Net jei bankas buvo ganėtinai stiprus, toks antplūdis galėjo greitai jį išmesti iš verslo. Galų gale, jei pasklistų gandas, kad bankas yra bėdoje ir keli klientai nubėgtų į banką ištuštinti savo sąskaitų, tada kiti investitoriai manytų, kad yra kvaili sėdėti ir laukti. Tik patys bėgdami į banką jie galėtų apsaugoti savo indėlius. Gandai galėtų greitai virsti į paniką ir kiti bankai taip pat būtų įtraukti į antplūdį. To pasekoje vienas piktas gandas galėtų privesti prie stipraus banko užsidarymo, tokiu būdu destabilizuojant bankininkystės sistemą ir vietinę ekonomiką.

8.1 Bankų antplūdžio grėsmės sumažinimas

Bankų antplūdžiai ir panikos periodiškai kamavo Amerikos bankininkystės sistemą. Iš tiesų, viena priežastis kodėl 1913 m. buvo įsteigtas Fed, tai paversti juos mažiau tikėtinais. Tame jam didžia dalimi sekėsi; paskutinė didelė panika kilo Didžiosios Depresijos viduryje, 1933 m. kad sustabdyti ją, Prezidentas Ruzveltas paskelbė bankų atostogas ir uždarė visus bankus. Bet nuo tada moderni bankininkystės sistema išvystė apsaugų įvairovę, kurios užbaigė arba bent sumažino bankų antplūdžio grėsmę daugumai bankų. Yra trys apsaugos lygmenys.
Pirmiausia, Fed nustato rezervo reikalavimus ir tarnauja kaip bankininkų bankas, kaip jau matėme. Netgi tie banko administratoriai, kurie gal norėtų gyventi neapgalvotai, išsiversdami su mažyčiai rezervais, negali šito daryti. Be to, jei vienintelė problema, su kuria susiduria bankas, yra trumpalaikio likvidumo – turėti grynųjų pinigų po ranka depozitorių reikalavimams išpildyti – dabar jis gali pasiskolinti iš Fed. Todėl Fed yra vadinamas „paskutinės išeities skolintoju“. Bet problema su buvimu paskutinės išeities skolintoju yra kaip atskirti bankus, kurie susiduria tik su likvidumo problema ir tuos kurie iš tiesų yra nemokūs, kurie turi būti uždaryti, nes jų paskolos tapo blogomis ir jie yra skolingi depozitoriams daugiau nei jų aktyvų vertė. Didžiosios Depresijos metu Fed atsisakė skolinti daugeliui bankų ir jie buvo priversti užsidaryti.
Antrasis apsaugos lygmuo yra suteikiamas banko savininkų. Dauguma bankų yra įkuriami investitorių, kurie finansuoja tam tikrą pinigų sumą už nuosavybės dalį. Firmos grynoji vertė – skirtumas tarp banko aktyvų ir jo prievolių – yra pradinė investicija, padidėjusi arba sumažėjusi laikui bėgant banko pelnu arba nuostoliais. Jei bankas padaro blogus investicijų sprendimus, tada šie akcininkai gali būti priversti prisiimti kainą, o ne depozitoriai. Akcininkų teikiama pagalvė ne tik apsaugo depozitorius, ji taip pat skatina banką būti apdairesniu savo paskolose. Jei bankas prisidaro blogų paskolų, savininkai rizikuoja savo visa investicija. Jei savininkų grynoji vertė banke yra pernelyg maža, savininkai gali išvysti save situacijoje „Herbas aš laimiu, pinigas tu pralaimi“: jei rizikingos investicijos baigiasi gerai, papildomas pelnas atitenka bankui; jei jos baigiasi blogai, bankas subankrutuoja, bet kadangi savininkai buvo pastatę ant kortos nedaug, jie mažai ką turi prarasti. Tokiu būdu vyriausybė uždėjo bankams kapitalo reikalavimus: bankai privalo palaikyti tam tikrą santykį grynos vertės į depozitus. Kapitalo reikalavimai apsaugo nuo nemokumo; jie reiškia, kad jei bankas blogai investuoja ir daugelis jo paskolų negrąžinamos, bankas vis tik bus pajėgus grąžinti pinigus depozitoriams. (Priešingai, rezervai ir galimybė skolintis iš Fed apsaugo nuo nelikvidumo; jie užtikrina, kad jei depozitoriai nori grynųjų pinigų, jie gali juos gauti.) Kartais – dažniau paskutiniais metai bankas prisidaro tiek blogų paskolų, kad jis neišpildo kapitalo reikalavimų.
Kaip trečią ir paskutinį apsaugojimą vyriausybė įvedė Federalinę Indėlių Draudimo Korporaciją (FDIC) 1933 m. Federaliniai bankai ir santaupos ir paskolos turi pirkti draudimą, kuris užtikrina, kad indėlininkai (depozitoriai) galės atgauti visus savo pinigus, iki $100,000 vienai sąskaitai. Kadangi depozitai (indėliai) yra garantuojami (laiduojami) federalinės vyriausybės, indėlininkams, bijantiems banko griūties, nereikia bėgti į banką. Jie gali verčiau eiti į banką nei bėgti. Indėlio draudimas tokiu būdu ne tik apsaugo indėlininkus, jis turi didžiulę įtaką bankininkystės sistemos stabilumo didinimui. Indėlio draudimo esmė slypi tame fakte, kad dėl to jog jis yra, grėsmė, nuo kurios jis apdraudžia yra daug mažiau tikėtina. Tai lyg gyvybės draudimas kažkokiu būdu stulbinančiai prailgintų gyvenimą.
Indėlio draudimo kritikai baksnoja į atsveriantį trūkumą: indėlininkai nebeturi paskatos kontroliuoti (stebėti, tikrinti) bankus, kad užtikrinti jog jie investuoja lėšas saugiai. Nepaisant to ką bankas bedarytų su jų lėšomis, jie yra apsaugoti. Nors daugelis ekonomistų nėra įtikinti, kad indėlininkai patys galėtų veiksmingai kontroliuoti bankus, indėlių draudimo sistema sukuria tam tikras savitas paskatas. Indėlininkai turi paskatą padėti savo pinigus į bet kokį banką, kuris siūlo didžiausias įplaukas. Kad uždirbti didesnias įplaukas, bankas priverstas imtis didesnės rizikos. Bet didesnės rizikos padaro labiau tikėtiną tai, kad bankui nepasiseks ir jis turės kreiptis į savo federalines garantijas. Tas faktas, kad depozitoriai yra apsaugoti nuo rizikos kad bankas taps nemokiu, paverčia bankroto tikimybę didesne.
Kadangi indėlininkai neturi paskatos kontroliuoti bankus – ir gali nepadaryti labai veiksmingo darbo net jei jų paskatos nebūtų buvę panaikintos indėlininko draudimo – bankų kontroliavimo našta gula ant Fed ir kitų vyriausybinių įstaigų. Šis reguliavimas apima daugiau nei tik rezervų ir kapitalo reikalavimus: jis apriboja investicijų, kurias bankai gali padaryti, pobūdžius. Dalis kaltės dėl S & L griūties slypi šių apribojimų sušvelninime; kai kurie S&L pasinaudojo savo didesne laisve daryti didelės rizikos investicijas ir paskolas.
Depozito draudimas taip pat kaltinamas dėl pavojingos būklės, kurioje šiuo metu randasi JAV bankininkystės sistema. 3-iojo praeito šimtmečio dešimtmečio metu, prieš sukuriant FDIC, bankai žlugo vidutiniu 600-ų per metus tempu, o Depresijos metu nuo 1930 iki 1933 neįtikėtinu 2000 per metus tempu. Reguliacinė struktūra, įkurta FDIC, pradžioje atrodė veikianti. Nuo 1960 iki 1974 buvo vidutiniškai tik 6 bankų žlugimai per metus, tuo tarpu nuo 1975 iki 1981 buvo vidutiniškai tik 11 per metus. Ir dauguma įvykusių žlugimų buvo maži ir nereikšmingi bankai. Bankų žlugimai smarkiai šoktelėjo ir vis dar didelis skaičius bankų yra pavojingoje finansinėje padėtyje.
JAV bankų susilpnėjusi finansinė padėtis buvo manoma prisidėjusi prie ekonominio nuosmukio, kuris prasidėjo 1991. Bankai nesugebėjo ar nenorėjo skolinti ir kredito apribojimas vedė prie sumažėjusio investavimo.

IŠVADOS

1. Pinigai yra bet kas, kas yra bendrai priimta duotoje visuomenėje kaip keitimosi terpė, vertės saugojimas ir atsiskaitymo vienetas.
2. Yra daug būdų išmatuoti bendrą cirkuliuojančių pinigų kiekį, su tokiais pavadinimais kaip M1, M2 ir M3. Visi įtraukia tiek valiutą, tiek čekių sąskaitas. Jie skiriasi tuo, ką jie įtraukia kaip aktyvus, kurie yra artimi pakaitalai valiutai ir čekių sąskaitoms.
3. Pirkėjui nereikia pinigų pirkti prekei, bent ne iš karto, jei pardavėjas ar finansinė institucija yra pasiruošusi pratęsti kreditą.
4. Finansiniai tarpininkai, kurie įtraukia bankus, santaupas ir paskolas, abipuses draudimo kompanijas ir kitas, visi turi bendrą tai, kad jie sudaro jungtį tarp klientų, kurie turi papildomų lėšų ir besiskolinančiųjų, kurie nori papildomų lėšų.
5. Vyriausybė yra įsitraukusi į bankininkystės industriją dėl dviejų priežasčių. Pirma, reguliuodama veiklą, kurios bankas gali imtis ir suteikdama indėlių draudimą vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Antra, įtakodama bankų pasiryžimą suteikti paskolas, vyriausybė bando įtakoti investicijų lygį ir bendrą ekonominį aktyvumą.
6. Suteikdami paskolas bankai gali sukurti padidėjimą bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje, kuris yra pradinio padidėjimo bankų indėliuose kartotinis. Jei kiekvienas bankas skolins visus pinigus, kuriuos gali ir kiekvienas paskolintas doleris yra išleidžiamas prekėms pirkti, perkamoms iš kitų firmų, kurios padeda čekį į savo sąskaitą, pinigų daugiklis yra 1/ Fed uždėto rezervų reikalavimo. Praktikoje pinigų daugiklis yra žymiai mažesnis.
7. Federalinė Rezervų taryba gali įtakoti bendrą pinigų kiekį pakeisdama rezervų reikalavimą, pakeisdama diskonto normą arba atviros rinkos operacijomis.
8. Rezervų reikalavimai, kapitalo reikalavimai Fed veikimas kaip paskutinės išeities skolintojo, bei indėlio draudimas pavertė bankų antplūdžius retais. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje S & L nemokumas padidėjo dramatiškai ir daugelis bankų pasirodė esantys pavojingoje finansinėje padėtyje.

TEMŲ PALYGINIMAS

Stiglitz`o knygoje didelis dėmesys skiriamas Centriniam bankui (JAV Fedralinis rezervas (Fed)). Taip pat išaiškinama kaip Fed`as reguliuoja pinigų pasiūlą, kokios jo užduotys ir tikslai. Aprašomos monetarinės politikos priemonės. Rašoma apie pinigų kilmę, reikšmingumą ir funkcijas. Wonnacott`ų knygoje nagrinėjamos problemos yra išaiškinamos smulkiau, čia rašoma apie bankininkystės atsiradimą. Tačiau E.Stiglitz daugiau dėmesio atkreipia į pinigų pasiūlą ir į Centrinį banką. Bet, žinoma, pagrindiniai dalykai dėstomi panašiai.

LITERATŪRA
1. J. Stiglitz (1993). Economics.- USA
2. P.Wonnacott , R.Wonnacott (1994). Makroekonomika.- K: Littera uniwersity

BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR ISTORIJA

Bankų kilmė ir rūšys

Bankai – kredito įstaigos, grąžintinai telkiančios laikinai laisvas lėšas, teikiančios kreditą, atliekančios piniginius atsiskaitymus, leidžiančios apyvarton pinigus, ir atliekančios operacijas su vertybiniais popieriais.
Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pinigus skolinančių ir užsienio valiutą keičiančių būta jau Babilone, Graikijoje, Romoje. Dažniausiai tuo užsiimdavo šventyklos, valstybinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauriuosius metalus, pinigus, grangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Anglijoje bankininkystė paplito tarp auksakalių. Tie priimdavo saugoti brangenybes. Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai.
Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. [1,p. 8-9].
Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami.
Mainų plitimas, o kartu, su tuo ir pinigines apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas.
Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta.
Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius.
Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai; šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. [2, p.177 – 178].
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė, komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 m. su teise leisti banknotus.
Tolesnės bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Tai ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1890 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927 m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji.
Bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė, sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito neprikausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis bankų paslaugomis.
Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės.
Holdingo bendrovė – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito sudaryti negalėtų. Bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra “glaudžiai susijusios” su bankininkyste, pavyzdžiui tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės.
Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pavyzdžiui, bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai yra įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta.
Nagrinėjant daugelio išsivysčiusių šalių bankinio sektoriaus statistinius duomenis, darosi sudėtinga atskirti vieną banko tipą nuo kito. Net ir tose šalyse, kur statistiškai dominuoja specializuoti bankai, daugeliu atveju šie bankai faktiškai jau seniai virto universaliais bankai. Skirtingose šalyse nevienodai suprantamas ir pats “komercinių bankų” terminas. Pagrindinis skirtumas tarp centrinių bankų ir komercinių bankų yra tas, kad pastarieji neturi banknotų emisijos teisės.
Nepriklausomai nuo šalies specifikos, komercinius bankus galima suskirstyti į universalius ir specializuotus bankus. O specializuotus bankus į:
 investicinius bankus;
 hipotekinius bankus;
 taupomuosius bankus;
 šakinius bankus;
 vartojmo kredito bankus ir kt.

Universalūs bankai atlieka visas arba beveik visas bankines operacijas, t.y. suteikia trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus, priima visų rūšių indėlius, atlieka operacijas su vertybiniais popieriais, konsultuoja savo klientus ir t.t. Šiandien universalūs komerciniai bankai yra didžiausi iš visų bankų tipų. Jų daugiausiai yra tarp geriausių pasaulio bankų.
Specializuoti bankai, priešingai universaliems bankams, specializuojasi vienoje ar keliose bankinės veiklos srityse. Kai kuriose šalyse bankų veiklos sritį reguliuojantys įstatymai draudžia kai kuriems bankams atlikti visas bankines operacijas.
Investiciniai bankai, skirtingai nei universalūs komerciniai bankai, specializuojasi tik keletoje bankinių operacijų. Investicinių bankų prioritetinės veiklos sritys yra vertybinių popierių rinkos, privačių asmenų turto bei konsultacinių paslaugų teikimas susijungimų ir įsigijimų srityse.
Investicinių bankų veiklos sritis galima suskirstyti į tris tipus pagal jų atliekamų operacijų pobūdį: pirmas – tai bankų operacijos, susijusios su vertybiniais popieriais ir jų rinkomis, antras – tai komercinių bankų operacijos ir trečias – finansinis inžineringas.
Investicinių bankų specializacija vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais. Šio tipo bankai organizuoja kitų bankų, verslo įmonių ir organizacijų vertybinių popierių emisijas. Investiciniai bankai klientų prašymu prižiūri šių vertybinių popierių apyvartą vertybinių popierių biržoje ir paliko jų kursą reikalingame lygyje.
Šie investiciniai bankai vykdo operacijas ir su obligacijomis, ir su iždo vekseliais. Investiciniai bankai, norėdami kuo geriau valdyti savo vertybinius popierius, turi turėti didelį finansinės analizės potencialą. Kad galėtų išlaikyti aukštą kompetencijos lygį, jiems nuolat reikalingi nauji ekonominiai bei finansiniai duomenys. Dėl to kartais investiciniai bankai gali “praryti” firmas, besispecialzuojančias ekonominės ir finansinės informacijos srityje.
Taupomieji bankai skiriasi nuo kitų bankų dviem apektais: banko kapitalas suformuojamas ne iš privačių asmenų ar vyriausybinių organizacijų įnašų, bet iš rezervų, renkamų darant nedidelius atskaitymus iš pagrindinės veiklos per ilgą laiko tarpą, ir valdymo organų, į kuriuos deleguojami ne banko akcinio kapitalo atstovai, o savivaldybių, banko klientų ir kiti atstovai. Dažniausiai taupomieji bankai sudaro vieną ar kelias nacionalines asociacijas, kurios jiems atstovauja valstybinėse institucijose, o kai kuriose šalyse šios asociacijos atlieka kontrolės funkciją, vykdo taupomųjų produktų marketingą ar prižiūri centralizuotų padalinių veiklą. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, taupomosios kasos sujungtos į piramidinę trijų pakopų struktūrą, kurios pagrindą sudaro taupomosios kasos, sujungtos į regionines kasas, centralizuojančias pinigines lėšas ir centralizuotai atliekančias piniginius pervedimus. Daugelyje šalių taupomosiose kasose ar bankuose sukaupiama nemažai šalies terminuotų ir indėlių iki pareikalavimo. Dėl to taupomųjų kasų ar bankų vaidmuo ( kaip dielių finansinių resursų šaltinių) yra didžiulis.
Kai kurie dabartiniai taupomieji bankai peraugo savo rinkos ribas. Pastarųjų taupomųjų bankų veikla yra labai artima universalių komercinių bankų veiklai [4 p.143 – 145].
Finansų rinkoje be komercinių bankų veikia ir nebankinės finansinės institucijos, kurių pagrindinės veiklos kryptys yra ne kreditavimo, o bet kokios kitos operacijos. Nebankines finansines institucijas galima suskirstyti į:
 investicines kompanijas;
 investicinius fondus;
 draudimo kompanijas;
 pensijų fondus;
 pasitikėjimo kompanijas ir kt.
Komerciniai bankai, siekdami išlaikyti tas pačias pajamas ir, jeigu galima, jas padidinti, priversti skverbtis į kitas veiklos rinkas, kartais ir visai nebūdingas bankinei veiklai, taip įtvirtina universalizacijos praktiką bankininkystės veikloje. Šiuo metu komercinių bankų speciallizacija vyksta jiems steigiant ar įsigyjant jau veikiančias specializuotas kompanijas, kurios atlieka vieną ar dvi bankinių operacijų rūšis (lizingą, faktoringą ir kt.). Pirmosios multinacionalinės lizingo kompanijos buvo įsteigtos 60 – 70 – aisiais metais. [4, p.141-142]

Bankininkystės raida Lietuvoje

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių.
Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės ir gminų (lenkiškai gmina – prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemutinis administracinis teritorinis savivaldybės vienetas suvalkų krašte, apėmęs visus luomus ir kartu skyręsis nuo valsčiaus, kur jam priklausė tik valstiečių luomas) bei bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos. Taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės Lietuvoje pradėjo kurtis 1871m.
Išleidus 1895 m. Rusijoje tam tikrą įstatymą, buvo sudarytas naujas kredito kooperatyvų tipas, vadinamas kredito bendrove be pajaus įnašų – tai piniginis ar kitoks turtinis bendrovės kooperatyvo nario dalies įnašas, kurį įmoka asmuo, stodamas į kooperatinę organizaciją.
Pagrindinį kapitalą tokia bendrovė sudarydavo iš specialiai tam tikslui gautos paskolos, kurią galėjo suteikti valstybės iždas, savivaldybė ar atskiri asmenys. Suteikusieji paskolas turėjo globos teisę. Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo Pabiržės bendrovė, įkurta 1871 m. Taigi tada kredito
taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės sudarė savotišką kredito kooperatyvų tipą. Be šių, bent juridine forma kooperatinių smulkaus kredito organizacijų, prieškarinėje Lietuvoje, Suvalkų krašte, dar veikė gminų taupmenų skolinamosios kasos, o Vilniaus bei Kauno gubernijose – bendruomenių taupmenų skolinamosios kasos. Pagal kasos statutą kreditu galėjo naudotis asmenys, kurie dirbo žemės ūkyje ir turėjo gminos (valsčiaus) ribose ne daugiau kaip 30 dešimtinių žemės, taip pat ir bežemiai, dirbę žemės ūkio bei kitus darbus, susijusius su žemės ūkiu ir amatais. Kasos valdybą sudarydavo pirmininkas ir du nariai, renkami gminos susirinkimo. 1904 m. priimtu įstatymu buvo steigiamos bendruomeninių taupmenų skolinamosios kasos.
Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kai 1915 m. rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, jos žemės užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša savo pinigus – markes. Karo laikotarpiu kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 m. balandžio 17d. prie Poznanės įsteigta Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus ir kartu Lietuvoje atliko ir emisijos banko funkcijas.
1918m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti neprikausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Tuo metu atstatomos valstybės teritorijoje vienintele, teisėta ir privaloma mokėjimo priemone buvo Rytų paskolos kasos leidžiami popieriniai pinigai, kurie turėjo pakeisti rusų rublius ir vokiečių markes. [2,p. 185 – 187]
1919 – 1920m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai. Dar prieš tai 1918 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje. 1926 m. šis bankas bankrutavo, nes kaip pažymėjo prof. V.Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.
Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Banko stegėjais buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Audrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. Ūkio banko akcinį kapitalą sudarė 2 mln. auksinų, o 1921 m. kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. auksinų. Tai pirmasis lietuviškas bankas, kuris veikė pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus. Taip pat Ūkio bankas daug prisidėjo įvedant litą į krašto rinką.
1920 metais buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo dr. H.Rabinas, dr. S.Goldbergas, dr. Rachmilevičius, T.Šapiro. Pagal 1920 m. įstatus pagrindinis kapitalas turėjo būti 3.01 mln. auksinų. Įvedus savo piniginį vienetą – litą, banko pagrindinis kapitalas 1926 m. sudarė 3 mln. litų.
1920 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Komercijos bankas su 1 mln. auksinų kapitalu. Banką įsteigė Richardas Tilmansas, Leontijus ir Mykolas Soloveičikai, Ozeras Finkelšteinas, Povilas Olšauskas ir Povilas Medemas. Bankas daugiausia vertėsi vekselių diskonto ir paskolų teikimo už vekselius operacijomis.
Lietuvos kooperatyvai 1920 m. kooperatiniais pagrindais įsteigė Kooperacijos banką. Jis organizavo trumpalaikį kreditą žemės ūkiui, organizavo kooperatyvų steigimą, juos instruktavo ir realizavo jų veikimą bei rėmė kapitalu. Kooperfacijos banko akcijų turėjo valstybė.
Tais pačiais metais 1920 m. buvo įsteigti M.Brauno bankiniai namai. Pagrindinį kapitalą nuo 1926 m. sudarė 0.5 mln. litų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, M. Brauno bankiniai namai sugebėjo pritraukti nemažai užsienio bankų kreditų, kuriuos teikdavo prekybai ir pramonei.
1921 m. balandžio 15 d. pradėjo veikti Lietuvos kredito bankas. Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Steigimo metu akcinis kapitalas sudarė 3 mln. auksinų, vėliau buvo padidintas iki 10 mln. auksinų. Šis bankas kreditavo metalo ir mašinų pramonę, medžio, tekstilės, spirito bei kitas ūkio šakas.
Praėjus mėnesiui po Kredito banko įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas. Pagrindinis banko kapitalas – 2 mln. litų, kurį sudarė 20 tūkst. nevardinių po 100 Lt vertės akcijų. Daugiausia šis bankas kreditavo Amerikos lietuvių įkurtas įmones ir vykdė visas komercinių bankų operacijas.
Taigi iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši.
Pralaimėjus karą, pagal 1918m. lapkričio 11d. preliminarias kapituliacijos sąlygas visos okupacijos metu Lietuvoje veikusios vokiečių įstaigos 1919 m. liepos mėn. turėjo palikti mūsų žemes.
1920 m. liepos 12d. pasirašius sutartį su Rusija, karo nuostoliams atlyginti buvo gauta 3 mln. aukso rublių fondas (t.y. 2256 kg aukso), kuris vėliau sudarė Lietuvos banko finansinę bazę. [2,p. 189 – 190]
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2d. Steigiamasis Seimas priima piniginio vieneto įstatymą, kurio pirmas paragrafas skamba taip: “Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0.150462 gramų gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.”
Rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas jau galutinai priima Lietuvos banko įstatymą, kurio uždavinys – reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 Lt kiekviena.
Lietuvos bankui duodama išimtinė teisė leisti apyvarton banknotus, kurių trečdalis turi būti padengtas auksu.
Nepraėjus nė mėnesiui, ir Lietuvos bankui nepradėjus veikti, jau atiduodami spausdinti vadinami laikinieji banknotai litai (laikinieji banknotai buvo išleisti su 1922 m. rugsėjo 10d. pažymėjimu).
1922 m. rugsėjo 27 d. įvyksta pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame jau išrenkama banko valdyba ir kiti organai.
Rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidentas paskiria Lietuvos banko valdytoju prof. V.Jurgutį, buvusį užsienio reikalų ministru. 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas, turėdamas 5 tarnautojus pradeda savo operacijas.
Po prof. V.Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. spalio 31 d. iki naujo valdytojo paskyrimo valdytojo pareigas ėjo Prezidento skiriamas vienas iš direktorių – banko valdytojo pavaduotojas J.Paknys. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami V.Stašinskas (1930 – 1938), J.Tūbelis (1938 – 1939), J.Paknys (1939 – 1940).
Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai. Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ir revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko direktorių skaičiaus įstatymas nenumatė, tačiau steigiamajame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkti 4 direktoriai, ir šis direktorių skaičius vėliau buvo užfiksuotas banko statute. Tačiau bankas veikti galėjo ir su mažesniu direktorių skaičiumi. Pagal Lietuvos banko įstatymą valdybos narių darbą prižiūrėjo banko taryba, kurios 6 narius ir 3 kandidatus, kaip ir direktorius, trejiems metams iš akcininkų rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Tarybos pirmininką ir sekretorių rinko patys tarybos nariai iš savo tarpo.
Lietuvos banko tarybos pirmininkais 1922 – 1940 m. buvo renkami M.Yčas, A.Vosylius, J.Tūbelis. generalinę tarybą sudarė banko valdybos ir tarybos nariai, kurie buvo renkami bendrame posėdyje. Lietuvos banko revizijos komisija iš 3 asmenų buvo renkama vieneriems metams visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam ir atsiskaitydavo.
Nors Vyriausybė ir buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas, sugebėdavo palenkti Vyriausybės finansų politiką lito stabilumui. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti aktyvų užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei, laikydamasis nuostatos: negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti.
Tvirta pinigų politika lėmė pastovų litą net pasaulio ekonomikos krizės metu.
Iš ilgalaikių kredito įstaigų Lietuvoje veikė ir Žemės bankas, įsteigtas Vyriausybės iniciatyva 1924 m., kurio tikslas buvo kredituoti žemės ūkį ir žemės ūkio organizacijas. Šis bankas nuo 1931 metų pradėjo leisti ir įkaito lakštus, ir šitaip pavirto mišraus tipo hipotekiniu banku. Jo pagrindinis kapitalas sudarė 50 milijonų litų, kurį beveik visą išpirko vyriausybė.
Iš smulkaus kredito įstaigų pirmaujančią vietą užėmė smulkaus kredito draugijos, kurių tikslas buvo kredituoti ūkininkus ir amatininkus. Šių kredito ir kooperatyvų narių atsakomybė buvo ribota, būtent: narys atsakė už bendrovės skolą dukart tiek, kiek jam buvo skirta kredito. Kooperatyvų nariai yra smulkūs gamintojai, bet jų bendras turtas vis dėl to susidaro pakankamai didelis, kad teiktų garantiją už kooperatyvo pasižadėjimus. Jų lėšas pirmiausiai sudarė savo kapitalas, pačių savo narių ir pašaliečių indėliai, taip pat kituose bankuose paimtos paskolos. Pinigus bankas skolindavo tik savo nariams.
Prie smulkaus kredito įstaigų reikia priskirti ir lombardus, kurie teikė kreditą užstatant kilnojamąjį turtą [2, p. 191 – 193].
1940m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir, praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, t.y. 1940 m. liepos 23 d. vadinamas Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Bankai baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSSR valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. [4, p.98-99]
Lietuvoje taip pat veikė ir Valstybės taupomoji kasa. Taupomosios kasos yra kredito įstaigos, kurios turi saugoti žmonių santaupas ir teikti už jas palūkanas. Pirmosios tokios kredito įstaigos atsirado Anglijoje XVII a. Tokių taupomųjų kasų nauda dvejopa: padeda mažiau pasiturintiems asmenims sutaupyti ateičiai ir įgalina mažas atliekamas sumas sujungti į didesnes, ir tuo pačiu palengvinti jų didesnį ekonominį naudojimą.
Skirtingai nuo kitų kredito įstaigų, taupomosios kasos nesiekė pramoninio kreditavimo, rūpinosi tik savo indėlininkų interesais – teikė palūkanas už smulkius indėlius. Jos priimdavo atliekamą kapitalą, kurį klientai lengvai išleistų ir jis neduotų pelno.
1895 m. įstatymu taupomosios kasos buvo oficialiai pavadintos Valstybinėmis taupomosiomis kasomis. Greta valstybinių taupomųjų kasų Rusijos imperijoje veikė pašto – telegrafo taupomosios kasos. 1889 m. išleistos Pašto – telegrafo taupomųjų kasų laikinosios taisyklės. Indėliai turėjo būti ne mažesni kaip 25 kapeikos ir neviršyti 1000 rublių vienam asmeniui.
Pašto – telegrafo taupomosios kasos leido indėlių srautą ne tik mieste, bet ir kaime. 1914 m. sausio 1d. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose veikė 247 pašto – telegrafo taupomosios kasos, kuriose buvo išduota 117 143 knygelės. Iš viso Lietuvos gubernijose 1914 m.veikė 309 valstybinės taupomosios kasos. Carinės valstybinės taupomosios kasos Lietuvoje nustojo veikti 1915 m., kai į Rusiją evakavosi visa carinė administracija.
Greta valstybinių kasų laisvus kapitalus traukė stambiojo arba ilgamečio kredito (Vilniaus akcinis žemės bankas – nuo 1872 m., Vilniaus privatinis komercijos bankas – nuo 1873 m., Vilniaus miesto kredito draugija – nuo 1908 m., Suvalkų žemės kredito draugija – nuo 1900 m.) ir smulkiojo kredito įstaigos.
Tarp smulkiojo kredito įstaigų vyravo kooperacijos įstaigos, iš kurių populiariausios buvo taupomosios – skolinamosios bendrovės. Pirmoji kasa dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įkurta 1830 m. Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Pirmasis kredito kooperatyvas įsteigtas 1865 m. tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusioje Šilutėje.
XIX a. 7 dešimtmetyje paplitusios įstaigos (skolinamosios – taupomosios draugijos) kai kada peraugdavo į valstiečių bankus. 1883 m. buvo patvirtinti Valstiečių bankų, kurių pagrindinis tikslas – pritraukti santaupas, gauti procentus, naudotis kreditu, įstatai. Seniausios Lietuvos taupmenų skolinamosios bendrovės įkurtos 1873 m. Kauno gubernijoje. Taupomosiose – skolinamosiose bendrovėse 1914 m. buvo susibūrę 65 tūkst. narių ir pasidėję 6 mln. rublių indėlių, be to, šios bendrovės sugebėjo išduoti 10 mln. rublių paskolų. Iš viso Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apie 800 įvairių kredito įstaigų, kuriose žmonės laikė apie 300 000 rublių kapitalo.
Taupymo idėją Lietuvoje taip pat skatino kredito kooperatyvai, kurių finansinis centras buvo Lietuvos kooperacijos bankas. Kooperacijos bankas įkurtas 1920 m. , jis tapo svarbiausiu kaimo kredito kooperacijos kreditoriumi Lietuvoje. Kredito kooperatyvus valdė narių išrinkta valdyba ir taryba. Pagrindinis kooperatyvų uždavinys buvo saugoti, didinti indėlininkų įdėtus pinigus ir teikti nariams paskolas.
Savitarpio kredito draugijos užėmė tarpinę vietą tarp kooperatinių bankų, tarnavusių ūkiškai silpniems, ir komercinių bankų, kreditavusių stambų verslą. Gyventojų indėlius priiminėjo Lietuvos kredito bankas, Tarptautinis bankas (abu įkurti 1921 m.), Žemės bankas (įkurtas 1924 m.), kiti akciniai komerciniai bankai.
Beveik kiekviename Lietuvos miestelyje veikė Žydų liaudies bankas. 1923 m. jų buvo 85, 1940 m. – 87. Finansinis centras – privatus akcinis Centralinis žydų bankas kooperacijai Lietuvoje remti buvo įsikūręs Kaune. [3, p.9 – 10]
Taigi, galime teigti, kad iki Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe bankininkystė joje nebuvo stipri, nes buvo pašlijusi ir šalies ekonomika. Bankai ir kitos finansines operacijas atliekančios institucijos daugiausia orientavosi į paskolų bei kreditų teikimą žemės ūkiui – pagrindinei Lietuvos ekonomikos šakai. Bankininkystė nebuvo vieninga, įstatyminį pagrindą turinti sistema. Svetimos valstybės Rytų skolinamoji kasa atliko centrinės pinigų emisijos bei kredito įstaigos vaidmenį. Tačiau įkūrus Lietuvos banką (1922 m.) ir ėmus daugiau rūpintis šalies pramone, prekyba bei bankų taprusavio veiksmų ir ryšių plėtimu, pastebimai pakilo šalies ūkis bei pati bankininkystė sistema.
Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų steigimo metai ir balanso suma yra nurodyta 2.2.1. lentelėje.

2.2.1. lentelė
Didžiausi Lietuvos bankai

 

Banko pavadinimas

 

Įsteigimo metai

Balanso suma

1940 m. kovo 31 d., mln.Lt

Lietuvos bankas

1922

291,4

Žemės bankas

1924

168,2

Ūkio bankas

1919

46,8

Komercijos bankas

1920

29,2

Kooperacijos bankas

1920

23,6

Centrinis žydų bankas

1920

20,2

Tarptautinis bankas

1921

17,7

Kredito bankas

1921

6,8

Pirmąsias savo operacijas Lietuvos bankas, kaip jau minėjome anksčiau, pradėjo 1922 m. spalio 2 d., iš viso turėdamas tik 5 sekretoriato ir buhalterijos tarnautojus. Organizacija ypač išsiplėtė 1923 m., kai buvo pradėta atidarinėti savarankiškus skyrius apskrityse, atlikti visas valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų operacijas visame krašte. 1939 m. pabaigoje veikė skyriai ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašte veikę du banko skyriai savo operacijas sustabdė 1939 m. kovo 22 d., kai Vokietija okupavo šį kraštą. Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausia kreditavo eksporto pramonę.
Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių, ypač 1931 m. metais prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo priversti sustabdyti mokėjimus.
Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Buvo visiškai sugriauta ankstesnė bankininkystės sistema. Pagal 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklarciją “Dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo” visa pramonė ir visi bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos [2, p.196-198].
Beveik visose valstybėse bankų veiklą bei pinigų ir kredito sistemos politiką lemia daugelis specialiųjų įstatymų, tarp kurių svarbią vietą užima centrinio banko įstatymas, nustatantis jo funkcijas ir įgaliojimus. Centrinio banko įstatymas dažniausiai priimamas anksčiau už kitus, bankininkystės sferą reguliuojančius įstatymus, ir turi principinę reikšmę, kadangi juo sukuriama valstybės pinigų ir kredito sistemos teisinė bazė.
Lietuvos banko įstatymo 3 straipsnis pabrėžia, kad jis “yra nepavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos”.
Įstatymas patvirtina Lietuvos banko monopoliją tik leidžiant banknotus ir monetas (grynuosius pinigus).
Grynieji pinigai sudaro nedidelę visų pinigų dalį. Planuoti grynųjų pinigų apyvartą yra labai sunku, kadangi automatiškai “parduodami” komerciniams bankams pagal jų reikalavimams ir, jie negali būti panaudoti biudžeto deficitui padengti.
Banknotų emisija iš principo skiriasi nuo kitų valstybės išleidžiamų skolinių įsipareigojimų tuo, kad banknotai – tai vekseliai iki pareikalavimo, kurie gali būti panaudojami kaip mokėjimo priemonė, ir už juos nemokami jokie procentai.
Lietuvos bankas “nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą, transportavimą bei jų saugojimą (…)” (6 straipsnis).
Lietuvos bankas komerciniams bankams parduoda banknotus už nominalą, neimdamas už tai jokių komisinių mokesčių. Banknotai centriniam bankui yra ir prekė, nes jis gauna už jų pardavimą pelną, kuris yra skirtumas tarp banknoto nominalo ir gamybos išlaidų. [4, p.101 – 102]
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:
 parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
 reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
 vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
 nustatyti ir reguliuoti piniginio vieneto kursą.
Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:
 leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;
 perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
 teikia ir ima paskolas;
 leidžia visoms kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
 negali būti šalies pajininku arba akcininku;
Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.
Lietuvos banko pagrindines pajamas sudaro:
 palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;
 palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas;
 pajamos, gautos už pinigų leidimą;
 pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas.
Lietuvos banko pelnas skaičiuojamas iš banko pajamų atėmus išlaidas, o jis paskirstomas tokia tvarka: “20 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui suformuoti; 50 procentų – Lietuvos banko atsargos kapitalui suformuoti, o likęs pelnas sumokamas į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (…)” (24 straipsnis).
Nuo 1990 metų Lietuvos banko struktūra kito labai dinamiškai. Tai lėmė banko stiprėjimas, besikeičiantys uždaviniai ir funkcijos. Pagrindinis banko struktūrinis padalinys – departamentas. Šiuo metu Lietuvos bankas turi 10 funkcinių departamentų bei 5 savrankiškus skyrius ir 2 banko įstaigas Kauno bei Klaipėdos miestuose. Lietuvos banko valdymo struktūra pateikta 1 priede.
Be Lietuvos banko, yra dar keli bankai, pagal veiklos pobūdį ir funkcijas taip pat priklausantys valstybei. Dabar yra likę trys komerciniai bankai: Lietuvos taupomasis bankas, Lietuvos žemės ūkio bankas ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas. Šie bankai pagal savo aktyvus tebėra patys didžiausi Lietuvoje, turi platų savo filialų tinklą šalyje. Trumpai apžvelgsime pagrindines jų teikiamas paslaugas.
Lietuvos taupomasis bankas (LTB) aptarnauja organizacijas ir gyventojus. 1993 m. gruodžio mėnesį LTB buvo įregistruotas Lietuvos banke ir jam buvo išduota generalinė licencija, suteikianti teisę dirbti tiesiogiai su užsienio bankais – korespondentais.
Lietuvos taupomojo banko pagrindinė veiklos sritis – saugoti Respublikos gyventojų indėlius, priimti iš jų įvairius mokesčius. Bankas taip pat išmoka pensijas, superka ir parduoda valiutą, teikia kreditus, priima saugoti vertybes ir vertybinius poperius. Be to, Taupomasis bankas konsultuoja įvairių sąskaitų atidarymo dokumentų forminimo ir atsiskaitymų klausimais, tvarko tiesioginius tarptautinius atsiskaitymus, perveda indėlius ar grynuosius pinigus į daugelio šalių arba kitus Lietuvos miestus. Taupomojo banko specializuotas finansų maklerio skyrius perka ir parduoda vertybinius popierius, rengia jų emisiją, konsultuoja.
Lietuvos žemės ūkio bankas (LŽŪB). Šis bankas yra specializuotas teikti paskolas žemės ūkiui vystyti, melioracijos darbams ir pan. LŽŪB taip pat atlieka faktorijos operacijas (tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė); teikia ūkininkams ilagalaikes paskolas žaliavoms bei įrangai įsigyti.
Finansų įstaiga, atlikdama faktorijos operacijas, gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų, ir tikrosios tų skolų vertės. Firma turi naudos iš tos bendrovės gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas.
Lietuvos vystymo bankas (LVB). Tai pirmasis bankas Lietuvoje, kuriamas dalyvaujant užsienio kapitalui. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas buvo įkurtas 1990 metais Londone po to, kai Rytų Europos šalys nusprendė kurti laisvos rinkos ekonomiką. Šio Europos banko tikslas – teikti dideles paskolas tokių šalių, kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Estija, Latvija ir Lietuva, plėtrai. Taigi šio banko pagrindinis tikslas yra remti pereinemojo laikotarpio reformas Lietuvoje ir pirmiausia kredituoti vidutinio bei smulkaus verslo privačias įmones. Įkurtas Lietuvos vystymo bankas turėtų tapti Lietuvos bankų sistemos centru. Šis bankas finansuoja ilgalaikes smulkaus ir vidutinio verslo programas. LVB disponuoja daugiausiai iš Vakarų gautais valiutiniais kreditais, jis nepriima indėlių ir neatidaro savo klientams atsiskaitomųjų sąskaitų. Taigi LVB labai skiriasi nuo visų kitų Lietuvos bankų ir turėtų tapti patikimu tarpininku, per kurį pasaulio šalys ir organizacijos galėtų teikti kreditus Lietuvai.
Kiti bankai yra komerciniai. Tai gausiausia bankų rūšis Lietuvoje. Lietuvos komerciniai bankai turi savo filialus įvairiuose šalies miestuose. Komercinis bankas yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, laikančių indėlius banke, ir subjektų, gaunančių iš banko kreditus. Pagrindinis komercinio banko tikslas yra pelnas. Komerciniai bankai, be kreditų išdavimo, gali vykdyti ir kitas bankams būdingas operacijas. Šie bankai turi teisę:
 priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas
 teikti ir imti kreditus;
 atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais;
 išduoti piniginius laidavimus, garantijas;
 teikti paslaugas, konsultacijas bankų veiklos klausimais;
 Lietuvos bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus;
Komercinis bankas įregistruojamas Lietuvos banke ir turi gauti leidimą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo banko statuto įregistravimo dienos. Komerciniai bankai turi pagrindinį ir atsarginį kapitalą. Atsargos kapitalas naudojamas galimiems veiklos nuostoliams atlyginti.
Komercinio banko valdymo struktūrą sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir valdyba.
Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausia komercinio banko valdymo institucija. Taryba stebi ir kontroliuoja banko valdybos veiklą. Valdyba vadovauja bankui, tvarko įvairius reikalus, už banko operacijų vykdymą ji atsako pagal įstatymus. Bankų veiklą kontroliuoja revizijos taryba, kurią renka akcininkų visuotinis susirinkimas.
Visi bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą. Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į bankininkystės visumos sistemą.
Lietuvos bankininkystės raidą paspartino ir 1993 m. gruodžio 6 d. įvykęs aštuonių Lietuvos bankų įsijungimas į tarptautinę tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos sistemą SWIFT (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunications). Ši atsiskaitymų sistema sudaro sąlygas aptarnauti klientus, vykdyti tarptautinius atsiskaitymus. Stambesni klientai aptarnaujami elektroniniu paštu. Būdami darbo vietose, jie kompiuteryje gali gauti visas žinias apie tai, kas dedasi jų sąskaitoje, gali daryti pinigų pervedimus.
Didele dalimi prie Lietuvos bankininkystės raidos prisideda vis modernizuojama bankų atsiskaitymų tvarka. 1994 m. gegužės viduryje Lietuvos bankas patvirtino naują tarpbankinių atsiskaitymų technologiją, parengtą pagal kitų valstybių sukauptą tarptautinių atsiskaitymų patirtį, dabartinį bankų sistemos automatizavimo lygį ir naudojamą technologiją. Pagal šią technologiją griežtai atribotos bankų pagrindinių įstaigų korespondentinės sąskaitos, tvarkomos Lietuvos banko atsiskaitymų ir apskaitos centre, ir kliringo, t.y. klientų tarpusavio atsiskaitymų, sąskaitos, kurios tvarkomos Kliringo namuose. Taigi šiuo atsiskaitymu bus galima griežčiau kontroliuoti bankų likvidumą (jų balansai negalės būti neigiami).
Banko įsipareigojimai (pasyvai )
Pasyvai parodo, iš kur bankas gauna finansinius resursus, reikalingus banko veiklai vykdyti. Visų pirma, pradines lėšas suteikia banko savininkai – akcininkai. Jie investuoja savo kapitalą į banką visai be jokių garantijų, manydami, kad ateityje jų investicijos atsipirks, t.y. gaus pelną.
Akcininkų turtą sudaro šios pagrindinės dalys:
 kapitalas;
 emisinis skirtumas;
 praėjusių metų nepaskirstytas pelnas (nuostolis);
 bendrosios paskirties rezervai paskolų nuostoliams dengti;
 subordinuotos paskolos.
Banko kapitalas suformuojamas iš akcininkų pradinių įmokų. Jis parodo banko akcinio kapitalo ir akcijų nominalią vertę. Kartais banko kapitalą sudaro skirtingų rūšių akcijos (privilegijuotos ir paprastosios), kurios akcininkams suteikia nevienodas teises (skirtingus dividendų dydžius ir kt.).
Šalia pradinio investuoto kapitalo yra ir kiti piniginiai fondai, kurie laikomi banke, bet priklauso jo savininkams. Šie fondai įskaičiuojami į banko kapitalą.
Jeigu bankas dirbo pelningai, tai finansinių metų pabaigoje jis gali išmokėti akcininkams dividendus. Tačiau bankas gali nuspręsti, kad dalį pelno reikia palikti banke.
Banko trumpalaikis turtas yra laikomas įvairiomis paskolų formomis: paskolos fiziniams asmenims, verslo įmonėms bei vyriausybėms. Tokias investicijas bankas atlieka pagal patvirtintą banko strategijos planą. Tačiau kartais bankas turi nenumatytų trumpalaikių finansinių išteklių perteklių. Šiuos pertekliaus pinigus bankas investuoja į tarpbankinę rinką, t.y. šiuos pinigus bankas paskolina vienai nakčiai, kelioms dienoms, kelioms savaitėms kitiems bankams.
Vertybiniai popieriai sudaro atskirą aktyvų dalį. Iš esmės vertybiniai popieriai yra speciali paskolų forma. Įvairūs vertybiniai popieriai sudaro taip vadinamą vertybinių popierių portfelį, o įvairios paskolos – paskolų portfelį.
Vertybinius popierius galima klasifikuoti pagal jų emitentus, valiutas, terminus ir kitus požymius.
Nuosavybės vertybiniai popieriai sudaro vertybinių popierių porfelyje specialią grupę. Jų dalis bankų aktyvuose yra apibrėžiama centrinių bankų taisyklėmis: nuosavybės vertybiniai popieriai negali sudaryti daugiau nei tam tikra akcinio kapitalo dalis. Lietuvos komerciniai bankai daugiausiai investuoja į Lietuvos Vyriausybės iždo vekselius ir labai nedidelę dalį į užsienio trumpalaikius vertybinius popierius. Lietuvos komerciniai bankai beveik neinvestuoja į verslo įmonių akcijas.
Bankas gauna nemažą pajamų dalį iš veiklos vertybinių popierių rinkoje. Banko investicijos į vertybinius popierius yra alternatyva banko depozitams kituose bankuose.
Iš esmės, vertybinių popierių sandorį sudaro pirkėjo pinigų pervedimas pardavėjui arba emitentui, kuris vertybinių popierių pirkėjui suteikia tam tikras įstatymines teises, o emitentui – atitinkamus įsipareigojimus. Visus vertybinius popierius, pagal su jais susijusiomis teisėmis ir įsipareigojimus, galima suskirstyti į keturias dideles grupes:
 akcijas;
 obligacijas;
 kolektyvinio investavimo instrumentus;
 mišriuosius vertybinius popierius.
Akcijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta dalimis.
Akcininkas yra fizinis ir juridinis asmuo. Akcijų savininkams suteikia turtines ir neturtines teises, išvardintas Akcinių bendrovių įstatyme. Pagrindinės teisės:
 teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme balsuojant akcininkų susirinkimuose proporcingai turimoms akcijoms;
 teisė gauti dividendus – akcininkams išdalinamo pelno dalį;
 likviduojant akcinę bendrovę gauti turimoms akcijoms proporcingą bendrovės turto dalį.
Obligacijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, teikiantys jų savininkui pajamas dažniausiai obligacijos galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijose.
Obligacijos yra terminuoti vertybiniai popieriai, ir pasibaigus terminui skolininkas privalo grąžinti kreditą, išpirkdamas obligacijas už joje nurodytą nominaliąją vertę. Obligacijos savininkas, esant reikalui, gali jas parduoti antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Obligacijų kaina prikausys nuo situacijos rinkoje.
Investuotojai turimus vertybinius popierius gali deponuoti banke ir įpareigoti jį juos tvarkyti: vesti jų apslaitą, gauti kuponines pajamas ir kt. Klientui, nusprendusiam parduoti savo vertybinius popierius, bus lengva tai padaryti, kadangi jie yra saugomi banke. Bankai už vertybinių popierių tvarkymą gauna tam tikrą mokestį, kuris priklauso nuo deponuotų vertybinių popierių rūšies, vertės bei atliekamų su jomis operacijų pobūdžio ir skaičiaus[4, p.202 – 205].

Globalizacijos tendencijos ir finansai

Globalizacijos tendencijos ir finansai. Pagrindiniai globalinių finansų komponentai: Tarptautinės finansų rinkos; Tarptautinė bankininkystė; Tarptautiniai korporatyviniai finansai; Tarptautinės portfelinės investicijos, Globalinių finansų aplinka.
Globalizacija-pasaulinis bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimas.
Globalizacija-fundamentalus procesas, kuris keičia pasaulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą.
Globalizacija-sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę.

Pagrindinės globalizacijos prielaidos:
1.Laisvi mainai (prekyba);
2.Tarptautinių korporacijų atsiradimas;
3.Gerai išsivysčiusios telekomunikacijos, kompiuterizuota informacijos technologija;
4.Internetas;
5.Auganti konkurencija;
6.Globalių produktų ir paslaugų atsiradimas;
7.Poreikis kaštų mažinimui.

Globalizacijos tendencijos 2004+
1.Tolesnis globalizacijos augimas
2.Investicijų augimas, įmonių koncentracija, partnerystė įvairiose srityse
3.Tarptautinių korporacijų, aliansų kūrimasis

Globalizacijos privalumai:
1.Pagrindinis globalizacijos privalumas – jos teikiama ekonominė pažanga;
2.Greitas naujausių technologijų plitimas;
3.Žmonijos suvienijimas politinėje, ekonominėje sistemose, sudarant sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika;
4.Darbo jėgos ir kapitalo laisvas judėjimas.

Globalizacijos trūkumai
1.Globalizacijos procesai nėra valdomi, stichiški
2.Įgyja vis didesnę galią ekonominėje ir politinėje srityse
3.Nacionalinė valstybė praranda ekonominį ir politinį vaidmenį
4.Įvairioms kultūroms kyla suvienodinimo pavojus
5.Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms

Ekonomikos integracija:
1.Didėjantis ekonomikų viena kita pasitikėjimas;
2. Galimybės parduoti ir pirkti kiekvienoje pasaulio šalyje;
3.Galimybės dirbti ir turėti kapitalo bet kurioje pasaulio vietoje;
4.Globalinių rinkų augimas finansų srityje.

Ekonomikos integracija galima dėl:
-Technologijos;
-Tinklo formavimo;
-Komunikacijos;
-Komunizmo žlugimas;
-Tendencija formuoti laisvą prekybą;
-Interneto;
-Ekon. Kooperacijų augimo-prekybos blokų (EU, NAFTA,etc.)

Prekybos nauda:
-Augantis pasirinkimas;
-Didesnis augimo potencialas;
-Galimybės turėti aukštesnį ekonominį reitingą;
-Didesnės įsidarbinimo galimybės.

Prekybos neigiamos pusės:
-Didėja atotrūkis tarp išsivysčiusių ir neišsivysčiusių šalių, turtingų ir neturtingų;
-Nėra galimybių įeiti į turtingųjų rinką;
-Darbuotojų eksploatacija.

Korporatyvinė plėtra – nacionalinių kompanijų kūrimas.
Bruožai:
1.Didėjančios pajamos;
2.Mažėjantys kaštai;
3.Geresnės galimybės naudotis ištekliais;
4.Proceso kontrolė;
5.Pagrindinių tiekėjų kontrolė;
6.Masto ekonomija.

Korporatyvinis dominavimas:
1.Aplinkos pažeidimas;
2. Žmonių išnaudojimas;
3.Monopolijos jėga;
4.Ekonomikos degradacija;
5.Neatsinaujinantys šaltiniai;
6.Kultūrų pažeidimai.
7.Etinė atsakomybė bizniui;
8.Atsakomybė globalaus biznio;
9. Padidėjęs atotrūkis tarp turtingų ir vargšų-priežastis terorizmo;
10.Pastangos panaikinti prekybos barjerus.

Globalizacija ir augimas pasaulinėje ekonomikoje:
Globalizacijos svarba ir neginčytinumas yra toliau diskutuojamas Tarptautinio valiutų fondo ir Pasaulio Banko metiniuose susirinkimuose. Globalizacija liečia ir ekonomikos ir organizacijų integraciją visame pasaulyje.

1.Teigiamas ir neigiamas globalizacijos poveikis šalių vystymuisi.

Globalizacijos privalumai:
1.Pagrindinis globalizacijos privalumas – jos teikiama ekonominė pažanga;
2.Greitas naujausių technologijų plitimas;
3.Žmonijos suvienijimas politinėje, ekonominėje sistemose, sudarant sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika;
4.Darbo jėgos ir kapitalo laisvas judėjimas.

Globalizacijos trūkumai:
1.Globalizacijos procesai nėra valdomi, stichiški
2.Įgyja vis didesnę galią ekonominėje ir politinėje srityse
3.Nacionalinė valstybė praranda ekonominį ir politinį vaidmenį
4.Įvairioms kultūroms kyla suvienodinimo pavojus
5.Globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms

KOMERCINIAI BANKAI IR JŲ PASLAUGOS EUROPOS SĄJUNGOJE

ĮVADAS

Šio darbo tikslas – išnagrinėti komercinių bankų teikiamas paslaugas Europos Sąjungoje. Savo analizei pasirinkau dvi šalis – Vokietiją ir Vengriją, kurios, manau, labiausiai atspindi visas ES valstybes. Vokietija atstovauja senosioms ES narėms, kurios turi seną stabilią bankinę sistemą, kurios nevargina krizės. Kita šalis – Vengrija – atstovauja Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, kurios į ES įstojo vėliau ir, kurios įveikė sunkų, kupiną krizių ir pertvarkymų, kelią, pereinant iš socialistinės į rinkos ekonomiką.
Tiesa, restruktūrizacijos (pertvarkymai) buvo vykdomi ne tik buvusio socialistinio bloko valstybėse joms atgavus nepriklausomybę. Restruktūrizacija, aišku, mažesniais mastais, buvo vykdoma ir visose senosiose ES vastybėse, tačiau dažnai bankų sektorius buvo pertvarkomas “prevenciškai”, tai yra siekiant užkirsti kelią galimiems didesniems sunkumams ateityje. Todėl šiame darbe nenagrinėjamos senosios ES narės, kurių bankinės sistemos yra seniai susiformavusios ir nevykdomos radikalios reformos. Nagrinėju vastybes, kurių bankinės sistemos restruktūrizavimas yra kažkiek artimas Lietuvoje vykusiems procesams, taigi, ir aktualiausias mums.
Darbo pradžioje apžvelgsiu, kaip kilo krizės trijose Vidurio Europos šalyse: Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, kokių veiksmų buvo imtasi restruktūrizuojant bankų sektorių. Šias tris valstybes pasirinkau kaip didžiausią pažangą, kuriant rinkos ekonomiką, padariusias Vidurio Europos šalis, ką liudija ir jų pakvietimas pradėti derybas dėl narystės Europos sąjungoje jau pirmajame rate. Visoms šioms šalims, kuriant rinkos ekonomiką reikėjo pertvarkyti bankų sektorių. Visose šalyse bankai susidūrė su įvairiomis problemomis, kurias daugiausiai lėmė sisteminė rizika, susijusi su visos ekonomikos pertvarkymu, ir dėl ko į bankų restruktūrizavimą turėjo įsikišti Vyriausybė. Šiose šalyse kilusios problemos buvo sprendžiamos skirtingais būdais ir įvairiose srityse buvo pasiekti geresni arba blogesni rezultatai.
Didesnis dėmesys skiriamas, kaip minėjau, Vokietijai ir Vengrijai (2-3 skyriai). Juose analizuojamos šių šalių bankinės sistemos, nacionalinių bankų veikla, bankinės sistemos įstatymai ir pinigų politikos priemonės.
Taigi, savo darbe stengiausi išskirti išskirtinius atvejus – Vokietijos ir Vengrijos atvejus. Taip pat, apibūdinau Čekijos ir Lenkijos bankinės sistemos restruktūrizacijos procesus, kurie yra, manau, gana svarbūs ir aktualūs Lietuvai, kadangi šios šalys taip pat buvo socialistiniame bloke. Tai suteikia teisę mums susipažinti su šių šalių patirtimi ir vengti jų padarytų klaidų.

1. BANKŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO APIBRĖŽIMAS IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ PATIRTIES APŽVALGA

Prieš pradėdedant analizuoti atskirų šalių patirtį restruktūrizuojant bankus, būtina apibrėžti patį restruktūrizavimo terminą.
Sisteminis bankų restruktūrizavimas apibrėžiamas kaip įvairių priemonių (finansinių, operacinių ar struktūrinių) taikymas, siekiant atkurti atskirų bankų ar visos bankų sistemos likvidumą, mokumą bei pelningumą ir taip užtikrinti bankų sistemos galimybes atlikti finansinio tarpininkavimo funkciją. Bankų restruktūrizavimas atliekamas trimis riemonėmis:
1. Finansinėmis priemonėmis siekiama atkurti bankų mokumą vienokiu ar kitokiu būdu darant poveikį bankų balansams: papildomai kapitalizuojant, nurašant ar išperkant iš banko neveiksnius aktyvus mokant už juos realią (balansinę) arba nominalią vertę.
2. Operacinėmis priemonėmis siekiama atkurti bankų pelningumą gerinant bankų vadybą, tobulinant kreditavimo ir apskaitos politikas, sukuriant ar atnaujinant verslo strategiją.
3. Struktūrinės priemonės paveikia visą bankų sistemą – jos apima bankų likvidavimą, padalinimus ar sujungimus, valstybinių bankų privatizavimą, įmonių – bankų skolininkių restruktūrizavimą ir pan.
Toliau darbe apžvelgsiu kaip šių priemonių grupės buvo taikomos restruktūrizuojant bankus trijose Vidurio Europos šalyse.

1.1. Bankų restruktūrizavimas Vidurio Europos šalyse

1.1.1. Aplinkybės ir priežastys, paskatinusios pradėti bankų restruktūrizavimą

Čekoslovakija bankų sistemos restruktūrizavimą pradėjo pirmajame ekonomikos pertvarkymo etape, dėl to ir problemos bankų sektoriuje išaiškėjo gana greitai. Problemos kilo pradėjus įmonių skolų restruktūrizavimą. Nuo anksčiau buvusio centrinio banko buvo atskirti dviejų bankų: Komercni Banka Praha ir Vseobecna Uverovy Banka Bratislava aktyvai. Šie bankai buvo išdavę daugiau kaip 40 proc. visų atnaujinamų (pratęsiamų) paskolų valstybinių įmonių apyvartiniam kapitalui formuoti. 1991 metų Vyriausybė nurodė bankams pakeisti pusę šių paskolų į vidutinio termino paskolas, o kitą pusę (90 mlrd. Čekijos kronų (CSK)) konvertuoti į trumpalaikę 6 mėn. paskolą. Pakeitus paskolų sąlygas ir pareikalavus įmonių sumokėti tokias dideles sumas joms kilo finansinių sunkumų ir jos pareikalavo Vyriausybės suteikti paramą. Tai ir privertė Vyriausybę sukurti ir įgyvendinti restruktūrizavimo programą.
Lenkijos bankuose krizės požymiai išryškėjo įvedus griežtas veiklą reglamentuojančias taisykles. Lenkijoje dviejų lygių bankų sistema buvo sukurta atskyrus 9 valstybinius bankus nuo Lenkijos nacionalinio banko. 1991 metais nusprendus privatizuoti šiuos bankus, jie buvo reorganizuoti į akcines bendroves bei nuo pat pradžių pareikalauta, kad jie dirbtų komerciniais principais. Daugelis bankų bendradarbiavo su geros reputacijos užsienio bankais. Vis dėlto prieš pradedant bakų privatizavimą, Finansų ministerija užsakė bankų paskolų portfelio tarptautinį auditą. 1992 metais auditoriams patikrinus 9 valstybinius bankus, paaiškėjo, kad žymiai išaugo abejotinų paskolų dalis. Jei 1990 metų pabaigoje 10 proc. paskolų buvo priskirta galimos rizikos grupei, tai 1992 metų pabaigoje jų apimtis pasiekė 30-60 proc. Panašios problemos išryškėjo ir naujai įkurtuose privačiuose arba mišrios nuosavybės bankuose. Jų finansinius sunkumus sąlygojo 1991 metais įvesti tarptautiniai apskaitos standartai bei reikalavimas suformuoti specialiuosius atidėjimus, po ko bankų kapitalo pakankamumo rodiklis tapo mažesnis nei reikalaujama.
Vengrija bankų reformą pradėjo anksčiausiai iš Vidurio Europos šalių. 1987 metais buvo įkurta dviejų lygių bankų sistema. Dideliems komerciniams bankams tapus akcinėmis bendrovėmis, dalis jų akcijų perėjo valstybinių įmonių nuosavybėn. Bankai savo ruožtu taip pat kreditavo šias įmones bei investavo į jas. Todėl jei tiesiogiai valstybė valdė 38 proc. bankinio sektoriaus, tai per netiesioginius ryšius 1991 metais ši dalis siekė 66 proc. Tokių ryšių susidarymas didino kredito riziką. Įmonės, būdamos akcininkėmis, lengviau gaudavo naujų paskolų bei galėjo įtikinti bankus jas pratęsti. 1991 – 1992 metais blogų skolų suma neviršijo keleto procentų nuo visų paskolų. Reali blogų skolų apimtis išryškėjo priėmus keletą naujų įstatymų (bankroto, apskaitos ir bankų įstatymai). Jie reikalavo sudaryti atidėjimus paskoloms ir skaičiuoti kapitalo pakankamumo rodiklį. Bankai iki 1993 metų sausio turėjo pasiekti 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Naujas bankų įstatymas iki 1997 metų pabaigos reikalavo sumažinti valstybės dalį bankų akciniame kapitale iki 25 proc. Naujos apskaitos taisyklės, sugriežtinusios paskolų grupavimo kriterijus, sąlygojo blogų paskolų sumos išaugimą. Ji pasiekė 20 proc. visų paskolų sumos. 1992 metais naujas bankroto įstatymas taip pat nustatė ir automatinio bankroto mechanizmą, priklausomai nuo blogų paskolų skaičiaus. Priėmus šį įstatymą beveik 4 000 įmonių kreipėsi su prašymais pradėti joms bankroto procedūrą. Daugelis iš jų negalėjo pradėti reorganizacijos, nes įstatymas numatė per mažą laiko tarpą susitarti su kreditoriais, todėl bankai šias paskolas turėjo priskirti nuostolingų paskolų grupei. Tokia situacija skatino vyriausybę aktyviai įsikišti ir pradėti bankų sektoriaus restruktūrizavimą.
Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinė priežastis, sukėlusi sunkumus bankų sektoriuje bei pareikalavusi Vyriausybės įsikišimo, visose šalyse buvo naujų apskaitos standartų įvedimas. Čekijos atvejis yra šiek tiek išskirtinis, kadangi jis susijęs su paskolų sąlygų peržiūrėjimu, tačiau šį paskolų sąlygų keitimą taip pat galima traktuoti kaip anksčiau nusistovėjusių tradicijų pakeitimą naujomis, pasaulinėje praktikoje priimtomis normomis.

1.1.2. Blogų paskolų restruktūrizavimas

Pradėjus restruktūrizavimo programą Čekijoje, visos įmonės buvo suskirstytos į tris grupes. Viduriniosios grupės – potencialiai gyvybingų įmonių skolos bankams buvo išpirktos už 11 mlrd. Čekijos kronų vertės nacionalinio turto fondo obligacijų. Dar 4 mlrd. CSK buvo panaudotos bankų kapitalo bazei stiprinti. Sekančiame etape buvo įkurtas specialios paskirties Konsolidacijos bankas, kuris pradėjo administruoti restruktūrizuotų buvusių karinės paskirties gamyklų įsiskolinimus ir paskolas, skirtas valstybinių įmonių apyvartiniam kapitalui atnaujinti. 1991 metų kovą 80 proc. šių paskolų, kurių vertė siekė 110 mlrd. CSK buvo pervestos Konsolidacijos bankui kompensuojant bankams 50 mlrd. CSK vertės obligacijomis, iš kurių 12 mlrd. CSK buvo panaudota kapitalui didinti ir 38 mlrd. CSK sumokėta už paskolas. 1992 metais Konsolidacijos bankas perėmė dar 93 mlrd. CSK vertės reikalavimų už tai suteikdamas 8 metų paskolą su palūkanomis 4 procentiniais punktais viršijančiomis centrinio banko rediskonto normą. Taigi Čekijos vyriausybė prisiėmė visišką atsakomybę už pereinamuoju laikotarpiu suteiktas blogas paskolas.
Pradžioje Konsolidacijos bankas neturėjo teisės skaičiuoti palūkanų. Tai turėjo būti tik institucija valdanti perimtas blogas paskolas, tačiau vėliau Konsolidacijos bankas gavo komercinio banko licenciją. Tą nulėmė aplinkybė, kad dauguma skolininkų mokėjo skolas ir tuo pačiu bankas galėjo funkcionuoti remdamasis nuosavais finansiniais ištekliais (abejotinos skolos 1994 ir 1995 metais sudarė atitinkamai tik 46,3 ir 48,4 proc. viso skolų portfelio).
Lenkijoje bankų sektoriaus gelbėjimas vyko dviem kryptimis. Pirmoji – bankų ir įmonių restruktūrizavimo programa – apėmė 7 valstybinius bankus atskirtus nuo Nacionalinio banko, Taupomąjį banką PKO BP ir Žemės ūkio banką BGZ. Antroji programa buvo skirta gelbėti privačius bankus.
Valstybinių bankų restruktūrizavimas Lenkijoje prasidėjo 1993 metų vasarį. Bankų savininkė Finansų ministerija nurodė jiems išskirti blogas paskolas išduotas iki 1991 metų pabaigos į taip vadinamus bazinius portfelius ir uždraudė tolesnį šių skolininkų kreditavimą. Darbą su šiomis neveiksniomis paskolomis perėmė bankuose įkurti blogų paskolų departamentai. Šiems padaliniams vadovauti konkursuose buvo atrenkami bankų darbuotojai, kurie anksčiau neužsiėmė kreditavimu tuose bankuose. Pasirinkti decentralizuotą neveiksnių aktyvų restruktūrizavimo būda buvo nuspręsta argumentuojant, einant standartiniu keliu, t.y. išimant blogas paskolas iš bankų balansų ir perduodant jas centralizuotai neveiksnių aktyvų valdymo agentūrai, būtų panaikintos tik problemos pasekmės. Tuo tarpu palikus blogas paskolas pačiuose bankuose, jie įgytų daugiau patirties vertinant kredito riziką bei būtų patys suinteresuoti skolų išieškojimu.
Bankų restruktūrizavimo programa iškart nepagerino bankų balansų būklės. Kaip rodo 1 lentelė, blogų paskolų dalis sistemoje ryškiau sumažėjo tik 1996 metais. Tą dalinai lėmė nuostata, kad bankai restruktūrizuotas paskolas į aukštesnę grupę galėjo perkelti tik po to, kai skolininkai pradėdavo skolos grąžinimą ir jų finansinė būklė žymiai pagerėdavo.
1 lentelė.

Blogų paskolų dalis kredito portfeliuose Lenkijoje.

 Metai

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

3-5 grupės paskolų dalis visose paskolose:

16%

25%

31%

29%

21%

13%

11%

11%

14%

Šaltiniai: Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland.

Vengrijoje restruktūrizavimo planas apėmė visus bankus, kurių kapitalo pakankamumas nesiekė 7,25 proc. Vyriausybė pasiūlė iš jų įsigyti paskolų už 153 mlrd. Vengrijos forintų (HUF), priskirtų blogiausiai rizikos grupei. Už tai buvo sumokėta valstybės 20 metų termino obligacijomis, kurių palūkanų norma buvo susieta su 90 dienų iždo vekselių palūkanų norma per pastaruosius 2 metus. Išperkamų aktyvų kaina buvo nustatoma tokiais santykiais:
1:2 už paskolas, priskirtas nuostolingų paskolų grupei iki 1992 metų;
0,8:1 už paskolas priskirtas nuostolingų paskolų grupei po 1992 metų;
1:1 už paskolas suteiktas valstybinėms įmonėms garantuotas valstybės.
Bankai šiuo pasiūlymu pasinaudojo parduodami neveiksnių aktyvų už 117 mlrd. HUF ir gaudami už juos valstybės obligacijų už 80 mlrd. HUF. Dalis blogų skolų – 40 mlrd. HUF vertės – buvo pervestos į Vengrijos investicijų ir vystymo banką, kuris jas restruktūrizavo peržiūrėdamas skolų terminus arba kapitalizuodamas. Likusi dalis buvo palikta bankuose sudarius pavedimo sutartis, kurios buvo atnaujinamos kas 3 mėnesius. Mėginimas parduoti skolas privačioms firmoms nepavyko dėl didelio skolų skaičiaus ir vertės. Ši operacija sumažino blogų paskolų kiekį bankuose nuo 288 iki 186 mlrd. HUF, tačiau nepertvarkius bankų valdymo bei nepatobulinus skolininko rizikos vertinimo ir skolinimo procedūrų vėl ėmė blogėti paskolų portfeliai bankuose..
Apibendrinant galima teigti, kad visose trijose šalyse buvo taikomas bankų aktyvų restruktūrizavimas išimant neveiksnius aktyvus iš bankų balansų. Vyriausybės įsikišo į bankų sektorių prisiimdama atsakomybę už iki 1992 – 1993 metų išduotas paskolas. Čekijoje ir Vengrijoje paskolos buvo išperkamos bankų balansuose jas pakeičiant VVP ir mokant už jas mažesnę kainą nei nominali aktyvų vertė. Lenkijos atvejis yra unikalus, kadangi Vyriausybė, priešingai nei rekomendavo tarptautinės organizacijos, paskolų iš bankų neišiminėjo, o paliko jas valdyti tiems patiems bankams.
Išpirktų neveiksnių aktyvų valdymui buvo pasirinkti skirtingi būdai. Čekijoje veikė centralizuota aktyvų valdymo įmonė, kuriai buvo perduoti visi neveiksnūs aktyvai. Lenkijoje pasirinktas visiškai decentralizuotas būdas. Vengrijoje sutinkame mišrų variantą, kai dalis paskolų buvo palikta administruoti bankams, kita dalis perkelta į Vengrijos investicijų ir vystymo banką.

1.1.3. Bankų kapitalizavimas

Čekijoje bankų aktyvų restruktūrizavimą papildė ir bankų kapitalo bazės stiprinimas. Vyriausybė padidino valstybinių bankų akcinį kapitalą perduodama jiems VVP. Galima teigti, kad šis kapitalizavimas buvo neatsiejama bankų aktyvų restruktūrizavimo dalis. Kapitalizavimas buvo atliktas Nacionaliniam privatizacijos fondui išleidus 50 mlrd. CSK vertės 5 metų trukmės obligacijų, kurios buvo pervestos bankams. Kapitalizavusi bankus Vyriausybė pareiškė, kad tai yra vienintelis atvejis, ir užtikrino, kad ateityje tokių intervencijų į rinką nebebus.
Lenkijoje pirmajame restruktūrizavimo etape panaudojant Vyriausybės obligacijas buvo rekapitalizuoti 7 bankai. Emisijos dydis buvo apskaičiuotas taip, kad visi bankai pasiektų 8 proc. kapitalo pakankamumo rodiklį. Nominali obligacijų vertė siekė 40 trln. zlotų. Bankai tuo pačiu įsipareigojo restruktūrizuoti savo bazinius portfelius iki 1994 metų kovo (PKO BP ir BGZ šis terminas buvo pratęstas iki 1994 metų rugsėjo).
Dalyje privačių Lenkijos bankų pasirodžius pirmosioms likvidumo problemoms, centrinis Lenkijos bankas ėmėsi veiksmų, siekdamas pagerinti ir jų padėtį. Norėdamas išvengti panikos Centrinis Lenkijos bankas garantavo indėlių saugumą smulkiesiems indėlininkams. Buvo nutarta suteikti pagalbą tiems bankams, kurie parengs gelbėjimo planą ir jei jų likvidavimo kaštai (kontroliuojami Centrinio Lenkijos banko) viršytų banko gelbėjimo kaštus. Parama bankams buvo teikiama tokiomis priemonėmis:
1.įsigyjant probleminių bankų privilegijuotųjų akcijų arba obligacijų;
2. įsigyjant paprastųjų vardinių akcijų;
3. suteikiant lombardo paskolas arba paskolas likvidumo palaikymui;
4. suteikiant garantijas bankams, įnešantiems indėlius į probleminį banką.
Investicijų į bankų kapitalą apimtis 1994 metų pabaigoje siekė 6,7 trln. PLN. Pagalba iki 1994 metų pabaigos buvo suteikta 17 bankų. Centrinis Lenkijos bankas tapo penkių probleminių bankų savininku, kai neatsirado kitų pirkėjų.
Vengrijoje, nepaisant 1993 metais priimtų naujų apskaitos taisyklių, bankai slėpė tikrąjį blogų paskolų mastą pratęsinėdami paskolų terminus. Šiuo laikotarpiu finansinę atskaitomybę reglamentuojantys aktai buvo suderinti su Europos ekonominės bendrijos (EEB) standartais. Įsigaliojus šioms pataisoms paaiškėjo, kad bankai neturi stabilios kapitalo bazės. Daugelio jų kapitalo pakankamumo rodiklis buvo neigiamas. Todėl bankų restruktūrizavimo programą nutarta papildyti naujomis priemonėmis, leisiančiomis pasiekti rekomenduojamą kapitalo pakankamumo rodiklį. Papildomas bankų kapitalizavimas buvo atliktas išperkant naujas akcijų emisijas arba garantuojant subordinuotas paskolas. Tam tikslui Vyriausybė išleido papildomą obligacijų emisiją. Pirmajame etape (1993 metų pabaigoje) Vyriausybė išpirko tiek naujų bankų akcijų, kad Kuko koeficientas pasiektų 0 proc. Antrajame etape (1994 metų gegužė) Vyriausybė pirko akcijas arba suteikė paskolas, kol kapitalo pakankamumas pasiekė 4 proc. Bankai už tai turėjo pasirašyti konsolidacijos susitarimus su valstybe įsipareigodami gerinti bankų vadybą bei organizaciją. Taip pat jie įsipareigojo aktyviai veikti reorganizuojant įsiskolinusias įmones. Gelbėjimo operacija Vengrijos Vyriausybei kainavo 286 mlrd. HUF (1993 metų pabaigos duomenimis).
Šių veiksmų pasekoje valstybės dalis bankų kapitale išaugo iki 75 proc. Bankai, dalyvavę programoje, pradėjo dirbti pelningai ir nuo 1994 metų jie sudarinėjo reikalaujamus atidėjimus. Vyriausybės obligacijos bankams suteikė pakankamą likvidumą, kadangi jas buvo galima naudoti atviros rinkos operacijose. Blogų paskolų dalis pradėjo lėtai mažėti.
Kaip matome, stiprinant bankų kapitalo bazę visų šalių patirtis yra labai skirtinga. Tiek Lenkijoje, tiek Čekijoje bankų kapitalizavimas buvo atliktas kartu su jų neveiksnių aktyvų restruktūrizavimu. Šiose valstybės VVP pagalba buvo sustiprinta valstybinių bankų kapitalo bazė. Lenkijoje pagal specialią programą pagalba buvo įsigyjama ir privačių bankų akcijų, jei šie bankai turėjo parengę realius tolesnės veiklos planus. Tuo tarpu Vengrijoje bankų restruktūrizavimas vyko nenuosekliai. Išpirkus neveiksnius aktyvus ir praėjus kuriam laikui buvo nuspręsta bankus rekapitalizuoti įsigyjant tiek valstybinių, tiek ir privačių bankų akcijų. Po šios operacijos labai išaugo valstybės dalis bankų sektoriuje.

1.1.4. Valstybinių bankų privatizavimas

Kapitalizuojant bankus išauga valstybės dalis bankų savininkų struktūroje, todėl, restruktūrizavus bankus, sekantis žingsnis turėtų būti jų privatizavimo plano parengimas ir įvykdymas.
Kadangi Čekijoje nebuvo kapitalizuojami privatūs bankai, todėl privatizuoti reikėjo tik buvusius valstybinius bankus. Šiam tikslui buvo pasirinktas decentralizuotas privatizavimo būdas. Mažesnioji Komercinio banko akcijų dalis buvo privatizuota už “vaučerius”, tai yra už valstybės suteiktą teisę piliečiams gauti tam tikrą buvusio valstybinio kapitalo dalį. Kitų valstybinių bankų privatizavimo programos 1998 metų pabaigos duomenis dar tik buvo rengiamos.
Lenkijoje daugumos bankų akcijos buvo parduotos aukcionuose, dalis akcijų paketų buvo parduoti jau esamiems stambiems akcininkams. Buvę valstybiniai bankai privatizuoti 1998 metų pabaigoje.
Vengrijoje privatizuojant bankus buvo pasirinktas tiesioginių derybų būdas ir valstybiniai bankai daugiausiai parduoti užsienio investuotojams.
Taigi Čekijoje valstybinių bankų dalis bankų sistemoje (pagal aktyvų dydį) 1998 metais siekė 19 proc. Lyginant su 1994 metais valstybinių bankų dalis sumažėjo tik 1 proc. Lenkijoje bankų privatizavimas vyko aktyviau, kadangi po bankų rekapitalizavimo buvo labai išaugusi valstybės dalis bankų sektoriuje. Valstybinių bankų dalis sumažėjo nuo 76 proc. 1993 metais, kai buvo pasiektas maksimumas, iki 22 proc. 1999 metais. Užsienio investuotojams 1999 metų pabaigoje priklausė 47 proc. bankinio sektoriaus. Vengrijoje 1999 metų pabaigoje valstybei priklausė tik 6 proc. akcijų kredito institucijų kapitale. Nerezidentams priklausė 50 proc. kredito institucijų akcinio kapitalo.

1.1.5. Tarptautinių apskaitos standartų įvedimas

Kitaip nei kitos nagrinėjamos šalys, Čekijos vyriausybė nutarė palaipsniui įvesti tarptautinius standartus, reguliuojančius veiklos riziką. Bankams buvo suteiktas santykinai ilgas laikotarpis (iki 1996 metų pabaigos) pasiekti kapitalo pakankamumo normatyvui. Tą nulėmė aplinkybė, kad bankai, 1990 metais atskirti nuo centrinio banko, turėjo labai mažą kapitalą (kapitalo pakankamumo rodiklis nesiekė 1,5 proc.) ir 1991 metų rekapitalizacija šio rodiklio taip pat žymiai nepadidino. Be to tarptautinius standartus atitinkančios bankų priežiūros taisyklės buvo įvestos pradėjus dviems metams po restruktūrizavimo. Buvo patvirtintos naujos taisyklės, reglamentuojančios paskolų klasifikavimą, atidėjimų sudarymą bei reikalavimus auditorių ataskaitai apie banko būklę. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis 1994 metais parengti duomenys parodė, kad žymiai išaugo blogų paskolų dalis. Blogos paskolos pasiekė 36 proc. bendros paskolų sumos. Bankai buvo sudarę tik pusę reikalaujamų atidėjimų.
Lenkijoje staigus giežtų tarptautinių apskaitos reikalavimų įvedimas buvo dar viena restruktūrizavimo priemonė. Bankai iki 1994 metų kovo buvo įpareigoti sudaryti pilnus atidėjimus nuostolingoms paskoloms. Daugelio kredito įstaigų Kuko koeficientas pasiekė ir viršijo 8 proc. Po laikino padidėjimo blogų paskolų dalis privačiuose bankuose greitai sumažėjo iki 13 proc.
Vengrijoje, kaip jau minėta, tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti dar 1993 metais ir tapo viena iš priežasčių išryškinusių finansinius sunkumus bankų sektoriuje.
Apibendrinant trijų šalių patirtį įdiegiant tarptautinius apskaitos standartus, galima teigti, kad Čekijoje pasirinktas būdas suteikiant ilgą pereinamąjį laikotarpį reikalavo mažiausiai Vyriausybės išlaidų, nes per pereinamąjį laikotarpį bankai turėjo galimybę sukaupti reikalaujamo dydžio kapitalą savo jėgomis. Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje tarptautiniai apskaitos standartai buvo panaudoti kaip priemonė realiai padėčiai bankų sektoriuje išsiaiškinti ir vėliau, atsižvelgiant į gautus rezultatus, padėjo priimti sprendimus, kokių priemonių reikia imtis. Manau, kad būtent dėl šios priežasties tiek Lenkijoje tiek Vengrijoje prireikė įgyvendinti privačių bankų gelbėjimo bei kapitalizavimo programas pareikalavusias nemažai valstybės lėšų.

2. VOKIETIJOS FEDERALINIO BANKO VEIKLOS PRINCIPAI

2.1. Vokietijos federalinis bankas ir žemių centriniai bankai

Vakarų Vokietijos bankų sistemos atgimimas prasidėjo vakarinėse žemėse po Antrojo pasaulinio karo, vadovaujantis karinės vadovybės įstatymais. Reichsmarkė buvo visiškai nuvertinta ir finaasinių reformų metu pakeista į vokiškąją, markę. Remiantis JAV Federalinė rezervų sistema, 1948 metais Frankfurte prie Maino vakarinių žemių centrinių bankų pagrindu buvo sukurta centrinių bankų dvipakopė sistema, įsteigiant Vokietijos žemių banką.
Žemių centriniai bankai teisiškai ir praktiškai buvo gana nepriklausomi, ir būtent jiems priklausė Vokietijos žemių banko pagrindinis kapitalas. Pastarojo kompetencijai priklausė pinigų emisija, žemių centrinių bankų veiklos koordinavimas, kiti valstybinės reikšmės klausimai. Naujai sistemai ėmė vadovauti prie Vokietijos žemių banko įkurta Centrinių bankų taryba. Vokietijos žemių bankas gana greitai išsikovojo nepriklausomo Vokietijos centrinio banko vaidą,
1957 metais priimtas Federalinio banko įstatymas. Juo remiantis supaprastinta dvipakopė centrinių bankų sistema ir įkurtas vienas Vokietijos federalinis bankas. Šio banko įstatymo pirmajame straipsnyje parašyta, kad žemių centriniai bankai ir Berlyno centrinis bankas susijungia su Vokietijos žemių banku; Vokietijos žemių bankas tampa Vokietijos federaliniu banku. Todėl žemių centriniai bankai prarado savo teisinę nepriklausomybę ir tapo Federalinio banko pagrindiniais struktūriniais padaliniais, išsaugoję seną pavadinimą – žemių centriniai bankai.
Būtina atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes:
1) pagal Federalinio banko įstatymą žemių centrinių bankų administracinės veiklos sritys gali nesutapti su atskiros federalinės žemės teritorija;
2) žemių centriniai bankai, tapę Vokietijos federalinio banko pagrindiniais struktūriniais padaliniais, vis tik išsaugojo savarankiškumą, spręsdami administracinius reikalus ir sudarydami
savo regionuose bankines sutartis.
Šie svarbūs pokyčiai įvyko 1992 metais, tobulinant Vokietijos federalinio banko (toliau VFB) įstatymą.
Pagal VFB įstatymą minėto banko svarbiausias uždavinys – išsaugoti valiutos stabilumą, reguliuojant pinigų apyvartą ir paskolų suteikimą valiutiniais-piniginiais svertais, rūpintis bankine atsiskaitymų sistema šalyje ir su kitomis valstybėmis. VFB yra viešosios teisės federalinis juridinis asmuo, kurio pagrindinis kapitalas priklauso federacijai. VFB valdymo organai yra žemių centrinių bankų taryba, direktorių taryba, ir žemių centrinių bankų valdybos.
Žemių centrinių bankų taryba yra aukščiausiasis federalinio banko organas, kuris nustato banko pinigų ir kredito politiką, reikalų tvarkymo ir administracinio valdymo bendruosius principus, atskiria direktorių tarybos ir centrinių bankų žemių valdybų kompetencijas, o kai kuriais atvejais duoda jiems tiesioginius nurodymus. Centrinių bankų tarybos posėdžiuose pirmininkauja Vokietijos federalinio banko prezidentas arba viceprezidentas.
Direktorių taryba – pagrindinis Federalinio banko vykdomasis organas. Jis vykdo centrinių bankų tarybos nutarimus, dalykinį ir administracinį banko valdymą, išskyrus tuos uždavinius, kurie priklauso Centrinių bankų valdybos kompetencijai: sandoriai su federacija; sandoriai su kredito institucijomis, vykdančiomis valstybinės reikšmės uždavinius; valiutiniai sandoriai ir sandoriai su užsienio valstybėmis; sandoriai atviroje rinkoje.
Žemių centrinių bankų funkcijos – vykdyti administracinį valdymą ir sudarinėti sandorius savo regione. Jų kompetencijai taip pat priklauso sandorių sudarymas su savo regiono administracijomis bei kredito institucijomis, jeigu jos nepriskirtos direktorių tarybos kompetencijai.
Kiekviename žemės centriniame banke yra patariamasis organas -taryba. Jos funkcijos: aptarti su žemės banko prezidentu pinigų ir kredito politikos klausimus, su Federalinio banko valdyba būdus ir metodus uždaviniams, kurie priklauso Federalinio banko kompetencijai, spręsti. l tarybos sudėtį įeina žemės kredito institucijų, vietinių ekonominių struktūrų ir samdytų darbuotojų atstovai. Taryba nėra Vokietijos federalinio banko organas.
Vokietijos federalinio banko aukščiausiasis valdymo organas -centrinių bankų taryba, į kurią įeina direktorių taryba ir žemių centrinių bankų prezidentai. Tai reiškia, kad bankininkystės įstatymai garantuoja visų šalies ekonominių regionų atstovavimą aukščiausiajame Vokietijos federalinio banko organe. Jei turėsime omenyje tai, kad šis organas sprendimus-daugiausia priima paprastąja balsų dauguma, galima sakyti, kad centrinių bankų tarybos sprendimai negali neatsižvelgti į regionų interesus, o tai būtina sąlyga ir regionų ekonominių interesų harmonizavimui kiekvienoje šalyje, turinčioje federalinę santvarką.
Vokietijos federalinis bankas žinomas kaip labiausiai nepriklausomas centrinis bankas pasaulyje. Kartu jjs privalo palaikyti bendrąją vyriausybės ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja banko pagrindiniams tikslams. Taip pat VFB įstatymas įpareigoja Federalinį banką, konsultuoti vyriausybę svarbiais pinigų, riakos, kredito ir atsiskaitymų klausimais ir jai pareikalavus suteikti reikalingos informacijos. Vyriausybės nariai patariamojo balso teise gali dalyvauti žemių centrinių bankų tarybos posėdžiuose; įstatymas suteikia vyriausybės nariams teisę reikalauti atidėti sprendimo tam tikru klausimu priėmimą, iki dviejų savaičių.
Vokiškoji bankininkystės teisė siekia:
1) viena vertus, garantuoti, kad centrinis bankas būtų realiai nepriklausomas nuo federalinių valstybinių struktūrų įstatymų nustatytuose rėmuose,
2) antra vertus, pasiekti konstruktyvaus bendradarbiavimo ir pastangų kooperavimosi tarp federalinės vyriausybės ir VFB.
Kredito įstaigos pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skirstomos į keturias grupes:
1. Privatūs komerciniai bankai – tiek stambūs federalinės reikšmės bankai, regioniniai bankai, tiek vidutiniai ir smulkus bankai.
2. Valstybinės kredito institucijos: taupomosios kasos ir žiro centrai, priklausantys miestams, apygardoms ir bendruomenėms.
3. Kooperatiniai bankai: bankai, žemės ūkio-kredito kasos ir jų centriniai bankai, veikiantys tarpusavio pagalbos principu.
4. Specializuoti bankai: ipotekiniai, vartotojiško kredito, statybos, taupomosios kasos.

Tokio didelio skaičiaus įvairių kredito institucijų sėkmingas funkcionavimas ir vystymasis, jų veiklos koordinavimas neįmanomas be tikslaus reguliavimo ir priežiūros, t. y. be jų bendrojo valdymo. Tai aukščiausiojo bankų sistemos lygio vienas svarbiausių uždavinių.

 

Vokietijos federalinis bankas ir

 

   Kreditinės veikloj priežiūros

 

žemių centriniai bankai

 

 

federalinė institucija

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Žemių centrinių    

 

 

 

 

 

 

 

bankų valdybos

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Centrinių bankų              

 

 

 

 

 

 

 

taryba

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Direktorių                 

 

 

 

 

 

 

 

taryba

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Privatus

 

Kooperatiniai

 

Specializuoti    

 

Valstybiniai

komerciniai

 

komerciniai

 

komerciniai

 

komerciniai

benkai

 

bankai

 

bankai

 

 

bankai

1 pav. Vokietijos bankų sistemos organizacinė struktūra

2.1.1. Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija
Pagal Vokietijos bankininkystės įstatymust o pirmiausia pagal kreditinės veiklos įstatymą viena svarbiausių kredito institucijų sistemos valdymo- funkcijų – priežiūra – visų pirma priklauso specialiai tam sukurtai Kreditinės veiklos priežiūros federalinei institucijai, o Vokietijos federalinis bankas įpareigotas glaudžiai su ja bendradarbiauti.
Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija neturi savo struktūrinių padalinių regionuose. Todėi bankininkystės įstatymai praktinei priežiūros funkcijai realizuoti įtraukia Vokietijos federalinio banko sistemą, o konkrečiai – žemių centrinius bankus. Jie vykdo savo regiono kredito institucijų nuolatine priežiūrą, analizuodami iš jų gaunamą informaciją, privalomas ataskaitas (mėnesines ir metines, patvirtintas revizorių), taip pat kitą kredito institucijų dokumentaciją ir su savo išvadomis siunčia Kreditines veiklos priežiūros federalinei institucijai, nes tik pastaroji turi teisę, iškylus būtinybei, taikyti pažeidėjams atitinkamas sankcijas.
Jeigu Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija numato priimti bendroj o pobūdžio nutarimą, ji negauto padaryti be Vokietijos federalinio banko. Vienais atvejais, kai, pavyzdžiui, klausimo sprendimas susijęs su nuosavu kapitalu ir banko likvidavimu, reikia Vokietijos federalinio banko sutikimo, kitais atvejais – pakanka jį informuoti.
Pagal kreditinės veiklos įstatymą Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija, išduodama licencijas bankams ir kitoms kredito įstaigoms, kartu privalo išklausyti tos bankų sąjungos, kurios oare žada tapti kuriamas bankas,, atstovų nuomonės.
Labai svarbi dar viena aplinkybė. Vokietijos bankininkystės įstatymai daug dėmesio skiria kredito sąjungoms, vienijančioms visas šalies kredito institucijas.
Kaip jau minėta, norint gauti licenciją steigiamam bankui, reikia atitinkamos bankų sąjungos rekomendacijos, Kredito sąjungos turi ir kitų įgaliojimų. Jos atstovauja savo narių interesams santykiuose su valstybe, dalyvauja parlamento svarstymuose priimant svarbiausius įstatyminius aktus, bendradarbiauja su Federaliniu banku ir Kreditinės veiklos priežiūros federalinė institucija kuriant ir unifikuojant bankų veiklos taisykles. Taigi pagal Vokietijos bankininkystės įstatymus dar vienas organas, nors ir visuomeninis, įtraukiamas į bankų sistemos tam tikrų funkcijų vykdymo procesą.
Taigi pagal Vokietijos bankininkystės įstatymus aukščiausiajame įankų sistemos lygyje veikia du savarankiški subjektai, tarp kurių paskirsčrus įgaliojimus garantuojamas stabilus, sistemos funkcionavimas. Taip įstatymiškai paskirstytos funkcijos ir uždaviniai išlaisvina Vokietijos federalinį banką, nuo būtinybės vykdyti operatyvinį priežiūros darbą ir leidžia suteikti dėmesį į valiutos stabilumą bei patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.

2.1.2. Vokietijos federalinio banko uždaviniai ir struktūra.
Finansų sistemai sukurti Vokietijoje veikia speciali savarankiška institucija – Vokietijos federalinis bankas (“Bundesbank”).
Šis bankas praktiškai yra nepriklausomas, jam nedaro įtakos politinės jėgos. Kaip finansų sistemos globėja valstybė kuo mažiau kišasi į rinkos santykius ir jų neriboja. “Bundesbankas” praktiškai niekada neteikia kreditų įmonėms ar valstybei. Tai paliekama komerciniams bankams ir kapitalo rinkai.
Svarbiausias “Bundesbanko” uždavinys finansų srityje – nacionalinės valiutos stabilumo garantija pinigų politikos priemonėmis. “Bundesbankas” atlieka pagrindinį vaidmenį pinigų apyvartoje: leidžia naujus banknotus, keičia susidėvėjusius, plečia atsiskaitymus negrynaisiais pinigais.
Užsienio ekonomikos srityje “Bundesbankui” tenka svarbus vaidmuo tvarkant nacionalinės valiutos rezervus. Tačiau tai nereiškia, kad su užsieniu atsiskaitoma tik per “Bundesbanką”. Dviejų pakopų bankų sistemoje tai yra komercinių bankų ir valiutų rinkos uždavinys. “Bundesbanko” valiutos rezervai susidaro dėl eksporto perviršio bei kapitalo įplaukų. Jų paskirtis – didinti pasitikėjimą nacionaline valiuta ir daryti poveikį keitimo kursui intervencijomis į valiutų rinkas.
Svarbi tvirtos finansų sistemos sudėtinė dalis yra stabili komercinių bankų sistema. Stabilumas yra bankų priežiūros tikslas. Vokietijoje už stabilią bankų sistemą atsakinga Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba, tačiau didelę praktinę pagalbą jai teikia ir “Bundesbankas”.
“Bundesbankas” yra ne tik federalinis bankas, bet ir atskirų Vokietijos žemių centrinis bankas. Per jį vykdoma didelė dalis Vokietijos ir atskirų jos žemių atsiskaitymų negrynaisiais pinigais, jis koordinuoja Vokietijos Federacijos ir atskirų žemių pinigų paskolas kapitalo rinkoje.
Nacionalinės valiutos stabilumas garantuojamas reguliuojant pinigų masę.
Siekdamas apriboti apyvartinių pinigų kiekį, “Bundesbankas” naudojasi pinigų prigimtimi: pinigai į cirkuliaciją dažniausiai patenka kaip bankų teikiami kreditai. Kuo brangesni kreditai, tuo mažiau jų ima verslininkai iš komercinių bankų; dėl to sumažėja cirkuliuojančių pinigų kiekis. Komercinių bankų imamos palūkanos savo ruožtu priklauso nuo to, kokias palūkanas jie moka už centrinio banko skolinamus pinigus.
Komerciniai bankai negali apsieiti be centrinio banko pinigų dėl dviejų priežasčių: pirma, jiems reikalingi grynieji pinigai, antra, jie privalo centriniame banke laikyti privalomuosius rezervus. Tie rezervai yra svarbi grandinė, jungianti komercinius bankus su centriniu banku ir sudaranti galimybę diktuoti palūkanų normą visai bankų sistemai.
Centrinio banko pinigai į cirkuliaciją patenka daugiausia kaip jo teikiami kreditai komerciniams bankams. Tų kreditų apimtį ir už juos imamų palūkanų dydį reguliuoja centrinis bankas. Kitas labai svarbus cirkuliuojančių pinigų kiekio reguliavimo veiksnys – pinigų rinka. Pinigų rinkoje komerciniai bankai prekiauja centrinio banko pinigais. Centrinis bankas, nustatydamas komerciniams bankams skolinamų pinigų palūkanų normą, netiesiogiai nustato ir palūkanų normą pinigų rinkoje. O palūkanų normos pakitimas pinigų rinkoje yra tik pradžia ilgos poveikių grandinės, kurios gale yra svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Palūkanų normos pokyčiai turi įtakos verslininkų sprendimams.
Svarbus centrinio banko uždavinys – pinigų stabilizavimo priemonėmis kovoti su infliacija. Žinoma, vien centrinio banko pastangų tam nepakanka, reikalinga ir derama vyriausybės finansų ir atlyginimų politika, o jai “Bundesbankas” gali daryti tik netiesioginį poveikį.
Kadangi finansų rinkos vis labiau internacionalizuojasi, “Bundesbanko” vykdoma nacionalinės valiutos stabilizavimo politika kelia pasitikėjimą Vokietijos valiuta užsienyje.
Vokietijos federalinis bankas priklauso federacijai. Jis išsilaiko iš palūkanų už kreditus, suteiktus komerciniams bankams, bei iš palūkanų už indėlius užsienyje. “Bundesbankas” privalo remti federalinės vyriausybės bendrąją ekonominę politiką, jei tai netrukdo bankui vykdyti savo uždavinių, kurių pats svarbiausias ir prioritetinis – nacionalinės valiutos stabilumas.
Nuo vyriausybės nepriklausomą “Bundesbanko” pinigų politiką šiek tiek riboja tai, kad vyriausybė pasiliko sau teisę keisti markės kursą kitų valiutų atžvilgiu.
“Bundesbankas” priklausomas nuo parlamento, nes jis priima Vokietijos federalinio banko įstatymą ir gali jį keisti. Vokietijos visuomenė labai vertina “Bundesbanko” savarankiškumą ir tai labai mažina įstatymų leidėjų galimybes keisti ar menkinti jo nepriklausomumą.
Federaliniam bankui labai svarbi visuomenės parama. Norėdamas įrodyti, kad banko politika atitinka visų piliečių interesus, “Bundesbankas” nuolat aiškina savo monetarinę politiką ir daugelyje publikacijų analizuoja šalies ekonominę situaciją, atskleidžia banko veiksmų ir ekonomikos stabilumo sąveiką. Tai ir užtikrina bankui visuomenės paramą – svarbiausią jo nepriklausomumo garantą: įstatymų leidėjams sunku prieš visuomenės valią bandyti apriboti centrinio banko teises.
Didelę reikšmę pinigų politikos stabilumui turi ir “Bundesbanko” sprendimus priiminėjančių pareigūnų asmeninis nepriklausomumas. Jį praktiškai garantuoja pareigūnų atrankos būdas. Nors federalinė vyriausybė ir daro nemažą įtaką aukščiausiųjų “Bundesbanko” organų personalo sudėčiai, tačiau kandidatų siūlymo ir pareigūnų tvirtinimo procedūra numato, kad kandidatai būtų kompetentingi ir kuo tolygiau pasiskirstytų partinio priklausomumo požiūriu. Ilgos centrinio banko tarybos narių kadencijos (jų trukmė paprastai 8 metai) sudaro efektyvią apsaugą nuo bandymų daryti bankui spaudimą iš šalies.
Organizacinė “Bundesbanko” struktūra yra federalinė ir turi daug pakopų. “Bundesbanką” sudaro direktoratas Frankfurte ir 9 žemių centriniai bankai. Jie atsakingi už veiklą atskirose žemėse. Visoje šalyje yra 190 “Bundesbanko” skyrių ir filialų.
“Bundesbanko” pinigų ir kredito politiką nustato jo centrinė taryba. Ją sudaro 7“Bundesbanko” direktorato (valdybos) nariai ir 9 žemių centrinių bankų prezidentai. Siūlyti žemių centrinių bankų prezidentus turi teisę žemių vyriausybė, “Bundesbanko” direktorato narius – federalinė vyriausybė, o juos skiria Vokietijos prezidentas. “Bundesbanko”. federalizmo ir nepriklausomumo nuo vyriausybės principai atsispindi ir EEB šalių Mastrichto sutartyje. Būsimasis Europos centrinis bankas, kaip ir “Bundesbankas”, svarbiausiu savo uždaviniu laikys kainų stabilumą ir vykdys nepriklausomą pinigų politiką.
Bankų priežiūra ir indėlių apsauga. Svarbiausias Vokietijos bankų priežiūros tikslas – užkirsti kelią procesams, galintiems pakenkti indėlių saugumui. Praktiškai bankų priežiūra siekia užbėgti už akių bankų bankrotams, galintiems pakenkti visos ekonomikos stabilumui. Žinoma, tai nereiškia, kad bankų bankrotų apskritai negali būti. Tai prieštarautų rinkos ekonomikos dėsniams.
Egzistuoja prieštaravimas: bankų priežiūros tikslai dideli, o jos poveikio, įsikišimo galimybės labai ribotos, ir su tuo reikia susitaikyti, nes rinkos ekonomikoje kitaip ir negali būti. Kuo daugiau teisių suteikiama bankų priežiūrai, tuo siauresnė rinkos principų veikimo sfera bankininkystėje.
Be to, bankų priežiūra reikalinga ir rinkos ekonomikos socialiniams tikslams įgyvendinti. Bankuose savo menkas santaupas laiko ir neturtingiausi gyventojai, kurie neturi reikiamo išsilavinimo, kad galėtų patys susiorientuoti, kur saugiausia laikyti santaupas. Todėl jais, nors ir netiesiogiai, turi pasirūpinti bankų priežiūra.
Bankų priežiūros pagrindinė koncepcija. Vokietijos ekonomikoje laikomasi principo, kad valstybė nesikiša į įmonių bei privačių asmenų ūkinę veiklą. Taigi ir bankų priežiūra neturi daryti įtakos kredito institucijų ekonominiams sprendimams, reglamentuoti jų veiklą. Egzistuoja tik keli bendri reikalavimai, garantuojantys veiklos stabilumą: minimalus likvidumo bei savo kapitalo lygis, pakankamas kapitalo išsklaidymas, pareiga reguliariai teikti informaciją.
Sandėrio sudarymo laisvė pažeidžiama tik tada, kai bankui kyla bankroto grėsmė. Tada, pavyzdžiui, jam gali būti uždrausta priiminėti indėlius ar išdavinėti kreditus.
Dar vienas svarbus Vokietijos bankų priežiūros principas – visiems bankams galioja tos pačios bankų priežiūros taisyklės. Valstybės bankams išimčių taip pat nedaroma.
Vokietijoje bankų priežiūrą vykdo ne viena įstaiga, o įvairios institucijos bei asmenys. Tai nėra neįprastas dalykas: pavyzdžiui, JAV tuo užsiima 4 įstaigos.
Svarbiausia bankų priežiūros institucija Vokietijoje yra Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba Berlyne. Ji dirba vadovaudamasi Federalinės finansų ministerijos nurodymais.
“Bundesbankas” taip pat aktyviai dalyvauja bankų priežiūroje. Itin daug šioje srityje dirba žemių centriniai bankai. Remdamiesi gaunama medžiaga (pavyzdžiui, apie kreditus, metines ataskaitas) jie atlieka einamąją bankų priežiūrą. Tam jie pasitelkia ir savo informaciją.
Svarbiausi bankų priežiūros institucijų pagalbininkai yra nepriklausomi auditoriai. Tai asmenys iš kitų žinybų. Jų darbo kokybę garantuoja jų atranka: leidimus verstis tokia veikla išduoda valstybės įstaigos, atidžiai patikrinusios jų kvalifikaciją bei asmenines savybes, be to reikalingas ilgas bankininkystės darbo stažas.
Auditorių atsiliepimai apie bankų metines ataskaitas yra vienas iš svarbiausių bankų priežiūros informacijos šaltinių.

2.2. Pinigų politikos priemonės
Vokietijoje, palyginti su kitomis šalimis, centrinio banko kišimosi į pinigų rinką galimybės gana ribotos, jis beveik netrukdo laisvai reikštis rinkos jėgoms ir konkurencijai. “Bundesbankas” stengiasi netiesiogiai reguliuoti bankų kreditų pasiūlą bei įmonių pinigų ir kreditų paklausą, keisdamas bankų likvidumus ir palūkanų normas finansų rinkose.
Pagal pinigų politikos priemonių naudojimo sritis jas galima skirstyti į dvi grupes: palūkanų politikos ir likvidumų politikos sferas. Pagal priemonių veikimo trukmę jie skirstomi į strateginio reguliavimo ir tikslaus reguliavimo metodus, nors tikslios ribos tarp jų nėra. Likvidumų politikos strateginio reguliavimo priemonėmis siekiama patenkinti ilgalaikį bankų poreikį centrinio banko pinigams, o palūkanų politikos strateginio reguliavimo priemonės nustato palūkanų normos ilgalaikius orientacinius rodiklius pinigų bei kredito rinkose.
Tikslaus reguliavimo metodais, priešingai, siekiama kuo daugiau išlyginti laikinus bankų likvidumų ir palūkanų normų svyravimus pinigų rinkose. Jie iš esmės pradėti naudoti tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir vis aktyviau naudojami pinigų rinkos trumpalaikiam reguliavimui.
Palūkanų politikos priemonėms priskiriamos diskontinės palūkanų normos ir lombardo palūkanų normos, o likvidumų politikos priemonėms – rediskontinių kontingentų, kiekybinė lombardinė, privalomųjų rezervų, atvirosios rinkos, indėlių bei valiutinė politika.
Strateginio reguliavimo būdai palūkanų politikos srityje – tai diskontinių ir lombardinių palūkanų normų pakeitimai, o likvidumų politikos srityje – privalomųjų rezervų normos bei rediskontinio kontingento pakeitimai. Siekdamos apsirūpinti centrinio banko pinigais, kredito institucijos plačiai naudojasi vertybinių popierių įkeitimo sandoriais su išpirkimo įsipareigojimu. Tai taip pat strateginio reguliavimo priemonė.
Refinansavimo politika. Refinansavimas – tai centrinio banko kreditų teikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius (diskontavimo kreditas) arba skolinant pinigus už užstatą vekseliais ar vertybiniais popieriais (lombardo kreditas). Refinansavimo tikslas – daryti poveikį pinigų cirkuliacijai ir kreditavimui. Svarbiausia refinansavimo poveikio priemonė – palūkanų norma.
Diskonto politika. “Bundesbankas” turi teisę pirkti iš bankų ir jiems parduoti komercinius bei iždo vekselius, laikydamasis jo paties nustatytos diskonto normos. Diskonto normos keitimas – jautri diskonto politikos priemonė, daranti įtaką pinigų politikos ir visos ekonomikos raidai. Pavyzdžiui, ją didinant didėja bankų refinansavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlininkų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje esančių pinigų kiekis ir jų paklausa.
Vykdant diskonto politiką naudojami tam tikri kokybiniai ir kiekybiniai apribojimai. Kokybiniai apribojimai reiškia, kad vekseliai turi atitikti “Bundesbanko” įstatymo numatytus minimalius reikalavimus, t.y. vekselius turi laiduoti trys mokūs laiduotojai, per tris mėnesius jie turi būti apmokėti, tai turi būti geri komerciniai vekseliai. Kiekybiniai ribojimai reiškia, kad ribojamas bendras bankams teikiamų diskontinių kreditų kiekis nustatant diskontinio kredito bendros sumos limitą. Tą limitą Vokietijoje nustato Centrinių bankų taryba, atsižvelgdama į bendrus dabartinius ir perspektyvinius kredito politikos interesus. Bendras limitas išdalijama konkrečioms kredito institucijoms vadovaujantis nustatytais kriterijais. Vadinasi, kiekviena kredito institucija gauna individualų diskontinio kredito limitą, kuris galioja vienerius metus.
Pastaraisiais metais jo reikšmė mažėja, ir dabar diskontinis kreditas sudaro maždaug trečdalį bendro bankų finansavimo.
Refinansavimas naudojant vekselius atitinka Vokietijos bankų sistemos struktūrines ypatybes, sudaro gerą galimybę visiems bankams, nepaisant jų dydžio, lygiomis teisėmis gauti centrinio banko kreditų, stiprina centrinio banko ryšius su regionais ir įmonėmis.
Lombardo politika. Lombardo kreditai – tai centrinio banko kredito institucijoms už atitinkamas palūkanas teikiami kreditai už įkeistus vertybinius popierius. Jie skiriami tik trumpalaikiam likvidumų trūkumui kompensuoti ir išduodami ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Užstatai už šiuos kreditus gali būti tokie vertybiniai popieriai:
a) vekseliai (įskaitant ir iždo vekselius), atitinkantys diskontuojamiems vekseliams keliamus reikalavimus;
b) bepalūkiniai iždo įsipareigojimai, kurie turi būti apmokėti per metus, kiti Federacijos ar atskirų žemių skoliniai įsipareigojimai;
c) kiti banko nustatyti skoliniai įsipareigojimai ir reikalavimai pagal skolos knygą;
d) į skolos knygą įtraukti kompensavimo reikalavimai.
Kredito dydis priklauso nuo užstato tipo ir sudaro nuo 75 iki 90 % jo nominalo vertės. Kokybiniai apribojimai teikiant lombardo kreditą iš esmės neegzistuoja, o kiekybiniai apribojimai dažnai keičiasi; kartais lombardo kreditai visai neišduodami. Kadangi lombardo kreditai yra trumpalaikiai, jų bendra suma nėra didelė. Pastaruoju metu jų vidurkis per mėnesį sudarė apie 1 mlrd. markių.
Lombardo kredito palūkanų norma visada aukštesnė negu diskontinio kredito. Skirtumas paprastai ne didesnis kaip 1 %, nors kartais pašoka ir iki 3 %., o ypatingos lombardo palūkanų normos atveju gali būti ir daugiau kaip 4 %.
Diskontinės ir lombardo palūkanų normos nustatymas – “Bundesbanko” palūkanų politikos pagrindas. Labai didelis jų vaidmuo formuojant bendrą palūkanų lygį pinigų rinkoje. Diskontinė palūkanų norma yra palūkanų apatinė riba, o lombardo palūkanų norma – viršutinė riba. Žinoma, konkretus palūkanų dydis pinigų rinkoje priklauso dar ir nuo likvidumo situacijos, pavyzdžiui, kai lombardo kreditų pasiūla ribota, palūkanos už vienadienes paskolas gali smarkiai padidėti. Nuo 1967 m. Vokietijoje liberalizuotus bankų palūkanų, jų lygį daugiausia lemia konkurencija ir rinkos santykiai. Tačiau palūkanų normos pinigų rinkoje ir dabar dar dideliu mastu pakartoja diskontinių ir lombardinių palūkanų normų svyravimus.
Atvirosios rinkos politika. Atvirosios rinkos politika vadinami centrinio banko veiksmai perkant ir parduodant vertybinius popierius savo lėšomis atviroje rinkoje.
Atvirosios rinkos sandoriai – tai ne savitikslė, o pinigų politikos įgyvendinimo priemonė. Jos teisinį pagrindą sudaro “Bundesbanko” įstatymas, leidžiantis “Bundesbankui” pinigų rinkos reguliavimo tikslais pirkti ir parduoti rinkos kainomis atviroje rinkoje šiuos vertybinius popierius:
a) vekselius, tinkamus sandoriams su “Bundesbanku”;
b) iždo vekselius, taip pat Federacijos bei kai kurių organizacijų trumpalaikius bei vidutinės trukmės iždo skolinius įsipareigojimus;
c) Federacijos, jos specialių fondų bei žemių skolinius įsipareigojimus bei skolinius reikalavimus;
d) kitus “Bundesbanko” nustatytus skolinius įsipareigojimus.
Taigi sandoriai atviroje rinkoje įforminami įvairiais vertybiniais popieriais, priklausančiais iš dalies pinigų, o iš dalies kapitalo rinkai. Tačiau pažymėtina, kad atvirosios rinkos sandorius įforminti ilgalaikiais vertybiniais popieriais leidžiama tik pinigų rinkos (t.y. bankų likvidumų) reguliavimo tikslais. Tiesioginė intervencija į emisinę rinką kursui palaikyti ar kredito poreikiams finansuoti draudžiama. Emisinis bankas negali tiesiogiai pirkti skolinių įsipareigojimų iš jų leidėjo, nes tai jau būtų ne atvirosios rinkos sandoris, o kreditavimas. Atvirosios rinkos politikai nepriskiriamos ir centrinio banko atliekamos einamosios kurso palaikymo operacijos.
Atvirosios rinkos sandoriai Vokietijoje pradėti sudarinėti 1933 m. Pagrindinius atvirosios rinkos politikos principus gali nustatyti ir keisti Centrinių bankų taryba. Šie principai apima sandorių rūšis, jų mastus, palūkanų normas, trukmę.
Kad atvirosios rinkos politika būtų tikra pinigų politikos priemonė, centrinis bankas privalo turėti galimybę veikti visiškai nepriklausomai nuo valstybės interesų. Institucinės prielaidos atvirosios rinkos politikai yra šios:
1. atvirosios rinkos (efektyvios pinigų rinkos);
2. pakankamas potencialių dalyvių skaičius;
3. pakankamas vertybinių popierių kiekis ir asortimentas;
4. bankų likvidumų palaikymo nusistovėjusios tradicijos ir principai.
Pinigų rinką sudaro dvi dalinės rinkos:
1)tarpbankinė pinigų rinka, kurioje bankai tarpusavyje keičia centrinio banko aktyvus (perskirstomi individualūs likvidumai);
2)centrinio banko ir bankų pinigų rinka, kurioje išlyginami likvidumų svyravimai ir pateikiami centrinio banko pinigai. Ji negali veikti be emisinio banko, nes tik jis gali suteikti reikalingus centrinio banko pinigus privalomiesiems rezervams ir cirkuliacijai. “Bundesbankas” atviros rinkos sandorius su bankais sudaro šioje dalinėje rinkoje.
Atvirosios rinkos sandorių objektas – pinigų rinkos vertybiniai popieriai (iždo vekseliai ir bepalūkiniai iždo įsipareigojimai) arba trumpalaikiai susitarimai dėl vėliau išperkamų vertybinių popierių įkeitimo.
Prekyba pinigų rinkos vertybiniais popieriais tarp bankų bei tarp bankų ir ne bankų praktiškai vyksta dalyvaujant centriniam bankui, kuris iš esmės ir nulemia palūkanų normas.
Sandorius atviroje rinkoje “Bundesbankas” pradėjo sudarinėti 1955 m., siekdamas kredito institucijoms sudaryti galimybę likvidumų perviršius investuoti į aktyvus, duodančius palūkanas. Tam iš pradžių jis naudojo vadinamuosius mobilizacinius vertybinius popierius – iždo vekselius ir bepalūkinius iždo įsipareigojimus, kuriuos išleido mainais už kompensacinius reikalavimus Federacijai dėl 1948 m. pinigų reformos. Kai jų pritrūko, 1971 m. “Bundesbankas” Federacijos leidimu, pradėjo leisti likvidumų popierius, kurių bendra vertė negalėjo būti didesnė kaip 50 mlrd. markių. Nuo tų metų “Bundesbankas” į atvirosios rinkos operacijas vertybiniais popieriais įtraukė ir ne bankus. Pastaraisiais dešimtmečiais mobilizacinių ir likvidumų vertybinių popierių kiekis rinkoje smarkiai svyravo. Dabar jų reikšmė sumažėjo. Nuo 1980 m. bankai jų nuolat nelaiko, “Bundesbankas” parduoda juos tik trumpam laikui absorbuoti rinkoje likvidumų perteklių.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos “Bundesbankas” pradėjo intensyviau naudoti naujus atvirosios rinkos politikos metodus. Pavyzdžiui, nuo 1979 m. jis sudarinėja atvirosios rinkos sandorius su įsipareigojimu anksčiau laiko išpirkti stabilias palūkanas duodančius vertybinius popierius, o paskolas už įkeistus vekselius jis pradėjo teikti dar 1973 m. Visa tai yra atvirosios rinkos terminuotieji sandoriai. Jie ypatingi tuo, kad pagal juos centrinio banko aktyvai perduodami bankams tik ribotam laikui. Pinigų politikos požiūriu tokie sandoriai pranašesni už galutinį aktyvų įsigijimą tuo, kad jie yra trumpalaikiai ir grįžtamieji. Be to, jie sudaromi centrinio banko iniciatyva, jų sąlygas galima kaitalioti pagal likvidumų padėtį. Jie nedaro tiesioginio poveikio ir vertybinių popierių su fiksuotomis palūkanomis kursams. Taigi jų vienintelė paskirtis – pinigų rinkos reguliavimas.
Nuo 1985 m. “Bundesbankas” pakeitė pinigų rinkos valdymo būdą, daugiau dėmesio skiria atvirosios rinkos politikai, pirmiausia paskolų išdavimui už įkeistus vekselius bei vertybinius popierius. Ankstesnis pinigų rinkos valdymo būdas, daugiausia pagrįstas diskonto ir lombardo politika, turėjo du didelius trūkumus. Bankų priklausomybė nuo centrinio banko lombardo kreditų trukdė jiems operatyviai reaguoti į finansų rinkų, kurias vis labiau veikė tarptautiniai procesai, permainas. Tokiomis sąlygomis trumpalaikės grįžtamosios operacijos yra lankstesnės. Nuo 1985 m. “Bundesbankas” siūlo kredito institucijoms kas mėnesį po keturis paskolos suteikimo už įkeistus vertybinius popierius sandorius. Paskolos paprastai suteikiamos vienam ar dviem mėnesiams. Nuo 1992 m. spalio mėn. “Bundesbankas” pradėjo teikti 14 dienų paskolas. Tokių paskolų bendra suma ilgainiui labai kito, tačiau bendra tendencija aiški – jos pamažu tampa svarbiausiu kredito institucijų refinansavimo šaltiniu, į antrą vietą nustumdamos tradiciškai pirmavusį diskonto kreditą.
Nuolat atnaujinamų paskolų teikimas už įkeistus vertybinius popierius “Bundesbanko” palūkanų ir aprūpinimo likvidumais politiką padarė lankstesnę. Tokie sandoriai tarsi buferis, leidžiantis lengvai ir greitai prisitaikyti prie naujų apsirūpinimo likvidumais sąlygų. Be jų, lanksčiam pinigų rinkos valdymui “Bundesbankas” naudoja ir kitas priemones – valiutinius svopus, paskolų suteikimą užstačius valiutą, trumpalaikius iždo vekselių pardavimus, greitus tenderius. Tačiau šios priemonės naudojamos tik frgmentiškai. Be to, trumpalaikiams bankų likvidumų pertekliams absorbuoti “Bundesbankas” retkarčiais pasiūlo prieš laiką negrąžinamus iždo vekselius (paprastai 3 dienų trukmės).
Sandorius atviroje rinkoje ilgalaikiais vertybiniais popieriais “Bundesbankas” įformina didesniu mastu gana retai, apsiribodamas tik valstybinių paskolų obligacijomis. Tokias operacijas “Bundesbankas” atlieka nuo 1967 m., tačiau jų mastai nėra dideli. Pavyzdžiui, 1992 m. pabaigoje “Bundesbankas”turėjo tik 6 mlrd. markių vertės tokių vertybinių popierių. Taigi taip jis išvengė įtarinėjimų, kad finansuoja valstybę ar siekia kapitalo rinkos politikos tikslų. Beje, ir šalyse, kur atvirosios rinkos politika yra nuo seno labai reikšminga, centriniai bankai ilgalaikių vertybinių popierių perka daug mažiau, negu daugelis mano.
Privalomųjų rezervų politika. Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Vokietijoje jie nustatyti 1948 m., siekiant centrinio banko likvidumų politiką padaryti lanksčią ir efektyvią.
Privalomųjų rezervų esmė ta, kad kredito institucijos privalo savo sąskaitose centriniame banke laikyti tam tikrą savo įsipareigojimų procentą. Šį procentą nustato centrinis bankas. Nevienodas įvairių tipų indėlių procentas nustatomas todėl, kad įvairus jų likvidumo laipsnis. Konkretus privalomojo rezervo dydis kredito institucijoms nurodomas “Bundesbanko” leidžiamose privalomųjų rezervų instrukcijose.
Konkretaus mėnesio privalomojo rezervo norma skaičiuojama centrinio banko nustatytą privalomojo rezervo procentą padauginus iš kredito institucijos vidutinio įsipareigojimų dydžio. Vidutinis įsipareigojimų dydis nustatomas dviem būdais: pagal visų dienų nuo praėjusio mėnesio 16 d. iki esamo mėnesio 15 d. galutinius rezultatus ir pagal tų įsipareigojimų lygį praėjusio mėnesio 23 d. ir paskutinę dieną bei esamo mėnesio 7 d. ir 15 d.
Už privalomųjų rezervų lėšas centrinis bankas kredito institucijoms palūkanų nemoka. Per mėnesį privalomasis rezervas gali smarkiai svyruoti, tik svarbu, kad mėnesio vidurkis ar rezervo dydis atsiskaitymo dienomis nesumažėtų žemiau nustatytos normos. Taigi privalomojo rezervo indėlius kredito institucijos gali naudoti savo einamosioms mokėjimų operacijoms; jie yra jų “darbiniai indėliai”.
Privalomųjų rezervų sistemai papildomo lankstumo teikia tai, kad faktinio ir norminio rezervo apskaičiavimo laikotarpiai skiriasi puse mėnesio: norminis rezervas skaičiuojamas to mėnesio 15 d., faktinis – paskutinę mėnesio dieną. Taigi kredito institucija turi dar pusę mėnesio trūkstamoms iki normos lėšoms sukaupti.
Likvidumų politikos požiūriu galima skirti du privalomųjų rezervų aspektus. Pirmiausia privalomieji rezervai sukuria pastovų centrinio banko pinigų poreikį ir gan stabilią centrinio banko pinigų paklausą. Būtent dėl to bankų ir centrinio banko ryšiai gana glaudūs, be to, jie sušvelnina likvidumų ir palūkanų svyravimus pinigų rinkoje.
Kita vertus, centrinis bankas, keisdamas privalomųjų rezervų dydį, gali koreguoti ilgalaikį savo pinigų leidimą. Keičiant šių rezervų dydį išlaisvinami arba suvaržomi centriniame banke esantys bankų aktyvai.
Be to, privalomieji rezervai turi įtakos ir palūkanų normai pinigų rinkoje. Kadangi už juos bankams palūkanos nemokamos, tai jų laikymas centriniame banke bankams yra nuostolingas. Šiems nuostoliams kompensuoti bankai didina palūkanas už klientams teikiamuskreditus.
Privalomieji rezervai yra svarbi “Bundesbanko” pinigų politikos priemonė. Jų svarbą rodo ir tai, kad šiuo metu jų bendra suma sudaro apie 78 mlrd. markių. Nors šis metodas yra ne rinkos politikos, o labiau administracinio pobūdžio, tačiau manoma, kad jis išliks ir kuriamoje Europos centrinių bankų sistemoje.
Indėlių politika. Vadovaudamiesi “Bundesbanko” įstatymu, Federacija, žemės ir kai kurie specialūs fondai privalo savo laisvas lėšas laikyti “Bundesbanke”. Taip siekiama pritraukti laisvas valstybės ir jos institucijų lėšas, kad jas būtų galima panaudoti pinigų rinkai reguliuoti. Įstatymas įpareigoja jas laikyti centriniame banke dėl kelių priežasčių. Pirmiausia tai leidžia koncentruoti šias lėšas vienoje vietoje. Išnyksta netolygaus pasiskirstymo problema: jei šios lėšos būtų laikomos komerciniuose bankuose, vieni gautų daugiau, kiti – mažiau, treti – nieko. Ne mažiau svarbus ir saugumo veiksnys: centrinis bankas negali bankrutuoti, taigi jame laikomos lėšos niekada nežus.
Centrinis bankas turi teisę naudoti šias lėšas trumpalaikiam pinigų rinkos reguliavimui. Kai jis šias lėšas įdeda į bankų sistemą, tai likvidumų kiekis joje padidėja, kai išima – sumažėja. Paprastai organizacijos (šių lėšų savininkės) tuo nesuinteresuotos, nes bankai moka palūkanas, o centrinis bankas – ne. Tiesa, tai, ką jos praranda negaudamos palūkanų, kompensuojama keliais būdais. Federacija atgauna jas “Bundesbanko” pelno pavidalu. Vokietijos žemių vyriausybės “Bundesbanko” pelno negauna, todėl nuostoliams kompensuoti joms suteikiama teisė tam tikrą savo laisvų lėšų kiekį, vadinamąjį globalinių kontingentą, laikyti komerciniuose bankuose, mokančiuose už jas palūkanas. Visų žemių globalus kontingentas sudaro 7,505 mlrd. markių. Kaip savotišką kompensaciją galima vertinti ir tai, kad minėtų lėšų savininkus “Bundesbankas” aptarnauja nemokamai. Disponavimas valstybės ir kai kurių jos organizacijų laisvomis lėšomis – svarbi ir labai lanksti “Bundesbanko” pinigų rinkos reguliavimo priemonė.
Valiutų rinkos politika. Iki 1973 m. Vokietijoje pagal susitarimą su Tarptautiniu valiutos fondu galiojo fiksuoto valiutos keitimo kurso sistema. Tai reiškė, jog centrinis bankas, valiutos kursui rinkoje pasiekus leistiną ribą, privalėdavo įsikišti ir supirkti ją neribotais kiekiais, kad numuštų tą kursą iki leistinos ribos.
Dabar markės kursas laisvai svyruoja kitų valiutų atžvilgiu. Visos centrinio banko vykdomos valiutinės operacijos turi įtakos likvidumų situacijai rinkoje: jei centrinis bankas valiutą superka (nesvarbu, kokiais tikslais), tai likvidumų kiekis rinkoje didėja, jei parduoda – atvirkščiai. Beje, likvidumų kiekiui rinkoje turi įtakos ne tik Bundesbanko valiutinės operacijos, bet ir kitų šalių centrinių bankų operacijos Vokietijos markės atžvilgiu.
Dar fiksuotų valiutos keitimo kursų metu “Bundesbankas” sukūrė tokius valiutos politikos metodus, kuriais jis galėjo veikti tarptautinius pinigų srautus. Tai svopai (apsikeitimo valiutomis) ir išankstinės (forward) operacijos valiutų rinkose. Keitimo operacijų metu “Bundesbankas” valiutą perka (parduoda) esamu ir kartu nustatytu terminu. Taigi keitimas reiškia sandorio einamojo kurso suderinimą su terminuotuoju sandoriu. Keitimo norma čia yra palūkanų ekvivalentas. Keitimus naudoti “Bundesbankas” pradėjo 1958 m., norėdamas padėti Vokietijos kredito institucijoms sukaupti reikiamą kiekį trumpalaikių užsienio indėlių.
Nuo 1979 m. “Bundesbankas” likvidumams absorbuoti kartu su kredito institucijomis laikinai atlieka vadinamąsias valiutines operacijas, teikdamas paskolas. Todėl bankai įgyja teisę ribotą laiką naudotis “Bundesbanko” užsienio aktyvais, kurie yra “Bundesbanko” nuosavybė i jis už juos gauna palūkanas.
Minėtos valiutinės operacijos iš esmės yra terminuotos atvirosios rinkos operacijos. Tai labai lankstus valiutos rinkos reguliavimo būdas, turintis tik tą trūkumą, kad apima tik nedidelę kredito institucijų dalį.

3. VERNGRIJOS BANKŲ VEIKIMO PRINCIPAI

3.1. Bendra Vengrijos bankininkystės situacija

Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką. Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą.
Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vaka¬rietiško ripo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, aprėpianti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, Tarptautinių atsiskaitymų banko BIS nuomone, yra pažangiausia tarp Rytų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje (susidaro įspūdis, kad Vengrijos įstatymai pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų). Pavyzdžiui, Vengrijos teisinės normos, leidžiančios kokią nors paskolą paskelbti beviltiška ar abejotina, turint galvoje realias Vengrijos ekonomines sąlygas, yra per griežtos. Pagal pasaulinius standartus ir didžiausieji Vengrijos bankai yra maži, daugelis jų dar tik pradeda steigti filialus.
Pamažu gerėja bankų rinkodaros kokybė, daugelis bankų plečia savo veiklą teikdami pirmenybę taupomiesiems produktams, t.y. depozitiniams sertifikatams, obligacijoms, indėlių liudijimams ir valiutinėms sąskaitoms, mokėjimų kortelėms. Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, Vengrijos bankų sistema jau beveik pasiekė kapitalo pakankamumo lygį, nustatytą Tarptautinio atsiskaitymų banko Bazelyje.
Vengrijoje jau daugiau kaip kelios dešimtys bankų prisijungė prie SWIFT. Tai gerokai daugiau nei kitose Rytų Europos šalyse: sukurta efektyvi kliringo sistema tarpbankiniams atsiskaitymams, diegiama visiškai automatizuota žiro sistema (kliento sąskaitose esančioms lėšoms pervesti). Siekiant visiško valiutos konvertuojamumo, neseniai sukurta tarpbankinė valiutų rinka. Tai plataus masto visiškai kompiuterizuota laisvos prekybos valiutomis sistema.
Valstybei dar prieš kelis metus priklausė beveik pusė visų 31 Vengrijos banko akcijų ir visos Valstybinio taupomojo banko akcijos. Be to, Vengrijoje dar yra 7-8 specializuotos institucijos. Turint galvoje tai, kad didelė bankų turto dalis priklausė įvairioms valstybinėms įmonėms, valstybės rankose tiesiogiai ar netiesiogiai buvo apie 90 proc. komercinių bankų sektoriaus akcijų. Naujasis bankų įstatymas davė akstiną naujam bankų privatizavimo etapui. Pagal šį įstatymą valstybės dalis bankuose iki 1997 metų turėjo sumažėti iki 25 procentų.
Ribojama ir užsienio kapitalo dalis. Stambiuose bankuose ji turi būti ne didesnė kaip 25 proc. Tai sudarys tam tikrų keblumų, nes bus nelengva surasti partnerį, kuris susitaikytų su tokiu dideliu savo dalies apribojimu.
Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. (Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų).

3.2. Vengrijos nacionalinis bankas

1991 m. priimtas Nacionalinio banko įstatymas suformulavo jo naujus pinigų politikos uždavinius ir atsakomybės sferą komercinių bankų, finansų rinkų ir valiutos atžvilgiu. Aukščiausiajai pinigų ir valiutos institucijai buvo garantuotas nepriklausomumas nuo vyriausybės. Komercinę bankininkystę visiškai perėmė komerciniai bankai.
Bankų priežiūra Vengrijos centrinis bankas neužsiima. Tai neseniai sukurtos Valstybinės bankų priežiūros žinybos darbas. Schematiškai Vengrijos bankų sistema pateikta 2 paveiksle.

 

 

 

Vengrijos

 

 

Valstybinė bankų

 

 

 

 

 

 

nacionalinis bankas

 

 

priežiūros žinyba

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Komerciniai bankai

 

 

Specializuoti bankai

 

 

Investiciniai bankai

 

Taupomieji bankai

 

2 pav. Vengrijos bankų sistema

Vyriausybės atžvilgiu Centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą distanciją, nes Centrinio banko įstatymu įtvirtintas pinigų politikos nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė praktinių problemų verčia Centrinį banką, glaudžiai bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su. vyriausybe rodo ir tai, kad skiriant Centrinio banko prezidentą (šešeriems metams) ir keturis jo pavaduotojus, lemiamą žodį taria premjeras.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau didžiausia atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Svarbiausias valdybos tikslas – garantuoti kainą stabilumą. Nuo 1994 metų pradžios padaugėjo pinigų politikos priemonių. Vengrijos nacionalinis bankas dabar reguliariai vyriausybei parduoda ar priima kaip užstatą kasos orderius su įvairiais mokėjimo terminais; pamažu kuriasi jų rinka. Komerciniai bankai aprūpinami Centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių apribojimų, nes bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią Centrinis bankas kasdien nustato parduodamoms lėšoms, maždaug 2 proc. didesnė už palūkanų normą rinkoje. Bankų likvidumui daromas poveikis ir svopais
Kai komercinę bankininkystę perėmė komerciniai bankai, Vengrijos nacionalinis bankas nevykdo sandorių su firmomis ir privačiais klientais, tačiau jam vis tiek teko įveikti daug kliūčių. Centrinio banko personalas dar nesugeba klasifikuotai spręsti naujų uždavinių. Banko organizacinė struktūra nepritaikyta jo naujam vaidmeniui – valstybės centrinio ir esminio banko funkcijai. Žodis “kompiuteris” banke daugeliui dar negirdėtas. Trūksta patikimos statistikos, tiksliai atspindinčios tikrąją ekonomikos būklę. Be jos pinigų ir valiutos politika miglota. Todėl nenuostabu, kad ir nacionalinio banko prognozės gana dažnai nepasitvirtina. Pinigų rinka yra nepakankami išplėtota. Veikia valiutų rinka, per ją centrinis bankas daro įtaką forinto kursui.
Be greitai didėjančio valstybės biudžeto deficito, labai daug problemų centriniam bankui sudaro ir komerciniai bankai. Daugelis jų turi labai daug beviltiškų skolų, ir neaišku, ką su jomis daryti, nes jei bandytų jas padengti, kaip siūlo Privatizacijos tarnyba, tai netektų viso savo kapitalo. Į spaudimą, kuris verčia juos prisitaikyti prie naujų bankininkystės ir nemokumo įstatymų, komerciniai bankai, centrinio banko pinigų politikos skyriaus vadovų nuomone, kol kas rimčiau nereaguoja. Tik pamažu privatūs klientai, įmonės ir bankai mokosi savo veikloje atsižvelgti į tokius dalykus, kaip kainų raida, palūkanų normos, keitimo kursai, pajamų raida, likvidumai.
Bankų priežiūra Vengrijos nacionalinis bankas neužsiima. Tai neseniai sukurtos valstybinės priežiūros žinybos darbas, tačiau ji dirba nepatenkinamai. Centriniame banke vyrauja nuomonė, kad 1992 m. bankų bankrotų buvo galima išvengti.
Valstybės biudžeto deficitas, padidėjęs iki 8 proc. bendrojo nacionalinio produkto, smarkiai apsunkina centrinio banko pastangas sukurti efektyvią kapitalo rinką, kadangi valstybė surenka beveik visas privačių indėlininkų santaupas ir ekonomikai plėtoti palieka labai mažai likvidumų.
Vyriausybės atžvilgiu centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą distanciją, kadangi Centrinio banko įstatyme įtvirtintas pinigų politikos nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė problemų, su kuriomis susiduria persitvarkymo etapo visuomenė, verčia centrinį (valstybės) banką glaudžiai bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su vyriausybe rodo ir tai, kad, skiriant centrinio banko prezidentą (šešeriems metams) ir keturis jo pavaduotojus, lemiamą žodį taria premjeras.
Kad galėtų išlaikyti nepriklausomumą ir sėkmingai kovoti su infliacija, centrinis bankas valstybę turi finansuoti tik ribotai. Finansų ministerijai jis jau neteikia jokių tiesioginių kreditų, tačiau gali perimti valstybės skolas, kurios 1993 m. apribotos 5 proc. valstybės pajamų, 1994 m. – 4 proc., o 1995 m. – tik 3 proc. Tokio ribojimo tikslas – aprūpinti nacionalinį banką pinigais, reikalingais įsiterpti į pinigų bei kapitalo rinkas.
Atsakomybę už forintą Nacionalinis bankas dalijasi su vyriausybe. Vengrijos valiuta dar neseniai buvo siejama su valiutų krepšeliu, kurio pusę sudarė ekiu, o kitą pusę – JAV doleris. Vėliau ekiu pakeistas Vokietijos marke. Tai nelabai sėkmingas sprendimas, kadangi doleris atsižvelgiant į eksportą turi per didelę svorį.
Forintui leidžiama svyruoti ± 0,5 % oficialaus kurso. Centrinis bankas, darydamas intervencijas į valiutų rinką, stengiasi išlaikyti šį kursą. Sprendimus keisti oficialų kursą priima vyriausybė, tačiau esminis bankas po kiekvienos oficialios devalvacijos gali 5 proc. ją sušvelninti. 1993 m. forintas devalvuotas keturis kartus (dar nepasibaigus metams).
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais.
Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.

3.3. Bankininkystės įstatymas
1991 metais parlamentas priėmė naują bankininkystės įstatymą, oficialiai vadinamą- Finansų institucijų ir bankų veiklos įstatymu. Jis pagrįstas Europos ekonominės bendrijos bankininkystės direktyva ir apibrėžia bankų institucijas, jų veiklą, jos reguliavimą (įskaitant ir reikalavimus kapitalo sudėčiai), valstybinės bankų priežiūros institucijos teises ir pareigas.
Pagal naująjį įstatymą:
• Bankai skirstomi į keturis tipus: komercinius, specializuotus, investicinius ir taupomuosius.
• Nuo 1993 m. sausio l d. baokų kapitalo pakankamumas turi siekti 8 proc. Iki 1994 metų pabaigos Valstybinė bankų priežiūros žinyba šiuo atžvilgiu galėjo daryti tam tikras nuolaidas.
• Vieno investuotojo dalis banke neturi viršyti 25 proc. Šią ribą leidžiama viršyti tik kitoms bankų institucijoms. Nuo 1997 m. sausio l d. 25 proc. riba galioja ir valstybei priklausančiai daliai bankuose.
• Bankai turi deponuoti grynaisiais arba kaip likvidžius aktyvų rezervus, t.y. atitinkančius 20 proc. substandaitimų (nevisiškai atitinkančių standartus) reikalavimų, 50 proc. abejotinų paskolų ir 100 proc. beviltiškų paskolų vertės.
• Visos finansų, institucijos privalo įsteigti indėlių draudimo fondą,
• Bankai turi finansuoti valstybinę bankų priežiūrą (turinčią įgaliojimus kontroliuoti ir tirti jų veiklą), tam skirdami 0,12 proc. bendrojo jų balanso.

Kartu su naujuoju bankininkystės įstatymu priimti apskaitos, audito ir bankroto įstatymai. Tačiau ši nauja juridinių normų sistema iškėlė ir naują problemą – bankai, teikdami paskolas, pasidarė labai atsargūs, kartu labai susiaurindami klientų ratą.

IŠVADOS

Vidurio Europos šalyse problemos bankų sektoriuje kilo bei privertė įsikišti vyriausybes pertvarkant ekonomiką ir keičiant nusistovėjusį, tradicinį požiūrį naujomis rinkos ekonomikos taisyklėmis. Tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje problemas bankų sektoriuje išryškino įvesti tarptautiniai apskaitos standartai arba atliktas tarptautinis banko auditas. Čekijos atvejis yra išskirtinis, kadangi problemos kilo įmonėms grąžinant paskolas bankams, kai Vyriausybė nurodė pertvarkyti įmonėms išduotas paskolas, tačiau šis peržiūrėjimas taip pat susijęs su naujų apskaitos ir kreditavimo taisyklių įvedimu. Galime daryti tokias išvadas:
1. Vienas iš pirmųjų veiksmų atliktų nagrinėjamose Vidurio Europos šalyse buvo bankų aktyvų restruktūrizavimas, vyriausybei išperkant blogas paskolas ir bankų balansuose jas paprastai pakeičiant Vyriausybės obligacijomis. Blogos paskolos buvo išimamos iš valstybinių bankų ir šis bankų balansų valymas buvo skirtas išimti pereinamuoju laikotarpiu bankų restruktūrizuojamoms valstybinėms įmonėms išduotoms paskoloms arba paskoloms, išduotoms su valstybės garantija. Iš bankų buvo išimamos visos atitinkančios tam tikrus kriterijus paskolos (paskolos išduotos iki tam tikros datos arba paskolos nustatytoms įmonėms). Vengrijoje paskelbus aktyvų išpirkio kainą, bankams buvo suteikta teisė patiems pasirinkti: parduoti paskolas ar ne.
2. Blogų paskolų valdymui Čekijoje ir Vengrijoje buvo pasirinktas centralizuotas modelis, perduodant paskolas vienai, specialiai tam tikslui įkurtai įmonei. Lenkijos atveju buvo pasirinktas kitoks variantas, kai išskirti blogų paskolų portfeliai buvo palikti pačiuose bankuose sukurtuose blogų paskolų valdymo departamentuose. Abu būdai turi savo privalumų ir trūkumų. Centralizuoto valdymo pagrindiniais privalumais laikoma, kad yra nutraukiami ryšiai tarp banko darbuotojų išdavusių paskolą ir kliento. Turto valdymo įmonė, perėmusi paskolą gali naujai pažvelgti ir įvertinti galimybes realizuoti aktyvą. Paliekant paskolas tame pačiame banke yra išlaikoma visa informacija apie klientą, bankas žino skolininko veiklos ypatumus, jo kredito istoriją. Paprastai šis faktorius yra svarbesnis įmonėms išduotoms paskoloms. Šiuo atveju bankas taip pat yra suinteresuotas atgauti suteiktą paskolą. Lenkijoje taip pat buvo akcentuojamas bankų personalo įgūdžių, vertinti skolininko rizikingumą rinkos sąlygomis, ugdymas
3. Išėmus iš bankų balansų blogas paskolas, kitas svarbus žingsnis buvo jų kapitalo bazės atkūrimas. Kapitalizavimas skirtingais mastais buvo atliktas visose nagrinėjamose Vidurio Europos šalyse. Vengrijoje paaiškėjus, kad apskaičiavus pagal tarptautinius apskaitos standartus, privatūs bankai taip pat neturi pakankamos kapitalo bazės, buvo parengta ir privačių bankų kapitalizavimo programa. Lenkijoje susidūrusiems su problemomis ir parengusiems veiklos atnaujinimo planus bankams buvo suteikiama valstybės pagalba išperkant jų naujas akcijų emisijas. Dažniausiai akcijos yra išperkamos mokant už jas Vyriausybės obligacijomis. Po kapitalizavimo labai išauga valstybės valdoma dalis bankų sektoriuje ir už tai atsakingos institucijos turi būti pasiruošusios bankų valdymui bei vėliau jų privatizavimui.
4. Svarbu, kad bankai būtų rekapitalizuojami iškarto iki reikiamo kapitalo pakankamumo lygio, kadangi priešingu atveju iškyla moralinės rizikos problema, kai bankų vadovybė imasi nepagrįstos rizikos tikėdamasi, kad valstybė vėl įsikiš ir padengs susidariusius nuostolius. Šiuo atžvilgiu neigiamai galima vertinti Vengrijos patirtį, kai bankai buvo rekapitalizuojami keletu etapų.
5. Rekapitalizavus bankus sekantis vyriausybių žingsnis – jų privatizavimas, privatizavimo plano įgyvendinimas siekiant sumažinti valstybės vaidmenį bankų sektoriuje. Vidurio Europos valstybėse bankai buvo privatizuojami įvairiais būdais, tarp kurių pagrindiniai būtų atviri pardavimo konkursai bei tiesioginės derybos su galimais investuotojais. Abu šie būdai vienodai priimtini, pagrindiniu privatizavimo tikslu laikant konkurencijos didinimą bei užsienio investicijų pritraukimą. Čekijoje privatizuojant Komercinį banką buvo priimtas politinis sprendimas ir jis buvo viešai parduotas už investicinių čekių analogus.
6. Priklausomai nuo to, kiek lėšų buvo skirta bankų restruktūrizavimui ir kokie tikslai įgyvendinti, buvo diegiami ir tarptautiniai apskaitos standartai. Čekijoje buvo paliktas ilgesnis pereinamasis laikotarpis ir bankams suteikta galimybė prisitaikyti prie naujų reikalavimų patiems. Lenkijoje ir Vengrijoje, kadangi buvo atliktas platesnio masto bankų restruktūrizavimas, tarptautiniai apskaitos standartai buvo įvesti be pereinamųjų laikotarpiu. Staigus tarptautinių standartų įvedimas kartu padėjo išryškinti ir problemas bankų sektoriuje bei sukurti atitinkamas restruktūrizavimo programas.
7. Lietuvoje, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, problemas bankų sektoriuje nulėmė struktūriniai ekonomikos pokyčiai, būdingi visoms pereinamosios ekonomikos šalims. Pasikeitus ekonomikos sąlygoms nebuvo sukurta nauja įstatyminė bazė, tiek bankai ir įmonės susidūrė su aukšto laipsnio sistemine rizika, kai reikėjo pertvarkyti įmonių veiklą, persikvalifikuoti vadybininkams ir prisitaikyti dirbti naujomis sąlygomis.
8. Problemas Lietuvos bankų sektoriuje išryškino greitai sumažėjusi infliacija, kai reali palūkanų norma pasirodė esanti didesnė už numatomą ir įmonės nebegalėjo grąžinti paimtų paskolų, o bankai 1994 metais turėjo be pereinamojo laikotarpio sudaryti specialiuosius atidėjimus rizikingiems aktyvams pagal naujas Lietuvos banko patvirtintas paskolų grupavimo taisykles. Didžiausiems bankams susidūrus su likvidumo problemomis ir deklaravus nuostolingą veiklą, Vyriausybė turėjo įsikišti į bankų sektorių, suteikdama pagalbą valstybiniams bankams bei bandydama atnaujinti privačių bankų veiklą. Pagrindą restruktūrizavimui sudarė 1996 m. birželio 18 d. Seimo priimtas VVP bankams restruktūrizuoti emisijos įstatymas, kuriame buvo numatyti šaltiniai bankų restruktūrizavimo finansavimui ir numatyta restruktūrizavimo sistema.
10. Valstybinių bankų nuostolius lėmė ir ribotos apimties aktyvų restruktūrizavimas. Kadangi iš bankų balansų buvo išimtos tik pačios blogiausios, jau nurašytos, paskolos, todėl likę nepertvarkyti aktyvai ir toliau reikalavo didinti specialiuosius atidėjimus bei lėmė nepakankamai pelningą bankų veiklą. Restruktūrizuojant bankų aktyvus turėjo būti išimtos iš balansų visos 4-5 grupės paskolos. Šis būdas pareikalautų daugiu valstybės lėšų, tačiau tokiu atveju balanso išvalymo bei bankų rekapitalizavimo momentas taptų atskaitos tašku vertinant tolimesnę banko vadovybės veiklą.

Vertinant visą Lietuvos bankų restruktūrizavimo programą, galima teigti, kad ji buvo nenuosekli, pernelyg priklausoma nuo politinių sprendimų, kuriuos lėmė vyriausybių pasikeitimai, rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą bei Prezidento rinkimai. Tą faktą, kad kitose Vidurio Europos valstybėse bankų restruktūrizavimas buvo atliktas nuosekliau, galima paaiškinti didesnių tų šalių politiniu stabilumu, sugebėjimų mokytis iš padarytų klaidų. Lietuvos atveju, kadangi buvo paliesti daugelio žmonių interesai, politiniai interesai dažnai užgoždavo ekonominę logiką bei strateginių tikslų siekimą.

LITERATŪRA

1. Vaškelaitis Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas: teorija ir praktika / Lietuvos mokslas, monografija, 2003.
2. Ališauskas L., Vaškevičius V. Šiuolaikinės bankų sistemos / Lietuvos informacijos institutas. Vilnius 1998. ISBN 9986-12-172-8
3. Maldeikienė A. Valstybės valdomų bankų vertė nuolat menksta // Mokesčių žinios. 1998 spalis 5-11, Nr. 40, 13 psl.
4. Miller W. Commercial Bank valuation, 1995.
5. Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland. Prieiga per internetą: http://viadrina.euv-frankfurt-o.de/~chudzik/weran.htm
6. National bank of Hungary. Annual report 1999. Prieiga per internetą: http://www.mnb.hu/english/4_public/2000/eves/en_eves2000_tartalom.htm
7. Chudzik R., A Comparative Analysis of Bank Restructurisation Programs in the Czech Republic, Hungary and Poland. Prieiga per internetą:
http://viadrina.euv-frankfurt-o.de/~chudzik/weran.htm
8. Po šių metų nesėkmių Europos bankai iš 2003-iųjų nesitiki nieko gera / Euroverslas, Reauters – Elta. Prieiga per internetą: http://www.euroverslas.lt/?-1239492009
9. Europoje turėtų sparčiai plėstis interneto bankininkystės sektorius / Euroverslas, Elta. Prieiga per internetą: http://www.euroverslas.lt/?1348731257
10. Bnakų sektoriaus liberalizavimas ES ir Vakarų Europos valstybėse / Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/lt/leidiniai/integracija2000_3/projektai3.pdf
11. http://finansai.tripod.com/7.htm