Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.3)

Šiame išsivysčiusiame technologijų pasaulyje ne daug kas pajama į rankas knygą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie mielai laisvą laiką praleidžia su knyga rankose. Knygų skaitymas labiau mėgstama vyresnio amžiaus žmonių būrio. Jaunoji karta linkę knygą keisti į moderniąsias technologijas. T.y. kompiuteriai, internetas, televizija ir pan.
Vienas iš veiksnių lemiantis šiuolaikinio žmogaus nutolimą nuo literatūros yra sumaterialėjimas. Mums nebeaktualios dvasinės vertybės, mūsų nebedomina žmogiškumas – mes nebesigiliname į savo jausmus, savo vidinį pasaulį. Dabartiniam žmogui svarbesnė karjera, jos siekimas. Jis tiesiog neranda laisvo laiko, kurį galėtų išnaudoti skaitydamas knygas. Sumaterialėjęs pasaulis ir patys žmonės, išstumia knygų skaitymą, domėjimąsi literatūra, o vietoje jų nereikšmingai praleidžia savo laiką.
Dar vienas, tačiau didžiausią įtaką turintis veiksnys literatūros skaitymui yra naujos technologijos. Nors pats esu aktyvus naujų technologijų naudotojas – stengiuosi neužmiršti ir knygos. Tačiau kiti jaunuoliai teikia pirmenybę internetui, kompiuteriniams žaidimams, net nesusimąstydami, jog tai, ką jie daro, yra bevertis užsiėmimas – laiko švaistymas. Televizorius nors jau nebelaikomas labai nauja technologija taip pat turi nemažos įtakos – vaikinai ir merginos ištisas dienas sėdi priešais jį. Naujos technologijos atima didžiąją dalį laiko, kurį šiuolaikinis žmogus galėtų praleisti skaitydamas.
Knygų neskaitymas – viena iš priežasčių privertusi jauną žmogų primityvėti, lėkštėti, tapti žemos kultūros. Neskaitydami knygų pasiduodame judančių paveikslėlių įtakai, kuri nei praturtina mūsų žodyną, nei skatina domėtis savo jausmais, emocijomis. Neskaitydamas knygų žmogus savo kalboje išsiverčia vos keliomis dešimtimis žodžių, jų trūkumą bando kompensuoti kūno kalba, gestais. Neskaitydami knygų “atbukiname” savo smegenis, jos priima vien tiesioginę informaciją, žmogus nesugeba įžvelgti minčių tarp eilučių, nesugeba savęs analizuoti, kad to išvengtumėme turime skaityti knygas.
Be to, šis malonumą teikiantis užsiėmimas juk nieko nekainuoja pradedantiesiems knygų mylėtojams. Viešosiose miestų bibliotekose yra knygų, kurių pradžiai pajausti tą laisvalaikio su knyga malonumą užteks. Manau kiekvienas ten rastų, jei ieškotų, kokio nori autoriaus, žanro knygų. Žinoma perskaičius daugybę knygų ir neberandant bibliotekose autorių kūrinių tęsinių – prasideda knygų ieškojimas knygynuose. Knygynuose , kaip ir parduotuvėse viskas kainuoja, tad atsiranda šiokios tokios investicijos. Lyginant su naujųjų technologijų ir knygų skaitymo kainomis skirtumas nėra didelis. Tačiau lyginant kultūrinio pobūdžio aspektais – laisvalaikis su knyga prieš technologijas laimi šimtu penkiasdešimt procentų iš šimto galimų.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.2)

Siame ishsivysciusiame technikos amzhiuje nedaug paaugliu skaito knygas.Taciau yra ir tokiu kurie mielai praleidzhia savo laisvalaiki su knyga pashoneje.
Manau tai kad knygos skaitomos irodo didelis knygynu skaicius musu mieste ir tai jog norima populiaria knyg asunku gauti nusipirkti.
Grozhine literature labiau vertina vidutinio ir vyresnio amzhiaus zhmones.O paauglius labiau domina kompiuteriai, buvimas draugu buryje, ivairus klubai.
Manau daugiausia yra skaitomi nuotykiniai meiles romanai. Skaitydami lengvo turinio knygas zhmones atsipalaiduoja, pamirshta kasdienius rupescius. Knygos padeda pabegti nuo kasdienybes. Kuo skaitomas kurinys idomesnis tuo ilgiau skaitytojas negali nuo jo atsitraukti. Manau su knyga galima atsiriboti nuo savo bedu kad ir trumpai akimirkai. Ainoma knygos skaitomos ir pagal rekomendacijas ar del to jog parasgtos zhinomo autoriaus. Taciau pats kurinys taip pat suteikia zhmogui ideju, galbut ikvepimo jei jis menishkos sielos. Juk daugeli zhymiu rezhisieriu knygos ikvepia pastatyti filmus. Tokie kino filmai buna labai populiarus kadangi kiekvienas perskaites knyga nores pamatyti savo mylimus herojus ekrane. Yra zhmoniu kurie neisivaizduoja savo gyvenimo be knygos. Paprasciausiai be idomaus romano ar detektyvo jie jauciasi lyg rutinoje o eme skaityti paivairina savo diena ir po vieno perskaityto kurinio noris dar vieno. Knygomis tenka ir nusivilti taciau kuris nenores paimti ir perskaityti kita. Kai skitytas kurinys pasirodo labai idomus tuomet perskaityti daugiau knygu noris dar labiau.
Skaityti reishkia praturtinti save. Juk knygos lavina vaizduote, zhodyna. Skaitytojas susigyvena su knyga, su jos herojais. Kartu su savo mylimais personazhais dzhiaugiasi, liudi kartais tenka ir ashara ishspausti. Tai tobulina skaitytojo vidini pasauli.
Nedaugelis ish musu galime pasigirti jog esame perskaite aug knygu. Manau laisvalaikio praleidimas skaitant knyga yra daug turiningiau praleistas negu zhiurint televizoriu. Yra tokiu kurie man pritars taciau visad atsiras ir prieshtaraujanciu.

Laisvalaikis su knyga – pigus ir neįkainojamas (Nr.1)

 

Visi sutinka, kad skaityti knygas yra naudinga. Jos padeda sklandžiau reikšti mintis, lavina protą. Neretai žmonės knygose ieško pramogos, tačiau pasirinkę tinkamą kūrinį jie gali rasti daugiau nei ieškojo. Knygos, kurias mes skaitome, kurios mus sudomina arba ne, kažko mus moko. Literatūra puoselėja dvasines vertybes.
Kūryba turi įtakos savęs ieškojimo, apsisprendimo kelyje. Skaitydami knygas, kurių herojai blaškosi kol atranda save, tarytum patys įsijaučiame į jų situacijas, gyvename kartu su jais. Tarytum, tampame Hamletu, kuris neapsisprendžia „būt ar nebūt”, arba Skirgaila, kuris renkasi tarp Lietuvos ir mylimos moters. Gyvenimo prasmės klausimas buvo svarbus jau renesanso laikais, kada Viljamas Šekspyras parašė savo garsiąją tragediją „Hamletas”. Joje pagrindinis herojus kankinasi, negalėdamas pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties. Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinė drama „Skirgaila” žmogaus egzistencijos, pasaulėžiūros, tragiškojo herojaus paveikslu ir draminio veiksmo įtampa taip pat yra artima Šekspyro kūrybai. Joje pagrindinis herojus, rūstus Lietuvos valdovas, paaukoja savo asmeninį gyvenimą vardan Lietuvos. Abiejų veikėjų likimas yra dramatiškas ir verčiantis susimąstyti.
Skaitydami knygas, turime progą suprasti kokią didelę reikšmę žmonių gyvenime turi bendravimas. Yra daugybė knygų nagrinėjančių žmonių susvetimėjimo problemą. Apie tai prabyla Šatrijos Ragana savo novelėje „Irkos tragedija”, kurioje rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką, kuri, nors ir gyvena apsupta idealios buities, yra nelaiminga. Ji jaučiasi nesaugi savo pačios namuose, nes jos namai nėra tikri. Ji gyvena tik su mama, nes tėvai išsiskyrę. Bet maža to, kad Irkos namų židinys jau išardytas, dar ir mama ją atstumia, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų suteikti. Vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas yra šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį. Ji nesąmoningai lygina jai mielą gamtą su atšiauriais namais. Ji nejaučia ribos tarp realaus pasaulio ir fantazijų. Ir neturi nė vieno artimo žmogaus, kuris paaiškintų, kaip viskas yra iš tikrųjų. Nors Irka gyvena su mama, jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune, todėl ji priima sprendimą važiuoti jo ieškoti. Atvykusi į Kauną ji susiranda tėvelio namą, tačiau vietoj jo duris atidaro nematyta moteris. Skaudi tiesa suduoda Irkai didelį smūgį. Šatrijos Ragana subtiliai pavaizdavo vaiko pasaulį, parodė koks svarbus yra vaikui ryšys su tėvais.
Skaitymas moko jautrumo, tolerancijos. Tokia yra Jono Biliūno literatūra. Jo kūriniai prabyla į sąžinę, žadina gailestį, užuojautą silpnam, skriaudžiamam, bejėgiui. Mano nuomone, tai geriausiai atspindi apsakymas „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn) yra suvedamas su seneliu, kurį iš namų išvarė sūnus. Apsakyme pasakotojas jaučia „dalį amžinos vaikų kaltės” ir ragina skaitytoją taip pat ją suvokti. Savo kaltės suvokimas – būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. Kitame savo apsakyme „Kliudžiau”, Biliūnas akcentuoja lemtingą šūvį, skaudžiai sugrįžusį į vaiko širdį. Iš esmės apie tą patį – apie šūvį į save, į savo žmoniškumą – Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, pasenusį, niekam nereikalingą šunį. Skaitydami Jono Biliūno apsakymus, turime progą susimąstyti apie nereikalingumą.
Literatūra – tai vienas iš pažinimo būdų. Knygos, kaip paveikslai ar muzikos kūriniai, atlieka ne tik estetinę, bet ir auklėjamąją funkciją. Skaitydami galime ne tik jausti malonumą ar atsipalaidavimą, bet ir puoselėti savo gerąsias savybes, rasti atsakymus į klausimus, kurie neduoda ramybės.