Europos centrinio banko funkcijos

 

ĮVADAS
Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę.
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas – euras, bei naujas bankas – Europos centrinis bankas (ECB).
Europos centrinis bankas ir eurą įsivedusių valstybių narių centriniai bankai sudaro naują subjektą, vadinamą „Euro sistema”. Kadangi kai kurios ES valstybės narės euro dar nėra įsivedusios, svarbu aiškiai atskirti dvylikos valstybių narių „Euro sistemą” nuo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), apimančios penkiolika valstybių narių.
1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką – Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui.
Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai.
ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus.
Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės.
Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas:
• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;
• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;
• euro zonoje leidžia banknotus;
• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.
Europos centrinio banko veikla vykdoma per sprendimo galią turinčias institucijas(Valdytojų taryba, Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba), kurių posėdžiai paprastai vyksta ECB.

1. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1.1. POKYČIAI CENTRINĖJE BANKININKYSTĖJE
Kaip rodo pasaulinės centrinės ban¬kininkystės raidos tyrimai , centriniai bankai yra istorijos „produktas”. Jų vaid¬muo istorijos tarpsniuose kinta. Kad būtų galima žengti istorinį žingsnį – įvesti ben¬drąją euro valiutą ir laikytis bendros pini¬gų politikos – būtinai reikėjo sukurti struk¬tūrą, užtikrinančią, kad Europos sutartyje numatyti tikslai bus įgyvendinti. Todėl bu¬vo sukurta nauja, unikalios struktūros ir atliekanti ypatingas funkcijas Europos cen¬trinių bankų sistema, į kurią panašios pa¬saulyje nėra. Tokia institucija negalėjo at¬sirasti kaip visai nauja, labai svarbu buvo kuo daugiau pasinaudoti turimu ES šalių centrinių bankų potencialu ir patirtimi. ES sutartis ir Europos centrinių bankų siste¬mos bei Europos centrinio banko statutas, kuris kaip protokolas yra sutarties priedas ir turi tokią pačią juridinę galią, api¬brėžia šios sistemos veikimą. Tai pirmas demokratinių valstybių istorijos atvejis, kai centrinio banko veikla taip detaliai apibrėžiama aukščiausią galią turinčiu ju¬ridiniu aktu. Taigi nesudaroma prielaidų laikyti abejotinomis tam tikrų ECBS orga¬nizavimo nuostatų, o priimamoms į ES ša¬lims šios nuostatos turi būti viršesnės už nacionalines.
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir šalių narių nacionaliniai bankai. ECBS, skirtingai nuo savo narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo orga¬nai yra kompetentingi spręsti, kaip to tiks¬lo bus siekiama: tiesiogiai ar per naciona¬linius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą ir „Eurosistema”, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Eu¬ropos centrinis bankas ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai ša¬lys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.

1.2. TIKSLAS IR PAREIGOS
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įpareigota remti Bendrijos ben¬drosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir suba¬lansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siek¬ti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukštas aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir so¬cialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekda¬ma šių tikslų ECBS vadovaujasi atvirosios rin¬kos ekonomikos bei laisvosios konkurencijos principu, kuris skatina efektyviai skirstyti iš¬teklius. Susidūrus su kitais numatytais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas tu¬rinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
1.3. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėji¬mų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

Be šių uždavinių Eurosistema turi:
• prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
• rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
• atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinė¬se pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susi¬jusio su ECB kompetencija. ES Sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetenci¬ja pinigų politikos, kurso politikos, mokėji¬mų sistemų ir finansų sistemų stabilumo sri¬tyse.
Reikia pažymėti, kad šiandieninėje la¬bai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultaci¬jų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.

2. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

2.1. VAIDMUO
Pasaulio centrinių bankų raida aki¬vaizdžiai įrodo, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant stipriai politi¬nei įtakai, gali daryti teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau vėliau, ilgesniu lai¬kotarpiu, tai sukels neigiamų pasekmių už-imtumui, pajamų augimui ir sudarys sąly¬gas didesnei infliacijai. Daugybė ekono-minių tyrimų įrodo, kad įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankiš-ką pinigų politiką yra būtina prielaida no¬rint išlaikyti nedidelę infliaciją .
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratiškai išrinkta vyriausy¬bė tradiciškai laikosi tokios politikos, ku¬ri jai garantuotų galimybę būti perrinktai. Siekimas dalyvauti periodiškai vykstan¬čiuose rinkimuose verčia vyriausybę maksimizuoti naudą trumpuoju laikotarpiu, ta¬čiau tokia pinigų politika tikrai nepalanki sukurti gerovei. Todėl vienintelis teisingas sprendimas – perduoti atsakomybę už mo¬netarinę politiką centriniam bankui.
Nemažą vaidmenį formuojantis to¬kiai nuostatai turėjo ir ilgametė Vokieti¬jos Bundesbanko funkcionavimo patirtis, kuria remiantis buvo konstruojami ECB pa-grindai. Mastrichto sutartyje numatyta, kad ECB yra nepriklausomas, o tam reikia aiš-kaus mandato.
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Iš¬laikant stabilias kainas, infliacijos lūkes¬čiai ir palūkanų normos gali būti palaiko¬mos žemesniame lygyje. Tai sukuria ap¬linką, orientuotą į stabilumą, tokioje ap¬linkoje skatinama subalansuotos ir sude¬rintos ekonominės veiklos plėtra, garan¬tuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės au¬gimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos dau¬giau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamy¬bos veiksnių rinkai. Rezultatas – netin¬kamas išteklių paskirstymas visose rinko¬se ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėt¬ra: prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pa¬siūlos padaryti priklausomos nuo paklau¬sos; kapitalo rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios paja¬mos; darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų sta¬bilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam su¬artėjimui, už kurį atsakingos valstybės na¬rės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų at¬žvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Inflia¬cija turi būti prižiūrima, o kai reikia – ir mažinama. Iždo politika, suderinta su eko¬nomine plėtra, yra visos sistemos kertinis akmuo.
Taigi ECBS kainų stabilumo palai¬kymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomi¬ne ir socialine politika. Tačiau už šią po¬litiką atsakingos įvairių šalių valdžios ins¬titucijos, kurios turi kreipti dėmesį į ne¬vienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomam centriniam bankui reikia ne tik aiškaus mandato. Jis taip pat turi būti atvira ir skaidri institucija, mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1) Pirmiausia, skaidrumas padidina monetarinės politikos efektyvumą, taip daliai ekonomikos dalyvių sukuriami korektiški lūkesčiai. Prognozuojama pinigų politika padeda siekti kainų stabilumo, kuris pasiekiamas iš esmės nekeičiant pinigų skolinimosi kaštų ir esant žemiausiai palūkanų normai;
2) Antroji priežastis susijusi su tuo, kad demokratinėje visuomenėje centrinis bankas privalo atsiskaityti už savo vykdomą politiką.
3) Galiausiai atvirumas išorinio pasaulio atžvilgiu taip pat gali struktūrizuoti ir disciplinuoti vidinius debatus, vykstančius pačiame centriniame banke.
Atsiranda atsakingumo įgyvendini¬mo problema. Akivaizdu, kad instituci¬joms, turinčioms ilgą istoriją, pvz., Vokie¬tijos Bundesbankui, nereikia tokios oficia¬lios atskaitomybės, tačiau ji realizuoja¬ma įprastinėmis kalbomis ir pasisakymais, kurių metu perduodami tam tikri signalai apie pinigų politikos pasikeitimą.
Tačiau abejotina, ar tokia sistema galėtų būti perkelta iš Vokietijos j visos Europos kontekstą, kadangi tai yra ilga¬laikės veiklos suformuotas pasitikėjimo dalykas.
Taigi nepriklausomybės principų įgyvendinimas laiduojamas teisiškai, o at-skaitomybės įgyvendinimas daugiau pri¬klauso nuo paties ECB sprendimų ir pastan¬gų, diegiant visuomenei stabilumo kultū¬rą.
ECB kaip tarptautinės teisės subjek¬tas turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų, tokių kaip TVF, TAB, EBPO veikloje.
ECB yra Eurosistemos piramidės vir¬šūnė. Teisė nustatyti, kaip bus vykdomi keliami uždaviniai – per ECB ar decen¬tralizuotai – suteikta ECB. Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi decentralizuotu principu. Taip siekiama geriau panau-doti VCB išteklius. Reikėtų pabrėžti, kad decentralizuotu principu remiamasi tik vyk¬dant operacijas, o nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos lieka griežtai cen-tralizuoti. Įgyvendindami decentralizavimo koncepciją VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų. Šių nuostatų vykdymui užtikrinti ECB įgaliotas imtis rei¬kalingų veiksmų, kreiptis į Europos Teisin¬gumo teismą.
ECB turi teisę ne tik sudaryti sutar¬tis su institucijomis, bet ir teisę leisti tei¬sinius aktus, kurių reikia Eurosistemos tiks¬lams. Skiriamos 2 ECB juridinių aktų rū¬šys:
• aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendaci¬jos ir nuomonės;
• juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB subordinaciją ECB; tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

Tik Europos Teisingumo Teismas gali vertinti ir interpretuoti ECB aktus. Euro-pos Teisingumo Teismo jurisdikcija kontro¬liuojant, kaip vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose, atspindi speci¬finį euro pinigų konstitucijos „saugotojo” ECBS pobūdį. Jeigu ECB nusprendžia, kad šalies centrinis bankas nevykdė įpareigo-jimų, jis gali nustatyta tvarka kreiptis į Eu¬ropos Teisingumo Teismą.

2.2. NEPRIKLAUSOMYBĖ
Europos sutartyje ECB ir ECBS ne¬priklausomybė turi konstitucinės garanti¬jos statusą . Šiuo požiūriu ECB nepri¬klausomybė teisiškai yra labiau garantuo¬ta, negu Vokietijos Bundesbanko autono¬mija, kurią nustatyto įstatymas. Taigi ECB teisiškai turi tvirtesnius nepriklausomybės teisinius pagrindus. Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka įvairiais aspektais yra nagrinėta ir Lietuvoje.
Nacionalinių centrinių bankų nepri¬klausomybės lygiui įvertinti reikėjo api¬brėžtų kriterijų, kuriuos suformulavo EPI .
Nepriklausomybės koncepciją vė¬liau EPI detalizavo savo parengtoje Kon-vergencijos ataskaitoje (1998 kovas), ku¬ri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta EVT.
Skiriama institucinė, finansinė, as¬meninė ir funkcinė centrinio banko nepri-klausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiš¬kia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisė¬mis, vykdydama įsipareigojimus ir spęs¬dama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar¬ba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesi¬stengti daryti įtakos sprendimus priiman¬čių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pi¬nigų stabilumą, bet ir bendrą ekonomi¬nę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti su¬derintą ir subalansuotą ekonominį plė¬tojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siek¬ti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir iš¬laikyti pinigų stabilumą. Toks įpareigo¬jimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklau¬somybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. Šitaip galėtų būti labai lengva atsikratyti atsakomybės, ir pirmi¬nio tikslo nesilaikymas galėtų būti pa¬teisintas remiantis antrinio tikslo sieki¬mo motyvais. Dėl šios priežasties ECB neturi prisiėmęs griežto įsipareigojimo apibrėžti bendrąją ekonominę politiką rėmais, jis siekia svarbiausio tikslo – kai¬nų lygio stabilumo be papildomų susais¬tymų ir sąlygų.
Šiuo atveju ES organams nereikia imtis jokios demokratiškos ECB kontrolės. Įstatymuose numatoma, kad ECB nepri¬klauso parlamentinei atsakomybei ir ne¬turi būti vadovaujamasi taisykle, pagal kurią kiekviena valstybinė veikla turi pri¬klausyti nuo vyriausybės įtakos. Tokiu sa¬vanorišku apsiribojimu pinigų politika at¬skiriama nuo kasdieninių politikų ginčų. Be to, JAV patirtis rodo, kad pastangos demokratiškai kontroliuoti centrinį ban¬ką nepadidina pinigų stabilumo.
ECBS nepriklausomybė dar nereiš¬kia, kad sistema išvengia bet kokios at-sakomybės ir nėra politiškai kontroliuo¬jama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisin¬tos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vyk¬domą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė


Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę, antrojo EPS kū¬rimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams ban¬kams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems Europos Sąjun¬gos institucijų organams – centrinėms vy¬riausybėms, regioninėms ir vietinėms są¬jungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išim¬tys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir priva¬čioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudo¬tis pirmenybe gaunant kreditus iš finan¬sinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų po-litikoje, kadangi centriniai bankai nuo¬lat ir visose valstybėse perimdavo „vals-tybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriau¬sybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotar¬pio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršyda¬vo net 10 proc. BVP. Tokia praktika pa¬žeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su pati¬kimos pinigų politikos vykdymo princi¬pais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sis¬temoje tokia praktika pripažinta kaip ne¬priimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straips¬niai ir atitinkamus reikalavimus įgyven¬dinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centri¬nio banko ir visas viešojo sektoriaus pri¬vilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždrau¬dimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir lai¬kyto savaime suprantamu tiesioginio vals¬tybės finansavimo instrumento. Taip su¬daromos vienodos sąlygos visiems finan¬sų rinkos dalyviams ir pašalinama su pi¬nigų rinkos poreikiais nesusijusios papil¬domos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema ga¬li būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais po¬pieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas po¬litinis spaudimas mažinti palūkanų nor¬mas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip vals¬tybės vertybinių popierių kiekis augtų.
Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmo-nių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antri¬nėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė
Vien institucinės ir finansinės ne¬priklausomybės neužtenka, kad galima būtų vykdyti nepriklausomą, į pinigų sta¬bilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalai¬kius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių at¬žvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvyk¬dytais, kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 me¬tus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patir¬ties turintys asmenys. Nariai perrenkami abi¬pusiu susitarimu valstybės arba vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ET ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomo¬nės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančio¬sios tarybos arba vykdomosios valdybos pra¬šymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tar¬nybai priklausančių atlikti pareigų arba pa¬daro didelių nusižengimų, susijusių susprendimais dėl pinigų politikos.
Vykdomosios valdybos narių tar¬nybos laiko ribojimas 8 metais be gali¬mybės būti perrinktais vis dėlto verti¬namas prieštaringai. Viena vertus, tai teigiamas bruožas pinigų stabilumo už¬tikrinimo požiūriu, kadangi valdybos nariai negali siekti perrinkimo ir todėl gali laikytis nepriklausomos politikos, o ne tokios, kuri patiktų nacionalinei vyriausybei. Kita vertus, nustatytas lai¬kotarpis be galimybės būti perrinktais, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip pa¬pildoma priemonė prieš politinę priklausomybę nuo EVT, skiriančios vykdo¬mąją valdybą, politinio stabilumo po¬žiūriu tai yra problemiškas dalykas, ka¬dangi valdybos nariai, priimdami spren¬dimus dėl pinigų politikos valdančiojo¬je taryboje, dėl asmeninės karjeros ga¬li atsižvelgti į savo funkcijas naciona¬liniame lygmenyje.
Be to, baigiantis valdybos narių ka¬dencijai lieka rizika dėl įvairiapusės as-meninės priklausomybės ir interesų.
ECB valdančioji taryba sudaro val¬dyba ir EPS dalyvaujančių centrinių ban¬kų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujan¬čioms trečiajame EPS etape, vadinamo¬sioms „šalims narėms, kurioms galioja iš¬imtinės teisės” (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB tary¬boje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių EPS, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos, patariamojo pobūdžio organo, nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos pa¬prastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: vie¬na šalis, vienas balsas. Taigi nepriklau¬somai nuo šalių ekonominės reikšmės, vi¬sų nacionalinių centrinių bankų preziden¬tams suteikiamos tokios pačios galimy¬bės daryti įtaką. Šiuo požiūriu suteikiant vienodas balso teises stiprinama asmeni¬nė ECB tarybos narių nepriklausomybė, ne kaip atstovaujančių savo (didelei ar mažai) šaliai, o kaip tarybos narių, besi-remiančių ta pačia filosofija ir turinčių tą patį bendrą pagrindinį tikslą.
Asmeninės nepriklausomybės mas¬tas, kuris leistų nepriklausomai nuo as-meninių, dalykinių arba regioninių pre¬ferencijų bei galimo politinio spaudimo nuosekliai laikytis pinigų politikos, orien¬tuotos į kainų stabilumo tikslą, priklauso nuo EPS šalių sudėties, nacionalinių sta¬bilumo preferencijų ir asmeninės ECB ta¬rybos sudėties.

Funkcinė nepriklausomybė
Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklauso-mas nustatydamas tarpinius pinigų politi¬kos tikslus ir įgyvendindamas pinigų poli-tikos principus.

2.3. ATSAKINGUMAS
Europos Parlamentas siekia padi¬dinti ECB atskaitomybę, kad būtų užtik-rintas ECB veiklos aiškumas ir atsakin¬gumas. Taigi ECB turi būti nepriklauso-mas, bet atsakingas. Atsakingumas reiš¬kia, kad informacija apie centrinio ban¬ko tikslus ir instrumentus yra viešai pri¬einama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tai, kaip sie¬kiama tikslų.
Mastrichto sutarties protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 27 straipsnyje numa¬tyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklauso¬mi auditoriai, kurie skiriami Valdančio¬sios tarybos teikimu, pritarus Tarybai.
Be to, yra numatyta, kad ECB ren¬gia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. ECB ketvirtines fi¬nansines ataskaitas tvirtina Vykdomoji valdyba. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama atliekant nepriklausomą auditą. Po to ši ataskaita kartu su audito¬riaus išvada pateikiama Valdančiajai ta¬rybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą per pir¬mą kitų metų ketvirtį.
ECB atsakingumas įgauna specifi¬nes formas, kurios reiškiasi visų pirma sie-kiant tikslų ir pateikiant visuomenei sa¬vo politikos vykdymo rezultatus.

2.4. TIKSLŲ SIEKIMAS


ECBS tikslas — vidinis kainų stabilumas. Pagal tai, kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojamas sistemos ir sprendimus priiman¬čių organų narių darbo veiksmingumas. To¬dėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas vi¬suomenei.
Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo pa¬lyginimas išreiškia ECB atskaitomybę, at-skleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų.
ECB negalėjo kopijuoti Bundesbanko monetarinės politikos. Ekonomika euro zonoje nėra tokia pati kaip Vokietijo¬je, o euras nėra tokia pati valiuta kaip Vo¬kietijos markė.
ECB politika skyrėsi nuo pat pra¬džių. Joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoro¬da, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, bankas remiasi numanoma ir nepublikuo¬jama infliacijos prognoze, kuri gaunama iš indikatorių grupės, tokių kaip produkci¬jos nuokrypiai, augimo prognozės ir įvai¬rios kainų kitimo tendencijos.
Skirtingai nuo Bundesbanko, ECBS stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų sta-bilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ri¬bos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įver-tino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne inflia-cijai. Tačiau ECB prezidento nuomone, de¬fliacija būtų nepageidaujama esamoje ap-linkoje, be to, kainų kritimo situacija ne¬atitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo” gali¬mybė, kuri atrodė įmanoma pagal pirminį originalų apibrėžimą. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. Be to, ECBS Val¬dančioji taryba aiškiai apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma at¬skaitinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fis¬kalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia sa¬vo sprendimus monetarine, ekonomine ir
fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi bū¬ti atsižvelgiama į plačias euro zonos per¬spektyvas: ji nereaguos į specifinę regio¬ninę arba nacionalinę plėtrą.
Taigi ECBS atskaitomybė išreiškia¬ma kiekybiniu rodikliu. Tačiau toks tikslo apibrėžimas jau buvo kritikuotas ir kelia tam tikrų problemų.
Tikslas, nustatomas iki 2 proc., ver¬tinamas kaip gana griežtas matas, juo la¬biau nežinant, kiek tas indeksas tiks in¬fliacijai matuoti. Be to, skirtingi naciona¬liniai indikatoriai, įskaitant Vokietijos kai¬nų indeksą, linkę pervertinti realią inflia¬cijos normą. Remiantis paskutinėmis Bun¬desbanko studijomis, Vokietijos infliacija yra padidinta 0,75 proc. punktais .
“Eurostatas”, Europos sąjungos sta¬tistikos biuras, argumentuoja, kad suderin¬tas vartojimo kainų indeksas yra toks kai¬nų indeksas, kuriame atsižvelgiama į nau¬jausius ekonomikos tyrinėjimus zonoje. Ta¬čiau neatmetama galimybė, kad tam tik¬ru laikotarpiu gali būti neįmanoma jos tiks¬liai įvertinti.

2.5. VIEŠUMAS


ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinka¬moms valdžios institucijoms ir visuomenei.
ECBS atskaitomybės pagrindai išdės¬tyti ECBS Statuto 15 straipsnyje , pagal kurį ECB privalo:
• mažiausiai keturis kartus per metus
parengti ir pateikti pranešimus apie
ECBS veiklą;
• kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
• papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, EK, ET. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą ET ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.

Taigi ECB nuolatos pateikia mone¬tarinės, ekonominės ir finansinės situaci¬jos euro zonos įvertinimą ir suteikia in¬formaciją apie kiekvieną specifinį mone¬tarinės politikos sprendimą, koks jis be¬būtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.
Tai atliekama darant spaudos pra¬nešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius ir organizuojant susi¬tikimus. Spaudos pranešimai parengiami nedelsiant po Valdančiosios tarybos susi¬tikimų, tokiuose pranešimuose visada pateikiamas tikslus priimtų sprendimų są¬rašas kartu su pirmine esmine informaci¬ja.
Spaudos konferencijos rengiamos kas mėnesį. Jos pradedamos detalizuotu įžanginiu pareiškimu, ir tokie įžanginiai pareiškimai taip pat publikuojami nedel¬siant. Pareiškime prezidentas ir preziden¬to pavaduotojas pateikia Valdančiosios tarybos požiūrį į ekonominę situaciją bei pirminius argumentus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai dėl pinigų politi¬kos, po to būna klausimų ir atsakymų se¬sija.
Iš visų leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kiekvieną mė¬nesį, ir metinė ataskaita. Nuo 1999 m. kas mėnesį leidžiamame biuletenyje pa¬teikiama detali ekonominės situacijos eu¬ro zonoje analizė. ECB biuletenyje pa¬teikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECBS po¬litika ir euro zonos ekonomika.
Be to, kaip reikalaujama ECBS Sta¬tute, ECB kas savaitę publikuoja konso-liduotą balansinę ataskaitą.
Vykdomoji valdyba rengia prane¬šimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant mo¬netarinei politikai.
Iki šiol ECB kritikuojamas dėl to, kad atsisakydavo publikuoti infliacijos prognozavimo detales, kurios yra svar¬biausia jo monetarinės politikos strategi¬jos atrama. Bankas taip pat griežtai atsi¬sako publikuoti kiekvieną monetarinės politikos pasitarimų smulkmeną ir tarybos na¬rių balsavimo protokolus, sprendimus, ku¬rie sukelia plačius debatus dėl banko at¬skaitomybės. ECB motyvuoja tokį elgesį tuo, kad balsavimo protokolų publikavi¬mas sukeltų tokį reiškinį, kai tarybos na¬riai patirtų politinį spaudimą iš naciona¬linių vyriausybių .
ECB pareigūnai taip pat argumentuo¬ja, kad infliacijos prognozių publikavimas galėtų sukelti priešingą dalyką. Jeigu ECB paskelbtų prognozę apie kylančią infliaci¬ją, tai pati prognozė galėtų sukelti šį proce¬są. Pvz., profesinės sąjungos galėtų traktuoti kylančios infliacijos prognozę kaip pretekstą reikalauti aukšto darbo užmokesčio.
Manoma, kad ECB populiarumas yra problemiškas dalykas dėl didelio po¬litinio aparato. Skeptikai mano, kad ECB nebus toks populiarus EPS zonoje, koks yra Bundesbankas Vokietijoje dėl to, kad tai bus kur kas įvairesnis politinis apara¬tas, sudarytas iš įvairių ES institucijų EK, ET, Europos Parlamento ir grupės E-11 finansų ministrų, vienuolikos pirmosios bangos EPS dalyvių. Patyrusių Vokietijos centrinio banko atstovų požiūriu tokioje aplinkoje ECB turėtų elgtis atsargiai, netgi tada, kai iš jo reikalaujama drastiškų veiksmų.

2.6. VALDYMAS
1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.
1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:
1) Valdančioji taryba;
2) Vykdomoji valdyba;
3) Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančio¬sios valdybos skiriami nariai, ECB preziden¬tas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vyk¬dančiosios valdybos nariai, taip pat vienuo¬likos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.
Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
1) EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
2) teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai
patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuo¬se gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną pa¬dėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali da¬lyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įga¬lioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asme¬nį dalyvauti susirinkime.
Sprendimai priimami paprasta bal¬sų dauguma. Balsams pasiskirsčius toly¬giai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susi¬jusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį j ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.
Vykdomąją valdybą sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:
• įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti
reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
• vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
• tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priima¬mi 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauk¬tas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja koman¬da, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 me¬tai.
Bendrosios tarybos sudėtis dar plates¬nė. Ją sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali daly-vauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
• veikia kaip ECBS patarėjas;
• renka statistinę informaciją;
• parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
• rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
• nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Valdymo organų tarpusavio santykiai
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos, apskaitos standartizacijos taisyk¬lių bei operacijų atskaitomybės, personalo įdarbinimo sąlygų. Be to, Bendroji taryba pa-teikia pastabas Vykdomajai valdybai tada, kai ši:
• pradeda vykdyti Valdančiosios tarybos patvirtintus teisės aktus, dėl kurių Ben¬droji taryba teikė pastabas;
• remdamasi Valdančiosios tarybos suteikta
teise priima teisės aktus.

Valdančioji taryba gali perduoti da¬lį įgaliojimų Vykdomajai valdybai, tačiau apie tai turi būti pranešta suinteresuotoms šalims arba paskelbta viešai, jeigu juridiš¬kai tai yra susiję su trečiąja šalimi. Val¬dančiajai tarybai turi būti pranešta apie Vykdomosios valdybos pagal įgaliojimą priimtus teisės aktus.

Komitetai
ECBS komitetus pagal specifines veiklos kryptis sudaro ECB atstovai ir kiekvienos šalies narės nacionalinio cen¬trinio banko atstovai. Valdančioji taryba nariams suteikia mandatus ir skiria pir¬mininką, kuriuo gali būti tik ECB atsto¬vas.
Šalies, kuri nepriklauso EPS, na¬cionalinio centrinio banko atstovas ga¬li dalyvauti ECBS komitetų posėdžiuo¬se, kuriuose nagrinėjami Bendrosios ta¬rybos kompetencijai priskirti klausimai. Europos Sąjungos komisijos atstovai taip pat gali būti kviečiami į komitetų po¬sėdžius.
ECBS komitetai ruošia siūlymus dėl atskirų veiklos sričių strategijos atlieka ki¬tas Valdančiosios tarybos nustatytas už¬duotis ir yra atsakingi Valdančiajai tary¬bai ir Vykdomajai valdybai.

ECB kapitalas
ECH kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvel-giant j atskiros šalies demografinį ir eko¬nominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kri¬terijus – Šalies gyventojų skaičius ir ben¬drojo vidinio produkto dydis (jo dalis ben¬droje sistemoje). Nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos su tam tikrais apribojimais yra laikomi ECB. ECBS pajamos paskirstomos nacionali¬niams centriniams bankams atsižvelgiant i anksčiau minėtą kriterijų.

Valstybių centriniai bankai
EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų.
Padėdami šiai institucijai įgyven¬dinti bendrąją pinigų politiką euro zo¬nos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subor¬dinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavi¬mų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvau¬jančių EPS dėl to, kad neatitinka kon¬vergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.

Institucijų bendravimas
ECB Valdančiosios tarybos susirin¬kimuose gali dalyvauti Ekonomikos ir Fi¬nansų Tarybos (ją sudaro ekonomikos ir finansų ministrai) prezidentas bei Komisi¬jos nariai, tačiau jie neturi balso teisės. Savo ruožtu, ECB prezidentas gali dalyvauti Ekonomikos ir Finansų tarybos susi¬rinkimuose, kuriuose nagrinėjami ECB svarbūs klausimai.
1997 m. gruodžio 12-13 d. Liuksem¬burge EVT buvo priimtas nutarimas dėl ET ir ECB bendradarbiavimo. Čia buvo pa¬brėžta, kad siekiant suderinto Bendrijos plėtojimo trečiajame EPS etape, labai svarbus yra ECB ir tarybos nenutrūkstamas ir efektyvus bendradarbiavimas, įtraukiant į jį ir EK, ir nepažeidžiant ECBS nepriklau¬somybės principo.

3. EUROPOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS

Apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų per dabartiniu metu būdingiausių CB-ams funkcijų prizmę.
Kaip žinome, dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagrindinės funkcijos:
1. Pinigų emisijos
2. Bankų banko
3. Valstybės banko
4. Ekonomikos reguliavimo
5. Valiutų vadybos.
Kartais šalia jų nurodomos dar trys:
1. Vyriausybių ir Parlamentų ekonominio patarėjo
2. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros
3. Pinigų spausdinimo

3.1. Pinigų emisijos funkcija. Valdytojų taryba turi išskirtinę teisę leisti banknotus Bendrijos viduje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali išleisti tokias notas. Banknotai, išleisti ECB ir nacionalinių centrinių bankų turi būti vienintelės tokios notos, turinčios teisinį pagrindą jas siūlant Bendrijos viduje. (5)

3.2. Bankų banko funkcija. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomųjų atsargų sistema. Kiekviena kredito institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame banke. Privalomąsias atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią privalomųjų atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų skyriai (filialai), kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti privalomąsias atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad privalomosios atsargos joms nebūtų per didelė našta.
Remdamasi ES Tarybos ir ECB nutarimais dėl privalomųjų atsargų laikymo, ECB gali kai kurias įstaigas atleisti nuo šio įsipareigojimo, jeigu jos atitinka nors vieną iš žemiau pateikiamų kriterijų:
• tai yra specifinė įstaiga;
• kredito įstaiga neatlieka jokių bankinių operacijų, nekonkuruoja su kitomis kredito įstaigomis;
• visi kredito įstaigos įsipareigojimai susiję su pagalba regioninei arba tarptautinei plėtrai.
Paprastumo sumetimais privalomųjų atsargų bazė apskaičiuojama ne kaip vidurkis, o kaip įsipareigojimai paskutinę kalendorinio mėnesio dieną pagal kredito įstaigų balanso įsipareigojimų elementus, pateikiamus nacionalinių centrinių bankų pinigų ir bankų statistikos departamentams iki privalomųjų atsargų laikotarpio pradžios (kito mėnesio 24 d.).
Į privalomąsias atsargas įtraukiami tokie įsipareigojimai: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų; indėliai iki pareikalavimo, iki 2 metų trukmės; skolos sertifikatai, kurių trukmė iki 2 metų; pinigų rinkos popieriai. Privalomųjų atsargų reikalavimas netaikomas įsipareigojimams, priimtiems siekiant pritraukti lėšas ilgesniam negu 2 metų laikotarpiui. Neįtraukiami ir įsipareigojimai kredito įstaigoms, kurios priklauso ECB privalomųjų atsargų sistemai, įsipareigojimai ECB ir nacionaliniams centriniams bankams.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis yra vienas mėnuo, kuris prasideda vieno mėnesio 24 kalendorinę dieną ir baigiasi kito mėnesio 23 kalendorinę dieną. Privalomųjų atsargų pradžia ir pabaiga parinkta pagal tai, kad tai – lėšų atžvilgiu – ramiausios dienos EPS valstybių kredito įstaigų sistemoje.
Kadangi pasaulyje yra įsigalėjusi tendencija mažinti privalomųjų atsargų normą, tai ir ECB nustatė “darbinę” normą – 2 %. ECB pasilieka teisę keisti privalomųjų atsargų normą. Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1) stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlyginti laikinus likvidumo svyravimus;
2) bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3) kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip “paskutinio skolintojo” funkciją.

3.3. Valstybės banko funkcija. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų politikoje, kadangi centriniai bankai nuolat ir visose valstybėse perimdavo “valstybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriausybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotarpio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršydavo net 10 % BVP. Tokia praktika pažeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su patikimos pinigų politikos vykdymo principais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sistemoje tokia praktika pripažinta kaip nepriimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema gali būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.(2, 60)
Kitų funkcijų – biudžeto kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamos spręsti nacionaliniame lygyje. Jas gali atlikti tiek nacionaliniai centriniai bankai, tiek privačios struktūros.

3.4.Ekonomikos reguliavimo funkcija. Ekonomikos reguliavimui yra panaudojama pinigų ir kredito politika arba monetarinė politika.
Monetarinė politika – tai visuma priemonių pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.
Monetarinės politikos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų Tarybos (Governing Council) nuo 1999 m. sausio 1 d. Prisiimdamas atsakomybę už monetarinę politiką ECB turi sudaryti parengiamuosius darbus. Tai reiškia ekonominių duomenų panaudojimą tam, kad imantis veiksmų turėti pasirinkimą ir sudaryti rekomendacijas. Ekonominiai duomenys, būtini šiems sprendimams, vis dar turi būti surinkti nacionalinių centrinių bankų iš atitinkamų bankų ir verslo įmonių. Varginanti užduotis, bet ji pasilieka. Po to statistika yra sudaroma ECB. Operatyvinės užduotys, kurioms tenka liūto dalies našta, pasiliks nacionalinių centrinių bankų žinioje. Tai turi įtakos ECB monetarinės politikos sprendimams tokiems, kaip bankų refinansavimo operacijos, privalomųjų rezervų naudojimas, apmokėjimo negrynais pinigais atlikimas ir pinigų išleidimas. Pinigų išleidimas ir nacionalinių pinigų išėmimas turėtų pasirodyti ypatingai intensyvus darbas.(4)
Skirtingai nei nacionaliniai CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.(3, 68)

3.5. Valiutų vadybos funkcija. Nacionaliniai centriniai bankai suteikia ECB užsienio rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maksimali suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekvienam NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas gali būti kredituojamas ECB su pretenzija lygiaverčių jų įnašui. Valdytojų Taryba turi nustatyti ir patenkinti tokius reikalavimus. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užsienio rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaičiavimo taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
Nacionaliniams centriniams bankams leista vykdyti sandorius pagal savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms.
Visos kitos užsienio rezervų aktyvų operacijos lieka nacionaliniams centriniams bankams po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.(5)

3.6.Patarėjo funkcijos

1. ECB turi (gali?) konsultuoti:
Bet kokiu Bendrijos pasiūlytu aktu, kuris yra jo kompetencijoje;
Nacionalinius valdžios organus dėl bet kokio įstatymų projekto parengimo jo kompetencijos ribose;
2. ECB gali pateikti nuomonę dėl Bendrijos institucijų ar organų asignavimo ar nacionalinės valdžios reikalų savo kompetencijos ribose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.(2, 57)

3.7. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija. Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose, nacionaliniai centriniai bankai turi kitas pareigas, suteiktas jiems nacionalinės įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir vertybinių popierių klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarptautinės finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis.
Kaip turi būti organizuoti centriniai bankai ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų centrinio banko įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.

3.8. Pinigų spausdinimo funkcija. Kiekviena šalis esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus, pavyzdžiui, Prancūzijoje – Bordeaux. (ES Informacijos centro Lietuvoje pateikta informacija meilu).
ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o nacionalinių CB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą. (Kropo žodinė konsultacija).

Be to, yra tokie pagrindiniai ECBS uždaviniai:
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

4. IŠVADOS

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalą gali tik Europos Sąjungos šalių nacionaliniai centriniai bankai.
ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomos pagal vadinamąjį ECB kapitalo pasirašymo raktą, kuris bendriausia forma suprantamas kaip nacionaliniams centriniams bankams tenkančių ECB kapitalo dalių visuma, įskaitant jų apskaičiavimo metodą.
Nacionalinių centrinių bankų dalys yra nustatomos pagal atitinkamos valstybės narės gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys turi būti kas penkeri metai koreguojamos, kadangi tiek gyventojų, tiek BVP dalys per 5 metus gali būti pakitusios. Pirmasis ECB kapitalo koregavimas atliktas šių metų sausio 1 d.
Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad, vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas. ECB kapitalo padidėjimas, kuris nustatomas analogiškai kaip ir nacionaliniams centriniams bankams skiriamos kapitalo dalys, yra proporcingas Bendrijos gyventojų ir bendrojo vidaus produkto padidėjimui.
Šiuo metu ECB kapitalas yra 5 milijardai eurų.

LITERATŪRA

1) http://www.ecb.int

2) S. Kropas “Kelias į pinigų sąjungą”, LBDFI, 1999m.

3) Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas, Vilnius, Gironda, 1999

LIETUVOS TAUPOMOJO BANKO IŠTAKOS

Taupomųjų kasų raida nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940 m.)

Taupomosios kasos – tai kredito įstaigos, kurių tikslas – suteikti žmonėms progą jų santaupas saugiai pasidėti ir sutaupyti ateičiai. Jos priėmė mažus indėlius ir net už smulkias taupmenas mokėjo palūkanas.
Po 120 metų Rusijos ir trejų metų Vokietijos okupacijos 1918 m. vasario 16 d. Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Kraštas buvo nualintas Pirmojo pasaulinio karo, finansų ūkis sugriautas.
Siekdama skatinti taupyti ir kaupti kreditinius išteklius, Lietuvos Vyriausybė ėmėsi iš naujo kurti Taupomąsias valstybės kasas, todėl buvo parengti Taupomųjų valstybės kasų (TVK) įstatai, kuriuos 1919 m. rugpjūčio 4 d. patvirtinio prezidentas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas Mykolas Šleževičius. Pagal šiuos įstatus TVK buvo grynai taupomoji įstaiga. Valstybė atsakė už indėlius ir Taupomųjų kasų kapitalą. Joms vadovavo valdyba, sudaryta iš vedėjo ir penkių narių.
Pirmoji kasa buvo iškilmingai atidaryta Kaune 1919 m. rugpjūčio 10 d., o 1920 m. pabaigoje jau veikė šešios.
Pirmaisiais TVK veiklos metais indėlių buvo nedaug: 1921 m. sausio 1 d. jų likutis – 3 459 tūkst., po metų – 8 477,4 tūkst. auksinų.
1922 m. spalio 1 d. įvesta nacionalinė valiuta – litas (jo kursas JAV dolerio atžvilgiu: 10 Lt = 1 JAV doleriui). Tai Lietuvos ekonomiką pamažu stabilizavo. Įvedus litą, nuo 1923 m. TVK pradėjo duoti paskolas, siųsti pinigų perlaidas ir atlikti kitas operacijas. Stiprėjanti Lietuvos ekonomika gausios JAV lietuvių piniginės perlaidos didino Lietuvos gyventojų santaupas.
1930 m. įvyko esminis TVK veiklos lūžis: metų pabaigoje indėlių likutis išaugo iki 11 mln. litų. Palyginti su 1929 m. pabaiga, privačių indėlių padaugėjo nuo 2,1 mln. iki 5,9,mln. Lt. Komercinių bankų už indėlius mokamos palūkanos nuolat mažėjo, juose santaupas laikyti nebuvo taip saugu kaip TVK.
1932 m. birželio 18 d. patvirtinti nauji TVK įstatai gerokai praplėtė Taupomųjų valstybės kasų funkcijas. Jie numatė tokių rūšių indėlius:
a) einamųjų sąskaitų; b) neterminuotuosius; c) terminuotus ne trumpesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui; d) sąlyginius (išmokamus pagal indėlininko nurodytas sąlygas).
Naujieji įstatai padidino indėlio minimumą, iš kurio negalėjo būti išieškoti mokesčiai skoloms grąžinti, taip pat panaikino indėlio maksimumo ribojimus, įvedė privalomos 5 % atsargos reikalvimą ir kt. Naujieji įstatai numatė, kad Taupomosioms kasoms gali būti pavestos kai kurios Valstybės iždo operacijos: mokėti pensijas ir pašalpas, pardavinėti valstybės leidžiamus vertybinius popierius ir kt.
Indėlių daugėjo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1938 m. pabaigoje jų likutis buvo pasiekęs rekordinį 69,4 mln. Lt dydį. Privačių indėlininkų daugėjo ir indėlių sumos didėjo dėl to, kad buvo patobulinti įstatai, atsirado daugiau kasų, mokamų palūkanų dydis priartėjo prie rinkos palūkanų lygio, santaupų saugumą garantavo valstybė. Pirmame TVK veiklos dešimtmetyje didžiausius indėlius turėjo laisvųjų profesijų asmenys (gydytojai, advokatai, menininkai).
Antrame dešimtmetyje pagal turėtus indėlius į pirmąją vietą pakilo valstybinių ir privačių įstaigų darbuotojai. TVK pastangas ugdyti būsimus klientus rodo tai, kad vaikų ir moksleivių indėliai 1934 – 1939 m. sudarė apie 2% visų privačių indėlių. Paauglius taupyti skatino 1934 m . TVK pradėti leisti specialūs taupomieji ženklai po 10, 20 ir 50 ct. Surinkusiems 20 taupomųjų ženklų santaupas įrašydavo į indėlį arba išmokėdavo grynaisiais pinigais.
Dar vienas svarbus kasų veiklos indėlis – kreditų atpiginimas. Po pasaulinės ekonominės krizės TVK, kaip Centrinis Lietuvos ir Žemės bankai, už duodamus kreditus ėmė 6% metinių palūkanų, t.y. gerokai mažiau negu komerciniai bankai.
TVK susilaukė tarptautinio pripažinimo ir 1937 m. buvo priimtos į Tarptautinį taupymo institutą.
Lietuvos taupomosioms kasoms iki 1932 m. kovo 1 d. vadovavo Andrius Matulaitis (1856 – 1932), po jo iki 1940 m. liepos 22 d. – Antanas Leonardas Vaitkus (1894 – 1966).
Sėkmingą Lietuvos taupomųjų valstybės kasų veiklą 1940 m. birželio mėn. nutraukė sovietų invazija.[3, p.35 – 40]

Taupomosios kasos okupacijų metais

1941 m. sausio 1 d. tuometinės Lietuvos vyriausybės, veikusios pagal Maskvos diktatą, nutarimu kasos buvo likviduotos, indėliai, viršijantys tūkstantį litų – nacionalizuoti. Vietoj jų buvo sukurtos TSRS valstybinės darbo taupomosios kasos.
Okupavus Lietuvą ir joje įkūrus tarybų valdžią, imtos steigti etatinės taupomosios kasos. Pirmoji taupomoji kasa atidaryta Švenčionyse. 1941 m. respublikoje veikė 155 tarybinės Taupomosios kasos.
Persiritus per Lietuvą Antrojo pasaulinio karo frontui, Tarybų Sąjungos administracija ėmėsi atkurti Taupomąsias kasas. Iki 1945 m. pradžios Lietuvoje buvo atkurtos ar naujai įsteigtos 74 taupomosios kasos, kurios 1945 m. sausio 1d. turėjo 8 970 indėlininkų. Lietuvos taupomųjų kasų veiklai tiesiogiai vadovavo Tarybų Sąjungos Vyriausioji taupomųjų kasų ir valstybinio kredito valdyba.
Nuo 1944 m. Taupomosioms kasoms vadovavo valdyba, kurios viršininku buvo paskirtas J. Genys. Lietuvos poreikiams buvo panaudojama tik dalis (50-65%) Lietuvos taupomosiose kasose sukauptų kreditinių išteklių. Sovietmečiu Lietuvos taupomosios kasos prarastą kreditavimo funkciją iš dalies atgavo tik 1987 m., kai reorganizuojant Tarybų Sąjungos bankų sistemą, Taupomosios kasos tapo Taupomuoju banku.
Po 1947 m. Taupomųjų kasų padaugėjo, jų veikla aktyvėjo. Sparčiai didėjo indėlių likutis ir atliekamų operacijų skaičius. Svarbiausias kasų darbas buvo platinti valstybines paskolas. Kiekvienas dirbantysis ar studentas kasmet privalėjo pasirašyti ne mažesnę kaip vieno mėnesio savo darbo užmokesčio ar stipendijos paskolą.
1957 m. buvo išleista paskutinė pasirašytina paskola, o obligacijų, išleistų 1947 – 1956 m., išpirkimas atidėtas iki 1977 m.
1961 m. pinigų reformos tikslas buvo pakeisti seno pavyzdžio pinigus ir nustatyti naują rublio kursą. Po reformos rublio kursas nesutvirtėjo, kainos palaipsniui kilo.
Taupomosiose kasose indėlių ypač sparčiai daugėjo nuo 1965 m. Vidutiniškai kas 5 metai indėlių suma padidėdavo po 1 mlrd. rb.
1971m. Taupomosios kasos pradėjo priimti valstybinių mokesčių ir draudimo įnašus. Tais metais buto nuomos įmokų suma sudarė 87,7 proc. visų šios rūšies įplaukų į Valstybinį banką. Nuo 1972 m. taupomosios kasos imdavo iš įstaigų ir organizacijų mokestį už patalpų nuomą, įmokas už komunalines paslaugas, kitas įvairias įplaukas.
1971 m. TSRS eksperimento būdu buvo įvestas atsiskaitomųjų čekių išdavimas kai kurioms pramoninėms prekėms pirkti. 1978 m. šiais čekiais buvo leista įsigyti visas pramonines prekes, kainuojančias 200 ir daugiau rublių.
Jau 1981 m. pradžioje Taupomosios kasos atliko daug finansinių funkcijų. Jos skatino taupyti, kaupė laisvas gyventojų pinigines santaupas valstybinės vidaus lošiamosios paskolos obligacijas, piniginės – daiktinės loterijos bilietus, išmokėdavo gyventojams laimėjimus pagal valstybinių paskolų obligacijas ir įvairių loterijų bilietus. [3, p.45 – 48]
1988 m. sausio 1 d. banką sudarė: respublikinis bankas su 51 skyriumi, 560 filialų ir 309 agentūromis. Kiekvienam skyriui buvo nustatomas pajamų ir išlaidų planas, pelnas ir jo paskirstymas. Tuo metu banke buvo 2,5 mln. Lietuvos gyventojų sąskaitų, sukaupta 646 mln. rb. indėlių.
Lietuvos respublikinis taupomasis bankas duoti paskolas pradėjo 1987 metais. 1988 m. pradėtos teikti ilgalaikės paskolos gyventojams gyvenamųjų ir sodo namų statybai bei trumpalaikės – prekėms pirkti (žr. 3.2.1. lentelę). 1987 – 1991 m. LTB dirbo pelningai. Neblogi finansiniai rezultatai įgalino gerokai daugiau lėšų skirti banko paslaugų automatizavimui ir socialinėms reikmėms.
Lietuvos taupomojo banko bendradarbiavimo su užsienio bankais ir tarptautinėmis organizacijomis pradžia – 1988 metai. Tuo metu lankėsi Lenkijos LR Poznanės vaivadijos centrinės visuotinės taupomosios kasos darbuotojų grupė, 1988 – 1989 m. pradėta aktyviai bendradarbiauti su Vokietijos taupomųjų bankų asociacija, kelno miesto ir regionine taupomąja kasa bei Manheimo miesto firma “Delta Group Gmbh”. Kelno miesto centrinėje taupomojoje kasoje stažavosi trys LTB vadovaujantieji darbuotojai. [3, p.55 – 60]

3.2.1. lentelė
Paskolos gyventojams (1988 – 1990 m.)

 

Metai

Paskolos, mln.rb

Ilgalaikės

trumpalaikės

Iš viso

1988

45

0,9

45,09

1989

17,8

0,5

18,3

1990

20,0

0,3

20,3

Šaltinis: Ivaškevičius D., Bankų vadyba, 1997

LIETUVOS TAUPOMOJO BANKO VEIKLA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Lietuvos taupomojo banko kūrimasis

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėta reorganizuoti bankų sistemą. Lietuvos respublikos Ministrų Taryba, vykdydama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą, TSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo Lietuvos respublikinį banką nutarė reorganizuoti į Lietuvos taupomąjį ir suteikti jam valstybinio banko statusą.
1990 m. parengtą banko Statuto projektą Lietuvos Respublikos AT patvirtino 1992 m. spalio 26 dieną. Banke buvo įsteigta Operacinė valdyba ir patvirtinti laikinieji nuostatai. Išrinkta 11 narių valdytojų taryba, kuri dalyvavo sprendžiant aktualiausius bankinės veiklos klausimus. Bankas patvirtinio indėlių rūšių taisykles. Tuo metu klientams pasiūlytos einamosios, terminuotosios ir indėlių į taupomąsias sąskaitas bankinės operacijos.
Tačiau iki 1991 m. LTB finansinę veiklą centralizuotai dar tvarkė TSRS taupomasis bankas. Nuo 1991 m. gyventojų indėliais jau savarankiškai disponavo Lietuvos taupomasis bankas; jie sudarė apie 9% visų bankų indėlių.
1991 m. pradžioje, suderinus su Vilniaus miesto valdyba, įsteigiamas naujas LTB Vilniaus skyrius, kuris atlieka komercinio banko funkcijas. Patvirtinamos einamųjų sąskaitų tvarkymo taisyklės, atidaroma valiutinė sąskaita.
Pirmuoju Lietuvos taupomojo banko valdybos pirmininku (1990 03 16) buvo paskirtas Kostas Jakutis, nuo 1991 m. gruodžio mėn. iki 1997 m. birželio mėn. Lietuvos taupomojo banko valdybos pirmininko pareigas ėjo Vygintas Bubnys. 1997 m. birželio mėn. LTB valdybos pirmininku paskirtas Romualdas Visokavičius, 2000 pabaigoje banko valdybai vadovavo valdybos pirmininkas – Algimantas Križinauskas.
1991 m. Socialinės apsaugos ministerija, Lietuvos bankas ir LTB, vykdydami Vyriausybės nutarimą “Dėl gyventojų papildomų išlaidų, susijusių su būtiniausių prekių kainų padidėjimu, kompensavimo”, nusprendė padengti 50% indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 5 000 rb. Vienam asmeniui, o buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams – dar 2 000 rb., lėšas pervedant į investicines sąskaitas. Priėmusi šį sprendimą, Vyriausybė per LTB įgyvendino Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą.
Kompensuotos sumos buvo įrašytos į nebalansinę gyventojų investicinių sąskaitų dalį ir taip suteikta galimybė įsigyti privatizuojamo valstybės turto arba parduoti jas aukcionuose, dovanoti bei kitaip perleisti kitiems asmenims. Dėl infliacijos ir ilgalaikio turto vertės indeksavimo kompensuoti nepanaudoti indėliai vėliau buvo indeksuoti koeficientu 96.
Lietuvos taupomojo banko 1991 m. spalio 16 d. įsakymu sudaryta septynių banko darbuotojų komisija kreditinių išteklių aktyvams ir pasyvams perimti iš TSRS taupomojo banko.
LTB pradėjo dalyvauti Baltijos biržos valiutos aukcione, atidarė banko filialus muitinėse ir patvirtinio jų darbo organizavimo bei banko operacijų vykdymo taisykles. Buvo tobulinama kreditinių išteklių apskaita, panaudojimo analizė, pagal poreikius skirstomi korespondentinių sąskaitų likučiai, rengiamas naujas banko centrinio aparato struktūros projektas.
LTB 1987 – 1991 m. teikė įvairias bankines paslaugas daugumai Lietuvos gyventojų, tvarkė apie 3 mln. gyventojų indėlių ir 7 tūkst. asmenų ir organizacijų sąskaitų. Indėlių likutis 1991 m. pabaigoje buvo 50,3 rublių.
1990 m. nestabili šalies politinė ir ekonominė padėtis, veikiama Rusijos ekonominės blokados, turėjo neigiamos įtakos taupymo, indėlių likutis sumažėjo 189 mln. rublių. Tais metais didžiausią dėmesį bankas skyrė ekonominei veiklai: toliau skatino taupyti pagal sutartis, gyventojų pajamas pervedant į indėlius, kooperatyvų, individualių gamintojų ir visuomeninių organizacijų lėšas telkiant į einamąsias sąskaitas ir vykdant kasinį jų aptarnavimą bei plečiant atsiskaitymus. Taupomosios kasos, o vėliau LTB savo veikla organizuojant gyventojų atsiskaitymus negrynaisiais pinigais prisidėjo prie pinigų politikos stiprinimo. TSRS taupomojo banko čekių gyventojai įsigijo už 641 mln., o 1991 m. – už 562 mln. rublių. Šiais čekiais buvo atsiskaitoma už prekes, taip pat pagal juos atsiimami grynieji pinigai TSRS taupomojo banko įstaigose visoje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje.

Įsitvirtinimas bankų rinkoje

1993 m. bankų rinkoje LTB įsitvirtino kaip komercinis bankas. 1993 m. gruodžio 28 d. Lietuvos bankas įregistravo LTB Statutą. 1994 m. LTB akcinis kapitalas siekė 10 mln. litų.
1996 m. vasario 9 d. visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė didinti banko akcinį kapitalą iki 40 mln. litų. Lietuvos banke 1996 m. lapkričio 7 d. įregistruotas 20 mln. Lt. AB Lietuvos taupomojo banko kapitalą sudarė 40 mln. Lt, jis padalytas į 400 tūkst. paprastųjų vardinių akcijų.
1998 m. liepos mėn. 16 d. buvo įregistruotas akcinio kapitalo padidinimas iki 167,3 mln. litų. 90,73 procento akcijų priklausė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 3,76 procento – fiziniams asmenims, 2,78 procento – juridiniams asmenims ir 2,73 procento – nerezidentams.
Lietuvos taupomasis bankas – mažmeninis bankas, jo veikla daugiausia orientuota į individualių asmenų ir smulkaus bei vidutinio verslo įmonių poreikių tenkinimą. Per pastaruosius penkerius metus (1994 – 1998 m.) LTB indėliai sparčiai didėjo: per 1994 m. išaugo 159 mln. Lt, 1995 m. – 373,5 mln. Lt, 1996 m. – 176,7 mln.Lt, 1997 m. – 504,6 mln. Lt, 1998 m. – 746,5 mln. litų.
Lietuvos taupomajame banke kreditiniai ištekliai buvo kaupiami sparčiau negu visuose Lietuvos bankuose: nuo 1993 m. pabaigos iki 1998 m. pabaigos LTB indėliai padidėjo daugiau kaip 7 kartus, o visuose Lietuvos bankuose – 2,9 karto.
Nuo pat gyvenimo pradžios LTB buvo gyventojų lėšų taupymo banku. 1991 m. sausio 1 d. Lietuvos taupomasis bankas buvo sukaupęs apie 7 mlrd.rublių gyventojų indėlių, kuriuos nusavino buvęs TSRS taupomasis bankas. 1995 m. gegužės 15 d. buvo pasirašyta sutartis su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Pagal ją Vyriausybė įsipareigojo mažinti valstybės vidaus skolą 20,6 mln. litų.
1993 m. Lietuvos taupomajam bankui teko bene didžiausias krūvis įvedant nacionalinę valiutą ir keičiant laikinuosius talonus į litus.
1994 – 1995 m. gyventojų indėliai didėjo vidutiniškai 50 proc. per metus. Gyventojų indėlių didėjimą kiek pristabdė 1995 m. pabaigoje Lietuvoje kilusi bankų krizė. Labiausiai į bankų krizę reagavo gyventojai, jie pradėjo masiškai atsiiminėti indėlius iš Lietuvos bankų. Lietuvos gyventojus apėmusi panika sulėtino LTB indėlių augimą 1996 metais. Nuo 1997 m. dėl gana tvirtos naujos LTB valdybos veiklos politikos gyventojų pasitikėjimas LTB didėjo.
Didelę įtaka skolintų lėšų augimui Lietuvos taupomajame banke turėjo vykdoma didžiausia Lietuvoje Vyriausybės programa – gyventojų santaupų atkūrimas. Atsikračius Maskvos finansinio diktato ir bankų kontrolės, tuometinėje Tarybų Sąjungoje liko beveik 7 mlrd. rb. Lietuvos gyventojų lėšų. Nors vyko valstybinės derybos, tačiau dėl jų sugrąžinimo susitarta nebuvo.
2000 m. Banko veiklą daugiausiai įtakojo šie išoriniai faktoriai:
 Atsigaunantis šalies ūkis po Rusijos finansų krizės sukeltos recesijos;
 Paaštrėjusi konkurencija bankų sektoriuje dėl užsienio bankų atėjimo;
 Banko pasirengimas privatizavimui.
Per 2000 m. Banko turtas išaugo 8 proc. iki 3,42 mlrd. litų. Pagerėjo ir turto struktūrą. Ilgalaikis materialus ir nematerialus turtas sumažėjo 4 proc., o perimtas už skolas ir kitas turtas – 16 procentų. LTB 2000 metų balansinė ataskaita nurodyta 2 priede.
2000 metai AB Lietuvos taupomajam bankui buvo esminių pokyčių metai. Naujai paskirtai valdybai buvo suformuluotas pagrindins uždavinys – Banką restruktūrizuoti ir parengti sėkmingam privatizavimui. Šiandien struktūriniai pokyčiai banko veikloje – jau nebe tikslas, o įvykęs faktas.
2001 m. balandžio 23 d. “Hansabank” ir Lietuvos valstybės turto fondas pasirašė 90,73% AB Lietuvos taupoma banko (LTB) akcijų paketo priklausančio Lietuvos Respublikai pirkimo sutartį.
“Hansabank” turi sumokėti 150 milijonų litų (42 mln. eurų) už aukščiau nurodytą LTB akcijų dalį papildomai įsipareigodamas investuoti 150 mln. litų per 18 mėnesių laikotarpį, tai apims ir banko kapitalo padidinimą išleidžiant naujas akcijas, kurių vertė sudarys 120 mln. litų (33 mln. eurų). “Hansabank” taip pat pasiūlys išpirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų tomis pačiomis sąlygomis kaip ir iš Lietuvoje vyriausybės mokėdamas 9,88 litus už akciją.
“Hansabank” sieks paversti LTB pirmaujančiu banku Lietuvoje. “Hansabank” tikslas pasiekti, kad bankas būtų stabilus darbdavys, siūlantis darbuotojams geras tobulėjimo galimybes bei veikli organizacija, prisidedanti prie Lietuvos visuomenės gerovės.
LTB privatizavimas yra vienas iš svarbiausių žingsnių “Hansabank” grupės 10-ies metų istorijoje. Naujasis bankas, kuris bus sukurtas sujungus LTB ir AB banką “Hansabank”, priklausys “Hansabank” grupei, kuri parems ir finansuos tolimesnį banko augimą. Bankas orientuosis į esamų klientų bazės išlaikymą ir plėtimą bei siūlys konkurentabilias kainas visoms amžių grupėms. Bankas skirs didelį dėmesį naujų skolinimo, taupymo ir elektroninių produktų diegimui.
Bankas įdiegs keletą naujų paslaugų teikimo kanalų, tokių kaip internetinė bei telefoninė bankininkystė, bei naujus mokėjimo būdus, taip pat bus pertvarkytas poskyrių tinklas.
Kaip teigia Anders Sahlen, “Hansabank” grupės tarybos pirmininkas ir vyresnysis Swedbank prezidento patarėjas, Hansabank taps reikšmingu LTB savininku.LTB vadovybė parodė, kad iš naujojo savininko jie tikisi investicijų informacines technologijas. “Hansabank” yra žinomas savo inovacijomis ir technologinėmis galimybėmis. Bankas turi stiprų daugiau nei 100 metų gyvuojantį strateginį investuotojų “Swedbank”. Keletą metų sėkmingai veikdama Estijos, Latvijos ir Lietuvos rinkose “Hansabank” grupė yra įgijusi vertingos patirties ir gerą reputaciją [8].
2001 gegužės 24 d. konkurencijos taryba leido didžiausiam Baltijos šalyse bankui “Hansabank” įsigyti 90,73 proc. Lietuvos taupomojo banko akcijų . Lietuvos bankas, išduodamas leidimą Hansabank įsigyti ir valdyti LTB, numatė, kad LTB pirkėjas investicijas turėtų atlikti per 1,5 metų. Be to, centrinis bankas nurodė, kad, Švedijos bankams “Swedbank” ir “Skandinaviska Enskilda banken” susijungus, “Hansabank” turėtų per dvejus metus nuo privatizavimo sutarties įsigaliojimo parduoti LTB, jeigu to pareikalaus LB dėl per didelės sisteminės rizikos koncentracijos Lietuvos bankų sistemoje. “Hansabank” Lietuvos bankui raštu patvirtino sutinkąs su šiomis sąlygomis [6, p.2].

LTB dukterinių įmonių veikla

Rinkoje įsitvirtino ir UAB “LTB Lizingas” – banko dukterinė įmonė, įsteigta 1997 m., kurios pagrindinė veikla – finansinė išperkamoji nuoma (lizingas). Savo veikloje bendrovė orientuojasi į smulkaus ir vidutinio verslo finansavimą. 2000 m. buvo teikiamos finansinio lizingo paslaugos fiziniams ir juridiniams asmenims, o nuo rugsėjo mėn. 15 d. pradėtos teikti ir faktoringo paslaugos.
Praėjusių metų pabaigoje bendrovės finansinis portfelis sudarė 46,8 mln. Lt, iš to skaičiaus – 0,81 mln. Lt sudarė faktoringo portfelis. Palyginti su 1999 m. pabaiga, finansinis porfelis išaugo 22 procentais. Pagal portfelio dydį UAB “LTB Lizingas” 2000 m. užėmė apie 7 proc. Lietuvos lizingo rinkos ir buvo trečia pagal dydį lizingo bendrovė.
Per 2000 m. buvo sudarytos 295 lizingo sutartys 37 mln. Lt sumai. Bendroji lizingo sutarčių suma 1999 m. sudarė 29 mln. litų. Bendrovės lizingo portfelio struktūroje praėjusiais metais didžiausią dalį sudarė technologiniai įrengimai – 34 prc., sunkiojo transporto priemonės – 28 proc., lengvasis transportas – 20 procentų. Palyginti su 1999 m., technologinių įrengimų dalis bendrame potrfelyje padidėjo 13 procentų
Per 2000 m. UAB “LTB Lizingas” gavo 6,2 mln. Lt bendrųjų pajamų. Palyginti su 1999 m., bendrovės pajamos padidėjo 18 procentų. Tuo tarpu išlaidos sudarė 5,0 mln. Lt ir, palyginti su 1999 m., padidėjo 13,6 procento. 2000 m. buvo gauta 294 tūkst. Lt grynojo pelno ir tai yra 5 proc. daugiau, negu 1999 metais.
2001 m. UAB “LTB Lizingas” planuoja padidinti finansinį porfelį bei užimamą rinkos dalį, didelį dėmesį skirdamas faktoringo paslaugų teikimui.
UAB “LTB draudimas” yra ne gyvybės draudimo bendrovė įsteigta 2000 m. pradžioje. Bendrovės steigėjas ir vienintelis akcininkas yra AB Lietuvos taupomasis bankas. 2000 m. LTB draudimui buvo esminių sprendimų ir veiklos pagrindų suformavimo metais. Pagrindinės bendrovės veiklos rūšys yra draudimas, perdraudimas, draudiminių įvykių likvidavimas, tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis. 2000 m. bendrovės tikslas buvo užimti 1 procentą ne gyvybės draudimo rinkos ir papildyti mažmeninių Banko produktą asortimentą draudimo produktais, parduodamais per Banko tinklą.
2000 m. pabaigoje LTB draudimas platino 12 draudimo produktų: gyventojų bei įmonių turto draudimą, transporto priemoniių draudimą, vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, vykstančiųjų į užsienį sveikatos draudimą, advokatų, bendrosios bei darbdavio civilinės atsakomybės draudimą. 2000 m. pabaigoje bendrovės nuosavybė sudarė 2750 tūkst.Lt, turtas – 5461 tūkst.litų. Pagrindinę portfelio dalį – 72 proc. – sudarė turto draudimas. Transporto draudimas sudarė 14 proc., o vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas – 8 proc. Kadangi turto draudimas yra mažiausio nuostolingumo draudimo rūšis, galima teigti, kad LTB draudimui 2000 m. pavyko suformuoti mažos rizikos portfelio struktūrą.
Pirmaisiais veiklos metais “LTB draudimas” pagrindinį dėmesį ir išteklius skyrė paslaugų platinimo tinklo kūrimui, Banko padalinių tinklo teikiamų galimybių įsisavinimui, draudimo specialistų subūrimui bei programinės įrangos įdiegimui. LTB padalinių tinklas 2000 m. buvo pagrindiniu draudimo produktų platinimo kanalu, nors buvo dirbama ir su brokeriais bei agentais. Pavedimo sutartys dėl bendrovės produktų platinimo buvo pasirašytos su visais LTB skyriais, todėl turto draudimo, vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo bei vykstančiųjų į užsienį draudimo polisai 2000 m. pabaigoje buvo platinami visuose LTB skyriuose.
UAB LTB draudimas nuveikti darbai 2000 m. sukuria geras prielaidas sėkmingai veiklai 2001 – 2002 metais vykdyti.
UAB “LTB Investicijų valdymas” yra Banko dukterinė įmonė, įsteigta 1999 m. vasario mėnesį. Pagrindinės veiklos – investicinių bendrovių ir pensijų fondų valdymo – įmonė 2000 m. nevykdė. Įmonės įstatinis kapitalas 2000 m. pabaigoje buvo padidintas ir metų gale siekė 1558000 litų. UAB “LTB Investicijų valdymas” 2000 m. vykdė parengiamuosius darbus fondų steigimo, valdymo ir platinimo srityje.
2000 m. bendrovės rizikos buvo valdomos naudojant įvairius rizikos minimizavimo instrumentus. Pagrindiniai iš jų – portfelio struktūros ribojimas bei perdraudimas. Didžioji rizikų dalis buvo perdraudžiama privalomuoju perdraudimu.
Išspręstos senos problemos – svarbi prielaida sėkmingai vykdyti 1999 m. ir tolesnio laikotarpio verslo planus, rengtis privatizavimui. LTB tarybos ir valdybos darbą lemia Lietuvos respublikos Vyriausybės priimtas principinis sprendimas pasirengti ir patikimai, su garantijomis valstybei ir žmonėms privatizuoti Lietuvos taupomąjį banką. Čia svarbus didelis banko patyrimas, įvaizdis ir pasitikėjimas juo nei tik šalyje, bet ir užsienyje. 1998 m. LTB tapo Tarptautinio finansų instituto ir Europos taupomųjų bankų grupės, vienijančių daugiau kaip pusantro tūkstančio bankų, nariu. Tarptautinėse rinkose LTB jau žinomas ir vertinamas, turi korespondentinius ryšius su 151 pasaulio banku [5,p.35-36].

Lietuvos taupomojo banko struktūra ir tinklasLietuvos taupomasis bankas 1992 m. pabaigoje turėjo 53 skyrius, 576 filialus bei 161 agentūrą. Nuo 1992 iki 1996 m. banko tinklas akivaizdžiai mažėjo. 1997 – 1999 m. optimizuojant banko tinklą klientus aptarnaujančių padalinių skaičius šiek tiek išaugo.
Per 1997 metus buvo likviduoti net 86 LTB skyrių filialai, o likę pradėti vadinti klientų aptarnavimo poskyriais. 1997 m. pabaigoje klientai buvo aptarnaujami 44 banko skyriuose ir 353 klientų aptarnavimo poskyriuose. Tuo pat metu, atsižvelgiant į klientų poreikius, buvo steigiami nauji perspektyvūs banko padaliniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 354 “Dėl akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko įsipareigojimų ir turto perdavimo” perėmus Lietuvos valstybinio komercinio banko įsipareigojimus ir veiksnius aktyvus, buvo įsteigti LTB Birštono ir Visagino skyriai.
1999 m. liepos 1 d. LTB klientai buvo aptarnaujami 46 banko skyriuose, 336 klientų aptarnavimo poskyriuose bei 30 nutolusių darbo vietų. LTB prisitaikius prie rinkos diktuojamų sąlygų, išryškėjo jo tinklo plėtros miestų teritorijoje bei kaimo poskyrių skaičiaus mažėjimo tendencijos. Nauji ir perspektyvūs banko padaliniai steigiami arti aktyviai veikiančių įmonių, įstaigų, organizacijų, prekybos centruose ar šalia jų. Apgalvotas ir nuoseklus banko tinklo tobulinimas pritraukia naujus klientus, mažina banko kaštus.
Banko valdymo struktūrą sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas, Banko taryba, Banko valdyba ir administracijos vadovas. Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias Banko valdymo organas. Banko taryba renkama visuotiniame akcininkų susirinkime ketveriems metams iš akcininkų ir Banko akcininkams – juridiniams asmenims – atstovaujančių asmenų. Banko valdyba vadovauja ir atstovauja Bankui, tvarko jo reikalus ir pagal įstatymus atsako už Banko operacijų vykdymą. Banko taryba skiria valdybos pirmininką ir valdybos narius. Banko administraciją sudaro jo centrinio aparato, Banko struktūrinių padalinių bei skyrių vadovai ir jų pavaduotojai.
Lietuvos taupomajam bankui 1993 m. įsitvirtinant rinkoje kaip universaliam bankui, išaugo reikalavimai darbuotojams. Buvo kuriama nauja personalo darbo organizavimo koncepcija. Daug dėmesio skirta darbuotojų atrankai, jų kvalifikacijos kėlimui. Kasmet banko personalą papildo aukštųjų mokyklų absolventais, ekonomistai, finansininkai, bankininkystės ir kitų reikalingų specialybių bakalaurai ir magistrai. Įstgeigtas stažuotojų institutas ėmėsi perspektyvių darbuotojų paieškos.
2000 m. pabaigoje Lietuvos taupomajame banke dirbo 3629 darbuotojai, iš jų 2986 – Banko skyriuose, 643 – centriniame valdymo aparate.
Atsižvelgiant į konkurenciją finansų rinkoje ir lygiuojantis į Vakarų bankų standartus nustatyti nauji pareiginiai reikalavimai darbuotojams. LTB centre ir skyriuose vyksta darbuotojų kvalifikacijos vertinimas, kartu tobulinamas ir darbo organizavimas, keliama darbo kultūra.
Įgyvendinant ilgalaikę banko darbuotojų mokymo koncepciją, tenkinant išaugusius mokymo poreikius, buvo įsteigtas mokymo skyrius, kuris 1998 m. pradžioje pertvarkytas į Mokymo centrą. Bendradarbiaudamas su Lietuvos bei užsienio konsultacinėmis firmomis bei remdamasis Airijos Jungtinio banko patirtimi, Mokymo centras parengė naujas darbuotojų mokymo programas, atitinkančias banko veiklos strategiją. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas klientus aptarnaujančių darbuotojų, finansininkų, informacinių technologijų specialistų, pardavimų vadybininkų, verslo konsultantų bei vadovų profesinių įgūdžių tobulinimui. Stiprinant ir plečiant banko Mokymo centro bazę, įrengta nauja, atitinkanti tarptautinius standartus kompiuterinė mokymo klasė. Čia įdiegtos šiuolaikinės kompiuterizuotos mokymo programos – imitaciniai žaidimai, darbuotojams sudarytos sąlygos gilintis į finansų valdymo, kreditavimo bei kitas bankinės veiklos sritis.
Vidutiniškai 100 banko specialistų kasmet stažuojasi užsienio bankuose ir apie 3 000 darbuotojų kvalifikaciją kelia banko Mokymo centre. Kad geriau įsisavintų vakarietiškos bankininkystės metodiką, banko darbuotojai siunčiami stažuotis į Airijos, Vokietijos, Anglijos, JAV, Kanados, Lenkijos bankus, o į LTB kviečiami kvalifikuoti lektoriai iš įvairių užsienio bankų.

Skolintų ir nuosavų lėšų panaudojimas
Per 1993 – 1998 metus LTB turtas išaugo 8,2 karto ir 1998 m. pabaigoje buvo 3 211,9 mln. litų. 1995 m. pabaigoje krizinę situaciją Lietuvos bankų sistemoje lėmė silpnas finansinės rizikos valdymas ir labai stiprus išorinės rizikos poveikis, kuris atsirado pereinamuoju Lietuvos ekonomikos metu. 1995 m. krizės pasekmės ir Lietuvos banko ekonominio poveikio priemonių, apribojančių LTB veiklą, įgyvendinimas padarė esminę įtaką banko turto struktūrai.
Viena iš esminių banko veiklos krypčių 1997 m. buvo kreditavimo, kaip pagrindinio pelno šaltinio, veiklos tobulinimas. Per 1998 m. metus paskolų lyginamsis svoris banko turte padidėjo 2,3 punkto ir 1999 m. saudio 1 d. sudarė 34,6 proc. Pagerėjo paskolų porfelio kokybė. Specialieji atidėjimai paskoloms visame paskolų portfelyje per metus sumažėjo 0,9 punkto ir metų pabaigoje sudarė3,6 proc. Mažindamas paskolų riziką, bankas vykdė atsargią kreditavimo politiką, orientavosi į patikimus klientus.
Lietuvos taupomasis bankas, siekdamas išlaikyti lyderio pozicijas šalies mažmeninėje bankininkystėje, aktyviai kreditavo gyventojus, todėl paskolų gyventojams lyginamsis svoris per metus išaugo 1,6 punkto. Tai lėmė ir LTB užimamos gyventojų kreditavimo rinkos dalies padidėjimą nuo 42,7 proc. metų pradžioje iki 59,5 proc. metų pabaigoje.
2000 m. pabaigoje Lietuvos taupomojo banko išduotų gyventojams paskolų užimama rinkos dalis buvo 38 procentai. Per šiuos metus Banko suteiktų gyventojams paskolų apimtis sumažėjo beveik 18 proc. ir metų pabaigoje sudarė 218,5 mln. litų. Tam nemažai įtakos turėjo 2000 m. susiklosčiusi nepalanki ekonominė situacija, dar anksčiau įtakota Rusijos krizės, žymiai sumažėjusi gyventojų perkamoji galia ir išaugęs nedarbo lygis.
Banko išduotos gyventojams paskolos per 2000 m. pakito ir pagal terminus, ir pagal valiutas. Paskolų gyventojams struktūroje išaugo ilagalaikių paskolų dalis. Per metus ji padidėjo 5 prc. Punktais ir metų pabaigoje sudarė 87 proc. arba 190,2 mln. Lt., t.y. atitinkamai sumažėjo trumpalaikių paskolų lyginamsis svoris visose paskolose – metų pabaigoje jos sudarė 13 proc. arba 28,3 mln. litų.
Lietuvos taupomasis bankas nuosekliai siekė tapti universaliu banku ir juo tapo. 1992 – 1993 m. išsiplėtė ir sustiprėjo LTB ryšiai su Europos ir Amerikos šalių bankais bei finansų institucijomis. 1992 m. LTB tapo Pasaulio taupomųjų bankų instituto (PTBI) nariu, o 1993 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta sutartis su kompanija WESTERN UNION Financial Servises, Inc, JAV, dėl greičiausių grynųjų pinigų perlaidų į įvairias pasaulio šalis. Ši ypatinga todėl, kad pasirašyta tiesiogiai su kompanija ir palankiausiomis kainomis už teikiamas paslaugas. LTB yra pirmasis ir iki šiol vienintelis Lietuvos bankas, atliekantis greičiausias grynųjų pinigų perlaidas į įvairias pasaulio šalis per WESTERN UNION sistemos agentūras.
Bankas 1993 m. savo klientams teikė visas bankines paslaugas. Didžiausias Lietuvoje skyrių ir poskyrių tinklas, gyventojams siūlomos naujos depozitų rūšys, valstybės garantijos indėlininkams leido bankui sukaupti ir padidinti gyventojų santaupas per 1993 m. beveik du kartus.
1993 m. spalio mėn. bankas pradėjo mokėti santaupų kompensacijas indėlininkams, kurie savo santaupas valstybiniuose bankuose laikė iki 1991 m. vasario 26 d. ir jų neatsiėmė iki 1993 m. birželio 24 dienos. Vyriausybės nutarimu valstybiniuose bankuose ir Valstybinėje draudimo įstaigoje gyventojų turėti indėliai ir sumokėtos draudimo įmokos buvo indeksuota koeficientu 10. Per šį laikotarpį gyventojams išmokėta 231,5 mln. Lt indėlių kompensacijų. Kompensacijų mokėjimas 1996 m. buvo nutrauktas, pradėjus rengti dokumentų projektus gyventojų santaupoms atkurti.
1994 m. balandžio mėn. LTB pirmasis Lietuvoje ėmė aptarnauti Eurocard/MasterCard kreditines korteles bei priiminėti euročekius.
1994 m. LTB valdė apie 35 proc. indėlių ir 8 proc. gyventojams rinkos. Didžiausią dalį visų indėlių LTB (94 proc.) sudarė gyventojų indėliai, o privačių ir valstybinių įmonių lėšos – apie 4 procentus. Keitėsi indėlių struktūra pagal terminus, mažėjo indėlių iki pareikalavimo dalis, o didėjo terminuotųjų indėlių lyginamasis svoris.
Per 2000 m. gyventojų indėliai išaugo beveik 7 proc. Ir metų pabaigoj sudarė 2261 mln. Lt arba 80 proc. bendros Banko priimtų indėlių sumos. LTB užimama gyventojų indėlių rinkos dalis tarp šalyje veikiančių komercinių bankų metų pabaigoje buvo didžiausia – 45 procentai. Bendroje gyventojų indėlių struktūroje terminuotųjų indėlių dalis per 2000 m. išaugo 3,5 proc. punkto. Banko taikoma lanksti palūkanų normų politika turėjo įtakos gyventojų apsisprendimui lėšas laikyti Banke ilgiau negu pusę metų. Per metus 27,7 proc. išaugo ilgalaikiai terminuotieji indėliai ir metų pabaigoje sudarė 29,2 proc. gyventojų terminuotųjų indėlių. Nežymiai išaugo jaunesnio amžiaus laikomos lėšos Banke, tačiau didžiasią dalį tebesudarė virš 55 metų amžias gyventojų indėliai.
Plečiant kitas bankines paslaugas, daug dėmesio skiriama įvairių sutarčių su ūkio subjektais dėl darbuotojų atlyginimų ir kitų lėšų pervedimo į sąskaitas banke, dėl įmokų ir mokesčių priėmimo. 1995 m. LTB ir pradėjo priiminėti naują indėlių rūšį – taupomuosius indėlius, išplėtė WESTERN UNION aptarnaujančių skyrių tinklą – šias paslaugas teikė jau visi 52 skyriai. Bendra perlaidų apyvarta 1995 m. beveik 6 kartus viršijo 1994 m. lygį.
Sparčiai daugėjo banko klientų ir užsienio bankų korespondentų, plėtėsi veiklos gepgrafija. Atidarytos naujos korespondentinės sąskaitos JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Norvegijos, Lenkijos ir Rusijos bankuose.
1995 m. LTB pirmasis Lietuvoje išleido Eurocard/MasterCard korteles bei pradėjo leisti GLOBUS mokėjimo korteles. Per šiuos metus su paslaugų įmonėms buvo sudarytos 477 sutartys dėl mokėjimų kortelių aptarnavimo 614 – oje prekybos ir paslaugų įmonių.
1998 m. buvo sėkmingai plėtojimas mokėjimas kortelėmis. Jis apėmė įmonių, įstaigų, organizacjių atsiskaitymus su savo darbuotojais per GLOBUS ir MAESTRO mokėjimo kortelių sąskaitas bei aptarnavimas per elektroninius kortelių įrenginius paslaugų įmonėse.
LTB – pirmasis Lietuvoje – 1998 m. rugpjūčio mėnesį išleido tarptautinę debetinę MAESTRO kortelę. Šios kortelės tapo ypač populiarios – per pusmetį jų parduota 14,5 tūkstančio. Šiuo metu LTB platina beveik visus tarptautinės mokėjimo kortelių organizacijos Europay International produktus – standartines, verslo, auksines Eurocard/MasterCard ir debetines MAESTRO korteles.
1998 m. lapkričio mėnesį bankas tapo ir kitos tarptautinės mokėjimo kortelių organizacijos – “VISA International” nariu. Narystė šioje organizacijoje padės bankui toliau plėsti mokėjimo kortelių paslaugas, išleidžiant ir aptarnaujant VISA sistemos produktus. Iš viso 1998 m. už Eurocard/MaterCard, MAESTRO ir GLOBUS kortelių išleidimą ir aptarnavimą gauta 3,72 mln. Lt pajamų. Pajamas, gaunamas iš šio verslo, 1999 m. numatoma gerokai pdidinti, didinant paskolų teikimą per mokėjimo korteles. Svarbios banko paslaugos yra įmokų ir mokesčių priėmimas pagal sutartis su verslo klientais, individualių asmenų atsiskaitymai negrynaisiais pinigais už paslaugas iš indėlių sąskaitų, palaipsnis perėjimas prie elektroninio ūkio subjektų aptarnavimo LTB skyriuose.
1999 m. Banke sėkmingai plėtė mokėjimo kortelių verslą. Per metus buvo parduota 47,2 tūkstančiai įvairių mokėjimo kortelių, pasirašytos sutartys su 179 įmonėmis dėl jų darbuotojų darbo užmokesčio pervedimo į mokėjimo kortelių sąskaitas. Per 2000 m. plėtėsi ir Banko kortelių aptarnavimo tinklas. Grynųjų pinigų iš išmokėjimo kortelių sąskaitų Banko klientai galėjo pasiimti 67 bankomatuose. Per šiuos metus Bankas daugiausia išplatino MAESTRO ir VISA Electron mokėjimo kortelių.
2000`m. Bankas su UAB “Lietuvos draudimas” gyvybės draudimu pasirašė bedradarbiavimo sutartį, pagal kurią gyvybės draudimo įmokos automatiškai pervedamos iš mokėjimo kortelių turėtojų sąskaitų į minėtos bendrovės sąskaitą. 1999 m. tokias bendradarbiavimo sutartis Bankas jau yra pasirašęs su UAB “Bitė GSM”, UAB “Omintel”. Siekdamas išplėsti atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis tinklą, Bankas pasirašė sutartį su UAB NESTE Lietuva degalinių tinklu dėl LTB mokėjimo kortelių aptarnavimo ir automatinėse šio tinklo degalinėse [3, p. 150 – 153].