Turizmas ir biurokratizmo teorija

 

Maxas Weberis- vokiečių sociologas, ekonomistas, istorikas. Freiburgo, Heidelbergo, Miuncheno universiteto profesorius. Jo pažiūros susiformavo, veikiamos neokantizmo. Drauge su H.Rikertu ir V.Diltėjumi sukūrė idealių tipų koncepciją, neigiančią istorijos raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią pliuralizmą, kaip tyrimo metodą, (pvz., feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idialios tipizacijos būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomenės santykiais). Lemiamu europietiškos kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą – racionaliausiu ūkininkavimo tipu. Weberis – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė visuomenės ūkio veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideologinių interesų ryšį su religine sąmone. Įrodinėjo, kad europietiškojo kapitalizmo atsiradimąn įtakojusi protestantiškoji etika. Kaip istorijos mateterializmo priešpriešą sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą (santykių su valdžia, socialinio statuso, prestižo skirtumus, religinį ir ideologinį susiskaldymą laikė vienodai reikšmingais kaip ir nevienodumus, sąlygojamus privačios nuosavybės). Svarbiausiu politinio gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratiznmu; dėl biurokratijos visagališkumo ir socializmas nelaimėsiąs.
Manydamas, kad visos tikslų siekenčios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokiečių sociologas Maxas Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją.Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Knygoje „Economy and Society“ jis tai nesyk tvirtina, drauge kurdamas tam tikrą teoriją apie įstaigos racionalumą ar efekyvumą. Pavyzdžiui jis teigia:

„Mūsų visuotinė patirtis praktiškai moko, kad grynai biurokratinis administravimo organizacijos tipas – kitaip tariant, monokratinis biurokratijos variantas, grynai techniniu požiūriu yra pajėgus pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį ir šia prasme esti racionaliausias žmonių valdymo būdas.“ (Weber, 1978: 223).

Weberio teiginys apie įstaigos efektyvumą grindžiamas jo garsiuoju biurokratijos modeliu, pasižyminčiu tokiomis savybėmis:

 Beasmenė valdžios struktųra.
 Valdžios institucijų hierachija apibrėžtų kompetencijos sričių subordinuotoje sistemoje.
 Laisvas darbuotojų parinkimas pagal apibrėžtas taisykles.
 Piniginis atlyginimas pagal aiškias sutartis.
 Institucijos elgsenos disciplina ir kontrolė.
(Weber, 1978: 220 – 221)

Tai bene svarbiausios ir efektyviausios funkcijos, pagal kurias organizacija gali pasiekti norimus tikslus. Tačiau jokių reikalavimų biurokratų motyvacijai nebuvimas įstaigoje gali sukelti chaosą, nes darbo našumas ir veikla priklauso nuo biurokratų veiklos tikslų bei nuo jų naudojamų priemonių.
PAVYZDŽIUI: Turizmo įmonėse, kurios aptarnauja prekybos, pramonės, žemės ūkio, amatų, maitinimo, viešbučių ir kt. sričių visumą, įsigalėtu absoliuti biurokratų veikla, tai tokios įstaigos neveiks efektyviai, nes jų darbuotojai per daug nesirūpins darbo efektyvumu ar produktyvumu. Tada turizmo vartotojai nebesinaudos tokių fimų paslaugomis ir jų verslas bankrotuos.
Tačiau įstaigų veiklos rezultatai priklausys dar nuo daugiau veiksnių nei tie, kurie išvardyti modelyje. Formalios biurokratinės struktūros pagal tą modelį padaro įstaigas tik pajėgias „pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį“. Tai ko trūksta šiame modelyje, pateikiama Weberio biurokratijos teorijoje kaip profesija:

„Įstojimas į įstaigą, įskaitant ir įstaigą privačioje ekonomikoje, laikomas apibrėžtu ištikimybės įstaigos tikslams (Amtstreue) įsipareigojimo mainais už užtikrintą egzistavimą. Lemiama moderniosios ištikimybės įstaigai sąlyga yra tai, kad savo grynuoju pavidalu ji nesukuria santykio su asmeniu, koks yra vasalo ar drausme pagrįstas atsidavimas esant feodalo ar patrimoninei valdžiai; moderni ištikimybė įstaigai – tai greičiau atsidavimas beasmeniams ir funkcininiams tikslams (Weber, 1978: 959).“

Taigi pagrindinė Weberio idėja yra ta, kad perėjimas nuo asmeninių santykių prie beasmenių sukuria įstaigos sąvoką; įstaigos tarnautojas yra labiau atsidavęs įstaigai negu kuriam nors asmeniui. Tai gali būti žingsnis į efektyvumą, tačiau tai nedaro moderniosios biurokratijos modernia absoliučia prasme.
Jei turizmo įmonės atstovai atsiribotų nuo asmeninių santykių su klientais, jų darbo efektyvumas pagerėtų, nes jie dirbtų konkrečiai tos įmonės veiklai, o ne vienam ar kitam asmeniui. Tačiau dar negalima daryti išvados, kad jie įgyvendina visuomenės interesus, nes biurokratijos struktūra, jos komandos ir projektai nesikeičia bei neskatina darbuotojų kūrybiškumo, kuris ypač būtinas turizmo versle, norint padaryti kuo geresnę reklamą ir pritraukti kuo daugiau klientų.
turizmas sisteminiu požiūriu – tai didelė ekonominė sistema su įvairiais ryšiais tarp įvairių jos elementų, tiek atskiros šalies liaudies ūkio, tiek ir jos nacionalinės ekonomikos santykio su pasauliniu ūkiu rėmuose. Taigi biurokratizmas duoda naudą tada kai yra strukturizuotas procesas organizacijoje. Tačiau jei biurokratizmas stabdo darbuotojų kūribiškumą, tai turizmo sistema nebesiplėčia ir galų gale visai sunyksta.
Apskritai galima teigti, kad Weberio modelyje nepakankamai įvertinama patirties reikšmė biurokratijų struktūroms. Haroldas Wilensky parodė, kad įstaiga negali tvarkytis be stipraus specialistų ir patirties komponento, kuris veikia kaip užkarda biurokratijų polinkiui į centralizavimą.Įstaigose dažniausiai rusena konfliktas tarp konkrečios srities specialistų ir administracinio personalo, kuris vadovauja įstaigai remdamasis jam suteikta valdžia. Kadangi naudojimasis specialiomis žiniomis įstaigai darosi vis svarbesnis, įtampa tarp administracinės galios ir ekspertų žinių gali privesti Weberio teoriją prie iškrypimų. Kadangi ekonomikos srityje turizmo industriją sudaro visuma pramonės, transporto, prekybos, apgyvendinimo, maitinimo, pramogų bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų, gaminančių turistines prekes ir teikiančių paslaugas. turizmas yra darbui imli ekonomikos sritis, kurioje norint gauti tas pačias pajamas, reikia įdėti daugiau darbo ir patirties nei daugumoje kitų sryčių. Taigi ši Makso Weberio modelio dalis netinka turizmo plėtrai, kuriai reikia daug darbuotojų ir nemažos darbo patirties.
Tačiau tik vienintelis Weberis teigė jog egzistuoja toks įstaigų bruožas kaip efektyvumas. Bet iškyla pagrindinis klausimas – kiek efektyvi linkusi būti arba gali būti biurokratija. Weberis naudojosi ne absoliučia, bet saligine efektyvumo savoka, jis lygina istorinius faktus apie įvairių valdžios struktūrų tipus, siekdamas surikiuoti tris tokius tipus pagal santikinį jų efektyvumą (tradicinę, charizmatinę ir teisinę valdžią).Visos šios trys savokos yra būdingos turizmui ir neatsiejamos nuo jo, bet tai yra tik dalis šio verslo, nes turizmo pagrindas yra siekimas maksimalaus efektyvumo.
Kadangi klasikinio Maxo Weberio viešojo administravimo modelio pagrindinė orentacija yra į institucijas, kurios užtikrina teisėtumą, o ne efektyvumą. Todėl jame turime:

 Griežtą darbo pasidalijimą;
 Sudėtingą valdymo hierarchiją;
 Aiškias atsakomybės taisykles;
 Aiškias taisykles neutraliam ir objektyviam veikimui.

Taigi Weberio teorija labiau tiktų valdžios institucijoms, o ne turizmo įmonėms, nes turizmas visų pirma orientuojamas į rekreaciją ir žmogaus laisvalaikio praleidimą. Kai kuriose didelėse šalyse, kur turizmas ypač klesti yra įrodyta, jog tradicinis viešasis administravimas nebetinka.Taisyklių laikytis gali administracinis personalas, o tikslus įgivendinti turi specialistai. Didelėms valstybėms, kurios gana daug gauna pajamų iš turizmo, nebūtina turėti daug administracijos darbuotojų; todėl joms reikalingos įvairaus profilio specialistų grupės, kurios vykdytų savo funkcijas vadovaudamosios profesionalia patirtimi. Jos turi žinoti, kas turi būti padaryta, o ne kaip tai turi būti atliekama, nes veiksnių logika bus grindžiama ne tarnybos nuostatais, bet profesiniais kriterijais apibrėžtomis žiniomis. Tokio, taisyklių laikymosi ir darbo patirties atskirimo Weberio modelyje nėra. Tačiau turizmo firmai norinčiai padėti žmogui gerai praleisti laisvalaikį reikia būtinai turėti tokias savybes kaip griežtą darbo pasidalijimą ir aiškias Tiekėjai
atsakomybės taisykles. Taigi Weberio teorija dalinai yra neatsiejama nuo turizmo, bet kitą vertus ji nėra orientuota į svarbiausią veiksnį – efektyvumą.
Tačiau jei Weberio teorija papildytume kitomis, naujesnėmis bei lankstesnėmis teorijomis, tada ją puikiai galėtume panaudoti turizmo versle.

PAVYZDŽIUI:

Weberio teorija Kitų teorijų metodai
Taisyklės Tikslai
Reikiamas teisinis procesas Efektyvumas
Atsakomybė Kryptingumas
Skundas: balso teisė Išėjimo teisė
Visuomenės interesai Pelnas
Vienas tiekėjas Daugelis tiekėjų
Pašaukimas Privatūs interesai
Valdymo hierarhija
Adinistracinis valdyms Patiries naudojimas

Bet jei turizmo versle taikytume nepapildytą Maxo Weberio teoriją, tai ji reikalautų kitokio organizavimo ir vadovavimo tipo – vidaus rinkų kurioms yra būdingos šios savokos:

 Vadyba;
 Privatizavimas;
 Paskatų suderinamumas;
 Dereguliavimas
 Naujoji klasikinė ekonomikos teorija

Tai pagerintų turizmo produktą. ( Turizmo produktas – tai daugelio įvairių šakų įmonių ir turizmo firmų pastangų rezultatas).

Iš šio paveikslo matyti, jog performavus Weberio hierarchinę tvarką į vidaus rinkų inklą išaugs valdytojų galios ir veiksmų laisvė. Būdami išsyk ir pirkėjai ir tiekėjai, jie galės sėsti prie abiejų derybų stalo pusių, rengti paraiškų konkursus ir kartu sudaryti trumpalaikes sutartis.
Tipinį Weberio įstaigos modelį, kai vieną tiekėją, susietą su įstaiga ilgalaikėmis sutartimis, pakeistų konkurencija tarp daugelio tiekėjų. Viešajeme sektoriuje atsisakius hierarchinės tvarkos ir pradėjus rengti paraiškų konkursus sutartims sudaryti, būtų galima atsisakyti ar apsiriboti ir viešojo administravimo praktiką.
Atsiradus konkurencijai tarp daugelio įmonių, turizmo firma galės pasirašyti trumpalaikes sutartis su tiekėjais, kurių po nustatyto neilgo termino gales galės nepratesti jei sutarties salygos netenkins įmonės interesų. Tokiu būdu būtų apribota viešojo administravimo praktika ir turizmo įmonės speecialistai daugiau dirbtų tam, kad pagerintų firmos darbo efektyvumą.
Taigi atsisakius hierachinėssistemos, atsiranda derybiniai santykiai tarp pirkėjų ir pardavėjų, kurie yra bene svarbiausias veiksnys turizmo versle.

MAXO WEBERIO VALDŽIOS IR BIUROKRATIJOS PROBLEMA
Jo manymu yra trys valdžios rūšys:
1. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tokios valdžio paprotysyra „senių“ valdžia, arbagerontokratija, ir patriarchatiška valdžia.
2. Charizmatinė valdžia, besirementi pavaldynių paklusnumu vadui, turinčimžam šventumo savybių arba labai hierojiškam.
3. Teisėta valdžia, paremta visų pripažystamais įstatymais. Jų duodami įrodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdimi. Kad ir kokia būtų valdžia, turi būti administracinis aparatas ir jis tuiveikti pagal racionalias taisykles, o tai yra grynoji biurokratija. Esant tokiai tvarkai, vadovų nurodymai vykdomi geriausiai.
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, Weberis teigė, kad reikia laikytis šių principų:
 Darbai yuri būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams, kurie gali tuos darbus išmokti. (PVZ: kelionių gidas negali vairuo autobuso arba autobuso vairuotojas užimti gido pareigs).
 Darbo reikalai turi būti atskiri nuo asmeninių, kad nebūtų bičiulystės ir kitų santykių, trugdančiu racionaliai veikti.
 Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją, o ne pagal pažintis, giminystę ar pagal kitas panašias savybes (PVZ: jei turizmo kelionių vadove būti pasiūlitme savo kaimynei, kuri visą gyvenimą buvo namų šeimininkė arba dibo visai kitoje srytije, tai tokia įmonė greitai prarastu savo kljentūrą, nes toks žogus neugebėtų atlikti savo dabo funkcijos).
 Administracijos struktūra turi būti hierarhizuota, tai yra kiekvienas turi stovėti ant savo karjiero „laiptelio“ ir gauti gauti atlyginima pagal užimama vieta bei būti atitinkamai gerbiamas.
 Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi būti parengtos pareiginės instrukcijos, kad kiekvienas tiksliai žinotu, ką reikia daryti.

Tačiau čia Maxas Weberi įžiurėjo gresianti pavpojų netekti asmeninės laisvės, o vėliau ir demokratijos.
Toks pavidys – buvusios Tarybų Sajungos valstybinių įstaigų ir gamybinių įminių subiurokratėjusios, nieko nesprendžiančios, o laukenčios nurodymų „iš viršaus“ administracijos. Tokios administracijos ilgainiui sukėlė ūkio stagnaciją ir krizę, atvedusią į politines permainas.
Kaip žinia Tarybų Sajungoje nebuvo jokios privatizacijos, o turizmas visiškai nrsivystė, tai galime daryti prielaidą jog visų pirma reikia atsisakyti hierarchines sistemos ir visus darbuotojus vertinti lygiai pagal vienodas teises, o ne pagal užimamas pareigas. Tada administracinė sistema nenutols nuo demokratijos .
Weberio idealaus biurokratijos tipas tiesiogiai nepretenduoja į deskriptyvinį realizmą. Tektų gerokai pasvarstyti, kaip jis siejasi su realybe. Šį modelį galima būtų naudoti esamai prktikai įvertinti dviem skiringomis prsmėmis: jį pasitelkus galima nustatyti nukrypimus nuo racionalumo ar efektyvumo reikalavimų arba jį galima panaudoti kaip etinį iššūkį, tinkama norint keisti esamą praktiką. Pats modelis tikrai nėra realistinis ir netvirtina, jog viešosios administracijos institucijos dažniausiai turi nurodytas savybes.

ETIKA WEBERIO MODELYJE:

Weberis ragino laikytis etikos neutralumo principų. Kadangi politikos krypčių analizė daug dėmesio skiria tikslams ir priemonėms, taip pat ir vertybių klausimams, svarbu laikytis atskirties tarp politikos krypčių mokslinių tyrimų ir tinkamų politikos krypčių problemų sprendimų nagrinėjimo vadovaujantis moraliniais kriterijais,- taip išvengsime bet kokių pozytivių pretenzijų, jog vienas tikslas yra prasmingesnis už kitą.
PVZ: Turizmo firma privalo sukurti tokią aplinką, kurioje visas dėmesys būtų sutelkiamas į vartotoją. Toks aplinkos kūrimas yra pradedamas nuo vadovaujančių organų; firmos vadovai turi tikėti firmos teikiamų paslaugų prioritetu ir vartotojų pasitenkinimu. Efektyvi klientų aptarnavimo filosofija nėra kažkas abstraktaus, tai ilgalaikis kasdienis procesas, nuolat skatinantis išplėsti teikiamų paslaugų apimtį, gerinti jų kokybę.
Firmos vadovai turėtų ne tik nukreipti dirbančiųjų paslaugas į klientų aptarnavimo sferą, bet ir patys būti jiems pavyzdys.Vadinasi jie pirmiausia turės vadovautis etinėmis ir moralinėmis normomis.
PAVYZDŽIUI:

Turizmo firma, kuri padeda žmonėms keliauti po pasaulį yra – priemonė, o tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų ir siekti įmonės efektyvumo. Tačiau jei tikslas susikeistų su priemone ir tikslu taptu tik firmos įkūrimas, o priemonė būtų klientų pritraukimas, tai tokia įstaiga negalėtų pasiekti maksimalaus efektyvumo.

ĮSTAIGOS IŠKRYPIMAI:

Pagal Weberio modelį buvo atlikta daugelis įstaigų ir biurokratijos tyrimų. Jis buvo pradžios taškas gausiems viešojo administravimo ir organizacines sociologijos tyrinėjimams. Nor juo naudotasi kaip teorine tyrimo struktūra, vis dėlto jis nesusilaukė visų pritarimo, nes po vieno kito tyrimo paaiškėjo, jog jame teorija ir praktika prsilenkia. Keletas mokslininkų, nekvestionuodami pagrindinio Weberio modelio mechanizmo – biurokratijos kaip neuotralio ir racionalios mašinos – atskleidė tai, kad biurokratija gali pasireikšti ir kitais nei racionalumas ir efekyvumas bruožais. Įstaigos veksmuose buvo atrasta vadinamųjų iškrypimų (disfunkcijų) rizika.
Robertas K. Mertonas teigė, kad Weberio modeliui būdingas ryškus skirtumas tarp tikslų ir priemonių veikiančioje įstaigoje turi tendensiją sunykti. Kuo senesnė biurokratija, tuo stipresnė tendensija tikslus ir priemones sukeisti vietomis. Iš pradžių įstaiga buvo priemonė siekti išorinių visuomeninių tikslų, tačiau dėl organizacinės inercijos pačios įstaigos interesai ima atsirasti vietoj siekiamų išorinių tikslų. Pati įstaiga tampa savo veiksmų tikslu.

Verslo etiketas, jo sąvoka ir samprata

 

Kalbos etiketas

Net ir labai gerai etiketo dalykus išmanantiems žmonėms svarbu nedaryti kalbos klaidų, o jų pasitaiko tiek prašant, tiek dėkojant.
Įsidėmėtina, kad prašom niekada nevartojamas įterptiniu žodžiu, jis visada eina prieš bendratį: turi būti ne sėskite, prašau; užeikite, prašom o prašau, prašom, prašyčiau sėstis, užeiti. Tariamosios nuosakos formos (prašyčiau, prašytume) – mandagiau, šilčiau.
Vertinys iš rusų kalbos – posakis didelis ačiū. Vietoj jo vartokime labai ačiū. Padėkoti galima ir sakant tiesiog ačiū, dėkui, dėkoju, dėkojame ir pan.
Pasirašant siunčiamą tekstą įprasta pridėti mandagumo žodžius su pagarba (iškilminga), pagarbiai (trumpiau, paprasčiau) arba Jus gerbiantis, -i. Visi jie taisyklingi, galima vartoti tuos, kurie labiau patinka.
Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.).

Verslo etika ir etiketas
Verslo normų ir etikos principų taikymo ypatumai nacionalinėje ekonomikoje.
Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika ir etiketas yra skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais. Liudviko XIV laikais prabangaus priėmimo metu svečiams įteikdavo korteles, kuriose būdavo surašytos elgesio taisyklės. Jos buvo vadinamos etiketėmis. Iš čia ir kilo terminas “etiketas”. Šiandien – tai išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:
• Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
• Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;
• Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
• Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
• Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.
Kas gi sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis?
Pabandysiu keletą iš jų aptarti.
• Pirmoji nuostata: Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta.
Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus.
Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd.dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės.
Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.
• Antroji nuostata: Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai.
Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.
Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc.įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.
• Trečioji nuostata: Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų.
Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.
Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.
• Ketvirtoji nuostata: Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės.
Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y.mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.
Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos.
Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe.
Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.
• Penktoji nuostata: Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu.
Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.
Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Vakarinis puošnumas

Gavusi kvietimą į pobūvį, o jame parašyta: apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščia, patrauklia, madinga, bet kartu ir nepretenzinga. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, blizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių.

Pastaruoju metu ilgas vakarines sukneles išstumia madingos su giliais skeltukais į apačią platėjančios kelnės bei platesnę paskirtį turintys trumpi drabužiai. Susiformavo net specialus terminas, apibūdinantis populiarią vakarinės suknelės rūšį, – maža juoda suknelė. Tokios kuklios, nesudėtingos formos suknelės gali būti dėvimos pačiomis įvairiausiomis progomis, o lengvai keičiami aksesuarai leidžia modifikuoti jų išvaizdą.

Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan.

Elgesys prie stalo

Žodis “ETIKETAS” reiškia “bilietą” arba “kortelę” ir yra susijęs su senoviniu papročiu, kai monarchas nustatydavo ceremonijų taisykles ir reikalavimus savo dvariškiams.

Stalo padengimas oficialiai vakarienei:
Plokščia didelė lėkštė statoma per 2,5 cm nuo stalo krašto. Jeigu ant jos jau padėta lėkštė su pirmuoju patiekalu, servetėlė dedama į kairę nuo šakučių. Įrankiai sulygiuojami pagal kotų galus. Šakutės (nedaugiau kaip trys) dedamos į kairę nuo lėkštės pagal naudojimo tvarką, imant iš krašto; šakutė austrėms vienintelė dedama peilių pusėje, į dešinę nuo jų, dantukais į viršų. Peiliai (nedaugiau kaip trys) dedami ašmenimis į vidų į dešinę nuo lėkštės ir naudojami nuo krašto. Vienintelis šaukštas (sriubai) dedamas į dešinę nuo peilių. Desertinė šakutė ir peilis dedami už lėkštės, šaukšto kotas į dešinę pusę, šakutės danteliais – į dešinę. Labai oficialiai vakarienei deserto šaukštą ir šakutę atneša kartu su desertu. Ant stalo statomos ne daugiau kaip keturios taurės – vandeniui, baltajam ir raudonajam vynui ir šampanui. Druskinė ir pipirinė statomos už lėkštės, pipirinė statoma į kairę nuo druskinės, didesnės pipirinės ir druskinės, kuriomis naudosis keli svečiai, statomos šiek tiek už vyno taurių, tarp dviejų svečių.

Patarimai prie stalo:
– Šakutė laikoma kaire ranka, dantukais žemyn, o peilis visą laiką dešine ranka.
– Keičiantis patiekalams įrankiai imami nuo krašto.
– Panaudoti įrankiai niekada nepaliekami ant stalo ar puodelyje, bet yra išimtis: jeigu yra didelė sriubos lėkštė, padėta ant polėkštės, šaukštas paliekamas sriubos lėkštėje arba polėkštėje, jei ant jos yra vietos.
– Pabaigę valgyti, įrankius padedate į lėkštės vidurį, peilio ašmenys į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų.
– Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Kadangi sriubai valgyti reikalingas didelis šaukštas, sriubą valgykite iš šaukšto šono, o ne kiškite jį priekiu į burną.
– Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Jeigu paviršiuje plaukioja daržovės ir kiti priedai, pirma išvalgykite juos šaukštu, o tik paskui gerkite iš puodelio.
– Vyno taures laikykite už kojelės taip, kad ranka nesušildytų vyno.
– Kai šparagai ar grybai pateikiami su skrebučiais, paimkite ir skrebutį.
– Atsipjovę lėkštėje kąsnį mėsos, žuviems ar paukštienos, pirma jį suvalgykite, tik paskui pjaukite kitą.
– Nepilkite padažų ir prieskonių neparagavę patiekalo.
– Druskinės ir pipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais. Jeigu šaukštelių nėra, druską ar pipirus imkite švaraus peilio galiuku, arba paimkite žiupsnelį, suėmę nykščiu ir smiliumi.
– Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lekštės, šaukštas paliekamas ant lekštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Jeigu desertas pateikiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą palikite jame arba ant polėkštės.
– Ledai valgomi šaukšteliu, bet jeigu juos pateikia su tinkančiu pyragu, desertas valgomas deserto šaukšteliu ir desertine šakute.

Kaip sodinti svečius prie stalo:
Yra keletą variantų kaip sodinti svečius prie stalo. Pirma – šeimininkė sėdi prie vieno stalo galo, o šeimininkas – prie kito. Šios tradicijos galima laikytis, kai prie stalo sėdi šeši ar aštuoniolika žmonių ir kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Su aštuoniais, dvylika ar dvidešimt svečių (kai skaičius dalijasi iš keturių), šeimininkui ir šeimininkei neįmanoma sėdėti priešinguose stalo galuose taip, kaip šalia nesėdėtų dvi moterys ar du vyrai. Jei taip atsitinka, norėdama išlaikyti formulę vyras-moteris-vyras, šeimininkė turi pasislinkti per vieną vietą į kairę, o galustalėje, priešais šeimininką, reikia pasodinti vyrą.

Jei yra keli apskriti stalai, šeimininkas su šeimininke sėdi prie skirtingų stalų tokiose vietose, kad matytų visą kambarį. Taip jie gali stebėti svečius ir jų aptarnavimą.

Tostai ir sveikinimo kalbos

Istoriniai šaltiniai teigia, kad tostai buvo žinomi jau senovėje. Cezario valdymo laikais gerti į sveikatą buvo privaloma pagal įstatymą. Susidaužti taurelėmis – reiškė išvaikyti piktąsias dvasias. Tostai išliko iki mūsų dienų.

Žodis tostas (angliškai „toast”) reiškia paskrudintą duoną. Žinomas paprotys įdėti pakepintą duonos riekelę į taurę vyno, kad jis įgautų kvapą. Geriant į kieno nors sveikatą, reikėjo išgerti taurę ir suvalgyti įmirkusią riekelę. Dar iki šiol Anglijoje kai kada į gėrimą dedamas skrebutis.

Tostai sakomi pusryčių, pietų, vakarienės ir kitų priėmimų metu. Tai daroma pačioje priėmimo pradžioje arba po 10 – 15 minučių nuo priėmimo pradžios. Stovimuose priėmimuose skelbiami 1 – 2 tostai (nors tai nėra privaloma), sėdimuose – nuo 2 iki 6. Tostai visada suteikia pobūviui šventiškumo, o tie, kurių garbei jie sakomi, jaučiasi pamaloninti.

Pirmą tostą paprastai sako pobūvio ar priėmimo šeimininkas, nors tai gali daryti ir šeimininkė. Tostas skiriamas garbei svečio, atvykusio iš kitur, arba šeimos nario, švenčiančio iškilmingą šventę (gimimo dieną, jubiliejų ir t.t.). Taip pat tostas gali būti sakomas tos progos, dėl kurios visi susirinko, garbei. Kalbėdamas aiškiai, garsiai ir suprantamai, tosto sakytojas gali papasakoti ką nors linksmo iš svečio gyvenimo arba pasveikinti jį su sėkme.

Sakydamas tostą, šeimininkas atsistoja. Jeigu sunku atkreipti svečių dėmesį, jis gali pabarbenti į taurę nenaudota šakute ar šaukštu. Baigęs sakyti tostą, jis, iškėlęs taurę, pasisuka į tą, kurio garbei tostas skiriamas, ir nugeria gurkšnį vyno. Vėliau jis gali paprašyti kitą asmenį pasakyti keletą žodžių apie garbingą svečią. Tačiau, kad paprašytasis nepasijustų nepatogiai dėl neparengtos kalbos, šeimininkas turi paprašyti jį arba ją pagalvoti apie būsimą tostą dar gerokai iki pobūvio pradžios. Tai suteikia galimybę svečiui apgalvoti savo žodžius arba atsisakyti tosto.

Besirengiantiems sakyti tostus siūlytume nepamiršti šių patarimų:
• Tosto tekstą galima pasirašyti iš anksto ir jį perskaityti. Žinoma, visada geriau sakyti jį iš atminties ir iš širdies.
• Tostai gali būti trumpi ar šiek tiek ilgesni. Jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti labai familiarūs.
kiti tostai priklauso nuo pagrindinio tosto turinio.
• Jeigu tostas neoficialus, svečiai kelia taures sėdėdami. Iškilmingesnėmis progomis, kai, pavyzdžiui, sveikinami jaunieji, visi svečiai atsistoja ir pakelia taures.
• Mandagus svečias, kurio garbei buvo pasakytas tostas, atsistoja ir taria kelis padėkos žodžius arba iškart po tosto, arba vėliau, baigiant valgyti desertą.
• Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienės metu nepriimta susidaužti taurėmis. Jeigu tai daroma, vyro taurė turi būti žemiau, negu moters.
• Po tosto nebūtina išgerti visą įpiltą gėrimą. Pakanka pakelti taurę prie lūpų.
• Tostų gėrimai – vynas ir šampanas, bet ne konjakas ar alus.
• Jei priėmimas vyksta pagal protokolą, negeriantis žmogus po kiekvieno tosto pakelia taurę ir, palietęs ją lūpomis, vėl pastato. Negeriantys alkoholio svečiai gali gerti vandenį ar kitus nealkoholinius gėrimus.
• Tuo metu, kai sakomos kalbos ar skelbiami tostai, neleistina kalbėtis, pilstyti gėrimus, valgyti.
• Jeigu tektų sakyti tostą viešint svetimoje valstybėje arba kviestiniuose pietuose užsienio svečio garbei, o jūs nemokate jo gimtosios kalbos, pasistenkite bent “Į Jūsų sveikatą!” pasakyti svečio gimtąja kalba.

Etika ir klausimas, kas teisinga, o kas ne?

Ką privalau daryti?
Atsakymas į šį praktinį klausimą yra visa etikos esmė.
Kaip jau žinome iš kasdieninės savo patirties, kartais visai nesunku nuspręsti, kas konkrečiu atveju yra teisinga, o kartais tai padaryti labai sudėtinga. „Ar turėčiau paaukoti rinktinių savo įstaigos kanceliarijos prekių dėžę vietos bendruomenės centrui?“ Atrodo, nesunku atsakyti, bent jau iš esmės.
Tačiau taip pat žinome, kad tikrai sudėtingos etikos problemos retai būna susijusios su pasirinkimu tarp to, kas teisinga, o kas – ne. Daugelis etikos klausimų neturi vienareikšmiškų atsakymų, nes pasaulis nėra vien juodai baltas. Pavyzdžiui:
Ar turėčiau šiuo atveju laikytis įstatymo? Net jeigu bendruomenei tai kainuos didžiulius pinigus?
Ar turėčiau nutraukti derybas dėl sutarties? Net jeigu rangovas yra labai tolimas giminaitis?
Ar turėčiau elgtis, kaip prašė ministras? Net jeigu neaišku, ar įstatymas leidžia man elgtis, kaip esu prašomas?
Ar turėčiau daryti ką nors dėl nedidelės korupcijos atvejo savo padalinyje? Net jeigu man sureagavus būčiau įvertintas kaip nelojalus darbuotojas?
Ar turėčiau įsitikinti, kad mano programos klientai gauna visą finansinę paramą, į kurią jie turi teisę? Net jeigu žinyba mėgina sutaupyti pinigų?
Kaip turėčiau reaguoti į savo darbo kritiką, kurios sulaukiau iš visuomenės atstovo?
Viena vertus, bendruomenei svarbu, kad mūsų valdymo institucijoms būtų vadovaujama laikantis etikos principų ir būtų galima tikėti, kad valstybės tarnautojams kitų bendruomenės narių interesai ir visuomenės interesai bus svarbesni už jų asmeninę naudą.
Kita vertus, valstybės tarnyba keičiasi, kartais labai sparčiai ir iš esmės. Pavyzdžiui, besikeičianti tokių vertybių, kaip valdžios konkurencija, skaidrumas, rizikavimas, atskaitomybė, operatyvumas, svarba gali šiek tiek trikdyti sprendžiant klausimą, koks turėtų būti šiandienos viešojo sektoriaus darbuotojų elgesys.
Galbūt naudinga būtų pagalvoti apie valstybės tarnautojo vaidmenį šiandien, ypač apie pasitikėjimu grįsto vaidmens idėją. Galbūt taip suprasite, kokių etikos standartų iš mūsų tikisi bendruomenė, vyriausybė, tie, su kuriais mes dirbame…
Geras atsakymas į didįjį etikos klausimą paprastai randamas nuovokos, kompromiso ir abipusių nuolaidų dėka ir neretai gali sąlygoti nežinomybę, ginčą ar netgi riziką. Tiems, kurie dirba viešajame sektoriuje, gali būti svarbiau priimti gerą sprendimą, užuot ieškojus teisingo sprendimo. Valstybės tarnautojui geras sprendimas paprastai yra toks, kuriame randamas tinkamas prieštaringų vertybių balansas, kuris yra argumentuotas ir teisingas ir dera su visuomenės interesais. Ne taip paprasta, ar ne?
Taigi šis skyrius – Didžioji E – siūlo tam tikras priemones geriems ir etiškiems sprendimams praktiškai priimti.

Didžioji E

Didžiosios E modelio naudojimas

Su etika susijusiais atvejais, kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai priimant gerą sprendimą reikia atsižvelgti į daugelį sudėtingų veiksnių, būtina išsiaiškinti, kas iš tiesų yra reikšminga konkrečiu mums rūpimu atveju.
Bėda ta, kad tai, kas išties yra svarbu, gali keistis priklausomai nuo situacijos.
Daug kas priklauso nuo aplinkybių:
Apskritai skirti vaistus be asmens sutikimo yra negerai, tačiau jei esate į autoįvykio vietą atvykusi medicinos sesuo, aplinkybės jau reikalauja kitaip vertinti esamą situaciją.
Didžiosios E modelis leidžia įvertinti visus konkrečiu atveju reikšmingus veiksnius ir priimti tinkamą sprendimą, kaip pasielgti.
Didžiosios E modelis siūlo rinktis šešių žingsnių kelią:
Jums reikės:
užduoti svarbius klausimus atskirai ir
aptarti atsakymus drauge.
Pavyzdžiui:
Tarkime, jums reikia spręsti menamą interesų konfliktą darbo vietoje: teigiama, kad jūsų institucijos vadovas ketina sudaryti svarbią sutartį su tiekėju, kurio bendrovėje dirba artimas to vadovo giminaitis… Toks atvejis galėtų būti korupcija valstybės tarnyboje.
Šeši žingsniai:
1. Nustatykite reikšmingus faktus…
2. Nustatykite svarbiausius tuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
3. Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
4. Nuspręskite, kas šiuo atveju svarbu…
5. Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
6. Patikrinkite savo vertinimus…
Eikite šiuo keliu tol, kol gausite jus tenkinantį rezultatą, net jei kai kurie interesų konfliktai liktų neišspręsti. Juk pasaulis nėra tobulas.
1 žingsnis: Nustatykite reikšmingus faktus…
atsakydami į šiuos klausimus:
Ką žinau apie šį dalyką?
Ko apie jį nežinau, tačiau turėčiau žinoti?
Kokias darau prielaidas?
Pagal pateiktą pavyzdį
galima nustatyti tokius faktus: institucijos vadovas ketina pasirašyti 2 milijonų vertės sutartį su bendrove, kurioje to vadovo giminaičiui priklauso daugiau negu pusė akcijų.
Šią informaciją patvirtina institucijos dokumentai ir įmonių registro duomenys.
Komentarai
Kaip jūs įveiksite šį pirmą žingsnį, priklausys nuo daugelio dalykų – kaltinimų rimtumo; galimybės pasinaudoti svarbia ir patikima informacija; institucijos nustatytos tvarkos tokiems klausimams spręsti; poreikio apsaugoti šaltinius bei įrodymus; laiko ir t. t….
Kai kiek įmanoma įsitikinsite, jog nustatėte reikšmingus faktus ir prielaidas, tęskite…
2 žingsnis: Nustatykite svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
atsakydami į šį klausimą:
Kokie etikos principai yra vienaip ar kitaip aktualūs šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pateiktą pavyzdį
nustatykite:
teisėtumo;
dorovinio principingumo ir
taupumo bei veiksmingumo principus.

Komentarai:
Atsakydami į šį klausimą, naudokitės Didžiosios E modeliu ir nustatysite visus etikos principus, kurie yra ypač aktualūs šiuo atveju.
Žengę šį žingsnį, įsitikinsite, ar apskritai susiduriate su etikos problema.
Jei kaltinimams negalite pritaikyti nei vieno etikos principo, situaciją galima paaiškinti kitaip: tai gali būti etiketo, papročių ar nusistovėjusios tvarkos problema.
Kai įsitikinsite, jog nustatėte svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus, tęskite…
3 žingsnis: Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
atsakydami į šį klausimą:
Kokios kitos etikos normos yra aktualios šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pavyzdį
Jūs nustatote, kad vadovas yra auditorius, kurio profesinė etika reikalauja, kad jis būtų patikimas ir vengtų interesų konfliktų.
Visi jūsų institucijos darbuotojai privalo pranešti apie interesų konfliktus, kad būtų išlaikyta nepriekaištingo institucijos dorovinio principingumo reputacija.
Jus asmeniškai piktina ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir mėginimas savavališkai elgtis. Visuomenė irgi laikosi tos pačios nuomonės apie valstybės tarnautojų korupciją.
Naujoje institucijos strategijoje didžiulis dėmesys skiriamas etikos normomis grindžiamai veiklai.
Vyriausybė neseniai priėmė naujus kovos su korupcija teisės aktus.
Paskutinį kartą tokiu pat atveju institucija nesiėmė jokių veiksmų…
Nustatę visas kitas šiuo konkrečiu atveju taikytinas normas, ženkite toliau…

4 žingsnis: Nuspręskite, kas yra šiuo atveju svarbu…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju atitinka visus nustatytų etikos principų ir normų reikalavimus?
Pavyzdyje:
Vadovo elgesys akivaizdžiai pažeidžia tris nustatytus etikos principus, institucijos etikos kodeksą ir profesinę etiką.
Jis taip pat prieštarauja visuomenės vertybėms ir jūsų įsivaizdavimui apie tai, kas yra padoru.
Institucijos darbuotojai naująją kovos su savivale ir interesų konfliktais politiką laiko „akių dūmimu“, korupcija įstaigoje yra giliai įsišaknijusi.
Jūsų atsakymas – „Ne“.
Komentarai
Čia jums reikėtų išsamiai išnagrinėti tikrus etikos principų reikalavimus, kodeksus, taisykles, visuomenės standartus ir t. t., kuriuos jūs nustatėte žengdami antrąjį ir trečiąjį žingsnius.
Jei į šį klausimą atsakysite „Taip“, elgesys, ko gero, yra etiškai pateisinamas.
Tačiau būkite atsargūs: jei netinkamai nustatėte visus faktus, nepakankamai į juos atsižvelgėte arba neteisingai suprantate šiuo atveju taikytinus etikos reikalavimus, galite padaryti ir klaidingą išvadą. Ar taip nutiko, suprasite žengdami šeštąjį žingsnį.
Jei į klausimą atsakysite neigiamai arba abejosite, galimas daiktas, kad elgesys yra problemiškas arba dėl įvairių priežasčių nepateisinamas. Kuo tiksliau ir konkrečiau apibrėžkite, kuo abejojate arba kokius prieštaravimus įžvelgiate.
Tačiau būkite atsargūs, privalu atminti, kad konfliktą arba abejones čia gali sukelti paprasčiausias prieštaravimas tarp taikytinų etikos normų, pavyzdžiui, kai institucijos Etikos kodeksas neatspindi visuomenėje vyraujančių vertybių arba kai jūsų pačių etinės normos gerokai skiriasi nuo institucijos.
Kad apsidraustumėte dar kartą apsvarstykite šį klausimą ir atsakymą į jį.
Jei dvejojate arba atsakymas yra neigiamas, ženkite penktąjį žingsnį…
Jei atsakymas teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…

5 žingsnis: Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju ir tokiomis aplinkybėmis yra iš esmės deramas ir pateisinamas, turint galvoje, kad jis sukelia konfliktą su vienu ar daugiau svarbių etikos principų ar normų?
Jūsų atsakymas šiuo atveju:
Jūsų atsakymas yra „Ne“
Komentarai:
Dabar jums reikia dar kartą išnagrinėti visus konflikto aspektus atsižvelgiant į įvairius svarbius etikos principus bei normas ir nuspręsti, ar tas konfliktas leidžia laikyti elgesį deramu ar pateisinamu.
Jeigu atsakymas į šiame skyriuje užduotą klausimą yra „Taip“, elgesys turbūt yra etiškai pateisinamas ir deramas, nepaisant to, kad yra akivaizdžių konfliktų.
Teigiamas atsakymas rodo, kad turime situaciją, kai pagal jūsų pateiktą vertinimą vienas arba keli tam tikri nagrinėjami etikos principai ir normos laikomi palyginti ne tokiais svarbiais kaip kiti.
Jei vis dėlto atsakymas yra „Ne“, panašu, kad vienas ar daugiau etikos principų ar normų, nustatytų žengiant antrąjį ir trečiąjį žingsnį, laikomos absoliučiomis ir neabejotinomis, bent jau tokiais atvejais kaip šis.
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, taip pat ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei vis dar abejojate, dar kartą apsvarstykite nustatytus faktus ir jų vertinimą antrame, trečiame ir ketvirtame žingsniuose.
6 žingsnis: Kruopščiai patikrinkite savo vertinimus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar teisingai įvertinau elgesį šiuo atveju?

Komentarai:
Ši atsargumo priemonė skiriama ne tam, kad kaip nors kitaip patikrintumėte savo atsakymus, kuriuos pateikėte žengdami ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, bet tam, kad pasvarstytumėte, ar jūsų vertinimą supras platesnis žmonių ratas, pavyzdžiui, visuomenė apskritai ar konkretūs žmonės, sakykime, jūsų dabartinis vadovas ar geriausias vadovas, kokį kada nors esate turėję, ar jūsų mama.
Tai galite padaryti, užduodamas sau keletą papildomų klausimų, pavyzdžiui:
Ar to vadovo elgesio vertinimas neprieštarauja „visuomenės interesams“?
Ar mano dabartinis vadovas ar buvęs pats geriausias vadovas sutiktų su mano vertinimu šiuo atveju?
Ar galėsiu ramiai paaiškinti savo sprendimą per televiziją ar savo šeimai?
Jei į visus šiuos klausimus atsakysite teigiamai, elgesys tikriausiai yra etiškai pateisinamas.
Jei atsakymas neigiamas, turite iš naujo apsvarstyti savo sprendimus, kuriuos priėmėte, žengdamas ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, nes pasidarė aišku, kad jūsų vertinimas yra ne visiškai teisingas. Taigi vėl kuo tiksliau nustatykite prieštaravimus arba neaiškumus.
Pavyzdyje:
Nors etiškai elgesys yra pateisinamas, jūs nepatikrinote savo prielaidų žengdamas pirmąjį žingsnį.
Per pokalbį vadovas įrodo, kad nežinojo, kad jo sutuoktinė turėjo akcijų toje bendrovėje; tad sutartis buvo pasirašyta be pažeidimų.
Pasirodo, kad jo sutuoktinė taip pat nežinojo, jog turi akcijų, nes jas kartu su kitu didžiuliu turtu neseniai paveldėjo ir į akcijas neatkreipė dėmesio.
Taigi institucija patikrina ar visos sutartys, kurių vertė didesnė kaip 100 000 dolerių, buvo sudarytos laikantis dorovinio principingumo, ir reikalauja, kad sutartis sudarančių darbuotojų šeimos nariai užregistruotų institucijoje savo piniginius interesus.
Jei šis pakopinis metodas, priimant su etika susijusius sprendimus, pasirodė pernelyg detalus arba atimantis daug laiko, prisiminkite, kaip pirmą kartą sėdote ant dviračio ar prie automobilio vairo … .
Įgiję patirties neabejotinai taikysite Didžiosios E modelį beveik automatiškai.

Atminkite, kad aplinkybės labai daug ką keičia…
Pavyzdžiui, jeigu policijos pareigūnas nuspręs persekioti vogtu automobiliu važiuojantį nusikaltėlį, kuris didžiuliu greičiu lekia tuščiomis miesto gatvėmis, jo sprendimas bus pateisinamas, jei nebus padaryta jokios žalos. Jis neprieštaraus darbštumą nusakantiems etikos principams, visuomenės puoselėjamoms normoms ir institucijos tvarkai, net jei jo elgesys akivaizdžiai pažeis „teisėtumo“ principą.
Tačiau jei policijos pareigūnas nusikaltėlį persekiotų žmonių pilname prekybos centre ir savo automobiliu mirtinai sužalotų praeivį, šį vertinimą nusvertų kiti etikos principai („pagarba žmonėms“, „taupumas ir veiksmingumas“) dėl įvykusių pasekmių – žūties, kurios buvo galima išvengti, oficialaus tyrimo, galbūt baudžiamojo persekiojimo ir galimos didelės kompensacijos išmokėjimo iš valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, net jeigu elgesys ir atitinka visuotinai priimtas taisykles, principus, normas ir esamas procedūras, policijos pareigūno elgesio pasekmės yra tokios nepriimtinos, kad galima būtų peržiūrėti kodeksus, teisės viršenybės klausimus ir pamėginti užtikrinti, kad tokia situacija daugiau nepasikartotų.
O institucija turėtų patvirtinti naują taisyklę, ribojančią policijos pareigūnų sprendimų priėmimo laisvę dėl persekiojimo dideliu greičiu, „nebent pavojų visuomenei akivaizdžiai nusveria visuomenės interesų kriterijus“.

Sekso etiketas

Sekso etiketas labai panašus į bet kokį kitą (etiketą). Bet jeigu žinai, kaip elgtis su dantų krapštuku ir kas kokioje situacijoje pirmas paduoda ranką, šansai pataikyti iš akies į dešimtuką meilužių ložėje… niekingai menki.
Beje, seksas – tai tas atvejis, kuomet išimčių gali būti daugiau, nei taisyklių.
1. Džentelmenai praleidžia damą į priekį.
Moteriškos fiziologijos ypatybės tokios, kad seksualinei iškrovai merginai reikia daugiau laiko ir pastangų nei vaikinui. Todėl šventa vyro pareiga – pirmiausia pasirūpinti jos orgazmu, o tik po to – savo.
Išimtis. Geriausia priemonė profilaktikai prieš nuobodulį ir jausmų atšalimą – “egoisto diena”, kurią suorganizuoti tikslinga (minimum) kartą kas mėnesį. Tas, kuris išrenkamas egoistu, turi pamiršti bet kokius altruistinius poelgius, o partneriui, atvirkščiai, privalu rūpintis dienos herojumi, stebinant jį savęs išsižadėjimo stebuklais. Savaime suprantama, apie orgazmo pirmaeiliškumą pamirštam.
2. Maitinimosi metu paisoma patiekalų eiliškumo: salotos, sriuba, antras patiekalas, desertas.
O, tai kertinis šviečiamosios sekso literatūros akmuo: pradžioje: aperityvas, t.y. bučiniai, apsikabinimai, palengva pereinantys į labiau nuosekles glamones, o jau po to – pagrindinis patiekalas. Kitaip – liksi be deserto!
Išimtis. Būna situacijų, kai noras gauti desertą toks didelis, kad preliudijos poreikis dingsta, nespėjęs net atsirasti. Kai kada spontaniškas seksas gali būti labiau ryškus ir aistringas, nei nuobodžiai saldžios privalomos glamonės – čia suveikia netikėtumo bei “uždrausto vaisiaus” dėsniai (o ypač tuomet, kai suartėjimas vyksta pusiau viešoje vietoje).
3. Pasivaikščiojimo metu vyras turi eiti iš labiau pavojingos pusės – iš važiuojamosios dalies.
Įsisavinant “Kamasutrą”, ypač anatomiškai ne itin pritaikytas paprastiems žmonėms (ne gimnastikos sporto meistrams) pozas, vyras turi pasirūpinti partnerės saugumu. Kitaip intriguojančiai ir daug žadančiai prasidėjęs vakaras gali pasibaigti traumotologiniame.
Išimtis. Jeigu rizikingų eksperimentų iniciatorė – mergina, tai didžioji atsakomybės dalis krenta jai. Na, ji turi suprasti bent tai, kad jei jos partneris sulenks vieną koją 45 laipsnių kampu, o kitą išties kryžmai kaklui ir, nekeisdamas kūno padėties, dalyvaus sueityje, tai suteikti pirmąją pagalbą, išnirus kaulams, teks jai.
4. Po priėmimo įprasta dėkoti šeimininkams už svetingumą ir malonią kompaniją
…net ir tada, jei vaišės buvo nelabai skanios, o bendravimas – ne per daug įdomus. Sekse ši taisyklė, kad ir kokia paisytina, paprastai nesuveikia vien todėl, kad viskas, ką žmogus ištaria pirmąsias 5 sekundes po orgazmo, neturi nieko bendro su sąmoninga smegenų veikla ir jau tuo labiau – su gero tono reikalavimais. Todėl geriausiu liudijimu, kad viskas buvo superklasiškai, vietoj šūksnio “Superklasiška”, dera užskaityti greičiau neverbalinius jausmų proveržius (ną, patys žinot) ir lai tai nuskamba kaip aukščiausias pagyrimas ir širdingiausia padėka.

Džentelmenas

Džentelmeno sąvoka atsirado dar viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę kaip sąkoma, “geroje šeimoje”. Beje, žodis “gentleman” (gentle -kilmingas, man – žmogus) anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos. Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu.
XIX ir XX anžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus,paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo deramu laiku deramoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Šit kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu. Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose.
Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai – baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis. Anglas – tikras savo vyriausybės pagalbininkas ir rėmėjas, o prancūzų džentelmenas geriausiu atveju savo vyriausybę tik pakęsdavo. Metams bėgant džentelmenas anglas lengvai įsijautė į savo naują vaidmenį, kurį jam skyrė pasikeitusi visuomenė, o prancūzų džentelmenas virto tik puošnia atgyvena.
Džentelmeno, kitaip – riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus. A. Čartoryskio “Riterio katekizme” rašoma, kad “šlėkta” turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis – apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margays rūbais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo “keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis”. Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labia ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius ir situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs “džentelmeno kodeksas”.
Kitas džentelmeno požymis – manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atsispindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje. Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara. Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose ir t.t.
Be gero elgesio, praeities džentelmeno “kodekse” buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka – garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingu. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Specialiuose kodeksuose buvo surašyti garbingi poelgiai, kuriais turėjo garsėti džentelmenas; jie reguliavo didiko elgesį įvairiose situacijose, apibūdindavo ir suskirstydavo tokias situacijas į tam tikras grupes.
Džentelmeniškumą sentimentaliai dievino H.de Balzakas ir M.Prustas. Jie mėgo senas aristokratiškas pavardes ir įmantrų didikų pasaulį kaip kiti mėgsta senus paveikslus ir šventyklas.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius “Ledi ir džentelmenai”. Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi “Džentelmeno kodekso” reikalavimų, kiti nusispjauna į viską. Bet, matyt, vertėtų prisiminti bene paskutiniojo didžiojo anglų džentelmeno Bertrano Raselo žodžius: “Džentelmenas – tai žmogus, bendraudamas su kuriuo, pats jautiesi džentelmenu”.

Tarybinis patriotizmas ir jo poveikis Žmogaus psichologijai

 

Etika tiria visas moralės reiškimosi formas. Didelį vaidmenį tiriant etiką vaidina jos sąveika su kitais mokslais, pirmiausia su asmenybės psichologija, socialine psichologija, sociologija. TSRS etikos tyrimų centrų suformuoti etikos principai darė nemenką poveikį paprasto žmogaus psichologijai, tų principų įtaka jaučiama ir šiomis dienomis.
Moralės principai apibendrintai išreiškia pagrindinius vienos ar kitos moralės sistemos reikalavimus. Jie yra pagrindas, kriterijus sudaryti konkrečias, specialias normas ir nurodo žmogui bendrą veikimo kryptį. Kaip tik moralės principai sudaro vieno ar kito moralinio kodekso branduolį, reikšdami tai, kas yra esmingiausia toje moralės sistemoje.
Komunistinė moralė, būdama aukščiausio dorovinio žmonijos vystymosi pakopa, savo pagrindinį turinį taip pat reiškia per moralės principų sistemą. Pagrindiniai moralės principai savo turiniu apima visas žmogaus veiklos sritis ir jais remiantis formuojami konkretūs reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis įvairiomis situacijomis, savo reguliuojamuoju poveikiu jie nukreipia žmogaus poelgius įtvirtinti visuomeninėje praktikoje socialistinės ir komunistinės visuomenės dorovines vertybes.
Taigi komunizmo kūrėjo moralinio kodekso pagrindiniai principai yra šie: meilė socialistinei Tėvynei, ištikimybė komunizmui, kolektyvizmas, socialistinės nuosavybės gynimas nuo pasikėsinimų, humaniški žmonių santykiai.
Tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas – tai ne vien sąmoningumas ir jausmas, bet ir pirmiausiai atitinkantys juos veiksmai ir poelgiai, tam tikros viso žmogaus gyvenimo stiliaus, jo elgsenos pusės.
Susikūrus pasaulinei socializmo sistemai, patriotizmo jausmas praturtėja nauju bruožu – meile kitoms socialistinėms šalims. Šis naujas socialistinio patriotizmo bruožas atsirado dėl socialinio vystymosi poreikio stiprinti laisvų, suverenių tautų, kuriančių socializmą ir komunizmą, socialinę, ekonominę ir politinę sandraugą. Prie to prisideda valstybinės santvarkos vienodo tipo ekonominiai pagrindai, socialistinių šalių tautų vienoda ideologija, bendras galutinis tikslas – komunizmo sukūrimas. Patriotizmą praturtina internacionalizmas.
Socialistinis internacionalizmas – tai pagarbos kitoms tautoms suvokimas ir jutimas, solidarumas su visų šalių darbo žmonėmis kovojant dėl socialinės pažangos, ryžtas padėti kovoti dėl revoliucinio visuomenės pertvarkymo. Kaip dorovės principas socialistinis internacionalizmas apima keletą žmogaus elgesio reikalavimų. Jo pradinis teiginys yra visų tautų lygybės ir laisvės nepriklausomai nuo jų socialinio ir kultūrinio išsivystymo principas. Remdamasis šiuo principu ir apimdamas bendrosios žmogiškosios moralės reikalavimus, internacionalizmo principas reikalauja gerbti kitų tautų atstovus, stiprinti tautų draugystę ir tarpusavio supratimą.
Tarybinis patriotizmas ir liaudies masių socialistinis internacionalizmas yra veiklaus pobūdžio. Kasdieniniu darbu Tėvynės labui, dideliu domėjimusi visų šalių ir tautų humanistine kultūra, praktiniu įvairių tautybių žmonių bendravimu taikos ir karo dienomis įsikūnija dorovinis socialistinio patriotizmo ir internacionalizmo principas.
Tarybiniam patriotui internacionalistui keliami tokie reikalavimai: jis turi aktyviai ir sąmoningai darbuotis savo daugiatautės Tėvynės labui, didžiuotis savo šalies laimėjimais visose materialinio ir dvasinio gyvenimo srityse, didžiai branginti savo Tėvynės galią, stiprinti TSRS tautų draugystę, socialistinę sandraugos šalių tautų susitelkimą ir visos žemės darbo žmonių solidarumą, aktyviai kovoti su visomis nacionalizmo, šovinizmo, kosmopolitizmo apraiškomis. Tarybiniam socialistiniam patriotizmui būdinga tai, kad meilė Tėvynei organiškai susiliejusi su ištikimybe komunizmo idėjoms.
Tarybinis patriotizmas, didžiavimasis Tarybų šalimi, savo Tėvyne, pasiryžimas ginti socializmo iškovojimus yra svarbiausias komunistinės moralės bruožas – ištikimybė komunizmo idėjoms. Visus principus asmenybės dorovinė sąmonė turi suvokti kaip besąlygiškus dorovinius reikalavimus, kurių laikytis būtina visose gyvenimo situacijose. “Komunizmas – socialinis dorovinis idealas, aukščiausiasis kriterijus, kuriuo dera matuoti realius žygius ir žmonių santykius, todėl kova už komunistinių pradų įtvirtinimą gyvenime, siekimas pačiam tobulėti kaip komunistinei asmenybei turi tapti visuomenės moralinio vystymosi, kiekvieno individo dorovinių siekių centru ir branduoliu”. Ištikimybė komunizmo idėjoms – principas, išreiškiantis ir komunistinės moralės revoliucinį turinį, ir pagrindinį turinį dorovinių reikalavimų, keliamų sąmoningam kovotojui už komunizmą.
Ištikimybė komunizmui reiškiasi įvairiomis formomis. Tai ir gilus vidinis įsitikinimas komunizmo pergalės būtinumu, šios santvarkos tobulumu bei teisingumu, ir vidinis dorovinis poreikis aktyviai, kūrybiškai dalyvauti, kuriant komunistinę visuomenę, ir principingas nesitaikstymas su komunizmo priešais, dorovinė pareiga kovoti prieš jų užmačias. Komunizmo priešais buvo laikomi veltėdžiai ir spekuliantai, apgavikai ir liaudies turto grobstytojai, karjeristai ir biurokratai, kyšininkai ir kritikos užgniaužėjai. Vieni šių priešų daro žalą komunizmui, kėsindamiesi į visuomeninę nuosavybę, kiti demoralizuoja aplinkinius savo veltėdžiavimu, treti savo biurokratizmu pakerta tarybinių visuomeninių organizacijų autoritetą, slopina darbo žmonių kūrybinį entuziazmą.
Ištikimybė komunizmo idėjoms yra pagrindinis, esmingiausias moralės principas. Tas principas numato, pirma, formuoti aktyvią asmenybės gyvenimo poziciją ir, antra, konkrečias, praktines jos elgesio formas, kurias lemia vertybinių orientacijų sistema ir visa žmogaus pasaulėžiūra.
Ištikimybė komunizmo idėjoms kaip svarbiausias marksistinės –lenininės etikos principas buvo pagrįstas ne viename marksizmo-leninizmo klasikų kūrinyje. Ištikimybė komunizmo idėjoms – aukščiausias komunistinės dorovės principas.
Idėjiškumas socialistinėje visuomenėje buvo matuojamas kovos už komunizmo pergalę intensyvumu, nuoseklumu ir ryžtingumu. Ištikimybė komunizmui buvo pradinis, pats plačiausias ir pats imliausias principas. Galima sakyti, kad kiti komunistinės etikos principai – komunistinis humanizmas ir kolektyvizmas, komunistinė pažiūra į darbą ir visuomenės turtą, socialinis patriotizmas ir internacionalizmas – atitinkamais aspektais konkretizuoja ištikimybės komunizmui principą.

Kolektyvizmas – savitas socialistinės visuomenės bruožas, būdinga tarybinės gyvensenos ypatybė. Kolektyvisto moralę – mokėjimą derinti savo poelgius su visuomenės interesais – tarybiniam žmogui ugdė išsivysčiusio socializmo praktika. Socialinis kolektyvizmas – tai žmogaus supratimas, ir įsitikinimas, kad jo pagrindiniai interesai bendri su kolektyvo interesais, ir moralinis poreikis tarnauti savo kolektyvo interesams.
Taigi kolektyvizmas, kaip komunistinės moralės principas, – “ne abstrakti užuojauta, paguodos ir kitų žmogiškosios prigimties visuomeninių pradų apraiška, o visiškai konkretus bendrasis proletarinis, bendrasis socialistinis, bendrasis komunistinis milijonų, šimtų milijonų valių susiliejimas į vieningą valią”. Tai reiškia, jog žmogus supranta, kad jo interesai bendri su kolektyvo interesais ir kad jis atsakingas kolektyvui, tarnauja jo interesams ir yra jam atsidavęs.
Kolektyvistas – ne vien visuomenei parankus žmogus, kurio poelgiai teisingi, reikalingi visuomenei. Marksistinė-lenininė etika moko, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis būtinai turi turėti tvirtą kolektyvizmo jausmą. Kolektyvizmas yra svarbus komunistinės moralės principas. Didžiausia vertybe jis laiko bendro žygio interesus – sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Tačiau tik tas kolektyvas turės didžiausias mūsų visuomenės vertybes, kuris bus tinkamai orientuotas ir susitelkęs.
Socialistinis kolektyvizmas – individualybės vystymosi forma ir sąlyga. Kolektyviškumas ir individualumas – reiškiniai, nuo kurių sąveikos priklauso realus socialistinio kolektyvizmo turinys, jo poveikis asmenybei. Savo ruožtu asmenybės suklestėjimas padeda gilinti socialistinį kolektyvizmą – tarybinio gyvenimo būdo normą.
Taigi kolektyvizmo visuomeninis principas – veiksmingai plėtoti ir gilinti darbo žmonių draugystę, savitarpio pagalbą, abipusį reiklumą, ugdyti jų principingumą, sąžiningumą, nuoširdumą, pasitikėjimą žmonėmis.
Žvelgiant į beveik penkiasdešimties metų sovietinės sistemos laikotarpį Lietuvoje, galima pastebėti, kad sovietinė valstybė buvo persmelkta specifinės ir slaptos neviešo partinio valdymo sistemos, kuri veikė kaip pastovi aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo ir kontrolės organizacinė struktūra ir buvo vadinama nomenklatūra. Toji sistema iš esmės nepakitusi egzistavo kelis dešimtmečius ir sukūrė nuolat jai priklausiusių bei jai vadovavusių aukštų totalitarinės valstybės biurokratų grupuotę. Šis sistemos suformuotas visuomenės sluoksnis netruko tapti valdančiuoju valstybės elitu.
Priešingai nei teigė oficialioji ideologija, sovietinė visuomenė nebuvo nei beklasė, nei lygias galimybes visiems suteikianti bendrija. Visuomenės ir valstybės priešakyje atsidūrė gana siauras, socialiai nemobilus žmonių sluoksnis, kuris su niekuo nesidalijo valdžia, o santykius su kitomis visuomenės klasėmis grindė visuotine kontrole ir teroru. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais jų mastai bei pobūdis skyrėsi. Lietuvoje nomenklatūrinė sistema įdiegta po 1940 metų okupacijos ir išliko iki Lietuvos Respublikos atkūrimo 1990 m. Nomenklatūros sistema buvo tiesiogiai susijusi su politine bei visuomenine LTSR raida.
Pirmasis nomenklatūros sistemos veikimo teoretikas buvo jos kūrėjas J.Stalinas, kuris pabrėžė, kad būtina kadrus vertinti, juos gerai pažinti, iš anksto rengti ir kelti į naujas pareigas, kol bus surastas idealiai žmogaus galimybes atitinkantis postas. Lietuvoje skiriant darbuotojus buvo laikomasi “stalininio kadrų parinkimo principo”- svarbiausia buvo neleisti, kad į postus patektų priešiškų klasių ir politiškai nepatikimų asmenų. Vėliau pagrindiniai deklaruoti kriterijai atrenkant nomenklatūriniam darbui tinkantį asmenį buvo “ištikimybė” sovietinės šalies interesams, aukštas idėjinis-politinis ir dorovinis lygis, potencialios profesinio vystymosi galimybės, išsilavinimas ir “tinkantys organizaciniai sugebėjimai”
Nomenklatūrinės sistemos veikimo principų niekas labai ir neslėpė. Buvo atvirai teigiama, kad KP (Komunistų partija) “per savo narius politiškai vadovauja visoms įstaigoms”, taip pat “parenka tarybinius ir ūkinius kadrus, juos auklėja ir kontroliuoja jų veiklą”.
Bet kokia biurokratinė sistema, būdama natūrali racionalizmo sąjungininkė, yra linkusi iš anksto tobulinti savo veiklos technines galias, moderniais laikais įgyjamas aukštojo arba specialiojo mokslo įstaigose. Ne išimtis ir sovietinei valdininkijai, tačiau okupacijos pradžioje nebuvo tam labai palankių sąlygų. Žemutinės grandies valdininkų padėtis buvo prasta – 1945 metai tik 14,4proc. kaimo vietovių atsakingų darbuotojų turėjo vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą. Išsilavinimo lygiui nomenklatūroje pakelti buvo skubiai organizuojami specialūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Tačiau net ir taip smarkiai stokodama išsilavinusių žmonių, partinė kontrolė rengė tikrus “valymus” aukštosiose mokyklose, kad tik aukštojo išsilavinimo negautų nepatikimi asmenys. Ir 1964 metais tik 61proc. LTSR vadovaujančių asmenų turėjo aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Padėtis pasikeitė 8-ajame dešimtmetyje: 1987m. 85proc. įmonių direktorių ir 80proc. kolūkių pirmininkų turėjo jų pareigoms būtiną išsilavinimą.
Laikui bėgant išsilavinimo būtinybė tapo ne vien deklaruojamu pageidavimu. LKP CK priėmus atitinkamus nutarimus, 1967 metais rajonų administracijoje neturintys atitinkamo išsilavinimo darbuotojai buvo tiesiogiai atleidžiami net iš vidurinės grandies pareigų. Norėdami to išvengti, aukšti pareigūnai bent jau formaliai pasirūpino savo išsilavinimu. Geras tokio “švietimosi” pavyzdys buvo neakivaizdžiai teisę studijavęs LTSR teisingumo ministras A.Randakevičius, įskaitas pasirašyti kvietęs dėstytojus į savo darbo kabinetą.
Aukštojo mokslo diplomas tapo sėkmingos karjeros sąlyga, todėl kyšininkavimas virto kone oficialiai įformintu.
Pagal M.Weberio teoriją, visuomenėje ir valstybėje veikia ne vien tik klasės ir socialinės grupės, susikūrusios tam tikrais ekonominiais ar socialiniais pagrindais. Lygiai taip pat svarbi yra ir kultūros įtaka.
Net ir sovietinė sociologija pripažino, kad socialinis asmens statusas per ilgą laiką suformuoja tam tikrą asmenybės tipą, mažai priklausantį nuo asmens socialinės kilmės ir ankstesnės kultūrinės aplinkos. Sovietinės valstybės suformuotas nomenklatūrininko asmenybės tipas buvo fenomenalus vakarietiškų ir patriarchališkai rusiškų dvasinių savybių mišinys. Paprastai komunizmas apibūdinamas kaip racionalus ir itin pozityvistinis mokymas. Vis dėlto partinių funkcionierių psichologinis tipas buvo savotiškai unikalus formalaus asketizmo ir naujųjų laikų buržujaus verslininko mišinys, simboliškai įkūnijantis prievartinės modernizacijos siekimą. Greta to hierarchizuota totalitarinė sistema ir griežta socialinės piramidės vietų užėmimo tvarka sukūrė susvetimėjusią, vienišą ir priešišką sovietinę asmenybę. Formavosi agresyvumu ir įtarumu pagrįstas autoritarinis mentalitetas. Todėl sovietinio tipo vadovams, visomis valstybės aparato galiomis veikusiems savo padalinius, tikras ir įsivaizduojamas pavojus, reikalaujanti nuolatinės kovos su išgalvotu ar tikru priešu, niekada neišnyko, o tai kėlė prevencinės agresijos poreikį ir skatino valstybinės jėgos kulto vystymąsi, glaudžiai susijusį su elgsenos modelių autoritariškumu.
Viena iš ryškiausiai sovietinių vadovų asmenybės dvasinių požymių buvo visuotinai paplitęs autoritariškumas, turėjęs gilias tradicinės kultūros šaknis. Rusijoje visais moderniaisiais laikais dominavo autoritarinio valdymo tipas ir ilgainiui tapo visuomenės kultūros ir visuomenės mentaliteto dalimi. Tradiciškai Rytų Europoje stiprų autoritarizmą skatino nomenklatūrinė sistema, nes, formuojant pareigūnų organizacinę struktūrą, aukščiau esantis nomenklatūros postų skirstytojas greitai iš savo pavaldinių suburdavo sau paklusnių ir už viską tik jam dėkingų asmenų grupę.
Galima sakyti, kad perdėtas nomenklatūrininkų pasitikėjimas savo žiniomis ir sugebėjimais artėjo prie savotiškos didybės ir egoizmo manijos mišinio. Dėl perdėto savęs sureikšminimo savotišku nomenklatūros kultūros požymiu tapo stiliaus vulgarumas ir blyškumas. Tai galima paaiškinti ir išskirtiniu nomenklatūros kultūros materializmu, nomenklatūros lyderių kilme iš skirtingų, bet mažiau nei vidutiniškai kultūringų visuomenės sluoksnių.
Kasdieninėje elgsenoje reikia pabrėžti, kad kokių nors ypatingų savybių totalitarinėje valstybėje nebuvo, tačiau vieną bruožą galima paminėti: alkoholis TSRS buvo beveik vienintelė pigi ir visiems socialiniams sluoksniams prieinama psichologinio atsipalaidavimo priemonė. J.Stalino laikais valdančiojo elito girtavimas buvo virtęs kasdienybe ir net, N.Chruščiovo liudijimu, oficialiu valdymo viršūnių bendravimo būdu. Greta girtavimo klestėjo ir dovanų, savotiškos duoklės, gabenimas vadovams. Partinio aparato darbuotojams girtavimas virto kultūriniu reiškiniu ir gyvenimo būdu.
Vienintelė etikos teorija, leista TSRS, buvo visuomeninės bazės ir antstato principais pagrįsta marksistinė-lenininė teorija, kuri moralę vertina kaip išvestinį ekonominių santykių fenomeną. Todėl bet kokio veiksmo moralinė vertė prilyginta pasekmėms, o pati moralė tapo įrankiu visuomenei paveikti.
Moralės taisyklės aktyviai neformuluotos, kiekvienu atskiru atveju paliekant apie jas spręsti partinei vadovybei, kuri dažniausiai rėmėsi kažkokių degradavusių religinių elgsenos normų rinkiniu. Tik 7-ajame dešimtmetyje kai kurios moralinės maksimos buvo surašytos “Moraliniame komunizmo kūrėjo kodekse”. “Kodekse” keliama valdančiųjų autoritetų visažinybė, reikalaujama individo ištikimybės, ekonominio vertingumo visuomenei, nuolatinio priešinimosi priešams, beveik puritoniško darbo etikos laikymosi ir buitinio asketizmo bei patriarchališkos tradicijos saugojimo asmeniniame gyvenime. Šie fiksuoti moraliniai principai sietini su nomenklatūra ne vien todėl, kad buvo jos atstovų sukurti ir aprobuoti, bet ir todėl, kad išoriškai griežtai šių taisyklių pirmiausia privalėjo laikytis nomenklatūrininkai.
Praėjus keturiolikai nepriklausomybės metų, 53,5% Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau.Tokius duomenis paskelbė visuomenės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus”, vasario pabaigoje atlikęs gyventojų apklausą.
Po Rusijos sparneliu gyventi buvo saugu. Ir ne tik dėl to, kad Tarybų Sąjunga turėjo daugiau nei kelis tankus. Nereikėjo rūpintis dėl darbo, firmos pelno, vaikų išsilavinimo, net stogas virš galvos – ir tas buvo garantuotas.
Buvome bendruomenė, o staiga tapome individualistais. Buvome tikri dėl savo ateities (nes viskuo – nuo mokslo iki įsidarbinimo – pasirūpindavo didžioji valstybė), o staiga tapome palikti likimo valiai (“išlieka stipriausieji”). Buvome pasyvūs, nes viską nuspręsdavo valdžia, ir staiga valstybės iždo raktai atsidūrė mūsų pačių rankose (politikoje tai vadinama demokratijos principo įgyvendinimu, psichologijoje – atsakomybe). Staiga tapome laisvi.
Žinoma, persiorientuoti nėra lengva. Vertybės, nuostatos, požiūriai, gyvenimo būdas augte įauga į kelių kartų kraują.

LITERATŪRA

1. K.Antanaitis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra – Kaunas: VDU leidykla, 1998 m.
2. Ramunė Žaržojutė. Sovietmečio nostalgija.-Psichologija TAU, 2004 nr.5 (rugsėjis/spalis)

Etika ,,VP MARKET“ prekybos centruose

 

ĮVADAS
Dažniausiai Lietuvos žiniasklaidos dėmesį patraukia lietuviško kapitalo bendrovė ,,VP Market“, kuri įnirtingai puola savo konkurentus (kitus prekybos centrus), tiekėjus ir netgi valstybę, pasinaudoja įstatymo ,,spragomis“, taip susižerdama milijonus, užima Lietuvoje rinkos lyderio pozicijas, sukūrė daug darbo vietų, ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, todėl mano pasirinkta tema ir buvo ,,Etika ,,VP Market“ prekybos centruose“.
Kadangi ši bendrovė Lietuvoje yra rinkos lyderė, todėl buvo įdomu peržvelgti ir paanalizuoti, kokia turi būti verslo etika (remiantis literatūra) ir kokios yra laikomasi šioje įmonėje. Be to su šia įmone sieja darbiniai ryšiai.
Problema slypi tame, jog ,,VP Market“ nesilaiko verslo etikos ir tai ypač paliečia įmonės darbuotojus, kitas įmones, visuomenę ir netgi valstybę. Įmonė siekia dirbti tik pelningai ir niekam neužleisti rinkos pozicijos, iš to ir kyla etikos nesilaikymas, todėl norėjosi rasti paaiškinimą, kodėl įmonė nesilaiko verslo etikos (su darbuotojais, konkurentais, valstybe).
Verslo etika yra apibūdinima skiringai, todėl daugiau verslo etiką stengiausi suvokti ar ,,VP Market“ prekybos centrų veikla ir praktika yra priimtina mūsų visuomenei, ar nepažeidžia mūsų moralinių įsitikinimų ir vertybių. Šiame darbe rėmiausi sąvoka, kad ,,verslo etika – tai etikos normų visuma. Individo veiklos rinkos erdvėje moralumo raiška – elgesys, moralinės normos, vertybės – ir yra verslo etikos objektas. Šių normų, vertybių, taisyklių visuma yra verslo etika.“1

1Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius. ,,Verslas“. Vilnius., 2003. 80,83psl.
,,VP MARKET“
Norint pradėti analizuoti ir peržvelgti apie egzistuojančią etiką įmonėje ,,VP Market“, reikia visų pirma žinoti kas yra Vilniaus prekyba, koks jos tikslas, vizija ir verslo politika.
,,VP Market“ – tai privati Lietuvos įmonė, didžiausi Baltijos šalyse, mažmeninės maisto produktų ir pramoninių prekių prekybos tinklo operatorė. Savo veiklą ,,VP Market“ pradėjo nuo 1992m. Jau pirmieji dabartinių “VP Market” vadovų žingsniai verslo pasaulyje buvo nestandartiniai. Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę naujieji lietuviai jau 1997-aisiais pasinaudojo Pridėtinės vertės įstatymo nuostata, jog įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Nepažeisdama įstatymų “Vilniaus prekyba” nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. Po penkerių metų jau “VP Market” pasinaudojo kita šio įstatymo landa. 2002 m. gegužę iš neįgaliesiems priklausiusios UAB “Optimalios investicijos”, kuri anksčiau priklausė “VP Market” akcininkams, ta pati “VP Market” nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią “Maxima bazę”, bei Klaipėdoje esančią “Hyper Maximą”. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą “Optimali investicija” buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai. 2
,,VP Market“ tikslas – būti lyderiais. Lietuvoje bendrovė turi 187 prekybos centrų, o iš viso Baltijos šalyse yra 276 prekybos centrai, tačiau bendrovė ir toliau ketina plėstis, ji netgi pripažinta kaip greičiausiai besiplečianti įmonė Lietuvoje, plečiantis tokiais tempais bendrovė greitai gali tapti Baltijos šalių rinkos lyderė. Šiuos metus kompanija pradėjo jau įdarbinusi 12,7 tūkst. darbuotojų. Jeigu žiūrėtumeme tinklo personalą visose Baltijos valstybėse, šis skaičius siektų 17,3 tūkst. Per savaitę ,,VP Market“ priklausantiems prekybos centruose (Saulutė, Minima, Media, Maxima, Hyper Maxima) apsilanko beveikt visa Lietuva – 3,5mln. Pirkėjų skaičius rodo, jog ,,VP Market“ prekybos centrai yra patrauklūs, populiarūs tarp pirkėjų, kadangi čia yra prekių įvairovė ir pirkėjus tenkina parduodamų prekių kainos. Latvijoje labiausiai šiuos prekybos centrus pamėgo, dėl kokybiškų ir pigių prekių.3 Tačiau Lietuvos pirkėjai dažnai įmonę vadina ,,aferistais“, dėl nekokybiškų prekių, nes nusipirkus buitinę techniką tenka gan dažnai nešti taisyti.bendrovės prekybos centruose išties yra pigių prekių, bet pirkėjais tikisi ir geros kokybės.
Pasak Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinio direktoriaus R. Varkulevičiaus, lietuviai ES patirties nekopijuoja, bet pasirenka tai, kas geriausia, todėl pagal asortimentą, prekių išdėstymą bei teikiamų paslaugų gausumą lietuviai nenusileidžia geriausiems prekybos tinklams Europoje. Apskritai šio prekybos centro reikalavimai, neturėtų
2 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
3 remiantis www.vpmarket.lt duomenimis
labai stebinti, nes panašūs procesai vyksta ir kitose valstybėse, svarbiausia, kad dėl sąlygų derasi prekybininkai ir gamintojai, o laimi vartotojai.4
,,VP Market“ įmonę vieni netinkamai atsiliepia už nesąžiningą verslą, kiti džiaugiasi, kad tai yra vieta, kur nesunku gauti darbą, pradėti karjerą, dar kiti keikia už pragariškas darbo sąlygas ir kuklius atlyginimus. Negalime sakyti, jog ši įmonė nesvarbi Lietuvai, nes ji įkūrė daug darbo vietų ir tebekuria, ji yra svarbi tiek konkrečiam vartotojui, tiek darbininkui. Bendrovė atsižvelgia į pirkėją, sukuria patogius privažiavimus prie prekybos centrų, rengia įvairias akcijas, nuolaidas. Aišku, tai skatina daryti konkurencinė kova, nes taip yra pritraukiami klientai ir užsitikrinama aukštesnė rinkos pozicija. Tačiau pirkėjai skundžiasi nesąžiningomis akcijomis, loterijomis. Vieni teigia, kad laimėtojai yra iš anksto žinomi, kiti laimi patys to visai nesitikėdami. Turbūt jau tokia lietuvių kultūra, jei ne aš , tai reiškia, jog vyksta nesąžiningi žaidimai.
,,Verslo žmonės linkę elgtis su savo vartotojais remdamiesi tarpusavio santykių patirtimi. Jeigu asmuo yra nuolatinis klientas ir perka prekes dideliais kiekiais – jam bus suteikiama pirmenybė, su juo bus elgiamasi išskirtinai, nes bendradarbiavimo ir pasitikėjimo sandėris jau įvyko.“5 Įmonė didmenininkams suteikia įvairiausių nuolaidų, yra specialios kasos šiems pirkėjams, kad tik jų neprarastų. Tačiau likusiais pirkėjais taip nesirūpinama, jiems suorganizuojama pora akcijų, suagituojami pirkti vieną ar kitą prekę, ją intesyviai reklamuojant. Didžiuosiuose šios įmonės prekybos centruose yra diktorės, kurios visą dieną reklamuoja esančias akcijas, loterijas, dienos prekes (kiekvieną dieną vis skirtinga/os prekė/ės kainuoja pigiau) ir informuoja kas vyksta prekybos centruose. Tai pagirtina šios įmonės idėja, nes Lietuvoje tai vieninteliai prekybos centrai turintys savo diktores. Pirkėjams patogu surasti pasimetusi vaiką ar užsieniečiams pasimetus nuo grupės, taipogi tai labai greitas būdas perteikti informaciją.
Bendrovė Lietuvai yra ekonomiškai svarbi, nors ir pasinaudodama įstatymų spragomis iš valstybės susižeria milijonus, bet tai jau yra verslo etikos nesilaikymas.

VERSLO ETIKA ,,VP MARKET“
Kaip jau minėjau ši bendrovė labiausiai puolama žiniasklaidos ir dažniausiai ne iš gerosios pusės. O verslui nėra nieko pavojingesnio už blogą įvaizdį, nes tai tiesiogiai veikia pardavimą, pelną ir būsimų darbuotojų norą dirbti šioje įmonėje. Tenka pastebėti, kad žmogus, kuris ieškos darbo, net nenori darbintis šioje įmonėje, nes yra girdėjęs kaip
4 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
5 Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998. 16psl
nesąžiningai, nemandagiai, nepagarbiai elgiamasi su darbuotojais. Taigi norint, kad įmonė dirbtų pelningai, būtų gerbiama konkurentų, pirkėjų, darbuotojų ir kitų suinteresuotų asmenų visų pirma reikia laikytis verslo etikos, ko nelabai nori pripažinti mūsų Lietuvos verslininkai.
,,Kiekvienas verslininkas, laikydamasis bendrųjų etinių nuostatų, užsitikrina geresnę nišą civilizuoto verslo erdvėje, kuri apima geresnę partnerystę tiek su užsieniu, tiek su Lietuvoje verslu užsiimančiais žmonėmis, turi didesnį autoritetą visuomenės akyse, gali kovoti su konkurentais įsigydamas jų pagarbą, išvengti rizikos ieškodamas įprastų sprendimų. Aišku, visos verslo etinės nuostatos ir jų laikymasis civilizuotose šalyse jau seniai tapo įprastu dalyku, todėl Lietuvai kuo greičiau dera priimti šias nuostatas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai“.6 Tačiau apie kokią įmonės etišką elgesį galime kalbėti, jeigu kuriamas gražus įvaizdis, o toje gražioje estetiškoje aplinkoje nesiskaitoma su darbuotojais, nepaisomos jų teisės, žeidžiamas jų orumas, nepagarbiai, nesąžiningai elgiamasi su konkurentais ir su kitais suinteresuotais asmenimis. Lietuvoje dar dažnai regime kaip viena ,,turi būti“, o visai kitaip yra. Etika yra prisimenama tik tada, kai reikia sukurti geresnį įvaizdį ir pritraukti investuotojus ar siekiant padidinti pelną. ,,Nors moksliniai verslo etikos tyrimai ir klestinčių Vakarų korporacijų realybė parodė, jog pozityviais veiksniais kuriant pasitikėjimą, atsakomybę, nepakantumą, piktnaudžiavimą, nekokybiškam darbui, nepotizmui diegiant etines verslininkiškos veiklos taisykles (fair play versle), formuojant antikorepcines nuostatas (pa)siekiamas aukštesnis darbo našumas, veiklos optimalumas, įmonių efektyvumas, tačiau dauguma Lietuvos verslininkų vis dar skeptiškai į tai žiūri, nes verslo etiškumas jiems nėra racionaliai argumentuotas nei ekonominiu, nei etiniu požiūriu.“7
,, Verslo etika apima ne tik socialiai atsakingus poelgius. Jos dėmesys sutelktas į gamybos vadovų ir valdomų darbuotojų poelgius. Etika apima jų asmeninius tikslus ir lėšas, kurios naudojamos bendriems tikslas pasiekti. Pavyzdžiui, amerikiečių verslininkai mano esant neetiška duoti valdininkui kyšį, kai siekiama gauti palankų kontraktą. Daugelio Vakarų šalių verslininkams atrodo neetiška bendrauti su verslininkais iš tų pasaulio šalių, kuriuose nepaisoma žmogaus teisių. Vadovų ir paparastų darbuotojų veiksmai, kurie pažeidžia įstatymus, taip pat laikomi neetiškais.“8 Mūsų šalyje daugumai dar atrodo nemandagu neįteikti ,,dovanėlės“, ar tai už suteiktas medicinines paslaugas, ar priėmus palankų sprendimą konkrečiai įmonei ir t.t. Tik dabar vis garsiau ir smarkiau yra smerkiamai prabylama, kad kyšininkavimas yra neetiškas poelgis, o jo priėmimas pažeidžia visus etikos kodeksus.

6, 8 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 81-82 psl.
7 VU Kauno humanitarinis fakultetas ,, Įmonių etika verslo praktikoje“ .2002. 224psl
,, Lietuvos kultūra įpratinta paklusti autoritetams bei viršininkams – jų galiai. Tai viena iš priežasčių, dėl ko iki šiol įvairių socialinių sluoksnių žmonės ieško galimybių apeiti įstatymą; net socialūs, remiantis įsigaliojusiais moralės kriterijais – visiškai padorūs, tam tikrą, net ir aukštą, socialinį statusą įgyję individai ne tik kad patys nepaiso taisyklių, normų, principų, bet ir kitus verčia juos pažeisti. Iki šiol sąmoningai ar nesąmoningai įsitvirtinusi nuostata, ,,jog įstatymai tam ir egzistuoja, kad juos pažeidinėtum“9 . Ši nuostata galioja ir ,,VP Market“, nes ši įmonė ne karta pasinaudojo įstatymų spragomis, kad turėtų naudos. Kaip jau minėjau, kad 1997–aisiais įmonė pasinaudojo Pridėtinės vertės įstatymo nuostata, jog įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmemis galima legaliai išvengti mokesčių. Taigi valstybiai buvo nesumoki mokesčiai beveik 45 mln. Lt. 2002 m. bendrovė pasinaudojo dviprasmiškai traktuojamais įstatymais ir pareikalavo iš valstybs 103 mln. Lt., tačiau valstybė tesumokėjo 76 mln. Lt. Bet tokiais savo veiksmais bendrovė įgyja pranašumo ir išbalansuoja verslo sąlygas.10 Toks elgesys yra verslo etikos nesilaikymas, nes negerbiami valstybės įstatymai, o per tai nukenčia visi mokesčių mokėtojai, tiek Lietuvos piliečiai, tiek visi Lietuvos verslininkai. Nors visur agituojama laikytis etikos normų, tačiau tai tik skambūs žodžiai, nes šiai dienai dauguma, ne tik ,,VP Market“ yra pamiršusi etikos normas, o jos yra:
1. ,, Verslas neturi skaudinti kitų žmonių“11, nors tai labai sunkiai įsivaizduojama šiais laikais, kai korupscija, darbuotojų išnaudojimas akivaizdžiai klesti. Verslas – pirmiausia turi padėti žmogui, jo gerovei, kurdamos bendrovės sukuria naujas darbo vietas, bet verslas siekia nepadėti žmogui, bet kad žmogus padėtų įmonei dirbti pelningai, pats gaudamas minimalią algą. ,,VP Market“ sukūrė Baltijos šalyse virš 17 000 darbo vietų, tačiau jų tikslas yra būti rinkos lyderiais ir dirbti tiktai pelningai, tad rūpintis žmogų gerove nelieka laiko.
2. ,,Verslas neturi pažeisti ar naikinti žmogaus ekologinės ir ekonominės erdvės. Šio pažeidimo pavyzdys gali būti tarši gamyba bei prekyba ekologiškai nešvariais produktais, kurie masiškai įvežami į silpnai kontroliuojamas šalis. Pavyzdžiui, Lietuvoje kontroliuojama tik tam tikros dalies įvežamų maisto produktų kokybė. Taigi vartotojai tampa nesąžiningų verslininkų aukomis, nes trūksta informacijos apie įvežamą prekę. Kenkiama ne tik sveikatai, bet ir menkėja verslo reputacija visuomenės akyse.
3. Verslininkas turi prisiminti, kad rinkoje jis veikia ne tik vienas, todėl privalo atsižvelgti
9, 11 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 81psl.
10 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
ne tik į savo, bet ir į konkurento interesus, siekti abipusio naudingo susitarimo.“12 Prisiminkime kaip vyko ,,VP Market“ ir ,,Švyturio –Utenos alaus“ konfliktas, bendrovė atsisakė pardavinėti šios įmonės alų, kol ji nepaklus įvykdyti keliamų sąlygų. Taigi kažkurį laiką ,,VP Market“ prekybos centruose nebuvo pardavinėjamas Švyturio ir Utenos alus. Dauguma manė, jog ,,VP Market“ nukentės nuo savo tokio poelgio, bet prekybos centruose atsirado pigesnio alaus, gal tai kažkokį dalį pirkėjų ir prarado, bet finansiškai nenukentėjo, nes išsireikalavo sau geresnių ir palankesnių sąlygų. Tuo parodydama, jog ,,VP Market“ nustatinėja žaidimo taisykles ir tegul niekas nekelia savo reikalavimų, nes įmonei nebaisu atsisakyti netgi stambių bendrovių produkcijos.
4. ,,Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Kiekvienas verslininkas turi vykdyti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Reikia siekti, kad būtų pripažintos ir įgyvendintos civilizuoto verslo normos, suprastas dorovinių vertybių prioritetas siekiant ekonominių tikslų.
5. Verslininkas privalo:
» Gerbti valstybės įstatymus ir jų laikytis;
» Gerbti vyresniuosius, žmogaus gyvybę, teises ir garbę;
» Gerbti privačią nuosavybę;
» Turėti tikslą;
» Laikytis žodžio;
» Būti garbingas ir teisingas;
» Teisingai paskirstyti savo lėšas.“13
Galima manyti, kad verslo etika palaipsniui keisis, keičiantis verslininku požiūriui, kylant gyvenimo lygiui, tik neaišku kuria linkme. Kaip žinome, jei vienas parodo neetiško verslo pliusus, tai anksčiau ar vėliau paseks šiuo pavyzdžiu ir kitos įmonės. Ieškant įstatymų spragų, nesiskaityti su konkurentais, agresyviai juos pulti, kaltinti, jog nori suteršti gerą įmonės vardą, ar netaps tai lietuviško verslo ,,etikos“ modeliu. Visi didieji verslininkai nori būti rinkos lyderiais ir diktuoti savas sąlygas, bet ar įsigalės tarp verslininkų Lietuvoje ir ar jie laikysis vakarietiškos verslo etikos, tai priklauso jau nuo pačių verslininkų. Kaip žinome daugelis Vakarų verslininkų nenori bendradarbiauti su verslininku, kuris nesilaiko verslo etikos. Gal tai suvokę Lietuvos verslininkai supras, kad verslo etika – tai atviras kelias

12, 13Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
bendradarbiavimui su kitų salių verslininkais.
Žinoma JAV verslo sociologė Lora Nesh išskirė tokias etines problemas su kuriomis susiduria verslininkai:
» ,,Godumas;
» Faktų ir neteisingas informacijos ataskaitose nuslėpimas;
» Prastos produkcijos gaminiai;
» Neprotingas kainų kėlimas ar tiesiogine apgaulė derybų metu;
» Pernelyg didelis pasitikėjimas savo teisingumu;
» Žema darbo ir prekių kokybė, aklas paklusnumas vadovybei, kad ir kokia ji neetiška ir neteisinga būtų;
» Prieštaravimai tarp asmeninių ir verslo (firmos) interesų;
» Favoritų buvimas;
» Galimybių nebuvimas išsakyti savo pasipiktinimą ar nesutikimą nuolatinių neetiškų poelgių atmosferoje;
» Kili,as karjeros laiptais, ,,per kitų galvas“;
» Darbuotojų apgaulė siekiant gauti naudos firmai.“14
Beveikt visi šie punktai tinka ,,VP Market“, kadangi dirbti pelningai yra siekiama kartais ir ne itin sąžiningais būdais.Pavyzdžiui pirkėjai ne visą laiką linkę skaityti, kas parašyta ant etiketės. Ypatingai garsiais firmų vardais prekės atrodo kalba už save, tačiau nė vienas neperskaito, jog ji importuota iš Kinijos, ar perpilstyta Lenkijoje tokiu būdu ir prekės kokybė pasikeičia. Vartotojas tikisi įspūdingos kokybės, o nusiperka nieko neypatingą prekę. Bet kas čia kaltas: ar pirkėjas, kuris neskaito etikečių, ar verslininkas? Įmonės darbuotojai neturi teisės atskleisti prekių silpnųjų pusių, trūkumų. Tačiau verslo etika įpareigoja parduoti kokybiškas prekes arba informuoti pirkėją ką jis perka.
,,Be vyresnių gamybos vadovų, dažnai pasielgiančių neetiškai, kiekvienas darbuotojas taip pat gali elgtis neetiškai, pavyzdžiui, pasisavinti tai, kas priklauso firmai, falsifikuoti
dokumentus, siunčiamus valstybinio reguliavimo įstaigoms, ir t.t.
Įmonių vadovai svarbiausiomis neetiškos verslo praktikos išplitimo priežastimis laiko:
1. Konkurencinę kovą, kuri nustumia į šalį etikos samprotavimus“15 – šįmet akivaizdžiai matėsi tarp ,,VP Market“ ir ,,Švyturio – Utenos alaus“, nors pasak aludarių asociacijos prezidento Audriaus Vidžio, jog šį konfliktą išprovokavo ne ekonominė būtinybė, bet ambicijos, asmeninės simpatijos ir antipatijos. Spaudimą pajuto ir ,,Coca – Cola“,
14 Valdas Prunskus.,,Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės“. Vilnius. 2003.69-70psl.
15 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
,,Colgate – Palmolive“, ,,Philip Morris Lietuva“ ir kitos didelės kompanijos, kurios turėjo nusileisti bendrovės reikalavimui.16
2. ,,Norą nuolat dirbti pelningai“17– įmonės tikslas yra būti lyderiais, o norint būti lyderiais reikia dirbti tik pelningai. Kaip ir kiekvieno prekybos tinklo tikslas: išleisti kuo mažiau pinigų, ir gauti kuo daugiau naudos, priemonės tikslui pasiekti nehumaniškos: atlyginimai – minimalūs, dirbti tenka viršvalandžius.
3. ,,Negauti paskatinimo iš gamybos vadovų už etišką elgseną“18 – dažniausiai vadovai tik išsako ką pavaldinys daro blogai, ne išimtis ir ,,VP Market“ , nors tai dažnai priklauso ir nuo vadovo požiūrio į etišką elgiasį. Juk visiškai nesunku pagirti pavaldinį, kuris neįžeizdamas pirkėjo išsprendžia iškilusį konfliktą .
4. ,,Bendrą visuomenės etikos normų kritimą, dėl to visiškai nebesilaikoma etikos normų konkrečioje darbo vietoje“19 – ,,VP Market“ negalioja taisyklė, kad reikia elgtis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, dažnai vadybininkai ,,išsilieja“ ant kasininkių ar salės darbuotojų, o jos tokiu atveju pykti išlieja ant pirkėjų, kurie išeina iš prekybos centrų irgi supykę ir susierzinę, ir susidarę atitinkamą nuomonę apie šios įmonės prekybos centrus. Taipogi nebegerbiams ir pagyvenęs žmogus, kuris vaikomas nuo vienos kasos prie kitos.
5. ,,Kompanijų vadovų spaudimas paprastiems darbuotojams, verčiant eiti juos į kompromisus su savo etikos vertybėmis – vadovai gali versti savo pavaldinius elgtis, taip, jog jie turi nuspręsti kas yra svarbiau darbas ar savosios vertybės.

Bet pagrindinis veiksnys, skatinantis įmonių darbuotojus elgtis neetiškai, yra jų vadovų neetiški poelgiai. Kartu etiškas vadovo elgesys skatina ir pavaldinius elgtis etiškai.“ 20

,,VP Market“ etika su darbuotojais
,,Etikos kodekse nurodoma:
Pirma, moralaus elgesio standartai. Tai moralės, asmeninio teisingumo ir sąžiningumo normos, siekti kultūringo ir etiško bendravimo, pasiaukojimo ir kokybiškesnės veiklos.
Antra, netinkamo elgesio draudimas. Reikalaujama tinkamai elgtis su bendrovės turtu ir informacija.
Trečia, interesų konflikto draudimai. Neleidžiama piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės ar grupinių interesų.
16 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
17, 18, 19, 20 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
Kodeksą galima laikyti nusisekusiu tuomet, kai jis nelieka vien popieriuje, o realiai paveikia organizacijos ar profesijų darbuotojų moralę, kultūrą ir darbo standartus.“21
Pagal verslo etikos normą verslas neturi skaudinti kitų žmonių, nors tai labai sunkiai įsivaizduojama šiais laikais, ,,VP Market“ sukūrė Baltijos šalyse virš 17 000 darbo vietų, tačiau jų tikslas yra būti rinkos lyderiais ir dirbti tiktai pelningai, tad rūpintis žmogų gerove nelieka laiko. Manau, nė viena įmonė, kuri yra rinkos lyderė ar siekia ja tapti, nesirūpina, kad
verslas gali įskaudinti aplinkui esančius žmones ar konkurentus.
Įmonės darbininkai daugiausiai yra norintys tapti neprikalausomais nuo savo tėvų, siekiantys prasimušti gyvenime, pakeisti gyvenamą vietą (gyventi mieste, o ne kaime), taipogi studentai, kurie bando suderinti mokslą su darbu, vienišos motinos.
Visur šios prekybos centruose yra iškabinta, jog reikalingi darbuotojai, bet turintys vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, nepilnametis gali nesitikėti šioje įmonėje gauti darbą, nes priimama tik nuo 18metų. Norint įsidarbinti anksčiau reikėjo užpildyti anketą, kur kai kurie klausimai būdavo neetiški. Manau nemandagu ir neetiška verslininkui klausti, kur dirba būsimo pavaldinio tėvai, seserys, broliai. Kas nuo to pasikeičia? Kokiu tikslu būdavo to klausiama? Galbūt norint sužinoti ar nedirba konkurentų įmonėje, o gal net siekiant kokios tai naudos. Taipogi įvairiuose žurnalų straipsniuose, kurie susiję su darbo paieškomis nurodo, kad neetiška klausti būsimo darbuotojo kokia jo šeimyninė padėtis, nes nuo to nepasikeičia darbo kokybė. Aišku tai turi savų pliusų ir minusų, vedęs vyras gali būti atsakingesnis darbuotojas, ištekėjusi moteris daugiau rūpinsis vaikais, bet ji taipogi gali būti labai atsakinga darbuotoja. Manau šie klausimai pažeizdavo darbuotojų teises ir tai būdavo kišimasis į darbuotojų asmeninį gyvenimą. Šiai dienai šie klausimai jau yra nebeįtraukti i anketos klausimyną., tai rodo, kad įmonė siekia kažkiek tai vadovautis vakarietiška verslo etika.
Tai jog labai dažnai šiai įmonei reikia darbuotojų rodo, kad vyrauja dažna kadrų kaita, o tai tikrai nepadeda personalui jaustis saugiai ir užtikrintai, nebesuinteresuoti dirbti pelningai, nebegerbia vadovų, o laisvomis dienomis ieškosi kitų darbų. Darbuotojas dirba 12 valandų per dieną, nors realiai būna ir daugiau. Ir taip 4 dienas iš eilėsm paskui 4 laisvos, o poiolsio bent vieną dieną dar turi ateiti ,,padėti“ kitai pamainai, nes trūksta darbuotojų. Kasdien juos tikrina slapti pirkėjai, kurie kartais bando išprovokuoti konfliktinę situaciją. Deja, tai kai kurių ,,VP Market“ tinklo parduotuvėse dirbančių darbuotojų kasdienybė. Kitiems darbuotojams grafikas labai patogus (4 dirba, 4 laisvos). Ypatingai toks grafikas patinka dirbantiems studentams, nes yra lengviau suderinti darbą su mokslais. Kadangi kai kurie konkurentai yra
sudarę tokius darbo grafikus, kurie nepalankūs studijuojantiems žmonėms, tad mieliau jie tada
renkasi dirbti ,,VP Market“ prekybos centruose dirbti. Taigi įmonė sudaro sąlygas dirbti
21 Vilius Misevičius ,,Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“. KTU.,2004 23psl
studijuojantiems žmonėms, bet studijos neturi kliudyti darbui.
Vis dėlto šiais laikais nebevertinama darbuotojų ištikymybė arba lojalumas. Versle ištikimi darbuotojai pasilieka komandoje nepaisant ekonominių sunkumų; neištikimi tuoj pat ieškosis kito darbo. Verslininkai yra pamiršę, kad ištikimu darbuotoju galima pasitikėti ir ištikus krizei ir kad tik lojalus darbuotojas yra firmos pagrindas ir jis vertingesnis už auksą. Nors negalima smerkti vien tik įmonės, reikia pripažinti, jog šių laikų žmogus tampa daugiau
materialus, nebevertina dvasinių dalykų. Manau šiai dienai ,,VP Market“ nerastumėme nė vieno ištikimo darbuotojo, nes įmonės darbuotojai yra valdomi baimės ir streso principu. Tai išties galingas ginklas, kai reikia suvaldyti tokią didelią sistemą ir tiek daug pavaldinių, nes šiuo metu bendrovėje dirba apie 17 000 žmonių. Kontroliuoti tokį skaičių darbuotojų yra išties sudėtingas procesas. Tačiau jau pati įmonė nusprendžia, kaip sieks etiško pavaldinių elgesio ir kaip patys vadovai elgsis su įmonės darbuotojais. Bet nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra asmenybė, su savo vertybėm, pažiūrom, charakteriu, išsilavinimu, nors nesvarbu kokiam sluoksniui priklauso asmuo, bet su visais reikia elgtis etiškai. ,,VP Market“ bendrovėje yra bijoma visko – pardavėja bijo vyriausios kasininkės, vyriausia kasininkė – pamainos viršininkės/o, pamainos viršininkė/as – parduotuvės direktorės/iaus. Direktorė/ius – regiono direktorės ir t.t. Ištisa baimės grandinė, kur labiausiai nukenčia paprastas darbuotojas, nes jis turi kiekvieno viršininko bijoti. Ir beabejo šios baimės pamatas – tai nesibaigiantys įvairiausi patikrinimai, kurių yra sulaukiama kasdien, darbuotojams liepiama greitai apsitvarkyti savo darbo vietą, liepiama šypsotis, nesėdėti, kad neatrodytų, jog darbo nėra. Patikrinimų kraitis yra išties įspūdingas: kokybės, higienos, darbo drausmės, auditas, VP Apsauga ir kt. Stresas yra sukeliamas darbuotojui už menkiausią klaidelę. Matome, kad pavaldumo, paklusnumo ir baimės grandis yra ilgiausia.
Kiekvienas darbuotojas nori būti gerbiamas kaip asmenybė, tačiau ,,VP Market“ kasininkėms, salės darbuotojams, teigiama visą laiką, jog jie yra bendrovės ,,veidas“, bet kai reikia bendrauti šis ,,veidas“ palieka mažiausia hierarchijoje esanti grandis. Darbuotojams, dažniausiai kasininkėms, salės darbuotojams organizuojami seminarai, kuriuose supažindinami su gero elgesio taisyklėmis, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Dauguma vadovų posakis yra ,,klientas visada teisus“, tačiau jei pirkėjas necenzūriniais žodžiais išplūsta kasininkę ar kitą darbuotoją, ji/jis privalo išlikti mandagi/us ir neprieštarauti, nors visi žinome, jog ir mandagumas turi ribas, ypatingai jei kas asmeniškai žemina ir negerbia kaip žmogaus. Yra šimtai atvejų, kai darbuotojus pastumia, grąsina susidorojimu po darbo, apspjauna, o darbuotojo niekas neapgina, neužstoja, nes klientas visada teisus. Bet tai dar priklauso nuo apsaugoje dirbančių darbuotojų žmogiškumo ir supratingumo.
Nors rengiami seminarai, kaip etiškai elgtis, bet dauguma vadybininkų nemoka mandagiai elgtis su savo pavaldiniais. Vadybininkai nesistengia išklausyti savo pavaldinių, nors taip sumažintų esančią įtampą. Dažniausiai konfliktai yra išsprendžiami pasinaudojus vadovo, vadybininko padėtimi. Neišklausius darbuotojo, arba bandant tiesiog pakeltu balso tonu jį pažeminti. Yra nemažai pavaldinių, kurie yra baigę universitetus, ar baigę aukštesniąją mokyklą (kolegiją) ir studijuojantys universitete ir jų mokėjimas spręsti konfliktus, etiškai elgtis akivaizdžiai yra gerenis nei kai kurių vadybininkų, o kai pradedi domėtis kodėl, pasirodo, jog žmogus, kuris kelią balsą, keiksnojasi turi tik pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą arba studijuoja vadybą ir visiems nurodinėja, kaip reikia etiškai elgtis, pats elgdamasis priešingai. Pasak darbuotojų, norint padaryti karjera ,,VP Market“ prekybos centruose turi turėti ,,plačią burną“, spiegiantį balsą, nebijoti ,,laipioti per kitų galvas“. Todėl nė vienas vadovas, vadybininkas negali tikėtis mandagumo iš savo pavaldinių, bendradarbių, jei jis pats elgiasi ne pagal taisykles, kurias kelia kitiems. Bet kiekvieno žmogaus mandagumas, tolerancija (etiškas elgesys) priklauso nuo asmens vertybių ir moralės supratimo. Tad , manau, nepriklausomai nuo užimamų pareigų (viršininkas, vadybininkas ar darbininkas), jeigu jo vertybės, etikos supratimas yra žemo lygio, jis gali stengtis valdytis konfliktinėse situacijose, bet galų gale pasirodo kas yra kas. Tad negalime smerkti visų įmonės vadovų, kad jie neetiškai elgiasi su darbuotojais, tai priklauso tik nuo jo asmeninių vertybių, akip jis elgsis su savo pavaldiniais.
Taigi, kad verslininkas, vadovas turėtų autoritetą tarp savo darbuotojų, kad būtų geriau suprastas ir priimtas aplinkinių jis turi:
• ,,Pirmas pasveikint pašnekovą, nesvarbu, kokia pastarojo padėtis visuomenėje (ar jis pavaldinys, ar verslo partneris);
• Kreiptis i bendradarbius vardu;
• Gamybinėje aplinkoje kreiptis į pavaldinius ,,jūs“;
• Nesant būtinam reikalui nebars žemesnio pagal rangą vadovo, kartu griaudamas pastarojo autoritetą;
• Su visais darbuotojais elgsis vienodai, neatsižvelgdamas į asmenines simpatijas ar antipatija;
• Nustatys aiškią darbo tvarą, drauge pašalins tikimybę priimti nešališkus sprendimus;
• Nustatys tokią darbo tvarką, kad kiekvienas darbuotojas gana dažnai galės su juo bendrauti ir apsvarstyti darbo klausimus;
• Su darbuotojais elgsis taip, jog kitiems nesusidarytų įspūdis, kad tie darbuotojai yra išskirtiniai ir turi slaptų reikalų;
• Mokės bendrauti su žmonėmis ir juos išklausyti;
• Mokės naudotis nežodine informacija, t.y. suprasti pašnekovą iš jo bendravimo stiliaus, manierų, aprangos, gestų, mimikos;
• Mokės atsargiai vartoti žodį ,,aš“;
• Kalbės trumpai ir aiškiai;
• Stengsis išvengti asmeniškumo;
• Visada bus nepriekaištingai apsirengęs;
• Visada savo pažadus įvykdys laiku.“22
Kaip minėjau, ar vadovas sieks turėti autoritetą tarp pavaldinių priklauso tik nuo jo asmeninių vertybių. Tai jo teisė rinktis ar nori būti gerbiamas ir vadinamas sąžiningu viršininku, ar kad ,,už nugaros apšnekėtų“ ir visi darbuotojai būtų nepatenkinti jo vadovavimu.
,,Vis dėlto vieno asmens sąžinė negali užtikrinti visos kompanijos etiško elgesio. Todėl ir versle žymiai svarbiau yra ne atskiro individo sąžinė, o bendra visos kompanijos atsakomybė t.y. visuotinė, vieninga sąžinė.“23 Tai turi suprasti kiekviena Lietuvos įmonė.

22 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius.,2003. 85psl
23 Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998. 11psl
IŠVADOS
Darbo tikslas buvo rasti paaiškinimą kodėl didžiausia Lietuvos mažmeninių prekių ir pramoninių prekių prekybos tinklo operatorė ,,VP Market“ nesilaiko verslo etikos, siekiant palyginti verslo etikos teoriją ir realią situaciją šios įmonės prekybos centruose.
1. Etikos laikymasis versle užtirina įstatymų laikymasi, sąžiningą konkurencinę kovą, tolerantišką, etišką elgesį su pavaldiniais.
2. Norint dirbti pelningai ir būti gerbiamai konkurentų, visuomenės ir valstybės visų pirma reikia laikytis verslo etikos.
3. Vis dar vyrauja nuostata tarp verslininkų, kad įstatymai tam ir egzistuoja, kad juos pažeidinėtum, taip išbalansuodami verslo sąlygas.
4. ,,VP Market“ ir kiti Lietuvos verslininkai nenoriai pripžįsta verslo etikos būtinumą.
5. Įmonės pagrindinis tikslas – tapti rinkos lyderiais, to siekia ne itin sąžiningais būdais.
6. Įmonėje yra nesilaikoma verslo etikos normų.
7. Darbuotojai valdomi baimės principu.
8. Pagrindinis darbuotojų neetiško elgesio priežastys yra vadovų rodomas pavyzdys.
9. Verslo nesilaikymą ,,VP Market“ lemia:
» Godumas;
» Prastos produkcijos gaminiai;
» Karjeros siekimas įvairiausiais būdais;
» Darbuotojų negalėjimas išsakyti kas nepatinka;
» Žema darbo kokybė;
» Darbuotojų išnaudojimas siekiant pelno.

PASIŪLYMAI

1. Visu pirma keisti požiurį į verslo etikos būtinumą.
2. Įmonėje svarbiausia turėtų pirmą vietą užimti ne atskiro individo etiškas elgesys, bet visų pirma pradėti rūpintis ir kurti visos bendrovės etiška, sąžiningą vieningą etiką. Tada ir darbuotojai paseks savo įmonės vadovų pavyzdžiu.
3. Priimant į darbą išsiaiškinti kokios yra būsimo darbuotojo vertybės.

LITERATŪTA

1. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003.
2. Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998
3. Vilius Misevičius ,,Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“. KTU.,2004
4. VU Kauno humanitarinis fakultetas ,, Įmonių etika verslo praktikoje“ 2002
5. Valdas Prunskus. ,,Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės“. Vilnius. 2003.
6. www.vpmarket.lt
7. www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895).

Etika ir jos mokymas

 

Pedagoginės etikos samprata.

Tai savarankiška etikos mokslo dalis, ji tiria pedagoginės moralės ypatybes, specifiką, moralės principus pedagoginėje darbo sferoje. Pedagoginė etika vysto specifinį etinį mąstymą, reiškinių supratimą, vertinimą ir ugdo etinius santykius.
Pedagoginės etikos uždaviniai:
1. siekti įprasminti pedagogo pašaukimą.
2. sukurti aukštą pedagoginio darbo kultūrą, sustiprinti pedagoginį autoritetą.
3. padidinti darbo efektyvumą.
Pedagoginės etikos principai:
1. Žmoniškumas
2. Optimizmas.
3. Kolegialumas.
Dorovinė veikla.
Žmogui pasirinkusiam pedagogo profesiją pedagoginė dorovė kelia šiuos reikalavimus:
1. Stengtis ugdyti ir tobulinti pedagoginei veiklai būtinas asmenines savybes ir tobulinti pedagoginį meistriškumą.
2. Nuolat kelti sau klausimą ar aš kaip pedagogas atitinku šiuolaikinės mokyklos reikalavimus.
3. Rūpintis pedagoginių kadrų kokybinės sudėties atitikmenimis.
Pedagoginių gebėjimų formavimasis ir tobulėjimas trunka visą gyvenimą. Pedagogo dorovinė pareiga siekti, kad atsirastų ir vystytųsi mokinių pedagoginiai gebėjimai bei interesai, skiepyti pareigą mokytojo profesijai.
Mokinių susidomėjimą pedagoginių darbu skatina paties pedagogo veikla , asmeninis autoritetas ir meistriškumas.

Pagrindinės dorovės kategorijos.

Gėris ir blogis.
Tai pačios bendriausios dorovinio vertinimo kategorijos , kurios apima visą dorovės sritį.
Pirmiausia gėrio ir blogio požiūriu vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama , kiti – smerkiami. Pirmieji – gėris, antrieji – blogis . Šios kategorijos taikomos vertinant ir ekonominius , ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras ir idėjas. Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas , nes nuo šių savybių priklauso žmonių poelgiai.
Tokios žmogaus savybės kaip darbštumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas , principingumas yra teigiamos.Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Tuo tarpu – tingumas, neprincipingumas, akiplėšiškumas, palaidumas yra neigiamos charakterio savybės , jos vadinamos ydomis ir priklauso blogio kategorijai.
Žmogus , kuris bendraudamas su kitais yra kitiems palankus , pasirengęs padėti,daryti gerą vadinamas geros valios žmogumi.Tačiau yra ir klastingų , piktų , kitiems blogą linkinčių , piktos valios žmonių.
Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko žmonės tampa tauresni- tai įvairūs idealai. Žmonės gali siekti mokslo, meno , dorovinio tobulumo, demokratijos ir kitų dalykų.
Gėris ir blogis yra žemiškos prigimties- jų ištakos visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomeniniams santykiams keitėsi žmonių moralinė sąmonė , įsitikinimai, pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Tačiau kiekvienoje epochoje yra apibrėžtas jų turinys. Gėrio suvokimas – tai sugebėjimas skirti tai, kas žema, padoru ir niekšiška , kilnu ir žema padeda asmenybei ir visuomenei tobulėti. Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio. Kova su blogiu yra sudėtinga, nes blogis yra akiplėšiškas,įžūlus,ciniškas ir gajus. Jis greitai visur prasiskverbia , jei tik jam nepastojamas kelias .Tai kas gera reikia saugoti , ugdyti , puoselėti.
Blogis plinta pats . jis gajus, nes remiasi įpročio jėga.Blogis yra tai, kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. Žmonių gyvenime vyksta amžina gėrio ir blogio konfrontacija.

Laisvė ir atsakomybė.
Visas žmonių gyvenimas yra pasirinkimas: kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, išreiškia savo poziciją gyvenime. Žmogus aktyviai veikia supančią aplinką , ją kurią ar pertvarko ir kuria pats save. Savo gyvenime žmogus susiduria su dorovine būtinybe ( kaip pasielgti: gerai ar blogai , pvz. dalyvauti ar nedalyvauti ). Kad žmogus būtų laisvas neužtenka vien pažinti būtinybę . Aktyviai pertvarkydamas aplinką žmogus yra laisvas keisti save ir savo įgimtus sugebėjimus.Žmogus neturi valios laisvės , bet jis gali valdyti savo veiklą , poelgius , o dažnai ir pakilti aukščiau už tam tikroje aplinkoje vyraujančias dorovines nuostatas.Žmogaus dorovinė laisvė įsikūnija tada, kai, žmogus geba įgyvendinti ir įgyvendina savo dorovinius įsitikinimus ir elgiasi pagal savo sąžinę , kurios objektyvus turinys atitinka visuomenės pažangos poreikius.
Objektyvi dorovinės laisvės prielaida yra asmeninių ir visuomeninių poreikių , interesų tikslų vienovė.
Subjektyvi žmogaus dorovinės laisvė prielaida yra jo sąmoningumas ir sąžiningumas.
Nuo šių žmogaus bruožų priklauso kaip žmogus suvokia savo veiksmų turinį ir prasmę , kiek savarankiškai ir tikroviškai vertina savo poreikius ir aplinkinių veiksmus ir kokius dorovinius uždavinius ( tikslus ) kelia sau. Net ir sunkiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti atitinkamus poelgius , elgesio būdus. Dorovinė laisvė reiškiasi įvairiose srityse ypač ryški ir svarbi yra darbe.Žmonės nėra laisvi pasirinkti : dirbti ar nedirbti. Norint gyventi reikia dirbti.Žmogus pats pasirenka kaip jam pasielgti įvairiose gyvenimo situacijose: jis yra doroviškai laisvas- tačiau pasirinkimas jį įpareigoja , verčia atsakyti už savo poelgius.Dorovinė atsakomybė reiškia teigiamą žmogaus požiūrį į pareigą, objektyvios būtinybės pripažinimą , pagrįstą jos vaidmens įsisamoninimu
Žmogus turi jausti pareigą sudėtingose situacijose elgtis dorai, pagal sąžinę.
Sąžinė- tai subjektyvios dorovinės atsakomybės suvokimas.Dorovinė atsakomybė aktyviai veikia ne tik pareiga ir sąžine, bet ir orumu , visuomenės nuomone, garbe.

Garbė ir savigarba.
Garbė išreikia žmogaus vertybinį santykį su pačiu savimi.Garbė įtvirtina požiūrį į žmones . Garbė yra savo visuomeninio reikšmingumo suvokimas, kai jį viešai pripažįsta kiti. Garbė gali būti ne tik įgyjama , bet ir paveldima ( saugo šeimos garbę, kiti susideda su draugais tampa šeimos gėda).
Garbė – fundamentali( pagrindinė) žmogaus vertybė.,, Garbė brangesnė už gyvenimą ( F . Šileris).”Garbingas žmogus visuomenėje aukštai vertinamas, nes juo galima pasitikėti. Klasėje visada bus vaikų iš asocialios šeimos , kur niekada nebus tvarkos. Garbingas žmogus nemeluoja, prižadėjęs- padaro. Su žmogaus garbe tiesiogiai susijusi ir jo savigarba. Kaip savimonės reiškinys , savigarba atsiranda, kai žmogus suvokia ir prapažįsta kad, jo dorovinės pažiūros , charakterio bruožai, poelgiai yra garbingi . Aukšta savigarba rodo. Kad žmogus suvokia savo vertę , gina ir saugo savo orumą ir garbę.
Savigarba rodo, kiek žmogus reiškia pats sau, kiek jis vertina save kaip žmogų.Aukšta savigarba reiškia, kad žmogus teigiamai priima save. Aukštos savigarbos žmonės yra savarankiški ,pastovesni, nuoseklesni, mažiau pasiduodantys įvairiems išorės veiksniams, kiekvienoje situacijoje geba pasielgti garbingai.
Žemos savigarbos žmonės- nepastovūs ir besiblaškantys.
Save gerbiantis žmogus nežemina savęs negarbingais veiksmais ir poelgiais. Jis yra nuoseklus, nepasiduodantis išorės veiksniams – spaudimui, neina į sandėrį su sąžine, nepataikauja ir neveidmainiauja, o lieka ištikimas savo pažiūroms ir įsitikinimams , idealams , gyvenimo principams. Verčiau atsisako aukštos padėties , materialinės gerovės , negu nusižemina. Savigarba didina žmogaus reiklumą sau, žadina pasipriešinimą blogiui . Žmogaus savigarba tiesiogiai susijusi su pagarba kitiems . Gerbk save ir gerbsi kitus. Žemos savigarbos žmogus dažniausia negerbia nei savęs nei kitų.

Gyvenimo prasmė ir laimė.
Prasmingu žmogus paprastai laiko tai ,kas atitinka jo prigimtį. Žmogus negali prasmingai gyventi izoliuotai nuo kitų ( visuomenės). Kalėjime esantis žmogus neturi visuomenės, bendrauja tik tarp savęs ir todėl išmoksta dar blogesnių dalykų ir krinta dar giliau. Ne tik visuomenė formuoja ir ugdo žmogų , bet ir jis pats save keičia, todėl žmogaus gyvenimo prasmę, kaip ir jo laimę iš dalies nulemia ir apibrėžia visuomenė. Visuomenės požiūris žmogaus gyvenimą įprasmina per darbą, poelgius, kurie turi pozityvią kultūrinę reikšmę. Prasminga yra visa tai, kas prisideda prie žmogaus gerovės, pažangos, turi išliekamą vertę.Tačiau asmenybės interesai neapsiriboja vien visuomeninės reikšmės darbais. Savitas asmenybės gyvenimas formuojasi veikiamas kitų žmonių, veiksnių ir poelgių.Noras bendrauti , turėti draugų , priklausyti tautai, grupei yra vienas iš socialių žmogaus poreikių.Tai galima pavadinti žmogaus prasmės poreikiu.
Laimė.
Ši sąvoka labai artima prasmės sąvokai. Laimingas gyvenimas yra prasmingas. Kaip etikos kategorija laimė apibūdina tuos žmogaus išgyvenimus, kurie nuolat kyla jam kasdieniame gyvenime.
Laimės sąvoka išreiškia gilų pasitenkinimą savo gyvenimu.
Laimė tai teigiami jausmai, išgyvenimai, kuriuos lydi atitinkamos mintys, apmąstymai. Pagal tai, ar dauguma žmonių yra patenkinti savo gyvenimu ar ne, ar jie jaučiasi laimingi , gali būti sprendžiama ir apie santykių , valstybės santvarkos žmoniškumą ir pažangą.
Laimė priklauso nuo žmogaus individualybės , pasaulėžiūros , nusiteikimo ir kitų subjektyvių veiksnių. Žmogaus laimei reikia , kad jis patenkintų savo fiziologinius poreikius , kad būtų fiziškai ir psichiškai sveikas, nekęstų materialaus skurdo, nepatirtų represijų ir kt.
Kasdienė gera nuotaika, pasitenkinimas, džiaugsmas ir kt. teigiami jausmai sudaro patikimą pagrindą žmogaus laimei. Optimizmas , noras matyti gyvenime gėrį ir grožį turi tapti žmogaus pasaulėžiūros principais.
Pedagoginė etika.
Mokinių akyse mokytojas negali aukštinti savo dėstomo dalyko , kartu žeminti kitus dalykus. Neleistina žeminti kolegų, puikuotis savo pedagoginiais gebėjimais, nepagarbiai elgtis su mažesnių gabumų žmonėmis-jiems būtina padėti.

Pedagoginė veikla ir jos specifika.
Pedagoginė veikla yra ypatinga visuomenės veikla ir jai būdingos ypatingos funkcijos:
1. darbas kaip tikslinga veikla,
2. darbo objektas( mokiniai)
3. darbo priemonės.
Pedagoginis darbas tai sąveika žmogaus įgijusio kultūra, su žmogumi , kultūrą bandančiu įgyti.Pedagoginio darbo objektas – aktyvi žmogiškoji būtybė su nepakartojamomis individualiomis savybėmis .Specifinės pedagoginio darbo priemonės , kuriomis pedagogas veikia auklėtinį.
Darbo objekto veikimo instrumentas yra pedagogo asmenybė: jo žinios ir gebėjimai, jausmai ir siela. Specifiškas ir pedagogo darbo rezultatas- žmogus pasiekęs tam tikrą visuomenės kultūros lygį.
Svarbiausias pedagoginio darbo ypatumas yra tas , kad jis nuo pradžios iki galo išlieka žmonių sąveikos procesu:objektas- žmogus, darbo priemonė – žmogus.Tai reiškia , kad pedagoginiame darbe mokymo ir auklėjimo tikslai, uždaviniai ir metodai įtvirtinami asmenybės santykine forma.

Pedagogo asmenybės dorovinis tapsmas.
Norėdamas tapti geru pedagogu, žmogus turi turėti pašaukimą.Pašaukimas remiasi žmogaus įgimtais gabumais, talentu. Pirmoji pedagoginio pašaukimo žymė- tai pasiaukojimas vaikams , siekimas išauklėti juos pilnaverčiais žmonėmis ,padaryti jų gyvenimą pilnavertį, humaniškesnį ir prasmingesnį.Antroji žymė- tai pedagoginis talentas, kuris apima įvairiais psichines ypatybes .Labai svarbu gebėjimas patraukti vaikus prie savęs , domėtis jų rūpesčiais , interesais, jausmas. Suprasti savo gyvenimo pašaukimą , dirbti pagal jį , yra labai svarbi žmogaus saviraiškos ir jo gyvenimo įprasminimo sąlyga. Nuo pedagoginio darbo pašaukimo daug priklauso sėkmė, darbo rezultatai ir asmeninė laimė kurią teikia prasminga veikla. Pedagogui turi būti būdingos šios savybės : 1.pedagoginis bendravimas- komunikabilumas.
2.meilė vaikams.3.pastabumas.4.aukšta dvasinė kultūra ( dora, atidumas, jautrumas, atidumas, taktiškumas ).
Pedagogas turi būti iniciatyvus- turėti polinkį organizacinei veiklai.
Mokytojas negali būti amatininku ( neturėti kūrybiškumo, viską dėstyti iš vadovėlių ). Mokytojas turi būti išmintingas.
Didelį vaidmenį vaidina pedagogo autoritetas. Pedagogo autoritetą reikia saugoti pačiam nesielgti nedorai, nereikia mokytojų kambaryje apkalbinėti kitų kolegų elgtis nepriekaištingai, išsikovoti mokinių palankumą ir pasitikėjimą

Etika. Išankstinis moralinių dalykų supratimas

 

Yra daugybė žodžių, kuriais išreiškiame moralinius dalykus: gėris, sąžinė, atsakomybė, kaltė, dorybė. Kiekvienas turi išankstinį moralinių dalykų supratimą; turi jau atėjęs į šį pasaulį ir sustiprinama auklėjimo dėka. Moralinių dalykų supratimo elementai yra šeši:

I Moralinis vertinimas
Bendraudami su kitais, mes juos vertiname (pačius asmenis: Jonas geras) vertiname žmonių poelgius (Petras negrąžino skolos), taip pat socialinius darinius (valdžia bloga). Vertiname ne pačią instituciją, o joje dirbančius žmones. Asmenis vertiname dėl jų poelgių, o socialinius darinius dėl to, kad jie yra juose dirbančių asmenų poelgių rezultatas. Visada vertiname žmogiškuosius santykius, žmonių veiklą, žmonių veiklos rezultatą. Moraliniu požiūriu gali būti vertinamas visos veiklos (politinė, muzikinė) Žmogus yra problema.

II Sąžinė
Vertindami kitų žmonių poelgius ir veiksmus, turime iliuziją, kad kiekvienas žmogus skiria gėrį ir blogį. Mes galvojame, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis elgtis gerai. Jei taip nemanytume, nieko neskolintume, niekuo nepasitikėtume. Sąžinė yra visuotinis žinojimas apie gėrį ir blogį. Kasdienėj kalboj vartojamas žodis „sąžinė“ yra labai neapibrėžta sąvoka, nes kiekvienas turi skirtingą sąžinės versiją. Visi turime nuojautą, kad reikia pasielgti gerai – sąžinės graužatis.

III Savarankiškumas
Moraliniu požiūriu vertindami žmonių elgesį, darome prielaidą, kad asmuo veiksmą atliko laisva valia, reiškia, jis yra atsakingas už šį poelgį. Jei asmuo neatsako už savo poelgius, tai negalima ir jo poelgių vertinti moraline prasme. Kyla klausimas, kokiu mastu žmogus yra laisvas ir kokiu mastu visuomenė priverčia taip pasielgti: žmogui savanoriškai priimti sprendimus nėra taip paprasta.

IV Atsakomybė
Sietina su atsakymu už poelgį ar veiksmą. Kada aš galiu būti atsakingas? Esu atsakingas, jei:
1) suprantu, ką darau ir moku paaiškinti ką darau;
2) argumentai, kuriais bandau paaiškinti savo poelgį, atlaiko sveiko proto kritiką;
Pvz: terorizmas: teroristai – kilnus tikslai, kovoja už savo tautos laisvę, aukojasi dėl visų, bet teroristinio akto metu žūna nekalti žmonės, kurie nieko bendro neturi. Sveiko proto argumentais to paaiškinti negalima, nes žmogaus gyvybė – aukščiausia vertybė. Moraliniu atžvilgiu teroristai smerktini.

V Socialinis ryšys
Asmenų veiksmus, poelgius vertiname tam tikrame socialiniame kontekste. Negalima žmogaus laikyti blogu ar sąžiningu jei jis nepriklauso visuomenei. Iškyla klausimas – kaip elgtis su žmonėmis? Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi., tada neturėsi problemų. Kodėl žmonės turi elgtis gerai:
• nes žmonės iš prigimties yra lygūs kaip žmonės;
• nes kiekvienas žmogus privalo atminti, kad kitas turi interesus, poelgius ir norus ir reikia juos gerbti, pripažinti kito teisę.

Moralinis vertinimas keičia santykius su kitais žmonėmis, bet žmogus turi moralinius įsipareigojimus:
1) prieš patį save;
2) gyvosios ir negyvosios gamtos atžvilgiu.

Mes privalome nealinti savo kūno (narkotikai, alkoholis) neprarasti sveikatos, turim įsipareigojimą išlikti kaip žmonės, mylėti save, nes tik tada galėsime mylėti ir kitą. Mes kaip žmonės turim išsaugoti savo orumą, apginti teisę būti homo sapiens. Įsipareigojimai aplinkosaugai: neturi teisės be reikalo naikinti gyvosios gamtos, nes juos patys sukūrėm: gali pakisti klimatas, aplinka.

VI Savęs vertė
Kiekvienas nori, kad kiti jį gerbtų, mylėtų, atkreiptų dėmesį, niekas nenori būti įžeidžiamas, kiekvienas turi savo orumą, savos vertės pajutimą ir tai labai svarbus dalykas. Praradus vertės pajautimą, prarandamas stūmoklis gyventi, nieko nenorima: žmogus tampa nereikalingas nei valstybei, nei visuomenei.

Etos – aptvaras gyvuliams laikyti
Etosas – elgesio taisyklės
Mos – dievų valia žmonėms, skirta vykdymui ir tas ilgainiui virsta papročiu.
Mores – papročiai, įprotis, charakteris
Moralė – etninių taisyklių laikymasis praktiškai
Moralė – principų konkretus laikymasis, įgyvendinimas
Etika – elgesio normų žinojimas
Moralės normų laikymasis priklauso nuo kultūros, tradicijų.

Moralės esmė

1. Moralės supratimas. Moralės dvasingumas.
2. Pagrindinės moralės kilmės teorijos
3. Moralės struktūra.
4. Moralės funkcijos

Mores – paprotys, įprotis, charakteris.

Kasdieninėje kalboje moralė – taisyklių visuma, reguliuojanti elgesį, tačiau tai labai abstraktu (pvz. Teisė irgi reguliuoja santykius). Moralės įstatymų, normų specifika glūdi tame, kad:

1) moralės normos yra universalios t.y. taikomos įvairiose gyvenimo situacijose ir srityse. Teisės įstatymai susiję su konkrečia teisės sritimi.;
2) moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu, individų įsitikinimu.

Moralės normų yra daugybė: nuo paprastų iki labai sudėtingų, kurios yra surašytos.
Moralės normų ribotumas suvedant į tinklų visumą, yra todėl, kad:
a) pačios normos reikalauja atitinkamo pagrindimo;
b) konkrečiose situacijose įv. Normų reikalavimai susikerta, prieštarauja vienas kitam;
c) gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos, todėl kiekvienai situacijai pritaikyti moralės normą atskirai yra neįmanoma. Žmonės gyvenime vadovaujasi sau svarbiom vertybėm. Aukščiausia:
– gyvenimas
– laisvė
– orumas
– pagarba žmogui

Galima šias vertybes žinoti, tačiau jomis nesivadovauti. Tokio žmogaus negalima pavadinti dvasingu. Kai žmogus gyvena šiomis vertybėmis, tuomet jis yra dvasingas. Ryškiausiai dvasingumą suformulavo ir aiškino krikščionybė (žm. Turi kūną – materialą išraišką; sielą – padeda kūnui bendrauti su visuomene, suteikia formą bendravimui, vidinis veiksmų reguliuotojas; dvasią – nukreipia akis į bendravimą su Dievu – absoliutu) Dvasingumas – lyg žmonių pastangos savo baigtinumą laike palyginti su amžinybe. Galimybė reflektuoti save suteikia gyvenimui tikslą ir moralę išlaisvina iš apibrėžtumo. Žmonių pastanga žiūrėti į gyvenimą iš šalies suteikia galią skirti gėrį nuo blogio, įvertinti kitų poelgius, savo gyvenimą

Iš kur kilusi moralė? Yra keletas versijų. Moralė formavosi per tūkstantmečius, o ne iškart. Svarbiausia problema – žmonių kilmė (iš kur?) Nuo šio atsakymo priklauso ir kiti dalykai (tokie kaip: iš kur atsirado noras skirti gėrį nuo blogio?) Žmogus yra paslaptis kilmės ir buvimo prasmėmis. Skirtingai žmogaus kilmės supratimai priklauso nuo:
– pasaulėžiūros pozicijų
– mokslo sričių pasiekimų

Todėl egzistuoja ir įvairūs moralės kilmės aiškinimai. Yra 3 moralės kilmės teorijos:
1) religinė
2) natūralistinė (gamtinė)
3) sociologinė

Religinė moralės kilmės teorija: žm. tarpusavio elgesio taisyklės duotos dievų, todėl privalu jų laikytis – Platonas. Demokritas dievai suteikia žm. gėrį, todėl žm. privalo jo laikytis, idant nerūstinti dievų. (Augustinas, Akvinietis bandė suteikti konseptionalų pavidalą šiai minčiai). Pirm gauname moralę kaip dievo dovaną (genetiškai užkoduojant); moralė pateikiama rašytiniu (dekalogo) pavidalu ( 10 Dievo įsakymų) – tai išorinis įsakymas. Toks aiškinimas galimas tuomet, kai pripažįstame Dievo buvimą. Ši teorija gali būti ginama ir racionaliais (proto) argumentais.:

1) aukšč. Moralės principai kalba ne apie tai, kas yra, o apie tai, kas turėtų būti, todėl jų negali sugalvoti mirtingas, nuodėmingas žmogus.
2) Moralės įst. Nėra patirties, auklėjimo rezultatas t.y. žmogaus negalima padaryti moraliu, jei jis neturi moralumo pradmenų. Pradmenys yra kažkieno duoti.

Yra savi privalumai ir trūkumai šios teorijos. Privalumai:
– teorija pabrėžia universalų bendra žmogišką moralės pobūdį, t.y. moraliniai įpareigojimai. Normos liečia visus, nes Dievas myli visus.
– Religinis požiūris į moralės kilmę apsaugo normas ir mus visus nuo nepaprastinto ir utilitarinio požiūrio. Kiekvienas laikmetis bando tai padaryti. Yra normos, būdingos tik tam tikram laikmečiui.
– Šios normos apeliuoja į žmogiškus jausmus, jos kupinos jausmingumo elemento. Normų vykdymas susijęs su religingais pergyvenimais.

Trūkumai:
• ši teorija labai sumenkina žm. savarankiškumą apsispręsti, nes pateikia žm. elgesio modelį. Žm. tampa lyg bevaliu.
• Teorija nerekomenduoja individui kelti įtartinų klausimų, liečiančių pačią daiktų esmę

Natūralistinė moralės kilmės teorija:
Natūralistai mano, kad žmogus gamtos dalis/produktas. Moralės kilmės ištakų ieško pirmykštėje visuomenėje. Kraujas susidaro su jų garbinamu gyvūnu. Darvinas kad atmintis dėmesys ir pan. Galima sutikti ir pas gyvūnus (ir pas šunį galima rasti pagarbą žmogui) Pagal jį – moralės pradas – bendravimo instinkto išvystymas. Moralė – kaip bendradarbiavimo instinktas. Čaringtonas teigia, kad gyvūnų gyvenime didelį vaidmenį atlieka altruizmas.
Gyvūnai neturi kalbos, jie bendrauja ženklais. Gamtiniu pagrindu aiškinama sąsaja tarp žmogaus ir gyvūno. Čaringotonas mano, kad altruizmas „gėris – blogis“ – užduoti žmogaus prigimtyje.
Kontrargumentai (natūralistinės moralės kilmės):
– kritikai mano, kad šios kilmės šalininkai bando aukštesnio lygio dalykus nuvesti į žemesnį lygį.
– Gyvūnų pasaulyje yra tokių dalykų, kurie žmonėms nepriimtini pvz. Vilkas – miško sanitaras

XXa. Autoritetai Jungas ir Froidas mano, kad moralinis instinktas kaip reguliatorius. Moralė instinkto lygyje. Mokslininkai moralės šaknų ieško ne žmoguje, o su žmogaus buvimu visuomenėje.

Socialinė moralės kilmės teorija: jei moralinės vertybės padeda pasiekti tikslus, tai yra gerai. Pvz: susitarsim, kad dabar naktis
Visos moralės yra reliatyvios. Vertybė yra keičiama, todėl žmonės nesupranta kas ji yra.

Moralinio elgesio pagrindai

Žmonės lgiasi daugiau ar mažiau vienodai. Pas juos yra vienodi veiksmai
Moraliniai papročiai
Moralinės normos
Moraliniai principai

Moraliniai principai – tai, kas beveik nekinta. Savo ištakomis jie siekia pirmykštę visuomenę. Žmogus suprato, kad neturi teisės skriausti toje pačioje gentyje gyvenusio „Nežudyk – gyvybė yra aukščiausia vertybė“ – tai lietė tik tuos , kas gyveno vienoje gentyje. Gyvybės išsaugojimas tapo labai svarbiu. Į tai įsiliejo visos religijos.
Moralinės normos: atsiranda norma „nevok“, nes tais laikais vogimas vesdavo į mirtį.
Moraliniai papročiai: „Būk darbštus“ „Gerbk tėvus“ vertinami įvairiose šalyse skirtingai. Juos skirtingai realizuoja.

Moralės struktūra

Norint analizuoti bet kokį reiškinį, reiškia skirti struktūros dalis
Skirtingos dvi sferos :

I Moralės sąmonė: tai savotiška jausmų įsivaizdavimo samprata apie gėrį, kurioje išreiškiame savo santykį su kitais žmonėmis.
Pagal sąmonės kūrėją skiriama:
1.1 Individo moralinė sąmonė
Žmogaus sieloje buvo skiriama: protingoji, jausminė, valios. Pagal tai galima sakyti, kad individo sielą sudaro trys komponentai:
– į protą įeina visos sąvokos, supratimai. Tai racionalioji sąmonės dalis. Kartais protas yra bejėgis, kartais sprendimus priimame nuojauta.
– Jausmuose akumuliuota visa mūsų patirtis jausmais. Šeresberis manė, kad žmogus, kuris turi išlavintus jausmus, negali būti blogas. Tačiau jis gali būti labai jausmingas, bet gyvenime jokių veiksmų negali padaryti.
– Proto ir jausmų neužtenka – reikalinga valia. Pastangos
1.2 Visuomenės moralinė sąmonė:
Visuomenė reikalinga kaip poligonas, kurioje savo moralumą aš galiu išreikšti. Visuomenės moralinė sąmonė – tai nėra aritmetinė suma. Ne visus individo moralinius įsitikinimus visuomenė priima, yra tokių, už kuriuos gali nubausti.
Mes negalim vykdyti visų veiksmų, kuriuos nori visuomenė. Yra konfliktas tarp individo ir visuomenės moralės veiksmų. Visuomenės keliami standartai visada įtartini.
Visuomenės moralės sąmonės rūšys:
– paprastoji (atspindi paprastus įsivaizdavimai apie gėrį ir blogį; pasižymi neapibrėžtumu, orientuota į kasdieninius dalykus)
– teorinė (labiau apibrėžta; pvz: įvairūs moksliniai traktatai. Dviprasmiškų traktavimų negali būti).

II Moralės praktika: moraliniai įsivaizdavimai realizuojami moralės praktika. Veiksmai ir poelgiai siejami su asmens puse. Moralinių santykių procese įkūnytos vertybės. Moralinių santykių bruožai:
• moralės elgesys neatsiranda stichiškai;
• moraliniai santykiai neatsiranda grynu pavidalu;
• bendraujant išreiškiamos vertybės: gėris, sąžiningumas.
Moraliniai santykiai priklauso nuo:
– žmogaus
– kultūros ir religijos

Moralės funkcijos
• vertinamoji
• pažintinė
• pasaulėžiūrinė
• auklėjamoji
• reguliatyvinė

Vertinamoji funkcija būdinga ir kt. sritims: meno, teisės… Ji suvokiama:
1) moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralinių sąvokų (gėris, blogis, teisingumas) prizmę
2) moralinis vertinimas yra universalus (visas sritis galima įvertinti) Tokiu universalumu nepasižymi teise.
3) Remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu. Visuomenės nuomonė vykdo priežiūrą, kaip aš elgiuosi (tačiau galima į tai nekreipti dėmesio, nes ji neturi prievartos aparato)

Pažintinė funkcija: kiek žmogus, vertindamas kt. žm bando įsijausti, suprasti, perimti patirtį. Elgesio supratimas padeda vėliau priimti kitą sprendimą. Moralė praplečia pažinimo lauką galimybes.

Pasaulėžiūrinė funkcija: moralės taisyklių negalima suvesti į visumą, bet jas reikia pagrįsti, o norint tai padaryti, reikia turėti supratimą apie supantį pasaulį bei žmogaus egzistavimą jame. Supratimą apie pasaulį kaip visumą pateikia tikslieji mokslai(fizikos, gamtos, chemijos, astronomijos), nes mokslai gali atsakyti į visus klausimus. Žmogui to neužtenka, nes turime savo nepriklausomą gyvenimą nuo visatos.

Auklėjamoji funkcija – jaunoji karta visur yra dorinama, auklėjama – reikia tobulinti asmenybę. Moralė auklėja, švelnindama žmogaus tarpusavio santykius (pvz. seniau – nugalėjau –nužudžiau; vėliau: nugalėjau – paėmiau vergu; dabar gyvybė laikoma vertybe.)

Reguliatyvinė funkcija – moralė liečia giliausius asmenybės pagrindus, ji orientuoja žmogų į tokius dalykus, kurių absoliučiai visų pasiekti neįmanoma. Yra 3 aspektai:
– moralė reguliuoja visas žmonių veiklos sritis;
– moralė kelia žmogui maksimalius reikalavimus, kurie žmogui nėra paprastai pasiekiami (būk doras ir kt.)..
– ji egzistuoja besiremdama žm. Sąžine, apsisprendimu.

Moralė nėra visagalė. Gyvenimas pats slopina moralinius pasireiškimus. Tai ką mes veikiame (mūsų pastangos) gali būti nukreiptos dviem kryptimis:
– malonumo
– naudos
Jei veiksmai suteikia mums malonumą,tai veikla – etiška – taip mano hedonistai, jei veikla atneša naudos >>>utilitaristai, ji yra morali .
Empirija – patirtis. Žmogaus veikla – pagrindas galvojant apie motyvus. Žym. Empirizmo atstovai – anglai. F. Beikonas (XVI) Hobsas (XVII) Lokas (XVII) D.Jumas (XVIII) Jie sukūrė empiristinę teoriją.

Empiristai skelbia:

– pažinimo teorijoje: patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis. Tokių dalykų kaip sąžinė, pareiga, dievas nėra. Jie neigė visą dvasinį patyrimą. Kyla klausimas – kas yra tie dvasinės patirties dalykai? Tai pergyvenimų kombinacija. Kiekvienas žm. Yra unikalus, todėl negalima kalbėti apie vieningus pergyvenimus.
– Antropologijoje (antropas – žmogus) skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra principinis – jie panašūs ir skiriasi tik reakcijos į aplinką jautrumu (uoslė, greitis) Nepažįstama žmogaus dvasinė tikrovė – to nėra.
– Ontologija (būties teorija) krypstama į materializmą – tai, kas patiriama jutimiškai, yra materija (tai yra tikra); priešingo atvejo nėra. Dvasia tėra mistika.
Empiristus palaimino įv. Mokslininkai ir tuo metu labai sustiprėjo mokslų raida. R.Dekartas bandė aprašyti žmogų kaip mašiną . Vėliau bandoma nusakyti žmogaus veikimą ir buvo sukurtos empirinės individo veikimo elgesio teorijos, kurios iliustruojamos Praiso pateikiamu pvz apie akmenį, metamą į žemę (skylė priklauso nuo akmens dydžio, svorio, žemės purumo) šis mastymas pernešamas į žm. Elgesį (jei žinau, kaip žmonės elgiasi, kokia visuomenės aplinka, tai galime prognozuoti ir rezultatą – kaip žmogus pasielgs). Tačiau juk kiekv. Žmogus yra unikalus. Bandymai atspėti, kaip žmogus elgsis, tebesitęsia. XXa Froidas bandė atskleisti instinktų struktūrą.
Empirizmo silpnosios vietos:
1. vietoj gėrio ir blogio supratimo, atsiranda funkcionalumas (sveikas – ligotas, normalus – nenormalus)
2. Išnyksta žmogaus laisvo apsisprendimo ir atsakomybės motyvas. Hedonizmas ir utilitarizmas remiasi empirizmu.

Hedonizmas (hedone – malonumas, džiaugsmas) – požiūris, kad žmogaus veiklą veikti skatina malonumo siekimas ir nemalonumo vengimas. Malonumas laikomas super vertybe. Tai visuotinė vertybė. Jei meilė yra malonumas, tai jos turi siekti visi. Kyla klausimas – koks vaidmuo yra proto? Jis tarnauja malonumo ir nemalonumo skaičiavimui. Etikos pagr. Užd. – teikti taisykles žmogui, kaip nugyventi malonumų pilną gyvenimą. Kantas pastebėjo, jog protui tenka 2 pagrindinės funkcijos:
– techninė (kokiomis priemonėmis galima pasiekti malonumą)
– pragmatinė (kokioje gyvenimo veiklos srityje malonumo daugiau)
Protas nėra savarankiškas, jis patarnaujantis.
Hedonistinėje etikoje ryškios dvi kryptys:

Aristipas Kerenietis(Sokrato mokinys) laikomas pačiu nuosekliausiu hedonistu, kuris mokė, kad malonumas apčiuopiamas juslėmis yra aukščiausia vertybė, kurios turi siekti. Malonumas – juslinis gėris. Kuo daugiau jo gaus – tuo laimingesnis. Etika – gyvenimo menas, kuris privalo išmokyti, kaip malonumus patirti.

Nuosaikusis. Atstovas – Epikūras (IIIa): malonumas – svarbus žmogaus veiklos motyvas. Jis mano, jog reikia siekti ne konkretaus, ne dabar aktualaus, o ilgalaikio malonumo. Malonumas nėra amžinas. Atrakcija – gyvenimas be sukritimų, tai fizinės ir dvasinės ramybės būklė. Turi būti saikas. Skiria 2 malonumų rūšis:
– aukštesni malonumai (būdingi sielai; jie yra ilgesni)
– žemesni malonumai (kūnui skirti : valgymas, virimas) Aistrų perteklius kenkia sveikatai.
Malonumo poreikiai:
• būtini poreikiai kaip malonumai (valgymas gėrimas)
• nebūtini poreikiai, bet pageidautini (cepelinai )

Kaip malonumą padaryti visuotiniu, nes graikų malonumas – egoistinis hedonizmas. D. Jumas „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, „Moralės principų tyrinėjimas“. Jis sukuria nugeistinę etikos teoriją. Už ką žmonės vertina kitus? Jis taiko metodą: išskaidykime kompleksą dvasinių ypatybių. Išvados:
– moraliniu požiūriu žmonės vertiname tada, kai jiems yra būdingas palankumas mūsų atžvilgiu;
– kai žmonės savo veikla pasitarnauja mums.
Žmonės kaip tik ir jungia tai, ką jis įvardija simpatijos jausmu, kurį turi visi žmonės. Žmonės vertina kitų poelgius pagal palankumą, emocinį nusiteikimą jiems. Poelgis bus moralus , jei iš jo sklis palankumas.
Kiekvienas simpatijos jausmo laipsnį turi skirtingą.
Dar Jungas mano, kad priimami įstatymai turi būti pagrįsti žmogaus prigimtimi; kiti neveiksnūs.
Kyla klausimas: koks vaidmuo tenka protui, jei jo viskas matuojama jausmais? Protas – instrumentas, teikiantis patarimus jausmui. Bet renkasi intuicija.

Kita empirizmo kryptis – utilitarizmas Poelgis moralus, jei:
• iš veiksmo gaunama nauda
• tos naudos tenka visiems
“utile” – nauda
Pradininkas – Bentamas XIX a vid. Britas; Dž. S. Milas – 1863 m „Utilitarizmas“ Tai iš esmės verslo,rinkos etika. Po II pas karo susilaukė daug šalininkų, taip pat ir kritikų. Ir dabar yra „už“ ir „prieš“
Charakteristika: yra pagrindiniai 4 jo principai, atskleidžiantys jo esmę:
1) pasekmių: laikomasi pažiūros, kad moralinis poelgių vertinimas grindžiamas vien laukiamomis poelgių pasekmėmis. Pvz nėra gero žmogaus. Viskas atsiskleidžia per veiksmus.
2) Naudos/naudingumo: kokiais kriterijais vertinamo poelgio pasekmės – poelgio pasekmių naudingumas. Poelgis bus tuo moralesnis, kuo daugiau žmonių turės iš jo naudos.
3) Hedonizmo: kokius poreikius ar interesus atliepia mūsų produktas? Kiekvienas turi individualų supratimą. Kiekvienas turi justi malonumą, komfortą. Pvz. Saugumo poreikis. Verslininko požiūriu – suteikti malonumą, nesikišant, iš kur pirkėjas gavo pinigus ar kam tai panaudos.
4) Socialinis: svarbu, kad kuo didesnis žm. skaičius gautų naudą. Tada bendras sumarinis malonumas (soc. Nauda) didės.

Moralinis vertinimas:

Klausimas

Kriterijus

Principas

Kaip vertinami poelgiai

Pasekmės, padariniai

Pasekmių

Kaip vertinami poelgių padariniai

Pagal naudą, gėrybės atžvilgiu

Naudingumo

Kas yra gėrybė

Malonumo įgyvendinimas

Hedonizmo

Kaip teisingai apibrėžti naudą

Naudos suma, naudos, vidurkio augimas

Socialinis

„Prieš“
• kas yra ta nauda? Kas tuos kriterijus nustato? Kiekvienas vis kitokią
• nesuderinamas su teise ir teisingumu: laikosi nuostatos, kad veiksmas bus teisingas, jei atneš kuo didesnę naudą – vardan mažesnio blogio reikia padaryti.

Kanto etika

Kanto požiūriu, poelgio moralumo kriterijus yra protas, o ne empirika (malonumas, nauda). Protą turi žmogus, priešingai nuo gyvūno, nors pastarųjų, kai kurių sveria daugiau, bet žmogus protingesnis.
Kanto veikalai: „Dorovės metafizika“, „Dorovės metafizikos pagrindai“… Jo filosofija vadinama transcendentine – iš kažko į kažką perkopinėjimas, peržengimas. Tai vadinamas transcendentaline perskyra.

Schemele:

Mes matome objektą – išorinis patyrimas, kai užsisukame. Objektas niekur neišnyksta, nes jį matome savo mintyse – vidinis patyrimas. Tokią perskyrą gali padaryti tik žmogus. Vidinį patyrimą galima perduoti kalba. Kiek kalbų moki, tiek kartų esi žmogus. Kalba – tai gebėjimas. Gebėjimas siejamas su žmogaus protu.
Kantas akcentuoja protą, o su dvasia elgiasi atsargiau. Jį domina, ką reiškia tas transcendentiškumas, kokia iš jos nauda. Jis įtarė, kad transcendentiškumas gali būti kriterijus, vertinant žmonių elgesį proto lygmenyje. Bet ar yra kokių savikontrolės vidinių kriterijų? Jis sako, kad protas, bet kartu suvokia, jog žmogus – būtybė, kilusi iš gyvūnų. Kantui kyla mintis aiškinti, kas motyvuoja žmogaus elgesį/ poelgį.
Yra dvejopa poelgio motyvacija pagal Kantą:

Schemele:

Žmogus turi protą ir jis verčia jo laikytis. Žmogaus pareiga – būti protingam, lavinti savo protą ir tobulėti.
Maksimos – taisyklės, kriterijai, kurių privalai laikytis. Tačiau tas taisykles kiekvienas pritaiko sau. Pvz. Gyvenk sveikai – šią maksimą individualus žmogus suvokia individualiai.
Maksimos – tai orientyrai, kuriais žmonės vadovaujasi praktinėj veikloj. Kantas ir sako, kad yra maksimos, kurių privalu laikytis. Bet Kantas suvokė, kad yra žmonių, kuriems jos netinka arba žmogus nenori jų laikytis. Pvz., privalai mokytis, o jeigu nenori? Pasak Kanto, tu privalai, bet tai jau prievarta. Kantas buvo įsitikinęs, kad žmogus yra gabus mokslams, jis turi įgimtus genus tam tikriems mokslams, ir jam privalu tą sritį atrasti.
Kategorinis imperatyvumas

Poelgiai

Maksimos

Patikrinti

Visuotinių įstatymų leidimo idėja
(universalizavimas)
Elkis taip, kad tavo veiklos maksima visada galėtų būti ir visuotinio įstatymų leidimo principas.

Kanto pagrindinis principas – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Tada visuomenė bus teisinga, bus pasitikėjimas. Tačiau žmogus nuo pat gimimo yra apgaudinėjimas. Nepaisant to, žmogus vis tiek tiki, nors nuolat nusivilia. Jeigu laikysies šio principo, tavo poelgiai tikrai bus moralūs ir tu būsi pavyzdžiu kitiems. Kyla klausimas – kieno atžvilgiu gali būti taikomas šis Kanto kategorinis imperatyvas? Jis teigia, kad juo reikia vadovautis bendraujant su žmonėmis, nes jie taip pat vertina kaip ir tu. Čia Kantas įveda lygybės principą. Suprask, kad kitas žmogus visgi turi tikslus, interesus, kuriuos tu turi gerbti.
Asmuo kaip tikslas pats savaime. Daiktas, pasak Kanto, neturi jokio tikslo, tą tikslą turi jam suteikti ir suteikia žmogus. Bet su žmonėm taip negalima elgtis, nes asmuo pats yra tikslas, o ne priemonė jūsų akyse. Bet dažnai pvz. Samdomas darbuotojas yra kaip priemonė, bet jei yra toks požiūris, darbas nebus našus. Į samdinį reikia žiūrėti kaip į tikslą. Kodėl Kantas tai akcentuoja? Nes kiekvienas žmogus turi tam tikras pareigas. Pirmoji – rūpintis savo kūno sveikata, antroji – mylėti save. Žmogus negali mylėti kitų, jei nemyli savęs. Kantas, pabrėždamas asmens savarankiškumą, nuvertina socialinių valdžios institucijų svarbą. Jeigu nėra protinga autonomiško individo, tai ir jokia vyriausybė nebus gerai valdoma.

Kategorinio impresinio principo realizavimas
Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi. Kantas sako, kad šis principas yra sąlygojamas maksimų, veiklos taisyklių, situacijų. Maksimos yra dideliu bendrumo laipsniu pasižyminčios taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės, taikomos įvairiose srityse.
Veiklos taisyklės sukonkretina maksimos pritaikydamos jas konkrečiai veiklos situacijai.
Situacijos – konkreti veikla, kurioje žmogus priima vieną ar kitą sprendimą. Veiklos taisyklės gali turėti skirtingą pritaikomumą. Pvz. Padėti žmogui nelaimėje, bet nelaimė gali būti įvairi (žmogus neteko darbo ar tapo narkomanu)

Schemele:

Maksimos, kurias mes visi priimame, vadovaujamės, yra labai abstrakčios ir taikomos įvairiose gyvenimo srityse. Maksimos turi savus moralės principus. Jos turi būti sukonkretintos, pasitelkiant praktines taisykles. Dėsniai dažniausiai siejami su profesine etika (soc. Darbuotojo pagalba bedarbiui, gydytojo pagalba narkomanui) Ši schema galia būti taikoma tiek individo, tiek socialiniame lygmenyje (vertinant įvairius soc. Reiškinius – priimamus įstatymus, kiek juose yra bendrumo, kiek atsižvelgiama į įvairias sritis)

Gėrio ir blogio supratimas pagal Kantą

Jis akcentavo proto vaidmenį. Moraliniu požiūriu geras poelgis yra tas kai jo motyvas yra proto, pareigos motyvas. Egzamino laikymas – geras poelgis, jei į jį ateiname iš pareigos, o ne iš malonumo. Moraliniu požiūriu blogas poelgis yra tada, kai jį apsprendžiantis motyvas yra polinkio motyvas. Kyla klausimas – kas nustato ar veiksmas yra geras ar blogas? Kantas sako, kad tai valia. Ji yra gera ir pikta. Gerą valią motyvuoja pareiga (pagal Kantą) – tai be išankstinio nusistatymo ar išskaičiavimo vykdymas tam tikrų paslaugų, veiksnių. Pikta valia – kuri ne iš pareigos, bet iš polinkio. Kantas manė, kad žmogus yra laisvas ir jo visa veikla sietina su laisve. Valios laisvė (kodėl ji reikšminga moraliniu požiūriu?) Kantas mano, kad žmogus turi trejopą laisvę:
I Veikimo laisvė (tai žmogaus išorinio veikimo erdvė, kurioje žmogus gali kelti sau tikslus ir jų siekti)
II Apsisprendimo laisvė (tai vidinė laisvė, apsisprendimo laisvė ) Ji yra sąlygota:
• fizinės būklės
• psichinės būklės
• išsilavinimo
• sugebėjimo (fantazuoti, kelti tikslus)

Narkomanas negali būti laisvas rinktis, nes jis priklausomas;Gyvūnai turi laisvę
III Transcendentinė laisvė. Ją turi tik žmogus (gyvūnas ne) Tai daro žmogų nepriklausomą nuo gamtos ir nuo proto, tai sugebėjimas pasižiūrėti į save ir į aplinką iš šalies ir rinktis tai, ką diktuoja ne aplinka ir protas, o aukštesnės instancijos. Pakildamas virs gamtiškumo ir protingumo žmogus gali priimti sprendimus, kurie prieštarauja jo protui (kas yra teisingumas) Tai yra laisvė sakyti ne, kai visi sako taip. Žmogus yra neprognozuojamas, nes net savęs nepažįstam. Kantas atvėrė galimybės kitiems autoriams, kurie susifokusavo į laisvės fenomeną. Žmogaus susiejimas su laisve

Transcendentinė laisvė kaip pasirinkimo laisvė
Dviguba laisvės motyvacija

Schemele

Mūsų laisvę motyvuoja mūsų gamtiškumas (esam gamtinė būtybė, pasižyminti jusliškumu.) ir motyvuoja polinkis. Jei veikla prieštarauja polinkiui, yra blogis: jei prieštarauja pareigai, yra gėris. Ne kiekvienas gali pasiekti tą transcendentalinę laisvę ir ne visi nori suvokti; tai yra auklėjimo, mokymosi dalykai. Kantas pabrėžė, jog lavinimasis yra svarbios pareigos apsišvietusio žmogaus.

Kanto kritika (silpnos vietos);
Oponentai teigia:
• kategorinis imperatyvas yra labai formalus, nes neturi apibrėžto turinio, o tik nusako moralinių principų ir pareigų esminį principą ir kriterijų
• kritikuojama tai, jog moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas dėl jo paties, o ne dėl vilties būti laimingam, gauti atpildą;
• pagal Kantą kiekvienas žmogus yra sau normų, įstatymų kūrėjas, tuomet kyla pavojus, jog sukurta norma gali prieštarauti kitų asmenų interesams. Per daug sureikšmina individo galimybę kurti normas, kurios visuomenę supriešina, kame garantija, kad tas imperatyvas bus moraliai teisingas (imperatyvas uždrausti universitetus ir t.t.)

Žmogus nori už savo veiklą atpildo ir Kanto etika šito atpildo nesiūlo, žmogus iš esmės neturi virš savęs kontrolieriaus, kuris jį priverstų elgtis tinkamai, jis nebijo dievo, kūrėjo, nes pats yra aukščiausia institucija. Jis – kaip dievas, o tai yra (ar gali būti) pavojinga. Kantas labai iškelia žmogų, pastato jį ant pjedestalo, žmogus yra netobulas ir negali užimti dievo pozicijos. Kantas klysta, atmesdamas laimės viltį, pagal jį – pareiga stumia atlikti gerus darbus, Klausiama, kuo žmogus rizikuoja, jei nesilaiko kategorinio imperatyvo. Pagal Kantą nieko nerizikuojame, nes dievo nėra – aš pats kaip dievas.