Europos centrinio banko funkcijos

 

ĮVADAS
Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę.
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas – euras, bei naujas bankas – Europos centrinis bankas (ECB).
Europos centrinis bankas ir eurą įsivedusių valstybių narių centriniai bankai sudaro naują subjektą, vadinamą „Euro sistema”. Kadangi kai kurios ES valstybės narės euro dar nėra įsivedusios, svarbu aiškiai atskirti dvylikos valstybių narių „Euro sistemą” nuo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), apimančios penkiolika valstybių narių.
1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką – Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui.
Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai.
ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus.
Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės.
Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas:
• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;
• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;
• euro zonoje leidžia banknotus;
• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.
Europos centrinio banko veikla vykdoma per sprendimo galią turinčias institucijas(Valdytojų taryba, Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba), kurių posėdžiai paprastai vyksta ECB.

1. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1.1. POKYČIAI CENTRINĖJE BANKININKYSTĖJE
Kaip rodo pasaulinės centrinės ban¬kininkystės raidos tyrimai , centriniai bankai yra istorijos „produktas”. Jų vaid¬muo istorijos tarpsniuose kinta. Kad būtų galima žengti istorinį žingsnį – įvesti ben¬drąją euro valiutą ir laikytis bendros pini¬gų politikos – būtinai reikėjo sukurti struk¬tūrą, užtikrinančią, kad Europos sutartyje numatyti tikslai bus įgyvendinti. Todėl bu¬vo sukurta nauja, unikalios struktūros ir atliekanti ypatingas funkcijas Europos cen¬trinių bankų sistema, į kurią panašios pa¬saulyje nėra. Tokia institucija negalėjo at¬sirasti kaip visai nauja, labai svarbu buvo kuo daugiau pasinaudoti turimu ES šalių centrinių bankų potencialu ir patirtimi. ES sutartis ir Europos centrinių bankų siste¬mos bei Europos centrinio banko statutas, kuris kaip protokolas yra sutarties priedas ir turi tokią pačią juridinę galią, api¬brėžia šios sistemos veikimą. Tai pirmas demokratinių valstybių istorijos atvejis, kai centrinio banko veikla taip detaliai apibrėžiama aukščiausią galią turinčiu ju¬ridiniu aktu. Taigi nesudaroma prielaidų laikyti abejotinomis tam tikrų ECBS orga¬nizavimo nuostatų, o priimamoms į ES ša¬lims šios nuostatos turi būti viršesnės už nacionalines.
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir šalių narių nacionaliniai bankai. ECBS, skirtingai nuo savo narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo orga¬nai yra kompetentingi spręsti, kaip to tiks¬lo bus siekiama: tiesiogiai ar per naciona¬linius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą ir „Eurosistema”, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Eu¬ropos centrinis bankas ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai ša¬lys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.

1.2. TIKSLAS IR PAREIGOS
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įpareigota remti Bendrijos ben¬drosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir suba¬lansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siek¬ti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukštas aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir so¬cialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekda¬ma šių tikslų ECBS vadovaujasi atvirosios rin¬kos ekonomikos bei laisvosios konkurencijos principu, kuris skatina efektyviai skirstyti iš¬teklius. Susidūrus su kitais numatytais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas tu¬rinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
1.3. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėji¬mų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

Be šių uždavinių Eurosistema turi:
• prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
• rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
• atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinė¬se pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susi¬jusio su ECB kompetencija. ES Sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetenci¬ja pinigų politikos, kurso politikos, mokėji¬mų sistemų ir finansų sistemų stabilumo sri¬tyse.
Reikia pažymėti, kad šiandieninėje la¬bai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultaci¬jų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.

2. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

2.1. VAIDMUO
Pasaulio centrinių bankų raida aki¬vaizdžiai įrodo, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant stipriai politi¬nei įtakai, gali daryti teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau vėliau, ilgesniu lai¬kotarpiu, tai sukels neigiamų pasekmių už-imtumui, pajamų augimui ir sudarys sąly¬gas didesnei infliacijai. Daugybė ekono-minių tyrimų įrodo, kad įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankiš-ką pinigų politiką yra būtina prielaida no¬rint išlaikyti nedidelę infliaciją .
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratiškai išrinkta vyriausy¬bė tradiciškai laikosi tokios politikos, ku¬ri jai garantuotų galimybę būti perrinktai. Siekimas dalyvauti periodiškai vykstan¬čiuose rinkimuose verčia vyriausybę maksimizuoti naudą trumpuoju laikotarpiu, ta¬čiau tokia pinigų politika tikrai nepalanki sukurti gerovei. Todėl vienintelis teisingas sprendimas – perduoti atsakomybę už mo¬netarinę politiką centriniam bankui.
Nemažą vaidmenį formuojantis to¬kiai nuostatai turėjo ir ilgametė Vokieti¬jos Bundesbanko funkcionavimo patirtis, kuria remiantis buvo konstruojami ECB pa-grindai. Mastrichto sutartyje numatyta, kad ECB yra nepriklausomas, o tam reikia aiš-kaus mandato.
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Iš¬laikant stabilias kainas, infliacijos lūkes¬čiai ir palūkanų normos gali būti palaiko¬mos žemesniame lygyje. Tai sukuria ap¬linką, orientuotą į stabilumą, tokioje ap¬linkoje skatinama subalansuotos ir sude¬rintos ekonominės veiklos plėtra, garan¬tuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės au¬gimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos dau¬giau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamy¬bos veiksnių rinkai. Rezultatas – netin¬kamas išteklių paskirstymas visose rinko¬se ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėt¬ra: prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pa¬siūlos padaryti priklausomos nuo paklau¬sos; kapitalo rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios paja¬mos; darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų sta¬bilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam su¬artėjimui, už kurį atsakingos valstybės na¬rės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų at¬žvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Inflia¬cija turi būti prižiūrima, o kai reikia – ir mažinama. Iždo politika, suderinta su eko¬nomine plėtra, yra visos sistemos kertinis akmuo.
Taigi ECBS kainų stabilumo palai¬kymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomi¬ne ir socialine politika. Tačiau už šią po¬litiką atsakingos įvairių šalių valdžios ins¬titucijos, kurios turi kreipti dėmesį į ne¬vienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomam centriniam bankui reikia ne tik aiškaus mandato. Jis taip pat turi būti atvira ir skaidri institucija, mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1) Pirmiausia, skaidrumas padidina monetarinės politikos efektyvumą, taip daliai ekonomikos dalyvių sukuriami korektiški lūkesčiai. Prognozuojama pinigų politika padeda siekti kainų stabilumo, kuris pasiekiamas iš esmės nekeičiant pinigų skolinimosi kaštų ir esant žemiausiai palūkanų normai;
2) Antroji priežastis susijusi su tuo, kad demokratinėje visuomenėje centrinis bankas privalo atsiskaityti už savo vykdomą politiką.
3) Galiausiai atvirumas išorinio pasaulio atžvilgiu taip pat gali struktūrizuoti ir disciplinuoti vidinius debatus, vykstančius pačiame centriniame banke.
Atsiranda atsakingumo įgyvendini¬mo problema. Akivaizdu, kad instituci¬joms, turinčioms ilgą istoriją, pvz., Vokie¬tijos Bundesbankui, nereikia tokios oficia¬lios atskaitomybės, tačiau ji realizuoja¬ma įprastinėmis kalbomis ir pasisakymais, kurių metu perduodami tam tikri signalai apie pinigų politikos pasikeitimą.
Tačiau abejotina, ar tokia sistema galėtų būti perkelta iš Vokietijos j visos Europos kontekstą, kadangi tai yra ilga¬laikės veiklos suformuotas pasitikėjimo dalykas.
Taigi nepriklausomybės principų įgyvendinimas laiduojamas teisiškai, o at-skaitomybės įgyvendinimas daugiau pri¬klauso nuo paties ECB sprendimų ir pastan¬gų, diegiant visuomenei stabilumo kultū¬rą.
ECB kaip tarptautinės teisės subjek¬tas turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų, tokių kaip TVF, TAB, EBPO veikloje.
ECB yra Eurosistemos piramidės vir¬šūnė. Teisė nustatyti, kaip bus vykdomi keliami uždaviniai – per ECB ar decen¬tralizuotai – suteikta ECB. Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi decentralizuotu principu. Taip siekiama geriau panau-doti VCB išteklius. Reikėtų pabrėžti, kad decentralizuotu principu remiamasi tik vyk¬dant operacijas, o nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos lieka griežtai cen-tralizuoti. Įgyvendindami decentralizavimo koncepciją VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų. Šių nuostatų vykdymui užtikrinti ECB įgaliotas imtis rei¬kalingų veiksmų, kreiptis į Europos Teisin¬gumo teismą.
ECB turi teisę ne tik sudaryti sutar¬tis su institucijomis, bet ir teisę leisti tei¬sinius aktus, kurių reikia Eurosistemos tiks¬lams. Skiriamos 2 ECB juridinių aktų rū¬šys:
• aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendaci¬jos ir nuomonės;
• juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB subordinaciją ECB; tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

Tik Europos Teisingumo Teismas gali vertinti ir interpretuoti ECB aktus. Euro-pos Teisingumo Teismo jurisdikcija kontro¬liuojant, kaip vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose, atspindi speci¬finį euro pinigų konstitucijos „saugotojo” ECBS pobūdį. Jeigu ECB nusprendžia, kad šalies centrinis bankas nevykdė įpareigo-jimų, jis gali nustatyta tvarka kreiptis į Eu¬ropos Teisingumo Teismą.

2.2. NEPRIKLAUSOMYBĖ
Europos sutartyje ECB ir ECBS ne¬priklausomybė turi konstitucinės garanti¬jos statusą . Šiuo požiūriu ECB nepri¬klausomybė teisiškai yra labiau garantuo¬ta, negu Vokietijos Bundesbanko autono¬mija, kurią nustatyto įstatymas. Taigi ECB teisiškai turi tvirtesnius nepriklausomybės teisinius pagrindus. Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka įvairiais aspektais yra nagrinėta ir Lietuvoje.
Nacionalinių centrinių bankų nepri¬klausomybės lygiui įvertinti reikėjo api¬brėžtų kriterijų, kuriuos suformulavo EPI .
Nepriklausomybės koncepciją vė¬liau EPI detalizavo savo parengtoje Kon-vergencijos ataskaitoje (1998 kovas), ku¬ri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta EVT.
Skiriama institucinė, finansinė, as¬meninė ir funkcinė centrinio banko nepri-klausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiš¬kia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisė¬mis, vykdydama įsipareigojimus ir spęs¬dama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar¬ba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesi¬stengti daryti įtakos sprendimus priiman¬čių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pi¬nigų stabilumą, bet ir bendrą ekonomi¬nę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti su¬derintą ir subalansuotą ekonominį plė¬tojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siek¬ti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir iš¬laikyti pinigų stabilumą. Toks įpareigo¬jimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklau¬somybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. Šitaip galėtų būti labai lengva atsikratyti atsakomybės, ir pirmi¬nio tikslo nesilaikymas galėtų būti pa¬teisintas remiantis antrinio tikslo sieki¬mo motyvais. Dėl šios priežasties ECB neturi prisiėmęs griežto įsipareigojimo apibrėžti bendrąją ekonominę politiką rėmais, jis siekia svarbiausio tikslo – kai¬nų lygio stabilumo be papildomų susais¬tymų ir sąlygų.
Šiuo atveju ES organams nereikia imtis jokios demokratiškos ECB kontrolės. Įstatymuose numatoma, kad ECB nepri¬klauso parlamentinei atsakomybei ir ne¬turi būti vadovaujamasi taisykle, pagal kurią kiekviena valstybinė veikla turi pri¬klausyti nuo vyriausybės įtakos. Tokiu sa¬vanorišku apsiribojimu pinigų politika at¬skiriama nuo kasdieninių politikų ginčų. Be to, JAV patirtis rodo, kad pastangos demokratiškai kontroliuoti centrinį ban¬ką nepadidina pinigų stabilumo.
ECBS nepriklausomybė dar nereiš¬kia, kad sistema išvengia bet kokios at-sakomybės ir nėra politiškai kontroliuo¬jama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisin¬tos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vyk¬domą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė


Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę, antrojo EPS kū¬rimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams ban¬kams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems Europos Sąjun¬gos institucijų organams – centrinėms vy¬riausybėms, regioninėms ir vietinėms są¬jungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išim¬tys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir priva¬čioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudo¬tis pirmenybe gaunant kreditus iš finan¬sinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų po-litikoje, kadangi centriniai bankai nuo¬lat ir visose valstybėse perimdavo „vals-tybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriau¬sybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotar¬pio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršyda¬vo net 10 proc. BVP. Tokia praktika pa¬žeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su pati¬kimos pinigų politikos vykdymo princi¬pais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sis¬temoje tokia praktika pripažinta kaip ne¬priimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straips¬niai ir atitinkamus reikalavimus įgyven¬dinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centri¬nio banko ir visas viešojo sektoriaus pri¬vilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždrau¬dimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir lai¬kyto savaime suprantamu tiesioginio vals¬tybės finansavimo instrumento. Taip su¬daromos vienodos sąlygos visiems finan¬sų rinkos dalyviams ir pašalinama su pi¬nigų rinkos poreikiais nesusijusios papil¬domos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema ga¬li būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais po¬pieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas po¬litinis spaudimas mažinti palūkanų nor¬mas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip vals¬tybės vertybinių popierių kiekis augtų.
Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmo-nių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antri¬nėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė
Vien institucinės ir finansinės ne¬priklausomybės neužtenka, kad galima būtų vykdyti nepriklausomą, į pinigų sta¬bilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalai¬kius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių at¬žvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvyk¬dytais, kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 me¬tus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patir¬ties turintys asmenys. Nariai perrenkami abi¬pusiu susitarimu valstybės arba vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ET ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomo¬nės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančio¬sios tarybos arba vykdomosios valdybos pra¬šymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tar¬nybai priklausančių atlikti pareigų arba pa¬daro didelių nusižengimų, susijusių susprendimais dėl pinigų politikos.
Vykdomosios valdybos narių tar¬nybos laiko ribojimas 8 metais be gali¬mybės būti perrinktais vis dėlto verti¬namas prieštaringai. Viena vertus, tai teigiamas bruožas pinigų stabilumo už¬tikrinimo požiūriu, kadangi valdybos nariai negali siekti perrinkimo ir todėl gali laikytis nepriklausomos politikos, o ne tokios, kuri patiktų nacionalinei vyriausybei. Kita vertus, nustatytas lai¬kotarpis be galimybės būti perrinktais, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip pa¬pildoma priemonė prieš politinę priklausomybę nuo EVT, skiriančios vykdo¬mąją valdybą, politinio stabilumo po¬žiūriu tai yra problemiškas dalykas, ka¬dangi valdybos nariai, priimdami spren¬dimus dėl pinigų politikos valdančiojo¬je taryboje, dėl asmeninės karjeros ga¬li atsižvelgti į savo funkcijas naciona¬liniame lygmenyje.
Be to, baigiantis valdybos narių ka¬dencijai lieka rizika dėl įvairiapusės as-meninės priklausomybės ir interesų.
ECB valdančioji taryba sudaro val¬dyba ir EPS dalyvaujančių centrinių ban¬kų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujan¬čioms trečiajame EPS etape, vadinamo¬sioms „šalims narėms, kurioms galioja iš¬imtinės teisės” (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB tary¬boje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių EPS, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos, patariamojo pobūdžio organo, nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos pa¬prastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: vie¬na šalis, vienas balsas. Taigi nepriklau¬somai nuo šalių ekonominės reikšmės, vi¬sų nacionalinių centrinių bankų preziden¬tams suteikiamos tokios pačios galimy¬bės daryti įtaką. Šiuo požiūriu suteikiant vienodas balso teises stiprinama asmeni¬nė ECB tarybos narių nepriklausomybė, ne kaip atstovaujančių savo (didelei ar mažai) šaliai, o kaip tarybos narių, besi-remiančių ta pačia filosofija ir turinčių tą patį bendrą pagrindinį tikslą.
Asmeninės nepriklausomybės mas¬tas, kuris leistų nepriklausomai nuo as-meninių, dalykinių arba regioninių pre¬ferencijų bei galimo politinio spaudimo nuosekliai laikytis pinigų politikos, orien¬tuotos į kainų stabilumo tikslą, priklauso nuo EPS šalių sudėties, nacionalinių sta¬bilumo preferencijų ir asmeninės ECB ta¬rybos sudėties.

Funkcinė nepriklausomybė
Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklauso-mas nustatydamas tarpinius pinigų politi¬kos tikslus ir įgyvendindamas pinigų poli-tikos principus.

2.3. ATSAKINGUMAS
Europos Parlamentas siekia padi¬dinti ECB atskaitomybę, kad būtų užtik-rintas ECB veiklos aiškumas ir atsakin¬gumas. Taigi ECB turi būti nepriklauso-mas, bet atsakingas. Atsakingumas reiš¬kia, kad informacija apie centrinio ban¬ko tikslus ir instrumentus yra viešai pri¬einama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tai, kaip sie¬kiama tikslų.
Mastrichto sutarties protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 27 straipsnyje numa¬tyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklauso¬mi auditoriai, kurie skiriami Valdančio¬sios tarybos teikimu, pritarus Tarybai.
Be to, yra numatyta, kad ECB ren¬gia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. ECB ketvirtines fi¬nansines ataskaitas tvirtina Vykdomoji valdyba. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama atliekant nepriklausomą auditą. Po to ši ataskaita kartu su audito¬riaus išvada pateikiama Valdančiajai ta¬rybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą per pir¬mą kitų metų ketvirtį.
ECB atsakingumas įgauna specifi¬nes formas, kurios reiškiasi visų pirma sie-kiant tikslų ir pateikiant visuomenei sa¬vo politikos vykdymo rezultatus.

2.4. TIKSLŲ SIEKIMAS


ECBS tikslas — vidinis kainų stabilumas. Pagal tai, kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojamas sistemos ir sprendimus priiman¬čių organų narių darbo veiksmingumas. To¬dėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas vi¬suomenei.
Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo pa¬lyginimas išreiškia ECB atskaitomybę, at-skleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų.
ECB negalėjo kopijuoti Bundesbanko monetarinės politikos. Ekonomika euro zonoje nėra tokia pati kaip Vokietijo¬je, o euras nėra tokia pati valiuta kaip Vo¬kietijos markė.
ECB politika skyrėsi nuo pat pra¬džių. Joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoro¬da, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, bankas remiasi numanoma ir nepublikuo¬jama infliacijos prognoze, kuri gaunama iš indikatorių grupės, tokių kaip produkci¬jos nuokrypiai, augimo prognozės ir įvai¬rios kainų kitimo tendencijos.
Skirtingai nuo Bundesbanko, ECBS stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų sta-bilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ri¬bos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įver-tino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne inflia-cijai. Tačiau ECB prezidento nuomone, de¬fliacija būtų nepageidaujama esamoje ap-linkoje, be to, kainų kritimo situacija ne¬atitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo” gali¬mybė, kuri atrodė įmanoma pagal pirminį originalų apibrėžimą. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. Be to, ECBS Val¬dančioji taryba aiškiai apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma at¬skaitinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fis¬kalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia sa¬vo sprendimus monetarine, ekonomine ir
fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi bū¬ti atsižvelgiama į plačias euro zonos per¬spektyvas: ji nereaguos į specifinę regio¬ninę arba nacionalinę plėtrą.
Taigi ECBS atskaitomybė išreiškia¬ma kiekybiniu rodikliu. Tačiau toks tikslo apibrėžimas jau buvo kritikuotas ir kelia tam tikrų problemų.
Tikslas, nustatomas iki 2 proc., ver¬tinamas kaip gana griežtas matas, juo la¬biau nežinant, kiek tas indeksas tiks in¬fliacijai matuoti. Be to, skirtingi naciona¬liniai indikatoriai, įskaitant Vokietijos kai¬nų indeksą, linkę pervertinti realią inflia¬cijos normą. Remiantis paskutinėmis Bun¬desbanko studijomis, Vokietijos infliacija yra padidinta 0,75 proc. punktais .
“Eurostatas”, Europos sąjungos sta¬tistikos biuras, argumentuoja, kad suderin¬tas vartojimo kainų indeksas yra toks kai¬nų indeksas, kuriame atsižvelgiama į nau¬jausius ekonomikos tyrinėjimus zonoje. Ta¬čiau neatmetama galimybė, kad tam tik¬ru laikotarpiu gali būti neįmanoma jos tiks¬liai įvertinti.

2.5. VIEŠUMAS


ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinka¬moms valdžios institucijoms ir visuomenei.
ECBS atskaitomybės pagrindai išdės¬tyti ECBS Statuto 15 straipsnyje , pagal kurį ECB privalo:
• mažiausiai keturis kartus per metus
parengti ir pateikti pranešimus apie
ECBS veiklą;
• kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
• papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, EK, ET. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą ET ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.

Taigi ECB nuolatos pateikia mone¬tarinės, ekonominės ir finansinės situaci¬jos euro zonos įvertinimą ir suteikia in¬formaciją apie kiekvieną specifinį mone¬tarinės politikos sprendimą, koks jis be¬būtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.
Tai atliekama darant spaudos pra¬nešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius ir organizuojant susi¬tikimus. Spaudos pranešimai parengiami nedelsiant po Valdančiosios tarybos susi¬tikimų, tokiuose pranešimuose visada pateikiamas tikslus priimtų sprendimų są¬rašas kartu su pirmine esmine informaci¬ja.
Spaudos konferencijos rengiamos kas mėnesį. Jos pradedamos detalizuotu įžanginiu pareiškimu, ir tokie įžanginiai pareiškimai taip pat publikuojami nedel¬siant. Pareiškime prezidentas ir preziden¬to pavaduotojas pateikia Valdančiosios tarybos požiūrį į ekonominę situaciją bei pirminius argumentus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai dėl pinigų politi¬kos, po to būna klausimų ir atsakymų se¬sija.
Iš visų leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kiekvieną mė¬nesį, ir metinė ataskaita. Nuo 1999 m. kas mėnesį leidžiamame biuletenyje pa¬teikiama detali ekonominės situacijos eu¬ro zonoje analizė. ECB biuletenyje pa¬teikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECBS po¬litika ir euro zonos ekonomika.
Be to, kaip reikalaujama ECBS Sta¬tute, ECB kas savaitę publikuoja konso-liduotą balansinę ataskaitą.
Vykdomoji valdyba rengia prane¬šimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant mo¬netarinei politikai.
Iki šiol ECB kritikuojamas dėl to, kad atsisakydavo publikuoti infliacijos prognozavimo detales, kurios yra svar¬biausia jo monetarinės politikos strategi¬jos atrama. Bankas taip pat griežtai atsi¬sako publikuoti kiekvieną monetarinės politikos pasitarimų smulkmeną ir tarybos na¬rių balsavimo protokolus, sprendimus, ku¬rie sukelia plačius debatus dėl banko at¬skaitomybės. ECB motyvuoja tokį elgesį tuo, kad balsavimo protokolų publikavi¬mas sukeltų tokį reiškinį, kai tarybos na¬riai patirtų politinį spaudimą iš naciona¬linių vyriausybių .
ECB pareigūnai taip pat argumentuo¬ja, kad infliacijos prognozių publikavimas galėtų sukelti priešingą dalyką. Jeigu ECB paskelbtų prognozę apie kylančią infliaci¬ją, tai pati prognozė galėtų sukelti šį proce¬są. Pvz., profesinės sąjungos galėtų traktuoti kylančios infliacijos prognozę kaip pretekstą reikalauti aukšto darbo užmokesčio.
Manoma, kad ECB populiarumas yra problemiškas dalykas dėl didelio po¬litinio aparato. Skeptikai mano, kad ECB nebus toks populiarus EPS zonoje, koks yra Bundesbankas Vokietijoje dėl to, kad tai bus kur kas įvairesnis politinis apara¬tas, sudarytas iš įvairių ES institucijų EK, ET, Europos Parlamento ir grupės E-11 finansų ministrų, vienuolikos pirmosios bangos EPS dalyvių. Patyrusių Vokietijos centrinio banko atstovų požiūriu tokioje aplinkoje ECB turėtų elgtis atsargiai, netgi tada, kai iš jo reikalaujama drastiškų veiksmų.

2.6. VALDYMAS
1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.
1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:
1) Valdančioji taryba;
2) Vykdomoji valdyba;
3) Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančio¬sios valdybos skiriami nariai, ECB preziden¬tas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vyk¬dančiosios valdybos nariai, taip pat vienuo¬likos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.
Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
1) EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
2) teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai
patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuo¬se gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną pa¬dėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali da¬lyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įga¬lioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asme¬nį dalyvauti susirinkime.
Sprendimai priimami paprasta bal¬sų dauguma. Balsams pasiskirsčius toly¬giai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susi¬jusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį j ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.
Vykdomąją valdybą sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:
• įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti
reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
• vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
• tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priima¬mi 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauk¬tas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja koman¬da, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 me¬tai.
Bendrosios tarybos sudėtis dar plates¬nė. Ją sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali daly-vauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
• veikia kaip ECBS patarėjas;
• renka statistinę informaciją;
• parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
• rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
• nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Valdymo organų tarpusavio santykiai
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos, apskaitos standartizacijos taisyk¬lių bei operacijų atskaitomybės, personalo įdarbinimo sąlygų. Be to, Bendroji taryba pa-teikia pastabas Vykdomajai valdybai tada, kai ši:
• pradeda vykdyti Valdančiosios tarybos patvirtintus teisės aktus, dėl kurių Ben¬droji taryba teikė pastabas;
• remdamasi Valdančiosios tarybos suteikta
teise priima teisės aktus.

Valdančioji taryba gali perduoti da¬lį įgaliojimų Vykdomajai valdybai, tačiau apie tai turi būti pranešta suinteresuotoms šalims arba paskelbta viešai, jeigu juridiš¬kai tai yra susiję su trečiąja šalimi. Val¬dančiajai tarybai turi būti pranešta apie Vykdomosios valdybos pagal įgaliojimą priimtus teisės aktus.

Komitetai
ECBS komitetus pagal specifines veiklos kryptis sudaro ECB atstovai ir kiekvienos šalies narės nacionalinio cen¬trinio banko atstovai. Valdančioji taryba nariams suteikia mandatus ir skiria pir¬mininką, kuriuo gali būti tik ECB atsto¬vas.
Šalies, kuri nepriklauso EPS, na¬cionalinio centrinio banko atstovas ga¬li dalyvauti ECBS komitetų posėdžiuo¬se, kuriuose nagrinėjami Bendrosios ta¬rybos kompetencijai priskirti klausimai. Europos Sąjungos komisijos atstovai taip pat gali būti kviečiami į komitetų po¬sėdžius.
ECBS komitetai ruošia siūlymus dėl atskirų veiklos sričių strategijos atlieka ki¬tas Valdančiosios tarybos nustatytas už¬duotis ir yra atsakingi Valdančiajai tary¬bai ir Vykdomajai valdybai.

ECB kapitalas
ECH kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvel-giant j atskiros šalies demografinį ir eko¬nominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kri¬terijus – Šalies gyventojų skaičius ir ben¬drojo vidinio produkto dydis (jo dalis ben¬droje sistemoje). Nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos su tam tikrais apribojimais yra laikomi ECB. ECBS pajamos paskirstomos nacionali¬niams centriniams bankams atsižvelgiant i anksčiau minėtą kriterijų.

Valstybių centriniai bankai
EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų.
Padėdami šiai institucijai įgyven¬dinti bendrąją pinigų politiką euro zo¬nos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subor¬dinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavi¬mų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvau¬jančių EPS dėl to, kad neatitinka kon¬vergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.

Institucijų bendravimas
ECB Valdančiosios tarybos susirin¬kimuose gali dalyvauti Ekonomikos ir Fi¬nansų Tarybos (ją sudaro ekonomikos ir finansų ministrai) prezidentas bei Komisi¬jos nariai, tačiau jie neturi balso teisės. Savo ruožtu, ECB prezidentas gali dalyvauti Ekonomikos ir Finansų tarybos susi¬rinkimuose, kuriuose nagrinėjami ECB svarbūs klausimai.
1997 m. gruodžio 12-13 d. Liuksem¬burge EVT buvo priimtas nutarimas dėl ET ir ECB bendradarbiavimo. Čia buvo pa¬brėžta, kad siekiant suderinto Bendrijos plėtojimo trečiajame EPS etape, labai svarbus yra ECB ir tarybos nenutrūkstamas ir efektyvus bendradarbiavimas, įtraukiant į jį ir EK, ir nepažeidžiant ECBS nepriklau¬somybės principo.

3. EUROPOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS

Apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų per dabartiniu metu būdingiausių CB-ams funkcijų prizmę.
Kaip žinome, dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagrindinės funkcijos:
1. Pinigų emisijos
2. Bankų banko
3. Valstybės banko
4. Ekonomikos reguliavimo
5. Valiutų vadybos.
Kartais šalia jų nurodomos dar trys:
1. Vyriausybių ir Parlamentų ekonominio patarėjo
2. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros
3. Pinigų spausdinimo

3.1. Pinigų emisijos funkcija. Valdytojų taryba turi išskirtinę teisę leisti banknotus Bendrijos viduje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali išleisti tokias notas. Banknotai, išleisti ECB ir nacionalinių centrinių bankų turi būti vienintelės tokios notos, turinčios teisinį pagrindą jas siūlant Bendrijos viduje. (5)

3.2. Bankų banko funkcija. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomųjų atsargų sistema. Kiekviena kredito institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame banke. Privalomąsias atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią privalomųjų atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų skyriai (filialai), kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti privalomąsias atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad privalomosios atsargos joms nebūtų per didelė našta.
Remdamasi ES Tarybos ir ECB nutarimais dėl privalomųjų atsargų laikymo, ECB gali kai kurias įstaigas atleisti nuo šio įsipareigojimo, jeigu jos atitinka nors vieną iš žemiau pateikiamų kriterijų:
• tai yra specifinė įstaiga;
• kredito įstaiga neatlieka jokių bankinių operacijų, nekonkuruoja su kitomis kredito įstaigomis;
• visi kredito įstaigos įsipareigojimai susiję su pagalba regioninei arba tarptautinei plėtrai.
Paprastumo sumetimais privalomųjų atsargų bazė apskaičiuojama ne kaip vidurkis, o kaip įsipareigojimai paskutinę kalendorinio mėnesio dieną pagal kredito įstaigų balanso įsipareigojimų elementus, pateikiamus nacionalinių centrinių bankų pinigų ir bankų statistikos departamentams iki privalomųjų atsargų laikotarpio pradžios (kito mėnesio 24 d.).
Į privalomąsias atsargas įtraukiami tokie įsipareigojimai: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų; indėliai iki pareikalavimo, iki 2 metų trukmės; skolos sertifikatai, kurių trukmė iki 2 metų; pinigų rinkos popieriai. Privalomųjų atsargų reikalavimas netaikomas įsipareigojimams, priimtiems siekiant pritraukti lėšas ilgesniam negu 2 metų laikotarpiui. Neįtraukiami ir įsipareigojimai kredito įstaigoms, kurios priklauso ECB privalomųjų atsargų sistemai, įsipareigojimai ECB ir nacionaliniams centriniams bankams.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis yra vienas mėnuo, kuris prasideda vieno mėnesio 24 kalendorinę dieną ir baigiasi kito mėnesio 23 kalendorinę dieną. Privalomųjų atsargų pradžia ir pabaiga parinkta pagal tai, kad tai – lėšų atžvilgiu – ramiausios dienos EPS valstybių kredito įstaigų sistemoje.
Kadangi pasaulyje yra įsigalėjusi tendencija mažinti privalomųjų atsargų normą, tai ir ECB nustatė “darbinę” normą – 2 %. ECB pasilieka teisę keisti privalomųjų atsargų normą. Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1) stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlyginti laikinus likvidumo svyravimus;
2) bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3) kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip “paskutinio skolintojo” funkciją.

3.3. Valstybės banko funkcija. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų politikoje, kadangi centriniai bankai nuolat ir visose valstybėse perimdavo “valstybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriausybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotarpio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršydavo net 10 % BVP. Tokia praktika pažeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su patikimos pinigų politikos vykdymo principais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sistemoje tokia praktika pripažinta kaip nepriimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema gali būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.(2, 60)
Kitų funkcijų – biudžeto kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamos spręsti nacionaliniame lygyje. Jas gali atlikti tiek nacionaliniai centriniai bankai, tiek privačios struktūros.

3.4.Ekonomikos reguliavimo funkcija. Ekonomikos reguliavimui yra panaudojama pinigų ir kredito politika arba monetarinė politika.
Monetarinė politika – tai visuma priemonių pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.
Monetarinės politikos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų Tarybos (Governing Council) nuo 1999 m. sausio 1 d. Prisiimdamas atsakomybę už monetarinę politiką ECB turi sudaryti parengiamuosius darbus. Tai reiškia ekonominių duomenų panaudojimą tam, kad imantis veiksmų turėti pasirinkimą ir sudaryti rekomendacijas. Ekonominiai duomenys, būtini šiems sprendimams, vis dar turi būti surinkti nacionalinių centrinių bankų iš atitinkamų bankų ir verslo įmonių. Varginanti užduotis, bet ji pasilieka. Po to statistika yra sudaroma ECB. Operatyvinės užduotys, kurioms tenka liūto dalies našta, pasiliks nacionalinių centrinių bankų žinioje. Tai turi įtakos ECB monetarinės politikos sprendimams tokiems, kaip bankų refinansavimo operacijos, privalomųjų rezervų naudojimas, apmokėjimo negrynais pinigais atlikimas ir pinigų išleidimas. Pinigų išleidimas ir nacionalinių pinigų išėmimas turėtų pasirodyti ypatingai intensyvus darbas.(4)
Skirtingai nei nacionaliniai CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.(3, 68)

3.5. Valiutų vadybos funkcija. Nacionaliniai centriniai bankai suteikia ECB užsienio rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maksimali suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekvienam NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas gali būti kredituojamas ECB su pretenzija lygiaverčių jų įnašui. Valdytojų Taryba turi nustatyti ir patenkinti tokius reikalavimus. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užsienio rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaičiavimo taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
Nacionaliniams centriniams bankams leista vykdyti sandorius pagal savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms.
Visos kitos užsienio rezervų aktyvų operacijos lieka nacionaliniams centriniams bankams po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.(5)

3.6.Patarėjo funkcijos

1. ECB turi (gali?) konsultuoti:
Bet kokiu Bendrijos pasiūlytu aktu, kuris yra jo kompetencijoje;
Nacionalinius valdžios organus dėl bet kokio įstatymų projekto parengimo jo kompetencijos ribose;
2. ECB gali pateikti nuomonę dėl Bendrijos institucijų ar organų asignavimo ar nacionalinės valdžios reikalų savo kompetencijos ribose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.(2, 57)

3.7. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija. Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose, nacionaliniai centriniai bankai turi kitas pareigas, suteiktas jiems nacionalinės įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir vertybinių popierių klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarptautinės finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis.
Kaip turi būti organizuoti centriniai bankai ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų centrinio banko įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.

3.8. Pinigų spausdinimo funkcija. Kiekviena šalis esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus, pavyzdžiui, Prancūzijoje – Bordeaux. (ES Informacijos centro Lietuvoje pateikta informacija meilu).
ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o nacionalinių CB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą. (Kropo žodinė konsultacija).

Be to, yra tokie pagrindiniai ECBS uždaviniai:
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

4. IŠVADOS

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalą gali tik Europos Sąjungos šalių nacionaliniai centriniai bankai.
ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomos pagal vadinamąjį ECB kapitalo pasirašymo raktą, kuris bendriausia forma suprantamas kaip nacionaliniams centriniams bankams tenkančių ECB kapitalo dalių visuma, įskaitant jų apskaičiavimo metodą.
Nacionalinių centrinių bankų dalys yra nustatomos pagal atitinkamos valstybės narės gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys turi būti kas penkeri metai koreguojamos, kadangi tiek gyventojų, tiek BVP dalys per 5 metus gali būti pakitusios. Pirmasis ECB kapitalo koregavimas atliktas šių metų sausio 1 d.
Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad, vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas. ECB kapitalo padidėjimas, kuris nustatomas analogiškai kaip ir nacionaliniams centriniams bankams skiriamos kapitalo dalys, yra proporcingas Bendrijos gyventojų ir bendrojo vidaus produkto padidėjimui.
Šiuo metu ECB kapitalas yra 5 milijardai eurų.

LITERATŪRA

1) http://www.ecb.int

2) S. Kropas “Kelias į pinigų sąjungą”, LBDFI, 1999m.

3) Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas, Vilnius, Gironda, 1999

Įdarbinimo tarnybų veiklos principai

1. Įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymasis XX a.

Spaudimas iš TDO ankstyvaisiais šio amžiaus dešimtmečiais dėl valstybinių įdarbinimo paslaugų, kurios būtų nemokamos, skatino valstybę veikti, pirmiausiai vietiniame valdžios lygyje, po to nacionaliniame lygyje, padėti darbuotojams ir darbdaviams pasiekti vieni kitus, kad būtų užpildyta laisva darbo vieta. Po Pirmo pasaulinio karo, kai ekonomika buvo labai suardyta, valstybės ieškojo kaip palengvinti išaugusio nedarbo padarinius, kurie sukėlė ir sunkimo skurdo problemą. Valstybės taikė „tris rekomenduojamas priemones“, būtent darbuotojų įdarbinimą, nedarbo draudimą ir nenumatytą pagalbą [22].
Po Antro pasaulinio karo ir ligi pat vėlyvojo septyniasdešimtmečio, vyko ekonominė plėtra ir augimas darbo rinkoje, tačiau skurdas visiškai neišnyko. Ekonominis progresas nesudarė visiškų galimybių lygybei, kaip buvo tikėtasi. Aštuoniasdešimtųjų pradžioje iškilęs poreikis ekonomiką integruoti į tarptautinę, sąlygojo naujas skurdo rūšis, išryškėjusios naujos populiacijos grupės sukėlė pastebimą pablogėjimą darbo rinkoje ir ilgalaikio nedarbo augimą. Iškilusios naujos problemos, tokios kaip jaunimo nedarbas ar nenumatytas perteklius žemos kvalifikacijos asmenų, privertė valstybes galvoti kaip susitvarkyti su naujomis problemomis, kurios sąlygojo socialinės atskirties vystymosi formas.
Į nedarbą buvo žiūrėta, kaip į laikiną reiškinį – konflikto tarp darbuotojų ir darbdavių rezultatą, manyta, kad situacija gali būti greitai išspręsta nukreipiant darbuotojus į kitą darbo vietą. Strategija prieš nedarbą buvo paprasta ir egzistavo du pasirinkimai: laisvas darbo pasirinkimas ir tam tikras darbo paskirstymas, jei darbuotojas per ilgai nedirba.
Bet išaugęs atotrūkis tarp darbo paklausos ir pasiūlos paskatino šalis imtis daugiau struktūruotų ir koordinuotų priemonių. Socialiniai partneriai siekė vis didesnės įtakos priimant sprendimus. Valstybės veikimas kartu su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiomis organizacijomis, parodė teigiamą įtaką – tai suteikė didesnį „patikimumą“ užimtumo politikai.
Palaipsniui valstybė prisiėmė galią daryti sprendimus, imtis užimtumo organizavimo – padaryti jį valstybės pareigos dalimi, priemonių prieš nedarbą biudžetas tapo neatskiriama nacionalinio biudžeto dalis.
Tačiau vėliau išryškėjo, kad valstybė negali ilgiau garantuoti, kad sprendimai bus veiksmingi ir kad paslaugos, kurios reikalauja ilgalaikio organizavimo, galės toliau išlikti efektyvios, tuo tarpu vartotojai ir partneriai tikėjosi betarpiškų rezultatų.
Todėl valstybė ar užimtumo ministerija, remiantis kontrolės vykdymu, išlaikė strateginį vaidmenį nustatant bendras politikos gaires, tačiau pasidalino atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais. Jos pagrindinis uždavinys – įvertinti rezultatus ir kontroliuoti taisyklių laikymąsi.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos vis labiau tapo nepriklausomais paslaugų teikėjais, išplėtusiais savo pradinį tarpininkų vaidmenį iki veikėjų darbo rinkoje, atsakant į naujas darbo rinkos sąlygas.
Praėjusį dešimtmetį buvo susiduriama su išaugusiu nedarbu ir sunkumais ieškant veiksmingų ir ilgalaikių būdų sutramdyti didėjančią „neužimtumo“ grėsmę, valstybės suvokė poreikį efektyviai veikti. Susidūrus su disbalansu darbo rinkoje, siekiant planuoto pasikeitimo, buvo nuspręsta deleguoti kai kurias užduotis išoriniams šaltiniams, apsibrėžiant savo vaidmenį – kontroliuoti bei įvertinti veiklos rezultatus. Modernizavus įdarbinimo paslaugas susidarė nauji ryšiai su išorės partneriais. Siekiama tobulinti ir gerinti paslaugas, tinkamas tam tikroms darbo ieškančiųjų grupėms ir kurti veiklų ir gyvybiškai svarbų profesionalių tarnybų tinklą.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos nebedalyvauja veikloje, kur turėjo labai mažą prigimtinę kompetenciją (pvz.: bedarbių mokymas), tokiu būdu naudojamasi valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis ir paslaugos teikiamos partnerystės susitarimais ar įgaliojimų delegavimo sutartimis.
Ši nauja praktika sąlygojo – tikslų redagavimą, detalizavimą, organizacijų atrankos, sąlygų aptarimo, formalių susitarimų, paskesnių priemonių bei įvertinimo klausimų nustatymą [22].
Apibendrinant, galima teigti, kad įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymąsi sąlygojo valstybės pastangos spręsti išaugusio skurdo problemą, kurią sąlygojo ekonominis nuosmukis.
Visą įdarbinimo paslaugų vystymąsi galima suskirstyti į tokius etapus:
 Valstybė imasi priemonių nedarbo problemai spręsti prisiimdama atsakomybę už užimtumo politiką, kuri tampa bendra nacionalinės programos dalimi;
 Nepajėgdama susidoroti su sunkumais, valstybė dalinasi atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais, suteikdama socialiniams partneriams tam tikrą įtaką, bei autonomijos teises valstybinėms įdarbinimo tarnyboms, tačiau išlaikydama strateginį vaidmenį užimtumo politikos formavime ir vertinime;
 Deleguojamos tam tikros valstybinių įdarbinimo tarnybų užduotys išorės šaltiniams (valstybinėms ar privačioms organizacijoms) pasirašant partnerystės susitarimus, siekiant tobulinti ir gerinti teikiamas paslaugas nedarbo problemoms spęsti.

1.2 Tarptautinių dokumentų analizė

Valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų veiklą, pagrinde reglamentuoja dvi TDO Konvencijos ir Rekomendacijos: Konvencija Nr.88 ir Rekomendacija Nr.83 „Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo“, priimta 1948m. bei Konvencija Nr.181 ir Rekomendacija Nr.188 „Dėl privačių įdarbinimo tarnybų“, priimta 1997m. Konvenciją Nr.88 kartu su Rekomendacija Nr.83 ratifikavo ir Lietuva 1994m.
Kiekviena TDO narė, kuriai galioja Konvencija Nr.88, remia arba garantuoja paramą nemokamai valstybinei įdarbinimo tarnybai.
Remiantis 88-ąja Konvencija, įdarbinimo tarnybą sudaro nacionalinė įdarbinimo biurų sistema, kuriai vadovauja nacionalinė valdžios institucija. Sistemą sudaro vietiniai ir, kur tinkama, teritoriniai biurai, gana gausūs, kad aptarnautų kiekvieną šalies geografinę sritį bei patogiai išdėstyti ir darbdaviams, ir darbuotojams.
Konvencijoje Nr.88 apibrėžiama, kad įdarbinimo tarnyba organizuojama taip, kad garantuotų efektyvų priėmimą į darbą ir paskirstymą, tam tikslui:
1. padeda darbuotojams rasti tinkamą darbą, o darbdaviams – tinkamą darbuotoją, ir, vadovaudamasi nacionalinėmis taisyklėmis:
1.1. registruoja kandidatus įsidarbinti, užrašo jų profesinę kvalifikaciją, patyrimą ir pageidavimus, juos apklausia, jeigu reikia, įvertina jų fizinius ir profesinius sugebėjimus, padeda jiems, jeigu reikia, profesiniu orientavimu, profesijos apmokymu arba permokymu;
1.2. gauna iš darbdavių tikslią informaciją apie laisvas darbo vietas kartu su pretenduojantiems darbuotojams keliamais reikalavimais;
1.3. nukreipia įdarbinti kandidatus, turinčius tinkamų fizinių ir profesinių sugebėjimų;
1.4. nukreipia kandidatus ir laisvas darbo vietas iš vieno įdarbinimo biuro į kitą;
2. imasi atitinkamų priemonių, kad palengvintų profesinį bei geografinį mobilumą.
3. renka ir analizuoja prieinamiausią informaciją apie situaciją darbo rinkoje ir galimus jos pasikeitimus visoje šalyje ir skirtingose gamybos šakose, profesijose bei vietovėse ir pateikia šią informaciją valstybinėms valdžios institucijoms, suinteresuotų darbdavių ir darbuotojų organizacijoms bei visuomenei;
4. bendradarbiauja tvarkant draudimą ir pagalbą nedarbo atvejais bei kitas pagalbos bedarbiams priemones;
5. kad būtų palanki įdarbinimo situacija, padeda, jei būtina, kitoms valstybinėms ir privačioms institucijoms, kurios numato socialinę ir ekonominę plėtotę [23].
Konvencijoje Nr.88 nurodoma adekvačiai atsižvelgti į ypatingų kategorijų kandidatų, tokių kaip invalidai, darbo poreikį, taip pat turi būti numatomos ir plėtojamos specialios priemonės jaunimui.
Įdarbinimo tarnyba turi imtis visų įmanomų priemonių skatinti darbdavius ir darbuotojus savanoriškai naudotis visomis įdarbinimo tarnybų teikiamomis galimybėmis.
Kompetentinga valdžios institucija turėtų imtis būtinų priemonių išsaugoti efektyvų bendradarbiavimą tarp visų įdarbinimo tarnybų ir privačių ne pelno siekiančių įdarbinimo agentūrų. Rekomendacijoje Nr.83 detaliau nurodomi darbo rinkos informacijos rinkimo tikslai, bei jos apdorojimo sąlygos, darbo jėgos biudžeto sudarymo ypatumai, darbo jėgos teritorinį judėjimą lengvinančios priemonės. Taip pat pabrėžiama Tarptautinio bendradarbiavimo tarp įdarbinimo tarnybų reikšmė ir nauda, keičiantis informacija ir patirtimi, bei darbo jėgos judėjimo ypatumai[17].
181-osios Konvencijos tikslas – leisti veikti privačioms įdarbinimo agentūroms ir ginti jų paslaugomis besinaudojančius darbuotojus tiek, kiek tai numatyta konvencijos nuostatose. Konvencija priimta atsižvelgiant į darbo rinkų lankstumo svarbą, pripažįstant, jog privačios įdarbinimo agentūros gali suvaidinti didelį vaidmenį gerai veikiančioje darbo rinkoje ir atsižvelgiant į tai, kad reikia ginti darbuotojus nuo išnaudojimo, garantuoti jiems teisę jungtis į susivienijimus ir propaguoti kolektyvines derybas bei socialinį dialogą, kaip reikalingus gerai funkcionuojančios pramoninių ryšių sistemos komponentus.
Konvencija Nr.181 taikoma visoms privačioms įdarbinimo agentūroms, visoms darbuotojų kategorijoms ir visoms ekonominės veiklos šakoms (išskyrus jūrininkus)[18].
Pabrėžiama, kad valstybės privalo nustatyti privačių įdarbinimo agentūrų darbą reguliuojančias sąlygas, susijusias su licencijavimo ar sertifikavimo sistema, išskyrus atvejus, kai jas reguliuoja ar sąlygoja atitinkami tos šalies įstatymai ir praktika.
Kompetentinga institucija privalo garantuoti, kad su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susijusiems skundams, įtariamam išnaudojimui ir apgavystėms tirti būtų sukurtas deramas mechanizmas ir procedūros.
Konvencijoje Nr.181 nurodoma, kad privačios įdarbinimo agentūros neturi tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauti, kad darbuotojai sumokėtų visas ar dalį išlaidų.
Be to, valstybė turi skatinti valstybinių įdarbinimo tarnybų ir privačių įdarbinimo agentūrų bendradarbiavimą.
Privačios įdarbinimo agentūros privalo kompetentingos institucijos nustatytais laiko tarpais teikti informaciją:
 kad, laikantis tos šalies sąlygų ir praktikos, kompetentinga institucija žinotų, kokia privačių įdarbinimo agentūrų struktūra ir ką jos veikia,
 kad būtų galima turėti statistinių duomenų..
Darbo inspekcijos tarnybos arba kitos kompetentingos institucijos privalo garantuoti konvencijos nuostatų įgyvendinimo priežiūrą [18].
Rekomendacijoje Nr.188 nurodoma, kad kur įmanoma, su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susiję šalių įstatymai ir taisyklės turi būti papildytos techniniais standartais, orientyrais, etikos kodeksais, savireguliacijos mechanizmais ar kitomis tos šalies praktiką atitinkančiomis priemonėmis. Taip pat pabrėžiama, kad TDO narės turėtų, kiek tinkama ir įmanoma, keistis informacija ir patirtimi, iš kurios būtų matyti, kiek privačios įdarbinimo agentūros prisideda prie darbo rinkos funkcionavimo.
Rekomendacijoje Nr.188 smulkiau nurodomi darbuotojų apsaugą sąlygojantys principai:
 privačių įdarbinimo agentūrų įdarbinti darbuotojai turėtų, jei tinka, sudaryti raštišką įdarbinimo kontraktą, kuriame būtų nurodyti įdarbinimo terminai ir sąlygos;
 turėtų būti draudžiama ar kokiais kitokiais būdais neleidžiama privačių įdarbinimo tarnybų veikla, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai būtų matyti galimas darbuotojų diskriminavimas dėl jų rasės, spalvos, lyties, amžiaus, religijos, politinių pažiūrų, pilietybės ir kt.;
 nurodoma užtikrinti tinkamą darbuotojų asmeninių duomenų apdorojimą.
Be to, pabrėžiama ryšių tarp valstybinės įdarbinimo tarnybos ir privačių įdarbinimo agentūrų palaikymo svarba su darbo rinkos organizavimu susijusios valstybinės politikos įgyvendinimo srityje ir akcentuojamos bendradarbiavimą skatinančios priemonės [17].

1.3 Lietuvos darbo biržos veikla

Lietuvoje valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina LDB (Respublikinė ir 46 teritorinės), įsteigta 1991 kovo 1d.
Pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 6 straipsnį, valstybės teikiamos užimtumo garantijos [25]:
• nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos bei informaciją apie laisvas darbo vietas;
• nemokamos darbo biržos paslaugos įsidarbinant;
• nemokamas profesinis mokymą nedarbo atveju;
• galimybė dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;
• bedarbio pašalpa.
Teritorinės darbo biržos, kaip įteisinta Bedarbių rėmimo įstatymo 22 straipsnyje, nuolat analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius, registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius, ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įdarbinti ir įsidarbinti. Taip pat jos tarpininkauja asmenims įsidarbinant, dalyvauja organizuojant bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą, tarpininkauja įsidarbinant užsienyje, dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas, kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus, skiria ir moka bedarbio pašalpas.
Pagrindinis Lietuvos darbo biržos veiklos principas – valdymas pagal tikslus. Tikslų įgyvendinimui, diferencijuotai nuo situacijos teritorijos darbo rinkoje, buvo nustatytos užduotys ir užduočių pasiekimo įvertinimo rodikliai.
Atsižvelgdama į prognozuojamas permainas darbo rinkoje, mažinančias nedarbo lygį, įvertindama Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą bei Europos Bendrijos Komisijos pasiūlymus užimtumo politikos kryptimis, Lietuvos darbo birža, užtikrindama veiklos tęstinumą, 2002 – aisiais metai numato pagrindiniais savo veiklos tikslais ir uždaviniais: darbo kokybės gerinimą ir ilgalaikio nedarbo prevenciją bei ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimą [2, 2].
Lietuvos darbo birža įgyvendina valstybės užimtumo garantijas, teikdama tokias paslaugas:
 Tarpininkavimas įdarbinant. Teritorinės darbo biržos registruoja bedarbius ir laisvas darbo vietas, suteikia informaciją norintiems įdarbinti ar įsidarbinti. Vienas iš pagrindinių LDB sąveikos su darbdaviais uždavinių – padėti parinkti ar parengti reikiamos kvalifikacijos asmenis laisvoms darbo vietoms užimti. Asmenims ieškantiems darbo teikiamos konsultacijos, patarimai. Tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Lietuvos darbo birža pagal tarpvyriausybinius susitarimus tarpininkauja stažuotėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Švedijos Karalystėje, įdarbinimui Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Taip pat užmegzti kontaktai su statybinių organizacijų darbdaviais Norvegijoje, maisto pramonės – Airijoje, įdarbinimo tarpininkavimo agentūromis Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Suomijoje [1, 10].
 Aktyvios darbo rinkos politikos programos:
1. profesinio mokymo programa. Jos tikslas – sudaryti galimybes ieškantiems darbo asmenims įgyti profesiją, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje prisitaikant prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų.
2. nedarbo prevencijos programa siekiama padėti dirbantiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo, išlikti darbo vietose, toje pačioje arba kitoje įmonėje, suteikiant aukštesnę arba naują kvalifikaciją nei turima bei kitomis užimtumą skatinančiomis priemonėmis švelninti nedarbo pasekmes.
3. grupinės darbo paieškos (kitaip – darbo klubų programa). Tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, skatinti savarankišką darbo paiešką. Programa realizuojama šiomis kryptimis: jaunimo be profesinio pasirengimo motyvavimas ir orientavimas paklausios darbo rinkoje profesijos įsigijimui; kaimo gyventojų orientavimas darbo vietos sau kūrimui, kaip alternatyvos nedarbui; ilgalaikių bedarbių socialinė ir psichologinė reabilitacija.
4. užimtumo rėmimo programa – tai aktyvus bedarbių rėmimas, rengiant tikslines darbo rinkos politikos programas, kurios padeda įgyvendinti labiausiai pažeidžiamų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką [4, 12]:
4.1 naujų darbo vietų steigimo programa. Siekiama padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas, tokiems kaip asmenys su negalia, asmenys iki 25 metų, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensijinio amžiaus asmenys, motina ar tėvas auginantys vaiką iki 8 metų bei asmenys grįžę iš laisvės atėmimo vietų [25].
4.2 viešųjų darbų programa. Jos tikslas – kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuoti visuomeniškai naudingus darbus, laikinai įdarbinti bedarbius, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas, padėti jiems užsidirbti lėšų pragyvenimui ir sušvelninti socialinę įtampą. Viešieji darbai organizuojami įmonėse, organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo.
4.3 Užimtumo fondo remiamų darbų programa siekiama padėti bedarbiams įgyti darbinius įgūdžius, nustatyti žinių trūkumą, juos tobulinti darbo vietoje, įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Tai galimybė bedarbiui įsitvirtinti nuolatiniam darbui, o darbdaviui per trumpą laiką nenaudojant savo lėšų išsirinkti tinkamą darbuotoją [8, 14].
4.4 savo verslo organizavimo programa. Tikslas – skatinti verslumą tarp bedarbių kurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems, teikti organizacinę – finansinę pagalbą asmenims, siekiantiems savo užimtumo. Verslo aplinkos žemėlapis, kuriame vaizdžiai parodytos teritorijoje jau teikiamos ir trūkstamos paslaugos, padeda klientams apsispręsti, kokį verslą naudinga pradėti, pateikiama naudinga informacija apie mokesčių lengvatas, taikomas pradedantiems verslininkams.
 Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė – bedarbio pašalpa, kurios dydis priklauso nuo turėto valstybinio socialinio draudimo stažo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet neilgiau kaip 6 mėnesiui per 12 mėnesių laikotarpį [25].
 Atviro informavimo ir konsultavimo paslaugos – operatyvus darbdavių ir bedarbių informavimas apie juos dominančią informaciją darbo rinkoje, pasikeitimus, tendencijas, prognozes, siekiant veiksmingesnio darbo rinkos pasiūlos ir paklausos subalansavimo ir skaidraus darbo rinkos funkcionavimo. Tokias paslaugas teikia Darbo, Informacijos ir konsultacijų ir Jaunimo darbo centrai, jų klientai gali pasinaudoti centrų teikiamomis informavimo, konsultavimo bei atviro įdarbinimo paslaugomis, orientuotomis į klientų poreikius [9, 28]. Įdiegtas ir sėkmingai vystomas atviro informavimo tinklas: savarankiškos informacijos paieškos sistema (SIP) ir integruota su profesiniam informavimui skirta sistema (PIC), tai naujas žingsnis didinant informacijos prieinamumą, išplėtojimą bei objektyvumą ir nauja kokybė aptarnaujant ieškančius darbuotojų ar darbo asmenis.
Lietuvos darbo biržos bendradarbiavimo veikla plėtojama:
• nacionaliniame lygyje bendradarbiavimas vystomas su socialiniais partneriais, siekiant didinti socialinių partnerių vaidmenį darbo rinkoje. Lietuvos darbo biržos partneriai: apskričių administracijos, savivaldybės bei jų asociacija, kaimo gyventojus atstovaujančios organizacijos, jaunimo bei studentų organizacijos, neįgaliuosius atstovaujančios organizacijos, smulkaus verslo plėtra užsiimančios organizacijos, JAV Taikos korpusas, Lietuvos gyventojų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų respublikinės tarnybos, buvusių kalinių socialinėmis problemomis užsiimančios organizacijos [10, 29]. Pasirašomos bendradarbiavimo sutartys su privačiomis įdarbinimo tarnybomis, tarpininkaujančiomis įdarbinant užsienyje.
• tarptautiniame lygmenyje Lietuvos darbo birža bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities, Ukrainos, Baltarusijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, JAV užimtumo tarnybomis. Lietuvos darbo birža nuo 1991m. yra Pasaulinės valstybinių įdarbinimo tarnybų asociacijos (WAPES) narė. 1999m. Lietuvos darbo biržos darbuotojai tapo Tarptautinės užimtumo tarnybų personalo asociacijos (IAPES) nariais. Dalyvavimas šių asociacijų veikloje – tai galimybė keistis darbo patirtimi, tobulinti darbo biržos veiklą [4, 18].
Personalo formavimo veikla grindžiama vieninga sistema: tarnautojų parinkimas konkurso tvarka, individualių adaptacinės ir personalo kvalifikacijos mokymo programų sudarymas, profesinis darbuotojų vertinimas ir darbuotojų rezervo formavimas. LDB personalo mokymas vykdomas pagal kasmet parengiamą personalo formavimo ir mokymo programą, kuriose pagrindiniai tikslai: naujai priimtų darbuotojų adaptacija ir mokymas pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei jų kvalifikacijos tobulinimas [4, 17].
Darbo organizavimo veiklą siekiama tobulinti, kad užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę – organizuojant darbą teritorinėse darbo biržose ypač didelis dėmesys skiriamas klientų aptarnavimo tobulinimui, teikiant informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas. Siekiant darbo biržų paslaugas priartinti prie klientų gyvenamosios vietos, toliau vykdoma klientų aptarnavimo punktų plėtra ir pagrindinių paslaugų klientams diegimas bei tobulinimas. Pagal bedarbio pasirengimą darbo rinkai, pas tarpininkus nukreipiami asmenys, kuriems įsidarbinti reikalingos tarpininkavimo paslaugos, o pas konsultantus – kuriems reikia padėti pasiruošti darbo rinkai, kad jie padidintų ar įgytų lygias konkurencines galimybes darbo rinkoje. Daug dėmesio skiriama, kad darbo biržos teikiamos paslaugos atitiktų Europos Sąjungos standartus [4, 17].
Ryšių su visuomenę vystomos veiklos tikslas – informuoti apie institucijos veiklą, jos vykdomas funkcijas ir teikiamas paslaugas klientams, formuoti teigiamą įvaizdį ir didinti darbo rinkos skaidrumą. LDB, įgyvendindama visuomenės informavimo ir ryšių su žiniasklaida strategiją, nuolat ir sistemingai bendrauja su masinės informacijos priemonėmis, teikdama išsamią informaciją.

1.4 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla Lietuvoje

Jau nuo 1993 pradėjo steigtis ir neoficialios įdarbinimo tarnybos didžiosiose Lietuvos miestuose, pradėjo formuotis “darbininkų mugės”, šalia darbo biržos, kur burdavosi žmonės, ieškantys darbo ar darbuotojų. Tai buvo privačių įdarbinimo tarnybų kūrimosi užuomazga.
Privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje galima suskirstyti į grupes pagal įdarbinimo pobūdį:
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje;
 tarpininkaujančios įdarbinimui užsienio šalyse;
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Įdarbinimo tarnybų veiklą, priklausomai nuo teikiamų paslaugų pobūdžio – Lietuvoje ar užsienio šalyse, reglamentuoja skirtinga teisinė bazė. Privačių įdarbinimo tarnybų, teikiančių tarpininkavimo įdarbinant Lietuvoje paslaugas, veikla – nelicencijuojama, ji sąlygojama tik LR įmonių įstatymo, kuris nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti nuolatine komercine-ūkine veikla Lietuvoje. [27].
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis 2001m. Lietuvos įmonių registre buvo 85 įmonės (2000m.- 53, 1999m. – 37), kurios savo veiklą apibūdina kaip „naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas. Didžiausia jų dalis susitelkusi didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, keletas Šiauliuose ir Panevėžyje. Detalesnė informacija apie privačių įdarbinimo tarnybų, tarpininkaujančių įdarbinant Lietuvoje, veiklą nežinoma.
Taip pat privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje sąlyginai galima suskirstyti pagal įsipareigojimo objektą:
 Įsipareigojančios darbdaviui, su juo pasirašoma sutartis dėl paslaugų teikimo, šiuo atveju darbdavys ir moka už paslaugą;
 Įsipareigojančios ieškančiam darbo asmeniui, sutartis pasirašoma tarp tarnybos ir ieškančiojo darbo, kuris paprastai ir moka už paslaugą.
Tuo tarpu organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, besivadovaujančios LR bedarbių rėmino įstatymo 4 straipsniu, privalo įsigyti licencijas, kurias išduoda LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Licencijos išduodamos privačioms įdarbinimo tarnyboms, kurių steigimo dokumentuose ar įstatuose pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, patvirtintą Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, yra nurodyta veikla 74.50 “Naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas”[26].
Licencijų tarpininkauti asmenų įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarka, patvirtinta 2001m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr.149, reglamentuoja licencijų išdavimą, atsisakymą jas išduoti, licencijų galiojimo sustabdymą bei galiojimo panaikinimą, jų registravimą, licencijos formos rekvizitų nustatymą, taip pat licencijuojamos veiklos sąlygas.
Tarpininkavimas dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – tai mokamos arba nemokamos paslaugos (informacija apie laisvas darbo vietas, galimybę įsidarbinti, profesinis konsultavimas, orientavimas bei kitos su įdarbinimu susijusios paslaugos) asmenims, norintiems susirasti atitinkantį jų poreikius darbą užsienio šalyse.
Organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, pasirašo bendradarbiavimo sutartis tiesiogiai su įdarbinančios šalies įdarbinimo tarpininkavimo agentūra arba įdarbinančios šalies darbdaviu, kuriose numatyta tarpininkavimo dėl įdarbinimo procedūra bei abiejų susitariančių šalių įsipareigojimai.
Privačios įdarbinimo tarnybos, turinčios licenciją tarpininkauti dėl įdarbinimo užsienyje, sudaro su ieškančiais darbo asmenimis paslaugų sutartis, kuriose nurodoma: licencijos savininko teikiamos paslaugos, įsipareigojimai, paslaugų apmokėjimo tvarka bei ieškančiojo darbo asmens įsipareigojimai. Licencija tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje išduodama vieneriems metams, nauja licencija išduodama bendra tvarka [26].
Licencijos savininkas įpareigojamas garantuoti klientų asmens duomenų teisinę apsaugą bei teikti informaciją apie vykdomą įdarbinimo tarpininkavimo veiklą Lietuvos darbo biržai.
Iki 2002m. kovo 14 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra išdavusi 39 licencijas įmonėms, tarpininkaujančioms įdarbinant užsienyje. Dauguma jų susitelkę didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje -18, Kaune ir Klaipėdoje – po 9, Šiauliuose ir Panevėžyje – po 1 įmonę. Licencijos išduotos tarpininkauti įdarbinant Airijoje, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Kipre, JAV, Portugalijoje, VFR, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Prancūzijoje ir Kanadoje [24].

1.5 Lietuvos darbo biržos veiklos rezultatai

Šiame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skiriamas Vilniaus darbo biržos veiklos rezultatų analizei, nes atliktas privačių įdarbinimo tarnybų veiklos tyrimas apsiribojo Vilniaus rajone veikiančiomis įstaigomis, todėl, kad duomenis galima būtų palyginti, aptariami Vilniaus darbo biržos rodikliai.
Per 2001 m. į Vilniaus darbo biržą kreipėsi 48851 ieškantis darbo asmuo, t.y. 0,67 proc. mažiau, negu 2000 m.(49181)
Per 2001 metus Vilniaus darbo biržoje registravosi 12799 darbo ieškantys papildomas užimtumo garantijas turintys asmenys (toliau PUG), kurie sudarė 26,1 proc. visų per metus užsiregistravusių bedarbių, iš jų daugiausia moterų, turinčių vaikų iki 14m. – 63,9 proc. visų bedarbių užregistruotų per metus, turinčių PUG, 18,8 proc. – priešpensinio amžiaus bedarbių, asmenų, jaunesnių kaip 18 m., užregistruota 3,6 proc., grįžusių iš įkalinimo vietų – 5,8 proc. Asmenų su negalia užregistruota – 7,9 proc.
Per 2001 m. Vilniaus darbo biržos specialistai įdarbino 18167 bedarbių, t.y. 40,8 proc. daugiau nei per 2000 m. – (12901)
Per 2001m. Vilniaus darbo biržoje buvo pateikta 70 prašymų dėl stažuočių ir įdarbinimo užsienyje, tačiau iš jų buvo patenkinta 52 (2000m. pateikta 43, iš jų patenkinta 18), stažuotės vyko Vokietijoje, Airijoje [10, 94].
Įdarbintųjų tarpe buvo 41,3 proc. moterų ir 58,7 proc. vyrų. Per 2001m. papildomas užimtumo garantijas turinčių asmenų Vilniaus darbo biržoje įdarbinta 4518. Daugiausiai įdarbinta asmenų su profesiniu išsilavinimu – 64,0 proc., mažiausiai – 9,4 proc. nekvalifikuotų asmenų:

1 lentelė. Įdarbintų bedarbių pasiskirstymas pagal išsilavinimą 2001 m.

 

Išsilavinimas

                     Įdarbinta bedarbių

         Skaičius

     Proc.

Aukštasis

          2453

     13,5

Aukštesnysis

          2381

     13,1

Profesinis

         11627

      64,0

Nekvalifikuoti

         1706

      9,4

          Iš viso

         18167

     100

Per 2001 m. į aktyvias darbo rinkos programas įtraukta 14266 užsiregistravusių asmenų, iš jų PUG – 3937. 2001 metais į darbo rinkos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas įtraukti 22,7 proc. ( 2899 asmenys) visų nusiųstų į darbo rinkos politikos programas [10, 30]. Daugiausiai bedarbių (49,9 proc. visų mokiusiųjų) buvo nusiųstą į pirminio profesinio mokymo programą.

Per 2001m. įmonės numatė atleisti 1535 darbuotojus, iš jų per 2001 m. Vilniaus darbo biržoje užsiregistravo 315 asmenų, t.y. 20,5 proc. nuo numatomų atleisti. Pagal su įmonėmis parengtų 18 tikslinių nedarbo prevencinių programų, 61 asmuo buvo įdarbintas, 65 – dalyvavo prevencinio mokymo programoje. Per 2001 m. buvo organizuoti 35 informaciniai susitikimai su įmonių vadovais bei atleidžiamais darbuotojais.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje grupinės darbo paieškos klubų užsiėmimuose dalyvavo 6834 ieškantys darbo asmenys. Darbo klubų užsiėmimuose buvo suorganizuota 421 tikslinė grupė, daugiausiai jų – 148 jaunimui ir 87- nepaklausią profesiją turintiems asmenims. 38 proc. darbo klubų dalyvių įsidarbino, 31 proc. nusprendė mokytis, 8 proc. ėmėsi savo verslo.
Vilniaus darbo birža 2001 m. finansiškai parėmė įstaigas ir įmones, įsteigusias 207 naujas darbo vietas labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, siekiant padėti jiems integruotis į darbo rinką.

2001 m. į Užimtumo fondo remiamų darbų programą buvo nukreipti 379 asmenys, iš jų daugiausia asmenys, jaunesni nei 25 m.(206). Pasibaigus remiamų darbų sutarčių terminui pastoviam darbui įdarbinta 60,4 proc. asmenų.

Per 2001 metus viešųjų darbų programoje dalyvavo 3445 asmenys (iš jų 455 moksleiviai ir studentai), iš jų pastoviam darbui įsidarbino 269 asmenys (t.y. apie 9 proc.), 2082 asmenys įgijo teisę į socialinę pašalpą (t.y. 69,6 proc.). Daugiausia viešųjų darbų programoje dalyvavo moterų, auginančių vaiką iki 14m. ir taip pat ilgalaikių bedarbių – po 39 proc. visų registruotų. Pagal viešųjų darbų pobūdį, daugiausiai dalyvavo istorijos, kultūros, architektūrinių paminklų aplinkos tvarkyme – 44 proc. visų dalyvavusių, mažiausiai 4 proc. statybos darbuose.
2001 m. buvo suteiktos septynios 3500 Lt. beprocentinės paskolos savo verslo organizavimui ir kartu sukurtos 7 naujos darbo vietos, 344 bedarbiai dalyvavo savo verslo organizavimo pagrindų kursuose, 1482 bedarbiai išsipirko lengvatinius patentus ir garantavo sau pragyvenimo šaltinį (2000 m. – 1260).
Vilniaus darbo biržoje 2001 metais veikė ir buvo toliau plėtojama atviro informavimo teikimo sistema. Jos sudėtyje dirba šeši informaciniai padaliniai: Savarankiškos darbo paieškos centras, du Informacijos ir konsultacijų centrai, Darbo centras, Profesinio informavimo centras ir Jaunimo darbo centras. Dauguma jų lankytojų – darbo biržoje registruoti bedarbiai. Iš viso atviro informavimo paslaugų teikimo sistemoje per 2001 metus buvo aptarnauti 214724 lankytojai, šie skaičiai rodo atviro informavimo sistemos didelį prieinamumą bei išplėtojimą.
Nuo 2001m. pradėjo veikti programa “Talentų bankas”, kurio duomenų bazėje per 2001 m. sukaupta 913 dalyvių, didžiausią jų dalį 465 (50,9 proc.) sudaro aukštųjų mokyklų absolventai, taip pat paruoštas Vilniaus darbo biržos internetinis puslapis. 2002 metais numatoma toliau vykdyti kompiuterinės technikos atnaujinimą: įsigyti 30 kompiuterių ir 10 spausdintuvų.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje paskirta 12147 bedarbio pašalpų.
Per 2001 m. 5 bendradarbiavimo susitarimai pasirašyti su: Vilniaus pedagoginio universiteto studentų atstovybe, Lietuvos teisės universiteto studentų atstovybe, Vilniaus universiteto studentų atstovybe, VGTU integracijos ir karjeros direkcija, Vilniaus verslo inkubatoriumi.
Vilniaus darbo birža bendradarbiauja su užsienio šalimis: Latvijos Respublikos Valstybinės užimtumo tarnybos Rygos centru, Lenkijos Respublikos Olštyno vaivadijos darbo tarnyba, Lenkijos Valstybinės Geležinkelių tarnautojų perkvalifikavimo ir įdarbinimo agentūra [10, 69] . Bendradarbiavimas su užsienio šalimis padėjo tobulinti atviro informavimo ir tiesioginio aptarnavimo metodus, informacinės sistemos integravimą į EURES, konsultantų mokymą (Švedijos patirtis), derinti darbo rinkos ir aplinkosaugos politiką, organizuojant viešuosius darbus (Danijos patirtis) bei diegti teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodiką (Suomijos patirtis).
2001 m. sausio 1 d. Vilniaus darbo biržoje dirbo 181 darbuotojas, iš jų: 121 specialistas tiesiogiai aptarnauja klientus, iš jų 109 kėlė kvalifikaciją. Daugiausia specialistų dirba su aukštuoju išsilavinimu – 122 (75,3 proc.), su aukštesniuoju – 31 (19 proc.) ir su viduriniu – 9 (5,7 proc.) [10, 83].
Klientų aptarnavimo skyriuje dirba 36 konsultantai, 30 tarpininkų ir 17 konsultantų-tarpininkų. Konsultantai per mėnesį vidutiniškai aptarnauja po 450 bedarbių, tarpininkai – 570, konsultantai tarpininkai – po 600.
Kiekvieną mėnesį Vilniaus darbo birža teikė statistinė informaciją Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėms, informacijos agentūroms ELTA ir BNS, miesto laikraščių, radijo ir televizijos stočių redakcijoms, glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos darbo biržos informacinio biuletenio “Darbo biržos naujienos” redakcija. Užimtumo problemomis Vilniaus mieste ir rajone nuolat domėjosi “Lietuvos ryto” priedo “Sostinė”, “Lietuvos žinių” žurnalistai, laikraščiai “Litovskij kurjer”, “Lietuvos aidas”, žurnalas “Veidas”, TV stotis “11 kanalas”.

1.6 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla užsienio šalyse

Vakaruose privačios įdarbinimo tarnybos orientuojasi, kaip taisyklė, į tam tikrus darbo rinkos segmentus, į tarnautojus arba į tuos, kurie turi darbą, bet nori jį pakeisti. Daugelyje šalių, ypatingai JAV ir Didžiojoje Britanijoje, paplitę mokamos įdarbinimo paslaugos ir privatus šių paslaugų sektorius labai gerai išplėtotas, o Vengrijoje jau priimtas įstatymas, leidžiantis privačių tarnybų veiklą. Kai kurios šalys – Belgija, Prancūzija, Vokietija ir Norvegija – pakankamai griežtai reguliuoja šią paslaugų sferą, nors taikantis prie Europos Sąjungos socialinės chartijos, reguliavimas pradedamas mažinti. Yra tik keletas šalių – tarp jų Danija, Lenkija ir Ispanija – kur įstatymai visai draudžia privačių tarnybų veiklą [12, 241].
TDO privačias įdarbinimo tarnybas suskirstė į tris stambias grupes, remiantis ryšiais tarp šių tarnybų ir jų klientų, pabrėždama, kad šis suskirstymas negali būti galutinis, nauji poreikiai gali sukurti naujas rūšis, tenkinančias darbo rinkos reikalavimus [21].
 Tarpininkaujančios – jų pagrindinė veikla darbo sutarčių sudarymas tarp darbdavio ir darbuotojo:
1. imančios užmokestį tarnybos – jos veikia, kaip tarpininkas tarp darbų siūlymų ir jų ieškančiųjų, nesudarydamos darbo sutarties ir imdamos už paslaugas vienkartinį mokestį iš darbdavio. Jos specializuojasi pagal tam tikras specialybes, regionus ar ekonomikos sektorius. Prancūzijoje veikia keletas šios rūšies profsąjungų įdarbinimo tarnybų, Didžiojoje Britanijoje tokios tarnybos – vienos iš lyderių darbo rinkoje, jų labai daug, įskaitant keletą didelių kompanijų, turinčių daug filialų [22].
2. tarnybos įdarbinančios užsienyje – specializuojasi atrinkdamos ir verbuodamos šalies darbuotojus įdarbinimui užsienyje. Prancūzijoje veikia „Au pair“ įdarbinanti jaunus asmenis.
3. tarnybos įdarbinančios užsienio šalių asmenis – jos atrenka ir verbuoja užsienio šalių darbuotojus šalies darbdavių poreikiams.
4. vykdančios paiešką ir atranką tarnybos – dar vadinamos „protų medžiotojais“, specializuojasi aukštų ar retų įgūdžių asmenų, vykdomosioms pareigoms paieškai ir atrankai. Už paslaugas moka darbdavys.
5. mokymo ir įdarbinimo organizacijos – tai mokyklos ar perkvalifikavimo įstaigos, kurios siūlo jų studentams ir perkvalifikuojamiems darbo ieškojimo ir įdarbinimo paslaugas. Kai kurioms organizacijoms tai yra būdas pakelti jų mokymo lygį ir atsakyti į darbo rinkoje atsirandančius poreikius. Tuo tarpu kitos įsipareigoja vesti formalų mokymą ir susitarimus sudaro su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis.
 Aprūpinančios įgūdžiais – yra tarsi darbdavys ir rekomenduoja savo darbininką trečiai pusei. Jos tarsi tiltas tarp nedarbo ir pastovaus darbo, suteikdamos darbo ieškantiesiems laipsnišką integraciją į darbo rinką:
1. laikino įdarbinimo tarnybos – apibūdinamos, kaip bet koks fizinis asmuo, kuris teisėtai įgalintas verbuoti darbuotojus, turinčius legalius darbuotojų statusus, ir padaryti juos prieinamus trečiajai šaliai. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje apibrėžiamas maksimalus laikino darbo laikotarpis, o tam tikruose sektoriuose tokia veikla uždrausta, Olandijoje tokių uždraudimų nėra.
2. „skolinančios“ personalą tarnybos – padeda smulkiems verslininkams savo personalo sugebėjimais mainais už tam tikrą vienkartinį mokestį, sutartą ir anksto.
3. darbo mugės – tai yra specialistų papildymo ir konsultantų firmos, jos aprūpina organizacijas asmenimis su papildomais įgūdžiais, teikdamos savo paslaugas įmonėms įvairaus ilgio periodais.
4. profesinės veiklos tvarkymo tarnybos – jos veikia klientų naudai santykiuose su darbdaviais. Tam tikri profesionalai pasiekę meno, mados, fotografijos, sporto srityse kreipiasi į šias tarnybas ir moka už jų profesinės veiklos vadybą.
5. tarpininkų asociacijos – jų svarbiausias tikslas mokyti ir aprūpinti darbuotojus ateityje darbu. Jos siūlo laikiną įdarbinimą, dažnai subsidijuojamos iš visuomeninių fondų. Tai ne pelno siekiančios organizacijos. Prancūzijoje į tokios organizacijos tarybą įtraukti ir valstybinių darbo, įdarbinimo ir ypač mokymo tarnybų atstovai, kartu su vietinės valdžios atstovais bei socialiniais partneriais atstovaujančiais darbdavius ir darbuotojus.
 Tiesioginiai paslaugų tiekėjai – teikia su įdarbinimu susijusiąs paslaugas darbdaviams ar darbuotojams, aprūpinama priemonėmis padedančiomis reaguoti į darbo rinkos pasikeitimus, sutrumpinant laiką, kai darbuotojas keičia darbą, pagerina darbo jėgos judėjimą ir aprūpina mokymu, kuris užpildo spragą tarp turimų įgūdžių ir reikalavimų.
1. numatomų atleisti darbuotojų įdarbinimo tarnybos – už mokestį tarnybos teikia paslaugas, patardamos ir padėdamos, vienam ar daugiau, atleidžiamų iš darbo darbuotojų. Numatomos įvairių rūšių priemonės, įgalinančios darbuotoją rasti darbą naujoje įstaigoje arba pradėti savo verslą. Jos taip pat padeda darbuotojams įvertinti įgūdžius ir pasirinkti mokymo kursus.
2. darbo paieškos konsultacinės firmos – pagrindinis jų darbo įrankis – įgūdžių įvertinimas, jos naudoja išvystytą metodiką ir paruošimo pokalbiui priemones, padedant klientams rasti ar pakeisti darbą.
3. valdančiojo personalo konsultacinės firmos – dalis šių tarnybų dirba kaip konsultantai ir rūpinasi vadovaujančio personalo lygmeniu kompanijose, tvarko profesinės veiklos planus, rūpinasi kvalifikacijos kėlimu ir įgūdžių tobulinimu.
4. tarnybos, kurios tvarko darbo skelbimų erdvę – skelbimų erdvėje publikuoja informaciją apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius asmenis, už nustatytą mokestį. Valstybinės įdarbinimo tarnybos taip pat teikia tokias paslaugas nemokamai, jei siūlomas darbas yra registruotas vietinėje įdarbinimo tarnyboje.
5. tarnybos naudojančios darbo duomenų bazes – informaciją apie laisvas darbo vietas ar ieškančius darbo asmenis patalpina internete ar vietiniame kompiuteriniame tinkle. Dalis tokių tarnybų priima informaciją nemokamai ir paslaugų kaštai padengiami vartotojų prisijungimo mokesčiais.
Atliktas tyrimas Europos Sąjungos šalyse parodė, kad privačios įdarbinimo tarnybos padeda patenkinti permainingus poreikius Europos Sąjungos darbo rinkoje, tuo būdu padeda kurti stipresnę ekonomiką, ir tuo pačiu – stipresnę visuomenę [14]. Apibendrinti privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje tyrimo rezultatai, pateikiami 2 lentelėje:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS TEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS NEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

didina darbuotojų įsidarbinimo galimybes:

1. aprūpina galimybėmis integruotis į darbo rinką tas asmenų grupes, kurios pačios nepajėgia;

2. teikia pagalbą Europos darbo rinkai mažinant frikcinį nedarbo lygį, trumpinant laikotarpį kai asmuo nedirba;

3.  veikia kaip priemonė ilgalaikio įdarbinimo tikslui pasiekti, sudarant sąlygas tarnybos darbuotojams įrodyti jų sugebėjimus būsimiems darbdaviams ir po to būti pasamdytais;

4. tenkina lankstaus darbo poreikį.

mokymo klausimas: tarnybų darbuotojai tam tikrais atvejais gavo mažesnį formalų paruošimą, tačiau privačios įdarbinimo tarnybos vis labiau ir labiau įsitraukią į mokymo iniciatyvą. Be to, tarnybos darbuotojai įgyja eilę įvairiapusiškos darbo patirties, kuri turi įtakos bendros profesinės karjeros vystymuisi.

padeda įmonėms patenkinti jų lankstumo poreikius:

1. padeda įmonėms tvarkytis su gamybos apimties ar darbo jėgos pasikeitimais;

2. vis labiau aprūpina „pridėtine verte“  žmogiškuosius resursus.

tarnautojai kai kuriais atvejais turi mažesnę darbo apsaugą – t.y. neturi vieno darbo su tam tikru darbdaviu ilgą laiko tarpą.

padeda kurti darbo vietas – suskaičiuojama, kad privačios įdarbinimo tarnybos  nuo 1996 m. iki 1998 m. sukūrė apie 11 proc.  visiškai naujų darbo vietų. Privačios įdarbinimo tarnybos įdarbina didelį skaičių tarnautojų, šiuo metu apytiksliai 120 000 tarnautojų visai darbo dienai.

 

privačių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimas su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis sąlygojo nedarbo lygio mažėjimą:

keletas partnerystės pakopų buvo įgyvendintos su aiškiu pasisekimu, kuris buvo pagrįstas informacijos pasidalijimu, tačiau optimali bendradarbiavimo formą tarp valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų vis dar nebuvo nustatyta.

 

privačios įdarbinimo tarnybos vystosi, kaip žmogiškųjų resursų plėtotojai: naudojo savo profesionalius įgūdžius  žmonių kvalifikacijos kėlimui ir žmonių vadybai.

 

Apibendrinant, galima teigti, kad daugumoje Centinės ir Vakarų Europos šalių palaipsniui vystosi pagalbinių privačių įdarbinimo tarnybų legalizacija. Šią tendenciją galima paaiškinti dvejomis priežastimis:
 valstybinėms įdarbinimo tarnyboms Centrinėje ir Vakarų Europoje vis sunkiau tampa atsakyti į rinkos reikalavimams,
 kokie bebūtų paslaugų mastai, siūlomi valstybinių įdarbinimo tarnybų įstaigų, privačios įdarbinimo tarnybos sėkmingai užpildo laisvas nišas rinkoje, tampa vis gausesnės ir vaidina vis stiprėjantį vaidmenį [12, 241].
Kaip matyti iš atlikto privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje, tyrimo, jų veikla padeda didinti užimtumą bei padeda tenkinti naujus darbo rinkos poreikius, nors egzistuoja dvi numatytos sritys – mokymo ir darbo apsaugos, kur tam tikrose situacijose išryškėja neigiami privačių įdarbinimo tarnybų veiklos ypatumai. Tačiau sutariama, kad naujas privataus įdarbinimo tarnybų sektoriaus supratimas ir valstybės reguliavimo išvystymas šiame sektoriuje yra būtinas, nes gerai išvystytos privačios įdarbinimo tarnybos šiandien siūlo gerai organizuotus ir atvirus darbo susitarimus, kurie padidina įsidarbinimo galimybes jų klientams.
Pastaruoju metu apie 1,5 proc. Europos Sąjungos dirbančiųjų populiacijos yra įdarbinti privačių įdarbinimo tarnybų [14]. Taip pat nurodoma tendencija, kad jei privačioms įdarbinimo tarnyboms būtų leista vystytis, atsakant į jų paslaugų paklausą, tokiu atveju, tai padidintų Europos Sąjungos užimtumą virš 1 proc. per metus. Tokiu atveju prognozuojama, kad iki 2010m. privačios įdarbinimo tarnybos aprūpintų darbu virš 18 milijonų asmenų per metus – 6,5 milijonus asmenų ne pilnai darbo dienai [14]. Numatytas užimtumo augimo lygis gali skirtis šalyse, priklausomai nuo jų dabartinio ekonominio statuso ir nuo privačių įdarbinimo tarnybų brandumo.

Literatūra

1. Bendradarbiavimas su užsienio šalimis: patirties pritaikymas, naujos paslaugos klientams// Darbo biržos naujienos.-2001.-Nr.12- -p.10-11.
2. 2002m. – kokybės gerinimo metai//Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.1–p.2.

3. Lietuvos darbo biržos veikla 2001m.// Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.2- -p.6-8.

4. Lietuvos darbo biržos veikla 2001 metais.- V.:BSPB,2002.p.8-19.

5. Lietuvos darbo biržos veikla ir darbo rinka 1991-2000m.Statistikos rinkinys.2001.p.18-25.
6. Socialinis pranešimas,2000.-V.:Puntukas,2001.p.37-44.

7. Tarptautiniai darbo standartai.Lietuvos darbininkų sąjunga.V.:1995.p.34-36.

8. Užimtumo fondo remiami darbai – praktinių įgūdžių kaupimas//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.11p.14-15.

9. Veikla 2000 metais.Lietuvos darbo birža.V.:BSPB,2001.p.14-25.

10. Veikla 2001 metais.Vilniaus darbo birža.V.:BSPB,2002.p.10-90.

11.Žmogui galima padėti, kai sutampa abiejų pusių interesai//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.2 p.19-21.

12. Рынок труда и социфльная политика в централной и восточной Европе.Москва.1997.p.240-242.

13. Sammaries of international labour standarts. Second edition, updated in 1990.1991.p-25.

14. http://www.adecco.gr/Report_Summary.htm

15. http://europa.eu.int/comm/employment_social/news/2001/nov/232_en.html

16. http://www.etf.eu.int/fiches02.nsf

17. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/recdisp2.htm

18. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/convdisp2.htm

19. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch2.htm

20. http://www.ldb.lt/publikacijos/

21. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/

22. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch1.htm

23. http://www.socmin.lt/tdo/ratifikuota/88konv_r.htm

24. http://www.undp.lt/documents/hrd_lt.htm

25. LR bedarbių rėmimo įstatymas (Žin.,1991,Nr.2-25;1996,Nr.18-457;199,Nr.65-2086;2002,Nr.2-51)

26. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas ”Dėl licencijų tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo (Žin.,2001,Nr.149)

27. LR įmonių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1920)