Antano Baranausko kūryba, kūrybos bruožai ir ypatumai

 

A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ – vienas iš žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Kūrinyje atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios, humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Ir pro subjektyvias Baranausko nuotaikas, jo idėjinį ribotumą objektyvūs miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę.
• Baranausko žodžiais, rašyti poemą jį paskatino vienas įvykis Varnių seminarijoje 1857-1858m. Retorikos dėstytojas ėmė aukštinti lenkų kalbos skambumą ir turtingumą, priešpastatė lietuvių kalbą, kuri, jo manymu, esanti piemenų ir tamsuolių kalba, netinkanti nei gilesnei minčiai, nei poezijai išreikšti. Savaime aišku minėtas įvykis nebuvo pagrindinė priežastis, paskatinusi parašyti „Anykščių šilelį“ Vienų iš literatūrinių akstinų, paskatinusių Baranauską parašyti kūrinį apie Lietuvos senovę, galėjo būti J.Kraševskio istoriniai raštai, kuriuose gausiai naudojama ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuviškoji mitologija bei tautosaka. Mintis parašyti kūrinį, kuriame atgytų senovės Lietuvos legendos ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudos, kuris įrodytų ne tik lietuvių kalbos turtingumą, bet ir Lietuvos krašto gamtos grožį Baranauskui buvo kilusi daug anksčiau.„Anykščių šileliui“ gimti padėjo ir gyvenimiškoji medžiaga. Baranauskas nuo pat mažens girdėjo namiškių ir kaimynų pasakojimus apie čia senovėje stūksojusias šventąsias girias ir jų likimą. Ypač mėgstama vieta buvo vadinamasis Anykščių šilelis. Tai didelis miškas, juosiamas Šventosios ir nedidelio Šlavės upelio.
• Užsimojęs parašyti stambesnį poezijos kūrinį, Baranauskas atliko didelį paruošiamąjį darbą, rinkdamas tautosaką, leksiką bei frazeologiją. Baranauskas 1858 m. vasarą parašė „Anykščių šilelio“ I dalį (176 eil.). Kitą dalį, prasidedančią žodžiais „Ai būdavo, būdavo“, poetas sukūrė 1859 m. vasarą, grįžęs atostogų iš Peterburgo.
• „Anykščių šilelis“ iš XIX a. vidurio lietuvių poezijos išsiskyrė romantinio pobūdžio kūrybiniu sumanymu, temos savitumu, keliamų problemų gilumu, meninės išraiškos priemonių liaudiškumu. Užsimojęs sukurti kūrinį, kuris išaukštintų lietuvių kalbą, kuriame atsispindėtų lietuvių liaudies gyvenimo vargai ir skriaudos, liaudies poetinės kūrybos grožis, poetas pasirinko senovės Lietuvos girių temą, siužetu imdamas gimtųjų Anykščių šilelio istoriją.
• Žmogus „Anykščių šilelyje“. Tačiau „Anykščių šilelis“ – tai kūrinys, vaizduojąs ne išimtinai gamtą, o turįs plačios apibendrinančios prasmės. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema analogijomis ir asociacijomis persipina su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Poetiškuose miško ir jo likimo vaizduose iškyla gilus idėjinis turinys – didelis ir rūstus liaudies žmogaus protestas prieš nežmonišką viso krašto nualinimą, liaudies nuskurdinimą, pačių elementariausių jos žmogiškų teisių, jos gimtosios kalbos, papročių paniekinimą, nacionalinio savarankiškumo mindžiojimą. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Apdainuodamas gamtos grožį, poetas atvėrė paprasto žmogaus dvasios gelmes. Jis praskleidė lietuviško nacionalinio charakterio, nacionalinės lietuvių kultūros pradus, slypinčius glaudžiame žmogaus sąlytyje su gamta, ir nušvietė juos istorinių, politinių, socialinių įvykių bei reiškinių šviesa. „Anykščių šilelyje“ atsispindėjo 1863 m. sukilimo išvakarėse susikaupę ekonominio išnaudojimo ir politinės priespaudos Lietuvoje reiškiniai. Nepaisant poeto subjektyvių nusiteikimų, jo idėjinio nenuoseklumo bei ribotumų, gilių vidinių prieštaravimų, poemoje iškyla liaudies gyvenimas, šviesiausių jos žmonių nerimas ir susirūpinimas krašto ateitimi.
• Carinės cenzūros sąlygomis reikšti protestą, aiškinti liaudies vargo ir skurdo priežastis poezijos kalba buvo nelengva. Todėl visai natūralu, kad nepasitenkinimas tikrove Baranauską, kaip ir daugelį romantikų, vertė nusigręžti į praeitį. Praeities tema teikė poetui pakankamai laisvės kelti aktualius socialinio gyvenimo reiškinius, žadinti liaudies nacionalinį sąmoningumą, uždegti ją šviesesnio, laisvo gyvenimo ilgesio ir kovos dvasia. Dabarties peizažams – kalnams kelmuotiems, pakalnėms nuplikusioms – poetas priešpastatė neaprėpiamus senovės girių plotus, kurie, vaizdingu S.Daukanto pasakymu, kadaise „apžėlę, apgriūti, aptemę“ traukėsi per Lietuvos žemę. Romantiškai poetizuodamas senovės Lietuvą, jos politinę galybę, tariamąjį ekonominės gerovės suklestėjimą ikifeodaliniais laikais, poetas miško išnaikinimo ir kučmeistrio epizodais kontrastingai atspindėjo gyvenamosios tikrovės vaizdus: baudžiavos nuniokoto krašto skurdą, bado išvargintų žmonių bejėgiškumą, politinio smurto tramdomą žmonių kovą dėl savo teisių. Praeities ir dabarties gyvenimo persipinančiais kontrastais poetas išreiškė liaudies nepasitenkinimo nuotaikas. Taigi senovės idealizavimas „Anykščių šilelyje“ buvo ne sąmoningas poeto bėgimas nuo gyvenimo, apsiribojant praeities temomis, bet aktyvus jo protestas prieš socialines ir politines tuolaikines tikrovės formas. Cenzūros varžomas, Baranauskas praeities vaizdais reiškė kitokio gyvenimo troškimą – teisingo ir laisvo.
• „Anykščių šilelyje“ palyginti miglotai atsispindėjo poeto išsvajotas socialinis ir politinis valstybinės santvarkos idealas. Santvarkos atžvilgiu Baranausko idealizuojamoji senovės Lietuva – neapibrėžta istorinė kategorija. Tai, galbūt, dar pirmykštės beklasės bendruomenės arba ankstyvojo feodalizmo Lietuva. Baranauskas poetizavo ją kaip tariamų didelių demokratinių laisvių kraštą. Toks romantiškas idealizuotas Lietuvos paveikslas prasilenkė su istorijos tiesa.
• Žmogaus ir gamtos santykis. Baranauskas savo poemoje parodo, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje-buitinėje plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį. Šios aplinkybės lemia žmogaus fizinę ir psichinę struktūrą, etninius nacionalinio charakterio bruožus, taip pat ir nacionalinės kultūros specifiką, istorinių bei geografinių sąlygų izoliuotą nuo pašalinių, dažnai ir labai teigiamų įtakų. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejautęs nei alkio, nei šalčio. Baranauskas poetizuoja žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Ne vien buitinė, bet ir herojinė miško ir žmogaus santykių pusė iškyla krašto pergyventų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais. Miškas žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metu. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių pasireiškimą. Istorinės-socialinės sąlygos, baudžiavinė tamsa padėjo išsilaikyti liaudies žmogaus primityviam gamtos jėgų supratimui, jo bejėgiškumui kovoje su gamtas. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Baranauskas pirmasis atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Žmogus su savo jausmais iškyla ne tik tose Baranausko poemos vietose, kur poetas kalba apie žmogaus pergyvenimus gamtoje, apie akį veriančias miško spalvas, paukščių ir paukštyčių balsus. Paprastas žmogus, jo pasaulėvaizdis dar labiau ryškėja poemos potekstėje. JO paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį mišką, pavasariais žiedų varške pražystančias obelis, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime, žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime, kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojaus ir poetinio išradingumo kupinomis onomatopėjomis. Visa tai poetas išreiškė liaudies šnekamosios kalbos posakiais, vaizdais ir įvaizdžiais. Toks subtilus ir poetiškas gamtos grožio suvokimas rodo liaudies gelmėse glūdėjusius tvirtus meninės jos prigimties pradus, žmogaus asmenybės turtingumą, dvasinės jo kultūros gilumą.
• Žanras, metodas, kompozicija. Baranauskas „Anykščių šilelį“ pavadino giesme. Vėliau „Anykščių šilelis“ buvo mėginamas priskirti dainos žanrui. Ilgainiui šis kūrinys į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip poema. Poema-tai didesnės apimties eiliuotas pasakojamasis kūrinys, kuriam būdinga plačią gyvenimo medžiagą apimanti tematika, ypatingai stiprūs ir gilūs jausmai, pakilus pasakojimo tonas. „Anykščių šilelyje“ darniai susiliejo epo ir lyrikos pradai. Kūrinio idėjinio ir tematinio turinio ir stiliaus analizė rodo, kad jame yra daug romantinei poemai būdingų bruožų. Bendra koncepcija romantinė. Poemoje pasireiškia teigiamiausi romantizmo bruožai-liaudies ir gimtojo krašto meilė, karštas protestas prieš feodalinę santvarką, prieš bet kokius varžtus, kaustančius žmogaus asmenybę. Lyrizmas persunkia „Anykščių šilelio“ siužetą, kompoziciją, stilių ir teikia visam kūriniui nepakartojamo savitumo. „Anykščių šilelyje“ nėra įprasto siužeto. Čia tarsi siužetinės linijos pinasi gimtojo krašto gamtos, miško grožio ir likimo, taip pat su mišku susijusios ir žmogaus bei viso krašto likimo lyrinės temos. Antra poemos dalis-tai epinis pasakojimas, kurio siužetas pagrįstas chronologiniu principu. „Anykščių šilelio“ kompozicija gana savita, būdinga lyriniams kūriniams. Poemą sudaro dvi dalys skirtingos savo tema ir jos traktavimu. Pirmoji dalis-ištisai lyrinė, sklidina pakilios džiaugsmo ir žavėjimosi nuotaikos. Tai atsiminimų ir refleksijų sukeltas šilelio spalvų, kvapų ir garsų atkūrimas poeto vaizduotėje. Tačiau poemos vaizdai nėra palaidi, jie dėstomi, laikantis tam tikros simetrijos, pusiausvyros, vengiant ištęstų įspūdžių ir fragmentiškumo. Antrojoje dalyje, tapydamas šilelio paveikslą jo istorinėje raidoje, poetas komponuoja medžiagą chronologiškai. Ši dalis nebe fantazijos ir emocijų rezultatas, bet epinis, nuoseklus legendų ir padavimų, istorinių faktų, šaltinių medžiagos išdėstymas. Šilelio istorija atkuriama nuo pat žilos senovės, prisimenant žymesnius istorinius įvykius ir baigiant carinės priespaudos tikrove. „Anykščių šilelis“ kupinas jaudinančio dramatizmo, kylančio iš lyrinių poeto pergyvenimų bei nuotaikų kaitos, šviesių ir tamsių spalvų kontrastų. Jie sudaro dramatinę kūrinio įtampą, išryškina pagrindinį, gyvenimo tikrovės prieštaravimų padiktuotą konfliktą. Pagrindinės poemos kontrastų linijos-tai praeities ir dabarties antitezė. Dabarties vaizdai ir jų emocinės spalvos sudaro poemos ekspoziciją ir epilogą. Dėstyme pasakojama Anykščių šilelio istorija. Tai-praeities atkūrimas. Praeities ir dabarties kontrastas suskamba pačioje poemos pradžioje, sudarydamas emocinį ekspozicijos pagrindą. Šis praeities ir dabarties konfliktas kompozicinio paralelizmo keliu išauga į poemos turinio branduolį. Panašiai išdėstomos ir pagrindinės poemoje vyraujančios emocijos: praeities idealizavimas ir dabarties smerkimas. Praeitis poemoje atkuriama taip pat dviem kontrastingomis emocinėmis linijomis. Tai šviesūs ir tamsūs – džiaugsmo ir skausmo – emocijų tonai, psichologiškai motyvuoti poeto pergyvenimų ir simetriškai išdėstyta atskirose poemos dalyse. Kontrastingai pasiskirstę epo ir lyrizmo elementai išlaiko pusiausvyrą. Pirmoji dalis – lyrinė, antroji – epinė. Pati Baranausko asmenybė, kurioje derinosi didelės kraštutinybės – stiprios emocijos ir didžiulis intelektas – suponavo ir savo kūrinyje. loginė epiškumo jėga prasiveržia ir antrosios dalies pradžios eilutėse, kuriomis lyriškai, emocingai apibūdinama pirmoji dalis, kaip autoriaus vaizduotės ir refleksijų dalis. Poemoje vyrauja ir emocinis pradas, nudažantis poemą lyrine spalva.
• Stilius. „Anykščių šilelio“ stilius šakotas ir sudėtingas: šalia vyraujančių romantizmo požymių sutinkame ir klasicizmo liekanų bei realistinių tendencijų. Emocijos prisotinti poemos vaizdai pasiekia patetinio skambėjimo. Kūrinyje išsiliejęs patosas buvo naujas lietuvių poezijos bruožas. Jame skambėjo teigimo ir neigimo gaidos. Romantinės laisvės patosas, teigęs laisvą, šviesų, kūrybišką gyvenimą, liaudies žmogaus humanizmą, jo herojišką kovą ir pasipriešinimą engėjams ir priespaudai. Tai kartu buvo ir priespaudą bei engėjus neigiantis patosas, smerkęs griaunančias jėgas. Čia šis patosas reiškiasi pakilia vilnijančia intonacija, didžiulėmis periodų bangomis. Kūriniui būdingi 4,6,8,10 eilučių ilgumo periodai. Konstruodamas periodus, poetas pasiekia didelio intonacinio išraiškingumo. Poemos intonacinių atspalvių, lyrinės intonacijos skalės turtingumas yra tiesiog neišsenkantis, keliąs nuostabą poeto kūrybiniu išradingumu: šalia galingai skambančio patoso aidi ramus epinis pasakojimas, šalia subtilių lyrinės intonacijos eilučių žybteli šmaikštus gyvosios liaudies kalbos humoras. Šalia romantinio patoso ,lyrinės gaidos „Anykščių šilelio“ stiliui būdinga gyva realistinė, net buitinė detalė. Realistiniai vaizdo elementai, darniai jungdamiesi su pakilia romantine intonacija sodrina vaizdo nuotaikingumą, jo lyrizmą, įneša gaivumo, originalumo.
• Meninės priemonės. smulkiosios tautosakos. Poetas sumaniai naudoja tautosakines onomatopėjas, liaudies dainas, priežodžius ir patarles, kurie įneša daug dinamikos miško budimo, rytui auštant, epizode. Liaudiškomis personifikacijomis atkurtas miško gyvūnijos gyvenimas yra labai artimas liaudies gyvenimui, jos buičiai. Gamtos ir žmogaus reiškiniuose Baranauskas įžiūri daug gyvenimo analogijų bei paralelių. Suprozopopėjintuose poemos vaizduose gyte atgyja miško gyvenimo ritmas ir dinamika, kaip ir gyvų žmonių, išorinės ir vidinės savybės. Skaitant kūrinį iš pirmo žvilgsnio net nekrinta į akis įprastiniai poetinės kalbos puošmenys-epitetai, metaforos. Kūrinio žodynas, poetinės išraiškos priemones atskleidžia gilų poemos liaudiškumą. Kaimo buities kolorito kupinos, labai poetiškos ir originalios „Anykščių šilelio“ metaforos. Būdingiausia stiliaus priemonė-palyginimai. Jie nepaprastai įvairūs darybiniu, stilistiniu bei kompoziciniu požiūriais. Poema pasižymi dideliu sinonimų veiksmažodžių įvairumu. Baranausko poetinei kalbai ypač būdingi paralelėse, gradacijose, išvardijimuose sutelkiami veiksmažodžiai padeda patikslinti vaizduojamojo objekto savybes. Emocingumą stiprina ir gausūs deminutyvai. Jie nesuteikia poemai sentimentalumo, o nudažo ją tautosakinio lyrizmo atspalviu. Poemos kalbos liaudiškumas ypač iškyla jos frazeologijoje-išraiškinguose liaudies šnekamosios kalbos posakiuose. Juose atsiskleidžia liaudies šnekamosios kalbos turtingumas, emocinės skalės platumas.
• Eilėdara. Baranauskas savo poemai parinko monumentalų plačiai įsisiūbavusį intonacinių dūžių ritmą, darniai atitinkantį poemos turinį. Tai trylikaskiemenė silabinė eilutė, kuria didelis poetinis talentas išgavo „Anykščių šilelio“ spalvas ir tonus. Baranauskas poemoje griežtai išlaiko esminį silabinės eilėdaros principą-pastovų skiemenų skaičių eilutėje ir pagrindinių kirčių-prieš cezūrą ir klauzulėje-išsidėstymą. „Anykščių šilelis“ rimuojamas gretutiniais moteriškais rimais. Poemoje apstu skambių ir kūrybiškų rimų, kurie harmoningai užbaigia eilučių saskambius, bet pasitaiko ir gana blankių, vienodų, nuobodžių savo gramatinių formų kartojimusi. Tikslūs ir skambūs, kūrybiškai išieškoti ir nudailinti rimai-poeto įkvėpto ir atidaus darbo rezultatas.
• „Anykščių šilelis“ , pasirašytas Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išspausdintas 1860 m. ir 1861 m. L.Ivinskio kalendoriuose. Kūrinys tuomet turėjo 322 eilutes.
• „Anykščių šilelis“ per beveik šimtą penkiasdešimt metų neprarado savo poetinės galios. Tai ir yra didžiausias kūrinio vertės įrodymas. Poema ir šiandien alsuoja didele ir gilia poezija. A.Baranauskas su „Anykščių šileliu“ atsistoja greta Donelaičio, kaip

Romualdas Granauskas – biografija ir kūrybos bruožai

 

Biografija
Prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. Dirbo šaltkalviu, statybininku, redakcijose, radijo korespondentu, mokytojavo. Nacionalinės premijos laureatas (2000 m.). Gyvena Vilniuje.
Žinomiausi apsakymų rinkiniai – „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975), apysakos – „Jaučio aukojimas” (1975), „Gyvenimas po klevu” (1986), „Bružas” (1987).

Kūrybos bruožai
l. Apsakymų rinkiniuose („Medžių viršūnės”, „Duonos valgytojai”) R. Granauskas daugiausia vaizdavo kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Didelę reikšmę jo kūryboje turi ryšio tarp kartų suvokimas: praeitis išlaiko mitinio pasaulio matmenis, praradę sąsajas su tradicinėmis vertybėmis dabarties žmonės netenka pagrindinių gyvenimo atramų.
2. Novelių pasaulio centre – senas vienišas kaimo žmogus ir jo buvimo erdvė. Pabrėžiamas vaizdo simboliškumas, nes artėjančios mirties jutimas sureikšmina besibaigiančio gyvenimo detales. Senųjų gyvenimas jau praradęs sąlytį su realybe, vis labiau darosi panašus į apeigas, kai apmąstomas nueitas gyvenimas, skaudžiai suvokiama, kad senųjų patirtis ir išmintis yra nereikalinga vaikams, seno žmogaus mirtis – kartu ir jo epochos, jo gyvenimo būdo pabaiga.
3. Apysakoje „Gyvenimas po klevu” parodoma ne tik vienkiemio gyventojos senutės Kairienės paskutinė gyvenimo diena, kai senoji keliauja iš savo namų į gyvenvietę ir atgal, bet kartu ir apibendrinamas ištisos lietuvių kartos likimas. Paraleliai su kelione plėtojamas Kairienės vidinis monologas, kuriame senoji apmąsto trijų savo giminės kartų gyvenimus. Neigiamai vertinamas socialistinis kaimas, atvirai rodoma, kaip kolūkis žmogų alina ir fiziškai, ir dvasiškai: žmogus be savo žemės, jau nebesuprantantis darbo prasmės, suardyti šeimos ryšiai ir gamtos pusiausvyra, gyvenimo norma tampa alkoholizmas.
4. Tarp savo kartos rašytojų R. Granauskas išsiskyrė kaip žodžio estetas, sakralizuojantis išeinančios žemdirbių kartos papročius ir gyvenimo būdą, kasdienius veiksmus pakylėjantis iki ritualo, bet puikiai jaučiantis ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą.
5. Naujas prozos kalbos ritmas sukurtas apysakoje „Jaučio aukojimas”, parašytoje iš trijų ilgų sakinių. Kūrinys, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, vaizduoja kuršių žynio paskutinį kartą atliekamas apeigas. Apysakoje įdomiai jungiami gamtos, istorijos bei mitologijos elementai ir universalios egzistencinės problemos. Atskleisdamas žynio dvasinį pasaulį, R. Granauskas kalba apie XX a. žmogaus būties klausimus, kuria paralelę tarp išnykti pasmerktos kuršių genties ir okupuotos Lietuvos likimo.
6. R. Granausko pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai ar simboliniai vaizdai. Pasakotojas neretai susitapatina su personažais, kalba jų vardu (toks pasakojimas vadinamas tiesiogine menamąja kalba). Mėgstama kaitalioti požiūrio taškus – žvelgiama tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijų, todėl tekstas atrodo mirgantis, kondensuotas.
7. Pjesėje „Rožės pražydėjimas tamsoj” (1978) trimis skirtingais pavidalais iškyla poeto Antano Vienažindžio asmenybė. Dėmesys kultūrai atsispindi apsakymų ir esė knygoje „Gyvulėlių dainavimas” (1998). Esė knygoje „Žodžio agonija” (1999) išsakomas susirūpinimas dvasinėmis vertybėmis, nykstančiomis dabartiniais laikais. Autobiografinių apysakų knyga „Raudonas ant balto” (2000) nuausta iš pokario laikų prisiminimų.

Sigitas Geda – eilėraščio “Baltojo šermukšnio rauda” interpretacija

Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198)

begalinės
žemės
rododendras, –
aš kalbėsiu
vasaros nakty:

viešpatie,
nuimk man šitą kaukę,
per šviesi man
tavo valanda.

mano kaulai
vėjy išpustyti,
per aukšta man
jūra ir naktis,

kai išmuš
bebalsės žemės laikas,
leisk užmigt man
vasaros snieguos…

Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje kalboje jis prisijungti negali („per aukšta man / jūra…“) – ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma prasme.
Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama „aš“ vardu, yra nusakyti kalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai tie sakiniai yra taisyklingi, tačiau „aš“ savybės I ir II sakinyje skiriasi: pirmame „aš“ turi lyg ir augalo pavidalą („rododendras – aš“), o antrame – lyg ir gyvos esybės („mano kaulai“)
Išskiriame du ateities laikus: tą, kada „aš“ kalbės Viešpačiu, ir tą, kuris ateis po šito kreipimosi („kai išmuš…“). Matome ir du dabarties laikus: šios akimirkos dabartį (lyrinis subjektas kalba tai, ką kada nors pasakys Viešpačiui) ir to sakymo būsimą dabartį,- čia ji yra ateities vizija, pateikiama kaip dabartyje. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į ateitį neparodyta – kalbantysis laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.

Vaikystės “išdidinimas”, arba pirmoji knyga. 1966 metais, arba
23-aisiais gyvenimo metais S. Geda išleido pirmąją eilėraščių knygą “Pėdos”,
kuri buvo įvykis. Ir giriama, ir barama. Nenumatyta knyga, pilna pašėlusio džiaugsmo, gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos laisvės, nesilaikančios jokių ribų ar sutarčių:

Buvau i Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys,

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau

Pavasario ritmas, atgijimo stichija valdo šį eilėraštį. Vėjas, kuriame plakasi
paukščių sparnai, upės, plaštakės. Žolės spartus augimas, gyvulių pasirodymas. Spalvos žaismas: rudas, žalias, raudonas. Suabejojimas visagale realybe – “buvau ar nebuvau”. Sapno suvedimas su moliu – gličia, laikančia realybe. Veiksmažodžio “vėjiška” ekspresija: ėjo, plazdėjo, plakės, vertės… Šitokią žodžio laisvę turi tautosaka, ypač pasaka, ir vaikas…
“Čia, gimtuosiuos laukuos, prie ežerų ir miškų, esu pergyvenęs ir kitas žmogaus ir gamtos metamorfozes: kartais man pasirodydavo, kad yra kažkas bendra tarp vieversio sparnų, motinos ir upių vandens siūbavimo, kad karvės mūkimas siejasi su atgimstančiu dangumi ir permatomu pavasario vandeniu…”
Poezija iš tikrųjų yra ryšių ieškojimas ir ryšių matymas ar jautimas. Tas, kuris yra poetas iš prigimties, įžvelgia daug sąsajų, atitikmenų, lyginimo galimybių. Ir čia atsiranda metaforos. “Žole apaugo mano akys” – metafora, suglaudžianti į vieną nepaprastai greitą žolės augimą pavasarį ii įtemptą žiūrėjimą į visa, kas vyksta.?
Jau pirmuoju rinkiniu S. Geda atvėrė naują poetinį pasaulėvaizdį. Žemė, žmogus, visata nėra vienas nuo kito atskirti, viskas tarsi “sumaišyta”: “Vartosi prie žemės lygūs – / žmonės – paukščiai – gyvuliai”. Nebėra ir vienos laiko linijos, tiesiamos iš praeities į dabartį, o iš jos į ateitį. Laikai tarsi “užslenka” vienas ant kito. Savitas pasaulio supratimas reikalauja ir savitos poetikos. “Geda susikūrė savitą poetiką, paremtą šiurkštoku žodžio stačiokiškumu, vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita” (V. Kubilius). S. Gedos poetinio talento lemiamoji jėga – vaizduotė. Tai labai stipri vaizduotė, sugrąžinanti į ledynmečius, į neįspėjamą Lietuvos senovę ar į Žalgirio mūšį, leidžianti vienu metu būti keliose laiko atkarpose, jaustis kartu ir žmogumi, ir gyvūnu, ir žole. Viską sieja ypatinga vienybė, lyg koks visatiškasis ritmas. Štai eilėraščio “Lietuvos atsiradimas” pradžia:

Ištiško geltona Raudonas ir žalias,
Šviesa danguje, Kuprotas kaip krabas
Ir plaukia giedodamos Pašoka i viršų
Žuvys i ją. Lietuviškas kraštas.

Sukluskime prie savitos metaforos: “giedodamos žuvys”, prie lietuviško krašto palyginimo su krabu. Vaizdas ekspresyvus, jis turi vidinės energijos, kurią gerai išreiškia 3 veiksmažodžiai: ištiško, pašoka į viršų… Jaučiame didžiulį to atsirandančio pasaulio vieningumą.
Pirmąja knyga S. Geda atsiskleidė ir kaip poetas, jaučiantis savo tautos žaizdas. Įsižiūrėkime, koks talpus eilėraščio “Neužmiršiu erdvių, plotų…” pabaigos vaizdas: “Kaip ilgi balti laiškai / Švietė – Sibiro miškai”. Perkeltine prasme čia kalbama apie į Sibirą išvežtuosius lietuvius.
Įsiklausykime į eilėraštį „Jotvingių žemė“:

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
0 prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys, Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano, seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

Eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška, perteikta neskubiu pasakojimo ritmu (“Parvažiavau namo <…>”, “Sodino bulves <…>”) ir kita, sudvasinta, pridengta paslapties – “Lyg kokia dvasia <…>”. Nėra tarp jų ribos, viena persišviečia per kitą (peršviestas genys, šviečianti ranka), tikrovė regima kaip fantazija: “Raudonas kaimas. Baltas gyvulys”. “Jau ūžė žalias ąžuolo altorius” – tai ne tik metafora, ji kalba apie gamtos ir žmogaus šventovę, apie pavasarinę atgijimo misteriją. S. Gedos poezijoje pilna įvairiausių gyvių: ir šiame eilėraštyje – boružės, karvytės, arkliai, kovarniai, ,genys, baltas gyvulys. Net technikos atributą – traktorių – vaizduotė bando sujungti su arkliais ir kovarniais. Poeto pasaulis apskritai kupinas gyvybės, dažnai siejamos su vandeniu, – ir čia jis svarbus akcentas: “Ten buvo vandenys”. Dažnos intensyvios, spalvos (geltona, raudona, žalia), kaip liaudies menininkų darbuose (tapyboje, audiniuose), kaip mūsų tautos simbolikoje.
Daug reikšmingesnis už saulę poeto pasaulėvaizdyje yra mėnulis (vienas eilėraščių rinkinys pavadintas “Mėnulio žiedai”), Ir lietuvių mitologijoje mėnuliui tenka svarbesnis vaidmuo. Ir cituotame eilėraštyje įvardytas mėnulis, į žemę atsisukusi mėnulio pusė. Ne tik tautosaka ar mitologija, S. Gedai svarbi ir istorija: ir reali, ir legendinė. “Jotvingių žemė”, taip pavadintas eilėraštis, ir kalbama čia apie išnykusią, pražuvusią baltų gentį, lietuvių brolius. Gyva tebėra jungtis tarp gyvųjų ir pražuvusiųjų – į senąją jotvingių žemę, kaip į savo namus, parvažiuoja šio eilėraščio veikėjas. .
S. Gedai itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, stambios, ryškios ir kartu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos – koplytstulpiai, drožiniai, skulptūros.

Biografija

Sigitas Geda, poetas, scenaristas, literatūros kritikas, eseistas ir vertėjas, gimė 1943m. Pateruose (Lazgijų r.). nors jo kūrybinės veiklos laukas labai platus, poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dalimi. sigitas Geda – valstybinės, Nacionalinės, Baltijos asamblėjos premijų laureatas. Pagal Vilniaus universitete įgytą mokslą S. Geda yra filosofas, lituanistas. Dirbo ir dirba laikraščiuose, žurnaluose. Tai duonos darbas. Tikrasis poeto darbas yra kūryba. S. Geda yra išleidęs daugiau kaip dešimt lyrikos knygų, parašęs eilėraščių ir pjesių vaikams, libretų, scenarijų, sukūręs gražios eseistikos, paskelbęs įdomių recenzijų, ir…piktų pokalbių. Daug ką išvertęs – pats pasirinkdamas. Debiutavo eilėraščių knyga “Pėdos”. Šiuo metu dirba kultūros savaitraščio “Šiaurės Atėnai” redaktoriumi.

Kūrybos bruožai

1. Savo poezijoje poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją ir senųjų kultūrų (pagoniškąją lietuvių, Egipto, šumerų, babiloniečių, japonų ir kt.) mitologijas, – taigi tarsi ieško universalios mitinės atminties.

2. S. Geda daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis; poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius realybės dėsnius. Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: jis gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo pavarde, gali kalbėti koto žmogaus (pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Francua Vijono) vardu, gali būti poetinio pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. Poetas mėgsta maišyti aukštąjį ir žemąjį stilių: su šventumu susiję teiginiai susipina su buitine kalba, net piktžodžiavimu.

3. viena svarbiausių S. gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostaba tokio pasaulio akivaizdoje. Dažnai eilėraštis tampa pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kalbos ar kokio nors daikto), netikėtų tarpusavio ryšių ieškojimu. S. gedai apskritai svarbu etimologija, kilmė, jis mėgina rasti arba mistifikuoti (sukurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimo kelią. Neretai tarsi siekiama atkurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžiama kalbos garsais, derinamas žodis ir vaizdas.

4. Poetas išmėgina įvairias eilėraščio formas – ir griežtas (klasikiniu ketureiliu rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai asociatyvinių ryšių jungiamas eiles; rašo ir eilėraščių ciklus, ir trumpučius rytietiško stiliaus eilėraščius.

Naudota literatūra:

1. “Lietuvių literatūros konspektas abiturientui 2004“
2. Viktorija Daujotytė ir Elena Bikelienė „ Lietuvių literatūra