Vienarūšės sakinio dalys – bendrosios skyrybos taisyklės

 

Sakinio dalys, atsakančios į vienodą (tokį pat) sakinio dalies klausimą ir susijusios su kuria nors viena, visoms bendra sakinio dalimi derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiais, yra vienarūšės. Dažniausiai jos turi vienodą loginio skirstymo pamatą, todėl viena kitą šalina savo logine apimtimi, nesusikerta, neįlenda į kitos ribas. Jos yra sintaksiškai lygiavertės, viena nuo kitos nepriklauso, todėl joms būdinga išskaičiuojamoji intonacija.

Sakinio dalių vienarūšiškumą tikriname pagal dvi sąlygas. Jei vienos kurios, ypač antrosios, nėra, sakinio dalys nebus vienarūšės.

Sakinio dalys yra vienarūšės tada, kai

a) jos atsako į tos pačios sakinio dalies klausimą,

b) turi vienodą ryšį su joms bendra sakinio dalimi.

Tušti laukai, pageltę lapai mums primena rudens dienas.

Bendrosios skyrybos taisyklės

Skiriame

1. Kableliais atskiriame vieną nuo kitos vienarūšes sakinio dalis, kai tarp jų nėra jungtuko.

Sode auga obelys, vyšnios, slyvos.

Netrukus prie kalvės atsirado Stasys, Galinis ir dar vienas vyras iš Paliepių kaimo.

2. Priklausomais žodžiais išplėstos vienarūšės sakinio dalys skiriamos kartu su tais priklausomaisiais žodžiais viena nuo kitos. Išplėsta gali būti viena iš dviejų sakinio dalių.

Petras paėmė dalgį, šapų gniūžte nubraukė dulkes, dzingtelėjo nykščio nagu ašmenis.

3. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos skiriamos kableliais, kai prieš kiekvieną jų kartojamos tos pačios dalelytės ir, ar, arba, nei, nė, prielinksniai, įvardžiai tai, prieveiksmiai tiek.

Žiemą žaliuoja ir eglės, ir pušys.

Manieji tai iš pradžių ar nesuprato, ar nepatikėjo.

Ateik arba šiandien, arba rytoj.

Nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei turtai, nei aukso žuvelės.

Šeimininkas žvilgčiojo tai į mane, tai į Petrą.

Jis gyveno miške ir žiemą, ir vasarą.

Neturėjo nė tėvo, nė motinos.

Stambūs lašai kirto į žemę, į sienas, į stogą.

4. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos skiriamos kableliais, kai būna sujungtos priešinamaisiais jungtukais o, bet, negu, nei, nekaip, tačiau, tik, vis dėlto.

Algis dainuoti moka, tačiau nedrįsta.

Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai.

Šiemet gyvensime šilčiau, negu pernai.

Geriau nepradėti, negu pradėjus nebaigti.

Geriau duoti, nei prašyti.

Pro čia arčiau, nei pro ten.

Man brangesnė laisvė, nekaip tavo turtai.

Nors ir labai skubėjau, vis dėlto pavėlavau.

5. Kai vienarūšės sakinio dalys jungiamos poriniais jungiamaisiais žodžiais ar jungtukais kaip…, taip; kiek…, tiek; jei…, tai; kad…, tai; nors ir…, bet; ne tik…, bet ir, tai kablelis rašomas prieš antrąjį jungiamąjį žodį ar jungtuką.

Mėgau dirbti sode kaip rudenį, taip ir pavasarį.

Mandagiai elkimės ne tik mokykloje, bet ir namie.

Sušauksiu visus debesis – jei bus, tai bus matę.

6. Nuolaidos jungtukais kad ir, nors ir sujungtos vienarūšės sakinio dalys skiriamos kableliais.

Jo niekur nesutikau, kad ir kaip stengiausi.

Petras jų nerado, nors ir labai ilgai ieškojo.

7. Sujungiamaisiais jungtukais po dvi sujungtos vienarūšių sakinio dalių grupės atskiriamos viena nuo kitos kableliu.

Obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos yra vaismedžiai.

Buvo jų didelių ir mažų, jaunų ir senų.

8. Kartais kableliu atskiriame ir nevienavardes (nevienarūšes) sakinio dalis, jeigu jos sakinyje sugretintos kokiu nors bendru požiūriu ir tarp jų ryški intonacinė pauzė.

O, kur, kada mačiau aš tokį žingsnį – išdidų, pilną neapykantos kvailos?

9. Kai vienarūšės sakinio dalys pabrėžiamos kiekviena atskirai ir tarp jų ryški intonacinė pauzė, tai jos viena nuo kitos skiriamos kableliu.

Mano valios priešas nepakirto: kelsiuos, kelsiuos tėviškės vaduot.

Užaugo beržutis, lankoj, lankoj, klestėjo šakutės žalioj, žalioj.

10. Vienarūšės sakinio dalys skiriamos kabliataškiu, kai jos sudaro atskiras grupes arba yra labai išplėstos ir atsijusios viena nuo kitos.

Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, bobų vakar išdraikytą bežiūrint čerkasų; pataisė lovą, apgerbė drabužius; pravėrusi klėties duris, ėjo į vidų.

11. Kabliataškis rašomas tarp ilgesnių vienarūšių sakinio dalių, kai jos pažymėtos eilės numeriu arba raidėmis ir rašomos naujojoje eilutėje (nutarimuose, įsakymuose, planuose ir kitur).

Susirinkimo darbotvarkė:

a) ataskaita;

b) pasisakymai;

c) rinkimai.

Prie pareiškimo reikia pridėti šiuos dokumentus:

1) išeito mokslo pažymėjimą;

2) gydytojo pažymą.

12. Vienarūšes sakinio dalis atskiriame brūkšniu, jeigu jos susietos priešpriešos santykiu.

Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas.

Net dvyloji aprimo – nebepuldinėjo, galvą iškėlus, po iškadas.

Neskirtame

1. Pasikartojančių tokių pačių ar panašių žodžių įspūdžiui sustiprinti vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikome ir kableliais neskiriame.

Atsikėliau anksti _ anksti (labai anksti).

Dieną _ naktį (be pertraukos) pylė lietus.

Minia sujudo _ sukruto (smarkiai sujudėjo).

2. Kai dvi neišplėstas arba išplėstas vienarūšes sakinio dalis jungia jungtukai ir, bei, ar, arba, nei, bet prieš kiekvieną iš jų nekartojami, tarp tokių vienarūšių sakinio dalių kablelis nerašomas.

Dėžutėse _ ir vazonėliuose žaliavo ridikėlių, agurkų _ ir pomidorų daigai.

Jis mėgsta pakalbėti apie paukščius _ bei artėjantį pavasarį.

Zubrys dėl brangios tėviškės nepagailėjo Meilužės _ nei savo gyvybės.

3. Kablelio nerašome prieš kelis kartus pavartotą jungtuką, kuris jungia skirtingas sakinio dalis.

Dažnai mūsų miestų aikštėse _ ir gatvėse žaliuoja _ ir žydi medžiai _ ir žolynai.

4. Kableliu neskiriame dviejų greta einančių žodžių, kuriais pasakomas apytikslis ko nors kiekis.

Už dvejeto _ trejeto kilometrą nuo jų buvo kapą rimtis.

Per dvejus _ trejus metus viską prašvilptų.

5. Neskiriame kableliu vienos nuo kitos nevienarūšių aplinkybių (vietos aplinkybės nuo laiko aplinkybės ar pan.).

Vakar _ šiuose rūmuose buvo susirinkę daug žmonių.

I.Simonaitytės herojai gyveno XVIII a. pradžioje _ Prūsijoje.

Vienarūšės sakinio dalys – skyrybos taisyklės

 

Vienarūšėmis laikomos sakinio dalys, tarpusavy susijusios sujungiamuoju ryšiu ir kartu turinčios vienodą sintaksinį ryšį su ta pačia sakinio dalimi. Vienarūšiškumą dažnai paryškina jungtukai ar jungiamieji žodžiai, padedantys tas vienarūšes sakinio dalis surikiuoti taip, kad būtų kuo tiksliau parodytas jų vidinis ryšys ir detaliau išryškintas jų santykis su ta bendra sakinio dalimi, iš kurios joms visoms keliame klausimą. Be to, į pagalbą pasitelktos dalelytės išvardijamus dėmenis ne tik labiau iškelia, akcentuoja, bet ir stipriau sieja vieną su kitu, o kai kurie jungtukai, pavyzdžiui, ir, gali atlikti ne vien jungiamąją (jungtuko), bet ir pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją:

Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama. Į kokios komedijos ar dramos personažą ji persikūnijo, kam metė iššūkį? Gal kare žuvo mano tėvas ir brolis, iš sielvarto mirė motina. Perėjimus iš eilutės į eilutę tvarko ne racionalistinė lyrika, o emociniai šūksniai ir asociacijos. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė sugestyvų, bet griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį, kuris pirmiausia turėjo paklusti pojūčio tonui. Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir mąsto. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo teisę.

Vienarūšėmis laikomos tos sakinio dalys, kurios priklauso ne tik tai pačiai sakinio daliai, bet ir tam pačiam sakinio dalies porūšiui. Pavyzdžiui, šiame sakinyje vienarūšėmis nebus laikomos trys vietos aplinkybės, nes jos atsako ne į tą patį klausimą:

Skubėdamas patamsy pasukau takučiu per sodą į senelių sodybą, iš kitos pusės supamą jauno pušynėlio.

Vienarūšiškumo ribos nėra griežtos. Daugiausia problemų kelia tarinių ir pažyminių vienarūšiškumas. Paprastai vienarūšiais laikomi keli tariniai, priklausantys nuo to paties veiksnio. Tačiau kai kiekvienas iš tų tarinių turi atskiras antrininkes sakinio dalis (a) arba tų tarinių rūšys skiriasi (b) ir jie reiškiami skirtingomis morfologinėmis formomis (laikais, nuosakomis) (c), tai jau priartėjama prie sudėtinio sakinio. Šios pagrindinės sakinio dalies vienarūšiškumas sintaksės teoretikams visada atrodė problemiškas labiausiai dėl to, kad tarinys signalizuoja apie naujo gramatinio centro užuomazgą, o vienarūšės sakinio darys negali peržengti vientisinio sakinio ar vieno sudėtinio sakinio dėmens ribų:

Žvilgtelėjęs į tą gražumą, numetė kepurę šalia grėblio, dar pažengė kelis žingsnius, tada įprastiniu judesiu pasikišo dalgiakotį po pažasčia, tuo pačiu metu tvirčiau atsistodamas ant abiejų kojų. Bružas išsiėmė vieną popierėlį, įsikišo kišenėn tyliai uždarydamas spintos duris, tada sugrįžo prie to lango, prie tų buteliukų, išsitraukė cigarečių pakelį, vartė tarp pirštų net nežvilgtelėjęs į jį, po to pasižiūrėjo pro užuolaidėlę į kiemą, į šulinį, į arklius. Negaliu, pavargau, eime, pasėdėsim ant sofos. Visą savaitę skubi ir skubi, o tą vieną sekmadienio vakarą galėtum ir neskubėti, sėsk ant suolo ir pasidairyk į vakarėjančius laukus.

Nustatant pažyminių vienarūšiškumą svarbu nepamiršti subjektyvaus faktoriaus: skirtingi autoriai tuos pačius pažyminius gali suvokti ir traktuoti nevienodai, nes tai, ar jie vienarūšiai, ar ne, lemia semantikos dalykai. Tokiu atveju kablelio rašymas ar nerašymas nelaikytinas klaida. Vienarūšiais laikomi pažyminiai, apibūdinantys daiktą tuo pačiu atžvilgiu. Be to, jų vienarūšiškumo nustatymui svarbi morfologinė raiška (pavyzdžiui, ar abu būdvardžiai kokybiniai, ar vienas kokybinis, o kitas santykinis, ar tomis pačiomis kalbos dalimis pažyminiai reiškiami ir pan.). Vienarūšiškumą patikrinti gali padėti ir praktinė procedūra – jungtuko ir įterpimas tarp pažyminių: jei jungtukas čia tinka, vadinasi, pažyminiai yra gana artimi savo semantika ir juos galima laikyti vienarūšiais. Dažniausiai nevienarūšiai pažyminiai būna tuo atveju, kai pažyminys, esantis arčiau pažymimojo žodžio, kartu su pastaruoju sudaro terminą (pvz., turistinis dviratis; pieninis šokoladas). Tolimesnis pažyminys tada apibūdina ne pažymimąjį žodį, o terminu einantį dvižodį junginį (naujas turistinis dviratis; šviežias pieninis šokoladas):

Skirmonis, nelaukdamas, kol šeimininkas atsisės į savo kėdę už masyvaus rašomojo stalo, patogiai įsitaisė viename iš dviejų fotelių. Skirmonis kilsteli iš vietos, ištiesia ilgą raumeningą ranką į Telkšą, tartum norėtų jį čiupti už gerklės. Esu jau vien dėl to laimingas, kad leidžiuosi tamsiais, niūriais laiptais žemyn. Lengviau atsikvėpė, kai automobilis, įsukęs į ramią nuošalią gatvelę, sustojo prie keturaukščio mūrinio namo, kur buvo Telkšų butas. Išėjau pro tuos girgždančius vartelius, paskui save užkabindamas surūdijusį kablį ir galvodamas, kad prieš kelias dienas jį lietė grakštūs, švelnūs Agnės pirštukai.

Kontekste gali suartėti ir tapti vienarūšiais derinamieji ir nederinamieji pažyminiai:

Jos plaukai vešlūs, vario spalvos, supinti į vieną kasą, kuri susukta į kuodą ant pakaušio. Pilkas, be gabumų žmogelis viso to nepasieks.

Likusių sakinio dalių vienarūšiškumas sudėtingesnių teorinių problemų nekelia. Vienarūšiškumą paryškina vienoda vienarūšių sakinio dalių morfologinė raiška, taip pat jų susigrupavimas toje pačioje sakinio dalies, su kuria jos susijusios, pusėje – arba kairėje, arba dešinėje, plg.:

Tai proto produktas, o ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. B. Sruoga neparodo viso daikto, o tik jo kraštelį, tik sumirgėjusį akyse jo šešėlį.

Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos tų pačių arba artimos reikšmės žodžių samplaikos. Jos sudaro vieną samplaikinę sakinio dalį:

Tačiau kita diena giliai giliai įstrigo į sąmonę. Prieš kelias dienas šiame name buvo labai linksma: šoko trypė susirinkę draugai, skambėjo muzika.

Tiesa, kai kartojami tie patys žodžiai, jų skyrimas ar neskyrimas gali būti ir subjektyvus arba priklausyti nuo viso sakinio intonacijos:

Aš vis ėjau, ėjau per tą miestą tylutėliai, slapstydamasis.

Skyrybos ženklų parinkimas vienarūšėms sakinio dalims skirti ir tų ženklų vartojimas labiausiai priklauso nuo to, kokiais būdais šios sakinio dalys įkomponuojamos į sakinį.

Be jungtukų išvardijamas vienarūšes sakinio dalis sieja tik intonacija ir viso pasakymo prasmė. Jos viena nuo kitos atskiriamos kableliais:

Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko nesudrumsta, pastovi, šaltai rami.

Tarp nekartojamais sudedamaisiais (ir, bei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių joks skyrybos ženklas nerašomas:

Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Šiurpią neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau nei sužinojo, kuo ji gyvena. Savo nelauktais šuoliais ar smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas kalambūrui.

Kai minėti ir kiti jungtukai (pvz., nei… nei; tai… tai; čia… čia; tiek… tiek) kartojami, tai kablelis rašomas prieš kiekvieną iš jų pradedant antruoju:

Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš viršaus, tai iš apačios. Sensualinių įspūdžių seka neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos, nei dramatiško konflikto, nei raiškos tradicijos. Tačiau lietuvių lyrikos, įaugusios tiek į savo krašto politinius, tiek į socialinius rūpesčius, jie nepajėgė išskirstyti pagal Vakarų modelį į visiškai atskirų ir uždarų mokyklų kvadratus.

Svarbu žinoti tai, kad pasikartojantys jungtukai ne visada jungia vienarūšes sakinio dalis:

Ilgai neraginamas tuoj stryktelėjo iš vietos ir nulėkė paimti ir atnešti prašomo daikto.

Pasitelkus sudedamuosius ir skiriamuosius jungtukus, vienarūšės sakinio dalys gali būti sugrupuotos poromis. Tuomet kablelis vieną porą skiria nuo kitos:

Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždės ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas Putino įvaizdžių karkasas.

Prieš priešpriešinius (o, bet, tačiau) ir tarp porinių jungtukų (kaip… taip; ne tik… bet; ne tiek… kiek ir kt.), jungiančių vienarūšes sakinio dalis, kablelis rašomas visada:

Žilvinas vilkėjo išeiginį kostiumą, tačiau avėjo sportiniais batais. Romanse žodis tarsi ne ištariamas, o garsiai išdainuojamas. Simbolinio eilėraščio gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija, grindžiama intuityvia nuovoka. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė ne tik sugestyvų, bet ir griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį.

Išvardijamos vienarūšes sakinio dalys gali būti charakterizuojamos apibendrintai, vienu žodžiu. Tokiais apibendrinamaisiais žodžiais, pasakomais prieš arba po vienarūšių sakinio dalių grandinės, eina specifinę reikšmę turintys įvardžiai (pvz., visi, viskas, niekas ir kt.), prieveiksmiai (pvz., visada, visur, niekada, niekur ir kt.) ir apibendrintai daiktų ar reiškinių klases įvardijantys daiktavardžiai (augalai, naminiai gyvūnai, daržovės, vaismedžiai, baldai, profesijos ir t. t). Kai apibendrinamasis žodis pasakomas prieš vienarūšes sakinio dalis, tai prieš pradedant išvardijimą rašomas dvitaškis, o jei apibendrinama jau po vienarūšių sakinio dalių grandinės, tada baigus išvardijimą prieš apibendrinamąjį žodį rašomas brūkšnys. Kai po dvitaškio einančiomis vienarūšėmis sakinio dalimis sakinys nebaigiamas, tai išvardijimo gale rašomas kablelis, brūkšnys arba kablelis su brūkšniu. Skyrybos ženklo pasirinkimas šioje vietoje priklauso nuo daugelio dalykų: vienarūšių sakinio dalių grandinės apimties ir sudėtingumo, nuo sakinio, į kurį ta grandinė įkomponuojama, struktūros ir santykio su kitais tame sakinyje vartojamais skyrybos ženklais, ekspresijos, pvz.:

Mano tėvas – visą galų meistras: ir šoferis, ir kombainininkas, ir mechanikas, o jei prireikia, pakeičia ir melžėją. Tačiau tikra meilė atlaiko sunkiausius išbandymus, jei vyras ir žmona pasitiki vienas kitu, be pasitikėjimo viskas eina velniop: meilė, draugystė, karjera. Viskas sukosi ratu: dienos, naktys, darbai, mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai, dienos. Ant kėdžių, po stalu, ant palangių ir sofos – visur mėtėsi šiukšlės, tušti buteliai, buvo pridėliota nešvarių indų. Kiekvienas daiktas: akmenys ir medžiai, upeliukai ir kalneliai, sietuvos ir balos, raisteliai ir miško keliukai – turėjo pavadinimą mūsų senolių atmintyje.

Apibendrinamieji žodžiai paprastai laikomi ta pačia sakinio dalimi kaip ir prieš juos ar po jų einančios vienarūšės sakinio dalys, tačiau iš tikro santykiai tarp minėtų žodžių čia gerokai sudėtingesni, panašūs į priedėlio ir jo pažymimojo žodžio.

Tais atvejais, kai vienarūšės sakinio dalys (jos dažniausiai būna sujungtos priešpriešiniais jungtukais) viena nuo kitos atribojamos brūkšniu arba kabliataškiu, vienarūšiškumo riba peržengiama. Ryški pauzė tokias vienarūšes sakinio dalis pernelyg nutolina vieną nuo kitos, todėl vientisinis sakinys įgyja sudėtinio sakinio požymių ir gali būti lengvai juo pakeistas, ypač tuomet, kai brūkšniu ar kabliataškiu atskirti du tariniai:

Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė; jautė tačiau jog būtų katastrofa. Neduosi – tai žinokis.

Skiriamieji ženklai ir jų reikšmės – skyrybos taisyklės

 

Rišlioje kalboje žodžiai jungiami į tam tikras atkarpas – žodžių junginius, žodžių grupes, sakinius. Rašomojoje kalboje tokias atkarpas vieną nuo kitos skiria grafiniai skiriamieji ženklai, kurie vartojami pagal tam tikrus dėsnius ir taisykles. Jų vartojimas gali būti nusakomas dviem veiksmažodžiais: ženklai dedami arba ženklai rašomi. Skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma yra skyryba.

Paprastame rašte vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (…), kabliataškis (taškas kablelis) (;), dvitaškis (:), kabutės („ “), skliausteliai ( ). Vieno ženklo reikšmę turi kartu esantis kablelis ir brūkšnys (, –). Vartojamos ir kitokios ženklų kombinacijos, pvz.: ?! ?!. !.. ?.. Kai kurie ženklai, pavyzdžiui, šauktukas ir klaustukas, gali būti skliausteliuose.

Skiriamieji ženklai vartojami kalbos atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių ir yra dedami sakinio gale arba viduje. Atskiriamieji ženklai yra: taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis, kabliataškis ir dvitaškis. Taškas skiria tik sakinius. Klaustukas, šauktukas ir daugtaškis gali būti ir sakinio viduje, ir pabaigoje, kabliataškis tik sakinio viduje, dvitaškis beveik tik sakinio viduje. Kableliai, brūkšniai ir kartu einantys kableliai su brūkšniais vartojami žodžiams, jų grupėms ar sakinio dėmenims (sudėtinį sakinį sudarantiems vientisiniams sakiniams) atskirti arba išskirti. Jie būna tik sakinio viduje. Poriniai ženklai – kabutės ir skliausteliai – yra tik išskiriamieji.

Skiriasi ir intonacinės ženklų reikšmės – vieni yra neutralūs, kiti turi pabrėžiamąją ar emocinę reikšmę. Neutralūs ženklai yra: taškas, kablelis, kabliataškis, dvitaškis, kabutės ir skliausteliai. Ryškią intonacinę reikšmę turi šauktukas, brūkšnys ir kartu esantis kablelis ir brūkšnys. Klaustuko ir daugtaškio reikšmė yra pusiau intonacinė.

Taškas yra neutralus sakiniams skirti vartojamas ženklas.

1. Taškas dedamas tiesioginio sakinio gale.

Brėško. Kas valandą tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama.

2. Taškas dedamas po neryškios skatinamosios reikšmės sakinio, pasakomo ramiu balsu.

Nesirūpink, brolužėli, parvedęs vargo mergelę.

Sėskis pusryčių nespoksojęs.

Eitum jau gulti, seneli.

3. Taškas dedamas po prijungiamojo sakinio, kurio pagrindinis dėmuo yra teigimo reikšmės, o šalutinis dėmuo – netiesioginis klausimas.

Visi sušoko klausti, kas atsitiko.

Tėvas žino, į kurį lauką reikia sėti.

Dabar jis galvoja, kas čia bus.

Pastaba. Knygose, laikraščiuose, dokumentuose, lentelėse po antraščių taškas nededamas. Po izoliuotų sakinių taškas nededamas reklamoje, plakatuose, užrašuose.

Klaustukas yra tiesioginio klausimo ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką.

1. Klaustukas rašomas po klausiamojo sakinio.

Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?

Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?

Vis tų pačią knygą tebeskaitai?

Pastaba. Po antraščių, kurios turi klausiamojo sakinio formą, bet nereiškia tiesioginio klausimo, klaustukas nededamas.

Kaip Jonelis raides pažino.

Kodėl gegutė neperi savo vaikų.

Po antraštės, reiškiančios tiesioginį klausimą, dedamas klaustukas.

Slapyvardis ar slapyvardė?

Ar tu matei?

Mama! Kur tu?

2. Klaustukas dedamas po sujungiamojo sakinio, kai nors vienas jo dėmuo yra klausiamasis.

Brukamas biurokratinis žargonas, o paskui stebimės: kodėl prastėja visuomenės kalba?

Imk knygas ir eik, ko dar lauki?

Ką tu man duosi, aš tau duoklę sumokėsiu?

3. Po prijungiamojo sakinio klaustukas dedamas tada, kai klausimo reikšmę turi pagrindinis dėmuo.

Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Ar nori, kad papasakočiau negirdėtą neregėtų pasakų?

Pastaba. Jei prijungiamajame sakinyje klausimo reikšmę turi tik šalutinis dėmuo, klaustukas gali būti padėtas tik tada, kai klausimas ypač pabrėžiamas.

Pasakyk, mamute, kas gi tie linai?

4. Klaustukas dedamas po atskirų klausiamųjų žodžių ar pasakymų.

Papildiniai atsako į klausimus: ko? kam? ką? kuo?

Karalius užminė mįslę: kas yra mieliausia? kas yra greičiausia? kas yra riebiausia?

5. Po klausiamojo tiesioginės kalbos sakinio prieš autoriaus žodžius dedamas klaustukas ir brūkšnys.

– Mergele sesele, ko taip dūsauji? – klausia laumės.

– Na, kas gi dabar tau? – nustebo tasai.

– Tai ir tavasis išėjo? – priekaišto balsu tarė Damulienė.

Šauktukas yra intonacinis ženklas, dedamas po šaukiamai pasakomų ir ryškią emocinę reikšmę turinčių sakinių ar žodžių. Sakinio gale šauktukas atstoja ir tašką.

1. Šauktukas dedamas po ryškios skatinamosios ar ryškios emocinės reikšmės sakinio, pasakomo pakiliu balsu.

Meskite greičiau darbą ir eikite čia!

Tik į darbų greičiau! Tik mylėkim karščiau! Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

Vaikeli gi tu mano, sušalsi!

Bet kaip gražiai jis rašo!

Kur tik jis nėra buvęs!

2. Šauktukas dedamas po sudėtinio sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra ryškios skatinamosios reikšmės ar pasakomas pakiliu balsu.

Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių!

Ko jis laukė šio laiko nevedęs, būtų beturįs šeimininkę!

Rašyba – ne pirštinės: kas metai jos mainyti negalima!

3. Šauktukas dedamas po šaukiamai pasakomo ir emocinę reikšmę turinčio kreipinio, jaustuko, teigimo ar neigimo žodžio.

Tėte! Tu pamiršti, kad baudžiavos nebėr!

Ne! Aš tavęs nepažįstu!

Taip! Mūsų kova šventa!

O! Ir Veronika parėjo!

Alio! Jums skambina iš mokyklos.

Pastaba. Po jaustukų ir kreipimosi žodžių, kurie skelbimų ar laiškų pradžioje rašomi atskira eilute, šauktukas dedamas ir tada, kai šaukiamosios ar emocinės reikšmės jie neturi.

Dėmesio!

Konferencijos dalyviams!

Gerb. Redaktoriau!

4. Šauktukas gali būti dedamas po emocinę reikšmę turinčių sveikinimo žodžių ir linkėjimų.

Sveiki atvykę!

Laimingos kelionės!

Labas rytas!

5. Po žodžių, pasakomų su ryškiu emociniu atspalviu, šauktukas dedamas ir sakinio viduje, t. y. ten, kur tolesnis tekstas rašomas mažąja raide.

Juodais kraujais aptekusiam sapne kažkas man šaukė: karas! badas! maras!

Ak, Dočy! Dočy! tu mūsų klausyt nenorėjai, kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

Deja! ir mirtis kaži kur paliko!

6. Kai norima ypač pabrėžti sakinio emocingumą, po sakinio dedami trys šauktukai.

Bravo, teisingai, sutinkame, sutinkame!!!

Kaip prigimtis gali aprėpti tokią niekšybę!!!

7. Po šaukiamai ir emocingai pasakomų klausimų dedamas klaustukas ir šauktukas.

Tai tu taip atsimoki už mūsų gerų širdį?!

Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!

8. Po šaukiamojo tiesioginės kalbos sakinio ar žodžio prieš autoriaus žodžius dedamas šauktukas ir brūkšnys.

– Dievuli, kiek čia turto! – stebėjosi kaimynai.

– Stok! Stok! – suriko keleiviai.

– Ne! ne! ne! – šaukė vaikai.

Daugtaškis yra nebaigtos minties ar jos pertrūkių žymimasis ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką, o sakinio viduje – kablelį.

1. Daugtaškis dedamas po sakinių, kuriais pasakoma nebaigta mintis, minties pertrūkiai ar staigūs perėjimai nuo vienos minties prie kitos.

Tai nors kerdžių pakelk. Viešpatie, po avižas…

Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies…

Taip, žinoma… Nelaimė… Privalom viens kitam padėti…

2. Daugtaškiu žymimi ir sakinio viduje esantys staigūs minties pertrūkiai ar netikėti posūkiai, nutylėjimai ar po stabtelėjimo pasakyti žodžiai.

Kitas vėl žioplys… varvink čia seilę… nematai, kad laikas girdytis?

Mykoliuk… ačiū tau už skripkavimą… ačiū… labai ačiū…

Labiausiai laukiama radijo laida yra… oro prognozė.

3. Daugtaškis dedamas, norint parodyti nebaigtą mintį ar skaičiuojamųjų daiktų eilę.

Tada buvo dainuojama dainelė: ,,Lietuvi, laikyk liežuvį…“

Rudenį į šiltesnius kraštus išskrenda gandrai, gervės, pempės, varnėnai…

Prielinksniai ant, nuo, be… reikalauja kilmininko linksnio.

4. Daugtaškiu žymimos praleistos cituojamo teksto vietos.

Keldamas aikštėn literatūrinės kalbos negeroves, Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti… mūsų liaudyje“.

Baltušio kalboje yra daug gyvų liaudies kalbos žodžių, pavyzdžiui: ,,…žmogus atrišo jas ir įmetė rogiugalin, …savųjų šeimyniškių rankos popalaidės, …kerdžius botagu per pakinklius užgelnijo“.

Pastaba. Praleistas teksto vietas žymintis daugtaškis gali būti rašomas su laužtiniais skliaustais.

,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai išlaikyta <…>, todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia negerbtumėm“.

5. Po nebaigtą mintį reiškiančio klausiamojo sakinio dedamas klaustukas ir daugtaškis, o po šaukiamojo sakinio ar žodžio – šauktukas ir daugtaškis.

Pone Jėzau… o kas čia?..

O kokia paslaptinga ir poetiška man buvo toji naktis!..

Jūra, jūra!.. aš myliu!

6. Po nutrauktą mintį pasakančių tiesioginės kalbos žodžių prieš autoriaus žodžius dedamas daugtaškis ir brūkšnys.

– Dievulėliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar… – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

– Kiek ponų… kokie gražūs… – šnibždėjo apsiblaususi.

7. Po tiesioginės kalbos žodžių prieš brūkšnį daugtaškis gali būti sulietas su šauktuku ar klaustuku.

– Tau važinėtis, važinėtis!.. – rėkia ji nesavu balsu.

– Tai gal dar kartą?.. – nedrąsiai pridėjo Narbutas.

Kablelis yra paprasčiausias ir neutraliausias sakinio viduje dedamas ženklas, vartojamas įvairioms sakinio atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių.

Kabliataškis yra neutralus, bet už kablelį svaresnis ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurioms skirti kablelio nepakanka.

1. Kabliataškis dedamas sudėtiniame sakinyje tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai jie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kai jais pasakomos viena nuo kitos nutolusios mintys.

Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja.

Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo.

Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę; visi plotai žaliavę pavėne aptemę.

2. Kabliataškiu atskiriamos jungtukais nesujungtos sudėtinio sakinio dėmenų grupės arba vienas atskiras dėmuo nuo dėmenų grupės.

Prie sandėlių ir tvartų staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai.

Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai.

Ėjo keliu žmonės, rado akmenėlį; šalia akmenėlio gulėjo bernelis, čia pat žvengė bėrasai žirgelis.

Užsiliko vien bala; kyšo vidury sala, jos atkrančiais auga krūmai.

Pastaba. Kartais kabliataškiu atskiriami net tokie išplėsti ir vienas nuo kito nutolę dėmenys, tarp kurių yra jungtukas.

Tai dainuoju, nes aš jaunas, nes širdis to prašo; nes pavasaris atėjo, nes aš žemę myliu!

Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.

3. Kabliataškiu skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai jos sujungtos į atskiras grupes arba yra labai išplėstos ir atsijusios viena nuo kitos.

Augo putinas, augo, žaliavo; skleidė žiedus prieš saulę baltai.

Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, bobų vakar išdraikytą bežiūrint čerkasų; pataisė lovą, apgerbė drabužius; pravėrusi klėties duris, ėjo į vidų.

4. Kabliataškis gali būti dedamas tarp ilgesnių vienarūšių sakinio dalių, kai jos išryškintos grafiškai – pažymėtos eilės numeriu arba raidėmis, rašomos iš naujos eilutės.

Susirinkime buvo svarstomi šie klausimai: 1) valdybos ataskaita; 2) antrojo pusmečio darbo planas; 3) naujų narių priėmimas.

Susirinkime buvo svarstomi šie klausimai:

1) valdybos ataskaita;

2) antrojo pusmečio darbo planas;

3) naujų narių priėmimas

Dvitaškis yra aiškinamosios reikšmės ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurios susietos ryškaus, bet ramaus aiškinimo ryšiu.

1. Dvitaškiu nuo prieš einančių žodžių skiriamos aiškinamąją reikšmę turinčios išskaičiuojamosios sakinio dalys.

1.1. Dvitaškis dedamas po apibendrinamųjų žodžių prieš kelias aiškinamąsias vienarūšes sakinio dalis.

Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo.

Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.

Saulė patekėdama nužiburiavo visą pasaulį: pastogių varvulius, tvoras ir laidarą.

Pastaba. Jei po apibendrinamųjų žodžių einančios sakinio dalys yra ne sakinio pabaigoje, po jų dedamas arba kablelis, arba brūkšnys.

Trys vaikučiai: du berniukai ir mergytė baltu kaspinėliu kasytėse, šliejosi prie tėvo.

Viskuo: kalba, laikysena, išvaizda – jis buvo labai paprastas.

1.2. Jei po apibendrinamųjų žodžių dar yra jungiamųjų žodžių, prieš jungiamuosius žodžius dedamas kablelis, po jungiamųjų žodžių – dvitaškis.

Šiemet mūsų turistai aplankė nemaža įdomių Lietuvos vietų, kaip antai (arba būtent): Anykščius, Palangą, Kauno marias.

Liaudies dainose apdainuota daugelis mūsų medžių, pavyzdžiui: ąžuolas, beržas, klevas, liepa, ieva.

1.3. Prieš pabrėžtą ir kokiu nors būdu išryškintą (raidėmis ar skaičiais sužymėtą, iš naujos eilutės pradedamą) išskaičiavimą dvitaškis dedamas ir tada, kai prieš išskaičiavimą apibendrinamųjų žodžių nėra.

Mokyklos sanitarinis postas:

a) rūpinasi mokyklos, sporto salės, valgyklos, mokyklos aplinkos sanitarine būkle;

b) žiūri, kad mokiniai laikytųsi asmens higienos taisyklių;

c) teikia pirmąją medicinos pagalbų.

2. Dvitaškis dedamas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo.

Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga.

Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje.

Atsidūsta žmogus: jei nėra šalia Nemuno, tai ir mūsų nėra.

Pastaba. Dvitaškis dedamas ir tokiuose sakiniuose, kur sakinio dėmuo aiškina atskirus žodžius.

Kaip gaidžiai: dienų pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi.

3. Dvitaškis dedamas prieš sakinio dėmenį, kuriuo netiesiogine kalba atpasakojami kieno nors žodžiai.

Ne veltui sakoma: daug rankų didžią naštų pakelia.

Gerai sako: su vilku nei arsi, nei akėsi.

Ak, kad čia būtų Dočys, pasakytų: bent sykį tu verkusi liaukis.

4. Dvitaškis dedamas po tokių autoriaus žodžių, kurie rodo toliau būsiant tiesioginę kalbą.

Šeimininkė parvežė iš miesto elementorių savo sūnui ir duodama pasakė: ,,Na, Kazeli, mokysimės skaityti“.

Baigus jam griežti, karalaitė sako:

– Muzikante, gal būtum toks geras ir man savo žiedą parodytum.

– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?

5. Po autoriaus žodžių, įterptų į tiesioginės kalbos sakinį, dvitaškis dedamas, jei autoriaus žodžiai yra tokioje vietoje, kur ir be jų turėtų būti dvitaškis.

– Nėra baimės, kad lytų, – tęsė Jonelis: – mūsų rugeliai suvežti, šienelis suvalytas.

Brūkšnys yra intonacinis ženklas, vartojamas sakinio dalių ar dėmenų santykiams pabrėžti ir išryškinti. Brūkšnys gali atstoti kablelį arba būti kartu su kableliu.

1. Brūkšnys dedamas vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties, kai tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi.

Vilnius – Lietuvos sostinė.

Nakties darbai – dienos juokai.

Bet Galinio liepa – viso kaimo puošmena.

Triskart keturi – dvylika.

Amžių nugyvent – ne lauką pereit.

Pastabos. 1. Kai prieš tarinio vardinę dalį yra dalelytės štai, tai, brūkšnys dedamas prieš tas dalelytes.

Darbščios rankos – štai žmogaus turtas.

Niūronių ir Androniškio apylinkės – tai gelsvo smėlio ir melsvų miškų, pušynų kraštas.

2. Kai veiksnys išreikštas įvardžiu arba kai tarinio vardinė dalis prie veiksnio jungiama lyginamąja dalelyte, praleistos jungties vietoje brūkšnio gali nebūti.

Aš jo sesuo.

Saulė šiandien lyg ugnis.

2. Brūkšnys dedamas gretinamųjų pasakymų antrojoje dalyje vietoj praleisto, bet iš pirmosios dalies numanomo žodžio arba kai reikia pabrėžti gretinamųjų dalykų priešybę.

Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis – aplink Žemę.

Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo – raukšlių išvagotas.

Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių.

Riksmo daug, o darbo – tik dėl akių.

Laimėje Mykoliuko skaudulys gal būtų sparčiai augęs. Nelaimėje – jis sunyko.

3. Brūkšnys dedamas prieš apibendrinamąjį žodį, einantį po išskaičiuojamųjų vienarūšių sakinio dalių ar dėmenų.

Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan.

Apsidairė: nei daržinė, nei klojimas – niekas iš vietos nepajudinama.

Vargas, badas, rykštės, dvarininkų valdžios daromos neteisybės – štai kas sukurstė mūsų žmones!

Arkliai baidėsi, stojo piestu, žmonės šlijo į pagriovius – visi davė kelią dviračiui.

4. Brūkšniais skiriami ryškios ar pabrėžtos aiškinamosios reikšmės priedėliai ir kitos pabrėžtą aiškinamąją reikšmę turinčios sakinio dalys:

a) sakinio pabaigoje tokios sakinio dalys atskiriamos,

Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs.

Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis nori Antanukų nuskriausti, jisai visuomet turi uoliausią gynėją – savo seną senelę.

Tuo tarpu žalčiai tik knibžda po kiemą – karstosi, vyniojasi, rangosi.

Likimas daug ko mokė ją, tik neišmokė vieno – šliaužti.

b) sakinio viduje jos išskiriamos, kai yra kelios išskaičiuojamosios ar pavienės išplėstos,

Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia.

Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.

c) sakinio viduje atskiriamos iš vienos pusės, kai yra pavienės ir neilgos,

Ak, tai atskirų debesėlių – avių šešėliai ant vandens.

Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.

Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

Pastabos. 1. Ypač pabrėžti pavieniai aiškinamieji žodžiai gali būti brūkšniais išskirti ir iš abiejų pusių.

Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.

2. Pabrėžtos reikšmės neturinčios aiškinamosios sakinio dalys skiriamos kableliais.

Motina, senutė Augustienė, susirgo ir niekur iš klėties nesirodė.

5. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, turintys pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.

Tikiu aš dieną – didelę ir šviesių.

Iš vakarų kilo debesys – tamsūs, niūrūs, grėsmingi.

Šalia diendaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius – žilas, apžabalęs.

O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

6. Brūkšnys dedamas prieš žodžius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.

Jei užmokės tau Šarūnas, tai kalaviju ir gaisrais – už mano vargus.

Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį – gimtojo kaimo, tėviškės.

Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

7. Brūkšniu gali būti skiriamos įprastoje vietoje esančios sakinio dalys, jeigu jos labai pabrėžiamos:

a) prieš tarinį einančios dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės sakinio dalys,

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Judviem susituokus – bus graži pora.

Upę perbridęs – šaukšte prigėrė.

b) lyginamosios sakinio dalys,

Glostau per dienų įšilusį kranto akmenį – tarsi ėriuką nebaikštų.

Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos – kaip pragare.

c) vienarūšės sakinio dalys,

Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas.

Vakare namo ji gena – ir sutinka griežlę seną.

d) įvairios paprastos sakinio dalys,

Žilo plauko – sveikas protas.

Atkeršykite – teisėtu, šventu kerštu!

Už vieną muštą – dešimt nemuštų.

8. Brūkšniai dedami tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai tame pačiame ar gretimuose sakiniuose yra kelios panašios dėmenų poros.

Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus.

Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

Per stogą, net per lubas varva ant galvos – vyrai kalti! Susirgus daktaro reikia – vyrai kalti.

9. Brūkšnys dedamas tarp jungtuku nesujungtų sudėtinio sakinio dėmenų, kai tarp sakomų minčių yra staigus minties šuolis ar pabrėžtas aiškinimas.

Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną.

Baltą kopų smėlį perbėgo šešėlis – žemę pabučiavo debesėlis.

Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus!

Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė.

Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti.

10. Pabrėžiant išvadą ar kokį kitą sakomą dalyką, brūkšniu galima atskirti ir jungtuku sujungtus sujungiamojo sakinio dėmenis arba net šalutinį sakinį (šalutinį sakinio dėmenį) nuo pagrindinio.

Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po pergalės.

11. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas nesiklausė – visiškai pritariu tėveliui.

Kada man dantys skaudėdavo – o tai būdavo neretai – Bertaitienė man ,,mesdavo vyšnias“.

12. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) ir klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai ar sakiniai, kai po jų rašomas šauktukas ar klaustukas.

Prisiminiau, ir mane – kelintų jau kartą! – nupurtė šiurpas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

Dar būtų pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

13. Brūkšnys rašomas prieš tiesioginę kalbą, kai ji pradedama iš naujos eilutės.

Katinas sutiko kiškį:

– Kiški piški, bėkim, bėkim, – dangus griūva!

– Kas tau sakė?

– Aš pats mačiau, ant mano uodegytės buvo užgriuvęs.

14. Brūkšniais kartu su kableliais ar kitais skyrybos ženklais atskiriami autoriaus žodžiai, einantys po tiesioginės kalbos, ir išskiriami, kai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą.

– Nuneš Petrelė, kad ji eina bažnyčion, – atsakė tėvas.

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė mane.

– Nepaprasta tu mergina, – atsakė tiesiai Girdvainis, – ir paskalų nebijau.

– Kuo vilkas geresnis už tave?! – kalbėjo kiškis. – Ar jo uodega puikesnė?

15. Brūkšniai dedami tarp žodžių, reiškiančių kelių reiškinių ryšį ar seką.

Iš tautosakos jis meniškai rekonstravo mitologinį žmogaus – gamtos – visatos ryšį.

Atskirų kraštų apžvalgą pateikia pagal schemą: naudingosios iškasenos – pramonė – žemės ūkis – transportas.

16. Brūkšnys dedamas tarp žodžių ir skaitmenų, kuriais nusakomas atstumo, laiko, kiekio ir kitokios ribos.

Keleivinis traukinys Vilnius–Kaunas išvyksta po penkių minučių.

Lapuočiai medžiai žaliuoja birželio–spalio mėnesiais.

Jonas Biliūnas gyveno 1879–1907 m.

Veikalas išspausdintas ,,Raštų“ pirmajame tome, p. 115–320.

Lietuvoje naktį buvo 15–20 laipsnių šalčio.

Pastabos. l. Tarp ribas žyminčių žodžių ar skaitmenų brūkšnys įterpiamas be jokių tarpelių.

2. Tarp žodžių, nusakančių apytikslį kiekį, joks ženklas nededamas, tačiau tarp skaitmenų ir tokiu atveju dedamas brūkšnys.

Mašina važiavo 60–70 km per valandą greičiu.

17. Brūkšnys dedamas po kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos prieš kitą taip skiriamą kalbą.

Pasigirdo žodžiai: ,,Leitenante, veik!“ – ,,Klausau, tamsta vade!“ – pakluso leitenantas.

Kažkas šūktelėjo: „Tėvai, ko ieškai?“ – ,,Ėhė, brolyti, čia tau ne mokykla“, – pagalvojau.

Kablelis ir brūkšnys yra sudėtinis intonacinis ženklas, vartojamas ten, kur dėl kurių nors priežasčių vieno brūkšnio nepakanka.

1. Kableliais ir brūkšniais išskiriame įterptinius sakinius, įsiterpusius tarp sakinio dėmenų arba į sakinį įsiterpusius su savo šalutiniu dėmeniu.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kad draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

2. Kableliu ir brūkšniu atskiriami sakinio dėmenys, kurie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis.

Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti.

Jau pavasaris išaušo, gieda vieversėlis, – nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis!

Tokių dejavimų Adomas girdi kasdien, – ar kad kelnės suplyšta, ar kad alkūnė prakiūra, nosinė dingsta.

3. Kai sakinio atkarpoms skirti reikia brūkšnio, o pirmoji iš tų atkarpų baigiasi kableliais skiriamu šalutiniu arba įterptiniu sakiniu, tarp atkarpų paprastai paliekamas ir kablelis, ir brūkšnys.

Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė, – prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti.

Poezija turi nutiesti tiltą iš kūrėjo į skaitytoją arba, kaip yra sakęs V. Mykolaitis-Putinas, – iš širdies į širdį.

Pastaba. Kai šalutinis sakinys yra įsiterpęs į trumpą neišplėstą sakinį ar brūkšnys turi tik intonacinę reikšmę, prieš jį kablelio gali nebūti.

Matau, kad neišsinešdina – ir užkūriau ugnį.

Žudyk mane, jei nori – ar šūviais, ar peiliu!

4. Kableliu ir brūkšniu atskiriame jungtuku nesujungtus labai atsijusius, bet pabrėžtą išvadinę mintį pasakančius sakinio dėmenis.

Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegų, – jam veja ir takai obelų apsnigti.

Ne viesulas laužo miškus, – tai Speigas karalius per sniegą apeina upes ir šilus.

Kabutės yra šalutinis skyrybos ženklas, kuriuo išskiriami kokiu nors ypatingu santykiu su pagrindiniu tekstu susiję žodžiai ar sakiniai. Kitų ženklų kabutės neatstoja.

1. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba, kai ji po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje.

Katriutė vėl prašneko: ,,Matai, Petruk, jau motulė nebedejuoja“.

Visus vyrus sustatė valsčiaus patalpos kairėje ir sakė: ,,Kas už Pečiūrą, pasilikite vietoje, o kas prieš jį, pereikite dešinėn pusėn“.

Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: ,,Kokia graži ir maloni mergytė“.

2. Kabutėmis skiriamos garsiai nepasakytos veikėjo mintys ar samprotavimai.

Kad bent kada pasibartų: ,,Ar tu vyras, ar tu velnias, kam taip geri?“

,,Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą.

„Tik kas ji tokia galėtų būti? – klausė save. – Gal kokia viešnia pas ką nors atvažiavusi?“

3. Kabutėmis išskiriamos citatos, cituojami užrašai, kieno nors žodžiai, garsų pamėgdžiojimai.

Pirmoji lietuviška knyga prasideda žodžiais: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“

Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: ,,Žmonių laimė“.

O ruoša, anot Kaikarienės, ,,tirpdavo jos rankose“.

Nerašytajai tautos istorijai duoda šviesos vadinamoji ,,žemės kalba“.

Kregždžių balsai ,,vyt vyt vyt“ labai įgrysta vanagui.

4. Kabutėmis išskiriami tikriniai simboliniai įstaigų, organizacijų, knygų, laikraščių, meno kūrinių pavadinimai, mechanizmų ir gaminių markės.

Rungtynes laimėjo Kauno ,,Žalgiris“.

Konferencija rengiama ,,Draugystės“ viešbučio salėje.

Niekas nė žodeliu neatsiliepia dėl mano iškeltų įvairių kalbos dalykų ,,Švietimo darbe“.

,,Lituanica“ tad ir yra skrendančios Lietuvos įvaizdis ir simbolis.

Loterijoje galima laimėti televizorių ,,Tauras“, šaldytuvą ,,Snaigė“ ar kitą vertingą daiktą.

Pastaba. Ne simbolinę, o tiesioginę reikšmę turintys pavadinimai rašomi be kabučių.

,,Žinijos“ draugija, bet Kraštotyros draugija, ,,Tauro“ bankas, bet Taupomasis bankas, ,,Lėlės“ teatras, bet Jaunimo teatras, tačiau maisto produktai, kuriuos sudaro sąlyginės reikšmės apibūdinamieji žodžiai, gali būti laikomi simboliniais ir rašytini didžiąja raide su kabutėmis. Pvz.: saldainiai ,,Paukščių pienas“, „Palangos“ duona, „Močiutės“ sviestas, „Mūsų“ kefyras, šokoladas „Trys muškietininkai“, „Kaimiškas“ rūgpienis.

Gaminių pavadinimai, ypač reklamoje, etiketėse ir pan., gali būti išskiriami ne kabutėmis, o kitu šriftu, pvz.: Palangos duona, M ū s ų kefyras, sūris GERMANTAS ir pan.

5. Su kabutėmis gali būti rašomi netiesiogine ironiška reikšme pavartoti žodžiai arba žodžiai, nuo kurių autorius nori atsiriboti, pateikti kaip svetimus.

Tie dideli puikūs miškai buvo ,,mūsų“ pono…

Papasakok, seneli, kaip ponas tave ,,paglostė“.

Narvilų ,,pasidžiaugimai“ betgi atsikartodavo, įnamių ,,ekskursijos“ taip pat.

Iš tų lūšnų ir lūšnelių buvo ,,sukurtas“ ištisas ,,architektūrinis ansamblis“.

Skliausteliai yra šalutinis skyrybos ženklas, vartojamas nuo pagrindinio teksto nutolusioms pastaboms, paaiškinimams ir tekste esančioms nuorodoms išskirti. Kitų ženklų skliausteliai neatstoja.

1. Skliausteliuose rašomi nuo pagrindinio teksto nutolę, papildomas mintis ar paaiškinimus reiškiantys sakiniai.

Nešu ir aš tremties dienas, kaip kryžiaus auką… (Aplinkui vien tik melą, tamsą, tylą tematau.)

Labai maža žinių pateikiama apie lietuvių kalbos priegaides. (Apskritai į tarties dalykus Jablonskis kreipė maža dėmesio.)

Pastaba. Skliausteliuose rašomų sakinių galo ženklas dedamas skliaustelių viduje.

2. Skliausteliais išskiriami įterptiniai sakiniai ar žodžiai, kurie reiškia pašalines, tarsi papildomai pasakytas pastabas.

Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.

Mokiniai tos procedūros nemato (to dar betrūko), bet viską žino.

Kur nėra širšių, ten ir dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.

Aštuntoji klasė (vadovas mokytojas A. Jonaitis) konkurse laimėjo pirmąją vietą.

3. Skliausteliuose rašomi atskirų teksto vietų ar žodžių paaiškinimai.

Gyvoji kalba (tarmės) yra neišsenkamas mūsų kalbos šaltinis.

Literatūros ryšiai su kitomis meno šakomis (teatru, muzika, tapyba) veikale taip pat išsamiai išnagrinėti.

Viena labai savotiška dykumos gyvūnų adaptacija (prisitaikymas) yra vadinamasis vasaros įmygis.

Martynas Mažvydas 1547 metais Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą – ,,Catechismusa Prasty Szadei“ (,,Katekizmo prasti žodžiai“).

4. Skliausteliuose rašomos citatų, iliustracijų, minčių šaltinių nuorodos.

Vaižgantas yra rašęs, kad katalikybė ,,privalo būti Rymo, ne lenkų tikėjimas“ (Vaižganto raštai, K., 1922, t. 2, p. 44).

Apsakymuose apie vaikus (,,Kaip Jonelis raides pažino“, ,,Petriukas atsargus“, ,,Magdelė“) parodomas troškimas siekti mokslo ir šviesos.

Apie tai rašyta ,,Moksle ir gyvenime“ (1979, Nr. 11, p. 32).

Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra sudaryti iš paprastųjų būdvardžių ir įvardžio jis (žr. § 44).

5. Kartu su skliausteliais gali būti kuris nors kitas skiriamasis ženklas; jis dedamas prieš uždaromąjį skliaustelį arba po jo:

a) po skliaustelių dedami ženklai, kurie skiria prieš skliaustelį ir po jo esančias sakinio dalis ar dėmenis,

Nuotraukoje matome Birutę Daukantienę (antroji iš dešinės), kuri konkurse laimėjo pirmąją vietą;

b) skliausteliuose rašomi intonaciniai ženklai, priklausantys patiems įterptiniams žodžiams ar sakiniams,

Kai atėjo pavasaris, tai jis (koks kvailumas!) neatskyrė viščiukų nuo žvirblių.

Pats dvaro tijūnas (ar tai juokai?) peršasi.

Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai – skyrybos taisyklės

Šiek tiek įvairesnė ir laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių, sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.

Norint pabrėžti tokių sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas, pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.

Kai sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo (kitaip – šalutinis sakinys) eina arba po pagrindinio dėmens (kitaip – pagrindinio sakinio), arba kartais prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu – nesvarbu, ar būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu), nors… (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia, kuris, -i, kelintas, -a… (b.), ar jungimo funkcijas atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip, kiek, kodėl, ar… (c), pvz.:

a. Šiandien taip šalta, kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau, jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu. Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi. Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė. (Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog, nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai kai mokykloje paaugliui neįdomu – ir t. t.);

b. Pažiūrėsime, kas tu per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir nepaaiškėjo – ir t. t.);

c. Nebeatsimenu, kur jį esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk, kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau – ir pan.)

Kai kuriuose iš čia pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys, ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga: Kad turėtų pinigų – paskolintų. Jei reikia – važiuok. Ko aš noriu – niekur niekada nebus. Kada atostogausime – dar nežinau.

Yra keli atvejai, kai kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:

a. kai prieš jungiamąjį žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį, pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome iš kokio jis krašto – ir pan.);

b. kai prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra) ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo, t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida – kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo labiau, kad buvau stiprus – ir pan.);

c. kai yra du vieno laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida – kablelis padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba, kurie (dar blogiau: …ir augę, arba, kurie) čia gyvena nuo vaikystės);

d. neskirtini kableliais jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip – ir t. t.)

Prieš kelis dešimtmečius jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan. paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens. Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.

Kai šie šalutinį dėmenį sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.: Kas, niekas nežinojo arba Kas – niekas nežinojo. Kur, neatsimenu arba Kur – neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina arba Kodėl – nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus, sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo, arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)

Šalutiniai dėmenys, įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių, pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti. Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj, jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau. Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės, kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis, vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė – ir t. t.)

Kai įterpto šalutinio dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas (nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad, jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet, nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.: Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė – nežinia.

Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime? (Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės. Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu) mes kiek patriukšmausime.)

Nemaža klaidų daroma skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia verčiasi vien kableliais – pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.

Tarp bejungtukio sakinio dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami kableliai – skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs. Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro – ir t. t.)

Brūkšnio tarp bejungtukio sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros (b.):

a. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė. Žiūriu – lapė bėga. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti;

b. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

(Abiem atvejais suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir t. t.)

Dvitaškio ir brūkšnio vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia, nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą, o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras – išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis – uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą – šeima skurdo.

Stiliaus sumetimais vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar pridėjo: tik parodyk man jį: (= –) gaus jis nuo manęs. Supratau – (= 🙂 nelaikysiu liežuvio – baigsis blogai.

Retkarčiais bejungtukio sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos atkarpos būtinas kablelis (c):

a. Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);

b. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – jam veja ir takai obelų apsnigti (J. Aistis);

c. Aš supratau, kad bus blogai, – turiu kuo greičiau slėptis.

Kabliataškis paprastai dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis). Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis). Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo, plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno sakinio darys du ir dės tašką.

Savotiški sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais autoriaus žodžiais.

Tiesioginė, arba veikėjo, kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai – dažniausiai brūkšniais, rečiau kabutėmis.

Skiriant brūkšniais, nors ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl taisyklių čia nepriminsime.

Dažniau klystama tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų vartojimo polinkius.

Atidaromosios ir uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia: “…”, o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti apačioje, uždaromosios – viršuje, ir jų forma tokia: „…“ (nors dėl šrifto gali būti ir kitokia).

Anglai net dialoguose vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais neišskiria.

Štai angliško dialogo pavyzdys iš William’o Golding’o “Lord of the Flies” („Musių valdovas“):

“Come on,” said Jack presently, “we’re explorers.”

“We’ll go to the end of the island,” said Ralph, “and look round the corner.”

“If it is an island –”

Lietuviai dialoguose vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo šitaip:

– Eikim, – pagaliau tarė Džekas. – Juk mes žvalgai.

– Nueisim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir už kyšulio apsidairysim.

– Jeigu čia sala…

Kabutes lietuviai vartoja ribotai – dažniausiai tada, kai veikėjo kalba įterpta į kito veikėjo kalbą (a.) arba įtraukta į autoriaus pasakojimą (b.), arba kai pati mintis veikėjo neištariama, tik turima galvoje (c):

a. – O tu, melagėle! Sakei: „Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!..“ (Žemaitė);

b. – Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs, klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik… Laikykis sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – matušėle, aš knygą nupirksiu“. – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta… maža bematau“. – „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną <...> (Žemaitė);

c. „Kad jūs žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt“. (I. Simonaitytė).

Būdinga dalies spaudos darbuotojų klaida tokiais atvejais: vartoti angliškas kabutes, anglų kalbos pavyzdžiu be reikalo dėti jas prieš brūkšniais išskirtus autoriaus žodžius ir po jų. Kartais pagal anglų kalbos pavyzdį ne tose vietose, kaip įprasta lietuvių kalboje, sudedami ir kableliai, taškai. Pavyzdžiui, lietuviškai turėtų būti parašyta: Apžvalgininkai pabrėžia prezidento žodžius: „Taip darome ne tyčia, – sakė jis, – bet kad nėra kitos išeities“, o dažnai, daug ką imant iš anglų kalbos, negerai parašoma: “Taip daroma ne tyčia,” – sakė jis, – “bet kad nėra kitos išeities.” Kur į pasakojimą įterptas dialogas (žr. b. pavyzdį), dažnai tarp veikėjų frazių pamirštama padėti brūkšnį.