K. Donelaičio poemos “Metai” interpretacija

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Planuojate kelionę į užsienį, domitės kur geriausiu kursu išsikeisite valiutą? Jums bus įdomu:

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.
Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Išminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?
Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems” būrams.
“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”
Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu – galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”
K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.
Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.
K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.
Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.
Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.
Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.
Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Ką vaizdavo K Donelaitis?
“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.
“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:
“ šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.
Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.
Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.
Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.
Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.
K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.
K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.
Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.
“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.
K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.
Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.
“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.
Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas žmogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.
“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.
Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.
Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.
“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.
K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.
Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.
Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia ðmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.
K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai […] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.
K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę ðienapjūtę.
K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.
Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.
Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.

Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje

 

Ištrauka
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo…
Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, – tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.

Analizė

Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie novelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”.
Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje.
Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm… Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”… Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. Pasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.
Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas…” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.
Pirmąją dalį autorius pradeda nuo minčių apie vienodumą. Toliau piešia judrų, dinamišką Nemuno vandenų vaizdą ir vėl mintimis apie ramybė šią pastraipą užbaigia taip: “O platus galingas Nemunas ramiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus rankų darbo…”.
Pasakotojas, stebintis plaukiantį garlaivį, labai pastabus, jautriai reaguojantis į kiekvieną pakilimą gamtoje, lakios vaizduotės. Ilgi sakiniai rodo, kad tas suvokiamas vaizdas yra savitai apmąstomas, tačiau mintys neišsakomos iki galo. Tai liudija pirmosios dalies pabaigoje esantis daugtaškis.
Antroji pastraipa konkrečiau nusako patį pasakotoją, t.y. keleivį. Jis prisipažįsta esąs nuvargęs , nuo nemiegojimo apsiblausęs. Paaiškėja, kad keleivis ir dvasiškai pailsęs. Galbūt kitas ir snūduriuotų kelionėje, bet šios novelės pasakotojas moka džiaugtis ta gyvenimo kasdienybe. Maloniai jį nuteikia vasaros rytų vėjas, kuris draiko galvos plaukus, gaivina pailsusią dvasią. Dvasių pusiausvyrą padeda atgauti stebimi peizažo vaizdai. Jautrus pasakotojas sugeba įprastoje aplinkoje pastebėti grožį: “… platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis ir širdį”. Jis ne tik pastebi tą grožį, bet ir išgyvena jį. Taip mąstyti leidžia užuomina apie širdį. Pasakotojas – keleivis – atviras savo džiaugsmui, neslepia savo žavesio gamta. “Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti…”. Susižavėjimas neišsakytas iki galo, nes sakinys baigiamas daugtaškiu. Pasakotoją žavi paprastučiai, elementarūs dalykai: plati upė, kuri vingiuoja kiekviename žingsnyje, aukšti, žaliuojantys miškai bei pievos. Išryškėja meilė ne tik gamtai, bet ir pačiai Tėvynei: būtent natūrali gamta kur kas gražiau už meistriškų rankų sukonstruotą kaleidoskopą.
J. Biliūno ištraukoje ne įvykis, ne išorinis konfliktas, o veikėjo mintys ir išgyvenimai. Išgyvenimų tėkmė – siužeto pamatas. Pasakojama pirmuoju asmeniu ir tai sustiprina tikroviškumo įspūdį. Autorius tiesiogiai ir emociškai vertina vaizduojamus dalykus. Visas dėmesys sukoncentruotas į veikėjo vidinį pasaulį. J.Biliūno kūryboje maža peizažo detalių, tačiau šiuo atveju – atvirkščiai. Ištraukoje gausu meninių priemonių, daug epitetų, kurie vartojami prieš pažymimąjį žodį.

Vydūno darbai svarbūs net tik Lietuvos, bet pasaulio kultūros istorijai

 

Vydūnas – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis palikimas.Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.Po Antrojo pasaulino karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas.Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta. Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę samonę ir atmintį nuskurdinome. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas.
Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? Vilius Storosta, kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu-t.y. regėtoju, pranašu ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.
Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną, suvokiantį giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas.
Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno Raštai- tai nuoseklus gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra.
Vydūnas 1868 m. kovo 22d. gimė Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė- Storosta, vardas- Vilhelmas.Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoli Pilkalnio (dabar –Dobrovolskas ),paskui– mokslas Pilkalnio preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje.Dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros.
Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova.Tačiau pasveiko. Buvo silpnos sveikatos, todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus, buvo išleistas į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą. Dirbdamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1920-1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją.1924-1927 m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Bemokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo (1896- 1898), Halės (1899) ,Leipcigo, o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos – biografija.
Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: ,,Visatos sąranga“, ,,Mirtis ir kas toliau“, ,,Mūsų uždavinys“, ,,Sąmonė“ ir kt.
Tai lietuvių kultūros veikėjas, gyvenęs Mažojoje Lietuvoje. Visą savo gyvenimą paskyręs tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti pradėjęs aiškintis tada rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Ir čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.
Svarbiausia jam pasirodo tautos moralimio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, ‘‘didėti iš vidaus‘‘.Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį.To sėmėsi Vedose. Suprato, kad – žmogus turi suvokti save, ir teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus.Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofoniuose traktatuose,straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą. Ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis.Draugija veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai žadinti tautinę lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat ,,kelti garbėn lietuviškumą‘‘, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį dvimėnesinį žurnalą ,,Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius trktatus. Tada pradėjo pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savo filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad ,, siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad ,,tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisai prirašytuose ir bei leistuose žurnaluose – ,,Jaunimas“ (1911- 1914), ,,Naujovė“ (1915 ), ,,Darbymetis“ (1921 -1925), – gausybėje filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Lietuvos periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiadešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno Universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu. Buvo sumanymas Vydūną pristatyti net Nobelio premijai.
Nelengvą kultūrininko ir švietėjo gyvenimą Tilžėje baigia 1944 spalio mėnesį. Traukdamasis iš karo liepsnų apimto miesto, tepasiima didžiausią savo turtą – rankraščius. Po netrumpų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmondą, į kurį 1946 rugsėjyje lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas.Čia tvarkė savo rankraščius apibendrino savo gyvenimą. 1953 m. vasario 20d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85- mečio, Vydūnas mirė.
1991 spalio 19 dieną Vydūnas sugrįžta namo: įvykdoma jo paskutinė valia amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje.
Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė kritikos straipsnių. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį nuveikė Vydūnas kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai, kuriuos galima pavadinti vydūnizmu. Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, pavyzdžiui, kaip filosofinės sistemos neryškumas,apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir panašiai. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis. Vydūnas labiau primena senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį,kiek labiau realybėje ir darbuose ją įkūnyti. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o į praktinius, gyvenimo realybės keliamus klausimus. Vydūnas susiformavo kaip praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs atsiliepti į tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi ieškojimų kryptį, buvo būtinybė padėti tėvynainiams atsispirti prieš vykdomą tautinę asimiliaciją. Filosofiniai ieškojimai,bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje. Tėvas vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine esme.Pats Vydūnas gilinosi į savo vidines būsenas, galvojo apie gilesnę pasaulio prasmę. Pirmiausia paaiškinimo bandė ieškoti Biblijoje. Taip pat analizavo istorikų veikalus, kurie aiškino dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Tokie ieškojimai Vydūną atvedė į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Stiprų įspūdį Vydūnui darė vokiečių filosofai, su kuriais susidūrė studijuodamas. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo susidaryti ne tik vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su vokiečių klasikinės filosofijos istorija.
Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų šventraščius. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus. Mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo prasmę. Leipcige naujų impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos –ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia veikusiais teosofais. Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir tapo jų draugijos nariu. Tą susižavėjima, matyt, nulėmė tai, kad šios idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo pobūdžiu jos“ pataikė “ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo vidinį nusiteikimą. Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją, religiją ir mokslą. Taip pat Vydūną patraukė ‘‘sufilosofinto‘‘ religingumo forma, skelbusi, jog neteikia pirmumo jokiai iš religijų, kurios skirtingomis ‘‘kalbomis‘‘ nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje, tiek filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė. Susipažindamas su teosofija, Vydūnas susipažino ir su svarbiausiais indų filosofijos postulatais.
Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema( jų yra aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus išsivadavimo kelius. Kitas būdingas bruožas – jos glaudus ryšys su religija – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Būtent indų filosofijos paveiktas, jis kaip tikslingiausią kelią pasirenka savo tautos moralinio atgimimo ugdymą. Ieškodamas būdų, įgalinančių užguitą lietuvį atsispirti nacionaliniam pavergimui, mąstytojas ima raginti tėvynainius kelti savo kultūrą, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, siekti žmogiškojo tobulumo, būti moraliai aukštesniems už pavergėjus. Naujoji pasaulėžiūra turėtų ne slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš viduramžiais susiformavusių filosofinių idealistinių sistemų. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas idėjas. Labiausiai buvo eksplotuojamos ,,Bagavadgitos“ idėjos. Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Ypatingą ,,Bagavadgitos“ reikšmę Vydūno filosofinėje biografijoje rodo faktas, kad ją jis išvertė į lietuvių kalbą. Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulis esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios gamtos, augalinės gyvybės, gyvuliškojo veiklumo bei geismų ir žmoguje besireiškiančio proto sferos. Dvasios sričiai – visagalybės, išminties, meilės sferos. Tos septynios sudaro visatą. Pati žmogiškumo esmė jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis – kūnas (negyvoji gamta), gyvybė, instinktai, protas – yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė esmė matosi iš žmogaus savimonės, išmintingumo, intuicijos, dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti grožį.
Remdamasis šia vedantiškąja žmogaus ir būties samprata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją, sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kultūra yra būtina. Jos raidos pradžią Vydūnas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo procesą. Šiame santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip kultūros vertybes.
Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnas neneigia ir daiktiškosios kultūros, t.y. civilizacijos reikšmingumo, tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui gresia dvasinės kultūros krize. Tokios krizės apraiškas bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek grožine, tiek filosofine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros augimą ir stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas – žmoniškumo,t.y.dvasinės žmogaus esmės stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės, kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančios kultūros sferomis, Vydūnas laiko mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti, įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį arba gamtos pasaulį. Dorovė – tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t.y. gamtiškąja žmogaus dalimi, parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje, tiek žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės esama tik ten, kur žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas teikia individualiam jo tobulėjimui. Tai labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais, nesavanaudišku veikimu, meile, pažinimu, dvasingumo įtvirtinimu.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tautai. Ją mąstytojas laiko neleistina apeiti. Tauta žmogui esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsiskiria nepakartojami bruožai. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei su pasauliu. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta gyvenimiška empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia – ir jo tautinės kultūros gaivintojo misijos gilus suvokimas. Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos jis pats išdėstė ‘‘Raštuose‘‘. Vydūno ‘‘Raštuose‘‘ atskleidžiamas visas tos filosofijos subtilumas, atliekantis tą misiją, kurią pats autorius skyrė – ‘‘tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą‘‘. Kitaip tariant, ‘‘Raštai‘‘ ir kiti Vydūno veikalai turėtų suvaidinti ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinį palikimą, bet ir tautai ugdant žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą. Įtaigiau veikiančio mąstytojo, švietėjo, pedagogo,rašytojo, kaip Vydūnas, šiam ugdymui tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

Naudota literatūra

1. Vydūnas. Raštai I tomas.- V., 1990.
2. Mykolaitis – Putinas V. Raštai. – V., 1969. – T.10
3. Tikrasis Vydūnas // Naujasis žodis. – 1928 , Nr.1

Gyvenimo būdas, stilius, tapatybės tipai

 

ĮVADAS

Jaunimas nebepajėgus save apibrėžti ir susisieti su institucijomis ryšiumi su jų darbu, vartojimo prekės tampa vis svarbesnės vaidinant reikšmingą tapatybę socialiniame pasaulyje. Aprangos ir gyvenimo stiliaus produktai gali įkurti kultūros sostinę darbo vietoje. Jauni žmonės „socializuoti vartotojai“ yra vis jaunesnio amžiaus, padrąsinti kreditinių kortelių galimybių, ir pažeidžiami globalioje jaunimo rinkoje, kuri siūlo didelį stiliaus, kultūrų ir prekių, su kuriomis galima tapatintis, pasirinkimą.
Susiformavusi vartotojų kultūra charakterizuojama augančiu jos stilizavimusi, taip pat produktų kaita ir vartotojiškų prekių naudojimas struktūruotas suvoktais išraiškos ar simboliniais prekių aspektais. Tad ekspesyvumas svarbesnis nei instrumentinė daiktų panudojimo funkcija. (1)

VARTOJIMAS

Metai iš metų konfliktuoja teorijos, jog laimės už pinigus negali nupirkti, arba priešingai, kurie taip sako nežino kur apsipirkti. Šie posakiai konstatuoja, kokie svarbūs yra materialūs daiktai ir jų suteikiamas pasitenkinimas kaip laimės šaltinis. Modernioje kultūroje vartojimas tapo mikro kultūra. Vartojimas yra įsitikinimų ir vertybių rinkinys, taip pat gyvenimo būdas, kuris apima materialų turtą ir jo siekimo procesą(3).
Žmonėms daiktų įsigyjimas tapo laimę įtakojančiu faktoriu. Laimė ir vartojimas iš esmės yra susiję. Materialių daiktų įsigijimas yra tapęs kasdienio gyvenimo dalimi t.y., kuomet žmonės apsipirkinėja, jie suteikia sau laimės pojūtį, ir suteikia liūdesio kuomet neapsipirkinėja. Daugeliui tai apsauga nuo žiaurios realybės ir kasdienio streso.

Vartojimo samprata

Tad kas yra vartojimas? Pasak Steve Forward, tai „religinė sistema, kuri susitelkia į daiktų įsigijimą ir patirtis; daug žadantis atsakymas į gyvenimiškuosius klausimus apie prasmę, tikslus, tapatybę ir ryšį per vatojimo procesą. Bažnyčios vartotojiškoje visuomenėje – tai prekybos centrai. Keliaujantys pamokslininkai yra reklamuojantys dvasininkai, sakramentas – grynieji pinigai ir kredito kortelės, ir likusieji, kurie labiausiai atsidavę apsipirkinėjimui iki paskutinio lašo.“ (4)
Vartojimas yra reikšmingas žmonių socializacijos kodas, galintis išskirti ir suvienodinti jų skonius; daiktų, drabužių spalvomis, ženklų, mitybos produktų ir patiekalų skonių pasirinkimu žmogus gali nevaržomai išreikšti savo tapatybę, priklausomybę socialinei grupei.
Vartotojiška kultūra – tai šiuolaikinio pasaulio kultūra, kurioje svarbiausiomis vertybėmis tampa pasirinkimas, individualizmas ir rinkos santykiai. Vartotojiška kultūra pasižymi kaip prekių vartojimo sistema, kurioje prekės tampa savikūros instrumentais.
Vartojimo turinį, esmę ir bruožus galima analizuoti istorine, teorine, konkrečių tyrimų prasme.
Vartojimo raida

Ryšys tarp individų ir vartojimo tapo sociologų tyrinėjamu subjektu nuo Antrojo pasaulinio karo (Miller, P. and Rose, 1997 (5)). Šio augančio dėmesio priežastis astkleidžiama faktu, jog po karo atsiskyrė požiūriai į vartojimą ir gamybą. Visgi, gamyba ir vartojimas visada buvo ir bus žaidimas tarp pasiūlos ir paklausos. Kita svarbi priežastis augančiam dėmesiui yra ta, jog vartojimas siejamas su individualumo konstravimu.
Po Antrojo pasaulinio karo ekonominė idėja neteko savo galios dėka sociologinio požiūrio. Vartojimas daugiau nebelaikomas paprasčiausiu racionalia prieiga prie racionalių tikslų (MacRury, 1997 (5)). Atsisakyta požiūrio, jog vartotojiškas individualus elgesys buvo nepriklausomas nuo kitų elgesio. Nuo šiol, vartojimas matomas kaip socialiai dalinamas procesas. Racionalus vartotojas yra tas, kuris abstraktčiai žiūri į socialinį gyvenimą. Tyrėjai skyrė daugiau dėmesio kultūrinėms riboms populiacijoje, kultūriškai netiesioginį spaudimą vartoti ir socialinį mėgdžiojimą kaip universalų principą (Douglas ir Isherwood, 1980 (5)). Tai, ko žmonėms reikėjo, nebuvo pasgrįsta racionaliu pagrindu. Natūralus ryšys tarp produktų ir jų vartojimo tapo kultūriniu ryšiu (Firat ir Venkatesh, 1995 (5)).

Teorinės perspektyvos

Vartojimo visuomenės samprata pabrėžia aktyvų individų dalyvavimą šioje reikšmingoje veikloje; anot P. Sulkuneno, vartojimo visuomenės koncepcijos atsiradimas yra tarsi demarkacinės linijos nubrėžimas, reiškiantis šiuolaikinės epochos lūžį ir pokyčius (6:65). Industrinės modernios visuomenės koncepcijoje būdavo pabrėžiama gamyba, kaupimas, racionalumas, tuo tarpu naujoji vartojimo visuomenë išreiškia gërybių įsigijimą, jų eikvojimą, aplinkos ir žmogaus (bei grupės) nuolatinį gyvenimo stiliaus konstravimą. Čia reikšmingi tokie veiksmų rezultatai, kaip malonumas, pasitenkinimas, patrauklumas, o darbas dažnai nėra pagrindinė siekiamybė ir vertybė. Demokratinė gausos visuomenė susijusi su nuolatine pasirinkimo galimybe, orientuojamasi į išskirtinumą; viskas yra atvira pasirinkimui(6).
Šiuolaikinės visuomenės vartojimo prigimtį analizuojantys kultūros teoretikai Jeanas Baudrillard’as ir Mike Featherstone’as teigia, kad post-modernios visuomenės vartojimas didžiąja dalimi yra ženklų vartojimas: prekės perkamos tam, kad būtų panaudotos kaip ženklai. Anot J.Baudrillard‘o, post-modernioje, vis labiau eklektiškoje visuomenėje, vartojami paviršiai, o ne turinys: vartotojas yra plataus rinkinio vaizdinių, gaminamų dizaino industrijos, taikinys. Prekės, įgauna hiper-realybės požymių, jose įkorporuota ženklų sfera. Anot J.Baudrillard‘o ir Fredericko Jameson‘o, įvaizdžių įtakos vartotojiškoje visuomenėje didėjimas visumoje didina kultūros įtaką: visaapimanti įvaizdžių gamyba stumteli mus link kokybiškai naujos visuomenės, kurioje skirtumas tarp realybės ir įvaizdžio išsitrina, o kasdienis gyvenimas pradedamas estetizuoti. Tai yra simuliacinis post-modernios kultūros pasaulis (7).
Tyrinėtojo C. Campbello nuomone, egzistuoja du skirtingi požiūriai į vartojimą: 1) vartojimas suprantamas kaip būtinas, natūralus dalykas, susijęs su poreikiais, kasdiene rutina, tam tikrais sprendimais, įpročiais ir veikla; 2) tai gali būti neribotais norais ir troškimais motyvuotas gėrybių ir paslaugų, kurias įmanoma pavadinti neesminėmis, vartojimas(8: 505). Antrasis požiūris verčia įsitraukti į diskusiją apie prabangos, pirmiausia kaip neetiškos laikysenos vargingų visuomenės sluoksnių atžvilgiu, sampratą. Prabangaus vartojimo nuostata dažnai priešpastatoma tradicinėje kultūroje vyravusiam taupumo, racionalaus gërybių naudojimo požiūriui. Vartotojiškumo sąvoka išryškina vartojimo pirmenybiškumą, palyginti su kitomis gyvenimo sferomis.
Ekonomikos mokslas remiasi požiūriu, jog tai ką vartojame neišvengiamai yra išraiška to, ko mes norime t.y., objektyvi išraiška mūsų subjektyviai išskiriamoms pirmenybėms. Šiam požiūriui patvirtinti išskiriamos dvi prielaidos: „darbininko suverenumas” ir “vartotojo suverenumas”. Remiamasi idėja, kad darbininkai renkasi kiek dirbti ir kiek uždirbti, ir konkurencija garantuoja, kad tai, ko jie nori, pasiekiama darbo rinkoje; vėlesnės idėjos kalba, jog vartotojai renkasi daiktus ir paslaugas, kurie maksimizuoja jų pasitenkinimą ir konkurencija garantuoja, kad tai, ko norima, parduodama (Lebergott, 1993 (9)). Jeigu šie du suverenumai laikytųsi, vartotojai vartotų siekdami optimalaus pasitenkinimo. Bet jeigu, pavyzdžiui, darbuotojai negalėtų pakeisti vartojimo į laisvalaikį, priežastingumas suirtų. Šioje vietoje remiamasi empiriniu požymiu prieš šį darbininkų tautos pasirinkimą. Darbininkai negali pasirinkti darbo valandų, tuomet mainai tarp pajamų, išlaidų ir laisvalaikio nėra laisvi ir optimalūs. Kadangi jie negali padidinti jų laisvalaikio laiko, jie vartoja esamomis pajamomis, kurias uždirba. Idėja tokia, jog mes vartojame, nes tai yra vienintelis realus pasirinkimas. Kuomet išleidžiama daugiau pajamų, įpročių formavimasis perima ir nurodo tartum auganti vartojimo efektą (endogamija- pirmenybė-sureguliavimas). Tai yra struktūrinės priežastys, kodėl vartojimas ir vartotojiškoji visuomenė ne taip seniai tapo tokia derlinga žemė; dar didesnis efektyvumas pasiekiamas sujungus psichologines motyvacijas ir institucinę galią (9).
Dalyvavimas vartojimo procese reiškia eksperimentavimą su savimi (savo išvaizdos, kūno formų ar manierų keitimą), manipuliavimą daiktais (jų įsigijimą, pritaikymą, kūrimą ar išardymą), produktais (suvalgymą, patiekalų gaminimą). Vartojimas – tai tam tikros kasdienybės tvarkos siekimas (tai rutiniška, racionali, žmogaus interesais susaistyta veikla), be to, tai suteikia pasitenkinimo, malonumo. Įvairiose filosofinëse (etinėse) teorijose nuo seniausių laikų diskutuojama apie žmonių poreikių ribas, jų tenkinimo sąlygas. Visuomenės judėjimas link masinio vartojimo siejamas su kasdienio gyvenimo pertvarkymu, tam tikru eksperimentu(6).

TAPATYBĖ

Nors kai kurios tapatybės dimensijos yra intymios ir privačios, sėkminga tapatybės išraiška rodo aktyvų pripažinimą, tam tikrą mūsų elgesio patvirtinimą ir taisyklingumą. Išreikšdami savo tapatybę, jaučiame pasitenkinimą, jei sulaukiame pozityvios ir palaikančios grįžtamosios reakcijos. Jei individui nuolat nepavyksta pasiekti pripažinimo grupėje, jis turi rasti kitą grupę, kuriai priklausytų.

Tapatybės samprata

Kultūros teoretikams vartojimo kaip simbolinio proceso, o ne kaip atskiro, izoliuoto mainų fragmento samprata atvėrė naujus tapatybės sampratos ir aiškinimo kelius. Pierre Bourdieu ir Mary Douglas teigė, kad modernius tapatybes sudaro žmonių santykiai su simboliniu vartojimo pasauliu . Šiandien ne tik kultūros teoretikai, bet ir vartotojo elgsenos bei marketingo specialistai pripažįsta, kad vartojimas yra tiek simbolinis, tiek materialus. Jis gali išreikšti individo vietą pasaulyje, jo tapatybės branduolį. Simbolinis vartojimas formuoja tapatybę: esu tuo, kokį veiksmą atlieku tam, kad pristatyti save savo trokštamais daiktais. Patenkindamas savo lūkesčius perku arba valgau maistą, skaitau knygas, klausau muzikos, žiūriu kiną, tuo pačiu išreikšdamas savo tapatybę. Skirtingi malonumo lygiai, susiję su skirtingomis savęs pateikimo formomis, gali įtvirtinti individo preferencijas vartoti vieną rūbų modelį, prekės ženklą, o ne kitą.(7)
Vartojimas teikia naujas galimybes eksperimentuoti ir vartoti tapatybės reikšmes. Augant pajamoms, simbolinis vartojimas tampa prieinamesnis daugeliui socialinių grupių, socialinės tapatybės gradavimas tampa subtilesnis ir vis daugiau nematerialus.(2) Viena iš esminių post-modernizmo charakteristikų yra ta, kad aiškumą ir tęstinumą sparčiai išstumia dviprasmiškumas ir naujumas. Tokiu būdu simbolinio vartojimo galia paaštrina vieną iš dilemų, kurios sudaro tapatybės-vartojimo santykių esmę: per vartojimą mes išreiškiame poreikį jungtis su kitais, bet taip pat mes vartojame tam, kad išskirti save nuo kitų. Tokio paties, bet skirtingo paradoksas stimuliuoja mūsų troškimą vartoti, bet vis augantis vartojimo išradingumas reikalauja įtvirtinti balansą tarp pripažinimo ir atitikimo, poreikio būti minios dalimi ir poreikio išsiskirti.(7)
Pasak Ch. Lasch’as, šiuolaikinėje visuomenėje kinta tapatumo bruožai, nes ir asmenys, ir daiktai praranda solidumą, apibrėžtumą ir tęstinumą(6). Nuo seniausių laikų iš ilgaamžių daiktų konstruotas pasaulis virsta greit sudorojamų vienkartinių produktų pasauliu. Tokiame pasaulyje tapatybės taip pat gali būti taikomos ir greit „išmetamos“ kaip kostiumas. Patirtis (ypač įgyta vartojant) gali suteikti naujų tapatumo bruožų, išvengti ilgesnio jo fiksavimo.(6)
Postmoderniomis sąlygomis, pasak Z. Baumano, individai konstruojami daugiausiai kaip vartotojai / žaidėjai. Čia jie pasireiškia pirmiausia kaip patiriantys kūnai (siekiantys potyrių žinių ir išgyvenimų prasme), svarbu jų tinkamumas. Individai sugeba „pritraukti“ vis naujus potyrius, yra nepasisotinantys, juos supa didėjanti paskatų tėkmė; jie tampa spontaniškais aktoriais, pasižyminčiais judriu, lanksčiu elgesiu [11: 153–155] .

Teorinės perspektyvos

Šiuolaiknės sociologijos teorijos apie vartojimą savo širdyse turi refleksuojantį vartotoją (Lury and Warde, 1997 (5)). Sekant šiuo požiūriu, vartotojas matomas kaip atidžiai apipavidalinantis savo tapatybę, nuolat įsitraukiantis į refleksyvų įvertinimą(Solomon, 1983(5)). Sociologinė ir socialinė psichologinė literatūra pilna tyrinėjimų apie tapatybę ir jos socialinį konstravimą, tačiau nėra bendro sutarimo, kas yra tapatybė (Abdelal et al, 2003(5)). 1960 ir 1970 metais tyrinėtojai į tapatybę žiūrėjo kaip į atliekamą vaidmenį per profesiją, religiją ar politinę ideologiją. Vėliau buvo atsižvelgiama į tarpasmeninius ryšius, etninę grupę ir galimus konfliktus tarp šių sričių(Grotevant and Cooper, 1998(5)). Akademinis, socialinis, emocinis ir psichologinis savęs vaizdavimas buvo paremtas ego (Waugh, 2001(5)). Dabar vartojimas taip pat prisidėjo prie tapatybės ir pastarasis tapo svarbia sąvoka sociologiškai interpretuojant socialinį gyvenimą, tačiau vis dar neaišku, kas tiksliai yra tapatybė (Englis and Solomon, 1995, Lury and Warde, 1997(5)). Sutinkama, jog tapatybė yra abstraktus, neapčiuopiamas konceptas, organizuojamas hierarchiniu būdu (Deaux, 1993(5)). Grotevant and Cooper (5) teigia: “Tapatybė tradiciškai remiasi asmeniniu ryšiu nenutrūkstančiu laike; apraizgyta individualybe su istoriniu ir situaciniu kontekstu. Taigi, tapatybės konstruktas stovi individualios asmenybės, socialinių santykių ir išorinio konteksto sąveikoje.“ Abdelal ir kiti (2003) kalba apie tapatybę kaip individo savęs suvokimą, jo bruožus ir savybes kaip tam tikros kategorijos narį. Tapatybė yra kažkas, kas jungia asmenybę su jį supančia socialine aplinka. Tapatybė iš esmės yra kažkas nesuvokiamo, nes abstarkti visuma tarsi formuoja skliautą jį sudarančioms dalims. Ego suvienija tam tikras dalis į aiškią, susietą asmenybę, kuri kitų matoma kaip vienoda ir nepertraukiama(Adams, 1998(5)). Likusios dalys gali būti suspaustos į skirtingus vaidmenis, todėl individai sako turintys daugiau negu vieną asmenybę, reikia pažymėti , jog taip sakydami, nurodo į bendras ir abstrakčias visumos subdalis. Šios dalys dažnai pažymi fragmentuotą tapatybę (Blustein and Palladino, 1991, Firat and Venkatesh, 1993, Fournier, 1998(5)). Ši idėja remiasi faktu, jog žmonių tapatybė yra pirmiausia socialinė tapatybė (Craib, 1998(5)), kadanagi žmonės dalyvauja keliose sferose, turi nuspręsti, kurią tapatybę pasirinkti(Mandel, 2003(5)). Tapatybė retai matoma kaip nekintanti, bet kaip tęstinis konstruojamas projektas. Būtent tapatybės konstravimas yra dabartinė tema. Tapatybė gali būti priskiriamas arba pasirenkamas, tačiau tapatybės priskirimas būdingas ankstesnėms visuomenėms. Šiuolaikėse visuomenėse tapatybė nuolatos konstruojama. (McCracken, 1988(5)).
Aš įvaizdžio atitikimo teorija teigia, kad egzistuoja jungtis tarp individo savęs įsivaizdavimo ir jo vartotojiško sprendimo (Erickson and Sirgy, 1992 (12)). Įvaizdžio atitikimo hipotezės susieja prekės vertinimą ir interpretavimą bei prekinių ženklų vaizdingumą su Aš įvaizdžiu ir „reikšmingų kitų“(klausytojų-audience) požiūriu (lentele)(Grubb ir Grathwohl, 1967, p. 25-6(12)). To pasekoje, prekės ir ženklai naudojami kaip instrumentai pagerinti individo įvaizdį, tuomet socialiai aiškinamos prekių reikšmės perduodamos individams per vartojimą.

Kaip konstruojamos tapatybės?

Literatūros analitikas David Walker klausia, “ar gali žmogus laisvai save konstruoti vartojant prekes?” Modernios globalizacijos kontekste atsakymas yra ne. Jeigu mes formuojame savo tapatybę vartojant, tuomet esame riboti pasirinkti kuo galime būti per tai, ką galime vartoti. Pasak Allan Durning, vartotojiškumo iliuzija teigia, jog “yra prekių kiekvienai gyvenimo problemai išspręsti, iš tikrųjų šis gyvavimas teiktų pasitenkinimą ir užbaigtas, jei pirktume tinkamas prekes.“ (13)
Sekant šia iliuzija, “kasmet įsigyjant vis daugiau ir naujesnių daiktų parodoma, jog mes ne tik kažko norime, bet kažko reikia. Idėja apie dar daugiau, didėjantį turtą, tapo mūsų tapatumo ir saugumo centru ” (13)
Lindridge tvirtina, kad “jei vartotojai perka produktus dėl jų simbolinės bei socialinės reikšmės patvirtinant ir sustiprinant jų savęs tapatumą, tuomet individai suteikia reikšmę prekei užgožiant praktinį panaudojimą. „Reikšmingumo pojūčio“ ir vartotojo santykis atspindi kapitalizmo poveikį: pardavėjai įdiegė reikšmes objektams, tačiau palieka atsakomybę vartotojui, jei jis priima šias reikšmes. (13)
Remiantis Cushman, „vartotojai perka gyvenimo stilių veltui mėgindami pertvarkyti savo gyvenimus, nes jų gyvenimai yra neteikiantys pasitenkinimo ir išmušantys iš pusiausvyros.“(13) Autoriaus nuomone, tai daugiau nei poreikis vaikytis svajonių gyvenimą, kurį valdo vartojimas ir juo besiremianti tapatybė. Tai, ką mes dėvime, valgome, klausomės, vairuojame, apsupame save įvairiausiais daiktais yra tariamai kontroliuojami elementai mūsų gyvenime.
Globalizacija perėmė sprendimų priėmimo galią iš mūsų rankų, bet paliko galybę smulkių pasirinkimų, kurie įgauna didelį reikšmingumą. Kaip Fromm pažymi, „netgi žmonės, kurie yra neturtingi, turi kažką – ir jie saugo savo nuosavybę taip pat kaip ir kapitalo valdytojai.“ Žmonės, kurie turi ribotus realius pasirinkimus, puoselėja kasdienius vartotojo pratimus.(13)

Tapatybės tipai

Išskiriama keleta tapatybės tipų, kai kurie iš jų ypač susiję su vartojimo tyrinėjimu. Malhotra teigia, jog individai turi tris tapatybės tipus (Malhotra, 1981, 1988 (5)). Pirmasis tipas yra tikroji tapatybė, kurią asmuo tiki turintis. Antrasis tapatybės tipas yra parodomasis, randamas tarpasmeniniame bendravime. Tai socialinis Aš. Beje, asmuo gali turėti daug socialinių tapatybių. Ši socialinė tapatybė gali būti iš dalies kitų požiūrių apibendrinimas (Solomon, 1983). Trečiasis tapatybės tipas yra tas, kurį trokštama turėti. Ši ideali tapatybė gali būti matoma kaip tobulo “aš” vidinis paveikslas (Ogilvie, 1987(5)). Wichstrom (1998: 114(5)) pasiūlo “galimą Aš ” šalia “idealiaus Aš ”. Antrasis apibūdina kuo norima būti, pirmasis apsvarstomas, ar gali praktiškai būti pasiekiamas. Dažnai ketvirtasis tipas priskiriamas šiam klasifikavimui, tai nenorimas Aš. Ogilvie (1987(5)) net tvirtina, jog idealios tapatybės tikra kopija nėra tikrasis Aš, bet nenorimas Aš.
Išskiriamas dar ir romantiškasis Aš, kuris atstovauja romantizmui, pabrėždamas modernumo trūkumą kultūroje (14). Iki šiol romantizmas ir ‘kultūros idealas’ vartotojų kultūroje turi dvigubą ir ironišką ryšį:
• Romantinis požiūris į kultūrą yra materialios civilizacijos kritika;
• Vartotojų kultūra nuolat pažada būtent tas vertybes, kurias, anot romantizmo, sunaikino civilizacija (reklama).
Pavyzdžiui Pepsi-Cola reklama. Ji labiau apie jausmus, vaizduotę, geismą, troškimus nei apie priežastį; apie bendras vertybes, socialinį priimtinumą tiek pat kiek ir apie individualų pasirinkimą.
Pasak Colin Campbell, modernus vartojimas gali būti matomas kaip hedonizmas, beieškant malonumo. Moderniame hedonizme emocijos stimuliuojamos, kurstomos, besikeičiančios į absėdimą, naudojant vaizduotę, troškimus ir svajojimą.(14)

Tapatybė ir vartojimas

Ideali tapatybė yra pirmo reikšmingumo teorijose apie vartojimą. Perkami gaminiai daugiau atskleidžia apie trokštamą tapatybę negu tikrąjį (Schau and Gilly, 2003(5)). Individai vis dėlto turi būti apdairūs. Jie motyvuoti sustiprinti pozityvų savęs vertinimą (Berzonsky, 1994(5)), bet kai jie per daug nukrypsta nuo lūkesčių apie save, jie imasi socialinių rizikų, galinčių pakenkti Aš tapatumui. Kiekvienu save pateikiančiu poelgiu, žmonės tampa pažeidžiami (Schau and Gilly, 2003(5)), bet imdamiesi socialinių rizikų jie pasirenka tokias veiklas, kurios sukelia mažiausiai neigiamų padarinių (Mandel, 2003, Schlenker, 1975(5)). Viena iš šių veiklų yra vartojimas. Kita svarbi priešprieša dėl tapatybės yra tarp nepriklausomo ir priklausomo Aš (Mandel, 2003(5)). Nepriklausomas asmuo priima tokius pasirinkimus, kurių nori, taip pat ir vartojime. Priklausomas asmuo suvokia save kaip esantį socialinių ryšių tinkle ir save laiko ribotai galinčiu pasirinkti. Pagrindinis priklausomo asmens tikslas yra ryšių išlaikymas ir harmonija su kitais. Nepriklausomas asmuo siekia unikalumo ir išsiskirti iš tos pačios grupės narių (Mandel, 2003, Snyder, 1992(5)). Tačiau šie du tipai nėra absoliučios priešingybės. Dažnai tai priklauso nuo prioriteto suteikimo tam tikram reikalui tam tikroje sutuacijoje.

Asmeninis-suprekintas patyrimas

A. Giddens vartojimą apibendrino kaip vieną iš socialinių problemų. Pasak autoriaus, kapitalizmas suprekina įvairiais atžvilgiais. Kaip nurodė Marxas, abstrakčios prekės kūrimas galbūt yra yra fundamentaliausias kapitalizmo, kaip ištisinės gamybos sistemos, plitimo elementas. Suprekinimas daro įtaką Aš projektui ir gyvenimo stiliams (15).
Brandžios modernybės laikotarpiu kapitalistinio verslo tikslas – vis labiau formuoti vartojimą ir monopolizuoti gamybos sąlygas. Iš pradžių individualizmas skatinamas, jog pabrėžtų individualias teises ir pareigas, tačiau vėliau perkeliamas į vartojimo sritį, o individų poreikių modeliavimas tampa pamatine sistemos išlaikymo sąlyga. Rinkos valdoma individualaus pasirinkimo laisvė tampa individo saviraiškos rėmais. (15)
Reklamos paremia idėją, jog gaminiai padės pabrėžti individualumą, tačiau rinka siūlo tik tam tikro asortimento prekes. Kolektyvinio pasaulio dėka Aš projektas nukreiptas į apsipirkinėjimo galimybes. Giddens tai mato kaip tvirkinimą ir grėsmę tikrojo Aš paieškoms. Tuo pačiu pastebi , kad žmonės kūrybiškai reaguoja į produkciją – jie nepriversti tam tikrą produktą priimti konkrečiu būdu. Nepaisant to, jog refleksyvus Aš projektas “kartais būtina kova prieš suprekinimo poveikį” (15), tapatybė, kuri mums tiesiogiai „parduodama“ panaši į pastovią tradicinę tapatybę.
Reklamuotojai orientuojasi į sociologines vartotojų kategorijų klasifikacijas ir kartu ugdo specifinių „paketų“ vartojimą. Aš projektas paverčiamas trokštamų gėrybių ir besivaikomų dirbtinai suformuotų gyvenimo stilių projektu. Amžinai naujų prekių vartojimas iš dalies pakeičia tikrąjį Aš vystimąsi. (15)
Iš tiesų vartojimas, dominuojant masinėms rinkoms, greičiau iš esmės yra naujas reiškinys, kuris tiesiogiai susijęs su nuolatinio kasdienio gyvenimo sąlygų performavimo procesais.
Anot A.Giddens, rinkos sistema sukuria aibę galimybių rinktis vartojamas prekes ir paslaugas. Pasirinkimų gausa dideliu mastu lemia tie patys suprekinimo procesai. Suprekinimo nedera visiškai tapatinti ir su standartizacija. Masinių rinkų sąlygomis gamintojai suinteresuoti garantuoti didelio mąsto palyginti stabdartinių produktų vartojimą. Tačiau standartiškumą dažnai galima paversti priemone individualioms ypatybėms puoselėti. Pavyzdžiui, masiškai gaminami rūbai leidžia individams apsispręsti dėl savo aprangos stiliaus, nors ir labai smarkiai jų individualius sprendimus veiktų standartinė mada ir kitos jėgos. (15)

Narcizmas

Su įvairių gėrybių ir paslaugų vartojimo suklestėjimu, padedančiu kurti „išvaizdos valdomą visuomenę“, susijęs narcisizmo reiškinio išsiplėtojimas, t. y. estetiškumo, patrauklumo, asmeninio populiarumo siekimas. Nuolatinës asmens tapatumo paieškos, nesiliaujantis vaikymasis vis naujo „kas aš esu“, kūno kaip juslinio pasitenkinimo įrankio supratimas, narciziškas pasinėrimas į save ir nesibaigiantis rūpinimasis savimi, anot R. Sennett’o (5), yra būdingas modernaus gyvenimo bruožas. Viešosios erdvės „mirtis“ kraštutiniu atveju nukreipia žmonių dėmesį į asmeninį gyvenimą, norą ieškoti pasitenkinimo, socialiniai saitai ir įsipareigojimai vis labiau netenka reikšmės. Ch. Lasch’as narciziškumo kultūros suklestėjimą sieja su istorijos tęstinumo praradimu, individo priklausomybe nuo nuolatinio žavėjimosi ir pritarimo dozės, emocinio pasitenkinimo ir saugumo be įsipareigojimo siekimu . (5)
A.Giddens teigia, jog suprekinimas vartojimo kontekste išvaizdą paverčia svarbiausiu vertės kriterijumi, o saviugdą pirmiausia traktuoja kaip savęs pateikimą, narciziški bruožai turbūt stiprės. Tačiau patologinių aspektų turi ir individualizacija. Savęs ugdymas apskritai priklauso nuo to, kaip išmokstama tinkamai reaguoti į kitus asmenis; individas, kuris turi būti „kitoks“ negu visi kiti, neturi galimybės refleksyviai ugdyti aiškaus Aš tapatumo. Išpūstas individualumas turi bendra su didybės sampratomis. Individas nesugeba surasti pakankamai „blaivaus“ Aš tapatumo, kad savo socialinėje aplinkoje patenkintų kiyų lūkesčius.

Tyrimai

Prekių vartojimas nėra vienintelis unikalus būdas formuoti Aš. Vartojimas ir „gyvenimo stiliaus“ kūrimas susietas su kita tapatybe, formuojant prisirišimą ir nesusitapatinimą. Vartojimas ir „modernumo“ troškimas nėra pastovus, bet formuojamas socialinio konteksto. Suvaržymas, stygius ar išskyrimas yra tiek pat svarbūs kaip ir globalinis prekių sistemos pasiekiamumas (Wulff (16)).
Dannie Kjeldgaard’o tyriamasis darbas apie Danijos jaunimą iliustruoja vartojimo kaip tapatybės esminius skirtumus tarp miestų ir gyvenviečių. Jo tyrimas parodė, jog „pasirinkimo tarp įvairių gyvenimo stilių“ realiai tinka tik Kopenhagai. Danijos kaimo vietovėse pasirinkimo trūkumas ir ribotas mobilumas yra pagrindinė tema, kuri aštrina deprivacijos pojūtį Grenlandijoje. Tuo tarpu trūkumo pripažinimas Grenlandijoje liudija jaunų žmonių trauką į vartotojišką kultūrą, tai lydima kitos tapatybės, formuojamos temos dažnai sukasi apie grenlandiškają tapatybę kaip priešingą daniškajai. (16)
Kyongwon Yoon’o tyrimas apie mobiliuosius telefonus naudojantį jaunimą Seule, Šiaurės Korėjoje parodo kaip telefonas palengvina ir galbūt praplėčią vietinius ryšius, leidžia organizuotis įvairias praktines ir emocines veiklas su draugais ir tėvais, telefonai dažnai dovanojami, dalinamasi bei palaikomas ryšys artimųjų tarpe. Socialiai įtvirtintas naudojimo modelis prieštarauja bendram supratimui, jog globalinės technologijos „išlokalizuoja“ jaunimo kultūras. (16)

Tapatybės krizės

Modernybė apima gamybą, išstatymą ir sąveiką daugelio galimų gyvenimo būdų. Verčiami aplinkybių individai turi pasirinkti, konstruoti, išlaikyti, interpretuoti, atskleisti save, naudojant materialinių ir simbolinių išteklių įvairovę. Tai idealios sąlygos tapatybės masiškai krizei (14).
Tapatybės krizė susijusi su vartotojų kultūra keliais atžvilgiais:
• Moderni tapatybė geriausiai suvokiamas per vartojimo idėją ir individualų pasirinkimą. Mes renkamės savo tapatybę iš parduotuvių vitrinų.
• Tapatybė matoma kaip paklausi prekė. Mes gaminame ir ‚parduodame‘ tapatybę socialinėje rinkoje, kad įsigytume artimų snatykių, socialinę padėtį, darbus ir karjeras.
• Resursai, kurių dėka gaminame ir palaikome tapatybes, vis labiau įgauna vartotojo prekių ir veiklų formą. Vartotojiškumas išnaudoja masių tapatybės krizę siūlydamas prekes kaip tapatybės problemų sprendimus.
Vartotojų kultūros kalba, egzistuoja didelis rūpestis, nes kiekvienas pasirinkimas įvelia ir Aš, arba išreiškia/konstatuoja tapatybę. Vartotojų kultūra didina individų rizikos ir nerimo patirtį, siūlydama vis daugiau skirtingų tapatybių pasirinkimą ir idėjas, todėl klaidingi pasirinkimai augina socialinės rizikos pojūtį. (14)
Remiantis A. Giddens, modernybė yra iš esmės apie riziką ir netikrumą, pasitikėjimą ir artimumą. Individai ieško ontologinio saugumo ir autentiškumo, godūs išlikimo strategijoms atvirumo ir chaoso akivaizdoje. Nesiliauja nerimas dėl Aš tapatumo. Nevienodose tradicinėse visuomenėse, kur kultūra konstruoja pasirinkimą, auga spaudimas iš modernybės procesų sukonstruoti kažką iš savęs ir sau. Po spaudimo sukurti tapatybę, individas padrąsinamas būti refleksyviu jausmų tikrinimo ir savęs ieškojimo procese. gyvenimo planai ir gyvenimo stilius suplanuoti kartu su gyvenimo galimybėmis. Ekspertai stengiasi padėti priimti asmeninį pasirinkimą kūno ir sielos ginče. Tai platesnis pasirinkimas nei gyvenimo stilių vartojime, todėl individai turi gyvenimo sektorius, ir kad plėtotų savo karjeras ir reikšmingus biografijos etapus turi investuoti laiko ir išteklių. (17)

„Kultūra“ ir vartotojų kultūra yra giliau susijusios nei dažniausiai manoma. Jos susijusios per romantinį nerimą, kompensuojantį moderrnybės trūkumus, pervertinant emocinį, estetinį, dvasinį supratimą apie Aš.(14)

gyvenimo STILIUS

Tapatybės problemos vis labiau apibrėžiamos kaip susijusios su gyvenimo stiliaus planavimu ir gyvenimo stiliaus pasirinkimu. Kaip teigia A. Giddensas, socialiniam gyvenimui tampant atviresniu bei gausėjant veiklos kontekstų, gyvenimo stiliaus rinkimasis darosi vis reikšmingesnis formuojant asmens tapatumą ir kasdienę jo veiklą. (18).
„gyvenimo stiliaus“ sąvokos naudojama nurodyti naujam vartotojo jautrumui, kurį Hebdige (1) identifikuoja kaip modernaus vartojimo bruožą; vartotojai per gyvenimo stilių atneša daugiau stilizuoto supratimo į vartojimo procesą. Naudodamiesi šiuo vartojimo modeliu vartotojai išreiškia savo individualybę ir stiliaus suvokimą pasirinkdami tam tikras prekes, kurias suasmenina. Ši veikla matoma kaip individo gyvenimo projekto centru. Individai naudoja prekes, kurios priskiria juos tam tikrai gyvenimo stiliaus grupei,o tuo pačiu ir atskiria nuo kitų gyvenimo stiliaus samprata

Remiantis Oxfordo Žodynu, terminas pirmąkart pavartotas Alfred Adler 1929 išreikšti bazinius charakterio bruožus, suformuotus ankstyvoje vaikystėje, kurie valdo jos/jo reakcijas ir elgesį. Atliktus rinkos tyrimus USA nuo 1975 metų terminas neatsiejamai surištas su vartojimo įpročiais ir įgavo gerai žinomą forma „gyvenimo stilius“.(19)
Daug termino apibrėžimų randama literatūroje apie vartojimą, ir kaip reklaminės kapitalizmo kultūros komponentas, bendras termino apibrėžimas atėjo iš: refleksyvaus, biografinio tapatybės formavimo projekto ir savęs pristatymas, pagrįstas simboliniu prekių vartojimu, ypač kultūrinių gaminių, paslaugų ir patirties(19).
Pasak Mike Featherstone: „ Šiuo metu terminas ‘gyvenimo stilius’ yra madoje. Kol terminas turi apribotą sociologinę reikšmę, kaip nuoroda į savitą gyvenimo stilių turinčią tam tikro statuso grupes, šiuolaikinė vartotojų kultūra kartu pažymi individualumą ir stiliaus saviraiška.“ (Featherstone(10)).
Postmoderniems teoretikams ryšys tarp naujojo gyvenimo stiliaus ir vartojimo yra prasmingas formuojant asmeninę tapatybę. Featherstone įrodinėjo, jog vartotojų kultūra švenčia kasdienio gyvenimo estetizavimą – mada tapo reikšminga ir kiekvienas turti gyventi su stiliumi (17). Žiniasklaida paremia ne prekes, bet gyvenimo stilius. Vartojimas tuomet yra ne prekių vartojimas, bet ženklų.
Vartotojiškumas aiškiausias būdas, kurio dėka projektuojame ir vystome gyvenimo stilių. Tai post-tradicinės eros bruožas: nuo tada, kai socialinia vaidmenys nebeslegia visuomenės, galima rinktis-žinoma, pasirinkimas neribotas. “gyvenimo stiliaus pasirinkimai” gali skambėti kaip turtingųjų klasės pasimėgavimas, bet Giddens tvirtina, kad kiekvienas turi pasirinkti gyvenimo būdą modernioje visuomenėje, net jei skirtingos grupės turės skirtingus pasirinkimus. „gyvenimo būdas“ apima ne tik neįprastas darbas ir išskirtinis vartojimas, bet ir taikomas platiems pasirinkimams, elgesiui, nuostatoms ir įsitikinimams. (20)
Tapatybė įmontuota gyvenimo stiliuje nėra lengvai kintanti. gyvenimo būdas tai tarsi tapatybės talpykla, kiekvienas tipas ateina su tam tikrais lūkesčiais. Vis dėlto, individas gali turėti daugiau nei vieną gyvenimo stilių, skirtą atskiroms auditorijoms. Giddens vadina tai “gyvenimo būdo sektoriais” – gyvenimo būdo aspektai einantys kartu su darbu, namais ar kitais savitarpio santykiais.

Teorinės perspektyvos

Postmodernioje visuomenėje vietoj ankstesnių stichiškai besiklostančių, tradiciškai atsirandančių gyvenimo stilių pasireiškia racionaliai apmąstytos, pasirenkamos gyvensenos bei aplinkos stiliai, kurių kūrėjai bei iniciatoriai tampa savotiškais tos visuomenės herojais, padedančiais atsiskleisti žmonių individualybei. Tai yra ne tik didėjančios individualizacijos atspindys, kai atsiranda galimybë pačiam/pačiai formuoti savo gyvenimą, bet ir atsiliepimas į socialinės grupės spaudimą atitikti jos gyvensenos normas, reikalavimus(5). gyvenimo stiliaus kūrimas (kūno pateikimas, drabužiai, mitybos ir gërimų pasirinkimas, namų tvarkymas, automobilis, laisvalaikio ir atostogų būdai) yra apmąstomas, tad egzistuoja stiliaus sąmonė (vaizdiniai, nuostatos, požiūriai).
Vienų simbolių priešpastatymas kitiems pasirenkant skonius žmonėms leidžia ir varžytis dėl savo kultūrinės svarbos, ir bendradarbiauti. Vienų stilių atsisakymas, naujų įtvirtinimas yra svarbus socialinis vyksmas, kuriantis naujas tapatybes; šį procesą veikia ir materialinės sąlygos, ir kultūriniai veiksniai, ir globaliniai procesai.(5)
gyvenimo stiliaus idėja apima socialinę rutiną, kuri taip pat yra refleksyvi ir lengvai pritaikoma. Tai yra atsakymas į klausimą arba pasirinkimas kuo būti. Pasirinkimų įvairovė atspindi gyvenimiškųjų pasaulių pliuralizmą. Metodinė dvejonė yra svarbi dalis besivystančių gyvenimo būdų procese, kurie parodo tarpinės patirties poveikį. Dabar gyvenimo stiliai institucionalizuoti, kadangi daugelis žmonių plėtoja gyvenimo planus, vadinasi jų poveikis yra ‚daugiau mažiau universalus‘ (21).

gyvenimo stilių įvairovė

gyvenimo stiliaus sąvoka dabar priklauso ne tik subkultūriniam jaunimui, visa tai galime išvysti gatvėse ar televizijoje. Modernioji visuomenė suteikia idealias sąlygas norintiems išsiskirti ar susiformuoti savo stilių.
Dažnai mados ženklas įkūnija gyvenimo stilių, kuris sėkmingai išsiplėčia už originalios produkcijos kategorijos. Pavyzdžiui, Nike buvo į produktą orientuota kompanija, gaminanti bėgimo batelius. Tačiau bėgant laikui kompanija ir jos ženklas pradėtas sieti su sportininkų subkultūra. Tai paskatino Nike išsiplėsti į susijusias su sportu kategorijas, kaip kad sporto inventorius, papuošalai.

Yuppie

Žinomiausias gyvenimo stiliaus modelis priklauso „jupiui“( yuppie), gal todėl šis modelis pasirodė 1980 kaip radikali post-tradicinė profesionali tapatybė, paremta individualistiniais troškimais kaupti asmeninę gerovę. Šis gyvenimo būdas, kylantis iš tam tikrų užsiėmimų, taip pat atsiradę lengvai valdomų aksesuarų rinkiniai leido jupiams identifikuoti vienas kitą: mobilieji telefonai, plaukų gelis vyrams bei dizainerių drabužiai. (20)

Skaitmeninis gyvenimo stilius

Skaitmeniniame gyvenimo stiliuje siūloma prasminga žmogaus laiko, nuolatinio susirūpinimo dėl darbo ir laisvalaikio ar bendrųjų interesų ugdymo proporcija, kuri išplaukia vartojant skaimenines prekes, paslaugas ir patirtį. Tai gali būti kasdienis telefono, kompiuterio, kameros naudiojimas; galimybė prieiti prie interneto, el.pašto ir pan. Iš to seka, jog bet kurie du žmonės besidalindami šiais interesais arba kurie vartojo šiuos daiktus kaip neatsiejamą gyvenimo dalimį, dalinasi skatmeniniu gyvenimo stiliumi. (19)
Tad elektronika ir kompiuterija tapo neatsiejama gyvenimo stiliaus dalimi. Apple tapo gyvenimo stiliaus ženklu kuomet išsiplėtė į muzikos industriją gamindami iPod skaitmeninius muzikos grotuvus. IPod ir baltosios ausinės tapo mados aksesuaru ir gali būti laikomas kaip statuso simbolis.

IŠVADOS

Per vartojamus daiktus ir produktus, įvairius skonius atsiskleidžia individų subjektyvumas, individualumas, vertybės, nuostatos. Visuomenės nariai vartodami patiria įvairių, net egzotiškiausių kultūrū įtaką; „kitoniškumas“ tampa siektina vertybe. Vartojimo visuomenėje egzistuoja įvairių stilių gausa, jų pasirinkimo galimybė; modernėjant visuomenei ypač išsiplėtė skonių raiška ir jų patyrimas. Įvairios gėrybės, daiktai ir paslaugos kuria „išvaizdos valdomą visuomenę“; dalis visuomenės jau gyvena hedonizmo terpėje. Kadaise iš ilgaamžių daiktų konstruotas pasaulis virsta greit sudorojamų produktų pasauliu; čia ir tapatybės gali būti pritaikomos, ir greit „išmetamos“, išvengiant ilgesnio jų fiksavimo. Vartojimas yra tam tikra socialinių grupių žymė; skiriasi kartų poreikiai, gyvensenos ir stilių skirtumai.

Literatūra:
1. Lury C., (1996) Consumer Culture. United Kingdom:Polity Press. P. 80
2. Černevičiūtė J., (2006) Vartojimas, tapatybė ir gyvenimo stilius Filosofija. Sociologija. Nr. 3. P. 20–24
3. Sussman, C. (2004). Consumerism in World History: The Global Transformation of Desire. The Historian, 66(1), 211+.
4. Forward S. Consumerism and Youth Ministry http://www.tear.org.au/resources/incite/43/page.php?pagenum=1
5. http://www.sifo.no/files/Van_Gorp.pdf?PHPSESSID=03128b79bee3cfc85ab6e027bd9f6f80
6. http://images.katalogas.lt/maleidykla/fil33/F-41.pdf
7. Černevičiūtė J., (2006) Vartojimas, populiarioji kultūra ir reklama
8. Campbell C., (1994) Consuming goods and the good of consuming. Critical review. 1994. Vol. 8. P. 503-520
9. www.lse.ac.uk/collections/geographyAndEnvironment/whosWho/profiles/storper/pdf/LivedEffects.pdf
10. Journal of Consumer Culture (2001) Interview with Ulrich Beck, in Journal of Consumer Culture, Vol 1, 2: 261 – 277. http://www.arasite.org/kcbeckivw.html
11. Bauman Z. Life in fragments. Essays in postmodern morality. Blackwell, 1997.
12. Fashion marketing : contemporary issues / edited by Tony Hines and Margaret Bruce, Oxford etc : Butterworth-Heinemann, 2001,190-200psl
13. http://www.myshelegoldberg.com/writings/political/losing_our_place.htm
14. http://uk.geocities.com/balihar_sanghera/conself.html
15. Giddens A., (2000) Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai., 252-257psl
16. Pilkington H., “Global” youth culture? “Peripheral” youth http://bulletin.region.ulsu.ru/science_about_youth/global_youth/
17. Bramham P., (1997) Change, Postmodernism and Postmodernity – reviewing sociology Volume 10 Number 1 http://www.reading.ac.uk/RevSoc/archive/volume10/number1/10-1a.htm
18. Giddens A., (2005) Sociologija .: Poligrafija ir informatika, Kaunas, 14-15psl
19. Maycroft Neil (2004) Cultural consumption and the myth of lifestyle http://www.findarticles.com/p/articles/mi_qa3780/is_200401/ai_n9366297
20. Gauntlett D. (2000) Media, gender and identity, London, P. 100-102
21. http://www.arasite.org/giddmody.htm

Kultūros istorija, bruožai ir reikšmė

 

ĮVADAS

Taip susiklostė aplinkybės, kad lietuvių profesionalusis teatras palyginti gana vėlai įsiterpė į tautos meninės kultūros panoramą.
Ikitarybiniu laikotarpiu apie teatrą rašė daugiausia literatai, žurnalistai, patys teatro veikėjai.
Didelę reikšmę teatrologų profesionalėjimui turėjo B. Sruogos teatrinė kritinė veikla, 1926 metais Kauno universitete jo įsteigtas teatro seminaras. Pasirodė ir didesnių scenos meno tyrinėjimų: B. Sruogos studijos apie V. Krėvės „Šarūno“ ir Č. Dikenso „Varpų“ pastatymus (1930) bei knyga „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930), V. Maknio „Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis“ (1936), A. Vengrio „Kastantas Glinskis“ (1937), J. Būtėno „Lietuvių teatras Vilniuje“ (1940) ir kt. 1940 m. pasirodė A. Jakševičiaus išversta knyga „Aktoriaus saviruoša“.1
Tačiau ilgą laiką nebuvo pasirodę nei vieno teatrologinio sintetinio darbo apie profesionaliojo lietuvių teatro raidą. Pastaruoju laikotarpiu vienas po kito pasirodė straipsniai, smarkiai kritikuojantys iki šių dienų pasirodžiusius lietuvių teatro istorijos leidinius. 2003 m. vasario 8 d. „Lietuvos aido“ numeryje atspausdintas Aleksandro Guobio straipsnis „Lietuvių teatro šaltiniai ir jų leidyba“. Ypatingos kritikos susilaukė vieninteliai MA Istorijos instituto išleisti istorijos tomai – „Lietuvių tarybinis teatras (1940-1956)“ bei „Lietuvių teatro istorija, Pirmoji knyga 1929-1935 m.“. A. Guobys daugelį, rašančių apie lietuvių teatro istoriją, vadina iki šiandien šia veikla užsiimančiųjų „nugrimzdusiais į sovietinio mąstymo gelmes“, iki šiol falsifikuojančiais teatro istoriją ir aukštyn kojomis apverčiančiais praeities vertybes ir tikrovę.2
Darbe panaudota literatūra

1. ALEKSAITĖ, Irena. Borisas Dauguvietis : režisūros bruožai. Vilnius : Mintis, 1966. 244 p.
2. ALEKSAITĖ, Irena. Režisierius Romualdas Juknevičius. Vilnius : Baltos lankos, 1998. 363 p. ISBN 9986-813-76-X.
3. ALEKSAITĖ, Irena. Be grimo. Vilnius : Tyto alba, 2004. 287 p. ISBN 99886-16-357-9
4. DAUGUVIETIS, Borisas. Žaldokynė. Vilnius : Vaga, 1967. 478 p.
5. Lietuvių tarybinis teatras 1940-1956. Lietuvos TSR MA istorijos institutas. Vilnius : Mintis, 1979. 385 p.
6. MASIDUNSKYTĖ, Asta. J. Miltinio teatras. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:
7. PETUCHAUSKAS, Markas. Nebevaldomų instinktų prasiveržimas. Literatūra ir menas. 2003-03-21. Nr. 2942.
8. VASINAUSKAITĖ, Rasa. Nacionalinis menotyros centras. Atsakant į nepasitenkinimą lietuvių teatro istorijos leidiniais. Septynios meno dienos. 2003-03-07. Nr. 558.
9. ZABORSKAITĖ, Vanda. Dešimtmečio reikšmė. [interaktyvus]. [žiūrėta 2004 m. rugsėjo 20 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiausiai vadovautasi 1979 metais pasirodžiusia monografija „Lietuvių tarybinis teatras 1940-195”. Šioje knygoje į 1940-1956 metų lietuvių teatrą buvo stengtasi pažvelgti apibendrinamu požiūriu kaip į vieningą kūrybos procesą, o profesionaliojo teatro raidą nušvietė į tris etapus suskirstytas aptariamasis laikotarpis (1940-1941, 1941-1944, 1944-1956).
Tačiau reikia paminėti, kad tarybiniais metais metais išleistos knygos yra itin tendencingai parašytos ir tik pro tankų sovietinės demagogijos šydą gali įžiūrėti tikrovę.
Šiame darbe trumpai nušviesti 1940-1944 lietuvių teatro metai. Laikomasi principo išskirti ir nagrinėti kiekvienos trupės kūrybą, spektaklius tiek, kiek jie turėjo reikšmės vieno arba kito teatro svarbesnių bruožų, specifinių ypatumų formavimuisi ir drauge – visam lietuvių scenos menui. Siekiama iškelti tai, kas būdinga kiekvienam teatrui, ir kartu įvertinti trupę kaip nacionalinio teatro padalinį, išryškinti jos indėlį į viso lietuvių scenos meno plėtotę. Trumpai galima paminėti, kad respublikoje veikė tik du muzikiniai teatrai, o pagrindiniai muzikinio teatro žanrai buvo opera, operetė ir baletas. Tačiau darbe apsiribota tik dramos teatrais ir juose vykusiais procesais. Taigi dėmesys skiriamas dramaturgijai, kuri yra kiekvienos tautos teatro repertuaro ir sceninės kūrybos pagrindas.

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE 1940-1941 METAIS

Dėl istorinės raidos ypatumų lietuvių profesionalusis teatras ėmė formuotis vėliau, negu kitos nacionalinio meno šakos (literatūra, dailė, muzika). Platus mėgėjų teatro sąjūdis, prasidėjęs po 1905 metų revoliucijos, paruošė dirvą profesionaliajam lietuvių teatrui. Režisieriaus Juozo Vaičkaus 1916 metais suorganizuota Peterburge privati teatro studija – pirmoji lietuvių profesionalių aktorių mokykla, – kūrybiškai sutvirtėjusi ir pasivadinusi Skrajojamuoju teatru, 1918 metų vasarą atvyko į Vilnių. 1918 m. rugpjūčio 3 d. lenkų teatro „Liutnia“ patalpose įvykusi pirmoji šio teatro premjera – B. Vargšo-Laucevičiaus pjesės „Žmonės“ pastatymas – tapo reikšmingu įvykiu Vilniaus kultūriniame gyvenime.3
Praslinkus dviems dešimtmečiams, 1940 metais lietuvių profesionalusis teatras jau buvo nuėjęs reikšmingą meninės raidos kelią, sukaupęs meninę patirtį, pasiekęs kūrybinių laimėjimų. Teatrinis gyvenimas 1940-1941 metais – trumpas, bet pilnas įvykių scenos meno laikotarpis.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje nevalstybiniai teatrai dažniausiai negalėdavo išsilaikyti ilgesnį laiką ir todėl arba nustodavo egzistavę, arba veikė kaip mėgėjiškos ir pusiau mėgėjiškos trupės. Be tokių trumpesnį laiką gyvavusių dramos kolektyvų, veikė vienas valstybės išlaikomas ir todėl stabilus lietuvių profesionalusis teatras – Valstybės teatras Kaune. Tik 1931 metais pavyko įsteigti jo Šiaulių filialą, kuris vėliau tapo savarankišku dramos teatru (nuo 1935 m. jis veikė Klaipėdoje, o 1939 m. hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, grįžo į Šiaulius).4
1940-1941 metais Tarybų Sąjungos statytinių Lietuvoje vyriausybės iniciatyva buvo įkurti nauji valstybiniai dramos teatrai, taip pat stabilūs operetės ir vaikų teatrai: S. Romanovo pjesės „Žolelės nuotykiai“ premjera Kaune buvo atidarytas Vaikų teatras (vėliau Jaunojo žiūrovo teatras), o B. Aleksandrovo operetės „Vestuvės Malinovkoje“ premjera (1941-05-01) Kaune pradėjo darbą pirmasis profesionalusis lietuvių Muzikinės komedijos teatras. Baigiantis 1940-1941 metų sezonui, atidarytas Marijampolės dramos teatras, kuris paruošė savo pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalyną“ (1941-04-20).
Per visą 1940-1941 metų sezoną intensyviai formavosi nauji teatrų kolektyvai. Kai kurios naujos trupės buvo sudaromos ne vien iš profesionalų (jų nebeužteko), bet ir iš mėgėjų. Tai būdingas „tarybinio“ teatro pradinio formavimosi bruožas.
Išryškėjo du pagrindiniai naujų teatrų formavimosi atvejai: vienur trupę sudarydavo persikėlę kitų teatrų aktoriai, kitur ji buvo formuojama iš neprofesionalų. Antruoju atveju teatro kūrybos pradžia sutapo su studijiniu laikotarpiu. Tipiškas pirmojo atvejo pavyzdys – Lietuvos TSR Valstybinis akademinis dramos teatras, antrojo – Panevėžio dramos teatras.
1940 m. spalio 6 d. atidaryto Vilniaus Valstybinio teatro branduolį sudarė Kauno Valstybės teatro trupės dalis. Teatro direktoriumi ir meno vadovu buvo paskirtas R. Juknevičius.
Kitaip formavosi Panevėžio dramos teatro trupė. Panevėžyje teatras buvo atidarytas tik 1940 metais. Jo branduolį sudarė J. Miltinio dramos studijos auklėtiniai, žengiantys pirmuosius nedrąsius žingsnius profesionaliojoje scenoje (J. Alekna, B. Babkauskas, V. Blėsis, K. Vitkus ir kt.).5
1940-1941 metų repertuare išryškėjo dvi pagrindinės kryptys: anksčiau statytų kai kurių autorių veikalų atnaujinimai ir „tarybinių“ dramaturgų pjesių pastatymai. Iš pastarųjų minėtini sezono pabaigos spektakliai – V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ ir B. Lavreniovo „Lūžis“.
Tuo laikotarpiu teatrai koregavo kai kurių pjesių tekstus, neatitikusius naujosios ideologijos, kaip rašoma „tarybinėje“ spaudoje, – „paliestus buržuazinės cenzūros žirklių“. Taigi, kad ir kaip buvo tada „atnaujinami“ spektakliai, „tarybinis teatras“ Lietuvoje susiformavo ne tuščioje vietoje, o ant praeities lietuvių scenos meno pamatų.6
Kauno Valstybės teatro dramos trupės padalijimas į dvi – Vilniaus ir Kauno – turėjo didelę įtaką atnaujinimams. Pirma, tokiuose Vilniaus ir Kauno spektakliuose vaidindavo nauji aktoriai, neretai netgi pagrindinius vaidmenis. Antra, spektaklius dažnai atnaujindavo kiti režisieriai. Taigi, nors ir sunku atsirinkti, kiek „tarybinėje“ spaudoje yra tiesos, tačiau ir toks pasakymas, kad „atnaujinimams idėjinę kryptį davė istoriniai įvykiai ir besiformuojančios naujos scenos menininkų pažiūros“, atspindi tuometinę situaciją.
Iš ankstesnių Kauno Valstybės teatro lietuviškų pjesių, kurios buvo „atgaivintos“ Vilniaus teatre, pažymėtinos K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dauguviečio režisuotas 1938 m., K. Jurašūno atnaujintas 1940 m.) ir J. Petrulio „Strazdelis“ („Prieš srovę“, B. Dauguviečio režisuotas 1936 m., J. Monkevičiaus atnaujintas 1941 m.).
Nuo Vilniaus teatro atidarymo jo direktorius ir meno vadovas buvo R. Juknevičius. Iš R. Juknevičiaus Kauno teatre režisuotų ir vėliau Vilniaus teatre „atgaivintų“ spektaklių minėtini M. Panjolio „Topazas“ ir G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“. Buvęs Jaunųjų teatro aktorius, režisierius B. Lukošius atnaujino H. Bičer Stou „Dėdės Tomo Lūšnelę“.7
Vilniaus Valstybinis teatras buvo atidarytas H. Hejermanso „Viltimi“. Šį spektaklį režisavo R. Juknevičius. „Viltyje“ vėjo išpūstos H. Hejermanso žvejų laivo burės, subaltavusios ant uždangos, tapo naujojo teatro emblema.
Vilniuje atnaujintas „Vilties“ spektaklis išsaugojo esminius R. Juknevičiaus 1936 metų pastatymo bruožus. Režisūrinį sumanymą atitiko V. Palaimos dekoracijos. Jauno žvejo Gerto paveikslą sukūrė, – anot I. Aleksaitės – Scenos Riteris – S. Jukna.8
„Vilties“ spektaklis ir 1941 metų Lietuvoje jaudino žiūrovus savo dramatizmu. „Vilties“ atgimimas savotiškai deklaravo naujosios Vilniaus trupės meninę programą.
Po Vilniaus grąžinimo Lietuvai jame taip pat buvo reorganizuotas nuo 1936 metų gyvavęs Vilniaus lietuvių artistų mėgėjų teatras, kuris pervadintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą (direktorius J. Kanopa, nuo 1940 metų pradžios režisierius A. Jakševičius). Iki 1940 metų pabaigos, kol Vilniuje buvo steigiamas valstybinis profesionalus nacionalinis teatras, Vaidila (buvusi senamiestyje, Arklių gatvėje) atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.9
1940 metais Lietuvoje šalia įsteigtojo Vilniaus Valstybinio teatro aktyviai dirbo kitas, seniausias iš gyvuojančių scenos meno židinių – Valstybės teatras Kaune. Dramos trupė tarybinį teatro sezoną pradėjo M. Gorkio pjese „Miesčionys“ (rež. B. Dauguvietis). Šis spektaklis pasirodė dar prieš oficialiai Lietuvai nepriklausius Tarybų Sąjungai – 1940 metų kovo mėnesį.
Pirmaisiais tarybinės santvarkos gyvenimo mėnesiais Kauno teatro sceną išvysta tokie veikalai, kaip „Pelninga vieta“, „Vyšnių sodas“, V. Krėvės „Žentas“, J. Petrulio „Prieš srovę“, R. Blaumanio „Indranai“. Tuometinis Valstybės teatro dramos trupės meno vadovas J. Grybauskas sakė, kad „tekstai tikrinami ir taisomi, dabar kai kurios pjesės perdirbamos iš naujo…“.10
Kaip R. Juknevičius Vilniuje, taip B. Dauguvietis Kauno teatre nubrėžė dramos trupės kūrybos gaires. Baigęs Peterburgo Imperatoriškąją teatro mokyklą (1909), kur jo mokytojai buvo žymūs aktoriai V. Davydovas ir S. Jakovlevas, Borisas Dauguvietis (1885-1949) nuo 1923 metų pabaigos iki fašistinės Vokietijos užpuolimo (su nedidele pertrauka, kai dirbo Šiaulių teatre) buvo Kauno dramos teatro režisierius. Šiam žmogui priklauso žymus lietuvių dramaturgijos, scenos meno formavimo ir ugdymo vaidmuo. Režisierius iki 1940 metų buvo pastatęs absoliučią daugumą visų lietuvių dramaturgijos veikalų. Jis įvedė į lietuvių teatrą Maironį, V. Krėvę, ir P. Vaičiūną, taip pat V. Šekspyrą, A. Puškiną, A. Ostrovskį, A. Čechovą ir M. Gorkį. B. Dauguviečio spektakliuose išaugo ištisa lietuvių aktorių karta. Jis buvo vienas nacionalinės vaidybos mokyklos ugdymo iniciatorių.
Pirmaisiais tarybiniais metais daug nuveikė ir tuometinis Valstybės teatro direktorius bei dramos trupės meno vadovas Kaune, lietuvių teatro veikėjas Juozas Grybauskas (1906-1964).11
Ikitarybinio laikotarpio meno pradmenys buvo gera dirva tarybiniam teatrui tarpti, o gausus šių tradicijų puoselėtojų būrys tapo naujojo teatro kūrėjais.
Per labai trumpą laiką (nuo 1940 m. liepos mėn. iki hitlerinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą) nespėta (išskyrus vieną kitą išimtį) sukurti naujų literatūros, dailės, muzikos stambių formų kūrinių. Tuo tarpu teatras sukūrė spektaklių revoliucine tematika.
Pirmósios tarybinės pjesės – J. Gemano „Liaudies sūnaus“ – premjera įvyko Kauno dramos teatre 1940 m. spalio 10 d. Po to buvo statoma A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“ Šiaulių scenoje ir A. Arbuzovo „Tania“ Vilniaus teatre. Vėliau rampos šviesą išvydo M. Gorkio „Paskutinieji“ ir L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ (Šiaulių teatras), Š. Gergelio ir S. Litovskio „Motina“ bei B. Lavreniovo „Lūžis“ (Kauno teatras), N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“ (Panevėžio teatras), V. Ivanovo „Šarvuotis 14-69“ (Vilniaus teatras).12
1940-1941 metų sezone stokojant naujų lietuviškų pjesių, B. Dauguvietis Kauno scenoje pastatė vienintelį sezone lietuvių literatūros veikalą (neskaitant atnaujinimų) „Dauboje“ („Prieblandoje“). Režisieriui glaudžiai bendradarbiaujant su autoriumi A. Vienuoliu, gimė įdomus spektaklis (premjera 1941-03-20).13
Kur kas įspūdingesni scenoje buvo personažai, glaudžiai susiję su dramaturgijos tradicija vaizduoti senąjį lietuvišką kaimą. Režisierius B. Dauguvietis bei vyresniosios kartos aktoriai buvo sukaupę patyrimą, kurdami scenoje kaimo žmonių buitį, jų charakterius. Visa tai atsispindėjo „Dauboje“.14
Pirmoji tarybinė pjesė, pastatyta Vilniaus teatre, – A. Arbuzovo „Tania“ (1940-12-29). Lietuvių teatras iš pradžių ėmėsi pjesių „Liaudies sūnus“, „Motina“, „Tania“, „Platonas Krečetas“, „Nerami senatvė“. 1941 metų pavasarį sostinės žiūrovai pamatė spektaklį „Tania“, kuriuo debiutavo jaunas režisierius J. Monkevičius. Tuo metu buvusi teatro kritika teigė, kad „režisieriui teko ypač daug sugalvoti fizinių uždavinių“, t.y. išoriškai „suveiksminti“ spektaklį, „gelbstint“ A. Arbuzovo pjesę, o toks „suveiksminimas“ neišėjo spektakliui į gera.15
Tarybinėje literatūroje rašoma, kad „naujai suvokto socialistinio humanizmo, tarybinio patriotizmo gaidos nuskambėjo ir pirmajame jauno Panevėžio dramos teatro spektaklyje“. Čia kalbama apie pirmąją premjerą – N. Pogodino „Sidabrinį slėnį“. Ją teatras parodė 1941 metų kovo mėnesį. Naujosios trupės meno vadovas J. Miltinis tuomet pabrėžė, jog komplikuota 1941 metų tarptautinė padėtis „nukreipė žvilgsnį į tokią pjesę, kurioje būtų iškeliamas pasiryžimas kovoti dėl savo tėvynės“. Šiame spektaklyje didelis dėmesys buvo skiriamas žmogaus individualybei.16
Pirmajame sezone teatras paruošė dar vieną veikalą – J. Miltinio režisuotą įžymaus Renesanso epochos anglų rašytojo B. Džonsono „Sukčiaus testamentą“ („Volponę“). Po šio spektaklio tokie jo bruožai, kaip teatrinės formos grakštumas, komedinis žaismingumas ir ironija, laikui bėgant, vis labiau ryškės Panevėžio teatro kūryboje.
1940-1941 metais teatrų spektakliuose neapsieita be dirbtinio patoso, pompastikos elementų aktorių vaidyboje, ypač kuriant “naujojo“ herojaus sceninį paveikslą. Natūralistiniai kraštutinumai reiškėsi ir per daug detalizuota vaidyba. Dauguma teatro darbuotojų taip pat buvo priversti įsijungti ne tik į „aktyvų“ kūrybinį darbą, bet ir į politinį visuomeninį respublikos gyvenimą, dalyvauti demonstracijose ir mitinguose, Raudonosios Armijos daliniams rengiamuose koncertuose, dirbti visuomeninėse organizacijose, rengti agitacinius koncertus.17
Teatras tapo prieinamas paprastiems žmonėms. 1940-1941 metais Lietuvos teatre atsirado sceninės agitacijos formų, primenančių tas, kurios buvo paplitusios Rusijoje ir kitose tarybinėse respublikose 1920-1930 metais (agitbrigados, „gyvieji“ laikraščiai ir pan.). 1940-1941 metais agitacinio teatro elementų atsirado ir profesionalų ruošiamose teatralizacijose. Organizuojamos specialios agitbrigadų tipo koncertinės grupės, kurių sudėtyje teatrų darbuotojai dalyvavo rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą kampanijoje.18
Tarybinio laikotarpio literatūroje rašoma: „Visuomeninė ir kūrybinė veikla, kuri aktyviai plėtojosi tuo metu lietuvių teatruose, buvo nukreipta ta pačia bendra vaga. Repertuaro ir sceninės kūrybos naujovės pirmojoje sezono pusėje parengė dirvą brandžiausiems 1940-1941 metų spektakliams.“19
1940-1941 metų sezono antrojoje pusėje Vilniaus ir Kauno teatrai ėmėsi R. Juknevičiaus režisuoto V. Ivanovo „Šarvuočio 14-69“ (Vilniaus teatras, 1941-04-05) ir B. Dauguviečio pastatyto B. Lavreniovo „Lūžio“ (Kauno teatras, 1941-05-01) premjeros. Liaudies kaip pagrindinio spektaklio herojaus traktavimas lietuvių teatre buvo naujovė. „Šarvuotyje“ pagrindinis spektaklio akcentas buvo nuo cerkvės stogo valstiečių mitingui vadovaujantis Veršininkas (Mečys Chadaravičius), o „Lūžyje“ – pilkšvais šarvais apkaustytas galingas kreiserio korpusas, iškylantis aukštai virš scenos aikštelės (Goduno vaidmenį atliko Petras Kubertavičius). Taigi „Šarvuot“ ir „Lūžis“ tiksliau atspindėjo 1941 metų Lietuvą, geriau pajuto audringų to meto įvykių pulsą, negu kiti sezono spektakliai“.20
Greta vilniečių Veršinino įsimenantys ir kitų spektaklių herojai. Šiaulių teatre aktorius J. Rudzinskas sukūrė įspūdingą Platono Krečeto paveikslą (A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, rež. K. Jurčys), o aktorius K. Simaška sėkmingai suvaidino profesorių Poležajevą (L. Rachmanovo „Nerami senatvė“, rež. A. Radzevičius).21
„Šarvuočio 14-69“ ir „Lūžio“ pastatymai, galima sakyti, apibendrino sezono rezultatus, parodė visa, ką lietuvių teatras padarė pirmaisiais tarybiniais metais, pradėjus formuotis socialistinio meno bruožams. Nors ir kokią tiesą buvo pasakęs A. Sniečkus, bet vis dėlto tai buvo tiesa, kad „Komunistinio partiškumo pozicijos, į kurias atėjo mūsų teatras, keitė visą jo idėjinę ir kūrybinę veiklą. Jis tapo liaudies masių teatru, socializmo idėjų skleidėju“.
Naujo repertuaro sudarymas, bandymai kurti tarybinio žmogaus paveikslą ir su tuo susiję režisūros bei vaidybos poslinkiai, pirmieji naujo lietuvių dramaturgijos traktavimo žingsniai (A. Vienuolio „Dauboje“), liaudies, kaip istorijos kūrėjos, vaizdavimas, paverčiant masines scenas liaudies revoliucinėmis scenomis, herojinių revoliucinių spektaklių sukūrimas, nauja tuometinė samprata ir nauji scenos meno santykiai su žiūrovais – visa tai buvo pirmieji kitokio teatro meno požymiai.22

DRAMOS TEATRAS LIETUVOJE ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS

Lietuvos teatro gyvenimas hitlerinės okupacijos metais nedaug tebuvo teatrologų nagrinėjamas ir apibendrinamas. Vienas kitas publicistinis straipsnis dažniausiai konstatuodavo atskirus reiškinius ar faktus iš vokiečių veiklos teatrų srityje. Tačiau trumpai galima būtų apžvelgti vokiečių fašistinės okupacijos laikotarpio teatro gyvenimą.
Okupacinės valdžios potvarkiai dėl teatrų veiklos bei pramogų yra pateikti dokumentinėje, mokslinėje ir memuarinėje literatūroje. Remiantis reicho komisaro 1941 m. gruodžio 19 d. potvarkiu ir 1942 m. gegužės 18 d. patvarkymais, buvo nustatyta, kad scenos veikalo (opera, drama, baletas, cirkas ir kt.) vaidinimui reikėjo išankstinio raštiško generalinio komisaro arba jo įgaliotos įstaigos leidimo.23
Tarybinė spauda pateikia grupę „nacionalistiškai nusiteikusių literatų, bendradarbiavusių su okupantais, puolusių tarybinę santvarką ir komunizmo idėjas“. Tai buvo A. Ambrazevičius, M. Biržiška, B. Brazdžionis, S. Būdavas, L. Dovydėnas, J. Švaistas ir kt.24
Lietuvių „tarybinių pažiūrų“ teatro plėtotė karo metais dėl hitlerinio okupacinio režimo sąlygų nutrūko. Visi 1941 metais veikę teatrai buvo valstybiniai. Fašistinės okupacijos metais lietuvių teatrai oficialiai buvo Švietimo vadybos meno departamento, miestų savivaldybių žinioje. Todėl jų veiklai turėjo įtakos vokiečių bei vietinių jų pagalbininkų politiniai ir propagandiniai siekimai.25 T.y. pirmosiomis Antrojo Pasaulinio karo dienomis hitlerinei kariuomenei okupavus Lietuvą, okupantų valdžia įvedė fašistinį režimą.
Tarp kultūros darbuotojų, likusių okupuotoje teritorijoje, vyko diferenciacija. Galima paminėti, kad 1943 metais, kai fašistai ėmė patirti fronte lemiamus pralaimėjimus, buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Teatrai iškart nebuvo uždaryti, nors kai kurias trupes – Kauno dramos, teatrą – nuolat buvo mėginta likviduoti.26
Iš Kauno Valstybės teatro pasitraukė buvęs 1940-1941 metais teatro direktorius ir Dramos meno vadovas J. Grybauskas. B. Dauguvietis taip pat buvo priverstas pasitraukti iš teatro. Buvo nužudytas Kauno dramos trupės režisierius A. Martenas. Kauno dramos kolektyve neliko nė vieno režisieriaus profesionalo, tad šio darbo teko imtis aktoriams P. Kubertavičiui, A. Kupstui, V. Dineikai, pradedančiam režisieriui J. Monkevičiui. Okupacijos pradžioje seniausio lietuvių teatro būklė pasidarė daug sunkesnė, negu, sakysime, Vilniaus ar Panevėžio kolektyvų, kurių vadovais liko R. Juknevičius ir J. Miltinis.
Vilniaus teatro direktoriaus kėdę užėmė V. Alantas, tautininkas, vienas LAF steigėjų Berlyne. Kauno Valstybės teatro direktoriumi tapo tarpukario Lietuvoje „Geležinio vilko“, o vokiečių okupacijos pradžioje LNP (Lietuvių nacionalistų partijos) aktyvus veikėjas P.V. Ivanauskas (po karo jie pasitraukė iš Lietuvos).
Socialistinės pasaulėžiūros formavimasis Lietuvoje 1940-1941 metais buvo tik prasidėjęs. Vos pradėjus 1941-1942 metų teatrinį sezoną, iš repertuaro buvo išbraukti visi tarybinių autorių veikalai. Buvo uždrausta vaidinti ir XIX amžiaus rusų klasiką. Iš teatrų repertuarų buvo išbraukti ir J. Petrulio pjesė „Prieš srovę“ („Strazdelis“), H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio komedija „Topazas“, „Dėdės Tomo lūšnelė“ ir kt. Vietoje jų repertuare paliekamos arba statomos naujos pjesės, piešiančios tautos vienybės idėjas. Pvz., Vilniaus Miesto teatre, kuris taip buvo vadinamas vokiečių okupacijos metais, buvo pastatytas prieškarinių istorinių romanų autoriaus F. Neveravičiaus veikalas „Priešai“, pasakojantis apie knygnešių laikus. Šiame spektaklyje buvo užimti tokie pajėgūs aktoriai kaip J. Rudzinskas, J. Siparis, T. Vaičiūnienė, V. Derkintis, P. Zulonas ir kt.
Vienas labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų vokiečių okupacijos metais tampa buvęs tarpukario Lietuvos tautininkų oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius V. Alantas. A. Smetonos valdymo laikotarpiu buvo pastatyti tik du jo veikalai – „Užtvanka“ (1932 m. Šiauliuose ir Kaune) ir pjesė „Gaisras Lietuvoje“ (1937). 1942-1943 metų sezone „Užtvankos“ premjeros įvyko Marijampolės, o vėliau – ir Vilniaus Vaidilos teatre. 1942 metų pavasarį Vilniaus Miesto teatras pastatė V. Alanto pjesę „Gyvenimas iš naujo“, o kitą sezoną – komediją „Buhalterijos klaida“.27
Vokiečių okupacijos metais buvo parašyta nedaug lietuvių dramaturgijos veikalų. 1939-1940 metais parašyta brandi K. Binkio pjesė „Generalinė repeticija“. V. Mykolaitis-Putinas parašė herojinę draminę poemą „Skalvių mergelė“. B. Sruoga, būdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje, sukūrė komedijas „Uošvė“, „Dobilėlis penkialapis“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“, dramą „Pavasario giesmė“. Tarp naujų lietuviškų veikalų, kurie pasirodė teatruose, buvo S. Santvaro (baigiantis karui jis pasitraukė į Vakarus) „Kaimynai“.28
1941-1944 metų spauda akcentavo „giedrą nuotaiką“ teatrų scenose, o tarybiniais laikais buvo sakoma, kad tokia nuotaika buvo palanki vokiečių okupantams.
Vienos to laikmečio pjesės tetruose buvo statomos prieškariniais laikais, todėl jas tereikėjo atnaujinti, kitas vaidino pirmą kartą. Minėtinos R. Flerso ir G.A. Kajavės, M. Henekeno ir B. Kolijaus, L. Fordo, M. Drejerio pjesės bei ištaigingi pastatymai su operetės elementais ir baleto divertismentais, pvz., vokiečių kompozitoriaus E. Niko muzikinė komedija „Mažasis rūmų koncertas“ Kauno dramos trupėje.
Sostinės teatras pastatė C. Vinterio pjesės „Marieta“ premjerą, vėliau tam pasiryžo ir kitos dvi Lietuvos teatrų trupės – Šiaulių ir Marijampolės. Šis spektaklis buvo pastatytas, pasikvietus tą patį režisierių.
Lietuvių režisieriai vengė statyti fašistinių rašytojų veikalus ir mieliau imdavosi klasikos. Pvz., R. Juknevičius vietoje vieno brukamo veikalo pasirinko vokiečių klasiko H. Kleisto „Sukultą ąsotį“, vietoje G. Turnerio „Vanduo Kanitogai“ pastatė M. Drejerio „Septyniolikmečiai“.29
„Septyniolikmečiai“ išvydo rampos šviesą taip pat Šiaulių dramos teatre (rež. K. Juršys), o J. Huto komedija „Keturios draugės“ (parašyta 1936 m.) – Vilniaus teatro scenoje (rež. J. Gustaitis). Teatruose buvo vaidinamos vengrų dramaturgų L. Fiodoro, O. Indigo ir S. Bekefio, italo D. Nikodemio, ispano M. de Sieros ir kitų panašaus lygio rašytojų pjesės, daugiausia pramoginės komedijos ir melodramos.30
Viena po kitos scenoje pasirodo taip pat jau seniau laiko patikrintos verstinės saloninės komedijos: M. Henekeno ir B. Kolijaus „Pirmas skambutis“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas 1939 m. Kauno Valstybės teatre), Vilniaus Vaidilos ir Žemaičių teatruose D. Nikodemio komedija „Gatvės vaikas“ (B. Dauguviečio pirmąkart pastatyta 1936 m. Valstybės teatre „Neūžaugos“ pavadinimu), R. Flerso ir G.A. Kajavės „Buridano asilas“ Vilniaus teatre (K. Glinskio režisuotas Valstybės teatre dar 1922 m.) ir kt. Pastatytos prieš daugelį metų, grakščiai vaidinant tokiems komedijos meistrams, kaip K. Glinskis, O. Žymaitė, A. Vaičiūnaitė, O. Kurmytė, E. Žalinkevičaitė. Pastarosios pasižymėjo neblogu sceniniu skoniu.
Kartais gana vidutinės komedijos atnaujinimas tapdavo kūrybiškumo akstinu. Tokia buvo Ch. Benaventės komedija „Išvirkščias gyvenimas“. Nesudėtinga istorija apie tai, kaip du jaunuoliai, be skatiko kišenėje atvykę į nepažįstamą miestą, vikriai apmulkina smuikininką, o paskui ir dauglį gerbiamų miestelėnų. 1944 metais atnaujindamas komediją (pirmąkart Kauno scenoje pastatytą 1931 m., rež. A. Sutkus), Aleksandras Kupstas paskirstė vaidmenis tuometiniam teatro jaunimui (S.Gopaitei, J. Kavaliauskui, P. Likšai, S. Radzevičiui, I. Žemaitytei ir kt.). A. Kupsto režisuota komedija, turėjusi neblogą pasisekimą, išliko ir pokario repertuare.31
J. Huto komedija „Keturios draugės“ buvo pastatyta 1943 metais Vilniaus Miesto teatre. Pagrindiniai veikėjai – keturios jaunos merginos dailininkės. Jos nori būti savarankiškos, nepriklausomos nuo vyrų ir susitaria įsteigti savo firmą, kuri gamintų plakatus.
Vokiečių okupacijos meto spauda ragino išguiti iš teatrų komunizmo idėjas ir jų nešėjus, bet taip pat dar ir bandė nuvertinti visą prieškarinio profesionaliojo lietuvių teatro raidos dvidešimtmetį. Smerkdama lietuvių ir rusų teatrinius ryšius, nacionalistinė spauda ragino atsigęžti į „naujosios Europos teatro centrus“, visų pirma į fašistinės Vokietijos ir Italijos teatrus. Viename straipsnyje apgailestaujama, kad daugiau kaip per dvidešimt metų prieš karą mažai statyta vokiečių autorių veikalų.32
Tuo metu vis dažniau pasigirsdavo mintis (ją spaudoje dažnai kartoja teatrų vadovai): ,,kad tik galėtume ramiai dirbti savo darbą.” Švietimo vadyba stengėsi nuraminti visuomenę, o spaudoje pasirodė pareiškimų, kad „nepakeičiamiems menininkams dirbti savo darbą nebus kliudoma“. 33[
Teatrų repertuare vis daugiau vietos užima žinomų lietuvių rašytojų kūryba. Statomos arba atnaujinamos P. Vaičiūno pjesės „Prisikėlimas“ (Panevėžio, Šiaulių teatrai), „Nuodėmingas angelas“ (Panevėžio teatras), „Sudrumsta ramybė“ (Marijampolės, Vaidilos teatrai), „Tėviškės pastogėj“ (Vilnius, Šiauliai), „Tikruoju keliu“ (Šiauliai), „Naujieji žmonės“ (Vaidilos, Kauno, Marijampolės, Žemaičių teatrai); plačiai lietuvių scenoje buvo vaidinamas K. Binkio „Atžalynas“ (Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Jaunojo žiūrovo, Šiaulių, Žemaičių teatrai); statomi S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“ (Panevėžys), „Didžioji mugė“ (Kaunas), „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (Šiauliai, Marijampolė), J. Grušo „Tėvas“ (Kauno teatras). Atnaujinami A. Vienuolio „Prieblandoje“ (1941 m. rodyta pavadinimu „Dauboje“), J. Petrulio „Strazdelis“, arba „Prieš srovę“ (Kauno teatras), vaidinami V. Krėvės „Žentas“ (Kauno teatras), A. Domanto-Sakalausko komedija „Pūkio pinigai“ (Vilniaus, Šiaulių teatrai) ir t.t.
Pagaliau į lietuvių sceną įsiveržė Petro Vaičiūno veikalai, vaičiūniškas optimizmas, tikėjimas žmogaus orumu, asmenybės vertingumu, gėrio pergale prieš blogį („Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“, „Sudrumsta ramybė“, „Tikruoju keliu“, „Tuščios pastangos“, „Patriotai“).34
Vokiečių okupacinės valdžios požiūrį į P. Vaičiūno veikalus tam tikru mastu atspindėjo vienas incidentas, įvykęs repetuojant „Aukso gromatą“ Kauno Valstybės teatre. Į vieną repeticiją atėjo okupacinės valdžios atstovas ir, pamatęs, kaip baudžiauninkas scenoje lupa urėdą, pareiškė: „Ne laikas dabar tokius veikalus rodyti“. Veikalo repeticijos buvo nutrauktos. Panašiai savo dienoraštyje rašė ir aktorė A. Vaičiūnaitė: …“Ir „Aukso gromatos“ dėl vaizduojamos ten klasių kovos neleido statyti.“
Meniniu lygiu Šiaulių scenoje išsiskyrė K. Juršio režisuotas „Prisikėlimas“. Panevėžio teatras parodė K. Binkio „Atžalyną“ (1941), P. Vaičiūno „Nuodėmingą angelą“ (1942) ir „Prisikėlimą“ (1942). J. Miltinio spektakliuose „Atžalynas“, „Prisikėlimas“, „Nuodėmingas angelas“ ėmė ryškėti daugelio aktorių – J. Aleknos, B. Babkausko, V. Blėdžio, S. Kosmausko, S. Paskos ir kitų – meninės individualybės, režisieriaus teatrinės pedagogikos, scenos apšvietimo, garso, muzikinės išraiškos ieškojimai. 35
Labai entuziastingai vertinta „Atžalyno“ premjera Žemaičių teatre, daug komplimentų pažerta aktoriams ir ypač spektaklio režisieriui bei Juzės vaidmens atlikėjui N. Bernotui.
Vilniaus scenoje, vokiečių okupacijai prasidėjus, išliko (kiek pakitęs) K. Binkio „Atžalynas“, pastatytas 1938 metais Kauno Valstybės teatre (B. Dauguviečio spektaklį perkėlė 1940 m. rudenį į Vilniaus sceną režisierius K. Jarašiūnas).
Dėmesio vertas Panevėžio teatro „Atžalynas“, išreiškęs ir aktorių atžalyno pirmuosius ieškojimus, ir besiformuojančius jo kūrybos bruožus. Šiuo pradiniu savo veiklos laikotarpiu teatras, režisierius J. Miltinis „Atžalyne“, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose siekė vaidybos paprastumo. J. Miltinis labiausiai vengė jausmų nenuoširdumo. Buvo vengiama perdėto šaržo, sentimentalaus avaringumo. Santūrumas, saiko jausmas aktorių kolektyvui buvo skiepijamas iš pat pradžių.
Iš naujų pastatytų lietuviškų veikalų ypač išsiskiria S. Čiurlionienės „Didžioji mugė“. Tai buvo pirmasis šio veikalo sceninis įkūnijimas (pjesė, parašyta 1939 m., ligi tol nebuvo pastatyta). Premjera (1944-04-16) įvyko Kaune. Tačiau spauda piktokai puolė premjerą, ypač svarbiausią jos kaltininkę S. Čiurlionienę, už prieškarinio gyvenimo juodinimą. 36[
1944 metų pavasarį Kauno Valstybės teatras atnaujino J. Petrulio pjesę „Prieš srovę“. Tačiau valdininkai nusprendė, kad pjesės pavadinimas eretiškas ir jis buvo pakeistas į „Kunigas Strazdelis“.
Kazio Inčiūros pjesė „Vincas Kudirka“ vokiečių okupacijos metais buvo pastatyta Vilniaus (1942), Šiaulių (1944) teatruose. Šie spektakliai priverstinio fašizavimo, vokietinimo aplinkybėmis stiprino žiūrovų nacionalinės savigarbos, ryšių su tautos istorija jausmus.
A. Vienuolio pjesę „Prieblandoje“ (pavadintas „Dauboje“, veikalas debiutavo 1941 metais Kauno teatre (rež. B. Dauguvietis) Kauno teatrui pavyko su kai kuriais pakeitimais atgaivinti 1943 metais. Atnaujino ją P. Kubertavičius.
Atnaujinęs tokius kauniečių spektaklius, kaip N. Gogolio „Revizorius“, A. Vienuolio „Prieblandoje“, P. Kubertavičius 1944 metų pradžioje pastatė pirmąją Juozo Grušo dramą „Tėvas“. Pagrindinis konfliktas tarp turtingo ūkininko Budrio ir jo sūnaus Karolio plėtoja iš seno rašytoją jaudinusią žmogiškos vertės išsaugojimo problemą.37
Taigi lietuvių teatrams pavyko išsaugoti, atgaivinti arba pastatyti daugelį lietuvių rašytojų veikalų. Teatras tampa viena iš nedaugelio vokiečių okupacijoje išlikusių meno salelių, kur kas vakarą įsižiebdavo savosios kultūros žiburys. Kauno Jaunimo teatro svečių knygoje šią nuotaiką tiksliai išreiškė vienas lankytojas, užrašęs: „Džiaukis, jaunime, turėdamas nors vieną lietuvišką kampelį“.39 Tai viena priežasčių, paaiškinančių, kodėl okupacijos metu teatrų salės nebuvo tuščios, daugelis spektaklių gausiai lankomi.
Spektaklių meniniam lygiui išsaugoti, visuomenei sudominti scenos menu svarbią reikšmę turėjo užsienio klasikos kūriniai. Vieni veikalai buvo pastatyti anksčiau ir išsaugoti okupacijos meto repertuare (pvz., R. Juknevičiaus režisuota G. Hauptmano pjesė „Prieš saulėlydį“) arba atnaujinti (Ž.B. Moljero „Tartiufas“, F. Šilerio „Klasika ir meilė“, „Marija Stiuart“, K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“), kiti buvo statomi pirmąkart (H. Ibseno „Nora“, „Laukinė antis“, H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, G. Hauptmano „Roza Bernd“, „Dorotėja Angerman“ ir kt.).
XIX amžiaus rusų klasikos veikalai buvo uždrausti. Vienintelė išimtis – N. Gogolio „Revizorius“, kurį kadaise Kauno Valstybės teatre režisavo M. Čechovas. Anot rež. P. Kubertavičiaus reikėjo įtikinti Europos „kultūrtrėgerių“ atstovą, kad N. Gogolis ne rusų, o ukrainiečių autorius, tik rašęs rusų kalba. Taip pavyko gauti leidimą ir „Revizorius“ vėl atgimė Kauno scenoje.
Iš verstinės klasikos veikalų, naujai pastatytų vokiečių okupacijos metais, žymiausią vietą užėmė vokiečių dramaturgija. Vengdami hitlerinių autorių rašinių, teatrai ėmėsi statyti vokiečių klasiką. Bene dažniausiai statomu dramaturgu tampa tuomet dar gyvas G. Hauptmanas.
Šalia pastatytos prieš karą dramos „Prieš saulėlydį“ (vaidintos Kaune, nuo 1940 m. – Vilniaus teatre) į repertuarą buvo įtraukti „Kolega Kramptonas“ (Vaidila), „Roza Bernd“ (Kauno teatras) ir „Dorotėja Angerman“ (Šiaulių teatras). Buvo taip pat vaidinami H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, H. Ibseno „Nora“ (Vilniaus teatras) ir „Laukinė antis“ (Kauno teatras), H. Zudermano „Drugelių kova“ (Vaidila) ir „Tėviškė“ (Žemaičių teatras), L. Pirandelo „Henrikas IV“ (Panevėžys), R. Blaumanio „Indranai“ (Vaidila) ir „Sūnus palaidūnas“ (Šialiai), F. Šilerio „Klasta ir meilė“ (Žemaičių teatras) ir kt. Iš anksčiau statytų spektaklių buvo toliau rodomi B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“ (Panevėžys), F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ (Šiauliai). užsienio klasikos beveik nepastatė tik Žemaičių, Marijampolės ir Kauno Jaunojo žiūrovo teatrai. Svarbiausia priežastis, matyt, buvo ta, kad šių trupių režisieriai ir aktoriai tuo metu buvo bene silpniausi; pirmieji du teatrai dar tik formavosi kaip profesionalūs kolektyvai, daugiausia iš saviveiklinių dramos ratelių dalyvių.
Kiek drąsiau ėmėsi klasikos jaunas, iš mėgėjų susiformavęs Vaidilos teatras Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais jis buvo bene vienintelis plačiau gastroliuojantis teatras, turėjęs galimybę lietuvišku žodžiu prabilti iš scenos į provincijos gyventojus. Karo metais Vaidilos režisieriais dirbo Vilniaus teatro aktoriai A. Kernagis (1941-1942) ir B. Lukošius (1943-1944). Pastarasis liko dirbti teatro meno vadovu ir po karo. Vieną kitą spektaklį režisavo ir kiti vilniečiai aktoriai (J. Gustaitis, J. Stanulis). Spektaklius apipavidalindavo dailininkai J. Vilutis, M. Bulaka, A. Gudaitis, V. Kosciuška. Greta lengvesnio repertuaro pjesių su pramoginiais elementais (H. Anšpacho „Vidurnakčio vaiduokliai“, L. Fiodoro „Brandos atestatas“ ir kt.), kurias statė, vadovaudamasis tiek trupės kūrybinėmis galimybėmis, tiek savo nuolatinių žiūrovų skoniu, teatras karo metais vis daugiau dėmesio skyrė savajai ir verstinei klasikai. Reikia pažymėti tokius trupės meninį augimą rodžiusius pastatymus, kaip A. Kernagio režisuoti R. Blaumanio „Indranai“, G. Hauptmano „Kolega Kramptonas“ ir H. Zudermano „Drugelių kova“. Su poetiniu polėkiu buvo pastatyti A. de Miusė „Marianos kaprizai“.40
Vaidila domėjosi P. Vaičiūno dramaturgija („Sudrumsta ramybė“, „Naujieji žmonės“), teatre net išaugo savas dramaturgas – V. Adomėnas. Jo veikalą „Svetimos plunksnos“ pastatė J. Gustaitis, o „Baltą obelėlę“ – B. Lukošius. Vilniečių trupės vadovas R. Juknevičius taip pat aktyviai padėdavo Vaidilos režisieriams – savojo teatro aktoriams, ypač konsultuodamas juos spektaklių baigiamųjų repeticijų metu.
Daug dėmesio klasikai skyrė Vilniaus, Kauno ir Šiaulių teatrai. Plačiai nuskambėjo „Nora“ ir „Sukultas ąsotis“ Vilniaus, „Laukinė antis“ ir „Roza Bernd“ Kauno, „Dorotėja Angerman“ Šiaulių teatruose.
„Nora“ (premjera 1942-10-31) tapo vienu labiausiai lankomų ir dažniausiai rodomų Vilniaus teatro spektaklių. Dailininkas V. Palaima kūrė dekoracijas, pasinaudodamas flamandų tapybos mokyklos ryškiu ir sultingu koloritu. Spektaklis tryško sąmoju, grakštumu, žaismingumu, žavėjo aktorių vaidyba. J. Rudzinskas sukūrė sodrų, kone falstafišką teisėjo Adomo paveikslą.
Dėmesį klasikai skyrė ir Kauno Valstybės teatras, ypač jo naujasis režisierius: iš Vilniaus į Kauno teatrą 1941 metų rudenį persikėlė Juozas Monkevičius (Monkus), tapęs dramos teatro vadovu. R. Juknevičius, 1943 metų rudenį tragiškai žuvus J. Monkevičiui (grįžtant iš teatro namo jis buvo nužudytas), yra pasakęs, kad neteko savo dešiniosios rankos. [4, P. 55]
Nelengva situacija susiklostė Šiaulių dramos teatre. Ketvirtajame dešimtmetyje trupė buvo laikoma „gastrolių teatru“. Tokiomis sąlygomis jam buvo sudėtinga formuoti savitą kūrybinį veidą, originalesnį repertuarą, nors trupėje dirbo ir pajėgių aktorių. Iš pradžių meno vadovu ir direktoriumi dirbo Juozas Stanulis, vienas aktyvių Šiaulių teatro kūrėjų. Vėliau jis persikėlė į Vilnių. Direktoriumi buvo paskirtas poetas Faustas Kirša, meno vadovu – Ipolitas Tvirbutas. Teatre buvo sudaryta repertuaro komisija, į kurią įėjo ir nemaža reakcingų visuomenės veikėjų, žurnalistų ir kt. 1942-1943 metais gana ilgai trukęs vadovybės keitimasis neigiamai atsiliepė repertuarui ir sceninei kūrybai. Daug pajėgių aktorių persikėlė į Vilnių (J. Rudzinskas, G. Jackevičiūtė, S. Jukna, A. Radzevičius ir kt.). Visos šios aplinkybės vertė teatrą griebtis atnaujinimų, tarp jų ir klasikos (F. Šilerio „Klasta ir meilė“, A. Kitsbergo „Vilkatė“ ir kt.), pramoginių veikalų, kaip I. Filipso „Gydytojo paslaptis“, S. Bekefio „Kosmetika“, C. Vinterio „Marieta“ ir pan. Iš naujų pastatymų aktorių vaidyba, režisūros brandumu išsiskyrė G. Hauptmano „Dorotėja Angerman“. 41

IŠVADOS

Traktuojant verstinės klasikos veikalus, vienaip ar kitaip iškildavo klausimas: kuriuo keliu žengs toliau lietuvių teatras? 1941-1944 metų laikotarpyje buvo būdinga tai, kad išryškėję spektakliuose psichologinio realizmo bruožai sukeldavo piktas recenzentų reakcijas. Tuo laiku slaviška vaidybos maniera taip pat buvo nelabai pageidautina. Kita vertus, vokiečių okupantų spaudžiami, lietuvių teatrai stengdavosi laviruoti tarp fašistinio teatrų repertuaro „koregavimo“ bei savo troškimo kurti lietuvių tautinę dvasią atspindinčius spektaklius. Suprantama, kad tiek rusų, tiek vokiečių okupacija Lietuvai nebuvo labai priimtina, tačiau istorinės aplinkybės susiklostė taip, kad 1949 metų pabaigoje lietuvių tauta pajuto naujo okupanto jungą. Prasidėjo „socialistinio scenos meno formavimosi procesas“, kuris apėmė teatrų kolektyvus, pradedant meno vadovybe, režisūra, scenografais ir baigiant kiekvienu aktoriumi, atliekančiu nors ir epizodinį vaidmenį.
Apžvelgtas Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpis yra neilgas, nors ir intensyvus, tačiau jame nėra ypatingų akibrokštų. Egzistuojant tik profesionaliam teatrui, jį finansuoja, o kartu ir kontroliuoja esančios vienos ar kitos santvarkos atstovai, remdamiesi sava ideologija. Todėl spektaklių, kūrybinių vakarų ar koncertų charakteris gana vienodas, o tai šiek tiek palengvina tiek kritikų darbą, tiek ir pačių aktorių bei režisierių. Būtų ypatingai sunku iš istorinės perspektyvos įvertinti to laikmečio teatrinio meno vertę, jos įtaką žmonėms, jei 1940-1941 metais būtų buvę, taip kaip dabar, daug įvairių teatriukų, festivalių, kitų teatrinių projektų.

Lietuvos kultūrinis gyvenimas

 

Kultūra –apima žinias , tikėjimus , menus , moralę , papročius ir kitus gebėjimus, kurios žmogus įgyja , kaip visuomenes narys . Lietuviams kultūra buvo svarbi jau nuo seniausių laikų, tai matome iš sukauptų rašytojų turtų – knygų(J. Ivanauskaitės „Mėnulio vaikai“ , „Viršvalandžiai“ ir kt; A.Mickevičius, K.Donelaitis ir t.t) bei režisierių sukurtų vertingų filmų ( G. Dauguvietytė ). Reiktų pasidžiaugti, kad nėra visiškai išnykusios taip lietuviams svarbios tradicijos. Dainų ir šokių šventė jau nuo seniausių laikų tebetęsiama vertybė, kuri kiekvienam žmogui palieka neišblėstančius prisiminimus, ši šventė sulaukia ypatingo dėmėsio. Tai aukštas kultūrinis renginys , kur parodomi nuostabią cheorografiją tūrintis šokiai bei galima išgirsti gražų skambesį dainose.
Taip pat 2009 metaisVilnius gavo Europos kultūros sostinės vardą, tuometu vyko didelę meninę vertę tūrintys renginiai. 2009m. Vykę „ Sidabrinės gervės „ apdovanojimai parodė,kad jaunimas visgi nėra nusivylęs lietuvių kultūra ir geriausiu studentų darbu tapo filmas „Savižudis“ (rež. Mindaugas Sruogius).
Lietuviams kultūrinis gyvenimas tampa vis svarbesnis, tai galima pastebėti iš skiriamų lėšų šiai sričiai.
Gaila , kad klasikinė kultūra lieka užmarštyje, o popkultūra domisi vis daugiau žmonių, ji vis labiau skverbiasi į žmonių sąmonę, domina juos kuriamais naujais projektais : chorų karais, šok su manimi , bevertėmis humoro laidomis ir kt. Lietuvoje ypač šiuo metu yra labai populiaru parašyti autobiografinę knygą, tariamos žvaigždės tuo pelnosi ir mano, kad tai yra prestižas, pvz ( Džordana Butkutė, Valinskas) bet tai taip pat popkultūros požymis. Bulvarinė spauda siūlo žmonėms tai, kas lengvai suprantama straipsnius apie žvaigždžių gyvenimus. Dar vienas aspektas „Muilo operos“, jos taip pat neduoda jokių dvasinių vertybių, prikiša į žmonių galvas dar didesnio šlamšto.Jų vis daugėja, nes žmonės gėrisi jomis ir tai režisieriams yra gana geras pasipelnimo šaltinis. Prisižiūrėję „muilo operų“ žmonės gyvena jomis. Pvz: „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“ ir t.t. Išėjęs į viešumą vien girdi diskusijas apie šias kultūros šiukšles pvz: Ar matei kaip Donatą nušovė? Ar matei, kad Asta prarado savo dukterį . Ach kaip norėčiau tūrėti tokią šukuoseną kaip Gretės ir t.t.
Popkultūra labiausiai apeliuoja jauno žmogaus mąstymą .ypač greit Lietuvos jaunimas susižavi blizgančiais popierėliais . Jaunimas priima tai , kas lengva ir labai greit suprantama .Gaila , kad daugelis jaunų žmonių nesidomi nei spektakliais , nei filmais, nei parodomis , nei knygomis, kurios praturtina žmogaus dvasią. Jaunimas skaitydamas knygas galėtų praplėsti savo akiratį, daugiau sužinoti Lietuvoje įsigalėjusi popkultūra neplečia akiračio, jį vis labiau skurdina. Mano nuomone žinantis žmogus, mąstantis žmogus yra daug įdomesnis ir protingesnis už tą, kuris visiškai niekuo nesidomi.
Popkultūra yra tapusi mažai savarankiškai mąstančios jaunuomenės dalies pagrindiniu vertybių šaltiniu. Vejami popkultūros jauni žmonės negalvodami stveriasi vakarų subkultūros šiaudo, pametėto iš už Atlanto. Toks hiperbolizuotas bandymas pasivyti ir perimti Vakarų popkultūrą gali neigiamai atsiliepti mūsų visuomenės pasaulėžiūrai.
Taigi kultūra – socialinis paveldas, perduotas iš kartos į kartą. Kokią kultūra mes patys tūrėsime tokią ir perduosime savo vaikams. Reikia, kad kultūra ne smuktų žemyn, o kiltų. Ji turi būti tokia, kokią sukūrė mūsų protėviai ir tik jaunimas gali ją išsaugoti ir daryti geresnę.

Kultūra ir biokultūra – kas tai?

 

Kultūra – tai informacija, kurią vienas individas perduoda kitam ne per genus, o per nervų sistemą, pavyzdžiui, per mėgdžiojimą ar mokymą. Kultūros raida vadinama egzosomatinė evoliucija (evoliucija už kūno ribų).
Gebėjimas įgyti kultūrą išsirutuliojo palengva. Žemesniųjų gyvūnų elgsena pagrįsta gana nelanksčiais refleksais. Ilgainiui šiuos refleksus vis labiau ėmė valdyti aukštesnieji nerviniai centrai. Aukštesniųjų centrų valdoma elgsena darosi vis įvairesnė, o mokymasis vis svarbesnis. Mokymasis mėgdžiojant atsirado vėliau, nes tam individas turi turėti sąvoką “aš” ir nors kiek suvokti, jog kito individo elgsena kažkuo panaši į jo paties. Tačiau aukštesnioji kultūra įmanoma tik vartojant kalbą.
Kurdamas aukštesniąją kultūrą, žmogus sukūrė technologiją ir, kas svarbiau, naujas “dvasines” koncepcijas, tarp jų kosmologijas, kurios pakeitė jo požiūrį į pasaulį. Jos išaugo iš dvejopų biologinių šaknų – noro jaustis saugiam ir noro būti kažkieno globojamam bei iš smalsumo. Tokius poreikius turi ir kai kurie kiti gyvūnai, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip. Poreikis jausti, kad visata jam draugiška arba bent gali būti pakreipta jam draugiška linkme, kuria kosmologijas, vadinamas religijomis. O smalsumo vedami mes plėtojame mokslines – empiriškai ir teoriškai pagrindžiamas kosmologijas.
Grynasis mokslas plėtojamas vien iš smalsumo, bet jis greitai keičia technologijas. Ir atvirkščiai, technologijos pokyčiai akina mokslo raidą. Dėl to keičiasi mūsų požiūris, tarp kitko ir religinis, į pasaulį.
Atsiradus mūsų protėviui Homo erectus, lemiamu žmogaus evoliucijos veiksniu tapo kultūra. Tačiau biologija kultūrą supranta kiek plačiau negu humanitariniai mokslai.
Informacija iš vieno individo kitam perduodama dviem būdais.
Pirmas būdas: tėvai perduoda vaikams informaciją slypinčią DNR. Ši informacija nulemia organizmo sandarą, taigi ir nervų sistemos struktūrą bei daugelį elgsenos ypatybių. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas somatine evoliucija (kūno evoliucija).
Antrasis būdas: informacija vienam individui perteikiama mokant, o kitam mėgdžiojant. Čia informacija perduodama iš vienos nervų sistemos į kitą. Tai, kas taip perduodama, biologai vadina kultūra (būtų galima vadinti ir tradicija). Kultūra apima ir naujų materialinių vertybių gamybą, ir nematerialines idėjines vertybes – magiją, religiją, mokslą, meną ir kt. Šios informacijos progresyvus kitimas vadinamas egzosomatine evoliucija- evoliucija už kūno ribų.
Kultūros biologinis pamatas yra nervų sistemos tam tikros ypatybės, atsiradusios somatinės evoliucijos metu. Galime skirti šiuos evoliucijos etapus:
a) elgsenos valdymą iš senesniųjų nervų sistemos dalių perima naujesnės ir “aukštesnės”;
b) aukštesniems centrams ėmus valdyti elgseną, įgimtas elgesys vis labiau priklauso nuo gebėjimo mokytis, todėl jis darosi vis labiau kintamasis;
c) glaudžiomis grupėmis gyvenantys gyvūnai prisitaiko prie grupės veiklos. Jaunieji, kad ir nesąmoningai, mokosi to, ką žino senesnieji, labiau patyrę nariai. Taip susikuria tradicijos;
d) gyvūnai mokytis pradeda daugiau ar mažiau sąmoningai pamėgdžiodami kitus;
e) susiformavus kalbai per ją galima perduoti daug daugiau informacijos nei be jos.
Kultūra pasiekia naują lygį.

Aukštesnieji nerviniai centrai vis labiau valdo elgesį

Galūnių koordinacijos, šlapinimosi, kraujospūdžio reguliavimo ir kitų refleksų lankai eina per nugaros, o ne per galvos smegenis. Todėl atskyrus galvos smegenis nuo nugaros smegenų, šie refleksai turėtų likti kokie buvę. Tačiau tokie “atskirti” refleksai įvairiuose stuburiniuose labai skiriasi.
Perpjovus nugaros smegenis po penktuoju kaklo slanksteliu (lieka kvėpavimo judesiai), regos signalai nebegali sukelti ar stabdyti judesių. Nebeįmanomi valingi judesiai ir valingos reakcijos. Be to, visus stuburiniu ištinka spinalinis šokas. Šoko metu nebeveikia daugelis refleksų, o likę labai susilpsta. Po kiek laiko refleksai gali atsikurti, bet tam reikia laiko (kiekvienam skirtingo). Varlės sinapsinis šokas trunka tik keletą minučių, šuns ir katės – keletą valandų. Žemesniųjų beždžionių sinapsinis šokas trunka ilgiau, o žmonių ir šimpanzių jis praeina tik po daugelio savaičių.
Žmonių sinapsinis šokas pirmą kartą plačiai tirtas per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet daugybei kareivių nugaros smegenis perkirsdavo kulkos ar skeveldros. Jie nebūtinai prarasdavo sąmonę, bet jiems staiga prapuldavo apatinės kūno dalies pojūčiai. Atrodydavo, kad nėra pusės kūno. Tinkamos slaugo dėka dauguma tokių sužeistųjų išgyveno, nors jie ir liko visiškai paralyžiuoti žemiau sužeistos vietos. Sinapsinis šokas sutrikdo nemažai funkcijų: susilaiko šlapimas ir išmatos, sausėja ir neretai gangrenuoja oda.
Sinapsinio šoko priežastis tokia. Paprastai reflekso lanku nerviniai signalai per sinapses praeina sunkiai; sakoma, kad esti mažas sinapsinis laidumas. Tačiau nerviniai impulsai iš galvos smegenų palengvina impulsams reflekso lanku, t.y didina sinapsinį laidumą. Taip galvos smegenys valdo refleksų lankus.
Perkirtus nugaros smegenis, tokių lengvinančių signalų iš galvos smegenų nebeateina, todėl refleksai nuslopinami; ištinka sinapsinis šokas. Tačiau praėjus tam tikram laikui, sinapsinis reflekso lanko laidumas padidėja ir refleksai vėl ima veikti. Didėjanti sinapsinio šoko trukmė, einant nuo varlės prie žmogaus, rodo vis didesnę aukštesniųjų nervinių centų svarbą, valdant elgseną.
Stiprėjant tokiam valdymui, gyvūnai gali lanksčiau reaguoti į dirgiklius. Blusa paprastai sukelia šuniui kasymosi refleksą. Tačiau bėgančio šuns galvos smegenys gali atsisakyti praleisti šį dirgiklį, todėl panižus šuo nebūtinai sustoja ir ima kasytis. Jei taip nebūtų, netgi viena blusa nuolat stabdytų šuns veiksmus. Žmogaus šlapimo pūslė taip pat išsituština refleksiškai, bet ar leisti tai daryti, sprendžia aukštesnieji nerviniai centrai. Dar įdomesnis pavyzdys – kvėpavimas. Žmogus ir daugelis kitų žinduolių kvėpuoja automatiškai (refleksiškai). Aukštesnieji valingi galvos smegenų centrai gali kiek sulaikyti kvėpavimą, bet, kraujyje padaugėjus CO2, mes automatiškai įkvepiame. Tuo tarpu delfinai valingai kvėpuoja tik būdami vandens paviršiuje. Įkvėpimas po vandeniu – garantuota mirtis. Todėl delfinai nepakelia bendros narkozės – užmigdytas delfinas nustoja kvėpuoti ir uždūsta, nes nuslopinami valingieji smegenų centrai.
Vis didėjančią aukštesniųjų centrų svarbą rodo ir štai kas. Spinalinei varlei (neturinčiai galvos smegenų) užlašinus ant pilvo lašelį rūgšties, ji ima kasytis užpakalinėmis kojomis tiksliai toje vietoje, kur graužia. Varlės nugaros smegenys pačios gauna ir perduoda informaciją apie dirgiklio vietą. Žmogui ir aukštesniosioms beždžionėms tokią informaciją teikia galvos smegenys. Todėl spinaliniai žmonės ir šimpanzės turi vadinamąjį bendrąjį refleksą, kurio neturi žemesnieji stuburiniai. Smarkiai sudirginus beveik bet kurią kūno dalį, prasideda refleksiniai pilvo raumenų traukuliai, sulenkiamos kojos, ištuštinama šlapimo pūslė. Nugaros smegenys “nebežino”, kur tas įkyrus dirgiklis, todėl reaguoja bendrai.

Aukštesniųjų centrų atjungimas

Perpjovus smegenis kiek auščiau, virš pailgųjų smegenų, medulla oblongata, gyvūno elgsena lieka sudėtingesnė. Tokie gyvūnai vadinami decerebruotais (be smegenų, iš lot. cerebrum – smegenys). Erzinantis dirgiklis sukelia pykčio ir įniršio požymius – gyvūnai pasišiaušia, kandžiojasi, grumiasi. Tačiau tie veiksmai nesujungti į prasmingą puolimą ar bėgimą. Decerebruoti gyvūnai, kaip ir spinaliniai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros.
Galima atjungti ir aukštesnes smegenų dalis. Žievė evoliuciniu požiūriu – naujausia smegenų dalis. Dekortikuoti (lot. cortex – žievė) šunys ir katės tupi ar vaikščioja, tvarkosi kailį, ryja maistą, palaiko pastovią kūno temperatūrą. Tačiau jie pamiršta visa, ką išmokę, nebesugeba išmokti ir ko nors iš naujo. Dekortikavimo padariniai tuo ryškesni, kuo tobulesnės smegenys. Triušius ir žiurkes žievės pašalinimas veikia kur kas mažiau negu kates ir šunis. Beždžionei pašalinus tik dalį žievės, tik kaktines skiltis, padariniai bus ryškesni negu pašalinus visą šuns galvos smegenų žievę.

Įgimtas elgesys virsta išmoktu

Tirdami žinduolius su vis labiau susiformavusiomis smegenimis, matome, kad jų elgesį vis labiau valdo aukštesnieji nerviniai centrai. Vis daugiau elgsenos elementų, kurie primityvesniems yra įgimti, jiems tenka išmokti. Nelaisvėje išauginta ūdra, patekusi į natūralią aplinką ir pirmą kart pamačiusi žuvis, ims nardyti ir jas gaudyti. Nepatyrusį jauną pavianą gąsdina lervos ir skorpionai, kuriais gamtoje pavianai minta, bet jis ėda nuodingas uogas, kurių vengia vyresnieji gentainiai. Aišku, kad pavianai turi perduodamas tradicijas, koks maistas tinka ir kaip su juo elgtis.
Jauniklių priežiūra ir rūpinimasis jais yra įgimtas žemesniems gyvūnams, o beždžionėms tai iš dalies įgimta, o iš dalies išmokstama. Pirmagimę šimpanziukę motina prižiūri gana negrabiai, bet antrą augina jau kur kas labiau įgudusiai. Gamtoje jaunos beždžionių ir šimpanzių patelės išmoksta prižiūrėti jauniklius, žaisdamos su vyresniųjų patelių mažyliais. Galbūt todėl ir mergaitės taip žavisi lėlėmis.
Atsiradus būtinybei išmokti tai, kas žemesniems gyvūnams įgimta, elgsena tapo gerokai įvairesnė.

Mokymasis ir mėgdžiojimas

Ankstyvas būdas mokytis – tai sekti vedlius. Pavianai, laukiniai arkliai ir kiti sambūriniai gyvūnai turi vedlius, būrio vadus, kurie nusprendžia kur ir kada turi eiti būrys. Laukinių arklių vedliu dažnai būna sena kumelė, o pavianų – senas patinas. Patyrę vedliai pažįsta aplinkines vietoves, žino, kur rasti maisto, vandens ir saugų prieglobstį. Jauniems gyvūnams reikia tik sekti paskui vedlį, ir jie greitai išmoksta, kur kas yra. Jiems nereikia patiems tyrinėti vietovės, kas nepatyrusiems būtų labai pavojinga.
Mokėti mėgdžioti – sudėtingas dalykas. Tai gali daryti tik suvokęs, kad tas, kurį mėgdžioji, panašus į tave, o tam reikia turėti ir savęs sąvoką. Jei tu matai kitą, naudojantį lazdą, turi suprasti, kad jo ranka panaši į tavo ranką. To nesupratęs, liksi sau nereikšmingo įvykio liudininku. Pamėgdžioti elgseną, atrodo, sugeba tik kai kurie primatai.
Gyvūnai, kurie lengvai išmoksta mėgdžioti, kartais taip išmokus naujus dalykus gali perduoda kitoms kartoms. Pavyzdžiui japoniškųjų makakų grupė turi savotiškų kaprizų maistui – vienoks maistas joms yra košeris, kitoks – nekošeris (hebr. kašer – tinkamas). Jaunos makakos linkusios nesilaikyti šių taisyklių, ir jų motinos už tai duoda joms pylos. Tačiau kartais jos vis tiek to naujo maisto neatsisako, ir ilgainiui visa grupė tą maistą ima pripažinti kaip košerį. Panašiai, viena makaka išrado naują technologiją. Pajūryje ji rado tyrinėtojų ant smėlio išbertus ryžius. Žinoma, valgyti smėlėtus ryžius neparanku. Tad ji ėmė berti juos į vandenį. Smėlis nusėdo, o ryžiai plūduriavo ir taip ji tais išvalytais ryžiais ir papietavo. Tai ėmė mėgdžioti ir kitos makakos, ir netrukus ši technologija tapo visos makakų grupės kultūros dalimi.

Aukštesni kultūros lygiai

Atsiradus kalbai, pasidarė galima perduoti daugiau informacijos negu be jos, ir kultūra pasiekė nepalyginti aukštesnį lygį. Tokioje aukštesnėje kultūroje galime įžvelgti du komponentus:
1) technologiją, įvairių įrankių kūrybą;
2) tai, ką humanitarai linkę vadinti dvasine kultūra – įvairias sąvokas tokių sričių kaip magijos, religijos, meno ir gamtos mokslų.
Tos dvi kultūros šakos gana glaudžiai viena su kita susijusios, bet čia paranku, kad ir laikinai, jas išskirti.
Technologija daugiausia pagrįsta dvasine kultūra, bet ji gyvenimą keičia ne mažiau, negu mes paprastai manome. Tai todėl, kad naujai sukurtais įrankiais ir technologinėmis koncepcijomis paprastai siekiame tų pačių tikslų, kurių siekia ir neprotingi gyvūnai. Ko anksčiau siekiame dantimis ir lazdomis, dabar siekiame automatiniais ginklais ir tolimo veikimo vandenilinėm raketom. Anksčiau susidomėję tiesiog žiūrėdavome, kaip kas bliauna ir šokinėja, o dabar tai stebime per palydovinę televiziją. Dėl tokių tikslų panašumo žmogaus socialinės struktūros pagrindas ir motyvacija per tuos kelis milijonus metų pasikeitė mažiau, negu daugelis mano ar norėtų manyti.
Tačiau žmogaus kultūriniame bagaže pasirodė ir kai ko iš esmės naujo. Mūsų protėviai australopitekai neturėjo šamanų, kurių sielos skrieja į kitą pasaulį, ar ko nors panašaus į Euklido “Elementus”. Evoliucijoje tikrai naujos yra ne materialinės gėrybės, o abstrakčios koncepcijos.
Žinoma, nėra ryškaus skirtumo tarp praktiškos technologijos ir abstrakčių koncepcijų. Abstrakčios koncepcijos sudaro sąlygas kurti technologiją, o technologijos pažanga įgalina formuoti naujas abstrakčias koncepcijas. Žmogaus kultūra – tai sistema.
Mūsų pažiūras į pasaulį galėtume pavadinti kosmologijomis. Iki žmogaus kosmologijų nieks nekūrė. Tiesa, mūsų motyvai kosmologijoms kurti kiek panašūs į kitų žinduolių motyvacijas, bet žmoguje jie pasireiškia visiškai kitaip.
1. Žmogus trokšta paguodos, užtikrinimo, kad viskas gerai. Tačiau to siekia ir kiti primatai.
2. Žmogus žingeidus, bet smalsios ir žiurkės.
Šios dvi biologinės savybės verčia mus ieškoti sau vietos visatoje, aiškintis, kas mes tokie ir kam gyvename.
Žmonės nuolat bijo nežinomybės ir nesuvaldomų jėgų, ypač neišvengiamos mirties. Todėl žmogus nori tikėti, kad pasaulis ir prasmingas ir jam draugiškas. Tais motyvais sukurtos pasaulėžiūros vadinamos religijomis. Visokios pastangos atsikratyti religijų visuomet nesėkmingos, nes jausmai visuomet galingesni už logiką ar empirinius duomenis.
Žmogus nori netik būti nuramintas, paguostas, bet ir patenkinti smalsumą. Kosmologijos, motyvuojamos smalsumu, vadinamos mokslinėmis.
Žinoma, skirtumas tarp mokslinių ir religinių kosmologijų ne visuomet ryškus. Tai patvirtina antropinis principas, kuris mėgina mokslo priemonėmis parodyti, kad visata turi tikslą ir tas tikslas – žmogus. Čia į mokslinę kosmologiją įsiterpia religinė kosmologija.
Dar ryškesnis mokslinių kosmologijų įsiterpimas į religiją. Mintis, kad dangaus kūnai juda pagal racionalias taisykles, paneigė ankstesnes kosmologijas, kurios teigė, kad pasaulis pilnas priešiškų ar palankių dvasių, kurias reikia permaldauti, palenkti dovanomis ar pataikavimu. Senovės actekai tikėjo, kad Saulė – ne fizinis kūnas, o dievas, reikalaująs kraujo, kad šviestų. Vedami tos minties, jie tam dievui kasmet paaukodavo 20 000 žmonių. Mums, tikintiems, kad Saulė – karštas dujų kamuolys, tokia religija atrodo nepatraukli. Organinės evoliucijos idėja pakeitė mūsų požiūrį į save ir kitus, o jei mes kada užmegztume ryšius su protingomis būtybėmis kitose planetose, mūsų vertybių samprata pakistų dar labiau.

Naudota literatūra: Martynas Yčas “Apie biologiją”

Mindaugas Vilkas

Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“

Anot poeto Sigito Gedos, „tie, kurie siekia „absoliučios laisvės“, bėga iš žmonijos istorijos ir kultūros“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir savo požiūrį pagrįskite literatūros, kultūros bei istorijos pavyzdžiais.

Daugiau informacijos šia tema mokslas.net administracija pateiks 2010 04 11-12 dienomis. Prašome apsilankyti.

Gatvės vaikų elgesys. Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis

 

Individualūs – asmenybiniai faktoriai

Psichologai tyrinėjo gatvės vaikų motyvaciją ir padarė išvadą, kad šie vaikai ne atstumtieji, o viską neigiantieji. Kai kurie vaikai patys savo iniciatyva pasirenka gatvę, skelbdami apie savo nepriklausomybę. Po pabandyto savarankiškumo vaikai vis labiau atsisikiria nuo namų. Juos taip elgtis verčia savarankiškumo ir aktyvaus įsijungimo į socialinę aplinką siekimas. Tos nuomonės šalininkai įžiūri ir teigiamą išėjimo iš namų pusę, mat kartais sveika, normali adaptacija neapsieina be pabėgimo iš namų.
A. Adlerio nuomone, jau ankstyvojoje vaikystėje kiekvienas vaikas jaučia ir skausmingai išgyvena savo pavaldžią padėtį, savo priklausomybę nuo jį supančių suaugusių, savo silpnumą. Siekimas įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus, noras kuo greičiau tapti suaugusiu ir nusikratyti vyresniųjų globos – štai pagrindinės paauglio veiklos varomosios jėgos (40, p. 18).
Kyla klausimas, kodėl tas vaikas, o ne kitas atsiduria gatvėje? Psichologai nurodo, kad būtent dėl vaikų tam tikrų individualių savybių, kurios, sąveikoje su negatyviais vaiko formavimosi faktoriais, sukelia tokius reiškinius, kaip pabėgimas iš namų, valkatavimai, elgetavimai, įvairūs nusikaltimai. Kokios tai savybės?
Rizikos grupės vaikai dažnai pasižymi tokiomis asmenybės savybėmis kaip impulsyvumas ir nesugebėjimas atidėti pasitenkinimo, naujų įspūdžių siekimas ir t.t. Tačiau visų savybių pastovumo laipsnis nėra vienodas. Vienos asmenybės savybės ontogenezės* gali stipriai keistis, o kitos savybės išlieka santykinai pastovios. Būtent šioms santykinai pastovioms bus skiriamas dėmesys.
1. Tyrinėtojai jau seniai domėjosi ryšiais tarp asmenybės intelekto ir asocialaus elgesio. Pavyzdžiui, jeigu žemesnis vaiko IQ pasireiškia kartu su netinkamomis auklėjimo sąlygomis šeimoje, motoriniu hiperaktyvumu bei silpnu impulsų slopinimu, tai nepageidautino elgesio tikimybė labai padidėja. Kai toks vaikas pradeda lankyti mokyklą, jo padėtis yra nepalanki dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, dėl žemesnio intelekto jam sunkiau negu kitiems susidoroti su mokymosi užduotimis. Antra, dėl įvairių elgesio problemų jis nuolat konfliktuoja tiek su bendraamžiais, tiek su mokytojais. Nuolatinės nesėkmės ir neigiami išgyvenimai trukdo susiformuoti stipriems ryšiams su mokykla, dėl to vaikai gali greičiau patekti į asocialių grupių poveikio zoną.
2. Dėmesio trūkumo sutrikimas. Dėmesio trūkumo sutrikimas pasireiškia neatidumu, išsiblaškymu, impulsyvumu, kantrybės neturėjimu, padidintu jautrumu ir agresyvumu. Mokytojai tokius vaikus apibūdina kaip nesugebančius išsėdėti pamokoje, negalinčius sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesio, susidoroti su iškeltais reikalavimais ir pan. Dėmesio trūkumo sutrikimai yra siejami su minimaliais smegenų pažeidimais arba minimaliomis smegenų disfunkcijomis, tačiau neretai minėtų sutrikimų genezėje svarbų vaidmenį atlieka ir psichogeninės kilmės faktoriai.
Asocialų elgesį skatina dėmesio trūkumo sutrikimas kartu su kitais negatyviais formavimosi faktoriais, pvz., nepalankios sąlygos šeimoje, mokykloje.
3. Charakterio akcentuacijos. Charakterio akcentuacijos – tai kraštutinis normos variantas, kai atskiri charakterio bruožai yra pernelyg sustiprėję, dėl to atsiranda selektyvus* pažeidžiamumas tam tikrų poreikių atžvilgiu.
Charakterio akcentuacijos gali lemti asocialų elgesį tiesiogiai arba netiesiogiai (16). 1. Pirmuoju atveju atsiskleidžia tipiškos tam tikram charakterio akcentuacijos tipui ypatybės (pvz., agresyvumas, silpnavališkumas, demonstratyvumas ir pan.), kurios galiausiai ir paskatina asocialų elgesį. 2. Antruoju atveju charaterio akcentuacijos gali skatinti nepageidaujamą asmenybės kryptingumą, mažesnį atsparumą neigiamiems aplinkos poveikiams, konfliktą su prosocialia aplinka ir pan., dėl to padidėja asocialaus elgesio tikimybė. Kadangi charakterio akcentuacijos ryškiausios paauglystėje, todėl galima tikėtis, jog paaugliai, turintys vienas ar kitas charakterio akcentuacijas, dažnai pažeis egzistuojančias elgesio normas.
Atskiros asmenybės savybės, kokios jos bebūtų, pačios savaime negali nulemti asmenybės raidos pobūdžio, nes jos veikiamos tiek tarpusavyje, tiek įvairių socialinės aplinkos faktorių. Šeimos turėjo adaptuotis prie sparčiai kintančios socialinės ekonominės aplinkos. Tai keitė šeimų elgseną, vaikų gyvenimo sąlygas.
Visiems šiems pokyčiams jautriausi vaikai, jie dažnai nukenčia pirmi ir tam, kas jų laukia jie pasiruošę mažiau nei suaugę. Dėl nepakankamai pragyvenimui uždirbamų lėšų, tėvai negali skirti vaikams pinigų jų poreikiams tenkinti – vaikai ieško patys sprendimo kelių, išeitis gali būti ir gatvė.
Šeimų materialinis skurdas, mažos bedarbių pašalpos verčia ieškoti išeities, todėl vaikai tampa šeimos išlaikytojais – darbininkais, nes jie elgetaudami surenka per dieną 35-50 Lt.
Kaip bebūtų keista, 60 % tiriamųjų gatvėje jaučiasi saugūs, jei skriaudžiami, tai ik vyresnių vaikų ir policijos. Didžiausias autoritetas gatvės vaikams – draugai. Vaikai pasižymi uždaru būdu, nepatikimumu, tačiau jeigu suaugusiam pavyks įgyti vaiko paitikėjimą, tai jau ilgam. Daugelis vaikų nepatiklūs, daug meluoja, prikuria nebūtų legendų apie save, šeimą (savisaugos instinktas). Elgesys yra nenuspėjamas.
Kiekvienas iš mūsų vertybių sistemą perėmė iš tėvų, tačiau daugelis gatvės vaikų šeimų yra amoralios, todėl visiškai normalu, kad vaikai gali perimti tokias vertybes ir elgesio normas, kurios gali prieštarauti vyraujančiai vertybių sistemai. Todėl neretai gatvės vaikų agresyvus elgesys, žiaurumas tampa priemonėmis, kuriomis vaikai siekia įtvirtinti save. Vaikai žino, kad gatvėje išlieka stipriausi, todėl vertybinėjė sistemoje gan aukštai yra noras būti stipriems. Kasdien matydami turtingus žmones, kurie, vaikų nuomone, sau gali leisti, vaikai iškelia materialines vertybes, tačiau jiems nesvetimos ir humanistinės vertybės.
Gatvės vaikai sunkiai gali įvertinti savo protą, grožį, lengviau stiprumą ir gerumą. Įdomu tai, kad kalbant apie grožį, protą didelis procentas vaikų atsako „nežinau“ arba kad jie „protingi“, kalbant apie stiprumą, didelį procentą atsakymų sudaro „nelabai stiprūs“. Gatvėje vaikai turi išbandyti savo jėgą, juo labiau su kitais, todėl ir gali save adekvačiau įvertinti.

Socialinės integracijos ir reabilitacijos modelis


Remiantis gatvės vaikų tyrimu, užsienio patirtimi darbe su gatvės vaikais, Vilniaus miesto nevyriausybinių ir vyriausybinių organizacijų darbuotojų, dirbančių su gatvės vaikais, nuomonėmis, galima būtų pasiūlyti pagalbos gatvės vaikams sistemą. (Juo labiau, kad tokios (ar kitokios) sistemos trūksta).
Vilniaus mieste yra nemažai valstybinių ir visuomeninių iniciatyvų, kurios rūpinasi socialiai apleistais vaikais, bando atitraukti juos nuo neigiamai veikiančios aplinkos (šiuo atveju – gatvės). Dažnai vaikai keičia savo buvimo vietą ir pasirenka naujas vaikų institucijas, kurios tam tikru metu gali patenkinti jų poreikius. O tiek valstybinės, tiek nevyriausybinės organizacijos užuot daugiau bendradarbiavusios, dalinusiosi patirtimi, stengusiosi sukurti bendrą pagalbos sistemą šiems vaikams, konkuruoja tarpusavyje. Todėl Vilniaus mieste trūksta tokios institucijos, kuri stebėtų bendrą situaciją, koordinuotų įvairių iniciatyvų veiklą, kad būtų galima aiškintis, kokia „padėtis“ gatvėje, kokia vaikų dinamika, kokios realiausios pagalbos reikia vaikams, kur nukreipti vieną ar kitą vaiką ir t.t.
I. Vadinasi, Vilniaus mieste reikia koordinacinio centro.
Agentūros Visos Lietuvos vaikai prezidentė E.Kubilienė siūlo tokį koordinacinio centro modelį (remiantis dabartine situacija). Siūloma įsteigti vieną koordinacinę vietą Savivaldybėje. Čia visą darbo dieną turėtų dirbti vienas žmogus, turintis telefakso aparatą, asmeninį kompiuterį.
Šis asmuo turėtų:
– sutikti dirbti gatvėje tiesiogiai su gatvės vaiku,
– dirbti kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis,
– būti sekretoriumi,
– išreikalauti visa tai, kas svarbiausia vaikui,
– sugebėti organizuoti,
– mylėti vaikus bei juos mėgti,
– žinoti visą GV veiklos procesą nuo pradžių.
Koordinacinės vietos specifiniai darbai:
– koordinuoti savanorių veiklą,
– koordinuoti nevyriausybines ir valstybines institucijas,
– personaliai domėtis gatvės vaikų ir jų šeimų gyvenimu,
– vesti projekto dokumentaciją ir tvarkyti bylas,
– lankytis valstybinėse institucijose: policija, VTAT, mokykla, Sodra, bankas, ligoninė ir t.t.
– organizuoti seminarus,
– vykdyti visas valstybės pavestas užduotis.
Reikia surasti nuolatinių savanorių, kurie galėtų dirbti gatvėje: pažinti gatvės vaikų gyvenimą, sugebėtų motyvuoti gatvės vaikus ateiti į projekto vykdymo vietas.
Viena dalis iš šių pagalbininkų galėtų būti patys vaikai, jiems galima ir užmokėti už darbą.
Padėdami vaikams automatiškai turime padėti šeimai. Savanoriai turėtų aplankyti šeimas ir žiūrėti kaip galima padėti jiems.
Valdybos sudėtyje turėtų būti NVO ir savivaldybės atstovai. Valdyba privalo sekti, kad projektas būtų vykdomas teisinga kryptimi (19).
Kaip pagalbos sistemos pirmasis etapas šis koordinacinio centro modelis gali būti efektyvus, tačiau reikia pažymėti, kad vieno etatinio darbuotojo, kuris ir bendrautų, ir kauptų informaciją, ir lankytųsi šeimose, ir dar apmokytų savanorius – maža. Efektyviausias rezultatus galima pasiekti, jei socialiniai gatvės pedagogai dirbtų gatvėse: stengtųsi užmegzti kontaktą su vaikais, padėtų rasti jiems išeitis iš keblių situacijų, padėtų organizuoti laisvalaikį, žodžiu, būtų lyg ir vyresni draugai. Jiems galėtų padėti ir gatvės, su kuriais jau rastas kontaktas. Vaikui sutinkant, pasiūloma lankytis pagalbos centruose (II etapas). Būtent šie gatvės pedagogai (gali būti ir savanoriai) turėtų lankytis sutiktų vaikų šeimose, ieškoti realiausių vaiko integracijos kelių. Medžiaga apdorojama koordinaciniame centre.
Reikia paminėti, kad Vilniaus mieste nuo 1997 10 12 iki 1997 12 31 buvo trys etatiniai gatvės pedagogai ir 22 studentai tose vietose, kur dažniausiai sutinkami gatvės vaikai. Buvo vykdomos Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos projektas – socialiai apleistų vaikų problemos sprendimas dienos centre „Užupis“. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti ir atlikti analizę, kuriose Vilniaus miesto vietovėse lankosi elgetaujantys, valkataujantys vaikai, kontakto užmezgimas, siekiant išsiaiškinti jų padėtį, dinamiką.
Viena iš iškilusių problemų – kur galima pasikviesti vaikus, jeigu jie tenori išgerti arbatos, užsiimti jų mėgstama veikla. Šios programos gatvės pedagogai prieglobstį rado „Dūkštos“ klube, tačiau tokių vietų, jei nėra atskiro pagalbos centro, turėtų būti keletas, nes retai vaikas, uždarbiaujantis stotyje, keliaus į kitą miesto galą.
Kokie žmonės turėtų dirbti gatvėje su vaikais?
– gerbiantys šių vaikų asmenybę,
– pasižymintys kantrumu,
– komunikabilūs,
– greitai besiorientuojantys įvairiose situacijose,
– nebijantys šių vaikų nešvaros,
– empatiški
– atsparūs,
– nelaukiantys greitų rezultatų,
– gerai susipažinę su visomis įstaigomis, galinčiomis padėti vaikams.
II. Kadangi daugelis dienos centrų jau turi savo vaikų kontingentą, todėl reikia įsteigti atskirą Dienos centrą gatvės vaikams. Į šį centrą vaikai atvedami soc. pedagogų, vėliau patys ateina. Čia jie valgydami, tam tikromis valandomis gauna medicinos darbuotojo psichologo pagalbą. Yra įvairios užsiėmimų sritys, stengiamasi vaikus įtraukti į darbus ir t.t.
III. Kitas etapas – integracijos. Vaikams siūloma bandomąjį laikotarpį apsigyventi integracijos centre. Čia jau egzistuoja savos taisyklės, kurių dera laikytis. Kadangi integracija neįmanoma be mokyklos, vaikas turi lankyti mokyklą, tačiau ji turi būti sava, kadangi į paprastą mokyklą tie vaikai negrįš, daugeliui per sunku ten mokytis. Pasak E.Kubilienės, integracijos centras turi būti ypatingai patraukli vieta, kur būtų visko, ko reikia vaikui, ir net daugiau: kompiuteris, kelionės, muzika ir t.t. Visa tai gaus, jei lankys mokyklą ir mokysis.
Jeigu nepaklūsta taisyklėms, laikinai iš šio centro pašalinamas. Vaiko negalima integruoti, kol jis pats to nepanori.
Beje, centre turi būti vaikams sudarytos galimybės centrų. Neužtenka dirbti su šiais vaikais, reikia rūpintis ir vaikų šeimomis. Padėti susirasti šeimos nariams, jei neturi darbo, organizuoti kursus, paskaitas. Padėti šeimos nariams pakilti – vienas iš pagrindinių uždavinių.
Iš integracijos centro, jei vaikui nėra sąlygų grįžti į šeimą, jis nukreipiamas į kitą šeimą, globėją.
Šiuose centruose turi dirbti paruošti tam žmonės.
Vaikais domimasi ir kai jie grįžta į savo šeimas ar pas globėjus, jie gali būti centro savanoriais, įvairių renginių sumanytojais, žodžiu, centre jie ir toliau gali lankytis.
Kol nėra lėšų, vaikus susitarus galima vesti į kitus dienos centrus.
Jeigu vaikas sutinka apsigyventi uždaroje institucijoje su savomis taisyklėmis ir reikalavimais, jam pasiūloma pagal galimybes kuri nors globos institucija, jei nėra integracijos centro.
Remiantis socialnio gatvės pedagogo praktika darbe su gatvės vaikais, VLGN „Atsigręžk į vaikus“ auklėtojos patirtimi, galima būtų pateikti kelias bendravimo su vaikais gatvėse rekomendacijas.
• Gatvės vaikus lengviausia atpažinti pagal jų elgesį gatvėje.
• Jeigu vaikas nenori su jumis užmegzti kontakto, palikite jį ramybėje.
• Pradedame bendrauti paprastais klausimais: ką čia veiki? Ar dažnai čia būni, koks tavo
vardas ir t.t. gal gali mane palydėti ir t.t.
• Pasakykite jūs savo vardą.
• Paskirkite pasimatymą kitą dieną.
• Parodykite vaikui, kad jūs norite su juo bendrauti.
• Pasidomėkite, ar jis šiandien valgė, turi kur nakvoti ir t.t.
• Pasakykite, ką kitą dieną, jei susitiksite, veiksite kartu.
• Paklauskite, kokiuose dienos centruose dažniausiai lankosi.
• Pasakykite porą pavardžių žmonių, kurie rūpinasi tokiais vaikais, ir paklauskite, ar juos
žino. Tai vaikams suteikia pasitikėjimą, kad jūs ne policininkė.

Apie socialinius pedagogus/darbuotojus

Mokyklos socialinis darbuotojas yra svarbus pedagogų narys, kuris dirba kartu su mokyklos administracijos darbuotojais, mokytojais, vadovais, psichologais, auklėtojais, logopedais, kitais mokyklos darbuotojais. Jis supranta ir paaiškina, kokią įtaką vaikams turi mokykla, šeima ir visa bendruomenė. Mokyklų socialiniai darbuotojai nustato veiksnius, stiprinančius teigiamą mokyklos poveikį mokiniams. Mokyklos socialiniai darbuotojai dirba keturiais lygiais: su mokiniais, tėvais, mokyklų bendruomene, vietine bendruomene.
Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas – vaiko gerovės siekis, ansktyvoji prevencija, socialnių įgūdžių ugdymas, vaikui reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.
Socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose. Remiantis šia pagrindine teze galime pažymėti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų specialistų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti specialistus (institucijas), kurie gali padėti spręsti, jei socialinis pedagogas vienas negali išspręsti konkrečios problemos.
Šiuo metu socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai rengiami septyniose Lietuvos universitetinėse mokyklose.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete socialiniai darbuotojai pradėti rengti 1995 metais. Šiame universitete studijuoja studentai pagal bakalauro stacionaro, neakivaizdines, specializuotas profesines bei magistro programas.
Vilniaus pedagoginiame universitete Pedagogikos ir psichologijos fakultete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1990 metais. Nuo to laiko specialistai rengiami pagal stacionaro, vakarines, neakivaizdines bakalauro bakalauro programas, vakarines ir neakivaizdines magistro programas. Nuo 2001 metų pradėti rengti laisvalaikio pedagogai (animatoriai) pagal neakivaizdinę bakalauro studijų programą.
Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės rūpybos profesinių studijų centre socialinio darbo kvalifikacijos specialistai pradėti rengti 1992 metais. Šiuo metu specialistai rengiami pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno technologijos universitete rengiami socialiniai edukatoriai pagal bakalauro ir magistro programas.
Kauno kūno kultūros institute rengiami socialiniai pedagogai pagal bakalauro programą.
Klaipėdos universitete socialiniai pedagogai pradėti rengti 1995 metais pagal bakalauro ir magistro programas. Šiuo metu skirtingose katedrose čia rengiami socialiniai pedagogai ir socialiniai darbuotojai.
Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakultete specialieji ir socialiniai pedagogai pradėti rengti 1993-94 mokslo metais. 1994 metais įkurta Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra. Šiuo metu socialiniai pedagogai čia rengiami pagal stacionaro, neakivaizdines bakalauro programas.
Remdamiesi pagrindiniais socialinio pedagogo profesiniais reikalavimais, bandysime apibrėžti socialinio pedagogo veiklos bendruosius ir profesinius principus. Šie principai detalizuojami socialinio pedagogo kvalifikacijos reikalavimuose, profesijos standarte ir pareiginėse instrukcijose.
Irena Lukoševičienė (Kanada), remdamasi Jungtinių Valstijų ir Kanados mokyklos socialinio darbuotojo apibūdinimu, daug kartų apsilankiusi Lietuvos ugdymo institucijose 1990-1998 metais, pirmoji Lietuvoje apibendrino šių šalių patirtis lyginamuoju aspektu savo straisnyje „Kas tai yra socialinis darbuotojas? Jo funkcijos mokykloje“. Šiame straipsnyje autorė įtvirtina septynis pagrindinius socialinės pagalbos principus:
• Individualumas. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus bei išgyvena sunkumus, ieško įvairiausių būdų išeiti iš susidarusios situacijos.
• Empatija. Kiekvienas žmogus, išgyvendamas sunkumus, savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasisekimus. Reikia ne tik racionaliai suprasti asmens išgyvenimus, bet pajusti realybę bei jam tai parodyti.
• Pasitikėjimas asmeniu. Išsiaiškinus ar išklausius asmenį, reikia padėti jam pasirinkti galimą išeitį iš susidarusios padėties. Aptariant jo pasirinktą kryptį, būtina ieškoti realių būdų bei galimybių situaciją pagerinti, nes žmogus sunkiai susigyvena su prieš jo valią primesta nuomone.
• Neteisimas ir nesmerkimas. Socialiniam darbuotojui svarbu kuo geriau suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinomis problemomis. Socialinio darbuotojo tikslas – suprasti ir pajusti žmogaus išgyvenimų sunkumus bei kartu su juo ieškoti galimų išeičių.
• Žmogaus tokio, koks jis yra, priėmimas. Mes nuolat susiduriame su tuo, kas mums patinka ir nepatinka, gražu ar negražu ir t.t. Socialinės pagalbos procese svarbu naudoti metodiką, padedančią pažinti ir suprasti žmogų, jo išgyvenimus, jo santykius su supančia aplinka. Tuomet galima žmogų, kuriam reikia pagalbos, priimti tokį, koks jis yra. Ir tik pritaikę šį principą, mes galime tikėtis atrasti jam tinkamą pagalbos būdą.
• Žmogaus apsiprendimo pripažinimas. Kaip jau minėta, svarbu padėti žmogui išsiaiškinti, kokie jo sunkiausi išgyvenimai ir ko jis siektų, kaip norėtų atrasti sau priimtiną išeitį.
• Profesinės paslapties išlaikymas. Tai vienas iš esminių principų, kuris padeda žmogui pasitikėti sutiktu specialistu. Šį principą reikia paaiškinti žmogui, kuriam reikia pagalbos, kad jis atvirai atskleistų, kokie sunkumai, išgyvenimai jį kankina, kokios pagalbos jis tikisi. Šio principo taikymas svarbus dar dėl to, kad mūsų aplinkoje retai išlaikoma paslaptis.
Socialinis pedagogas turi būti labai geras veiklos vadybininkas. Ne paslaptis, kad socializacijos ugdymo institucijose proceso valdymas, socialinės pagalbos proceso organizavimas ir koordinavimas – ypač sunkus ir alinantis darbas, todėl nereglamentuojant ir griežtai neplanuojant savo veiklos socialiniam pedagogui labai lengva „perdegti“. Iš dalies sutikdami su I. Lukoševičiene siūlomais pagrindiniais socialinės pagalbos principais, apibendrindami išskiriame penkis pagrindinius socialinio pedagogio principus:
• individualaus priėmimo (siekti išsaugoti kiekvieno vaiko orumą);
• lygių galimybių įtvirtinimo (kiekvienas vaikas turi turėti vienodas galimybes į įstatymuose ir JT konvencijoje garantuojamas teises);
• konfidencialumo (vienas iš svarbiausių principų, garantuojantis informacijos apsaugą, vaiko probleminių situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių išgyvenimų apsaugą; pažeidusių šį principą socialinių pedagogų kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima);
• vaiko apsisprendimo pripažinimo (socialiniai pedagogai turėtų užtikrinti, kad į vaiko nuomonę būtų atsižvelgiama sprendžiant visas krizines šeimos ir globos situacijas; pažindamas savo ugdytinius ir žinodamas vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus socialinis pedagogas priima kvalifikuotus sprendimus);
• Atsakomybės ir kompetencijos (socialiniai pedagogai atsako už intervenciją prevenciniais ir krizės atvejais, todėl supranta, kad būtinas nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas ir praktinių situacijų analizė);
• vaiko gerovės įtvirtinimo (bendradarbiavimas ir pasitikėjimas; vaiko palaikymas ir nesmerkimas; vaiko apsisprendimo palaikymas; tiesioginė intervencija siekiant vaiko interesų).
Kaip jau minėjome, socialinis pedagogas vaidina daugelį vaidmenų, todėl jam reikalingos įvairios kompetencijos, įtvirtintos specialybės profesiniame standarte. Socialinis pedagogas, nesvarbu, kokioje institucijoje jis dirbtų, privalo nuolatos vykdyti penkis pagrindinius profesinės veiklos uždavinius:
• sudaryti optimalias sąlygas pozityviai vaikų socializacijai (ankstyvoji prevencija, pozityviosios socializacijos programos, altruistinė ir kt. veikla bendruomenėje ir neformalus, papildomasis ugdymas);
• planuoti ir organizuoti socialinę pedagoginę pagalbą ugdytiniui, multidimencinis aspektas, krizės, socialinio atvejo analizės veiksmų plano-sutarties prevencinės programos parengimas, rizikos grupės vaikų šeimų lankymas, bendradarbiavimas su institucijose ir už jos ribų dirbančiais specialistais, taip pat tėvais, mokytojais ir kitais specialistais;
• inicijuoti ir koordinuoti socialinius projektus institucijos viduje ir bendruomenėje (siekti atviros mokyklos (kitos ugdymo institucijos), taip pat sutelkti bendruomenę ir individualias socialines iniciatyvas);
• organizuoti darbą mikrosociume ir makrosociume (aktyvus dalyvavimas visuomenės socialinėse iniciatyvose ir projektuose, sutarčių pasirašymas, institutų bendradarbiavimas, nacionaliniai, tarptautiniai projektai);
• tobulinti profesinę veiklą.
Tiek Vakarų Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje įvairūs universitetai ir tolesnės profesinės studijos profesionalams padeda specializuotis keliose profesinėse srityse. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymu įtvirtintos šios socialinių pedagogų profesinės specializacijos sritys:
• socialiniai pedagogai ugdymo ir globos institucijoms (visų tipų bendrojo lavinimo, profesinėms mokykloms, kolegijoms, aukštosioms mokykloms, vaiko globos, internatinėms, jaunimo, ikimokyklinėms įstaigoms, laisvalaikio centrams, nevyriausybinėms organizacijoms);
• socialiniai pedagogai specialiosios paskirties švietimo ir globos institucijoms (darbui su vaikais, turinčiais psichinę ir fizinę negalią, elgesio sutrikimų, su asmenimis, kuriems laikinai atimta arba apribota laisvė perauklėjimo arba bausmės atlikimo vietose);
• socialiniai pedagogai, dirbantys socialinių ligų (narkotikų, psichotropinių medžiagų, alkoholio, smurto ir prievartos, prostitucijos, AIDS ir kt.) prevencijos ir reabilitacijos srityje izoliacijos institucijose, izoliuotose arba iš dalies izoliuotose auklėjimo institucijose, kalėjimuose (pedagogikos ir psichologijos centrai, narkomanijos ir kt. reabilitacijos centrai, socialinių ligų specializuotieji centrai);
• socialinės veiklos organizavimo ir vadybos socialiniai pedagogai ( darbas bendruomenėje, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savivaldybių ar regioniniuose socialinės paramos centruose ir kt.).
Socialiniai pedagogai, siekdami ugdyti vaikų socialinius ir pilietinius įgūdžius bei gebėjimus, socialinę atsakomybę ir atsparumą, socialinę savikontrolę, skatina juos aktyviai dalyvauti vaikų ir jaunimo organizacijų veikloje, inicijuoja moksleivių savivaldą, įtraukia į aktyvią pilietinę veiklą, projektų kūrimą bei realizavimą. Socialiniai pedagogai Lietuvos ugdymo institucijose darbą pradeda etapais – atsižvelgiant į socialinių problemų mastą. Pirmiausia šie specialistai pradėjo dirbti rizikingiausiose narkotikų naudojimo požiūriu bendruomenėse ir ugdymo institucijose, skurdžiausiuose rajonuose ir bendruomenėse, taip pat specialiosiose, internatinėse, jaunimo mokyklose, vaikų globos namuose, bendrojo lavinimo mokyklose, ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, vėliau socialinius pedagogus planuojama įvesti į laisvalaikio centrus, kolegijas, pedagogines ir psichologines, vaikų teisių apsaugos tarnybas, šeimos paramos, reabilitacijos ir kitus specializuotus bendruomenių dienos centrus, nevyriausybines organizacijas bei kitas ugdymo institucijas, mikrorajonus, seniūnijas. Daugelis švietimo ir ugdymo institucijų vadovų, pradėjus dirbti socialiniams pedagogams, pastebi, kad pagerėjo mokyklos ryšys su kitomis socialinėmis institucijomis regione, mokykloje atsiranda žmogus, teikiantis prioritetą socialinėms vaikų problemoms. Pastebimai gerėja mokyklos ar kitų ugdymo institucijų ryšys su tėvais, vaikais, nevyriausybinėmis organizacijomis, gerėja prevencinis darbas, moksleivių saugumas ir pamokų lankomumas. Socialiniai pedagogai sumaniai naudoja aktyvius projektinio darbo metodus, todėl ženklai gerėja institucijų dalyvavimas socialiniuose projektuose, socialinių problemų sprendimui pritraukiamos papildomos lėšos, siekiama telkti visos teritorinės bendruomenės žmonių išteklius nepilnamečių nusikalstamumo ir kvaišalų naudojimo prevencijai. Pagyvėja kultūrinis gyvenimas ugdymo institucijose ar teritorinėje bendruomenėje, o tai yra svarbi prevencinė strategija, siekiant sėkmingos vaikų ir paauglių socializacijos.
Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra.

Tarptautinis verslo protokolas ir etiketas

ĮVADAS

1. Tarptautinio protokolo idėja

Žodžiu “protokolas” , kuris kilęs iš graikų kalbos, buvo vadinama dokumentų įforminimo ir archyvų tvarkymo taisyklių visuma. Laikui bėgant tarptautinio protokolo turinys pasipildė bendravimo etikos ir ceremonialo sąvokomis.

Tarptautinio protokolo normos nėra kurios nors šalies ar grupės asmenų pramanas. Tai – ilgos oficialaus bendravimo istorijos rezultatas. Tarptautinio protokolo sąvoka apibūdinama įvairiai: protokolas – vyriausybių ir jų atstovų oficialaus ir neoficialaus bendravimo taisyklių visuma; tarptautinis protokolas – visuma visuotinai pripažintų taisyklių ir tradicijų, kuriomis tarpusavio bendravimą grindžia vyriausybės, užsienio reikalų žinybos, diplomatinės atstovybės ir t.t.
Mūsų dienomis pasaulyje tarptautiniu lygiu bendrauja apie 200 valstybių, turinčių skirtingas visuomenines-politines santvarkas, tradicijas kultūrą, kalbą, suprantama, kad jų tarpusavio santykiai turi remtis visuotiniais tarpusavio bendradarbiavimo principais. Norint įgyvendinti šiuos principus praktikoje, reikia tam tikro instrumento, kuriuo šalys galėtų pademonstruoti palankumą viena kitai ir bendrauti. Šitaip susiformavo tarptautinis diplomatinis protokolas.
Šiais laikais griežtai laikomasi tarptautinio protokolo taisyklų ir normų, kai užmezgami diplomatiniai santykiai, vyksta oficialūs vizitai, vedamos derybos. Ypač svarbūs yra kitos šalies įvairaus pobūdžio šventės bei gedulingi įvykiai. Griežtai paisoma valstybinės vėliavos ir valstybinio himno naudojimo normų.
Protokolo pagrindas – tarptautinės etiketo taisyklės. Žodžiu “etiketas” apibūdinamas išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas. Etiketo pagrindu ir susiformavo tarptautinis protokolas.
Etiketas visada buvo žmonių bendravimo priemonė, dėmesio ir pagarbos vienas kitam raiškos būdas. Remiantis etiketo, kaip ir protokolo, normomis žmogus gali būti gerbiamas ir ignoruojamas, aukštinamas ir žeminimas. Etiketas yra iškalbingas, jis byloja apie reikšmingus dalykus: išorinės elgesio kultūros požiūriu apsaugodamas kiekvienos asmenybės orumą, jis padeda plėtoti humanišką žmonių tarpusavio santykių turinį. Etiketas ypač svarbus konfliktinių situacijų, derybų metu. Nesilaikant etiketo normų iš principo neįmanoma našiai svarstyti problemų, keistis nuomonėmis, kolektyviai ieškoti tiesos. Net smarkiausiai susikirtus pažiūroms, įsitikinimams, koncepcijoms, etiketas neleidžia suirti pagarbos ir padorumo atmosferai, nuomonių skirtumui virsti tarpusavio įžeidinėjimu, orumo menkinimu. Jis padeda išsaugoti partnerių lygiateisiškumo, džentelmeniškumo principus.
Žmogus, išmanantis tarptautinio protokolo normas, bet kokioje situacijoje jaučiasi jaukiau ir stabiliau. Įvairiausiuose pobūviuose ir priėmimuose toks žmogus žino, kokiu atveju reikia vilktis tą ar kitą protokolo nustatytą drabužį, kaip jam dera elgtis toje ar kitoje aplinkoje. Žinojimas teikia pasitikėjimo savimi, išvaduoja nuo spėlionių, nervinės įtampos. Tam tikros bendravimo bei elgesio taisyklės gyvuoja jau ne vieną amžių, jos yra bandytos perbandytos, tad šiandien nieko nauja nebereikia išradinėti – reikia tik įsiminti tarptautinio protokolo normas, ir jo padiktuota mandagumo ir pagarbos kalba leis mums susišnekėti bet kokioje situacijoje, bet kurioje šalyje.
Tarptautinio verslo taisyklė teigia, kad atvykėlis privalo taikytis prie vietos papročių bei tradicijų.

Susitikimų protokolas: apranga

Renkantis drabužius svarbu ir klimatas ir kultūra. Tropikuose ar karštose dykumų šalyse verslininkai dažniausiai dėvi atvirus marškinius ir medvilnines kelnes. Bet netgi tose rinkose pirmojo susitikimo proga verčiau apsirengti kostiumą arba švarką ir kelnes.
Verslininkės moterys gali vilkėti klasikinę suknelę, kostiumėlį ar švarkelį su sijonu. Vyrai susitikimams su aukšto rango asmenimis daugeliu atvejų turėtų rengtis taip: tamsus kostiumas, konservatyvus kaklaraištis ir tamsios kojinės.

Galima išskirti kelis patarimus, svarbius skirtingoms šalims, dėl aprangos:

1. Lotynų Europoje ir Lotynų Amerikoje ypač kreipiamas dėmesys į drabužių, papuošalų bei aksesuarų stilių ir kokybę.
2. Verslo partneriai iš Vidurio Rytų apie jus dažniausiai spręs iš jūsų portfelio, laikrodžio, rašiklio bei juvelyrinių papuošalų kokybės ir kainos.
3. Vokiečiai mieliau tvarko dalykinius reikalus su vyrais, kurių batai švariai nublizginti.
4. Visoje Azijoje verta avėti geros kokybės įsispiriamus batus, nes vietos papročiai reikalauja, kad nusiautumėte įžengdami į šventyklas, namus ir kartai net į įstaigas.
5. Amerikiečiai kreipia ypatingą dėmesį į dantis, todėl kai kurie europiečiai, ruošdamiesi komandiruotei į Ameriką, apsilanko pas dantų gydytoją.
6. Į musulmoniškas šalis (taip pat ir į Indiją) atvykusios moterys turėtų kuo labiau slėpti savo kūną.

Susitikimų protokolas: punktualumas

Galima išskirti keletą šalių ir jų susitikimo protokolo ypatumus.

Vokietija, Šveicarija, Švedija, Nyderlandai yra griežtai laiką traktuojančios kultūros, todėl į susitikimą būtina atvykti laiku. Vietos ir laiko pajungimas tvarkingumo principui yra vienas ryškiausių šių kultūrų bruožų. Net ir pusryčiai, pietūs bei kiti priėmimai čia prasideda labai tiksliai. Svarbu žinoti, kad partneriai iš laisvai traktuojančių laiką kultūrų, kurie verčia mus laukti, nebūtinai yra nemandagūs. Jie yra tokie, kokie yra – polichroniški.

JAV. Amerikiečiai saugo laiką ir vertina punktualumą. Jie naudojasi dienraščiu ir gyvena pagal tvarkaraštį. JAV laikas – materialinė vertybė, kurią galima sutaupyti, išleisti, prarasti, surasti, investuoti ir išvaistyti. Jei JAV verslininkai susitars dėl susitikimo kieno nors biure 9 val., jie bus tikri, kad bus priimti be jokių užlaikymų. Asmuo, kuris privers laukti ilgiau kaip dešimt minučių, bus laikomas arba beviltiškai nedrausmingu, arba nedovanotinai šiurkščiu. Susitikimui prasidėjus amerikiečiai tikisi, kad diskusijoms niekas netrukdys iki jų pabaigos. Jie lengvai suirzta, kai susitikimą nuolat pertraukia telefono skambučiai, netikėti lankytojai ar sekretoriai su šūsnimis popierių, kuriuos reikia pasirašyti. Užsienio derybininkai privalo laiku atvykti į visus susitikimus JAV ir gali tikėtis atsiprašymo, jeigu bus priversti kelias minutes palaukti.

Neverbalinis bendravimas

Gestai, mimika, intonacija – svarbi dalykinio bendravimo dalis. Jais (neverbaliniu būdu) galima pasakyti kur kas daugiau negu žodžiais. Jeigu tarp dviejų informacijos šaltinių (verbalinės ir neverbalinės) kyla prieštaravimų: žmogus kalba viena, o jo veide parašyta visai kas kita, tai, žinoma, didesnį pasitikėjimą kelia neverbalinė informacija. Dažnai japonų derybininkai sėdi netardami nė žodžio, o šnekieji amerikiečiai nemėgsta tokių pauzių. Neverbaliniai bendravimo komponentai itin reikšmingi pirmomis susitikimo minutėmis.
„Pagal rūbą sutinka…“- byloja liaudies patarlė. Ir tas „rūbelis“ ne tik kostiumas, bet pašnekovo poza, žvilgsnis, šypsena ir kt. Dar neištarus nė žodžio susiformuoja pirmas įvertinimas ir pokalbių metu jį pakeisti būna sunku.

Neverbalinis pasisveikinimas

Tradiciškai moterims palikta teisė pirmosioms ištiesti ranką. Tad ir universali etiketo taisyklė nurodo, jog vyras, pristatomas moteriai, turi palaukti, kad moteris pati ištiestų ranką. Į dalykinius reikalus orientuotose kultūrose dažniausiai tikimasi, kad verslininkė sveikindama paspaus vyrui ranką.
Tvirtas, stiprus rankos paspaudimas rodo atvirumą, pasiruošimą bendradarbiauti. Rankų paspaudimas yra labai iškalbingas: jei žmogus ignoruoja jūsų pasveikinimo gestą, vadinasi, jis ne itin tinkamas verslo partneris, nes gali būti piktas, užgaulus, išsiblaškęs.

Kai kuriose OS kultūrose moteris gali nenorėti spausti vyrui rankos. Indijoje atvykėliai vyrai turėtų būti pasirengę padaryti elegantišką namaste gestą (pietuose vadinamą namaskar) – suglaudę delnus maždaug smakro aukštyje šiek tiek nulenkti galvą.

Bendraujant su Tailando moterimis tinka panašus wai gestas.

Japonijoje rekomenduojama švelniai žvelgiant į partnerį spustelėti jam ranką ir pagarbiai linktelėti.

Kinijoje pirmiausia pasisveikinama paspaudžiant ranką su aukščiausio rango asmeniu.

Neverbalinis pasisveikinimas: pabučiavimas į ranką, skruostą, lūpas… ar niekur?

1. Vyrai, kurie nusprendžia laikytis šio ritualo, bučiuodami moteriai ranką ar skruostą neturi liesti jos odos.
2. Bučinys į skruostą. Britai paprastai bučiuoja tik vieną kartą (į dešinį skruostą), prancūzai – du (pirma į kairį, paskui į dešinį), o aistringieji belgai – tris ( į kairį, dešinį, kairį).
3. Bučinys į ranką. Santūrieji vokiečiai į skruostus bučiuojasi labai retai. Kaip ir italai ar ispanai, vokiečiai labiau linkę bučiuoti ranką. Užsieniečiai neprivalo jausti pareigos bučiuoti damai ranką.
4. Kai kurie atvykėliai į Rusiją gali pasijusti keistai, kai juos į lūpas pradės bučiuoti rusai vyrai, tuo pat metu stverdami svečią į didžiulį meškino glėbį. Patarimas – į visą tai reaguoti atlaidžiau ir su šypsena.

Atstumas

Bendraujant su užsieniečiais svarbu pasirinkti tinkamą atstumą tarp pašnekovų. Pavyzdžiui, amerikiečiai artimu atstumu laiko zoną nuo 15 cm iki 1 m 20 cm, o tolimu – zoną nuo nuo 1 m 20 cm iki 3 m ir daugiau. Svarbu atkreipti dėmesį į partnerio norus bei jo reakciją laikantis bendravimo atstumų.
Atstumas, kurio laikosi kalbėdami žmonės, priklauso nuo šalies ypatumų. Dalykiniuose pokalbiuose rusai prieina prie pašnekovo daug arčiau negu amerikiečiai. Tokį atstumo sumažinimą amerikietis gali suvokti kaip „suvereniteto“ pažeidimą, bereikalingą familiarumą, o rusai atstumo didinimą gali suprasti kaip santykių šaltumą, perdėtą oficialumą.
Atkreipsime dėmesį į skirtingų tautybių žmonių atstumus pokalbio metu:
Artimą atstumą išlaiko: arabai, japonai, Pietų Amerikos gyventojai, prancūzai, negrai, ispanai, italai, gyvenantys Šiaurės Amerikoje.
Vidutinis atstumas būdingas austrams, australams, vokiečiams, švedams, šveicarams.
O didelį atstumą išlaiko: didžiosios Britanijos ir Šiaurės Europos bei dauguma Azijos šalių gyventojai.

Simboliniai gestai

Simboliniams gestams priklauso, pavyzdžiui, šiandien labai paplitęs daugelyje pasaulio šalių amerikietiškas simbolis „OK (Okey)“, reiškiantis „viskas gerai“, „viskas tvarkoje“ ir perduodamas nykščiu ir smiliumi, kurie tarsi parodo „O“ raidę. Tačiau šis gestas nėra vienprasmis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis gali reikšti nulį, o Japonijoje – pinigus, kai kur Europoje ir Rusijoje – tai vulgarus ir užgaulus seksualinis gestas. Rytų ir Pietryčių Azijoje labai negražu nukreipti į ką nors smilių (rodomąjį pirštą). Ypač nemandagu smiliumi kviesti žmogų (Azijoje šiuo gestu kviečiami tik šunys ir prostitutės) – geriau pamoti sulenkiant visą plaštaką (delnu į viršų).
Gestų kalbą labai ištobulinta arabų pasaulyje. Ištiesta į priekį ranka delnu žemyn, pirštais darant grandymo judesius ore, simbolizuoja prašymą prieiti, prisiartinti. Jeigu arabui patinka jūsų sąmojis, jis impulsyviai griebs jūsų delną ir savo pirštais garsiai pliaukšės į jį. Tas pats gestas reiškia, jog sutinkama sudaryti sandorį. Trumpas galvos judesys atgal, pakeliant barzdą ir antakiu, reiškia neigimą.
Visose Artimųjų Rytų šalyse trys pirštai, sudėti žiupsneliu ir pakelti į viršų, reiškia prašymą neskubėti, palaukti minutėlę.
Beje, dėl šių gestų būna daugiausia nesusipratimų. Žmonės jais dažniausiai naudojasi, kai gerai nemoka kalbos. Jie mano, kad gestai visose šalyse vienodi. Deja, tokia nuomonė sukuria daug komiškų ir keblių situacijų. Mūsų šalyje į viršų pakeltas nykštys reiškia aukščiausią įvertinimą, JAV šis gestas vienu atveju reiškia „viskas tvarkoje“, o kitu – norą sustabdyti mašiną, o Graikijoje – „užsičiaupk“… Išvada aiški: jeigu nežinoma tiksli gestų reikšmė, kalbant su užsieniečiu geriau jų visai atsisakyti.

Susitikimų protokolas: kreipinio forma

Kuo formalesnė kultūra, tuo formaliau kreipiamasi į asmenį – tai pavarde, minint titulą, pareigas ar laipsnį.

• Kreipiniai”Direktoriau Kimai” arba “Pirmininke Parkai” Rytų Azijos kultūroje bus pakankamai pagarbūs.

• Bendraujant su moterimis Japonijoje dera prisiminti, kad mandagioji priesaga san reiškia ir “panelė”, ir “ponia”, ir “ponas”.

• Kinai paprastai turi tris vienskiemenius vardus, kurių pirmasis yra jų pavardė. Taigi į partnerį Yi Er Maną reikia kreiptis “Pone Yi”, o ne “Pone Man”.

• Tačiau, kad padėti užsieniečiams, savo vizitinėse kortelėse kinai dažnai sukeičia vardus vietomis. Tą patį kartais daro ir mandagieji japonai. Suabejojus, reikėtų nesidrovėti paklausti.

• Didžiausia Indonezijos etninė grupė yra javiečiai, paprastai turintys tik vieną vardą. Bet viduriniosios klasės atstovai dažniausiai turi du, o aukštesniosios – tris vardus.

• Jei Malaizijoje jūsų partneris yra Tan Sri, būtinai reikėtų minėti šį titulą bendraujant raštu ir žodžiu.

• Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje svarbiausi yra du paskutiniai vardai. Į meksikietį Pablą Garcią Mendozą reikėtų kreiptis Senor Garcia. Bet jeigu jis baigęs universitetą, geriau vadinti jį Licencialo (moterį – Licenciada) Garcia.

• JAV nėra labai svarbu kaip bus kreipiamasi,- svarbiau ar partneris bus pakviestas pietų. Į gydytojus kreipiamasi “Daktare”. Ką tik įsikūrusiose bendrovėse visi vadins kits kitą vardais, bet didelėse, tradiciškesnėse konporacijose į vadovus dažnai bus kreipiamasi “mister”, “miss”, “ms” arba “missis”- bent jau darbe.

Verbalinis pasisveikinimas

Sveikinantis daugelis kultūrų vartoja standartines formuluotes. Amerikiečiai dažnai pradeda pokalbį fraze: “ Sveiki, kaip laikotės?”, kurioje iš tikrųjų nesiteiraujama apie sveikatą. Tai viso labo nereikšminga frazė, į kurią automatiškai atsakoma: “Puikiai, o kaip laikotės jūs?” Ir tada visi pereina prie reikalo.
Priešingai nei amerikiečiai, vokietis teirausis “Wie geht es Ihnen?”, jei norės sužinoti, ar jau pasveikote po ligos.
Kai vokiečiai pristatomi pirmą kartą, jie sako: “Sehr angenem”, kas reiškia, jog jiems labai malonu su jumis susipažinti. Tas posakis reiškia tą patį, kaip ir angų: “Pleasure to meet you” arba prancūzų frazė: “Enchante”(reiškia: “Aš sužavėtas susitikimo su jumis”).
Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui: Singapūre, ryte galima išgirsti klausimą: “Ar jūs jau papietavote ?”. Mandagus atsakymas į šį pasveikinimą: “Taip ačiū. O jūs jau papietavote ?”- ir visai nesvarbu, koks paros laikas.

Susitikimų protokolas: keitimasis vizitinėmis kortelėmis

Vizitinės kortelės tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, būtinu atributu prisistatant pačiam ar pasveikinant kitus, reiškiant užuojautą. Jos yra labai patogios, kadangi atlieka kai kurias funkcijas už savininką. Vizitinę kortelę galima paduoti asmeniškai, įteikti per vairuotoją arba pasiųsti paštu.
Bendraujant su užsieniečiais, vizitinės kortelės atlieka savotišką „asmens pažymėjimo“ vaidmenį -bet kuri pažintis su partneriais prasideda nuo pasikeitimo vizitine kortele.
Dažniausiai vizitinėmis kortelėmis keičiamasi dalykinių pokalbių metu. Vykstant į pokalbį, reikėtų pasiimti pakankamą skaičių vizitinių kortelių. Pagal protokolą pirmasis vizitines korteles įteikia atėjęs asmuo. Pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis prasideda nuo paties aukščiausio delegacijos nario ir eina tiksliai pagal rangus žemyn.
Ypač griežtai laikosi taisyklių japonai, kur nusižengimas hierarchijai tolygus įžeidimui. Amerikiečiai šiuo atžvilgiu demokratiškesni.
Į vizitines korteles būtina atsakyti. Tai reiškia, kad jei vizitinę kortelę duoda mums, turime mainais įteikti savąją. Jei atsitinka taip, kad tuo metu savo vizitinės kortelės neturime, reikia pasiaiškinti, kodėl negalime jos pateikti.
Etiketo specialistai teigia, kad vizitinė kortelė turi būti paprasta ir funkcionali. Visokie pamarginimai ir piešinukai solidumo jai nesuteikia, veikiau atskleidžia prastą skonį. Pageidautina, kad firmos logo būtų kuklus. „Vizitinėje kortelėje namų telefono geriau nespausdinti – jį visada galima užrašyti ranka“,- pataria specialistai.
Visur galioja paprastos, bet privalomos vizitinės kortelės įteikimo taisyklės: ją būtina įteikti atsuktą tekstu į pašnekovą, kad imdamas jis galėtų perskaityti įrašus. Duodant vizitinę kortelę reikia garsiai pasakyti savo pavardę, kad užsienietis daugmaž galėtų suvokti jūsų pavardės tarimą.
Vakarų Europoje, taip pat bendraujant su japonais, vizitinės kortelės atlieka asmens pažymėjimo vaidmenį. Su vizitine kortele reikia elgtis labai pagarbiai, kaip su pačiu ją įteikusiu asmeniu, kadangi ji yra alter ego, – ja negalima žaisti, gestikuliuoti. Beje, amerikiečiai su vizitinėmis kortelėmis elgiasi labai nerūpestingai, bei gali mėtyti ją ant stalo, rašinėti ant jos, įkišti kortelę į užpakalinę kišenę, netgi krapštytis ja dantis prie stalo.
Japonijoje meishi (verslo kortelėmis) keičiamasi labai ceremoningai. Kortelė įteikiama ir priimama abiem rankomis, įdėmiai skaitoma kelias sekundes, pagarbiai padedama ant konferencijų stalo, o vėliau lygiai taip pat pagarbiai dedama į odinį aplanką.

Dovanų teikimas ir priėmimas

Priešingai OR kultūroms, OS kultūros vertina keitimąsi dovanomis, nes tai įprastas būdas kurti ir stiprinti gerą tarpusavio ryšį. Išmintingas verslininkas pasikliaus vietos žmonių patarimais arba pasinaudos čia pateikiamais orientyrais.

Dovanos versle

• Reikėtų būti atsargiems teikiant dovanas, nes skirtingos kultūros turi senus tabu. Reikėtų vengti aštrių daiktų, pavyzdžiui, peilių, – kai kuriose kultūrose jie simbolizuoja santykių nutraukimą. Kinijoje nedovanoti laikrodžių. Jie lemia nelaimes, mat žodis “ laikrodis” kinų kalba skamba taip pat kaip “mirtis”.
• Puiki dovana: kokybiški rašikliai, garsių pavadinimų viskiai ar konjakai (nemusulmoniškose kraštuose), albumai bei leidiniai apie jūsų miestą, regioną ar šalį bei gaminius, kuriais garsėja jūsų šalis.
• Dovanojimas. Europoje dovanos teikiamos tuomet, kai sutartis jau pasirašyta. Japonijoje ir daugumoje kitų Azijos valstybių – po susitikimo. Šiaurės Amerikoje neįprasta teikti dovanas. Daug bendrovių laikosi griežtos politikos dėl dovanų, ypač pareigūnams, atsakingiems už pirkimą.
• Teikimas. Japonijoje dovanos įpakavimas svarbesnis už pačią dovaną. Čia ir kitur Azijoje reikėtų teikti ir priimti dovanas abiem rankom, – išskyrus Tailandą, kur dovaną reikėtų pateikti dešine, prilaikydami jos alkūnę kairiąja ranka. Tikėtina, kad Azijoje įteikta dovana bus išvyniota tada, kai partneriai išvyks. Europoje bei Šiaurės ir pietų Amerikoje dovana, ko gero bus išvyniota prie jūsų.

Dovanos šeimininkei: Europa

Dovanos ne visada teikiamos verslo partneriams. Kai partneris pakviečia pietų į savo namus, nereikėtų pamiršti keleto tabu:

• Teikti raudonas rožes šeimininkei netinka, mat reikštų, kad flirtuojate sau šeimininke.
• Raudoni gvazdikai taip pat blogai, nebent žinotumėte, kad šeimininkai iš tikrųjų yra socialistai.
• Džiovintos gėlės, lelijos, balti astrai ir astrai netinka, nes šios gėlės skirtos laidotuvėms.
• Visada reikėtų dovanoti nelyginį gėlių skaičių, tačiau šešių ir dvylikos žiedų puokštės taip pat tinka.
• Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse reikėtų nepamiršti išvynioti gėles prieš teikiant jas šeimininkei.
• Pakviestam į didelį pobūvį, reikėtų nusiųsti puokštę gerokai anksčiau tą pačią dieną, nes vakaro metu šeimininkė bus pernelyg užimta svečiais, kad ieškotų vazos ir vandens.

Dera dovanoti vyną, dailiame butelyje su garsaus vyndario etikete, pageidautina iš jūsų šalies, jeigu ten gaminamas vynas. Šeimininkei tinka dovanoti gero šokolado ar sausainių dėžutę. Šaunu atnešti ką nors ir vaikams.

Susitikimų protokolas: gaivieji gėrimai

Azijoje ir Vidurio Rytuose lankytojams siūloma išgerti karštos arbatos arba kavos. Nuovokus verslininkas turėtų palaukti, kol šeimininkas gurkštels pirmasis, ir tik tuomet pats pakelti puodelį prie lūpų. Visada reikėtų priimti pasiūlytą gėrimą, ir neprašyti nieko, kas nebuvo aiškiai pasiūlyta.

Valgymas ir gėrimas

Iškylančius klausimus dėl maisto ir gėrimo, reikėtų nesidrovėti klausti vietos žmonių arba skaityti knygas apie kultūrų skirtumus.

Reikėtų įsidėmėti kai kuriuos maisto ir gėrimo tabu:

• Tikri musulmonai negeria alkoholio, nevalgo jokio kiaulienos patiekalo. Daugelis jų nevalgo austrių, krabų ir pan. Šie draudimai svarbūs ir žydams.
• Indai vengia ir jautienos, ir kiaulienos; dauguma yra vegetarai.
• Budistai taip pat yra vegetarai, nors daug budistų iš Tailando mėgsta jautienos patiekalus, – svarbu, kad kas nors kitas būtų paskerdęs gyvulį.

Kai kurie valgio ir gėrimo tabu iš tiesų labai svarbūs, tarkim, negalima siūlyti musulmonui svečiui kiaulienos kepsnio arba indui – jautienos šonkaulio.
Kiti tabu netgi juokingi. Pavyzdžiui, italai geria kapučino tik rytais, apie 10 val..

Vietos verslo protokolo išmanymas partneriui parodys, kad jūs esate patikimas tiekėjas ar bendradarbis. O kuo mažesnis etiketo klaidų skaičius suteiks galbūt nedidelį pranašumą prieš ne tokius dėmesingus konkurentus.

Išvados

Susipažinus su tarptautiniu verslo protokolu ir etiketu, galima teigti, jog nėra dviejų asmenų, kurie elgtųsi visiškai vienodai, net jeigu abu priklausytų tai pačiai kultūrai.
Neišmokus gerų manierų neįmanoma padaryti karjeros. Šiandien, gyvenant itin judriame ir permainingame pasaulyje, karjerai daryti reikia kaip niekad daug žinių ir įgūdžių, mokėti neprasti takto ir pasitikėjimo savimi.
Tarpusavio santykių kultūros taisyklės ypač svarbios šiandien, kai vis daugiau šalių pasirenka laisvosios rinkos kelią. Norint pasiekti verslo ar karjeros sėkmę, būtina žinoti bent pagrindinius protokolo reikalavimus – tik tada galima išvengti keblių situacijų ar net kuriozų. Protokolo laikymasis padeda laisvai jaustis oficialiose situacijose, žinoti, ko iš mūsų tikimasi, kaip reikia elgtis, kad neįžeistume žmonių, su kuriais bendraujame.
Žodis „protokolas“ mūsų sąmonėje susijęs su tarptautinėje praktikoje įprastu diplomatiniu ceremonialu. Išgirdę šį žodį išsyk įsivaizduojame gausybę sudėtingų ir sunkiai įsimenamų taisyklių, draudimų. Stebimės, kaip „oficialus protokolininkas“ geba įveikti daugybę vien tik valstybinių rangų sekos keliamų problemų. O stebėtis išties yra ko: protokolas – tai nepaprastai didelė atsakomybė: protokolinės rangų sekos klaida gali turėti neigiamų tarptautinių padarinių, kuriuos labai sunku įveikti.
Oficialiuose renginiuose labai svarbu paisyti protokolinės rangų sekos, kadangi rangas yra žmogaus visuomeninio reikšmingumo ženklas. Padarius klaidą – įterpus svečią į rangų seką ne pagal statusą, gali kilti nesusipratimų. Susipažinus su verslo protokolu, galime išskirti dvi galimybės išvengti pavojaus ką nors įžeisti ar sugadinti nuotaiką. Viena – priimant svečius pasiūlyti jiems sėstis ten, kur yra vietos. Šiuo atveju šeimininkas tarsi pripažįsta savo demokratišką liberalumą, užtat niekas nepasijunta įžeistas. Kitas būdas – nuosekliai suskirstyti svečius pagal hierarchiją. Čia ir praverčia protokolas. Remiantis juo, svečius galima suskirstyti pagal jų padėtį rangų sąraše ir nustatyti kiekvienam iš jų prideramą vietą. Tačiau net ir puikiai išmanant visada yra dėl ko pasukti galvą: negalima iš karto nuspręsti, kas aukštesnis rangu. Kiekvienas sprendimas turi būti gerai apgalvotas, kuo geriau atspindėti tų žmonių visuotinai pripažintą autoritetą.
Protokolo ir etiketo išmanymas – labai svarbus socialinės psichologijos elementas.
Protokolo pagrindas – tai griežtos taisyklės, reglamentuojančios sutikimų ir palydų tvarką, derybų ar pokalbių vedimą, priėmimų organizavimą, dalykinio susirašinėjimo įforminimą.
Etiketas apima įvairias elgesio formas, mandagumo taisykles. Etiketas – tai daugelio žmonių kartų patirties rezultatas, tai formalių taisyklių taikymas iš anksto numatytuose situacijose. Šios taisyklės vadinamos tarptautinėmis, kadangi jos yra daugiau ar mažiau vienodos visose šalyse. Tuo tarpu kiekvienos šalies etiketas gali turėti savų ypatybių, kurias galėjo lemti savita istorinė raida, etninės ir religinės tradicijos bei papročiai.
Susipažinus su protokolo ir etiketo reikšme, tarp jų galime rasti tam tikrų panašumų bei skirtumų. Svarbiausias panašumas būtų tas, kad tiek protokolas, tiek etiketas – tai tam tikros elgesio, mandagumo taisyklės, kurias privalo žinoti žmonės, nenorintys negatyviai išsiskirti iš kitų. Pagrindinis skirtumas tarp protokolo ir etiketo būtų tas, kad protokolo reikalavimai yra griežti, konkretūs ir be alternatyvos, o etiketas labiau grindžiamas patarimais, kaip geriau, maloniau.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Arminas Lydeka „Protokolo pagrindai“
2. Vilius Misevičius „Tarptautinio bendravimo protokolas“
3. Gertrud Teusen „Tarnybinis etiketas“
4. Gesteland „Kaip išgauti taip“