Sudarykite knygų paaugliams penketuką ir pagrįskite savo pasirinkimą.

Knyga – tai veikalas ar stambaus veikalo dalis. Šiuo metu knygos yra pamirštos. Jos nebėra skaitomos taip, kaip ankščiau. Ypač knygų neskaito paaugliai. Jie mieliau savo laisvą laiką praleidžia prie kompiuterių, būdami su draugais ar tiesiog žiūrėdami televizorių. Tai yra labai blogai, nes knygos lavina paauglių mastymą, raštingumą. Mano nuomone penkios geriausios knygos skirtos paaugliams būtų:
Pirmoji: Amerikos rašytojos Jodi Picoult knyga „Mano sesers globėjas“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį. Tai istorija apie šeimą blaškomą prieštaringų poreikių bei žmonių silpnumą. Jodi Picoult pasakoja apie realaus gyvenimo iškilusias problemas, visą tekstą pateikia išmintingai, taktiškai bei jautriai. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Ko klausyti savo širdies balso ar kitų patarimo? Į visus šiuos klausimus galima atsakyti tik pabaigus skaityti paskutiniuosius šios knygos puslapius. Pagal šia istoriją yra sukurtas filmas, bet knygą yra šimtą kartų geriau skaityti negu žiūrėti filmą. Nes į filmą sunkiau įsijausti negu į knygą.
Antroji: Lietuvos rašytojo Edmundo Malūko knyga „Juodieji želmenys“. Šis autorius knygoje pateikė tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsus. Tačiau gyvenimas jų dėl to nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. „Juodieji želmenys“ mane labai sužavėjo, nes tai istorija apie narkotikų bei prostitucijos pasaulį. Perskaičius šią knygą gali daug ko pasimokyti: nepasitikėti pirmu sutiktu žmogumi, kuris vadinasi tavo draugais. Visos Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Trečioji: Colleen McCullough knyga „ Erškėčių paukščiai“ nukelia skaitytoją į tolimąją Australiją, kurioje pateikiamas kelių šeimos kartų paveikslas.Knygoje atskleidžiamas šeimos gyvenimas, kurį pasakoja mergaitė, vėliau jau užaugusi, savo šeimą turinti moteris, kuri visą savo gyvenimą puoselėja meilę kunigui ir netgi susilaukia jo vaiko.Skaitytojui subtiliai pateikiama 19a būdinga gyvenimo samprata bei ideologija. Skaitydamas šią knygą nesusimastai kas tokio ypatingo gali nutikti, kai jau atrodo, jog viskas baigėsi. Tada visa istorija netikėtai apsiverčia aukštyn kojomis. Perskaičius „Erškėčių paukščius“ supranti koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių.
Ketvirtoji: Vytauto Račisko knyga „Nebaigtas dienoraštis“. Šios knygos herojė pati pasakoja savo paauglės gyvenimo istoriją, pasibaigus tragiška penkiolikmetės žūtimi. Šis kūrinys – tai lyg savotiškas bandymas aiškintis, kodėl jauni žmonės savanoriškai pasitraukia iš gyvenimo. Kas dėl to dažniausiai būna kaltas? Šeima? Draugai? Nelaiminga meilė? Patyčios mokykloje? Ar tiesiog beprotiškas mūsų pačių gyvenimas? Šios knygos problema yra labai aktuali realiame mūsų pačių gyvenime. Bet deja, paaugliai bijo pasakotis tėvams ar kitiems žmonėms, ir jie pasitraukia iš gyvenimo. Vis dėl to ši knyga skatina jaunus žmones nesirinkti lengviausio kelio, o ieškoti problemos sprendimo.
Penktoji, bet neprastenė nei pirmos keturios, tai Kazio Sajos knyga „Čia kažkas yra“. Šioje knygoje paaugliams vaizduojama gana kasdieniška situacija – šiurpioje avarijoje žūsta motina ir patėvis. Pagrindinis šios knygos herojus – Bartas, jaučiasi dėl to kaltas, nes pyktis automobilyje įsiplieskia išaiškėjus jo paaugliškam maištui. Vos tik jis atsigavo ligoninėje prasidėjo niekinga bei žiauri suaugusiųjų kova dėl jo globos, tiksliau dėl jo turimų turtų. Kazys Saja šioje knygoje meistriškai parodo vidinius, vienišo bei jautraus vaiko išgyvenimus, kol jis suranda savo tikrąjį tėvą. Šios knygos pagrindinė mintis yra ta, kad nereikia pasiduoti, kai atrodo, jog viskas nesiseka, visada reikia kovoti už savo laimę bei gerą gyvenimą. Kazys Saja visa tai įrodė.
Daugelis jaunų žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvos autorių knygos yra nuobodžios, bet jie klysta. Lietuvos autoriai taip pat sugeba perteikti jausmus bei visus išgyvenimus ir kartais net labiau nei užsienio knygų autoriai. Nenuvertinkime knygų, juk jos yra labai svarbios mūsų gyvenime. Iš jų mes galime suprasti koks iš tiesų gali būti nemalonus gyvenimas, kaip išspręsti iškilusias problemas paauglystėje. Juk vis dar yra žmonių, kurie skaito knygas savo malonumui, imkime pavyzdį iš jų ir tikrai nenusivilsime. Juk galime savo laisvalaikį leisti turiningai, ne vien tik užsiimdami tuo kas dabar yra populiaru.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.3)

Šiame išsivysčiusiame technologijų pasaulyje ne daug kas pajama į rankas knygą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie mielai laisvą laiką praleidžia su knyga rankose. Knygų skaitymas labiau mėgstama vyresnio amžiaus žmonių būrio. Jaunoji karta linkę knygą keisti į moderniąsias technologijas. T.y. kompiuteriai, internetas, televizija ir pan.
Vienas iš veiksnių lemiantis šiuolaikinio žmogaus nutolimą nuo literatūros yra sumaterialėjimas. Mums nebeaktualios dvasinės vertybės, mūsų nebedomina žmogiškumas – mes nebesigiliname į savo jausmus, savo vidinį pasaulį. Dabartiniam žmogui svarbesnė karjera, jos siekimas. Jis tiesiog neranda laisvo laiko, kurį galėtų išnaudoti skaitydamas knygas. Sumaterialėjęs pasaulis ir patys žmonės, išstumia knygų skaitymą, domėjimąsi literatūra, o vietoje jų nereikšmingai praleidžia savo laiką.
Dar vienas, tačiau didžiausią įtaką turintis veiksnys literatūros skaitymui yra naujos technologijos. Nors pats esu aktyvus naujų technologijų naudotojas – stengiuosi neužmiršti ir knygos. Tačiau kiti jaunuoliai teikia pirmenybę internetui, kompiuteriniams žaidimams, net nesusimąstydami, jog tai, ką jie daro, yra bevertis užsiėmimas – laiko švaistymas. Televizorius nors jau nebelaikomas labai nauja technologija taip pat turi nemažos įtakos – vaikinai ir merginos ištisas dienas sėdi priešais jį. Naujos technologijos atima didžiąją dalį laiko, kurį šiuolaikinis žmogus galėtų praleisti skaitydamas.
Knygų neskaitymas – viena iš priežasčių privertusi jauną žmogų primityvėti, lėkštėti, tapti žemos kultūros. Neskaitydami knygų pasiduodame judančių paveikslėlių įtakai, kuri nei praturtina mūsų žodyną, nei skatina domėtis savo jausmais, emocijomis. Neskaitydamas knygų žmogus savo kalboje išsiverčia vos keliomis dešimtimis žodžių, jų trūkumą bando kompensuoti kūno kalba, gestais. Neskaitydami knygų “atbukiname” savo smegenis, jos priima vien tiesioginę informaciją, žmogus nesugeba įžvelgti minčių tarp eilučių, nesugeba savęs analizuoti, kad to išvengtumėme turime skaityti knygas.
Be to, šis malonumą teikiantis užsiėmimas juk nieko nekainuoja pradedantiesiems knygų mylėtojams. Viešosiose miestų bibliotekose yra knygų, kurių pradžiai pajausti tą laisvalaikio su knyga malonumą užteks. Manau kiekvienas ten rastų, jei ieškotų, kokio nori autoriaus, žanro knygų. Žinoma perskaičius daugybę knygų ir neberandant bibliotekose autorių kūrinių tęsinių – prasideda knygų ieškojimas knygynuose. Knygynuose , kaip ir parduotuvėse viskas kainuoja, tad atsiranda šiokios tokios investicijos. Lyginant su naujųjų technologijų ir knygų skaitymo kainomis skirtumas nėra didelis. Tačiau lyginant kultūrinio pobūdžio aspektais – laisvalaikis su knyga prieš technologijas laimi šimtu penkiasdešimt procentų iš šimto galimų.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.2)

Siame ishsivysciusiame technikos amzhiuje nedaug paaugliu skaito knygas.Taciau yra ir tokiu kurie mielai praleidzhia savo laisvalaiki su knyga pashoneje.
Manau tai kad knygos skaitomos irodo didelis knygynu skaicius musu mieste ir tai jog norima populiaria knyg asunku gauti nusipirkti.
Grozhine literature labiau vertina vidutinio ir vyresnio amzhiaus zhmones.O paauglius labiau domina kompiuteriai, buvimas draugu buryje, ivairus klubai.
Manau daugiausia yra skaitomi nuotykiniai meiles romanai. Skaitydami lengvo turinio knygas zhmones atsipalaiduoja, pamirshta kasdienius rupescius. Knygos padeda pabegti nuo kasdienybes. Kuo skaitomas kurinys idomesnis tuo ilgiau skaitytojas negali nuo jo atsitraukti. Manau su knyga galima atsiriboti nuo savo bedu kad ir trumpai akimirkai. Ainoma knygos skaitomos ir pagal rekomendacijas ar del to jog parasgtos zhinomo autoriaus. Taciau pats kurinys taip pat suteikia zhmogui ideju, galbut ikvepimo jei jis menishkos sielos. Juk daugeli zhymiu rezhisieriu knygos ikvepia pastatyti filmus. Tokie kino filmai buna labai populiarus kadangi kiekvienas perskaites knyga nores pamatyti savo mylimus herojus ekrane. Yra zhmoniu kurie neisivaizduoja savo gyvenimo be knygos. Paprasciausiai be idomaus romano ar detektyvo jie jauciasi lyg rutinoje o eme skaityti paivairina savo diena ir po vieno perskaityto kurinio noris dar vieno. Knygomis tenka ir nusivilti taciau kuris nenores paimti ir perskaityti kita. Kai skitytas kurinys pasirodo labai idomus tuomet perskaityti daugiau knygu noris dar labiau.
Skaityti reishkia praturtinti save. Juk knygos lavina vaizduote, zhodyna. Skaitytojas susigyvena su knyga, su jos herojais. Kartu su savo mylimais personazhais dzhiaugiasi, liudi kartais tenka ir ashara ishspausti. Tai tobulina skaitytojo vidini pasauli.
Nedaugelis ish musu galime pasigirti jog esame perskaite aug knygu. Manau laisvalaikio praleidimas skaitant knyga yra daug turiningiau praleistas negu zhiurint televizoriu. Yra tokiu kurie man pritars taciau visad atsiras ir prieshtaraujanciu.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.1)

 

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.
Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.
Skaitydami knygas, turime progą suprasti kokią didelę reikšmę žmonių gyvenime turi bendravimas. Yra daugybė knygų nagrinėjančių žmonių susvetimėjimo problemą. Apie tai prabyla Šatrijos Ragana savo novelėje „Irkos tragedija”, kurioje rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune, todėl ji priima sprendimą važiuoti jo ieškoti. Atvykusi į Kauną ji susiranda tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį. Šatrijos Ragana subtiliai pavaizdavo vaiko pasaulį, parodė koks svarbus yra vaikui ryšys su tėvais.
Skaitymas moko jautrumo, tolerancijos. Tokia yra Jono Biliūno literatūra. Jo kūriniai prabyla į sąžinę, žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui. Mano nuomone, tai geriausiai atspindi apsakymas „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn) yra suvedamas su seneliu, kurį iš namų išvarė sūnus. Apsakyme pasakotojas jaučia „dalį amžinos vaikų kaltės” ir ragina skaitytoją taip pat ją suvokti. Savo kaltės suvokimas – būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. Kitame savo apsakyme „Kliudžiau”, Biliūnas akcentuoja lemtingą šūvį, skaudžiai sugrįžusį į vaiko širdį. Iš esmės apie tą patį – apie šūvį į save, į savo žmoniškumą – Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Skaitydami Jono Biliūno apsakymus, turime progą susimąstyti apie nereikalingumą.
Literatūra – tai vienas iš pažinimo būdų. Knygos, kaip paveikslai ar muzikos kūriniai, atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime ne tik jausti malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir puoselėti savo gerąsias savybes, rasti atsakymus į klausimus, kurie neduoda ramybės.

Knygnešiai – kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis

 

Knygnešiai… Tai vargiai į kitas kalbas išverčiamas žodis. Kitataučiams, nepatyrusiems, kas yra gimtosios kalbos, spaudos švietimo, kultūros draudimas, suprantamas tik tiesiogiai.Tačiau mums, lietuviams, knygnešio vardas – tai didvyriškumas, tai kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis.
Knygnešiai ėjo per Lietuvą, pavergėjų vadinamą šiaurės vakarų kraštu, platindami lietuvišką spaudą, knygas, žinodami, kad už tai laukia bausmės: kalėjimas, katorga ar tremtis.
XIX a. XX a. pradžioje per lietuviškas žemes ėjo dviejų valstybių siena, Didžiąją Lietuvą atkirsdama Rusijos imperijai, Mažąją Lietuvą palikdama Prūsijos pusėje. Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo sienos apsauga, kuria rūpinosi Rusijos policija ir žandarai. Tam tikrose nustatytose vietose sieną legaliai buvo leidžiama pereiti su užsienio pasu bei legitimaciniu bilietu ar tarnybiniu pasu. Lietuvos valstiečiams svarbiausi buvo legitimaciniai bilietai, kuriuos galėdavo gauti pasienio gyventojai trijų dienų terminui iš ispravniko. Kartais užtekdavo ir muitinės valdininko ar praėjimo punkto viršininko žodinio leidimo. Smulkiausi knygnešiai bei kiti inteligentai spaudai gabenti pasinaudodavo legaliu sienos perėjimo būdu. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkę reikalingos spaudos ir ją suslėpę drabužiuose, vežimuose (slaptose kiaurymėse, dvigubame dugne), persiveždavo ar persinešdavo per praėjimo punktus, muitines.
Knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje. Ten buvo galima lietuvišką spaudą ar knygą įsigyti pačiose spaustuvėse ar knygynuose. Didžiausios ir populiariausios spaustuvės buvo Tilžėje. Spaustuvėse ir knygynuose pasirinkę reikiamų knygų ar spaudos leidinių, knygnešiai traukė atgal. Mažojoje Lietuvoje prie vieškelių pasienyje buvo pristatyta karčemų ir viešbučių. Spaustuvininkai ir knygynų savininkai čia siųsdavo knygnešių Tilžėje ir Ragainėje nusipirktą spaudą, prieš tai ją tvirtai įpakavę į vyniojamą popierių arba apsiuvę audeklu ir surišę virvėmis arba vielomis. Ryšuliai būdavo dideli, iki 2 pūdų (32 kg) ir daugiau svorio, bet stiprūs vyrai nesunkiai juos galėdavo panešti. Kartais knygnešiai eidami į mažąją Lietuvą, apsistodavo pas kokius nors žmones ir ten susirasdavo jiems padėjėjų per sieną pernešti krovinį.
Su laiku Lietuvoje kūrėsi spaudos gabentųjų, platintojų ir skaitytojų organizacijos.Policijos bei žandarų budrumas, persekiojant lietuvių spaudą, labai padidėjo, kai tarp paprastų religinių leidinių pasirodė pasaulietinio turinio knygelių, anticarinės krypties brošiūrų, kurių autorius buvo M. Valančius. Didelį Valančiaus vaidmenį, pradedant reguliariai leist nelegaliąją lietuvių spaudą, pripažįsta visa šios srities istoriobiografija, nes jisai pirmasis parodė kelią į Prūsus. Valančius dėl savo kaip vyskupo padėties, suprantama, negalėjo nei savo vardu leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais. Visam šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo gana daug patikimų žmonių, todėl M. Valančius, per 1867 -1870 m. buvo sudaryta knygnešių organizacija.
Valančiaus organizacijos veiklą valdžios pareigūnai pastebėjo gana anksti, o lemiamas smūgis buvo suduotas 1870 m. vasarą, kai Rusijos žandarams Prūsijos pareigūnai išdavė lietuvių spaudos rėmėjus:
A. Brundzą, S. Kulekauską ir S. Petraitį. Visi suimtieji buvo kaltinami lietuviškos spaudos rėmimu bei platinimu. Jie buvo patalpinti į Vilniuje esantį citadelės pastatą. Kaltinamieji buvo laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis.
M. Valančiaus organizacijos veikla ribojosi tik Kauno gubernija arba Telšių (Žemaičių) vyskupija ir visiškai nesiekė Suvalkijos. Tačiau atskirų knygnešių ir čia jau buvo, o nuo 1873 m. spaudą imta organizuotai remti bei platinti. Svarbiausio vaidmens ėmėsi Martynas Sederavičius, Sudargo klebonas, kilęs iš Plėgų k., netoli Lukšių. Literatūriniam darbui M. Sederavičius pasitelkė vertėjų, kalbos žinovų, perrašinėtųjų.M. Sederavičius knygų leidimą ir jų platinimą laikė vieno darbo dviem dalimis. Jis pats tapo knygnešiu, subūrė daug padėjėjų, neretai per sieną važinėdavo savo vežimu dvigubu dugnu. Su pasienio sargybos ir muitinės viršininkais bei policija stengdavosi ”gyventi geruoju”, savo namuose kelias dienas juos vaišindamas svaiginančiais gėrimais. Matyt dėl to bei dėl savo atsargumo M. Sederavičius nebuvo nė karto įkliuvęs.
Plėtojantis tautiniam judėjimui, 1883- 1886 m. ėjo mėnraštis “Aušra”. Iš pradžių jis buvo spausdinamas Tilžėje. Jis buvo grynai pasaulietinio pobūdžio. Aušra turėjo uždavinį budinti tautinę savimonę, telkti inteligentiją ir ugdyti Lietuvos tautiškumą. Tačiau ne visi jai pritarė, pvz. M Sederavičius savo įtakoje buvusiems knygnešiams neleido platinti.
Suvalkų gubernijoje kūrėsi daug didesnės draugijos, kurios rodė išaugusi tautinį sąmoningumą. Ji buvo įsikūrusi Marijampolės apskrityje 1894 m. ir jai vadovavo valstietis Vinčas Šlekys. ”Sietyno” draugija turėjo tikslą ”šelpti Lietuvytę”. Tikslo siekti buvo numatyta šiomis priemonėmis: gauti lietuviškos spaudos, steigti knygyną draugijos nariams šviestis, draugijos lėšas skirti naudingiems patriotiniams tikslams remti.
Įkliuvusių slaptųjų draugijų narių, knygnešių ir draudžiamos lietuviškos spaudos skaitytojų laukė įvairios, kartais sunkios bausmės. 1871 . Caro valdžia įsakė sekti, kad policija griežtai vykdytų aplinkraštį, draudžiantį išnešiojamą prekybą knygomis be leidimo. Nuo 1898 m. kovo 1 d. buvo leista šaudyti asmenis nelegaliai einančius per sieną, t.y. knygnešius.
Visas negandas knygnešiams pakelti padėjo, juos moraliai rėmė liaudies pagarba ir parama. Antai platintojas Jonas Boba (žydas priėmęs katalikų tikėjimą), 1898 m. įkliuvęs Plateliuose su 11 knygų ir laikraščių, sakė, kad jis žinojo kas už tokius leidinius laukė, ” bet dalijo juos vietos valstiečiams, kurie šias knygas su dideliu pasitenkinimu skaitė patys arba visai susirinkusiai miniai, paskui jam dėkodavo, vaišindavo jį ir apnakvindavo”.

Naudota literatūra:

Žurnalas ”Knygnešys” 1990 Nr. 3.
Vytautas Merkys ”Knygnešių laikai”.
A. Šapoka ”Lietuvos istorija”.
Tarybų Lietuvos enciklopedija.