Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai – skyrybos taisyklės

Šiek tiek įvairesnė ir laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių, sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.

Norint pabrėžti tokių sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas, pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.

Kai sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo (kitaip – šalutinis sakinys) eina arba po pagrindinio dėmens (kitaip – pagrindinio sakinio), arba kartais prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu – nesvarbu, ar būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu), nors… (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia, kuris, -i, kelintas, -a… (b.), ar jungimo funkcijas atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip, kiek, kodėl, ar… (c), pvz.:

a. Šiandien taip šalta, kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau, jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu. Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi. Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė. (Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog, nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai kai mokykloje paaugliui neįdomu – ir t. t.);

b. Pažiūrėsime, kas tu per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir nepaaiškėjo – ir t. t.);

c. Nebeatsimenu, kur jį esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk, kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau – ir pan.)

Kai kuriuose iš čia pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys, ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga: Kad turėtų pinigų – paskolintų. Jei reikia – važiuok. Ko aš noriu – niekur niekada nebus. Kada atostogausime – dar nežinau.

Yra keli atvejai, kai kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:

a. kai prieš jungiamąjį žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį, pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome iš kokio jis krašto – ir pan.);

b. kai prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra) ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo, t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida – kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo labiau, kad buvau stiprus – ir pan.);

c. kai yra du vieno laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida – kablelis padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba, kurie (dar blogiau: …ir augę, arba, kurie) čia gyvena nuo vaikystės);

d. neskirtini kableliais jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip – ir t. t.)

Prieš kelis dešimtmečius jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan. paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens. Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.

Kai šie šalutinį dėmenį sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.: Kas, niekas nežinojo arba Kas – niekas nežinojo. Kur, neatsimenu arba Kur – neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina arba Kodėl – nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus, sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo, arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)

Šalutiniai dėmenys, įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių, pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti. Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj, jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau. Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės, kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis, vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė – ir t. t.)

Kai įterpto šalutinio dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas (nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad, jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet, nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.: Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė – nežinia.

Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime? (Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės. Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu) mes kiek patriukšmausime.)

Nemaža klaidų daroma skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia verčiasi vien kableliais – pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.

Tarp bejungtukio sakinio dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami kableliai – skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs. Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro – ir t. t.)

Brūkšnio tarp bejungtukio sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros (b.):

a. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė. Žiūriu – lapė bėga. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti;

b. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

(Abiem atvejais suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir t. t.)

Dvitaškio ir brūkšnio vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia, nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą, o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras – išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis – uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą – šeima skurdo.

Stiliaus sumetimais vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar pridėjo: tik parodyk man jį: (= –) gaus jis nuo manęs. Supratau – (= 🙂 nelaikysiu liežuvio – baigsis blogai.

Retkarčiais bejungtukio sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos atkarpos būtinas kablelis (c):

a. Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);

b. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – jam veja ir takai obelų apsnigti (J. Aistis);

c. Aš supratau, kad bus blogai, – turiu kuo greičiau slėptis.

Kabliataškis paprastai dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis). Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis). Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo, plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno sakinio darys du ir dės tašką.

Savotiški sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais autoriaus žodžiais.

Tiesioginė, arba veikėjo, kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai – dažniausiai brūkšniais, rečiau kabutėmis.

Skiriant brūkšniais, nors ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl taisyklių čia nepriminsime.

Dažniau klystama tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų vartojimo polinkius.

Atidaromosios ir uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia: “…”, o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti apačioje, uždaromosios – viršuje, ir jų forma tokia: „…“ (nors dėl šrifto gali būti ir kitokia).

Anglai net dialoguose vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais neišskiria.

Štai angliško dialogo pavyzdys iš William’o Golding’o “Lord of the Flies” („Musių valdovas“):

“Come on,” said Jack presently, “we’re explorers.”

“We’ll go to the end of the island,” said Ralph, “and look round the corner.”

“If it is an island –”

Lietuviai dialoguose vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo šitaip:

– Eikim, – pagaliau tarė Džekas. – Juk mes žvalgai.

– Nueisim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir už kyšulio apsidairysim.

– Jeigu čia sala…

Kabutes lietuviai vartoja ribotai – dažniausiai tada, kai veikėjo kalba įterpta į kito veikėjo kalbą (a.) arba įtraukta į autoriaus pasakojimą (b.), arba kai pati mintis veikėjo neištariama, tik turima galvoje (c):

a. – O tu, melagėle! Sakei: „Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!..“ (Žemaitė);

b. – Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs, klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik… Laikykis sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – matušėle, aš knygą nupirksiu“. – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta… maža bematau“. – „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną <...> (Žemaitė);

c. „Kad jūs žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt“. (I. Simonaitytė).

Būdinga dalies spaudos darbuotojų klaida tokiais atvejais: vartoti angliškas kabutes, anglų kalbos pavyzdžiu be reikalo dėti jas prieš brūkšniais išskirtus autoriaus žodžius ir po jų. Kartais pagal anglų kalbos pavyzdį ne tose vietose, kaip įprasta lietuvių kalboje, sudedami ir kableliai, taškai. Pavyzdžiui, lietuviškai turėtų būti parašyta: Apžvalgininkai pabrėžia prezidento žodžius: „Taip darome ne tyčia, – sakė jis, – bet kad nėra kitos išeities“, o dažnai, daug ką imant iš anglų kalbos, negerai parašoma: “Taip daroma ne tyčia,” – sakė jis, – “bet kad nėra kitos išeities.” Kur į pasakojimą įterptas dialogas (žr. b. pavyzdį), dažnai tarp veikėjų frazių pamirštama padėti brūkšnį.

Pagrindiniai lietuvių kalbos skyrybos principai

Skyrybos principai (kitaip – pagrindai) nėra tokie ryškūs kaip rašybos, nes čia lemia daugiau veiksnių, todėl skyryba, apskritai imant, yra laisvesnė. Būna atvejų, kai galima skirti arba neskirti. Kartais galima skirti arba vienu skyrybos ženklu, arba kitu: pavyzdžiui, nėra labai aiškių ribų tarp kablelio ir kabliataškio, tarp dvitaškio ir brūkšnio vartojimo.

Šiaip jau lietuvių kalbos skyryba remiasi trimis pagrindiniais principais: sintaksiniu, kitaip gramatiniu; prasminiu, kitaip loginiu; intonaciniu, kitaip intonaciniu-pauziniu.

Pagal sintaksinį (gramatinį) principą skiriant reikia atsižvelgti į sakinio žodžių sintaksinius ryšius. Pavyzdžiui, išskiriami kreipiniai, įterpiniai, nes jie su sakiniu sintaksiškai nesusiję. Ir priešingai: niekaip negalima kableliu skirti veiksnį nuo tarinio, nes veiksnys ir tarinys yra sakinio gramatinis centras.

Remiantis prasminiu (loginiu) principu skyrybos ženklai sudėtini taip, kad tekstas būtų suprantamas, aiškus. Juk viena reikš Bausti, negalima atleisti!, o kita – Bausti negalima, atleisti! Arba dabar galima nebeskirti išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, bet jei susidaro dviprasmybė, jas skirti būtina: viena reikš Jiems susitikus, aikštėje pasigirdo orkestro garsai, o kita – Jiems susitikus aikštėje, pasigirdo orkestro garsai. Pamatę straipsnelio pavadinimą „Gražiausi vokiečiai“ tikimės, kad bus išvardyti gražiausi vokiečiai, bet jeigu ten aiškinama, kad vokiečiai kieno nuomone yra gražesni už kitų tautų žmones, reikėtų pavadinimo „Gražiausi – vokiečiai“.

Taikant intonacinį principą svarbu sakinio intonacija, pauzės. Paisydami intonacijos, sakinio gale rašome arba tašką (taško nerašome tik po antraštės), arba klaustuką, arba šauktuką (parašyti klaustuką ar šauktuką ne vienas pamiršta). Įterpinius skaitome žemesniu, neakcentuotu balsu. Pauzė paprastai daroma ten, kur ir pagal sintaksinį ar prasminį principą reikėtų dėti skyrybos ženklą. Tačiau intonacijos ir pauzių negalima suabsoliutinti ir jas visur žymėti skyrybos ženklais. Pavyzdžiui, sakinyje Drauge su parskrendančiais paukščiais atgijo ir stiprėjo naujo gyvenimo viltis grupė Drauge su parskrendančiais paukščiais intonaciškai ir pauze yra atskirta, bet sintaksinio ir prasminio pagrindo ją skirti nėra, todėl kablelio nereikia. Arba įterptų į sakinį išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių gale būna ryški pauzė, todėl daug kas klaidingai deda kablelį tik ten, o reikėtų išskirti kableliais iš abiejų pusių arba visiškai neskirti: Gera žinoti, jog tau suklupus, draugai atskubės padėti taisytina į Gera žinoti, jog, tau suklupus, draugai atskubės padėti arba – kaip įprasčiau po jungtuko – Gera žinoti, jog tau suklupus draugai atskubės padėti.

Norminė skyryba padeda geriau suvokti tekstą, išryškinti įvairius minčių niuansus. Meninėje kalboje, kur stengiamasi perteikti ir emocijas, skyryba gali būti individualesnė, savitesnė.

Daugelis skyrybos ženklų įvairovę kažkodėl retai prisimena – dažniausiai vartoja tik kablelį (tuo jie panašūs į savamokslį, pramokusį skambinti fortepijonu vienu pirštu). Visada reikėtų pagalvoti, kur vietoj kablelio geriau tiktų ar net būtinas kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys ar kokie kitokie ženklai.

Lietuvių kalbos normintojai Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, studijavę Rusijos universitetuose, skyrybą daugiausia tvarkė pagal rusų kalbos pavyzdį, nors aklai nekopijavo. Dabar labiau veikia Vakarų Europos kalbos, kur skyryba kitokia, pavyzdžiui, ten dažniausiai neskiriami šalutiniai sakiniai, todėl ir lietuvių raštuose nusižengimų skyrybos normoms daugėja.

Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos normas galima pasitikrinti N. Sližienės ir A. Valeckienės parengtoje knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1992) ar bent jau „Lietuvių kalbos žinyne“ (2000), „Mokomajame lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyne“ (2003).