Teisės testas (Nr.6)

 

151. Nurodykite blogą atsakymus
Šios organizacijos yra tarptautinės:
a) Pasaulinė pašto sąjunga
b) Tarptautinis Olimpinis Komitetas
c) Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas
d) Lietuvos lenkų sąjunga
e) Europos Sąjunga

152. Nurodykite blogą atsakymą

Šios valstybės yra buvusios Ispanijos kolonijos:
a) Nikaragva d) Čilė g) Salvadoras
b) Gvatemala e) Brazilija h) Haitis
c) Filipinai f) Argentina

153. Nurodykite gerus atsakymus

Šios valstybės yra buvusios Portugalijos kolonijos:
a) Meksika f) Angola
b) Bisau g) Mozambikas
c) Ceilonas h) San Tomė Prinsipė
d) Brazilija i) Panama
e) Etiopija

154. Nurodykite blogą atsakymą

Europos diplomatikos istorijoje minėtini šie tarptautiniai kongresai:
a) Vienos kongresas
b) Paryžiaus taikos konferencija
c) Gdansko forumas
d) Jaltos konferencija
e) Potsdamo konferencija

155. Nurodykite klaidingą teiginį

a) Tarptautinio Teismo nuolatinė būstinė yra Hagoje
b) UNESCO būstinė yra Paryžiuje
c) Pasaulio banko būstinė yra Vašingtone
d) Pasaulinės pašto sąjungos būstinė yra Berne
e) NATO būstinė yra Briuselyje
f) Europos parlamento būstinė yra Liuksemburge

156. Nurodykite gerus atsakymus

XX a. paskutiniame dešimtmetyje Jugoslavija suskilo į šias
savarankiškas valstybes:
a) Bosnija d) Bosniją ir Hercegoviną g) Slovakiją
b) Makedonija e) Kroatiją i) Kosovą
c) Juodkalniją f) Slovėniją

157. Nurodykite gerą atsakymą

Kokio nors sprendimo, akto galiojimo sustabdymas, vykdymo atidėjimas
yra vadinamas:
a) Demaršu d) Moratoriumu
b) Defaktu e) Obstrukcija
c) Anuliavimu

158. Nurodykite gerą atsakymą

Tarptautinis žodis „meras“ reiškia
a) tarnas d) Vietininkas
b) miestietis e) Galva
c) išrinktasis

159. Nurodykite gerą atsakymą

Lietuva į JTO įstojo:
a) iki 1990m. d) 1993m. vasarą
b) 1990m. pavasarį e) Lietuva nėra JTO narė
c) 1991m. rudenį

160. Nurodykite blogą atsakymą

Šie taiginiai, apibūdinantys Jungtinių Tautų Organizaciją, yra geri:
a) Į JTO narius gali būti priimtos visos taikios valstybės, kurios
sutinka su JTO įstatais ir gali jų laikytis
b) Bet kuri valstybė priimama į JTO narius Generalinei Asamblėjai
rekomendavus
c) JTO narys, sistemingai pažeidžiantis Įstatų principus, gali būti
pašalintas iš organizacijos
d) JTO narys negali turėti daugiau kaip penkių atstovų Generalinėje
Taryboje
e) Kiekvienas Generalinės Asamblėjos narys turi vieną balsą

161. Nurodykite gerą atsakymą

Baltijos Asamblėjos oficiali kalba yra:
a) švedų ir vokiečių d) lietuvių, latvių ir estų
b) švedų, lenkų, estų e) anglų
c) anglų ir rusų

162. Nurodykite gerą atsakymą

Nuosekliausi pastarųjų dešimtmečių politinio realizmo adeptu yra laikomas
(-a):
a) Vinstonas Čerčilis
b) Bilas Klintonas
c) Henris Morgentau
d) Otas fon Bismarkas
e) Margareta Tačer

163. Nurodykite blogą atsakymą

Vyriausybei savo piliečių palankumą ir pasitikėjimą padeda įgyti šių
veiksmų visuma (priemonių grupės):
a) rezultatyvi politika, labiausiai atitinkanti piliečių lūkesčius ir
poreikius
b) išsamios nuveiktų darbų ataskaitos
c) piliečių palankumas ir pasitikėjimas, turimas tradiciškai, pagal
paprotį
d) pasirinkimas lyderiais žmonių, turinčių didelių nuopelnų valstybei,
be to, tos pačios tautybės, to paties tikėjimo kaip ir dauguma
šalies piliečių
e) iš anksto numatytų ir suderintų procedūrų laikymasis ją sudarant ir
jai dirbant

164. Nurodykite gerus atsakymus

Sovietų Sąjungos satelitais 1949–1989m. laikytos šios valstybės:
a) Albanija e) Vengrija
b) Austrija f) Lenkija
c) Vokietijos Demokratinė Respublika g) Bulgarija
d) Čekija h) Mongolija

165. Nurodykite blogą atsakymą

Tauta yra žmonių bendrija, kurios narius sieja:
a) bendra politika
b) bendrinė kalba
c) bendra istorinė praeitis
d) daugmaž aiškus gyvenamosios teritorijos centras
e) juos sutelkusi savimonė

166. Nurodykite gerą atsakymą

Diaspora — tai:
a) mokslas, tiriantis bendruomenės tautinės kultūros raidos dėsnius
b) svetur gyvenanti tautos grupė
c) pilietybės įgijimas pagal tautinį principą
d) tėvynėje gyvenanti tautos dalis
e) tauta, asimiliuota kitos tautos

167. Nurodykite gerą atsakymą

Judėjimas, smerkiantis bet kokius karus, pasyviomis priemonėmis
remiantis taika, vadinamas:
a) žaliųjų judėjimu
b) paidokratija
c) pacifizmu
d) satjagrahu
e) ostrakizmu

168. Nurodykite gerą atsakymą

Šie terminai politologijoje vartojami kalbant apie tautą, reses.
Vienas iš šių variantų yra geras:
a) stabmeldys, ovacija, genezė, autokratija
b) autonomija, segregacija, diaspora, etnologija
c) humanizacija, integracija, kasta, minimalizmas
d) paritetas, patriotas, regionas, siuzerenas

169. Nurodykite blogą atsakymą

Šie terminai yra vartojami kalbant apie vyriausybės ir interesų grupių
tarpusavio santykius. Vienas terminas čia netinka:
a) koporatyvizmas – vyriausybės bendradarbiavinas su interesų grupėmis
įstatų nustatyta tvarka
b) makiavelizmas – politinė praktika, tikslo siekimui pasirenkanti bet
kurias, net amoraliausias priemones
c) lobizmas – interesų grupių veikla siekiant paveikti politikus, kad
šie priimtų joms palankius politinius sprendimus
d) pliuralizmas – galimybė įvairiausių interesų piliečiams laisvai
organizuoti ir konkuruoti tarpusavyje dėl įtakos vyriausybei

170. Nurodykite blogą atsakymą

Naujaisiais ir ir naujausiaisiais laikais įvyko šios revoliucijos:
a) Anglijos XVII a.
b) Didžioji Prancūzijos 1789–1795m.
c) Rusijos 1905–1907m.
d) Rusijos 1917m. vasario mėn.
e) Rusijos 1917m. spalio mėn.

171. Nurodykite gerą atsakymą

Šaltojo karo metais konfliktuojančios galios centras buvo:
a) Japonija ir JAV d) JAV
b) Vokietija ir Lenkija e) JAV Sovietų Sąjunga
c) Sovietų Sąjunga

172. Nurodykite blogą atsakymą

Revizionistinėmis valstybėmis laikomos:
a) Sovietų Sąjunga d) Austrijos-Vengrijos imperija
b) Šveicarija e) Vokietija, valdoma kaizerio
c) Prūsija

173. Nurodykite gerą atsakymą

Amerikiečių politologas Rėjus Klainas yra pateikęs:
a) valstybės galios formulė
b) valstybės karinio pajėgumo formulę
c) pridėtinės vertės apskaičiavimo formulę
d) valstybės vertės formulę
e) valstybės biudžeto formavimo mechanizmą

174. Nurodykite gerą atsakymą

Valstybė, kurios parlamentas – kongresas susideda iš dviejų rūmų –
Atstovų rūmų ir senato rūmų, yra:
a) Didžioji Britanija d) Ispanija
b) Vokietija e) Prancūzija
c) JAV

175. Nurodykite blogą atsakymą

Ministrų kabinetui vadovauja:
a) Premjeras d) Spikeris
b) Prezidentas e) Kancleris
c) Karalius

176. Nurodykite gerą atsakymą

1922–1944m. korporatyvizmas klestėjo:
a) Graikijoje
b) Italijoje
c) Austrijoje
d) Didžiojoje Britanijoje
e) Japonijoje

177. Nurodykite gerus atsakymus

Šios organizacijos yra teroristinės:
a) Italijoje „Raudonosios brigados“
b) Arabų musulmonų organizacija „Hamas“
c) Indijos nacionalinio kongreso partija
d) Baskų nacionalistų organizacija „Eta“
e) „Greenpeace“

178. Nurodykite blogą atsakymą

„Tarpiniai“ politinių doktrinų variantai yra šie:
a) komunizmas
b) neokonservatizmas
c) socialliberalizmas
d) neoliberalizmas

179. Nurodykite gerą atsakymą

Silpniausia liberalizmo vieta, kritikuojama jo oponentų, yra:
a) korporatyvizmas
b) nihilizmas
c) individualizmas
d) kolektyvizmas
e) steitizmas

180. Nurodykite gerą atsakymą

a) Platonas buvo Aristotelio mokinys
b) Aristotelis buvo Platono mokinys
c) Seneka buvo Platono mokinys
d) Ciceronas buvo Senekos mokinys

Atsakymai:

151 – d; 152 – e; 153 – b, c, d, f, h, h; 154 – c; 155 – f; 156 – b, d, e, f; 157
– d; 158 – a; 159 – c; 160 – b; 161 – d; 162 – b; 163 – b; 164 – a, c, e,
f, g, h; 165 – a; 166 – b; 167 – c; 168 – b; 169 – b; 170 – e; 171 – e; 172
– b; 173 – a; 174 – c; 175 – d; 176 – b; 177 – a, b, d; 178 – a; 179 – c;
180 – b.

Aplinkosaugos samprata ir strategija ir globalinės aplinkosaugos problemos

 

Įvadas
Mes nuolat vienokiu ar kitokiu būdu veikiame gamtą bei mus supančią aplinką: teršiame orą, vandenis, dirvo¬žemį. Mokslo ir technikos pagalba- privalome saugoti gamtą, protingai ir racionaliai naudoti jos išteklius, galvodami ne tik apie dabartį, bet ir ateitį, būsimąsias kartas. Kokį palikimą mes jiems paliksime?
Kalbėdami apie tai, nepamirškime, kad viena svarbiausių mūsų gyvenimo sričių yra aplinkosau¬ga. Įsidėmėkime – negalima visiškai suvokti, įstatymiškai pagrįsti arba kitaip patikimai valdyti nė vienos veiklos srities, tarp jų ir aplinkos apsaugos, nežinant jos raidos istorijos.
Ne veltui senoliai tvirtino – istorijos nežinantys ar ją ignoruojantys visuomet vaikais lieka .
Kalbant apie aplinkosaugą Lietuvoje tenka apgailestauti, kad jos raidos istorijai skirta mažai dėmesio bei laiko. Tiek specialistai aplinkosaugininkai, tiek gamtosaugininkai neturėjo patikimų šaltinių, iš kurių būtų galėję gauti žinių apie aplinkosaugos raidą Lietuvoje.
Siaurąja prasme gamtos ir aplinkos apsauga – tai gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir aplinkosaugos teisinių, biologinių, ekonominių bei techninių priemonių kompleksas. Tos priemonės aprė¬pia visą aplinką. Jos taip pat glaudžiai susijusios su estetika, morale, švietimu, politika – tiek nacionaline, tiek tarptautine, kadangi tarp valstybių yra sudaromos tarptautinio bendradarbiavimo sutartys, pasirašomos konvencijos bei kitu būdu bendradarbiaujama aplinkos apsaugos srityje.
Aplinkosauga remiasi mokslu. Jai ypatingai svarbios yra tokios mokslo sritys: kaip biologija, miškininkystė, dirvotyra, geografija, geologija, chemija, medicina ir daugelis kitų.
Aplinkosaugos turinį sudaro vandens, oro, žemės gelmių, dirvožemio, augalijos, gyvūnijos, landšafto moksliškai pagrįstas ir protingas naudojimas bei jų apsauga. Rūpinimasis oro ir vandens švarumu, dirvožemio derlingumu, miškais, augalijos ir gyvūnijos pasauliu – tai ne kas kita, kaip rūpinimasis žmogaus sveikata, jo darbo, buities, poilsio sąlygomis bei savo ir kitų ateitimi. O tai pasiekiama taupiai naudojant žaliavas, energiją, įsisavinant atliekų neduodančias ar mažai atliekų duodančias naujas šiuolaikines technologijas.
Gamtinės aplinkos pokyčiai vyksta nuolat, o pastarąjį šimtmetį dėl globalinių procesų įtakos, nedarnaus ūkio vystymosi ir ilgą laiką ignoruotų ekologinių problemų gamta vis labiau yra niokojama. Tai pradeda jausti kiekvienas žemės gyventojas. Lietuvai taip pat tenka susidurti su šiomis problemomis, nes poveikis aplinkai ir jos atsakas – jau ne vienos valstybės, o bendras visos planetos rūpestis. Aplinkosaugos problemos tampa vienos aktualiausių šiandieninių problemų visame pasaulyje, nes nuolat auga informacijos apie aplinkos bei jos atskirų komponentų būklę, numatomą jų raidos perspektyvą poreikis.
Todėl mano darbo tikslai šie:
1. Pagrindinių aplinkosaugos problemų nustatymas;
2. Problemų sprendimo būdų suradimas;
3. Įvertinti aplinkosaugos teisinį reglamentavimą Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. Priežasčių, sukeliančių aplinkosaugos problemas, nustatymas;
2. Kokios pagrindinės priežastys sąlygoja pagrindinių aplinkosaugos problemų atsiradimą;
3. Kokiomis priemonėmis ir būdais yra siekiama sumažinti problemų atsiradimą;
4. Ar Lietuvos vykdoma aplinkosaugos politika yra efektyvi ir funkcionali, siekiant sumažinti galimų problemų kilimo riziką.

1. APLINKOSAUGOS SAMPRATA IR STRATEGIJA

Antrajame tūkstantmetyje atsiskleidė žmogaus proto didybė, jo mąstymo trumparegiškumas, dvasios poreikis, žmogaus sukurtos technikos nau¬da bei jo išradimų žalingas poveikis, taip pat žmogaus stiprybė bei jo visiškas silpnumas. Klausimas – „Kur eini, Žmogau?” tapo mūsų amžiaus šaukiniu, išreiškiančiu tą didįjį nerimą dėl pačio žmogaus, dėl jo vienintelio prieglobsčio – Žemės – likimo.
Tik pavydėti galima anų laikų žmonėms, nesąmoningai suvokusiems ir įvertinusiems tai, ką mes dabar pripažįstame tik kaip mokslo atrandamas ir įrodomas tiesas. Deja, bet žmonijos kelias į suvoktą ir moksliškai pagrįstą žmogaus ir aplinkos santykių tiesumo nustatymą buvo ilgas ir nelygus. Pagrindinė sritis, kurioje sprendėsi svarbiausieji visuomenės ir gamtos sąveikos prieštaravimai, formavosi tautų gyvenamoji aplinka ir konkrečioje erdvėje realizavosi valstybių socialinė, ekonomi¬nė ir ekologinė politika, buvo krašto tvarkymas, arba tiesiog kraštotvarka. Kraštotvarka yra žmonių veiklos teritorinis pagrindas ir aplinkos tvarkymas, įgyvendinantis šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės plėtros nuostatas bei kultūrinio kraštovaizdžio formavimą. Tai labai sudėtingas žmonių veiklos kompleksas, kurio pagrindimas susieja daugybę mokslinių ir meninių disciplinų. Neatsie¬jama jo dalimi yra ir aplinkos apsaugos planavimas bei vykdymas.
Kaip bebūtų keista, tačiau tam tikrų vartosenos ir sampratos sunkumų kelia iš pirmo žvilgsnio labai paprastas „aplinkos” terminas, pastaruoju metu nepagrįstai iš daugelio sričių išstūmęs „gamtos” sąvoką. Logiškiausias būtų toks apibrėžimas: aplinka yra žmogų supanti ir abipusiais ry-šiais su juo susijusi negyvosios ir gyvosios gamtos bei antropogeninių teritorijos elementų visuma.
Sąvokos „aplinka” ir „gamta” savo prasmėmis nėra lygiavertės. „Aplinkos” terminas tapo populiarus dėl po nepriklausomybės atkūrimo besireiškiančios visuotinės Vakarų mėgdžiojimo tendencijos, kaip angliškojo termino „environment” pakaitalas .
Apskritai „aplinkos” terminas savo prigimtimi yra grynai ekologinis, savo prasme išreiškiantis
supančios terpės arba namų sąvokas ir nurodantis privalomą kokio nors su ja sąveikaujančio objekto
arba šeimininko buvimą. Čia glūdi ir ekosistemos kaip objekto (subjekto) ir jo aplinkos funkcinės sistemos supratimas. Tokia bendra ekosistemos samprata yra daug platesnė už tradicinę biologijos mokslo suformuotą jos sampratą ir atspindi ekologinį požiūrį, kaip vieną iš universalių šiuo¬laikinio tikrovės pažinimo metodų. Ypatingą vietą jame užima antropoekosistemos sąvoka, žyminti ekologinę sistemą, kurios pagrindinis elementas („šeimininkas”) yra žmogus, o kiti su juo susiję gamtiniai ar antropogeniniai dariniai sudaro jo gyvenamąją aplinką („namus”). Būtent bendros žmonijos antropoekosistemos sudėtyje korektišku tampa ir apibendrintas žemiškosios aplinkos bei globalinis ar regioninis aplinkos apsaugos (aplinkosaugos) sąvokų vartojimas.
Vienas iš pagrindinių teiginių, kurio pagrindu yra suprantama aplinkosauga, yra jos vietos bendroje krašto tvarkymo struktū¬roje išsiaiškinimas. Kraštotvarkos vidinėje sistemoje galima išskirti du organizacinius pagrindus – pagal sprendimų pobūdį ir pagal veiklos kryptį. Pirmasis jų jungia socialines-ekonomines prognozes, gamto¬s naudos, žmonių veiklos, teritorinės santvarkos ir kraštovaizdžio formavimo sprendimo blokus, antra¬sis – aplinkos (teritorijos) naudojimo ir aplinkos apsaugos kryptis (l pav.). Taigi, aplinkosauga yra antroji kraštotvarkos pusė, apribojanti aplinkos naudojimo sprendimų vengimą. Ją taip pat galima apibrėžti kaip aplinkos kokybės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės saugojimą, įsisavinant terito¬riją bei racionaliai naudojant jos išteklius.
Aplinkos planavimo, organizavimo ir vykdymo galimybės visada priklauso nuo visuomenėje priimtų ir naudojamų krašto tvarkymo principinių nuostatų visumos, t.y. realiai įgyvendinamos kraštotvarkos sistema. Pastaroji yra istorinis ir net regioninis reiškinys, todėl galima kalbėti tik apie tam tikrą laikmetį bei tam tikrą regioninę kultūrą atitinkančią žmogaus ir aplinkos santykių sistemą.Net toje pačioje šalyje įvairūs mokslo bei projektavimo centrai bei valstybinės institucijos kartais laikosi pakankamai skirtingų principų tiek kraštotvarkoje, tiek aplinkosaugoje.

l pav. Aplinkosaugos vieta bendroje kraštotvarkos sudėtyje

  

KRAŠTOTVARKA

SOCIALINĖ-EKONOMINĖ PROGNOZĖ

GAMTONAUDA

VEIKLOS TERITORINĖ SANTVARKA

KRAŠTOVAIZDŽIO FORMAVIMAS

APLINKOS NAUDOJIMAS

Socialiniai poreikiai

Išteklių fondas

Apgyvendinimo sistema

Tvarkymo zonos  

Ekonominiai prioritetai

Naudojimo kryptys

Funkcijų lokalizavimas

Tvarkymo priemonės

APLINKOS APSAUGA

Poveikio aplinkai tendencijos

Ekologiniai limitai

Dislokacijos ekologinis reguliavimas

Struktūros ekologinis optimizavimas

Suderinta kraštotvarkos ir aplinkosaugos sistema gali formuotis tik jungiant ir derinant pagrįstus gamtos bei visuomenės sąveikos sprendimo būdus: gamtinį ir socialinį-ekonominį determinizmus. Abu jie, veikdami atskirai, neišvengiamai veda į kraštutinumus – bejėgiškumą arba valyvą nesiskaitymą, naivumą arba tiesiog bukumą ir pan. Vienas iš suderintų būdų krašto tvarkymo nuostatoms formuoti yra minėtų pagrįstų principų racionaliosios esmės, reiš¬kiamos žmonių veiklos ekologizavimo ir humanizavimo poreikiais, atskleidimas ir įvertinimas. Tą galima efektyviai pasiekti taikant kraštotvarkoje integruotą žmogaus aplinkos požiūrį ir jį atitinkančią sistemą. Antropoekologinis integravimas remiasi visais žmogaus, kaip biologinio, psichologinio ir socialinio sub¬jekto, požymiais bei poreikiais ir aprėpia visus žemiškosios aplinkos formavimo ir apsaugos klausimus.
Apskritai skirtini yra gana skirtingi kokybiškai žmogaus aplinkos kraštotvarkos kriterijai, kurių laikymasis ir santykis vienu ar kitu metu, vienose ar kitose šalyse programuoja vienokią ar kitokių aplinkosaugos terpę, vykdymo galimybes bei pobūdį. Kriterijų grupės yra šios:
1) bionominiai, reikalaujantys išsaugoti gyvosios gamtos, kurios dalimi yra žmogus, įvairovę ir aplinkos biologinį sveikumą;
2) psichonominiai, reikalaujantys formuoti optimalų aplinkos informacinės apkrovos ir emocinio poveikio potencialą;
3) socionominiai, reikalaujantys formuoti stabilias socialines teritorines bendrijas ir užtikrinti aplinkos socialinę kokybę;
4) ergonominiai, reikalaujantys sudaryti žmogaus veiklai tinkamas fizines sąlygas jos technologijos ir teritorinių ryšių atžvilgiu;
5) ekonominiai, reikalaujantys didinti teritorinių naudmenų našumą ir jų naudojimo efektyvumą.
Aplinkosaugos raidoje lemiamą vaidmenį vaidina kompleksinis arba integruotas šios srities nacionalinių strategijų rengimas ir įgyvendinimas. Neapgalvota ūkinė veikla ir jos trum¬paregiška plėtra, ypač pasireiškusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, atvedė pasaulį į neišvengiamą ekologinę krizę ir privertė rimtai susimąstyti visas industrializavimo bei urbanizavimo keliu žengiančias valstybes. Dėl šios priežasties XX a. viduryje išsivysčiusių šalių kraštotvarkoje prasidėjo naujas etapas – jų ekonominės plėtros ir teritorinio planavimo ekologizavimas, valstybės mastu planuojamos ir reguliuojamos aplinkosaugos politikos formavimas. Ekologinės katastrofos baimė vertė peržiūrėti ankstesnį laukinio kapitalizmo bei totalitarinio socializmo santykį su gamtine aplinka ir priimti iki tol nevertintus ekologinius ūkio plėtros kriterijus. Objektyvus tokio proceso rezultatas – specializuoto valstybinio aplinkosauginio planavimo atsiradimas, pasireiškęs tiek šakinio programinio, tiek teritorinio projektinio planavimo formomis.
Ši tendencija aktyviai reiškiasi tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje, tam tikrais periodais jiems keičiantis metodologinio lyderio vaidmenimis. Būtina pažymėti, kad Rytų pasaulio ekonominį ir technologinį atsilikimą dažnai kompensuodavo aplinkosaugos politikai formuoti ypač reikalingas stiprus valstybinis reguliavimas, kryptingas mokslinio potencialo naudojimas. Jau 7 – 8 dešimtmečiuose pasirodo pirmieji specializuoti teritorinio planavimo dokumentai, vadinamieji kraštovaizdžio (Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija ir kt.) arba biologiniai (Čekija, Slovakija, Prancūzija, Lenkija ir kt.) planai, dažn¬iausiai skirti atskirų šalies dalių arba jos regionų gamtos naudai ir gamtosaugai optimizuoti . Stiprų postūmį bendram vystymo ekologizavimui suteikė Romos klubo veikla ir jo garsieji 8-ojo dešimtmečio darbai, pradėję globalinio ekologinio planavimo etapą ir stambių makroregionų kompleksinio vystymo modeliavimą. Jų įtakoje pradedamos rengti specialios nacionalinės bei regioninės aplinkosaugos organizavimo programos. Gana įdomu, kad 9-ajame dešimtmetyje šioje srityje į priekį įsiveržė Rytų Europos šalys, viena iš pirmųjų buvo Sovietų Sąjunga. 1972-1978 metais buvo pradėtas aktyvus naujo valstybinių dokumentų – teritorinių kompleksinių gamtosaugos schemų – statuso įteisinimas, pagrindimas ir praktinis rengimas. Tai buvo iki tol Europoje ir pasaulyje analogo neturėjusi teritorinio ekologinio planavimo kryptis.

2. GLOBALINĖS APLINKOSAUGOS PROBLEMOS

Aplinkos būklė Lietuvoje
Atmosfera
Pagrindiniai teršalų į atmosferą šaltiniai Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. pramonė ir energetika. Transporto srautų skaičiavimai atlikti remiantis sunaudotu kuru, o teršalų kiekiai iš stacionarių šaltinių apskaičiuoti remiantis pramonės įmonių ir energetikos objektų valstybinių ataskaitų duomenimis.
Didžiausias teršalų kiekio į atmosferą šaltinis Lietuvoje yra mobilūs taršos šaltiniai, t.y. autotransportas, žemės ūkio ar statybos mašinos, geležinkelis, civilinė aviacija, jūrų ir upių laivynas. Bendrame taršos balanse mobilių taršos šaltinių kiekis sudaro daugiau kaip 70%.
1979 m. Ženevoje buvo priimta “Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro masių pernašų konvencija” , vėliau 1985 – 1991 m. buvo pasirašyti protokolai dėl sieros dioksido, azoto oksidų ir lakių organinių junginių (LOJ) kiekio į orą mažinimo. Lietuvos Respublika prisijungė prie konvencijos 1993 m. spalio mėnesį. Remiantis šia konvencija, SO2 kiekis į atmosferą iki 1993 m. buvo numatyta sumažinti 30% (lyginant su 1980 m. buvo 228 tūkst. t). N0 kiekis į atmosferą 1994 metais neturėjo viršyti 1987 m. lygio (buvo 78 tūkst. t), o iki 1999 m. LOJ kiekį numatyta sumažinti 30%, lyginant su 1988 m.
Mūsų šalyje pastebimas šių konvencijoje minimų teršalų emisijos mažėjimas. Palyginti su 1980 m., sieros dioksido emisija sumažėjo daugiau kaip 60%, azoto oksidų emisija nuo 1987 metų sumažėjo daugiau kaip 25%, o lakiųjų organinių junginių emisija per pastaruosius 5 metus sumažėjo 63,6% (t.y. nuo 19,5 tūkst. tonų iki 7,1 tūkst. tonų).
1992 m. birželio mėn. Rio de Žaneiro konferencijoje 155 šalys pasirašė Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją. Tarp šių šalių buvo ir Lietuva. 1995 metais šią konvenciją ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Svarbiausios šiltnamio efektą sukeliančios dujos – anglies dvideginis. Jis išsiskiria vykstant visiems degimo procesams. Kadangi atmosferoje CO2 išsilaiko vidutiniškai 50-200 metų, tai šių dienų efektas bus jaučiamas ir vėlesniais šimtmečiais. Energetika kartu su transportu yra vienas didžiausių šiltnamio dujų kiekio šaltinių Lietuvoje.
Per paskutiniuosius penkerius metus į atmosferą išmetamų teršalų kiekis Lietuvoje labai padidėjo. Pagrindinė priežastis yra šalies ekonomikos pakilimas. Todėl oro užterštumas kai kuriais teršalais daugelyje šalies miestų padidėjo, taip pat gerokai padidėjo autotransporto priemonių skaičius, o tai reiškia, kad į aplinką yra daugiau išskiriama anglies monoksido arba dioksido.

Radiacija
Atmosferos radioaktyvumo tyrimai atliekami siekiant gauti informaciją, papildančią gama monitoringo duomenis, atpažinti anomalius radionuklidus bei nustatyti jų šaltinį. Po 1986 m. (Černobylio katastrofos įtaka) atmosferos radioaktyvumas palaipsniui mažėja. Atmosferos krituliai nuolat renkamos penkiose meteorologijos srityse: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos, Dūkšto.
Žinoma, aukščiausias radioaktyvumas yra Dūkšte. Čia didelė Ignalinos atominės elektrinės įtaka. Be atmosferos ištirtų radioaktyvumo tyrimų, mūsų šalyje taip pat nuolat atliekami ir natūralaus radioaktyvumo, dirbtinio radioaktyvumo, dirvožemio užterštumo bei upių, Kuršių marių, Baltijos jūros užterštumo radionuklidais tyrimai. Be to, Ignalinos AE, kaip didžiausiame potencialiame radioaktyvios taršos šaltinyje, atliekama ištakų ir nuotekų radioaktyvumo kontrolė.

Vanduo
Paviršinio vandens būklė nuolat stebima 48-iose Lietuvos upėse (101 poste). Vandens pavyzdžiai imami prie miestų, teršalų santykinai nepaveiktoje vietoje, ir už paskutinio miesto nuotekų išmetimo, taip pat žiotyse bei šalies sieną kertančiose upėse. Atliekami ir santykinai švarių upių ir upelių tyrimai. Šiuo metu nustatomi 54 vandens kokybės rodikliai: fiziniai parametrai, pagrindiniai jonai, specifinės organinės medžiagos, sunkieji metalai, pesticidai, fenoliai. Be to, atliekami radiologiniai, mikrobiologiniai ir hidrobiologiniai tyrimai.
Galima konstatuoti, kad Lietuvos upės labiausiai užterštos organinėmis medžiagomis (pagal biocheminį deguonies sunaudojimą – BDS5) ir biogeninėmis medžiagomis (amoniaku, nitratais, nitritais, fosfatais).
Pagal taikomus vandens kokybės kriterijus 1993 m. 43% tirtų upių vietų vanduo buvo švarus, 48% – vidutiniškai užterštas, 9% – smarkiai užterštas. Pastarųjų metų tyrimų duomenis lyginant su 1994 m. Lietuvos upėse vandens užterštumas organinėmis medžiagomis ir fosfatais sumažėjo, o azotinėmis medžiagomis truputį padidėjo. Pagal hidrobiologinius rodiklius (fitoplanktoną, zooplanktoną, zoobentosą) upių vandens kokybė, palyginti su praėjusiais metais, nepasikeitė.

Dirvožemis
Dirvožemis – itin sudėtingas ir pastoviai besikeičiantis aplinkos komponentas. Jo danga dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Labiausiai dirvą veikia klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.
Lietuvoje tiriamos dirvožemio agrocheminės savybės (nustatomi fosforo ir kalio kiekiai, rūgštingumas), randami pesticidų, sunkiųjų metalų kiekiai.
Sunkiųjų metalų kiekių pokyčius tose pačiose tyrimų aikštelėse numatyta vertinti kas 5 metus. Pirmą kartą šie kiekiai nustatyti 1995 m. Atkreiptinas dėmesys, kad sunkiųjų metalų kiekiai įvairių Lietuvos rajonų tirtuose dirvožemiuose neviršija didžiausių leistinų koncentracijų (DLK), nors įvairių vietų gruntuose jų kiekiai, nors retai,tačiau labai skiriasi. Mažesni sunkiųjų metalų kiekiai dažniausiai pasitaiko lengvesnės sudėties dirvožemiuose. Vidurio Lietuvoje sunkiųjų metalų kiekiai dirvožemyje vos ne du kartus mažesni, negu Vakarų bei Rytų Lietuvoje. Čia gali turėti įtakos dirvožemių kilmė, tipas ir sudėtis.

Atliekos
Jau ne pirmi metai renkama informacija apie daugiau kaip pusantro tūkstančio Lietuvos pramonės įmonių atliekas. Paskutiniais metais pavojingų atliekų kiekis šiek tiek padidėjo. Pavojingos atliekos pagal numatomą tvarkymo sistemą suskirstytos į tris grupes: degintinas, deponuotinas bei fiziniais ir cheminiais metodais tvarkytinas atliekas. Šis suskirstymas gali keistis taikant vienus ar kitus pavojingų atliekų kenksmingumo šalinimo metodus. Vandens valymo įrenginių dumblas nėra įtrauktas į pavojingų atliekų grupes dėl jo specifinio tvarkymo. Daugiausia pavojingų atliekų susidaro Šiaulių (dėl AB “Mažeikių nafta”), Klaipėdos ir Kauno regionuose.
Didžiąją nepavojingų atliekų dalį sudaro buitinės ir organinės atliekos. Toks staigus susidarančių atliekų sumažėjimas po 1992 m. paaiškinamas tuo, kad seniau į apskaitą buvo įtraukti kolūkiai su dideliais gyvulininkystės kompleksais, o vėliau, išskaidyti į smulkias žemės ūkio bendroves, šie objektai į apskaitą nebebuvo įtraukti.
Nepavojingos atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buitines, antrines, statybinių medžiagų, gatvių ir kelių, kitas nepavojingas atliekas bei fosfogipsą.
Į sąvartynus išvežama daug atliekų, kurios galėtų ten ir nepatekti, jeigu būtų kompostuojamos: mėšlas, laukininkystės, daržininkystės ir maisto atliekos.
Statybinių medžiagų ir mineralinių žaliavų atliekos, reikiamai paruoštos, galėtų būti naudojamos statyboje, tiesiant kelius ir pan. Didesnę antrinių žaliavų dalį galima būtų vėl panaudoti gamyboje. Ir dabar kasmet apie 13 – 14% medienos atliekų išvežama į buitinių atliekų sąvartynus užuot sunaudojus kurui. Apie 7% stiklo, 16% popieriaus, 2% gumos, 65% plastmasių ir polimerų atliekų taip pat atsiduria sąvartynuose. Šalies mastu tai sudaro dešimtis tūkstančių tonų.

3. KIETOS ATLIEKOS BEI JŲ TVARKYMAS

3.1. Atliekų susidarymo šaltiniai, rūšys ir apskaita

Atliekos apibrėžiamos kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Plačiąją prasme – tai įvairioje žmogaus veikloje panaudotų medžiagų likučiai, kurių negalima vartoti anksčiau numatytiems tikslams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto, miško ir medžio apdirbimo bei kitose pramonės įmonėse, žemės ūkyje, buityje. Jos būna skysto, kieto ir dujinio pavidalo.
Atliekų apskaita. Įvairioje gamybinėje veikloje per tam tikrą laikotarpį susidariusį atliekų kiekį galima nustatyti tik griežtai jas apskaičiuojant. Be to, žinant atliekų kiekius, lengviau jas tvarkyti ir įvertinti pavojingųjų atliekų gausą. Iki šiol Lietuvoje nebuvo vieningos atliekų (išskyrus buitinių ir vienkartines pavojingųjų atliekų) apskaitos sistemos. 1991 m. Aplinkos apsaugos departamentas pradėjo vesti apskaitą pagal vieningą formą ir klasifikatorių, parengtus remiantis Bazelio konvencija dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų kontrolės ir Tarptautiniais atliekų identifikavimo kodais. Šiuo metu duomenis apie Lietuvos pramonės įmonėse bei kitose organizacijose susidarančias įvairiausias atliekas renka ir tvarko Aplinkos apsaugos ministerija.
Visas atliekas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: nepavojingąsias ir pavojingąsias at-liekas. Nustatyta, kad 1992 m. Lietuvoje susidarė 17,7 mln., 1993 m. – 5,418 mln. nepavojingųjų atliekų. 1994 m. duomenys parodyti 2 paveiksle. Šiuo metu nepavojingų atliekų kiekis yra padidėjęs dėl ekonominio pakilimo. Savo ruožtu nepavojingosios atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buities, statybinių medžiagų ir kitas nepavojingas atliekas, antrines žaliavas, fotogipsą, gatvių bei kelių sąšlavas.
Per metus Lietuvoje susidaro apie 40-50 tūkst. tonų degintinų pavojingųjų atliekų. Kadangi daugelyje naftos atliekų ir emulsijų yra dideli kiekiai vandens, kurį galima atskirti nesudėtingais ir nebrangiais metodais, tai degintinų atliekų tuomet būtų apie 30 tūkst. tonų per metus. Atliekų, kurias reikia apdoroti fiziniais ir cheminiais būdais, per metus susidaro apie 1200 t. Daugelyje pramonės įmonių įrengti vietiniai galvaniniai nuotekų valymo įrenginiai, kuriuose susidaręs šlamas, turintis sunkiųjų metalų, privalo būti deponuotas. Nemažai pavojingųjų atliekų, jas perdirbus ar regeneravus, galima naudoti gamyboje kaip žaliavą.
Nepavojingosios atliekos. Tai yra buitinės atliekos. Daugelis buitinėje žmonių veikloje susidariusių atliekų yra tiesiog išmetamos į šiukšlių surinkimo talpyklas, iš kur išvežamos į sąvartynus. Vakarų šalių gyventojai buitines atliekas paskirsto po konteinerius: atskirai kaupiamas popierius, spalvotasis ir bespalvis stiklas, spalvotieji ir juodieji metalai, plastmasės gaminiai ir pan. Perdirbus šias atliekas, gaunamos naujos žaliavos, gerokai sumažėja atliekų kiekis aplinkoje. Daugelyje rytų bloko šalių, tarp jų ir Lietuvoje, buitinės atliekos nerūšiuojamos, todėl nemažai naudingų medžiagų iškeliauja į sąvartynus. Be to, į buitinius sąvartynus išvežama ir dalis pavojingųjų atliekų, nors formaliai Lietuvoje tai daryti griežtai draudžiama.
Iš viso Lietuvoje per metus į sąvartynus išvežama apie 1800 tūkst. tonų buitinių atliekų, jų vienam gyventojui tenka apie 160 kg (pasaulyje – apie 200-250 kg).
Pastaruoju metu buitinių atliekų sudėtis yra pasikeitus — gausėja plastmasės, popieriaus ir kartono atliekų, nes vartotojams daug pateikiama supakuotų maisto produktų. Jeigu veiktų antrinių žaliavų surinkimo sistema, didžioji dalis šių atliekų turėtų patekti ne į sąvartynus, bet į antrinių žaliavų perdirbimo punktus. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune, jau bandoma sukurti atliekų (popieriaus, stiklo, plastmasių bei metalo) rūšiavimo sistemą, gyventojai raginami jas mesti į skirtingus konteinerius. Reikia tikėtis, kad šitokia antrinių žaliavų rinkimo sistema prigys visoje šalyje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo tipo buitinių atliekų sąvartynu. Daugelis jų ir geologiniu, ir geografiniu požiūriu prastai įrengti, tačiau šie sąvartynai yra modernizuojami: yra arti gyvenviečių, atliekų nuoplovos dėl netinkamo grunto patenka į gruntinius vandenis.
Pramonės atliekos (antrinės žaliavos). Tai įvairiuose gamybos procesuose naudotų medžiagų: metalo, stiklo, plastmasių, medienos ir pan. liekanos, Lietuvoje daugiausia susidaro medžio atliekų – 42%; iš jų 34% smulkios medienos atliekos (pjuvenos, drožlės), 31% maišytos atliekos, 28% gabalinės atliekos (atraižos, plokštės, faneros), 7% žievės. Šios atliekos deginamos, naudojamos dirvai tręšti (pjuvenos), išvežamos į buitinius sąvartynus ir pan.
21% juodųjų metalų atliekų sudaro anglinis plienas, 2% ketus, 77% kiti juodieji metalai. Stiklo atliekų didžiausią dalį – 78% sudaro lakštinio stiklo atliekos, kita dalis: 9% spalvoto stiklo, 7% bespalvio, 5% maišyto ir 1% medicininio, elektrovakuuminio, neutralaus stiklo ir stiklino atliekos. Gumos atliekos — 70% padangų, 7% gumos bei tekstilės atliekos, 1% padangų drožlių ir 22% kitų gumos atliekų. Plastmasinių ir polimerinių dirbinių atliekose termoplastų (polietileno, polivinilo chlorido ir polisdrolo) yra 56%, termoreakcinių dervų — 12%, dirbtinės odos — 8%, linoleumo — 2% ir maišytų plastmasinių atliekų — 22%.
Lietuvoje kol kas nesukurta sistema, leidžianti saugiai perdirbti ir palaidoti pavojingąsias atliekas, antrinių žaliavų utilizavimas labai silpnai organizuotas, todėl šiuo metu nemažai įmonių nelegaliai veža savo atliekas į buitinius sąvartynus, nors pramonės atliekoms kaupti jau įrengti specialūs pramoniniai sąvartynai.
Pavojingosios atliekos. Kasmet Lietuvoje susidaro apie 200 tūkst. t pavojingųjų atliekų. Pavojingosios atliekos pagal numatomus jų tvarkymo būdus skirstomos į tris grupes: degintinas, tvarkytinas fiziniais ir cheminiais būdais bei deponuotinas.
80% degintinų pavojingųjų atliekų sudaro naftos ir vandens emulsijų atliekos, 11% – odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, likusią dalį — dervos, klijai, latekso ir kt. atliekos (5.5 pav.). Tik 2% naftos ir vandens emulsijų atliekų yra sudeginama – didžioji dalis naudojama kaip antrinė žaliava.
54% deponuotinų pavojingųjų atliekų sudaro užterštas gruntas, 29% – šlakai ir pelenai (5.7 pav.). 44% užteršto grunto išvežama } buitinių atliekų sąvartynus, 29% sutvarkoma įmonėse, o 27% išvežama į Palemono keramikos gamyklą perdirbti.

3.2. Atliekų surinkimo sistema

Atliekų rinkimas. Pavojingųjų atliekų tvarkymas prasideda nuo jų susidarymo ir rinkimo. Surinktosios atliekos surūšiuojamos pagal jų kenksmingumą ir talpinamos į specialius konteinerius. Kiekvienam konteineriui užpildoma deklaracija, kurioje nurodomos konteinerių turinys bei transporto priemonės, galinčios jas vežti. Europos šalyse remiamasi atliekų surinkimo, transportavimo ir žymėjimo (ADR) taisyklėmis, kurios leidžia supaprastinti tarptautinių atliekų pervežimo kontrolę bei tiksliai apibrėžti atliekų transportavimo ir tvarkymo kompanijų atsakomybę. Lietuvoje kol kas tokia atliekų tvarkymo sistema, apimanti atliekų surinkimą, perkrovą bei transportavimą į pavojingųjų atliekų perdirbimo įmones, dar nėra sukurta.
Pavojingosios atliekos iš smulkių ir vidutinio dydžio įmonių bei gyventojų turėtų būti surenkamos tam tikruose savivaldybės įrengtuose surinkimo punktuose. Įrengti pavojingųjų atliekų surinkimo punktą yra gana paprasta. Tai aptverta teritorija, kurioje yra atliekų, laikomų specialioje taroje, sandėliavimo vieta, konteineriai nesupakuotoms atliekoms kaupti, patalpa personalui. Dirbantieji turi mokėti elgtis su pavojingosiomis atliekomis: jas priimti, rūšiuoti ir pristatyti į perkrovos stotis. Be to, punktuose dirbantys žmonės turi teikti informaciją gyventojams apie pavojingąsias atliekas, jų susidarymą buityje bei rekomendacijas, kaip jas rinkti.
Atliekų perkrovos stotys. Jų naudojimo tikslas — atpiginti pavojingųjų atliekų pervežimą iš toliau esančių surinkimo punktų, pramonės bei žemės ūkio įmonių į atliekų perdirbimo įmones. Iš šių stočių atliekos vežamos perdirbti tik tuomet, kai jų susikaupia pakankamas kiekis. Perkrovos stotyse turi būti įrengta: stovėjimo aikštelė autocisternoms ir krovininiams automobiliams; autocisternų iškrovimo ir pakrovimo vietos; rezervuarai skystoms atliekoms laikinai laikyti; atliekų taroje laikino sandėliavimo vietos; vandeningų naftos emulsijų nusistovėjimo rezervuaras; betoninis bunkeris autocisternų nuosėdoms kaupti, automobilių plovimo aikštelė; vieta tuštiems konteineriams; pastatas dirbantiesiems, laboratorijai bei saugos įrangai. Dirbantieji privalo kontroliuoti priimamas atliekas ir teikti informaciją apie jas perdirbimo įmonei. Atliekos gabenamos į perdirbimo įmonę tik tuomet, kai ji gali jas perdirbti. Išvežamoms medžiagoms užpildomos deklaracijos.
Atliekų transportavimas. Tai – vienas iš sudėtingiausių atliekų surinkimo etapų, nes kelia didžiausią pavojų aplinkai. Jeigu ši grandis nėra reikiamai sutvarkyta ir organizuota, avarijų metu atliekos patenka į aplinką ir ją užteršia. Kiekvienai atliekų rūšiai gabenti turi būti parinkta tinkama tara ir taikoma specifinė pervežimo tvarka. Skystos atliekos vežamos autocisternomis, kietosios ir supakuotos — specialiai pritaikytomis bortinėmis mašinomis. Rekomenduojama atliekas iš surinkimo punktų j perkrovimo stotis bei iš perkrovimo stočių į perdirbimo įmones vežti skirtingomis transporto priemonėmis. Tolimesniems pervežimams ekonomiškiausias ir patikimiausias transportas yra geležinkelis.

3.3. Atliekų perdirbimas ir deponavimas

Atliekų perdirbimas. Perdirbimo įmonėje pavojingosios atliekos padaromos nekenksmingomis arba deponuojamos. Lietuvai užtektų vienos centrinės pavojingųjų atliekų perdirbimo įmonės. Todėl, šiuo metu ir buitinės, ir pavojingosios pramoninės atliekos deginamos 1100-1200°C temperatūroje. Šiuolaikiniuose deginimo įrenginiuose suardoma iki 99,99% pavojingųjų atliekų. Atliekų deginimo būdas, nors ir labai paplitęs, bet yra gana brangus: daug kainuoja deginimo produktų valymo sistemos, išmetamų į atmosferą kontrolės priemonės, aplinkos monitoringas.
Degimo procesas turi būti griežtai kontroliuojamas. Mat ne visos medžiagos gali sudegti iki galo, o nevisiškai sudegę produktai taip pat gali būti pavojingi aplinkai. Kad atliekos būtų sėkmingai ir visiškai sunaikintos, būtina: degimo kameroje nuolat palaikyti reikalingą temperatūrą; atliekas deginti nustatytą laiką; deginant palaikyti turbulentinį deguonies ir atliekų maišymosi procesą. Pavojingosios atliekos dažniausiai deginamos aukštos temperatūros rotacinėse krosnyse su antrinio deginimo kamera. Jos yra patvarios, universalios ir saugios eksploatuoti. Tokiose krosnyse galima deginti ir kietas, ir skystas, ir supakuotas, ir nesupakuotas atliekas.
Šioje krosnyje degimo temperatūra siekia apie 1200°C, todėl joje sudega visos organinės medžiagos, net ir tokios, kurių sudėtyje yra polichlororganiniai junginiai. Kad degančios medžiagos visiškai oksiduotųsi, po rotacine krosnimi įrengta antrinio deginimo kamera, į kurią papildomai pučiamas oras.
Degimo metu susidariusios karštos dujos naudojamos šildymui arba elektros energijai gauti. Išmetamos į atmosferą dujos turi būti išvalytos, nes deginant atliekas susidaro keli itin kenksmingi junginiai: druskos rūgštis, sieros dioksidas ir azoto oksidai.
Fiziniai ir cheminiai atliekų apdorojimo būdai. Jais siekiama taip apdoroti medžiagas, kad sumažėtų jų tūris ir būtų gauti nepavojingi arba mažai pavojingi aplinkai produktai, kuriuos būtų galima palaidoti pavojingųjų atliekų poligone. Šiais būdais apdorojamos ir organinės, ir neorganinės, ir skystos, ir kietos atliekos.
Konkretus būdas parenkamas atsižvelgiant į pavojingųjų atliekų sudėtį. Organinės ir neorganinės medžiagos apdorojamos atskirai. Apdorojant organines atliekas, būtinos šitokios operacijos: chromatų redukcija, cianidų oksidacija, sunkiųjų metalų nusodinimas ir flokuliacija. Naftos atliekos paprastai apdorojamos terminiu būdu. Šitaip gaunama 5% vandens ir 95% naftos produktų, kuriuos galima panaudoti kaip antrinę žaliavą (pvz., kurui).
Atliekų deponavimas. Atliekų deponavimas – tai atliekų laikymas kontroliuojamame sąvartyne su specialiomis paviršinio ir požeminio drenažo sistemomis, dviguba membrana, stebimų gręžinių tinklu ir kitais inžineriniais įrenginiais, kurių paskirtis — kuo daugiau sumažinti teršalų prasiskverbimo į aplinką pavojų. Lietuvoje nebuvo ir nėra nė vieno tinkamai įrengto buitinio ar pramoninio sąvartyno, todėl jie yra potencialūs aplinkos taršos šaltiniai. Pavyzdžiui, jau nebeveikiantis Vilniaus sąvartynas yra visai arti, apie 0,5 km nuo Fabijoniškių mikrorajono. Nustatyta, kad žalinga sąvartyno įtaka pradedama jausti po daugelio, kartais po 20—30 metų.
Atliekų deponavimo vieta — sudėtingas inžinerinis įrenginys, suskirstytas į sekcijas, turinčias atskiras drenažo sistemas. Sekcijas skiria specialios dangos, smėlio ir molio sluoksniai. Tarp šių sluoksnių atsiradusį užteršta sunka patenka į drenažo sistemą ir iš jos nuleidžiama į valymo įrenginius. Kad į atliekas nepatektų lietaus vanduo, jos uždengiamos. Gruntinį vandenį nuo galimos taršos galima apsaugoti dviem būdais: 1) deponijos dugne įrengti dvigubą membraną ir drenažo sistemą; 2) įrengiant deponijos dugną žemiau gruntinių vandenų lygio; tuomet gruntinis vanduo filtruotųsi iš aplinkos į deponiją ir iš jos būtų pašalinamas per drenažo sistemą. šitokiame inžineriniame įrenginyje galima atliekas saugiai kaupti ilgą laiką. Tik labai svarbu, kad dirbantieji griežtai laikytųsi atliekų laidojimo taisyklių, laiku ir kvalifikuotai likviduotų avarijas bei nelaimingus atsitikimus. Kad būtų galima fiksuoti gruntinio ir paviršinio vandens bei dirvožemio pokyčius, prognozuoti aplinkos kitimą ateityje, atliekų perdirbimo ir deponavimo vietų apylinkėse būtina vykdyti monitoringo darbus.

3.4. Technologijų be atliekų kūrimas
Plėtojantis ir tobulėjant gamybai, vis labiau mažėjant žaliavų resursams aplinkoje, pradėta kurti technologijas be atliekų ir iš žaliavų, panaudotų pagrindinei gamybai, likučių imta gaminti kitą produkciją. Šitaip mažinamas atliekų kiekis gamtoje, iš vienos ar kelių rūšių žaliavų pagaminama daug įvairių produktų, ekonomiškai sunaudojamos visos medžiagos. Tai gana paprasta, kai gaunamos atliekos nėra kenksmingos. Kur kas sunkiau plėtoti technologiją be atliekų tose gamybos srityse, kuriose atliekomis yra pavojingosios medžiagos. Tokiu atveju taikomi anksčiau aptarti atliekų apdorojimo būdai. Be abejo, ne kiekviename gamybos procese apsieinama be atliekų, kurios dar gali būti panaudotos.
3.4 Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas
Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai yra pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali būti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Sodintuvai. Sodintuvais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos didesnės kaip 0,25 mm mineralinės dalelės, kai valymo įrenginių pajėgumas > 100 m3/parą, ir organinės dalelės, kurių nusėdimo greitis lygus smėlio nusėdimo greičiui. Sodintuvuose dalelės, veikiamos gravitacijos jėgos, nusėda ant sodintuvo dugno arba išplaukia į paviršių.
Pagal pagrindinio vandens tekėjimo kryptį sodintuvai skirstomi į vertikaliuosius ir horizontaliuosius. Iš horizontaliųjų sodintuvų dažniausiai naudojami radialiniai sodintuvai, kuriuose vandens srautas sukasi ratu. Pagrindinė priemaišų masė (40— 60%) sodintuvuose nusėda per 1,5 val. Atsižvelgiant į šį laiką, paprastai apskaičiuojama sodintuvų talpa.
Hidrociklonai. Hidrociklonai naudojami skirtingos masės priemaišoms atskirti. Veikimo principas pagrįstas kietųjų dalelių separavimu besisukančiame vandens sraute. Dalelių atskyrimo greitis, veikiant išcentrinėms jėgoms, gali kelias-dešimt kartų viršyti tokių pačių dalelių nusėdimo greitį. Be to, hidrociklonai yra labai našūs, palyginti ekonomiški, juos galima sujungti į vieną automatizuotą sistemą, išcentrinės jėgos sukuriamos be papildomų mechanizmų. Dažniausiai naudojami atvirieji ir slėginiai hidrociklonai.
Atviraisiais hidrociklonais atskiriamos ir nusėdančios, ir išplaukiančios į paviršių dalelės, kurių nusėdimo (išplaukimo) greitis didesnis kaip 0,2 mm/s. Jie būna šių tipų:
— be vidinių įtaisų dalelėms atskirti;
— su kūgine perdanga ir vidiniu cilindru;
— daugiaaukščiai.
Atvirųjų hidrociklonų veiksmingumas labai priklauso nuo fizinių dalelių savybių (matmenų, formos, svorio ir pan.), pačių hidrociklonų geometrinių matmenų ir jų darbo hidraulinio režimo. Pagrindinis hidrociklonų parametras yra hidraulinė apkrova.
Filtrai. Po mechaninio, cheminio ir biologinio valymo nutekamiesiems vandenims papildomai valyti naudojami įvairūs filtrai. Į filtrus vandens srautas gali tekėti iš viršaus žemyn ir atvirkščiai – iš apačios aukštyn. Užpildai būna vienasluoksniai ir daugiasluoksniai. Naudojamos medžiagos: smėlis, žvyras, skalda, marmuro trupiniai, antracitas, šlakas, keramzitas ir kt.
Pagrindiniai reikalavimai: 1) pirmiausia turi būti filtruojama per stambesnes, vėliau – per smulkesnes užpildo daleles.

3.5. Cheminis nutekamųjų vandenų valymas
Įvairūs cheminiai junginiai — rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama :
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus – kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na2CO3), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH^OH);
3) 3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magneutas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo režimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan.

3.6. Biologinis nutekamųjų vandenų valymas
Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi būti artima neutraliai (pH = 6,5—8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali būti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų absorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15—30 min., antroji — kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtinėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).

3.7. Oro valymas bei taršos mažinimas

Siekiant sumažinti oro taršą iš mobilių šaltinių būtina toliau spręsti kuro kokybės gerinimo klausimą ir laipsniškai pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES standartus, įgyvendinti optimalų eismo valdymą ir įdiegti kitas priemones atmosferos taršai sumažinti. Siekiant laikytis ES aplinkos apsaugos reikalavimų energetikos ir pramonės sektoriuose, būtina pagreitinti ir užbaigti integruotos taršos prevencijos kontrolės sistemos įdiegimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti švaresnio kuro panaudojimą ir pažangių gamybos ir taršos kontrolės technologijų įdiegimą.
Viena iš prioritetinių priemonių transporto skleidžiamai taršai mažinti yra visuomeninio transporto parko atnaujinimas, visų pirma įsigyjant naujas transporto priemones. Tik maža parko dalis turi šiuolaikinius variklius, kurie atitinka EURO 2 ir EURO 3 standartus.

4. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO SISTEMA LIETUVOJE

Lietuvos Respublikoje veikia vieninga aplinkos apsaugos valstybės valdymo sistema.
Aplinkos apsaugą Lietuvos Respublikoje valdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos.
1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo” Nr. I – 486 buvo įsteigta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija.
Lietuvoje aplinkos apsaugos problemoms spręsti yra suformuota vieninga Aplinkos apsaugos ministerijos struktūrinių padalinių sistema. Dalį minėtų problemų nagrinėja ir sprendžia Aplinkos apsaugos ministerijos centrinis aparatas, kurį sudaro Bendrosios strategijos, Aplinkos kokybės, Kraštotvarkos ir biologinės įvairovės departamentai ir jiems pavaldūs skyriai. Be to, prie ministerijos veikia specializuotos tarnybos: Jungtinis tyrimų centras, Žuvų išteklių departamentas ir jiems pavaldūs struktūriniai padaliniai.
Taip pat įsteigti keturi Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldūs valstybiniai rezervatai, kurie vykdo ministerijos jiems pavestas funkcijas saugomose teritorijose.
Kitą dalį Aplinkos apsaugos ministerijos funkcijų vykdo regionų aplinkos apsaugos departamentai bei jiems pavaldžios rajonų ir miestų aplinkos apsaugos agentūros (inspekcijos).
Aplinkos kokybės būklė Lietuvoje nuolat kinta. Šiems pasikeitimams turi įtakos bendros gamybos apimtys, naudojamų žaliavų ir kuro charakteristikų pokyčiai, pramonės ir žemės ūkio restruktūrizacija bei kiti faktoriai, į kurių veikimo pasekmes negalima neatsižvelgti realizuojant aplinkos apsaugos priemones. Nors aplinkos būklė lyginant su ankstesnių metų rezultatais pagerėjo, neteigtina, jog aplinkos apsaugos valdymo ir kontrolės srityje jau viskas padaryta. Dar reikia išspręsti daugybę klausimų, įgyvendinti valstybės aplinkos apsaugos strategiją.
Aplinkos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios institucijos, atlikdamos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pavestus uždavinius, realizuoja pagrindines funkcijas: įgyvendina aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo valstybės strategiją; rengia valstybines ilgalaikes ir tikslines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas; organizuoja ir koordinuoja valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų bei kitų priemonių parengimą; rengia įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių klausimais projektus; organizuoja valstybinės svarbos specialiųjų teritorinio planavimo dokumentų rengimą; derina ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų, vietos savivaldos institucijų teisės aktų projektus bei teritorinio planavimo dokumentus; rengia gamtos išteklių naudojimo normas, normatyvus, standartus bei taisykles; nustato gamtos išteklių naudojimo limitus ir sąlygas, leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja ir kontroliuoja gamtos išteklių apskaitą, organizuoja valstybinių kadastrų bei registrų, priskirtų ministerijos kompetencijai, sudarymą bei tvarkymą; teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybinių rezervatų, draustinių, valstybinių parkų, gamtos paminklų, kitų saugomų teritorijų steigimo projektus; reglamentuoja ir kontroliuoja saugomų teritorijų veiklą, organizuoja valstybinių rezervatų ir kitų ministerijos kompetencijoje esančių saugomų teritorijų valdymą; sudaro ir tikslina Raudonąją knygą, organizuoja ir atlieka darbus susijusius su retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų išsaugojimu bei gausinimu reglamentuoja augalų, gyvūnų, trofėjų įvežimo, išvežimo, taip pat gyvūnų laikymo nelaisvėje tvarką, nustato ir kontroliuoja teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisijos į aplinką normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų atlikti teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) emisiją, išdavimo tvarką, nustato pavojingų cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką bei kartu su Sveikatos apsaugos ministerija nustato radioaktyviųjų medžiagų ir mikroorganizmų bei kitų biologinės taršos šaltinių įvežimo, gabenimo, tranzito, naudojimo, saugojimo, laidojimo ar nukenksminimo ir apskaitos tvarką, radiacinio saugumo normatyvus, nustato ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir projektų derinimo tvarką, taip pat tvarką, pagal kurią įvertinama, ar produkcija atitinka aplinkos apsaugos reikalavimus, organizuoja šį darbą, organizuoja ir koordinuoja kompleksinį aplinkos monitoringą, mokslo tyrimus gamtos apsaugos išteklių naudojimo bei aplinkos apsaugos srityje. Taip pat palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, informuoja visuomenę apie aplinkos būklę ir koordinuoja ekologinį švietimą, rūpinasi aplinkos apsaugos specialistų rengimu bei tobulinimusi, atlieka atestavimo ir licencijavimo darbą, kontroliuoja gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos apsaugą, nustato valstybės gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, teikia siūlymus dėl aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ekonominės sistemos formavimo, dalyvauja formuojant muitų už įvežamus ir išvežamus gamtos išteklius politiką, reiškia pretenzijas ir ieškinius dėl žalos atlyginimo fiziniams ir juridiniams asmenims, teršiantiems aplinką ir neracionaliai naudojantiems gamtos išteklius, neteisėtai naudojantiems, žalojantiems ar naikinantiems augaliją ir gyvūniją.
Vykdydama savo funkcijas Aplinkos apsaugos ministerija ypatingą dėmesį skiria valstybės aplinkos apsaugos kontrolei. Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo valstybės kontrolės organai (pareigūnai) – valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai veikia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Aplinkos apsaugos ir kitais įstatymais, Aplinkos apsaugos ministerijos nuostatais, Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės nuostatais ir kitais teisės aktais. Šį darbą atlieka atitinkami ministerijos padaliniai, regionų departamentai bei rajonų agentūros (inspekcijos).
Valstybiniai aplinkos apsaugos inspektoriai kontroliuoja žemės, žemės gelmių, paviršinių ir požeminių vandenų, jūros, atmosferos oro, kraštovaizdžio, augalijos, gyvūnijos apsaugą ir naudojimą bei gamtos išteklių atkūrimą, kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo reikalavimų bei limitų, standartų, taisyklių ir kitų sąlygų, kontroliuoja gamtos išteklių ir jų naudojimo, emisijų į aplinką, gamybos ir buitinių atliekų apskaitą, operatyviai informuoja Aplinkos apsaugos ministeriją, regionų departamentus, miestų, rajonų agentūras, reikiamas tarnybas ir visuomenę apie pavojingus aplinkos užteršimo atvejus, prižiūri, kad aplinkai apsaugoti būtų naudojamos reikiamos priemonės, teikia siūlymus, kaip sumažinti ar išvengti žalingo poveikio aplinkai, kai yra planuojama ir vykdoma ūkinė ar kita veikla, organizuoja ir kontroliuoja neetatiniu aplinkos apsaugos inspektorių veiklą.
Visi Aplinkos apsaugos ministerijos struktūriniai poskyriai ir pavaldžios institucijos susiję tarpusavyje, kadangi jų veikla vienija bendras uždavinys – išsaugoti aplinką.
4.1 Aplinkosaugos teisinio reguliavimo svarba

Pastaraisiais metais Lietuvos Respublikoje aplinkos apsaugos teisiniam reguliavimui imta skirti ypatingai didelį dėmesį.
Lyginant su kitomis reguliavimo sritimis aplinkos apsauga yra prioritetinės svarbos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Aplinka tiesiogiai veikia žmogų, o žmogus daro poveikį aplinkai, todėl šis procesas labai sudėtingas: reikia daug ką numatyti iš anksto, įstatymiškai sureguliuoti svarbiausius aplinkos apsaugos klausimus. Nuo to priklausys, kokia ateityje bus mus ir mūsų vaikus supanti aplinka, ar ji nedarys mums neigiamo poveikio, kokią darys įtaką kaimyninėms šalims ir t.t.
Žmogus yra priklausomas nuo jį supančios aplinkos. Dažnai jis daugiau paima, negu sugeba duoti, todėl aplinkos kokybės atkūrimo procesas sudėtingas, reikalaujantis didelių pastangų ir lėšų, taip pat žinių apie aplinką kaip vientisą sistemą.
Pasitaiko atvejų, kai pasikeitimai aplinkoje tampa negrįžtami, ir bet kokios pastangos grąžinti ją į ankstesnę būklę būna neveiksmingos. To negalima pamiršti, todėl būtina stebėti aplinką bei jos pokyčius.
Aplinkos apsaugą mūsų šalyje reguliuoja valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės nuostatos aplinkos apsaugos reguliavimo srityje.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija yra vykdomosios valdžios institucija, vykdanti valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą ir aplinkos apsaugos valdymą (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai, l p. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 842) .
Aplinkos apsaugos ministerija taip pat vykdo valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolę, nustato valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo tvarką, organizuoja aplinkos apsaugos organų (pareigūnų) – valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių bei neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių darbą.
Mus visus supanti aplinka – ne tik tai, ką mes matome kasdien išėję į gatvę, į mišką ar su kuo susiduriame ūkinėje ar kitokioje veikloje. Aplinka – tai gamtoje funkcionuojanti sistema, kuri yra tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma. Tos sistemos elementus jungia natūraliosios ir antropogeninės sistemos.
Aplinkos būklė, kraštovaizdis ir biologinė įvairovė turi didelės įtakos ekonominei ir socialinei visuomenės bei valstybės pažangai.
Pastaruoju metu priimta nemažai svarbių įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos klausimus. Tai Lietuvos Respublikos miškų, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, Lietuvos Respublikos žemės gelmių, Lietuvos Respublikos augalų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymai; įstatymas “Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių Nerijoje”. Patvirtintos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos ir daugelis kitų teisės aktų.
Neseniai Lietuvos Respublikos Seime priimta dar keletas aplinkosaugos įstatymų: Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimai ir papildymai, Lietuvos Respublikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. LR Seimui pateikti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyvūnijos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių bei bendrijų įstatymas. Šiuos ir kitus įstatymus numatyta priimti artimiausiu metu. Taip pat rengiami Lietuvos Respublikos atmosferos, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų, Lietuvos Respublikos dirvožemio apsaugos ir kitų įstatymų bei teisės aktų projektai.
Vieningos teisinės sistemos, reglamentuojančio aplinkos apsaugą, šiuo metu nėra. Svarbu pažymėti, kad rengiant įstatymus, kitus teisės aktus daug dėmesio skiriama jų suderinimui su kitais įstatymais bei teisės aktais, galiojančiais Lietuvos Respublikoje ir reglamentuojančiais kitas sritis, siekiant išvengti prieštaravimų (kolizijos) ir užtikrinti jų atitikimą Europos Sąjungos Direktyvų nuostatų reikalavimams.
Kiekvienu atveju priimant naują teisės aktą, reglamentuojantį aplinkos apsaugą, svarbu atsižvelgti į tai, kaip jis veiks vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis, koks jo santykis su kitais galiojančiais įstatymais ir teisės aktais, kokie bus jo veikimo rezultatai bei realios taikymo galimybės. Taikant Europos Sąjungos Direktyvų nuostatas svarbu atsižvelgti į tai, ar realu juos taikyti mūsų Respublikos sąlygomis. Būtina įžiūrėti racionalų būdą ir įspėti patį perspektyviausią vienos ar kitos Europos Sąjungos direktyvos nuostatos taikymo rezultatą.
Per paskutinius ketverius metus įvyko daug pasikeitimų aplinkos apsaugos valdyme. Aplinkos apsauga tapo prioritetine sritimi, todėl ankstesnės nuostatos jau neatitinka šiandienos reikalavimų. Būtina keisti Aplinkos apsaugos įstatymą, kitus įstatymus bei teisės aktus. Svarbu, kad pakeitimai ir papildymai būtų kuo skubiau priimti, kadangi per pastaruosius metus, be minėtų pasikeitimų, įgyta nemaža praktinės patirties, kuri šiandien jau leidžia daryti argumentuotas išvadas, kaip turėtų būti reguliuojami specifiniai ir bendrieji aplinkos apsaugos klausimai, kaip jie turėtų būti realizuojami ir kontroliuojami. Neseniai baigta ruošti ir Valstybinė aplinkos apsaugos strategija.

Išvados

Kiekvienas iš mūsų yra šios žemės gyventojas, mus supa gamta, kuri yra mūsų būstas, mūsų prieglobstis bei mūsų maitintoja. Tačiau žmogus per daug skuba ir pamiršta, kas yra aplink jį t.y. aplinką. Naikindami ir niokodami viską, kas supa mus t.y. gamtą, mes naikiname save. Taip pat ir paliekame vis skurdesnę aplinką ateities kartoms.
Pagrindinės šiuo metu esančios aplinkosaugos problemos yra tai, kad žmogus netausoja jį supančios aplinkos, tiek kiekvienas iš mūsų, tiek ir pati valstybė. Kiekvienoje šalyje yra sukurta aplinkosaugos sistema, kuria siekiama kuo mažiau niokoti ir teršti mus supančią aplinką. Taip pat kiekvienoje valstybėje yra kovojama su asmenimis, kurie nesilaiko įstatymų ir toliau teršia aplinką.
Aplinkosaugos problemos kiekvienoje valstybėje yra skirtingos, tai lemia: klimatas, įvairios gamtinės sąlygos, šalies ekonominis išsivystimo lygis, šalyje vykdomos pramonės šakos, žmonių kultūra ir t.t. Lietuvoje siekiant pagerinti aplinkos būklę, reikėtų pasirūpinti paprasčiausiais dalykais, tokiais kaip: šiuolaikinių sąvartynų, atitinkančių ES standartus, atidarymas, kenksmingų medžiagų sąvartyno bei kenksmingų medžiagų perdirbimo įmonės, kurios užtektų mūsų valstybei bent vienos, įsteigimas, pagerinti paviršiaus bei gruntinių vandenų kokybę, bandyti išsaugoti žemės plaučius-miškus ir t.t.
Nors Lietuvoje aplinkosaugos sistema yra pakankamai gerai išvystyta, tačiau ją dar reikia tobulinti. Lietuvai įstojus į ES atsirado tam tikrų naujovių, kurias bandoma įdiegti ir Lietuvoje. Tačiau tai yra pakankamai sunku, nes tam reikia papildomų lėšų bei žmonių pastangų neteršti juos supančios aplinkos.
Lietuvai glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis šalimis ir įgyjant tarptautinės patirties gerinant aplinkos būklę, turėtų būti kur kas lengviau.
Tačiau, kad ir kaip aplinkosaugos sistema būtų gerai išvystyta, kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti saugoti gamtą nuo savęs, juk mes esame pagrindiniai aplinkos vartotojai.
Todėl mūsų planetos ateitis priklauso tik nuo mūsų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Č.Kalenda. Ekologinė etika: Vilnius, 2007.
2. Heinrich D., Hergt M. Ekologijos atlasas: Vilnius, 2000.
3. K.Jankevičius, J.Stasinas. Aplinkosaugos raida. Vilnius, 2000.
4. K.Šešelgis. Aplinkos apsauga. Vilnius,1991.
5. http://neris.mii.lt/aa/at96/1da.html.
6. http://www.am.lt/VI/rubic.php.3?rubic–id 110
7. http://www.zalieji.lt/apie-id110
8. http://www.eudel.lt/lt/paramosprogramos/ispa.html
9. http://ec.europa.eu/environment/climat
10. http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/klimatas/klimato_prognozes
11. http://www.delfi.lt
12. http://www.vsv.lt/gyvensena/sveikas/2198.html
13. www.mip.lt/temp/w200501210054_ekologijos_problemos.doc
14. www.am.lt/
15. vrd.am.lt/
16. aplinka.vilnius.lt/
17. europa.eu/pol/env/index_lt.htm
18. aplinka.kaunas.lt/
19. www.aplinkosauga.lt/
20. www.smm.lt/
21. ekoblogas.wordpress.com/
22. www.finasta.lt/
23. www.zalieji.lt/
24. www.point.lt/
25. www.euro.lt/
26. www.ekoi.lt
27. www.zpasaulis.lt/index
28. 193.219.133.6/aaa/pranesimai/aplinkos_bukle/
29. www.aplinkosauga.lt
30. www.delfi.lt

Kaimo turizmo plėtros prielaidos

 

Įžanga

Pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas kuria ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėse, kadangi kaimo turizmo veikla yra ne tik darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams, bet ir patraukli veikla jaunimui, be to augantys poilsiautojų srautai kaimo vietovėse palaiko šio verslo gyvybingumą. Sėkminga kaimo turizmo veikla regione, pritraukia investicijas.
Šio verslo plėtrą įtakoja įvairūs veiksniai, tačiau svarbiausi jų yra rekreacinis šalies potencialas, įvairūs socialiniai ir ekonominiai rodikliai, bei jų pokyčiai.

1. Lietuvos rekreacinis potencialas

Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuvos rekreacinį potencialą sudaro :
 savitas ir turtingas kultūros paveldas, tame tarpe ir UNESCO paveldo objektai;
 tradiciniai amatai;
 pajūrio gamtinis kompleksas;
 vidaus vandens telkiniai (Lietuvoje yra 2850 ežerų, 760 upių);
 nacionaliniai ir regioniniai parkai;
 32 proc. šalies teritorijos užimantys miškai.
Patraukli gamta ir kraštovaizdis, tebėra vienas esminių Lietuvos išteklių. Savita gamta bei kraštovaizdis formuoja prioritetinius teritorinius kaimo turizmo plėtojimo regionus. Rytų Aukštaitijos ežerų – miškų, Dzūkijos miškų, upių ir ežerų, Žemaitijos aukštumų bei Pamario regionus. Svarbu tai, jog dauguma rekreaciniais ištekliais pasižyminčių vietovių turi žemo našumo žemės ir nėra tinkamos žemės ūkiui, todėl tai ypač patrauklu alternatyvių žemės ūkio veiklų plėtrai.
Be visa ko kaimo turizmas yra ir veiksminga gamtos bei kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė. Juk būtent turizmas ir suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, vandens ir vėjo malūnų panaudojimui, unikalių kraštovaizdžių apsaugai, bei didina bendruomenės narių domėjimąsi savo tradicijomis bei papročiais.
Lietuvos kultūros paveldas bei jo išsaugojimas ateities kartoms yra ne tik tautos savasties išlikimo garantas bei kraštovaizdžio sudėtinė dalis, bet ir puiki Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė. Be to naudojantis kultūros paveldu galima kurti traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos ir tokiu būdu skatinama ekonominė bei socialinė plėtra. Lietuvoje yra apie 25000 kultūros paveldo objektų, esančių kultūros paveldo registre, virš 73000 saugomų kultūros paveldo objektų. Iki šių dienų išliko per 800 archeologinių objektų, 70 istorinių miestų ir miestelių, apie 700 dvarų sodybų, identifikuota apie 200 parkų, išlikę 48 etnografiniai kaimai. Medinis dvarų ir etnografinių kaimų paveldas – tai savitas ir ypatingas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrinėje erdvėje. Tik nedaugelyje Europos šalių vis dar galime rasti šių unikalių etninės kultūros paveldo objektų. Pritaikyti turizmui unikalūs paveldo objektai pritrauktų ne vieną atvykstantį ir vietos turistą ir skatintų regionų plėtrą. Panaši situacija ir su medinėmis dvarų sodybomis, kurias sutvarkius būtų sudarytos sąlygos jas panaudoti turizmo reikmėms.
Tai nėra vienintelės kliūtys turizmo plėtrai, kadangi didelė dalis kultūros paveldo bei gamtinių teritorijų, įskaitant ir saugomas teritorijas, yra nepritaikytos lankymui. Dauguma paveldo objektų yra blogoje ar net avarinėje būklėje, nepritaikyti turizmui. Iš daugiau nei 7000 saugomų kultūros paveldo objektų, turizmui pritaikyta tik apie 3 proc.
Nemaža kliūtis tolimesnei turizmo plėtrai yra sezoniškumas, kurį sąlygoja Lietuvos geografinė padėtis bei ženklūs temperatūros svyravimai. Šis veiksnys verčia skirti daugiau pastangų, siekiant intensyviau išnaudoti esamus gamtinius ir kultūrinius išteklius, paslaugų potencialą, žmogiškuosius išteklius. Kultūros paveldo objektų restauravimas ir pritaikymas turizmui padidintų objektų lankomumą ir leistų prailginti turizmo sezoną, tuo sumažindamas sezoniškumo įtaka. Kultūros paveldo objektai , pritaikyti turizmui, sukuria turistinės traukos centrus, sudaro sąlygas laisvalaikio praleidimui, bei didina regionų ir visos Lietuvos turistinį patrauklumą.

Birželio, liepos ir rugpjūčio lankomumas sudaro 53 % visų metų lankomumo. Taigi vidutinis lankomumas vasaros mėnesį yra 17.6 proc., kai tuo tarpu kitų 9 mėnesių vidutinis lankomumas yra 5.2 %, kas yra beveik 3.5 karto mažiau nei vasaros mėnesiais .
Aplinkos kokybė Lietuvoje nėra bloga, tačiau daugeliu atveju ją būtina gerinti. Lietuvoje net apie 70 proc. paviršinių vandens telkinių yra paveikti antropogeninės veiklos, tik apie 60 proc. gyventoju yra aprūpinami centralizuotai teikiamu vandeniu. Tai yra rimtos kliūtys plėtojant kaimo turizmą. Kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti Lietuvoje sukurta saugomų teritorijų sistema, apimanti ir Europos ekologinį tinklą Natura 2000, kuri užima apie 15 proc. šalies ploto. Pastaraisiais metais jaučiamas augantis vietos gyventojų ir užsieniečių susidomėjimas saugomomis vertybėmis,tačiau daugumoje Lietuvos saugomų teritorijų silpnai išplėtota pažintinio turizmo ir ekologinio švietimo infrastruktūra ir tai riboja saugomų vertybių prieinamumą visuomenei.
Deja, nors turime daug tiek gamtinių tiek kultūrinių objektų, kurie galetų būti sėkmingai panaudojami turizmui, jie naudojami ekstensyviai. Daugiau išleidžiantys turistai dažniau rinktųsi Lietuvą, jei jiems būtų pasiūlyta jų poreikius atitinkančių paslaugų, visų pirma tam pritaikant kultūros paveldo objektus ir kitą turizmo infrastruktūrą. Lietuvos kultūros paveldas – santykinai gausus ir tolygiai išsidėstęs visuose šalies regionuose. Pagrindinė valstybės misija – išsaugoti jį ir sudaryti sąlygas visuomenei pažinti kultūros paveldą ir juo naudotis formuojant traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos, tokiu būdu skatinant vietos ekonominę ir socialinę plėtrą.
2. Pagrindinės socialinės – ekonominės plėtros prielaidos

Tam, kad turizmo infrastruktūra gerai funkcionuotų ir kurtų naudingus vartotojui produktus, nepakanka vien įsisavinti turizmo išteklius, sukurti įvairius turizmo produktus, tam reikalingas ir žmogiškasis potencialas, bei stipri, stabiliai auganti ekonomika.
Stabiliai auganti bei stiprėjanti ekonomika, bei socialinės sąlygos lemia Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdžio gerėjimą, bei populiarėjimą. Kaimo turizmą labiausiai įtakoja augančios verslo bei gyventojų pajamos.
Pagrindinės socialinės – ekonominės kaimo turizmo plėtros Lietuvoje prielaidos:
• Stabili makroekonominė situacija bei ekonominis augimas. Didėja bendrojo šalies vidaus produkto (BVP) augimo tempai, mažėja infliacijos lygis;
• Užsienio investicijų apimčių augimas. Ypač svarbus ES struktūrinių fondų įsisavinimo efektyvumas;
• Pragyvenimo lygio augimas Lietuvoje bei perkamosios galios padidėjimas. Ši tendencija turi didelę įtaką vietinio turizmo vystymuisi;
• Augančios Lietuvos užsienio prekybos apimtys. Plečiasi Lietuvos firmų ryšiai su užsienio kompanijomis, o tai sąlygoja verslo apimčių augimą;
• Patogi geografinė padėtis. Lietuvos teritorija yra Europos žemyno viduryje ir tai patogi geografinė padėtis turizmo vystymui. Ypatingai svarbus yra šalies pasiekiamumas įvairiomis transporto priemonėmis;
• Turizmo išteklių gausa. Kurortai bei gamtiniai kompleksai, pajūrio zona, kultūros paveldo objektų bei kitų kultūrinio turizmo objektų (muziejų, teatrų, renginių) gausa sudaro prielaidas įvairių turizmo rūšių vystymui;
• Etninių grupių susidomėjimas Lietuva. Nemaža dalis lietuvių gyvena įvairiose pasaulio šalyse, taip pat egzistuoja ir kitų šalių piliečių istorinis susidomėjimas Lietuva;
• Gerėjantis Lietuvos šalies bei Lietuvos turizmo tarptautinis įvaizdis. Daugelį metų Lietuva buvo uždara šalis, todėl dabar ji tampa savotišku “atradimu” turistams, kuriuos traukia šalies gamta, kultūra ir net “socializmo palikimas”, ypač Rytų ir Pietryčių Azijos regionų gyventojams.
Būtina apibrėžti pagrindines sąvokas, kurios bus naudojamos šiame darbe:
Alternatyvi žemės ūkiui veikla – bet kuri kaimo vietovėje vykdoma veikla, įskaitant
paslaugas žemės ūkiui, nepriskirtina žemės ir miškų ūkio veiklai.
Bendrasis vidaus produktas – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP augimas.
Ekonominė prielaida – tai susijusi su ekonomika arba politine ekonomija prileidžiama, galima, bet neįrodyta mintis.(Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt )
Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš paukščių ir jų buveinių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus, gyvūnų ir augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.
Perkamoji galia – skirtingų laikotarpių piniginių sumų, reikalingų vienodam prekių kiekiui įsigyti, santykis.
Prognozavimas – būsimųjų bendrų ekonomikos ir rinkos sąlygų numatymo sistema, kuria, priimdama sprendimus, remiasi vyriausybė ir verslininkai.
Pelnas – tai įvairių tipų firmų (konkrečiu atveju kaimo turizmo sodybų) grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus.
Infliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu.
Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. (3,s – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.
Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Ver¬slu¬mas – tai ver¬sli¬nin¬ko su¬ge¬bė¬ji¬mas ak¬ty¬viai ir ver¬žliai dirb¬ti
Žvelgiant toliau, visų pirma reikia pristatyti iš ko susideda BVP. Skaičiuojant išlaidų metodu BVP yra grynojo eksporto (NX), privačių vidaus investicijų (I), namų ūkių vartojimo (C) ir vyriausybės išlaidų (G) suma.
3. Ekonominių veiksnių įtaka kaimo turizmui

turizmas yra paslaugų ir prekių rinkos dalis, todėl galima analizuoti jo paklausą ir pasiūlą. Paklausa apima vidaus ir tarptautinę turizmo rinką. Turizmo paklausa gali būti apibūdinta kaip perkamąja galia paremtas poreikis turizmo produktui, kuris yra matuojamas ir vertinamas regione, šalyje arba pasauliniu mastu. Ji tiesiogiai priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio. Paklausa – tai tiek realių, tiek potencialių gyventojų poreikių išraiška turizmo produkte kiekybiškai ir kokybiškai. Turizmo paklausa išsiskiria itin dideliu elastingumu, taip pat didele jo priklausomybe. Turizmo paklausa pasižymi didžiuliu teritoriniu neatitikimu tarp paslaugų teikimo teritorijos ir vartotojo gyvenamosios vietos.
Detalesnė ekonominių veiksnių įtakos kaimo turizmui analizė, leis suprasti, kokie veiksniai įtakoja kaimo turizmo augimą, ar jo sąstingį. Svarbiausias ekonominis veiksnys įtakojantis kaimo turizmą yra BVP. Augantis BVP yra ne tik gerėjančios šalies ekonominės padėties, bet ir gyventojų gyvenimo kokybės rodiklis. BVP augimas netiesiogiai skatina turizmo augimą. Gerėjančios gyvenimo sąlygos sąlygoja augantį laisvalaikio poreikį, tuo didindamas kaimo turizmo paklausą ir skatindamas turizmo plėtrą.
Didesnę tiesiogine įtaką darantis veiksnys yra darbo užmokesčio kilimas. Didėjantis darbo užmokestis leidžia didesnę dalį savo uždirbtų lėšų skirti poilsiui ir rekreacinei veiklai, todėl šis veiksnys yra vienas iš smarkiausiai įtakojančių kaimo turizmo augimą.
Tačiau darbo užmokesčio kilimas nebūtinai rodo realiai padidėjusias gyventojų pajamas, kadangi didėjanti infliacija, gali mažinti realias gyventojų pajamas. Taigi tokiu atveju didėjantis darbo užmokestis gali ir nepaveikti kaimo turizmo paklausos bei pasiūlos. Infliacija taip pat didina bendras verslininkų išlaidas, kadangi ji skatina kainų augimą. Augančios kainos arba iššaukia pelno mažėjimą, arba paslaugų kainų didėjimą. Didėjančios paslaugų kainos, gali įtakoti paklausos mažėjimą.
Nedarbo lygio mažėjimas yra vienas iš veiksnių, galinčių padidinti kaimo turizmo paklausą, kadangi didėjant dirbančių žmonių skaičiui, didėja ir potencialių kaimo turizmo klientų ratas.
Kaimo turizmo, kaip verslo kūrimą gali įtakoti tokie veiksniai, kaip palūkanų normos kitimas, valstybes išlaidų augimas bei užsienio investicijų augimas. Mažėjanti palūkanų norma skatina verslininkus imti kreditus verslui ir tokiu būdu įtakoja kaimo turizmo pasiūlos didėjimą. Atvirkščiai veikia palūkanų normos didėjimas. Valstybes išlaidų nukreipimas į kaimo infrastruktūros gerinimą, kaimo turizmo populiarinimą bei tiesioginė parama kaimo turizmo plėtrai, taip pat padidina kaimo turizmo sodybų skaičių, bei lengvina kaimo turizmo verslo sąlygas. Užsienio investicijos taip pat gali turėti tiesioginės įtakos kaimo turizmo verslui. Geriausias pavyzdys yra Europos Sąjungos parama Lietuvos kaimo turizmui, kuri labai palengvina kaimo turizmo verslo kūrimą.
Apžvelgus šiuos veiksnius, aiškiai matome, jog šalies ekonominė situacija daro labai didelę įtaką kaimo turizmo verslo plėtrai, bei jo paklausai.

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.2)

 

Aušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentųVilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kultūriškai artimuose kraštuose. Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503 – 1522 m.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje. Pradėta statyti 1495 m., pabaigta 1500 m. Vėlyvosios gotikos stiliaus. Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad jei galėtų, tai pasiimtų Šv. Onos bažnyčią su savimi į Paryžių.
Bažnyčia naudojosi vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų Šv. Martyno brolija. Kilus reformacijai, 1557 m. vyskupas uždraudė jai naudotis bažnyčia. Netrukus brolija iširo, o apie XVII a. pradžią vėl susibūrė. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, tačiau 1582 m. buvo rekonstruota. 1794 m., per Vilniaus apšaudymą, bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. Apie 1800 m. architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo, o 1802 m. prieš bažnyčią pastatė 3 tarpsnių varpinę.
Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės-vakariniame krante. Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų. Skirtingose patalpose: bažnyčios prieangyje, presbiterijoje, koplyčiose, vienuolių chore, zakristijoje, kapitulos salėse ieškota individualios kompozicijos, kiekvienoje iš jų pastebimas skirtingas sienų, skliautų ir freskų koloritas. Sudėtingos ir įvairialypės ikonografijos svarbiausia tema – Marijos išaukštinimas.
Vilniaus katedra yra Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje.
Katedra garsi savo lobynu. Vilniaus katedros lobynas – vertingiausia sakralinio meno kolekcija, mūsų tautos nacionalinė relikvija.Jis pradėtas kaupti iškart po 1387 m. Lietuvos krikšto ir Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausiai į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstrancijų, bažnytinių taurių (kielikų), relikvijorių ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, taip pat bažnytinių drabužių bei gobelenų kolekciją, garsiųjų didikų giminių atstovų (Tiškevičių, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių dovanos. Lietuvos valstybės didžiausio klestėjimo laikais – XVI a. ir XVII a. pradžioje – Vilniaus katedros lobynas savo unikaliais sakralinio meno turtais galėjo konkuruoti su visoje Europoje garsėjusiais Lietuvos valdovų rinkiniais, saugotais greta katedros buvusiuose Didžiųjų kunigaikščių rūmuose.
Valdovų rūmai – Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. Priklausiusi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, statyta 1530 m. ir vėliau, nugriovus toje vietoje stovėjusius XIV-XV a. mūro pastatus.
Valdovų rūmai buvo Žygimanto senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų rezidencija. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti valdovų rūmai. Maždaug apie 100 metų jie stovėjo neremontuojami ir nenaudojami. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. Dabar vyksta rūmų atstatymo darbai.

Pagrindinės UNESCO funkcijos ir misija. Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Lietuvos objektai

 

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas – visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzija).
Pagrindinės UNESCO funkcijos:
• švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos;
• tyrimai ir mokymai skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai;
• paveldo išsaugojimas ateities kartoms;
• tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas;
• specializuotos informacijos mainai.
Svarbi UNESCO misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Šiame sąraše įtrauktos svarbios istorinės ar gamtinės vietos, kurių išsaugojimas yra svarbus visam pasauliui. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą ir saugoti žmogaus teises.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. 1970-aisiais ir 1980-aisiais kai kurios Vakarų valstybės, ypatingai JAV ir Jungtinė Karalystė, manė, kad komunistinės ir Trečiojo Pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. UNESCO parengtą planą „Naujoji pasaulio informacinė tvarka“, kuris buvo skirtas sustabdyti sąmoningą melą ir klaidingą informaciją, skleidžiamą apie Trečiojo pasaulio šalis, Vakarai atmetė ir įvertino kaip Trečiojo pasaulio ir komunistinių diktatūrų bandymą sugriauti spaudos laisvę. JAV pasitraukė iš organizacijos1984 m., o Jungtinė Karalystė 1985 m.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną. 1992 m. spalio 20 dieną buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei 1993m. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.
Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti šie Lietuvos objektai:
 Vilniaus senamiestis;
 Kuršių Nerija;
 Kernavės archeologinė vietovė;
 Struvės geodezinis lankas;
 Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
 Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje;

I. Istorinis Vilniaus senamiestis
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV iki XVIII pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

II. Kuršių Nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos respublikos ir Rusijos Federacijos teritorijoje esantis išskirtinis, unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepakartojamos žmogaus kovos su vėju ir vandens stichijomis. Tai rodo kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

III. Kernavės archeologinė vietovė
Pagrindiniai kriterijai, paskelbiant pasaulio paveldu Kernavės archeologinę vietovę, buvo:
– vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir ( ar gyvą) kultūrinę tradiciją ir civilizaciją;
– vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą.
Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos puslapių – pagoniškosios visuomenės virsmą krikščioniška.

IV. F.G. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai
Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816 – 1852 m. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816 – 1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje buvo organizuojami matavimai, projektuojamas trianguliacijos tinklas. Sukauptus rezultatus mokslininkai 1829 metais apjungė, išmatavę trianguliacijos grandinę tarp Pandėlio ( Lietuva) ir Bristeno ( Latvija).
F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus žemės elipsoido parametrų skaičiavimus. Šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atliktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus.

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai:


• yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
• yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
• yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
• išsiskiria atlikimo meistriškumu;
• dėl nepakankamų saugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijos kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
V. Kryždirbystė. kryžių simbolika
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinio žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.

VI. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.1)

 

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną.

Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šeši Lietuvos objektai:
1. Istorinis Vilniaus senamiestis;
2. Kuršių Nerija;
3. Kernavės archeologinė vietovė;
4. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai;
5. Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
6. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje.

Pasivaikščiodami po Vilniaus senamiestį ar stebėdami amatininkų mugę Kernavėje, dažnai net nesusimąstome, kad šie objektai puikuojasi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše kartu su Egipto piramidėmis, Pizos bokštu ir t. t.
Pasaulio sąraše esančias vertybes valstybės įsipareigoja saugoti ir globoti savo ir viso pasaulio piliečiams, šiandienos ir ateities kartoms. Todėl mes privalome mokyti jaunąją kartą apie šimtmečius kurtą žmonijos ir žemės turtų svarbą, ugdyti teisingą supratimą, pagarbą ir norą tai išsaugoti.

VILNIAUS SENAMIESTIS

„Nuo XIII a. iki XVIII a. būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką” – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994 m. įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vilnius, kaip Lietuvos sostinės vardas, pirmą sykį paminėtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške, kviečiančiame čia atvykti ir kurtis Europos pirklius ir amatininkus, žadant jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip tolerantiškas miestas skirtingų tautų bei religijų žmonėms. Apie daugialypę miesto gyventojų sudėtį byloja senamiesčio gatvelių vardai (Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų), net devynių religijų šventovės. Nepaisant istorijos negandų, Vilniuje išliko senoji architektūra, statyta viduramžių klestėjimo laikais. Vilniaus bažnyčių ir rūmų ansambliuose atsispindi visi architektūros stiliai – nuo vėlyvosios gotikos ligi klasicizmo, o barokas užbaigė savito miesto stiliaus formavimą. Tai vienas didžiausių (apie 360 ha, daugiau nei 1500 pastatų) ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje ir šiauriausia sostinė, perėmusi senosios Pietų ir Vakarų Europos architektūros stilius. XIV – XVII a. Laikotarpio Lietuvos sostinė ir ypač 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas – toliausiai Europos Rytus siekiantis ryškus vakarietiškos kultūros ir švietimo centras, kuris Vakarų kultūrą toliau skleidė į Rytų šalis.
Vilniaus simbolis yra ant kalno stūksanti Gedimino pilis ir jos papėdėje keliskart perstatyta Arkikatedra, kurios požemiuose ilsisi senieji šalies valdovai. Katedros aikštėje – paminklas Vilniaus įkūrėju laikomam Gediminui. Šv. Onos bažnyčia – ažūrinis vėlyvosios, „liepsnojančios“ gotikos šedevras – vienas gražiausių tokios paskirties statinių pasaulyje. Baroko šedevrai yra Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Jonų bažnyčios. Lietuvos sostinė įsikūrusi Neries ir Vilnios upių santakoje yra viena iš „žaliausių“ pasaulio sostinių. Mieste gausu kultūrinių ir miško parkų, skverų, žalių kampelių. Istorinį miesto centrą supančios kalvos – tai puikios apžvalgos aikštelės ar laisvalaikio praleidimo vietos, iš kurių atsiveria žavingos Vilniaus senamiesčio panoramos. Sostinės senamiestis – miesto didybės ir grožio apogėjaus laikotarpio atspindys bei sparčiai augantis Vilnius – Baltijos šalių sostinių plėtros lyderis – priklauso gražiausių pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti, dvidešimtukui.
KURŠIŲ NERIJA
Kuršių nerija – išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas 2000 m. Tai 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio ištįsęs pusiasalis dviejų valstybių – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) teritorijoje.Lietuvai priklauso 50 km šiaurinės pusiasalio dalies ir čia bus kalbama apie ją. XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Tačiau juos negailestingai iškirtus, pakilo vėjo pustomas smėlis. Jis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link, užpildamas net keletą pamario žvejų kaimų. Prieš porą šimtmečių Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės smėlio stichijai sustabdyti. Pirmasis 1825 m. apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Kelios žmonių kartos suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, o jų sodintas miškas sutramdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Trapių nerijos kopų ir gamtos apsaugos procesas tęsiasi ir šiandien. Įspūdingiausi Kuršių nerijos vaizdai yra prie Nidos – visą lietuviškąją Kuršių neriją apimančio Neringos miesto centro: čia mišku apsodintos kopos susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Baltos keliaujančio smėlio kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijosjūros, o iš kitos – Kuršmarių, paryškintos pušynų žalumos, atrodo tobulas gamtos paveikslas. Didingos plačių erdvių panoramos,permaininga vėjų ir jūros muzika sukuria ypatingą Kuršių nerijos aurą. Niūriu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės dunksančios Pilkosios (Mirusios) kopos. Žavi yra visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės architektūra – mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos; jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio „nėriniais“ pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje. Prie gamtos didybės darniai dera ir naujoji architektūra – pušynų prieglobstyje įsikūrę viešbučiai ir poilsio namai. Pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkyta žuvis – tikras gurmanų delikatesas. Neringa – puiki vieta ir mėgstantiems ramybę, ir judrų poilsį. Dviračių takai jungia visas gyvenvietes, o Nida – buriuotojų, burlentininkų, jėgos aitvarų ir parasparnių mėgėjų rojus. Kuršių nerijos nacionalinis parkas savita gamtos stichijų ir spalvų darna žavi bet kuriuo metų laiku. Kuršių Nerija – vienas gražiausių ir unikaliausių Europos kraštovaizdžių. Ypatinga šio krašto dovana – rasti audringos Baltijos į krantą pažertą gintarą.
LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ IR KRYŽIŲ SIMBOLIKA
Kryždirbystė – ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m. Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiuose dažnai yra akivaizdūs iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, „saulutės“ ar „paukščio“ – Gyvybės medžio motyvai, atitinkantys sakralinės erdvės traktavimą. Kryžiai statomi kaip paminklai mirusiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant.Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX a. pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų ir greta religinės bei paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai; kiti – storo kamieno, kuriame susipynę daugybė figūrų, – daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai. Savituose mediniuose senųjų kuršių kryžiuose – krikštuose ryškus gamtos motyvas – paukščiai, augalai. To krašto evangelikų kapinėse pastatyti kryžiai pasižymi turtinga metalo ornamentika. Labai gražių ir tradicinius metalo kalinių motyvus išlaikiusių pavyzdžių yra Kalvystės muziejuje Klaipėdoje. Iškiliausias lietuvių kryždirbystės menininkas yra Vincas Svirskis, kūręs XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Jo kryžiai, apipinti šventųjų figūrų gausa, greičiau primena skulptūrines lietuviškojo baroko kompozicijas. Kai kurie V.Svirskio kryžiai yra ypatingai saviti, nes figūros yra ne vien fasadinėje pusėje, o supa visą kryžiaus kamieną, lipa į kryžiaus skersinį bei viršūnę. Tai jau tikra monumentaliosios skulptūrinės plastikos medinė architektūra. Įdomu tai, kad kryžius jis darė iš vientiso medžio storgalio šaknimis į viršų. Lietuvos muziejuose saugoma apie 50 šio talentingiausio kryždirbio kūrinių; iš jų 14 – Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriame nuo XIX a. su pertraukomis statomi kryžiai prašant malonių ar dėkojant už jas, bene vienintelė tokia istorinė vietovė pasaulyje. Dabartiniu metu joje priskaičiuojama per 20 000 kryžių – ir ypatingai meniškų liaudies meistrų kūrinių, ir kuklių medinių kryžių. Jame stovi ir popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 1993 m. metu pastatytas lietuvio dievdirbio sukurtas kryžius. Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija, kurios niekada ir niekur nebuvo mokoma. Kryžius ir šventųjų skulptūrėles visąlaik kūrė tik savamoksliai liaudies meistrai, kuriems tas užsiėmimas dažniausiai būdavo antraeilis. XVIII a. antros pusės – XIX a. medžio meistrai ypač mažesnių miestelių bažnyčiose yra sukūrę meniškų šventųjų skulptūrų, vingriais ornamentais išpuošę sakyklas ar bažnyčios suolus. Tokių šventųjų kolekcijas galima pamatyti Utenos kraštotyros, Telšių „Alkos“ ir kai kuriuose kituose muziejuose.
DAINŲ ŠVENČIŲ TRADICIJA IR SIMBOLIKA ESTIJOJE, LATVIJOJE IR LIETUVOJE
2003 m. Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta šedevru, vertu įrašyti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Kai XVIII a. pabaigoje Baltijos valstybes ištiko panašus istorinis likimas – visas jas aneksavo Rusijos imperija, jau XIX a. etninė kultūra, ypač liaudies dainos tapo reikšminga tautinio identiteto išraiška, skatinusia mintis atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. dažnai vadinamas “dainuojančia revoliucija”. Dainų švenčių tradicija į Baltijos šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją, – pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje, ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos kraštuose. Pirmąkart lietuviai iš visos šalies į Dainų dieną susirinko 1924 metais. Tarpukariu respublikinės Dainų šventės buvo rengiamos kas dveji metai, o rajonuose ir gyvenvietėse vykdavo kasmet. Dainų šventės vyko net ir sovietmečiu, į jų repertuarą įjungiant ir liaudies bei patriotines dainas. Vos patvirtinus būsimos dainų šventės repertuarą, prasideda pasirengimas rajonuose – ten vyksta vietinės dainų šventės. Į Dainų šventę sostinėje patenka tik atrinkti geriausi kolektyvai ir ansambliai. Lietuvoje vyksta dvejos dainų šventės – suaugusiųjų, kuriose dalyvauja ir jaunimo kolektyvai, atliekantys suaugusiųjų repertuarą, bei moksleivių dainų šventės. Pasirengimas moksleivių dainų šventėms – tai lyg mokykla, auklėjanti jaunimą mylėti ir mokėti dainuoti liaudies dainas. Moksleivių dainų šventės – tai labai jaunatviškas, bet kiek sumažintas Dainų šventės modelis. Daug metų mini dainų šventes įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje rengia lietuvių emigrantai bei lietuvybę saugantys jų palikuonys. Dabartinės dainų šventės susideda iš trijų dalių – Šokių diena, Ansamblių (etnografinių ir folklorinių) vakaras ir didingiausia – Dainų diena. Į Dainų šventes, kurios vyksta kas ketveri metai arba kartais derinamos prie valstybei ypatingai svarbių datų, susirenka per 30 000 atlikėjų; vien chorų būna per 400. Paskutinioji – šešioliktoji – dainų šventė vyko 2003 m., šeštoji moksleivių dainų šventė – 2005 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, išsiplėtė Dainų švenčių dalyvių geografija – į jas dalyvauti atvyksta tautiečiai iš 10 – 15 kitų šalių, tad ir šventė pradėta vadinti Pasaulio lietuvių dainų švente.
KERNAVĖ
Kernavė – išskirtinė vietovė, liudijanti unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus – į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2004 m. Kernavė – vienintelis Baltijos šalyse penkių piliakalnių kompleksas, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Tik šioje vietovėje geriausiai galima pajusti baltų priešistorę ir Lietuvos valstybės ištakas. Kernavėje randami unikalūs kultūrų pėdsakai nuo X tūkstantmečio prieš mūsų erą iki ankstyvųjų viduramžių. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, kurių gynybai buvo naudojami piliakalniai. Piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, Lietuvoje funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Šalies teritorijoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau visame Baltijos jūros regione nerasime kito tokio penkių piliakalnių komplekso. Piliakalniai – išraiškingiausias Kernavės kultūrinio rezervato elementas. Tai istorinių-gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Kernavė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikoje paminėta 1279 m. XIII a. Kernavė – feodalinis Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių išsidėstęs miestas. Tuo metu Kernavė buvo pirmoji Lietuvos sostinė – svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras. Tai Kernavės klestėjimo amžius. 1390 m., kryžiuočių antpuolio metu, Kernavė buvo visiškai sudeginta. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis, puikiai užkonservavęs visą organiką, o tuo pačiu ir miestelėnų – lietuviškosios Trojos gyventojų – gyvenimo pėdsakus. Skirtingai negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išliko visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai, kurie puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją. Šioje vietovėje, kuri turi Valstybinio Kernavės rezervato statusą, jau beveik 30 metų vyksta sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje sukaupti gausūs unikalių radinių rinkiniai. Liepos pradžioje, minint Valstybės dieną, Kernavėje vyksta įspūdingos „Gyvosios archeologijos dienos“, kuriose demonstruojami senieji amatai, koncertuota senosios muzikos ansambliai, kovų meną demonstruoja įvairių šalių karybos klubai. Joninės – dar viena ypatingai gausi ir pagal senąsias tradicijas bei apeigas Pajautos slėnyje švenčiama šventė. Kita efektinga šventė – kasmet rugpjūčio pabaigoje vykstantis Baltijos ir Šiaurės šalių neofolko festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Nuo 2005 m. norintiejituriningai praleisti laisvalaikį galės dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose.
PLANAI
Kaziuko mugę, kuri nuo 17 a. pradžios iki šių dienų vyksta Vilniuje, bei Vilniaus krašto verbas planuojama įtraukti į UNESCO globojamų objektų sąrašą. Įrašymo procesas trunka porą metų – siūlymus įvertina nepriklausomi ekspertai, jie atvažiuoja ir viskąsutikrina, bendrauja su žmonėmis ir tik tuomet pasiekia galutinį sprendimą.

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

 

Įžanga

Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga, teikdama materialines gėrybes bei komfortą, kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai. Kadangi aplinkos apsaugos problemų pavienės valstybės ar kraštai jau nebegali išspręsti, tenka jungti jų pastangas, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Rimčiau aplinkos apsauga imta rūpintis rik po antrojo pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žeme, vanduo, oras, miškai — buvo naudojami tiek, kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmonijos egzistencijai. 1948 m. UNESCO iniciatyva buvo sukurta Tarptautine gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga IUCN {International Union for Conservation of Nature and Natural Resources), kurios tikslas – skatinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir išsaugojimą ekonominei bei socialinei plėtrai, mokslui ir kultūrai. ji rūpinasi retų bei nykstančių augalų, gyvūnų, biocenozių apsauga, skleidžia gamtos apsaugos idėjas, koordinuoja naujų draustinių, rezervatų ir nacionalinių parkų steigimą.

Tarptautinės gamtosaugos organizacijos
Gamtosaugos problema tiesiogiai susijusi su visuomenės vystimusi, jos gamybinių jėgų plėtojimusi, taigi iškyla kartu su jų, atsiradimu. Gamtosaugos normų randama jau paprotinėje teisėje bei pirminiuose rašytiniuose teisės šaltiniuose. Tačiau iki XX amžiaus gamtosauga tebuvo kiekvienos valstybės vidaus reikalas.
XX amžiaus pradžioje pradėta steigti pirmąsias tarptautines gamtosaugos organizacijas, o antrojoje mūsų amžiaus pusėje ekologinė problema bei jos sprendimo mastas peržengė valstybių, regionų, žemynų ribas ir pasidarė globaliniai.
Visos šalys vaidina lemiamą, vaidmenį sprendžiant pasaulio gamtosaugos problemą kadangi dalyvauja tarptautinių gamtosaugos organizacijų darbe, yra daugelio svarbiausių akcijų šioje srityje iniciatorės, pavyzdžiui, iniciatyva dėl branduolinio ginklo bandymo sferų apribojimo, kosmoso ir kt. Gamtosauga mūsų šalyje glaudžiai susijusi su taikos išsaugojimu planetoje ir vaisingu visų valstybių bendradarbiavimu šiose srityse: gamtosaugos politika išplaukia tiek iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės funkcijų rūpintis gamtos išteklių bei gamtinės aplinkos apsauga.
1910 metais Grace įvykęs VIII tarptautinis zoologų kongresas bei 1913 metais įvykusi Berno konferencija tarptautinės gamtosaugos klausimais pradėjo plačią tiems laikams diskusiją, jog reikia imtis priemonių gamtos vertybėms, kurioms, sparčiai vystantis kapitalizmui bei jo gamybinėms jėgoms, iškilo didelė grėsmė, išsaugoti. Berno pasitarime organizuojamas pirmas tarptautinis gamtosaugos organas — Tarptautine konsultacinė gamtosaugos klausimų komisija. 1928 metais Tarptautinė biologijos mokslų sąjunga įsteigia Tarptautinį dokumentacijos gamtosaugos klausimais biurą, o 1929 metais Ramiojo vandenyno mokslinis kongresas įsteigia Nuolatinį gamtos apsaugos komitetą. 1923 metais Paryžiuje sukviečiamas tarptautinis pasitarimas—kongresas aplinkos apsaugos klausimais. Tokie kongresai buvo organizuoti 1921, 1933, 1947 metais. Tuo laiku gamtosauga planetoje pradėjo įgauti vis didesnį užmojį ir minėti tarptautiniai organai neatitiko gyvenimo keliamų reikalavimų. Todėl Prancūzijos vyriausybė ir Suvienyt Nacijų Organizacijos švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO) 1948 metais įsteigė Tarptautinį gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. Tai savarankiška tarptautinė nevalstybinė visuomeninė organizacija.
SNO programos ekologiniais klausimais (JUNEP) sekretoriato duomenimis, šiuo metu nevyriausybinių gamtosaugos organizacijų yra 532. Iš jų: Pasaulinė profsąjungų federacija, Pasaulinė aplinkos išteklių taryba, Pasaulinė gyvūnų apsaugos federacija, Tarptautinė turistų sąjunga, Tarptautinė architektų sąjunga ir kt. Kiekviena iš šių organizacijų atlieka didesnį ar mažesnį gamtosaugos darbą. Tačiau vadovaujantį vaidmenį iš jų vaidina Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS).

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

Garo mašinų ir vidaus degimo variklių amžius, elektros, radijo ir televizijos epocha, atomų bei raketų, robotų ir kompiuterių era yra tapęs šis šimtmetis. Pasiekta energijos plėtros aukščiausia riba. Ateitis neįsivaizduojama be žmogui pavaldžių energijos išteklių. žmonija vartoja energiją iš didelio, bet ne iš neišsenkamo gamtos aruodo. Pvz., bendras globalinis pirminių energijos išteklių sunaudojimas sudaro 8,2 TWh per metus. Mokslininkų skaičiavimais, kuro išteklių gali užtekti 2-3 šimtmečiams. Tačiau iki to laiko žmonija, be abejo, atras naujus energijos šaltinius. Tiesa, yra ir kitokia nuomonė. Apie 80 proc. pasaulio energetinių poreikių tenkinama naudojant organinį kurą: naftą, gamtines dujas, akmens anglis. Naudojant naftą, pagaminama daugiau negu trečdalis visos reikalingos energijos. Manoma, kad jos atsargų turėtų užtekti dar XXI amžiui. Labai išplėstas švariausio organinio kuro – gamtinių dujų naudojimas pasaulyje (apie 1/5 visos naudojamos energijos). Jų atsargos dar mažesnės negu naftos. Didžiausios atsargos yra akmens anglių. Dar ne visiškai aiški atominės energetikos ateitis. Geriausios atsikuriančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens, bio, geoterminės energijos perspektyvos.
Deja, tenka pripažinti, kad jų realios galimybės Lietuvoje nėra didelės ir panaudojimui prireiks dar daug laiko. Ne mažiau aktuali ir energetikos ekologinė problema. Daugelis medžiagų, kurias transportas, pramonė, energetika išmeta į aplinką, yra žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms.
Nemaža dalis teršalų ore išlieka ilgokai, nepripažįsta valstybių sienų, kaip “rūgštūs lietūs”, kurie padaro didelių nuostolių aplinkai, žemės ūkiui, miškams, žmonių sveikatai. Tyras oras reikalingas ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai. Gamtinės aplinkos tvarumo kontekste jis užima ypatingą vietą. Per atmosferą yra teršiamos visos kitos sferos. Antropogeninę veikla padidino atmosferos dinamiką – dažniau kartojasi uraganai, potvyniai ir kitos stichinės nelaimės.
Siekiant išsaugoti atmosferos oro kokybę, reikia didesnį dėmesį skirti ir mūsų augalijos išsaugojimui, nes ji tapo atmosferos teršalų filtru ir saugo mus.
Išsivysčiusiose šalyse atmosferos oras švarėja, nes taikomos mažai atliekų paliekančios technologijos, statomi efektyvūs valymo įrenginiai, o Lietuvoje kol kas tai vyksta dėl ekonomikos krizės ir energijos vartojimo sumažėjimo, išskyrus automobilių transporte. Tiesa, įgyvendinamos ir įvairios gamtosaugos priemonės. Tačiau didelę atmosferos taršos dalį sudaro kita šalių atmosferos taršos įtaka. Kaip žinia, didžiausias atmosferos teršėjas Lietuvoje yra automobilis. Lengvųjų automobilių plėtra niokoja miestus. Gatvėse lieka vis mažiau vietos, susidaro automobilių “kamščiai”, labiau teršiamas oras, kuriuo kvėpuoja pėstieji. Platinti gatvėms, statyti miestų apvažiavimo tuneliams ir viadukams, nevienodų lygių sankryžoms, išskirti pėsčiųjų gatvėms ir kt. reikia daug lėšų.
Teršalų išmetimai ir energetika Atmosferoje visada yra gamtinės ir antropogeninės kilmės priemaišų. Pirmosioms priskiriamos augalinės, gyvulinės ir kosminės kilmės dulkės, jūros druskos dalelės, rūkas, miškų gaisrų dūmai, vulkaninės dulkės ir dujos. Gamtinis atmosferos teršimas yra foninis ir mažai keičiasi. Atmosferos teršimas ypač padidėjo XX a. antrojoje pusėje dėl intensyvios energetikos, pramonės, transporto plėtros. Šie taršos šaltiniai ir toliau tebėra didžiausi atmosferos teršėjai. Iš viso šalyje į atmosferą 1996 m. buvo išmesta 510,9 tūkst. t teršalų. Pastebimas žymus CO dujų dalies padidėjimas bendrame išmetimų į atmosferą balanse. Tai dėl įvairių transporto priemonių, pirmiausia automobilių, išskiriamo CO. Daugiausia išmetama į atmosferą CO, SO2, Nox, dulkių ir angliavandenilių. NOx kiekiai pateikiami paprastai perskaičiavus juos į NO2. Pagrindiniai atmosferos teršalų šaltiniai šalyje yra mobilūs (transporto priemonės) ir stacionarūs (pramonės, energetikos įmonės) taršos šaltiniai. Pvz., 1996 m. iš stacionarių taršos šaltinių išsiskyrę apie 150 tūkst. t teršalų. Iš mobilių šaltinių (autotransportas, aviacija, laivynas, geležinkeliai, statybos mašinos) į atmosferą pateko 71 proc. visų išmetimų. Autotransporto dalis jose sudaro net 96 procentus.
Kalbant apie stacionarių šaltinių atmosferos taršos ingredientus, reikia pasakyti, kad net iki 98 proc. visų išmetimų tenka 5-iems labiausiai paplitusiems: CO, SO2, NOx, dulkėms ir angliavandeniliams.
Vyraujantis atmosferos teršalas CO – labai toksiškas, 4 pavojingumo klasės junginys. Jo didžiausia leistina koncentracija (DLK) yra 5 mg/m3. CO maksimalios koncentracijos būna didmiesčiuose ir prie magistralių. Nors vidutinė metinė CO koncentracija Lietuvoje nesiekia DLK, tačiau didmiesčiuose kartais ji būna didesnė. 1994 m. energetikai teko 11 proc. visų į atmosferą išmetamų teršalų, 1996 m. energetika išmetė 9,5 proc. visų atmosferos teršalų, arba 41 proc. stacionarių atmosferos taršos šaltinių teršalų.
Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau, būtina pabrėžti, jog pirmiausia dėl gamybos nuosmukio atmosferos teršimas Lietuvoje sumažėjo beveik perpus palyginti su 1990 m. lygiu. šiuo metu, veikiant Ignalinos AE, Lietuva tenkina visų pasirašytą tarptautinių aplinkosaugos konvencijų įsipareigojimus atmosferos taršos srityje, Ženevos tolimosios tarpvalstybinės taršos konvencijos, Sofijos protokolo dėl NOx išmetimo arba jų tarpvalstybinių srautų sumažinimo kontrolės ir kitokius reikalavimus. Kad sieros 1990 m. kritinės apkrovos nebūtų didesnės, SO2 išmetimus iš stacionarių šaltinių dar reikia sumažinti Mažeikių, Marijampolės, N.Akmenės, Utenos, Varėnos, Rokiškio, Vilniaus ir Klaipėdos rajonuose.

Lietuvos paviršinio vandens kokybė
Per metus Lietuvos teritorija prateka 4075 mln. m3 vandens ir 450 mln. m3 to kiekio yra užteršta (1989 m. duomenys). Pagal standartus valomas vanduo sudaro 25,4%, nepakankamai gerai valomas vanduo — 46,9%, nešvarus vanduo — 27,6% viso pratekančio vandens. Vien Vilniaus ir Kauno mietų užteršiamas vanduo sudaro 40% viso tekančio užteršto vandens.
Lietuvoje galioja buvusios SSSR bendrieji reikalavimai ir didžiausios leistinos koncentracijos (DLK) (su kai kuriais laikinais pakeitimais ir papildymais) vandens objektams, skirtiems naudoti žuvininkystės ir kultūriniams bei buitiniams tikslams. Visi respublikos paviršiniai vandenys turi tenkinti žuvininkystei naudojamų vandenų reikalavimus.
Upių vandenyje tiriamų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos. Ištirpusio deguonies — < 6 mg/1; BDS5 – 2 mg O,/l; amoniakas ir amonio druskos – 0,39 mgN/1; nitritai – 0,02 mgN/1; bendras azotas – 0,2 mg/1; fosfatai – 0,08 mgP/1; bendras fosforas – 0,2 mg/1; kalcis – ISO mg/1; magnis – 40 mg/1; natris – 120 mg/1; kalis – 50 mg/1; sulfatai – 100 mg/1; chloridai – 300 mg/1; geležis – 0,1 mg/1; varis — 1 + fonine reikšme [Xg/I; cinkas – 10 [ig/1; švinas – 100 p.g/1; manganas – 0,01 mg/1; bendrasis chromas – 5 (Ag/1; kadmis – 5 )J.g/l; nikelis – 10 (J.g/1; fenoliai – 0,001 mg/1; anijoniniai detergentai – 0,1 mg/1; naftos produktai – 0,05 mg/1. Pagal Lietuvoje naudojamą vandens užterštumo klasifikaciją:
I klases vanduo yra labai švarus, natūralaus gamtinio fono, atitinkantis pačius griežčiausius žuvininkystei naudojamo vandens reikalavimus;
II klasės vanduo yra švarus, tinkamas ruošti geriamąjį vandenį, kultūriniams bei buitiniams poreikiams, maudytis;
III klasės vanduo – mažai užterštas, bet jo naudojimas ribotas;
IV klases vanduo — vidutiniškai užterštas;
V klases vanduo — smarkiai užterštas;
VI klases vanduo — labai smarkiai užterštas, net netinka transportuoti.
Pagal pagrindines teršiančiąsias medžiagas Nemuno vanduo (1993 m.) yra vidutiniškai užterštas, priklauso IV užterštumo klasei, tai sąlygoja dideli organinių medžiagų kiekiai (pagal BDS5 ).

Neries vandens kokybė (pagal BDS , neorganinį azotą, fosfatus) 1993 m. priklausė II—III vandens užterštumo klasei, tik žemiau Vilniaus – IV klasei, t.y. vidutiniškai užterštas.
Nevėžio vanduo žemiau Panevėžio ir Kėdainių dėl gerokai padidėjusios fosfatų koncentracijos priskiriamas V—VI užterštumo klasei, t.y. labai smarkiai užterštas.
Daugumos Lietuvos upių vanduo yra mažai užterštas, t.y. priklauso I—III užterštumo klasei. Upėse vanduo dažniausiai yra gelsvos, žalsvos spalvos arba bespalvis. Smarkiai teršiamuose upeliuose vanduo esti pilkšvos, net juodos, pasitaiko ir baltos spalvos. Jų vanduo yra silpnai šarminis bei šarminis.
Upių vandenims būdinga didelė organinė tarša: 70% kontroliuojamų vietų užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 virsija DLK 1-2 kartus, 21% vietų — 2—3 kartus. Upės labiausiai teršiamos buitiniais ir pramoniniais nutekamaisiais vandenimis, per polaidį arba po smarkių liūčių išplautų ir apardytų krantų žemėmis.
Nitratų ir nitritų koncentracija Nemune 1,5—2, Neryje, Mūšoje bei Šešupėje 7-10 kartų viršija leistiną normą. Vidutinio dydžio ir mažose upėse ši norma viršijama 1-2 kartus.
Labiausiai paviršinis vanduo yra užterštas sunkiaisiais metalais Kaune, Šiauliuos ir Panevėžyje. Daugelio rajonų šuliniu vanduo užterštas vario bei cinko jonais.
Kuršių marių ir Baltijos jūros pakraščių vanduo yra užterštas amonio jonais 1,2-2,6 DLK, nitratais – 2,5-8,8 DLK, fenoliu – 12-13 DLK ribose. Vidutine fenolio koncentracija Kuršių mariose yra 3,6-14,67 mg/kg, o pakrantėse ir atviroje jūroje – 0,73-2,69 mg/kg.

Nutekamųjų vandenų valymas ir jo būdai

Pramoniniai nutekamieji vandenys valomi mechaniniais, cheminiais, fiziniais cheminiais, biologiniais ir terminiais budais.
Valymo budai skirstomi rekuperacinius ir destrukcinius. Rekuperaciniais metodais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos ir tolesniam naudojimui perdirbamos vertingos medžiagos, destrukciniais — vandenis teršiančiosios medžiagos suardomos ir pašalinamos dujų bei nuosėdų pavidalu.
Valymo metodas parenkamas atsižvelgiant į sanitarinius ir technologinius reikalavimus, kuriuos turi tenkinti valomas vanduo (tai priklauso nuo tolesnio vandens panaudojimo); nutekamųjų vandenų kiekį, įmonės energetinius ir materialinius išteklius, valymo įrenginių užimamą plotą, valymo metodo veiksmingumą.
Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas. Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai esti pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali buti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Pirrniausia vanduo košiamas pro įvairias groteles. Po to, pašalinus putas, nusodinamos smulkesnės priemaišos ir atskiriamos organinės, ir galiausiai vanduo filtruojamas.
Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Įvairūs cheminiai junginiai – rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama:
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus — kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na CO ), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH4OH);
3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magnezitas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo rėžimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan. Paskutiniuoju metu siūloma šarminius nutekamuosius vandenis valyti dūmais ir šitaip ne tik neutralizuoti vandenį, bet ir pašalinti iš dujų kenksmingus rūgščių junginius.
Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi buti artima neutraliai (pH = 6,5-8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali buti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų adsorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15 – 30 mm., antroji -kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtnėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).
Biologinis nutekamųjų vandenų valymo procesas panašus į natūraliųjų vandens telkinių apsivalymo procesus, pagrįstus įvairių mikroorganizmų veikla ir organinių teršalų oksidacija.

Išvados

Sparčiai plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologines sistemos ,,žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Reikia pabrėžti, kad aplinkos tarša Lietuvoje jau gresia mūsų tautos genetiniam fondui, jos biologiniam egzistavimui. Todėl norint rasti optimalią žmogaus ir gamtos sąveiką, būtiną giliau pažinti gamtos reiškinių dėsningumus bei ugdyti ekologinį mąstymą, kad būtų aišku, ką ir kaip reikia saugoti. Vertinant aplinkos kokybę, reikėtų atsižvelgti į šiuos pagrindinius aspektus: ekonominį (racionalų gamtos turtų naudojimą), ekologinį (gamtos išteklių savaiminio atsinaujinimo galimybes, gyvosios gamtos įvairovės išlaikymą ir kt.), socialinį (gyventojų sveikatingumo, darbo našumą, bendravimo sąlygas, demografinius pokyčius ir kt.), estetinį ir kultūrinį. Kitaip beatodairiškas grubus žmogaus kišimasis į Žemėje vykstančius procesus vadovaujantis trumparegišku požiūriu, vaikantis vienadienės naudos artina mus prie ekologinės katastrofos.

Literatūros sąrašas

1. Gajauskaitė R., Gamtos apsauga. Vilnius, 1988.
2. Pranas Baltrūnas, Aplinkos apsauga. Vilniaus Enciklopedija 1996.
3. www.geogrfic/ecology.html

Jungtinių tautų organizacija ir pagrindiniai jos organai

 

Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir, deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma ką tik pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.
Kaip atsirado šis vardas? Terminą “Jungtinės Tautos” sugalvojo JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente “Jungtinių Tautų Deklaracija”, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.
1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją, kurių pagrindinis tikslas – taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės – 185 šalys.
Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus, puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų. Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS CHARTIJA
Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono.
JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus: išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius / santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.
Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba.
Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų. Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios organizacijos.

PAGRINDINIAI JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS ORGANAI
JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis – Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.
Generalinė Asamblėja
Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais – sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.
Remiantis JTO Chartija, pagrindiniai Generalinės Asamblėjos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, taip pat nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; (2) skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus teisių garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; (3) teikti pasiūlymus kaip spręsti kiekvieną, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių, problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų. Pavyzdžiui, sesijoje, kurioje buvo apžvelgta 1998 – 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo, nusiginklavimo, vystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.
Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindiniai šeši komitetai yra šie: (1) Pirmasis komitetas (nusiginklavimas ir su tuo susiję tarptautinio saugumo klausimai), (2) Antrasis komitetas (ekonomikos ir finansų klausimai), (3) Trečiasis komitetas (visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai), (4) Ketvirtasis komitetas (specialusis politinis ir dekolonizacijos komitetas), (5) Penktasis komitetas (administravimo ir biudžeto klausimai) ir (6) Šeštasis komitetas (teisės klausimai). Taip pat yra Generalinis komitetas, kurį sudaro Generalinės Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas ir šešių pagrindinių komitetų pirmininkai, ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas.
Jungtinių Tautų darbą visus metus daugiausiai lemia Generalinės Asamblėjos sprendimai, t.y. daugumos narių valia, išreikšta rezoliucijose. Tuo metu, kai nevyksta Generalinės Asamblėjos sesija, darbą vykdo šeši pagrindiniai komitetai ir kiti organai, skirti nagrinėti specifines problemas, bei JTO Sekretoriatas – Generalinis sekretorius ir jo tarptautinių pareigūnų personalas.
Saugumo Taryba
Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.
Saugumo Tarybą sudaro 15 narių. Penkios valstybės – Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – yra nuolatinės Tarybos narės. Kiti 10 narių yra Generalinės Asamblėjos renkami dviejų metų kadencijai. Pastaruoju metu yra diskutuojama apie narystės Saugumo Taryboje pakeitimus siekiant, kad narystės kriterijai labiau atitiktų šiandieninę pasaulio politinę ir ekonominę realybę. Tam, kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių sutikimas. Priimant sprendimus esminiais klausimais, rezoliucija patvirtinama tik tuomet, kai nei viena valstybė, nuolatinė ST narė, nepasinaudoja veto teise. Vadovaujantis Chartijos nuostatomis, Saugumo Tarybos sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.
Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos pagrindinės Saugumo Tarybos funkcijos ir nustatyti įgaliojimai: (1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; (2) nagrinėti kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; (3) rekomenduoti būdus kaip tokius ginčus reikia sureguliuoti ir nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; (4) kurti ginkluotės kontrolės planus; (5) raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos sustabdymui; (6) esant būtinybei, imtis karinių veiksmų; (7) vykdyti Jungtinių Tautų globos funkcijas.
Reikia pastebėti, kad svarstant taikos išlaikymo problemas, visų pirma konfliktą yra stengiamasi sureguliuoti taikiais metodais. Paprastai tokiais atvejais yra siunčiami taikos palaikymo būriai, kurių tikslas būna išskirti konfliktuojančias puses ir padėti susėsti joms prie derybų stalo. Saugumo Taryba gali naudoti ir kitus būdus, jeigu konfliktuojančios šalys neatsižvelgia į jos reikalavimus. Dažniausiai tai yra įvairios ekonominės sankcijos arba embargas karinei amunicijai. Labai išskirtinais atvejais Saugumo Taryba turi teisę kreiptis į specialiai tokiems atvejams numatytas valstybes, JTO nares, prašydama dalyvauti militaristinėse akcijose.
Taip pat, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai renkant naują Generalinį sekretorių bei į JTO priimant naujas nares.
Ekonominė ir Socialinė Taryba
Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje. Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės.
Ekonominę ir socialinę tarybą sudaro 54 nariai, Generalinės Asamblėjos metu renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra perrenkami. Tarybos sesijos vyksta dukart metuose po vieną mėnesį. Viena sesija vyksta Niujorke, kita – Ženevoje. Taip pat būna šaukiami ministrų lygio susirinkimai, kuriuose būna svarstomi globaliniai ekonominiai bei socialiniai klausimai. Nuo 1998 m. Taryba diskutuoja ir humanitariniais klausimais.
Pagrindinės Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai. Jame formuojamos politinės rekomendacijos šiais klausimais, kurias būtų galima pateikti Jungtinių Tautų narėms ir visais sistemai; (2) vykdyti ir inicijuoti tyrimus bei pranešimus ir teikti rekomendacijas tarptautiniais ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo, sveikatos ir su šiomis sritimis susijusiais klausimais; (3) ugdyti pagarbą visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir skatinti jų laikytis.
Ne sesijos metu Tarybos darbą atlieka pagalbiniai organai – komitetai ir komisijos, kurie apie savo kuruojamų sričių darbo rezultatus reguliariai informuoja Tarybos narius. Pagalbinį Tarybos mechanizmą sudaro devynios funkcinės komisijos (Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir technikos panaudojimo plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), penkios regioninės komisijos (Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno, Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), keturi nuolatiniai komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų, nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė, plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir pavojingų prekių transportavimas.
Kaip jau buvo minėta, remdamasi JTO Chartija, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su tomis pačiomis problemomis. Dažnai nevyriausybinės organizacijos turi specialios patirties ar techninių žinių, kurios yra ypač vertingos. Pastaruoju metu Taryba konsultuojasi su daugiau kaip 1500 nevyriausybinių organizacijų, kurios yra skirstytinos į tris kategorijas. Nevyriausybinės organizacijos, kurioms suteiktas patariamasis statusas, gali siųsti stebėtojus į viešus Tarybos ir jos patariamųjų organų posėdžius, teikti pareiškimus ir pan.
Globos Taryba
Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja valstybe, Jungtinų Tautų nare.
Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5 nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei.
Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje, Nyderlandų Karalystėje.
Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės. Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų tarptautinės teisės specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip pagalbines priemones nustatant teisės normas.
Tarptautinio Teismo veiklą galima iliustruoti Jungtinių Tautų prokurorų darbu tiriant karo nusikaltimus Kosove, kur yra ekshumuoti 2 108 palaikai, tačiau, pasak JT vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte, “tikras etninių albanų aukų skaičius gali būti daug didesnis”. Kalboje JTO Saugumo Tarybai C. del Ponte sakė gavusi pranešimus apie 529 kapavietes. Teismo medicinos ekspertai kol kas ištyrė maždaug trečdalį šių vietovių.
Sekretoriatas
Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.
Generalinis sekretorius
Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip “svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas”. Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams.
Jungtinių Tautų Chartija Generalinį sekretorių įgalioja atkreipti dėmesį į kiekvieną faktą, kuris, jo nuomone, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Kasmet Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Suprantama, kiekvienas Generalinis sekretorius savo veiklą organizuoja atsižvelgdamas į konkretų laikmečio kontekstą. Pavyzdžiui, šeštasis Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali 1992 m., atsižvelgdamas į Saugumo Tarybos pasiūlymus, paskelbė “Taikos darbotvarkę” – toli siekiančius pasiūlymus, kaip veiksmingai palaikyti ir stiprinti taiką pasaulyje po šaltojo karo. Dabartinis Generalinis sekretorius Kofi A.Annan dar 1997 m. liepą yra paskelbęs “Jungtinių Tautų atnaujinimo”, t.y. reformų, kuriomis siekiama JTO šeimos veiklą dar labiau priartinti prie realių tarptautinių problemų sprendimo, programą. 1998 m. balandžio mėnesį, kalbėdamas Saugumo Tarybos posėdyje, Generalinis sekretorius kalbėjo apie ypatingo dėmesio poreikį Afrikos kontinento tautoms, draskomoms etninių konfliktų ir kenčiančioms nuo skurdo ir ekonominių nepriteklių.
TARPVYRIAUSYBINĖS JUNGTINIŲ TAUTŲ AGENTŪROS
Bendradarbiavimo sutartis Jungtinių Tautų Organizacija yra pasirašiusi su įvairiomis tarpvyriausybinėmis agentūromis. Šios agentūros yra atskiros, autonomiškos organizacijos, kurios per jų veiklą koordinuojančią Ekonominę ir socialinę tarybą bendradarbiauja tarpusavyje bei su Jungtinėmis Tautomis. Jos kasmet turi atsiskaityti šiai Tarybai.
Chartijoje yra numatytas bendradarbiavimas su šiomis septyniolika specializuotų agentūrų: Tarptautine Darbo Organizacija (angl. ILO), Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO), Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO), Pasauline Sveikatos Organizacija (angl. WHO), Pasaulio banku (kurį sudaro Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, angl. IBRD, Tarptautinė plėtros asociacija, angl. IDA, Tarptautinė finansų korporacija, angl. IFC, Daugiašalio investicijų garantavimo agentūra, angl. MIGA), Tarptautiniu Valiutos fondu (angl. IMF), Tarptautine Civilinės Aviacijos Organizacija (angl. ICAO), Visuotinė pašto sąjunga (angl. UPU), Tarptautine telekomunikacijos sąjunga (angl. ITU), Pasauline meteorologijos organizacija (angl. WMO), Tarptautine jūreivystės organizacija (angl. IMO), Pasauline intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO), Tarptautiniu žemės ūkio plėtros fondu (angl. IFAD) ir Jungtinių Tautų Pramonės plėtros organizacija (angl. UNIDO). Be to, 1957 m. buvo įkurta Tarptautinė atominės energetikos agentūra (angl. TATENA), o 1995 m. – Pasaulinė prekybos organizacija (angl. WTO). Jungtinės Tautos taip pat bendradarbiauja su BSMP (Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos, angl. GATT), nors BSMP yra daugiašalis susitarimas, nustatantis tarptautines prekybos normas ir neturi formalaus specializuotos agentūros statuso.
Neesant galimybių išsamiai pristatyti kiekvieną tarpvyriausybinę agentūrą, šiame darbe bus trumpai apžvelgti keleto pagrindinių tarpvyriausybinių agentūrų tikslai ir veikla.
Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization). Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje. Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad, formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.
Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį, tobulinti fermose, miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms.
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO – United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) savo veiklą pradėjo 1946 m. pabaigoje. Svarbiausias UNESCO tikslas yra prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje tarptautinio bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse pagalba. Švietimas – svarbiausia UNESCO veiklos sritis. Taip pat yra vykdomos programos gamtos mokslų, socialinių ir humanitarinių mokslų, komunikacijų srityse. Didelis dėmesys yra skiriamas kultūrinei veiklai rūpinantis kultūros paveldo apsauga, kultūriniais plėtros aspektais, kūrybos ir kūrybingumo skatinimu, kultūrinio tapatumo ir žodinių tradicijų išsaugojimu, taip pat knygų platinimu ir skaitymo skatinimu.
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (angl. WHO-World Health Organizaation) įsikūrimo diena – (1948 m.) balandžio 7-oji kasmet yra minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. WHO siekia, kad visi žmonės taptų kiek įmanoma sveikesni. 1977 m. buvo paskelbta “visų žmonių sveikatingumo programa iki 2000 metų”. Ši strategija yra grindžiama visų pirma profilaktika, kurią sudaro švietimas apie pagrindines sveikatos problemas, pakankamas maitinimasis ir tinkamas maistas, švarus vanduo ir sanitarija, motinos ir vaiko sveikata, šeimos planavimas, skiepijimas nuo pagrindinių užkrečiamų ligų, vietinių ligų prevencija ir kontrolė, tinkamas paplitusių ligų ir sužeidimų gydymas, svarbiausių vaistų teikimas.
TARPTAUTINĖ TAIKA IR SAUGUMAS
Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JTO uždavinys ir šios organizacijos veiklos prasmė. JTO Chartijoje yra nubrėžtas tikslas, kurio privalo laikytis visos valstybės- JTO narės: visus konfliktus spręsti taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. Kita vertus, šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems pasaulio gyventojams.
Vis dėlto, visa ko pradžia yra taikių tarpvalsybinių santykių užtikrinimas. Reikia pripažinti, kad per visą savo istoriją Jungtinių Tautų pastangos daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne 1948-1949 m., Kuboje 1962 m., Artimuosiuose Rytuose 1973 m. 1988 m. Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano -Irako karo baigtį, o sekančiais metais – derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano. 1990 m. JTO suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje, Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant eilę konfliktų kitose šalyse. Šiuo metu pasaulyje vyksta 16 taikos palaikymo operacijų.
Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo Neplatinimo sutartis, 1996 m. – Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali. Visų pirma todėl, kad sutarties iki šiol vis dar nepasirašė Indija, Pakistanas, Kuba ir Izraelis. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus K. Annan’o nuomone “branduolinio karo grėsmė vis dar yra labai reali, o priešraketinės gynybos sistemų tobulinimas panaikintų jau pasiektą pažangą, ratifikuojant nusiginklavimo sutartis” (4, 2000 04 26).
Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.), bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m. daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos, Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.
Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais. Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomi įvairūs metodai. Kai kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius diplomatijos kanalus. Kartais šiuo tikslu yra organizuojamos konfliktuojančių kreipiamasis į Tarptautinį Teismą ir pan. Kritiškais atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo pajėgas su tikslu sustabdyti konflikto gilėjimą ir įmanomą jo sprendimo būdą. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus. Pavyzdžiui, ugnies nutraukimo linija tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro ginčytinoje teritorijoje buvo įsteigta dar 1949 m., Kipro saloje JT kariai yra dislokuoti nuo 1964 m. konflikto tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro turkų mažumos. Kita vertus, mėnesio užteko išspręsti Libijos ir Čado konfliktą dėl Aouzou teritorijos.
Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų abiejų derinys. Taikos palaikymo pajėgas sudaro dalinių kontingentai, kuriuos siunčia valstybės, JTO narės, ir finansuoja tarptautinė bendrija,. Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik savigynai. Nuo 1948 m., kai Jungtinės Tautos pirmąkart panaudojo savo karius taikos palaikymo tikslui, 118 šalių į šias pajėgas savanoriškai atsiuntė daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir civilinį personalą. Šios taikos palaikymo pajėgos, kartu su tūkstančiais civilių žmonių dalyvavo 49 taikos palaikymo misijose. Šiuo metu maždaug 12 500 karių ir policijos atstovų dalyvauja 16 taikos palaikymo operacijų. Ypatingas dėmesys šiomis dienomis tenka Artimųjų Rytų taikos palaikymo procesui. Ginkluotas konfliktas tarp Izraelio ir Arabų valstybių tęsiasi nuo 1948 m., Izraelio armijai okupavus dalį Palestinos teritorijos. Keletą kartų konfliktas buvo persiritęs į karinius santykius 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. Nuo to laiko Jungtinių Tautų kariai patruliuoja buferinėje zonoje Sinajaus kanuose tarp Izraelio ir Egipto. 1974 m. mažesnės Jungtinių Tautų karių pajėgos patruliuoja Golano aukštumose, dėl kurių konfliktuoja Izraelis ir Sirija. Didelės Jungtinių Tautų pajėgos po Izraelio invazijos 1978 m. buvo pasiųstos į Libaną.
ŽMOGAUS TEISĖS IR HUMANITARINĖ PAGALBA
Taikos atstatymas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis organizacijomis, valstybėmis-donorais įvairiais būdais remia demokratiškas vyriausybes, konsultuoja įstatimdavystės klausimais, organizuoja rinkimus, stebi žmogaus teisų padėtį. Be to, didelis dėmesys yra skiriamas administracijos darbo atstatymui, sveikatos, švietimo bei kitiems klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos kolonija Kongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso, daugiau kaip 45 valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją, Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, , Jungtinių Tautų pastangų dėka, dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.
Vienas iš pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisų srityje buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai skelbia, kad “visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis” ir gali naudotis visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis “be tokių skirtumų, kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų padėtis”. Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių teisių. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės, įsteigė 18 narių Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų, o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija apskritai nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir imasi atitinkamų priemonių prieš ypač aktualius moterų teisių bei kitus žmogaus teisių (pvz.: apsisprendimo, vaikų, ekonomines, socialines ir kultūrines, vystymosi teisių) pažeidimus, religinį nepakantumą, rūpinasi migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių asmenų apsauga, mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido -valstybės primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos sistemos kaip oficialios valstybinės politikos, Pietų Afrikoje egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji demokratiniai rinkimai šioje šalyje galų gale panaikino šį “ilgalaikį nusikaltimą prieš žmoniją”.
Paskutiniaisiais metais ypač drastiškai padidėjo pabėgėlių skaičius. Šią problemą yra įpareigotas spręsti Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (angl. UNHCR). Šios agentūros rūpesčiu pabėgėliai yra maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į namus arba ieškomi nauji namai ir pan. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m. ir nuo to laiko ši įstaiga parėmė daugiau kaip 30 milijonų pabėgėlių. Šiuo metu apie 19 milijonų pabėgėlių, kurių tarpe yra daugiausia moterų ir vaikų, pastoviai gauna karšto maisto, prieglobstį, medicininę pagalbą, švietimą, ieškoma galimybių sugrąžinti juos į namus. Nuo 1950 m. speciali Jungtinių Tautų Paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) jau keturių kartų 2.9 milijonams pabėgėlių iš Palestinos padėjo įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata, pastoge ir teikė kitą svarbiausią socialinę pagalbą. Iš mums artimiausių pavyzdžių galima paminėti 1999 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Tautų paskelbtą lėšų rinkimą pagalbai perkeltiems asmenims iš Čečėnijos. Oficialiame kreipimesi į šalis-donores prašoma surinkti 16,2 mln. dolerių humanitarinei pagalbai asmenims, kurie buvo priversti palikti savo namus Čečėnijoje ir Dagestane bei susijusių su šių žmonių teisine apsauga klausimų sprendimui.
Dar viena veiklos sritis, kurioje darbuojasi 1992 m. įkurtas Humanitarinių reikalų departamentas (angl. DHA), yra Jungtinių Tautų veiksmingumo koordinuojant nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą didinimas. Šios agentūros įstaigos yra Niujorke ir Ženevoje, o pagrindinės funkcijos yra patarinėti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais ir rekomenduoti kokių veiksmų dera imtis bei sukurti sistemą, leidžiančią tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastąsias situacijas. Tomis situacijomis gali būti netikėtos stichinės nelaimės arba sunkios ypatingos situacijos, egzistuojančios, pavyzdžiui, Afrikos Kyšulio šalyse, Pietų Afrikoje (sausra), Liberijoje, Irake ar Afganistane. Tarp daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Šiuo tikslu 1973 m. buvo netgi įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (angl. UNSO), kuria buvo siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos šalis.
Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas vaidina jau minėtas Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras. Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia leidinius apie žmogaus teises. Iš esmės, yra seniai pripažinta, kad pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas. Todėl galutinis Jungtinių Tautų, kartu su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, tikslas yra sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą – kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno žmogaus asmens teisės ir pagrindinės laisvės.
EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ PLĖTRA
Kaip jau buvo minėta, visuotinės taikos išlaikymui yra būtina garantuoti pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą, šalinti socialines nelygybes, skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose skurdo, bado, neraštingumo ir ligų kamuojami gyvena du trečdaliai pasaulio žmonių. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis bendradarbiavimas, inspektavimas, tyrinėjimai, tarptautinių konferencijų sušaukimai, planuojama visapusiška plėtra arba specializuotos sritys kaip pavyzdžiui, prekyba, pramonė, žemės ūkis ir pan. Ekonominei ir socialinei gerovei pakelti yra atliktas milžiniškas darbas, kurio pabaiga dar toli gražu nesimato.
Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos skiria daugiau kaip 10 bilijonų JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa (angl .UNDP) kartu su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir įgyvendina daugiau kaip 5 tūkstančių įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų, kainuojančių 1,3 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa – tai didžiausias pasaulyje daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vykdomą plėtros veiklą, kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.Taip pat, Pasaulio bankas nuo 1946 m. įvairiems vystymo projektas įgyvendinti yra paskolinęs 333 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) kasmet skiria daugiau kaip 800 milijonų JAV dolerių besivystančių šalių vaikų skiepijimui, sveikatos apsaugai, maistui bei pradiniam išsilavinimui įsigyti.
Daugiau kaip 550 nepaprastai plataus spektro projektų 100 šalių pastaraisiais metais buvo skirti moterims. Šią veiklą koordinuoja Jungtinių Tautų Plėtros fondas moterims (angl. UNIFEM) bei Tarptautinis tyrimų ir mokymo institutas moterims skatinti (angl. INSTRAW).
JTO tarptautinis įvertinimas
Iki įsisteigiant Jungtinių Tautų organizacijai, 1945 m. Nobelio Taikos premija buvo įteikta buvusiam JAV sekretoriui Cordell Hull, vienam iš šios organizacijos steigimo iniciatorių. Nuo 1949 m. net penki asmenys buvo paskelbti Nobelio Taikos premijos laureatais. Tai gydytojas baronas John Boyd Orr iš Brechin, Didžiosios Britanijos (laureatu tapęs 1949 m.) už nuopelnus steigiant ir vadovaujant Jungtinių Tautų maisto produktų ir žemės ūkio organizacijai (angl. FAO), Ralph Bunhe iš JAV (laureatu tapęs 1950 m.) už tarpininkavimą tarp Jungtinių Tautų ir Palestinos 1948 m. taip pat už vadovavimą 1949 m. pasirašant nusiginklavimo sutartis tarp Izraelio, Egipto, Jordanijos, Libijos ir Sirijos. 1957 m. Nobelio premijos laureatu tapo buvęs Kanados valstybės sekretorius bei 7-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos prezidentas Lester Pearson už darbą taikos labui ir Sueco kanalo krizės sprendimą. 1961 m. – kaip jau buvo minėta, Nobelio Taikos premija buvo skirta lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvusiam Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Dag Hammarskjold už jo indėlį sprendžiant Kongo krizę. 1974 m. vienu iš Taikos premijos laureatų tapo Jungtinių Tautų komisaras Namibijoje Sein MacBride iš Airijos už pastangas padėti Europos tautų pabėgėliams. Dar trijų asmenų, tapusių Nobelio Taikos premijų laureatais veikla buvo galudžiai susijusi su Jungtinėmis Tautomis. Tai laureatu 1951 m. tapęs prancūzas Leon Jouhaux, buvęs Tarptautinės darbo organizacijos nariu bei, 1953 m. laureatu paskelbtas generolas George Catlett Marshall iš JAV ir 1982 m. laureatė buvusi Švedijos ministrė, diplomatė Alva Myrdal, kurie kaip pat yra buvę Jungtinių Tautų Generalinių Asamblėjų delegatais.
Be to, penkis kartus Nobelio taikos premijos laureatais tapo Jungtinių Tautų organizacija arba savarankiškos jos šeimos agentūros. 1954 m. – Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą pabėgėliams. 1965 m. – Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) už pasaulio vaikų gelbėjimą. 1969 m. – Tarptautinė darbo organizacijos(angl. ILO) skyrius Ženevoje už darbininkų teisių atstovavimą ir jų apsaugą. 1981 m. – antrą kartą Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą Azijos tautų pabėgėliams. 1988 m. – Jungtinių Tautų Taikos palaikymo pajėgos už taikos palaikymo operacijas.
Niekada anksčiau Jungtinės Tautos neturėjo tokių gerų sąlygų savo tikslas įgyvendinti – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, garantuoti teisingumą ir žmogaus teises bei puoselėti socialinę pažangą ir geresnį gyvenimo lygį didesnės laisvės sąlygomis – negu dabar. Tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje vis dar kenčia nuo karo, tironijos, religinio ir kitokio fanatizmo bei ekonominio neteisingumo. Didėja grėsmė išplisti masinio naikinimo ginklams, kenksmingos priemonės niokoja gležną Žemės aplinką. Todėl Jungtinių Tautų Organizacijos kartu su mumis visais laukia milžiniškų užmojų darbai visapusiškos pagarbos pagrindais vykdant pasaulinę plėtrą visų – socialinio, politinių, ekonominių, žmogiškųjų ir aplinkos apsaugos – matmenų prasmė

Lietuvos istorija – Tarptautinis pripažinimas

1990m. kovo 11d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas – tai pirmiausia valstybių – tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus.
Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota. Pasiskelbusi savo nepriklkausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies valdymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik iš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai. Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje savo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui…” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”
Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo. Bet, deja, šis prašymas liko tik šauksmu tyruose.
Taigi Lietuvos padėtis vis labiau komplikavosi. Užsienio valstybės aiškiai rodė savo nenorą spręsti Lietuvos pripažinimo tol, kol nebus Maskvos pritarimo. Tuo tarpu SSRS valdžia ir toliau demonstravo savo galią – terorizavo bei žudė Lietuvos gyventojus, neteisėtai užiminėjo įvairios paskirties pastatus, grobstė turtą, gaudė ir prievarta siuntė kareivius tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Iki Rugpjūčio pučo Lietuvą buvo pripažinę 4 valstybės:
1) Islandija 91-02-11
2) Moldova 91-05-31 (pati dar nebuvo pripažinta)
3) Rusijos federacija 91-07-29 (bet ne visa SSRS!)
4) Kroatija 91-08-03 (pati dar nebuvo pripažinta)
Rugpjūčio 19-21d. pučo Maskvoje žlugimas iš esmės pakeitė politinę padėtį Sovietų Sąjungoje, Europoje ir net visame pasaulyje. Pučistų kėslai ir susidariusios naujos aplinkybės privertė pernelyg atsargius ir pragmatiškus Vakarų politikus skubiai keisti ankstesnias nuostatas.
Demokratinių jėgų pergalė atvėrė visoms trims Baltijos šalims naujas perspektyvas kelyje į nepriklausomybę. SSRS valdžia neteko savo galios. Ji perėjo į B.Jelcino vadovaujamos vyriausybės rankas. O šis savo sutartimis, sudarytomis dar iki pučo, pripažino ir įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą. Taigi palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Šio fakto tarptautinio konstatavimo eiga jau priklausė ne nuo kieno nors gerų norų, o nuo gyvenimo tikrovės. Taigi pasaulio valstybių bendrijai neliko nieko kito, kaip pripažinti Lietuvą. Moralinė priedermė vertė jas padaryti tai neatidėliojant. Todėl pasipylė pripažinimo aktai su pageidavimais greičiau užmegzti diplomatinius santykius. Per dieną kartais ateidavo iki 10 pripažinimų. Faktiškai per mėnesį Lietuvą pripažino 88 valstybės, tame tarpe Latvija, Danija, Norvegija, Vengrija, Prancūzija, Argentina, Kanada, Austrija, Bulgarija, Lenkija, JAV, SSRS ir daug kitų.
Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija buvo pripažinta kelių tarptautinių organizacijų: Europos Ekonominės bendrijos, Šiaurės Tarybos, JTO, UNESCO ir kitų.
1991m. rugsėjo 17d. Lietuva buvo priimta į JTO.
Su Lietuva buvo užmegzti diplomatiniai satykiai, pradėtos steigti ambasados. Pirmosios diplomatinius santykius užmezgė šios valstybės: Islandija, VFR, Norvegija, Švedija, Suomija, Italija, Airija, Vengrija, Jungtinė Karalystė.