Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija

 

Įžanga

Apžvelgus pakitimus, įvykusius per nepriklausomybės dešimtmetį, galima konstatuoti, kad rinkos ekonomika Lietuvoje įsitvirtina, ir šis procesas negrįžtamas.
Stiprybė – veikianti ir turinti ateities perspektyvas rinkos ekonomika, sudaranti pagrindą žmonėms užsitikrinti pragyvenimą verslo ir darbo priemonėmis bei tinkamai finansuoti socialinės apsaugos sistemą.
1.1. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies socialinę situaciją, yra šalies bendrasis vidaus produktas. Nuo jo daug priklauso gyventojų pajamų lygis, įvairių socialinių programų vykdymo galimybės. Kita vertus, pats BVP yra daro veikiamas tokių socialinių veiksnių kaip užimtumo lygis, bendra socialinė šalies padėtis.
Socialinės situacijos įvertinimui svarbus ne tik pats BVP dydis vienam gyventojui, bet ir jo palyginimas su kaimyninių šalių tokiu pat rodikliu. Norint padaryti tokį palyginimą BVP perskaičiuojamas pagal perkamosios galios standartus. Kaip matyti iš Eurostato duomenų, pateikiamų 1 lentelėje, Lietuva gerokai atsilieka nuo ES pasiekto lygio.
2000 m. vienam gyventojui Lietuvoje sukurto BVP dalis sudarė 33 proc. Europos Sąjungos vidurkio (1995 m. buvo 28 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet atsiliko nuo tokių šalių kaip Slovėnija, Čekija, Vengrija ir Estija.
Turint galvoje, kad 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos BVP, tenkančio vienam gyventojui, yra tas lygis, žemiau kurio esanti šalis gali tikėtis pagalbos iš struktūrinių fondų, galima manyti, kad Lietuva bent jau iki 2010–2015 m. gali gauti šių fondų paramą.
1 lentelė. Šalių kandidačių į ES bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui

 

Eurų pagal PGS

ES–15=100 proc.

 

1996

1997

1998

1999

2000

1996

1997

1998

1999

2000

Lietuva

6000

6600

7100

7000

7500

32

34

35

33

33

Latvija

4800

5400

5700

6100

6700

26

28

28

29

30

Estija

6200

7100

7700

7800

8600

34

37

38

37

38

Lenkija

6600

7300

7800

8300

8900

36

37

38

39

39

Čekija

11 900

12 100

12 200

12 400

13 200

64

62

60

59

59

Slovakija

8500

9300

9800

10 200

10 800

46

48

48

48

48

Vengrija

8500

9200

9800

10 600

11 500

46

47

48

50

51

Slovėnija

11 800

12 800

13 500

14 500

15 600

64

66

67

68

69

Bulgarija

5400

5100

5500

5700

6300

29

26

27

27

28

Rumunija

5300

5100

5000

5000

5200

29

26

25

24

23

Kipras

15 400

16 000

17 000

18 100

19 400

83

83

84

85

86

Iš viso vidutiniškai

6400

6800

7100

7200

7600

34

35

35

34

34

ES – 15

18 500

19 400

20 300

21 300

22 500

100

100

100

100

100

Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje leidžia tikėtis gauti ir panaudoti socialinei ekonominei plėtotei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
1.2 Biudžeto socialinės orientacijos mastas
Socialinės srities plėtotės požiūriu labai svarbu matyti ne tik BVP dydį, bet ir tai, kokia jo dalis tenka socialinėms programoms ir reikmėms. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių, socialinės problemos sprendžiamos daugiausia per valstybinį sektorių (valstybės, savivaldybių biudžetų bei Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondų lėšomis).
Konsoliduoto bendro šalies biudžeto pajamų santykis su BVP Lietuvoje 2000 m. buvo 30,2 proc. Tuo pat metu Latvijoje – 37,5, o Estijoje – 36,4 proc. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad konsoliduoto biudžeto pajamų surinkimo lygis Lietuvoje santykiškai žemas. Tai, be abejo, riboja socialinės apsaugos galimybes, taip pat stambių užimtumo ir socialinių programų vykdymo išgales.
Dėl nepakankamo biudžeto pajamų surinkimo susidaro paradoksali situacija: mokesčių našta Lietuvoje palyginti didelė, o biudžeto dalis, palyginti su BVP, mažesnė negu kaimyninėse šalyse. Socialinės ir užimtumo plėtotės požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių politika Lietuvoje orientuota į didelę mokesčių naštą, uždedamą darbo jėgai tiesiogiai per pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei netiesiogiai per pridėtinės vertės mokesčius (PVM) ir akcizus. Didelės mokesčių normos ne tik mažina iniciatyvą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą bei neoficialų užimtumą.
Vertinant išlaidas socialinei sričiai, galima konstatuoti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, vis daugiau lėšų skiriama socialinėms reikmėms . Paskutiniais metais Lietuvos išlaidos visai socialinei sričiai (įskiriant švietimą, sveikatos bei socialinę apsaugą, kultūrą ir pan.), neoficialiais ekspertų įvertinimais, sudarė 25–27 proc. BVP, iš jų socialinei apsaugai – apie 12–14 proc. BVP. Statistikos departamento skelbiami skaičiai nurodo bendras išlaidas socialinei ir sveikatos apsaugai 1999 m. – 16,6 proc. BVP, 2000 m. – 15,8 proc. BVP. Taigi Lietuva išlaidų socialinei apsaugai lygiu neprilygo daugumai Europos valstybių, o mažiausiai atsiliko nuo Airijos.
Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidų socialinei sričiai struktūroje didžiąją dalį sudaro išlaidos švietimui. Išlaidų pozicija, skirta socialinei apsaugai, pasižymi tuo, kad bendroje išlaidų socialinei sričiai struktūroje socialinės apsaugos lyginamoji dalis nuolat didėjo – nuo 19,5 proc. 1996 m. iki 23,2 proc. 2000 m. Sugretinus tai su anksčiau pateiktais duomenimis, pagal kuriuos bendrų išlaidų socialinei sričiai nacionaliniame biudžete lyginamoji dalis beveik nedidėjo, pokytis socialinės apsaugos naudai buvo daugiausia sveikatos apsaugos ir iš dalies sveikatingumo pozicijų sąskaita.
Smulkiau nagrinėjant išlaidų socialinei apsaugai struktūrą galima pastebėti tokias tendencijas: pastaruosius trejus metus didėja pensijų bei pašalpų
2 lentelė. Nacionalinio biudžeto išlaidų socialinei sričiai struktūra (proc.)

Išlaidos

1996

1997

1998

1999

2000

Iš viso

100

100

100

100

100

Švietimas

44,8

54,7

56,2

58,5

56,2

Sveikatos apsauga

28,1

16,3

13,5

11,8

12,6

Socialinė apsauga, globa ir rūpyba

19,5

19,6

20,3

21,5

23,2

Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra

7,6

9,4

10,0

8,2

8,0

ir mažėja institucinių paslaugų lyginamosios dalys. Pensijų ir pašalpų struktūroje didesnių struktūrinių pokyčių nėra, išskyrus paramos šeimai valstybinių pašalpų dalies didėjimą. Akivaizdžiai suteikiamas prioritetas spartesniam paramos šeimai valstybinių pašalpų didėjimui, palyginti su kitomis socialinės apsaugos išmokomis.
Tačiau vien nacionalinio biudžeto išlaidų analizė mažai ką parodo, kadangi nacionalinis biudžetas finansuoja tik apie penktadalį visų socialinės apsaugos išlaidų. Likusi dalis tenka Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o jei prijungsime ir sveikatos apsaugą – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Konsolidavus biudžetus, paaiškėja, kad Lietuvoje išlaidos pensijoms per penkerius metus padidėjo daugiau negu dvigubai, o palyginti su BVP, nuo 6,5 proc. 1995 m. iki 8,4 proc. 1999 m., taigi sudaro apie du trečdalius socialinės apsaugos išlaidų.
1.3. Gyventojų pajamų lygis
Kitas svarbus aspektas vertinant socialinę šalies situaciją yra gyventojų pajamos. Svarbiausia šių pajamų rūšis, be abejo, yra darbo užmokestis.
Pagal Jungtinių Tautų pripažintą nuostatą valandinis darbo užmokestis, mažesnis kaip 3 JAV doleriai, yra neleistinas, nes jis išstumia dirbantįjį už jo gyvenimiškos veiklos ribos, už kurios pradeda degraduoti šalies darbo potencialas, išnyksta motyvacija našiai dirbti. Lietuvoje valandinis darbo užmokestis yra 6,2 Lt, arba 1,5 JAV dolerio, t.y. du kartus mažesnis, negu nustatyta minėtoje JT nuostatoje, o kainų lygis šalyje yra labai artimas pasauliniam. Tarp kaimyninių valstybių Lietuvoje darbo apmokėjimui tenka mažiausia lyginamoji dalis, o socialinio draudimo įmokos irgi yra santykiškai mažesnės (skaičiuojant BVP pajamų metodu).
Grėsmė – darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, emigracija.
Darbo užmokesčio didinimo galimybes riboja sunki bendra ekonomikos situacija šalyje. Vienas iš galimų vertinimų, kaip darbo užmokestis atitinka ekonomines galimybes, gali būti vidutinio uždarbio ir sukurto BVP santykio, skaičiuojant vienam dirbančiajam nacionalinėje ekonomikoje apimties faktinėmis kainomis, analizė. Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (1 pav.) rodo, kad Lietuvoje darbo apmokėjimui skiriama santykiškai nemaža naujai sukurto produkto dalis.
Taigi nors Lietuvoje darbo užmokestis sudaro palyginti nemažą BVP, tenkančio vienam gyventojui, dalį, jis yra nepakankamas. Tai dar kartą įrodo, kad darbo užmokesčio didinimo galimybes riboja ekonomikos plėtotės bendros galimybės.
Darbo užmokestis sudaro tik dalį gyventojų pajamų. Norėdami matyti visas gyventojų pajamas, turime nagrinėti namų ūkių tyrimo duomenis. Vienas iš pagrindinių rodiklių, apibūdinančių namų ūkių gyvenimo lygį, yra disponuojamos pajamos. 2000 m. namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, buvo 415 Lt per mėnesį, iš jų piniginės pajamos sudarė 349 Lt, t.y. 84 proc. visų disponuojamų pajamų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2000 m. buvo 465 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaimiečių – 311 Lt, t.y. 33 proc. mažesnės.
Disponuojamos pajamos. Palyginti su 1996 m., visos disponuojamos pajamos išaugo 27 proc. Miestiečių disponuojamos pajamos augo greičiau negu kaimiečių (atitinkamai 32 proc. ir 16 proc.), todėl ir toliau didėjo atotrūkis tarp jų pajamų. 1996 m. Vidutinės disponuojamos pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, mieste buvo 31 proc. didesnės negu kaime, o 2000 m. – jau 49 proc. Dveji paskutiniai metai buvo nepalankūs gyventojų gerovės kilimui. Sumažėjus disponuojamoms pajamoms ir šiek tiek didėjant prekių ir paslaugų kainoms, realiosios disponuojamos pajamos 2000 m., palyginti su 1996 m., mieste padidėjo 13 proc., o kaime sumažėjo 1 proc.
Grėsmė – kaimo ir miesto raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės srities plėtotės lygio diferenciacija, marginalinių regionų susidarymu.
Pajamų šaltiniai. Namų ūkio disponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso ne tik nuo namų ūkio gyvenamosios vietos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus namų ūkyje, nuo namų ūkio narių pajamų šaltinių. Kaip parodė namų ūkių biudžeto tyrimo duomenys, 2000 m. daugiausia asmenų (33 proc.) buvo gyvenančių iš samdomojo darbo pajamų (mieste 39 proc., kaime 19 proc.). Be to, ir didžiausią tiriamųjų grupę (53 proc.) sudarė namų ūkiai, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo samdomasis darbas (mieste – net 63 proc. visų namų ūkių, kaime – tik 31 proc.).
Daugiau kaip penktadalis visų respondentų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pensijos (mieste 20 proc., kaime 27 proc.). Taip pat ir trečdalio šalies namų ūkių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo pensijos (mieste tokių namų ūkių buvo 28 proc., o kaime 45 proc.).
19 proc. kaimo gyventojų vertėsi iš pajamų, gautų iš asmeninio žemės ūkio, įskiriant ir pačių suvartotą produkciją. Išlaikytinių, t.y. asmenų, neturinčių jokio pajamų šaltinio, dalis mieste ir kaime skyrėsi nedaug (atitinkamai 32 proc. ir 30 proc.). Didžioji dalis visų išlaikytinių – vaikai iki 18 metų.
Palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo namų ūkių, gyvenančių iš samdomojo darbo pajamų, padidėjo pensininkų, šiek tiek – darbdavių, dirbančių sau, o kaime – ir žemdirbių namų ūkių dalis.
Pajamų ir vartojimo išlaidų diferenciacija bei kitimas. Didžiausias pajamas turėjo savarankiškai dirbančių, darbdavių namų ūkiai – 473 Lt vienam nariui per mėnesį, mažiausias – žemdirbių namų ūkiai – 239 Lt vienam nariui, t.y. 42 proc. mažiau už vidutines pajamas (žr. 2 pav.). Dar didesni skirtumai matyti lyginant pinigines pajamas. Žemdirbių namų ūkiuose, kur beveik pusę visų disponuojamų pajamų sudarė natūrinės įplaukos, piniginės pajamos buvo 125 Lt vienam asmeniui per mėnesį, t.y. 36 proc. vidutinio piniginių pajamų lygio. O dirbančių sau, darbdavių namų ūkiuose piniginės pajamos sudarė 89 proc. visų disponuojamų pajamų ir buvo 21 proc. didesnės nei vidutinės piniginės pajamos.
Didžiausios disponuojamos pajamos buvo tų namų ūkių, kurie neturėjo išlaikytinių, t. y. vienišų asmenų ir sutuoktinių porų, neturinčių vaikų. Sunkiausia materialinė padėtis buvo namų ūkių, kuriuos sudarė vienas iš tėvų, turintis vaikų iki 18 metų, ir kiti namų ūkiai, kuriuose buvo vaikų iki 18 metų. .
Palyginti su 1996 m., labiausiai padidėjo namų ūkių, kuriuos sudaro vienas iš tėvų su nepilnamečiais vaikais (46 proc.) ir vienišų asmenų disponuojamos pajamos (37 proc.). Mažiausiai per šį laikotarpį išaugo sutuoktinių porų su vaikais disponuojamos pajamos – 19 proc.
Per ketverius metus labiausiai išaugo visų pensininkų disponuojamos pajamos – net 38 proc. (realios pajamos – 19 proc.). Tai susiję su padidėjusia senatvės pensija. Vidutinė senatvės pensija (nedirbančio pensininko) per ketverius metus padidėjo 62,4 proc. Tuo tarpu žemdirbių namų ūkių disponuojamos pajamos sumažėjo 4 proc., o išaugus vartojimo prekių ir paslaugų kainoms, žemdirbių pajamos realiai sumažėjo 17 proc.
Vartojimo išlaidų diferenciacija pagal kraštutinius decilius šiek tiek mažėja. 1996 m. X decilio namų ūkiai vienam nariui išleisdavo 8,7 karto daugiau pinigų negu I decilio namų ūkiai, o 2000 m. šis rodiklis siekė 7,9.
Vartojimo išlaidų lygis labiausiai priklauso nuo pajamų lygio, be to, jų lygiui ir struktūrai turi įtakos ir namų ūkio sudėtis, ypač vaikų skaičius. Išlaidų maistui lygis vaikų neturinčiuose namų ūkiuose yra gerokai didesnis nei ūkiuose su vaikais, be to, jis mažėja didėjant asmenų skaičiui namų ūkyje. Todėl nepaisant to, kad namų ūkiuose, kuriuose nebuvo vaikų, vartojimo išlaidos buvo didžiausios, išlaidos maistui jose sudarė santykiškai didelę dalį.
Išlaidos būstui ir komunalinėms paslaugoms, skaičiuojant vienam asmeniui, didžiausios buvo vienišų asmenų namų ūkiuose, didžiausia buvo ir jų lyginamoji dalis šios namų ūkių grupės vartojimo išlaidose. Išlaidos būstui ir jo išlaikymui bei jų lyginamoji dalis vartojimo išlaidose taip pat mažėja, didėjant asmenų skaičiui namų ūkyje. Atitinkamai mažėja ir būsto plotas, tenkantis vienam asmeniui.
Silpnybė – mažos gyventojų pajamos lemia nepakankamai progresyvią vartojimo struktūrą.
Pajamų sudėtis. Pagrindinis pajamų šaltinis yra darbo pajamos, t.y. darbo užmokestis ir nesamdomo darbo pajamos. Darbo pajamos sudarė 267 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį (64 proc. visų disponuojamų pajamų). Per paskutinius ketverius metus darbo pajamos išaugo 21 proc., tačiau, palyginti su 1998 m., sumažėjo 6 proc. (sumažėjo asmenų, gaunančių samdomojo darbo pajamas, dalis). Darbo pajamų dalis visose disponuojamose pajamose sumažėjo beveik 4 procentiniais punktais.
Antra pagal svarbą pajamų sudedamoji dalis – pensijos ir pašalpos (įskiriant kompensacijas). Palyginti su 1996 m., šios rūšies pajamos padidėjo 81 proc. (pagal namų ūkių tyrimo duomenis), o jų dalis disponuojamose pajamose išaugo nuo 17 iki 24 proc. Pensijos ir pašalpos 2000 m. miesto namų ūkių pajamose sudarė 21 proc., kaime gyvenančių – 34 proc.
Vadinamųjų kitų namų ūkių pajamose vyrauja kitokios pajamos (52 proc.), t.y. iš tėvų, giminių ar draugų gauti pinigai, alimentai, pinigais įvertinti nemokamai gauti maisto produktai, ne maisto prekės ir paslaugos, pinigai, gauti pardavus daiktus ir pan.
Grėsmė – pajamų struktūra keičiasi bloga linkme: mažėja darbo pajamų dalis, bet didėja socialinės apsaugos išmokų dalis.
1.4. Socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema
Bendra charakteristika. Per dešimtmetį Lietuvoje buvo sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema. Jos dalys specializuotos pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes, gana kvalifikuotai administruojamos ir todėl apskritai užtikrina socialinės apsaugos bei darbo rinkos politikos priemonių prieinamumą.
Teisiniai pagrindai. Pagrindines teises į socialinę apsaugą ir darbą numato 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 52 straipsnyje pasakyta, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymųnumatytais atvejais.“ 48 straipsnis nustato, kad „[…] kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą, […] turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, […] turi teisę gauti […] socialinę apsaugą nedarbo atveju“. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“ Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymais, kuriuos priima Lietuvos Respublikos Seimas. Dauguma įstatymų įgalioja Vyriausybę išleisti nuostatus ir taisykles, detalizuojančias įstatymuose nustatytas normas bei jų vykdymą. Socialinės apsaugos ir darbo politiką vykdančios institucijos savo kompetencijos ribose leidžia įsakymus, reguliuojančius operatyvią socialinės apsaugos veiklą.
Socialinės apsaugos sistemos struktūra. Socialinės apsaugos sistemą sudaro skirtingais finansavimo bei apsaugos teikimo principais besiremiančios dalys: socialinis draudimas ir socialinė parama.
Finansavimas. Socialinis draudimas Lietuvoje finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų įmokomis. Jos patenka į savarankišką, atskirtą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondą. Darbo rinkos politikos priemonės, iš jų darbo rinkos profesinis mokymas, yra finansuojamos iš Užimtumo fondo, kuris yra formuojamas iš socialinio draudimo fondo lėšų. Socialinė parama finansuojama iš valstybės ir savivaldybių lėšų, surenkamų iš bendrųjų mokesčių.

Socialinė apsauga

Specialios socialinės išmokos

socialinis draudimas

socialinė parama

piniginė socialinė parama

socialinės paslaugos

specialiosios

bendrosios

Pensijų draudimas

Šalpos pensija
Slaugos pašalpa

Dienos globos įstaigos

Informavimas ir konsultavimas

Prezidento pensija

Ligos ir motinystės draudimas

Šeimos pašalpos

Laikino gyvenimo įstaigos

Pagalba namuose

I ir II laipsnio valstybinės pensijos

Sveikatos draudimas

Laidojimo pašalpa

Stacionarios globos ir slaugos įstaigos

Slauga namuose

Nukentėjusių asmenų pensijos

Nedarbo draudimas

Socialinė pašalpa

Mišrių socialinių paslaugų įstaigos

Globos pinigai

Karių ir pareigūnų pensijos

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos

Kitų sričių įstaigos

 

Mokslininkų pensijos
Artistų renta

Administravimas. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo administracinės sistemos pagrindinės institucijos yra šios:
 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
 Valstybinio socialinio draudimo fondo Taryba bei valdyba ir jos teritoriniai skyriai.
 Lietuvos darbo birža ir jos teritoriniai skyriai.
 Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija.
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba.
 Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
 Trišalės komisijos prie Respublikinės ir teritorinių darbo biržų.
 Vaikų teisių apsaugos tarnybos.
 Savivaldybių socialinės paramos padaliniai.
 Apskričių administracija.
 Kitos valstybinės institucijos.
 Nevyriausybinės socialinės apsaugos institucijos.
Stiprybė – per dešimtmetį sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisine baze, institucine sandara ir gana kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.
Galimybė – esama institucinė darbo ir socialinės politikos sistema pajėgi tobulėti ir adaptuoti socialinę ir darbo sistemą prie kintančių realijų.
1.5. Užimtumas ir darbo rinkos politika
Užimtumas. Turimi duomenys leidžia manyti, kad Lietuvoje gana aukštas abiejų lyčių dirbančiųjų vidutinis išsilavinimo lygis. 2000 m. darbo jėgos tyrimai rodo, kad 40,7 proc. turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą , 38 proc. turi vidurinį išsilavinimą, o 21 proc. – pagrindinį išsilavinimą .
Stiprybė – gana išsilavinusi darbo jėga, labiau nei anksčiau psichologiškai prisitaikiusi prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjęs asmeninės atsakomybės už save supratimas, apskritai pozityvi nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu.
Galimybė – modernių ir pirmiausia informacinių bei komunikacinių technologijų plėtotė gali atverti didžiausias galimybes: leisti efektyviai naudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą ir, pirmiausia investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas, sukurti konkurencingas gerai apmokamas darbo vietas bei padidinti darbo rinkos lankstumą.
Viena iš svarbiausių užimtumo didinimo sąlygų – kvalifikuota, gebanti prisitaikyti prie rinkos pokyčių darbo jėga. Tam būtina efektyvi ir veiksminga profesinio rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistema. Nemažų pasiekimų yra profesinio mokymo politikos formavimo lygmenyje: veikia trišaliu principu sudarytos tarybos ir nacionaliniame, ir regioniniame lygmenyse, ūkio šakų ekspertų grupės dalyvauja kuriant profesinio rengimo standartus, profesinio rengimo institucijos įtraukia darbdavių atstovus į darbo grupes, rengiančias mokymo programas. Tačiau įgyvendinimo lygmenyje, kuris reikalauja didesnių investicijų, bendradarbiavimas yra silpnas: labai ribotai organizuojamas mokymas pameistrystės principu, tik eksperimentiniame lygmenyje įgyvendintas nepriklausomas baigiamasis mokymosi metu įgytos kvalifikacijos įvertinimas, mokykloms gana sunku nukreipti mokinius į gamybinę praktiką ir pan.
Suaugusiųjų tęstinis profesinis mokymas šalyje nėra pakankamai išplėtotas. Tyrimų duomenimis, tik 5–10 proc. suaugusiųjų Lietuvos gyventojų dalyvauja suaugusiųjų mokymo ir švietimo programose, tuo tarpu labiau pažengusiose ES šalyse šis rodiklis viršija 40 proc. Apie 60 proc. dabartinės darbo jėgos buvo mokomi profesijos pagal sovietines programas, kurios buvo orientuotos į siauras ir buvusiai ūkio sistemai specifines veiklos sritis, nebuvo ugdomi bendrieji gebėjimai, tokie kaip iniciatyva, verslumas, kompiuterinis raštingumas, bendravimas ir t.t. Tuo tarpu rinkos ekonomikos sąlygomis ir ypač šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje švietimo sistemoje įgytas išsilavinimas bei profesija yra būtina, bet nepakankama sąlyga užsitikrinti užimtumą dar maždaug 40 aktyvios veiklos metų. Tik nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas, o jei reikia, ir perkvalifikavimas gali užtikrinti mobilumą darbo rinkoje. Nemaža dalis jaunų žmonių šiuo metu neturi jokios kvalifikacijos, nes 1990–1995 m. buvo labai sumažėjęs poreikis siekti išsilavinimo bei įgyti profesiją.
Silpnybė – nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės.
Pagrindinės priežastys, lemiančios nepakankamą darbo rinkos (suaugusiųjų tęstinio) profesinio mokymo plėtotę – finansavimo bei prioritetų stoka. Tai sąlygoja nepakankamos fizinių ir juridinių asmenų finansinės galimybės, skatinimo mechanizmų nebuvimas ir tai, kad šis mokymas finansuojamas iš einamųjų lėšų. Dirbančiųjų mokymui taip nėra nei jų pačių, nei darbdavių skatinimo mechanizmų.
Grėsmė – gali atsirasti ryškūs išsilavinimo skirtumai, taigi darbo jėgos kvalifikacijos, motyvavimo dirbti skirtumai, tolesnis atskirties didėjimas.
Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtojimasis kelia didesnius reikalavimus lanksčioms darbo organizavimo formoms, kurių tobulinimas skatintų užimtumo ir kartu ekonomikos plėtotę. Užimtumą didinti padėtų lankstesnės darbo organizavimo formos: darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, distancinis darbas, savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija ir pan.
Silpnybė – nepakankama darbo vietų kokybė: daugelis jų mažai apmokamos, prastai paisoma darbo įstatymų ir saugos bei sveikatos darbe reikalavimų, neišplėtoti kolektyviniai darbo santykiai.
Kita vertus, darbo rinkai būdingas menkas teritorinis ir profesinis mobilumas. Gyventojų užimtumo didinimą varžo nelanksti darbo apmokėjimą ir darbo santykius reguliuojanti teisinė bazė, nepakankamas lanksčių darbo organizavimo formų reglamentavimas ir taikymas. Pvz., darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. apytikriai tik 10 proc. dirbančiųjų dirbo ne visą darbo laiką, tai yra daug mažiau nei ES, kur tokių darbuotojų yra 18 proc. Skirtumas ypač didelis Lietuvos moterų atžvilgiu: tik 11 proc. iš jų dirba ne visu etatu, tuo tarpu ES šalyse – 34 proc. Būtų ypač pageidautinas moterų, auginančių vaikus, dalies bedarbių, mažas pajamas gaunančių asmenų ir besimokančio jaunimo lankstus darbo organizavimas.
Silpnybės – nepakankamas darbo jėgos teritorinis ir profesinis mobilumas: pernelyg sunkiai prisitaikoma prie struktūrinių pokyčių – naujų profesijų, naujų veiklų, nėra reikiamų galimybių darbo jėgai migruoti šalies viduje bei užsienyje;
nepakankamas darbo rinkos lankstumas, nėra plėtojamos lanksčios darbo organizavimo ir apmokėjimo bei netradicinės užimtumo formos, nepakankamos galimybės prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių.
Grėsmė – nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas ūkio restruktūrizavimo procese gali kelti didelio nedarbo pavojų, taip pat trukdyti inovacijoms, modernių technologijų plėtotei.
Darbo sutarties įstatymu numatyta, jog visi darbai įmonėse turi būti įforminami darbdavio ir darbuotojo darbo sutartimi, išskyrus darbus, atliekamus pagal autorines sutartis ir savivaldybių išduotus patentus. Nepakankamai įvairios darbo sutarties formos, galutinai nereglamentuotas savanoriškų, paslaugų ir talkos darbų įforminimas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai menkai reglamentuoja darbo apmokėjimą. Įmonės vangiai taiko darbų įvertinimo sistemą.
Iki 1990 m. Lietuvoje didelės dalies darbo jėgos gyvenamoji vieta buvo kitoje vietovėje nei darbo vieta, nes mažos transporto išlaidos sudarė galimybę kasdien atvažiuoti į darbą. Todėl, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, regionuose, kurių ekonomikos struktūroje vyravo žemės ūkis ar viena pramonės šaka, iškilo rimtų problemų. Labai dideli gyvenamųjų patalpų kainų skirtumai ir, palyginti su darbuotojų pajamomis, smarkiai išaugusios transporto išlaidos kliudo teritoriniam darbo jėgos mobilumui ir prisideda prie darbo rinkos segmentacijos.
Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas ir priklausė nuo jų ekonomikos struktūros laikotarpio pradžioje ir nuo geografinės padėties. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausiai buvo nukreiptos į labiausiai pažengusius regionus. Todėl regionuose atsirado reikšmingų užimtumo skirtumų, ypač – miesto ir kaimo vietovių užimtumo struktūroje.
Grėsmė – regionų raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės srities plėtotės lygio diferenciacija, marginalinių regionų susidarymu.
Susiformavo trys teritorijų pagal užimtumo situaciją grupės. Didžiausias užimtumas – turinčių išplėtotą pramonę, paslaugų sektorių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, vidutinis – vyraujančią pramonės infrastruktūrą Alytaus, Plungės, Utenos ir kt., mažiausias – vyraujančią žemės ūkio struktūrą Lazdijų, Šalčininkų, Skuodo ir kt.
Egzistuoja dideli regionų ir ypač teritorijų nedarbo lygio skirtumai. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. nedarbo lygis svyravo nuo 7 proc. Kretingos rajone (Klaipėdos apskritis) iki beveik 21 proc. Akmenės rajone (Šiaulių apskritis). Didelis nedarbas yra vietovėse, kurių infrastruktūra – vienašališka, tai buvę pramonės ar žemės ūkio rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės.
Silpnybė – didelis regionų netolygumas: regionai ryškiai skiriasi pagal užimtumo galimybes, nedarbo lygį, socialinės infrastruktūros plėtotę.
Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu vyko spartūs ekonomikos struktūros pokyčiai, kurie savo ruožtu veikė užimtumo tendencijas. Tačiau bendrojo užimtumo lygio sumažėjimas nebuvo toks didelis kaip BVP sumažėjimas. Dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje dirbančių gyventojų sumažėjo 200 tūkst. (šiek tiek daugiau nei 11 proc.), o BVP sumažėjo 40 proc. Iš darbingo amžiaus asmenų užimtumo sumažėjimas labiausiai palietė jaunimą bei asmenis, prieš tai dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje. Dešimtmečio viduryje padidėjęs, užimtumas vėl sumažėjo iki 1 504 900, ir tai yra žemiausias rodiklis per visą laikotarpį nuo reformų pradžios. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. gegužės mėn. bendrasis užimtumo lygis Lietuvoje siekė apytikriai 60 proc. Vyrų užimtumo lygis buvo 61,8 proc., o moterų – 58,5 proc. Pirminiai 2001 m. gegužės mėn. darbo jėgos tyrimų duomenys rodo, kad užimtumo lygis ir toliau greitai mažėjo 2001 metais.
Silpnybės – nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo bei didelio nedarbo regionuose;
žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas: daug jaunų ir ilgai negaunančių darbi bedarbių, nepalankios galimybės įsidarbinti įvairioms rizikos grupėms.
Grėsmė – darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali būti kliūtis plėtotis ekonomikai.
Yra du oficialūs nedarbo duomenų šaltiniai. Pirmasis – tai valstybinėje darbo biržoje užregistruotų bedarbių skaičius, antrasis – darbo jėgos tyrimai, kurie atliekami remiantis Tarptautinės darbo organizacijos nustatytu nedarbo apibrėžimu, duomenys. Toliau pateiktas nedarbo tendencijų aprašymas grindžiamas darbo jėgos tyrimų duomenimis .
Nedarbas. Nedarbas, kurio lygis 10 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo labai žemas, smarkiai padidėjo 1995 metais, kai, darbo jėgos tyrimų duomenimis, buvo apie 350 000 bedarbių (17,1 proc.). Vėliau nedarbo lygis laipsniškai krito iki 13,3 proc. 1998 metais, kai darbo neturėjo 245 000 žmonių. 1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonomikos nuosmukis šią mažėjimo tendenciją pakeitė atvirkštine ir 2000 m. Vidutinis nedarbo lygis padidėjo iki 15,9 proc. (285 000 žmonių). Darbo jėgos tyrimų preliminarūs duomenys rodo, kad absoliutus bedarbių skaičius ir 2001 m. išliko panašus. Nedarbo lygis yra beveik du kartus didesnis nei ES. Pastaruoju metu nedarbo lygis pakilo, nepaisant tolesnio darbo jėgos dalyvavimo sumažėjimo (nors jis jau buvo mažesnis nei ES).
Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėto smulkaus verslo sektoriaus plėtojimosi kaimiškose vietovėse. Tarp kaimo bedarbių daugiau yra jaunimo, žemesnis jų išsilavinimo lygis.
Formuojant užimtumo politiką labai svarbu atsižvelgti į nedarbo struktūrą. Vyrų nedarbo lygis, darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. siekė 17,5 proc., o moterų – 13,5 proc. Vyrų nedarbas pastaraisiais metais nuolat didėjo pradedant nuo 14,2 proc. 1997 m. Moterų nedarbas iš pradžių (1998 m.) sumažėjo ir, netgi padidėjęs 1999 ir 2000 m., lieka mažesnis už 1997 m. lygį – 13,9 proc.
Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis yra aukštesnis nei vyresnio amžiaus darbuotojų. 2000 m. Lietuvoje 15–24 metų asmenų nedarbo lygis siekė 29 proc., palyginti su 15 proc. 25–54 metų grupėje. Šis atotrūkis tarp jaunimo ir suaugusiųjų panašus kaip ir ES. Nors 1997–1999 m. Bendrasis jaunimo nedarbo lygis buvo palyginti stabilus, paauglių nedarbo lygis mažėjo, o vyresnio jaunimo – didėjo. Pastarųjų (20–24 metų asmenų) nedarbo lygis, viršijantis 26 proc., yra ypač didelis pagal tarptautinius standartus. Nors vyresniojo amžiaus grupės (55–64 metų) asmenų nedarbo lygis lieka žemesnis nei bendrojo šalies nedarbo, pastaraisiais metais jis gana greitai didėjo.
Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. 52 proc. bedarbių (arba 8 proc. visos darbo jėgos) neturėjo darbo ilgiau nei metus, t.y. 2000 m. tokių bedarbių skaičius buvo apie 144 000. Didžiausias ilgalaikis nedarbas yra užfiksuotas tarp asmenų, vyresnių nei 50 metų, kurie nustoja būti darbo jėgos nariai dėl sveikatos problemų ar dėl negalėjimo surasti darbo vietą. Kasmet ilginant išėjimo į senatvės pensiją amžių, teritorinėse darbo biržose gausėja bedarbių, turinčių reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti. Potencialūs ilgai nedirbantys bedarbiai yra ir jauni asmenys, neturintys kvalifikacijos: 25 proc. nekvalifikuotų asmenų bedarbystė trunka ilgiau kaip 12 mėnesių. Ilgalaikį nedarbą sąlygoja bendra šalies ekonomikos būklė, sumažėjusi darbo jėgos, ypač žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuotos, paklausa; menka bedarbių kvalifikacija; negatyvus darbdavių požiūris į praradusius darbinius įgūdžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius; paskatų ieškoti darbo ar tobulintis praradimas.
Atsiradus daug užimtumo galimybių, kurias sukūrė nauji besiformuojantys sektoriai, reikia aukštesnio kvalifikacijos lygio ir techninių įgūdžių. Ilgesnės trukmės laikotarpiu darbo jėgos kvalifikacijos lygis bus pagrindinis ekonomikos plėtotės veiksnys. Tai sąlygoja spartus ūkio pertvarkymas, smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus greitas augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijęs tarptautinių ryšių plėtojimas, taip pat informacinių technologijų skverbimasis į visus ūkio sektorius. Be to, Lietuvoje yra nemažai vietovių, kuriose iš esmės restruktūrizuojama ūkinė veikla arba tai bus atliekama. Toks pavyzdys gali būti Visagino miestas, kuriame, uždarius atominę elektrinę, gyventojų užimtumo pobūdis turės iš esmės pakisti.
Pastaraisiais metais reiškiasi žemos kvalifikacijos darbo jėgos paklausos mažėjimo ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos didėjimo tendencija. Per 2001 m., Lietuvos darbo biržoje užregistruotos laisvos darbo vietos daugiausia buvo skirtos darbuotojams, turintiems aukštąjį, aukštesnįjį arba profesinį pasirengimą – 74 proc. Tik 26 proc. darbo vietų buvo skirta nekvalifikuotiems darbuotojams. Didžiausia darbo vietų paklausa – paslaugų sektoriaus bei pramonės įmonėse: šių sektorių įmonių pateikti darbo pasiūlymai sudarė 83 proc. darbo biržoje registruotų darbo vietų. Statybos sektoriuje užregistruota 12 proc., žemės ūkio – vos 5 proc. Visų darbo vietų.
Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje gali teigiamai paveikti užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtotę, atverti galimybių racionaliai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
Neoficialus užimtumas. Be pagrindinių darbo rinkos segmentų (oficialus užimtumas ir registruotas nedarbas), kurie ypač ryškūs Vakarų Europos šalyse, mūsų šalies ūkyje susiformavo dar ir neoficialus užimtumas. Lietuvos darbo rinkoje galima išskirti kelis segmentus, nors ribos tarp kai kurių iš jų labai neryškios. Registruojamas nedarbas ir oficialus užimtumas priskiriami prie kontroliuojamų darbo rinkos segmentų, o neoficialus užimtumas – prie nekontroliuojamų. Neoficialus užimtumas rinkos ekonomikos šalyse siekia nuo 5 iki 15 proc. ir menkai teveikia kontroliuojamų segmentų elgseną. Lietuvoje jis gali būti dar didesnis, nors tikslių įvertinimų nėra.
Tarptautinės darbo organizacijos ekspertai teigia, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse neoficialus užimtumas siekia 10–12 proc., tačiau daugelyje Vakarų Europos šalių jis apima tik 2–5 proc. darbo rinkos. Neoficialaus užimtumo įvertinimų pagrindu gali būti natūralaus nedarbo lygio koncepcija, kurioje vadovaujamasi ekonominio gyventojų aktyvumo nekintamumo prielaida. Įvertinant neoficialaus užimtumo ir šešėlinės ekonomikos mastą nacionalinių statistikų agentūroms rekomenduojama kompiliuoti (surinkti) duomenis iš įvairių alternatyvių duomenų šaltinių bei atlikti skirtingų rezultatų lyginamąją analizę.
Silpnybė – didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija.
Užimtumo politika. Lietuvoje yra užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema, kuri remiasi atitinkama teisine baze bei institucine sandara. Sukurta ir tobulinama teisinė bazė, reglamentuojanti darbo santykius, profesinę saugą ir sveikatą darbe, darbo apmokėjimą, socialinių garantijų bei aktyvių darbo rinkos politikos priemonių teikimą asmenims, netekusiems darbo, profesinį švietimą ir mokymą.
Tačiau formuojant ir įgyvendinant užimtumo politiką Lietuvoje nepakankamai bendradarbiauja ministerijos (taip pat ir jų žinioje esantys regioninių institucijų padaliniai). Svarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, o tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku priimti reikiamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus.
Silpnybė – nepakankamai koordinuota, nevientisa ir fragmentiška užimtumo politika: įvairių žinybų savo srities veiksmai per mažai derinami su kitų ir per mažai atsižvelgiama į bendrą situaciją; socialiniai partneriai nepakankamai prisideda prie užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo.
Užimtumo politika yra sudedamoji ekonomikos politikos dalis. Daugelis sektorinių politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau aišku, kad nė viena ministerija, taip pat ir Socialinės apsaugos ir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Silpnybė – nepakankama užimtumo politikos ir socialinės paramos sanglauda: socialinės apsaugos sistema ne visada skatina imtis darbo, neretai padeda atsirasti bei įsitvirtinti išlaikytinių nuostatoms.
Sėkmingam rezultatui svarbi prielaida yra aukštas politikos integravimo ir koordinavimo lygis ir tai, kad planuojant įvairią politiką atsižvelgiama į jos poveikį užimtumui.
Integruota užimtumo politika arba „užimtumui draugiškos“ politikos formavimas yra viena aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 m. ES šalys sutarė koordinuoti savo užimtumo politiką. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina „Užimtumo kryptis“, o ES šalys, rengdamos nacionalinius veiksmų planus, transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones.
Taigi politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su integracijos į ES procesu.
Kita vertus, dar palyginti daug sprendimų, darančių įtaką užimtumui, priima aukščiausiosios valstybės valdymo institucijos. Neapibrėžtos apskričių viršininkų funkcijos, susijusios su regioninės užimtumo politikos formavimu ir įgyvendinimo organizavimu. Prie užimtumo klausimų sprendimo vietos bendruomenėje daugiau galėtų prisidėti vietos savivaldos institucijos. Užimtumo ir darbo rinkos problemas spręsti labiau turėtų padėti socialiniai partneriai, vyriausybinės organizacijos. Veikiančios trišalės institucijos šiuo metu nėra pakankamai veiksmingos.
Darbo rinkos institucijų išlaikymas bei darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo – Valstybinio socialinio draudimo fondo dalies. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, atsižvelgus į nuo padėtį darbo rinkoje, nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 proc. patvirtinto draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.
1995–2000 m. darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 proc. bendrojo vidaus produkto. Užimtumo fondo struktūroje didžiausia dalis tenka pasyviai priemonei (bedarbio pašalpoms) – apie 40–50 proc. (2000 m. – 50,7 proc.), aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skiriama 30–37 proc. šių lėšų (2000 m. – 24,6 proc.) bei 23–28 proc. – darbo rinkos institucijoms išlaikyti (2000 m. – 22,8 proc.).
Darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus.
Silpnybė – nepakankamas aktyvios darbo rinkos politikos finansavimas, menkas valstybės ir savivaldybių biudžetų dalyvavimas užimtumo politikos finansavime.
1.6. Socialinis draudimas
Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomieji darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o atsitikus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, senatvės, motinystės ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu: socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus, iš karto naudojamos socialinio draudimo išmokoms mokėti.
Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.
Nors paskutinį dešimtmetį buvo plečiamas apdraustųjų kontingentas, bendras apdraustųjų skaičius per 1991–2000 m. laikotarpį sumažėjo 464,7 tūkst., arba 26,3 proc., žmonių, nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius kito nežymiai (1991 m. – 2127,6 tūkst., 2000 m. – 2163,8 tūkst.). Tam įtakos turėjo tai, kad daliai gyventojų iš valstybinės veiklos srities teko pereiti į privatųjį sektorių. Tai lėmė, kad ne visi gyventojai, susiradę naujas darbo vietas, mokėjo socialinio draudimo įmokas.
Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo lygis kaimuose – viena iš priežasčių, dėl kurių socialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nenuolat. Kaimo ūkis yra specifinis, jis priklauso nuo produkcijos supirkėjų, kurių skola žemdirbiams 1998 m. siekė daugiau nei 250 mln. litų. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, Lietuvoje yra apie 79 tūkst. ūkininkų, iš kurių beveik 55 tūkst. atleisti nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Eliminavus mokančiuosius, lieka apie 22 tūkst. įmokų nemokančių ūkininkų. Jei ūkininkai, dabar nemokantys socialinio draudimo įmokų, sulaukę pensinio amžiaus ar tapę invalidais, neturės minimalaus draudimo stažo, jiems nepriklausys nei bazinė senatvės, nei invalidumo pensijos, jų mirties atveju šeimos nariams – našlių ir našlaičių pensijos. Šalpos pensija garantuojama irgi ne visais atvejais. Taigi lieka socialinė pašalpa, kuri gali būti mokama tik 6 mėnesius, taip pat šių pašalpų gavėjai turi atitikti tam tikras pašalpų gavimo sąlygas. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių draudimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės socialinio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūkininkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos.
Silpnybė – valstybinis socialinis draudimas pernelyg orientuotas į samdomus dirbančiuosius ir sunkiai aprėpia kitokio ekonominio aktyvumo asmenis.
Grėsmė – nepakankama valstybinio socialinio draudimo aprėptis (neaprėpiami arba beveik neaprėpiami šešėlinėje ekonomikoje dirbantys, taip pat smulkūs ūkininkai, kaimo gyventojai, dirbantys žemę, menininkai, kūrybiniai darbuotojai) gresia didelių socialinių grupių, be socialinio draudimo teisių ir tik gausiančių minimalią socialinę paramą, atsiradimu.
Pensijų didinimo galimybes ribojo ir teberiboja bendra ekonomikos situacija šalyje. Vertinant pensijų ir ekonominių galimybių atitikimą, vienas iš galimų rodiklių gali būti vidutinės pensijos santykis su nacionalinėje ekonomikoje sukurtu BVP vienam gyventojui (faktinėmis kainomis). Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (žr. 2 pav.) parodo, kad Lietuvoje pensijų dydis, palyginti su naujai sukurto produkto dalimi, yra mažesnis negu Latvijoje, o ypač palyginti su Lenkija ir Slovėnija. Tačiau kitose šalyse (Estijoje, Vengrijoje) jis dar mažesnis negu Lietuvoje.
Lietuvoje valstybinės socialinio draudimo pensijos yra mažos, nors įmokų tarifas vidutinis. Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000 m. buvo 312 litų (apie 40 proc. vidutinio atlyginimo, atskaičius mokesčius, šalyje) ir, palyginti su 1999 m., ji padidėjo 1 proc. Vidutinė dirbančio pensininko pensija 2000 m. buvo 309 litai, nedirbančio – 312 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijos gavėjų (apie 70 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją. Esant palyginti mažoms senatvės pensijoms, kas šeštas senatvės pensininkas dirba (15,6 proc.). Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2000 m. Buvo 280 litų ir, palyginti su 1999 m., padidėjo tik 0,4 proc. Daugiau nei pusė invalidumo pensininkų (apie 62 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Vidutinis našlių ir našlaičių pensijos dydis 2000 m. buvo 60 litų.
Silpnybė – valstybinio socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos ir negarantuoja reikiamo pajamų lygio senatvėje.
Pensijų finansavimas priklauso ne tik nuo surenkamų įmokų dydžio, bet ir nuo dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykio – kuo daugiau vienam dirbančiajam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiems. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičius per 1991–2000 m. laikotarpį sumažėjo 36 procentais. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamų pensijų skaičius nuo 838 tūkst. 1991 m. padidėjo iki 1 mln. 54 tūkst. 2000 metais. Pasaulio bankas prognozuoja, kad Lietuvoje 2000–2050 m. 12,4 proc. padaugės pensinio amžiaus žmonių, o darbingo amžiaus žmonių sumažės 24,3 proc.
Tačiau, netgi radikaliai pagerinus įmokų surinkimą, ateityje iškils visuomenės senėjimo problema, ypač išeinant į pensiją pokario metais gimusiems žmonėms.
Grėsmė – prognozuojamas tolesnis visuomenės senėjimas gali padidinti socialinės apsaugos išlaidų poreikį ir priversti santykiškai mažinti socialines išmokas.
1.7. Socialinė parama
Socialinės paramos tikslas – padėti tenkinti būtiniausius poreikius toms šeimoms (asmenims), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos, kad jos galėtų pasirūpinti savimi. Pagrindinė socialinės paramos sistemos nuostata yra tokia, kad socialinė parama negali užtikrinti žmogui ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo – ji tik padeda jam išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Siekiant užtikrinti kartų kaitą, pagal valstybės biudžeto galimybes nepriklausomai nuo pajamų vaikus auginančioms šeimoms mokamos valstybinės pašalpos. Pagrindinėmis paramos šeimai bei vaikams kryptimis laikytinos piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, sistemos tobulinimas bei vaiko teisių apsaugos ir vaikų globos sistemų gerinimas.
Nors nustatyta pajamų įvertinimo principu teikiamos paramos tvarka siekiama valstybės paramą sutelkti mažiausias pajamas turinčioms šeimoms, neišvengiama atvejų, kai parama gali pasinaudoti šeimos, kurioms tokia parama neturėtų priklausyti, – susiduriama su turto ir nelegalių pajamų įvertinimo problema. Neretai asmenys, užsiimantys nelegaliu verslu, taip pat įsiregistravę darbo biržoje, bet turintys darbą, nuslepia tikrąsias savo pajamas.
Kita vertus, Skurdo mažinimo strategijoje pažymėta, kad žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 16 proc. gyventojų. Tačiau socialinę pašalpą (kuri mokama pasitelkus šeimos pajamų vertinimo kriterijus) gauna tik apie 3 proc. gyventojų.
Silpnybė – socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų: daugiau dirbama prie formalaus pašalpų skyrimo negu su paramos reikalingais asmenimis, socialinės paramos sistema nepakankamai pajėgi aprėpti marginalines socialinės atskirties grupes.
Kalbant apie ateities perspektyvas reikia formuoti tokią socialinę politiką, kad gerėjant ekonomikos būklei, derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos elementus būtų sprendžiamos skurdo ir socialinės atskirties problemos. Turint omenyje į turtingesnių šalių patirtį sunku tikėtis, kad socialinė atskirtis ir skurdas visiškai išnyks, tačiau jų mastai gerokai turėtų sumažėti. Bendromis įvairių socialinės politikos ir kitų sektorių priemonėmis būtinai reikia panaikinti kraštutinį skurdą. Gerėjant ekonomikos būklei taip pat turėtų padidėti ir valstybinio socialinio draudimo, finansuojamo einamųjų įmokų principu, išmokos. Be to, ilgainiui įvedus privalomąjį kaupiamąjį draudimą, išmokos iš pensijų fondų turėtų palyginti svarbią reikšmę būsimų pensininkų pajamoms.
Galimybė – laukiama ekonomikos plėtotė, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteikia galimybę gerokai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas.
Paramoje šeimoms vyrauja orientacija į finansinę paramą, dažnai pamirštant paslaugas šeimai. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškino žmonių grupes, kurioms socialinės paslaugos pasidarė itin svarbios (neįgalieji žmonės, vaikai, pagyvenę bei socialinės rizikos grupių asmenys). Bendruomenės socialinių paslaugų poreikis ypač augo, o socialinių paslaugų pasiūla buvo nepakankama. Todėl reikėjo greitai kurti socialinių paslaugų tinklą. Socialinių paslaugų sistema buvo plėtojama labiau kiekybiškai negu kokybiškai.
Stiprybė – per pastarąjį dešimtmetį sukurta socialinių paslaugų sistema, greitai išaugusi socialinių paslaugų įvairovė bendruomenėse, padidėjęs savivaldybės, kaip pagrindinės socialinių paslaugų organizatorės, bei socialinių darbuotojų vaidmuo organizuojant ir teikiant socialines paslaugas.
Socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar reikia plėtoti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti efektyvesnių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Nors pastarąjį dešimtmetį socialinių paslaugų tinklas greitai išsiplėtė, bet asmenų, gaunančių socialines paslaugas, skaičius kasmet didėja, todėl didelių galimybių pasirinkti socialines paslaugas paslaugų gavėjai dar neturi, o tarp socialinių paslaugų teikėjų nėra konkurencijos. Todėl reikėtų sukurti sąlygas, kad į socialinių paslaugų teikimą būtų įtrauktas nevyriausybinis ir privatus sektorius. Gana išplėtotas ir stiprus nevyriausybinių institucijų tinklas gali būti sėkmingai įtraukiamas įgyvendinant socialinei paramai keliamus tikslus. Svarbu, kad socialinės paramos teikimas ir organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, tuo turėtų ir galėtų pasirūpinti ir vietos bendruomenės, ir nevyriausybinės organizacijos.
Galimybė – stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti sėkmingai panaudotas socialinių paslaugų kokybės gerinimui užtikrinti.
Silpnybė – trūksta informacijos: socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos išmokų gavėjai nepakankamai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino apie realius poreikius.
Nepakankamas socialinės integracijos modelio išplėtojimas ir didėjantis neįgaliųjų skaičius iškėlė su invalidumu susijusių pensijų, lengvatų, užimtumo, socialinės paramos sistemų reformų būtinybę. Prioritetai turėtų būti nukreipti į socialiai teisingos ir neįgaliojo asmens orumo nežeminančios socialinės politikos vykdymą, siekimą pašalinti socialinių garantijų srities skirtumus bei mažinti neįgaliųjų žmonių diskriminaciją.
Dabartinėje piniginės socialinės paramos sistemoje trūksta paskatų aktyviai ieškoti darbo ar sutikti dirbti mažai apmokamą darbą. Mokant sąlygiškai dosnias socialinės paramos ir nedarbo pašalpas jas galima palyginti su pajamomis, kurias asmuo gautų dirbdamas. Mažas pajamas gaunantys asmenys, nesitikėdami gauti daugiau pajamų dirbdami, nebus suinteresuoti konkuruoti darbo rinkoje ir daugiau dirbti, taip pat nebus linkę investuoti į mokslą ir savo kvalifikacijos kėlimą. Todėl dabar galiojančios paramos formos turėtų būti transformuojamos, pertvarkomos taip, kad asmuo būtų suinteresuotas dirbti net ir mažai apmokamą darbą nei likti pasyvus pašalpos gavėjas. Efektyvi socialinės paramos sistema turėtų skatinti užimtumą, o ne kurti priklausomybę nuo įvairių paramos formų. Dabartinė Lietuvos socialinės paramos sistema, kurioje pašalpų dydis ženkliai sumažėja tuomet, kai pasiekiamas tam tikras šeimos pajamų lygis, kuria remiamų asmenų priklausomybę nuo įvairių pašalpų, o to efektyvioje sistemoje neturėtų būti. Suinteresuotumas dirbti turėtų būti skatinamas koordinuojant įvairių piniginių pašalpų mokėjimą su tam tikromis užimtumo programomis.
Silpnybė – nepakankamai išplėtota teisinė socialinės paramos bazė, nėra aiškios socialinės apsaugos sprendimų apskundimo tvarkos.
Vertinant šalies socialinę apsaugą dažniausiai analizuojami vidutiniai socialinės apsaugos rodikliai. Tačiau socialinės apsaugos išmokos ir paslaugos labai skiriasi atskiruose Lietuvos rajonuose. Socialinės apsaugos skirtumus tiesiogiai lemia ekonominės priežastys. Gamybos pertvarkymo, plėtotės ir privatizavimo lygis, socialinė ir ekonominė padėtis atskiruose Lietuvos rajonuose yra labai nevienodi. Visos šios priežastys lemia skirtingą socialinės apsaugos išmokų ir paslaugų teikimo lygį. Apie padidėjusią socialinę diferenciaciją galima spręsti ir iš teritorinių socialinės paramos teikimo skirtumų. Didžiausia pašalpų suma, tenkanti vienam rajono gyventojui, 1999 m. buvo mokama Šilalės (182 litai), Skuodo (164 litai), Joniškio (147 litai) ir Šilutės (143 litai) rajonuose. Mažiausiai pašalpų vienam gyventojui per metus išmokama didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose. Visagine 1999 m. išmokėta vidutiniškai 56 litai vienam miesto gyventojui, Klaipėdoje – 57 litai, Vilniuje – 62 litai. Taigi pašalpų, mokamų vidutiniškai vienam gyventojui kai kuriuose miestuose ir rajonuose, dydis skyrėsi net tris kartus. Vidutiniškai kiekvienam Lietuvos gyventojui 1999 m. teko apie 97 litus įvairių pašalpų.
Silpnybė – padidėjusi socialinė diferenciacija, dar paryškinama ir regioninės diferenciacijos: dalis žmonių išstumiami iš darbo rinkos, praranda kvalifikaciją, galimybę į ją sugrįžti ar niekada neįgyja reikiamos kvalifikacijos, susidaro skurdo ir socialinės atskirties grupės.
Grėsmė – jei nepavyks vykdyti sėkmingos užimtumo ir socialinės politikos, gali nemažėti skurstančiųjų dalis, didėti socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui.
Svarbų vaidmenį teikiant socialinę paramą ir aktyvinant bendruomenę vaidina socialinis darbuotojas. Nuo socialinio darbuotojo profesionalumo priklauso socialinio darbo kokybė, todėl pastaruoju metu ypač didelis dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų mokymui ir jų vertinimui.
Kad profesinė veikla tobulėtų, reikia nuolat tobulinti socialinių darbuotojų praktikų kvalifikaciją, plėsti teorines žinias bei lavinti praktinius įgūdžius. Nors socialiniai darbuotojai rengiami 16 mokymo įstaigų, didžioji dalis socialinį darbą dirbančiųjų kol kas neturi profesinio išsilavinimo. Siekiant suteikti būtinų socialinio darbo žinių socialiniams darbuotojams praktikams, neturintiems socialinio darbo išsilavinimo, turėtų ir toliau būti organizuojami mokymo kursai, kuriuose būtų supažindinama su socialinių paslaugų veiklos organizavimu, paslaugų teikimo principais, individualiu socialiniu darbu, bendravimo ir socialine psichologija, asmenybės teorijų atskirų komponentų naudojimo specifika atskleidžiant asmenybės ypatumus, tarpusavio suvokimo dėsniais, šeimų konsultavimu, pagalba joms. Didėjantis socialinių darbuotojų profesionalų būrys, kylanti socialinių darbuotojų profesinė kvalifikacija diktuoja būtinybę nustatyti, kad socialinį darbą dirbtų tik socialiniai darbuotojai, turintys tinkamą išsilavinimą. Visiems socialiniams darbuotojams praktikams turėtų būti sudaromos galimybės nuolat tobulinti kvalifikaciją dirbant su įvairiausiomis socialinėmis grupėmis, rizikos grupių asmenimis, senais žmonėmis, vaikais ir probleminėmis šeimomis, neįgaliaisiais, dirbant sveikatos priežiūros ir įkalinimo įstaigose.
Praėjusiu laikotarpiu organizuotą socialinių darbuotojų atestavimą ir mokymo kursus numatoma pratęsti. Tikimasi, kad šios socialinių darbuotojų atestavimo programos įgyvendinimas padės numatyti socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulėjimo poreikius ir sukurti mokymo – lavinimo strategiją bei formuoti socialinių darbuotojų korpusą, gebantį kvalifikuotai spręsti asmens, žmonių grupės bei bendruomenės socialines problemas.
Silpnybė – socialinių darbuotojų praktikų skaičius, tenkantis visos šalies socialinių paslaugų gavėjams, nėra pakankamas, o šį darbą dirbantys socialiniai darbuotojai dažnai neturi reikiamos kvalifikacijos, ypač darbui su vaikais, šeimomis, socialinės atskirties grupėmis.
Plintant kompiuterinėms technologijoms, bus modernizuojama socialinio draudimo bei socialinės paramos apskaita ir administravimas, sukaupta informacinė duomenų bazė leis taikliau nukreipti socialinę paramą tiems, kuriems tikrai jos reikia.
Galimybė – informacinių technologijų sklaida gali leisti įgyvendinti efektyvią bei operatyvią socialinio draudimo įmokų mokėjimo apskaitą ir socialinės paramos poreikio kontrolę, dėl to bus galima kur kas taikliau pagal realius poreikius orientuoti socialinę paramą ir geriau vykdyti socialinį draudimą.
1.8. Apsirūpinimas būstu
Apsirūpinimas būstu yra vieno iš būtiniausių poreikių patenkinimas, darantis įtaką ne tik gyvenimo lygiui valstybėje, bet taip pat lemiantis ekonomines, socialines ir demografines pasekmes, susijęs su žmogaus teisių garantijomis bei žmogiškųjų išteklių išsaugojimu bei ugdymu. Tačiau reformą išgyvenančiose šalyse, iš jų ir Lietuvoje, šis procesas nėra sklandus, nes būsto įsigijimo kreditavimo sistema dar tik formuojasi, o daugelis šeimų neturi pakankamai lėšų nuosavam būstui įsigyti. Atsižvelgiant į šios problemos reikšmę valstybės parama būsto sektoriuje tampa ypač svarbi, paramos sistema turi būti pagrįsta ekonominių bei socialinių šalies ypatumų vertinimu ir pažangiausios kitų šalių patirties perėmimu.
Rinkos santykius atitinkanti paramos būsto sektoriuje sistema Lietuvoje buvo pradėta kurti jau nuo 1992 metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino valstybinę programą „Būstas“. Tačiau paramos priemonės buvo pasirinktos be pakankamo strateginio pagrindimo ir neįvertinus pereinamojo laikotarpio šalims būdingos specifikos, o tai sąlygojo neefektyvią paramą. Blogus paramos sistemos funkcionavimo rezultatus lėmė ir tyrimų šioje srityje trūkumas.
Valstybės paramos sistema, teikianti namų ūkiams galimybę įsigyti būstą nuosavybėn, Lietuvoje funkcionuoja nepakankamai dėl to, kad daugelis namų ūkių nėra pajėgūs įvykdyti komercinių bankų paskolos suteikimui keliamų reikalavimų, o taikomos paramos priemonės neamortizuoja problemų, kylančių namų ūkiams, grąžinantiems paskolą: didesnių įmokų paskolos grąžinimo pradžioje bei pradinio įnašo problemos (ypač aktualios jaunoms šeimoms).
Vienas iš kriterijų, rodančių valstybės gebėjimą vykdyti įsipareigojimus būsto sektoriuje, yra namų ūkių, turinčių teisę į valstybės paramą, ir namų ūkių, realiai galinčių ja pasinaudoti, skaičiaus dinamika. 1999 m. Lietuvoje buvo 14,3 tūkst. namų ūkių, laukiančių galimybės pasinaudoti teise išsinuomoti būstą iš savivaldybės. Per 1993–1999 m. laikotarpį šis skaičius išaugo 13 proc. Valstybinės paramos apsirūpinant gyvenamuoju plotu struktūroje minėtu laikotarpiu šios šeimos sudarė gan stabilią dalį – nuo 13,7 iki 15,3 proc.
Vertinant valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu sistemą Lietuvoje minimalių garantijų apsirūpinimo būstu suteikimo aspektu, galima daryti išvadą, jog valstybė nėra pajėgi įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Valstybės įsipareigojimai garantuoti būsto sąlygas išnuomojant savivaldybių būsto fondą orientuoti į vidutinį apsirūpinimo būstu lygį. Tačiau valstybė savo įsipareigojimų nepagrindžia finansiniais ištekliais, todėl paramos reikia laukti daugelį metų. Be to, teisė išsinuomoti lengvatinėmis sąlygomis būstą iš savivaldybės yra suteikiama vadovaujantis apsirūpinimo būstu lygio kriterijumi, o ne pajamų kriterijumi. Dėl šios priežasties į remiamų subjektų tarpą patenka ir pasiturinčios šeimos.
Analizuojant paramą, teikiamą gyventojams išnuomojant savivaldybių būsto fondą, visų pirma reikia konstatuoti, kad Lietuvoje ši paramos priemonė nėra taikoma tik kaip nepasiturinčių namų ūkių rėmimo priemonė. Pagrindinis remiamų subjektų atrankos kriterijus – nepakankamas apsirūpinimo gyvenamuoju plotu lygis. Paramą gali gauti namų ūkiai, kurių vienam namų ūkio nariui tenka mažiau nei 10 kv. metrų sąlyginio gyvenamojo ploto (nustatant sąlyginį gyvenamąjį plotą kiekybinis rodiklis yra perskaičiuojamas įvertinant kokybinius parametrus). Taigi šia paramos priemone gali pasinaudoti ne tik mažas pajamas turintys namų ūkiai. Valstybei neįstengiant užtikrinti deklaruojamų įsipareigojimų, greta pagrindinio kriterijaus – būsto poreikio patenkinimo lygio – apibrėžiant paramos subjektą taikomi papildomi kriterijai (darbingumo lygis; sutuoktinių amžius, turimų vaikų skaičius, šeimyninė padėtis, gyvenamojo ploto naudojimo juridinis pagrindas, tremtinio statusas), nustatantys remiamiems subjektams prioritetus, sudarant tris paramos laukiančių subjektų grupes. Tai reiškia, jog paramos lėšos yra dalijamos į kelias dalis ir gyventojai, patenkantys į privilegijuotas eiles, gali gauti paramą per trumpesnį laikotarpį.
Paramos sistema Lietuvoje neišnaudoja būsto poreikio substitucijos savybės: valstybė remia tik vieną apsirūpinimo būstu rinkoje formą – būsto įsigijimą nuosavybėn, būsto nuomą rinkos sąlygomis traktuodama kaip kokybiškai blogesnį apsirūpinimo gyvenamuoju plotu būdą, ir tokius namų ūkius traukia į remiamų subjektų grupę. Kitų šalių patirtis rodo, kad poreikio būstui patenkinimas ilgalaikės nuomos būdu rinkos sąlygomis yra labai plačiai paplitęs ir taip būstu apsirūpina tie namų ūkiai, kurie nėra pajėgūs paimti paskolą. Lietuvoje dabartiniame etape valstybės paramos sistema numato ilgalaikės nuomos būsto fondą sukurti daugiausia iš valstybės investicijų, nors valstybės įsipareigojimas patenkinti nuomojamo būsto poreikį valstybinėmis investicijomis yra nepagrįstas finansinėmis galimybėmis.
Silpnybė – nors egzistuoja visuomenės dalis, kuri susiklosčiusiomis aplinkybėmis neįstengia apsirūpinti būstu be valstybės paramos, teikiama parama apsirūpinti būstu nepakankama.
Valstybės paramos sistemos, kuria padedama gyventojams apsirūpinti būstu, pagrindiniai trūkumai:
 teikiant paramą norintiems įsigyti būstą orientuojamasi į vidutinį apsirūpinimo būstu šalyje lygį. Dėl to valstybė nepajėgi suteikti paramą visiems, turintiems į ją teisę: galimybės pasinaudoti parama kai kurie namų ūkiai laukia jau 15 ir daugiau metų;
 siūlomu lengvatinių paskolų subsidijavimo būdu gali pasinaudoti tik labai nedidelė paramos laukiančių namų ūkių dalis. Taip yra dėl to, kad pasirinkus subsidijavimo būdą neįvertinta, kaip namų ūkių mokumą veikia paskolos grąžinimo mechanizmas. Parama teikiama tik įsigyjant būstą nuosavybėn, nors pasaulyje yra įprasta, kad būstą nuosavybėn įsigyja tik pasiturinčios šeimos. Atsižvelgiant į namų ūkių mokumą, paramos dydį ir būsto kainą, kai kuriuose regionuose namų ūkiai, net ir pasinaudoję valstybės parama būstui įsigyti, poreikį būstui patenkina tik minimaliu lygiu;
 nepakankama parama teikiama mažas pajamas turinčioms šeimoms, pageidaujančioms nuomoti būstus savivaldybių reguliuojamomis nuomos kainomis. Savivaldybių nuomojamų būstų fondas sudaro apie 3 proc. bendro šalies fondo ir šiuo metu nėra pakankamas, o didelė dalis mažas pajamas turinčių šeimų pageidautų išsinuomoti iš savivaldybių būstą lengvatinėmis kainomis;
 veikianti sistema neįvertina tos aplinkybės, jog pasauliniame kontekste Lietuva atsilieka nuo išsivysčiusių šalių ir apsirūpinimo būstu lygiu, ir kokybinėmis būsto poreikio charakteristikomis. Artėjimo prie pasaulinių būsto standartų tendencijos, pasireiškiančios visų pirma naujų medžiagų ir technologijų atėjimu į šalį ir galimybėmis tarptautinių ryšių dėka susipažinti su kitų šalių kultūra, lemia Lietuvos gyventojų reikalavimų būstui didėjimą, kurio negali patenkinti dabartinės investicijų į gyvenamųjų namų statybą apimtis. Valstybė, reformos pradžioje atsikračiusi investuotojo į gyvenamųjų namų statybą vaidmens, nesukūrė mechanizmo, kuris amortizuotų valstybinių investicijų apimties mažėjimą. Be to, valstybės paramos gyventojams sistema, skirta apsirūpinti būstu, Lietuvoje ignoruoja kitose šalyse dabartiniame visuomenės raidos etape keliamą uždavinį – skatinti privačias investicijas ir inovacijas būsto sektoriuje kaip svarbią ekonominio šalies gyvenimo suaktyvinimo priemonę.
Rinkos ekonomikoje būsto sektorius veikia kaip daugialypė, su kitais ekonomikos sektoriais – finansų, statybos pramonės, žemės, namų ūkių ir kt. – susijusi ekonominė sistema. Šiam sektoriui įtakos turi ne tik jo vartotojai, bet ir daugelis kitų rinkos dalyvių (verslo subjektai, finansinės institucijos), taip pat valstybėje veikianti mokesčių ir institucinė sistemos. Viena, tai leidžia panaudoti daug daugiau paramos priemonių ir būdų nei planinėje ekonomikoje ir sudaro prielaidas lanksčiai ir efektyviai valstybės intervencijai, reguliuojant problemiškiausius būsto sektoriaus funkcionavimo aspektus. Antra, būsto sektoriaus integralumas su kitais ekonomikos sektoriais reikalauja, kad projektuojant valstybės paramos modelį būtų įvertintas paramos poveikis ne tik gyventojų apsirūpinimo būstu lygio pakitimui, bet ir kitiems ekonominiams rodikliams, nes dirbtinėmis priemonėmis skatinamas pagerėjimas būsto sektoriuje gali sutrikdyti rinkos pusiausvyrą ir sukelti pablogėjimą kitame sektoriuje.
Dėl šių priežasčių valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu modelio projektavimas tampa daug sudėtingesnis ir reikalauja, kad siūlomos paramos priemonės ir jų mastas būtų derinamos tarpusavyje įvairiausiais pjūviais. Sisteminio principo taikymas tampa ypač svarbus, kai siekiama sureguliuoti būsto sektoriaus funkcionavimą ekonomikos reformos metu.

2. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo sektoriaus vizija

Šalies ūkio struktūra garantuoja palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršija racionalaus lygio. Efektyviai įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, užtikrinant prisitaikymą prie rinkos pokyčių efektyviai funkcionuoja mokymosi visą gyvenimą sistema, sumažinti regionų skirtumai. Darbo jėga gana mobili ir konkurencinga Europos Sąjungoje, kartu labiau orientuota ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta artima Europos Sąjungos lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, sauga darbe ir pan. Nuosekliai laikomasi lygių vyrų ir moterų galimybių principo.
Veikia gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus ir mažinančios visas socialines rizikas. Pajamos senatvėje garantuojamos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimu. Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didėja maždaug tokiu pat tempu kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia.
Socialinė parama orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia; jos prioritetas yra padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią veiklą. Didesnis dėmesys skiriamas invalidumo, skurdo, socialinės atskirties prevencijai. Pašalintas kraštutinis skurdas. Socialinė parama vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas.
Nuolatinis gyventojų pajamų didėjimas leidžia siekti visuotinai pripažintos pažangios vartojimo struktūros.
Sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, išplėtojus tam tikslui atitinkamas teisines, ekonomines ir administracines priemones.

3. Valstybės misija socialinės apsaugos ir užimtumo politikos srityje

Valstybės misija užimtumo ir socialinės politikos srityje – sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą pragyvenimo lygį. Nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtojimo politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui. Išplėtoti ir palaikyti nuolatinio mokymosi sistemą.
Formuoti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visų šalies gyventojų aprėptį, taikliai orientuotą apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos veiksnių ir skatintų ekonominio aktyvumo motyvaciją. Formuojant politiką remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais.

4. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo politikos tikslai

Įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui. Siekti priartinti užimtumo lygį iki 70 proc. , sumažinti ir išlaikyti nedarbą stabiliai neaukštame, ne daugiau 6–7 proc. lygyje. Sumažinti ir kontroliuoti šešėlinį užimtumą.
Pasiekti didesnio darbo rinkos lankstumo ir mobilumo.
Pagerinti darbo vietų kokybę užtikrinant būtinų darbo santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe ir kt. reikalavimų įgyvendinimą.
Įveikti regionų išsivystymo netolygumą darbo rinkos, užimtumo, socialinės srities plėtotės aspektais.
Užtikrinti visuotinę gyventojų aprėptį socialine apsauga, derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos priemones. Padidinti socialinio draudimo išmokomis, pirmiausia pensijomis, garantuojamą pajamų pakeitimo normą. Garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį, leidžiantį pagrįstai ją gaunantiems žmonėms turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas.
Sumažinti skurdą bei socialinę atskirtį, įveikti kraštutinį skurdą.
Įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, būtinas aprūpinimo būstu sistemai išplėtoti tokiu mastu, kad kiekviena šeima turėtų būstą.

5. Veiksmai ir nacionalinės programos

5.1. Pagrindinės veiksmų kryptys (strateginiai blokai)
Pagrindiniai sektoriaus veiksmai turės koncentruotis prie šių pagrindinių strateginių krypčių.
Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metais programa, rengiama Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa.
Socialinio draudimo sistemos plėtotės. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti.
Socialinės paramos plėtimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo. Šiai krypčiai priklauso vykdoma Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija ir rengiama jos įgyvendinimo programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programa, Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001–2004 metų programa, Nacionalinė programa prieš vaikų seksualinę prievartą ir komercinį seksualinį išnaudojimą, rengiama Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2003–2012 metų programa, taip pat rengiamos piniginės socialinės paramos reforma, socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma, socialinių paslaugų teikimo reforma.
5.2. Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo krypties pagrindiniai veiksmai
Pagrindiniai šios krypties veiksmai turėtų būti tokie:
 užimtumo gebėjimų didinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimas, profesinio rengimo tobulinimas bei nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas);
 darbo vietų kūrimo skatinimas (palankių sąlygų sudarymas naujoms darbo vietoms kurtis, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
 gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
 lygių vyrų ir moterų galimybių politikos stiprinimas;
 užimtumo politikos integravimo didinimas;
 saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija.
Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas.
Europos Sąjungoje esminiai žingsniai sprendžiant užimtumo ir nedarbo problemas buvo padaryti 1997 m. Amsterdame ES šalių vadovų konferencijoje. Europos Bendrijos sutartis buvo papildyta atskiru Užimtumo skyriumi, kuriame numatytas bendros užimtumo strategijos formavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš reikšmingiausių Amsterdamo sutarties rezultatų yra tai, kad pirmą kartą ES lygmenyje ekonominė ir užimtumo politika buvo glaudžiai susieta ir siekiant darbo vietų kūrimo bei užimtumo didinimo tikslų. Amsterdamo sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad formuojant ir įgyvendinant Bendrijos politiką turi būti atsižvelgiama į aukšto užimtumo lygio tikslą. Užimtumo problema yra traktuojama kaip bendrų ES šalių interesų sritis. Nors kiekviena ES šalis narė pati yra atsakinga už savo vykdomą politiką, bet ta politika turi atitikti bendrą Europos strategiją ir turi būti koordinuojama.
Lietuvos, siekiančios narystės ES, stojimo partnerystėje kaip vienas iš pagrindinių užimtumo ir socialinės politikos prioritetų yra numatytas pasirengimas dalyvauti Europos Sąjungos užimtumo politikos koordinavimo procese. Tai reiškia, kad jau dabar Lietuvos užimtumo politikos strategija turi būti derinama su ES užimtumo politikos kryptimis. „Socialinės politikos ir užimtumo“ derybinio skyriaus pozicijoje teigiama, kad užimtumo didinimas yra prioritetinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos tikslas ir Lietuva nemato esminių kliūčių prisijungti prie Europos Tarybos 1997 m. Amsterdamo susitarimu numatyto vientiso Europos užimtumo strategijos koordinavimo.
Šios užimtumo politikos strateginės kryptys parengtos atsižvelgus į minėtas ES bendros užimtumo politikos strategijos kryptis bei ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Numatomos strateginės kryptys bus realizuojamos įgyvendinant Valstybinę užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą, kuri bus kasmet peržiūrima ir atnaujinama.
Tapusi ES nare, Lietuva turės įsitraukti į Europos užimtumo politikos koordinavimo procesą ir pagal Europos Tarybos pateiktas gaires bei, atsižvelgusi į nustatytas procedūras, kasmet rengti Nacionalinius užimtumo veiksmų planus ir atlikti planų realizavimo vertinimą. Tokie planai ir dalyvavimas koordinavimo procese, kaip rodo ES ketverių metų patirtis, veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo ir užimtumo didinimo požiūriu.
5.2.1. Užimtumo gebėjimų didinimas
Viena iš svarbiausių didelio užimtumo ir nedarbo mažinimo tikslų siekimo ir ekonomikos augimą užtikrinimo prielaidų – kvalifikuota, prie rinkos pokyčių gebanti prisitaikyti darbo jėga. Tam reikia atitinkamos žmogiškųjų išteklių plėtotės sistemos, apimančios ir profesinio švietimo bei mokymo sistemos tobulinimą, ir užtikrinančios nuolatinio mokymosi galimybes visiems norintiems, aktyvios ir tikslingos darbo rinkos politikos bei efektyvios darbo rinkos institucijų veiklos, socialinių partnerių dalyvavimo.
Žmogiškųjų išteklių plėtotė. Žmogiškųjų išteklių plėtotės poreikį sąlygoja ūkio pertvarkymas, spartus smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriaus augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijęs tarptautinių ryšių plėtojimas, taip pat informacinių technologijų plėtotė.
Efektyviai funkcionuojančios ir atitinkančios darbo rinkos poreikius švietimo ir profesinio rengimo sistemos yra esminė prielaida plėtoti žmogiškuosius išteklius plėtotei ir kelti užimtumo lygį. Šios sistemos būtinos užtikrinant nuolatinio mokymosi galimybes, kurios sudaro sąlygas darbo jėgai įsigyti bei tobulinti pagrindinius ir specifinius gebėjimus ir žinias, įgalina žmones prisitaikyti prie rinkos ir technologijų pokyčių.
Visų pirma profesinio rengimo sistema turi laiduoti gerą profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo prieinamumą, teikiamų kvalifikacijų atitikimą darbo rinkos poreikiams. Tam reikia optimizuoti profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo institucijų tinklą, atsižvelgus į regionų darbo rinkos poreikius, tad reikės mažiau lėšų infrastruktūrai išlaikyti, bus glaudžiau tarpusavyje susiję integruotas pirminis ir tęstinis profesinis mokymas.
Siekiant pagerinti mokymo kokybę reikia visoje profesinio rengimo sistemoje vykdyti pedagogų personalo ir vadovų mokymą, plėtoti socialinį dialogą, įvairias praktinio mokymo formas.
Turi būti remiamas profesijos mokytojų mokymas, siekiant suteikti jiems kompetenciją vertinti tarptautiniu lygmeniu pripažįstamas kvalifikacijas, profesijos mokytojų mokymas mokymo procese naudotis informacinėmis technologijomis, rengti atitinkamą mokymo/mokymosi medžiagą.
Reikia tobulinti profesijos mokytojų kompetenciją vertinti mokinių žinias bei gebėjimus. Be to, yra didžiulis poreikis tobulinti mokymo institucijų techninį aprūpinimą. Pastarieji veiksniai padėtų optimaliau naudoti švietimo ir mokymo tinklus, o svarbiausia – padaryti juos prieinamesnius naudotojams.
Turi būti ypač rūpinamasi informacinio (ICT) raštingumo ugdymu bei profesinio mokymo paslaugomis, skatinančiomis smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriaus plėtotę, suteikiant dirbantiesiems reikiamą profesinę kompetenciją.
Reikia nekvalifikuotų ir menkai kvalifikuotų suaugusiųjų mokymo priemonių, nes nekvalifikuoto darbo poreikis greitai nyksta, ir tokie žmonės yra potencialūs ilgalaikiai bedarbiai. Šiai gyventojų grupei taip pat reikėtų priskirti ir dalį vyresnio amžiaus žmonių, kurių prieš daugelį metų įgytas išsilavinimas ir/arba kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikių. Ši problema sušvelnės sukūrus efektyvią profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemą ir palengvinus mokiniams susirasti vietas įmonėse.
Taip pat turi būti rūpinamasi ir socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių (neįgalieji, kaliniai bei iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės ir pan.) integravimu į ūkinę veiklą. Profesinį rengimą reikia padaryti prieinamą visoms socialiai pažeidžiamoms grupėms ir visais lygiais. Be to, šiuo atveju ypač svarbu kartu spręsti profesinio rengimo ir įdarbinimo klausimus. Gali būti remiama tokia veikla kaip antrojo šanso mokymosi programų rėmimas, neįgaliųjų profesinis mokymas ir jų užimtumo skatinimas, kalinių profesinis mokymas. Tam tikslui numatoma rengti ir vykdyti tikslines darbo rinkos profesinio mokymo programas specifinėms asmenų grupėms (jaunimui, ilgai darbo neturintiems bedarbiams, tautinėms mažumoms ir kitiems).
Nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas itin svarbus norint padėti žmonėms įgyti ir tobulinti žinias bei gebėjimus, kurie būtini prisitaikyti prie pokyčių visos darbo karjeros metu. Už nuolatinio mokymosi plėtojimą atsakomybę ir finansinius įsipareigojimus turi prisiimti ne tik valstybė, bet ir socialiniai partneriai, įmonės, individai. Valstybė atsakinga už bazinį švietimą, už lygių profesinio rengimo galimybių užtikrinimą, už sąlygų nuolat mokytis sudarymą socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Įmonės ir socialiniai partneriai turi prisiimti dalį atsakomybės už dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimą ir tam reikiamos finansinės naštos ir kartu rūpintis įmonių konkurencingumo didinimu. Nuolatinio mokymosi prieinamumas ypač svarbus moterims, kurios dažniau nei vyrai palieka darbo vietą ir vėl integruojasi į darbo rinką.
Nuolatinio mokymosi plėtojimo kontekste svarbi vieta teks numatomai sukurti neformaliai įgytų žinių bei gebėjimų formalizavimo sistemai ir neformaliojo mokymo sistemoje įgytų žinių ir įgūdžių valstybės pripažinimo mechanizmui. Taip pat numatoma parengti ir realizuoti valstybinę distancinio švietimo plėtotės programą, kurios įgyvendinimas sudarys galimybių įgyti norimą kvalifikaciją ir ją tobulinti patogiu laiku, patogiausioje vietoje ir pageidaujama sparta.
Darbo rinkos politikos aktyvinimas. Darbo rinkos politikos paskirtis – veikti darbo pasiūlą ir paklausą, siekti jos subalansavimo ir efektyvesnio darbo rinkos funkcionavimo. Todėl tinkama darbo rinkos politika ir veiksmingos ją įgyvendinančios institucijos yra sąlyga didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų užimtumą, derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus.
Darbo rinkos politika pirmiausia turi būti skirta darbo pasiūlos ir paklausos subalansavimui, darbo jėgos ir kvalifikacijų trūkumų identifikavimui bei šių trūkumų šalinimui ir tuo būdu struktūrinio nedarbo mažinimui.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės turi prisidėti prie praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimo ir jų tobulinimo, prie nedarbo prevencijos aktyvinimo.
Specialus dėmesys ir ekonominio skatinimo priemonės turi būti skiriama atskiroms asmenų grupėms: jaunimui, ilgai neturintiems darbo bedarbiams, specialius poreikius turinčioms asmenų grupėms, kurioms reikia tikslinės paramos siekiant užtikrinti jų dalyvavimą darbo rinkoje. Tam būtinos specialios skatinimo priemonės, darančios įtaką darbo paklausai.
Būtinos teisinės ir finansinės priemonės, skatinančios dirbančiųjų ir bedarbių teritorinį ir profesinį mobilumą ir tuo būdu regionų raidos skirtumų išlyginimą.
Veiksminga darbo rinkos politika neįmanoma be efektyvios darbo rinkos institucijų ir pirmiausia valstybinės užimtumo tarnybos (darbo biržos) veiklos. Sėkmingas situacijos darbo rinkoje valdymas, ieškančių darbo ir darbdavių poreikių tenkinimas, aktyvių priemonių – informavimo, profesinio orientavimo ir konsultavimo, įdarbinimo tarpininkavimo, mokymo ir permokymo įgyvendinimas yra labai svarbios sąlygos didinti užimtumą ir mažinti nedarbą, ypač ilgalaikį. Valstybinės užimtumo tarnybos veiklai būtini atitinkami finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, modernių technologijų taikymas tobulinant informacijos valdymą ir panaudojimą, darbo organizavimo ir darbo metodų modernizavimas, naujų paslaugų taikymas.
Valstybinė užimtumo tarnyba turi įstengti prisidėti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso, bendradarbiauti su ES valstybių valstybinėmis užimtumo tarnybomis – keistis su jomis informacija per EURES tinklą apie įsidarbinimo galimybes, pasidalyti gerąja veiklos ir bendrų interesų įgyvendinimo patirtimi.
Atsižvelgus į šias nuostatas, turi būti toliau tobulinamas nacionalinis darbo rinkos valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Reikia ieškoti pusiausvyros tarp centralizuotai nustatytų uždavinių vykdymo ir pakankamo savarankiškumo išsaugojimo įgyvendinant vietos užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones.
Turi būti padidintas visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmuo ir koordinaciniai gebėjimai telkiant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spręsti. Reikia gerinti sąveiką su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo ir profesinio mokymo institucijomis.
Siekiant didinti veiklos efektyvumą reikia diegti tobulesnes teritorinių darbo biržų organizacines formas, naujus darbo su klientais veiklos organizacinius principus, naujausias informacijos ir ryšių technologijas.
Tikslinga taip pat tobulinti darbuotojų veiklos planavimo ir vertinimo sistemą, skatinti visų lygių darbuotojų iniciatyvą, gerinti darbo kokybę ir didinti atsakomybę už nustatytų užduočių vykdymą.
Valstybinių darbo rinkos institucijų veiklos efektyvumo didinimas turi būti siejamas su ES valstybėse vykdomu šių institucijų modernizavimu – decentralizavimu ir orientavimusi į vartotoją. Jos turėtų tapti svarbiausiu įrankiu nacionalinei ir bendrai ES užimtumo strategijai įgyvendinti.
Rinkos sąlygomis įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugos (darbo ir darbuotojų paieška, profesinis konsultavimas ir orientavimas, kitos gyventojų įsidarbinimo paslaugos) neturi būti valstybės monopolizuotos ir draudžiamos kitiems ūkio subjektams, todėl valstybinių darbo biržų veiklą gali ir turi papildyti privačios įdarbinimo tarpininkavimo įmonės. Ieškantys darbo asmenys turi turėti galimybę pasirinkti įsidarbinimo tarpininkavimo, o darbdaviai – ieškančią reikiamų darbuotojų nevalstybinę instituciją. Didėjant privatizacijos mastui privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės gali perimti dalį valstybinių darbo biržų – paslaugas gyventojams teikiančių organizacijų funkcijų, bet turi būti užtikrinta atitinkama valstybės priežiūra.
Siekiant įgyvendinti šias nuostatas tikslinga pirmiausia skatinti veiklą tų privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, kurios teikia naujas, nebūdingas valstybinėms darbo biržoms paslaugas – ieško laikino darbo ar kvalifikuoto personalo, nuomoja personalą ir panašiai.
Reikia skatinti ir valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių bendradarbiavimą – keitimąsi darbo patirtimi, informacija apie laisvas darbo vietas, bendrą naujų projektų įgyvendinimą, kvalifikuotų darbuotojų rengimą.
5.2.2. Darbo vietų kūrimo skatinimas
Darbo vietų gausėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtotė. Daugelio parengtų ir įgyvendinamų ūkio šakų plėtotės programų (strategijų) tikslas – stabilus ekonomikos augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą.
Parama pradedant ir plėtojant verslą. Naujų įmonių plėtojimas ir ypač smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių skaičiaus didinimas yra esminės sąlygos kurti naujas darbo vietas. Tam reikia tinkamos verslo aplinkos, skatinančios įmonių kūrimąsi ir augimą. Šis procesas turi būti skatinamas aktyvesniu verslininkystės žinių skleidimu visuomenėje, nustatant aiškų, stabilų ir prognozuojamą teisinį ir administracinį reguliavimą bei tobulinant sąlygas plėsti rizikingas kapitalui rinkas. Taip pat reikia mažinti ir supaprastinti administravimo bei mokesčių naštą smulkioms bei vidutinėms įmonėms. Tai turėtų mažinti ir šešėlinį užimtumą.
Palankių smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės sąlygų kūrimas turi prasidėti nuo veiksnių, skatinančių ir stabdančių plėtotę, analizės. Tai gali būti tos politikos sritys, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotei: fiskalinė ir monetarinė politika, prekybos režimas, švietimas ir mokymas, socialinė apsauga, lyčių lygybė, profesinė sveikata ir sauga darbe. Būtina atsižvelgti į tokius stabdančius veiksnius, kaip ribotos galimybės gauti kreditų, menkai išplėtota transporto ir komunikacijų infrastruktūra, žemas techninių ir vadybos žinių lygis, siauros realizacijos rinkos, sudėtinga registracija, licencijavimas ir kiti administraciniai reikalavimai. Smulkiojo ir vidutinio verslo galimybė gauti paramą finansais ir kreditu turėtų būti įgyvendinama komerciniais pagrindais, o ne Vyriausybės subsidijų ar donorų programų forma.
Reguliuojant įmonių veiklą reikia siekti mažinti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių įkūrimo ir jų veiklos išlaidas: supaprastinta įregistravimo procedūra, mažinami mokesčiai. Būtina mažinti pridėtines išlaidas ir administravimo naštą smulkioms bei vidutinėms įmonėms ir ypač jų kūrimosi laikotarpiu, taip pat toms įmonėms, kurios samdo papildomą skaičių darbuotojų.
Skatinant savarankišką užimtumą, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotę, reikia mažinti visas esamas kliūtis, susijusias su mokesčių ir socialinio draudimo tvarka, taip pat užtikrinti mokymo paslaugų teikimą pradedantiems verslininkams bei tikslinių paramos paslaugų teikimą. Apskritai švietimas ir mokymas yra labai svarbūs verslininkystės plėtotei, ypač derinant profesinį mokymą su verslo ir vadybos mokymu, taip pat ugdant verslininkystės kultūrą ir tradicijas.
Reikia suformuoti verslo paramos infrastruktūrą, ypač tokiose srityse kaip parama pradedantiems savo verslą, parama ugdant techninius ir vadybos įgūdžius, verslo informavimas, konsultavimas. Turi būti skatinamas ir remiamas moterų verslas užtikrinant joms mokymosi galimybes ir kitokią tikslinę paramą.
Mokesčių sistema turi būti palanki užimtumo didinimui. Formuojant mokesčių politiką reikia atsižvelgti į būtinumą investuoti į žmogiškuosius išteklius, t.y. Būtina skatinti ir šalinti mokestinius barjerus tokioms investicijoms. Atsižvelgiant į esamą lygį reikia laipsniškai mažinti bendrą mokesčių naštą ir, kur tai tikslinga, laipsniškai mažinti finansinį spaudimą darbui ir darbo išlaidas, ypač nekvalifikuotam ir mažai apmokamam darbui.
Kad naujų darbo vietų kūrimo skatinimo sistema veiktų sklandžiau, tikslinga sukurti ekonominio ir finansinio skatinimo sistemą, numatyti organizacines priemones, skatinančias naujų darbo vietų, atitinkančių profesinės sveikatos ir saugos reikalavimus, kūrimą, savarankišką užimtumą, darbo vietų plėtotės regionuose skirtumų mažinimą.
Siekiant mažinti regionų skirtumus, kiekviename iš jų turi būti įgyvendinamos skirtingos darbo vietų kūrimo skatinimo priemonės, o regionai suskirstyti į tipines zonas pagal socialinės srities bei ekonomikos raidos lygį, kurį apibūdina šie išvestiniai rodikliai: grynoji produkcija vienam dirbančiam asmeniui, rentabilumas ir užsienio kapitalo dalis.
Vadovaujantis pagal šiuos rodiklius nustatytais požymiais išskirtinos šios tipinės zonos:
 pirmoji – pagrindiniai Lietuvos miestai – pramonės ir kultūros centrai;
 antroji – vietovės, kuriose veikia stambios įmonės, sukuriančios pagrindinę regiono nacionalinio produkto dalį, ir regiono socialinės srities bei ekonomikos raidos rezultatai priklauso nuo šių ūkio subjektų veiklos;
 trečioji – kurortinės vietovės, kuriose dideli ekonominės veiklos sezoniniai svyravimai;
 ketvirtoji – toli nuo pagrindinių pramonės ir kultūros centrų esančios gyvenamosios vietovės, kuriose neplėtojamas stambus verslas.
Tikslinga nustatyti bendrąsias, visiems regionams taikomas valstybinio lygio verslo skatinimo politikos priemones ir specifines priemones, taikomas atskiroms tipinėms zonoms.
Bendroji visose tipinėse zonose vykdoma verslo skatinimo politika turėtų atitikti ES reikalavimus. Svarbu kiekvienam regionui sudaryti galimybę kuo geriau pasinaudoti ES struktūrinių ir regioninių fondų teikiama parama, todėl tikslinga atsižvelgti į tai, kad pagal ES nuostatas skatinamos ir remiamos:
 tiesioginės investicijos į gamybą ir paslaugas siekiant sukurti perspektyvias nuolatines darbo vietas;
 infrastruktūros, kurios reikia ekonomikos plėtotei, kūrimas, įskiriant transeuropinius ryšius bei aplinkos apsaugos gerinimą;
 įvairios paslaugos smulkioms įmonėms (techninė pagalba ir finansinė parama verslui pradėti ir kt.), kad būtų stiprinamas vietos ir regiono ekonomikos potencialas;
 naujos technologijos ir tyrimai;
 investicijos į švietimo ir sveikatos infrastruktūrą;
 profesinis mokymas, tobulinimasis ir perkvalifikavimas, įskiriant dėstytojų ir administratorių tobulinimąsi;
 parama užimtumui didinti;
 įvairios kaimo vietovių plėtotės priemonės (prisitaikymo prie žemės ūkio struktūrinių pokyčių, alternatyvios veiklos, kaimo paveldo išsaugojimo plėtojimo, produktų ir paslaugų kokybės gerinimo ir kt.).
Naujų galimybių panaudojimas. Siekiant didelio užimtumo turi būti išnaudotos visos naujų darbo vietų kūrimo galimybės: naujų technologijų, iš jų ir informacinių, plėtotė, remiamos inovacinės įmonės, galinčios prisidėti prie darbo vietų kūrimo žiniomis grįstoje visuomenėje. Darbo vietų gausėjimo ir jų kokybės gerėjimo ženklių galimybių esama paslaugų sektoriuje. Kita sritis – aplinkosauga, kuri teikia galimybių ir žemos kvalifikacijos asmenims integruotis į darbinę veiklą, kartu taikant modernias aplinkosaugos technologijas, tobulinti jų darbo įgūdžius.
Todėl būtina mažinti kliūtis paslaugų teikimo srityje ir sudaryti sąlygas panaudoti visą užimtumo šiame sektoriuje potencialą.
Reikia panaudoti ir vietines užimtumo didinimo bei partnerystės stiprinimo galimybes. Tai ypač aktualu vietovėse, kurios turi mažiau galimybių pritraukti investicijas. Tam būtina teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos procedūros.
Skatinant vietines užimtumo iniciatyvas siekiama:
 pagausinti vietines užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones, tai sudarytų sąlygas kurti naujas darbo vietas ir mažinti nedarbą, taip pat parengti vietinių užimtumo iniciatyvų plėtojimo strategiją, sukurti ir įdiegti jos įgyvendinimo mechanizmą;
 skatinti vietos partnerių bendradarbiavimą ir vietos ūkio plėtotę, kartu didinti gyventojų užimtumą ir spręsti nedarbo, skurdo, kitas socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas;
 didesnės socialinės ir ekonominės sanglaudos vadovaujantis partnerių įvairovės, novatoriškumo, socialinių tikslų, tarpusavio naudos, didesnio efekto siekimo ir kitais principais;
 didinti regionų, rajonų bei atskirų vietovių ūkio plėtotės galimybes sujungus esamus vietos socialinių partnerių išteklius;
 parengti vietos bendruomenę naudotis ES struktūriniais fondais.
2001 m. didžiausio nedarbo rajonuose jau buvo pradėti realizuoti bandomieji vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektai, kurių tikslas suteikti valstybės paramą darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas. Valstybės subsidijoms gauti atrinkta 15 projektų, kuriuos įgyvendinant bus sukurta 146 darbo vietos. Iš valstybės biudžeto numatytų lėšų Nedarbo mažinimo programai šiems projektams realizuoti konkurso tvarka paskirstyta 1200 tūkst. litų.
Šiuo metu rengiama vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtojimo koncepcija, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra stiprinti gebėjimus rengti tokius projektus ir padidinti jiems skiriamų valstybės biudžeto lėšų efektyvumą. Be to, rengiant koncepciją bus siekiama, kad projektai padėtų pritraukti ES įvairių paramos programų lėšas jiems finansuoti bei pasiruošti rengti projektus, atitinkančius Europos Sąjungos struktūrinių fondų reikalavimus.
Sėkmingos vietinės užimtumo iniciatyvos turėtų padėti atskiroms vietovėms spręsti socialines bei ekonomines problemas, prisidėtų prie jų plėtojimo, leistų gyventojams dalyvauti ūkinėje veikloje. Tai leistų sumažinti regionų ir teritorijų užimtumo ir nedarbo lygio skirtumus.
5.2.3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas
Struktūrų reforma, privatizacija, naujų technologijų plėtojimas, konkurencijos sąlygų, inovacijų ir kiti rinkos aplinkos pokyčiai skatina įmones ir jų darbuotojus deramai į tuos pokyčius reaguoti. Struktūrinės reformos ir rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės ir jų darbuotojai turi būti pasirengę ir gebėti prisitaikyti prie pokyčių, nes tokiu būdu galima palaikyti ir didinti užimtumą.
Darbo organizavimo modernizavimas. Darbo organizavimo modernizavimas apima lanksčių darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo formų plėtojimą, užimtumo didinimą ir darbo vietų kokybės gerinimą, socialinių partnerių vaidmens didinimą visuose lygiuose.
Reikia sudaryti tinkamas teisines ir organizacines sąlygas kuo plačiau taikyti lanksčias darbo organizavimo formas, labiau jas pritaikant atskiroms darbuotojų grupėms (besimokančiam jaunimui, moterims, auginančioms vaikus, invalidams ir kitiems). Kartu reikia siekti, kad jas taikant būtų užtikrinama pakankama darbuotojų socialinė ir darbo apsauga.
Darbo apmokėjimas turėtų būti lanksčiau reguliuojamas kolektyvinėmis sutartimis ir susitarimais. Nustatant minimalią mėnesio algą turi būti atsižvelgiama į socialinių partnerių nuomonę ir poveikį darbo rinkai.
Socialiniai partneriai turi aktyviai dalyvauti ir visuose lygiuose derėtis dėl susitarimų, kaip modernizuoti darbo organizavimą, įskiriant lankstų darbo organizavimą, siekiant užtikrinti produktyvumą ir konkurencingumą, pasiekti reikiamą lankstumo ir saugumo pusiausvyrą bei užtikrinti darbo vietos kokybės gerėjimą. Tokie susitarimai galėtų būti sudaryti, pvz., dėl bendro metinio darbo laiko, darbo valandų bei viršvalandžių mažinimo, dalinio darbo laiko diegimo, tęstinio mokymosi.
Plėtojant lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas būtina:
 peržiūrėti esamus darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir juos tobulinti, juose numatyti lankstesnes darbo organizavimo formas, kartu užtikrinti pakankamą darbuotojų socialinių ir darbo teisių apsaugą, visokeriopai skatinti šių formų plėtojimą;
 analizuoti galimybes teisiškai reglamentuoti bei taikyti lankstesnes darbo sutarčių formas kartu užtikrinant socialinį saugumą, darbdavių bei darbuotojų poreikių patenkinimą;
 efektyviau įgyvendinti saugos ir sveikatos darbe reikalavimus, padėti įmonėms, ypač SVV, taikyti teisės aktų reikalavimus darbo santykių ir darbo saugos srityje organizuojant atitinkamus mokymus, taikant įvairias skatinimo priemones darbdaviams;
 skatinti sudaryti kolektyvines sutartis ir šakinius tarifinius susitarimus, geresnį atstovavimą darbuotojams, jų konsultavimą ir informavimą.
Darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas kaip dalis nuolatinio mokymosi sistemos. Inovacijos, tobulesnės technologijos tampa viena iš pagrindinių sąlygų didinti įmonių konkurencingumą, prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.
Labai svarbu ugdyti darbuotojų gebėjimus greitai ir lengvai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Nuolatinis tęstinis profesinis mokymasis tampa pagrindine sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Tai aktualu ir industrinei visuomenei greitai virstant informacine visuomene, darbuotojams pereinant iš vienos ekonominės veiklos srities į kitą, plečiantis naujiems ūkio sektoriams, ypač paslaugų sektoriui. Nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas – darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo pasaulio rinkoje laidas.
Svarbią vietą turėtų užimti nuotolinis (distancinis) mokymas, kuris labiau atitinka dalyvių poreikius, turimą patirtį ir taupo laiką. Plačiau turi būti taikomos neformaliojo profesinio mokymo programos, nes jomis pagrįsta kvalifikacijos tobulinimo sistema daug lankstesnė ir parankesnė jos organizatoriams ir dalyviams.
Kad darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistema veiktų geriau, reikėtų:
 didinti darbdavių suinteresuotumą investuoti į darbuotojų profesinį mokymą – sudaryti darbuotojams sąlygas tobulintis, teikti jiems lengvatas, skatinti darbdavius ir kitus socialinius partnerius tuo rūpintis;
 organizuoti darbuotojų profesinį mokymą pagal modelines mokymo programas, sudarančias galimybę įgyti aukštesnę profesinę kvalifikaciją;
 plėtoti konkursinę darbuotojų perkvalifikavimo sistemą.
Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas. Restruktūrizacija ir privatizacija, įmonių bankrotų rizikos didėjimas sąlygoja reikalą imtis atitinkamų priemonių, kurios padėtų išsaugoti darbo vietas ir sukurti naujas, švelnintų socialinius šių procesų padarinius.
Šiuo metu darbuotojų perėjimą iš vieno ūkio sektoriaus į kitą pirmiausia sąlygoja šalyje vykstantis ūkio sektorių restruktūrizavimas ir įmonių privatizavimas. Tai būtina sąlyga didinti darbo našumą, formuotis racionalesnei gyventojų užimtumo struktūrai.
Tačiau vis dar vykstanti kai kurių ūkio sektorių – žemės ūkio, energetikos, transporto ir kitų – pertvarka sąlygoja neišvengiamas socialines sąnaudas, teritorinę nedarbo diferenciaciją.
Siekiant sušvelninti struktūrinių pokyčių socialinius padarinius, būtina:
 kuo anksčiau pradėti rengti priemones numatomiems atleisti asmenims įdarbinti, tobulinti išankstinio perspėjimo mechanizmą, šiuo tikslu įtraukti į atleidimo ir jo socialinių padarinių švelninimo procedūras visas suinteresuotas puses – darbdavius, profesines sąjungas, vietos savivaldos ir darbo rinkos institucijas, tobulinti numatomų atleisti darbuotojų konsultavimą įmonėse;
 nuolat analizuoti grupės darbuotojų atleidimo įtaką vietos darbo rinkai ir gyventojų užimtumui, rengti vietos ir regionų socialinės srities bei ekonomikos plėtotės, užimtumo didinimo programas ir tikslines priemones neigiamiems atleidimo padariniams švelninti;
 kai pertvarkant (privatizuojant ir modernizuojant) įmones būtinai reikia atleisti darbuotojus, numatyti lėšų naujoms darbo vietoms kurti, perkvalifikavimui ir kitoms užimtumą didinančioms priemonėms finansuoti;
 siekti, kad privatizacija ir restruktūrizacija skatintų užimtumą;
 plėtoti verslo infrastruktūrą kaime, skatinti gyventojų verslumą, šiuo tikslu sudaryti palankesnes sąlygas imtis verslo;
 siekiant didinti užimtumą ir prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių, panaudoti PHARE socialinės ekonominės sanglaudos programos (ateityje – ES struktūrinių fondų) finansinę paramą;
 rengti socialiniams partneriams seminarus grupės darbuotojų atleidimo procedūriniais ir atleidimo reguliavimo kolektyvinėmis sutartimis, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių klausimais, siekiant užtikrinti darbdavių ir darbuotojų informuotumą, sąveikos su darbo birža gerinimą.
5.2.4. Vyrų ir moterų lygių galimybių politikos aktyvinimas
Lygių galimybių principo įgyvendinimas darbo rinkoje – svarbi užimtumo ir darbo rinkos politikos plėtotės kryptis. Reikia sudaryti teisines, socialines ir ekonomines sąlygas lygioms vyrų ir moterų galimybėms įgyvendinti. Lyčių lygybės politika turi atsispindėti ir būti horizontaliai įgyvendinama visose politikos srityse.
Moterys vis dar susiduria su ypatingomis problemomis integruodamosi į darbo rinką, darydamos karjerą, pajamų srityje, derindamos profesinį ir šeimyninį gyvenimą. Todėl yra svarbu:
 užtikrinti, kad aktyvios darbo rinkos politikos priemonės būtų prieinamos moterims atsižvelgiant į jų dalį tarp bedarbių;
 ypač domėtis aplinkybėmis, kurios trukdo moterims, norinčioms pradėti verslą ar tapti savarankiškai užimtoms.
 siekti, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvautų visoje ekonominėje veikloje; turi būti užtikrintas vienodo darbo apmokėjimo už vienodą darbą ar tos pačios vertės darbą principas;
 sudaryti sąlygas, kad moterys savanoriškai galėtų naudotis lanksčiomis darbo organizavimo formomis ir kartu nenukentėtų jų užimtumo kokybė;
 užtikrinti palankias sąlygas tobulinti kvalifikaciją, dalyvauti profesinio rengimo programose, naudotis nuolatinio mokymosi sistemos teikiamomis galimybėmis, didinti gebėjimus informacinių technologijų, vadybos, kalbų bei kitų pagrindinių žinių ir gebėjimų srityje.
Ypač svarbi sritis yra darbinės veiklos ir šeimos pareigų derinimas. Priemonės, susijusios su profesinės karjeros pertraukomis, motinystės atostogomis ir daliniu darbo laiku, lanksčiu darbo grafiku, būdamos naudingos ir dirbantiesiems, ir darbdaviams, yra itin svarbios moterims ir vyrams ir turi būti plėtojamos. Taip pat turi būti skatinamas ir koordinuojamas ir socialinių partnerių susitarimų įgyvendinimas šioje srityje. Turi būti užtikrinta vaikų ir kitų priklausomų šeimos narių priežiūros sistemos kokybė, kad būtų remiamas vyrų ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Vyrams ir moterims turi būti sudaromos sąlygos sėkmingai reintegruotis į darbo rinką po ilgesnės pertraukos. Tam būtina įgyvendinti ir skatinti šeimai palankią politiką, įskiriant pajėgias, prieinamas ir aukštos kokybės priežiūros paslaugas vaikams ir kitiems išlaikytiniams, globojamiems asmenims, taip pat motinystės (vaikų priežiūros) bei kitokių atostogų schemas.
Šioms veiksmų kryptims įgyvendinti rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa. Programoje numatomos priemonės skirtos įgyvendinti lyčių lygių galimybių politikos nuostatas visose veiklos srityse. Programos tikslas – sudaryti vienodas galimybes vyrams ir moterims dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse, t.y. padidinti moterų ir vyrų atstovavimą tose srityse, kurioje jie atstovaujami mažiau, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo vienodžiau pasiektų abiejų lyčių atstovus, iškelti ir siekti spręsti specifines moterų ir vyrų problemas. Priemonės apims reikiamų teisės aktų, atitinkamų sričių tikslinių programų rengimą, bendrus įvairių sričių projektus, mokymą ir informavimą siekiant skatinti visuomenės lyčių lygybės suvokimą, tyrimus ir analizę.
Programos struktūroje bus išskirtos tokios kritinės sritys kaip ekonominė padėtis, sveikata, kova su smurtu ir prekyba moterimis, švietimas ir mokslas, socialinė apsauga ir pateiktos jos įgyvendinimo priemonės bei finansavimas.
Programos priemonės orientuojamos į skirtingą kaimo ir miesto moterų situaciją bei moterų poreikius įvairiais gyvenimo tarpsniais: mergaitės, jaunos moterys, pagyvenusio amžiaus moterys. Jų problemas bus bandoma spręsti programoje numatytomis priemonėmis.
5.2.5. Užimtumo politikos integravimo didinimas
Užimtumo politika yra sudedamoji ekonominės politikos dalis. Daugelis sektoriuose taikomos politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau akivaizdu, kad nė viena ministerija, iš jų ir Socialinės apsaugos ir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Sėkmingam užimtumo politikos integravimo didinimui svarbi prielaida yra aukštas politikos integravimo ir koordinavimo lygis ir tai, kad planuojant daugelį politinių veiksmų būtų atsižvelgiama į jų poveikį užimtumui.
Integruota užimtumo politika arba „užimtumui draugiškų“ politikų formavimas yra viena iš aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 m. ES šalys sutarė koordinuoti savo užimtumo politikas. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina „Užimtumo kryptis“, o ES šalys, rengdamos nacionalinius veiksmų planus, transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones.
Taigi politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su naryste ES.
Gyventojų užimtumas gali būti didinamas tik derinant ekonominę, fiskalinę, regioninę, žemės ūkio, darbo rinkos švietimo bei kitokią politiką. Sprendimai šiose srityse būtų priimami atsižvelgus į jų poveikį užimtumui. Todėl svarbiausieji sprendimai dėl tolesnės ūkio pertvarkos turi atitikti gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslus bei uždavinius. Prireikus turi būti tikslinamos priimtos tikslinės nacionalinės bei valstybinės ekonominės ir socialinės programos, kurių įgyvendinimas daro įtaką gyventojų užimtumui.
Tinkamo užimtumo problemų sprendimo laidas – nuolatinė, aktyvi, integrali veikla, į kurią turi būti įtraukta kuo daugiau įvairaus lygmens valstybės, savivaldos ir socialinių partnerių. Turi būti žinoma, kokį poveikį užimtumui darys įvairių socialinės srities bei ekonomikos plėtotės sričių politiniai sprendimai. Čia reikalinga nuolatinė kuo tikslesnė užimtumo ir darbo rinkos stebėsena (monitoringas), pasiektų rezultatų analizė.
5.2.6. Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija
Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo priemonės turėtų būti įgyvendinamos 2 etapais. Pirmame etape būtinai reikia įgyvendinti pirmutines priemones, susijusias su Lietuvos stojimu į ES ir kartu skatinančias darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimą įmonėse. Siekiant šio tikslo, pirmame etape būtina įgyvendinti šias priemones:
 tobulinti darbuotojų saugos ir sveikatos teisinę bazę, visų pirma, parengiant teisės aktus, reglamentuojančius profesinės rizikos vertinimą, ir įgyvendinti profesinės rizikos vertinimo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus, suderintus su ES teisės aktais;
 įvertinus profesinę riziką įmonėse, atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe būklės tyrimus atskirų ekonominės veiklos sričių įmonėse, parengti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones;
 įgyvendinti potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros tobulinimo priemones;
 įgyvendinti naujojo požiūrio direktyvas;
 siekiant gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo efektyvumą ir įmonių verslo sąlygas, pertvarkyti darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo sistemą reglamentuojančius teisės aktus;
 įgyvendinti naujus teisės aktus, susijusius su socialinių partnerių bendradarbiavimu darbuotojų saugos ir sveikatos srityje;
 įgyvendinti priemones darbuotojų saugos ir sveikatos valdymui tobulinti ir Valstybinei darbo inspekcijai plėtoti ir jos veiklos efektyvumui gerinti;
 įvertinant ES šalių patirtį parengti darbuotojų saugos ir sveikatos šiuolaikinių vadybos sistemų įdiegimo įmonėse priemonių planą.
Antrame etape po 2003 metų turėtų būti:
 parengta ir įgyvendinta ekonomines ir socialines sąlygas atitinkanti darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo sistema, įgyvendintos darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos įmonėse priemonės;
 numatytos ir įgyvendintos pažangios informavimo bei mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje priemonės, iš jų nuotolinio mokymo priemonės;
 numatytos ir įgyvendintos streso poveikio darbe mažinimo priemonės;
 numatytos priemonės darbuotojų, dirbančių nepriimtinos profesinės rizikos sąlygomis, darbo sąlygoms gerinti;
 numatytos kitos priemonės, kurių būtinumą sąlygos darbuotojų saugos ir sveikatos būklė įmonėse.
Atlikus darbuotojų saugos ir sveikatos būklės analizę ir norint įgyvendinti antrojo etapo priemones tikslinga parengti atskirą programą.
5.2.7. Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas
Pagrindinis šalies forumas, skirtas socialiniam dialogui, yra Lietuvos Respublikos trišalė taryba, įsteigta 1995 m. Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimu. Taryba įsteigta siekiant spręsti socialines, ekonomines ir užimtumo problemas tarpusavio susitarimo pagrindu. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigta Užimtumo taryba, atsakinga už užimtumo problemų ir jų veiksnių tyrimus bei pasiūlymų dėl darbo rinkos politikos priemonių bei jų įgyvendinimo ir finansavimo teikimą. Socialiniai partneriai taip pat įtraukti į rengimosi stoti į ES procesą. Įsteigta Nacionalinė profesinių sąjungų integravimo komisija, kuri kartu su valstybinių įstaigų atstovais analizuoja pagrindinius klausimus, susijusius su stojimu į ES.
Socialiniai partneriai dalyvauja ir įgyvendinant užimtumo politiką įvairiais lygmenimis per įvairias trišales patariamąsias struktūras. Lietuvos darbo birža, atsakinga už darbo rinkos politikos įgyvendinimą, turi trišalius patariamuosius organus tiek nacionaliniu, tiek rajonų lygmeniu. Strateginiams profesinio mokymo politikos klausimams nagrinėti yra sukurta Profesinio mokymo taryba – trišalė patariamoji institucija. Trišalė ekspertų taryba teikia paramą Lietuvos darbo rinkos mokymo agentūrai rengiant darbo rinkos profesinio švietimo, mokymo ir konsultavimo sistemą ir gerinant ryšius su darbo rinkos partneriais.
Tačiau socialinių partnerių dalyvavimas prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių procese yra nepakankamas. Neįteisintos alternatyvios profesinėms sąjungoms dirbančiųjų atstovavimo formos. Todėl sprendžiant įmonėse darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, darbo organizavimo ir modernizavimo, darbo apmokėjimo bei kitus socialinius klausimus, darbuotojų interesams nėra pakankamai atstovaujama. Nepakankamas yra profesinių sąjungų narių ir kitų dirbančiųjų informavimas apie įmonėje vykstančias permainas, jų tikslus ir laukiamus rezultatus. Kai kurių naujai susiformavusių įmonių administracijoje vyrauja neigiama nuostata dėl profesinių sąjungų ir dirbančiųjų atstovų dalyvavimo tikslingumo sprendžiant gamybinius ir darbo klausimus. Vienašališkai priimti sprendimai, menkas darbuotojų informuotumas apie jų tikslus ir laukiamus rezultatus, neretai tai tampa socialinių konfliktų priežastimi.
Socialinio dialogo ir kolektyvinių susitarimų reikšmė ypač didėja vykstant sparčioms ūkio permainoms, keičiantis užimtumo formoms, modernizuojant gamybą ir darbo organizavimą. Socialiniai partneriai turi aktyviai dalyvauti ir visuose lygmenyse derėtis dėl susitarimų, kaip modernizuoti darbo organizavimą, įskiriant lankstų darbo organizavimą, siekiant užtikrinti produktyvumą ir konkurencingumą, pasiekti reikiamą pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo bei užtikrinti darbo vietos kokybės gerėjimą. Tokie susitarimai galėtų būti sudaryti, pvz., dėl bendro metinio darbo laiko, darbo valandų bei viršvalandžių mažinimo, dalinio darbo laiko diegimo, tęstinio mokymosi.
Tobulinant socialinę partnerystę būtina:
 toliau stiprinti bei efektyvinti esamas socialinio dialogo struktūras (tiek šakų, tiek įmonių lygmenyje). Turi būti stiprinama ir remiama socialinių partnerių motyvacija dalyvauti socialiniame dialoge, siekiant, kad šio dialogo tikslai ir nauda būtų visoms pusėms suvokiama ir priimtina. Turi būti mažinami ir šalinami barjerai bei kliūtys socialiniam dialogui įmonių lygmenyje;
 gerinti kolektyvinių susitarimų sudarymo sąlygas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai turi lemiamą reikšmę ne tik šalies, bet ir pačios įmonės klestėjimui, jos darbuotojų ir darbdavio gerovei. Kai susitariančios šalys siekia bendro tikslo, tai jos yra suinteresuotos sukurti ir palaikyti harmoningus tarpusavio santykius. Vykdydamos susitarimus ir sutartis, šalys kasdieniniuose santykiuose privalo rodyti abipusį pasitikėjimą, savitarpio supratimą. Iškilę konfliktai tarp šalių turi būti sprendžiami derybų būdu;
 stiprinti trišalio bendradarbiavimo mechanizmą ir socialinių partnerių konsultavimą pagrindiniais ekonominės ir socialinės politikos klausimais, ypač susijusiais su integracija į Europos Sąjungą ir su tokiomis sritimis kaip užimtumo ir socialinės politikos plėtotė. Lietuvai tapus ES šalimi nare, socialiniai partneriai turės būti pasirengę aktyviai dalyvauti ir priimant naujus ES teisės aktus, ir juos įgyvendinant.
5.3. Socialinio draudimo sistemos plėtotės krypties pagrindiniai veiksmai
 Papildomo kaupimo principu paremto pensijų draudimo sukūrimas (pensijų reforma). Valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su kaupiamąja sistema.
 Nedarbo draudimo reforma, įgyvendinanti stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia nedarbo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
 Socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, savarankiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą;
 Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiam bei rezultatyviam lėšų panaudojimui įvykdymas.
 Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas.
5.3.1. Papildomo kaupiamojo pensijų draudimo sukūrimas
Pagrindinės dabartinės Lietuvos pensijų sistemos problemos yra nedidelės valstybinės socialinio draudimo pensijos, didelis perskirstymas, menkos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo finansiniai sunkumai bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.
Darbuotojai, mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Vidutinė asmens pajamų pakeitimo pensijomis dalis yra apie 40 proc. Didesnes pajamas gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Tokia situacija menkina paskatas dalyvauti pensijų sistemoje, dėl to mokėti įmokas dažnai vengiama.
Todėl siekiant, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, kuri užtikrintų paskatas joje dalyvauti bei didesnes išmokas, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima modifikavus jos finansavimo būdą. Esamą sistemą pertvarkyti į trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje šalia valstybinio socialinio draudimo sistemos veiktų ir privatūs kaupiamieji fondai, pagrįsti privalomojo ir savanoriško dalyvavimo principu. Turi būti sudaromos palankios sąlygas jiems steigtis.
Pensijų kaupimą reikia įvesti nemažinant dabartinių valstybinio socialinio draudimo pensijų dydžio, kitaip tariant, užtikrinti socialines garantijas išsaugojant savarankišką valstybinio socialinio draudimo sistemą, taigi derinant perskirstomąją ir kaupiamąją pensijų sistemas.
Jei būtų nustatomos papildomos įmokos į privalomojo kaupimo pensijų pakopą, tai reikštų įmokų naštos dirbantiesiems ar jų darbdaviams padidinimą. Dėl to laukiamo reformos efekto nebūtų pasiekta. Pasirinkus tokį reformos variantą, padidėtų darbo jėgos kaina arba sumažėtų uždarbiai, kiltų visuomenės dalies, privalančios mokėti papildomas įmokas į pensijų fondus, pasipriešinimas, be to, tikėtina, kad įmokų mokėjimo vengimas dar padidėtų.
Privalomojo kaupimo pensijų pakopa grindžiama investiciniu principu, todėl kiekvieno asmens išmoka visiškai priklausys nuo įmokos dydžio, kaupimo laikotarpio ir investicijų palūkanų. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičiuojamas dydis bus mažinamas proporcingai į pensijų fondą sumokėtos įmokos dydžiui tik už tuos metus, kai asmuo bus tapęs pensijų fondų dalyviu.
Tikslinga nustatyti, kad įmokos į pensijų fondus, turinčius teisę verstis privalomuoju pensijų kaupimu, būtų pradėtos mokėti nuo 2004 m. sausio 1 d., o jų dydis neviršytų 4–5 procentinių punktų iš valstybinėms socialinio draudimo pensijoms skirto valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo (25 proc.). Jaunesniems kaip 30 metų asmenims dalyvavimas kaupiamojoje sistemoje būtų privalomas be išlygų, nes jų įgytas socialinio draudimo stažas yra santykiškai nedidelis, jie turi santykiškai ilgą kaupimo laikotarpį, todėl jiems yra galimybių pensijų fonduose sukaupti nemažą pensiją. Kartu šiems asmenims bus sumažinami valstybinės perskirstomosios sistemos (pirmosios pensijų sistemos pakopos) įsipareigojimai. Apdraustiesiems tarp 30 ir 50 metų amžiaus leisti pasirinkti, ar dalyvauti privalomojo kaupimo pensijų pakopoje, ar ne. Jie patys turėtų apsispręsti, kuri pakopa jiems palankesnė, nes tai kiekvienu atveju priklausytų nuo dalyvio amžiaus, jo gaunamų pajamų ir kitų veiksnių.
Siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų suinteresuotumą kaupti savanoriškoje pensijų pakopoje, tikslinga nustatyti mokestines bei socialinio draudimo paskatas asmenims, dalyvaujantiems savanoriškame pensijų kaupime bei ilgalaikiame (virš 10 metų) gyvybės draudime.
Valstybinio socialinio draudimo fondo deficitą, susidarantį dėl to, kad netenkama dalies įmokų, patenkančių į privalomojo kaupimo pensijų fondus, numatoma finansuoti keliais būdais – panaudojant iš privatizavimo gaunamas lėšas, skolinantis bei imant trūkstamas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kad planuojama pensijų sistemos reforma būtų sklandi, reikia iki jos pradžios įgyvendinti šias priemones:
 parengti teisinės reformos bazės;
 sukurti pensijų fondų priežiūros sistemą;
 parengti naujos pensijų sistemos administravimą;
 suplanuoti visuomenės švietimo kampaniją ir ją vykdyti.
5.3.2. Nedarbo draudimo reforma
Pagrindinis nedarbo draudimo pertvarkymo tikslas – suformuoti finansiškai stabilią ir patikimą nedarbo draudimo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia draudimo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimo pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
Nedarbo atveju taikomos priemonės skirstomos į aktyvias ir pasyvias darbo rinkos politikos priemonės. Pirmosios skirtos padėti darbo netekusiam žmogui grįžti į darbo rinką, antrosios – laikinai kompensuoti dėl nedarbo prarastas pajamas, kol bus surastas darbas ar įgyta naujam darbui būtina profesija ar kvalifikacija.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, be abejo, yra kur kas reikšmingesnės už pasyvias. Tačiau dėl susiklosčiusio darbo rinkos politikos priemonių finansavimo būdo kaip tik aktyvios priemonės ne tokios svarbios. Taip yra todėl, kad aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, skirtų nedarbo draudimui. Nuolat trūkstant socialinio draudimo lėšų pirmiausia prioritetiškai finansuojamos pensijos, mažinant finansavimą kitoms draudimo rūšims, taip pat ir nedarbo draudimui. Sumažintų nedarbo draudimo lėšų pakanka įstatymu nustatytoms bedarbių pašalpoms išmokėti, o aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms ir darbo rinkos institucijų išlaikymui numatytų lėšų pritrūksta.
Kita vertus, aktyvių darbo rinko politikos priemonių finansavimas iš tikrųjų neturėtų būti susietas su nedarbo draudimo lėšomis. Nedarbo draudimas, kaip ir bet kuri socialinio draudimo rūšis, draudžia nuo pajamų praradimo, kitaip tariant, turi kompensuoti prarastas dėl nedarbo pajamas. Apmokėti aktyvias darbo rinkos politikos priemones – ne jo, o valstybinės užimtumo politikos funkcija. Be to, aktyvios priemonės turėtų būti kuo prieinamesnės visiems ieškantiems darbo, o ne tik apdraustiesiems.
Todėl siūloma pakeisti galiojantį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių finansavimo modelį ir perkelti šių priemonių finansavimą į valstybės biudžetą, o iš socialinio nedarbo draudimo lėšų finansuoti tik bedarbio draudos pašalpas.
Priėmus šį pasiūlymą, valstybės biudžete aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms reikėtų numatyti reikiamas lėšas (įskiriant ir darbo rinkos institucijų išlaikymą); nedarbo draudimo įmokų tarifas galėtų būti atitinkamai sumažintas (įskiriant ir planuojamą bedarbio pašalpų dydžio padidinimą).
Prie pasyvių darbo rinkos priemonių priskirtinos ir socialinės paramos išmokos bedarbiams, neįgijusiems teisių gauti nedarbo draudimo išmokas arba tiems, kuriems bedarbio pašalpos mokėjimo laikas pasibaigęs. Šios socialinės paramos išmokos turėtų būti suderintos su visa socialinės paramos sistema ir mokamos bedarbių, kaip ir kitų asmenų, turinčių mažesnes už remiamas pajamas, šeimoms visiems bendrais principais. Todėl kartu su nedarbo draudimo pertvarkymu lygiagrečiai turi būti vykdoma piniginės socialinės paramos reforma, kuri numato piniginę paramą ilgai nedirbantiems ar (ir) neturintiems nedarbo socialinio draudimo teisių bedarbiams.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti nedarbo draudimo reformą būtina:
 aiškiai apibrėžti draudžiamų nedarbo draudimu asmenų grupę;
 sutrumpinti (nuo 24 iki 18 mėnesių per paskutinius trejus metus iki netenkant darbo) būtiną bedarbio pašalpai gauti draudimo laikotarpį. Nemokėti bedarbio pašalpos nedraustiems nedarbo draudimu asmenims, nukreipiant juos į socialinės paramos sistemą ir pagal galimybes suteikiant jiems teisę naudotis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis;
 padidinti nedarbo draudimo (bedarbio) pašalpas, įtraukiant į jų skaičiavimą komponentę, susietą su buvusiu bedarbio uždarbiu (draudžiamosiomis pajamomis) per trejus paskutinius metus iki netenkant darbo. Tuo būtų sustiprintas draudiminis bedarbio pašalpos pobūdis susiejant mokėtas įmokas su išmokos dydžiu ir sustiprinant pašalpos kaip prarasto dėl nedarbo uždarbio kompensacijos pobūdį;
 pratęsti bedarbio pašalpos mokėjimą bedarbiams, kuriems iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko dveji ar mažiau metų. Esant reikalui tokiems bedarbiams mokėti pašalpą iki jiems sukaks senatvės pensijos amžius. Maksimali bedarbio pašalpos mokėjimo trukmė tokiems bedarbiams sudarytų 2 metus ir 8 mėnesius;
 bedarbio pašalpos mokėjimą labiau susieti su aktyvios darbo rinkos politikos priemonių vykdymu. Įgalioti kompetentingas institucijas sumažinti ar nutraukti pašalpos mokėjimą, jei bedarbis be pagrįstos priežasties atsisako imtis siūlomo darbo arba vykdyti aktyvios darbo rinkos politikos priemones;
 aiškiai apibrėžti nedarbo draudimui skiriamų lėšų dydį, jų surinkimą, naudojimą tik nedarbo draudimo išmokoms (bedarbio pašalpoms) ir administravimą. Bedarbio statusą toliau pripažintų tik darbo birža, o bedarbio pašalpų mokėjimą perimtų Socialinio draudimo fondo valdyba.
5.3.3. Socialinio draudimo aprėpties padidinimas
Socialinis draudimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, orientuotas į samdomų dirbančiųjų solidarumą. Toks jo pobūdis istoriškai klostėsi kontinentinėje Europoje ir dar gerokai yra išlikęs iki šiol. Tačiau daugiau kaip per šimtmetį nuo socialinio draudimo atsiradimo, o ypač pastaruoju metu, pakito ekonominio aktyvumo ir užimtumo pobūdis: vis daugiau žmonių dirba kitokį nei samdomą darbą, naudojasi netradicinėmis užimtumo galimybėmis ir pan. Šis procesas ateityje dar plėsis. Tačiau dėl darbo pobūdžio pakitimo šie žmonės iškrenta iš tradicinio socialinio solidarumo srities. Dėl to atsiranda problema ir jiems patiems (nes jie praranda teisę gauti socialinio draudimo išmokas), ir pensininkams bei kitiems socialinio draudimo išmokų gavėjams (nes nebeužtenka įmokų išmokoms finansuoti). Todėl būtinai reikia rasti būdų ir priemonių, kaip išeiti už tradicinės socialinio draudimo sistemos ribų ir įtraukti į ją visus ekonomiškai aktyvius asmenis.
5.3.4. Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiai bei rezultatyviai lėšoms naudoti vykdymas
Kadangi socialinio draudimo sistema Lietuvoje buvo sukurta kaip autonomiška, disponuojanti savarankišku biudžetu, tai ir socialinio draudimo įmokų surinkimas buvo nustatytas kaip autonomiškas. Lemiamas argumentas, dėl kurio tenka atsisakyti nepriklausomo įmokų surinkimo yra toks, kad įmokos turės būti renkamos ne tik iš samdomų dirbančiųjų (ką toliau sėkmingai galėtų daryti socialinio draudimo valdyba), bet ir iš kitų ekonomiškai aktyvių asmenų. Pastarųjų įmokoms apibrėžti ir patikrinti reikia turėti jų pajamų deklaracijas, tvarkyti tų deklaracijų apskaitą ir t.t. Tai svetima socialinio draudimo vykdytojui funkcija, todėl ją turės vykdyti Mokesčių inspekcija. Tad įmokų ir mokesčių administravimo sujungimas artimiausioje ateityje neišvengiamas ir turi būti kruopščiai parengtas bei sėkmingai įvykdytas.
5.3.5. Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas
Kad Lietuvoje būtų efektyviau naudojami turimi finansų ir darbo ištekliai, turi būti sudaromos vidutinės trukmės ir ilgalaikės Valstybinio socialinio draudimo ir konsoliduoto socialinės apsaugos biudžeto prognozės. Tokios prognozės leis geriau subalansuoti socialinio draudimo sistemą bei sudaryti sąlygas reformuoti pensijų sistemą.
5.4. Socialinės paramos plėtojimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo krypties pagrindiniai veiksmai
 Įvykdyti piniginę socialinės paramos reformą, kuria siekiama sukurti vientisą pajamų ir turto įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistemą. Ši sistema mažintų skurdo plitimą ir derintų paramos tikslingumą su paskatomis remiamoms šeimoms sugrįžti į darbo rinką ir plėsti ekonominį aktyvumą.
 Įvykdyti socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformą, kuria siekiama tikslingiau derinti specialių pagalbos priemonių ir piniginių išmokų teikimą neįgaliesiems sudarant jiems palankesnes sąlygas sugrįžti į darbo rinką, o pinigines išmokas teikti pagal netekto darbingumo laipsnį.
 Įvykdyti socialinių paslaugų teikimo reformą, kuri apibrėžtų efektyvesnius socialinių paslaugų organizavimo būdus, skatintų pačius paslaugų gavėjus ieškoti būdų, kaip sau padėti, pertvarkytų paslaugų finansavimą (įgyvendinant paslaugų pirkimo modelį), sukurtų vientisą socialinių paslaugų standartų, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą.
 Teikti prevencines ir reabilitacines socialines paslaugas socialinės atskirties grupėms, prievartą ir išnaudojimą patyrusiems, sergantiems priklausomybės ligomis, grįžusiems iš įkalinimo vietų ir kitiems asmenims.
 Plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą.
 Geriau naudoti nevyriausybinių organizacijų išteklius ir gebėjimus siekiant tobulinti socialinę paramą; užtikrinti efektyvų šių nevalstybinių socialinės paramos sistemų funkcionavimą.
5.4.1. Piniginės socialinės paramos reforma
Gerovės valstybių patyrimas plėtojant paramą šeimai rodo, kad didžiausias efektas sprendžiant šeimų gyvenimo problemas yra jų savarankiško funkcionavimo sąlygų kūrimas. Viena iš svarbiausių savarankiško gyvenimo sąlygų yra užimtumo didinimas, lanksčių užimtumo formų plėtojimas, galimybių derinti profesinę veiklą ir šeimynines funkcijas sudarymas. Todėl socialinė parama turi būti organizuojama taip, kad remiamiems asmenims būtų sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad remiami asmenys taptų visiškai arba iš dalies savarankiški. Socialinė parama turi papildyti asmens pajamas tuomet, kai asmens (šeimos) pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas. Dabar galiojanti pašalpų mokėjimo tvarka ne visai atlieka savo funkcijas – socialinė parama neturėtų būti ilgalaikė priemonė kovojant su skurdu ar esant mažoms šeimos pajamoms. Tad dabartinė socialinės paramos sistema nėra efektyvi siekiant pagrindinio paramos tikslo – šeimos socialinės integracijos ir savarankiškumo atkūrimo.
Socialinės paramos sistema turėtų būti tobulinama šiomis kryptimis:
 transformuoti paramos formas, plėtoti socialinę paramą paslaugomis (kuri šiuo metu menkai išplėtota);
 siekti kuo efektyviau panaudoti lėšas (šiuo metu daug šeimų, gaunančių pašalpas, priklausančias nuo pajamų, yra ilgalaikės socialinės paramos gavėjos, to efektyvioje paramos sistemoje neturėtų būti);
 plėsti aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą (dalyvavimas viešuose darbuose ir mokymo programose, kurias baigus padidėtų galimybė rasti darbą);
 suteikti daugiau teisių vietinėms valdžios institucijoms – savivaldybėms ir seniūnijoms – teikiant paramą.
Prašantys socialinės paramos asmenys privalės deklaruoti savo turtą ir pajamas. Teisę gauti valstybės paramą įgys tos šeimos (asmenys), kurių turtas ir pajamos neviršys Vyriausybės nustatyto turto ir pajamų lygio. To dėka socialinę pašalpą bei išlaidų būstui kompensacijas gaus daug didesnis nepasiturinčių žmonių skaičius, o piniginės socialinės paramos skyrimas bus socialiai teisingesnis.
5.4.2. Socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma
Nepakankamas socialinės integracijos modelio tobulinimas ir didėjantis neįgaliųjų skaičius iškėlė su invalidumu susijusių pensijų, lengvatų, užimtumo, socialinės paramos sistemų reformų būtinybę. Praeitą dešimtmetį didėję invalidumo rodikliai pasiekė kritinę ribą. Gerokai padaugėjo valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijų gavėjų ir pirmą kartą pripažintų invalidais asmenų. Šiam reiškiniui įtakos turėjo valstybės vykdoma lengvatų politika ir didėjanti bedarbystė. Nereformuota invalidumo nustatymo tvarka stabdo neįgalių asmenų integracijos galimybių plėtimą, jų socialinės apsaugos tobulinimą, efektyvesnį socialinės apsaugos priemonių naudojimą.
Prioritetai šioje srityje turėtų būti nukreipti į sąlygų, kuriomis vykdoma socialiai teisinga ir neįgaliojo orumo nežeminanti socialinė politika, sudarymą, siekimą pašalinti socialinių garantijų skirtumus bei mažinti neįgalių žmonių diskriminaciją. Siekiant veiksmingiau taikyti medicinos, profesinės reabilitacijos priemones bei tobulinti socialinės paramos teikimą parengta ir patvirtinta Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepcija. Šios koncepcijos tikslas – pakeisti invalidumo nustatymo tvarką sudarant prielaidas teisingiau ir efektyviau teikti socialinės apsaugos priemones neįgaliesiems. Teisingiau – kad tas priemones gautų būtent tie neįgalieji, kuriems jos priklauso. Efektyviau – kad jas pritaikius būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos asmeniui normaliai gyventi.
Siekiant neįgaliuosius integruoti ne tik į visuomenę, bet ir į darbo rinką, reikia plėtoti įvairias užimtumo formas: įdarbinimą, darbo terapiją, bendrąjį užimtumą. Planuojama sukurti neįgalių asmenų darbo vietų rėmimo ir išsaugojimo mechanizmą, atsižvelgus į specifinę jų padėtį sudaryti jiems lygias teises ir galimybes dirbti kartu su kitais asmenimis bendrose darbo vietose.
5.4.3. Socialinių paslaugų teikimo reforma
Socialinių paslaugų poreikis vis didėja ir šiuo metu nėra patenkinamas. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar reikia plėtoti. Bet kadangi didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamai rūpinamasi socialinių paslaugų kokybe, iškyla būtinybė ieškoti efektyvesnių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Atsižvelgus į tai, Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijos projekte, kuris apibrėžia pagrindinius reformos uždavinius ir įgyvendinimo priemones, numatoma:
 spręsti funkcijų ir finansinės atsakomybės tarp atskirų valdymo lygmenų pasidalijimo klausimus socialinių paslaugų organizavimo srityje;
 sukurti prielaidas savivaldybėms ir apskritims sudaryti socialinių paslaugų teikimo planus, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti paslaugų poreikį, paslaugų gavimo kriterijus ir kurie leistų organizuoti socialinių paslaugų teikimą atsižvelgus į nuo bendruomenės poreikius ir turimas lėšas;
 sukurti asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimo sistemą bei įteisinti atsakomybės už socialinių paslaugų poreikio įvertinimą ir priimtus sprendimus dėl vienos ar kitos paslaugos rūšies priskyrimo asmeniui;
 skatinti konkurenciją tarp socialinių paslaugų teikėjų: keisti socialinių paslaugų finansavimo tvarką pereinant prie socialinių paslaugų, o ne globos įstaigų finansavimo ir išlaikyti bendrą principą – paslaugų poreikio įvertinimo ir paslaugų lygio, ribojamo išlaidų, nustatymą; įdiegti socialinių paslaugų pirkimo modelį;
 keisti apmokėjimo už socialines paslaugas tvarką įdiegiant socialinio teisingumo principą – iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų apmokamos socialinės paslaugos tik tiems, kuriems tos socialinės paslaugos yra būtinos ir kurie neturi pakankamai pajamų ir turto, kad susimokėtų už jas;
 sukurti vientisą socialinių paslaugų kokybės vertinimo ir kontrolės sistemą įtraukiant į šį procesą socialinių paslaugų gavėjus;
 skatinti apskritis, savivaldybes ir socialinių paslaugų teikėjus informuoti visuomenę apie teikiamas paslaugas.
Įgyvendinant socialinių paslaugų teikimo reformą 2002–2004 m. (1-asis etapas) numatoma peržiūrėti galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius apskričių ir savivaldybių funkcijas socialinių paslaugų teikimo srityje; parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo projektą; parengti minimalius reikalavimus įvairių tipų socialinių paslaugų įstaigoms ir laikinąją socialinių paslaugų įstaigų licencijavimo tvarką; parengti asmens socialinių paslaugų poreikio įvertinimo metodiką; parengti socialinių paslaugų krepšelių sudarymo ir įkainojimo metodiką bei peržiūrėti galiojančius teisės aktus, papildyti bei parengti projektus teisės aktų, keičiančių socialinių paslaugų finansavimo ir apmokėjimo už jas tvarką; parengti socialinių paslaugų teikimo planavimo apskritims ir savivaldybėms rekomendacijas; parengti socialinių paslaugų standartus. Baigus 1-ąjį etapą, 2002–2004 m. įvykdytos priemonės bus peržiūrimos ir jų pagrindu 2005–2010 m. (2-asis etapas) rengiamos tolesnės, reformos įgyvendinimą užtikrinančios priemonės.
5.4.4. Prevencinių ir reabilitacinių socialinių paslaugų socialinės atskirties grupėms teikimas
Atsižvelgus į visus valstybės vidaus ir tarptautinius įsipareigojimus, vienu iš svarbesnių uždavinių tampa Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo užtikrinimas. Tad reikia kuo greičiau parengti ir patvirtinti Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo programą, kurioje būtų numatyti tikslai bei uždaviniai, konkrečios šių tikslų bei uždavinių įgyvendinimo priemonės, finansiniai ištekliai ir atsakingos institucijos.
Skurdo mažinimo įgyvendinimo programoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Skurdo mažinimo strategijoje tarp labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių yra išskiriami vaikai, bedarbiai ir jų šeimos, smulkūs žemdirbiai, senatvės ir invalidumo pensininkai, nepakankamas pajamas gaunantys asmenys ir vadinamieji „paribio“ žmonės.
Rengiant programą ir ją įgyvendinant reikia sujungti valstybės institucijų ir savivaldybių, socialinių partnerių, labdaros bei kitų nevyriausybinių organizacijų ir piliečių bendras pastangas ir veiklą. Į šią veiklą reikia įtraukti žiniasklaidą, kuri galėtų ne tik informuoti visuomenę apie susidariusią padėtį, bet ir pakviesti ją į pagalbos vargstantiesiems akcijas, skatinti paramos skurstantiesiems teikimą, skleisti tokios paramos ir pačių skurstančiųjų pagalbos sau patirtį.
5.4.5. Savivaldybių socialinio būsto fondo plėtojimas
Minimalių garantijų būsto sektoriuje suteikimas Lietuvoje yra įgyvendinamas tiesioginėmis paramos priemonėmis dviem būdais:
 parama teikiama išnuomojant lengvatinėmis sąlygomis savivaldybėms priklausantį būstą;
 mažas pajamas turintiems būsto savininkams ar savivaldybės būsto nuomininkams yra teikiama kompensacija apmokėti daliai būsto eksploatavimo išlaidų.
Abu paramos būdai turėtų būti tobulinami ateityje šeimų rėmimą derinant su jų pajamomis, o būsto nuoma turėtų būti laikomas vienas iš apsirūpinimo gyvenamuoju plotu būdų.
Paramos subjektų parinkimas teikiant minimalias garantijas. Teikiant minimalias garantijas apsirūpinant būstu paramos subjektai turėtų būti nepasiturintys namų ūkiai, kurių gaunamų pajamų neužtenka apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis. Pagrindiniu atrankos kriterijumi suteikiant paramą turėtų būti namų ūkio pajamos. Apibrėžiant tokius subjektus turėtų būti vadovaujamasi valstybės reguliuojamais arba statistiškai fiksuojamais gyvenimo lygio rodikliais: minimaliu gyvenimo lygiu (MGL), minimaliu darbo užmokesčiu, vidutinėmis ir pagal decilius nustatytomis namų ūkio nariui per mėnesį tenkančiomis pajamomis, vidutinėmis ir pagal decilius nustatytomis namų ūkių išlaidomis būstui ir šių išlaidų palyginimu su visomis būtinomis išlaidomis.
Paramos apsirūpinant būstu principai. Remiantis teorinėmis gyventojų apsirūpinimo būstu valstybinio reguliavimo prielaidomis ir Lietuvos bei kitų šalių gyventojų aprūpinimo būstu problemų sprendimo patirtimi, siūloma, kad paramos sistema būtų konstruojama laikantis šių principų:
I principas. Paramos sistemos tikslai turi spręsti apsirūpinimo būstu gerinimo problemą šiuose lygmenyse: individo, socialinių grupių, visos valstybės.
II principas. Kiekvieno iš tikslų įgyvendinimui turi būti pasirinkti paramos subjektai ir objektai aiškiai apibrėžiant jų ribas, patikrinant šių paramos sistemos parametrų tarpusavio suderinamumą.
III principas. Paramos sistemos parametrai (tikslas, subjektas ir objektas) ir jų dydis turi būti suderinti su valstybės finansinėmis galimybėmis.
IV principas. Paramos sistemos parametrai turi būti pastovūs tam tikrą valstybės aiškiai apibrėžtą ir viešai deklaruotą laikotarpį.
Remiantis I principu nustatoma paramos sistemos struktūra, nes paramos sistema, atsižvelgiant į šalies socialinę ekonominę situaciją, gali apimti keletą tikslų. Šis principas įpareigoja, nustatant paramos sistemos tikslus, užtikrinti jų tarpusavio ryšį.
Remiantis II principu valstybės paramos sistemos parametrai konstruojami subjektyvaus–subjektinio–objektinio metodo pagrindu, svarbiausiems sistemos tikslams kiekviename lygmenyje parenkama remiamų subjektų grupės ir paramos objektai.
Remiantis III principu nustatoma sistemos parametrų ir paramai galimų skirti išteklių tarpusavio priklausomybė. Trūkstant lėšų užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui, taikomas parametrų derinimo su turimais ištekliais mechanizmas.
Remiantis IV principu valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu tikslai, paramos subjektas ir objektas turi būti įtvirtinami kaip politinę valdžią turinčios jėgos vertybinių nuostatų atspindys, todėl paramos programos turėtų būti sudaromos tam pačiam laikotarpiui, kuriam renkama valstybės valdžia.
Įvertinus Lietuvos būsto sektoriaus funkcionavimo problemas, įvairių socialinių grupių būsto poreikio patenkinimo lygį, apsirūpinimo būstu tendencijas Lietuvoje ir užsienio šalyse bei atsižvelgus į valstybės paramos sistemų rinkos ekonomikos šalyse evoliucijos dėsningumus, tikslinga valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu sistemą Lietuvoje projektuoti trijų tarpusavyje susijusių tikslų, sudarančių hierarchinę sistemą, principu:
 garantuoti minimalių būsto poreikių patenkinimą;
 išplėsti mokų poreikį būsto rinkoje;
 skatinti privačias investicijas į būsto sektorių ir susieti jas su bendru ekonomikos aktyvumu paremiant inovacinius ir renovacinius procesus.
5.4.6. Geresnis nevyriausybinių organizacijų išteklių ir gebėjimų socialinės paramos tobulinimui panaudojimas
Patirtis rodo, kad geriausiai bedarbių ar kitų skurstančių šeimų užimtumo problemų sprendimu gali rūpintis vietinės bendruomenės (savivaldybės, seniūnijos), arčiausiai kurių tokios šeimos gyvena. Bendruomenėse, pasitelkus darbo biržas, gali būti organizuojami viešieji darbai arba kita veikla. Į juos turėtų būti įtraukiami skurdžiai gyvenančių šeimų nariai. Bet kokioje veikloje turi būti laipsniškai didinamas pasyvių asmenų aktyvumas, kad jie labiau norėtų įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, o kartu ir į darbą. Didelę paramą tokioje veikloje galėtų suteikti bažnyčių bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Svarbu, kad tokių šeimų „gelbėjimo“ darbų organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, bet tuo turėtų rūpintis ir vietos gyventojai, tarp kurių gyvena tos šeimos.

6. Administracinių gebėjimų stiprinimas

Socialinės apsaugos specialistų rengimas ir perkvalifikavimas laikytinas svarbiu sėkmingai sektoriaus plėtotei uždaviniu. Pagrindinės kryptys, kuriomis turėtų būti rengiami specialistai, yra šios:
 teisininkų – darbo ir socialinės teisės specialistų rengimas ir perkvalifikavimas;
 ekonomistų bei finansininkų, specializuotų socialinės apsaugos ekonomikos, socialinio draudimo problemoms, rengimas;
 socialinių darbuotojų, vykdančių socialinių paslaugų bei visos socialinės paramos teikimo darbą, rengimas ir perkvalifikavimas.
Šioms profesijoms reikia rengti ir ateinantį į darbo rinką jaunimą, ir mokyti jau dirbančius specialistus bei tobulinti jų kvalifikaciją..

Profesijos pasirinkimas

 

Įvadas

Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.

Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą (Perry, Vanzandt, 1998).

Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:

• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.

• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.

• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.

• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs (Perry, Vanzandt, 1998).

Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, „kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys“ ( Petkevičiūtė, 1935 ). Šią problemą pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais ( Beresnevičienė, 1990 ).

Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas ( Beresnevičienė, 1990 )..

Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologinės bei pedagoginės problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.

Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja. ( Petrauskaitė, 1996 )

Taigi mano bakalauro darbo tyrimo objektas yra karjeros pasirinkimo procesas. Manau, kad kol kas mokyklose per mažai pateikiama teorinės medžiagos apie karjeros pasirinkimo galimybes, suteikiama mokiniui per mažai pagalbos apsisprendimo metu, todėl mano darbo tikslas: ištirti pasirengimo karjerai ypatumus mokyklose.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, koks mokinių pasirengimo būsimai karjerai lygis.

2. Išsiaiškinti, kokį vaidmenį pasirenkant profesiją vaidina savęs pažinimas.

3. Nustatyti, kas įtakoja mokinių apsisprendimą pasirenkant profesiją ir kokie yra su tuo susiję sunkumai.

Bandžiau atrinkti medžiagą tik tą, kuri aktuali šiandieninei visuomenei, nepamiršdamas supažindinti ir istorija, t.y. profesinio pasirinkimo tyrinėjimo pradininkais, tais, kurie įvedė terminus, sistemino ir pan.

Bakalauro darbą sudaro 2 skyriai :

1. Profesijos ir karjeros pasirinkimas istorijos raidoje.

2. Tyrimas apie mokinių rengimąsi karjerai.

Pirmame skyriuje rašoma apie profesijos pasirinkimo tyrimus Lietuvoje ir užsienyje, metodų teorines problemas, profesijos pasirinkimą sąlygojančius veiksnius ir principus, jaunimo įsijungimą į visuomenę ir kodėl tai svarbu. Antrame skyriuje atlieku tyrimą , panaudodamas anketos metodą, nagrinėju jo rezultatus, ir viso tyrimo metu išryškėjusius ypatumus bei problemas apibendrinu suformuluodamas bakalauro darbo išvadas.

Prieduose pateikiu tyrimo anketą (1 priedas) ir anketas, kurių pagalba galima išsitirti savo temperamentą (3 priedas) ir ar pasitikima savimi (2 priedas). Taip pat pateikiu informacijos, kaip parengti savo kompetencijos portfelį (4 priedas).

1. Profesijos ir karjeros pasirinkimas istorinėje raidoje

1.1. Profesijos pasirinkimo tyrimai užsienio šalyse ir Lietuvoje

1.1.1. Profesijos pasirinkimo tyrimų ypatumai užsienio šalyse.

Pirmaisiais bandymais racionalizuoti ( lot. rationalis – protingas, pagrįstas, apgalvotas, tikslingas; aiškiai suvokiamas ) profesijos pasirinkimą galėtume laikyti žymaus antikos filosofo Platono veikale „Valstybė“ išdėstytus samprotavimus apie tai, kad pagrindinė visuomenės ( valstybės ) klestėjimo sąlyga yra gerai organizuotas visuomenės narių pasiskirstymas pagal profesinius vaidmenis. Platonas yra tos nuomonės, kad profesinis pašaukimas žmonėms įgimtas, duotas iš aukščiau. Įvairių socialinių sluoksnių atstovams yra paskirtos atitinkamos profesijos : kiekvienam žmogui reikia dirbti „ tik vieną darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka“, kuriam turi „ atitinkamų įgimtų savybių“. Kak būtų geriau parenkami žmonės tam tikroms profesijoms, Platonas siūlo patikrinimų ( išbandymų ) metodą, „ užkraunant“ kandidatams darbų, sunkumų, varžybų, gundymų ir vilionių ir stebint, kaip tie išmėginimai bus išlaikomi. Tokie išmėginimai turėtų vykti keletą kartų, ir tą, kuris „visais amžiaus tarpsniais – vaikystėje, jaunystėje ir brandos laikotarpiu – pasirodys kaip vientisas žmogus, ir reikia padaryti valstybės valdovu ar sargybiniu“. Geriausia, Platono manymu, jau vaikystėje pradėti ieškoti tinkamų atskiroms veiklos rūšims vaikų. Siūloma tai daryti stebint vaikus, jų žaidimus, sudarant jiems sąlygas „pasižiūrėti iš arčiau“ į savo tėvų ( pvz.: amatininkų, karių ir kt. ) darbą, o paskui išskirti į atskirą grupę ir sistemingai rengti tuos, kurie pasirodys „darbuose, moksluose ir pavojuose išradingiau“ ( Petrauskaitė, 1996 ).

Nors tiesiogiai nepasakoma, tačiau galima suprasti, kad visų su profesinės veiklos pasiskirstymu susijusių klausimų sprendimą Platonas patiki filosofams ( mokslininkams ), kurie laikomi geriausiai suprantančiais valstybės klestėjimo svarbą ir būdus jam pasiekti.

Kaip teigia Petrauskaitė (1996), jau V a. pr. Kr. Platonas iškėlė profesinės atrankos, profesiografijos, profesinio informavimo ir konsultavimo problemas ir pasiūlė kai kuriuos jų sprendimo būdus. Juos vėliau mėgino analizuoti J.A.Komenskis, Ž.Ž.Ruso ir kiti, tačiau sistemingai ir moksliškai tyrinėti pradėta tik po daugelio dešimtmečių.

Buvo laikotarpis ( ypač XVII-XVIII a. ), kai žmonių ateitį ( ir profesinę ) bandyta spėti chiromantijos, frenologijos, astrologijos išvaizdos analizės ir kt. pseudomokslų metodais.

Profesijos pasirinkimo racionalumo klausimai tapo itin aktualūs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kai sparčiai vystantis pramonei ir formuojantis laisvai darbo rinkai Vakarų Europoje ir JAV iškilo darbo našumo problema. Buvo pradėti pirmieji žmonių tinkamumo darbui ir profesinės atrankos tyrimai ( F.Teiloras, S.Tompsonas, G.Miunsterbergas ir kt. ). Jie parodė, kiek daug reikalaujama iš atitinkamos profesijos ir specialybės darbuotojų, kokie ryškūs sugebėjimų, temperamento ir charakterio bruožų skirtumai, kaip svarbu, kad atitiktų žmogaus ir specialybės ypatybės. To laikotarpio JAV ir Vakarų Europos šalyse imama pabrėžti, kaip svarbu padėti jaunimui renkantis profesiją, pradeda kurtis profesinio vadovavimo, konsultavimo tarnybos.

Kaip teigia Petrauskaitė (1996), rengimo karjerai teorijoje išskirtinos dvi pagrindinės – struktūrinės ir ugdymo ar vystymosi (evoliucinė) kryptys.

1. Teorijos, akcentuojančios individo bruožų atitikimą darbinei veiklai, susijusiai su individo interesais ir jo tinkamumu tai veiklai, vadinamos struktūrinėmis teorijomis.

• Tokios teorijos pavyzdys yra F. Parsono Savybių ir faktorių teorija. F.Parsonas, daugelio mokslininkų laikomas profesinio orientavimo teorijos ir praktikos pradininku, 1903 m. pasirodžiusioje knygoje „Profesijos pasirinkimas“ išdėstė profesijos pasirinkimo koncepciją. Jis išskiria 3 veiksnius siekiant profesinio apsisprendimo : 1) geras savęs pažinimas, 2) profesijų ypatumų žinojimas, 3) teisingas šių dviejų veiksnių atitikimo suvokimas. Norint geriau suvokti savęs ir profesijos atitikimą, F.Parsonas siūlo naudoti įvairius testus, profesijų aprašymus, stebėti jų profesijų atstovų darbą ir t.t.

Kaip teigia E.L.Heras ir S.H.Krameris (1984), iš F.Parsono koncepcijos išplaukė trys gausių tyrinėjimų kryptys : 1) psichometriniai tyrimai, siekiant kuo tiksliau nustatyti individualius žmonių skirtumus ir apibrėžti jų santykį su profesine sėkme ir pasitenkinimu profesija; 2) informacijos apie profesijas rinkimas ir naudojimas; 3) sprendimų ir apsisprendimo tyrimai. Atskiro dėmesio sulaukė profesinio orientavimo darbuotojų galimybių, darbo formų ir būdų, siekiant padėti moksleiviams pasirengti profesijos pasirinkimui, tyrimai.

Tačiau F.Parsono koncepcija buvo kritikuojama dėl statiškumo, t.y. susikoncentravimo į vieno asmens vienos profesijos rinkimąsi vienu tam tikru laikotarpiu.

• Holland‘o profesinei veiklai orientuotos asmenybės ir darbinės aplinkos sąveikos teorija yra kitas struktūrinės teorijos pavyzdys. Holland tiki, kad žmogaus užsiėmimas, darbinė veikla yra jo asmenybės išraiška; žmonės, dirbantys ta patį darbą, turi panašių asmenybės bruožų; žmonės pagal jų darbinės aplinkos pobūdį gali būti klasifikuojami į šešias profesinei veiklai orientuotos asmenybės ir darbinės aplinkos kategorijas.

Holland‘as išskiria tokius asmenybės tipus:

1. Realistai. Mieliau dirba su daiktais, įrankiais, gyvuliais, negu su informacija ar žmonėmis. Šiai grupei priklausytų ūkininkai, kvalifikuoti darbininkai ir inžinieriai.2. Tyrinėtojai. Noriau naudojasi protu ir abstrakčiu mąstymu, tikslingai ieško informacijos, nuosekliai renka faktus, juos analizuoja, negu dirba su žmonėmis ir daiktais. Tai mokslininkai, aukštos kvalifikacijos technikai ir matematikai.

3. Menininkai – labai kūrybingi žmonės, išsiskiriantys originalumu, saviraiška ir intuicija. Įrankiais sukuria originalius darbus, o dirbdami su žmonėmis, naudoja išraiškos priemones. Tai rašytojai, liaudies menininkai, scenos meistrai.

4. Bendrautojai. Mieliau dirbantys su žmonėmis, negu su daiktais ar informacija tai patarėjai, socialiniai darbuotojai, mokytojai, žmonės, priimantys svečius.

5. Energingi iniciatoriai. Norintys ir mielai vadovaujantys žmonės, kurie, siekdami tam tikrų organizacijų, politinių, finansinių tikslų, sugeba įtikinti kitus. Tai pardavėjai, vadovai, administratoriai, politikai.

6. Vykdytojai. Noriau dirbantys su informacija, negu su žmonėmis ar daiktais. Šiai grupei priklauso buhalteriai, finansininkai, klerkai.

Holland‘as mano, kad nėra žmonių, kurie nepriklausyti kuriam nors vienam asmenybės tipui. Daugeliui žmonių būdingos bent trijų minėtų asmenybės tipų kombinacijos. Pavyzdžiui, ūkininkas gali būti realistas (R), vykdytojas (V) ir tyrinėtojas (T). šiuo atveju Holland‘o kodo išraiška būtų RVT.

2. Kita rengimo karjerai teorijų grupė pagrįsta prielaida, jog individai, ugdydamiesi visą gyvenimą, pereina tam tikras vystymosi pakopas, kurios veikia jų darbinės veiklos pasirinkimą. Šios teorijos žinomos vystymosi ( evoliucinio ) požiūrio į profesijos rinkimąsi ir pasirengimą jam pavadinimu.

Pasak Petrauskaitės (1996) ypatingo dėmesio sulaukė šios teorijos atstovų E.Ginzburgo, S.Akselrodo, D.Hermos, ir ypač – D.Siuperio darbai.

• Būtent D.Siuperis įvedė karjeros terminą, kuris, jo nuomone, platesnis už profesiją ir apima žmogaus atliekamų profesinių vaidmenų, darboviečių ir jose užimamų postų seką, prasidedančią daug anksčiau už profesinę veiklą ir pasibaigiančią išėjus į pensiją ar mirus. Be to jis įvedė profesinės brandos sąvoką, reiškiančią mokėjimą savarankiškai spręsti problemas, susijusias su karjeros ir profesijos pasirinkimu. Atlikęs IX ir XII klasių moksleivių tyrimus, mokslininkas pastebėjo ryškius moksleivių profesinės brandos skirtumus: nevienodas informuotumas apie pasirenkamos karjeros ypatybes ir pasirengimą jai, savo polinkių, gabumų, interesų ir jų ryšio su karjera ir profesija supratimo trūkumai ir kt. Akcentuodamas profesijos pasirinkimą kaip ilgalaikį procesą, kaip seriją sprendimų, D.Siuperis akcentuoja ugdymo karjerai būtinumą.nuo siekimo sumažinti ir panaikinti pasirinkimo metu išryškėjusius trūkumus, juos skubiai „išgydyti“ siūloma pereiti prie išankstinio ilgalaikio rengimosi šiam ir daugeliui kitų pasirinkimų, padedant jaunajai kartai įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, ir įsisavinti elgseną, kuri padėtų tinkamai apsispręsti , išvengti skuboto ir neracionalaus apsisprendimo ir jo pasekmių.

• Krumboltz‘o socialinio patyrimo teorija pabrėžia tris mokymosi patirties formas: pastiprinimą, modeliavimą ir klasikinį prisitaikymą. Pastiprinimas pagrįstas tam tikru „apdovanojimu“ už tam tikrą elgesį. Žmogaus elgesį veikia teigiami (pagyrimas, pinigai) ir neigiami (gąsdinimas, bausmė) pastiprinimai. Žmonės, modeliuodami savo elgesį, taip pat mokosi, sakykime, tiesiogiai ar netiesiogiai stebėdami kitus (televizija, skaitymas). Klasikinio prisitaikymo pavyzdys yra mokymasis siejant kasdieninius ir socialinius kultūrinius įvykius su ankstesne patirtimi. Krumboltz‘as mano. Kad sprendimų priėmimai ir interesų formavimai yra išmokstami dalykai. Todėl koordinuojant pasirengimo karjerai programą individui, reikia sukurti tokias sąlygas, kad individas galėtų kuo daugiau rinktis. Tokiu būdu būtų mokomasi sprendimų priėmimo. Galima teigti, kad taip individas išmoksta daryti sprendimus rinkdamasis profesiją, o tai yra panašu į sprendimų priėmimą ir kitose srityse. Vadinasi, žmogui yra labai svarbu mokytis sprendimo priėmimo įgūdžių ir juos panaudoti visose gyvenimo srityse. Modeliavimas yra potencialiai efektyvi mokymo forma, todėl pasirengimo karjerai konsultantai turėtų sudaryti tiesiogines ir netiesiogines galimybes modeliavimui daugelyje pasirengimo karjerai sričių.

1.1.2. Profesijos pasirinkimo tyrimai Lietuvoje

Lietuvos profesinio orientavimo ištakos ( 1918 – 1939 ).1918 m. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo daug valstybės sutvarkymo problemų. Ypač aktualus jaunai valstybei buvo savų kadrų įvairioms ūkio sritims rengimas, susijęs su profesinio tinkamumo, profesinės atrankos, profesinio orientavimo ir pan. klausimais. Netrukus Lietuvos mokslininkai, susipažinę su užsienio šalių šios srities patyrimu, ėmėsi psichotechnikos tyrimų. J. Vabalas – Gudaitis pradeda profesiniai atrankai ir profesiniam orientavimui taikyti testus ( Binė, Binė – Simono – Termano ir kt. ), kuriais stengėsi atskleisti bendruosius tiriamųjų sugebėjimus ir pažinti įvairias psichines savybes. J. Vabalas – Gudaitis ir pats kūrė mokinių darbingumo, žodingumo bei kitus testus, mokė, kaip reikia testuoti ( Martynaitis, 1972 ). 1928 m. įkurtas Psichotechnikos kabinetas ir 1931 m. susibūrusi Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija tapo to laiko profesijos pasirinkimo problemų tyrimus organizuojančiais ir koordinuojančiais centrais, sutelkusiais žymiausių mokslininkų ( J. V. Gudaitis, J. Blažys, J. Laužikas, V. Lazersonas, J. Šimkus, A. Gučas ir kt. ) bei pedagogų ir švietėjų ( E. Petkevičiūtė, M. Krasauskas, K. Paltarokas, M. Reinys, J. Gobis, J. Martynaitis ir kt.) pastangas.

 

Vienas pagrindinių 1931 – 1937 m. veikusios Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos tikslų buvo „padėti jaunimui surasti pašaukimą ir eiti keliais “,daryti tinkamų kandidatų įvairioms profesijoms ir mokykloms atranką; norintys pasirinkti profesiją, galėjo susipažinti su darbo tinka, įvairių profesijų perspektyvomis ir profesiniais reikalavimais ( Beresnevičienė, 1989 ). Taigi draugija dirbo ir profesinio informavimo bei konsultavimo darbą, vykdė psichografijos ir profesiografijos tyrimus.

To laikotarpio periodinėje spaudoje jau keltas teisingo profesijos pasirinkimo klausimas, rekomenduota mokytojams ir gydytojams aiškinti moksleivių tėvams, kokios savybės reikalingos įvairių profesijų darbuotojams. Vienu iš pagrindinių mokyklos tikslų iškeltas tinkamas mokinių rengimas „pašaukimo pasirinkimui “ ( Gučas, 1937 ), siūlyta vaikams įvesti amatų kursus, kuriuose vakarais ar per atostogas jie galėtų išbandyti savo jėgas, kad geriau galėtų orientuotis rinkdamiesi profesiją. Teigiama, kad bendrojo lavinimo mokykla turi suteikti savo auklėtiniams tam tikrų žinių apie profesijas ir jų pasirinkimą, turi padėti moksleiviams įvertinti savo tinkamumą pasirinktoms profesijoms.

Šie Lietuvos mokslininkų darbai padėjo pagrindą moksliniam racionalaus profesijos pasirinkimo problemų tyrimui ir praktinei veiklai profesinės atrankos, profesinio informavimo ir konsultavimo, profesinio ugdymo srityse. Sovietinės okupacijos metais šie darbai buvo įvertinti neigiamai ( vadovaujantis 1936 m.VKP(b) CK nutarimais „ Dėl pedagogų nukrypimų Švietimo liaudies komisariato sistemoje “ ) ir tapo mūsų mokslininkams neprieinami. Dėl to šios srities mokslinė pažanga Lietuvoje sulėtėjo ( Petrauskaitė, 1996 ).

Profesijos pasirinkimo tyrimai Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu.

Pirmiausia čia reikėtų paminėti L. Jovaišos pradėtus tyrimus, apibendrintus gausiose jo publikacijose, iš kurių žymiausiomis reikėtų laikyti mokymo priemonę „Profesinio orientavimo pedagogika“ ( Jovaiša, 1978 ) ir monografiją „ Asmenybė ir profesija “ ( Jovaiša, 1981 ).

L.Jovaišos tyrimai padėjo moksliškai spręsti profesijų pasirinkimo problemas Sovietų Sąjungoje. Įtvirtindamas mokslinius profesijos pasirinkimo metodus, L. Jovaiša patikslino konceptualinį profesijos tyrimų aparatą:pateikė pagrindinių sąvokų apibrėžimus ( darbas, specialybė, pašaukimas, profesija ir kt. ), išaiškino tuometinę profesijų rinkimosi mokyklose padėtį, kūrė metodikas profesiogramoms sudarinėti ir profesijoms pažinti, atkreipti dėmesį į moksleivių profesinio tinkamumo problemas ir kt.

Tarp gausybės problemų pagrindiniu L. Jovaišos tyrimų objektu tapo profesinis orientavimas, apibrėžtas kaip „< … > specialiai organizuota auklėjamojo darbo sistema, skirta ugdyti mokinių profesiniam kryptingumui, sugebėjimui sąmoningai rinktis profesiją ir padėti mokiniams apsispręsti rinkimosi momentais“ ( Jovaiša, 1978 ).

Labai vertinami L. Jovaišos, kaip erudito, gerai pažįstančio ne tik Rusijos, bet ir Vakarų Europos bei JAV mokslininkų darbus profesijų pasirinkimo srityje, turime pripažinti, kad tuometiniai mokslo partiškumo varžtai vertė taikyti savo tyrimus prie specifinių reikalavimų: teoriniai teiginiai buvo imami iš marksistinių filosofinių ir pedagoginių klaidamokslių; socialistinė tikrovė pripažįstama tinkamiausia profesijoms rinktis; nors aprašoma bei vertinama asmenybė ir jos savęs pažinimas, tačiau visur vyrauja „ visuomenės“ ( iš tikrųjų – partinio ir vyriausybinio elito ) poreikių supratimas ir tenkinimas; atsiribojama nuo kitų „ nesocialistinės“ orientacijos mokslininkų atliktų tyrimų. Reikia pripažinti kai kurią kenksmingą šių nuostatų įtaką objektyviai profesijų pasirinkimo mokslo vertei ir profesijų pasirinkimo praktikai. Švietimo sistemos darbuotojai kiek sugebėdami stengėsi „orientuoti“ mūsų jaunimą į profesines technikos mokyklas, mažai teatsižvelgdami į moksleivių ir jų tėvų pageidavimus įsigyti vertingą darbą, siekti asmeninė laimės. Žalojančios šio „profesinio orientavimo“ pasekmės jaučiamos: tai viena iš šių dienų jaunimo socialinio degradavimo priežasčių.

Tačiau svarbu, kad L. Jovaišos atlikti darbai išpopuliarino mokslinius profesijų pasirinkimo problemų sprendimo metodus ir tapo pagrindiniu, atmetus sovietinius klaidžiojimus, toliau plėtoti tuos tyrimus nepriklausomoje Lietuvoje.

Kitas Lietuvos mokslininkas, daug dėmesio skyręs profesijos pasirinkimo procesų tyrimams bei praktinių profesinio orientavimo centrų ir konsultacinių punktų organizavimui, buvo S. Kregždė su grupe savo bendradarbių ( O. Kregždienė, A. Anelauskienė, A. Neniškis, Ž. Žebrauskas, D.Beresnevičienė, V. Rimkevičius ir kt. ). L. Jovaišos darbuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas profesinio orientavimo pedagogikos kūrimui ir konsultavimui praktikos organizavimui, o S. Kregždė ėmėsi profesinio orientavimo psichologinio pagrindinio paieškų. Jo nuomone, pagrindinis profesinio orientavimo tikslas „ < … > orientuojantis į liaudies ūkio poreikius kadrams, atsižvelgiant į jaunuolių sveikatą, sugebėjimo prielaidas, suformuoti jų interesus ir polinkius atlikti tokią konkrečią profesinę veiklą, kuri būtina harmoningam mūsų šalies liaudies ūkio kultūros vystymuisi“ ( Kregždė, 1988 ). Iš šios formuluotės galima suprasti, jog autorius, skirtingai nuo L. Jovaišos, susiaurino profesinio orientavimo tikslus. Čia jau aiškiai kaip svarbiausi nurodomi liaudės ūkio poreikiai; asmenybės sąmoningumo, laisvės, vertybių sistemos, laimingo gyvenimo siekiai visai neminimi ( pažymima tik asmenybės sveikatos ir sugebėjimų „ prielaidų “ reikšmė ). Suprantama, kad tokios autoriaus nuostatos atvedė jį prie profesinio kryptingumo ir profesinių interesų formavimo bei jų profesinių interesų valdymo jų formavimosi procese. Nors S. Kregždės tyrimai buvo gausiai publikuoti, tačiau psichologijos požiūriu jų teorinis pagrindimas, atrodo, turėjo gana rimtų trūkumų. Į pirmą vietą profesinio asmenybės kryptingumo struktūroje autorius iškėlė profesinius interesus, kurių formavimesi pasireiškiąs „ < … > tarybinėje psichikos vystymosi teorijoje subtiliai išanalizuotas biologiško ir socialinio vienovės dėsnis“ ( S. Kregždė, 1988 ). Interesus atskyrus nuo šiuolaikiniame moksle vartojamų nuostatų ( attitude ), vertybinių orientacijų ir kitų sąvokų, mūsų manymu, buvo neįmanoma tinkamai atskleisti jų struktūrą.

Mūsų nagrinėjamos problemos požiūriu reikšmingi yra H. Galkytės atlikti moksleivių profesijos pasirinkimo tyrimai. Ištyrus 400 bendrojo lavinimo mokyklos abiturientų, ji nustatė, jog apie 60 proc. Apklaustųjų lygis savianalizės, profesinio kryptingumo ir profesijos pasirinkimo klausymais yra labai žemas ( Galgytė, 1974 ). Mokslininkės tyrimai rodo, kad moksleivių nusimanymas apie savo profesinį tinkamumą dažnai būna labai ribotas, nepajėgiama savo individualių savybių bei polinkių susieti su pasirenkama profesija, analizuoti savo galimybių; informacija apie profesijas, pateikiama per mokyklose organizuojamus renginius, būna labai netiksli. Todėl siūloma daugiau dėmesio skirti moksleivių rengimui tinkamai pasirinkti profesiją, skatinti moksleivio savarankiškumą priimant sprendimus ir bendrą asmenybės aktyvumą. Reikėtų mokyti moksleivius objektyviai vertinti savo savybes, individualias galimybes ir galimas ateities perspektyvas, atskleisti moksleiviams savęs pažinimo ir vertinimo būtinybę bei kriterijus, atsižvelgiant į pasirenkamos profesijos ypatybes ( Galkytė, 1977 ). Kaip teigia H. Galkytė, laikantis pagrindinio laisvo profesijos pasirinkimo principo, teigiančio, kad kiekvienas žmogus savo vietą gyvenime turi rasti pats, labai svarbu mokinius išmokyti savarankiškai analizuoti, lyginti daugelį profesijų ( Galkytė, 1977 ). O tinkamas savo galimybių, sugebėjimų bei veiklos rezultatų įvertinimas yra būtina harmoningo asmenybės tobulėjimo, sąmoningo profesijos pasirinkimo sąlyga ( Galkytė, 1977 ). Mokslininkės teigimu, VΙΙΙ klasės moksleiviai dar nėra pajėgūs laisvai ir sąmoningai pasirinkti profesiją, nesugeba motyvuoti profesijos pasirinkimo, tuo tarpu 17 – 18 m. jaunimo sprendimai jau realesni. Tatai nemažai priklauso nuo mokytojo ir ypač nuo klasės vadovo. Pastarasis turi gerai pažinti savo auklėtinius ir kvalifikuotai patarti jiems renkantis profesiją ir šitai išaiškinti jų tėvams ( Galkytė, 1972 ). H. Galkytės nuomone, Lietuvos profesinio orientavimo teorijoje ir praktikoje per mažai dėmesio skirta aktyviai moksleivių savianalizei, per mažai pateikiama jų savarankišką darbą ir sprendimų apmąstymą skatinančių užduočių ( Galkytė, 1977 ).

Panašiai mano ir V.Jatautaitė (1991), teigianti, kad sovieto laikotarpio profesinio orientavimo darbui trūko moksleivių aktyvinimo, dažnai tenkintasi agitacinėmis priemonėmis.

B. Jatautaitės atlikti vyresniųjų klasių moksleivių tyrimai parodė, kad didesnė jų dalis nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų. 76 proc. Neturi supratimo apie psichologinius reikalavimus jų pasirinktai profesijai ( Jatautaitė, 1993 ). A, Jacikevičiaus (1983) duomenimis dalis jo apklaustų moksleivių, neįstojusių į aukštąją mokyklą, turėjo labai neaiškų savo gabumų ir kitų savybių pakankamumo pasirinktai profesijai vaizdą.

Taigi labai svarbu tobulinti kandidatų atrankos sistemą, tačiau taip pat svarbu ir pradėti rengti jaunimą sąmoningam ir optimaliam profesijos pasirinkimui. Tas pasirinkimas turi būti ne primestas, bet savanoriškai priimtas. Kad žmogus mokėtų atsakingai priimti sprendimus, jis turi būti auklėjimas kaip laisva, savarankiška asmenybė, o vienas iš svarbiausių profesinio orientavimo darbų mokykloje ar profesinio orientavimo centruose – padėti vaikui suvokti save ir remiantis tuo sąmoningu savęs pažinimu padėti apsispręsti, kuria kryptimi palankiausia lavinti gabumus, sudaryti sąlygas jaunimo aktyvumo ir savarankiškumo raidai, individualiam tobulėjimui ( Jovaiša, 1981). Atrodo, kad tai yra įmanoma ir būtina siekiant tolesnės Lietuvos jaunimo ir visos visuomenės gerovės.

Sociologiniai ir psichologiniai tyrimai rodo, kad tokių darbininkų ir specialistų, kurie dirba nemėgstamą darbą, dar labai daug. Tiesa, jų profesinę veiklą stengiamasi stimuliuoti atlyginimo sistema, geriau organizuojant patį darbo procesą ir pan. Tačiau tie patys ir analogiški tyrimai rodo, kad jų profesinės veiklos rezultatai daugeliu parametrų yra prastesni. ( Kregždė, 1988 )

1.2. Profesijos pasirinkimo metodų teorinės problemos

Profesijos rinkimasis yra labai sudėtingos struktūros reiškinys, keliantis daugybę problemų, kurių mokslinis sprendimas įmanomas tik imant atskirus tos struktūros elementus. Istorinėje apžvalgoje mes matėme, kad jau antikinėje literatūroje ( ypač Platono veikaluose ) buvo keliami klausimai: kokių veiksmų reikia imtis, norint tinkamiausiai atlikti vieną ar kitą vaidmenį ( kario, amatininko ir kt. ) ir kokias savybes privalo turėti tų vaidmenų atlikėjai ( pvz. karys turi būti narsus, kad nebijotų priešų, greitas ir stiprus, kad galėtų juos įveikti arba nuo jų pabėgti, pakankamai protingas, kad galėtų atskirti savus nuo svetimų, draugus nuo priešų ir pan.). Per prabėgusius šimtmečius susiformavo mokslinės sistemos, kuriose, be asmenybės ir profesijų savybių pažinimo, iškilo problemų grupės, liečiančios savęs pažinimą ir savianalizę, profesinio kryptingumo ugdymą, profesinį orientavimą, profesinį konsultavimą, profesijų pasirinkimo katamnezės tyrimus ir kt.

Be to, profesijų pasirinkimas yra biodrominio pobūdžio – jis trunka visą žmogaus gyvenimą. Prasidėjęs nuo pirmųjų susižavėjimų vienos ar kitos profesijos atstovais ikimokykliniame amžiuje, profesijos pasirinkimas nesibaigia pagrindiniu apsisprendimu jaunystėje. Dėl kintančių politinių ir ekonominių sąlygų, asmenybės pasikeitimų veikiant amžiui ir sveikatai ir pan. Gali tekti ieškoti kitos vietos gyvenime, persikvalifikuoti.

Profesijos pasirinkimas priklauso nuo visuomenės vertybių, esamų politinių ir ekonominių aplinkybių. Šiuo metu visuotiniai pripažįsta, kad geriausiai atskleisti savo kūrybinius sugebėjimus, veikti visu pajėgumu ir pasiekti gerų rezultatų galima tik tada, kai žmogus gali laisvai pasirinkti patraukliausią darbą, susilaukti teigiamo savo pasiekimų įvertinimo. Tačiau renkantis profesiją visada iškyla laisvės ir būtinumo problemų santykis.

Šiuo metu Lietuvoje įsitvirtinta humanistiniais pagrindais kuriam demokratiškai besitvarkanti visuomenė. Šios humanistinės ir demokratinės nuostatos liečia visas praktines veiklos sritis, taigi ir profesijos pasirinkimą.

Profesijos pasirinkimas susideda iš gana įvairių reiškinių, kurių kiekvieną reikia tirti skirtingais metodais. Pagrindinius metodus išryškinsime apžvelgdami darbus Lietuvos tyrinėtojų, nagrinėjančių profesijos pasirinkdami psichologines ir pedagogines problemas.

Organizacines ir edukologines profesijos pasirinkimo problemas sprendė L.Jovaiša, kurdamas, kaip jau buvo minėta, savą profesinio orientavimo pedagogiką. Pagrindine figūra, įvedant mokinius į šiuolaikinį darbo pasaulį, į žmonių santykius darbe laikomas mokytojas. Pripažįstant autoriaus pateiktą metodinę profesinio orientavimo strategiją, priimtiną ir šiuolaikinėje mūsų mokykloje, reikia pasakyti, kad čia nėra numanyta tobulinti moksleivių savianalizę, savęs pažinimą ir savo ypatybių atitikimo profesijos reikalavimams vertinimą. Iškėlus mokytoją kaip centrinę figūrą pasirenkant profesiją, neišskiriamas moksleivių asmenybės autonomijos, jos norų ir pageidavimų savaiminė vertė ( Jovaiša, 1978).

Petrauskaitės (1996) teigimu, susipažinus su profesijos pasirinkimo padėtimi Lietuvoje prieškario ir sovietinės okupacijos metais, įsitikiname, kad, reformuojant politinę, ekonominę ir švietimo sistemas, būtina optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimo teoriją ir praktiką. Pirmiausia reikalinga tikslesnė informacija apie tai, kiek moksleiviai sugeba racionaliai apsispręsti rinkdamiesi profesiją. po buvusių teorinių ir praktinių darbų, dažnai besiremiančių valstybiniu administravimu, jaunimui reikalingas naujas sąlygas atitinkanti pagalba renkantis profesiją. reikėjo sukurti metodus, kuriais galima būtų tiksliau patikrinti moksleivių sugebėjimus ir mokėjimą racionaliai rinktis profesiją, ir kartu – pagrindinę metodinę schemą ar metodų sistemą, kuria būtų galima tą pasirinkimą racionalizuoti.

Tokių metodų paieškos mus atvedė prie Japonijoje ir kai kuriose kitose išsivysčiusiose šalyse plačiai taikomos S. Fukujamos sukurtos metodinės sistemos ir diagnostinių pasirinkimo racionalumo testų ( „F-test for appraising the ability to choose methodically among occupations“). 1988 metais S. Fukujamos knyga „ Teoriniai profesinės orientacijos pagrindai “ buvo išversta į rusų kalbą. S. Fukujamos metodika aprašyta kaip galinti būti labai naudinga pertvarkant Rusijoje profesinį orientavimą ir dabartinį mokumą (Fukuyama, 1988 ).

S. Fukujama (1988), po Antrojo pasaulinio karo kurdamas savo metodiką, rėmėsi Japonijoje plačiai paplitusia nuostata, kad žmogus tik tada gali kokybiškai dirbti, kai jis jaučia malonumą. Savo knygos įžangoje jis rašo, jog „ < … > individas negali visiškai realizuoti savo galimybių ir jaustis laimingas, jeigu jis dirbdamas nejaučia pasitenkinimo “( Fukuyama, 1988 ). O pasitenkinimas labiausiai priklauso nuo žmogaus sugebėjimo pasirinkti tokį darbą, kuris atitinka asmenybės poreikius ir interesus, jo siekius ir fizines galimybes, atsiskleidžiančias darbo pasaulyje.

S. Fukujamos profesijos pasirinkimo metodika grindžiama senovės Graikijos filosofų ( Platono ir kt. ) teiginiais apie profesijų pasirinkimą bei senovės Kinijos ir Japonijos mokslininkų pažiūromis į etines profesijos pasirinkimo problemas, taip pat šiuolaikiniais profesinio mokymo, profesinių ligų, gamybos valdymo, žmonių individualių skirtumų testavimų ir kitų tyrimų rezultatais. S. Fukujama teigia, jog JAV labiau ištyrinėtos profesijų pasirinkimo teorinės problemos ir profesijų ypatybės ( profesiogramos ir kt. ); Europoje geriau parengtos testų metodikos žmonių individualiems skirtumams diagnozuoti ir rekomendacijos žmonėms įdarbinti pagal jų sugebėjimus. Manoma, jog Japonijoje užmegzti glaudesni proforientavimo ryšiai su švietimo sistema.

Autorius daro tokį apibendrinimą: „ Proforientacijos atsiradimas susijęs su dviejų išoriškai prieštaringų fenomenų – švietimo ir ekonomikos – ypatinga ir unikalia sinteze. Tai tyrimų sritis , kurios loginė struktūra susideda iš dviejų dalių: vieną sudaro gebėjimai pasirinkti užsiėmimą per savianalizę, profesijų analizę ir profesinės veiklos bandymus, antra numato profesijos pasirinkimo rezultatų įvertinimą pagal realų darbą gamykloje ( arba mokymo sferoje) “. dar yra ir trečio ji sritis – sugebėjimo rinktis profesiją formavimas ir pasirinkimo rezultatų įvertinimas.

S. Fukujama (1988) mokėjimą pasirinkti profesiją tapatina su mokėjimu sąmoningai ( racionaliai ) pasirinkti profesiją, išskiriant savianalizę, profesijų pažinimą ir profesinius bandymus kaip svarbiausius tokio pasirinkimo komponentus.

Profesijos pasirinkimas šioje metodikoje suskaidytas į keletą atskirų dalių. Tiriama: 1) kiek moksleivis pažįsta ir kaip vertina savo asmenines savybes; 2) kiek pažįsta pasirenkamos profesijos ypatybes; 3) kaip vertina savo asmenybės savybių atitikimą profesijos reikalavimams; 4) kokį turi praktinį pasirenkamos profesijos patyrimą. Pagal gautus kiekybinius duomenis galima įvertinti, ar racionalus yra moksleivio profesijos pasirinkimas, ir nustatyti, kokios yra silpnosios to pasirinkimo proceso grandys, kurioms koreguoti reikalinga psichologinė ir pedagoginė pagalba.

1.3. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Lietuvoje plačiai žinomi profesorių L. Jovaišos, S. Kregždės, V. Rajecko, V. Vaitkevičiaus ir kitų darbai. Tai natūralu, nes pedagogika bei psichologija kaip tik ir skirtos ugdymo klausimams nagrinėti. Tačiau to nepakanka. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius : poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).( Matulionis, Mikšys, 1992 )

Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą („žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas“ ( Wörterbuch der Psychologie, 1976 ), taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje. ( Heras, Krameris, 1984 )

Ankstyvosios savianalizės ir adekvataus savęs pažinimo bei vertinimo sugebėjimų svarbą profesijos pasirinkimui ir karjerai galėtų iliustruoti A.Jacikevičiaus surinkta įdomi medžiaga apie Lietuvos kuriančias asmenybes, jų profesijos pasirinkimo istoriją. Beveik pusė apklaustųjų Lietuvos mokslininkų, menininkų bei visuomenės veikėjų ( E. Balčytis, J. Juzeliūnas, V. Landsbergis, V. Sirtautas, B. Balčytis, G. Merkys, V. Trušys, V. Bložė ir kt. ) gana ankstyvame amžiuje pasijuto turį tam tikrų polinkių bei gabumų ir pasižymėjo veikloje, kuri vėliau tapo jų profesija.

Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Antai B. Švalbė ir H. Švalbė ( 1993 ) teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .

E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:

1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;

2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );

3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;

4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;

5) bendravimo sugebėjimai;

6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;

7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;

8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );

9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;

10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis ( Heras, Krameris, 1984 ).

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. J.A.Ouklendo duomenimis, geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių.žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba (Petrauskaitė, 1996 ).

Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus neseniai tyrinėjusi B.Jatautaitė teigia, kad didžioji dalis jos apklaustų devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Mokslininkės manymu, tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis (Jovaiša, 1981 ).

Galima visiškai sutikti su B.Jatautaitės teigimu, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau dideliai daliai jaunimo jis labai sunkus ie vieniems neįveikiamas. (Petrauskaitė, 1996 ).

1.4. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:

1. Biurokratinės karjeros modelis.

2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis. Šių abiejų karjeros sampratos modelių skirtumus apibendrino V. Stanišauskienė ir N. Večkienė (1999) ir juos pateikė sudarytoje lentelėje:

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos

kriterijai

Biurokratinė

karjera

Šiuolaikinė

karjera

Karjeros modelis

Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.

Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės ratas

Individualūs pasiekimai (statuasas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.

Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas

Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.

Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

Socialinis (materialinis) saugumas

Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.

Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai

Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.

Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Autorių teigimu, biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.5. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

L. Jovaišos manymu, jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai: kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“), kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ), kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą ( Jovaiša, 1981 ).

Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. J.Vabalas-Gudaitis (1983) ir A.Gučas (1937) pašaukimu laiko „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.

Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystymąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:

1. Socialiniai – ekonominiai;

2. Ugdymo;

3. Psichologiniai;

4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga (Jovaiša, 1981). Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai (Matulionis, Mikšys, 1992).

Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Antai J.R.Brauto duomenimis mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? J.R.Brautas mano, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir arvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ ( Heras, Krameris, 1984 ).

Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį ( Heras, Krameris, 1984 ).

Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. S.Kregždės tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai ( Kregždė, 1988 ), tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį ( Petrauskaitė, 1996 ).

Ugymo veiksniai.

Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystymosi perspektyvą, yra mokykla. L.Jovaiša teigia, jog „ bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje“ ( 1970 ). Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę ( Matulionis, Mikšys, 1992 ). Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka, mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna (Jovaiša, 1981).

Psichologiniai veiksniai:

1) Profesinis subrendimas

2) Intelektas ir specialieji gabumai

3) Poreikiai

4) Interesai

5) Vertybės

6) Charakteris

Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai ), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.

Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti ( intuicija ); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.

Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.

Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.

Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.

Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.

Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai: 1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti ir 2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją ( Jovaiša, 1981 ).

S.Kregždė (1981) profesinius interesus nagrinėja kaip faktorių, stimuliuojantį žmogaus veiklą, susijusią su ketinama rinktis ar pasirinktąja profesija ir pasireiškiantį emociniu, pažintiniu ir valios aktyvumu susiduriant su įvairiais aplinkos objektais ir reiškiniais (Beresnevičienė, 1990).

Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.

Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.

Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai ( Jovaiša, 1981).

Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą (Matulionis, Mikšys, 1992 ).

Z.Bartinikienė ir L.Paurienė (1989) išskiria šias pagrindines grupes veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:

1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;

2) Asmenybės kryptingumas;

3) Informacijos kiekis apie profesiją;

4) Emocinis santykis su profesija;

5) Socialiniai skatuliai.

1.6. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.

N. Perry ir Z. Vanzandt (1998) pateikia tokius karjeros principus:

1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.

Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.

2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.

3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.

Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.

4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan.tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.

5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti

1.7. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas

Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas

Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:

• Atsakomybė už savo veiksmus

• Stipri motyvacija

• Prisitaikymas

• Orientavimasis į paslaugų teikimą

• Sugebėjimas bendrauti

• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

• Antreprenerystė ( Antrepreneris – asmuo, kuris pradeda arba organizuoja kompanijoje savo verslą, dažnai susijusį su tam tikra rizika. Anglų kalbos mokomasis žodynas, 1997).

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi (Perry, Vanzandt, 1998).

2. Tyrimas apie mokinių rengimąsi karjerai

2.1. Tyrimo metodika

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, ar mokiniai tinkamai rengiami būsimai karjerai.

2. Kiek progresyviai mokiniai mąsto apie šiuolaikinius karjeros siekimo būdus.

3. Koks mokinių manymu yra savianalizės ryšys su karjera.

Tyrimas atliktas įvairiose Panevėžio miesto mokyklų dešimtose klasėse 2004 metų kovo ir vasario mėnesiais. Kodėl dešimtose klasėse? Todėl, kad, mano manymu, būtent šio amžiaus mokiniams yra optimaliausias metas apsispręsti kuo būti. Aišku, kad po dešimtos klasės dalis mokinių tęs mokslus profesinėse mokyklose ir jiems, ko gero, apsispręsti jau per vėlu, bet aš orientavausi į perspektyvųjį jaunimą, kuris tęs mokslus vidurinėse ar gimnazijose, o jas baigę – universitetuose, kolegijose ir pan. Tokiems mokiniams tikrai dar ne per vėlu apsispręsti, tuo labiau, kaip parodė tyrimas, kad daugiau nei pusė jau yra apsisprendę.

Iš viso apklausoje dalyvavo 145 mokiniai. Tyrimui atlikikti panaudojau anketinį metodą. Atsakyti į anketoje „Pasirengimas karjerai“ (žr. 1. Priedas) pateiktus teiginius mokiniams buvo skirta pamoka, tačiau daugelis atsakė greičiau.

Teiginiai anketoje suformuluoti taip, kad mokiniams reikėtų tik atsakyti atsakymais „taip“, „ne“ arba „nežinau“. Atsakymas „nežinau“ buvo patalpintas prie galimų atsakymo variantų daugiau dėl to, kad išsiaiškinti pačių mokinių savišvietą, nes logiškai mąstantys šio amžiaus mokiniai turėjo arba sutikti, arba nesutikti, bet jokiu būdu ne nežinoti ką atsakyti.

2.2. Tyrimo rezultatai

Tyrimo rezultatus ne tik susumavau, bet ir apskaičiavau išreiškęs juos procentais. Manau, taip geriau atsispindėjo vienu ar kitu klausimu mokinių pareikšta nuomonė. Pvz.: su teiginiu, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“ sutiko, t.y. atsakė „taip“ 89 mokiniai, o tai sudarė 61% visų tyrime dalyvavusių mokinių, „ne“ atsakė 35 mokiniai (24%), o „nežinau“ – 21 arba 15% visų mokinių.

Lygiai taip pat apdorojau ir visą kitą tyrimo medžiagą.

Kaip jau minėjau anksčiau, kad į kai kuriuos teiginius net daugiau nei dešimt mokinių nežinojo atsakymo, t.y., pažymėjo „varnelę“ grafoje „nežinau“.

Į pirmą anketoje pateiktą klausimą „Kaip tu supranti karjerą“ daugelis tyrime dalyvavusių mokinių iš esmės atsakė teisingai. Vieni mokiniai karjerą labiau siejo su pašaukimu, kiti su noru dirbti ir uždirbti, dar kiti manė, kad karjera, tai „ siekis kilti aukštyn profesine prasme“ ar „tobulėjimas profesijoje“. Gal tie atsakymai ir mokinių mintys bei žinios apie profesiją išreikšti kitais žodžiais, bet turinys yra teisingas.

Su teiginiais apie karjerą mokiniai daugeliu atvejų sutiko. Mažiausiai sutiko su teiginiu, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“. Bet ir šį teiginį palaikė 61 % mokinių. Nieko stebėtino, kad su šiuo teiginiu sutiko mažiausiai mokinių, nes pašaukimas vaidina vis mažesnį vaidmenį. Dabar žmonės yra pragmatiškesni ir labiau žiūri į tai, kaip pasirinkta profesija bus apmokama. Tai įrodo dauguma (net 84 %) sutikusiųjų mokinių su teiginiu, kad „Karjera, tai siekis uždirbti kuo daugiau pinigų“. Šiuolaikiniame moderniame kapitalizme tai visai nestebintinas reiškinys. 83 % tyrime dalyvavusių mokinių sutiko su teiginiu, jog „Karjera, tai lipimas laiptais“. Mano manymu, prieš 15 metų toks rezultatas būtų daugiau nei geras, bet gyvenant demokratiškoje visuomenėje ir laisvos rinkos sąlygomis, toks požiūris į karjerą yra senamadiškas ir atgyvenęs. Bet tuo pačiu ¾ arba 75 % mokinių pritarė, kad „Karjera, tai galimybės savirealizacijai“ ir 78 % sutiko, kad „Karjera, tai asmens laisvė siekti užsibrėžto tikslo“, o pritarimas šiems teiginiams apie karjerą rodo mokinių šiuolaikinį požiūrį į ateitį.

Du trečdaliai dešimtos klasės mokinių yra apsisprendę ir pasirinkę savo būsimą karjerą, t.y. jie jau žino, kurioje šakoje bandys savo jėgas. Manau, labai pagirtinas reiškinys, nes kuo anksčiau apsisprendi kuo nori būti, tuo tau daugiau lieka laiko iki vidurinės mokyklos baigimo pasiruošti būsimai profesijai, galima skirti daugiau dėmesio tiems mokomiesiems dalykams, kurie įtakos stojimo į kitas mokymo įstaigas rezultatus.

o tų mokinių, kurie dar neapsisprendę ir nepasirinkę, teiravausi, kodėl dar to nepadarė ir kokios yra to priežastys .

Mokinių, jau žinančių kokią profesiją rinksis, klausiau, kas įtakojo ir ar iš viso įtakojo jų apsisprendimą. Kaip matome iš diagramos, daugiausia įtakos savo vaikų apsisprendimui turi tėvai (83%) bei pačių vaikų mokymosi rezultatai (84%). O tokių mokinių, kurių pasirinkimo niekas neįtakojo, yra tik 16 % arba 22 iš 145. Stebėtinas rezultatų nesutapimas, susijęs su pašaukimo įtaka pasirenkant karjerą. Tam pritarė tik 35 % mokinių. Būtų nestebinantis rezultatas, jei ne pieš tai jau aptarti rezultatai apie karjeros sampratą, kur net 61 % mokinių pritarė teiginiui, kad „Karjera, tai pašaukimo realizacija“. Gal tą didelį rezultatų neatitikimą dar pakoreguos ir kiek suvienodins tie 33 % mokinių, kurie dar apskritai nėra apsisprendę, kokios karjeros sieks.

Mokinių, kurie dar neapsisprendę ir nepasirinkę, teiravausi, kodėl dar to nepadarė ir kokios yra to priežastys

Iš šių mokinių tarpo 74 % teigia, kad jų apsisprendimą nulems egzaminų rezultatai, todėl nėra kuo stebėtis, kad net 48 % tos pačios grupės mokinių mano, jog dar neverta skubėti apsispręsti. Jie visas savo jėgas skiria mokslams ir tik jiems, o apsispres kokios karjeros sieks tada, kai savo rankose turės vidurinės mokyklos baigimo atestatą.

Taip pat iš nežinančių kokią karjerą pasirinkti mokinių tarpo teigia, kad neapsisprendė todėl, kad „Tikisi daugiau pagalbos iš mokyklos“ (49 %) ir „Nes tėvai nepataria“ (52 %), o 35 % mokinių teigia vis dar neapsisprendę, „Nes tėvai siekia ,kad eičiau jų pėdomis“. Tai prieštaravimas savo gimdytojams, būdingas paauglystės laikotarpiui ir, galų gale, tai yra būdinga gana savarankiškai asmenybei, kuri, aišku, turi visą teisę priimti sprendimus pati ir visą atsakomybę už sprendimą prisiimti sau.

Net kiek daugiau nei pusė (53 %) dešimtos klasės neapsisprendusiųjų dėl savo karjeros mokinių teigė, kad neapsisprendė, „Nes nežino kur galėtų pilnai save realizuoti“. Ko gero, tai sąlygoja demokratiškumas ir pasirinkimo laisvė, nes šiais laikais tiek daug galimybių ir toks didelis profesijų pasirinkimas, kad nieko stebėtino, jog kartais taip žmogus taip susipainioja, kad net nebežino nei ko nori, nei kurioje srityje jo pastangas gali būti geriausiai įvertintos.

Nors ir gyvename XXI amžiuje, keitėsi santvarka, kurioje mes gyvename, tapo prieinamesnė įvairi informacija, tame tarpe ir apie karjerą, bet kaip buvo, taip ir liko mokykla pagrindiniu mokinių pasirengimo karjerai etapu. Mokykloje vaikas praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl mokyklai ir privalo būti pagrindiniu pasirengimo karjerai etapu. Jei taip nebūtų, tai būtų galima teigti, kad apskritai neverta jos lankyti. Juk mokykla, tai ne tik mokslai, bet ir popamokinė veikla (susitikimai, renginiai, įvairūs būreliai), naujos pažintys, draugai, naujos technologijos ir pan.

Kaip rodo rezultatai, 3/5 mokinių mano, kad informacijos apie profesinį pasirinkimą yra daug, bet tik pusė iš 145 mokinių teigia, kad tos medžiagos ir užtenka. Manau ta pusė mokinių, kurie atsakė, kad medžiagos nepakanka, yra ypač perspektyvūs, nes jie puikiai suvokia, kad žinių niekada nebus ir negali būti per daug. Kritiškas ir savikritiškas požiūris dar niekam nepakenkė.

Du trečdaliai mokinių sieja savo laisvalaikį ir hobį su būsima karjera. Kiek stebintinas rezultatas, kad tiek daug mokinių net ir poilsio nuo mokslų metu jau galvoja apie ateitį. Bet geriau pagalvojus, juk mokiniai lanko būrelius, užsiėmimus ar treniruotes tų dalykų, kurie jiems patinka, o jei patinka, tai esant galimybėms tuo jie norėtų užsiiminėti ir suaugus profesionaliai, pvz.: jei mokinys lanko kažkokios sporto šakos treniruotes, tai didelė tikimybė, kad jis su šia sporto šaka arba bent jau sportu sies ir savo ateitį; jei mokinys lanko dailės, muzikos, dramos, fotografijos, keramikos ar dar kokius kitokius su menu susijusius užsiėmimus, tai ko gero jis bandys savo ateitį sieti su menu.

Net 83 % mokinių ši švietimo sistema padeda geriau pasiruošti būsimai karjerai ir profiliuoto ugdymo įtaka karjeros planavime yra didelė. Mokinys gali sutelkti didesnį dėmesį tiems dalykams, kurie jam bus svarbus stojant į aukštąsias mokyklas, gali daugiau mokytis tų dalykų, kurie jam geriau sekasi, galų gale, gali skirti daugiau dėmesio toms disciplinoms, kurios jam geriau sekasi. Pvz.: kam mokiniui sustiprintai mokytis biologijos, jei jis jau yra tiksliai apsisprendęs, kad savo ateitį sies su profesija ir karjera, kuriai bus svarbesni tikslieji mokslai, o tuo pačiu tam mokiniui ir geriau sekasi šie mokslai. Šiais laikais galimybės turi atitikti poreikius ir atvirkščiai, mokykla turi visas galimybes tuos mokinių poreikius tenkinti.

Tyrime pateikiau klausimų, susijusių teorinėmis ir pažintinėmis mokinių žiniomis apie karjerą ir su tuo susijusiai dalykais.

Paradoksalu, bet 36 % mokinių neskiria terminų „darbas“, „profesija“, „karjera“. Keista, kad tiek daug mokinių nežino elementariausių dalykų, vadinasi, šie mokiniai nežino pačio pagrindo. To priežastys gali būti dvi: prastas mokyklos jai priklausančių funkcijų atlikimas bei mokinių neišprūsimas, skiriamas mažas dėmesys savišvietai.

11 pav. Mokinių supratimas apie kompetencijos portfelį.

Šiek tiek daugiau nei pusė mokinių nežino, kas yra kompetencijos portfelis. Tai gana naujas dalykas ir labai stebėtis neverta, nes labiau yra akcentuojama, jog ieškant darbo būtinas gyvenimo aprašymas (CV), o kad pats gyvenimo aprašymas yra tik sudedamoji kompetencijos portfelio dalis, nėra pabrėžiama.

Tyrime pateikiau klausimą, susijusį su lyčių lygybe. Klausiau ar „Karjeros pasirinkimas nepriklauso nuo lyties“. Rezultatai patvirtino, kad šiuolaikinis jaunimas jau „išgijo“ nuo stagnacijos laikais suformuotos nuomonės, kad vieni darbai skirti moterims, o kiti – vyrams. Net 79 % dešimtokų jau suvokia, kad darbo kokybė jokiu būdu nepriklauso nuo asmens lyties – demokratinės visuomenės labai demokratiškas požiūris į lyčių lygybę. Lyčių lygybė dabar yra labai propoguojama tiek per masinės informacijos priemones, tiek pačiose mokyklose ir kitokius rezultatus būtų sunku net įsivaizduoti. Be to lyčių lygybę reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos konstitucija.

Net 84 % mokinių mano, jog ieškant darbo, labai svarbios yra pažintys. Tai, ko gero, tėvų vaikams įskiepitas požiūris į darbo paiešką, Manau, pažinčių reikia tik menkai išsilavinusiems, o gerą išsilavinimą turintiems atsiveria plačios galimybės gauti gerą darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Ir pažintys lems palaipsniui vis mažiau. Šis klausimas buvo tyrime panaudotas tam, kad nustatyti, ar mokiniai pasitiki ir ar pasitikės ieškodami darbo savo jėgomis bei savo žinių bagažu. Rezultatai rodo, kad pasitikėjimo savo jėgomis trūksta, o trūkstant pasitikėjimo savimi, ieškoma pagalbos iš aplinkos.

Tik kiek daugiau nei pusė mokinių rinkdamiesi profesiją atkreipė ar atkreips dėmesį į savo temperamento ir charakterio tipą, būdo savybes. Visi kiti teigia, kad jiems tai yra nesvarbu. Manau į savęs pažinimą turėtų būti daugiau kreipiama dėmesio ir mokiniai ugdytojų turi būti skatinami pažinti save. Juk ne visų temperamentų žmonės vienodai gerai galės jaustis vadovo kėdėje. Ne visi žmonės gali dirbi dideliame kolektyve ir atvirkščiai. Kaip ne kiekvienam skirta būti geru muzikantu, dailininku ar kokios kitos meno šakos atstovu, taip tikrai ne visi gali būti geri darbininkai, tarnautojai, vadovai. Aišku, galima laimėti konkursą į darbo vietą, bet ar ilgai dirbsi ten, jei nesijausi toje darbo vietoje konfortabiliai. Reikia kiekvienam žinoti savo galimybes, savo poreikius. Todėl mokykloje reikia skatinti mokinių savęs pažinimą, reikia pateikti anketų, testų ir šiaip klausimynų, kurių pagalba būtų galima padėti mokiniams geriau pažinti save. Prieduose pateikiu dvi anketas, kurių pagalba mokiniai gali nustatyti savo temperamentą ir pasitikėjimo savimi lygį.

Iš grupės klausimų apie savęs pažinimą daugiausiai pritarimo sulaukė klausimas apie komunikabilumą. 78 % mokinių pritaria tam, kad komunikabilumas padeda siekti užsibrėžtų tikslų ir kilti karjeros laiptais. Komunikabilumas reikalingas visur: nuo pokalbio dėl priėmimo į darbą iki bendravimo su kolektyvu darbe ar už jo ribų. Mokiniai sakyčiau labai pragmatiškai suvokia komunikabilumo įtaką karjerai.

Pasirodo tik 59 % mokinių pasitiki savo jėgomis. Kaip jau minėjau aptardamas 13 pav. rezultatus, pasitikėjimo stoka gali įtakoti apsisprendimą kokios karjeros siekti. Pasitikėjimas savimi beveik visada padeda įgyvendinti siekiamus tikslus.

Kur gali slypėti pasitikėjimo ar nepasitikėjimo savimi paslaptis sunku vienareikšmiškai atsakyti. Ji gali slypėti ir ugdyme , ir mokymosi kokybėje, ir gyvenimo sąlygose. Labiausiai nepasitikėjimas pasireiškia brendimo laikotarpiu, kuriame paaugliui reikia didesnės tiek mokyklos, tiek savo šeimos paramos ir pagalbos.

Dauguma mokinių suvokia, kad mokslas mokykloje yra pagrindinis kriterijus renkantis profesiją. Nuo išmokimo lygio didžiąja dalimi priklausis kokią karjerą turėsi galimybę rinktis. Mokiniai suvokia, kad tik labai geri mokymosi rezultatai atvers duris į bet kokią norimą karjerą, o jei mokslai sekėsi prasčiau, tai mokinys profesiją rinksis pagal tai, ar su turimais mokslo įvertinimais turi galimybių įstoti į vieną ar kitą aukštąją mokyklą.

Šioje lentelėje pateikiu rezultatus, kokią mokiniai pareiškė nuomonę į tyrimo klausimus:

Karjeros samprata

lipimas laiptais

121 (83%)

14 (10%)

10 ( 7%)

asmens laisvė siekti užsibrėžto tikslo

114 (78%)

15 (10%)

16 (12%)

galimybės savirealizacijai

109 (75%)

27 (19%)

9 ( 6%)

individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas

91 (63%)

41 (28%)

13 ( 9%)

siekis uždirbti kuo daugiau pinigų

123 (84%)

22 (16%)

pašaukimo realizacija

89 (61%)

35 (24%)

21 (15%)

gebėjimas prisitaikyti darbo rinkoje

97 (67%)

33 (23%)

15 (10%)

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Ar šiuo metu jau esi apsisprendęs kokią karjerą pasirinksi?

 

Taip   97 (67%)

Kas įtakojo tavo sprendimą siekti pasirinktos karjeros?

 

Šeima

97 (67%)

Tėvai

121 (83%)

Draugai

92 (63%)

Mokykla ir mokytojai

89 (61%)

Mokymosi rezultatai

123 (84%)

Šeimos finansinė padėtis

97 (67%)

Pašaukimas

51 (35%)

Niekas neįtakojo

22 (16%)

 

 

 

 

Ne  48 (33%)

Kodėl dar neapsisprendei kokios sieksi karjeros?

 

Nes apsisprendimą lems egzaminų rezultatai

107 (74%)

Nes tikiuosi daugiau pagalbos iš mokyklos

71 (49%)

Nes tėvai nepataria

76 (52%)

Nes tėvai siekia, kad eičiau jų pėdomis

51 (35%)

Nes nežinau kur galėčiau pilnai save realizuoti

77 (53%)

Nes nėra kur skubėti

69 (48%)

 

 

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Pagrindinis pasirengimo karjerai etapas yra mokykla. Ar sutinki?

Taip

105 (72%)

Ne

40 (28%)

Nežinau

Klausimai ir teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Apsisprendimas dėl karjeros kelio yra niekuo nesusijęs su dalykų mokymusi mokykloje

27 (19%)

95 (65%)

23 (16%)

Mokymasis mokykloje turės įtakos karjeros sėkmei

109 (75%)

31 (21%)

5 (4%)

Vidurinės mokyklos baigimas nesusijęs su galimu uždarbiu

79 (54%)

66 (46%)

Mokykloje pateikiama daug medžiagos apie profesinį pasirinkimą

87 (60%)

58 (40%)

Man užtenka tiek medžiagos apie karjerą ir jos pasirinkimo galimybes, kiek jos pateikiama mano mokykloje

71 (49%)

74 (51%)

Aš jau esu pasirinkęs, kuo noriu būti, ir bet kokiomis priemonėmis šį savo norą stengsiuosi įgyvendinti

98 (66%)

41 (29%)

6 (5%)

Laisvalaikis ir hobi gali būti susiję su karjeros siekimo interesais

100 (67%)

40 (29%)

5 (4%)

Ar didelė profiliuoto ugdymo įtaka karjeros planavimui

121 (83%)

24 (17%)

 
 
 

Tau užteks ar užteko teorinių žinių pasirenkant profesiją?

Taip

79 (54%)

Ne

56 (39%)

Nežinau

10 ( 7%)

Klausimai ar teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Terminai “darbas”, “profesija”, “karjera” reiškia tą patį

19 (13%)

93 (64%)

33 (23%)

Profesija ir nuolatinis darbas yra skirtingi dalykai

83 (57%)

44 (36%)

18 (13%)

Siekiat karjeros yra labai svarbi žmogaus kompetencija

101 (70%)

36 (25%)

8(5%)

Ar žinai kas tai yra kompetencijos portfelis

65 (45%)

80 (55%)

Technologijų pažanga kartais sukuria naujų darbo vietų, o kartais sumažina jų skaičių

99 (58%)

28 (19%)

18 (13%)

Netekus darbo ir norint gauti naują, gali tekti persikvalifikuoti

110 (76%)

21 (15%)

14 (9%)

Nesvarbu kokią profesiją pasirinksiu, visą gyvenimą būsiu jai ištikimas

79 (54%)

42 29%)

24 (17%)

Apsispręsdami dėl karjeros kelio, žmonės turi pagalvoti, kuo jie dar gali tapti, jeigu netaps darbininkais

89 (60%)

46 (32%)

Jau šiandien reikia pradėti galvoti apie savo darbą

94 (65%)

41 (28%)

10 (7%)

Karjeros pasirinkimas nepriklauso nuo lyties

115 (79%)

16 (12%)

14 (9%)

 Ieškant darbo, pažįstamas žmogus yra tiek pat svarbus, kaip ir pati informacija apie galimą darbą

122 (84%)

16 (12%)

7 (4%)

Karjeros planavimas yra labai sudėtingas procesas

105 (72%)

29 (20%)

11 (8%)

Galiu gauti daug naudos mokydamasis iš klaidų ir pasisekimų žmonių, jau pasirinkusių karjeros kelią

99 (68%)

46 (32%)

Ar savęs pažinimas lemia karjeros kelio pasirinkimą?

Taip

78 (55%)

Ne

60 (41%)

Nežinau

7 ( 4%)

Klausimai ir teiginiai

Taip

Ne

Nežinau

Savęs suvokimas nėra susijęs su žmogaus sugebėjimais daryti gerus sprendimus

43 (30%)

88 (61%)

14 ( 9%)

Mano asmenybės bruožai neturi nieko bendro su sėkme ar nesėkme karjeros kelyje

51 (36%)

80 (55%)

14 ( 9%)

Charakteris, temperamentas, asmenybės tipas ir kitos būdo savybės lems pasirenkant būsimą karjerą

78 (54%)

51 (35%)

16 (11%)

Ar žinai koks tavo charakterio, temperamento, asmenybės tipas

88 (61%)

57 (39%)

Komunikabilumas labai  padeda siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų, bei kilti karjeros laiptais

113 (78%)

11 ( 8%)

21 (14%)

Esu pakankamai stiprus ir galiu valdyti visus gyvenime vykstančius pokyčius

91 (63%)

42 (29%)

12 ( 8%)

Aš visada pasitikiu savimi

85 (59%)

48 (33%)

12 ( 8%)

Išvados

Svarbiausia, ką išsiaiškinau dar net nepradėjęs rašyti šio bakalauro darbo, yra tai, jog literatūros, prieinamos plačiajai visuomenei, yra gana mažai. Viešosiose bibliotekose apie karjerą kažko naujesnio nei 1996 metų leidimo nepavyko rasti. Senesnio leidimo literatūros buvo vienetiniai egzemplioriai, išskyrus L. Jovaišos i S. Kregždės dar sovietinių laikų palikimą. Taigi, moksleivis ir norėdamas savišvietai pasiskaityti ką nors apie karjerą, profesijos pasirinkimą, praktiškai neturėtų iš ko. Lieka jam tik tie „trupiniai“, kuriuos pateikia kaip ugdomąją medžiagą mokytojai pamokų metu.

Antra išvada tokia, kad ir tos naudingos medžiagos pamokų metu mokiniai gauna tikrai nedaug, ką jau kalbėti apie jos pakankamumą renkantis karjeros kelią. Tokią mano išvadą sąlygojo tai, kad vos pusė tyrime dalyvavusių mokinių teigė, jog jiems užtenka pateikiamos informacijos apie karjerą (6 ir 7 pav. 31 psl.). Bet vis dėlto pagrindiniu pasirengimo karjerai etapu mokiniai laiko mokyklą (5 pav. 31 psl.).

Ko gero iš antros išvados išsirutuliojo ir trečioji, jog, kad ir kaip keista būtų šiuolaikinėje demokratiškoje visuomenėje, tėvai (3 pav, 29 psl.) turi dar labai didelę įtaką profesijos pasirinkimui. Dėl to kalta, turbūt, ir mokykla: jei mokinys neturi pakankamai žinių apie karjerą ir mokykla jo poreikių nepatenkina ir jei dar to mokinio savianalizė silpnai išvystyta, tai į ką daugiau tas jaunas pilietis kreipsis jei ne į savo artimiausius žmones – šeimą.

Kita išvada tokia: profesijos pasirinkimui labai svarbios savišvieta ir savianalizė, kurios, mano manymu, kaip tos dvi sesutės, viena be kitos negali. Jei žmogus apsišvietęs, tai jis sugeba analizuoti savo elgesio, būdo, charakterio, temperamento bruožus ir priimti teisingiausią sprendimą, ir atvirkščiai, jei žmogus savišvietai neskiria laiko arba tam žmogui viskas nepatinka, tai jis, paprastai, apie save manys labai gerai, jam rodysis, kad visi keliai atviri, kad, kur tik jis pasuktų, visur jo laukia išskėstos rankos ir pasisekimas, todėl vėliau tokių žmonių kelyje pasitaiko daugybė blogų sprendimų, nusivylimų, dažnai besibaigiančių tiesiog tragiškai.

Penkta ir paskutinė išvada: mokinių mąstymas apie karjerą ir pasirengimas jai yra gana vidutinio lygio. Šią išvadą sąlygojo tai, jog gana daug mokinių neskiria pagrindinių terminų, susijusių su karjera (10 pav.), pusė mokinių nieko negirdėję apie kompetencijos portfelį (11 pav.). Bet mokiniai suvokia, kad norėdami susikurti dar mokykloje geras pozicijas starte į karjerą, jie pirmiausia turi gerai mokytis (17 pav.). Be to, turi skirti nemažai dėmesio savęs pažinimui bei savišvietai.

Literatūra

1. Anglų kalbos mokomasis žodynas (1997). Vilnius: Alma littera.

2. Bartinikienė, Z. ir Paurienė, L. (1989). Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. Kaunas: Šviesa.

3. Beresnevičienė, D. (1990). Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. Vilnius: Viltis.

4. Beresnevičienė, D. (1989, kovas). Profesinis orientavimas ir atranka Lietuvoje 1922-1937 m. Tarybinė mokykla, 3. 37-38.

5. Fukuyama, Sh. (1988). A philosophical foundation of vocational guidance. Ashiya, Hyogo, Japan: Ashiya univ. Press.

6. Galkytė, H. (1972). Klasės vadovo darbas, ruošiant mokinius pasirinkti profesiją. Vilnius:

7. Galkytė, H. (1974). XI klasės mokinių sugebėjimo analizuoti savo tinkamumą pasirinktai profesijai tyrimas. Asmenybė ar profesinis orientavimas: respublikinės konferencijos medžiaga ( p. 55-57 ). Vilnius:

8. Galkytė, H. ( 1977). Mokinių sugebėjimo analizuoti savo galimybes, renkantis profesiją, ugdymas. Vilnius:

9. Gumuliauskienė, A., Augienė, D., Bobrova, L., Macaitienė, R., Eitutytė, D. (2002). Karjera šiandien ir rytoj. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

10. Gučas, A. (1937). Pašaukimas ir darbas. Kaunas: Šviesa.

11. Herr, E. L., Cramer, S.H. (1984). Career guidance and counseling through the life Span. Boston, Toronto: Little, Brown and company.

12. Jacikevičius, A. Apie tuos, kurie nepateko į konservatoriją. (1983, kovo 17), Tarybinė Klaipėda, p. 5.

13. Jatautaitė, B. (1991). Profesinio orientavimo ir reorientavimo problema. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 159-164. VU.

14. Jatautaitė, B. (1993). Vyresniųjų moksleivių darbinio apsisprendimo sunkumai ir trūkumai. Acta Paedagogica Vilnensia. p. 160-174.

15. Jovaiša, L. (1981). Asmenybė ir profesija. Kaunas: Šviesa.

16. Jovaiša, L. (1978). Profesinio orientavimo pedagogika. Kaunas: Šviesa.

17. Kregždė, S. (1988). Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. Kaunas: Šviesa.

18. Matulionis, A., Mikšys, A. (1992). Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas.

19. Martynaitis, J. (1972). Testų teorija ir praktika buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Psichodiagnostikos problemos. Vilnius:

20. Petkevičiūtė, E. (1935, Nr. 17 ). Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla. Tarybinė mokykla.

21. Perry, N., Vanzandt, Z. (1998). Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. Kaunas: Aušra.

22. Perry, N., Vanzandt, Z. (1998). Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. Kaunas: Aušra.

23. Petkevičiūtė, E. (1935, Nr. 17 ). Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla. Tarybinė mokykla.

24. Petrauskaitė, R. (1996). Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. Vilnius: Žodynas.

25. Stanišauskienė V., Večkienė N. Karjeros samprata: mokslinio požiūrio kaita ir refleksijos Lietuvoje problema// Socialiniai mokslai. Nr. 2(19).P. 23-29.

26. Worterbuch der Psychologie (1976). Leipzig.

27. Крягжде, С.П. (1981). Психология формирования профессиональных интересов. Вильнюс

28. Швалбе, Б. Швалбе, Х. (1993). Личность, карьера, успех. Масква: Прогрес-Интер.

Karjeros pasirinkimas

 

1. Karjeros pasirinkimą lemiantys veiksniai
Kas tai yra pasirengimas karjerai? Į šį klausimą bus galima atsakyti tik tada, kai žinosime kas tai yra karjera. Prancūzų kalbos žodis carriere reiškia veiklos sritį. Tarptautinių žodžių žodyne karjera apibūdinama kaip sėkminga veikla, pasisekimas gyvenime, veiklos rūšis. Tai kiekvieno žmogaus prigimtinis siekis, jo nuostatų ir veiklų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą gyvenimą.
Pasirengimas (rengimasis) karjerai yra procesas, sudarantis sąlygas informacijos apie save kaupimui, jos panaudojimui ir susipažinimui su darbinės veiklos pasauliu bei savo santykio su tuo pasauliu nustatymui. Šis procesas paprastai prasideda anksti, kai mažo vaikučio klausiama: „Kuo norėsi būti užaugęs?“. Šitoks klausimas vaikui pasako du dalykus: jis kuo nors taps ateityje ir jam reikės rinktis. Mokykla, bendruomenė, šalies įvykiai veikia vaiko pasirinkimą ir kitus jo sprendimus. Pasirengimas karjerai nesibaigia įsidarbinimu. Mes toliau augame, keičiamės kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Greitai besikeičiančio sudėtingo gyvenimo reiškiniai reikalauja naujai vertinti savo gyvenimą. Vadinasi, pasirengimo karjerai procesas tęsiasi visą gyvenimą.
Su mus supančios civilizacijos kaita kinta ir apibrėžimai, susiję su pasirengimu karjerai:
• Darbas – tai tikslinga veikla, atsakingai atliekant pareigas tam tikroje vietoje.
• Profesija – nuolatinių užsiėmimų seka, specialybė.
• Karjera – tam tikrų darbų seka, kitų funkcijų (vaidmenų) atlikimas, kuris apima žmogaus požiūrį į darbinę veiklą bei savęs tobulinimą. Šis požiūris paaiškina, kad darbas nėra izoliuotas nuo kitų gyvenimo sričių.
• Pasirengimas karjerai – tai vadovavimas daugeliui gyvenimo įvykių ir atliekamų funkcijų (vaidmenų), formuojančių mūsų gyvenimą. Kai kurias veiklos sritis mes pajėgūs reguliuoti (studijos, santykiai su kitais), o kai kurių (ekonominiai, technologiniai pokyčiai) – nepajėgūs.
Profesijos pasirinkimas yra viena aktualiausių problemų, nuo kurių tinkamo sprendimo priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Profesijos pasirinkimo problema – tai saviraiškos ir savirealizacijos, savęs įtvirtinimo tam tikroje veikloje ir dvasinės harmonijos problema. Tik pasirinkęs tokį darbą, kuris atitinka jo dvasinius ir fizinius gabumus ir palinkimus, žmogus ras darbe vidinį pasitenkinimą, mėgs savo darbą, gerins ir tobulins jį. Ir tik toks darbuotojas yra naudingas savo tautos narys. Šią problemą išspręsti pačiam jaunuoliui yra gana sunku. Dažnai jam reikia patarimo, o kartais vien pritarimo, paskatinimo siekti užsibrėžto tikslo, t.y. karjeros. Todėl konsultantas turi padėti mokiniui adekvačiai įvertinti savo profesinį tinkamumą, pasiryžimą, interesus, gebėjimus, valią ir kt., patarti kaip praktiškai patikrinti savo apsisprendimo pagrįstumą, konsultuoti visais profesinio pašaukimo atradimo aspektais.
Tautinės mokyklos koncepcijoje bendrojo lavinimo mokyklai keliamas toks pagrindinis uždavinys: atsigręžti į žmogų kaip į absoliučią vertybę. Tam būtina puoselėti fizinę ir psichinę mokinio prigimtį, sudaryti sąlygas atsiskleisti jo individualybei, pažadinti saviauklos ir savikūros siekimą, padėti tvirtus dorovės pamatus, ugdyti pilietiškumą ir atsakomybės jausmą. Persitvarkančiai mokyklai diegiami švietimo tautiškumo, humanizmo ir demokratijos principai. Profesiniu rengimu siekiama išugdyti tokią asmenybę, kuri pati galėtų organizuoti savo profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą, būtų pasiruošusi kartu su kitais spręsti visuomenės problemas.
Šiuo metu Lietuvoje keičiasi bendros jaunosios kartos ugdymo nuostatos pereinant nuo sovietinės „ tikslingo ugdymo teorijos “ prie siekimo padėti atsiskleisti geriesiems ugdytinių asmenybės pradams. Humanistinės ugdymo nuostatos turi atsispindėti ir sprendžiant profesijos pasirinkimo psichologines bei pedagogines problemas, svarbiausia vertybe laikant kiekvienos asmenybės gerovę ir tik per ją einant į visuomenės ir valstybės suklestėjimą.
Dabartinės demokratinės visuomenės ir laisvosios rinkos kūrimo Lietuvoje sąlygomis aktualu siekti optimizuoti jaunimo profesijos pasirinkimą ypatingą dėmesį skiriant kvalifikuotoms pačios asmenybės pastangoms šioje srityje, nes dabar, kai susidaro galimybė laisvai pasirinkti profesiją, individualios kompetencijos ir asmeninės atsakomybės reikšmė labai padidėja.

1.1. Karjeros modeliai

Dabartinės postmodernios epochos žmogaus veikloje pastebimi du karjeros sampratos modeliai:
1. Biurokratinės karjeros modelis.
2. Šiuolaikinės karjeros modelis.

Šiuo metu vis labiau įsigali šiuolaikinės karjeros sampratos modelis, kurį matome 1 lentelėje.

1 lentelė

Biurokratinės ir šiuolaikinės karjeros sampratos skirtumai

Karjeros sampratos

kriterijai

Biurokratinė

karjera

Šiuolaikinė

karjera

Karjeros modelis

Vientisa hierarchinė struktūra, įtvirtinta organizacijoje; karjeros laiptai.

Lanksti vientisa struktūra, neįtvirtinta organizacijoje.

Karjeros sėkmės ratas

Individualūs pasiekimai (statusas, atlyginimas ir kt.) tam tikrame amžiuje lyginami su kitų tokio pat amžiaus žmonių pasiekimais.

Savirealizacijos, asmens laisvės, individualaus požiūrio į sėkmę tenkinimas.

Karjeros ateities planavimas

Numatoma, aiški, susijusi su organizacija.

Sunkiai nuspėjama, susijusi su žmogaus kompetencija pasirinktų tikslų atžvilgiu.

Socialinis (materialinis) saugumas

Stabilus aiškios ateities progresijos kontekste.

Reliatyvus, priklauso nuo daugelio personalių ir socialinių veiksnių.

Žmogui keliami reikalavimai

Paklusnus, gerai atlieka įprastą užduotį; būtini specifiniai profesiniai įgūdžiai.

Novatoriškas, iniciatyvus, kūrybiškas neapibrėžtoje darbo aplinkoje. Būtinas karjeros „portfelis“ (karjeros kompetencija, kai derinami specifiniai ir universalūs įgūdžiai).

Biurokratinės karjeros sėkmė buvo tapatinama su kilimu karjeros laiptais, užmokesčio kilimu. Tokia karjeros samprata skatina individualizmą ir konkurenciją tarp organizacijoje dirbančių žmonių. Šiuolaikinės karjeros sėkmė netapatinama su „karjeros laiptais“, nes šis karjeros modelis nėra hierarchinis. Jos sėkmės matas yra ne tik darbo užmokestis, statusas, bet ir asmeninė savirealizacija, savo gyvenimo tikslų siekimas, asmeninis tobulėjimas. karjeros sėkmė gali būti suprantama labai individualiai.

1.2. Profesijos pasirinkimą sąlygojantys veiksniai

Jaunuolio pašaukimas yra lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas. Pašaukimas – tai asmenybės veiklos motyvacinių, potencinių, charakterologinių bruožų derinys, sąlygojantis jos darbinio gyvenimo prasmę. Jei gerai mokosi, jaunuoliui nekyla problemų. Bet tokių mažuma. Daugumai profesijos pasirinkimas – egzistencijos klausimas. Todėl suprantama, kad jis neišvengiamas. Šnekamojoje kalboje žodis „pašaukimas“ suprantamas keleriopai:
• kaip žmogaus lemtis dirbti tam tikrą darbą („jis gimęs būti artistu“),
• kaip žmonių grupės paskirtis atlikti pilietiškai svarbią veiklą ( „karių pašaukimas ginti Tėvynę“ ),
• kaip tikslas, kuriam žmogus paskyrė savo gyvenimą ( „gydytoja iš pašaukimo“, kunigystė ).
Vadinasi, žmogų ar žmonių grupę tam tikrai veiklai „šaukia“ arba prigimtis, arba socialinės tikrovės reikalavimai, ar subjektyvūs gyvenimo tikslai. Jei pabandytume psichologiškai panagrinėti šiuos tris pašaukimo atvejus, pastebėtume, kad, pirmuoju turima galvoje įgimti gabumai tam tikrai veiklai ir motyvai ( poreikis kažkuo būti ), antruoju – supratimai visuomeniškai svarbios pareigos, kuriai skiriama veikla, ir trečiuoju – nuoseklus profesinių tikslų, idealų siekimas, uždavinių vykdymas. Šiaip ar taip, visi šie atvejai apibūdina vieną asmenybės gyvenimo reiškinį – pašaukimą.
Kas yra pašaukimas – mažai nagrinėtas klausimas. Pašaukimu galima laikyti „įgimtus gabumus ir linkimus“, galimybę „pasiekti maksimalų darbo našumą“ ir „rasti pasitenkinimą“.
Profesijos rinkimosi procesą galima suprasti kaip profesinį vystimąsi. Šiame procese atsiskleidžia pašaukimas, kuriam susiformuoti padeda įvairūs veiksniai:
1. Socialiniai – ekonominiai;
2. Ugdymo;
3. Psichologiniai;
4. Sveikatos.

Socialiniai – ekonominiai veiksniai – tai gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė bei kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga. Šeima – tai pagrindinis kanalas, per kurį veikia praktiškai visi socialiniai veiksniai. Būtent šeimoje pradeda formuotis požiūris į visuomenę, kurioje gyveni, vertinant tiek jos teikiamas galimybes, tiek būdus, kaip įgyvendinti savo tikslus. Ypač didelę reikšmę jaunuoliams turi tėvo ir motinos profesijos. Profesinės dinastijos padeda iš kartos į kartą perduoti specialybės paslaptis, dešimtmečiais kauptą patyrimą, nuo mažens kryptingai ugdyti įgūdžius ir atskleisti gabumus. Poveikis yra ypač didelis, kai abu tėvai yra tos pačios profesijos. Imamasi konkrečių priemonių, norint, kad jų vaikai eitų tuo pačiu keliu. Jie nukreipia savo atžalas į specialias sustiprinto mokymo klases ar mokyklas, nuolat su jais dirba, kaupia profesinės literatūros bibliotekas ir pan. Bet yra ir tokių tėvų, kurie kategoriškai draudžia: „jokiu būdu“. Nereti atvejai, kai nugali tėvų nuomonė, o vėliau įsitikinus savo netinkamumu tam darbui, profesija keičiama. Taigi tėvų nuomonė yra svarbi, bet galutinį sprendimą turi priimti pats vaikas. Jaunuoliui renkantis profesiją svarbios ne tik tėvų profesijos, bet ir kitų šeimos narių – senelių, brolių, seserų, kitų artimų giminaičių užsiėmimai.
Profesijos pasirinkimą lemia ir lytis. Yra nustatyta, jog VII-IX klasėse pradeda ryškiai skirtis mergaičių ir berniukų rūpinimasis profesine ateitimi. Mergaitės daug labiau rūpinasi savo asmenine-socialine raida ir savo mokymosi bei profesinės ateities planavimu, dažniau dėl to kreipiasi patarimų į profesinio orientavimo specialistus, negu berniukai. Dėl ko taip yra? Taip yra dėl to, kad tradiciškai mergaitėms būdinga didesnė priklausomybė nuo suaugusiųjų ir ilgesnis vaikiško nuoširdumo ir atvirumo su mokytojais laikotarpis. Tuo tarpu iš berniukų tikimasi didesnio autonomiškumo ir „vyriškumo“, sprendžiant savo problemas. Antra, kadangi berniukai pasiekia paauglystę vidutiniškai dvejais metais vėliau nei mergaitės ( atitinkamai 15 ir 13 metų ), tai ir šiam amžiui būdingą krizę patiria vėliau bei silpniau negu mergaitės. Nustatyta, 15 metų mergaičių, turinčių aiškius profesinius ketinimus, yra daug daugiau nei šio amžiaus berniukų. Daroma išvada, jog šiuo laikotarpiu mergaitės jau turėtų gauti pirmąją profesinio orientavimo „porciją“ .
Šiuo metu stereotipai apie lyčių, profesijos ir karjeros skirtumus, taigi ir apie moters pareigas visuomenei bei šeimai nebėra tokie įtakingi. JAV profesinio orientavimo specialistai stengiasi padėti jaunimui įsisąmoninti stereotipų vaidmenį renkantis profesiją, išmokyti merginas ir vaikinus rinktis laisvai ir su išmanymu. Kuriami netradicinių vaidmenų atlikimo modeliai – moterys, dirbančios vyriškus darbus, ir vyrai, užsiimantys „moteriška“ profesine veikla. Tėvai ir mokytojai skatinami atpažinti profesinius stereotipus mokymo programose, mokomuosiuose tekstuose, vaizdinėje medžiagoje, atkreipti į tai mokinių dėmesį.
Lietuvos jaunimo diferenciacija renkantis profesiją pagal lytį gana ryški. Tyrimai parodė būdingą berniukų orientaciją į techninio profilio profesijas (statyba, radiotechnika, mašinų ir prietaisų gamyba, ryšiai, žemės ir miškų ūkis, transportas ir kt.); mergaitės labiau linkusios į humanitarinius ir gamtos mokslus, meną, pedagogiką, sveikatos apsaugą, aptarnavimo sferą. Nustatyti ir merginų bei vaikinų profesinio apsisprendimo motyvacijos, vertybinių orientacijų ir kt. skirtumai, tačiau kol kas nesirūpinama diferencijuoti profesinį orientavimą pagal lytį.
Ugdymo veiksniai.
Vienas svarbiausių visuomenės socialinių institutų ne tik rengiant jaunimą savarankiškam gyvenimui, bet ir užtikrinant visuomenės vystimosi perspektyvą, yra mokykla. Bendrojo lavinimo mokyklos profesinio orientavimo uždaviniai yra plėtoti moksleivių profesinę patirtį, ugdyti profesinį kryptingumą, formuoti tinkamus profesijos rinkimosi motyvus ir padėti įsitvirtinti pasirinktoje praktinės veiklos srityje. Mokykla perduoda naujajai kartai žmonijos sukauptą kultūrinį palikimą – žinias, normas ir vertybes, teikia profesinį parengimą, formuoja asmenybę. Žinios, mokėjimai ir įgūdžiai visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą. Pastebėta, kad mokiniai tų mokyklų, kur gerai tvarkomas profesinis orientavimas, greičiau profesiškai subręsta, tinkamiau apsisprendžia, ką veikti, baigus vidurinę mokyklą. Tyrimai rodo, kad mokytojų individuali įtaka mokiniui renkantis profesiją, yra gana silpna.
Psichologiniai veiksniai:
1) Profesinis subrendimas.
2) Intelektas ir specialieji gabumai.
3) Poreikiai.
4) Interesai.
5) Vertybės.
6) Charakteris.
Profesinis subrendimas. Rinktis profesiją – tai asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją yra patirtis ( žinios, mokėjimai, įgūdžiai), įgyta teoriniame ypač praktiniame darbe. Savęs, kaip darbo ir santykių su aplinka subjekto, pažinimas formuoja savimonę, kitaip tariant, padeda save įvertinti, sąveikoje su socialine aplinka ir darbu save galima įvertinti realiau, suformuoja labiau tikrovę atitinkantis ( objektyvus ) asmeninis statusas.
Intelektas – tai įgimtas mąstymo gabumas, protas; tai gabumas spręsti uždavinius, numanyti (intuicija); tai sugebėjimas prisitaikyti prie kintančių gyvenimo ir veiklos reikalavimų; kūrybinis gabumas, išmokimo gabumas ir t.t. šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje intelektas siejamas ir su organizavimo prisitaikymo galimybėmis, t.y. su adaptacija. Tačiau atskirose veiklos srityse intelektas pasireiškia skirtingai, todėl kalbama apie teorinį, socialinį, praktinį, profesinį intelektą.
Teorinis intelektas – gabumas išmokti, spręsti problemas, kurti nauja. Jis ne vienalytis, vienoks matematikų, kitoks biologų ir pan.
Socialinis intelektas – pirmiausia organizaciniais, drausmingumo, dorovingumo bei paprasčiausio mandagumo sugebėjimais pasireiškiantis emocinis adaptyvumas tarpasmeniniuose, kolektyviniuose santykiuose. Teorinis intelektas operuoja daugiau sąvokomis, ženklais bei simboliais, o socialinis – dorovinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymais.
Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. juos laiku pastebėjus ir praktiškai patikrinus, dažniausiai pasirenkama tinkama profesija.
Poreikis – tai pirmasis orientacinis profesijos pasirinkimo šaltinis. Tačiau poreikį patenkinus, noras praeina, todėl vien poreikiu remtis neatsargu. Renkantis profesiją, dar reikia žinoti ir kokius motyvacijos veiksnius: interesus, vertybes, idealus, į kuriuos įsigilinti lengviau, suvokus poreikius.
Interesas – pastovesnis profesijos rinkimosi veiksnys. Genetiškai interesą galėtume paaiškinti kaip realiatyviai pastovų poreikį sužinoti, tirti. Interesą iš vidaus stimuliuoja tie patys veiksniai kaip ir poreikius. Profesinis interesas suprantamas dvejopai:
1) kaip poreikis susipažinti su profesiją ir ją tirti;
2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant.
Kai atsiranda profesinis interesas, spręsti kokia veiklos sritis asmenybę domina, bet tai dar nieko nepasako, kokią veiklą žmogus rinksis. Į šiuos klausymus galima atsakyti nustačius asmenybės galimybes ( intelektą, specialiuosius gabumus ) ir atitinkamą motyvaciją.
Vertybė – yra tai, ko žmogus ypač ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams pateisinti. Ji dar gilesnis ir patvaresnis psichinis darinys negu interesai. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Tačiau jos nepadeda konkretizuoti pasirenkamos profesijos, nes vieną ir tą pačią vertybę gali atitikti daugelis profesijų.
Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Bet, antra vertus, daugelį profesijų gali rinktis žmonės įvairių temperamentų, nes nuo šių priklauso ne tiek veiklos kokybė, kiek stilius.
Sveikatos veiksnys turi nemažai įtakos profesijos pasirinkimui. Įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, oligofrenija, psichinės reabilitacijos galimumai.
Žmogus yra biosocialinė būtybė, todėl nuo to, ką „davė gamta“, ką sugadino ir ką išugdė socialinė aplinka, priklauso kiekvieno ateitis. Turima galvoje tiek fizinė, tiek dvasinę sveikatą. Nors liga riboja vaikino ar merginos rinkimosi galimybes, jaunimo profesinės orientacijos, nuostatos, valia ir pasiryžimas gali nugalėti likimą.

Pagrindinės grupės veiksnių, turinčių didesnės ar mažesnės įtakos galutiniam mokinių profesiniam apsisprendimui:
1) Asmens fiziologinės ir sveikatos galimybės;
2) Asmenybės kryptingumas;
3) Informacijos kiekis apie profesiją;
4) Emocinis santykis su profesija;
5) Socialiniai skatuliai.

1.3. Pagrindiniai pasirengimo karjerai principai

Kanados žmogaus resursų tyrimo skyrius nustatė penkis pasirengimo karjerai principus, kurie nepaprastai efektingi dirbant su jaunais žmonėmis. Jaunimas, užuot akcentavęs dėmesį DIDŽIAJAM SPRENDIMUI, noriau gilinasi į DIDĮJĮ SAVO GYVENIMO ATEITIES PAVEIKSLĄ.
Pateikiami tokie karjeros principai:
1. Viskas nuolat keičiasi. Užtenka vieną vakarą pasiklausyti pasaulio žinių, kad įsitikintume, jog mūsų pasaulis keičiasi kaip niekada greitai. Todėl žmonių karjeros planavime reikalingas lankstumas. Turime suvokti, kad mes negalime daryti VIENO DIDELIO SPRENDIMO, nes sprendimų priėmimas yra tęstinis reiškinys. Labai įvairiai priimame sprendimus: nepagalvodami apie juos, pasverdami už ar prieš, pagal tai, ar jie mums tinka.
Turėtume suvokti, kad pasikeitus aplinkybėms, keičiame savo sprendimus. Tuo metu, kai nusprendžiame, atrodo, kad tai pats geriausias sprendimas. Kaip besirinktumėme, visada yra teigiamos ir neigiamos pusės. Kartais mes pražiopsome kai kurias galimybes, bet tuo pačiu metu įgyjame patyrimo.
2. Mokymasis yra tęstinis. Kai pripažįstame, kad pasaulis visada keičiasi ir kad daugybė darbų XXI amžiuje dar tik atsiras, akivaizdu, jog pasirengimas karjerai turi būti tęstinis, visą gyvenimą trunkąs procesas. Vienodos reikšmės įgyja „mokymasis mokytis“ ir mokytis kokio nors specifinio dalyko. Tęstinis mokymasis pagrįstas formaliose studijose įgytų įgūdžių formavimu bei kitokiais kūrybiniais metodais.
3. Klausykitės savo širdies balso. Svarbu yra ištirti ir sužinoti, kurioje vietoje ta mūsų „širdis“ ir vertybės. Tradiciniai nurodymai „teisingai nuspręsk“, „būk realistas“, „nerizikuok“ dažnai nuvilia žmones ir sutrukdo tirti bei saugoti svajones.
Pirmiausia reikia išmokti patikėti savimi. Baimė suklysti apsaugo mus nuo klaidų, bet taip pat neleidžia iš jų pasimokyti. Pasaulyje, kuris nuolatos keičiasi, kuriame lankstumas ir prisitaikymas tampa svarbiausiomis savybėmis, derėtų žmones skatinti ne tik protingai rizikuoti, bet ir to mokytis.
4. Dėmesys procesui. Mums asmeniškai svarbi yra pati kelionė, procesas, o ne kelionės tikslas. Suvokdami besikeičiančio pasaulio prigimtį, išsirinkdami profesinės veiklos kelią ir atkakliai siekdami savojo tikslo, galime sukaupti ribotą ir bereikšmį patyrimą. Kol pasieksime tikslą, jo jau gali nebebūti, jo vietoje gal jau bus atsiradę kiti nauji tikslai. Todėl svarbu nusibrėžti pačią ateities viziją, nusistatyti pagrindinę kryptį, o ne siaurą specifinį tikslą. Dažnai pati gyvenimo situacija padiktuoja, kur sukoncentruoti visą energiją. Kartais turime sutvarkyti neatidėliotinus reikalus – laikyti egzaminus, užmokėti už automobilį ir pan. Kartais susiduriame su ilgalaikiais poreikiais – stipria draugyste, darbu, kurį vertiname ir pan. Tenkindami nenutrūkstantį pasirengimo karjerai poreikį, siekiame patenkinti trumpalaikius ir ilgalaikius poreikius.
5. Prisileiskite bendraminčius. Apie mūsų vertę neretai sprendžiama iš to, kiek mes esame stiprūs ir nepriklausomi. Be abejo, tai puikios savybės, tačiau pasitaiko, kad ne viską galime padaryti vieni. Kiekviename gyvenimo ir karjeros etape reikalinga pagalba ir parama žmonių, kuriais mes pasitikime. Tie žmonės yra mūsų bendraminčiai ir sąjungininkai. Tai gali būti šeimos nariai, draugai, bendradarbiai, kolegos, viršininkai; gali būti įvairaus amžiaus; gali atstovauti įvairiems sluoksniams. Su jais galime pasidalinti savo slapčiausiais lūkesčiais. Jie taip pat gali padėti apsispręsti arba supažindinti su žmonėmis, galinčiais mums padėti.
2. Jaunimo įsijungimas į visuomenės socialinę struktūrą

Daugelis pedagogų ir psichologų, nagrinėja jaunimo profesijos pasirinkimą, pagrindinį dėmesį skiria ugdymo klausimams. Gvildenami profesinių interesų ugdymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemos kūrimo, profesinės atrankos ir tinkamumo problemas, jie jaunimą laiko ugdymo objektu. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra ne tik ugdymo objektas, bet ir savarankiškas veikėjas. Žinoma, jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių ( ką mes ir nagrinėsime ), tačiau jų siekiai, besiremiantys motyvais, dažniausiai ir lemia pasirinkimą. Taigi galime teigti, kad jaunimas pats profesiją pasirenka. Be to, palyginti per trumpą laiką sprendžia ne tik profesijos, bet ir socialinės padėties, gyvenamosios bei darbo vietos pasirinkimo, šeimos sukūrimo, kitus gyvenimo klausimus. Visa tai tarpusavyje yra susiję, vienas kitą lemia. Todėl apriboto ugdymo problemomis negalima, o pedagogams ir psichologams turi padėti sociologai, kurie socialinį ir profesinį pasirinkimą vertina plačiau nagrinėdami jaunimo įsijungimą į visuomenės socialinę struktūrą, į visuomeninius klausimus. Sociologai nagrinėja pasirinkimą lemiančius veiksnius: poveikį įvairių socialinių institutų – šeimos, mokyklos, draugų, spaudos, darbo kolektyvo ir panašiai; pačius pasirinkimo objektus – profesiją, specialybę, socialinę padėtį, darbo, gyvenamąją vietą ir panašiai; jaunimo poreikius, interesus, vertybines orientacijas, t.y. pasirinkimo motyvus; jaunimo gyvenimo kelią, šio proceso efektyvumą – mokymosi ar darbo rezultatus, specialybės, darbo, gyvenamosios vietos keitimą ir panašiai. Taigi, sociologai stengiasi aprėpti visą jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesą, nes tik tokiu būdu galima nustatyti tiek bendrus visam jaunimui dėsningumus, tiek skirtingų jo grupių ypatumus. Tiesa, sociologai kviečia bendradarbiauti psichologus ir pedagogus, nes kaip tik jie turi padėti konkrečioje pasirinkimo situacijoje ( sociologų tyrimo objektas yra visuomenė, socialinė grupė, o pedagogo ir psichologo – atskiras žmogus ).
Svarbu, kad jau pradžios mokykloje vaikai sužinotų apie ateityje galimą profesijos pasirinkimą, jo numatymo ir planavimo būdus bei ryšį su asmeninėmis savybėmis. Praleisti šeimoje ir mokykloje vaikystės metai sąlygoja vaiko savęs suvokimą (žmogaus savęs, kaip individo, suvokimas, savo objektyvios ar subjektyvios būties pažinimas yra vadinamas savimone, nuo kurios priklauso asmenybės santykiai su kitais žmonėmis, grupėmis, visuomene, savo psichinių procesų ir savybių, veiklos ir jos rezultatų pažinimas, taip pat aspiracijų lygį, siekimų motyvaciją ir pozityvų profesinį identitetą ir, atvirkščiai, nusikalstamumą, ankstyvą mokyklos palikimą, bedarbystę. Mokytojams ir profesinio orientavimo specialistams patartina rūpintis vaikų savęs pažinimu, savo asmenybės savybių kitimų supratimu, mokykloje įgyjamo patyrimo susiejimu su ateities planais jau pradžios mokykloje.
Taigi kuo anksčiau asmenybei pavyksta įgyti savianalizės ir savęs pažinimo įgūdžių, tuo lengviau jai adaptuotis gyvenime ir spręsti kasdien iškylančias dilemas. Tačiau vienodai gerai pažinti absoliučiai visas savo savybes yra gana nelengva. Mokslininkai bando išskirti, ką būtinai reikia žinoti apie save besirenkančiam profesiją. Jie teigia, jog reikia žinoti du pagrindinius dalykus: ko nori ir kam esi gabus. Jei tai žinai ir pasitiki savimi ( netikėjimas savo jėgomis gali taip smukdyti, kad sužlugs bet kokie planai ), pasisekimas garantuotas. Siūloma kiekvienam užrašyti 10 savo didžiausių norų ir pagalvoti, kaip jų siekiate dabar ir ką būtina padaryti ateityje. Reikėtų susidaryti konkrečius planus, nes kitaip tie norai gali amžinai likti tik svajonėmis. Praverstų ir savo gabumų bei talentų sąrašas su apsvarstymais, kuriuos iš jų ir kaip reikėtų ugdyti. J.P.Gilfordas pasitikėjimą savimi laiko pirmąja iš jo išskiriamų penkių svarbiausių asmenybei bei jos profesinei sėkmei savybių ( kitos: komunikabilumas, sugebėjimas įsitvirtinti, santūrumas, objektyvumas ) .
E. L. Heras ir S. H. Krameris (1984) išskyrė 10 vadinamųjų „išgyvenimo “ įgūdžių, be kurių nė vienas žmogus negali sėkmingai veikti šiuolaikinėje visuomenėje ir kurių formavimui ir tobulinimui ir jaunoji karta, ir tėvai bei pedagogai turėtų skirti ypatingą dėmesį:
1) savo privalumų ir trūkumų žinojimas, pagrindinės vertybės ir prioritetai bei jų derinimas su mokymosi ir profesiniais tikslais, gebėjimais realiai save vertinti;
2) gebėjimas naudotis informaciją ( literatūra, garso ir vaizdo įrašų priemonėmis, švietimo sistemos teikiamomis galimybėmis, laikinas įsidarbinimas ir kt. savo asmeninėms savybėms ir pasirinkimui patikrinti );
3) savo mokymusi, profesinių, socialinių, gyvenimo tikslų žinojimas ir gebėjimas juos susieti tarpusavyje;
4)gebėjimas tikslingai ir racionaliai apsispręsti ką nors renkantis;
5) bendravimo sugebėjimai;
6) įsidarbinimo ir darbo ieškojimo įgūdžiai;
7) socialinių vaidmenų ( darbuotojas, klientas, vadybininkas ir kt. ) supratimas;
8) švietimo ir profesinių struktūrų abipusės priklausomybės supratimas (atskirų mokamųjų dalykų ryšiai su profesinėmis, techninėmis sritimis );
9) savo laiko ir energijos organizavimo gebėjimas;
10) gebėjimas matyti save iš šalies, savo asmeninės vertės ir savigarbos pojūtis.

Kaip rodo tyrimai, individualios galimybės įgyti šiuos „išgyvenimo“ įgūdžius, juos pažinti ir vertinti yra gana skirtingos. O‘Hara nustatė tiesioginę koreliaciją tarp moksleivių savęs pažinimo, profesijos pasirinkimo ir pažangumo mokykloje. Geriau besimokantys vaikai, palyginti su silpnesniaisiais, geriau save pažįsta, jų pasirinkimai racionalesni. Ypač ta priklausomybė padidėja 9-12 klasėse. Geresnių mokymosi rezultatų pasiekę vyresniųjų klasių moksleiviai pasižymi tam tikrais asmeniniais bruožais. Tai pirmiausia savęs supratimas, atsakomybės prisiėmimas, atkaklumas, sugebėjimas planuoti, pasitikėjimas savimi, polinkis konkuruoti ir turėti siekių. Žemesnio pažangumo mokiniams paprastai sunkiau save pažinti ir apsispręsti, ir kai yra įvairių pasirinkimo galimybių, jiems ypač reikalinga suaugusiųjų – tėvų, mokytojų, psichologų ir pedagogų pagalba.
Vyresniųjų klasių moksleivių apsisprendimo sunkumus ir trūkumus lemia tai, kad didžioji dalis devintokų nesugeba apibūdinti savo charakterio, temperamento, sugebėjimų, nes neturi pakankamai psichologinių žinių. Dvyliktokų savianalizė irgi prasta. Tai yra viena iš kliūčių, dėl kurios mokiniai savarankiškai nesirengia profesijos rinktis arba nesugeba jos rinktis.
Galima visiškai sutikti, kad geras savęs pažinimas yra pirmas žingsnis į tinkamą profesijos pasirinkimą, tačiau didelei daliai jaunimo jis labai sunkus ir vieniems neįveikiamas.

2.1. Mokinių rengimosi karjerai svarba

Darbo vietos nepastovumas
Be jokios abejonės visame pasaulyje keičiasi darbo vietos pobūdis. Šalyse, kuriose pereinama nuo planinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, tie pokyčiai dar dramatiškesni. Net rinkos ekonomikos šalyse atsirado naujos taisyklės. Technologija suformavo naują darbo vietos ir darbo jėgos sampratą. Prekių gamyba užleidžia vietą paslaugų teikimui. Bet kokia pasikartojanti veikla ar veiksmas yra atliekami mašinomis, o mašinos neatostogauja, neima ligos biuletenio ir gali dirbti 24 valandas per parą. Aukšto lygio transportas ir technologijos sutrumpino bendravimo su visu pasauliu trukmę iki kelių sekundžių. Atsirado galimybė gaminti prekes bet kurioje šalyje, pervežti jas į bet kurią šalį. Dėl šios priežasties konkurencija tapo globaliniu reiškiniu.

Darbo jėgos nepastovumas
Dabartiniai moksleiviai konkuruos dėl darbo vietų ne tik su kitais miestelėnais. Jie konkuruos su įvairių pasaulio kraštų gyventojais. Kompanijos, siekdamos konkuruoti pasaulyje, perkvalifikuoja inžinierius ir taip sumažina išlaidas, sutaupo pinigų bei padidina darbo efektyvumą. Darbdaviai tiesiog prisitaiko prie naujų darbo sąlygų, kuriose keičiasi tradiciniai darbuotojo ir darbdavio santykiai. Sudaromi kontraktai su darbuotoju kokiam nors darbui ar paslaugai atlikti, už tai darbdavys užmoka, bet pastovus atlyginimas nėra mokamas. Daugelis įdarbina darbuotojus nepilnai darbo savaitei. Kai kurie žmonės dalijasi tuo pačiu darbu su kitais, dar kiti dirba namuose naudodamiesi telekomunikaciniais ryšiais. Dažnai darbuotojai parduoda paslaugą, kuri yra žmogaus žinios ir įgūdžiai. Net žvelgiant į tradicinius darbdavio ir darbuotojo santykius, yra tikėtina, kad pati darbo vieta gerokai keičiasi. Sudėtingų darbų atlikimui darbuotojams keliami tokie reikalavimai:
• Atsakomybė už savo veiksmus
• Stipri motyvacija
• Prisitaikymas
• Orientavimasis į paslaugų teikimą
• Sugebėjimas bendrauti
• Bendro ir specializuoto pobūdžio įgūdžiai ir puikus informatyvumas

Šiandieninis pasaulis reikalauja lankstumo ir prisitaikymo. Savo gyvenimo ir karjeros kelyje galima sėkmingai prisitaikyti, jeigu sugebama valdyti besikeičiančią situaciją, suvokiama, ką mėgstama dirbti, įgyjama kompetencijos, reikalingos atlikti darbus, bei pasitikima savimi.

Naudota literatūra

1. Bartinikienė Z. ir Paurienė L. Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. – Kaunas: Šviesa, 1989.
2. Beresnevičienė D. Diferencijuotas profesinis orientavimas mokykloje. – Vilnius: Viltis, 1990.
3. Jovaiša L.. Profesinio orientavimo pedagogika. – Kaunas: Šviesa, 1978.
4. Kregždė, S. Profesinio kryptingumo formavimosi psichologiniai pagrindai. – Kaunas: Šviesa, 1988.
5. Matulionis A., Mikšys A. Jaunimo socialinė- profesinė orientacija. – Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1992.
6. Perry N., Vanzandt Z. Mano pasirinkimo galimybės. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
7. Perry N., Vanzandt Z. Žvilgsnis į ateitį. Atviros Lietuvos fondas. – Kaunas: Aušra, 1998.
8. Petrauskaitė R. Psichopedagogika profesijos pasirinkimui. – Vilnius: Žodynas, 1996.