Šatrijos Ragana. Novelės “Irkos tragedija” analizė

 

Gyvenimas suformavo krikščionišką pasaulėžiūrą: labdara, asketiškas gyvenimas ir kūryba, paremta krikščioniška morale.
Amžinos vertybės – menas, muzika, knygos,… Viena realybė jos gyvenime – žmogaus siela. Pats meistriškiausias apsakymas – “Dėl ko tavęs nėra?”
Apysaka “Sename dvare”
Pasakotojos sieloje iðsakytas praradimo jausmas.
1.Pagrindinė veikėja – mamaitė. 2.Ji – dvaro ponia, 3-jų vaikelių motina, pavyzdinga, pareiginga žmona. 3.Vargšų globėja ir mokytoja. Subtilios dvasios moteris.
Apsakymas “Irkos tragedija”
1.Graži idėja: vaikas turi mylėti, būti mylimas ir reikalingas. 2. Psichologiškai įtikinamas Irkos paveikslas.3.Įdomi siužeto raida.
IRKA:Klusni dukra (74), mylinti tėvus (76, 78), jautri (80), ryžtinga (82), sumani (82, 84), drąsi (82, 84), mėgstanti svajoti (78), lakios vaizduotės (76), skaudžiai išgyvenanti tėvų skyrybas (81, 86), mylinti gamtą (74), mylinti gyvūnus (78, 79), mandagi (77), siekianti kuo daugiau sužinoti ir išmokti (77), turinti savo pasaulį (75), tikinti (75), vieniša, nori artumo.
Kuo Šatrijos Ragana reikšminga lietuvių literatūrai?
1 Atskleidė dvaro gyvenimą. 2 Kvietė aukštuomenę į bendrus tautos rūpesčius. 3.Sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros charakterius. 4.Žiūrėjo į vaiką kaip į asmenybę. 5.Jos kūryboje – savotiškai individualiai mąstančios moterys.6. Daugiausia dėmesio sutelkia į žmogaus dvasią.7. Kuriamas psichologinis, bet ne iðorinis pasaulis.

Vaiko pasaulis Šatrijos Raganos kūryboje
Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis.
Novelėje “Irkos tragedija” Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Apysakoje “Sename dvare” rašytoja vaizduoja pasaulį kitos mažos mergaitės – Irusios – akimis. Šių dviejų vaikų pasaulis visiškai skiriasi. Irusia gyvena apsupta motiniškos meilės ir globos, ji turi du jaunesnius broliukus. Namuose jai miela, ramu. Irusia – laimingas vaikas. Ji gyvena vaikiškomis svajonėmis ir mintimis, neretai iš tikrovės nuklysdama į fantazijų pasaulį. Ji turi savo darbelių, įsipareigojimų, tikslų (prižiūrėti savo rožes, pasiūti staltiesėlę mamytės vardi dienos proga), tačiau visa tai jai malonu. Irusia stengiasi elgtis taip, kad mamytė būtų laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga, jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai – kažkokio ypatingo, neįprasto grožio įsikūnijimas. Irusia norėjo apsaugoti mamą nuo visko, kas nemalonu. Ji net atitolo nuo tėvelio, kuris neretai įskaudindavo mamą. Tačiau Irusia turėjo šiltus namus, kuriuose šalia jos buvo ir mylinti mama, ir materialine gerove besirūpinantis tėtis. Ji ir jos broliukai galėjo draugauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimo žmonėmis. Jie nebuvo vieniši.
Pagrindinė novelės problema – Irkos vienišumas. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama nesirūpina, negloboja savo mažutės, septynerių metų tesulaukusios dukrelės. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Negalima teigti, kad vien Irka daug fantazuoja. Tiki nebūtais dalykais ir Irusia, tačiau jos tėtis neleidžia jai per toli nutolti nuo realaus pasaulio. Tačiau Irusia dar nenori tikėti, kad stebuklingasis pasakų pasaulis iš tiesų neegzistuoja. Irka į pasaulį žvelgia kitaip. Ji įsivaizduoja, kad visi jai mieli gamtos reiškiniai, elementai yra gyvi. Ji kalbasi su žvaigždelėmis, stebi saulutės namus, kalbasi su Džim. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Irka gyvena savo pasaulėlyje, kurį sudaro ji, lėlės ir žvaigždelės, ir jokio suaugusio žmogaus, todėl Irka, būdama naivi ir vaikiška, palaipsniui tampa pakankamai suaugusi. Netgi Irusia, kuri yra vyresnė už Irką, dažnai elgiasi vaikiškiau nei septynerių metų mergytė. Irka turi suaugusiam žmogui būdingo užsispyrimo, ryžtingumo (viena ryžtasi važiuoti pas tėvelį į Kauną). Šatrijos Ragana vaizduoja, kaip iš atstumto, vienišo vaiko, turinčio kovoti su liūdesiu, skausmu ir baime, susiformuoja “suaugęs vaikas”. Vaikas, negalintis rūpintis vien žaislais ir pasakomis, o turintis žvelgti kažkur daug giliau ir baugų, sudėtingą pasaulį vertinti nebe vaikiškomis akimis. Toks vaikas savo svarstymais, norais kartais atitolsta nuo tikrovės. Štai kodėl Šatrijos Raganos sukurtame pasaulyje labai ryški artumo tema. Irusiai, gyvenančiai su abiem tėvais, vis dėlto artimesnė už tėtį yra mama. Taip yra todėl, kad vaikus labiau prižiūri, jais labiau rūpinasi ir daugiau su jais praleidžia būtent ji. Todėl ir Irusia stengiasi, kad mama būtų laiminga, rokšta, kad ji visada būtų šalia. Smalsios vaiko akys daug ką pastebi, todėl Irusia suprato, kad tėvelis mamytę skaudina, jos nesupranta. Irusiai tėtis tampa daug tolimesnis už mamytę. Bet tai dar nereiškia, kad mergaitė tėvelio nemyli. Tik jai svarbesnė yra mama, nes ji daug trapesnė, pažeidžiamesnė nei tėtis. Irkos pasaulyje artumo tema daug ryškesnė. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Ir mergaitė įsivaizduoja, kad jeigu tėvelis būtų šalia, viskas būtų kitaip. Su tėveliu susijusios viltys, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę, todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta: šunelis Džim, saulutė, žvaigždės. Taip yra todėl, kad mergaitė žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu. Ir Irka labai daug žino apie gamtą: nuolatos bėga namo, kai saulutė eina į savo namelius; stebi žvaigždes, net turi savo mylimiausią žvaigždelę. Todėl gamta Irkai yra pati artimiausia. Be to, gamta mergaitei nelemta nusivilti, kaip kad žlugo visos jos iliuzijos dėl tėvų susitaikymo, mergytei nuvykus į Kauną. Tada, kai Irka suprato, kad ji nereikalinga ir tėveliui, ją paguodė ne kas kitas, o ištikimasis Džim Taigi Šatrijos Raganos vaizduojamas vaiko pasaulis novelėje “Irkos tragedija” ir apysakoje “Sename dvare” labai skiriasi. Akivaizdu, kad mažam vaikui svarbiausias dalykas yra bendravimas su tėvais. Skirtingas tėvų požiūris į vaikus suformuoja skirtingus vaikų charakterius.

Šatrijos Ragana “Irkos tragedija”
Vaikystė – tai toks gyvenimo tarpsnis, kai žmogus dar nesuvokia daugelio dalykų arba suvokia juos kitaip, nei būdamas suaugęs. Dažnai mane tiesiog nuteisdavo “amžinoji” mano mamos frazė: “ Kai būsi mano metų…” Bet, laikui bėgant, pradedu suvokti: vaikui sunku suprasti suaugusį, o suaugusiam neįmanoma suprasti mažo žmogaus…
Vaikystėje mums formuojasi įvairiausių dalykų samprata, mūsų charakteris, požiūris į pasaulį: vaikai be galo jautriai reaguoja į juos supančią aplinką. Vieną iš itin jautrių vaikų aprašė lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana savo apsakyme “Irkos tragedija”. Tas žmogutis – tai septynerių metų mergaitė Irka, kuri suvokia daugelį dalykų ne pagal savo amžių, žino leistinas ribas vaikui. Nors jos gyvenime nėra vargo ir skurdo, tačiau galima drąsiai tvirtinti: tai nelaimingas vaikas. Jau pačioje apsakymo pradžioje mane labai nustebino motinos elgesys. Irkos mama – tai žmogaus, nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė. Man susidarė įspūdis, jog Irka yra kaip našta šios dar gana jaunos moters gyvenime. Aš suprantu, galbūt ji troško kažko daugiau iš gyvenimo, bet nemanau, kad tai jai suteikia teisę pamiršti savo vaiką ir motinystės pareigas. Bet čia, nelaimė, dar pasimaišo ponas Gurskis. Tai žmogus, kuris Irkos mamai pasirodo svarbesnis už ją. Irka nenori ir pradžioje nesistengia susitaikyti su realybe, todėl ji bando kovoti už savo mamytę, o kai Gurskis pagąsdina Irką, kad išvažiuodamas gali išsivežti ir mamytę, ji su skausmu atrėžia: “tamsta neturi teisės… Tamsta – ne tėvelis…” Kad ir kaip mergaitė stengiasi atkreipti motinos dėmesį į save, priminti, kad ir jai reikalinga meilė, motinos šiluma, deja, jos pastangos bevaisės. Svajonės, viltys žlunga viena po kitos. Tai iki pat gelmių sukrečia mergaitę, kuri tiki, kad kada nors sugrįš tėvelis, kad ji vėl gyvens darnioje šeimoje, tiki gėrio, grožio, santarvės egzistavimu. Pavelas Vožinovas yra pasakęs: “Kai visiškai sudūžta vienas tikėjimas, niekada neatsiranda antras. Jo vietą užima netikėjimas.” Todėl Irkos nuoskauda be galo didelė, dvasia jau pažeista. Be to, susidaro įspūdis, kad vaikams suaugusiųjų motyvai ir poelgiai atrodo tokie gremėzdiški ir grėsmingi, kaip pavojingi žvėrys, kuriuos matai tamsaus miško šešėliuose. Vaikus suaugę tampo lyg kokias marionetes. Irka pasijunta atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. mamytė neateina palinkėti labos nakties, neturi laiko pasikalbėti, negali eiti pasivaikščioti. “Nebemyli jos mamytė, nebemyli…” Vienintelė paguoda – jos gerasis draugas, ištikimasis šunelis Džimas, kuriam reikalinga Irkos meilė. Tačiau tai yra menkniekis prieš tėvų meilę. Tokia būsena, kokioje buvo šis mažas žmogutis, ne vieną iš mūsų kada nors yra paskandinusi depresijoje. Tokiu atveju žmogus dažniausiai puola į paniką, pradeda blaškytis. Irka mąsto vaikiškai. Paskutinė jos viltis – tėvelis. “Ji žino jau, ką padarysianti: ji važiuos jau pas tėvelį – pas savo mylimiausiąjį, brangiausiąjį, visame pasaulyje geriausiąjį tėvelį. Tėvelis niekados taip nepadarytų; tėvelis Irką taip myli; taip myli.” mergaitė ilgai nedvejoja, pasiima Džimą, “renkas mažiausiąją, labiausiai jos globos reikalingą lėlę” ir išeina su mintimi, kad “mamytė, parvažiavusi šįvakar jos neberas, nerimaus, gailėsis Irkos, ieškos… o gal ir verks…” Irkos laukia naujas smūgis, naujas nusivylimas…
Atvažiavus į Kauną, ji susiranda (padedama nepažįstamos ponios) tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį, lyg replėmis kas suspaudžia širdelę. Sutrypta paskutinė Irkos viltis, pasaulis, rodos, apsivertė akyse. “Ji žengė kelis žingsnius pas atamaną ir ten susirietusi verkė ir verkė, kratoma kukčiojimų…”
Pirmieji Šatrijos Raganos apsakymėliai (“Margi paveikslėliai”, 1896; “Pirmas pasibučiavimas”,1898) buvo sukurti objektyvaus aprašinėjimo stilistika, į kurią dvidešimtmetė altruistė buvo pakankamai įsižiūrėjusi, perrašinėdama savo kaimynės Žemaitės kūrinių rankraščius. Čia sekamos įprastos socialinio blogio istorijos. Čia intonuojamas žmogaus balsas ir išlaikoma tarminė fonetika. Bet stebėjimo laukas nėra platus. Aprašinėjimo stilistiką, negavusi tirðto detalių klodo ir nemaitinama socialinių kontrastų įtampos, lieka statiška ir blyški. Stovėdama neutralaus stebėtojo pozicijoje Šatrijos Ragana ne tiek konstatuoja tai, kas yra, kiek teigia jai rūpimus dalykus ir brėžia idealios tikrovės variantus.
Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas – “Margi paveikslėliai”. Jame kalbama apie pagrindinę vyrų ydą – girtuoklystę, bejėgę moterį ir jos vaikus. Marijos debiutas pavyko, daugelis gyrė jos stilių, o pati blaškėsi. Apsakymas “Pirmas pabučiavimas” rodo, kad rašytoja pasidavė skaitytojų skoniui – fiksuoti autobiografinius momentus. Višinskis tai supeikė, tadėl apsakyme “Šv. Jono naktis” Marija suvokė save kaip rašytoją – kūrė vientisą siužetą. Šiauliuose parašė apsakymą “Saulei nusileidžiant”. Apie 1900m. dirbdama Pavandenėje užbaigė apysaką “Viktutė” – stambų, gana biografinį kūrinį. Išryškėjo pačios rašytojos romantinė svajonė – aukotis kitiems.
Apysakoje “Viktutė”, parašytoje dienraščio forma, atsirado lietuvių prozoje neįprasta intymaus pokalbio su savimi tonacija, reikalaujanti “absoliutiško atvirumo”, pasak autorė. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui suteikė ryškų emocinį elementą, ardantį referentinį pasakojimo objektyvumą. Fragmentiškumas – tokio pasakojimo norma, atliepianti moteriško intymumo prigimtį.
Apysakoje “Sename dvare” nėra vieno emocinio įvykio, kuris koncentravo “Viktutės” dienoraštines digresijas. Pasakojimas laisvai šakojasi į didesnius ir mažesnius epizodus, graudžias ir komiškas charakteristikas, kurios pagrindiniams veikėjams yra tik įdomūs “observacijos” objektai, o ne jų vidinio tapsmo akstinai. Šatrijos Ragana išveda į sceną išraiškingus senojo dvaro tipažus, aprašo dvaro pokylius, šokius, medžiokles su skalikais, imituoja dvaro pokalbių meilų lipšnumą ir manieringą eleganciją. Personažų dialogai nusagstyti lenkiškomis frazėmis, specifiniais terminais, žargonizmais, o puotos ir vakaronės lenkų eilėraščiais ir dainomis.
Irkos tragedija – tai apysaka, kurioje vaizduojama 19a. pabaigos Lietuvos dvarininkija ir jos buitis. Apysakoje sprendžiamos žmonių tarpusavio santykiu problemos. Apysakos siužetą sudaro dvarininkų šeimos gyvenimas. Pagrindinis apysakos personažas – Irutės motina Marija – tauri romantikė, filantropė, gyvenanti muzikos ir literatūros pasaulyje, visur ieškanti aukštesnės prasmės, žmoniškumo, po išorine rimtimi slepianti ilgesį, nepasitenkinimą, gilią rezignaciją. Mamatė taip pat domisi lietuvių valstiečių gyvenimu, moko jų vaikus, skaito draudžiamą lietuvišką spaudą, šelpia neturtingas šeimas. Ji dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, labai subtilios dvasios moteris. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Jai svarbiausia – nesužaloti vaikų. Beveik visi kiti apysakos veikėjai priešpastatomi idealiam “mamatės” paveikslui. Jie pavaizduojami realistiškiau, kai kurie satyriški bei humoristiškai ir pasižymi tipiškais bruožais. Tokie yra Irutės tėvas Liudvikas, paskendęs ūkininkavimo reikaluose, jo sesuo Karusia bei jos vyras Valeslovas, Irutės dėdė Aleksandras ir jo žmona, muzikalusis Jonavičius, Kazimiero žmona bei kiti kaimo žmonės. Apsakymas “Irkos tragedija” laikomas geriausiu Šatrijos Raganos kūriniu, nes jame sprendžiamos šeimoje iškilusios problemos, aprašytos dvidešimto amžiaus pradžioje, yra labai svarbios ir aktualios ir šiais laikais.
Šatrijos Raganos pasakojimas įgauna meninio savitumo, kai autorė pasiduoda vidinių impulsų srautui, kai idealybės siekiniais, moralinio taurumo dvasia ir amžinybės kontempliacija peršviečia savo pačios autobiografiją, kurią įteisina kaip esminį prozos šaltinį. Šatrijos Ragana – pirmoji sudėtingo vidinio pasaulio naujų vaizdinės plastikos ir emocinės sugestijos elementų reikšti įtemptam minties gyvenimui, nuotaikų kintamumui, dvasinei pilnatvei, žmogaus, kuris nebėra tik visuomeninių santykių produktas.

Antano Baranausko kūryba, kūrybos bruožai ir ypatumai

 

A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
• Baranausko žodžiais, rašyti poemą jį paskatino vienas įvykis Varnių seminarijoje 1857-1858m. Retorikos dėstytojas ėmė aukštinti lenkų kalbos skambumą ir turtingumą, priešpastatė lietuvių kalbą, kuri, jo manymu, esanti piemenų ir tamsuolių kalba, netinkanti nei gilesnei minčiai, nei poezijai išreikšti. Savaime aišku minėtas įvykis nebuvo pagrindinė priežastis, paskatinusi parašyti „Anykščių šilelį“ Vienų iš literatūrinių akstinų, paskatinusių Baranauską parašyti kūrinį apie Lietuvos senovę, galėjo būti J.Kraševskio istoriniai raštai, kuriuose gausiai naudojama ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuviškoji mitologija bei tautosaka. Mintis parašyti kūrinį, kuriame atgytų senovės Lietuvos legendos ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudos, kuris įrodytų ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir Lietuvos krašto gamtos grožį Baranauskui buvo kilusi daug anksčiau.„Anykščių šileliui“ gimti padėjo ir gyvenimiškoji medžiaga. Baranauskas nuo pat mažens girdėjo namiškių ir kaimynų pasakojimus apie čia senovėje stūksojusias šventąsias girias ir jų likimą. Ypač mėgstama vieta buvo vadinamasis Anykščių šilelis. Tai didelis miškas, juosiamas Šventosios ir nedidelio Šlavės upelio.
• Užsimojęs parašyti stambesnį poezijos kūrinį, Baranauskas atliko didelį paruošiamąjį darbą, rinkdamas tautosaką, leksiką bei frazeologiją. Baranauskas 1858 m. vasarą parašė „Anykščių šilelio“ I dalį (176 eil.). Kitą dalį, prasidedančią žodžiais „Ai būdavo, būdavo“, poetas sukūrė 1859 m. vasarą, grįžęs atostogų iš Peterburgo.
• „Anykščių šilelis“ iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos išsiskyrė romantinio pobūdžio kūrybiniu sumanymu, temos savitumu, keliamų problemų gilumu, meninės išraiškos priemonių liaudiškumu. Užsimojęs sukurti kūrinį, kuris išaukštintų lietuvių kalbą, kuriame atsispindėtų lietuvių liaudies gyvenimo vargai ir skriaudos, liaudies poetinės kūrybos grožis, poetas pasirinko senovės Lietuvos girių temą, siužetu imdamas gimtųjų Anykščių šilelio istoriją.
• Žmogus „Anykščių šilelyje“. Tačiau „Anykščių šilelis“ – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą, o turįs plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis persipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis praskleidė lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame žmogaus sąlytyje su gamta, ir nušvietė juos istorinių, politinių, socialinių įvykių bei reiškinių šviesa. „Anykščių šilelyje“ atsispindėjo 1863 m. sukilimo išvakarėse susikaupę ekonominio išnaudojimo ir politinės priespaudos Lietuvoje reiškiniai. Nepaisant poeto subjektyvių nusiteikimų, jo idėjinio nenuoseklumo bei ribotumų, gilių vidinių prieštaravimų, poemoje iškyla liaudies gyvenimas, šviesiausių jos žmonių nerimas ir susirūpinimas krašto ateitimi.
• Carinės cenzūros sąlygomis reikšti protestą, aiškinti liaudies vargo ir skurdo priežastis poezijos kalba buvo nelengva. Todėl visai natūralu, kad nepasitenkinimas tikrove Baranauską, kaip ir daugelį romantikų, vertė nusigręžti į praeitį. Praeities tema teikė poetui pakankamai laisvės kelti aktualius socialinio gyvenimo reiškinius, žadinti liaudies nacionalinį sąmoningumą, uždegti ją šviesesnio, laisvo gyvenimo ilgesio ir kovos dvasia. Dabarties peizažams – kalnams kelmuotiems, pakalnėms nuplikusioms – poetas priešpastatė neaprėpiamus senovės girių plotus, kurie, vaizdingu S.Daukanto pasakymu, kadaise „apžėlę, apgriūti, aptemę“ traukėsi per Lietuvos žemę. Romantiškai poetizuodamas senovės Lietuvą, jos politinę galybę, tariamąjį ekonominės gerovės suklestėjimą ikifeodaliniais laikais, poetas miško išnaikinimo ir kučmeistrio epizodais kontrastingai atspindėjo gyvenamosios tikrovės vaizdus: baudžiavos nuniokoto krašto skurdą, bado išvargintų žmonių bejėgiškumą, politinio smurto tramdomą žmonių kovą dėl savo teisių. Praeities ir dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas. Taigi senovės idealizavimas „Anykščių šilelyje“ buvo ne sąmoningas poeto bėgimas nuo gyvenimo, apsiribojant praeities temomis, bet aktyvus jo protestas prieš socialines ir politines tuolaikines tikrovės formas. Cenzūros varžomas, Baranauskas praeities vaizdais reiškė kitokio gyvenimo troškimą – teisingo ir laisvo.
• „Anykščių šilelyje“ palyginti miglotai atsispindėjo poeto išsvajotas socialinis ir politinis valstybinės santvarkos idealas. Santvarkos atžvilgiu Baranausko idealizuojamoji senovės Lietuva – neapibrėžta istorinė kategorija. Tai, galbūt, dar pirmykštės beklasės bendruomenės arba ankstyvojo feodalizmo Lietuva. Baranauskas poetizavo ją kaip tariamų didelių demokratinių laisvių kraštą. Toks romantiškas idealizuotas Lietuvos paveikslas prasilenkė su istorijos tiesa.
• Žmogaus ir gamtos santykis. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje-buitinėje plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį. Šios aplinkybės lemia žmogaus fizinę ir psichinę struktūrą, etninius nacionalinio charakterio bruožus, taip pat ir nacionalinės kultūros specifiką, istorinių bei geografinių sąlygų izoliuotą nuo pašalinių, dažnai ir labai teigiamų įtakų. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejautęs nei alkio, nei šalčio. Baranauskas poetizuoja žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Ne vien buitinė, bet ir herojinė miško ir žmogaus santykių pusė iškyla krašto pergyventų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais. Miškas žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metu. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių pasireiškimą. Istorinės-socialinės sąlygos, baudžiavinė tamsa padėjo išsilaikyti liaudies žmogaus primityviam gamtos jėgų supratimui, jo bejėgiškumui kovoje su gamtas. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Baranauskas pirmasis atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Žmogus su savo jausmais iškyla ne tik tose Baranausko poemos vietose, kur poetas kalba apie žmogaus pergyvenimus gamtoje, apie akį veriančias miško spalvas, paukščių ir paukštyčių balsus. Paprastas žmogus, jo pasaulėvaizdis dar labiau ryškėja poemos potekstėje. JO paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį mišką, pavasariais žiedų varške pražystančias obelis, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime, žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime, kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojaus ir poetinio išradingumo kupinomis onomatopėjomis. Visa tai poetas išreiškė liaudies šnekamosios kalbos posakiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Toks subtilus ir poetiškas gamtos grožio suvokimas rodo liaudies gelmėse glūdėjusius tvirtus meninės jos prigimties pradus, žmogaus asmenybės turtingumą, dvasinės jo kultūros gilumą.
• Žanras, metodas, kompozicija. Baranauskas „Anykščių šilelį“ pavadino giesme. Vėliau „Anykščių šilelis“ buvo mėginamas priskirti dainos žanrui. Ilgainiui šis kūrinys į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip poema. Poema-tai didesnės apimties eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriam būdinga plačią gyvenimo medžiagą apimanti tematika, ypatingai stiprūs ir gilūs jausmai, pakilus pasakojimo tonas. „Anykščių šilelyje“ darniai susiliejo epo ir lyrikos pradai. Kūrinio idėjinio ir tematinio turinio ir stiliaus analizė rodo, kad jame yra daug romantinei poemai būdingų bruožų. Bendra koncepcija romantinė. Poemoje pasireiškia teigiamiausi romantizmo bruožai-liaudies ir gimtojo krašto meilė, karštas protestas prieš feodalinę santvarką, prieš bet kokius varžtus, kaustančius žmogaus asmenybę. Lyrizmas persunkia „Anykščių šilelio“ siužetą, kompoziciją, stilių ir teikia visam kūriniui nepakartojamo savitumo. „Anykščių šilelyje“ nėra įprasto siužeto. Čia tarsi siužetinės linijos pinasi gimtojo krašto gamtos, miško grožio ir likimo, taip pat su mišku susijusios ir žmogaus bei viso krašto likimo lyrinės temos. Antra poemos dalis-tai epinis pasakojimas, kurio siužetas pagrįstas chronologiniu principu. „Anykščių šilelio“ kompozicija gana savita, būdinga lyriniams kūriniams. Poemą sudaro dvi dalys skirtingos savo tema ir jos traktavimu. Pirmoji dalis-ištisai lyrinė, sklidina pakilios džiaugsmo ir žavėjimosi nuotaikos. Tai atsiminimų ir refleksijų sukeltas šilelio spalvų, kvapų ir garsų atkūrimas poeto vaizduotėje. Tačiau poemos vaizdai nėra palaidi, jie dėstomi, laikantis tam tikros simetrijos, pusiausvyros, vengiant ištęstų įspūdžių ir fragmentiškumo. Antrojoje dalyje, tapydamas šilelio paveikslą jo istorinėje raidoje, poetas komponuoja medžiagą chronologiškai. Ši dalis nebe fantazijos ir emocijų rezultatas, bet epinis, nuoseklus legendų ir padavimų, istorinių faktų, šaltinių medžiagos išdėstymas. Šilelio istorija atkuriama nuo pat žilos senovės, prisimenant žymesnius istorinius įvykius ir baigiant carinės priespaudos tikrove. „Anykščių šilelis“ kupinas jaudinančio dramatizmo, kylančio iš lyrinių poeto pergyvenimų bei nuotaikų kaitos, šviesių ir tamsių spalvų kontrastų. Jie sudaro dramatinę kūrinio įtampą, išryškina pagrindinį, gyvenimo tikrovės prieštaravimų padiktuotą konfliktą. Pagrindinės poemos kontrastų linijos-tai praeities ir dabarties antitezė. Dabarties vaizdai ir jų emocinės spalvos sudaro poemos ekspoziciją ir epilogą. Dėstyme pasakojama Anykščių šilelio istorija. Tai-praeities atkūrimas. Praeities ir dabarties kontrastas suskamba pačioje poemos pradžioje, sudarydamas emocinį ekspozicijos pagrindą. Šis praeities ir dabarties konfliktas kompozicinio paralelizmo keliu išauga į poemos turinio branduolį. Panašiai išdėstomos ir pagrindinės poemoje vyraujančios emocijos: praeities idealizavimas ir dabarties smerkimas. Praeitis poemoje atkuriama taip pat dviem kontrastingomis emocinėmis linijomis. Tai šviesūs ir tamsūs – džiaugsmo ir skausmo – emocijų tonai, psichologiškai motyvuoti poeto pergyvenimų ir simetriškai išdėstyta atskirose poemos dalyse. Kontrastingai pasiskirstę epo ir lyrizmo elementai išlaiko pusiausvyrą. Pirmoji dalis – lyrinė, antroji – epinė. Pati Baranausko asmenybė, kurioje derinosi didelės kraštutinybės – stiprios emocijos ir didžiulis intelektas – suponavo ir savo kūrinyje. loginė epiškumo jėga prasiveržia ir antrosios dalies pradžios eilutėse, kuriomis lyriškai, emocingai apibūdinama pirmoji dalis, kaip autoriaus vaizduotės ir refleksijų dalis. Poemoje vyrauja ir emocinis pradas, nudažantis poemą lyrine spalva.
• Stilius. „Anykščių šilelio“ stilius šakotas ir sudėtingas: šalia vyraujančių romantizmo požymių sutinkame ir klasicizmo liekanų bei realistinių tendencijų. Emocijos prisotinti poemos vaizdai pasiekia patetinio skambėjimo. Kūrinyje išsiliejęs patosas buvo naujas lietuvių poezijos bruožas. Jame skambėjo teigimo ir neigimo gaidos. Romantinės laisvės patosas, teigęs laisvą, šviesų, kūrybišką gyvenimą, liaudies žmogaus humanizmą, jo herojišką kovą ir pasipriešinimą engėjams ir priespaudai. Tai kartu buvo ir priespaudą bei engėjus neigiantis patosas, smerkęs griaunančias jėgas. Čia šis patosas reiškiasi pakilia vilnijančia intonacija, didžiulėmis periodų bangomis. Kūriniui būdingi 4,6,8,10 eilučių ilgumo periodai. Konstruodamas periodus, poetas pasiekia didelio intonacinio išraiškingumo. Poemos intonacinių atspalvių, lyrinės intonacijos skalės turtingumas yra tiesiog neišsenkantis, keliąs nuostabą poeto kūrybiniu išradingumu: šalia galingai skambančio patoso aidi ramus epinis pasakojimas, šalia subtilių lyrinės intonacijos eilučių žybteli šmaikštus gyvosios liaudies kalbos humoras. Šalia romantinio patoso ,lyrinės gaidos „Anykščių šilelio“ stiliui būdinga gyva realistinė, net buitinė detalė. Realistiniai vaizdo elementai, darniai jungdamiesi su pakilia romantine intonacija sodrina vaizdo nuotaikingumą, jo lyrizmą, įneša gaivumo, originalumo.
• Meninės priemonės. smulkiosios tautosakos. Poetas sumaniai naudoja tautosakines onomatopėjas, liaudies dainas, priežodžius ir patarles, kurie įneša daug dinamikos miško budimo, rytui auštant, epizode. Liaudiškomis personifikacijomis atkurtas miško gyvūnijos gyvenimas yra labai artimas liaudies gyvenimui, jos buičiai. Gamtos ir žmogaus reiškiniuose Baranauskas įžiūri daug gyvenimo analogijų bei paralelių. Suprozopopėjintuose poemos vaizduose gyte atgyja miško gyvenimo ritmas ir dinamika, kaip ir gyvų žmonių, išorinės ir vidinės savybės. Skaitant kūrinį iš pirmo žvilgsnio net nekrinta į akis įprastiniai poetinės kalbos puošmenys-epitetai, metaforos. Kūrinio žodynas, poetinės išraiškos priemones atskleidžia gilų poemos liaudiškumą. Kaimo buities kolorito kupinos, labai poetiškos ir originalios „Anykščių šilelio“ metaforos. Būdingiausia stiliaus priemonė-palyginimai. Jie nepaprastai įvairūs darybiniu, stilistiniu bei kompoziciniu požiūriais. Poema pasižymi dideliu sinonimų veiksmažodžių įvairumu. Baranausko poetinei kalbai ypač būdingi paralelėse, gradacijose, išvardijimuose sutelkiami veiksmažodžiai padeda patikslinti vaizduojamojo objekto savybes. Emocingumą stiprina ir gausūs deminutyvai. Jie nesuteikia poemai sentimentalumo, o nudažo ją tautosakinio lyrizmo atspalviu. Poemos kalbos liaudiškumas ypač iškyla jos frazeologijoje-išraiškinguose liaudies šnekamosios kalbos posakiuose. Juose atsiskleidžia liaudies šnekamosios kalbos turtingumas, emocinės skalės platumas.
• Eilėdara. Baranauskas savo poemai parinko monumentalų plačiai įsisiūbavusį intonacinių dūžių ritmą, darniai atitinkantį poemos turinį. Tai trylikaskiemenė silabinė eilutė, kuria didelis poetinis talentas išgavo „Anykščių šilelio“ spalvas ir tonus. Baranauskas poemoje griežtai išlaiko esminį silabinės eilėdaros principą-pastovų skiemenų skaičių eilutėje ir pagrindinių kirčių-prieš cezūrą ir klauzulėje-išsidėstymą. „Anykščių šilelis“ rimuojamas gretutiniais moteriškais rimais. Poemoje apstu skambių ir kūrybiškų rimų, kurie harmoningai užbaigia eilučių saskambius, bet pasitaiko ir gana blankių, vienodų, nuobodžių savo gramatinių formų kartojimusi. Tikslūs ir skambūs, kūrybiškai išieškoti ir nudailinti rimai-poeto įkvėpto ir atidaus darbo rezultatas.
• „Anykščių šilelis“ , pasirašytas Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išspausdintas 1860 m. ir 1861 m. L.Ivinskio kalendoriuose. Kūrinys tuomet turėjo 322 eilutes.
• „Anykščių šilelis“ per beveik šimtą penkiasdešimt metų neprarado savo poetinės galios. Tai ir yra didžiausias kūrinio vertės įrodymas. Poema ir šiandien alsuoja didele ir gilia poezija. A.Baranauskas su „Anykščių šileliu“ atsistoja greta Donelaičio, kaip