Konkurencijos samprata, vaidmuo rinkoje bei konkurencijos įstatymas

 

ĮVADAS

Konkurencija – tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę ar paslaugą parduoda keletas pardavėjų, o tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą.
Darbo objektas –Konkurencija.
Darbo tikslas – Apžvelgti konkurencijos ypatumus .
Uždaviniai:
1. Apibrėžti konkurencijos sampratą.
2. Aptarti konkurencijos įstatymą.
3. Aptarti konkurencijos tarybos veiklą.
Darbo metodika — mokslinės literatūros analizė.

1. KONKURENCIJOS SAMPRATA

Pagrindinis veiksnys nustatantis rinkos kainas, yra konkurencija. Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti šią prekę arba paslaugą. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai, ją mažina. Neatsitiktinai ji vadinama rinkos ekonomikos varikliu, nes konkurencija yra efektyvios rinkos pagrindas.
Terminas „konkurencija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susidūrimas, varžymas. Yra daug šios sąvokos aiškinimų. Štai keletas iš jų:
Konkurencija – automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka.
 Konkurencija – tokia rinkos sandaros forma, kurioje firmų, aptarnaujančių naują rinką, skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – toks reiškinys, kai firmos konkuruoja viena su kita dėl savo prekių pirkėjų.
 Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų pardavėjų, kai egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas.
 Konkurencija – tai tokia rinkos sandaros forma, kurioje įmonių aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti prekę arba paslaugą, taip pat gamintojų, siekiančių parduoti šią prekę arba paslaugą. (Pass Ch.,1997 m.)
1.1. Tobula konkurencija

Tobula konkurencija – teorinis ekonomikos modelis, kuriam esant laisvosios rinkos taisyklės yra visuomenei optimalios ir užtikrina efektyviausius gerovės kūrimo kelius (Pareto optimumas). Tobulos konkurencijos atveju turi būti teisingi arba labai artimi tiesai tokie teiginiai:
• Ir pirkėjų, ir pardavėjų yra pakankamai daug, kad kiekvieno jų indėlis į visos rinkos procesą būtų nykstamai mažas.
• Skirtingų gamintojų prekės tarpusavyje skiriasi labai nežymiai, todėl pirkėjas gali be vargo pakeisti gamintoją.
• Kiekvienas gamintojas bei pirkėjas gana gerai žino įvairių gamintojų siūlomas pardavimo kainas.
• Visi gamintojai gali naudotis tomis pačiomis gamybos technologijomis (nėra labai reikšmingų patentų ar kitų apribojimų).
• Naujas gamintojas gali įeiti į rinką be jokių rimtų apribojimų, įėjimo barjeras yra pakankamai žemas. (Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997)
Tobulos konkurencijos atveju gamintojas negali ilgą laiką pardavinėti savo produkcijos didesne kaina, nei būtinos sąnaudos šiai prekei pagaminti. Jei trumpą laiką susiklosto tokia padėtis, tai yra signalas ateiti į rinką konkuruojantiems gamintojams, kurie, siekdami įsitvirtinti, pamažu sumažina kainą iki minimalios.Realioje rinkoje šis teorinis modelis niekada nebūna visiškai teisingas, tačiau kai kuriais atvejais teoretikai teigia, jog stebimi skirtumai pernelyg menki kad įtakotų teorinės laisvosios rinkos procesų analizės išvadas. Žymiai šių sąlygų netenkinanti padėtis vadinama iškreipta konkurencija. Iškreiptai konkurencijai tobulos konkurencijos modelis nebetinka.
Nors tobulos konkurencijos dėsningumai daugelio ekonomistų pripažįstami, kai kurios alternatyvios, labiau liberalios teorijos gali remtis ir kitokiais modeliais
Tobulos konkurencijos atveju paklausos kreivė (horizontali) kerta vidutinės savikainos kreivę (raudona parabolė, AC) žemiausiame taške. Paklausos kreivė yra horizontali, nes kiekvienai konkrečiai kainai ji yra pastovi ir nepriklauso nuo už tą kainą parduodamų prekių kiekio. Vidutinė savikaina, priešingai, nuo kiekio priklauso, todėl matoma kaip parabolė. Kreivė MC yra AC išvestinė, ji dar vadinama ribine kaina. (Luis M. B. 2000)

Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1. Daug firmų ir pirkėjų, t. y. didelis skaičius nepriklausomai veikiančių firmų ir pirkėjų; kiekviena firma ir pirkėjas yra pakankamai smulkūs, kad galėtų daryti įtaką parduodamo produkto kainai.
2. Vienarūšiai produktai, t. y. konkuruojančių firmų siūlomi produktai, kurie yra vienodi ne tik fizinėmis ypatybėmis, bet taip pat laikomi vienodais pirkėjų, neteikiančių pirmenybės skirtingų gamintojų produktams.
3. Laisvas įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos, t. y. nėra kliūčių įeiti naujoms firmoms arba trukdymų esamiems pardavėjams išeiti.
4. Visiškas pirkėjų ir pardavėjų rinkos pažinimas.Kiekviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas, kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus. (prieiga per internetą: www.lrinka.lt [žiūrėta 2006 – 11– 19]).

1.2. Netobula konkurencija

Netobula konkurencija arba monopolinė konkurencija – tai konkurencija, kai atskiras pirkėjas arba pardavėjas gali paveikti rinkos kainą. Sakoma, kad toks pirkėjas arba pardavėjas turi rinkos galią. Kainų konkurencija yra pagrindinis konkurencijos būdas, tačiau dažnai naudojami ir kiti būdai. Gamintojas, siekdamas nukonkuruoti savo varžovą, gaminio kainos gali ir nemažinti. Jis gali gerinti jo kokybę, dizainą, pakuotę, pasiūlyti papildomų paslaugų ir pan. Taigi bendriausiu atveju konkurencija gali būti suvokiama kaip ūkio subjektų veikla, kuri riboja galimybes daryti vienpusišką ir lemiamą įtaką atitinkamo produkto rinkoje.( Davulis G., 2003)
1.3. Konkurencijos vaidmuo rinkoje

Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą.
Rinkos ūkis garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis, pajamas ir pelnus.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų,visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, anksčiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti.
Konkurenciją Lietuvoje prisimenama nuolat, ir ne tik kalbant apie konkurencijos įstatymą ar konkurencijos tarybą. Dažni Lietuvoje priimami įstatymai – reglamentuojantys mokesčius, įmonių veiklą, valstybės lėšų panaudojimą, nustatantys valstybinius reguliavimus – yra grindžiami atrodytų svariu argumentu: jais siekiama paskatinti arba išsaugoti konkurenciją. Šiuose įstatymuose įtvirtinamos vadinamos konkurenciją skatinančios priemonės, pradedant mažesniais mokesčiais atskiroms įmonių grupėms, baigiant visiškai individualiomis veiklos sąlygomis atskiroms įmonėms.
Laisvos konkurencijos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą. (Tamašauskienė Z. 1998)

2. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS

Šiuo įstatymu siekiama suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę bei saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Letuvos Respublikoje. Čia numatoma, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, neatsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, išskyrus numatytas išimtis.

2.1. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas

LR Konkurencijos įstatymas numato priemones, kaip kovoti su neteisėtais konkurencijos veiksmais. Tarkim ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:
1) neteisėtų veiksmų nutraukimo;
2) padarytos žalos atlyginimo;
3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją;
4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų. (Cairus W. 1999)
2.2. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje

Šiuo metu turime kelių metų patirtį, kai pakankamai didelė mūsų ūkio dalis vystosi rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkos ūkis, skirtingai negu centralizuota planinė ekonomika, garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Šie pasikeitimai mūsų ekonominį gyvenimą papildė žodžiu „konkurencija“. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis (rinkos dalį), pajamas ir pelnus. Jeigu dar papildomai pridursime, kad „konkurencija – tai pirkėjo teisė rinktis“ ir kad „pralaimėjęs konkurencinėje kovoje – pasitraukia“, turėsime tą konkurencijos sampratą, kuri šiuo metu yra gana plačiai paplitusi. Empirinis konkurencijos supratimas nėra blogas dalykas, tačiau dažnai lieka mažai suvokiama kita konkurencijos santykių pusė, kurią ypač vertina ekonomistai. Šia prasme turime kalbėti apie konkurencijos įtaką ne tik konkrečiam ūkio subjektui, bet ir ekonomikai kaip visumai.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų mokią paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai. Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą ir veikiančią ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos. Tenka tik apgailestauti, kad konkurencijos problemos pagrindiniu ekonominės politikos objektu tapo tik XX amžiuje, visų pirma JAV. Europoje – tik po Antrojo pasaulinio karo. Šio amžiaus pabaigoje pasaulinį pripažinimą įgavusioje Naujosios ekonominės politikos doktrinoje konkurencijai ir ekonomikos savireguliacijai skiriamas pagrindinis vaidmuo, užtikrinant efektyvų ūkio veikimą bei ekonomikos augimą.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Tačiau ar ūkinės veiklos laisvė yra pakankama konkurencijos garantija? Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, ankščiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Istoriškai palyginus anksti susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją nesąžiningos konkurencijos teisė, kuri atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje. Žymiai daugiau reikėjo laiko, kol ekonominės politikos ir ūkinės teisės lygmenyje buvo suvokta, kad ūkinės veiklos laisvė nebūtinai garantuoja konkurenciją. Jeigu konkurencija visuomenės intereso požiūriu duoda didžiausią naudą ūkiui, tai atskiro ūkio subjekto ar jų grupių interesų prasme, konkurencija visuomet susijusi su tam tikra rizika ir dėl to yra gana nemalonus dalykas.
Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti. Tai tarsi maratonas be pabaigos, kur pralaimėjęs pasitraukia, dažniausiai be galimybės sugrįžti. Todėl noras monopolizuoti rinką ar nors sulėtinti tą maratono bėgimą yra amžinas ūkinės veiklos laisvės palydovas. Ūkio vystymosi istorijoje daugeliui valstybių teko patirti monopolių ir kartelių ekonomikos pasekmes, kurios neapsiribodavo vien tik visuomenės ekonominės gerovės sumažėjimu, bet, kaip šiuo metu dažnai vertinama, buvo viena iš svarbiausių ekonominio, socialinio ir politinio vystymosi krizių priežastimi. Iš tiesų ūkio istorijai teko daug ko patirti, kol suvokimas, kad būtina apsaugoti konkurenciją, tapo ekonominės politikos ir teisės dalyku. Pasauliui žengiant į XXI amžių jau neabejojama dėl būtinybės teisinėmis priemonėmis apsaugoti konkurenciją. Ekonominių ir teisinių diskusijų objektu tapo nebe ieškojimas atsakymo į klausimą, ar reikia saugoti konkurenciją, bet bandymai rasti teisingą atsakymą į klausimą, kaip reikia apsaugoti konkurenciją. Grįžtant prie konkurencijos teisės objekto, dažniausiai minimi du pagrindiniai tikslai, kurie turi būti garantuoti. Pirma, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios užkerta kelią nesąžiningų konkurencinės kovos būdų ir priemonių panaudojimui ir atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje (nesąžiningos konkurencijos teisė). Antra, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios apsaugo ekonomiką nuo bet kokių veiksmų, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos panaikinimas, iškraipymas ar apribojimas ir kurios atsako į klausimą kaip negalima apriboti konkurencijos rinkoje (konkurencijos teisė). Nesąžiningos konkurencijos teisė ir konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi vykti laisvoji konkurencija.
2.3. Konkurencijos įstatymo projektas


Rengiant naują Konkurencijos įstatymo projektą buvo keliami du pagrindiniai tikslai:
1. Sukurti konkurencijos teisės pagrindus, įgalinančius veiksmingai apsaugoti konkurenciją.
2. Siekti suderinamumo su ES konkurencijos teise.
2.4. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai

Kaip ir šiuo metu galiojančiame įstatyme, naujas Konkurencijos įstatymo projektas numato valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valdymo institucijoms, vykdančiom ekonomikos reguliavimą, draudžiama priimti sprendimus, galinčius iškreipti konkurenciją, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti, vykdant įstatymais numatytus reikalavimus.
Konkurencijos įstatymo projekto 5 straipsnio pirmoji dalis draudžia susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Šio straipsnio pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• draudžiami susitarimai, skelbiami negaliojančiais nuo jų sudarymo momento;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas išplečiamas ir apima horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus) ir vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis), kartu numatant bendrųjų ir atskirųjų išimčių taikymo galimybę;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas netaikomas susitarimams, kuriuos sudaro nedidelę rinkos dalį turintys ūkio subjektai.
2.5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas
Konkurencijos įstatymo projekto 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant bet kokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai suvaržo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Šiame straipsnyje pateikiamas ir draudžiamų veiksmų pavyzdinis sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• kolektyvinio dominavimo samprata, numatanti kad dominuojančią padėtį tam tikroje atitinkamoje rinkoje gali užimti keletas ūkio subjektų;
• išplėsta piktnaudžiavimo koncepcija, kuri apima ne tik dominuojančios įmonės elgesį, kuriuo siekiama veikti struktūras silpninant konkurenciją, panaudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis ir dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas, bet ir nesąžiningus ar nepagrįstus dominuojančios įmonės veiksmus savo partnerių ar vartotojų atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo;
• panaikinta išimčių suteikimo galimybė.
2.6 Nesąžininga konkurencija

Konkurencijos įstatymo projekte praplėstas nesąžiningos konkurencijos skyrius. Lyginant su galiojančiu įstatymu atsiranda šios naujos teisės normos:
• įvedama bendra teisės norma draudžianti nesąžiningos konkurencijos veikas;
• praplečiamas pavyzdinis draudžiamų nesąžiningos konkurencijos veikų sąrašas;
• numatomas teisminis nesąžiningos konkurencijos bylų nagrinėjimas;
• išplečiamos ūkio subjektų, kurių teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veikomis, teisės;
• numatoma visuomeninių verslo ir vartotojų teises ginančių organizacijų teisė skųsti teismui nesąžiningos konkurencijos veikas.
Konkurencijos įstatymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią su prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais vaiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.( Rakauskienė O.G., 1997)

2.7 Konkurencijos institucija

Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius taip pat turi naujų elementų. Išskiriame šiuos pagrindinius Konkurencijos institucijos organizavimą ir veiklą apibūdinančius principus:
1. Konkurencijos įstatymą įgyvendina kolegialiai balsų dauguma sprendimus priimanti Konkurencijos taryba, turinti savo administraciją;
2. Konkurencijos tarybos teisinė autonomija, garantuojanti priimamų sprendimų bešališkumą;
3. Konkurencijos tarybai suteikiami platesni įgalinimai, reikalingi Konkurencijos įstatymo įgyvendinimui;
4. Konkurencijos tarybos ir jos administracijos pareiga saugoti ūkio subjektų komercinę paslaptį.
5. Konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesas
Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius yra naujas lyginant su galiojančiu įstatymu. Išskiriame šiuos pagrindinius konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesą apibūdinančius principus:
• ūkio subjektų teisė reikalauti atlikti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą;
• tyrimą atliekančių pareigūnų teisė gauti informaciją ir atlikti patikrinimus;
• laikinojo pobūdžio priemonių taikymo galimybė;
• tyrimo veiksmų ir laikinojo pobūdžio priemonių teisminis sankcionavimas;
• ūkio subjekto, įtariamo Konkurencijos įstatymo pažeidimu, teisės į gynybą;
• teisė skųsti teismui Konkurencijos tarybos nutarimus.

2.8 Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus

Konkurencijos įstatymo projekte, lyginant su galiojančiu įstatymu, siūloma įvesti keletą naujų teisės normų, numatančių atsakomybę už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Išskiriami šie pagrindiniai principai:
• įpareigojimas nutraukti neteisėtą veiklą ir atlikti veiksmus, pašalinančius pažeidimo pasekmes ar atstatančius ankstesnę padėtį;
• už įstatymo pažeidimus skiriamos baudos, įskaitant baudas u ž kiekvieną pažeidimo vykdymo (tęsimo) dieną;
• už paskirtų sankcijų nevykdymą galimi ūkinės veiklos apribojimai;
• skiriamų baudų diferencijavimo pagrindai;
• atleidimo nuo baudos galimybė;
• žalos , padarytos dėl įstatymo pažeidimų, atlyginimas.
Konkurencijos įstatymo projekto 1 straipsnis nurodo, kad šio įstatymo tikslas yra „saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų užtikrinama ekonominė pažanga ir visuomenės gerovė“. Tokia formuluotė leidžia teigti, kad įstatymo projektas apibrėžia savo tikslą kaip dviejų priešybių – privataus ir viešo intereso – suderinimą ekonomikos sferoje. Iš vienos pusės minima „konkurencijos laisvė“, kuri geriausiai atspindi privačius interesus, tačiau iš kitos pusės pabrėžiama, kad ši laisvė turi būti „sąžininga“, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama „ekonominė pažanga“ ir „visuomenės gerovė“, kas neabejotinai sudaro viešąjį interesą.
Tenka pripažinti, kad moderniame pasaulyje daugelis klasikinių teisės principų neteko savo absoliutumo susidūrę su nuolatos augančiu valstybės vaidmeniu ekonomikoje. Sutarties laisvė – pagrindinis sutarčių teisės principas, neišvengiamas laisvos konkurencijos palydovas, – yra geriausias pavyzdys. Vargu, ar kas nors dabar prieštarautų, kad praktikoje yra įmanoma neribota sutarties laisvė. Lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie laisvą konkurenciją. Vis dėlto, nepaisydami tam tikrų objektyvių šių principų apribojimo viešojo intereso naudai, negalime paneigti fakto, kad privačius ir viešuosius interesus reikia derinti, nustatant ir įtvirtinant jų pusiausvyrą.
Čia iškyla natūralus klausimas: ar konkurencijos įstatymo projektas, tapęs įstatymu, sugebės tokią pusiausvyrą nustatyti ir išlaikyti?
Skaitant šį įstatymo projektą kartais galima buvo susidaryti įspūdį, kad įstatymo rengėjai, taisydami galiojančio Konkurencijos įstatymo trūkumus, iš esmės stengėsi palengvinti Konkurencijos tarybos darbą, o ne siekti harmonijos tarp laisvos konkurencijos ir rinkos reguliavimo.
Geriausias tokio teiginio patvirtinimas galėtų būti konkurencijos institucijos (Konkurencijos tarybos) ir ūkinių subjektų padėties palyginimas.
Konkurencijos įstatymo projektas suteikia Konkurencijos tarybos pareigūnams iš tiesų didelius įgaliojimus tirti konkurencijos normų pažeidimus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti projekto 26 straipsnį, kuris nurodo, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę:
1) įeiti į visas tikrinamo ūkio subjekto administracines ir gamybines patalpas, įskaitant nuomojamas, teritoriją ir transporto priemones, apie tai pranešę iš anksto arba be išankstinio pranešimo;
2) peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti ir kopijuoti susijusius su darbine veikla ūkio subjekto darbuotojų užrašus, taip pat informaciją, esančią kompiuteriuose, magnetinėse laikmenose;
3) apieškoti tikrinamo ūkio subjekto patalpas, teritoriją ir transporto priemones;
4) paimti dokumentus ir daiktus, turinčius įrodomosios reikšmės tiriant bylą.

3. KONKURENCIJOS TARYBA

Įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Jos kompetencijoje yra valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimtų teisės aktų ar kiti sprendimų atitikimo Konkurencijos įstatymui analizė. Pati konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Esant pagrindui, ji kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.
Konkurencijos tarybos nutarimai priimami balsų dauguma, jei balsai pasiskirsto vienodai tuomet lemiamas yra Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Pirmininkas ne tik vadovauja Konkurencijos tarybos darbui bet ir atstovauja Konkurencijos tarybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, LR Seimui ir Vyriausybei teikia kasmetines Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas.
Konkurencijos taryba savaime pradėti tyrimą gali priimdama motyvuotą nutarimą, tačiau tyrimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų gali būti reikalaujama. Tai padaryti turi teisę:
• ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
• valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
• ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Reikalavimas turi būti pateiktas raštiška forma, kurioje pateikiami faktiniai duomenis apie konkurenciją ribojančius konkurentų veiksmus ar aplinkybes, šiuos parodymus patvirtinantys dokumentai. Visgi konkurencijos taryba tyrimą atlikti gali atsisakyti, jei, jos nuomone, pateikti įrodymai yra nereikšmingi ar nedarantys didelės žalos. Bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose nagrinėjamos viešai. Išnagrinėjus bylą konkurencijos taryba priima nutarimą, kuriame nurodomos Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas.

IŠVADOS

1. Ekonomikoje konkurencija ir rinka yra vienas nuo kito neatsiejami. Rinkai ir jos vystymuisi bei funkcijoms didelę įtaką daro konkurencija. Rinkos ekonomikai būtina veiksminga konkurencija. Pastaroji mažina kainas, kelia kokybę ir plečia vartotojų pasirinkimą. Konkurencija padeda suklestėti technologinėms naujovėms.
2. Neįmanoma sukurti ir užtikrinti konkurencijos vienu – Konkurencijos – įstatymu. Konkurencijos sąlygų sudarymui visi be išimties priimami teisės aktai turi būti neutralūs, neelastingi konkurencijai.
3. Konkurencijos esmės supratimas užduoda tikslą – visuomenėje turi būti tokia sistema, kuri nevaržytų ūkio subjekto galimybės gaminti ir parduoti, pirkėjo galimybės pirkti arba nepirkti.
4. Konkurencijos tarybai numatoma suteikti labai plačius įgaliojimus šias taisykles įgyvendinti, todėl yra tikimybė, kad dėl patirties stokos ar kitokių faktorių konkurencijos institucijos pareigūnai gali piktnaudžiauti savo teisėmis, kas, be abejonės, turėtų neigiamos įtakos konkurencijai.

LITERATŪRA

1. Cairus W. 1999. Europos sąjungos teisės įvadas. Vilnius. P 243 – 259.
2. Davulis G., 2003. Ekonomikos teorija, Vilnius P 360
3. Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997 Mikroekonomika. – Vilnius. P 62.
4. Luis M. B. 2000, Cabral. Introduction to Industrial Organisation, Massachusetts Institute of Technology Press, P. 84–85
5. Pass Ch., Lowes B., Davies L. 1997Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius
6. Rakauskienė O.G., 1997. Firma konkurencinėje rinkoje, Vilnius P 74 – 78.
7. Tamašauskienė Z. 1998. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai, Šiauliai P 38 – 44.
8. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/ [žiūrėta 2006 – 11–

BANKŲ ATSIRADIMO PRIELAIDOS IR ISTORIJA

Bankų kilmė ir rūšys

Bankai – kredito įstaigos, grąžintinai telkiančios laikinai laisvas lėšas, teikiančios kreditą, atliekančios piniginius atsiskaitymus, leidžiančios apyvarton pinigus, ir atliekančios operacijas su vertybiniais popieriais.
Bankininkystė atsirado jau gilioje senovėje. Pinigus skolinančių ir užsienio valiutą keičiančių būta jau Babilone, Graikijoje, Romoje. Dažniausiai tuo užsiimdavo šventyklos, valstybinės žinybos, stambūs pirkliai, kurie priimdavo saugoti tauriuosius metalus, pinigus, grangenybes, už lupikiškas palūkanas duodavo paskolas. Anglijoje bankininkystė paplito tarp auksakalių. Tie priimdavo saugoti brangenybes. Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai.
Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. [1,p. 8-9].
Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami.
Mainų plitimas, o kartu, su tuo ir pinigines apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas, persiuntimas.
Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta.
Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą.
Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius.
Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai; šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje. [2, p.177 – 178].
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė, komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 m. su teise leisti banknotus.
Tolesnės bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veiklą ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Tai ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1890 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927 m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji.
Bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė, sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito neprikausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis bankų paslaugomis.
Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės.
Holdingo bendrovė – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.
Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito sudaryti negalėtų. Bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra “glaudžiai susijusios” su bankininkyste, pavyzdžiui tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės.
Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pavyzdžiui, bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius popierius ir taip skolintis lėšų, o banko holdingo bendrovė gali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai yra įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta.
Nagrinėjant daugelio išsivysčiusių šalių bankinio sektoriaus statistinius duomenis, darosi sudėtinga atskirti vieną banko tipą nuo kito. Net ir tose šalyse, kur statistiškai dominuoja specializuoti bankai, daugeliu atveju šie bankai faktiškai jau seniai virto universaliais bankai. Skirtingose šalyse nevienodai suprantamas ir pats “komercinių bankų” terminas. Pagrindinis skirtumas tarp centrinių bankų ir komercinių bankų yra tas, kad pastarieji neturi banknotų emisijos teisės.
Nepriklausomai nuo šalies specifikos, komercinius bankus galima suskirstyti į universalius ir specializuotus bankus. O specializuotus bankus į:
 investicinius bankus;
 hipotekinius bankus;
 taupomuosius bankus;
 šakinius bankus;
 vartojmo kredito bankus ir kt.

Universalūs bankai atlieka visas arba beveik visas bankines operacijas, t.y. suteikia trumpalaikius ir ilgalaikius kreditus, priima visų rūšių indėlius, atlieka operacijas su vertybiniais popieriais, konsultuoja savo klientus ir t.t. Šiandien universalūs komerciniai bankai yra didžiausi iš visų bankų tipų. Jų daugiausiai yra tarp geriausių pasaulio bankų.
Specializuoti bankai, priešingai universaliems bankams, specializuojasi vienoje ar keliose bankinės veiklos srityse. Kai kuriose šalyse bankų veiklos sritį reguliuojantys įstatymai draudžia kai kuriems bankams atlikti visas bankines operacijas.
Investiciniai bankai, skirtingai nei universalūs komerciniai bankai, specializuojasi tik keletoje bankinių operacijų. Investicinių bankų prioritetinės veiklos sritys yra vertybinių popierių rinkos, privačių asmenų turto bei konsultacinių paslaugų teikimas susijungimų ir įsigijimų srityse.
Investicinių bankų veiklos sritis galima suskirstyti į tris tipus pagal jų atliekamų operacijų pobūdį: pirmas – tai bankų operacijos, susijusios su vertybiniais popieriais ir jų rinkomis, antras – tai komercinių bankų operacijos ir trečias – finansinis inžineringas.
Investicinių bankų specializacija vykdyti operacijas su vertybiniais popieriais. Šio tipo bankai organizuoja kitų bankų, verslo įmonių ir organizacijų vertybinių popierių emisijas. Investiciniai bankai klientų prašymu prižiūri šių vertybinių popierių apyvartą vertybinių popierių biržoje ir paliko jų kursą reikalingame lygyje.
Šie investiciniai bankai vykdo operacijas ir su obligacijomis, ir su iždo vekseliais. Investiciniai bankai, norėdami kuo geriau valdyti savo vertybinius popierius, turi turėti didelį finansinės analizės potencialą. Kad galėtų išlaikyti aukštą kompetencijos lygį, jiems nuolat reikalingi nauji ekonominiai bei finansiniai duomenys. Dėl to kartais investiciniai bankai gali “praryti” firmas, besispecialzuojančias ekonominės ir finansinės informacijos srityje.
Taupomieji bankai skiriasi nuo kitų bankų dviem apektais: banko kapitalas suformuojamas ne iš privačių asmenų ar vyriausybinių organizacijų įnašų, bet iš rezervų, renkamų darant nedidelius atskaitymus iš pagrindinės veiklos per ilgą laiko tarpą, ir valdymo organų, į kuriuos deleguojami ne banko akcinio kapitalo atstovai, o savivaldybių, banko klientų ir kiti atstovai. Dažniausiai taupomieji bankai sudaro vieną ar kelias nacionalines asociacijas, kurios jiems atstovauja valstybinėse institucijose, o kai kuriose šalyse šios asociacijos atlieka kontrolės funkciją, vykdo taupomųjų produktų marketingą ar prižiūri centralizuotų padalinių veiklą. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, taupomosios kasos sujungtos į piramidinę trijų pakopų struktūrą, kurios pagrindą sudaro taupomosios kasos, sujungtos į regionines kasas, centralizuojančias pinigines lėšas ir centralizuotai atliekančias piniginius pervedimus. Daugelyje šalių taupomosiose kasose ar bankuose sukaupiama nemažai šalies terminuotų ir indėlių iki pareikalavimo. Dėl to taupomųjų kasų ar bankų vaidmuo ( kaip dielių finansinių resursų šaltinių) yra didžiulis.
Kai kurie dabartiniai taupomieji bankai peraugo savo rinkos ribas. Pastarųjų taupomųjų bankų veikla yra labai artima universalių komercinių bankų veiklai [4 p.143 – 145].
Finansų rinkoje be komercinių bankų veikia ir nebankinės finansinės institucijos, kurių pagrindinės veiklos kryptys yra ne kreditavimo, o bet kokios kitos operacijos. Nebankines finansines institucijas galima suskirstyti į:
 investicines kompanijas;
 investicinius fondus;
 draudimo kompanijas;
 pensijų fondus;
 pasitikėjimo kompanijas ir kt.
Komerciniai bankai, siekdami išlaikyti tas pačias pajamas ir, jeigu galima, jas padidinti, priversti skverbtis į kitas veiklos rinkas, kartais ir visai nebūdingas bankinei veiklai, taip įtvirtina universalizacijos praktiką bankininkystės veikloje. Šiuo metu komercinių bankų speciallizacija vyksta jiems steigiant ar įsigyjant jau veikiančias specializuotas kompanijas, kurios atlieka vieną ar dvi bankinių operacijų rūšis (lizingą, faktoringą ir kt.). Pirmosios multinacionalinės lizingo kompanijos buvo įsteigtos 60 – 70 – aisiais metais. [4, p.141-142]

Bankininkystės raida Lietuvoje

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai siekė atsikratyti lupikautojų paslaugų ir ieškojo pigesnių kredito šaltinių.
Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės ir gminų (lenkiškai gmina – prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemutinis administracinis teritorinis savivaldybės vienetas suvalkų krašte, apėmęs visus luomus ir kartu skyręsis nuo valsčiaus, kur jam priklausė tik valstiečių luomas) bei bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos. Taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės Lietuvoje pradėjo kurtis 1871m.
Išleidus 1895 m. Rusijoje tam tikrą įstatymą, buvo sudarytas naujas kredito kooperatyvų tipas, vadinamas kredito bendrove be pajaus įnašų – tai piniginis ar kitoks turtinis bendrovės kooperatyvo nario dalies įnašas, kurį įmoka asmuo, stodamas į kooperatinę organizaciją.
Pagrindinį kapitalą tokia bendrovė sudarydavo iš specialiai tam tikslui gautos paskolos, kurią galėjo suteikti valstybės iždas, savivaldybė ar atskiri asmenys. Suteikusieji paskolas turėjo globos teisę. Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo Pabiržės bendrovė, įkurta 1871 m. Taigi tada kredito
taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės sudarė savotišką kredito kooperatyvų tipą. Be šių, bent juridine forma kooperatinių smulkaus kredito organizacijų, prieškarinėje Lietuvoje, Suvalkų krašte, dar veikė gminų taupmenų skolinamosios kasos, o Vilniaus bei Kauno gubernijose – bendruomenių taupmenų skolinamosios kasos. Pagal kasos statutą kreditu galėjo naudotis asmenys, kurie dirbo žemės ūkyje ir turėjo gminos (valsčiaus) ribose ne daugiau kaip 30 dešimtinių žemės, taip pat ir bežemiai, dirbę žemės ūkio bei kitus darbus, susijusius su žemės ūkiu ir amatais. Kasos valdybą sudarydavo pirmininkas ir du nariai, renkami gminos susirinkimo. 1904 m. priimtu įstatymu buvo steigiamos bendruomeninių taupmenų skolinamosios kasos.
Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kai 1915 m. rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, jos žemės užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša savo pinigus – markes. Karo laikotarpiu kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 m. balandžio 17d. prie Poznanės įsteigta Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus ir kartu Lietuvoje atliko ir emisijos banko funkcijas.
1918m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti neprikausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Tuo metu atstatomos valstybės teritorijoje vienintele, teisėta ir privaloma mokėjimo priemone buvo Rytų paskolos kasos leidžiami popieriniai pinigai, kurie turėjo pakeisti rusų rublius ir vokiečių markes. [2,p. 185 – 187]
1919 – 1920m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai. Dar prieš tai 1918 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje. 1926 m. šis bankas bankrutavo, nes kaip pažymėjo prof. V.Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.
Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Banko stegėjais buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Audrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. Ūkio banko akcinį kapitalą sudarė 2 mln. auksinų, o 1921 m. kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. auksinų. Tai pirmasis lietuviškas bankas, kuris veikė pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus. Taip pat Ūkio bankas daug prisidėjo įvedant litą į krašto rinką.
1920 metais buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo dr. H.Rabinas, dr. S.Goldbergas, dr. Rachmilevičius, T.Šapiro. Pagal 1920 m. įstatus pagrindinis kapitalas turėjo būti 3.01 mln. auksinų. Įvedus savo piniginį vienetą – litą, banko pagrindinis kapitalas 1926 m. sudarė 3 mln. litų.
1920 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Komercijos bankas su 1 mln. auksinų kapitalu. Banką įsteigė Richardas Tilmansas, Leontijus ir Mykolas Soloveičikai, Ozeras Finkelšteinas, Povilas Olšauskas ir Povilas Medemas. Bankas daugiausia vertėsi vekselių diskonto ir paskolų teikimo už vekselius operacijomis.
Lietuvos kooperatyvai 1920 m. kooperatiniais pagrindais įsteigė Kooperacijos banką. Jis organizavo trumpalaikį kreditą žemės ūkiui, organizavo kooperatyvų steigimą, juos instruktavo ir realizavo jų veikimą bei rėmė kapitalu. Kooperfacijos banko akcijų turėjo valstybė.
Tais pačiais metais 1920 m. buvo įsteigti M.Brauno bankiniai namai. Pagrindinį kapitalą nuo 1926 m. sudarė 0.5 mln. litų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, M. Brauno bankiniai namai sugebėjo pritraukti nemažai užsienio bankų kreditų, kuriuos teikdavo prekybai ir pramonei.
1921 m. balandžio 15 d. pradėjo veikti Lietuvos kredito bankas. Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Steigimo metu akcinis kapitalas sudarė 3 mln. auksinų, vėliau buvo padidintas iki 10 mln. auksinų. Šis bankas kreditavo metalo ir mašinų pramonę, medžio, tekstilės, spirito bei kitas ūkio šakas.
Praėjus mėnesiui po Kredito banko įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas. Pagrindinis banko kapitalas – 2 mln. litų, kurį sudarė 20 tūkst. nevardinių po 100 Lt vertės akcijų. Daugiausia šis bankas kreditavo Amerikos lietuvių įkurtas įmones ir vykdė visas komercinių bankų operacijas.
Taigi iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši.
Pralaimėjus karą, pagal 1918m. lapkričio 11d. preliminarias kapituliacijos sąlygas visos okupacijos metu Lietuvoje veikusios vokiečių įstaigos 1919 m. liepos mėn. turėjo palikti mūsų žemes.
1920 m. liepos 12d. pasirašius sutartį su Rusija, karo nuostoliams atlyginti buvo gauta 3 mln. aukso rublių fondas (t.y. 2256 kg aukso), kuris vėliau sudarė Lietuvos banko finansinę bazę. [2,p. 189 – 190]
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2d. Steigiamasis Seimas priima piniginio vieneto įstatymą, kurio pirmas paragrafas skamba taip: “Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu. Piniginis vienetas yra litas. Litas turi 0.150462 gramų gryno aukso. Litą sudaro 100 centų.”
Rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas jau galutinai priima Lietuvos banko įstatymą, kurio uždavinys – reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus krašte ir užsienyje, įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 Lt kiekviena.
Lietuvos bankui duodama išimtinė teisė leisti apyvarton banknotus, kurių trečdalis turi būti padengtas auksu.
Nepraėjus nė mėnesiui, ir Lietuvos bankui nepradėjus veikti, jau atiduodami spausdinti vadinami laikinieji banknotai litai (laikinieji banknotai buvo išleisti su 1922 m. rugsėjo 10d. pažymėjimu).
1922 m. rugsėjo 27 d. įvyksta pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame jau išrenkama banko valdyba ir kiti organai.
Rugsėjo 28 d. Respublikos Prezidentas paskiria Lietuvos banko valdytoju prof. V.Jurgutį, buvusį užsienio reikalų ministru. 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas, turėdamas 5 tarnautojus pradeda savo operacijas.
Po prof. V.Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. spalio 31 d. iki naujo valdytojo paskyrimo valdytojo pareigas ėjo Prezidento skiriamas vienas iš direktorių – banko valdytojo pavaduotojas J.Paknys. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo skiriami V.Stašinskas (1930 – 1938), J.Tūbelis (1938 – 1939), J.Paknys (1939 – 1940).
Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai. Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ir revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko direktorių skaičiaus įstatymas nenumatė, tačiau steigiamajame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkti 4 direktoriai, ir šis direktorių skaičius vėliau buvo užfiksuotas banko statute. Tačiau bankas veikti galėjo ir su mažesniu direktorių skaičiumi. Pagal Lietuvos banko įstatymą valdybos narių darbą prižiūrėjo banko taryba, kurios 6 narius ir 3 kandidatus, kaip ir direktorius, trejiems metams iš akcininkų rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Tarybos pirmininką ir sekretorių rinko patys tarybos nariai iš savo tarpo.
Lietuvos banko tarybos pirmininkais 1922 – 1940 m. buvo renkami M.Yčas, A.Vosylius, J.Tūbelis. generalinę tarybą sudarė banko valdybos ir tarybos nariai, kurie buvo renkami bendrame posėdyje. Lietuvos banko revizijos komisija iš 3 asmenų buvo renkama vieneriems metams visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam ir atsiskaitydavo.
Nors Vyriausybė ir buvo didžiausias banko akcininkas, tačiau Lietuvos bankas visada išliko gana savarankiškas, sugebėdavo palenkti Vyriausybės finansų politiką lito stabilumui. Lietuvos bankas ypač stengėsi palaikyti aktyvų užsienio prekybos balansą, pirmiau kredituodamas ir lengvatas teikdamas eksporto pramonei, laikydamasis nuostatos: negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti.
Tvirta pinigų politika lėmė pastovų litą net pasaulio ekonomikos krizės metu.
Iš ilgalaikių kredito įstaigų Lietuvoje veikė ir Žemės bankas, įsteigtas Vyriausybės iniciatyva 1924 m., kurio tikslas buvo kredituoti žemės ūkį ir žemės ūkio organizacijas. Šis bankas nuo 1931 metų pradėjo leisti ir įkaito lakštus, ir šitaip pavirto mišraus tipo hipotekiniu banku. Jo pagrindinis kapitalas sudarė 50 milijonų litų, kurį beveik visą išpirko vyriausybė.
Iš smulkaus kredito įstaigų pirmaujančią vietą užėmė smulkaus kredito draugijos, kurių tikslas buvo kredituoti ūkininkus ir amatininkus. Šių kredito ir kooperatyvų narių atsakomybė buvo ribota, būtent: narys atsakė už bendrovės skolą dukart tiek, kiek jam buvo skirta kredito. Kooperatyvų nariai yra smulkūs gamintojai, bet jų bendras turtas vis dėl to susidaro pakankamai didelis, kad teiktų garantiją už kooperatyvo pasižadėjimus. Jų lėšas pirmiausiai sudarė savo kapitalas, pačių savo narių ir pašaliečių indėliai, taip pat kituose bankuose paimtos paskolos. Pinigus bankas skolindavo tik savo nariams.
Prie smulkaus kredito įstaigų reikia priskirti ir lombardus, kurie teikė kreditą užstatant kilnojamąjį turtą [2, p. 191 – 193].
1940m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir, praėjus tik vienam mėnesiui nuo okupacijos pradžios, t.y. 1940 m. liepos 23 d. vadinamas Liaudies seimas priėmė deklaraciją dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Bankai baigti nacionalizuoti 1940 m. rugpjūčio 6d. Nacionalizuotas Lietuvos bankas buvo perduotas SSSR valstybiniam bankui ir tapo jo respublikiniu padaliniu. [4, p.98-99]
Lietuvoje taip pat veikė ir Valstybės taupomoji kasa. Taupomosios kasos yra kredito įstaigos, kurios turi saugoti žmonių santaupas ir teikti už jas palūkanas. Pirmosios tokios kredito įstaigos atsirado Anglijoje XVII a. Tokių taupomųjų kasų nauda dvejopa: padeda mažiau pasiturintiems asmenims sutaupyti ateičiai ir įgalina mažas atliekamas sumas sujungti į didesnes, ir tuo pačiu palengvinti jų didesnį ekonominį naudojimą.
Skirtingai nuo kitų kredito įstaigų, taupomosios kasos nesiekė pramoninio kreditavimo, rūpinosi tik savo indėlininkų interesais – teikė palūkanas už smulkius indėlius. Jos priimdavo atliekamą kapitalą, kurį klientai lengvai išleistų ir jis neduotų pelno.
1895 m. įstatymu taupomosios kasos buvo oficialiai pavadintos Valstybinėmis taupomosiomis kasomis. Greta valstybinių taupomųjų kasų Rusijos imperijoje veikė pašto – telegrafo taupomosios kasos. 1889 m. išleistos Pašto – telegrafo taupomųjų kasų laikinosios taisyklės. Indėliai turėjo būti ne mažesni kaip 25 kapeikos ir neviršyti 1000 rublių vienam asmeniui.
Pašto – telegrafo taupomosios kasos leido indėlių srautą ne tik mieste, bet ir kaime. 1914 m. sausio 1d. Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose veikė 247 pašto – telegrafo taupomosios kasos, kuriose buvo išduota 117 143 knygelės. Iš viso Lietuvos gubernijose 1914 m.veikė 309 valstybinės taupomosios kasos. Carinės valstybinės taupomosios kasos Lietuvoje nustojo veikti 1915 m., kai į Rusiją evakavosi visa carinė administracija.
Greta valstybinių kasų laisvus kapitalus traukė stambiojo arba ilgamečio kredito (Vilniaus akcinis žemės bankas – nuo 1872 m., Vilniaus privatinis komercijos bankas – nuo 1873 m., Vilniaus miesto kredito draugija – nuo 1908 m., Suvalkų žemės kredito draugija – nuo 1900 m.) ir smulkiojo kredito įstaigos.
Tarp smulkiojo kredito įstaigų vyravo kooperacijos įstaigos, iš kurių populiariausios buvo taupomosios – skolinamosios bendrovės. Pirmoji kasa dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įkurta 1830 m. Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Pirmasis kredito kooperatyvas įsteigtas 1865 m. tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusioje Šilutėje.
XIX a. 7 dešimtmetyje paplitusios įstaigos (skolinamosios – taupomosios draugijos) kai kada peraugdavo į valstiečių bankus. 1883 m. buvo patvirtinti Valstiečių bankų, kurių pagrindinis tikslas – pritraukti santaupas, gauti procentus, naudotis kreditu, įstatai. Seniausios Lietuvos taupmenų skolinamosios bendrovės įkurtos 1873 m. Kauno gubernijoje. Taupomosiose – skolinamosiose bendrovėse 1914 m. buvo susibūrę 65 tūkst. narių ir pasidėję 6 mln. rublių indėlių, be to, šios bendrovės sugebėjo išduoti 10 mln. rublių paskolų. Iš viso Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apie 800 įvairių kredito įstaigų, kuriose žmonės laikė apie 300 000 rublių kapitalo.
Taupymo idėją Lietuvoje taip pat skatino kredito kooperatyvai, kurių finansinis centras buvo Lietuvos kooperacijos bankas. Kooperacijos bankas įkurtas 1920 m. , jis tapo svarbiausiu kaimo kredito kooperacijos kreditoriumi Lietuvoje. Kredito kooperatyvus valdė narių išrinkta valdyba ir taryba. Pagrindinis kooperatyvų uždavinys buvo saugoti, didinti indėlininkų įdėtus pinigus ir teikti nariams paskolas.
Savitarpio kredito draugijos užėmė tarpinę vietą tarp kooperatinių bankų, tarnavusių ūkiškai silpniems, ir komercinių bankų, kreditavusių stambų verslą. Gyventojų indėlius priiminėjo Lietuvos kredito bankas, Tarptautinis bankas (abu įkurti 1921 m.), Žemės bankas (įkurtas 1924 m.), kiti akciniai komerciniai bankai.
Beveik kiekviename Lietuvos miestelyje veikė Žydų liaudies bankas. 1923 m. jų buvo 85, 1940 m. – 87. Finansinis centras – privatus akcinis Centralinis žydų bankas kooperacijai Lietuvoje remti buvo įsikūręs Kaune. [3, p.9 – 10]
Taigi, galime teigti, kad iki Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe bankininkystė joje nebuvo stipri, nes buvo pašlijusi ir šalies ekonomika. Bankai ir kitos finansines operacijas atliekančios institucijos daugiausia orientavosi į paskolų bei kreditų teikimą žemės ūkiui – pagrindinei Lietuvos ekonomikos šakai. Bankininkystė nebuvo vieninga, įstatyminį pagrindą turinti sistema. Svetimos valstybės Rytų skolinamoji kasa atliko centrinės pinigų emisijos bei kredito įstaigos vaidmenį. Tačiau įkūrus Lietuvos banką (1922 m.) ir ėmus daugiau rūpintis šalies pramone, prekyba bei bankų taprusavio veiksmų ir ryšių plėtimu, pastebimai pakilo šalies ūkis bei pati bankininkystė sistema.
Didžiausi tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai, jų steigimo metai ir balanso suma yra nurodyta 2.2.1. lentelėje.

2.2.1. lentelė
Didžiausi Lietuvos bankai

 

Banko pavadinimas

 

Įsteigimo metai

Balanso suma

1940 m. kovo 31 d., mln.Lt

Lietuvos bankas

1922

291,4

Žemės bankas

1924

168,2

Ūkio bankas

1919

46,8

Komercijos bankas

1920

29,2

Kooperacijos bankas

1920

23,6

Centrinis žydų bankas

1920

20,2

Tarptautinis bankas

1921

17,7

Kredito bankas

1921

6,8

Pirmąsias savo operacijas Lietuvos bankas, kaip jau minėjome anksčiau, pradėjo 1922 m. spalio 2 d., iš viso turėdamas tik 5 sekretoriato ir buhalterijos tarnautojus. Organizacija ypač išsiplėtė 1923 m., kai buvo pradėta atidarinėti savarankiškus skyrius apskrityse, atlikti visas valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų operacijas visame krašte. 1939 m. pabaigoje veikė skyriai ir Vilniaus krašte. Klaipėdos krašte veikę du banko skyriai savo operacijas sustabdė 1939 m. kovo 22 d., kai Vokietija okupavo šį kraštą. Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės iždo ir taupomųjų kasų operacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausia kreditavo eksporto pramonę.
Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių, ypač 1931 m. metais prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo priversti sustabdyti mokėjimus.
Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Buvo visiškai sugriauta ankstesnė bankininkystės sistema. Pagal 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklarciją “Dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo” visa pramonė ir visi bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos [2, p.196-198].
Beveik visose valstybėse bankų veiklą bei pinigų ir kredito sistemos politiką lemia daugelis specialiųjų įstatymų, tarp kurių svarbią vietą užima centrinio banko įstatymas, nustatantis jo funkcijas ir įgaliojimus. Centrinio banko įstatymas dažniausiai priimamas anksčiau už kitus, bankininkystės sferą reguliuojančius įstatymus, ir turi principinę reikšmę, kadangi juo sukuriama valstybės pinigų ir kredito sistemos teisinė bazė.
Lietuvos banko įstatymo 3 straipsnis pabrėžia, kad jis “yra nepavaldus Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos”.
Įstatymas patvirtina Lietuvos banko monopoliją tik leidžiant banknotus ir monetas (grynuosius pinigus).
Grynieji pinigai sudaro nedidelę visų pinigų dalį. Planuoti grynųjų pinigų apyvartą yra labai sunku, kadangi automatiškai “parduodami” komerciniams bankams pagal jų reikalavimams ir, jie negali būti panaudoti biudžeto deficitui padengti.
Banknotų emisija iš principo skiriasi nuo kitų valstybės išleidžiamų skolinių įsipareigojimų tuo, kad banknotai – tai vekseliai iki pareikalavimo, kurie gali būti panaudojami kaip mokėjimo priemonė, ir už juos nemokami jokie procentai.
Lietuvos bankas “nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų gaminimą, transportavimą bei jų saugojimą (…)” (6 straipsnis).
Lietuvos bankas komerciniams bankams parduoda banknotus už nominalą, neimdamas už tai jokių komisinių mokesčių. Banknotai centriniam bankui yra ir prekė, nes jis gauna už jų pardavimą pelną, kuris yra skirtumas tarp banknoto nominalo ir gamybos išlaidų. [4, p.101 – 102]
Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai yra:
 parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
 reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
 vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
 nustatyti ir reguliuoti piniginio vieneto kursą.
Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:
 leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;
 perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
 teikia ir ima paskolas;
 leidžia visoms kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;
 negali būti šalies pajininku arba akcininku;
Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą. Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko statutas.
Lietuvos banko pagrindines pajamas sudaro:
 palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;
 palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas;
 pajamos, gautos už pinigų leidimą;
 pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas.
Lietuvos banko pelnas skaičiuojamas iš banko pajamų atėmus išlaidas, o jis paskirstomas tokia tvarka: “20 procentų – Lietuvos banko įstatiniam kapitalui suformuoti; 50 procentų – Lietuvos banko atsargos kapitalui suformuoti, o likęs pelnas sumokamas į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (…)” (24 straipsnis).
Nuo 1990 metų Lietuvos banko struktūra kito labai dinamiškai. Tai lėmė banko stiprėjimas, besikeičiantys uždaviniai ir funkcijos. Pagrindinis banko struktūrinis padalinys – departamentas. Šiuo metu Lietuvos bankas turi 10 funkcinių departamentų bei 5 savrankiškus skyrius ir 2 banko įstaigas Kauno bei Klaipėdos miestuose. Lietuvos banko valdymo struktūra pateikta 1 priede.
Be Lietuvos banko, yra dar keli bankai, pagal veiklos pobūdį ir funkcijas taip pat priklausantys valstybei. Dabar yra likę trys komerciniai bankai: Lietuvos taupomasis bankas, Lietuvos žemės ūkio bankas ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas. Šie bankai pagal savo aktyvus tebėra patys didžiausi Lietuvoje, turi platų savo filialų tinklą šalyje. Trumpai apžvelgsime pagrindines jų teikiamas paslaugas.
Lietuvos taupomasis bankas (LTB) aptarnauja organizacijas ir gyventojus. 1993 m. gruodžio mėnesį LTB buvo įregistruotas Lietuvos banke ir jam buvo išduota generalinė licencija, suteikianti teisę dirbti tiesiogiai su užsienio bankais – korespondentais.
Lietuvos taupomojo banko pagrindinė veiklos sritis – saugoti Respublikos gyventojų indėlius, priimti iš jų įvairius mokesčius. Bankas taip pat išmoka pensijas, superka ir parduoda valiutą, teikia kreditus, priima saugoti vertybes ir vertybinius poperius. Be to, Taupomasis bankas konsultuoja įvairių sąskaitų atidarymo dokumentų forminimo ir atsiskaitymų klausimais, tvarko tiesioginius tarptautinius atsiskaitymus, perveda indėlius ar grynuosius pinigus į daugelio šalių arba kitus Lietuvos miestus. Taupomojo banko specializuotas finansų maklerio skyrius perka ir parduoda vertybinius popierius, rengia jų emisiją, konsultuoja.
Lietuvos žemės ūkio bankas (LŽŪB). Šis bankas yra specializuotas teikti paskolas žemės ūkiui vystyti, melioracijos darbams ir pan. LŽŪB taip pat atlieka faktorijos operacijas (tai finansinė operacija, kai speciali finansų bendrovė, išieškanti skolas iš pirkėjų, superka firmos prekybos skolas dažniausiai už mažesnę kainą negu jų balansinė vertė); teikia ūkininkams ilagalaikes paskolas žaliavoms bei įrangai įsigyti.
Finansų įstaiga, atlikdama faktorijos operacijas, gauna pelną iš skirtumo tarp pinigų, gaunamų iš supirktųjų skolų, ir tikrosios tų skolų vertės. Firma turi naudos iš tos bendrovės gaudama grynųjų pinigų, ir jai nereikia laukti, kol prekybos skolininkai sumokės savo skolas.
Lietuvos vystymo bankas (LVB). Tai pirmasis bankas Lietuvoje, kuriamas dalyvaujant užsienio kapitalui. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas buvo įkurtas 1990 metais Londone po to, kai Rytų Europos šalys nusprendė kurti laisvos rinkos ekonomiką. Šio Europos banko tikslas – teikti dideles paskolas tokių šalių, kaip Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Estija, Latvija ir Lietuva, plėtrai. Taigi šio banko pagrindinis tikslas yra remti pereinemojo laikotarpio reformas Lietuvoje ir pirmiausia kredituoti vidutinio bei smulkaus verslo privačias įmones. Įkurtas Lietuvos vystymo bankas turėtų tapti Lietuvos bankų sistemos centru. Šis bankas finansuoja ilgalaikes smulkaus ir vidutinio verslo programas. LVB disponuoja daugiausiai iš Vakarų gautais valiutiniais kreditais, jis nepriima indėlių ir neatidaro savo klientams atsiskaitomųjų sąskaitų. Taigi LVB labai skiriasi nuo visų kitų Lietuvos bankų ir turėtų tapti patikimu tarpininku, per kurį pasaulio šalys ir organizacijos galėtų teikti kreditus Lietuvai.
Kiti bankai yra komerciniai. Tai gausiausia bankų rūšis Lietuvoje. Lietuvos komerciniai bankai turi savo filialus įvairiuose šalies miestuose. Komercinis bankas yra finansinis tarpininkas tarp subjektų, laikančių indėlius banke, ir subjektų, gaunančių iš banko kreditus. Pagrindinis komercinio banko tikslas yra pelnas. Komerciniai bankai, be kreditų išdavimo, gali vykdyti ir kitas bankams būdingas operacijas. Šie bankai turi teisę:
 priimti terminuotus ir neterminuotus indėlius ir lėšas į einamąsias ir kitokias sąskaitas
 teikti ir imti kreditus;
 atlikti operacijas su mokamaisiais dokumentais ir vertybiniais popieriais;
 išduoti piniginius laidavimus, garantijas;
 teikti paslaugas, konsultacijas bankų veiklos klausimais;
 Lietuvos bankui leidus, vykdyti operacijas užsienio valiuta, pirkti ir parduoti brangiuosius metalus;
Komercinis bankas įregistruojamas Lietuvos banke ir turi gauti leidimą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo banko statuto įregistravimo dienos. Komerciniai bankai turi pagrindinį ir atsarginį kapitalą. Atsargos kapitalas naudojamas galimiems veiklos nuostoliams atlyginti.
Komercinio banko valdymo struktūrą sudaro visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir valdyba.
Visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausia komercinio banko valdymo institucija. Taryba stebi ir kontroliuoja banko valdybos veiklą. Valdyba vadovauja bankui, tvarko įvairius reikalus, už banko operacijų vykdymą ji atsako pagal įstatymus. Bankų veiklą kontroliuoja revizijos taryba, kurią renka akcininkų visuotinis susirinkimas.
Visi bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą. Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į bankininkystės visumos sistemą.
Lietuvos bankininkystės raidą paspartino ir 1993 m. gruodžio 6 d. įvykęs aštuonių Lietuvos bankų įsijungimas į tarptautinę tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos sistemą SWIFT (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunications). Ši atsiskaitymų sistema sudaro sąlygas aptarnauti klientus, vykdyti tarptautinius atsiskaitymus. Stambesni klientai aptarnaujami elektroniniu paštu. Būdami darbo vietose, jie kompiuteryje gali gauti visas žinias apie tai, kas dedasi jų sąskaitoje, gali daryti pinigų pervedimus.
Didele dalimi prie Lietuvos bankininkystės raidos prisideda vis modernizuojama bankų atsiskaitymų tvarka. 1994 m. gegužės viduryje Lietuvos bankas patvirtino naują tarpbankinių atsiskaitymų technologiją, parengtą pagal kitų valstybių sukauptą tarptautinių atsiskaitymų patirtį, dabartinį bankų sistemos automatizavimo lygį ir naudojamą technologiją. Pagal šią technologiją griežtai atribotos bankų pagrindinių įstaigų korespondentinės sąskaitos, tvarkomos Lietuvos banko atsiskaitymų ir apskaitos centre, ir kliringo, t.y. klientų tarpusavio atsiskaitymų, sąskaitos, kurios tvarkomos Kliringo namuose. Taigi šiuo atsiskaitymu bus galima griežčiau kontroliuoti bankų likvidumą (jų balansai negalės būti neigiami).
Banko įsipareigojimai (pasyvai )
Pasyvai parodo, iš kur bankas gauna finansinius resursus, reikalingus banko veiklai vykdyti. Visų pirma, pradines lėšas suteikia banko savininkai – akcininkai. Jie investuoja savo kapitalą į banką visai be jokių garantijų, manydami, kad ateityje jų investicijos atsipirks, t.y. gaus pelną.
Akcininkų turtą sudaro šios pagrindinės dalys:
 kapitalas;
 emisinis skirtumas;
 praėjusių metų nepaskirstytas pelnas (nuostolis);
 bendrosios paskirties rezervai paskolų nuostoliams dengti;
 subordinuotos paskolos.
Banko kapitalas suformuojamas iš akcininkų pradinių įmokų. Jis parodo banko akcinio kapitalo ir akcijų nominalią vertę. Kartais banko kapitalą sudaro skirtingų rūšių akcijos (privilegijuotos ir paprastosios), kurios akcininkams suteikia nevienodas teises (skirtingus dividendų dydžius ir kt.).
Šalia pradinio investuoto kapitalo yra ir kiti piniginiai fondai, kurie laikomi banke, bet priklauso jo savininkams. Šie fondai įskaičiuojami į banko kapitalą.
Jeigu bankas dirbo pelningai, tai finansinių metų pabaigoje jis gali išmokėti akcininkams dividendus. Tačiau bankas gali nuspręsti, kad dalį pelno reikia palikti banke.
Banko trumpalaikis turtas yra laikomas įvairiomis paskolų formomis: paskolos fiziniams asmenims, verslo įmonėms bei vyriausybėms. Tokias investicijas bankas atlieka pagal patvirtintą banko strategijos planą. Tačiau kartais bankas turi nenumatytų trumpalaikių finansinių išteklių perteklių. Šiuos pertekliaus pinigus bankas investuoja į tarpbankinę rinką, t.y. šiuos pinigus bankas paskolina vienai nakčiai, kelioms dienoms, kelioms savaitėms kitiems bankams.
Vertybiniai popieriai sudaro atskirą aktyvų dalį. Iš esmės vertybiniai popieriai yra speciali paskolų forma. Įvairūs vertybiniai popieriai sudaro taip vadinamą vertybinių popierių portfelį, o įvairios paskolos – paskolų portfelį.
Vertybinius popierius galima klasifikuoti pagal jų emitentus, valiutas, terminus ir kitus požymius.
Nuosavybės vertybiniai popieriai sudaro vertybinių popierių porfelyje specialią grupę. Jų dalis bankų aktyvuose yra apibrėžiama centrinių bankų taisyklėmis: nuosavybės vertybiniai popieriai negali sudaryti daugiau nei tam tikra akcinio kapitalo dalis. Lietuvos komerciniai bankai daugiausiai investuoja į Lietuvos Vyriausybės iždo vekselius ir labai nedidelę dalį į užsienio trumpalaikius vertybinius popierius. Lietuvos komerciniai bankai beveik neinvestuoja į verslo įmonių akcijas.
Bankas gauna nemažą pajamų dalį iš veiklos vertybinių popierių rinkoje. Banko investicijos į vertybinius popierius yra alternatyva banko depozitams kituose bankuose.
Iš esmės, vertybinių popierių sandorį sudaro pirkėjo pinigų pervedimas pardavėjui arba emitentui, kuris vertybinių popierių pirkėjui suteikia tam tikras įstatymines teises, o emitentui – atitinkamus įsipareigojimus. Visus vertybinius popierius, pagal su jais susijusiomis teisėmis ir įsipareigojimus, galima suskirstyti į keturias dideles grupes:
 akcijas;
 obligacijas;
 kolektyvinio investavimo instrumentus;
 mišriuosius vertybinius popierius.
Akcijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, liudijantys apie dalyvavimą nuosavame akcinės bendrovės kapitale, kurio nuosavybė padalinta dalimis.
Akcininkas yra fizinis ir juridinis asmuo. Akcijų savininkams suteikia turtines ir neturtines teises, išvardintas Akcinių bendrovių įstatyme. Pagrindinės teisės:
 teisė dalyvauti akcinės bendrovės valdyme balsuojant akcininkų susirinkimuose proporcingai turimoms akcijoms;
 teisė gauti dividendus – akcininkams išdalinamo pelno dalį;
 likviduojant akcinę bendrovę gauti turimoms akcijoms proporcingą bendrovės turto dalį.
Obligacijos – tai serijomis leidžiami vertybiniai popieriai, teikiantys jų savininkui pajamas dažniausiai obligacijos galiojimo metu periodiškai mokamų palūkanų forma, taip pat suteikiantys ir kitas kreditoriaus teises, nurodomas obligacijose.
Obligacijos yra terminuoti vertybiniai popieriai, ir pasibaigus terminui skolininkas privalo grąžinti kreditą, išpirkdamas obligacijas už joje nurodytą nominaliąją vertę. Obligacijos savininkas, esant reikalui, gali jas parduoti antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Obligacijų kaina prikausys nuo situacijos rinkoje.
Investuotojai turimus vertybinius popierius gali deponuoti banke ir įpareigoti jį juos tvarkyti: vesti jų apslaitą, gauti kuponines pajamas ir kt. Klientui, nusprendusiam parduoti savo vertybinius popierius, bus lengva tai padaryti, kadangi jie yra saugomi banke. Bankai už vertybinių popierių tvarkymą gauna tam tikrą mokestį, kuris priklauso nuo deponuotų vertybinių popierių rūšies, vertės bei atliekamų su jomis operacijų pobūdžio ir skaičiaus[4, p.202 – 205].