Prozos modernėjimas – Romualdas Granauskas

 

Lietuvių novelės istorijoje pastebimos 2 ryškiausios tradicijos: epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo 6-tojo praėjusio amžiaus dešimtmečio akivaizdžiai ėmė stiprėti lyrinė tradicija. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų, kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę. Imta labiau kreipti dėmesį ne į išorinius įvykius, o susitelkta į žmonių santykių ir jausmų analizą. 1935m. – 1940m. gimimo kartos rašytojai į lietuvių literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgiją ( R. Granauskas, J. Aputis, B. Razevičius), jaunesni autoriai praturtino prozą, įronišką pasaulėjautą ( S. Šaltenis), lakonišką emocijų išraišką (Bitė Vilimaitė), naujomis realistinėmis vaizdavimo priemonėmis (V. Juknaitė). Didelį poveikį prozos modernėjimui turėjo autorių pažintis su Vakarų literatūra, nes būtent 6-tajame dešimtmetyje (po Stalino mirties) prasidėjo politinis atšilimas ir sovietinis rėžimas nebebuvo toks žiaurus.
Modernėjimo kryptys:
1. Ryškus autobiografiškumas ir išpažintinės intonacijos. Biografinė patirtis tapo pagrindiniu kūrybos šaltiniu.
2. Keičiasi pasakojimo pobūdis: svarbesni yra ne įvykiai, o jų poveikis žmogaus dvasiai (tai svarbu ir Biliūno novelėse). Įvykį pakeičia situacija – kažkas įvyksta žmogaus sąmonėje, jo jausmų pasaulyje, nors išoriškai nieko svarbaus neįvyksta.
3. Moderni proza parėmė lyrikos bruožą asocialumą – kai dėmėsys sutelkiamas į samonės proceso vyksmą.
4. Pasakotojas tampa labai svarbus.
5. Trumpas vaizduojamojo epizodo laikas ir išplėstas prisiminimų laikas. Išgyvenimo šaltiniu neretai tampa prarasto ir esamo laiko priešprieša.
6. Labai svarbi potekstė – tiesiogiai neišsakyta arba paslėpta prasmė.

Sigitas Geda, Romualdas Granauskas – interpretacijų įžangos

Sigitas Geda –XX a lietuvių poetas, dramaturgas, kritikas ir vertėjas,išvertęs „Giesmių giesmę“. Jo poetika savita, stilizuotai liaudiška, šiurkštoka, kupina drąsių asociacijų.Gedos eilėraščio konstrukcija kintanti – kartais loginė, kartais dinamiškai ekspresyvi. Poezijos rinkinys „Pėdos“, poema „Strazdas“.

Romualdas Granauskas – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, realistas, moderniosios prozos atstovas, eseistas ir dramaturgas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai , kas amžinai šalia žmogaus. Novelės: „Gyvenimas po klevu“, „Duonos valgytojai“, „Su peteliške ant lūpų“.

Juozas Aputis – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, sovietinio laikotarpio moderniosios novelės ir apysakos autorius, tęsęs J. Biliūno prozos tradiciją. Tikroviškai vaizdavo gyvenamiojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį. Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio.Novelių rinkiniai:“Horizonte bėga šernai“, „Keleivio novelės“, „Gegužė ant nulūžusio beržo“, apysakų knyga: „Skruzdėlynas Prūsijoje“

Saulius Šaltenis – XXa. antros pusės jaunatviškos dvasios rašytojas, moderniosios prozos atstovas ir dramaturgas, to meto lietuvių literatūros kontekste išsiskiriantis platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Į literatūrą ateina ne iš tradicinio kaimo, o iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. S. Šalteniui būdinga stipri tautinė savimonė, gyvas ryšys su gamta. Apysaka: „Riesšutų duona“, „Duokiškis“, apsakymų rinkiniai: „Atminimo cukrus“, Amžinai Žaliuojantis klevas“, „Duokiškis“.

Vanda Juknaitė – XXa. pabaigos – XXIa. pradžios lietuvių rašytoja, eseistė ir dramaturgė, 2003 m. Vasario 16 dienos proga už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanota Gedimino ordino karininko kryžiumi. Juknaitės kūrybai būdingas skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos, šeimos santykius. Rašytoja yra realistė, atsižadėjusi idealistinių iliuzijų. Romanas „Šermenys“. „apysaka „Stiklo šalis“, eseistikos knyga „Išsiduosi. Balsu“ , drama „Formulė“.

Bitė Vilimaitė – XX a. lietuvių rašytoja modernistė, egzistencializmo atstovė, subtilios, lakoniškos minimalistinės psichologinės novelės autorė, 2003 m . apdovanota Nacionaline literatūros premija. Psichologiškumu, lakonišku stiliumi Vilimaitė primena J. Biliūną. Rašytojos kūrybai būdingasminimalizmas, kasdienybės situacijos, kūriniuose daug dėmesio skiriama labiausiai pažeidžiamiems asmenims – seniems žmonėms ir vaikams. Novelių rinkinys: „Obelų sunki našta“, „Tėvo vardas“, „Užpustytas traukinys“.

Jurgis Savickis –XX a. moderniosios lietuvių literatūros atstovas, ekspresionistas. Rašytojas gyvenimą vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Vaizduojamas pasaulis yra žiaurus ir negailestingas. Jo vaizdas surenkamas tarsi iš trupinių, fragmentų. Savickio novelės trumpos, bet labai koncentruotos. Rašytojo kalba moderni. Novelių rinkiniai: „Šventadienio sonetai“, „Raudoni batukai“, „Ties aukštu sostu“.

Antanas Vaičiulaitis – ketvirtojo dešimtmečio rašytojas, spėjęs „perlipti“ XX a. vidurio slenkstį. Aukštumų jis pasiekė savo meistriškumo dėka, sugebėdamas viskam, kas įprasta, sutekti nuo realybės pakylėtą įvaizdį. Vaičiulaitis yra žinomas kaip modernios, bet kartu dvasiškai paprasatos, elegantiškos prozos kūrėjasėjas, įžvalgus kritikas ir talentingas vertėjas. Romanas „ Valentina“, apsakymų rinkinys :“Vakaras sargo namelyje“, „Vidudienis kaimo smuklėj“, „vidurnaktis prie Šeimenos“, kur bakūžė samanota“. Vienas jo kūrinys, atskleidžiantis savitą rašytojo požiūrį, yra „Pelkių takas“ , kurois pirmą kartą pasirodė to paties pavadinimo rinkinyje.

Jonas Biliūnas – itin ryški lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis yra pirmasis jauniausias lietuvių prozininkas ir rašytojas, ištobulijnęs apsakymą, išdėstęs pagrindinius kritinio realizmo metodo principus. Jo stiliui būdingas lakoniškumas ir skaidrumas. Su Biliūno kūryba lietuvių literatūra išsiveržė iš buitinio realizmo į modernią prozą. Novelės : „Kliudžiau“, „Nemunu“, „Vagis“, „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“

Balys Sruoga – XX a. vidurio moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas, plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, dramaturgas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Eilėraščių rinkiniai: „Saulė ir smiltys“, „Dievų takais“, „Giesmės viešnelei žydriajai“, dramos „Milžino pauknsmė“, „Apyaušrio dalia“, „Kazimieras Sapiega“, „Pavasario giesmė“. Viena oiginaiausių atsiminimo knygų apie XX a. Europos koncentracijos lagerius „Dievų miškas“ .

Marija Pečkauskaitė, pasivadinusi slapyvardžiu Šatrijos Ragana, yra XX a. lietuvių rašytoja. Ji atstovauja psichologiniam realizmui. Savo kūryboje dažnai įpina meilės, nerimo, liūdesio ir ilgesio motyvus. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje praplėtė žmogaus vaizdavimo diapozoną, sutelkdama dėmesį į jo dvasinį pasaulį. Apysaka „Sename dvare“.

Justinas Marcinkevičius – XX a. antros pusės – XXI a. pradžios rašytojas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų ir Akademijos tikrasis narys, daugelio knygų autorius. J. Marcinkevičiaus kųryba atskiromis dalimis išleista daugybe kalbų. Poeto kūriniuose išlieka kelios svarbiausios temos: Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika.marcinkevičiaus kūryba du kartus buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija. Poemos: Kraujas ir pelenai“, „ Siena“, eilėraščių knygos „Duoną laikančios rankos“, „Mediniai tiltai“, draminė trilogija: „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“.

V. Krėvė – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės įvairiažanris ir įvairiaspalvis lietuvių rašytojas, tautinio stiliaus kūrėjas, suteikės lietuvių literatūrai dramatišką mastą ir klasikinį išbaigtumą. Prozininkas ir dramaturgas sujungė dvi didžiąsias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūros sroves – romantizmą ir realizmą. Žanriniu požiūriu v. Krėvės kūryba apima beveik visos literatūros sritis. Istorinė drama „Šarūnas“, romantinė legenda „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, pirmąją tikrą istorinę lietuvišką tragediją – „Skirgailą“, keturių dalių dramą iš senovės lietuvių gyvenimo.

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XX a. vidurio poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių literatūroje.savo kūryboje Radauskas atsisako pagrindinių neoromantikų lyrikos pricipų – asmeniškumo, artimo ryšio su tautos istorija ir peizažu. Jis kuria tekstus, kuriuose svarbiausias dalykas yra pati kalba, vaizdų, garsų žaismas. Radauskas yra vienas būdingiausių modernizmo rašytojų lietuvių literatūroje. Eilėraščių rinkinys „Fontanas“ , knyga „strėlė danguje“ , i šleista 2 pasaulinio karo metu.

Salomėja Nėris – XX a. pirmos pusės lietuvių poetė, neoromantikė, ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ (apdovanota Valstybine literatūros premija), „Prie didelio kelio“.

Nijolė Miliauskaitė – XX a. pabaigos lietuvių poetė,liįtuanistė. Jos kūryba gana negausi, tačiau persmelkta ilgesio, skausmo, pastangų suprasti kitą žmogų ar tiesiog būties esmę. Iš savo kartos poetų rinkiniu „Uršulės S. portretas“ debiutavusi vėliausiai. Eilėraščių rinkinys „Namai, kuriuose negyvensim“.

Judita Vaičiūnaitė – XX a. antros pusės lietuvių poetė, užimanti iškilią vietą. Į literatūrą atėjusi ne iš kaimo ir poetizavusi miesto gyvenimą ir kultūrą. Ji turėjo stiprų gyvenimo jausmą – meilės, kūrybos, taip pat kasdienio gyvenimo. Buvo aristokratiškos prigimties ir kartu socialinio jautrumo. Jos kūryba vientisa. Eilėraščiai, nors ir parašyti verlibru, yra itin muzikalūs, ritmiški. Atsiminimų knyga „ Vaikystės veidrody“, poezijos knyga „Debesų arka“.

Marcelijus Martinaitis – XIX a. II pusės-XX a. pradžios lietuvių poetas, kurio literatūrinė veikla labai šakota: eseistas, kritikas, tekstų interpretatorius, tautosakos tyrėjas. Jo kūryboje juntama individualiai patirta ir suvokta žemdirbių kultūros prasmė. Knygos „Balandžio sniegas“, „Debesų lieptai“.

Tomas Venclova – XX a. pab. Poetas, trečiosios kartos filologas, rašytojas, Vaičiūnaitės ir martinaičio bendrakartis.Venclova – atskirų kūrinių poetas, kurio poezija intelektuali. Eilėraščio sandaroje dažnai slypi dialogas, būdingi pasakojamojo eilėraščio elementai.Knyga „Pašnekesys žiemą“.

Vincas Mykolaitis Putinas – intensyvaus dvasinio gyvenimo, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Jo poezija siejama su neoromantizmu ir simbolizmu. Putinas gali būti gretinamas su M.K.Čiurlioniu, kadangi ne su mažesne aiškiaregyste žvelgė į paslaptingas sielos gelmes ir žvaigždėtas tolumas. Romanas „Altorių šešėly“, eilių rinkiniai „Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“.

Maironis – XX a pab. XX a pirmos pusės lietuvių poetas, romantikas, universalaus talento ir stiprių visuomeniškų jausmų menininkas, iškėlęs lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Savo poezijoje didelį dėmesį skyrė kalbai.Eilėraščiuose vaizduojami tėvynės žmonės, kuriuos jungia bendra istorinė patirtis saugant tautą, kovojant už jos laisvę caro valdžios laikotarpiu. Poema „Jaunoji Lietuva“, eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“

Kristijonas Donelaitis – 18 a vidurio lietuvių poetas. Jam šlovę atnešė jo lietuviškieji kūriniai – šešios pasakėčios ir epinė poema „Metai“. Visus kūrinius Donelaitis rašė hegzametru, surimuotų ir šešiapėdžių nerimuotų eilučių, kurių kūrinyje apie tris tūkstančius, „Metai“, galima sakyti yra viso poeto gyvenimo kūrinys, priskirtas prie Europos literatūros šedevrų. Į vieną visumą poetas sulydė visą savo intelektualinį gyvenimišką patyrimą: lietuvių raštijos, antikinės ir vokiečių literatūros pažinimą, meilę tautiečiams baudžiauninkams. Ne mažiau svarbus yra L. Rėza, atidavęs poemai pavadinimą ir suskirstęs ją į 4 dalis: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros Darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir „Žiemos rūpesčius“.

Romualdas Granauskas – biografija ir kūrybos bruožai

 

Biografija
Prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose. Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. Dirbo šaltkalviu, statybininku, redakcijose, radijo korespondentu, mokytojavo. Nacionalinės premijos laureatas (2000 m.). Gyvena Vilniuje.
Žinomiausi apsakymų rinkiniai – „Medžių viršūnės” (1969), „Duonos valgytojai” (1975), apysakos – „Jaučio aukojimas” (1975), „Gyvenimas po klevu” (1986), „Bružas” (1987).

Kūrybos bruožai
l. Apsakymų rinkiniuose („Medžių viršūnės”, „Duonos valgytojai”) R. Granauskas daugiausia vaizdavo kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Didelę reikšmę jo kūryboje turi ryšio tarp kartų suvokimas: praeitis išlaiko mitinio pasaulio matmenis, praradę sąsajas su tradicinėmis vertybėmis dabarties žmonės netenka pagrindinių gyvenimo atramų.
2. Novelių pasaulio centre – senas vienišas kaimo žmogus ir jo buvimo erdvė. Pabrėžiamas vaizdo simboliškumas, nes artėjančios mirties jutimas sureikšmina besibaigiančio gyvenimo detales. Senųjų gyvenimas jau praradęs sąlytį su realybe, vis labiau darosi panašus į apeigas, kai apmąstomas nueitas gyvenimas, skaudžiai suvokiama, kad senųjų patirtis ir išmintis yra nereikalinga vaikams, seno žmogaus mirtis – kartu ir jo epochos, jo gyvenimo būdo pabaiga.
3. Apysakoje „Gyvenimas po klevu” parodoma ne tik vienkiemio gyventojos senutės Kairienės paskutinė gyvenimo diena, kai senoji keliauja iš savo namų į gyvenvietę ir atgal, bet kartu ir apibendrinamas ištisos lietuvių kartos likimas. Paraleliai su kelione plėtojamas Kairienės vidinis monologas, kuriame senoji apmąsto trijų savo giminės kartų gyvenimus. Neigiamai vertinamas socialistinis kaimas, atvirai rodoma, kaip kolūkis žmogų alina ir fiziškai, ir dvasiškai: žmogus be savo žemės, jau nebesuprantantis darbo prasmės, suardyti šeimos ryšiai ir gamtos pusiausvyra, gyvenimo norma tampa alkoholizmas.
4. Tarp savo kartos rašytojų R. Granauskas išsiskyrė kaip žodžio estetas, sakralizuojantis išeinančios žemdirbių kartos papročius ir gyvenimo būdą, kasdienius veiksmus pakylėjantis iki ritualo, bet puikiai jaučiantis ir paprasto žmogaus mąstysenos bei kalbėjimo būdą.
5. Naujas prozos kalbos ritmas sukurtas apysakoje „Jaučio aukojimas”, parašytoje iš trijų ilgų sakinių. Kūrinys, paremtas tikrais istoriniais įvykiais, vaizduoja kuršių žynio paskutinį kartą atliekamas apeigas. Apysakoje įdomiai jungiami gamtos, istorijos bei mitologijos elementai ir universalios egzistencinės problemos. Atskleisdamas žynio dvasinį pasaulį, R. Granauskas kalba apie XX a. žmogaus būties klausimus, kuria paralelę tarp išnykti pasmerktos kuršių genties ir okupuotos Lietuvos likimo.
6. R. Granausko pasakojimas daugiasluoksnis, svarbios detalės, metaforiniai ar simboliniai vaizdai. Pasakotojas neretai susitapatina su personažais, kalba jų vardu (toks pasakojimas vadinamas tiesiogine menamąja kalba). Mėgstama kaitalioti požiūrio taškus – žvelgiama tai iš vieno, tai iš kito veikėjo pozicijų, todėl tekstas atrodo mirgantis, kondensuotas.
7. Pjesėje „Rožės pražydėjimas tamsoj” (1978) trimis skirtingais pavidalais iškyla poeto Antano Vienažindžio asmenybė. Dėmesys kultūrai atsispindi apsakymų ir esė knygoje „Gyvulėlių dainavimas” (1998). Esė knygoje „Žodžio agonija” (1999) išsakomas susirūpinimas dvasinėmis vertybėmis, nykstančiomis dabartiniais laikais. Autobiografinių apysakų knyga „Raudonas ant balto” (2000) nuausta iš pokario laikų prisiminimų.

Romualdas Granauskas

 

Romualdas Granauskas – XXa. šiuolaikinės lietuvių literatūros realistinės krypties atstovas. Jo novelėse,apysakose daugiausia vaizduojamas lietuviškas kaimas ir jo žmogus. Pagrindinės temos: praeities ir dabarties priešprieša, kartų opozicija, jaunosios kartos degradavimas. Pasakotojas kalba paprasto žmogaus lūpomis, jis lyg ir yra šalia veikėjo, stebi ir seka kiekvieną jo žvilgsnį, mintis. Svarbus gamtos grožis ir jos galia veikti žmogų. Vienas iš žymiausių R.Granausko kūrinių – apysaka „Gyvenimas po klevu“,tapusi lietuvių prozos atgimimo ženklu.

Romualdas Granauskas. Apysaka “Gyvenimas po klevu” interpretacija

 

R.Granausko apysaka “Gyvenimas po klevu”

Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik egzistavimas, plaukimas pasroviui ar prieš srovę, bet ir jo sodyba, vienkiemis. “Gyvenimas po klevu” – tai trumpos apimties apysaka, kurios pagrindinė veikėja yra senoji Kairienė. Apysakoje pasakojama jos kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau pati kelionė svarbios vietos apysakoje neužima. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį sudaro Kairienės prisiminimai ir apmąstymai apie besikuriančias gyvenvietes, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą.
Sodyboje pasirodo pirmieji pavasario atšvaitai, todėl Kairienė susiruošia kelionei iš sutvarkytų savo namų į bejausmę, bedvasę ir nemielą gyvenvietę. .
Mieste senoji Kairienė susitinka buvusią marčią Antosę. Susipyksta Kairienė su Antose dėl kapelių, kurių Antosė nelanko. Ji jau seniai pamiršo savo žmogų, gyvena Klaipėdoje su antru vyru. Antosei patinka abu posūniai, kurie aplink ją laksto, “kaip karalienę vedžioja”.
Moters, motinos kultas šeimoje buvo visada vertinamas. Tačiau pamažu šio kulto vertė nyksta. Gyva Kairienė – gyva moters ir motinos pareiga šeimoje. Trūksta Kairienei artimo meilės, užuojautos. Tačiau ir paskutinę gyvenimo minutę ji išlieka stpri ir drąsi. Gindama savo sodybą, senojo kaimo likučius, ji nepasitraukia nuo riaumojančio traktoriaus, o suklumpa po juo. Koks likimas ištiks savo vyro kapų nelankančią Antosę ir silpnaprotį sūnelį turinčią Birutę, sunku nuspėti. Tačiau, perskaitę apysaką, suprantame, kad niekada jau nebus mylinčios žmonos, švelnios motinos.