Nacionalizmas. Samprata ir perspektyvos Lietuvoje

 

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.
Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kurių keletą aktualiausių norėčiau paminėti:
1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e. J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje. Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali tapti labai aktuali.
2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė. To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir kaip tai susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.
3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom. Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.
Taigi savo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais vertinimais.
Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu nacionalizmo vertinimu negu iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.
Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).
Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo atsiradimui ir kur ištakos.
Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami žaidimai žmonijos atžvilgiu.
Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus kylančius pavojus ir suradus priemones kaip pažaboti šį procesą savaime iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės visuomenės amžiuje?
Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.
Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:
1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.
Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas sekančiais leidiniais:
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

1. Nacionalizmo samprata

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama
Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.
Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę. Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir nelabai pritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo reikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai suvokiamą gyvenimišką reiškinį.
Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar galėtume kalbėti
Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).
Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1 nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo lygį.
Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės, moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma, kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys
Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama priklausomybė tautai.
Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.
Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).
Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per kilmę, o per ugdymo procesą.
Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros ištraukas.
Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).
Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t. surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine kilme.
Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.
Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta nacionalizmą atitinka sekančią citatą.
Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia, kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos kurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų ( 1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai. Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.
Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė
Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?
Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos, nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1 nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties autoriaus citata.
Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras, laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams. Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo, kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.
Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis praeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokių pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių, giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.
Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).
Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius suprantama ir nekelenti abejonių citata.
Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba dažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti priimama bendrinė kalba.
Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda 413 psl.).
Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418 psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.

1.4. Kur pradžia
Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.
Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai. Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.
Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą: jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).
Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai – vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija, kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti klausimą kodėl ir t.t.
Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau kitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką yra industrelizacija bei modernizacija.
Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.). Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.
Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo; penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).
Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne kėkviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.
Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda 424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus. Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“. Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?
Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės, kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).

1.5. Politinė faktų falsifikacija
Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.
Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl tapatinamės su kitais bendrijos nariais.
Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą, tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84 psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.
Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo, ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodo pats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs dažnai yra jo paties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti (1 nuoroda 96 psl.). Čia galima prisiminti išvadas dėl kalbos standartų t.y. naudojamos bendrinės kalbos, vietinių etninių grupių kultųra asimiliuojama ir pritaikoma prie bendrųjų tendensijų. Todėl ar galima teigti ar kažkam neprimetamos svetimos tiesos, požiūriai. Kyla klausymas kokią kultūrą saugo politikai pirminę natūraliają ar apibendrintą?
Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė ir saviapgaulė yra ši nacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei, kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais atvejais ir visų žmonių gyvenimus ( 1 nuoroda 97 psl.). Taigi išvada peršasi pati politikai falsifikuoja tikrasias tiesas dangstosi skambiais žodžiais.
Nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu. Jo simbolizmas kyla iš sveiko, pirmapradžio, gajaus valstiečių gyvenimo, iš tautos, arba liaudies, Volk, narod (1 nuoroda 97 psl.). Paimkime netgi Lietuvos Respublikos, kad ir nepriklausomybės atkūrimo aktus kuriuose aiškiai šie falsifikatai įžvelgiami niekur nekalbama apie tarminių kalbų saugojimą, atskirų regionų etninių kultūrų puosėlijimą, o aiškiai suvokiama bendrinės kalbos ir kultūros vertinimo pirmenybė. Todėl skaitydamas literatūrą savo nuostabai turėjau pripažinti, kad daugėlyje atvejų šios šventos tiesos apie tariamai atkuriamą liaudies kultūrą yra tik mitas. Tai geričiau senosios tvarkos ir kultūros stabų garbinimo atmetimas.
Apskritai šnekant, nacionalistinė ideologija kenčia nuo ją persmelkusios klaidingos sąmonės. Jos mitai tikrovę apverčia aukštyn kojom: ji skelbesi ginanti liaudies kultūrą, o iš tikrųjų falsifikuoja aukštąją kultūrą: skelbiasi išsauganti senąją tautinę, o iš tikrųjų padeda sukurti anonimišką masinę visuomenę ( 1 nuoroda 195 psl.). Pati kultūra juk nestovi vietoje, ji kinta, maišosi perduodama iš vienos tautos kitai pritaikant vietoje. Galime prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį kaip masiškai buvo verčiami sovietinių „dievukų“ stabai, kaip išmetama iš mokyklinės programos sovietine ideologija persmelkti kūriniai. Tai buvo savita kultūra kurią sugriovėme, tačiau kas gali patvirtinti, kad mes grįžome 50 metų atgal ir stačiomis galvomis puolėme į to meto kultūrinius pasiekimus. Anaiptol suvokėm, kad pasaulinė kultūra diktuoja savo madas ir sujungėme į vieną bendrą tai ką turėjome ir priėmėmia. Reikia nepamiršti, kad ta kultūra nestovi mes irgi nesnaudžiam, o ypač jaunoji karta ko pasėkoje turime intensyvėjantį vakarietiškos kultųros skverbimasi į mūsų kasdieninį gyvenimą. Kiekviena tautos karta turi savitus bruožus, papročius, tradicijas. Jie lyg ir skiresi tačiau visada išlaiko savitumą ir tautinį charakterį tai lyg tęstinumo sąsaja. Ir tikrai politikai yra nepajėgūs kontroliuoti šio proceso ką viltingai bando įrodinėti.
Perskaitytoje literarūroje man ganėtinai įsiminė E.Gelner nors neišsamus bet vaizdingas nacionalizmo teorijų sąrašas:
1. Jis yra natūralus, savaime suprantamas ir pats save sukeliantis. Jeigu jo nėra, tai tik dėl to, kad jis nuslopintas jėga.
2. Tai dirbtinis idėjų, kurių visai nebuvo reikalo formuluoti ir kurios pasirodė dėl apgailėtino atsitiktinumo, padarinys. Net ir industrinių visuomenių politinis gyvenimas galėtų išsiversti be jo.
3. „Klaidingo adreso teorija“, mėgstama marksizmo: panašiais kaip radikalūs musulmonai šiitai mano, kad arkangelas Gabrielius padarė klaidą, įteikdamas žinią Mahometui, nors ji buvo skirta Ali, taip marksistai iš esmės yra linkę manyti, kad istorijos dvasia ar žmonijos sąmonė tiesiog pasibaisėtinai apsiriko. Prisikėlimo žinia buvo skirta KLASĖMS, tačiau dėl baisios pašto klaidos buvo įteikta TAUTOMS.Todėl dabar revoliuciniams veikėjams būtina įtikinti neteisėtą gavėją atiduoti žinią(ir aistrą, kurią ji sukelia) teisėtam gavėjui , kuriam ji ir buvo skirta. Tiek teisėto, tiek pasisavinusio gavėjo nenoras paklusti šiam reikalavimui kelia didžiulį minėtų veikėjų susierzinimą.
4. „ Tamsieji dievai“: nacionalizmas yra naujas atavistinių kraujo ar teritorinių saitų poreiškis. Toikio požiūrio dažnai laikosi ir nacionalizmo mylėtojai ir tie, kurie jo neapkenčia. Pirmieji mano, kad šios tamsios jėgos įkvepia gyvybę, antrieji laiko jas barbariškomis. O iš tikrųjų nacionalizmo amžiaus žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis negu kitų amžių žmonės. Mažai tėra liudijimų, rodančių, kad jis galėtu būti geresnis. Jo nusikaltimai prilygsta kitų amžių nusikaltimams. Jie labiau krenta į akis tik todėl, kad tapo labiau sukrečiantys, ir todėl, kad yra daromi, pasitelkus galingesnes technines priemones. Nė viena iš teorijų nė iš tolo nėra logiška ir galima apsiginti.
( 1 nuoroda 202 psl.)
1.6. Kas pavojinga?
Baigdamas ankstesnyjį klausymą ir pereidamas prie naujo norėčiau pabrėžti koks yra pavojingas ir labai galingas ginklas politikų žaismas su nacionalizmo sampratos interpretacija. Politikoje nacionalizmas gali būti suprantamas kaip ideologija, iškelianti vieną tautą ir jos žmones aukščiau už kitas tautas.Daugėlio šalių žmonės didžiuojasi savo tautybe, bet sustiprėjęs ligi kraštutinumo, nacionalizmas gali sudaryti sąlygas pavojingam rėžimui ar politiniai sistemai atsirasti.
NACIONALIZMAS, oficialus Vokietijos nacizmo pavadinimas; dar fašizmas ( 3 nuoroda 340 psl.). Iš skaudžiausios XX a. žomijos pamokos labai gerai suprantame ką reiškia kai pakreipus tautą klaidingu keliu tam reikalui pasitelkus propagandą galima sukelti nežmoniškas pasekmes. Tokia antžmogiška ideologija jau pati iš savęs akivaizdžiai kele grėsmę aplinkiniams bei sėja nesantaiką.
Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus ne savo tautos atstovus ( 1 nuoroda 15 psl.). Dėl šios nežabotos ideologijos pasekmes pajuto visas pasaulis vien jau atimtų gyvybių gausumu neskaičiuojant kiek buvo negrįžtamai prarasta genialų idėjų, kurios žmonijos tolimesnio vystymosi kelią gal būtu pakreipę kitokia linkme. Pridedant prie fašizmo „nuopelnų“ lygybės ženklą galim priskirti į tą pačią kategoriją sovietinio lagerio represijas. Tai lyg ir sunku būtu priskirti prie nacionalizmo, tačiau anksčiau cituotuose nacionalizmo klaidingų teorijų saraše pabrėžiama, kad klasinė nacionalizmo samprata bene dar viena skaudi klaida žmonijai dėl saujalės egoistų. Ir ši nacionalizmo sampratos karikatūrinė ideologija nei kiek ne mažiau aptemdė žmonių protus. Nepamirškime ir šiuolaikinių skausmingų pamokų tai Balkanų regiono įvykiai, artimųjų Rytų konfliktai ir galiausiai tarptautinis terorizmas. Tai bene šiuo laikotarpiu aiškiausiai juntamos pasekmės šios baisios ir galingos jėgos.
Ryškiai išsivysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęs reikiamas nusistatymas patriotizmo klausymu, gali pasirodyti pragaištinga jėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms su kuriomis jai tenka susidurti ( 2 nuoroda 420 psl.). Kaip matome tai nėra vien šių dienų pastebėjimai deja žmonija sunkiai mokosi pati iš savo klaidų. Blogiausia, kad šios jėgos stiprėja ir aktyvina savo veiklą. Ir dar didžiulė bėda, kad žmonija yra pasiekusi gana aukštą technologinį lygį, o šiais pasiekimais gali naudotis ne tik taikiems tikslams ir kas baisiausia jais gali naudotis ne tik supratingoji žmonijos dalis, bet ir reakcingųjų nacionalistų grupuotės. Tik tada kai žmonija pilnai įsisamonins tikrają nacionalizmo sampratos prasmę, kai suras teisingą kelę, didžioji nuosaikiosios žmonijos dalis galės lengviau atsikvėpti be baimės, kad sekanti diena gali atnešti skausmą, kančią jo artimiesiems.
Patriotizmas turėtu būti kilni nesavanaudiška tautinės savo individualybės meilė, kuri nepataikautų jokiomssavo tautos ydoms ir silpnybėms ir laikytų savo pareiga tobulinti visais atžvilgiais savo tautybę ir ją derinti su visuotiniais žmonijos idealais ( 2 nuoroda 420 psl.).
Be viso to kas jau buvo apspręsta egzistuoja dar viena gaivališka ir sunkiai suvaldoma nacionalizmo žiaurumo protrūkio kryptis. Kaip žinia didžioji pasaulio žmonijos dalis išgyvena ne pačius geriausius laikus: ekonominė suirutė, politiniai perversmai, stichinės gaivališkos nelaimės ir t.t. visa kas gena žmogų ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimo prieglobsčio.
Nėra kokio nors nekintamo procento, iki kurio svetimtaučiai gali būti maloniai toleruojami ir kurį viršiję jie tampa atstumentys ir jų saugumui bei gyvybei iškyla pavojus ( 1 nuoroda 16 psl.). Šie žodžiai įgalina mus rimtai susimąstyti ar reakcingos nacionalistinės jėgos nesiims represinių priemonių mūsų pačių namuose, nesinori būti piktu pranašu, bet gal net gi visai netolimoje ateityje.
1.7. Jokių nuolaidų
Apžvelgus nacionalizmo keliamus pavosus norėtusi surasti kažką guodžiančio kas taptu, lyg atsparos tašku visoms baisybėms, kurias sukelia nekontroliuojama nacionalistinė veikla. Surasti tai kas galėtu apsaugoti nuo minėtųjų iškrypimų? Abejonių nekyla pirmiausia tai protinga švietėjiška veikla suteikianti galimybę supažindinti žmones su teisingo nacionalizmo dogmomis, kas užkirstų kelią gaivališkiems reagcingiems išpuoliams. Tam patvirtinti pateikiu citatą iš perskaitytos literatūros.
Taip pat gali būti, kad pilietinis nacionalinio jausmo efektyvumas labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų vienodai jautrūs savo pačių tautos padarytoms skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai ( 1 nuoroda 15 psl.). Didžiausia nacionalizmo nukrypimo į klaidingą kelę grėsmė kyla tais atvejais kai visur ir visada pernelyg stengiamasi afišuoti save geriasniais už kitus. Tokiai nuomonei pavyzdžių apstu ir toli ieškoti nereikia. Net S.Šalkauskis šią blogybę ižvelgė mūsų tautos charakterije.
Mes dar it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniu vardu: štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime, mūsų tautinių emblemų kaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia; mūsų pasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms tautybė yra natūraliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam žmogui oras (2 nuoroda 423 psl.). Manau autoriaus žodžiai labai aiškiai ir lakoniškai pabrėžia mūsų blogybę, kurią mes tiesiog aukštiname manydami atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys kur bene labiausiai klystama tai vertinant savo tautą, jos skriaudas ir pamirštant savąją neteisybę užmirštant visokiariopą savikritiką. Savikritiškumas ir netolerancija savoms ydoms yra pasakyčiau kaip rodo praktika yra svetimas jausmas. Tai yra bendražmogiškas faktorius. Šventajame rašte minima, kad „mes mieliau matome krislą svetimoje akyje nei rastą savojoje“. Taigi manyčiau, kad minėta priemonė savikritika labai ženkliai pagelbėtu suvaldant aistrų protrūkius. Ir tai patvirtinti pasitelkiu vel gi kita skaitytos literatūros iš S.Šalkauskio raštų citata.
Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrysta tautinio priklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo tautos ydas ir netobulybes ( 2 nuoroda 421 psl.). Ir tikrai su tokia nuomone sunku nesutikti. Mes esame daugiau linkę kaltinti kitus dėl bet kokių nesėkmių, nelaimių pamiršdami atsigręžti patys į save. Net jeigu ir jaučiame dėl nesėkmių visame tame ir savos kaltės dalelę esame linkę tai nutylėti arba nesureikšminti. Yra liaudyje populeri patarlė: „ rodydamas pirštu į kitą ir klausdamas kas kaltas atkreipk dėmesį kiek pirštų rodo į tave patį“. Taigi žmogus iš tiesų yra labai lepus ir linkęs toleruoti daugumą savo silpnybių. Nacionalistiniai jausmai negali pasireikšti kitaip kaip esame įpratę elgtis kasdieniniame savo gyvenime nes tai irgi savotiškos savimeilės išraiškos būdas. Tačiau dabar kiltu natūralus klausymas kas liktu jaigu visur ir visada imtume save kritikuoti ir analizuoti visus savo veiksmus per padidinamąjį stiklą. Ar neatsitiks taip kad bus perdidelės savikontrolės pasekmė, kad užslopinsime jausmus. Anaiptol savikritika tik dar labiau padės įsisamoninti tai, kad privalome elgtis geriau už kitus ir patys pastebėsime kokį poveikį padarysime aplinkai bei kaip išryškinsime savo gerasiais puses.
Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti visas jos netobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, tai šita meilė kaip tik reikalauja pageidauti savo tautai visos galimos didybės ( 2 nuoroda 422 psl.). Tai yra natūralu kai neleidžiama savo ydoms išsiveržti į aplinką, užsitarnaujamas požiūris kaip sulaukusiam brandumo, pripažinimo bei pagarbos.

1.8. Nacionalizmo perspektyvos
Baigus nagrinėti visus ankstesniuosius klausymus natūraliai iškyla dar viena dilema. Kas laukia nacionalizmo, kokios jo perspektyvos į ateitį, ar jis išliks? Kultūros ateina ir išeina, atgyja ir paskesta amžių glūdumoje. Manau, po atliktos analizės daugėlis užduotu sau ėį klausimą. Ir perskaičius literarūrą bei nuodugniai ją išanalizavus ne paslaptis, kad atrodo jog nacionalizmo šlovės amžius jau praėjęs, o perspektyvos yra ne labai guodžiančios. Todėl suradęs nors menkiausią užuominą kaip skęstantis griebiuosi šiaudo ir bandau citatomis pateisinti nacionalizmo egzistavimo būtinybę.
Turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabar ji ėmė atrodyti tokia esanti ( 1 nuoroda 21 psl.).
Aukštoji (raštingoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugumai žmonių yra brangiausia jų investicija, jų tapatumo branduolys, jų draudimas ir jų saugumas ( 1 nuoroda 176 psl.). Šios citatos labai aiškiai leidžia suprasti skeptiškai vertinantiems nacionalizmą ir pažymi, kad tai vis dar yra ganėtinai galinga jėga. Tai jėga, kuri ir toliau vers žmoniją vienytis, tapatintis bei nuolatos jausti turint prieglobstį gimtuosius namus, tėviškę.Ir nežiūrint į tai kaip atsvarą pats autorius kitoje vietoje bando paneigti tai. Įprasta kalbėti apie nacionalizmo jėgą.
Tai svarbi klaida, nors lengvai suprantama nes, kai nacionalizmas įleisdavo šaknis, jis lengvai įveikdavo kitas modernias ideologijas ( 1 nuoroda 76.). Tam galima būtu pritarti suprantant, kad taip kaip bando save pateikti nacionalizmas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, jam gyvuoti tikrai likę neilgai. Šiuo laikotarpiu labiau yra vertinama globalinės problemos bei įvykiai, kurie gali įtakoti tarptautinės bendruomenės ekonominę raidą. Lietuva ne išimtis jungiasi prie tarptautinių bendrijų, stengiasi parodyti save, kad dalyvauja bendrų problemų sprendine. Tokiu būdu yra parodomas tvirtas nacionalinis charakteris apsisprendime lygeteisiškai dalyvauti visuotinėje veikloje ir savo tautos brandumas tokių problemų suvokime.
Klausymo – ar nacionalizmas stiprus, ar ne – dviprasmiškumas kyla štai iš ko: nacionalizmas supranta ir pateikia savekaip kiekvienos „tautybės“ teisių gynimą , o šie tariami vieniatai įsivaizduojami taip tarsi jie būtu buvę, nelyg Everesto kalnas, nuo senų senovės, dar prieš nacionalizmo amžių ( 1 nuoroda 85 psl.). štai tokia nacionalizmo supratimo perspektyvinė ateitis yra labai miglota, o gal ir visiškai išsikvepenti. Tik viltingai galime tikėtis, kad materializmas neužgoš tikrųjų dvasinių vertybių. Praktika rodo, kad pasaulis kinta visomis prasmėmis ir labai intensyviai. Mažai kas norėtu sutikti su sekančia mano mintimi, kad emigracija labai stipriai veikia ne tik imigrantus, bet ir pačias tautas juos prisiimant. Tačiau mano manymu kai paskutiniu laikotarpiu dėl skirtingų priežasčių pastebimas padidėjęs emigrantų aktyvumas. Tai manau yra ne kas kita kaip savotiškas tautų kraustymosi procesas. Susikūrusios bendruomenės lyg ir išlaiko savo tradicijas, papročius, kalbą, tačiau po keletos kartų yra nutolstama nuo senųjų tautinių prigimtinių tiesų ir asimiliuojamasi su vietine taip pat darant įtaką ir vietiniai kultūrai inešant savotiškų naujovių. Todėl galime savęs paklausti kas tikrai laukia nacionalizmo ateityje. Galiu tkrai atsakyti, kad šio visuotinio kitimo proceso metu nacionalizmo ateitis sunkiai prognozuojama.
Vyraujanti šio laikotarpio teorinė nuojauta sakė, kad modernėjančioje visuomenėje etniniai bei kiti vadinamieji „priskirtiniai“ (susiję su kilme, rase, religija ir panašiai) ryšiai turėtu nykti, o pradmeninius identitetus palaipsniui turėtu išstumti „universalistiniai“ ( 1 nuoroda 225 psl.). su autoriumi visiškai sutinku nes poreikis bendrauti verčia žmogų universaliai elgtis aplinkoje pagal susidariusias aplinkybes.

2. Kur mūsų vieta?
Bandydamas apibendrinti visa kas buvo išnagrinėta, išanalizuota turiu pripažinti, kad poreikis burtis į bendrijas, tapatintis su aplinkiniais lydės žmoniją dar ilgus amžius. Nacionalizmo mylėtojams galiu pateikti paguodžianėių skaitytos literatūros autoriaus citatą.
Kad nacionalizmo principas bus gajus – tai galima numatyti; bet kurios konkrečios grupės taps jo įgyvendintojomis, tegali būti labai apytikriai nurodyta, nes tai priklauso nuo pernelyg didelio skaičiaus istorinių atsitiktinumų. Pačiam nacionalizmui lemta viešpatauti, – bet ne kuriam nors atskiram nacionalizmui ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartodamas ir pridurdamas savo mintį prie autoriaus citatos galiu daryti išvadą, kad yra begalo sunku prognozuoti kokios naujos bendrijos susiformuos, kokios nugrims į istorijos užmarštį keblu nuspėti kokie tikslai šias bendrijas lydės, galimas daiktas formuosis naujos kalbos, kultūros. Kaip akyvaizdų pavyzdį galme paimti JAV tai dar gana jauna besiformuojanti ir nuolatos kintanti nacija susidedanti iš daugėlio imigrantų etninių grupių ir su tendencija pasipildyti naujais imigrantų srautais. Šios nacijos bendrinė kultūra turi savitų bruožų besiskirenčių nuo bet kurios kitos nacijos iš kurios atvykę imigrantai. Taip pat paėmus bendrinę kalbą tai lyg ir Anglų kalba, tačiau jau turinti savitų bruožų, kuriuos įtakoja ekonominė raida bei vietinės populecijos gausa pagal tikrasias etnines kilmes.
Šiuo atveju žiūrint į tokį reiškinį galima pradėti mastyti apie visuotinę globalę bendriją. Mano manymu taoks požiūris būtu neteisingas nors tendencija, kad globalizacijos bei industrelizacijos dėka pasaulio bendrija vedama prei „bendrų namų slenksčio“.
Esu įsitikinęs, kad daugėlis sunkiai įsivaizduoja, jog mūsų klimatinės ir geografinės zonos tautų poreikiai kada nors sutaps pavyzdžiui su Afrikos tautų poreikiais. Turėtu įvykti pasulinis kataklizmas kad šie skirtumai išnyktu ir sąlygos susivienodintu. Taigi tai natūralios sąlygos, kurios vienaip ar kitaip įtakos mūsu gyvensenos būdą, mūsų bendravimą ir daugėlis kitų kasdieniškų poelgių. Ir nepriklausomai netgi nuo techninių galimybių suteikiainčių vis tobulesnį bendravimo laike ir erdvėje šansą mes neturėsime tų sąlygų ir aplinkybių čia ko atvirkščiai nebus ten einamuoju momentu.
Su tautos integraliteto problema galaudžiausiai susiję yra antropologiniai ūkio klausymai, nes tautos integralitetas gali būti išlaikytas tikrai atsparus tik tol, kol jos gimimų skaičius praneša jos mirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra sveikas ir gyvastingas ( 2 nuoroda 427 psl.). Ir tai tik dar labiau patvirtina mano įsitikinimus. Jokia gyva ir gyvastinga tauta negali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai, šitie energingi ir pilni iniciatyvos sūnūs skęsta svetimų jūrų bangose ( 2 nuoroda 426 psl.). Autorius teisus tai sakydamas ir tai yra opiausia dabarties problema. Tačiau likusioji dalis liks ir gyvens savo namuose su savais džiaugsmais bei problemomis.
Po visų faktų nagrinėjimo natųraliai išsirutulioja mintis kur atveda nacionalistinio atgimimo judėjimas. Tautai pakylant lyg iš snaudulio, gimstant nacionaliniams judėjimams politikai, lyg mums įprastuose reiškiniuose priešrinkiminėje agitacijoje gražiausiomis spalvomis išpuošia tautos ateities vizijas, sužadina žmonėse pačius giliausius jausmus tikėjimą geresniu gyvenimu, o kas vyksta toliau pasibaigus rinkiminei kampanijai Lietuvoje dažnas pasakys.
Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gyvenimas pasirodė daug prozaiškesnis, kaip kad buvo jį vaizdavęsi atgimimo romantikai; bet kad iš šių pastarųjų atsirado gerokas skaičius kurie pamynė po kojomis švenčiausią tautinio atgimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdno nusistebėjimo vertas dalykas ( 2 nuoroda 430 psl.). Todėl tik galiu paraginti nepasiduokime spekulecijai, išmokime valdyti savo jausmus, išmokime vertinti taip gražiai pateikiamas „nenuginčijamas“ politikų tiesas. Išmokime užkirsti kelę, bet kokiai gaivališko protrūkio jėgai vedančiai į nesantaiką, smurtą ir taip pademonstruokime savo kaip tautos brandumą. Tokios priemonės leis suvokti , kad šios mūsų savybės atvers visas duris ir su derama pagarba būsime laukiami svečiai pasaulio tautų bendrijoje.
Politinis Lietuvos valstybės pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo buvimą ( 2 nuoroda 434 psl.). Kaip dabarties istoriniai įvykiai rodo mes ne tik pasirinkome šį garbingą kelę, bet kartu sėkmingai realizuojame. Tiek Lietuvos taikdarių misijos Balkanų regione, Afganistane, Irake parodo mūsų tvirtą būdą ir apsisprendimą prisidėti prie pasaulio bendrijos globalių problemų sprendimo. Tiek mūsų valdžios pasiteisinusios pastangos sureguliuojant Ukrainos krizę, manau kad šis žingsnis buvo kurkas pranašesnis ir savalaikiškesnis nei paminėtosios taikdariškos misijos. Lietuva kartu su kitomis pritarenčiomis valstybėmis žengė savalaikį krizės suregulevimo žingsnį neleidžiant įsiplieksti ginkluotam pilietiniui konfliktui po ko jau tektu pasaulinei bendrijai įsikišti su taikdariška misija konflikto sureguliavimui ir pasekmių šalinimui.
Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reikia pasakyti, kad geografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos slenkstyje ir istorinio išsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš reikalą ieškoti dviejų pasaulų pusiausvyros ir į šią atremti mūsų gyvybės centrą ( 2 nuoroda 434 psl.). Šie žodžiai tik patvirtina tuos faktus ir isitikinimus kur pateikiau. Ir kaip ne keista laikas bėga, o praeities mintys mus lyg vestu dabarties keliu, tarsi tose mintyse vėliai ir vėliai atrasdame naujas tiesas.
Galiausiai norėdamas apibendrinti visas iškilusiais idėjas, mintis analizuojant pasirinktos temos klausimus ir apmastant kas mes esame ir kur einame pasirinkau S.Šalkauskio žodžius.
Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir kurti tobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kūrybos, t.y. tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi neša su savimi anttantinį laimėjimą ( 2 nuoroda 438 – 439 psl.).

Išvados
1. Visuomenėje populeri nacionalizmo suprata yra kitokia nei tikroji šio reiškinio prasmė.
2. Tautinė valstybė negali likti nesumišusi su kitomis ir išlikti etniškai vienalyte egzistuodama kitų tautų apsuptyje.
3. Žmonės vienyjasi į bendrijas ir tapatinasi su kitais saugumo sumetimais.
4. Nacionalizmo kilmė nėra snaudžianti jėga ir laukianti momento jausmų prasiveržimui, jis atsirado modernizacijos ir globalizacijos procesų eigoje.
5. Politikai savanaudiškai falsifikuoja tikrasias nacionalizmo tiesas tuo įnešdami sumaištį bei grėsmę dėl kylančių pasekmių.
6. Savikritiškas požiūris į save gali apmalšinti nacionalistines aistras ir subrandinti tautą vertą nacijos vardo.
7. Politinis Lietuvos pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams tuo laiduojame savo egzistenciją.

Siūlymai
1. Mokyklinio ugdymo programose visuomenės švietėjiškais tikslais politologijos kurse būtina įtraukti paskaitų ciklą „Nacionalizmo samprata“.
2. Visuomenės informavimo priemonių pagalba nuolatos šviesti visuomenę nacionalizmo sampratos klausimais.
3. Politinės organizacijos privalo peržiūrėti savo nuostatus bei programas ir teisingai įvertinus tinkamai informuoti visuomenę apie atstovaujamus interesus.
4. Lietuvos valstybės tarptautinė politika turi ir toliau remtis prevencinio pusiausvyros reguliavimo principu.

Literatūros sąrašas

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

Žiniasklaida, jos svarba žmogui, visuomenei ir politikai

 

ŽMOGUS IR VISUOMENĖ

Žiniasklaida, kitaip dar vadinama “visuomenės informavimo priemonėmis” – tai priemonės, informaciją sugebančios pateikti plačiam žmonių ratui.Tradiciškai žiniasklaidai priskiriama spauda, radijas ir televizija. Bendras jų bruožas yra tai, kad naudojantis techninėmis priemonėmis jos pasiekia plačiąją visuomenę.
Sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Lietuviškas pavadinimas “žiniasklaida” yra palyginti naujas (įvestas apie 1990-uosius), prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas “medijos” terminas.
Žiniasklaidos aušroje komunikacija per žiniasklaidą buvo vienpusė, t.y. be grįžtamojo ryšio ir informacijos gavėjo. Kompiuterių ir interneto amžiuje kalbama apie interaktyvią žiniasklaidą.
Vienas svarbiausių mūsų bendradarbiavimo su žiniasklaida principų yra perduoti tinkamiausią žinią, tinkamiausiu laiku, tinkamiausioje vietoje.
Visame pasaulyje žiniasklaida yra pripažinta kaip ketvirta valdžia smarkiai įtakojanti visuomenės nuomonę. Efektyvus ryšių su visuomene specialistų darbas su žiniasklaida užtikrina viešumą masinės informacijos priemonėse. Tinkamos žinios paskleidimas tinkamu laiku padeda užtikrinti palankią visuomenės nuomonę.
Žiniasklaidos rūšys
• Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)
• elektroninė žiniasklaida
o audio (radijas, garso įrašai)
o audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)
• Internetas
Elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.
Jei imtume galvoti apie paskutiniojo 20-ojo amžiaus dešimtmečio svarbiausius pasiekimus, pirmas terminas, kurį dažnas greičiausiai paminėtume, būtų “Internetas”. Retam šis terminas nekeltų jokių asociacijų. Nereikia didelių tyrimų, kad suprastume – šis terminas kelia ir susižavėjimo, ir nusivylimo.
Galima drąsiai teigti, kad su kiekviena diena Interneto vartotojų daugėja. Tačiau vartotojų požiūriai ir žinios skiriasi. Vieniems tai gali būti tik miglotas įsivaizdavimas apie didžiulius informacijos lobynus. Kitiems – tai kasdieninio darbo įrankis, padedantis rasti reikiamos informacijos, pramogauti, tobulėti profesiškai, kurti įvaizdį ir pan.
Internetas ir įvairiausi kompiuteriniai kūriniai užtikrintai kovoja dėl deramos vietos šalia jau tradicinėmis pripažįstamų “mass media” – spaudos, radijos, televizijos ir kino.

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija
Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu – informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.

Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.

Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos “apčiuopiamumas”. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto leidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.

Nūdienos informacijos technologijos terminas vis labiau siejamas su skaitmeninės informacijos kūriniais. Geriausi tokių kūrinių pavyzdžiai – tai Internetas ir pačios įvairiausios multimedijos programos.

Jei dar prieš keletą dešimtmečių skaitmeninę informaciją buvo galima įsivaizduoti tik mokslinio tyrimo institutuose, tai šiandien kompiuteriniai kūriniai tampa neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Net ir pačių humanitariškiausių specialybių atstovai rengia kompiuterinius tekstus, redakcijos maketuoja leidinius, architektai ir dizaineriai projektuoja namus, baldus, drabužius. Nors ir palengva, tačiau akivaizdžiai formuojasi elektroninių leidinių pasiūla, poreikis ir, kartu, rinka.
Jaunimo įvaizdis žiniasklaidoje
Paveikiausi žiniasklaidos propaguojamoms vertybėms yra vaikai ir jaunimas. Psichologai, palyginti neseniai įsitraukę į žiniasklaidos tyrimus, jos poveikį šiai auditorijai dar labiau sureikšmina. Televizijos poveikio vaikams ir jaunimui analizės pagrindu psichologai konstatuoja, kad jauną žmogų mažai kas gali apsaugoti nuo šios žiniasklaidos priemonės įtakos.
Žiniasklaidos perduodamus pranešimus, vaikai ir jaunimas priima nekvestionuodami.
Jaunimas ir žiniasklaida
Jaunimas daugelyje besivystančių šalių gali sudaryti didžiausią gyventojų dalį. Ypač jaunos moterys galėtų būti labiau išsilavinusios ir raštingesnės negu vyresnės kartos moterys. Net ir labiau nutolusių sričių jaunuoliai galėtų būti geriau susipažinę su Vakarų kultūra per kino produkciją. Didesnė tikimybė, kad jaunimas geriau sugeba bendrauti įvairiomis kalbomis ir yra geriau susipažinęs su žiniasklaida ir informacijos ir komunikacijos technologijomis.

Būtina suteikti prieigą prie žiniasklaidos ir komunikacijos technologijų socialiai atskirtoms gyventojų grupėms ir neįgaliesiems.

Beveik 80 proc. visų 500 milijonų pasaulio neįgaliųjų gyvena besivystančiose šalyse.

Šiuo metu siekiama palengvinti neįgaliųjų prieigą prie žiniasklaidos ir informacijos ir komunikacijos technologijų. Pavyzdžiui, tai susiję su adaptuotos technikos, kuri yra pagrindinė būtina sąlyga neįgaliesiems naudotis kompiuterinėmis technologijomis, plėtra.

Vis dažniau ir dažniau per radiją, televiziją, laikraščius ir kasdienybėje susiduriame su LABAI nemaloniais dalykais. Jei tik kas ką blogo, netinkamo padarė, tuoj nueis gandas po visą pasaulį.Nesuprantu, kodėl žmonės taip mėgsta išdidinti tai, ką geriau tyliai išspręst, nubaust tinkamai valdžios ar kitokiom tinkamom priemonėm, ir vis dažniau užgožia tai, kas mūsų visuomenėje tikrai gražu, tai, kas pavyzdinga. Kodėl gražūs dalykai laikomi gėda, o viskas, kas baisu viešinama ir skelbiama, pamirštant nuostabius dalykus? Ar žmogus, matantis per televiziją tik smurtą, gali užaugti pavyzdingas pilietis? Jis suvokti gali tai, kad savo teises gali išsireikalauti tik jėga ar grubumu.
Taip žmonės pamiršta paprastus būdus susitarti ar išmokti paprašyti, mūsų visuomenei trūksta paprasčiausio diplomatiškumo ar mandagumo. Jei ignoruotume blogį, galbūt jo būtų mažiau…

Žiniasklaida politikoje

Kalbant apie žiniasklaidos vaidmenį šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, dažniausiai akcentuojamos jos pozityviosios – informacijos, kritikos ir kontrolės -funkcijos. Gvildenama opias socialines problemas, žiniasklaida ne tik tiesiogiai informuoja piliečius apie šalies įvykius, bet ir skatina valdžios institucijas gerinti savo darbą, tarnauti visuomenės nariams, ginti jų teisėtus interesus. Šią pilietinę funkciją žiniasklaida paveldėjo iš 19 amžiaus Vakarų spaudos, kuri kadaise drąsiai stojusi ginti piliečius nuo valdžios piktnaudžiavimo savo galiomis, nuo kompetencijos stokos, jos neskaidrumo ir išpuikimo.
Tačiau jau 20 amžiuje žiniasklaidos santykiai su valdžia ir pilietine visuomene iš esmės pasikeitė. Kaip buvo pastebėję žiniasklaidos teoretikai, jie atitiko ne linijinę schemą – „valdžia – pilietinė visuomenė kartu su žiniasklaida“, bet savotišką trikampį – „valdžia – žiniasklaida kaip pramonė – pilietinė visuomenė“. Šiame trikampyje įmanomi įvairūs aljansai: žiniasklaida su piliečiais prieš valdžią, žiniasklaida su valdžia prieš piliečius, arba žiniasklaida prieš piliečius ir valdžią. Iš tikrųjų iš savo patirties mes žinome, kad žiniasklaida – kaip ir senais laikais – gali tarnauti pilietinės visuomenės tikslams, tačiau kartu mes puikiai matome, kaip žiniasklaida būdama „ketvirtąja valdžia“ gali manipuliuoti žmonių nuomone arba atkakliai, nesiskaitant su priemonėmis, ginti savo komercinius interesus. Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Savaime toks žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje nėra nei geras, nei blogas. Koks bus konkretus leidinys arba televizijos kanalas – ar jis priklausys kokybiškos žiniasklaidos kategorijai, ar užims „geltonosios“ žiniasklaidos nišą, ar pasirinks kokį nors tarpinį variantą – tai pasirinktos vadinamos vidinės žiniasklaidos ideologijos klausimai.
Kai kurie sako,kad pavojingiausios korupcijos pasireiškimo sritys – teisėsauga, politika ir žiniasklaida.
Teisėsauga – nes korumpuotas teisėjas, prokuroras, tyrėjas žudo pasitikėjimą viena didžiausių socialinių vertybių – teisingumu.

Žiniasklaida – nes korupcija šioje srityje pakerta pasitikėjimą viskuo, ką išgirstame ar pamatome, ir sugraužia informacijos laisvės, kurią remiasi bet kuri demokratija, šerdį.

Politika – nes įstatymus ar bendruomenės interesus parduodantis politikas žlugdo pasitikėjimą ir teisingumu, ir demokratija.

Nereikia išsamiai analizuoti, kas yra korupcija. Pakaks pasakyti, kad kone visuotinai pripažįstami bent trys pagrindiniai jos pasireiškimo būdai: kyšininkavimas, prekyba įtaka ir piktnaudžiavimas padėtimi.
Prieš metus, 2004 metų gruodžio 9 dieną, „Transparency International“ paskelbė Pasaulio korupcijos barometrą, leidžiantį palyginti žiniasklaidos ir kitų institucijų korumpuotumą 62 šalių gyventojų akimis.
Šio tyrimo duomenimis, žiniasklaida atsidūrė tarp muitinių ir medikų. Net įvairių leidimų išdavimas buvo laikomas ne tokia korumpuota sritimi.
Lietuvoje buvo dar „gražiau“ – čia, minėto tyrimo duomenimis, žiniasklaida buvo absoliutus lyderis, lenkiantis netgi politines partijas, Seimą, teismus ir policiją.
2005 metų gegužės 11 dieną buvo skelbti viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų grupės atliktos apklausos duomenys: 42,5 procento Lietuvos gyventojų spaudoje ir televizijose pastebi paslėptus užsakomuosius straipsnius ar reportažus.

Taigi žmonės puikiai žino, kad korupcija žiniasklaidoje – realus reiškinys. Tačiau kažkodėl nieko negirdime apie teismus pasiekusias baudžiamąsias bylas ar bent jau nutrauktus ikiteisminius tyrimus.
Atsižvelgiant į tai, kad žurnalistų pareiga – teisingai informuoti visuomenę (pagal Visuomenės informavimo įstatymo 42 straipsnio 2 d. 1 p. – „teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias“), išsprendžiamas ir jų veikimo vykdant įgaliojimus teisėtumo ar neteisėtumo klausimas.

Išvados
Laisva žiniasklaida naudinga ne tik demokratijai, bet ir gyvybiškai svarbi pagrindiniam žmogaus vystymosi procesui.
Taigi žodžio laisvė ir informacijos laisvė yra visiškai būtinos siekiant ir remiant skurdo mažinimą ir žmogaus teises.
Laisvas informacijos srautas stiprina atskaitomybę ir skaidrumą, apsaugo nuo korupcijos ir didina bendruomenės grupių galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Žiniasklaida yra pagrindinė smurtinių konfliktų prevencijos priemonė, nes ji kuria taikių diskusijų ir problemų sprendimo pagrindus. Atskiriems asmenims ar grupėms suteikdama žodį, laisva žiniasklaida sumažina izoliacijos ir beviltiškumo jausmą, dėl kurio dažnai ir prasideda smurtas.

Įdarbinimo tarnybų veiklos principai

1. Įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymasis XX a.

Spaudimas iš TDO ankstyvaisiais šio amžiaus dešimtmečiais dėl valstybinių įdarbinimo paslaugų, kurios būtų nemokamos, skatino valstybę veikti, pirmiausiai vietiniame valdžios lygyje, po to nacionaliniame lygyje, padėti darbuotojams ir darbdaviams pasiekti vieni kitus, kad būtų užpildyta laisva darbo vieta. Po Pirmo pasaulinio karo, kai ekonomika buvo labai suardyta, valstybės ieškojo kaip palengvinti išaugusio nedarbo padarinius, kurie sukėlė ir sunkimo skurdo problemą. Valstybės taikė „tris rekomenduojamas priemones“, būtent darbuotojų įdarbinimą, nedarbo draudimą ir nenumatytą pagalbą [22].
Po Antro pasaulinio karo ir ligi pat vėlyvojo septyniasdešimtmečio, vyko ekonominė plėtra ir augimas darbo rinkoje, tačiau skurdas visiškai neišnyko. Ekonominis progresas nesudarė visiškų galimybių lygybei, kaip buvo tikėtasi. Aštuoniasdešimtųjų pradžioje iškilęs poreikis ekonomiką integruoti į tarptautinę, sąlygojo naujas skurdo rūšis, išryškėjusios naujos populiacijos grupės sukėlė pastebimą pablogėjimą darbo rinkoje ir ilgalaikio nedarbo augimą. Iškilusios naujos problemos, tokios kaip jaunimo nedarbas ar nenumatytas perteklius žemos kvalifikacijos asmenų, privertė valstybes galvoti kaip susitvarkyti su naujomis problemomis, kurios sąlygojo socialinės atskirties vystymosi formas.
Į nedarbą buvo žiūrėta, kaip į laikiną reiškinį – konflikto tarp darbuotojų ir darbdavių rezultatą, manyta, kad situacija gali būti greitai išspręsta nukreipiant darbuotojus į kitą darbo vietą. Strategija prieš nedarbą buvo paprasta ir egzistavo du pasirinkimai: laisvas darbo pasirinkimas ir tam tikras darbo paskirstymas, jei darbuotojas per ilgai nedirba.
Bet išaugęs atotrūkis tarp darbo paklausos ir pasiūlos paskatino šalis imtis daugiau struktūruotų ir koordinuotų priemonių. Socialiniai partneriai siekė vis didesnės įtakos priimant sprendimus. Valstybės veikimas kartu su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiomis organizacijomis, parodė teigiamą įtaką – tai suteikė didesnį „patikimumą“ užimtumo politikai.
Palaipsniui valstybė prisiėmė galią daryti sprendimus, imtis užimtumo organizavimo – padaryti jį valstybės pareigos dalimi, priemonių prieš nedarbą biudžetas tapo neatskiriama nacionalinio biudžeto dalis.
Tačiau vėliau išryškėjo, kad valstybė negali ilgiau garantuoti, kad sprendimai bus veiksmingi ir kad paslaugos, kurios reikalauja ilgalaikio organizavimo, galės toliau išlikti efektyvios, tuo tarpu vartotojai ir partneriai tikėjosi betarpiškų rezultatų.
Todėl valstybė ar užimtumo ministerija, remiantis kontrolės vykdymu, išlaikė strateginį vaidmenį nustatant bendras politikos gaires, tačiau pasidalino atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais. Jos pagrindinis uždavinys – įvertinti rezultatus ir kontroliuoti taisyklių laikymąsi.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos vis labiau tapo nepriklausomais paslaugų teikėjais, išplėtusiais savo pradinį tarpininkų vaidmenį iki veikėjų darbo rinkoje, atsakant į naujas darbo rinkos sąlygas.
Praėjusį dešimtmetį buvo susiduriama su išaugusiu nedarbu ir sunkumais ieškant veiksmingų ir ilgalaikių būdų sutramdyti didėjančią „neužimtumo“ grėsmę, valstybės suvokė poreikį efektyviai veikti. Susidūrus su disbalansu darbo rinkoje, siekiant planuoto pasikeitimo, buvo nuspręsta deleguoti kai kurias užduotis išoriniams šaltiniams, apsibrėžiant savo vaidmenį – kontroliuoti bei įvertinti veiklos rezultatus. Modernizavus įdarbinimo paslaugas susidarė nauji ryšiai su išorės partneriais. Siekiama tobulinti ir gerinti paslaugas, tinkamas tam tikroms darbo ieškančiųjų grupėms ir kurti veiklų ir gyvybiškai svarbų profesionalių tarnybų tinklą.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos nebedalyvauja veikloje, kur turėjo labai mažą prigimtinę kompetenciją (pvz.: bedarbių mokymas), tokiu būdu naudojamasi valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis ir paslaugos teikiamos partnerystės susitarimais ar įgaliojimų delegavimo sutartimis.
Ši nauja praktika sąlygojo – tikslų redagavimą, detalizavimą, organizacijų atrankos, sąlygų aptarimo, formalių susitarimų, paskesnių priemonių bei įvertinimo klausimų nustatymą [22].
Apibendrinant, galima teigti, kad įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymąsi sąlygojo valstybės pastangos spręsti išaugusio skurdo problemą, kurią sąlygojo ekonominis nuosmukis.
Visą įdarbinimo paslaugų vystymąsi galima suskirstyti į tokius etapus:
 Valstybė imasi priemonių nedarbo problemai spręsti prisiimdama atsakomybę už užimtumo politiką, kuri tampa bendra nacionalinės programos dalimi;
 Nepajėgdama susidoroti su sunkumais, valstybė dalinasi atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais, suteikdama socialiniams partneriams tam tikrą įtaką, bei autonomijos teises valstybinėms įdarbinimo tarnyboms, tačiau išlaikydama strateginį vaidmenį užimtumo politikos formavime ir vertinime;
 Deleguojamos tam tikros valstybinių įdarbinimo tarnybų užduotys išorės šaltiniams (valstybinėms ar privačioms organizacijoms) pasirašant partnerystės susitarimus, siekiant tobulinti ir gerinti teikiamas paslaugas nedarbo problemoms spęsti.

1.2 Tarptautinių dokumentų analizė

Valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų veiklą, pagrinde reglamentuoja dvi TDO Konvencijos ir Rekomendacijos: Konvencija Nr.88 ir Rekomendacija Nr.83 „Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo“, priimta 1948m. bei Konvencija Nr.181 ir Rekomendacija Nr.188 „Dėl privačių įdarbinimo tarnybų“, priimta 1997m. Konvenciją Nr.88 kartu su Rekomendacija Nr.83 ratifikavo ir Lietuva 1994m.
Kiekviena TDO narė, kuriai galioja Konvencija Nr.88, remia arba garantuoja paramą nemokamai valstybinei įdarbinimo tarnybai.
Remiantis 88-ąja Konvencija, įdarbinimo tarnybą sudaro nacionalinė įdarbinimo biurų sistema, kuriai vadovauja nacionalinė valdžios institucija. Sistemą sudaro vietiniai ir, kur tinkama, teritoriniai biurai, gana gausūs, kad aptarnautų kiekvieną šalies geografinę sritį bei patogiai išdėstyti ir darbdaviams, ir darbuotojams.
Konvencijoje Nr.88 apibrėžiama, kad įdarbinimo tarnyba organizuojama taip, kad garantuotų efektyvų priėmimą į darbą ir paskirstymą, tam tikslui:
1. padeda darbuotojams rasti tinkamą darbą, o darbdaviams – tinkamą darbuotoją, ir, vadovaudamasi nacionalinėmis taisyklėmis:
1.1. registruoja kandidatus įsidarbinti, užrašo jų profesinę kvalifikaciją, patyrimą ir pageidavimus, juos apklausia, jeigu reikia, įvertina jų fizinius ir profesinius sugebėjimus, padeda jiems, jeigu reikia, profesiniu orientavimu, profesijos apmokymu arba permokymu;
1.2. gauna iš darbdavių tikslią informaciją apie laisvas darbo vietas kartu su pretenduojantiems darbuotojams keliamais reikalavimais;
1.3. nukreipia įdarbinti kandidatus, turinčius tinkamų fizinių ir profesinių sugebėjimų;
1.4. nukreipia kandidatus ir laisvas darbo vietas iš vieno įdarbinimo biuro į kitą;
2. imasi atitinkamų priemonių, kad palengvintų profesinį bei geografinį mobilumą.
3. renka ir analizuoja prieinamiausią informaciją apie situaciją darbo rinkoje ir galimus jos pasikeitimus visoje šalyje ir skirtingose gamybos šakose, profesijose bei vietovėse ir pateikia šią informaciją valstybinėms valdžios institucijoms, suinteresuotų darbdavių ir darbuotojų organizacijoms bei visuomenei;
4. bendradarbiauja tvarkant draudimą ir pagalbą nedarbo atvejais bei kitas pagalbos bedarbiams priemones;
5. kad būtų palanki įdarbinimo situacija, padeda, jei būtina, kitoms valstybinėms ir privačioms institucijoms, kurios numato socialinę ir ekonominę plėtotę [23].
Konvencijoje Nr.88 nurodoma adekvačiai atsižvelgti į ypatingų kategorijų kandidatų, tokių kaip invalidai, darbo poreikį, taip pat turi būti numatomos ir plėtojamos specialios priemonės jaunimui.
Įdarbinimo tarnyba turi imtis visų įmanomų priemonių skatinti darbdavius ir darbuotojus savanoriškai naudotis visomis įdarbinimo tarnybų teikiamomis galimybėmis.
Kompetentinga valdžios institucija turėtų imtis būtinų priemonių išsaugoti efektyvų bendradarbiavimą tarp visų įdarbinimo tarnybų ir privačių ne pelno siekiančių įdarbinimo agentūrų. Rekomendacijoje Nr.83 detaliau nurodomi darbo rinkos informacijos rinkimo tikslai, bei jos apdorojimo sąlygos, darbo jėgos biudžeto sudarymo ypatumai, darbo jėgos teritorinį judėjimą lengvinančios priemonės. Taip pat pabrėžiama Tarptautinio bendradarbiavimo tarp įdarbinimo tarnybų reikšmė ir nauda, keičiantis informacija ir patirtimi, bei darbo jėgos judėjimo ypatumai[17].
181-osios Konvencijos tikslas – leisti veikti privačioms įdarbinimo agentūroms ir ginti jų paslaugomis besinaudojančius darbuotojus tiek, kiek tai numatyta konvencijos nuostatose. Konvencija priimta atsižvelgiant į darbo rinkų lankstumo svarbą, pripažįstant, jog privačios įdarbinimo agentūros gali suvaidinti didelį vaidmenį gerai veikiančioje darbo rinkoje ir atsižvelgiant į tai, kad reikia ginti darbuotojus nuo išnaudojimo, garantuoti jiems teisę jungtis į susivienijimus ir propaguoti kolektyvines derybas bei socialinį dialogą, kaip reikalingus gerai funkcionuojančios pramoninių ryšių sistemos komponentus.
Konvencija Nr.181 taikoma visoms privačioms įdarbinimo agentūroms, visoms darbuotojų kategorijoms ir visoms ekonominės veiklos šakoms (išskyrus jūrininkus)[18].
Pabrėžiama, kad valstybės privalo nustatyti privačių įdarbinimo agentūrų darbą reguliuojančias sąlygas, susijusias su licencijavimo ar sertifikavimo sistema, išskyrus atvejus, kai jas reguliuoja ar sąlygoja atitinkami tos šalies įstatymai ir praktika.
Kompetentinga institucija privalo garantuoti, kad su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susijusiems skundams, įtariamam išnaudojimui ir apgavystėms tirti būtų sukurtas deramas mechanizmas ir procedūros.
Konvencijoje Nr.181 nurodoma, kad privačios įdarbinimo agentūros neturi tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauti, kad darbuotojai sumokėtų visas ar dalį išlaidų.
Be to, valstybė turi skatinti valstybinių įdarbinimo tarnybų ir privačių įdarbinimo agentūrų bendradarbiavimą.
Privačios įdarbinimo agentūros privalo kompetentingos institucijos nustatytais laiko tarpais teikti informaciją:
 kad, laikantis tos šalies sąlygų ir praktikos, kompetentinga institucija žinotų, kokia privačių įdarbinimo agentūrų struktūra ir ką jos veikia,
 kad būtų galima turėti statistinių duomenų..
Darbo inspekcijos tarnybos arba kitos kompetentingos institucijos privalo garantuoti konvencijos nuostatų įgyvendinimo priežiūrą [18].
Rekomendacijoje Nr.188 nurodoma, kad kur įmanoma, su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susiję šalių įstatymai ir taisyklės turi būti papildytos techniniais standartais, orientyrais, etikos kodeksais, savireguliacijos mechanizmais ar kitomis tos šalies praktiką atitinkančiomis priemonėmis. Taip pat pabrėžiama, kad TDO narės turėtų, kiek tinkama ir įmanoma, keistis informacija ir patirtimi, iš kurios būtų matyti, kiek privačios įdarbinimo agentūros prisideda prie darbo rinkos funkcionavimo.
Rekomendacijoje Nr.188 smulkiau nurodomi darbuotojų apsaugą sąlygojantys principai:
 privačių įdarbinimo agentūrų įdarbinti darbuotojai turėtų, jei tinka, sudaryti raštišką įdarbinimo kontraktą, kuriame būtų nurodyti įdarbinimo terminai ir sąlygos;
 turėtų būti draudžiama ar kokiais kitokiais būdais neleidžiama privačių įdarbinimo tarnybų veikla, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai būtų matyti galimas darbuotojų diskriminavimas dėl jų rasės, spalvos, lyties, amžiaus, religijos, politinių pažiūrų, pilietybės ir kt.;
 nurodoma užtikrinti tinkamą darbuotojų asmeninių duomenų apdorojimą.
Be to, pabrėžiama ryšių tarp valstybinės įdarbinimo tarnybos ir privačių įdarbinimo agentūrų palaikymo svarba su darbo rinkos organizavimu susijusios valstybinės politikos įgyvendinimo srityje ir akcentuojamos bendradarbiavimą skatinančios priemonės [17].

1.3 Lietuvos darbo biržos veikla

Lietuvoje valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina LDB (Respublikinė ir 46 teritorinės), įsteigta 1991 kovo 1d.
Pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 6 straipsnį, valstybės teikiamos užimtumo garantijos [25]:
• nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos bei informaciją apie laisvas darbo vietas;
• nemokamos darbo biržos paslaugos įsidarbinant;
• nemokamas profesinis mokymą nedarbo atveju;
• galimybė dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;
• bedarbio pašalpa.
Teritorinės darbo biržos, kaip įteisinta Bedarbių rėmimo įstatymo 22 straipsnyje, nuolat analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius, registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius, ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įdarbinti ir įsidarbinti. Taip pat jos tarpininkauja asmenims įsidarbinant, dalyvauja organizuojant bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą, tarpininkauja įsidarbinant užsienyje, dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas, kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus, skiria ir moka bedarbio pašalpas.
Pagrindinis Lietuvos darbo biržos veiklos principas – valdymas pagal tikslus. Tikslų įgyvendinimui, diferencijuotai nuo situacijos teritorijos darbo rinkoje, buvo nustatytos užduotys ir užduočių pasiekimo įvertinimo rodikliai.
Atsižvelgdama į prognozuojamas permainas darbo rinkoje, mažinančias nedarbo lygį, įvertindama Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą bei Europos Bendrijos Komisijos pasiūlymus užimtumo politikos kryptimis, Lietuvos darbo birža, užtikrindama veiklos tęstinumą, 2002 – aisiais metai numato pagrindiniais savo veiklos tikslais ir uždaviniais: darbo kokybės gerinimą ir ilgalaikio nedarbo prevenciją bei ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimą [2, 2].
Lietuvos darbo birža įgyvendina valstybės užimtumo garantijas, teikdama tokias paslaugas:
 Tarpininkavimas įdarbinant. Teritorinės darbo biržos registruoja bedarbius ir laisvas darbo vietas, suteikia informaciją norintiems įdarbinti ar įsidarbinti. Vienas iš pagrindinių LDB sąveikos su darbdaviais uždavinių – padėti parinkti ar parengti reikiamos kvalifikacijos asmenis laisvoms darbo vietoms užimti. Asmenims ieškantiems darbo teikiamos konsultacijos, patarimai. Tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Lietuvos darbo birža pagal tarpvyriausybinius susitarimus tarpininkauja stažuotėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Švedijos Karalystėje, įdarbinimui Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Taip pat užmegzti kontaktai su statybinių organizacijų darbdaviais Norvegijoje, maisto pramonės – Airijoje, įdarbinimo tarpininkavimo agentūromis Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Suomijoje [1, 10].
 Aktyvios darbo rinkos politikos programos:
1. profesinio mokymo programa. Jos tikslas – sudaryti galimybes ieškantiems darbo asmenims įgyti profesiją, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje prisitaikant prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų.
2. nedarbo prevencijos programa siekiama padėti dirbantiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo, išlikti darbo vietose, toje pačioje arba kitoje įmonėje, suteikiant aukštesnę arba naują kvalifikaciją nei turima bei kitomis užimtumą skatinančiomis priemonėmis švelninti nedarbo pasekmes.
3. grupinės darbo paieškos (kitaip – darbo klubų programa). Tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, skatinti savarankišką darbo paiešką. Programa realizuojama šiomis kryptimis: jaunimo be profesinio pasirengimo motyvavimas ir orientavimas paklausios darbo rinkoje profesijos įsigijimui; kaimo gyventojų orientavimas darbo vietos sau kūrimui, kaip alternatyvos nedarbui; ilgalaikių bedarbių socialinė ir psichologinė reabilitacija.
4. užimtumo rėmimo programa – tai aktyvus bedarbių rėmimas, rengiant tikslines darbo rinkos politikos programas, kurios padeda įgyvendinti labiausiai pažeidžiamų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką [4, 12]:
4.1 naujų darbo vietų steigimo programa. Siekiama padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas, tokiems kaip asmenys su negalia, asmenys iki 25 metų, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensijinio amžiaus asmenys, motina ar tėvas auginantys vaiką iki 8 metų bei asmenys grįžę iš laisvės atėmimo vietų [25].
4.2 viešųjų darbų programa. Jos tikslas – kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuoti visuomeniškai naudingus darbus, laikinai įdarbinti bedarbius, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas, padėti jiems užsidirbti lėšų pragyvenimui ir sušvelninti socialinę įtampą. Viešieji darbai organizuojami įmonėse, organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo.
4.3 Užimtumo fondo remiamų darbų programa siekiama padėti bedarbiams įgyti darbinius įgūdžius, nustatyti žinių trūkumą, juos tobulinti darbo vietoje, įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Tai galimybė bedarbiui įsitvirtinti nuolatiniam darbui, o darbdaviui per trumpą laiką nenaudojant savo lėšų išsirinkti tinkamą darbuotoją [8, 14].
4.4 savo verslo organizavimo programa. Tikslas – skatinti verslumą tarp bedarbių kurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems, teikti organizacinę – finansinę pagalbą asmenims, siekiantiems savo užimtumo. Verslo aplinkos žemėlapis, kuriame vaizdžiai parodytos teritorijoje jau teikiamos ir trūkstamos paslaugos, padeda klientams apsispręsti, kokį verslą naudinga pradėti, pateikiama naudinga informacija apie mokesčių lengvatas, taikomas pradedantiems verslininkams.
 Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė – bedarbio pašalpa, kurios dydis priklauso nuo turėto valstybinio socialinio draudimo stažo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet neilgiau kaip 6 mėnesiui per 12 mėnesių laikotarpį [25].
 Atviro informavimo ir konsultavimo paslaugos – operatyvus darbdavių ir bedarbių informavimas apie juos dominančią informaciją darbo rinkoje, pasikeitimus, tendencijas, prognozes, siekiant veiksmingesnio darbo rinkos pasiūlos ir paklausos subalansavimo ir skaidraus darbo rinkos funkcionavimo. Tokias paslaugas teikia Darbo, Informacijos ir konsultacijų ir Jaunimo darbo centrai, jų klientai gali pasinaudoti centrų teikiamomis informavimo, konsultavimo bei atviro įdarbinimo paslaugomis, orientuotomis į klientų poreikius [9, 28]. Įdiegtas ir sėkmingai vystomas atviro informavimo tinklas: savarankiškos informacijos paieškos sistema (SIP) ir integruota su profesiniam informavimui skirta sistema (PIC), tai naujas žingsnis didinant informacijos prieinamumą, išplėtojimą bei objektyvumą ir nauja kokybė aptarnaujant ieškančius darbuotojų ar darbo asmenis.
Lietuvos darbo biržos bendradarbiavimo veikla plėtojama:
• nacionaliniame lygyje bendradarbiavimas vystomas su socialiniais partneriais, siekiant didinti socialinių partnerių vaidmenį darbo rinkoje. Lietuvos darbo biržos partneriai: apskričių administracijos, savivaldybės bei jų asociacija, kaimo gyventojus atstovaujančios organizacijos, jaunimo bei studentų organizacijos, neįgaliuosius atstovaujančios organizacijos, smulkaus verslo plėtra užsiimančios organizacijos, JAV Taikos korpusas, Lietuvos gyventojų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų respublikinės tarnybos, buvusių kalinių socialinėmis problemomis užsiimančios organizacijos [10, 29]. Pasirašomos bendradarbiavimo sutartys su privačiomis įdarbinimo tarnybomis, tarpininkaujančiomis įdarbinant užsienyje.
• tarptautiniame lygmenyje Lietuvos darbo birža bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities, Ukrainos, Baltarusijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, JAV užimtumo tarnybomis. Lietuvos darbo birža nuo 1991m. yra Pasaulinės valstybinių įdarbinimo tarnybų asociacijos (WAPES) narė. 1999m. Lietuvos darbo biržos darbuotojai tapo Tarptautinės užimtumo tarnybų personalo asociacijos (IAPES) nariais. Dalyvavimas šių asociacijų veikloje – tai galimybė keistis darbo patirtimi, tobulinti darbo biržos veiklą [4, 18].
Personalo formavimo veikla grindžiama vieninga sistema: tarnautojų parinkimas konkurso tvarka, individualių adaptacinės ir personalo kvalifikacijos mokymo programų sudarymas, profesinis darbuotojų vertinimas ir darbuotojų rezervo formavimas. LDB personalo mokymas vykdomas pagal kasmet parengiamą personalo formavimo ir mokymo programą, kuriose pagrindiniai tikslai: naujai priimtų darbuotojų adaptacija ir mokymas pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei jų kvalifikacijos tobulinimas [4, 17].
Darbo organizavimo veiklą siekiama tobulinti, kad užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę – organizuojant darbą teritorinėse darbo biržose ypač didelis dėmesys skiriamas klientų aptarnavimo tobulinimui, teikiant informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas. Siekiant darbo biržų paslaugas priartinti prie klientų gyvenamosios vietos, toliau vykdoma klientų aptarnavimo punktų plėtra ir pagrindinių paslaugų klientams diegimas bei tobulinimas. Pagal bedarbio pasirengimą darbo rinkai, pas tarpininkus nukreipiami asmenys, kuriems įsidarbinti reikalingos tarpininkavimo paslaugos, o pas konsultantus – kuriems reikia padėti pasiruošti darbo rinkai, kad jie padidintų ar įgytų lygias konkurencines galimybes darbo rinkoje. Daug dėmesio skiriama, kad darbo biržos teikiamos paslaugos atitiktų Europos Sąjungos standartus [4, 17].
Ryšių su visuomenę vystomos veiklos tikslas – informuoti apie institucijos veiklą, jos vykdomas funkcijas ir teikiamas paslaugas klientams, formuoti teigiamą įvaizdį ir didinti darbo rinkos skaidrumą. LDB, įgyvendindama visuomenės informavimo ir ryšių su žiniasklaida strategiją, nuolat ir sistemingai bendrauja su masinės informacijos priemonėmis, teikdama išsamią informaciją.

1.4 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla Lietuvoje

Jau nuo 1993 pradėjo steigtis ir neoficialios įdarbinimo tarnybos didžiosiose Lietuvos miestuose, pradėjo formuotis “darbininkų mugės”, šalia darbo biržos, kur burdavosi žmonės, ieškantys darbo ar darbuotojų. Tai buvo privačių įdarbinimo tarnybų kūrimosi užuomazga.
Privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje galima suskirstyti į grupes pagal įdarbinimo pobūdį:
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje;
 tarpininkaujančios įdarbinimui užsienio šalyse;
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Įdarbinimo tarnybų veiklą, priklausomai nuo teikiamų paslaugų pobūdžio – Lietuvoje ar užsienio šalyse, reglamentuoja skirtinga teisinė bazė. Privačių įdarbinimo tarnybų, teikiančių tarpininkavimo įdarbinant Lietuvoje paslaugas, veikla – nelicencijuojama, ji sąlygojama tik LR įmonių įstatymo, kuris nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti nuolatine komercine-ūkine veikla Lietuvoje. [27].
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis 2001m. Lietuvos įmonių registre buvo 85 įmonės (2000m.- 53, 1999m. – 37), kurios savo veiklą apibūdina kaip „naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas. Didžiausia jų dalis susitelkusi didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, keletas Šiauliuose ir Panevėžyje. Detalesnė informacija apie privačių įdarbinimo tarnybų, tarpininkaujančių įdarbinant Lietuvoje, veiklą nežinoma.
Taip pat privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje sąlyginai galima suskirstyti pagal įsipareigojimo objektą:
 Įsipareigojančios darbdaviui, su juo pasirašoma sutartis dėl paslaugų teikimo, šiuo atveju darbdavys ir moka už paslaugą;
 Įsipareigojančios ieškančiam darbo asmeniui, sutartis pasirašoma tarp tarnybos ir ieškančiojo darbo, kuris paprastai ir moka už paslaugą.
Tuo tarpu organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, besivadovaujančios LR bedarbių rėmino įstatymo 4 straipsniu, privalo įsigyti licencijas, kurias išduoda LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Licencijos išduodamos privačioms įdarbinimo tarnyboms, kurių steigimo dokumentuose ar įstatuose pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, patvirtintą Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, yra nurodyta veikla 74.50 “Naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas”[26].
Licencijų tarpininkauti asmenų įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarka, patvirtinta 2001m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr.149, reglamentuoja licencijų išdavimą, atsisakymą jas išduoti, licencijų galiojimo sustabdymą bei galiojimo panaikinimą, jų registravimą, licencijos formos rekvizitų nustatymą, taip pat licencijuojamos veiklos sąlygas.
Tarpininkavimas dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – tai mokamos arba nemokamos paslaugos (informacija apie laisvas darbo vietas, galimybę įsidarbinti, profesinis konsultavimas, orientavimas bei kitos su įdarbinimu susijusios paslaugos) asmenims, norintiems susirasti atitinkantį jų poreikius darbą užsienio šalyse.
Organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, pasirašo bendradarbiavimo sutartis tiesiogiai su įdarbinančios šalies įdarbinimo tarpininkavimo agentūra arba įdarbinančios šalies darbdaviu, kuriose numatyta tarpininkavimo dėl įdarbinimo procedūra bei abiejų susitariančių šalių įsipareigojimai.
Privačios įdarbinimo tarnybos, turinčios licenciją tarpininkauti dėl įdarbinimo užsienyje, sudaro su ieškančiais darbo asmenimis paslaugų sutartis, kuriose nurodoma: licencijos savininko teikiamos paslaugos, įsipareigojimai, paslaugų apmokėjimo tvarka bei ieškančiojo darbo asmens įsipareigojimai. Licencija tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje išduodama vieneriems metams, nauja licencija išduodama bendra tvarka [26].
Licencijos savininkas įpareigojamas garantuoti klientų asmens duomenų teisinę apsaugą bei teikti informaciją apie vykdomą įdarbinimo tarpininkavimo veiklą Lietuvos darbo biržai.
Iki 2002m. kovo 14 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra išdavusi 39 licencijas įmonėms, tarpininkaujančioms įdarbinant užsienyje. Dauguma jų susitelkę didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje -18, Kaune ir Klaipėdoje – po 9, Šiauliuose ir Panevėžyje – po 1 įmonę. Licencijos išduotos tarpininkauti įdarbinant Airijoje, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Kipre, JAV, Portugalijoje, VFR, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Prancūzijoje ir Kanadoje [24].

1.5 Lietuvos darbo biržos veiklos rezultatai

Šiame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skiriamas Vilniaus darbo biržos veiklos rezultatų analizei, nes atliktas privačių įdarbinimo tarnybų veiklos tyrimas apsiribojo Vilniaus rajone veikiančiomis įstaigomis, todėl, kad duomenis galima būtų palyginti, aptariami Vilniaus darbo biržos rodikliai.
Per 2001 m. į Vilniaus darbo biržą kreipėsi 48851 ieškantis darbo asmuo, t.y. 0,67 proc. mažiau, negu 2000 m.(49181)
Per 2001 metus Vilniaus darbo biržoje registravosi 12799 darbo ieškantys papildomas užimtumo garantijas turintys asmenys (toliau PUG), kurie sudarė 26,1 proc. visų per metus užsiregistravusių bedarbių, iš jų daugiausia moterų, turinčių vaikų iki 14m. – 63,9 proc. visų bedarbių užregistruotų per metus, turinčių PUG, 18,8 proc. – priešpensinio amžiaus bedarbių, asmenų, jaunesnių kaip 18 m., užregistruota 3,6 proc., grįžusių iš įkalinimo vietų – 5,8 proc. Asmenų su negalia užregistruota – 7,9 proc.
Per 2001 m. Vilniaus darbo biržos specialistai įdarbino 18167 bedarbių, t.y. 40,8 proc. daugiau nei per 2000 m. – (12901)
Per 2001m. Vilniaus darbo biržoje buvo pateikta 70 prašymų dėl stažuočių ir įdarbinimo užsienyje, tačiau iš jų buvo patenkinta 52 (2000m. pateikta 43, iš jų patenkinta 18), stažuotės vyko Vokietijoje, Airijoje [10, 94].
Įdarbintųjų tarpe buvo 41,3 proc. moterų ir 58,7 proc. vyrų. Per 2001m. papildomas užimtumo garantijas turinčių asmenų Vilniaus darbo biržoje įdarbinta 4518. Daugiausiai įdarbinta asmenų su profesiniu išsilavinimu – 64,0 proc., mažiausiai – 9,4 proc. nekvalifikuotų asmenų:

1 lentelė. Įdarbintų bedarbių pasiskirstymas pagal išsilavinimą 2001 m.

 

Išsilavinimas

                     Įdarbinta bedarbių

         Skaičius

     Proc.

Aukštasis

          2453

     13,5

Aukštesnysis

          2381

     13,1

Profesinis

         11627

      64,0

Nekvalifikuoti

         1706

      9,4

          Iš viso

         18167

     100

Per 2001 m. į aktyvias darbo rinkos programas įtraukta 14266 užsiregistravusių asmenų, iš jų PUG – 3937. 2001 metais į darbo rinkos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas įtraukti 22,7 proc. ( 2899 asmenys) visų nusiųstų į darbo rinkos politikos programas [10, 30]. Daugiausiai bedarbių (49,9 proc. visų mokiusiųjų) buvo nusiųstą į pirminio profesinio mokymo programą.

Per 2001m. įmonės numatė atleisti 1535 darbuotojus, iš jų per 2001 m. Vilniaus darbo biržoje užsiregistravo 315 asmenų, t.y. 20,5 proc. nuo numatomų atleisti. Pagal su įmonėmis parengtų 18 tikslinių nedarbo prevencinių programų, 61 asmuo buvo įdarbintas, 65 – dalyvavo prevencinio mokymo programoje. Per 2001 m. buvo organizuoti 35 informaciniai susitikimai su įmonių vadovais bei atleidžiamais darbuotojais.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje grupinės darbo paieškos klubų užsiėmimuose dalyvavo 6834 ieškantys darbo asmenys. Darbo klubų užsiėmimuose buvo suorganizuota 421 tikslinė grupė, daugiausiai jų – 148 jaunimui ir 87- nepaklausią profesiją turintiems asmenims. 38 proc. darbo klubų dalyvių įsidarbino, 31 proc. nusprendė mokytis, 8 proc. ėmėsi savo verslo.
Vilniaus darbo birža 2001 m. finansiškai parėmė įstaigas ir įmones, įsteigusias 207 naujas darbo vietas labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, siekiant padėti jiems integruotis į darbo rinką.

2001 m. į Užimtumo fondo remiamų darbų programą buvo nukreipti 379 asmenys, iš jų daugiausia asmenys, jaunesni nei 25 m.(206). Pasibaigus remiamų darbų sutarčių terminui pastoviam darbui įdarbinta 60,4 proc. asmenų.

Per 2001 metus viešųjų darbų programoje dalyvavo 3445 asmenys (iš jų 455 moksleiviai ir studentai), iš jų pastoviam darbui įsidarbino 269 asmenys (t.y. apie 9 proc.), 2082 asmenys įgijo teisę į socialinę pašalpą (t.y. 69,6 proc.). Daugiausia viešųjų darbų programoje dalyvavo moterų, auginančių vaiką iki 14m. ir taip pat ilgalaikių bedarbių – po 39 proc. visų registruotų. Pagal viešųjų darbų pobūdį, daugiausiai dalyvavo istorijos, kultūros, architektūrinių paminklų aplinkos tvarkyme – 44 proc. visų dalyvavusių, mažiausiai 4 proc. statybos darbuose.
2001 m. buvo suteiktos septynios 3500 Lt. beprocentinės paskolos savo verslo organizavimui ir kartu sukurtos 7 naujos darbo vietos, 344 bedarbiai dalyvavo savo verslo organizavimo pagrindų kursuose, 1482 bedarbiai išsipirko lengvatinius patentus ir garantavo sau pragyvenimo šaltinį (2000 m. – 1260).
Vilniaus darbo biržoje 2001 metais veikė ir buvo toliau plėtojama atviro informavimo teikimo sistema. Jos sudėtyje dirba šeši informaciniai padaliniai: Savarankiškos darbo paieškos centras, du Informacijos ir konsultacijų centrai, Darbo centras, Profesinio informavimo centras ir Jaunimo darbo centras. Dauguma jų lankytojų – darbo biržoje registruoti bedarbiai. Iš viso atviro informavimo paslaugų teikimo sistemoje per 2001 metus buvo aptarnauti 214724 lankytojai, šie skaičiai rodo atviro informavimo sistemos didelį prieinamumą bei išplėtojimą.
Nuo 2001m. pradėjo veikti programa “Talentų bankas”, kurio duomenų bazėje per 2001 m. sukaupta 913 dalyvių, didžiausią jų dalį 465 (50,9 proc.) sudaro aukštųjų mokyklų absolventai, taip pat paruoštas Vilniaus darbo biržos internetinis puslapis. 2002 metais numatoma toliau vykdyti kompiuterinės technikos atnaujinimą: įsigyti 30 kompiuterių ir 10 spausdintuvų.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje paskirta 12147 bedarbio pašalpų.
Per 2001 m. 5 bendradarbiavimo susitarimai pasirašyti su: Vilniaus pedagoginio universiteto studentų atstovybe, Lietuvos teisės universiteto studentų atstovybe, Vilniaus universiteto studentų atstovybe, VGTU integracijos ir karjeros direkcija, Vilniaus verslo inkubatoriumi.
Vilniaus darbo birža bendradarbiauja su užsienio šalimis: Latvijos Respublikos Valstybinės užimtumo tarnybos Rygos centru, Lenkijos Respublikos Olštyno vaivadijos darbo tarnyba, Lenkijos Valstybinės Geležinkelių tarnautojų perkvalifikavimo ir įdarbinimo agentūra [10, 69] . Bendradarbiavimas su užsienio šalimis padėjo tobulinti atviro informavimo ir tiesioginio aptarnavimo metodus, informacinės sistemos integravimą į EURES, konsultantų mokymą (Švedijos patirtis), derinti darbo rinkos ir aplinkosaugos politiką, organizuojant viešuosius darbus (Danijos patirtis) bei diegti teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodiką (Suomijos patirtis).
2001 m. sausio 1 d. Vilniaus darbo biržoje dirbo 181 darbuotojas, iš jų: 121 specialistas tiesiogiai aptarnauja klientus, iš jų 109 kėlė kvalifikaciją. Daugiausia specialistų dirba su aukštuoju išsilavinimu – 122 (75,3 proc.), su aukštesniuoju – 31 (19 proc.) ir su viduriniu – 9 (5,7 proc.) [10, 83].
Klientų aptarnavimo skyriuje dirba 36 konsultantai, 30 tarpininkų ir 17 konsultantų-tarpininkų. Konsultantai per mėnesį vidutiniškai aptarnauja po 450 bedarbių, tarpininkai – 570, konsultantai tarpininkai – po 600.
Kiekvieną mėnesį Vilniaus darbo birža teikė statistinė informaciją Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėms, informacijos agentūroms ELTA ir BNS, miesto laikraščių, radijo ir televizijos stočių redakcijoms, glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos darbo biržos informacinio biuletenio “Darbo biržos naujienos” redakcija. Užimtumo problemomis Vilniaus mieste ir rajone nuolat domėjosi “Lietuvos ryto” priedo “Sostinė”, “Lietuvos žinių” žurnalistai, laikraščiai “Litovskij kurjer”, “Lietuvos aidas”, žurnalas “Veidas”, TV stotis “11 kanalas”.

1.6 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla užsienio šalyse

Vakaruose privačios įdarbinimo tarnybos orientuojasi, kaip taisyklė, į tam tikrus darbo rinkos segmentus, į tarnautojus arba į tuos, kurie turi darbą, bet nori jį pakeisti. Daugelyje šalių, ypatingai JAV ir Didžiojoje Britanijoje, paplitę mokamos įdarbinimo paslaugos ir privatus šių paslaugų sektorius labai gerai išplėtotas, o Vengrijoje jau priimtas įstatymas, leidžiantis privačių tarnybų veiklą. Kai kurios šalys – Belgija, Prancūzija, Vokietija ir Norvegija – pakankamai griežtai reguliuoja šią paslaugų sferą, nors taikantis prie Europos Sąjungos socialinės chartijos, reguliavimas pradedamas mažinti. Yra tik keletas šalių – tarp jų Danija, Lenkija ir Ispanija – kur įstatymai visai draudžia privačių tarnybų veiklą [12, 241].
TDO privačias įdarbinimo tarnybas suskirstė į tris stambias grupes, remiantis ryšiais tarp šių tarnybų ir jų klientų, pabrėždama, kad šis suskirstymas negali būti galutinis, nauji poreikiai gali sukurti naujas rūšis, tenkinančias darbo rinkos reikalavimus [21].
 Tarpininkaujančios – jų pagrindinė veikla darbo sutarčių sudarymas tarp darbdavio ir darbuotojo:
1. imančios užmokestį tarnybos – jos veikia, kaip tarpininkas tarp darbų siūlymų ir jų ieškančiųjų, nesudarydamos darbo sutarties ir imdamos už paslaugas vienkartinį mokestį iš darbdavio. Jos specializuojasi pagal tam tikras specialybes, regionus ar ekonomikos sektorius. Prancūzijoje veikia keletas šios rūšies profsąjungų įdarbinimo tarnybų, Didžiojoje Britanijoje tokios tarnybos – vienos iš lyderių darbo rinkoje, jų labai daug, įskaitant keletą didelių kompanijų, turinčių daug filialų [22].
2. tarnybos įdarbinančios užsienyje – specializuojasi atrinkdamos ir verbuodamos šalies darbuotojus įdarbinimui užsienyje. Prancūzijoje veikia „Au pair“ įdarbinanti jaunus asmenis.
3. tarnybos įdarbinančios užsienio šalių asmenis – jos atrenka ir verbuoja užsienio šalių darbuotojus šalies darbdavių poreikiams.
4. vykdančios paiešką ir atranką tarnybos – dar vadinamos „protų medžiotojais“, specializuojasi aukštų ar retų įgūdžių asmenų, vykdomosioms pareigoms paieškai ir atrankai. Už paslaugas moka darbdavys.
5. mokymo ir įdarbinimo organizacijos – tai mokyklos ar perkvalifikavimo įstaigos, kurios siūlo jų studentams ir perkvalifikuojamiems darbo ieškojimo ir įdarbinimo paslaugas. Kai kurioms organizacijoms tai yra būdas pakelti jų mokymo lygį ir atsakyti į darbo rinkoje atsirandančius poreikius. Tuo tarpu kitos įsipareigoja vesti formalų mokymą ir susitarimus sudaro su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis.
 Aprūpinančios įgūdžiais – yra tarsi darbdavys ir rekomenduoja savo darbininką trečiai pusei. Jos tarsi tiltas tarp nedarbo ir pastovaus darbo, suteikdamos darbo ieškantiesiems laipsnišką integraciją į darbo rinką:
1. laikino įdarbinimo tarnybos – apibūdinamos, kaip bet koks fizinis asmuo, kuris teisėtai įgalintas verbuoti darbuotojus, turinčius legalius darbuotojų statusus, ir padaryti juos prieinamus trečiajai šaliai. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje apibrėžiamas maksimalus laikino darbo laikotarpis, o tam tikruose sektoriuose tokia veikla uždrausta, Olandijoje tokių uždraudimų nėra.
2. „skolinančios“ personalą tarnybos – padeda smulkiems verslininkams savo personalo sugebėjimais mainais už tam tikrą vienkartinį mokestį, sutartą ir anksto.
3. darbo mugės – tai yra specialistų papildymo ir konsultantų firmos, jos aprūpina organizacijas asmenimis su papildomais įgūdžiais, teikdamos savo paslaugas įmonėms įvairaus ilgio periodais.
4. profesinės veiklos tvarkymo tarnybos – jos veikia klientų naudai santykiuose su darbdaviais. Tam tikri profesionalai pasiekę meno, mados, fotografijos, sporto srityse kreipiasi į šias tarnybas ir moka už jų profesinės veiklos vadybą.
5. tarpininkų asociacijos – jų svarbiausias tikslas mokyti ir aprūpinti darbuotojus ateityje darbu. Jos siūlo laikiną įdarbinimą, dažnai subsidijuojamos iš visuomeninių fondų. Tai ne pelno siekiančios organizacijos. Prancūzijoje į tokios organizacijos tarybą įtraukti ir valstybinių darbo, įdarbinimo ir ypač mokymo tarnybų atstovai, kartu su vietinės valdžios atstovais bei socialiniais partneriais atstovaujančiais darbdavius ir darbuotojus.
 Tiesioginiai paslaugų tiekėjai – teikia su įdarbinimu susijusiąs paslaugas darbdaviams ar darbuotojams, aprūpinama priemonėmis padedančiomis reaguoti į darbo rinkos pasikeitimus, sutrumpinant laiką, kai darbuotojas keičia darbą, pagerina darbo jėgos judėjimą ir aprūpina mokymu, kuris užpildo spragą tarp turimų įgūdžių ir reikalavimų.
1. numatomų atleisti darbuotojų įdarbinimo tarnybos – už mokestį tarnybos teikia paslaugas, patardamos ir padėdamos, vienam ar daugiau, atleidžiamų iš darbo darbuotojų. Numatomos įvairių rūšių priemonės, įgalinančios darbuotoją rasti darbą naujoje įstaigoje arba pradėti savo verslą. Jos taip pat padeda darbuotojams įvertinti įgūdžius ir pasirinkti mokymo kursus.
2. darbo paieškos konsultacinės firmos – pagrindinis jų darbo įrankis – įgūdžių įvertinimas, jos naudoja išvystytą metodiką ir paruošimo pokalbiui priemones, padedant klientams rasti ar pakeisti darbą.
3. valdančiojo personalo konsultacinės firmos – dalis šių tarnybų dirba kaip konsultantai ir rūpinasi vadovaujančio personalo lygmeniu kompanijose, tvarko profesinės veiklos planus, rūpinasi kvalifikacijos kėlimu ir įgūdžių tobulinimu.
4. tarnybos, kurios tvarko darbo skelbimų erdvę – skelbimų erdvėje publikuoja informaciją apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius asmenis, už nustatytą mokestį. Valstybinės įdarbinimo tarnybos taip pat teikia tokias paslaugas nemokamai, jei siūlomas darbas yra registruotas vietinėje įdarbinimo tarnyboje.
5. tarnybos naudojančios darbo duomenų bazes – informaciją apie laisvas darbo vietas ar ieškančius darbo asmenis patalpina internete ar vietiniame kompiuteriniame tinkle. Dalis tokių tarnybų priima informaciją nemokamai ir paslaugų kaštai padengiami vartotojų prisijungimo mokesčiais.
Atliktas tyrimas Europos Sąjungos šalyse parodė, kad privačios įdarbinimo tarnybos padeda patenkinti permainingus poreikius Europos Sąjungos darbo rinkoje, tuo būdu padeda kurti stipresnę ekonomiką, ir tuo pačiu – stipresnę visuomenę [14]. Apibendrinti privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje tyrimo rezultatai, pateikiami 2 lentelėje:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS TEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS NEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

didina darbuotojų įsidarbinimo galimybes:

1. aprūpina galimybėmis integruotis į darbo rinką tas asmenų grupes, kurios pačios nepajėgia;

2. teikia pagalbą Europos darbo rinkai mažinant frikcinį nedarbo lygį, trumpinant laikotarpį kai asmuo nedirba;

3.  veikia kaip priemonė ilgalaikio įdarbinimo tikslui pasiekti, sudarant sąlygas tarnybos darbuotojams įrodyti jų sugebėjimus būsimiems darbdaviams ir po to būti pasamdytais;

4. tenkina lankstaus darbo poreikį.

mokymo klausimas: tarnybų darbuotojai tam tikrais atvejais gavo mažesnį formalų paruošimą, tačiau privačios įdarbinimo tarnybos vis labiau ir labiau įsitraukią į mokymo iniciatyvą. Be to, tarnybos darbuotojai įgyja eilę įvairiapusiškos darbo patirties, kuri turi įtakos bendros profesinės karjeros vystymuisi.

padeda įmonėms patenkinti jų lankstumo poreikius:

1. padeda įmonėms tvarkytis su gamybos apimties ar darbo jėgos pasikeitimais;

2. vis labiau aprūpina „pridėtine verte“  žmogiškuosius resursus.

tarnautojai kai kuriais atvejais turi mažesnę darbo apsaugą – t.y. neturi vieno darbo su tam tikru darbdaviu ilgą laiko tarpą.

padeda kurti darbo vietas – suskaičiuojama, kad privačios įdarbinimo tarnybos  nuo 1996 m. iki 1998 m. sukūrė apie 11 proc.  visiškai naujų darbo vietų. Privačios įdarbinimo tarnybos įdarbina didelį skaičių tarnautojų, šiuo metu apytiksliai 120 000 tarnautojų visai darbo dienai.

 

privačių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimas su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis sąlygojo nedarbo lygio mažėjimą:

keletas partnerystės pakopų buvo įgyvendintos su aiškiu pasisekimu, kuris buvo pagrįstas informacijos pasidalijimu, tačiau optimali bendradarbiavimo formą tarp valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų vis dar nebuvo nustatyta.

 

privačios įdarbinimo tarnybos vystosi, kaip žmogiškųjų resursų plėtotojai: naudojo savo profesionalius įgūdžius  žmonių kvalifikacijos kėlimui ir žmonių vadybai.

 

Apibendrinant, galima teigti, kad daugumoje Centinės ir Vakarų Europos šalių palaipsniui vystosi pagalbinių privačių įdarbinimo tarnybų legalizacija. Šią tendenciją galima paaiškinti dvejomis priežastimis:
 valstybinėms įdarbinimo tarnyboms Centrinėje ir Vakarų Europoje vis sunkiau tampa atsakyti į rinkos reikalavimams,
 kokie bebūtų paslaugų mastai, siūlomi valstybinių įdarbinimo tarnybų įstaigų, privačios įdarbinimo tarnybos sėkmingai užpildo laisvas nišas rinkoje, tampa vis gausesnės ir vaidina vis stiprėjantį vaidmenį [12, 241].
Kaip matyti iš atlikto privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje, tyrimo, jų veikla padeda didinti užimtumą bei padeda tenkinti naujus darbo rinkos poreikius, nors egzistuoja dvi numatytos sritys – mokymo ir darbo apsaugos, kur tam tikrose situacijose išryškėja neigiami privačių įdarbinimo tarnybų veiklos ypatumai. Tačiau sutariama, kad naujas privataus įdarbinimo tarnybų sektoriaus supratimas ir valstybės reguliavimo išvystymas šiame sektoriuje yra būtinas, nes gerai išvystytos privačios įdarbinimo tarnybos šiandien siūlo gerai organizuotus ir atvirus darbo susitarimus, kurie padidina įsidarbinimo galimybes jų klientams.
Pastaruoju metu apie 1,5 proc. Europos Sąjungos dirbančiųjų populiacijos yra įdarbinti privačių įdarbinimo tarnybų [14]. Taip pat nurodoma tendencija, kad jei privačioms įdarbinimo tarnyboms būtų leista vystytis, atsakant į jų paslaugų paklausą, tokiu atveju, tai padidintų Europos Sąjungos užimtumą virš 1 proc. per metus. Tokiu atveju prognozuojama, kad iki 2010m. privačios įdarbinimo tarnybos aprūpintų darbu virš 18 milijonų asmenų per metus – 6,5 milijonus asmenų ne pilnai darbo dienai [14]. Numatytas užimtumo augimo lygis gali skirtis šalyse, priklausomai nuo jų dabartinio ekonominio statuso ir nuo privačių įdarbinimo tarnybų brandumo.

Literatūra

1. Bendradarbiavimas su užsienio šalimis: patirties pritaikymas, naujos paslaugos klientams// Darbo biržos naujienos.-2001.-Nr.12- -p.10-11.
2. 2002m. – kokybės gerinimo metai//Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.1–p.2.

3. Lietuvos darbo biržos veikla 2001m.// Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.2- -p.6-8.

4. Lietuvos darbo biržos veikla 2001 metais.- V.:BSPB,2002.p.8-19.

5. Lietuvos darbo biržos veikla ir darbo rinka 1991-2000m.Statistikos rinkinys.2001.p.18-25.
6. Socialinis pranešimas,2000.-V.:Puntukas,2001.p.37-44.

7. Tarptautiniai darbo standartai.Lietuvos darbininkų sąjunga.V.:1995.p.34-36.

8. Užimtumo fondo remiami darbai – praktinių įgūdžių kaupimas//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.11p.14-15.

9. Veikla 2000 metais.Lietuvos darbo birža.V.:BSPB,2001.p.14-25.

10. Veikla 2001 metais.Vilniaus darbo birža.V.:BSPB,2002.p.10-90.

11.Žmogui galima padėti, kai sutampa abiejų pusių interesai//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.2 p.19-21.

12. Рынок труда и социфльная политика в централной и восточной Европе.Москва.1997.p.240-242.

13. Sammaries of international labour standarts. Second edition, updated in 1990.1991.p-25.

14. http://www.adecco.gr/Report_Summary.htm

15. http://europa.eu.int/comm/employment_social/news/2001/nov/232_en.html

16. http://www.etf.eu.int/fiches02.nsf

17. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/recdisp2.htm

18. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/convdisp2.htm

19. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch2.htm

20. http://www.ldb.lt/publikacijos/

21. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/

22. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch1.htm

23. http://www.socmin.lt/tdo/ratifikuota/88konv_r.htm

24. http://www.undp.lt/documents/hrd_lt.htm

25. LR bedarbių rėmimo įstatymas (Žin.,1991,Nr.2-25;1996,Nr.18-457;199,Nr.65-2086;2002,Nr.2-51)

26. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas ”Dėl licencijų tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo (Žin.,2001,Nr.149)

27. LR įmonių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1920)