Šalutinių sakinių skyryba – skyrybos taisyklės

 

1. Šalutinis veiksnio sakinys prie pagrindinio jungiamas jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, ką…; pagrindinių sakinių atliepiamieji žodžiai kartais esti tas, tai. Šalutinis sakinys atsako į klausimą kas?, keliamą iš pagrindinio sakinio. Šalutinis sakinys nuo pagrindinio visada skiriamas kableliu (jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas).

Kas nedirba, tas nevalgo.

Tas, kas tingi, kenkia sau ir kitiems.

2. Šalutiniai tarinio sakiniai atsako į pagrindinio sakinio sudurtinio tarinio vardinės dalies klausimą koks? kokia? (yra, buvo…). Prasideda jungtukais jog, lyg, kad, koks. Pagrindiniame sakinyje prieš tarinio vardinę dalį yra atliepiamasis žodis – įvardis toks, tokia, tokie, tokios. Kartais šis įvardis eina pagrindinio sakinio tarinio vardine dalimi. Šalutinis tarinio sakinys eina po pagrindinio ir atskiriamas kableliu.

Upelio vanduo buvo toks skaidrus, kad jo žvyruotame dugne galėjai skaičiuoti akmenėlius.

Svetainė buvo tokia didelė, jog negalėjai matyti nei jos krašto, nei galo.

Derlius buvo toks, jog ir sudoroti jį nebuvo lengva.

3. Šalutinis pažyminio sakinys atsako į klausimus koks? kokia?, prie pagrindinio jungiamas žodžiais kuris, kuri, iš kur, kada, su kuriuo, nuo kurių, iš kurių…, sakinyje paaiškina bet kurią sakinio dalį, išreikštą daiktavardžiu, ir eina tuojau po to žodžio, kurį aiškina. Visuomet šalutinis pažyminio sakinys nuo pagrindinio atskiriamas kableliu; jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas kableliais.

Pamačiau draugą, kurį seniai norėjau sutikti.

Berniukai, kurių mes laukėme, vis nesirodė.

4. Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo?, jungiami jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, koks, iš kur… Nuo pagrindinio sakinio visuomet atskiriami kableliu.

Papasakok, ką veikei vasarą.

Tik tu žinai, kaip nušvinta rugio žiedas.

Nežinau, iš kur jis atvyko.

5. Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kur? kame? iš kur?, jungiami jungiamaisiais žodžiais kur, kiek; atliepiamasis žodis dažnai esti ten. Atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Ir paliko jie ten, kur sraunus Merkys teka.

Ten, kur jūra siekia dangų, vartos grumias žalsvos bangos.

6. Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kada? nuo kada? nuo kurio laiko? kaip ilgai?, jungiami jungtukais kai, kol bei jungiamaisiais žodžiais kada, kad, lig, vos, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Dar gaideliai negiedojo, kai mamužė kėlė.

Vos tik avižos sudygo, kiškis įjunko lankytis ir želmenis skabyti.

7. Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu?, jungiami jungtukais jog, kad bei jungiamaisiais žodžiais kaip, kiek, tarytum, tarsi, lyg, it, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Vėjas taip smarkiai pūtė, jog net stiebas linko.

Katrė verkė, kaip lietus lijo.

Rokas nedrąsiai suspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus.

8. Kableliu skiriami tarinį turintys ir šalutiniu būdo aplinkybės sakiniu einantys lyginamieji posakiai.

Visi kaimai audė rietimus ilgiems metams, kaip ausdavo kiekvieną pavasarį.

Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti.

Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.

9. Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kiek?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, jog, juo… juo, juo… tuo ir prieveiksmiu kiek.

Jo kalbos man tiek įkyrėjo, kad laukiau greitesnės jų pabaigos.

Juo katę glostai, juo ji pučiasi.

10. Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai atsako į klausinius kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais kadangi, nes, kad. Atskiriami kableliu.

Morta anksčiau išėjo pėsčia, nes į vežimą nebūtų tilpusi.

Kadangi tu teisus, sunku ir kalbėti.

11. Šalutiniai sąlygos sakiniai atsako į klausimus kuria sąlyga? kada? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais jei, jeigu, kad. Šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskiriame kableliu.

Jei tik galėjo paeiti, vaikas kėlėsi ir ėjo.

Kad rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi.

12. Šalutiniai nuolaidos sakiniai rodo priežastį, kurią pagrindinio sakinio veiksmas niekais nuleidžia ir vyksta, jos nepaisydamas. Jie atsako į klausimus nepaisydamas ko? nepaisant ko? kada? kuria sąlyga?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir, atskiriami nuo jo kableliu.

Nors visa galėjo senelis, bet niekam bloga nedarė.

Kad ir žmogus numiršta, darbai gyvena.

13. Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kam? kuriam tikslui?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, idant ir atskiriami nuo jo kableliu.

Senelis perkirto suolą, kad pupa galėtų augti.

Jis taip daro, idant visi juo stebėtųsi.

Bendrosios skyrybos taisyklės

Skiriame

1. Keli greta einantys vienos rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kableliu, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešinamasis jungtukas.

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva.

Reikėjo dirbti, o ne svarstyti, su kuo eiti, kuriuo keliu žengti.

O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes, jei ne mūsą rankos, jei ne mūsą širdys?

Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

2. Keli tos pačios rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai gali būti sutrumpėję iki jungtukų, tarp kurių rašome kablelius (jeigu jie nesujungti jungtuku ir).

Skerdžius Lapinas gerai žinojo, kada, kur ir kaip ganyti.

3. Kablelį rašome prieš šalutinio sakinio jungtuką po dalelytės ar ištiktuko, kuris atstoja visą pagrindinį sakinį.

Še, kad nori.

Tič, jei nenori rykštės.

Škac, kad sakau.

4. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį eina dar pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodeliai bei jų junginiai ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra ir kt., kablelis rašomas prieš tuos žodelius ar jų junginius.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad šalinosi visada manęs.

Spėjama, kad jie to visai nežinojo, t. y. kad jiems iš viso nebuvo kilęs toks klausimas.

5. Brūkšniu atskiriame šalutinį sakinį nuo pagrindinio tada, kai šalutinis eina prieš pagrindinį ir tarp jų jaučiama ryški pauzė, netikėtumas, staigumas.

Jei dukrelė jūsų – vežkitės!

Kur pavojinga ir baisu – jie ten pirmieji.

Kaip persodinti suaugusį kadagį – klausimas nelengvas.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po metų.

6. Šauktukas rašomas po sudėtinio prijungiamojo sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra šaukiamasis ar pasakomas pakiliu balsu.

Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių!

Neskiriame

1. Du vieno laipsnio (priklausantys tam pačiam pagrindinio sakinio dėmeniui) šalutiniai sakiniai, sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei, vienas nuo kito kableliu neskiriami.

Eidami į mokyklą, mudu su Simuku pamatėme (ką?), kad už dvaro vėl laukai _ ir (ką?) kad pasaulis daug didesnis pasidarė.

Jis nebežinodavo (ko?), ką daryti su rankomis _ ir (dar ko?) kaip statyti kojas.

Aš nežinau, kas manęs laukia _ nei kas po viso to bus.

2. Po jungtukų ir, ar, arba, nei prieš antrąjį to paties laipsnio ir tos pačios rūšies šalutinio sakinio jungtuką kablelio nerašome.

Pasakė, kad viskas gerai ir kad jis gali jau grįžti.

Jis džiaugėsi, kai buvo dukterims lengviau ir _ kai Rastinjakas prisipažino jam, kad myli Delfiną.

3. Kai du vienos rūšies ir vieno laipsnio šalutiniai sakiniai sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei ir turi vienodus prijungiamuosius jungtukus (jungiamuosius žodžius), antrajame sakinyje prijungiamasis jungtukas praleidžiamas ir prieš jungtuką ir, ar, arba, nei kablelis nerašomas.

Gerai, kad lyti pradėjo _ ir lijo visą savaitę.

Einu, kur kojos neša _ ir akys mato.

Maniau, kad karvė išsimetė _ ar su arkliu kas atsitiko.

4. Sustabarėję posakiai su jungiamaisiais žodžiais šalutinio sakinio nesudaro ir nuo viso sakinio kableliu neskiriami.

Nebuvo _ kas perspėja (perspėjančio žmogaus).

Pagaliau ėmė belstis _ kiek tik gali (iš visų jėgų).

Galėsi _ kiek nori _ (daug, užtektinai) prisiraškyti vaisių.

5. Jei po pagrindinio sakinio eina įvairių laipsnių šalutiniai sakiniai, kurių jungiamieji žodžiai ar jungtukai atsiduria greta vienas kito, tai tarp jungtukų ar jungiamųjų žodžių kablelis nerašomas.

Buvo pasakyta visiems, jog _ kas daugiausia išplatinsiąs laikraščių, gausiąs dovanų.

6. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra žodeliai ypač, nebent, kad ir, juoba, būtent, vis tiek, tai yra, taigi, tuo labiau, juo labiau kad ir kiti, kablelio po jų prieš šalutinio sakinio jungtuką nerašome.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent _ kad visada šalinosi mane kur nors pamatęs.

Vaižgantui rūpėjo iškelti žmoguje kūrybinį pradą, kad ir _ kur jis reikštųsi.

7. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra dalelytės ne, nė, nei, ir, tik, kablelio prieš jas nerašome.

Nežinojau_ nei ką besakyti.

Turėjau išmokti _ ir kaip kalbėti.

Suprasi _ tik kai bus vėlu.

8. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu priešinamuoju jungtuku, kablelio tarp tų jungtukų nerašome.

O _ kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave paganysiu.

Sudėtinio sakinio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Sudėtinio sakinio struktūros ypatumai

Sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi savo sandara – tai jau sudėtingesnė sintaksinė struktūra, užimanti tarpinę padėtį tarp vientisinio sakinio ir teksto. Jame, kaip ir vientisiniame sakinyje, galima rasti tuos pačius sintaksinės struktūros vienetus: tas pačias sakinio dalis, tuos pačius sakinio dalimis nelaikomus pasakymus. Tačiau sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi tuo, kad turi ne vieną, o du ar kelis gramatinius centrus. Sudėtinį sakinį gali sudaryti įvairius vientisinius sakinius (asmeninius, beasmenius, nominatyvinius, nepilnuosius, benarius) atitinkantys dėmenys. Tie dėmenys įvairiai komponuojami pasitelkus jungtukus, jungiamuosius žodžius arba siejami tarpusavyje tik prasmės ir intonacijos:

Taip juodu šnekučiuojasi, kol paduoda pietus. Aha, mėgstu ankštas patalpas. Gražus vakaras, ir oras nešaltas. Visgirdos namus gaubia vėsa – ten visuomet būdavo vėsu ir tylu. O jei aš… aš kremtuosi, man labai labai sunku, kai išeina ir mane palieka… Švelnus ir tylus spalio vakaras, pro platų langą matyti: vakaruose virš gelstelėjusių priemiesčio kalvų kyla didžiulis blyškus mėnuo, ir prietemose driekiasi balta kelio juosta, vedanti į namus, ten, kur rankomis išpurenti bulvienų lopeliai, kur per žemėtus slenksčius su pilnais gėrybių krepšiais žengia ruduo. Grįždami prie bankroto taikymo logikos, turime pripažinti tai, kad jeigu įstaigos skolos susidarė dėl to, kad jai priklausančių pinigų negalėjo sumokėti teritorinė ligonių kasa, tai kodėl ši įstaiga turi bankrutuoti. Keista, tačiau prieš tūkstančius metų žmonės, būdami fantastiškai toli nuo šiandieninių technikos stebuklų, labiau vertino meną negu dabar.

Kai dėmenys jungiami jungtukais, tai jų santykis labiau apibrėžtas, vienareikšmiškesnis, tikslesnis. Sudėtinių jungtukinių sakinių dėmenis vieną su kitu glaudžiau susieja prijungiamieji arba sujungiamieji jungtukai. Pagal tai šie sakiniai skirstomi į sudėtinius prijungiamuosius ir sudėtinius sujungiamuosius sakinius.

Labiausiai tarpusavy susiję sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys, jų artimą ryšį vienas su kitu parodo ne tik jungtukai, bet ir atraminiai bei atliepiamieji žodžiai, be to, iš pagrindinio dėmens visada galima iškelti klausimą šalutiniam dėmeniui. Pastarasis atitinka kokią nors vieną iš sakinio dalių, tik jau tapusią aukštesnio sintaksinio lygmens elementu, dėmeniu, dažnai turinčiu savarankiško sakinio struktūrą:

Jeigu jie ir nesužinotų, kad buvo apgaudinėjami, vis tiek viskas būtų kitaip, nes žmogui niekur neįmanoma pabėgti nuo savęs, kad ir kaip jis trokštų. Kas mus gerai pažįsta, niekada neįstengs suprasti, kodėl aš taip klastingai ją dabar apgaudinėju, nes buvo laikas, kai aš ją iš tikrųjų mylėjau.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys gerokai savarankiškesni už prijungiamųjų, jungtukai jų dėmenų santykio taip griežtai neapibrėžia, jis daug formalesnis, laisvesnis, iš vieno dėmens negalima iškelti klausimo kitam. Tokius dėmenis nesunku paversti vientisiniais sakiniais:

Bet štai pasirodydavo ji, ir erdvumo, laisvės pojūtis išsisklaidydavo, o jam žūtbūtinai reikėdavo būti kažkuo pranašesniam už kitus. Retkarčiais išskrudę peizažai kilsteli, pasišiaušdami kalvų keteromis, tačiau kalvos dabar jau ne tokios gražios ir slėpiningos. Šitie namai jo, bet nieko jam čia nereikia.

Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenų santykis pats formaliausias, kaip jau minėta, juos sieja tik prasmė ir intonacija. Dėmenys būna susiję įvairiais prasminiais ryšiais, o tam ryšiui detalizuoti rašomojoje kalboje labai svarbus skyrybos ženklų pasirinkimas:

Ji lipo molėtu stačiu šlaitu, viršūnėje sustojo: nebuvo pievų ir gluosnių, tiktai traktorių suarta žemė, geltonas vanduo, telkšantis gyvulių ir žmonių pėdose. Ugnės balsas užlūžta – tuojau pravirks. Mylinčiai moteriai nepakanka vien vyro meilės, duok jai dar savo garbę, brangusis.

Kai sudėtinis sakinys sudarytas iš trijų ar daugiau dėmenų, tai šie gali būti susieti ne vienu, o dviem ar trim skirtingais jungimo būdais. Sakiniai, kurių dėmenims sieti vartojami du ar trys skirtingi jungimo būdai, laikomi mišriaisiais sakiniais. Tokių sakinių skyrybai labai svarbi skyrybos ženklų hierarchija: stipresnis skyrybos ženklas (dvitaškis, brūkšnys, kablelis su brūkšniu, kabliataškis) turi atsirasti ten, kur ryškiausia pauzė ar kur sakinys intonacijos atžvilgiu aiškiai pasidalija į dvi dalis – kylančiąją ir krintančiąją. Be abejo, čia turimi galvoje mišrieji klasikinės struktūros sakiniai:

Viktoras pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką jis paliesdavo, ką darydavo, tapo nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu, tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužta galva, stumtelint, paspiriant kokį daiktą. Šit šlapi krūmokšniai prie versmelės, kur jo tėvas merkdavo pieno butelius – šioje kemsynėje jie ganydavo karves. Tas klyksmas virto žvarbia, it iš spirito gamyklėlės kiemo regima žara, besiplečiančia po visą dangų, išdrikusia ant seno apleisto parko su juodų pabaidytų paukščių krankimu; paskui ta žara ėmė gesti, blėsti, virto peleninėse prietemose šviečiančiu dangaus ruoželiu, ant kurio tūpė plėnys.

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai

Jau buvo minėta, kad sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys glaudžiausiai tarpusavy susiję iš visų sudėtinių sakinių. Šių sakinių rūšių tiek pat, kiek ir sakinio dalių: veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir įvairių aplinkybių.

Šalutiniai dėmenys jungiami prie pagrindinių įvairiais prijungiamaisiais jungtukais bei jungtukų funkciją atliekančiomis dalelytėmis (pvz., ar, kad, jog, kai, kol, nes, jei, nors, lyg, tarytum, it, nei ir kt.) ir jungiamaisiais žodžiais: įvardžiais (pvz., koks, kuris, katras, keli; įvairiais jų linksniais!) bei prieveiksmiais (kada, kuomet, kaip, kiek, kur, kodėl). Jungiamieji žodžiai nuo jungtukų labiausiai skiriasi tuo, kad gana dažnai eina sakinio dalimis. Nereti ir įvairūs poriniai jungtukai (pvz., nors ir… bet; kuo… tuo; juo… tuo).

Jei prijungiamajame sakinyje šalutinių dėmenų du ar dar daugiau, tai jų hierarchiniai tarpusavio ryšiai ir ryšys su pagrindiniu dėmeniu dažnai būna nevienodi: vieni jų gali priklausyti nuo pagrindinio dėmens, o kiti būti siejami jau tik su kuriuo nors šalutiniu dėmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatomi šalutinių sakinių laipsniai. Šalutiniai dėmenys, priklausantys nuo pagrindinio, yra to paties, pirmojo, laipsnio. Kitų laipsnį lemia tai, kuris šalutinis dėmuo prisijungia nuo jo priklausantį dar vieną šalutinį dėmenį:

Kad lova būtų lengviau pastumiama (1), kojose buvo įtaisyti platūs žalvariniai ratukai, kurie galėjo sukiotis į visas puses (1). Iš balso Vaida pažino, jog čia tas pats vyrukas (1), kurį buvo sutikusi praeitą savaitę (2), kai važiavo pas ją pakvietusią motinos giminaitę (3), nes toji norėjo (4), kad jos draugės dukteriai nereikėtų kaisti mieste per visą vasarą (5).

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šis gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į pastarąjį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atriboti – kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, tai jis išskiriamas iš abiejų pusių. Kitų skyrybos ženklų – brūkšnio, kabliataškio, kablelio su brūkšniu – vartojimui reikalinga papildoma motyvacija: ilgesnė pauzė dėl sudėtingesnės sakinio struktūros ar ekspresijos, inversija ir pan. Dažniausiai skyrybos ženklą pamirštama parašyti prieš šiuos jungtukus ir jungiamuosius žodžius: ar, kol, kaip, kur, lyg, iki, kiek, vos, negu, kas (įvairius šio įvardžio linksnius!), neretai klystama ir tais atvejais, kai dėmenys būna gana trumpi ir įvairiais būdais įterpti vienas į kitą: tuomet pažymima šalutinio sakinio pradžia, bet pamirštama pažymėti jo pabaiga.

Būdavo rytų, kai tekdavo gerokai pavaikščioti po studiją surūkant begalę cigarečių, kol pavykdavo išsivaduoti iš katastrofiškos būsenos. Jei supranti, tai pasakyk, ar tau nenusibosta kasdien tą pačią valandą ir minutę sėdėti toje pačioje vietoje, kur tu siurbčioji arbatą ir matai vis tą patį snukį? Iš to, kaip laiko jis plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas, matyti, kad susidoros su darbu. Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie darė, ko siekė, juos tik skyrė.

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles. Svarbiausia nepamiršti to, kad tarp sujungiamaisiais (ir, bei, nei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais susietų šalutinių dėmenų joks skyrybos ženklas nereikalingas:

Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti. Visai nestebina tai, koks bejėgis buvo šis autorius nei kokia pikta lemtimi jis buvo apdovanotas likimo.

Pasitaiko tokių prijungiamųjų sakinių, kurių vieną iš dėmenų sudaro įvardis kas arba prieveiksmiai kada, kaip, kiek. Skyrybos ženklų vartojimas šiuo atveju priklauso nuo to, kokiu dėmeniu – šalutiniu ar pagrindiniu – minėti žodžiai eina. Kai jie funkcionuoja kaip pagrindinis dėmuo, tai nuo šalutinio atskiriami kableliu, priešingu atveju skyrybos ženklas nereikalingas. Tokia šių sakinių skyryba susijusi su jų intonacija – prieš šalutiniais dėmenimis einančius anksčiau išvardytus žodžius pauzė nedaroma, plg.:

Kada, tu sakai? Kas, kad tu pusę pasaulio išmaišei, o aš ne… Kodėl nedalyvavo? Jis tik dabar pradėjo suvokti kodėl. Kiek, paklausiau. Tik paklausiau kiek.

Kai vienas šalutinis dėmuo įsiterpia į kitą arba atsiduria tarp vienarūšių sakinio dalių ar sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenų, šalia gali atsirasti du jungtukai, pvz., bet kai, o kai, jog kas, kad nors, tačiau kodėl ir kt. Kablelio rašymas ar nerašymas tarp šių jungtukų nėra klaida, tačiau skyrybos praktikoje įsigalėjusi tendencija kablelio čia nerašyti – linkstama labiau remtis intonaciniu, o ne gramatiniu skyrybos principu:

Man jis pasigyrė, kad kai anksčiau mokėsi Maskvoj, meno saviveiklos režisierių mokykloj, turėjo teisę nemokamai lankytis teatre. Vakare Danutė pasiguodė, jog kas tik ją pamatydavo, nė venas nesugebėdavo paslėpti nustebimo ir užuojautos, net artimesni draugai sunkiai ją atpažindavo gatvėje ir nustebdavo jai pasisveikinus. Man ir šį kartą tenka būti asilu, bet kadangi irkluodamas galiu grožėtis jos dailiai nutekintais pečiais ir šiaudinės spalvos plaukais, surištais į du kuodelius, aš užspaudžiu giliai savyje sukilusį norą maištauti.

Tačiau tuo atveju, kai jungtukas pavartojamas kartu su įvairiomis aiškinamosiomis ir pabrėžiamosiomis dalelytėmis (pvz., būtent, ypač, juoba, nebent, tai yra, vis tiek), kablelio tarp jų ir jungtuko nereikia, taisyklėse nenumatyta jokių išimčių ar galimybės rašančiajam rinktis pačiam. Dalelytės ir jungtuko samplaika labai primena dviejų jungtukų samplaiką, bet kableliui šioje vietoje nėra gramatinio pagrindo, nes dalelytės (priešingai negu abu jungtukai) jungtuko funkcijos sakinyje neatlieka:

Iš visko sprendžiant, ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juoba kad nuo mažens senelės buvo auginta – senelis iki šiol lėkštės išsiplauti nemoka. Dažnai ir aš nesusivaldau, ypač kai pajaučiu, kad man akis dumia.

Kablelio nereikia ir po samplaikų kažin ar, vargu ar.

Daugelis mano, kad vargu ar pavyks išsiaiškinti, kur slypi visų tų finansinių aferų šaknys. Konradas tylėdamas ilgai klausėsi, o po to pridūrė, kad kažin ar labai norėtų šią kompaktinę plokštelę pasiskolinti.

Šalutinio dėmens formą gali turėti įvairūs apstabarėję vieno žodžio reikšmę turintys ar ją bepradedantys įgauti pasakymai. Jie būna glaudžiai susiję su pagrindiniu dėmeniu ne tik prasme, bet ir intonacija, todėl kablelis tarp jų nerašomas. Tiesa, to sustabarėjimo ar apstabarėjmo laipsnis nėra lengvai nustatomas, akivaizdus, todėl visada atsiras tarpinių atvejų, kai skyrybos ženklo vartojimą arba atsisakymą jį vartoti konkrečiame sakinyje lems autoriaus apsisprendimas:

Būdavo tokių valandų, kai užeidavo pasiutęs noras sumalti viską į smulkius miltus ir bėgti kur kojos neša. Po tos Černobylio katastrofos nusiminiau lyg kas būtų vėžiu susirgęs. Arvydas mano, kad žiūrovą reikia kiek tik galima apmulkinti, o aš, sakysim, norėčiau, kad su manim būtų kalbama nuoširdžiai, kaip su tolygiu pašnekovu. O tu stovėk kur stovėjęs ir nebandyk artintis prie manęs, nes imsiu šaukti.

Nereikia skirti ir dabartinės kalbos požiūriu kiek senstelėjusių apstabarėjusių konstrukcijų, prasidedančių įvairiais įvardžio kas linksniais:

Gerai žinai – nėra kas duoną uždirba. Neturiu tau ką pasakyti. Ateikit visi kas gali. Nėra kam nė pasiguost – likau viena kaip pirštas.

Brūkšnys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje – ekspresijos ženklas. Daugelyje pasaulio kalbų pasakymas pradedamas nuo jau žinomos informacijos, o baigiamas nauja, aktualia klausytojui. Ta žinoma informacija dažniausiai pateikiama sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, o nauja – šalutiniame. Tačiau dėmenų tvarka gali priklausyti ir nuo prijungiamojo sakinio tipo – kai kurioms šių sakinių rūšims būdinga šalutinio dėmens prepozicija (pvz., sąlygos, tam tikriems laiko sakinių porūšiams):

Kai po pietų pasiuto lyti, tai lijo mažne be pertrūkio kelias dienas. Jei nori, tai penktadienį aš tave nuvešiu pas savo bičiulį Benediktą.

Kai aktualią informaciją norime pasakyti pirmiausia, dėmenis sukeičiame vietomis. Tuomet brūkšnys labai tinka ir yra motyvuotas skyrybos ženklas:

Kas mane čia atviliojo – suprasti negalėjau. Kaip aš ten atsidūriau – iki šiol man mįslė. Koks būsiu po keleto metų – nežinau. Ar aš tikėjau tuo – norit paklausti?

Kablelis su brūkšniu prijungiamuosiuose sakiniuose nedažnas. Labiausiai jis tinka sudėtingesnės struktūros sakiniuose, ypač ten, kur kelis išvardytus vienarūšius šalutinius dėmenis ar šalutinį dėmenį, turintį vienarūšių sakinio dalių, tarsi apibendrina pagrindinis dėmuo:

Nors Agnija ir niekad nelankė mokyklos, nors nemokėjo skaityti ir rašyti, nors buvo apsirengusi senais paprastais drabužėliais, – man ji buvo pati gražiausia mergaitė visame sodžiuje.

Šalutinis dėmuo, nuo pagrindinio atskirtas kabliataškiu, įgyja pridūrimo požymių. Šis skyrybos ženklas prijungiamuosiuose sakiniuose gana retas ir pasitelkiamas sugrupuoti kelis šalutinius dėmenis, atitolusius vienas nuo kito:

Vis tupi ant keliuko, kur su tėvu gali susitikti, kur visus žmones, kurie čia praeina, mato; nes jam tik penkeri metukai ir nėra kam juo pasirūpinti, kol temstant sulauks grįžtančios motinos.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai

Svarbiausias sudėtinio sujungiamojo sakinio požymis – du ar keli atskirus gramatinius centrus turintys dėmenys, susieti sujungiamaisiais jungtukais. Tie sujungiamieji jungtukai esti tie patys, kaip ir jungiant vienarūšes sakinio dalis: sudedamieji (ir, nei), priešpriešiniai (o, bet, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek), skiriamieji (ar, arba) ir paremiamieji (tai, taigi, tad, todėl, dėl to). Be to, šiems sakiniams, kaip ir vienarūšėms sakinio dalims, būdingi kartojamieji jungtukai ir… ir; ar… ar; arba… arba; nei… nei; tai… tai; čia… čia. Sakiniai, kurie turi vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį ir kurių negalima tęsti, vadinami uždaros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, o tokie sakiniai, kurie jungiami kartojamaisiais jungtukais, kuriuos galima tęsti pridedant jiems naujų dėmenų, laikomi atviros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, plg.:

Ant nešvaraus stalo visuomet stovėjo nebaigta srėbti lėkštė, o duonos plutelės džiūdavo ant palangės. Ketino jiems aprodyti šiuos laukus, tačiau ant jų jau leidžiasi sparčiai tirštėjančios sutemos. Argi tai ne tiesa, argi jums taip nebuvo, argi nebuvo piktosios pamotės, neleidžiančios nė lūpų praverti, argi nebuvo Didžiosios pedagogės, draudžiančios sukrutėti, pasakyti savo mintį, visa žinančios, aiškinančios… Tai jie nori likti vieni, tai tris savaites draugai iš jų namų neišeina, tai jiems prireikia naujų įspūdžių ar katės ir šuns.

Sujungiamųjų sakinių dėmenis glaudžiau susieja kokia nors jiems bendra sakinio dalis, dažniausiai vietos ar laiko aplinkybė, arba bendras sakinio dėmuo:

Tada atsiveria durelės į šaligatvio pusę ir išlenda plaukų garbanose paskendusi galva su smulkiu veiduku ir ilga Buratino nosimi. Gatvėje be galo šviesu, o saulė akinamai tvieskia virš stogų sąvartyno. Kol susikrovėm daiktus, visai sutemo ir siauras keliukas, apsuptas medžių, pasidarė sunkiai įžvelgiamas.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai skiriami kableliais. Jų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių. Kablelis visuomet reikalingas atskirti priešpriešiniais ir paremiamaisiais jungtukais jungiamiems dėmenims:

Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris. Niekada savęs nelaikiau kokiu genijum, užtat kiekvienas kūrinys man gimdavo be jokio išskaičiavimo, ne lankstantis ar pataikaujant kam nors, o padiktuotas vidaus balso.

Kablelis taip pat rašomas prieš kartojamuosius jungtukus pradedant antruoju:

Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.

Šiek tiek kitaip žiūrima į sujungiamuosius sakinius, kurių dėmenys jungiami sudedamaisiais ir skiriamaisiais jungtukais. Jiems, kaip ir sakinio dalims, galima taikyti vienarūšiškumo kategoriją: kablelio tarp jų nerašysime norėdami parodyti tai, kad dėmenis laikome gana artimais vienas kitam, vienarūšiais; o šio ženklo griebsimės tik siekdami iškelti tų dėmenų savarankiškumą, nepriklausymą vienas nuo kito – tiek prasminį, tiek intonacinį. Ar konkrečiu atveju dėmenys turi tą prasminį ir intonacinį savarankiškumą, lemia autoriaus požiūris:

Akiniuotas vokietis sušuko skardžiu balsu, ir visi kibo į darbą. Geriau išmok atmintinai tuos žodžius arba aš tau juos ant lapelio surašysiu. Aplink niekas negyveno nei koks svetimas žmogus čia užklysdavo.

Kaip jau minėta, sujungiamųjų sakinių dėmenys artimiausiai susiję tuomet, kai turi bendrą sakinio dalį arba bendrą sakinio dėmenį. Tokiu atveju taisyklėse rekomenduojama kablelio nerašyti.

Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai

Svarbiausias šių sudėtinių sakinių ypatumas tas, kad jų dėmenų ryšys neparodomas jokiomis formaliomis priemonėmis, juos sieja tiktai prasmė ir intonacija. Tiesa, rašomojoje kalboje tam tikra formalia priemone galima būtų laikyti skyrybos ženklą, pasitelkiamą tarp dėmenų susidarančiai pauzei žymėti ir bent iš dalies rodantį bejungtukio sakinio tipą ir dėmenų prasminius santykius. Šie sakiniai atsižvelgiant į dėmenų prasminius ryšius skirstomi į išskaičiuojamuosius, gretinamuosius, sąlygojamuosius ir paremiamuosius. Nuo bejungtukio sakinio tipo dažnai priklauso ir skyrybos ženklo vartojimas. Bejungtukių sakinių skyryba įvairesnė, palyginti su sudėtinių prijungiamųjų ir sudėtinių sujungiamųjų. Pastaruosius skiriant dažniausiai užtenka kablelio, o bejungtukiuose sakiniuose be kablelio gana dažnai vartojamas brūkšnys ir dvitaškis, taip pat galimi kabliataškis ir kablelis su brūkšniu.

Kablelis – dažniausias bejungtukių sakinių skyrybos ženklas. Juo atskiriami dėmenys, susiję išskaičiuojamąja ir gretinamąja intonacija. Kitų reikšmių bejungtukiams sakiniams skirti kablelis vartojamas rečiau, o tos reikšmės būna priblėsusios:

Ilgi žili plaukai netvarkingai drimba ant apykaklės, vystančiame veide paslėptas nuovargis, raukšlelės matyti apie lūpas, akis, abipus nosies, kaklo oda darosi panaši į nupešioto žąsino. Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.

Tų pačių reikšmių sakiniai gali būti skiriami ir kabliataškiu, tačiau tam reikalinga papildoma motyvacija: jų dėmenys turi būti sudėtingesnės sandaros, labiau nutolę vienas nuo kito, o pauzė tarp jų ryškesnė nei skiriant kableliu. Toks skyrimo būdas dažniausiai pasirenkamas tuomet, kai sakinys sudarytas ne iš dviejų, o iš daugiau dėmenų, kai dėmenys išplėsti vienarūšėmis sakinio dalimis, kai tie dėmenys įvairiau grupuojami:

Jis stovėjo prie ligoninės lango, apačioje ant grindinio krito dideli šlapi sniego dribsniai; staiga privažiavo greitoji, vyrai ištraukė neštuvus iš mašinos ir nustūmė durų link. Žemai krosnyse pleškėjo ugnis, kunkuliavo puodai sriubos, čirškė kepsniai; prie siuvamosios mašinos pasilenkęs sėdėjo žmogus ir siuvo batą.

Brūkšnys rašomas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, susijusių sąlygos, nuolaidos, išvados, padarinio ir kitais santykiais:

Mes nesame puritonai ir toli gražu ne dogmatikai, į meną šiandien žiūrime kitaip negu, sakysim, prieš penkiolika metų – prieš penkiolika metų už tokią knygą būtų pasodinę. Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.

Be to, brūkšniu vienas nuo kito dėmenys atribojami tada, kai vienu jų pasakoma priežastis, o kitu pasekmė:

Tegu jie visi eina po velnių su savo sekmadieniniais užsakymais – aš neturiu laiko, reikia baigti, ką esu sumanęs. Būdamas pedantiškai punktualus, Skirmantas ėmė nervintis – gal kas sutrukdė, gal persigalvojo. Prie šiliuko kasėm bulves – buvo talka. Prašnekdavo pakiliai, valdingai, kartais įžūliai – jam patikdavo toks tonas.

Priešpriešos santykiu susijusiems dėmenims skirti taip pat geriausiai tinka brūkšnys. Šie sakiniai panašūs į priešpriešiniais jungtukais siejamus sudėtinius sujungiamuosius sakinius:

Nieko man iš jūsų nereikia – norėčiau tik į akis jums pažiūrėti Lietus sočiai pripylė vandens į visas ištroškusias burnas – kas netilpo, liejasi per kraštus ir žvilga saulėje.

Pasitaiko atvejų, kai šiuo skyrybos ženklu atskiriami ir aiškinamaisiais santykiais susiję dėmenys, tačiau tokiuose sakiniuose dvitaškis – tikslesnis skyrybos ženklas. Šiuo santykiu susijusius bejungtukius sakinius atskirti padeda tai, kad jų dėmenų ryšys panašus į kai kurių rūšių sudėtinių prijungiamųjų sakinių:

Buvo aišku – žingsnio jis tikrai nepaspartins, kad ir kiek lupamas. Tik viena žinok – tokie iš paskos sekioja. Bet keista – mokytojai juos kartais suprasdavo… Po minutės pamatau – mažas juodas nakties vabaliukas išnyra iš lapuočių miško ir slenka saulės nutviekstu pylimu.

Brūkšnys dėl ekspresijos gali atsirasti ir ten, kur įprasčiau vartoti kitą skyrybos ženklą.

Rašančiajam nelengva greit nustatyti ryšio tarp dėmenų tipą ir tuo vadovaujantis pasirinkti labiausiai tinkantį skyrybos ženklą. Tačiau kai kuriais atvejais greičiau apsispręsti galėtų padėti ir formalus kriterijus – po brūkšnio einantis dėmuo turėtų būti neilgas, o jo sandara paprastesnė negu dėmens, esančio prieš brūkšnį.

Kableliu ir brūkšniu skiriami tų pačių reikšmių bejungtukiai sakiniai kaip ir brūkšniu:

Bernardas ėjo tuo keliu smagiai švilpiniuodamas, kiek krypčiodamas pečiais, – jo laukė platesnio masto darbai.

Tačiau šio skyrybos ženklo vartojimas motyvuotas tada, kai bejungtukio sakinio sandara ir jo dėmenų ryšiai sudėtingesni arba kai brūkšnys jau pavartotas viename iš dėmenų ir reikia paisyti skyrybos ženklų hierarchijos. Po kablelio su brūkšniu einantis dėmuo paprastai būna ilgesnis, sudėtingesnės sandaros nei po brūkšnio:

Taigi švarkelis dar trenkia kreida, kalkėmis, medžiagos svilėsiais bei garais, kurie virsdavo iš po lygintuvo, – vaikas mėgdavo sėdėti prie siuvėjo stalo ir stebėti, kaip šis karpo, žymi kreida medžiagą, dygsniuoja, lygina. Neatsistebi, kaip greitai lekia laikas, – dar tik vakar, rodos, buvo vasara, o jau, žiūrėk, žiema baigiasi. Kristupas netrukus sužinojo – ji savo vaiką atidavė seseriai, – to jis niekaip neįstengė suprasti, dar keisčiau jam buvo, kad ji nejautė jokios savo kaltės.

Dvitaškis bejungtukiame sakinyje vartojamas panašiais atvejais kaip ir brūkšnys. „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ sakoma: „Dvitaškiu skiriamų dėmenų santykiai yra tie patys kaip ir brūkšniu skiriamų dėmenų, išskyrus priklausomuosius santykius (sąlygos, nuolaidos ir kt.), kuriais sujungti dėmenys dvitaškiu neskiriami. Tačiau dvitaškiu paprastai skiriami dėmenys, kai tarp jų dominuoja aiškinamasis santykis net ir esant kitiems santykiams. Be to, pastebimas (nors ir ne visai ryškus) polinkis: skirti dėmenis brūkšniu, kai po jo einantis dėmuo yra nesudėtingos sandaros, ir skirti dvitaškiu, kai po jo einantis dėmuo yra sudėtingesnės sandaros: turi vienarūšių ar kitų jį išplečiančių sakinio dalių, arba po dvitaškio eina ne vienas, o du ar keli dėmenys.“

Dažniausiai dvitaškis vartojamas aiškinamaisiais santykiais susijusiems dėmenims skirti:

Bet aš jų nekaltinau: visais laikais buvo ir bus griovėjų. Žmona stebisi: atsisės ant sofos, įbes atsainų smakrą į apykaklę ir klausosi Bethoveno, Mocarto ar Šuberto (ypač jam patinka Nebaigtoji simfonija). Bet meilei nėra nieko neįmanoma: neteisingai išsprendęs penkis veiksmus, paskutinį atlikdamas, Rimantas visuomet gaudavo teisingą atsakymą ir kartais net sugebėdavo paaiškinti, kaip čia atsitiko. Juozą persmelkdavo vienatvės nuojauta: jeigu net artimiausiais draugas Albinas taip jo nesupranta, kas jį supras, kas žinos, kodėl jis elgiasi vienaip, o ne kitaip.

Šis ženklas padeda išvengti skyrybos ženklų monotonijos. Jį dažnai rašome tokiame sakinyje, kuriame jau yra pavartotas brūkšnys:

Nei iš šio, nei iš to pasisuko į veidrodį: fone – savo sielos skausme neišsitenkanti moteris, už jos – lentynų fragmentai su senų eskizų sausakimša. Suprato: geriausia tokiu atveju nieko negalvoti – užsimerkti ir nugrimzti į juodą tuštumą.

Dvitaškis labai tinka bejungtukiuose sakiniuose, turinčiuose pirmajame dėmenyje atliepiamąjį žodį:

Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais…

Tad brūkšnys ir dvitaškis bejungtukiame sakinyje dažnokai gali pakeisti vienas kitą. Tačiau nereikėtų pamiršti to, kad nuo vieno iš ženklų pasirinkimo priklauso pasakymo prasmė, jos niuansai. Ženklas iš dalies keičia pasakymo turinį: dvitaškis beveik visada turi aiškinimo atspalvį, o brūkšnys – išvados, apibendrinimo arba žymi netikėtą veiksmo posūkį ir pan. Dvitaškis šiuolaikinės kalbos tekstuose, ypač publicistikoje, – nykstantis skyrybos ženklas. Jį vartoti mokame prasčiausiai, be to, esame įsitikinę, kad brūkšnys jį vos ne visur sėkmingai pakeis. Dažniausiai, žinoma, pakeičia, bet mes, ignoruodami ne tik šį, bet kartkartėmis ir kitus skyrybos ženklus, nemažai prarandame pasakymo prasmės atžvilgiu: sumažėja pasakymo tikslumas, jo detalizacijos galimybė, skyrybos ženklai neišnaudojami kai kuriems reikšmių niuansams perteikti. Žodžiu, žymime tik pauzę, ir ne visada norim gilintis į pasakymo turinį.

Įterpinių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Įterptiniai žodžiai

I. Įterptiniai žodžiai išskiriami kableliais, jeigu jie nėra labai nutolę nuo sakinio minties.

Įterpiniais reiškiama keliolika dalykų.

1. Tvirtas kalbančiojo įsitikinimas sakomo dalyko tikrumu: aišku, aiškus dalykas, aiškus daiktas, be abejo, be abejojimo, be abejonės, savaime suprantama, tiesa, teisybė, žinoma…

2. Netikrumas, abejojimas, spėjimas, netvirtas įsitikinimas: atrodo, girdėti, ko gero, matyt, regis, rodos, rodosi…

3. Vertinimas ir apgailestavimas dėl kalbamo dalyko: bėda, bijau, deja, laimė, nelaimė; mano laimei, nelaimei; svarbiausia…

4. Sprendimo autoriau ir žinių šaltinio nurodymas: anot jos, iš to sprendžiant, jo žodžiais tariant, jų žodžiais, mano galva, pagal senelę, pagal metus, pasak brolio…

5. Teiginių išskirtis, išskyrimas, išimtis: be manęs, be tėvo, be to, be visa ko, be visa to, išskyrus mane, maža to, negana to…

6. Daiktų bei reiškinių lyginimas, palyginimas: palyginti su, palyginus su…

7. Priešprieša (priešybė, priešingybė) arba gretinimas: antra vertus, atvirkščiai, kita vertus, priešingai negu aš…

8. Siejimas su tuo, kas prieš tai pasakyta, arba teiginio pagrindimas, iliustravimas pavyzdžiu: beje, o dėl, sakykim, sakykime, sakytum, sakytume, tarkim, tarkime…

9. Minčių, teiginių apibendrinimas: bendrais bruožais, vadinas, vadinasi, vienu žodžiu, žodžiu, žodžiu sakant…

10. Teiginių, minčių tikslinimas: geriau, geriau pažiūrėjus, tiksliau, tiksliau sakant…

11. Teiginių, argumentų ir kitokia išskaičiavimo eilė: pirma, antra, trečia… viena, kita…

12. Santykio su tikrove tapatumas, atitikima: kaip ir, lygiai kaip ir, kaip ir pirma…

13. Pašnekovo dėmesio aktyvinimas, sakytojo požiūris į kalbamą dalyką: girdi, girdite, įsivaizduok, įsivaizduokite, manai, matai, matote, matysi, matysite, matytum, nebijok, nebijokite, sakai, sakyk, sakykite, sakytum, supranti, tikėk, žinai, žinote; atsimenu, atsiprašau, matau, sakau, sakiau, tikiu, tikiuos, tikiuosi, tikimės, žinau, žinome, žinote; būdavo, matos, matosi, matės, pasakojo, pasakodavo, regėjos, regėdavos, rodydavos, rodės, sako, sakė, sakydavo; atsiprašant, taip, kitaip, tiesiog, teisybę sakant, tiesą pasakius, atvirai kalbant, tikrai neperdedant; galima sakyti, kaip minėta, kaip sakoma, kaip šnekama, kiek man žinoma, manoma, sakyta, sakoma, tarp kitko; ar šiaip, ar taip; šiaip ar taip, kaip matyti, kaip matyt…

14. Pašalines pastabas reiškiantys jaustukai ačiū, dėkui.

II. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra klaustukas.

Dar pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

III. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra šauktukas.

Ore – sunku patikėti! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ir štai aš, pabučiuotas motinos ir – stebuklingas dalykas! – tėvo, jau sėdžiu rogėse.

IV. Skliausteliais išskiriame įterptinius žodžius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.

Kur nėra širšių, ten dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.

Skirtingai nuo aukščiau išvardytų įterpinių, įterpiniais nelaikomi ir kableliais neskiriami modalinę reikšmę turintys žodžiai bei konstrukcijos, kurie neturi išskiriamosios intonacijos ir glaudžiai prisišlieja prie viso sakinio.

Įterptiniai sakiniai

I. Kai įterptinis sakinys savo reikšme, mintimi nėra labai nutolęs nuo viso sakinio, jis skiriamas kableliais.

Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė atsipeikėjo.

Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.

Ne, kaip sau nori, tai buvo netikėta ir labai laiminga žinia.

II. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio minties labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas neklausė – visiškai pritariau savo tėveliui.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

III. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra klaustukas.

Įsitikinimas sparčiu mano prietaringos baimės augimu – kodėl negaliu jos pavadinti šiuo vardu? – be abejo, tik pagreitino patį šios baimės augimą.

IV. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra šauktukas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

VI. Skliausteliais išskiriame įterptinius sakinius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.

Ji kniūbso prie menkos šviesos (seniai visi sumigo).

Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.

Skyrybos taisyklės – VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS NUTARIMAS DĖL PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLIŲ

VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS
NUTARIMAS
DĖL PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLIŲ
2006 m. rugsėjo 28 d. Nr. N-2 (103)
Vilnius
PATVIRTINTA
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-2 (103)
PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS
I. Bendroji dalis
1. Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis).
Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais.
Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose. Bet kuris iš ženklų vartojimo variantų laikomas taisyklingu.
Šiose taisyklėse nenurodytais atvejais skyrybos ženklai neprivalomi.
2. Lietuvių kalboje vartojami skyrybos ženklai: taškas ( . ), kablelis ( , ), kabliataškis ( ; ), dvitaškis ( : ), brūkšnys ( – ), klaustukas ( ? ), šauktukas ( ! ), daugtaškis ( … ), skliaustai: atidaromasis ( ( ), uždaromasis ( ) ); kabutės: atidaromosios ( „ ), uždaromosios ( “ ).
II. Sakinio skyryba
3. Vienarūšės sakinio dalys
3.1. Vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu. Pievoje žydėjo raudonos, geltonos, žydros gėlės. Diena išaušo nešalta, apsiniaukusi, darganota. Stalčiuje, ant lango, ant žemės ieškojo užrašų knygelės, bet niekur nerado. Juk jau niekada nebestovės klasės akivaizdoje, nebežiūrės į šituos dėkingus vaikus, nebeskęsjų alkanose akyse.
Pastabos:
1. Nevienarūšės sakinio dalys neskiriamos, pvz.:
Teta atvažiavo vėlų vakarą traukiniu. Ryte prie pat miško aptikome briedžių kautynių aikštelę.
2. Vientisas momento ar laiko, erdvės, svorio ir pan. kiekio nusakymas atitinkamais matų vienetais rašomas neskiriant, pvz.:
Pirmas požeminis smūgis buvo užfiksuotas dešimtą valandą 25 minutės 35 sekundės. Jie lede išbuvo šešiasdešimt tris valandas trisdešimt vieną minutę dvidešimt vieną sekundę. Ant rankų jis nuėjo keturis kilometrus aštuonis šimtus dvidešimt penkis metrus septyniasdešimt penkis centimetrus. Per savaitę mokiniai sunešė toną tris šimtus kilogramų penkis šimtus gramų perdirbamų atliekų.
3. Kilmininkais nusakyta vieta ar laikas rašomi neskiriant, pvz.:
Jis gimė Lazdijų rajono Kapčiamiesčio valsčiaus Bebrų kaime. Susitikimas įvyko 1947 metų balandžio 15 dienos pavakarę.
3.2. Vienarūšės sakinio dalys be jungtukų, susijusios priešinimo santykiais, atskiriamos brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Jis bus ne kunigas – daktaras ar inžinierius. Ne šiandien – rytoj dabartiniai septyniolikmečiai ims tvarkyti valstybės reikalus. Jis bus daktaras ar inžinierius, ne kunigas.
3.3. Vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais: a) pavieniais o, bet, tačiau, tik(tai), b) poriniais nors (ir) … bet, kad ir … bet, jei(gu) ne … tai, ne tiek … kiek, ne tik … bet ir, kaip … taip (ir) ir kt., c) kartojamaisiais ir … ir, ar … ar, arba … arba, nei … nei, čia … čia, tai … tai, tiek … tiek ir kt., yra atskiriamos kableliais, pvz.:
a) Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Slopinanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedros, bet neramios pavasario dienos. Duobienė krūptelėjo, tačiau neatsisuko kalbančiųjų pusėn. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Mergaitė nekalbėjo, tiktai šniurkščiojo ir trynė akis.
b) Krosnis nors dar nauja, bet jau suskilusi. Raitelių būrys prijojo nors ir miškingus, bet tankiai gyvenamus plotus. Iš paliegusio bernioko jis pasidarė kad ir laibas, bet tiesus ir aukštas vaikinas. Jei ne kunigas, tai daktaras ar inžinierius iš jo išeisiąs. Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nakties burtai. Ne tik rytais, bet ir vakarais užbėgdavo, šviežio pieno užnešdavo. Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną. Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir biologas ir labai mėgo gamtą.
c) Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu. Kitą savaitę dirbsime ar pas jį, ar pas jo brolį. Paprastai jie žvejodavo arba ramiose upėse, arba ežeruose. Juk nei veido šviesa, nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena man neprilygo. Čia šunį paglostys, čia arklį delnu patapšnos, čia peniukšliui meitėliui paausį pakasys. Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš apačios, tai iš viršaus. Darbo būdavo daug tiek vienų metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje.
Pastaba. Nekartojamaisiais sujungiamaisiais jungtukais ir, bei, ar, arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neatskiriamos, pvz.:
Dieną jis sėdėdavo prie gatvės kampo ir taisydavo kurpes. Uždrausta į šalį įvežti visų rūšių gyvulius ir paukščius bei jų mėsos gaminius. Stovėdavo it įbestas netikėčiausiose vietose, iki išspręsdavo klausimą ar apmąstydavo dalyką iki galo. Kontrolės darbų išlaidas sumoka inspektuojama įmonė arba fiziniai asmenys. Ypatingos laimės nei didelių turtų jis neturėjo.
4. Aiškinamosios sakinio dalys
4.1. Aiškinamoji sakinio dalis su jungiamaisiais žodžiais ypač, kaip ir, būtent, tai yra ir pan. yra išskiriama kableliais, pvz.:
Kieme, ypač palei tvorą, nuo vėjo šiureno nukritę lapai. Galutinis žmogaus pašaukimas yra tiktai vienas, būtent dieviškasis. Tupinėti po namus, tai yra palesinti vištas, apsitvarkyti kieme, paruošti pietus, jai dar užteko sveikatos. Po vidų, kaip ir po lauką, bėgiojo vaikai.
Kablelis rašomas ir po jungiamąją paskirtį turinčio įterpinio, pvz.: Kai kuriose miško vietose, pavyzdžiui, eglynuose, buvo pažliugę.
4.2. Kelios aiškinamosios sakinio dalys, neturinčios jungiamojo žodžio ir einančios po apibendrinamojo žodžio, yra išskiriamos dvitaškiu ir kableliu (ar brūkšniu) arba brūkšniais, pvz.:
Žmonių: vyrų, moterų ir paauglių, prigužėjo pilna Blažio gryčia. Pasakyk tą patį visiems: mokytojui, kaimynams, mano draugams, ir sužinosi, ką jie apie tave galvoja. Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, dieną ir naktį prisisapnuodavo. Viena tokių bėglių šeima:vyras, žmona ir dvi mažametės dukros – jau dvi savaites gyvena Telksnio sodyboje.
Iš tolimųjų kraštų grįžta šalčio tremtiniai – laukinės žąsys, antys, gulbės – ir suka lizdus. Pakalbėti apie šį bei tą – šiek tiek apie rezultatus, apie perspektyvas, apie kolektyvo narių santykius ar panašiai – jis galėtų ir be jokio pasirengimo.
4.3. Po vienarūšių sakinio dalių prieš apibendrinamąjį žodį (visi, viskas, visa (tai), visur, visada ir pan.) rašomas brūkšnys, pvz.:
Gimines, kaimynus, draugus, šiaip pažįstamus – visus suvadino paminėti gražios sukakties. Rūgštu ir saldu, gera ir bloga, maža ir daug – viskas šiame pirmavaizdyje yra tas pat. Jo pasėlius, gyvulius, padargus ar pastatus – visa tai bet kada galėjo sunaikinti nelaimės. Tuos pačius žodžius ji šiandien rašė ant sienų, tvoros, ant turėklų, sąsiuvinių aplankalų, palangių – visur, kur tik įmanoma rašyti.
5. Pažyminiai
5.1. Išplėstinis derinamasis pažyminys po pažymimojo žodžio išskiriamas kableliais, pvz.:
Stalų, išrikiuotų palei sieną, turėjo pakakti visiems. Jis turėjo skrynelę, pilną prekių. Nelegalius reklaminius įrenginius, pastatytus be leidimo, išmontavo bendrovės darbininkai.
Pastabos:
1. Prieš pažymimąjį žodį einantis derinamasis pažyminys neskiriamas (išskyrus 5.5 punkte nurodytus atvejus), pvz.:
Išrikiuotų palei sieną stalų turėjo pakakti visiems. Prieš akis plytėjo storu sniego sluoksniu apkloti laukai. Blyškiai geltona saulė iš lėto slėpėsi už horizonto linijos.
2. Neskiriamas po pažymimojo žodžio einantis nederinamasis pažyminys, išreikštas prielinksnine konstrukcija, įnagininku, padalyvine žodžių grupe arba prasidedantis žodžiais tema, antrašte, pavadinimu, pvz.:
Jis žiūrėjo į medžius be lapų ir galvojo apie vasaros žalumą. Pasirodė kareiviai žaliomis beretėmis. Gerai buvo įvertinti mokytojų nuopelnai auklėjant jaunąją kartą. Klasėje vyko diskusija tema „Kaip būti savarankiškam“. Straipsnis antrašte „Miesto jubiliejų pasitinkant“ buvo išspausdintas pirmame puslapyje. Yra dešimt kaimų pavadinimu Paberžė.
5.2. Du ar daugiau neišplėstų ir (ar) išplėstų derinamųjų ar nederinamųjų pažyminių, einančių kartu su derinamaisiais, po pažymimojo žodžio yra išskiriami kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Suolai, pajuodę, nešvarūs, ėjo pagal sienas, o viduryje stovėjo didelis stalas. Ir Ona, didelė, stambi, kaulėta, išėjo glėbiu malkų nešina. Praslinko kovas – šaltas, snieguotas. Baigia sudilti birželis, kontrastingas, kartais karštas ir gerokai drėgnas. Ankstyvo rudens vakarais, giedrais, be vėjo, pasigirsdavo vasarą primenantis žiogų čirpesys. Į vidų įėjo nepažįstamas vyras, nedidelio ūgio, gunktelėjęs, ir tyliai pasisveikino. Atėjo liepa – šilta, be didesnių vėjų, su retais lietumis – ir atnešė visiems ramybę.
5.3. Po pažymimojo žodžio einantis išplėstas priedėlis be jungiamojo žodžio yra išskiriamas kableliais, pvz.:
Pirmas atėjo Jonas Augutis, Povilo sūnus. Bet mano tėvas, karštas žmogus, paliepė užpykęs išmesti jį pro duris. Niekas nesitikėjo, kad Arūnas, tas visų pajuokiamas ir stumdomas Arūnas, pasielgs taip garbingai.
Pastaba. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis neskiriamas (išskyrus 5.5 punkte nurodytus atvejus), pvz.:
Mūsų kaimynas Stanislovas kruopščiai prižiūrėjo visus aplink namą augančius medelius.
5.4. Priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, greičiausiai, kaip antai (kaip ta pačia reikšme), tai yra, būtent, pavyzdžiui, bent ir kt. išskiriami kableliais, pvz.:
Toliau bus plėtojama socialinės priežiūros, ypač globos ir rūpybos, sistema. Bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, kiekvieno valgio gabaliuką meta po stalu. Senoji oda, vadinamoji žalčio išnara, pasilieka prie medžio. Kažkas, greičiausiai Didžkuvienė, įėjo iš gretimo kambarėlio. Kai kurie gyvuliai, kaip antai šuo, tiesiog stebina savo prieraišumu. Didesni vaikai, kaip Valius iš antros laiptinės, lipdavo net ant stogo. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti pažeistos. Tik vienas klausytojas, būtent Vincas, pasiliko salėje.
Kablelis rašomas ir po jungiamąją paskirtį turinčio įterpinio, pvz.: Kurie ne kurie paukščiai, pavyzdžiui, balandžiai, žmogui iš dalies naudingi. Kai kurie paukščiai, sakykime, juodvarniai, perėti pradeda dar sniegui nenutirpus.
5.5. Išplėstas pažyminys ar priedėlis arba du ar daugiau neišplėstų pažyminių ar priedėlių, einančių prieš įvardžiu išreikštą pažymimąjį žodį, yra išskiriami kableliais, pvz.:
Atlaidus kitų silpnybėms, jis buvo griežtas ir reiklus sau. Juodais garbanotais plaukais, švitriomis rudomis akimis, ji atrodė kaip čigonė. Nagingas kalvis, jis niekada nelikdavo be uždarbio. Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį. Stipruolis, vikruolis, jis per fizinio lavinimo pamokas mokytojo buvo tik giriamas.
6. Įterpiniai ir įspraudai
6.1. Įterpinys išskiriamas kableliais, rečiau – brūkšniais, pvz.:
Laimė, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutraukė į vidų kalbėtojas, kurio kiekvienas žodis buvo girdėti net lauke. Kol jaunas esi, rodos, lyg ir nesvarbu tėviškė. Aš, deja, į konferenciją negalėsiu atvykti. O mūsų daktaras dabar Seimo narys, beje. Krikštatėvis, tik pamanyk, kumeliuką dovanojo. Per gerai, sakau gi, manai apie kaimynus.
Kaip jau minėta, Milkus naudojosi Brodovskio žodynu. Aš, nelaimės draugai, žemiau už vištas netūpiau, nors su ereliais, tiesą pasakius, niekuomet nebuvau iškilęs. Galima surasti aibę priežasčių, tačiau, mano pastebėjimu, viena iš tokių priežasčių yra paviršutiniškas požiūris į buvusią santvarką.
Be kelių smalsautojų, įvykio vietoje greitai nieko nebeliko. Išskyrus į parodą išvykusį ūkio ministrą, kiti Vyriausybės nariai posėdyje dalyvavo.
Vienur žodžio iš burnos negalėjai ištraukti, o kitur – atvirkščiai – žmonės mus sutikdavo išskėstomis rankomis. Tai – deja – buvo tiesa. Iš mūsų nėra – tikėkite – nė vieno, kuris linkėtų jums nesėkmės.
6.2. Įspraudas išskiriamas skliaustais, brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Jam gražus tas paltas, lyg žydintys (na, kaip jie ten vadinasi, kur miške auga), lyg žydintys viržiai. Kaip sakoma (būdavo sakoma), kaime tarp savų žmonių neprapulsi. Pareigūnas per 15 darbo dienų surenka būtiną informaciją ir nustato, ar tikslinga prašymą tenkinti (jo netenkinti). Laboratorijos steigėjas yra Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas). Tariamoji nuosaka turi vientisines ir sudėtines formas (žr. §940, 951–955). Užpildykite anketą (žr. 3 pav.). Jėzus ilgai ragina savo mokinius į neapykantą atsakyti meile (Lk 6, 27–35; plg. Mt 5, 43–48).
Ore – sunku patikėti – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės. Atsistojusi prieš mažą veidroduką – didysis jau vakar su kraičiu išvežtas į Šalteikius – Grėtė dar kartą susišukuoja plaukus.
Štai ir rytoj, atsiprašome skaitytojų, dienraštis vėl neišeis. Vaivorykštė visą valandą, kiti sako net dvi, švietė virš ežero.
7. Kreipiniai
7.1. Kreipinys, vienas ar su priklausomais žodžiais, išskiriamas kableliais, pvz.:
– Dėde, ar namie esi? – išgirdo Gugis. Bus, mama, kitoks gyvenimas – šviesesnis, lengvesnis. Šit tavo bėroji, Juozapai! Ėsk, karvute, ėsk, margoji, žalią žolę. Gerbiamasis pirmininke, 12 straipsnio siūlyčiau nesvarstyti. Atleiskite, ponia Liucija, kad taip netikėtai pas jus įsibraunu. Oškit, žalios pušys, oškit, aukštos pušys, tiems, kurie ilsisi prie jūsų kojų. Labai sielojuosi, mano mieloji, geroji sesute, dėl tave ištikusios nesėkmės.
7.2. Kreipinys išskiriamas kartu su antrojo asmens įvardžiais tu, jūs, jei jie sakinyje negali eiti veiksniu, pvz.:
Tai kur, beširdi tu, eiti man?! O kas, tingine tu, leido tau! Jau kito tokio, tu mano katinėli, niekur nerasčiau. Jūs skrynelės, jūs margosios, daugiau jūsų nedangstysiu.
8. Prijungiamieji sakiniai
8.1. Šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais, pvz.:
Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta laiku ir gerai. Atiduok, kas mano. Būk toks, koks nori kitiems rodytis. Lauke vis tiek vėsiau, ypač tada, kai vėjas užgauna. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu. Jis žinojo, apie ką kalbėti susirinkusiesiems, ir triukšmas tuoj pat nurimo. Vyras, kuris sėdėjo su kunigu pirmoje eilėje, pradėjo ploti. Kaimynas visuomet kalbėdamas lankstydavosi, lyg norėtų įtikti pašnekovui. Pamatęs, kad aš sausas kaip šakalys, milžinas tėškė piktai atgal. Laimė, kad pabėgote. Jau trys dienos, kai nieko nevalgėme. Vienas per kitą ėmė mokyti, kaip rašyti. Nedidelis miškelis, per kurį vingiavo siauras keliukas, glaudėsi prie plačios upės. Pagalvok, prieš keletą metų ar būtumei sutikęs važiuoti kartu? Iš kur pasirodė šie pusnuogiai žmonės, niekaip negalėjo suprasti.
8.2. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis dėmuo skiriamas kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje, pvz.:
Draugas bandė paaiškinti, kad šis sapnas kitoks. Koks, jis negalėjo pasakyti.
Visiems buvo aišku, kad darbus reikia tučtuojau sustabdyti. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo.
Kada, klausiate? O ar jums nebuvo pranešta?
Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur – vieni dievai žino.
8.3. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač, nebent, juoba, juolab, juo labiau, tuo labiau, būtent, vis tiek, tai yra, pvz.:
Bematant sukilo piktžolės, ypač kur rugiai buvo iššutę. Neturiu nieko paguodžiamo ponui, nebent kad visi volyniečiai prisiekė karaliui ir karalystei. Remontas netrukus atsipirks, juolab kad salę nuomosime. Žiūrovai nenuobodžiavo, juo labiau kad rezultatas ne kartą buvo lygus. Teismo išvados yra nebeaktualios, tuo labiau kad jos negalioja atgaline tvarka. Tokie žmonės bando įsitvirtinti silpnose bendrijose, būtent kur nėra iniciatyvių žmonių ir darnios narių veiklos. Išeik, vis tiek kas tu būsi, ir pasirodyk. Jis banke pasirodydavo prieš pat darbo pabaigą, tai yra kai darbuotojai būdavo labiausiai užsiėmę.
8.4. Vienarūšiai šalutiniai prijungiamojo sakinio dėmenys, sujungti kartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir … ir, ar … ar, arba … arba, nei … nei, atskiriami pradedant antruoju, kartojamuoju, jungtuku, pvz.:
Tiesiog gera, kad sėdi prie laužo ir kad kvepia žuviene, ir kad gali pamatyti mešką kitame upės krante, ir kad visi tave laiko draugu. Specialiųjų priemonių imamasi, kai numatoma lijundra ar kai ima šalti po atlydžio, ar kai keliai smarkiai užpustyti. Pranešti reikia, kai padaryta avarija arba kai padaryta žala dėl stichinės nelaimės, arba kai žalą padaro tretieji asmenys. Tokiose šeimose tėvai nesirūpina, ką vaikai valgys nei kuo apsirengs, nei kaip mokyklą lankys, nei kaip gyvens mokyklą baigę.
Pastaba. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei, neatskiriami, pvz.:
Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmokestinama. Komisija turės nustatyti, kam buvo išmokėtos lėšos arba kur jos dingo, jei nebuvo niekam mokėta. Niekam nerūpėjo, kur jos išvažiavo nei kada grįš.
9. Sujungiamieji sakiniai
9.1. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti: a) priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais o, bet, tačiau, tik(tai), vis dėlto, (per) tai, užtai, užtat(ai), tad, todėl ir kt., b) jungtukų ir jungiamųjų žodžių samplaikomis o vis dėlto, bet vis dėlto, bet užtat ir kt., yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu), pvz.:
a) Sietynas jau aukštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti. Antanukas dar nesiliauja prašyti, bet senelė medaus vis duoti nenori. Ir trečias brolis sakė eisiąs grumtis, tačiau visi jį išjuokė. Visa apylinkė tarsi susmukusi žemyn, susigūžusi, tik Aušrakalnis toks pat ramus, rimtas ir net išdidus savo pakilimu lygiuose kelių kaimų laukuose. Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko. Pūdyti nesupūdys, vis dėlto šienas gyvuliams bus nebe toks. Gerų žmonių ne daugiausia, tai vieną kur aptikęs negali juo atsidžiaugti. Stakta išsiviepusi įkypai, per tai durys vis praviros stovėjo. Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo aplipęs. Vakarais dėdė Jokūbas bijojo nakvoti troboj, tad pasiėmęs reikalingiausią mantą traukdavo bulvių duobių link. Jis visą rytą tysojo, nėjo į darbą, todėl man ir pikta buvo. Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.
b) Jam, regis, reikėtų tylėti kaip žemei, o vis dėlto nesugniūžta, kelia galvą. Nelengva apsispręsti, bet vis dėlto yra puiku turėti galimybę šiek tiek pristabdyti laiko tėkmę. Darbai buvo sunkūs, bet užtat pavalgyti dėdienė duodavo gerai.
9.2. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti: a) kartojamais sudedamaisiais jungtukais ir jų paskirtį turinčiais žodžiais ir … ir, nei … nei, čia … čia ir kt., b) kartojamais skiriamaisiais jungtukais arba … arba, ar … ar, yra atskiriami kableliais, pvz.:
a) Ir eina kupinos darbų dienos, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių. Nei upė pakilusi jo nenuplovė, nei žemė neprasivėrė ir jo nepasiėmė. Čia iš lauko pareina darbininkai, čia vakaras tuoj, čia bulvių dar neprikasta, čia žolė kiaulėms dar nesukapota. Girtam žmogui ir ožka kaustyta, ir kraitelė groja. Šįryt ir saulė šviesesnė, ir paukšteliai kitaip čiulba. Tavo ir galva sukta, ir širdis kieta.
b) Arba jis iš proto kraustosi, arba jis iš tikro šventasis. Arba kiemą tegu pasausina, arba tegu batus gerus duoda.
10. Bejungtukiai sakiniai
10.1. Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu. Reiškiant išvardijimą, gretinimą, priešpriešą paprastai vartojami kablelis ar kabliataškis (a), reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolaidą, neatitikimą dažniau vartojamas brūkšnys (b), reiškiant aiškinimą, priežastį ir pasekmę – dvitaškis ar brūkšnys (c), pvz.:
a) Veltui meldi aušros, miršta balsas maldos, vien gailios tau ašaros krinta. Dienos trumpos, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaupsi. Vilijai bėgti, mergaitei mylėti. Sakyti daug, klausyti nėra ko. Ankstyvasis dantis rakinėja, vėlyvasis akis krapštinėja.
Staugė prie būdų pririšti šunys, tvartuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai. Daiktų pavadinimai keliauja iš kalbos į kalbą kartu tuo būdu dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą į lietuvių kalbą yra atėjusios slavybės šilkas, stiklas, katilas ir kt.
b) Kelias išklampotas, gėlynai nesukasti ir neapsodinti, gyvatvorės neapkarpytos – visur apsileidimas, netvarka, nešvara. Padidins Vyriausybė pelno mokestį – gamintojai ims slėpti pelną. Atsipūs arkliai – vėl važiuosime. Tepk mėšlą medum – vis tiek mėšlu dvokia. Šaukiu – niekas neatsako. Rytą anksti ponas nori važiuoti į svečius – jo gerųjų arklių nėra.
c) Kumeliukas buvo tikrai gražus gyvulėlis: balta vilnelė klojo visą kūną, uodegos plaukas vijosi šilko mazgeliais. Tu kalbi teisingai: į mano kalną gali įkopti tiktai skaidrūs kaip krištolas žmonės. Tu nueik ir šeimininkui pasakyk: darbininkai nevalgo šitokio jovalo. Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis viename kalne gyvena. Jų bijota be reikalo: Jonas neatėjo nei tą, nei kitą naktį.
Jo rankos lyg titnagas – neima jų nei šaltis, nei karštis, nei drėgmė. Pagailo jam senutės – toks susirūpinęs buvo jos veidas. Elena grįžo ramesnė – tėvas tebemiegojo. Sapnavau naktį gaidį – nelaimė bus. Aš bijau šitų tavo kurtų – leisk man su rykštuke jiems užkirsti.
10.2. Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai (taip, ne, gerai, nieko, kaip, ką ir pan.) atskiriami kableliu, pvz.:
Ne, aš neateisiu. Taip, aš sutinku. Gerai, sutinku su tavo pasiūlymu. Gerai, bet iš kur aš gausiu karietą? Nieko, paverks ir apsipras. Ką, negi tu nežinojai?!
III. Teksto skyryba
11. Ženklai sakinio gale
11.1. Sakinio gale rašomas taškas, klaustukas, šauktukas arba daugtaškis (tai priklauso nuo sakinio prasmės ir intonacijos), pvz.:
Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siūbuoja lyg marčios, anytos nubartos. Paukščio niekur jokio ne tik neišgirsi, bet ir nepamatysi. Šlapia, drėgna, liūdna girioje.
Kas greičiau lekia: varna ar dviratis? O gal teiktumeis pasakyti, kada žmogus darė tai, ką norėjo? Pone Antanai, tamsta važiuosi su manim? Paskolinsi man pinigų, a?
Būry, lygiuok! Nešk, ko stovi kaip prausiamas! Vaikine, žiūrėk, prieš mane neagituok! Laimingai jums naujoje vietoje!
Dėl žmogučio liemens bėdos nebuvo: sutaisė Barbora tešlos keturkampį, į vidų įdėjo obuolių, razinų, pabarstė cinamonu ir… Nežinau… Man širdin toptelėjo, kad nebegrįš…
Pastaba. Po antraštinių sakinių taškas nerašomas, pvz.:
Prašymas
Laukiniai paukščiai jau grįžta
Paveldo tvarkybos reglamentų rengimo taisyklės
Kiauro maišo nepripilsi
Priegaidės ir tono sąvoka. Lietuvių kalbos priegaidžių sistema
11.2. Sakinio galo ženklai kabutėmis skiriamõs tiesioginės kalbos ir citatos sakinio pabaigoje rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.:
Į ją pažiūrėję žmonės sakydavo: „Kokia graži ir maloni mergaitė.“
Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“
Šiandien klausia manęs: „Kur buvai?“
Lengva pasakyti: „Kirsk sau…“
Jis dar mažas, būdavo, vaikščioja paskui mane ir vis prašo: „Terese, uogų! Teresyte, uogų!“
12. Tiesioginė kalba
12.1. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis. Jei prieš tiesioginę kalbą yra įvadinių žodžių, po jų prieš tiesioginę kalbą rašomas dvitaškis. Tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide.
12.2. Brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, pvz.:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
– Štai kita gulbė!
Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet nežino, kur jis gyvena.
– Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?
12.3. Brūkšniais skiriamos dialogo kalbos kiekvieno veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute, pvz.:
– Ką čia jūs užrašėte?
– Ar kas negerai?
– Esu Milašius, o jūs sąskaitą išrašėte Milakniui…
– Atsiprašau!.. Pataisysim.
12.4. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, pvz.:
Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“
Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėti, pasiimk mane. Aš tikrai klausysiu tavęs ir vienas niekur neisiu.“
12.5. Jei perpasakojamas dialogas, tarp kabutėmis skiriamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:
Žiūriu, ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėle?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereikia… Pasilik sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – motušėle, aš knygą nupirksiu.“ – „Nereikia, vaikeli… mažai bematau.“ – „Motušėle, aš tau akinius nupirksiu.“
12.6. Po tiesioginės kalbos esantys arba į tiesioginę kalbą įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Tiesioginė kalba nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po kitų sakiniui reikalingų ženklų: po kablelio, šauktuko, klaustuko, daugtaškio – prieš autoriaus žodžius; po taško, kablelio, dvitaškio – po autoriaus žodžių, pvz.:
– Na, tik sakyk greičiau, – ragino Antanas.
– Martynai, kinkykite! – pasigirsta Viliaus balsas iš kambario.
– Kaipgi aš tau akis dūmiau? – nesuprato Baltaragis.
– Mykoliuk, aš išteku… – pagaliau tarė Severija.
– Bet, – kalbėjo jis, – dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai.
– Nusiramink, – ramino vyrai. – Mes tau nieko bloga nepadarysime.
– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?
„Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais“, – pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.
„Kas čia dabar per žmogus?“ – spoksojo Šešelga į Girdvainį.
„Kad žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.“
„Kad taip mums tokia avelė! – pagalvojo senis. – Jai užtektų žolės, augančios prie griovio krašto.“
12.7. Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaustukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po kabučių, pvz.:
„Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį!“ – lyg ir stebisi motina, bet širdies gilumoje ji žino.
„Ar neims lyti?“ – pagalvojo Zenonas.
„Ką aš jai dabar sakysiu?..“ – kvaršino Vasarį įkyri mintis.
„Kaip ir mano uošvienė“, – pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.
13. Citatos
13.1. Citatos išskiriamos kabutėmis. (Kai citatos išskiriamos šriftu ar kitokiu grafiniu būdu, kabutės gali būti nerašomos.)
13.1.1. Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama nauja pastraipa, pvz.:
Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas žmogaus gyvenimo sritis.“
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei tas netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?“
Štai koks gyvas kvieslio paveikslas:
„Savaitės viduryje į namus atjojo kvieslys kviesti į vestuves. Arklio galva ir jo paties skrybėlė buvo išpuošta margais kaspinais. <…> Jis sustojo vidury aslos įsitempęs, kaip kareivis rikiuotėje, pakėlė ranką ir pakratė lazdą, ant kurios suplevėsavo kaspinai ir rūtos ir sutilindžiavo varpelis.“
13.1.2. Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai rašomi taip kaip autoriaus žodžiai prie tiesioginės kalbos (žr. 12.6), pvz.:
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
„Pareina namo, – toliau rašo skaitytoja, – ir prasėdi visą laiką prie televizoriaus.“
13.2. Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja pastraipa ir be kabučių arba su kabutėmis toje pačioje eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkšniais), pvz.:
Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liaudies dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti…
Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai perteikia kontekstą: „Ar tai tu, ar maža kregždutė, / Ant pavasario delno nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė – / Nuskridai, pamojus sparnais. // Mūsų upės gilios ir ramios, / Medžių šakos žalios ir žemos – / Prisiglausk prie motinos žemės, / Pasipuošusios sodais jaunais.“
13.3. Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide, pvz.:
Pasakymas „patraukti kaltinamuoju“, vartojamas Baudžiamojo proceso kodekse, vertinamas kaip specifinis teisės kalbos pasakymas. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“. Šitą pažadą pakartojo apaštalas Paulius, sakydamas, kad „visi esame viena duona ir vienas kūnas“.
IV. Baigiamosios nuostatos
14. Taikant šias taisykles būtina atsižvelgti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintas Pasirenkamosios skyrybos taisykles.

Kreipinio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Kreipiniai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais.

Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.

1. Kreipinys sakinio viduryje išskiriamas iš abiejų pusių kableliais, o sakinio pradžioje ar pabaigoje atskiriamas kableliu.

Dukrele, paskubėkim šieną grėbti.

Kur skubi, Žygimantai?

Kas tu esi, žmogau, pakėlęs šautuvą prieš niekuo nekaltą žvėrį?

2. Kreipinys gali turėti sau priklausomų žodžių, dažniausiai pažyminių, su kuriais drauge ir išskiriamas, arba priedėlį, kuris išskiriamas, jei eina po kreipinio – savo pažymimojo žodžio.

Kas gi tu, Nemuno šalie, kurios gerumu aš alsuoju?

Ačiū tau, bevardi šaltini, už numalšintą troškulį.

Lenkiuosi tau, nuostabioji Šatrija!

Mildute, seserėle, padiktuok man diktantą.

O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, šitoj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

3. Kai sakinio pradžioje ar pabaigoje esantis kreipinys tariamas pabrėžiamai, po jo rašomas šauktukas, retkarčiais (reiškiant susijaudinimą) – daugtaškis. Šauktuką rašome ir po pabrėžiamai tariamo kreipinio priedėlio.

Eikim pas motulę, Petriuk!

Žmogau! Gal kartais tu manai, kad su šituo švarkeliu iškęsi žiemą?

Sesut… kaip tu gali šitaip?!

Vaike! Skrajūne! Kur leki?

4. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Kilk, saulute, kilk, meilioji!

5. Kai prieš kreipinį eina jaustukas, jis paprastai atskiriamas kableliu, tačiau, kai jaustukas yra glaudžiai sutapęs su kreipiniu, jis skiriamas kartu su kreipiniu.

Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.

Ai meistružėli, kam vėją tokiems niekams varginti.

6. Kartais įvardis tu prisiplaka prie kreipinio ir su juo kartu išskiriamas, tačiau jis tokiu atveju negali būti sakinio veiksniu. Jeigu jis eina sakinio veiksniu, tai su kreipiniu neišskiriamas.

Kodėl tu, žolele, esi man iš visų žaliausia?

Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.

7. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai atskiriami nuo kreipinio.

Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupirks vainiką?

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių skyryba

 

Aplinkybė, išreikšta dalyviu, padalyviu ar pusdalyviu ir išplėsta bent vienu savarankišku žodžiu, vadinama išplėstine arba išskirtine aplinkybe. Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Nėra išplėstinės vietos aplinkybės, nes ji šiomis veiksmažodžio formomis nereiškiama. Savarankiškais laikomi tie žodžiai, kurie gali atsakyti į sakinio dalių klausimus, eiti sakinio dalimis.

Išplėstinėms dalyvinėms, padalyvinėms ir pusdalyvinėms aplinkybėms pažinti būtina: 1) mokėti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybių klausinius, 2) mokėti pažinti iš priesagų ir galūnių dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius.

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti bei intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.

Šios aplinkybės yra savitos sudėties, todėl jų skyrimas ar neskyrimas priklauso ir nuo struktūrinių priežasčių. Jeigu autorius nori tokias aplinkybes pabrėžti, intonaciškai atriboti, tai turi remtis 1-8 taisykle. Poskyryje „Neskiriame“ nurodyti tie atvejai, kai dėl struktūrinių priežasčių skirti negalima.

Skiriame

1. Bent vienu savarankišku žodžiu išplėstas dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes, turinčias prasminį ir intonacinį savarankiškumą, skiriame kableliais. 5 sąlygos:

1) žodžių grupė turi būti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ar nuolaidos aplinkybė;

2) pagrindinis žodis aplinkybėje turi būti dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis;

3) jis valdo bent vieną priklausomą žodį (yra juo išplėstas);

4) priklausomas žodis turi būti savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi);

5) prasminį ir intonacinį savarankiškumą suprantame kaip kalbančiojo arba rašančiojo norą pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei intonacija tokią išplėstinę aplinkybę.

Ji ilgai negalėjo užmigti, prisiminusi tą netikėtą susitikimą.

Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu.

Žiūrėdami į rugpjūčio dangų, stebimės žvaigždžių gausumu.

Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebuvo noro.

Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku besustoti.

Kas paskatino Grėtę, ir tokias kalbas apie Vilių išgirdus, tekėti už jo?

2. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, padalyvis arba pusdalyvis su prijungtu šalutiniu sakiniu. Kablelį rašome šios grupės pradžioje, prieš šalutinį sakinį ir po jo (kartu čia užbaigiama ir aplinkybė).

Antanas, išgirdęs, kad jį balsu šaukia, atsigręžė.

Belaukiant, kas ateis, jiems nusibodo prie rūmų mindžiukuoti.

Negalima buvo tylėti, pamačius, kad viskas daroma ne taip.

Vaikas, matydamas, kad nebesuspės, pradėjo nerimauti.

Sustojo, nebežinodamas, kur sukti.

3. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kartu su jam priklausančiu tiesioginės kalbos sakiniu.

Jis atsisuko ir nuėjo, tepasakęs: „Man užteks“.

Vikriai atrišo nuo tvoros Širvį, kalbėdamas: – Eikim, vargše.

Palinkėjus „Vaikučiai, saldžių sapnų“, mažieji nurimdavo ir netrukus užmigdavo.

4. Kai sakinyje yra išplėstinė aplinkybė ir greta jos vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis (be priklausomo savarankiško žodžio), tai išplėstinei aplinkybei priskiriame ir tą neišplėstą veiksmažodžio formą.

Pabaigę dienos darbus ir pavakarieniavę, sugulė Puodžiūnkiemio dvaro bernai ir mergos.

5. Sakinio viduje esanti išplėstinė aplinkybė skiriama iš abiejų pusių (negalima tik atskirti, rašyti vieno kablelio).

Medžiai, iškėlę šakotas rankas, sapnavo lietaus gintarėlius ir žydrą vaivorykštės lanką. (kablelio reikia ir po žodžio rankas).

Keršis, niūriai tylėdamas, palingavo didelę galvą ir sunkiai atsiduso. (reikia kablelio ir po Keršis).

6. Išplėstinę aplinkybę, einančią po jungtuko, atskiriame nuo jo, jeigu norime išryškinti, pabrėžti šios aplinkybės prasminj ir intonacinį savarankiškumą.

Buvo įsitikinęs, kad, žengęs kitu keliu, jis nieko nepadarys.

7. Kai sakinyje dvi išplėstinės aplinkybės yra sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, tai kablelis rašomas prieš pirmąją išplėstinę aplinkybę ir po antros.

Berniukas, grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas, išbėgo pažaisti.

8. Išplėstinę aplinkybę atskiriame brūkšniu, jeigu ji yra labai pabrėžiama, po jos daroma ryški intonacinė pauzė.

Juodviem susituokus – bus graži pora.

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Arklį pardavęs – ratais nesidžiaugsi.

Neskiriame

1. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis be priklausomo savarankiško žodžio išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriamas.

Atsisveikinę _ žmonės išsiskirstė į savo namus.

Žuvėdros _ klykdamos _ niro į vandenį.

Pukšėdamas _ senis išlipo iš lovos.

Sutemus _ nebegalėjome atsekti kelio į namus.

2. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis su prišlietais nesavarankiškais žodžiais išplėstinės aplinkybės nesudaro ir todėl neskiriamas kableliais. Nesavarankiškos kalbos dalys: prielinksniai, jungtukai, jaustukai, dalelytės, ištiktukai.

Ratas sukasi _ net kaukdamas.

Valgo _ lyg nenorėdamas.

Prieš užmigdamas _ dedu prie savęs pieštuką.

3. Kai nenorime išryškinti šalutiniu sakiniu išplėstos aplinkybės prasminio ir intonacinio savarankiškumo, kablelio prieš dalyvį, padalyvį ar pusdalyvį nerašome.

Henrikas _ įsitikinęs, kad sūnus miega, tyliai privėrė duris.

Visiems pasidarė ramiau _pamačius, kad debesys nuslinko pro šalį.

Sielojosi sesuo _ matydama, kaip broliui viskas krenta iš rankų.

4. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kai jos artimai susijusios su tariniu ir eina po jo.

Išeisi _ tėvą baidydamas, pareisi _ duonos ieškodamas.

Sunkiausia būdavo _ žiemai baigiantis.

Vaikai per balą brenda _pasiraitę kelnes.

5. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu ir yra tik jais išplėstos.

Dirbo _ ką galėdamas.

Atsisėdau _ kur palieptas.

Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas _ patyrė daug visokių nuotykių.

6. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda dalelytėmis.

Gudrus kalba _ tik reikalui esant.

Kai kas _ ir nieko nepadaręs ilsisi.

Vyrai dirbo laukuose _ net saulei nusileidus.

7. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios eina po jungtukų ir neturi ryškaus intonacinio bei prasminio savarankiškumo.

Jonas atsistojo ir _ pasitaisęs akinius _prašneko.

Žmonės dar nemiegojo ir _ puldinėdami prie langų ir durų _ žiūrėjo į vėlyvą nepažįstamą svečią.

Vėl seniai išsibučiuoja, o _ iš glėbių išsivadavę _ traukia meisteris, siuvėjas ir avinas, kur žiburėlis rodo.

O jaučiai taip gražiai ėda, kad _ žiūrint į juos _ ir man pačiam gera pasidarė.

8. Kableliais neskiriame tokių išplėstinių aplinkybių, kurios sakinyje yra susijusios dvigubais ryšiais su veiksniu ir tariniu arba papildiniu ir tariniu.

Jis _ labai susirūpinęs _grįžo iš darbo.

Visi ateidavo _ šventiškai pasipuošę.

Motina rado dukterį _ balsu raudančią kambaryje.

9. Du dalyviai, pusdalyviai ar padalyviai, sujungti jungtukais ir, bei, ar, arba ar be jungtukų ir neturintys priklausomų savarankiškų žodžių, išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriami.

Dundėdamas ir šniokšdamas _ traukinys pasuko į stotį.

Kaip senelis be tabokos, taip Agota _nesibarusi, nerėkavusi _ gyventi negalėjo.

10. Neskiriame išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, kurios yra frazeologizmai.

Visą vakarą marti _ nosį nukabinusi _ vaikšto.

Vaikas žiūrėjo į mokytoją _ akis išplėtęs.

Visi tylėjo _ lyg žemę pardavę.

Tikslinamosios aplinkybės – skyrybos taisyklės

 

Tikslinamosios yra tokios aplinkybės, kurios aiškiau, konkrečiau, tiksliau nusako prieš jas einančias tos pačios rūšies aplinkybes. Pirmoji aplinkybė yra bendra, abstrakti, nekonkreti, todėl tenka ją aiškinti, konkretinti, tikslinti arba kitais žodžiais paaiškinti, nusakyti pirmąją. Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, būdo ir vietos) negali būti tikslinamosios. Jų nelaikome ir vienarūšėmis, nes jų gramatiniai ryšiai kitokie:
tikslinamoji aplinkybė atsako į klausimus: kur tiksliau? kada tiksliau? kaip tiksliau?, keliamus iš pirmosios aplinkybės, taigi nėra susietos su ta pačia sakinio dalimi (tariniu).
Tikslinamosios būna vietos, laiko ir būdo aplinkybės.

Skiriame

1. Kai sakinyje yra dvi vietos aplinkybės, iš kurių antroji tikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.

Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka.

Ten, anapus Nemuno, kažkas trimituoja polką.

2. Jeigu antroji vietos aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač, ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.

Ten, t. y. už mokyklos, kelias suka į rytus.

Upelio pakrantėse, ypač saulės pusėje, pilna žibučių.

3. Aiškinamąją reikšmę turinti pabrėžtinai sakoma vietos aplinkybė atskiriama brūkšniu, kai eina sakinio gale.

Murzinas, nesulaikomas prakaitas srovėmis bėgo visur – paausiais ir per kaklą, per pečius ir nugarą, per krūtinę ir už juosmens.

4. Kai sakinyje yra dvi laiko aplinkybės, iš kurių antroji patikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.

Kadaise, seniai, seniai, jūros dugno čia būta.

Anksti, dar su tamsa, išėjome grybauti.

5. Jeigu antroji laiko aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.

Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas.

Savaitės pradžioje, pavyzdžiui antradienį, laukiu tavęs.

6. Kableliais nuo pirmosios skiriama tikslinamoji būdo aplinkybė.

Jis su mažuoju skaitytoju kalbasi kaip lygus su lygiu, paprastai ir draugingai.

Atsikeliam ir atsargiai, koja už kojos, sėlinam prie kelmo.

7. Tikslinamoji būdo aplinkybė drauge su palyginamaisiais žodeliais kaip, lyg, tartum, tarsi išskiriama kableliais.

Sėdėjau tyliai, lyg pelė po šluota.

Pamatysite, kaip viskas eis sklandžiai, kaip sviestu patepta.

Tyliai, tarsi šešėlis, įėjo motina.

Neskiriame

Kableliais neskiriama antroji aplinkybė, kuri artimai susijusi su pirmąja tokia pat aplinkybe, bet jos netikslina.

Mes vaikštinėjame palei didelį namą _prie pat vieškelio…

Priedėlio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Priedėliu vadiname pažyminį, išreikštą daiktavardžiu ir suderintą su pažymimuoju žodžiu bent linksniu. Priedėlis gali eiti prieš pažymimąjį žodį ar po jo.

Skiriame

1. Vientisinis arba išplėstinis priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, paprastai išskiriamas kableliais.

Patikriname pagal 4 sąlygas: 1) žodžių grupė ar žodis turi atsakyti į pažyminio klausimą; 2) turi būti išreikšta daiktavardžiu; 3) žodžių grupė arba žodis turi būti suderinti su pažymimuoju žodžiu bent linksniu; 4) privalo eiti po pažymimojo žodžio.

Mes, moksleiviai, turime atkakliai mokytis.

Vilija, mūsų upelių motutė, dugną tur aukso, veidą kaip dangų.

Petras Gylys, Juozo sūnus, gerai baigė aštuonias klases.

2. Kableliais atskiriame ar išskiriame priedėlius, kurie eina po pažymimojo žodžio ir su juo jungiami jungtukais bei jungiamaisiais žodžiais arba, atseit, bent, būtent, daugiausia, dažniausiai, destis, ypač, o ypač, kaip, labiausiai, pavarde, pravarde, tai yra (t. y,), vardu.

Fonetiką, arba garsų mokslą, reikia gerai mokėti.

Mūsų mokiniai, ypač aštuntokai, yra geri slidininkai.

Abu Keduliai, o ypač senis, su įtaringu nepasitenkinimu žiūri į Balsius.

Aplink jį, kaip žymiausią kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.

Ten gyvena žmogus, pavarde Gražulis.

3. Po jungiamojo žodžio prieš priedėlį kablelis rašomas, kai jungiamasis žodis yra pavyzdžiui, einantis kaip įterpinys.

Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu.

4. Kai priedėlis su pažymimuoju žodžiu jungiamas žodžiais pavyzdžiui, būtent, kaip antai ir po jų eina vienarūšiai priedėliai, tai prieš jungiantį žodį rašome kablelį, o po jo – dvitaškį (priedėlis išskiriamas kableliais kartu su jungiamuoju žodžiu).

Kai kurie paukščiai, būtent: šarkos, varnos, žvirbliai, pelėdos ir kiti, lieka žiemoti mūsų krašte.

Vasarą turistai aplankė daug gražių Lietuvos vietų, kaip antai: Palangą, Nidą, Rusnę, Ventės Ragą.

5. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis atskiriamas kableliu, kai jis pažymi įvardį arba daiktavardį, ryški pauzė.

Petras, jis nieko žmogus.

Net stambūs pelynai, ir tie glemba nuo karščio.

Kaip žmogus, jis buvo labai įdomus.

Kaip profesorių, K. Būgą studentai gerbė ir mylėjo.

6. Kai tapatumą reiškiantis vientisinis ar išplėstinis priedėlis savo reikšme glaudžiai susijęs su pažymimuoju žodžiu ir pabrėžiamas išskirtine intonacija, tarp jų rašomas brūkšnys.

Tame ežerėlyje – linmarkoje gyvenęs smakas.

Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.

Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

7. Ypač pabrėžti pavieniai priedėliai išskiriami brūkšneliais iš abiejų pusių.

Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.

8. Apibendrinamasis priedėlis, pažymintis kelis pažymimuosius žodžius ir einantis po jų, išskiriamas brūkšniais.

Algis, Petras ir Vytas – trys energingi jaunuoliai – suorganizavo dramos būrelį.

9. Jeigu išplėstas priedėlis yra sakinio gale ir tariamas pabrėžiamai, jis atskiriamas brūkšniu.

Į kiemą įjojo Šalteikių Šmitas – kaimo seniūnas.

Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs.

10. Brūkšniais išskiriame daugianarius priedėlius, einančius po pažymimojo žodžio, kai jie tariami pabrėžiamai.

Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia.

Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.

11. Skliausteliais išskiriamas po pažymimojo žodžio einąs priedėlis tada, kai jo pažymimasis žodis yra išreikštas įvardžiu.

Ji (panelė Banytė) šiais metais tapo konkurso nugalėtoja.

Neskiriame

1. Daiktavardinis pažyminys, arba priedėlis, einantis prieš pažymimąjį žodį, kableliais neskiriamas.

Rašytoja _ Žemaitė yra visiems žinoma.

2. Kableliais neskiriame tokio vienu žodžiu išreikšto meninio ar rūšį nusakančio priedėlio, kuris eina po pažymimojo žodžio, bet savo reikšme bei intonacija glaudžiai su juo susijęs.

Saulė _ močiutė _ kraitelį krovė, mėnuo _ tėvelis _ dalelę skyrė.

Ir ąžuolas _ milžinas _ ošdamas pritaria lietuvių dainai.

Sodams daug žalos pridaro vabzdžiai _ kenkėjai.

Nervų ligas gydo gydytojai _ neuropatologai.

Išplėstinių pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Skiriame

1. Pažyminys, išreikštas būdvardžiu arba dalyviu su bent vienu savarankišku žodžiu ir einantis po pažymimojo žodžio, išskiriamas kableliais. Patikriname pagal 5 sąlygas: 1) žodžių grupė turi atsakyti į pažyminio klausimą; 2) pagrindinis žodis grupėje – būdvardis arba dalyvis; 3) jis turi būti išplėstas (valdyti bent vieną priklausomą žodį); 4) priklausomasis žodis – savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi); 5) žodžių grupė išskiriama kableliais tik tada, kai ji eina po pažymimojo žodžio.

Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių.

Ir šią rūsčią valandą regėjau šviesą, lydėjusią juos.

2. Išplėstinį pažyminį gali sudaryti ir toks būdvardis ar dalyvis, kuris išplėstas šalutiniu sakiniu.

Mužikas yra pavaizduotas kaip skruzdėlė, nežinanti, kas tai yra tingėti.

Jis buvo panašus į žmogų, žinantį, kas jo laukia.

3. Išplėstas būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį, atskiriamas kableliu, kai turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti trečiaisiais metais.

Paprastai santūrus ir tylus, jis tačiau nevengdavo pasilinksminimų.

Neskiriame

1. Išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį ir neturintis aplinkybės reikšmės, kableliais neskiriamas.

O aplink jį marguliavo _ javais apsėti _ laukai.

Ilgai stotyje stovėjęs _ traukinys pagaliau pajudėjo.

2. Padalyvinė žodžių grupė, einanti sakinyje pažyminiu, po pažymimojo žodžio kableliais neskiriama.

Čia jaunasis Survila ėmė ryškiomis spalvomis vaizduoti… Černyševskio bei jo draugų veiklą _ ruošiant perversmą visoje imperijoje.

Gyvenimas reikalavo iš rašytojų tokią kūrinių, kurie atspindėtų tautos lūkesčius _ kuriant šviesesnį rytojų.

Nederinamųjų pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Skiriame

1. Vienas ar daugiau nederinamųjų pažyminių, einančių po pažymimojo žodžio ir išsiskiriančių savo intonacija, skiriami kableliais.

Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego.

Apynių likusios tik nuogos kartys, be lapų, be auksinių spurgų.

Žiema, nors ir be sniego, jam suteikė daug malonumų.

Tie namai, dideliais langais, baltai dažytomis langinėmis, papuošė ne tik kaimą, bet ir visą apylinkę.

2. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami vienas ar keli po jo einantys nederinamieji pažyminiai, kurie turi pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.

Liko viena viltis – gelbėtis per kūgio viršūnę, išgręžus skylę.

O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

3. Nederinamieji pažyminiai prieš pažymimąjį žodį – įvardį nuo jo atskiriami kableliu, kai turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

Neskiriame

1. Vientisinio ar išplėstinio nederinamojo pažyminio, einančio prieš pažymimąjį žodį, nuo pastarojo kableliu neskiriame.

Miške auštančio ryto _ paveikslas.

Ryškus senojo Vingio _ bruožas yra apsileidimas.

Labai ryškiai parodytas Lydijos Šimonytės _ gailestingumas.

2. Įnagininko linksnio konstrukcija išreikšto ir po pažymimojo žodžio einančio nederinamojo pažyminio nuo pažymimojo žodžio kableliu neskiriame.

Prie autobusų stotelės stovėjo geltonas medinis namas _ atviromis durimis.

Tai buvo erdvi salė _ šviesiai žaliomis sienomis.

3. Linksnio su prielinksniais apie, iš, su… konstrukcija išreikšto nederinamojo pažyminio po pažymimojo žodžio nuo pastarojo neskiriame.

Senelis gavo literatūros _ apie įvairias mašinas.

Pučia vėjas _ iš jūros.

Dovanojo peiliuką _ iš gryno plieno.

Padangę užtemdė lėktuvai _ su kryžiais ant sparnų.

Vaizduojamas Dzūkijos kaimas _ su jam būdinga buitimi, kalba, papročiais.

4. Bendratimi, žodžių junginiu ar padalyvine konstrukcija išreikšto nederinamojo pažyminio, einančio po pažymimojo žodžio, nuo pastarojo kableliu neskiriame.

Atsirado viltis _ laimėti.

Ir tėvas papasakojo apie savo jaunystės audrą ir ledus _ didumo sulig laukinio obuoliuko.

Grėtės svajonė _ ištekėti ir išvažiuoti iš Pamario išsipildė.

Iškilo nenumatytos kliūtys _ siekiant tikslo.

Pareigos jausmas _palaidoti brolį paskatino Antigonę nepaklusti.

5. Nederinamojo pažyminio, išreikšto lyginamuoju žodžių junginiu, ir po pažymimojo žodžio kableliais neskiriame, jeigu jis nėra priedėlis.

Dūmai _ kaip melsvas debesėlis _ slinko pro medžius ir nyko toli už ežero.

Derinamamųjų pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Skiriame

1. Kableliais išskiriame du ar kelis derinamuosius pažyminius, einančius po pažymimojo žodžio.

Vasaros naktys, ramios, malonios, užmigdė laukus.

Negreit atsiliepė perkūnija, dusli, tolima.

Buvo rytas, giedras, ramus.

Atsigręžę žiūri – ogi atbėga atlapatuoja katinas rainius, visas sušilęs ir suplukęs.

2. Brūkšnys rašomas tarp pažymimojo žodžio ir kelių derinamųjų pažyminių, kai jie yra sakinio gale ir tariami pabrėžiamai.

Iš vakarų skubėjo debesys – tamsūs, paniurę, grėsmingi.

Įsiveržė kryžiuočiai – žiaurūs ir negailestingi.

Kyla poetui mintys – kilnios ir didžios.

3. Jungiamąjį žodį turintis antrasis derinamasis pažyminys nuo prieš ji einančio pirmojo pažyminio atskiriamas kableliu.

Išmokau kirčiuoti paprasčiausius, t. y. pirmosios kirčiuotės žodžius.

4. Po pažymimojo žodžio pažyminys, išreikštas vienu būdvardžiu ar dalyviu, išskiriamas kableliais, kai tariamas pabrėžiamai ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

O sesutė, jauna, tavim tiki.

Bet Jonui, pamokytam, ten rodytis netiko.

Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo skobnys.

Už raisto gražus šilas, ištekinis.

5. Pažyminys, išreikštas būdvardžiu ar dalyviu su jungtukams artimomis dalelytėmis irgi, nors, nors ir, kad ir, net, net ir, netgi, dargi, išsiskiriantis savo intonacija, skiriamas kableliais, kai eina po pažymimojo žodžio.

Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti.

Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista pabėgėlių vaikams.

O liūtui, kad ir stipriam, per kvailumą teko bastytis iš vietos į vietą.

Vaikai, net ir mažieji, stengėsi iš paskutiniųjų.

6. Po pažymimojo žodžio kableliais skiriamas vientisinis būdvardinis ar dalyvinis derinamasis pažyminys, jei pažymimasis žodis yra įvardis, o pažyminys turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Mes, jauni, ir tai ne kartą pagalvodavome, kad netversime.

Mums, mažiesiems, jis buvo tėtulis, kada meiliai – tėtulytis.

Tai ji, nelauktoji, pro šalį mums prašliaužė.

Jam, užsimiegojusiam, staiga pasidarė pikta.

7. Vieną ar kelis derinamuosius pažyminius, einančius prieš pažymimąjį žodį – įvardį, išskiriame kableliais, kai pažyminys turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Jauni, mes daug ką galim.

Lengva kaip plunksna, ėjo ji kartu su princu…

Paprastai santūrus ir tylus, jis tačiau nevengdavo jaunimo pasilinksminimų su dainomis, šokiais ir žaidimais.

Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį.

Išvirtę iš lovų, basi, vienmarškiniai, jie prišoko prie senelės ir vienas per kitą prašė parodyti.

8. Nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, iš kurių pirmasis yra derinamasis, o po jo vienas ar keli nederinamieji.

Ir ėmė mane krimsti abejojimas, baisus, be pasigailėjimo.

Įėjo jaunikaitis, aukštas, plačių pečių, su lazda rankoje.

9. Brūkšnys rašomas prieš pažyminius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.

Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

Neskiriame

Vienas ar keli vientisiniai ar išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys prieš pažymimąjį žodį, nuo jo kableliu neskiriami.

Dėl lengvabūdiškumo jam tenka porą dienų gulėti tvarte, kol užgis žaizdos ir gaji, nutrinta _ oda vėl užžels širmu plauku.

Pažyminiai.Pažyminių skyryba – skyrybos taisyklės

Skiriant pažyminius svarbiausi du dalykai: (1) pažyminių pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu ir (2) pažyminių sudėtingumo, jų išplėtimo laipsnis. Šių sakinio dalių rūšis skyrybai nėra tokia svarbi.

Vientisinis derinamasis pažyminys, einantis prieš pažymimąjį žodį, neskiriamas:

Subolavo ilgas drabužis, gal naktiniai marškiniai, o ant pečių buvo užsimetusi kažką tamsesnio. Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje.

Šios rūšies pažyminio nereikia skirti ir tuomet, kai jis dėl inversijos ar ritmo sumetimais nukeliamas po pažymimojo žodžio:

Skamba muzika ir dainos sūkury nerūpestingam. Kiekvienas ryto augalas rasotas tau savo žiedą pabučiuot išties.

Tačiau jei tik po pažymimojo žodžio atsiranda ne vienas, o du ar keli pažyminiai, juos skirti būtina kableliais arba brūkšniais. Brūkšnys labiau tinka sakinio gale arba kai pažyminių daugiau kaip du, kai jie pasakomi sudėtingesnės struktūros sakinyje ar jiems siekiama suteikti ypatingesnės svarbos, tačiau griežčiau skyrybos ženklų pasirinkimas nereglamentuojamas:

Kai aplankau tėviškę, bandau ieškoti tų vaikystės upeliūkščių – švarių, skaidrių, nenusekusių. Paniurusiu dangum plaukė debesys, sunkūs, švininiai, o vėjas siautėjo tuščiuose laukuose. Tokią meilę – nesavanaudišką, pasiaukojančią – iš tiesų didžiulė laimė sutikti savo gyvenime, deja, tai retai pasiekiama svajonė.

Dvitaškis tokiuose sakiniuose nei brūkšnio, nei kablelio pakeisti negali.

Nederinamieji pažyminiai, priklausomai nuo jų raiškos, gali būti pasakomi tiek prieš pažymimąjį žodį, tiek po jo:

Mergaitė pasuka galvą su kuodu į dručkės pusę.

Mokslinio ir kanceliarinio stiliaus tekstuose prieš pažymimąjį žodį dažnai sutelkiamos ilgos daiktavardžių ir įvardžių kilmininkais išreikštų pažyminių grandinės pramaišiui su derinamaisiais pažyminiais. Neretai jos būna dviprasmės, bet pasinaudojus skyrybos ženklais dviprasmiškumo problemos išspręsti neįmanoma – padėti galėtų tik kai kurių pažyminių keitimas kitomis formomis ar viso sakinio struktūros pertvarkymas:

Masinės informacijos priemonių paskelbtos informacijos saugojimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą nuo trijų iki penkių šimtų litų. Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymų ir jų gamybos tvarkos teisės aktų pažeidimų prevencija – svarbi ekonominės policijos veiklos sfera.

Nukelti po pažymimojo žodžio ar atsidūrę sakinio gale, šie pažyminiai gali būti laikomi pridūrimu ir dėl to, kaip ir derinamieji, atskiriami brūkšniu:

Jis niekad gyvenime nedrįs prisipažinti, kad vis dėlto paauglystėje vogė pinigus – tėvo, motinos, draugų.

Išplėstiniais pažyminiais gali būti palaikyti ir klaidingai skiriami po pažymimojo žodžio pasakyti nederinamieji pažyminiai, išreikšti kokiu nors daiktavardžio linksniu (dažniausiai įnagininko) ar linksniu su prielinksniu (pvz., moteris šviesia gėlėta suknele; vaikas išgąstingomis išbadėjusiomis akimis). Visada tokio pažyminio centras (svarbiausias žodis) – daiktavardis, tačiau šis daiktavardis gali turėti prisijungęs būdvardinį ar dalyvinį pažyminį, o tai dažniausiai ir suklaidina, nes daugeliui ima atrodyti, kad toks pažyminys išplėstinis:

Matai seną keltininką išpurtusiu girtuoklio veidu, kursuojantį valtimi skersai upės – pažįstamas vaizdas iš senų graviūrų.

Išplėstinis pažyminys savo struktūra labai panašus į išplėstinę aplinkybę. Jį sudaro dalyvis arba būdvardis, turintis savarankiškų priklausomų žodžių. Svarbiausias šių dviejų sakinio dalių skirtumas – aplinkybė priklauso nuo tarinio, o pažyminys nuo daiktavardžiu ar daiktavardį pavaduojančiu žodžiu išreikštos sakinio dalies. Abiejų sakinio dalių centriniu žodžiu gali eiti dalyvis, tačiau išplėstinio pažyminio centru dar gali būti ir būdvardis, o aplinkybės, kaip jau buvo minėta, taip pat reiškiamos pusdalyviais bei padalyviais.

Išplėstinis pažyminys, pasakytas prieš pažymimąjį žodį, neskiriamas, jeigu neįgyja papildomų reikšmės atspalvių:

Smulkiais prakaito lašeliais išrasojusiame veide skausminga įtampa. Šaltas mėnesienos sidabras liejasi tiesiai pro langą į kambarį, ir tu, net neatsikeldamas iš guolio, gali gėrėtis eksponuojamais ant sienų kūriniais.

Nukelti po pažymimojo žodžio tokie pažyminiai, kitaip negu išplėstinės aplinkybės, skiriami visada:

Žemaičių rašytoja žiūri kažkur į tolį kietai sučiaupusi lūpas, galbūt mažai bučiuotas mylinčio vyriškio. Sveika būk, viršūne, pakalnėj svajota, nuo sutemų melo per naktį ieškota, aušroj man sukūrusi dangų liepsnotą.

Išplėstinį pažyminį atskirti nuo išplėstinės aplinkybės nėra paprasta: pasitaiko atvejų, kai sakinyje dalyvinė konstrukcija gali būti logiškai siejama tiek su tariniu, tiek su daiktavardžiu išreikšta sakinio dalimi. Tuomet vertėtų pasitelkti skyrybą – juk aplinkybė gali būti ir neskiriama:

Džiaugiasi kaip merga, piršlių sulaukusi. Berniūkštis, pastebėtas ties gatvės kampu, puolė bėgti.

Įgiję aplinkybinės reikšmės atspalvį, išplėstiniai pažyminiai gali būti skiriami ir prieš pažymimąjį žodį, bet skyrybos taisyklėse niekur griežtai nepasakyta, kad šitokius pažyminius skirti būtina, vis dėlto pastebėta dominuojanti tendencija skyrybos ženklą po tokio pažyminio rašyti. Šie pažyminiai neįprasti tuo, kad labai dažnai jų pažymimasis žodis – įvardis arba įvardžiu tą žodį lengva pakeisti:

Įmirkusios, šliupsinčios kaip žvejo batai, kelnės vis dar stengėsi siurbtelėti iš kiekvienos mūsų senamiesčio balutės. Susigūžę, apsiblausę lyg šmėklos, mes perplaukėme poeto apdainuotą ežerą ir nieko gražaus neišvydę vėl sulindom kaip antys į nendryną.

Tam tikru nenuoseklumu reikėtų laikyti teiginį „Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose“ (1998, 64), kur sakoma, kad skiriami įvairūs (išplėsti ir neišplėsti, derinamieji ir nederinamieji) prieš įvardį einantys ir jam priklausantys pažyminiai, jeigu jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį:

Maža ką pamokytas, jis gražiai skaitė kiekvieną knygą. Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

Pirmajame pavyzdyje kablelio galima atsisakyti, o antrajame jis jau būtinas, nors abu pavyzdžiai, bent jau intonaciškai, iš esmės nesiskiria. Tad remiantis minėtomis taisyklėmis kablelį turėtume rašyti ir šiame sakinyje, kuriame pats autorius jo parašęs nebuvo, pvz.:

Laisvas ir išdidus, tu vaikščiodavai kaip viešpats dievas septintą dieną po savo sukurtą pasaulį, pamiršęs, kad kažkur už tos iliuzinės visatos ribų egzistuoja kiti.

Pažyminiai, su įvairiais jungiamaisiais žodžiais (nors ir, kad ir, net ir, ypač) pasakomi po tarinio, taip pat gali turėti aplinkybės atspalvį. Be to, šiuo atveju būtų galima įžvelgti ir nepilnojo sakinio ar sakinio dėmens užuomazgų, pvz.:

Raimundas, nors ir įsižeidęs, ištiesė man suglamžytą dešimtinę. O ir aš pradėjau geriau suprasti jo kūrybą, ypač naująją, kai pamėginome daugiau laiko praleisti drauge ir sykiu dirbti, dalindamiesi visomis kūrybinėmis nesėkmėmis. Bronius perprato ir įspūdingai aprašė subtiliausius žmogaus jausmus, kad ir labai šokiruojančius, palietė jo vidinio pasaulio keistybes, painų emocijų žaismą, konfliktiškumą. Matai, nuo kiekvieno darbo, tegu ir maloniausio, žmogus vieną kartą pavargsta.

Po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti pažyminiai skiriami, kai įgyja aplinkybės atspalvį. Dažniausiai jie pažymi įvardžiu išreikštą sakinio dalį:

Mes, jaunesni, sunkiai begalim įsivaizduoti, kad valstybės siena buvo tokia riba, kurią tik vienetai sugebėdavo peržengti. Tai ji, apsukruolė, man visą šitą bjaurastį užtaisė. Argi tu, beraštis, į tokį postą tinki?

Tokius pažyminius tiksliau būtų laikyti ne derinamaisiais pažyminiais, o priedėliais, nes jais einantys žodžiai būna sudaiktavardėję arba bent apdaiktavardėję: jaunesni žmonės, apsukruolė moteris, beraštis žmogus.

Pažyminio funkciją atliekančios padalyvinės konstrukcijos, einančios po pažymimųjų žodžių, kableliu neskiriamos:

Darbas formuojant geresnį bendrovės įvaizdį visada pasiteisina. Jo vaidmuo plėtojant profesinio perkvalifikavimo tinklą nėra toks svarbus kaip įvairių Europos Sąjungos paramos fondų.

Priedėlio, kaip ir kitų pažyminių, skyrybai pirmiausia svarbi pozicija pažymimojo žodžio atžvilgiu – skiriami priedėliai, einantys po pažymimojo žodžio. Pagrindiniai jų skyrybos ženklai – kablelis ir brūkšnys. Ši pažyminių rūšis reiškiama daiktavardžiais arba sudaiktavardėjusiais jų pakaitalais, kurie, be to, gali dar būti išplėsti įvairiais derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais:

Pastaruoju metu aš vis dažniau pagalvodavau apie užmestą darbą – skulptūrinę grupę, bet ne todėl, kad bandyčiau įteigti save grįžti prie jos. Legendinis paukštis Feniksas atgimsta iš pelenų tik fantazijoje. Mikas Kėbla – universalus meno kritikas, trisdešimt šešerių metų vyras – niekam nekrinta į akis.

Kokį skyrybos ženklą pasirenkame kiekvienu konkrečiu atveju, priklauso nuo priedėlio išplėtimo laipsnio ir vietos sakinyje. Skyryba visada, ne vien šiuo atveju, atrodys tikslesnė, raiškesnė, jei paisysime skyrybos ženklų hierarchijos ir juos rinksimės motyvuotai. Labiau išplėstiems, daugianariams priedėliams, turintiems savo viduje kableliais skiriamų vienetų, geriau tinka brūkšnys:

Plakasi einančiųjų drabužiai – paltų skvernai, paauglių plačkelnės, šerpės – nuo galvų lekia neprilaikomos skrybėlės ir kepurės. Daugybė mašinų – automobiliai, autobusai, troleibusai, įsikibę elektros laidų žalsvomis žiogų kojomis, – lėtai slenka gatve.

Brūkšnys gana dažnas ir tuomet, kai priedėlis pasakomas sakinio gale. Daugelyje taisyklių randame užuominų apie tai, kad sakinio pabaiga – mėgstama brūkšnio vieta ir jis tinkamesnis už kitus ženklus:

Kiek čia, šitame plaukiančiame žmonių iže, užslėpta aistrų – meilės ir neapykantos, ištikimybės ir išdavystės, veidmainiavimo, apgaulės.

Priedėlio pažymimą daiktavardį neretai pavaduoja įvardis:

O jai, Veronikai, mylimasis yra jo dvasinių ir materialinių vertybių suma. Kambaryje tik jiedu – pašaliniai, pailsėti ir užvalgyti užvažiavę žmonės – ir raštuota aštuonnyte dengta lova. Ar matai, brangusis drauge, kuo baigėsi mano, kaip prozininko, debiutas?

Priedėlis siejamas su pažymimuoju žodžiu ir per jungiamuosius žodžius kaip, kaip antai, būtent, tai yra, pavyzdžiui, ypač, arba, vardu, pavarde ir kt.:

Minties praktinių ritualų griežtumas ir tikslumas laikomas nesąmoningo determinizmo tiesos, kaip mokslinių reiškinių egzistavimo būdo, suvokimo išraiška. Išsirinkai kokią širdžiai brangią temą, tiksliau sakant vaizdą ar objektą, apžiūrėk jį iš visų pusių ir gėrėkis vis naujais atspalviais. Šis legitimacijos tipas suteikia mokslininkams, kaip praktiškiems žmonėms, autoritetą atsisakyti teikti mokslinę paramą politinei valdžiai. Žinote, studentai, ypač mergaitės, smalsūs.

Tokiu atveju vienas kablelis rašomas prieš jungiamąjį žodį, o kitas čia aptariamos konstrukcijos gale; iš abiejų pusių skiriamas tiktai vienintelis jungiamasis žodis pavyzdžiui:

Rūsyje esančioje virtuvėje būdavo vaišinami padėjėjai, pavyzdžiui, darbininkai, atlieję skulptūrą, arba vairuotojai, pristatę medžiagas.

Priedėliai su kaip skiriami ir tuomet, kai jie pasakomi prieš pažymimąjį žodį:

Kaip advokatas, Povilas Kelpša buvo nieko vertas.

Kai po jungiamojo žodžio išvardijama ne vienas, bet keli priedėliai, tai prieš tą žodį rašome kablelį, o po jo dvitaškį ir jei sakinys nesibaigia priedėliu, tai nuo likusio sakinio jį paprastai atribojame kableliu:

Visi arčiau mūsų gyvenantys kaimynai, pavyzdžiui: Jonkai, Petrylos, Zolubai, Viršilos, seniai atsisakė anglių – žiemą kūrena malkomis.

Tokios konstrukcijos turi vienarūšių sakinio dalių su apibendrinamaisiais žodžiais ir įterpinių požymių. Priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio, iš tikrųjų labai primena įterpinį.

Daiktavardžiai dvižodėse samplaikose, intonacinių pauzių neatriboti vienas nuo kito, laikomi viena sakinio dalimi ir priedėlis tokio pobūdžio sintaksinėse struktūrose neišskiriamas:

O dar kalbama, kad lietuvis kaimietis konservatyvus. Trumpiau tariant, sukūriau reljefiškai ryškų moters dainininkės portretą, kad, rodos, imk ir tapyk.

Po pažymimojo žodžio einantis priedėlis atskiriamas brūkšniu tik iš vienos pusės, kai siekiama paryškinti gretinamų daiktų ar reiškinių tapatumą, o ne iškelti jų papildomą aiškinamąją reikšmę:

Ir tą naująją darbuotoją – dizainerę pakviesk į vakarėlį. Šios pievų gėlės – raktažolės pražysta vidurvasary.

Be to, kableliu arba brūkšniu iš vienos pusės skiriamas postpozicinis priedėlis, reiškiamas parodomuoju įvardžiu tas, ta ir dažniausiai dar pastiprintas dalelyte ir:

O mūsų jaunoji karta, ir toji aptingusi, be iniciatyvos, nesugebanti pati savimi pasirūpinti. Žmogaus gyvenimas – ir tas per tokius perversmus ir kataklizmus praranda savo tikrąją vertę.

Vienarūšiai ir nevienarūšiai pažyminiai ir apibendrinamieji žodžiai

 

Skiriame

1. Jeigu keli derinamieji pažyminiai rodo tuo pačiu pagrindu iškeltas ypatybes, tai jie laikomi vienarūšiais ir atskiriami kableliais. Patikriname, mintyse sujungdami vienarūšius pažyminius jungtuku ir: jeigu reikšmė nesikeičia, tai kablelį rašome.

Miško pakraštyje augo dideli, stori, išsikeroję ąžuolai (dideli ir stori, stori ir išsikeroję, – reikšmė nesikeičia).

2. Keli nederinamieji vienarūšiai pažyminiai vienas nuo kito skiriami kableliais tada, kai pažymi daiktą tuo pačiu požiūriu.

Javai nevienodai auga juodžemio, molio, smėlio žemėse.

3. Du prieš pažymimąjį žodį einantys derinamieji pažyminiai, iš kurių antrasis yra išplėstas, atskiriami vienas nuo kito kableliu.

Naujas, ligi šiol visai jam svetimas vidaus balsas ėmė gundyti.

Už parduotuvės, purviname, mašinų išvartinėtame kieme, buvo tikras sąvartynas.

Ir visa tai jis padarė šalia kitų, pagrindinių savo darbų.

Neskiriame

1. Neskiriame vieno nuo kito tokių derinamųjų pažyminių, kurie rodo ne tuo pačiu pagrindu iškeltas ypatybes. Patikriname, sujungdami juos jungtuku ir. Reikšmė turi keistis.

Ant stalo guli didelis _ raudonas obuolys (didelis ir raudonas – keičiasi reikšmė, atrodo, kad čia du skirtingi obuoliai, o ne vienas).

Sausos _ beržinės malkos yra kaitrios (sausos ir beržinės – keičiasi reikšmė: sausos – tai bet kurios gerai išdžiovintos, o, be jų, dar ir beržinės gerai dega).

Priekyje raitėsi ilgas _ užminuotas kelias.

Iš tiesų vyresnioji Balsytė audė puikius _ aštuonnyčius rankšluosčius.

2. Neskiriamas kableliu derinamasis pažyminys nuo nederinamojo kilmininko pažyminio, nes jie nėra vienarūšiai (atsako į skirtingus klausimus).

Saulėtos _ pavasario dienos jau buvo įšildžiusios pirkią.

Pučia šaltas _ šiaurės vėjas.

Jis pajuto krūtinėje bekylantį _ susijaudinimo graudulį.

Kartais prieš vienarūšes sakinio dalis ar po jų būna žodis ar žodžių junginys, kuris apibendrina visų vienarūšių sakinio dalių turinį. Tokie žodžiai vadinami apibendrinamaisiais. Paprastai šie žodžiai yra bendri visų vienarūšių sakinio dalių pavadinimams.

Sode augo medžiai: kriaušės, obelys, slyvos.

1. Po apibendrinamojo žodžio prieš vienarūšes išskaičiuojamąsias sakinio dalis rašomas dvitaškis.

Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio, Beržo.

2. Jeigu po apibendrinamojo žodžio einančios vienarūšės išskaičiuojamosios sakinio dalys pradedamos jungiamaisiais žodžiais: būtent, kaip, kaip antai, pavyzdžiui ar kitais, tai prieš tuos žodžius rašome kablelį, o po jų – dvitaškį.

Šį pavasarį miestelyje baigė statyti tris naujus statinius, būtent: bažnyčią, mokyklą ir pirtį.

2. Kai apibendrinamasis žodis eina po vienarūšių sakinio dalių, tai prieš jį rašomas brūkšnys.

Ir laukuose, ir miškuose – visur buvo daug sniego.

3. Po ilgesnio vienarūšių sakinio dalių išskaičiavimo prieš apibendrinamąjį žodį rašome kablelį ir brūkšnį.

Sutvarkyti reikalus su valstiečiais, sudaryti su jais sutartis dėl žemės ir prievolių, – visam tam jūs turite dvejus metus laiko.

Vienarūšės sakinio dalys – bendrosios skyrybos taisyklės

 

Sakinio dalys, atsakančios į vienodą (tokį pat) sakinio dalies klausimą ir susijusios su kuria nors viena, visoms bendra sakinio dalimi derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiais, yra vienarūšės. Dažniausiai jos turi vienodą loginio skirstymo pamatą, todėl viena kitą šalina savo logine apimtimi, nesusikerta, neįlenda į kitos ribas. Jos yra sintaksiškai lygiavertės, viena nuo kitos nepriklauso, todėl joms būdinga išskaičiuojamoji intonacija.

Sakinio dalių vienarūšiškumą tikriname pagal dvi sąlygas. Jei vienos kurios, ypač antrosios, nėra, sakinio dalys nebus vienarūšės.

Sakinio dalys yra vienarūšės tada, kai

a) jos atsako į tos pačios sakinio dalies klausimą,

b) turi vienodą ryšį su joms bendra sakinio dalimi.

Tušti laukai, pageltę lapai mums primena rudens dienas.

Bendrosios skyrybos taisyklės

Skiriame

1. Kableliais atskiriame vieną nuo kitos vienarūšes sakinio dalis, kai tarp jų nėra jungtuko.

Sode auga obelys, vyšnios, slyvos.

Netrukus prie kalvės atsirado Stasys, Galinis ir dar vienas vyras iš Paliepių kaimo.

2. Priklausomais žodžiais išplėstos vienarūšės sakinio dalys skiriamos kartu su tais priklausomaisiais žodžiais viena nuo kitos. Išplėsta gali būti viena iš dviejų sakinio dalių.

Petras paėmė dalgį, šapų gniūžte nubraukė dulkes, dzingtelėjo nykščio nagu ašmenis.

3. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos skiriamos kableliais, kai prieš kiekvieną jų kartojamos tos pačios dalelytės ir, ar, arba, nei, nė, prielinksniai, įvardžiai tai, prieveiksmiai tiek.

Žiemą žaliuoja ir eglės, ir pušys.

Manieji tai iš pradžių ar nesuprato, ar nepatikėjo.

Ateik arba šiandien, arba rytoj.

Nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei turtai, nei aukso žuvelės.

Šeimininkas žvilgčiojo tai į mane, tai į Petrą.

Jis gyveno miške ir žiemą, ir vasarą.

Neturėjo nė tėvo, nė motinos.

Stambūs lašai kirto į žemę, į sienas, į stogą.

4. Vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos skiriamos kableliais, kai būna sujungtos priešinamaisiais jungtukais o, bet, negu, nei, nekaip, tačiau, tik, vis dėlto.

Algis dainuoti moka, tačiau nedrįsta.

Vyrai kalbėjo tyliai, bet labai aiškiai.

Šiemet gyvensime šilčiau, negu pernai.

Geriau nepradėti, negu pradėjus nebaigti.

Geriau duoti, nei prašyti.

Pro čia arčiau, nei pro ten.

Man brangesnė laisvė, nekaip tavo turtai.

Nors ir labai skubėjau, vis dėlto pavėlavau.

5. Kai vienarūšės sakinio dalys jungiamos poriniais jungiamaisiais žodžiais ar jungtukais kaip…, taip; kiek…, tiek; jei…, tai; kad…, tai; nors ir…, bet; ne tik…, bet ir, tai kablelis rašomas prieš antrąjį jungiamąjį žodį ar jungtuką.

Mėgau dirbti sode kaip rudenį, taip ir pavasarį.

Mandagiai elkimės ne tik mokykloje, bet ir namie.

Sušauksiu visus debesis – jei bus, tai bus matę.

6. Nuolaidos jungtukais kad ir, nors ir sujungtos vienarūšės sakinio dalys skiriamos kableliais.

Jo niekur nesutikau, kad ir kaip stengiausi.

Petras jų nerado, nors ir labai ilgai ieškojo.

7. Sujungiamaisiais jungtukais po dvi sujungtos vienarūšių sakinio dalių grupės atskiriamos viena nuo kitos kableliu.

Obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos yra vaismedžiai.

Buvo jų didelių ir mažų, jaunų ir senų.

8. Kartais kableliu atskiriame ir nevienavardes (nevienarūšes) sakinio dalis, jeigu jos sakinyje sugretintos kokiu nors bendru požiūriu ir tarp jų ryški intonacinė pauzė.

O, kur, kada mačiau aš tokį žingsnį – išdidų, pilną neapykantos kvailos?

9. Kai vienarūšės sakinio dalys pabrėžiamos kiekviena atskirai ir tarp jų ryški intonacinė pauzė, tai jos viena nuo kitos skiriamos kableliu.

Mano valios priešas nepakirto: kelsiuos, kelsiuos tėviškės vaduot.

Užaugo beržutis, lankoj, lankoj, klestėjo šakutės žalioj, žalioj.

10. Vienarūšės sakinio dalys skiriamos kabliataškiu, kai jos sudaro atskiras grupes arba yra labai išplėstos ir atsijusios viena nuo kitos.

Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, bobų vakar išdraikytą bežiūrint čerkasų; pataisė lovą, apgerbė drabužius; pravėrusi klėties duris, ėjo į vidų.

11. Kabliataškis rašomas tarp ilgesnių vienarūšių sakinio dalių, kai jos pažymėtos eilės numeriu arba raidėmis ir rašomos naujojoje eilutėje (nutarimuose, įsakymuose, planuose ir kitur).

Susirinkimo darbotvarkė:

a) ataskaita;

b) pasisakymai;

c) rinkimai.

Prie pareiškimo reikia pridėti šiuos dokumentus:

1) išeito mokslo pažymėjimą;

2) gydytojo pažymą.

12. Vienarūšes sakinio dalis atskiriame brūkšniu, jeigu jos susietos priešpriešos santykiu.

Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas.

Net dvyloji aprimo – nebepuldinėjo, galvą iškėlus, po iškadas.

Neskirtame

1. Pasikartojančių tokių pačių ar panašių žodžių įspūdžiui sustiprinti vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikome ir kableliais neskiriame.

Atsikėliau anksti _ anksti (labai anksti).

Dieną _ naktį (be pertraukos) pylė lietus.

Minia sujudo _ sukruto (smarkiai sujudėjo).

2. Kai dvi neišplėstas arba išplėstas vienarūšes sakinio dalis jungia jungtukai ir, bei, ar, arba, nei, bet prieš kiekvieną iš jų nekartojami, tarp tokių vienarūšių sakinio dalių kablelis nerašomas.

Dėžutėse _ ir vazonėliuose žaliavo ridikėlių, agurkų _ ir pomidorų daigai.

Jis mėgsta pakalbėti apie paukščius _ bei artėjantį pavasarį.

Zubrys dėl brangios tėviškės nepagailėjo Meilužės _ nei savo gyvybės.

3. Kablelio nerašome prieš kelis kartus pavartotą jungtuką, kuris jungia skirtingas sakinio dalis.

Dažnai mūsų miestų aikštėse _ ir gatvėse žaliuoja _ ir žydi medžiai _ ir žolynai.

4. Kableliu neskiriame dviejų greta einančių žodžių, kuriais pasakomas apytikslis ko nors kiekis.

Už dvejeto _ trejeto kilometrą nuo jų buvo kapą rimtis.

Per dvejus _ trejus metus viską prašvilptų.

5. Neskiriame kableliu vienos nuo kitos nevienarūšių aplinkybių (vietos aplinkybės nuo laiko aplinkybės ar pan.).

Vakar _ šiuose rūmuose buvo susirinkę daug žmonių.

I.Simonaitytės herojai gyveno XVIII a. pradžioje _ Prūsijoje.

Vienarūšės sakinio dalys – skyrybos taisyklės

 

Vienarūšėmis laikomos sakinio dalys, tarpusavy susijusios sujungiamuoju ryšiu ir kartu turinčios vienodą sintaksinį ryšį su ta pačia sakinio dalimi. Vienarūšiškumą dažnai paryškina jungtukai ar jungiamieji žodžiai, padedantys tas vienarūšes sakinio dalis surikiuoti taip, kad būtų kuo tiksliau parodytas jų vidinis ryšys ir detaliau išryškintas jų santykis su ta bendra sakinio dalimi, iš kurios joms visoms keliame klausimą. Be to, į pagalbą pasitelktos dalelytės išvardijamus dėmenis ne tik labiau iškelia, akcentuoja, bet ir stipriau sieja vieną su kitu, o kai kurie jungtukai, pavyzdžiui, ir, gali atlikti ne vien jungiamąją (jungtuko), bet ir pabrėžiamąją (dalelytės) funkciją:

Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu, visa aplinkui sustingdydama. Į kokios komedijos ar dramos personažą ji persikūnijo, kam metė iššūkį? Gal kare žuvo mano tėvas ir brolis, iš sielvarto mirė motina. Perėjimus iš eilutės į eilutę tvarko ne racionalistinė lyrika, o emociniai šūksniai ir asociacijos. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė sugestyvų, bet griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį, kuris pirmiausia turėjo paklusti pojūčio tonui. Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jaučia ir mąsto. Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam būties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regimai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino savarankiškumo teisę.

Vienarūšėmis laikomos tos sakinio dalys, kurios priklauso ne tik tai pačiai sakinio daliai, bet ir tam pačiam sakinio dalies porūšiui. Pavyzdžiui, šiame sakinyje vienarūšėmis nebus laikomos trys vietos aplinkybės, nes jos atsako ne į tą patį klausimą:

Skubėdamas patamsy pasukau takučiu per sodą į senelių sodybą, iš kitos pusės supamą jauno pušynėlio.

Vienarūšiškumo ribos nėra griežtos. Daugiausia problemų kelia tarinių ir pažyminių vienarūšiškumas. Paprastai vienarūšiais laikomi keli tariniai, priklausantys nuo to paties veiksnio. Tačiau kai kiekvienas iš tų tarinių turi atskiras antrininkes sakinio dalis (a) arba tų tarinių rūšys skiriasi (b) ir jie reiškiami skirtingomis morfologinėmis formomis (laikais, nuosakomis) (c), tai jau priartėjama prie sudėtinio sakinio. Šios pagrindinės sakinio dalies vienarūšiškumas sintaksės teoretikams visada atrodė problemiškas labiausiai dėl to, kad tarinys signalizuoja apie naujo gramatinio centro užuomazgą, o vienarūšės sakinio darys negali peržengti vientisinio sakinio ar vieno sudėtinio sakinio dėmens ribų:

Žvilgtelėjęs į tą gražumą, numetė kepurę šalia grėblio, dar pažengė kelis žingsnius, tada įprastiniu judesiu pasikišo dalgiakotį po pažasčia, tuo pačiu metu tvirčiau atsistodamas ant abiejų kojų. Bružas išsiėmė vieną popierėlį, įsikišo kišenėn tyliai uždarydamas spintos duris, tada sugrįžo prie to lango, prie tų buteliukų, išsitraukė cigarečių pakelį, vartė tarp pirštų net nežvilgtelėjęs į jį, po to pasižiūrėjo pro užuolaidėlę į kiemą, į šulinį, į arklius. Negaliu, pavargau, eime, pasėdėsim ant sofos. Visą savaitę skubi ir skubi, o tą vieną sekmadienio vakarą galėtum ir neskubėti, sėsk ant suolo ir pasidairyk į vakarėjančius laukus.

Nustatant pažyminių vienarūšiškumą svarbu nepamiršti subjektyvaus faktoriaus: skirtingi autoriai tuos pačius pažyminius gali suvokti ir traktuoti nevienodai, nes tai, ar jie vienarūšiai, ar ne, lemia semantikos dalykai. Tokiu atveju kablelio rašymas ar nerašymas nelaikytinas klaida. Vienarūšiais laikomi pažyminiai, apibūdinantys daiktą tuo pačiu atžvilgiu. Be to, jų vienarūšiškumo nustatymui svarbi morfologinė raiška (pavyzdžiui, ar abu būdvardžiai kokybiniai, ar vienas kokybinis, o kitas santykinis, ar tomis pačiomis kalbos dalimis pažyminiai reiškiami ir pan.). Vienarūšiškumą patikrinti gali padėti ir praktinė procedūra – jungtuko ir įterpimas tarp pažyminių: jei jungtukas čia tinka, vadinasi, pažyminiai yra gana artimi savo semantika ir juos galima laikyti vienarūšiais. Dažniausiai nevienarūšiai pažyminiai būna tuo atveju, kai pažyminys, esantis arčiau pažymimojo žodžio, kartu su pastaruoju sudaro terminą (pvz., turistinis dviratis; pieninis šokoladas). Tolimesnis pažyminys tada apibūdina ne pažymimąjį žodį, o terminu einantį dvižodį junginį (naujas turistinis dviratis; šviežias pieninis šokoladas):

Skirmonis, nelaukdamas, kol šeimininkas atsisės į savo kėdę už masyvaus rašomojo stalo, patogiai įsitaisė viename iš dviejų fotelių. Skirmonis kilsteli iš vietos, ištiesia ilgą raumeningą ranką į Telkšą, tartum norėtų jį čiupti už gerklės. Esu jau vien dėl to laimingas, kad leidžiuosi tamsiais, niūriais laiptais žemyn. Lengviau atsikvėpė, kai automobilis, įsukęs į ramią nuošalią gatvelę, sustojo prie keturaukščio mūrinio namo, kur buvo Telkšų butas. Išėjau pro tuos girgždančius vartelius, paskui save užkabindamas surūdijusį kablį ir galvodamas, kad prieš kelias dienas jį lietė grakštūs, švelnūs Agnės pirštukai.

Kontekste gali suartėti ir tapti vienarūšiais derinamieji ir nederinamieji pažyminiai:

Jos plaukai vešlūs, vario spalvos, supinti į vieną kasą, kuri susukta į kuodą ant pakaušio. Pilkas, be gabumų žmogelis viso to nepasieks.

Likusių sakinio dalių vienarūšiškumas sudėtingesnių teorinių problemų nekelia. Vienarūšiškumą paryškina vienoda vienarūšių sakinio dalių morfologinė raiška, taip pat jų susigrupavimas toje pačioje sakinio dalies, su kuria jos susijusios, pusėje – arba kairėje, arba dešinėje, plg.:

Tai proto produktas, o ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. B. Sruoga neparodo viso daikto, o tik jo kraštelį, tik sumirgėjusį akyse jo šešėlį.

Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos tų pačių arba artimos reikšmės žodžių samplaikos. Jos sudaro vieną samplaikinę sakinio dalį:

Tačiau kita diena giliai giliai įstrigo į sąmonę. Prieš kelias dienas šiame name buvo labai linksma: šoko trypė susirinkę draugai, skambėjo muzika.

Tiesa, kai kartojami tie patys žodžiai, jų skyrimas ar neskyrimas gali būti ir subjektyvus arba priklausyti nuo viso sakinio intonacijos:

Aš vis ėjau, ėjau per tą miestą tylutėliai, slapstydamasis.

Skyrybos ženklų parinkimas vienarūšėms sakinio dalims skirti ir tų ženklų vartojimas labiausiai priklauso nuo to, kokiais būdais šios sakinio dalys įkomponuojamos į sakinį.

Be jungtukų išvardijamas vienarūšes sakinio dalis sieja tik intonacija ir viso pasakymo prasmė. Jos viena nuo kitos atskiriamos kableliais:

Jo savimonė žvaigždžių papėdėje liko nesudrumsta, pastovi, šaltai rami.

Tarp nekartojamais sudedamaisiais (ir, bei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais sujungtų vienarūšių sakinio dalių joks skyrybos ženklas nerašomas:

Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Šiurpią neviltį ir netikrumą jis pajuto anksčiau nei sužinojo, kuo ji gyvena. Savo nelauktais šuoliais ar smogiančiais atsivertimais vaizdas darosi artimas kalambūrui.

Kai minėti ir kiti jungtukai (pvz., nei… nei; tai… tai; čia… čia; tiek… tiek) kartojami, tai kablelis rašomas prieš kiekvieną iš jų pradedant antruoju:

Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš viršaus, tai iš apačios. Sensualinių įspūdžių seka neturėjo nei gilesnės dvasinės problematikos, nei dramatiško konflikto, nei raiškos tradicijos. Tačiau lietuvių lyrikos, įaugusios tiek į savo krašto politinius, tiek į socialinius rūpesčius, jie nepajėgė išskirstyti pagal Vakarų modelį į visiškai atskirų ir uždarų mokyklų kvadratus.

Svarbu žinoti tai, kad pasikartojantys jungtukai ne visada jungia vienarūšes sakinio dalis:

Ilgai neraginamas tuoj stryktelėjo iš vietos ir nulėkė paimti ir atnešti prašomo daikto.

Pasitelkus sudedamuosius ir skiriamuosius jungtukus, vienarūšės sakinio dalys gali būti sugrupuotos poromis. Tuomet kablelis vieną porą skiria nuo kitos:

Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždės ir žemė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės antitezės, kuriomis remiasi visas Putino įvaizdžių karkasas.

Prieš priešpriešinius (o, bet, tačiau) ir tarp porinių jungtukų (kaip… taip; ne tik… bet; ne tiek… kiek ir kt.), jungiančių vienarūšes sakinio dalis, kablelis rašomas visada:

Žilvinas vilkėjo išeiginį kostiumą, tačiau avėjo sportiniais batais. Romanse žodis tarsi ne ištariamas, o garsiai išdainuojamas. Simbolinio eilėraščio gimimą turėjo nulemti ne tiek didesnis simbolių skaičius, kiek nauja jų interpretacija, grindžiama intuityvia nuovoka. Į lietuvišką eilėraštį B. Sruoga įvedė ne tik sugestyvų, bet ir griežtai neapibrėžtą, mobilų ir moteriškai trapų žodį.

Išvardijamos vienarūšes sakinio dalys gali būti charakterizuojamos apibendrintai, vienu žodžiu. Tokiais apibendrinamaisiais žodžiais, pasakomais prieš arba po vienarūšių sakinio dalių grandinės, eina specifinę reikšmę turintys įvardžiai (pvz., visi, viskas, niekas ir kt.), prieveiksmiai (pvz., visada, visur, niekada, niekur ir kt.) ir apibendrintai daiktų ar reiškinių klases įvardijantys daiktavardžiai (augalai, naminiai gyvūnai, daržovės, vaismedžiai, baldai, profesijos ir t. t). Kai apibendrinamasis žodis pasakomas prieš vienarūšes sakinio dalis, tai prieš pradedant išvardijimą rašomas dvitaškis, o jei apibendrinama jau po vienarūšių sakinio dalių grandinės, tada baigus išvardijimą prieš apibendrinamąjį žodį rašomas brūkšnys. Kai po dvitaškio einančiomis vienarūšėmis sakinio dalimis sakinys nebaigiamas, tai išvardijimo gale rašomas kablelis, brūkšnys arba kablelis su brūkšniu. Skyrybos ženklo pasirinkimas šioje vietoje priklauso nuo daugelio dalykų: vienarūšių sakinio dalių grandinės apimties ir sudėtingumo, nuo sakinio, į kurį ta grandinė įkomponuojama, struktūros ir santykio su kitais tame sakinyje vartojamais skyrybos ženklais, ekspresijos, pvz.:

Mano tėvas – visą galų meistras: ir šoferis, ir kombainininkas, ir mechanikas, o jei prireikia, pakeičia ir melžėją. Tačiau tikra meilė atlaiko sunkiausius išbandymus, jei vyras ir žmona pasitiki vienas kitu, be pasitikėjimo viskas eina velniop: meilė, draugystė, karjera. Viskas sukosi ratu: dienos, naktys, darbai, mintys, valgymai, sekmadieniai, naktys, valgymai, darbai, dienos. Ant kėdžių, po stalu, ant palangių ir sofos – visur mėtėsi šiukšlės, tušti buteliai, buvo pridėliota nešvarių indų. Kiekvienas daiktas: akmenys ir medžiai, upeliukai ir kalneliai, sietuvos ir balos, raisteliai ir miško keliukai – turėjo pavadinimą mūsų senolių atmintyje.

Apibendrinamieji žodžiai paprastai laikomi ta pačia sakinio dalimi kaip ir prieš juos ar po jų einančios vienarūšės sakinio dalys, tačiau iš tikro santykiai tarp minėtų žodžių čia gerokai sudėtingesni, panašūs į priedėlio ir jo pažymimojo žodžio.

Tais atvejais, kai vienarūšės sakinio dalys (jos dažniausiai būna sujungtos priešpriešiniais jungtukais) viena nuo kitos atribojamos brūkšniu arba kabliataškiu, vienarūšiškumo riba peržengiama. Ryški pauzė tokias vienarūšes sakinio dalis pernelyg nutolina vieną nuo kitos, todėl vientisinis sakinys įgyja sudėtinio sakinio požymių ir gali būti lengvai juo pakeistas, ypač tuomet, kai brūkšniu ar kabliataškiu atskirti du tariniai:

Kaip tai atsitiktų, jis nenumanė; jautė tačiau jog būtų katastrofa. Neduosi – tai žinokis.

Skiriamieji ženklai ir jų reikšmės – skyrybos taisyklės

 

Rišlioje kalboje žodžiai jungiami į tam tikras atkarpas – žodžių junginius, žodžių grupes, sakinius. Rašomojoje kalboje tokias atkarpas vieną nuo kitos skiria grafiniai skiriamieji ženklai, kurie vartojami pagal tam tikrus dėsnius ir taisykles. Jų vartojimas gali būti nusakomas dviem veiksmažodžiais: ženklai dedami arba ženklai rašomi. Skiriamųjų ženklų vartojimo taisyklių visuma yra skyryba.

Paprastame rašte vartojami šie skiriamieji ženklai: taškas (.), kablelis (,), brūkšnys (–), klaustukas (?), šauktukas (!), daugtaškis (…), kabliataškis (taškas kablelis) (;), dvitaškis (:), kabutės („ “), skliausteliai ( ). Vieno ženklo reikšmę turi kartu esantis kablelis ir brūkšnys (, –). Vartojamos ir kitokios ženklų kombinacijos, pvz.: ?! ?!. !.. ?.. Kai kurie ženklai, pavyzdžiui, šauktukas ir klaustukas, gali būti skliausteliuose.

Skiriamieji ženklai vartojami kalbos atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių ir yra dedami sakinio gale arba viduje. Atskiriamieji ženklai yra: taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis, kabliataškis ir dvitaškis. Taškas skiria tik sakinius. Klaustukas, šauktukas ir daugtaškis gali būti ir sakinio viduje, ir pabaigoje, kabliataškis tik sakinio viduje, dvitaškis beveik tik sakinio viduje. Kableliai, brūkšniai ir kartu einantys kableliai su brūkšniais vartojami žodžiams, jų grupėms ar sakinio dėmenims (sudėtinį sakinį sudarantiems vientisiniams sakiniams) atskirti arba išskirti. Jie būna tik sakinio viduje. Poriniai ženklai – kabutės ir skliausteliai – yra tik išskiriamieji.

Skiriasi ir intonacinės ženklų reikšmės – vieni yra neutralūs, kiti turi pabrėžiamąją ar emocinę reikšmę. Neutralūs ženklai yra: taškas, kablelis, kabliataškis, dvitaškis, kabutės ir skliausteliai. Ryškią intonacinę reikšmę turi šauktukas, brūkšnys ir kartu esantis kablelis ir brūkšnys. Klaustuko ir daugtaškio reikšmė yra pusiau intonacinė.

Taškas yra neutralus sakiniams skirti vartojamas ženklas.

1. Taškas dedamas tiesioginio sakinio gale.

Brėško. Kas valandą tamsiau darėsi. Dvejetas mažučių vaikų, prisikišusių prie apšalusio langelio, žiūri į taką, ar neužjuoduos motulė grįždama.

2. Taškas dedamas po neryškios skatinamosios reikšmės sakinio, pasakomo ramiu balsu.

Nesirūpink, brolužėli, parvedęs vargo mergelę.

Sėskis pusryčių nespoksojęs.

Eitum jau gulti, seneli.

3. Taškas dedamas po prijungiamojo sakinio, kurio pagrindinis dėmuo yra teigimo reikšmės, o šalutinis dėmuo – netiesioginis klausimas.

Visi sušoko klausti, kas atsitiko.

Tėvas žino, į kurį lauką reikia sėti.

Dabar jis galvoja, kas čia bus.

Pastaba. Knygose, laikraščiuose, dokumentuose, lentelėse po antraščių taškas nededamas. Po izoliuotų sakinių taškas nededamas reklamoje, plakatuose, užrašuose.

Klaustukas yra tiesioginio klausimo ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką.

1. Klaustukas rašomas po klausiamojo sakinio.

Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?

Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?

Vis tų pačią knygą tebeskaitai?

Pastaba. Po antraščių, kurios turi klausiamojo sakinio formą, bet nereiškia tiesioginio klausimo, klaustukas nededamas.

Kaip Jonelis raides pažino.

Kodėl gegutė neperi savo vaikų.

Po antraštės, reiškiančios tiesioginį klausimą, dedamas klaustukas.

Slapyvardis ar slapyvardė?

Ar tu matei?

Mama! Kur tu?

2. Klaustukas dedamas po sujungiamojo sakinio, kai nors vienas jo dėmuo yra klausiamasis.

Brukamas biurokratinis žargonas, o paskui stebimės: kodėl prastėja visuomenės kalba?

Imk knygas ir eik, ko dar lauki?

Ką tu man duosi, aš tau duoklę sumokėsiu?

3. Po prijungiamojo sakinio klaustukas dedamas tada, kai klausimo reikšmę turi pagrindinis dėmuo.

Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Ar nori, kad papasakočiau negirdėtą neregėtų pasakų?

Pastaba. Jei prijungiamajame sakinyje klausimo reikšmę turi tik šalutinis dėmuo, klaustukas gali būti padėtas tik tada, kai klausimas ypač pabrėžiamas.

Pasakyk, mamute, kas gi tie linai?

4. Klaustukas dedamas po atskirų klausiamųjų žodžių ar pasakymų.

Papildiniai atsako į klausimus: ko? kam? ką? kuo?

Karalius užminė mįslę: kas yra mieliausia? kas yra greičiausia? kas yra riebiausia?

5. Po klausiamojo tiesioginės kalbos sakinio prieš autoriaus žodžius dedamas klaustukas ir brūkšnys.

– Mergele sesele, ko taip dūsauji? – klausia laumės.

– Na, kas gi dabar tau? – nustebo tasai.

– Tai ir tavasis išėjo? – priekaišto balsu tarė Damulienė.

Šauktukas yra intonacinis ženklas, dedamas po šaukiamai pasakomų ir ryškią emocinę reikšmę turinčių sakinių ar žodžių. Sakinio gale šauktukas atstoja ir tašką.

1. Šauktukas dedamas po ryškios skatinamosios ar ryškios emocinės reikšmės sakinio, pasakomo pakiliu balsu.

Meskite greičiau darbą ir eikite čia!

Tik į darbų greičiau! Tik mylėkim karščiau! Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

Vaikeli gi tu mano, sušalsi!

Bet kaip gražiai jis rašo!

Kur tik jis nėra buvęs!

2. Šauktukas dedamas po sudėtinio sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra ryškios skatinamosios reikšmės ar pasakomas pakiliu balsu.

Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių!

Ko jis laukė šio laiko nevedęs, būtų beturįs šeimininkę!

Rašyba – ne pirštinės: kas metai jos mainyti negalima!

3. Šauktukas dedamas po šaukiamai pasakomo ir emocinę reikšmę turinčio kreipinio, jaustuko, teigimo ar neigimo žodžio.

Tėte! Tu pamiršti, kad baudžiavos nebėr!

Ne! Aš tavęs nepažįstu!

Taip! Mūsų kova šventa!

O! Ir Veronika parėjo!

Alio! Jums skambina iš mokyklos.

Pastaba. Po jaustukų ir kreipimosi žodžių, kurie skelbimų ar laiškų pradžioje rašomi atskira eilute, šauktukas dedamas ir tada, kai šaukiamosios ar emocinės reikšmės jie neturi.

Dėmesio!

Konferencijos dalyviams!

Gerb. Redaktoriau!

4. Šauktukas gali būti dedamas po emocinę reikšmę turinčių sveikinimo žodžių ir linkėjimų.

Sveiki atvykę!

Laimingos kelionės!

Labas rytas!

5. Po žodžių, pasakomų su ryškiu emociniu atspalviu, šauktukas dedamas ir sakinio viduje, t. y. ten, kur tolesnis tekstas rašomas mažąja raide.

Juodais kraujais aptekusiam sapne kažkas man šaukė: karas! badas! maras!

Ak, Dočy! Dočy! tu mūsų klausyt nenorėjai, kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

Deja! ir mirtis kaži kur paliko!

6. Kai norima ypač pabrėžti sakinio emocingumą, po sakinio dedami trys šauktukai.

Bravo, teisingai, sutinkame, sutinkame!!!

Kaip prigimtis gali aprėpti tokią niekšybę!!!

7. Po šaukiamai ir emocingai pasakomų klausimų dedamas klaustukas ir šauktukas.

Tai tu taip atsimoki už mūsų gerų širdį?!

Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!

8. Po šaukiamojo tiesioginės kalbos sakinio ar žodžio prieš autoriaus žodžius dedamas šauktukas ir brūkšnys.

– Dievuli, kiek čia turto! – stebėjosi kaimynai.

– Stok! Stok! – suriko keleiviai.

– Ne! ne! ne! – šaukė vaikai.

Daugtaškis yra nebaigtos minties ar jos pertrūkių žymimasis ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką, o sakinio viduje – kablelį.

1. Daugtaškis dedamas po sakinių, kuriais pasakoma nebaigta mintis, minties pertrūkiai ar staigūs perėjimai nuo vienos minties prie kitos.

Tai nors kerdžių pakelk. Viešpatie, po avižas…

Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš širdies…

Taip, žinoma… Nelaimė… Privalom viens kitam padėti…

2. Daugtaškiu žymimi ir sakinio viduje esantys staigūs minties pertrūkiai ar netikėti posūkiai, nutylėjimai ar po stabtelėjimo pasakyti žodžiai.

Kitas vėl žioplys… varvink čia seilę… nematai, kad laikas girdytis?

Mykoliuk… ačiū tau už skripkavimą… ačiū… labai ačiū…

Labiausiai laukiama radijo laida yra… oro prognozė.

3. Daugtaškis dedamas, norint parodyti nebaigtą mintį ar skaičiuojamųjų daiktų eilę.

Tada buvo dainuojama dainelė: ,,Lietuvi, laikyk liežuvį…“

Rudenį į šiltesnius kraštus išskrenda gandrai, gervės, pempės, varnėnai…

Prielinksniai ant, nuo, be… reikalauja kilmininko linksnio.

4. Daugtaškiu žymimos praleistos cituojamo teksto vietos.

Keldamas aikštėn literatūrinės kalbos negeroves, Būga pabrėždavo, jog ,,gražios taisyklingos kalbos reikia ieškoti… mūsų liaudyje“.

Baltušio kalboje yra daug gyvų liaudies kalbos žodžių, pavyzdžiui: ,,…žmogus atrišo jas ir įmetė rogiugalin, …savųjų šeimyniškių rankos popalaidės, …kerdžius botagu per pakinklius užgelnijo“.

Pastaba. Praleistas teksto vietas žymintis daugtaškis gali būti rašomas su laužtiniais skliaustais.

,,O mūsų tėvų kalba yra labai sunkiai išlaikyta <…>, todėl būtumėm visai menki padarai, jei jos kaip reikia negerbtumėm“.

5. Po nebaigtą mintį reiškiančio klausiamojo sakinio dedamas klaustukas ir daugtaškis, o po šaukiamojo sakinio ar žodžio – šauktukas ir daugtaškis.

Pone Jėzau… o kas čia?..

O kokia paslaptinga ir poetiška man buvo toji naktis!..

Jūra, jūra!.. aš myliu!

6. Po nutrauktą mintį pasakančių tiesioginės kalbos žodžių prieš autoriaus žodžius dedamas daugtaškis ir brūkšnys.

– Dievulėliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar… – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

– Kiek ponų… kokie gražūs… – šnibždėjo apsiblaususi.

7. Po tiesioginės kalbos žodžių prieš brūkšnį daugtaškis gali būti sulietas su šauktuku ar klaustuku.

– Tau važinėtis, važinėtis!.. – rėkia ji nesavu balsu.

– Tai gal dar kartą?.. – nedrąsiai pridėjo Narbutas.

Kablelis yra paprasčiausias ir neutraliausias sakinio viduje dedamas ženklas, vartojamas įvairioms sakinio atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių.

Kabliataškis yra neutralus, bet už kablelį svaresnis ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurioms skirti kablelio nepakanka.

1. Kabliataškis dedamas sudėtiniame sakinyje tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai jie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kai jais pasakomos viena nuo kitos nutolusios mintys.

Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja.

Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo.

Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę; visi plotai žaliavę pavėne aptemę.

2. Kabliataškiu atskiriamos jungtukais nesujungtos sudėtinio sakinio dėmenų grupės arba vienas atskiras dėmuo nuo dėmenų grupės.

Prie sandėlių ir tvartų staugė prie būdų pririšti šunys, gurbuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai.

Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai.

Ėjo keliu žmonės, rado akmenėlį; šalia akmenėlio gulėjo bernelis, čia pat žvengė bėrasai žirgelis.

Užsiliko vien bala; kyšo vidury sala, jos atkrančiais auga krūmai.

Pastaba. Kartais kabliataškiu atskiriami net tokie išplėsti ir vienas nuo kito nutolę dėmenys, tarp kurių yra jungtukas.

Tai dainuoju, nes aš jaunas, nes širdis to prašo; nes pavasaris atėjo, nes aš žemę myliu!

Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.

3. Kabliataškiu skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai jos sujungtos į atskiras grupes arba yra labai išplėstos ir atsijusios viena nuo kitos.

Augo putinas, augo, žaliavo; skleidė žiedus prieš saulę baltai.

Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, bobų vakar išdraikytą bežiūrint čerkasų; pataisė lovą, apgerbė drabužius; pravėrusi klėties duris, ėjo į vidų.

4. Kabliataškis gali būti dedamas tarp ilgesnių vienarūšių sakinio dalių, kai jos išryškintos grafiškai – pažymėtos eilės numeriu arba raidėmis, rašomos iš naujos eilutės.

Susirinkime buvo svarstomi šie klausimai: 1) valdybos ataskaita; 2) antrojo pusmečio darbo planas; 3) naujų narių priėmimas.

Susirinkime buvo svarstomi šie klausimai:

1) valdybos ataskaita;

2) antrojo pusmečio darbo planas;

3) naujų narių priėmimas

Dvitaškis yra aiškinamosios reikšmės ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurios susietos ryškaus, bet ramaus aiškinimo ryšiu.

1. Dvitaškiu nuo prieš einančių žodžių skiriamos aiškinamąją reikšmę turinčios išskaičiuojamosios sakinio dalys.

1.1. Dvitaškis dedamas po apibendrinamųjų žodžių prieš kelias aiškinamąsias vienarūšes sakinio dalis.

Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo.

Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.

Saulė patekėdama nužiburiavo visą pasaulį: pastogių varvulius, tvoras ir laidarą.

Pastaba. Jei po apibendrinamųjų žodžių einančios sakinio dalys yra ne sakinio pabaigoje, po jų dedamas arba kablelis, arba brūkšnys.

Trys vaikučiai: du berniukai ir mergytė baltu kaspinėliu kasytėse, šliejosi prie tėvo.

Viskuo: kalba, laikysena, išvaizda – jis buvo labai paprastas.

1.2. Jei po apibendrinamųjų žodžių dar yra jungiamųjų žodžių, prieš jungiamuosius žodžius dedamas kablelis, po jungiamųjų žodžių – dvitaškis.

Šiemet mūsų turistai aplankė nemaža įdomių Lietuvos vietų, kaip antai (arba būtent): Anykščius, Palangą, Kauno marias.

Liaudies dainose apdainuota daugelis mūsų medžių, pavyzdžiui: ąžuolas, beržas, klevas, liepa, ieva.

1.3. Prieš pabrėžtą ir kokiu nors būdu išryškintą (raidėmis ar skaičiais sužymėtą, iš naujos eilutės pradedamą) išskaičiavimą dvitaškis dedamas ir tada, kai prieš išskaičiavimą apibendrinamųjų žodžių nėra.

Mokyklos sanitarinis postas:

a) rūpinasi mokyklos, sporto salės, valgyklos, mokyklos aplinkos sanitarine būkle;

b) žiūri, kad mokiniai laikytųsi asmens higienos taisyklių;

c) teikia pirmąją medicinos pagalbų.

2. Dvitaškis dedamas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo.

Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga.

Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje.

Atsidūsta žmogus: jei nėra šalia Nemuno, tai ir mūsų nėra.

Pastaba. Dvitaškis dedamas ir tokiuose sakiniuose, kur sakinio dėmuo aiškina atskirus žodžius.

Kaip gaidžiai: dienų pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi.

3. Dvitaškis dedamas prieš sakinio dėmenį, kuriuo netiesiogine kalba atpasakojami kieno nors žodžiai.

Ne veltui sakoma: daug rankų didžią naštų pakelia.

Gerai sako: su vilku nei arsi, nei akėsi.

Ak, kad čia būtų Dočys, pasakytų: bent sykį tu verkusi liaukis.

4. Dvitaškis dedamas po tokių autoriaus žodžių, kurie rodo toliau būsiant tiesioginę kalbą.

Šeimininkė parvežė iš miesto elementorių savo sūnui ir duodama pasakė: ,,Na, Kazeli, mokysimės skaityti“.

Baigus jam griežti, karalaitė sako:

– Muzikante, gal būtum toks geras ir man savo žiedą parodytum.

– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?

5. Po autoriaus žodžių, įterptų į tiesioginės kalbos sakinį, dvitaškis dedamas, jei autoriaus žodžiai yra tokioje vietoje, kur ir be jų turėtų būti dvitaškis.

– Nėra baimės, kad lytų, – tęsė Jonelis: – mūsų rugeliai suvežti, šienelis suvalytas.

Brūkšnys yra intonacinis ženklas, vartojamas sakinio dalių ar dėmenų santykiams pabrėžti ir išryškinti. Brūkšnys gali atstoti kablelį arba būti kartu su kableliu.

1. Brūkšnys dedamas vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties, kai tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi.

Vilnius – Lietuvos sostinė.

Nakties darbai – dienos juokai.

Bet Galinio liepa – viso kaimo puošmena.

Triskart keturi – dvylika.

Amžių nugyvent – ne lauką pereit.

Pastabos. 1. Kai prieš tarinio vardinę dalį yra dalelytės štai, tai, brūkšnys dedamas prieš tas dalelytes.

Darbščios rankos – štai žmogaus turtas.

Niūronių ir Androniškio apylinkės – tai gelsvo smėlio ir melsvų miškų, pušynų kraštas.

2. Kai veiksnys išreikštas įvardžiu arba kai tarinio vardinė dalis prie veiksnio jungiama lyginamąja dalelyte, praleistos jungties vietoje brūkšnio gali nebūti.

Aš jo sesuo.

Saulė šiandien lyg ugnis.

2. Brūkšnys dedamas gretinamųjų pasakymų antrojoje dalyje vietoj praleisto, bet iš pirmosios dalies numanomo žodžio arba kai reikia pabrėžti gretinamųjų dalykų priešybę.

Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis – aplink Žemę.

Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo – raukšlių išvagotas.

Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių.

Riksmo daug, o darbo – tik dėl akių.

Laimėje Mykoliuko skaudulys gal būtų sparčiai augęs. Nelaimėje – jis sunyko.

3. Brūkšnys dedamas prieš apibendrinamąjį žodį, einantį po išskaičiuojamųjų vienarūšių sakinio dalių ar dėmenų.

Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan.

Apsidairė: nei daržinė, nei klojimas – niekas iš vietos nepajudinama.

Vargas, badas, rykštės, dvarininkų valdžios daromos neteisybės – štai kas sukurstė mūsų žmones!

Arkliai baidėsi, stojo piestu, žmonės šlijo į pagriovius – visi davė kelią dviračiui.

4. Brūkšniais skiriami ryškios ar pabrėžtos aiškinamosios reikšmės priedėliai ir kitos pabrėžtą aiškinamąją reikšmę turinčios sakinio dalys:

a) sakinio pabaigoje tokios sakinio dalys atskiriamos,

Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs.

Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis nori Antanukų nuskriausti, jisai visuomet turi uoliausią gynėją – savo seną senelę.

Tuo tarpu žalčiai tik knibžda po kiemą – karstosi, vyniojasi, rangosi.

Likimas daug ko mokė ją, tik neišmokė vieno – šliaužti.

b) sakinio viduje jos išskiriamos, kai yra kelios išskaičiuojamosios ar pavienės išplėstos,

Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia.

Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.

c) sakinio viduje atskiriamos iš vienos pusės, kai yra pavienės ir neilgos,

Ak, tai atskirų debesėlių – avių šešėliai ant vandens.

Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.

Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

Pastabos. 1. Ypač pabrėžti pavieniai aiškinamieji žodžiai gali būti brūkšniais išskirti ir iš abiejų pusių.

Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.

2. Pabrėžtos reikšmės neturinčios aiškinamosios sakinio dalys skiriamos kableliais.

Motina, senutė Augustienė, susirgo ir niekur iš klėties nesirodė.

5. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, turintys pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.

Tikiu aš dieną – didelę ir šviesių.

Iš vakarų kilo debesys – tamsūs, niūrūs, grėsmingi.

Šalia diendaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius – žilas, apžabalęs.

O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

6. Brūkšnys dedamas prieš žodžius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.

Jei užmokės tau Šarūnas, tai kalaviju ir gaisrais – už mano vargus.

Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį – gimtojo kaimo, tėviškės.

Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

7. Brūkšniu gali būti skiriamos įprastoje vietoje esančios sakinio dalys, jeigu jos labai pabrėžiamos:

a) prieš tarinį einančios dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės sakinio dalys,

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Judviem susituokus – bus graži pora.

Upę perbridęs – šaukšte prigėrė.

b) lyginamosios sakinio dalys,

Glostau per dienų įšilusį kranto akmenį – tarsi ėriuką nebaikštų.

Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos – kaip pragare.

c) vienarūšės sakinio dalys,

Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas.

Vakare namo ji gena – ir sutinka griežlę seną.

d) įvairios paprastos sakinio dalys,

Žilo plauko – sveikas protas.

Atkeršykite – teisėtu, šventu kerštu!

Už vieną muštą – dešimt nemuštų.

8. Brūkšniai dedami tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai tame pačiame ar gretimuose sakiniuose yra kelios panašios dėmenų poros.

Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus.

Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

Per stogą, net per lubas varva ant galvos – vyrai kalti! Susirgus daktaro reikia – vyrai kalti.

9. Brūkšnys dedamas tarp jungtuku nesujungtų sudėtinio sakinio dėmenų, kai tarp sakomų minčių yra staigus minties šuolis ar pabrėžtas aiškinimas.

Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną.

Baltą kopų smėlį perbėgo šešėlis – žemę pabučiavo debesėlis.

Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus!

Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė.

Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti.

10. Pabrėžiant išvadą ar kokį kitą sakomą dalyką, brūkšniu galima atskirti ir jungtuku sujungtus sujungiamojo sakinio dėmenis arba net šalutinį sakinį (šalutinį sakinio dėmenį) nuo pagrindinio.

Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po pergalės.

11. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas nesiklausė – visiškai pritariu tėveliui.

Kada man dantys skaudėdavo – o tai būdavo neretai – Bertaitienė man ,,mesdavo vyšnias“.

12. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) ir klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai ar sakiniai, kai po jų rašomas šauktukas ar klaustukas.

Prisiminiau, ir mane – kelintų jau kartą! – nupurtė šiurpas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

Dar būtų pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

13. Brūkšnys rašomas prieš tiesioginę kalbą, kai ji pradedama iš naujos eilutės.

Katinas sutiko kiškį:

– Kiški piški, bėkim, bėkim, – dangus griūva!

– Kas tau sakė?

– Aš pats mačiau, ant mano uodegytės buvo užgriuvęs.

14. Brūkšniais kartu su kableliais ar kitais skyrybos ženklais atskiriami autoriaus žodžiai, einantys po tiesioginės kalbos, ir išskiriami, kai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą.

– Nuneš Petrelė, kad ji eina bažnyčion, – atsakė tėvas.

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė mane.

– Nepaprasta tu mergina, – atsakė tiesiai Girdvainis, – ir paskalų nebijau.

– Kuo vilkas geresnis už tave?! – kalbėjo kiškis. – Ar jo uodega puikesnė?

15. Brūkšniai dedami tarp žodžių, reiškiančių kelių reiškinių ryšį ar seką.

Iš tautosakos jis meniškai rekonstravo mitologinį žmogaus – gamtos – visatos ryšį.

Atskirų kraštų apžvalgą pateikia pagal schemą: naudingosios iškasenos – pramonė – žemės ūkis – transportas.

16. Brūkšnys dedamas tarp žodžių ir skaitmenų, kuriais nusakomas atstumo, laiko, kiekio ir kitokios ribos.

Keleivinis traukinys Vilnius–Kaunas išvyksta po penkių minučių.

Lapuočiai medžiai žaliuoja birželio–spalio mėnesiais.

Jonas Biliūnas gyveno 1879–1907 m.

Veikalas išspausdintas ,,Raštų“ pirmajame tome, p. 115–320.

Lietuvoje naktį buvo 15–20 laipsnių šalčio.

Pastabos. l. Tarp ribas žyminčių žodžių ar skaitmenų brūkšnys įterpiamas be jokių tarpelių.

2. Tarp žodžių, nusakančių apytikslį kiekį, joks ženklas nededamas, tačiau tarp skaitmenų ir tokiu atveju dedamas brūkšnys.

Mašina važiavo 60–70 km per valandą greičiu.

17. Brūkšnys dedamas po kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos prieš kitą taip skiriamą kalbą.

Pasigirdo žodžiai: ,,Leitenante, veik!“ – ,,Klausau, tamsta vade!“ – pakluso leitenantas.

Kažkas šūktelėjo: „Tėvai, ko ieškai?“ – ,,Ėhė, brolyti, čia tau ne mokykla“, – pagalvojau.

Kablelis ir brūkšnys yra sudėtinis intonacinis ženklas, vartojamas ten, kur dėl kurių nors priežasčių vieno brūkšnio nepakanka.

1. Kableliais ir brūkšniais išskiriame įterptinius sakinius, įsiterpusius tarp sakinio dėmenų arba į sakinį įsiterpusius su savo šalutiniu dėmeniu.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kad draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

2. Kableliu ir brūkšniu atskiriami sakinio dėmenys, kurie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis.

Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti.

Jau pavasaris išaušo, gieda vieversėlis, – nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis!

Tokių dejavimų Adomas girdi kasdien, – ar kad kelnės suplyšta, ar kad alkūnė prakiūra, nosinė dingsta.

3. Kai sakinio atkarpoms skirti reikia brūkšnio, o pirmoji iš tų atkarpų baigiasi kableliais skiriamu šalutiniu arba įterptiniu sakiniu, tarp atkarpų paprastai paliekamas ir kablelis, ir brūkšnys.

Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė, – prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti.

Poezija turi nutiesti tiltą iš kūrėjo į skaitytoją arba, kaip yra sakęs V. Mykolaitis-Putinas, – iš širdies į širdį.

Pastaba. Kai šalutinis sakinys yra įsiterpęs į trumpą neišplėstą sakinį ar brūkšnys turi tik intonacinę reikšmę, prieš jį kablelio gali nebūti.

Matau, kad neišsinešdina – ir užkūriau ugnį.

Žudyk mane, jei nori – ar šūviais, ar peiliu!

4. Kableliu ir brūkšniu atskiriame jungtuku nesujungtus labai atsijusius, bet pabrėžtą išvadinę mintį pasakančius sakinio dėmenis.

Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegų, – jam veja ir takai obelų apsnigti.

Ne viesulas laužo miškus, – tai Speigas karalius per sniegą apeina upes ir šilus.

Kabutės yra šalutinis skyrybos ženklas, kuriuo išskiriami kokiu nors ypatingu santykiu su pagrindiniu tekstu susiję žodžiai ar sakiniai. Kitų ženklų kabutės neatstoja.

1. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba, kai ji po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje.

Katriutė vėl prašneko: ,,Matai, Petruk, jau motulė nebedejuoja“.

Visus vyrus sustatė valsčiaus patalpos kairėje ir sakė: ,,Kas už Pečiūrą, pasilikite vietoje, o kas prieš jį, pereikite dešinėn pusėn“.

Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: ,,Kokia graži ir maloni mergytė“.

2. Kabutėmis skiriamos garsiai nepasakytos veikėjo mintys ar samprotavimai.

Kad bent kada pasibartų: ,,Ar tu vyras, ar tu velnias, kam taip geri?“

,,Negerai, negerai“, – sakė jis sau, eidamas į jūrą.

„Tik kas ji tokia galėtų būti? – klausė save. – Gal kokia viešnia pas ką nors atvažiavusi?“

3. Kabutėmis išskiriamos citatos, cituojami užrašai, kieno nors žodžiai, garsų pamėgdžiojimai.

Pirmoji lietuviška knyga prasideda žodžiais: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“

Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: ,,Žmonių laimė“.

O ruoša, anot Kaikarienės, ,,tirpdavo jos rankose“.

Nerašytajai tautos istorijai duoda šviesos vadinamoji ,,žemės kalba“.

Kregždžių balsai ,,vyt vyt vyt“ labai įgrysta vanagui.

4. Kabutėmis išskiriami tikriniai simboliniai įstaigų, organizacijų, knygų, laikraščių, meno kūrinių pavadinimai, mechanizmų ir gaminių markės.

Rungtynes laimėjo Kauno ,,Žalgiris“.

Konferencija rengiama ,,Draugystės“ viešbučio salėje.

Niekas nė žodeliu neatsiliepia dėl mano iškeltų įvairių kalbos dalykų ,,Švietimo darbe“.

,,Lituanica“ tad ir yra skrendančios Lietuvos įvaizdis ir simbolis.

Loterijoje galima laimėti televizorių ,,Tauras“, šaldytuvą ,,Snaigė“ ar kitą vertingą daiktą.

Pastaba. Ne simbolinę, o tiesioginę reikšmę turintys pavadinimai rašomi be kabučių.

,,Žinijos“ draugija, bet Kraštotyros draugija, ,,Tauro“ bankas, bet Taupomasis bankas, ,,Lėlės“ teatras, bet Jaunimo teatras, tačiau maisto produktai, kuriuos sudaro sąlyginės reikšmės apibūdinamieji žodžiai, gali būti laikomi simboliniais ir rašytini didžiąja raide su kabutėmis. Pvz.: saldainiai ,,Paukščių pienas“, „Palangos“ duona, „Močiutės“ sviestas, „Mūsų“ kefyras, šokoladas „Trys muškietininkai“, „Kaimiškas“ rūgpienis.

Gaminių pavadinimai, ypač reklamoje, etiketėse ir pan., gali būti išskiriami ne kabutėmis, o kitu šriftu, pvz.: Palangos duona, M ū s ų kefyras, sūris GERMANTAS ir pan.

5. Su kabutėmis gali būti rašomi netiesiogine ironiška reikšme pavartoti žodžiai arba žodžiai, nuo kurių autorius nori atsiriboti, pateikti kaip svetimus.

Tie dideli puikūs miškai buvo ,,mūsų“ pono…

Papasakok, seneli, kaip ponas tave ,,paglostė“.

Narvilų ,,pasidžiaugimai“ betgi atsikartodavo, įnamių ,,ekskursijos“ taip pat.

Iš tų lūšnų ir lūšnelių buvo ,,sukurtas“ ištisas ,,architektūrinis ansamblis“.

Skliausteliai yra šalutinis skyrybos ženklas, vartojamas nuo pagrindinio teksto nutolusioms pastaboms, paaiškinimams ir tekste esančioms nuorodoms išskirti. Kitų ženklų skliausteliai neatstoja.

1. Skliausteliuose rašomi nuo pagrindinio teksto nutolę, papildomas mintis ar paaiškinimus reiškiantys sakiniai.

Nešu ir aš tremties dienas, kaip kryžiaus auką… (Aplinkui vien tik melą, tamsą, tylą tematau.)

Labai maža žinių pateikiama apie lietuvių kalbos priegaides. (Apskritai į tarties dalykus Jablonskis kreipė maža dėmesio.)

Pastaba. Skliausteliuose rašomų sakinių galo ženklas dedamas skliaustelių viduje.

2. Skliausteliais išskiriami įterptiniai sakiniai ar žodžiai, kurie reiškia pašalines, tarsi papildomai pasakytas pastabas.

Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.

Mokiniai tos procedūros nemato (to dar betrūko), bet viską žino.

Kur nėra širšių, ten ir dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.

Aštuntoji klasė (vadovas mokytojas A. Jonaitis) konkurse laimėjo pirmąją vietą.

3. Skliausteliuose rašomi atskirų teksto vietų ar žodžių paaiškinimai.

Gyvoji kalba (tarmės) yra neišsenkamas mūsų kalbos šaltinis.

Literatūros ryšiai su kitomis meno šakomis (teatru, muzika, tapyba) veikale taip pat išsamiai išnagrinėti.

Viena labai savotiška dykumos gyvūnų adaptacija (prisitaikymas) yra vadinamasis vasaros įmygis.

Martynas Mažvydas 1547 metais Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvišką knygą – ,,Catechismusa Prasty Szadei“ (,,Katekizmo prasti žodžiai“).

4. Skliausteliuose rašomos citatų, iliustracijų, minčių šaltinių nuorodos.

Vaižgantas yra rašęs, kad katalikybė ,,privalo būti Rymo, ne lenkų tikėjimas“ (Vaižganto raštai, K., 1922, t. 2, p. 44).

Apsakymuose apie vaikus (,,Kaip Jonelis raides pažino“, ,,Petriukas atsargus“, ,,Magdelė“) parodomas troškimas siekti mokslo ir šviesos.

Apie tai rašyta ,,Moksle ir gyvenime“ (1979, Nr. 11, p. 32).

Įvardžiuotiniai būdvardžiai yra sudaryti iš paprastųjų būdvardžių ir įvardžio jis (žr. § 44).

5. Kartu su skliausteliais gali būti kuris nors kitas skiriamasis ženklas; jis dedamas prieš uždaromąjį skliaustelį arba po jo:

a) po skliaustelių dedami ženklai, kurie skiria prieš skliaustelį ir po jo esančias sakinio dalis ar dėmenis,

Nuotraukoje matome Birutę Daukantienę (antroji iš dešinės), kuri konkurse laimėjo pirmąją vietą;

b) skliausteliuose rašomi intonaciniai ženklai, priklausantys patiems įterptiniams žodžiams ar sakiniams,

Kai atėjo pavasaris, tai jis (koks kvailumas!) neatskyrė viščiukų nuo žvirblių.

Pats dvaro tijūnas (ar tai juokai?) peršasi.

Kablelis. Kablelių vartojimo taisyklės – skyrybos taisyklės

 

Kablelis yra paprasčiausias ir neutraliausias sakinio viduje dedamas ženklas, vartojamas įvairioms sakinio atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių.

1. Kableliais atskiriamos viena nuo kitos vienarūšės sakinio dalys.

1.1. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai tarp jų nėra jungtuko.

Kvepėjo išplautos grindys, žolynai, vaškas.

Miškas ūžia, verkia, gaudžia.

Vilnius augo iš karo, iš ugnies, iš pelenų.

Stogas senas, žolėmis ir samanomis apžėlęs, kepurnomis suaugęs.

Pastabos. l. Pasikartojantys tie patys ar panašios reikšmės žodžiai, vartojami įspūdžiui sustiprinti, vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomi, todėl kablelis tarp jų nededamas.

Pagiryje stovėjo maža maža (labai maža) trobelė.

Tai dūzgė byzgė du bitinėliai margame dobilėly.

Dieną naktį (visą laiką) dundėjo plentas.

Toli toli (labai toli), girdžiu, varpai suskambo.

Kai tie patys žodžiai pabrėžiami kiekvienas atskirai ir tarp jų daroma pauzė, jie vienas nuo kito skiriami kableliu.

Bėkim, bėkim – dangus griūva.

Užaugo beržutis lankoj, lankoj, klestėjo šakutės žalioj, žalioj.

2. Neskiriami du greta einantys žodžiai, kuriais pasakomas apytikslis ko nors kiekis.

Už dvejeto trejeto kilometrų nuo jų buvo kapų rimtis.

Per dvejus trejus metus viską prašvilptų.

3. Vienarūšiais nelaikomi ir vienas nuo kito neskiriami pažyminiai, kurie rodo ne tuo pačiu pagrindu iškeltas ypatybes.

Priekyje raitėsi ilgas užminuotas kelias.

Iš tiesų vyresnioji Balsytė audė puikius aštuonnyčius rankšluosčius.

Pirkome sausų beržinių malkų.

4. Kokiu nors bendru pagrindu sugretintos ir su pauze pasakomos skirtingos sakinio dalys darosi panašios į vienarūšes ir gali būti skiriamos viena nuo kitos.

Jis tučtuojau, neatsikalbėdamas (vadinasi, klusniai) pildydavo kiekvieną prievaizdo reikalavimą.

Bet nutekėjo į gerą vietą, už gero žmogaus (vadinasi, gerai, laimingai).

1.2. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai tarp jų yra priešpriešinis jungtukas o, bet, tačiau, tik ir nuolaidos jungtukas nors….

Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim.

Tada jis perėjo į kalvę, bet ir ten nesurado sau vietos.

Klausimas jam pasirodė įdomus, tačiau neaiškus.

Šmūkštelėjo į girią ne takais, tik stačiai į šlaitą.

Petras ilgai dar stovėjo užtirpęs vietoje ir žiūrėjo plačiomis prieš save, nors nieko nematė.

1.3. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba, nei, tai, tiek…

Jis buvo tokis galingas, jog klausė jo ir saulė, ir vėjas, ir žvaigždės, ir debesys.

Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela.

Dabar tu arba nieko, arba viską žinai.

Nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei turtai, net aukso žuvelės.

Šeimininkas žvilgčiojo tai į mane, tai į Petrą.

Jis gyvena mieste tiek žiemą, tiek vasarą.

Pastabos. 1. Prieš pirmąjį iš kartojamų jungtukų kablelis nededamas.

2. Kai vienarūšes sakinio dalis jungiantis jungtukas ir, ar, arba, bei nekartojamas, kablelio prieš jį nededame.

Vakar ir užvakar buvo gražus oras.

Už tai davė man stiklo batus, sviesto brylių ir popieriaus švarką.

Budėti ateis Jonas arba Petras.

Nuskyniau obuoliuką, baltą bei raudoną.

3. Poromis sujungtos vienarūšės sakinio dalys viena nuo kitos neskiriamos, bet kablelis dedamas tarp atskirų porų.

Obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos yra vaismedžiai.

Buvo jų ir didelių ir mažų, ir senų ir jaunų.

4. Kablelis nededamas prieš kelis kartus pavartotą jungtuką, kuris jungia skirtingas sakinio dalis.

Pasiėmiau pjūklą ir kirvį (jungia du papildinius) ir išėjau (jungia du tarinius) į mišką malkų kirsti.

5. Jungtuką arba reikia skirti nuo jungiamojo žodžio arba, kuris vartojamas su aiškinamosios reikšmės sakinio dalimi ir kartu su ja išskiriamas kableliais.

Šį paveikslą pasikabinsiu svetainėje arba miegamajame (kuriame nors iš jų) ir Svetainėje, arba salone (kitaip sakant, salone), kabėjo gražus paveikslas.

1.4. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai jas jungia poriniai jungtukai kad… tai, jei… tai, kaip… taip ir, ne tik… bet ir.

Kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį, tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo.

Sušauksiu visus debesis – jei bus, tai bus matę.

Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną.

Mokiniai turi būti ne tik darbštūs, bet ir drausmingi.

2. Kableliais iš abiejų pusių išskiriamos sakinio dalys, kurios paaiškina ar patikslina prieš jas einančias sakinio dalis.

2.1. Išskiriama vietos, laiko ar būdo aplinkybė, patikslinanti prieš ją einančią kitą vietos, laiko ar būdo aplinkybę.

Užuožeriuose, mūsų sodyboje, nuo senų laikų perėjosi gandrai.

Elenytė iš tolo, iš už šimto mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą.

Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus.

Vakare, temstant, Saliutė viena išslinko į pakluonę.

Antradienį, gegužės 16 d., važiuojame į teatrą.

Tyliai, be žodžio, padavė ranką.

Pastabos. l. Taip skiriami geografiniai pavadinimai.

Esu gimęs Kretingos rajone, Barzdžių kaime.

Tačiau nesuderintas dalis turintys pavadinimai neskiriami.

Esu gimęs Kretingos rajono Barzdžių kaime.

1. Neskiriama aplinkybė, kuri yra artimai susijusi su prieš ją einančia tokia pat aplinkybe, bet jos netikslina.

Geišiai sėdėjo kieme ant savo skrynios kaip užmušti.

Mes vaikštinėjom palei didelį namą prie pat vieškelio…

3. Prieš pažymimąjį žodį einantys pažyminiai, nors ir patikslina vienas kitą, dažniausiai tik atskiriami vienas nuo kito.

Ir visa tai jis padarė šalia kitų, pagrindinių savo darbų.

Naujas, iki šiol visai jam svetimas vidaus balsas ėmė gundyti.

2.2. Išskiriami po pažymimųjų žodžių einantys ir jų reikšmę aiškinantys priedėliai.

Trys broliai, karžygiai jauni, žemelėj guli.

Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas, gimė 1882 metais.

Ir atjojo bernužėlis, baltas, gražus dobilėlis.

Šitame liūne ir nugrimzta Vincas Kaniava, darbštuolis, pasiryžėlis.

Pastabos. 1. Po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti su pažymimuoju žodžiu artimai susiję meniniai ar rūšį nusakantys priedėliai kableliais neskiriami.

Saulė močiutė kraitelį krovė, mėnuo tėvelis dalelę skyrė.

Ir ąžuolas milžinas ošdamas pritaria lietuvių dainai.

Sodams daug žalos pridaro vabzdžiai kenkėjai.

Nervų ligas gydo gydytojai neurologai.

2. Neskiriami priedėliai, kurie eina prieš pažymimąjį žodį.

Daugel linksmų pavasarių pragyveno senis Juozas.

Mūsų kaimynas Mataušas vėl tokį atsitikimą pasakojo.

Žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė gimė 1882 metais.

3. Tarp vardo ir pavardės arba tarp pavardės ir vardo kablelis paprastai nededamas.

Kastulis Narvilas į Vilnių atvažiavo naktį…

Šmukštaro tikroji pavardė buvo Navikas Jonas.

2.3. Išskiriami įvardžių ir būdvardžių reikšmę aiškinantys daiktavardžiai, būdvardžiai ir dalyviai.

Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės.

Mes, protingi, negavom ugnies, o tu, kvailys, gausi.

Tai ji, nelauktoji, pro šalį mums prašliaužė.

Vyriausiajam, Pranukui, eina dešimti meteliai.

2.4. Aiškinamosios reikšmės sakinio dalis, su prieš einančia sakinio dalimi sujungta jungiamaisiais žodžiais arba, kaip antai, būtent, tai yra (t. y.), pavyzdžiui (pvz.), vardu, pavarde, ypač, atseit, destis, dabar…, kableliais išskiriama kartu su jungiamaisiais žodžiais.

Beletristika, arba grožinė literatūra, padeda mums pažinti gyvenimą.

Kai kurie gyvuliai, kaip antai šuo, tiesiog stebina savo prieraišumu.

Su tikrove, būtent su gamtos reiškiniais, yra susiję ir fantastiškieji pasakojimai.

Pagrindinės sakinio dalys, tai yra veiksnys ir tarinys, sudaro sakinio pagrindą.

Netoli nuo Lenkimų gyvena išmintingas žmogus, pavarde Malonė.

Laukuose, ypač prie upelio, vasarą visiems malonu.

Ligi susirinkimo, atseit dešimtos valandos, buvo daug laiko.

Sodiškiai, labiausiai moterys, šnibždėjo kaip vėžiai krepšyje.

Severja, dabar jau marti, užrišo Mykoliukui pačią gražiausią juostą.

Pastabos. 1. Po jungiamųjų žodžių prieš priedėlį ar aplinkybę kablelis nededamas.

2. Nuo kitų jungiamųjų žodžių skiriasi jungiamasis įterptinis žodis pavyzdžiui (pvz.): po jo prieš aiškinamąją sakinio dalį dedamas kablelis, pvz.: Kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu. Po jungiamojo įterptinio žodžio pavyzdžiui (pvz.) dedamas ne kablelis, o dvitaškis, jei iliustracinis pavyzdys yra sakinys: Po klausiamojo sakinio rašomas klaustukas, pvz.: Ko gi tau dar reikėjo?

3. Jungiamųjų žodžių turintys tariniai ir pažyminiai nuo prieš einančių tokių pat sakinio dalių gali būti tik atskiriami, pvz.: O aš vis tebegulėjau, t. y. tebesėdėjau lovoje. Nesunku kirčiuoti paprasčiausios, t. y. pirmosios kirčiuotės žodžius.

3. Kableliais skiriami po pažymimųjų žodžių einantys derinamieji pažyminiai.

3.1. Skiriami po pažymimųjų žodžių einantys išplėstiniai (priklausomų žodžių ar priklausomą šalutinį sakinį turintys) derinamieji pažyminiai.

Jis rado obelį, pilną labai gražių obuolių.

Rasa, o gal ašaros byra ant laukų, nykiai atlapų.

Aiškiai girdėjau romų, bet ryškų tėvo balsą, šaukiantį mane vardu.

Tada jauniausias brolis, kvaileliu visų vadinamas, išėjo jų ieškoti.

Po tuo ąžuolu gyveno senelis, tokis senas, jog seniausi žmonės negalėjo atsiminti, kada jis buvo jaunesnis.

Pastabos. 1. Prieš pažymimąjį žodį einantys derinamieji pažyminiai kableliais neskiriami.

Aplinkui jį marguliavo javais apsėti laukai.

Vėjo genami debesys lėkė dangumi.

Jau žydi prie kelio augančios ievos.

2. Išplėstinės būdvardinės ar dalyvinės sakinio dalys, turinčios ir pažyminio, ir aplinkybės reikšmę, kableliais skiriamos ir prieš pažymimąjį žodį.

Visų prikišamas, visų persekiojamas (Kadangi buvo visų prikišamas, visų persekiojamas), Petras juto, jog jo skausmas virto apmaudu.

Atlaidus kitų silpnybėms (Nors buvo atlaidus kitų silpnybėms), Vaižgantas buvo griežtas ir reiklus sau.

Gali būti skiriami net nederinamieji pažyminiai, jei jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį, o ypač jei jų yra ne vienas.

Su pilku apsiaustu, spindinčiomis akimis (varstydamas visus spindinčiomis akimis), svečias vis ką nors kalba susirinkusiems vyrams.

3. Po daiktavardžių einančios su jais artimai susijusios ir pažyminio reikšmę turinčios padalyvinės žodžių grupės kableliais neskiriamos.

Pagirtas už darbą sodinant medelius.

Buvo paplitę vestuvininkų žaidimai persirengus gyvuliais ir paukščiais.

3.2. Skiriami keli po pažymimojo žodžio einantys neišplėsti (priklausomų žodžių neturintys) derinamieji pažyminiai.

Aš įkopiau į kalną, aukštą, statų.

Iš pilkos padangės leidžiasi snaigės, lengvos, baltos, sidabrinės.

Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus.

Dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkėsi mažais vandens lašeliais.

Pastaba. Nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, iš kurių pirmasis yra derinamasis, o po jo vienas ar keli nederinamieji.

Ir ėmė mane krimsti abejojimas, baisus, be pasigailėjimo.

Įėjo jaunikaitis, aukštas, plačių pečių, su ąžuoline lazda.

3.3. Vienas priklausomų žodžių neturintis pažyminys skiriamas tik tada, kai patikslina prieš pažymimąjį žodį einantį kitą pažyminį arba kai eina su prijungiamuoju jungtuku ar kitu kokiu jungiamuoju žodžiu ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Už raisto gražus šilas, ištekinis.

Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo iš sudrožtų lentų paprasčiausios skobnys.

Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista pabėgėlių vaikams.

O liūtui, kad ir stipriam, per kvailumą teko bastytis iš vietos į vietų.

Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti.

Pastabos. 1. Skiriami net nederinamieji pažyminiai, kurie patikslina prieš pažymimąjį žodį esančius kitus pažyminius arba eina su prijungiamaisiais jungtukais.

Apynių likusios tik nuogos kartys, be lapų, be auksinių spurgų.

Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego.

Žiema, nors ir be sniego, jam suteikė daug malonumų.

2. Skiriamas net prieš pažymimąjį žodį esantis neišplėstas pažyminys, jei jis eina su prijungiamuoju žodžiu ir turi aplinkybės reikšmės atspalvį.

Nors ir primuštas, vilkas nešė ant nugaros lapę.

3. Išskiriami po pažymimojo žodžio einantys įvardžiuotiniai būdvardžiai, turintys kartojamųjų prielinksnių ar įvardžių.

Už jūrų, už marių, už mėlynųjų, yra, anūkėli, tokia salelė…

Jo jauteliai, jo palšieji, po pievelę šokinėja.

3.4. Išskiriami išplėsti ir neišplėsti po įvardžių einantys ir jiems priklausantys derinamieji pažyminiai, dažniausiai turintys aplinkybės reikšmės atspalvį.

Bet jam, neturinčiam klausos, nepavyksta išreikšti savo nuotaikos.

Bet jam, mokytam, ten rodytis netiko.

Pastaba. Aplinkybės reikšmės atspalvį turi ir todėl skiriami įvairūs (išplėsti ir neišplėsti, derinamieji ir net nederinamieji) prieš įvardį einantys ir jam priklausantys pažyminiai.

Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį.

Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti trečiaisiais metais.

Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji pasirodė svečiui nežemiškai rimta.

4. Kableliais išskiriamos savarankiškais žodžiais išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, turinčios prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Prasminį ir intonacinį savarankiškumą turi tos aplinkybės, kurias kalbėtojas nori pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei intonacija.

Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo.

Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti.

Įvažiuojant jauniesiems kieman, užgrojo muzika.

Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu.

Bet Jonukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebuvo noro.

Dažniau išskiriamos prieš tarinį einančios ir labiau išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės bei padalyvinės aplinkybės.

Pastabos. l. Savarankiškais žodžiais neišplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės kableliais nuo kitų sakinio dalių neskiriamos.

Atsisveikinę žmonės išsiskirstė į savo namus.

Puškėdamas, vaitodamas senis išlipo iš lovos.

Dirbant nereikia juokų daryti.

Sningant ar lyjant keliauti nemalonu.

2. Kableliais neskiriamos ir išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės bei padalyvinės aplinkybės, neturinčios prasminio ir intonacinio savarankiškumo, t. y. pabrėžtinai neatribojamos nuo kitų sakinio dalių ir neskiriamos pauzėmis bei intonacija.

Šuns kaklą apkabinusi verksi.

Jie dienai švintant keliasi.

Nustatykite paklaidas, padarytas gaminant detales.

3. Dažniausiai prasminio ir intonacinio savarankiškumo neturi ir todėl neskiriamos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, einančios po tarinio.

Išeisi tėvą baidydamas, pareisi duonos ieškodamas.

Miško žvėrims sunkiausia būna žiemai baigiantis.

Vaikai per balą brenda pasiraitę kelnes.

Tu parvažiavai rugius vežant.

4. Glaudžiai su tariniu esti sutapusios ir kableliais neskiriamos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, prasidedančios dalelytėmis, jungiamaisiais ar lyginamaisiais žodžiais.

Kai kas ir nieko nepadaręs ilsisi.

Motinai net pagalvojus apie tai rankos dreba.

Gudrus kalba tik reikalui esant.

Drebėjo jai širdis tartum pradedant piktą kokį darbą.

Dirbo ką galėdamas.

Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas patyrė daug visokių nuotykių.

5. Prasminis ir intonacinis dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių savarankiškumas dažnai nėra ryškus ir priklauso nuo to, kuriuos minties atspalvius kalbėtojas nori išryškinti. Net ta pati išplėsta dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė gali būti arba skiriama, arba neskiriama.

Pailsėsi, baigęs dirbti arba Pailsėsi baigęs dirbti.

Namiškiai jau buvo sugulę, tačiau, išgirdę neįprastą triukšmą, šoko iš lovų arba Namiškiai jau buvo sugulę, tačiau išgirdę neįprastą triukšmą šoko iš lovų.

Kadangi išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas dažnai priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti, jų skyrimas arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida. Klaida yra dalyvinę, pusdalyvinę ar padalyvinę aplinkybę sakinio viduje skirti tik iš vienos pusės.

5. Kableliais išskiriami kreipiniai, o jei kreipinys turi priklausomų žodžių, jis išskiriamas kartu su tais žodžiais.

Vai, kad, kūmule, širdį spaudžia, negaliu iškęsti.

Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.

Tylėk, neverk, mano mažas anūkėli.

Vainikėli žalių rūtų, kur aš tave dėsiu?

Pastabos. 1. Jei kreipinys yra sakinio gale, po jo dedamas sakinio galo ženklas.

Tik nepavėluok į mokyklą, Giedruti.

Ko jūs verkiat, seserėlės?

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

2. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Kilk, saulute, kilk, meilioji!

Dešimt karatų – dešimt mūsų meilės metų į tavo žiedą, mylimoji, aš dedu.

3. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai ir jaustukai atskiriami nuo kreipinio.

Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupins vainiką?

Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.

Su kreipiniu sutapę įvardžiai ir jaustukai yra skiriami kartu su kreipiniu.

Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.

Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams varginti!..

Tik nesiklaupk, o Prūsija, ant kelių.

6. Kableliais atskiriami sakinio dėmens reikšmę turintys teigimo ar neigimo žodžiai ir sakinio pradžioje esantys jaustukai, kai jie neturi emocinės reikšmės ir yra pasakomi ramia intonacija.

Taip, žemė čia gera.

Taip, aš norėjau su juo pasikalbėti.

Ne, tu nešnekėk.

Ne, Adomėlio jis neduos niekam nuskriausti.

Na, kaip tau patinka mūsų naujasis butas?

Ak, jis tik Mykoliukas!

7. Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai, jei jie nėra labai nutolę nuo viso sakinio minties.

Julei, matyti, patiko svečias.

Rodos, jau visi susirinko.

Žodžiu, tokio laimingo gyvenimo dar nebuvau turėjusi.

Dar užrašys, ko gero, jam Martyno prakaitą ir triūsą.

Jis, anot tėvo, geriausias žmogus.

Be giminių, susirinko ir artimiausi draugai.

Kur, po šimts pypkių, jis galėtų būti?

Kitą kartą, savaime aišku, aš nepadarysiu tokios klaidos.

Dėdės Martyno supratimu, laimingesnių žmonių negali ir būti.

Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė atsipeikėjo.

Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.

Įterptiniais žodžiais paprastai eina:

a) pasirėmimo ar žinių šaltinį rodantys žodžių junginiai: pasak jo (jų, jūsų, tėvo, tavęs…), anot jo, anot jo žodžių, jo žodžiais, jo žodžiais tariant, mano (tavo, mūsų…) supratimu, mano nuomone, mano žiniomis, spaudos duomenimis…;

b) kalbėtojo požiūrį rodantys žodžiai ir žodžių junginiai: aišku, žinoma, be abejo, suprantama, regis, matyti, matyt, rodos, atrodo, laimė, laimei, nelaimei, mūsų džiaugsmui, aiškus daiktas, galima sakyti…;

c) žodžiai ir žodžių junginiai, rodantys išskaičiuojamąją eilę, išskirtį ir kitokius nusakomųjų dalykų santykius: viena, pirma, antra, trečia…; be to, be kita ko, be jo (ko), išskyrus jį (ką)…; deja, beje, tiesa, ko gero, tarp kitko, kas be ko, šiaip ar taip, pavyzdžiui, žodžiu, vienu žodžiu, atvirkščiai, priešingai, maža to, negana to…;

d) kalbos pobūdį rodantys padalyviai ir padalyvinės konstrukcijos: atsiprašant, taip sakant, žodžiu sakant, atvirai šnekant, trumpai tariant, tarp mūsų kalbant, tiesą pasakius, kita vertus…;

e) sustabarėję emocinės reikšmės posakiai: dievaži, po galais, po šimts pypkių, gink Dieve…;

f) pašalines pastabas pasakančios veiksmažodžių asmenuojamosios formos: vadinasi, pasirodo, būdavo, girdi, sakysim, sako, žiūrėk, kalba, matau, tikiuosi…

Pastabos. 1. Dalis išvardytųjų žodžių gali eiti ir sakinio dalimis. Būdami susiję su sakiniu ir eidami sakinio dalimis, jie jokiais ženklais neskiriami.

Vadinasi, jis neateis ir Šis medis vadinasi ąžuolas.

Į vakarą, žiūrėk, susirinks lietaus ir Žiūrėk į vakarų pusę.

Jis, atrodo, norėjo kažką pasakyti ir Jis atrodo pavargęs.

Be draugų, susirinko ir kaimynai ir Jis gyveno be draugų.

2. Įterptiniais žodžiais nelaikomi išskaičiuojamojo gretinimo nerodantys prieveiksmiai pirmiausia ir visų pirma.

Pirmiausia norėčiau padėkoti už rūpestį.

Visų pirma reikia išmokti pamokas.

3. Veiksmažodžio bendratis palyginti įterptiniu žodžiu tampa tik prisijungusi priklausomą įnagininką su prielinksniu su.

Gyvenimas čia, palyginti su Vaciaus bloku, buvo tikras rojus.

Gyvenimas čia buvo palyginti geras.

4. Įterptiniais nelaikomi ir kableliais neskiriami šie žodžiai: išties, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso, veikiausiai, greičiausiai, tikriausiai, paprastai, apskritai, anaiptol, pagaliau, galų gale, esą, rasi, berods, atseit, destis, būtent, maždaug, galbūt, turbūt, antai, taigi, mat, gal, juk, štai, tarsi (reikšme lyg), tartum, tarytum, vis dėlto, šiukštu, vargu, vargu ar, tuo tarpu, šiuo tarpu, toli gražu.

Prieš atseit, destis, būtent kablelis rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dedamas ir dvitaškis.

8. Kableliais skiriamos priduriamai, tarsi mintį baigus ar pertraukus, pasakomos sakinio dalys, ypač tokios, kurios iš įprastos vietos nukeliamos į sakinio galą arba prasideda jungtukais.

Prisiminė kerdžius, kiek teko jam priekaištų prisiklausyti, kaltai ir visiškai nekaltai.

Braziai, nebegalėdami vieni apsidirbti, samdėsi berną, daugiausia lažo darbams.

Vieną kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia ranka.

Tas, nors ir atspiromis, bet turėjo dėdės klausyti.

9. Kableliu skiriamos jungtuku ir su sakiniu sujungtos išvadinės žodžių grupės ir atskiri žodžiai.

Mostelėsi ranka, ir iširo visa tvarka.

Paskaitau iš knygos, ir užtenka.

Klausyk manęs, ir bus gerai.

Pavargau beeidamas, ir gana.

Pasakysiu viską, ir tiek.

10. Kableliu skiriami lyginamieji šalutiniai sakinio dėmenys (turintys tarinį).

Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.

Pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis vargsiu, kaip mano protėviai vargo!

Tu stovėk čia, kalne Gedimino, kaip stovėjai nuo amžių senų.

Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto.

Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti.

Pastabos. l. Su lyginamuoju žodžiu einantys ir kartu su juo sustabarėjusį pasakymą sudarantys veiksmažodžiai kableliais neskiriami.

Viską padarė kaip reikia (gerai).

Žolės buvo kiek nori (daug).

Prisivažinėjo kiek tilpo (daug, užtektinai).

2. Sakinio dalimis einantys ir tarinio neturintys lyginamieji posakiai kableliais neskiriami.

Sąmyšiai ir nelaimės namuose ją nubaltino lyg vėlyvo rudens gruodas žolelę.

Nejučiomis Petras ir pats nori būti kaip tas senovės lietuvis.

Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą.

Ir nuo to karto Papievio Alena pasidarė man it kokia paslaptinga svajonė.

Adomėlis baigė penktus metelius ir buvo gudrus kaip senis.

Mano duktė tokio pat ūgio kaip ir jūs.

3. Neskiriamos lyginamosios sakinio dalys, einančios po aukštesniojo laipsnio būdvardžio ar prieveiksmio.

Loviai buvo ilgesni nei žmogaus ūgio.

Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.

Tėvui daugiau rūpėjo žvaigždėto dangaus paslaptys negu savo ūkis.

4. Skiriami ir tarinio neturintys lyginamieji posakiai, kai jie:

a) eina priedėliu,

Aplink jį, kaip žymiausių kaimo ūkininką, susėdę kaimynai.

Jis žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.

b) turi aiškinamąją reikšmę arba pasakomi kaip pridurtinės pastabos,

Medžiai stovi tylus, lyg daugel matę seneliai.

Ir taip jiems pasidarė ramu, lyg kokios didžios šventenybės susilaukus į savo būstą.

Taip abudu nusigando, lyg nuodininkai įėjus į jų namus.

Pakraščiais miško, kaip jaunosios per jungtuves, baltais rūbais pasipuošusios klestėjo ievos.

Kai lyginamojo posakio aiškinamoji ar pridurtinė reikšmė nėra ryški arba kai jis gali būti suprantamas ir kaip sakinio dalis, ir kaip dėmuo, jo skyrimas ar neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.

11. Kableliais skiriami šalutiniai sakiniai (šalutiniai sakinio dėmenys) nuo pagrindinių dėmenų ar žodžių, kuriems jie priklauso.

Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.

Kai aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę.

Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam, geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju.

Kol Andrius ėjo į mokyklą, niekas iš namiškių nemanė, kad jis veltui duoną valgo.

Išgirdę, kad tėvas grįžo, vaikai šoko iš lovos.

Pastabos. 1. Keli greta einantys to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kaip vienarūšės sakinio dalys, t. y. skiriami tada, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešpriešinis jungtukas.

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė, graži Lietuva.

Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

Šalutiniai sakiniai, sujungti sudedamuoju ar skiriamuoju jungtuku, vienas nuo kito neskiriami.

Mokiniai taip kalbės, kaip kalba visų dalykų mokytojai ir kokios kalbos jie iš mokinių reikalaus.

Autorius nedėsto tų dalykų, kurie visiems žinomi arba kurie nėra labai svarbūs.

1. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu kitu prijungiamuoju ar priešpriešiniu jungtuku, kablelio tarp jungtukų gali nebūti.

O kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave paganysiu.

Kažko jos dainai trūksta, bet ko trūksta, mes ir patys nežinome.

3. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką eina pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodžiai (ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra), kablelis dedamas tik prieš tuos žodžius, o prieš patį jungtuką nededamas.

Valstiečiai ėmė lankytis vieni pas kitus, ypač jei kokia nepaprasta žinia pasiekdavo jų pirkias.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad visada salinosi nuo manęs.

Aš norėjau jam padaryti paslaugą, juoba kad tai man visai nebuvo sunku.

4. Sustabarėję pasakymai su jungiamaisiais žodžiais kableliu neskiriami.

Nebuvo kas perspėja (perspėjančio žmogaus).

Pagaliau ėmė belsti kiek gali (iš visų jėgų).

Galėsi kiek nori (daug, užtektinai) prisiraškyti vaisių.

12. Kableliais vienas nuo kito skiriami jungtukais nesujungti sudėtinio sakinio dėmenys.

Nusigando lenkų kunigaikštis, veidas jo pabalo, miklios rankos sudrebėjo.

Krykšteli nendrynuose laukinė antis, galingai supliaukši uodega plėšrioji lydeka, vėl nustraksi grakštuolė stirna.

Prabėgs netrukus vasarėlė, užges aguonos pradalgiuos.

13. Kableliais skiriami sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti priešpriešiniais jungtukais o, bet, tačiau, pavieniais jungtukais tai, tad, todėl, tik… ir visokiais kartojamaisiais jungtukais.

Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė.

Mikas skubino nusivaryti kiaules arčiau sodžiaus, bet kiaulės jo nelabai klausė.

Jau lyg ir reikėtų ieškoti leidėjo, tačiau aš vis dar neskubu.

Vaikui valią duok, tai pats būsi nevalioj.

Aš rytoj savo vyrus sušauksiu, tad jie tau viską išklostys.

Kiškį žvėrys išrinko urėdu, todėl jam rūpėjo viso miško bėdos.

Ne močiutė giružėj šaukė, tik gegelė gailiai kukavo.

Ir saulutė daug skaisčiau nušvito, ir miesto trobos ne tokios jau rūsčios bebuvo.

Nei aš buvau daržely, nei aš skyniau rūteles.

Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, ar lelija lingavo?

Arba kiemą tegu pasausina, arba gerus batus duokite.

14. Tarp sakinio dėmenų, jungiamų pavieniais (nekartojamaisiais) jungtukais ir, ar, arba, nei, kablelis dedamas norint pabrėžti jų prasminį savarankiškumą.

Susitaisė mūsų ketvertas norinčių arklių pirkti, ir drožiame kažkur dešimt varstų už miestelio.

Žengi žingsnį aukštyn, ir viskas jau matyti į vakarus per ištisas tris mylias.

Toli, ten kažkur už kalno, už girios, sugriaudė, ar gal mums tik pasirodė, kad griaudė.

Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų.

Nuo įvairių balsų ir baisybių sukos drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn, pavirsdami akmenimis.

Po valandėlės prasiskiria aukšta Darjalo kalnų siena, ir prieš keleivio akis atsiskleidžia didingas ir kartu slėpiningas Kistyno tarpukalnės reginys.

Pastaba. Kai prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, sudėtinio sakinio dėmenys, sujungti pavieniais (nekartojamaisiais) jungtukais ir, ar, arba, nei, kableliais neskiriami, kaip neskiriamos ir atitinkamos vienarūšės sakinio dalys.

Vėjas šėlo ir jūra šniokštė.

Pakilo vėjelis, debesys išsisklaidė ir danguje sumirgo žvaigždės.

Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina.

Jos beklausant, man ima ašaros iš akių byrėti ir širdis taip nudžiunga, lyg pati motutė mane bučiuotų.

Jis girdi, kaip sušniokščia vėjas medžių šakose ir kaip į lapus subarbena stambūs lietaus lašai.

Maniau, kad karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko.

Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Kadangi sujungiamojo sakinio dėmenų prasminis savarankiškumas ne visada yra aiškus, kablelio dėjimas ar nedėjimas tarp jų prieš pavienius jungtukus ir, ar, arba, nei nelaikytinas skyrybos klaida.

15. Kableliais ir brūkšniais skiriami į tiesioginės kalbos sakinį įsiterpę ir po tiesioginės kalbos sakinio einantys autoriaus žodžiai.

– Na, tai dabar, Jonai, – tarė pasilenkęs prie manęs Simanas, – papasakok mums ką nors.

– Pasikurkime, dėde, ugnį, – tarė Adomukas žibančiom akelėm.

Pastabos. 1. Jei autoriaus žodžiai yra įsiterpę tarp dviejų atskirų tiesioginės kalbos sakinių, po autoriaus žodžių dedamas taškas ir brūkšnys.

– Na, to gero gali su kaupu gauti, – sutiko tėvas. – Namams dėl to menkas nuostolis.

2. Jeigu tiesioginės kalbos žodžiams skirti reikia dvitaškio, prieš įsiterpusius autoriaus žodžius dedamas kablelis ir brūkšnys, po autoriaus žodžių – dvitaškis ir brūkšnys.

– A jau, tėte, vis bijai, – šoko aštriau duktė: – tai palūkanos, tai kitas kas!..

3. Jei tiesioginės kalbos žodžiams skirti reikia klaustuko, šauktuko ar daugtaškio, tas ženklas prieš autoriaus žodžius kableliu nekeičiamas.

Sudėtinių sakinių skyrybos sunkumai – skyrybos taisyklės

Šiek tiek įvairesnė ir laisvesnė dabar yra skyryba sudėtinių sujungiamųjų sakinių, sujungtų pavieniais jungtukais ir, ar, arba, nei. Griežtų ribų nebelikę: kablelį galima dėti arba nedėti.

Norint pabrėžti tokių sakinių prasminį savarankiškumą, kablelis paprastai rašomas, pvz.: Nudundėjo nugrumėjo debesys, ir žemė sušvito lietaus išprausta. Dviratininkas pasuko į mišką, ar gal man tik taip pasirodė. Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais, arba mums reikės ieškoti kitų patalpų. Neturėjo jis sveikatos, turto, nei kas jam skubėjo padėti. Tačiau kai tokių sakinių prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, ypač kai jie turi kokį bendrą dėmenį, prieš išvardytuosius pavienius jungtukus kablelis paprastai nededamas, kaip nededamas, kai šie jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis, pvz.: Man diegė visą kūną, skaudėjo šonus ir sukos galva. Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino motina. Vėjas šėlo ir jūra šniokštė. Gal karvė išsimetė ar su arkliu kas atsitiko? Man bus bėdos arba tu nukentėsi. Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso to bus.

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyrybos taisyklės kur kas griežtesnės.

Kai sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo (kitaip – šalutinis sakinys) eina arba po pagrindinio dėmens (kitaip – pagrindinio sakinio), arba kartais prieš jį, šalutinis dėmuo atskiriamas kableliu – nesvarbu, ar būtų prijungtas jungtukais kad, jog, kai, kadangi, nes, jei(gu), nors… (a.), ar santykiniais įvardžiais kas, koks, -ia, kuris, -i, kelintas, -a… (b.), ar jungimo funkcijas atliekančiais prieveiksmiais, dalelytėmis kur, kada, kaip, kiek, kodėl, ar… (c), pvz.:

a. Šiandien taip šalta, kad kailinių reikia. Kad turėtų pinigų, paskolintų. Supratau, jog nieko nepešiu. Blogai, kai mokykloje paaugliui neįdomu. Kadangi prižadėjai, turėsi eiti. Apsivilk šilčiau, nes sušalsi. Jei nori, važiuok. Nors lyti nustojo, debesys nesisklaidė. (Šiuo atveju klystama retai; ypač prieš jungtukus kad, jog, nes kableliai padedami beveik visada. Dažniau negerai parašoma, kai šalutinis dėmuo eina priekyje arba kuris nors dėmuo yra trumpas. Taisytina: Kad turėtų pinigų paskolintų. Jei nori važiuok. Nors lyti nustojo debesys nesisklaidė. Blogai kai mokykloje paaugliui neįdomu – ir t. t.);

b. Pažiūrėsime, kas tu per paukštis. Ko aš noriu, niekur niekada nebus. Prašom pasakyti, kokie dabar muitų tarifai. Svarstau, kurią suknelę man vilktis. Paklausk, kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo, taip ir nepaaiškėjo. (Šiuo atveju apsirinkama gana dažnai, ypač jei pagrindinis arba šalutinis dėmuo yra trumpas arba šalutinis dėmuo eina priekyje: Pažiūrėsime kas tu per paukštis. Ko aš noriu niekur niekada nebus. Paklausk kuri (kelinta) dabar valanda. Kieno tas šuo taip ir nepaaiškėjo – ir t. t.);

c. Nebeatsimenu, kur jį esu matęs. Kada atostogausime, dar nežinau. Vaikas pajuto, kaip ašaros tvindo akis. Kiek jūs uždirbsite, dar neaišku. Pasakyk, kodėl sulaužei žodį. Ji abejoja, ar sugebės mokytis toliau. Ar kiekvienas jaučia tą patį, ką ir aš? (Šiuo atveju apsirinkama dažniausiai ir parašoma klaidingai: Nebeatsimenu kur jį esu matęs. Kada atostogausime dar nežinau. Kiek jūs uždirbsite dar neaišku. Ji abejoja ar sugebės mokytis toliau – ir pan.)

Kai kuriuose iš čia pateiktų sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti ir brūkšnys, ypač jei dėmenys trumpi, o minties šuolis staigus, pauzė ilga: Kad turėtų pinigų – paskolintų. Jei reikia – važiuok. Ko aš noriu – niekur niekada nebus. Kada atostogausime – dar nežinau.

Yra keli atvejai, kai kablelis prieš šalutinio dėmens jungiamąjį žodį nededamas:

a. kai prieš jungiamąjį žodį yra prielinksnis, kablelis rašomas prieš tą prielinksnį, pvz.: Skaitai šį eilėraštį ir prieš akis iškyla viskas, apie ką poetas rašo. Kur tas žaislas, dėl kurio susipešėte? Taip ir nepasiteiravome, iš kokio jis krašto. (Negerai, jei tokie sakiniai parašomi visai be kablelio: Taip ir nepasiteiravome iš kokio jis krašto – ir pan.);

b. kai prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra pabrėžiamieji arba tikslinamieji žodžiai ypač, nebent, juoba ar juo labiau, t. y. (tai yra) ar panašūs, kablelis dedamas prieš juos, pvz.: Upelis patvindavo, ypač jeigu užeidavo liūtys. Sutikti tai jį tikrai sutiksime, nebent jei traukinys vėluos. Darbo nevengiau, juo labiau kad buvau stiprus. Mama rūpinosi mane mokyti mandagumo, t. y. kad pavalgęs bent padėkočiau. (Nereta klaida – kablelis padėtas ne tik prieš tuos tikslinamuosius ar pabrėžiamuosius žodžius, bet ir prieš jungtuką, pvz.: Upelis patvindavo, ypač, jeigu užeidavo liūtys. Darbo nevengiau, juo labiau, kad buvau stiprus – ir pan.);

c. kai yra du vieno laipsnio šalutiniai dėmenys, sujungti sudedamuoju ir skiriamuoju jungtuku, prieš antrąjį dėmenį kablelio nereikia, pvz.: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba kurie čia gyvena nuo vaikystės. (Dažna klaida – kablelis padėtas: Džiaugiesi, kad jau atėjo savaitgalis ir, kad galėsi atsipūsti. Ieškojome tokių žmonių, kurie šiose vietose gimę ir augę arba, kurie (dar blogiau: …ir augę, arba, kurie) čia gyvena nuo vaikystės);

d. neskirtini kableliais jungiamieji žodžiai kas, koks, -ia, kur, kaip, kodėl ir pan., kai jie vieni sudaro šalutinį dėmenį ir eina po pagrindinio, pvz.: Kažkas langą išdaužė, bet niekas nežinojo kas. Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti koks. Dėjau, tik neatsimenu kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok kaip. Pyksta ant manęs ir nepaaiškina kodėl. (Netinka: Čiulbėjo paukštis, bet nebuvo matyti, koks. Dėjau, tik neatsimenu, kur. Sakai, jis paspruko, tai papasakok, kaip – ir t. t.)

Prieš kelis dešimtmečius jungiamieji žodžiai kas, koks, kur, kaip, kodėl ir pan. paprastai buvo skiriami net ir kai ėjo po pagrindinio dėmens. Kas paiso logikos, tam toks skyrimas buvo priimtinas: juk tai vis dėlto atskiras dėmuo ar bent atstojantis nebūtiną sakyti išplėtotą dėmenį. Tačiau čia nugalėjo ne sintaksinio ir prasminio, o intonacinio principo šalininkai. Eidami po pagrindinio dėmens, minėtieji jungiamieji žodžiai su pagrindiniu dėmeniu yra labai susiję, neatskirti pauzės.

Kai šie šalutinį dėmenį sudarantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai atsiduria prieš pagrindinį dėmenį, kablelis būtinas, nes ryškus intonacinis akcentas, aiški pauzė; pabrėžiant staigumą, tam tikrą praleidimą, minties šuolį, nebūtų klaida ir brūkšnys, pvz.: Kas, niekas nežinojo arba Kas – niekas nežinojo. Kur, neatsimenu arba Kur – neatsimenu. Kodėl, nepaaiškina arba Kodėl – nepaaiškina. (Skyrybos ženklo čia nepadėjus, sakinys arba būtų nesuprantamas, pvz.: Kas nieko nežinojo, arba reikštų ką kita, pvz.: Kodėl nepaaiškina?)

Šalutiniai dėmenys, įsiterpę į pagrindinį, kableliais išskiriami iš abiejų pusių, pvz.: Tikėjau tavimi, kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Trobelė buvo tokia sena, jog pati nežinojo, į kurį šoną virsti. Dabar, kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj, jeigu nelis, vešime šieną. Aš, nors dar mažas, daug ką supratau. Žinodami, kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė. Tiek, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai. Patikrinti, už kokius darbus pervestos lėšos, nebeįmanoma. Supratęs, apie ką bus šnekama, ruošiausi tarti žodį. Kiek pasvarsčius, ar verta to darbo imtis, buvo nuspręsta: verta! (Čia labai dažnos skyrybos klaidos: arba kableliai iš viso nepadedami, arba dažniausiai dedami tik iš vienos, paprastai iš antrosios pusės, kur ryški pauzė: Tikėjau tavimi kad esi nekaltas ir tave gyniau arba Tikėjau tavimi kad esi nekaltas, ir tave gyniau. Dabar kai šalis demokratiška niekas nebėra varžomas arba Dabar kai šalis demokratiška, niekas nebėra varžomas. Rytoj jeigu nelis vešime šieną arba Rytoj jeigu nelis, vešime šieną (šiame pavyzdyje vieną kablelį galima ir pateisinti, jeigu manysime, kad jungtukas jeigu nukeltas po prieveiksmio rytoj ir šis prieveiksmis priskirtinas šalutiniam dėmeniui). Žinodami kas jis per paukštis visi to žmogaus vengė arba Žinodami kas jis per paukštis, visi to žmogaus vengė – ir t. t.)

Kai įterpto šalutinio dėmens jungtukas eina po kito jungtuko, kablelis prieš antrąjį jungtuką gali būti ir rašomas (taip logiškiau), ir nerašomas (nes tarp tų jungtukų nėra pauzės), pvz.: Mus įspėjo, kad, jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (tokia skyryba patinka sintaksinio ir prasminio principo šalininkams) arba Mus įspėjo, kad jeigu penkias minutes pavėluosime, niekas mūsų nelauks (taip linkę skirti intonacinio principo šalininkai). Berniukas pasilenkė, bet, nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė arba Berniukas pasilenkė, bet nors ir kaip draugai jį ragino, akmens nepakėlė. Jeigu priekyje yra jungtukas o, kablelis prieš antrąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį nerašomas, pvz.: Ilgai tarėsi šeimininkai, o ką nutarė – nežinia.

Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio ir prieš jungtuką ar jungiamąjį žodį yra dar koks jungtukas ar dalelytė, kablelio niekur nereikia, pvz.: Jie nežinojo nei ko jų klausinės. Mums paaiškino ir kaip tą namą rasti. Gal tėtė nepyks net jeigu mes kiek patriukšmausime? (Kad ir menka klaida, bet nepageidaujama: Jie nežinojo, nei ko jų klausinės arba Jie nežinojo nei, ko jų klausinės. Mums paaiškino, ir kaip (arba ir, kaip) tą namą rasti. Gal tėtė nesupyks, net jeigu (arba net, jeigu) mes kiek patriukšmausime.)

Nemaža klaidų daroma skiriant bejungtukių sudėtinių sakinių dėmenis. Daug kas čia verčiasi vien kableliais – pamiršta dvitaškį, brūkšnį, kablelį ir brūkšnį, kabliataškį, kurie savo vietoje būtini.

Tarp bejungtukio sakinio dėmenų derinas dvitaškis, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose: pagrindiniai keliai valomi, tačiau dauguma slidūs. Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga. Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje. Ne veltui sakoma: darbas gėdos nedaro. (Net spaudoje kartais vietoj tokių dvitaškių dedami kableliai – skurdinama skyryba, pvz.: Panašiai yra kituose Lietuvos keliuose, pagrindiniai valomi, tačiau dauguma slidūs. Ne veltui sakoma, darbas gėdos nedaro – ir t. t.)

Brūkšnio tarp bejungtukio sakinio dėmenų reikia, kai antrasis dėmuo reiškia staigų minties šuolį (a.), ypač kai jungiamos kelios panašios dėmenų poros (b.):

a. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė. Žiūriu – lapė bėga. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti;

b. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

(Abiem atvejais suprastinantis skyrybą ir nepabrėžiantis kalbos ekspresyvumo kablelis vietoj brūkšnio čia nepageidaujamas. Netinka: Aš jam kalną pyliau, jis man duobę kasė. Žiūriu, lapė bėga ar net Žiūriu lapė bėga. Nebūk saldus, nuris, nebūk kartus, išspjaus ar net Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus ir t. t.)

Dvitaškio ir brūkšnio vartojimo ribos bejungtukiuose sakiniuose ne visada aiškios ar griežtos, bet galima naudotis tokiu patarimu: jei pirmas dėmuo pasako faktą, išvadą, o antras dėmuo tai paaiškina, paremia, nurodo to priežastį, geriau tinka dvitaškis, pvz.: Uždaryk duris: skersvėjis. Šeima skurdo: gaisras sunaikino visą turtą, o jeigu atvirkščiai: pirmas dėmuo pasako priežastį, antras – išvadą ar padarinį, geriau tinka brūkšnys: Skersvėjis – uždaryk duris. Gaisras sunaikino visą turtą – šeima skurdo.

Stiliaus sumetimais vengtini viename sakinyje du kiek skirtingas funkcijas atliekantys dvitaškiai arba brūkšniai, kai vieną jų lengva pakeisti kitu ženklu, pvz.: Šeimininkas išsibarė ir dar pridėjo: tik parodyk man jį: (= –) gaus jis nuo manęs. Supratau – (= 🙂 nelaikysiu liežuvio – baigsis blogai.

Retkarčiais bejungtukio sakinio dėmenys atskiriami kableliu ir brūkšniu: arba jie vienodai santykiauja su keliais kitais dėmenimis (a.), arba dėmenys labai atsiję (b.), arba tiesiog paliekamas po pirmos atkarpos būtinas kablelis (c):

a. Jau šalnos baigiasi, žydės alyvos, – lakštingala negali nečiulbėti (S. Nėris);

b. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – jam veja ir takai obelų apsnigti (J. Aistis);

c. Aš supratau, kad bus blogai, – turiu kuo greičiau slėptis.

Kabliataškis paprastai dedamas tarp tokių bejungtukio sakinio dėmenų, kurie turi kableliais skiriamų sakinio dalių arba kuriais pasakomos labai nutolusios mintys, dėmenys yra atsiję, pvz.: Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja; iškilo į dangų aukštai vieversiai, čirena, sparneliais plasnoja (Maironis). Daugiatūkstantinė minia klausėsi lyg apmirusi; kalbėtojo lygus, skardus balsas vis garsėjo ir garsėjo (A. Vienuolis). Ten apleistos pilys griūva ant kalnų aukštai; milžinų ten kaulai pūva, verkia jų kapai (Maironis). Miestai augo, plėtėsi, gražėjo; malonu buvo vakarais pavaikščioti po tokių miestų puošnias, ryškiai apšviestas gatves. Čia tik autoriaus valia, ar jis pasirinks kabliataškį, ar iš vieno sakinio darys du ir dės tašką.

Savotiški sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra tiesioginė kalba su į ją įterptais autoriaus žodžiais.

Tiesioginė, arba veikėjo, kalba skiriama nuo autoriaus kalbos dvejopai – dažniausiai brūkšniais, rečiau kabutėmis.

Skiriant brūkšniais, nors ta sistema ir nėra labai paprasta, klaidų padaroma nedaug, todėl taisyklių čia nepriminsime.

Dažniau klystama tiesioginę kalbą skiriant kabutėmis, nes dabartinis jaunimas daug ką ima iš anglų kalbos: ir pačių kabučių formą, ir jų vartojimo polinkius.

Atidaromosios ir uždaromosios anglų kabutės yra pakeltos į viršų, jų forma tokia: “…”, o lietuvių kalbos atidaromosios kabutės turi būti apačioje, uždaromosios – viršuje, ir jų forma tokia: „…“ (nors dėl šrifto gali būti ir kitokia).

Anglai net dialoguose vartoja tik kabučių sistemą. Jie uždaro kabutes prieš autoriaus žodžius ir vėl atidaro jas po jų, o autoriaus žodžių brūkšniais neišskiria.

Štai angliško dialogo pavyzdys iš William’o Golding’o “Lord of the Flies” („Musių valdovas“):

“Come on,” said Jack presently, “we’re explorers.”

“We’ll go to the end of the island,” said Ralph, “and look round the corner.”

“If it is an island –”

Lietuviai dialoguose vartoja brūkšnių sistemą, ir lietuviškai dialogo sakiniai atrodo šitaip:

– Eikim, – pagaliau tarė Džekas. – Juk mes žvalgai.

– Nueisim iki salos galo, – pasakė Ralfas, – ir už kyšulio apsidairysim.

– Jeigu čia sala…

Kabutes lietuviai vartoja ribotai – dažniausiai tada, kai veikėjo kalba įterpta į kito veikėjo kalbą (a.) arba įtraukta į autoriaus pasakojimą (b.), arba kai pati mintis veikėjo neištariama, tik turima galvoje (c):

a. – O tu, melagėle! Sakei: „Nemylėjau nė vieno ir nemylėsiu!..“ (Žemaitė);

b. – Žiūriu – ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs, klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėl?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereik… Laikykis sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – matušėle, aš knygą nupirksiu“. – „Nereik, vaikeli, man senoji paprasta… maža bematau“. – „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną <...> (Žemaitė);

c. „Kad jūs žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt“. (I. Simonaitytė).

Būdinga dalies spaudos darbuotojų klaida tokiais atvejais: vartoti angliškas kabutes, anglų kalbos pavyzdžiu be reikalo dėti jas prieš brūkšniais išskirtus autoriaus žodžius ir po jų. Kartais pagal anglų kalbos pavyzdį ne tose vietose, kaip įprasta lietuvių kalboje, sudedami ir kableliai, taškai. Pavyzdžiui, lietuviškai turėtų būti parašyta: Apžvalgininkai pabrėžia prezidento žodžius: „Taip darome ne tyčia, – sakė jis, – bet kad nėra kitos išeities“, o dažnai, daug ką imant iš anglų kalbos, negerai parašoma: “Taip daroma ne tyčia,” – sakė jis, – “bet kad nėra kitos išeities.” Kur į pasakojimą įterptas dialogas (žr. b. pavyzdį), dažnai tarp veikėjų frazių pamirštama padėti brūkšnį.

Vientisinių sakinių skyrybos pavojai – skyrybos taisyklės

Veiksnys nuo tarinio ir visa veiksnio grupė nuo tarinio grupės kableliais niekada neskiriama, nes veiksnys ir tarinys yra pagrindinės sakinio dalys, sudarančios sakinio gramatinį centrą, taigi labai susijusios, pvz.: Sužaliavusios lankos neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė keli vėliau išgarsėję inžinieriai. (Didelės klaidos: Sužaliavusios lankos, neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė, keli vėliau išgarsėję inžinieriai.)

Tačiau veiksnys nuo tarinio skiriamas (tik ne kableliu, o brūkšniu!), jeigu sudurtinio tarinio jungtis (paprastai yra) praleista arba yra ryški pauzė netikėtai veiksnį ir tarinį gretinant, o tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi, pvz.: Man darbas – tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė – štai kas jam buvo pavyzdys. Triskart šeši – aštuoniolika. Gyventi – tai ko nors siekti. Didelė klaida, kaip dabar neretai pasitaiko spaudoje, tokiais atvejais veiksnį nuo tarinio atskirti kableliu, ypač prieš dalelytes tai, štai (netinka Man darbas, tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė, štai kas jam buvo pavyzdys. Gyventi, tai ko nors siekti). Taip pat negerai, kai nededamas joks skyrybos ženklas Man darbas tai įkvėpimo šaltinis. Triskart šeši aštuoniolika. Gyventi tai ko nors siekti).

Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba, nei…, pvz.: Mokėkime ir dirbti, ir linksmintis. Ar pavyks, ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk, arba kitam netrukdyk. Nei mačiau, nei girdėjau (blogai, jei tokiu atveju kablelių nėra: Mokėkime ir dirbti ir linksmintis. Ar pavyks ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk arba kitam netrukdyk. Nei mačiau nei girdėjau).

Prieš nesikartojančius ir, ar, arba, nei… kablelis nededamas, pvz.: Neįžengiamuose šabakštynuose ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris ar kas nors kitas tai žinoti (šiame sakinyje du ar yra visiškai skirtingi). Prisėsk arba kiek prigulk. Neturiu tam noro nei laiko (klaidinga skyryba: Neįžengiamuose šabakštynuose, ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris, ar kas nors kitas tai žinoti. Prisėsk, arba kiek prigulk. Neturiu tam noro, nei laiko). Prieš arba dedamas kablelis, kai jis ne jungia, o aiškina, nurodo tapatumą: Opšrų, arba barsuką, ne visi yra matę.

Vienarūšės sakinio dalys prieš priešpriešinį jungtuką bet (kaip ir prieš o, tačiau) yra visada skiriamos, pvz.: Žinau, bet nesakysiu, o prieš sudedamąjį jungtuką bei (jis nesikartoja) niekada neskiriamos: Atėjo ir praėjo pavasaris bei vasara ir ruduo bei žiema. Mėgau skaityti romanus bei apsakymus. (Daug kas prieš bei kablelį be reikalo deda: Atėjo ir praėjo pavasaris, bei vasara ir ruduo, bei žiema. Mėgau skaityti romanus, bei apsakymus.)

Kableliais išskiriami kreipiniai, taip pat jų priklausomi žodžiai ir su kreipiniais sutapę įvardžiai, jaustukai, pvz.: Oi, kad, mamyt, viską žinotum! (Būtų klaida: Oi, kad mamyt, viską žinotum! arba Oi, kad mamyt viską žinotum!) Tu mano bėrasis žirgeli, ar nepailsi? Ai sesut, nė neklausk. O tu išdykėli, bus tau!

Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai ir posakiai: Jis, matyt, nebeateis. Laimei, lietus greit baigėsi. Mes, aišku, geriau padarysime. Jie, be abejo, išsigando ir, žinoma, paspruko. Matai, jis šiek tiek keistas. Tiesa, ar girdėjai naujieną? Aš, beje, buvau kviestas, deja, negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to, kartu baigė mokyklą – žodžiu, artimi bičiuliai. Viena, jūs turite darbą, antra, neblogai uždirbate. Atrodo, susitarėme. Aš, pavyzdžiui, taip nesielgčiau. Jos, būdavo, šoka ir šoka. Vadinasi, jie, atvirai šnekant, primelavo. Būtų klaida – o tokių klaidų pasitaiko – jų neišskirti arba skirti tik iš vienos pusės (negerai: Jis matyt nebeateis arba Jis matyt, nebeateis. Laimei lietus greit baigėsi. Mes aišku geriau padarysime. Jie be abejo išsigando ir žinoma paspruko. Aš beje buvau kviestas, deja negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to kartu baigė mokyklą – žodžiu artimi bičiuliai – ir t. t.)

Tačiau dar dažnesnės klaidos – skirti žodžius, kurie įterpiniais nelaikomi. Tai žodžiai išties, iš tiesų, iš tikrųjų, iš viso, greičiausiai, tikriausiai, veikiausiai, apskritai, paprastai, anaiptol, pagaliau, galų gale, esą, atseit, būtent, maždaug, gal, galbūt, turbūt, rasi („gal“ reikšme), tarsi („lyg“ reikšme), tartum, tarytum, taigi, mat, antai, štai, va, juk, juoba kad (arba juo labiau kad), vis dėlto, vargu ar, savo ruožtu, toli gražu. Šie žodžiai neišskiriami, pvz.: Išties (arba Iš tiesų) nežinojome. Iš tikrųjų buvo kitaip. Pelno gauta iš viso 3480 litų. Tikriausiai (arba Greičiausiai, veikiausiai) jie nebeatvyks. Apskritai jų darbu esame patenkinti. Aš paprastai keliuosi septintą. Anaiptol su juo nesusidėk. Pagaliau (arba Galų gale) prašvito. Jos esą pavargusios. Atseit jie nieko nežinojo. Esi atsakingas būtent tu. Uždirbsiu maždaug tūkstantį. Gal ką girdėjai? Galbūt dar spėsime? Jie turbūt tam nepritars. Rasi dar apsigalvosite. Man tarsi (arba tartum, tarytum) akmuo nuo širdies nukrito. Taigi darykime išvadas. Tu mat jaunesnis. Antai kur nuskrido. Štai ir ji! Va koks vabalas! Aš juk nieko nepadariau. To nesiimsiu, juoba kad (arba juo labiau kad) ir kitų reikalų turiu. Vis dėlto apsigalvojai. Vargu ar jis patikėjo. Aš savo ruožtu taip pat prisidėsiu. Žmonės toli gražu ne angelai. (Negerai: Iš tikrųjų, buvo kitaip. Tikriausiai, jie nebeatvyks. Apskritai, jų darbu esame patenkinti. Aš, paprastai, keliuosi septintą. Jos, esą, pavargusios (esą pavargusios yra sudurtinė forma, todėl skirti negalima). Atseit, jie nieko nežinojo. Ir t. t.) Ypač dažnai be reikalo išskiriama galbūt, turbūt, nes prieš keletą dešimtmečių šiuos žodžius kurį laiką buvo reikalaujama išskirti.

Prieš atseit, būtent kablelis rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dėtinas dvitaškis, pvz.: Prie apsimetėlio, atseit ligonio, prisėdo slaugė. Vienas tų prijaukintųjų, būtent šuo (arba kaip antai šuo), tapo tikru namų sargu. Aplankėme vietas, kur buvo garsios Lietuvos pilys, būtent: (arba kaip antai:) Vilnių, Kauną, Medininkus.

Bendratis palyginti nėra įterpinys ir kableliais neskiriama, o įterpiniu tampa ir yra skiriama tik prisijungusi įnagininką su prielinksniu su, pvz.: Jis palyginti dar nesenas, bet Jis, palyginti su kitais, dar nesenas.

Nemaža keblumų skiriant sudaro įvairios išplėstos sakinio dalys, ypač pažyminiai ir aplinkybės.

Išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, yra skiriami (a.), o einantys prieš pažymimąjį žodį ir neturintys kokios aplinkybės atspalvio, yra neskiriami (b.):

a. Mato ji sodą, pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys, pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių, nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė, žinanti, kas yra vargas. (Negerai: Mato ji sodą pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė žinanti, kas yra vargas.) Kablelių būtinumą čia rodo ir ryški pauzė tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio;

b. Mato ji pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje nusivylusių gyvenimu žmonių! Mano mama buvo žinanti, kas yra vargas, našlaitė. (Negerai: Mato ji, pilną žydinčių medžių, sodą. „Metai“ yra, pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje, nusivylusių gyvenimu, žmonių! Mano mama buvo, žinanti, kas yra vargas, našlaitė. Šiais atvejais netinka kablelis ir iš vienos kurios pusės, pvz.: Mato ji, pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys.) Kad čia nereikia kablelių, rodo ir pauzės nebuvimas tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio.

Tokia pat taisyklė taikoma skiriant ar neskiriant priedėlius, pvz.: 1882 metais gimė Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas (priedėlis eina po pažymimojo žodžio ir yra atskirtas), bet – 1882 metais gimė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė (priedėlis yra prieš pažymimąjį žodį, todėl neskiriamas).

Kableliais išskiriama vietos, laiko ar būdo aplinkybė, tikslinanti prieš ją einančią kitą vietos, laiko ar būdo aplinkybę, pvz.: Paupyje, prie žydinčių ievų, netoli brastos, būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį, kovo 5 d., 16 val., įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai, pakeltu balsu. (Negerai: Paupyje prie žydinčių ievų netoli brastos būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį kovo 5 d. 16 val. įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai pakeltu balsu).

Tačiau jeigu dvi šalia esančios aplinkybės nėra vienarūšės, kablelio nereikia, pvz.: Suomijoje po varžybų bendravome su jaunimu. Kitą dieną nuošalioje mūsų sodyboje visiškai netikėtai pasirodė girininkas (netiktų čia kablelis iš abiejų ar iš vienos kurios šalia esančios aplinkybės pusės: Suomijoje, po varžybų, bendravome su jaunimu. Kitą dieną, nuošalioje mūsų sodyboje, visiškai netikėtai, pasirodė girininkas). Dar didesnė klaida skirti aplinkybes, kurios nėra greta kitų aplinkybių ir nėra dalyvinės, padalyvinės ar pusdalyvinės, pvz.: Apsakyme rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas po kiek laiko atauga. Kartu su visais džiūgavau aš. (Negerai: Apsakyme, rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas, po kiek laiko, atauga. Kartu su visais, džiūgavau aš).

Skirtingai skirtina Dailininkė gimė Panevėžio rajone, Namiškių kaime ir stilistiškai gražesnis pasakymas su nesuderintais vietovių pavadinimais Dailininkė gimė Panevėžio rajono Nainiškių kaime.

Dabar duodama daugiau laisvės skirti ar neskirti išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes. Jeigu pabrėžiamas jų intonacinis bei prasminis savarankiškumas ir jos ryškiau pauzėmis, intonacija atribotos nuo kitų sakinio dalių, dažniausiai tikslinga skirti, pvz.: Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo. Skleisdamas salsvą kvapą, žydėjo jazminas. Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė, pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia.

Gali būti ir nelaikomas klaida parašymas Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško Veronika net stabtelėjo. Tačiau didelė klaida įterptas į sakinio vidurį išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti tik iš vienos pusės – paprastai iš antrosios, nes ten didesnė pauzė (negerai: Žaltys atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia. Visiems aišku, kad neplečiant gamybos, nedarbas tik didės. Paskutinį sakinį taisyklingai galima užrašyti dvejaip: Visiems aišku, kad, neplečiant gamybos, nedarbas tik didės arba, kaip dabar po jungtuko įprasčiau, Visiems aišku, kad neplečiant gamybos nedarbas tik didės.)

Vis dėlto kai be kablelių sakinys skaitytojui būtų neaiškus, išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti būtina, pvz.: Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas apsilankęs tėviškėje. (Ar nedelsdamas aprašė, ar nedelsdamas apsilankė? Tik autorius žino, kaip ten buvo. Taigi reikėjo rašyti arba Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas, apsilankęs tėviškėje arba Šį atsitikimą aprašiau, nedelsdamas apsilankęs tėviškėje.) Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake prezidentas štai ką pasakė. (Ar Irake buvo atlikti veiksmai, ar Irake pasakė? Greičiau buvo pirmas variantas, todėl reikėjo rašyti: Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake, prezidentas štai ką pasakė.) Pardavę savo ir mamos butus sostinėje sutuoktiniai nusipirko sodybą. (Ar butai sostinėje, ar sodyba? Būtų aiškiau: Pardavę savo ir mamos butus sostinėje, sutuoktiniai nusipirko sodybą. Dar geriau: Pardavę sostinėje savo butus, …)

Aplinkybe einantis vienas dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kableliu neskiriamas, pvz.: Išėjusi ji stabtelėjo. Sutemus įsižiebė žvaigždės. Rusų kalboje tokiais atvejais skiriama, todėl kai kas ir lietuviškai rašydamas čia be reikalo padeda kablelį (negerai: Išėjusi, ji stabtelėjo. Sutemus, įsižiebė žvaigždės).

Daug kas sunkiai suvokia, kada skirti ar neskirti lyginamuosius posakius.

Lyginamieji posakiai, neturintys tarinio, kableliais neskiriami, pvz.: Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Mantas kaip ant sparnų išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu lyg baltais patalais apklojo ežerą. Jausmai tarsi bangos virpino širdį. Ko dejuoji it dantį geliamas? (Rusų kalboje tokie posakiai skiriami; prieš keletą dešimtmečių mokyklinis lietuvių kalbos vadovėlis juos irgi reikalavo skirti, todėl ir dabar daug kas be reikalo skiria – rašo: Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą. Mantas, kaip ant sparnų, išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu, lyg baltais patalais, apklojo ežerą. Jausmai, tarsi bangos, virpino širdį. Ko dejuoji, it dantį geliamas?)

Tačiau lyginamieji posakiai, turintys tarinį (kitaip sakant, einantys sudėtinio sakinio šalutiniu dėmeniu), yra skiriami, pvz.: Mes kovojom, kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip, kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama, lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (Negerai: Mes kovojom kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje tartum oro ėmė trūkti; paskutiniuose dviejuose sakiniuose prieš lyg ir tartum būtų įmanomas ir brūkšnys.)

Pagrindiniai lietuvių kalbos skyrybos principai

Skyrybos principai (kitaip – pagrindai) nėra tokie ryškūs kaip rašybos, nes čia lemia daugiau veiksnių, todėl skyryba, apskritai imant, yra laisvesnė. Būna atvejų, kai galima skirti arba neskirti. Kartais galima skirti arba vienu skyrybos ženklu, arba kitu: pavyzdžiui, nėra labai aiškių ribų tarp kablelio ir kabliataškio, tarp dvitaškio ir brūkšnio vartojimo.

Šiaip jau lietuvių kalbos skyryba remiasi trimis pagrindiniais principais: sintaksiniu, kitaip gramatiniu; prasminiu, kitaip loginiu; intonaciniu, kitaip intonaciniu-pauziniu.

Pagal sintaksinį (gramatinį) principą skiriant reikia atsižvelgti į sakinio žodžių sintaksinius ryšius. Pavyzdžiui, išskiriami kreipiniai, įterpiniai, nes jie su sakiniu sintaksiškai nesusiję. Ir priešingai: niekaip negalima kableliu skirti veiksnį nuo tarinio, nes veiksnys ir tarinys yra sakinio gramatinis centras.

Remiantis prasminiu (loginiu) principu skyrybos ženklai sudėtini taip, kad tekstas būtų suprantamas, aiškus. Juk viena reikš Bausti, negalima atleisti!, o kita – Bausti negalima, atleisti! Arba dabar galima nebeskirti išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, bet jei susidaro dviprasmybė, jas skirti būtina: viena reikš Jiems susitikus, aikštėje pasigirdo orkestro garsai, o kita – Jiems susitikus aikštėje, pasigirdo orkestro garsai. Pamatę straipsnelio pavadinimą „Gražiausi vokiečiai“ tikimės, kad bus išvardyti gražiausi vokiečiai, bet jeigu ten aiškinama, kad vokiečiai kieno nuomone yra gražesni už kitų tautų žmones, reikėtų pavadinimo „Gražiausi – vokiečiai“.

Taikant intonacinį principą svarbu sakinio intonacija, pauzės. Paisydami intonacijos, sakinio gale rašome arba tašką (taško nerašome tik po antraštės), arba klaustuką, arba šauktuką (parašyti klaustuką ar šauktuką ne vienas pamiršta). Įterpinius skaitome žemesniu, neakcentuotu balsu. Pauzė paprastai daroma ten, kur ir pagal sintaksinį ar prasminį principą reikėtų dėti skyrybos ženklą. Tačiau intonacijos ir pauzių negalima suabsoliutinti ir jas visur žymėti skyrybos ženklais. Pavyzdžiui, sakinyje Drauge su parskrendančiais paukščiais atgijo ir stiprėjo naujo gyvenimo viltis grupė Drauge su parskrendančiais paukščiais intonaciškai ir pauze yra atskirta, bet sintaksinio ir prasminio pagrindo ją skirti nėra, todėl kablelio nereikia. Arba įterptų į sakinį išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių gale būna ryški pauzė, todėl daug kas klaidingai deda kablelį tik ten, o reikėtų išskirti kableliais iš abiejų pusių arba visiškai neskirti: Gera žinoti, jog tau suklupus, draugai atskubės padėti taisytina į Gera žinoti, jog, tau suklupus, draugai atskubės padėti arba – kaip įprasčiau po jungtuko – Gera žinoti, jog tau suklupus draugai atskubės padėti.

Norminė skyryba padeda geriau suvokti tekstą, išryškinti įvairius minčių niuansus. Meninėje kalboje, kur stengiamasi perteikti ir emocijas, skyryba gali būti individualesnė, savitesnė.

Daugelis skyrybos ženklų įvairovę kažkodėl retai prisimena – dažniausiai vartoja tik kablelį (tuo jie panašūs į savamokslį, pramokusį skambinti fortepijonu vienu pirštu). Visada reikėtų pagalvoti, kur vietoj kablelio geriau tiktų ar net būtinas kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys ar kokie kitokie ženklai.

Lietuvių kalbos normintojai Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, studijavę Rusijos universitetuose, skyrybą daugiausia tvarkė pagal rusų kalbos pavyzdį, nors aklai nekopijavo. Dabar labiau veikia Vakarų Europos kalbos, kur skyryba kitokia, pavyzdžiui, ten dažniausiai neskiriami šalutiniai sakiniai, todėl ir lietuvių raštuose nusižengimų skyrybos normoms daugėja.

Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos normas galima pasitikrinti N. Sližienės ir A. Valeckienės parengtoje knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1992) ar bent jau „Lietuvių kalbos žinyne“ (2000), „Mokomajame lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyne“ (2003).