Ekologinė situacija Lietuvoje

 

Dabartinės ekosistemos – tai ilgaamžės žmogaus sąveikos rezultatas. Šuolaikiniame žmogaus ir gamtos vystimosi etape iškilo reali ekosistemų ir ekosferos ekologinės pusiausvyros pažeidimo grėsmė. Žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai savo veikla pertvarkė didžiąją dalį ekosistemų. Prognozuojama, kad netolimoje bus pertvarkytos visos natūralios ekosistemos. Įvairiose ekosistemose ir gamtinėse juostose ekologinės problemos yra gana skirtingos.

1. Augalų ir gyvūnų nykimas

Dėl žmonių ūkinės bei laisvalaikio veiklos nuolat vyksta negrįžtamas aplinkos kitimas – prarandamos augalų ir gyvūnų buveinės, o kartu ir pačios rūšys. Autoritetingų mokslininkų nuomone pasaulyje kiekvienais metais dėl žmogaus veiklos išnyksta apie 50 000 gyvūnų bei augalų rūšių. Tai didelį nerimą keliantys skaičiai, todėl vis daugiau dėmesio skiriama biologinės įvairovės apsaugai. Pelkės yra itin nukentėjusios dėl ūkinės veiklos. Pavyzdžiui Floridos Nacionalinio Evergleidso parko turtas – atogrąžų pelkės ir mangrovės, kuriose saugų prieglobstį rado laukiniai paukščiai ir apgaulingai taikūs aligatoriai. XX a. šiam laukiniam gyvenimui iškilo grėsmė – atsirado begalė kanalų, fermerių ūkiuose naudojami pesticidai nuodijo vandenį. Vėliau biologai pastebėjo aligatorių ir kai kurių kitų rūšių vystymosi nukrypimų. Negana to, per pusiasalį iš rytų į vakarus buvo nutiesta automagistralė per pylimą, užkirtusį kelią naturaliam ežero nuotakiui. Pelkės ėmė džiūti, ir Floridos faunai ir florai iškilo išnykimo pavojus. Dabar jos gyvybė daug kur palaikoma dirbtinai, ir net pačios pelkės dabar maitinamos per kanalų sistemą. Lietuvoje XX amžiuje buvo vykdomi intensyvūs sausinimo darbai dėl kurių pelkių plotai drastiškai sumažėjo. Kartu pasitraukė ir jose prisitaikiusios gyventi rūšys. Išlikusiose teritorijose (vertingiausios iš jų paskelbtos rezervatais) dabar telkiasi daugelis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Rezervatai – aukščiausią apsaugos statusą turinčios teritorijos šalyje, kuriose turėtų būti palankiausios sąlygos biologinei įvairovei, tačiau ir jose netrūksta grėsmių retųjų rūšių išlikimui. Dėl žmogaus poveikio, tradicinių ūkininkavimo metodų atsisakymo stebimas retųjų rūšių palaipsnis nykimas. Lietuvoje įgyvendinamas projektas “Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse” skirtas užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą svarbiausiuose šalies pelkiniuose kompleksuose (Žuvinto biosferos rezervate, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, Girutiškio rezervate Labanoro regioniniame parke). Įgyvendinant projektą bus siekiama suderinti gamtos vertybių apsaugą ir tvarkymą su visuomenės socialiniais ir ekonominiais interesais – regionų subalansuota plėtra.

Per 20ąjį amžių auganti populiacija ir bevystanti industrializacija įtakojo stulbinančius padarinius mūsų aplinkai. Globalinis atšilimas, plačiai paplitęs teršimas, miškų kirtimas, deginimas – žemės niokojimas ir įvairių rūšių nykimas yra tik dalis šiandien egzistuojančių problemų. Aplinkos niokojimas yra toks didelis, jog neįmanoma tiksliai įvertinti jo žalos, tačiau tai, kas yra daroma dabar, gali turėti ypatingai skaudžių padarinių ateityje. Jau dabar, milijonai žmonių negauna pakankamai maisto, kad galėtų patenkinti pagrindines organizmo reikmes, taip pat milijardai žmonių susiduria su geriamo vandens tiekimo problemomis. Todėl yra būtina surasti maisto produktų gamybos ir tiekimo išeičių, kurios įgalintų šių problemų sprendimą.

Žemės ūkis, iš esmės, yra vienas iš pagrindinių aspektų, kurio ištekliai yra intensyvūs ir padaro daug žalos, kalbant apie pramoninį gyvenimą. Jeigu mes stengiamės sumažinti auto transporto naudojimą, riboti sunaudojamo vandens kiekį, stengiamės būti labiau produktyvūs naudodami elektros ir kitokią energiją ir apskritai mažinti mūsų įtaką aplinkai, tai turime atsižvelgti ir į mūsų mitybos įpročius.

Žmonės tampa vis plačiau informuoti ir suprantantys, kad sąsaja tarp to, ką jie valgo ir mūsų planetos sveikatingumo yra labai didelė. Aplinkos saugumo svarbą suvokiantis vartotojai susirūpinę net tik dėl tiekiamo maisto (kokio maisto) kiekio, įpakavimo, chemikalų vartojimo (siekiant išnaikinti derliui žalingus parazitus), bet taip pat mąsto, kaip išlaikyti ekologinę pusiausvyrą, vykdant modernią gyvulininkystę Ūkininkai yra dažnai vadinami “savo aplinkos sergėtojais”, tačiau pagrindinis moderniosios industrinės ūkininkystės modelis yra viena iš didžiausių aplinkos niokojimo ir eikvojimo veltui priežasčių.

2. VANDENS EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo šaltinis. Maitindamasis žmogus vidutiniškai per parą suvartoja apie 3 litrus geriamo vandens. Taigi per metus apie 1000 litrų. Svarbu ne tik tai, kad jo užtektų, bet taip pat, kad geriamas vanduo būtų tinkamos kokybės. Vandens kokybė daugiausiai priklauso nuo aplinkos higieninės būklės. Pramonės, žemės ūkio, kitų veiklos sričių bei buitinės atliekos, patenkančios į aplinką, gali pabloginti ir vartojamo vandens kokybę. Be to vanduo yra puikus tirpiklis, taigi dėl šios savybės vanduo gali lengvai užsiteršti kontaktuodamas su įvairiais cheminiais elementais. Mes dažnai vartojame vandenį, tiksliai nežinodami ar jis yra tikrai švarus ir tinkamas vartoti. Vien tik iš pažiūros, mes niekada negalėsime pasakyti ar vanduo yra kietas, ar jame per daug geležies, ar užterštas nitratais.

Žemėje yra du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo šaltiniai: paviršinis ir požeminis. Palyginti su kitomis šalimis, galime džiaugtis, kad visas geriamasis vanduo Lietuvoje požeminis. Be Lietuvos, tokią unikalią galimybę vartoti požeminį vandenį turi tik Danija. Jis daug geriau apsaugotas nuo aplinkos teršalų. Paviršinį vandenį vartoja daugelis pasaulio šalių, jos turi jį nuolat saugoti ir tvarkyti.

Kokybišku vandeniu aprūpinama tik apie 70 proc. gyventojų. Tai yra, apie 30 proc. šalies arba 1 mln. gyventojų naudoja kokybės šachtinių šulinių (gruntinį) vandenį, kurio kokybė neatitinka reikalavimų geriamojo vandens kokybei.

Upių, ežerų ir pajūrio ekologinė būklė

Pagal Valstybinę monitoringo programą paviršinio vandens telkinių kokybė tiriama 48 upėse ir 9 ežeruose pagal daugiau nei 70 rodiklių. Pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius (organines medžiagas, azoto ir fosforo junginius) dauguma Lietuvos upių yra mažai arba vidutiniškai užterštos.

Aplinkos ministerijos duomenimis, palyginus 1994-2008 m. duomenis matyti, kad vandens kokybė pastebimai gerėja. Gerokai padaugėjo tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų, priklausančių I ir II vandens kokybės klasei. 2004 m. I klasei prikausė beveik 11 proc. tiriamųjų upių vietų, II klasei net 38 proc., 1994 m. I klasės tiriamų valstybinio monitoringo upių vietų visiškai nebuvo identifikuota, II klasei priklausė 9,4 proc. tiriamų upių vietų. 1994 m. beveik 26 proc. tiriamų upių priklausė V klasei, o 2004 m. – vos 3 proc. Labiausiai organinėmis medžiagomis užterštos yra šios Lietuvos upės: Neris, Nemunas, Mūša (žemiau Kulpės); iš mažesniųjų upelių – Kulpė, Sidabra, Obelė ir Laukupė.

Nemuną smarkiai teršia Kaunas, Rusijos Kaliningrado srities Ragainės ir Tilžės miestų buitinės bei pramoninės (celiuliozės ir popieriaus fabrikų) nuotekos. Upės yra labiau užterštos žemiau miestų bei gyvenviečių, pro kurias jos teka, o švaresnės – aukščiau jų.

Ežerų vandens kokybė pagal organinių ir biogeninių medžiagų koncentracijas atitinka I – II klasę, tai yra, kad vanduo labai švarus bei švarus.

Gana prasta Kauno ir Kuršių marių būklė. Taip yra todėl, kad į marias plukdo vandenis Nemunas, surinkęs juos iš dalies Baltarusijos ir beveik iš visos Lietuvos.

Baltijos jūros ekosistemoje per metus susikaupia iki 55 tūkst. fosforo ir iki 556 tūkst. t azoto . Daugiausia šių medžiagų į Baltijos jūrą atneša upės. Su upių nuotėkiu į Baltiją patenka apie 3 kartus daugiau azoto ir apie 10 kartų daugiau fosforo palyginus su atmosfera. Pagrindiniai į upes patenkančių biogeninių medžiagų šaltiniai – žemės ūkis ir buitiniai bei pramoniniai nutekamieji vandenys. Su nutekamaisiais vandenimis, upių atplukdytu vandeniu ir kt. būdais į Baltijos jūrą patenka sunkieji metalai. Labiausiai Baltija užteršta variu, švinu ir cinku. Per metus šių metalų į jūrą gali patekti beveik 20 tūkst.t

Viena didžiausių problemų Baltijos jūroje – tarša nafta ir jos produktais. Šie teršalai į jūrą patenka su nutekamaisiais vandenimis, upių nuotėkiu, iš plaukiančių laivų, įvykus tanklaivių avarijoms ir kt. Užterštumas nafta gamtinei aplinkai sukelia labai didelius nuostolius, sutrikdo normalų ekosistemų funkcionavimą. Vandens paviršiuje susidariusi naftos plėvelė sutrikdo dujų apykaitą tarp atmosferos ir vandens, neleidžia prasiskverbti šviesai į gilesnius vandens sluoksnius, sulėtina fotosintezę, sumažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Nafta – užteršiama atmosfera, dugnas ir pakrantės, ja apsivelia ir dėl to žūsta daug jūros floros irfaunos.

3.MIŠKŲ EKOLOGINĖ BŪKLĖ

Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.

Miškai Lietuvoje užima apie 2 mln. Ha. Tai sąlygiškai natūralios Lietuvos ekosistemos, kurioms būdinga bene didžiausia biologinė įvairovė. Apie 85 % šalie miškų priskiriami sąlygiškai natūraliems miškams, mažiau kaip 1 % natūraliems (nepaliestiems žmogaus veiklos), likusi dalis – miško plantacijos.

Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo 1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos miškų būklė yra vidutinė.

LITERATŪRA

Stravinskienė V. Bendroji ekologija, Kaunas, 2003

Šešelgis K. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1991

Baltrėnas P. Ir kt. Aplinkos apsauga, Vilnius, 1996

http://www.apicentras.lt (Aplinkosaugos informacijos centras)

Apdirbamosios pramonės geografija

Apdirbamosios pramonės geografija
Kur kas geriau negu kasybos yra išvystyta apdirbamoji pramonė. Jai tenka 63% visos pramonės pagamintos produkcijos vertės, čia dirba daugiau nei 68% šalies pramonės darbuotojų. Apdirbamoji pramonė naudoja tiek vietines tiek importuotas žaliavas. Vietinės žaliavos – tai kasybos pramonės, miškų ir žemės ūkio tiekiamos žaliavos. Importuojamos žaliavos – nafta, gamtinės dujos, metalai, apatitai, siera, medvilnė, plastikai.
Maisto pramonė
Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų.
Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse.
Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose.
Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C2H5OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse.
Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirsčiusios tolygiai visoje šalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje – 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama.
Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla būvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje.
Vaisių ir daržovių konservų gamyba. Lietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevėžyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai *, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dėžutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo.

Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė
Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas.
Lengvoji pramonė
Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Šalyje daugiausiai išaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies šilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė tekstilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje, Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% – Utenoje, 19% – Vilniuje ir 4% – Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iš vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos išdirbimo gamykla yra Šiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%).

Medienos pramonė
Miškai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius.
Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m3, 1980 m. – 1,2 m3, o 1990 m. – 1,06 m3. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m3, Šiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m3, Suomijoje – 3,1 m3. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose šalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystymo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai.
Baldų gamyba. Šiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai.
Medienos plaušų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje – 18%, Vilniuje – 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruošiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune.
Popieriaus gamyba. Popierių gaminamas iš celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buvo gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m. Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius.

Chemijos pramonė
Chemijos pramonės išsivystymo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trąšų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iš importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoštas (Kaune), iš plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų.
Statybinių medžiagų pramonė
Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios rišamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telkinio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos. Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.