Kalba. Netaisyklinga kalba jaunimo tarpe

 

Kalba – musu sielos vedrodis, tokius zodzius daznai girdime per literaturos pamokas Taciau jaunimui galetumeme padaryti issimti. Dauguma jaunuoliu, kaip susitare kalba tik jiems budinga kalba. Si kalba, net literaturinio pavadinimo neturi – tai jaunimo sugalvota, gatves kalba. Mano apklaustu paaugliu teigimu ja vartoja daugumas moksleiviu ir studentu.
Jaunimas siuos isgalvotus zodzius daznai naudoja vietoje keiksmazodziu, nes juos draudzia mokytojai ir kiti intelektualus asmenys . O naudoti padriku, nieko nereiskianciu garsu niekas uzdrausti negali. Siu laiku barbarizmai daznai sudaromi prie rusisko zodzio pridejus lietuviska galune, arba po kokio nors ivikio lietuviskas zodis igauna kitokia prasme (pvz istarus zodi gaidys, retas pagalvoja apie nekalta ir miela namini pauksti ), neretai sie zodziai ir visiskai nieko nereiskia.
jaunimo naujadarai, lyg savotiska mada. Juos naudodami paaugliai jauciasi labiau verti demesio, taip issreiskia savo nepriklausomybes ir isskirtinumo troskima. Tai beje ir geras budas erzinti mokytojus, bei tevus, kurie daznai siu zodziu reiksmes nesupranta ir nevisada gali teisingai atsakyti I paauglio replika.
Savaime suprantama, jog jaunimo barbarizmu nerasime knygoje….nors pasistengus is ju galetumem sudaryti ir visa zodyna. Sios kalbos egzistavimui itakos turi radijas ir televizija, nes ten pasakyta idomesne fraze ar issireiskimas paauglio priimamas, kaip Dievo zodis tikintiesiems. Taciau daugiausia siu zodziu moksleiviai suzino vieni is kitu: kieme ar irc.
Svarbiausia tai, jog gatves kalba neapsiriboja vien gatve. Jos pilna visur kur renkasi jauni zmones : mokyloje, diskotekoje, kino teatre… Daugumai ji artimesne, nei gimtoji literaturine ar tarmiska zemaiciu kalba. Kartais net ir labia noredami negalime susilaikyti jos nevartoje. Labiausiai tai atsiskleidzia pamoku ir egzaminu metu, kai moksleiviai noredamai kalbeti literaturiskai tam turi labai susikapti, nes kitaip gali issprusti vienas kitas nepageidautinas zodis, uz kuri mokytojai baudzia mazindami pazymius .
Stai keleta paciu naujausiu ir dazniausiai vartojamu gatves kalbos pavyzdziu:
1. derktis – saipytis is kitu, bereikalo juoktis
2. stopudovai – visiskai taip, 100%
3. mentas – policijos pareigunas
4. malacius – geras perkeltine prasme
5. britas – plikai apsiskutes
Nu o tokiu kaip mobilke, telikas, tapkes, kurtke, kompas, klava, kasis net ir komentuoti nereikia juos ir taip visi zino
Kaip reguoti I tokiu zodziu vartojima tai jau vyresniuju reikalas, taciau tiketis jog jaunas zmogus ju atsisakys manau perprasmiska. O drausdami mums taip kalbeti jus tik skatinate tai daryti, nes juk uzdraustas vaisius skaniausias…

Įvadas

Gimtoji kalba sudaro neatskiriamą kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį.Mano
nuomone, kiekienas save gerbiantis žmogus privalo rūpintis savo kalba, ją
tobulinti…
Mūsų visuomenė yra mažai išprususi, vartoja daug svetimybių iš Vakarų,
žargonus, tarmybes, kurių dėka mūsų gimtoji kalba skursta ir gali net po
kelių dešimčių metų visai išnykti. O ją labiausiai skurdina jaunimas- tai
mes. Juk niekam nepaslaptis, kad jaunuoliai per amžių amžius kraipydavo
savo gimtąją kalbą.
Norėčiau visus supažindinti su savo darbu, tai ,,Netaisyklinga kalba
jaunimo tarpe“.Jame gausu palyginimų, netaisyklingai vartojamų žodžių, jų
ištaisymas ir pan.
Turbūt visiems begalo įdomu kodėl pasirinkau šią temą….Pasirinkau
šią temą, kadangi visa tai yra man artima ir nuolat sutinkama. Esu pati
studentė, mano nuomone, rašant šį darbą tai buvo vienas iš privalumų, nes
pati esu jauna ir nuolat supa jaunų žmonių būrys.
Darbo tikslas – supažindinti savo grupės draugus su netaisyklinga
kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

,,Nėra tokios menkos tautos,
nėra tokio niekingo žemės užkampio,
kur nebūtų vartojama sava kalba”.

M. Daukša

,,kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.

J. Balčiukonis

,,Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.
Vydūnas

Kalbos kultūra mūsų gyvenime

Gyvenime vienaip ar kitaip susidūriame su kalbos kultūra: tenka apie
ją girdėti mokykloje, kolegijose, universitetuose, darbe ir net gatveje.
Daugelis net nesusimąsto kas yra ta kalbos kultūra ir kokia jos reikšmė.
Kalbos kultūra- tai kalbos taisyklingumas,o ji labai svarbi yra bendrinei
kalbai. Bendrinė kalba-tai visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba,
kurios gausu raštuose, leidžiamojoje periodinėje spaudoje, televizijoje. Be
šios bendrinės kalbos neįsivaizduojame mokyklos, valstybinių ir kitų
viešojo bendravimo įstaigų.
kalba, jos kultūra svarbi ir kiekvienai asmenybei. Ji padeda
kiekvienam kalbančiajam padeda sėkmingiau pasinaudoti visomis trimis kalbos
funkcijomis: informacine, emocine ir apeliacine.
Visi žinome, kad mūsų kalba sena, garbinga, artima savo promotei-
indoeuropiečių proklabei. Apie ją, kaip apie vieną seniausių, kalbama
didžiausiuose pasaulio universitetuose. Bet kyla klausimas, kodėl kalbos
kutūros knygose daug kalbama apie klaidas. Juk pati kalbos kultūra- tai
norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas, o ne klaidos.
Pirmuosius kalbos kultūros pagrindus mums davė mūsų tėvai, darželio
auklėtojos, mokytojai,o dabar jau ir dėstytojai. Kaip sakoma: „Gyveni ir
mokaisi“, o mokytis reikia visą gyvenimą. Tačiau dažnai patys nesugebame, o
gal ir nenorime branginti savo kalbos, teršiame ją kitų kalbų žodžiais,
posakiais, kurie nedera, netinka, yra svetimi.Tai darome mes, jaunuoliai,
mūsų draugai, šeimos nariai, pažįstami…
Bendrinė lietuvių kalba turi daug nespręstinų problemų. Viena iš jų
–Vakarų kalbų naujųjų skolinių vartojimas jaunų žmonių tarpe.
Ne vienas suvokiame per didelį svetimų žodžių antplūdį ir matome, kad
kyla realus pavojus ir mūsų kultūros, mūsų kalbos savitumui. Pastebėtina,
kad ir lietuvių kalbos fonetika, tartis įgauna angliškų ypatybių, kinta jų
sintaksė, įsigali net tam tikra žodžių tvarka sakinyje. Lietuvių kalboje
Vakarų naujųjų skolinių gausa siaurina mūsų žodyną, jo plėtą, kenkia jos
žodingumui ir savitumui. Yra net realus pavojus,kad mūsų gimtoji lietuvių
kalba gali išvis išnykti.
Skolinių gausa jaunimo tarpe

Jau geras dešimtmetis kai pastebimas gausesnis svetimybių, hibridų,
naujadarų, žargoninių žodžių vartojimo polinkis.Žinoma, nėra nė vienos
visiškai grynos klabos, kuri nevartotų svetimų kalbų žodžių, bet taip pat
yra gerai žinoma, kad pernelyg didelis susižavėjimas kitų kalbų žodžiais ir
labai intensyvus jų vartojimas žeidžia kalbos sistemą,o taip kalba praranda
savo savitumą. Tai rodo nykstantį tautinį tapatumą, tautų niveliaciją. Visi
naujieji skoliniai užima gana svarbią vietą daugelyje dabartinių kalbų,
taip pat ir mūsų kalboje. Skoliniai rodo istorinę kalbų sąveiką, santykius
su kaimynais ir kartais yra vienas iš kalbos leksikos papildymo būdų.
Taigi, tautų ir kalbų ryšiai skatina ir skolinių vartojimą. Kiekvienos
tautos išeities taškas- išsaugoti etninę kultūrą. Mano nuomone, mes
pasauliui esam įdomūs tiek, kiek esame saviti.
Vakarų kalbų skolinius vartoja įvairių profesinių žmonės:
verslininkai, bankininkai, ekonomistai, politikai. Šiuo metu kaip tik ir
plūstelėjo didžiausia jų banga (akcizas, investicija, dividentai,
subsidija,…).Dalis terminų buvo vartojami jau prieškario Lietuvoje, o dabar
grįžta iš pasyvios vartosenos į aktyviąją.Be daugelio iš jų būtų sunku
išsiversti, nes neturime tikslių lietuviškų atitikmenų. Tiesiog jau tapo
mada angliškai pavadinti muzikos grupę ar firmą.Šie naujadarai ypač
linksmai atrodo šiuolaikiniui jaunimui- tai mums.Šiems visiems kalbos
pokyčiams ypač ir esame imlūs. Kodėl dažnai, kalbant apie skolinius,
pabrėžiama, kad jaunimo kalboje gausu skolinių? Galima išskirti keletą
priežasčių. Visų pirma, daug lengviau prisitaikantys ir imlesni pokyčiams
yra jauni žmonės; kintantis kiekvienos kartos požiūris į tradicines
vertybes, rodo pakitusį požiūrį ir į kalbą, tautinio tapatumo suvokimą.
Tapatumas – savotiškas savivokos aktas, žmogus pats kuria savo tapatybę.
Prisitaikydama prie istorinės visuomeninės situacijos jaunoji karta taikosi
prie kintančio pasaulio. Intensyvesnis visuomenės kultūrinis, politinis,
ekonominis gyvenimas, bendravimas su kitomis valstybėmis, kultūromis, kalbų
sąveikos, natūralus naujų reiškinių ir daiktų įvardijimo poreikis, lemia
gausesnį skolinių vartojimą. Antra, jaunimas visais laikais siekia
išsiskirti: elgesiu, išvaizda, kalba. Tam ir susikuria įvairių socialinių
grupių žargonai . Jis ypatingai prisideda prie kalbos išpėtimo, įterpdami
tarptautinius žodžius į savo kalbą. Tačiau jaunimas daug neigiamos įtakos
kalbai daro vartodamas žargoninius žodžius, svetimybes. Ypač šiuo metu
jaunimo kalba kenčia nuo įkalinimo įstaigose naudojamo žargono, kuris labai
plinta tarp mokyklinio jaunimo. Jaunimui taisyklingai trukdo kalbėti tai,
kad jaunimas mažai skaito grožinę literatūrą, liaudies pasakas, mažai
dainuoja dainų. Jo žodyno turtingumui neužtenka televizijos filmų, laidų ar
internetinės kalbos. Jeigu televizijos ir radijos kalbų taisyklingumas yra
kontroliujamas, tai internete jaunimas gauna netaisyklingos kalbos
pavyzdžių, kad jaunimo tėvams ir mokytojams, dėstytojams norisi jaunimą
izoliuoti nuo šios kalbos,bet…
jaunimo kalbos sritys, kuriose daugiausia pasitaiko skolinių, yra
pramogos, laisvalaikis, muzika, kompiuteriniai žaidimai. Patyrinėjus
jaunimui skirtų leidinių(ypačžurnalų „Panelė‘, „Cosmopolitan“) kalbą
matyti, kad didelę skolinių dalį sudaro įvairios sąvokos, įvardijančios
bendruosius dalykus (tokie kaip ,,barbecue”, ,,boys`as”, ,,bon ton” duty
free parduotuvės, ekstremalas, ,,gents” (džentelmenas) hapeningas, joy
savaitgalis ,,junk-food”, ,,kinderis” orror (siaubas), ,,pampersai”,
,,vivacoloras” ir pan.). Labai gausi skolinių vartojimo sritis yra muzikos
stilių ir su muzika susijusių reiškinių pavadinimai (pvz.: acid house`as,
acid jazz, ,,ambient trance”, ambientas, black metalas, blackmetal,
britpopas, dance, dark wave, death metalas, disco, drum`n`bass, dub,
eurobytas, eurodisko, fank-soul, folk, funk, funky, gangsta repas,
glamrokas, grunge, hardkoras, hardrockas, heavy metal, hip-hopas, house,
jungle, kantri (country), pankrokas, progressive house, raprock, ruspop,
soul, soulas, techno, trance, triphopas, ,,underground`as”; ,,bestas”,
bestselerinis, ,,clubmix” ,,didžėjus”, diskžokėjas, eurobeat`inis, fanas,
fanatas, fanklubas, grandas, hitas, klipas, koveris, megahitas, miksas,
miksuotojas, pankas, remiksas, semplas, singlas, topas, ,,unplugged”). Kaip
matyti iš pavyzdžių, skolintais žodžiais (dažniausiai originalo kalba,
kartais gavę lietuvišką galūnę) pavadinami ne tik vėliau atėję muzikos
stiliai, bet ir lietuvių kalboje jau turintys nusistovėjusią formą (blues –
bliuzas, jazz – džiazas, rock – rokas). Skoliniai dažni bendraujant,
ekspresyviai išsakant savo vertinimą (pvz.: again, cool crazy, fainas,
hello, help, seksova/s, sexy, sorry, topinis ir pan.). Ypač mėgstama
dainuoti anglų kalba, nors nuo seno žinoma, kad daina visais laikais buvo
ir yra tautiškumo saugotoja. Dabar nueita taip toli, kad kai kurie
lietuviai dainininkai kuria tekstus tik anglų kalba ( „Amberlife“,
„Skamp“). Taigi svetimus žodžius girdime nuolat koncertuose, jaunimo
renginiuose, per televizija bei radijo laidas.
Drąsiai galima teigti, kad didelė dalis moksleivių ir studentų nemaža
laisvalaikio dalį praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus. Tai
atsispindi ir jų kalboje. Visų pirma, žaisdami kompiuteriu, kurio terminija
dar nėra iki galo nusistovėjusi, jie perima visus kompiuterinės technikos
skolinius, antra, sukaupia ir platina skolinius, funkcionuojančius
kompiuterinių žaidimų srityje (pvz.: akountas, bagas, boxas, decoderis,
deface, displejus, downloadinti, draivas, fagas, failas, geimas, geimeris,
geiminti, geimpadas, geimplėjus, hakeris, hardas hardvaras, hostingas
hotkeys, instalinti, interfeisas, kartridžas, kileris, lameris logas,
loudinti, notepadas, offline online, overklokeris, pakas, pasvordas
peidžeris, portas postingas, reverberis, roketdžampas, root, rulezas,
saitas, seivinti, užfleiminti, užsiloginti ir pan.) .

Kalbos kultūra- sudėtingas mokslas

Mano nuomone, kalbos kultūra – gana nuobodus ir sudėtingas mokslas.
Kalbos klaidų įvairovė tikrai didelė. Jų pasitaiko ne tik leksikoje, bet
taip pat morfologijoje, žodžių daryboje, sintaksėje, fonetikoje,
kirčiavime.
Lietuvių kalbai visą laiką grėsė svetimybės, kažkada ypač rašytinei,
dabar visų pirma sakytinei. Kaip žinote, rašytinė lietuvių kalba pradėjo
formuotis tik XVI amžiuje, o XVIII amžiuje ji religiniuose raštuose jau
buvusi taip užteršta, kad mažai kas buvo likę lietuviško (sakykim, “Broma
atverta ing viečnastį”). Jau tada atsirado kalbininkų (Ostermejeris,
Milkus), kurie polemizavo su tokių raštų autoriais, stengėsi religinių
knygų kalbą priartinti prie liaudies šnekamosios kalbos.
Į lietuvių kalbą su kultūros, mokslo, technikos plėtra visą laiką
veržėsi svetima terminija. Su šiuo reiškiniu kovojo kurdamas savus
naujadarus jau Širvydas, vėliau Daukantas, o ypatingu purizmu šioje srityje
pasižymėjo XIX a. pabaigos -XX pradžios atgimimo veikėjai. Dėl kalbos
likimo sielojosi J. Jablonskis: “Mūsų tauta nuo senų senovės kentė visokias
svetimas įtekmes, kurios gerokai sugadino ir tautos kalbą”. Buvo stengtasi
visiems svetimos kilmės žodžiams surasti lietuviškus atitikmenis. Daugelis
tada sukurtų žodžių praturtino mūsų kalbą, pvz.: vietoj disciplinos įvestas
naujas žodis drausmė, vietoj akcentuoti – pabrėžti, egoistas – savimyla,
embrionas – gemalas, flora – augmenija ir daugelis kitų. Buvo tuomet
sukurti ir tokie žodžiai, kurie kalboje neprigijo, nesugebėjo išstumti
tarptautinio žodžio ir dabar skamba gana juokingai, pvz.: vypsonė
(teatras), oramieris (barometras), orovė (klimatas), mokysta (metodika).
Šiuo metu prie Lietuvos Respublikos Seimo veikianti Kalbos komisija ir
Terminijos institutas intensyviai ieško atitikmenų labai sparčiai
plintantiems visų pirma angliškiems žodžiams. Surastas žodis ne visada
sėkmingai prigyja, ypač buitinėje kalboje. Jeigu naujadaras sunkiai
ištariamas, negražiai fonetiškai skamba, pernelyg ilgas ar nevisiškai
atskleidžia tikrąją žodžio reikšmę, jis niekaip neišstumia iš mūsų kalbos
svetimybės. Nauji taiklūs žodžiai, kuriais Kalbos komisija džiaugiasi kaip
greitai prigijusiais, tai: sauskelnės vietoj pampersų (neprigijo siūlomi
vystukai), traškučiai vietoj čipsų, savaitgalis vietoj vykendo, javainiai
vietoj miuslių, dešrainis vietoj hotdogo, elektrinis paštas vietoj e-mailo.

Labai nenoriai traukiasi iš vartosenos tokie žodžiai, kaip
antai: parkingas, ofisas, popkornai, imidžas, nors turi neblogus
lietuviškus atitikmenis, jau nekalbant apie kompiuterinę techniką. Terminai
dar tik kuriami. Ne visus spėjama sukurti laiku, kol dar neįsigalėjęs
svetimas žodis.
Lietuvių kalbos kultūros klaidų priežastys

Nuolat girdėdama begalo daug netaisyklingų žodžių, frazių, sakinių
pabandžiau išskirti tam tikras kalbos kultūros klaidų priežastis:
1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų
poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia
leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui,
iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš
vokiečių – biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (=
įvaizdis); dažnai lietuviškas žodis pavartojamas ne sava reikšme: žino (=
moka) kalbą; nusiimk (= nusivilk) paltą; medžiagos sąstatas (= sudėtis).
Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai:
Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę);
sausros rezultate (= dėl sausros).
2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos
paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai
neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuose beveik visada įmanomi.
Vengiama tik siaurai paplitusių tarmybių, ypač leksikos. Juk retai
vartojamų žodžių arba jų reikšmių daugelis gali nesuprasti. Vartodami
tarmiškus žodžius vargiai susikalbėtume. Ne kiekvienas susigaudys, kad
pietų aukštaičių žodis klupstis – tai „kelis”, vakarų aukštaičių dulpšti –
„pamažu dirbti”, žemaičių kūlis – „akmuo”, kelplustu – „greitai, skubomis”.
Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vengiama rytų aukštaičių kelintinių
skaitvardžių su baigmeniu -likis: vienuolikis, dvylikis… (bendrinėje
kalboje yra vienuoliktas, dvyliktas…), tarminių (paprastai su
menkinamuoju atspalviu) mažybinių priesagų – žemaičių kalnalis „kalnelis”,
dalies žemaičių paršuitis „paršelis”, pietų aukštaičių paukštynas
„paukštelis”. Tam tikrų savitumų esama tarmių morfologijoje. Vengiama pietų
aukštaičių tariamosios nuosakos formų būtau, turėtau; būtai, turėtai, nors
Salomėja Nėris intymumo įspūdžiui sustiprinti rašo: Kad pavirstau pilku
lauko smėliu… Be reikalo miestuose plinta sintaksės žemaitybė šėrė iš
rankos, spyrė iš kojos (bendrinėje kalboje čia įprastas priemonės
įnagininkas šėrė ranka, spyrė koja).
Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes
tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys
be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono
elementais.
3. Žargonas ir slengas. Kai kas šį reiškinį vadina apskritai žargonu,
bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie
dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.
Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant
gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba.
Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra
nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas
ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis
„studentas”, univerka „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka
„matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas „troleibusas”,
svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”,
vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”,
auklioškė (arba klyfa) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir
beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir
iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava
šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas”
(apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti.
„Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo
frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Jau nebemadinga senosios kartos
žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų
kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų –
kreizas „pusprotis, pakvaišęs”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos
reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas
„šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”.
Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai,
vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam
tikrų profesijų (jūrininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių
žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis
(be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose
jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę: Tu, brol, visai
nusišėrei (t.y. iškvaišai), kliedėt (t.y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal
prisiliuobei „prisigėrei”? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos
labai nepagadins ir savas „mados žodis” varom, pavartojamas reikšmė „einam,
vykstam, važiuojam” – baisiau būtų rusiškieji pošli, pojechali.
Kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį
visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau daugelis
išauga, kaip išaugama iš trumpų kelnaičių. Nebent galima priminti, kad,
tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai
šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau vartojame svetimybę, tai nors rinkimės
variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…
4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus
požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius
neapgalvotai keliame į kitą, pavyzdžiui, mokslinio stiliaus pasakymą regos
organai vartojame laisvuosiuose stiliuose, kur tinka tik akys, o štai kiek
tarmiškas buities kalbos posakis sopa galva netinka moksliniame stiliuje,
kur įprasta skauda galvą. Standartinis administracinės kalbos posakis
naudotis autobusų paslaugomis keistai skambėtų buitinėje kalboje, kur
sakome ne Dažnai naudojuosi autobusų paslaugomis, o dažnai važiuoju
autobusais.

Interneto kalba

Šiais laikais labai svarbią jaunimo gyvenimo vietą užima kompiuteris
ir internetas. Nuo pat šių išradimų sukūrimo, jie buvo tobulinami,o jų
pritaikymo galimybės buvo plečiamos. Pradžioje internetas buvo naudojamas
tik duomenų perdavimui,o vėliau buvo kuriamos virtualios svetainės, kur
žmonės galėjo susipažinti su siūloma produkcija,dar vėliau buvo kuriamos
svetainės, kuriose lankytojai galėjo už tam tikrą mokestį bendrauti su
kitais, susipažinti su naujais žmonėmis ir t.t. O tai ypač viliojo jaunus
žmones!
Kuo toliau, tuo vis labiau pigo internetas, kurio kainos pasiradė
peieinamos kiekvienam eiliniam piliečiui.
Viso to pasekoje, šiuo metu, norint susiekti su kitose šalyse
gyvenančiais draugais, giminėmis, mes neprivalome siųsti paprastų laiškų ar
jiems skambinti. Užtenka turėti prie tarptautinio tinklo prijungtą
kompiuterį.Gi tai išties patogu!? Taigi paklausa kompiuterių ir interneto
auga ir mes dabar laisvai galime bendrauti su žmonėmis neišeidami iš namų,o
to pasekoje atsirado virtualūs pokalbių kambariai, nelietuviškai vadinami
„Chat‘ais“. Juose renkasi žmones, norintys pabendrauti. Atrodytų viskas
puiku, jaunimas bendraus dar labiau, bet …
Rašydama šį darbą pasidomėjau interneto svetainėmis …Visų blogiausia
yra tai, jog taupant laiką, yra naudojami begalės trumpinių, kurie kartais
yra net nelietuviški. Vartojamos užsienio kalbų, dažniausiai anglų
abecėlėje esančios raidės, tokios kaip „w“, „q“, ar „x“, o skirybos ženklai
naudojami emocijomis reikšti , pvz: „:)“, „:/: ir t.t.Deja, yra nevengiama
vartoti ir giliai į mūsų gimtąją kalbą įsišaknyjusių rusiškų keiksmažodžių,
kurie taip pat yra rašomi sutrumpintai.

Dažniausiai sutinkami posakiai virtualiose svetainėse:

• Nusipirkit naują printerį(= spausdintuvą), nes šitas sugedęs.
• Kai grįšiu namo, parašysiu tau gražų e-mailą( =elektroninį
laišką),ok(= gerai)?
• Kodėl davei man suėjusį( = netinkamą naudojimui) kompaktą?

Vardų ir pavardžių trumpinimai

kalba, kuri juos supa kiekvieną dieną.Taip pat, paviešinti jų daromas
klaidas, jas ištaisyti bei skatinti vartoti tik taisyklingus kalbos
kultūros žodžius ar sakinius.
Nebuvo lengva rašyti šį darbą, nes pati taip pat darau begalo daug
kalbos kultūros klaidų, bet rėmiausi lietuvių kalbos kultūros mylėtojų
knygomis, kuriose gausu paaiškinimų kaip taisyklingai kalbėti lietuviškai.

• Rezultatai buvo įvertinti pilnai (=įvertinti visi).
• Reikia sudėti vieningą (=bendrą) paveikslą.
• Įmonė vieningai (=bendrai) sprendžia problemas.
• Matomai (=matyt, galbūt, turbūt) ji padėjo tą daiktą kitur.
• Jis įmetė 50 taškų ir tuo pačiu (=taip) tapo nugalėtoju.
• Mes turime pasirašę eilę (=daug) autorinių sutarčių.
• Po to nusikaltimo sekė dar visa eilė (=įvyko dar nemaža) kitų.
• Projektų vertinimo komisijoje turėtų būti įvairių sričių
specialistų, ypatingai (=ypač) finansų ir aplinkosaugos.
• Ataskaitos, ypatingai (=ypač) projektų turinio, nėra
analizuojamos.
• Mums reikia dar daug ko mokytis iš užsieniečių, ypatingai (=ypač)
taupumo.
• Naujos specialybės, ypatingai (=ypač) Viešbučių vadyba, labai
paklausios.
• Vakarais pasportuoti čia susirenka daug mėgėjų, ypatingai
(=ypač) moterų.
• Savo darbui jis visai abuojas (= abejingas).
• Nusikaltėlį padėjo surasti specialiai apmokyti (= (iš)mokyti)
šunys.
• Į mano skundą seniūnija neatreagavo (= ne(su)reagavo).
• Gali taip gautis (= išeiti, atsitikti), kad šiemet
nebesusitiksime.
• Kas čia gavosi (= pasidarė, išėjo)?
• Lyginant su 1997 m., gautųsi (= išeitų, būtų) visai kitas
vaizdas.
• Reikėtų daugiau rūpintis žmonių gerbūviu (= gerove).
• Turi būti sukurta savistovios (= savarankiškos) ekonominės
politikos programa.
• Savistovi (= Nepriklausoma) valstybė pati tvarko savo užsienio
politiką.
• Matome, ant kiek (= kaip, kiek) išaugo mūsų institutas.

Kauno kolegijoje išgirsti posakiai

• Tai gaunasi (=susidaro) tūkstančio litų skola.
• Ar Jūs skaitote (=manote), kad tai sąžininga?
• Skaičiau, kad tas darbas vedamas (=vykdomas, vyksta).
• Žinoti gimtąją (=mokėti) kalbą reikia kiekvienam.
• Pasirinkime teisingą (=tinkamą) kintamąjį.
• Neteisingai (=netaisyklingai) parašei tą žodį.
• Kas link muzikos, (= Muzikai; O muzikai; Jei kalbėsim apie muziką,
tai jai) mano vaikas visai negabus.
• Kas link mokslų, (= Mokslais) mano pusbrolis visai nesidomi – tik
kas link pinigų (= pinigais).
• Kas link vestuvių, tai apie jas dar negalvoju (= O apie vestuves tai
dar negalvoju).
• Senosios tradicijos pamažu atmiršta (= miršta, nyksta).
• Šiemet atsiekėme (= pasiekėme) neblogų rezultatų.
• Studentai kai kuriuos dėstomuosius dalykus gali pasirinkti
laisvanoriškai (= savo noru).

Taip kalba studentai, draugai, šeimos nariai, pažįstami

• Tinimą nuima (=pašalina, sumažina) vonelės su kaštonais.
• Iš nusikaltėlių buvo išimti (=paimti, atimti) šautuvai.
• Priėmusi vonią (=išsimaudžiusi) Marta išgeria arbatos.
• Jelena visada užsidėdavo (=užsimaudavo) šiltas kojines.
• Čia telpa daugiau šimto (= daugiau kaip šimtas, daugiau negu (nei)
šimtas, per šimtą, šimtas su viršum) žmonių.
• Parašyk ne mažiau penkių puslapių (= ne mažiau kaip penkis, ne mažiau
negu (nei) penkis puslapius).
• Mokytoja nuolat diegia savo mokiniuose (= mokiniams) grožio supratimą
ir ugdo juose (= jų) gėrio pradus.
• Ko jame daugiau – humoristo ar žurnalisto (= Kas jisDarbas:

humoristas ar žurnalistas)?
• Dar vaikystėje būsimajame sportininke susiformavo (= susiformavo
būsimojo sportininko) tvirtas charakteris (būsimasis sportininkas
išsiugdė tvirtą charakterį).
• Sportininkas šiandien ne formoje (= prastos, blogos formos).
• Serga tymais lengvoje formoje (= lengva forma; lengva tymų forma).
• Kokioj formoj (= Kokia forma; Kaip) atsiskaitysime?
• Nusipirkau kumpio formoje (= forminio kumpio).
• Kelinto (= Kelinta) šiandien? – Spalio antro (= antra, antroji).

Posakiai iš žurnalų, laikraščių, muzikantų lūpų, gatvės komentarų ir kitur

• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.
• Pensijas mokės lapkričio devinto (= devintą).
• Atostogausiu nuo liepos penkiolikto (= penkioliktos).
• Atremontavo (= Suremontavo) namą ir garažą.
• Ligonė ant tiek (= taip, tiek) nusilpusi, kad be lazdos nepaeina.
• Susirgimai(= Susirgimų) gripu padaugėjo (pagausėjo).
• Mieste atsirado valkataujantys šunys (= valkataujančių šunų).
• Kolektyve vėl atsirado nesutarimai (= nesutarimų).
• Nuo šviežių braškių kartais atsiranda odos išbėrimai (= išbėrimų;
kartais išberia odą).
• Išsinuomoja (= Išnuomojamas) vieno kambario butas
• Kada jūs pradėsite ant savęs (= savarankiškai) gyventi?
• Kas liečia kredito grąžinimo sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo
sąlygų) susitarsime.

Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai, kurie nuolat skamba Kauno kolegijoje

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|bulkelė, bulkutė |= bandẽlė, bandùtė |
|fara |= žibiñtas |
|grafkė, grapkė, grafkutė |= žiogẽlis; segtùkas |
|grimeris, -ė, grimierius, -ė |= grimúotojas, -a |
|kaldra |= añtklodė |
|kalnierius |= apýkaklė |
|knopkė, knopka |= 1. mygtùkas; 2. spraustùkas; 3. |
| |smeigtùkas |
|kūdas, -a |= líesas, -à |
|(su)kūsti |= (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti |
|tapkės |= šlepẽtės, šliùrės |
|ženyti(s) |= tuõkti(s); vèsti; tekė́ti |

Nevartotinos naujosios svetimybės, kurie nuolat skamba jaunimo tarpe

Klaidos : Galimi klaidų taisymai:

|hamburgeris |= mėsaĩnis, mėsõs suvožtìnis |
|čipsai |= (bùlvių) traškùčiai |
|e-mailas, imeilas |= elektròninis pãštas |
|hotdogas |= dešraĩnis |
|hotelis |= viẽšbutis |
|imidžas |= į́vaizdis; perk. r. var̃das, véidas |
| |(kartais ìšvaizda) |
|ofisas |= į́staiga (kartais bū́stinė, biùras, |
| |kontorà, rãštinė) |
|sponsorius, -ė |= 1. rėmė́jas, -a; 2. mecenãtas, -ė |
|sponsorystė |= 1. paramà, rėmìmas; 2. mecenãvimas |
|steikas |= (amerikiẽtiškas) kepsnỹs, dìdkepsnis|
|popkornai |= (kukurū̃zų) spragė̃siai |

Neteiktini vertiniai, kurie dažniausiai girdimi iš jaunuolių lūpų

Klaidos: Galimi klaidų taisymai:

|neužilgo |= netrùkus, tuõj(aũ), greĩtai, véikiai: |
| |Neužilgo (= Netrukus; Tuojau; Greitai; |
| |Veikiai) prasidės sėja. |
|savistoviai |= savarañkiškai, nepriklaũsomai: Ne kiekvienas|
| |įpratęs savistoviai (= savarankiškai) |
| |tvarkytis. Sūnusjausavistoviai (= |
| |savarankiškai, nepriklausomai) gyvena. |
|ant tiek |= taĩp, tíek: Ligonė ant tiek (= taip, tiek) |
| |nusilpusi, kad be lazdos nepaeina |
|kaip taisyklė |= paprastaĩ, dažniáusiai: Kaip taisyklė, (= |
| |Paprastai) pirmiausia brangsta naftos |
| |produktai. |
|kas liečia |= (o) dė̃l: Kas liečia kredito grąžinimo |
| |sąlygas, (= Dėl; O dėl kredito grąžinimo |
| |sąlygų) susitarsime. |
|kaž)kaip tai |= 1. kažkaĩp, kažin kaĩp: Per tuos metus jis |
| |(kaž)kaip tai |
| |(= kažkaip) sulinko, suseno; 2. kaĩp nórs: |
| |Reikės (kaž)kaip tai (= kaip nors) suktis iš |
| |šios padėties. |
|prie ko |= kuo dė́tas, -à: Prie ko čia mes (= Kuo mes |
| |čia dėti)? Banko vadovybė čia ne prie ko (= |
| |niekuo dėta). |
|ant sveikatos |= į sveikãtą: Toks sunkus darbas jam neišeis |
| |ant sveikatos |
| |(= į sveikatą). Ant sveikatos (= Į sveikatą)! |
| |[linkėjimas] |

Žodžių ir junginių reikšmės klaidos, kuriuos nuolat vartoja jaunuoliai
Klaidos : Galimų klaisų taisymai:

|apsivesti |= vesti (kalbant apie vyrą); (iš)tekėti |
| |(kalbant apie merginą); susituokti. |
|bendrai |nevart. išvadiniu (apibendrinamuoju) žodžiu: |
| |Bendrai |
| |(= Apskritai) jis neblogas žmogus. |
|davinys |nevart. r. „duomuo“: Pastarųjų apklausų |
| |daviniai |
| |(= duomenys) teikia vilčių. |
|gyvybingas, -a |nevart. r. „nepasenęs, -usi, tinkamas, -a |
| |vartoti“: gyvybingas(= nepasenęs, tinkamas |
| |vartoti) glaistas, skiedinys, gyvybingi (= |
| |nepasenę, tinkamivartoti) dažai, vaistai ir |
| |pan. |
|įpakavimas |nevart. r. „pakuotė“: Žaislai atsiųsti |
| |popieriniame įpakavime (= popierinėje |
| |pakuotėje). |
| | |
|matomai (regimai) |nevart. įterptiniu žodžiu nuomonei reikšti: |
| |Matomai |
| |(Regimai) (= Matyt), mums reikėtų dar kartą |
| |pasitarti. |
|nu(si)imti sagę, |nevart. r. „nu(si)segti sagę, laikrodį, |
|auskarus, laikrodį, |išsisegti auskarus, nusimauti žiedą ir pan.“ ;|
|žiedą ir pan. | |
|nu(si)imti suknelę, |nevart. r. „nu(si)vilkti suknelę, apsiaustą, |
|apsiaustą, švarką, |švarką, paltą ir pan.“ |
|paltą ir pan. | |
|pervesti |nevart. r. „perkelti“: pervesti (= perkelti) į|
| |kitą grupę, klasę, kursą, skyrių, į kitas |
| |pareigas ir pan. |
|prabalsuoti |nevart. r. „balsuoti, pabalsuoti, nubalsuoti, |
| |subalsuoti, baigti balsuoti“: Mes jau |
| |prabalsavome (= balsavome, pabalsavome, buvome|
| |balsuoti). |
|praklausyti |nevart. r. „perklausyti, išklausyti“: |
| |praklausyti |
| |(= perklausyti) įrašą,praklausyti (= |
| |išklausyti)paskaitą ir pan. |
|prakomentuoti |nevart. r. „(pa)komentuoti“: Šis įvykis buvo |
| |išsamiai prakomentuotas (= (pa)komentuotas) |
| |per televiziją. |
|prakonsultuoti |nevart. r. „(pa)konsultuoti“: Mūsų grupę |
| |dėstytojas jau prakonsultavo (= |
| |(pa)konsultavo). |
|prakontroliuoti |nevart. r. „(pa)kontroliuoti“: |
| |Prakontroliuokite |
| |(= Pakontroliuokite), kad ataskaitos būtų |
| |pateiktos laiku. |
|pravažiuojantis, |= nuolatinis, mėnesinis bilietas. |
|pravažiuojamas bilietas| |
|statyti grafiką, planą,|= (su)daryti grafiką, planą, tvarkaraštį; |
|tvarkaraštį | |
|statyti radiatorių, |nevart. r. „įrengti, įtaisyti, pritaisyti, |
|variklį, skaitiklį ir |(į)dėti radiatorių, variklį, skaitiklį ir |
|pan. |pan.“; |
|statyti telefoną |nevart. r. „(į)vesti telefoną“. |
|ligonio, pastato stovis|= ligonio, pastato būklė; |
|dvasinis, moralinis |= dvasinė, moralinė būsena. |
|stovis | |
|už(si)pilti benzino, |= į(si)pilti, pri(si)pilti benzino, kitų |
|kitų degalų (į |degalų. |
|automobilį) | |
|vedantis, -i, |= vadovaujantis, -i, vadovaujantysis, -čioji |
|vedantysis, -čioji |specialistas, -ė; |
|specialistas, -ė | |
|žinoti |nevart. r.: 1. „mokėti“: Prastai žinau (= |
| |moku) anglų kalbą; 2. „išmanyti“: Jis nežino |
| |(= neišmano) technikos; 3. „pažinti“: Vadovai |
| |turi žinoti (= pažinti) savo pavaldinius. |

Taigi , regis, apie kalbos kultūra mažai kas ką žino, o ką jau čia
kalbėti apie jos vartojimą. Negi niekam neįdomu sava, nuostabi, gimtoji
kalba? O gal tiesiog niekas nenori apie ją gidėti?Bet juk be tos
taisyklingos kalbos pamažu nyks ir tauta…Kad taip nenutiktų, prašau visų
didelių ir mažų bentvieną minutę per dieną skirti savo taisyklingajai
kalbai, juk per savaitę jau bus 7 minutės, o per metus 365 minutės..

Suprask:
be kalbos nėra tautos,
be kalbos nėra žmogaus,
be kalbos nėra minties.
Išvados

Nagrinėtoji medžiaga rodo, kad sekimas svetimomis kalbomis, žargonais
skurdina mūsų gimtąją kalbą. Akivaizdu, kad naujieji skoliniai bendrinėje
lietuvių kalboje vartojami nesilaikant pagrindinių lietuvių klabos
principų: taisyklingumo, pastovumo, savitumo.
kalba yra neatskiriamas žmogaus palydovas. Ji tartum pagrindinė
žmogiškumo ypatybė eina drauge su žmogumi nuo pat jo atsiradimo. Žodis
aptarnauja žmogų visose jo gyvenimo srityse: kultūros, meno, literatūros,
technikos, buities. Todėl lietuviškas žodis turi būti ne tik gerbiamas ir
branginamas, bet juo reikia mokėti naudotis, ypač dirbant atsakingą
švietėjo ir agitatoriaus darbą.
Skolinių, žargonų atsirado ir atsiras kalboje. Jų vartoseną reikės
nuolat stebėti ir tvarkyti, nes mūsų kalbos, galingųjų kaimynų godžiamos
negalime palikti savieigai.Bet svarbiausia yra tai , kad visuomenė norėtų
vartoti savo- lietuvių kalbos žodžius,o ne svetimus. Taigi būtina ugdyti
bendrą visuomenės, ypač mūsų- jaunimo, nepakantumą plūstantiems į mūsų
kalbą skoliniams, žargonams, tarmėms, tada greičiau bus pastebimi mums
nepriimtini žodžiai ir geriau bus ieškoma jiems pakaitų.
Taigi, ar išlaikys lietuvių kalba savo savitumą ? Juk tai priklauso
tik nuo mūsų pačių. Juk pati visuomenė turi suprasti, kokia vertybė yra
kalba, o juk ją mums niekas negali atstoti…
Todėl aš labai prašau savo bendraamžių – jaunesnių ir vyresnių –
gerbti ir tausoti savo senelių ir prosenelių išsaugotą lietuvių kalbą ir
kalbėti savo kalba taisyklingai be žargono.

Jeigu kalba išliks,
Gyva išliks Lietuva.
Kalbai sunykus,
Nebus Lietuvos,
Nebus lietuvninkų.
J. Basanavičius

Atmink:
Mirusi kalba – mirusi tauta,
Paliegusi kalba – paliegusi tauta.

J. Basanavičius
Literatūra:

1. Paulauskienė A. ,,Lietuvių kalbos kultūra”,K., 2001.
2. Šukys J. ,,Lietuvių kalbos kultūra visiems”, K., 2003.
3. Kniūkšta P. ,,Kalbos vartosena ir tvarkyba”, Lietuvių kalbos
institutas, 2001.
4. Gaivenis K. ,,Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys”,
Lietuvių kalbos institutas, 2002.
5. ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas‘‘, V., 2000 arba kompiuteriniai
variantai;
6. Jakaitienė E. ,,Lietuvių kalbos leksikologija“,V: Mokslas, 1980.
7. Piročkinas A. ,,Administracinės kalbos kultūra“,V: Mintis, 1990.
8. Pudaitienė V., Vitkauskas V. ,,Vakarų kalbų naujieji skoliniai“,V:
Enciklopedija, 1998.
9. Peleckienė A. ,,Kalbos kultūra“, V.,1998.
10. www.kaunodiena.lt .
11. www.lietuvosrytas.lt .
12. www.panele.lt .
13. www.emokykla.lt.
14. www.cosmopolitan.lt . Darbas:

Kalbos stilių sąveika

 

Stilių sąveika

Tos pačios kalbos stiliai nėra uždari ir veikia vienas kitą. Uždariausia, griežčiausia sistema – kanceliarinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Ataskaita gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti – tokios būna administracinės ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – ataskaitinių pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, kanceliarinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai pereinamas, tarpinis žanras. Stilių sąveika yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus stilius į visumą – bendrinę kalbą.
Mokslinio stiliaus teksto laisvė didesnė, bet čia irgi paprastai vengiama kitų stilių (publicistinio, šnekamojo) priemaišų. Tik tada, kai mokslinis pranešimas skaitomas žodžiu, sakytine forma, dažniau pasirodo ir gyvesnių, vaizdingesnių žodžių – mat pranešimo funkcija nebetenka grynumo, gyvi klausytojai prieš akis žadina ir bendravimo bei poveikio funkcijas.
Mokslinį stilių su publicistiniu sieja mokslinė publicistika. Būdingi jos pavyzdžiai yra visuomenei skirtos grožinių kūrinių, spektaklių, kino filmų recenzijos. Tarpinę padėtį tarp mokslo ir publicistikos užima populiarinamoji literatūra,
Ypatingas yra šnekamasis stilius, Jis veikia kitus stilius, daugiausia meninį, taip pat publicistinį, mokslinio stiliaus sakytinę formą, o savo ruožtu – pats patiria stiprų dalykinių (knyginių) stilių poveikį. Dalykinėje kalboje, publicistiniame rašinyje šnekamosios kalbos žodžio ar pasakymo pasigriebiama tada, kai norima prabilti neoficialiai, gyviau, vaizdingiau. Pvz.: Dabartiniai kalbininkai į tokią vartoseną taip pat kreivai žiūri. Visi įsiskolinimai turi būti išlaikyti iki vasario 25 d., tačiau pageidautina apsivalyti šią savaitę, t.y. iki vasario 18 d.
Būdingas ir priešingas stiliaus reiškinys – į buitinius pokalbius veržiasi dalykinių stilių raiškos priemonės.
– Felicija, jūs dirbate kambuze ir jums nevalia liesti šitų paukščių. Jie platina parazitus, nekalbant apie ornitozes, smulkiau jums nedėstysiu, bet patikėkite, tai žalinga.
Jeigu šitoks polinkis imtų gožti visus kitus, šnekamasis mūsų kalbos stilius ilgainiui netektų gyvumo, sumedėtų. Kad taip neatsitiktų, reikia neprarasti ryšio su dar gyvomis tarmėmis, su tautosaka, klasikine literatūra.
Minėtini keli skirtingų stilių vartojimo tame pačiame tekste atvejai.
1. Vieno stiliaus tekste cituojami arba atpasakojami kito stiliaus pasakymai. Pvz.:
– Klausyk, pirmininke. Kaip manai, ar žmona pasveiks? Daktaras sakė, kad komplikacijos kažkokios. Ką tai reiškia? Nesuprasi…
2. Perėjimą nuo vieno stiliaus prie kito lemia kalbos turinio ar situacijos, santykio su adresatu pasikeitimas. Antai statybų viršininkas interviu žurnalistui pasakoja: Tai iš tiesų opios mūsų darbo problemos, ir jas ryžtingai stengsimės šalinti. O toliau: Šeimoje jau auginome dvi dukreles, o dabar reikia ir trečiajai skirti dalį šviesių rūpestėlių.
3. Stiliai sumaišomi tyčia, tuo siekiama komiško efekto. Pvz.: Išgąsdintos žąsys suskato pakrūmėse greitomis dėti nekokybiškus kiaušinius.
4. Autorius nejaučia verčiąs į krūvą skirtingų stilių raiškos priemones, nesuvokia nemotyvuotai pereinąs nuo vieno stiliaus prie kito. Tai stiliaus klaidos. Pvz.: Kai gimė Palmutė, Jonas Puodžiūnas priėjo išvadą, kad nieko baisaus, nes jo sūnus turės vesti brolio dukrą, ir turtai liks neiššvaistyti.

BENDROJI STILIAUS KULTŪRA
Ištakos ir prielaidos

Gero stiliaus sakinys turi atitikti tris paprasčiausius reikalavimus – 1) būtų taisyklingas, 2) grynas, 3) logiškas.
Pirmieji 2 reikalavimai dažniausiai eina kartu: kas netaisyklinga – tai ir negryna, kas negryna – ir netaisyklinga.
Rugsėjo dvylikto rytą mes jau buvome su ragažėmis prie bulvių lauko ir, susėdę ant soželkos kranto, dairėmės, iš kur pasirodys brigadierius, kad paskirstyti mus į darbus. Ir neužilgo jis, pasistatęs kalnierių nuo žvarboko vėjo, pribuvo…
Pirmiausia pasakotojas sakinius užteršia žodžiais, griaunančiais bendrinės kalbos normas: ragažė vietoj pintinės, soželka vietoj tvenkinio, kalnierius vietoj apykaklės. Bet ne tik šiais. Ir brigadieriumi, kuriam prideda neįteisintą priesagą
–ierius (turi būti brigadininkas), ir laiką nurodydamas skaitvardžio kilmininku ) dvylikto (turi būti dvylika), ir netaisyklingai sudarytu prieveiksmiu neužilgo (sakytina netrukus), ir galop netinkama sintaksine konstrukcija kad paskirstyti (tikslo aplinkybės šalutinis sakinys reiškiamas jungtuku kad ir tariamąja nuosaka: kad pasiskirstytų, arba tiesiog paskirstyti mus į darbą). Veiksmažodis pribuvo vietoj atėjo, atvažiavo, atbirbė, atvyko. Tokius žodžius, kaip ragažė, kalnierius, soželka, vadiname barbarizmais, o dvylikto, neužilgo, pribuvo – vertalais.
Čia neturime galvoje tų leksinės ar gramatinės svetimybės vartojimo atvejų, kada jomis stilizuojama: tipizuojama grožiniame kūrinyje veikėjo kalbėsena, kuriamas laiko, vietos koloritas.
Mąstymo kultūra – žmogaus asmenybės kultūros pamatas. Ji – ir kalbos kultūros pamatas. Kas gerai mąsto, tas gerai reiškia savo mintis, savo jausmus tiek žodžiu, tiek raštu.
Be stilingos mąstysenos nebus ir stilingos kalbėsenos.
Tai būtina pakopa, iš kurios kilsime į gero stiliaus aukštumas. Pirmiausia – į aiškumu, tikslumo, gebėjimo pasakyti glaustai, be žodžių pertekliaus. Tai patys elementarieji stilingumo reikalavimai.

Stiliaus kultūra – minties kultūra

Kalba – betarpiška minties tikrovė. Ji neatskiriama nuo mąstysenos. Kalba – žmogaus sąmonė, jo protas. Sakinys- tai mintis. “Be kalbos nėra minties”,- sako prof. J. Balčikonis. Bet šį teiginį galima ir perversti: be minties nėra kalbos. Ir tada pasakyti: be taisyklingos, aiškios, tikslios ir t.t. minties nėra ir taisyklingos, geros kalbos.
Kuo gi pirmiausia remiamės sudarydami sakinį? Žodžius jungiame į prasmingą visumą, žiūrėdami logikos dėsnių. O pačių sakinių vieno sąsaja su kitu – irgi loginė, prasminė. Štai kodėl kalbėti bet kaip – nevalyvai, nenuosekliai, šleivai, kreivai – tai mąstyti bet kaip. Štai kodėl sakome: žodžio kultūra – tai minties kultūra. Tai, kaip ir taisyklingumas, visų gerų kalbos ypatybių pradžių pradžia, jų pamatų pamatas, pirmoji prielaida. Patarlė moko: “Kokia galva, tokia kalba”. Nevalyva mintis – nevalyvas ir sakinys, sujauktas, klišas, reikalingas paramsčių.
Jau žinome, kas yra kalbos klaidos: netaisyklingi žodžiai, formos, sintaksinės konstrukcijos. O kas yra loginės kalbos klaidos? Jų esama įvairių: nesuvokiame arba nepaisome loginio skirstymo reikalavimų, darome nepagrįstą minties šuolį, sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi, sukeičiame veikėją su tuo, į ką kreipiamas veiksmas, ir t.t. Sakinyje Tas karys – ir lakūnas, ir kovotoja moteris, ir tankistas, bet dažniausiai eilinis kareivis žmonės skirstomi ne vienu pagrindu: tai pagal specialybę (lakūnas), pagal lytį (moteris), vėl pagal specialybę (tankistas), pagal rangą (eilinis kareivis). Juk į eilinio kareivio sąvoką gali įeiti ir lakūnas, ir moteris, o ši moteris savo rėžtu gali būti ir lakūnė, ir tankistė.
1. Nors knyga skiriama miesto gyventojams, bet ja galės naudotis visos moterys. 2. Būdamas Lietuvoje, jis kalbėjosi su vietos gyventojais, rašytojais, mokslininkais ir kt. Miesto gyventojai ir moterys, vietos gyventojai, rašytojai, mokslininkai – ar tai nuoseklu? Šitaip skirstyti pagal gyvenamąją vietą ir lytį, pagal gyvenamąją vietą ir profesiją?
Dažną sykį sakinyje dar būna ir kitos logikos negerovė – pernelyg ūmai šokame nuo vieno dalyko prie kito, pvz.: Rašytojas Jonas Biliūnas savo vaikystę prisimena “Kūdikystės sapnuose” ir “Pirmuosiuose įspūdžiuose”, ir jis yra parašęs “Liūdną pasaką” ir apsakymus “Stebuklingas žiburys” ir “Brisiaus galas”. Visa tai tiesa. Bet “Pirmieji įspūdžiai” yra “Kūdikystės sapnų” dalis. O kad Biliūnas yra parašęs kitus apsakymus,– tai nauja informacija, kuriai reikia ir naujo sakinio: Rašytojas Jonas Biliūnas savo vaikystę prisimena “Kūdikystės sapnų” vaizdeliuose – “Pirmuosiuose įspūdžiuose”, “Senutėje Baltruvienėje” ir kt. Jis yra parašęs “Liūdną pasaką”…
Dar keli pavyzdžiai: 1. Petras Cvirka parašė romanus “Žemė maitintoja”, “Frank Kruk”, “Meisteris ir sūnūs”, kelis apsakymų rinkinius ir mirė 1947 m. 2. Laisvalaikiu studentai nagrinėja įvairias mokslines problemas, konstruoja naujus prietaisus, palaiko artimus ryšius su Lipecko traktorių gamykla. 3. Valgykloje mažas valgių asortimentas, valgiai gaminami neskaniai, trūksta švaros, daržovių. 4. Mes visada turime būti dėkingi mokytojams, išmokiusiems pažinti pirmąją raidę, pasaulį. 5. Netrukus tolumoje pasirodė netvarkingai besitraukianti lenkų kariuomenė ir prašė praleidimo per sieną.
Teiginį, kad P. Cvirka mirė 1947 m., turėtume reikšti atskiru sakiniu – nederėtų jo suplakti su kita informacija. Nešokime tame pačiame sakinyje nuo naujų prietaisų konstravimo prie ryšių palaikymo su gamykla, nuo švaros prie daržovių, nuo raidės prie pasaulio. Kad galėtų prašyti praleidžiami per sieną, kariuomenei pirma dar reikėjo priartėti prie jos.
Painiojame dalį su visuma arba rūšį su gimine: 1. Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedą. 2. Visi mokiniai ir aštuntokai talkino savo ūkiui derliaus nuėmimo darbuose. 3. Su šiais eismo reikalavimais reikia supažindinti visus pėsčiuosius ir vaikus.
Vienur imame veidą, atseit dalį žmogaus, o kitus – jį visą. Aštuntokai įeina į mokinių, vaikai – į pėsčiųjų sąvoką.
Kaipgi čia turime sakyti? 1. Veidas papurtęs, kampuotų judesių ir visai nepanėšėjo į švedo. 2. Visi mokiniai, net ir (o ir) aštuntokai (neišskiriant aštuntokų), talkino savo ūkiui. 3. Su šiais eismo reikalavimais reikia supažindinti visus pėsčiuosius, ypač vaikus.
Sąvokai suteikiame požymį, kurio ji neturi: 1. Labai patrauklus romano “Žemė maitintoja” bruožas yra Juro slaugymas sergančios Monikos. 2. Realizmas ir modernizmas yra vieni iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų. Slaugymas nėra bruožas, be to, jis priklauso ne romanui, o veikėjui; klausimas yra ne realizmas ir modernizmas,– klausimas, ką iš tų dviejų meno srovių rinktis. Sakykime: 1. Romane “Žemė maitintoja” gražiai parodyta, kaip Juras slaugo sergančią Moniką. 2. Realizmas ar modernizmas – štai vienas iš svarbiausių šiuolaikinės estetikos klausimų.
Esti, kad išvada prieštarauja prielaidai, pvz.: 1. Visi mokiniai ateidavo švarūs ir tvarkingi, bet atsirasdavo ir tokių, kurių būdavo nelygintos kelnės ir nevalyti batai. 2. Algis šaltai viską apgalvojo, o jo rankos drebėjo iš susijaudinimo. Jei būdavo tokių, tai švarūs it tvarkingi ateidavo ne visi, o tik daugumas; jei rankos drebėjo, tai jis negalėjo galvoti šaltai, gal tik šitaip galvoti stengėsi.
Išvada neina iš prielaidos, pvz.: Nors Katrė buvo veikli, gyvybinga, tačiau troško meilės. Tartum autorius manytų taip: jei žmogus esi veiklus, gyvybingas, tai jis neturėtų trokšti meilės.
Kartais darome dalinę logikos klaidą – sakinyje iškeliamas loginis pamatas esti nepakankamas, pvz.: Žemaitės kūriniai plačiai atveria tuometinio valstiečių gyvenimo pasaulį, o kadangi jie parašyti liaudies kalba, tai yra liaudiški. Kalba tėra vienas Žemaitės liaudiškumo požymių, bet šią rašytojos kūrinių ypatybę nulemia ne vien ji.
Ne be logikos priekaištų esti mūsų vartojamos specialios raiškos priemonės, pvz.: 1. Tačiau mūsų tarpe yra dar tokių, kurie į visa tai, kas nauja, žiūri pro akinius, kitaip sakant, nenori matyti. 2. Negraudino jos brička, stačiagalviais rūdijusi beržo pašonėje. 3. Tai rėkė malūnininkas Trinka, paknopstom kėblindamas prie sunkvežimio. 4. Tačiau arabų pasaulis žino: jie yra nepasotinami rykliai, tiesią savo nagus į Artimųjų Rytų naftą. 5. Pelno kelias, nors ir duobėtas, pamažu tiesinamas. 6. Ramų ir taikų gyvenimą vėl sudrumstė karo dūmai.
Kodėl, teigiant, kad nenori matyti, sakoma: žiūri pro akinius? Juk juos dedamės dėl to, kad norime geriau matyti. Stačiagalviais tegalima atlikti kryptį turintį veiksmą – šokti, verstis, smegti, o rūdyti šitaip neįmanoma. Rykliai nagų neturi, tad negali jų tiesti. Kas gi tiesina duobėtą kelią? Jį reikia lyginti. Dūmai gali ką temdyti, bet ne drumsti.
Tūlame sakinyje būna ne vienas, o du ar keli loginiai netikslumai. Pvz.: 1. Surastas ir sutvarkytas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlio kapas, kuriame palaidotas J. Zdanavičius. Jeigu žinomas, tai kam dar reikėjo surasti? Kaip santykiauja 1863 m. sukilėlis su J. Zdanavičiumi? Kaip reikėtų suprasti? Kad tai skirtingi asmenys? Kadangi turimas galvoje vienintelis žinomas tos apylinkės 1863 m. sukilėlis, sakinį galėtume taisyti taip: Surastas ir sutvarkytas vienintelio žinomo 1863 m. sukilėlio J. Zdanavičiaus kapas (arba: Surastas ir sutvarkytas kapas, kuriame palaidotas vienintelis žinomas 1863 m. sukilėlis J. Zdanavičius). 2. Jis, apmėtęs priešo apkasą granatomis, peiliu nudūrė fašistą, atėmė iš jo pistoletą ir į štabą parvežė “liežuvį”. Apmėčius apkasą granatomis, dar reikėjo į jį įsiveržti, kad galėtų būti nudurtas fašistas. Tad sakinyje esama minties šuolio ir dar nelogiškai vartojamas žodis atėmė: iš negyvo ginklas ne atimamas, o paimamas.
Dažnokai mintį pasakome tautologiškai, pvz.: 1. K. Donelaitis – pirmasis Lietuvoje grožinės literatūros pradininkas. 2. Kol egzistuoja šios klasės, egzistuoja ir nesutaikomas antagonizmas tarp jų. Pradininkas negali būti ne pirmasis, antagonizmas negali būti sutaikomas. Šių daiktavardžių pažyminiai brauktini. Tautologiškai skamba pažyminio šalutinis sakinys: Dėl Topylio blogo elgesio su Zose yra kaltinamas dvaras, kuris yra kaltas, kadangi, jis yra morališkai jį sugadinęs. Yra kaltinamas ir yra kaltas – juk čia tas pats. Todėl taisome: Kad Topylis taip (blogai) elgiasi su Zose, dėl to (tuo) kaltas dvaras, kuris yra moraliai sugadinęs šį žmogų.
Tautologijos klaidos yra ir: liaudies folkloras, tėvynės patriotizmas, komercinė prekyba, produkcinė gamyba, memorialinis paminklas, pramoninė industrija, savavališkas grobstymas. Antrasis junginio žodis čia apima ir pirmojo turinį (folkloras – liaudies, patriotizmas – tėvynės; komercija – tai prekyba, produkcija – tai gamyba).
Šit sakinys, kuriame esama “duobės” – trūksta žodžių: O juk šiai svajonei įgyvendinti reikia darbo, daug darbo ir jėgų, jokio gailesčio sau! Nėra būtinos prasminės grandies – reikia neturėti jokio gailesčio sau, būti sau negailestingam, be gailesčio!

[stiliaus aiškumas]: geras stilistas yra tas, kuris prabyla paprastu žodžiu, sakiniu ir pasako nepaprastai – svariai, reikšmingai, įspūdingai. Ir prastas tas, kuris daro atvirkščiai: pasirenka kuo “mandresnį” žodį, o tepasako kas visai paprasta.
Iš kalbos dalių pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į asmeninį įvardį. Karta kiškelis bėgo per girią ir pamatė genį, ir jis jį paklausė. Kas ko paklausė? Ši kalbos dalis daikto ar asmens neįvardija – jį tik nurodo. Dažnai reikia asmeninį įvardį pakeisti parodomuoju: <..> ir šis jį paklausė <..>, jį galima keisti santykiniu įvardžiu, kuriuo jungsime šalutinį sakinį prie pagrindinio: <..> pamatė genį, kuris paklausė <..>. taip pat galėjome pakartoti daiktavardį.
Pažodinis kartojimas, jeigu tai ne retorinė priemonė, rodys mūsų stiliaus neišradingumą. Šiuo atveju reikia kartoti sinonimiškai. Steponas apkabino julių ir iš jo akių pabiro ašaros. Iš kieno akių (bičiulio, draugo).
Kitur asmeninį įvardį keičiame savybiniu arba išbraukiame. Šis tremtinys aprašo sibiro kančias ir dalią jo atsiminimų knygoje. Ne jo, o savo ar tik knygoje. Taip pat nerūpestingai vartojamas įvardis tai.
Akylai vartokime daugiareikšmius žodžius, jų formas. Žiūrėkime ar sakinys atskleidžia jų reikšmę, kurią turime mintyje. Traukdamiesi hitlerininkai iš bejėgiško pykčio šlavė miesto gatves. Tiesioginė ar perkeltine prasme vartojama “šlavė”? gali klaidinti ir ne vieną reikšmę turinčių žodžių formos.
Yra blogai, kai randasi vienas nuo kito priklausančių kilmininkų sangrūda. Šios momyklos mokinių apsodinimo pakelių medeliais pavyzdžiu turėtų pasekti kiti. Kartais neaiškumą kelia neveikiamoji rūšis. Priėjome vietą, kur buvo žmonių nelankomo miško žvėrių buveinių gausybė. Reikia pakeisti bent vieną iš tų linksnių ir perkelti į kitą sakinio vietą: priėjome tą vietą, kur žmonių nelankomame miške buvo gausybė žvėrelių buveinių.
Lygiai taip pat reikėtų vengti nenutrūkstama grandine einančios sintaksinės konstrukcijos, kurių pirmąją aiškina antroji, tą – trečioji, etc. apsakyme parodytas šeimininkas, kuris nusprendė atsikratyti brisiumi, kuris buvo labai senas ir nepažino žmogaus, kuris pro jį praeidavo. Šalutinį sakinį reikia keisti sintaksiniu sinonimu – išplėstiniu, paprastu pažyminiu, kitu atitikmeniu (vietoj kuris buvo senas – nes buvo senas).
Dažnai būna neaišku, nes žodis buna vartojamas ne toje sakinio vietoje; ne taip kaip dera jungiamas šalutinis sakinys prie pagrindinio. Kelias ėjo mišku, kuriuo žygiavo dalinys. Keliu ar mišku? Reikia šalutinį sakinį atkelti prie to žodžio, kurį jis paaiškina: kelias, kuriuo žygiavo dalinys… taip pat reikia atsiminti, kad sakiniui neturi trūkti žodžių ir neturi jų būti per daug.

[tikslumas]: reikia klausti savęs: ar tas žodis? Ar ta forma? Ar toji sintaksinė konstrukcija? Ar jie perteikia tą turinį, kurį turime galvoje? Skaudi išraiška nubėgo senutės veidu. Ne skaudi, o skausminga.
Yra žodžių, turinčių artimą reikšmę (sinonimai). Bet jų negalima vartoti be skirtumo: nada ir pelnas, bėda ir vargas, galvoti ir manyti ir mąstyti, greitas ir spartus ir skubus. Carzimui nepavyko numalšinti sukilimo. Reikia sakyti – nuslopinti, užgniaužti.
Tixlumas tixlumui nelygus. Ten kur kalba atlieka ir estetinę paskirtį (grožinėje literatūroje), savrbu,kad žodis būtų ne tik dalykiškai tixlus, bet ir kad visi jo niuansai, atspalviai atitiktų temą.
Labai reikia paisyti skirtumų tarp tolimesnės reikšmės žodžių: miškų specialistams teko daug vargti kol atstatė mišką. Reikia – ataugino, atželdino.
Mintį dažnai klaidina panašių žodžių skambėjimas. Aibė ir eibė, buitis ir būtis. Dirbtinis – nenatūralus, dirbtinas – tas, kurį reikia dirbti.
Pro sodybą aplėkdamos gulbės išmetė abi dvi plunksnas. Jeigu metė žemėn, tai reikia – numetė, jeigu iš viso plunknų buvo dvi – tai abi gulbės numetė po vieną plunksną.
Sakinys esti netixlus ir dėl netaisyklingos gramatinės formos – skaičiaus, linksnio, išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių.

[Gyvumas]: Ne visuomet ir visur įvairios kalbos ypatybės vienodai lauktinos. Kalbos gyvuma lemia žodžio vartojimo sritis, to vartojimo paskirtis, tema, adresatas, situocija, tikslas. Kalbos gyvumo galime pasimokyti iš tautosakos – pasakų, patarliu, priezodziu, misliu, dainu. Netgi J.Jablonskis mokesi is Zemaites. Rasydama “Marchia” ji parinko žodį kuo konkretesni, apčiuopiama: šnerkšti, pliaukšti; ideomas, frazeologizmus: nė gyvos dvasios; vartojo zodzius perkeltine prasme. J.Baltušis taippat savo rastuose daznai vartojo šnekamaja sodziaus pasakotoju kalba. Taigi nori pasakyti gyviau, sek ne knygines, o snekamosios kalbos pavyzdziu.
Gyvos kalbos siela yra veixmazodis. Ypač vengtini veix. daikt. junginiai. (atlikome apsodinima – apsodinome). Tixlo aplinkybe liet. k. gyvai reiskiame veix. bendratimi: (boba grazi paziureti; meili pakalbeti). Veix. veikiamoji rusis gyvesne uz neveik.(gavei boba, duok ir babkiu, o ne : jei davei boba, tai ir…). Vengiant neveik. rusies, vartojami neapibreztiniai asmen. sakiniai (kaune sprogdino masiodas, o ne : kaune buvo sprogdinamos masiodos). Praeityje vykusi veixma gyviname perteikiant esam. laiku. Kalba gyvima gebejimas laikus kaitalioti. Mokekime sinonimiskai vartoti veix. asmens, nuosakos formas (tokiu niekad nepatikesi. O dabar dar kiekviena aprenk, papenek). Norint pasakyti gyviau viena kokia sak. dali vartokime elipse (kai tik baigsiu, tuoj pro duris ir namo). Stiliui pravercia ir jaustukas ir istiktukas. Kuo zodis konkretesnis, tuo vaizdingesnis ir gyvesnis. Vartojame per daug kanceliariska, šobloniska zodi ar posaki (sveikatos bukle, uzvalde siaubas, intensyviai). Neuzmirskit, vaikai vanagai, ir metaforos svarbos stiliui :). Noredami, kad kalba butu gyvesne, ziurekime, kad musu raiskos priemones – lexines ir gramatines – nesikartotu, kistu. Na va, ir viskas… 🙂

[Vaizdingumas]: Daznai su geru stiliumi siejama kalbos ypatybe – vaizdingumas. Zodis kuo konkretesnis, tuo vaizd. Taciau ju vaizdinys gana bendras. Kas kita sakyti ne eiti, o kûprinti, styrinti, sliûkinti. Tai vaizdingi zodziai. Vaizdingumas glaudziai susijes su gyvumu.
Itin vaiz, yra veiksmazodis. Perdem vaiz. kalbos dalis: istiktukas, nes jie vaizdingi patys savaime. K.Donelaicio Metuose veixmazodziai: atkopti, budinti, pargriauti vaiz. del to, kad vartojami perkeltine reiksme. Zodis vaiz. del to, kad jis yra tropas. Tai labai svarbi vaizdu kurimo priemone.