Dalia Ibelhauptaitė – garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė, kurios darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Dalia Ibelhauptaitė – garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė. D. Ibelhauptaitė Lietuvos vardą garsina pasaulinėse teatro scenose, užsienio spauda ją vadina vunderkinde, aktorių meistriškumo seminarus garsi operos režisierė veda visame pasaulyje, bet Lietuvos niekada nepamiršta.

Biografija

Būdama penkiolikos metų dar mokykloje 1983 m. režisavo pirmuosius savo darbus. Nuo 1985 m. režisieriaus asistentė Jaunimo teatre. 1990 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, M. Zacharovo mokinė. Nuo 1991 m. gyvena Londone. Režisavo dramos spektaklių, operų įvairiuose Londono teatruose. Nuo 1991 m. vadovauja aktorių meistriškumo seminarams: Karališkasis nacionalinis teatras ir Nacionalinės operos studija Londone, L. Strasbergo institutas, Los Andželas, Olandija, Kinija, Izraelis.

Vyras britų aktorius Deksteris Flečeris.

Pastatymai

Nikolajus Gogolis. Lošėjai, 1992 m.
Karlas Goldonis. Mirandolina, 1994 m.
Šveikas, 1999 m., 2004 m., pagal J. Hašeką
Džiuzepė Verdis. Rigoletas, 1995 m., „Hackney Empire“ teatras, Londonas
Džakomas Pučinis. Madam Baterflai, 1997 m., 2000 m., su trupe „Opera North“
Piotras Čaikovskis. Eugenijus Oneginas, 1998 m., 2001 m., su trupe „Opera North“
Gaetanas Donicetis. Don Paskualė, 2000 m., trupė „Opera Zuid“, Olandija
Džiuzepė Verdis. Kaukių balius, 2001 m., Vilniaus festivalis, Trakų pilis, 2002 m. – LNOBT
Rudžeras Leonkavalis. Pajacai, 2003 m., koncertinis atlikimas Vilniuje
[taisyti] Šaltiniai

Ingeborga Dapkūnaitė – garsiausia lietuvių aktorė Holivude, kurios darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Ingeborga Dapkūnaitė – garsiausia lietuvių aktorė Holivude. Ingeborga Dapkūnaitė kino aktorės karjerą pradėjo dar 1984-aisiais. 1993-aisiais pradėjo filmuotis Holivudo seriale „Aliaska kid“. Iki šių dienų lietuvių aktorė yra nusifilmavusi tokiuose filmuose kaip „Hanibal rising“ (Hanibalas: pradžia“), „Seven years in Tibet“ („Septyneri metai Tibete“), „Mission impossible“ („Misija neįmanoma“) ir daugelyje kitų.

Aktorės tėvas buvo diplomatas, o mama dirbo meteorologe. Jie nemažai laiko praleisdavo Maskvoje, o Ingeborga juos aplankydavo tik per atostogas. Vilniuje ji gyveno su seneliais bei teta ir dėde, kuris dirbo muzikantu teatro orkestre. Būdama ketverių Ingeborga debiutavo scenoje – Džiakomo Pučinio operoje „Madam Baterflay“. Aišku čia savo ranką pridėjo močiutė, kuri dirbo Vilniaus operos ir baleto teatro administratore. Ingeborgos vaikystė ir jaunystė buvo orientuota į sportą, ji užsiiminėjo dailiuoju čiuožimu ir aišku populiariausiu sportu Lietuvoje – krepšiniu. Tačiau netoli namų, ant Tauro kalno, buvo Profsąjungos rūmai, kur veikė dramos būrelis, kurį Ingeborga lankė 3 metus.

Biografija

1985 m. baigė studijas Lietuvos konservatorijoje (Jono Vaitkaus chorinio ir teatralinio meno fakultetas) ir pradėjo dirbti aktore Kauno dramos teatre. Vėliau dirbo aktore Vilniaus Jaunimo teatre. Kaip kino aktorė debiutavo 1986 m. Isako Fridbergo filme Nakties šnabždesiai.

1993 m. debiutavo Holivude, seriale Aliaska Kid. Tais pačiais metais pervažiavo gyventi į Londoną ir pradėjo dirbti aktore viename Londono teatrų.

Teisėja

Kanų festivalyje „Sinefondeišin“ 2003 metais.
Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje 2005 metais.
Mar del Platos tarptautiniame kino festivalyje 2005 metais.
[taisyti] Apdovanojimai
1992 m. Auksinis avinas – Geriausia metų aktorė, filmas Cinikai
1994 m. Tarptautinis Ženevos kino festivalis – specialus prizas už Rytojaus žvaigždę, filmas Pamaskvio vakarai
1994 m. Nika – Geriausias moteriškas vaidmuo, filmas Pamaskvio vakarai
2005 m. Astra – Nominacijoje „Kino stilius“

Vaidmenys teatre

Vilniaus Jaunimo teatre vaidino Eimunto Nekrošiaus statant A. Čechovo „Žuvėdrą“, N. Gogolio „Nosis“, repetavo Kordeliją („Karaliuje Lyre“). Paskui vaidino Džono Malkovičiaus „Kalbos klaidose“, Yvo Emslerio „Vaginos monologuose“ (rež. Romanas Kozakas), Jekaterinos Kovalevskos „Mano mėlynas draugas“ (Puškino vardo teatras).

Vaidmenys televizijoje

2005 m. Rusijos televizijos kanale TNT aktorė vedė realybės šou „Didysis brolis“ laidas. Per 95 dienas vedėja ir žiūrovai sekė dalyvių gyvenimą, o penktadieniais aktorė vedė tiesioginę laidą, kurios eigoje sprendėsi vieno iš jos dalyvio likimas.

2006 metais Rusijos TV kanale “1 Baltijos kanalas”, Ingeborga dalyvavo projekte „Žvaigždės ant ledo“. Jos partneris buvo Olimpinių žaidynių prizininkas Aleksandras Žulinas, tad nenuostabu, kad jų pora pateko į finalą.

Eimuntas Nekrošius – garsiausias Lietuvos režisierius, kurio darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

 

Eimuntas Nekrošius – garsiausias Lietuvos režisierius. Ne veltui 2003-aisiais E. Nekrošiui įteiktas „Didžiojo kryžiaus“ ordinas už nuopelnus Lietuvai. Šis režisierius savo darbais Lietuvos vardą garsina tarptautiniu mastu. Gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą ir vertinamas užsienyje, Eimuntas Nekrošius tikriausiai geriausiai perteikė Viljamo Šekspyro mintis ir įkūnijo personažus.

Biografija

1978 – baigė Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą. A. Gončarovo klasė
1978–1979 – Vilniaus Jaunimo teatras
1979–1980 – Kauno dramos teatras
1980–1991 – Vilniaus Jaunimo teatras
1993–1998 – Lietuvos tarptautinis teatro festivalis LIFE
nuo 1998 – teatro studijos „Meno Fortas“ steigėjas ir meno vadovas.
1983 m. atliko Stasio Girėno vaidmenį R. Vabalo režisuotame filme „Skrydis per Atlantą“.

Režisuoti spektakliai

1977 – Š. Dileini „Medaus skonis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1978 – S. Šaltenis „Duokiškio baladės“ – Kauno dramos teatras;
1978 – A. Čechovas „Ivanovas“ – Kauno dramos teatras;
1980 – G. Kanovičius, S. Šaltenis „Katė už durų“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1980 – V. Jelisejeva „Kvadratas“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1981 – V. Korostyliovas, S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1982 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (pirmas variantas) – Vilniaus Jaunimo teatras;
1983 – Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1986 – A. Čechovas „Dėdė Vania“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1991 – N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1994 – A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – festivalis LIFE;
1995 – A. Čechovas „Trys seserys“ – festivalis LIFE;
1996 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (antras variantas) – festivalis LIFE;
1997 – V. Šekspyras „Hamletas“ – festivalis LIFE;
1999 – V. Šekspyras „Makbetas“ – „Meno fortas“;
2000 – A. Čechovas „Žuvėdra“ – Ecole des Mitres, tarptautinis projektas;
2001 – V. Šekspyras „Otelas“ – „Meno fortas“;
2002 – A. Čechovas „Ivanovas“ – teatras Argentina, Roma, Italija;
2002 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Florencija, Italija;
2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Pavasario linksmybės“ – „Meno fortas“;
2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės“ – „Meno fortas“;
2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro Massimo di Palermo, Palermas, Italija;
2003 – A. Čechovas „Vyšnių sodas“ – „Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas;
2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
2004 – „Giesmių Giesmė“ pagal Senojo Testamento poemą – „Meno Fortas“;
2005 – L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, V. Sorokino libretas – Didysis teatras, Maskva, Rusija.
2006 – J. V. Gėtė „Faustas“ – „Meno fortas“, Nacionalinis dramos teatras

Svarbesni apdovanojimai

1988 – laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą, Belgradas, Jugoslavija;
1991 – Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui;
1994 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1994 – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija;
1994 – Taorminos menų omiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija;
1995 – festivalio „Baltijskij dom“ už geriausią režisieriaus darbą, Sankt Peterburgas, Rusija;
1996 – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį parodytą Italijoje;
1997 – Nacionalinė kultūros ir meno premija;
1997, 1999, 2004 – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje, Maskva;
1998 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1999 – LR vyriausybės premija;
1999 – festivalio „Kontakt“ premija geriausiam spektakliui, Torunė, Lenkija;
2001 – Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) Mess festivalio prizai geriausiam spektakliui ir geriausiam režisieriui;
2001 – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premija, Maskva, Rusija;
2003 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius;
2003 – Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“;
2004 – specialus žurnalistų ir teatro kritikų prizas „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį sukurtą Rusijoje, Maskva;
2005 – Lietuvos Instituto apdovanojimų LT Tapatybė 2004 Garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“.
2008 – Nacionalinė kultūros pažangos premija

Pasaulio spauda apie E. Nekrošiaus spektaklius

“… Jeigu jūs nebuvote Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, artimiausiu metu negalėsite palaikyti pokalbio padorioje kompanijoje”.
„Rusijos teatrinė bendruomenė abejoja ar tikrai Bob’as Wilson’as, Kristofas Martaleris ar Frankas Kastorfas yra iškilūs režisieriai. Visuomenė pasiryžusi aptarti klausimą kaip grandiozinis (ar atvirkščiai, bevertis) Kamos Ginko ar Anatolijaus Vasiljevo talentas. Ta pati visuomenė abejoja bet kokiu atveju visais ir viskuo. Bet dėl Eimunto Nekrošiaus jos tarpe pasiektas visiškas konsensusas. Nekrošius – genijus. Jam paklūsta visi autoriai. Jo estetika – tai lydymo katilas, kuriame visa kas svetima tampa sava“.
“Eimunto Nekrošiaus asmenyje Viljamas Šekspyras rado idealų vertėja iš literatūrinės kalbos į teatrinę. Vietoje žodžių, kuriais Nekrošius nepasitiki, jis perteikia mintis, jausmus, temas, poetinius posūkius. Liūdesį, pyktį, įtarimų šaltį ir abejonių sunkumą Nekrošius paverčia ledu, ugnimi, vandeniu ir akmeniu, kurie drasko ne veikėjų sielas, o kūnus… Bet rašyti apie šiuos fantastiškus vaizdinius taip pat beprasmiška, kaip ir bandyti juos iššifruoti”.

Asmenybė, kuria žaviuosi

 

ĮŽANGA

Pats žodis „interviu“ kilęs iš anglų kalbos (interview – angl. pokalbis). „Žurnalistikos enciklopedija“ pateikia dvi šio žodžio reikšmes. Pirmoji – tai vienas pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Informacija gaunama kalbantis su kompetentingu specialistu arba pateikiant jam klausimus raštu. Antroji – žurnalistikos žanras, kuriame dialogo, pasakojimo pirmuoju asmeniu arba perpasakojimo forma pateikiamas žurnalisto pokalbis su kuo nors pasižymėjusiu asmeniu (1, p.1).
Oratorius (lot. orator – kalbėtojas, sakytojas) kaip ir charizmatinė asmenybė gali būti apibrėžiama ir kitomis sinoniminėmis sąvokomis: retorius (gr. rhetor – kalbėtojas, iškalbos mokytojas), kalbėtojas, kalbantysis, adresantas (vok. adressant – siuntėjas), informacijos siuntėjas, retorinis subjektas, retorinio diskurso autorius, viešosios kalbos autorius, kalbos kūrėjas (4, p.20).
Asmenybė… Žmogus… Kas tai? Tai sunku suvokti. O tuo labiau išskirti iš žmonių asmenybę, kuria aš žaviuosi. Charizmatinė asmenybė neprivalo būti labai įžymi ar gavusi medalį už nuopelnus. Šiame pasaulyje ne visi gauna įvertinimą. Charizmatine asmenybe gali būti kiekvienas, kuris išdrįs parodyti, atskleisti save kitiems.
Mano interviu žmogus yra vienas iš tų, kuris panoro atskleisti ir parodyti save kitiems. Tai – Nijolė Navickienė. Šiandien ji man – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė… Ji, Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorė, sužavėjo mane kaip kukli ir kilniaširdė moteris. Žaviuosi jos užsispyrimu, proto lankstumu, įžvalgumu, žingeidumu, nuolatinio tobulėjimo siekimu, komunikabilumu, noru padėti kitiems. Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip mano pašnekovė, kurie neabejingi kitų nelaimėms ir galintys teigiamai išspręsti klientų problemas.
Šio interviu tikslas – pristatyti ir atskleisti Nijolę Navickienę, kaip charizmatinę asmenybę.
Uždaviniai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Pasirinkti Tauragės apskrityje asmenybę, kuri man labiausiai patraukli.
3. Susitarti dėl susitikimo.
4. Sudaryti man aktualiausių klausymų sąrašą.
5. Naudojant interviu metodą atskleisti asmenybės bruožus.
6. Aprašyti tą medžiagą.
Metodai:
1. Straipsnių, tekstų skaitymas apie interviu.
2. Informacijos ieškojimas apie asmenybę spaudoje, Internete.
1. Interviu su Nijole Navickiene

Pokalbį su Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktore Nijole Navickiene, pradėjome ramioje, neblaškančioje dėmesio aplinkoje, susikūrusios malonų psichologinį klimatą. Po nedidelės įžangos, atskleidusi savo būseną ir mintis pasakiau, kas mane šiuo metu iš tikrųjų domina ir kas labiausiai jaudina. Informavau savo respondentę apie šio pokalbio tikslą, jo apimtį ir lūkesčius.
Direktorė maloniai sutiko su manimi pakalbėti ir papasakoti apie save, savo gyvenimą.

Kokios keturios vertybės svarbiausios Jūsų gyvenime?
Turbūt man svarbiausias yra užsispyrimas, po to įžvalgumas, nuolatinis tobulėjimo siekimas ir nuoširdumas.
Jei galite, trumpai papasakokite apie save.
Gimiau 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, daugiavaikėje darbininkų šeimoje. 1976 metais baigiau Pagėgių vidurinę mokyklą ir išvykau į Vilnių.
Ką veikėte Vilniuje?
1977 metais įstojau į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą.
Kodėl nusprendėte apsigyventi Tauragėje?
1982 metais baigiau universitetą ir gavau paskyrimą dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. 1987 metais susipažinau su būsimu vyru, sukūrėme šeimą. Tačiau išdirbus 12 metų „skaičiukuose“ (aut. pat. taip jie vadino skaičiavimo mašinų elementų gamyklą) jie užsidarė, nes gamyklai pritrūko žaliavų.
Ką veikėte vėliau?
1994 metais pradėjau dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus socialinės pagalbos tarnybos vadove. 2001 m. liepos mėn. 16 d. buvau paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas (aut. pat. laimėjo konkursą). 2003 m. balandžio mėn. 30 d. Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinė darbuotojos kvalifikacinę kategoriją.
Gal esate dalyvavusi kokiame seminare?
Kadangi keitėsi darbo pobūdis, teko daug mokytis ir įgyti žinių, reikalingų tolimesniam socialiniam darbui. Dalyvavau seminare Vengrijoje, Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“, tarptautiniame seminare Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Zelenogradsko mieste, taip pat išklausiau daug ir įvairių kursų. 1999 – 2000 m.m. lankiau Klaipėdos universiteto Kvalifikacijos kėlimo instituto Socialinių darbuotojų – praktikų mokymo kursus.
Kokios patirties įgijote lankydamasi seminaruose?
Įgijau daugiau žinių, kaip spręsti iškilusias problemas. Dalinomės bendravimo meno su žmonėmis, gebėjimo jų išklausyti ir padėti išspręsti jiems iškilusias problemas. Be to, kiekvienas seminaras ar konferencija suteikia naujų žinių, bei tobulina jau turimas.
Ar dalyvaujate kokioje nors kitoje veikloje?
Dalyvauju įvairiuose Tauragės rajono savivaldybės komisijų darbuose dėl: vienkartinių pašalpų skirstymo gyventojams, patalpinimo į stacionarias globos įstaigas, suaugusiųjų nemokamo maitinimo. 2003 metais kandidatavau į Tauragės rajono savivaldybės tarybos narius.
Ar turite kokių ypatingų laimėjimų ar pasiekimų?
Taip. 1998 – 1999 metais dalyvavau Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe, kuris vyko Vilniuje. Už kūrybingą ir prasmingą darbą, už neblėstančią iniciatyvą, už ryžtą dirbti žmogui sveikatos bei socialinės apsaugos srityje, buvo įteikta padėka.
Dėkoju už pokalbį
Interviu analizė

Pirmasis motyvas paskatinęs mane pasirinkti šį žmogų yra jos pasiaukojimas ir meilė darbui. Ji sugeba atsiduoti visa širdimi, protu ir jausmais. Dirbti savo mėgstamą darbą yra didžiulė palaima. Jos darbas – vadovavimas kolektyvui – tai pagrindas sprendimų priėmimui kompetencijos ribose, darbuotojų vykdomų funkcijų kontrolė, reikalaujanti iš žmogaus tvirtos valios. Tačiau tai sunkus, reikalaujantis didelės stiprybės ir gebėjimo bendrauti, darbas. Tai dar keletas šio žmogaus bruožų, kuriais aš žaviuosi. Stiprybė! Ne kiekvienas žmogus turi tokią tvirtą valią kaip mano pasirinktoji asmenybė. Ji tarsi skleidžia ją aplink save. Šis žmogus savo gyvenime pasiekė tai, ko norėjo, nes jos valios tvirtumas yra begalinis.
Dar vienas pagirtinas jos bruožas – mokėjimas bendrauti. Ji supranta visus: jaunus ir senus. Šis žmogus niekada neatsisakys pakalbėti, paguosti, nuraminti, visuomet išklausys ir patars, kiekvienam ir bet kurioje situacijoje, atsakys į gyvenimo iškeltus klausimus, o ištikus nelaimei, noriai padės. Jos bendravime atsispindi supratingumas ir įžvalgumas, nuoširdumas, jos pastabos tikslios ir teisingos.
Baigiant pokalbį ji man pasakė G. Hėgelio aforizmą: „Veiklai labiausiai reikia tvirto charakterio; žmogus su charakteriu – tai apdairus žmogus, kuris turi konkretų tikslą ir atkakliai jo siekia“(3, p. 60).
2.1 Biografija

Nijolė Navickienė gimė 1958 metų vasario 22 dieną Trakininkuose, Šilutės rajone, darbininkų šeimoje. Ji daugiavaikėje, aštuonių vaikų, šeimoje buvo paskutinė, viena augo su septyniais broliais. Tėvams su vaikų pulku buvo gana sunku verstis, todėl mažųjų be darbo niekas nė nemanė laikyti. Vaikai dirbo visus vaiko pečiams pakeliamus darbus. Mama visuomet ragindama sakydavo: „Kas iš vaikystės žino, kad darbas yra gyvenimo dėsnis, kas iš jaunystės supranta, kad duona pelnoma tik sunkiai prakaituojant, tas pasirengęs žygdarbiui, nes reikiamą dieną ir valandą, jis ras valios ir jėgų jį įvykdyti“. Augant formavosi jos charakterio bruožai: sąžiningumas, pareigingumas, etikos taisyklių suvokimas. Mokytis ji visada norėjo. Lankė Trakininkų pradinę mokyklą, vėliau aštuonmetę Lumpėnuose, o 1976 metais baigė Pagėgių vidurinę mokyklą. Po metų įstojo į Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko universitetą, ekonomikos fakultetą. Jį baigė 1982 metais ir, gavusi paskyrimą į Tauragę, pradėjo dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, ekonomiste. Dėl žaliavų trūkumo, gamykla užsidarė. Joje ji išdirbo 12 metų.

2.2 Šeima
Dirbdama Tauragėje, susipažino su būsimu vyru ir, 1987 metais sukūrė šeimą, augina dvi nuostabias dukras: Justę ir Gintarę. Abi mergaitės – moksleivės. Justė mokosi Tauragės „Versmės“ gimnazijos antroje klasėje, o Gintarė yra „Šaltinio“ vidurinės mokyklos devintos klasės mokinė. Mano pašnekovė šeimoje jaučiasi esanti labai laiminga ir mylima. Aš nepaminėjau dar vienos, bet labai svarbios jos pareigos. Ji – didžiausia atsakomybės nešėja. Ši pareiga gal net pati svarbiausia, nes būti gera mama yra sunku. Ne kiekviena mama geba auginti vaikus: dorais, sąžiningais ir atkakliai tikslą siekiančiais.
2.3 Darbinė veikla
1991 metais pradėjo dirbti savivaldybės Globos ir rūpybos skyriuje socialinės pagalbos tarnybos vadove. Kadangi keitėsi darbo pobūdis, daug teko mokytis, tobulinti įgytas žinias, reikalingas tolimesniam socialiniam darbui. 1996 metais dalyvavo 10 dienų trukmės seminare Vokietijoje, kurį organizavo „Žmogaus studijų centras“. 1998 metais Vilniuje išklausė 5 savaičių kursą „Paslaugų į namus plėtra ir tarnybų steigimas“, kurį organizavo „Socialinių darbuotojų rengimo centras“ kartu su Danijos nevyriausybine organizacija „The European House“. 1998 – 1999 metais dalyvavo Lietuvos savivaldybių asociacijos sveikatos apsaugos ir socialinės paramos komisijos darbe. Už kūrybingą ir prasmingą darbą sveikatos bei socialinės apsaugos srityje buvo įteikta padėka. Nuo 2001 metų liepos 16 dienos (laimėjo konkursą) paskirta į Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorės pareigas. 2003 metų balandžio mėn. 30 dieną Tauragės apskrities socialinių darbuotojų atestavimo komisija suteikė vyriausios socialinės darbuotojos kvalifikacinę kategoriją. Taip pat daug dalyvavo įvairiuose debatuose ir seminaruose, kurie aktualūs biudžetinių įstaigų darbui tobulinti. Aktyviai ir dabar dalyvauja įvairių Tauragės rajono savivaldybės komitetų darbe dėl:
– vienkartinių pašalpų skirstymo Tauragės miesto ir rajono gyventojams;
– patalpinimo į stacionarias globos įstaigas;
– suaugusiųjų nemokamo maitinimo.
Seminaruose įgijo teorinių ir praktinių žinių įvairių susidariusių situacijų sprendimams, gebėjimo bendrauti su žmonėmis, mokėjimo išklausyti ir padėti išspręsti jiems aktualias problemas. Bet kuri teigiamai išspręsta kliento problema visuomet džiugina.

IŠVADOS

1. Išstudijavau įvairią literatūrą apie interviu, kas yra asmenybė ir kokie bruožai jai būdingi, bandžiau susieti oratoriaus asmenybę su charizmatine asmenybe.
2. Savo patraukliausią asmenybę pasirinkau Tauragės rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos socialinių paslaugų centro direktorę. Man ji – asmenybė. Iškili asmenybė. Nuo jos sklinda meilė, pasiaukojimas, tyrumas, nuoširdumas, stiprybė…
3. Su savo pašnekove susitariau susitikti jos darbo vietoje po svarbaus, bet labai įdomaus susirinkimo.
4. Prieš eidama į pokalbį sudariau 15 klausimų paketą. Deja, ne į visus mano klausimus pašnekovė atsakė.
5. Turbūt labiausiai asmenybės bruožus atspindi jos pasiaukojimas ir meilė darbui, užsispyrimas siekiant karjeros, proto lankstumas, įžvalgumas, paprastumas, imlumas, nuolatinio tobulėjimo siekimas, komunikabilumas, nuoširdumas, noras padėti kitiems. Taip pat respondentė mane labai sužavėjo savo atsakingumu, mandagumu.
6. Imdama interviu iš savo pašnekovės, stengiausi išgirsti ir suprasti sau įdomią ir naudingą informaciją. Kalbėdama pašnekovė jautėsi labai laisvai, veido išraiška, gestai bylojo, kad jai malonu su manimi bendrauti, jai nesunku atsakinėti į užduodamus klausimus. Dirbdama savo mėgstamą darbą, pašnekovė lyg įsilieja į žmonių, kurie kreipiasi pagalbos, gyvenimą. Jai rūpi kiekvieno žmogaus gyvenimo smulkmena ir, kaip įmanydama, stengiasi padėti. Juk kiekvienas ateina su savo rūpesčiais galvodamas, jog jo bėdos – didžiausios ir mano pašnekovė stengiasi jiems padėti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Janulevičiūtė B. (2000) Interviu. Kaunas: Technologija.
2. Vitkauskas V. (1985). Juozas Balčikonis. Kaunas: Šviesa.
3. Voroncovo V. kompozicija (1996). Išminties simfonija. Kaunas: Šviesa. 60 p.
4. Padalomoji medžiaga
5. [Žiūrėta 2004-03-28]. Prieiga per Internetą: .

Romualdas Granauskas – biografija ir kūrybos bruožai

 

Biografija
Prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. Dirbo šaltkalviu, statybininku, redakcijose, radijo korespondentu, mokytojavo. Nacionalinės premijos laureatas (2000 m.). Gyvena Vilniuje.
Žinomiausi apsakymų rinkiniai – „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975), apysakos – „Jaučio aukojimas” (1975), „Gyvenimas po klevu” (1986), „Bružas” (1987).

Kūrybos bruožai
l. Apsakymų rinkiniuose („Medžių viršūnės”, „Duonos valgytojai”) R. Granauskas daugiausia vaizdavo kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Didelę reikšmę jo kūryboje turi ryšio tarp kartų suvokimas: praeitis išlaiko mitinio pasaulio matmenis, praradę sąsajas su tradicinėmis vertybėmis dabarties žmonės netenka pagrindinių gyvenimo atramų.
2. Novelių pasaulio centre – senas vienišas kaimo žmogus ir jo buvimo erdvė. Pabrėžiamas vaizdo simboliškumas, nes artėjančios mirties jutimas sureikšmina besibaigiančio gyvenimo detales. Senųjų gyvenimas jau praradęs sąlytį su realybe, vis labiau darosi panašus į apeigas, kai apmąstomas nueitas gyvenimas, skaudžiai suvokiama, kad senųjų patirtis ir išmintis yra nereikalinga vaikams, seno žmogaus mirtis – kartu ir jo epochos, jo gyvenimo būdo pabaiga.
3. Apysakoje „Gyvenimas po klevu” parodoma ne tik vienkiemio gyventojos senutės Kairienės paskutinė gyvenimo diena, kai senoji keliauja iš savo namų į gyvenvietę ir atgal, bet kartu ir apibendrinamas ištisos lietuvių kartos likimas. Paraleliai su kelione plėtojamas Kairienės vidinis monologas, kuriame senoji apmąsto trijų savo giminės kartų gyvenimus. Neigiamai vertinamas socialistinis kaimas, atvirai rodoma, kaip kolūkis žmogų alina ir fiziškai, ir dvasiškai: žmogus be savo žemės, jau nebesuprantantis darbo prasmės, suardyti šeimos ryšiai ir gamtos pusiausvyra, gyvenimo norma tampa alkoholizmas.
4. Tarp savo kartos rašytojų R. Granauskas išsiskyrė kaip žodžio estetas, sakralizuojantis išeinančios žemdirbių kartos papročius ir gyvenimo būdą, kasdienius veiksmus pakylėjantis iki ritualo, bet puikiai jaučiantis ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą.
5. Naujas prozos kalbos ritmas sukurtas apysakoje „Jaučio aukojimas”, parašytoje iš trijų ilgų sakinių. Kūrinys, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, vaizduoja kuršių žynio paskutinį kartą atliekamas apeigas. Apysakoje įdomiai jungiami gamtos, istorijos bei mitologijos elementai ir universalios egzistencinės problemos. Atskleisdamas žynio dvasinį pasaulį, R. Granauskas kalba apie XX a. žmogaus būties klausimus, kuria paralelę tarp išnykti pasmerktos kuršių genties ir okupuotos Lietuvos likimo.
6. R. Granausko pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai ar simboliniai vaizdai. Pasakotojas neretai susitapatina su personažais, kalba jų vardu (toks pasakojimas vadinamas tiesiogine menamąja kalba). Mėgstama kaitalioti požiūrio taškus – žvelgiama tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijų, todėl tekstas atrodo mirgantis, kondensuotas.
7. Pjesėje „Rožės pražydėjimas tamsoj” (1978) trimis skirtingais pavidalais iškyla poeto Antano Vienažindžio asmenybė. Dėmesys kultūrai atsispindi apsakymų ir esė knygoje „Gyvulėlių dainavimas” (1998). Esė knygoje „Žodžio agonija” (1999) išsakomas susirūpinimas dvasinėmis vertybėmis, nykstančiomis dabartiniais laikais. Autobiografinių apysakų knyga „Raudonas ant balto” (2000) nuausta iš pokario laikų prisiminimų.

Sigitas Geda – eilėraščio “Baltojo šermukšnio rauda” interpretacija

Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198)

begalinės
žemės
rododendras, –
aš kalbėsiu
vasaros nakty:

viešpatie,
nuimk man šitą kaukę,
per šviesi man
tavo valanda.

mano kaulai
vėjy išpustyti,
per aukšta man
jūra ir naktis,

kai išmuš
bebalsės žemės laikas,
leisk užmigt man
vasaros snieguos…

Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje kalboje jis prisijungti negali („per aukšta man / jūra…“) – ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma prasme.
Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama „aš“ vardu, yra nusakyti kalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai tie sakiniai yra taisyklingi, tačiau „aš“ savybės I ir II sakinyje skiriasi: pirmame „aš“ turi lyg ir augalo pavidalą („rododendras – aš“), o antrame – lyg ir gyvos esybės („mano kaulai“)
Išskiriame du ateities laikus: tą, kada „aš“ kalbės Viešpačiu, ir tą, kuris ateis po šito kreipimosi („kai išmuš…“). Matome ir du dabarties laikus: šios akimirkos dabartį (lyrinis subjektas kalba tai, ką kada nors pasakys Viešpačiui) ir to sakymo būsimą dabartį,- čia ji yra ateities vizija, pateikiama kaip dabartyje. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į ateitį neparodyta – kalbantysis laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.

Vaikystės “išdidinimas”, arba pirmoji knyga. 1966 metais, arba
23-aisiais gyvenimo metais S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą “Pėdos”,
kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio džiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių:

Buvau i Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys,

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau

Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi
paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio “vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės… Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas…
“Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…”
Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Tas, kuris yra poetas iš prigimties, įžvelgia daug sąsajų, atitikmenų, lyginimo galimybių. Ir čia atsiranda metaforos. “Žole apaugo mano akys” – metafora, suglaudžianti į vieną nepaprastai greitą žolės augimą pavasarį ii įtemptą žiūrėjimą į visa, kas vyksta.?
Jau pirmuoju rinkiniu S. Geda atvėrė naują poetinį pasaulėvaizdį. Žemė, žmogus, visata nėra vienas nuo kito atskirti, viskas tarsi “sumaišyta”: “Vartosi prie žemės lygūs – / žmonės – paukščiai – gyvuliai”. Nebėra ir vienos laiko linijos, tiesiamos iš praeities į dabartį, o iš jos į ateitį. Laikai tarsi “užslenka” vienas ant kito. Savitas pasaulio supratimas reikalauja ir savitos poetikos. “Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” (V. Kubilius). S. Gedos poetinio talento lemiamoji jėga – vaizduotė. Tai labai stipri vaizduotė, sugrąžinanti į ledynmečius, į neįspėjamą Lietuvos senovę ar į Žalgirio mūšį, leidžianti vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis kartu ir žmogumi, ir gyvūnu, ir žole. Viską sieja ypatinga vienybė, lyg koks visatiškasis ritmas. Štai eilėraščio “Lietuvos atsiradimas” pradžia:

Ištiško geltona Raudonas ir žalias,
Šviesa danguje, Kuprotas kaip krabas
Ir plaukia giedodamos Pašoka i viršų
Žuvys i ją. Lietuviškas kraštas.

Sukluskime prie savitos metaforos: “giedodamos žuvys”, prie lietuviško krašto palyginimo su krabu. Vaizdas ekspresyvus, jis turi vidinės energijos, kurią gerai išreiškia 3 veiksmažodžiai: ištiško, pašoka į viršų… Jaučiame didžiulį to atsirandančio pasaulio vieningumą.
Pirmąja knyga S. Geda atsiskleidė ir kaip poetas, jaučiantis savo tautos žaizdas. Įsižiūrėkime, koks talpus eilėraščio “Neužmiršiu erdvių, plotų…” pabaigos vaizdas: “Kaip ilgi balti laiškai / Švietė – Sibiro miškai”. Perkeltine prasme čia kalbama apie į Sibirą išvežtuosius lietuvius.
Įsiklausykime į eilėraštį „Jotvingių žemė“:

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
0 prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys, Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano, seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

Eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška, perteikta neskubiu pasakojimo ritmu (“Parvažiavau namo <…>”, “Sodino bulves <…>”) ir kita, sudvasinta, pridengta paslapties – “Lyg kokia dvasia <…>”. Nėra tarp jų ribos, viena persišviečia per kitą (peršviestas genys, šviečianti ranka), tikrovė regima kaip fantazija: “Raudonas kaimas. Baltas gyvulys”. “Jau ūžė žalias ąžuolo altorius” – tai ne tik metafora, ji kalba apie gamtos ir žmogaus šventovę, apie pavasarinę atgijimo misteriją. S. Gedos poezijoje pilna įvairiausių gyvių: ir šiame eilėraštyje – boružės, karvytės, arkliai, kovarniai, ,genys, baltas gyvulys. Net technikos atributą – traktorių – vaizduotė bando sujungti su arkliais ir kovarniais. Poeto pasaulis apskritai kupinas gyvybės, dažnai siejamos su vandeniu, – ir čia jis svarbus akcentas: “Ten buvo vandenys”. Dažnos intensyvios, spalvos (geltona, raudona, žalia), kaip liaudies menininkų darbuose (tapyboje, audiniuose), kaip mūsų tautos simbolikoje.
Daug reikšmingesnis už saulę poeto pasaulėvaizdyje yra mėnulis (vienas eilėraščių rinkinys pavadintas “Mėnulio žiedai”), Ir lietuvių mitologijoje mėnuliui tenka svarbesnis vaidmuo. Ir cituotame eilėraštyje įvardytas mėnulis, į žemę atsisukusi mėnulio pusė. Ne tik tautosaka ar mitologija, S. Gedai svarbi ir istorija: ir reali, ir legendinė. “Jotvingių žemė”, taip pavadintas eilėraštis, ir kalbama čia apie išnykusią, pražuvusią baltų gentį, lietuvių brolius. Gyva tebėra jungtis tarp gyvųjų ir pražuvusiųjų – į senąją jotvingių žemę, kaip į savo namus, parvažiuoja šio eilėraščio veikėjas. .
S. Gedai itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, stambios, ryškios ir kartu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – koplytstulpiai, drožiniai, skulptūros.

Biografija

Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir…piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. Debiutavo eilėraščių knyga “Pėdos”. Šiuo metu dirba kultūros savaitraščio “Šiaurės Atėnai” redaktoriumi.

Kūrybos bruožai

1. Savo poezijoje poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (pagoniškąją lietuvių, Egipto, šumerų, babiloniečių, japonų ir kt.) mitologijas, – taigi tarsi ieško universalios mitinės atminties.

2. S. Geda daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis; poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius realybės dėsnius. Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: jis gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo pavarde, gali kalbėti koto žmogaus (pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Francua Vijono) vardu, gali būti poetinio pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. Poetas mėgsta maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių: su šventumu susiję teiginiai susipina su buitine kalba, net piktžodžiavimu.

3. viena svarbiausių S. gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kalbos ar kokio nors daikto), netikėtų tarpusavio ryšių ieškojimu. S. gedai apskritai svarbu etimologija, kilmė, jis mėgina rasti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimo kelią. Neretai tarsi siekiama atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžiama kalbos garsais, derinamas žodis ir vaizdas.

4. Poetas išmėgina įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai asociatyvinių ryšių jungiamas eiles; rašo ir eilėraščių ciklus, ir trumpučius rytietiško stiliaus eilėraščius.

Naudota literatūra:

1. “Lietuvių literatūros konspektas abiturientui 2004“
2. Viktorija Daujotytė ir Elena Bikelienė „ Lietuvių literatūra