Žmogus Krėvės kūryboje. Žmogaus ir valdovo tragedija dramoje “Skirgaila”

V. Krėvė lietuvių literatūrą, realistinę kūrybą praturtino psichologiniais, intelektualiniais paveikslais. Jam rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
Savo herojų prototipus V. Krėvė surado šiaudinėje pastogėje, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai, pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių egoizmas. Visi jie neramūs ir drasūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas, nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net kerðyti.
Toks buvo Skirgaila – šiurkštus ir despotiškas viduramžių valdovas, tačiau jau sąmoningai trokštąs pasitarnauti tėvynei. Jam svetimas pasyvus egzistavimas, bet kova visada atneša kančių. ”Jei tiesa, ką sakai, geriau man viso netekti ir gyvenimo podraug…”, – sako Kriviui Skirgaila. Skirgailos širdžiai daug artimesnė didinga pagoniškosios Lietuvos praeitis, senovės papročiai, kalba ir dainos, kurių jis mielai klausosi, priversdamas laukti lenkų ir kryžiuočių pasiuntinius. Tačiau jis suvokia, kad tie laikai praėjo, jų sugrąžinti nebepajėgs nei pagoniški dievai, nei jis pats. Siekdamas Lietuvai gero, Skirgaila pagrobia ir veda Lydos kunigaikštytę Duonutę, kuri priešinasi tokiai prievartai. Duonutės paveikslas yra vienas žaviausių moterų paveikslų Krėvės kūryboje. Ji, gindama savo laisvę ir teisę pasirinkti, neišsigąsta visagalio Skirgailos. Jos jausmai nėra pavaldūs net ir galingam valdovui.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (“Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas (“Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (“Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės” veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypað didžiulį džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių, žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir pasitenkinimo.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skiergailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.
Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą. bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “ Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį. Skirgaila ima nerimauti, jį apninka neviltis: “Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta”.
Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kabžlbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis preiš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiaugerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “ neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.
Būdamas griežtas, niūrus, Skirgaila nenori pasiduoti nevilčiai ir nesėkmėms. Bet gyvenimo kovos vis giliau ir skaudžiau žeidžia jo širdį. Skirgailos gyvenime kkyla perversmas, jo dvasia reikalauja ramybės, širdis – švelnumo ir meilės. Tik tada skirgaila supranta moters reikšmę vyro gyvenime. Kunigaikštis bando ieškoti Onos Duonutės palankumo, atverti jai širdį, išlieti savo skausmą ir neviltį. Bet kunigaikštytė neištaria paguodos žodžio. Kunigaikštis dabar darosi šiurkštesnis, uždarenis, griežtesnis. Jis gailis, kad bandė atsiverti Onai Duonutei, jo siela kupina keršto, kad ji myli kitą – vokiečių riterį Klerį. Skirgaila kupinas keršto kunigaikštytei prižada: “Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą”. valdovas savo pažadąištesi Užklupęs kartą riterį pas Duonutę, jis nusprendžia jį gyvą palaidoti. Bet palengvėjimo nejaučia. Skirgaila žino, kad daro bloga, jaučia, kad gyvenimas neša jam vien nelaimę. Troškęs gero, norėjęs “panaikinti visa, kas yra pikta”, Skirgaila pats atnešė blogį, beprasmiškai pražudęs du jaunus žmones. Kerštas Keleriui ir yra galutinis Skirgailos – žmogaus – pralaimėjimas, po kurio jis pasijunta nelaimingas ir vienišas, išeikvojęs savo dvasines jėgas, neradęs kelio nei Lietuvai, nei sau. Kunigaikštis bando nužudyti kunigaikštytę Oną Duonutę. Bet valingas charakteris jį sustabdo, ir uždėta ant durklo ranka atitraukiama. Jo žmogiðka siela supranta, kad negalima leisti gimti dar vienam blogiui, prieš kurį jis, valdovas, kovojo visą gyvenimą.
Ne smulkios aistros vaizduojamos dramoje “Skirgaila”, o tokios, kurios iki sielos gelmių sukrečia žmogų. Nesiseka žmogui – nesiseka ir valdovui. V.Krėvė įrodo, kad valdovas ir žmogus yra tarpusavy suaugę kaip kūnas ir dvasia, kaip tauta ir valstybė.
“Skirgailos konfliktas”
V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo, Jogailos brolis, paliktas valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyje. Čia atvyksta Lenkijos pasiuntiniai, vadovaujami gudraus vyskupo Henriko Mazoviečio, o netrukus pasirodo ir kryžiuočių ordino pasiuntiniai Vartembergas ir Keleris. Skirgaila sulaiko pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kuri turi ištekėti už Mozūrų kunigaikščio. Su savo artimaisiais Skirgaila svarsto Lietuvos padėtį priėmus krikščionybę, sielojasi dėl jos ateities, ginčijasi dėl senųjų dievų ir naujo krikščionių dievo. Skirgaila nuspręndžia prievarta vesti Oną Duonutę, kad nereikėtų skaldyti krašto, atiduoti Mozūrų kunigaikščiui Lydą kaip kraitį. Dramos konfliktą dar labiau paaštrina skirtingų politinių jėgų susidūrimas. Lenkijos pasiuntiniai pritarų Skirgailos ir Onos vedyboms, jei jiems atitektų Podolė ir Volynė. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris įsimyli Oną Duonutę. Šioje vietoje nuosekliai plėtojamas veiksmas, pamažu stiprėja tragiškas konfliktas, užsimezga veikėjų siekiai.
Jau dramos pradžioje matome Skirgailą besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. O valdovas naująjį dievą įsivaizduoja kaip blogį, pikto nešėją, jo manymu, iš krikščionių dievo sklinda kruvini karai, kraujas, smurtas. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų.
Skirgaila niūriai žiūri į pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose, nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas, despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Iš kitos pusės Skirgaila stiprios valios, tvirtas, laikąsis žodžio, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas, nesivaldantis, netgi žiaurus. Tokį valdovą matome toje scenoje, kai jis sužino apie Stardo mirtį. Sklinda gandai, kad senųjų dievų garbintojas, toks karštas jų gynėjas Stardas, numiršta apsikrikštinęs. Dabar Skirgaila pradeda niekuo nepasitikėti, ieško Onos Duonutės meilės, tačiau ji pasirenka Kelerį. Žiauriai atkeršjęs Keleriui, Skirgaila “nusigręžia ir išeina”. Išeina visko netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Šią tragediją sukėlė senosios ir naujosios epochų negailestingas susidūrimas, kova dėl žemių su Vytautu. Dar vienas didesnis smūgis Skirgailai: jį palieka buvę jo bajorai. Čia mes suprantame, kad Skirgaila žus, žus kaip ir visa Lietuva, priėmusi krikščionybę, nesusitaikiusi su naująja epocha, nepamiršusi senosios.
Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Eidami savo keliu, jie siekia savo tikslų, veikėjai susiduria su neįveikiamomis kliūtimis. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.

Antano Škėmos kūryba

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų (“Živilė”, “Vieną vakarą”, “Pabudimas”, “Šventoji Inga”, “Vienas ir kiti”, “Žvakidė”) yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu “Balta drobulė”, apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių XXa. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės – baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama – tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.
A.Škėmos dramatiškasis subjektas – XXa. smurtą, netikrumą, apgaules, išdavystes patyręs, save praradęs ir savęs ieškantias žmogus. Vienur jis viską iškenčiantis, stoiškas, kitur krentantis į juodą nevilties bedugnę, kerštaujantis likimui ar maldaujantis dangaus malonės. Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis- svarbiausi A.Škėmos draminiai pradmenys. Jo herojai privalo stoti į vieną arba į kitą pusę žūtbūtiniame pasaulio lūžyje, jų pasirinkimą valdo amžinieji gėrio ir blogio principai, kuriems turi paklusti individuali būtis skaudžiai trupėdama, vyksmas grindžiamas “mirties momentu”, kuris yra reikšmingiausia tikrovė.
“Pabudime”(1949-1950) nostalgiškas žmogiškumo susidūrimas su pasaulio beprotybe nepalyginamai realus ir psichologiškai motyvuotas. Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūsiuose, tardymų bei kankinimų patalpose pirmaisiais stalinistinių represijų Lietuvoj metais. Šioje dramoje NKVD tardymų kamera tampa ta ervde, kurioje žmogus išbandomas mirtimi ir meile. Laisvės kovotojų konfrontacija su nuožmiais smurto vykdytojais yra beatodairiška ir užsibaigia kruvinu finalu. Įtampą sustiprina meilės trikampis-komplikuotas dviejų skirtingų moksladraugių varžybos dėl moters. “Pabudimo” uždangai pakilus pirmiausia matome baimę ir maldą. Kun.Antanas neramiai miega, jo gyvenimą supa baisūs sapnai . Su kiekvienu “Tėve mūsų” kunigo širdy, smegenyse, visam kūne aidi žingsniai pas jį ateinančios mirties. Šiam Dievo pateptajam mirtis ateina kaip baimė gal todėl, kad jis, nors ir kunigas, vis dėlto yra kartu ir silpnas žmogus. Kazys tvirtas, ironiškas, bet irgi gyvena mirties šešėlyje, jis irgi suklumpa ir sako:”Aš bijau, kunige. Aš labai bijau, kunige._ Jis irgi dar neišmoko būti žmogumi, jo valanda dar ateis. Jo meilė Elenai susideda iš “La Camprasita”, iš pabučiavimų ir iš jos nustūmimo nuo tikrai svarbių, bet ir pavojingų gyvenimo aspektų nežiūrint to, kad Elena yra jo žmona. Meilė yra laimėjimas, o jos nebuvimas- pralaimėjimas ir dvasios pražūtis. Tikroji meilė glaudžiai susijusi su mirtim, nes jei Kazys nori kad Elena tikrai būtų jo žmona, jis turi išdrysti pasmerkti tam pačiam pavojui, kuris jam jo darbe gresia. “Pabudime” mirtis ir meilė vaikščioja prisidengę keliais pavidalais: laimėjimas ir žmogiškumas, nusikaltimas ir išpirkimas. O savo aukščiausią prasmę įgyja jie tik paskutinę gyvenimo minutę ir tada pasidaro labai panašūs, lyg ir susilieja į vieną. Kartą A.Škėma yra pasakęs : “Mirties momentas yra pati reikšmingiausia tikrovė”. “Pabudimo” personažai peržengia empiriškosios realybės ribą, eina į individualybės esmę. Svarbiausia šios pjesės personažų nuostata yra etinio vientisumo ir tapatumo ieškojimas.
“Pabudimas” pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios. “Pabudime” beveik visi personažai per kančią, mielę ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaimą.
Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionalią įtampą. Visos A.Škėmos pjesės turi prologą arba veiksmą įrėminančią įžangą, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų tąsa bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į kitą.
A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, ją užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie “vaidintų”, dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pačią veikalo prasmę. Pvz.”Pabudime tardytojas Pijus geria likerį, pagamintą dar “buržuaziniais laikais”, kvepiantį praeitimi”, tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito “saldaus birzgalo” ir mieliau gertų vodką. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik “literatūrinis svajotojas”, kad jam toli iki besielio “visiško objektyvumo”, į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybę, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis. “Pabudime” “La Cumparsita”, Elenos ir Kazio meilės “tema” su skaudžia ironija transformuoja savo pigų romantišką ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. “Pabuvime” kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai “būk mano žmona”, onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Eleną ir savo laimingą konkurentąKazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir visą visatą.
A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenimą ir jo paradoksų draskomą žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos – lyg “tardytų mylėdamas”. “Pabudime” žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į “meilės trikampį”, Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošęs lipti per kitų galvas.
Kazys ir Elena – du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina kerštingą aistrą juos abu nors kartą nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertę. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas – NKVD tardytojas – jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. “Aš negaliu pralaimėti”, sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas – besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Eleną (“Aš nenoriu keršyti”), o prieš žmogiškumo principą, įsikūnijusį jų asmenyse.
“Pabudime” žmonių simboliškumas atskleidžiamas dialogo tonu ir veiksmų galutinėmis implikacijomis.
A.Škėmos dramose daiktai yra ne daiktai, žmonės ne žmonės, prasmė-beprasmybė ir konfliktai -intymus bendravimas. Ir mirtis, ir meilė jo kūryboj turi daug veidų.
Kazys, NKVD tardomas pasibaisėtinu būdu, rėkia , kad jis norįs būti žmogum, bet tuo pačiu momentu jo veidas “nusiraukšlėja, iš akių ištrykšta ašaros iš gerklės išsprūsta kriokiantys garsai_. Tai yra priešmirtinis kriokimas žvėrie, pagauto spąstuose.
Kaip pats A.Škėma sako apie “Pabudimą”, kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artimą, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsispręsti. Įvestas ir “banalus” momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. “Pabudimas_ parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.
“Nesu įgijęs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgęs “Pabudimo” herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tikslią ir harmoningą sistemą. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nuspręsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.”

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Antanas Škėma “Rinktiniai raštai 2 ” (1994);
2. Algimantas Bučys “Įžanga į Škėmos pasaulį” (1994);
3. Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990″;
4. Rimvydas Šilbajoris “Antanas Škėma” (1992);
5. “Gimtasis žodis” (1997 nr.11);
6. “Netekties ženklai” (1992 nr.11)

NEŽINOMI ŽODŽIAI:
EGZALTACIJA-susijaudinimo , pakilumo, susižavėjimo būsena;
NKVD- vidaus reikalų liaudies komisariatas;
DISPONUOTI- turėti savo žinioje, valdyti, tvarkyti savo nuožiūra;
FORMALIZMAS-literatūros pakraipa, kuriai būdinga meno kūrinųi reikšmės perdėtas vertinimas, teigimas, jog pažntines etines vertybes nulemia forma;
INTRAVERTAS- asmenybės tipas, kuris pasireiškia ypatingu dėmesiu sau, abejingumu aplinkai ir praktinei veiklai;
NIHILIZMAS-neigiamas visuomeninio gyvenimo reiškinių vertinimas, neturint konkrečios pozityvios programos;
TOTALITARINIS- pagrįstas visiška visuomenės gyvenimo kontrole;
SOMNABULIZMAS- liguista būsena, kuriai būdingi automatiški veiksmai;
SCENIŠKAS- tinkamas scenai, vaidybai;
SIURREALISTIŠKAS- priklausantis meno krypčiai, kuriai būdingi pasąmonės impulsai, daiktų savybių iškraipymas;
STOIŠKAS- ištvermingas, langvai pakeliantis sunkumus ir nelaimes;
KONFRONTACIJA- akistata;
EMPIRIŠKAS- paremtas jasumais, patyrimu;
APOLOGIJA-užtarimas, gynimas;
DESTRUKTYVUS-objekto struktūros suirimas;
IRACIONALUS- protu nesuvokiamas;
REINKARNACIJA-persikūnijimas;
IMPLIKACIJA- veiksmas reiškiamas jungtimi jei…,tai;