Algoritmo ir programos samprata

 

Algoritmas – tai nurodymų seka tam, kas turės atlikti užduotį.
Plačiausia prasme algoritmo sąvoka nusako numatomų veiksmų seką, norint padaryti, kokį nors darbą ar atlikti užduotį. Algoritmu galėtume vadinti, bet kurį valgių gaminimo receptą iš kulinarijos knygos, ir instrukcija, kaip paskambinti taksofonu.

Algoritmas – tai aiškūs ir tikslūs nurodymai, kaip ir kokių veiksmų seka reikia atlikti norint pasiekti užsibrėžta tikslą arba išspręsti suformuluoti uždavinį.

Iš algoritmų istorijos

Pats žodis “algoritmas” kilo iš IX a. Arabų matematiko ir astronomo Mohamedo ibn Musos al Chorezmio. Šis mokslininkas sudarė keturių aritmetikos veiksmų su dešimtainiais skaičiais taisykles, kurias Europoje imta vadinti “algorizmais”, vėliau pakeistas “algoritmu” ir juo pradėta vadinti įvairių skaičiavimų taisyklės.
Tik matematikai ilgus šimtmečius vartojo algoritmo sąvoką ir tik XX a, pr. ėmė tirti pačius algoritmus – atsirado nauja matematikos disciplina: algoritmų teorija.
Sukūrus kompiuterį algoritmai tapo dar svarbesni.

Algoritmai informatikoje

Itin svarbi algoritmo sąvoka informatikoje. (Informatika – mokslas apie informacijos perdavimą, saugojimą ir apdorojimą.) Kaip apdoroti informaciją yra kuriamos taisyklės, vadinamos algoritmais. Kitaip sakant, algoritmas – tai taisyklių rinkinys, kuriuo nurodoma, kaip iš vienų duomenų gauti kitus.
Duomenys, kurie žinomi prieš atliekant algoritmą, vadinami pradiniais duomenimis arba argumentais. Duomenys, kurie gaunami atlikus algoritmą, vadinami galutiniais duomenimis arba rezultatais.

Pvz.: kavos virimo algoritme pradiniai duomenys – vanduo ir kava, o galutinai – išvirtos kavos puodelis.
Algoritme gali būti tokių duomenų, kurie nėra nei argumentai, nei rezultatai.O jie vadinami papildomais arba tarpiniais duomenimis. Apskritimo ilgio skaičiavimo algoritme tarpinis duomuo yra C. skaičius pi yra žinomas pastovus dydis, jo reikšmė niekuomet nesikeičia. Tokie duomenys vadinami – konstantomis.

Algoritmų savybės

I. Diskretumas
Bet kuraime algoritmo užrašo pavyzdy pirmiausia krinta į akis veiksmų suskaidymas į dalis – žingsnius. Kuo išsamiau norime nurodyti (aprašyti) veiksmus, tuo daugiau turi būti žingsnių.
Galimybė išsklaidyti algoritmo veiksmus žingsniais vadinamas algoritmo diskretumu.
Algoritmas pasižymi diskretumo savybe – jis išskaidomas į atskirus žingsnius, kuriuos atlieka vykdytojas.

II. Aiškumas
Sudarant algoritmą, visuomet turi būti atsižvelgiama į tai, kas jį vykdys. Nuo to, kiek žino vykdytojas, kokius veiksmus jis supranta ir gali atlikti,priklauso algoritmo užrašymo būdas.
Algoritmo aiškumas – tai jo pateikimas vykdytojui suprantama ir aiškia kalba.
Taigi algoritmo veiksmai turi būti užrašomi aiškiai, greitai, vienareikšmiškai, – taip, kad būtų suprantami tiems, kurie atliks algoritmą.

III. Baigtinumas
Norint gauti rezultatą, atliekamų veiksmų skaičius visuomet tūri būti baigtinis. Ši algoritmo savybė vadinama baigtinumu.

IV. Universalumas
Algoritmo tinkamumas įvairioms pradinių duomenų reikšmėms vadinamas universalumu.
Nuo šios savybės priklauso praktinė vertė. Pvz.: sudaryti atskirą šaknies traukimo algoritmą kievienam skaičiui nebutų prasmės. Tačiau yra tokių algoritmų, kurie skriti vienam duomeniui, pavyzdžiui, taksofonai, kurie priima tik vienos rūšies monetas. Kiekvienas algoritmas yra skirtas kuriai nors pradinių duomenų klasei. Algoritmo universalumas – tai algoritmo tinkamumas
nurodytai pradinių duomenų klasei.

V. Rezultatyvumas
Algoritmo rezultatyvumas: algoritmas turi duoti kokį nors konkretų rezultatą.
Rezultatas suprantamas plačiąja prasme. Tai gali būti, pavyzdžiui, ne tik duotos lygties sprendimai, bet ir pranešimas, kad duotoji lygtis sprendinių neturi.

Algoritmų vaizdavimo būdai

I. Specialūs žymenys
Yra įvairios žymenų sistemos. Pvz.: matematikoje ženklai, išreiškiantys algebros veiksmus: +; –; , trigonometrine funkcijas žymime sutartiniais ženklais (žodžiais) sin, cos, tg. Muzikos ženklams užrašyti vartojama penklinė ir natos.

II. Grafinis būdas
Šis būdas gana vaizdus ir daugeliui suprantamas. Paprastiems, buitiniams algoritmams vaizduoti pasirenkami įprastiniais paveikslėliai (pvz.:instrukcijos ant maisto produktų įpakavimų). Informatikoje algoritmo veiksmai rašomi į tam tikras geometrines figūras – stačiakampius, rombus, o ryšiai tarp veiksmų nurodomi rodyklėmis arba figūrų išdėstymu.
a) Blokinės schemos
b) Struktūrogramos

III. Algoritmavimo ir programavimo kalbos
Algoritmavimo ir programavimo kalbos – tai žymenų ir taisyklių sistemos, pritaikytos veiksmams ir jų atlikimo tvarkai aprašyti taip, kad algoritmą galėtų atlikti kompiuteris ar koks kitas aparatas. Šiuolaikiniai kompiuterai supranta kur kas “žmoniškesnius” žymesnis nei anksčiau, todėl tos pačios kalbos vartojamos ir algoritmams ir programoms rašyti.
Jūs tikriausiai girdėjote apie LOGO kalbą. Logo – tai ne tik programavimo kalba, bet visa sistema, skirta jaunesniojo amžiaus moksleiviams mokytis dirbti kornpiuteriu. Jos autorius amerikiečių mokslininkas Siemuras Papertas.
Toliau tobulinant kompiuterius, gerėjo jų savybės, todėl algoritmams užrašyti imta vartoti modernias kalbas, kurios vienodai gerai tinka ir žmogui, ir kompiuteriui. Paskalio programavimo kalba, kurią 1970 m. sukūrė žymus programuotojas Niklausas Virtas.

IV Paskalio kalbos abėcėlė
Šią abėcėlę sudaro:
1. raidės: a,b,c….
2. skaitmenys: 0,1,2,3,.,.
3. skyrybos ženklai :;.?….
4. operacijų (veiksmų) ženk!ai:+,-,>
5. keletas dešimčių sutartinių žodžių, pvz., program, begin, end.
Žodžiais nurodomos programavimo (algoritmo) konstrukcijos ir kai kurios operacijos bei duomenų reikšmės. Žodžiai, o ne specialūs ženklai pasireikšti todėl, kad kompiuterio klaviatūroje yra ribotas simbolių skaičius. Sutartiniai žodžiai programavimo kalbose vad. baziniais žodžiais. Jų paprastai būna kelios dešimtys.

Algoritmas ir programa

Aprašant algoritmus vartojamos specialios santrumpos, nurodymai, griežtos struktūros sakiniai – visa tai vadinama algoritmavimo konstrukcijomis. Norėdami algoritmą atlikti kompiuteriu, algoritmavimo konstrukcijas turime išreikšti programavimo kalba.
Programa vadinamas išbaigtas atgoritmo užrašymas pasirinkta programavimo kalba. Programos rašomos taip, kad jas galėtų suprasti kompiuteris.
Paskalio kalbos programą sudariusios dalys: l) antraštė; 2) aprašai, 3) veiksmai; 4) programos pabaigos požymis – taškas.
1) Pirmoji eilutė yra programos antraštė. Ji visada prasideda baziniu žodžiu program, po kurio rašomas programos vardas. Geriau parinkti uždavinio esmę nusakanti vardą. Programos antraštės gale visuomet dedamas kabliataškis. Antroji programos eilutė – kintamųjų aprašai. Apie tai pasako bazinis žodis var sutrumpa. Po jo išvardijami kintamųjų, kurie bus vartojami programoje, vardai.
2) Kintamieji žymi duomenis, kurie gali būti įvairūs: sveikieji bei realieji skaičiai, raidės, tekstai ir pan. Žodžiu integer pasakoma, kad prieš įį aprašyti kintamieji žymi sveikuosius skaičius; realiuosius skaičius nurodome žodžiu real.
3) Po aprašų eina programos veikmai, kurie visuomet pradedami baziniu žodžiu Begin ir baigiasi end.
Algoritmavimo (programavimo) konstrukcijos nurodančios atlikti kokius nors veiksnius, vadinamos sakiniais.
Duomenų reikšmės susiejamos su kintamaisiais. Kaip kompiuteriu nurodoma, kurią surinktą reikšmę su kuriuo kintamuoju susieti. Tai atlieka skaitymo sakinys, prasidedantis žodžiu read. Po šio žodžio skiaustuose nurodoma, su kuriais kintamaisiais reikia susieti perskaitytas reikšmes.
Atliktą sudeties veiksmą gauname rezultatą, kuris pvz.: apibrėžtas kaip suma.
Rezultatą reikia išspausdinti. Tai nurodoma sakiniu writeln, kuris vadinamas spausdinimo arba rašymo sakiniu.
Po antraštės ir po aprašų dedami kabliataškiai, sakiniai vienas nuo kito taip pat skiriami kabliataškiais. Visos programos pabaigoje rašomas taškas.

Programos vykdymas
Užrašytai programai atlikti kompiuteris turi turėti specialias priemones, tam tikrą, programinę įrangą – kompiliatorių, kuris yra tarpininkas tarp programavimo žymenų ir kompiuterio kalbos, t. y jis išverčia programą į nulių ir vienetų seką. Tik tada ji gali būti atliekama ir gaunami rezultatai. Lietuvoje paplitęs Turbo Paskalio kompilaitorius.

Konkurencijos samprata, vaidmuo rinkoje bei konkurencijos įstatymas

 

ĮVADAS

Konkurencija – tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę ar paslaugą parduoda keletas pardavėjų, o tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą.
Darbo objektas –Konkurencija.
Darbo tikslas – Apžvelgti konkurencijos ypatumus .
Uždaviniai:
1. Apibrėžti konkurencijos sampratą.
2. Aptarti konkurencijos įstatymą.
3. Aptarti konkurencijos tarybos veiklą.
Darbo metodika — mokslinės literatūros analizė.

1. KONKURENCIJOS SAMPRATA

Pagrindinis veiksnys nustatantis rinkos kainas, yra konkurencija. Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti šią prekę arba paslaugą. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai, ją mažina. Neatsitiktinai ji vadinama rinkos ekonomikos varikliu, nes konkurencija yra efektyvios rinkos pagrindas.
Terminas „konkurencija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susidūrimas, varžymas. Yra daug šios sąvokos aiškinimų. Štai keletas iš jų:
Konkurencija – automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka.
 Konkurencija – tokia rinkos sandaros forma, kurioje firmų, aptarnaujančių naują rinką, skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – toks reiškinys, kai firmos konkuruoja viena su kita dėl savo prekių pirkėjų.
 Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų pardavėjų, kai egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas.
 Konkurencija – tai tokia rinkos sandaros forma, kurioje įmonių aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti prekę arba paslaugą, taip pat gamintojų, siekiančių parduoti šią prekę arba paslaugą. (Pass Ch.,1997 m.)
1.1. Tobula konkurencija

Tobula konkurencija – teorinis ekonomikos modelis, kuriam esant laisvosios rinkos taisyklės yra visuomenei optimalios ir užtikrina efektyviausius gerovės kūrimo kelius (Pareto optimumas). Tobulos konkurencijos atveju turi būti teisingi arba labai artimi tiesai tokie teiginiai:
• Ir pirkėjų, ir pardavėjų yra pakankamai daug, kad kiekvieno jų indėlis į visos rinkos procesą būtų nykstamai mažas.
• Skirtingų gamintojų prekės tarpusavyje skiriasi labai nežymiai, todėl pirkėjas gali be vargo pakeisti gamintoją.
• Kiekvienas gamintojas bei pirkėjas gana gerai žino įvairių gamintojų siūlomas pardavimo kainas.
• Visi gamintojai gali naudotis tomis pačiomis gamybos technologijomis (nėra labai reikšmingų patentų ar kitų apribojimų).
• Naujas gamintojas gali įeiti į rinką be jokių rimtų apribojimų, įėjimo barjeras yra pakankamai žemas. (Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997)
Tobulos konkurencijos atveju gamintojas negali ilgą laiką pardavinėti savo produkcijos didesne kaina, nei būtinos sąnaudos šiai prekei pagaminti. Jei trumpą laiką susiklosto tokia padėtis, tai yra signalas ateiti į rinką konkuruojantiems gamintojams, kurie, siekdami įsitvirtinti, pamažu sumažina kainą iki minimalios.Realioje rinkoje šis teorinis modelis niekada nebūna visiškai teisingas, tačiau kai kuriais atvejais teoretikai teigia, jog stebimi skirtumai pernelyg menki kad įtakotų teorinės laisvosios rinkos procesų analizės išvadas. Žymiai šių sąlygų netenkinanti padėtis vadinama iškreipta konkurencija. Iškreiptai konkurencijai tobulos konkurencijos modelis nebetinka.
Nors tobulos konkurencijos dėsningumai daugelio ekonomistų pripažįstami, kai kurios alternatyvios, labiau liberalios teorijos gali remtis ir kitokiais modeliais
Tobulos konkurencijos atveju paklausos kreivė (horizontali) kerta vidutinės savikainos kreivę (raudona parabolė, AC) žemiausiame taške. Paklausos kreivė yra horizontali, nes kiekvienai konkrečiai kainai ji yra pastovi ir nepriklauso nuo už tą kainą parduodamų prekių kiekio. Vidutinė savikaina, priešingai, nuo kiekio priklauso, todėl matoma kaip parabolė. Kreivė MC yra AC išvestinė, ji dar vadinama ribine kaina. (Luis M. B. 2000)

Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1. Daug firmų ir pirkėjų, t. y. didelis skaičius nepriklausomai veikiančių firmų ir pirkėjų; kiekviena firma ir pirkėjas yra pakankamai smulkūs, kad galėtų daryti įtaką parduodamo produkto kainai.
2. Vienarūšiai produktai, t. y. konkuruojančių firmų siūlomi produktai, kurie yra vienodi ne tik fizinėmis ypatybėmis, bet taip pat laikomi vienodais pirkėjų, neteikiančių pirmenybės skirtingų gamintojų produktams.
3. Laisvas įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos, t. y. nėra kliūčių įeiti naujoms firmoms arba trukdymų esamiems pardavėjams išeiti.
4. Visiškas pirkėjų ir pardavėjų rinkos pažinimas.Kiekviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas, kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus. (prieiga per internetą: www.lrinka.lt [žiūrėta 2006 – 11– 19]).

1.2. Netobula konkurencija

Netobula konkurencija arba monopolinė konkurencija – tai konkurencija, kai atskiras pirkėjas arba pardavėjas gali paveikti rinkos kainą. Sakoma, kad toks pirkėjas arba pardavėjas turi rinkos galią. Kainų konkurencija yra pagrindinis konkurencijos būdas, tačiau dažnai naudojami ir kiti būdai. Gamintojas, siekdamas nukonkuruoti savo varžovą, gaminio kainos gali ir nemažinti. Jis gali gerinti jo kokybę, dizainą, pakuotę, pasiūlyti papildomų paslaugų ir pan. Taigi bendriausiu atveju konkurencija gali būti suvokiama kaip ūkio subjektų veikla, kuri riboja galimybes daryti vienpusišką ir lemiamą įtaką atitinkamo produkto rinkoje.( Davulis G., 2003)
1.3. Konkurencijos vaidmuo rinkoje

Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą.
Rinkos ūkis garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis, pajamas ir pelnus.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų,visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, anksčiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti.
Konkurenciją Lietuvoje prisimenama nuolat, ir ne tik kalbant apie konkurencijos įstatymą ar konkurencijos tarybą. Dažni Lietuvoje priimami įstatymai – reglamentuojantys mokesčius, įmonių veiklą, valstybės lėšų panaudojimą, nustatantys valstybinius reguliavimus – yra grindžiami atrodytų svariu argumentu: jais siekiama paskatinti arba išsaugoti konkurenciją. Šiuose įstatymuose įtvirtinamos vadinamos konkurenciją skatinančios priemonės, pradedant mažesniais mokesčiais atskiroms įmonių grupėms, baigiant visiškai individualiomis veiklos sąlygomis atskiroms įmonėms.
Laisvos konkurencijos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą. (Tamašauskienė Z. 1998)

2. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS

Šiuo įstatymu siekiama suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę bei saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Letuvos Respublikoje. Čia numatoma, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, neatsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, išskyrus numatytas išimtis.

2.1. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas

LR Konkurencijos įstatymas numato priemones, kaip kovoti su neteisėtais konkurencijos veiksmais. Tarkim ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:
1) neteisėtų veiksmų nutraukimo;
2) padarytos žalos atlyginimo;
3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją;
4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų. (Cairus W. 1999)
2.2. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje

Šiuo metu turime kelių metų patirtį, kai pakankamai didelė mūsų ūkio dalis vystosi rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkos ūkis, skirtingai negu centralizuota planinė ekonomika, garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Šie pasikeitimai mūsų ekonominį gyvenimą papildė žodžiu „konkurencija“. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis (rinkos dalį), pajamas ir pelnus. Jeigu dar papildomai pridursime, kad „konkurencija – tai pirkėjo teisė rinktis“ ir kad „pralaimėjęs konkurencinėje kovoje – pasitraukia“, turėsime tą konkurencijos sampratą, kuri šiuo metu yra gana plačiai paplitusi. Empirinis konkurencijos supratimas nėra blogas dalykas, tačiau dažnai lieka mažai suvokiama kita konkurencijos santykių pusė, kurią ypač vertina ekonomistai. Šia prasme turime kalbėti apie konkurencijos įtaką ne tik konkrečiam ūkio subjektui, bet ir ekonomikai kaip visumai.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų mokią paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai. Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą ir veikiančią ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos. Tenka tik apgailestauti, kad konkurencijos problemos pagrindiniu ekonominės politikos objektu tapo tik XX amžiuje, visų pirma JAV. Europoje – tik po Antrojo pasaulinio karo. Šio amžiaus pabaigoje pasaulinį pripažinimą įgavusioje Naujosios ekonominės politikos doktrinoje konkurencijai ir ekonomikos savireguliacijai skiriamas pagrindinis vaidmuo, užtikrinant efektyvų ūkio veikimą bei ekonomikos augimą.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Tačiau ar ūkinės veiklos laisvė yra pakankama konkurencijos garantija? Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, ankščiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Istoriškai palyginus anksti susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją nesąžiningos konkurencijos teisė, kuri atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje. Žymiai daugiau reikėjo laiko, kol ekonominės politikos ir ūkinės teisės lygmenyje buvo suvokta, kad ūkinės veiklos laisvė nebūtinai garantuoja konkurenciją. Jeigu konkurencija visuomenės intereso požiūriu duoda didžiausią naudą ūkiui, tai atskiro ūkio subjekto ar jų grupių interesų prasme, konkurencija visuomet susijusi su tam tikra rizika ir dėl to yra gana nemalonus dalykas.
Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti. Tai tarsi maratonas be pabaigos, kur pralaimėjęs pasitraukia, dažniausiai be galimybės sugrįžti. Todėl noras monopolizuoti rinką ar nors sulėtinti tą maratono bėgimą yra amžinas ūkinės veiklos laisvės palydovas. Ūkio vystymosi istorijoje daugeliui valstybių teko patirti monopolių ir kartelių ekonomikos pasekmes, kurios neapsiribodavo vien tik visuomenės ekonominės gerovės sumažėjimu, bet, kaip šiuo metu dažnai vertinama, buvo viena iš svarbiausių ekonominio, socialinio ir politinio vystymosi krizių priežastimi. Iš tiesų ūkio istorijai teko daug ko patirti, kol suvokimas, kad būtina apsaugoti konkurenciją, tapo ekonominės politikos ir teisės dalyku. Pasauliui žengiant į XXI amžių jau neabejojama dėl būtinybės teisinėmis priemonėmis apsaugoti konkurenciją. Ekonominių ir teisinių diskusijų objektu tapo nebe ieškojimas atsakymo į klausimą, ar reikia saugoti konkurenciją, bet bandymai rasti teisingą atsakymą į klausimą, kaip reikia apsaugoti konkurenciją. Grįžtant prie konkurencijos teisės objekto, dažniausiai minimi du pagrindiniai tikslai, kurie turi būti garantuoti. Pirma, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios užkerta kelią nesąžiningų konkurencinės kovos būdų ir priemonių panaudojimui ir atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje (nesąžiningos konkurencijos teisė). Antra, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios apsaugo ekonomiką nuo bet kokių veiksmų, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos panaikinimas, iškraipymas ar apribojimas ir kurios atsako į klausimą kaip negalima apriboti konkurencijos rinkoje (konkurencijos teisė). Nesąžiningos konkurencijos teisė ir konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi vykti laisvoji konkurencija.
2.3. Konkurencijos įstatymo projektas


Rengiant naują Konkurencijos įstatymo projektą buvo keliami du pagrindiniai tikslai:
1. Sukurti konkurencijos teisės pagrindus, įgalinančius veiksmingai apsaugoti konkurenciją.
2. Siekti suderinamumo su ES konkurencijos teise.
2.4. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai

Kaip ir šiuo metu galiojančiame įstatyme, naujas Konkurencijos įstatymo projektas numato valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valdymo institucijoms, vykdančiom ekonomikos reguliavimą, draudžiama priimti sprendimus, galinčius iškreipti konkurenciją, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti, vykdant įstatymais numatytus reikalavimus.
Konkurencijos įstatymo projekto 5 straipsnio pirmoji dalis draudžia susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Šio straipsnio pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• draudžiami susitarimai, skelbiami negaliojančiais nuo jų sudarymo momento;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas išplečiamas ir apima horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus) ir vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis), kartu numatant bendrųjų ir atskirųjų išimčių taikymo galimybę;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas netaikomas susitarimams, kuriuos sudaro nedidelę rinkos dalį turintys ūkio subjektai.
2.5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas
Konkurencijos įstatymo projekto 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant bet kokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai suvaržo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Šiame straipsnyje pateikiamas ir draudžiamų veiksmų pavyzdinis sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• kolektyvinio dominavimo samprata, numatanti kad dominuojančią padėtį tam tikroje atitinkamoje rinkoje gali užimti keletas ūkio subjektų;
• išplėsta piktnaudžiavimo koncepcija, kuri apima ne tik dominuojančios įmonės elgesį, kuriuo siekiama veikti struktūras silpninant konkurenciją, panaudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis ir dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas, bet ir nesąžiningus ar nepagrįstus dominuojančios įmonės veiksmus savo partnerių ar vartotojų atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo;
• panaikinta išimčių suteikimo galimybė.
2.6 Nesąžininga konkurencija

Konkurencijos įstatymo projekte praplėstas nesąžiningos konkurencijos skyrius. Lyginant su galiojančiu įstatymu atsiranda šios naujos teisės normos:
• įvedama bendra teisės norma draudžianti nesąžiningos konkurencijos veikas;
• praplečiamas pavyzdinis draudžiamų nesąžiningos konkurencijos veikų sąrašas;
• numatomas teisminis nesąžiningos konkurencijos bylų nagrinėjimas;
• išplečiamos ūkio subjektų, kurių teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veikomis, teisės;
• numatoma visuomeninių verslo ir vartotojų teises ginančių organizacijų teisė skųsti teismui nesąžiningos konkurencijos veikas.
Konkurencijos įstatymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią su prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais vaiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.( Rakauskienė O.G., 1997)

2.7 Konkurencijos institucija

Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius taip pat turi naujų elementų. Išskiriame šiuos pagrindinius Konkurencijos institucijos organizavimą ir veiklą apibūdinančius principus:
1. Konkurencijos įstatymą įgyvendina kolegialiai balsų dauguma sprendimus priimanti Konkurencijos taryba, turinti savo administraciją;
2. Konkurencijos tarybos teisinė autonomija, garantuojanti priimamų sprendimų bešališkumą;
3. Konkurencijos tarybai suteikiami platesni įgalinimai, reikalingi Konkurencijos įstatymo įgyvendinimui;
4. Konkurencijos tarybos ir jos administracijos pareiga saugoti ūkio subjektų komercinę paslaptį.
5. Konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesas
Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius yra naujas lyginant su galiojančiu įstatymu. Išskiriame šiuos pagrindinius konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesą apibūdinančius principus:
• ūkio subjektų teisė reikalauti atlikti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą;
• tyrimą atliekančių pareigūnų teisė gauti informaciją ir atlikti patikrinimus;
• laikinojo pobūdžio priemonių taikymo galimybė;
• tyrimo veiksmų ir laikinojo pobūdžio priemonių teisminis sankcionavimas;
• ūkio subjekto, įtariamo Konkurencijos įstatymo pažeidimu, teisės į gynybą;
• teisė skųsti teismui Konkurencijos tarybos nutarimus.

2.8 Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus

Konkurencijos įstatymo projekte, lyginant su galiojančiu įstatymu, siūloma įvesti keletą naujų teisės normų, numatančių atsakomybę už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Išskiriami šie pagrindiniai principai:
• įpareigojimas nutraukti neteisėtą veiklą ir atlikti veiksmus, pašalinančius pažeidimo pasekmes ar atstatančius ankstesnę padėtį;
• už įstatymo pažeidimus skiriamos baudos, įskaitant baudas u ž kiekvieną pažeidimo vykdymo (tęsimo) dieną;
• už paskirtų sankcijų nevykdymą galimi ūkinės veiklos apribojimai;
• skiriamų baudų diferencijavimo pagrindai;
• atleidimo nuo baudos galimybė;
• žalos , padarytos dėl įstatymo pažeidimų, atlyginimas.
Konkurencijos įstatymo projekto 1 straipsnis nurodo, kad šio įstatymo tikslas yra „saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų užtikrinama ekonominė pažanga ir visuomenės gerovė“. Tokia formuluotė leidžia teigti, kad įstatymo projektas apibrėžia savo tikslą kaip dviejų priešybių – privataus ir viešo intereso – suderinimą ekonomikos sferoje. Iš vienos pusės minima „konkurencijos laisvė“, kuri geriausiai atspindi privačius interesus, tačiau iš kitos pusės pabrėžiama, kad ši laisvė turi būti „sąžininga“, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama „ekonominė pažanga“ ir „visuomenės gerovė“, kas neabejotinai sudaro viešąjį interesą.
Tenka pripažinti, kad moderniame pasaulyje daugelis klasikinių teisės principų neteko savo absoliutumo susidūrę su nuolatos augančiu valstybės vaidmeniu ekonomikoje. Sutarties laisvė – pagrindinis sutarčių teisės principas, neišvengiamas laisvos konkurencijos palydovas, – yra geriausias pavyzdys. Vargu, ar kas nors dabar prieštarautų, kad praktikoje yra įmanoma neribota sutarties laisvė. Lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie laisvą konkurenciją. Vis dėlto, nepaisydami tam tikrų objektyvių šių principų apribojimo viešojo intereso naudai, negalime paneigti fakto, kad privačius ir viešuosius interesus reikia derinti, nustatant ir įtvirtinant jų pusiausvyrą.
Čia iškyla natūralus klausimas: ar konkurencijos įstatymo projektas, tapęs įstatymu, sugebės tokią pusiausvyrą nustatyti ir išlaikyti?
Skaitant šį įstatymo projektą kartais galima buvo susidaryti įspūdį, kad įstatymo rengėjai, taisydami galiojančio Konkurencijos įstatymo trūkumus, iš esmės stengėsi palengvinti Konkurencijos tarybos darbą, o ne siekti harmonijos tarp laisvos konkurencijos ir rinkos reguliavimo.
Geriausias tokio teiginio patvirtinimas galėtų būti konkurencijos institucijos (Konkurencijos tarybos) ir ūkinių subjektų padėties palyginimas.
Konkurencijos įstatymo projektas suteikia Konkurencijos tarybos pareigūnams iš tiesų didelius įgaliojimus tirti konkurencijos normų pažeidimus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti projekto 26 straipsnį, kuris nurodo, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę:
1) įeiti į visas tikrinamo ūkio subjekto administracines ir gamybines patalpas, įskaitant nuomojamas, teritoriją ir transporto priemones, apie tai pranešę iš anksto arba be išankstinio pranešimo;
2) peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti ir kopijuoti susijusius su darbine veikla ūkio subjekto darbuotojų užrašus, taip pat informaciją, esančią kompiuteriuose, magnetinėse laikmenose;
3) apieškoti tikrinamo ūkio subjekto patalpas, teritoriją ir transporto priemones;
4) paimti dokumentus ir daiktus, turinčius įrodomosios reikšmės tiriant bylą.

3. KONKURENCIJOS TARYBA

Įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Jos kompetencijoje yra valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimtų teisės aktų ar kiti sprendimų atitikimo Konkurencijos įstatymui analizė. Pati konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Esant pagrindui, ji kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.
Konkurencijos tarybos nutarimai priimami balsų dauguma, jei balsai pasiskirsto vienodai tuomet lemiamas yra Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Pirmininkas ne tik vadovauja Konkurencijos tarybos darbui bet ir atstovauja Konkurencijos tarybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, LR Seimui ir Vyriausybei teikia kasmetines Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas.
Konkurencijos taryba savaime pradėti tyrimą gali priimdama motyvuotą nutarimą, tačiau tyrimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų gali būti reikalaujama. Tai padaryti turi teisę:
• ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
• valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
• ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Reikalavimas turi būti pateiktas raštiška forma, kurioje pateikiami faktiniai duomenis apie konkurenciją ribojančius konkurentų veiksmus ar aplinkybes, šiuos parodymus patvirtinantys dokumentai. Visgi konkurencijos taryba tyrimą atlikti gali atsisakyti, jei, jos nuomone, pateikti įrodymai yra nereikšmingi ar nedarantys didelės žalos. Bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose nagrinėjamos viešai. Išnagrinėjus bylą konkurencijos taryba priima nutarimą, kuriame nurodomos Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas.

IŠVADOS

1. Ekonomikoje konkurencija ir rinka yra vienas nuo kito neatsiejami. Rinkai ir jos vystymuisi bei funkcijoms didelę įtaką daro konkurencija. Rinkos ekonomikai būtina veiksminga konkurencija. Pastaroji mažina kainas, kelia kokybę ir plečia vartotojų pasirinkimą. Konkurencija padeda suklestėti technologinėms naujovėms.
2. Neįmanoma sukurti ir užtikrinti konkurencijos vienu – Konkurencijos – įstatymu. Konkurencijos sąlygų sudarymui visi be išimties priimami teisės aktai turi būti neutralūs, neelastingi konkurencijai.
3. Konkurencijos esmės supratimas užduoda tikslą – visuomenėje turi būti tokia sistema, kuri nevaržytų ūkio subjekto galimybės gaminti ir parduoti, pirkėjo galimybės pirkti arba nepirkti.
4. Konkurencijos tarybai numatoma suteikti labai plačius įgaliojimus šias taisykles įgyvendinti, todėl yra tikimybė, kad dėl patirties stokos ar kitokių faktorių konkurencijos institucijos pareigūnai gali piktnaudžiauti savo teisėmis, kas, be abejonės, turėtų neigiamos įtakos konkurencijai.

LITERATŪRA

1. Cairus W. 1999. Europos sąjungos teisės įvadas. Vilnius. P 243 – 259.
2. Davulis G., 2003. Ekonomikos teorija, Vilnius P 360
3. Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997 Mikroekonomika. – Vilnius. P 62.
4. Luis M. B. 2000, Cabral. Introduction to Industrial Organisation, Massachusetts Institute of Technology Press, P. 84–85
5. Pass Ch., Lowes B., Davies L. 1997Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius
6. Rakauskienė O.G., 1997. Firma konkurencinėje rinkoje, Vilnius P 74 – 78.
7. Tamašauskienė Z. 1998. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai, Šiauliai P 38 – 44.
8. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/ [žiūrėta 2006 – 11–

Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

 

1. Įvadas

Šiandiena pasaulio mokslininkų dėmesys nukreiptas į žmonijos gamtinių sąlygų išsaugojimą. Ši problema vis dažniau siejama su asmenybės dorovine raida, todėl yra labai aktuali ir susijusi su ugdymo fenomenu.
Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą. Žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas – veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tai ypač pažymėjo B. Bitinas, L.Jovaiša, V. Armanavičiūtė.
Kai kurie autoriai (B. Bitinas, L. Jovaiša) išskiria tokias pagrindines veiklas kaip mokymąsis, darbas, visuomeninė veikla kolektyve, meninė veikla, kūno kultūra ir sportas, žaidimai. Jacikevičius A. prie visų išvardintų veiklų dar priskiria ekologinę veiklą. Ji vyksta lauke ar patalpoje. Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.
Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną dvasinį ryšį su jį supančiu pasauliu. Pradinėje mokykloje itin svarbu gimtosios kalbos, dailės, gamtos pažinimo pamokos, nes per jas mokinys stiprina savo dvasinį ryšį su pasauliu, gamta, žmonėmis.
Drauge būtina vaikus mokyti konstruktyvios ekologinės veiklos, kad jie žinotų:
1. koks veiklos tikslas ir uždaviniai,
2. kokios priemonės reikalingos įgyvendinant tikslą ir uždavinius,
3. kokio rezultato tikimasi,
4. ar veiklos padariniai nepavojingi žmogui ir gyvajai gamtai?
Aktualių ekologijos problemų svarstymas, žmogaus elgesio ir jo padarinių vertinimas ekologiniu požiūriu, praktinių gamtosaugos įgūdžių formavimas turi būti šiandienos pedagogo dėmesio akiratyje. Į tai ypač dėmesį atkreipia V. Lamanauskas, F. Ivanauskienė, L. Mondeikienė, D. Augienė, V. Savickytė, R. Makarskaitė, V. Lekavičienė. Šie autoriai siūlo įvairius variantus, organizuojant ekologinę veiklą mokykloje.

Šio darbo tikslas – apibūdinti ugdymo ir įvairių veiklų, ypač ekologinės veiklos, sampratą, ištirti mokytojų požiūrį į ekologinę veiklą bei jos organizavimą mokykloje.

Uždaviniai:
– aptarti asmenybės ugdymo pagrindinius aspektus;
– išskirti pagrindines veiklos rūšis;
– apibūdinti ekologinės veiklos sąvoką;
– panagrinėti ekologinės veiklos pritaikymo būdus bei galimybes;
– ištirti pedagogų požiūrį į ekologines veiklas pradinėje mokykloje;
– ištirti mokinių dalyvavimą įvairiose ekologinėse veiklose.

Objektas: 1- 4 klasių mokiniai;

Metodai:
– literatūros apžvalga;
– anketa mokytojams;
– anketa mokiniams (mokytojai atlieka ekspertų vaidmenį tiriant klasės mokinius);
– statistinė duomenų analizė.

2. Mokinių veiklos pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje

2.1 Teoriniai klausimo nagrinėjimo aspektai:

a) Veiklos apibūdinimas

1. Veikla (filosofiniu atžvilgiu) – specifinis žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu- tam tikras jo biologinių ir socialinių poreikių bei tikslų realizavimo būdas. Metodologiniu požiūriu skiriama:
a) materialioji;
b) daiktinė arba praktinė;
c) idealioji (mintinė) arba teorinė.
Praktinės ir teorinės veiklos darna ir vienovė suteikia galimybes visokeriopai ugdyti asmenybę, didinti žmogaus kūrybinį aktyvumą.
2. Veikla (psichologiniu atžvilgiu) – pagrindinių, aukštesniųjų gyvybės formų aktyvumo apraiška- individo poreikius, atitinkančius santykių su aplinka, siekimas (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1984).

b) Ugdymo samprata

Žodis ,,ugdyti’’ pasak B.Bitino (1990) lietuvių kalboje vartojamas norint nusakyti biologinių ar psichologinių savybių vidinės raidos skatinimą, palankių šios raidos sąlygų sudarymą.Ugdymu siekiama augančiajai kartai perduoti socialinę patirtį, kurią sudaro mokslo žinios, praktinė žmonių veikla, socialinės vertybės. Ugdymu siekiama plėtoti vaiko protą, jausmus, fizines galias. Ugdymo dėka keičiasi subjekto santykis su pasauliu, būdai, kuriais jis pertvarko ir kuria aplinką. Šia prasme kalbama apie protinį, fizinį, meninį ugdymą, valios, charakterio ugdymą.
Ugdymas- kiekvieno asmens, individo ir demokratinės visuomenės nario, gebėjimų plėtotės skatinimas; ugdymas neatsiejamas nuo socialinės evoliucijos, yra viena iš jėgų, sąlygojančių šią evoliuciją, todėl jo tikslai, turinys ir metodai turi būti dinamiški.
Filosofine prasme- ugdymo tikslas- kaip mąstymu suformuluotas idealas, kurio siekdami žmonės atlieka tam tikrus veiksmus, organizuoja savo ar kitų žmonių veiklą.
Pedagoginėje veikloje itin svarbu tinkamai siekti galutinio ir dalinio ugdymo tikslų. Ugdymo tikslai socialiniu požiūriu yra visuomenės patirtis, objektyvios tikrovės reikalavimai, kuriuos pedagogas turi paversti vidiniu pasauliu. Mokiniui perduodama visuomenės patirtis įgyja psichologinę formą.

c) Veiklų rūšys ir jų apibūdinimas

1. Veikla- pagrindinė ugdymo priemonė

B. Bitinas (1990) teigė, kad žmogus savo poreikius tenkina specifinėmis elgesio formomis, kurias vadiname veikla. Skirtingai nuo gyvulio elgesio, žmogaus veiklą lemia ne poreikis pats savaime, o tikslas- veiklos rezultato vaizdinys, suformavęs žmogų sąmonėje. Tuo žmogaus veikla skiriasi nuo gyvūnų elgesio. Keisdamas aplinką, žmogus keičia patį save, tobulėja kaip asmenybė. Kuria kryptimi asmenybė veikia, t.y. kokių veiklos rezultatų siekia, tokia ji ir formuojasi. Tai ypač būdinga vaikams. Įsijungęs į visuomenei naudingą veiklą, vaikas nė nepastebi kaip jis susiformuoja norą būti naudingu kitiems. Dėl atsitiktinių aplinkybių pradėjęs bendrauti su socialiai žalingais asmenimis, jis priima ir pradeda laikyti normalia jų nusikalstamą veiklą- chuliganiškus poelgius, vagystes ir pan. Taigi pedagogas ir siekia, kad norint išugdyti vaiką naudingą visuomenei, reikia sudaryti sąlygas, kad jis dalyvautų visuomeninėje veikloje. Tokioje kaip:
a) Mokymąsis;
b) Darbas;
c) Visuomeninė veikla kolektyve;
d) Meninė veikla;
e) Kūno kultūra ir sportas;
f) Žaidimai.
Mokymasis- pagrindinė mokyklinio amžiaus vaiko, paauglio ir daugumos jaunuolių veikla. Ji ugdo visuomenės narį protiškai, formuoja pažinimo poreikius ir interesus, rengia praktinei veiklai. Mokydamasis protinės veiklos būdų, moksleivis formuoja savo kūrybines galias, mokosi savarankiškai pažinti aplinką. Mokymasis turi didelę įtaką ir auklėtinio politinių, dorovinių idealų formavimuisi, ugdo moksleivių valią.
Darbas. Poriekis dirbti susiformuoja tik dirbant. Žmogus darbu išreiškia savo požiūrį į visuomenę, savo pilietinę atsakomybę. Darbe formuojasi asmenybės siekimas būti naudingam kitiems žmonėms, visai visuomenei.
Visuomeninė veikla ir moksleivių kolektyve, ir už jos ribų yra reikšminga ugdymo priemonė. Ji ugdo auklėtinio kūrybiškumą, norą veikti tautos, Tėvynės labui, organizatoriaus gebėjimus, moko bendrauti su kitais žmonėmis. Visuomeninėje veikloje mokiniai gali keisti ne tik aplinką, bet ir save. Šioje veikloje susiklosto tarpusavio priklausomybės, atsakingumo, jautrumo ir kitokie santykiai.
Meninė veikla- pagrindinė meninių gebėjimų, estetinių požiūrių ir skonio ugdymo priemonė. Ne mažesnę reikšmę turi mokinių kūrybiškumui, jų moralinių savybių ugdymui.
Kūno kultūra ir sportas ugdo ne tik moksleivių fizines galias, bet ir kolektyviškumą, pareigingumą, drąsą, ryžtingumą bei kitas savybes. Moksleiviai noriai joje dalyvauja ir todėl per sportinę veiklą galima sėkmingai formuoti asmenybę.
Žaidimai- esminė ikimokyklinio amžiaus veiklos sritis, svarbi ir mokykliniame amžiuje. Žaidimai padeda vaikams įsijausti į suaugusiojo vaidmenį ir patirti realiame gyvenime neprieinamus išgyvenimus. Pagal savo skirtybes žaidimai grupuojami taip:
a) Vaidmeniniai (tobulinami darbo įgūdžiai, kūrybinės galios ir kt).
b) Kolektyviniai (lavinamas kolektyviškumas, drausmė, įveikiami sunkumai).
c) Intelektiniai (lavinama mąstysena, kūrybiškumas, atkaklumas).
d) Judrieji (lavinama fizinė jėga, vikrumas, valia).
A. Jacikevičius (1994) teigė, kad žmogaus pasaulis yra jo pasaulis, nes jį sukuria pagal save savo mąstymu ir rankų sugebėjimais. Veikla įprasmina jo paties ir su juo susietų žmonių būtį, nes sukuriama materialioji ir dvasinė kultūra, galinti tenkinti laimės siekius. Veikla, santykiai, bendravimas ir yra buvimas pasaulyje. Auklėjimas veiklai pasaulyje rūpinasi auklėtinių likimu, laime.
Jau Aristotelis skyrė šias veiklos sritis: teoriją, praktiką, pojektiką. Teorinė veikla- tai tikrovės pažinimas, siekiantis tiesos, praktinė veikla- savaime vertingas veikimas, doras elgesys, o pojetika (gr. poiesis- gaminimas, kūrimas) esti veikla, kai kas nors daroma (pvz., techninis darbas) ar kuriama (pvz., meninė kūryba). Imanuelis Kantas praktinę veiklą laikė laisvės sritimi, kurią turi reguliuoti dorovė. Tai aristoteliškoji pažiūra. Kai kurie šiuolaikiniai autoriai pažinimą, bendravimą ir veiklą laiko skirtingomis žmogaus egzistencijos formomis. Veikla skirstoma taip: žaidimas, mokymasis, darbas ((taip skyrė ir B. Bitinas (1990), ir L. Jovaiša (2003)).

1.2 Auklėjimas tikrovės pažinimui

Tikrovė- pažinimo objektas. Juo plačiau ir giliau ji pažįstama, juo labiau ji darosi mums artimesnė ir lengviau pasiduoda mūsų įtakai bei valdymui.
Skirtinga objektyvioji ir subjektyvioji tikrovė. Objektyvioji- tai gamta ir kultūros kūriniai, subjektyvioji- dvasinis žmogaus gyvenimas. Išauklėtas žmogus ne tik geba artintis prie šių tikrovės sričių, bet jas pažinti, jas veikti. Pažinti tikrovę verčia įgimtasis ,,tyrimo instinktas”, dar vadinamas ,,žvalgymo instinktu”. Žmoguje šis instinktas išryškėja kaip smalsumas. Jis verčia plačiau pažinti tikrovę. Neturintys ryškesnio smalsumo žmonės yra neapsišvietę, nekultūringi, todėl auklėtojas pirmiausia turi susidomėti auklėtinio smalsumo būkle.

1.3 Auklėjimo tikrovės pažinimui turinys

Asmenybės auklėjimo tikrovei pažinti tikslas- formuoti auklėtinių dvasinės kultūros tobulumo motyvus, kad pasauliui augtų šviesūs žmonės. Šis tikslas nelengvai pasiekiamas. Didelė mokinių dalis jau pirmosiose klasėse nebenori mokytis. Rastos tokios nenoro mokytis priežastys:
1) per ilgas mokymo per pamokas laikas,
2) neįdomūs vadovėliai,
3) nekaitaliojami mokymo būdai per pamoką, t.y. per ilgai vykdomos tos pačios užduotys,
4) pratybų monotoniškumas,
5) per griežtas tvarkos režimas pirmose dviejose klasėse,
6) maža erdvė mokinių savarankiškumui,
7) netinkami pedagogų santykiai su mokiniais,
8) per sunkios ar per lengvos užduotys,
9) neskatinama siekti gerų mokymosi rezultatų,
10) skatinimo sistemos trūkumai: nejaučiama sėkmės poreikio, mokinys dažniau peikiamas negu giriamas.
Šias priežastis pašalinus, galima tikėtis, jog noras mokytis bus aktyvesnis.
Mokymasis yra tikrovės pažinimo būdas. Tikrovė pažįstama tiesioginiu stebėjimu ir tarpiškai- iš knygų, paveikslų. Jau 9 metų vaikai nori mokytis ne iš pasakų, bet iš gyvenimo tikrovės. Tokias sąlygas jiems reikia sudaryti. Gamtos, jos atšakų, kino, filmų, vaizdo įrašų stebėjimas, technikos ir jos modelių tyrinėjimas keltų smalsumą, norą daugiau žinoti.
Žinojimo poreikis stiprinamas tada, kai sudaromos sąlygos pajusti žinių trūkumą kuriam nors veiksmui atlikti. Poreikio išgyvenimas verčia skverbtis į žiniją, glūdinčią enciklopedijose, žinynuose, vadovėliuose ir kitur. Kadangi poreikiai yra cikliški, jie praeina, kai juos patenkini, tad reikia nuolat sukelti žinių trūkumo išgyvenimą.
Žingeidumas formuojamas iš poreikio sužinoti nauja. Žingeidumas tampa pastovia charakterio savybe, motyvuojančia daugiau sužinoti, negu reikia kokiam nors veiksmui atlikti. Palaikomas nuolatinis smalsumas žinioms. Jis kreipia auklėtinių dėmesį daugiau į knygas negu į gamtą. Tai jau rodiklis, kad auklėjimas pasiekė patvarią asmenybės savybę, laiduojančią pastovų mokymąsi iš natūros ir kultūros vertybių.
Sėkmės išgyvenimas daugeliui mokinių yra stiprus motyvas mokytis dirbti. Todėl pedagogui reikia kaip galima dažniau palaikyti mažiausią laimėjimą, nesėkmės atvejais žadinti pasitikėjimą savo jėgomis, aspiracijas, viltį, parodyti mokymosi perspektyvą, padėti įveikti sunkumus.
Interesų ugdymas atveria platesnę perspektyvą tikrovės pažinimui, nes interesas yra intelekto kryptingumas į kai kurias žinijos sritis. Jis turi didelę motyvacinę galią, nes yra susietas su emocijomis. Kai veiklai vadovauja interesas, ji lengvai atliekama, nekelia nuovargio, todėl ilgai palaikomas sąmonės aktyvumas.Tai sudaro sąlygas nuodugniai gilintis į šaltinius, iš kurių pažįstamas objektyvusis pasaulis.
Polinkiai skiriasi nuo interesų tuo, kad jie kreipia asmenį į praktinę veiklą. Jei interesas yra daugiau intelektualinis veiklumo motyvas, tai polinkis verčia imtis ne tiek teorinio, kiek praktinio darbo. Jie susiję, bet reiškiasi skirtingai. Jei interesas skatina pažinti tikrovę, tai polinkis- ją valdyti, keisti.
Vertybė- tai kažkas patvaresnio auklėtinio sieloje. Vertybė- asmeniui reikšmingiausio dalyko išgyvenimas, orientuojantis jo mąstymą ir jausmus į aukščiausias objektyvias gėrybes. Kai ji išjudina ta kryptimi jo veiklą, kalbama apie vertybinę orientaciją. Šioji taip pat yra tikrovės pažinimo motyvas. Tad reikia formuoti ir pažinti vertybines orientacijas.
Netiesioginiai pažįstamosios veiklos motyvai turi ne mažesnę reikšmę tikrovės pažinimo studijoms. Ypatingą reikšmę turi siekimas pažinti tikrovę, jos tikslų objektyvaus vertingumo suvokimas, valios pastangos siekti pažinimo tikslų dėl jų pačių prasmės tautos ir visuomenės gerovei. Taip auklėjamas žmogus pajunta savo visuomeninę, tautinę atsakomybę ir asmeninį vaidmenį kultūros pažangai.

2. Bendravimo veikloje tobulinimas


2.1.Sugyvenimas- partnerystės raiška

Gyvenimas drauge remiasi bendravimu. Bendravimas yra biologinis visų gyvūnų įgimis. Keitimasis informacija, t.y. – globalinis gamtos vyksmas. Ne tik gyvūnai, bet ir žvaigždės, planetos bendrauja. Mėnulio siunčiama informacija sukelia net jūrų potvynius ir atoslūgius. Žmogaus siunčiama žodinė ir ne žodinė informacija keičia ne tik tarpusavio santykius, bet ir pasaulį. Kaip matyti, esama įvairių bendravimo rūšių. Skirtingai bendrauja tėvai ir vaikai, mokiniai ir mokytojai, darbdaviai ir darbininkai, valdininkai ir pavaldiniai, vienmečiai, bičiuliai, partneriai,draugai, konkurentai, įsimylėjėliai, jaunavedžiai, vyrai su žmonomis. Šis pavyzdys padeda skirti bent tris bendravimo rūšis: 1) asmeninį, 2) reikalinį, 3) darbinį bendravimą.
Mus sieja įvairiausi bendri reikalai. Dažnai prašoma pagalbos varge, paslaugos negalėjimo veikti, negalavimų atvejais, patarimo.Ko nors trūkstant, negalint įsigyti, reikalingas aprūpinimas. Partneriai yra kokios nors veiklos dalininkai, rūpinasi kokia nors bendro veikimo dalimi, santara, o bendrininkai- rūpinasi visa veikla, taip pat gera santara. Šeima puikus reikalinio pasaulio pavyzdys.
Vertinga bendravimo išmokimo institucija yra mokyklinė bendruomenė. Čia išmokstama santaros, dirbti visuomeninį darbą, tarnauti bendruomenės interesams. Tam mokyklose veikia savivalda, ugdanti jaunimą socialiniam santaros gyvenimui.
Gyvenimas yra nuolatinis siekis realizuoti save veikloje ir santykiuose su aplinka taip, kad būtų patenkinti egzistenciniai poreikiai.
Sugyvenimas- tai darni veikla, geri santykiai sprendžiant bendrus buities, darbo, socialinius, kultūrinius, politinius klausimus.
Partneriškumas yra įgimta žmogaus individo elgesio savybė, nes individas gimsta bejėgis, ne tik silpnas, ir jam išlikti reikalingas gyvasties dalininkas- partneris. Be kito pagalbos jis žūtų. Partneriškumas- įgimta savybė. Jo pobūdis keičiasi veikiant santykių kultūrai, kurią lemia tautos papročiai, auklėjimo kryptis. Išugdytas partneriškumas tampa socialine vertybe- partneryste. Ji darosi gera, patenkinama arba net bloga, žalinga, kol pagaliau nutrūksta. Tad nuo individų sąveikos kokybės priklauso partnerystės vertingumas.
Lytinė trauka ryškiai reiškiasi skirtingų lyčių asmenims partneriaujant. Partnerystės pagrindu gali kurtis šeima, bet ji dažniausiai nėra tradicinė meilės pagrindu sukurta šeima. Tokią šeimą sieja socialiniai, biologiniai, ūkiniai reikalai.
Lytinis auklėjimas mokykloje dažnai virsta lyčių santykių biologizacija, žmogiškumo pradai neranda tinkamos vietos skirtingų lyčių moksleivių ir suaugusiųjų bendravime. Tai neigiamai atsiliepia jaunimo rengimui šeimos gyvenimui.
Šeima kuriama dviejų žmonių bendravimu, abipuse meile. Tos kūrybos rezultatas yra vyro ir moters santuoka. Santuokiniai dar nėra šeima. Kai jie augina vaiką, tampa šeima.
Šeima- tai švelnių emocijų palaikoma abipusė tarnystė, pasiaukojimas geresnei jos narių ateičiai. Švelnumas kuria ir palaiko meilę kaip begalinį rūpinimąsi kitu. Vaikams privalu kasdien laikytis higienos reikalavimų, išmokti teigiamai priimti tėvų įpareigojimus, veikti pagal tiesos, gėrio ir grožio vertybes, atkakliai mokytis ir lavintis, įgyti specialybę, kultūringai elgtis, dalyvauti tautos ir valstybės veikloje, laikytis įstatymų. Tėvams reikia mąstyti, kaip sudaryti sąlygas, kad vaikas pats savanoriškai veiktų ir elgtųsi pagal etikos reikalavimus.

2.2.Auginimas bendraujant- ugdymo išvada

Auginimas veikdamas augimą, turi dar šias ugdymo funkcijas: slaugą, lavinimą, auklėjimą. Jos realizuojamos tėvams ir vaikams, mokytojams ir mokiniams bendraujant bent iki 18 metų. Jo rezultatas- vaikų parengtis studijoms, savarankiškam gyvenimui. Šnekamojoje kalboje auginimo sąvoka reiškia ne tik fizinį asmens brandinimą, bet ir jo rengimą gyvenimui. ,,Jie išaugino gerą žmogų”,-sakoma apie išlavintą, išauklėtą kurios nors šeimos vaiką. Auginimas šeimos gyvenime yra ne kas kita, kaip vaiko visapusiškas ugdymas. Visi nori išauginti gerą žmogų.
Slauga pradedamas vaiko augimas. Jis slaugomas nuo gimimo iki tol, kol geba save aptarnauti: pats pavalgyti, praustis, apsirengti, apsiauti ir tvarkyti kitus buities reikalus.
Slauga susijusi su priežiūra. Vaikų veikla ir elgesys, įvairiausi jų gyvenimo įvykiai teikia puikia progą juos prižiūrėti. Tėvų, auklėtojų, mokytojų vykdoma vaikų priežiūra turi keletą funkcijų: 1) individo įgymių pažinimą, 2) elgesio diagnostiką, 3) elgesio korekciją, 4) saugumą, 5) gelbėjimą.
Veikloje atsiskleidžia ne tik motoriniai įgymiai (judrumas, greitumas, šoklumas, jėga, pusiausvyra, koordinacija), bet ir dėmesio, suvokimo, atminties, orientacijos, mąstymo, jausmų, valios, charakterio užuomazgų ypatumai. Dar lengviau diagnozuoti elgesį. Nesunku pastebėti darbštumą ir tingumą, švelnumą ir agresyvumą, aplaidumą ir punktualumą, pagarbą ir aroganciją. Slauga normaliai negali tęstis visą gyvenimą, nes slaugymas individą laipsniškai išmoko patį tvarkyti savo reikalus, apsitarnauti, išlavina jėgas savarankiškai veikti.
Lavinimas yra ugdymo funkcija, miklinanti fizines ir psichines jėgas kvalifikuotai veikti gyvenime. Tad galima skirti teorinį ir praktinį mokslinį, meninį, techninį ir technologinį, ekonominį, fizkultūrinį lavinimą.
Intelektas vystosi įgyjant kalbinės ir jutiminės patirties ilgą laiką, kol sugebama naudotis visais jo struktūros elementais- suvokimu, supratimu, atmintimi, vaizduote, mąstymu. Tiems elementams lavinti esama specialių priemonių ir metodų. Pedagogai juos perima.
Auklėjimas yra ugdymo funkcija, teikianti sąlygas išsiskleisti dvasinei individo prigimčiai. Auklėjimo tikslas- išauginti dorą šeimos, viešojo gyvenimo, tautos, valstybės, žmonijos narį, per jį keisti žmonių aplinką aukščiausiu dvasinių vertybių pagrindu. Jeigu toks auklėjimo tikslas, tai jo turinį galima užpildyti veikiant šiuose auklėjimo ruožuose: pasaulėžiūrinio, religinio, drausminio, dorovinio, estetinio, darbinio, tautiško, tautinio, nacionalinio, valstybinio, tarptautinio, kosmopolitinio, globalinio.
Kad būtų išvengta auklėjimo klaidų, būtina žinoti, kad pažįstamas auklėtinis, kokio auklėjimo turinio jam reikia, kad norėtų keistis; įgyti dvasios aristokrato savybes, kokie jam reikalingi auklėjimo ir saviauklos metodai, kaip organizuoti auklėjimo vyksmą. Atsakyti į šiuos klausimus padeda hodegetika- auklėjimo mokslas. Tiktai įgytos auklėjimo kvalifikacijos padės laipsniškai brandinti darnią asmenybę.

2.3. Bendravimo veikloje ugdymo formos ir metodai

Šeimoje, mokykloje, įstaigoje, kariuomenėje svarbiausias bendravimo mokymo metodas yra elegantiško pavyzdys. Ne visada pavyksta laikytis elegancijos, doro elgesio. Vienintelis metodas išpuoliams slopinti yra savitvarda, o konfliktams spręsti- darnos siekiantis dialogas. Jis padeda normalizuoti santykius, bendravimą.
Bendravimui tobulinti svarbus bendradarbiavimo (kooperacijos) mokymas šeimoje, mokykloje, įstaigoje. Jei bendradarbiaujant konkuruojama, tai turi būti garbinga, dora. Nėra abejonės, kad dorą bendravimą ugdo spauda, televizija. Nekontroliuojamos jos daro nepataisomą žalą, ypač blogai auklėja vaikus, jaunuolius.

3. Šeiminis auklėjimas veiklai

Šeima yra giminystė ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą pasauliui. Vienas svarbiausių jos tikslų- sudaryti normalias sąlygas vaikams įgyti veiklos pasaulyje patirtį, kad galėtų savarankiškai dirbti ir laimingai gyventi.
Sudarant tokias sąlygas, pirmiausia svarbu užtikrinti šeimos ekonominę gerovę, higieną. Švara, grynas oras, šiluma, pakankama šviesa, asmeninės higienos reikmenys, patogūs baldai ir tinkamas jų išdėstymas, moderni apranga- šiuolaikinės buities atributai, atitinkantys žmogaus poreikius. Abu sutuoktiniai turi rūpintis, kad buto aplinka, psichologinis klimatas, veiklos organizacija, mityba užtikrintų poilsį, atstatantį darbingumą, gerą nuotaiką. Šeimoje įdomiai, kultūringai ir prasmingai tvarkomas laisvalaikis (telelaidų žiūrėjimas, išvykos, iškylos ir kt.) stiprina pasirengimą veiklai. Labai svarbus veiklos ugdymo veiksnys- įvairios priemonės, tenkinančios jos narių biologinius, materialinius, kultūrinius, socialinius ir dvasinius poreikius.

3.1. Auklėjimo veiklai turinys

Didelę reikšmę vaikų veiklai ugdyti turi šeimos ūkis. Taupumas- svarbi ekonomikos priemonė. Jis prasideda nuo turto saugojimo ir priežiūros.
Veiklai pasaulyje reikia fizinės brandos. Todėl svarbus fizinis auklėjimas. Juo siekiama, kad vaikas būtų sveikas ir stiprus, vikrus ir gracingas. Grynas oras, vandens procedūros, vaikščiojimas, mankšta ir kitokia fizinė kultūra tam reikalui yra nepakeičiamos priemonės šeimoje. Mokykliniame amžiuje reikia įtraukti vaikus į sportą. Rankinis, tinklinis, krepšinis, stalo ir lauko tenisas, lengvoji atletika, futbolas, slidinėjimas, čiuožimas, plaukymas- vertingos sporto šakos jaunimo fiziniam lavinimui gerinti.
Protinis auklėjimas pradedamas kūdikystėje turtinant sąmonę įspūdžiais ir žodžiais, plėtojant sąvokas, mąstymą ir kalbą. Tėvai rūpinasi, kad vyresnio amžiaus vaikai gerai išmoktų visa, kas numatyta mokymo įstaigų programose. Tam reikia ugdyti vaikų savikontrolės įprotį, kad jie sugebėtų patikrinti mokymo rezultatus ir nustatyti, kokiu lygiu įvykdyti jiems skiriami uždaviniai.
Dorinis auklėjimas neatsiejamas nuo humanizmo principo įgyvendinimo šeimos santykiuose. Vaikų meilę tėvams, broliukams ir sesytėms, draugiškumą, pagarbą vyresniesiems, jautrumą, parengtį padėti, tausoti kitų sveikatą, jėgas visada reikia stiprinti.
Elgesio kontrolė ir korekcija, pratinimas veikti pagal dorovės reikalavimus ugdo dorovinius įpročius, tačiau nei kontrolė, nei pratinimas neturės reikšmės, jeigu vaikas nebus mokomas savikontrolės ir saviauklos.
Darbinis auklėjimas- dorinio auklėjimo sudėtinė dalis, nes juo siekiama suformuoti teigiamą požiūrį į darbą ir jo rezultatus. Svarbiausia darbinio auklėjimo priemonė- darbas, darbo mokymas.
Darbinis auklėjimas- pradinis etapas rengiant jaunimą profesijai. Jau VII- VIII klasėje kai kurie vaikai gyvai susidomi profesija. Tėvai turi pažinti jų polinkius ir galimybes, padėti rinktis profesinio mokymo įstaigą ir specialybę.

3.2. Šeiminio auklėjimo veiklai metodai ir formos

Pamokymas- trumpas veiklos ar elgesio nurodymas, numatant galimus padarinius, nurodant, kodėl taip ir ne kitaip darytina.
Auklėjamieji pokalbiai įgyja didelę reikšmę, kai prabunda vaiko savimonė ir jie pajėgūs dalyvauti pokalbyje. Ne anksčiau kaip ketvirtais gyvenimo metais tokie pokalbiai darosi efektyvūs.
Pasakų sekimas ir garsinis skaitymas- nepakeičiamas pažiūrų ir dorovinių veiklos vertinimų formavimo metodas. Jau devintais gyvenimo metais vaikas nebetiki pasakomis ir nori mokytis iš gyvenimo. Tylusis knygų skaitymas darosi poreikis. Todėl svarbu parinkti tinkamą lektūrą, o perskaitytas knygas aptarti.
Eilėraščių mokymasis atmintinai ugdo žodžio kultūrą, estetinius jausmus ir santykius su tikrove.
Veikdinamaisiais metodais vaikai įtraukiami į praktinę, dorovinę veiklą. Nepakeičiama priemonė- žaislai ir žaidimai. Pritaikyti vaikų amžiui žaislai, grupiniai, siužetiniai žaidimai plėtoja intelektines ir dorovines emocijas, moko dirbti, rengia gyvenimui. Įvairių pasakų ir apsakymų inscenizacijos, dramatizavimas formuoja dorovinį elgesį ir parengtį veiklai.
Paauglystės ir jaunystės metais tam ypač tinka dienoraštis. Jis sudaro sąlygas stebėti save, planuoti savo veiklą, vertinti jos rezultatus, lavinti rašomąją kalbą, mąstymą.

4. Auklėjimas darbui

Auklėjimas darbui pradedamas auklėjimu veiklai apskritai, siekiant išugdyti būtiną asmenybės aktyvumą. Vaikai ir dirbantieji paprastai yra aktyvūs. Aktyvumas, kaip organizmo gebėjimas veikti, tam tikras veikimo intensyvumas, pats savaime problemos nekelia. Įvairių problemų kyla, kai aktyvumas mažėja, nepatenkina organizmo ar asmens vystymosi poreikių, darbinės, socialinės, kultūrinės aplinkos reikalavimų.

4.1. Veikla- profesionalumo pamatas

Kaip žinoma, įgytasis žmogaus aktyvumas reiškiasi nesąmoningu judesiu, sąmoningu veiksmu, sudėtinga fizine ar protine veikla, bendravimu ir elgesiu. Veikla savo ruožtu būna arba žaidimas, arba darbas. Veikimas bet kuriose veiklos rūšyse vienaip ar kitaip jį specializuoja, o specializacija rengia veikėją gyventi šių dienų sąlygomis. Veikloje išryškėja bendravimas su aplinka. Tiriant veiklos rūšių (žaidimų, mokymosi, darbo) įtaką prfesionalumui, reikia gilintis į jų specifiką, rasti veiksnius, specializuojančius veiklą, reikalingą asmeniniam ir socialiniam gyvenimui.
Žaidimas- paprasčiausia prigimtinė, bet svarbi žmogaus egzistencijai veiklos rūšis. Todėl žaidiminė veikla tęsiasi per visą gyvenimą, nors keičiasi jos pobūdis, žaislai, žaidimų rūšys. Tyrimais nustatyta, kad žaidimo elementų įvedimas į mokymo procesą aktyvina intelektą: suvokimą, atmintį, vaizduotę, mąstymą.
Pagal darbo rūšis skiriami intelektiniai, statybiniai, techniniai, tarp jų populiarūs įvairūs transportiniai, kompiuteriniai žaidimai. Jie visi pritaikyti vaikų, jaunimo, suaugusiųjų amžiaus ir individualybės skirtybėms.
Žaidimai ugdo valią, charakterį, atsakingą asmenį. Tokios sąlygos turi būti šeimoje, ypač visų tipų ir lygių mokyklose. Tam tikslui čia organizuojamas pedagogiškai grindžiamas laisvalaikis (turistų, kraštotyrininkų, gamtininkų, sportininkų klubai), sudaromos žaidimų grupės (šaškių, šachmatų, kvadrato, rankinio, tinklinio, krepšinio).
Mokymasis yra intelekto galia suvokti, vertinti, perdirbti ir išsaugoti vidaus ir aplinkos poveikius. Ugdant intelekto galią kaip tik privalu visaip plėtoti suvokimo, tikrovės reiškinių supratimo apimtį, juos lyginti, vertinti, kurti nauja remiantis patikrintais kriterijais, mintimis ir intuicija, perdirbti suvokinius, vertybes pagal savo patirtį, juos interiorizuoti, išsaugoti atmintyje. Didaktikos (mokymo mokslo) paskirtis ir yra intelekto galių plėtojimas, asmenybės inteligencijos ugdymas. Inteligencija- aukštas intelektinio subrendimo lygis, galėjimas viską protingai suprasti, paaiškinti, veikti, kurti. To siekiama mokant visų mokyklinių dalykų: kalbų, literatūros, biologijos, geografijos, fizikos ir kt. Taip lavėja atskirų dalykų intelektas ir inteligencija, mąstymas darosi imlesnis, aštresnis, atmintis stiprėja.
Darbas- pagrindinė žmonijos gyvavimo ir pažangos veikla. Ja kuriamos materialinės ir dvasinės vertybės. Jas gali kurti sveikas, darbingas žmogus, o ypač profesionalas, įgijęs reikiamas kvalifikacijas specializuotose mokyklose.

4.2. Auklėjimo darbui turinys

Pagrindinė auklėjimo darbui priemonė yra darbų, buities kultūros mokymas. Šiam auklėjimui mokykla panaudoja ruošą ir kitokį naudingą darbą.
Ruošos darbai mokykloje atliekami palaikant švarą ir tvarką. Valymas, plovimas, mokymo priemonių priežiūra ir remontas, savitvarka drabužinėje, budėjimas klasėje ir kitose patalpose- nuolatiniai mokyklinės buities darbai.
Mokinių naudingas darbas- gyvenvietės tvarkymas, vaistažolių rinkimas, medelių sodinimas, pagalba seneliams ir kt. Vasaros atostogų metu organizuojamos talkos mieste ir kaime, miesto mokinių darbas kaime auklėja ne tik savanaudišką požiūrį į darbą, bet ir turi gamybinės reikšmės. Įvairios mokinių talkos mieste ir kaime- gera priemonė grūdinti fiziškai, ugdyti valią ir charakterį.
Darbinis auklėjimas glaudžiai susijęs su kitais ugdymo uždaviniais, nes darbas yra ne vien tam tikrų operacijų atlikimas, bet ir visuomeninė, asmeninė vertybė. Jis- svarbiausia ir pagrindinė asmens saviraiškos priemonė, jos dorovinio subrendimo apraiška. Jeigu dirbama kolektyve, susidaro sąlygos tarpasmeniniams ir kooperaciniams santykiams formuoti. Kolektyvinis darbo pobūdis reikalauja iš darbuotojo derinti savo veiksmus su kitais, siekti bendrų darbo uždavinių geresnio įvykdymo.

4.3. Ekonominis auklėjimas

Ekonominis auklėjimas mokykloje neatskiriamas nuo darbinio auklėjimo. Jo tikslas- formuoti tinkamą nuostatą į materialines vertybes, vartojimą, mokyti racionaliai organizuoti darbą, didinti darbo produktyvumą ir gerinti jo kokybę.
Ekonominis auklėjimas pradedamas šeimoje, mokykla jį išplečia ir pritaiko verslo ir komercijos poreikiams. Mokykloje ugdomas moksliškai pagrįstas požiūris į laiko, darbo ir vartojimo ekonomiją, įgūdis atitinkamai veikti bei elgtis, išmokstama ekonomikos pagrindų. Vienas svarbiausių darbo ekonomikos klausimų- darbo organizavimas. Mokykla turi išmokyti savarankiškai mokytis, t.y. patiems organizuoti mokymąsi. Pirmiausia reikia išmokti higieniškai tvarkyti darbo aplinką (patalpą, apšvietimą, ventiliaciją ir kt.), laikytis protinio darbo higienos, ekonomiškai naudotis mokymosi reikmenimis, įsisavinti mokymosi metodiką ir jos griežtai laikytis.
Mokykla formuoja tausų požiūrį į turtą, moko, kaip elgtis su mokymo reikmenimis, saugoti patalpas, įrengimus, taupyti vandenį, elektrą ir t.t.
Darbinis ekonominis auklėjimas ir mokymas yra rengimo profesijai pagrindas (Jacikevičius, 1995).

c) Ekologinė veikla- viena iš mokinių veiklos rūšių.

Ugdymo praktikai svarbios ir dalinės pozicijos apraiškos, kurias lemia daliniai tikslai. Tai dorinė, pilietinė, estetinė ir kt. Asmenybės pozicijos. Akivaizdu, kad šiandieną, daug dėmesio skiriant ekologiniam ugdymui, būtina išskirti ir ekologinę asmens poziciją. Aramavičiūtė V. (2000) pažymėjo, jog formuluoti ekologinę poziciją ir yra svarbiausias ekologinio ugdymo tikslas, bei nurodė, kad čia svarbus konstruktyvios ekologinės veiklos mokymas.
Jacikevičius A. (1995) teigia, kad ekologinė veikla vyksta lauke ar patalpoje (gr. oikos- būstas). Gamta, butas, darbovietė- mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką, higieną bei sveikatą tyrinėja ekologija, teikia žinių apie kenksmingus pačiai gamtai ir žmogui.
Jau iš mažens vaikai auklėjami, kaip elgtis su augalais, gyvūnais, vandeniu, atmatomis. Rengiant mokyklinio amžiaus jaunimą darbui, neapsieinama be ekologinių žinių. Dėstant biologiją, chemiją, agrokultūrą, mokantis techninio darbo dirbtuvėse, kitokiose patalpose, talkininkaujant ūkininkams, kooperatyvams, mokoma praktinio ekologinio darbo, kaip apsaugoti žmogų ir gamtą nuo pavojų, užteršimo, užnuodijimo, ligų. Tam reikia specialios kvalifikacijos. Dirbantieji turi ja vadovautis.
Kalenda Č. (1992) taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog norint, kad įpročiai ir ekologinės žinios taptų individo įsitikinimais ir elgesio orientyrais, jos turi būti įtrauktos į konkrečią žmogaus veiklą, jis privalo tapti asmenybės vertybine, dorovine norma. Gamtos apsaugos moralė kaip tik formuluojasi veikloje, kurios tikslas- saugoti natūralią aplinką, garantuoti ekosistemų išlikimą. Ši veikla neatsiejama nuo įsisąmoninimo, kad gamta naudinga, vertinga ir priklauso visiems žmonėms, nuo suvokimo, kokią didžiulę reikšmę ji turi dabartinės kartos ir būsimųjų kartų gerovei.

3. Ekologinės veiklos organizavimas ir galimybės mokykloje

Pagrindinis ekologinio ugdymo uždavinys- puoselėti moksleivių kultūrą. To siekiama integraciniu būdu per visų dalykų pamokas bei popamokinę veiklą, įgyvendinant šiuos uždavinius:
1. Emocinio ir vertybinio santykio su gamta ugdymą.
2. Ekologinių ir elgesio motyvų ir stereotipų formavimą praktinėje veikloje.
3. Ekologijos žinių sistemos perėmimą.
4. Ekologinio mąstymo ugdymą mokymo procese ir praktinėje veikloje.
Moksleivių ekologinis ugdymas skirtingais vaikų amžiaus tarpsniais yra ne vienodas. Į pirmąją klasę vaikas ateina turėdamas gležną dvasinį ryšį su jį supančiu pasauliu. Pradinėje mokykloje itin svarbu gimtosios kalbos, dailės, gamtos pažinimo pamokos, nes per jas mokinys stiprina savo dvasinį ryšį su pasauliu, gamta, žmonėmis. Tuo metu suformuotas teigiamas emocinis vertybinis santykis su pasauliu (gamta) yra labai svarbus tolesniam ekologinės kultūros ugdymui. Būtina daugiau skaityti ir aptarti mūsų klasikų, ypač S. Daukanto, A. Baranausko, J. Biliūno, J. Tumo- Vaižganto, V. Krėvės bei tautosakos kūrinius, kuriuose ryškios tautos tradicijos. Kūrinių herojų elgesys ir samprotavimai atskleidžia stiprų dvasinį ryšį su gamta. Herojai jaučia vidinį artumą gamtai (medžiams, gyvuliams, išskirtinėms gamtos vietoms, miškui), taurią gamtos ir žmogaus vienybę, išreiškia jai savo prieraišumą ir užuojautą.
Toks moksleivių ekologinis ugdymas tęsiamas ir vyresnėse klasėse, bet į ugdymo procesą vis labiau turėtų įsilieti ekologijos žinios. Drauge būtina vaikus mokyti konstruktyvios ekologinės veiklos, kad jie žinotų:
1. koks veiklos tikslas ir uždaviniai,
2. kokios priemonės reikalingos įgyvendinant tikslą ir uždavinius,
3. kokio rezultato tikimasi,
4. ar veiklos padariniai nepavojingi žmogui ir gyvajai gamtai?
Aktualių ekologijos problemų svarstymas, žmogaus elgesio ir jo padarinių vertinimas ekologiniu požiūriu, praktinių gamtosaugos įgūdžių formavimas turi būti šiandienos pedagogo dėmesio akiratyje (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994).
Lamanauskas V. (2000) teigia, kad asmenybės vertybių sistema- teorinės asmenybės žinios- praktiniai asmens įgūdžiai- tai glaudžiai sąryšinga sistema, kuri darniai funkcionuoja tik per konkrečią asmenybės veiklą. Pati visuomenė , tauta turi būti suinteresuota, kad jau mokykloje ypatingas dėmesys būtų skiriamas pasaulėžiūros formavimui, ypač ekologiniu aspektu, nes šiandien ne tik gajus, bet ir toliau tebeformuojamas technokratinis, stereotipinis ir griaunantis mąstymas. Analizuodamas bendrųjų programų projektus autorius pasigenda problemos aktualizavimo ir siūlo tokią pasaulėžiūros ekologizavimo proceso seką:
1) ekologinių procesų atskleidimas;
2) ekologinių problemų sprendimui reikalingos žinios;
3) tam tikrų elgesio stereotipų formavimas;
4) aktyvios asmenybės pozicijos formavimas sprendžiant ekologines problemas;
5) nuolatinis bendražmogiškosios moralės principų aktualizavimas;
6) ekologinės sąžinės formavimas.
Galimi tokie pagrindiniai pasaulėžiūros ekologizavimo būdai:
1) ekologinės krizės priežasčių ir pasekmių aiškinimas, komentavimas, analizavimas ir vertinimas (įvairi literatūra, masinės informavimo priemonės ir kt.);
2) epochos ekologinės kultūros įsisavinimas per ugdymo procesą;
3) asmenybės įtrukimas į konkrečią veiklą (pvz., aplinkos apsauga ir kt.).
Ivanauskienė F. (2000) teigia, kad palankios sąlygos vaikų doroviniam- ekologiniam ugdymui susidaro tokioje veikloje, kuri jiems yra aktuali ir mėgstama: žaidimai, bendravimas su suaugusiais, bendraamžiais, gamta, mokymasis ir dalyvavimas kūrybinėje- meninėje veikloje. Padarytoje III- IV klasių apklausoje kas antras respondentas renkasi kūrybinę- meninę veiklą. Didelė galimybės ją plėtoti susidaro dailės ir darbelių pamokose. Plėtojant vaiko santykį su gamta per dailės ir darbelių pamokas Saviščevienė S., Rapšienė V. (2000) siūlo medžiagą darbams rinkti įvairiais metų laikais. To pasekoje vaikai kuo daugiau bus gamtoje, gilins savo žinias apie gamtą įvairiais metų laikais, dirbs įvarius darbelius iš gamtinės medžiagos.
Mondeikienė L. (2000) siūlo ekologinį ugdymą vaikui skiepyti per žaidimus. Ji teigia, kad jaunasis pedagogas skatinamas ne tik parodyti savo žinias iš ikimokyklinės pedagogikos dalyko, bet ir pagalvoti, kaip ir kur šiandien jis galėtų su vaikais pabūti arčiau gamtos ir kaip galėtų padėti ją ,,pajusti”.(Pvz., ,,Atradimo” pamokos- tai savaitės ar mėnesio išvyka į gamtą. Ten vaikai būtų mokomi įsiklausyti į gamtos muziką, atrasti naujos vietos paslaptis, atkreipti dėmesį į mažųjų smarkiųjų darbininkių skruzdėlyčių gyvenimą ir kt.).
Augienė D. (2000) teigia, kad žmogaus gyvenime esti daug svarbių ir sudėtingų laikotarpių. Vienas tokių- vaiko atėjimas į mokyklą. Mokyklinėje bendruomenėje jis mokosi, atskleidžia savo gebėjimus, patirtį, tenkina savo poreikius, susiranda draugų, mokosi bendrauti, t.y. jis bręsta kaip asmenybė. Todėl nėra abejonės, kad mokykla turi labai didelės įtakos vaiko fizinei ir psichinei sveikatai, dvasinei harmonijai.
Mokykloje mokinys turi jaustis dvasiškai laisvas, kupinas teigiamų emocijų, noro veikti ir siekti gerų rezultatų. Tam sąlygas sudaro, pirma- teigiamas psichologinis klimatas ugdymo procese (geri santykiai ir savitarpio supratimas, bendradarbiavimas ir pagalba, pagarba ir tolerancija), antra- vaiko gera savijauta klasės bendruomenėje (pasitenkinimas savo veikla ir rezultatais, saugumo ir meilės poreikio patenkinimas, vidinė ramybė, tikėjimas savo jėgomis ir savo asmenybės vertingumu). Visa tai sudaro sąlygas vaiko emociniam komfortui, kuris yra pagrindinė asmenybės vystymosi sąlyga. Vaiko savijautą ir psichologinį klimatą klasėje lemia mokytojo ir mokinių, ir tarp mokinių vykstantis bendravimas, susiklostę tarpusavio santykiai. Taigi mokykla, jos aplinka privalo saugoti vaiko vystymąsi, sudaryti sąlygas asmenybės tapsmui, paruošti sugyvenimui su Gamta, su aplinkiniais žmonėmis ir pačiu savimi.
Savickytė V. (2000) teigia, kad norėdamas praplėsti , apibendrinti, bei įvertinti per pamokas įgytas žinias, mokytojas sėkmingai gali panaudoti ekologiniam mokinių ugdymui tokias veiklos formas, kaip gamtininkų būrelius, ekskursijas, išvykas, konkursus, parodas, rytmečius, popietes, valandėles, viktorinas ir kt.(Pvz., Miško šventės, ,, Daktaro Aiskaudos ligoninė”, ,, Medžių stotis”, ,, Saldus medis” ir kt.).
Makarskaitė R. (2000) teigia, kad reformuojant mokyklą, būtina labiau pasirūpinti ir papildomu ugdymu, kuris žmogaus asmenybės ir sielos augimui labai svarbus. Moksleivių papildoma veikla sudaro puikias galimybes ekologiniam švietimui, kurių negauna formalioje veikloje. Papildomos veiklos metu yra palankiausios sąlygos integruoti visų mokomųjų dalykų žinias, gautas mokykloje. Autorė siūlo efektyviausių rezultatų siekti vykdant praktinę aplinkotyros ir gamtosaugos veiklą. Tai ekologiniai žygiai, stovyklos, akcijos, ekologinės programos ir projektai, neakivaizdinės mokyklos, kur vaikai stebi aplinką, florą, fauną ir ekologinius procesus. Gamtos stebėjimai visada baigiami apibendrinimais, o tai skatina mąstyti, diskutuoti, analizuoti, vertinti. Atsiranda poreikis bendrauti ir bendradarbiauti.
Lukavičienė V. (2000) pabrėžė, jog praktinė veikla ugdymo procese reikšminga ir tuo, kad jos metu formuojamos esminės žmogaus ir gamtos vienovė bei žmogaus atsakomybės už savo veiklos rezultatus gamtoje nuostatos, susidaro ekologinės dorovinės normos, paremtos bendražmogiškosiomis vertybėmis. Autorė pažymėjo ir tai, kad ekologinio ugdymo idėjos įgyvendinamos remiantis veiklos principu, panaudojant vaikų patirtį, apimant įvairias veiklos sritis.
Apibendrinant galima būtų išskirti tokius ekologinei veiklai būdingus požymius:
• Asmeninis ir visuomeninis ekologinės veiklos reikšmingumas. Būtent asmeninės atsakomybės suvokimas yra vienas iš svarbiausių ekologinio ugdymo uždavinių. Dalyvaudami ekologinėje veikloje mokiniai turėtų suvokti aplinkosaugos veiksmų tiek mokykloje, tiek už jos ribų svarbą.
• Iniciatyvą saugant, globojant bei puoselėjant aplinką. Šito pasiekiama įtraukiant mokinius į prasmingą ir jiems prieinamą veiklą. Mokiniai turėtų jausti veiklos laisvę, reikšti savo iniciatyvą, ugdytis savarankiškos ir kūrybiškos veiklos gebėjimus.
• Veiklos aktyvumas. Jis susijęs su pačia ekologinės veiklos prigimtimi ir skatinti spręsti aplinkos apsaugos problemas.

3.1. Tyrimo tikslas, metodai ir organizavimas

Tyrimo tikslas – ištirti mokytojų požiūrį į ekologinę veiklą bei jos organizavimą pradinėje mokykloje.

Tyrimo bazė. Tyrimas atliktas Kelmės rajono vidurinėse, pagrindinėse ir pradinėse mokyklose. Tyrime dalyvavo 20 pradinių klasių mokytojų, kurie atliko ekspertų vaidmenį, įvertindami anketoje pateiktą ekologinę mokinių veiklą.

Tyrimo metodai ir organizavimas
Ekologinė veikla įvertinta taikant ekspertų metodą. Buvo parengtos anketos mokytojams, kuriose nurodyta 29 veiklos rūšys, susijusios su gamtos tyrinėjimais ir stebėjimais, gyvųjų gamtos objektų priežiūra bei veikla, orientuota į aplinkos apsaugą. Kiekvienas respondentas turėjo įvertinti veiklą trimis lygmenimis: (,,labai svarbi“, ,,nelabai svarbi“, ,,nesvarbu“), bei nurodyti, kokioje veikloje dalyvavo jo klasės mokiniai.
Sisteminant žinias apie ekologinę veiklą remtasi pradinio ugdymo turiniu (vadovėliais), ekologinio ugdymo programa, pedagogų praktikų patirtimi.

3.2. Mokytojų ir mokinių apklausa bei rezultatai

Ekologinės veiklos įvertinimas
Tyrimo metu buvo siekta įvertinti ekologinę veiklą ir jos organizavimą šiuolaikinėje pradinėje mokykloje. Vertinimas bei ekologinės veiklos rūšių rangavimas buvo atliktas ištyrus pradinių klasių mokytojų anketinės apklausos rezultatus.
Ekologinės mokinių veiklos vertinimo duomenys pateikti 1 lentelėje. Joje pateiktas bendras ekologinės veiklos rūšių pasiskirstymas pagal reikšmingumą ir svarbą.
Tyrimo duomenys parodė, kokios ekologinės veiklos rūšys vyrauja pradinėse mokyklose: visi respondentai (100 proc.) teigė, kad labai svarbi ekologinė veikla yra žmonių daromos žalos aplinkai tyrimas. Didelė dalis t.y. 90 proc. mokytojų manė, jog labai svarbi ekologinė veikla yra mokyklos aplinkos būklės tyrimas bei gražios ir sveikos aplinkos kūrimas, 85 proc.- mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas ir gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas, 80 proc.- pavojingų atliekų poveikio žmogui ir gamtai tyrimas, dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose, vandens augalų ir gyvūnų tyrimas, gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas. Dauguma pradinių klasių mokytojų (75 proc.) labai svarbia ekologine veikla laikė gamtos paminklų saugojimas, vandens taršos šaltinių nustatymas, miško augmenijos tyrimas, žvėrelių globa žiemą, oro būklės tyrimas, mokyklos ekologinių problemų aptarimas, 65 proc.- dirvožemio taršos šaltinių tyrimas, namų aplinkos būklės tyrimas, 60 proc.- kambarinių augalų priežiūra, vandens taupymo būdų tyrimas, augalų augimo stebėjimas. Nepopuliariausia veikla buvo ūkininko veiklos tyrimas (40 proc.), sodo ekosistemos tyrimas (45 proc.).

Daugiausia respondentų (60 proc.) ,,nelabai svarbia“ ekologine veikla laikė ūkininko veiklos tyrimas, (55 proc.) sodo ekosistemos tyrimas. Prie nelabai svarbios veiklos (45 proc. respondentų) priskyrė atliekų rūšiavimas, artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas, parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas, 40 proc.- laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas, 35 proc.- namų aplinkos būklės tyrimas, augalų augimo stebėjimas, elektros taupymo problemos analizė.
Kai kurie respondentai (10 proc.) nesvarbiomis ekologinėmis veiklomis laikė kambarinių augalų priežiūra, atliekų rūšiavimas, vandens taupymo būdų tyrimas, elektros taupymo problemos analizė. (5 proc.) pažymėjo, kad nesvarbios yra gamtos paminklų saugojimas, dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose, gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas, dirvožemio taršos šaltinių tyrimas, laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas, mokyklos aplinkos būklės tyrimas, artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas, augalų augimo stebėjimas, mokyklos ekologinių problemų aptarimas.
Atliekant įvairių rūšių ekologinės veiklos analizę kokybiškai jas vertinant paaiškėjo kad mokytojai nepakankamai reikšmingomis laikė kai kurias ekologinės veiklos rūšis.

Atliekant tyrimą buvo keliamas uždavinys apibūdinti ekologinių veiklų paplitimą pradinėse klasėse, mokinių dalyvavimą jose. Ryšys tarp labai svarbios ekologinės veiklos ir veiklos, kuriose dalyvavo respondentų mokiniai, pavaizduotas 1 paveikslėlyje.
Palyginus ekologines veiklas paaiškėjo, kad respondentų (100 proc.) nurodytoje žmonių daromos žalos aplinkai tyrimo veikloje dalyvavo tik 50 proc. mokinių. Įdomu pastebėti ir tai, kad iš 55 proc. veikloje elektros taupymo problemos analizė nedalyvavo nei vienas mokinys. Panašiai buvo įvertinti ir: vandens augalų ir gyvūnų tyrimas (80 proc./ 55 proc.), miško augmenijos tyrimas (75 proc./ 55 proc.), mokyklos aplinkos būklės tyrimas (90 proc./ 55 proc.), gražios ir sveikos aplinkos kūrimas (90 proc./ 85 proc.), gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas (80 proc./ 75 proc.).
Kai kurias veiklas mokytojai laikė nelabai reikšmingomis, bet visgi mokiniai juose aktyviai dalyvavo. Pvz.: medelių sodinimas (80 proc./ 90 proc.), kambarinių augalų priežiūra (60 proc./ 85 proc.),mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas (85 proc./ 90 proc.), gamtos pokyčių įvairiais metų laikais tyrimas (85 proc./ 90 proc.), augalų augimo stebėjimas (60 proc./ 85 proc.), žvėrelių globa žiemą (75 proc./ 95 proc.), parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas (55 proc./ 60 proc.).
Apklausoje dalyvavusių mokytojų mokiniai mažai dalyvavo tokiose veiklose: gamtos paminklų saugojimas (25 proc.), atliekų rūšiavimas (20 proc.), pavojingų atliekų poveikio gamtai ir žmogui tyrimas (15 proc.), ūkininko veiklos tyrimas (10 proc.), dirvožemio taršos šaltinių tyrimas ( 5 proc.), sodo ekosistemos tyrimas (5 proc.), vandens taršos šaltinių nustatymas (20 proc.), laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas (30 proc.), namų aplinkos būklės tyrimas (35 proc.), artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas (30 proc.), oro būklės tyrimas (20 proc.).

4. Išvados

1. Ekologinės veiklos rūšių įvairovė šiuolaikinėje pradinėje mokykloje padeda formuoti ekologinę kultūrą-asmens požiūrį į gamtą, siekiant saugoti, globoti gamtą, racionaliai naudoti jos išteklius, dalyvauti sprendžiant ekologines problemas.
2. Ekologinis požiūris tiesiogiai susijęs su aktyvia veikla pažįstant ir saugant bei puoselėjant gamtą.
3. Ekologinė veikla – viena iš veiklos rūšių, kurioje dalyvauja įvairių amžiaus tarpsnių žmogus ir kuriai būdingas reikšmingumas, iniciatyva bei aktyvumas.
4. Pradinių klasių ugdymo turinyje bei Ekologinio ugdymo programoje numatyta pakankamai ekologinės veiklos rūšių pradinėse klasėse.
5. Atlikta pradinių klasių mokytojų apklausa parodė, kad mokytojai įvairiai vertina ekologinę prdinių klasių ekologinę veiklą.
6. Reikšmingiausia ekologine veikla pradinių klasių mokytojai laiko: žmonių daromos žalos aplinkai tyrimą, medelių globą ir apsaugą, mokyklos aplinkos būklės tyrimą, gražios ir sveikos aplinkos būklės tyrimą, mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymą, gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimą.
7. Nesvarbia ekologine veikla mokytojai laiko: ūkininko veiklos tyrimą, atliekų rūšiavimą, sodo ekosistemos tyrimą, artimiausios aplinkos tyrimą ir aprašymą.
8. Palyginus ekologinės veiklos rūšis paaiškėjo, kad ekologinės veiklos reikšmingumas pedagogų požiūriu klasių mokinių požiūriu yra skirtingas. Todėl mokytojų organizuojama įvairi veikla gamtoje, aplinkosaugos veikla prižiūrint ir globojant gamtą, veikla, siekiant ištirti aplinką yra reikšminga formuojant ekologinę mokinio kultūrą, siekiant suformuoti deramą jo požiūrį į gamtą, saugant bei globojant gamtą.

1 pav. Ryšys tarp labai svarbios ekologinės veiklos ir veiklos, kurioje dalyvavo respondentų mokiniai.

1. Medelių globa ir apsauga. 2. Medelių sodinimas. 3. Gamtos paminklų saugojimas. 4. Kambarinių augalų priežiūra. 5. Mokyklos mikrorajono aplinkos tvarkymas. 6. Atliekų rūšiavimas. 7. Pavojingų atliekų poveikio žmogui ir gamtai tyrimas. 8. Vandens taupymo būdų tyrimas. 9. Dalyvavimas gamtosauginiuose renginiuose. 10. Gamtos pokyčių įvairiais metų laikais stebėjimas. 11. Ūkininko veiklos tyrimas. 12. Dirvožemio taršos šaltinių tyrimas. 13. Sodo ekosistemos tyrimas. 14. Vandens augalų ir gyvūnų tyrimas. 15. Miško augmenijos tyrimas.16. Vandens taršos šaltinių nustatymas.17. Laikraštuko gamtos ir aplinkosaugos tematika rengimas. 18. Mokyklos aplinkos būklės tyrimas. 19. Gražios ir sveikos aplinkos kūrimas. 20. Žmonių daromos žalos aplinkai tyrimas. 21. Namų aplinkos būklės tyrimas. 22. Artimiausios apylinkės tyrimas ir aprašymas. 23. Augalų augimo stebėjimas. 24. Gyvūnų ir augalų gyvenimo sąlygų tyrimas. 25. Žvėrelių globa žiemą. 26. Parskrendančių paukščių sutikimas ir stebėjimas. 27. Elektros taupymo problemos analizė. 28. Oro būklės tyrimas. 29. Mokyklos ekologinių problemų aptarimas.

Literatūra

1. Armanavičiūtė V. (1998). Ugdymo samprata. Vilnius.
2. Bitinas B. (1990). Bendrosios pedagogikos pagrindai. Vilnius.
3. Ekologinis ugdymas / Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. (1994). Vilnius.
4. Jacikevičius A. (1994). Siela, mokslas ir gyvensena. Vilnius.
5. Jovaiša L. (2003). Hodegetika. Vilnius.
6. Jurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L. (1997). Nojaus laivas. Ekologinis ugdymas mokykloje. Vilnius.
7. Kalenda Č. (1992). Ekologinė krizė ir dorovė. Vilnius.
8. Lekavičienė V. Praktinės veiklos aspektas ekologinio ugdymo procese // Ekologija kaip socialinis procesas. (1996). Šiauliai.
9. Lietuvos aplinkosaugos raida. (2000). Vilnius.
10. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. (1986). Vilnius.
11. Šakinienė Z., Bakasėnaitė J., Poškutė J. (2000). Projektinės veiklos organizavimas // Gamtamokslinis ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje. Šiauliai. P. 4-9, 33- 38, 44- 47, 59- 61, 62- 64, 67- 70, 71- 72.

Vegetariška mityba

 

ĮVADAS

Norint gyventi darniai, be toksinų, nerimo ir įtampos, reikia pasvarstyti ir apie dietą, ypač vegetarišką.
Gerosios mėsos savybės skelbiamos ir aukštinamos įvairiose valstybinėse mokyklose bei federalinėse žemės ūkio žinybose. Mums nuo vaikystės diegiamas požiūris, jog pagrindinis mūsų mitybos produktas ir geros sveikatos laidas yra mėsa. Tačiau yra milijonai nė neragavusių mėsos žmonių, kurie gyvena visavertį ir energingą gyvenimą.
Tas, kuris susimąsto apie pagrindinį dietos klausimą, greitai susiduria su daugybe prieštaringų nuomonių bei įsitikinimų. Iš esmės daugelis teigia, kad mėsa būtina mūsų gyvybei palaikyti, bet gausu ir kontrargumentų, kurie grindžiami mėsoje esančių toksinų kenksmingumu ir nenoru dėl maisto žudyti kitų gyvų būtybių.
Visų pirma turėtume pamąstyti: kodėl maistas turėtų būti pirmoje vietoje? Atsakymas iš pradžių atrodo labai aiškus: valgome, kad gyventume.
Kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas yra būti vegetaru ar ne. Bet jei nuspręsi tapti vegetaru, patarčiau pradėti nuo vegetarizmo, ir pratintis po truputį. Jei staigiai nustosi valgyti mėsą, gali sutrikti mityba arba bus per sunku ištverti be mėsos ir tuojau viską mesi.
Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijoje. Vegetarai teigia, kad valgant mėsą, organizme susidaro toksinių medžiagų, kurios nuodija ląsteles, trumpina gyvenimą, daro žmogų dirglesnį ir piktesnį. Gyvūninės kilmės maistą atsisakoma valgyti dėl įvairiausių priežasčių: ekonominių, sveikatos, religinių ir dėl mados. Vegetarai nevartoja alkoholio, nerūko.
Mėsos valgymas paplito XX amžiuje, bet iki šiol žmogaus organizmas negali suvirškinti mėsos. JAV Nacionalinė Mokslų Akademija 1983 metais pranešė, kad žmonės gali išvengti daugelio paplitusių vėžio formų, mažindami mėsos ir kitų gyvulinių produktų vartojimą, o didinti vaisių ir daržovių vartojimą. Prieš 30 metų buvo rašoma, kas suaugusiam žmogui kasdien būtina suvalgyti 100 – 150 gyvulinių baltymų. Šiandien mokslininkai rašo, kad baltymų pakanka tik 30 – 45 gramai. Nebūtina valgyti kasdien mėsos, kad gautume 45g baltymų. Jų pakankamai yra vegetariniame maiste: grūduose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, daržovėse ir vaisiuose.
Vegetarinė mityba fiziologiškesnė, šarminančiai veikia vidinę terpę, neslopina imuniteto, todėl vegetarai ilgiau gyvena.

1. Vegetarizmo samprata
1.1 Sąvokos supratimas
Žmogus, nevalgantis mėsos – dar ne vegetaras. Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną” vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras (angl. vegetarian < lot. vegetarius – augalinis) – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos. O tiksliau, vegetaras yra žmogus, kuris nevalgo mėsos, žuvies ir kitų gyvų organizmų.
Vegetarai nevartoja ir kiaušinių. Teigiama, jog vartojant kiaušinius, yra nužudoma gyvastis. Mes tikrai žinome, kad tik kiaušinyje yra gyvybės pradas, nes kiaušialąstės yra vienintelės ląstelės, kurios gali būti apvaisintos. Yra teigiančių, jog kiaušinio sudėtyje yra svarbiausių maistingųjų medžiagų, proteino ir fosforo, būtinų žmogaus organizmui, bet proteino galime gauti iš pupelių, varškės, fosforo – iš daugelio daržovių, pvz. bulvių. Reikia nepamiršti, jog kiaušinio sudėtyje yra cholesterolio, kuris yra viena iš pagrindinių kardiovaskuliarinių ligų priežastis. Apie mėsą apžvelgsime vėliau.
Tipiškas vegetariškas maistas yra daržovės, vaisiai, sėklos, kruopos, miltiniai produktai, pieniški produktai.

1.2 Vegetarų tipai
Veganai – griežtas (visiškas) vegetaras – nevartoja jokių gyvulinės kilmės maisto produktų.
Ovolaktovegetarai – nevalgo žuvies, mėsos, bet valgo kiaušinius, pieną ir jo produktus.
Laktovegetarai – valgo pieną ir pieno produktus.
Semivegetarai ar i dalies (pusiau) vegetarai – nevalgo raudonos mėsos, valgo baltą mėsą ir žuvį, taip pat kiaušinius, pieną ir jo produktus.

1.3 Vegetarinės dietos principai:
– vegetarinėse dietose yra daug skaidulinių medžiagų, mažai riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio. Jos mažai kaloringos, todėl reikia individualiai parinkti tokius maisto produktus, kurie palaikytų optimalią kūno masę ir sveikatą;
– skirti grūdų produktų kartu su riešutais, sėklomis ar įvairiomis tamsiai žalios spalvos daržovėmis;
– skirti sojų pieno, kad organizmas būtų aprūpinamas baltymais, kalciu, vitaminų B 2, geležimi ir cinku;
– papildomai skirti vitamino B 12 ir geležies, nes vegetarinėje dietoje jų mažai;
– vengti alkoholio;
– dietos sudėtis turi atitikti pagrindines dietos reikalavimus.

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Tik ar tokia dieta nulemia ilgaamžiškumą, ar labai gerą sveiktą dar nėra įrodyta.
Mums sunku vykdyti griežtus vegetarinius mitybos reikalavimus: maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų. Mūsų krašte 6 mėnesius maistas laikomas sandėliuose, o jie įrengti netinkamai, todėl daržovės, vaisiai praranda svarbiausią dalį savo gerų savybių, išnyksta gyvybinė energija. Netinkamai išlaikyti, konservuoti, perdirbti produktai yra mažaverčiai.
Žmogaus organizmas labiau pritaikytas augaliniam maistui virškinti, negu gyvuliniam. Ilgas žarnynas, labiau panašus į žolėdžių gyvūnų, netinka mėsos, kiaušinių, varškės virškinimui, nes tie produktai dėl blogos vidaus organų veiklos dažniau pūva, negu virškinasi, o puvimo produktai yra daugelio ligų priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net žmogus, persivalgęs tokio maisto, nebūna apsnūdęs, o yra žvalus ir darbingas. Suvalgęs sugedusio ir seno maisto jis gali viduriuoti, bet organizmas ilgam neapsinuodys. Ypač vertingas vegetarinis maistas sunegalavus, turint nemalonumų, vasaros karščių metu, sveikstant po ligos.
Fiziologinis vegetarizmas gali būti griežtas ir pusiau griežtas. Griežtas vegetarizmas bus tada, kai valgomi tik augaliniai produktai, o pusiau griežtas, kai dar vartojami kai kurie augaliniai produktai, išskyrus mėsą.
Etinis vegetarizmas draudžia žudyti gyvulius ir valgyti jų mėsą. Šio vegetarizmo šalininkai paplito Europoje XIX a. pradžioje.
Mėsos baltymų molekulių struktūrose yra purino junginių, kurie yra narkotinių medžiagų pagrindas. Mėsos suvirškinimui reikalinga atiduoti beveik 50 % viso kūno energijos. Žmogus, privalgęs mėsos, tampa 2 – 3 valandas nedarbingas.

1.4 Tapimo vegetarais priežastys

Visas priežastis būtų sunku nusakyti, bet pagrindinės priežastys, dėl kurių tampama vegetarais yra šios:
a) dėl religinių įsitikinimų. Labiausiai vegetarizmo laikymasis skatinamas budizme, daosizme, induizme bei islame (atšaka – sufizmas); taip pat atskirose religinėse bendruomenėse, kurios paplitusios pasaulyje kaip Krišnos sąmonės organizacija (beje, turi puikią vegetarinę virtuvę), Gyvenimo meno organizacija (įkūrėjas – mokytojas iš Indijos Šri Šri Ravi Šankaras) bei kitos.
b) dėl sveikatos. Šią priežastį būtų galima skirstyti į dvi dalis. Tai dėl sveiko gyvenimo būdo (kaip ir sportas, pozityvus mąstymas). Bei kita dalis dėl sveikatos negalavimų. Čia žmonės būna priversti laikytis vegetariškos dietos dėl pasveikimo bei organizmo jėgų atstatymo po ligos.
c) dėl aplinkos įtakos. Aplinka – tai šeima, bendruomenė, kurioje gyvename. Įtaką gali daryti ir mada. Pvz. paaugliai kartais mėgdžioja mėgstamus aktorius, dainininkus ir pan.

3. Fiziologinis požiūris į vegetarišką mitybą
Pasak fiziologinio vegetarizmo teorijos, žmogus anatomiškai ir fiziologiškai panašus ne į mėsėdžius gyvūnus, kurių trumpas žarnynas greičiau šalina pūvančias ir nuodingas mėsos atliekas, o į žolėdžius.
Mėsėdžiai kvėpuoja dažnai ir negiliai, tuo tarpu žolėdžiai – giliai ir lėtai. Dažnas ir paviršutinis kvėpavimas susijęs su baime, įtampa ir skausmu, o gilus, ramus kvėpavimas – su ramybe ir atsipalaidavimu. Adrenalinas, kuriuo persisunkusi nužudyto gyvūno mėsa, skatina širdies darbą ir greitina kvėpavimą. Normaliam žmogui jis sukelia nuolatinę įtampą, širdies plakimo ir kvėpavimo padažnėjimą. Nė viena iš šių sąlygų negerina fizinės ir psichinės sveikatos.
Vegetaro širdis plaka lėčiau, todėl ji gali ištverti ilgiau (tarp smūgių širdis paprastai ilsisi 1/6 sek.; sveiko penkiasdešimties metų žmogaus širdis ilsėjosi 8 metus). Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad mėsos nevalgančių žmonių arterinis kraujospūdis ir kraujo klampumas mažesnis, o, kaip žinia, ir viena, ir kita gali būti tiesioginė progresuojančios aterosklerozės ar infarkto priežastis… Istorija liudija, kad per epidemijas (pvz.: choleros) vegetarai užsikrečia kur kas rečiau. Japonų mokslininkai, keturiasdešimt metų stebėję grupės vegetarų gyvenimą, neseniai paskelbė savo tyrimų duomenis. Išvada tokia: jei vegetarų maistas įvairus (subalansuota dieta), jie gyvena ilgiau ir aktyviau už tuos, kurie valgo mėsą. Senovės Spartos kariai buvo vegetarai. O garsėja tas laikotarpis tuo, kad gyveno tuomet labai gražaus stoto, atletiški žmonės.
Švedų ir vokiečių mokslininkai tyrimais paneigė įsigalėjusią nuomonę, kad augalinio maisto baltymai esą menkos vertės. Daugelio grūdų, vaisių ir daržovių baltymuose, kaip ir mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose, yra visos 8 amino rūgštys. Augaluose yra daugiau maistinės energijos negu mėsoje ir kituose gyvuliniuose produktuose.
1960 m. mokslininkai nustatė, kad mėsos vartojimas skatina aterosklerozes bei širdies ir kraujagyslių ligas. Buvo nustatyta, kad 90-97 proc. širdies ir kraujagyslių susirgimų galima išvengti valgant vegetarinį maistą. Po alkoholio ir tabako, mėsa yra trečia didelio mirtingumo priežastis.
Vegetarinis maistas lengvai ir greitai pagaminamas, nesunkiai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais.
Kolumbijos universiteto Pr. G. S. Huntigeno lyginamosios anatomijos straipsnyje yra skelbiama, jog žmogaus organizmo sandara nėra pritaikyta mėsos valgymui. Jis pademonstravo, kad mėsėdžių plonoji ir storoji žarnos yra trumpos. Jų storoji žarna, kaip jai ir charakteringa, yra labai tiesi ir lygi. Priešingai, žolėdžiai turi ilgas, tiek plonąją, tiek storąją žarnas. Dėl mažo ląstelienos kiekio ir aukšto proteino lygio mėsoje, žarnos greitai absorbuoja maistingąsias medžiagas. Taigi, mėsėdžių žarnos yra trumpesnės už žolėdžių gyvūnų žarnas.
Žmonių, kaip ir žolėdžių gyvūnų, ir plonoji ir storoji žarnos yra ilgos. Bendras mūsų žarnų ilgis siekia apie 8,5 m. Plonoji žarna susisukusi aplink save daugelį kartų, jos sienelės ne lygios, o išrangytos. Kadangi jos ilgesnės nei mėsėdžių, mėsa užsibūna mūsų žarnose ilgėliau, ir gali pradėti pūti bei gaminti toksinus. Manoma, kad šie toksinai sukelia gaubiamosios žarnos vėžį, be to, jie apsunkina kepenų veiklą, kurių funkcija yra pašalinti toksinus. Tai gali sukelti cirozę ir net kepenų vėžį.
Pagal mirčių dažnumą – vėžys yra antroje vietoje. Bandymais įrodyta, kad kepamoje (įvairiais būdais) mėsoje susidaro cheminis junginys (metilcholantrinas), kuris yra labai stiprus karcinogenas. Pelės, kurioms buvo duota šio chemikalo, susirgo vėžiu (kaulų, kraujo, skrandžio ir t.t.). Yra daug ligų, kurių galima išvengti ar kartais net jas išgydyti, valgant neriebų vegetarinį maistą. Tai inkstų akmenligė, prostatos vėžys, diabetas, dantenų ligos, spuoguotumas, kasos vėžys, skrandžio vėžys, hipoglikemija, vidurių užkietėjimas, divertikuliozė, aukštas spaudimas, osteoporozė, virškinamojo trakto pepsinės opos, tulžies pūslės akmenligė, dirglaus žarnyno sindromas, artritas, kiaušidžių vėžys, hemorojus, nutukimas ir astma.

4. Vegetariškos mitybos istorija
4.1 Pasaulio istorijoje
Vegetarizmo istorija tokia pat sena kaip ir žmonijos istorija. Archeologiniai kasinėjimai Egipte, vienoje iš seniausių civilizacijų pasaulyje, parodė, kad papročiai ir senovės Egipto religija draudė valgyti mėsą. Senovės Graikijoje žmonės, norintys tapti atletais, mokėsi gimnazijose pagal ypatingą sistemą kuri buvo pati efektyviausia ugdant fizinę ir ištvermę. Viena iš šio tikslo pasiekimo priemonių buvo griežta dieta ir apribota mityba. Jų kasdieninis maistas buvo vynuogės, riešutai, sūris, kukurūzų duona. Pagrindinį Romos gladiatorių paros racioną sudarė miežių su alyvų aliejumi. Šis maistas tilpo jų delnuose. Senovės Egipto žyniai visiškai nevartojo mėsos. Senovės Kinijos daosistai buvo vegetarais. Pirmieji krikščionys ir judėjai taip pat buvo vegetarais.
Anglų gydytoja Anna Kingsford šio šimtmečio pradžioje rašė, kad mėsa maitintis ne daugiau kaip 1/4 pasaulio gyventojų ir kaip tiktose šalyse, kur mėsa – pagrindinis gyventojų maistas,vyrauja skurdas, nusikaltimai ir ligos.
Dauguma Kinijos ir Japonijos gyventojų – budistai. Jų Dievas Buda draudė savo pasekėjams valgyti mėsą. Vienas iš XIX a. anglų rašytojų Džordžas Smitas rašė, kad Egipto žemdirbių ir darbininkų maistas panašus į kiniečių ir susideda iš žuvies, sorų arba kukurūzų daržovių dalys vartojamos nevirtos. Nilo burliokai pasižymėjo didele jėga, stipriais raumenimis ir fiziniu bei dvasiniu grožiu.
Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojų maistas buvo paprastas: pusryčiams datulės su keliais gabaliukais duonos, pietums – virtos pupos, vakarienei – kruopų košė. Taip maitinosi laivų iškrovėjai, kurie pasižymėjo jėga ir sveikata. Italai XIX a. pabaigoje maitinosi kaštonų putra, makaronais, kvietine duona, kukurūzų paplotėliais ir gėrė daugiausia gryną vandenį. Rusų, lenkų ir lietuvių maistas – duona, bulvės, pienas, česnakai, svogūnai, rauginti kopūstai, agurkai, morkos, burokėliai ir gira. Jiems pakakdavo paties paprasčiausio maisto. Kai daugumos pasaulio šalių gyventojai praeitame šimtmetyje dar valgė vegetariškai, anglai jau vartojo daug jautienos, kiaulienos, kumpio, kitokios mėsos ir mažai augalinių produktų. Įprotis valgyti mėsą, nors tai žmonėms nenaudinga ir nepriklauso pagal biologinį tipą, greit paplito Europoje ir Amerikoje.
Vegetarų susibūrimas į draugijas prasidėjo XIX a. pirmoje pusėje. Pirmieji pavyzdį parodė anglai ir 1842 m. įkūrė Britų vegetarų draugiją. 1892 m. savo Vegetarų draugiją Leipcige įkūrė vokiečiai. Vėliau 1994 m. susikūrė Olandų vegetarų draugija ir palaipsniui atskirų šalių vegetarų draugijos. Atskirų šalių draugijas jungia Europos vegetarų draugija, kurios būstinė ilgą laiką buvo Olandijoje, o šiuo metu Šveicarijoje ir tarptautinė vegetarų draugija, kurios rezidencija yra Anglijoje, Mančesterio mieste. Lietuvos vegetarų draugija įkurta 1991m. gruodžio mėn. 19d.

4.2 Religiniuose tekstuose
Indijos religijoje taip pat rekomenduojama vengti mėsos. Ten sakoma: „Kaip kitaip, jei nenužudant gyvos būtybės, gausi mėsos. Žmogus, kuris skaudina jausti gebančią būtybę, niekada nebus Dievo palaimintas. Tad venkite valgyti mėsą (Indusų Įstatymas). Šventoji Islamo knyga Koranas draudė vartoti „mirusiųjų gyvūnų kraują ir mėsą. Vienas pirmųjų kalifų po Muhamedo mirties, jo giminaitis, patarė labiau pažengusiems mokiniams: „Nedarykit savo pilvų gyvūnų kapais“.
Garsus kinų Dzen Mokytojas Han Shan Tzu sukūrė eilėraštį, kuriame griežtai pasisakė prieš mėsos valgymą: „Skubėk į turgų nupirkt mėsos ir žuvies, ir pamaitink jomis savo žmoną ir vaikus. Bet kodėl tų padarų gyvybės turi būti atimtos jūsiškių palaikymui? Juk tai neprotinga. Tai nepriartins jūsų prie Dangaus, bet tikrai pavers jus Pragaro padugnėmis!”
Biblijoje rašoma: „Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios knyga 1:29). Apaštalas Paulius rašė laiške Romiečiams: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę (Romiečiams 14:21). Štai ką rašoma Danieliaus knygoje: Danielius atsakė prižiūrėtojui, kurį rūmų vyriausiasis pareigūnas buvo paskyręs Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Po to tebūna palygintina tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi, kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“. Prižiūrėtojas sutiko su šiuo pasiūlymu ir mėgino juo dešimt dienų. Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius. Prižiūrėtojas laikėsi pažado, nunešdavo nuo stalo karališkus valgius bei vyną, kurį jie turėjo gerti, ir duodavo jiems daržovių. Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną (Danieliaus knyga 1: 11-17).
Nesenai istorikų ir archeologų aptiktas manuskriptas, kuris atspindi Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Vienas tekstas yra parašytas senąja slavų kalba ir šiuo metu saugomas karališkoje Habsburgų bibliotekoje. Vatikane yra tapatus jo originalas aramėjų kalba, kuri buvo šnekamoji kalba Kristui gyvam esant. Šis manuskriptas – tiksliai atkuria Kristaus mokymo dalis, kurią persakė jo mylimas mokinys Jonas, parašytas krikščionybės pradžioje. Ištrauka iš šio manuskripto atspindi Jėzaus požiūrį į mėsos bei augalinio maisto vartojimą :
„Jei nenorite tapti demono vergais, nežudykite ir niekad nė į burną neimkite niekuo nekaltų jūsų aukų mėsos, nes tai – kančių kelias, vedantis mirties linkui. (…) Aš teikiu jums augalų, sėklom besiveisiančių ir medžių, ant kurių auga vaisiai, tad augalai ir tebūna jūsų maistas. (…) Tačiau nesikėsinkit į jų mėsą, nelieskite jų kraujo – jais tik plėšrūnai minta, o jums to daryti nedera. Privalėsite prieš Mane atsakyti už kiekvieną nužudytą gyvulį, už jų kliokiantį kraują, už jų kūną – sielos buveinę. Turėsite už juos Man duoti ataskaitą, kaip ir už visų užmuštų žmonių sielas. (..) Ir Jėzus kalbėjo toliau: „Jūsų tėvams Dievas prisakė: „Neužmušk!“ Betgi sudiržo jų širdys, ir jie vis nusižengdavo šiam priesakui. Tada Mozė, geisdamas, kad jie nors kits kito nežudytų, nebedraudė jiems užmušinėti gyvulių. O tada jūsų tėvų širdys dar labiau sužiaurėjo, ir jiems pasidarė vis vien, kam atimti gyvastį – gyvuliui ar žmogui. Aš gi sakau jums: „Nežudykite nei žmogaus, nei gyvulio, o netinkamo, negyvo maisto nė į burną neimkite. Jeigu jūs užmušite gyvulį tam, kad valgytumėt jo mėsą, mirties palytėtas kūnas ir jus nužudys. Nes gyvastį palaiko tik gyvybė, o mirtis visada neša tik mirtį. Kenksmingas maistas naikina ir jūsų kūną, o visa, kas žudo kūną, žudo ir jūsų sielą.

4. Vegetariškos mitybos poveikis organizmui
4.1 Privalumai
• Mažiau nutukusių.
• Mažesnė koronarinės širdies ligos rizika.
• Mažiau sergančiųjų hipertenzija.
• Vegetarai mažiau serga vidurių užkietėjimu (dėl skaidulinių medžiagų).
Dietinio vegetarizmo teorija pabrėžia mėsos nevalgymo svarbą sveikatai. JAV mokslininkai nustatė (1983 metais), kad augalinis maistas padeda išvengti daugelio paplitusių formų vėžio.
Vegetarai kaltina mėsėdžius, jog jie prisideda prie gyvūnų žudymo bei jų priešmirtinių kančių. Mėsėdžiai savo ruoštų bando rasti pretekstų, jog vegetarai vartoja galinį maistą, kuris taip pat „žudomas“.
Iš tikrųjų, kad išgyventi geriau pasirinkti maistą, kurio sąmoningumo lygis yra žemiausias ir kuris kenčia mažiausiai. Augalų sudėtyje yra 90 % vandens, todėl jų sąmoningumo lygis yra toks žemas, kad vargu ar jie jaučia skausmą. Be to, valgant daržoves, daugeliui iš jų nenukertame šaknų, ir todėl tik pasitarnaujame jų belytinės reprodukcijos procesui, apgenėdami šakas ir lapus. Galutinis rezultatas gali iš tikro būti jiems naudingas. Sodininkai teigia, kad augmenijos genėjimas labai padeda, ir jie užauga dideli ir gražūs. Kai vaisiai prisirpsta, savo kvapnumu, nuostabiomis spalvomis ir puikiu skoniu jie tiesiog vilioja žmones, kad būtų suvalgyti. Taip vaismedžiai pasiekia savo tikslą, kad jų vaisiai būtų paskleisti plačioje teritorijoje. Jei mes jų nenuskinsime ir nesuvalgysime, vaisiai pernoks, nukris ant žemės ir supus. Jų sėklas užgoš medžių šešėlis ir jos sunyks. Taigi, daržovių ir vaisių valgymas yra labai natūralus dalykas ir nesuteikia jiems jokių kančių.
Vartojant Lietuvoje ar net savo darže išaugintus vaisius ir daržoves, mityba yra pigesnė nei mėsiška.

4.2 Trukumai
• Mažina suvartojamo maisto kiekį.
• Vegetariškame maiste trūksta aminorūgščių, vit. B12, vit. D, kalcio, geležies.
Valgantieji gyvūninės kilmės maisto produktus pagrindines aminorūgštis vartoja proporcijomis, optimaliomis žmogaus organizmui. Augalinis maistas (išskyrus sojos pupas ir ankštinius) netobulas, nes trūksta vienos ar kitos aminorūgšties. Iš gyvulinio maisto (ypač mėsos) rezorbuojama 30% viso mėsoje esančio geležies (Fe) kiekio, o iš augalinio maisto tik 10%. Nei piene, nei kiaušiniuose nėra pakankamai jonizuotos Fe. Fitino rūgštis, esanti košėse, reaguoja su augalų Fe ir sudaro netirpų junginį. Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetarizmo pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios (kepenyse, kaulų čiulpuose) geležies atsargos. Dėl to daugelyje pasaulio šalių maisto produktai papildomi Fe druskomis.
Vegetarams aktualus vitamino B12 trūkumas. Užsienyje vegetarams skirtas augalinis maistas užkrečiamas vit. B12 sintezuojančiais mikroorganizmais. Veganai turi vartoti vit. B12 praturtintą sojos pieną, košes.
Kalcio deficitas labai svarbus nevartojantiems pieno ir jo produktų. Augaliniuose maisto produktuose yra tik 1/10 žmogui reikalingo kalcio. Vartojant daug maisto skaidulų, blokuojama kalcio rezorbcija, dėl to veganai nuolat turi vartoti kalciu praturtintą sojos pieną ir sojos varškę.
Vegetarų mityba turėtų būti papildyta riešutiniu sviestu, džiovintais vaisiais, duona, grūdų patiekalais, saikingai saldumynais ir riebalais, nes augalinis maistas mažai kaloringas ir teikia nedaug energijos.
Be abejo, vartojant augalinį maistą, reikia žinoti daugiau pagaminimo receptų. Daugelis žinomų lietuviškos virtuvės patiekalų yra mėsiški.
Jei vartojant riešutus, atvežtinius vaisius iš tolimų šalių ir pan., vegetariška mityba gali būti mažiau ekonomiška nei mėsiška.

4.3 Neteisingos vegetarinės mitybos pasekmės
• Dėl vitamino B12 ir geležies stokos gali išsivystyti mažakraujystė.
• Dėl baltymų stokos – gali pasireikšti edemos, ascitai.
• Žmogus gali suliesėti iki visiško išsekimo.
• Mergaitėms ir moterims gali atsirasti antrinė amenorėja (pranyksta mėnesinės).

5. Visuomenė ir mityba
Kadangi didesnę mūsų visuomenės dalį sudaro žmonės vartojantys mėsą, vyrauja nuomonė, jog mėsos vartojimas yra būtinas. Ta dalis visuomenės labiau vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, iš kartos į kartą sukurtais stereotipais kas susiję su vegetarizmu, nei logika. Dažniausiai mitybos įpročiai bei stereotipai paveldimi iš tėvų. Visuomenės nuomonės formavimui įtaka turi ir religija. Nežiūrint į tai, jog Jėzus Kristus bei pirmieji krikščionys (dar kitaip buvo vadinami gnostikais) buvo vegetarai bei Biblijos tekstai liudija apie vegetarizmą, tiek katalikybėje, tiek kitose krikščioniško pobūdžio bendruomenėse į tai nekreipiama dėmesio.
Žvelgiant į vegetariškos mitybos pranašumus, retas gydytojas ją propaguoja. Gydymo įstaigose kartais tenka susidurti net su pašiepiančiu požiūriu. Tiek ligoninėse, tiek reabilitacijos centruose mėsa yra vienas iš mitybos komponentų, kas tik apsunkina ir prailgina organizmo gijimą. Medicinos atstovai pateisina mėsos vartojimą apsiribodami ten esančiais organizmui reikalingais mikroelementais bei vitaminais.
Visgi negalima vadovautis nuostata „jei taip galvoja dauguma, reiškia tai yra teisinga“.
Viena iš klaidingų visuomenės nuostatų yra „gyvūnai gimsta, kad juos valgytų“. Prieš nužudant gyvūną, juk niekas neklausia ar jis nori būtį nužudytas ir suvalgytas. Visos gyvybės nori gyventi ir bijo mirties. Mes nenorime, kad mus suėstų tigras, tad kodėl turi būti suvalgyti žmogaus. Mėsos valgymas prieštarauja principui „nenoriu būti nužudytas“. Mes nenorime, kad mus žudytų, nenorime, kad mus apvogtų. Tačiau jei mes elgiamės su kitais – mes kenkiame patys sau, nes prieštaraujame prigimčiai.
Vegetarinė mityba galėtų pasitarnauti taikai pasaulyje. Didžioji dauguma pasaulyje vykstančių karų kyla dėl ekonominių priežasčių. Šalie ekonominiai sunkumai ypač paaštrėja siaučiant badui, trūkstant maistui, ar kai maisto atsargos netolygiai paskirstytos tarp šalių. Raguočių ir kitų galvijų auginimas mėsai sukėlė mūsų ūkio bankrotą visais aspektais, sudarė palankias sąlygas tam, kad žmonės badautų visame pasaulyje, ar bent jau Trečiojo Pasaulio šalyse. Mes išeikvojame savo maisto atsargas šerdami jomis galvijus. Juk žinome, kiek proteino, medikamentų, vandens atsargų, žmogaus energijos, automobilių, sunkvežimių, kelių konstrukcijų ir kiek žemės išeikvojama, kad užauginus karvę būtų galima pagaminti vieną patiekalą. Visa tai būtų galima tolygiai paskirstyti nepakankamai išsivysčiusiose šalyse ir tuomet būtų išspręsta badavimo problema. O dabar, jei šalyje trūksta maisto, ji tikriausiai užpuls kitą šalį, kad išgelbėtų savo piliečius. Kad būtų pamaitintas vienas organizmas, nužudoma daug gyvybių, priverčiant badauti tiek daug žmonių. Kaltės jausmas, sąmoningai ar pasąmonėje, graužia sąžinę. Tai atneša mums tokių ligų kaip vėžys, tuberkuliozė ir kitos nepagydomos ligos, jų tarpe ir AIDS kančios. Pvz. kodėl JAV patiria tiek kančių. Joje aukščiausias pasaulyje mirčių nuo vėžio rodiklis, nes Amerika suvartoja labai daug jautienos. Amerikiečiai valgo daugiau mėsos nei bet kurioje kitoje šalyje. Pvz. Kinijoje ar kitoje komunistinėje šalyje, mirčių nuo vėžio rodiklis nėra aukštas. Jie neturi tiek daug mėsos. Tai nustatė tyrimai.
Kyla natūralus klausimas: ar vartojant tik augalinį maistą, jo nepritrūktų? Naudojant žemę grūdinių kultūrų auginimui, gauname 14 kartų daugiau maistui skirtų produktų nei tokiame pat plote auginant pašarą gyvuliams. Iš kiekviename žemės akre (apie 0,4 ha) išaugintų augalų gaunama 800 000 energijos kalorijų, tačiau jei tiek augalai skiriami gyvulių auginimui, kurie paskui naudojami maistui, gyvulių mėsa suteikia tik 200 000 energijos kalorijų. Reiškia, kad šiame perdirbimo procese 600 000 energijos kalorijų prarandama.
Vegetarizmas yra svarbus ir ekonomikai. Europoje ir Amerikoje, kur suvalgoma daug mėsos, kasmet vienam žmogui reikia 1 tonos grūdų (90% – gyvuliams šerti), o Afrikoje ir Azijoje, kur maistas daugiausia augalinis, pakanka 200 kg. grūdų. 250 g. mėsos pagaminti reikia sušerti gyvuliams 4 kg. grūdų. Vegetarui jų pakanka mėnesiui.

6. Žymieji vegetarai
Daugybė žymių rašytojų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir iškilių žmonių buvo vegetarai. Visi žemiau išvardintieji entuziastingai priėmė vegetarizmą: Buda, Jėzus Kristus, Virgilijus, Horacijus, Platonas, Pitagoras, Sokratas, Ovidijus, Viljamas Šekspyras, Volteras, Seras Izaokas Niutonas, Leonardas da Vinčis, Čarlzas Darvinas, Bendžaminas Franklinas, Ralfas Valdo Emersonas, Henris Deividas Toro, Ričardas Vagneris, Albertas Einšteinas, Rabindranatas Tagorė, Levas Tolstojus, Džordžas Bernardas Šo, Mahatma Gandi, Albertas Švaiceris, Sen-Žermenas, Vydūnas, princesė Diana; iš dabartinių laikų: Polas Njumanas, Madona, Lindsė Vagner, Polis Makartnis, Kendisė Bergen, Dalai Lama, ir tai tik nedaugelis iš jų.
Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Manau, kad vegetarinės mitybos sukeliami pokyčiai ir apsivalymo poveikis žmogaus charakteriui yra gana palankus žmonijai apskritai. Todėl, vegetarizmo pasirinkimas žmonėms „atsipirks“ tik gėriu ir ramybe.“
Leonardas da Vinčis: „Tiesa, jog žmogus – gyvūnų karalius, pagal žiaurumą jis aukščiau jų. Mes gyvename kitų mirties sąskaita. Mes paprasčiausiai vaikštančios kapinės! Nuo ankstyvos vaikystės aš atsisakiau mėsos vartojimo ir ateis laikas, kai žmogus į gyvūno žudymą žiūrės kaip į žmogaus žudymą.“
Levas Tolstojus: „Tuo metu, kai mes esame užmuštų gyvūnų kapinės, kaip galime tikėtis kažkokiems gyvenimo sąlygų pagerėjimams žemėje? Žmogus, kuris žudo gyvulius maistui, netenka tokių dvasinių vertybių, kaip meilės ir užuojautos artimiesiems. Nuo mėsos žmogus tampa pyktas, žiaurus, agresyvus. Mėsoje visam laikui užsifiksuoja priešmirtinė pjaunamo gyvulio agonija ir mirties baimė. Su mėsa ši informacija patenka žmogui.“
Mencijus yra pasakęs: „Jei matai, kad jis gyvas, tai skaidu matyti jį mirštant, ir jei girdi jį aimanuojant, tu negali valgyti jo mėsos; taigi tikrai geros širdies žmogus šalinasi virtuvės.“

IŠVADOS

Gerai suplanuota vegetarinė dieta su įvairiais priedais gali aprūpinti organizmą įvairiomis maistinėmis medžiagomis. Vegetarinis maistas turi būti šviežias, pagamintas laikantis griežtų maisto gamybos technologijos reikalavimų.
Tariamus mėsiško maisto “pranašumus” lemia žadinantis stimuliuojantis poveikis organizmui. Mėsos poveikis panašus į alkoholio. Mėsa stipriai veikia nervų sistemą, intensyviai sunaudojamos ne tik sudėtinės maisto dalys, bet ir organizmo elementai. Mėsoje nėra pirminių statybinių medžiagų: albuminų, krakmolo, vitaminų bei mineralų – kaulams reikalingų medžiagų. Mėsos vartojimas mažina gyvybinę organizmo jėgą ir trumpina natūralią gyvenimo trukmę. Mėsa yra priešlaikinės mirties, priešlaikinės senatvės, ligų, alkoholizmo, nesusilaikymo sekse ir daugelio kitų fizinių ir psichinių sutrikimų priežastis.
Mūsų visuomenę yra ištikusi dvasinė krizė, kuri prasidėjo jau senokai ir kaip rodo dabartinė situacija, dar ilgai gali tęstis. Be abejonės, jei ir nedidelę įtaką, bet turi mityba. Rytuose ne veltui yra tokie posakiai: „Koks maistas toks ir protas“, „Esi tai ką valgai“. Maistas įtakoja mūsų mastymą, kasdienines nuotaikas ir pan. Sakoma, jog vartojant vištieną, žmogui atsiranda gašlumo savybė, vartojant kiaulieną – puikybė ir pan. T.y. žmonės vartojantys mėsą, perima tų gyvūnų savybes bei instinktus.
Įvairiuose leidiniuose visada bus straipsnių, mokslinių publikacijų, iš kurių vienose bus teigiamai atsiliepiama apie vegetarizmą, kitose apie mėsos vartojimą. Ši tema yra neišsenkama įvairiose diskusijose. Bet eiliniam paprastam žmogui, tenka pačiam ieškoti būdų kaip aprūpinti organizmą reikalingais vitaminais, išlaikyti sveiką organizmą bei pozityvų mąstymą.
Garsus vegetaras Dr. J. H. Kellog yra pasakęs: „Kai mes valgome vegetarinį maistą, mums nereikia nerimauti dėl to, nuo ko tas maistas numirė. Ir mes galime mėgautis valgiu!“

LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2001.
2. Sandoros ir sveikatos evangelija. „Šalavijas“, Vilnius, 1992.
3. www.vsks.balt.net
4. Гармония через вегетарианство. Санкт-Петербург, 1996.
5. Šeimos daktaras.„Avicena“ – Vilnius, 1994.
6. Sveikatos enciklopedija. „Vaistų žinios“ – Vilnius, 2003.
7. Medicinos enciklopedija, II tomas. „Mokslo ir enciklopedijų leidykla“ – Vilnius, 1994.
8. Harich Johari. Gyvenimo būdas, kurio moko Ajurveda. R. Anankos leidykla, Kaunas, 2000

Socialinio draudimo fondo biudžetas: problemos ir perspektyvos

ĮVADAS

Temos aktualumas. Be socialinės apsaugos sistemos negali gyvuoti jokia šiuolaikinė valstybė. Socialinis draudimas – bene svarbiausia šios sistemos dalis. Jis apima visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Socialinis draudimas kaip lemtis lydi žmogų visą gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką.
Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

Temos problematika. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra organizuoti socialinį draudimą, vykdyti operatyvų fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą užtikrinant valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie draudėjus ir apdraustuosius tvarkymą bei socialinio draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams.

Temos išskirtinumas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos savo darbu sieks užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą Lietuvos gyventojų socialinį draudimą, efektyviai valdydama piniginius išteklius ir kokybiškai aptarnaudama klientus.

Darbo tikslas: Siekiant atskleisti šio diplominio darbo temą ir išsamiau ją išanalizuoti, tyriamas socialinio draudimo fondo biudžetas, jo perspektyvos ir problemos.

Darbo uždaviniai:
• aptarti Valstybinio socialinio draudimo rūsys.
• nurodyti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminus.
Darbo struktūra. Pirmajame skyriuje pateikta istorinė socialinio draudimo apžvalga nuo 1926 metų iki mūsų dienų. Tai yra Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 – 1940 metais, Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu ir Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo.
Antrajame skyriuje temos dėstymas. Pagrindinės temos – socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas, valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas, užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas ir delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė. Čia daugiausiai buvo naudojama laikraščių Mokesčių Žinios bei Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos medžiagą.
Trečiame skyriuje atliktas Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžeto tyrimas. Tyrimo objektas: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas. Tyrimo tikslas: pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Tyrimo uždaviniai:
• nustatyti VSDF biudžeto dinamiką lemenčiaus išorinių veiksnius.
• išvardyti svarbiausias įvertinamas (VSDF) biudžeto įmokas ir išmokas.
• nustatyti VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį.
• apibūdinti kaip turi būti sprendžiama biudžeto deficito problemą.

1 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO ISTORINĖS IŠTAKOS

1.1. Draudimo globalizacija ir jį itakojantys veiksniai

Manoma, kad draudimo veikla, kaip ją suprantame šiandien, ėmė formuotis ankstyvaisiai viduramžiais. Tačiau pavienių draudimo veiklos pavyzdžių buvo sutinkama ir kur kas senesniais laikais. Kelionės, prekių gabenimas jūra ir sausumos keliais buvo susiję su nemažais pavojais. Tai buvo prielaidos lėmusios saugumo poreikį ir paieškas būdų šiam saugumui užtikrinti. Jau gilioje senovėje galime pamatyti pirmąsias draudimo apraiškas. Seniausios draudimo taisyklės, kurios pasiekė mūsų laikus, išdėstytos vienoje iš Talmudo knygų. Rizika sena kaip ir pati žmonija. Jokia žmonijos pažanga be jos nebūtų įmanoma. Čia galime pasiremti J. W. Goethe žodžiais, „kol sieks ko nors žmogus, tol klyst jis nepaliaus“. Tačiau kartu su pažangos siekimu žmogui būdingas saugumo užsitikrinimas. Labiausiai, žmonija siekė sumažinti dviejų galingų ir rūsčių gamtos stichijų – vandens ir ugnies – rizikas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, draudimo gimtine reikėtų laikyti senovės Kiniją. Apie 4500 metų prieš Kristų pirkliai gabeno laivais krovinius vandeningomis upėmis, ne visi iš jų pasiekdavo tikslą. Tokios situacijos neretai kartodavosi, todėl vertė ieškoti išeities. Pirkliai būrėsi į laikinas sąjungas. Nuskendus kroviniui nuostoliai nebūdavo tokie dideli, nes laivui nuskendus, nuostolius patirdavo visi sąjungos nariai. Šie pirkliai savo išmintingais sprendimais pradėjo svarbią veiklos sritį. Tad jau nuo senovės draudimo veiklos steigimą lėmė šios priežastys: bendra rizika, kolektyvinis dėl jos patirtų nuostolių padengimas, tarpusavio pagalba, tai buvo pagrindinė draudimo idėja.
Nors draudimo istorijos raida pradedama skaičiuoti nuo XIII amžiaus, kai pradėjo vystytis jūrininkystė Italijoje. Jau tada draudimas buvo laikomas finansine veikla, nukreipta žalų padengimui. Tuo tarpu operacijos, kuriose iš tolo galime įžvelgti draudimo veiklos pradmenis, atsirado jau šumerų laikais. Tenykščiams prekeiviams buvo išduodama finansinė garantija arba pinigų suma, kuria jie padengdavo nuostolius, jeigu jų prekėms kas nors atsitikdavo pervežimo metu. Vėliau Babilone atsirado ypatingos grupės “prekeivių – skolintojų”, kurie skolindavo savo kolegoms, nusprendusiems “leistis į tolimą kelionę” (būtent taip tais laikais vadinosi importo –eksporto operacijos) ir nereikalaudavo pinigų grąžinti, jeigu kelionės metu prekes pavogdavo ar kas nors joms atsitikdavo. Iki šių dienų yra išlikę rašytiniai liudijimai iš senovės Babilono, siekiantys 1700 metus prieš Kristų, apie karavanų vilkstinės draudimus nuo jų užpuolimo, nes pirkliai suvokė, kad nė vienas nėra apsaugotas nuo karavano užpuolikų. Todėl buvo pasirašinėjami susitarimai, kad patirti nuostoliai bus dengiami kartu. Principas „Visi už vieną ir vienas už visus“ įgyvendinamas ekonominėje sferoje. Karavano vilkstinių pirklių įnašas nebūdavo reguliarus. Įvykus nelaimei, iš visų pasirašiusiųjų susitarimą būdavo surenkama nuostoliams atlyginti reikalinga pinigų suma.
Draudimas kaip bendradarbiavimo forma atsirado dar pačiais seniausiais laikais. Jūrinė prekyba, kuri sparčiai vystėsi Viduržemio jūroje, padėjo vystytis pirmosioms draudimo rūšims. Senovės graikų mainų operacijos yra laikomos draudimo prototipu. Demostenas rašė, kad tokios operacijos buvo naudojamos jūrininkystės prekyboje. Ši praktika buvo paplitusi Atėnuose ir apie tai savo darbuose rašė Demostenas (Atėnų oratorius). Skolintojai išnuomodavo laivus. Po to, jeigu kelionė būdavo sėkminga, pinigus grąžindavo su procentais, o jei kažkas jūroje nutikdavo – visai negrąžindavo. Buvo nustatytas labai aukštas procentas, kuris leisdavo sukauptą kapitalą panaudoti jūrinės rizikos padengimui. Prekeivis, gavęs paskolą, ją grąžindavo tik tuo atveju, jeigu sėkmingai baigdavosi jo kelionė, tuo pačiu grąžindamas 30% daugiau pinigų nei pasiskolino.
Antikos laikais darbininkai, nusamdyti tokiems darbams kaip Egipto piramidės, Saliamono rūmai ir kt. organizuodavo pagalbos kasas tiems kolegoms ar jų šeimoms, kurie susižalodavo ar mirdavo atsitikus nelaimei.
Taigi, pirmieji draudimai buvo padiktuoti būtinybės sumažinti verslo riziką, todėl drąsiai galima teigti, kad iš pradžių atsirado verslo ir tik vėliau asmens draudimas, apie kurį byloja Senovės Romos laikų šaltiniai. Senovės Romoje ėmė formuotis draudimo fondai, į kuriuos susivieniję tam tikrų profesijų ar vienodų likimų žmonės reguliariai įnešdavo reikiamas pinigų sumas. Senovės Romos laikais veikusiame įstatyme „Lex Rhodia“ buvo numatyta, kad tolimos kelionės jūra metu patirti nuostoliai turi būti dengiami iš specialaus laivų ir prekių savininkų sudaryto fondo. Jei laivas žūdavo audrose ar būdavo pagrobiamas jūros piratų ir nepasiekdavo kranto, jo savininkai iš minėto fondo gaudavo laivo ir krovinio vertę atitinkantį atlyginimą. Laivui sėkmingai pasiekus reikalingą uostą, dalis iš šio pervežimo gauto pelno buvo pervedama į draudimo fondą. Pastebima, kad draudimo idėją iškėlė vandens transportas.
Bet jeigu už jūros audrose paskendusį ar piratų užgrobtą laivą buvo atlyginama, o iš laivo sėkmingai pasiekusio reikalingą uostą reikalaujama dalies pelno, tai ar nebuvo tuo piktnaudžiaujama. Juk laivui išplaukus į jūra, jį kontroliuoti tikrai būtų buvę sunku, o ką jau kalbėti apie tai, kas jam galėjo ištikrųjų nutikti. Juk savininkas galėjo gauti ne tik visą pelną už parduotas prekes, bet ir kompensaciją už „prarastą“ laivą ir „prarastas“ prekes. Tuomet suprantama, kodėl buvo skatinamas vandens transportas ir iškėlęs draudimo idėją. Dar viena priežastis būtų ir tai, kad dauguma civilizacijų senaisiais laikais buvo įsikūrusios prie didžiulių vandens telkinių ir tai buvo patogiausias susisiekimo būdas. Tačiau ar galėdavo toks draudimo fondas ilgai išsilaikyti?
Plačiai žinomos senovės Romoje buvo ir „Collegia tenuiorum“, į kurias jungėsi žemesnių sluoksnių Romos gyventojai. Iš šio fondo jos nario mirties atveju velionio šeimai buvo suteikiama materialinė pagalba. Čia buvo sukurtos ir legionierių kasos, kurios išmokėdavo legionieriui tam tikro dydžio pinigines kompensacijas jam susižeidus ar išėjus į atsargą. Kadangi tais laikais turtinguosius saugojo jų pačių turtas, tai atrodytų, kad draudimo labiausiai reikėjo vargingajai tuometinės visuomenės daliai. Romos imperijos laikais valdžios atstovai tapdavo garantijomis nuo įvairių rizikų, pasirašydami ypatingus protokolus su tiekėjais ir prekeiviais, kurie įsipareigodavo rūpintis legionieriais Ispanijoje; padengdavo nuostolius, kai karo ar audros metu buvo prarandami laivai, pervežantys ginklus ar būtiniausius pragyvenimui daiktus. Ilgoms kelionėms po Viduržemio jūrą buvo taikoma pristatymo paskola: nuo 50% ir daugiau priklausomai nuo krovinio ir laivo vertės. Savidraudos pagalba ilgainiui įgijo pastovų universalų pobūdį ir buvo taikoma ne tik turtui, bet ir sveikatai, gyvybei drausti. Senovės draudimui buvo būdingi tokie bruožai: draudėjai ir draudikai buvo tie patys asmenys, draudimas nebuvo pelno siekiantis verslas. Senovės Romos imperijos žlugimas buvo ir antikinių draudimo formų pabaiga. Draudimo istorija, perėjo į mirties periodą.
Anksčiau minėtos draudimo veiklos užuomazgos, neatitinka šiuolaikinės draudimo sampratos, nors pagrindinė draudimo idėja ir pakankamai ryški. Žymus draudimo specialistas A. Munes nurodė, kad „kuo mažesnė žmogaus kultūra, tuo mažiau jis supranta ir vertina tuos pavojus, kurie dažnai jo kelyje yra neišvengiami“. Senųjų laikų istorija liudija, kad didėjant žmogaus sąmoningumui, stipresnis tampa ir poreikis būti saugesniam. Tais laikais žmogus buvo apsuptas, kur kas didesnės rizikos, mat tuometinė medicina, transporto priemonės, statiniai neprilygsta šiuolaikiniams. Nors jau tais laikas žmonės buvo pabandę įvertinti rizikos laipsnį. jei normaliomis sąlygomis metinė palūkanų norma už išduotas paskolas sudarė 5 %, tai jos gavėjui išsirengus į ilgoką kelionę sausuma, kredito gavėjas reikalaudavo 10 %, o išsiruošus plaukti jūromis – 20 % palūkanų. Šios nuostatos buvo įtvirtintos atitinkamomis teisinėmis normomis ir visi privalėjo jų laikytis, nes to reikalavo patirtis ir teisingumas.
Draudimo veikla ypač suaktyvėjo viduramžiais. Feodalizmo epochoje ėmė formuotis ir sparčiai vystytis tarpusavio pagalbos principas, ypač miestuose. Labai svarbūs viduramžių miestų struktūros elementai buvo gildijos, cechai. Tarpusavio pagalba nelaimės atveju buvo įtvirtinta daugumos gildijų statutuose. 779 metais datuotame Karolio Didžiojo įstatyme skelbiama, kad gildijos nariai privalo vienas kitą paremti ir nelaimės atveju suteikti vienas kitam reikiamą pagalbą. Parama gaisro, laivo žuvimo ar kitų nelaimių atveju šiame įžymaus monarcho įstatyme buvo paremta tiek politinio, tiek ir religinio pobūdžio argumentais. Išlikę istoriniai dokumentai nurodo, kad XII amžiuje Rodza mieste, Prancūzijoje, vykdant popiežiaus Aleksandro II dekretą, buvo organizuotas privalomas miestelėnų turto draudimas nuo vagysčių. Įmokos į mieste sudarytą draudimo fondą buvo mokamos reguliariai. Jų dydis priklausė nuo draudžiamo turto vertės ir, suprantama, kad už to turto saugumą ne vienodai mokėjo pirkliai, riteriai ir paprasti amatininkai.
Viduramžių gyventojai puikiai suvokė, kad svarbu yra sukaupti santaupų senatvei. Kitaip sakant, jau tada atsirado išmintis, bylojanti, kad jaunystė žmogui reikalinga tam, kad jis galėtų aprūpinti senatvę. Yra išlikęs tikriausiai vienas pirmųjų žmogaus istorijoje dokumentų, savo turiniu ir esme artimas gyvybės draudimo polisui. 1308 metais tokia sutartis buvo sudaryta Bremene. Miesto valdžia ir vienuolynas, įnešus atitinkamą pinigų sumą ar užstačius žemės sklypą, garantuodavo išlaikymą iki gyvos galvos.
Pasaulyje garsi savo senovinėmis politinio ir ekonominio gyvenimo tradicijomis, gyventojais negausi Islandija įrašė į draudimo istoriją ir savo ankstyvąją išmintį. Panašūs į dabartinius draudimo susivienijimus buvo XII amžiuje Islandijoje atsiradę valstiečių susivienijimai, skirti gaisro atveju ar dvesiant gyvuliams pasirūpinti susivienijimo nariais. Susivienijimai dažniausiai buvo sudaryti iš 20 pasiturinčių valstiečių. Atsitikus nelaimei, dalis nuostolių buvo apmokama materialiniais daiktais ir darbu, o kita – pinigais. Taip XIII amžiaus viduryje šioje šalyje buvo įkurtos draudimo nuo gaisro gildijos. Kaip skelbė šios institucijos statutas, gaisro nuostoliai nukentėjusiems buvo atlyginami natūra: mediena, šiaudais, namų apyvokos reikmenimis. Islandiški susivienijimai nepaplito Europoje, kur populiaresnis buvo jūrinis draudimas.
Ankstyvuoju XII amžiaus laikotarpiu Vokietijoje gildijos ėmė plėsti draudžiamų objektų skaičių. Apdraudus nuo stichinių nelaimių, draudimo kasos apmokėdavo gaisro ir gyvulių kritimo nuostolius. Gildijos drausdavo ir nuo socialinių bėdų. Įvykus vagystei ar apiplėšimui, nukentėjusysis iš šių draudimo kasų gaudavo reikiamo dydžio išmokas. Vokietijoje, vienoje iš pirmųjų šalių, buvo pradėtos organizuoti ir našlių bei našlaičių paramos kasos, kurių veikla vėliau tapo labai svarbia pagalbos forma šiems maitintojų netekusiems asmenims. Yra žinoma, kad jau 1300 metais, Belgijoje, buvo naudojami tiesioginiai jūrinių rizikų už draudimo premiją apmokėjimai. Kitame amžiuje buvo nustatyti draudimo tarifai reguliariems plaukiojimams iš Londono į kontinentą ir atgal. Vystėsi draudimo įstatymai ir jau XV amžiaus dokumentuose galime rasti visiškai sutvarkytą tų laikų draudimo kodeksą.

1.2. Draudimo formavimasi etapai

XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje vystantis ekonomikai, Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo labai įtakinga visose sferose, negalėjo likti augančios pinigų skolinimo praktikos ir lupikavimo nuošalyje. 1234 m. popiežiaus Grigaliaus XI dekretu, vadovaujantis Šventojo Rašto principais buvo uždraustos visos operacijos, susijusios su lupikavimu. Bet, suprasdama paskolos svarbą ekonomikos vystymuisi, bažnyčia po kurio laiko pakeičia savo sprendimą, leisdama lupikavimą, bet su protingomis palūkanomis, tokiu būdu leisdama atsirasti “protingų palūkanų” teorijai, teigiančiai, kad gautas atlygis turi būti proporcingas paslaugai, atliktai prekeiviui, pasiskolinusiam asmeniui, arba bet kuriam ūkininkaujančiam subjektui tuo pagrindu, kad negalima pelnytis iš artimo savo. Uždrausdama ir ribodama lupikavimą, bažnyčia galėjo stipriai pabloginti jūrinės prekybos vystymąsi. Bet bažnyčios veiksmai padėjo vystytis apsaugos nuo rizikos sistemai ir atsirasti draudimo sutarčiai. Po pirmojo bažnyčios sprendimo prekeiviai – bankininkai stengėsi apeiti formalų draudimą. Knygoje “Auksas ir prieskoniai” Žanas Favje aprašo genujiečio Benedeto Zacharijos pasakojimą. 1928 metais jis pardavė daugiau kaip trisdešimt tonų druskos savo tėvynainiams. Krovinys turėjo būti pristatytas į Briuge. Toje pačioje sutartyje buvo pasakyta, kad Zacharija įsipareigoja vėl nupirkti visą krovinį jam atvykus į pristatymo uostą tokia suma, kuri buvo aptarta sutartyje iš anksto, bet aukštesne negu pardavimo suma. Tokiu būdu tarp iškrovimo uosto iki pristatymo vietos Zacharija rizikavo tik savo laivu. Skirtumas tarp antrą kartą pirktos prekės ir pardavimo ir yra rizikos kaina ir užima paskolos procento dalį, uždraustą bažnyčios. Sugalvoję tokias schemas, jūreiviai ir skolintojai padėjo atsirasti draudimo sutartims.
Ilgainiui buvo pastebėta, kad draudimo veikla gali būti ir neblogą pelną duodantis verslas. XIV amžiaus pradžioje ima formuotis komercinio pobūdžio draudimas. Tolimesniame jo vystymesi išryškėje 2 etapai: XIV – XVII amžius, XVIII – XIX amžius. Šie etapai buvo išskirti pagal keturis svarbius principus:
• Pagal organizacinę – teisinę formą;
• Pagal draudimo ir perdraudimo operacijų rūšis ir apimtis;
• Pagal valstybės kišimosi į draudimo veiklą lygį;
• Pagal draudimo veiklos internacionalizavimo laipsnį.

Pirmojo etapo metu dominavo transporto draudimas. XIV – XVII amžiuje sparčiai vystėsi laivininkystė. Prekių pervežimas iš gana tolimų, dideliais vandenų plotais atskirtų šalių nebebuvo problema. Suprantama, kad jūrų prekybos verslas buvo neišvengiamai susijęs su nemaža rizika dėl stichinių nelaimių ar piratų užuominų. Draudusieji laivus ir krovinius įsitikino, kad draudimas gali duoti ir labai gerą pelną. Stambiuose to meto Europos uostuose pradėjo savo veiklą komercinės draudimo firmos.
Iš tų laikų iki mūsų dienų atėjo ir draudimą patvirtinančio dokumento – poliso pavadinimas. Jis kilo iš lotynų kalbos žodžio “policeri”, pažodžiui išvertus – pažadas. Pirmieji draudimo polisai buvo išrašyti 1347 metais Barselonoje. Sparčiai jūrų prekybos draudimo verslas ėmė klestėti Genujos mieste. Čia pradėta taikyti ir perdraudimo operacijos, nes draudimo firmos įvertino, kad labai didelę reikšmę jų sėkmingai ir stabiliai veiklai tui rizikos padalinimas.
Pervežėjai mokėjo prekeiviams ar bankininkams “rizikos kainą” – papildomą sumą pinigų priklausomai nuo to, kokio tipo buvo laivas, krovinys ir pervežimo trukmė. „Rizikos kaina“ buvo pavadinta draudimo premija. Tokiu būdu ir atsirado draudiko profesija.
XV amžiaus pabaigoje Europoje atsirado bendri draudimo susivienijimai, taip vadinamos ugnies draugijos (Brangilden), kurios padėjo dar labiau vystytis draudimui.
1559 m. seras Nicholas Bacon, pradėdamas pirmąjį Anglijos Parlamento, valdant karalienei Elžbietai, posėdį pasakė: “Tegul kiekvienas protingas pirklys, kuris iškeliauja į tolimą kelionę pilną pavojų, atsisako dalies pinigų, kad būtų apsaugota kita dalis”. 1601 metais prie Anglijos Parlamento buvo įkurta komisija, kuri sprendė ginčytinus jūrinio draudimo sutarčių klausimus. Noras užtikrinti dabarties ir ateities saugumą skatino žmones tobulinti draudimo formas ir jų įvairovę nuo sąjungų iki šiuolaikiškų draudimo kompanijų.
O nuo XVII amžiaus pabaigos atsiranda akcinės kompanijos. Pirmoji tokia kompanija “Olandijos – Ostindijos draugija” buvo įkurta 1602 metais. Bet vis dėlto, atsižvelgianti į tai, kad nebuvo tikslių statistinių duomenų apie nelaimingus atsitikimus, jų dydžius, mirtingumą ir kt., draudimas liko, kad ir pelningu, bet rizikingu verslu. Tik dabar, kai draudimas gali naudotis tiksliais statistiniais ir ekonominiais duomenimis, yra sukurtas detalus draudimo įstatymas, draudimo taisyklės, Jūs galite drąsiai pasitikėti draudimo kompanija.
XVI amžiaus pabaigoje jūrų prekybos draudimo centras persikelia į Londoną. Čia 1601 metais pradeda darbą specialūs teismai, nagrinėjantys ginčytinus ir draudikų, ir draudėjų klausimus. Su Londono vardu susijusi ir šiandien sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija, savo veiklą pradėjusi XVIII amžiuje. Visais laikais didžiausias žmogaus priešas buvo ugnis, kuri, sukelta tyčia ar gamtinių jėgų, padarydavo didelius materialinius nuostolius. Beveik visi didieji pasaulio miestai yra patyrę šios stichijos galią, kurios padariniai dėl materialinių praradimų ilgam sutrikdydavo normalų gyvenimo ritmą. 1666 – aisiais metais kilo didžiulis gaisras Londone, kuris per penkias dienas sunaikino beveik visą miestą. Šis įvykis paskatino vystyti draudimą nuo ugnies. 1680 metais Anglijoje atsidarė pirmoji istorijoje draudimo kompanija, draudžianti nuo ugnies. Draudimo verslas tapo populiarus ir naudingas. Anglijoje buvo įkurtos pirmos draudimo nuo ugnies draugijos bei iki šių dienų sėkmingai veikianti “London Lloyd” draudimo kompanija. „London Lloyd“ draudimo kompanija pradėjo savo veiklą XVIII a. Vėliau Anglijoje buvo įkurtos kitos draudimo nuo ugnies draugijos, dar kiek vėliau Vokietijoje, Hamburge buvo organizuota “Generalinė draudimo nuo ugnies kasa”.
Kai kurie autoriai nurodo, kad draudimo nuo ugnies vystymąsis buvo antras toks pat svarbus žingsnis draudimo istorijoje, kaip ir draudimas nuo rizikos, slypinčios vandenyje. Draudikai ima grieščiau vertinti riziką, didėja premijos. Neblogai apie tų laikų draudikų atsargumą pasako ir mus pasiekęs pašmaikštavimas – esą draudikai labiausiai mėgsta drausti nuo ugnies po vandeniu esančius vandens malūno akmenis. Pradėti aktyviai drausti pasėliai nuo krušos, gyvuliai nuo kritimo, sausumos transportas. Tad šiuo, pirmuoju, viduramžių draudimo veiklos periodu atsirado naujos draudimo formos, visuomenė ėmė suprasti draudimo svarbą ir reikšmę. Žmogus negali būti abejingas ir savo gyvybei. Šio periodo draudimo rinkoje atsiranda ir gyvybės draudimo paslaugos. Vystantis tikimybių teorijai, sudaromos mirtingumo lentelės, kurias galima vertinti, kaip mokslinį gyvybės draudimo įmokų apskaičiavimo pagrindą.
XVII amžiuje Londonas buvo svarbiausias profesijų, amatų, o svarbiausia prekybos centras, tai lėmė vis didėjančią laivų ir krovinių draudimo paklausą.
Edward`as Lloyd`as 1688 atidarė Kavos Namus, paskatindamas klientus, suteikdamas jiems vilčių, klientais buvo laivų kapitonai, pirkliai ar prekiautojai, laivų savininkai, tai atnešė jam patikimų naujienų iš laivininkystės verslo. Šitai suteikė Lloydo Kavos Namams pripažinimą kaip vietai, kurioje galima įsigyti laivo draudimą. Ši draudimo kompanija veikia iki šiol, nors savininkai keitėsi, kompanija plėtėsi. Tai galime matyti iš kompanijos istorijos. 1688 metais pirmas žinomas Edward’o Lloyd’o kavos namų, įsikūrusios Tower gatvėje, paminėjimas. Kavos namai paminėti “London Gazette” 1688 m. vasario 18 – 21 d. Paveikslėlyje matome komercinius sandėrius neformalioje Edward’o Loid’o Kavos Namų aplinkoje.
Pradžioje, 1688 metais Loidas atidarė kavinę Towerio gatvėje, Londone. Pirmasis Loido paminėjimas pasirodė 1680, kai viename londono laikraščių pasirodė skelbimas, siūlantis atpildą gvinejomis (viena gvineja apie 1,05 svaro sterlingų) už informaciją apie pavogtus laikrodžius. Ieškovas buvo Lloid`o kavinė Towerio gatvėje.
Kaip bebūtų, tai sutapo su netikėtu populiarumu gerti kavą Anglijoje ir padidėjusiu poreikiu drausti laivus. Pirmoji Londono kavinė buvo atidaryta 1652. 1660 metais karalius Charlsas atidarė restoraną rūmuose, o amžiaus pabaigoje kavinių skaičius Londone siekė šimtus. Dauguma kavinių buvo malonios susitikimų vietos. Todėl netrukus Londone jos išpopuliarėjo kaip vietos, kuriose buvo sudaromi verslo sandoriai. Po Anglijos civilinio karo, auganti Londono kaip prekybos centro svarba, padidino poreikį drausti laivus ir krovinius. Verslas tuo metu buvo valdomas neformaliai.
Laivo savininkas, norėdamas apdrausti laivą turėjo kreiptis į brokerį, kad šis paimtų polisą iš keleto turtingų komersantų, kol rizika būdavo pilnai padengta. Brokeriai pateikdavo polisus draudimui, kuriuos pasirašydavo finansiškai stipri integruota žmonių grupė.
Prireikus, žmonės galėjo kreiptis į draudėjus, kad šie atlygintų žalą už prarastą individualų turtą. Šioje kavinėje iki jos gyvavimo pabaigos 1713 metais, Loidas padrąsino savo klientus – laivų kapitonus, pirklius, laivų savininkus ir kitus – prekiauti su užjūrio valstybėmis. Taigi, tuo metu, kai komunikacijos buvo nepatikimos, Loidas įgijo pavydėtiną reputaciją, dėl patikimumo draudžiant laivus. Ši veikla lėmė sėkmę, Lloyd`s kavinė tapo žinoma, kaip patikima vieta drausti laivus. 1691 m. Edward’as Lloyd’as perkelia savo verslą į Lombard gatvę. 1713 m. Edward’as Lloyd’as miršta, o 1769 m. atsiskyrusi profesionalių draudikų grupė įsteigia naujus Lloydo Kavos Namus Popes Head alėjoje.
Aštuonioliktame amžiuje, neoficialūs komersantų susirinkimai Loido kavinėjė pamažu įgavo tam tikrų formų. Suprantama, tuo metu dar mažai buvo ar visai nebuvo veiklos apribojimų, o ir profesionalizacija buvo samaišyta.
Taigi 1769 metais, keletas patikimų Lloyd klientų nusprendė įkurti konkurencinę organizaciją. Tai buvo vienas iš pirmųjų ženklų, kad visuomenė domisi turto nuosavybės draudimu. Taip vadinami naujieji Lloyd`s namai, pasirodė esanti smulki organizacija.
1771 m. 79 draudikai ir brokeriai sumoka apie 100 dolerių vertės įnašus. Lloyd kompanija liaujasi būti Kavos Namais ir tampa nuosavybe tų, kurie įnešė įnašus. Išrenkamas pirmas Lloyd komitetas, sudarytas iš 9 dalininkų. 1774 metais, Lloyd`o namai baigė kavinės veiklą, ir nors ir toliau Lloyd`o namai buvo vadinami kavine, tačiau tai buvo verslininkų vieta. 1774 m. savininkai nuomoja patalpas Royal Exchange. Šiais metais Lloyd`o pasekėjai pamažu evoliucionavo į formalesnę organizaciją. Taigi ši organizacija persikėlė į naujas patalpas “Royal Exchange”. 1796 m. komitetas apsisprendžia, kad būtų daromi du kasmetiniai visuotiniai susirinkimai kiekvienais metais ir pristatomas protokolas bei sąskaita. 1811 m. visuotinis dalininkų susirinkimas priima nuosavybės įgaliojamąjį aktą, pateikiamą Lloyd`s konstitucijoje. Jis įstojimą į Lloyd kompaniją reglamentuoja daug grieščiau. 1824 m. ima egzistuoti kiti draudimo kompanijos padaliniai, tokie kaip Royal Exchange ir London Assurance. 1838 m. Royal Exchange, ankščiau užsiregistravusi kaip Lloyd kompanija, sunaikinama ugnies sausio 10 d., o organizacija persikelia į “South sea” namus, kol buvo atstatytas naujas “Royal Exchange” pastatas 1844 metais. 1857 m. pirmą garantinį indėlį komitetas patvirtina raštiškai. Per artimiausią šimtmetį draudėjų (Loido pasekėjų) žymiai padaugėjo. Išsiplėtusi draudėjų narystė buvo reguliuojama, o išrinktas komitetas įgavo autoritetą. 1871 metais pasiekta kulminacija, kuomet Loido pasekėjai įkūrė savo parlamentą. Šie veiksmai suteikė visuomenei formalią, legalią bazę, kuri leido įsigyti turtinę nuosavybę, tarpininkaujant su vietine valdžia, kuri atstovavo parlamentą. Ši įstaiga buvo patvirtinta kaip verslo institucija, kuri sėkmingai veikia ir šiandien. 1871 m. Lloyd’s įregistruotas parlamente privačiu aktu kaip juridinis asmuo. Nuo 1873 m. Lloyd’s antspaudu patvirtinamas kiekvienas Lloyd’s draudimo polisas. 1870 viduryje šios kompanijos draudimo verslas išsivysto iki konsorciumo. 1880 – aisiais Cuthbert Heath, garsus Lloyd’s draudikas, išrašo pirmą Lloyd’s perdraudimo polisą, apdrausdamas amerikiečių rizika Britanijos kompaniją, užsiimančią komercine veikla JAV. Cuthbert Heath laikomas perdraudimo pradininku. 1887 m. išrašomas pirmas ne laivų draudimo polisas, jį išrašo Cuthbert’o Heath’o Lloyd’s kompanijoje. 1903 m. komitetas priima pirmą ne laivų įmoką, šalia laivų draudimo verslo nusistovi ne laivų draudimo pardavimas. 1904 m. pirmas Lloyd’s automobilių polisas išleidžiamas į apyvartą.
1906 m. San Francisco žemės drebėjimo ieškiniai leidžia susipažinti su Lloyd’s draudikais, nusistovi Lloyd’s reputacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1906 – 7 m. Cuthbert’o Heath’o sumanymo nesaikingumas sumažino perdraudimo pasekėjus dėl pateiktų San Francisco ieškinių. 1908 m. kasmetinis auditas ir draudimo įmokos įvedė pasitikėjimo, atsakomybės fondus. Sukurtas privalomas įstatymas pagal draudimo kompanijos aktus 1909-1946. 1911 metais išleidžiamas į apyvartą pirmas Lloyd’s aviacijos polisas. 1925 m. sudaromas centrinis garantinis fondas. 1928 metais Jo Didenybė karalius George V ir Jos Didenybė karalienė Mary atidaro naują Lloyd’s pastatą Leadenhall gatvėje. 1939 m. Lloyd’s Amerikos atsakomybės fondas nustatomas JAV dolerio draudimo įmokomis. 1958 m. Lloyd’s persikelia į naują pastatą Lime gatvėje. Oficialiai atidaromas Jo Didenybės karalienės Elizabeth Karalienės Motinos 1957 Lapkričio 14 d. Tuo metu pastačius šį pastatą, tai buvo aštrių bruožų architektūrinis kūrinys. 1968 m. komitetas priima narių, kurie yra ne iš Jungtinės Karalystės ar Britanijos tautų sandraugos. 1978 m. visuotinis narių susirinkimas sutinka sukurti darbo grupę, kuri prižiūrėtų savireguliaciją Lloyd’s kompanijoje. 1979 m. Seras Henry Fisher paskirtas darbo grupės pirmininku. Jos Didenybė karalienė Elizabeth Karalienės Motina atidarė Lloyd’s Chatham pastatą.
1980 m. sudaromos Lloyd’s projektų sąskaitos paremtos Fisher’io pasiūlymu pritarti EGM. 1982 m. vekseliai gavus karalienės sankciją tampa Lloyd’s dokumentu 1982. Išrenkama pirma Lloyd’s taryba. 1983 m. pirmame Lloyd’s tarybos susitikime paskiriamas pirmas generalinis direktorius. 1878 metais Loido darbuotojams pasidarė ankšta. Komitetas patvirtino nutarimą, kad reikėtų gauti patalpas Leadenhall gatvėje. Tačiau 1986 metais buvo atidarytas naujas pastatas One Lime gatvėje, kuriame Lloyd`s veikia ir dabar. Šį pastatą projektavo Richard’as Rogers, o oficialiai atidarė Jo Didenybės Karalienės Motina. 1988 m. Lloyd’s švenčia trijų šimtų metų jubiliejų. 1993 m. David Rowland paskiriamas pirmu visą etatą dirbančiu Lloyd’s kompensavimo pirmininku. 1994 m. prasideda pirmas bendras narių susitikimas, kurio talpa siekia £1,595 milijonų. 1997 metai – tai reorganizacijos pabaiga. Renovacijos susitarimo pasiūlymas priimtas 95 procentais visų Lloyd’s narių.
Ypatingas šios kompanijos simbolis yra varpas. Didžiulis varpas, sveriantis 106 paundus ir 18 coliu diametro yra tarsi sinonimas Loidui. Varpas būdavo skambinamas norint pranešti informaciją. Vienas dūžis blogos naujienos, du – geros. Šį varpą nuliejo vienas prancūzas 1793 metais Tulone. Lydinyje buvo panaudotas auksas bei sidabras. Po šešių metų, kunigaikštienė gabeno krovinį, kurį sudarė aukso ir sidabro luitai. Krovinio vertė buvo apie vieną milijoną paundų, Lloyd organizacija apdraudė šį krovinį, prisiimdama visišką atsakomybę. Buvo imamasi visų priemonių apsaugoti turtą.
Lloyd organizacijos apartamentuose kabėjo laivo varpas, kuris skambėdavo, kai ateidavo naujienos iš vėluojančių laivų. Kai tik laivas vėluodavo, draudėjai kreipdavosi specialiai į brokerį, kad šis dar kartą įvertintų jų atsakomybę, tuo atveju jei laivas būtų prarastas. Kai jau būdavo gaunama patikima informacija, varpas imdavo skambėti. Visi, kurie buvo suinteresuoti, naujienomis, gaudavo informaciją vienu metu.
Varpas kabėjo jau net keturiuose kompanijai priklausančiuose pastatuose. Royal Exchange 1890 – 1928 metais. Leadeenfall gatvėje 1928 – 1958 metais, Lime Gatvėje 1958 – 1986 metais ir dabartiniame Lloyd`s pastate nuo 1986 metų.
Šiuo metu varpas jau nebeskamba, pranešdamas apie negrįžusius laivus. Jo skambėjimą galima išgirsti nebent ceremonijų metu, nors kartais padaromos išimtys. Pavyzdžiui, varpas skambėjo rugsėjo vienuoliktą dieną, kai buvo įvykdytas teroristų išpuolis 2001 metais.
Lloyd`s kompanijos ištakos siekia 17 amžiaus įstaigą, kurioje galėjai nusipirkti kavos. Tačiau šiuo metu tai namai, kuriuose gali rasti kvalifikuotus ir patyrusius draudimo specialistus, kurie vykdo industrinę veiklą ir plėtoja naujas draudimo sritis, tokias, kaip žmonių grobimas ir išpirkų reikalavimas, aviaciją bei skrydžius į kosmosą, kompiuterinę atsakomybę. Suprantama draudžia ir nuo standartinių atsitikimų.
Lloyd`s kompanija naudoja modernias informacines technologijas apskaičiuojant milijonus rizikingų atvejų kiekvienais metais. Kai kurias draudimo proceso operacijas galima atlikti internetu. Apsilankius internete galima gauti reikiamos informacijos iš viso pasaulio.
Paveiksle matome kaip Lloyd’s atrodo šiandien, pastatą projektavo garsus architektas lordas Rogers.
1998 m. Sausio 21 d. vyriausybė paskelbia savarankiškumą reguliuojant Lloyd’s financiniams tarybos valdžios organams, nutarimas įsigaliojo nuo 2001 Lapkričio 30 d. vidurnakčio. 2002 m. Lloyd’s nariai pritarė strategijos grupės pirmininko pasiūlymui. Šie bendri svarbesni keitimai priimti norint modernizuoti Lloyd’s, nes dinamiška rinkos vieta patraukli kapitalo tiekėjams ir polisų savininkams. 2003 m. įvedama frančizės komisija ir paskiriamas pirmas nuolatinis frančizės vykdymo direktorius – dvi lemiamos plėtotės modernizacijos programos Lloyd’s kompanijoje. Šiais metais Lloyd’s apsilanko Jungtinės Karalystės valstybės iždo kancleris Gordon Brown ir JAV valstybės iždo sekretorius, pripažįstama Lloyd`s draudimo kompanijos svarbi rolė Jungtinės Karalystės ir JAV ekonomikos rinkoje.
Antrasis draudimo veiklos raidos periodas, XVIII – XIX amžius, yra susijęs su sparčiu pramonės vystymusi. Naujų energijos rūšių panaudojimas, perėjimas nuo manufaktūros prie fabriko, nuo rankinio darbo prie mašininio kartu reiškė ir naujų rizikos rūšių atsiradimą. Didėjantis samdomųjų darbininkų skaičius sąlygojo draudimą mirties ir invalidumo atveju. Jei pirmoji pasaulyje draudimo kompanija buvo įkurta Londone 1681 metais, pirmojo periodo pabaigoje, tai antrajame periode ryškus draudimo kompanijų skaičiaus augimas, jų jungimasis į sąjungas. XIX amžiaus viduryje, plečiantis geležinkelių tinklui, atsiranda draudimo kompanijos, pasiruošusios drausti keleivius nuo galimų nelaimių keliaujant traukiniais.
Šiuo metu ryškėja ir valstybės įtaka draudimo rinkai. Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje buvo priimti įstatymai, įpareigojantys darbdavius atsakyti už savo darbininkų sužeidimus ar mirtį. Draudimo rinkoje atsirado naujos paslaugos, padedančios dirbančiajam ar jo artimiesiems nelaimės atveju. Darbdaviai ėmė jausti savo atsakomybę už dirbančiųjų sveikatą ir gyvybę. Socialinis draudimas ėmė greitai plėtotis ir Vokietijoje, kur XIX amžiaus pabaigoje buvo įvestos trys socialinio draudimo rūšys: draudimas ligos atveju, senatvės draudimas ir invalidumo draudimas.
Plečiantis draudimo įmonių tinklui, didėjant draudimo apimtims, draudimo įmonės vis geriau ėmė suprasti perdraudimo svarbą. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad pirmieji perdraudimai buvo atlikti 1820 metais Vokietijoje. Didžiulis 1842 metais kilęs gaisras buvo ryškus postūmis plėtojant draudimo idėją. Būtinumas padengti didžiulius nuostolius sukūrė rizikos padalinimo principą, kuri buvo greitai realizuotas draudimo veikloje. Šioje šalyje buvo įkurta pirmoji perdraudimo paslaugas teikusi įmonė. Ir šiandien garsėja kita, XIX amžiaus viduryje Šveicarijoje įkurta perdraudimo kompanija – “Schweizer Ruck” (1863). Didėjant perdraudimo poreikiams, kūrėsi naujos tuo užsiimančios kompanijos.
Antrasis draudimo veiklos periodas pasižymėjo naujų draudimo formų ir rūšių atsiradimu, draudimo atsakomybės formavimusi. Sparčiai progresuojant technikai, plėtėsi gamybos apimtys, didėjo transporto reikšmė, ir tuo pačiu, pažvelgus iš rizikos pozicijų, didėjo draudimo svarba bei reikšmė. Įstatymai įpareigojo, kad būtų sudarytos lygios sąlygos civilinės atsakomybės klausimams išspręsti. XIX amžiaus pabaiga žmonijos istorijoje žymi ir pirmųjų automobilių atsiradimą. Būtina pažymėti, kad iš pirmųjų automobilių savininkų buvo griežtai reikalaujama turėti civilinės atsakomybės draudimo polisus. Tarp gana gausių draudimo kompanijų prasidėjo konkurencijos procesai, kurie vertė konkurentus gerinti savo paslaugų kokybę. Šiuo metu buvo sudaryta draudžiamų rizikų kvalifikacinė sistema. Labai didelę įtaką draudimo vystymuisi turėjo atskirų mokslo sričių, kurių rezultatus buvo galima taikyti draudimo srityje, pasiekimai. Tiksliau įvertinus rizikos galimybes, buvo galima teisingiau nustatyti draudėjų draudikams parduodamos “baimės rinkos” kainą.

1.3. Socialinio draudimo samprata XX amžiuje ir jo svarbiausi bruožai

Besibaigiantį XX amžių laikyti griežta riba draudimo istorijoje būtų nelabai tikslu. Daugelyje literatūros šaltinių laikomasi jau minėtų trijų draudimo veiklos periodizacijos etapų. Trečiasis iš jų prasidėjo apie XX amžiaus vidurį. Suprantama, kad bet kuri istorinė periodizacija neabejotinai turi nemažai subjektyvumo.
Trečias draudimo veiklos etapas prasideda apie XIX a. vidurį. Tais laikais draudimas jau užima reikšmingą vietą Europos, Amerikos šalių ekonominėse sistemose. Steigiami stambūs draudimo koncernai, kurie stengiasi diferencijuoti atskiras draudimo rūšis ir nukreipti jas į besispecializuojančias vienoje ar kitoje draudimo rūšyje kompanijas. Spartėjant mokslo ir technikos pažangai, didėjant draudžiamų objektų kainai, prasideda aktyvus draudimo veiklos internacionalizavimas. Kuriama draudimo apsaugos diversifikacijos sistema, jungianti draudimu ir perdraudimu užsiimančias kompanijas. Ypač sparčiai šiuo periodu auga perdraudimo kompanijų skaičius.
Prieš pradedant aptarti XX amžiaus draudimo veiklos istorijos svarbiausius bruožus, būtina pacituoti žymaus draudimo teoretiko, vokiečių profesoriaus A.Manes žodžius, parašytus vadovėlyje, iš kurio studijavo tarpukario Lietuvos studentai: “Visuotinė draudimo veiklos istorija dar neparašyta. Nesama ir detalių atskiros šalies draudimo veiklos tyrinėjimų, taip pat neturime ir atskirų draudimo rūšių istorinės raidos aprašymų. Mes turime tik paskiras žinias ir sunku numatyti draudimo veiklos kryptis”.
Tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Kartu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Bandantys sukčiauti šiandien egzistuojančias draudimo rūšis pripažįsta, kad jų ko gero esama virš dviejų šimtų. Labai vaizdžiai draudimo reikšmę ir svarbą šio amžiaus pradžioje apibūdino įžymusis Henris Fordas, aiškindamas, kodėl taip sparčiai statėsi ir plėtėsi Niujorkas: ”tai tapo galima tik esant draudimo sistemai. Būtent draudimas pastatė šį miestą. Joks investitorius nebūtų pradėjęs finansuoti statybų, jei nebūtų užtikrintas, kad čia perkeltas jo turtas bus saugus”.
Formuojant tarptautinius perdraudimo kanalus buvo susidurta su kai kuriais sunkumais, dažnai iškylančiais ir mūsų dienomis. Pirmiausia tai skirtingi draudimą ir perdraudimą vykdančių šalių įstatymai. Dažnai ginčai kildavo bandant įstatymais normuoti draudimo veiklą. XX amžiaus pirmoje pusėje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką.
Labai svarbiu XX amžiaus draudimo veiklos momentu yra pagrįstai laikomas draudimo rinkos infrastruktūros formavimas. Šioje infrastruktūroje yra išskiriamas paviršinis intuicinis “apvalkalas” ir vidinis branduolys. Paviršinio “apvalkalo” formavimuisi didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas. Plačiai žinoma Anglijos instituto, Prancūzijos nacionalinio draudimo instituto, Roterdamo universiteto draudimo centro veikla. Draudimo įstatymo tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vidinio “branduolio” vystymąsis – tai draudimo kompanijos specializacija. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos kompanijos tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus. Trečios užsiima patirtų nuostolių vertinimu.
Vis glaudžiau XX amžiuje draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu gerai pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. Stengiamąsi pašalinti galimas jų konkurencijos priežastis. Šiandien bankai ir draudimo kompanijos yra gyvybiškai suinteresuoti savo potencialo efektyvumo išnaudojimu bendroje veikloje. Praktiškai tiek JAV, tiek Japonijoje ar Vakarų Europoje stambieji bankai ir draudimo kompanijos efektyviai ir sėkmingai bendradarbiauja. Bankai, kuriuos garsus lietuvių finansininkas, profesorius V. Jurgutis tiksliai pavadino ekonomikos širdimi ir protu, puikiai suprato draudimo rinkos pelningumą ir naudodamiesi filialų tinklu skuba joje įsitvirtinti.
Spartus draudimo vystymasis reikalavo ir griežto teisinio šios veiklos apibrėžtumo ir normavimo. Draudimo teisė, nemažai perėmusi iš ankstesniųjų amžių, ypač didelių pokyčių sulaukė dvidešimtajame amžiuje. Daug esminių teisinių sprendimų buvo padaryta JAV, kur draudimas XX pasiekė išties neregėtų apimčių.
Vertinant dabartinę Europos draudimo situaciją nurodoma, kad pastaruoju metu įvyko svarbūs pokyčiai tiek draudimo rinkos struktūroje, tiek jos veikloje, tiek ir draudimo rezultatuose. Trumpai aptarsime šias dvi pokyčių grupes, pradėdami draudimo rinkos struktūrą. Pabrėžiama, kad draudimo rinka dar greičiau specializuojasi pagal atskiras draudimo rūšis, aštrėja konkurencija. Pradžioje gana atsargiai pradėję veiklą, vis aktyvesni darosi užsienio draudimo kompanijų padaliniai, neretai panaudodami ir dempingo politiką. Didėjant įvairių draudimo kompanijų skaičiui, natūraliai yra reikalaujama jų veiklos skaidrumo, kas toli gražu ne visada realizuojama.
Svarbūs pastarojo dešimtmečio įvykiai Vidurio ir Rytų Europos dalyje, turėjo įtakos ir draudimui. Šiuo metu vykstantys Europos vienijimosi procesai taip pat neaplenkia ir draudimo sferos.
Kita draudimo veiklos pokyčių grupė – rinkos pokyčiai. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus draudimo produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms draudimo kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje. Jos bando ieškoti naujų draudimo paslaugų vartotojų, mažina kainas, siūlo kitas nuolaidas, tačiau tai ne visada pavyksta.
XX a. draudimas labai įtakojo žmonijos vystymąsi. Tuo metu nepaprastai išaugo draudimo veiklos apimtys, ištobulėjo jos technika, atsirado naujos draudimo rūšys. Šio amžiaus pradžioje ima ryškėti valstybės kišimasis į draudimo veiklą. Steigdama savo draudimo kompanijas valstybė bandė reglamentuoti draudimo rinką. Svarbus ir to meto veiklos momentas – infrastruktūros formavimas. Didelę įtaką turi draudimo mokslinių problemų sprendimas, draudimo įstatymų tobulinimas, valstybinio reguliavimo draudimo rinkoje didėjimas padeda tobulinti draudimo kompanijų veiklą, sąlygoja jų stabilumą. Vienos draudimo rinkoje veikiančios kompanijos pardavinėja draudimo produktus, kitos – tiria draudimo rinką ir kuria naujus produktus, trečios – užsiima patirtų nuostolių vertinimu. XX a. draudimo veikla kooperuojasi su bankais. Tiek bankai, tiek draudimo kompanijos siekia bendradarbiauti, norėdami suteikti savo klientams finansinių institucijų paslaugas ir tuo pačiu pasipelnyti. Kuriami ir diegiami bendri bankų ir draudimo kompanijų produktai. JAV draudimo kompanijos valdo beveik pusę pasaulinės draudimo rinkos. Vis aktyvesni darosi užsienio kompanijų padaliniai, kurie neretai panaudoja ir dempingo politiką. Draudimo kompanijos siekia įsitvirtinti rinkoje, pateikdamos naujus produktus, tobulindamos jų pardavimo metodus. Konkurencijos aktyvumas sparčiai auga, smulkioms kompanijoms vis sunkiau išsilaikyti rinkoje.

2 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA

Įžanga. VSD Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2004 m. lapkričio 24 d. (Nr. IX – 2535), VSD fondo biudžeto sandaros įstatymas, VSD fondo sudarymo ir vykdymo taisykles, patvirtintos 2005 m. birželio 14 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 647 (taisyklės įsigaliojo 2005 m. birželio 17 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, priimtas 1994 m. liepos 18 d. (Nr. I – 549), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2000 m. gruodžio 21 d. (Nr. IX – 110) bei kiti įstatymai ir juos reglamentuojantys norminiai aktai.
VSD – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojama apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
VSD sistemą sudaro SADM, VSDF taryba, VSDF valdyba prie SADM (vadinama „Sodra“), teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos, VMI, Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie SAM, pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai.
Lietuvos Respublikos SADM formuoja socialinės apsaugos politiką. Ji kartu su pavaldžiomis institucijomis, socialiniais partneriais bei kitomis suinteresuotomis organizacijomis įgyvendina kiekvieno žmogaus darbo ir socialinę apsaugą, rūpinasi jo socialine gerove. SADM atsako už socialinės apsaugos ir darbo srities įstatymų leidybą, remia ir koordinuoja šalyje atliekamus šios srities mokslo tyrimus, rūpinasi pačios įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų veikla. SADM nustato ir perspektyvinius VSDF uždavinius.
VSD vykdo VSD fondas (toliau VSDF), kuriam vadovauja VSDF taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Taryba stebi, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, svarsto ir teikia išvadą dėl VSDF biudžeto projekto bei prižiūri jo vykdymą.VSD funkcijas vykdo VSDF valdyba arba „Sodra“.
„Sodra“ – socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių (47) ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja. Valdybą sudaro 16 skyrių, kurie savo veiklą organizuoja ir planuoja pagal patvirtintą strateginį veiklos planą.

VSD Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja VSD rūšys:
• Pensijų draudimas (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims).
• Ligos ir motinystės draudimas.
• Draudimas nuo nedarbo.
• Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
• Privalomasis sveikatos draudimas.

Asmenys, privalomai draudžiami visomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis (31 + 3 proc. tarifas). Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatus į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunančius asmenis ir einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriamus į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunančius darbo užmokestį asmenis, Valstybės politikus, teisėjus ir valstybės pareigūnus darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 2 dalyje), taip pat gaunančius darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriamus į pareigas asmenis valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal LR VSD pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6295), VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6323) ir LRR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2005, Nr. 75-2725) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 proc. dydžio VSD įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 3 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 proc. VSD įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Privalomojo VSD 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti VSD ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą, draudimą nuo nedarbo, o taip pat senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas.

Asmenys, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (24,9 + 2,5 proc. tarifas). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai yra draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 24,9 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 24,9 + 2,5 proc. įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą.
Valstybės institucija, siunčianti valstybės tarnautoją ir profesinės karo tarnybos karį dirbti ar atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos moka 27,4 proc. įmokų sumą nuo 0,5 valstybės tarnautojo pareiginės algos už nesukakusius senatvės pensijos amžiaus nedirbančius valstybės tarnautojus ar profesinės karo tarnybos karių sutuoktinius – tuo laikotarpiu, kurį pastarieji praleidžia užsienyje dėl to, kad ten gyvena kartu su valstybės tarnautoju ar profesinės karo tarnybos kariu.
Minėti asmenys turi teisę į VSD senatvės, invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją, taip pat turi teisę gauti išmoką, numatytą Nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

Asmenys draudžiami valstybės lėšomis. Valstybės lėšomis privalomai draudžiami VSD bazinei pensijai (50 proc. bazinės pensijos dydžio įmokos tarifas):
• motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas;
• motina (tėvas), neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu, kai augina vaiką iki trejų metų;
• tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai;
• vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą.

Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami VSD pensijų draudimu pagal VSDPĮ. 2004 m. jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo.
Nuo 1999 m. lapkričio 1 d. Užsienio reikalų ministerija moka už diplomatų sutuoktinius, kurie gyvena kartu su diplomatu dirbančiu užsienyje, pensijų draudimo įmokas nuo pusės diplomato pareiginės algos. Nuo 2003 m. pradžios valstybės institucijos tokia pat tvarka draudžia valstybės tarnautojų sutuoktinius, tuo laikotarpiu kai pastarieji gyvena su valstybės tarnautoju dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje.
Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu valstybės lėšomis.

VSD įmokų sumokėjimo terminai. Draudėjai VSD įmokas apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Įmokos skaičiuojamos už kiekvieną mėnesį turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš LR valstybės ir savivaldybės biudžetų, apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš LR kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio užmokesčiui išmokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
Įmokos į Fondo biudžetą mokamos mokėjimo pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Įmokas galima sumokėti grynaisiais pinigais visuose VĮ “Lietuvos paštas” paštuose, AB banko „Hansabankas“ ir AB banko „Snoras“ skyriuose. Mokėjimo dokumentuose turi būti nurodomi valstybinio socialinio draudimo įmokų kodai.
Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, išduotus trumpesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, VSD įmokas privalo sumokėti už visą verslo liudijimo galiojimo laikotarpį per 5 darbo dienas nuo verslo liudijimo įsigaliojimo ar jo galiojimo laiko pratęsimo. Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, įgytus ketvirčiui ar ilgesniam laikotarpiui, įmokas moka kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.

2.1. Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimą draudiminiais įvykiais ir dėl to mokamų socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pakeitimo įstatymas (Žin, 2003, Nr.114-5114), kuris įsigaliojo nuo 2004 m, sausio 1 d, ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (Žin, 2004, Nr.44-1448).
Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami (jei jiems už darbą ar tarnybą mokamas darbo užmokestis):
• asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamuose organizacijose.
• Valstybės politikų, teisėjų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės tarnautojai (išskyrus krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius)
• profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešųjų darbų, jų persikvalifikavimo ar viešųjų darbų laiku;
• asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, – jų darbo laiku;
• nuteistieji laisvės atėmimu – jų darbo laiku.

Įmokų dydis 2005 metais – 0,3 proc. nuo kiekvienam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Apskaičiuotos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.
SVARBUS REIKALAVIMAS: Draudėjas privalo teikti „Sodros“ teritoriniam skyriui atskyrą formų 3-SD, 4-SD ir formos Nr. 4 paketą:
• informacija apie kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas;
• VSD ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos forma Nr. 4.

Šis paketas turi būti pateikiamas kiekvieną kalendorinį ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną.
Apdraustajam, nelaimingo atsitikimo metu netekusiam dalies ar viso darbingumo, mokama:
• ligos pašalpa (dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos)
• netekto darbingumo vienkartinė kompensacija
• netekto darbingumo periodinė kompensacija

Apdraustajam, mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, jo šeimos nariams gali būti skiriama:
• vienkartinė draudimo išmoka
• periodinė draudimo išmoka

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numato, kad jei nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nukentėjo darydamas tyčinį nusikaltimą arba be draudėjo žinios, t. y. atlikdamas darbą ne draudėjo naudai, sąmoningai siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas, ar nukentėjo dėl bendro susirgimo, įvykis nepripažįstamas draudiminiu.
Nedarbingumo kontrolės skyriaus apskrities tarnyba, nagrinėdama nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, privalo gauti iš VSDF valdybos teritorinio skyriaus patvirtinimą raštu, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje dirba nukentėjusysis, yra registruota draudėju, kad draudėjas moka socialinio draudimo įmokas, o nukentėjęs asmuo įrašytas apdraustųjų asmenų įskaitoje. Jei ne, įvykis nelaikomas draudiminiu.

2.2. Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas

Vadovaudamasis naujomis Valstybinio socialinio draudimo sudarymo ir taisyklėmis Valstybinio socialinio fondo valdybos direktorius 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-261 (Žin. 2005, Nr. 85-3200) patvirtino naujas Duomenų apie savarankiškai dirbančių VSD įmokas pateikimo taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 dienos.
Naujomis duomenų pateikimo taisyklėmis turi vadovautis:
• individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme;
• individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Pajamų metinė suma gali būti apskaičiuota tokiais būdais:
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą.
• iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą.

Apdraustųjų kategorijos

Draudimo rūšys

Įmokų dydis

Savarankiškai dirbantys asmenys yra

(išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis):

·         individualių įmonių savininkai;

·         tikrųjų ūkinių bendrijų nariai;

·         komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai;

·         asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

Draudimas papildomai pensijos daliai (mokamas tais atvejais, kai pajamų metinė suma lygi 12 MMA arba didesnė)

 

15 procentų socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų

Savarankiškai dirbantys verslo liudijimus turintys asmenys

Draudimas bazinei pensijai

50 procentų bazinės pensijos

1 lentelė. Savaramkiškos dirbančiųjų asmenų socialinio draudimo išmokos.

Taisyklėse nustatyti duomenų pateikimo terminai. Formas 3b-SD „Sodros“ teritoriniam skyriui, kuriame vykdoma draudėjo apskaita, reikia pateikti:
• pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie moka socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai ir avansu moka socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai nuo jų pačių pasirinktos ir socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos;
• pasibaigus mokestiniams metams (išskiriant ketvirčiais) – už savarankiškai dirbančius asmenys kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti iki metinės pajamų (pelno)mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos;
• draudėjo pertvarkymo, likvidavimo, reorganizavimo ar individualios veiklos pabaigos atveju.

Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi tik pagrindinei pensijos daliai. (žr. 2 lentelę).
Nuo 2005 m. sausio 1 d., remiantis VSDĮ 4 ir 5 str. atitinkamais punktais (Žin.,1991, Nr.17-4470), savarankiškais dirbantys asmenys, tarp jų ir tie, kurie verčiasi individualia veikla, laikotarpiu, kai augina vaiką iki 3 metų, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis nėra draudžiami.

2.3. Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas

Pagal LR Vyriausybės 2000 m. kovo 23 d. Nr.339 patvirtintas Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisykles valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimu (toliau VSSPD) gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai:
• kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, – pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti;
• kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti – papildomai pensijos daliai gauti(asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus);
• kurie savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai.

Įmokų dydis. Asmenys, apsidraudę VSSPD, įmokas moka VSDF valdybos prie SADM teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo sutartyje (toliau – draudimo sutartis) nustatytu laiku ir tvarka. Jie moka įmokas, apskaičiuotas pagal LR VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus, t.y. 50 proc. bazinės pensijos (iki 2005 m. birželio 30 d. – 86 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. – 100 Lt). Įmokų papildomai pensijos daliai gauti tarifas 15 proc. nuo pateis asmens nuožiūra pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, apskaičiuojamos nuo ne mažesnės kaip LR Vyriausybės patvirtinta MMA, taikoma apskaičiuojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą.
Apsidraudęs asmuo, pats apskaičiuoja socialinio draudimo įmokas ir kartą per ketvirtį, bet ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 d, perveda jas teritorinio „Sodros“ skyriaus nurodytą banko sąskaitą. Jei eilinio ketvirčio įmokos nesumokamos per 3 mėnesius nuo einamojo ketvirčio pabaigos, skyriaus iniciatyva draudimo sutartis nutraukiama. Įmokos, laiku nesumokėtos dėl pateisinamų priežasčių, gali būti sumokėtos už praėjusį laiką (šiuo atveju skaičiuojami LR valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti delspinigiai).

Draudimo sutartis. Draudimo sutartis asmenys sudaro su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi. Ji įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, jeigu joje nenurodytas kitas laikas. Draudimo sutartis sudaroma ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Jeigu apdraustasis prieš mėnesį iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia ją nutraukiąs, sutarties galiojimo laikas pratęsiamas neapibrėžtam laikui. Apsidraudusio pageidavimu draudimo sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu prieš mėnesį įspėjus Fondo valdybos teritorinį skyrių. Draudimo sutartis gali būti sudaryta trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmeniui iki teisės gauti senatvės ar invalidumo pensiją įgijimo dienos liko mažiau kaip 12 mėnesių.
Pagal 2005 m. balandžio 18 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr.419 (Žin, Nr.51-1705) nuo 2005 m. balandžio 21 d, asmuo, sudaręs su savanoriškojo socialinio pensijų draudimu sutartį, įsidarbina ir yra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu, sutartis automatiškai nutraukiama, nuo įsidarbinimo ar veiklos vykdymo pradžios, juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre pirmosios dienos.

Draudimas ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms. 1997 m. spalio 28 d. Nr.1191 LR Vyriausybė patvirtino VSSD ligos, nėštumo ir gimdymo (motinystės) pašalpoms. (Žin, 1997, Nr.98-2497). VSSD ligos ir motinystės pašalpoms gali draustis LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų, kurie:
• nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu;
• nesukakę senatvės pensijos amžiaus;
• nepripažinti netekto darbingumo žmonėmis.

Asmenys savanoriškuoju pašalpų draudimu draudžiami individualiai, sudarant sutartys su VSDF valdybos teritoriniais skyriais pagal apdraustojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Sutartis sudaromos vieneriems kalendoriniams metams. Jos gali būti pratęsiamos arba nutrauktos.

Įmokų dydis. Įmokos mokamos ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Jos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę einamojo ketvirčio darbo dieną. Apsidraudęs asmuo įmokas gali mokėti pašte ar banko įstaigoje. Įmokos turi būti mokamos už visą kalendorinį mėnesį. Tais pačiais kalendoriniais metais mėnesinių įmokų dydis nekeičiamas. Sumokėtos įmokos negražinamos, jei neįvyko draudimo įvykis. Įmoka negali būti mažesnė kaip 10 Lt ir didesnė kaip 200 Lt per mėnesį.(žr. 5 priedą 3 lentelę).
Ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms pašalpų mokėjimo trukmė. Pašalpų mokėjimo trukmė susijusi su įmokų mokėjimo trukme. Ilgiau mokėjęs įmokas asmuo turi teisę gauti pašalpą ilgesnį laikotarpį. Minimali įmokų mokėjimo trukmė – 6 mėnesiai (žr. 5 priedą 4 lentelę). Pašalpa mokama už kalendorines dienas, nurodytas nedarbingumo pažymėjime, tačiau ne ilgiau, negu priklauso pagal draudimo įmokų mokėjimo laiką.

2.4. Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas

Lietuvos Respublikai tapus ES nare, suintensyvėjo darbo jėgos migracija. Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas.
Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartys su Baltarusija, Ukraina, Rusija, JAV. Jeigu šalys nėra pasirašiusios šio susitarimo, abejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokėjimo.
Dėl asmenų, kurie vyksta į ES valstybės, socialinio draudimo problemų nekyla. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus ES nare, įsigaliojo visi ES norminiai dokumentai, reglamentuojantys asmenų socialinę apsaugą. Svarbiausias koordinacinis dokumentas yra Europos Tarybos reglamentas 1408/71/EEB, priimtas 1971 m. liepos 5 d., o reglamentas 574/72/EEB nustato pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Minėti reglamentai taikomi tradicinėms socialinės apsaugos išmokoms, susijusioms su senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinio susirgimo, ligos, nedarbo bei šeimos pagausėjimo atvejais.
Šių reglamentų nuostatos taikomos visose ES (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje) taip pat EEE valstybėse (Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje) ir iš dalies Šveicarijoje.
Šiuo metu reglamentai gina tik šių asmenų socialinės apsaugos teises:
• samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų, apdraustų pagal vienos ES ar EEE valstybių įstatymus;
• valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų;
• studentų;
• pensininkų, net jei jie sulaukė pensinio amžiaus prieš jų šaliai įstojant į ES ar EEE ;
• aukščiau minėtų asmenų šeimos narių, neatsižvelgiant į jų pilietybę;
• aukščiau nurodytų asmenų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę.

Siunčiamas dirbti darbuotojas – tai darbuotojas, paprastai dirbantis vienoje šalyje, kurį darbdavys laikinai išsiunčia dirbti jo įmonės naudai į kitą šalį. Siuntimo laikotarpis negali viršyti 12 mėnesių. Jei dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau, siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių. Paprastai atsakymas iš kitos valstybės gaunamas po 6-8 savaičių. Išskirtiniais atvejais valstybės bendru sutarimu gali nustatyti ilgesnį laikotarpį. Paprastai valstybės narės laikosi taisyklės, kad didžiausias laikotarpis – 5 metai.
Kai siunčiamo darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens darbo kitoje ES valstybėje narėje laikas neviršija 12 mėnesių, ir jis nėra išsiųstas pakeisti kito darbuotojo, kurio siuntimo laikas pasibaigė, jam yra taikomi Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai. Kitaip tariant siunčiamas darbuotojas lieka apdraustas savo šalyje. Siunčiamas darbuotojas turi teisę į medicinos pagalbą gydymo įstaigose priimančioje šalyje, tarsi jis būtų ten apdraustas sveikatos draudimu. Šios išmokos bus teikiamos pagal užsienio valstybės įstatymus. Ar tai bus palanku siunčiamam darbuotojui, priklausys nuo priimančios šalies ir siunčiančios šalies įstatymų, reglamentuojančių ligos pašalpas natūra, skirtumų. Siunčiamam darbuotojui susirgus, ligos pašalpą mokės “Sodra” pagal Lietuvos įstatymus. Panašios taisyklės taikomos ir motinystės išmokoms.

Europos sveikatos draudimo kortelė. Nuo 2005 m. liepos 1 d. E111 formos pažymas, suteikiančias teisę privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiesiems ES bei Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje gauti sveikatos priežiūros paslaugų, pakeis Europos sveikatos draudimo kortelė. Taip yra nusprendusi Europos Taryba, siekdama supaprastinti procedūras nepakeičiant keliaujančiųjų po šias užsienio šalis teisių ir pareigų. Kortelė patvirtina apdraustųjų asmenų teisę į tokią medicinos pagalbą, kuri yra jiems būtina buvojant užsienyje. Medicinos pagalba teikiama pagal tos šalies teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kokių sveikatos apsaugos paslaugų asmeniui reikia ir kiek jis toje šalyje bus.
“Europinėje” kortelės pusėje bus pavardė, vardas, gimimo data, asmens ir kortelę išdavusios institucijos bei kortelės tapatybės numeriai, galiojimo data. Antroji kortelės pusė -lietuviška, joje bus tokie pat duomenys kaip ir “europinėje” pusėje, jie užšifruoti brūkšniniu kodu.
Besirengiantiems vykti užsienin kortelės išduodamos TLK (Plačioji g. 10, Vilnius) pateikus prašymą ir pasižadėjimą, kurių blankus galima gauti TLK, arba rasti VLK (adresas – www.vlk.lt) interneto svetainėje. Prašymą galima pateikti pačiam ar per įgaliotąjį asmenį, paštu, faksu bei elektroniniu paštu. Kortelė išduodama nemokamai ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo, pasirašius pasižadėjimą nedelsiant pranešti ją išdavusiai TLK apie draudiminio statuso pasikeitimą ar kortelės praradimą. Kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 3 mėnesių ir ne ilgesniam kaip 6 metų laikotarpiui. Pasibaigus jos galiojimo laikui draudžiamojo asmens prašymu kortelė keičiama nauja. Jei pasikeičia į šį dokumentą įrašyti asmens duomenys, nauja kortelė išduodama tik grąžinus TLK senąją. Jei apdraustasis praranda galiojančią kortelę arba ją sugadina, tokiu atveju už išduodamą vietoje prarastosios ar sugadintosios jis sumoka į VLK sąskaitą 50 Lt.
Savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems užsienyje, taikomi tie patys principai kaip ir samdomiems darbuotojams. Tik yra numatytos kelios papildomos sąlygos: (1) siuntimo metu savarankiškai dirbantys asmuo turi išlaikyti Lietuvoje savo įmonę, dirbtuvę ar studiją; (2) prieš vykstant dirbti į užsienį savarankiškai dirbantis asmuo tam tikrą laiką turi užsiimti ekonomine/profesine veikla Lietuvoje.
Reglamente 1408/71/EEB taip pat pateikiamos išsamios taisyklės ir atvejams, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau ES šalių. Pagrindinis principas – taikyti gyvenamosios šalies teisės aktus, jei darbas atliekamas toje šalyje. Jei gyvenamojoje šalyje darbas neatliekamas, darbuotojas turi būti apdraustas pagal darbdavio registracijos vietos teisės aktus. Jei asmuo dirba keliose bendrovėse, kurios registruotos keliose ES šalyse, taikomi darbuotojo gyvenamosios šalies teisės aktai.

2.5. Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis leidžia „Sodros“ vaidybai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka atidėti delspinigių, apskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybės, kurios nepriklauso nuo draudėjo draudėjų valios ir kurių jie negalėjo numatyti.
Delspinigiai pradedami skaičiuoti jau kitą dieną po nustatyto įmokų sumokėjimo termino iki įmokų sumokėjimo dienos įskaitytinai. Už pavėluotai į Fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą. Šiuo metu delspinigiai už vieną dieną yra 0,03 proc. nuo apskaičiuotos socialinio draudimo įmokų sumos. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų.
Asmenys, įsigijusiems nuo laiku nesumokėtų įmokų sumos delspinigiai skaičiuojami priklausomai nuo to, kuriam laikui yra įsigytas verslo liudijimas. Jei jis įsigytas laikotarpiui, trumpesniam nei 3 mėnesiai, socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos per 5 darbo dienas. Jei ilgesniam kaip 3 mėnesiai, įmokos turi būti mokamos kartą per ketvirtį, bet ne kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos.
Siekiant išsaugoti verslą, Vyriausybė numatė, kad VSDF vadyba gali atleisti arba atidėti delspinigių išieškojimo laiką. Draudėjai turi kreiptis į „Sodros“ teritorinius skyrius, pateikdami tam tikrus dokumentus. Nuo dokumentų pateikimo valdybai dienos delspinigių išieškojimas ir sankcijų taikymas sustabdomas. „Sodros“ teritoriniai skyriai ne vėliau kaip per 20 dienų nuo dokumentų gavimo juos išnagrinėja, surašo pažymą, apsvarsto priežastys ir parengia išvadas. Galima kreiptis ir dėl delspinigių skolos atidėjimo. „Sodros“ teritoriniai skyriai per 10 dienų nuo VSDF vadybos pranešimo apie priimtą sprendimą leisti atidėti delspinigius įsiskolinimą gavimo sudaro su draudėjais delspinigių išieškojimo laiko atidėjimo sutartis. Pagal sutartį atidėtas delspinigių mokėjimas atnaujinamas ne vėliau kaip kitą mėnesį po delspinigių išieškojimo atidėjimo termino, sutartyje numatytu laiku ir sumomis.
Atleidžiama nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo tik ypatingais atvejais, kai socialinio draudimo įmokų draudėjas negalėjo sumokėti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, įrodytų dokumentais.
„Sodros“ valdyba, vadovaudamasi valdybos nustatytomis taisyklėmis, gali pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškas ir jas nurašyti, jeigu juos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių. Tai būtų atvejai, kai:
• nerasta socialinio draudimo įmokų mokėjimo turto;
• rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);
• priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;
• netikslinga privertinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) būklė.

Savarankiškai dirbantys asmenys atleidžiami nuo delspinigių mokėjimo arba jiems atidėdamas delspinigių išieškojimas laikas tokia pat tvarka.
Sankcija už neteisėtą sumažinimą – bauda. VSDĮ, kartu taisyklės, numato, kad neteisėtai sumažinus, socialinio draudimo įmokas, į socialinio draudimo fondą išieškoma visa suma, kurie sumažintos socialinio draudimo įmokos, taip pat dvigubai didesnė už šią sumą bauda.
Vienintelė leistina draudėjams taikyti lengvata – teisė atidėti baudų išieškojimą iki vienerių metų. Pagal Naująsias Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, draudėjai dėl atleidimo nuo baudų turėtų kreiptis tiesiog į Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybą. (Konstitucijos pr.12, Vilnius)

3 SKYRIUS. SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO BIUDŽETO ANALIZĖ

3.1. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto esmė, fondo pajamos ir išlaidos

„Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.
LR VSD fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžetas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus.

Fondo biudžeto pajamos numatomos Kiekvienai VSD mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tikroms draudimo rūšims, paskutinių dviejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas paslaugas, palūkanos, dividendai.
Planuojant VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek koreguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimintų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir panašiai.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir jų išmokų, finansuojamu iš valstybės biudžeto, išmokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančių pajamų dalies ir skiriamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tikroms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.“ (žr. šalitinį)

 

tūkst. Lt

1. Pajamos

5 884 159

  1.1. Draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

5 140 808

  1.2. Apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

492 936

  1.3. Savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos

55 202

  1.4. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos

918

  1.5. Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos

11 048

  1.6. Asignavimai iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo

149 900

  1.7. Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos

26 547

  1.8. Veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos

6 800

2. Išlaidos

5 861 159

  2.1. Pensijų socialiniam draudimui

4 188 303

  2.2. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui

439 890

  2.3. Draudimui nuo nedarbo

229 080

  2.4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui

30 377

  2.5. Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą

467 766

  2.6. Lėšos, pervedamos į pensijų fondus

299 800

  2.7. Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos

13 500

  2.8. Veiklos sąnaudos

192 443

3. Grynasis einamųjų metų rezultatas

23 000

4. Kasos apyvartos lėšos

114 000

Šaltinis: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas.

3.2. VSD fondo pajamų bei išlaidų sudėtis, struktūra bei klasifikacija

Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje įrašomos biudžetiniams metams priskirtinos pajamos, neatsižvelgiant į jų gavimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų įplaukos.
Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.
Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų grupei, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus atskiroms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei valstybinio socialinio draudimo apdraustųjų skaičiaus kitimą.
Nuo 2004 m. pradžios dalis socialinio draudimo įmokų bus nukreipiama į pensijų kaupiamąjį fondą. Iš pradžių tam bus skirta 2,5 proc. dydžio tarifas. Šis skaičius kasmet bus didinamas, kol 2007 metais pasieks 5,5 proc.
Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numatomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius, kitas pajamas, gautas taikant sankcijas, bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dydį.
Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas per paskutinius dvejus metus, sudarytas valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo sutartis, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokų dydžius.
Atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos Fondo biudžeto projekte numatomos atsižvelgiant į praėjusių dvejų metų atgautas sumas ir jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje atgautoms į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltoms abejotinai atgautinoms sumoms priskiriamos palyginti su praėjusių metų atidėjimais sumažėjusios sumos.
Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos – tai Fondo biudžeto pajamos iš tiesioginės su valstybiniu socialiniu draudimu susijusios Fondo biudžeto veiklos, pajamos iš Fondo kapitalo bei Fondo įstaigų pajamos, nesusijusios su valstybiniu socialiniu draudimu (išieškotinos praėjusiais metais neteisėtai padarytos išlaidos, palūkanos, dividendai, pajamų, gautinų pardavus ilgalaikį materialųjį turtą, dalis, viršijanti jo likutinę vertę, pajamos už teikiamas paslaugas ir kitos pajamos). Jų dydis numatomas atsižvelgiant į Fondo biudžeto veiklos pajamų kitimą per paskutinius dvejus metus.
Fondo biudžeto pajamų ir išlaidų biudžetinių metų plane ir Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje parodomos biudžetiniams metams priskirtinos Fondo biudžeto išlaidos, neatsižvelgiant į mokėjimo laiką. Pinigų srautų plane ir ataskaitoje parodomos faktinės pinigų išlaidos.[2]
Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.
Pensijų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) ir ištarnauto laiko pensijos, kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, numatytos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme.
Ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.
Draudimo nuo nedarbo išlaidoms priskiriamos pagal Bedarbių rėmimo įstatymą pervedamos lėšos. [4]
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidoms priskiriamos išlaidos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.
Į privalomojo sveikatos draudimo fondą pervedamas lėšas sudaro gau¬tos sveikatos draudimo įmokos, baudos ir delspinigiai, numatyti Sveikatos draudimo įstatyme.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal Fondo biudžeto išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės, apdraustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto projekte neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos numatomos atsižvelgiant į per paskutinius dvejus metus atidėtas neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas bei jų kitimo tendencijas. Fondo biudžeto vykdymo ataskaitoje neatgautinas ir abejotinai atgautinas sumas sudaro draudėjų skolos, kurių neįmanoma atgauti, bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įvertinti atidėjimai abejotinai atgautinoms sumoms.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro Fondo įstaigų valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, valstybės tarnautojų valstybinio socialinio draudimo, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, ilgalaikio turto likutinės vertės dalis, viršijanti pajamas, gautinas pardavus ilgalaikį turtą, kitos sąnaudos (sumokėtos palūkanos, delspinigiai už laiku nepervestas lėšas draudėjams pašalpoms mokėti, nekilnojamojo turto ir žemės nuomos mokesčiai), taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu bei su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
Fonde iš jo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies, neįskaitant lėšų, pervedamų į privalomojo sveikatos draudimo fondą, sudaromas Fondo rezervas, skiriamas Fondui stabilizuoti. { Fondo rezervą įskaitomas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įvertintas ilgalaikis materialusis, nematerialusis ir finansinis sukauptas turtas.
Fondo rezervo lėšos Fondo tarybos nustatyta tvarka gali būti naudojamos Fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant Fondo biudžetą, apmokėti, laikinam pajamų trūkumui atskiroms draudimo rūšims padengti.
Jeigu per paskutinius dvejus metus nesudaromas einamųjų metų vieno mėnesio pajamų dydžio Fondo rezervas arba susikaupia daugiau kaip einamųjų metų 2 mėnesių pajamų dydžio metinės pajamų sumos Fondo rezervas, Fondo taryba teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo. Vyriausybė, apsvarsčiusi Fondo tarybos pasiūlymus ir jiems pritarusi, pateikia Seimui teisės aktų projektus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų ar išmokų dydžių pakeitimo.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant Fondo biudžetą.
Biudžeto pajamų klasifikacija:
• Draudėjų išmokos pagal visas draudimo rūšis. Nurodomos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą mokamos už apdraustuosius įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei ir papildomos pensijos daliai. Nurodomos Valstybės saugumo departamento, Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos mokamos už Valstybės saugumo departamento pareigūnus, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkus, liktinės tarnybos puskarininkiu ir kareivius socialinio draudimo įmokos, kurios pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinei ir papildomai pensijos daliai skaičiuojamos nuo atlyginimo už darbą.
• Draudėjų įmokos bazinei pensijai. Nurodomos krašto apsaugos ministerijos mokamos už tikrosios krašto apsaugos tarnybos prievolininkus (būtinosios tarnybos karius) valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.
• Apdraustųjų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka apdraustieji darbuotojai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai, Vidaus reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos sistemų karininkai, liktinės tarnybos puskarininkai bei kareiviai pagal Lietuvos Respublikos Seimo nustatytus įmokų tarifus nuo atlyginimo už darbą.
• Invalidų (personalinių) įmonių savininkų (bendrasavininkių), kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems jiems prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų ir ūkininkų įmokos. Nurodomos įmokos, kurias į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka individualių (personalinių) įmonių savininkai (bendrasavininkiai), kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka jiems prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys bei ūkininkai už save ir už nepilnamečius šeimos narius, dirbančius ūkyje, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus įmokų tarifus bazinės pensijos draudimui.

Biudžeto išlaidų klasifikacija:
• Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų išlaikymo išlaidos. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų etatinių ir neetatinių darbuotojų darbo apmokėjimo išlaidos, išlaidos socialinio draudimo įmokoms ir kitos šio fondo įstaigų išlaikymo išlaidos, kurias sudaro: raštinės; ryšių; patalpų šildymo ir apšvietimo; patalpų eilinio remonto; inventoriaus ir įrengimų eilinio ir kapitalinio remonto; patalpų nuomos; transporto priemonių išlaikymo, jų eilinio ir kapitalinio remonto; komandiruočių; kadrų rengimo ir tobulinimo; įrengimų ir inventoriaus, priskiriamų pagrindinėms priemonės įsigijimo; mažaverčio ir greitai susidėvinčio inventoriaus įsigijimo; ūkinių medžiagų įsigijimo; užsienio delegacijų priėmimo bei kitos išlaidos, susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu; nenumatytos išlaidos.
• Dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos. Nurodomas išlaidas sudaro: su Valstybinio socialinio draudimo klausimais susijusių pažymėjimų gamybos, pensijų skyrimo ir mokėjimo, apskaitos ir atskaitomybės dokumentų blankų gamybos; mechanizuoto ir kompiuterizuoto duomenų apdorojimo bei programinių užduočių rengimo ir diegimo, metodinės medžiagos leidimo, mokslo tiriamųjų darbų; užsienio šalių patirties analizės, demografinių tendencijų, susijusių su socialinio draudimo išlaidų projektavimu, analizės, įvairioms sveikatos ir socialinės apsaugos programoms finansuoti skirtos išlaidos.
• Kapitaliniai įdėjimai. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų patalpų bei kitų objektų projektavimo, statybos ir rekonstravimo išlaidos.
• Kapitalinis remontas. Nurodomos Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pastatų ir statinių kapitalinio remonto išlaidos.

Biudžeto pajamų sudėtis parodo iš kokių šaltinių – įmokų, pajamų, įplaukų ir pan. – yra gaunamos (sudaromos, formuojamos) visos jo pajamos. Biudžeto išlaidų sudėtis parodo, kokios išlaidos ar išmokos padengiamos, t.y. finansuojamos iš jame sukauptų lėšų.
VSDF biudžeto išlaidas sudaro šios išmokos: pensijoms, senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo), ištarnauto laiko ir maitin¬tojo netekimo (paskirtos iki 1994 12 31 d.; pašalpoms – ligos, motinystės (tėvystės) ir laidojimo. Taip pat apmokamos VSDF vykdymo išlaidos, kurioms priklauso: fondo įstaigų išlaikymo išlaidos; pensijų, pašalpų ir kompensacijų mokėjimo išlaidos; dokumentų gamybos, mokslo tiriamųjų darbų ir apskaitos mechanizavimo išlaidos; kapitaliniai įdėjimai bei kapitalinis remontas.
VSDF biudžeto pajamų ir išlaidų struktūra apibūdina jų straipsnių bei paragrafų lyginamąją dalį, išreikštą procentais, visų pajamų ar išlaidų bendroje sumoje. [3]

3.3. Rodykliai, sąlygojantys valsybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas ir išlaidas

Biudžeto kiekvieno pajamų ir išlaidų straipsnio suma priklauso nuo atitinkamų rodiklių. Pavyzdžiui, draudėjų Įmokos priklauso nuo 4 rodiklių:
• dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičiaus, vnt.,
• vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, Lt,
• draudimo įmokų tarifo procentais,
• draudėjų įsiskolinimų šiam biudžetui metų pabaigai ir pradžiai, tūkst. Lt.
Draudėjų įmokų suma, įskaitant įmokas sveikatos draudimui bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui, gaunama pirmiausia apskaičiuojant darbo užmokesčio sumą: dirbančiųjų asmenų skai¬čius dauginamas iš uždarbio vidurkio ir 12, o darbo užmokesčio sumą padauginus iš įmokų tarifo (31 proc), gaunama šių įmokų metams planuojama (numatoma) suma. Ją reikia padidinti (pridėti) praėjusių metų normatyvinio įsiskolinimo suma ir sumažinti (atimti iš jos) įsiskolinimus metų pabaigoje. Draudėjų įmokos visam pensijų draudimui priklauso nuo dviejų rodiklių: draudžiamųjų šios kategorijos žmonių atlyginimo už darbą fondo ir įmokų tarifo (22,5 proc). Šių rodiklių sandauga sudaro šio straipsnio numatomų įmokų sumą biudžete.
Draudėjų įmokos bazinės pensijos draudimui priklauso nuo tokių asmenų, t.y. karių ir motinų, auginančių vaikus nuo I iki 2 metų, viso skai¬čiaus ir jų įmokų tarifo (Lt) (0,5 bazinės pensijos). Šio straipsnio pajamų numatoma suma gaunama padauginus apdraustųjų asmenų skaičių iš įmokų tarifo (Lt) ir 12.
Apdraustųjų įmokos priklauso nuo: apdraustųjų darbuotojų viso skaičiaus (vnt.), jų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (Lt) ir įmokų tarifo (1 proc). Apdraustųjų skaičių sudaro dirbantieji pagal darbo sutartis ir kari¬ninkai bei pareigūnai. Padauginus apdraustųjų skaičių iš vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio ir 12, gaunama visa darbo užmokesčio suma. Ją padauginus iš įmokų tarifo (3 proc.) gaunama visa šio straipsnio įmokų suma.
Individualių įmonių savininkų ir ūkininkų įmokos priklauso nuo apdraustųjų skaičiaus ir įmokų tarifo. įmokų suma gaunama šių rodiklių sandaugą padauginus iš 12.
Savanoriškai apdraustųjų asmenų įmokos gaunamos numatomą tokių asmenų skaičių padauginus iš jų įmokų metinio vidurkio.
VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.
Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.
Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.
Antai senatvės pensijų suma priklauso nuo pensijas gaunančių asmenų skaičiaus, atskirai nedirbančių ir dirbančių skaičiaus (vnt.) ir jų vidutinės mė¬nesinės pensijos (Lt.). Nedirbančiųjų pensininkų pensijos suma apskaičiuojama padauginant jų skaičių iš jų mėnesinės pensijos ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijos suma. Abi šias sumas sudėję gauname senatvės pensijų bendrą išmokų sumą.
Invalidumo pensijoms mokėti reikalinga visa suma skaičiuojama taip: paskaičiuojama nedirbančiųjų invalidų pensija – padauginus jų skaičių iš pensijos vidurkio ir iš 12. Analogiškai skaičiuojama ir dirbančių pensininkų pensijų išmokų numatoma suma. Abi sumas sudėjus gaunama bendra invalidumo pensijų išmokų suma.
Našlių ir našlaičių pensijų sumą sudaro išmokos našliams ir našlaičiams. Atskirai skaičiuojama našliams priklausanti pensijų suma -jų skaičius padauginamas iš vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Tokia pačia tvarka skaičiuojama ir našlaičiams priklausanti pensijų suma. Minėtas sumas sudėjus gaunama bendra šio išlaidų straipsnio suma.
Maitintojo netekimo (paskirta iki 1994 12 31) ir ištarnauto laiko pensijoms mokėti reikalinga biudžete numatoma suma yra skaičiuojama analogiškai, kaip ir senatvės pensijų, tai yra, reikia dauginti atitinkamos rūšies pensijas gaunančių asmenų skaičių iš jų vidutinės mėnesinės pensijos ir iš 12. Sudėjus taip apskaičiuotas atskirų pensijų rūšių sumas, gaunama bendra pensijų draudimo suma.
Ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo bendra suma gaunama sudėjus atskirų pašalpų numatomas (planuojamas) sumas. Taigi reikia skaičiuoti kiekvienai tų pašalpų išmokai numatomas sumas. Ligos pašalpų suma priklauso nuo šių rodiklių: apdraustųjų skaičiaus (vnt.), apmokėtų nedarbingu¬mo dienų vienam apdraustajam skaičiaus (vnt.), vidutinio vieno darbuotojo vienos dienos darbo užmokesčio ir pašalpos dydžio koeficiento. Apdraustųjų skaičių padauginus iš nedarbingumo dienų vienam darbuotojui skaičiaus bus žinomas bendras numatomas apmokėti nedarbingumo dienų skaičius. Jį padauginus iš darbo užmokesčio vidurkio ir pašalpos dydžio koeficiento gaunama bendra ligos pašalpų suma. [3]

3.4. Valstybinių nebiudžetinių fondų esmė ir vaidmuo šalies ekonomikoje

„Plačiąja prasme valstybiniai nebiudžetiniai fondai yra ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami valstybės pinigų fondai, turintys tikslinę paskirtį. Siaurąja reikšme fondai suprantami kaip valstybės įstaigos, administruojančios tikslinės paskirties finansinius išteklius, arba pinigų fondai, kuriuos administruoja vyriausybės įgaliota institucija.
Visuomenės narių socialinei apsaugai visose šalyse yra sudaromi visuomeniniai vartojimo fondai, pritraukiant gyventojų, įmonių ir nacionalinio biudžeto lėšas. Visuomeniniai vartojimo fondai naudojami nedarbingo amžiaus žmonių išlaikymui, pašalpų mokėjimui ligos ir motinystės atvejais, bedarbių rėmimui gyventojų sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms finansuoti. Lėšų, skiriamų socialinei gyventojų apsaugai, suma priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio, nes šių fondų finansavimo šaltinis yra nacionalinės pajamos, uždirbtos gyventojų ir įmonių, bei pajamos, perskirstytos per valstybės biudžetą ir nebiudžetinius fondus.
Be socialinių fondų yra ir kitos paskirties valstybinių nebiudžetinių fondų, kurių skaičius ir paskirtis priklauso nuo valstybės vykdomos ekonominės ir finansinės politikos.
Valstybiniai nebiudžetiniai fondai atlieka dvi pagrindines funkcijas:
• paskirstomąją (pinigų fondų sudarymo ir panaudojimo);
• kontrolinę.

Paskirstomoji funkcija pasireiškia dalies nacionalinių pajamų paskirstymu visuomenės narių socialinėms reikmėms tenkinti arba atskirų ekonomikos šakų vystymui finansuoti.
Kontrolinė funkcija pasireiškia informuojant visuomenę apie gamybinių ir socialinių procesų pokyčius.
Be minėtų funkcijų valstybiniai nebiudžetiniai fondai, kaip ir nacionalinis biudžetas, atlieka ekonomikos reguliavimo funkciją, ypač perskirstant nacionalines pajamas tarp skirtingų gyventojų socialinių sluoksnių.
Priklausomai nuo finansavimo šaltinių, paskirties ir naudojimo mastų valstybiniai nebiudžetiniai fondai gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuoti fondai sudaromi ir naudojami šalies mastu ir skirti visos valstybės konkretiems uždaviniams spręsti, decentralizuoti fondai dažniausiai skirti vietos valdžios uždaviniams įgyvendinti.
Lietuvoje veikia šie valstybiniai nebiudžetiniai fondai:
• Valstybinio socialinio draudimo fondas,
• Privalomojo sveikatos draudimo fondas,
• Privatizavimo fondas,
• Rezervinis (stabilizavimo) fondas,
• Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas,
• Garantinis fondas,
• Savivaldybių privatizavimo fondai.

Dalis šių fondų, išnykus privatizavimo ir kitiems nefundamentaliems ekonomikos procesams, bus uždaryti.“ [1]
Toliau plačiau panagrinėsime Valstybinį socialinį draudimo fondą.
APIBENDRINANČIOS IŠVADOS

1. „Valstybinis socialinis draudimas (VSD) – tai valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiems šalies gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais – apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Šiam tiksliam tikslui Lietuvoje veikia VSD fondas, kuris yra valstybės juridinis asmuo.

2. VSD fondo veiklai vadovauja fondo valdyba, o valstybinį socialinį draudimą vykdo fondo valdybos teritoriniai skyriai.

3. Fondo biudžeto pajamas sudaro apskaičiuotos draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos, individualių (personalinių) įmonių savininkų ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų bei ūkininkų valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos, baudos, delspinigiai bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, asignavimai iš valstybės biudžeto, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgau-tinos sumos, Fondo biudžeto veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos.

4. Fondo biudžeto išlaidas sudaro: pensijų socialinio draudimo, ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išlaidos, į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei draudimui nuo nedarbo pervedamos lėšos, įvertintos ne-atgautinos ir abejotinai atgautinos sumos bei Fondo biudžeto veiklos sąnaudos.

5. VSDF valdybos veiklos pajamos gaunamos bazinių metų tokias pajamas dauginant iš koregavimo koeficiento.

6. Bendra biudžeto numatoma (planuojama) pajamų suma gaunama sudėjus kiekvieno pajamų straipsnio sumas.

7. Biudžeto išlaidas sudaro pensijų bei ligos ir motinystės (tėvystės) draudimo, draudimo nuo nedarbo ir VSDF vykdymo išlaidos. Šios išlaidų grupės susideda iš konkrečių išmokų ar išlaidų, todėl jas reikia atskirai ap¬skaičiuoti, remiantis numatomais (planuojamais) konkrečiais rodikliais, nuo kurių priklauso kiekvienas biudžeto išlaidų straipsnis.

8. Įmokos socialiniam draudimui yra sunki našta įmonėms bei dirbantiesiems, nes gerokai pakelia darbo jėgos kainą, mažina įmonių konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei dirbančiųjų pajamas.

9. Dėl didelių darbo kaštų stabdomas ir naujų darbo vietų kūrimas. Didelės socialinio draudimo įmokos yra viena iš priežasčių verslui laikytis šešėlyje, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus.

10. Mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš “Sodros” išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant.

11. Iš kitos pusės, socialinis draudimas padeda suformuoti savitarpio pagalbos visuomenėje sistemą, kurioje lėšos paskirstomos tarp darbingų ir nedarbingų visuomenės narių.

12. Dirbantys žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria senatvės pensijoms, pagalbai ligoniams, invalidams, netekusiems darbo. Racionaliai organizuotas socialinis draudimas mažina valstybės išlaidas socialinei paramai.

13. Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus.

14. Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dir-bantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius.

15. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.

SANTRAUKA

LR Valstybinio socialinio draudimo (VSD) fondo finansų pagrindą sudaro atskiras biudžtas, neįtraukiamas į valstybės ir savivaldybių biudžetus. VSD fondo biudžeto struktūra pateikta 3 paveiksle. Fondo biudžeto pajamos numatomos kiekvienai VSD įmokų mokėtojų grupei, atsižvel-giant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, planuojamus VSD įmokų tarifus tam tik-roms draudimo rūšims, paskutinių dvejų metų draudžiamųjų pajamų bazės bei VSD apdraustųjų skaičiaus kitimą. Valstybinio socialinio draudimo įmokos numatomos atsižvelgiant į savanoriškai apsidraudusių asmenų deklaruojamas draudžiamąsias pajamas, sudarytas sutartis ir įmokų tarifus. Fondo biudžeto pajamos iš baudų ir delspinigių bei kitos pajamos, gautinos taikant sankcijas, numa-tomos atsižvelgiant į praėjusių metų baudas ir delspinigius bei numatomą draudėjų įsiskolinimo dy-dį. Fondo veiklos pajamas sudaro pajamos už ilgalaikio turto pardavimą, pajamos už teikiamas pas-laugas, palūkanos, dividendai.
Planuojami VSD įmokų tarifai tam tikroms draudimo rūšims kiekvienais metais šiek tiek ko-reguojami atsižvelgiant į draudimo paslaugų poreikį. Įmokos užtikrina Lietuvos gyventojams teisę į pensijas, ligos ir motinystės pašalpas, išmokas nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių susirgimų atvejais. Dalis įmokų perskirstoma ir pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. VSD išmokos nėra vienintelės socialinės išmokos šalies gyventojams. Dalį socialinių išmokų jie gauna iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Tai valstybinės pensijos, socialinės pašalpos, šeimos pašalpos, pašalpos, gimus kūdikiui, pašalpos daugiavaikėms šeimoms ir pan.
Fondo biudžeto išlaidos numatomos pagal išlaidų grupes, atsižvelgiant į šalies ūkio plėtros makroekonomines prognozes, demografinius rodiklius, taip pat draudžiamųjų pajamų bazės, ap-draustųjų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų skaičiaus kitimą.
Fondo biudžeto veiklos sąnaudas sudaro valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo, jų VSD, prekių ir paslaugų įsigijimo, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, taip pat sąnaudos, susijusios su draudimo nuo nedarbo, sveikatos draudimo įmokų administravimu ir su išmokų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, mokėjimu.
VSD fonde sudaromas rezervas iš fondo biudžeto išlaidas viršijančios pajamų dalies ir ski-riamas jam stabilizuoti. Fondo rezervo lėšos gali būti naudojamos fondo biudžeto išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti, tvirtinant fondo biudžetą, apmokėti ir laikinam pajamų trūkumui tam tik-roms draudimo rūšims padengti.
Fondo biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos, būtinos pinigų cirkuliacijai užtikrinti. Šių lėšų dydis nustatomas tvirtinant fondo biudžetą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius: “Enciklopedija”, 2005;

2. Ališauskaitė-Paulavičienė J. Socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai per 2 savaitės. Vilnius, 2004, 184 psl. ISBN 9955-04-111-0;

3. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. spalio 10 d. Nr. 38 (374). Baudų sumokėjimo (išieškojimo) laiko atidėjimas (psl. 7);

4. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. birželio 27 d. Nr. 24 (360). Naujosios Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminai (psl. 9);

5. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. lapkričio28 d. Nr. 45 (381). Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas (psl. 22);

6. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 32 (368). Savarankiškai dirbančių asmenų duomenų apie Įmokas teikimas „Sodrai“ (psl. 22);

7. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m.Nr. 36 (372). Atleidimas nuo baudų sumokėjimo (psl. 15);

8. Buckūnienė O. Finansai. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002;

9. Buckūnienė O., Meiliūnas V., Puzinauskas P. Lietuvos finansų sistema. – Vilniaus teisinės informacijos institutas, 2003;

10. Makštutienė A., Naraškevičiūtė V. Valstybės finansai. Kaunas: Vilniaus Didžiojo universiteto leidykla, 2003;

11. Mokesčių žinios Nr. 37 (447) 2005-09-12 – 18. Nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (psl 16-17);

12. Mokesčių žinios Nr. 26 (436) 2005-06-27 – 07 03. Valstybinis savanoriškasis socialinis draudimas (psl. 12-13);

13. Mokesčių žinios Nr. 33 (443) 2005-08-16 – 21. Delspinigių atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė (psl. 11);

14. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos„Sodra“,http://www.sodra.lt/lt.php/statistiniai_duomenys/vsdf_biudzeto_rodikliai/valstybinio_socialinio_draudimo_fondo_2005_m_biudzetas/1378 [prieiga per internetą 2006-04-12]

Besimokančios organizacijos samprata

 

“Gamybos” kertinis akmuo – tai žmogus. Rezervai, kuriuos jis slepia savyje, ne mažiau vertingi už tas brangenybes, kurias iškasame iš žemės – geležį, spalvotus metalus, akmens anglį ar naftą, auksą ar brangakmenius” (V. Kumpikaitė, 2000, p.307).
Sėkmingos investicijos į ūkį – tai ne tik investicijos į modernius įrengimus ir statybas – tai pirmiausia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Žmonės turi sugebėti aptarnauti naujas technologijas, teikti modernius patarnavimus, priimti ekonomiškus, šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius sprendimus. Derama profesinė kvalifikacija būtina krašto pažangos sąlyga. Kita vertus, tai žmogaus egzistencijos ir gero gyvenimo lygio sąlyga. Tai paliečia ir Vakarų šalis, ir pokomunistines Rytų bei Vidurio Europos šalis, ir Lietuvą.. Tačiau pokomunistinėms šalims ši problema yra kur kas sudėtingesnė, nes iš esmės ūkio sferos perstruktūrizuojamos (pvz.,iš gamybos į aptarnavimo); vyksta denacionalizavimo procesai – kapitalo perskirstymas, o dėl to keičiasi socialiniai santykiai; reikia susipažinti su visiškai nauju rinkos mechanizmu ir jį perprasti; reikia susipažinti su praktiškai nežinomomis Vakarų šalimis, jų įstatymais, tradicijomis; šie procesai vyksta remiantis sena (socialistinio) išsimokslinimo ir išsiauklėjimo, labai tolimo rinkai, baze. Daugelyje įmonių vyksta didelės permainos, įgyvendinamas ne vienas projektas, pakinta struktūra, užduotys, veiklos kryptys, įsisavinamos naujos sritys.( Personalo vertė ir vadyba, 2002, gruodis /1)
Pertvarkymo procese, traktuojant įmonę pertvarkymo procese kaip gyvą organizmą, galima išskirti:
• Nuostatos keitimas, kur išskiriamas mentalinės energijos sukaupimas, vizijos, tikslo bei jo įvertinimo sistemos formavimas.
• Restruktūrizavimas, kai suformuojamas veiklos modelis, infrastruktūra, procesai.
• Gyvybingumo užtikrinimas, kuris pasiekiamas nukreipus visą veiklą į klientą, suradus naujus veiklos laukus, pasiekus esminį technologijų persilaužimą.
• Atnaujinimas, sukūrus motyvų sistemą, akcentuojant mokymosi vaidmenį organizacijos pertvarkymo procese.
Restruktūrizavimas, perėjimas į naujas veiklos sritis veikia visos dirbančios visuomenės struktūrą: kinta kvalifikaciniai reikalavimai ir profesinė struktūra.
Sėkmingas įmonių pertvarkymas įmanomas tik turint deramai motyvuotus, žinančius naujausius laimėjimus, smalsius darbuotojus. Lietuvos sąlygomis reikalavimus dar veikia:
• Nepakankamas (dažnai nėra jokio) naujų įmonių steigėjų pasirengimas, jie kuria įmones impulso pagauti, orientuodamiesi į trumpalaikę situaciją;
• Prastas užsienio kalbų mokėjimas (net užsienyje, kur žinios kur kas geresnės, keliami didesni reikalavimai);
• Nepasirengimas dirbti rinkos sąlygomis Lietuvoje, o tuo labiau užsienyje;
• Bazinio pasirengimo ir Vakaruose priimtų standartų skirtumai (dėl to kyla nesusipratimų, nagrinėjant abiem pusėms “aiškius” klausimus). (A. Sakalas, 2003, p. 172).
Asmenybės formavimo srityje reikia ugdyti daug asmenybės bruožų: savo asmenybės suvokimą, mentalitetą, saviugdą, nuostatas, vertybių sistemą, idealus. Siejant su dalykine sritimi, formuojamas vadovo įvaizdis ir savybės reikalingos vadovavimui. Pokomunistinėms šalims ši sritis yra labai svarbi, nes čia išryškėja dideli mūsų ir vakarų specialistų skirtumai, o taip pat ir mokymosi srityje. Pavyzdžiui, svarbiausia norėti mokytis, tada šį siekį galima visada įgyvendinti.
Profesinio tobulėjimo srityje, atsižvelgiant į veiklos sritį reikia žinoti naujas veiklos sistemas, jų galimybes ir trūkumus, išteklių valdymo modelius, infrastruktūros formavimo mechanizmą, naujas rinkotyros tendencijas, technologijas.
Diegiant mokymą ir kvalifikacijos kėlimą skiriami du aspektai: dalykinis ir auklėjamasis. Tačiau riba tarp jų labai neryški. Tam tikri asmenybės bruožai, būtini profesiniame darbe, tampa profesinio mokymo dalimi.
Organizacijos – tai sudėtingi tinklai, sumegzti iš žmonių tarpusavio santykių. Jų veiklos galutinį rezultatą visada nulemia žmonės. Jei jie noriai bendradarbiauja, siekdami bendrų tikslų, sistema visada tobulėja, prisitaikydama prie aplinkos, ir visada būna gyvybinga bei klestinti, jei žmogus to nedaro – sistema nyksta. (T. Sudnickas, 2002, Nr.7/8)
Norėdama sukurti sėkmingai dirbančią ir perspektyvią įmonę jos vadovybė turi suvokti, kad spartėjant aplinkos pokyčių tempams ir technikos naujovėms, įmonė turės tobulėti. Pertvarkydama savo struktūrą ir siekdama aukštesnės darbo kokybės, įmonė ragina savo narius nuolat mokytis ir kelti kvalifikaciją. Šio tipo įmonės vadinamos nuolat besimokančiomis. Sėkmingai dirba tos įmonės, kurios greičiausiai mokosi ir sparčiai diegia naujoves. Besimokanti įmonė skatina savo narius nuolat mokytis, kelti kvalifikaciją, pertvarko savo struktūrą ir siekia aukštesnės darbo kokybės. Daugelis įmonių skiria daug dėmesio personalui ugdyti, nes naujos organizavimo formos ir nauja technika reikalauja aukštesnės darbuotojų kvalifikacijos, savi kvalifikuoti darbuotojai dirba geriau negu nauji, kurie dar turi įsitraukti į darbą, galimybė tobulintis įmonėje atveria darbuotojams perspektyvą kilti, skatina juos dirbti ir mažina kadrų kaitą.(Steiner W., 1997, p.110)
Šių įmonių vadovai puikiai supranta galimybių ir poreikių mokytis svarbą. Birutė Leonienė pateikė besimokančios organizacijos charakteristiką. (1 lentelė).

Besimokančios organizacijos charakteristika (B. Leonienė, 2001, p.91)

 

Organizacijos tipas

Organizacijos bruožai

 

 

BESIMOKANTI

                                     ORGANIZACIJA

Stebi aplinką

Supranta naujovių svarbą

Kiekvieną naują užduotį vertina kaip galimybę mokytis

Nuolat atsinaujina

Įdarbina asmenis, nusiteikusius išmokti naujų darbo metodų, įgyti naujų įgūdžių

Sudaro galimybę darbuotojams adaptuotis ir keistis

Skatina žinių troškimą, smalsumą

Kiekvienam padeda rasti ir išnaudoti mokymosi galimybes

Kuria mokymosi rėmimo sistemas

Organizacijos vadovus traktuoja kaip pavaldinių tobulėjimo skatintojus

Pripažįsta ir vertina tuos vadovus, kurie rūpinasi savo pavaldinių tobulėjimu

Mokosi iš sėkmių ir nesėkmių

Bendram mokymuisi vienija tiekėjus ir vartotojus

Šalina mokymosi kliūtis

Užtikrina mokymąsi visose organizacijos grandyse

 

Greitai besimokanti įmonė sparčiai perima naujienas iš kitų šalių ir jas diegia. Sėkmė lydi tuos, kurie sugeba greitai apmokyti savo darbuotojus, panaudoti jų aktyvumą ir taip greitai orientuotis į klientų poreikius.
Nuolat besimokančios įmonės pradinis taškas, yra supratimas, kad žinios leidžia pasiekti sinergijos efektą. Įmonė mokydama savo dirbančiuosius, mokosi pati. A. Sakalas (2003, p. 173) teigia, kad tai turi būti atliekama vadovaujantis šiais principais:
• Nuolat besimokanti įmonė – tai iniciatyvi, sparčiai besikečianti įmonė;
• Mokymo procesas neatsiejamas nuo nuolatinio įmonės veiklos tobulinimo;
• Nuolatinis mokymas neatsiejamas nuo dirbančiųjų elgsenos pokyčių. Svarbiausias veiksnys, siekiant pusiausvyros tarp aplinkos ir įmonės, yra bendradarbiai, kurie turi įvertinti, ar jų žinios atitinka besikeičiančias sąlygas, ir pasirinkti geriausią mokymo būdą;
• Įmonė yra tikslingo mokymosi rėmėjas ir motyvuotojas;
• Nuolat besimokanti įmonė mokosi labai sparčiai. Konkurencingumas pasiekiamas tik tada, kai mokymosi intensyvumas yra didesnis nei vykstantys pokyčiai;
• Mokytis iš geriausių – vienas iš svarbiausių besimokančios įmonės reikalavimų;
• Nuolat mokantis orientuojamasi į mokymąsi grupėse ir betarpiškai darbo vietoje;
• Savarankiškas mokymasis tampa viena iš pagrindinių mokymosi formų.
Besimokančios organizacijos kūrimas – tai ilgalaikis procesas. Ją kuriant reikia laikytis eiliškumo.Iš pradžių reikia suprasti, kad nuolat besimokanti įmonė negali atsirasti greitai. Pirmiausia būtina sukurti besimokančios įmonės bazę. Turi būti sukurta darbo vietų ir darbuotojų vertinimo, karjeros planavimo ir rezervo formavimo sistema. Tai leistų suvokti kiek ir ko reikia mokytis.
A.Sakalas (2003, p. 173) išskyrė šiuos besimokančios įmonės kūrimo etapus:
• Suformuluojami siekiami tikslai ir su jais supažindinami dirbantieji.
• Suformuluojami mokymo planai.
• Besimokantiems suteikiama įvairiapusė metodinė pagalba.
• Sukuriama reikalinga organizacija.
• Sukuriama darbuotojų motyvavimo sistema.
• Sukuriama kontrolės sistema
Suformuluojami siekiami tikslai ir su jais supažindinami dirbantieji. Įmonė siekia savo tikslų, todėl ji yra suinteresuota, kad darbuotojai ugdytų jos siekius atitinkančius tikslus. Įmonė turi atsižvelgti į darbuotojų pageidavimus, bet turi siekti įmonės ir darbuotojų tikslų suderinamumo.Todėl turi bendradarbiauti personalo skyriaus darbuotojai su dirbančiaisiais.
Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas susijęs su finansiniais ištekliais.Priklausomai nuo jų gali būti pasirenkamas vienas iš dviejų variantų: mokymasis yra tik darbuotojo reikalas (įmonei reikalauja tik kompetencijos), arba mokymasis yra įmonės ir darbuotojo bendra problema (darbuotojas rodo iniciatyvą, o įmonė finansiškai remia).suformuluotus tikslus turėtų remti įmonės savininkai ir vadovybė, nes tada numatomas kūrimas bus fiktyvus. Suformavus tikslus, kūrimo koncepcija, su ja supažindinami įmonės darbuotojai.
Suformuluojami mokymo planai. Prioritetas suteikiamas kolektyviniam mokymui. Dirbama grupėse, kuriose egzistuoja darbo pasidalijimas ir kooperavimas. Kolektyvinis mokymasis leidžia išmokti žymiai daugiau nei individualus mokymas.
Besimokantiems suteikiama įvairiapusė metodinė pagalba.Svarbus mokymosi organizatoriaus – kuratoriaus vaidmuo. Dažniausia jo uždavinys yra susiorientuoti sudėtingoje informacinėje bazėje, informacijos pateikimo metoduose. Daug informacijos galima rasti internete, bet dažnai reikia padėti susiorientuoti priėjimo prie jos metoduose, organizuoti darbą personaliniais kompiuteriais. Užsakoma reikalinga literatūra, metodinė medžiaga. Kuratoriaus uždavinys supažindinti su pažangiais mokymosi metodais.
Sukuriama reikalinga organizacija. Reikėtų skirti bendrąją ir specialiąją, pvz., mokymo kooperavimo srityje organizaciją. Bendrosios, nuolat veikiančios savarankiško mokymosi sistemos sukūrimas palaipsniui suformuoja nuolatinio mokymosi idėją, ji tampa priimtinu ir įprastu darbinės veiklos būdu.
Sukuriama darbuotojų motyvavimo sistema. Dažnai yra teigiama, kad kvalifikacijos kėlimas yra kiekvieno darbuotojo reikalas, bet tai nereiškia, kad įmonė neturi skatinti jį mokytis. Lietuvoje darbo užmokestis daugumai neužtikrina normalaus pragyvenimo lygio, todėl svarbu sukurti veiksmingas darbo apmokėjimo sistemas, kurios skatintų darbuotojus mokytis, tobulėti.Tai gali būti realizuojama.tiek užtikrinant karjerą, kurią dažniausiai lydi didesnis darbo užmokestis, tiek priedai už pasiekimus moksle (kalbų mokėjimas, darbas kompiuteriu). Įvertinamas darbo sudėtingumas ir šiuolaikinei rinkai reikalingos darbuotojų savybės: iniciatyva, noras ir sugebėjimas keistis, mokytis, imlumas naujovėms. Tai svarbios darbuotojų savybės, lemiančios įmonės konkurencingumą, sugebėjimą keistis. Todėl šie žmonės turi būti vertinami ir jiems turi būti mokama daugiau už tą, kuris atlieka analogišką darbą, bet neturi šių savybių.
Sukuriama kontrolės sistema. Nors mokymas savarankiškas, bet įmonė yra suinteresuota jo rezultatais, ji dažnai įdeda į jį ir nemažai lėšų, skatina jį.Todėl formuojamas ne tik noras mokytis, bet ir siekiama konkrečių rezultatų, kurie suformuluojami antrajame etape. Galutiniame etape kontroliuojami pasiekiami rezultatai. Kontrolės formos gali būti įvairios. Reikėtų vengti tokių kaip egzaminai, namų darbų atlikimas, kadangi jos sunkiai priimamos ypač patyrusių darbuotojų, psichologiškai.Labiausia pasiteisina neformalus mokymosi rezultatų patikrinimas darbe, sprendžiant konkrečias naujas užduotis. Kontrolė turi būti suvedama į nuolatinį, neįkyrų darbuotojo veiklos stebėjimą, su kurio rezultatais darbuotojas supažindinamas tarnybinio pokalbio metu.
Apibendrinat galima teigti, kad norėdama sukurti sėkmingai dirbančią ir perspektyvią įmonę, jos vadovybė turi suvokti, kad spartėjant aplinkos pokyčių tempams ir technikos naujovėms, įmonė turės tobulėti. Pertvarkydama savo struktūrą ir siekdama aukštesnės darbo kokybės, įmonė ragina savo narius nuolat mokytis ir kelti kvalifikaciją, nes nuolatinis žmonių mokymasis yra neišvengiama šių laikų kasdienybė. Jis padeda individams ir organizacijoms prisitaikyti prie kintančios aplinkos.Veiksniai skatinantys nuolatos mokytis:
• Lietuvos integracija į ES;
• kintantys aplinkos reikalavimai;
• konkurencija darbo rinkoje;
• darbe kylančios problemos, kurias būtina spręsti.

Vertybiniai popieriai. Prekyba. Instrumantai

Lietuvos vertybinių popierių rinka pradėjo formuotis tik 1992 m. priėmus pirmuosius jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, įsteigus Nacionalinę vertybinių popierių biržą bei kitas vertybinių popierių rinkos funkcionavimui būtinas institucijas.
Nors jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką Lietuvoje, teisiniu požiūriu vertybiniai popieriai, prekyba jais, o svarbiausiai investuotojų interesai vertybinių popierių rinkoje iki šiol detaliai nenagrinėjami.
Tradicinis požiūris teigia, kad investuotojai investuoja savo kapitalą į vertybinių popierių rinką tikėdami, jog rinka yra teisinga bei žinodami, jog vertybinių popierių teisė reikalauja laisvos ir sąžiningos prekybos. Efektyvi ir sąžininga prekyba vertybiniais popieriais vyksta tuomet, kai rinkos dalyviai vienodai disponuoja reikšminga vertybinių popierių kainai informacija. Prekiavimas vertybiniais popieriais žinant viešai neatskleistą, esminę informaciją, susijusią su vertybinius popierius išleidusiu emitentu, yra bene labiausiai investuotojų į tokius vertybinius popierius, neturinčių galimybių susipažinti su vidine informacija, interesus pažeidžiantis reiškinys.
Vertybinio popieriaus samprata
LR Civiliniame kodekse vertybiniai popieriai pripažįstami kaip atskira civilinių teisių objektų rūšis:
Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.
Kaip teigia LR Civilinio kodekso komentaro autoriai, “vertybiniai popieriai gali būti materialūs, t.y. nustatytos formos ir turinio dokumentai (pvz., čekis) ir nematerialūs, t.y. neturintys materialios formos (pvz., nematerialios akcijos)”. Taigi Civilinis kodeksas vertybinius popierius (tame tarpe ir nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu.
LR Civiliniame kodekse vertybinis popierius apibūdinamas kaip “dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui“. Pagal Kodekso 1.101 straipsnį, “vertybiniai popieriai yra dviejų rūšių: investiciniai (akcijos, obligacijos ir kt.) ir neinvesticiniai (čekiai, vekseliai ir kt.)“. Vertybiniai popieriai taip pat skirstomi į materialius, t.y. nustatytos formos ir turinio dokumentus, ir nematerialius, t.y. neturinčius materialios formos.
LR Civiliniame kodekse pateikto “vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, sąrašo negalima laikyti baigtiniu, nes įstatymai gali numatyti ir kitokių vertybinių popierių … taip pat įstatymai gali pateikti kitą investicinių vertybinių popierių apibrėžimą”, kuris naudojamas šiuos santykius reguliuojančiuose įstatymuose.
Vertybinių popierių rinkos įstatyme vertybiniais popieriais yra laikomi tokie vertybiniai popieriai, kuriais galima prekiauti vertybinių popierių rinkose:
• akcinių bendrovių akcijos bei depozitoriumo pakvitavimai dėl akcijų;
• skolos vertybiniai popieriai;
• vertybiniai popieriai, kurie suteikia teisę įsigyti 1 ir 2 punkte nurodytus vertybinius popierius pasirašymo ar keitimo būdu, įskaitant ir tuos, kurie suteikia teisę tik gauti pinigus.
Vertybiniais popieriais pagal LR Vertybinių popierių rinkos įstatymą taip pat laikomi būsimieji sandoriai dėl vertybinių popierių, opcionai bei vertybinių popierių indeksų sandoriai.
LR Civilinis kodeksas akciją apibrėžia kaip vertybinį popierių, kuris patvirtina jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti įmonės valdyme, jei įstatymai nenumato ko kita, teisę į įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po įmonės likvidavimo ir kitas įstatymų numatytas teises.
Vertybinių popierių apibrėžimai įvairių šalių teisėje skiriasi, priklausomai nuo to, kaip jie apibrėžiami tos šalies vertybinių popierių rinką reglamentuojančiuose įstatymuose.
Sąvokos
Akcija – vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę gauti tam tikrą akcinės bendrovės pelno dalį (dividendą).
Obligacija – (lot. įsipareigojimas, pasižadėjimas), vertybinis popierius, suteikiantis jo turėtojui teisę gauti popieriuje pažymėtą sumą, o iki jos gavimo – reguliarias palūkanas.
Investuotojas – asmuo, nuosavybės teise turintis vertybinių popierių arba ketinantis jų įsigyti.
Vertybinių popierių rinka apibūdinama, kaip vieta, kurioje vyksta organizuota prekyba vertybiniais popieriais.

Apie Lietuvos VP rinką
Nemateriali rinka
Vertybiniai popieriai yra nematerialūs ir fiksuojami įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose. Vertybinių popierių asmenines sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Vertybinių popierių perleidimas yra fiksuojamas, darant atitinkamus įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
Reguliuojama rinka ir užbiržinė prekyba
Reguliuojamą antrinę vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje organizuoja Vilniaus vertybinių popierių birža. VVPB yra savireguliuojanti organizacija, kuri priima ir įgyvendina taisykles bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius listingavimo, prekybos ir kitų procedūrų tvarką VVPB. Už biržos ribų sudaromi sandoriai įvykdomi per vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkus, kurie apie sudarytus sandorius privalo pranešti VVPB.
Vertybinių popierių rūšys
Vertybinių popierių rinkos įstatymas nustato tokias vertybinių popierių rūšis:
• akcinių bendrovių akcijos;
• skolos vertybiniai popieriai;
• pasirašymo teisės;
• priemonės, patvirtinančios dalyvavimą investicinėje kintamojo kapitalo bendrovėje;
• derivatyvai (finansiniai būsimieji sandoriai, būsimieji palūkanų normos sandoriai ir kiti);
• depozitoriumo pakvitavimai dėk akcijų.
Rinkos priežiūra
Vertybinių popierių rinką reguliuoja ir prižiūri Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisija.
Vertybinių popierių komisija yra valstybės institucija, kurios narius penkeriems metams skiria Seimas ir kuri veikia vadovaudamasi Vertybinių popierių rinkos įstatyme įtvirtintais principais bei taisyklėmis. Vertybinių popierių komisija, kaip valstybės įgaliota institucija, vykdo vertybinių popierių rinkos priežiūrą tam, kad sustiprintų viso finansų sektoriaus stabilumą ir patikimumą.
Vilniaus vertybinių popierių birža prižiūri rinkos dalyvių bei biržoje listinguojamų vertybinių popierių emitentų veiklą tiek, kiek tai susiję su biržoje prekiaujamų vertybinių popierių kainų formavimu, sandorių sudarymu ir vykdymu, bei biržos priimtų taisyklių ir kitų teisės aktų laikymusi. Vilniaus vertybinių popierių birža vykdo rinkos priežiūrą vadovaudamasi teisės aktais ir biržos priimtomis taisyklėmis bei teisės aktų nustatytos apimties. VVPB ir Vertybinių popierių komisija bendradarbiauja, vykdydamos rinkos priežiūros funkcijas.
Teisinė bazė
Teisinio reguliavimo tikslas yra sudaryti teisinį pagrindą sąžiningai, atvirai ir efektyviai veikti vertybinių popierių rinkai, kad būtų kuo geriau apsaugoti investuotojų interesai bei apribota sisteminė rizika.
Pagrindiniai teisės aktai, sukuriantys pagrindą siekti nurodytų tikslų, yra šie:
• Vertybinių popierių rinkos įstatymas;
• Akcinių bendrovių įstatymas;
• Finansų įstaigų įstatymas;
• Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas;
• Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas;
• Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas;
• Pensijų kaupimo įstatymas .
Vadovaudamasi teisės aktais, Vilniaus vertybinių popierių birža, kaip savireguliuojanti organizacija, priima ir įgyvendina taisykles ir kitus teisės aktus, kad užtikrintų nuolatinį ir teisėtą rinkos veikimą.
Investuotojų apsauga
Lietuvos įstatymai nustato aukšto lygio apsaugą užsienio investuotojams.
Investuotojai turi teisę jiems nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka sumokėję mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų.