Europos Bendrijos šalių teisingumo teismas, jo struktūra ir charakteristikos

ĮVADAS
Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, atnešusiam daug skausmingų pasekmių visai pasaulio bendruomenei, iki tol neregėto laipsnio žmogaus teisių pažeidimus ir žmoniškumo paniekinimą, buvo pradėta galvoti, ką daryti, kad panašaus pobūdžio konfliktai nepasikartotų ateityje, kaip stiprinti konstruktyvų dialogą tarp pasaulio valstybių, kaip užtikrinti taiką, saugumą ir pagarbą žmogaus teisėms visiems be išimčių pasaulio gyventojams.
1945 m. spalio 24 d. Daugiau nei pusė šimto pasaulio valstybių, nepabūgusių prieš tai buvusių Tautų Sąjungos nesėkmių, nusprendė šių tikslų siekti įsteigiant naują tarptautinį forumą – Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), trumpiau vadinama Jungtinėmis Tautomis (JT) – skirtą išsaugoti tarptautinę taiką ir kolektyvinį saugumą, apjungiant kiek įmanoma daugiau pasaulio valstybių. Dabar šios tarptautinės organizacijos narėmis yra beveik visos pasaulio šalys. Nuo 1991 m. tarp jų yra ir Lietuva.
Jungtinių tautų organizacijos įsteigimo ir veiklos pagrindas – 1945 m. priimta JTO Chartija (arba Įstatai) – kurią 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d Steigiamojoje Tarptautinėje Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje San Franciske pasirašė penkiasdešimties valstybių delegatai. Šiame pagrindiniame JTO dokumente apibrėžiami organizacijos veiklos ribos, principai ir tikslai: skatinti socialinį progresą bei kelti gyvenimo lygio standartą, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse, siekti ir išlaikyti tarptautinį saugumą bei taiką, vystyti draugiškus santykius tarp tautų. Taigi, taika, saugumas ir bendradarbiavimas žmogaus teisių užtikrinimo vardan yra vieni pagrindinių JTO tikslų, kurių gali siekti kiekviena pasaulio valstybė. Todėl JTO nare gali tapti kiekviena taiki, Chartijos tikslus ir principus pripažįstanti ir prisiimanti įsipareigojimus jų laikytis valstybė, Organizacijos nuomone, norinti ir sugebanti šiuos įsipareigojimus vykdyti. Kadangi visos Jungtinių Tautų narės yra lygiateisės, suverenios valstybės, nepriklausomai nuo regiono, dydžio ar gyventojų skaičiaus, kiekviena valstybė turi po vieną balsą sprendžiant pagrindinius klausimus JT institucijose.
JTO Chartija taip pat įtvirtina ir pagrindinių organizacijos institucijų sistemą, kurią sudaro šeši organai: Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba bei Sekretoriatas bei Tarptautinis Teisingumo Teismas (veikiantis Hagoje).
Nors formaliai įsteigtas 1946 m. Tarptautinis teisingumo teismas yra Nuolatinio teisingumo teismo, veikusio Tautų Sąjungos sistemoje, analogas Jungtinėse tautose. Teismo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis, o pats teismas – pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija, sprendžianti tarptautinius ginčus.

1. TEISMAS, KAIP SUDĖTINĖ EUROPOS BENDRIJŲ INSTITUCIJŲ DALIS

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:
•siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
•puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;
•siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;
•būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.
Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:
•panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;
•užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;
•skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims;
•sumažinti vaikų mirtingumą;
•stiprinti gimdyvių sveikatą;
•įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas;
•užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;
•suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti

1.1 Bendra Teismo charakteristika

Teismas buvo įkurtas 1952 metais, remiantis 1951 metų balandžio 18 dienos Sutartimi, įsteigiančia Europos anglies ir plieno bendriją (toliau – EAPB). Ta pačią dieną buvo pasirašytas ir šio Teismo Statutas. Be Teismo, institucijų sąraše dar buvo Vyriausioji Valdyba (dabar – Komisija), Specialioji Ministrų Taryba (dabar – Ministrų Taryba) bei parlamentinė Asamblėja (dabar – Europarlamentas) . Vyriausioji Valdyba turėjo užtikrinti tikslų, iškeltų Sutartyje, įgyvendinimą, t.y. integracijos vystymą. Specialioji Ministrų Taryba, žiūrint plačiąja prasme, turėjo užtikrinti valstybių narių interesų atstovavimą ir gynimą integracijos procese. Parlamentinė Asamblėja vykdė konsultacines ir kontrolės funkcijas. Jau iš šių institucijų aiškiu, kad Bendrija balansuoja tarp dviejų polių – integracijos bei nacionalinių interesų. Tokia situacija skatina rasti nešališką jėgą, kuri galėtų garantuoti teisingą sprendimą ar išeitį, iškilus konfliktinei situacijai. Tokia institucija tapo Teismas. Jis atstovauja nepolitinę Bendrijų institucijų šaką, nors kaip matysime toliau, tai nesutrukdė Teismui turėti didelę įtaką, formuojant Bendrijų teisę bei politiką.
Pagrindinė Teismo atsiradimo priežastis – būtinybė užtikrinti “teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį, o taip pat laikymąsi taisyklių, nustatytų šiai Sutarčiai įgyvendinti” . Tokiu būdu teismas galėjo, remiantis valstybės narės ar Specialiosios Ministrų Tarybos pateiktais ieškiniais, paskelbti negaliojančiais Vyriausiosios Valdybos nutarimus, o remiantis valstybės narės arba Vyriausiosios Valdybos ieškiniu, – Parlamentinės Asamblėjos bei Specialiosios Ministrų Tarybos aktus. Teismas taip pat buvo vienintelė institucija, nagrinėjanti apeliacijas dėl piniginių sankcijų ir periodinių piniginių išmokų, paskirtų, remiantis Sutartimi. Ši institucija užtikrino integracijos proceso pradžios teisinį stabilumą. Pirmajame Teismo gyvavimo etape didžiąją ieškinių dalį sudarė ginčai tarp įmonių ir Bendrijos Vyriausiosios Valdybos. Šis etapas neišsiskyrė itin garsiomis bylomis, bet būtent tuo metu formavosi šiuolaikinės Europos Sąjungos teisinė kultūra. Tai buvo didžiąja dalimi Teismo nuopelnas.
1957 metų kovo 25 dieną, dviejų naujų Europos Bendrijų įsteigimas – Europos Ekonomines Bendrijos (toliau – EEB) ir Euroatomo Bendrijos (toliau – EAB) – pradėjo naują etapą Europos integracijos procese. Buvo planuota pasinaudoti EAPB teismo patirtimi kuriant atskirus EEB ir EAB teismus, bet tą pačią dieną, kai buvo pasirašytos minėtos sutartys, buvo pasirašytas dar vienas ypatingą svarbą turintis dokumentas. Tai “Konvencija dėl tam tikrų institucijų bendrų Europos Bendrijoms”. Trečiajame bei ketvirtame straipsniuose teigiama, kad EEB ir EAB Teismas yra bendras, kuris turės jurisdikciją, numatytą atitinkamose Sutartyse. Šis Teismas užims EAPB Teismo vietą, o kartu ir perims jo jurisdikciją. Tuo pat metu buvo pasirašyti EEB ir EAB Teismų statutai.
Sudėtingi procesai, vykstantys integracijos keliu einančioje Europoje, atsispindėjo ir Teismo veikloje. Po 1957 metų Teismo veikla labai suaktyvėjo. Jeigu anksčiau teismas sprendė bylas dėl ginčų tik labai uždaroje pramonės sferoje, tai dabar jo kompetencija žymai prasiplėtė. Palaipsniui gausėjo fizinių ir juridinių asmenų ieškinių kiekis, daugelyje atvejų verslo sferoje. Po 1957 metų galime pastebėti bendrą Teismo įtakos augimą Europos Bendrijų institucijų tarpe. Šią tendenciją sukėlė nemažai Teismo sprendimų, kurie turėjo lemiamą įtaką visam Europos integracijos procesui. Pavyzdžiui, 1963 metais Van Gend & Loos byloje buvo suformuluotas Bendrijų teisės tiesioginio veikimo šalyse narėse principas. Šis pavyzdys nėra vienintelis. Bet iš kitos pusės Teismas buvo gana dažnai kritikuojamas už siekius kištis į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą. Laikui bėgant Bendrijų teisinę sistemą formuojančių sprendimų tapo mažiau, bet, ko gero, tai nebuvo sąlygota šios kritikos. Tuo metu, kai Europos Bendrijų teisė turėjo nemažai spragų, vienintelė institucija, kuri gana operatyviai ir autoritetingai galėjo jas pašalinti, buvo Teismas. Palaipsniui šis poreikis sumažėjo, tobulinant Europos Bendrijų teisės sistemą. Šiandien principiniai Bendrijų teisėtvarkos klausimai jau yra išspręsti, taigi Teismui, nesant būtinumo, nebereikia užsiimti šiais klausimais . Bet kokiu atveju Teismas visada išliko nepriklausomas. “Kartais Teismo pozicija prieštaravo kitų institucijų pozicijai, kartais buvo suderinta, bet visad buvo siekiama sąveikos. Kartais Teismas buvo reakcingas, kartais progresyvus, o kartais ir viena, ir kita tuo pat metu. <…> Teismas galėjo būti atsargus vienoje teisės srityje ir labai ambicingas kitoje…”.

1.2 Teismo sudėtis ir struktūra

Vienas svarbiausių dalykų aptariant bet kokią organizaciją yra šios organizacijos struktūros bei jos funkcionavimo suvokimas. Pagrindinės nuostatos apibrėžiančios Europos Teisingumo Teismo struktūrą, išdėstytos Europos Bendrijų (toliau – EB) Sutarties 165-168 straipsniuose, EAB Sutarties 137-140 straipsniuose, EPAB Sutarties 32-32c straipsniuose. Bet čia minimi tik svarbiausi šios institucijos struktūriniai vienetai, t.y. Teismo pirmininkas, teisėjai, generaliniai advokatai, sekretorius. Detalesnį teismo struktūros bei padalinių organizacinių bei procesinių funkcijų aprašymą galime rasti Teismo Statutuose bei EB Teisingumo Teismo proceso taisyklėse.
Remiantis minėtais dokumentais, Teismą sudaro :
1 Teismo pirmininkas.
2. Teisėjai ir Generaliniai advokatai.
3. Pagalbiniai poskyriai:
a) sekretoriatas;
b) juridinis poskyris;
c) vertimų poskyris;
d) biblioteka ir archyvas.
Taigi, Europos Teisingumo Teisme yra 15 teisėjų, kurie paskiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu. Tai numatyta EB Sutarties 165 straipsnio 1 dalyje , EAB Sutarties 137 straipsnio 1 dalyje bei EAPB Sutarties 32 straipsnio 1 dalyje. Iš jų tarpo renkamas Teismo pirmininkas . Čia įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad A.Tatham knygoje “Europos sąjungos teisė” paminėta, jog “Teismą sudaro 16 teisėjų: po vieną iš kiekvienos valstybės narės bei Teismo pirmininkas.” Gana keista aptikti tokį neatitikimą Europos Sąjungos konstitucinėms nuostatoms. Tokį neatitikimą galima paaiškinti tik tuo, kad teisėjų skaičius gana dažnai keitėsi. Iš tiesų, kaip jau ir minėta yra 15 teisėjų, ką patvirtina EB Sutartis.
Anksčiau teisėjų skaičius buvo mažesnis – pagal 1951 metų Paryžiaus sutartį turėjo būti septyni teisėjai. Toks pat teisėjų skaičius numatytas ir 1957 Romos Sutartyse. Bet vėliau, augant Bendrijų narių skaičiui, augo ir teisėjų skaičius. Tai nėra numatyta jokiuose teisės aktuose, bet laikomasi nuostatos, kad teisėjų skaičius turi atitikti valstybių narių skaičių. Remiantis šiomis nerašytomis taisyklėmis, galima tikėtis, kad teisėjų skaičius greitai vėl padidės į Europos Sąjungą priėmus naujas valstybes. Teisėjų skaičiaus padidinimo galimybė numatyta steigiamosiose sutartyse. Teismas pateikia teikimą Tarybai, kuri gali vienbalsiai priimti nutarimą padidinti teisėjų skaičių, kartu padarydama atitinkamų Steigiamųjų Sutarčių straipsnių pataisas. Laukiamas EB narių (atitinkamai ir teisėjų skaičiaus) skaičiaus padidėjimas kelią ir tam tikrą nerimą. “Vienas blogiausių būdų padidinti Teismo veiklos efektyvumą yra padidinti Teisėjų <…> skaičių.
Pratęsiant mintį apie teisiškai nesuformuluotas taisykles, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad teritorinis teisėjų atstovavimas (iš kiekvienos valstybės narės po vieną teisėją) savo šalims taipogi nėra numatytas. Aukščiau minėtas A.Tatham teiginys šiuo klausimu daugiau atspinti faktinę padėtį nei teisinės normas. Iš tiesų galimas variantas, kad iš vienos valstybės bus paskirti du ar daugiau teisėjų. Bet iki šiol tokio precedento dar nėra pasitaikę. Teritorinio atstovavimo taisyklės laikomasi labai griežtai. Dar daugiau – nė vienas nacionalinių vyriausybių teikimas dėl teisėjų kandidatūros nebuvo atmestas, o tai reiškia, kad teisėjas faktiškai paskiriamas savo vyriausybės.
Viena teisėjo kadencija tęsiasi šešerius metus, po kurios jis vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Kadencijų skaičius nėra ribojamas. Kas treji metai dalis teisėjų yra keičiama. Vieną kartą keičiami septyni, o kitą kartą aštuoni teisėjai. Praktikoje teisėjų keitimas kitais vykdomas labai retai. Tai yra sąlygota iš vienos pusės tuo, kad darbas teisme reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir patirties, iš kitos pusės – valstybės narės įprato nekeisti, nesant rimto pagrindo, tokio lygio teisininkų .
Anksčiau termino baigti kadenciją teisėjas gali dėl šių priežasčių:
1.atsistatydinimo atveju;
2.mirties atveju;
3.dėl išėjimo į pensiją;
4.kai jis nebeatitinka reikalavimų, keliamų teisėjui arba dėl kitų priežasčių nebegali eiti teisėjo pareigų.
Tokiu atveju į laisvą teisėjo vietą paskiriamas kitas teisėjas, kuris užima šias pareigas iki pasibaigs jo pirmtako kadencijos laikas.
Reikalavimai kandidatui į Teisėjo postą išdėstyti Steigiamosiose Sutartyse. Tai yra : 1) jų nepriklausomumas nekelia abejonių ; 2) jie turi kvalifikaciją, reikalingą jų valstybių aukščiausioms teismo pareigoms užimti, arba yra aukščiausios kategorijos teisininkai. Tokie reikalavimai nėra labai konkretūs. Galima numanyti, kad tokia formuluotė pasirinkta didesnio lankstumo tikslais, pritaikant tuos reikalavimus visų šalių narių poreikiams.
Asmuo, paskirtas atlikti teisėjo pareigas, privalo prisiekti , kad bus nešališkas bei sąžiningas, vykdydamas savo pareigas, o taip pat saugos Teismo pasitarimų paslaptį. Teisėjo nepriklausomumui užtikrinti Teismo Statuto ketvirtasis straipsnis nurodo, kad teisėjas negali užsiimti jokių kitų pareigų arba vykdyti kokią nors veiklą, nepriklausomai atlygintinai ar neatlygintinai, išskyrus Tarybos patvirtintas išimtis. Tai, kad faktiškai teisėją paskiria jo šalies vyriausybė, gali būti traktuojama kaip prielaida šališkumui atsirasti. Bet, remiantis susiklosčiusia tradicija, Teisėjai keičiami labai retai. Tokiu būdu “politinio spaudimo” tikimybė pagrįsta tuo, kad teisėjas nebus paskirtas kitai kadencijai yra nedidelė.
Teismui vadovauja Teismo pirmininkas, kurį iš savo tarpo slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma renka teisėjai trejiems metams, remiantis EB Sutarties 167 str., EAB Sutarties 139 str. bei EPAB Sutarties 36b str. Toks terminas numatytas tam, kad kaskart atnaujinus pusę Teismo sudėties iš naujo būtų renkamas ir Teismo pirmininkas. Tačiau, jo kadencijų skaičius taip pat nėra ribotas.
Svarbiausios Teismo pirmininko pareigos yra vadovauti Teismui juridinėje ir administracinėje sferose. Jis taip pat pirmininkauja Teismo plenariniuose posėdžiuose ir pasitarimuose . Teismo pirmininkas nustato Teismo posėdžių datas ir laiką , o taip pat paskiria gautus pareiškimus nagrinėti vienai iš Kolegijų. Šios Kolegijos teisėją Pirmininkas paskiria būti byloje pranešėju. Lig šiol Teismo pirmininko postą buvo užėmę atstovai iš šešių Europos Bendrijas įkūrusių šalių narių bei atstovai iš Jungtinės Karalystės, Danijos ir Ispanijos. Teisėjai, rinkdami Teismo pirmininką, gali visiškai neatsižvelgti į kandidato tautybę, bet vyrauja nuomonė, kad šį postą turi užimti paeiliui visų šalių narių atstovai.
Labai glaudžiai su Teisėjo institutu Europos Teisingumo Teisme yra susijęs Generalinio advokato institutas. Pagal susiklosčiusį stereotipą, advokatas turi atstovauti vienai iš šalių. Tuo tarpu nagrinėjamame teisme jis atlieka visiškai kitokias funkcijas. “Generalinis advokatas, likdamas visiškai nepriklausomas ir bešališkas, viešame teismo posėdyje turi pateikti Teismui argumentuotą nuomonę dėl <…>nagrinėjamų bylų, … ” .
Teismą sudaro kolegija nepriklausomų teisėjų, neatsižvelgiant į jų pilietybę išrinktų iš aukštomis moralinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų, atitinkančių reikalavimus, keliamus jų šalyse asmenims, skiriamiems į aukščiausias teisėjų pareigas, arba iš tarptautinės teisės srityje autoritetą turinčių teisininkų.
Kaip jau buvo minėta teismą sudaro 15 narių, iš jų negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių. Asmuo, kuris renkant Teismo narius gali būti laikomas daugiau negu vienos valstybės piliečiu, laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš sąrašo asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame Arbitražo Teisme, pagal tolesnes nuostatas.
Jei JT narėms neatstovaujama Nuolatiniame Arbitražo Teisme, kandidatus siūlo valstybių grupės, kurias šiam tikslui jų vyriausybės skiria tomis pačiomis sąlygomis, kurios 1907 m. Hagos konvencijos dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo 44 straipsniu yra nustatytos Nuolatinio Arbitražo Teismo nariams.
Nuo 2003 m. vasario 6 d.:
•Rosalyn Higgins, J. Karalystė (iki 2009), pirmininkė
•Awn Shawkat Al-Khasawneh, Jordanija (iki 2009), vicepirmininkas
•Thomas Buergenthal, JAV (iki 2015)
•Ronny Abraham, Prancūzija (2005 vasario mėn. – 2009)
•Mohamed Bennouna, Marokas (iki 2015)
•Shi Jiuyong, Kinija (iki 2012)
•Kennet Keith, N. Zelandija (iki 2015)
•Abdul G. Koroma, Siera Leonė (iki 2012)
•Hisashi Owada, Japonija (iki 2012)
•Gonzalo Parra-Aranguren, Venesuela (iki 2009)
•Raymond Ranjeva, Madagaskaras (iki 2009)
•Bernardo Sepúlveda Amor, Meksika (iki 2015)
•Bruno Simma, Vokietija (iki 2012)
•Leonid Skotnikov, Rusija (iki 2015)
•Peter Tomka, Slovakija (iki 2012)
Paskyrimo tvarka ir kvalifikaciniai reikalavimai ir kadencijos laikas Generaliniams advokatams nesiskiria nuo tokių pačių normų taikomų teisėjams. Dėl to Generalinio advokato statusas Teisme yra labai įdomus. Iš pirmo žvilgsnio jį galima apibūdinti trejopai: a)kaip Teisėją, nedalyvaujantį bylos sprendimo priėmime; b) kaip ekspertą arba specialistą (teisės klausimais; c) kaip Teismo patarėją. Koks jo vaidmuo iš tiesų galima išsiaiškinti, atidžiau nagrinėjant jo vykdomas funkcijas.
Generalinis advokatas, pagal savo vietą procese labiausiai artimas Teisėjui, ruošiančiam bylą nagrinėti teisminiame posėdyje (toliau – Teisėjas pranešėjas). Šis Teisėjas paruošia bylos procesinę pusę: rengia Teismui pranešimą, kuris reziumuoja faktus bei šalių pareiškimus, o taip pat pateikia savo nuomonę, ar byla turi būti perduota Kolegijai. Vėliau minėtas Teisėjas parengia pirmą Teismo sprendimo projektą. Tuo tarpu Generalinis advokatas turi pateikti “motyvuotą nuomonę dėl nagrinėjamos bylos” , tai yra, išvadą dėl materialinės teisės taikymo. Po šio pranešimo jokių kitokių funkcijų byloje jis daugiau nebeatlieka bei bylos nagrinėjime nebedalyvauja, skirtingai negu Teisėjas, rengiantis bylą nagrinėti teisminiame posėdyje.
Generalinio advokato išvada Teismui pateikiama žodžiu, pasibaigus žodinės procedūros stadijai . Išvadoje dažniausiai apžvelgiama su byla susijusi Bendrijų teisė bei pateikiama nuomonė, kaip Teismas turėtų išspręsti bylą.
Nors, kad Generalinio advokato išvados reikšmė yra labai svari (apie 80% Teismo sprendimų atitinka šias išvadas), visgi ji yra tik rekomendacinio pobūdžio. Žiūrint iš tokios pozicijos, gali pasirodyti, kad Generalinis advokatas yra paprastas Teismo patarėjas, o jo vieta Teisme yra pernelyg sureikšminta. Egzistuoja netgi nuomonė, kad Generalinis advokatas iš viso nereikalingas, nes jis dubliuoja Teisėjo, rengiančio bylą teismui, darbą. Autoriaus manymu tokios nuomonės klaidingos. Joms prieštaraujant galima pateikti daug argumentų, bet svarbiausieji jų yra šie:
1.Generalinio advokato išvada yra ne tiek patarimas Teismui, kiek nepriklausoma nuomonė;
2.Teismo sprendime dažniausiai labai trumpai išdėstomi motyvai, kuriais buvo vadovautasi jį priimant. Tuo tarpu Generalinis advokatas išvadoje mažiau suvaržytas proceso rėmais, taigi gali detaliai nagrinėti su byla susijusius klausimus, įskaitant ir tokius, kurie nebuvo tiesiogiai šalių pateikti Teismui;
3.Generalinio advokato pareigos yra geriausia galimybė pasirengti tapti Teismo Teisėju.
4.Generalinio advokato išvadoje pateikti samprotavimai, kurie patvirtinami Teismo sprendimu, faktiškai tampa Europos Bendrijų teisės dalimi.
5.Jei Teismas nesivadovavo Generalinio advokato išvada, “ji gali būti prisiminta kaip autoritetinga nuomonė vėlesnėje byloje” ;
6.Generalinio advokato išvada kartasi net lyginama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurį vėliau tikrina aukštesnioji instancija (t.y. Teismo).
Nors Generalinio advokato funkcijos laiko atžvilgiu nutrūksta pasibaigus žodinio nagrinėjimo procedūrai, jo darbas yra žymiai sudėtingesnis nei Teisėjo. Teisme byla nagrinėjama kolegialiai, ne mažiau kaip trijų Teisėjų, galinčių remtis jiems pateikta išvada. Tuo tarpu Generalinis advokatas rengia išvadą vienas. Jam tenka didesnė atsakomybė, bet kartu tai parodo didelį pasitikėjimą jo, kaip profesionalaus teisininko, sugebėjimais.
Kaip išvestinį Generalinio advokato svarbos įrodymą galima paminėti tai, kad jis gauna tokio pat dydžio atlyginimą bei turi tiek pat pagalbinio personalo (tris teisininkus, tris sekretorius ir vairuotoją) kaip ir Teisėjai.
Sumuojant išsakytas mintis, galima daryti išvadą, kad Generalinio advokato institutas yra visapusiško bylos išnagrinėjimo principo garantas. O prisiminus tai, kad Teismo sprendimai yra neskundžiami, tai įgauna ypatingą reikšmę.
Teismas vienerių metų laikotarpiui paskiria Pirmąjį Generalinį advokatą, kuris parenka Generalinį advokatą, tirsiantį konkrečią bylą.
Be minėtų dviejų pareigybių, turinčių tiesioginę įtaką bylų nagrinėjimui, Teismas negali apsieiti be kitų darbuotojų, užtikrinančių teismo funkcionavimą. Šiuo metu Teisme dirba iš viso apie 1000 žmonių. Administraciją galimą suskirstyti į keturis poskyrius – tai yra juridinis poskyris, vertėjų poskyris, sekretoriatas, biblioteka bei archyvas. Nors visi šie poskyriai yra labai svarbūs Teismo elementai, visgi jie atlieka tik pagalbines funkcijas. Todėl jų veikla plačiai aptarta nebus, apsiribojant tik esminėmis jų veiklos kryptimis.
Visam administracijos personalui vadovauja Sekretorius. Jį Teisėjai renka šešeriems metams pagal tvarką, identišką Teismo pirmininko rinkimų tvarkai. Kadencijų skaičius, kaip ir kitų teismo pareigybių, nėra ribotas. Sekretorius pavaldus Teismo pirmininkui. Pagrindinė jo užduotis – padėti Teismui įgyvendinti savo funkcijas. Reikia pastebėti, kad nors didžioji administracijos dalis yra bendra tiek Europos Teisingumo Teismui, tiek ir Pirmosios Instancijos Teismui, visgi abu šie teismai turi atskirus Sekretorius bei jų padėjėjus.
Teismo sekretoriatas atsakingas už keletą darbo krypčių:
•priimti ir registruoti Teismui pateiktus ieškinius;
•sudaryti Teismo posėdžių tvarkaraštį;
•surašyti Teismo posėdžių protokolus bei Teismo sprendimus;
•tvarkyti teismo korespondenciją ir kitus dokumentus;
•atsakyti už teismo publikacijas.
Teismo vertimų poskyrio svarbos, matyt, neįmanoma pervertinti. Juk šiuo metu Europos Sąjungoje yra 15 narių. Nors darbinė teismo kalba yra prancūzų, byla gali būti nagrinėjama bet kuria iš 12 oficialių Teisme naudojamų kalbų (valstybių narių skaičius ir kalbų skaičius skiriasi, nes kai kurias kalbos yra oficialios daugiau nei vienos valstybės kalbos). Tiek kalbų nenaudoja joks kitas pasaulio nacionalinis ar tarptautinis teismas. O juk Teismo dokumentai turi būti pateikti visomis suinteresuotų bylos šalių kalbomis.
Juridinio poskyrio darbuotojai, remiantis Teismo Statutais, dalyvauja pirminiame tyrime, padėdami Teisėjams, rengiantiems bylą teisminiam nagrinėjimui. Jie yra paskiriami Tarybos .

2. TEISMO VEIKLA

2.1 Teismo uždaviniai ir funkcijos

Kaip jau anksčiau minėta, pagrindinis Teismo uždavinys – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį” . Šis straipsnis nuo pat Teismo atsiradimo beveik nepakito. Bet tai nereiškia, kad Teismo jurisdikcija apsiriboja pačios Sutarties aiškinimu ar taikymu. Naudojant sąvoką “teisės laikymasis”, turima omenyje visa EB teisė, kuri apima pirminę EB teisę, antrinę EB teisę, tarptautines sutartis, sudarytas EB, bendruosius teisės principus. Taigi, Teismo jurisdikcija apima visas šias sritis. Minėta norma yra bendro pobūdžio ir nenustato konkrečių teismo veiklos krypčių; ji tiesiog įvardina Teismo vietą kitų EB institucijų sistemoje. Kitas šio straipsnio svarbus akcentas – Teisingumo kompetencija neapima nacionalinių valstybių narių teisės. Bet praktikoje tai nėra visiškai taip. Nors Teismo sprendimai tiesiogiai neįtakoja nacionalinės teisės, bet neretai juose atsispindi EB teisės viršenybės principas, kuris verčia netaikyti tam tikrų nacionalinės teisės normų. Tokiu būdu nacionalinės normos praktiškai netenka galios, nes EB teisė taikoma tiesiogiai. Taip pat šis straipsnis, nors ir netiesiogiai, realizuoja idėją apie stiprią ir efektyvią teisminę valdžią. Iš straipsnio dvasios matosi, kad Teismo jurisdikcija yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar abi šalys sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Skirtingai, Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija privaloma tik kai valstybė pareiškia pripažįstanti jo jurisdikciją. Europos Teisingumo Teismo privalomojo pobūdžio jurisdikcija priartina jį prie nacionalinių teismų.
Nagrinėjant Teismo uždavinius ir funkcijas, tikslinga būtų išskirti du pagrindinius aspektus. Pirmas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Antras – Teismas, atliekantis daugelio teismų rūšių funkcijas. Skirtingi autoriai išskiria įvairius funkcijų ir uždavinių klasifikavimo kriterijus. Šia prasme šiek tiek neįprastai (neįprastumas yra dėl to, kad Lietuvoje teisė tradiciškai skirstoma į procesinę ir materialinę), bet kartu ir įdomiai atrodo A.Tatham požiūris. Jis neišskiria procesinių ir materialinių normų, bet, aptardamas skirtingas Teismo teisenos (proceso) formas, kartu joms priskiria nagrinėjamų bylų rūšis. Anot A.Tatham, jos yra tokios: 1) ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo; 2) ieškiniai dėl panaikinimo; 3) ieškiniai dėl neveikimo; 4) personalo bylos; 5) ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo; 6) prašymai dėl išankstinės išvados; 7) prieštaravimai dėl neteisėtumo; 8) išvados. Bet čia jis aptaria ir Teisingumo Teismo, ir Pirmosios Instancijos Teismo bylas kartu. Nagrinėjant atskirai Teisingumo Teismą, toks bylų klasifikavimas atrodytų kiek kitaip. J.Tillotson, nagrinėdamas Teismo jurisdikciją, išskiria tris pagrindines bylų rūšis – konstitucinės, preliminarūs nutarimai, apeliacijos. Plačiausia ir tiksliausia autoriaus manymu yra B.Topornin pateikta klasifikacija. Esminės jos struktūros autorius laikysis nagrinėdamas Teismo jurisdikciją bei funkcijas.

2.1.1 Nagrinėjamų bylų rūšys

Pirmasis nagrinėjimo aspektas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Visas jas galima suskirstyti į penkias grupes:
1.Tiesioginių ieškinių bylos.
2.Bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka.
3.Preliminarių nutarimų bylos.
4.Arbitražinės bylos.
5.Konsultacinės išvados.

2.1.1.1 Tiesioginių ieškinių bylos
Tiesioginių ieškinių bylas galime dar suskirstyti į kelis pogrupius, pagal atsakovų rūšis.
Pirmojo pogrupio atsakovas yra valstybė narė. Valstybę patraukti atsakovu Teisme, galima remiantis EB Sutarties 93 straipsnio 2 dalimi, 169 straipsnio 2 dalimi, 170 straipsnio 2 dalimi bei 180 straipsnio pirmos dalies “a” punktu.
169 straipsnis apibrėžia Komisijos teisę kreiptis į Teismą dėl to, kad valstybė narė nevykdė EB Sutarties įpareigojimų. Šis straipsnis užtikrina Komisijos teisę kontroliuoti valstybes nares, kaip jos laikosi Sutarties. Prieš tai, kai Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, turi būti išsemtos visos klausimo neteisminio išsprendimo priemonės. Jos yra trys: neformalioji stadija, oficialus raštas, motyvuotos nuomonės paskelbimas. Jeigu šių priemonių pagalba tikslas nepasiekiamas, Komisija įgauna teisę kreiptis į Teismą. Teisminiame nagrinėjime visų priemonių metu vykdyti valstybės narės bei Komisijos veiksmai yra labai svarbūs bei gali įtakoti galutinį Teismo sprendimą. Neformaliosios stadijos metu Komisijos atstovai informuoja valstybės narės atstovus dėl to, kad valstybė nevykdo įsipareigojimų tam tikroje sferoje. Derybų būdu bandoma pasiekti abi puses tenkinančio sprendimo. Dažniausiai tai gali trukti ne ilgiau kaip vienerius metus. Apie konkrečią neformalios stadijos pasibaigimo datą Komisija privalo informuoti valstybę narę. Ši stadija svarbi tuo, kad Teismas gali pateisinti Komisijos skubotumą kitų dviejų stadijų metu, jeigu klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas pirmojoje stadijoje. Taip pat Komisija gali remtis šioje stadijoje naudotais argumentais kitų stadijų bei teisminio nagrinėjimo metu. Jeigu Komisijos bei valstybės narės nuomonių suderinti nepavyko, Komisija siunčia valstybės užsienio reikalų ministrui oficialų raštą. Daugeliu atvejų Komisija suteikia dviejų mėnesių laiko tarpą valstybei į jį atsakyti. Byloje Commission v Italy Teismas pažymėjo, kad oficialus raštas turi apibrėžti ginčo dalyką bei nurodyti valstybei narei pasirengti savo gynybos argumentus. Jei ir šios stadijos metu kompromisas nepasiektas, Komisija pateikia savo argumentuotą nuomonę, kokiu būdu valstybė narė pažeidė įsipareigojimus. Joje turi būti pateikti Komisijos teisiniai argumentai, kuriais ji remiasi. Jeigu ginčas pasiekia Teismą, Komisija negali pateikti kitų argumentų nei pateikė argumentuotoje nuomonėje. Kraštutinė ginčo išsprendimo stadija – jo nagrinėjimas Teisingumo Teisme. Pastebėtina, kad jeigu ginčas pasiekė Teismą, gana didelė tikimybė, kad jį laimės Komisija. Tai nestebina, nes Komisija stengiasi nepateikti Teismui tokių ginčų, kuriuose jos nuomonė yra argumentuota. Teismas taip pat atmeta standartinius gynybos būdus. Dažniausiai valstybės narės teisinasi, negalinčios įgyvendinti Sutarčių nuostatų dėl vidaus teisės problemų. Kitas gynybos būdas paremtas tuo, kad valstybė neturi kompetencijos kištis į autonominių teritorinių vienetų reikalus. Tokios valstybių pozicijos nėra pateisinamos. Taip pat valstybė narė negali naudoti “savigynos” doktrinos, kai ji nevykdo įsipareigojimų dėl to, kad kita valstybė narė taip pat nevyko įsipareigojimų. Force majour gali būti pripažįstamas kaip svarus argumentas, bet Teismas valstybės pateiktos aplinkybės tokia gali ir nepripažinti. Reikia pastebėti, kad net bylos iškėlimas netrukdo išspręsti bylą be Teismo sprendimo.
EB sutarties 93 straipsnio 2 dalis praktiškai atkartoja 169 straipsnio esmę, bet susiaurina veikimo sferą. Šiuo pagrindu galima iškelti valstybei bylą dėl jos teikiamos pagalbos, kuri gali iškreipti rinką . Procedūra analogiška EB 169 straipsniui. Komisija net gali tokio pažeidimo atveju taikyti pasirinktinai arba 93 straipsnio 2 dalį, arba 169 straipsnį.
Dar vienas pagrindas bylai prieš valstybę iškelti yra kitos valstybės narės ieškinys. Tai numatyta 170 EB Sutarties straipsnyje. Prieš pateikdama ieškinį, valstybė turį įvykdyti tam tikras sąlygas. Pirmasis žingsnis – pateikti Komisijai medžiagą dėl kitos valstybės narės įvykdyto (vykdomo) Bendrijų teisės pažeidimo. Komisija pateikia savo nuomonę po to, kai abiems pusėms suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu bei raštu. Tuo atveju, jei Komisija nepateikia savo nuomonės per tris mėnesius, valstybė įgauna teisę pateikti ieškinį kitai valstybei narei Teisingumo Teisme. Ši ieškinių rūšis yra labai reta . Valstybės dažniausiai stengiasi veikti per Komisiją. Tokiu būdu valstybė sutaupo lėšas, kurios būtų išeikvotos teismo proceso metu. Kartu valstybė nebeturi pareigos įrodinėti kitos valstybės kaltę. Ši pareiga atitenka Komisijai, nes būtent Komisija yra “Sutarties sergėtoja”. Gali pasirodyti, kad iš esmės toks straipsnis net nereikalingas, bet tokia nuomonė yra klaidinga. Šis straipsnis užtikrina valstybės narės teises kreiptis į Teismą tuo atveju, jei Komisija nesutinka su jos nuomone.
Ieškinį prieš valstybę narę gali pateikti ir Europos Investicijų Banko Direktorių taryba. EB 180 straipsnio “a” punktas nustato, kad tokiu atveju Direktorių valdyba naudojasi tokiais pačiais įgaliojimais kaip ir Komisija, pagal 169 Sutarties straipsnį. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimas Teismui turi būti vykdomas tokia pačia tvarka, kaip numatyta minėtame straipsnyje.
Kita atsakovų grupė yra Bendrijų institucijos. Šiuo atvejų ieškinys gali remtis EB Sutarties 173 bei 175 straipsniais.
Pirmasis jų numato galimybę pateikti ieškinį dėl EB institucijos priimto neteisėto teisės akto, kuris, Teismo sprendimu, gali būti pripažintas negaliojančiu (arba negaliojančia jo dalį). Šie teisės aktai gali būti priimti Europos Parlamento ir Tarybos bendrai, Tarybos atskirai, Komisijos arba Europos Centrinio Banko. Atitinkamai šios institucijos gali būti atsakovais teismo procese. Todėl minėtų institucijų teisės aktai (išskyrus rekomendacijas ir išvadas) Teismo gali būti anuliuojami, o juos priėmusi institucija įpareigota imtis visų reikiamų priemonių sprendimui įgyvendinti. Remiantis 173, straipsniu ieškinį turi teisę pateikti valstybė narė, Komisija, Taryba. Atskirais atvejais ieškinį taip pat gali pateikti ir Europos Parlamentas bei Europos Centrinis Bankas dėl jų prerogatyvų pažeidimo. Jeigu ieškinį pateikia privatus asmuo (neprivilegijuota šalis), tokį ieškinį nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindas ieškiniui pareikšti yra neturėjimas kompetencijos priimti teisės aktą, procedūrinių reikalavimų, nustatytų Sutartimi ar kitu teisės aktu, esminis pažeidimas, o taip pat dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais.
EB Sutarties 175 straipsnis labai retai naudojamas kaip pagrindas ieškiniu pareikšti. Jis apibrėžia galimybę pareikšti ieškinį dėl to, kad EB institucija nevyko tam tikrų savo pareigų, o konkrečiai – nepriima sprendimo, kai privalo jį priimti. Straipsnis numato, kad kreipimasis į Teismą yra kraštutinė priemonė. Prieš tai turi būti įvykdyta eilė veiksmų, be kurių ieškinys nebus priimtas. Pirmiausiai EB institucija turi būti paraginta imtis veiksmų. Ji per du mėnesius privalo apibrėžti savo poziciją. Jei to EB institucija neįvykdo, ieškovas įgauna teisę kreiptis į teismą. Ieškovu gali būti bet kuri kita EB institucija arba valstybė narė. Privačių asmenų ieškinius nagrinėja Pirmosios instancijos teismas. Iki 1998 metų toks ieškinys baigėsi ieškovo naudai vienintelį kartą . Daugeliu atvejų ginčas sureguliuojamas ikiteisminėmis priemonėmis. Greičiausiai dėl šių aplinkybių literatūroje šis straipsnis plačiau neaptariamas, o B.Topornin knygoje “Europos teisė” šio straipsnio net nemini, kaip atskiro pagrindo ieškiniui pareikšti.
Teismui taip pat žinybingi ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo (nesutartinė atsakomybė), kai žalą padaro Bendrijų institucijos arba jų tarnautojai, vykdantys savo pareigas . Teismo jurisdikcijai priklauso tik tos bylos, kuriose ieškinį pateikia valstybės narės arba Bendrijų institucijos. Privačių asmenų nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme.
Trečioji atsakovų grupė yra bankai bei jų institucijos. Remiantis EB Sutarties 180 straipsnio “b”, “c” bei “d” punktais, atsakovais Teisingumo teisme gali būti Europos Investicijų Banko Valdyba, Europos investicijų banko Direktorių taryba bei nacionaliniai centriniai bankai. Visų šių ieškinių pateikimo Teismui tvarka yra tokia pati, kaip ir ieškinių, pateiktų pagal EB Sutarties 173 arba 169 straipsnius. Europos Investicijų Banko Valdybos atžvilgiu ieškinį gali inicijuoti valstybė narė, Komisija arba šio Banko Direktorių taryba. Europos Investicijų Banko Direktorių tarybai ieškinį gali pateikti valstybė narė arba Komisija. Nacionaliniam bankui ieškinį gali pateikti Europos Centrinis bankas.

2.1.1.2 Apeliacinės bylos
Teismas nagrinėja apeliacine tvarka bylas, dėl kurių sprendimą buvo priėmęs Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindu pradėti apeliacinį procesą gali būti tik teisės klausimai, O būtent: 1) jei pirmosios instancijos teismas buvo nekompetentingas nagrinėti ginčo; 2) jei buvo pažeistos bylos nagrinėjimo procedūros; 3) Pirmosios Instancijos Teismas pažeidė Bendrijų teisę.
Tam, kad atsakytume, kokios tai bylos, reikia išsiaiškinti, kokias bylas nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Jo kompetencija apima:
1.Personalo bylos, t.y. visų ginčų, tarp Bendrijų bei jų tarnautojų dėl darbo santykių, bylos. 179 EB Sutarties straipsnis.
2.Nesutartinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) bylos, jeigu jos yra iškeltos pagal ieškinį, pateiktą privataus asmens (fizinio ar juridinio). Tokie ieškiniai numatyti 178 bei 215(2) EB Sutarties straipsniuose.
3.Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl neveikimo. Toks ieškinys gali būti paduotas dėl to, kad EB institucija netaikė konkretaus teisės akto (išskyrus rekomendacijas ir išvadas). 175 EB Sutarties straipsnio 3 dalis.
4.Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl panaikinimo. Tokio tipo ieškinys galimas, kai Komisija arba Taryba priima neteisėtą sprendimą šio asmens atžvilgiu, arba kito asmens atžvilgiu, bet tai tiesiogiai ir asmeniškai susiję su ieškovo interesais. 175 EB Sutarties straipsnio ketvirta dalis.
Apibendrinant galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo kompetencija apima visas bylas, kur ieškovas yra neprivilegijuota šalis (t.y. ne EB institucija arba valstybė narė).
Apeliacinio skundo pateikimas Teisingumo Teismui dažniausiai nesustabdo Pirmosios Instancijos Teismo sprendimo vykdymo.
Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, gali panaikinti Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą, jeigu mano, kad skundas buvo pakankamai pagrįstas. Tokiu atveju galimi du variantai – Teisingumo Teismas pats priima sprendimą arba grąžina bylą Pirmosios Instancijos Teismui priimti galutinį sprendimą. Antruoju atveju Pirmosios Instancijos Teismas privalo vadovautis Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl teisės taikymo.
Remiantis statistika, santykinai nedaug Pirmosios Instancijos Teismo apskųstų sprendimų būna panaikinami. Teisingumo Teismas patenkina apie 14 – 18 % apeliacinių skundų. Pastebima mažėjimo tendencija .

2.1.1.3 Preliminarūs nutarimai
Ši Teismo nagrinėjamų bylų rūšis labai išsiskiria iš anksčiau aptartų. Didžiausi skirtumai pastebimi pačiame bylos procese (procedūrose), bei Teismo sprendimo teisinėje reikšmėje. Preliminarūs sprendimai yra minimi EB Sutarties 177 straipsnyje. Jų tikslas – padėti EB valstybės narės nacionaliniam teismui priimti tinkamą sprendimą byloje, kai yra taikoma EB teisė. Minėtame straipsnyje numatyti trys atvejai, kada Teismas priima preliminarų nutarimą. Jie yra: dėl Sutarties aiškinimo; dėl Bendrijos institucijų ir ECB aktų galiojimo bei aiškinimo; dėl Tarybos aktu įsteigtų institucijų statutų aiškinimo, jeigu juose tai numatyta. Dėl visų šių klausimų bet kuris EB valstybių narių nacionalinis teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Atskirais atvejais nacionalinis teismas netgi privalo kreiptis į Teisingumo teismą, kai šio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Procesiniai preliminarių sprendimų klausimai bus aptarti atitinkamame diplominio darbo skyriuje, todėl čia pažymima tik jų reikšmė. Visi EB valstybių narių nacionaliniai teismai susiduria su būtinybe taikyti EB teisę, nes ši taikoma tiesiogiai. Neretai tarp nacionalinės teisės ir EB teisės gali kilti teisės normų konkurencija. Dar didesnė tikimybė, kad nacionalinis teismas turės problemų, interpretuodamas EB teisės normas. Todėl tam, kad užtikrintų vienodą EB teisės laikymąsi, Teisingumo Teismas turi koordinuoti nacionalinių teismų EB teisės taikymą bei aiškinimą. Tas ir yra vykdoma, remiantis preliminaraus nutarimo institutu. Savo ruožtu nacionaliniai teismai irgi turi būti suinteresuoti teisingu teisės taikymu, nesvarbu ar nacionalinės, ar EB teisės. Didelę reikšmę turi tai, kad Teisingumo Teismas gali priimti sprendimus dėl labai plataus klausimų rato. Dėl to, lyginant šią Teismo veikos sferą su nacionalinių konstitucinių teismų veikla, reikia į tai atkreipti dėmesį. Nors pati teisės aiškinimo funkcija bei procesas labai panašūs, Teisingumo Teismas apima ne tik svarbiausių, bet praktiškai visų EB teisės aktų aiškinimą.

2.1.1.4 Arbitražinės bylos
Remiantis EB sutarties 181 bei 182 straipsniais, nagrinėja bylas, kurios yra iškeltos arbitražinės išlygos pagrindu. Teismas gali priimti sprendimus dėl Bendrijos ar Bendrijos vardu sudarytos sutarties su arbitražine išlyga, nepriklausomai nuo to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Taip pat Teismas kompetentingas priimti sprendimus dėl valstybių narių ginčų, kilusių dėl šios sutarties, jeigu tik ginčas Teismui perduotas šalių susitarimu.

2.1.1.5 Konsultacinės išvados

Teisingumo teismas ne tik sprendžia bylas, kilusias dėl įvairaus pobūdžio ginčų, ar nacionalinių teismų užklausimų, bet ir vykdo konsultacines funkcijas. Teismas gali būti paprašytas pateikti išvadas dėl EB sudaromų tarptautinių sutarčių su trečiosiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Valstybė narė, Komisija arba Taryba gali pateikti Teismui klausimą, ar parengta tarptautinė sutartis neprieštarauja EB Steigiamosioms Sutartims . Tokiu atveju Teismo išvada praktiškai turi lemiamą įtaką. Jei ji yra neigiama, tarptautinė sutartis gali įsigalioti tik išimtinais atvejais. Tam reikia sukviesti konferenciją, kurioje valstybių narių atstovai suderintų savo pozicijas. Sutartis įsigalios tik tuo atveju, kai ją ratifikuos visos valstybės narės, remdamosis savo konstitucinėmis procedūromis.
3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijų suderinamumas, aiškinant teisės aktus.

Įstojus į ES trys teisminės instancijos turės teisę nagrinėti teisės, taikytinos Lietuvoje aiškinimo bei galiojimo klausimus. Dvi iš jų Lietuvoje yra jau dabar, taigi jų tarpusavio kompetencijos ribos yra nustatytos.
Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato Konstitucinio teismo jurisdikcijos ribas. Viena jo veiklos sritis – nagrinėti ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo aktai, Prezidento dekretai, Vyriausybės aktai. Kita kryptis – teikia išvadas ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti pareigas, ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai . Remiantis šiuo straipsniui galima pastebėti kur Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo kompetencija susidurs su Teisingumo Teismo kompetencija. Visi EB pirminės teisės aktai yra sutartinio pobūdžio. Jų priėmimo ir įsigaliojimo procedūros nesiskiria nuo kitų tarptautinių sutarčių. Jeigu bus palikta galioti dabartinė 105 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio redakciją Konstitucinis teismas galės teikti išvadas dėl EB pirminės teisės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta, EB teisės viršenybės prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją klausimas turėtų būti išspręstas stojant į EB. Todėl Konstitucinis teismas neturės galios pripažinti EB teisės normų netaikytinomis. Galimi du šios situacijos sprendimo variantai. Pirmuoju atveju EB teisės normų svarstymas turėtų būti išimtas iš Konstitucinio teismo kompetencijos. Antruoju – Konstitucinis teismas turi būti įpareigotas Konstitucijos ir EB teisės kolizijos atveju kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminarios išvados. Bet tada Konstitucinio teismo kompetencija turėtų būti praplėsta, suteikiant jam teisę pripažinti Konstitucijos normas netaikytinomis. Tol, kol nebus aišku, kaip bus pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija negalima aiškiai nustatyti, kokia bus Konstitucinio teismo kompetencija aptariamu klausimu.
Viena iš Aukščiausiojo teismo funkcijų yra formuoti vienodą teismų praktiką, taikant įstatymus. Tai yra daroma dvejopai: “skelbia Aukščiausiojo Teismo senato sprendimus, priimtus pagal Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą išnagrinėtose bylose, ir Senato aprobuotus Aukščiausiojo Teismo kolegijų ir kitų teismų sprendimus” . Kiti teismai bei institucijos turi atsižvelgti į šiuos išaiškinimus, taikant atitinkamas teisės normas. Kaip matome, toks teisės aiškinimas vykdomas post factum , t.y. po to, kai byloje priimtas sprendimas, Aukščiausiojo teismo senatas jį patvirtina. Nuo tada jis tampa sektinu pavyzdžiu kitiems teismams. Be abejo, toks sprendimas yra galutinis. Todėl, tuo atveju, jei nagrinėta byla bus susijusi EB teisės taikymu Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą prašydamas preliminarios išvados (išskyrus atvejus, kai taikytina acte clair doktrina). Galimas variantas, kad dėl šios bylos Teisingumo Teismas jau bus pateikęs savo išvadą. Tada, autoriaus nuomone, Aukščiausiojo teismo senato sprendimas tampa nebereikalingas, nes Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas nagrinėjamu aspektu atlieka tą pačią funkciją – suformuoja sektiną pavyzdį.
Dar viena svarbi Aukščiausio teismo senato funkcija – neviršijant savo įgaliojimų, spręsti klausimus, kylančius iš tarptautinių sutarčių . Tai reiškia, kad Aukščiausiojo teismo senatas gali formuoti tarptautinių sutarčių vienodo taikymo Lietuvoje praktiką. Jis nekompetentingas spręsti tarptautinių sutarčių atitikimo Lietuvos teisės aktams klausimų, nes jų prioritetas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme. Todėl Aukščiausiojo teismo senatas gali tik išaiškinti, kokiu būdu turi taikomos tarptautinės sutartys. Ši Aukščiausiojo teismo senato funkcija taikytina tiktai EB pirminės teisės atžvilgiu (tik tarptautinėms sutartims). Aiškinant EB pirminės teisės taikymą, senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminaraus nutarimo (išskyrus tą patį acte clair atvejį). Atitinkamai Aukščiausiojo teismo senato sprendimas turės atitikti Teisingumo Teismo preliminarų nutarimą.
Teisingumo Teismo kompetencija neapima nacionalinės teisės aiškinimo klausimų. Jis įgaliotas spręsti tik klausimus, susijusius su EB teise. Tam tikrais atvejais labai sunku atriboti nacionalinės teisės ir EB teisės galiojimo klausimus, todėl Teismo sprendimas gali įtakoti ir nacionalinę teisę. Jeigu Teismas EB teisės normą, konkuruojančią su Lietuvos teisės norma, pripažins taikytina, tai atitinkamai Lietuvos teisės norma taps netaikytina.
Paul Graig bei Craig de Búrca knygoje “EC Law. Text, Cases & Marerials” aptariant EB teisės viršenybės principą apžvelgiama kai kurių EB valstybių narių patirtis sprendžiant kolizinius klausimus, pateikiamos ištraukos iš Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų sprendimų. Deja, remiantis šiomis ištraukomis negalima tiksliai nustatyti nacionalinių teismų kompetencijos ribų, aiškinant EB ir nacionalinės teisės galiojimą ir taikymą. Pastebėtina tai, kad nacionaliniai aukščiausieji teismai dažniausiai nelinkę traktuoti EB viršenybės principo, kaip absoliutaus, nacionalinių konstitucinių normų atžvilgiu.
Aptarti atvejai parodo, kad Lietuvos teismų kompetencija, aiškinant EB teisės aktus, bus labai ribota. Lietuvos teisės ir EB teisės normų kolizijų atveju galiojimo klausimus spręs irgi ne Lietuvos teismai. Jų funkcija – patvirtinti Teisingumo Teismo sprendimą. Šis savo ruožtu neturi kompetencijos spręsti nacionalinės teisės galiojimo bei aiškinimo klausimų, bet Lietuvos teisė gali būti įtakota Teismo sprendimų.

IŠVADOS

Europos Teisingumo Teismas yra viena iš keturių svarbiausių Europos Bendrijų institucijų. Teismo aktyvi veikla sulaukia ir kritikos dėl kišimosi į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą, ir pritarimų iš spartesnės Bendrijų integracijos šalininkų. Nepriklausomai nuo požiūrio, Teismo vaidmuo Europos integracijos procese vargu ar gali būti pervertintas. Trumpai apibrėžiant jo paskirtį, galima jį pavadinti svarbiausia teisėsaugos institucija, užtikrinančia integracijos procesą bei Bendrijų teisės vystymąsi. Teismas apjungia penkiolikos valstybių teisines sistemas į vieningą visumą. Visos šios teisinės sistemos yra labai skirtingos, nors geografiniu požiūriu yra labai artimos viena kitai. Šie skirtumai pasireiškia ne tik teisės sferoje, bet ir tradicijose, kultūroje, ekonomikos lygyje. Tai sudaro sąlygas visoms nacionalinių teisės sistemų institucijoms savaip traktuoti EB teisės normas, pirmiausiai atsižvelgiant į savo interesus. Jei šis procesas nebūtų kontroliuojamas Teisingumo Teismo, Bendrijų teisė subyrėtų į daug atskirų teisinių sistemų. Europos Bendrija nėra nei tarptautinė organizacija, nei konfederacinė valstybė. Atitinkamai ir Teisingumo Teismas negali būti priskirtas nei tarptautinių, nei nacionalinių teismų grupėms. Jo kompetencija toli pralenkia abiejų šių teismų grupių kompetenciją. Iš vienos pusės ji apima visas valstybes nares, taigi peržengia nacionalinius barjerus. Iš kitos – Teismo jurisdikcija galioja ne tik valstybių, bet ir jų fizinių bei juridinių asmenų atžvilgiu, apima labai platų spendžiamų klausimų ratą. To nėra nė viename kitame tarptautiniame teisme. Nors Teismas buvo įkurtas 1952 metais, jis visa dar tebėra vystymosi etape, taip pat, kaip ir Europos Bendrijos. Didėjant EB narių skaičiui Teismo laukia naujos reformos.
Teismo sudėtis taip pat atspinti jo išskirtinį statusą. Nei Steigiamosiose Sutartyse, nei Teismo Statutuose nėra numatyta Teisėjų bei Generalinių advokatų sąstato formavimas, remiantis nacionaliniu principu. Bet praktikoje šios nuostatos griežtai laikomasi. Net ir pats Teisėjų skaičius yra priklausomas nuo valstybių narių kiekio. Tokia padėtis kelia tam tikrą susirūpinimą Europos Bendrijų narių gausėjimo požiūriu. Jau dabar yra 15 teisėjų, o valstybių narių skaičius gali dar žymiai išaugti. Šiuo metu derybos vyksta su septyniomis valstybėmis, pretenduojančiomis įstoti į EB. Tai reiškia, kad norint užtikrinti stabilų teismo funkcionavimą, reikės imtis jo struktūrinės bei procesinės reformos. Galimos dvi pagrindinės struktūrinės reformos kryptys – arba kurti funkciniu principu specializuotus teismus, arba funkciniu principu paskirstyti Teismo Kolegijų veiklą. Antrasis būdas yra paprastesnis bei pigesnis, bet kuris iš jų bus pasirinktas neaišku. Valstybių narių atstovavimo principas irgi gali būti pakoreguotas. Gali būti pereita prie sistemos, panašios į tą, kokia taikoma Generalinių advokatų atžvilgiu.
Teismo veikla remiasi procesinėmis normomis. Dalis jų yra Steigiamosiose Sutartyse bei Teismo Statutuose (t.y. pirminėje EB teisėje), kita dalis Procedūrų taisyklėse bei Papildomose taisyklėse. Skirtingų bylų rūšių procesas turi savų ypatumų, bet pagrindinės stadijos išlieka. Svarbiausios jų yra rašytinė procedūra bei žodinė procedūra. Pasibaigus joms, Generalinis advokatas Teismui savo išvadą. Ši išvada yra neprivalomojo pobūdžio, bet ji užtikrina nešališkos ir objektyvios nuomonės pateikimą teismui. Daugeliu atvejų, Teismas priimdamas sprendimą, vadovaujasi šia išvada. Teismo pasitarimas yra slaptas, o sprendimas pareiškiamas viso Teismo vardu. Atskiros nuomonės nėra leistinos, kad neturėtų įtakos sprendimo autoritetingumui.
Teisingumo Teismas įgaliotas spręsti labai platų klausimų ratą. Jo vykdomos funkcijos apima daugelio specializuotų nacionalinių teismų veiklos sritis. Bet svarbiausia funkcija – EB teisės aktų aiškinimo bei galiojimo klausimų sprendimas. Šiuo pagrindu Teismas sprendžia ginčus tarp Bendrijų institucijų ir valstybių narių. Tie ginčai, kuriuose ieškovas yra privatus asmuo, šiuo metu nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme. Kita svarbi teismo veiklos kryptis – preliminarių nutarimų pateikimas pagal nacionalinių teismų prašymus. Nacionaliniai teismai privalo tiesiogiai taikyti EB teisės normas. Teisingumo Teismas užtikrina, kad skirtingose valstybėse jos būtų taikomos vienodai. Todėl tais atvejais, kai byla nagrinėjama tokiame nacionaliniame teisme, kurio sprendimas neskundžiamas, jis turi pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl EB normų išaiškinimo.
Teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi, aiškinant bei taikant EB teisę, todėl jis turi didelę įtaką Lietuvos teismams. Plačiausia bendradarbiavimo sritis – preliminarių išvadų pateikimas nacionaliniams teismas. Jų privalomumas nėra griežtai reglamentuotas EB teise, bet jis yra aiškiai numanomas. Konstitucinio teismo kompetencija įtakota EB teisės viršenybės prieš Lietuvos teisę nustatymu. Aukščiausiojo Teismo senato bei Teisingumo Teismo kompetencijos ribų nustatymas tiek problemų nesukelia. Aukščiausiojo Teismo senato EB teisės aiškinimas negali prieštarauti Teisingumo Teismo aiškinimui. Tais atvejais, kai Teisingumo Teismas dar nebuvo nagrinėjęs panašios bylos, Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teismą prašydamas preliminarios išvados. Tokia pareiga numatoma ir visiems kitiems Lietuvos teismams, kurių sprendimas negali būti apskųstas.

LITERATŪRA:

1.Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d.referendume
2.Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas, priimtas, 1993 m. vasario 3 d.
3.Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d.
4.Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas, priimtas , 1992 m. vasario 6 d.
5.Lietuvos Respublikos Administracinių teismų įsteigimo įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d.
6.Lietuvos Aukščiausiojo teismo statutas, priimtas 1995 m. balandžio 18 d.
7.Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas, priimtas 1999 m. birželio 22 d.
8.Europos Ekonominės Bendrijos Teisingumo Teismo Statutas. Pasirašytas 1957 balandžio 17 dieną Briuselyje.
9.Konvencija dėl kai kurių institucijų bendrų visoms Europos Bendrijoms. Pasirašyta 1957 kovo 25 dieną Romoje.
10.Procedūrų taisyklės, priimtos 1991 birželio 19 d., su pataisom iki 1997 gruodžio 23 d., duomenys iš Teismo svetainės Internete
11.A. Tatham ., Europos sąjungos teisė, V., Eugrimas 1999
12.Tillotson J., European Community Law: Text, Cases & Materials, Cavendish Publishing Limited, London 1996
13.Walter, Cairns Europos Sąjungos teisės įvadas, V., “Eugrimas” 1999
14.Д. Сиджански, Федералистске будущее Европы, Москва, РГГУ, 1998
15.Б.Н. Топорнин, Европейское парво, Москва, “Юристь”1999
16.Papildomos procedūrų taisyklės, priimtos 1974 spalio 4 d., su pataisom iki 1997 kovo 11 d., duomenys iš oficialios Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.int
17.Rekomendacija nacionaliniams teismams dėl preliminarių nutarimų, dokumentas iš oficialios Teisingumo Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.i

Teisingumo teismas – uždaviniai, funkcijos, sudėtis ir struktūra

 

ĮVADAS
Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, atnešusiam daug skausmingų pasekmių visai pasaulio bendruomenei, iki tol neregėto laipsnio žmogaus teisių pažeidimus ir žmoniškumo paniekinimą, buvo pradėta galvoti, ką daryti, kad panašaus pobūdžio konfliktai nepasikartotų ateityje, kaip stiprinti konstruktyvų dialogą tarp pasaulio valstybių, kaip užtikrinti taiką, saugumą ir pagarbą žmogaus teisėms visiems be išimčių pasaulio gyventojams.
1945 m. spalio 24 d. Daugiau nei pusė šimto pasaulio valstybių, nepabūgusių prieš tai buvusių Tautų Sąjungos nesėkmių, nusprendė šių tikslų siekti įsteigiant naują tarptautinį forumą – Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), trumpiau vadinama Jungtinėmis Tautomis (JT) – skirtą išsaugoti tarptautinę taiką ir kolektyvinį saugumą, apjungiant kiek įmanoma daugiau pasaulio valstybių. Dabar šios tarptautinės organizacijos narėmis yra beveik visos pasaulio šalys. Nuo 1991 m. tarp jų yra ir Lietuva.
Jungtinių tautų organizacijos įsteigimo ir veiklos pagrindas – 1945 m. priimta JTO Chartija (arba Įstatai) – kurią 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d Steigiamojoje Tarptautinėje Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje San Franciske pasirašė penkiasdešimties valstybių delegatai. Šiame pagrindiniame JTO dokumente apibrėžiami organizacijos veiklos ribos, principai ir tikslai: skatinti socialinį progresą bei kelti gyvenimo lygio standartą, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse, siekti ir išlaikyti tarptautinį saugumą bei taiką, vystyti draugiškus santykius tarp tautų. Taigi, taika, saugumas ir bendradarbiavimas žmogaus teisių užtikrinimo vardan yra vieni pagrindinių JTO tikslų, kurių gali siekti kiekviena pasaulio valstybė. Todėl JTO nare gali tapti kiekviena taiki, Chartijos tikslus ir principus pripažįstanti ir prisiimanti įsipareigojimus jų laikytis valstybė, Organizacijos nuomone, norinti ir sugebanti šiuos įsipareigojimus vykdyti. Kadangi visos Jungtinių Tautų narės yra lygiateisės, suverenios valstybės, nepriklausomai nuo regiono, dydžio ar gyventojų skaičiaus, kiekviena valstybė turi po vieną balsą sprendžiant pagrindinius klausimus JT institucijose.
JTO Chartija taip pat įtvirtina ir pagrindinių organizacijos institucijų sistemą, kurią sudaro šeši organai: Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba bei Sekretoriatas bei Tarptautinis Teisingumo Teismas (veikiantis Hagoje).
Nors formaliai įsteigtas 1946 m. Tarptautinis teisingumo teismas yra Nuolatinio teisingumo teismo, veikusio Tautų Sąjungos sistemoje, analogas Jungtinėse tautose. Teismo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis, o pats teismas – pagrindinė teisminė Jungtinių Tautų institucija, sprendžianti tarptautinius ginčus.

1. TEISMAS, KAIP SUDĖTINĖ EUROPOS BENDRIJŲ INSTITUCIJŲ DALIS

Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:
• siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;
• puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;
• siekti tarptautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;
• būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.
Nuo 1990 metų, siekdamos parengti išsamią ir teisiškai pagrįstą plėtros darbotvarkę, Jungtinės Tautos rėmė daugybę pasaulio viršūnių susitikimų ir pasaulinių konferencijų. Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius sukvietė 147 valstybių ir vyriausybių vadovus į Tūkstantmečio viršūnių susitikimą. Jungtinių Tautų tikslas – kreiptis į pasaulio lyderius ir paprašyti dar kartą patvirtinti jų apsisprendimą kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas, dirbti taikos labui ir padėti mažiausiai išsivysčiusioms šalims siekti pažangos. Be įsipareigojimų savo valstybėms pasaulio vadovai pripažino kolektyvinę atsakomybę išsaugoti žmogiškojo orumo principus. Be to, valstybių ir vyriausybių vadovai pareiškė, kad pagrindinis šiandieninio pasaulio tikslas – užtikrinti, kad globalizacija taptų pozityvia viso pasaulio tautų varomąja jėga. Taigi buvo suformuluoti šie tūkstantmečio tikslai:
• panaikinti ypač didelį skurdą ir badą;
• užtikrinti visapusišką pradinį ugdymą;
• skatinti lyčių lygybę ir daugiau teisių suteikti moterims;
• sumažinti vaikų mirtingumą;
• stiprinti gimdyvių sveikatą;
• įveikti AIDS, maliariją ir kitas ligas;
• užtikrinti nuoseklią aplinkos apsaugą;
• suburti pasaulio visuomenę tolimesnei žmonijos raidai užtikrinti

1.1 Bendra Teismo charakteristika

Teismas buvo įkurtas 1952 metais, remiantis 1951 metų balandžio 18 dienos Sutartimi, įsteigiančia Europos anglies ir plieno bendriją (toliau – EAPB). Ta pačią dieną buvo pasirašytas ir šio Teismo Statutas. Be Teismo, institucijų sąraše dar buvo Vyriausioji Valdyba (dabar – Komisija), Specialioji Ministrų Taryba (dabar – Ministrų Taryba) bei parlamentinė Asamblėja (dabar – Europarlamentas) . Vyriausioji Valdyba turėjo užtikrinti tikslų, iškeltų Sutartyje, įgyvendinimą, t.y. integracijos vystymą. Specialioji Ministrų Taryba, žiūrint plačiąja prasme, turėjo užtikrinti valstybių narių interesų atstovavimą ir gynimą integracijos procese. Parlamentinė Asamblėja vykdė konsultacines ir kontrolės funkcijas. Jau iš šių institucijų aiškiu, kad Bendrija balansuoja tarp dviejų polių – integracijos bei nacionalinių interesų. Tokia situacija skatina rasti nešališką jėgą, kuri galėtų garantuoti teisingą sprendimą ar išeitį, iškilus konfliktinei situacijai. Tokia institucija tapo Teismas. Jis atstovauja nepolitinę Bendrijų institucijų šaką, nors kaip matysime toliau, tai nesutrukdė Teismui turėti didelę įtaką, formuojant Bendrijų teisę bei politiką.
Pagrindinė Teismo atsiradimo priežastis – būtinybė užtikrinti “teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį, o taip pat laikymąsi taisyklių, nustatytų šiai Sutarčiai įgyvendinti” . Tokiu būdu teismas galėjo, remiantis valstybės narės ar Specialiosios Ministrų Tarybos pateiktais ieškiniais, paskelbti negaliojančiais Vyriausiosios Valdybos nutarimus, o remiantis valstybės narės arba Vyriausiosios Valdybos ieškiniu, – Parlamentinės Asamblėjos bei Specialiosios Ministrų Tarybos aktus. Teismas taip pat buvo vienintelė institucija, nagrinėjanti apeliacijas dėl piniginių sankcijų ir periodinių piniginių išmokų, paskirtų, remiantis Sutartimi. Ši institucija užtikrino integracijos proceso pradžios teisinį stabilumą. Pirmajame Teismo gyvavimo etape didžiąją ieškinių dalį sudarė ginčai tarp įmonių ir Bendrijos Vyriausiosios Valdybos. Šis etapas neišsiskyrė itin garsiomis bylomis, bet būtent tuo metu formavosi šiuolaikinės Europos Sąjungos teisinė kultūra. Tai buvo didžiąja dalimi Teismo nuopelnas.
1957 metų kovo 25 dieną, dviejų naujų Europos Bendrijų įsteigimas – Europos Ekonomines Bendrijos (toliau – EEB) ir Euroatomo Bendrijos (toliau – EAB) – pradėjo naują etapą Europos integracijos procese. Buvo planuota pasinaudoti EAPB teismo patirtimi kuriant atskirus EEB ir EAB teismus, bet tą pačią dieną, kai buvo pasirašytos minėtos sutartys, buvo pasirašytas dar vienas ypatingą svarbą turintis dokumentas. Tai “Konvencija dėl tam tikrų institucijų bendrų Europos Bendrijoms”. Trečiajame bei ketvirtame straipsniuose teigiama, kad EEB ir EAB Teismas yra bendras, kuris turės jurisdikciją, numatytą atitinkamose Sutartyse. Šis Teismas užims EAPB Teismo vietą, o kartu ir perims jo jurisdikciją. Tuo pat metu buvo pasirašyti EEB ir EAB Teismų statutai.
Sudėtingi procesai, vykstantys integracijos keliu einančioje Europoje, atsispindėjo ir Teismo veikloje. Po 1957 metų Teismo veikla labai suaktyvėjo. Jeigu anksčiau teismas sprendė bylas dėl ginčų tik labai uždaroje pramonės sferoje, tai dabar jo kompetencija žymai prasiplėtė. Palaipsniui gausėjo fizinių ir juridinių asmenų ieškinių kiekis, daugelyje atvejų verslo sferoje. Po 1957 metų galime pastebėti bendrą Teismo įtakos augimą Europos Bendrijų institucijų tarpe. Šią tendenciją sukėlė nemažai Teismo sprendimų, kurie turėjo lemiamą įtaką visam Europos integracijos procesui. Pavyzdžiui, 1963 metais Van Gend & Loos byloje buvo suformuluotas Bendrijų teisės tiesioginio veikimo šalyse narėse principas. Šis pavyzdys nėra vienintelis. Bet iš kitos pusės Teismas buvo gana dažnai kritikuojamas už siekius kištis į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą. Laikui bėgant Bendrijų teisinę sistemą formuojančių sprendimų tapo mažiau, bet, ko gero, tai nebuvo sąlygota šios kritikos. Tuo metu, kai Europos Bendrijų teisė turėjo nemažai spragų, vienintelė institucija, kuri gana operatyviai ir autoritetingai galėjo jas pašalinti, buvo Teismas. Palaipsniui šis poreikis sumažėjo, tobulinant Europos Bendrijų teisės sistemą. Šiandien principiniai Bendrijų teisėtvarkos klausimai jau yra išspręsti, taigi Teismui, nesant būtinumo, nebereikia užsiimti šiais klausimais . Bet kokiu atveju Teismas visada išliko nepriklausomas. “Kartais Teismo pozicija prieštaravo kitų institucijų pozicijai, kartais buvo suderinta, bet visad buvo siekiama sąveikos. Kartais Teismas buvo reakcingas, kartais progresyvus, o kartais ir viena, ir kita tuo pat metu. <…> Teismas galėjo būti atsargus vienoje teisės srityje ir labai ambicingas kitoje…”.

1.2 Teismo sudėtis ir struktūra

Vienas svarbiausių dalykų aptariant bet kokią organizaciją yra šios organizacijos struktūros bei jos funkcionavimo suvokimas. Pagrindinės nuostatos apibrėžiančios Europos Teisingumo Teismo struktūrą, išdėstytos Europos Bendrijų (toliau – EB) Sutarties 165-168 straipsniuose, EAB Sutarties 137-140 straipsniuose, EPAB Sutarties 32-32c straipsniuose. Bet čia minimi tik svarbiausi šios institucijos struktūriniai vienetai, t.y. Teismo pirmininkas, teisėjai, generaliniai advokatai, sekretorius. Detalesnį teismo struktūros bei padalinių organizacinių bei procesinių funkcijų aprašymą galime rasti Teismo Statutuose bei EB Teisingumo Teismo proceso taisyklėse.
Remiantis minėtais dokumentais, Teismą sudaro :
1 Teismo pirmininkas.
2. Teisėjai ir Generaliniai advokatai.
3. Pagalbiniai poskyriai:
a) sekretoriatas;
b) juridinis poskyris;
c) vertimų poskyris;
d) biblioteka ir archyvas.
Taigi, Europos Teisingumo Teisme yra 15 teisėjų, kurie paskiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu. Tai numatyta EB Sutarties 165 straipsnio 1 dalyje , EAB Sutarties 137 straipsnio 1 dalyje bei EAPB Sutarties 32 straipsnio 1 dalyje. Iš jų tarpo renkamas Teismo pirmininkas . Čia įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad A.Tatham knygoje “Europos sąjungos teisė” paminėta, jog “Teismą sudaro 16 teisėjų: po vieną iš kiekvienos valstybės narės bei Teismo pirmininkas.” Gana keista aptikti tokį neatitikimą Europos Sąjungos konstitucinėms nuostatoms. Tokį neatitikimą galima paaiškinti tik tuo, kad teisėjų skaičius gana dažnai keitėsi. Iš tiesų, kaip jau ir minėta yra 15 teisėjų, ką patvirtina EB Sutartis.
Anksčiau teisėjų skaičius buvo mažesnis – pagal 1951 metų Paryžiaus sutartį turėjo būti septyni teisėjai. Toks pat teisėjų skaičius numatytas ir 1957 Romos Sutartyse. Bet vėliau, augant Bendrijų narių skaičiui, augo ir teisėjų skaičius. Tai nėra numatyta jokiuose teisės aktuose, bet laikomasi nuostatos, kad teisėjų skaičius turi atitikti valstybių narių skaičių. Remiantis šiomis nerašytomis taisyklėmis, galima tikėtis, kad teisėjų skaičius greitai vėl padidės į Europos Sąjungą priėmus naujas valstybes. Teisėjų skaičiaus padidinimo galimybė numatyta steigiamosiose sutartyse. Teismas pateikia teikimą Tarybai, kuri gali vienbalsiai priimti nutarimą padidinti teisėjų skaičių, kartu padarydama atitinkamų Steigiamųjų Sutarčių straipsnių pataisas. Laukiamas EB narių (atitinkamai ir teisėjų skaičiaus) skaičiaus padidėjimas kelią ir tam tikrą nerimą. “Vienas blogiausių būdų padidinti Teismo veiklos efektyvumą yra padidinti Teisėjų <…> skaičių.
Pratęsiant mintį apie teisiškai nesuformuluotas taisykles, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad teritorinis teisėjų atstovavimas (iš kiekvienos valstybės narės po vieną teisėją) savo šalims taipogi nėra numatytas. Aukščiau minėtas A.Tatham teiginys šiuo klausimu daugiau atspinti faktinę padėtį nei teisinės normas. Iš tiesų galimas variantas, kad iš vienos valstybės bus paskirti du ar daugiau teisėjų. Bet iki šiol tokio precedento dar nėra pasitaikę. Teritorinio atstovavimo taisyklės laikomasi labai griežtai. Dar daugiau – nė vienas nacionalinių vyriausybių teikimas dėl teisėjų kandidatūros nebuvo atmestas, o tai reiškia, kad teisėjas faktiškai paskiriamas savo vyriausybės.
Viena teisėjo kadencija tęsiasi šešerius metus, po kurios jis vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Kadencijų skaičius nėra ribojamas. Kas treji metai dalis teisėjų yra keičiama. Vieną kartą keičiami septyni, o kitą kartą aštuoni teisėjai. Praktikoje teisėjų keitimas kitais vykdomas labai retai. Tai yra sąlygota iš vienos pusės tuo, kad darbas teisme reikalauja ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir patirties, iš kitos pusės – valstybės narės įprato nekeisti, nesant rimto pagrindo, tokio lygio teisininkų .
Anksčiau termino baigti kadenciją teisėjas gali dėl šių priežasčių:
1. atsistatydinimo atveju;
2. mirties atveju;
3. dėl išėjimo į pensiją;
4. kai jis nebeatitinka reikalavimų, keliamų teisėjui arba dėl kitų priežasčių nebegali eiti teisėjo pareigų.
Tokiu atveju į laisvą teisėjo vietą paskiriamas kitas teisėjas, kuris užima šias pareigas iki pasibaigs jo pirmtako kadencijos laikas.
Reikalavimai kandidatui į Teisėjo postą išdėstyti Steigiamosiose Sutartyse. Tai yra : 1) jų nepriklausomumas nekelia abejonių ; 2) jie turi kvalifikaciją, reikalingą jų valstybių aukščiausioms teismo pareigoms užimti, arba yra aukščiausios kategorijos teisininkai. Tokie reikalavimai nėra labai konkretūs. Galima numanyti, kad tokia formuluotė pasirinkta didesnio lankstumo tikslais, pritaikant tuos reikalavimus visų šalių narių poreikiams.
Asmuo, paskirtas atlikti teisėjo pareigas, privalo prisiekti , kad bus nešališkas bei sąžiningas, vykdydamas savo pareigas, o taip pat saugos Teismo pasitarimų paslaptį. Teisėjo nepriklausomumui užtikrinti Teismo Statuto ketvirtasis straipsnis nurodo, kad teisėjas negali užsiimti jokių kitų pareigų arba vykdyti kokią nors veiklą, nepriklausomai atlygintinai ar neatlygintinai, išskyrus Tarybos patvirtintas išimtis. Tai, kad faktiškai teisėją paskiria jo šalies vyriausybė, gali būti traktuojama kaip prielaida šališkumui atsirasti. Bet, remiantis susiklosčiusia tradicija, Teisėjai keičiami labai retai. Tokiu būdu “politinio spaudimo” tikimybė pagrįsta tuo, kad teisėjas nebus paskirtas kitai kadencijai yra nedidelė.
Teismui vadovauja Teismo pirmininkas, kurį iš savo tarpo slaptu balsavimu absoliučia balsų dauguma renka teisėjai trejiems metams, remiantis EB Sutarties 167 str., EAB Sutarties 139 str. bei EPAB Sutarties 36b str. Toks terminas numatytas tam, kad kaskart atnaujinus pusę Teismo sudėties iš naujo būtų renkamas ir Teismo pirmininkas. Tačiau, jo kadencijų skaičius taip pat nėra ribotas.
Svarbiausios Teismo pirmininko pareigos yra vadovauti Teismui juridinėje ir administracinėje sferose. Jis taip pat pirmininkauja Teismo plenariniuose posėdžiuose ir pasitarimuose . Teismo pirmininkas nustato Teismo posėdžių datas ir laiką , o taip pat paskiria gautus pareiškimus nagrinėti vienai iš Kolegijų. Šios Kolegijos teisėją Pirmininkas paskiria būti byloje pranešėju. Lig šiol Teismo pirmininko postą buvo užėmę atstovai iš šešių Europos Bendrijas įkūrusių šalių narių bei atstovai iš Jungtinės Karalystės, Danijos ir Ispanijos. Teisėjai, rinkdami Teismo pirmininką, gali visiškai neatsižvelgti į kandidato tautybę, bet vyrauja nuomonė, kad šį postą turi užimti paeiliui visų šalių narių atstovai.
Labai glaudžiai su Teisėjo institutu Europos Teisingumo Teisme yra susijęs Generalinio advokato institutas. Pagal susiklosčiusį stereotipą, advokatas turi atstovauti vienai iš šalių. Tuo tarpu nagrinėjamame teisme jis atlieka visiškai kitokias funkcijas. “Generalinis advokatas, likdamas visiškai nepriklausomas ir bešališkas, viešame teismo posėdyje turi pateikti Teismui argumentuotą nuomonę dėl <…>nagrinėjamų bylų, … ” .
Teismą sudaro kolegija nepriklausomų teisėjų, neatsižvelgiant į jų pilietybę išrinktų iš aukštomis moralinėmis savybėmis pasižyminčių asmenų, atitinkančių reikalavimus, keliamus jų šalyse asmenims, skiriamiems į aukščiausias teisėjų pareigas, arba iš tarptautinės teisės srityje autoritetą turinčių teisininkų.
Kaip jau buvo minėta teismą sudaro 15 narių, iš jų negali būti dviejų tos pačios valstybės piliečių. Asmuo, kuris renkant Teismo narius gali būti laikomas daugiau negu vienos valstybės piliečiu, laikomas piliečiu tos valstybės, kurioje jis paprastai naudojasi pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Teismo narius renka Generalinė Asamblėja ir Saugumo Taryba iš sąrašo asmenų, kuriuos pasiūlo valstybių grupės Nuolatiniame Arbitražo Teisme, pagal tolesnes nuostatas.
Jei JT narėms neatstovaujama Nuolatiniame Arbitražo Teisme, kandidatus siūlo valstybių grupės, kurias šiam tikslui jų vyriausybės skiria tomis pačiomis sąlygomis, kurios 1907 m. Hagos konvencijos dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo 44 straipsniu yra nustatytos Nuolatinio Arbitražo Teismo nariams.
Nuo 2003 m. vasario 6 d.:
• Rosalyn Higgins, J. Karalystė (iki 2009), pirmininkė
• Awn Shawkat Al-Khasawneh, Jordanija (iki 2009), vicepirmininkas
• Thomas Buergenthal, JAV (iki 2015)
• Ronny Abraham, Prancūzija (2005 vasario mėn. – 2009)
• Mohamed Bennouna, Marokas (iki 2015)
• Shi Jiuyong, Kinija (iki 2012)
• Kennet Keith, N. Zelandija (iki 2015)
• Abdul G. Koroma, Siera Leonė (iki 2012)
• Hisashi Owada, Japonija (iki 2012)
• Gonzalo Parra-Aranguren, Venesuela (iki 2009)
• Raymond Ranjeva, Madagaskaras (iki 2009)
• Bernardo Sepúlveda Amor, Meksika (iki 2015)
• Bruno Simma, Vokietija (iki 2012)
• Leonid Skotnikov, Rusija (iki 2015)
• Peter Tomka, Slovakija (iki 2012)
Paskyrimo tvarka ir kvalifikaciniai reikalavimai ir kadencijos laikas Generaliniams advokatams nesiskiria nuo tokių pačių normų taikomų teisėjams. Dėl to Generalinio advokato statusas Teisme yra labai įdomus. Iš pirmo žvilgsnio jį galima apibūdinti trejopai: a)kaip Teisėją, nedalyvaujantį bylos sprendimo priėmime; b) kaip ekspertą arba specialistą (teisės klausimais; c) kaip Teismo patarėją. Koks jo vaidmuo iš tiesų galima išsiaiškinti, atidžiau nagrinėjant jo vykdomas funkcijas.
Generalinis advokatas, pagal savo vietą procese labiausiai artimas Teisėjui, ruošiančiam bylą nagrinėti teisminiame posėdyje (toliau – Teisėjas pranešėjas). Šis Teisėjas paruošia bylos procesinę pusę: rengia Teismui pranešimą, kuris reziumuoja faktus bei šalių pareiškimus, o taip pat pateikia savo nuomonę, ar byla turi būti perduota Kolegijai. Vėliau minėtas Teisėjas parengia pirmą Teismo sprendimo projektą. Tuo tarpu Generalinis advokatas turi pateikti “motyvuotą nuomonę dėl nagrinėjamos bylos” , tai yra, išvadą dėl materialinės teisės taikymo. Po šio pranešimo jokių kitokių funkcijų byloje jis daugiau nebeatlieka bei bylos nagrinėjime nebedalyvauja, skirtingai negu Teisėjas, rengiantis bylą nagrinėti teisminiame posėdyje.
Generalinio advokato išvada Teismui pateikiama žodžiu, pasibaigus žodinės procedūros stadijai . Išvadoje dažniausiai apžvelgiama su byla susijusi Bendrijų teisė bei pateikiama nuomonė, kaip Teismas turėtų išspręsti bylą.
Nors, kad Generalinio advokato išvados reikšmė yra labai svari (apie 80% Teismo sprendimų atitinka šias išvadas), visgi ji yra tik rekomendacinio pobūdžio. Žiūrint iš tokios pozicijos, gali pasirodyti, kad Generalinis advokatas yra paprastas Teismo patarėjas, o jo vieta Teisme yra pernelyg sureikšminta. Egzistuoja netgi nuomonė, kad Generalinis advokatas iš viso nereikalingas, nes jis dubliuoja Teisėjo, rengiančio bylą teismui, darbą. Autoriaus manymu tokios nuomonės klaidingos. Joms prieštaraujant galima pateikti daug argumentų, bet svarbiausieji jų yra šie:
1. Generalinio advokato išvada yra ne tiek patarimas Teismui, kiek nepriklausoma nuomonė;
2. Teismo sprendime dažniausiai labai trumpai išdėstomi motyvai, kuriais buvo vadovautasi jį priimant. Tuo tarpu Generalinis advokatas išvadoje mažiau suvaržytas proceso rėmais, taigi gali detaliai nagrinėti su byla susijusius klausimus, įskaitant ir tokius, kurie nebuvo tiesiogiai šalių pateikti Teismui;
3. Generalinio advokato pareigos yra geriausia galimybė pasirengti tapti Teismo Teisėju.
4. Generalinio advokato išvadoje pateikti samprotavimai, kurie patvirtinami Teismo sprendimu, faktiškai tampa Europos Bendrijų teisės dalimi.
5. Jei Teismas nesivadovavo Generalinio advokato išvada, “ji gali būti prisiminta kaip autoritetinga nuomonė vėlesnėje byloje” ;
6. Generalinio advokato išvada kartasi net lyginama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kurį vėliau tikrina aukštesnioji instancija (t.y. Teismo).
Nors Generalinio advokato funkcijos laiko atžvilgiu nutrūksta pasibaigus žodinio nagrinėjimo procedūrai, jo darbas yra žymiai sudėtingesnis nei Teisėjo. Teisme byla nagrinėjama kolegialiai, ne mažiau kaip trijų Teisėjų, galinčių remtis jiems pateikta išvada. Tuo tarpu Generalinis advokatas rengia išvadą vienas. Jam tenka didesnė atsakomybė, bet kartu tai parodo didelį pasitikėjimą jo, kaip profesionalaus teisininko, sugebėjimais.
Kaip išvestinį Generalinio advokato svarbos įrodymą galima paminėti tai, kad jis gauna tokio pat dydžio atlyginimą bei turi tiek pat pagalbinio personalo (tris teisininkus, tris sekretorius ir vairuotoją) kaip ir Teisėjai.
Sumuojant išsakytas mintis, galima daryti išvadą, kad Generalinio advokato institutas yra visapusiško bylos išnagrinėjimo principo garantas. O prisiminus tai, kad Teismo sprendimai yra neskundžiami, tai įgauna ypatingą reikšmę.
Teismas vienerių metų laikotarpiui paskiria Pirmąjį Generalinį advokatą, kuris parenka Generalinį advokatą, tirsiantį konkrečią bylą.
Be minėtų dviejų pareigybių, turinčių tiesioginę įtaką bylų nagrinėjimui, Teismas negali apsieiti be kitų darbuotojų, užtikrinančių teismo funkcionavimą. Šiuo metu Teisme dirba iš viso apie 1000 žmonių. Administraciją galimą suskirstyti į keturis poskyrius – tai yra juridinis poskyris, vertėjų poskyris, sekretoriatas, biblioteka bei archyvas. Nors visi šie poskyriai yra labai svarbūs Teismo elementai, visgi jie atlieka tik pagalbines funkcijas. Todėl jų veikla plačiai aptarta nebus, apsiribojant tik esminėmis jų veiklos kryptimis.
Visam administracijos personalui vadovauja Sekretorius. Jį Teisėjai renka šešeriems metams pagal tvarką, identišką Teismo pirmininko rinkimų tvarkai. Kadencijų skaičius, kaip ir kitų teismo pareigybių, nėra ribotas. Sekretorius pavaldus Teismo pirmininkui. Pagrindinė jo užduotis – padėti Teismui įgyvendinti savo funkcijas. Reikia pastebėti, kad nors didžioji administracijos dalis yra bendra tiek Europos Teisingumo Teismui, tiek ir Pirmosios Instancijos Teismui, visgi abu šie teismai turi atskirus Sekretorius bei jų padėjėjus.
Teismo sekretoriatas atsakingas už keletą darbo krypčių:
• priimti ir registruoti Teismui pateiktus ieškinius;
• sudaryti Teismo posėdžių tvarkaraštį;
• surašyti Teismo posėdžių protokolus bei Teismo sprendimus;
• tvarkyti teismo korespondenciją ir kitus dokumentus;
• atsakyti už teismo publikacijas.
Teismo vertimų poskyrio svarbos, matyt, neįmanoma pervertinti. Juk šiuo metu Europos Sąjungoje yra 15 narių. Nors darbinė teismo kalba yra prancūzų, byla gali būti nagrinėjama bet kuria iš 12 oficialių Teisme naudojamų kalbų (valstybių narių skaičius ir kalbų skaičius skiriasi, nes kai kurias kalbos yra oficialios daugiau nei vienos valstybės kalbos). Tiek kalbų nenaudoja joks kitas pasaulio nacionalinis ar tarptautinis teismas. O juk Teismo dokumentai turi būti pateikti visomis suinteresuotų bylos šalių kalbomis.
Juridinio poskyrio darbuotojai, remiantis Teismo Statutais, dalyvauja pirminiame tyrime, padėdami Teisėjams, rengiantiems bylą teisminiam nagrinėjimui. Jie yra paskiriami Tarybos .

2. TEISMO VEIKLA

2.1 Teismo uždaviniai ir funkcijos

Kaip jau anksčiau minėta, pagrindinis Teismo uždavinys – “užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant šią Sutartį” . Šis straipsnis nuo pat Teismo atsiradimo beveik nepakito. Bet tai nereiškia, kad Teismo jurisdikcija apsiriboja pačios Sutarties aiškinimu ar taikymu. Naudojant sąvoką “teisės laikymasis”, turima omenyje visa EB teisė, kuri apima pirminę EB teisę, antrinę EB teisę, tarptautines sutartis, sudarytas EB, bendruosius teisės principus. Taigi, Teismo jurisdikcija apima visas šias sritis. Minėta norma yra bendro pobūdžio ir nenustato konkrečių teismo veiklos krypčių; ji tiesiog įvardina Teismo vietą kitų EB institucijų sistemoje. Kitas šio straipsnio svarbus akcentas – Teisingumo teismo kompetencija neapima nacionalinių valstybių narių teisės. Bet praktikoje tai nėra visiškai taip. Nors Teismo sprendimai tiesiogiai neįtakoja nacionalinės teisės, bet neretai juose atsispindi EB teisės viršenybės principas, kuris verčia netaikyti tam tikrų nacionalinės teisės normų. Tokiu būdu nacionalinės normos praktiškai netenka galios, nes EB teisė taikoma tiesiogiai. Taip pat šis straipsnis, nors ir netiesiogiai, realizuoja idėją apie stiprią ir efektyvią teisminę valdžią. Iš straipsnio dvasios matosi, kad Teismo jurisdikcija yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar abi šalys sutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Skirtingai, Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija privaloma tik kai valstybė pareiškia pripažįstanti jo jurisdikciją. Europos Teisingumo Teismo privalomojo pobūdžio jurisdikcija priartina jį prie nacionalinių teismų.
Nagrinėjant Teismo uždavinius ir funkcijas, tikslinga būtų išskirti du pagrindinius aspektus. Pirmas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Antras – Teismas, atliekantis daugelio teismų rūšių funkcijas. Skirtingi autoriai išskiria įvairius funkcijų ir uždavinių klasifikavimo kriterijus. Šia prasme šiek tiek neįprastai (neįprastumas yra dėl to, kad Lietuvoje teisė tradiciškai skirstoma į procesinę ir materialinę), bet kartu ir įdomiai atrodo A.Tatham požiūris. Jis neišskiria procesinių ir materialinių normų, bet, aptardamas skirtingas Teismo teisenos (proceso) formas, kartu joms priskiria nagrinėjamų bylų rūšis. Anot A.Tatham, jos yra tokios: 1) ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo; 2) ieškiniai dėl panaikinimo; 3) ieškiniai dėl neveikimo; 4) personalo bylos; 5) ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo; 6) prašymai dėl išankstinės išvados; 7) prieštaravimai dėl neteisėtumo; 8) išvados. Bet čia jis aptaria ir Teisingumo Teismo, ir Pirmosios Instancijos Teismo bylas kartu. Nagrinėjant atskirai Teisingumo Teismą, toks bylų klasifikavimas atrodytų kiek kitaip. J.Tillotson, nagrinėdamas Teismo jurisdikciją, išskiria tris pagrindines bylų rūšis – konstitucinės, preliminarūs nutarimai, apeliacijos. Plačiausia ir tiksliausia autoriaus manymu yra B.Topornin pateikta klasifikacija. Esminės jos struktūros autorius laikysis nagrinėdamas Teismo jurisdikciją bei funkcijas.

2.1.1 Nagrinėjamų bylų rūšys
Pirmasis nagrinėjimo aspektas – Teismo nagrinėjamų bylų rūšys. Visas jas galima suskirstyti į penkias grupes:
1. Tiesioginių ieškinių bylos.
2. Bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka.
3. Preliminarių nutarimų bylos.
4. Arbitražinės bylos.
5. Konsultacinės išvados.

2.1.1.1 Tiesioginių ieškinių bylos
Tiesioginių ieškinių bylas galime dar suskirstyti į kelis pogrupius, pagal atsakovų rūšis.
Pirmojo pogrupio atsakovas yra valstybė narė. Valstybę patraukti atsakovu Teisme, galima remiantis EB Sutarties 93 straipsnio 2 dalimi, 169 straipsnio 2 dalimi, 170 straipsnio 2 dalimi bei 180 straipsnio pirmos dalies “a” punktu.
169 straipsnis apibrėžia Komisijos teisę kreiptis į Teismą dėl to, kad valstybė narė nevykdė EB Sutarties įpareigojimų. Šis straipsnis užtikrina Komisijos teisę kontroliuoti valstybes nares, kaip jos laikosi Sutarties. Prieš tai, kai Komisija kreipiasi į Teisingumo Teismą, turi būti išsemtos visos klausimo neteisminio išsprendimo priemonės. Jos yra trys: neformalioji stadija, oficialus raštas, motyvuotos nuomonės paskelbimas. Jeigu šių priemonių pagalba tikslas nepasiekiamas, Komisija įgauna teisę kreiptis į Teismą. Teisminiame nagrinėjime visų priemonių metu vykdyti valstybės narės bei Komisijos veiksmai yra labai svarbūs bei gali įtakoti galutinį Teismo sprendimą. Neformaliosios stadijos metu Komisijos atstovai informuoja valstybės narės atstovus dėl to, kad valstybė nevykdo įsipareigojimų tam tikroje sferoje. Derybų būdu bandoma pasiekti abi puses tenkinančio sprendimo. Dažniausiai tai gali trukti ne ilgiau kaip vienerius metus. Apie konkrečią neformalios stadijos pasibaigimo datą Komisija privalo informuoti valstybę narę. Ši stadija svarbi tuo, kad Teismas gali pateisinti Komisijos skubotumą kitų dviejų stadijų metu, jeigu klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas pirmojoje stadijoje. Taip pat Komisija gali remtis šioje stadijoje naudotais argumentais kitų stadijų bei teisminio nagrinėjimo metu. Jeigu Komisijos bei valstybės narės nuomonių suderinti nepavyko, Komisija siunčia valstybės užsienio reikalų ministrui oficialų raštą. Daugeliu atvejų Komisija suteikia dviejų mėnesių laiko tarpą valstybei į jį atsakyti. Byloje Commission v Italy Teismas pažymėjo, kad oficialus raštas turi apibrėžti ginčo dalyką bei nurodyti valstybei narei pasirengti savo gynybos argumentus. Jei ir šios stadijos metu kompromisas nepasiektas, Komisija pateikia savo argumentuotą nuomonę, kokiu būdu valstybė narė pažeidė įsipareigojimus. Joje turi būti pateikti Komisijos teisiniai argumentai, kuriais ji remiasi. Jeigu ginčas pasiekia Teismą, Komisija negali pateikti kitų argumentų nei pateikė argumentuotoje nuomonėje. Kraštutinė ginčo išsprendimo stadija – jo nagrinėjimas Teisingumo Teisme. Pastebėtina, kad jeigu ginčas pasiekė Teismą, gana didelė tikimybė, kad jį laimės Komisija. Tai nestebina, nes Komisija stengiasi nepateikti Teismui tokių ginčų, kuriuose jos nuomonė yra argumentuota. Teismas taip pat atmeta standartinius gynybos būdus. Dažniausiai valstybės narės teisinasi, negalinčios įgyvendinti Sutarčių nuostatų dėl vidaus teisės problemų. Kitas gynybos būdas paremtas tuo, kad valstybė neturi kompetencijos kištis į autonominių teritorinių vienetų reikalus. Tokios valstybių pozicijos nėra pateisinamos. Taip pat valstybė narė negali naudoti “savigynos” doktrinos, kai ji nevykdo įsipareigojimų dėl to, kad kita valstybė narė taip pat nevyko įsipareigojimų. Force majour gali būti pripažįstamas kaip svarus argumentas, bet Teismas valstybės pateiktos aplinkybės tokia gali ir nepripažinti. Reikia pastebėti, kad net bylos iškėlimas netrukdo išspręsti bylą be Teismo sprendimo.
EB sutarties 93 straipsnio 2 dalis praktiškai atkartoja 169 straipsnio esmę, bet susiaurina veikimo sferą. Šiuo pagrindu galima iškelti valstybei bylą dėl jos teikiamos pagalbos, kuri gali iškreipti rinką . Procedūra analogiška EB 169 straipsniui. Komisija net gali tokio pažeidimo atveju taikyti pasirinktinai arba 93 straipsnio 2 dalį, arba 169 straipsnį.
Dar vienas pagrindas bylai prieš valstybę iškelti yra kitos valstybės narės ieškinys. Tai numatyta 170 EB Sutarties straipsnyje. Prieš pateikdama ieškinį, valstybė turį įvykdyti tam tikras sąlygas. Pirmasis žingsnis – pateikti Komisijai medžiagą dėl kitos valstybės narės įvykdyto (vykdomo) Bendrijų teisės pažeidimo. Komisija pateikia savo nuomonę po to, kai abiems pusėms suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu bei raštu. Tuo atveju, jei Komisija nepateikia savo nuomonės per tris mėnesius, valstybė įgauna teisę pateikti ieškinį kitai valstybei narei Teisingumo Teisme. Ši ieškinių rūšis yra labai reta . Valstybės dažniausiai stengiasi veikti per Komisiją. Tokiu būdu valstybė sutaupo lėšas, kurios būtų išeikvotos teismo proceso metu. Kartu valstybė nebeturi pareigos įrodinėti kitos valstybės kaltę. Ši pareiga atitenka Komisijai, nes būtent Komisija yra “Sutarties sergėtoja”. Gali pasirodyti, kad iš esmės toks straipsnis net nereikalingas, bet tokia nuomonė yra klaidinga. Šis straipsnis užtikrina valstybės narės teises kreiptis į Teismą tuo atveju, jei Komisija nesutinka su jos nuomone.
Ieškinį prieš valstybę narę gali pateikti ir Europos Investicijų Banko Direktorių taryba. EB 180 straipsnio “a” punktas nustato, kad tokiu atveju Direktorių valdyba naudojasi tokiais pačiais įgaliojimais kaip ir Komisija, pagal 169 Sutarties straipsnį. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimas Teismui turi būti vykdomas tokia pačia tvarka, kaip numatyta minėtame straipsnyje.
Kita atsakovų grupė yra Bendrijų institucijos. Šiuo atvejų ieškinys gali remtis EB Sutarties 173 bei 175 straipsniais.
Pirmasis jų numato galimybę pateikti ieškinį dėl EB institucijos priimto neteisėto teisės akto, kuris, Teismo sprendimu, gali būti pripažintas negaliojančiu (arba negaliojančia jo dalį). Šie teisės aktai gali būti priimti Europos Parlamento ir Tarybos bendrai, Tarybos atskirai, Komisijos arba Europos Centrinio Banko. Atitinkamai šios institucijos gali būti atsakovais teismo procese. Todėl minėtų institucijų teisės aktai (išskyrus rekomendacijas ir išvadas) Teismo gali būti anuliuojami, o juos priėmusi institucija įpareigota imtis visų reikiamų priemonių sprendimui įgyvendinti. Remiantis 173, straipsniu ieškinį turi teisę pateikti valstybė narė, Komisija, Taryba. Atskirais atvejais ieškinį taip pat gali pateikti ir Europos Parlamentas bei Europos Centrinis Bankas dėl jų prerogatyvų pažeidimo. Jeigu ieškinį pateikia privatus asmuo (neprivilegijuota šalis), tokį ieškinį nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindas ieškiniui pareikšti yra neturėjimas kompetencijos priimti teisės aktą, procedūrinių reikalavimų, nustatytų Sutartimi ar kitu teisės aktu, esminis pažeidimas, o taip pat dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais.
EB Sutarties 175 straipsnis labai retai naudojamas kaip pagrindas ieškiniu pareikšti. Jis apibrėžia galimybę pareikšti ieškinį dėl to, kad EB institucija nevyko tam tikrų savo pareigų, o konkrečiai – nepriima sprendimo, kai privalo jį priimti. Straipsnis numato, kad kreipimasis į Teismą yra kraštutinė priemonė. Prieš tai turi būti įvykdyta eilė veiksmų, be kurių ieškinys nebus priimtas. Pirmiausiai EB institucija turi būti paraginta imtis veiksmų. Ji per du mėnesius privalo apibrėžti savo poziciją. Jei to EB institucija neįvykdo, ieškovas įgauna teisę kreiptis į teismą. Ieškovu gali būti bet kuri kita EB institucija arba valstybė narė. Privačių asmenų ieškinius nagrinėja Pirmosios instancijos teismas. Iki 1998 metų toks ieškinys baigėsi ieškovo naudai vienintelį kartą . Daugeliu atvejų ginčas sureguliuojamas ikiteisminėmis priemonėmis. Greičiausiai dėl šių aplinkybių literatūroje šis straipsnis plačiau neaptariamas, o B.Topornin knygoje “Europos teisė” šio straipsnio net nemini, kaip atskiro pagrindo ieškiniui pareikšti.
Teismui taip pat žinybingi ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo (nesutartinė atsakomybė), kai žalą padaro Bendrijų institucijos arba jų tarnautojai, vykdantys savo pareigas . Teismo jurisdikcijai priklauso tik tos bylos, kuriose ieškinį pateikia valstybės narės arba Bendrijų institucijos. Privačių asmenų ieškiniai nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme.
Trečioji atsakovų grupė yra bankai bei jų institucijos. Remiantis EB Sutarties 180 straipsnio “b”, “c” bei “d” punktais, atsakovais Teisingumo teisme gali būti Europos Investicijų Banko Valdyba, Europos investicijų banko Direktorių taryba bei nacionaliniai centriniai bankai. Visų šių ieškinių pateikimo Teismui tvarka yra tokia pati, kaip ir ieškinių, pateiktų pagal EB Sutarties 173 arba 169 straipsnius. Europos Investicijų Banko Valdybos atžvilgiu ieškinį gali inicijuoti valstybė narė, Komisija arba šio Banko Direktorių taryba. Europos Investicijų Banko Direktorių tarybai ieškinį gali pateikti valstybė narė arba Komisija. Nacionaliniam bankui ieškinį gali pateikti Europos Centrinis bankas.

2.1.1.2 Apeliacinės bylos
Teismas nagrinėja apeliacine tvarka bylas, dėl kurių sprendimą buvo priėmęs Pirmosios Instancijos Teismas. Pagrindu pradėti apeliacinį procesą gali būti tik teisės klausimai, O būtent: 1) jei pirmosios instancijos teismas buvo nekompetentingas nagrinėti ginčo; 2) jei buvo pažeistos bylos nagrinėjimo procedūros; 3) Pirmosios Instancijos Teismas pažeidė Bendrijų teisę.
Tam, kad atsakytume, kokios tai bylos, reikia išsiaiškinti, kokias bylas nagrinėja Pirmosios Instancijos Teismas. Jo kompetencija apima:
1. Personalo bylos, t.y. visų ginčų, tarp Bendrijų bei jų tarnautojų dėl darbo santykių, bylos. 179 EB Sutarties straipsnis.
2. Nesutartinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) bylos, jeigu jos yra iškeltos pagal ieškinį, pateiktą privataus asmens (fizinio ar juridinio). Tokie ieškiniai numatyti 178 bei 215(2) EB Sutarties straipsniuose.
3. Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl neveikimo. Toks ieškinys gali būti paduotas dėl to, kad EB institucija netaikė konkretaus teisės akto (išskyrus rekomendacijas ir išvadas). 175 EB Sutarties straipsnio 3 dalis.
4. Fizinių ir juridinių asmenų ieškiniai dėl panaikinimo. Tokio tipo ieškinys galimas, kai Komisija arba Taryba priima neteisėtą sprendimą šio asmens atžvilgiu, arba kito asmens atžvilgiu, bet tai tiesiogiai ir asmeniškai susiję su ieškovo interesais. 175 EB Sutarties straipsnio ketvirta dalis.
Apibendrinant galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo kompetencija apima visas bylas, kur ieškovas yra neprivilegijuota šalis (t.y. ne EB institucija arba valstybė narė).
Apeliacinio skundo pateikimas Teisingumo Teismui dažniausiai nesustabdo Pirmosios Instancijos Teismo sprendimo vykdymo.
Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, gali panaikinti Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą, jeigu mano, kad skundas buvo pakankamai pagrįstas. Tokiu atveju galimi du variantai – Teisingumo Teismas pats priima sprendimą arba grąžina bylą Pirmosios Instancijos Teismui priimti galutinį sprendimą. Antruoju atveju Pirmosios Instancijos Teismas privalo vadovautis Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl teisės taikymo.
Remiantis statistika, santykinai nedaug Pirmosios Instancijos Teismo apskųstų sprendimų būna panaikinami. Teisingumo Teismas patenkina apie 14 – 18 % apeliacinių skundų. Pastebima mažėjimo tendencija .

2.1.1.3 Preliminarūs nutarimai
Ši Teismo nagrinėjamų bylų rūšis labai išsiskiria iš anksčiau aptartų. Didžiausi skirtumai pastebimi pačiame bylos procese (procedūrose), bei Teismo sprendimo teisinėje reikšmėje. Preliminarūs sprendimai yra minimi EB Sutarties 177 straipsnyje. Jų tikslas – padėti EB valstybės narės nacionaliniam teismui priimti tinkamą sprendimą byloje, kai yra taikoma EB teisė. Minėtame straipsnyje numatyti trys atvejai, kada Teismas priima preliminarų nutarimą. Jie yra: dėl Sutarties aiškinimo; dėl Bendrijos institucijų ir ECB aktų galiojimo bei aiškinimo; dėl Tarybos aktu įsteigtų institucijų statutų aiškinimo, jeigu juose tai numatyta. Dėl visų šių klausimų bet kuris EB valstybių narių nacionalinis teismas gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Atskirais atvejais nacionalinis teismas netgi privalo kreiptis į Teisingumo teismą, kai šio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Procesiniai preliminarių sprendimų klausimai bus aptarti atitinkamame diplominio darbo skyriuje, todėl čia pažymima tik jų reikšmė. Visi EB valstybių narių nacionaliniai teismai susiduria su būtinybe taikyti EB teisę, nes ši taikoma tiesiogiai. Neretai tarp nacionalinės teisės ir EB teisės gali kilti teisės normų konkurencija. Dar didesnė tikimybė, kad nacionalinis teismas turės problemų, interpretuodamas EB teisės normas. Todėl tam, kad užtikrintų vienodą EB teisės laikymąsi, Teisingumo Teismas turi koordinuoti nacionalinių teismų EB teisės taikymą bei aiškinimą. Tas ir yra vykdoma, remiantis preliminaraus nutarimo institutu. Savo ruožtu nacionaliniai teismai irgi turi būti suinteresuoti teisingu teisės taikymu, nesvarbu ar nacionalinės, ar EB teisės. Didelę reikšmę turi tai, kad Teisingumo Teismas gali priimti sprendimus dėl labai plataus klausimų rato. Dėl to, lyginant šią Teismo veikos sferą su nacionalinių konstitucinių teismų veikla, reikia į tai atkreipti dėmesį. Nors pati teisės aiškinimo funkcija bei procesas labai panašūs, Teisingumo Teismas apima ne tik svarbiausių, bet praktiškai visų EB teisės aktų aiškinimą.

2.1.1.4 Arbitražinės bylos
Remiantis EB sutarties 181 bei 182 straipsniais, nagrinėja bylas, kurios yra iškeltos arbitražinės išlygos pagrindu. Teismas gali priimti sprendimus dėl Bendrijos ar Bendrijos vardu sudarytos sutarties su arbitražine išlyga, nepriklausomai nuo to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Taip pat Teismas kompetentingas priimti sprendimus dėl valstybių narių ginčų, kilusių dėl šios sutarties, jeigu tik ginčas Teismui perduotas šalių susitarimu.

2.1.1.5 Konsultacinės išvados
Teisingumo teismas ne tik sprendžia bylas, kilusias dėl įvairaus pobūdžio ginčų, ar nacionalinių teismų užklausimų, bet ir vykdo konsultacines funkcijas. Teismas gali būti paprašytas pateikti išvadas dėl EB sudaromų tarptautinių sutarčių su trečiosiomis valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Valstybė narė, Komisija arba Taryba gali pateikti Teismui klausimą, ar parengta tarptautinė sutartis neprieštarauja EB Steigiamosioms Sutartims . Tokiu atveju Teismo išvada praktiškai turi lemiamą įtaką. Jei ji yra neigiama, tarptautinė sutartis gali įsigalioti tik išimtinais atvejais. Tam reikia sukviesti konferenciją, kurioje valstybių narių atstovai suderintų savo pozicijas. Sutartis įsigalios tik tuo atveju, kai ją ratifikuos visos valstybės narės, remdamosis savo konstitucinėmis procedūromis.

3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo ir Teisingumo Teismo kompetencijų suderinamumas, aiškinant teisės aktus.

Įstojus į ES trys teisminės instancijos turės teisę nagrinėti teisės, taikytinos Lietuvoje aiškinimo bei galiojimo klausimus. Dvi iš jų Lietuvoje yra jau dabar, taigi jų tarpusavio kompetencijos ribos yra nustatytos.
Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato Konstitucinio teismo jurisdikcijos ribas. Viena jo veiklos sritis – nagrinėti ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo aktai, Prezidento dekretai, Vyriausybės aktai. Kita kryptis – teikia išvadas ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti pareigas, ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai, ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai . Remiantis šiuo straipsniui galima pastebėti kur Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo kompetencija susidurs su Teisingumo Teismo kompetencija. Visi EB pirminės teisės aktai yra sutartinio pobūdžio. Jų priėmimo ir įsigaliojimo procedūros nesiskiria nuo kitų tarptautinių sutarčių. Jeigu bus palikta galioti dabartinė 105 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio redakciją Konstitucinis teismas galės teikti išvadas dėl EB pirminės teisės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta, EB teisės viršenybės prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją klausimas turėtų būti išspręstas stojant į EB. Todėl Konstitucinis teismas neturės galios pripažinti EB teisės normų netaikytinomis. Galimi du šios situacijos sprendimo variantai. Pirmuoju atveju EB teisės normų svarstymas turėtų būti išimtas iš Konstitucinio teismo kompetencijos. Antruoju – Konstitucinis teismas turi būti įpareigotas Konstitucijos ir EB teisės kolizijos atveju kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminarios išvados. Bet tada Konstitucinio teismo kompetencija turėtų būti praplėsta, suteikiant jam teisę pripažinti Konstitucijos normas netaikytinomis. Tol, kol nebus aišku, kaip bus pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija negalima aiškiai nustatyti, kokia bus Konstitucinio teismo kompetencija aptariamu klausimu.
Viena iš Aukščiausiojo teismo funkcijų yra formuoti vienodą teismų praktiką, taikant įstatymus. Tai yra daroma dvejopai: “skelbia Aukščiausiojo Teismo senato sprendimus, priimtus pagal Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimą išnagrinėtose bylose, ir Senato aprobuotus Aukščiausiojo Teismo kolegijų ir kitų teismų sprendimus” . Kiti teismai bei institucijos turi atsižvelgti į šiuos išaiškinimus, taikant atitinkamas teisės normas. Kaip matome, toks teisės aiškinimas vykdomas post factum , t.y. po to, kai byloje priimtas sprendimas, Aukščiausiojo teismo senatas jį patvirtina. Nuo tada jis tampa sektinu pavyzdžiu kitiems teismams. Be abejo, toks sprendimas yra galutinis. Todėl, tuo atveju, jei nagrinėta byla bus susijusi EB teisės taikymu Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą prašydamas preliminarios išvados (išskyrus atvejus, kai taikytina acte clair doktrina). Galimas variantas, kad dėl šios bylos Teisingumo Teismas jau bus pateikęs savo išvadą. Tada, autoriaus nuomone, Aukščiausiojo teismo senato sprendimas tampa nebereikalingas, nes Teisingumo Teismo preliminarus nutarimas nagrinėjamu aspektu atlieka tą pačią funkciją – suformuoja sektiną pavyzdį.
Dar viena svarbi Aukščiausio teismo senato funkcija – neviršijant savo įgaliojimų, spręsti klausimus, kylančius iš tarptautinių sutarčių . Tai reiškia, kad Aukščiausiojo teismo senatas gali formuoti tarptautinių sutarčių vienodo taikymo Lietuvoje praktiką. Jis nekompetentingas spręsti tarptautinių sutarčių atitikimo Lietuvos teisės aktams klausimų, nes jų prioritetas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatyme. Todėl Aukščiausiojo teismo senatas gali tik išaiškinti, kokiu būdu turi būti taikomos tarptautinės sutartys. Ši Aukščiausiojo teismo senato funkcija taikytina tiktai EB pirminės teisės atžvilgiu (tik tarptautinėms sutartims). Aiškinant EB pirminės teisės taikymą, senatas privalės kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas preliminaraus nutarimo (išskyrus tą patį acte clair atvejį). Atitinkamai Aukščiausiojo teismo senato sprendimas turės atitikti Teisingumo Teismo preliminarų nutarimą.
Teisingumo Teismo kompetencija neapima nacionalinės teisės aiškinimo klausimų. Jis įgaliotas spręsti tik klausimus, susijusius su EB teise. Tam tikrais atvejais labai sunku atriboti nacionalinės teisės ir EB teisės galiojimo klausimus, todėl Teismo sprendimas gali įtakoti ir nacionalinę teisę. Jeigu Teismas EB teisės normą, konkuruojančią su Lietuvos teisės norma, pripažins taikytina, tai atitinkamai Lietuvos teisės norma taps netaikytina.
Paul Graig bei Craig de Búrca knygoje “EC Law. Text, Cases & Marerials” aptariant EB teisės viršenybės principą apžvelgiama kai kurių EB valstybių narių patirtis sprendžiant kolizinius klausimus, pateikiamos ištraukos iš Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų sprendimų. Deja, remiantis šiomis ištraukomis negalima tiksliai nustatyti nacionalinių teismų kompetencijos ribų, aiškinant EB ir nacionalinės teisės galiojimą ir taikymą. Pastebėtina tai, kad nacionaliniai aukščiausieji teismai dažniausiai nelinkę traktuoti EB viršenybės principo, kaip absoliutaus, nacionalinių konstitucinių normų atžvilgiu.
Aptarti atvejai parodo, kad Lietuvos teismų kompetencija, aiškinant EB teisės aktus, bus labai ribota. Lietuvos teisės ir EB teisės normų kolizijų atveju galiojimo klausimus spręs irgi ne Lietuvos teismai. Jų funkcija – patvirtinti Teisingumo Teismo sprendimą. Šis savo ruožtu neturi kompetencijos spręsti nacionalinės teisės galiojimo bei aiškinimo klausimų, bet Lietuvos teisė gali būti įtakota Teismo sprendimų.

IŠVADOS

Europos Teisingumo Teismas yra viena iš keturių svarbiausių Europos Bendrijų institucijų. Teismo aktyvi veikla sulaukia ir kritikos dėl kišimosi į įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijos sferą, ir pritarimų iš spartesnės Bendrijų integracijos šalininkų. Nepriklausomai nuo požiūrio, Teismo vaidmuo Europos integracijos procese vargu ar gali būti pervertintas. Trumpai apibrėžiant jo paskirtį, galima jį pavadinti svarbiausia teisėsaugos institucija, užtikrinančia integracijos procesą bei Bendrijų teisės vystymąsi. Teismas apjungia penkiolikos valstybių teisines sistemas į vieningą visumą. Visos šios teisinės sistemos yra labai skirtingos, nors geografiniu požiūriu yra labai artimos viena kitai. Šie skirtumai pasireiškia ne tik teisės sferoje, bet ir tradicijose, kultūroje, ekonomikos lygyje. Tai sudaro sąlygas visoms nacionalinių teisės sistemų institucijoms savaip traktuoti EB teisės normas, pirmiausiai atsižvelgiant į savo interesus. Jei šis procesas nebūtų kontroliuojamas Teisingumo Teismo, Bendrijų teisė subyrėtų į daug atskirų teisinių sistemų. Europos Bendrija nėra nei tarptautinė organizacija, nei konfederacinė valstybė. Atitinkamai ir Teisingumo Teismas negali būti priskirtas nei tarptautinių, nei nacionalinių teismų grupėms. Jo kompetencija toli pralenkia abiejų šių teismų grupių kompetenciją. Iš vienos pusės ji apima visas valstybes nares, taigi peržengia nacionalinius barjerus. Iš kitos – Teismo jurisdikcija galioja ne tik valstybių, bet ir jų fizinių bei juridinių asmenų atžvilgiu, apima labai platų spendžiamų klausimų ratą. To nėra nė viename kitame tarptautiniame teisme. Nors Teismas buvo įkurtas 1952 metais, jis visa dar tebėra vystymosi etape, taip pat, kaip ir Europos Bendrijos. Didėjant EB narių skaičiui Teismo laukia naujos reformos.
Teismo sudėtis taip pat atspinti jo išskirtinį statusą. Nei Steigiamosiose Sutartyse, nei Teismo Statutuose nėra numatyta Teisėjų bei Generalinių advokatų sąstato formavimas, remiantis nacionaliniu principu. Bet praktikoje šios nuostatos griežtai laikomasi. Net ir pats Teisėjų skaičius yra priklausomas nuo valstybių narių kiekio. Tokia padėtis kelia tam tikrą susirūpinimą Europos Bendrijų narių gausėjimo požiūriu. Jau dabar yra 15 teisėjų, o valstybių narių skaičius gali dar žymiai išaugti. Šiuo metu derybos vyksta su septyniomis valstybėmis, pretenduojančiomis įstoti į EB. Tai reiškia, kad norint užtikrinti stabilų teismo funkcionavimą, reikės imtis jo struktūrinės bei procesinės reformos. Galimos dvi pagrindinės struktūrinės reformos kryptys – arba kurti funkciniu principu specializuotus teismus, arba funkciniu principu paskirstyti Teismo Kolegijų veiklą. Antrasis būdas yra paprastesnis bei pigesnis, bet kuris iš jų bus pasirinktas neaišku. Valstybių narių atstovavimo principas irgi gali būti pakoreguotas. Gali būti pereita prie sistemos, panašios į tą, kokia taikoma Generalinių advokatų atžvilgiu.
Teismo veikla remiasi procesinėmis normomis. Dalis jų yra Steigiamosiose Sutartyse bei Teismo Statutuose (t.y. pirminėje EB teisėje), kita dalis Procedūrų taisyklėse bei Papildomose taisyklėse. Skirtingų bylų rūšių procesas turi savų ypatumų, bet pagrindinės stadijos išlieka. Svarbiausios jų yra rašytinė procedūra bei žodinė procedūra. Pasibaigus joms, Generalinis advokatas pateikia Teismui savo išvadą. Ši išvada yra neprivalomojo pobūdžio, bet ji užtikrina nešališkos ir objektyvios nuomonės pateikimą teismui. Daugeliu atvejų, Teismas priimdamas sprendimą, vadovaujasi šia išvada. Teismo pasitarimas yra slaptas, o sprendimas pareiškiamas viso Teismo vardu. Atskiros nuomonės nėra leistinos, kad neturėtų įtakos sprendimo autoritetingumui.
Teisingumo Teismas įgaliotas spręsti labai platų klausimų ratą. Jo vykdomos funkcijos apima daugelio specializuotų nacionalinių teismų veiklos sritis. Bet svarbiausia funkcija – EB teisės aktų aiškinimo bei galiojimo klausimų sprendimas. Šiuo pagrindu Teismas sprendžia ginčus tarp Bendrijų institucijų ir valstybių narių. Tie ginčai, kuriuose ieškovas yra privatus asmuo, šiuo metu nagrinėjami Pirmosios Instancijos Teisme. Kita svarbi teismo veiklos kryptis – preliminarių nutarimų pateikimas pagal nacionalinių teismų prašymus. Nacionaliniai teismai privalo tiesiogiai taikyti EB teisės normas. Teisingumo Teismas užtikrina, kad skirtingose valstybėse jos būtų taikomos vienodai. Todėl tais atvejais, kai byla nagrinėjama tokiame nacionaliniame teisme, kurio sprendimas neskundžiamas, jis turi pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl EB normų išaiškinimo.
Teisingumo teismas užtikrina teisės laikymąsi, aiškinant bei taikant EB teisę, todėl jis turi didelę įtaką Lietuvos teismams. Plačiausia bendradarbiavimo sritis – preliminarių išvadų pateikimas nacionaliniams teismas. Jų privalomumas nėra griežtai reglamentuotas EB teise, bet jis yra aiškiai numanomas. Konstitucinio teismo kompetencija įtakota EB teisės viršenybės prieš Lietuvos teisę nustatymu. Aukščiausiojo Teismo senato bei Teisingumo Teismo kompetencijos ribų nustatymas tiek problemų nesukelia. Aukščiausiojo Teismo senato EB teisės aiškinimas negali prieštarauti Teisingumo Teismo aiškinimui. Tais atvejais, kai Teisingumo Teismas dar nebuvo nagrinėjęs panašios bylos, Aukščiausiojo teismo senatas privalės kreiptis į Teismą prašydamas preliminarios išvados. Tokia pareiga numatoma ir visiems kitiems Lietuvos teismams, kurių sprendimas negali būti apskųstas.

LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d.referendume
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymas, priimtas, 1993 m. vasario 3 d.
3. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d.
4. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas, priimtas , 1992 m. vasario 6 d.
5. Lietuvos Respublikos Administracinių teismų įsteigimo įstatymas, priimtas 1999 m. sausio 14 d.
6. Lietuvos Aukščiausiojo teismo statutas, priimtas 1995 m. balandžio 18 d.
7. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas, priimtas 1999 m. birželio 22 d.
8. Europos Ekonominės Bendrijos Teisingumo Teismo Statutas. Pasirašytas 1957 balandžio 17 dieną Briuselyje.
9. Konvencija dėl kai kurių institucijų bendrų visoms Europos Bendrijoms. Pasirašyta 1957 kovo 25 dieną Romoje.
10. Procedūrų taisyklės, priimtos 1991 birželio 19 d., su pataisom iki 1997 gruodžio 23 d., duomenys iš Teismo svetainės Internete
11. A. Tatham ., Europos sąjungos teisė, V., Eugrimas 1999
12. Tillotson J., European Community Law: Text, Cases & Materials, Cavendish Publishing Limited, London 1996
13. Walter, Cairns Europos Sąjungos teisės įvadas, V., “Eugrimas” 1999
14. Д. Сиджански, Федералистске будущее Европы, Москва, РГГУ, 1998
15. Б.Н. Топорнин, Европейское парво, Москва, “Юристь”1999
16. Papildomos procedūrų taisyklės, priimtos 1974 spalio 4 d., su pataisom iki 1997 kovo 11 d., duomenys iš oficialios Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.int
17. Rekomendacija nacionaliniams teismams dėl preliminarių nutarimų, dokumentas iš oficialios Teisingumo Teismo svetainės Internete, Http://curia.eu.i