Centrinis bankas

ĮVADAS

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Nagrinėjama Centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės Centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.
Panagrinėsiu kaip Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą krašto ūkyje, jo funkcijas monetarinėje sistemoje. Centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolinės priemones yra: būtinųjų rezervų ir diskonto normų keitimas, atviros rinkos operacijos. Pinigų pasiūlos kreivė

1. CENTRINIS BANKAS

Vyriausybė apima bankų reguliavimą, norėdama apsaugoti vartotojus nuo bankų bankroto, nes indėlininkai gali prarasti gyvenimo santaupas. Šiandien bankai yra griežtai reguliuojami. Vyriausybė reguliuoja bankus, norėdama stabilizuoti ekonominės veiklos lygį. Indėlių ėmimas ir paskolų teikimas yra labai svarbus. Jei bankai žlugtų, firmos negautų lėšų investicijoms, todėl nukentėtų ekonominis ūkis. Bankų veikla veikia investicijų lygį, tai tiesiogiai susiję su ekonominės veiklos lygiu – staigus investicijų sumažėjimas gali sukelti ekonominę depresiją, staigus augimas – infliaciją.
Svarbiausia institucija, reguliuojanti bankų veiklą yra Centrinis bankas. Iš Centrinio banko gali skolintis lėšas kiti bankai. Svarbiausios centrinio banko funkcijos:

1. stabilizuoti ekonominės veiklos lygį, reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditavimą;
2. užtikrinti bankų sistemos tvarkingą funkcionavimą.

JAV 1913 m. buvo įkurtas Centrinis bankas, vadinamas Federaliniu rezervu. Jis padalintas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų, viską koordinuoja Federalinio rezervo taryba, sudaryta iš 7 asmenų, kuriuos skiria JAV prezidentas su Kongreso pritarimu.
Visi JAV bankai yra skirstomi į dvi grupes:
1) federalinio rezervo sistema;
2) nepriklausantys Fedederalinio rezervo sistemai.

JAV ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

1.2. Kanalai, kuriais veikia Centrinis bankas
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikinis Centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia Centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV Centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir infliacijos mažėjimu. Antra, jei Centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei Centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Centriniai bankas įgyvendindas savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo Centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčių dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į Centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, Centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl Centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, Centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV Centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikinis centrinis bankas veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo Centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingą jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o Centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komerciniш bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali veikti C, įmonių mokesčius – I, ji taip pat gali keisti savo išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą. Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos turi viršyti pajamas. Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y. didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina kainas ir didina užimtumą. Mokesčių sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus, kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei, mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis AD – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o korporatyviniai – investicijos) arba biudžeto deficito (todėl reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose rinkose, kas sukurs išstumimo efektą), todėl jis apskritai nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei realios gamybos. Užtat dėl išstumimo efekto didės nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką, monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kuriа kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausаs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau. Monetarinę politikа vykdo Centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8- ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo “reiganomika”, kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip, kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m. iр 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.

2. BANKO BALANSAS
Banko balansas susideda iš dviejų dalių: turto ir kapitalo.
Turtas- tai banko nuosavas turtas ir tai, kas yra paskolinta kitiems (suteiktos paskolos).
Kapitalas- tai banko nuosavybė ir įsiskolinimai (indėliai).
Turtą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) neapmokėtos paskolos (suteiktos firmoms, namų ūkiams ir t.t.;)
2) valstybės obligacijos;
3) 3) rezervai sudaryti iš valiutos ir valstybės obligacijų.
Kapitalas yra skirstomas:
1) indėliai;
2) grynoji vertė- tai skirtumas tarp turto ir kapitalo vertės.

3. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir Centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei Centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms Centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

4.PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ STABILIZAVIMAS
Svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė yra atviros rinkos operacijos.
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkoje.
Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.

Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusuojami prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja.

Bendras rezultatas yra : kai CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, KB rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 3 paveikslo, jei CB perka 1000 Lt obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt nepriklausomai nuo to, ar obligacija perkama iš KB, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.

Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.
Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas; ir atvirkščiai.
Kita svarbi Centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl Centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
Federalinis rezervas yra “bankų bankas”, galintis teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Federaliniam rezervui suteikus paskolą bankui, šio banko rezervinis indėlis padidėja – tai padidina bankų sistemos rezervus ir leidžia didinti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas reguliuoja skolinamų lėšų komerciniams bankams kiekį:
1. Gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi .
2. Gali atsisakyti suteikti paskolą.
Reguliuojama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti. Komercinių bankų sukuriamų indėlių kiekis priklauso nuo jų rezervų ir būtinojo rezervo normos. Padidėjus būtinojo rezervo normai, sumažėja galimų sukurti indėlių apimtis.
Centriniam bankui pradėjus pirkti vyriausybinius vertybinius popierius, jų paklausa padidėja, todėl kyla jų kaina. Vertybinių popierių kainų ir palūkanų normų dydžiai juda priešingomis krypyimis – vertybinių popierių kainos kritimas reiškia, kad padidėja palūkanų normos dydžiai.
Pirkimai atviroje rinkoje ir palūkanų normų mažėjimas priklauso nuo bankų veiklos. Kai padidėja komercinių bankų rezervai, plečiama skolinimo veikla. Teikdami daugiau paskolų, bankai skatina palūkanų mažėjimą.
Diskonto normos ar būtinojo rezervo normos sumažėjimas mažina palūkanų normas. Centrinio banko priemonės, išplečiančios pinigų masę ir skatinančios visuminę paklausą:
• Pirkimas atviroje rinkoje;
• Diskonto normos mažinimas;
• Būtinojo rezervo normos mažinimas.
Šios priemonės suteikia galimybę bankams daugiau skolinti, didėja pinigų masė, mažėja palūkanų normos.
5. PASKUTINIS IŠTEKLIŲ ŠALTINIS


Dar viena svarbi Centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
6. MOKĖJIMŲ MECHANIZMO PALAIKYMAS IR TOBULINIMAS


Galiausiai dar vienas Centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.
Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y., išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.
Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.

7. MONETARINĖS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Didžioji dalis pasikeitimų bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje yra ne kažkieno padėto į banką milijardo dolerių pasekmė. Pasikeitimai nebeįtraukia kažkieno parduodamo aukso ar aukso padėjimo į banką. Vietoj to, jie yra Federalinės Rezervų tarybos veiksmų rezultatas. Fed kuria rezervus. Jis tai daro specialiai tam, kad padidinti bendrą pinigų ir kredito kiekį. Tokiu veiksmu Fed įtakoja ekonominio aktyvumo lygį. Ryšiai tarp Fed atliekamų veiksmų ir jų poveikio ekonominio aktyvumo (veiklos) lygiui yra sekančių dviejų skyrių tema. Čia mums rūpi paprasčiausiai pinigų ir kredito bendras kiekis. Pinigai ir kreditas atspindi dvi banko balanso puses: kada indėliai (pinigai) didėja, turi padidėti banko paskolos (kreditas) arba banko trumpalaikių iždo vekselių turėjimas. Dažnai būna ir viena ir kita. Nors galiausiai mus domins banko skolinimas, banko skolinimas nėra tiesiogiai kontroliuojamas Fed. Labiau tiesiogiai jos kontroliuojamas yra bendras pinigų kiekis cirkuliacijoje. Fed turi tris įrankius, su kuriais ji gali pakeisti pinigų kiekį ir kurie sudaro sekančių trijų skirsnių temą.

7.1 Rezervo reikalavimai

Paprasčiausias Fed turimas įrankis yra pakeisti rezervo reikalavimus. Fed nustato minimalų pinigų kiekį, kurį kiekvienas bankas privalo laikyti rezervuose. Nors iš principo vyriausybė galėtų reikalauti, kad bankai laikytų rezervus įvairiose formose (grynieji pinigai, vyriausybės obligacijos, auksas), Fed reikalauja, kad rezervai būtų laikomi kaip indėliai (depozitai, įmokos) Federaliniame Rezerve, dalinai dėl to, kad šis sąlygojimas palengvina rezervo reikalavimo kontroliavimą. Rezervo reikalavimų buvimas suteikia Federaliniam Rezervui galingą įrankį su kuriuo būtų galima įtakoti pinigų ir kredito kiekį ūkyje, nors šį įrankį Fed naudoja retai.
Tarkime, kad bankai pradžioje privalo palaikyti rezervus, lygius 10 procentų indėlių ir apsvarstykime kas atsitinka, jei rezervų reikalavimai yra sumažinami iki 5 procentų. Kiekvienas bankas atras, kad dabar jis turi perteklinius rezervus arba laisvus rezervus – rezervus, viršyjančius reikalaujamą sumą; tai yra, kiekvienas bankas galės skolinti daugiau. Ten kur lėšų trūkumas galėjo versti banką atmesti paskolas projektams, kuriuos jis laikė vertais, dabar jis suteiks šias paskolas. Naujos paskolos išleidžiamos, sukuriant naujus depozitus (indėlius) ir leidžiant dar naujas paskolas ir dauginimo procesas dar kartą paleidžiamas.

7.2 Diskonto dydis (minimalus skolinimo procentas)

Antrasis monetarinės politikos įrankis yra diskonto dydis. Federaliniai rezervų bankai yra vadinami bankų banku, nes jie skolina pinigus bankams ir laiko jų depozitus (indėlius). Palūkanų dydis, kurį bankai turi mokėti, kada jie skolinasi iš Federalinių Rezervų bankų yra vadinamas diskonto dydžiu (minimaliu skolinimo procentu). Kada diskonto dydis yra aukštas, palūkanų normos, taikomos bankų, yra linkusios būti aukštomis ir bankai paverčia paskolas mažiau prieinamomis.
Pagalvokime apie agresyvų banką, kuris visuomet palaiko tik minimalų rezervų dydį. Jis skolina visas lėšas, kurios nėra laikomos rezervuose. Jei didelis depozitorius staiga panori atsiimti lėšas, bankas yra priverstas skolintis lėšas, iš kitų bankų arba iš Federalinių Rezervų bankų. Kada Diskonto norma padidėja, palūkanų norma, kurią bankas turi sumokėti už skolinimąsi iš kitų bankų, didėja kartu. Diskonto norma veikia šį banką kaip tiesioginė verslo vykdymo kaina. Jei jis turi mokėti Fed daugiau, kad pačiam pasiskolinti, jis turi imti iš savo paties klientų daugiau.
Jei bankas vykdo mažiau agresyvią politiką ir laiko daugiau lėšų Trumpalaikių iždo vekselių formoje ar kituose likvidžiuose aktyvuose, didelio depozito atsiėmimas sukelia tik nedidelį koregavimą: bankas paprasčiausiai parduoda šiek tiek savo likvidžių aktyvų. Diskonto normos pakėlimas paverčia kreipimąsi į Fed lėšų trūkumo atveju brangesniu ir tai paskatina bankus laikyti daugiau likvidžių aktyvų, kas savo ruožtu reiškia jog bankas skolins mažiau.
Fed ne tik naudoja aukštesnę diskonto normą, kad atimti bankams norą skolinti, jis taip pat normuoja priėjimą prie diskonto „lango“. Tai yra, jis gali nesutikti paskolinti bankui, netgi skelbiama diskonto norma; šis veiksmas priverčia banką imtis daugiau kainuojančių taisomųjų veiksmų, kad patenkinti Fed nustatytus rezervo reikalavimus.
Diskonto norma yra vienintelė palūkanų norma, kurią Fed nustato tiesiogiai. Visos kitos palūkanų normos yra nustatomos rinkoje paklausos ir pasiūlos jėgų. Bet kai Fed įtakoja bankų pasiryžimą skolinti, jis gali tuo pat metu įtakoti jų taikomas palūkanų normas, kurias jie moka depozitoriams. Palūkanų normos, kurias vyriausybė moka tiek trumpalaikiam skolinimuisi (trumpalaikiai iždo vekseliai), tiek ilgalaikiam skolinimuisi, taip pat yra nustatomos rinkoje. Fed veiksmai įtakoja šias palūkanų normas tik netiesiogiai.
Fed dažnai naudoja diskonto normą ne tiek dėl jos tiesioginių padarinių, bet kaip savo ketinimų signalą. Kada Fed sumažina diskonto normą, rinka žino jog Fed rimtai nusiteikęs paversti kreditus labiau prieinamais ekonomikoje (ūkyje) ir priešingai kada jis padidina diskonto normą. Iš kitos pusės, dažnai diskonto norma yra keičiama, kad atspindėti pasikeitimus palūkanų normose, kurie jau įvyko. Jei rinkos palūkanų normos pakilo, bet Fed sykiu nepadidina diskonto normos, skirtumas tarp diskonto normos, kurią bankai turi mokėti lėšoms iš Fed gauti ir normos, kurią jie gali gauti iš paskolų gali būti didelis; tai sudarys bankams pagundą mėginti besaikiai (perdėtai) skolintis iš Fed. Tokiu būdu, nors pasikeitimai diskonto normoje kartais signalizuoja pasikeitimą politikoje, kitais atvejais šie pasikeitimai tik atspindi Fed rinkos vijimąsi.

7.3 Tinkamo instrumento pasirinkimas

Iš trijų instrumentų, Federalinis Rezervas naudoja atviros rinkos operacijas dažniausiai. Pasikeitimai diskonto normose ir rezervų reikalavimuose yra laikomi bukais įrankiais lyginant su smulkiu koregavimu, kurį paverčia įmanomu atviros rinkos operacijos. Tokiu būdu, pasikeitimai rezervų reikalavimuose ir diskonto normose yra naudojami paskelbti dideliems pokyčiams monetarinėje politikoje, bet ne reguliariu pagrindu. Tokie pasikeitimai signalizuoja labiau suspaustą kreditą (tai yra pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie sukelia aukštesnias palūkanų normas ir sumažėjusį kreditų prieinamumą) arba laisvesnį kreditą (tai yra, pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie turi atvirkštinį poveikį). Jie gali būti ganėtinai veiksmingi: pavyzdžiui bankai, numatydami kredito suspaudimą, gali sumažinti savo skolinimą ir firmos gali padėti investicijų planus ant lentynos.

8. JAV BANKININKYSTĖS SISTEMOS STABILUMAS

Nežymaus rezervo sistema paaiškina kaip bankai sukuria pinigus ir ji taip pat paaiškina kaip, be Fed, bankai gali pakliūti į bėdą. Gerai valdomi bankai netgi iki Fed ir jo rezervų reikalavimų pasirodymo laikė rezervus, lygius tam tikrai vidutinei kasdieninių reikmių tikimybei. Bankas galėtų pakliūti į bėdą greitai, jei vienos dienos poreikiai viršytų jo rezervus.
Jei (dėl gerų ar blogų priežasčių) daugelis depozitorių praras pasitikėjimą banku tuo pat metu, jie mėgins atsiimti savo lėšas visi iš karto. Bankas paprasčiausiai neturės pinigų, nes didžioji dalis pinigų bus buvusi paskolinta paskolomis, kurios negali būti iš karto pareikalautos grąžinti. Ši situacija yra vadinama banko antplūdžiu. Bankų antplūdžiai buvo įprasti devyniolikto amžiaus Amerikoje kaip jie parodyti senuose Vesternuose, kur klientai mažame miestelyje išsirikiuodavo prie banko kol jis išmokėdavo tai, kokius rezervus jis turėjo, kas pirmesnis, tas gudresnis pagrindu. Žmonės kurie ateidavo ir prašydavo savo pinigų, gaudavo juos kol nieko nebelikdavo. Net jei bankas buvo ganėtinai stiprus, toks antplūdis galėjo greitai jį išmesti iš verslo. Galų gale, jei pasklistų gandas, kad bankas yra bėdoje ir keli klientai nubėgtų į banką ištuštinti savo sąskaitų, tada kiti investitoriai manytų, kad yra kvaili sėdėti ir laukti. Tik patys bėgdami į banką jie galėtų apsaugoti savo indėlius. Gandai galėtų greitai virsti į paniką ir kiti bankai taip pat būtų įtraukti į antplūdį. To pasekoje vienas piktas gandas galėtų privesti prie stipraus banko užsidarymo, tokiu būdu destabilizuojant bankininkystės sistemą ir vietinę ekonomiką.

8.1 Bankų antplūdžio grėsmės sumažinimas

Bankų antplūdžiai ir panikos periodiškai kamavo Amerikos bankininkystės sistemą. Iš tiesų, viena priežastis kodėl 1913 m. buvo įsteigtas Fed, tai paversti juos mažiau tikėtinais. Tame jam didžia dalimi sekėsi; paskutinė didelė panika kilo Didžiosios Depresijos viduryje, 1933 m. kad sustabdyti ją, Prezidentas Ruzveltas paskelbė bankų atostogas ir uždarė visus bankus. Bet nuo tada moderni bankininkystės sistema išvystė apsaugų įvairovę, kurios užbaigė arba bent sumažino bankų antplūdžio grėsmę daugumai bankų. Yra trys apsaugos lygmenys.
Pirmiausia, Fed nustato rezervo reikalavimus ir tarnauja kaip bankininkų bankas, kaip jau matėme. Netgi tie banko administratoriai, kurie gal norėtų gyventi neapgalvotai, išsiversdami su mažyčiai rezervais, negali šito daryti. Be to, jei vienintelė problema, su kuria susiduria bankas, yra trumpalaikio likvidumo – turėti grynųjų pinigų po ranka depozitorių reikalavimams išpildyti – dabar jis gali pasiskolinti iš Fed. Todėl Fed yra vadinamas „paskutinės išeities skolintoju“. Bet problema su buvimu paskutinės išeities skolintoju yra kaip atskirti bankus, kurie susiduria tik su likvidumo problema ir tuos kurie iš tiesų yra nemokūs, kurie turi būti uždaryti, nes jų paskolos tapo blogomis ir jie yra skolingi depozitoriams daugiau nei jų aktyvų vertė. Didžiosios Depresijos metu Fed atsisakė skolinti daugeliui bankų ir jie buvo priversti užsidaryti.
Antrasis apsaugos lygmuo yra suteikiamas banko savininkų. Dauguma bankų yra įkuriami investitorių, kurie finansuoja tam tikrą pinigų sumą už nuosavybės dalį. Firmos grynoji vertė – skirtumas tarp banko aktyvų ir jo prievolių – yra pradinė investicija, padidėjusi arba sumažėjusi laikui bėgant banko pelnu arba nuostoliais. Jei bankas padaro blogus investicijų sprendimus, tada šie akcininkai gali būti priversti prisiimti kainą, o ne depozitoriai. Akcininkų teikiama pagalvė ne tik apsaugo depozitorius, ji taip pat skatina banką būti apdairesniu savo paskolose. Jei bankas prisidaro blogų paskolų, savininkai rizikuoja savo visa investicija. Jei savininkų grynoji vertė banke yra pernelyg maža, savininkai gali išvysti save situacijoje „Herbas aš laimiu, pinigas tu pralaimi“: jei rizikingos investicijos baigiasi gerai, papildomas pelnas atitenka bankui; jei jos baigiasi blogai, bankas subankrutuoja, bet kadangi savininkai buvo pastatę ant kortos nedaug, jie mažai ką turi prarasti. Tokiu būdu vyriausybė uždėjo bankams kapitalo reikalavimus: bankai privalo palaikyti tam tikrą santykį grynos vertės į depozitus. Kapitalo reikalavimai apsaugo nuo nemokumo; jie reiškia, kad jei bankas blogai investuoja ir daugelis jo paskolų negrąžinamos, bankas vis tik bus pajėgus grąžinti pinigus depozitoriams. (Priešingai, rezervai ir galimybė skolintis iš Fed apsaugo nuo nelikvidumo; jie užtikrina, kad jei depozitoriai nori grynųjų pinigų, jie gali juos gauti.) Kartais – dažniau paskutiniais metai bankas prisidaro tiek blogų paskolų, kad jis neišpildo kapitalo reikalavimų.
Kaip trečią ir paskutinį apsaugojimą vyriausybė įvedė Federalinę Indėlių Draudimo Korporaciją (FDIC) 1933 m. Federaliniai bankai ir santaupos ir paskolos turi pirkti draudimą, kuris užtikrina, kad indėlininkai (depozitoriai) galės atgauti visus savo pinigus, iki $100,000 vienai sąskaitai. Kadangi depozitai (indėliai) yra garantuojami (laiduojami) federalinės vyriausybės, indėlininkams, bijantiems banko griūties, nereikia bėgti į banką. Jie gali verčiau eiti į banką nei bėgti. Indėlio draudimas tokiu būdu ne tik apsaugo indėlininkus, jis turi didžiulę įtaką bankininkystės sistemos stabilumo didinimui. Indėlio draudimo esmė slypi tame fakte, kad dėl to jog jis yra, grėsmė, nuo kurios jis apdraudžia yra daug mažiau tikėtina. Tai lyg gyvybės draudimas kažkokiu būdu stulbinančiai prailgintų gyvenimą.
Indėlio draudimo kritikai baksnoja į atsveriantį trūkumą: indėlininkai nebeturi paskatos kontroliuoti (stebėti, tikrinti) bankus, kad užtikrinti jog jie investuoja lėšas saugiai. Nepaisant to ką bankas bedarytų su jų lėšomis, jie yra apsaugoti. Nors daugelis ekonomistų nėra įtikinti, kad indėlininkai patys galėtų veiksmingai kontroliuoti bankus, indėlių draudimo sistema sukuria tam tikras savitas paskatas. Indėlininkai turi paskatą padėti savo pinigus į bet kokį banką, kuris siūlo didžiausias įplaukas. Kad uždirbti didesnias įplaukas, bankas priverstas imtis didesnės rizikos. Bet didesnės rizikos padaro labiau tikėtiną tai, kad bankui nepasiseks ir jis turės kreiptis į savo federalines garantijas. Tas faktas, kad depozitoriai yra apsaugoti nuo rizikos kad bankas taps nemokiu, paverčia bankroto tikimybę didesne.
Kadangi indėlininkai neturi paskatos kontroliuoti bankus – ir gali nepadaryti labai veiksmingo darbo net jei jų paskatos nebūtų buvę panaikintos indėlininko draudimo – bankų kontroliavimo našta gula ant Fed ir kitų vyriausybinių įstaigų. Šis reguliavimas apima daugiau nei tik rezervų ir kapitalo reikalavimus: jis apriboja investicijų, kurias bankai gali padaryti, pobūdžius. Dalis kaltės dėl S & L griūties slypi šių apribojimų sušvelninime; kai kurie S&L pasinaudojo savo didesne laisve daryti didelės rizikos investicijas ir paskolas.
Depozito draudimas taip pat kaltinamas dėl pavojingos būklės, kurioje šiuo metu randasi JAV bankininkystės sistema. 3-iojo praeito šimtmečio dešimtmečio metu, prieš sukuriant FDIC, bankai žlugo vidutiniu 600-ų per metus tempu, o Depresijos metu nuo 1930 iki 1933 neįtikėtinu 2000 per metus tempu. Reguliacinė struktūra, įkurta FDIC, pradžioje atrodė veikianti. Nuo 1960 iki 1974 buvo vidutiniškai tik 6 bankų žlugimai per metus, tuo tarpu nuo 1975 iki 1981 buvo vidutiniškai tik 11 per metus. Ir dauguma įvykusių žlugimų buvo maži ir nereikšmingi bankai. Bankų žlugimai smarkiai šoktelėjo ir vis dar didelis skaičius bankų yra pavojingoje finansinėje padėtyje.
JAV bankų susilpnėjusi finansinė padėtis buvo manoma prisidėjusi prie ekonominio nuosmukio, kuris prasidėjo 1991. Bankai nesugebėjo ar nenorėjo skolinti ir kredito apribojimas vedė prie sumažėjusio investavimo.

IŠVADOS

1. Pinigai yra bet kas, kas yra bendrai priimta duotoje visuomenėje kaip keitimosi terpė, vertės saugojimas ir atsiskaitymo vienetas.
2. Yra daug būdų išmatuoti bendrą cirkuliuojančių pinigų kiekį, su tokiais pavadinimais kaip M1, M2 ir M3. Visi įtraukia tiek valiutą, tiek čekių sąskaitas. Jie skiriasi tuo, ką jie įtraukia kaip aktyvus, kurie yra artimi pakaitalai valiutai ir čekių sąskaitoms.
3. Pirkėjui nereikia pinigų pirkti prekei, bent ne iš karto, jei pardavėjas ar finansinė institucija yra pasiruošusi pratęsti kreditą.
4. Finansiniai tarpininkai, kurie įtraukia bankus, santaupas ir paskolas, abipuses draudimo kompanijas ir kitas, visi turi bendrą tai, kad jie sudaro jungtį tarp klientų, kurie turi papildomų lėšų ir besiskolinančiųjų, kurie nori papildomų lėšų.
5. Vyriausybė yra įsitraukusi į bankininkystės industriją dėl dviejų priežasčių. Pirma, reguliuodama veiklą, kurios bankas gali imtis ir suteikdama indėlių draudimą vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Antra, įtakodama bankų pasiryžimą suteikti paskolas, vyriausybė bando įtakoti investicijų lygį ir bendrą ekonominį aktyvumą.
6. Suteikdami paskolas bankai gali sukurti padidėjimą bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje, kuris yra pradinio padidėjimo bankų indėliuose kartotinis. Jei kiekvienas bankas skolins visus pinigus, kuriuos gali ir kiekvienas paskolintas doleris yra išleidžiamas prekėms pirkti, perkamoms iš kitų firmų, kurios padeda čekį į savo sąskaitą, pinigų daugiklis yra 1/ Fed uždėto rezervų reikalavimo. Praktikoje pinigų daugiklis yra žymiai mažesnis.
7. Federalinė Rezervų taryba gali įtakoti bendrą pinigų kiekį pakeisdama rezervų reikalavimą, pakeisdama diskonto normą arba atviros rinkos operacijomis.
8. Rezervų reikalavimai, kapitalo reikalavimai Fed veikimas kaip paskutinės išeities skolintojo, bei indėlio draudimas pavertė bankų antplūdžius retais. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje S & L nemokumas padidėjo dramatiškai ir daugelis bankų pasirodė esantys pavojingoje finansinėje padėtyje.

TEMŲ PALYGINIMAS

Stiglitz`o knygoje didelis dėmesys skiriamas Centriniam bankui (JAV Fedralinis rezervas (Fed)). Taip pat išaiškinama kaip Fed`as reguliuoja pinigų pasiūlą, kokios jo užduotys ir tikslai. Aprašomos monetarinės politikos priemonės. Rašoma apie pinigų kilmę, reikšmingumą ir funkcijas. Wonnacott`ų knygoje nagrinėjamos problemos yra išaiškinamos smulkiau, čia rašoma apie bankininkystės atsiradimą. Tačiau E.Stiglitz daugiau dėmesio atkreipia į pinigų pasiūlą ir į Centrinį banką. Bet, žinoma, pagrindiniai dalykai dėstomi panašiai.

LITERATŪRA
1. J. Stiglitz (1993). Economics.- USA
2. P.Wonnacott , R.Wonnacott (1994). Makroekonomika.- K: Littera uniwersity

Valstybės biudžeto išlaidų valdymas ir kontrolė

ĮVADAS

Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, tapusiom ES narėmis, valstybės finansų valdymas ir kontrolė – aktualus klausimas. Pagrindinė valstybės problema finansų valdymo srityje – tai didėjantį bendrąjį vidaus produktą (BVP) lydintis valstybės pajamų ir išlaidų dalies nuo BVP mažėjimas. Nuo 1998 metų, palaipsniui augant BVP, valstybės pajamų ir išlaidų dalis BVP Lietuvoje nuolatos mažėja. Valstybės strategijoje buvo numatytas pajamų santykio su BVP mažėjimas iki 2004 m. Tokios vykdomos politikos aplinkoje iškyla problema kaip bus finansuojamos valstybės programos. Esančiomis šiuo metu bei ateityje planuojamomis mažėjančiomis pajamomis nebus vykdomas šalies biudžetas , nebus surenkama pakankamai pajamų valstybės funkcijoms finansuoti. Iškyla neatidėliotinai spręstina problema – kokiomis lėšomis, kai nuolat mažėja pajamos, bus vykdomi valstybės keliami strateginiai tikslai. Be to, taip pat reiktų pastebėti, kad mažėjančios pajamos (lyginant su BVP) sąlygoja ir mažėjančias išlaidas, todėl senka galimybės skirti pakankamus valstybės asignavimus (skirtos lėšos) įvairioms ūkio šakoms.Tokia situacija valstybės finansų srityje reikalauja išsamios valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės analizės bei greito sistemos tobulinimo.
Visuomenėje taip pat kyla diskusijos – ar teisingai ir efektyviai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, ar Vyriausybės prioritetai, skirti euroatlantinei integracijai yra pagrįsti ir įvertinti. Valstybės asignavimai NATO integracijai sudaro net 2,1 proc. BVP, tuo tarpu švietimas, socialinė apsauga, mokslas finansuojami likutiniu principu. Tokiu būdu pagrindiniams visuomenės poreikiams tenkinti valstybės lėšų nelieka. Taigi dar viena problema, iškelta šiame darbe nagrinėjant valstybės išlaidų valdymą – ar subalansuotai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, kaip turi būti parenkami valstybės prioritetai – ar norima plėtoti informacinę, socialiai aprūpinta visuomenę, ar bus finansuojamos einamosios problemos, nesiorientuojant į valdymo trūkumus ilgalaikėje perspektyvoje.
Pagrindinis šio bakalauro baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, atsižvelgiant į ją sąlygojančius veiksnius, t.y. valstybės ir visuomenės interesus – kokius prioritetus vyriausybė turi pasirinkti vykdant ekonominės politikos tikslus. Šiame darbe bus įvertinama dabartinė valstybės išlaidų struktūra ir pateiktos pagrindinės valstybės išlaidų struktūros tobulintinos kryptys.
Kadangi šalies biudžeto procesas sudaro valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės pagrindą: nuo projekto rengimo iki įvykdymo kontrolės ir įvertinimo, tai šiame darbe analizuojamas Lietuvos valstybės biudžeto procesas bei jo įvertinant valstybės biudžeto proceso poveikį Lietuvos valstybės išlaidų valdymui.
Siekiant šių tikslų iškeliami tokie uždaviniai:
• remiantis užsienio šalių praktika ir trumpa Lietuvos finansų valdymo patirtimi, išanalizuoti Lietuvos išlaidų valdymo ir kontrolės elementus, struktūrą ir trūkumus;
• įvertinti vykdomos biudžetinės reformos Lietuvoje problemas išlaidų valdymo srityje;
• išanalizuoti valstybės finansų politikos problemas, nagrinėjant vykdomą fiskalinę, darbo užmokesčio ir mokesčių politikas bei pateikti problemų sprendimo galimybes;
Rašant darbą nagrinėta:
• užsienio literatūra – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), SIGMA (Support for Improvement for Governance and Managment), Pasaulio banko (PB), Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) medžiaga ir leidiniai bei Valstybės kontrolės medžiaga;
• medžiaga finansų teisės ir ekonomikos klausimais;
• Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys biudžeto procesą Lietuvoje, Lietuvos Respublikos 1995  2003 m. valstybės biudžeto įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, įvairios metodikos, naudotasi ir Lietuvos periodinėje spaudoje pateikiama informacija, Finansų ministerijos, Statistikos departamento medžiaga.
Darbo struktūrą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje šio darbo dalyje apibrėžiamas darbo objektas, nagrinėjamos valstybės finansų valdymo ir kontrolės sąvokos bei kai kurie jų raidos aspektai. Tai dalis skirta susipažinti su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios vaidmenimis bei jų sąveika valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas, trumpai aptariami du efektyvios biudžeto vykdymo kontrolės elementai – vidaus kontrolė ir vidaus auditas bei išorės auditas.
Kadangi biudžetas traktuojamas kaip priemonė gerinti valstybės veiklos rezultatus ir kontroliuoti valstybės išlaidas, antroje darbo dalyje nagrinėjama Lietuvoje vykdoma biudžeto sandaros reforma bei Lietuvos Respublikos (LR) valstybės biudžeto formavimo etapai ir principai: nagrinėjamos Lietuvos biudžetinės praktikos silpnosios pusės, ypatingas dėmesys skiriamas valstybės finansų planavimo kokybei.

Darbas užbaigimas pateikiamomis išvadomis ir pasiūlymais valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės tobulinimo klausimais, iškeltų problemų apibendrinimu, atliktos analizės įvertinimu bei rekomendacijomis valstybės finansų valdymo klausimais.

1. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ (ASIGNAVIMAI) SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

XX amžiuje daugumoje išsivysčiusių šalių valstybės vaidmuo ekonomikoje vis didėjo. Tai pasireiškė valstybės išlaidų ir surenkamų mokesčių apimties didėjimu, jų svorio bendrajame vidaus produkte (BVP) augimu, nacionalinių pajamų dalies, skiriamos socialinėms programoms didėjimu, bei aktyvesniu dalyvavimu ekonomikoje pasitelkiant teisinio reguliavimo ir kontroliavimo priemones. Valstybinio sektoriaus dalyvavimas šiuolaikinių valstybių visuomeniniame gyvenime yra būtinas. Daugiausiai diskusijų kyla dėl to, kiek valstybė turėtų dalyvauti šalies ekonomikoje. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Pereinamosios ekonomikos šalys kelia sau tikslą sumažinti per didelį valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio.
Šiuo metu valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apima vis naujas visuomenės gyvenimo sritis: tvarkos palaikymą, krašto apsaugą, socialinį – kultūrinį šalies vystymą, viešąjį administravimą, socialinės rūpybos sistemos kūrimą, pajamų perskirstymą mažinant socialinę nelygybę bei kt.
Valstybė, siekdama įgyvendinti iškeltus politikos tikslus ar įtakoti privatų sektorių, daro poveikį šalies ekonomikai. Viena iš pagrindinių tokio poveikio priemonių – tai valstybės išlaidos.

1.1. Valstybinis sektorius ir valstybės išlaidų sąvoka

Tarptautinėje praktikoje valstybinio sektoriaus apibrėžimui naudojama TVF sudaryta Valstybės Finansų Statistikos sistema (VFS) . Ši sistema sukurta, visų pirma, siekiant geriau įvertinti vyriausybės įplaukas, mokėjimus ir įsiskolinimus bei pilniau aprėpti visus vyriausybės sandorius su kitais ekonominiais sektoriais ir likusiu pasauliu. Pagal šią sistemą, valstybinį sektorių sudaro visos valstybės institucijos ir visos nepelno siekiančios organizacijos, kurias kontroliuoja ir finansuoja valstybės institucijos. Šį sektorių sudaro instituciniai vienetai, kurių pirminė funkcija yra vykdyti valstybės funkcijas. Tai yra, jie turi įstatymų leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios valdžios kitiems instituciniams vienetams tam tikroje teritorijoje; prisiima atsakomybę už bendruomenės aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis ne rinkos sąlygomis tiek individualiam, tiek bendram vartojimui; jie perskirsto pajamas ir turtą mokėdami transferus; finansuoja savo veiklą tiesiogiai arba netiesiogiai iš mokesčių ir kitų privalomų transferų, gaunamų iš kitų sektorių institucinių vienetų, taip pat dalį savo veiklos gali finansuoti iš pasiskolintų lėšų ar kitų šaltinių (pvz., palūkanų pajamos, nuomos ir pan.).
Paprastai valstybės dalyvavimas ekonomikoje vertinamas pagal šalies nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų dalį BVP. Pagrindinis klausimas, į kurį vyriausybė turėtų atsakyti – kaip reikėtų paskirstyti valstybės išteklius, kad būtų maksimizuota socialinė gerovė. Šis paskirstymas vertinamas pagal išlaidų dalį BVP ir pagal jų lyginamąjį svorį visose išlaidose pagal atskirus regionus arba laiko atžvilgiu.
Žvelgiant į pasaulines tendencijas, pastebimas vis didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje, didėja ir valstybinės išlaidos. Valstybės išlaidos apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai . Valstybės išlaidos taip pat gali būti vadinamos valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomenine kaina. Valstybės išlaidos – tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti.
Pagal Biudžeto sandaros įstatymą (BSĮ) valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:
1) valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;
2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;
3) valstybės įsipareigojimams vykdyti.
Naujame Biudžeto sandaros įstatyme nenurodoma, kokioms konkrečiai programoms, institucijoms ir kiek lėšų yra skiriama. Jame parodomos tik pagrindinės išlaidų kryptys, t.y. biudžetas nesiremia jokia principine ir aiškiai išreikšta pozicija dėl valstybės vykdytinų ir finansuotinų funkcijų. Biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnis nustato, kokios valstybės reikmės gali būti finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Visos jos yra apibrėžtos plačiai ir netiksliai, todėl jomis gali būti finansuojamos ne tik bendrosios valstybės reikmės, bet ir grupiniai bei asmeniniai interesai. Todėl viena iš išlaidų valdymo problemų yra detalaus valstybės išlaidų paskirstymo nustatymas. Lietuvoje turėtų būti aiškiai detalizuojamos valstybės išlaidų finansavimo galimybės, tikslūs uždavinių bei funkcijų paskyrimai. Šiam tikslui turi būti praplėsta teisinė bazė, kuri detaliai nustatytų kiekvieno institucinio vieneto atsakomybę.
Šiame darbe, nagrinėjant valstybės išlaidas, daugiausia dėmesio skiriama išlaidoms centrinės vyriausybės, kuri paprastai vykdo daugumą fiskalinių funkcijų, dalį jų deleguodama kitiems valdymo lygiams. Centrinės vyriausybės politinė valdžia pasireiškia visoje šalies teritorijoje. Ji turi teisę įvesti ir keisti mokesčius, paprastai yra atsakinga už tokių paslaugų, kaip nacionalinė gynyba, tarptautiniai santykiai, viešoji tvarka ir saugumas, teikimą ir efektyvų šalies socialinės ir ekonominės sistemos funkcionavimą. Be to, ji gali teikti transferus kitiems instituciniams vienetams arba valdžios lygiams. Daugelyje šalių centrinės vyriausybės sektorius didelis, sudėtingas ir labai svarbus, nes čia nustatomi ekonominiai tikslai, kuriama politika visos šalies mastu, vykdoma fiskalinė politika.
Su valstybės išlaidomis susiję daug klausimų, tokių, kaip pavyzdžiui, išlaidų struktūra ar jų paskirstymas pagal valstybės funkcijas. Be to, analizuojant valstybės išlaidas reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atsakomybė už jas paskirstyta tarp keleto lygių savarankiškų biudžetų ir juos vykdančių institucijų. Daug dėmesio skiriama tam, kad valstybės išlaidos užtikrintų valstybės makroekonominių tikslų įgyvendinimą: pastovų ekonomikos augimą, stabilaus kainų lygio, užimtumo tikslus, tarptautinės pozicijos išlaikymą, socialinės lygybės ir kitus tikslus.

1.2. Valstybės išlaidų klasifikacija

Kiekvienoje šalyje biudžeto išlaidos klasifikuojamos labai įvairiai, išlaidų struktūra turi savo nacionalinius ypatumus, kurie priklauso nuo ekonomikos struktūros ypatumų, administracinės sistemos pobūdžio, kitų veiksnių. Pagal tai, kaip valstybės išlaidos įtakoja išteklių paskirstymą, jos gali būti skirstomos į prekių ir paslaugų pirkimus (pavyzdžiui, valstybinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis, išlaidos kanceliarinėms prekėms ir pan.) bei transferinius mokėjimus, kurie apibrėžiami kaip transakcija, kurios metu viena šalis teikia prekę, paslaugą, turtą ar pan., negaudama už tai atitinkamo ekvivalentiško atlyginimo . Valstybės lėšos skiriamos dviejų tipų prekių ir paslaugų pirkimui ar tiekimui: tai tiesioginio vartojimo prekės (pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas ar išlaidos vaistų pirkimui) bei prekės ir paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pavyzdžiui, naujų technologijų diegimas), tačiau paprastai išlaidos būna mišrios. Kitos išlaidos susijusios su transferais – lėšomis, kurias vyriausybė teikia kitiems ūkio subjektams ar asmenims, t.y., ekonomikos subjektams – subsidijos, dotacijos, įvairios socialinės išmokos, stipendijos ir kt. .
LR valstybės ir savivaldybių biudžetams taikoma vienoda išlaidų ir pajamų klasifikacija, kurią nustato Finansų ministerija. Nuo 1995 m. naudojama klasifikacija iš esmės atitinka tarptautinius biudžetų pajamų ir išlaidų standartus.
Pasaulinėje literatūroje išskiriamos tokios pagrindinės išlaidų klasifikacijos rūšys:
• Ministerinė (žinybinė). Išlaidos grupuojamos pagal ministerijos žinybas, o po jų, viduje, dalinama pagal skyrius, sektorius, kitus administracinius vienetus;
• Dalykinė (šakinė). Išlaidos skirstomos pagal valdymo ir ūkio šakas;
• Ekonominė. Išlaidos klasifikuojamos pagal ūkinius požymius arba gamybinius elementus
(investicijos, darbo užmokestis, dotacijos, kita);
• Mišri. Sudaryta tam tikrame lygyje, derinant žinybinius ir dalykinius požymius.
Šiuo metu vis didesnį populiarumą pasaulyje įgyja išlaidų programinis klasifikavimas pagal bendranacionalines ar valstybines programas. Kadangi dauguma programų yra ilgametės, tai paprastai kiekvienų metų biudžeto išlaidose atsispindi dalis programos įgyvendinimui skiriamų lėšų.

Išlaidos, pagal pasitaikymo dažnumą, skirstomos į:
• Paprastąsias. Tai išlaidos, kurios periodiškai kartojasi ir visuomet yra maždaug to paties dydžio;
• Nepaprastąsias. Tai tokios išlaidos kurios retkarčiais atsiranda ir yra arba vienkartinės, arba gerokai didesnės nei paprastai.
Išskiriamos išlaidos pagal jų veikimo pobūdį:
• Einamosios išlaidos – tokios išlaidos, kurios per vieną savo veikimo periodą sunaudojamos galutinai ir jų sukeltas rezultatas yra trumpalaikis;
• Investicinės išlaidos – tai išlaidos, kurių poveikis yra ilgalaikis. Vyriausybės investicijų rezultatai matomi tik po ilgo laiko. Didžioji dalis valstybės išlaidų tenka einamosioms išlaidoms ir tik apie 10% visų išlaidų tenka investicijoms. Kai kurios investicijų kategorijos yra tapatinamos su einamuoju vartojimu.
Svarbu paminėti valstybės išlaidų klasifikavimą pagal socialinę – ekonominę paskirtį:
• Valdymo išlaidos – jos užtikrina valstybės aparato, jos valdymo institucijų darbą;
• Karinės išlaidos, užtikrinančios valstybės egzistavimą, jos teritorijų apsaugą, suverenumą bei santvarką;
• Ekonominės išlaidos. Šių išlaidų dėka valstybė norima linkme nukreipia gamybinių jėgų plėtotę, reguliuoja makroekonominius procesus, švelnina konjunktūros cikliškumą;
• Socialinės ir kultūrinės išlaidos – skirtos gyventojų poreikiams tenkinti. Šios išlaidos kelia visuomenės kultūros lygį, humanizuoja visuomenę, reguliuoja socialinę nelygybę tarp gyventojų.
LR Finansų ministro įsakyme Nr. 72 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos patvirtinimo” (1995.06.29) pateikiama išlaidų funkcinė bei jų ekonominė klasifikacija. Ekonominė klasifikacija – biudžetų išlaidų bei asignavimų klasifikavimas pagal bendrus ekonominius lėšų paskirstymo požymius. Funkcinė klasifikacija – biudžetų išlaidų bei asignavimų klasifikavimas pagal valstybės funkcijas.

Išlaidų pagal valstybės funkcijas klasifikacija :
Biudžeto išlaidų analizė pagal valstybės funkcijas geriausiai atspindi valstybės prioritetų kitimus, vykdomas programas bei politiką, taipogi tendencijas. Lietuvos Statistikos Departamento išleistuose leidiniuose išlaidos pagal valstybės funkcijas yra apjungiamos į kelias stambesnes išlaidų grupes:
1) išlaidos ekonomikai;
2) išlaidos socialinei sferai;
3) išlaidos kitoms valstybės funkcijoms.

Detali išlaidų pagal valstybines funkcijas klasifikacija yra tokia:
1. bendras valstybės valdymas;
2. krašto apsauga;
3. viešoji tvarka ir visuomenės apsauga;
4. švietimas;
5. sveikatos apsauga;
6. socialinė apsauga, globa ir rūpyba;
7. butų ir komunalinis ūkis;
8. sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra;
9. kuro ir energetikos tiekimo paslaugos;
10. žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija
11. mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba;
12. transportas ir ryšiai;
13. kita ekonominė veikla;
14. išlaidos nepriskirtos pagrindinių išlaidų grupėms.

Išlaidų ir paskolų (atėmus gražinamas lėšas) ekonominė klasifikacija:

1. Paprastosios išlaidos:
Šiam poskyriui priklauso tokie išlaidų straipsniai:
1) darbo užmokestis. Šiam straipsniui priskiriamos visų įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio ir premijų išmokėjimo išlaidos;
2) įnašai socialiniam draudimui. Šiam straipsniui priskiriamos socialinio draudimo įmokos, kurios skaičiuojamos pagal nustatytus tarifus nuo darbo užmokesčio;
3) kitos išlaidos, skirtos prekėms ir paslaugoms įsigyti. Šis straipsnis yra suskirstytas pagal atskiras išlaidų rūšis(pvz.: apšildymo, elektros energijos, telefonų, faksų ir kitos išlaidos);
4) skolų palūkanos. Šiam straipsniui priskiriamos Vyriausybės mokamos palūkanos už gautas paskolas;
5) subsidijos ir kitos pervedamos lėšos.
Paprastosios išlaidos sudaro didžiąją dalį visų valstybės išlaidų

2. Nepaprastosios išlaidos:
Šiam poskyriui priklauso tokie straipsniai:
1) pagrindinio kapitalo įsigijimas. Tai išlaidos statybai, pagrindinių priemonių įsigijimui, projektavimo darbams;
2) strateginių ir neliečiamų atsargų sudarymas;
3) žemės ir nematerialaus turto įsigijimas. Šiam straipsniui priskiriama : žemės ir jos gelmių, miškų ir vandens telkinių įsigijimo išlaidos, teisių naudotis žemės gelmėmis bei vandenimis įsigijimo bei kitos išlaidos.
3.Paskolos, atėmus gražintinas lėšas:
Šiame išlaidų skyriuje parodomos paskolos, išduodamos vidaus arba užsienio subjektams, atėmus iš jų gražinamas sumas.
Valstybės išlaidos pastaraisiais metais turi tendenciją didėti. Tačiau valstybės išlaidų didėjimas nebūtinai yra nesaikingumo požymis. Tai lemia daugelis veiksnių, paminėsiu keletą svarbiausių:
1) naujų valstybės funkcijų atsiradimas, lemia išlaidų didėjimą. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ekologijai, gamtos apsaugai;
2) valstybės išlaidos priklauso ir nuo žmonių skaičiaus, jo kitimo, gyventojų amžiaus struktūros, taigi nuo demografinių tendencijų (Lietuvoje daugėja pensinio amžiaus žmonių);
3) infliacijos įtaka: didėjant infliacijai didėja ir valstybės išlaidos;
4) vykdomos šalyje ekonominės, socialinės politinės reformos.

2. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ VALDYMO IR KONTROLĖS ELEMENTAI

2.1. Valstybės biudžeto išlaidų valdymo ir kontrolės samprata

2.1.1. Valstybės finansų valdymo samprata ir pasaulinio patyrimo apžvalga

Specialistų teigimu, fiskaliniai šalies rezultatai didele dalimi priklauso nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai. Įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola – tai pagrindinės valstybės finansų problemos, kurios labai panašios visame pasaulyje. Tačiau įvairiose pasaulio šalyse šie valstybės finansų klausimai sprendžiami ir valdomi skirtingai. Nėra vieno valstybės finansų valdymo modelio, valdymo principai vystosi kartu su valstybės institucine sąranga, kurią įtakoja kultūriniai, istoriniai, technologiniai ir kiti veiksniai.
Valstybės finansų valdymas pasireiškia įvairiomis formomis, kurios priklauso nuo regioninių ypatumų bei su tuo susijusių kitų veiksnių. Pasaulyje finansų valdymui didelę įtaką daro Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje susiformavusios tradicijos. Europos valstybės laikosi arba Didžiosios Britanijos, arba Prancūzijos susiformavusių principų, be to, kai kurios šalys valstybės finansų valdymui naudoja privačiame sektoriuje taikomus metodus (pavyzdžiui, Naujoji Zelandija).
Prancūzijos sistema remiasi Napoleono Kodekso teise. Prancūzijos finansų valdymui būdinga didelė finansinės kontrolės, kurią vykdo finansų ministerija, centralizacija. Finansų kontrolieriai, kurių pagrindinis uždavinys yra užtikrinti valstybės išlaidų teisėtumą ir teisingumą, skiriami prie visų ministerijų, vykdančių išlaidas. Be parlamento patvirtinimo neleidžiamas joks išlaidų didinimas. Čia finansų ministerija yra nemaža, biudžetas sudaromas labai detalus ir didelės apimties. Didžiojoje Britanijoje valdant valstybės finansus vadovaujamasi tam tikra teisine baze, valstybės finansai tvarkomi grynųjų pinigų pagrindu. Visos išlaidos ir pakeitimai tvirtinami įstatymais. Tačiau čia ne tokia griežta kontrolė ir asignavimų valdytojams suteikta daugiau laisvės naudojant lėšas.
Paprastai valstybės finansai tvarkomi metiniu pagrindu, tačiau pastaraisiais metais kai kurios šalys pradėjo taikyti daugiamečio biudžeto sistemą. Dažniausiai valstybės finansų tvarkymo funkciją atlieka finansų ministerija, o įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo būna įvairus (apie tai plačiau bus kalbama kitame šio darbo skyriuje).
Valstybės finansų sistema ir jos valdymas laikui bėgant keičiasi, ji reformuojama, kad neatsiliktų nuo greitai kintančios aplinkos: globalizacija, regioninės ypatybės, informacinių technologijų vystymasis, fiskalinė įtampa ir kiti pokyčiai smarkiai keičia aplinką. Iki Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių valstybės vaidmuo buvo gana ribotas, valstybės išlaidos gana reguliarios ir vienalytės, todėl išlaidų ir įplaukų kontrolė pagal sudedamąsias dalis buvo gana efektyvi. Vėliau, didėjant valstybės dalyvavimui ekonomikoje, pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į rezultatų siekimą, valstybės išlaidoms planuoti pradėtas naudoti programinio biudžeto metodas. Be to, esant fiskaliniam spaudimui, stengtasi mažinti valstybės išlaidas, bet tuo pačiu stebėti ir valstybinio sektoriaus rezultatus.
Po Antrojo pasaulinio karo išaugo valstybės investicinių projektų apimtys, todėl valstybės išlaidų valdyme pradėti naudoti vis sudėtingesni prognozavimo modeliai (pavyzdžiui, daugiamečiai biudžetai), kai kurios šalys išskyrė atskirus investicijų biudžetus. Įtakos valstybės finansų valdymui turėjo ir didėjanti tarptautinė integracija, globalizacija bei daugelio šalių patirtos finansinės problemos. Dėl to keitėsi atitinkamos valstybės finansų taisyklės (pavyzdžiui, derinamos juridinių asmenų apmokestinimo sistemos), imtasi priemonių valdyti biudžeto deficitą, labiau analizuoti biudžeto poveikį ekonomikai. Taip pat neapsieita be institucinių pasikeitimų, sustiprėjo finansų ministerijos vaidmuo.
Jei anksčiau valstybės finansų valdyme buvo apsiribojama pagrindinėmis valstybės finansų funkcijų vykdymo užtikrinimu (makroekonominiu valdymu, įplaukų surinkimu, valstybės išlaidų, grynųjų pinigų ir valstybės skolos valdymu), tai pastaraisiais metais imta orientuotis ir į valstybės veiklos rezultatus. Pastaraisiais metais daugelyje šalių vykdomos valstybės finansų reformos, kurių pagrindą sudaro atskaitomybės didinimas, valstybės finansų valdymo decentralizavimas, siekiant didinti valstybės finansų efektyvumą ir skatinti piliečių dalyvavimą.
Be to, tobulinant valstybės išlaidų valdymą siekiama, kad biudžetas tarnautų ne tik kaip priemonė užtikrinti valstybės išlaidų teisėtumą ir teisingumą, bet ir skatintų valdymo tobulinimą ir vykdomų programų rezultatyvumą. Taip pat siekiama didinti asignavimų valdytojų lankstumą ir atsakomybę naudojant valstybės lėšas, dėl to peržiūrimos atitinkamos taisyklės ir procedūros. Svarbūs pakeitimai daromi ir valstybės išlaidų kontrolės srityje, kuri bus nagrinėjama kituose šio darbo skyriuose.

2.1.2. Valstybės finansų kontrolės samprata ir vaidmuo

Valstybės valdyme kontrolei tenka išskirtinis vaidmuo, kadangi kontrolė yra sudėtinė ir neatskiriama valstybės valdžios ir valdymo mechanizmo dalis . Jei trumpai apžvelgtume kontrolės sampratą, literatūroje nurodoma, kad valstybės ir valdymo kontrolės mechanizmo atsiradimą ir susiformavimą konkrečioje šalyje objektyviai sąlygoja specifika uždavinių ir tikslų, kuriuos tuo metu sprendžia valstybė, tuo pačiu ir jos kontrolinės institucijos bei organizacijos, jų teisinio statuso ypatumai, taip pat ekonominės ir politinės šalies sąlygos bei daug kitų objektyvių, o neretai ir subjektyvių faktorių . Pats valstybės kontrolės mechanizmas apibūdinamas kaip tarpusavyje sąveikaujančių institucijų visuma, kurios organizuotos pagal tam tikrus principus atitinkamų uždavinių įgyvendinimui, t.y., kontrolės vykdymui.
Paprastai kontrolė skirstoma pagal kontrolės subjektų teisinį statusą į valstybinę ir visuomeninę kontrolę. Kalbant apie valstybės finansų valdymą, mums svarbi valstybinė kontrolė, kuri gali būti nagrinėjama ir klasifikuojama pagal įvairius kriterijus. A.Katkus pateikė tokią valstybinės kontrolės klasifikavimo schemą pagal svarbiausius ir dažniausiai pasikartojančius kriterijus, kurie visumoje sudaro vieningą sistemą :
1) pagal kontrolės subjektus: parlamentinė (politinė), vyriausybės įgyvendinama, teisminė kontrolė;
2) pagal kontrolės objektus: konstitucinė, ekonominė, finansinė ir biudžetinė;
3) pagal kontrolinės veiklos pobūdį: bendra ir specializuota (dar vadinama institucine) kontrolė;
4) pagal organizacinių teisinių ryšių pobūdį tarp kontrolės subjekto ir objekto: vidaus ir išorinė (tarpžinybinė) kontrolė;
5) pagal kontrolės proceso eigą, jo trukmę: išankstinė, einamoji, paskesnioji, planinė, atsitiktinė (netikėta), nuolatinė, reguliari.
Nagrinėjant valstybės išlaidų kontrolę, svarbus finansų kontrolės, kaip savarankiškos valstybės kontrolės grupės, išskyrimas. Finansų kontrolė – valstybės ir vietos valdžios institucijų piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo teisėtumo ir tikslingumo kontrolė, siekiant efektyvaus socialinio – ekonominio šalies ir atskirų regionų vystymosi.
Finansų kontrolės būtinumą apsprendžia finansų, kaip ekonominės kategorijos, kontrolinė funkcija. Kadangi valstybė, vykdydama savo uždavinius, vykdo finansinę veiklą, ji siekia užtikrinti teisėtumo laikymąsi finansinėje veikloje bei valstybės finansų pagalba vykdyti tų uždavinių įgyvendinimo kontrolę. Finansų kontrolės reikšmė pasireiškia tuo, kad siekiama:
1) jog valstybinės, vietos valdžios institucijos, įmonės ar organizacijos, atskiri asmenys finansinę veiklą vykdytų laikydamiesi nustatytų normų, įstatymų reikalavimų, finansinės operacijos būtų teisėtos;
2) kad vykdoma veikla, įgyvendinant valstybės iškeltus uždavinius, turėtų ekonominį pagrindimą, būtų racionali, efektyvi, tikslinga ir atliekama laiku.
Finansų kontrolė savo ruožtu gali būti skirstoma į tam tikras grupes. Pavyzdžiui, gali būti išskirta biudžetinė kontrolė kaip tam tikra finansų kontrolės atmaina ar savarankiška jos dalis. Europos komisija (EK) skiria vidaus ir išorės finansų kontrolę (kuri paprastai siejama su išorės auditu). EK, turėdama omeny finansų kontrolę, dabar naudoja valstybės vidaus finansinės kontrolės sistemų terminą (angl. “Public Internal Financial Control Systems”, PIFCS) .
Finansų kontrolės pagrindiniai uždaviniai būtų šie :
1) patvirtinimas, kad finansiniai įsipareigojimai valstybei ir vietos valdžiai vykdomi laiku ir pagal atitinkamų teisės aktų reikalavimus;
2) užtikrinimas bei pagalba valstybės ir vietinės valdžios institucijoms, įmonėms, organizacijoms ir pan. teisėtai naudoti bei valdyti valstybės finansinius išteklius, vykdyti finansines operacijas;
3) išsiaiškinti vidines organizacijos galimybes didinti rentabilumą, produktyvumą, ekonomiškesnį ir efektyvesnį tiek materialinių, tiek finansinių išteklių panaudojimą; reikėtų paminėti, kad finansų kontrolės objektas neapsiriboja vien finansinių išteklių kontrole – galutiniam rezultate ji reiškia ir materialinių, darbo, gamtinių ir kitų šalies išteklių naudojimo kontrolę;
4) finansinės disciplinos pažeidimų išaiškinimas, prevencija, bei nustatytų poveikio priemonių taikymas atsakingoms organizacijoms ir atsakingiems asmenims.
Vykdant šiuos uždavinius stiprinama finansų disciplina. Finansų disciplina – tai tikslus laikymasis nustatytų taisyklių ir tvarkos sudarant, paskirstant ir naudojant valstybės, vietos valdžios, įmonių, organizacijų, įstaigų piniginius fondus . Tokiu būdu finansų kontrolės pagalba ginami valstybės interesai bei atskirų piliečių, įmonių, organizacijų teisės ir interesai.
Finansų kontrolė gali būti skirstoma pagal įvairius požymius :
1. Pagal subjektus: valstybinė ir visuomeninė, bendravalstybinė, bendra ir specializuota, vidaus ir išorės;
2. Laiko atžvilgiu:
• Išankstinė kontrolė – ji atliekama prieš atliekant piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo operacijas. Todėl ji labai svarbi siekiant užkirsti kelią galimiems finansinės disciplinos pažeidimams. Šios kontrolės metu tikrinami dokumentai, kurie naudojami finansinės veiklos pagrindimui;
• Einamoji kontrolė – tai kontrolė finansinių operacijų vykdymo metu;
• Paskesnė kontrolė – tai kontrolė, vykdoma po finansinių operacijų atlikimo (po biudžeto pajamų ir išlaidų dalies vykdymo, įmonėms ar įstaigoms panaudojus lėšas ir pan.). Šios kontrolės dėka įvertinama finansinė disciplina, išsiaiškinami jos pažeidimai, pasirenkami būdai užkirsti jiems kelią bei priemonės nustatytiems pažeidimams pašalinti.

3. Pagal privalomumo požymį:
• Privalomoji kontrolė – ji atliekama a) vadovaujantis įstatymų nustatytais reikalavimais (pavyzdžiui, biudžeto įvykdymo kontrolė) ir b) vadovaujanti kompetentingų valstybės institucijų sprendimais;
• Savanoriška kontrolė, kuri atliekama ūkinio subjekto iniciatyva.
Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama kontrolės efektyvumo didinimui šalyse, pereinančiose prie rinkos ekonomikos, kuriose keitėsi finansų kontrolės organizavimas, jos esmė. Valstybiniame sektoriuje, kaip ir privačiame sektoriuje, didėja vidaus kontrolės reikšmė, keičiasi išorės kontrolės pobūdis (tai bus plačiau nagrinėjama kitose šio darbo dalyse).

2.2. Valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės instituciniai aspektai

2.2.1. Įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas

Šalies demokratiškumas gali būti vertinamas pagal tai, kad išrinktas šalies parlamentas yra valstybės finansų tvarkytojas, t.y., jis sankcionuoja visas valstybės išlaidas, mokestines pajamas ir skolinimąsi, o įstatymų leidžiamosios valdžios vykdoma valstybės išlaidų kontrolė yra vienas pagrindinių demokratinės valstybės principų. Pavyzdžiui, visose EBPO šalyse vyriausybės gali naudoti valstybės lėšas tik turėdamos įstatymų leidžiamosios valdžios patvirtintą leidimą. Šios teisės suteikimas vyriausybei ir realus įstatymų leidžiamosios valdžios vaidmuo, įtakojant biudžeto politiką, EBPO šalyse skiriasi.
Metiniai asignavimai – tai tradicinis būdas, kuriuo vyriausybei suteikiama teisė daryti išlaidas. Paprastai šalies parlamentas priima sprendimą dėl per metus išleidžiamos lėšų sumos tvirtindamas metinius asignavimus. Keičiantis valstybės išlaidų sudėčiai, santykinai augant išlaidoms transferams ir mažėjant veiklos išlaidoms, sumažėjo jų (kaip dalies visose išlaidose) svarba. Tokiu būdu augantis valstybinis sektorius susilpnino ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę, vykdomą per metinius asignavimus. Manoma, kad pastaruoju metu metiniai asignavimai tapo mažiau efektyvūs reguliuojant išlaidas, kontroliuojant ilgalaikiams įsipareigojimams skirtas lėšas, tačiau parlamentai išsaugojo šią kontrolę kaip vieną iš pagrindinių asignavimų valdytojų atskaitomybės būdų.
Augantis valstybinis sektorius bei valstybės vaidmuo ekonomikoje turėjo įtakos ir parlamentinei veiklai. Bene pagrindinis klausimas, kalbant apie parlamento įtaką ir kontrolę valdant valstybės lėšas, yra parlamento teisė daryti šalies biudžeto pakeitimus. Nors šiandien demokratinėse šalyse su biudžetu ir valstybės lėšomis susiję klausimai sprendžiami laisviau nei anksčiau, tačiau kiek įstatymų leidžiamosios valdžios patvirtintas biudžetas ir kiti rodikliai skiriasi nuo vyriausybės pateiktų projektų, priklauso nuo šalies teisinės sistemos, tradicijų ir santykių tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Parlamento nepriklausomybės laipsnis sprendžiant šiuos klausimus, pasaulyje labai įvairus: pavyzdžiui, JAV Kongresas pateiktame biudžeto projekte daro daug reikšmingų pakeitimų, dažnai atmeta Prezidento pasiūlytą biudžeto projektą ir, pasinaudodamas savo moksliniu potencialu, sudaro kitokį biudžetą. Kita vertus, D.Britanijoje ir jos tradicijomis besivadovaujančiose šalyse parlamentas tvirtina vyriausybės pateiktą biudžetą ir kitus rodiklius praktiškai be pakeitimų. Parlamentinė nepriklausomybė dažnai vertinama ir pagal tai, ar kuriamos arba ar didinamas parlamento pareigybių skaičius, užsiimančių biudžeto klausimais, ar įstatymiškai stiprinamos valstybės audito funkcijos.
Nors parlamentai pradėjo aktyviau dalyvauti klausimų, susijusių su biudžetu, sprendimu, tačiau valstybinio sektoriaus augimas keičia kai kurias tradicines parlamento kontrolės priemones. Europos ir kitose EBPO šalyse iš naujo peržiūrimos dvi įstatymdavystės praktikos, t.y., nustatytų dydžių asignavimų skyrimas ir labai detalių tam tikrų valstybės programų įstatymų kūrimas. Manoma, kad nustatytos apimties asignavimų skyrimas prisidėjo prie didesnės dalies biudžeto deficito problemų atsiradimo ir sudaro prielaidas atgaivinti kasmetinius balsavimus dėl tam tikrų programų. Antroji praktika, išreiškianti parlamento pastangas plėsti savo įtaką kasdieniniame programų administravime, kaip išsiaiškinta, lemia veiklos nelankstumą ir neefektyvumą, kurio valstybė bando išvengti. Paprastai parlamentui vyriausybė teikia gausybę rodiklių, labai detalius biudžetų projektus ar kitus finansinius planus, kur smulkiai ir konkrečiai nurodoma, kam bus skiriamos valstybės lėšos, taigi asignavimų valdytojai turi mažiau lankstumo naudojant jiems suteiktus išteklius. Kai kuriose šalyse toks detalus biudžeto sudarymas dar naudojamas, bet dabar pasaulyje stebima tendencija, kad būtų tvirtinamos bendresnės asignavimų sumos, suteikiant daugiau laisvės asignavimų valdytojams. Kai kurios šalys taip pat sumažino biudžeto išlaidų perskirstymo kontrolę. Bendras šių pasikeitimų rezultatas – nuo parlamentinės kontrolės pereinama prie biurokratinės kontrolės .

2.2.2. Vykdomosios valdžios vaidmuo valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas

Šalies vyriausybė – ministrų kabinetas – yra labai svarbi institucija, formuojanti ir priimanti sprendimus dėl valstybės ekonominės politikos. Pagal finansų ministro rekomendacijas vyriausybė formuoja pagrindinius valstybės išlaidų politikos tikslus, tvirtina valstybės išlaidų rodiklius, sprendžia svarbiausius politikos klausimus, tvirtina biudžeto projektą. Ministrų kabineto vaidmuo dažnai nagrinėjamas kaip konfliktas tarp kabineto, kaip kolegialaus organo, ir kiekvieno ministro individualių interesų. Kaip kolegialaus organo, vyriausybės tikslas yra išlaikyti parlamento pasitikėjimą ir išlikti valdžioje. Jos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, kaip ji valdo valstybės finansinius išteklius.
Didžioji dalis vyriausybės galių kyla iš išskirtinės teisės teikti biudžeto projektą parlamentui. Galima sakyti, kad tokiu būdu parlamento valdžia stiprina vyriausybės valdžią. Kaip paradoksas vertinama tai, kad parlamento galią stiprina vykdomajai valdžiai ir finansų ministerijai suteikti dideli įgaliojimai. Vykdomoji valdžia yra atskaitinga parlamentui, tačiau jei jai nesuteikiami įgaliojimai ir priemonės valdyti valstybės lėšas, parlamento kontrolė tampa nelabai prasminga.. Parlamentas, kuris per daug dalyvauja vykdyme, kam jis yra nepasirengęs, ir stengiasi įteisinti savo valdymo galias, mažina savo paties galimybę vėliau kritikuoti vyriausybę bei vyriausybės atsakomybę už norimų rezultatų pasiekimą arba nepasiekimą. Parlamentai turėtų sutelkti dėmesį stiprioms ir veiksmingoms tikrinimo procedūroms, pavyzdžiui, auditui, ir kitoms priemonėms, užtikrinančioms vyriausybės atskaitomybę parlamentui ir visuomenei.
Valstybės išlaidų valdymo sistemos disciplina remiasi šių dviejų jėgų bendradarbiavimu. Kai kuriose šalyse ministro pirmininko vaidmuo sudarant ir vykdant biudžetą apibrėžiama pagrindiniame biudžeto įstatyme, tačiau dažniausiai naudojamasi pastoviomis konsultacijomis siekiant tvirto abipusio sutarimo svarbiausiais klausimais. Todėl Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentams patariama kurti konstituciją ir pagrindinį biudžeto įstatymą taip, kad būtų užtikrinta tinkama įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios jėgų pusiausvyra.
Kalbant apie vykdomosios valdžios vaidmenį valdant ir kontroliuojant valstybės finansus, svarbiausia institucija yra finansų ministerija. Sėkmingai veikiančiose valstybės valdymo sistemose finansų ministerijai suteikiami ypatingi įgaliojimai ir prerogatyvos, kad ji galėtų ginti kolektyvinius interesus.
Norint, kad vykdomoji valdžia, veikdama per finansų ministeriją, valdytų ir kontroliuotų biudžeto planavimo ir vykdymo procesą, ji turi kontroliuoti valstybės finansinius išteklius. Jei įgaliojimai pinigus surinkti, saugoti ir panaudoti padalinami tarp daugelio ministerijų ir įstaigų, o ne sukoncentruojamos finansų ministerijoje, tuomet vyriausybei sunkiau kontroliuoti šiuos procesus. Daugumoje šalių ši problema sprendžiama įstatymo pagalba, kuriame apibrėžiama valstybinių lėšų sąvoka ir nustatoma, kad visos valstybės lėšos turi būti tvarkomos vienoje sąskaitoje.
Kad finansų ministerijos veikla duotų laukiamų rezultatų, jai turi būti suteikti daug didesni įgaliojimai nei kitoms ministerijoms bei sukurtos atitinkamos priemonės nustatytoms funkcijoms vykdyti. Tuo pat metu jai tenka didelė atsakomybė už biudžeto politiką, pagrindinių nacionalinių programų kūrimą bei vertinimą, etiškų ir skaidrių santykių su kitomis ministerijomis, parlamentu ir visuomene palaikymą. Finansų ministerijai tenkančią atsakomybę galima suskirstyti taip :
1) atsakomybė, susijusi su biudžeto vykdymo kontrole:
• išlaidų vykdymo sistemos administravimas, iždo sistemos valdymas;
• pinigų srautų priežiūra;
• biudžeto peržiūrėjimas metų bėgyje;
• finansinių ataskaitų rengimas ir kt.
2) atsakomybė, susijusi su politikos įgyvendinimu:
• kartu su asignavimų valdytojais arba savarankiškai peržiūrėti veiklos rezultatus;
• nustatyti sritis, kuriose reikia peržiūrėti politiką;
• teikti pasiūlymus vyriausybei dėl asignavimų perskirstymo patvirtinto biudžeto ribose.

Pagrindinė sritis, už kurią finansų ministerija atsakinga demokratinėse valstybėse – tai visų valstybės lėšų tvarkymas, t.y., iždo funkcija, leidžianti finansų ministerijai prižiūrėti ir kontroliuoti biudžeto vykdymą. Finansų ministerija taip pat reglamentuoja apskaitos standartus, finansų valdymo procedūras ir tvarką. Ji turi teisę gauti bet kokią informaciją iš ministerijų ir valstybės institucijų, kuri ministerijai reikalinga atliekant analizę ar kontrolę.
Turbūt svarbiausias finansų ministerijos suteiktas įgalinimas – biudžeto projekto parengimas ir išskirtinė teisė priimti sprendimus dėl kitų su finansais susijusių klausimų. Finansų ministerijos biudžeto projektus rengia visose šalyse, tačiau ne visose daro tai vienodai. Pavyzdžiui, esant centralizuoto planavimo sistemai, finansų ministerijos parengtas biudžetas gali būti ne daugiau nei plano komitetų, kitų ministerijų ir valstybinių įmonių pateiktų skaičių rinkinys. ES šalių vyriausybės paprastai suteikia finansų ministerijai teisę priimti sprendimus dėl vyriausybės svarstymui pateikiamų finansinių pasiūlymų ir tokiu būdu sudrausminti visą biudžeto procesą.
Visų aukščiau minėtų klausimų sprendimas, biudžeto rengimas ir kita reikalauja nuolatinio dialogo tarp finansų ministerijos ir kitų ministerijų ar valstybės institucijų. Kai kuriose šalyse ministerija, norėdama vyriausybei pateikti biudžetinių pasekmių turintį pasiūlymą, iš pradžių privalo gauti finansų ministerijos sutikimą. Kitose šalyse turi būti atliekama kiekvieno vyriausybei teikiamo pasiūlymo pilna finansinė analizė, kurios teisingumą turi patvirtinti finansų ministerija. Plačiai taikomas reikalavimas, kad finansų ministerija būtų pakankamai iš anksto informuota, kad galėtų išanalizuoti pasiūlymą, ir kad klausimas nebūtų vyriausybėje svarstomas, jei nedalyvauja finansų ministras arba jo atstovas. Be to, kiekviena valstybės institucija, prižiūrint finansų ministerijai, vienaip ar kitaip yra atsakinga už savo biudžeto vykdymą ir kontrolę, o jų savarankiškumas šioje srityje priklauso nuo biudžetinės sistemos decentralizacijos.
Taigi efektyviam valstybės išlaidų valdymui ir kontrolei svarbus įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pareigų paskirstymas bei jų sąveika. Be to, kai tam sudarytos sąlygos, šių institucijų funkcijos ir vaidmuo yra vienas kitą papildantys, vienas kitą stiprinantys.

2.3. Šiuolaikinių valstybių biudžeto vykdymo kontrolės elementai

2.3.1. Vidaus kontrolė ir vidaus audito vaidmuo

Literatūroje vidaus (arba valdymo) kontrolė ir vidaus auditas minimi kaip vieni iš pagrindinių elementų, būtinų efektyviam biudžeto vykdymui, o tuo pačiu ir valstybės išlaidų valdymui, užtikrinti.
Vidaus (valdymo) kontrolė valstybės audito tarptautiniuose standartuose INTOSAI (angl. International of state audit institution) standartuose apibrėžiama kaip organizacinių priemonių, strategijų ir procedūrų kompleksas, kurio paskirtis yra padėti užtikrinti, kad vyriausybinės programos pasiektų savo užsibrėžtų rezultatų, kad šioms programoms skirti ištekliai atitiktų deklaruojamus rūpimųjų organizacijų tikslus ir siekius, kad programos būtų apsaugotos nuo švaistymo, sukčiavimo ir netinkamo vadovavimo joms, kad laiku būtų gaunama, kaupiama ir teikiama patikima informacija bei naudojama sprendimams priimti . Praktikoje vidaus kontrolės sistemos apima įvairias specifines procedūras, apimančias, pavyzdžiui, apskaitos, viešųjų pirkimų, pareigų atskyrimo ir finansinės atskaitomybės kontrolę. Vidaus kontrolės sistemos funkcionavimui reikalingos atitinkamos informacinės sistemos organizacijoje bei tinkamos vidaus audito procedūros.
Ši kontrolė vyksta organizacijos viduje ir yra sudėtinė institucijos veiklos dalis, už kurią atsako jos vadovybė, tačiau išorės auditorius turi pareikšti pastabas, jeigu tokios sistemos nėra arba ji būtų neadekvati, kadangi esant gerai vidaus kontrolės sistemai išorinis atskirų dokumentų ir operacijų auditas gali būti mažiau detalus. Visi valstybės valdymo hierarchiniai lygiai, t.y. įstatymų leidžiamoji valdžia, ministrų kabinetas, finansų ministerija, šalies AAI, valstybės institucijų vadovybė, priklausomai nuo vykdomų funkcijų, turi dalyvauti kuriant ir įgyvendinant vidaus (valdymo) kontrolės sistemą. Kadangi valdymo kontrolė yra svarbi užtikrinant efektyvią valstybės lėšų kontrolę ir tinkamą biudžeto vykdymą, daugelyje šalių atitinkamas finansų ministerijos departamentas ar skyrius užsiima šios kontrolės stiprinimo klausimais.
Norint sukurti ir išlaikyti veiksmingą vidaus kontrolės sistemą, visų pirma reikia, kad organizacijos vadovybė prisiimtų atsakomybę už efektyvų organizacijos valdymą ir įrodytų savo asmeninį profesionalumą. Kiti pagrindiniai efektyvios vidaus kontrolės sistemos elementai būtų šie :
1) Stipri centrinė ministerija, atsakinga už visus finansinius klausimus;
2) Apskaitos, finansinės atskaitomybės ir vidaus audito standartai bei sistema, užtikrinanti, kad šių standartų būtų laikomasi;
3) Aiški ir skaidri atskaitomybė už organizacijos padalinius ir valstybės tarnautojus;
4) Efektyvios ir nuoseklios ex ante kontrolės sistemos ir procedūros;
5) Aiškios, išsamios, skaidrios visų valstybinio sektoriaus subjektų finansinių ir veiklos ataskaitų procedūros;
6) Stipri parlamento vykdoma priežiūra ir veiksmingas valstybinio sektoriaus išorės auditas.

Vidaus kontrolės veiksmingumą gali mažinti tai, kad jos kūrimui neskiriama pakankamai dėmesio ir kad ji kuriama pasinaudojant kitų organizacijų sukurtomis sistemomis: kuo didesnė ir sudėtingesnė organizacija ir jos veikla, tuo kruopščiau reikia kurti vidaus kontrolės sistemą. Kad ši sistema būtų veiksminga, reikalingas aktyvus vadovybės palaikymas ją įdiegiant ir įgyvendinant, adekvatus reagavimas į užfiksuotus trūkumus ar nukrypimus nuo normos.
Šios kontrolės sistemos šalyse būna labai įvairios ir priklauso nuo valdymo kultūros ir tradicijų, be to, sistema, gerai veikianti vienoje šalyje, kitoje gali būti visai neveiksminga. Kiekviena organizacija kuria ir naudoja jai priimtiną vidaus kontrolę priklausomai nuo jos individualių poreikių ir veiklos ypatybių bei aplinkos. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad vidaus kontrolė ir jai keliami reikalavimai tiek valstybiniame, tiek ir privačiame sektoriuje yra labai panašūs.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose šalyse, kurios vadovaujasi Napoleono Kodekso tradicija, daugiausia dėmesio skiriama trečiųjų šalių atliekamai kontrolei. Šiose šalyse finansų ministerija vaidina pagrindinį vaidmenį ir jos paskirti tarnautojai tiesiogiai dalyvauja vykdant ex ante kontrolę.
Tuo tarpu Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse ši kontrolė buvo decentralizuota ir paskirstyta ministerijų ir kitų institucijų vadovams arba, kai kuriais atvejais, atskiriems pareigūnas. Tačiau vis tiek už visą vidaus (valdymo) kontrolės sistemos veiksmingumą ir darną atsakinga finansų ministerija.
Vidaus kontrolės vertinimui reikalingas vidaus auditas. Vidaus Auditorių Institutas (VAI) vidaus auditą apibrėžia kaip nepriklausomą, objektyvią patikinimo ir konsultavimo funkciją organizacijoje, sukurtą tam, kad organizacijos veikla būtų tobulinama. Ji padeda organizacijai įgyvendinti savo tikslus, sistemingai vertinant ir didinant rizikos valdymo, kontrolės ir valdymo procesų veiksmingumą (VAI, 1999 m. apibrėžimas) .
Vidaus auditorius vykdo minėtas funkcijas ir, visų pirma, vertina, kaip vidaus kontrolės sistema funkcionuoja ir kaip vidaus kontrolės procedūros ar tam tikros operacijos vykdomos. Pagrindinė vidaus auditoriaus užduotis yra išsiaiškinti, ar yra visos sistemos ir procedūros, reikalingos užtikrinti, kad ištekliai naudojami pagal atitinkamas taisykles ir tvarką. Be to, vidaus auditorius vertina, ar pasiekti institucijos tikslai. Vidaus auditoriaus veikla labai įvairi, ji turi apimti finansinį ir veiklos auditą, kai kuriuos kitus specifinius klausimus, tačiau šiame darbe to plačiau nenagrinėsime.
Svarbu paminėti vidaus audito nepriklausomybę. Vidaus auditorius turi būti atsakingas ministrui ar ministerijos sekretoriui ar atitinkamai kitos valstybės institucijos vadovui, be to, teikti technines rekomendacijas dėl efektyvesnio išteklių valdymo ir išlikti nešališku. VAI taip pat akcentuoja tai, kad vidaus auditorius negali būti susijęs su audituojama veikla ar dalyvauti vidaus kontrolės procese. Jo nepriklausomybės nereikėtų lyginti su išorės auditoriaus nepriklausomybe, kadangi vidaus auditorius yra organizacijos darbuotojas ir atskaitingas organizacijos vadovybei. Kadangi vidaus auditorius yra organizacijos personalo dalis, labai svarbu vidaus auditui užtikrinti atitinkamą vietą ir vaidmenį organizacijoje. Vienas iš būdų stiprinti vidaus audito vaidmenį – audito komiteto organizacijoje įkūrimas, kurį sudarytų institucijos vadovybės nariai bei atitinkami specialistai ir kuriam vadovautų organizacijos vadovas. Tiek privataus, tiek valstybinio sektoriaus organizacijų patirtis patvirtino, kad šie komitetai labai svarbūs siekiant, kad personalas suvoktų vidaus audito būtinumą ir būtų linkę bendradarbiauti su auditoriais. Tokiu būdu sudaromos ir palankesnės sąlygos veiksmingai vidaus kontrolei.

2.3.2. Nepriklausomo išorės audito vaidmuo

Išorės auditas apibrėžiamas kaip auditas, atliekamas nuo audituojamo objekto nepriklausančios institucijos, kurios tikslas yra išreikšti nuomonę ir pateikti ataskaitą apie audituojamo objekto sąskaitas ir finansinę atskaitomybę, operacijų teisėtumą ir teisingumą, finansų valdymo procedūras ir finansinę veiklą . Dažniausiai valstybės išorinį auditą atlieka AAI, kuri paprastai teikia ataskaitą tiesiogiai parlamentui.
Auditas apima procesus ir mechanizmu, kurie sukurti tam, kad užtikrintų, jog biudžetas planuojamas, sudaromas ir valstybės ištekliai panaudojami vadovaujantis valstybės įstatymais ir tai atitinka parlamento ir vyriausybės iškeltus tikslus ir jų įgyvendinimą. Be šio mechanizmo padidėja tikimybė, kad politikos sprendimai bus priimti remiantis netinkama informacija, kad ištekliai bus netinkamai valdomi, kad tam tikros institucijos nepaisys priimtų sprendimų. Valstybiniame sektoriuje auditas dar svarbus tuo, kad turi užtikrinti parlamentą ir vyriausybę bei valstybės piliečius, kad valstybei priklausantis turtas bei valstybės įsipareigojimai valdomi tinkamai ir kad ataskaitos apie tai, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, yra tinkamai ir kokybiškai parengtos .
Valstybės auditas daugelyje Europos valstybių vykdomas jau keletą šimtmečių. Šiandien vidaus ir išorės audito sistemos valstybiniame sektoriuje sukurtos daugelyje pasaulio šalių. Institucijos, vykdančios valstybės auditą, vadinamos labai įvairiai, tačiau bendrai jos visos vadinamos aukščiausiomis audito institucijomis (sutrumpintai – AAI). Vykstant konstituciniams pasikeitimams arba reformuojant valstybės administravimą, dauguma šių institucijų patyrė nemažus struktūrinius pasikeitimus, keitėsi ir jų veiklos sritys ir kompetencija.
Demokratinėse šalyse parlamento vykdoma biudžeto kontrolė paprastai baigiama patvirtinus biudžeto įvykdymo apyskaitą ir AAI parengtą ataskaitą. Apie AAI plačiau bus kalbama kituose darbuose, tačiau čia reikėtų paminėti, kad, kaip ir vidaus audito atveju, svarbi yra AAI nepriklausomybė – AAI atsiskaito tik parlamentui, nepriklauso nuo vyriausybės ar kitų politinių jėgų ir pasižymi aukšta profesine kvalifikacija, atitinkančia tarptautinius profesionalumo standartus.
Tam, kad išorės auditas būtų veiksmingas bei juo būtų pasitikima, jis turi būti visiškai nepriklausomas nuo audituojamo objekto, o ataskaitos turi būti skirtos ne audituojamai institucijai, bet su ja nesusijusiai institucijai. Valstybės finansų valdymui išorės auditas gali būti naudingas keletu aspektų. Atlikus auditą galima:
1) Išsiaiškinti nustatytos tvarkos, taisyklių ar normų pažeidimus, susijusius su netinkamu valstybės lėšų panaudojimu, bei nustatyti silpnąsias valdymo kontrolės vietas, dėl kurių gali kilti pavojus organizacijos vientisumui ir efektyviam biudžetinės ir kitos politikos sprendimų įgyvendinimui;
2) Įvertinti ataskaitų apie biudžeto vykdymą bei finansinės informacijos patikimumą;
3) Nustatyti išeikvojimo ir netinkamos veiklos atvejus, kuriems nesudarant sąlygų įvykti būtų galima ekonomiškiau panaudoti valstybės išteklius;
4) Pateikti patikimą informaciją apie vykdomų programų rezultatus, pagal kurią būtų daromi atitinkami įstatymų, politikos ar biudžeto asignavimų pakeitimai .
Reikėtų paminėti, kad ES AAI skiria daug dėmesio vidaus kontrolės vystymuisi ir plėtrai bei atitinkamai keičia savo naudojamus audito metodus. Šiandien AAI daug mažiau užsiima milžiniškos apimties duomenų apie pavienes operacijas tikrinimu, o daugiau tikrina ir vertina sistemas, procedūras, organizacines struktūras ir darbo metodus, siekdamos nustatyti, ar jie yra veiksmingi klaidų prevencijos ir veiklos efektyvumo požiūriu. AAI rengia ataskaitas ir teikia rekomendacijas, kokių priemonių reikėtų imtis stiprinant kontrolės sistemas, kad būtų išvengta klaidų ir taisyklių nesilaikymo. Tokiu būdu, AAI yra labiau naudingas parlamentui ir manyčiau, geriau atlieka savo funkcijas, nei naudodamas savo ribotus išteklius jau įvykusių klaidų ar neteisėtų operacijų vaikymuisi ir įrodymų rinkimu.
Vidaus ir išorės auditą sieja glaudūs ryšiai. Ir nors išorės auditorius gali teikti rekomendacijas, kaip patobulinti vidaus auditoriaus darbą ar net gi atlikti vidaus audito auditą, tarp vidaus ir išorės auditorių reikėtų užtikrinti bendradarbiavimą. Abiem pusėm gali būti labai naudingi pasikeitimai nuomonėmis, patirtimi ir informacija apie naudojamą metodiką, gali būti sutaupyta laiko ir išteklių, jei abi pusės pasitikės vieni kitų darbu ir atitinkamai planuotų darbą. Tačiau šių dviejų audito tipų nereikėtų painioti.

3. BIUDŽETO ANALIZĖ KAIP VALSTYBĖS IŠLAIDŲ VALDYMO PAGRINDAS

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įvyko daug permainų fiskalinės politikos formavime bei jos vykdyme, valstybės finansų sistemos grandyse, biudžetinius santykius reglamentuojančioje teisinėje bazėje. Išmokti patiems priimti sprendimus dėl šalies fiskalinės politikos, valstybės finansų valdymo tikslų, įsisavinti valstybės finansų valdymo principus bei naujų fiskalinių priemonių naudojimą prireikė šiek tiek laiko.
Valstybės išlaidų valdymo ir biudžeto praktikoje iki 1998 m. pasikeitimų buvo mažiau nei kitose valstybės finansų valdymo srityse, pavyzdžiui, mokesčių, iždo valdymo srityse. Vykdant valdymo ir kitų viešojo sektoriaus reformas, dėl integracijos į ES procesų bei poreikio efektyviau valdyti, naudoti ir kontroliuoti valstybės finansinius išteklius, kad būtų vykdomi valstybės keliami tikslai, buvo būtina šios valstybės finansų srities reforma.

3.1. BIUDŽETO SANDAROS REFORMOS LIETUVOJE RAIDA

Siekiant įdiegti gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma, kuria siekiama pagerinti valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto procedūras, konsoliduoti nacionalinį biudžetą, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą, spręsti su stojimu į Europos Sąjungą (ES) susijusius finansinius klausimus . Svarbus dokumentas yra LR Seimo 1998 m. spalio mėn. paskelbta rezoliucija Dėl Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros koncepcijos. 2000 m. priimtas naujas LR biudžeto sandaros įstatymas (BSĮ), priimti ir kiti biudžetinei praktikai svarbūs įstatymai bei poįstatyminiai aktai: LR valstybės iždo, LR valstybės kontrolės įstatymai, Strateginio planavimo metodika, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka, Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarka, LR valstybės biudžeto asignavimų valdytojų programų vykdymo vertinimo tvarka, teisės aktai dėl vidaus audito valstybinėse įstaigose ir kt. Tačiau dar neparengti kai kurie svarbūs dokumentai, reikalingi tolesnei reformai ir jos sėkmingam įgyvendinimui.
Pagrindinės reformos kryptys yra šios:
• įvestas trimetis LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų planavimas, rengiamas programinis biudžetas, siekiama griežtinti biudžeto rengimo procedūras;
• LR valstybės biudžetas rengiamas vadovaujantis LR Vyriausybės nustatytais strateginio planavimo tikslais (prioritetais);
• visi Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą arba Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Kelių fondą, Valstybės įmonės “Ignalinos atominė elektrinė” eksploatavimo nutraukimo fondą;
• akcentuojama nacionalinio biudžeto vykdymo kontrolė, LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių institucijų programų vertinimas bei išlaidų naudingumo analizė;
• įtvirtinta nuostata dėl informacijos apie LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymą, priėmimą, vykdymą, vertinimą ir kontrolę viešumo bei kiti reikalavimai.
Biudžeto sandaros reforma Lietuvoje dar nebaigta. Nemažai pasikeitimų bus susiję su integracija į ES bei ekonominę ir pinigų sąjungą. Lietuvai tapus ES nare, fiskalinė politika taps labai svarbiu valstybės ekonominės politikos instrumentu, be to, Lietuva turės vykdyti dėl narystės atsiradusius įsipareigojimus. Todėl svarbu toliau stiprinti ir tobulinti valstybės finansų valdymą.
Tai taip pat susiję ir su Lietuvai aktualios problemos  valstybės skolos valdymo  sprendimu: nepakankamai skiriama dėmesio ES šalyse vykdomai valstybės skolos valdymo reformai, kai fiskalinė politika atskiriama nuo valstybės skolos valdymo bei daugelyje šalių steigiamos atskiros valstybės skolos valdymo institucijos. Kita Lietuvoje šiandien aktuali problema  tai ES struktūrinių paramos fondų lėšų panaudojimo kontrolė ir atskaitomybė. Be to, specialistų vertinimu, Lietuvoje reikėtų peržiūrėti funkcijų ir atsakomybės paskirstymą tiek tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, tiek tarp atskirų valstybės institucijų. Svarbūs tolesnės reformos uždaviniai  užtikrinti efektyvų valstybės išlaidų paskirstymą ir naudojimą, fiskalinės politikos (apie kurią bus kalbame kituose skyriuose) formavimą atsižvelgiant į besikeičiančias ekonomines sąlygas, tobulinti biudžeto klasifikaciją ir toliau didinti valstybės finansų valdymo skaidrumą.

3.2. Biudžetiniai principai ir jų įgyvendinimas Lietuvoje

Biudžeto procesas skirtingose šalyse yra skirtingas ir kiekviena valstybė turi savo biudžeto sudarymo būdus, metodus ir procedūras. Pakankamai ilgą laiką buvo stengiamasi susisteminti pagrindinius biudžeto proceso veiksmus ir procedūras, kurios apibūdintų visų valstybių, nepriklausomai nuo jų politinės sąrangos, išsivystymo lygio ir kitų ypatybių, biudžeto proceso taisykles ir procedūras, kuriomis galėtų vadovautis kiekvienos valstybės vyriausybė. Įvairiuose šaltiniuose galime rasti detaliai aprašytus ir per eilę metų ištobulintus pagrindinius principus, kuriais vadovaujantis turėtų būti sudaromas ir vykdomas biudžetas . Toliau aptarsime šiuos principus ir panagrinėsime, kaip jie įgyvendinami Lietuvoje.
1. Vieningumo (angl. comprehensiveness) principas reiškia, kad biudžete turi atsispindėti visos vyriausybės pajamos ir visos išlaidos. Šis principas išreiškia siekimą efektyviai kontroliuoti lėšų naudojimą.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo sparčiai kuriami nebiudžetiniai valstybės lėšų fondai: jei 1992 m. jų buvo vos keli, tai 2000 m., analitikų skaičiavimais, jų buvo virš 28. Šių fondų kūrimas buvo argumentuojamas tuo, kad valstybės ištekliai gali būti geriau valdomi, jei lėšos yra paskirstytos ir iš anksto numatytos jų panaudojimo sritys, tikslai, bei kad tokiu būdu galima pasiekti stabilesnį tam tikrų sričių ar veiklos finansavimą. Dėl šių nebiudžetinių fondų Vyriausybė turėtų lanksčiau valdyti valstybės finansinius išteklius.
Tokiu būdu, Lietuvoje buvo pažeidžiamas biudžeto vieningumo principas, tuo pačiu buvo nepakankamas skaidrumas ir kontrolė valdant valstybės finansus. Kaip jau buvo minėta, vykdant biudžeto reformą, Lietuvoje padėtis pasikeitė ir 2000 m., patvirtinus naują LR biudžeto sandaros įstatymą, Lietuvoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomos tik per aukščiau minėtus 6 fondus. Tai yra teigiamas poslinkis darant valstybės piniginių lėšų valdymą skaidresnį ir sudarant prielaidas efektyvesniam valstybės išlaidų valdymui. Be to, tobulinama ir valstybės iždo sistema: valstybės ižde  t.y. Finansų ministerijos valdomoje sąskaitoje banke  kaupiami valstybės piniginiai ištekliai (valstybės biudžeto, valstybės pinigų fondų ištekliai bei kitos įstatymuose numatytos valstybės lėšos), diegiama Valstybės iždo bendroji sistema, kurios paskirtis  užtikrinti efektyvų ir racionalų valstybės piniginių išteklių valdymą bei jų naudojimą įstatymų nustatytiems reikalams finansuoti. Lietuvoje šio principo reikalavimų įgyvendinimas kol kas yra keliantis daugiausiai diskusijų.
Kita vertus, šio principo negalima ir suabsoliutinti, ypač pereinamosios ekonomikos šalyse, kurios kenčia nuo valstybės finansinių išteklių trūkumo ir kuriose nesurenkamos biudžeto pajamos. Tokios šalys iš įvairių tarptautinių organizacijų ar kitų šalių gauna finansinę paramą tam tikroms programoms ar projektams vykdyti ir tam, kad tos lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį ir iškeltiems tikslams įgyvendinti, galima sudaryti atskirus fondus ar atidaryti sąskaitas.
2. Tikrumo (angl. accuracy) principas reikalauja, kad į biudžetą būtų įtrauktos tikros pajamos, išlaidos ir kitos finansinės operacijos bei pinigų srautai. Kitaip tariant, biudžete patvirtinti valstybės ketinimai finansuoti tam tikras programas, institucijas ar pan. turi būti tikri ir išreikšti tikrus valdžios įsipareigojimus. Šį principą galima susieti su kai kurių autorių išskiriamu biudžeto teisėtumo principu (angl. authoritativeness) , kuris reikalauja, kad visos valstybės išlaidos turi būti patvirtintos įstatymu.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, siekiant įgyvendinti šį principą, atliekama vidaus ir išorės biudžeto vykdymo kontrolė. Biudžetas bei jo pakeitimai tvirtinami įstatymu ir tokiu būdu užtikrinama atitinkama kontrolė, kad valstybės lėšos nebūtų naudojamos savavališkai ar neteisėtai perskirstomos. Kadangi dėl ekonominės situacijos pokyčių, nenumatytų situacijų ar prognozavimo netikslumų biudžetas paprastai neįvykdomas toks, koks jis buvo patvirtintas pradžioje (pajamos nesurenkamos arba surenkamos didesnės, keičiasi ir poreikis ar galimybės finansuoti valstybės išlaidas), todėl biudžetinių metų eigoje atliekami biudžeto įstatymų pakeitimai (plačiau apie kitoje darbo dalyje).
3. Periodiškumo principas (angl. annuality) reiškia, kad biudžetas turi būti sudaromas tam tikram laiko periodui, paprastai jis sudaromas vieneriems finansiniams metams.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, biudžetas tvirtinamas vieneriems biudžetiniams metams, kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d. Tai taip pat įtvirtinta LR biudžeto sandaros įstatymu.
4. Pagal viešumo principo (angl. transparency) reikalavimus, vyriausybė turi laiku skelbti informaciją apie planuojamas ir faktines valstybės pajamas ir išlaidas, apie šalies biudžeto vykdymą. Tai svarbus principas, kurio dėka didinamas viešųjų finansų ir valstybės politikos skaidrumas bei vykdoma visuomeninė kontrolė.
Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau duomenų ir informacijos apie Lietuvos valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus galima rasti Finansų ministerijos interneto tinklalapyje, Finansų ministerija nuo 1998 m. skelbia ir duomenis apie konsoliduotą bendrą šalies biudžetą. Be to, BSĮ 11 str. skirtas informacijos apie valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo, priėmimo, vykdymo, vertinimo, kontrolės viešumui, kuriuo nustatyta, kad Finansų ministerija informaciją apie patvirtintą valstybės biudžetą, jo pajamas ir asignavimus, jų vykdymą skelbia leidinyje „Valstybės žinios“ ir Finansų ministerijos interneto puslapyje. Deja, kol kas Lietuvoje trūksta viešumo svarstant valstybės finansų reikalus, trūksta visuomenės aktyvumo diskutuojant apie išlaidų paskirstymą, visuomenės dalyvavimas formuojant valstybės biudžeto politiką taip pat nėra didelis. Kai kurių specialistų nuomone , šiuolaikinių informacinių technologijų naudojimas darys didelę įtaką valstybės finansų valdymui ir sudarys galimybę visuomenei gauti daugiau informacijos ir aktyviau dalyvauti rengiant ir analizuojant biudžetą, valstybės keliamus prioritetus ir pan.
5. Specializuotumo (angl. specification) principas reikalauja, kad visos biudžeto išlaidos būtų paskirstytos konkretiems tikslams ir konkretiems asignavimų valdytojams, o visos pajamos turi būti aiškiai nustatytos ir tvirtinamos pagal kiekvieną pajamų šaltinį.
Šis principas įgyvendinamas kasmet tvirtinant biudžeto įstatymą. Lietuvoje valstybės biudžeto pajamos tvirtinamos bendra suma bei pagal kiekvieną pajamų šaltinį, taip pat asignavimų valdytojų administruojamų pajamų įmokas į valstybės biudžetą bei valstybės institucijų, įstaigų, vykdančių viešojo administravimo funkcijas, ir kontrolės institucijų pajamas už teikiamas paslaugas; bendra asignavimų suma, jų paskirstymas pagal institucijas Vyriausybės tvirtinamoms programoms įgyvendinti, paskirstymas pagal valstybės funkcijų klasifikaciją. Be to, asignavimai skiriami paprastosioms išlaidoms, iš jų  darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms  šių biudžeto straipsnių asignavimų valdytojai neturi teisės viršyti. Taip pat Vyriausybė kasmet, įsigaliojus atitinkamų metų biudžeto įstatymui, nutarimu paskirsto valstybės biudžeto asignavimus pagal programas.
Be šių principų gali būti išskiriami ir kiti. Pavyzdžiui, ES išskiriami universalumo (angl. universality) principas (visos pajamos yra bendros ir be jokių išskirtinumų naudojamos visoms išlaidoms finansuoti); subalansuotumo (angl. equilibrium) principas (ES biudžeto pajamos turi būti lygios išlaidoms; bendrija neturi teisės skolintis, kad padengtų savo išlaidas).
Jei panagrinėtume TVF 1998 metais (2001 metais atnaujino) patvirtinto Fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodekse – Principų deklaracijoje įvardytus principus, Lietuvoje finansų valdymas dar neatitinka kai kurių principų:
• Vaidmenų ir atsakomybės aiškumo (kol kas nėra nusistovėjusio ir aiškaus pareigų ir funkcijų pasiskirstymo tarp įvairių valdymo lygių, būtent, centrinės ir vietos valdžios bei funkcijų, kurios perduotos vykdyti apskritims; nepakankamai aiškiai reglamentuotas valstybės institucijų nebiudžetinių lėšų formavimas ir panaudojimas; valstybės dalyvavimas privačiame sektoriuje taip pat turi būti aiškiai reglamentuotas, užtikrinamas sandorių skaidrumas bei informacijos viešumas; šiuo metu ne visi mokesčius reglamentuojantys įstatymai bei jų taikymą nustatantys teisės aktai yra aiškūs mokesčių mokėtojams, nusistovėję;
• Informacijos viešumas (valstybės konsoliduotos atskaitomybė nėra aiškiai reglamentuota, o valstybės finansinės ataskaitos nepateikia pilnos informacijos apie valstybės finansinę būklę (apie tai plačiau kitame poskyryje); turi būti aiškiai apibrėžti valstybės finansinių ataskaitų rengimo metodai bei skelbiama informacija apie juos; finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarkaraštis turi būti skelbiamas iš anksto);
• Atviras biudžeto rengimas, vykdymas bei atskaitomybė (biudžete turi būti aiškiai įvardintos naujos valstybės politikos priemonės; rengiant biudžetą būtina nustatyti ir įvertinti galimas rizikas, susijusias su ekonominės padėties pasikeitimais, valstybės įsipareigojimais).
Šie biudžeto principai įgyvendinami ir vykdomi dėka detalizuotų procedūrų ir taisyklių, kuriomis apibrėžiama biudžeto apimtis, informacija, kuri turi būti jame pateikta, atitinkamų veiksmų planas, patvirtinimas, reikalingas prieš išleidžiant lėšas ir kt. Susistemintos ir apibendrintos šios procedūros ir taisyklės sudaro biudžeto proceso esmę. Jeigu biudžeto procesas atitinka visus principus ir normas, laikoma, kad jis yra teisėtas ir efektyvus . Tačiau tam, kad biudžeto procesas, pagrįstas minėtais principais, būtų įgyvendinamas, reikalinga politinė valia.

3.3. Valstybės išlaidų valdymas ir kontrolė atskiruose biudžeto proceso etapuose

Nors Lietuvos biudžetinėje praktikoje per pastaruosius metus įvyko nemažai pasikeitimų, dar yra nemažai problemų, o kai kuriose srityse reformos dar nebaigtos, tam tikros sritys reformų dar laukia. Šioje dalyje apžvelgsime valstybės biudžeto proceso etapus, kai kurias Lietuvos valstybės išlaidų valdymo bei biudžeto proceso problemas ir tobulintinas vietas, susijusias su nepakankamu finansų planavimu, bei aptarsime galimus jų sprendimo būdus.
Biudžeto procesas yra nepertraukiamas ciklas procesų, procedūrų, veiksmų, kurių metu priimami sprendimai dėl valstybės finansinių išteklių surinkimo ir panaudojimo. Jį galima analizuoti kaip seką tam tikrų etapų. Galima išskirti šiuos biudžeto proceso etapus :
1. Biudžeto planavimo procesas Vyriausybėje (Vyriausybės etapas), kuris baigiamas pateikiant biudžeto įstatymo projektą parlamentui (biudžeto tikslų ir gairių nustatymas, biudžeto paraiškų sudarymas, biudžeto projekto sudarymas, suderinimas, galutinio biudžeto projekto sudarymas);
2. Parlamento etapas, kuris baigiamas biudžetą patvirtinant įstatymu (diskusijos, projekto taisymai ir biudžeto įstatymo priėmimas);
3. Biudžeto vykdymo etapas, kai įstatymu patvirtintas biudžetas vykdomas (biudžeto pajamų surinkimas ir išlaidų finansavimas, biudžeto pakeitimai metų eigoje);
4. Ex post kontrolės etapas  biudžeto įvykdymo kontrolė ir atskaitomybė.
Bet kokiu laiko momentu vyksta du, dažniausiai trys biudžeto proceso etapai. Schematiškai tai galima pavaizduoti tokiu būdu:

1 pav. Biudžeto proceso etapai

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

 

 

 

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

 

 

 

Vyriausybės ir parlamento etapai

Biudžeto vykdymo etapas

Ex post kontrolės etapas

t-2 biudžetiniai metai

t-1 biudžetiniai metai

t biudžetiniai metai

t+1biudžetiniai metai

t+2 biudžetiniai metai

Toliau apžvelgsime Lietuvos valstybės biudžeto procesą pagal aukščiau išskirtus biudžeto proceso etapus.
3.3.1. Biudžeto planavimo ir biudžeto projekto sudarymo (Vyriausybės etapo) trūkumai Lietuvoje

Tinkamas biudžeto finansinių rodiklių planavimas bei biudžeto projekto sudarymas yra svarbus efektyviai vykdant biudžetą ir įgyvendinant valstybės keliamus tikslus. Geras biudžeto planavimas, tinkamos metodikos naudojimas bei biudžeto projekto sudarymas yra labai svarbus geram valstybės finansų valdymui. Vyriausybės etapo metu, atsižvelgiant į prognozuojamus šalies makroekonominius rodiklius ir galimus įstatymų ar kitų teisės aktų pakeitimus bei valstybės tikslus, rengiamas valstybės pajamų ir išlaidų ateinančių metų finansinis planas.
LR Konstitucijos 130 straipsniu nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, ši nuostata įtvirtinta BSĮ. Pagrindinį darbą rengiant valstybės biudžetą atlieka Finansų ministerija  ji Vyriausybės nustatytais terminais rengia LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektus.

3.3.1.1.Valstybės išlaidų ir pajamų prognozavimo tikslumas

Išvadas apie biudžeto planavimą Lietuvoje pagrįsti statistinės analizės rezultatais yra sudėtinga, kadangi per maža statistinė imtis. Šiame darbe panagrinėsime kai kuriuos duomenis apie Lietuvos valstybės biudžetą 1995  2003 metais.
Planavimo kokybės arba prognozavimo tikslumo vertinimas yra sudėtingas uždavinys. Šiame poskyryje pažiūrėsime į Lietuvos valstybės biudžeto planavimo procesą dviem aspektais. Vienas iš literatūroje pateikiamų būdų  tai biudžeto finansinių rodiklių prognozavimo tikslumo vertinimas pagal tai, kiek biudžeto įstatymu patvirtintos biudžeto pajamų ir išlaidų apimtys atsilieka ar viršija faktines biudžeto pajamas ir išlaidas. Be to, mokslininkai empiriškai pagrindė tiesioginę priklausomybę tarp biudžeto prognozavimo tikslumo ir strategiškai orientuoto biudžeto proceso .
1 lentelėje (kitame lape) pateikti duomenys apie valstybės biudžeto vykdymą 1995  2003 m. bei nuokrypį nuo planuotų dydžių. Žemiau pateiktas grafinis skirtumo tarp planuotų ir faktiškai gautų pajamų bei padarytų išlaidų dinamikos atvaizdavimas.
Kaip galime matyti iš pateiktų duomenų, didžiausias skirtumas tiek tarp planuotų ir faktiškai gautų pajamų, tiek tarp planuotų bei faktiškai padarytų išlaidų yra 1995 ir 1999 m. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad būtent 1999 m. buvo patvirtintas subalansuotas valstybės finansinis planas, naudojant naujas biudžeto procedūras. Didžiausią skirtumą tarp biudžeto planuotų ir faktiškai įvykdytų finansinių rodiklių 1999 m. lėmė pablogėjusi ekonominė situacija šalyje (Rusijos krizės padariniai) ir negautos mokestinės pajamos bei realiai neįvertinta Lietuvos ekonominė padėtis.

1 lentelė. Pagrindiniai duomenys apie LR valstybės biudžeto planuotas pajamas ir išlaidas bei faktiškai gautas pajamas bei padarytas išlaidas 1995  2003 m.

                             

Metai

Planuoti dydžiai (tūkst.Lt)

Faktinis įvykdymas (tūkst.Lt)

Skirtumas (%) tarp planuotų ir faktiškai gautų valstybės biudžeto pajamų*

Skirtumas (%) tarp planuotų ir faktiškai padarytų valstybės biudžeto išlaidų*

Skirtumas (%) tarp planuoto ir faktiško valstybės biudžeto deficito*

 

Pajamos

Išlaidos

Deficitas

Pajamos

Išlaidos

Deficitas

 

 

 

1995

3399603

3818962

419359

3927856

4428751

500896

(15,5)

(16,0)

(19,4)

1996

4843015

5498055

655040

4622717

5332794

710077

4,5

3,0

(8,4)

1997

6019736

6717586

697850

6130147

6570605

440458

(1,8)

2,2

36,9

1998

6885936

7580936

695000

6439586

7123186

683600

6,5

6,0

1,6

1999

7210071

7210071

0

5904056

5941989

37933

18,1

17,6

2000

6051088

6851088

800000

5781293

6534069

752776

4,5

4,6

5,9

2001

6428134

7334134

906000

6344789

6999424

654635

1,3

4,6

27,7

2002

8868023

10003411

1135388

8900299

10028312

1128013

(0,36)

(0,24)

(0,6)

2003

9545160

10857438

1312278

9624765

10833477

1208712

0,8

0,2

8,5

Šaltinis: 1995  2003 m. LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai. Statistikos departamento duomenys apie 1995 – 2003 m. valstybės biudžeto įvykdymą.
*Pastaba: lyginimo bazė  planuoti biudžeto finansiniai rodikliai.

Be to, 1995 ir 1997 metais valstybės biudžeto pajamos viršijo planuotas, visais kitais metais pajamų buvo surinkta mažiau nei numatyta. Valstybės biudžeto išlaidos 1996  2001 m. taip pat atsiliko nuo planuotų. Taigi, Lietuvoje pagrįstai reiškiama nuomonė, kad biudžetas sudaromas remiantis pernelyg optimistiškomis prognozėmis: biudžeto įstatymu tvirtinamos didesnės valstybės pajamos ir išlaidos nei realiai gali būti įvykdytos. Tačiau atsižvelgiant į 2002 m. ir 2003 m. duomenis, matome, kad pajamos nors ir labai nežymiai, viršija planuotąsias pajamas. Iš 2003 m. pateiktų duomenų pastebime, kad biudžeto išlaidos, kaip ir deficitas, buvo mažesnės nei numatytos metų pradžioje. Tai parodo, kad naujos reformos kryptis eina teisinga linkme.

3.3.1.2. Strateginio planavimo principų taikymas valstybės finansų valdyme

Tiek užsienio, tiek Lietuvos specialistai kritikavo ir kaip vieną pagrindinių Lietuvos biudžeto proceso trūkumų įvardijo strateginės, visa apimančios valstybės vizijos nuostatų dėl valstybės politikos prioritetinių krypčių nebuvimą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvoje šioje srityje padaryta pažanga. Visų pirma, priimti svarbūs teisės aktai. LR Vyriausybė 2000 m. patvirtino Strateginio planavimo metodiką, kurioje išreikšta nuostata, kad strateginis planavimas reikalingas įgyvendinti integruotą planavimo ir biudžeto formavimo sistemą bei kad planavimo ir biudžeto formavimo reformą yra įmanoma sėkmingai įgyvendinti tik tada, kai abi reformos vyksta kartu.
Lietuvoje valstybės biudžeto rengimas pradedamas Vyriausybei nutarimu patvirtinus atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planą.
Šiame biudžeto proceso etape svarbios BSĮ įtvirtintos ir aukščiau minėtos biudžetinės reformos nuostatos:
 asignavimų valdytojai programas ir išlaidų sąmatų projektus rengia vadovaudamiesi Vyriausybės nustatytais strateginiais tikslais (prioritetais);
 valstybės biudžeto projektas rengiamas trejiems biudžetiniams metams remiantis strateginio planavimo principais, šalies ūkio plėtros makroekonominėm prognozėm, LR Vyriausybės programa bei kt. dokumentais.
2001 m. gruodžio 5 d. Vyriausybė patvirtino Valstybės ilgalaikės raidos strategijos rengimo koncepciją, pagal kurią kuriamas strateginio planavimo dokumentas, atspindintis valstybės ilgalaikės raidos viziją, pagrįstą ekonominės, socialinės kultūrinės ir politinės situacijos analize. Pagrindinį darbą atlieka Ūkio ministerija, kurios nuostatuose įvardytas uždavinys formuoti LR Vyriausybės Lietuvos ūkio plėtros politiką ir ilgalaikę strategiją. Tačiau tokios Vyriausybės pastangos suformuluoti valstybės ilgalaikės raidos strategiją yra kritikuojamos specialistų dėl nepakankamo veiksmų koordinavimo, šio darbo netinkamo organizavimo bei deklaratyvaus jo pobūdžio. Daug kritikos sulaukiama dėl to, kad biudžetas sudaromas ne vadovaujantis deklaruojamais tikslais, “bet asignavimų valdytojų poreikiais, nors pastaruosius ir bandoma įvilkti į programų ir strateginio planavimo rėmus” .

3.3.1.3. Programinio biudžeto ir programų sudarymas bei įgyvendinimas

Su strateginio planavimo principų įgyvendinimu glaudžiai susiję ir programinio biudžeto sudarymo principo diegimas Lietuvoje. Specialistų teigimu, reikalingas stiprus politinis įsipareigojimas, personalo mokymai, palaipsninis sistemos įdiegimas ir kitų, su biudžetu susijusių sričių reformos  tuomet galima tikėtis, kad programinis biudžetas duos laukiamų rezultatų .
Lietuvoje, tiek Laisvosios rinkos instituto specialistų, tiek pačių programų kūrėjų ir vertintojų nuomone, programinio biudžeto sudarymo principas nėra pakankamai įsisavintas ir iki galo nesuvokta jo esmė. Kritikuojama tai, kad programinis biudžetas taip pat yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio: programos programiniame biudžete “pritemtos”, jos apjungiamos ar smulkinamos nekeičiant jų esmės. Be to, nors teisės aktuose numatyta galimybė teikti ir nagrinėti alternatyvias programas, Lietuvoje alternatyvos mažai nagrinėjamos.
Pagal programos apibrėžimą, programos paskirtis yra išreikšti viešosios politikos tikslus ir nustatyti veiksmus, būtinus jiems pasiekti . Lietuvoje būtina peržiūrėti valstybės programas ir įvertinti, ar jos atitinka keliamus vyriausybės tikslus, ar programos ir jas vykdančios institucijos nedubliuoja viena kitos ir skatinti alternatyvių pasiūlymų teikimą.
Be to, dėl pačio programinio biudžeto prigimties, kai kurių teisės aktų spragų bei kai kurių valstybės pareigūnų asmeninių paskatų galima abejoti biudžeto rodiklių patikimumu, jų kokybe, kadangi pasitaiko, kad į biudžeto rodiklių planavimui neskiriamas pakankamas dėmesys, o lėšų poreikis ne visoms išlaidoms finansuoti detaliai išanalizuojamas. Taip programinis biudžetas sudaro prielaidas finansuoti tam tikras veiklas, kurios gali neatitikti Vyriausybės keliamų arba konkrečios programos tikslų.
Kitaip tariant, egzistuoja rizika, kad jau biudžeto planavimo etape bus užprogramuotas neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas arba jų panaudojimas ne pagal paskirtį. Be to, reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis biudžetas tampa atramos tašku planuojant ir kitų metų biudžetą.
Tam, kad programinis biudžetas būtų veiksmingas, reikalingas politinis įsipareigojimas ir stabilumas, kadangi vykdomos programos paprastai yra tęstinės ir neįgyvendinamos per vienerius metus. Todėl neigiamą poveikį programinio biudžeto rezultatams Lietuvoje daro tai, kad neužtikrinamas stabilus vykdomų programų finansavimas. Tai susiję ir su aukščiau minėta problema dėl valstybės lėšų paskirstymo ne pagal iškeltus tikslus (prioritetus). Be to, būtina užtikrinti, kad pareigūnai, atsakingi už programų vykdymą, bei atitinkamos institucijos, nustatančios valstybės strateginius tikslus, priimančios sprendimus dėl programų pasirinkimo bei vertinančios programų vykdymą, gautų savalaikę, pilną ir tinkamą informaciją apie programas, jų vykdymą bei apie socialines, ekonomines sąlygas šalyje.

3.3.1.4. Optimistinio biudžeto projekto rengimas

Pasaulio banko, ES specialistų vertinimu , tendencija pervertinti planuojamas pajamas daugelyje šalių yra daugiau ne dėl techninių priežasčių, bet dėl sistemą veikiančių, dažniausiai, politinio spaudimo ir paskatų. Kad to būtų išvengta, siūloma sudaryti nepriklausomas ekspertų grupes, kurios rengtų ekonomines prognozes, pagal kurias būtų sudaromas biudžetas. Specialistų teigimu, pesimistinėmis prognozėmis vadovaujantis sudarytas biudžetas leidžia mažinti valstybės sektoriaus išlaidų dydį, kas yra aktualu šalims, kuriose sparčiai auga valstybės skola. Tačiau kita vertus, optimistinės prognozės gali teigiamai veikti ūkio subjektų lūkesčius.
Kaip jau buvo aptarta ankščiau, Lietuvoje svarbus uždavinys – biudžeto planavimo ir prognozavimo kokybės gerinimas. Visos ekonomikos dalyvių lūkesčius ir veiksmus įtakoja Finansų ministerijos makroekonominės prognozės bei prognozės apie viešojo sektoriaus pajamas bei išlaidas. Kai kurie specialistai kritikuoja tai, kad Lietuvoje biudžetas sudaromas remiantis pernelyg optimistinėmis prognozėmis, dėl ko valstybės finansinis planas neįvykdomas: negaudama įplaukų į valstybės iždą, valstybė negali finansuoti numatytų išlaidų, nevykdo įsipareigojimų, kas neigiamai veikia visą šalies ūkį.
Taigi, Lietuvoje reikėtų skirti pakankamą dėmesį planavimo ir prognozavimo būdų bei metodų tobulinimui: reikia siekti įvertinti ir atsižvelgti į galimus ekonominės, socialinės padėties pokyčius bei taip planuoti valstybės pajamas ir išlaidas, kad planai neigiamai neveiktų privataus sektoriaus lūkesčių ir kad biudžetas būtų kuo realesnis.
Kita vertus, ši problema yra susijusi ir su nepakankamai geru valstybės finansinių išteklių planavimu bei fiskalinių ir viso ūkio ekonominių rodiklių prognozavimu, kai neįvertinamos galimos grėsmės bei jų poveikis biudžeto vykdymui, įsipareigojimų vykdymui. Siekiant realesnio biudžeto, reikia įvertinti valstybės įsipareigojimus, valstybės vaidmenį ir prisiimtas funkcijas.
Biudžeto planavimo ir biudžeto projekto rengimo etapas baigiamas, kai Vyriausybė Seimui pateikia atitinkamų metų LR valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių įstatymo projektą.

3.3.2. Valstybės biudžeto svarstymas ir tvirtinimas Seime

Šis etapas taip pat svarbus, nes jo metu įstatymų leidžiamoji valdžia  LR Seimas  įstatymu patvirtina valstybės biudžetą. Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse, šiame etape pasireiškia įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolė, teikiami alternatyvūs pasiūlymai, biudžeto projektas analizuojamas, tobulinamas ir patvirtinamas įstatymu. Šiame etape taip pat realizuojamas biudžeto viešumo principas  visuomenė ir įvairios suinteresuotos grupės turi gauti informaciją, išreikšti savo nuomonę bei turi būti sprendžiami iškylantys interesų konfliktai.
Kaip viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių Lietuvoje gerinti valstybės finansų valdymą nurodoma skaidrumo stoka. 1998 m. TVF parengė vadovą fiskalinio skaidrumo klausimais (The IMF Manual on Fiscal Transparency), kuriuo siekiama paskatinti valstybes kuo greičiau didinti valstybės finansų skaidrumą. Šiame vadove nurodomi keturi bendrieji fiskalinio skaidrumo principai:
– vaidmenų ir atsakomybės aiškumas;
– informacijos viešumas;
– atviras biudžeto rengimas, vykdymas ir atskaitomybė;
– nepriklausomas sąžiningumo ir principingumo patikinimas.
Šiame valstybės biudžeto etape svarbus vaidmuo tenka Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, kuris svarsto biudžeto projektą, nagrinėja kitų Seimo komitetų pastabas ir pasiūlymus, teikia apibendrintas išvadas.
Be minėto LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekto, Seimui pateikiami ir kiti susiję dokumentai, nurodyti BSĮ 19 straipsnyje. Seimas valstybės biudžetą tvirtina vieneriems biudžetiniams metams pagal BSĮ 18 straipsnyje nurodytus rodiklius.
Norint, kad programos būtų vykdomos efektyviai ir kad jas būtų galima įvertinti, labai svarbu pasirinkti tinkamus kiekybiškai išreiškiamus vertinimo kriterijus. Tiek patys valstybės tarnautojai, atsakingi už programų sudarymą, tiek ir kiti specialistai pripažįsta, kad ne visi šiuo metu vykdomų programų vertinimo kriterijai yra tinkami vertinti konkrečios programos rezultatus bei pakankamai gerai atspindi nagrinėjamą reiškinį. Tinkamų vertinimo kriterijų pasirinkimas ir programų rezultatų vertinimas pagal šiuos kriterijus yra svarbus uždavinys Lietuvos asignavimų valdytojams.
Kaip jau buvo minėta, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvoje biudžetas pradedamas rengti pakankamai vėlai, nors pastaraisiais metais galima stebėti tendenciją, kad LR Vyriausybė vis anksčiau (lyginant su 1998 m.) patvirtina valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektų rengimo planą: 1998 m. biudžeto  1997 m. gegužės mėn. 5 d., 1999 m. biudžeto  1998 m. balandžio mėn. 21 d., 2000 m. biudžeto  1999 m. vasario mėn. 18 d., 2001 m. biudžeto  1999 m. kovo mėn. 6 d., 2002 m. biudžeto  2001 m. kovo mėn. 1 d., 2003 m. biudžeto  2002 m. vasario 26 d.
Valstybės biudžeto svarstymas ir nagrinėjimas Seime bei laikotarpis, per kurį biudžeto projektas gali būti svarstomas visuomenėje, taip pat nėra ilgas, turint omenyje, kad pagal galiojančius teisės aktus valstybės biudžetas turi būti Seimui pateiktas ne vėliau kaip spalio mėn. 17 d., o patvirtintas ne vėliau kaip dvi savaitės iki biudžetinių metų pradžios. Palyginimui 2 lentelėje pateikiami duomenys apie ES šalis.

Šalis

Vyriausybės etapo pradžia (mėnesiai iki finansinių metų pradžios)

Biudžeto projekto pateikimas parlamentui (mėnesiai iki finansinių metų pradžios)

Ataskaitos pateikimas apie biudžeto vykdymą (mėnesiai po finansinių metų pradžios)

Belgija

11-12

4

3

Danija

12

3

12

Vokietija

13-14

4

4

Graikija

8

1

3

Ispanija

12

3

n/a

Prancūzija

11-12

3-4

3

Airija

6-8

einamųjų metų vasario mėn.

12

Italija

11

3

6

Liuksemburgas

12

4

n/a

Olandija

14-15

4

2

Portugalija

12

2-3

9

Didžioji Britanija

13-14

1

3

n/a: nėra informacijos

 

 

 

Šaltinis: J.von Hagen and I.J.Harden. National budget processes and fiscal performance. –333 p.

3.3.3.Valstybės biudžeto vykdymas

Biudžetą patvirtinu įstatymu, prasideda vykdomo etapas: į biudžetą surenkamos pajamos ir finansuojamos valstybės išlaidos. Po biudžeto įstatymo įsigaliojimo Vyriausybė, pagal asignavimų valdytojų atliktus patikslinimus, patvirtina valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą pagal tvirtinamas programas.
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija. Valstybės biudžeto vykdyme tiesiogiai dalyvauja daug valstybės institucijų  Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas, visi asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios įstaigos. Svarbus vaidmuo vykdant biudžetą tenka Valstybės iždui, kurio funkcijas vykdo Finansų ministerija. Šiame darbe valstybės biudžeto pajamų surinkimo ir išlaidų finansavimo procesas detaliau nenagrinėjamas.
Biudžeto vykdymo etapas vyksta visus biudžetinius metus. Biudžetinių metų bėgyje biudžetas paprastai bent pora kartų keičiamas ir tikslinamas  tai atliekama ta pačia tvarka, kaip tvirtinant pradinį biudžeto įstatymą.
Pagal tai, kaip dažnai keičiami biudžeto patvirtinimo įstatymai, specialistai vertina Vyriausybės sugebėjimą reaguoti į besikeičiančią ekonominę šalies situaciją bei biudžeto planavimo kokybę, valstybės galimybes ar poreikius. Kai kurie specialistai biudžeto planavimo kokybę vertina tuo palankiau, kuo mažiau įstatymu patvirtintas biudžetas keičiamas finansinių metų bėgyje ir kuo mažiau planuoti biudžeto finansiniai rodikliai skiriasi nuo faktiškai įvykdytų. Dažnas biudžeto įstatymų keitimas taip pat įvardijamas kaip besivystančių šalių biudžetinės praktikos problema . Tačiau kita vertus, vyriausybei ekonomiškai naudingiau laiku reaguoti į pakitusią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes šalyje  tai ji gali daryti atitinkamai keisdama biudžeto pajamas ar išlaidas.
3 lentelėje (kitame lape) pateikti duomenys apie 1995  2001 m. atitinkamų metų valstybės biudžeto patvirtinimo ir pakeitimo įstatymus: kada ir kiek kartų buvo keičiamos valstybės biudžeto pajamos, išlaidos ir deficitas, didinami ar mažinami asignavimai ir pan.
Kaip matyti iš pateiktų duomenų, Lietuvoje paskutiniaisiais metais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai biudžetinių metų bėgyje keičiami rečiau nei tai buvo daroma 1995  1996 m. Vienareikšmiškai teigti, jog taip yra dėl to, kad tiksliau prognozuojami makroekonominiai ir valstybės finansiniai rodikliai, negalima: tam įtakos turi pradėta biudžetinės sandaros reforma, ekonominės padėties pokyčiai, teisinės bazės tvarkymas, politinės priežastys.
Iš pateiktų duomenų taip pat galime matyti, kad 1998  2000 m. iki biudžetinių metų pradžios patvirtintos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos buvo sumažintos Seimui tvirtinant atitinkamų metų biudžeto įstatymų pakeitimus. Visais kitais nagrinėjamo laikotarpio metais valstybės biudžeto įstatymais patvirtintos valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos buvo didinamos priimant atitinkamus biudžeto pakeitimo įstatymus.

3 lentelė. Duomenys apie 1995  2001 m. valstybės biudžeto tvirtinimą įstatymu bei biudžeto pakeitimus biudžetinių metų bėgyje

Metai

Valstybės biudžeto patvirtinimo arba pakeitimo įstatymo data

Pajamos

(tūkst. Lt)

Išlaidos

(tūkst. Lt)

Deficitas

(tūkst. Lt)

Kasos apyvartos lėšos (tūkst. Lt)

1995

1994-12-15

3 399 603

3 818 962

419 359

100 000

1995-02-23

3 399 603

3 818 962

419 359

100 000

1995-05-02

3 399 603

3 818 962

419 359

100 000

1995-06-13

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1995-07-03

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1995-09-28

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1995-11-28

3 758 604

4 177 963

419 359

100 000

1996

1995-12-07

4 843 015

5 498 055

655 040

100 000

1996-04-02

4 843 015

5 498 055

655 040

100 000

1996-05-15

4 843 015

5 498 055

655 040

100 000

1996-06-13

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-07-03

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-11-05

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-11-19

4 883 924

5 585 769

701 845

100 000

1996-12-23

4 885 054

5 654 829

769 775

100 000

1997

1996-12-23

6 019 736

6 717 586

697 850

100 000

1997-06-26

6 019 736

6 717 586

697 850

100 000

1997-10-21

6 084 736

6 782 586

697 850

100 000

1998

1997-12-02

6 885 936

7 580 936

695 000

100 000

1998-06-10

7 009 790

7 704 790

695 000

100 000

1998-12-18

6 711 962

7 406 962

695 000

100 000

1999

1998-12-03

7 210 071

7 210 071

100 000

1999-06-16

7 210 071

7 210 071

100 000

1999-11-04

6 760 832

6 760 832

100 000

1999-12-30

6 760 832

6 760 832

100 000

2000

1999-12-23

6 051 088

6 851 088

800 000

100 000

2000-05-05

6 051 088

6 851 088

800 000

100 000

2000-07-13

6 057 735

6 857 735

800 000

100 000

2000-12-20

5 846 865

6 646 865

800 000

62 066

2001

2000-12-19

6 428 134

7 334 134

906 000

62 066

2001-07-12

6 508 456

7 414 456

906 000

62 066

2001-12-11

6 508 456

7 414 456

906 000

62 066

Šaltinis: LR 1995 – 1997 m. valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų patvirtinimo įstatymai bei jų pakeitimo įstatymai, LR 1998 – 2001 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai bei jų pakeitimo įstatymai.

Kaip jau buvo minėta, keičiant biudžeto įstatymu patvirtintas valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas (išskyrus 1996 ir 2001 m.) buvo sumažintas atotrūkis tarp planuotų ir faktinių dydžių. Taigi, Lietuvos valdžios institucijose buvo tinkama linkme reaguojama į besikeičiančias aplinkybes, tačiau nepakankamai, kadangi valstybės finansinis planas vis tiek nebuvo įvykdytas.
Faktinis biudžetas neišvengiamai skiriasi nuo planuojamo, todėl galima būtų numatyti sąlyginį biudžetą, kad pajamų nesurinkimo atveju biudžeto išlaidos būtų peržiūrimos iš anksto nustatyta tvarka. Tam reiktų nustatyti finansavimo prioritetus, suskirstant išlaidas į tris kategorijas: (i) išlaidos, kurios biudžeto nesurinkimo atveju būtų mažinamos, (ii) kurių būtų visiškai atsisakyta, (iii) kurios būtų paliktos planuotame lygyje.
Biudžetas turėtų būti formuojamas ir vykdomas taip, kad būtų numatomi ir prognozuojami ekonominės ir kt. situacijos pasikeitimai, o ne tik reaguojama į jau įvykusius pokyčius – tam turi būti rengiama ir teikiama savalaikė ir išsami informacija apie biudžeto rodiklius, valstybės finansinę padėtį. Valstybės finansų planavimas turi remtis prognozėmis, o ne reakcijomis į įvykusius pasikeitimus. Sprendžiant iškilusias problemas Lietuvoje apsiribojama administracinėmis priemonėmis, o nesiimama esminių politikos pakeitimų bei valstybės įsipareigojimų valdymo, o tai neigiamai veikia biudžetą bei fiskalinius rodiklius ilgame laikotarpyje. Tokia valstybės išlaidų valdymo praktika yra netinkama, neefektyvi ir netgi ydinga. Ji gali būti naudojama tik kaip vienkartinė priemonė ištikus šokui, tačiau pastovus tokių priemonių naudojimas valstybės finansų valdymui ir problemų sprendimui gali atvesti į dar gilesnę krizę.
Vykdant valstybės biudžetą atliekama jo vykdymo einamoji kontrolė, kurią atlieka Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, taip pat vidaus auditoriai valstybės institucijose. Svarbus šios kontrolės elementas yra tai, kad valstybės biudžeto lėšos gali būti naudojamos tik pagal patvirtintas sąmatas, neviršijant įstatymu patvirtintų sumų. Be to, asignavimų valdytojai Finansų ministerijai periodiškai teikia sąmatų įvykdymo apyskaitas. Šiame etape svarbus savalaikės, adekvačios ir tikslios informacijos gavimas bei pasikeitimas tarp institucijų, tarpusavio ryšiai tarp valstybės institucijų, tinkamas programų vykdytojų atsakomybės nustatymas.

3.3.4. Valstybės biudžeto įvykdymo kontrolė ir atskaitomybė

Valstybės biudžeto įvykdymo kontrolė susijusi su valstybės biudžeto vykdymo metu atliekama einamąja kontrole. Šiam biudžeto proceso etapui galima priskirti biudžeto įvykdymo apyskaitos sudarymą, kurią rengia Finansų ministerija, tvirtina ir nagrinėja Vyriausybė bei teikia ją tvirtinti Seimui, Vidaus audito tarnybų/ vidaus auditorių, Valstybės kontrolės atliekamus auditus bei Valstybės kontrolieriaus Seimui teikiamą išvadą dėl atitinkamų metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.
Lietuvoje, vykdant valstybės biudžetą, keblumų kyla dėl vidaus kontrolės ir vidaus audito valstybinėse įstaigose. Vidaus audito funkcija kol kas dar yra pradiniame vystymosi etape, dar nesusiformavo atitinkamas vadovybės požiūris į šią funkciją kaip struktūros elementą. Kadangi Lietuvoje vidaus audito funkcija valstybiniame sektoriuje yra naujovė, tai patiems vidaus auditoriams dar trūksta patirties ir kvalifikacijos. Kad vidaus auditas atliktų jam keliamus uždavinius, reikia šiek tiek laiko šios funkcijos įsisavinimui, personalo parengimui, apmokymui, reikiamos kvalifikacijos įgijimui.
Be to, kaip ir kitose pereinamosios ekonomikos šalyse, problematiškas yra veiksmų laisvės ir tiesioginės programų vykdytojų atsakomybės už jų vykdomas programas nustatymas . Specialistų teigimu, geresnių rezultatų pasiekiama, kai suteikiama daugiau veiksmų laisvės programų vykdytojams bei skatinama jų iniciatyva, tačiau tam reikia aiškiai apibrėžti ir nustatyti jų atsakomybę už rezultatus bei užtikrinti efektyvias vidaus kontrolės procedūras bei funkcionuojančią institucijų informacinę sistemą.
Lietuvoje svarbus vaidmuo vykdant biudžeto vykdymo kontrolę tenka Finansų ministerijai. Finansų ministerijai pavesta valdyti valstybės biudžeto ir kitus valstybės disponuojamus pinigų išteklius bei valstybės skolą, tvarkyti naudojimą ir kontroliuoti jų naudojimo procesus valstybės iždo procedūrų metu, tvarkyti apskaitą, rengti ir tvirtinti finansinės atskaitomybės formas, kaupti ir sisteminti informaciją, vertinti vidaus auditorių darbą. Tai, kad Lietuvoje yra centrinė ministerija, atsakinga už fiskalinės politikos formavimą, valstybės piniginių išteklių valdymą ir kontrolę, yra teigiamas Lietuvos biudžetinės sandaros bruožas. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir įvertinti specialistų rekomendacijas sutelkti tiek biudžeto, tiek valstybės investicijų programų planavimo bei rengimo funkcijas Finansų ministerijoje . Apžvelgiant Finansų ministerijos veiklos rezultatus galime teigti, jog ministerijos vaidmuo per pastaruosius metus buvo orientuotas labiau į ūkinę, skirstančiąją struktūrą, o ne į analitinę, strateginę veiklą.
2002 metų birželį Vyriausybės patvirtintoje strateginio planavimo metodikoje nustatyta (61 ir kt. punktais), kad institucijų vadovai, Finansų ministerija, Vyriausybė, Seimas ir pati visuomenė stebi, analizuoja ir vertina programų įgyvendinimą – viso proceso metu ir visais lygiais. Tačiau konkrečiai nėra nurodoma, kaip tai turi būti daroma, kokia tvarka, kokiose situacijose ar kokiu periodiškumu turi būti vertinama veikla ir rezultatai bei kaip pateikiami vertinimo rezultatai. Taip pat trūksta labai svarbaus elemento – klaidų, neefektyvios veiklos prevencijos, t.y. nėra nustatyta, kokia apie netinkamos veiklos rezultatus ar veiklą turi informuoti aukštesniosios valdžios organą ar kitą instituciją (Strateginio planavimo komitetą, Valstybės kontrolę ar kt.) bei kokių veiksmų turėtų būti imamasi esant tokiai situacijai.
Be to, ir toliau reikėtų tobulinti teisinę bazę, kad Finansų ministerija galėtų efektyviai atlikti savo funkcijas, stiprinti jos nepriklausomybę ir užkirsti kelią politinio spaudimo bei neformalių ryšių įtakai sprendimų priėmimui valdant valstybės finansinius išteklius, kitaip tariant, reikėtų įnešti daugiau skaidrumo, išaiškinti vykstančius procesus. Pagal tarptautinių organizacijų specialistų rekomendacijas ir pasiūlymus reikėtų nuo politinių sprendimų priėmimo šioje srityje pereiti prie valdymo sprendimų priėmimo ir tokiu būdu užtikrinti efektyvesnį valstybės finansinių išteklių valdymą bei jų naudojimą.
Su valstybės finansų skaidrumo klausimais susijęs ir valstybės finansinės atskaitomybės parengimas bei pateikimas (parengimo ir pateikimo klausimas). Kaip jau buvo minėta, pagal TVF Fiskalinio skaidrumo geros praktikos kodekso principus, valstybės finansinė atskaitomybė turi būti išsami, aiški, savalaikė, patikima. Lietuvoje šioje srityje kol kas yra spragų.
Kadangi dažnai asignavimų valdytojai gauna ne pilną informaciją – tiek finansinę, tiek apie veiklos rezultatus (nors teisės aktais nustatytas toks įpareigojimas asignavimų valdytojams) – apie valstybės lėšų panaudojimą, šiam klausimui reikėtų skirti daugiau dėmesio: skatinti asignavimų valdytojus aktyviau imtis priemonių diegiant vidaus kontrolės sistemas, siekiant gauti pakankamą informaciją užtikrinančią lėšų panaudojimo teisėtumą, efektyvumą, racionalumą.

Apibendrinant galima teigti, kad nemaža valstybės finansų valdymo tobulinimo galimybių ir būdų galima sieti su vidaus kontrolės valstybės sektoriuje stiprinimu. Lietuva galėtų labiau pasinaudoti užsienio šalyse naudojama valstybės išlaidų valdymo bei programų vykdymo organizavimo praktika, turėtų būti diegiami į rezultatus orientuoti valdymo metodai. Vidaus audito tarnybų vaidmenį valdant valstybės finansinius išteklius bei vertinant programų rezultatus reikėtų stiprinti šiomis kryptimis:

• Didinti vidaus auditorių nepriklausomybę
• Ministerijose, apskrityse ir kt. valstybės institucijose turėtų būti nustatyta tvarka, kaip turėtų būti svarstomos vidaus auditorių ataskaitos bei pateiktos rekomendacijos, kadangi šiuo metu tam skiriamas nepakankamas dėmesys, vidaus auditorių rekomendacijos dėl nepakankamo vadovybės dėmesio dažnai neįgyvendinamos/ į jas dažnai neatsižvelgiama arba jos iš viso nenagrinėjamos ir apskritai Lietuvoje kol kas yra nepalankios sąlygos, tiksliau nuomonė, vidaus audito funkcijai įgyvendinti (efektyviai).
• Vidaus auditas turi teikti rekomendacijas, kuriomis būtų siekiama didinti įstaigos veiklos efektyvumą, o ne tik ieškoti teisės aktų pažeidimų;
• Užtikrinti vidaus auditorių kvalifikaciją bei sistemingus mokymus, kadangi dėl kompetencijos/ patirties stokos ne visada tinkamai atliekamos jiems pavestos funkcijos.
• Vidaus audito funkcijos valstybiniame sektoriuje stiprinimas.

1. Valstybės išlaidų struktūra – fiskalinė politikos sudėtinė dalis

Valstybės asignavimų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo šalies fiskalinių tikslų, todėl šiame poskyryje apžvelgsime Lietuvos vyriausybės fiskalinės politikos strategiją ir esmines jos klaidas. Viena iš aktualiausių pastarųjų metų šalies ekonomikos problemų yra ta, kad didėjant BVP valstybės pajamos mažėja ir vyriausybei nepavyksta pasiekti valstybės biudžeto subalansuotumo.
Po Nepriklausomybės atkūrimo valstybės išlaidos Lietuvoje kiekvienais metais didėjo. 1997m. padidėjusias valstybės išlaidas nulėmė vyriausybės politika orientuota į socialinių bei ekonominių problemų sprendimą. Daug išlaidų buvo skirta kurui ir energetikai, sveikatos apsaugai, darbo užmokesčio didinimui. 1997 m. Lietuvos ekonomika sparčiai vystėsi.
1997 m. BVP Lietuvoje 7,0 proc. viršijo 1996 m. BVP. Tai buvo didžiausias BVP augimas per 10 metų. 1997 metai literatūroje minimi kaip vieni sėkmingiausių Valstybės biudžeto vykdyme.
1998 metų valstybės biudžeto pagrindinis bruožas – padidėjusios išlaidos krašto apsaugai – nuo 4,8 proc. iki 5 proc. Tačiau švietimui skiriamos lėšos buvo sumažintos. Nors valstybės biudžeto išlaidos iki 1998 m. turėjo tendenciją didėti (1996 m. – 5332,8 mln. Lt, 1997 m. – 6570,6 mln. Lt, 1998 m. – 7123,2 mln. Lt), patvirtinus 1999 metų valstybės biudžetą be deficito ir išlaidas, mažesnes nei 1998 metų, jos sumažėjo iki 5942 mln. Lt

Per pastaruosius keletą metų fiskalinės politikos kryptis du kartus buvo keičiama. Nors 1997 metais pavyko sumažinti biudžeto deficitą, tačiau 1998 metais jis ir vėl padidėjo. Nuo 1997 metų iki 1999 metų fiskalinis deficitas kasmet didėjo ir ekonominio nuosmukio metais pasiekė 7,8 proc. BVP (žr. 5 pav.). Staigų deficito padidėjimą 1999 m. sąlygojo indėlių atkūrimas. 2000 m. buvo fundamentaliai pakeista fiskalinės politikos kryptis siekiant fiskalinio konsolidavimo. 2000 m. bendrojo šalies biudžeto deficitas sudarė 2,8 proc. BVP, 2001 m. – 1,5 proc. BVP. Pagal
2002 m. išankstinius duomenis deficitas, kaip ir numatytas 2003 m. biudžeto projekte, turėtų išlikti 1,5 proc. BVP.
1999 metai buvo paskelbti subalansuoto biudžeto metais. Deja, subalansuoto biudžeto idėja nebuvo įgyvendinta. Tarptautinio valiutos fondo atstovai teigia, kad 1999 metų valstybės biudžetas negali būti vadinamas nedeficitiniu, nes jame nebuvo atspindėtos visos valstybės skolos. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas anksčiau minėtas biudžeto tikrumo principas, subalansavimas buvo dirbtinis. 1999 metų eigoje deficitas didėjo ir dėl mokesčio surinkimo mechanizmo trūkumų šalies viduje, gyventojų perkamosios galios mažėjimo, kas mažino mokestines pajamas iš pridėtinės vertės mokesčių (PVM) ir akcizų. Krizė Rusijoje ir kitose NVS šalyse taip pat turėjo įtakos. Staiga išaugus bedarbystei, padidėjo išlaidas socialinei apsaugai.
2000 metų biudžeto išskirtinis bruožas – lėšų taupymas visose sferose. Tai matyti ir valstybės, ir savivaldybių patvirtintuose biudžetuose. Toks lėšų taupymas atsiliepė daugelio žmonių gerovei – buvo sumažintos ir taip mažos biudžetinių įstaigų darbuotojų algos, sumažintos išlaidos švietimui, socialinėms reikmėms, tai yra būtiniausioms valstybės funkcijoms. 2000 metais taip pat sumažintos subsidijos transportui, lėšos, skirtos vidaus reikalų sistemoms, Valstybės kontrolei. Kaip vienas iš būdų taupyti lėšas buvo valstybės investicinių projektų finansavimo sumažinimas arba nutraukimas.
Fiskalinės politikos sugriežtinimas 2000 m. lėmė spartų mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito mažėjimą nuo 11,2 proc. BVP 1999 m. iki 4,8 proc. BVP 2001 m. (einamosios sąskaitos balanso kitimas 1996-2001 m. parodytas priede 8 lentelėje).
Nežiūrint to, kad 2000 m. biudžeto išlaidos, lyginant su 1999 m., buvo mažinamos, tai vyko nepakankamai ir neadekvačiai ekonomikos ir valstybės finansų pajėgumui. Fundamentaliam biudžeto mažinimui būtina nuosekliai revizuoti numatomas programas ir jų išlaidas, tikrinant, ar jos yra būtinos, tikslingos, ar nedubliuojamos kitos funkcijos ir programos, ar negalima panaudoti kitų resursų ir taip sumažinti išlaidas. Valstybės išlaidos turi atitikti jos prioritetus ir vykdomas reformas. Dabar gi, nepaisant vykdomų (ar bent jau deklaruojamų) darbų racionalizuojant valstybės institucijų veiklą, valstybės valdymo paprastosios išlaidos 2000 m. nesumažėjo, o visos išlaidos netgi padidėjtsižvelgiant į valstybės finansų kitimo tendencijas, vienareikšmiškai galima teigti, kad pastaraisiais metais Lietuvos vyriausybė laikosi griežtos fiskalinės politikos. Pagrindinis nustatytas valstybės tikslas – siekti, kad Valstybės biudžeto deficitas ir konsoliduoto šalies biudžeto fiskalinis deficitas bei jų finansavimas atitiktų Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus o bendros valstybės skolos procentinė dalis nuo BVP nedidėtų. Nuolatinis išlaidų mažinimas laukiamų rezultatų neduoda – valstybės išlaidų mažinimo politika, kuri savo ruožtu mažina pramonės produkciją, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinamoji bazė, o kartu ir mokestinės įplaukos. Tai sąlygoja biudžeto deficito padidėjimą.

4.2. Valstybės pajamų didinimo kryptys

Viena svarbiausia Lietuvos fiskalinės politikos klaida yra ta, kad valstybės finansų formavimas yra atsietas nuo BVP augimo. Kaip jau buvo minėta, valstybės pajamos pastaraisiais metais, lyginant su BVP augimu, nuolatos mažėja. Lietuvos ekonominė politika šiuo metu yra orientuota išlaikyti visų pirma makroekonominį stabilumą (stabili nacionalinė valiuta, žemas infliacijos lygis, nedidelis biudžeto deficitas, priimtina valstybės skola), nepakankamai atsižvelgiant į struktūrines mikroekonomikos lygio reformas (pramonės įmonių, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros, žemės ūkio ir kaimo, darbo ir užimtumo politikos interesus). Finansų sektorius, kuriame yra pastovus pinigų perteklius, yra atsietas nuo gamybos sektoriaus, kuriame įmonės apyvartinių lėšų ir investicinio kapitalo deficitas. Problemos priežastis taip pat yra ir ta, kad sėkmingai dirbančios šalies įmonės yra orientuotos į užsienio rinką, o Lietuvos iždas didžiąja dalimi papildomas remiantis vidaus rinka, kurios plėtra ne tokia sėkminga.
Lietuvos ekonominės programos tikslai šiuo metu pirmiausia yra orientuoti į šalies pasirengimą prisiimti narystės ES įsipareigojimus. Naujas iššūkis fiskalinėje srity, susijęs su būsimomis įmokomis į ES biudžetą ir efektyviu ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimu – subalansuoti bendrojo šalies biudžeto išlaidų ir pajamų augimo tempus siekiant išlaikyti stabiliai žemą fiskalini deficitą. Specialistų teigimu, tokios griežtos fiskalinės politikos taikymas ne visada yra teisingas ir pagrįstas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė programoje iki 2004 m. pateikė Vyriausybės poziciją fiskalinių tikslų ir strateginių prioritetų atžvilgiu bei prognozuoja, kaip bus įgyvendinami šie tikslai.

Restrikcinės fiskalinės politikos rezultatas, kai griežtai mažinamos valstybės išlaidos – valstybės pajamų sumažėjimas. Tokia fiskalinė politika yra nesavalaikė, ydinga, neatitinkanti Lietuvos ekonomikos realijų. Jei ji nebus keičiama priešinga kryptimi, susidariusios problemos dar labiau gilės.
Be to šiuo metu vykdoma restrikcinė pinigų politika užblokuoja ekonominio augimo šaltinius ir kelia grėsmę ekonominiam šalies saugumui. Kol bus slopinami ekonomikos kilimo tempai ir toliau tęsiama restrikcinė fiskalinė ir monetarinė politika, orientuota ne į ekonominio augimo veiksnių suaktyvinimą, o į makroekonominių rodiklių stabilizavimą, valstybės pajamų procesas stovės vietoje. Seime priimtas 2003 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, kuriame pirmą kartą per pastaruosius 5 metus nenumatoma mažinti išlaidų biudžetinių organizacijų vykdomoms programoms, kartu išlaikant stabilią makroekonominę situaciją ir neaukštą 1,5 proc. bendro fiskalinio deficito lygį. Šiame įstatyme planuojamos 2003 m. nacionalinio biudžeto pajamos yra 9545,2 mln. Lt, planuojami valstybės biudžeto asignavimai – 10857,4 mln.Lt. Palyginti su 2002 m. patvirtintu planu valstybės asignavimai didėja 760 mln. Lt, ir juos numatoma skirti ypač aktualioms ir socialiai svarbioms problemoms spręsti.
Atsižvelgus į valstybės strateginiu tikslus ir įvertinus ūkio raidos tendencijas, mokestinės bazės pokyčius ir narystę i ES įtaką, seime priimtas 2004 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodilių patvirtinimo įstatymas, kuriame valstybės socialiniai įsipareigojimai didėjo puse miliardo litų. Planuojamos 2004 m. nacionalinio biudžeto pajamos 11806 mln.Lt, planuojami valstybės biudžeto asignavimai – 13668,2 mln. Lt. Palyginti su 2003 m. patvirtintu planu valstybės asignavimai didėjo 25,5 proc. 2004 m. biudžetą galima pavadinti istoriniu. Tai yra pirmasis eurointegracinis biudžetas, kuriame susilieja Lietuvos valstybės ir ES pinigų srautai. 2004 m. biudžetas konsoliduotas su ES biudžetu, jame numatyta ES parama 15893,1 mln. Lt į Lietuvos biudžetą.
Lietuvai, kuriai ypatingai trūksta į ateitį orientuotų strateginių tikslų bei aiškiai numatomų finansų valdymo tobulinimo krypčių, prognozių sudarymas turi remtis pagrįstais skaičiavimais ir teisingu ekonominių galimybių įvertinimu, reiktų atidžiai išanalizuoti vykdomos griežtos fiskalinės politikos pasekmes bei įvertinti ar numatomos prognozės yra įvykdomos. Valstybės biudžeto deficitas ir skolinimosi politika turi remtis realiomis pajamomis,o nepagrįstos išlaidos yra esminė biudžeto yda, užprogramuojanti nuolatinį Vyriausybės skolinimąsi ir išlaidų skolai aptarnauti didėjimą (taip ne tik didinant valstybės išlaidas, bet ir nevykdant pajamų didinimo politikos).
Vykdomas Vyriausybės griežtas fiskalinę ir darbo užmokesčio politikas reikėtų grįsti esama Lietuvos situacija ir perspektyvomis. Fiskalinės politikos griežtumas turi atitikti Lietuvos poreikius, o darbo užmokesčio politika turėtų būti vykdoma didinimo kryptimi (darbo užmokesčio – kaip fiskalinės politikos priemonės – poveikis valstybės išlaidoms aprašomas kitame šio darbo skyriuje).

4.4. Neigiami mokesčių sistemos bruožai

Viešojo sektoriaus pajėgumas yra tiesiogiai proporcingas biudžeto dydžiui, todėl vyriausybė siekdama pagerinti savo teikiamų paslaugų kokybę ir kiekybę, turi didinti biudžetą. 95 proc. pajamų į Lietuvos Respublikos biudžetą yra gaunama iš mokestinių įplaukų, todėl vyriausybė norėdama didesnio biudžeto turi siekti padidinti mokestines įplaukas.
Tačiau mokesčių politikos pagrindinis tikslas yra didinti valstybės pajamas tuo pačiu didinant ar bent nemažinant visuotinės gerovės. Svarbu ne tik bendras mokesčių lygis, bet ir pačios mokesčių sistemos struktūra. Struktūra tampa ypač svarbi kai mokesčiais stengiamasi ne tik surinkti pinigus į biudžetą, bet ir kartu vykdyti kryptingą bei pageidautiną reguliacinę mokesčių sistemos funkciją.
4.4.1. Valstybės mokesčių struktūra Lietuvoje

Valstybės biudžeto pajamų nesurinkimo pagrindinės priežastys Lietuvoje šiuo metu yra sudėtinga mokesčių sistema, nepakankamai efektyvus mokesčių surinkimas ir administravimo trūkumai, įmonių nemokumas. Siekiant Lietuvos ūkio vidutinės trukmės ekonominės politikos tikslų (tvarios ir sparčios ekonominės plėtros, ūkio konkurencingumo didinimo), būtinų ekonominei konvergencijai su ES valstybėmis, bandoma vykdyti reformas, kurių svarbiausios yra valstybės išlaidų efektyvumo didinimas ir mokesčių reformos įgyvendinimas.
Sprendžiant ekonominio efektyvumo klausimus, labiausiai rūpimi klausimai yra šie:
• Ar egzistuojantis bendras mokesčių lygis (dažniausiai išreiškiamas kaip santykis tarp mokestinių pajamų ir BVP) yra tinkamas;
• Kokia turi būti mokesčių struktūra ir jų gaunamų pajamų dalis tarpusavio atžvilgiu esamoje ekonominėje situacijoje.
Remiantis statistikos duomenimis, besivystančių šalių bendrasis mokesčių lygis yra žemesnis nei išsivysčiusių. Europos Sąjungoje mokestinė našta sudaro vidutiniškai net 42,6 proc. nuo BVP. Tuo tarpu besivystančiose šalyse vidutiniškai mokesčių lygis yra tik 18 proc. nuo BVP. Lietuva yra kažkur per vidurį surinkdama apie 30 proc. nuo BVP mokestinių pajamų

Nors pastaraisiais metais ir buvo vykdomi mokesčių struktūriniai pokyčiai, bet į valstybės biudžetą nebuvo surenkama metinių valstybės biudžeto įstatymu patvirtinamų pajamų. Per analizuojamąjį laikotarpį buvo plečiama mokesčių bazė ir didinami akcizų tarifai, tačiau laukto rezultato negauta.
Artimiausiais metais mokesčių įplaukos į Lietuvos biudžetą turėtų didėti. Derinama mokesčių sistema prie ES reikalavimų, Lietuva bus priversta didinti akcizo mokestį degalams, rūkalams, taip pat bus keičiama pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų mokėjimo tvarka. Ateityje PVM bus mokamas nuo avansinių mokėjimų.
Siekiant pagerinti biudžeto būklę, mažinama našta fiziniams asmenims. Nuo 2003m. didinamas neapmokestinamas minimumas nuo 250 iki 290 litų. Tai sumažins nacionalinio biudžeto pajamas 224 mln. litų. Tačiau tikėtina, kad toks žingsnis ne tik didins gyventojų pajamas, bet paspartins vidaus rinkos atsigavimą.
Numatomas PVM mokesčio tarifo mažinimas iki 5 proc. už tam tikras paslaugas ir prekes taip pat mažins nacionalinio biudžeto mokestines įplaukas 63 mln. litų. Stojus į ES, privalomi minimalūs akcizų tarifai (tabako, naftos produktų akcizai), kurie turėtų lemti laipsnišką biudžeto pajamų didėjimą. 2003 metų projekte buvo numatomas akcizų didinimas dyzeliui, tabakui turėtų padidinti biudžeto įplaukas 70 mln. litų. Tačiau toks drastiškas akcizų padidinimas neigiamai atsilieps gyventojų pajamoms.
Pajamų iš PVM 2003 m. buvo gauta 3822,9 mln. Lt. 2003 m. akcizų pajamų buvo surinktia 1765,1 mln. Lt. Ši prognozė grindžiama 2002 m. liepą įsigaliojusiu Akcizų įstatymu, kuriuo akcizo objektų skaičius sumažintas nuo buvusių 11 iki 3, o taip pat planuojamomis Akcizų įstatymo pataisomis, kurios būtinos derinant teisės aktus su ES nuostatomis.
2004 m. per I ketvirtį valstybės pajamų iš PVM buvo gauta 918,9 mln. (2003 m. tuo pačiu laikotarpiu Lt 2004 m. akcizų pajamų gauta 361,8 mln. Lt.

4.4.2. Vartojimo ir gamybos mokesčių našta valstybės biudžete

Svarbiausias klausimas planuojant valstybės finansus – kiek pajamų reikia surinkti netiesioginių (vartojimo), o kiek tiesioginių mokesčių pagalba. Lietuvoje veikianti mokesčių sistema labai skiriasi nuo ES valstybių tiesioginių mokesčių srityje – žymiai daugiau pajamų Lietuvoje gaunama iš netiesioginių mokesčių. Nors daugelyje užsienio šalių daugiau biudžeto įplaukų gaunama iš tiesioginių mokesčių, Lietuvoje atvirkščiai – iš juridinių asmenų pelno (nors ši dalis kasmet jis mažėja, konsulinio ir žyminio mokesčio tegaunama apie 8-11proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Netiesioginiai mokesčiai sudaro daugiau kaip 4/5 biudžeto pajamų, likusi (t.y. 1/5) dalis tenka tiesioginiams, palyginti, nenašiems mokesčiams. Be to, netiesioginių mokesčių įplaukos kasmet sparčiai auga.

Didžiausia valstybės pajamų dalis tenka Fizinių asmenų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiams, o pajamų dalis iš žemės, kapitalo, turto mokesčių, kelių mokesčio, juridinių asmenų pelno mokesčio yra nedidelė. Jų administravimui kiekvienais metais iš valstybės biudžeto yra skiriamos didžiulės lėšos. Taip prarandami valstybės ištekliai. Pagrindinė mokesčių našta tenka darbui, o kapitalas apmokestinamas palyginti menkai. Žmonių pajamų mokestis sudaro 33 proc., tuo tarpu kai kapitalas, įmonės naudojasi įvairiomis lengvatomis ir moka gana mažiai mokesčių. Vakaruose vidutiniškai 28 proc. nacionalinio biudžeto gaunama iš tiesioginių mokesčių (8 proc. visų nacionalinių pajamų sudaro pelno mokestis ir 20 proc. – fizinių asmenų pajamų mokestis). Lietuvoje šis santykis yra atitinkamai 3 ir 25 proc. Taigi didelė mokesčių našta, tenkanti vartotojui, neskatina vartojimo Lietuvoje.
Tokia Lietuvos mokesčių sistema sąlygoja tai, kad mokesčių sistema yra santykinai prociklinė, nes remiasi daugiausia tiesioginiais vartojimo mokesčiais (PVM, akcizas), kurie sudaro apie 55 proc. nacionalinio biudžeto. Po egzogeninio (išorinio) ar viduje kilusio šoko, pablogėjus lūkesčiams, padidėja taupymo norma ir sumažėja vartojimas. Dėl to, biudžetas stipriau traukiasi nei labiau subalansuotos sistemos atveju, valstybės išlaidos krenta, tuo pagilindamos ciklą. Didesnė pajamų mokesčių dalis mokestinėse pajamose leistų sumažinti biudžeto procikliškumą bent jau kai išlaidos krenta dėl didesnio taupymo, o ne dėl sumažėjusių pajamų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 – 2005 m. numato pertvarkyti mokesčių struktūrą, vykdant tiesioginių ir netiesioginių mokesčių reformas. Tai būtų svarbus žingsnis pajamų didinimo kryptimi, tuo labiau, kad tiesioginių mokesčių ir socialinio draudimo įmokų pokyčiai turi įtakos ir darbo užmokesčio pokyčiams.
Reikia pažymėti, kad valstybės išlaidų politika turi maksimaliai skatinti ekonomikos augimą ir užimtumą. Svarbu subalansuoti valstybės deficito mažėjimą, mokesčių mažinimą ir valstybinių investicijų finansavimą. Europos komisija ES narėms šių tikslų pasiekimui rekomenduoja mokesčių ir pašalpų sistemas lanksčiau derinti prie užimtumo, mažinant mokesčių naštą, ypač žemų pajamų darbo jėgai, tęsiant fiskalinę konsolidaciją ir didinant mokesčių sistemos efektyvumą . Valstybės pajamos turi užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą sąlygojančių integracinių procesų ir vidaus reformų pakankamą finansavimą. Mokesčių reformos turi būti vykdomos tokiu tempu, kuris būtų suderintas su deficito mažėjimu, kadangi reikės vykdyti įsipareigojimus dėl naujų išlaidų ir kartu skirti pakankamai lėšų socialinėms reikmėms.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

1. Biudžeto sandaros įstatyme (BSĮ) yra apibrėžiama valstybės išlaidų detali klasifikacija ir panaudojimo kryptys, tačiau nenurodoma, kokioms konkrečiai programoms, institucijoms ir kiek lėšų yra skiriama. Todėl viena iš išlaidų valdymo problemų yra detalaus valstybės išlaidų paskirstymo nustatymas. Lietuvoje turėtų būti aiškiai detalizuojamos valstybės išlaidų finansavimo sritys, institucijų funkcijos ir tikslai.
2. Lietuvoje trūksta viešumo svarstant valstybės finansų valdymo klausimus, nėra visuomenės aktyvumo diskutuojant apie išlaidų paskirstymą, visuomenės dalyvavimas formuojant biudžetinę politiką yra labai menkas. Todėl būtina didinti valstybės vykdomų programų atvirumą visuomenei, plėsti informacinių technologijų diegimą, kurių pagalba didinamas informacijos apie valdžios institucijų veiklą prieinamumas. Taip bus didinamas piliečių didesnis aktyvumas ir stiprinama valstybės kontrolė . Be to, kaip viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių Lietuvos valstybei gerinti valstybės finansų valdymą, įvardijama skaidrumo stoka, todėl reikia įgyvendinti fiskalinio skaidrumo principus didinant vaidmenų ir atsakomybės aiškumą. Informacijos viešumas ir atviras biudžeto rengimas ne tik išspręs skaidrumo problemą, bet taip pat aktyviau įtrauks visuomenę į valstybės finansų valdymą.
3. Aukščiau minėta vaidmenų ir atsakomybės aiškumo problema tai pat susijusi su tuo, kad iki šio dar nėra aiškaus valstybinių institucijų pareigų ir funkcijų paskirstymo. Biudžetas dažnai sudaromas vadovaujantis ne deklaruojamais tikslais, bet valdytojų poreikiais, todėl reikia detaliai įvardinti tikslus, funkcijas, uždavinius. Čia svarbu plėsti teisinę bazę, aiškiai reglamentuojant kiekvienos institucijos atsakomybės ribas ir funkcijas – taip bus išvengta savavališko valdininkų išlaidų paskirstymo. Taip pat reikia aiškiai apibrėžti ir finansinių ataskaitų rengimo metodologiją, detalizuotai įvardinti išlaidų valdymo politikos priemones, įvardinti riziką su prisiimamais įsipareigojimais, informacijos apie ataskaitas skelbimą – bus didinama valstybės išlaidų valdymo kontrolė bei jau minėtas didesnis visuomenės įsitraukimas.
4. Valstybės išlaidomis, kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės poreikiams tenkinti, pirkimais arba transferiniai mokėjimais, vyriausybė turi vykdyti savo funkcijas ir maksimizuoti visuomenės gerovę. Šių tikslų įgyvendinimui ir stabilios ekonominės politikos vykdymui, Lietuvos vyriausybė turi griežtinti institucinių vienetų finansų kontrolę ir atskaitomybę. Lietuvos Respublikos valdžios organai turi vykdyti išankstinę išlaidų kontrolę, užtikrinančią finansinės veiklos pagrindimą, o einamoji ir paskesnė kontrolė turi tikrinti bei vertinti užsibrėžtų tikslų įvykdymą.
5. Vidaus audito vaidmuo šiuo metu Lietuvoje turi būti svarbi priemonė, užtikrinanti valstybės institucijų kontrolę valdant valstybės išlaidas. Kadangi vidaus auditoriams dar trūksta kvalifikacijos, patirties, stiprinant šią sritį, turi būti vykdomi personalo apmokymai, parengimas. Didinant vidaus audito tarnybų vaidmenį reikia kelti vidaus auditorių nepriklausomybę, tačiau kartu derinti su neutralumu ir atsakomybę, kad auditorių pateikiamos ataskaitos nebūtų įtakojamos polinių interesų. Todėl atsakomybė turi būti aiškiai reglamentuota teisiniais aktais.
6. Vienas iš pagrindinių Lietuvos valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės trūkumų yra strateginės, visa apimančios valstybės vizijos nuostatų dėl valstybės politikos prioritetinių krypčių nebuvimas Finansų ministerijos vaidmuo orientuotas labiau į ūkinę, skirstančiąją struktūrą, o ne į analizę, strateginę veiklą, dangstomos einamosios problemos, o nesiorientuojama į ateitį. Išlaidų paskirstymo programos pradedamos rengti vėlai, rengiamos paskubomis, neįsigilinant į jų poreikį. Todėl svarbu kuo išsamiau analizuoti ekonominę šalies situaciją, užtikrinant ne tik TVF keliamus reikalavimus, bet labiau atsižvelgti į šalies poreikius, taip skirti didesnį dėmesį vidaus auditorių ataskaitoms, formuojant valstybės strategiją. Be to, reikia užtikrinti vykdomų programų tęstinumą, turi būti užtikrinamas stabilus vykdomų programų finansavimas. Valdymo metodai turi būti orientuoti valstybės į rezultatus, o ne apsiribojama vien tik administracinėmis priemonėmis, nesiimama esminių politinių pakeitimų ir valstybės įsipareigojimų vykdymo. Biudžetas turi būti vykdomas taip, kad būtų numatomi ir prognozuojami ekonominių situacijų pasikeitimai, o ne tik reaguojama į jau įvykusius pokyčius – tam turi būti užtikrinta savalaikė ir išsami informacija.
7. Lietuvos biudžeto planavimas nėra adekvatus Lietuvos ekonominėms galimybėms – pajamos pervertinamos, išlaidos didinamos biudžetinių metų bėgyje. Kaip viena iš priemonių užtikrinti biudžeto tikrumo principą yra nepriklausomų ekspertų grupės sudarymas. Taip pat svarbu būtų numatyti sąlyginį biudžetą, kad pajamų nesurinkimo atveju biudžeto išlaidos būtų peržiūrimos iš anksto nustatyta tvarka – tam reikia nustatyti finansavimo prioritetus, t.y. išlaidas, kurios biudžeto nesurinkimo atveju būtų sumažintos; kurių būtų visiškai atsisakyta, arba kurios liktų planavimo lygmenyje.
8. Pagrindinė Lietuvos išlaidų valdymo problema – nepakankamas pajamų surinkimas, kuris sąlygoja deficitinį biudžetą. Pagrindinis valstybės vykdomos finansų politikos trūkumas – nuolatinis surenkamų pajamų mažėjimas didėjant BVP. Tai sąlygoja Lietuvos vyriausybės vykdoma griežta fiskalinė politika, kuri yra neadekvati Lietuvos ekonominei situacijai. Užtikrinti efektyvų valstybės išlaidų paskirstymą galima tik surenkant pakankamai lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Todėl šalies pagrindinė politikos kryptis turi būti vykdoma pajamų didinimo kryptimi. Tam beatodairiškai vykdoma griežta fiskalinė politika, kurią reglamentuoja TVF, visiškai neatsižvelgiant į dėl to susidariusias pasekmes, turi būti keičiama į tvarią ir savalaikę, atitinkančią Lietuvos ūkio poreikius.
9. Šiuo metu vykdoma darbo užmokesčio įšaldymo politika Lietuvoje dar labiau mažina valstybės pajamas, todėl siekiant pažaboti biudžeto deficitą ir užtikrinti stabilias įplaukas į biudžetą, darbo užmokesčio politika turėtų būti vykdoma didinimo kryptimi, o našumo didinimas turi būti skatinamas valstybės investicijomis į žmogiškąjį kapitalą.
10. Šiuo metu Lietuvoje, siekiant pagerinti mokestines įplaukas, vykdoma mokesčių sistemos reforma. Valstybės biudžeto pajamų nesurinkimo pagrindinės priežastys Lietuvoje šiuo metu yra sudėtinga mokesčių sistema, nepakankamai efektyvus mokesčių surinkimas ir administravimo trūkumai, įmonių nemokumas. Siekiant gerinti mokestinių pajamų surinkimą, turi būti keičiamas vartojimo ir gamybos mokesčių apmokestinimo santykis, kadangi didelė mokesčių našta, tenkanti tiesioginio vartojimo mokesčiams vartotojui, kurie sudaro apie 55 proc. nacionalinio biudžeto, neskatina vartojimo Lietuvoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos vaklstybės iždo įstatymas. // Valstybės žinios1994. Nr. 100-2001.
2. 1995-2003 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymai.
3. 1995-2001 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių pakeitimo įstatymai.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Vilnius, 1996.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1997 m. gegužės 5 d. Nr. 423 dėl Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir atskaitymų į savivaldybės biudžetus normatyvų projektų rengimo.
6. Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 492.
7. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto programinio formavimo laikinoji metodika. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 102.
8. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921.
9. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088.
10. Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 256.
11. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas //Valstybės žinios. 1999, Nr. 66-2130.
12. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 5-126.
13. Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. 256.
14. Strateginio planavimo metodika. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalaų ministro 2000 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 112/50.
15. Lietuvos Respublikos Seimo statutas (su pakeitimais) // Valstybės žinios. 2000, Nr. 61-1826.
16. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu 2000 m. gruodžio 29 d. Nr. 352.
17. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus išvada dėl Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos.
18. www.vkontrole.lt/ataskaitos/2000/biudzeto_apyskaita.
19. Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2001 metų veiklos ataskaita. www.lrvk.lt/2001metu_ataskaitos/Ministerijos/FM/FM_0227.doc.
20. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymas // Valstybės žinios. 2001, Nr. 64-2328.
21. Ekonominės politikos memorandumas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos bankas. 2001m. liepos 1 d. – 2002 m. gruodžio 1 d. www.finmin.lt/liet/memo2lt.htm.
22. Papildomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko ekonominės politikos memorandumas laikotarpiui nuo 2001 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 1 d. www.finmin.lt/liet/memorp.htm.
23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programa. Vilnius 2001.
24. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų valdytojų programų vykdymo vertinimo tvarka. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 379.
25. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarka. Patvirtinta Lietuvos Respublikos 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543.
26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų). 2001 m. liepos 31 d. Nr. 950.
27. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės strateginės veiklos planas.2001 m. rugpjūtis – 2006 m. gruodis. Vilnius, 2001. www.vkontrole.lt.
28. Valstybės įmonių ir įstaigų vidaus kontrolės sistemų vertinimo metodiniai nurodymai. Patvirtinta Vidaus audito komiteto prie Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto 2001 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr.6.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo. 2001 m. spalio 4 d. Nr.1196.
30. Valstybės ilgalaikės raidos strategijos rengimo koncepcija. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1463.
31. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Išvada dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitos. www.vkontrole.lt/ataskaitos/2001/2001-b-isvada.html.
32. Valstybinio audito reikalavimai. Patvirtinta Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2002 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-26.
33. Lietuvos Respublikos 2003 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių rengimo planas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 282.
34. Finansų kontrolės vadovas. Patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gegužės 21 d. Nr. 139.
35. Strateginio planavimo metodika. Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827.
36. 2002 metų Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos Sąjungą. Pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 1228.
37. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektas 2003.

Kita medžiaga

38. Biudžetas – naujas, problemos – senos. “Laisvoji rinka”, 1999 Nr.5
39. Biudžeto riešutėlis ir šiemet pasirodė neįkandamas. Šimašius R. “Rinkos erdvės” komentaras, 2001 10 04
40. Diamond J. Budget system reform in transitional economies: the experience of Russia. IMF Working paper, 2002.
41. www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2002/wp0222.pdf
42. Does budgeting have a future? 22nd annual meeting of Senior Budget Officials. Paris, 21-22 May 2001. OECD.
43. European economy. European commission directorate-general for economic and financial affairs. 2001, No.72.
44. http://europa.eu.int/comm/economy_finance/publications/european_economy/2001/ee72en.pdf
45. European economy. European commission directorate-general for economic and financial affairs. 2002, No.7.
46. http://europa.eu.int/comm/economy_finance/publications/enlargement_papers/2002/elp07en.pdf
47. Features and functions of supreme audit institutions. The World bank, PREM notes, 2001, No.59. www1.worldbank.org/publicsector/PREMnote59.pdf.
48. Finansų ministerijos pranešimai žiniasklaidai. www.finmin.lt/liet/ps.
49. Gender budgets make cents. Understanding gender responsive budgets. UK.2001 (www.gender-budgets.org)
50. Joint assessment of employment policy priorities in Lithuania. 2002. http://europa.eu.int/comm/employment_social/intcoop/news/lithuania.pdf
51. Katkus A. Valstybės ekonominė kontrolė. Vilnius: Mintis, 1997.
52. Klimašauskienė D. Vyriausybės vaidmuo rinkos ekonomikoje. Vilnius: VU, 1998.
53. Lietuvos Respublikos derybinė pozicija “Finansų kontrolė” (28 derybinis skyrius).
54. Lietuvos Respublikos derybinė pozicija “Finansinės ir biudžetinės nuostatos” (29 derybinis skyrius).
55. Lietuvos ūkio plėtros prognozė 2002-2005 metams. www.finmin.lt/liet/progn.htm.
56. Managing Public Expenditure. A Reference Book for Transition Countries. Edited by R.Allen and D.Tommasi. Paris: OECD, SIGMA, Phare, 2001.
57. Public expenditure management. www1.worldbank.org/publicsector/pe/pem1.htm.
58. Public Expenditure Management Handbook. International Bank for Reconstruction and Development, 1998.
59. Rakauskienė O.G. Makroekonominė politika: genderinis požiūris. Vilnius.LTU, 2002
60. Rekomendacijos dėl aukščiausiųjų kontrolės institucijų veiklos Europos integracijos kontekste. Valstybės kontrolės leidinys. 1999
61. Republic of Lithuania: report on observance of standards and codes – fiscal transparency module. IMF country report No. 02/250. 2002.
62. www.imf.org/external/pubs/ft/scz/2002/cr02250pdf
63. Schick A. A Contemporary Approach to Public Expenditue management. International Bank for Reconstruction and Development, 1999.
64. Svarbiausi valdžios veiksmai žmonių gerovei: valstybės finansai. Laisvoji rinka. 2000, Nr.6.
65. Tax policy in the European Union. European Communities, 2000.
http://eupora.eu.int/comm/taxation_customs/french/publications/taxation/documents/fiscalen.pdf
66. The IMF Manual on Government Finance Statistics (final draft of 2001).
67. Vidaus kontrolė – valstybės institucijų atskaitomybės pagrindas. Tarptautinė Aukščiausiųjų audito institucijų organizacija (INTOSAI), 2001. www.vkontrole.lt/dokumentai.
68. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos tinklalapis. www.ekm.lt.
69. Europos Sąjungos tinklapis www.europa.eu.int/comm/economy_finance
70. Finansų ministerijos ekonominiai rodikliai ir kita medžiaga. www.finmin.lt.
71. Laisvosios rinkos instituto tinklalapis. www.lrinka.lt.
72. Lietuvos moterų infirmacinis portalas. www.lygus.lt
73. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenys. www.std.lt
74. Tarptautinių organizacijų interneto svetainės valstybės išlaidų valdymo klausimais. www.worldbank.org/publicsector/pe, www.oecd.org/puma/links.htm.
75. Финансовое Прaво. БEK: Mосква, 1995.

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

A. Lietuvos centrinio banko veiklos principai ir vaidmuo ekonomikoje

1. Bendra informacija

1.1 Tikslas
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. (JAV centrinis bankas – tai Vyriausybės institucija.)

1.2 Funkcijos
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
– formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

1.3 Valdymas ir struktūra
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Atsiskaitymų centras, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

1.4 Departamentai
Pinigų politikos – formuoja Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, kuria ir tobulina Lietuvos banko pinigų politikos priemones bei jų taikymą.
Rinkos operacijų – valdo šalies oficialiąsias tarptautines atsargas.
Kredito įstaigų priežiūros – prižiūri, ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus bei tarptautinius rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
Tarptautinių ryšių – užtikrina Lietuvos banko dalyvavimą Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungos procesuose, Lietuvos banko atstovavimą tarptautinėse institucijose.
Atsiskaitymų centras – užtikrina tarpbankinės lėšų pervedimo bei atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, nuolatinį jos tobulinimą.
Kasos – užtikrina kokybiškų ir saugių grynųjų pinigų išleidimą ir susidėvėjusių išėmimą iš apyvartos, komercinių bankų kasinio aptarnavimo vykdymą.
Apskaitos – tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę.
Informacinių technologijų – rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas.
Ūkio – sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, užtikrina ilgalaikio materialaus turto reikiamą techninę būklę ir eksploatavimą.
Vindikacijos – užtikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą;

1.5 Savarankiški skyriai
Vidaus audito – audituoja visą banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo bei vidaus kontrolės sistemos efektyvumo.
Juridinis – teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir realizuoti Lietuvos banko funkcijas ir teises.
Organizacijos ir personalo – įgyvendina Lietuvos banko personalo ir organizacijos valdymo politiką, koordinuoja strateginį veiklos planavimą banke.
Bendrasis skyrius – organizuoja visus su raštvedyba susijusius reikalus bei bendrųjų reikalų tvarkymą.
Ryšių su visuomene – teikia informaciją visuomenei bei žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.
Skyriai Kaune ir Klaipėdoje – aptarnauja jiems priskirtų šalies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais.

1.7 Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

2. Pinigų politika

Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir išlaikant fiksuotą lito kursą. Fiksuotas kursas tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
Lietuvos banko pinigų politikos strategiją, jos principus, tarp jų pinigų politikos priemonių naudojimą, nusako Lietuvos banko 1999 metais liepos 1 dieną priimtos Lietuvos banko “Pinigų politikos priemonių taikymo kryptys”.

3. Užsienio atsargų valdymas

Lietuvos bankas valdo užsienio atsargas įgyvendindamas LB pagrindinį tikslą ir užtikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos užsienio atsargas sudaro: auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.

3.1 Užsienio atsargų valdymo principai
Lietuvos banko valdyba, siekdama užtikrinti užsienio atsargų saugumą, likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius užsienio atsargų investavimo principus, riziką ribojančius normatyvus (ribodama kredito, valiutų kursų ir palūkanų normų riziką), atsakomybę ir kompetencijos pasidalijimą investuojant užsienio atsargas.
Lietuvos bankas investuoja užsienio atsargas, sudarydamas sandorius su užsienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Didžioji dalis užsienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansinių institucijų išleistus vertybinius popierius. Užsienio atsargos investuojamos ir į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose.
Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos užsienio atsargas, vadovaujasi susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų užsienio atsargų investavimo praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.

4. Iždo agento veikla
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau – VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus.

Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais.

4.1 Dalyvavimas VVP aukcionuose
Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose Reikalavimuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono dalyviams išdėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę Aukciono dalyvio sutartį:
– Lietuvos Respublikos komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai), veikiantys Lietuvos Respublikoje;
– Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;
– užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.

5. Kredito įstaigų priežiūra

Kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus, bei Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) ir Bazelio komiteto sprendimų rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.

4.1 Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai

Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.

– Kapitalo pakankamumo normatyvas – banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 10 procentų.
– Likvidumo normatyvas – banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis negu 30 procentų.

– Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas – leidžiamas bendrosios atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo.

– Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas – paskolų suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 procentų banko kapitalo.

– Didelių paskolų normatyvas – banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko kapitalo.

– Taip pat Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme nustatyta, kad bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 procentų banko kapitalo, o banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo. Šios nuostatos netaikomos banko investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms, akcijas ar kapitalą. Bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu. Taip pat bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo. Banko pagrindinis kapitalas negali būti mažesnis už Lietuvos banko nustatytą minimalų pagrindinio kapitalo dydį (kuris šiuo metu sudaro 5 mln. eurų litų ekvivalentu).

6. Pinigų išleidimas ir išėmimas iš apyvartos

Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus, taip pat nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, pakeičia juos kitais, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.

7. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema

Lietuvoje tarpbankinių atsiskaitymų paslaugas teikia Lietuvos bankas. Teikdamas šias paslaugas, Lietuvos bankas kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą TARPBANK, atsako už jos nenutrūkstamą veiklą ir nustato reikalavimus jos dalyviams.

7.1 Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema
Bendra informacija
Sistema TARPBANK yra nustatyto laiko tarpbankinė lėšų pervedimo sistema, taikoma atliekant didelės ir mažos vertės tarpbankinius mokėjimus bei atsiskaitant pinigais už vertybinių popierių sandorius. Tai vienintelė šalyje veikianti tarpbankinė lėšų pervedimo sistema. Atsiskaitymai atliekami litais. Sistemą eksploatuoja ir sistemos dalyvius administruoja Lietuvos banko Atsiskaitymų centras.

Sistemos TARPBANK veikimą reglamentuoja Lietuvos banko tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos taisyklės, patvirtintos Lietuvos banko valdybos 2001 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 149, bei dvišalės Lietuvos banko ir sistemos dalyvių sudarytos banko sąskaitos sutartys.

Sistemą TARPBANK 1994 metais sukūrė Lietuvos banko specialistai. Lietuvos bankas siekia, kad sistema nuolat atitiktų jos dalyvių poreikius, būtų praktiška ir veiksminga. Todėl Lietuvos bankas ją nuolat tobulina ir plėtoja. Be to, sistemos pakeitimus lemia naujų Lietuvos banko pinigų politikos priemonių įgyvendinimas ir bendro Lietuvos banko jungtinio tinklo plėtra. 1997 metų pirmoje pusėje buvo realizuotas atsiskaitymų už atpirkimo sandorius mechanizmas, 1998 metų pradžioje – vienos nakties paskolų teikimo mechanizmas. 2001 m. sistema TARPBANK modernizuota. Mokėjimo nurodymo formate įvesti papildomi mokėjimo nurodymo rekvizitai. Tai suteikė galimybę sistemos dalyviams atsisakyti raštiškų mokėjimo dokumentų persiuntimo paštu. Informacijai perduoti sistemoje pradėta naudoti Frame Relay duomenų perdavimo technologija, kuri padidina informacijos perdavimo greitį ir užtikrina aukštesnį informacijos perdavimo saugumo lygį.

Lietuvos bankas šiuo metu kuria naują tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą, skirtą tarpbankiniams atsiskaitymams atlikti realiu laiku (didelės vertės ir skubiems mokėjimams) ir nustatytu laiku (mažos vertės mokėjimams). Projekte numatytas ir naujos vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos kūrimas. Sistema užtikrins ne tik vertybinių popierių pervedimo ir atsiskaitymo pinigais vienalaikiškumo principo įgyvendinimą, bet ir suteiks galimybę realiu laiku atsiskaityti už vertybinių popierių sandorius. Tarpbankinė lėšų pervedimo sistema kuriama atsižvelgiant į naujausių technologijų plėtrą ir vadovaujantis tarptautiniais standartais, kurie padės užtikrinti aukštą sistemos saugumo lygį ir jos atliekamų operacijų patikimumą. Tarptautinių atsiskaitymų banko Mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų komiteto parengti Sistemiškai svarbių mokėjimo sistemų pagrindiniai principai yra standartas, kurio atitikimo Lietuvos bankas siekia, kurdamas naują sistemą.

7.2 Dalyvavimas sistemoje TARPBANK
Sistemoje TARPBANK dalyvauja visi Lietuvos Respublikos komerciniai bankai, turintys banko licenciją ir užsienio bankų skyriai, turintys Lietuvos banko leidimą veikti šalyje. Sistemoje taip pat dalyvauja kai kurių komercinių bankų skyriai, kurie jungiasi prie sistemos informacijos apie mokėjimus apsikeitimo tikslu, vertybinių popierių rinkos dalyviai: Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas, Lietuvos Respublikos komercinių bankų ir užsienio bankų skyrių, veikiančių Lietuvoje finansų maklerio padaliniai ir Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos licenciją ir jos prižiūrimos. Vertybinių popierių rinkos dalyviai sistemoje atsiskaito tik už vertybinių popierių sandorius.

7.3 Sistemos TARPBANK veikimo tvarka
Sistema TARPBANK veikia kiekvieną darbo dieną. Mokėjimo nurodymai į sistemą priimami nuo 8.00 iki 15.00 valandos, kliringas ir atsiskaitymas atliekamas 11.00 ir 15.00 valandą. Apsikeitimas mokėjimo nurodymų informacija ir jos apdorojimo procesai sistemoje yra visiškai automatizuoti. Sistemos TARPBANK mokėjimo nurodymų ir su mokėjimais susijusi informacija pateikiama koduotais pranešimais. Pranešimų standartai yra originalūs sistemos TARPBANK standartai, kuriuos nustato Lietuvos bankas. Informacija su dalyviais apsikeičiama naudojant saugaus elektroninio pašto programų įrangą išorės telekomunikaciniu ir Lietuvos banko jungtiniu tinklais. Sistema atlieka dalyvių pateiktų mokėjimo nurodymų informacijos loginę kontrolę jos priėmimo metu. Jei mokėjimo nurodymų informacija netenkina sistemai nustatytų sąlygų, nurodymas nedelsiant grąžinamas pateikėjui. Priimti mokėjimo nurodymai įrašomi į mokėjimo eiles. Mokėjimo eilėse nurodymai išdėstomi pagal jų mokėjimo prioritetą, kurį nustato dalyvis, ir nurodymo gavimo laiką. Dalyviai gali atšaukti bet kurį mokėjimo eilėse esantį mokėjimo nurodymą arba pakeisti jo prioritetą (sistemai pateikti galima dviejų prioritetų nurodymus: skubius ir įprastus).

Kliringo metu atliekama įvertinimo procedūra: nustatoma, kuriems sistemos dalyvio mokėjimo nurodymams įvykdyti užteks sistemos dalyvio turimų ir gaunamų iš kitų sistemos dalyvių lėšų, ir atmetami tie sistemos dalyvio mokėjimo nurodymai, kuriems įvykdyti šių lėšų neužteks. Atmetant mokėjimo nurodymus, pirmiausiai atmetami įprasto prioriteto mokėjimo nurodymai, o iš jų – vėliausiai į mokėjimo eiles įrašyti mokėjimo nurodymai. Per pirmąjį kliringą atliekamos įvertinimo procedūros metu atmesti nurodymai paliekami mokėjimo eilėse, o per antrąjį kliringą atliekamos įvertinimo procedūros metu atmesti nurodymai grąžinami juos pateikusiam sistemos dalyviui. Atlikus įvertinimo procedūrą, daromi įrašai sistemos dalyvių sąskaitose.

7.4 Rizikos valdymas
Vienas iš svarbiausių Lietuvos banko tikslų užtikrinant nenutrūkstamą ir patikimą sistemos veikimą – riboti su sistemos funkcionavimu ir jos dalyvių galimu nemokumu ar likvidumo problemomis susijusią riziką ir siekti sistemos stabilumo. Tam naudojamos atitinkamos rizikos valdymo priemonės.

Finansinei rizikai, arba, kitaip tariant, rizikai, susijusiai su sistemos dalyvių atsiskaitymo sutrikimais dėl dalyvių nemokumo (kredito rizika) ar laikino lėšų trūkumo (likvidumo rizika), valdyti numatytos tokios priemonės. Kredito rizikai sistemoje valdyti sistemos dalyvių atsiskaitymai atliekami tik vykdant tuos mokėjimo nurodymus, kuriems apmokėti užtenka atsiskaitymams naudotinų lėšų. Likvidumo rizikai sistemoje valdyti naudojamos šios priemonės: sistemos dalyvių pateiktų mokėjimo nurodymų eilių valdymas, nustatant ir keičiant mokėjimo nurodymo prioritetą ar atšaukiant mokėjimo nurodymą, išankstinio mokėjimo nurodymų įvertinimo rezultatų teikimas dalyviams, atsiskaitymų tikslams naudojamos bankų privalomosios atsargos ir Lietuvos banko teikiamos vienos nakties paskolos.

Rizika, susijusi su techninės ir programinės įrangos bei ryšio sutrikimais (operacinė rizika), valdoma šiomis priemonėmis: informacija kelis kartus per dieną kopijuojama į nuotolinę darbo stotį bei magnetines laikmenas, veikia atsarginė tarpbankinė lėšų pervedimo sistema, darbo stotys ir svarbiausios darbo vietos apsaugotos nuo elektros įtampos šuolių ir elektros įtampos dingimo, daromos sistemos pakeitimų ir visos duomenų bazės kopijos į nuotolinę darbo stotį ir į magnetines laikmenas. Perduodamos informacijos konfidencialumą ir neperimamumą užtikrina Lietuvos banko parengta informacijos perdavimo programinė įranga kartu su sistemos TARPBANK informacijos apdorojimo įranga, pagrįsta unikalių slaptažodžių naudojimu.

7.5 Sistemos TARPBANK rodikliai
2001 metais sistema TARPBANK apdorojo apie 30 proc. visų šalyje atliekamų mokėjimų negrynaisiais pinigais. Šių mokėjimų vertė sudarė 55 proc. visų bankuose įvykdytų mokėjimų vertės.

Per 2001 metus sistemoje TARPBANK apdorota 9,92 mln. mokėjimo nurodymų, kurių vertė sudarė apie 117 mlrd. litų. Palyginti su 2000 metais, mokėjimo nurodymų skaičius išaugo 11 proc., o mokėjimo nurodymų vertė 12 proc.

8. Tarptautiniai ryšiai

Įgyvendindamas šalies užsienio ir ekonominę politiką, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.
Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, Lietuvos bankas aktyviai dalyvauja Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje procesuose, bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Pasaulio banko grupės bei kitomis organizacijomis, taip pat su užsienio valstybių centriniais bankais.

9. Pagrindinio tikslo įgyvendinimas

Lietuvos bankas, vykdydamas įstatyme nustatytą pagrindini tikslą – siekti kainų stabilumo, pirmąjį šių metu pusmetį tęsė lito stabilumu grindžiamą pinigų politiką. Lietuvos bankui kartu su Vyriausybe šių metu vasario 2 d. pavyko sėkmingai atlikti iš anksto paskelbtą lito kurso persiejimą nuo JAV dolerio prie euro. Skaidrus ir sklandžiai įgyvendintas lito susiejimas su euru padidino visuomenes pasitikėjimą nacionaline valiuta ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje siekiu, eliminavo valiutos kurso riziką Lietuvos ir ES verslo santykiuose. Kadangi dauguma šalies verslininkų ir gyventojų gana kruopščiai pasirengę bazinės valiutos pasikeitimui, lito susiejimas su euru nesukėlė esminių pokyčių šalies ūkio realiajame ir finansų sektoriuose, neiššaukė didesnių palūkanų normų pokyčiu nei pinigų, nei kapitalo rinkoje. Nuo bazinės valiutos pakeitimo dienos iki šių metų vidurio eurais suteiktų paskolų dalis išaugo pusantro karto, nes verslo įmonės ir gyventojai ėmė teikti pirmenybę valiutai, kurios kursas lito atžvilgiu yra pastovus. Fiksuoto lito kurso sistema buvo vienas svarbiausių veiksnių šalies makroekonomikos stabilumui ir mažai infliacijai užtikrinti. Vis didėjanti konkurencija daugelyje ekonominiu veiklų neleido didėti kainoms. Per praėjusį pusmetį vartotojų kainos Lietuvoje sumažėjo 0,7 procento, o realusis bendrasis vidaus produktas išaugo 5,7 procento. Nors ekonomiškai stipriausiuose pasaulio regionuose ekonomikos plėtra šiais metais lėtesnė negu tikėtasi, Lietuvos ūkio raidą labiausiai skatino didėjanti vidaus paklausa bei nuolat augančios tiesioginės užsienio investicijos. Sulėtėjus eksporto ir paspartėjus importo apimčių augimui, einamosios sąskaitos deficitas padidėjo iki 6,3 procento BVP. Tačiau praėjusiais metais minėtas deficitas buvo tik 4,8 procento BVP, todėl jo padidėjimas praėjusį pusmetį negali būti laikomas veiksniu, destabilizuojančiu šalies finansų sistemą. Lietuvos banko įsipareigojimu litais padengimas aukso ir konvertuojamųjų valiutu atsargomis nuolat viršija Lito patikimumo įstatymo nuostatas. Lito padengimo minėtomis atsargomis santykis nuo 165 procentų 2001 m. gruodžio pabaigoje išaugo iki 194 procentų šių metu birželio pabaigoje. Atsižvelgdamas i stabilią šalies ekonominę ir bankų sistemos padėtį, Lietuvos bankas sumažino komercinių bankų privalomųjų atsargų normą nuo 8 iki 6 procentų. Taip pat atlikti Komercinių bankų privalomųjų atsargų taisyklių pakeitimai, siekiant šias taisykles maksimaliai priartinti prie Europos centrinio banko reikalavimų.

10. ISTORIJA

10.1 Lietuvos banko atkūrimas 1990 m. ir veikla iki šių dienų1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio šalies banko tradicijas.
1990 – 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta triženklė infliacija, stabilizuotas lito kursas.

Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu,taip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.
Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias pradžioje sudarė kitų šalių centrinių bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika.

Komercinių bankų sektorius 1995 m. patyręs pirmuosius sunkius išbandymus, priėmus sprendimus dėl bankų kapitalo bazės stiprinimo ir veiklos riziką ribojančių normatyvų griežtinimo bei priežiūros, taip pat įdiegus nustatytus tarptautinius saugios bankininkystės standartus, tapo stabilus ir vis plėtėsi. Sukurta tarpbankinių lėšų mokėjimo ir atsiskaitymų sistema, kuria naudojasi visi komerciniai bankai ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankų skyriai.

Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryšiams su Europos Sąjungos šalimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 m. priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 m. vasario 2 d., išlaikant fiksuotą valiutos kursą.

2001 m. priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas suteikė centriniam bankui didesnę nepriklausomybę ir galimybę aktyviau vykdyti pinigų politiką.
Lietuvai rengiantis narystei Europos Sąjungoje ir Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, ruošiamasi būsimam dalyvavimui Europos centrinių bankų sistemoje.

10.2 Lietuvos bankas 1922-1940 m.
1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti iš naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito – įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui.

1922 m. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą.

Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą.
1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos ūkis buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, uždraustas litas, nacionalizuoti bankai, o Lietuvos bankas įtrauktas į Sovietų sąjungos bankų sistemą.

10.3 Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos
Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski I Litewski”), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimui prieš carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą.

B. Užsienio centrinių bankų veiklos principai ir vaidmuo ekonomikoje

1. Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje

JAV centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai JAV vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame ir dviejuose sekančiuose skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.

1.1. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

1.2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

1.3. Paskutinis išteklių šaltinis
Dar viena svarbi centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.

1.4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas
Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

2. Centrinio banko tikslai ir veiklos kanalai
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja. Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį “automatiškai” turi užtikrinti tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti, buvo 1930-jų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominio stabilumo išsaugojimui reikalinga inovacinė ir protinga vyriausybės politika.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;

2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

2.1. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas:

1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;

2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.

Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

3. Federalinės rezervų sistemos istorija

JAV buvo viena iš paskutiniųjų didžiųjų Vakarų valstybių, suteikusių centriniam bankui išskirtines teises. Anglijos bankas (The Bank of England) buvo įkurtas 1694 m.; Prancūzijos bankas (Bank of France) bei centriniai Šveicarijos ir Italijos bankai buvo įkurti XVIII a. Dauguma didžiųjų industrinių valstybių anksti pripažino institucijos, kuri padėtų palaikyti pinigų ir kreditų kiekio augimo stabilumą, poreikį. Tačiau JAV pareigūnai abejojo dėl centrinio banko sukūrimo ir didesnių teisių nei kitiems bankams suteikimo, baimindamiesi, kad jis įgus didelę finansinę jėgą, apribos kreditų prieinamumą ekonomiškai besivystančiai tautai ir bus sunkiai kontroliuojamas. Tačiau ekonominės ir finansinės krizės XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje privertė Kongresą veikti.

3.1. Ankstyvosios JAV bankininkystės sistemos sunkumai
Kad gerai suprastume, dėl ko buvo sukurta FRS, reikia išanalizuoti problemas, su kuriomis susidūrė JAV finansų sistema ankstyvaisiais periodais. Dauguma šių problemų atsirado prieš Pilietinį karą, kuomet bankininkystę reguliavo ir kontroliavo valstijos, o ne federalinė valdžia. Deja, neskaitant keleto išimčių, valstijos šį darbą atliko blogai. Valstijų įstatymų leidėjai suteikė išskirtines teises keletui bankų, taip sukurdami dirvą politiniam lobizmui ir spekuliavimu savo įtaka. Jei naujų bankų kūrėjai turėdavo reikiamus politinius ryšius, buvo galima savo bankui gauti išskirtines teises, nors ir turint menką bankininkystės patirtį ir minimalias investicijas.

Bankininkystė, paremta indėliais, tada nebuvo tokia populiari kaip šiandien. Dauguma žmonių santaupas laikydavo banknotų ir monetų pavidalu. Todėl bankai skolindavo pinigus paprasčiausiai spausdindami popierinius banknotus, kurie patekdavo į rinką ir joje cirkuliuodavo. Kadangi nebuvo reikiamos kontrolės teikdami paskolas bankai spausdindavo banknotus nepaisydami jų finansinės galios. Dažnai bankai, turintys privilegijas, išleisdavo didelius banknotų kiekius ir po to dingdavo. Kai kurie bankai žadėdavo supirkti popierinius banknotus, pakeisdami juos auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir įkurdavo “keitimo centrus” visuomenei beveik nepasiekiamose vietose, kur nors viduryje pelkių. Tenka pabrėžti dažnus tų varganą kapitalą turinčių ir liguistai valdomų institucijų žlugimo atvejus, kuomet nelaimingi indėlininkai patirdavo žymių nuostolių.

Atsižvelgdamas į šias problemas ir į tai, kad Pilietinis karas labai nualino finansų sistemą, 1863 m. Kongresas išleido Nacionalinį bankininkystės įstatymą. Šis įstatymas (vėliau pataisytas) įteisino atvirą federališkai licenzijuotų komercinių bankų kūrimąsi, o jiems kontroliuoti buvo sukurtas naujas JAV iždo padalinys – Valiutos kontrolė. Tai buvo JAV iždo departamento dalis. Bet kuri verslo žmonių grupė galėjo organizuoti vadinamojo nacionalinio banko kūrimą, tačiau turėjo parodyti, kad naujasis bankas taps pelningu per tam tikrą laiko tarpą (paprastai per trejus metus), atitinka minimalius Valiutos kontrolės nustatytus įstatinio kapitalo reikalavimus ir nekelia pavojus kitų to regiono jau egzistuojančių bankų normaliai veiklai. Priėmus Nacionalinį bankininkystės įstatymą privilegijos kuriant komercinius bankus buvo iš esmės perkeltos iš politinių spekuliacijų lygmens į aiškiai apibrėžtų taisyklių lygmenį. Tuo pačiu metu Kongresas bandė įtraukti atskirus tam tikrų valstijų bankus į nacionalinę bankininkystės sistemą, imdamas 10% mokestį tų bankų banknotams. Buvo manoma, kad dauguma bankininkų pasirinks liberalesnę valstijų bankų reguliavimo sistemą ir vengs būti įtraukti į nacionalinę bankininkystės sistemą, nebent kas nors priverstų juos tai padaryti. Kad padėtų finansuoti Pilietinį karą, Kongresas įgaliojo nacionalinius bankus leisti savo valiutą kaip cirkuliacijos priemonę. Tačiau tie banknotai turėjo būti padengti JAV vyriausybės popieriais. Pagal Nacionalinį bankininkystės įstatymą federaliniai licenzijuoti bankai galėjo leisti banknotus, kurių vertė galėjo sudaryti iki 90% vertybinių popierių apimties, kuriuos bankai padėdavo į Valiutos kontrolę. Buvo siekiama sukurti federalinei kontrolei pavaldžią pinigų masę ir finansuoti Pilietinį karą, sukuriant Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybinių popierių paklausą bankuose.

Dar svarbiau, Nacionalinis bankininkystės įstatymas sukūrė dvilypę bankininkystės sistemą, kur teisę kontroliuoti komercinius bankus turėjo ir federalinė, ir valstijų valdžia. Tačiau kai kur abiejų valdžių įgaliojimai sutapo, ir tai sukūrė konkurenciją tarp federalinių ir valstijų bankininkystės reguliavimo institucijų, kuri kartais neigiamai atsiliepdavo visuomenės interesams. Dar daugiau, vieno iš pagrindinių federalinės programos tikslų – sužlugdyti privilegijuotus valstijų bankus – pasiekta nebuvo. Valstijų bankai išgyveno tik dėl to, kad po pilietinio karo labai išaugo bankų depozitų populiarumas. Užuot leidę naujus banknotus, komerciniai bankai teikė paskolas paprasčiausiai sukurdami depozitą besiskolinančiojo vardu savo apskaitos knygose. Ši praktika naudojama iki šiandien. Tai privedė prie atskirų bankų banknotų išnykimo ir padarė neefektyvius federalinės valdžios mokesčius.

Nors valstijų bankų skaičius nuo 10,000 sumažėjo iki 500, valstijų bankai vėl atgijo XIX a. gale ir greitai kiekiu pralenkė nacionalinius. Kaip žinoma, šiandien valstijų bankų yra dvigubai daugiau nei nacionalinių, tačiau vidutiniškai federalinės institucijos gerokai didesnės ir jos priskiriamos prie stambiausių Jungtinių Valstijų finansų institucijų.

3.2. Federalinės rezervų sistemos sukūrimas
Federalinės rezervų sistemos sukūrimą lėmė keletas labai aktualių to laiko problemų. Viena iš jų buvo ta, kad naujieji nacionaliniai bankai pasirodė esą neadekvačiai jautrūs didėjančiam pinigų poreikiui. Pinigų ir kreditų poreikis sparčiai augo dėl greitos sunkiosios pramonės plėtotės ir migracijos į Vakarus. Fermeriams ir ūkininkams naujų žemių apdorojimui reikėjo “elastingų” kreditų ir paskolų – atitinkančių jų poreikius ir palyginti žemomis kainomis. Kaip matysime toliau, FRS ėmėsi spręsti šią problemą išleisdama savo pinigų ir labiau kontroliuodama šalies grynųjų pinigų ir kreditų augimo procesą.

Kai depozitų ir čekių pasirašymo sistema tapo labai populiari, atsirado dar viena rimta problema. Čekių surinkimas ir atsiskaitymas už juos pasirodė lėtas ir brangus. Dauguma čekių buvo pervedami iš vienos sąskaitos į kitą toje pačioje vietoje. Todėl vietinių bankų tarnautojai kiekvieną dieną per atsiskaitymų namus apsikeisdavo čekiais. Atsiskaitymas už čekius, kurie buvo siunčiami toliau – už vietinio rajono ribų ir kurie eidavo per keletą bankų, kol pasiekdavo galutinį tikslą, buvo daug sudėtingesnis.

Prieš sukuriant FRS daug ypač smulkesnių bankų už čekių išpirkimą ar atsiskaitymą imdavo mokestį. Paprastai tai būdavo tam tikras procentas nuo nominaliosios čekio vertės. Bankai, imantys mokestį, buvo vadinami neparitetiniais (no – par) bankais, nes jie atsisakydavo atsiskaityti už čekį visa jo verte. Kad išvengtų čekių keitimų mokesčių, gaunamus nevietinius čekius bankininkai nukreipdavo per bankus, kurie priimdavo ir išgrynindavo juos be mokesčių. Dažnai tai reikšdavo, kad čekiai keliauja per grupę bankų įvairiuose miestuose, taip gaišdami dienas ir savaites, kol čekiu būdavo išgryninami. Tokie išsiuntinėjimai buvo ne tik įkyrūs ir erzino, bet buvo ir kliūtis komerciniams sandoriams bei lėšų perkėlimams iš vienos vietos į kitą. Be to, čekių išgryninimo mokesčiai labai didino biznio operacijų sąnaudas. Reikėjo naujos nacionalinių čekių atsiskaitymo sistemos, kuri nemažintų jų vertės keičiant ir užtikrintų greitą judėjimą tarp mokėtojo ir gavėjo. Kaip matysime vėliau, FRS taip pat buvo įpareigota aptarnauti čekius be mokesčių.

Trečia tų laikų ir finansų sistemos, ir bankininkystės sistemos problema buvo pasikartojančios likvidumo krizės. Tada, kaip ir dabar, pinigai ir bankų rezervai turėjo tendenciją telktis svarbiausiuose šalies finansų centruose, tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga, Dalasas ir San Franciskas, kur paskolų poreikis buvo didžiausias. Bankų rezervai plaukė į didžiuosius miestus, kadangi mažesni ir nuošaliau esantys bankai įdėdavo savo rezervus į didesnius bankus, taip gaudami didesnį pelną. Tačiau kai kaimo vietovėse padidėdavo kreditų paklausa žemės ūkio reikmėms, vietiniai bankai buvo priversti panaudoti savo rezervus iš didžiųjų mietų bankų, o šie savo ruožtu turėjo pardavinėti vertybinius popierius ar pareikalavimo paskolas, kad sudarytų reikiamas lėšų apimtis. Kada smulkiųjų, šalies viduje esančių bankų rezervų paklausa tapdavo didesnė negu tikėtasi, didieji bankai imdavo pardavinėti savo portfelio vertybinius popierius. Jų kainos stambiuose finansų centruose krisdavo dėl masinės ir intensyvios jų pasiūlos. Paniškoms pardavinėjimų nuotaikoms pasiduodavo ir kiti investuotojai, keldami chaosą finansų rinkose.

Nacionalinei bankininkystės sistemai aiškiai reikėjo šaltinio, kuris galėtų aprūpinti grynaisiais pinigais tuos bankus, kuriems jų tuo metu labiausiai reikėjo ir taip palaikyti finansų sistemos normalų funkcionavimą ir stabilumą. Rimta finansinė panika 1907 m. galiausiai privedė prie FRS sukūrimo. 1908 m. Kongresas sukūrė Nacionalinę monetarinę komisiją, kad išsiaiškintų finansinius šalies poreikius. Komisijos rekomendacijos buvo pateiktos Kongresui ir tada buvo išleistas Federalinio rezervo aktas, kurį 1913 m. prezidento Wilsono parašas pavertė įstatymu. Federalinio rezervo bankai pradėjo veikti tuo metu, kai Europoje prasidėjo I pasaulinis karas.

3.3. Ankstyvosios federalinės rezervų sistemos struktūra
Pirmoji FRS pakankamai skyrėsi nuo dabartinės. Pradiniame Federalinio rezervo akte buvo keleto svarbiausių idėjų mišinys – tai buvo pastangos suderinti vieną su kitu konkuruojančius politinius ir ekonominius interesus. Viena vertus, tai buvo baimė, kad FRS įgaus per daug kontrolės šalies finansinei veiklai ir veiks prieš svarbiausių Amerikos visuomenės segmentų interesus. Pavyzdžiui, smulkus verslas, fermeriai ir ūkininkai buvo susirūpinę, kad FRS sieks riboti kreditų prieinamumą, didindama už juos palūkanas. Taip pat buvo pripažinta, kad FRS tapo pagrindine finansų institucija nepaisant geografinės padėties. Buvo tikėtina, kad miestas ar valstija, kurioje yra FRS, bankas taps finansų centru.

Atsižvelgdamas į reikmes ir interesus, Kongresas sukūrė visiškai “decentralizuotą” centrinį banką. Svarbiausiuose JAV miestuose (daugiausia rytinės pakrantės), kuriuose buvo stambūs bankai, buvo išskirta 12 pagrindinių Federalinio rezervo bankų. Kiekvienam iš jų buvo priskirta sava apygarda, kurioje bankas atliko savo funkcijas. Buvo sukurti dar 24 papildomi FRS priklausantys bankų filialai (branch banks) vietovėse, kuriose nebuvo pagrindinių FRS bankų. Siekiant laikytis bendros nacionalinės monetarinės politikos Vašingtone buvo įkurta koordinacinė 7 narių taryba. Tačiau ankstyvuoju FRS laikotarpiu pagrindiniais monetarinės politikos vykdymo įrankiais faktiškai disponavo regioniniai Federalinio rezervo bankai, kurie ir priimdavo esminius sprendimus.

3.4. Federalinės rezervų sistemos tikslai ir politika
Tų dienų ekonominių problemų sprendimui Federalinio rezervo aktas leido kiekvienam regioniniam Rezervo bankui atidaryti diskonto sąskaitas, kuriomis galėtų naudotis kiti reikalavimus atitinkantys bankai, t.y. skolintis pinigų trumpam periodui. Tačiau siekiant garantuoti, kad skolos bus grąžintos, iš besiskolinančiųjų bankų buvo reikalaujama keisti komercinius popierius kaip skolos grąžinimo garantą. Pagrindinis FRS politikos įrankis buvo palūkanų normų šioms paskoloms keitimas, kur kiekvienas FRS bankas galėjo nustatyti savo normų dydžius. Kaitaliodami palūkanų normas, Rezervo bankai galėjo sudaryti arba, atvirkščiai, nesudaryti palankių sąlygų komerciniams bankams skolintis iš FRS. Centriniai bankai galėjo sudaryti lengvas arba sunkias kreditų paėmimo sąlygas, taip netiesiogiai veikdami bendrą paimtų paskolų kiekį.

Federalinio rezervo bankams buvo suteikta teisė išleisti savo banknotus kaip cirkuliuojančią valiutą apskritai, tačiau turėjo būti garantija, kad jie 100% padengti FRS vertybiniais popieriais, plius 40% aukso rezervo. Pavėlavusi šio reikalavimo mintis buvo Kongreso įgaliojimas FR bankams prekiauti Jungtinių Valstijų vyriausybės vertybiniais popieriais atviroje rinkoje, žinomas kaip atvirosios rinkos operacijos (open market operations). Tai yra FRS politikos pagrindinis įrankis ir šiandien.

Lėtai, bet užtikrintai ekonominės, finansinės ir politinės jėgos darydavo reikalingus pakeitimus originaliame Federalinio rezervo akte ir suformavo centrinio banko charakterį ir veikimo metodus. Pagrindinės pakeitimų priežastys buvo karas, ekonominės depresijos ir vėliau nuolatinė infliacija. Pavyzdžiui, kad įveiktų ekonominius nuosmukius, kariautų ir įgyvendintų norimas programas, JAV vyriausybė išleido milijardus dolerių paskolų. Kai skola pradėjo augti, liko vienintelis “logiškas” būdas išmokėti skolas – padidinti JAV vyriausybės vertybinių popierių naudojimą Federalinio rezervo operacijose. Bankams greitai buvo leista operuoti šiais popieriais, kurie tuo pat metu buvo ir užstatas už paskolas iš Federalinio rezervo. FRS buvo pavestas pagrindinis vaidmuo stabilizuojant rinką vyriausybės vertybiniams popieriams, kurie buvo pagrindinis būtinų grąžinti skolų refinansavimo šaltinis. Vyriausybės popieriai tapo užstatu išleidžiant naujus banknotus.

Labiau negu bet kuris kitas istorinis įvykis, FRS pobūdį pakeitė 1930-jų Didžioji depresija. Tiesiogiai susidūręs su bankininkystės sistemos žlugimu ir milžinišku nedarbo lygiu, – skaičiavimai rodo, kad per 1930-uosius ketvirtadalis šalies darbo jėgos neteko darbo, – Kongresas patikėjo FRS didelę monetarinės politikos vykdymo galią. Buvo padaryti svarbūs centrinio banko valdymo struktūros ir ryšių su valdžia pakeitimai.

Septynių narių valdytojų taryba Vašingtone tapo centrine FRS administracijos ir politikos formavimo grupe. Pradedant 1933 m., bet kurie sistemos bankų palūkanų normos keitimai pirmiausia turėjo būti suderinti su valdytojų taryba. Taryba nustatydavo minimalių privalomųjų rezervų reikalavimus ir maksimalias palūkanas už depozitus. Kad kontroliuotų spekuliacijas perkant akcijas, tarybai suteikta teisė nustatyti maržos reikalavimus, nurodančius, kokią vertybinių popierių vertės dalį investuotojas gali pasiskolinti rinkoje, užstatęs tuos vertybinius popierius. Pripažįstant, kad pagrindiniu FRS politikos vykdymo įrankiu pradėjo darytis atviros rinkos operacijos su vyriausybės vertybiniais popieriais, šių operacijų priežiūrai buvo sukurtas Federalinis atvirosios rinkos komitetas. Dauguma balsų jame buvo atiduota Federalinio rezervo tarybai. Galima teigti, kad Didžioji depresija lėmė koncentraciją FRS viduje, kad FRS skatino vieningą politiką ir kalbėjo “vieninteliu balsu” apie šalies monetarinės politikos reikalus.

4. Federalinės rezervų sistemos veiklos organizavimas

Šių dienų FRS organizacinė struktūra primena piramidę (žr. 2 schemą). Šios piramidės viršūnėje yra valdytojų taryba – aukščiausioji politikos vykdymo ir administracinė grupė. Piramidės viduryje yra Federalinio rezervo bankai, kurie vykdo FR politiką ir teikia paslaugas to regiono bankams ir kitoms finansų institucijoms, bei Federalinis atviros rinkos komitetas. Piramidės apačioje yra bankai, kurie yra sistemos nariai, kuriuos FRS prižiūri ir reguliuoja, taip pat bankų sistemos atvirosios rinkos vadybininkas, kuris yra atsakingas už vertybinių popierių pirkimus ir pardavimus.

4.1. Federalinės rezervų sistemos valdytojų taryba
Kaip jau minėta, pagrindinis administracinis FRS vienetas yra valdytojų taryba. Tarybą sudaro 7 nariai, kuriuos skiria prezidentas ir patvirtina Senatas, maksimaliam 14-os metų laikotarpiui. Vienas narys keičiasi kas dveji metai. Kai tarybos narys atsistatydina ar miršta, prezidentas į jo vietą gali skirti naują žmogų, kuris eis tas pareigas tiek, kiek buvo likę antrajam, be to, jis gali būti paskirtas ir kitai kadencijai. Tačiau nariai, ištarnavę visą kadenciją, negali būti paskirti iš naujo. Prezidentas vieną narį skiria pirmininku ir vieną jo pavaduotoju. Abu jie šias pareigas eina ketverius metus. Atrinkdamas naujus narius prezidentas turi atsižvelgti, kad jis garbingai atstovautų finansinius, industrinius, žemės ūkio ir komercinius interesus bei geografinį šalies regioną ir negali skirti nariu daugiau kaip vieną asmenį iš tos pačios Federalinio rezervo apygardos.

Valdytojų tarybos valdžia yra didelė. Taryba nustato reikalavimus bankų, FRS narių bei kitų finansų institucijų rezervams; nustato diskonto normą paskoloms, kurios išduodamos depozitinėms institucijoms; nustato maržos reikalavimus, perkant vertybinius popierius: vadovauja vykdant atvirosios rinkos operacijas. Be monetarinės politikos vykdymo funkcijų, valdyba prižiūri ir kontroliuoja 12-kos FRS bankų ir kitų sistemos bankų veiklą. Ji taip pat reguliuoja bankų holdingo, užsienio bankų, pradedančių dirbti JAV bei JAV bankų veiklą užsienyje.

Iš principo taryba yra nepriklausoma nei nuo Kongreso, nei nuo Federalinės vyriausybės vykdomos valdžios. Nepriklausomumą dar sustiprina tai, kad tarybos narių tarnybos trukmė yra ilgesnė nei prezidento, o valdymo lėšomis FRS operuoja nepriklausomai nuo Kongreso. FRS gauna pajamas, parduodamas savo paslaugas, tokias kaip čekių išgryninimas, valiutos bei monetų pakeitimas, ir teikdamas trumpalaikes diskontuotas paskolas (discount window) bei prekiaudamas vertybiniais popieriais atviroje rinkoje. Tačiau tie pinigai nesulaikomi sistemos viduje, kadangi FRS dirba visuomenės interesams, o ne pelnui. Pajamos, likusios po visų išlaidų, yra pervedamos į JAV iždą. Pavyzdžiui, 1986 m. FRS pajamos viršijo 18 mlrd. USD, iš kurių 17,8 mlrd. buvo pervesta į JAV iždą, kad padėtų sumažinti mokesčius privačiame sektoriuje.

4.2. Federalinis atvirosios rinkos komitetas ir atvirosios rinkos apskaitos sistema
Be FR tarybos, kita svarbi sistemos politikos vykdymo grupė yra Federalinis atvirosios rinkos komitetas (FOMC). Jis buvo pavadintas svarbiausiuoju Jungtinių Valstijų komitetu todėl, kad jo sprendimai dėl šalies monetarinės politikos ir kreditų prieinamumo turi įtakos milijonams žmonių. FOMC sudaryta iš septynių FRS tarybos narių ir Rezervo bankų prezidentų. Kada priiminėjami sprendimai dėl ateities monetarinės politikos, balsuoti gali tik tarybos nariai ir penki Rezervo bankų prezidentai. Nuolatos vieną balsą turi Niujorko FRS banko prezidentas, tuo tarpu, kai kitiems vienuolikai prezidentų rotacijos būdu tenka keturi balsai. Kiekvienas prezidentas turi balso teisę vienerius metus, pradedant kovo 1-ąja.

Pagal tradiciją FRS tarybos pirmininkas ir Niujorko FRS banko prezidentas yra

FOMC pirmininkas ir vicepirmininkas. Įstatymu numatyta, kad FOMC susitinka Vašingtone, mažiausiai keturis kartus per metus. Praktikoje komitetas renkasi mažiausiai kartą per keturias ar šešias savaites ir dar dažniau, jei būtina. Be tvarkaraštyje numatytų susitikimų, kartais vyksta telefoninės “konferencijos”, ir FOMC nariai balsuoja telefonu arba telegrama. FOMC narių susitikimai yra uždari, nes aptariama neskelbtina finansinė informacija, be to, FRS nori išvengti klaidingos informacijos patekimo į finansų rinką. FOMC susitikimuose gali dalyvauti tiktai tarybos nariai, tarybą aptarnaujantis personalas, Rezervo bankų prezidentai ir jų padėjėjai, Atvirosios rinkos sąskaitos (SOMA) vadybininkas ir jo pavaduotojas.

Pavadinimas “Federalinis atvirosios rinkos komitetas” sako, kad jo funkcijos yra kontroliuoti Federalinio rezervo atvirosios rinkos operacijas – svarbiausią FRS politikos vykdymo priemonę. Savo susitikimuose FOMC apžvelgia esamas ekonomines bei finansines sąlygas ir visais aspektais apsvarsto monetarinės politikos vykdymo eigą. Kai kuriuo nors klausimu yra pasiekiamas konsensusas, atitinkamos direktyvos žodžiu ir raštu yra perduodamos SOMA vadybininkui, kuris yra Niujorko FRS banko viceprezidentas. SOMA vadybininkui pagrindinėmis sąvokomis yra pateikiama informacija apie ateinančių savaičių atvirosios rinkos operacijas bei FOMC tikslai, liečiantys pinigų pasiūlos augimą ir palūkanų normos keitimąsi. FOMC priimti sprendimai bei SOMA vadybininko veiksmai Niujorke turi įtakos visai FRS.

4.3. Federalinės rezervų sistemos bankai
1913 m. sukūrus FRS šalis buvo padalinta į 12 apygardų ir kiekvienoje iš jų buvo po vieną FRS banką, kuris prižiūrėjo vietinių bankų veiklą bei teikė jiems paslaugas. Rezervo bankai buvo įkurti Atlantoje, Bostone, Čikagoje, Klyvlende, Dalase, Kanzas Sityje, Mineapolyje, Niujorke, Filadelfijoje, Ričmonde, San Franciske ir Sent Luise. Greta šių bankų, buvo sukurti dar 24 (vėliau išsiplėtė iki 25) filialai, aptarnaujantys tam tikrus regionus kiekvienoje iš 12 apygardų. Rezervų bankų ir jų padalinių sukūrimas yra dalis pastangų, kurias deda FRS, prižiūrėti ir kontroliuoti bankininkystės sistemą, užtikrinti tolygią mokėjimų eigą ir kontroliuoti pinigų bei kreditų augimą.

Naudodami kompiuterius ir sparčiai dirbančias rūšiavimo mašinas, regioniniai Rezervo bankai sutikrina čekius, išrašytus ir deponuotus skirtinguose miestuose. Dauguma čekių yra išgryninami ne per FRS, ir per metus jų susikaupia milijonai. FRS naudojasi elektroniniu tinklu, kuriuo pervedimai daromi per kelias minutes. Dirba apie 30 FRS bankų valdomų elektroninių kliringo namų, kurie automatiškai perveda į sąskaitas pinigus, garantinius mokėjimus ir kitus pervedimus, taip atsikratant popierių. Rezervo bankai siunčia popierinius pinigus ir monetas į bankus ir kitas depozitines institucijas, kada yra visuomenės grynųjų pinigų poreikis, ir laiko pinigus jų saugyklose, kai poreikis sumažėja.

Rezervo bankai yra federalinės vyriausybės fiskaliniai agentai. Jie tvarko JAV iždo einamąją sąskaitą, tvarko JAV vyriausybės vertybinius popierius, moka palūkanas už vertybinius popierius, kuriuos išleidžia iždas ar kitos federalinės agentūros. Į Rezervo bankus taip pat įplaukia federaliniai pajamų, akcizo ir nedarbo mokesčiai, gryninami iždo čekiai. Be šių funkcijų, kaip jau minėta, Rezervo bankai glaudžiai prižiūri kitų savo apygardos bankų veiklą. Rezervo bankų atstovai dažnai tiria kitų savo regiono bankų ir valdymo kompanijų veiklą.

FRS bankai vaidina didelį vaidmenį vykdant šalies monetarinę ir kreditų politiką. Kiekvienas Rezervo bankas turi tyrimų tarnybą, kuri tiria regiono ekonominę ir finansinę plėtrą ir pateikia surinktą informaciją valdytojų tarybai bei FOMC. Nors iš 12 Rezervo bankų prezidentų FOMC-e turi balsus tik 5, jie visi dalyvauja komiteto susirinkimuose ir pateikia ataskaitą apie jų regiono ekonomines sąlygas ir įvykius, bei išsako savo nuomonę dėl monetarinės politikos kurso. Dar viena tiesioginė pinigų ir kreditų augimo reguliavimo priemonė yra ta, kad Rezervo bankai administruoja vadinamuosius diskonto langus (trumpalaikes paskolas), teikiamus to regiono finansų institucijoms, taip darydami įtaką pinigų pasiūlai ir kreditų apimtims.

Kiekvienas FRS bankas yra kongreso įsteigta korporacija. Oficialiai, Rezervo banko savininkai yra tos apygardos bankai-nariai, kurie renka Rezervo banko direktorių tarybą. Faktiškai regioniniai Rezervo bankai yra artimai kontroliuojami Federalinės rezervo tarybos, kuri skiria tris iš devynių direktorių bei patvirtina kitų tarnautojų skyrimus. Jei pagal Federalinio rezervo akto pradines sąlygas rezervo Bankai patys galėjo nustatyti palūkanų normas, tai dabar pakeitimai turi būti patvirtinti Taryboje Vašingtone. Regionų bankai privalo dalyvauti visose atvirosios rinkos operacijose, kurias vykdo FRS. Pirkimais ir pardavimais daugiausiai užsiima FOMC, tačiau Rezervo bankai turi aprūpinti atvirąją rinką vertybiniais popieriais, reikalingais pardavimui, taip pat įnešti savo dalį į pirkimus, atliekamus FRS.

4.4. Bankai – federalinės sistemos nariai
Federalinės rezervų sistemos nariai yra nacionaliniai bankai, kurie privalo prisijungti prie sistemos, ir valstybės įsteigti bankai, kurie sutinka laikytis FRS taisyklių. Šiandien FRS bankai nariai sudaro 40% visų JAV bankų. 1988 m. JAV buvo 4700 nacionalinių ir 110 valstybės įsteigtų bankų, FRS narių, palyginti su 8000 bankų ne narių.

Bankai nariai privalo nupirkti savo apygardos Rezervo banko akcijų už 6% savo įstatinio kapitalo vertės. Tačiau sumokama tiktai pusė sumos, kitą pusę laikant paruoštą sumokėti sistemos nurodymu. Bankai nariai yra apriboti FRS taisyklių, nusakančių kapitalo struktūrą, depozitus, paskolas, holdingo kompanijų formavimą, direktorių tarybos ir tarnautojų veiklą. FRS bankus narius gali bet kada tikrinti ir egzaminuoti, tačiau dauguma bankų yra tikrinami kartą per metus. Dar daugiau, bankai nariai savo rezervus turi laikyti tam tikru FRS tarybos apibrėžtu lygiu. Bankams nariams yra numatyta privilegijų. Jie yra legalūs FRS bankų “savininkai”, kadangi jie turi šių institucijų akcijas ir gali rinkti šešis iš devynių banko direktorių. Bankams nariams už FR banko akcijas yra mokami 6% dividendai. Bankai nariai gali skolintis iš savo apygardos Rezervo banko “diskonto lango”.

Bankai nariai gali naudotis plačiai šalyje paplitusia čekių, atėjusių iš kitų miestų, išgryninimo sistema. Tačiau tai nėra labai išskirtinė privilegija, kadangi šia sistema taip pat naudojasi bankai ne Rezervo nariai, susitarę su savo apygardos Rezervo banku ir sutinkantys čia laikyti savo čekių išgryninimo sąskaitą. Materialioji narystės nauda yra prestižas, kad bankas priklauso FRS. Daugelis bankininkų jaučia, kad narystė sistemoje pritraukia didesnius stambaus verslo indėlius ir korespondencines sąskaitas iš mažesnių bankų, kurios kitu atveju atsidurtų kitur.

Naudota literatūra (šaltiniai)

1. LBANK.LT
2. FINANSAI.TIPOD.COM
3. Lietuvos bankas. Teisės aktų rinkinys.
4. Mokslinis leidinys “Pinigų studijos” Šeštieji metai | Nr. 1 | 2002
5. Mokslinis leidinys “Pinigų studijos” Šeštieji metai | Nr. 2 | 2002
6. Audriaus Dzikevičiaus moksliniai darbai
7. mokslai.tomas.cc

Tarptautinis Valiutos Fondas


ĮVADAS
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kuriant naują pasaulio tvarką bei formuojant tarptautinę pinigų sistemą buvo sukurta tarptautinė organizacija – Tarptautinis Valiutos Fondas (International Monetary Fund).
Tarptautinis Valiutos Fondas įkurtas 1945 m. gruodžio mėnesį, o savo veiklą pradėjo 1946 m. gegužės mėnesį Vašingtone. Tarptautinio Valiutos Fondo įkūrimą sąlygojo šios priežastys:
• Poreikis sukurti šį fondą atsirado Didžiosios depresijos metais ;
• Nuvertėjus popieriniams pinigams ir išaugus aukso vertei, komplikavosi pasaulinė pinigų apyvarta, ko pasekoje išaugo bedarbystė ir pragyvenimo lygio smukimas;
• Paplitus ,, konkurencinei devalvacijai ” ;
• Tarptautinės prekybos sąstingis ir kainų mažėjimas .
Iki šiol tai svarbi pasaulyje finansinė organizacija, apimanti daug veiklos sričių, turinti daug narių. Ji ženkliai įtakoja pasaulio valstybių ir regionų ekonominę padėtį. Todėl aktualu nagrinėti jos veiklą.
Šio darbo tikslas – išnagrinėti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) organizavimą, veiklą.
Darbe naudojamos mokslinės monografijos.

1. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO KŪRIMO MOTYVAI, APLINKYBĖS IR TIKSLAI

Poreikis sukurti Tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomikų 4-ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus.
Pasitikėjimas popieriniais pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešaky¬je turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimo operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentes, ši praktika, vėliau įvardyta kaip „konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929-1932 melais prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4-ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms pro-blemoms spręsti, kurios tačiau naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas .
Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Brettono Woodso sistema bandė panaikinti atotrūkį tarp vidaus autonomijos ir tarptautinio stabilumo, bet pagrindinės šios sistemos ypatybės – savarankiška nacionalinė politika, fiksuotieji valiutų kursai ir konvertuojamoji valiuta . Sistemos esmė – nudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti „konkurencinio devalvavimo” praktiką. Pa¬skutinės derybos dėl Tarptautinio valiutos fondo įsteigimo įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44-rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiutos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys. Šiuo metu TVF priklauso apie 80 šalių, turinčių įvairias ekonomines ir politines sistemas, pradedant nuo centralizuoto planavimo socializmo ir baigiant laisvosios konkurencijos epochos kapitalizmu.
Tarptautinio Valiutos Fondo tikslui apėmė:
• Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą sukuriant konsultavimosi ir bendradarbiavimo tarptautinius valiutų klausimais mechanizmą;
• Palengvinti subalansuotą tarptautinės prekybos augimą ir šitaip padidinti užimtumą ir realias pajamas ir plėtoti gamybos pajėgumą;
• Skatinti valiutų stabilumą ir susitarimų dėl jų laikymąsi, taip pat padėti išvengti valiutų nuvertinimo dėl konkurencijos;
• Stiprinti daugiašalę einamųjų sandėrių apmokėjimo ir transferų sistemą, taip pat siekti pašalinti užsienio valiutų suvaržymus, kurie trukdo plėstis pasauliniai prekybai;
• Leisti nariams laikinai naudotis, esant pakankamoms garantijoms, bendraisiais Fondo ištekliais, kad jie galėtų pašalinti savo mokėjimų balanso dispozicijas nesigriebdami priemonių, kurios žlugdytų nacionalinę arba tarptautinę gerovę;
• Mažinti mokėjimo disbalanso trukmę ir apimtį.
Robert G. mini dar ir šias Tarptautinio Valiutos Fondo įsteigimo funkcijas: ,,kad būtų sekama, kaip funkcionuoja pinigų sistema ir skiriamos paskolos šalims, turinčioms laikinų mokėjimo balanso sunkumų, sukurtas Tarptautinis Valiutos Fondas. Šalies, kuri visiškai prarado pusiausvyrą, vyriausybei ši sistema leido keisti valiutos kursą, jei tam gautas tarptautinis pritarimas.” Tačiau autorius pabrėžia, ,,kad pats apibrėžimas visiškai prarasti pusiausvyrą deja, liko miglotas.” Tarptautinio Valiutos Fondo paskirtis nurodoma sekančiai: ,,… buvo įkurtas tam, kad stiprintų tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. rengtų taisykles, pagal kurias turėtų būti keičiami valiutų paritetai ir tarptautinių mokėjimų valiutų kursai, be to, valdyti bendrą nacionalinių valiutų fondą, iš kurio šalys galėtų skolintis ir finansuoti savo mokėjimo deficitą.” Iš to galima suformuluoti Tarptautinio Valiutos Fondo funkcijas, kurios buvo apibrėžtos Bretton Woodo konferencijoje, tuomet numatytos sekančios šio fondo funkcijos:
• fondas elgesio kodeksą susiejusį su valiutų kursų politika ir su einamųjų sąskaitinių sandėrių apmokėjimų suvaržymais.
• fondo nariams teikti finansinius išteklius, kad jie galėtų laikytis elgesio kodekso, kol stengiasi pašalinti mokėjimo balanso disproporcijas arba jų išvengti.
• fondas turi veikti kaip forumas, kuriame nariai gali konsultuotis ir bendradarbiauti tarptautiniais valiutos klausimais
Taigi Tarptautinis valiutos fondas buvo įkurtas kaip tarptautinė finansinė organizacija, reguliuojanti pasaulio šalių valiutų santykius, teikianti kreditavimo paslaugos valstybėms. Šios organizacijos subjektai – ne atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar finansinės institucijos, o valstybės. Pagrindinis organizacijos tikslas – ekonominis stabilumas tarptautiniu mastu ir atskirose valstybėse.

2. TARPTAUTINIO ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Tarptautinis Valiutos Fondas, kaip ir kiekviena organizacija turi savo struktūrą, palaikančią darnų organizacijos funkcionavimą.

Valdytojų Taryba (Governors Board) – aukščiausias valdymo organas, kiekviena narė į ją deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas (Interim Committee), patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais, ir Vystymo komitetas (Development Committee), teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi- į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.
Laikinasis (Interim Committee) ir Vystymo komitetai (Development Committee) sudaro Valdytojų Tarybą. Laikinasis komitetas pataria valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais. Vystymo komitetas teikia informacija apie specifinius besivystančių šalių poreikius.
Svarbų vaidmenį Tarptautinio Valiutos Fondo organizacinėje struktūroje užima Vykdomoji Taryba (Executive Board) – tai darbinis Fondo organas. Vykdomąją Tarybą sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų Tarybą, įgyvendinimui. Kaip balsavime Fondo nariai susiskirstę į dvi pagrindines grupes. Pirmajai priklauso – Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir JAV – valstybės, kurios Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Likusios 170 šalių yra susiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių. Pagrindinė Fondo būstinė įsikūrusi Vašingtone, filialai – Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir kt.
Pagal tradiciją į direktoriaus valdytojo postą renkamas europietis ar bent neamerikietis. 2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse

3. NARYSTĖ TARPTAUTINIAME VALIUTOS FONDE

Tarptautinio Valiutos Fondo įkūrimą inicijavo Didžioji Britanija ir JAV, šių valstybių pastangų rezultate 1946 m. gegužės mėnesį minėtasis fondas pradėjo savo veiklą. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys, dabar šis fondas vienija daugiau nei 80 šalių, turinčių įvairias ekonomines ir politines sistemas, pradedant nuo centralizuoto planavimo socializmo ir baigiant laisvosios konkurencijos epochos kapitalizmu.
Narystė Tarptautiniame Valiutos Fonde laisva. Pagal TVF sutarties 2 str. jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėms.
Įstojusi į Tarptautinį Valiutos Fondą valstybė privalo ir įsipareigoja:
• Atitikti ir sutikti su jai keliamais reikalavimais;
• Pateikti specialų aukščiausio valstybės valdymo organo pritarimą šalies įstojimui į šią organizaciją;
• Sumokėti tam tikrą pinigų sumą – kvotą;
• Prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo ir stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo;
• Įsipareigoja nenaudoti be fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės diskriminacijos;
• esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutų likučius iš kitų narių;
• teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir t.t.
Tarptautinio Valiutos Fondo veikla tiesiogiai susiejusi su jo narių piniginėmis įmokomis. Šių įmokų pagrindu formuojamas fondo kapitalas, įmokų pagrindu suformuojamas piniginis fondas, kurį Tarptautinis Valiutos Fondas skolina savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Nario kvotos įmoka atlieka ir kitą vaidmenį, remiantis kvotos dydžiu nustatomas šalies skolinimosi pajėgumas iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Special Drawing Rights).
Kvotos nustatymo kriterijai:
• nacionalinių pajamų dydis, tenkančių vienam gyventojui;
• ekonominė šalies padėtis.
Kuo turtingesnė šalis, tuo didesnė kvota. Kvota išmokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75% kvotos sumokama savo valiuta, 25 % – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojama valiuta.
Skolindamas savo nariams Tarptautinis Valiutos Fondas vadovaujasi šiais principais:
• Fondo ištekliais gali naudotis visi organizacijos nariai. Iš nario, kuris skolinasi iš Fondo tikimasi (reikalaujama), kad išsprendęs savo mokėjimo problemas, skolą jis nedelsdamas grąžins.
• Prieš Fondui skiriant pinigus narys turi parodyti, kad jis ketina išspręsti savo mokėjimo problemas, ir tvirtą ketinimą grąžinti paskolą nustatytu laikotarpiu, kuris paprastai būna nuo trijų iki penkerių metų ( išimtinais atvejais iki dešimties metų ).
Tarptautinio Valiutos Fondo nariai sprendimus priima balsavimo tvarka. Nario turimų balsų skaičius tiesiogiai susiejas su jo turimos kvotos dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamais šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje.<…> Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma. ”
Balsavimas vyksta dviem grupėm. Pirmajai grupei priklauso devynios didžiausios ar labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės: JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija. Šios valstybės balsuoja atskirai. Taip vadinamai, antrajai grupei priklauso visos kitos Tarptautinio Valiutos Fondo valstybės – narės. Jos balsuoja bendrai susiskirsčiusios į 15 grupių.
Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui., JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldyvai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SDR. Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.
Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.
Taigi narystė Tarptautiniame valiutos fonde grindžiama finansinėmis valstybių – narių įmokomis – taip vadinamomis kvotomis. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad pati organizacija gali vykdyti savo funkcijas, pavyzdžiui, teikti kreditavimą. Kvotų nevienodumas priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės ir nacionalinių pajamų, lemia tai, jog valstybės turi nevienodą reikšmę balsuojant ir priimant sprendimus.

4. TARPTAUTINIO VALIUTOS FONDO KAPITALAS IR FINANSINĖ STRUKTŪRA

Šalių narių mokami įnašai kvotų forma sudaro didžiausią Fondo finansinių išteklių dalį (nuosavos Fondo lėšos). Nors teoriškai kvotos sudaro apie 130 mlrd. JAV dol., praktiškai šios sumos dydis yra mažesnis, kadangi apie 75 proc. kvotos šalys narės moka nacionalinėmis valiutomis, kurios negali būti plačiai naudojamos tarptautiniuose atsiskaitymuose. Dėl šios priežasties apytikriai pusė piniginių lėšų Fondo balanse yra užšaldyta. Nors ir yra išimčių, didžiausią paklausą skolinantis turi apie 20 valiutų (JAV doleriai, Japonijos jenos, Vokietijos markės, Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, Prancūzijos frankai ir kt.). 1992 metų balandžio mėnesio duomenimis, šių valiutų ištekliai Fonde sudarė apie 29,26 mlrd. JAV dolerių
Fondo kapitalas dėl įstatais numatytų periodinių kvotų padidinimų nuo 1947 metų (pirmieji realios veiklos metai) iki 1990 melų (paskutinė kvotų peržiūra) padidėjo (neįvertinus infliacijos) apie 15 kartų.
1 lentelė
Nuosavi TVF ištekliai

Eilinės peržiūros numeris

Sprendimo dėl kvotų peržiūros realizavimo metai

Kvotų suma metų pabaigoje (mlrd. SDR)

1

1952

8,7

II

1956

8.9

III

1959

14,0

IV

1966

14,0

V

1970

28,4

VI

1978

39,0

VII

1981

60,7

VIII

1983

90,1

IX

1990

135,2

Kadangi kiekvienas narys iš TVF gali pasiskolinti daugiau negu yra įnešęs kvotos forma, Fondo piniginių lėšų gali neužtekti, esant sunkiai pasaulinės ekonomikos situacijai. Dėl šios priežasties Fonde nuo 1962 metų yra sukurtas specialus kreditinis fondas, kurio vertė šiuo metu yra apie 25 mlrd. JAV dolerių. Jį finansuoja dauguma vyriausybių ir bankų. Šis fondas, vadinamas „Bendros skolinimosi sutartys” (General Arrangements to Borrow), yra atnaujinamas kas penkeri metai. Skolindamasis lėšas į šį fondą, TVF moka procentus tokio dydžio, kokio jie yra tuo metu pasaulinėse kapitalų rinkose, ir įsipareigoja išmokėti paskolą per penkerius metus.
Taip pat TVF skolinasi iš šalių narių vyriausybių arba šių šalių finansinių institucijų specialioms subsidijų programoms.
2 lentelė

Sutartys

Sutarties metai

Suma, mlrd. SDR

Šalių kreditorių skaičius

Besivystančių šalių dalis, %

Sutartys dėl “Naftos fondų”

1974, 1975

6,9

18

72,5

Sutartys dėl ” Viteneno fondo” (resursai papildomo finansavimo sistemai)

1979

7,8

14

41,5

Sutartis su Saudo Arabijos valiutos valdyba

1981

8.0

1

100,0

Trumpalaikės sutartys su centri­niais bankais, dalyvaujant Tar­ptautinių atsiskaitymų bankui

1981

1,3

13

Sutartis, asocijuota su Generalinių paskolų sutartimis, su Saudo Arabija

1983

1,5

1

100,0

Trumpalaikės sutartys su Saudo Arabijos valiutos valdy­ba, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Japonijos vyriausybe ir Belgijos nacionaliniu banku

1984

6,0

3

33,0

Sutartis su Japonija dėl “Struktūrinės adaptacijos fondo” papildymo

1986

3,0

1

Pastaruoju metu Fondas sugebėjo pateikti savo nariams lėšų ilgesniam periodui ir palankesnėmis sąlygomis, negu jie būtų galėję gauti savo jėgomis, išaugusios Fondo paskolų apimtys tam tikra prasme pakeitė TVF prigimtį, padarydamos jį panašiu į banką, t.y. į instituciją, kuri skolinasi pinigus iš vienų ir skolina juos kitiems. Tačiau 1982 metais nariai nusprendė, kad TVF turi pasilikti institucija, į kurią pinigai daugiausia pakliūna kvotų forma, nes narių balsų skaičius ir kitos privilegijos priklauso nuo jų kvotų dydžio, o ne nuo TVF galimybių pasiskolinti. Priimtas nutarimas, kad Fondas negali skolintis dau¬giau kaip 60 proc. savo kvotų sumos.
Principus, kuriais vadovaujamasi, naudojant Fondo išteklius, nustato Direktorių taryba ir jie įgyvendinami nustatant operacinį biudžetą atskiriems ketvirčiams. Taryba retkarčiais peržiūri šiuos principus.
Finansinės Fondo operacijos yra vykdomos per Centrinį departamentą, SDR departamentą ir administruojamas sąskaitas.
Centrinis departamentas susideda iš pagrindinių resursų sąskaitos (PRS), specialios išmokėjimų sąskaitos (SIS) ir investicinės sąskaitos. Į Centrinį departamentą taip pat įeina Pasiskolintų išteklių sulaikymo sąskaitos (PRSS), kurias Direktorių vykdytojų taryba įsteigė 1981 metų gegužės mėnesį .
Didžioji operacijų tarp Fondo ir šalių narių dalis vyksta per PRS. Šioje sąskaitoje, be kitų lėšų, yra laikomos šalių kvotos, pirkti SDR, įvairios gautos įmokos. Lėšas, laikomas PRS, sudaro Fondo narių valiutos, nuosavi Fondo SDR ir Fondo auksas.
SIS ėmė veikti 1981 metų birželyje, kad priimtų piniginius pervedimus iš Pasitikėjimo fondo (Trust Fund), į šį fondą pinigai perduodami valdyti pagal įgaliojimą. Pervedimai iš SIS į Papildomo finansavimo mechanizmo (PFM) Subsidijų sąskaitą buvo daromi iki 1985 metų liepos. 1986 metų kovo mėn. SIS pagrindu buvo sukurtas Struktūrinio pertvarkymo mechanizmas (SPM) netur¬tingų šalių mokėjimo balansams paremti SIS lėšos sudaro 2571,383 mln. SDR.
PRSS buvo įsteigta laikyti, pervesti ir investuoti: 1) Fondo pasiskolintas valiutas, kol jos dar nėra pervestos į PRS vartoti Fondo operacijose; 2) Fondo gautas valiutas atpirkimo, panaudojant pasiskolintas lėšas, būdu, prieš apmo¬kant skolintojams. 1991 m. birželio 30 d. PRSS lėšos sudarė 477 mln. SDR.
Specialių skolinimosi teisių (Special Drawing Rights – SDR) departamentas. Jis fiksuoja visas operacijas, susijusias su SDR panaudojimu. SDR yra palūkanų procentus duodantys aktyvai, Fondo padalyti kiekvienai Šaliai narei, dalyvaujančiai SDR departamento veikloje, proporcingai jos kvotos dydžiui. SDR vertė remiasi penkių pagrindinių rezervinių valiutų krepšeliu ir šiuo metu apytikriai lygi 1,4 JAV dolerio.
Nors dalyvavimas SDR departamente yra savanoriškas, praktiškai jame dalyvauja visi Fondo nariai. Fondas SDR laiko savo Pagrindinių resursų sąskaita ir skiria tam tikras oficialias organizacijas būti SDR laikytojais (16 organizacijų), kurios tačiau negali naudoti SDR. Fondas taip pat SDR naudoja kaip apskaitos vienetą. Šiuo metu bendros lėšos sudaro 21,4 mlrd SDR.
Administruojamos sąskaitos. Jos apima Pagreitinto struktūrinio pertvar¬kymo mechanizmo (PSPM) Pasitikėjimo fondą, PFM Subsidijų sąskaitą ir kitas sąskaitas, administruojamas Fondo. Jos yra įsteigtos, siekiant pagerinti finansinį aptarnavimą, atitinkantį Fondo tikslus. Pagrindinė administruojama sąskaita šiuo metu yra PSPM Pasitikėjimo fondas, kuris buvo įsteigtas 1987 m. gruodžio mėn. teikti lengvatines paskolas Fondo nariams, siekiant paremti struktūrinio pertvarkymo programas. Jis veikia per Paskolų sąskaitą, Rezervinę sąskaitą ir Subsidijų sąskaitą. Resursus Fondas pateikia SDR obligacijų forma.
Apibendrinant galima teigti, jog TVF kreditavimo funkcijų esmė – teikti paramą valstybėms – narėms kreditavimo srityje. Tačiau nepalankiai buvo sutikta tendencija, jog pats Fondas įsiskolina, tuo tarsi vykdydamas bankų funkcijas. Todėl šiuo metu vyrauja tendencija, jog Fondo kapitalo pagrindą sudaro valstybių narių kvotų lėšos.

5. TARPTAUTINIO VALIUTŲ FONDO VYKDOMAS KREDITAVIMAS

TVF skolina pinigus šalims narėms, susidūrusioms su mokėjimų balanso problemomis. TVF tam tikrą laiką tiekia užsienio valiutą, siekdamas gerinti šalies ekonominį gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant šalies valiutos kurso stabilizavimui ir eksporto stiprinimui. Pagrindinis principas, kuriuo vadovau¬jasi Fondas, norėdamas padaryti įmanomu šalių priėjimą prie Fondo išteklių, yra SDR ir kitų šalių narių valiutų pardavimas už vietinę besiskolinančių šalių valiutą. Šalis narė, turinti mokėjimo sunkumų, gali nedelsiant išimti iš TVF 25 proc. savo kvotos, t.y. dalį, kurią įmokėjo auksu arba konvertuojama valiuta. Jei 25 proc. kvotos nepakanka šalies poreikiams, ji gali per kelerius metus pasiskolinti šią sumą kelis kartus – iki 200 proc. savo kvotos.
TVF skolina šalims naudodama įvairius mechanizmus ir metodus, kurie skiriasi priklausomai nuo mokėjimų balanso poreikių pobūdžio ir juos sąlygo¬jančių veiksnių masto.
Pirmasis kreditinis rezervas (First credit tranche). Šiuo atveju Fondas nekelia jokių ekonominės politikos efektyvumo standartų, konvertuojamos valiutos pirkimai iš Fondo netaikomi. Paskolą reikalaujama sugrąžinti per 3-5 metus.
Viršutiniai kreditiniai rezervai (Upper credit trandies). Šalis narė privalo turėti aiškią ir gyvybingą mokėjimų balanso sunkumų įveikimo programą. Ištekliai paprastai yra pateikiami remiantis Susitarimo programa (Stand-by Arrangement), kuri aprėpia ekonominio efektyvumo standartus ir konvertuo¬jamos valiutos pirkimus iš Fondo. Susitarimo programa naudojama paremti finansinę ekonominę stabilizaciją. Kreditai pagal ją suteikiami laikotarpiui iki trejų metų. Tokiu būdu šaliai suteikiamas pakankamai ilgas laikotarpis reorganizuoti savo finansus. Šio periodo metu šalis gali skolintis iš Fondo dalimis iki maksimalaus kredito dydžio su sąlyga, kad ji toliau tęs reformų politiką. Paskola turi būti grąžinta per 3-5 metus.
Išplėstinio fondo mechanizmas (Extended Fund Facility). Sudaroma vidu¬tinio ilgumo programa mokėjimų balanso sunkumams įveikti. Programos vykdymas paprastai tęsiasi 3-4 metus. Programoje detaliai pateikiamas veik¬smų planas pirmiesiems 12 mėnesių. Ištekliai pateikiami išplėstinių programų forma, kurios aprėpia ekonominės politikos efektyvumo kriterijus ir konvertuojamos valiutos pirkimus iš Fondo. Paskola grąžinama per 4,5-10 metų.
Fondas taip pat leidžia brošiūras, aiškinančias jo politiką ir programas, specialius leidinius (Occasional Papers) darbams, skirtiems ilgesnių laikotar¬pių finansų ir prekybos apžvalgoms, TVF apžvalgą (IMF Survey), kas dvi savaites išeinantį leidinį, kuriame spausdinami straipsniai apie nacionalinės ekonomikos ir tarptautinius finansus, kas ketvirtį išeinantį akademinį žurnalą (Staff Papers), kuriame pateikiami TVF darbuotojų makroekonominių tyrimų rezultatai, bei daugybę knygų apie teisinius, institucinius ir ekonominius tarptautinės valiutos sistemos aspektus.
Tarptautinio valiutos fondo veiklai įtaką daro bendros ekonominės pasaulio tendencijos.
Spartus ekonomini augimas šeštame ir septintame dešimtmetyje paskatino fondo narius sušvelninti savo kontrolę užsienio mokėjimams, ir siekiant asmeninės naudos vykdyti politiką prieštaraujančią Fondo sistemos reikalavimams. Taip tapo viena iš pagrindinių priežasčių susilpninusių Tarptautinio Valiutos Fondo veiklos efektyvumą ir sudariusi sąlygas atsirasti kriziniams reiškiniams išryškėjusiems aštuntajame dešimtmetyje.
Kitas ne mažiau svarbus veiksnys Tarptautinio Valiutos Fondo tiesioginis ryšys ir savotiška priklausomybė nuo JAV ekonominės politikos. Fondo sėkmės ir nesėkmės yra labai susiejusios su JAV ekonomine politika. Būtent tai turėjo lemiamos įtakos Tarptautinio Valiutos Fondo statuso pasikeitimui aštuntajame dešimtmetyje.
Įkuriant Tarptautinį Valiutos Fondą ( Bretton Woods sistemą ) JAV tarptautinė ekonominė padėtis buvo puiki, daugelis manė, kad tuomet esantis dolerio deficitas išliks dar ne vieną dešimtmetį. Tokia padėtis išliko iki 1950 m. Iki septinto dešimtmečio JAV mokėjimo dficitas išliko nedidelis, tačiau septinto dešimtmečio pabaigoje didėjantis JAV mokėjimo deficitas pasiekė viršijo ribą. Prasidėjęs JAV dolerio nuvertėjimas tiesiogiai atsispindėjo Bretton Wood sistemos efektyvume. Kol JAV infliacija nebuvo didelė, Tarptautinio Valiutos Fondo sistema buvo veiksminga. Tačiau vėliau JAV ekonominė politika pasidarė nebe tokia sėkminga, todėl padidėjo JAV mokėjimo deficito jau nebebuvo galima paaiškinti kitų šalių poreikiu turėti mokėjimų perviršį ir didinti tarptautinius rezervus. To pasekoje Tarptautinis Valiutos Fondas nepajėgė sureguliuoti pagrindinių šalių valiutų kursų . JAV galėjo finansuoti mokėjimų deficitą tol, kol teigiamą balansą turinčios šalys siekė papildyti savo dolerių atsargas. Iki tol buvę nedidelių šalių mokėjimų nesubalansuoti mokėjimai, Tarptautiniam Valiutos Fondui nesudarė didelių rūpesčių, jis buvo pajėgus padėti atkurti mokėjimų pusiausvyrą. Situacija pasikeitė pablogėjus JAV finansiniai padėčiai, ko pasekoje atsirado didžiųjų pramoninių šalių disbalansai, tuomet paaiškėjo, kad Tarptautinio Valiutos Fondo priemonės jau nėra efektyvios.
Aštuntame dešimtmetyje didėjant infliacijai, šalys nepajėgė sėkmingai palaikyti savo prioritetų, o atsisakymas nuo jų reiškė, kad jos turės atsirasti svyruojančių valiutų kursų sistema. Susidariusi situacija dar labiau išryškino tai, kad Tarptautinio Valiutos Fondo sistema jau neatitinka esamos situacijos keliamų reikalavimų, o Fondo taisyklės dėl valiutų paritetų paseno.
Aštuntame dešimtmetyje labai išaugus tarptautiniams rezervams, Tarptautinis Valiutos Fondas nepajėgė patenkinti šių rezervų poreikių. Aštunto dešimtmečio pradžioje buvo pereita prie svyruojančių valiutos kursų, nes nebuvo jokio kito tinkamo mechanizmo piniginiams tarptautiniams ekonomikos pokyčiams reguliuoti.
Taigi fondo veikla vystėsi priklausomai nuo pasaulio ekonomikos tendencijų. Ne visada sėkmingai sekėsi sureguliuoti valstybių mokėjimų balansą, kas sumažino Fondo efektyvumą. Kalbant apie Fondo teikiamas kreditavimo paslaugas, Fondas turi keletą programų, kurių tikslai ir apimtis skiriasi, atitinkamai skiriasi ir sąlygos paskoloms gauti.

IŠVADOS

Tarptautinis valiutos fondas buvo įkurtas kaip tarptautinė finansinė organizacija, reguliuojanti pasaulio šalių valiutų santykius, teikianti kreditavimo paslaugos valstybėms. Šios organizacijos subjektai – ne atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar finansinės institucijos, o valstybės. Pagrindinis organizacijos tikslas – ekonominis stabilumas tarptautiniu mastu ir atskirose valstybėse.
Narystė Tarptautiniame valiutos fonde grindžiama finansinėmis valstybių – narių įmokomis – taip vadinamomis kvotomis. Ši sistema leidžia užtikrinti, kad pati organizacija gali vykdyti savo funkcijas, pavyzdžiui, teikti kreditavimą. Kvotų nevienodumas priklausomai nuo valstybės ekonominės būklės ir nacionalinių pajamų, lemia tai, jog valstybės turi nevienodą reikšmę balsuojant ir priimant sprendimus.
TVF kreditavimo funkcijų esmė – teikti paramą valstybėms – narėms kreditavimo srityje. Tačiau nepalankiai buvo sutikta tendencija, jog pats Fondas įsiskolina, tuo tarsi vykdydamas bankų funkcijas. Todėl šiuo metu vyrauja tendencija, jog Fondo kapitalo pagrindą sudaro valstybių narių kvotų lėšos.
Fondo veikla vystėsi priklausomai nuo pasaulio ekonomikos tendencijų. Ne visada sėkmingai sekėsi sureguliuoti valstybių mokėjimų balansą, kas sumažino Fondo efektyvumą. Kalbant apie Fondo teikiamas kreditavimo paslaugas, Fondas turi keletą programų, kurių tikslai ir apimtis skiriasi, atitinkamai skiriasi ir sąlygos paskoloms gauti.

LITERATŪRA

1. Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z., Pinigai, bankai ir ekonomika, Vilnius: Alma littera, 1995.
2. Robert G. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. Vilnius: Algarvė, 1998.
3. Tarptautinės finansinės organizacijos. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas, 1993.
4. Wannacott P., R., Makroekonomika. Kaunas: Liberae Universitatis, 1995
5. http://www.irinka.lt