Bendrojo kainų lygio kilimas (Infliacija)

ĮVADAS

Ekonomika yra labai platus mokslas, apibūdinant kurį daugelis mokslininkų parinkdavo savo, vis naujus žodžius. Mes priminsime tik tiek, kad ekonomikoje galima išskirti du skyrius – mikro- ir makroekonomika. Mus, žinoma, dabar domina tik antrasis. Makroekonomika – tai mokslas, tiriantis šalies ekonomikos funkcionavimą, tokius reiškinius, kaip nedarbas, BVP, BNP, infliacija, agreguota pasiūla ir paklausa.

Šiame referate mes nagrinėsime infliaciją Pabaltijo respublikose 2004 m. Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Išsamiau su teorija galėsite susipažinti tam skirtame skyriuje, o dabar leiskite trumpai pristatyti jums šito referato turinį:

Pirmoje, teorinėje dalyje, išsamiai apžvelgiami bendrieji ekonomikos, makroekonomikos, bei infliacijos reiškiniai. Šiai daliai parengi buvo naudotasi įvairiais informacijos šaltiniais: makroekonomikos paskaitų medžiaga, mokslinė literatūra ir internetas.

Antroje dalyje susipažinsite su 1990-2003 m. infliacija Lietuvoje, jos priežastimis ir pasekmėmis. Kiek prisimenate, Lietuva 1990 m. išstojo iš TSRS ir jai tai buvo sunkūs laikai. Susidurta su didžiule infliacija, dingo pasitikėjimas piniginiu vienetu ir pan. Toliau kiekvienais metais situacija šalies viduje gerėjo, infliacijos lygis nukrito iki priimtino.

Trečioje, palyginamojoje dalyje, nagrinėjame jau ne tik Lietuvą, bet ir kitas Baltijos regiono šalis – Latviją ir Estiją. Tačiau čia analizė koncentruosis tik apie 2004 metus. Palyginsime šių trijų šalių praeitų metų ekonominę padėtį, sužinosime, kaip ekonominis gyvenimas Lietuvoje skiriasi (ir į kurią pusę) nuo kitų mūsų regiono šalių.

Paskutinėje dalyje apžvelgsime 2005 m. I pusmečio šalies ekonomikos vystymąsi bei ateities prognozes. Ateities numatyme didžiausias dėmesys bus skiriamas Lietuvos galimybėms atitikti Mastrichto sutartyje numatytą infliacijos kriterijų. Tai būtina sąlyga norint artimiausiu laiku šalyje įvesti bendrą Europos valiutą – eurą.

1. INFLIACIJA

Infliacija – (lot. „inflatio“) – išsipūtimas. Ekonomikoje šis terminas reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Bet infliacija nėra bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios arba sumažėti.

Toks reiškinys kaip infliacija atsirado XIX a. antroje pusėje. Jos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861-1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista labai daug popierinių pinigų.

Kainų kilimas žmonėms pažįstamas jau nuo seniausių laikų, tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70-100 m., todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Senais laikais infliacija dažniausiai būdavo siejama su įvairiomis negandomis: karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis nesėkmėmis. Dažnai ir epidemijos turėdavo didelę įtaką.

Šiais laikais infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų.

Nagrinėjant infliaciją, būtina paminėti ir apie pastaraisiais metais vis dažniau minimą infliacijos priešingybę – defliaciją (lot.“deflatio“).

Defliacija, verčiant iš lotynų kalbos, reiškia “nupūsti”. Ekonominis terminas apibūdina bendrąjį visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimą. Ji gali būti dviejų dalių:

Tikroji, technologinė;

„Piktoji“, monetarinė.

1.1. Infliacijos formos

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir pan.

Pagal vietą:

Lokalinė- pasireiškianti atskirose šalyse;

Pasaulinė – apimanti visas šalis arba šalių grupes.

Anksčiau infliacija būdavo vietinė ir trukdavo neilgai. Ji pasibaigdavo pinigų reformomis. Dabar infliacija – pasaulinė.

Pagal reiškimosi pobūdį:

Atvira – pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje.

Paslėpta – atsiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Kainos gali formaliai išlikti nepakitusios arba didėti ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai.

Paslėpta infliacija buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais, dėl ko dažniausiai didėja deficito mastai. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia tada, kai kainų kilimas dirbtiniai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą arba intensyvumą:

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija,kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji lėtoji, saikinga infliacija. Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3-7% per metus.

Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kanų kilimas tada gali siekti 25-30%. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – infliacija, pasižyminti ypač dideliais tempais. Remiantis ekonomisto Filipo Keigeno apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kanų kilimo tempai viršija 50% per mėnesį. Tai nėra dažnas reiškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX a. pab. žinoma tik penkiolika jos atvejų. Įdomiausia yra tai, kad visi tie penkiolika istorijoje žinomų infliacijos atvejų pasireiškė būtent XX a.

1.2. Infliacijos priežastys

Infliacijos priežasčių nustatymas ne visada yra labai lengvas ir paprastas dalykas. Tai yra sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija – visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ekonomistai ją kartasi lygina su temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Kaip ir temperatūra, infliacija yra įvairių veiksnių pasekmė.

Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos – bendrosios pasiūlos sąveikos modelį, išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:

Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.

Bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija, vadinama kaštų infliacija.

Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas.

1.3. Infliacijos pasekmės

Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. O kartais ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Kai kurių ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3% per metus) yra netgi naudingi.

Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriška matomos.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukta, numatyta, ar netikėta.

2. INFLIACIJA LIETUVOJE 1990-2003 METAIS

1990 metų kovo 11 dieną Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tačiau nedaug kam žinoma, jog Lietuvos bankas buvo įkurtas 10 dienų anksčiau – 1990 metų kovo 1-ąją. Dėl šių priežasčių kalbėti apie infliaciją galima pradėti tik nuo 1990-ųjų. Iki tol šalis gyveno planinės ekonomikos sąlygomis, taigi infliacijos kaip reiškinio, susijusio su kainų didėjimu, nebuvo apskritai. Tačiau buvo juntama vadinamoji paslėpta infliacija, pasireiškianti prekių trūkumu – deficitu.

Pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo infliacija šalyje siekė apie 9%. Tiksliai įvardyti kainų pokyčio 1990-aisiais negalima dėl paprastos priežasties – šalyje, krečiamoje permainų, nebuvo nei institucijos, nei parengtos metodologijos, kaip jį apskaičiuoti.

Todėl išsamesnė ir labiau pagrįsta infliacijos analizė galima tik nuo vėlesnių metų.

1991-aisias metais Lietuva išgyveno tai, ką paprastai tenka išgyventi visoms santvarką keičiančioms valstybėms. Metinis infliacijos lygis pasiekė neregėtą lygį – 383%. Siekiant užtikrinti gyventojams bent tam tikrą perkamąją galią, 1991-ųjų vasarą Lietuvos bankas į apyvartą išleido bendruosius talonus, kurie buvo naudojami kartu su rubliais įsigyjant didelės paklausos pramonines prekes. Jų nereikėtų painioti su rublių pakaitalais, laikinais pinigais – talonais, kurie į apyvartą išleisti 1992-ųjų gegužės 1-ąją. Iš pradžių pastarieji cirkuliavo kartu su rubliais, o nuo 1992-ųjų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone.

1992 metai tapo rekordiniais infliacijos tempų prasme. Kainos Lietuvoje per metus padidėjo 12,5 karto. Tokios hiperinfliacijos pagrindinė priežastis – perdidelis pinigų kiekisšalyje, kurioje realaus produkto buvo sukuriama keletą kartų mažiau, nei prieš metus-dvejus, tuo tarpu pinigų kiekis liko nepakitęs.

1993 metų birželio 14 d. Lito komitetas nusprendė birželio 25 d. į apyvartą išleisti nacionalinę valiutą – litą. Įvedus litą jau liepą mėnesinis infliacijos lygis smuko iki 0,7%, tuo tarpu balandį jis buvo 25%. Tačiau toks kainų lygio stabilizavimasis antroje metų pusėje neišgelbėjo metinio infliacijos lygio rodiklio, kuris gruodžio mėnesį siekė 189%.

Tolimesni metai, nuo 1994 iki 1999, nuteikė optimistiškai. Kainų lygio augimas sparčiai mažėjo ir 1999 tesudarė 0,3%.

2000-ieji ir 2001-ieji metai infliacijos tempų prasme atitiko tam tikrą teorinį etaloną, kuomet kainos kasmet vidutiniškai augo atitinkamai 1,4% ir 2%.

Tačiau sekantys, 2002-ieji ir 2003-ieji atnešė tokių naujovių, kokių Lietuva apskritai nebuvo mačiusi per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kainos šiais metais sumažėjo atitinkamai 1,2% ir 1,3%.

Defliacija buvo signalas, rodantis, kad smarkiai augant bendrajam vidaus produktui (6,8% 2002 metais ir 10,5% 2003 metais) rinkoje nebeužtenka pinigų, kurie užtikrina normalų mainų prekėmis procesą.

Kita vertus, negalima ignoruoti konkurencijos. XXI amžiaus pradžia Lietuvos gamintojams nebuvo itin palankus metas. Išaugusi kova dėl pirkėjo, ypač vartojimo prekių rinkose, vertė įmones mažinti kainas, atsisakyti viršpelnių, būdingų pirmąjį nepriklausomos, tačiau dar nenusistovėjusios, ekonomikos dešimtmetį.

Tokie infliacijos tempai lydėjo Lietuvos ekonomiką 1990-2003 metais. Pergyvenusi hiperinfliaciją, taip pat defliacijos tarpsnį, ekonomika įžengė į naują, su Europos ekonomika glaudžiai susijusį laikotarpį. 4-ajame darbo skyriuje bus išsamiai nagrinėjami kainų indekso pokyčiai Lietuvoje 2004 metais.

1 grafikas. Infliacija Lietuvoje 1990-2003 metais.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, http://www.std.lt; Lietuvos bankas, http://www.lb.lt

3. MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE 2004 METAIS

2004 metai šių trijų pabaltijo respublikų istorijoje tapo bene svarbiausiais po nepriklausomybės atkūrimo. 2004 metų gegužės pirmąją jos įstojo į Europos Sąjungą. Politinis šio žingsnio aspektas toli gražu nėra vienintelis. Ekonominiu požiūriu šalys taip pat įžengė į kokybiškai naują etapą. Toliau nagrinėsime makroekonominius rodiklius 2004 metais visose trijose šalyse, ieškosime jų priežasčių bei bandysime pateikti vertinimus.

3.1. Infliacijos tempai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Į 2004 metus Lietuva įžengė daugiau nei 1% sumažėjusiomis kainomis, palyginus su 2003 metų sausio mėnesiu. Turint omenyje, kad 2003 metais Lietuvoje buvo užfiksuota 1,3% metinė defliacija, tokia naujų metų pradžia neatrodė netikėta, tačiau tuo pačiu vertė sunerimti ir ieškoti situacijos priežasčių.

2 grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti su praėjusių metų atitinkamu mėnesiu, proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Statistikos departamento duomenimis, pagrindinė defliacijos priežastis buvo net 12,2% atpigusios ryšių grupės paslaugos, 3,8% atpigusi medicininė priežiūra , taip pat 3,6% atpigę būsto apstatymo ir namų apyvokos prekės. Šių prekių, ypatingai ryšių grupės paslaugų kainų kritimą, be abejo, sąlygojo įtempta konkurencinė situacija rinkoje.

Defliacinė situacija šalyje laikėsi iki pat balandžio mėnesio.

Latvija, 2003 metus pabaigusi su 3,6% infliacija, naujuosius pasitiko stabiliai augančiomis kainomis, kurios iki balandžio mėnesio didėjo gan tolygiu, tačiau nerimą keliančiu, apie 1% per mėnesį, tempu.

Estijoje 2003 buvo užfiksuota 1.1% infliacija, kuri pirmą 2004 metų ketvirtį palaipsniui mažėjo iki 0.4% balandį.

Taigi, „Baltijos tigrų“ infliacijos tempai pirmus keturis mėnesius tam tikra prasme atkartojo 2003 metų tendencijas: Lietuvoje vyravo defliacija, Estijos vartotojų kainos praktiškai nekito, Latvija stebėjo stabiliai kylančias kainas.

3 grafikas. Vartotojų kainų pokyčiai 2004 m. (palyginti su praėjusiu mėnesiu, proc.)

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Tačiau šią gan ramią situaciją sujaukė paskelbtas gegužės mėnesio metinės infliacijos rodiklis.

Lietuva gegužės mėnesį ištrūko iš defliacijos gniaužtų su 1% metinės infliacijos rodikliu.

Estijoje kainų šuolis gegužę buvo didžiausias ir siekė 3,3 procentinio punkto. Metinė infliacija gegužę Estijoje – 3,7%.

Latvijoje, nors kainų šuolis taip pat buvo stebimas, visgi buvo amortizuotas iš anksčiau sukilusio kainų lygio ir buvo mažiausias tarp kaimynių – 1,2%.

Ieškoti šio kainų padidėjimo priežasčių toli nereikia. Tai – įstojimo į Europos Sąjungą rezultatas. Tačiau svarbu pastebėti, kad kainų augimą būtent gegužės mėnesį didele dalimi lėmė psichologiniai, emociniai, o ne racionalūs, veiksniai.

Žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo gyventojų elgesys artėjant gegužės pirmajai, kuomet nuo parduotuvių lentynų buvo šluote šluojama druska ir kiti ilgai negendantys produktai.

Neprieštaraudama ekonomikos dėsniams, situacija po kainų šuolio gegužės mėnesį, tolesniais mėnesiais koregavosi ir rugpjūčio mėnesį visose trijose šalyse užfiksuota 0,1-0,4% defliacija.

2004 metus Lietuva baigė su su 2,9% metine infliacija, Latvija – 7,3%, Estija – 5%. Taigi, situacija per metus pasikeitė taisyklingai ir labai proporcingai: Lietuvoje defliaciją pakeitė nedidelė infliacija, Estijoje praktiškai nulinę infliaciją – kiek didesnis kainų padidėjimas, tuo tarpu Latvija susidūrė su gana rimtomis kainų lygio augimo problemomis.

Lietuvoje, kaip bebūtų keista, 2004-aisiais labiausiai brango sveikatos priežiūros paslaugos (11,1%), kurios 2003-aisiais netgi pigo, taip pat transporto paslaugos (7,7%) bei visi transporto kainoms jautrūs produktai: maisto prekės ir nealkoholiniai gėrimai (4,8%).

Latvijoje situacija analogiška proporcijų atžvilgiu, tačiau infliacija joje buvo gerokai didesnė: 14,4% pabrango sveikatos priežiūra, 11% transporto išlaidos, 10% maistas bei gėrimai.

Estijoje situacija šiek tiek kitokia: ten labiausiai brango transporto paslaugos (12,2%), tuo tarpu informacijos apie išskirtinę sveikatos priežiūros prekių kainų pokyčio įtaką infliacijai nėra.

Norint išsiaiškinti, kodėl visose nagrinėjamose šalyse 2004 metais infliacija padidėjo 2-4 procentiniais punktais, nepakanka priežasčių priskirti žmogiškajam faktoriui ir ne visuomet racionaliam elgesiui. Būtina apžvelgti kitus makroekonominius rodiklius, kurie, galbūt, atskleis kainų augimo priežastis.

3.2. Nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 2004 metais

Situacija Pabaltijo respublikose neprieštarauja Olbano Filipso teorijai, teigiančiai, kad nedarbo lygio mažėjimas ir infliacijos nebuvimas yra nesuderinami dalykai.

Per 3 mėnesius prieš didįjį gegužės kainų padidėjimą, nedarbo lygis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sumažėjo atitinkamai 0,9, 0,5 ir 0,4 procentinio punkto.

4 grafikas. Nedarbo lygis Lietuvoje 2004 m. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis mėnesio pabaigoje, proc.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos vyriausybė, http://www.lrv.lt

Kita vertus, būtų trumparegiška teigti, kad tikroji priežastis jau išsiaiškinta. Mat nuo 2004 sausio pirmos iki gegužės pirmos iš Lietuvos išvyko virš 5 tūkstančių gyventojų, o per visus 2004 metus – net 15 tūkstančių.

Todėl šiuo atveju Olbano Filipso teoriją reikia taikyti atsargiai, mat nedarbo lygio mažėjimas gali būti susijęs su darbo jėgos emigracija, o ne papildomų darbo vietų atsiradimu šalies viduje.

3.3. Naftos kainų įtaka infliacijos tempams

Pasaulyje senkant naftos ištekliams, tačiau tuo pat metu augant jos vartojimui, ypač dėl tolimųjų rytų augančios ekonomikos, neišvengiamai kyla jos kainos.

2004 metais žalios naftos kainos pasiekė 55 JAV dolerius už barelį. Tai didžiausia kada nors buvusi naftos kaina neįvertinus infliacijos poveikio, ir vos 10 JAV dolerių mažesnė už absoliutų naftos kainos rekordą 1979-1983 metų naftos krizės metu įvertinus infliaciją.

5 grafikas. Istorinės naftos kainos pasaulyje. (Neįvertinus ir įvertinus infliaciją, USD už barelį.)

Šaltinis: http://www.inflationdata.com

6 grafikas. Naftos kaina pasaulyje 2004 metais, USD už barelį.

Šaltinis:http://finance.yahoo.com

Lietuva,Latvija ir Estija, būdamos kryžkelėje tarp rytų ir vakarų Europos, yra labai priklausomos nuo kuro, taigi, ir naftos, kainų.

Būtent kuro bei transportavimo kaštų augimas didele dalimi lėmė infliacijos atsiradimą ar augimą pabaltijo respublikose 2004 metais.

3.4. Valiutų kursų svyravimo įtaka infliacijai 2004 metais

2002 metų vasario 2 dieną litas buvo susietas su euru fiksuotu kursu (3,4528 lito už 1 eurą). Tai didelei daliai rinkos subjektų eliminavo valiutos kursų svyravimo riziką, todėl mikroekonominiu lygiu tapo paprasčiau planuoti biudžetus, taip pat sumažėjo atiskaitymo su Europos valstybėmis kaštai.

Tačiau už pagrindinius energetinius išteklius – naftą ir dujas – dažniausiai yra atiskaitoma JAV doleriais.

Nepaisant ilgalaikės JAV dolerio pigimo euro (taigi, ir lito) atžvilgiu tendencijos, 2004 metų vasario – gegužės mėnesiais JAV dolerio kursas koregavosi nuo 2,68 lito už 1 JAV dolerį iki 2,93 lito.

Toks šios valiutos brangimas dar padidino energetinių išteklių kainą, kurią už juos moka euro zonos arba su euru susietas valiutas turinčios šalys.

Tai, manome, buvo ketvirtasis faktorius, lėmęs gegužės mėnesio kainų kilimą.

Pastebėtina, jog nuo 2004 rugsėjo JAV doleris vėl ėmė užleisti pozicijas eurui, todėl jo kursas lito atžvilgiu nukrito nuo 2,87 lito už vieną JAV dolerį iki 2,53 lito. Tai, be abejo, šiek tiek amortizavo rudeninį naftos kainų kilimą, tačiau to nepakako, kad jį eliminuoti.

7 grafikas. JAV dolerio ir lito santykis 2004 metais.

Šaltinis: Lietuvos bankas. http://www.lb.lt

3.5. Išvados dėl 2004 metų infliacinės situacijos Pabaltijo respublikose

Apibendrinant 2004 metų infliacijos tempų palyginimą pabaltijo šalyse, galima teigti, kad buvo bent keturios pagrindinės priežastys, kurios lėmė infliacijos atsiradimą bei stiprėjimą.

Visų pirma, tai visuminės paklausos padidėjimas, atsiradęs dėl geresnių kredito gavimo galimybių, o taip pat sąlygotas neracionalių vartotojų veiksmų, kurie patys, stengdamiesi išvengti kainų kilimo, jį tik paskatino. Tai akivaizdžiai parodo, kad racionalių lūkesčių teorija veiktų tik esant tobulam informuotumui, tuo tarpu realioje aplinkoje tai praktiškai neįmanoma.

Antra, visų šalių BVP augant 5-8% per metus, natūralu, kad kuriamos naujos darbo vietos, kurios, pagal Olbano Filipso teoriją, prisideda prie infliacijos augimo. Be abejo, čia lieka neaišku, kiek dėl nedarbo sumažėjimo prisidėjo emigracija.

Trečia, augant energetikos išteklių kainoms, o jos sudaro didelę dalį prekių gamybos kaštų, augo ir vartojimo prekių kainos. Teorinėje plotmėje tai vadinama visuminės pasiūlos (kaštų) sukelta infliacija.

Ketvirta priežastis glaudžiai susijusi su trečiąja – JAV dolerio brangimas ir taip įtemptu šaliai laikotarpiu buvo papildomas katalizatorius atsirasti bei sustiprėti infliacijai.

2004 metų infliacijos tempų palyginamoji analizė – tai vienas pagrindinių šio darbo tikslų, tačiau reikia žvelgti į ateitį bei panagrinėti infliacijos tendencijas 2005 ir pabandyti prognozuoti 2006-aisias. Būtent nuo infliacijos tempų priklausys, ar Lietuva bei kitos pabaltijo šalys galės įsivesti Eurą 2007 metais. Tam skirti tolimesni referato skyriai.

4. ATEITIES PERSPEKTYVOS IR PROGNOZĖS, EURO ĮVEDIMAS

4.1. Euro įvedimo Lietuvoje privalumai ir grėsmės

Euro įvedimo tikslai yra sukurti bendrą rinką ir pinigų sąjungą, turinčią harmoningą, neinfliacinį ekonomikos augimą.

Taip pat išnaudoti vienos valiutos naudojimo teikiamus privalumus, leidžiančius pasiekti aukštesnį ekonominės integracijos ir konvergencijos lygį.

Euro įvedimo pagrindinis privalumas yra stipresnė ir labiau atspari sukrėtimams finansinė sistema – šalies makroekonominio stabilumo ir ilgalaikio augimo pagrindas. Taip pat valiutos kurso rizikos panaikinimas – nebeliktų šios rizikos priedo, įskaityto palūkanų normose, todėl nebūtų poreikio draustis nuo šios rizikos.

EK vertinimu, dėl valiutos keitimo kaštų panaikinimo, realus BVP gali padidėti 0,25-0,5%. Lietuvoje vien euro pirkimo-pardavimo maržos panaikinimas leistų sutaupyti apie 29 mln. Lt. Tai sudarytų 0,05% BVP. Vyktų paprastesni, greitesni ir pigesni atsiskaitymai su euro zonos šalimis.

Įsivedus eurą, Lietuvos finansų rinka būtų integruota į globalią euro rinką. Vietos bankai įgytų galimybę tiesiogiai dalyvauti euro sistemos refinansavimo operacijose, jiems atsirastų pigesnių kredito išteklių alternatyva.

Infliaciniai procesai nėra tiesiogiai susiję su euro įvedimu. Tačiau dėl išliekančių didelių kainų skirtumų, šiek tiek didesnė infliacija naujai įstojusiose šalyse yra neišvengiama vidutiniu ar ilgu laikotarpiu, nepriklausomai nuo to, ar bus įvestas euras.

Grynoji euro įvedimo įtaka infliacijai kitose šalyse buvo nedidelė. Ji svyravo tarp 0,1 ir 0,3 procentinio punkto.

Tačiau, nors ir euro įsivedimo pasekmės būtų juntamos Lietuvos gyventojams, jos butų žymiai didesnės, jei Lietuva delstų įsivesti eurą. Visų pirma padidėtų palūkanų normos, padidėtų esamos privataus ir valdžios sektorių skolos aptarnavimo kaštai, pabrangtų skolinimasis, sulėtėtų investicijos, taigi, sulėtėtų ir bendras šalies ekonomikos augimas.

Neįsivedus euro numatytu laiku gali vykti savaiminis euro “įsivedimas”. Žmonės gali pradėti keisti litus į eurus jau vien dėl to, kad taip buvo numatyta. O viso to pasekmės galėtų būti: euro “įsivedimas” didesniais kaštais, mažėtų litų apyvartoje kiekis ir užsienio atsargos, būtų prarastos senjoražo pajamos, atsirastų spaudimas didesniam biudžeto deficitui, galėtų formuotis rinkos dalyvių abejonės dėl dabartinio lito ir euro kurso priimtinumo vidutiniu ir ilgu laikotarpiu.

5.2. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus vykdymo perspektyvos

Makroekonomikos specialistams įvertinus infliacijos prognozių perspektyvą, 2005 metų pirmojo pusmečio vartotojų kainų indekso (VKI) infliacijos faktinių duomenų analizė rodo, kad 2005 metų VKI infliacija bus mažesnė nei prognozuojama. Finansų ministerijos makroekonomikos specialistai teigia, kad antroje 2005 metų pusėje bus tokių mėnesių, kuomet infliacija bus mažesnė negu 2%, palyginus su atitinkamais 2004 metų mėnesiais. Jeigu išliks žemos infliacijos tendencijos bei lūkesčiai, 2006 metų birželio mėnesio vidutinė metinė infliacija bus mažesnė nei 2 procentai ir tenkins Mastrichto kriterijų.

Kainų stabilumo kriterijaus kontrolinis dydis apskaičiuojamas kaip trijų šalių, kuriuose yra mažiausia infliacija, vidutinės metinės infliacijos nesvertinis aritmetinis vidurkis plius 1,5 procentinio punkto. Birželio mėnesį vidutinė dvylikos mėnesių infliacija Lietuvoje buvo 2,7 procento, o galimas Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis – 2,3 procento.

2006 m. viduryje bus vertinama, ar Lietuva atitinka ekonominio suartėjimo kriterijus. Jei būtų vertinama 2006 m. birželio mėn., tai metinės infliacijos duomenys, pagal kuriuos būtų suformuluojama išvada, ar Lietuva atitinka kainų stabilumo kriterijų, apimtų 2005 m. gegužės – 2006 m. birželio mėn. infliacijos duomenis. Todėl, norint įvertinti šio kriterijaus vykdymo perspektyvas, reikėtų stebėti metines infliacijos tendencijas šiuo laikotarpiu.

2005 m. gegužės – rugpjūčio mėn. vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2 %. Iš visų ES valstybių šis rodiklis mažiausias buvo Švedijoje (0,7%), Suomijoje (0,9%) ir Čekijoje (1,2%). Taigi, besiformuojantis 2006 m. balandžio mėn. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis, apskaičiuotas pagal trijų mėnesių duomenis, būtų 2,4 procento ((0,7+0,9+1,2):3+1,5). Darant prielaidą, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos vartotojų kainų kaitos tendencijos liks vidutiniškai tokios pat kaip per pastaruosius dvylika mėnesių, 2006 m. balandžio mėn. vidutinė dvylikos mėnesių infliacija bus 2%. Tačiau tai nėra labiausiai tikėtina prielaida. Infliacijos augimo riziką didina tai, kad ir toliau gali kilti naftos kaina ir gali brangti JAV doleris euro atžvilgiu. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į galimą administracinių sprendimų įtaką infliacijai. Dėl rugpjūčio mėn. padidintų keleivinio transporto paslaugų kainų Vilniuje, infliacija didėjo iki dabar ir turėtų didėti ir 2006 m. pirmoje pusėje. Nuo liepos 1 d. Įsigaliojęs minimalios mėnesio algos padidinimas nuo 500 iki 550 litų taip pat turės įtakos kai kurių gamintojų sąnaudoms.

Be kainų raidos Lietuvoje, svarbu ir tai, kokia galima paties kainų stabilumo kriterijaus kontrolinio dydžio raida. Remiantis Europos Komisijos 2005. kovo mėn. paskelbtomis prognozėmis, vidutinė metinė infliacija Suomijoje ir Danijoje 2005 m. turėtų padidėti atitinkamai iki 1,1 ir 1,4 procento, o 2006 m. – atitinkamai iki 1,4 ir 1,7 procento. Švedijoje 2005 m. numatoma, kad vidutinė metinė infliacija sumažės iki 0,4 procento, tačiau 2006 m. šis rodiklis gali padidėti iki 1,4 procento.

Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuvoje vidutinė metinė infliacija 2005 m. bus 2,9 procento, tai yra didesnė, negu numatomas 2005 m. Mastrichto sutartyje nustatyto infliacijos kriterijaus kontrolinis dydis (2,4%). Tačiau 2006 m. sumažėjus vidutinei prognozuojamai metiniai infliacijai iki 2,6 procento ir prognozuojamam kontroliniam dydžiui padidėjus iki 2,8 procento, tikėtina, kad Lietuva vykdys kainų stabilumo kriterijų.

IŠVADOS

Atliekant šį darbą mūsų grupei teko gerokai praplėsti akiratį. Informacijos šaltiniais tapo kone visos įmanomos žinių bazės Lietuvoje – ar tai būtų internetas, ar periodinis leidinys, arknygos. Be abejo, nemažądalis informacijos gauta makroekonomikos paskaitose.

Pirmoje dalyje – teorijoje – buvo daugiausiai panaudotos žinios, gautos paskaitose. Taip pat nemažai informacijos radome makroekonomikos vadovėlyje bei ekonomikos interneto svetainėse. Šioje dalyje buvo pateiktos visos žinios, kuriomis vadovaujantis buvo rašomos sekančios dalys.

Antras skyrius, kaip antras įvadas mūsų darbe, pateikė duomenų iš Lietuvos ekonominės istorijos. Buvo paminėti visi esminiai įvykiai Lietuvoje 1990-2003 m. laikotarpiu, turėję įtakos Lietuvos ekonomikai ir ypač infliacijai.

Trečioje, palyginamojoje, dalyje turėjome labai nemažai skaičių, grafikų, vaizdžiai atskleidžiančių skirtumą tarp Baltijos regiono šalių. Šitoje dalyje taip pat buvo išvardinti visi pagrindiniai faktoriai, lėmę infliacijos svyravimą, kaip įstojimas į Europos Sąjungą, JAV dolerio kurso kitimas bei naftos kainų lygis.

Paskutinėje, ketvirtoje dalyje trumpai apžvelgėme 2005 m. pirmą pusmetį. Pamatėme, kokias pasekmes mūsų gyvenimui bei bendrajai Lietuvos ekonomikai turėjo įstojimas į ES. Taip pat sužinojome, kaip toliau tokie reiškiniai, kaip naftos kainos augimas, įtakojo šalių infliaciją.

Informacijos šaltiniais šioje dalyje daugiausia tapo periodiniai leidiniai, tokie, kaip „Verslo žinios“ ir interneto naujienų svetainė www.delfi.lt. Tai buvo sąlygota to, kad viskas, kas galėtų paveikti infliacijos lygį artimiausiu laiku, įvyko šiais metais.

Literatūra

Reikalavimai bakalauro rašto darbų bendrajam formatui. Kaunas: ISM, 2004.

Snieška V. ir kt. Makroekonomika. Technologija, 2003.

Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per internetą: http://www.std.lt.

Lietuvos Respublikos vyriausybė. Prieiga per internetą: http://www.lrv.lt.

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Prieiga per internetą: http://www.ekm.lt.

Interneto naujienų portalas „Delfi“. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt.

Laisvoji interneto enciklopedija Wikipedia. Prieiga per internetą: http://www.wikipedia.org.

Dienraštis „Verslo žinios“. Prieiga per internetą: http://www.vz.lt.

Dienraštis „Lietuvos rytas“. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt.

Lietuvos bankas. Prieiga per internetą: http://www.lb.lt.

Makroekonomika

Makroekonomika ir jos problemos

1. Kas yra makroekonomika?

Makroekonomika – mokslas, tiriantis ekonomiką kaip visumą, jos funkcionavimo principus. Jos elementai grupuojami į visumą, atspindinčią ekonominės veiklos rezultatus (dažniausiai per metus). Makroekonomika – ekonomikos disciplina, nagrinėjanti ekonominę sistemą kaip visumą arba sustambintus jos sektorius.

2. Kokius reiškinius nagrinėja makroekonomika?

nagrinėja ekonomiką kaip visumą. Makroekonomikos objektas nagrinėja- ekonomikos politikos tikslus ir priemones; nacionalines pajamas ir jų apskaitą; fiskalinę(biudžetinę) politiką; pinigus, bankus, monetarinę politiką; ekonominio augimo teorijas; nedarbą, infliaciją; tarptautinę prekybą, tarptautinius finansus.

3. Kokie yra makroekonomikos tikslai?

Makroekonomikos tikslas – ekonominių procesų aiškinimas, ūkio raidos prognozavimas bei ekonominės politikos tobulinimas.

4. Kuo skiriasi klasikinis ir keinsistiskasis požiūriai i ekonomika?

Keinsistiskasis požiūris:

1. Vertybinių popierių pirkimas laisvojoje rinkoje dažniausiai sumažina palūkanų normą.
2. Žemesnė palūkanų norma skatina verslininkus daugiau investuoti. Tada yra pigiau skolintis pinigų pirkti naujus įrenginius bei statyti naują gamyklą.
3. Didesnė paklausa investicijoms turės didesnį poveikį visuminei paklausai ir nacionaliniam produktui.
Pagal Keynes`ą pinigų paklausa yra elastinga palūkanoms; esant blogai konjunktūrai paklausa pinigams gali netgi būti tobulai elastinga palūkanoms.

Klasikinis požiūris:

Nacionalinio produkto samprata ir jo apskaičiavimo problemos

5. Kas yra nacionalinis produktas ir nacionalines pajamos?

Nacionalinis produktas (NP) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus).

Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendrosios nacionalinės pajamos apibūdinamos kaip BVP atėmus pajamas, sumokėtinas nerezidentams, ir pridėjus pajamas, gautas iš užsienio, arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš užsienio vertė.

GNY = BVP + NY

6. Kodėl transferiniai išmokėjimai neįskaitomi i NP verte?

Iš vyriausybinių išlaidų, apskaitomų kaip BNP dalis, turi būti eliminuoti neatlygintini (transferiniai) išmokėjimai, nes jie nepadidina nacionalinio produkto.

7. Kodel nustatant nacionalinio produkto verte, reikia suskaičiuoti galutiniu produktu verte?

8. Kas yra bendrasis nacionalinis produktas, bendrasis vidinis produktas, grynasis nacionalinis produktas, realusis bendrasis nacionalinis produktas?

BNP (Gross Nacional Product) – yra bendra galutinių produktų (prekių ir
paslaugų), pagamintų šalies ūkyje per tam tikrą laiką (pvz. metus) suma,
išreikšta einamosiomis kainomis.

BVP – tai šalyje sukurtų baigtinių ekonominių gėrybių piniginių verčių suma, išskaitant pajamas, gautas iš investicijų užsienyje ir pridedant toje šalyje užsieniečiams priklausomas investicines pajamas“

Grynasis nacionalinis produktas (GNP) – tai rodiklis, kuris yra gaunamas iš Bendro nacionalinio produkto (BNP) apimties minusavus amortizacinius atskaitymus.

Realusis BNP (real) – perskaičiuotas nominalusis BNP
atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimo tempą arba visų baigtinių
prekių/paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką (metus) suma
palyginamosiomis kainomis.

9. Ką vadiname vartojimo kainų indeksu ir kaip jis apskaičiuojamas?

Vartotojų (vartojimo) kainų indeksas (VKI) – rodiklis, kuris padeda įvertinti prekių ir paslaugų, kurias įsigyja ir kurias suvartoja gyventojai, kainų lygio pokyčius laiko aspektu. VKI skaičiuoti naudojama Laspeyres formulė.

VKI = ∑(TKP*IKP*S)

TKP – trumpalaikių kainų pokyčio rodiklis; IKP – ilgalaikių kainų pokyčio rodiklis; S – piniginių išlaidų dalis prekių pirkimui.

10. Apibrėžkite BNP kainų defliatorių

BVP(BNP) defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

11. Kaip apskaičiuojamas BNP vienam gyventojui ir ką sis rodiklis parodo?

BNP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausi metodai:

  • einamojo valiutų kurso metodas,
  • valiutos skaičiuoklė ir jos patogumas,
  • paritetinės perkamosios galios metodas.

Neretai BNP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BNP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas – skirtingi dalykai.

12. Kokios problemos iškyla, nustatant BNP ir BVP?

Skaičiuojant BNP kyla problema, kaip jį susumuoti, juk dalis prekių ir paslaugų tinkamos galutiniam vartojimui(gaunami pakartojimai-vienai įmonei galutinė produkcija yra žaliava kitai įmonei). Vadinasi sumuojant nacionalinį produktą pagal įmonių pagamintą metinę produkciją, reikia neskaičiuoti tarpinio produkto(kurį sudaro:žaliavos, medžiagos, kuras, elektros energija, pusgaminiai pirkti iš kitų įmonių).

BVP skaičiavimo problemos
Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios:
• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos – švietimas, socialinės paslaugos.
• Sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo.
• Pereinamuoju laikotarpiu privačioji gamyba nėra visiškai užregistruojama. Ekonomika kinta taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.
• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė ūkinės veiklos dalis nepatenka į BVP skaičiavimus.

Cikliniai svyravimai

13. Paaiškinkite ekonomikos augima ir gamybini pajeguma

Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu

14. Kas yra cikliniai svyravimai ir verslo ciklas?

Cikliniai svyravimai yra kitokie negu sezoniniai, jie yra ilgalaikiai ir nereguliarūs. Šiuos svyravimus lemia ekonominės jėgos, kurios yra šalies ūkio viduje ir yra bendro ekonominio gyvenimo dalis

Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai svyravimai, arba juos eliminuojame, jis anaiptol nesirutulios tolygiai,
remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų parametrai nuolat kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitiktiniai, nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą, reguliarų, pasikartojančios konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais. Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir
atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo apraiškas, vadinami verslo ciklais.

15. Apibrėžkite ciklo stadijas (fazes)

Krize, pagyvėjimas, viršūne, nuosmukis

16. Kokios cikliniu svyravimu priežastys?

Galimos priežastys – vėlgi, yra daug teorijų, aiškinančių verslo ciklo priežastis. Kai kurios jų – tokios kaip technologinės inovacijos (pavyzdžiui, geležinkeliai, automobiliai ir kompiuteriai, skatinantys augimą) arba politiniai įvykiai (karai, OPEC naftos kainų kilimas ir t.t.) – nesugeba paaiškinti, kodėl verslo ciklai atsiranda laikais, kurių metu nebūna tokių inovacijų ar politinių sukilimų. Kitos teorijos – tokios kaip monetariniai paaiškinimai, kurie priskiria kredito augimą ir mažėjimą
cikliniams svyravimams, demografinės teorijos (didelis gimstamumo bumas sekęs stagnacinį ekonominį senstančios populiacijos periodą) – yra iš dalies tikėtinos. Galima priežastis – greičiausiai geresnis verslo ciklų paaiškinimas randamas disbalanse ir dislokacijoje tarp gamybos ir vartojimo
17.Apibrezkite nelegalios (seselines) ekonomikos samprata ir juodąją rinka

Šešėlinė arba neapskaitoma ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą arba nusikalstamas veikas, kai vengiama mokėti mokesčius.

Juodoji rinka – tai rinka,
kurioje kainos viršija legaliai nusistatytą jų maksimumą. Kitaip tariant, juodoji rinka yra neoficiali rinka, kurioje prekių ir paslaugų kainos skiriasi nuo legaliai egzistuojančių {paprastai esti didesnės); toji rinka dažniausiai atsiranda tada, kai vyriausybė nustato mažesnę nei pusiausvyros norma prekės kainą, ir poto tenka įvesti normavimosistemą, kad būtų galima paskirstyti turimą pasiūlą tarp pirkėjų. Juodoji rinka – rinkos dalis, neįtraukiama į oficialiąją ekonominę statistiką, siekiant (nu)slėpti ūkinę veiklą, privalomą deklaruoti, vengiant mokesčių bei dėl kitų paskatų bei priežasčių.

Fiskaline politika

18. Kokia fiskalines politikos esme ir tikslai?

Kaip matome, fiskalinė politika yra ne kas kita, kaip biudžeto politika Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.

Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.

19. Kokias žinote fiskalines politikos priemones?

Fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją.

Pagrindinės fiskalinės politikos priemonės yra mokesčių arba vyriausybės išlaidų keitimas.

20. Valstybes biudžetas ir jo sandara

Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti.

Valstybės biudžetas – tai metinė valstybės pajamų ir išlaidų sąmata. Valstybės biudžeto projektą rengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Biudžeto sandara – tai biudžetinės sistemos, veikiančios pagal valstybės biudžetą reglamentuojančius įstatymus, organizavimas ir šios sistemos sudarymo principai.

Valstybės biudžetą sudaro du pagrindiniai skyriai – numatomos metinės valstybės pajamos ir išlaidos.

21. Kokiomis priemonėmis finansuojamas valstybes biudžeto deficitas?

Valstybės biudžeto deficitas gali būti dengiamas spausdinant pinigus – pertekline pinigų emisija, tačiau dėl perteklinių pinigų ir kainų kilimo ekspansinis poveikis gali būti trumpalaikis.

Demokratinės šalys biudžeto deficitą finansuoja parduodamos Vyriausybės vertybinius popierius: iždo vekselius.

22. Kas tau yra ir kaip veikia automatiniai stabilizatoriai?

AUTOMATINIAI STABILIZATORIAI yra ekonominis mechanizmas, kuris automatiškai keičia gamybos apimtį, reaguodamas į paklausos pokyčius, t.y. nei valstybė, nei privatus sektorius nedaro ekonomikai jokio poveikio. Šitaip veikdami, jie sušvelnina ciklinius svyravimus, t.y. stabilizuoja reprodukcijos procesą. Automatiniai stabilizatoriai yra: mokesčiai (asmenų pajamų mokestis, firmų pelno mokestis) ir transferiniai mokėjimai (pensijos, įvairios pašalpos).

Pinigai, bankai ir monetarine politika

23. Kas yra pinigai?

T. Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber knygoje „Pinigai, bankai ir ekonomika“ pateikia tokį pinigų apibrėžimą: Pinigai yra viskas, kas funkcionuoja kaip mainų tarpininkas, kaip vertės matas, kaip būsimų mokėjimų priemonė arba kaip labai likvidi kaupimo priemonė.

Dar vienas apibrėžimas skelbia, kad pinigai yra aukšto likvidumo finansinis turtas, paprastai priimamas mainais už prekes ir paslaugas ir atliekantis mainų priemonės, vertės mato arba apskaitos vieneto, atidėtų arba būsimų mokėjimų bei kaupimo priemonės funkcijas.

24. Kokios yra pinigu funkcijos?

1) mainų tarpininko,
2) vertės mato,
3) būsimų mokėjimų priemonės ir
4) labai likvidžios kaupimo priemonės.

25. Kas lemia pinigu verte?

Santykinis retumas. Žinome, kad visų prekių kaina yra jų paklausos išdava. Kuo retesnė prekė, tuo jos ribinis naudingumas vertinamas labiau ir tuo aukštesnė kaina, lygiai taip pat ir pinigų vertingumą lemia jų santykinis retumas. Jei pinigų pasiūla dėl papildomos emisijos didėja, pinigai praranda pasitikėjimą ir jie negali atlikti mainų priemonės funkcijos

26. Kas yra pinigu paklausa? Kokie pagrindiniai jos elementai?

Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, reikalingas ūkiniams sandoriams vykdyti, tai yra tarpininkauti visų pateiktų parduoti prekių ir paslaugų mainams.

Pinigų paklausa yra nominalioji ir realioji.
Nominalioji pinigų paklausa – grynų pinigų paklausa.
Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio.

27. Kodėl žmonės laiko grynus pinigus?

Žmonės laiko pinigus tik tuomet, kai jų nauda padengia kaštus. Pinigų laikymo naudą sudaro: 1) sandėrio motyvas, 2) atsargų (apsidraudimo) motyvas ir 3) turto motyvas.

28. Kas yra pinigu pasiūla ir kokie jos pagrindiniai elementai?

Pinigų pasiūla yra pinigai, konkrečiu momentu esantys ekonomikoje.

Pinigų pasiūla- tai ūkyje vartojamas pinigu kiekis, kuri sudaro pinigai apyvartoje ir indeliai taupomose ir einamose sąskaitose.

    Pinigų pasiūlos elementai:
    1. Pinigus siaurąja prasme sudaro:

  • a) Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai pinigai esantys cirkuliacijoje;
  • b) Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai neduodantys palūkanų;
  • c) Komerciniuose bankuose laikomi indėliai duodantys palūkanų;
  • d) Kelionės čekiai.
    2. Pinigus plačiąja prasme sudaro:

  • a) Sandėrio pinigai;
  • b) Taupymo indėliai;
  • c) Smulkūs terminuoti indėliai;
  • d) Pinigų rinkos indėliai;
  • e) Pinigų rinkos savitarpio fondai.
    3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus sudaro:

  • a) Pinigai plačiąja prasme;
  • b) Stambūs terminuoti indėliai;
  • c) Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta;
    4. Likvidžius aktyvus sudaro:

  • a) Pusiau pinigai arba netikri pinigai;
  • b) Valstybės vertybiniai popieriai;
  • c) Taupomosios obligacijos

29. Kokias funkcijas atlieka šalies Centrinis bankas?

1. centrinis bankas turi išimtinę pinigų emisijos teisę;

2. centriniame banke laikomos, kaupiamos ir tvarkomos Vyriausybės lėšos. Be to, jis tvarko valstybės skolą;

3. centrinis bankas naudoja įvairių pinigų pasiūlos kontrolės priemones ir tokiu būdu reguliuoja, kontroliuoja

pinigų pasiūlą šalyje;

4. centrinis bankas Vyriausybės pavedimu kaupia aukso ir užsienio valiutos atsargas;

5. jis Vyriausybės vardu vykdo nacionalinės valiutos kurso užsienio valiutų atžvilgiu politiką;

6. teikia patarimus Vyriausybei ekonominės politikos klausimu;

7. centrinis bankas yra bankų bankas. Jame yra kitų bankų sąskaitos. Per jį vykdomi tarpbankiniai atsiskaitymai;

8. jis yra finansų šaltinis. Jei kuriam nors komerciniam bankui iškyla problemų, centrinis bankas suteikia likvidumo

paskolą;

9. centrinis bankas vykdo kitų bankų priežiūrą.

30.Kokiais argumentais grindžiama šalies Centrinio banko nepriklausomybe?

a). Ekonominiais, b). Politiniais, c). Techniniais, d). Finansiniais

31. Kokias funkcijas atlieka bankai?

Banku funkcijos:

Priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas;
Teikti ir imti kreditus;
Atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais;
Išduoti piniginius laidavimus, garantijas;
Priimti iš klientų vertybes, dokumentus ir saugoti savo saugyklose;
Teikti paslaugas, konsultacijas bankų veiklos klausimais
Lietuvos bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus
Atlikti kitas kredito institucijos veiklos pobūdį atitinkančias operacijas

32. Kaip bankai skirstomi pagal nuosavybes formas ir veiklos pobudi?

Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:
1. Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;
2. Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;
3. Municipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;
4. Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;
5. Mišriuosius bankus – bankus, kurių akcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei valstybė;
6. Tarptautinius bankus – bankus atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams.


33. Apibrėžkite dalinio rezervo principą

Tai šiuolaikines banku sistemos principas, pagal kuri faktiškai komerciniame banke esantis grynųjų pajamu kiekis sudaro tik nedidele visu banko indeliu dali. Privalomas dalinis rezervas nustatomas įstatymu ir paprastai laikomas centriniame banke, kaip atitinkamo komercinio banko depozitas. Įvairių rusiu depozitams nustatomas skirtingas privalomas rezervas.

34. Apibrėžkite skatinančia ir stabdančia monetarine politika

Skatinančioji monetarinė politika:
Vykdoma kai šalyje yra nedarbas, gamybos kritimas
Priemonės: CB perka obligacijas atviroje rinkoje,mažina privalomųjų rezervų normą beidiskonto normą
Poveikis: pinigų pasiūlaζ didėja, palūkanų norma mažėja, investicijos didėja, BVP auga
Stabdančioji monetarinė politika
Vykdoma kai šalyje yra infliacija
Priemonės: CB parduoda obligacijas, didina privalomųjų rezervų normą ir diskonto normą
Poveikis: pinigų pasiūla mažėja, palūkanų norma didėja, investicijos mažėja, infliacija mažėja

35. Kokie monetarines politikos privalumai ir trukumai?

Privalumai:
Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, galiζ keistis greičiau;
Izoliuota nuo politikos.
Trūkumai:
Ciklinis asimetriškumas (labiausiai tikėtinas depresijos metu) – nėra garantijų kad bankai tikrai didins paskolų portfelį ir pinigų kiekis padidės;
Abejojamaζ ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicija

36. Kaip veikia pinigu multiplikatorius?

Multiplikatorius – tai koeficientas, parodantis nacionalinio produkto pokyčio ir bendrųjų išlaidų elemento pokyčio santykį. Multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu.

Multiplikatoriaus ypatybes:

Jo poveikis pasireiškia tik per tam tikrą laiką.

Jo poveikis ekonomikoje susidaro tiktai esant nepanaudotiems ištekliams. Jei tokių išteklių nėra tai NP ir produkto didėjimas bus infliacinis t.y. didės kainų sąskaita.

Nedarbas

37. Kas sudaro darbo jėgą?

Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo

38. Apibrėžkite nedarbą. Ką vadiname bedarbiais?

Nedarbas – sudėtinga ekonominė ir socialinė problema, tiesiogiai ir stipriai veikianti tiek atskirus asmenis, tiek ir visą šalį.

Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

39. Kaip apskaičiuojamas nedarbo lygis?

Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio apskaičiavimo būdai. Pirmasis, Lietuvos darbo biržoje, pradėtas taikyti nuo 1991 metų parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose. Antrasis, atliekamas Statistikos departamento, pagrįstas gyventojų užimtumo tyrimų duomenų, gautų naudojant Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pasiūlytą metodiką, analize, kuris pradėtas taikyti nuo 1997 metų.

Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo bendro darbingų gyventojų (darbo išteklių) skaičiaus

40. Kuo skiriasi ir kaip tarpusavyje susiję atskiros nedarbo rūšys( tekamasis, struktūrinis, ciklinis ir sezoninis)?

Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas Terminą „tekamasis” arba „frikcinis” nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje.

Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, kurie užsidirba gyvenimui vasaros ir žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.

Struktūrinis nedarbas — nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.

Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Tai gamybos mažinimo, nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms k paslaugoms mažėja, krinta užimtumas k nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu.

41. Ka vadiname natūraliu nedarbu?

Patį natūralų nedarbo lygį M.Friedmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas esančias darbo rinkoje.

Natūralus lygis yra nedarbo lygis, kuris pasireikš, kai trumpu laikotarpiu neturės įtakos cikliniai faktoriai. Taip yra todėl, kad darbo užmokestis ir kainos susireguliuoja lėtai, o natūralus lygis gali būti traktuojamas kaip nedarbo lygis, kuris pasiekiamas, esant užtektinai laiko darbo užmokesčiui prisitaikyti prie darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros. Tai priklauso nuo struktūrinių faktorių, charakterizuojančių darbo rinką ir paprastai besikeičiančių gana lėtai. Kadangi tam, kad pasireikštų cikliniai faktoriai reikia laiko, ekonominės politikos vykdytojams (kuriuos domina infliacijos lygis, kuris bus po 1-2 metų) natūralus lygis yra mažiau naudingas.

42.su kokiais sunkumais susiduriama nustatant nedarbo lygi šalyje?

43. Kokios ekonomines ir socialines nedarbo pasekmes?

PLIUSAI:

1. Formuojasi nuolatinis poreikis rūpintis savo kvalifikacija, branginama darbo vieta.
2. Teigiama įtaka darbo drausmei, darbo našumui, gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų kokybei bei konkurencijai.
3. Noras įsigyti gretutinę specialybę, kad būtų daugiau galimybių įsidarbinti.
4. Nenoras būti ilgalaikiu bedarbiu gali paskatinti imtis verslo, į jį įtraukiant savo artimuosius (šeimos verslo formavimas).
5. Siekimas pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, kad būtų daugiau galimybių gaminti konkurencingą produkciją bei užkariauti naujas jos realizavimo rinkas ir kad turėtume nuolatinį pajamų šaltinį- darbą.
6. Ne pirmo būtinumo prekių, ypač nekilnojamo turto, atpigimas arba bent nebrangimas dėl visuomenės narių perkamosios galios sumažėjimo.
7. Teritorinės migracijos padidėjimas: neturinčių

MINUSAI:

1. Baimė netekti socialinių garantijų: sveikatos draudimo, teisės į įvairias socialines išmokas ir pensinį aprūpinimą.
2. Dirbančių, ypač žemesnės kvalifikacijos pataikavimas darbdaviui.
3. Protekcionizmo įsigalėjimas įsidarbinant (pvz. darbo vietų pardavimas, kyšių už įdarbinimą ėmimas, giminaičių stūmimas į laisvas ar naujai steigiamas darbo vietas). Šis reiškinys ypač būdingas įstaigoms, turinčioms nuolatinių finansinių šaltinių.
4. Kvalifikuotos darbo jėgos “nutekėjimas” į užsienį.
5. Galimas spartesnis nusikalstamumo augimas, socialinių neramumų židinių formavimas didelio nedarbo zonose, kai kurių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų manipuliacijos masių nuotaikomis.
6. Mažėja surenkamų įmokų į valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus.
7. Sparčiau formuojasi visuomenės sluoksnis, kuriuo nuolat turės rūpintis valstybė.
8. Daugėja darbo teritorinėms darbo biržoms ir miestų (rajonų) savivaldybių socialinės rūpybos skyriams.
9. Dėl sunkios šeimų materialinės padėties šalyje mažėja gimstamumas; sparčiau sensta visuomenė.
10. Smunka gyvenimo kokybė- ypač pensines išmokas gaunančių asmenų, nes toliau mažėja dirbančiųjų ir pensininkų santykis.
11. Daugėja nelankančių bendrojo lavinimo mokyklų vaikų.

44. Kuo skiriasi aktyvi ir pasyvi darbo rinkos politika?

Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika apima tokias priemones, kaip darbuotojų draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi, svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent minimalų gyvenimo lygį.

Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiama principu, jog žmogus pats turi užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką užimtumą ir pan.

Infliacija

45. Apibrėžkite infliacijos esme ir nurodykite jos formas

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta.

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija

46. Kuo matuojamas infliacijos lygis?

Infliacijos tempams įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.

Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.

Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Priminsime, kad jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVPsudėtinėms dalims: vartojimo reikmenims, investicinėmsprekėms, eksporto prekėms. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP.

Infliacijos laipsniui įvertinti gali būti naudojama ir “taisyklė 70”. Ja remiantis, apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. “Taisyklės 70” esmė yra tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 proc., tai jos padvigubės per septynerius metus (70/10=7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 proc., tai padvigubės per keturiolika metų (70/5=14).

47. Apibrėžkite laukiama infliacija ir nurodykite jos pasekmes

Laukiama infliacija tai tokia infliacija kuri buvo, yra ir bus.

Laukiama infliacija- tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.

Tokios infliacijos pasėkmės bus:

a) Kontraktai sudaromi su numatomu infliacijos procentu;

b) Palūkanų norma koreguojama pagal infliaciją;

c) Darbo užmokesčio sutartys numato darbo užmokesčio didinimą pagal infliaciją;

d) Renta, nuoma taip pat brangsta pagal infliaciją;

e) Visos sutartys sudaromos numatant 5 % infliaciją.

48. Kokios netikėtos infliacijos pasekmes?

Netikėtos infliacijos pasėkmės yra skausmingesnės negu numatytos infliacijos padariniai.

Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi perskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Galima tvirtinti, kad šioje situacijoje infliacija vienus “apmokestina” ,o kitiems teikia “subsidijas”, t.y. iš vienų atima, o kitiems prideda.

Dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis.

Namų ūkių sektoriuje dėl netikėtos infliacijos poveikio pastebima turto perskirstymo iš vyresnių jauniesiems tendencija.

Dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais.

Iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie, kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija “baudžia” žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus ir t.t.

49. Kokios priežastys sukelia infliacija?

Infliacija yra sudėtingo politikos ir ekonomikos sąveikos visuomenėje proceso išdava. Tokiame kontekste priežasties – pasekmės kalba lengvai tampa klaidinančia. Už kainų lygio kilimo slepiasi nesuskaičiuojamų firmų ir atskirų asmenų priimami įkainojimų sprendimai. Tam tikra prasme šie sprendimai yra tiesioginė infliacijos priežastis. Tačiau kainų keitimo sprendimai yra paremti rinkos signalais ir politine situacija šalyje. O šie, savo ruožtu, yra kitų priežasčių grandinės pasekmė. Kiekviena priežastis iškelia dar vieną ar daugiau gilesnių priežasčių, sukeliančių galutinę pasekmę. Dalis tokių priežasčių grandinių užsisuka į ciklą, ir pasekmė viename lygyje tampa priežastimi kitame. Todėl sukurti užbaigtą tokių ekonominių sąveikų modelį yra neįmanoma, o esant reikalui, tenka nuspręsti ties kuriais ryšiais tarp kintamųjų koncentruotis ir kiek giliai juos nagrinėti. Deja, niekada nebūna aišku kaip tai nuspręsti.

50. Kokios pagrindines antiinfliacijos priemones?

Antiinfliacinėje strategijoje svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai reiškia, kad visuomenę reikia išlaisvinti nuo nuolatinės kainų ir santaupų nuvertėjimo baimės. Tai įmanoma pasiekti laikantis dviejų sąlygų:
a) Kuo rinkoje bus daugiau geros kokybės prekių, tuo greičiau keisis žmonių psichologija, jų elgsena: nebėgs į parduotuves ir nepirks nereikalingas, sezonui netinkamas prekes. Pastaruoju metu tapo populiari idėja – vyriausybės lėšomis paremti firmas, kurios kelia kainų ir atlyginimų.
b) Pasitikėjimo vyriausybe, pasiryžusia pažaboti infliaciją ir galinčia tai padaryti praktiškai.

51. Apibrėžkite defliacijos rūšys ir įvardinkite jos pasekmes

Defliacija gali būti kelių rūšių:
1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys.
2. „Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.

Kainų kritimas, jeigu jis toks didelis, kad pasireiškia kaip defliacija, šalies ūkį taip pat veikia neigiamai, nes slopina jo aktyvumą, kenkia verslui. Sumažindamas pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslininkystę, verčia siaurinti gamybą ir didina nedarbą. Kai kainos ima mažėti, jau pagamintos prekės turi būti parduotos mažesnėmis kainomis, nei buvo manyta imantis gamybos. Numatytas pelnas sumažėja arba jo visai nelieka, gamyba apribojama, įmonėms darosi sunku išmokėti atlyginimus, nes jie nemažėja kaip kainos, pridėtinės išlaidos, skaičiuojant produkcijos vienetui, ir gamybos išlaidos, palyginus su realizavimo kainomis, santykiškai padidėja, gamyklos lieka nevisiškai apkrautos, didėja nedarbas ir sumažėja dividendai. Todėl apskritai mažėja visuomenės bendroji perkamoji galia ir gamyba ima smukti.

52. Kokiomis priemonėmis salinami likvidumo spąstai?

Tarptautine prekyba

53. Kokia tarptautines prekybos nauda?

a) jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;
b) gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;
c) prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;
d) kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

    Tarptautinės prekybos nauda

  • Konkurencija;
  • Pagamintų produktų gausumas ir įvairovė;
  • Masto ekonomija;

Lyginamasis pranašumas
54. Kuo skiriasi absoliutus ir lyginamasis pranašumas?

Absoliutus pranašumas – tam tikrais ištekliais gaminami produktai žemesnėmis sąnaudomis (kaštais) ir kai yra vienintelis šio produkto gamintojas. Smito absoliutaus pranašumo teorija

Lyginamasis pranašumas – produktai gaminami santykinai žemesnėmis sąnaudomis (kastais). Ricardo lyginamojo pranašumo teorija.

55. Kuo skiriasi laisvoji prekyba nuo protekcionizmo?

Laisva prekyba -tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais

Protekcionizmas – tai valstybės ekonominė politika, siekiant apsaugoti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos.

56. Kokia protekcionizmo priemone labiausiai riboja tarptautine prekyba?

Muitai yra labiausiai tarptautine prekyba ribojančia priemone.

57. Kas yra embargas?

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į
kurią nors šalį bet kurios rūšies prekes

58. Kokie yra dempingo tikslai ir formos?

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Dažniausi dempingo taikymo atvejai:
1) Siekiant įsigalėti užsienio rinkose ir jas užvaldyti, – Dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinę kovą ir pasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai pranoksta iki tol buvusį lygį. Tai įvyksta, kai dempingą taikančios įmonės įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį.
2) Siekiant išplėsti gamybą ir gauti didesnę ekonomiją dėl gamybos masto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;
3) Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.
Dempingo formos:
a) Atsitiktinis dempingas
b) Numatytas dempingas
c) Pastovus dempingas
d) Atvirkštinis dempingas
e) Abipusis dempingas

Valiutų kursai

Valiuta – yra sutartinis mainų vienetas, skirtas apmokėti už prekes ar paslaugas.

Valiutos kursas -tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas iš tų valiutų perkamosios galios ir iš jų santykio su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais.

60. Kuo išreiškiama pasaulio valiutų verte?

Pasaulio valiutų vertė yra išreiškiama valiutos kursu.

61. Kas yra užsienio valiutų rinka ir tarptautine pinigu birža?

Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kurioje vienos valstybės pinigai yra perkami už kitos valstybės pinigus. Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kur keičiama, parduodama bei perkama užsienio valstybių valiuta ir nustatomi valiutų kursai.

Tarptautinėpinigų birža – tai ištisą parą veikiantirinka, kurioje be paliovos kas nors keičiasi ir kuri apima šimtus finansinių centrų visame pasaulyje.

62. Kas yra marža, veiksmingas valiutos kursas ir jo pakilimas?

Marža – tai skirtumas tarp dviejų palūkanų normų

Veiksmingas valiutos kursas – tai tam tikra valiutos vertė kitų valiutų “ krepšelio” atžvilgiu. Patogumui, dažnai naudojama valiutų skaičiuoklė, norint patogiau matyti valiutų reikšmes.

63.Kaip suprantate terminą „karstieji pinigai“?

karštieji pinigai – pinigai, kuriuos stengiamasi kuo greičiau paversti materialinėmis gėrybėmis arba investuoti į kurią nors ekonomikos sferą

64. Kas yra kryžminis valiutos kursas?

Kryžminis kursas – tai dviejų valiutų santykis, apskaičiuotas remiantis jų kursais trečios valiutos atžvilgiu (pvz. Už litus perkamos markės ir po to už markes perkami svarai sterlingai, o ne tiesiogiai: už litus – svarai).

65. Kas sudaro valiutų krepšeli?

SST(specialios skolinimosi teises) yra dirbtinė valiuta, kuria sudaro valiutų krepšelis: JAV doleris, Vokietijos markė, Japonijos jena, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Prancūzijos frankas.

66. Koks skirtumas tarp nominaliojo ir realiojo valiutų kursu?

Nominalusis valiutos kursas – tai paprasčiausia vienos valiutos kaina, išreikšta kita valiuta

Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus;

Kai nominaliojo valiutos kurso pakitinas paprasčiausiai kompensuoja infliaciją, realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs.

67. Ką teigia perkamosios galios pariteto teorija?

Perkamosios galios pariteto(santykio)teorija – tai valiutų kurso apibrėžimo teorija, pagal kurią valiutų kurso pokyčiai parodo ir kompensuoja infliacijos lygio skirtumus skirtingose šalyse, kaifaktinis valiutos kursas lieka stabilus.

Pagal perkamosios galios pariteto teoriją, didėjant šalies infliacijos lygiui sparčiau nei kitose šalyse, po tam tikro laiko šalies valiutos kursas žemės

68. Ką reiškia revalvavimo ir devalvavimo sąvokos?

Jeigu valstybė sumažina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama devalvacija

Jeigu valstybė padidina savo valiutos kainą užsienio valiutos atžvilgiu, tai vadinama revalvacija.

69. Kas yra prekių arbitražas?

Jeigu pagal vyraujančias palūkanų normas panašių prekių kainos keliose šalyse labai daug skirtųsi, prekiautojai pirktų prekes ten, kur jos pigios ir pervežtų į tas šalis, kur jos brangios, ir iš kainų skirtumo gautų pelno. Tų prekių kainos pirmosiose šalyse pakiltų, o antrosiose nukristų. Kartu pakiltų pirmosios šalies valiutos kaina. Prekių arbitražas truktų tol, kol panašių prekių kainų skirtumai, esant naujam valiutų keitimo kursui, neprašoktų pervedimo ir gabenimo išlaidų.

Kaimo turizmo plėtros prielaidos

 

Įžanga

Pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas kuria ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėse, kadangi kaimo turizmo veikla yra ne tik darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams, bet ir patraukli veikla jaunimui, be to augantys poilsiautojų srautai kaimo vietovėse palaiko šio verslo gyvybingumą. Sėkminga kaimo turizmo veikla regione, pritraukia investicijas.
Šio verslo plėtrą įtakoja įvairūs veiksniai, tačiau svarbiausi jų yra rekreacinis šalies potencialas, įvairūs socialiniai ir ekonominiai rodikliai, bei jų pokyčiai.

1. Lietuvos rekreacinis potencialas

Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuvos rekreacinį potencialą sudaro :
 savitas ir turtingas kultūros paveldas, tame tarpe ir UNESCO paveldo objektai;
 tradiciniai amatai;
 pajūrio gamtinis kompleksas;
 vidaus vandens telkiniai (Lietuvoje yra 2850 ežerų, 760 upių);
 nacionaliniai ir regioniniai parkai;
 32 proc. šalies teritorijos užimantys miškai.
Patraukli gamta ir kraštovaizdis, tebėra vienas esminių Lietuvos išteklių. Savita gamta bei kraštovaizdis formuoja prioritetinius teritorinius kaimo turizmo plėtojimo regionus. Rytų Aukštaitijos ežerų – miškų, Dzūkijos miškų, upių ir ežerų, Žemaitijos aukštumų bei Pamario regionus. Svarbu tai, jog dauguma rekreaciniais ištekliais pasižyminčių vietovių turi žemo našumo žemės ir nėra tinkamos žemės ūkiui, todėl tai ypač patrauklu alternatyvių žemės ūkio veiklų plėtrai.
Be visa ko kaimo turizmas yra ir veiksminga gamtos bei kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė. Juk būtent turizmas ir suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, vandens ir vėjo malūnų panaudojimui, unikalių kraštovaizdžių apsaugai, bei didina bendruomenės narių domėjimąsi savo tradicijomis bei papročiais.
Lietuvos kultūros paveldas bei jo išsaugojimas ateities kartoms yra ne tik tautos savasties išlikimo garantas bei kraštovaizdžio sudėtinė dalis, bet ir puiki Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė. Be to naudojantis kultūros paveldu galima kurti traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos ir tokiu būdu skatinama ekonominė bei socialinė plėtra. Lietuvoje yra apie 25000 kultūros paveldo objektų, esančių kultūros paveldo registre, virš 73000 saugomų kultūros paveldo objektų. Iki šių dienų išliko per 800 archeologinių objektų, 70 istorinių miestų ir miestelių, apie 700 dvarų sodybų, identifikuota apie 200 parkų, išlikę 48 etnografiniai kaimai. Medinis dvarų ir etnografinių kaimų paveldas – tai savitas ir ypatingas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrinėje erdvėje. Tik nedaugelyje Europos šalių vis dar galime rasti šių unikalių etninės kultūros paveldo objektų. Pritaikyti turizmui unikalūs paveldo objektai pritrauktų ne vieną atvykstantį ir vietos turistą ir skatintų regionų plėtrą. Panaši situacija ir su medinėmis dvarų sodybomis, kurias sutvarkius būtų sudarytos sąlygos jas panaudoti turizmo reikmėms.
Tai nėra vienintelės kliūtys turizmo plėtrai, kadangi didelė dalis kultūros paveldo bei gamtinių teritorijų, įskaitant ir saugomas teritorijas, yra nepritaikytos lankymui. Dauguma paveldo objektų yra blogoje ar net avarinėje būklėje, nepritaikyti turizmui. Iš daugiau nei 7000 saugomų kultūros paveldo objektų, turizmui pritaikyta tik apie 3 proc.
Nemaža kliūtis tolimesnei turizmo plėtrai yra sezoniškumas, kurį sąlygoja Lietuvos geografinė padėtis bei ženklūs temperatūros svyravimai. Šis veiksnys verčia skirti daugiau pastangų, siekiant intensyviau išnaudoti esamus gamtinius ir kultūrinius išteklius, paslaugų potencialą, žmogiškuosius išteklius. Kultūros paveldo objektų restauravimas ir pritaikymas turizmui padidintų objektų lankomumą ir leistų prailginti turizmo sezoną, tuo sumažindamas sezoniškumo įtaka. Kultūros paveldo objektai , pritaikyti turizmui, sukuria turistinės traukos centrus, sudaro sąlygas laisvalaikio praleidimui, bei didina regionų ir visos Lietuvos turistinį patrauklumą.

Birželio, liepos ir rugpjūčio lankomumas sudaro 53 % visų metų lankomumo. Taigi vidutinis lankomumas vasaros mėnesį yra 17.6 proc., kai tuo tarpu kitų 9 mėnesių vidutinis lankomumas yra 5.2 %, kas yra beveik 3.5 karto mažiau nei vasaros mėnesiais .
Aplinkos kokybė Lietuvoje nėra bloga, tačiau daugeliu atveju ją būtina gerinti. Lietuvoje net apie 70 proc. paviršinių vandens telkinių yra paveikti antropogeninės veiklos, tik apie 60 proc. gyventoju yra aprūpinami centralizuotai teikiamu vandeniu. Tai yra rimtos kliūtys plėtojant kaimo turizmą. Kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti Lietuvoje sukurta saugomų teritorijų sistema, apimanti ir Europos ekologinį tinklą Natura 2000, kuri užima apie 15 proc. šalies ploto. Pastaraisiais metais jaučiamas augantis vietos gyventojų ir užsieniečių susidomėjimas saugomomis vertybėmis,tačiau daugumoje Lietuvos saugomų teritorijų silpnai išplėtota pažintinio turizmo ir ekologinio švietimo infrastruktūra ir tai riboja saugomų vertybių prieinamumą visuomenei.
Deja, nors turime daug tiek gamtinių tiek kultūrinių objektų, kurie galetų būti sėkmingai panaudojami turizmui, jie naudojami ekstensyviai. Daugiau išleidžiantys turistai dažniau rinktųsi Lietuvą, jei jiems būtų pasiūlyta jų poreikius atitinkančių paslaugų, visų pirma tam pritaikant kultūros paveldo objektus ir kitą turizmo infrastruktūrą. Lietuvos kultūros paveldas – santykinai gausus ir tolygiai išsidėstęs visuose šalies regionuose. Pagrindinė valstybės misija – išsaugoti jį ir sudaryti sąlygas visuomenei pažinti kultūros paveldą ir juo naudotis formuojant traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos, tokiu būdu skatinant vietos ekonominę ir socialinę plėtrą.
2. Pagrindinės socialinės – ekonominės plėtros prielaidos

Tam, kad turizmo infrastruktūra gerai funkcionuotų ir kurtų naudingus vartotojui produktus, nepakanka vien įsisavinti turizmo išteklius, sukurti įvairius turizmo produktus, tam reikalingas ir žmogiškasis potencialas, bei stipri, stabiliai auganti ekonomika.
Stabiliai auganti bei stiprėjanti ekonomika, bei socialinės sąlygos lemia Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdžio gerėjimą, bei populiarėjimą. Kaimo turizmą labiausiai įtakoja augančios verslo bei gyventojų pajamos.
Pagrindinės socialinės – ekonominės kaimo turizmo plėtros Lietuvoje prielaidos:
• Stabili makroekonominė situacija bei ekonominis augimas. Didėja bendrojo šalies vidaus produkto (BVP) augimo tempai, mažėja infliacijos lygis;
• Užsienio investicijų apimčių augimas. Ypač svarbus ES struktūrinių fondų įsisavinimo efektyvumas;
• Pragyvenimo lygio augimas Lietuvoje bei perkamosios galios padidėjimas. Ši tendencija turi didelę įtaką vietinio turizmo vystymuisi;
• Augančios Lietuvos užsienio prekybos apimtys. Plečiasi Lietuvos firmų ryšiai su užsienio kompanijomis, o tai sąlygoja verslo apimčių augimą;
• Patogi geografinė padėtis. Lietuvos teritorija yra Europos žemyno viduryje ir tai patogi geografinė padėtis turizmo vystymui. Ypatingai svarbus yra šalies pasiekiamumas įvairiomis transporto priemonėmis;
• Turizmo išteklių gausa. Kurortai bei gamtiniai kompleksai, pajūrio zona, kultūros paveldo objektų bei kitų kultūrinio turizmo objektų (muziejų, teatrų, renginių) gausa sudaro prielaidas įvairių turizmo rūšių vystymui;
• Etninių grupių susidomėjimas Lietuva. Nemaža dalis lietuvių gyvena įvairiose pasaulio šalyse, taip pat egzistuoja ir kitų šalių piliečių istorinis susidomėjimas Lietuva;
• Gerėjantis Lietuvos šalies bei Lietuvos turizmo tarptautinis įvaizdis. Daugelį metų Lietuva buvo uždara šalis, todėl dabar ji tampa savotišku “atradimu” turistams, kuriuos traukia šalies gamta, kultūra ir net “socializmo palikimas”, ypač Rytų ir Pietryčių Azijos regionų gyventojams.
Būtina apibrėžti pagrindines sąvokas, kurios bus naudojamos šiame darbe:
Alternatyvi žemės ūkiui veikla – bet kuri kaimo vietovėje vykdoma veikla, įskaitant
paslaugas žemės ūkiui, nepriskirtina žemės ir miškų ūkio veiklai.
Bendrasis vidaus produktas – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP augimas.
Ekonominė prielaida – tai susijusi su ekonomika arba politine ekonomija prileidžiama, galima, bet neįrodyta mintis.(Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt )
Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš paukščių ir jų buveinių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus, gyvūnų ir augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.
Perkamoji galia – skirtingų laikotarpių piniginių sumų, reikalingų vienodam prekių kiekiui įsigyti, santykis.
Prognozavimas – būsimųjų bendrų ekonomikos ir rinkos sąlygų numatymo sistema, kuria, priimdama sprendimus, remiasi vyriausybė ir verslininkai.
Pelnas – tai įvairių tipų firmų (konkrečiu atveju kaimo turizmo sodybų) grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus.
Infliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu.
Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. (3,s – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.
Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Ver¬slu¬mas – tai ver¬sli¬nin¬ko su¬ge¬bė¬ji¬mas ak¬ty¬viai ir ver¬žliai dirb¬ti
Žvelgiant toliau, visų pirma reikia pristatyti iš ko susideda BVP. Skaičiuojant išlaidų metodu BVP yra grynojo eksporto (NX), privačių vidaus investicijų (I), namų ūkių vartojimo (C) ir vyriausybės išlaidų (G) suma.
3. Ekonominių veiksnių įtaka kaimo turizmui

turizmas yra paslaugų ir prekių rinkos dalis, todėl galima analizuoti jo paklausą ir pasiūlą. Paklausa apima vidaus ir tarptautinę turizmo rinką. Turizmo paklausa gali būti apibūdinta kaip perkamąja galia paremtas poreikis turizmo produktui, kuris yra matuojamas ir vertinamas regione, šalyje arba pasauliniu mastu. Ji tiesiogiai priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio. Paklausa – tai tiek realių, tiek potencialių gyventojų poreikių išraiška turizmo produkte kiekybiškai ir kokybiškai. Turizmo paklausa išsiskiria itin dideliu elastingumu, taip pat didele jo priklausomybe. Turizmo paklausa pasižymi didžiuliu teritoriniu neatitikimu tarp paslaugų teikimo teritorijos ir vartotojo gyvenamosios vietos.
Detalesnė ekonominių veiksnių įtakos kaimo turizmui analizė, leis suprasti, kokie veiksniai įtakoja kaimo turizmo augimą, ar jo sąstingį. Svarbiausias ekonominis veiksnys įtakojantis kaimo turizmą yra BVP. Augantis BVP yra ne tik gerėjančios šalies ekonominės padėties, bet ir gyventojų gyvenimo kokybės rodiklis. BVP augimas netiesiogiai skatina turizmo augimą. Gerėjančios gyvenimo sąlygos sąlygoja augantį laisvalaikio poreikį, tuo didindamas kaimo turizmo paklausą ir skatindamas turizmo plėtrą.
Didesnę tiesiogine įtaką darantis veiksnys yra darbo užmokesčio kilimas. Didėjantis darbo užmokestis leidžia didesnę dalį savo uždirbtų lėšų skirti poilsiui ir rekreacinei veiklai, todėl šis veiksnys yra vienas iš smarkiausiai įtakojančių kaimo turizmo augimą.
Tačiau darbo užmokesčio kilimas nebūtinai rodo realiai padidėjusias gyventojų pajamas, kadangi didėjanti infliacija, gali mažinti realias gyventojų pajamas. Taigi tokiu atveju didėjantis darbo užmokestis gali ir nepaveikti kaimo turizmo paklausos bei pasiūlos. Infliacija taip pat didina bendras verslininkų išlaidas, kadangi ji skatina kainų augimą. Augančios kainos arba iššaukia pelno mažėjimą, arba paslaugų kainų didėjimą. Didėjančios paslaugų kainos, gali įtakoti paklausos mažėjimą.
Nedarbo lygio mažėjimas yra vienas iš veiksnių, galinčių padidinti kaimo turizmo paklausą, kadangi didėjant dirbančių žmonių skaičiui, didėja ir potencialių kaimo turizmo klientų ratas.
Kaimo turizmo, kaip verslo kūrimą gali įtakoti tokie veiksniai, kaip palūkanų normos kitimas, valstybes išlaidų augimas bei užsienio investicijų augimas. Mažėjanti palūkanų norma skatina verslininkus imti kreditus verslui ir tokiu būdu įtakoja kaimo turizmo pasiūlos didėjimą. Atvirkščiai veikia palūkanų normos didėjimas. Valstybes išlaidų nukreipimas į kaimo infrastruktūros gerinimą, kaimo turizmo populiarinimą bei tiesioginė parama kaimo turizmo plėtrai, taip pat padidina kaimo turizmo sodybų skaičių, bei lengvina kaimo turizmo verslo sąlygas. Užsienio investicijos taip pat gali turėti tiesioginės įtakos kaimo turizmo verslui. Geriausias pavyzdys yra Europos Sąjungos parama Lietuvos kaimo turizmui, kuri labai palengvina kaimo turizmo verslo kūrimą.
Apžvelgus šiuos veiksnius, aiškiai matome, jog šalies ekonominė situacija daro labai didelę įtaką kaimo turizmo verslo plėtrai, bei jo paklausai.

LIETUVOS TAUPOMOJO BANKO IŠTAKOS

Taupomųjų kasų raida nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940 m.)

Taupomosios kasos – tai kredito įstaigos, kurių tikslas – suteikti žmonėms progą jų santaupas saugiai pasidėti ir sutaupyti ateičiai. Jos priėmė mažus indėlius ir net už smulkias taupmenas mokėjo palūkanas.
Po 120 metų Rusijos ir trejų metų Vokietijos okupacijos 1918 m. vasario 16 d. Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Kraštas buvo nualintas Pirmojo pasaulinio karo, finansų ūkis sugriautas.
Siekdama skatinti taupyti ir kaupti kreditinius išteklius, Lietuvos Vyriausybė ėmėsi iš naujo kurti Taupomąsias valstybės kasas, todėl buvo parengti Taupomųjų valstybės kasų (TVK) įstatai, kuriuos 1919 m. rugpjūčio 4 d. patvirtinio prezidentas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas Mykolas Šleževičius. Pagal šiuos įstatus TVK buvo grynai taupomoji įstaiga. Valstybė atsakė už indėlius ir Taupomųjų kasų kapitalą. Joms vadovavo valdyba, sudaryta iš vedėjo ir penkių narių.
Pirmoji kasa buvo iškilmingai atidaryta Kaune 1919 m. rugpjūčio 10 d., o 1920 m. pabaigoje jau veikė šešios.
Pirmaisiais TVK veiklos metais indėlių buvo nedaug: 1921 m. sausio 1 d. jų likutis – 3 459 tūkst., po metų – 8 477,4 tūkst. auksinų.
1922 m. spalio 1 d. įvesta nacionalinė valiuta – litas (jo kursas JAV dolerio atžvilgiu: 10 Lt = 1 JAV doleriui). Tai Lietuvos ekonomiką pamažu stabilizavo. Įvedus litą, nuo 1923 m. TVK pradėjo duoti paskolas, siųsti pinigų perlaidas ir atlikti kitas operacijas. Stiprėjanti Lietuvos ekonomika gausios JAV lietuvių piniginės perlaidos didino Lietuvos gyventojų santaupas.
1930 m. įvyko esminis TVK veiklos lūžis: metų pabaigoje indėlių likutis išaugo iki 11 mln. litų. Palyginti su 1929 m. pabaiga, privačių indėlių padaugėjo nuo 2,1 mln. iki 5,9,mln. Lt. Komercinių bankų už indėlius mokamos palūkanos nuolat mažėjo, juose santaupas laikyti nebuvo taip saugu kaip TVK.
1932 m. birželio 18 d. patvirtinti nauji TVK įstatai gerokai praplėtė Taupomųjų valstybės kasų funkcijas. Jie numatė tokių rūšių indėlius:
a) einamųjų sąskaitų; b) neterminuotuosius; c) terminuotus ne trumpesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui; d) sąlyginius (išmokamus pagal indėlininko nurodytas sąlygas).
Naujieji įstatai padidino indėlio minimumą, iš kurio negalėjo būti išieškoti mokesčiai skoloms grąžinti, taip pat panaikino indėlio maksimumo ribojimus, įvedė privalomos 5 % atsargos reikalvimą ir kt. Naujieji įstatai numatė, kad Taupomosioms kasoms gali būti pavestos kai kurios Valstybės iždo operacijos: mokėti pensijas ir pašalpas, pardavinėti valstybės leidžiamus vertybinius popierius ir kt.
Indėlių daugėjo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1938 m. pabaigoje jų likutis buvo pasiekęs rekordinį 69,4 mln. Lt dydį. Privačių indėlininkų daugėjo ir indėlių sumos didėjo dėl to, kad buvo patobulinti įstatai, atsirado daugiau kasų, mokamų palūkanų dydis priartėjo prie rinkos palūkanų lygio, santaupų saugumą garantavo valstybė. Pirmame TVK veiklos dešimtmetyje didžiausius indėlius turėjo laisvųjų profesijų asmenys (gydytojai, advokatai, menininkai).
Antrame dešimtmetyje pagal turėtus indėlius į pirmąją vietą pakilo valstybinių ir privačių įstaigų darbuotojai. TVK pastangas ugdyti būsimus klientus rodo tai, kad vaikų ir moksleivių indėliai 1934 – 1939 m. sudarė apie 2% visų privačių indėlių. Paauglius taupyti skatino 1934 m . TVK pradėti leisti specialūs taupomieji ženklai po 10, 20 ir 50 ct. Surinkusiems 20 taupomųjų ženklų santaupas įrašydavo į indėlį arba išmokėdavo grynaisiais pinigais.
Dar vienas svarbus kasų veiklos indėlis – kreditų atpiginimas. Po pasaulinės ekonominės krizės TVK, kaip Centrinis Lietuvos ir Žemės bankai, už duodamus kreditus ėmė 6% metinių palūkanų, t.y. gerokai mažiau negu komerciniai bankai.
TVK susilaukė tarptautinio pripažinimo ir 1937 m. buvo priimtos į Tarptautinį taupymo institutą.
Lietuvos taupomosioms kasoms iki 1932 m. kovo 1 d. vadovavo Andrius Matulaitis (1856 – 1932), po jo iki 1940 m. liepos 22 d. – Antanas Leonardas Vaitkus (1894 – 1966).
Sėkmingą Lietuvos taupomųjų valstybės kasų veiklą 1940 m. birželio mėn. nutraukė sovietų invazija.[3, p.35 – 40]

Taupomosios kasos okupacijų metais

1941 m. sausio 1 d. tuometinės Lietuvos vyriausybės, veikusios pagal Maskvos diktatą, nutarimu kasos buvo likviduotos, indėliai, viršijantys tūkstantį litų – nacionalizuoti. Vietoj jų buvo sukurtos TSRS valstybinės darbo taupomosios kasos.
Okupavus Lietuvą ir joje įkūrus tarybų valdžią, imtos steigti etatinės taupomosios kasos. Pirmoji taupomoji kasa atidaryta Švenčionyse. 1941 m. respublikoje veikė 155 tarybinės Taupomosios kasos.
Persiritus per Lietuvą Antrojo pasaulinio karo frontui, Tarybų Sąjungos administracija ėmėsi atkurti Taupomąsias kasas. Iki 1945 m. pradžios Lietuvoje buvo atkurtos ar naujai įsteigtos 74 taupomosios kasos, kurios 1945 m. sausio 1d. turėjo 8 970 indėlininkų. Lietuvos taupomųjų kasų veiklai tiesiogiai vadovavo Tarybų Sąjungos Vyriausioji taupomųjų kasų ir valstybinio kredito valdyba.
Nuo 1944 m. Taupomosioms kasoms vadovavo valdyba, kurios viršininku buvo paskirtas J. Genys. Lietuvos poreikiams buvo panaudojama tik dalis (50-65%) Lietuvos taupomosiose kasose sukauptų kreditinių išteklių. Sovietmečiu Lietuvos taupomosios kasos prarastą kreditavimo funkciją iš dalies atgavo tik 1987 m., kai reorganizuojant Tarybų Sąjungos bankų sistemą, Taupomosios kasos tapo Taupomuoju banku.
Po 1947 m. Taupomųjų kasų padaugėjo, jų veikla aktyvėjo. Sparčiai didėjo indėlių likutis ir atliekamų operacijų skaičius. Svarbiausias kasų darbas buvo platinti valstybines paskolas. Kiekvienas dirbantysis ar studentas kasmet privalėjo pasirašyti ne mažesnę kaip vieno mėnesio savo darbo užmokesčio ar stipendijos paskolą.
1957 m. buvo išleista paskutinė pasirašytina paskola, o obligacijų, išleistų 1947 – 1956 m., išpirkimas atidėtas iki 1977 m.
1961 m. pinigų reformos tikslas buvo pakeisti seno pavyzdžio pinigus ir nustatyti naują rublio kursą. Po reformos rublio kursas nesutvirtėjo, kainos palaipsniui kilo.
Taupomosiose kasose indėlių ypač sparčiai daugėjo nuo 1965 m. Vidutiniškai kas 5 metai indėlių suma padidėdavo po 1 mlrd. rb.
1971m. Taupomosios kasos pradėjo priimti valstybinių mokesčių ir draudimo įnašus. Tais metais buto nuomos įmokų suma sudarė 87,7 proc. visų šios rūšies įplaukų į Valstybinį banką. Nuo 1972 m. taupomosios kasos imdavo iš įstaigų ir organizacijų mokestį už patalpų nuomą, įmokas už komunalines paslaugas, kitas įvairias įplaukas.
1971 m. TSRS eksperimento būdu buvo įvestas atsiskaitomųjų čekių išdavimas kai kurioms pramoninėms prekėms pirkti. 1978 m. šiais čekiais buvo leista įsigyti visas pramonines prekes, kainuojančias 200 ir daugiau rublių.
Jau 1981 m. pradžioje Taupomosios kasos atliko daug finansinių funkcijų. Jos skatino taupyti, kaupė laisvas gyventojų pinigines santaupas valstybinės vidaus lošiamosios paskolos obligacijas, piniginės – daiktinės loterijos bilietus, išmokėdavo gyventojams laimėjimus pagal valstybinių paskolų obligacijas ir įvairių loterijų bilietus. [3, p.45 – 48]
1988 m. sausio 1 d. banką sudarė: respublikinis bankas su 51 skyriumi, 560 filialų ir 309 agentūromis. Kiekvienam skyriui buvo nustatomas pajamų ir išlaidų planas, pelnas ir jo paskirstymas. Tuo metu banke buvo 2,5 mln. Lietuvos gyventojų sąskaitų, sukaupta 646 mln. rb. indėlių.
Lietuvos respublikinis taupomasis bankas duoti paskolas pradėjo 1987 metais. 1988 m. pradėtos teikti ilgalaikės paskolos gyventojams gyvenamųjų ir sodo namų statybai bei trumpalaikės – prekėms pirkti (žr. 3.2.1. lentelę). 1987 – 1991 m. LTB dirbo pelningai. Neblogi finansiniai rezultatai įgalino gerokai daugiau lėšų skirti banko paslaugų automatizavimui ir socialinėms reikmėms.
Lietuvos taupomojo banko bendradarbiavimo su užsienio bankais ir tarptautinėmis organizacijomis pradžia – 1988 metai. Tuo metu lankėsi Lenkijos LR Poznanės vaivadijos centrinės visuotinės taupomosios kasos darbuotojų grupė, 1988 – 1989 m. pradėta aktyviai bendradarbiauti su Vokietijos taupomųjų bankų asociacija, kelno miesto ir regionine taupomąja kasa bei Manheimo miesto firma “Delta Group Gmbh”. Kelno miesto centrinėje taupomojoje kasoje stažavosi trys LTB vadovaujantieji darbuotojai. [3, p.55 – 60]

3.2.1. lentelė
Paskolos gyventojams (1988 – 1990 m.)

 

Metai

Paskolos, mln.rb

Ilgalaikės

trumpalaikės

Iš viso

1988

45

0,9

45,09

1989

17,8

0,5

18,3

1990

20,0

0,3

20,3

Šaltinis: Ivaškevičius D., Bankų vadyba, 1997

LIETUVOS TAUPOMOJO BANKO VEIKLA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Lietuvos taupomojo banko kūrimasis

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pradėta reorganizuoti bankų sistemą. Lietuvos respublikos Ministrų Taryba, vykdydama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą, TSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo Lietuvos respublikinį banką nutarė reorganizuoti į Lietuvos taupomąjį ir suteikti jam valstybinio banko statusą.
1990 m. parengtą banko Statuto projektą Lietuvos Respublikos AT patvirtino 1992 m. spalio 26 dieną. Banke buvo įsteigta Operacinė valdyba ir patvirtinti laikinieji nuostatai. Išrinkta 11 narių valdytojų taryba, kuri dalyvavo sprendžiant aktualiausius bankinės veiklos klausimus. Bankas patvirtinio indėlių rūšių taisykles. Tuo metu klientams pasiūlytos einamosios, terminuotosios ir indėlių į taupomąsias sąskaitas bankinės operacijos.
Tačiau iki 1991 m. LTB finansinę veiklą centralizuotai dar tvarkė TSRS taupomasis bankas. Nuo 1991 m. gyventojų indėliais jau savarankiškai disponavo Lietuvos taupomasis bankas; jie sudarė apie 9% visų bankų indėlių.
1991 m. pradžioje, suderinus su Vilniaus miesto valdyba, įsteigiamas naujas LTB Vilniaus skyrius, kuris atlieka komercinio banko funkcijas. Patvirtinamos einamųjų sąskaitų tvarkymo taisyklės, atidaroma valiutinė sąskaita.
Pirmuoju Lietuvos taupomojo banko valdybos pirmininku (1990 03 16) buvo paskirtas Kostas Jakutis, nuo 1991 m. gruodžio mėn. iki 1997 m. birželio mėn. Lietuvos taupomojo banko valdybos pirmininko pareigas ėjo Vygintas Bubnys. 1997 m. birželio mėn. LTB valdybos pirmininku paskirtas Romualdas Visokavičius, 2000 pabaigoje banko valdybai vadovavo valdybos pirmininkas – Algimantas Križinauskas.
1991 m. Socialinės apsaugos ministerija, Lietuvos bankas ir LTB, vykdydami Vyriausybės nutarimą “Dėl gyventojų papildomų išlaidų, susijusių su būtiniausių prekių kainų padidėjimu, kompensavimo”, nusprendė padengti 50% indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 5 000 rb. Vienam asmeniui, o buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams – dar 2 000 rb., lėšas pervedant į investicines sąskaitas. Priėmusi šį sprendimą, Vyriausybė per LTB įgyvendino Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą.
Kompensuotos sumos buvo įrašytos į nebalansinę gyventojų investicinių sąskaitų dalį ir taip suteikta galimybė įsigyti privatizuojamo valstybės turto arba parduoti jas aukcionuose, dovanoti bei kitaip perleisti kitiems asmenims. Dėl infliacijos ir ilgalaikio turto vertės indeksavimo kompensuoti nepanaudoti indėliai vėliau buvo indeksuoti koeficientu 96.
Lietuvos taupomojo banko 1991 m. spalio 16 d. įsakymu sudaryta septynių banko darbuotojų komisija kreditinių išteklių aktyvams ir pasyvams perimti iš TSRS taupomojo banko.
LTB pradėjo dalyvauti Baltijos biržos valiutos aukcione, atidarė banko filialus muitinėse ir patvirtinio jų darbo organizavimo bei banko operacijų vykdymo taisykles. Buvo tobulinama kreditinių išteklių apskaita, panaudojimo analizė, pagal poreikius skirstomi korespondentinių sąskaitų likučiai, rengiamas naujas banko centrinio aparato struktūros projektas.
LTB 1987 – 1991 m. teikė įvairias bankines paslaugas daugumai Lietuvos gyventojų, tvarkė apie 3 mln. gyventojų indėlių ir 7 tūkst. asmenų ir organizacijų sąskaitų. Indėlių likutis 1991 m. pabaigoje buvo 50,3 rublių.
1990 m. nestabili šalies politinė ir ekonominė padėtis, veikiama Rusijos ekonominės blokados, turėjo neigiamos įtakos taupymo, indėlių likutis sumažėjo 189 mln. rublių. Tais metais didžiausią dėmesį bankas skyrė ekonominei veiklai: toliau skatino taupyti pagal sutartis, gyventojų pajamas pervedant į indėlius, kooperatyvų, individualių gamintojų ir visuomeninių organizacijų lėšas telkiant į einamąsias sąskaitas ir vykdant kasinį jų aptarnavimą bei plečiant atsiskaitymus. Taupomosios kasos, o vėliau LTB savo veikla organizuojant gyventojų atsiskaitymus negrynaisiais pinigais prisidėjo prie pinigų politikos stiprinimo. TSRS taupomojo banko čekių gyventojai įsigijo už 641 mln., o 1991 m. – už 562 mln. rublių. Šiais čekiais buvo atsiskaitoma už prekes, taip pat pagal juos atsiimami grynieji pinigai TSRS taupomojo banko įstaigose visoje buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje.

Įsitvirtinimas bankų rinkoje

1993 m. bankų rinkoje LTB įsitvirtino kaip komercinis bankas. 1993 m. gruodžio 28 d. Lietuvos bankas įregistravo LTB Statutą. 1994 m. LTB akcinis kapitalas siekė 10 mln. litų.
1996 m. vasario 9 d. visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė didinti banko akcinį kapitalą iki 40 mln. litų. Lietuvos banke 1996 m. lapkričio 7 d. įregistruotas 20 mln. Lt. AB Lietuvos taupomojo banko kapitalą sudarė 40 mln. Lt, jis padalytas į 400 tūkst. paprastųjų vardinių akcijų.
1998 m. liepos mėn. 16 d. buvo įregistruotas akcinio kapitalo padidinimas iki 167,3 mln. litų. 90,73 procento akcijų priklausė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, 3,76 procento – fiziniams asmenims, 2,78 procento – juridiniams asmenims ir 2,73 procento – nerezidentams.
Lietuvos taupomasis bankas – mažmeninis bankas, jo veikla daugiausia orientuota į individualių asmenų ir smulkaus bei vidutinio verslo įmonių poreikių tenkinimą. Per pastaruosius penkerius metus (1994 – 1998 m.) LTB indėliai sparčiai didėjo: per 1994 m. išaugo 159 mln. Lt, 1995 m. – 373,5 mln. Lt, 1996 m. – 176,7 mln.Lt, 1997 m. – 504,6 mln. Lt, 1998 m. – 746,5 mln. litų.
Lietuvos taupomajame banke kreditiniai ištekliai buvo kaupiami sparčiau negu visuose Lietuvos bankuose: nuo 1993 m. pabaigos iki 1998 m. pabaigos LTB indėliai padidėjo daugiau kaip 7 kartus, o visuose Lietuvos bankuose – 2,9 karto.
Nuo pat gyvenimo pradžios LTB buvo gyventojų lėšų taupymo banku. 1991 m. sausio 1 d. Lietuvos taupomasis bankas buvo sukaupęs apie 7 mlrd.rublių gyventojų indėlių, kuriuos nusavino buvęs TSRS taupomasis bankas. 1995 m. gegužės 15 d. buvo pasirašyta sutartis su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Pagal ją Vyriausybė įsipareigojo mažinti valstybės vidaus skolą 20,6 mln. litų.
1993 m. Lietuvos taupomajam bankui teko bene didžiausias krūvis įvedant nacionalinę valiutą ir keičiant laikinuosius talonus į litus.
1994 – 1995 m. gyventojų indėliai didėjo vidutiniškai 50 proc. per metus. Gyventojų indėlių didėjimą kiek pristabdė 1995 m. pabaigoje Lietuvoje kilusi bankų krizė. Labiausiai į bankų krizę reagavo gyventojai, jie pradėjo masiškai atsiiminėti indėlius iš Lietuvos bankų. Lietuvos gyventojus apėmusi panika sulėtino LTB indėlių augimą 1996 metais. Nuo 1997 m. dėl gana tvirtos naujos LTB valdybos veiklos politikos gyventojų pasitikėjimas LTB didėjo.
Didelę įtaka skolintų lėšų augimui Lietuvos taupomajame banke turėjo vykdoma didžiausia Lietuvoje Vyriausybės programa – gyventojų santaupų atkūrimas. Atsikračius Maskvos finansinio diktato ir bankų kontrolės, tuometinėje Tarybų Sąjungoje liko beveik 7 mlrd. rb. Lietuvos gyventojų lėšų. Nors vyko valstybinės derybos, tačiau dėl jų sugrąžinimo susitarta nebuvo.
2000 m. Banko veiklą daugiausiai įtakojo šie išoriniai faktoriai:
 Atsigaunantis šalies ūkis po Rusijos finansų krizės sukeltos recesijos;
 Paaštrėjusi konkurencija bankų sektoriuje dėl užsienio bankų atėjimo;
 Banko pasirengimas privatizavimui.
Per 2000 m. Banko turtas išaugo 8 proc. iki 3,42 mlrd. litų. Pagerėjo ir turto struktūrą. Ilgalaikis materialus ir nematerialus turtas sumažėjo 4 proc., o perimtas už skolas ir kitas turtas – 16 procentų. LTB 2000 metų balansinė ataskaita nurodyta 2 priede.
2000 metai AB Lietuvos taupomajam bankui buvo esminių pokyčių metai. Naujai paskirtai valdybai buvo suformuluotas pagrindins uždavinys – Banką restruktūrizuoti ir parengti sėkmingam privatizavimui. Šiandien struktūriniai pokyčiai banko veikloje – jau nebe tikslas, o įvykęs faktas.
2001 m. balandžio 23 d. “Hansabank” ir Lietuvos valstybės turto fondas pasirašė 90,73% AB Lietuvos taupoma banko (LTB) akcijų paketo priklausančio Lietuvos Respublikai pirkimo sutartį.
“Hansabank” turi sumokėti 150 milijonų litų (42 mln. eurų) už aukščiau nurodytą LTB akcijų dalį papildomai įsipareigodamas investuoti 150 mln. litų per 18 mėnesių laikotarpį, tai apims ir banko kapitalo padidinimą išleidžiant naujas akcijas, kurių vertė sudarys 120 mln. litų (33 mln. eurų). “Hansabank” taip pat pasiūlys išpirkti akcijas iš smulkiųjų akcininkų tomis pačiomis sąlygomis kaip ir iš Lietuvoje vyriausybės mokėdamas 9,88 litus už akciją.
“Hansabank” sieks paversti LTB pirmaujančiu banku Lietuvoje. “Hansabank” tikslas pasiekti, kad bankas būtų stabilus darbdavys, siūlantis darbuotojams geras tobulėjimo galimybes bei veikli organizacija, prisidedanti prie Lietuvos visuomenės gerovės.
LTB privatizavimas yra vienas iš svarbiausių žingsnių “Hansabank” grupės 10-ies metų istorijoje. Naujasis bankas, kuris bus sukurtas sujungus LTB ir AB banką “Hansabank”, priklausys “Hansabank” grupei, kuri parems ir finansuos tolimesnį banko augimą. Bankas orientuosis į esamų klientų bazės išlaikymą ir plėtimą bei siūlys konkurentabilias kainas visoms amžių grupėms. Bankas skirs didelį dėmesį naujų skolinimo, taupymo ir elektroninių produktų diegimui.
Bankas įdiegs keletą naujų paslaugų teikimo kanalų, tokių kaip internetinė bei telefoninė bankininkystė, bei naujus mokėjimo būdus, taip pat bus pertvarkytas poskyrių tinklas.
Kaip teigia Anders Sahlen, “Hansabank” grupės tarybos pirmininkas ir vyresnysis Swedbank prezidento patarėjas, Hansabank taps reikšmingu LTB savininku.LTB vadovybė parodė, kad iš naujojo savininko jie tikisi investicijų informacines technologijas. “Hansabank” yra žinomas savo inovacijomis ir technologinėmis galimybėmis. Bankas turi stiprų daugiau nei 100 metų gyvuojantį strateginį investuotojų “Swedbank”. Keletą metų sėkmingai veikdama Estijos, Latvijos ir Lietuvos rinkose “Hansabank” grupė yra įgijusi vertingos patirties ir gerą reputaciją [8].
2001 gegužės 24 d. konkurencijos taryba leido didžiausiam Baltijos šalyse bankui “Hansabank” įsigyti 90,73 proc. Lietuvos taupomojo banko akcijų . Lietuvos bankas, išduodamas leidimą Hansabank įsigyti ir valdyti LTB, numatė, kad LTB pirkėjas investicijas turėtų atlikti per 1,5 metų. Be to, centrinis bankas nurodė, kad, Švedijos bankams “Swedbank” ir “Skandinaviska Enskilda banken” susijungus, “Hansabank” turėtų per dvejus metus nuo privatizavimo sutarties įsigaliojimo parduoti LTB, jeigu to pareikalaus LB dėl per didelės sisteminės rizikos koncentracijos Lietuvos bankų sistemoje. “Hansabank” Lietuvos bankui raštu patvirtino sutinkąs su šiomis sąlygomis [6, p.2].

LTB dukterinių įmonių veikla

Rinkoje įsitvirtino ir UAB “LTB Lizingas” – banko dukterinė įmonė, įsteigta 1997 m., kurios pagrindinė veikla – finansinė išperkamoji nuoma (lizingas). Savo veikloje bendrovė orientuojasi į smulkaus ir vidutinio verslo finansavimą. 2000 m. buvo teikiamos finansinio lizingo paslaugos fiziniams ir juridiniams asmenims, o nuo rugsėjo mėn. 15 d. pradėtos teikti ir faktoringo paslaugos.
Praėjusių metų pabaigoje bendrovės finansinis portfelis sudarė 46,8 mln. Lt, iš to skaičiaus – 0,81 mln. Lt sudarė faktoringo portfelis. Palyginti su 1999 m. pabaiga, finansinis porfelis išaugo 22 procentais. Pagal portfelio dydį UAB “LTB Lizingas” 2000 m. užėmė apie 7 proc. Lietuvos lizingo rinkos ir buvo trečia pagal dydį lizingo bendrovė.
Per 2000 m. buvo sudarytos 295 lizingo sutartys 37 mln. Lt sumai. Bendroji lizingo sutarčių suma 1999 m. sudarė 29 mln. litų. Bendrovės lizingo portfelio struktūroje praėjusiais metais didžiausią dalį sudarė technologiniai įrengimai – 34 prc., sunkiojo transporto priemonės – 28 proc., lengvasis transportas – 20 procentų. Palyginti su 1999 m., technologinių įrengimų dalis bendrame potrfelyje padidėjo 13 procentų
Per 2000 m. UAB “LTB Lizingas” gavo 6,2 mln. Lt bendrųjų pajamų. Palyginti su 1999 m., bendrovės pajamos padidėjo 18 procentų. Tuo tarpu išlaidos sudarė 5,0 mln. Lt ir, palyginti su 1999 m., padidėjo 13,6 procento. 2000 m. buvo gauta 294 tūkst. Lt grynojo pelno ir tai yra 5 proc. daugiau, negu 1999 metais.
2001 m. UAB “LTB Lizingas” planuoja padidinti finansinį porfelį bei užimamą rinkos dalį, didelį dėmesį skirdamas faktoringo paslaugų teikimui.
UAB “LTB draudimas” yra ne gyvybės draudimo bendrovė įsteigta 2000 m. pradžioje. Bendrovės steigėjas ir vienintelis akcininkas yra AB Lietuvos taupomasis bankas. 2000 m. LTB draudimui buvo esminių sprendimų ir veiklos pagrindų suformavimo metais. Pagrindinės bendrovės veiklos rūšys yra draudimas, perdraudimas, draudiminių įvykių likvidavimas, tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis. 2000 m. bendrovės tikslas buvo užimti 1 procentą ne gyvybės draudimo rinkos ir papildyti mažmeninių Banko produktą asortimentą draudimo produktais, parduodamais per Banko tinklą.
2000 m. pabaigoje LTB draudimas platino 12 draudimo produktų: gyventojų bei įmonių turto draudimą, transporto priemoniių draudimą, vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, vykstančiųjų į užsienį sveikatos draudimą, advokatų, bendrosios bei darbdavio civilinės atsakomybės draudimą. 2000 m. pabaigoje bendrovės nuosavybė sudarė 2750 tūkst.Lt, turtas – 5461 tūkst.litų. Pagrindinę portfelio dalį – 72 proc. – sudarė turto draudimas. Transporto draudimas sudarė 14 proc., o vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas – 8 proc. Kadangi turto draudimas yra mažiausio nuostolingumo draudimo rūšis, galima teigti, kad LTB draudimui 2000 m. pavyko suformuoti mažos rizikos portfelio struktūrą.
Pirmaisiais veiklos metais “LTB draudimas” pagrindinį dėmesį ir išteklius skyrė paslaugų platinimo tinklo kūrimui, Banko padalinių tinklo teikiamų galimybių įsisavinimui, draudimo specialistų subūrimui bei programinės įrangos įdiegimui. LTB padalinių tinklas 2000 m. buvo pagrindiniu draudimo produktų platinimo kanalu, nors buvo dirbama ir su brokeriais bei agentais. Pavedimo sutartys dėl bendrovės produktų platinimo buvo pasirašytos su visais LTB skyriais, todėl turto draudimo, vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo bei vykstančiųjų į užsienį draudimo polisai 2000 m. pabaigoje buvo platinami visuose LTB skyriuose.
UAB LTB draudimas nuveikti darbai 2000 m. sukuria geras prielaidas sėkmingai veiklai 2001 – 2002 metais vykdyti.
UAB “LTB Investicijų valdymas” yra Banko dukterinė įmonė, įsteigta 1999 m. vasario mėnesį. Pagrindinės veiklos – investicinių bendrovių ir pensijų fondų valdymo – įmonė 2000 m. nevykdė. Įmonės įstatinis kapitalas 2000 m. pabaigoje buvo padidintas ir metų gale siekė 1558000 litų. UAB “LTB Investicijų valdymas” 2000 m. vykdė parengiamuosius darbus fondų steigimo, valdymo ir platinimo srityje.
2000 m. bendrovės rizikos buvo valdomos naudojant įvairius rizikos minimizavimo instrumentus. Pagrindiniai iš jų – portfelio struktūros ribojimas bei perdraudimas. Didžioji rizikų dalis buvo perdraudžiama privalomuoju perdraudimu.
Išspręstos senos problemos – svarbi prielaida sėkmingai vykdyti 1999 m. ir tolesnio laikotarpio verslo planus, rengtis privatizavimui. LTB tarybos ir valdybos darbą lemia Lietuvos respublikos Vyriausybės priimtas principinis sprendimas pasirengti ir patikimai, su garantijomis valstybei ir žmonėms privatizuoti Lietuvos taupomąjį banką. Čia svarbus didelis banko patyrimas, įvaizdis ir pasitikėjimas juo nei tik šalyje, bet ir užsienyje. 1998 m. LTB tapo Tarptautinio finansų instituto ir Europos taupomųjų bankų grupės, vienijančių daugiau kaip pusantro tūkstančio bankų, nariu. Tarptautinėse rinkose LTB jau žinomas ir vertinamas, turi korespondentinius ryšius su 151 pasaulio banku [5,p.35-36].

Lietuvos taupomojo banko struktūra ir tinklasLietuvos taupomasis bankas 1992 m. pabaigoje turėjo 53 skyrius, 576 filialus bei 161 agentūrą. Nuo 1992 iki 1996 m. banko tinklas akivaizdžiai mažėjo. 1997 – 1999 m. optimizuojant banko tinklą klientus aptarnaujančių padalinių skaičius šiek tiek išaugo.
Per 1997 metus buvo likviduoti net 86 LTB skyrių filialai, o likę pradėti vadinti klientų aptarnavimo poskyriais. 1997 m. pabaigoje klientai buvo aptarnaujami 44 banko skyriuose ir 353 klientų aptarnavimo poskyriuose. Tuo pat metu, atsižvelgiant į klientų poreikius, buvo steigiami nauji perspektyvūs banko padaliniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 354 “Dėl akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko įsipareigojimų ir turto perdavimo” perėmus Lietuvos valstybinio komercinio banko įsipareigojimus ir veiksnius aktyvus, buvo įsteigti LTB Birštono ir Visagino skyriai.
1999 m. liepos 1 d. LTB klientai buvo aptarnaujami 46 banko skyriuose, 336 klientų aptarnavimo poskyriuose bei 30 nutolusių darbo vietų. LTB prisitaikius prie rinkos diktuojamų sąlygų, išryškėjo jo tinklo plėtros miestų teritorijoje bei kaimo poskyrių skaičiaus mažėjimo tendencijos. Nauji ir perspektyvūs banko padaliniai steigiami arti aktyviai veikiančių įmonių, įstaigų, organizacijų, prekybos centruose ar šalia jų. Apgalvotas ir nuoseklus banko tinklo tobulinimas pritraukia naujus klientus, mažina banko kaštus.
Banko valdymo struktūrą sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas, Banko taryba, Banko valdyba ir administracijos vadovas. Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias Banko valdymo organas. Banko taryba renkama visuotiniame akcininkų susirinkime ketveriems metams iš akcininkų ir Banko akcininkams – juridiniams asmenims – atstovaujančių asmenų. Banko valdyba vadovauja ir atstovauja Bankui, tvarko jo reikalus ir pagal įstatymus atsako už Banko operacijų vykdymą. Banko taryba skiria valdybos pirmininką ir valdybos narius. Banko administraciją sudaro jo centrinio aparato, Banko struktūrinių padalinių bei skyrių vadovai ir jų pavaduotojai.
Lietuvos taupomajam bankui 1993 m. įsitvirtinant rinkoje kaip universaliam bankui, išaugo reikalavimai darbuotojams. Buvo kuriama nauja personalo darbo organizavimo koncepcija. Daug dėmesio skirta darbuotojų atrankai, jų kvalifikacijos kėlimui. Kasmet banko personalą papildo aukštųjų mokyklų absolventais, ekonomistai, finansininkai, bankininkystės ir kitų reikalingų specialybių bakalaurai ir magistrai. Įstgeigtas stažuotojų institutas ėmėsi perspektyvių darbuotojų paieškos.
2000 m. pabaigoje Lietuvos taupomajame banke dirbo 3629 darbuotojai, iš jų 2986 – Banko skyriuose, 643 – centriniame valdymo aparate.
Atsižvelgiant į konkurenciją finansų rinkoje ir lygiuojantis į Vakarų bankų standartus nustatyti nauji pareiginiai reikalavimai darbuotojams. LTB centre ir skyriuose vyksta darbuotojų kvalifikacijos vertinimas, kartu tobulinamas ir darbo organizavimas, keliama darbo kultūra.
Įgyvendinant ilgalaikę banko darbuotojų mokymo koncepciją, tenkinant išaugusius mokymo poreikius, buvo įsteigtas mokymo skyrius, kuris 1998 m. pradžioje pertvarkytas į Mokymo centrą. Bendradarbiaudamas su Lietuvos bei užsienio konsultacinėmis firmomis bei remdamasis Airijos Jungtinio banko patirtimi, Mokymo centras parengė naujas darbuotojų mokymo programas, atitinkančias banko veiklos strategiją. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas klientus aptarnaujančių darbuotojų, finansininkų, informacinių technologijų specialistų, pardavimų vadybininkų, verslo konsultantų bei vadovų profesinių įgūdžių tobulinimui. Stiprinant ir plečiant banko Mokymo centro bazę, įrengta nauja, atitinkanti tarptautinius standartus kompiuterinė mokymo klasė. Čia įdiegtos šiuolaikinės kompiuterizuotos mokymo programos – imitaciniai žaidimai, darbuotojams sudarytos sąlygos gilintis į finansų valdymo, kreditavimo bei kitas bankinės veiklos sritis.
Vidutiniškai 100 banko specialistų kasmet stažuojasi užsienio bankuose ir apie 3 000 darbuotojų kvalifikaciją kelia banko Mokymo centre. Kad geriau įsisavintų vakarietiškos bankininkystės metodiką, banko darbuotojai siunčiami stažuotis į Airijos, Vokietijos, Anglijos, JAV, Kanados, Lenkijos bankus, o į LTB kviečiami kvalifikuoti lektoriai iš įvairių užsienio bankų.

Skolintų ir nuosavų lėšų panaudojimas
Per 1993 – 1998 metus LTB turtas išaugo 8,2 karto ir 1998 m. pabaigoje buvo 3 211,9 mln. litų. 1995 m. pabaigoje krizinę situaciją Lietuvos bankų sistemoje lėmė silpnas finansinės rizikos valdymas ir labai stiprus išorinės rizikos poveikis, kuris atsirado pereinamuoju Lietuvos ekonomikos metu. 1995 m. krizės pasekmės ir Lietuvos banko ekonominio poveikio priemonių, apribojančių LTB veiklą, įgyvendinimas padarė esminę įtaką banko turto struktūrai.
Viena iš esminių banko veiklos krypčių 1997 m. buvo kreditavimo, kaip pagrindinio pelno šaltinio, veiklos tobulinimas. Per 1998 m. metus paskolų lyginamsis svoris banko turte padidėjo 2,3 punkto ir 1999 m. saudio 1 d. sudarė 34,6 proc. Pagerėjo paskolų porfelio kokybė. Specialieji atidėjimai paskoloms visame paskolų portfelyje per metus sumažėjo 0,9 punkto ir metų pabaigoje sudarė3,6 proc. Mažindamas paskolų riziką, bankas vykdė atsargią kreditavimo politiką, orientavosi į patikimus klientus.
Lietuvos taupomasis bankas, siekdamas išlaikyti lyderio pozicijas šalies mažmeninėje bankininkystėje, aktyviai kreditavo gyventojus, todėl paskolų gyventojams lyginamsis svoris per metus išaugo 1,6 punkto. Tai lėmė ir LTB užimamos gyventojų kreditavimo rinkos dalies padidėjimą nuo 42,7 proc. metų pradžioje iki 59,5 proc. metų pabaigoje.
2000 m. pabaigoje Lietuvos taupomojo banko išduotų gyventojams paskolų užimama rinkos dalis buvo 38 procentai. Per šiuos metus Banko suteiktų gyventojams paskolų apimtis sumažėjo beveik 18 proc. ir metų pabaigoje sudarė 218,5 mln. litų. Tam nemažai įtakos turėjo 2000 m. susiklosčiusi nepalanki ekonominė situacija, dar anksčiau įtakota Rusijos krizės, žymiai sumažėjusi gyventojų perkamoji galia ir išaugęs nedarbo lygis.
Banko išduotos gyventojams paskolos per 2000 m. pakito ir pagal terminus, ir pagal valiutas. Paskolų gyventojams struktūroje išaugo ilagalaikių paskolų dalis. Per metus ji padidėjo 5 prc. Punktais ir metų pabaigoje sudarė 87 proc. arba 190,2 mln. Lt., t.y. atitinkamai sumažėjo trumpalaikių paskolų lyginamsis svoris visose paskolose – metų pabaigoje jos sudarė 13 proc. arba 28,3 mln. litų.
Lietuvos taupomasis bankas nuosekliai siekė tapti universaliu banku ir juo tapo. 1992 – 1993 m. išsiplėtė ir sustiprėjo LTB ryšiai su Europos ir Amerikos šalių bankais bei finansų institucijomis. 1992 m. LTB tapo Pasaulio taupomųjų bankų instituto (PTBI) nariu, o 1993 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta sutartis su kompanija WESTERN UNION Financial Servises, Inc, JAV, dėl greičiausių grynųjų pinigų perlaidų į įvairias pasaulio šalis. Ši ypatinga todėl, kad pasirašyta tiesiogiai su kompanija ir palankiausiomis kainomis už teikiamas paslaugas. LTB yra pirmasis ir iki šiol vienintelis Lietuvos bankas, atliekantis greičiausias grynųjų pinigų perlaidas į įvairias pasaulio šalis per WESTERN UNION sistemos agentūras.
Bankas 1993 m. savo klientams teikė visas bankines paslaugas. Didžiausias Lietuvoje skyrių ir poskyrių tinklas, gyventojams siūlomos naujos depozitų rūšys, valstybės garantijos indėlininkams leido bankui sukaupti ir padidinti gyventojų santaupas per 1993 m. beveik du kartus.
1993 m. spalio mėn. bankas pradėjo mokėti santaupų kompensacijas indėlininkams, kurie savo santaupas valstybiniuose bankuose laikė iki 1991 m. vasario 26 d. ir jų neatsiėmė iki 1993 m. birželio 24 dienos. Vyriausybės nutarimu valstybiniuose bankuose ir Valstybinėje draudimo įstaigoje gyventojų turėti indėliai ir sumokėtos draudimo įmokos buvo indeksuota koeficientu 10. Per šį laikotarpį gyventojams išmokėta 231,5 mln. Lt indėlių kompensacijų. Kompensacijų mokėjimas 1996 m. buvo nutrauktas, pradėjus rengti dokumentų projektus gyventojų santaupoms atkurti.
1994 m. balandžio mėn. LTB pirmasis Lietuvoje ėmė aptarnauti Eurocard/MasterCard kreditines korteles bei priiminėti euročekius.
1994 m. LTB valdė apie 35 proc. indėlių ir 8 proc. gyventojams rinkos. Didžiausią dalį visų indėlių LTB (94 proc.) sudarė gyventojų indėliai, o privačių ir valstybinių įmonių lėšos – apie 4 procentus. Keitėsi indėlių struktūra pagal terminus, mažėjo indėlių iki pareikalavimo dalis, o didėjo terminuotųjų indėlių lyginamasis svoris.
Per 2000 m. gyventojų indėliai išaugo beveik 7 proc. Ir metų pabaigoj sudarė 2261 mln. Lt arba 80 proc. bendros Banko priimtų indėlių sumos. LTB užimama gyventojų indėlių rinkos dalis tarp šalyje veikiančių komercinių bankų metų pabaigoje buvo didžiausia – 45 procentai. Bendroje gyventojų indėlių struktūroje terminuotųjų indėlių dalis per 2000 m. išaugo 3,5 proc. punkto. Banko taikoma lanksti palūkanų normų politika turėjo įtakos gyventojų apsisprendimui lėšas laikyti Banke ilgiau negu pusę metų. Per metus 27,7 proc. išaugo ilgalaikiai terminuotieji indėliai ir metų pabaigoje sudarė 29,2 proc. gyventojų terminuotųjų indėlių. Nežymiai išaugo jaunesnio amžiaus laikomos lėšos Banke, tačiau didžiasią dalį tebesudarė virš 55 metų amžias gyventojų indėliai.
Plečiant kitas bankines paslaugas, daug dėmesio skiriama įvairių sutarčių su ūkio subjektais dėl darbuotojų atlyginimų ir kitų lėšų pervedimo į sąskaitas banke, dėl įmokų ir mokesčių priėmimo. 1995 m. LTB ir pradėjo priiminėti naują indėlių rūšį – taupomuosius indėlius, išplėtė WESTERN UNION aptarnaujančių skyrių tinklą – šias paslaugas teikė jau visi 52 skyriai. Bendra perlaidų apyvarta 1995 m. beveik 6 kartus viršijo 1994 m. lygį.
Sparčiai daugėjo banko klientų ir užsienio bankų korespondentų, plėtėsi veiklos gepgrafija. Atidarytos naujos korespondentinės sąskaitos JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Norvegijos, Lenkijos ir Rusijos bankuose.
1995 m. LTB pirmasis Lietuvoje išleido Eurocard/MasterCard korteles bei pradėjo leisti GLOBUS mokėjimo korteles. Per šiuos metus su paslaugų įmonėms buvo sudarytos 477 sutartys dėl mokėjimų kortelių aptarnavimo 614 – oje prekybos ir paslaugų įmonių.
1998 m. buvo sėkmingai plėtojimas mokėjimas kortelėmis. Jis apėmė įmonių, įstaigų, organizacjių atsiskaitymus su savo darbuotojais per GLOBUS ir MAESTRO mokėjimo kortelių sąskaitas bei aptarnavimas per elektroninius kortelių įrenginius paslaugų įmonėse.
LTB – pirmasis Lietuvoje – 1998 m. rugpjūčio mėnesį išleido tarptautinę debetinę MAESTRO kortelę. Šios kortelės tapo ypač populiarios – per pusmetį jų parduota 14,5 tūkstančio. Šiuo metu LTB platina beveik visus tarptautinės mokėjimo kortelių organizacijos Europay International produktus – standartines, verslo, auksines Eurocard/MasterCard ir debetines MAESTRO korteles.
1998 m. lapkričio mėnesį bankas tapo ir kitos tarptautinės mokėjimo kortelių organizacijos – “VISA International” nariu. Narystė šioje organizacijoje padės bankui toliau plėsti mokėjimo kortelių paslaugas, išleidžiant ir aptarnaujant VISA sistemos produktus. Iš viso 1998 m. už Eurocard/MaterCard, MAESTRO ir GLOBUS kortelių išleidimą ir aptarnavimą gauta 3,72 mln. Lt pajamų. Pajamas, gaunamas iš šio verslo, 1999 m. numatoma gerokai pdidinti, didinant paskolų teikimą per mokėjimo korteles. Svarbios banko paslaugos yra įmokų ir mokesčių priėmimas pagal sutartis su verslo klientais, individualių asmenų atsiskaitymai negrynaisiais pinigais už paslaugas iš indėlių sąskaitų, palaipsnis perėjimas prie elektroninio ūkio subjektų aptarnavimo LTB skyriuose.
1999 m. Banke sėkmingai plėtė mokėjimo kortelių verslą. Per metus buvo parduota 47,2 tūkstančiai įvairių mokėjimo kortelių, pasirašytos sutartys su 179 įmonėmis dėl jų darbuotojų darbo užmokesčio pervedimo į mokėjimo kortelių sąskaitas. Per 2000 m. plėtėsi ir Banko kortelių aptarnavimo tinklas. Grynųjų pinigų iš išmokėjimo kortelių sąskaitų Banko klientai galėjo pasiimti 67 bankomatuose. Per šiuos metus Bankas daugiausia išplatino MAESTRO ir VISA Electron mokėjimo kortelių.
2000`m. Bankas su UAB “Lietuvos draudimas” gyvybės draudimu pasirašė bedradarbiavimo sutartį, pagal kurią gyvybės draudimo įmokos automatiškai pervedamos iš mokėjimo kortelių turėtojų sąskaitų į minėtos bendrovės sąskaitą. 1999 m. tokias bendradarbiavimo sutartis Bankas jau yra pasirašęs su UAB “Bitė GSM”, UAB “Omintel”. Siekdamas išplėsti atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis tinklą, Bankas pasirašė sutartį su UAB NESTE Lietuva degalinių tinklu dėl LTB mokėjimo kortelių aptarnavimo ir automatinėse šio tinklo degalinėse [3, p. 150 – 153].