Lietuvos ekonomikos apžvalga 1990-2006 (bvp, bnp, infliacija, nedarbas)

Įvadas

Po TSRS žlugimo Lietuvoje įvyko daug dramatiškų pokyčių, kuriems būdinga: 1) ryški infliacija ir kainų struktūros pasikeitimas, sąlygotas kainų konvergavimu į pusiausvyrą ir resursų brangimu, 2) žymus BVP sumažėjimas, iššauktas ekonomikos valdymo sistemos pasikeitimų, susiklosčiusių ekonominių ryšių praradimu ir šių aplinkybių sąlygota restruktūrizacija, 3) biudžeto deficito augimas, apspręstas nemažėjančiais socialiniais poreikiais ir sumažėjusiomis pajamomis dėl BVP smukimo ir kt.

Lietuvos ekonomika pirmaisiais nepriklausomybės metais patyrė daug nuosmukių ir krizių, tačiau valstybė, besimokindama iš savo klaidų ir įgydama daugiau patirties šalies ekonomikoje, priiminėjo vis tikslesnius ir teisingesnius sprendimus bei įstatymus, dėl to ekonomika mūsų šalyje per pastarąjį dešimtmetį sparčiai kilo. Ypač ekonomika Lietuvoje sparčiai vystosi pastaraisiais metais. Lietuvos ekonomikos augimas bus stabilus ir išliks gan spartus, daugės dirbančiųjų ir augs jų gaunamas darbo užmokestis, gerės įmonių finansiniai rodikliai, jeigu valstybė ir toliau stengsis priiminėti palankius ekonominius sprendimus. Ekonomikos augimą nuolat lydėjo gerėjanti gyventojų finansinė padėtis, besitęsianti jau pastaruosius septynerius metus.

Pagrindinis mūsų tikslas yra apžvelgti 1990-2006m. Lietuvos ekonomikos būklę, pagrindinius ją įtakojančius rodiklius.

Pagrindiniai uždaviniai:

  • išsiaiškinti kokie yra pagrindiniai ekonomikos būklę įtakojantys veiksniai;
  • gauti informacijos apie ekonomikos būklę įtakojančius veiksnius;
  • išanalizuoti turimą informaciją apie ekonomikos būklę įtakojančius veiksnius ir perteikti ją diagramomis, lentelėmis
  • išsiaiškinti kaip, kada ir kodėl kito pagrindiniai ekonomikos būklę įtakojantys veiksniai.

1. Bendrasis vidaus produktas ir bendrasis nacionalinis produktas

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje. Kitaip, BVP – pajamos, gautos šalies viduje (kai neapskaitomas ekonominių užsienio ryšių saldas). Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui.

Ekonominėje geografinėje praktikoje svarbiausiu vystymosi lygio rodikliu yra BVP vienam gyventojui.

(Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendras_Vidaus_Produktas> [žiūrėta 2007-12-27])

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos.

BNP yra skaičiuojamas 3 metodais:

pagal išlaidų srautą

pagal pajamų srautą

gamybos metodas: BNP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė.

(Prieiga per internetą:<http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendrasis_nacionalinis_produktas>[žiūrėta 2007-12-27])

BNP – bendrasis nacionalinis produktas – tai vienas iš rodiklių, apibūdinančių šalies gamybos apimtį.

BNP – tai visų baigtinių prekių ir paslaugų,

pagamintų per tam tikrą laikotarpį, kainų suma.. Baigtinė prekė ar paslauga yra skirta galutiniam vartojimui, t.y. ši prekė nenaudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti.

Skaičiuojant BNP nėra įtraukiama tarpinio produkto vertė. – t.y. vertė prekės ar paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.Taip daroma norint išvengti pakartotino vertės skaičiavimo. Tarpinis produktas – tai prekės ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.

Norėdami palyginti atskirų metų BNP apimties rodiklius, turime atsižvelgti į kainų kitimo poveikį. Tokiu atveju naudojamos bazinių metų kainos. BNP, apskaičiuotas bazinių metų kainomis , vadinamas raliuoju BNP. Tokio BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį reiškia ekonominį augimą. BNP apimties apskaičiavimas einamųjų metų kainomis vadinamas nominaliuoju BNP.

(Prieiga per internetą: http://www.moku.lt/darbai/moku.lt-makroekonomika [žiūrėta 2007-12-27])

BNP, BVP ir BVP vienam gyventojui analizė

Lietuvos BVP 1990 – 2006m, mln. Lt. (Lietuvos statistikos metraščių duomenimis)

Kaip matome iš pateiktos diagramos (1.1.1 pav.) Lietuvos bendrasis vidaus produktas augo nuo 1990m iki 1996m, tačiau 1997m jis sumažėjo ir iki 2000m. kilo lėtai. Sparčiausiai bendrasis vidaus produktas augo 2006m. Tokį BVP augimą lėmė:

spartus Lietuvos įmonių plėtimasis ir vystymasis;

gausios investicijos, bei lengvos sąlygos gauti paskolas;

naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų suradimas;

produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje;

naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas.

pav. BVP vienam gyventojui 1990-2006m, Lt (Lietuvos statistikos departamento duomenys)

Kaip matome iš 1.1.2 pav. BVP vienam gyventojui kito priklausomai nuo 1.1.1 pav. pateiktų duomenų. Lietuva pagal BVP vienam gyventojui iš 192 šalių užima 48 vietą. Tai nėra labai blogas rezultatas. Palyginus su Somaliu, kuris užima paskutinę vietą, Lietuvos BVP vienam gyventojui yra labai aukštas, tačiau valstybė užimanti pagal BVP vienam gyventojui pirmą vietą (t.y. Liuksemburgas) Lietuvą lenkia labai ženkliai. Lietuvą nelabai ženkliai, bet lenkia ir kaimynai latviai bei estai, taip pat Lietuva atsilieka pagal šį rodiklį ir nuo Lenkijos. Tačiau Lietuva lenkia tokias Europos valstybes kaip Rumunija, Bulgarija, Baltarusija, Makedonija.

Lietuvos BNP, mln. Lt (Lietuvos statistikos departamento duomenys)

Išanalizavę diagramą (1.1.3 pav.) galime teigti, kad Lietuvos BNP nuolat augo. Ypatingai augo 2005m. Tai lėmė padidėjęs eksportas, investicijos.

2. Infliacija

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija (kainų mažėjimo procesas). Paprastai defliacija būdinga pokarinio laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta krizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.

Infliacinių procesų pagrindinės priežąstys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.

Bendrojo kainų lygio augimas mažina pinigų perkamąją galią, tai reiškia, jog už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti vis mažiau prekių.

Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios.

Infliacijos lygis išreiškiamas kainų indeksu. Kainų indeksas – tai santykis tarp atskirų prekių kainų tam tikru laiko momentu su tų pačių prekių kaina ankstesniu laiko momentu. Ankstesnis laiko momentas vadinamas baziniais metais.

(Prieiga per internetą: <http://finansai.tripod.com/infliacija.htm>[žiūrėta 2007-12-27])

2.1 Infliacijos lygio Lietuvoje analizė

Metai 1996 1998 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Infliacijos lygis, % 24,6 5,0 0,9 1,3 0,4 -1,1 1,1 2,7 4,5

2.1.1 pav. Infliacijos lygis Lietuvoje % (Lietuvos statistikos metraščių duomenys)

Infliacijos lygis Lietuvoje nuolat keitėsi. Nuo 2000m jis sparčiai mažėjo, 2003m netgi buvo defliacija, tačiau 2004m infliacija vėl pradėjo kilti ir kylo iki pat 2006m. Štai veiksniai įtakoję augančią Lietuvos infliaciją įvairiais metais:

netikėtas kainų augimas, kuris mažiną vartojimą

vartojimo augimas, kuris kelia kainas

deficitinis valstybės biudžetas (valstybės išlaidos viršija pajamas)

valstybės bankuose esančių rezervinių pinigų reguliavimas (nustačius mažesnį privalomą bankuose laikomų pinigų rezervą padidėja pinigų multiplikacija, ūkyje atsiranda „papildomi“ pinigai ir padidina infliaciją)

importuojamų prekių, o ypač žaliavų kainų augimas

ilgalaikis neigiamas mokėjimo balansas (smunka nacionalinės valiutos kursas, todėl didėja importuojamų prekių ir paslaugų kainos)

ūkio recesija (smunkant darbo našumui auga produkcijos kaina)

3. Nedarbas

Nedarbas – socialinis reiškinys, kai darbingas asmuo neturi darbo. Nedarbu nelaikomi atvejai, kai darbo neturi nepilnamečiai, pensininkai, dirbti negalintys invalidai ir kai nedirba žmonės, turintys pakankamai turto ar nedarbinių pajamų, iš kurių gali pragyventi.

Nedarbas siejasi su asmens ir jo šeimos negebėjimu apsirūpinti pirmos būtinybės (maistas, drabužiai ir t.t.) ir kitokiomis prekėmis, apmokėti būstą, komunalines paslaugas, vaikų ir/ar savo mokslą, pramogas. Finansinis nepajėgumas siejasi ir negalėjimu apmokėti gydymo paslaugų, susijusi sveikatos draudimo nebuvimu, negalėjimu apsidrausti nuo nelaimių.

(Prieiga per internetą:< http://lt.wikipedia.org/wiki/Nedarbas >[žiūrėta 2007-12-27])

Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoka, pirmiausiai turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 1999 m. pabaigoje mūsų šalies gyventojų buvo 3700tūkstančių. Žinoma, absoliutus skaičius mažai ką ir tepasako apie tokius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės gali ir nori dirbti. Todėl mokslininkai ir praktikai bando smulkiau analizuoti gyventojų skaičių Tarptautinė darbo organizacija gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgius aktyvius ir neaktyvius.

Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t,y turėti darbą, ir būti bedarbiai.užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės forma įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys. Be darbiai, darbingi asmenys kurie neturi darbo, bei aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.

(Prieiga per internetą:< http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_nedarbas>[žiūrėta 2007-12-27])

a) dirbantys už atlyginimą a) neturintys darbo, a) moksleiviai ir studentai, laikantys

visą ar ne visą darbo laiką teikiančio pajamų dieninio mokymo įstaigas.

b) laikinai nedirbantys dėl b) ieškantys darbo b) asmenys, gaunantys

senatvės,

ligos, atostogų; dirbantys besikreipiantys į lengvatines ar invalidumo

pagal specialų grafiką; įdarbinimo įstaigą, pensijas;

besimokantys, streikuojantys. tiesiog į darbdavius. c) namų šeimininkės ir asmenys,

c) dirbantys savarankiškai. c) pasiruošę dirbti. prižiūrintys vaikus;

d) netekę vilties rasti darbą ir jo nebeieškantys;

e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti.

3.1 pav. Gyventojų skirstymas pagal užimtumą

Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingumo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo.

3.1 Nedarbo lygio Lietuvoje analizė

Metai 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006
Nedarbo lygis, % 13,2 14,6 16,4 17,4 13,8 12,4 11,4 8,3 5,6

Atkūrus nepriklausomybę, perėjus į rinkos ekonomikos sąlygas, gyventojų užimtumas pasikeitė. Dirbančių gyventojų kasmet pradėjo mažėti. Pertvarkant pramonę, žemės ūkį, statybų industriją, įgyvendinant privatizaciją, buvo atleidžiami apskaitos ir planavimo specialistai, vyresnio amžiaus žmonės ir kt. Pradėjus reformuoti ekonomiką, daug žmonių pradėjo dirbti neoficialiai, žymiai sumažėjo dirbančiųjų pramonėje, o padaugėjo paslaugų sferoje. Didelis nedarbas buvo 2000-2001m, tam įtakos turėjo Rusijos krizė. Tačiau nuo 2002m. nedarbo lygis Lietuvoje vis mažėja, mūsų nuomone tam daug įtakos turėjo atsigavusi statybos pramonė, taip pat ir išsiplėtusi paslaugų sfera. Galima pastebėti, kad šiais laikais išsilavinimas daug ką reiškia, kuo geresnis išsilavinimas tuo mažesnė bedarbystė.3.2.1 pav Nedarbo lygis Lietuvoje % (Lietuvos statistikos metraščių duomenys)

Tiesioginės užsienio investicijos

Tiesioginės užsienio investicijos – tai iki tam tikros datos sukauptos tiesioginės užsienio investicijos, kurios rodo realią laikotarpio pradžios tiesioginių užsienio investicijų būklę.

Tiesiogine užsienio investicija pagal Tarptautinio valiutos fondo metodiką, Europos Sąjungos statistikos tarnybos bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) metodinius nurodymus yra laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai finansiniai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginės investavimo įmonės.

Tiesiogines užsienio investicijas sudaro:

Tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti nuosavo kapitalo dalis

Reinvesticijos – tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti pelno (nuostolio) dalis, ataskaitiniu laikotarpiu nepaskirstyta dividendų formą, o likusi įmonėje.

Tiesioginio užsienio investuotojo investavimo įmonei suteiktos ilgalaikės ar trumpalaikės paskolos. Paskolos, gautos Lietuvos valstybės vardu ir su valstybės garantija, nėra tiesioginės užsienio investicijos.

Kitas įmonės kapitalas – tai tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės prekybos skolos, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, privilegijuotos akcijos, nesuteikiančios teisių į turtą likviduojant įmonę, palūkanos už paskolas, skolos vertybiniai popieriai ir t.t.

(Lietuvos Statistikos metraštis 2006, statistikos rinkinys, Vilnius, p.410)

4.1 Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų analizė

Metai 1997 1998 1999 2003 2004 2005
Tiesioginės užsienio investicijos, mln.Lt 2801,23 4162,47 6501,19 13183,80 13699,41 16192,56

4.1.1 pav. Tiesioginės užsienio investicijos mln.Lt (Lietuvos statistikos metraščių duomenimis)

Kaip matome iš 4.1.1 pav. tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje nuolat augo ir dar vis auga. Daugiausia lėšų 2005m. yra investavę Danijos(15,2% visų tiesioginių užsienio investicijų ), Švedijos (15,0%), Vokietijos (11,4%), Rusijos (8,4%) investuotojai. Tokį tiesioginių užsienio investicijų didėjimą lėmė palankios verslo sąlygos Lietuvoje. 2005 m. kovo 31 d. duomenimis, 32,8 procento visų tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje sudarė investicijos į apdirbamąją pramonę, į didmeninę ir mažmeninę prekybą – 14,7 procentų, į finansinio tarpininkavimo veiklą – 14,4 procento, į transporto, sandėliavimo ir nuotolinių ryšių veiklas – 13,3 procento.

(Prieiga per internetą:< http://www.lbank.lt/news/pg.dll?lng=LT&did=1095 >[žiūrėta 2007-12-27])

Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui Lt. (Lietuvos statistikos metraščių duomenys)

Kaip matome iš 4.1.2 pav. Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui taip pat nuolat auga, kadangi didėja bendros tiesioginės užsienio investicijos tai nenuostabu, kad auga ir tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui.

Palyginus su kitomis šalimis tokiomis kaip Vokietija, Prancūzija bei Didžioji Britanija, tai Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos ženkliai atsilieka, tačiau palyginus su rytų šalimis, tai Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos auga bene sparčiausiai ir yra vienos iš didžiausių.

Išvados

Išanalizavę pagrindinius ekonomikos būklę įtakojančius rodiklius galime teigti, kad 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo sąnaudų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pokyčiai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizavimą. Taigi galime drąsiai teigti, kad Lietuva 1990-1994m patyrė ekonominį nuosmukį.

1995-1998m. Lietuvos Ekonomika atsigavo ir kilo, didėjo ir BVP ir BNP, mažėjo nedarbas, infliacija, augo tiesioginės užsienio investicijos. 1998-1995m. Lietuvos ekonomikos pakilimo metai.

Nuo 1999 iki 2001m Lietuva vėl patyrė nuosmukį, kuriam labai didelės įtakos turėjo Rusijos krizė. Tačiau 2001m Lietuvos ekonomika pradėjo atsigauti, sumažėjo nedarbas, infliacijos lygis, padidėjo vidutinis mėnesinis atlyginimas, šis pakilimas tęsėsi iki pat 2006m.

Taigi kaip matome Lietuvos ekonomikos būklė nuo 1990m iš tiesų ženkliai pagerėjo ir vis dar gerėja, tam įtakos turėjo daugybė priežasčių, kurias stengėmės išvardinti šiame referate.

Literatūra

Blanchard O. Makroekonomika.. -Vilnius, 2007

Lietuvos statistikos metraštis 2006. – Vilnius, 2006

Lietuvos statistikos metraštis 2005. – Vilnius, 2005

Lietuvos statistikos metraštis 2003. – Vilnius, 2003

Lietuvos statistikos metraštis 2002. – Vilnius, 2002

Makroekonomika. – Kaunas, 2005

http://www.euro.lt/lt/naujienos/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/naujienos/285/

http://finansai.tripod.com/infliacija.htm

http://lt.wikipedia.org/wiki/Infliacija

http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1024

http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendras_Vidaus_Produktas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Bendrasis_nacionalinis_produktas

http://www.moku.lt/darbai/moku.lt-makroekonomika

http://lt.wikipedia.org/wiki/Nedarbas

http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_nedarbas

http://www.lbank.lt/news/pg.dll?lng=LT&did=1095

Globalizacija. Globalizacijos samprata, formos, teigiamos ir neigiamos savybės

 

Įvadas

Globalizacija kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, mokslo ir technologijų pažanga augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonomikos augimui. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. globalizacija yra neišvengiamas procesas – kurio vis tiek nesustabdysi, todėl geriausia kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.

1.Globalizacijos samprata

Ekonomikos globalizacija – tai sudėtinga, turinčia daug įvairių aspektų problema. Ji pastoviai skatina daugybės naujų mokslinių diskusijų atsiradimą. Todėl šiandien yra labai daug nuomonių apie globalizaciją ir ją tiesiog neįmanoma paprastai, vienareiksmiškai apibūdinti. Ji sukuria daugybę problemų, kurios keičia visuomenę ir kurios vadiname globalinėmis pasaulio problemomis. Kitą vertus, globalizacija dar naudojama apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint omeni didejanti ūkį ir visuomeninę integraciją, bei intesyvejančius savitarpio ryšius.
globalizacija – šiuolaikinis transportas ir ryšio priemonės bet kokios šalies rinką daro atvirą įvairioms prekėms, paslaugoms bei kitiems ekonominiams ištekliams. Beveik visų šalių išvežamos ir įvežamos produkcijos poreikį didina tarptautinis darbo pasidalijimas. Dideliam, įvairių kompanijų skaičiui pasaulis tapo vieninga rinka, o prekių eksportas ir importas tapo sistematine operacija. Nacionalinės ekonomikos vis labiau persipina tarpusavyje regioniniame ir tarptautinis ūkis tampa dar vieningesniu kompleksu. Išsivysčiusios šalys skiria mokslo, darbo, o ne gamtos ištekliams bei jų panaudojimui. Tai žymiai sumažina gamtos išteklių panaudojimo poreikį. Šiandien ūkio ir pramonės produkcijos dalis pasaulinėje prekyboje žymiai mažėja.
Sparčiai auga tarptautinių technologijų mainai. Didelis ekonominės informacijos kiekis ir jos lengvas pasiekiamumas kartu su vis pigesniomis transporto ir ryšio priemonėmis tapo galingu tarptautinio kapitalo judėjimo varikliumi. Taip transnacionalinės kompanijos, turėdamos naujos informacijos visose pasaulio šalyse, turi galimybę steigti savo kompanijos filialus bei įmones, sekmingai dirbti, ir keistis informacija.

1.2 Kam naudinga globalizacija
Pagrindinės ekonomikos globalizacijos procesas yra didžiosios industrinės valstybės, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė prekybos organizacija, Pasaulio bankas, vaidinantys svarbų vaidmenį šiame procese. Nepaisant teigiamų globalizacijos rezultatų, negalima nepastebėti taip pat nemažų problemų, kurios atėjo su šiuo procesu. Bene viena dažniausiai pasitaikančių apraiškų, surišta su globalizacija, yra tai, kad šis procesas tik remiasi technologija, ekonomika. Jis nėra surištas nei su bet kokiomis aukštesnėmis vertybėmis, nei su morale. Dėl to nereikia stebėtis, matant, kad visuose globalizacijos paliestuose kraštuose vyksta korupcija: suktybės, vagystės, išnaudojimas ir neretai žmogaus teisių laužymas. globalizacija domisi technologija, bet neskiria dėmesio kultūrai ir jos vertybėms. Vertybės, kultūra, žmogaus teisių gerbimas priklauso ne nuo technologijos, bet nuo tautų ir individų, kuriose visa tai formuojasi.

1.3 Charakteristika

Pagrindinės globalizacijos charakteristikos yra šios:
 Judrumo
 Judėjimas
 Kalbinės
 Vietos reikšmės nykimas
 Greitis
 Laiko svarba
 Visuotinumas

Judrumo: didėjimas, plėtra: ištekliai, subjektai, kurie anksčiau buvo laikomi susietais tik su konkrečia geografine ar fizine vieta, tampa judrūs. Informacinės duomenų bazės, anksčiau buvo sietos tik su konkrečia materialia laikmena.
Judėjimas: išteklių perkėlimas tarptautiniu mastu iš vienos vietos į kitą. Globalizuotame pasaulyje sėkmingai juda ne tik informacija, žinios, materialiniai, finansiniai, žmogiškieji ištekliai, bet ir technologijos, idėjos, patirtis, kultūrinės, dvasinės bei kitokios vertybės, kurios gali būti panaudojamos kituose žemynuose ar pasaulio dalyse.
Kalbinės: kas kart labiau mokomasi užsienio kalbų arba komunikacija tampa paprastesnė profesionalių vertėjų, ir kitokių vertimo programų pagalba, taip pat įsigalint kelioms pagrindinėms kalboms kurių mokėjimas leidžia sėkmingai veikti visame pasaulyje
Vietos reikšmės nykimas: Informacinės technologijos procesai kaip skaitmenizacija bei interneto plėtra leidžia pasiekti vis daugiau išteklių, subjektų nepriklausomai nuo jų buvimo vietos; ieškančiam asmeniui nebūtina keisti savo fizinę vietą, norint pasiekti norimus dalykus. Nusipirkti norimą daiktą ar paslaugą nebūtina kur nors eiti ar net važiuoti: virtualaus pasaulio teikiamos galimybės nepaprastai išplečia apsirūpinimą materialiais bei kitokiais pragyvenimo šaltiniais, medžiagomis bei kitais dalykais.
Greitis: judėjimo greitis nuolat didėja; anksčiau vandenyną perplaukti buvo galima per keletą dienų – dabar – per kelias valandas viršgarsiniu lėktuvu. Be to kroviniai, prekės tarptautinio transporto dėka vis greičiau pasiekia savo adresatą.
Laiko svarba: ir jos didėjimas: vis labiau įsigali nuostata laikas – pinigai, reiškianti, kad operatyvi veikla, greitai reaguojant į kokius nors įvykius, kainuoja daugiau, jei norima sureaguoti greičiau, be to delsimas tiek ekonomine, tiek ir kitokia prasme gali atnešti didesnius nuostolius, jei nepagrįstai delsiama veikti.
Visuotinumas: globalizacija apima visas gyvenimo sritis – tiek visuomenės, tiek atskiro individo, įvairių organizacijų, veiklos sričių bei sektorių gyvenimą. Procesas vyksta visame pasaulyje – visuose jo kontinentuose ir visose valstybėse.

1.4 Formos

globalizacija išskiria keletą pagrindinių formų:
• Ekonominė globalizacija – tarptautinės prekybinės sutartys, organizacijos, visa kas susiję su šalies finansais.
• Kultūrinė globalizacija – kultūrų maišymasis tarpusavyje, skirtingų kultūrų pažinimas.
• Politinė globalizacija – valdymo formos, tarptautiniai politiniai santykiai.
• Technologinė globalizacija – technologijos pažanga, bendri technikos laimėjimai.
• Mokslinė globalizacija – visuotinis švietimas, mokslo pažanga.
Globalizacijų gali būti įvairių, visos jos susijusios su žmonių tarpusavio gerovę.

1.5 Globalizacijos parametrai

Pasaulio ekonomiką galima laikyti globalizacijos atspindžiu. Jis daro reikšmingą įtaką tarptautinėms kapitalo, prekių rinkoms, makroekonominei (biudžeto) politikai, pramonės santykiams ir darbo rinkos reglamentavimui.

Galima išskirti tris pagrindinius globalizacijos veiksnius:
• tai tarptautinės konkurencijos kokybinio pobūdžio kitimas ir apimties augimas – naujausios technologijos leidžia konkuruoti tose srityse, kur anksčiau valstybių ar regionų ribose buvo galima išlaikyti monopolijas;
• inovacijų kaupimas, keičiantis prekių gamybą paslaugų kūrimu, o tradicinėms įmonėms suteikiantis lankstumo (kitaip negu pirmajai sąlygai, antrajai, kad ji padarytų realų poveikį valstybės ekonomikai, būtinas tam tikras valstybės (de)reguliacinis pagrindas);
• strateginiai aljansai ir transnacionalizacija, leidžianti apjungti galimybę plėsti gamybą į įvairius geografinius regionus su lankstumu bei specifinių žinių pritaikymu. Visa tai sukuria „naują tarptautinį darbo pasidalijimą“.
Pasaulio praktika rodo, kad per pastaruosius 20 metų sparčiausiai augo tie ūkiai, kuriuose sugebėta generuoti naujų pramonės šakų eksportą – į eksportą orientuotos ekonomikos augo sparčiau negu tos, kurios mėgino apsaugoti vidaus rinkas aukštais prekybos barjerais.

Trys globalizacijos lygiai:
transakcijas per sieną;
transakcijas bendroje rinkoje;
transakcijas be sienų – dažniausiai naudojamą “interneto amžiaus” ekonomikos pavyzdį;

1.6 globalizacija ir uždarumas

Tradicinės teorijos teigia, kad globalizacija leidžia efektyviau išnaudoti išteklius, todėl prisideda prie kainų mažėjimo dėl masto ekonomijos, ūkio restruktūrizavimo ir santykinio pranašumo. Tačiau nėra galutinai aiškūs tarptautinio atvirumo kaštai ir nauda. Tik tiesioginių užsienio investicijų nauda yra nekvestionuojama, o tarptautinės finansų rinkos paradoksaliai ne visada gali išnaudoti reikalingą informaciją, tad kapitalą nebūtinai paskirsto efektyviai, tuo tarpu liberalizuojama prekyba gali lėtinti ekonomikos augimą dėl rinkos netobulumų ar nykstančio pozityvaus šalutinio vidaus pramonės poveikio. Be to, prekybos liberalizavimas paprastai neatsižvelgia į kai kuriuos esamus netarifinius barjerus, įvestus konkrečiais tikslais, todėl bet koks globalizacijos modelis turėtų apimti ir atsakomybės dėl valstybės socialinių bei kitokių ger ovės funkcijų tęstinumą — galbūt jau tarptautiniu mastu. Prekybos augimą ir prekių rinkų atvirumą paskatino santykinis jo pigimas skaičiuojant alternatyvos — uždarumo — kaštais. Smarkiai sumažėjo nacionalinių ūkių dalis, kuri laikoma netinkama tarptautinei prekybai, nes ją apibūdina tai, jog skirtumas tarp vietinės ir tarptautinės prekės kainos yra didesnis negu prekės atgabenimo į vietos rinką kaštai. Šis skirtumas nuolat mažėjo, efektyvėjant komunikacijoms. Iš tikrųjų, transporto ir komunikacijų kaštų sumažėjimą galima laikyti pasaulio ekonomikos integracijos pagrindu. Vis dėlto tradicinė laisvosios prekybos samprata yra ribota ta prasme, kad kai vidaus rinkoje prekės kaina pasiekia pasaulinį minimumą, tolesnės naudos pasiekti nebeįmanoma. Inovacijų plitimu su importu konkuruojančiuose sektoriuose bei galimybe firmoms gauti kuo pigesnių ir geresnės kokybės žaliavų ar sudedamųjų dalių. Be šių sąlygų negalima užtikrintai tvirtinti, kad laisvosios prekybos nauda atsvers pozityvų šalutinį saugomos rinkos poveikį. Inovacijoms užtikrinti reikia itin didelių išteklių — todėl efektyviai išnaudoti šias sąlygas gali nebent didžiosios valstybės bei transnacionalinės korporacijos. Transnacionalinių korporacijų veikla valstybei iš tiesų sukuria naudingų šalutinių poveikių, tokių kaip naujų technologijų bei vadybos stiliaus perdavimas, o globalizacijos bei naujų informacijos technologijų mažinami tarptautinės ekonominės veiklos koordinavimo kaštus. Finansų rinkų liberalizacija taip pat laikoma natūraliu sprendimu, atsižvelgiant į alternatyvius — uždarumo — kaštus, o juolab palanki tuo, kad leidžia skolinantis išlaikyti ekonominį augimą be didelių santaupų ar nugalėti ekonominės recesijos laikotarpį, be to, verčia politikus nesiimti nepamatuotų sprendimų, kurie paskatintų kapitalo perkėlimą iš šalies.

1.7 globalizacija ir integracija
globalizacija kaip teorinis konceptas nebūtinai išplečia integracijos teorijų horizontus dėl jau minėtų globalizacijos proceso empirinių ypatybių, kai savaiminė, arba technologinė, kapitalo rinkų integracija apsunkina valstybių, ir net integruoto jų darinio, mėginimus teisiškai reglamentuoti kapitalo srautus. Todėl globalizacija lemia tai, jog esami integracijos atvejai — kaip ir teorijos — apima pirmiausia prekių bei paslaugų, taip pat kapitalo judėjimo įvairius reglamentacijos lygius.
Viena iš populiariausių integracijos teorijų, galima išskirti penkias jos pakopas.
1. laisvosios prekybos zona, kur atsisakoma tarpusavio prekybos tarifų ir kvotų.
2. muitų sąjunga, nustatanti vienodus tarifus prekybai su trečiosiomis šalimis.
3. bendroji rinka, užtikrinanti dar ir laisvą gamybos veiksnių judėjimą.
4. ekonominė sąjunga, pasižyminti ir valstybių ekonominės politikos suderinimu.
5. visiška ekonominė integracija, kurios ypatybė yra ekonominės politikos unifikavimas.

1.8 Globalizacijos teigiamos – neigiamos savybės

globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet kokiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. globalizacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais, bei sumažinti galimas neigiamas pasekmes.
Globalizacijos privalumai:

 Didėja santaupų ir investicijų paskirstymo ir panaudojimo efektyvumas.
 Silpnai išsivysčiusios valstybės gauna priėjimą prie kapitalo rinkų.
 Investuotojai dirba ne tik savo šalies rinkose, bet ir užsienio rinkose.

Globalizacijos trūkumai:

 Finansinių rinkų nestabilumas.
 Galima labai lengvai permesti kapitalą iš vienos šalies į kitą.
 Finansų rinkų institucijų interesai valiutų kursų kitimo rezultate gauti pelną.
Eksportuotojai siekia valiutos kritimo, importuotojai – savo valiutos kurso augimo.

Teigiamos pasekmės:

• Masto ekonomija
• Produktų įvairovės gausėjimas
• Spartesnė pažangių technologijų sklaida
• Poreikis plėsti socialines paslaugas – švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę rūpybą
• Viešųjų išteklių gausėjimas, būtinas socialinėms ir ekologinėms problemoms spręsti, infrastruktūrai plėsti.

Neigiamos pasekmės:

• Socialinė poliarizacija atskirose šakose bei tarp valstybių pasaulyje
• Nacionalinių vyriausybių ir vietinių bendruomenių vaidmens silpnėjimas
• Staigus tradiciniu verslo šakų nykimas, urbanizacija, tradicinės gyvensenos irimas
• Nedarbo didėjimas nykstant tradicinėms apsaugotoms šakoms (silpnose šalyse) ir perkeliant brandžių technologijų gamybą į pigesnio darbo šalis (industrinėse šalyse)
• Ekologinių problemų aštrėjimas

Išvados

Mano manymu, globalizacija yra labai plati tema, kuria apima labai daug. Rašydama šia tema sužinojau ir supratau daug idomios informacijos, kuria siulyčiau kiekvienam perskaityt ir žinot ką apimą globalizacija.
globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir visuomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklausomybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais galima suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vienetai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją.

Literatūra

1. V. Snieška, D. Bernatorytė, V. Kavaliauskienė, „Tarptautinių ekonominių santykių, bei globalinių problemų ekonomikos pagrindai“, Kaunas, 1992;
2. „globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika“, Vykintas Pugačiauskas, 2000;
3. „globalizacija ir žmogaus socialinė raida. Įtakos ir prioritetai“, Irina Vološčiuk, Jolanta Rimkutė;

Globalizacija Lietuvoje ir aš

Per pasaulį ritasi globalizacijos bangos, kurios byloja apie besivienijančią mūsų modernią visuomenę. Tai nesustabdoma jėga, kuri pamažu pasiglemš kiekvieną žemės lopinėlį. Pasaulis tampa lyg didelis ir galingas mechanizmas, kuris sudarytas iš daugybės dalių. Viena jų- Lietuva. Nors ji tiktai mažytis elementas, tačiau vistiek labai svarbus, padedantis veikti visai sistemai. Manau, kad globalizacija- tai naujas simbolis, naujas laikmečio ženklas, mūsų valstybės ėjimo kryptis. Lietuva turi žengti drauge su visu pasauliu, kurti demokratišką ir saugią visuomenę.

Išsilavinęs jaunimas- šviesios Lietuvos ateities garantas. Švietimas yra viena aktualiausių temų man, moksleivei. Patys svarbiausi prioritetai- tai modernus, kokybiškas ir visiems prieinamas išsilavinimas, lygios galimybės, sąlygos tobulėti. Norint visa tai pasiekti, reikalingos veiksmingos permainos. Švietimo raidai ir pokyčiams Lietuvoje didelę įtaką turi globalizacija. Šis procesas sudaro palankias sąlygas sparčiai perimti informaciją, pasaulinę patirtį ir pritaikyti ją savo šalies reikmėms. Aš bei daygybė žmonių aplinkui mane naudojasi globalizacijos suteikiamomis galimybėmis. Esu ištiesų patenkinta, nes interneto dėka galiu mokytis, skaityti periodinius leidinius, įvairius dabus ir literatūrą iš užsienio bibliotekų ir žiniasklaidos, sužinoti visas naujienas. Išsilavinęs ir kompetentingas jaunimas yra brangiausias šalies turtas, svarbiausia jos sėkmingos plėtotės ir konkurencingumo sąlyga. Būtina rūpintis visuotiniu švietimo prieinamumu, jo tobulėjimu, suteikiamo išsilavinimo kokybe. Būtina pasinaudoti visais globalizacijos suteikiamais privalumais.

Visas pasaulis susijęs tampriais ryšiais, jame vyksta įvairių tautų integravimasis, o kiekvienas reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms dalims. Jokia šalis šiandien negali normaliai funkcionuoti skyrium, o turi veikti drauge su visu pasauliu. Esu įsitikinusi, kad Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungą yra neišvengiamas ir netgi būtinas. Tam tikro Europos istorijos tarpsnio neįmanoma įsivaizduoti be Lietuvos, tačiau šiandieninė Lietuva nesuvokiama be Europos konteksto. ES užtikrintų saugumą ir demokratiją, mūsų tautos tęstinumą, stabilumą ekonomikoje ir atvertų daug galimybių. Tačiau svarbiausia tai, kad didžiosios mūsų laikų probelmos bei klausimai savo apimtimi yra visuotiniai, peržengiantys atskirų šalių, žemynų ribas ir nekontroliuojami veikiant pavieniui. Privalome vienytis su Europa tam, kad galėtumėme spręsti globalias problemas: skurdą, imigraciją, aplinkosaugą, kovą prieš terorizmą, narkomaniją, ligas. Mano nuomone, Lietuvai ypatingai svarbu nepražūti moderniame ir besivienijančiame pasaulyje, priimti pagalbą ir tapti Europos centru, o ne varganu užkampiu.

globalizacija- tai galimybė matyti ir girdėti visą pasaulį, nuvykti į bet kurį žemės kampelį, tai pat ir prieinamumas prie visų tautų kultūros lobių. Kyla klausimas, ar šis visuotinis procesas nekelia grėsmės Lietuvos kultūrai ir kalbai. Esu linkusi vadovautis filosofo Džordžo Sanayanos idėja- „Žmogaus kojos turi remti savo krašto žemes, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį“. Mums suteikiama galimybė išvysti pasaulį, mokytis kalbų, susipažinti su kitokiu gyvenimu, įvairių kultūrų papročiais, bendrauti su užsienio šalių gyventojais ir turime šią galimybę išnaudoti. Pažinę pasaulį, mes tobulėsime ir Lietuvai galėsime duoti daug daugiau. Manau neverta nerimauti, verta su dideliu ryžtu žengti pirmyn, pažinti aplink supantį pasaulį ir su didele meile pristatyti Lietuvą kitiems.
Aš esu tik vienas žmogutis didelioje minioje, o Lietuva- tai tik maža dalelė viso pasaulio. Bet visgi aš esu asmenybė, turinti savo požiūrį, tikslus ir norus, o Lietuva- tai kraštas, kuriuo verta didžiuotis, kraštas, į kurį kreipiamas vis didesnis dėmesys. Moderniame pasaulyje vis labiau įsibėgėjanti globalizacija neaplenkia Lietuvos, ji skatina pokyčius švietimo sistemoje, senojo žemyno jungimąsi į vieną stiprią jėgą, galinčią nugalėti kylančias problemas. Globalizija taip pat suteikia galimybę patirti pažinimo jausmą, sužinoti naujų paslapčių, didinti Lietuvos gerovę. Šis istorinis pasaulinis procesas yra galingas ir labai svarbus- tai lyg srauni upė, kuri energingai trykšta į priekį, lyg saulė, kuri šviečia visiems, lyg vėjas, kurio tu nematai, bet visuomet pajunti.

Globalizacija ir Lietuvos narystė ES

 

Įvadas

Jonas Aistis, užkluptas karo Pietų Prancūzijoje, 1940 metais pradėjo rašyti traktatą „Pastovios taikos sąlygos“. Po šito karo baisybių žmonija, susiskaldžiusi į rases ir luomus, pagaliau turės paklusti vieningai pasaulio tvarkai, pasak poeto. „Turės atsirasti tautų bendruomenės valdžia, kuri apims visą žmoniją. Atskiros tos bendruomenės dalys liks savarankiškos ir laisvos savo viduje. Nebus pažeista nei tautybė, nei pasaulėžiūra. Valdžią sudarys tik centralizuotas žmonių buičiai aprūpinti įstaigų tinklas“ . Praėjo pusšimtis metų, ir ta poetinė utopija virto realybe. Pirmiausia ėmė vienytis Europa, nusiaubta dviejų pasaulinių karų. 1957 metais šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija, supratusios, kad bekompromisė konkurencija tarp jų gali duoti tik laikinos naudos, bet ilgainiui sukelia chaosą, įkūrė Europos ekonominę bendriją, siekiant ekonominiu požiūriu integruoti Europą. 1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EEB buvo pavadinta EB ir tapo dabartinės Europos Sąjungos pagrindu. Dabar Europos Sąjunga, kuri yra savotiškas Jono Aisčio vizijos prototipas, apima 25 valstybes-nares, tarp kurių yra ir Lietuva. Laikui bėgant, ES vis daugiau tampa valstybių aktyvumo traukos centru, siekiančiu glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Paskutinio dešimtmečio ekonominėje literatūroje pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi tendencija priimta traktuoti kaip globalizacijos procesą. Prasidėjęs XX amžiuje jis vyksta ir toliau. O šio proceso tikslas – „užtikrinti saugumą ir progresą, pasikeisti informacija ir moderniausiomis technologijomis, išlaikyti įtakos sferas (pavyzdžiui, ekonomines, politines)“ . Šiandien įvairiems globalizacijos aspektams skiriamas vis didesnis dėmesys, taip pat ir Lietuvoje, ypač tyrinėjant integraciją į ES.
Plačiąja prasme globalizacija galima vadinti visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų pasaulinių sąsajų plėtimąsi, gilėjimą, ir spartėjimą . Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir -galų gale – link vieningos visuomenės“ . Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos -intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai – tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.
Skirtingų sričių tyrinėtojai globalizacijos sąvoką vartoja tam tikros jų specializacijos srities globaliniams procesams įvardinti. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą, pabandysiu atskleisti globalizacijos proceso vystymosi veiksnius, ekonomines ir socialines pasekmes, parodyti šio proceso prieštaravimus. Šis darbas bus skirtas aptarti mūsų valstybės narystę Europos Sąjungoje, jos padarinius Lietuvai, užsienio prekybos politikai, ekonominiams pasikeitimams, bei Lietuvos Respublikos žmonių gerovei.
Atsakyti į šiuos klausimus yra aktualu dėl to, kad globalizacijos procesas be abejo liečia Lietuvą, dėl to, kad Lietuva nuo 2004 metų, įstojus į Europos sąjunga, yra šios globalios organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį.
Dabartinė Europos Sąjunga

Šaltinis: http://europa.eu.int – puslapis Internete apie Europos Sąjungą. 1 pav.

1. Globalizacijos koncepcija
Globalizacijos sąvoka yra palyginus nauja, pradėta vartoti XX a. penktojo dešimtmečio viduryje. Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu siejama su viso pasaulio valstybių ekonomine priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Pagal Šiškovą , šiuolaikiniam globalizacijos etapui būdinga tai, kad ji įgauna naują kokybę, kai išsisklaidžiusių pasaulio valstybių ekonominė bendrija perauga į vientisą ekonominę sistemą. globalizacija – tai procesas, kuriam vystantis nacionalinės gamybos ir finansų struktūros vis labiau tampa priklausomos nuo sandėrių su užsienio subjektais. Šiomis sąlygomis nacionaliniai ūkiai tampa vieningo pasaulinio ūkio elementais, o jų likimą lemia šio organizmo, kaip visumos, raida. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Tačiau vieniems atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes.
1.1. Globalizacijos procesą generuojantys veiksniai
Kaip buvo minėta, XX a. stiprėjanti nacionalinių ūkių tarpusavio priklausomybė ir pasaulinės ekonominės sistemos vientisumas įžengė į naują fazę. Tai lėmė šie V. Baumilienės išskirti veiksniai :
 Gamybos internacionalizacija ir jos kokybiniai pokyčiai;
 Kapitalo rinkos internacionalizacija;
 Tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija;
 Integracijos proceso kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai;
 Tarptautinių ekonominių organizacijų vaidmens didėjimas ir kt.
Visų pirma, globalizacijos procesą lėmė šiuolaikinės gamybos internacionalizacija, kurią sąlygoja gamybinių jėgų raida. Jų evoliucijos metu, atsiradus naujoms technologijoms bei sudėtingesnei produkcijai, paaiškėjo, kad bet kurioje šalyje gaminti visas produkcijos rūšis tiesiog neapsimoka. O dėl vis gilėjančio tarptautinio darbo pasidalijimo, pereinama prie gamybos specializacijos. Taip pat svarbų vaidmenį plečiantis ryšiams tarp įvairių šalių gamintojų vaidina naujos transporto ir ryšių priemonės, ypač platus „Interneto“ tinklas, bei sistemos, leidžiančios iš vieno centro valdyti įvairiose šalyse išdėstytas gamybas.
Kitas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra kapitalo internacionalizacija, savo ruožtu gilinanti gamybos internacionalizaciją: tarptautinio kapitalo savininkai vysto savo įmonių, esančių įvairiose pasaulio šalyse, specializaciją, plečia jų produkcijos pasaulinę prekybą. Kartu vystosi gamybinio kapitalo tarptautinė nuosavybė. Tokių firmų pavyzdžiu yra jau seniai žinomos ir šiuo metu sparčiai augančios transnacionalinės kompanijos, kurios dabar kontroliuoja nuo1/3 iki1/2 pasaulinės pramonės produkcijos, virš ½ tarptautinės prekybos ir apie 80 proc. naujos technikos ir technologijų.
Reikšmingas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija, kuri palengvina prekių ir kapitalo judėjimą tarp šalių. Pavyzdžiui, visuotinis susitarimas dėl prekybos ir tarifų (GATT), vėliau Pasaulinės prekybos organizacija, leido mažinti muitus tarp išsivysčiusių šalių iki 3,5 – 5 proc.
Ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus ES, kuriai nuo 2004 metų priklauso jau 25 valstybės, susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo, darbo jėgos rinkas. Europos integracijos procesą 2007 m. dar labiau sustiprins dviejų valstybių įstojimas į ES. Integracija dažniausiai yra regioninio pobūdžio susivienijimai. Kai kurių mokslininkų nuomone, integracija įeina į globalizacijos turinį, nes sustiprina integruotų šalių įtraukimą į vientisą pasaulinį ūkį per besiplečiančias rinkas ir kitus procesus .
2. globalizacija ir regionalizacija
globalizacija yra šiuolaikinės ekonominės pažangos forma, ir vien dėl to ji nesulaikoma. Dalyvavimas globalizacijos procese, kaip jau minėjau, užtikrina prekybos plėtrą, technologijų sklaidą ir inovacijas, suteikia galimybių plėsti rinkas ir dalyvauti žinių bei patirties mainuose, žodžiu, leidžia plėsti ir ugdyti gamybą bei kelti gerovę.
Kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą. Regionalizacija nėra nei vien tiesioginė globalizacijos raiška, nei koks nors jos neigimas ar priešinimasis jai. Regionalizacija – tai pasaulio tautų ir vyriausybių priemonė prisitaikyti prie nesulaikomo ekonominės pažangos nešėjos – globalizacijos, kuri vyksta, kaip žinoma, ignoruodama bet kokius valstybių interesus ir strategijas. Regionalizacija, kalbant iš esmės, yra tas pats nacionalinių ūkių integravimo į didesnį vienetą procesas, tiktai vykstantis regiono mastu. Šia prasme galime sakyti, kad regionalizacija yra regioninė globalizacijos forma .
Tačiau iš kitos pusės tokius regioninius susivienijimus, kaip Europos Sąjunga, neseniai susikūrusi Afrikos Sąjunga, taip pat Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija NAFTA ir t.t, galima laikyti „antiglobalizacijos“ pavyzdžiais, nes globalizacija yra procesas, kuriuo metu į vientisą sistemą vienijasi visas pasaulis. O šios organizacijos yra uždaros regioninės ekonominės sąjungos, globalios tik tam tikro susivienijimo viduje. Pavyzdžiui ES pagrindas yra taip vadinama „bendroji rinka“, pagrįsta keturiomis laisvėmis: prekių, kapitalo, paslaugų ir žmonių laisvas judėjimas iš vienos valstybės narės į kitą, tarsi visa tai vyktų vienoje šalyje – be patikrinimų pasienyje ir be muitų. Tačiau šis principas veikia tik Sąjungos viduje, tarp 25 valstybių narių. Taip, prekyba bloko viduje vyksta, panaikinus muitus, tačiau prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis jam, ES taiko bendrąjį muitų tarifą ir vykdo bendrą prekybos politiką. Dar vienu pavyzdžiu būtų žmonių judėjimo laisvės apribojimai. ES valstybės su aukštu pragyvenimo lygiu traukia emigrantus, laimės ieškotojus iš Rytų Europos, Azijos bei Afrikos. Jau dabar Vokietija negali susidoroti su turkų antplūdžiu, o Prancūziją nelegaliai „užkariauja“ musulmonai. ES šalys jau suvokė ekonominių emigrantų grėsmę ir prieš juos užsklendžia duris. Bet ne tik ES nepriklausančių šalių gyventojams taikomi judėjimo apribojimai. Keisčiausia, kad, propaguodamos keturias laisves, kai kurio valstybės narės taiko limitus ir 2004 metais į ES įstojusioms Rytų Europos šalims: pavyzdžiui, Vokietijoje 7-8- metus po įstojimo į ES šių valstybių neturės teisės įsidarbinti . To pasekoje iškyla klausimas ar regionalizacija neprieštarauja globalizacijos principams.
Nors Europos Sąjungą galima laikyti tam tikra prasme vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, uždara regionine ekonomine sąjunga, vis dėlto Lietuvos kontekstui svarbus būtent Europos Sąjungos kaip pasaulio ekonominės galybės aspektas, nes ji, sprendžiant iš strateginių Lietuvos politikos tikslų, tapo pagrindine globalizacijos instrumentų „nešėja“ į Lietuvos rinką.
Europos Sąjunga – tai tautų, valstybių, kultūrų bendrija, kurioje globalumas nenaikina savitumo, atvirkščiai, joje savitumas dar labiau išryškėja.
Pasaulio ekonomikos globalizacija buvo vienas iš pagrindinių Europos integracijos katalizatorių, kaip ir bendras siekis išvengti konfliktų ir karų Europos kontinente. Tačiau plėtra negali remtis vien tik ekonomika. Todėl Europos Sąjunga ir tampa ne vien ekonomine sąjunga, bet ir politine sąjunga kurią vienija visų jai priklausančių valstybių ir dar siekiančių narystės šalių bendri interesai.
3. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai sunkiai atgavus nepriklausomybę, valdžia pasirinko naują orientavimosi kryptį – Vakarų link, užsibrėžė naują tikslą – integraciją į Europos Sąjungos bloką, didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje. Kelias į politinio ir socialinio saugumo tvirtovę nebuvo trumpas ir lengvas. Integraciją į šią organizaciją vyko keliais etapais. Dar 1995 gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė oficialią paraišką Lietuvai tapti Europos Sąjungos nare. 1999 m. gruodžio 10 – 11 d. Helsinkyje Europos Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Jau 2000 m. vasario 15 d. pradėjusi oficialias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, 2001 metus baigė suderinusi 23 derybinius skyrius ir, pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates, Lietuva tapo „aukso vidurio“ dalimi“ . Visos derybų delegacijos tikslas buvo užtikrinti Lietuvai palankias narystės ES sąlygas ir įgyvendinti strateginius valstybės tikslus – baigti derybas 2002 metais, o 2004 metais su pirmąja banga tapti ES nare. Derybose dėl narystės buvo nagrinėjama ne vienas ar keli specifiniai klausimai, bet procesas – Lietuvos pasirengimas narystei ES, kuris apėmė ES teisės aktų nuostatų perėmimą daugelyje sričių. Iš viso buvo deramasi dėl 31 derybinių skyrių:

Šaltinis: Purlys V., Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, 2002 2 pav.
Delegacijos bendrų pastangų, gero strateginio planavimo, deramai pravestų reformų įvairiose srityse, bendradarbiavimo su interesų grupėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis dėka, delegacijai pavyko pademonstruoti valstybėms narėms, kad Lietuva yra verta būti tarp jų ir jau 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje derybos oficialiai buvo baigtos ir Lietuva buvo pakviesta tapti ES nare. Beveik po metų, 2003 m.balandžio 16 d. Atėnuose ES ir Lietuva kartu su kitomis 9 valstybėmis kandidatėmis pasirašė Stojimo sutartį. 2003 m. gegužės 10-11 d. vyko Referendumas dėl Lietuvos narystės ES, kuriame dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų, kurių 91,07 proc. pasisakė už stojimą į šią organizaciją . Pagaliau 2004 m. gegužės 1d. Lietuva tapo pilnaverte ES nare. Svarbu įvertinti šio įvykio pasekmes.
4. Stojimo fiskalinės pasekmės
Lietuva, kaip ir kitos ES narės, įstojusi į Sąjungą moka į jos biudžetą 1 proc. surinkto pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 1,27 proc. biudžeto įplaukų, apskaičiuojamų nuo šalies bendrojo vidaus produkto, taip pat surenkamus importo muitų mokesčius bei rinkliavas už importuojamus žemės ūkio produktus . Be to, derinant Lietuvos teisės normas, didinami kai kurie ES reglamentuojami mokesčiai bei griežtinami kiti standartai, dėl kurių gali brangti apmokestinamosios prekės ir paslaugos. Tačiau kartu Lietuva gauna išmokas iš ES biudžeto, nors jos gana aiškiai sutelktos į tam tikras sritis (žemės ūkį, infrastruktūrą) ir panaudojimo būdus (įrangai modernizuoti, mokymams). Be to, narystė ES kai kurių produktų kainas gali spausti mažėjimo linkme. Bendras ekonominės narystės ES naudos ir kaštų balansas yra sunkiai įvertinamas kokybiškai, nors palyginti finansinius srautus tarp ES ir Lietuvos biudžetų galima gana lengvai ir tai rodo aiškų teigiamą balansą Lietuvos naudai. 2003 m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų, o iš Sąjungos gauti apie 2,67 mlrd. eurų (sumos suderėtos stojimo derybų metu). Taigi, įstojus į ES, Lietuva gauna didesnes finansines galimybes, kurio naudojamos šalies ekonominiai padėčiai gerinti.
5. Ekonominės pasekmės
Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 400 milijonų gyventojų. Visų pirma, Lietuvai įžengus į plačią ES rinką, padidėjo importo ir eksporto rodikliai. Palyginti 2004 metų ketvirtojo ketvirčio užsienio prekybos rezultatus su tuo pačiu 2003 metų laikotarpiu, užsienio prekybos augimas buvo žymus: apyvarta išaugo 2670,0 mln. Lt (18,8 proc.), eksportas – 1641,5 mln. Lt (28,4 proc.), importas – 1028,5 mln. Lt (12,2 proc.). Statistikos departamento duomenimis 2005 m. sausio–vasario mėn., palyginti su 2004 m. sausio–vasario mėn., eksportas ir importas dar padidėjo atitinkamai 18,8 proc. ir 13,1 proc.
Per pirmą 2004 m. pusmetį, palyginus su atitinkamu 2003 metų laikotarpiu, BVP išaugo 7,2 proc. Per pirmą ketvirtį veikusiomis kainomis buvo sukurta 8.28 mlrd. EUR vertės BVP. Jo dalis vienam šalies gyventojui siekė 2404 EUR. Beveik visose ekonominės veiklos rūšyse buvo daugiau sukurta bendrosios pridėtinės vertės, ypač gamybos ir gamybinės paskirties paslaugų įmonėse, kuriose sukurta daugiau nei 70% bendrosios pridėtinės vertės.
Lietuvai įstojus į ES, užsienio investicijos 2004 m. liepos 1 d. sudarė 4.25 mlrd. EUR ir, palyginus su 2003 m. liepos 1 d., padidėjo 4.9%.
5.1. Laisvas prekių judėjimas
5.1.1. Užsienio prekybos pasikeitimai
Lietuvai tapus pilnaverte ES nare, ji įgavo visas teises ir prievoles, kurias turi visos ES valstybės. Taip pat mūsų valstybės teritorijoje įsigaliojo ir keturios laisvės: paslaugų, prekių, kapitalo ir žmonių laisvas judėjimas ES ribose. Šios prielaidos sukėlė daugelį pasikeitimų įvairiose srityse. Be abejo, įsigalėjus gamybos veiksnių judėjimo laisvei, labiausiai pasikeitė Lietuvos prekybos politika. Nes, tapus šio prekybos bloko nare, mūsų šalis perėmė ES taisykles, standartus ir kitas normas, susijusias su tarptautine prekyba. Laisvas prekių judėjimas apima muitų ir muitinių panaikinimą, bendrą užsienio prekybos ir muitų politiką, netarifinių kliūčių panaikinimą.
Lietuvai įstojus į šią organizaciją, buvo pašalinti tebegaliojantys prekybos apribojimai su ES. Kita vertus, Lietuvai tenka sutapatinti savo užsienio prekybos politiką su ES išorės prekybos politika. Tai reiškia ir vienodų importo muitų taikymą produktams, įvežamiems iš Rusijos, JAV ir kitų trečiųjų šalių, ir pasirašytų prekybos sutarčių suderinimą, ir tų pačių prekybos apsaugos bei eksporto skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, Lietuva, derindama taikomus muitus, turėjo kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, konvencinis importo muitas automobiliams iš Japonijos ar JAV padidėjo nuo 0 iki 10 proc., radijo imtuvams – nuo 0 iki 9,3 proc., trąšoms, importuojamoms iš Rusijos, šis skirtumas bus lygus 6,5 proc., gamtinėms dujoms – 0,7 proc.), kitais atvejais importo muitai mažinami(pavyzdžiui, benzino muitas sumažintas nuo 15 proc. iki 4 proc.) .Bendras šių pasikeitimų poveikis nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių atžvilgiu šiek tiek išaugo. Prekybai su JAV ar Japonija ES netaiko jokių lengvatų, tad nemažai iš jų įvežamų produktų, konkuruojančių su gaminamais ES, taip pat brangsta. Lietuvai tenka atsisakyti laisvosios prekybos pramonės gaminiais su Ukraina, su kuria Lietuva buvo pasirašiusi laisvosios prekybos sutartį. Užtat sumažinamos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui, Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą.
5.1.2. Mokesčių politikos pasikeitimai
Europos Sąjungos (ES) Sutartis nustato keturias laisves: laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą. Siekiama, kad ES narių vykdoma mokesčių politika nevaržytų išvardintų laisvių. Dėl šios priežasties ES jau kelis dešimtmečius vyksta netiesioginių mokesčių harmonizavimo procesas. ES pastangos suvienodinti mokesčius grindžiamos tuo, kad skirtingos mokesčių taisyklės gali būti žalingos konkurencijai, nes, esant laisvam kapitalo, žmonių ir prekių judėjimui, žmonės rinksis palankesnes šalis verslui ir gyvenimui, tuo tarpu kitos kentės nuo menkų biudžeto pajamų.
Tuo tikslu nustatyti minimalūs akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio tarifai, bazės, lengvatos, suvienodinti muitai. Šalims narėms draudžiama įvesti kitus netiesioginius mokesčius.
Todėl, Lietuva stodama į ES turėjo suderinti taikomus PVM ir akcizo mokesčius su ES nustatytomis minimaliomis mokesčių normomis, apmokestinimo baze bei administravimo principais. Kaip tik šie pakeitimai sukėlė didžiausią nerimą Lietuvos verslininkams, nes netiesioginių mokesčių reguliavimo pakeitimai svarbūs ne tik prekiaujantiems su ES, kai prekyba su Sąjunga nebebus laikoma importu ir eksportu, bet ir Lietuvos viduje veikiančioms įmonėms. Svarbiausios akcizais apmokestinamos prekės, kurios brangsta po įstojimo dėl mokesčio didinimo, yra degalai, cigaretės, taip pat elektros energija ir kitos kuro rūšys. Degalų akcizas baigiamas derinti jau 2004 metais, dėl to metų pradžioje padidėjo dyzelio ir benzino kainos. Nuo 2004 m. sausio 1 d. nustatytas akcizo už variklių benziną tarifas – 1318 Lt už toną. Finansų ministerijos skaičiavimais, padidinus akcizo už variklių benziną tarifą nuo 1250 Lt iki 1318 Lt, o už dyzelinius degalus – 1002 Lt už toną, vidutinė mažmeninė benzino ir dyzelio litro kainos dėl akcizo tarifų kėlimo galėtų padidėti atitinkamai apie 0,06 Lt. ir 0,16 Lt . Kitiems akcizams suderinti nustatyti pereinamieji laikotarpiai. Pavyzdžiui, elektros energija turėtų būti apmokestinama nuo 2010 m., akcizas cigaretėms bus laipsniškai didinamas iki 2009 m. pabaigos. Kai kuriais atvejais akcizai bus netaikomi, pavyzdžiui, akcizas už elektros energiją, parduodamą fiziniams asmenims.
Kalbant apie pridėtinės vertės mokestį, svarbu pažymėti, kad Lietuva, kaip ES narė, didina jį šildymui. Iš kitų svarbių nuostatų paminėtina tai, kad prekyba su kitomis ES šalimis nebebus laikoma eksportu bei importu, vadinasi, išnyks ir atitinkamos procedūros, o prekėms, tiekiamoms į kitą ES valstybę narę, bus taikomas 0 proc. PVM tarifas.
Tęsiant kalbą apie mokesčius, svarbu paminėti apie daug diskusijų keliantį 4 proc. solidarumo mokestį, kuri LR Vyriausybė ketina įvesti dėl pajamų mokesčio 9 proc. per tris metus mažinimo. Be to daug diskusijų sukelia kelių mokestis.
5.1.3. Inovacijų panaudojimo galimybės
Narystė ES suteikia Lietuvai svarbias galimybes – laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos konkurencingumui toje rinkoje didinti. Deja, tarptautinėse rinkose Lietuva dalyvauja daugiausia kaip tradicinių prekių (tekstilės gaminių, naudojant tradicines technologijas pagamintų naftos produktų ir trąšų, taip pat baldų, maisto produktų) tiekėja. Daugybė konkurentų, maža pridėtinė vertė, mažytė pelno marža ir augimo neperspektyvumas – visa tai būdinga tokiai specializacijai . Todėl Lietuvos įmonėms svarbu imtis inovacijų bei naujų technologijų diegimo. Inovacijų diegimas įmonėje yra vienas iš kritinių veiksnių, lemiančių jos sugebėjimą konkuruoti tiek vietinėje, tiek tarptautinėje verslo aplinkoje. Būtinybę diegti inovacijas Lietuvos įmonės ypatingai pajuto šaliai įstojus į ES, kai auganti konkurencija iš užsienio kompanijų, turinčių didelę verslo tarptautinėse rinkose patirtį, pusės dar labiau sustiprėjo. Norėdamos išlikti konkurencingos, šiandienos įmonės turi daryti daugiau nei tiesiog gaminti produktus ar tiekti paslaugas, kurios yra geresnės ar pigesnės nei jų konkurentų. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, sparčiau modernizuotis, operatyviau reaguoti į kainų kitimą. Jos turi būti greitesnės diegiant naujas technologijas. Inovacijų diegimas užtikrina įmonės konkurencinį pranašumą bei suteikia tvirtą pagrindą sparčiai įmonės plėtrai. Vykdant šią veiklą, padeda tas aspektas, kad įstojus į Europos Sąjungą, mūsų valstybė gali lengviau pasinaudoti ES inovacijų rezultatais ir patirtimi. Tačiau viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti naujus produktus ir procesus diegiančioms įmonėms, – per mažas inovacijų finansavimas. Čia didelis vaidmuo atitenka finansiniai paramai iš ES fondų. Ūkio ministerija parengė visą reikiamą bazę, kuri paskatins veiksmingą fondų panaudojimą: sukurta informavimo apie struktūrinių fondų paramą sistema, viešasis informavimo tinklas (40 verslo informacijos centrų, 7 verslo inkubatoriai) ir inovacijų paramos tinklas (Lietuvos inovacijų centras, 5 atstovybės šalies regionuose, 6 mokslo ir technologijų parkai) . Tai padeda toliau užtikrinti ekonomikos plėtrą, didinti gyventojų užimtumą, kelti šalies piliečių gerovę.
Inovacijų kūrimas, moksliniai tyrimai 2004-2006 m. Bendrajame Programavimo Dokumente pavadinti prioritetiniais, todėl nemaža Europos Sąjungos paramos dalis skiriama būtent jiems. Be to iki 2003 m. moksliniams tyrimams ir jų plėtrai Lietuva skiriama apie 0,6 proc. nuo bendro nacionalinio produkto (BNP) . Tačiau verta pastebėti, kad visos kitos ES šalys laikosi pozicijos, kad efektyvų šių tyrimų vystymą ir žinių ekonomikos raidą gali garantuoti lėšos, sudarančios 3 proc. BNP. Pagal dabartinį rodiklį Lietuvai tenka 49 vieta, o pagal perspektyvinį rodiklį – 43. Šis indeksas priklauso nuo inovacijų. Deja, čia Lietuva iki įstojimo į ES buvo paskutinėje vietoje tarp Europos šalių . Išeitimi būtų žinių ekonomika – mokslu grįsta ekonomika. Tam Lietuvai imasi optimizuoti švietimo sistemą, rengti specialistus, galinčius ne tik įsisavinti, bet ir kurti naujas technologijas.
6. Paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvė
Šiuo metu paslaugų judėjimas ES teritorijoje yra nepalyginamai menkesnis nei prekių judėjimas, o paslaugos visų ES šalių ekonomikose sudaro didžiausią sukuriamos pridėtinės vertės dalį. Viena iš ES direktyvų siekiama panaikinti kliūtis laisvam paslaugų judėjimui tarp bloko šalių, t.y. kliūtis paslaugų teikėjui steigtis kitoje valstybėje narėje ir teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje joje neįsisteigus. Laisvas paslaugų judėjimas sudarytų naujų galimybių kurtis ir veikti naujoms įmonėms, o vartotojams – rinktis įvairesnes paslaugas iš didesnio skaičiaus konkuruojančių teikėjų. Tačiau pagal Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenis ES paslaugų rinka šiuo metu nėra vieningai reguliuojama. Vieningą paslaugų rinką siekiama sukurti iki 2010 metų. Šiuo metu rengiamos naujos direktyvos tikslas – pašalinti kliūtis, kylančias vienoje ES šalyje įsikūrusiai bendrovei imtis verslo kitose valstybėse narėse. Tikslui pasiekti taikomos tam tikros priemonės, dvi iš kurių yra visose ES šalyse supaprastinti paslaugų reguliavimą, iki 2008 metų pabaigos įsteigti “vieno langelio” principo institucijas, kurios išduotų leidimus teikti paslaugas visose valstybėse narėse. Numatoma, kad vienos ES šalies įmonėms nebereikės steigti atstovybių kitose narėse, laikytis kitokių nei kilmės šalies taisyklių, registruoti savo darbuotojus kitų šalių vietinėse institucijose ir pan. Aišku, kad susikūrus vieningai paslaugų rinkai, visomis šios laisvės galimybėmis, galės pasinaudoti ir Lietuva.
Laisvas kapitalo judėjimas – tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių. Šiuolaikinės ryšių ir kompiuterizacijos priemonės leidžia sekti ir kontroliuoti vertybinių popierių rinkas įvairiose pasaulio taškuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Lietuvos Respublika užtikrina laisvus einamosios sąskaitos, įskaitant kapitalo sąskaitą, mokėjimus. Taip pat Lietuvos Respublikoje nėra apribojimų su komerciniais sandoriais ar paslaugų teikimu susijusiems kreditams, taip pat finansinėms paskoloms ir kreditams. Rezidentai gali atidaryti sąskaitas užsienio bankuose, o ne rezidentai – be apribojimų sąskaitas Lietuvos Respublikos komerciniuose bankuose.
7. Laisvas asmenų judėjimas
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuviai tikėjosi jog bus lengviau susirasti gerą darbą, užsitikrinti sėkmingesnę karjerą, įgyti geresnį išsilavinimą bei profesinę kvalifikaciją, jausis pilnaverčiais ir lygiateisiais ES piliečiais, o ne antrarūšiais migrantais. Tačiau realybė nėra tokia skaidri, ir išvažiuojantys (turiu omeny, kad dažniausiai išvažiuoja žmonės be išsilavinimo, ar žemos kvalifikacijos darbininkai) susiduria su daugeliu problemų, nes kai kuriose ES šalyse susiformavo tam tikras nepalankumas naujoms ES valstybėms, pastarąsias vadinant „grupe savanaudžių, egocentrikų, rūpesčių kėlėjų, kurios tikisi, kad narystė ES ir NATO pakels jų ekonomikos ir saugumo lygį“ . Šį nepalankumą tvirtina ir tas faktas, kad 15 ES valstybės laisvą asmenų judėjimą pavadino viena jautriausių ekonominio bloko plėtros sričių ir derybų metu paprašė pereinamojo laikotarpio, nes dalis ES šalių iš laisvo asmenų judėjimo tikėjosi daugiau žalos, negu naudos. Tai ypač aktualu Vokietijai bei Austrijai. Šios šalys dabar taiko maksimalų 7 metų pereinamąjį laikotarpį. Taip pat Suomija po Lietuvos įstojimo į ES taiko dvejų metų pereinamąjį laikotarpį. 2003 metais tik 5 šalys: Airija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Danija ir Švedija pareiškė, jog netaikys pereinamojo laikotarpio naujoms ES narėms. Tačiau svarbų pažymėti, kad Danija taiko penkerių metų darbo ir gyvenimo šalyje laikotarpį, po kurio bus garantuotos užsieniečiams tokios pat socialinės teisės, kaip ir kitiems, dirbusiems čia visą gyvenimą. Tačiau nemalonūs faktai neužgožia tikrovės – atsivėrus sienoms, vis daugiau žmonių plusta į kaimynines šalis. Ypač didelės galimybės studijuoti ir dirbti atsivėrė studentams. Apie tai byloja faktas, kad šiais metais vien tik Vilniaus universitetas siunčia 242 studentus į Danijos, Slovakijos, Suomijos, Vokietijos, Belgijos, Austrijos bei kitų ES šalių universitetus. Taip pat pasisekė verslininkams, nes tikra prasme palengvėjo verslo sąlygos ES šalyse. Dabar yra galimybė kelti kvalifikaciją užsienyje, išvažiuojant stažuotei į kitas šalis, be to kviečiami aukštos kvalifikacijos specialistai iš Europos Sąjungos. Tokiu būdu vyksta informacijos apsikeitimai, naujų žinių įsisavinimas, verslininkai gali, pasinaudodami Europos šalių patirtimi, gerinti savo verslo rezultatus.
Tačiau, nepaisant visų pliusų, laisvas asmenų judėjimas kelia ir tam tikrų grėsmių. Šiuo metu užsienyje jau dirba daugiau kaip 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimai rodo, jog Lietuvai tapus ES nare bendras išvykusiųjų skaičius dar labiau padidėjo , kai kurie šaltiniai nurodo 350 tūkstančių skaičių. Nors daugelis nori išvykti dirbti ne ilgiau kaip dvejiems metams, tokia didelė darbuotojų migracija gali sukelti įtampą mūsų darbo rinkoje. Ypač pavojingas yra vadinamasis protų nutekėjimas, kai Lietuva gali prarasti aukštos kvalifikacijos specialistus, be kurių sunkiai įsivaizduojamas mūsų ūkio modernizavimas ir plėtra. Tokia tendencija jau pastebima, nes nepatenkinti mažais darbo atlygiais, į užsienį išvažiuoja geri ir dar jauni gydytojai, mokytojai, dėstytojai, informacinių technologijų specialistai. Jau šiandien jaučiasi kompetentingų šių bei kitų profesijų darbuotojų, kvalifikuotų įvairių lygių specialistų trūkumas. Toks specialistų, o tuo pačiu ir vietinių firmų trūkumas natūraliai pritrauks projektų vykdytojus, pirmame etape tai bus subrangovai, iš kitų šalių. Tai savo ruožtu dar labiau mažins galimybes įsidarbinti vietiniams žmonėms .
Lietuvių migracija pavojinga ne tik Lietuvai, bet ir toms kuriose emigrantai apsigyvena. Lietuvai būdingi trys nemalonūs aspektai: 1) užmokestis yra smarkiai mažesnis (vidutinis mėnesinis atlyginimas sudaro 1222 litų ), nei išsivysčiusiose ES šalyse (palyginimui, WSI duomenimis Vokietijoje vidutinis darbo užmokestis 1450 -1500 € ); 2) žmonės pratę dirbti prastesnėmis darbo sąlygomis; 3) labai silpni kolektyviniai darbo santykiai. Todėl daugelis migrantų gali nesunkiai sutikti dirbti prastesnėmis sąlygomis negu vietinis darbuotojas ir tuo pačiu sukelti ne tik nesąžiningą konkurenciją darbo rinkoje, bet ir grėsmę patiems darbo standartams.
Kad Lietuva neprarastų kvalifikuotų specialistų ir nekeltų problemų ES šalims, mūsų valstybei būtina, plečiantis ūkiui ir augant darbo našumui, didinti atlyginimus ir motyvaciją dirbti Lietuvoje bei gerinti darbo sąlygas. Kadangi vienas iš svarbiausių šiuolaikinės globalizacijos bruožų yra perėjimas prie kvalifikuota darbo jėga pagrįstos ekonomikos, Lietuva privalo didinti investicijas į žmogiškuosius išteklius ir skirti didesnį dėmesį visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, nes geresnis pasirengimas suteikia daugiau galimybių įsidarbinti. Būtent šis tikslas yra vienas iš prioritetinių 2004 -2006 m. Lietuvos Bendrajame Programavimo dokumente, kuriam pasiekti labai svarbios yra ES fondų investicijos Lietuvai. Žmogiškųjų išteklių plėtrai Lietuva 2004 – 2006 metais numato skirti 147,3 mln. Eurų (18,6 proc. visų iš ES fondų Lietuvai skiriamų lėšų). Suma atrodo įspūdinga, tačiau palyginus su kitomis šalimis, Lietuva šiam reikalui numato skirti mažiausiai tarp 10 naujų ES valstybių narių. (Slovakija 27,6 proc. , Slovėnija 33 proc.)
BPD žmogiškųjų išteklių plėtros priemonių finansavimo proporcijos. 3 pav.
Priemonė Lėšos 2004-2006 m., mln. eurų Procentais
Užimtumo gebėjimų ugdymas 40,6 28,0
Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas 26,1 18,0
Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija 14,5 10,0
Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas 40,6 28,0
Žmogiškųjų išteklių kokybės moksliniuose tyrimuose ir inovacijose didinimas 23,2 16,0

Po gegužės 1 d. stebimas pakankamai ryškus turistų skaičiaus padidėjimas. Todėl vienas iš prioritetinių Lietuvos Respublikos tikslų yra viešosios infrastruktūros, skatinančios turizmo paslaugų plėtrą, sukūrimas . Šiam tikslui artimiausiais dviem metais investicijos į turizmo sektorių bus didinamos 15 procentų. Išnykusios sienos tarp ES valstybių narių sąlygoja turistų skaičiaus padidėjimą 5 proc., o taip pat pajamų iš turizmo sektoriaus padidėjimas 7 procentais .
8. Globalizacijos poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai
Lietuva yra plačiai atsivėrusi globalizacijos ir regioninės integracijos procesams. 2000 m. jos BVP sudarė 0,036 proc. pasaulio BVP, tuo tarpu eksportas siekė 0,061 proc. pasaulio prekių eksporto. Kitaip sakant, Lietuvos dalis pasaulio prekyboje buvo 1,7 karto didesnė už jos dalį pasaulio gamyboje.
Ekonominės veiklos pagrindą sudaro šie komponentai:
 Darbo jėga;
 Technologija;
 Infrastruktūra;
 Finansinis kapitalas;
Pastaraisiais metais vykstantis globalizacijos procesas labai veikia visus komponentus.
Darbo jėga. Ji visada buvo svarbi ekonominės veiklos sudėtinė dalis, o ateityje ji gali tapti dar svarbesne. Anksčiau buvo reikalinga daugiausia nekvalifikuota arba mažai kvalifikuota darbo jėga, tačiau vienas svarbiausių šiuolaikinės globalizacijos bruožų yra perėjimas prie kvalifikuota darbo jėga pagrįstos ekonomikos, kuris pabrėžia inovacijas ir žinias, pramonės augimą, pagrįstą moksliniais tyrimais. Tokiu būdu Lietuvos dalyvavimas šiame procese reikalauja daugiau išsilavinusios, turinčios gerus analitinio mąstymo ir bendravimo sugebėjimus darbo jėgos, galinčių lengvai adaptuotis ir mokytis darbuotojų. Kadangi Lietuva neturi, pavyzdžiui, svarbių žaliavų, pagrindinis mūsų šalies ekonomikos privalumas yra tokių darbuotojų turėjimas. Todėl, kaip jau minėjau, Lietuva vis daugiau investuoja pinigų į švietimą, mokslą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių ekonomiką.
Negalima pamiršti ir apie proto nutekėjimą dėl mažo darbo atlyginimo ir prastų daro sąlygų Lietuvoje, kuris tapo pagrindinių mūsų šalies bruožų, panaikinus sienas. Todėl Lietuva, finansuojant žmonių mokymąsi, kartu turi didinti atlyginimus ir motyvaciją dirbti Lietuvoje bei gerinti darbo sąlygas. Darbo užmokesčio didinimas tapo svarbus ypač paskutiniais mėnesiais, kai Lietuvą sukrėtė gydytojų grasinimai boikotuoti, jeigu jie už savo darbą negaus dvigubai didesnes algas. Tai nulėmė priimtas nutarimas didinti padidinti medicininių įstaigų darbuotojams atlyginimus 28 proc. Be to, stebėtina, kad nors lėtai, tačiau vyksta minimalaus darbo užmokesčio didinimas. Nuo 2005 m. birželio 1d. jis išaugs 50 litų, ir sudarys 550 lt. per mėnesį.
Technologija. Dar niekada istorijoje pasikeitimai nebuvo tokie greiti. Labai daug pasikeitimų įvairiose ekonominės veiklos srityse sąlygojo greitas technologijos vystymasis. Technologija tiesiogiai veikia ekonominės veiklos darbo jėgą, konkurenciją, našumą, todėl Lietuvai svarbu didelį dėmesį sutelkti būtent šioje sferoje. Lietuva 2003m. technologijoms skyrė apie 381 mln. Litų (0,6 proc. nuo BVP), tačiau tapus ES nare, šis skaičius auga. Taip Lietuvos ekonomikoje siekiama sukurti prielaidas įmonėms gaminti produktus, kurie gali konkuruoti ne tik vietinėje rinkoje, bet ir plačioje ES rinkoje. Lygiagrečiai siekiama plėtoti gamybos sektoriaus aukštąsias technologijas, investuojant į aukšto lygio tyrimų it technologinės plėtros paslaugas. Pagal aukštųjų technologijų programą Lietuva teikia pirmenybę, investuojant lėšas, šioms sritims:
biotechnologijai, mechatronikai, lazerių technologijai, informacinėms technologijoms, nanotechnologijai bei elektronikai .

Išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai ( MTEP)
1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso, mln. Lt 114,9 164,9 217,2 244,5 220,3 269,9 326,8 344,7 381,8

Išlaidų mokslo tiriamajai veiklai santykis
su bendruoju vidaus produktu (BVP), % 0,46 0,52 0,56 0,56 0,52 0,59 0,68 0,67 0,68
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas. 4 pav.
Kadangi investicijos į naujų technologijų kūrimą labai rizikingos, čia svarbus vaidmuo tenka įvairiems regioninio masto programoms, viena iš tokių yra Europos tyrimų, plėtros ir bendradarbiavimo programa „Eurika“. Šios programos tikslas – remti orientuotą į rinką mokslo tyrimų ir technologijų plėtrą visose šiuolaikinėse technologijų srityse, gerinti gaminių, procesų ir paslaugų kokybę ir galiausiai didinti ES valstybių konkurencingumą .
Diegiant naujas technologijas, keičiasi ir darbo turinys. Darbo operacijų automatizavimas verčia darbuotojus sugebėti orientuotis informacijos srautuose, lyginti variantus ir priimti nestandartinius sprendimus. Kita vertus, mažėja užimtumas gamybiniame sektoriuje ir ypač žemės ūkyje.
Infrastruktūra. Tradiciškai infrastruktūra yra keliai, magistralės, vamzdynai, oro uostai, geležinkeliai, elektros energijos tiekimo linijos. Anksčiau infrastruktūra buvo visų šių dalykų turėjimas. Tačiau šiandien vien turėti šių tradicinių infrastruktūros elementų nepakanka, labai svarbiu kriterijumi tapo jų kokybė. Taip pat švietimo sistema, telekomunikacijos, bendruomenės žinių vystymo įstaigos, sveikatos apsaugos įstaigos, anksčiau nelaikytinos infrastruktūra, dabar laikomos labai svarbia jos dalimi. Regionalizacija šiame kontekste skatina transporto infrastruktūros tobulinimą, ryšių gerinimą, nes tai padidina galimybę greičiau platinti prekes, technologijas, kapitalą tarp regionų. Infrastruktūros plėtra yra prioritetinė 2004-2006 metams. Pagal Bendrą Programavimo Dokumentą, šiam prioritetui Lietuva per tris metus numato skirti didžiausią ERPF (128,1 mln.) ir Sanglaudos fondo (virš 300 mln.) lėšų dalį. Pirmiausiai lėšos skiriamos transporto infrastruktūrai, pavyzdžiui geležinkelio infrastruktūros atnaujinimo, rekonstrukcijos ir gerinimo. Siekiant plėtoti vandens ir sausumos transporto tarpusavio sąveiką ir skatinti krovinių gabenimą geležinkeliais bei laivais, bus atliekama Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste esančių geležinkelių rekonstrukcija . Siekiant Lietuvoje sukurti vieningą vidaus vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos, bus vykdoma jos infrastruktūros rekonstrukcija, pritaikant keleivinių ir krovinių vežimui. Siekiant užtikrinti lėktuvų skrydžių saugą ir pagerinti keleivių aptarnavimo kokybę, bus modernizuojama Lietuvos oro uostų infrastruktūra.
Lietuvos gyventojų sveikatos laipsnis turi tiesioginę įtaką, padedant kurti nacionalinio ūkio augimo sąlygas. Siekiant pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, Lietuva modernizuoja šalies sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūrą:
Tokiu būdu didinant investicijas į infrastruktūrą, didėja investicijų grąža, našumas ir privačios investicijos, o visa kartu paėmus didėja turto kūrimo tempai, kitaip tariant, daromas teigiamas poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai.
Finansinis kapitalas. Finansinis kapitalas – tai kuras, būtinas regionams, kurie nori veikti, augti, plėstis, įdiegti į rinką ir parduoti naujus produktus tam, kad sugebėtų reaguoti į rinkos pokyčius ir išlikti konkurencingais. Kaip teigia neoklasikinė augimo teorija, vidaus ir tarptautinės rinkų liberalizavimas padidina užsienio investicijų sumą regione. 2004 m. gruodžio 31 d. duomenimis, sukauptos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 16,19 mlrd. litų (4,69 mlrd. EUR). Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt
1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005
1406 2801 4162 6501 8252 9337 10662 13184 13699 16193
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas 5 pav.
Vienam šalies gyventojui vidutiniškai teko 4 727 litai (1 369 EUR) tiesioginių užsienio investicijų. 2004 m. daugiausia tiesioginių investicijų buvo skirta apdirbamajai pramonei (1176,1 mln. Lt), elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklai (261,4 mln. Lt), didmeninei ir mažmeninei prekybai (246,4 mln. Lt), piniginio tarpininkavimo veiklai (221,1 mln. Lt).Pagrindinės šalys investuotojos – Danija, Švedija, Vokietija, Estija, JAV ir Suomija. Daugiau kaip 60% visų tiesioginių investicijų į Lietuvą sulaukiama iš ES-15 šalių. Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. sausio 1 d. 16192,56 mln. Litų.
Pagrindinės šalys investuotojos. 6 pav.

Tiesioginių investicijų pritraukimas leidžia kelti Lietuvos makroekonominius rodiklius, kurti naujas darbo vietas, bei žmones mokyti, perkelti naujas technologijas su pažangia verslo valdymo patirtimi. Dėl užsienio investicijų į Lietuvą esančios ir naujos vietos įmonės išplėtoja tiekėjų tinklą, ko pasekoje padidėja verslo apytaka. Be to , paprastai modernios verslo šakos pramonės įmonės gamina tai, kas skirta eksportui. Todėl galima teigti, kad užsienio investicijos stiprina Lietuvą ir leidžia jai jaustis saugesne konkurencijos sąlygomis.
2004 m. šalies ūkio subjektų investicijų užsienyje srautas sudarė 3,12 mlrd. litų ir, palyginti su 2003 m., padidėjo 2,88 mlrd. litų. Daugumą investicijų užsienyje sudarė Lietuvos komercinių bankų investicijos – 2,13 mlrd. litų (iš jų 1,16 mlrd. Lt sudarė nerezidentams suteiktos paskolos). Be to, komerciniai bankai 450,9 mln. litų investavo į nerezidentų išleistus skolos vertybinius popierius ir pinigų rinkos priemones. Kitų šalies ūkio subjektų investicijų užsienyje srautas 2004 m. sudarė 982,7 mln. litų, iš jų 730,6 mln. litų – tiesioginės investicijos užsienyje. Palyginti su 2003 m., 2004 m. šalies ūkio subjektų tiesioginių investicijų užsienio šalyse srautas padidėjo 6,3 karto .

Išvados
Šiuolaikinės pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi pagrindinė tendencija vis dažniau apibūdinama „globalizacijos“ sąvoka. Ekonomistai šia sąvoka sieja su viso pasaulio valstybių ekonomine tarpusavio priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Gamybos, komunikacijų, prekybos, užsienio investicijų ir finansų sferų pokyčiai paverčia pasaulinę ekonomiką vieningu globaliu organizmu. Tai savo ruožtu lemia darbo pasidalijimą, milžiniškų gamybinių ir prekybinių struktūrų, globalinės finansų sistemos, šiuolaikinių informacinių sistemų atsiradimą.
Pasaulinės ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus Europos Sąjungai, kuriai Lietuva priklauso nuo 2004 m. gegužės 1d., susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo ir darbo rinkas. Nors kai kurie mokslininkai laiko ES vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, neįmanoma paneigti fakto, kad ši organizacija yra globali Europos regiono atžvilgiu.
Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, tapo šios globalios viduje organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį. Būtent todėl, vertinant narystę ES kaip dalyvavimą globalizacijos procese, svarbu nagrinėti ją, įvertinti jos trukumus ir privalumus Lietuvos ekonomikai.
1. Mūsų šaliai įstojus į Europos organizacija, kiekvienais metai Lietuva privalo mokėti į ES biudžetą tam tikrą mokestį už narystę. 2003 m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų. Tiesa kartu tais pačiais metais Lietuva iš ES fondų gaus 5 kartus daugiau – 2,67 mlrd. eurų.
2. Lietuvos rengimasis narystei privertė užtikrinti didesnį ekonominės politikos skaidrumą ir ekonomikos liberalizavimą. Po stojimo į ES Lietuva perėmė visas šios organizacijos normas ir standartus, panaikino kai kuriuos netarifinius barjerus, tokius kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai, panaikino visus muitus prekėms, importuojančioms iš ES valstybių narių. O taip pat perėmė bendrą užsienio prekybos ir muitų politiką, prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis Europos Sąjungai. Dėl naujos muitų sistemos Lietuva patiria tam tikrus nemalonumus. Pavyzdžiui, šiek tiek pabrango prekyba su Rusija, kuri yra antra po ES valstybių Lietuvos importo ir eksporto partnerė.
3. Įžengus į į ES, Lietuva harmonizavo PVM ir akcizo mokesčius. Tačiau tokio pokyčio pasekmės nėra labai palankios Lietuvai, pirmiausia jos gyventojams. Jau dabar pajautėme kai kurių prekių, pavyzdžiui degalų, cigarečių kainų šuolį. Nuo 2010 m. planuojama apmokestinti elektros energiją. Be šių dvejų mokesčių, Lietuva siekiant Europos Sąjungos šalių pavyzdžio, nuo 2004 m. svarsto galimybes pajamų mokesčio mažinimo. Per tris metus jį planuojama sumažinti 9 procentais. Nors pasak daugelių šis mokestis naudingas tik dideles pajamas gaunantiems piliečiams, LR prezidentas savo metiniame pranešime ragina ne būgštauti, kad sumažėjus gyventojų pajamų mokesčiui, sumažės įplaukų į biudžetą. Jo tvirtinimu pirmiausia reikia įvertinti ir teigiamą tokio sprendimo poveikį ūkio konkurencingumui. Augant ekonomikai didėtų žmonių pajamos ir kartu mažėtų paskatų vengti mokesčių, emigruoti iš šalies. Tai leistų valstybei ir surinkti daugiau pajamų į biudžetą, geriau spręsti socialines problemas .
4. Lietuvos narystė ES skatina transporto infrastruktūros tobulinimą, ryšių gerinimą, nes tai padidina galimybę greičiau platinti prekes, technologijas, kapitalą tarp regionų. Infrastruktūros plėtra Bendrame Programavimo Dokumente nurodyta kaip svarbiausias prioritetas, kuriam 2004 -2006 m. Lietuva skirs didžiausią lėšų sumą iš ES fondų. Investicijos į esamos infrastruktūros gerinimą ir naujos infrastruktūros kūrimą turės sudaryti tvirtą Lietuvos ekonomikos ilgalaikio augimo pagrindą, kuris valstybei leis pasinaudoti palankia tranzito šalies bei prekybos kelio tarp rytų ir vakarų geografine padėtimi.
5. Atsivėrus sienoms, Lietuvos teritorijoje įsigaliojo prekių judėjimo laisvė. Panaikinus muitus ir prekybą stabdančias kliūtis tarp Lietuvos ir ES valstybių vyksta visiškai laisva prekyba. Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Kad taip neatsitiktų Lietuvai, pirmiausia turime stengtis sukurti sąlygas Lietuvos įmonėms konkuruoti plačiojoje rinkoje su daugeliu stiprių, jau įsitvirtinusių joje, konkurentais. Šiame etape, labai svarbus tampa Lietuvos sugebėjimas inovacijų, pažangių technologijų įsisavinimas. Šia prasme, stojimas į ES yra svarbus Lietuvai, nes tapus pilnaverte jos nare, Lietuvos verslininkai gali pasinaudoti ES inovacijų rezultatais bei valstybių narių patirtimi.
6. Plečiantis technologijoms, automatizuojantis gamybai, žymiai sumažėja darbuotojų skaičius pramonėje ir ypač žemės ūkyje, kuriame 2004 metais buvo užimti 15,8 proc. visų darbingų gyventojų. Ši prielaida gali skatinti nedarbo lygio augimą, kuris statistikos departamento duomenimis Lietuvoje po stojimo į ES tarp vyrų padidėjo nuo 10,1 proc. 2003 metais iki 11 proc. 2004 metais, tarp moterų –nuo 11,2 proc. iki 11,8 proc. visų darbingų moterų. Siekiant sustabdyti augantį nedarbo lygį, Lietuvai būtina kurti naujas darbo vietas, panaudojat lėšas iš biudžetą bei pritraukiant tiesiogines investicijas iš užsienio. Svarbu pažymėti, kad tiesioginės investicijos į Lietuvą po Lietuvos stojimo į ES, palyginus su 2003 m. duomenimis padidėjo beveik 22 proc. ir sudarė 16,19 mln. Lt.
7. Lietuvos narystė ES, plečiantis paslaugų, kapitalo, prekių judėjimui, bei informacinių technologijų plėtimui, reikalauja daugiau išsilavinusios, turinčios gerus analitinio mąstymo ir bendravimo sugebėjimus darbo jėgos, galinčių lengvai adaptuotis ir mokytis darbuotojų. Kadangi Lietuva neturi, pavyzdžiui, svarbių žaliavų, pagrindinis mūsų šalies ekonomikos privalumas yra tokių darbuotojų turėjimas. Todėl Lietuva investuoja daug lėšų į švietimą, mokslą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, žinių ekonomiką.
8. Rengiant kvalifikuotus darbuotojus, Lietuva negali pamiršti apie darbo užmokesčio didinimą ir darbo sąlygų gerinimą. Nes kompetentingi darbuotojai, įsigaliojus asmenų judėjimo laisvei, dėl šių priežasčių gali masiškai migruoti į labiau palankesnes darbo užmokesčio atžvilgiu ES šalis. Iš kitos pusės, migruojant kvalifikuotiems darbuotojams į užsienį, Lietuva gali greitai pajusti jų trukumą. Dėl šios priežasties į mūsų šalį jau dabar plusta specialistai iš kitų ES šalių, kurie visų pirma yra aukščiau apmokomi, antra, didina konkurenciją vietiniams darbuotojams. Dėl šios priežasties nuo 2005 m. birželio 1 d. bus padidintas minimalus darbo užmokestis, bei planuojama 28 proc. padidinti atlyginimus medikams.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, mums atsivėrė didelės galimybės, prasiplėtė kapitalo rinka, dėl laisvo kapitalo judėjimo padidėjo kredito galimybės. Vienas iš svarbiausių faktų yra tai, kad Lietuva ir jos žmonės tapo labiau pasitikintys savimi, nes narystė ES leido mums jaustis pilnavertiškais ir visateisiškais europiečiais. Naudodamasi naujomis technologijomis, tyrimų rezultatais, Lietuva gali didinti savo ūkio konkurencingumą bendroje ES rinkoje. Šiame etape, siekiant išvengti grėsmės tapti ES provincija blogąja šio žodžio prasme, Lietuvai ypač svarbu orientuotis į žinių ekonomiką.

Literatūros sąrašas
1. Kubilius V., Kultūra globalizacijos glėbyje,//globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
2. Dumčius A., Lietuvos valstybės evoliucija ateinančiame dešimtmetyje.// globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
3. Pukelienė V., Žilinskienė N., Globalizacijos procesai ir darbo užmokestis bei jo specifika Lietuvoje ekonomikos pokyčių sąlygomis.// Socialiniai mokslai. – 1999. Nr. 4(21);
4. Makarychev A. S., Sergunin A. A. Globalization // The globalization of Eastern Europe: Teaching international relations without borders / Eds. K. Segbers, K. Imbusch.— Hamburg, 2000;
5. Šiškov J. Rossija v globaliziruemoj sisteme meždunarodnych choziajstvennych sviazej.//Rossijskij ekonomiceskij žurnl. – 1998. Nr. 9-10;
6. Baumilienė V., Ekonominė globalizacja:vystymosi vaiksniai ir prieštaravimai.//Ekonomika ir vadyba-2001. Kn.3. Kaunas: Technologija, 2001;
7. Pugačiauskas V., globalizacija ir Lietuvos ekonominė politika, 2000. Straipsnis internete – http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html;
8. Vaišvila A., Europos Sąjungos ir Lietuvos ateities perspektyvos.// Europos Komitetas prie LR Vyriausybės, 2002;, III Konferencija. – Kaunas, 2002;
9. Petro Auštrevičiaus, „Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje“ įžanginis žodis, Europos Komitetas prie LR Vyriausybės, 2002;
10. Vilpišauskas A., Kiek kainuoja narystė Europos Sąjungoje.//Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Nr. 2, 2004
11. http://www.euroverslas.lt – straipsniai apie euroverslo naujienas, aktualijas;
12. http://www.vrk.lt – LR vyriausiosios rinkimų komisijos internetinis puslapis;
13. www.finmin.lt – Finansų ministerijos puslapis internete;
14. www.std.lt – statistikos departamento puslapis internete;
15. Bendras Programavimo Dokumentas 2004-2006;
16. L. Andrikienės pranešimas Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidiumo posėdyje, Vilnius, 2003m. lapkričio 2 d.;
17. Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė. Dvi deklaracijos. Sudarytojai Hang Küng ir Helmut Schmidt. Vilnius. 1999;
18. Konferencija: Lietuvos prioritetai ir Europos Sąjungos struktūriniai fondai 2003-10-26
19. www.sociumas.lt – internetinis žurnalas;
20. http://www.lb.lt – Lietuvos banko puslapis internete.
21. http://www.tpa.lt/eureka/eureka.htm – Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra;
22. http://www.president.lt/files/metinis2005.pdf)-prezidento – Lietuvos Respublikos prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas;
23. Ūkio ministerijos 2005-2007 m. sutrumpintas strateginis veiklos planas;
24. Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos patvirtinimo, 2003 m. gruodžio 22 d. Nr. 1645, Vilnius
25. http://www.boeckler.de – Wirtschafts- und Sozialwissenschaftliche Institut (WSI) duomenys internete

Globalizacija. Apibrėžimas, privalumai ir trūkumai

 

Įvadas

Visuotinai priimto globalizacijos apibrėžimo nėra. Globalizacija – tai laisvas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas pasaulyje, kai kompanijoms yra sudaromos vienodos veikimo sąlygos įvairiose pasaulio šalyse. globalizacija yra lydima įvairių tarptautinių susitarimų: prekybos, ekonominės plėtros, investavimo sąlygų, privatizaci-jos skatinimo ir pan. Šiaurės Amerikos kontinente jau galioja laisvos prekybos susitari-mas žinomas NAFTA pavadinimu. Europos Sąjunga kartu su JAV, Japonija ir kitomis šalimis bandė įgyvendinti daugiašalį susitarimą dėl investicijų žinomą MAI (Multilate-ral Agreement on Investments) vardu. Šiam susitarimui sutrukdė nevyriausybinės orga-nizacijos daugelyje pasaulio šalių.
Nėra didelių nesutarimų, kad globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pa-saulio politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai „globalizacija“ yra veikiau klišė, negu griežtai api-brėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo dešimtmečio viduryje, žodis „globalizacija“ naudojamas apibrėžti įvairiausius informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didėjančią ūkių ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, pro-cesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir — galų gale — link vienin-gos visuomenės“. Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos — intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai — tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjun-giantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.
Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais: prekybos, transnacionali-nių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų. Finansų judėjimą reguliuoti nacionali-nės vyriausybės jau yra sunkiai pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos „transnacionalizacijai“ valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų. Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien dėl teorinių paska-tų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą iš laisvosios prekybos — ta-čiau strateginės prekybos teorijos ją žymiai kvalifikuoja), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu dar nėra paveikusi.
Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju, nepakankamai atsižvelgiančią į globa-lizacijos kuriamas sąlygas. Kai kuriose prekybos srityse tebeegzistuoja barjerų importui bei eksportui, ir laukiama naujų, susijusių su jungimusi į regioninius blokus. Tuo tarpu regioninio lygio analizė jau yra priimtina, nes Lietuvos stojimas į Europos Sąjungos bloką — didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje — yra ne tik ir ne tiek precedento dalykas, kiek visapusiškos ekonominės integracijos pavyzdys, turėsiantis realios (nors, akivaizdu, visiškai asimetriško masto) įtakos abiejų pusių ūkių raidai. To-dėl kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijos į Europos Sąjungą implikaci-joms.
Vienas požiūris į globalizaciją, deterministinis, sako, kad prekybos politikos liberaliza-cija turėtų būti suprantama kaip vyriausybių pripažinimas, jog priešintis pasaulinės rin-kos skverbimuisi yra beprasmiška. Kitas požiūris pabrėžia didesnę rinkų integracijos naudą, vertinant alternatyviais rinkų užvėrimo kaštais (nors kapitalo judėjimo kaštai yra pažeidžiamumas krizių atveju, o prekybos liberalizavimo ilgalaikei naudai pagrįsti nėra pakankamai argumentų). Iš tikrųjų, Lietuvos atveju ir vienas, ir kitas požiūris gali būti apibendrinti: vertinant alternatyviais kaštais, Lietuvos tikslą integruotis į Europos Są-jungą galima laikyti optimalia globalizacijos strategija, ir alternatyvų ieškojimas savai-me neturi didelės prasmės.

Globalizacija – griaunanti jėga ar naujos galimybės?

Ką bendro turi elektroninė prekyba, Indų restoranas Vilniuje, CNN, bankų susiliejimai Europoje ir palūkanų normų išaugimas Estijoje 1997 pabaigoje? Visi jie yra globalizaci-jos požymiai. globalizacija yra pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos eko-nomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui. Tiesa, prekybos ir inves-ticijų svarba šalių ūkiams nėra naujas reiškinys žmonijos istorijoje. XIX a. pabaigoje prekyba sudarė panašią industrinių valstybių BVP dalį kaip ir šiuo metu. Apie ekono-minę valstybių tarpusavio priklausomybę ir jos pasekmes taip pat pradėta kalbėti jau gana seniai, pradėjus augti transnacionalinių kompanijų veiklai.
Tačiau naujos ir tik esamam laikmečiui būdingos yra technologijų suteikiamos galimybės žmonėms greičiau, lengviau ir pigiau pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus. Būtent todėl kai kas įvardina šiuolaikinę pasaulio bendruomenę kaip “globalinį kaimą”, kuriame apie įvykį iš karto sužino visi kaimo gyventojai. Šis atstumų “sumažėjimas” daro didelį poveikį valstybių tarpusavio santykiams bei ekonomikos raidai.
globalizacija reiškia augantį nacionalinių valstybių suvereniteto apribojimą, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Nors toks vals-tybių funkcinio ir teritorinio suvereniteto neatitikimas kai ką gąsdina, jis pirmiausia ap-riboja diktatūrų ir autoritarinių režimų galimybes ir suteikia daugiau pasirinkimo de-mokratinių šalių visuomenėms. Pati globalizacija iš dalies reiškia laisvių ir demokratijos plitimą pasaulyje po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pačiu ji sąlygoja ekonominių pasaulio politikos reikalų santykinės svarbos padidėjimą lyginant su tradiciniais užsienio politi-kos klausimais, pirmiausia karinės galios didinimu. Pasaulio prekybos organizacijos de-rybos šiuo metu susilaukia ne mažiau, o gal ir daugiau pasaulio visuomenės dėmesio nei derybos dėl karinės ginkluotės mažinimo.
Pasaulio valstybės įvairiai reaguoja į augančią tarpusavio ekonominę priklauso-mybę. Viena iš šių bandymų išraiškų – ekonominė konkurencija tarp valstybių, ribojant pasaulio ekonomikos poveikį bei siekiant “apsaugoti” savo ekonomiką nuo išorės spau-dimo muitais, kvotomis, pinigų srautų apribojimais ir kitokiomis priemonėmis. Kraštu-tiniu atveju tokie veiksmai gali pavirsti “prekybiniais karais”, šitaip tarsi perkeliant konfliktinius valstybių galių didinimo bandymus į ekonomikos sritį. Tačiau paprastai tokie bandymai yra ekonomiškai nenaudingi visoms protekcionizmo politiką vykdan-čioms šalims ir negali būti naudingi, nes rinka iš esmės skiriasi nuo galios santykių.
Šiuo atžvilgiu globalizacija iliustruoja laisvų ekonominių ryšių tarp valstybių naudą visoms dalyvaujančioms šalims. Tiesa, išaugęs kapitalo mobilumas apriboja eko-nominės politikos galimybes ir sukuria spaudimą vykdyti rinkai naudingą politiką. Bū-tent šioje srityje yra prasminga kalbėti apie valstybių konkurenciją, kadangi konkuruo-jama ekonomikos reguliavimo priemonėmis, siekiant sukurti palankesnį klimatą investi-cijoms. Išaugusi tarpusavio priklausomybė apriboja galimybes vykdyti savarankišką pinigų ar fiskalinę politiką, tačiau apribojimas savaime negali būti vertinamas neigia-mai. Tokiu būdu rinka gali apriboti netinkamą ekonominę politiką, pavyzdžiui, biudžeto išlaidų didinimą prieš rinkimus. Vienas iš pastarojo meto netinkamų Lietuvos vyriausy-bės atsako į išorės ekonomikos pokyčius pavyzdžių yra sprendimas padidinti vidaus rinkos apsaugą, reaguojant į ekonominę krizę Rusijoje. Kaip rodo paskutinių metų Lie-tuvos ūkio raida, protekcionistinės priemonės negali apsaugoti nuo išorės konkurenci-jos, jos tik gali sulėtinti pokyčių tarptautinėje ekonomikoje poveikį, tačiau už tai vėliau tenka tiesiogine prasme mokėti visiems piliečiams ir pasitikėjimą prarandančiai vyriau-sybei.
Ekonominės tarpusavio priklausomybės augimas yra sukūręs daugelį baimių, ku-rios daro didelę įtaką ir tarpvalstybiniams santykiams. Tai baimė dėl neigiamo pigesnės darbo jėgos kitoje šalyje poveikio investicijoms ar prekybai, baimė dėl galimo staigaus kapitalo nutekėjimo, baimė dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir pan. Dažniausiai šios baimės būna ekonomiškai nepagrįstos, tačiau tai jų nesusilpnina. Vienas iš paradoksalių šio laikmečio reiškinių – nacionalinių ir religinių simbolių galios stiprėjimas, nykstant fizinėms ir virtualinėms riboms tarp nacionalinių valstybių. Šio paradokso išraiškų toli ieškoti nereikia – tai konfliktai Jugoslavijoje ir vėliau Kosove, islamo terorizmas.
Nors globalizacija apriboja valstybių suverenitetą ir užsienio politikos tikslų įgy-vendinimo priemones, šiuos apribojimus visiškai atsveria jos suteikiamos galimybės. Technologijos pažanga, panaudojama rinkoje ir jos skatinama, suteikia daugiau galimy-bių visiems pasaulio ekonomikoje dalyvaujančių valstybių piliečiams pasinaudoti pa-saulio įvairove ir ekonominio augimo rezultatais. Būtent todėl galime atostogauti kitame pasaulio krašte, bendrauti internetu su kitame pasaulio krašte esančiu žmogumi, mėgau-tis patiekalų iš įvairių šalių įvairove. Svarbiausia, jog auganti konkurencija verčia įmo-nes mažinti visų šių prekių ir paslaugų kainas bei gerinti jų kokybę – o todėl jos tampa prieinamos ne tik pasiturintiems, bet vis didesniam žmonių skaičiui. Sąlygų ekonominei plėtrai ir gerovės augimui sudarymas yra pagrindinis kiekvienos valstybės tikslas ir glo-balizacija suteikia priemones ir galimybes realizuoti šį tikslą .
globalizacija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Tačiau tinkamai pasinaudojus jų suteikiamomis galimybėmis, technologijos pažanga ir augantys ryšiai tarp šalių gali sudaryti tvirtą pagrindą šalių ekonominei plėtrai. Bet ko-kiu atveju, neigti globalizacijos poveikį yra beprasmiška, o bandyti apsisaugoti nuo jo – ekonomiškai nenaudinga. Kaip pastebėjo vienas New York Times žurnalistas, globali-zacija yra tartum saulėtekis – jos vis vien nesustabdysi, todėl geriausia yra ja mėgautis ir kiek įmanoma daugiau pasinaudoti jos privalumais bei sumažinti galimas neigiamas pa-sekmes.
Kam naudinga globalizacija?

Pagrindinės ekonomikos globalizacijos proceso varomosios jėgos yra didžiosios indust-rinės valstybės, didžiausi tarptautiniai koncernai, bankai, transnacionalinės korporacijos (naftos, automobilių gamybos, telekomunikacijų, finansų, kt.). Globalizacijos kritikai teigia, kad būtent šių korporacijų bei turtingų šalių interesus ir atstovauja Pasaulinė pre-kybos organizacija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, vaidinantys labai svarbų vaidmenį šiame procese.
Ekonomikos globalizacijos šalininkai, tarptautinės finansinės institucijos tvirtina, kad laisva prekyba turėtų padėti skurdžiausioms ir besivystančioms šalims atgaivinti jų eko-nomiką, pagerinti žmonių pragyvenimo lygį. Globalizacijos kritikai vadinami nai-vuoliais, stabdančiais pažangą, tačiau globalizacijos kritikų pateiktus argumentus jau pripažįsta ir oponentai. Pasaulio banko prezidentas Džeimsas Volfensonas per Prahoje vykusį susitikimą pabrėžė, kad būtina įsiklausyti į protestuotojų argumentus.

Pažanga ar kolonizacija?

Remdamiesi gausiais tyrimais, faktais, globalizacijos procesų analize, kritikai įrodinėja, kad užuot pagerinus skurdžiausių pasaulio šalių gyventojų gerbūvį, ekonomikos libera-lizavimas įstumia juos į dar didesnį skurdą. Viena iš priežasčių yra ta, kad liberalioji ekonomika yra orientuota į eksportą, besąlygišką rinkų atvėrimą tarptautiniam kapitalui, užsienio investuotojų (turtingiausių šalių) įsigalėjimą besivystančių šalių ekonomikoje. Todėl žemės ūkyje yra skatinamas monokultūrų įsigalėjimas, beatodairiška ūkio objektų privatizacija, užsienio kapitalo įsigalėjimas vietinėse rinkose, o tai jau daugiau galima sieti su išnaudojimu, bet ne pragyvenimo lygio kėlimu. Aštriausi kritikai ekonomikos globalizavimą dar vadina naująja kolonizacija, kadangi nacionalines rinkas užvaldo tarptautinės kompanijos, kurios ir išsiveža visą pelną. Iškyla pavojus šalies kultūros rai-dai, tradicinėms vertybėms, kadangi gali būti primesti nauji masinės popkultūros stereo-tipai ir t.t.
20% turtingiausių pasaulio gyventojų valdo 80% viso pasaulio turto. Globalizacijos proceso pasekmėje tas santykis vargu ar pasikeis neturtingųjų naudai, greičiau bus at-virkščiai: pasaulio turtuoliai ir toliau turtės vargstančių šalių sąskaita. Į Lietuvą taip pat ateina stambios kompanijos, pvz. “Williams”. Dabar jau aišku, kad ši kompanija į Lie-tuvą atėjo neskaidriu būdu, prieštaraujant didelei visuomenės daliai, iki šiol ginčijamasi dėl šio sandėrio naudingumo Lietuvai.

Globalizacija ir jos priešininkai

“Protestuojančių prieš globalizaciją” sukeliamos riaušės nuo 1999 m. surengto Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) susitikimo tapo įprasta tarptautinių ekonominių susitiki-mų dalimi. “Antiglobalizmo” judėjimas tampa nauju šiuolaikinių tarptautinių santykių reiškiniu ir todėl verta detaliau aptarti jo dalyvius, protestuojančiųjų motyvus ir jų pa-grįstumą.
Iš pirmo žvilgsnio tokių protesto akcijų dalyvių daugumą paprastai sudaro mėgėjai pat-riukšmauti ir pažeisti viešąją tvarką. Tokio pobūdžio “radikalios” visuomenės grupės egzistavo visais laikais ir turbūt visose šalyse, skyrėsi tik jų dėmesio taikiniai ir priemo-nės. Net ir tarp smurtui nepritariančiųjų visada būdavo dominuojančiai tvarkai ir ideolo-gijai oponuojančių visuomenės sluoksnių. Nemažą pasisakančiųjų prieš globalizaciją dalį sudaro būtent nepatenkintieji esama “neliberalia” pasaulio tvarka (kad ir ką ji reikš-tų), turtingųjų šalių “dominavimu” ir “kapitalistine sistema”. Paprastai tokios radikalio-sios grupės neturi konstruktyvių siūlymų, o ir jų naudojamos dėmesio patraukimo prie-monės nepasižymi konstruktyvumu. Paprastai jų siūlymai baigiasi šūkiais “ohoho, PPO turi važiuoti namo”, “jie naikina mano vegetarišką kūną” ir pan.
Vis dėlto tokios grupės sudaro nors ir triukšmingiausią, tačiau toli gražu ne įtakingiausią prieš globalizaciją ir atvirą ekonominę politiką pasisakančių dalį. Kai kurių analitikų manymu, daugelis protestų iliustruoja augantį judėjimą prieš didėjančią ekonominę tar-pusavio priklausomybę, konkurenciją, kapitalo judėjimą ir spartėjančius technologinius pokyčius. Esama keletas priežasčių, dėl ko antiglobalizacijos protestai pastaraisiais me-tais tampa vis dažnesni ir kodėl jie ypač dažnai nukreipti prieš PPO.
Šaltojo karo pabaiga sukūrė sąlygas baigti daugelio pasaulio valstybių pasidalinimą į priešingus ideologinius blokus, o reformos Vidurio ir Rytų Europos šalyse daugeliui išsklaidė iliuzijas apie socialistinės sistemos privalumus. Šaltojo karo metu geopolitinė situacija sąlygojo platų Vakarų valstybių visuomenių pritarimą kapitalistinei sistemai, kurį laikinai dar labiau sustiprino socialistinės sistemos žlugimas, paskatinęs kai kuriuos stebėtojus paskelbti “istorijos pabaigą”. Tačiau netrukus išaiškėjo naujas šios epochos bruožas – didesnis dėmesys tarptautiniams ekonominiams ir kitiems nekariniams klau-simams, skatinamas sparčiai besiplėtojančių transporto bei komunikacijų priemonių. Kaip bebūtų paradoksalu, protesto prieš globalizaciją akcijos nevyktų arba būtų žymiai silpnesnės, jei jų organizatoriai ir dalyviai nesinaudotų pagrindiniais globalizacijos vai-siais – interneto ryšiu bei pigiu tarptautiniu transportu. Kaip pripažino protesto akcijų Sietle organizatoriai, jei ne internetas, jiems būtų nepavykę surengti tokio masto de-monstracijų ir atkreipti į save žiniasklaidos dėmesį. Prieš kiekvieną reikšmingesnį tarp-tautinį susirinkimą sukuriamos naujos interneto svetainės, kuriose registruojasi norintys dalyvauti protestuose, skleidžiama informacija apie kelionių maršrutus ir apgyvendini-mo galimybes.
Iki šiol daugiausia protestuotojų dėmesio susilaukė PPO. Šios organizacijos susitikimo Sietle metu gatvėse demonstravo, įvairiais paskaičiavimais, nuo 3000 iki 10000 žmonių. Dažnai PPO laikoma pagrindiniu globalizacijos įvaizdžiu ir būtent į ją nukreipta dau-giausia kaltinimų, pradedant neturtingųjų valstybių skurdinimu, darbo žmonių išnaudo-jimu ir baigiant aplinkos niokojimu. Tokį didelį dėmesį PPO galima paaiškinti pirmiau-sia šios organizacijos santykine svarba ekonominei valstybių politikai, lyginant su men-kesnį vaidmenį atliekančiomis aplinkosaugos bei darbo klausimams skirtomis tarptauti-nėmis organizacijomis. Kitos dvi ne mažiau svarbios priežastys – visiškai klaidingas įvairių blogybių priskyrimas šios organizacijos veiklai arba siekis apriboti prekybą ir jos keliamą konkurenciją.
PPO veikla nepatenkintas protestuojančiųjų grupes galima sąlyginai suskirstyti į aplin-kosaugininkus, profsąjungas bei vargingųjų pasaulio valstybių gynėjus. Būtent šios ne-vyriausybinių organizacijų grupės dažnai pateikia “patraukliausius” argumentus ir siekia kryptingai įtakoti savo šalių vyriausybes. Besirūpinančios aplinkosauga organizacijos, pvz. Žemės draugai, teigia, jog PPO ir tarptautinė prekyba skatina aplinkos taršą, nors galima rasti žymiai daugiau argumentų, rodančių, jog prekyba, skatindama inovacijas ir mainus aukštesnės technologijos įrenginiais, kaip tik suteikia galimybes mažinti aplin-kai daromą žalą. Iš tiesų, prekyba gali padidinti netinkamos aplinkosaugos politikos kainą, pvz. jei ūkininkai netrukdomai teršia upes, didesnis jų produkcijos eksportas ska-tins taršos augimą. Tačiau tokiu atveju problemos priežastys slypi netinkamoje vyriau-sybių politikoje, o ne tarptautiniuose mainuose.
Kita PPO veiklos priešininkų grupė – Vakarų šalių profsąjungos, nepatenkintos augančia konkurencija iš kitų pasaulio šalių (tarp jų ir Vidurio ir Rytų Europos) ir “nesąžininga” prekyba. Jų lobistinės veiklos dėka ES ir JAV vadovai svarsto darbo klausimų įtraukimą į PPO darbotvarkę. Tačiau priešingai tokių grupių teiginiams tarptautinė prekyba skati-na naujų darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą. Jei nuosekliai būtų įgyvendinami jų reikalavimai, daugiausia žalos patirtų ne tik Vakarų valstybių gyventojai, bet ir besivys-tančios šalys, kurios pagrįstai kaltina JAV ir ES žalinga savo rinkų apsauga. Tačiau gat-vių protestuose paprastai dominuoja priešingos besivystančių šalių “gynėjų” idėjos. Ga-liausiai, Sietle nemažai buvo ir tokių, kurie pasikabinę Japoniškas kameras ir gerdami prancūzišką kavą skelbė, kad prekyba turi būti lokali, o ne globali.
Visas prieš globalizaciją protestuojančias grupes jungia viena – noras apriboti prekių, paslaugų, kapitalo, informacijos srautus. Daugelis jų siūlymų yra tiesiogiai prieštarau-jantys vieni kitiems, o jų poveikis JAV ir ES šalių vyriausybėms yra diskutuotinas. Tačiau prieš globalizaciją pasisakančių interesų grupių veikla veikia tarsi padidinimo stiklas, kuriame greičiau išryškėja nenuosekli ar prieštaringa Vakarų valstybių eko-nominė politika. Geriausias pastarųjų atsakas, kaip teigia kai kurie ekspertai, yra vyk-dyti nuosekliais principais pagrįstą politiką, išsamiai pristatant ją savo šalių visuome-nėms. Toks uždavinys laukia ir į PPO stojančios Lietuvos politikų, kurie kol kas atlieka “meškos paslaugą” pagrindiniams PPO principams, viešai džiaugdamiesi “išsikovotu” aukštu rinkos apsaugos lygiu ir pristatydami galimybę riboti prekybą kaip vieną iš narystės PPO privalumų. Sunku tikėtis, jog neatskiriant siaurų grupių interesų nuo visos šalies interesų ir nebandant visuomenei atvirai aiškinti PPO tikslų ir tarptautinės preky-bos ekonominių pasekmių, Lietuvos stojimas į PPO vyks sklandžiai ir greitai.

Išvados

Globalizacija yra sudėtingas procesas, apimantis įvairias pasaulio ūkio, politikos ir vi-suomenės sferas ir didinantis jų tarpusavio integraciją, stiprinantis tarpusavio priklau-somybę bei kuriantis bendro veikimo šablonus. Globalizaciją kai kuriais aspektais gali-ma suvokti kaip neišvengiamą delokalizacijos procesą, į kurį tradiciniai teritoriniai vie-netai gali tik vienaip ar kitaip reaguoti. Vis dėlto, nors palietė daugelį gyvenimo sričių, globalizacija nepanaikino tradicinio valstybių sienomis apriboto ekonomikos, politikos bei kultūros padalijimo, o kai kuriais atvejais tik sukėlė stiprią negatyvią reakciją. Be to, net ir tose srityse, kur globalizacijos poveikis yra aiškus, ji pasireiškė nevienodu laips-niu ir nevienodu pobūdžiu. Šiam darbui buvo svarbūs trys ekonominiu aspektu suvo-kiamos globalizacijos aspektai: prekybos, finansų rinkų bei investicijų globalizacija. Tik finansų rinkų globalizaciją galima laikyti „transakcijomis be sienų“, kur kapitalo mobi-lumas, nors ne visada pageidautinas, yra labai aukštas. Tuo tarpu prekybos liberalizacija (neskaitant kai kurių internetu platinamų prekių) daugiausia pasiekusi tik „transakcijas bendroje rinkoje“. Tiesioginių užsienio investicijų padėtis yra veikiau tarpinė.
globalizacija, sąlygota mažėjančių komunikacijų kaštų, keičia paskatų sistemą valsty-bėms: nors atsiranda naujas darbo pasidalijimas pagal kapitalui imlių inovacijų kūrimą ir vartojimą, pažangiausios šiuo požiūriu valstybės tik skatina globalizaciją, kuri ilguoju laikotarpiu (optimistiniais vertinimais) turėtų prisidėti prie pajamų skirtumų mažėjimo. Be to, keičiasi paskatos mažosioms valstybėms: atpigusi prekyba leidžia atverti rinkas su didesne nauda. Iš tiesų, įvertinus politinę globalizacijos naudą, galima teigti, kad, pa-vyzdžiui, kapitalo rinkos liberalizavimas yra lengviau įgyvendinamas mažosiose valsty-bėse. Tačiau tai nebūtinai reiškia savanorišką pasidavimą globalizacijai. Ypač tai aktua-lu finansų rinkoms, kur globalizacija gali būti finansinių krizių „pernešėja“, bei prekių rinkoms, kur globalizacijos nauda vidutiniuoju laikotarpiu nėra vienareikšmiškai įrody-ta. Todėl paskatos reguliuoti prekybą išlieka, o liberalizmas dažnai būna dalinis, kai jungiantis į regioninius blokus, nusprendžiama selektyviai liberalizuoti rinkas.
Regioninių blokų kūrimasis iš tikrųjų gali būti laikomas tam tikra antiglobalizacine, o kai kuriais atvejais ir suboptimalia, strategija, tačiau valstybėms-narėms dalyvaujantis kaip vienetas pasaulio prekyboje ir derybose dėl jos liberalizavimo blokas gali būti nau-dingesnis negu autonomiškos pastangos išlaikyti atvirą (ar juolab uždarą) rinką. Euro-pos Sąjunga yra vienas iš tokių regioninių blokų pavyzdžių, remiantis integracijos teori-ja (o veikiau integracijos teorijai remiantis ES pavyzdžiu), pasiekęs priešpaskutinę in-tegracijos pakopą. Nors tai didžiausias pasaulinėje prekyboje eksportuotojas, dar didesni prekybos srautai nukreipti tarp jo valstybių. Tai patvirtina uždarą jo pobūdį, kurį vis dėlto labiausiai išryškina galiojantis prekybos režimas ir taikomos rinkos apsaugos priemonės. Nors ES dalyvaudama GATT derybose rėmė prekybos tarifų ir kvotų maži-nimą, netarifinių apsaugos priemonių — kokybės standartų, subsidijavimo, konkurenci-jos politikos — taikymas ir toliau išlieka. Kita vertus, šias priemones blokas diferenci-juoja tarp „paprastų“ palankiausią prekybos režimą turinčių partnerių ir potencialių na-rių, pastariesiems suteikdamas daugiau nuolaidų ir laisvesnę prekybą daugeliu prekių. Tačiau apribojimai „jautriausiems“ sektoriams išlieka (ir faktiškai gali išlikti net ir pri-ėmus naujus narius).

Naudotos literatūros ir kitų šaltinių sąrašas

Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija.— V., 1998.

Bauman Z., globalizacija: PASEKMĖS ŽMOGUI. – Vilnius: Strofa, 2002.

Strange S. Valstybės ir rinkos.— V., 1998.

http://www.zalieji.lt/duomenys/globalizacija.htm

http://www.lrinka.lt/Komentarai/Radijas16.ph

Verslo etiketas, jo sąvoka ir samprata

 

Kalbos etiketas

Net ir labai gerai etiketo dalykus išmanantiems žmonėms svarbu nedaryti kalbos klaidų, o jų pasitaiko tiek prašant, tiek dėkojant.
Įsidėmėtina, kad prašom niekada nevartojamas įterptiniu žodžiu, jis visada eina prieš bendratį: turi būti ne sėskite, prašau; užeikite, prašom o prašau, prašom, prašyčiau sėstis, užeiti. Tariamosios nuosakos formos (prašyčiau, prašytume) – mandagiau, šilčiau.
Vertinys iš rusų kalbos – posakis didelis ačiū. Vietoj jo vartokime labai ačiū. Padėkoti galima ir sakant tiesiog ačiū, dėkui, dėkoju, dėkojame ir pan.
Pasirašant siunčiamą tekstą įprasta pridėti mandagumo žodžius su pagarba (iškilminga), pagarbiai (trumpiau, paprasčiau) arba Jus gerbiantis, -i. Visi jie taisyklingi, galima vartoti tuos, kurie labiau patinka.
Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.).

Verslo etika ir etiketas
Verslo normų ir etikos principų taikymo ypatumai nacionalinėje ekonomikoje.
Tarpusavio santykių valdymo procese kultūros taisyklių formavimas ypač būtinas šiandien, kai mes formuojame laisvos rinkos ekonomiką, kur didelę reikšmę turi ne fondai, paskyros ir įsakymai, o žmonių tarpusavio santykių, profesinės ir valdymo etikos normos.
Etika ir etiketas yra skirtingi dalykai. Etiketas labiau liečia mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame mūsų tarpusavio veiksmus su aplinkiniais. Liudviko XIV laikais prabangaus priėmimo metu svečiams įteikdavo korteles, kuriose būdavo surašytos elgesio taisyklės. Jos buvo vadinamos etiketėmis. Iš čia ir kilo terminas “etiketas”. Šiandien – tai išsiauklėjimas, geros manieros, mandagus bendravimas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema.
Rinkos mechanizmas veikia pagal savus ekonomikos dėsnius. Įtraukdamas subjektą į “rinkos erdvę”, jis kartu suteikia jam galimybę ir verčia rinktis. Todėl į rinkos mechanizmą galima žiūrėti ne tik kaip į “instrumentą”, geriausiai atitinkantį žmogaus ir visuomenės poreikius bei padedantį individui įgyvendinti savo sumanymus, bet ir kaip į socialinį kultūrinį fenomeną, kurį galima vertinti moralės požiūriu. Verslininkas, kaips rinkos subjektas, yra šio fenomeno dalis. Jo elgesys, moralės principai, normos, vertybės ir yra verslo etikos objektas. Moralės principų, normų, taisyklių, padedančių elgtis verslo pasaulyje, visuma ir leidžia kalbėti apie verslininko, o plačiau – apie verslo etiką. Etiniu požiūriu verslą galima vertinti 5 aspektais:
• Pirma, verslininko charakterio bruožai (dorumas, lojalumas, kruopštumas) gali būti pavyzdžiu kitiems, skatinti ir burti žmones sumanymui realizuoti;
• Antra, verslininko veiksmai kuriant turtą, žmonių gerovę, veiksmingai panaudojant išteklius, diegiant ekologiškai saugias technologijas ir kt;
• Trečia, firmos veiksmai (vartotojų interesų paisymas, gaminamų prekių ir paslaugų saugumas ir kt.) ir principai, kuriais grindžiama jos veikla;
• Ketvirta, firmos darbuotojų elgesys (su kolegomis, klientais);
• Penkta, firmos, verslo organizacijos santykiai su kitomis firmomis bei verslo organizacijomis.
Verslininkas valdo įmonę, organizuoja jos veiklą ir atsako už jos sėkmę. Pastaroji priklauso ne tik nuo verslininko įgūdžių bei mokėjimo naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir gebėjimo priimti sprendimus, remtis visuomenės pripažintomis vertybėmis. Kitaip tariant, matyti progas ten, kur kiti mato tik sunkumus, neužmiršti ir etikos taisyklių, kuriomis grindžiama krikščioniškoji moralė.
Kas gi sudaro verslininko etinį kodeksą? Kokių etinių nuostatų jam dera laikytis?
Pabandysiu keletą iš jų aptarti.
• Pirmoji nuostata: Verslas neturi kelti ir didinti kitų žmonių skausmo.
Verslas – viena iš žmogaus veiklos rūšių. Pirmiausia jis privalo tarnauti žmogaus gerovei. Antra vertus, verslas padeda tobulėti ir pačiam žmogui – suteikia naujų įgūdžių. Verslininko tikslas – stengtis patenkinti visuomenės poreikius ir gauti pelną už iniciatyvumą ir riziką, nors tai ne visada pavyksta.
Energingas verslininkas ugdo naujų prekių bei paslaugų poreikį visuomenėje, suteikia galimybę rinktis ir plečia jos narių “rinkos erdvę”. Labai svarbu, kad verslas neteiktų skausmo kitiems. Čia išskirčiau du momentus.
Pirma, verslo teikiamos paslaugos neturėtų kenkti žmogaus sveikatai, prieštarauti jo prigimčiai, naudotis silpnybėmis, liga. Ryškiausias tokio verslo pavyzdys – narkotikų biznis. Tai bene pelningiausias užsiėmimas. Vien JAV prekyba narkotikais per metus duoda 200 mlrd.dolerių pelno. Šio biznio užuomazgų esama ir Lietuvoje. Prognozuojama, kad dar po metų kitų jis labai suklestės.
Šis “verslas” pavojingas dėl dviejų priežasčių: pirma, vartoti narkotikus pratinami jauni, dar socialiai neapsaugoti asmenys, taigi kėsinamasi į jų prigimtines teises; antra, visuomenei iškyla naujų rūpesčių – kaip gydyti narkomanus, juos socializuoti. Tam reikia nemaža lėšų. Dėl narkomanijos išplitimo mažėja galimybių rasti neturinčių šių žalingų įpročių patikimų ir kvalifikuotų darbuotojų perspektyviems projektams įgyvendinti. Tenka kviestis specialistus iš užsienio ir mokėti jiems už darbą žymiai brangiau.
• Antroji nuostata: Verslas neturėtų pažeisti ir juo labiau naikinti žmogaus (visuomenės) ekologinės ir ekonominės erdvės, kenkti sveikatai.
Taršios gamybos plėtotė ir jos pasekmės – ryškiausias visuomenės ekologinės ir ekonominės erdvės pažeidimo pavyzdys.
Kenkia sveikatai ir prekyba ekologiškai nešvariais produktais. Jų labai daug įvežama į tas šalis, kuriose silpna kontrolė. Lietuvoje tikrinama tik 30 proc.įvežamų maisto produktų kokybė. Nesant objektyvios ir išsamios informacijos apie įvežamą prekę, vartotojai tampa apsukrių, nesąžiningų verteivų aukomis. Tokia prekyba yra žalinga ne tik sveikatai. Menkėja verslo reputacija visuomenėje. Be to, kompromituojama ir šalis, iš kurios ekologiškai nešvari produkcija įvežama.
• Trečioji nuostata: Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų.
Pelnas, gautas nedoru būdu, pažeidus įstatymus, yra moraliai žalingas dvejopai. Pirma, neišvengiamai supriešina verslininką su įstatymu. Jeigu nesilaikoma įstatymų, verslininko įvaizdis visuomenėje menkėja. Dalis visuomenės tokiame jo elgesyje įžvelgiama ekonominio nestabilumo kaltininką ir linkusi palaikyti valdininkijos pastangas perskirstyti verslininkų uždirbtas lėšas dėl socialiai remtinųjų. Tačiau kaip rodo patirtis, tokia praktika neefektyvi: nepadeda sukurti naujų darbo vietų, neugdo iniciatyvumo, skatina valstybės išlaikytinių nuotaikas.
Antra, neteisėtu būdu gautam pelnui paslėpti tenka išeikvoti per daug jėgų, energijos, kuri galėtų būti panaudojama verslui plėtoti. Be to, sprendžiant tokio pelno legalizavimo klausimus neretai tenka pasinaudoti nusikalstamų struktūrų paslaugomis. O šios rūšies paslaugos labai susieja verslo žmones su nusikalstamu pasauliu. Iškyla pavojus verslui patekti nusikalstamų struktūrų įtakon. Ši tendencija ryški visose pokomunistinėse šalyse, kur verslo plėtrą reguliuojantys įstatymai netobuli, o pagunda juos apeiti kartais tampa beveik neišvengiama.
• Ketvirtoji nuostata: Verslininkas neturi užmiršti, kad rinkos erdvėje jis veikia ne vienas, ir todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės.
Rinkos ekonomika – viena iš visuomenės ekonominio gyvenimo organizavimo formų. Objektyviai rinka nėra neišvengiama, kaip neretai teigiama. Ji kuriama visų visuomenės narių pastangomis. Šia prasme ji yra visų mūsų “rankų darbas”, kaip ir demokratija. Savo ruožtu ji savaip paliečia kiekvieno iš mūsų laisvės ribas. Rinkoje mes negalime būti visiškai laisvi: mūsų laisvė turi ribas – “kito nosį”, t.y.mes turime elgtis pagal galiojančias rinkos taisykles ir normas taip, kad nepažeistume kito teisių. Vadinasi, verslininkas neatsako už viską, kas vyksta rinkoje, o tik už savo konkrečius poelgius. Atsakomybė rinkoje įgyja konkretų adresatą – ji tampa realia. Taigi galima sakyti, jog rinkos “moralinis veidas” – rinkos subjektų veiksmų, priimtų sprendimų bei elgesio rezultatas.
Konkurencija – neatsiejamas rinkos požymis. Ji skatina pažangą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau konkurencija turi būti sąžininga, civilizuota – kova iki konkurento sunaikinimo rinkoje – praeitas etapas. Civilizuota verslo šakose totalinę konkurenciją keičia abipusiai naudingos partnerystės paieškos.
Tuo tarpu Lietuvoje dar tik įsiliepsnoja “ laukinės” konkurencijos aistros. Sprogdinimai, barbariškas susidorojimas su konkurentais jau tampa kasdienybe.
Kodėl toji kova iki konkurento sunaikinimo yra nenaudinga ir neperspektyvi? Pirma, visų konkurentų sunaikinti neįmanoma. Antra, totalinis konkurentų “šalinimas iš kelio” reikalauja didelių pastangų, energijos ir lėšų, nukreipia dėmesį nuo savo verslo reikalų. Be to, pasiektas rezultatas ne visada pateisina lūkesčius. Trečia, tokia konkurencija didina visuomenėje nestabilumą, ugdo žmonių socialinį ir psichologinį diskomfortą, nesaugumo jausmą ir tuo sudaro palankią dirvą “tvirtos ir teisingos valdžios rankos” šalininkų ideologijoms tapti. Taigi ne konkurento sunaikinimas, o abipusiai naudingos partnerystės paieškos turėtų būti verslininkų dėmesio centre.
• Penktoji nuostata: Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi jo atžvilgiu.
Skirčiau dvejopo tipo įsipareigojimus: verslo partneriui ir valstybei. Įsipareigojimų verslo partneriui vykdymas reiškia sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi. Jas pažeidus, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas ir galiausiai bendradarbiavimas nutrūksta, kas neišvengiamai didina rinkos santykių įtampą. Verslo etikos normų pažeidėjas patiria ne tik materialinių nuostolių. Nukenčia ir jo reputacija.
Todėl neatsitiktinai Vakarų Europos šalių stambesnėse firmose įkurti specialūs skyriai, kurie stebi ir analizuoja, ar pati firma ir jos žmonės nepažeidžia verslo normų, vykdo įsipareigojimus partneriams. Taip pat uoliai stebi, ar tolygiai jos atžvilgiu elgiasi kompanionai. Jeigu tokių pažeidimų užfiksuojama, stengiamasi išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju, apsaugoti visuomenę nuo aistrų kaitinimo ir nepagrįstų gandų, kurie gali turėti neigiamos įtakos konkretaus verslo plėtotei. Tik išmėginus visus būdus ir nepavykus susitarti, pasikliaujama teismo autoritetu.

Vakarinis puošnumas

Gavusi kvietimą į pobūvį, o jame parašyta: apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščia, patrauklia, madinga, bet kartu ir nepretenzinga. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, įgauna ramią, santūrią formą. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17-19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, blizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių.

Pastaruoju metu ilgas vakarines sukneles išstumia madingos su giliais skeltukais į apačią platėjančios kelnės bei platesnę paskirtį turintys trumpi drabužiai. Susiformavo net specialus terminas, apibūdinantis populiarią vakarinės suknelės rūšį, – maža juoda suknelė. Tokios kuklios, nesudėtingos formos suknelės gali būti dėvimos pačiomis įvairiausiomis progomis, o lengvai keičiami aksesuarai leidžia modifikuoti jų išvaizdą.

Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan.

Elgesys prie stalo

Žodis “ETIKETAS” reiškia “bilietą” arba “kortelę” ir yra susijęs su senoviniu papročiu, kai monarchas nustatydavo ceremonijų taisykles ir reikalavimus savo dvariškiams.

Stalo padengimas oficialiai vakarienei:
Plokščia didelė lėkštė statoma per 2,5 cm nuo stalo krašto. Jeigu ant jos jau padėta lėkštė su pirmuoju patiekalu, servetėlė dedama į kairę nuo šakučių. Įrankiai sulygiuojami pagal kotų galus. Šakutės (nedaugiau kaip trys) dedamos į kairę nuo lėkštės pagal naudojimo tvarką, imant iš krašto; šakutė austrėms vienintelė dedama peilių pusėje, į dešinę nuo jų, dantukais į viršų. Peiliai (nedaugiau kaip trys) dedami ašmenimis į vidų į dešinę nuo lėkštės ir naudojami nuo krašto. Vienintelis šaukštas (sriubai) dedamas į dešinę nuo peilių. Desertinė šakutė ir peilis dedami už lėkštės, šaukšto kotas į dešinę pusę, šakutės danteliais – į dešinę. Labai oficialiai vakarienei deserto šaukštą ir šakutę atneša kartu su desertu. Ant stalo statomos ne daugiau kaip keturios taurės – vandeniui, baltajam ir raudonajam vynui ir šampanui. Druskinė ir pipirinė statomos už lėkštės, pipirinė statoma į kairę nuo druskinės, didesnės pipirinės ir druskinės, kuriomis naudosis keli svečiai, statomos šiek tiek už vyno taurių, tarp dviejų svečių.

Patarimai prie stalo:
– Šakutė laikoma kaire ranka, dantukais žemyn, o peilis visą laiką dešine ranka.
– Keičiantis patiekalams įrankiai imami nuo krašto.
– Panaudoti įrankiai niekada nepaliekami ant stalo ar puodelyje, bet yra išimtis: jeigu yra didelė sriubos lėkštė, padėta ant polėkštės, šaukštas paliekamas sriubos lėkštėje arba polėkštėje, jei ant jos yra vietos.
– Pabaigę valgyti, įrankius padedate į lėkštės vidurį, peilio ašmenys į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų.
– Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Kadangi sriubai valgyti reikalingas didelis šaukštas, sriubą valgykite iš šaukšto šono, o ne kiškite jį priekiu į burną.
– Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Jeigu paviršiuje plaukioja daržovės ir kiti priedai, pirma išvalgykite juos šaukštu, o tik paskui gerkite iš puodelio.
– Vyno taures laikykite už kojelės taip, kad ranka nesušildytų vyno.
– Kai šparagai ar grybai pateikiami su skrebučiais, paimkite ir skrebutį.
– Atsipjovę lėkštėje kąsnį mėsos, žuviems ar paukštienos, pirma jį suvalgykite, tik paskui pjaukite kitą.
– Nepilkite padažų ir prieskonių neparagavę patiekalo.
– Druskinės ir pipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais. Jeigu šaukštelių nėra, druską ar pipirus imkite švaraus peilio galiuku, arba paimkite žiupsnelį, suėmę nykščiu ir smiliumi.
– Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lekštės, šaukštas paliekamas ant lekštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Jeigu desertas pateikiamas kokiame nors dubenėlyje, šaukštą palikite jame arba ant polėkštės.
– Ledai valgomi šaukšteliu, bet jeigu juos pateikia su tinkančiu pyragu, desertas valgomas deserto šaukšteliu ir desertine šakute.

Kaip sodinti svečius prie stalo:
Yra keletą variantų kaip sodinti svečius prie stalo. Pirma – šeimininkė sėdi prie vieno stalo galo, o šeimininkas – prie kito. Šios tradicijos galima laikytis, kai prie stalo sėdi šeši ar aštuoniolika žmonių ir kai moterų ir vyrų yra po lygiai. Su aštuoniais, dvylika ar dvidešimt svečių (kai skaičius dalijasi iš keturių), šeimininkui ir šeimininkei neįmanoma sėdėti priešinguose stalo galuose taip, kaip šalia nesėdėtų dvi moterys ar du vyrai. Jei taip atsitinka, norėdama išlaikyti formulę vyras-moteris-vyras, šeimininkė turi pasislinkti per vieną vietą į kairę, o galustalėje, priešais šeimininką, reikia pasodinti vyrą.

Jei yra keli apskriti stalai, šeimininkas su šeimininke sėdi prie skirtingų stalų tokiose vietose, kad matytų visą kambarį. Taip jie gali stebėti svečius ir jų aptarnavimą.

Tostai ir sveikinimo kalbos

Istoriniai šaltiniai teigia, kad tostai buvo žinomi jau senovėje. Cezario valdymo laikais gerti į sveikatą buvo privaloma pagal įstatymą. Susidaužti taurelėmis – reiškė išvaikyti piktąsias dvasias. Tostai išliko iki mūsų dienų.

Žodis tostas (angliškai „toast”) reiškia paskrudintą duoną. Žinomas paprotys įdėti pakepintą duonos riekelę į taurę vyno, kad jis įgautų kvapą. Geriant į kieno nors sveikatą, reikėjo išgerti taurę ir suvalgyti įmirkusią riekelę. Dar iki šiol Anglijoje kai kada į gėrimą dedamas skrebutis.

Tostai sakomi pusryčių, pietų, vakarienės ir kitų priėmimų metu. Tai daroma pačioje priėmimo pradžioje arba po 10 – 15 minučių nuo priėmimo pradžios. Stovimuose priėmimuose skelbiami 1 – 2 tostai (nors tai nėra privaloma), sėdimuose – nuo 2 iki 6. Tostai visada suteikia pobūviui šventiškumo, o tie, kurių garbei jie sakomi, jaučiasi pamaloninti.

Pirmą tostą paprastai sako pobūvio ar priėmimo šeimininkas, nors tai gali daryti ir šeimininkė. Tostas skiriamas garbei svečio, atvykusio iš kitur, arba šeimos nario, švenčiančio iškilmingą šventę (gimimo dieną, jubiliejų ir t.t.). Taip pat tostas gali būti sakomas tos progos, dėl kurios visi susirinko, garbei. Kalbėdamas aiškiai, garsiai ir suprantamai, tosto sakytojas gali papasakoti ką nors linksmo iš svečio gyvenimo arba pasveikinti jį su sėkme.

Sakydamas tostą, šeimininkas atsistoja. Jeigu sunku atkreipti svečių dėmesį, jis gali pabarbenti į taurę nenaudota šakute ar šaukštu. Baigęs sakyti tostą, jis, iškėlęs taurę, pasisuka į tą, kurio garbei tostas skiriamas, ir nugeria gurkšnį vyno. Vėliau jis gali paprašyti kitą asmenį pasakyti keletą žodžių apie garbingą svečią. Tačiau, kad paprašytasis nepasijustų nepatogiai dėl neparengtos kalbos, šeimininkas turi paprašyti jį arba ją pagalvoti apie būsimą tostą dar gerokai iki pobūvio pradžios. Tai suteikia galimybę svečiui apgalvoti savo žodžius arba atsisakyti tosto.

Besirengiantiems sakyti tostus siūlytume nepamiršti šių patarimų:
• Tosto tekstą galima pasirašyti iš anksto ir jį perskaityti. Žinoma, visada geriau sakyti jį iš atminties ir iš širdies.
• Tostai gali būti trumpi ar šiek tiek ilgesni. Jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti labai familiarūs.
kiti tostai priklauso nuo pagrindinio tosto turinio.
• Jeigu tostas neoficialus, svečiai kelia taures sėdėdami. Iškilmingesnėmis progomis, kai, pavyzdžiui, sveikinami jaunieji, visi svečiai atsistoja ir pakelia taures.
• Mandagus svečias, kurio garbei buvo pasakytas tostas, atsistoja ir taria kelis padėkos žodžius arba iškart po tosto, arba vėliau, baigiant valgyti desertą.
• Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienės metu nepriimta susidaužti taurėmis. Jeigu tai daroma, vyro taurė turi būti žemiau, negu moters.
• Po tosto nebūtina išgerti visą įpiltą gėrimą. Pakanka pakelti taurę prie lūpų.
• Tostų gėrimai – vynas ir šampanas, bet ne konjakas ar alus.
• Jei priėmimas vyksta pagal protokolą, negeriantis žmogus po kiekvieno tosto pakelia taurę ir, palietęs ją lūpomis, vėl pastato. Negeriantys alkoholio svečiai gali gerti vandenį ar kitus nealkoholinius gėrimus.
• Tuo metu, kai sakomos kalbos ar skelbiami tostai, neleistina kalbėtis, pilstyti gėrimus, valgyti.
• Jeigu tektų sakyti tostą viešint svetimoje valstybėje arba kviestiniuose pietuose užsienio svečio garbei, o jūs nemokate jo gimtosios kalbos, pasistenkite bent “Į Jūsų sveikatą!” pasakyti svečio gimtąja kalba.

Etika ir klausimas, kas teisinga, o kas ne?

Ką privalau daryti?
Atsakymas į šį praktinį klausimą yra visa etikos esmė.
Kaip jau žinome iš kasdieninės savo patirties, kartais visai nesunku nuspręsti, kas konkrečiu atveju yra teisinga, o kartais tai padaryti labai sudėtinga. „Ar turėčiau paaukoti rinktinių savo įstaigos kanceliarijos prekių dėžę vietos bendruomenės centrui?“ Atrodo, nesunku atsakyti, bent jau iš esmės.
Tačiau taip pat žinome, kad tikrai sudėtingos etikos problemos retai būna susijusios su pasirinkimu tarp to, kas teisinga, o kas – ne. Daugelis etikos klausimų neturi vienareikšmiškų atsakymų, nes pasaulis nėra vien juodai baltas. Pavyzdžiui:
Ar turėčiau šiuo atveju laikytis įstatymo? Net jeigu bendruomenei tai kainuos didžiulius pinigus?
Ar turėčiau nutraukti derybas dėl sutarties? Net jeigu rangovas yra labai tolimas giminaitis?
Ar turėčiau elgtis, kaip prašė ministras? Net jeigu neaišku, ar įstatymas leidžia man elgtis, kaip esu prašomas?
Ar turėčiau daryti ką nors dėl nedidelės korupcijos atvejo savo padalinyje? Net jeigu man sureagavus būčiau įvertintas kaip nelojalus darbuotojas?
Ar turėčiau įsitikinti, kad mano programos klientai gauna visą finansinę paramą, į kurią jie turi teisę? Net jeigu žinyba mėgina sutaupyti pinigų?
Kaip turėčiau reaguoti į savo darbo kritiką, kurios sulaukiau iš visuomenės atstovo?
Viena vertus, bendruomenei svarbu, kad mūsų valdymo institucijoms būtų vadovaujama laikantis etikos principų ir būtų galima tikėti, kad valstybės tarnautojams kitų bendruomenės narių interesai ir visuomenės interesai bus svarbesni už jų asmeninę naudą.
Kita vertus, valstybės tarnyba keičiasi, kartais labai sparčiai ir iš esmės. Pavyzdžiui, besikeičianti tokių vertybių, kaip valdžios konkurencija, skaidrumas, rizikavimas, atskaitomybė, operatyvumas, svarba gali šiek tiek trikdyti sprendžiant klausimą, koks turėtų būti šiandienos viešojo sektoriaus darbuotojų elgesys.
Galbūt naudinga būtų pagalvoti apie valstybės tarnautojo vaidmenį šiandien, ypač apie pasitikėjimu grįsto vaidmens idėją. Galbūt taip suprasite, kokių etikos standartų iš mūsų tikisi bendruomenė, vyriausybė, tie, su kuriais mes dirbame…
Geras atsakymas į didįjį etikos klausimą paprastai randamas nuovokos, kompromiso ir abipusių nuolaidų dėka ir neretai gali sąlygoti nežinomybę, ginčą ar netgi riziką. Tiems, kurie dirba viešajame sektoriuje, gali būti svarbiau priimti gerą sprendimą, užuot ieškojus teisingo sprendimo. Valstybės tarnautojui geras sprendimas paprastai yra toks, kuriame randamas tinkamas prieštaringų vertybių balansas, kuris yra argumentuotas ir teisingas ir dera su visuomenės interesais. Ne taip paprasta, ar ne?
Taigi šis skyrius – Didžioji E – siūlo tam tikras priemones geriems ir etiškiems sprendimams praktiškai priimti.

Didžioji E

Didžiosios E modelio naudojimas

Su etika susijusiais atvejais, kaip ir daugeliu kitų atvejų, kai priimant gerą sprendimą reikia atsižvelgti į daugelį sudėtingų veiksnių, būtina išsiaiškinti, kas iš tiesų yra reikšminga konkrečiu mums rūpimu atveju.
Bėda ta, kad tai, kas išties yra svarbu, gali keistis priklausomai nuo situacijos.
Daug kas priklauso nuo aplinkybių:
Apskritai skirti vaistus be asmens sutikimo yra negerai, tačiau jei esate į autoįvykio vietą atvykusi medicinos sesuo, aplinkybės jau reikalauja kitaip vertinti esamą situaciją.
Didžiosios E modelis leidžia įvertinti visus konkrečiu atveju reikšmingus veiksnius ir priimti tinkamą sprendimą, kaip pasielgti.
Didžiosios E modelis siūlo rinktis šešių žingsnių kelią:
Jums reikės:
užduoti svarbius klausimus atskirai ir
aptarti atsakymus drauge.
Pavyzdžiui:
Tarkime, jums reikia spręsti menamą interesų konfliktą darbo vietoje: teigiama, kad jūsų institucijos vadovas ketina sudaryti svarbią sutartį su tiekėju, kurio bendrovėje dirba artimas to vadovo giminaitis… Toks atvejis galėtų būti korupcija valstybės tarnyboje.
Šeši žingsniai:
1. Nustatykite reikšmingus faktus…
2. Nustatykite svarbiausius tuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
3. Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
4. Nuspręskite, kas šiuo atveju svarbu…
5. Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
6. Patikrinkite savo vertinimus…
Eikite šiuo keliu tol, kol gausite jus tenkinantį rezultatą, net jei kai kurie interesų konfliktai liktų neišspręsti. Juk pasaulis nėra tobulas.
1 žingsnis: Nustatykite reikšmingus faktus…
atsakydami į šiuos klausimus:
Ką žinau apie šį dalyką?
Ko apie jį nežinau, tačiau turėčiau žinoti?
Kokias darau prielaidas?
Pagal pateiktą pavyzdį
galima nustatyti tokius faktus: institucijos vadovas ketina pasirašyti 2 milijonų vertės sutartį su bendrove, kurioje to vadovo giminaičiui priklauso daugiau negu pusė akcijų.
Šią informaciją patvirtina institucijos dokumentai ir įmonių registro duomenys.
Komentarai
Kaip jūs įveiksite šį pirmą žingsnį, priklausys nuo daugelio dalykų – kaltinimų rimtumo; galimybės pasinaudoti svarbia ir patikima informacija; institucijos nustatytos tvarkos tokiems klausimams spręsti; poreikio apsaugoti šaltinius bei įrodymus; laiko ir t. t….
Kai kiek įmanoma įsitikinsite, jog nustatėte reikšmingus faktus ir prielaidas, tęskite…
2 žingsnis: Nustatykite svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus…
atsakydami į šį klausimą:
Kokie etikos principai yra vienaip ar kitaip aktualūs šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pateiktą pavyzdį
nustatykite:
teisėtumo;
dorovinio principingumo ir
taupumo bei veiksmingumo principus.

Komentarai:
Atsakydami į šį klausimą, naudokitės Didžiosios E modeliu ir nustatysite visus etikos principus, kurie yra ypač aktualūs šiuo atveju.
Žengę šį žingsnį, įsitikinsite, ar apskritai susiduriate su etikos problema.
Jei kaltinimams negalite pritaikyti nei vieno etikos principo, situaciją galima paaiškinti kitaip: tai gali būti etiketo, papročių ar nusistovėjusios tvarkos problema.
Kai įsitikinsite, jog nustatėte svarbiausius šiuo atveju valstybės tarnautojų etikos principus, tęskite…
3 žingsnis: Nustatykite kitas svarbias etikos normas…
atsakydami į šį klausimą:
Kokios kitos etikos normos yra aktualios šiuo konkrečiu atveju?
Pagal pavyzdį
Jūs nustatote, kad vadovas yra auditorius, kurio profesinė etika reikalauja, kad jis būtų patikimas ir vengtų interesų konfliktų.
Visi jūsų institucijos darbuotojai privalo pranešti apie interesų konfliktus, kad būtų išlaikyta nepriekaištingo institucijos dorovinio principingumo reputacija.
Jus asmeniškai piktina ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, ir mėginimas savavališkai elgtis. Visuomenė irgi laikosi tos pačios nuomonės apie valstybės tarnautojų korupciją.
Naujoje institucijos strategijoje didžiulis dėmesys skiriamas etikos normomis grindžiamai veiklai.
Vyriausybė neseniai priėmė naujus kovos su korupcija teisės aktus.
Paskutinį kartą tokiu pat atveju institucija nesiėmė jokių veiksmų…
Nustatę visas kitas šiuo konkrečiu atveju taikytinas normas, ženkite toliau…

4 žingsnis: Nuspręskite, kas yra šiuo atveju svarbu…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju atitinka visus nustatytų etikos principų ir normų reikalavimus?
Pavyzdyje:
Vadovo elgesys akivaizdžiai pažeidžia tris nustatytus etikos principus, institucijos etikos kodeksą ir profesinę etiką.
Jis taip pat prieštarauja visuomenės vertybėms ir jūsų įsivaizdavimui apie tai, kas yra padoru.
Institucijos darbuotojai naująją kovos su savivale ir interesų konfliktais politiką laiko „akių dūmimu“, korupcija įstaigoje yra giliai įsišaknijusi.
Jūsų atsakymas – „Ne“.
Komentarai
Čia jums reikėtų išsamiai išnagrinėti tikrus etikos principų reikalavimus, kodeksus, taisykles, visuomenės standartus ir t. t., kuriuos jūs nustatėte žengdami antrąjį ir trečiąjį žingsnius.
Jei į šį klausimą atsakysite „Taip“, elgesys, ko gero, yra etiškai pateisinamas.
Tačiau būkite atsargūs: jei netinkamai nustatėte visus faktus, nepakankamai į juos atsižvelgėte arba neteisingai suprantate šiuo atveju taikytinus etikos reikalavimus, galite padaryti ir klaidingą išvadą. Ar taip nutiko, suprasite žengdami šeštąjį žingsnį.
Jei į klausimą atsakysite neigiamai arba abejosite, galimas daiktas, kad elgesys yra problemiškas arba dėl įvairių priežasčių nepateisinamas. Kuo tiksliau ir konkrečiau apibrėžkite, kuo abejojate arba kokius prieštaravimus įžvelgiate.
Tačiau būkite atsargūs, privalu atminti, kad konfliktą arba abejones čia gali sukelti paprasčiausias prieštaravimas tarp taikytinų etikos normų, pavyzdžiui, kai institucijos Etikos kodeksas neatspindi visuomenėje vyraujančių vertybių arba kai jūsų pačių etinės normos gerokai skiriasi nuo institucijos.
Kad apsidraustumėte dar kartą apsvarstykite šį klausimą ir atsakymą į jį.
Jei dvejojate arba atsakymas yra neigiamas, ženkite penktąjį žingsnį…
Jei atsakymas teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…

5 žingsnis: Dar kartą išnagrinėkite visus likusius konfliktus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar elgesys šiuo atveju ir tokiomis aplinkybėmis yra iš esmės deramas ir pateisinamas, turint galvoje, kad jis sukelia konfliktą su vienu ar daugiau svarbių etikos principų ar normų?
Jūsų atsakymas šiuo atveju:
Jūsų atsakymas yra „Ne“
Komentarai:
Dabar jums reikia dar kartą išnagrinėti visus konflikto aspektus atsižvelgiant į įvairius svarbius etikos principus bei normas ir nuspręsti, ar tas konfliktas leidžia laikyti elgesį deramu ar pateisinamu.
Jeigu atsakymas į šiame skyriuje užduotą klausimą yra „Taip“, elgesys turbūt yra etiškai pateisinamas ir deramas, nepaisant to, kad yra akivaizdžių konfliktų.
Teigiamas atsakymas rodo, kad turime situaciją, kai pagal jūsų pateiktą vertinimą vienas arba keli tam tikri nagrinėjami etikos principai ir normos laikomi palyginti ne tokiais svarbiais kaip kiti.
Jei vis dėlto atsakymas yra „Ne“, panašu, kad vienas ar daugiau etikos principų ar normų, nustatytų žengiant antrąjį ir trečiąjį žingsnį, laikomos absoliučiomis ir neabejotinomis, bent jau tokiais atvejais kaip šis.
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei nedvejodami manote, kad atsakymas į šį klausimą yra neigiamas, taip pat ženkite šeštąjį žingsnį…
Jei vis dar abejojate, dar kartą apsvarstykite nustatytus faktus ir jų vertinimą antrame, trečiame ir ketvirtame žingsniuose.
6 žingsnis: Kruopščiai patikrinkite savo vertinimus…
atsakydami į šį klausimą:
Ar teisingai įvertinau elgesį šiuo atveju?

Komentarai:
Ši atsargumo priemonė skiriama ne tam, kad kaip nors kitaip patikrintumėte savo atsakymus, kuriuos pateikėte žengdami ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, bet tam, kad pasvarstytumėte, ar jūsų vertinimą supras platesnis žmonių ratas, pavyzdžiui, visuomenė apskritai ar konkretūs žmonės, sakykime, jūsų dabartinis vadovas ar geriausias vadovas, kokį kada nors esate turėję, ar jūsų mama.
Tai galite padaryti, užduodamas sau keletą papildomų klausimų, pavyzdžiui:
Ar to vadovo elgesio vertinimas neprieštarauja „visuomenės interesams“?
Ar mano dabartinis vadovas ar buvęs pats geriausias vadovas sutiktų su mano vertinimu šiuo atveju?
Ar galėsiu ramiai paaiškinti savo sprendimą per televiziją ar savo šeimai?
Jei į visus šiuos klausimus atsakysite teigiamai, elgesys tikriausiai yra etiškai pateisinamas.
Jei atsakymas neigiamas, turite iš naujo apsvarstyti savo sprendimus, kuriuos priėmėte, žengdamas ketvirtąjį ir penktąjį žingsnius, nes pasidarė aišku, kad jūsų vertinimas yra ne visiškai teisingas. Taigi vėl kuo tiksliau nustatykite prieštaravimus arba neaiškumus.
Pavyzdyje:
Nors etiškai elgesys yra pateisinamas, jūs nepatikrinote savo prielaidų žengdamas pirmąjį žingsnį.
Per pokalbį vadovas įrodo, kad nežinojo, kad jo sutuoktinė turėjo akcijų toje bendrovėje; tad sutartis buvo pasirašyta be pažeidimų.
Pasirodo, kad jo sutuoktinė taip pat nežinojo, jog turi akcijų, nes jas kartu su kitu didžiuliu turtu neseniai paveldėjo ir į akcijas neatkreipė dėmesio.
Taigi institucija patikrina ar visos sutartys, kurių vertė didesnė kaip 100 000 dolerių, buvo sudarytos laikantis dorovinio principingumo, ir reikalauja, kad sutartis sudarančių darbuotojų šeimos nariai užregistruotų institucijoje savo piniginius interesus.
Jei šis pakopinis metodas, priimant su etika susijusius sprendimus, pasirodė pernelyg detalus arba atimantis daug laiko, prisiminkite, kaip pirmą kartą sėdote ant dviračio ar prie automobilio vairo … .
Įgiję patirties neabejotinai taikysite Didžiosios E modelį beveik automatiškai.

Atminkite, kad aplinkybės labai daug ką keičia…
Pavyzdžiui, jeigu policijos pareigūnas nuspręs persekioti vogtu automobiliu važiuojantį nusikaltėlį, kuris didžiuliu greičiu lekia tuščiomis miesto gatvėmis, jo sprendimas bus pateisinamas, jei nebus padaryta jokios žalos. Jis neprieštaraus darbštumą nusakantiems etikos principams, visuomenės puoselėjamoms normoms ir institucijos tvarkai, net jei jo elgesys akivaizdžiai pažeis „teisėtumo“ principą.
Tačiau jei policijos pareigūnas nusikaltėlį persekiotų žmonių pilname prekybos centre ir savo automobiliu mirtinai sužalotų praeivį, šį vertinimą nusvertų kiti etikos principai („pagarba žmonėms“, „taupumas ir veiksmingumas“) dėl įvykusių pasekmių – žūties, kurios buvo galima išvengti, oficialaus tyrimo, galbūt baudžiamojo persekiojimo ir galimos didelės kompensacijos išmokėjimo iš valstybės biudžeto.
Šiuo atveju, net jeigu elgesys ir atitinka visuotinai priimtas taisykles, principus, normas ir esamas procedūras, policijos pareigūno elgesio pasekmės yra tokios nepriimtinos, kad galima būtų peržiūrėti kodeksus, teisės viršenybės klausimus ir pamėginti užtikrinti, kad tokia situacija daugiau nepasikartotų.
O institucija turėtų patvirtinti naują taisyklę, ribojančią policijos pareigūnų sprendimų priėmimo laisvę dėl persekiojimo dideliu greičiu, „nebent pavojų visuomenei akivaizdžiai nusveria visuomenės interesų kriterijus“.

Sekso etiketas

Sekso etiketas labai panašus į bet kokį kitą (etiketą). Bet jeigu žinai, kaip elgtis su dantų krapštuku ir kas kokioje situacijoje pirmas paduoda ranką, šansai pataikyti iš akies į dešimtuką meilužių ložėje… niekingai menki.
Beje, seksas – tai tas atvejis, kuomet išimčių gali būti daugiau, nei taisyklių.
1. Džentelmenai praleidžia damą į priekį.
Moteriškos fiziologijos ypatybės tokios, kad seksualinei iškrovai merginai reikia daugiau laiko ir pastangų nei vaikinui. Todėl šventa vyro pareiga – pirmiausia pasirūpinti jos orgazmu, o tik po to – savo.
Išimtis. Geriausia priemonė profilaktikai prieš nuobodulį ir jausmų atšalimą – “egoisto diena”, kurią suorganizuoti tikslinga (minimum) kartą kas mėnesį. Tas, kuris išrenkamas egoistu, turi pamiršti bet kokius altruistinius poelgius, o partneriui, atvirkščiai, privalu rūpintis dienos herojumi, stebinant jį savęs išsižadėjimo stebuklais. Savaime suprantama, apie orgazmo pirmaeiliškumą pamirštam.
2. Maitinimosi metu paisoma patiekalų eiliškumo: salotos, sriuba, antras patiekalas, desertas.
O, tai kertinis šviečiamosios sekso literatūros akmuo: pradžioje: aperityvas, t.y. bučiniai, apsikabinimai, palengva pereinantys į labiau nuosekles glamones, o jau po to – pagrindinis patiekalas. Kitaip – liksi be deserto!
Išimtis. Būna situacijų, kai noras gauti desertą toks didelis, kad preliudijos poreikis dingsta, nespėjęs net atsirasti. Kai kada spontaniškas seksas gali būti labiau ryškus ir aistringas, nei nuobodžiai saldžios privalomos glamonės – čia suveikia netikėtumo bei “uždrausto vaisiaus” dėsniai (o ypač tuomet, kai suartėjimas vyksta pusiau viešoje vietoje).
3. Pasivaikščiojimo metu vyras turi eiti iš labiau pavojingos pusės – iš važiuojamosios dalies.
Įsisavinant “Kamasutrą”, ypač anatomiškai ne itin pritaikytas paprastiems žmonėms (ne gimnastikos sporto meistrams) pozas, vyras turi pasirūpinti partnerės saugumu. Kitaip intriguojančiai ir daug žadančiai prasidėjęs vakaras gali pasibaigti traumotologiniame.
Išimtis. Jeigu rizikingų eksperimentų iniciatorė – mergina, tai didžioji atsakomybės dalis krenta jai. Na, ji turi suprasti bent tai, kad jei jos partneris sulenks vieną koją 45 laipsnių kampu, o kitą išties kryžmai kaklui ir, nekeisdamas kūno padėties, dalyvaus sueityje, tai suteikti pirmąją pagalbą, išnirus kaulams, teks jai.
4. Po priėmimo įprasta dėkoti šeimininkams už svetingumą ir malonią kompaniją
…net ir tada, jei vaišės buvo nelabai skanios, o bendravimas – ne per daug įdomus. Sekse ši taisyklė, kad ir kokia paisytina, paprastai nesuveikia vien todėl, kad viskas, ką žmogus ištaria pirmąsias 5 sekundes po orgazmo, neturi nieko bendro su sąmoninga smegenų veikla ir jau tuo labiau – su gero tono reikalavimais. Todėl geriausiu liudijimu, kad viskas buvo superklasiškai, vietoj šūksnio “Superklasiška”, dera užskaityti greičiau neverbalinius jausmų proveržius (ną, patys žinot) ir lai tai nuskamba kaip aukščiausias pagyrimas ir širdingiausia padėka.

Džentelmenas

Džentelmeno sąvoka atsirado dar viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę kaip sąkoma, “geroje šeimoje”. Beje, žodis “gentleman” (gentle -kilmingas, man – žmogus) anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos. Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu.
XIX ir XX anžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus,paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo deramu laiku deramoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Šit kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu. Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose.
Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai – baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis. Anglas – tikras savo vyriausybės pagalbininkas ir rėmėjas, o prancūzų džentelmenas geriausiu atveju savo vyriausybę tik pakęsdavo. Metams bėgant džentelmenas anglas lengvai įsijautė į savo naują vaidmenį, kurį jam skyrė pasikeitusi visuomenė, o prancūzų džentelmenas virto tik puošnia atgyvena.
Džentelmeno, kitaip – riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus. A. Čartoryskio “Riterio katekizme” rašoma, kad “šlėkta” turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis – apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margays rūbais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo “keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis”. Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labia ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius ir situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs “džentelmeno kodeksas”.
Kitas džentelmeno požymis – manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atsispindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje. Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara. Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose ir t.t.
Be gero elgesio, praeities džentelmeno “kodekse” buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka – garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingu. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Specialiuose kodeksuose buvo surašyti garbingi poelgiai, kuriais turėjo garsėti džentelmenas; jie reguliavo didiko elgesį įvairiose situacijose, apibūdindavo ir suskirstydavo tokias situacijas į tam tikras grupes.
Džentelmeniškumą sentimentaliai dievino H.de Balzakas ir M.Prustas. Jie mėgo senas aristokratiškas pavardes ir įmantrų didikų pasaulį kaip kiti mėgsta senus paveikslus ir šventyklas.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius “Ledi ir džentelmenai”. Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi “Džentelmeno kodekso” reikalavimų, kiti nusispjauna į viską. Bet, matyt, vertėtų prisiminti bene paskutiniojo didžiojo anglų džentelmeno Bertrano Raselo žodžius: “Džentelmenas – tai žmogus, bendraudamas su kuriuo, pats jautiesi džentelmenu”.

Konkurencijos samprata, vaidmuo rinkoje bei konkurencijos įstatymas

 

ĮVADAS

Konkurencija – tai savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Konkurencija yra būtinas šiuolaikinės ekonomikos atributas, skatinantis kokybės gerėjimą, bei inovacijų diegimą.
Laisvos ekonomikos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, konkurencija reiškia ne tai, kad panašią prekę ar paslaugą parduoda keletas pardavėjų, o tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą.
Darbo objektas –Konkurencija.
Darbo tikslas – Apžvelgti konkurencijos ypatumus .
Uždaviniai:
1. Apibrėžti konkurencijos sampratą.
2. Aptarti konkurencijos įstatymą.
3. Aptarti konkurencijos tarybos veiklą.
Darbo metodika — mokslinės literatūros analizė.

1. KONKURENCIJOS SAMPRATA

Pagrindinis veiksnys nustatantis rinkos kainas, yra konkurencija. Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti šią prekę arba paslaugą. Vartotojų konkurencija didina prekės kainą, o gamintojų, atvirkščiai, ją mažina. Neatsitiktinai ji vadinama rinkos ekonomikos varikliu, nes konkurencija yra efektyvios rinkos pagrindas.
Terminas „konkurencija“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susidūrimas, varžymas. Yra daug šios sąvokos aiškinimų. Štai keletas iš jų:
Konkurencija – automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka.
 Konkurencija – tokia rinkos sandaros forma, kurioje firmų, aptarnaujančių naują rinką, skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – toks reiškinys, kai firmos konkuruoja viena su kita dėl savo prekių pirkėjų.
 Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų pardavėjų, kai egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas.
 Konkurencija – tai tokia rinkos sandaros forma, kurioje įmonių aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.
 Konkurencija – tai varžybos tarp vartotojų, norinčių įsigyti prekę arba paslaugą, taip pat gamintojų, siekiančių parduoti šią prekę arba paslaugą. (Pass Ch.,1997 m.)
1.1. Tobula konkurencija

Tobula konkurencija – teorinis ekonomikos modelis, kuriam esant laisvosios rinkos taisyklės yra visuomenei optimalios ir užtikrina efektyviausius gerovės kūrimo kelius (Pareto optimumas). Tobulos konkurencijos atveju turi būti teisingi arba labai artimi tiesai tokie teiginiai:
• Ir pirkėjų, ir pardavėjų yra pakankamai daug, kad kiekvieno jų indėlis į visos rinkos procesą būtų nykstamai mažas.
• Skirtingų gamintojų prekės tarpusavyje skiriasi labai nežymiai, todėl pirkėjas gali be vargo pakeisti gamintoją.
• Kiekvienas gamintojas bei pirkėjas gana gerai žino įvairių gamintojų siūlomas pardavimo kainas.
• Visi gamintojai gali naudotis tomis pačiomis gamybos technologijomis (nėra labai reikšmingų patentų ar kitų apribojimų).
• Naujas gamintojas gali įeiti į rinką be jokių rimtų apribojimų, įėjimo barjeras yra pakankamai žemas. (Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997)
Tobulos konkurencijos atveju gamintojas negali ilgą laiką pardavinėti savo produkcijos didesne kaina, nei būtinos sąnaudos šiai prekei pagaminti. Jei trumpą laiką susiklosto tokia padėtis, tai yra signalas ateiti į rinką konkuruojantiems gamintojams, kurie, siekdami įsitvirtinti, pamažu sumažina kainą iki minimalios.Realioje rinkoje šis teorinis modelis niekada nebūna visiškai teisingas, tačiau kai kuriais atvejais teoretikai teigia, jog stebimi skirtumai pernelyg menki kad įtakotų teorinės laisvosios rinkos procesų analizės išvadas. Žymiai šių sąlygų netenkinanti padėtis vadinama iškreipta konkurencija. Iškreiptai konkurencijai tobulos konkurencijos modelis nebetinka.
Nors tobulos konkurencijos dėsningumai daugelio ekonomistų pripažįstami, kai kurios alternatyvios, labiau liberalios teorijos gali remtis ir kitokiais modeliais
Tobulos konkurencijos atveju paklausos kreivė (horizontali) kerta vidutinės savikainos kreivę (raudona parabolė, AC) žemiausiame taške. Paklausos kreivė yra horizontali, nes kiekvienai konkrečiai kainai ji yra pastovi ir nepriklauso nuo už tą kainą parduodamų prekių kiekio. Vidutinė savikaina, priešingai, nuo kiekio priklauso, todėl matoma kaip parabolė. Kreivė MC yra AC išvestinė, ji dar vadinama ribine kaina. (Luis M. B. 2000)

Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1. Daug firmų ir pirkėjų, t. y. didelis skaičius nepriklausomai veikiančių firmų ir pirkėjų; kiekviena firma ir pirkėjas yra pakankamai smulkūs, kad galėtų daryti įtaką parduodamo produkto kainai.
2. Vienarūšiai produktai, t. y. konkuruojančių firmų siūlomi produktai, kurie yra vienodi ne tik fizinėmis ypatybėmis, bet taip pat laikomi vienodais pirkėjų, neteikiančių pirmenybės skirtingų gamintojų produktams.
3. Laisvas įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos, t. y. nėra kliūčių įeiti naujoms firmoms arba trukdymų esamiems pardavėjams išeiti.
4. Visiškas pirkėjų ir pardavėjų rinkos pažinimas.Kiekviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas, kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus. (prieiga per internetą: www.lrinka.lt [žiūrėta 2006 – 11– 19]).

1.2. Netobula konkurencija

Netobula konkurencija arba monopolinė konkurencija – tai konkurencija, kai atskiras pirkėjas arba pardavėjas gali paveikti rinkos kainą. Sakoma, kad toks pirkėjas arba pardavėjas turi rinkos galią. Kainų konkurencija yra pagrindinis konkurencijos būdas, tačiau dažnai naudojami ir kiti būdai. Gamintojas, siekdamas nukonkuruoti savo varžovą, gaminio kainos gali ir nemažinti. Jis gali gerinti jo kokybę, dizainą, pakuotę, pasiūlyti papildomų paslaugų ir pan. Taigi bendriausiu atveju konkurencija gali būti suvokiama kaip ūkio subjektų veikla, kuri riboja galimybes daryti vienpusišką ir lemiamą įtaką atitinkamo produkto rinkoje.( Davulis G., 2003)
1.3. Konkurencijos vaidmuo rinkoje

Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą.
Rinkos ūkis garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis, pajamas ir pelnus.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų,visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, anksčiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti.
Konkurenciją Lietuvoje prisimenama nuolat, ir ne tik kalbant apie konkurencijos įstatymą ar konkurencijos tarybą. Dažni Lietuvoje priimami įstatymai – reglamentuojantys mokesčius, įmonių veiklą, valstybės lėšų panaudojimą, nustatantys valstybinius reguliavimus – yra grindžiami atrodytų svariu argumentu: jais siekiama paskatinti arba išsaugoti konkurenciją. Šiuose įstatymuose įtvirtinamos vadinamos konkurenciją skatinančios priemonės, pradedant mažesniais mokesčiais atskiroms įmonių grupėms, baigiant visiškai individualiomis veiklos sąlygomis atskiroms įmonėms.
Laisvos konkurencijos priešininkai teigia, kad konkurencija yra plėšrūniško pobūdžio, tačiau kita vertus ją riboja vartotojai – jie renkasi vienokią ar kitokią jiems geriausią produkciją pagal savo pasirinktus kriterijus – patogumą, kokybiškumą, kainą, saugumą. Todėl gamintojai, prekybininkai ar paslaugų teikėjai, atitinkantys vartotojų reikalavimus, neturėtų per daug jaudintis, nes konkurencija tėra kova dėl potencialaus vartotojo, kuris tikrai rinksis tai, kas jam paranku ir priimtina. Visgi šiandien susiduriama su kitokiu požiūriu į konkurenciją, kai ji traktuojama kaip kova su konkurentais, o ne kova dėl kliento. Taip pat klaidinga konkurenciją tapatinti su reiškiniu, kai dėl vartotojo varžosi kelios analogišką produkciją gaminančios ar paslaugas teikiančios įmonės. Juk prekė ar paslauga konkuruoja su visomis kitomis įvairiausio pobūdžio prekėmis bei paslaugomis. Kitaip tariant, tai, kad kiekvienas norintis gali laisvai pasiūlyti pirkėjui savo prekę ar paslaugą. (Tamašauskienė Z. 1998)

2. KONKURENCIJOS ĮSTATYMAS

Šiuo įstatymu siekiama suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančią teisę bei saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Letuvos Respublikoje. Čia numatoma, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, neatsižvelgiant į ūkinės veiklos pobūdį, išskyrus numatytas išimtis.

2.1. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas

LR Konkurencijos įstatymas numato priemones, kaip kovoti su neteisėtais konkurencijos veiksmais. Tarkim ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:
1) neteisėtų veiksmų nutraukimo;
2) padarytos žalos atlyginimo;
3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją;
4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų. (Cairus W. 1999)
2.2. Konkurencijos teisės objektas rinkos ekonomikos doktrinoje

Šiuo metu turime kelių metų patirtį, kai pakankamai didelė mūsų ūkio dalis vystosi rinkos ekonomikos sąlygomis. Rinkos ūkis, skirtingai negu centralizuota planinė ekonomika, garantuoja ūkio subjektams sprendimų laisvę, įgyvendinant jų veiklos tikslus. Kiekvienas ūkio subjektas pats gali spręsti ką gaminti, pirkti ar parduoti ir visi ūkio subjektai rinkoje susiduria vienas su kitu, kaip tam tikros prekės tiekėjai ar pirkėjai. Šie pasikeitimai mūsų ekonominį gyvenimą papildė žodžiu „konkurencija“. Visuomenė, ypač verslo visuomenė, pačia bendriausia prasme konkurenciją, visų pirma, suvokia kaip savarankiškų ūkio subjektų varžybas, kai kiekvienas iš jų, siekdami naudos sau, stengiasi aplenkti savo konkurentus, pateikdami tokias prekes ar paslaugas, kurių reikalauja pirkėjas, įmanomai mažesne kaina, ir tuo užsitikrindami didesnes pardavimų apimtis (rinkos dalį), pajamas ir pelnus. Jeigu dar papildomai pridursime, kad „konkurencija – tai pirkėjo teisė rinktis“ ir kad „pralaimėjęs konkurencinėje kovoje – pasitraukia“, turėsime tą konkurencijos sampratą, kuri šiuo metu yra gana plačiai paplitusi. Empirinis konkurencijos supratimas nėra blogas dalykas, tačiau dažnai lieka mažai suvokiama kita konkurencijos santykių pusė, kurią ypač vertina ekonomistai. Šia prasme turime kalbėti apie konkurencijos įtaką ne tik konkrečiam ūkio subjektui, bet ir ekonomikai kaip visumai.
Konkurencijos varžybas laimi tas ūkio subjektas, kuris mažiausiais kaštais sugeba geriausiai patenkinti tam tikrų prekių ar paslaugų mokią paklausą. Didėjanti rinkos dalis reiškia didesnes pajamas ir pelnus, o tai sudaro galimybes plėsti savo veiklą, pritraukiant papildomus ekonominius išteklius: kapitalą, darbą, naujas investicijas. Kitaip tariant, dėl konkurencijos ekonominiai ištekliai viso ūkio mastu pasiskirsto į tuos „taškus“ (ūkio vienetus), kurie veikia efektyviausiai. Makroekonominiu požiūriu konkurencija sudaro rinkos ekonomikos pagrindą ir sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų panaudojimą ir veikiančią ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.
Konkurencijos reikšmė ūkiui ekonomikos teorijoje žinoma jau du šimtus metų. Iš esmės dauguma žymiausių ekonomistų visą šį laiką laikėsi nuomonės, kad rinkos ekonomika gerai veikia tiek, kiek joje yra konkurencijos. Tenka tik apgailestauti, kad konkurencijos problemos pagrindiniu ekonominės politikos objektu tapo tik XX amžiuje, visų pirma JAV. Europoje – tik po Antrojo pasaulinio karo. Šio amžiaus pabaigoje pasaulinį pripažinimą įgavusioje Naujosios ekonominės politikos doktrinoje konkurencijai ir ekonomikos savireguliacijai skiriamas pagrindinis vaidmuo, užtikrinant efektyvų ūkio veikimą bei ekonomikos augimą.
Konkurencijos niekas dirbtinai nesukuria. Tai yra ūkio, kuris grindžiamas privačia nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, natūrali būsena. Tačiau ar ūkinės veiklos laisvė yra pakankama konkurencijos garantija? Vystantis ūkiui, kuris grindžiamas privatine nuosavybe ir ūkinės veiklos laisve, ankščiau ar vėliau tampa akivaizdu, kad ne visi konkurencijos varžybų būdai ir priemonės yra priimtini pačios ūkinės veiklos laisvės išsaugojimo požiūriu. Visų pirma visuomenės suvokiamu poreikiu tampa tokių konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, kuriomis siekiama pakenkti konkurentui ar nesąžiningai pasinaudoti konkurento sukurta nauda. Istoriškai palyginus anksti susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją nesąžiningos konkurencijos teisė, kuri atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje. Žymiai daugiau reikėjo laiko, kol ekonominės politikos ir ūkinės teisės lygmenyje buvo suvokta, kad ūkinės veiklos laisvė nebūtinai garantuoja konkurenciją. Jeigu konkurencija visuomenės intereso požiūriu duoda didžiausią naudą ūkiui, tai atskiro ūkio subjekto ar jų grupių interesų prasme, konkurencija visuomet susijusi su tam tikra rizika ir dėl to yra gana nemalonus dalykas.
Dalyvavimas konkurencijos varžybose reikalauja taupyti mažinant kaštus, atspėti pirkėjų norus ir jiems įtikti, kuriant ir įsisavinant naujas technologijas, produktus ar paslaugas, išsaugoti ir padidinti savo rinkos dalį, žinoti ką daro tavo konkurentai ir stengtis juos aplenkti. Tai tarsi maratonas be pabaigos, kur pralaimėjęs pasitraukia, dažniausiai be galimybės sugrįžti. Todėl noras monopolizuoti rinką ar nors sulėtinti tą maratono bėgimą yra amžinas ūkinės veiklos laisvės palydovas. Ūkio vystymosi istorijoje daugeliui valstybių teko patirti monopolių ir kartelių ekonomikos pasekmes, kurios neapsiribodavo vien tik visuomenės ekonominės gerovės sumažėjimu, bet, kaip šiuo metu dažnai vertinama, buvo viena iš svarbiausių ekonominio, socialinio ir politinio vystymosi krizių priežastimi. Iš tiesų ūkio istorijai teko daug ko patirti, kol suvokimas, kad būtina apsaugoti konkurenciją, tapo ekonominės politikos ir teisės dalyku. Pasauliui žengiant į XXI amžių jau neabejojama dėl būtinybės teisinėmis priemonėmis apsaugoti konkurenciją. Ekonominių ir teisinių diskusijų objektu tapo nebe ieškojimas atsakymo į klausimą, ar reikia saugoti konkurenciją, bet bandymai rasti teisingą atsakymą į klausimą, kaip reikia apsaugoti konkurenciją. Grįžtant prie konkurencijos teisės objekto, dažniausiai minimi du pagrindiniai tikslai, kurie turi būti garantuoti. Pirma, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios užkerta kelią nesąžiningų konkurencinės kovos būdų ir priemonių panaudojimui ir atsako į klausimą, kaip negalima konkuruoti rinkoje (nesąžiningos konkurencijos teisė). Antra, tai teisės normos ir jų įgyvendinimo priemonės, kurios apsaugo ekonomiką nuo bet kokių veiksmų, kurių tikslas ar pasekmė yra konkurencijos panaikinimas, iškraipymas ar apribojimas ir kurios atsako į klausimą kaip negalima apriboti konkurencijos rinkoje (konkurencijos teisė). Nesąžiningos konkurencijos teisė ir konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi vykti laisvoji konkurencija.
2.3. Konkurencijos įstatymo projektas


Rengiant naują Konkurencijos įstatymo projektą buvo keliami du pagrindiniai tikslai:
1. Sukurti konkurencijos teisės pagrindus, įgalinančius veiksmingai apsaugoti konkurenciją.
2. Siekti suderinamumo su ES konkurencijos teise.
2.4. Valstybės vykdomas ekonomikos reguliavimas ir konkurencijos iškraipymai

Kaip ir šiuo metu galiojančiame įstatyme, naujas Konkurencijos įstatymo projektas numato valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valdymo institucijoms, vykdančiom ekonomikos reguliavimą, draudžiama priimti sprendimus, galinčius iškreipti konkurenciją, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti, vykdant įstatymais numatytus reikalavimus.
Konkurencijos įstatymo projekto 5 straipsnio pirmoji dalis draudžia susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Šio straipsnio pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• draudžiami susitarimai, skelbiami negaliojančiais nuo jų sudarymo momento;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas išplečiamas ir apima horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus) ir vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis), kartu numatant bendrųjų ir atskirųjų išimčių taikymo galimybę;
• konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas netaikomas susitarimams, kuriuos sudaro nedidelę rinkos dalį turintys ūkio subjektai.
2.5. Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas
Konkurencijos įstatymo projekto 9 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje, atliekant bet kokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai suvaržo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Šiame straipsnyje pateikiamas ir draudžiamų veiksmų pavyzdinis sąrašas. Lyginant su galiojančiu įstatymu šiame straipsnyje atsiranda šios naujos teisės normos:
• kolektyvinio dominavimo samprata, numatanti kad dominuojančią padėtį tam tikroje atitinkamoje rinkoje gali užimti keletas ūkio subjektų;
• išplėsta piktnaudžiavimo koncepcija, kuri apima ne tik dominuojančios įmonės elgesį, kuriuo siekiama veikti struktūras silpninant konkurenciją, panaudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojami normaliomis rinkos sąlygomis ir dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos tolesnis vystymasis ir augimas, bet ir nesąžiningus ar nepagrįstus dominuojančios įmonės veiksmus savo partnerių ar vartotojų atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar įsigijimo;
• panaikinta išimčių suteikimo galimybė.
2.6 Nesąžininga konkurencija

Konkurencijos įstatymo projekte praplėstas nesąžiningos konkurencijos skyrius. Lyginant su galiojančiu įstatymu atsiranda šios naujos teisės normos:
• įvedama bendra teisės norma draudžianti nesąžiningos konkurencijos veikas;
• praplečiamas pavyzdinis draudžiamų nesąžiningos konkurencijos veikų sąrašas;
• numatomas teisminis nesąžiningos konkurencijos bylų nagrinėjimas;
• išplečiamos ūkio subjektų, kurių teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veikomis, teisės;
• numatoma visuomeninių verslo ir vartotojų teises ginančių organizacijų teisė skųsti teismui nesąžiningos konkurencijos veikas.
Konkurencijos įstatymas draudžia bet kokius veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai jie gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Vadinasi draudžiama savavališkai naudoti žymenis, kurie tapatūs ar panašūs į kitos įmonės pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą; pateikti klaidingą informaciją apie savo ar kitos įmonės prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nuslėpti riziką, susijusią su prekių vartojimu; taip pat draudžiama pateikti, naudoti informaciją, kuri yra kitos įmonės komercinė paslaptis. Nesąžiningais vaiksmais laikomas ir siūlymas konkurento darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti savo pareigų bei reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas.( Rakauskienė O.G., 1997)

2.7 Konkurencijos institucija

Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius taip pat turi naujų elementų. Išskiriame šiuos pagrindinius Konkurencijos institucijos organizavimą ir veiklą apibūdinančius principus:
1. Konkurencijos įstatymą įgyvendina kolegialiai balsų dauguma sprendimus priimanti Konkurencijos taryba, turinti savo administraciją;
2. Konkurencijos tarybos teisinė autonomija, garantuojanti priimamų sprendimų bešališkumą;
3. Konkurencijos tarybai suteikiami platesni įgalinimai, reikalingi Konkurencijos įstatymo įgyvendinimui;
4. Konkurencijos tarybos ir jos administracijos pareiga saugoti ūkio subjektų komercinę paslaptį.
5. Konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesas
Šis konkurencijos įstatymo projekto skyrius yra naujas lyginant su galiojančiu įstatymu. Išskiriame šiuos pagrindinius konkurencijos bylų tyrimo ir nagrinėjimo procesą apibūdinančius principus:
• ūkio subjektų teisė reikalauti atlikti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą;
• tyrimą atliekančių pareigūnų teisė gauti informaciją ir atlikti patikrinimus;
• laikinojo pobūdžio priemonių taikymo galimybė;
• tyrimo veiksmų ir laikinojo pobūdžio priemonių teisminis sankcionavimas;
• ūkio subjekto, įtariamo Konkurencijos įstatymo pažeidimu, teisės į gynybą;
• teisė skųsti teismui Konkurencijos tarybos nutarimus.

2.8 Atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus

Konkurencijos įstatymo projekte, lyginant su galiojančiu įstatymu, siūloma įvesti keletą naujų teisės normų, numatančių atsakomybę už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Išskiriami šie pagrindiniai principai:
• įpareigojimas nutraukti neteisėtą veiklą ir atlikti veiksmus, pašalinančius pažeidimo pasekmes ar atstatančius ankstesnę padėtį;
• už įstatymo pažeidimus skiriamos baudos, įskaitant baudas u ž kiekvieną pažeidimo vykdymo (tęsimo) dieną;
• už paskirtų sankcijų nevykdymą galimi ūkinės veiklos apribojimai;
• skiriamų baudų diferencijavimo pagrindai;
• atleidimo nuo baudos galimybė;
• žalos , padarytos dėl įstatymo pažeidimų, atlyginimas.
Konkurencijos įstatymo projekto 1 straipsnis nurodo, kad šio įstatymo tikslas yra „saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų užtikrinama ekonominė pažanga ir visuomenės gerovė“. Tokia formuluotė leidžia teigti, kad įstatymo projektas apibrėžia savo tikslą kaip dviejų priešybių – privataus ir viešo intereso – suderinimą ekonomikos sferoje. Iš vienos pusės minima „konkurencijos laisvė“, kuri geriausiai atspindi privačius interesus, tačiau iš kitos pusės pabrėžiama, kad ši laisvė turi būti „sąžininga“, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama „ekonominė pažanga“ ir „visuomenės gerovė“, kas neabejotinai sudaro viešąjį interesą.
Tenka pripažinti, kad moderniame pasaulyje daugelis klasikinių teisės principų neteko savo absoliutumo susidūrę su nuolatos augančiu valstybės vaidmeniu ekonomikoje. Sutarties laisvė – pagrindinis sutarčių teisės principas, neišvengiamas laisvos konkurencijos palydovas, – yra geriausias pavyzdys. Vargu, ar kas nors dabar prieštarautų, kad praktikoje yra įmanoma neribota sutarties laisvė. Lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie laisvą konkurenciją. Vis dėlto, nepaisydami tam tikrų objektyvių šių principų apribojimo viešojo intereso naudai, negalime paneigti fakto, kad privačius ir viešuosius interesus reikia derinti, nustatant ir įtvirtinant jų pusiausvyrą.
Čia iškyla natūralus klausimas: ar konkurencijos įstatymo projektas, tapęs įstatymu, sugebės tokią pusiausvyrą nustatyti ir išlaikyti?
Skaitant šį įstatymo projektą kartais galima buvo susidaryti įspūdį, kad įstatymo rengėjai, taisydami galiojančio Konkurencijos įstatymo trūkumus, iš esmės stengėsi palengvinti Konkurencijos tarybos darbą, o ne siekti harmonijos tarp laisvos konkurencijos ir rinkos reguliavimo.
Geriausias tokio teiginio patvirtinimas galėtų būti konkurencijos institucijos (Konkurencijos tarybos) ir ūkinių subjektų padėties palyginimas.
Konkurencijos įstatymo projektas suteikia Konkurencijos tarybos pareigūnams iš tiesų didelius įgaliojimus tirti konkurencijos normų pažeidimus. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti projekto 26 straipsnį, kuris nurodo, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę:
1) įeiti į visas tikrinamo ūkio subjekto administracines ir gamybines patalpas, įskaitant nuomojamas, teritoriją ir transporto priemones, apie tai pranešę iš anksto arba be išankstinio pranešimo;
2) peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti ir kopijuoti susijusius su darbine veikla ūkio subjekto darbuotojų užrašus, taip pat informaciją, esančią kompiuteriuose, magnetinėse laikmenose;
3) apieškoti tikrinamo ūkio subjekto patalpas, teritoriją ir transporto priemones;
4) paimti dokumentus ir daiktus, turinčius įrodomosios reikšmės tiriant bylą.

3. KONKURENCIJOS TARYBA

Įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo yra konkurencijos taryba. Ji kontroliuoja, kaip įmonės, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje. Jos kompetencijoje yra valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimtų teisės aktų ar kiti sprendimų atitikimo Konkurencijos įstatymui analizė. Pati konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Esant pagrindui, ji kreipiasi į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus. Jeigu reikalavimas neįvykdytas, Taryba turi teisę valstybės valdymo institucijų sprendimus, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius teisės aktus, apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, savivaldos institucijų sprendimus – apygardos administraciniam teismui.
Konkurencijos tarybos nutarimai priimami balsų dauguma, jei balsai pasiskirsto vienodai tuomet lemiamas yra Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Pirmininkas ne tik vadovauja Konkurencijos tarybos darbui bet ir atstovauja Konkurencijos tarybai Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, LR Seimui ir Vyriausybei teikia kasmetines Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas.
Konkurencijos taryba savaime pradėti tyrimą gali priimdama motyvuotą nutarimą, tačiau tyrimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų gali būti reikalaujama. Tai padaryti turi teisę:
• ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
• valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
• ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Reikalavimas turi būti pateiktas raštiška forma, kurioje pateikiami faktiniai duomenis apie konkurenciją ribojančius konkurentų veiksmus ar aplinkybes, šiuos parodymus patvirtinantys dokumentai. Visgi konkurencijos taryba tyrimą atlikti gali atsisakyti, jei, jos nuomone, pateikti įrodymai yra nereikšmingi ar nedarantys didelės žalos. Bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose nagrinėjamos viešai. Išnagrinėjus bylą konkurencijos taryba priima nutarimą, kuriame nurodomos Konkurencijos įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas.

IŠVADOS

1. Ekonomikoje konkurencija ir rinka yra vienas nuo kito neatsiejami. Rinkai ir jos vystymuisi bei funkcijoms didelę įtaką daro konkurencija. Rinkos ekonomikai būtina veiksminga konkurencija. Pastaroji mažina kainas, kelia kokybę ir plečia vartotojų pasirinkimą. Konkurencija padeda suklestėti technologinėms naujovėms.
2. Neįmanoma sukurti ir užtikrinti konkurencijos vienu – Konkurencijos – įstatymu. Konkurencijos sąlygų sudarymui visi be išimties priimami teisės aktai turi būti neutralūs, neelastingi konkurencijai.
3. Konkurencijos esmės supratimas užduoda tikslą – visuomenėje turi būti tokia sistema, kuri nevaržytų ūkio subjekto galimybės gaminti ir parduoti, pirkėjo galimybės pirkti arba nepirkti.
4. Konkurencijos tarybai numatoma suteikti labai plačius įgaliojimus šias taisykles įgyvendinti, todėl yra tikimybė, kad dėl patirties stokos ar kitokių faktorių konkurencijos institucijos pareigūnai gali piktnaudžiauti savo teisėmis, kas, be abejonės, turėtų neigiamos įtakos konkurencijai.

LITERATŪRA

1. Cairus W. 1999. Europos sąjungos teisės įvadas. Vilnius. P 243 – 259.
2. Davulis G., 2003. Ekonomikos teorija, Vilnius P 360
3. Lukoševičius V., Stankevičius P., 1997 Mikroekonomika. – Vilnius. P 62.
4. Luis M. B. 2000, Cabral. Introduction to Industrial Organisation, Massachusetts Institute of Technology Press, P. 84–85
5. Pass Ch., Lowes B., Davies L. 1997Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius
6. Rakauskienė O.G., 1997. Firma konkurencinėje rinkoje, Vilnius P 74 – 78.
7. Tamašauskienė Z. 1998. Pagrindiniai rinkos struktūrų tipai, Šiauliai P 38 – 44.
8. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/ [žiūrėta 2006 – 11–

Etika ,,VP MARKET“ prekybos centruose

 

ĮVADAS
Dažniausiai Lietuvos žiniasklaidos dėmesį patraukia lietuviško kapitalo bendrovė ,,VP Market“, kuri įnirtingai puola savo konkurentus (kitus prekybos centrus), tiekėjus ir netgi valstybę, pasinaudoja įstatymo ,,spragomis“, taip susižerdama milijonus, užima Lietuvoje rinkos lyderio pozicijas, sukūrė daug darbo vietų, ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, todėl mano pasirinkta tema ir buvo ,,Etika ,,VP Market“ prekybos centruose“.
Kadangi ši bendrovė Lietuvoje yra rinkos lyderė, todėl buvo įdomu peržvelgti ir paanalizuoti, kokia turi būti verslo etika (remiantis literatūra) ir kokios yra laikomasi šioje įmonėje. Be to su šia įmone sieja darbiniai ryšiai.
Problema slypi tame, jog ,,VP Market“ nesilaiko verslo etikos ir tai ypač paliečia įmonės darbuotojus, kitas įmones, visuomenę ir netgi valstybę. Įmonė siekia dirbti tik pelningai ir niekam neužleisti rinkos pozicijos, iš to ir kyla etikos nesilaikymas, todėl norėjosi rasti paaiškinimą, kodėl įmonė nesilaiko verslo etikos (su darbuotojais, konkurentais, valstybe).
Verslo etika yra apibūdinima skiringai, todėl daugiau verslo etiką stengiausi suvokti ar ,,VP Market“ prekybos centrų veikla ir praktika yra priimtina mūsų visuomenei, ar nepažeidžia mūsų moralinių įsitikinimų ir vertybių. Šiame darbe rėmiausi sąvoka, kad ,,verslo etika – tai etikos normų visuma. Individo veiklos rinkos erdvėje moralumo raiška – elgesys, moralinės normos, vertybės – ir yra verslo etikos objektas. Šių normų, vertybių, taisyklių visuma yra verslo etika.“1

1Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius. ,,Verslas“. Vilnius., 2003. 80,83psl.
,,VP MARKET“
Norint pradėti analizuoti ir peržvelgti apie egzistuojančią etiką įmonėje ,,VP Market“, reikia visų pirma žinoti kas yra Vilniaus prekyba, koks jos tikslas, vizija ir verslo politika.
,,VP Market“ – tai privati Lietuvos įmonė, didžiausi Baltijos šalyse, mažmeninės maisto produktų ir pramoninių prekių prekybos tinklo operatorė. Savo veiklą ,,VP Market“ pradėjo nuo 1992m. Jau pirmieji dabartinių “VP Market” vadovų žingsniai verslo pasaulyje buvo nestandartiniai. Kėdainių ir Panevėžio cukraus fabrikus valdę naujieji lietuviai jau 1997-aisiais pasinaudojo Pridėtinės vertės įstatymo nuostata, jog įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmenis galima legaliai išvengti mokesčių. Nepažeisdama įstatymų “Vilniaus prekyba” nesumokėjo į biudžetą beveik 45 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio. Po penkerių metų jau “VP Market” pasinaudojo kita šio įstatymo landa. 2002 m. gegužę iš neįgaliesiems priklausiusios UAB “Optimalios investicijos”, kuri anksčiau priklausė “VP Market” akcininkams, ta pati “VP Market” nupirko penkis nekilnojamojo turto kompleksus, tarp jų Vilniuje esančią “Maxima bazę”, bei Klaipėdoje esančią “Hyper Maximą”. Pagal tuomet galiojusią PVM įstatymo lengvatą “Optimali investicija” buvo atleista nuo pareigos pervesti valstybei 18 proc. PVM mokestį nuo sandorio sumos – 79 mln. Lt, nes 100 proc. jos akcijų priklausė invalidų organizacijai. 2
,,VP Market“ tikslas – būti lyderiais. Lietuvoje bendrovė turi 187 prekybos centrų, o iš viso Baltijos šalyse yra 276 prekybos centrai, tačiau bendrovė ir toliau ketina plėstis, ji netgi pripažinta kaip greičiausiai besiplečianti įmonė Lietuvoje, plečiantis tokiais tempais bendrovė greitai gali tapti Baltijos šalių rinkos lyderė. Šiuos metus kompanija pradėjo jau įdarbinusi 12,7 tūkst. darbuotojų. Jeigu žiūrėtumeme tinklo personalą visose Baltijos valstybėse, šis skaičius siektų 17,3 tūkst. Per savaitę ,,VP Market“ priklausantiems prekybos centruose (Saulutė, Minima, Media, Maxima, Hyper Maxima) apsilanko beveikt visa Lietuva – 3,5mln. Pirkėjų skaičius rodo, jog ,,VP Market“ prekybos centrai yra patrauklūs, populiarūs tarp pirkėjų, kadangi čia yra prekių įvairovė ir pirkėjus tenkina parduodamų prekių kainos. Latvijoje labiausiai šiuos prekybos centrus pamėgo, dėl kokybiškų ir pigių prekių.3 Tačiau Lietuvos pirkėjai dažnai įmonę vadina ,,aferistais“, dėl nekokybiškų prekių, nes nusipirkus buitinę techniką tenka gan dažnai nešti taisyti.bendrovės prekybos centruose išties yra pigių prekių, bet pirkėjais tikisi ir geros kokybės.
Pasak Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinio direktoriaus R. Varkulevičiaus, lietuviai ES patirties nekopijuoja, bet pasirenka tai, kas geriausia, todėl pagal asortimentą, prekių išdėstymą bei teikiamų paslaugų gausumą lietuviai nenusileidžia geriausiems prekybos tinklams Europoje. Apskritai šio prekybos centro reikalavimai, neturėtų
2 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
3 remiantis www.vpmarket.lt duomenimis
labai stebinti, nes panašūs procesai vyksta ir kitose valstybėse, svarbiausia, kad dėl sąlygų derasi prekybininkai ir gamintojai, o laimi vartotojai.4
,,VP Market“ įmonę vieni netinkamai atsiliepia už nesąžiningą verslą, kiti džiaugiasi, kad tai yra vieta, kur nesunku gauti darbą, pradėti karjerą, dar kiti keikia už pragariškas darbo sąlygas ir kuklius atlyginimus. Negalime sakyti, jog ši įmonė nesvarbi Lietuvai, nes ji įkūrė daug darbo vietų ir tebekuria, ji yra svarbi tiek konkrečiam vartotojui, tiek darbininkui. Bendrovė atsižvelgia į pirkėją, sukuria patogius privažiavimus prie prekybos centrų, rengia įvairias akcijas, nuolaidas. Aišku, tai skatina daryti konkurencinė kova, nes taip yra pritraukiami klientai ir užsitikrinama aukštesnė rinkos pozicija. Tačiau pirkėjai skundžiasi nesąžiningomis akcijomis, loterijomis. Vieni teigia, kad laimėtojai yra iš anksto žinomi, kiti laimi patys to visai nesitikėdami. Turbūt jau tokia lietuvių kultūra, jei ne aš , tai reiškia, jog vyksta nesąžiningi žaidimai.
,,Verslo žmonės linkę elgtis su savo vartotojais remdamiesi tarpusavio santykių patirtimi. Jeigu asmuo yra nuolatinis klientas ir perka prekes dideliais kiekiais – jam bus suteikiama pirmenybė, su juo bus elgiamasi išskirtinai, nes bendradarbiavimo ir pasitikėjimo sandėris jau įvyko.“5 Įmonė didmenininkams suteikia įvairiausių nuolaidų, yra specialios kasos šiems pirkėjams, kad tik jų neprarastų. Tačiau likusiais pirkėjais taip nesirūpinama, jiems suorganizuojama pora akcijų, suagituojami pirkti vieną ar kitą prekę, ją intesyviai reklamuojant. Didžiuosiuose šios įmonės prekybos centruose yra diktorės, kurios visą dieną reklamuoja esančias akcijas, loterijas, dienos prekes (kiekvieną dieną vis skirtinga/os prekė/ės kainuoja pigiau) ir informuoja kas vyksta prekybos centruose. Tai pagirtina šios įmonės idėja, nes Lietuvoje tai vieninteliai prekybos centrai turintys savo diktores. Pirkėjams patogu surasti pasimetusi vaiką ar užsieniečiams pasimetus nuo grupės, taipogi tai labai greitas būdas perteikti informaciją.
Bendrovė Lietuvai yra ekonomiškai svarbi, nors ir pasinaudodama įstatymų spragomis iš valstybės susižeria milijonus, bet tai jau yra verslo etikos nesilaikymas.

VERSLO ETIKA ,,VP MARKET“
Kaip jau minėjau ši bendrovė labiausiai puolama žiniasklaidos ir dažniausiai ne iš gerosios pusės. O verslui nėra nieko pavojingesnio už blogą įvaizdį, nes tai tiesiogiai veikia pardavimą, pelną ir būsimų darbuotojų norą dirbti šioje įmonėje. Tenka pastebėti, kad žmogus, kuris ieškos darbo, net nenori darbintis šioje įmonėje, nes yra girdėjęs kaip
4 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
5 Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998. 16psl
nesąžiningai, nemandagiai, nepagarbiai elgiamasi su darbuotojais. Taigi norint, kad įmonė dirbtų pelningai, būtų gerbiama konkurentų, pirkėjų, darbuotojų ir kitų suinteresuotų asmenų visų pirma reikia laikytis verslo etikos, ko nelabai nori pripažinti mūsų Lietuvos verslininkai.
,,Kiekvienas verslininkas, laikydamasis bendrųjų etinių nuostatų, užsitikrina geresnę nišą civilizuoto verslo erdvėje, kuri apima geresnę partnerystę tiek su užsieniu, tiek su Lietuvoje verslu užsiimančiais žmonėmis, turi didesnį autoritetą visuomenės akyse, gali kovoti su konkurentais įsigydamas jų pagarbą, išvengti rizikos ieškodamas įprastų sprendimų. Aišku, visos verslo etinės nuostatos ir jų laikymasis civilizuotose šalyse jau seniai tapo įprastu dalyku, todėl Lietuvai kuo greičiau dera priimti šias nuostatas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai“.6 Tačiau apie kokią įmonės etišką elgesį galime kalbėti, jeigu kuriamas gražus įvaizdis, o toje gražioje estetiškoje aplinkoje nesiskaitoma su darbuotojais, nepaisomos jų teisės, žeidžiamas jų orumas, nepagarbiai, nesąžiningai elgiamasi su konkurentais ir su kitais suinteresuotais asmenimis. Lietuvoje dar dažnai regime kaip viena ,,turi būti“, o visai kitaip yra. Etika yra prisimenama tik tada, kai reikia sukurti geresnį įvaizdį ir pritraukti investuotojus ar siekiant padidinti pelną. ,,Nors moksliniai verslo etikos tyrimai ir klestinčių Vakarų korporacijų realybė parodė, jog pozityviais veiksniais kuriant pasitikėjimą, atsakomybę, nepakantumą, piktnaudžiavimą, nekokybiškam darbui, nepotizmui diegiant etines verslininkiškos veiklos taisykles (fair play versle), formuojant antikorepcines nuostatas (pa)siekiamas aukštesnis darbo našumas, veiklos optimalumas, įmonių efektyvumas, tačiau dauguma Lietuvos verslininkų vis dar skeptiškai į tai žiūri, nes verslo etiškumas jiems nėra racionaliai argumentuotas nei ekonominiu, nei etiniu požiūriu.“7
,, Verslo etika apima ne tik socialiai atsakingus poelgius. Jos dėmesys sutelktas į gamybos vadovų ir valdomų darbuotojų poelgius. Etika apima jų asmeninius tikslus ir lėšas, kurios naudojamos bendriems tikslas pasiekti. Pavyzdžiui, amerikiečių verslininkai mano esant neetiška duoti valdininkui kyšį, kai siekiama gauti palankų kontraktą. Daugelio Vakarų šalių verslininkams atrodo neetiška bendrauti su verslininkais iš tų pasaulio šalių, kuriuose nepaisoma žmogaus teisių. Vadovų ir paparastų darbuotojų veiksmai, kurie pažeidžia įstatymus, taip pat laikomi neetiškais.“8 Mūsų šalyje daugumai dar atrodo nemandagu neįteikti ,,dovanėlės“, ar tai už suteiktas medicinines paslaugas, ar priėmus palankų sprendimą konkrečiai įmonei ir t.t. Tik dabar vis garsiau ir smarkiau yra smerkiamai prabylama, kad kyšininkavimas yra neetiškas poelgis, o jo priėmimas pažeidžia visus etikos kodeksus.

6, 8 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 81-82 psl.
7 VU Kauno humanitarinis fakultetas ,, Įmonių etika verslo praktikoje“ .2002. 224psl
,, Lietuvos kultūra įpratinta paklusti autoritetams bei viršininkams – jų galiai. Tai viena iš priežasčių, dėl ko iki šiol įvairių socialinių sluoksnių žmonės ieško galimybių apeiti įstatymą; net socialūs, remiantis įsigaliojusiais moralės kriterijais – visiškai padorūs, tam tikrą, net ir aukštą, socialinį statusą įgyję individai ne tik kad patys nepaiso taisyklių, normų, principų, bet ir kitus verčia juos pažeisti. Iki šiol sąmoningai ar nesąmoningai įsitvirtinusi nuostata, ,,jog įstatymai tam ir egzistuoja, kad juos pažeidinėtum“9 . Ši nuostata galioja ir ,,VP Market“, nes ši įmonė ne karta pasinaudojo įstatymų spragomis, kad turėtų naudos. Kaip jau minėjau, kad 1997–aisiais įmonė pasinaudojo Pridėtinės vertės įstatymo nuostata, jog įmonėje nors laikinai įdarbinus riboto darbingumo asmemis galima legaliai išvengti mokesčių. Taigi valstybiai buvo nesumoki mokesčiai beveik 45 mln. Lt. 2002 m. bendrovė pasinaudojo dviprasmiškai traktuojamais įstatymais ir pareikalavo iš valstybs 103 mln. Lt., tačiau valstybė tesumokėjo 76 mln. Lt. Bet tokiais savo veiksmais bendrovė įgyja pranašumo ir išbalansuoja verslo sąlygas.10 Toks elgesys yra verslo etikos nesilaikymas, nes negerbiami valstybės įstatymai, o per tai nukenčia visi mokesčių mokėtojai, tiek Lietuvos piliečiai, tiek visi Lietuvos verslininkai. Nors visur agituojama laikytis etikos normų, tačiau tai tik skambūs žodžiai, nes šiai dienai dauguma, ne tik ,,VP Market“ yra pamiršusi etikos normas, o jos yra:
1. ,, Verslas neturi skaudinti kitų žmonių“11, nors tai labai sunkiai įsivaizduojama šiais laikais, kai korupscija, darbuotojų išnaudojimas akivaizdžiai klesti. Verslas – pirmiausia turi padėti žmogui, jo gerovei, kurdamos bendrovės sukuria naujas darbo vietas, bet verslas siekia nepadėti žmogui, bet kad žmogus padėtų įmonei dirbti pelningai, pats gaudamas minimalią algą. ,,VP Market“ sukūrė Baltijos šalyse virš 17 000 darbo vietų, tačiau jų tikslas yra būti rinkos lyderiais ir dirbti tiktai pelningai, tad rūpintis žmogų gerove nelieka laiko.
2. ,,Verslas neturi pažeisti ar naikinti žmogaus ekologinės ir ekonominės erdvės. Šio pažeidimo pavyzdys gali būti tarši gamyba bei prekyba ekologiškai nešvariais produktais, kurie masiškai įvežami į silpnai kontroliuojamas šalis. Pavyzdžiui, Lietuvoje kontroliuojama tik tam tikros dalies įvežamų maisto produktų kokybė. Taigi vartotojai tampa nesąžiningų verslininkų aukomis, nes trūksta informacijos apie įvežamą prekę. Kenkiama ne tik sveikatai, bet ir menkėja verslo reputacija visuomenės akyse.
3. Verslininkas turi prisiminti, kad rinkoje jis veikia ne tik vienas, todėl privalo atsižvelgti
9, 11 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 81psl.
10 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
ne tik į savo, bet ir į konkurento interesus, siekti abipusio naudingo susitarimo.“12 Prisiminkime kaip vyko ,,VP Market“ ir ,,Švyturio –Utenos alaus“ konfliktas, bendrovė atsisakė pardavinėti šios įmonės alų, kol ji nepaklus įvykdyti keliamų sąlygų. Taigi kažkurį laiką ,,VP Market“ prekybos centruose nebuvo pardavinėjamas Švyturio ir Utenos alus. Dauguma manė, jog ,,VP Market“ nukentės nuo savo tokio poelgio, bet prekybos centruose atsirado pigesnio alaus, gal tai kažkokį dalį pirkėjų ir prarado, bet finansiškai nenukentėjo, nes išsireikalavo sau geresnių ir palankesnių sąlygų. Tuo parodydama, jog ,,VP Market“ nustatinėja žaidimo taisykles ir tegul niekas nekelia savo reikalavimų, nes įmonei nebaisu atsisakyti netgi stambių bendrovių produkcijos.
4. ,,Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus partneriams ir siekti, kad šie taip pat elgtųsi su juo. Kiekvienas verslininkas turi vykdyti sutartyse numatytus įsipareigojimus. Reikia siekti, kad būtų pripažintos ir įgyvendintos civilizuoto verslo normos, suprastas dorovinių vertybių prioritetas siekiant ekonominių tikslų.
5. Verslininkas privalo:
» Gerbti valstybės įstatymus ir jų laikytis;
» Gerbti vyresniuosius, žmogaus gyvybę, teises ir garbę;
» Gerbti privačią nuosavybę;
» Turėti tikslą;
» Laikytis žodžio;
» Būti garbingas ir teisingas;
» Teisingai paskirstyti savo lėšas.“13
Galima manyti, kad verslo etika palaipsniui keisis, keičiantis verslininku požiūriui, kylant gyvenimo lygiui, tik neaišku kuria linkme. Kaip žinome, jei vienas parodo neetiško verslo pliusus, tai anksčiau ar vėliau paseks šiuo pavyzdžiu ir kitos įmonės. Ieškant įstatymų spragų, nesiskaityti su konkurentais, agresyviai juos pulti, kaltinti, jog nori suteršti gerą įmonės vardą, ar netaps tai lietuviško verslo ,,etikos“ modeliu. Visi didieji verslininkai nori būti rinkos lyderiais ir diktuoti savas sąlygas, bet ar įsigalės tarp verslininkų Lietuvoje ir ar jie laikysis vakarietiškos verslo etikos, tai priklauso jau nuo pačių verslininkų. Kaip žinome daugelis Vakarų verslininkų nenori bendradarbiauti su verslininku, kuris nesilaiko verslo etikos. Gal tai suvokę Lietuvos verslininkai supras, kad verslo etika – tai atviras kelias

12, 13Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
bendradarbiavimui su kitų salių verslininkais.
Žinoma JAV verslo sociologė Lora Nesh išskirė tokias etines problemas su kuriomis susiduria verslininkai:
» ,,Godumas;
» Faktų ir neteisingas informacijos ataskaitose nuslėpimas;
» Prastos produkcijos gaminiai;
» Neprotingas kainų kėlimas ar tiesiogine apgaulė derybų metu;
» Pernelyg didelis pasitikėjimas savo teisingumu;
» Žema darbo ir prekių kokybė, aklas paklusnumas vadovybei, kad ir kokia ji neetiška ir neteisinga būtų;
» Prieštaravimai tarp asmeninių ir verslo (firmos) interesų;
» Favoritų buvimas;
» Galimybių nebuvimas išsakyti savo pasipiktinimą ar nesutikimą nuolatinių neetiškų poelgių atmosferoje;
» Kili,as karjeros laiptais, ,,per kitų galvas“;
» Darbuotojų apgaulė siekiant gauti naudos firmai.“14
Beveikt visi šie punktai tinka ,,VP Market“, kadangi dirbti pelningai yra siekiama kartais ir ne itin sąžiningais būdais.Pavyzdžiui pirkėjai ne visą laiką linkę skaityti, kas parašyta ant etiketės. Ypatingai garsiais firmų vardais prekės atrodo kalba už save, tačiau nė vienas neperskaito, jog ji importuota iš Kinijos, ar perpilstyta Lenkijoje tokiu būdu ir prekės kokybė pasikeičia. Vartotojas tikisi įspūdingos kokybės, o nusiperka nieko neypatingą prekę. Bet kas čia kaltas: ar pirkėjas, kuris neskaito etikečių, ar verslininkas? Įmonės darbuotojai neturi teisės atskleisti prekių silpnųjų pusių, trūkumų. Tačiau verslo etika įpareigoja parduoti kokybiškas prekes arba informuoti pirkėją ką jis perka.
,,Be vyresnių gamybos vadovų, dažnai pasielgiančių neetiškai, kiekvienas darbuotojas taip pat gali elgtis neetiškai, pavyzdžiui, pasisavinti tai, kas priklauso firmai, falsifikuoti
dokumentus, siunčiamus valstybinio reguliavimo įstaigoms, ir t.t.
Įmonių vadovai svarbiausiomis neetiškos verslo praktikos išplitimo priežastimis laiko:
1. Konkurencinę kovą, kuri nustumia į šalį etikos samprotavimus“15 – šįmet akivaizdžiai matėsi tarp ,,VP Market“ ir ,,Švyturio – Utenos alaus“, nors pasak aludarių asociacijos prezidento Audriaus Vidžio, jog šį konfliktą išprovokavo ne ekonominė būtinybė, bet ambicijos, asmeninės simpatijos ir antipatijos. Spaudimą pajuto ir ,,Coca – Cola“,
14 Valdas Prunskus.,,Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės“. Vilnius. 2003.69-70psl.
15 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
,,Colgate – Palmolive“, ,,Philip Morris Lietuva“ ir kitos didelės kompanijos, kurios turėjo nusileisti bendrovės reikalavimui.16
2. ,,Norą nuolat dirbti pelningai“17– įmonės tikslas yra būti lyderiais, o norint būti lyderiais reikia dirbti tik pelningai. Kaip ir kiekvieno prekybos tinklo tikslas: išleisti kuo mažiau pinigų, ir gauti kuo daugiau naudos, priemonės tikslui pasiekti nehumaniškos: atlyginimai – minimalūs, dirbti tenka viršvalandžius.
3. ,,Negauti paskatinimo iš gamybos vadovų už etišką elgseną“18 – dažniausiai vadovai tik išsako ką pavaldinys daro blogai, ne išimtis ir ,,VP Market“ , nors tai dažnai priklauso ir nuo vadovo požiūrio į etišką elgiasį. Juk visiškai nesunku pagirti pavaldinį, kuris neįžeizdamas pirkėjo išsprendžia iškilusį konfliktą .
4. ,,Bendrą visuomenės etikos normų kritimą, dėl to visiškai nebesilaikoma etikos normų konkrečioje darbo vietoje“19 – ,,VP Market“ negalioja taisyklė, kad reikia elgtis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, dažnai vadybininkai ,,išsilieja“ ant kasininkių ar salės darbuotojų, o jos tokiu atveju pykti išlieja ant pirkėjų, kurie išeina iš prekybos centrų irgi supykę ir susierzinę, ir susidarę atitinkamą nuomonę apie šios įmonės prekybos centrus. Taipogi nebegerbiams ir pagyvenęs žmogus, kuris vaikomas nuo vienos kasos prie kitos.
5. ,,Kompanijų vadovų spaudimas paprastiems darbuotojams, verčiant eiti juos į kompromisus su savo etikos vertybėmis – vadovai gali versti savo pavaldinius elgtis, taip, jog jie turi nuspręsti kas yra svarbiau darbas ar savosios vertybės.

Bet pagrindinis veiksnys, skatinantis įmonių darbuotojus elgtis neetiškai, yra jų vadovų neetiški poelgiai. Kartu etiškas vadovo elgesys skatina ir pavaldinius elgtis etiškai.“ 20

,,VP Market“ etika su darbuotojais
,,Etikos kodekse nurodoma:
Pirma, moralaus elgesio standartai. Tai moralės, asmeninio teisingumo ir sąžiningumo normos, siekti kultūringo ir etiško bendravimo, pasiaukojimo ir kokybiškesnės veiklos.
Antra, netinkamo elgesio draudimas. Reikalaujama tinkamai elgtis su bendrovės turtu ir informacija.
Trečia, interesų konflikto draudimai. Neleidžiama piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekiant asmeninės ar grupinių interesų.
16 remiantis www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895 informacija
17, 18, 19, 20 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J. Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003. 84psl
Kodeksą galima laikyti nusisekusiu tuomet, kai jis nelieka vien popieriuje, o realiai paveikia organizacijos ar profesijų darbuotojų moralę, kultūrą ir darbo standartus.“21
Pagal verslo etikos normą verslas neturi skaudinti kitų žmonių, nors tai labai sunkiai įsivaizduojama šiais laikais, ,,VP Market“ sukūrė Baltijos šalyse virš 17 000 darbo vietų, tačiau jų tikslas yra būti rinkos lyderiais ir dirbti tiktai pelningai, tad rūpintis žmogų gerove nelieka laiko. Manau, nė viena įmonė, kuri yra rinkos lyderė ar siekia ja tapti, nesirūpina, kad
verslas gali įskaudinti aplinkui esančius žmones ar konkurentus.
Įmonės darbininkai daugiausiai yra norintys tapti neprikalausomais nuo savo tėvų, siekiantys prasimušti gyvenime, pakeisti gyvenamą vietą (gyventi mieste, o ne kaime), taipogi studentai, kurie bando suderinti mokslą su darbu, vienišos motinos.
Visur šios prekybos centruose yra iškabinta, jog reikalingi darbuotojai, bet turintys vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, nepilnametis gali nesitikėti šioje įmonėje gauti darbą, nes priimama tik nuo 18metų. Norint įsidarbinti anksčiau reikėjo užpildyti anketą, kur kai kurie klausimai būdavo neetiški. Manau nemandagu ir neetiška verslininkui klausti, kur dirba būsimo pavaldinio tėvai, seserys, broliai. Kas nuo to pasikeičia? Kokiu tikslu būdavo to klausiama? Galbūt norint sužinoti ar nedirba konkurentų įmonėje, o gal net siekiant kokios tai naudos. Taipogi įvairiuose žurnalų straipsniuose, kurie susiję su darbo paieškomis nurodo, kad neetiška klausti būsimo darbuotojo kokia jo šeimyninė padėtis, nes nuo to nepasikeičia darbo kokybė. Aišku tai turi savų pliusų ir minusų, vedęs vyras gali būti atsakingesnis darbuotojas, ištekėjusi moteris daugiau rūpinsis vaikais, bet ji taipogi gali būti labai atsakinga darbuotoja. Manau šie klausimai pažeizdavo darbuotojų teises ir tai būdavo kišimasis į darbuotojų asmeninį gyvenimą. Šiai dienai šie klausimai jau yra nebeįtraukti i anketos klausimyną., tai rodo, kad įmonė siekia kažkiek tai vadovautis vakarietiška verslo etika.
Tai jog labai dažnai šiai įmonei reikia darbuotojų rodo, kad vyrauja dažna kadrų kaita, o tai tikrai nepadeda personalui jaustis saugiai ir užtikrintai, nebesuinteresuoti dirbti pelningai, nebegerbia vadovų, o laisvomis dienomis ieškosi kitų darbų. Darbuotojas dirba 12 valandų per dieną, nors realiai būna ir daugiau. Ir taip 4 dienas iš eilėsm paskui 4 laisvos, o poiolsio bent vieną dieną dar turi ateiti ,,padėti“ kitai pamainai, nes trūksta darbuotojų. Kasdien juos tikrina slapti pirkėjai, kurie kartais bando išprovokuoti konfliktinę situaciją. Deja, tai kai kurių ,,VP Market“ tinklo parduotuvėse dirbančių darbuotojų kasdienybė. Kitiems darbuotojams grafikas labai patogus (4 dirba, 4 laisvos). Ypatingai toks grafikas patinka dirbantiems studentams, nes yra lengviau suderinti darbą su mokslais. Kadangi kai kurie konkurentai yra
sudarę tokius darbo grafikus, kurie nepalankūs studijuojantiems žmonėms, tad mieliau jie tada
renkasi dirbti ,,VP Market“ prekybos centruose dirbti. Taigi įmonė sudaro sąlygas dirbti
21 Vilius Misevičius ,,Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“. KTU.,2004 23psl
studijuojantiems žmonėms, bet studijos neturi kliudyti darbui.
Vis dėlto šiais laikais nebevertinama darbuotojų ištikymybė arba lojalumas. Versle ištikimi darbuotojai pasilieka komandoje nepaisant ekonominių sunkumų; neištikimi tuoj pat ieškosis kito darbo. Verslininkai yra pamiršę, kad ištikimu darbuotoju galima pasitikėti ir ištikus krizei ir kad tik lojalus darbuotojas yra firmos pagrindas ir jis vertingesnis už auksą. Nors negalima smerkti vien tik įmonės, reikia pripažinti, jog šių laikų žmogus tampa daugiau
materialus, nebevertina dvasinių dalykų. Manau šiai dienai ,,VP Market“ nerastumėme nė vieno ištikimo darbuotojo, nes įmonės darbuotojai yra valdomi baimės ir streso principu. Tai išties galingas ginklas, kai reikia suvaldyti tokią didelią sistemą ir tiek daug pavaldinių, nes šiuo metu bendrovėje dirba apie 17 000 žmonių. Kontroliuoti tokį skaičių darbuotojų yra išties sudėtingas procesas. Tačiau jau pati įmonė nusprendžia, kaip sieks etiško pavaldinių elgesio ir kaip patys vadovai elgsis su įmonės darbuotojais. Bet nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas žmogus yra asmenybė, su savo vertybėm, pažiūrom, charakteriu, išsilavinimu, nors nesvarbu kokiam sluoksniui priklauso asmuo, bet su visais reikia elgtis etiškai. ,,VP Market“ bendrovėje yra bijoma visko – pardavėja bijo vyriausios kasininkės, vyriausia kasininkė – pamainos viršininkės/o, pamainos viršininkė/as – parduotuvės direktorės/iaus. Direktorė/ius – regiono direktorės ir t.t. Ištisa baimės grandinė, kur labiausiai nukenčia paprastas darbuotojas, nes jis turi kiekvieno viršininko bijoti. Ir beabejo šios baimės pamatas – tai nesibaigiantys įvairiausi patikrinimai, kurių yra sulaukiama kasdien, darbuotojams liepiama greitai apsitvarkyti savo darbo vietą, liepiama šypsotis, nesėdėti, kad neatrodytų, jog darbo nėra. Patikrinimų kraitis yra išties įspūdingas: kokybės, higienos, darbo drausmės, auditas, VP Apsauga ir kt. Stresas yra sukeliamas darbuotojui už menkiausią klaidelę. Matome, kad pavaldumo, paklusnumo ir baimės grandis yra ilgiausia.
Kiekvienas darbuotojas nori būti gerbiamas kaip asmenybė, tačiau ,,VP Market“ kasininkėms, salės darbuotojams, teigiama visą laiką, jog jie yra bendrovės ,,veidas“, bet kai reikia bendrauti šis ,,veidas“ palieka mažiausia hierarchijoje esanti grandis. Darbuotojams, dažniausiai kasininkėms, salės darbuotojams organizuojami seminarai, kuriuose supažindinami su gero elgesio taisyklėmis, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Dauguma vadovų posakis yra ,,klientas visada teisus“, tačiau jei pirkėjas necenzūriniais žodžiais išplūsta kasininkę ar kitą darbuotoją, ji/jis privalo išlikti mandagi/us ir neprieštarauti, nors visi žinome, jog ir mandagumas turi ribas, ypatingai jei kas asmeniškai žemina ir negerbia kaip žmogaus. Yra šimtai atvejų, kai darbuotojus pastumia, grąsina susidorojimu po darbo, apspjauna, o darbuotojo niekas neapgina, neužstoja, nes klientas visada teisus. Bet tai dar priklauso nuo apsaugoje dirbančių darbuotojų žmogiškumo ir supratingumo.
Nors rengiami seminarai, kaip etiškai elgtis, bet dauguma vadybininkų nemoka mandagiai elgtis su savo pavaldiniais. Vadybininkai nesistengia išklausyti savo pavaldinių, nors taip sumažintų esančią įtampą. Dažniausiai konfliktai yra išsprendžiami pasinaudojus vadovo, vadybininko padėtimi. Neišklausius darbuotojo, arba bandant tiesiog pakeltu balso tonu jį pažeminti. Yra nemažai pavaldinių, kurie yra baigę universitetus, ar baigę aukštesniąją mokyklą (kolegiją) ir studijuojantys universitete ir jų mokėjimas spręsti konfliktus, etiškai elgtis akivaizdžiai yra gerenis nei kai kurių vadybininkų, o kai pradedi domėtis kodėl, pasirodo, jog žmogus, kuris kelią balsą, keiksnojasi turi tik pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą arba studijuoja vadybą ir visiems nurodinėja, kaip reikia etiškai elgtis, pats elgdamasis priešingai. Pasak darbuotojų, norint padaryti karjera ,,VP Market“ prekybos centruose turi turėti ,,plačią burną“, spiegiantį balsą, nebijoti ,,laipioti per kitų galvas“. Todėl nė vienas vadovas, vadybininkas negali tikėtis mandagumo iš savo pavaldinių, bendradarbių, jei jis pats elgiasi ne pagal taisykles, kurias kelia kitiems. Bet kiekvieno žmogaus mandagumas, tolerancija (etiškas elgesys) priklauso nuo asmens vertybių ir moralės supratimo. Tad , manau, nepriklausomai nuo užimamų pareigų (viršininkas, vadybininkas ar darbininkas), jeigu jo vertybės, etikos supratimas yra žemo lygio, jis gali stengtis valdytis konfliktinėse situacijose, bet galų gale pasirodo kas yra kas. Tad negalime smerkti visų įmonės vadovų, kad jie neetiškai elgiasi su darbuotojais, tai priklauso tik nuo jo asmeninių vertybių, akip jis elgsis su savo pavaldiniais.
Taigi, kad verslininkas, vadovas turėtų autoritetą tarp savo darbuotojų, kad būtų geriau suprastas ir priimtas aplinkinių jis turi:
• ,,Pirmas pasveikint pašnekovą, nesvarbu, kokia pastarojo padėtis visuomenėje (ar jis pavaldinys, ar verslo partneris);
• Kreiptis i bendradarbius vardu;
• Gamybinėje aplinkoje kreiptis į pavaldinius ,,jūs“;
• Nesant būtinam reikalui nebars žemesnio pagal rangą vadovo, kartu griaudamas pastarojo autoritetą;
• Su visais darbuotojais elgsis vienodai, neatsižvelgdamas į asmenines simpatijas ar antipatija;
• Nustatys aiškią darbo tvarą, drauge pašalins tikimybę priimti nešališkus sprendimus;
• Nustatys tokią darbo tvarką, kad kiekvienas darbuotojas gana dažnai galės su juo bendrauti ir apsvarstyti darbo klausimus;
• Su darbuotojais elgsis taip, jog kitiems nesusidarytų įspūdis, kad tie darbuotojai yra išskirtiniai ir turi slaptų reikalų;
• Mokės bendrauti su žmonėmis ir juos išklausyti;
• Mokės naudotis nežodine informacija, t.y. suprasti pašnekovą iš jo bendravimo stiliaus, manierų, aprangos, gestų, mimikos;
• Mokės atsargiai vartoti žodį ,,aš“;
• Kalbės trumpai ir aiškiai;
• Stengsis išvengti asmeniškumo;
• Visada bus nepriekaištingai apsirengęs;
• Visada savo pažadus įvykdys laiku.“22
Kaip minėjau, ar vadovas sieks turėti autoritetą tarp pavaldinių priklauso tik nuo jo asmeninių vertybių. Tai jo teisė rinktis ar nori būti gerbiamas ir vadinamas sąžiningu viršininku, ar kad ,,už nugaros apšnekėtų“ ir visi darbuotojai būtų nepatenkinti jo vadovavimu.
,,Vis dėlto vieno asmens sąžinė negali užtikrinti visos kompanijos etiško elgesio. Todėl ir versle žymiai svarbiau yra ne atskiro individo sąžinė, o bendra visos kompanijos atsakomybė t.y. visuotinė, vieninga sąžinė.“23 Tai turi suprasti kiekviena Lietuvos įmonė.

22 Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius.,2003. 85psl
23 Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998. 11psl
IŠVADOS
Darbo tikslas buvo rasti paaiškinimą kodėl didžiausia Lietuvos mažmeninių prekių ir pramoninių prekių prekybos tinklo operatorė ,,VP Market“ nesilaiko verslo etikos, siekiant palyginti verslo etikos teoriją ir realią situaciją šios įmonės prekybos centruose.
1. Etikos laikymasis versle užtirina įstatymų laikymasi, sąžiningą konkurencinę kovą, tolerantišką, etišką elgesį su pavaldiniais.
2. Norint dirbti pelningai ir būti gerbiamai konkurentų, visuomenės ir valstybės visų pirma reikia laikytis verslo etikos.
3. Vis dar vyrauja nuostata tarp verslininkų, kad įstatymai tam ir egzistuoja, kad juos pažeidinėtum, taip išbalansuodami verslo sąlygas.
4. ,,VP Market“ ir kiti Lietuvos verslininkai nenoriai pripžįsta verslo etikos būtinumą.
5. Įmonės pagrindinis tikslas – tapti rinkos lyderiais, to siekia ne itin sąžiningais būdais.
6. Įmonėje yra nesilaikoma verslo etikos normų.
7. Darbuotojai valdomi baimės principu.
8. Pagrindinis darbuotojų neetiško elgesio priežastys yra vadovų rodomas pavyzdys.
9. Verslo nesilaikymą ,,VP Market“ lemia:
» Godumas;
» Prastos produkcijos gaminiai;
» Karjeros siekimas įvairiausiais būdais;
» Darbuotojų negalėjimas išsakyti kas nepatinka;
» Žema darbo kokybė;
» Darbuotojų išnaudojimas siekiant pelno.

PASIŪLYMAI

1. Visu pirma keisti požiurį į verslo etikos būtinumą.
2. Įmonėje svarbiausia turėtų pirmą vietą užimti ne atskiro individo etiškas elgesys, bet visų pirma pradėti rūpintis ir kurti visos bendrovės etiška, sąžiningą vieningą etiką. Tada ir darbuotojai paseks savo įmonės vadovų pavyzdžiu.
3. Priimant į darbą išsiaiškinti kokios yra būsimo darbuotojo vertybės.

LITERATŪTA

1. Z. Gineitienė, D. Korsakaitė, M. Kučinskienė, J.Tamulevičius ,,Verslas“., Vilnius., 2003.
2. Angelė Paulavičiūtė ,,Verslo etikos būklė Lietuvoje“. Vilnius 1998
3. Vilius Misevičius ,,Verslo etikos ir bendravimo organizavimo pagrindai“. KTU.,2004
4. VU Kauno humanitarinis fakultetas ,, Įmonių etika verslo praktikoje“ 2002
5. Valdas Prunskus. ,,Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės“. Vilnius. 2003.
6. www.vpmarket.lt
7. www.info.lt/index.php?=naujienos&view=naujiena&id=5895).

Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo ekonominių veiksnių strategija

 

Įžanga

Apžvelgus pakitimus, įvykusius per nepriklausomybės dešimtmetį, galima konstatuoti, kad rinkos ekonomika Lietuvoje įsitvirtina, ir šis procesas negrįžtamas.
Stiprybė – veikianti ir turinti ateities perspektyvas rinkos ekonomika, sudaranti pagrindą žmonėms užsitikrinti pragyvenimą verslo ir darbo priemonėmis bei tinkamai finansuoti socialinės apsaugos sistemą.
1.1. Bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies socialinę situaciją, yra šalies bendrasis vidaus produktas. Nuo jo daug priklauso gyventojų pajamų lygis, įvairių socialinių programų vykdymo galimybės. Kita vertus, pats BVP yra daro veikiamas tokių socialinių veiksnių kaip užimtumo lygis, bendra socialinė šalies padėtis.
Socialinės situacijos įvertinimui svarbus ne tik pats BVP dydis vienam gyventojui, bet ir jo palyginimas su kaimyninių šalių tokiu pat rodikliu. Norint padaryti tokį palyginimą BVP perskaičiuojamas pagal perkamosios galios standartus. Kaip matyti iš Eurostato duomenų, pateikiamų 1 lentelėje, Lietuva gerokai atsilieka nuo ES pasiekto lygio.
2000 m. vienam gyventojui Lietuvoje sukurto BVP dalis sudarė 33 proc. Europos Sąjungos vidurkio (1995 m. buvo 28 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė Latviją, Rumuniją ir Bulgariją, bet atsiliko nuo tokių šalių kaip Slovėnija, Čekija, Vengrija ir Estija.
Turint galvoje, kad 75 proc. vidutinio Europos Sąjungos BVP, tenkančio vienam gyventojui, yra tas lygis, žemiau kurio esanti šalis gali tikėtis pagalbos iš struktūrinių fondų, galima manyti, kad Lietuva bent jau iki 2010–2015 m. gali gauti šių fondų paramą.
1 lentelė. Šalių kandidačių į ES bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui

 

Eurų pagal PGS

ES–15=100 proc.

 

1996

1997

1998

1999

2000

1996

1997

1998

1999

2000

Lietuva

6000

6600

7100

7000

7500

32

34

35

33

33

Latvija

4800

5400

5700

6100

6700

26

28

28

29

30

Estija

6200

7100

7700

7800

8600

34

37

38

37

38

Lenkija

6600

7300

7800

8300

8900

36

37

38

39

39

Čekija

11 900

12 100

12 200

12 400

13 200

64

62

60

59

59

Slovakija

8500

9300

9800

10 200

10 800

46

48

48

48

48

Vengrija

8500

9200

9800

10 600

11 500

46

47

48

50

51

Slovėnija

11 800

12 800

13 500

14 500

15 600

64

66

67

68

69

Bulgarija

5400

5100

5500

5700

6300

29

26

27

27

28

Rumunija

5300

5100

5000

5000

5200

29

26

25

24

23

Kipras

15 400

16 000

17 000

18 100

19 400

83

83

84

85

86

Iš viso vidutiniškai

6400

6800

7100

7200

7600

34

35

35

34

34

ES – 15

18 500

19 400

20 300

21 300

22 500

100

100

100

100

100

Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje leidžia tikėtis gauti ir panaudoti socialinei ekonominei plėtotei Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
1.2 Biudžeto socialinės orientacijos mastas
Socialinės srities plėtotės požiūriu labai svarbu matyti ne tik BVP dydį, bet ir tai, kokia jo dalis tenka socialinėms programoms ir reikmėms. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių, socialinės problemos sprendžiamos daugiausia per valstybinį sektorių (valstybės, savivaldybių biudžetų bei Valstybinio socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondų lėšomis).
Konsoliduoto bendro šalies biudžeto pajamų santykis su BVP Lietuvoje 2000 m. buvo 30,2 proc. Tuo pat metu Latvijoje – 37,5, o Estijoje – 36,4 proc. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad konsoliduoto biudžeto pajamų surinkimo lygis Lietuvoje santykiškai žemas. Tai, be abejo, riboja socialinės apsaugos galimybes, taip pat stambių užimtumo ir socialinių programų vykdymo išgales.
Dėl nepakankamo biudžeto pajamų surinkimo susidaro paradoksali situacija: mokesčių našta Lietuvoje palyginti didelė, o biudžeto dalis, palyginti su BVP, mažesnė negu kaimyninėse šalyse. Socialinės ir užimtumo plėtotės požiūriu atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių politika Lietuvoje orientuota į didelę mokesčių naštą, uždedamą darbo jėgai tiesiogiai per pajamų mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei netiesiogiai per pridėtinės vertės mokesčius (PVM) ir akcizus. Didelės mokesčių normos ne tik mažina iniciatyvą dirbti, bet ir skatina nelegalią ekonominę veiklą bei neoficialų užimtumą.
Vertinant išlaidas socialinei sričiai, galima konstatuoti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, vis daugiau lėšų skiriama socialinėms reikmėms . Paskutiniais metais Lietuvos išlaidos visai socialinei sričiai (įskiriant švietimą, sveikatos bei socialinę apsaugą, kultūrą ir pan.), neoficialiais ekspertų įvertinimais, sudarė 25–27 proc. BVP, iš jų socialinei apsaugai – apie 12–14 proc. BVP. Statistikos departamento skelbiami skaičiai nurodo bendras išlaidas socialinei ir sveikatos apsaugai 1999 m. – 16,6 proc. BVP, 2000 m. – 15,8 proc. BVP. Taigi Lietuva išlaidų socialinei apsaugai lygiu neprilygo daugumai Europos valstybių, o mažiausiai atsiliko nuo Airijos.
Lietuvos nacionalinio biudžeto išlaidų socialinei sričiai struktūroje didžiąją dalį sudaro išlaidos švietimui. Išlaidų pozicija, skirta socialinei apsaugai, pasižymi tuo, kad bendroje išlaidų socialinei sričiai struktūroje socialinės apsaugos lyginamoji dalis nuolat didėjo – nuo 19,5 proc. 1996 m. iki 23,2 proc. 2000 m. Sugretinus tai su anksčiau pateiktais duomenimis, pagal kuriuos bendrų išlaidų socialinei sričiai nacionaliniame biudžete lyginamoji dalis beveik nedidėjo, pokytis socialinės apsaugos naudai buvo daugiausia sveikatos apsaugos ir iš dalies sveikatingumo pozicijų sąskaita.
Smulkiau nagrinėjant išlaidų socialinei apsaugai struktūrą galima pastebėti tokias tendencijas: pastaruosius trejus metus didėja pensijų bei pašalpų
2 lentelė. Nacionalinio biudžeto išlaidų socialinei sričiai struktūra (proc.)

Išlaidos

1996

1997

1998

1999

2000

Iš viso

100

100

100

100

100

Švietimas

44,8

54,7

56,2

58,5

56,2

Sveikatos apsauga

28,1

16,3

13,5

11,8

12,6

Socialinė apsauga, globa ir rūpyba

19,5

19,6

20,3

21,5

23,2

Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra

7,6

9,4

10,0

8,2

8,0

ir mažėja institucinių paslaugų lyginamosios dalys. Pensijų ir pašalpų struktūroje didesnių struktūrinių pokyčių nėra, išskyrus paramos šeimai valstybinių pašalpų dalies didėjimą. Akivaizdžiai suteikiamas prioritetas spartesniam paramos šeimai valstybinių pašalpų didėjimui, palyginti su kitomis socialinės apsaugos išmokomis.
Tačiau vien nacionalinio biudžeto išlaidų analizė mažai ką parodo, kadangi nacionalinis biudžetas finansuoja tik apie penktadalį visų socialinės apsaugos išlaidų. Likusi dalis tenka Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, o jei prijungsime ir sveikatos apsaugą – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Konsolidavus biudžetus, paaiškėja, kad Lietuvoje išlaidos pensijoms per penkerius metus padidėjo daugiau negu dvigubai, o palyginti su BVP, nuo 6,5 proc. 1995 m. iki 8,4 proc. 1999 m., taigi sudaro apie du trečdalius socialinės apsaugos išlaidų.
1.3. Gyventojų pajamų lygis
Kitas svarbus aspektas vertinant socialinę šalies situaciją yra gyventojų pajamos. Svarbiausia šių pajamų rūšis, be abejo, yra darbo užmokestis.
Pagal Jungtinių Tautų pripažintą nuostatą valandinis darbo užmokestis, mažesnis kaip 3 JAV doleriai, yra neleistinas, nes jis išstumia dirbantįjį už jo gyvenimiškos veiklos ribos, už kurios pradeda degraduoti šalies darbo potencialas, išnyksta motyvacija našiai dirbti. Lietuvoje valandinis darbo užmokestis yra 6,2 Lt, arba 1,5 JAV dolerio, t.y. du kartus mažesnis, negu nustatyta minėtoje JT nuostatoje, o kainų lygis šalyje yra labai artimas pasauliniam. Tarp kaimyninių valstybių Lietuvoje darbo apmokėjimui tenka mažiausia lyginamoji dalis, o socialinio draudimo įmokos irgi yra santykiškai mažesnės (skaičiuojant BVP pajamų metodu).
Grėsmė – darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, emigracija.
Darbo užmokesčio didinimo galimybes riboja sunki bendra ekonomikos situacija šalyje. Vienas iš galimų vertinimų, kaip darbo užmokestis atitinka ekonomines galimybes, gali būti vidutinio uždarbio ir sukurto BVP santykio, skaičiuojant vienam dirbančiajam nacionalinėje ekonomikoje apimties faktinėmis kainomis, analizė. Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (1 pav.) rodo, kad Lietuvoje darbo apmokėjimui skiriama santykiškai nemaža naujai sukurto produkto dalis.
Taigi nors Lietuvoje darbo užmokestis sudaro palyginti nemažą BVP, tenkančio vienam gyventojui, dalį, jis yra nepakankamas. Tai dar kartą įrodo, kad darbo užmokesčio didinimo galimybes riboja ekonomikos plėtotės bendros galimybės.
Darbo užmokestis sudaro tik dalį gyventojų pajamų. Norėdami matyti visas gyventojų pajamas, turime nagrinėti namų ūkių tyrimo duomenis. Vienas iš pagrindinių rodiklių, apibūdinančių namų ūkių gyvenimo lygį, yra disponuojamos pajamos. 2000 m. namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, disponuojamos pajamos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, buvo 415 Lt per mėnesį, iš jų piniginės pajamos sudarė 349 Lt, t.y. 84 proc. visų disponuojamų pajamų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2000 m. buvo 465 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kaimiečių – 311 Lt, t.y. 33 proc. mažesnės.
Disponuojamos pajamos. Palyginti su 1996 m., visos disponuojamos pajamos išaugo 27 proc. Miestiečių disponuojamos pajamos augo greičiau negu kaimiečių (atitinkamai 32 proc. ir 16 proc.), todėl ir toliau didėjo atotrūkis tarp jų pajamų. 1996 m. Vidutinės disponuojamos pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui, mieste buvo 31 proc. didesnės negu kaime, o 2000 m. – jau 49 proc. Dveji paskutiniai metai buvo nepalankūs gyventojų gerovės kilimui. Sumažėjus disponuojamoms pajamoms ir šiek tiek didėjant prekių ir paslaugų kainoms, realiosios disponuojamos pajamos 2000 m., palyginti su 1996 m., mieste padidėjo 13 proc., o kaime sumažėjo 1 proc.
Grėsmė – kaimo ir miesto raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės srities plėtotės lygio diferenciacija, marginalinių regionų susidarymu.
Pajamų šaltiniai. Namų ūkio disponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso ne tik nuo namų ūkio gyvenamosios vietos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių: dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus namų ūkyje, nuo namų ūkio narių pajamų šaltinių. Kaip parodė namų ūkių biudžeto tyrimo duomenys, 2000 m. daugiausia asmenų (33 proc.) buvo gyvenančių iš samdomojo darbo pajamų (mieste 39 proc., kaime 19 proc.). Be to, ir didžiausią tiriamųjų grupę (53 proc.) sudarė namų ūkiai, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo samdomasis darbas (mieste – net 63 proc. visų namų ūkių, kaime – tik 31 proc.).
Daugiau kaip penktadalis visų respondentų nurodė, kad pagrindinis jų pajamų šaltinis yra pensijos (mieste 20 proc., kaime 27 proc.). Taip pat ir trečdalio šalies namų ūkių galvos pagrindinis pajamų šaltinis buvo pensijos (mieste tokių namų ūkių buvo 28 proc., o kaime 45 proc.).
19 proc. kaimo gyventojų vertėsi iš pajamų, gautų iš asmeninio žemės ūkio, įskiriant ir pačių suvartotą produkciją. Išlaikytinių, t.y. asmenų, neturinčių jokio pajamų šaltinio, dalis mieste ir kaime skyrėsi nedaug (atitinkamai 32 proc. ir 30 proc.). Didžioji dalis visų išlaikytinių – vaikai iki 18 metų.
Palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo namų ūkių, gyvenančių iš samdomojo darbo pajamų, padidėjo pensininkų, šiek tiek – darbdavių, dirbančių sau, o kaime – ir žemdirbių namų ūkių dalis.
Pajamų ir vartojimo išlaidų diferenciacija bei kitimas. Didžiausias pajamas turėjo savarankiškai dirbančių, darbdavių namų ūkiai – 473 Lt vienam nariui per mėnesį, mažiausias – žemdirbių namų ūkiai – 239 Lt vienam nariui, t.y. 42 proc. mažiau už vidutines pajamas (žr. 2 pav.). Dar didesni skirtumai matyti lyginant pinigines pajamas. Žemdirbių namų ūkiuose, kur beveik pusę visų disponuojamų pajamų sudarė natūrinės įplaukos, piniginės pajamos buvo 125 Lt vienam asmeniui per mėnesį, t.y. 36 proc. vidutinio piniginių pajamų lygio. O dirbančių sau, darbdavių namų ūkiuose piniginės pajamos sudarė 89 proc. visų disponuojamų pajamų ir buvo 21 proc. didesnės nei vidutinės piniginės pajamos.
Didžiausios disponuojamos pajamos buvo tų namų ūkių, kurie neturėjo išlaikytinių, t. y. vienišų asmenų ir sutuoktinių porų, neturinčių vaikų. Sunkiausia materialinė padėtis buvo namų ūkių, kuriuos sudarė vienas iš tėvų, turintis vaikų iki 18 metų, ir kiti namų ūkiai, kuriuose buvo vaikų iki 18 metų. .
Palyginti su 1996 m., labiausiai padidėjo namų ūkių, kuriuos sudaro vienas iš tėvų su nepilnamečiais vaikais (46 proc.) ir vienišų asmenų disponuojamos pajamos (37 proc.). Mažiausiai per šį laikotarpį išaugo sutuoktinių porų su vaikais disponuojamos pajamos – 19 proc.
Per ketverius metus labiausiai išaugo visų pensininkų disponuojamos pajamos – net 38 proc. (realios pajamos – 19 proc.). Tai susiję su padidėjusia senatvės pensija. Vidutinė senatvės pensija (nedirbančio pensininko) per ketverius metus padidėjo 62,4 proc. Tuo tarpu žemdirbių namų ūkių disponuojamos pajamos sumažėjo 4 proc., o išaugus vartojimo prekių ir paslaugų kainoms, žemdirbių pajamos realiai sumažėjo 17 proc.
Vartojimo išlaidų diferenciacija pagal kraštutinius decilius šiek tiek mažėja. 1996 m. X decilio namų ūkiai vienam nariui išleisdavo 8,7 karto daugiau pinigų negu I decilio namų ūkiai, o 2000 m. šis rodiklis siekė 7,9.
Vartojimo išlaidų lygis labiausiai priklauso nuo pajamų lygio, be to, jų lygiui ir struktūrai turi įtakos ir namų ūkio sudėtis, ypač vaikų skaičius. Išlaidų maistui lygis vaikų neturinčiuose namų ūkiuose yra gerokai didesnis nei ūkiuose su vaikais, be to, jis mažėja didėjant asmenų skaičiui namų ūkyje. Todėl nepaisant to, kad namų ūkiuose, kuriuose nebuvo vaikų, vartojimo išlaidos buvo didžiausios, išlaidos maistui jose sudarė santykiškai didelę dalį.
Išlaidos būstui ir komunalinėms paslaugoms, skaičiuojant vienam asmeniui, didžiausios buvo vienišų asmenų namų ūkiuose, didžiausia buvo ir jų lyginamoji dalis šios namų ūkių grupės vartojimo išlaidose. Išlaidos būstui ir jo išlaikymui bei jų lyginamoji dalis vartojimo išlaidose taip pat mažėja, didėjant asmenų skaičiui namų ūkyje. Atitinkamai mažėja ir būsto plotas, tenkantis vienam asmeniui.
Silpnybė – mažos gyventojų pajamos lemia nepakankamai progresyvią vartojimo struktūrą.
Pajamų sudėtis. Pagrindinis pajamų šaltinis yra darbo pajamos, t.y. darbo užmokestis ir nesamdomo darbo pajamos. Darbo pajamos sudarė 267 Lt vienam namų ūkio nariui per mėnesį (64 proc. visų disponuojamų pajamų). Per paskutinius ketverius metus darbo pajamos išaugo 21 proc., tačiau, palyginti su 1998 m., sumažėjo 6 proc. (sumažėjo asmenų, gaunančių samdomojo darbo pajamas, dalis). Darbo pajamų dalis visose disponuojamose pajamose sumažėjo beveik 4 procentiniais punktais.
Antra pagal svarbą pajamų sudedamoji dalis – pensijos ir pašalpos (įskiriant kompensacijas). Palyginti su 1996 m., šios rūšies pajamos padidėjo 81 proc. (pagal namų ūkių tyrimo duomenis), o jų dalis disponuojamose pajamose išaugo nuo 17 iki 24 proc. Pensijos ir pašalpos 2000 m. miesto namų ūkių pajamose sudarė 21 proc., kaime gyvenančių – 34 proc.
Vadinamųjų kitų namų ūkių pajamose vyrauja kitokios pajamos (52 proc.), t.y. iš tėvų, giminių ar draugų gauti pinigai, alimentai, pinigais įvertinti nemokamai gauti maisto produktai, ne maisto prekės ir paslaugos, pinigai, gauti pardavus daiktus ir pan.
Grėsmė – pajamų struktūra keičiasi bloga linkme: mažėja darbo pajamų dalis, bet didėja socialinės apsaugos išmokų dalis.
1.4. Socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema
Bendra charakteristika. Per dešimtmetį Lietuvoje buvo sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema. Jos dalys specializuotos pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes, gana kvalifikuotai administruojamos ir todėl apskritai užtikrina socialinės apsaugos bei darbo rinkos politikos priemonių prieinamumą.
Teisiniai pagrindai. Pagrindines teises į socialinę apsaugą ir darbą numato 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 52 straipsnyje pasakyta, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymųnumatytais atvejais.“ 48 straipsnis nustato, kad „[…] kiekvienas žmogus turi gauti teisingą apmokėjimą už darbą, […] turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, […] turi teisę gauti […] socialinę apsaugą nedarbo atveju“. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“ Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymais, kuriuos priima Lietuvos Respublikos Seimas. Dauguma įstatymų įgalioja Vyriausybę išleisti nuostatus ir taisykles, detalizuojančias įstatymuose nustatytas normas bei jų vykdymą. Socialinės apsaugos ir darbo politiką vykdančios institucijos savo kompetencijos ribose leidžia įsakymus, reguliuojančius operatyvią socialinės apsaugos veiklą.
Socialinės apsaugos sistemos struktūra. Socialinės apsaugos sistemą sudaro skirtingais finansavimo bei apsaugos teikimo principais besiremiančios dalys: socialinis draudimas ir socialinė parama.
Finansavimas. Socialinis draudimas Lietuvoje finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų įmokomis. Jos patenka į savarankišką, atskirtą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondą. Darbo rinkos politikos priemonės, iš jų darbo rinkos profesinis mokymas, yra finansuojamos iš Užimtumo fondo, kuris yra formuojamas iš socialinio draudimo fondo lėšų. Socialinė parama finansuojama iš valstybės ir savivaldybių lėšų, surenkamų iš bendrųjų mokesčių.

Socialinė apsauga

Specialios socialinės išmokos

socialinis draudimas

socialinė parama

piniginė socialinė parama

socialinės paslaugos

specialiosios

bendrosios

Pensijų draudimas

Šalpos pensija
Slaugos pašalpa

Dienos globos įstaigos

Informavimas ir konsultavimas

Prezidento pensija

Ligos ir motinystės draudimas

Šeimos pašalpos

Laikino gyvenimo įstaigos

Pagalba namuose

I ir II laipsnio valstybinės pensijos

Sveikatos draudimas

Laidojimo pašalpa

Stacionarios globos ir slaugos įstaigos

Slauga namuose

Nukentėjusių asmenų pensijos

Nedarbo draudimas

Socialinė pašalpa

Mišrių socialinių paslaugų įstaigos

Globos pinigai

Karių ir pareigūnų pensijos

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos

Kitų sričių įstaigos

 

Mokslininkų pensijos
Artistų renta

Administravimas. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo administracinės sistemos pagrindinės institucijos yra šios:
 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
 Valstybinio socialinio draudimo fondo Taryba bei valdyba ir jos teritoriniai skyriai.
 Lietuvos darbo birža ir jos teritoriniai skyriai.
 Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija.
 Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba.
 Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
 Trišalės komisijos prie Respublikinės ir teritorinių darbo biržų.
 Vaikų teisių apsaugos tarnybos.
 Savivaldybių socialinės paramos padaliniai.
 Apskričių administracija.
 Kitos valstybinės institucijos.
 Nevyriausybinės socialinės apsaugos institucijos.
Stiprybė – per dešimtmetį sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisine baze, institucine sandara ir gana kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.
Galimybė – esama institucinė darbo ir socialinės politikos sistema pajėgi tobulėti ir adaptuoti socialinę ir darbo sistemą prie kintančių realijų.
1.5. Užimtumas ir darbo rinkos politika
Užimtumas. Turimi duomenys leidžia manyti, kad Lietuvoje gana aukštas abiejų lyčių dirbančiųjų vidutinis išsilavinimo lygis. 2000 m. darbo jėgos tyrimai rodo, kad 40,7 proc. turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą , 38 proc. turi vidurinį išsilavinimą, o 21 proc. – pagrindinį išsilavinimą .
Stiprybė – gana išsilavinusi darbo jėga, labiau nei anksčiau psichologiškai prisitaikiusi prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjęs asmeninės atsakomybės už save supratimas, apskritai pozityvi nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu.
Galimybė – modernių ir pirmiausia informacinių bei komunikacinių technologijų plėtotė gali atverti didžiausias galimybes: leisti efektyviai naudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą ir, pirmiausia investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas, sukurti konkurencingas gerai apmokamas darbo vietas bei padidinti darbo rinkos lankstumą.
Viena iš svarbiausių užimtumo didinimo sąlygų – kvalifikuota, gebanti prisitaikyti prie rinkos pokyčių darbo jėga. Tam būtina efektyvi ir veiksminga profesinio rengimo bei kvalifikacijos tobulinimo sistema. Nemažų pasiekimų yra profesinio mokymo politikos formavimo lygmenyje: veikia trišaliu principu sudarytos tarybos ir nacionaliniame, ir regioniniame lygmenyse, ūkio šakų ekspertų grupės dalyvauja kuriant profesinio rengimo standartus, profesinio rengimo institucijos įtraukia darbdavių atstovus į darbo grupes, rengiančias mokymo programas. Tačiau įgyvendinimo lygmenyje, kuris reikalauja didesnių investicijų, bendradarbiavimas yra silpnas: labai ribotai organizuojamas mokymas pameistrystės principu, tik eksperimentiniame lygmenyje įgyvendintas nepriklausomas baigiamasis mokymosi metu įgytos kvalifikacijos įvertinimas, mokykloms gana sunku nukreipti mokinius į gamybinę praktiką ir pan.
Suaugusiųjų tęstinis profesinis mokymas šalyje nėra pakankamai išplėtotas. Tyrimų duomenimis, tik 5–10 proc. suaugusiųjų Lietuvos gyventojų dalyvauja suaugusiųjų mokymo ir švietimo programose, tuo tarpu labiau pažengusiose ES šalyse šis rodiklis viršija 40 proc. Apie 60 proc. dabartinės darbo jėgos buvo mokomi profesijos pagal sovietines programas, kurios buvo orientuotos į siauras ir buvusiai ūkio sistemai specifines veiklos sritis, nebuvo ugdomi bendrieji gebėjimai, tokie kaip iniciatyva, verslumas, kompiuterinis raštingumas, bendravimas ir t.t. Tuo tarpu rinkos ekonomikos sąlygomis ir ypač šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje švietimo sistemoje įgytas išsilavinimas bei profesija yra būtina, bet nepakankama sąlyga užsitikrinti užimtumą dar maždaug 40 aktyvios veiklos metų. Tik nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas, o jei reikia, ir perkvalifikavimas gali užtikrinti mobilumą darbo rinkoje. Nemaža dalis jaunų žmonių šiuo metu neturi jokios kvalifikacijos, nes 1990–1995 m. buvo labai sumažėjęs poreikis siekti išsilavinimo bei įgyti profesiją.
Silpnybė – nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės.
Pagrindinės priežastys, lemiančios nepakankamą darbo rinkos (suaugusiųjų tęstinio) profesinio mokymo plėtotę – finansavimo bei prioritetų stoka. Tai sąlygoja nepakankamos fizinių ir juridinių asmenų finansinės galimybės, skatinimo mechanizmų nebuvimas ir tai, kad šis mokymas finansuojamas iš einamųjų lėšų. Dirbančiųjų mokymui taip nėra nei jų pačių, nei darbdavių skatinimo mechanizmų.
Grėsmė – gali atsirasti ryškūs išsilavinimo skirtumai, taigi darbo jėgos kvalifikacijos, motyvavimo dirbti skirtumai, tolesnis atskirties didėjimas.
Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtojimasis kelia didesnius reikalavimus lanksčioms darbo organizavimo formoms, kurių tobulinimas skatintų užimtumo ir kartu ekonomikos plėtotę. Užimtumą didinti padėtų lankstesnės darbo organizavimo formos: darbo vietos skaidymas įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, distancinis darbas, savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija ir pan.
Silpnybė – nepakankama darbo vietų kokybė: daugelis jų mažai apmokamos, prastai paisoma darbo įstatymų ir saugos bei sveikatos darbe reikalavimų, neišplėtoti kolektyviniai darbo santykiai.
Kita vertus, darbo rinkai būdingas menkas teritorinis ir profesinis mobilumas. Gyventojų užimtumo didinimą varžo nelanksti darbo apmokėjimą ir darbo santykius reguliuojanti teisinė bazė, nepakankamas lanksčių darbo organizavimo formų reglamentavimas ir taikymas. Pvz., darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. apytikriai tik 10 proc. dirbančiųjų dirbo ne visą darbo laiką, tai yra daug mažiau nei ES, kur tokių darbuotojų yra 18 proc. Skirtumas ypač didelis Lietuvos moterų atžvilgiu: tik 11 proc. iš jų dirba ne visu etatu, tuo tarpu ES šalyse – 34 proc. Būtų ypač pageidautinas moterų, auginančių vaikus, dalies bedarbių, mažas pajamas gaunančių asmenų ir besimokančio jaunimo lankstus darbo organizavimas.
Silpnybės – nepakankamas darbo jėgos teritorinis ir profesinis mobilumas: pernelyg sunkiai prisitaikoma prie struktūrinių pokyčių – naujų profesijų, naujų veiklų, nėra reikiamų galimybių darbo jėgai migruoti šalies viduje bei užsienyje;
nepakankamas darbo rinkos lankstumas, nėra plėtojamos lanksčios darbo organizavimo ir apmokėjimo bei netradicinės užimtumo formos, nepakankamos galimybės prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių.
Grėsmė – nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas ūkio restruktūrizavimo procese gali kelti didelio nedarbo pavojų, taip pat trukdyti inovacijoms, modernių technologijų plėtotei.
Darbo sutarties įstatymu numatyta, jog visi darbai įmonėse turi būti įforminami darbdavio ir darbuotojo darbo sutartimi, išskyrus darbus, atliekamus pagal autorines sutartis ir savivaldybių išduotus patentus. Nepakankamai įvairios darbo sutarties formos, galutinai nereglamentuotas savanoriškų, paslaugų ir talkos darbų įforminimas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai menkai reglamentuoja darbo apmokėjimą. Įmonės vangiai taiko darbų įvertinimo sistemą.
Iki 1990 m. Lietuvoje didelės dalies darbo jėgos gyvenamoji vieta buvo kitoje vietovėje nei darbo vieta, nes mažos transporto išlaidos sudarė galimybę kasdien atvažiuoti į darbą. Todėl, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, regionuose, kurių ekonomikos struktūroje vyravo žemės ūkis ar viena pramonės šaka, iškilo rimtų problemų. Labai dideli gyvenamųjų patalpų kainų skirtumai ir, palyginti su darbuotojų pajamomis, smarkiai išaugusios transporto išlaidos kliudo teritoriniam darbo jėgos mobilumui ir prisideda prie darbo rinkos segmentacijos.
Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas ir priklausė nuo jų ekonomikos struktūros laikotarpio pradžioje ir nuo geografinės padėties. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausiai buvo nukreiptos į labiausiai pažengusius regionus. Todėl regionuose atsirado reikšmingų užimtumo skirtumų, ypač – miesto ir kaimo vietovių užimtumo struktūroje.
Grėsmė – regionų raidos netolygumas gresia tolesniu užimtumo ir socialinės srities plėtotės lygio diferenciacija, marginalinių regionų susidarymu.
Susiformavo trys teritorijų pagal užimtumo situaciją grupės. Didžiausias užimtumas – turinčių išplėtotą pramonę, paslaugų sektorių Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, vidutinis – vyraujančią pramonės infrastruktūrą Alytaus, Plungės, Utenos ir kt., mažiausias – vyraujančią žemės ūkio struktūrą Lazdijų, Šalčininkų, Skuodo ir kt.
Egzistuoja dideli regionų ir ypač teritorijų nedarbo lygio skirtumai. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. nedarbo lygis svyravo nuo 7 proc. Kretingos rajone (Klaipėdos apskritis) iki beveik 21 proc. Akmenės rajone (Šiaulių apskritis). Didelis nedarbas yra vietovėse, kurių infrastruktūra – vienašališka, tai buvę pramonės ar žemės ūkio rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės.
Silpnybė – didelis regionų netolygumas: regionai ryškiai skiriasi pagal užimtumo galimybes, nedarbo lygį, socialinės infrastruktūros plėtotę.
Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu vyko spartūs ekonomikos struktūros pokyčiai, kurie savo ruožtu veikė užimtumo tendencijas. Tačiau bendrojo užimtumo lygio sumažėjimas nebuvo toks didelis kaip BVP sumažėjimas. Dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje dirbančių gyventojų sumažėjo 200 tūkst. (šiek tiek daugiau nei 11 proc.), o BVP sumažėjo 40 proc. Iš darbingo amžiaus asmenų užimtumo sumažėjimas labiausiai palietė jaunimą bei asmenis, prieš tai dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje. Dešimtmečio viduryje padidėjęs, užimtumas vėl sumažėjo iki 1 504 900, ir tai yra žemiausias rodiklis per visą laikotarpį nuo reformų pradžios. Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. gegužės mėn. bendrasis užimtumo lygis Lietuvoje siekė apytikriai 60 proc. Vyrų užimtumo lygis buvo 61,8 proc., o moterų – 58,5 proc. Pirminiai 2001 m. gegužės mėn. darbo jėgos tyrimų duomenys rodo, kad užimtumo lygis ir toliau greitai mažėjo 2001 metais.
Silpnybės – nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo bei didelio nedarbo regionuose;
žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas: daug jaunų ir ilgai negaunančių darbi bedarbių, nepalankios galimybės įsidarbinti įvairioms rizikos grupėms.
Grėsmė – darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali būti kliūtis plėtotis ekonomikai.
Yra du oficialūs nedarbo duomenų šaltiniai. Pirmasis – tai valstybinėje darbo biržoje užregistruotų bedarbių skaičius, antrasis – darbo jėgos tyrimai, kurie atliekami remiantis Tarptautinės darbo organizacijos nustatytu nedarbo apibrėžimu, duomenys. Toliau pateiktas nedarbo tendencijų aprašymas grindžiamas darbo jėgos tyrimų duomenimis .
Nedarbas. Nedarbas, kurio lygis 10 dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo labai žemas, smarkiai padidėjo 1995 metais, kai, darbo jėgos tyrimų duomenimis, buvo apie 350 000 bedarbių (17,1 proc.). Vėliau nedarbo lygis laipsniškai krito iki 13,3 proc. 1998 metais, kai darbo neturėjo 245 000 žmonių. 1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonomikos nuosmukis šią mažėjimo tendenciją pakeitė atvirkštine ir 2000 m. Vidutinis nedarbo lygis padidėjo iki 15,9 proc. (285 000 žmonių). Darbo jėgos tyrimų preliminarūs duomenys rodo, kad absoliutus bedarbių skaičius ir 2001 m. išliko panašus. Nedarbo lygis yra beveik du kartus didesnis nei ES. Pastaruoju metu nedarbo lygis pakilo, nepaisant tolesnio darbo jėgos dalyvavimo sumažėjimo (nors jis jau buvo mažesnis nei ES).
Labiausiai nedarbas palietė žemės ūkio rajonus tiek dėl užimtumo mažėjimo žemės ūkio sektoriuje, tiek dėl lėto smulkaus verslo sektoriaus plėtojimosi kaimiškose vietovėse. Tarp kaimo bedarbių daugiau yra jaunimo, žemesnis jų išsilavinimo lygis.
Formuojant užimtumo politiką labai svarbu atsižvelgti į nedarbo struktūrą. Vyrų nedarbo lygis, darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. siekė 17,5 proc., o moterų – 13,5 proc. Vyrų nedarbas pastaraisiais metais nuolat didėjo pradedant nuo 14,2 proc. 1997 m. Moterų nedarbas iš pradžių (1998 m.) sumažėjo ir, netgi padidėjęs 1999 ir 2000 m., lieka mažesnis už 1997 m. lygį – 13,9 proc.
Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis yra aukštesnis nei vyresnio amžiaus darbuotojų. 2000 m. Lietuvoje 15–24 metų asmenų nedarbo lygis siekė 29 proc., palyginti su 15 proc. 25–54 metų grupėje. Šis atotrūkis tarp jaunimo ir suaugusiųjų panašus kaip ir ES. Nors 1997–1999 m. Bendrasis jaunimo nedarbo lygis buvo palyginti stabilus, paauglių nedarbo lygis mažėjo, o vyresnio jaunimo – didėjo. Pastarųjų (20–24 metų asmenų) nedarbo lygis, viršijantis 26 proc., yra ypač didelis pagal tarptautinius standartus. Nors vyresniojo amžiaus grupės (55–64 metų) asmenų nedarbo lygis lieka žemesnis nei bendrojo šalies nedarbo, pastaraisiais metais jis gana greitai didėjo.
Darbo jėgos tyrimų duomenimis, 2000 m. 52 proc. bedarbių (arba 8 proc. visos darbo jėgos) neturėjo darbo ilgiau nei metus, t.y. 2000 m. tokių bedarbių skaičius buvo apie 144 000. Didžiausias ilgalaikis nedarbas yra užfiksuotas tarp asmenų, vyresnių nei 50 metų, kurie nustoja būti darbo jėgos nariai dėl sveikatos problemų ar dėl negalėjimo surasti darbo vietą. Kasmet ilginant išėjimo į senatvės pensiją amžių, teritorinėse darbo biržose gausėja bedarbių, turinčių reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti. Potencialūs ilgai nedirbantys bedarbiai yra ir jauni asmenys, neturintys kvalifikacijos: 25 proc. nekvalifikuotų asmenų bedarbystė trunka ilgiau kaip 12 mėnesių. Ilgalaikį nedarbą sąlygoja bendra šalies ekonomikos būklė, sumažėjusi darbo jėgos, ypač žemos kvalifikacijos arba nekvalifikuotos, paklausa; menka bedarbių kvalifikacija; negatyvus darbdavių požiūris į praradusius darbinius įgūdžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius; paskatų ieškoti darbo ar tobulintis praradimas.
Atsiradus daug užimtumo galimybių, kurias sukūrė nauji besiformuojantys sektoriai, reikia aukštesnio kvalifikacijos lygio ir techninių įgūdžių. Ilgesnės trukmės laikotarpiu darbo jėgos kvalifikacijos lygis bus pagrindinis ekonomikos plėtotės veiksnys. Tai sąlygoja spartus ūkio pertvarkymas, smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus greitas augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijęs tarptautinių ryšių plėtojimas, taip pat informacinių technologijų skverbimasis į visus ūkio sektorius. Be to, Lietuvoje yra nemažai vietovių, kuriose iš esmės restruktūrizuojama ūkinė veikla arba tai bus atliekama. Toks pavyzdys gali būti Visagino miestas, kuriame, uždarius atominę elektrinę, gyventojų užimtumo pobūdis turės iš esmės pakisti.
Pastaraisiais metais reiškiasi žemos kvalifikacijos darbo jėgos paklausos mažėjimo ir aukštos kvalifikacijos darbo jėgos didėjimo tendencija. Per 2001 m., Lietuvos darbo biržoje užregistruotos laisvos darbo vietos daugiausia buvo skirtos darbuotojams, turintiems aukštąjį, aukštesnįjį arba profesinį pasirengimą – 74 proc. Tik 26 proc. darbo vietų buvo skirta nekvalifikuotiems darbuotojams. Didžiausia darbo vietų paklausa – paslaugų sektoriaus bei pramonės įmonėse: šių sektorių įmonių pateikti darbo pasiūlymai sudarė 83 proc. darbo biržoje registruotų darbo vietų. Statybos sektoriuje užregistruota 12 proc., žemės ūkio – vos 5 proc. Visų darbo vietų.
Galimybė – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje gali teigiamai paveikti užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtotę, atverti galimybių racionaliai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.
Neoficialus užimtumas. Be pagrindinių darbo rinkos segmentų (oficialus užimtumas ir registruotas nedarbas), kurie ypač ryškūs Vakarų Europos šalyse, mūsų šalies ūkyje susiformavo dar ir neoficialus užimtumas. Lietuvos darbo rinkoje galima išskirti kelis segmentus, nors ribos tarp kai kurių iš jų labai neryškios. Registruojamas nedarbas ir oficialus užimtumas priskiriami prie kontroliuojamų darbo rinkos segmentų, o neoficialus užimtumas – prie nekontroliuojamų. Neoficialus užimtumas rinkos ekonomikos šalyse siekia nuo 5 iki 15 proc. ir menkai teveikia kontroliuojamų segmentų elgseną. Lietuvoje jis gali būti dar didesnis, nors tikslių įvertinimų nėra.
Tarptautinės darbo organizacijos ekspertai teigia, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse neoficialus užimtumas siekia 10–12 proc., tačiau daugelyje Vakarų Europos šalių jis apima tik 2–5 proc. darbo rinkos. Neoficialaus užimtumo įvertinimų pagrindu gali būti natūralaus nedarbo lygio koncepcija, kurioje vadovaujamasi ekonominio gyventojų aktyvumo nekintamumo prielaida. Įvertinant neoficialaus užimtumo ir šešėlinės ekonomikos mastą nacionalinių statistikų agentūroms rekomenduojama kompiliuoti (surinkti) duomenis iš įvairių alternatyvių duomenų šaltinių bei atlikti skirtingų rezultatų lyginamąją analizę.
Silpnybė – didelė neoficiali darbo rinka, šešėlinis užimtumas, nelegali darbo jėgos migracija.
Užimtumo politika. Lietuvoje yra užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema, kuri remiasi atitinkama teisine baze bei institucine sandara. Sukurta ir tobulinama teisinė bazė, reglamentuojanti darbo santykius, profesinę saugą ir sveikatą darbe, darbo apmokėjimą, socialinių garantijų bei aktyvių darbo rinkos politikos priemonių teikimą asmenims, netekusiems darbo, profesinį švietimą ir mokymą.
Tačiau formuojant ir įgyvendinant užimtumo politiką Lietuvoje nepakankamai bendradarbiauja ministerijos (taip pat ir jų žinioje esantys regioninių institucijų padaliniai). Svarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai derina savo veiklą, o tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku priimti reikiamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus.
Silpnybė – nepakankamai koordinuota, nevientisa ir fragmentiška užimtumo politika: įvairių žinybų savo srities veiksmai per mažai derinami su kitų ir per mažai atsižvelgiama į bendrą situaciją; socialiniai partneriai nepakankamai prisideda prie užimtumo politikos formavimo ir įgyvendinimo.
Užimtumo politika yra sudedamoji ekonomikos politikos dalis. Daugelis sektorinių politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau aišku, kad nė viena ministerija, taip pat ir Socialinės apsaugos ir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Silpnybė – nepakankama užimtumo politikos ir socialinės paramos sanglauda: socialinės apsaugos sistema ne visada skatina imtis darbo, neretai padeda atsirasti bei įsitvirtinti išlaikytinių nuostatoms.
Sėkmingam rezultatui svarbi prielaida yra aukštas politikos integravimo ir koordinavimo lygis ir tai, kad planuojant įvairią politiką atsižvelgiama į jos poveikį užimtumui.
Integruota užimtumo politika arba „užimtumui draugiškos“ politikos formavimas yra viena aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 m. ES šalys sutarė koordinuoti savo užimtumo politiką. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina „Užimtumo kryptis“, o ES šalys, rengdamos nacionalinius veiksmų planus, transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones.
Taigi politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su integracijos į ES procesu.
Kita vertus, dar palyginti daug sprendimų, darančių įtaką užimtumui, priima aukščiausiosios valstybės valdymo institucijos. Neapibrėžtos apskričių viršininkų funkcijos, susijusios su regioninės užimtumo politikos formavimu ir įgyvendinimo organizavimu. Prie užimtumo klausimų sprendimo vietos bendruomenėje daugiau galėtų prisidėti vietos savivaldos institucijos. Užimtumo ir darbo rinkos problemas spręsti labiau turėtų padėti socialiniai partneriai, vyriausybinės organizacijos. Veikiančios trišalės institucijos šiuo metu nėra pakankamai veiksmingos.
Darbo rinkos institucijų išlaikymas bei darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo – Valstybinio socialinio draudimo fondo dalies. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, atsižvelgus į nuo padėtį darbo rinkoje, nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 proc. patvirtinto draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.
1995–2000 m. darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 proc. bendrojo vidaus produkto. Užimtumo fondo struktūroje didžiausia dalis tenka pasyviai priemonei (bedarbio pašalpoms) – apie 40–50 proc. (2000 m. – 50,7 proc.), aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skiriama 30–37 proc. šių lėšų (2000 m. – 24,6 proc.) bei 23–28 proc. – darbo rinkos institucijoms išlaikyti (2000 m. – 22,8 proc.).
Darbo rinkos politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus.
Silpnybė – nepakankamas aktyvios darbo rinkos politikos finansavimas, menkas valstybės ir savivaldybių biudžetų dalyvavimas užimtumo politikos finansavime.
1.6. Socialinis draudimas
Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus: samdomieji darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys moka socialinio draudimo įmokas, o atsitikus draudiminiam įvykiui gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas (pensijas, pašalpas, kompensacijas). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas – garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, senatvės, motinystės ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Valstybinio socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu: socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus, iš karto naudojamos socialinio draudimo išmokoms mokėti.
Valstybinis socialinis draudimas buvo kuriamas kaip savarankiška sistema. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams.
Nors paskutinį dešimtmetį buvo plečiamas apdraustųjų kontingentas, bendras apdraustųjų skaičius per 1991–2000 m. laikotarpį sumažėjo 464,7 tūkst., arba 26,3 proc., žmonių, nors darbingo amžiaus gyventojų skaičius kito nežymiai (1991 m. – 2127,6 tūkst., 2000 m. – 2163,8 tūkst.). Tam įtakos turėjo tai, kad daliai gyventojų iš valstybinės veiklos srities teko pereiti į privatųjį sektorių. Tai lėmė, kad ne visi gyventojai, susiradę naujas darbo vietas, mokėjo socialinio draudimo įmokas.
Daug problemų vis dar kyla ir dėl kaimo žmonių socialinio draudimo. Žemas gyvenimo lygis kaimuose – viena iš priežasčių, dėl kurių socialinio draudimo įmokos nemokamos iš viso arba mokamos nenuolat. Kaimo ūkis yra specifinis, jis priklauso nuo produkcijos supirkėjų, kurių skola žemdirbiams 1998 m. siekė daugiau nei 250 mln. litų. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, Lietuvoje yra apie 79 tūkst. ūkininkų, iš kurių beveik 55 tūkst. atleisti nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Eliminavus mokančiuosius, lieka apie 22 tūkst. įmokų nemokančių ūkininkų. Jei ūkininkai, dabar nemokantys socialinio draudimo įmokų, sulaukę pensinio amžiaus ar tapę invalidais, neturės minimalaus draudimo stažo, jiems nepriklausys nei bazinė senatvės, nei invalidumo pensijos, jų mirties atveju šeimos nariams – našlių ir našlaičių pensijos. Šalpos pensija garantuojama irgi ne visais atvejais. Taigi lieka socialinė pašalpa, kuri gali būti mokama tik 6 mėnesius, taip pat šių pašalpų gavėjai turi atitikti tam tikras pašalpų gavimo sąlygas. Daugelyje Europos šalių kaimo žmonių draudimą dotuoja valstybė. Tačiau valstybės socialinio draudimo įmokos už ekonomiškai silpnus ūkininkus nepajėgs radikaliai išspręsti problemos.
Silpnybė – valstybinis socialinis draudimas pernelyg orientuotas į samdomus dirbančiuosius ir sunkiai aprėpia kitokio ekonominio aktyvumo asmenis.
Grėsmė – nepakankama valstybinio socialinio draudimo aprėptis (neaprėpiami arba beveik neaprėpiami šešėlinėje ekonomikoje dirbantys, taip pat smulkūs ūkininkai, kaimo gyventojai, dirbantys žemę, menininkai, kūrybiniai darbuotojai) gresia didelių socialinių grupių, be socialinio draudimo teisių ir tik gausiančių minimalią socialinę paramą, atsiradimu.
Pensijų didinimo galimybes ribojo ir teberiboja bendra ekonomikos situacija šalyje. Vertinant pensijų ir ekonominių galimybių atitikimą, vienas iš galimų rodiklių gali būti vidutinės pensijos santykis su nacionalinėje ekonomikoje sukurtu BVP vienam gyventojui (faktinėmis kainomis). Palyginimas su kitų šalių – pretendenčių į ES analogišku santykiu (žr. 2 pav.) parodo, kad Lietuvoje pensijų dydis, palyginti su naujai sukurto produkto dalimi, yra mažesnis negu Latvijoje, o ypač palyginti su Lenkija ir Slovėnija. Tačiau kitose šalyse (Estijoje, Vengrijoje) jis dar mažesnis negu Lietuvoje.
Lietuvoje valstybinės socialinio draudimo pensijos yra mažos, nors įmokų tarifas vidutinis. Vidutinė valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000 m. buvo 312 litų (apie 40 proc. vidutinio atlyginimo, atskaičius mokesčius, šalyje) ir, palyginti su 1999 m., ji padidėjo 1 proc. Vidutinė dirbančio pensininko pensija 2000 m. buvo 309 litai, nedirbančio – 312 litų. Daugiau nei pusė senatvės pensijos gavėjų (apie 70 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją. Esant palyginti mažoms senatvės pensijoms, kas šeštas senatvės pensininkas dirba (15,6 proc.). Vidutinė valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija 2000 m. Buvo 280 litų ir, palyginti su 1999 m., padidėjo tik 0,4 proc. Daugiau nei pusė invalidumo pensininkų (apie 62 proc.) gavo mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją. Vidutinis našlių ir našlaičių pensijos dydis 2000 m. buvo 60 litų.
Silpnybė – valstybinio socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos ir negarantuoja reikiamo pajamų lygio senatvėje.
Pensijų finansavimas priklauso ne tik nuo surenkamų įmokų dydžio, bet ir nuo dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykio – kuo daugiau vienam dirbančiajam atsiranda pensinio amžiaus žmonių, tuo didesnė mokesčių našta tenka dirbantiesiems. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, dirbančiųjų pagal darbo sutartis asmenų skaičius per 1991–2000 m. laikotarpį sumažėjo 36 procentais. Tuo tarpu iš Valstybinio socialinio draudimo fondo mokamų pensijų skaičius nuo 838 tūkst. 1991 m. padidėjo iki 1 mln. 54 tūkst. 2000 metais. Pasaulio bankas prognozuoja, kad Lietuvoje 2000–2050 m. 12,4 proc. padaugės pensinio amžiaus žmonių, o darbingo amžiaus žmonių sumažės 24,3 proc.
Tačiau, netgi radikaliai pagerinus įmokų surinkimą, ateityje iškils visuomenės senėjimo problema, ypač išeinant į pensiją pokario metais gimusiems žmonėms.
Grėsmė – prognozuojamas tolesnis visuomenės senėjimas gali padidinti socialinės apsaugos išlaidų poreikį ir priversti santykiškai mažinti socialines išmokas.
1.7. Socialinė parama
Socialinės paramos tikslas – padėti tenkinti būtiniausius poreikius toms šeimoms (asmenims), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos, kad jos galėtų pasirūpinti savimi. Pagrindinė socialinės paramos sistemos nuostata yra tokia, kad socialinė parama negali užtikrinti žmogui ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo – ji tik padeda jam išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Siekiant užtikrinti kartų kaitą, pagal valstybės biudžeto galimybes nepriklausomai nuo pajamų vaikus auginančioms šeimoms mokamos valstybinės pašalpos. Pagrindinėmis paramos šeimai bei vaikams kryptimis laikytinos piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, sistemos tobulinimas bei vaiko teisių apsaugos ir vaikų globos sistemų gerinimas.
Nors nustatyta pajamų įvertinimo principu teikiamos paramos tvarka siekiama valstybės paramą sutelkti mažiausias pajamas turinčioms šeimoms, neišvengiama atvejų, kai parama gali pasinaudoti šeimos, kurioms tokia parama neturėtų priklausyti, – susiduriama su turto ir nelegalių pajamų įvertinimo problema. Neretai asmenys, užsiimantys nelegaliu verslu, taip pat įsiregistravę darbo biržoje, bet turintys darbą, nuslepia tikrąsias savo pajamas.
Kita vertus, Skurdo mažinimo strategijoje pažymėta, kad žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 16 proc. gyventojų. Tačiau socialinę pašalpą (kuri mokama pasitelkus šeimos pajamų vertinimo kriterijus) gauna tik apie 3 proc. gyventojų.
Silpnybė – socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų: daugiau dirbama prie formalaus pašalpų skyrimo negu su paramos reikalingais asmenimis, socialinės paramos sistema nepakankamai pajėgi aprėpti marginalines socialinės atskirties grupes.
Kalbant apie ateities perspektyvas reikia formuoti tokią socialinę politiką, kad gerėjant ekonomikos būklei, derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos elementus būtų sprendžiamos skurdo ir socialinės atskirties problemos. Turint omenyje į turtingesnių šalių patirtį sunku tikėtis, kad socialinė atskirtis ir skurdas visiškai išnyks, tačiau jų mastai gerokai turėtų sumažėti. Bendromis įvairių socialinės politikos ir kitų sektorių priemonėmis būtinai reikia panaikinti kraštutinį skurdą. Gerėjant ekonomikos būklei taip pat turėtų padidėti ir valstybinio socialinio draudimo, finansuojamo einamųjų įmokų principu, išmokos. Be to, ilgainiui įvedus privalomąjį kaupiamąjį draudimą, išmokos iš pensijų fondų turėtų palyginti svarbią reikšmę būsimų pensininkų pajamoms.
Galimybė – laukiama ekonomikos plėtotė, derinama su teisingai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteikia galimybę gerokai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas.
Paramoje šeimoms vyrauja orientacija į finansinę paramą, dažnai pamirštant paslaugas šeimai. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškino žmonių grupes, kurioms socialinės paslaugos pasidarė itin svarbios (neįgalieji žmonės, vaikai, pagyvenę bei socialinės rizikos grupių asmenys). Bendruomenės socialinių paslaugų poreikis ypač augo, o socialinių paslaugų pasiūla buvo nepakankama. Todėl reikėjo greitai kurti socialinių paslaugų tinklą. Socialinių paslaugų sistema buvo plėtojama labiau kiekybiškai negu kokybiškai.
Stiprybė – per pastarąjį dešimtmetį sukurta socialinių paslaugų sistema, greitai išaugusi socialinių paslaugų įvairovė bendruomenėse, padidėjęs savivaldybės, kaip pagrindinės socialinių paslaugų organizatorės, bei socialinių darbuotojų vaidmuo organizuojant ir teikiant socialines paslaugas.
Socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar reikia plėtoti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti efektyvesnių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Nors pastarąjį dešimtmetį socialinių paslaugų tinklas greitai išsiplėtė, bet asmenų, gaunančių socialines paslaugas, skaičius kasmet didėja, todėl didelių galimybių pasirinkti socialines paslaugas paslaugų gavėjai dar neturi, o tarp socialinių paslaugų teikėjų nėra konkurencijos. Todėl reikėtų sukurti sąlygas, kad į socialinių paslaugų teikimą būtų įtrauktas nevyriausybinis ir privatus sektorius. Gana išplėtotas ir stiprus nevyriausybinių institucijų tinklas gali būti sėkmingai įtraukiamas įgyvendinant socialinei paramai keliamus tikslus. Svarbu, kad socialinės paramos teikimas ir organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, tuo turėtų ir galėtų pasirūpinti ir vietos bendruomenės, ir nevyriausybinės organizacijos.
Galimybė – stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti sėkmingai panaudotas socialinių paslaugų kokybės gerinimui užtikrinti.
Silpnybė – trūksta informacijos: socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos išmokų gavėjai nepakankamai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino apie realius poreikius.
Nepakankamas socialinės integracijos modelio išplėtojimas ir didėjantis neįgaliųjų skaičius iškėlė su invalidumu susijusių pensijų, lengvatų, užimtumo, socialinės paramos sistemų reformų būtinybę. Prioritetai turėtų būti nukreipti į socialiai teisingos ir neįgaliojo asmens orumo nežeminančios socialinės politikos vykdymą, siekimą pašalinti socialinių garantijų srities skirtumus bei mažinti neįgaliųjų žmonių diskriminaciją.
Dabartinėje piniginės socialinės paramos sistemoje trūksta paskatų aktyviai ieškoti darbo ar sutikti dirbti mažai apmokamą darbą. Mokant sąlygiškai dosnias socialinės paramos ir nedarbo pašalpas jas galima palyginti su pajamomis, kurias asmuo gautų dirbdamas. Mažas pajamas gaunantys asmenys, nesitikėdami gauti daugiau pajamų dirbdami, nebus suinteresuoti konkuruoti darbo rinkoje ir daugiau dirbti, taip pat nebus linkę investuoti į mokslą ir savo kvalifikacijos kėlimą. Todėl dabar galiojančios paramos formos turėtų būti transformuojamos, pertvarkomos taip, kad asmuo būtų suinteresuotas dirbti net ir mažai apmokamą darbą nei likti pasyvus pašalpos gavėjas. Efektyvi socialinės paramos sistema turėtų skatinti užimtumą, o ne kurti priklausomybę nuo įvairių paramos formų. Dabartinė Lietuvos socialinės paramos sistema, kurioje pašalpų dydis ženkliai sumažėja tuomet, kai pasiekiamas tam tikras šeimos pajamų lygis, kuria remiamų asmenų priklausomybę nuo įvairių pašalpų, o to efektyvioje sistemoje neturėtų būti. Suinteresuotumas dirbti turėtų būti skatinamas koordinuojant įvairių piniginių pašalpų mokėjimą su tam tikromis užimtumo programomis.
Silpnybė – nepakankamai išplėtota teisinė socialinės paramos bazė, nėra aiškios socialinės apsaugos sprendimų apskundimo tvarkos.
Vertinant šalies socialinę apsaugą dažniausiai analizuojami vidutiniai socialinės apsaugos rodikliai. Tačiau socialinės apsaugos išmokos ir paslaugos labai skiriasi atskiruose Lietuvos rajonuose. Socialinės apsaugos skirtumus tiesiogiai lemia ekonominės priežastys. Gamybos pertvarkymo, plėtotės ir privatizavimo lygis, socialinė ir ekonominė padėtis atskiruose Lietuvos rajonuose yra labai nevienodi. Visos šios priežastys lemia skirtingą socialinės apsaugos išmokų ir paslaugų teikimo lygį. Apie padidėjusią socialinę diferenciaciją galima spręsti ir iš teritorinių socialinės paramos teikimo skirtumų. Didžiausia pašalpų suma, tenkanti vienam rajono gyventojui, 1999 m. buvo mokama Šilalės (182 litai), Skuodo (164 litai), Joniškio (147 litai) ir Šilutės (143 litai) rajonuose. Mažiausiai pašalpų vienam gyventojui per metus išmokama didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose. Visagine 1999 m. išmokėta vidutiniškai 56 litai vienam miesto gyventojui, Klaipėdoje – 57 litai, Vilniuje – 62 litai. Taigi pašalpų, mokamų vidutiniškai vienam gyventojui kai kuriuose miestuose ir rajonuose, dydis skyrėsi net tris kartus. Vidutiniškai kiekvienam Lietuvos gyventojui 1999 m. teko apie 97 litus įvairių pašalpų.
Silpnybė – padidėjusi socialinė diferenciacija, dar paryškinama ir regioninės diferenciacijos: dalis žmonių išstumiami iš darbo rinkos, praranda kvalifikaciją, galimybę į ją sugrįžti ar niekada neįgyja reikiamos kvalifikacijos, susidaro skurdo ir socialinės atskirties grupės.
Grėsmė – jei nepavyks vykdyti sėkmingos užimtumo ir socialinės politikos, gali nemažėti skurstančiųjų dalis, didėti socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui.
Svarbų vaidmenį teikiant socialinę paramą ir aktyvinant bendruomenę vaidina socialinis darbuotojas. Nuo socialinio darbuotojo profesionalumo priklauso socialinio darbo kokybė, todėl pastaruoju metu ypač didelis dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų mokymui ir jų vertinimui.
Kad profesinė veikla tobulėtų, reikia nuolat tobulinti socialinių darbuotojų praktikų kvalifikaciją, plėsti teorines žinias bei lavinti praktinius įgūdžius. Nors socialiniai darbuotojai rengiami 16 mokymo įstaigų, didžioji dalis socialinį darbą dirbančiųjų kol kas neturi profesinio išsilavinimo. Siekiant suteikti būtinų socialinio darbo žinių socialiniams darbuotojams praktikams, neturintiems socialinio darbo išsilavinimo, turėtų ir toliau būti organizuojami mokymo kursai, kuriuose būtų supažindinama su socialinių paslaugų veiklos organizavimu, paslaugų teikimo principais, individualiu socialiniu darbu, bendravimo ir socialine psichologija, asmenybės teorijų atskirų komponentų naudojimo specifika atskleidžiant asmenybės ypatumus, tarpusavio suvokimo dėsniais, šeimų konsultavimu, pagalba joms. Didėjantis socialinių darbuotojų profesionalų būrys, kylanti socialinių darbuotojų profesinė kvalifikacija diktuoja būtinybę nustatyti, kad socialinį darbą dirbtų tik socialiniai darbuotojai, turintys tinkamą išsilavinimą. Visiems socialiniams darbuotojams praktikams turėtų būti sudaromos galimybės nuolat tobulinti kvalifikaciją dirbant su įvairiausiomis socialinėmis grupėmis, rizikos grupių asmenimis, senais žmonėmis, vaikais ir probleminėmis šeimomis, neįgaliaisiais, dirbant sveikatos priežiūros ir įkalinimo įstaigose.
Praėjusiu laikotarpiu organizuotą socialinių darbuotojų atestavimą ir mokymo kursus numatoma pratęsti. Tikimasi, kad šios socialinių darbuotojų atestavimo programos įgyvendinimas padės numatyti socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulėjimo poreikius ir sukurti mokymo – lavinimo strategiją bei formuoti socialinių darbuotojų korpusą, gebantį kvalifikuotai spręsti asmens, žmonių grupės bei bendruomenės socialines problemas.
Silpnybė – socialinių darbuotojų praktikų skaičius, tenkantis visos šalies socialinių paslaugų gavėjams, nėra pakankamas, o šį darbą dirbantys socialiniai darbuotojai dažnai neturi reikiamos kvalifikacijos, ypač darbui su vaikais, šeimomis, socialinės atskirties grupėmis.
Plintant kompiuterinėms technologijoms, bus modernizuojama socialinio draudimo bei socialinės paramos apskaita ir administravimas, sukaupta informacinė duomenų bazė leis taikliau nukreipti socialinę paramą tiems, kuriems tikrai jos reikia.
Galimybė – informacinių technologijų sklaida gali leisti įgyvendinti efektyvią bei operatyvią socialinio draudimo įmokų mokėjimo apskaitą ir socialinės paramos poreikio kontrolę, dėl to bus galima kur kas taikliau pagal realius poreikius orientuoti socialinę paramą ir geriau vykdyti socialinį draudimą.
1.8. Apsirūpinimas būstu
Apsirūpinimas būstu yra vieno iš būtiniausių poreikių patenkinimas, darantis įtaką ne tik gyvenimo lygiui valstybėje, bet taip pat lemiantis ekonomines, socialines ir demografines pasekmes, susijęs su žmogaus teisių garantijomis bei žmogiškųjų išteklių išsaugojimu bei ugdymu. Tačiau reformą išgyvenančiose šalyse, iš jų ir Lietuvoje, šis procesas nėra sklandus, nes būsto įsigijimo kreditavimo sistema dar tik formuojasi, o daugelis šeimų neturi pakankamai lėšų nuosavam būstui įsigyti. Atsižvelgiant į šios problemos reikšmę valstybės parama būsto sektoriuje tampa ypač svarbi, paramos sistema turi būti pagrįsta ekonominių bei socialinių šalies ypatumų vertinimu ir pažangiausios kitų šalių patirties perėmimu.
Rinkos santykius atitinkanti paramos būsto sektoriuje sistema Lietuvoje buvo pradėta kurti jau nuo 1992 metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino valstybinę programą „Būstas“. Tačiau paramos priemonės buvo pasirinktos be pakankamo strateginio pagrindimo ir neįvertinus pereinamojo laikotarpio šalims būdingos specifikos, o tai sąlygojo neefektyvią paramą. Blogus paramos sistemos funkcionavimo rezultatus lėmė ir tyrimų šioje srityje trūkumas.
Valstybės paramos sistema, teikianti namų ūkiams galimybę įsigyti būstą nuosavybėn, Lietuvoje funkcionuoja nepakankamai dėl to, kad daugelis namų ūkių nėra pajėgūs įvykdyti komercinių bankų paskolos suteikimui keliamų reikalavimų, o taikomos paramos priemonės neamortizuoja problemų, kylančių namų ūkiams, grąžinantiems paskolą: didesnių įmokų paskolos grąžinimo pradžioje bei pradinio įnašo problemos (ypač aktualios jaunoms šeimoms).
Vienas iš kriterijų, rodančių valstybės gebėjimą vykdyti įsipareigojimus būsto sektoriuje, yra namų ūkių, turinčių teisę į valstybės paramą, ir namų ūkių, realiai galinčių ja pasinaudoti, skaičiaus dinamika. 1999 m. Lietuvoje buvo 14,3 tūkst. namų ūkių, laukiančių galimybės pasinaudoti teise išsinuomoti būstą iš savivaldybės. Per 1993–1999 m. laikotarpį šis skaičius išaugo 13 proc. Valstybinės paramos apsirūpinant gyvenamuoju plotu struktūroje minėtu laikotarpiu šios šeimos sudarė gan stabilią dalį – nuo 13,7 iki 15,3 proc.
Vertinant valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu sistemą Lietuvoje minimalių garantijų apsirūpinimo būstu suteikimo aspektu, galima daryti išvadą, jog valstybė nėra pajėgi įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Valstybės įsipareigojimai garantuoti būsto sąlygas išnuomojant savivaldybių būsto fondą orientuoti į vidutinį apsirūpinimo būstu lygį. Tačiau valstybė savo įsipareigojimų nepagrindžia finansiniais ištekliais, todėl paramos reikia laukti daugelį metų. Be to, teisė išsinuomoti lengvatinėmis sąlygomis būstą iš savivaldybės yra suteikiama vadovaujantis apsirūpinimo būstu lygio kriterijumi, o ne pajamų kriterijumi. Dėl šios priežasties į remiamų subjektų tarpą patenka ir pasiturinčios šeimos.
Analizuojant paramą, teikiamą gyventojams išnuomojant savivaldybių būsto fondą, visų pirma reikia konstatuoti, kad Lietuvoje ši paramos priemonė nėra taikoma tik kaip nepasiturinčių namų ūkių rėmimo priemonė. Pagrindinis remiamų subjektų atrankos kriterijus – nepakankamas apsirūpinimo gyvenamuoju plotu lygis. Paramą gali gauti namų ūkiai, kurių vienam namų ūkio nariui tenka mažiau nei 10 kv. metrų sąlyginio gyvenamojo ploto (nustatant sąlyginį gyvenamąjį plotą kiekybinis rodiklis yra perskaičiuojamas įvertinant kokybinius parametrus). Taigi šia paramos priemone gali pasinaudoti ne tik mažas pajamas turintys namų ūkiai. Valstybei neįstengiant užtikrinti deklaruojamų įsipareigojimų, greta pagrindinio kriterijaus – būsto poreikio patenkinimo lygio – apibrėžiant paramos subjektą taikomi papildomi kriterijai (darbingumo lygis; sutuoktinių amžius, turimų vaikų skaičius, šeimyninė padėtis, gyvenamojo ploto naudojimo juridinis pagrindas, tremtinio statusas), nustatantys remiamiems subjektams prioritetus, sudarant tris paramos laukiančių subjektų grupes. Tai reiškia, jog paramos lėšos yra dalijamos į kelias dalis ir gyventojai, patenkantys į privilegijuotas eiles, gali gauti paramą per trumpesnį laikotarpį.
Paramos sistema Lietuvoje neišnaudoja būsto poreikio substitucijos savybės: valstybė remia tik vieną apsirūpinimo būstu rinkoje formą – būsto įsigijimą nuosavybėn, būsto nuomą rinkos sąlygomis traktuodama kaip kokybiškai blogesnį apsirūpinimo gyvenamuoju plotu būdą, ir tokius namų ūkius traukia į remiamų subjektų grupę. Kitų šalių patirtis rodo, kad poreikio būstui patenkinimas ilgalaikės nuomos būdu rinkos sąlygomis yra labai plačiai paplitęs ir taip būstu apsirūpina tie namų ūkiai, kurie nėra pajėgūs paimti paskolą. Lietuvoje dabartiniame etape valstybės paramos sistema numato ilgalaikės nuomos būsto fondą sukurti daugiausia iš valstybės investicijų, nors valstybės įsipareigojimas patenkinti nuomojamo būsto poreikį valstybinėmis investicijomis yra nepagrįstas finansinėmis galimybėmis.
Silpnybė – nors egzistuoja visuomenės dalis, kuri susiklosčiusiomis aplinkybėmis neįstengia apsirūpinti būstu be valstybės paramos, teikiama parama apsirūpinti būstu nepakankama.
Valstybės paramos sistemos, kuria padedama gyventojams apsirūpinti būstu, pagrindiniai trūkumai:
 teikiant paramą norintiems įsigyti būstą orientuojamasi į vidutinį apsirūpinimo būstu šalyje lygį. Dėl to valstybė nepajėgi suteikti paramą visiems, turintiems į ją teisę: galimybės pasinaudoti parama kai kurie namų ūkiai laukia jau 15 ir daugiau metų;
 siūlomu lengvatinių paskolų subsidijavimo būdu gali pasinaudoti tik labai nedidelė paramos laukiančių namų ūkių dalis. Taip yra dėl to, kad pasirinkus subsidijavimo būdą neįvertinta, kaip namų ūkių mokumą veikia paskolos grąžinimo mechanizmas. Parama teikiama tik įsigyjant būstą nuosavybėn, nors pasaulyje yra įprasta, kad būstą nuosavybėn įsigyja tik pasiturinčios šeimos. Atsižvelgiant į namų ūkių mokumą, paramos dydį ir būsto kainą, kai kuriuose regionuose namų ūkiai, net ir pasinaudoję valstybės parama būstui įsigyti, poreikį būstui patenkina tik minimaliu lygiu;
 nepakankama parama teikiama mažas pajamas turinčioms šeimoms, pageidaujančioms nuomoti būstus savivaldybių reguliuojamomis nuomos kainomis. Savivaldybių nuomojamų būstų fondas sudaro apie 3 proc. bendro šalies fondo ir šiuo metu nėra pakankamas, o didelė dalis mažas pajamas turinčių šeimų pageidautų išsinuomoti iš savivaldybių būstą lengvatinėmis kainomis;
 veikianti sistema neįvertina tos aplinkybės, jog pasauliniame kontekste Lietuva atsilieka nuo išsivysčiusių šalių ir apsirūpinimo būstu lygiu, ir kokybinėmis būsto poreikio charakteristikomis. Artėjimo prie pasaulinių būsto standartų tendencijos, pasireiškiančios visų pirma naujų medžiagų ir technologijų atėjimu į šalį ir galimybėmis tarptautinių ryšių dėka susipažinti su kitų šalių kultūra, lemia Lietuvos gyventojų reikalavimų būstui didėjimą, kurio negali patenkinti dabartinės investicijų į gyvenamųjų namų statybą apimtis. Valstybė, reformos pradžioje atsikračiusi investuotojo į gyvenamųjų namų statybą vaidmens, nesukūrė mechanizmo, kuris amortizuotų valstybinių investicijų apimties mažėjimą. Be to, valstybės paramos gyventojams sistema, skirta apsirūpinti būstu, Lietuvoje ignoruoja kitose šalyse dabartiniame visuomenės raidos etape keliamą uždavinį – skatinti privačias investicijas ir inovacijas būsto sektoriuje kaip svarbią ekonominio šalies gyvenimo suaktyvinimo priemonę.
Rinkos ekonomikoje būsto sektorius veikia kaip daugialypė, su kitais ekonomikos sektoriais – finansų, statybos pramonės, žemės, namų ūkių ir kt. – susijusi ekonominė sistema. Šiam sektoriui įtakos turi ne tik jo vartotojai, bet ir daugelis kitų rinkos dalyvių (verslo subjektai, finansinės institucijos), taip pat valstybėje veikianti mokesčių ir institucinė sistemos. Viena, tai leidžia panaudoti daug daugiau paramos priemonių ir būdų nei planinėje ekonomikoje ir sudaro prielaidas lanksčiai ir efektyviai valstybės intervencijai, reguliuojant problemiškiausius būsto sektoriaus funkcionavimo aspektus. Antra, būsto sektoriaus integralumas su kitais ekonomikos sektoriais reikalauja, kad projektuojant valstybės paramos modelį būtų įvertintas paramos poveikis ne tik gyventojų apsirūpinimo būstu lygio pakitimui, bet ir kitiems ekonominiams rodikliams, nes dirbtinėmis priemonėmis skatinamas pagerėjimas būsto sektoriuje gali sutrikdyti rinkos pusiausvyrą ir sukelti pablogėjimą kitame sektoriuje.
Dėl šių priežasčių valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu modelio projektavimas tampa daug sudėtingesnis ir reikalauja, kad siūlomos paramos priemonės ir jų mastas būtų derinamos tarpusavyje įvairiausiais pjūviais. Sisteminio principo taikymas tampa ypač svarbus, kai siekiama sureguliuoti būsto sektoriaus funkcionavimą ekonomikos reformos metu.

2. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo sektoriaus vizija

Šalies ūkio struktūra garantuoja palyginti aukštą užimtumo lygį. Nedarbas neviršija racionalaus lygio. Efektyviai įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, pasiektas darbo rinkos lankstumas, užtikrinant prisitaikymą prie rinkos pokyčių efektyviai funkcionuoja mokymosi visą gyvenimą sistema, sumažinti regionų skirtumai. Darbo jėga gana mobili ir konkurencinga Europos Sąjungoje, kartu labiau orientuota ieškotis darbo savo šalyje. Pasiekta artima Europos Sąjungos lygiui darbo vietų kokybė: atlyginimai, darbo santykiai, sauga darbe ir pan. Nuosekliai laikomasi lygių vyrų ir moterų galimybių principo.
Veikia gerai koordinuotos socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, aprėpiančios visus gyventojus ir mažinančios visas socialines rizikas. Pajamos senatvėje garantuojamos einamojo finansavimo ir kaupimo mechanizmų derinimu. Einamojo finansavimo pensijų perkamoji galia didėja maždaug tokiu pat tempu kaip ir vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia.
Socialinė parama orientuota į tuos asmenis, kuriems tos paramos tikrai reikia; jos prioritetas yra padėti darbingiems remiamiems asmenims sugrįžti į ekonomiškai aktyvią veiklą. Didesnis dėmesys skiriamas invalidumo, skurdo, socialinės atskirties prevencijai. Pašalintas kraštutinis skurdas. Socialinė parama vykdoma koordinuojant valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių institucijų pastangas.
Nuolatinis gyventojų pajamų didėjimas leidžia siekti visuotinai pripažintos pažangios vartojimo struktūros.
Sudarytos sąlygos visoms šeimoms apsirūpinti būstu, išplėtojus tam tikslui atitinkamas teisines, ekonomines ir administracines priemones.

3. Valstybės misija socialinės apsaugos ir užimtumo politikos srityje

Valstybės misija užimtumo ir socialinės politikos srityje – sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą pragyvenimo lygį. Nuosekliai įgyvendinti aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtojimo politiką, kuri užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui. Išplėtoti ir palaikyti nuolatinio mokymosi sistemą.
Formuoti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visų šalies gyventojų aprėptį, taikliai orientuotą apsaugą nuo svarbiausių socialinės rizikos veiksnių ir skatintų ekonominio aktyvumo motyvaciją. Formuojant politiką remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais.

4. Socialinės apsaugos plėtotės ir užimtumo politikos tikslai

Įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui. Siekti priartinti užimtumo lygį iki 70 proc. , sumažinti ir išlaikyti nedarbą stabiliai neaukštame, ne daugiau 6–7 proc. lygyje. Sumažinti ir kontroliuoti šešėlinį užimtumą.
Pasiekti didesnio darbo rinkos lankstumo ir mobilumo.
Pagerinti darbo vietų kokybę užtikrinant būtinų darbo santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe ir kt. reikalavimų įgyvendinimą.
Įveikti regionų išsivystymo netolygumą darbo rinkos, užimtumo, socialinės srities plėtotės aspektais.
Užtikrinti visuotinę gyventojų aprėptį socialine apsauga, derinant socialinio draudimo ir socialinės paramos priemones. Padidinti socialinio draudimo išmokomis, pirmiausia pensijomis, garantuojamą pajamų pakeitimo normą. Garantuoti socialinės paramos priemonių taiklumą ir dydį, leidžiantį pagrįstai ją gaunantiems žmonėms turėti žmogaus orumo nežeminančias pajamas.
Sumažinti skurdą bei socialinę atskirtį, įveikti kraštutinį skurdą.
Įgyvendinti teisines, ekonomines ir administracines priemones, būtinas aprūpinimo būstu sistemai išplėtoti tokiu mastu, kad kiekviena šeima turėtų būstą.

5. Veiksmai ir nacionalinės programos

5.1. Pagrindinės veiksmų kryptys (strateginiai blokai)
Pagrindiniai sektoriaus veiksmai turės koncentruotis prie šių pagrindinių strateginių krypčių.
Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metais programa, rengiama Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa.
Socialinio draudimo sistemos plėtotės. Šiai krypčiai priklauso pradedama vykdyti pensijų sistemos reforma, apimanti socialinio draudimo bei valstybinių pensijų reformą, taip pat draudimo nuo nedarbo reforma ir priemonės socialinio draudimo aprėpčiai bei finansiniam sistemos stabilumui padidinti.
Socialinės paramos plėtimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo. Šiai krypčiai priklauso vykdoma Skurdo mažinimo Lietuvoje strategija ir rengiama jos įgyvendinimo programa, Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų programa, Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001–2004 metų programa, Nacionalinė programa prieš vaikų seksualinę prievartą ir komercinį seksualinį išnaudojimą, rengiama Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2003–2012 metų programa, taip pat rengiamos piniginės socialinės paramos reforma, socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma, socialinių paslaugų teikimo reforma.
5.2. Užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo ir darbo vietų kokybės tobulinimo krypties pagrindiniai veiksmai
Pagrindiniai šios krypties veiksmai turėtų būti tokie:
 užimtumo gebėjimų didinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, darbo rinkos institucijų veiklos tobulinimas, profesinio rengimo tobulinimas bei nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas);
 darbo vietų kūrimo skatinimas (palankių sąlygų sudarymas naujoms darbo vietoms kurtis, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
 gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
 lygių vyrų ir moterų galimybių politikos stiprinimas;
 užimtumo politikos integravimo didinimas;
 saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija.
Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas.
Europos Sąjungoje esminiai žingsniai sprendžiant užimtumo ir nedarbo problemas buvo padaryti 1997 m. Amsterdame ES šalių vadovų konferencijoje. Europos Bendrijos sutartis buvo papildyta atskiru Užimtumo skyriumi, kuriame numatytas bendros užimtumo strategijos formavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš reikšmingiausių Amsterdamo sutarties rezultatų yra tai, kad pirmą kartą ES lygmenyje ekonominė ir užimtumo politika buvo glaudžiai susieta ir siekiant darbo vietų kūrimo bei užimtumo didinimo tikslų. Amsterdamo sutarties 3 straipsnyje numatyta, kad formuojant ir įgyvendinant Bendrijos politiką turi būti atsižvelgiama į aukšto užimtumo lygio tikslą. Užimtumo problema yra traktuojama kaip bendrų ES šalių interesų sritis. Nors kiekviena ES šalis narė pati yra atsakinga už savo vykdomą politiką, bet ta politika turi atitikti bendrą Europos strategiją ir turi būti koordinuojama.
Lietuvos, siekiančios narystės ES, stojimo partnerystėje kaip vienas iš pagrindinių užimtumo ir socialinės politikos prioritetų yra numatytas pasirengimas dalyvauti Europos Sąjungos užimtumo politikos koordinavimo procese. Tai reiškia, kad jau dabar Lietuvos užimtumo politikos strategija turi būti derinama su ES užimtumo politikos kryptimis. „Socialinės politikos ir užimtumo“ derybinio skyriaus pozicijoje teigiama, kad užimtumo didinimas yra prioritetinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos tikslas ir Lietuva nemato esminių kliūčių prisijungti prie Europos Tarybos 1997 m. Amsterdamo susitarimu numatyto vientiso Europos užimtumo strategijos koordinavimo.
Šios užimtumo politikos strateginės kryptys parengtos atsižvelgus į minėtas ES bendros užimtumo politikos strategijos kryptis bei ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų planus. Numatomos strateginės kryptys bus realizuojamos įgyvendinant Valstybinę užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą, kuri bus kasmet peržiūrima ir atnaujinama.
Tapusi ES nare, Lietuva turės įsitraukti į Europos užimtumo politikos koordinavimo procesą ir pagal Europos Tarybos pateiktas gaires bei, atsižvelgusi į nustatytas procedūras, kasmet rengti Nacionalinius užimtumo veiksmų planus ir atlikti planų realizavimo vertinimą. Tokie planai ir dalyvavimas koordinavimo procese, kaip rodo ES ketverių metų patirtis, veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo ir užimtumo didinimo požiūriu.
5.2.1. Užimtumo gebėjimų didinimas
Viena iš svarbiausių didelio užimtumo ir nedarbo mažinimo tikslų siekimo ir ekonomikos augimą užtikrinimo prielaidų – kvalifikuota, prie rinkos pokyčių gebanti prisitaikyti darbo jėga. Tam reikia atitinkamos žmogiškųjų išteklių plėtotės sistemos, apimančios ir profesinio švietimo bei mokymo sistemos tobulinimą, ir užtikrinančios nuolatinio mokymosi galimybes visiems norintiems, aktyvios ir tikslingos darbo rinkos politikos bei efektyvios darbo rinkos institucijų veiklos, socialinių partnerių dalyvavimo.
Žmogiškųjų išteklių plėtotė. Žmogiškųjų išteklių plėtotės poreikį sąlygoja ūkio pertvarkymas, spartus smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriaus augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijęs tarptautinių ryšių plėtojimas, taip pat informacinių technologijų plėtotė.
Efektyviai funkcionuojančios ir atitinkančios darbo rinkos poreikius švietimo ir profesinio rengimo sistemos yra esminė prielaida plėtoti žmogiškuosius išteklius plėtotei ir kelti užimtumo lygį. Šios sistemos būtinos užtikrinant nuolatinio mokymosi galimybes, kurios sudaro sąlygas darbo jėgai įsigyti bei tobulinti pagrindinius ir specifinius gebėjimus ir žinias, įgalina žmones prisitaikyti prie rinkos ir technologijų pokyčių.
Visų pirma profesinio rengimo sistema turi laiduoti gerą profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo prieinamumą, teikiamų kvalifikacijų atitikimą darbo rinkos poreikiams. Tam reikia optimizuoti profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio mokymo institucijų tinklą, atsižvelgus į regionų darbo rinkos poreikius, tad reikės mažiau lėšų infrastruktūrai išlaikyti, bus glaudžiau tarpusavyje susiję integruotas pirminis ir tęstinis profesinis mokymas.
Siekiant pagerinti mokymo kokybę reikia visoje profesinio rengimo sistemoje vykdyti pedagogų personalo ir vadovų mokymą, plėtoti socialinį dialogą, įvairias praktinio mokymo formas.
Turi būti remiamas profesijos mokytojų mokymas, siekiant suteikti jiems kompetenciją vertinti tarptautiniu lygmeniu pripažįstamas kvalifikacijas, profesijos mokytojų mokymas mokymo procese naudotis informacinėmis technologijomis, rengti atitinkamą mokymo/mokymosi medžiagą.
Reikia tobulinti profesijos mokytojų kompetenciją vertinti mokinių žinias bei gebėjimus. Be to, yra didžiulis poreikis tobulinti mokymo institucijų techninį aprūpinimą. Pastarieji veiksniai padėtų optimaliau naudoti švietimo ir mokymo tinklus, o svarbiausia – padaryti juos prieinamesnius naudotojams.
Turi būti ypač rūpinamasi informacinio (ICT) raštingumo ugdymu bei profesinio mokymo paslaugomis, skatinančiomis smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriaus plėtotę, suteikiant dirbantiesiems reikiamą profesinę kompetenciją.
Reikia nekvalifikuotų ir menkai kvalifikuotų suaugusiųjų mokymo priemonių, nes nekvalifikuoto darbo poreikis greitai nyksta, ir tokie žmonės yra potencialūs ilgalaikiai bedarbiai. Šiai gyventojų grupei taip pat reikėtų priskirti ir dalį vyresnio amžiaus žmonių, kurių prieš daugelį metų įgytas išsilavinimas ir/arba kvalifikacija nebeatitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikių. Ši problema sušvelnės sukūrus efektyvią profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemą ir palengvinus mokiniams susirasti vietas įmonėse.
Taip pat turi būti rūpinamasi ir socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių (neįgalieji, kaliniai bei iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės ir pan.) integravimu į ūkinę veiklą. Profesinį rengimą reikia padaryti prieinamą visoms socialiai pažeidžiamoms grupėms ir visais lygiais. Be to, šiuo atveju ypač svarbu kartu spręsti profesinio rengimo ir įdarbinimo klausimus. Gali būti remiama tokia veikla kaip antrojo šanso mokymosi programų rėmimas, neįgaliųjų profesinis mokymas ir jų užimtumo skatinimas, kalinių profesinis mokymas. Tam tikslui numatoma rengti ir vykdyti tikslines darbo rinkos profesinio mokymo programas specifinėms asmenų grupėms (jaunimui, ilgai darbo neturintiems bedarbiams, tautinėms mažumoms ir kitiems).
Nuolatinio mokymosi sistemos plėtojimas itin svarbus norint padėti žmonėms įgyti ir tobulinti žinias bei gebėjimus, kurie būtini prisitaikyti prie pokyčių visos darbo karjeros metu. Už nuolatinio mokymosi plėtojimą atsakomybę ir finansinius įsipareigojimus turi prisiimti ne tik valstybė, bet ir socialiniai partneriai, įmonės, individai. Valstybė atsakinga už bazinį švietimą, už lygių profesinio rengimo galimybių užtikrinimą, už sąlygų nuolat mokytis sudarymą socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Įmonės ir socialiniai partneriai turi prisiimti dalį atsakomybės už dirbančiųjų kvalifikacijos kėlimą ir tam reikiamos finansinės naštos ir kartu rūpintis įmonių konkurencingumo didinimu. Nuolatinio mokymosi prieinamumas ypač svarbus moterims, kurios dažniau nei vyrai palieka darbo vietą ir vėl integruojasi į darbo rinką.
Nuolatinio mokymosi plėtojimo kontekste svarbi vieta teks numatomai sukurti neformaliai įgytų žinių bei gebėjimų formalizavimo sistemai ir neformaliojo mokymo sistemoje įgytų žinių ir įgūdžių valstybės pripažinimo mechanizmui. Taip pat numatoma parengti ir realizuoti valstybinę distancinio švietimo plėtotės programą, kurios įgyvendinimas sudarys galimybių įgyti norimą kvalifikaciją ir ją tobulinti patogiu laiku, patogiausioje vietoje ir pageidaujama sparta.
Darbo rinkos politikos aktyvinimas. Darbo rinkos politikos paskirtis – veikti darbo pasiūlą ir paklausą, siekti jos subalansavimo ir efektyvesnio darbo rinkos funkcionavimo. Todėl tinkama darbo rinkos politika ir veiksmingos ją įgyvendinančios institucijos yra sąlyga didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų užimtumą, derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus.
Darbo rinkos politika pirmiausia turi būti skirta darbo pasiūlos ir paklausos subalansavimui, darbo jėgos ir kvalifikacijų trūkumų identifikavimui bei šių trūkumų šalinimui ir tuo būdu struktūrinio nedarbo mažinimui.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės turi prisidėti prie praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimo ir jų tobulinimo, prie nedarbo prevencijos aktyvinimo.
Specialus dėmesys ir ekonominio skatinimo priemonės turi būti skiriama atskiroms asmenų grupėms: jaunimui, ilgai neturintiems darbo bedarbiams, specialius poreikius turinčioms asmenų grupėms, kurioms reikia tikslinės paramos siekiant užtikrinti jų dalyvavimą darbo rinkoje. Tam būtinos specialios skatinimo priemonės, darančios įtaką darbo paklausai.
Būtinos teisinės ir finansinės priemonės, skatinančios dirbančiųjų ir bedarbių teritorinį ir profesinį mobilumą ir tuo būdu regionų raidos skirtumų išlyginimą.
Veiksminga darbo rinkos politika neįmanoma be efektyvios darbo rinkos institucijų ir pirmiausia valstybinės užimtumo tarnybos (darbo biržos) veiklos. Sėkmingas situacijos darbo rinkoje valdymas, ieškančių darbo ir darbdavių poreikių tenkinimas, aktyvių priemonių – informavimo, profesinio orientavimo ir konsultavimo, įdarbinimo tarpininkavimo, mokymo ir permokymo įgyvendinimas yra labai svarbios sąlygos didinti užimtumą ir mažinti nedarbą, ypač ilgalaikį. Valstybinės užimtumo tarnybos veiklai būtini atitinkami finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, modernių technologijų taikymas tobulinant informacijos valdymą ir panaudojimą, darbo organizavimo ir darbo metodų modernizavimas, naujų paslaugų taikymas.
Valstybinė užimtumo tarnyba turi įstengti prisidėti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso, bendradarbiauti su ES valstybių valstybinėmis užimtumo tarnybomis – keistis su jomis informacija per EURES tinklą apie įsidarbinimo galimybes, pasidalyti gerąja veiklos ir bendrų interesų įgyvendinimo patirtimi.
Atsižvelgus į šias nuostatas, turi būti toliau tobulinamas nacionalinis darbo rinkos valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Reikia ieškoti pusiausvyros tarp centralizuotai nustatytų uždavinių vykdymo ir pakankamo savarankiškumo išsaugojimo įgyvendinant vietos užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones.
Turi būti padidintas visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmuo ir koordinaciniai gebėjimai telkiant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spręsti. Reikia gerinti sąveiką su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo ir profesinio mokymo institucijomis.
Siekiant didinti veiklos efektyvumą reikia diegti tobulesnes teritorinių darbo biržų organizacines formas, naujus darbo su klientais veiklos organizacinius principus, naujausias informacijos ir ryšių technologijas.
Tikslinga taip pat tobulinti darbuotojų veiklos planavimo ir vertinimo sistemą, skatinti visų lygių darbuotojų iniciatyvą, gerinti darbo kokybę ir didinti atsakomybę už nustatytų užduočių vykdymą.
Valstybinių darbo rinkos institucijų veiklos efektyvumo didinimas turi būti siejamas su ES valstybėse vykdomu šių institucijų modernizavimu – decentralizavimu ir orientavimusi į vartotoją. Jos turėtų tapti svarbiausiu įrankiu nacionalinei ir bendrai ES užimtumo strategijai įgyvendinti.
Rinkos sąlygomis įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugos (darbo ir darbuotojų paieška, profesinis konsultavimas ir orientavimas, kitos gyventojų įsidarbinimo paslaugos) neturi būti valstybės monopolizuotos ir draudžiamos kitiems ūkio subjektams, todėl valstybinių darbo biržų veiklą gali ir turi papildyti privačios įdarbinimo tarpininkavimo įmonės. Ieškantys darbo asmenys turi turėti galimybę pasirinkti įsidarbinimo tarpininkavimo, o darbdaviai – ieškančią reikiamų darbuotojų nevalstybinę instituciją. Didėjant privatizacijos mastui privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės gali perimti dalį valstybinių darbo biržų – paslaugas gyventojams teikiančių organizacijų funkcijų, bet turi būti užtikrinta atitinkama valstybės priežiūra.
Siekiant įgyvendinti šias nuostatas tikslinga pirmiausia skatinti veiklą tų privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, kurios teikia naujas, nebūdingas valstybinėms darbo biržoms paslaugas – ieško laikino darbo ar kvalifikuoto personalo, nuomoja personalą ir panašiai.
Reikia skatinti ir valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių bendradarbiavimą – keitimąsi darbo patirtimi, informacija apie laisvas darbo vietas, bendrą naujų projektų įgyvendinimą, kvalifikuotų darbuotojų rengimą.
5.2.2. Darbo vietų kūrimo skatinimas
Darbo vietų gausėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtotė. Daugelio parengtų ir įgyvendinamų ūkio šakų plėtotės programų (strategijų) tikslas – stabilus ekonomikos augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą.
Parama pradedant ir plėtojant verslą. Naujų įmonių plėtojimas ir ypač smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių skaičiaus didinimas yra esminės sąlygos kurti naujas darbo vietas. Tam reikia tinkamos verslo aplinkos, skatinančios įmonių kūrimąsi ir augimą. Šis procesas turi būti skatinamas aktyvesniu verslininkystės žinių skleidimu visuomenėje, nustatant aiškų, stabilų ir prognozuojamą teisinį ir administracinį reguliavimą bei tobulinant sąlygas plėsti rizikingas kapitalui rinkas. Taip pat reikia mažinti ir supaprastinti administravimo bei mokesčių naštą smulkioms bei vidutinėms įmonėms. Tai turėtų mažinti ir šešėlinį užimtumą.
Palankių smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės sąlygų kūrimas turi prasidėti nuo veiksnių, skatinančių ir stabdančių plėtotę, analizės. Tai gali būti tos politikos sritys, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotei: fiskalinė ir monetarinė politika, prekybos režimas, švietimas ir mokymas, socialinė apsauga, lyčių lygybė, profesinė sveikata ir sauga darbe. Būtina atsižvelgti į tokius stabdančius veiksnius, kaip ribotos galimybės gauti kreditų, menkai išplėtota transporto ir komunikacijų infrastruktūra, žemas techninių ir vadybos žinių lygis, siauros realizacijos rinkos, sudėtinga registracija, licencijavimas ir kiti administraciniai reikalavimai. Smulkiojo ir vidutinio verslo galimybė gauti paramą finansais ir kreditu turėtų būti įgyvendinama komerciniais pagrindais, o ne Vyriausybės subsidijų ar donorų programų forma.
Reguliuojant įmonių veiklą reikia siekti mažinti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių įkūrimo ir jų veiklos išlaidas: supaprastinta įregistravimo procedūra, mažinami mokesčiai. Būtina mažinti pridėtines išlaidas ir administravimo naštą smulkioms bei vidutinėms įmonėms ir ypač jų kūrimosi laikotarpiu, taip pat toms įmonėms, kurios samdo papildomą skaičių darbuotojų.
Skatinant savarankišką užimtumą, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotę, reikia mažinti visas esamas kliūtis, susijusias su mokesčių ir socialinio draudimo tvarka, taip pat užtikrinti mokymo paslaugų teikimą pradedantiems verslininkams bei tikslinių paramos paslaugų teikimą. Apskritai švietimas ir mokymas yra labai svarbūs verslininkystės plėtotei, ypač derinant profesinį mokymą su verslo ir vadybos mokymu, taip pat ugdant verslininkystės kultūrą ir tradicijas.
Reikia suformuoti verslo paramos infrastruktūrą, ypač tokiose srityse kaip parama pradedantiems savo verslą, parama ugdant techninius ir vadybos įgūdžius, verslo informavimas, konsultavimas. Turi būti skatinamas ir remiamas moterų verslas užtikrinant joms mokymosi galimybes ir kitokią tikslinę paramą.
Mokesčių sistema turi būti palanki užimtumo didinimui. Formuojant mokesčių politiką reikia atsižvelgti į būtinumą investuoti į žmogiškuosius išteklius, t.y. Būtina skatinti ir šalinti mokestinius barjerus tokioms investicijoms. Atsižvelgiant į esamą lygį reikia laipsniškai mažinti bendrą mokesčių naštą ir, kur tai tikslinga, laipsniškai mažinti finansinį spaudimą darbui ir darbo išlaidas, ypač nekvalifikuotam ir mažai apmokamam darbui.
Kad naujų darbo vietų kūrimo skatinimo sistema veiktų sklandžiau, tikslinga sukurti ekonominio ir finansinio skatinimo sistemą, numatyti organizacines priemones, skatinančias naujų darbo vietų, atitinkančių profesinės sveikatos ir saugos reikalavimus, kūrimą, savarankišką užimtumą, darbo vietų plėtotės regionuose skirtumų mažinimą.
Siekiant mažinti regionų skirtumus, kiekviename iš jų turi būti įgyvendinamos skirtingos darbo vietų kūrimo skatinimo priemonės, o regionai suskirstyti į tipines zonas pagal socialinės srities bei ekonomikos raidos lygį, kurį apibūdina šie išvestiniai rodikliai: grynoji produkcija vienam dirbančiam asmeniui, rentabilumas ir užsienio kapitalo dalis.
Vadovaujantis pagal šiuos rodiklius nustatytais požymiais išskirtinos šios tipinės zonos:
 pirmoji – pagrindiniai Lietuvos miestai – pramonės ir kultūros centrai;
 antroji – vietovės, kuriose veikia stambios įmonės, sukuriančios pagrindinę regiono nacionalinio produkto dalį, ir regiono socialinės srities bei ekonomikos raidos rezultatai priklauso nuo šių ūkio subjektų veiklos;
 trečioji – kurortinės vietovės, kuriose dideli ekonominės veiklos sezoniniai svyravimai;
 ketvirtoji – toli nuo pagrindinių pramonės ir kultūros centrų esančios gyvenamosios vietovės, kuriose neplėtojamas stambus verslas.
Tikslinga nustatyti bendrąsias, visiems regionams taikomas valstybinio lygio verslo skatinimo politikos priemones ir specifines priemones, taikomas atskiroms tipinėms zonoms.
Bendroji visose tipinėse zonose vykdoma verslo skatinimo politika turėtų atitikti ES reikalavimus. Svarbu kiekvienam regionui sudaryti galimybę kuo geriau pasinaudoti ES struktūrinių ir regioninių fondų teikiama parama, todėl tikslinga atsižvelgti į tai, kad pagal ES nuostatas skatinamos ir remiamos:
 tiesioginės investicijos į gamybą ir paslaugas siekiant sukurti perspektyvias nuolatines darbo vietas;
 infrastruktūros, kurios reikia ekonomikos plėtotei, kūrimas, įskiriant transeuropinius ryšius bei aplinkos apsaugos gerinimą;
 įvairios paslaugos smulkioms įmonėms (techninė pagalba ir finansinė parama verslui pradėti ir kt.), kad būtų stiprinamas vietos ir regiono ekonomikos potencialas;
 naujos technologijos ir tyrimai;
 investicijos į švietimo ir sveikatos infrastruktūrą;
 profesinis mokymas, tobulinimasis ir perkvalifikavimas, įskiriant dėstytojų ir administratorių tobulinimąsi;
 parama užimtumui didinti;
 įvairios kaimo vietovių plėtotės priemonės (prisitaikymo prie žemės ūkio struktūrinių pokyčių, alternatyvios veiklos, kaimo paveldo išsaugojimo plėtojimo, produktų ir paslaugų kokybės gerinimo ir kt.).
Naujų galimybių panaudojimas. Siekiant didelio užimtumo turi būti išnaudotos visos naujų darbo vietų kūrimo galimybės: naujų technologijų, iš jų ir informacinių, plėtotė, remiamos inovacinės įmonės, galinčios prisidėti prie darbo vietų kūrimo žiniomis grįstoje visuomenėje. Darbo vietų gausėjimo ir jų kokybės gerėjimo ženklių galimybių esama paslaugų sektoriuje. Kita sritis – aplinkosauga, kuri teikia galimybių ir žemos kvalifikacijos asmenims integruotis į darbinę veiklą, kartu taikant modernias aplinkosaugos technologijas, tobulinti jų darbo įgūdžius.
Todėl būtina mažinti kliūtis paslaugų teikimo srityje ir sudaryti sąlygas panaudoti visą užimtumo šiame sektoriuje potencialą.
Reikia panaudoti ir vietines užimtumo didinimo bei partnerystės stiprinimo galimybes. Tai ypač aktualu vietovėse, kurios turi mažiau galimybių pritraukti investicijas. Tam būtina teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos procedūros.
Skatinant vietines užimtumo iniciatyvas siekiama:
 pagausinti vietines užimtumo ir darbo rinkos politikos priemones, tai sudarytų sąlygas kurti naujas darbo vietas ir mažinti nedarbą, taip pat parengti vietinių užimtumo iniciatyvų plėtojimo strategiją, sukurti ir įdiegti jos įgyvendinimo mechanizmą;
 skatinti vietos partnerių bendradarbiavimą ir vietos ūkio plėtotę, kartu didinti gyventojų užimtumą ir spręsti nedarbo, skurdo, kitas socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas;
 didesnės socialinės ir ekonominės sanglaudos vadovaujantis partnerių įvairovės, novatoriškumo, socialinių tikslų, tarpusavio naudos, didesnio efekto siekimo ir kitais principais;
 didinti regionų, rajonų bei atskirų vietovių ūkio plėtotės galimybes sujungus esamus vietos socialinių partnerių išteklius;
 parengti vietos bendruomenę naudotis ES struktūriniais fondais.
2001 m. didžiausio nedarbo rajonuose jau buvo pradėti realizuoti bandomieji vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektai, kurių tikslas suteikti valstybės paramą darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas. Valstybės subsidijoms gauti atrinkta 15 projektų, kuriuos įgyvendinant bus sukurta 146 darbo vietos. Iš valstybės biudžeto numatytų lėšų Nedarbo mažinimo programai šiems projektams realizuoti konkurso tvarka paskirstyta 1200 tūkst. litų.
Šiuo metu rengiama vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtojimo koncepcija, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra stiprinti gebėjimus rengti tokius projektus ir padidinti jiems skiriamų valstybės biudžeto lėšų efektyvumą. Be to, rengiant koncepciją bus siekiama, kad projektai padėtų pritraukti ES įvairių paramos programų lėšas jiems finansuoti bei pasiruošti rengti projektus, atitinkančius Europos Sąjungos struktūrinių fondų reikalavimus.
Sėkmingos vietinės užimtumo iniciatyvos turėtų padėti atskiroms vietovėms spręsti socialines bei ekonomines problemas, prisidėtų prie jų plėtojimo, leistų gyventojams dalyvauti ūkinėje veikloje. Tai leistų sumažinti regionų ir teritorijų užimtumo ir nedarbo lygio skirtumus.
5.2.3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas
Struktūrų reforma, privatizacija, naujų technologijų plėtojimas, konkurencijos sąlygų, inovacijų ir kiti rinkos aplinkos pokyčiai skatina įmones ir jų darbuotojus deramai į tuos pokyčius reaguoti. Struktūrinės reformos ir rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės ir jų darbuotojai turi būti pasirengę ir gebėti prisitaikyti prie pokyčių, nes tokiu būdu galima palaikyti ir didinti užimtumą.
Darbo organizavimo modernizavimas. Darbo organizavimo modernizavimas apima lanksčių darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo formų plėtojimą, užimtumo didinimą ir darbo vietų kokybės gerinimą, socialinių partnerių vaidmens didinimą visuose lygiuose.
Reikia sudaryti tinkamas teisines ir organizacines sąlygas kuo plačiau taikyti lanksčias darbo organizavimo formas, labiau jas pritaikant atskiroms darbuotojų grupėms (besimokančiam jaunimui, moterims, auginančioms vaikus, invalidams ir kitiems). Kartu reikia siekti, kad jas taikant būtų užtikrinama pakankama darbuotojų socialinė ir darbo apsauga.
Darbo apmokėjimas turėtų būti lanksčiau reguliuojamas kolektyvinėmis sutartimis ir susitarimais. Nustatant minimalią mėnesio algą turi būti atsižvelgiama į socialinių partnerių nuomonę ir poveikį darbo rinkai.
Socialiniai partneriai turi aktyviai dalyvauti ir visuose lygiuose derėtis dėl susitarimų, kaip modernizuoti darbo organizavimą, įskiriant lankstų darbo organizavimą, siekiant užtikrinti produktyvumą ir konkurencingumą, pasiekti reikiamą lankstumo ir saugumo pusiausvyrą bei užtikrinti darbo vietos kokybės gerėjimą. Tokie susitarimai galėtų būti sudaryti, pvz., dėl bendro metinio darbo laiko, darbo valandų bei viršvalandžių mažinimo, dalinio darbo laiko diegimo, tęstinio mokymosi.
Plėtojant lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas būtina:
 peržiūrėti esamus darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir juos tobulinti, juose numatyti lankstesnes darbo organizavimo formas, kartu užtikrinti pakankamą darbuotojų socialinių ir darbo teisių apsaugą, visokeriopai skatinti šių formų plėtojimą;
 analizuoti galimybes teisiškai reglamentuoti bei taikyti lankstesnes darbo sutarčių formas kartu užtikrinant socialinį saugumą, darbdavių bei darbuotojų poreikių patenkinimą;
 efektyviau įgyvendinti saugos ir sveikatos darbe reikalavimus, padėti įmonėms, ypač SVV, taikyti teisės aktų reikalavimus darbo santykių ir darbo saugos srityje organizuojant atitinkamus mokymus, taikant įvairias skatinimo priemones darbdaviams;
 skatinti sudaryti kolektyvines sutartis ir šakinius tarifinius susitarimus, geresnį atstovavimą darbuotojams, jų konsultavimą ir informavimą.
Darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas kaip dalis nuolatinio mokymosi sistemos. Inovacijos, tobulesnės technologijos tampa viena iš pagrindinių sąlygų didinti įmonių konkurencingumą, prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.
Labai svarbu ugdyti darbuotojų gebėjimus greitai ir lengvai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Nuolatinis tęstinis profesinis mokymasis tampa pagrindine sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Tai aktualu ir industrinei visuomenei greitai virstant informacine visuomene, darbuotojams pereinant iš vienos ekonominės veiklos srities į kitą, plečiantis naujiems ūkio sektoriams, ypač paslaugų sektoriui. Nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas – darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo pasaulio rinkoje laidas.
Svarbią vietą turėtų užimti nuotolinis (distancinis) mokymas, kuris labiau atitinka dalyvių poreikius, turimą patirtį ir taupo laiką. Plačiau turi būti taikomos neformaliojo profesinio mokymo programos, nes jomis pagrįsta kvalifikacijos tobulinimo sistema daug lankstesnė ir parankesnė jos organizatoriams ir dalyviams.
Kad darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sistema veiktų geriau, reikėtų:
 didinti darbdavių suinteresuotumą investuoti į darbuotojų profesinį mokymą – sudaryti darbuotojams sąlygas tobulintis, teikti jiems lengvatas, skatinti darbdavius ir kitus socialinius partnerius tuo rūpintis;
 organizuoti darbuotojų profesinį mokymą pagal modelines mokymo programas, sudarančias galimybę įgyti aukštesnę profesinę kvalifikaciją;
 plėtoti konkursinę darbuotojų perkvalifikavimo sistemą.
Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas. Restruktūrizacija ir privatizacija, įmonių bankrotų rizikos didėjimas sąlygoja reikalą imtis atitinkamų priemonių, kurios padėtų išsaugoti darbo vietas ir sukurti naujas, švelnintų socialinius šių procesų padarinius.
Šiuo metu darbuotojų perėjimą iš vieno ūkio sektoriaus į kitą pirmiausia sąlygoja šalyje vykstantis ūkio sektorių restruktūrizavimas ir įmonių privatizavimas. Tai būtina sąlyga didinti darbo našumą, formuotis racionalesnei gyventojų užimtumo struktūrai.
Tačiau vis dar vykstanti kai kurių ūkio sektorių – žemės ūkio, energetikos, transporto ir kitų – pertvarka sąlygoja neišvengiamas socialines sąnaudas, teritorinę nedarbo diferenciaciją.
Siekiant sušvelninti struktūrinių pokyčių socialinius padarinius, būtina:
 kuo anksčiau pradėti rengti priemones numatomiems atleisti asmenims įdarbinti, tobulinti išankstinio perspėjimo mechanizmą, šiuo tikslu įtraukti į atleidimo ir jo socialinių padarinių švelninimo procedūras visas suinteresuotas puses – darbdavius, profesines sąjungas, vietos savivaldos ir darbo rinkos institucijas, tobulinti numatomų atleisti darbuotojų konsultavimą įmonėse;
 nuolat analizuoti grupės darbuotojų atleidimo įtaką vietos darbo rinkai ir gyventojų užimtumui, rengti vietos ir regionų socialinės srities bei ekonomikos plėtotės, užimtumo didinimo programas ir tikslines priemones neigiamiems atleidimo padariniams švelninti;
 kai pertvarkant (privatizuojant ir modernizuojant) įmones būtinai reikia atleisti darbuotojus, numatyti lėšų naujoms darbo vietoms kurti, perkvalifikavimui ir kitoms užimtumą didinančioms priemonėms finansuoti;
 siekti, kad privatizacija ir restruktūrizacija skatintų užimtumą;
 plėtoti verslo infrastruktūrą kaime, skatinti gyventojų verslumą, šiuo tikslu sudaryti palankesnes sąlygas imtis verslo;
 siekiant didinti užimtumą ir prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių, panaudoti PHARE socialinės ekonominės sanglaudos programos (ateityje – ES struktūrinių fondų) finansinę paramą;
 rengti socialiniams partneriams seminarus grupės darbuotojų atleidimo procedūriniais ir atleidimo reguliavimo kolektyvinėmis sutartimis, prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių klausimais, siekiant užtikrinti darbdavių ir darbuotojų informuotumą, sąveikos su darbo birža gerinimą.
5.2.4. Vyrų ir moterų lygių galimybių politikos aktyvinimas
Lygių galimybių principo įgyvendinimas darbo rinkoje – svarbi užimtumo ir darbo rinkos politikos plėtotės kryptis. Reikia sudaryti teisines, socialines ir ekonomines sąlygas lygioms vyrų ir moterų galimybėms įgyvendinti. Lyčių lygybės politika turi atsispindėti ir būti horizontaliai įgyvendinama visose politikos srityse.
Moterys vis dar susiduria su ypatingomis problemomis integruodamosi į darbo rinką, darydamos karjerą, pajamų srityje, derindamos profesinį ir šeimyninį gyvenimą. Todėl yra svarbu:
 užtikrinti, kad aktyvios darbo rinkos politikos priemonės būtų prieinamos moterims atsižvelgiant į jų dalį tarp bedarbių;
 ypač domėtis aplinkybėmis, kurios trukdo moterims, norinčioms pradėti verslą ar tapti savarankiškai užimtoms.
 siekti, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvautų visoje ekonominėje veikloje; turi būti užtikrintas vienodo darbo apmokėjimo už vienodą darbą ar tos pačios vertės darbą principas;
 sudaryti sąlygas, kad moterys savanoriškai galėtų naudotis lanksčiomis darbo organizavimo formomis ir kartu nenukentėtų jų užimtumo kokybė;
 užtikrinti palankias sąlygas tobulinti kvalifikaciją, dalyvauti profesinio rengimo programose, naudotis nuolatinio mokymosi sistemos teikiamomis galimybėmis, didinti gebėjimus informacinių technologijų, vadybos, kalbų bei kitų pagrindinių žinių ir gebėjimų srityje.
Ypač svarbi sritis yra darbinės veiklos ir šeimos pareigų derinimas. Priemonės, susijusios su profesinės karjeros pertraukomis, motinystės atostogomis ir daliniu darbo laiku, lanksčiu darbo grafiku, būdamos naudingos ir dirbantiesiems, ir darbdaviams, yra itin svarbios moterims ir vyrams ir turi būti plėtojamos. Taip pat turi būti skatinamas ir koordinuojamas ir socialinių partnerių susitarimų įgyvendinimas šioje srityje. Turi būti užtikrinta vaikų ir kitų priklausomų šeimos narių priežiūros sistemos kokybė, kad būtų remiamas vyrų ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Vyrams ir moterims turi būti sudaromos sąlygos sėkmingai reintegruotis į darbo rinką po ilgesnės pertraukos. Tam būtina įgyvendinti ir skatinti šeimai palankią politiką, įskiriant pajėgias, prieinamas ir aukštos kokybės priežiūros paslaugas vaikams ir kitiems išlaikytiniams, globojamiems asmenims, taip pat motinystės (vaikų priežiūros) bei kitokių atostogų schemas.
Šioms veiksmų kryptims įgyvendinti rengiama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa. Programoje numatomos priemonės skirtos įgyvendinti lyčių lygių galimybių politikos nuostatas visose veiklos srityse. Programos tikslas – sudaryti vienodas galimybes vyrams ir moterims dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse, t.y. padidinti moterų ir vyrų atstovavimą tose srityse, kurioje jie atstovaujami mažiau, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo vienodžiau pasiektų abiejų lyčių atstovus, iškelti ir siekti spręsti specifines moterų ir vyrų problemas. Priemonės apims reikiamų teisės aktų, atitinkamų sričių tikslinių programų rengimą, bendrus įvairių sričių projektus, mokymą ir informavimą siekiant skatinti visuomenės lyčių lygybės suvokimą, tyrimus ir analizę.
Programos struktūroje bus išskirtos tokios kritinės sritys kaip ekonominė padėtis, sveikata, kova su smurtu ir prekyba moterimis, švietimas ir mokslas, socialinė apsauga ir pateiktos jos įgyvendinimo priemonės bei finansavimas.
Programos priemonės orientuojamos į skirtingą kaimo ir miesto moterų situaciją bei moterų poreikius įvairiais gyvenimo tarpsniais: mergaitės, jaunos moterys, pagyvenusio amžiaus moterys. Jų problemas bus bandoma spręsti programoje numatytomis priemonėmis.
5.2.5. Užimtumo politikos integravimo didinimas
Užimtumo politika yra sudedamoji ekonominės politikos dalis. Daugelis sektoriuose taikomos politikos sričių – pramonės, mokesčių, agrarinė, švietimo ir kitos – turi tiesioginę įtaką gyventojų užimtumui. Tačiau akivaizdu, kad nė viena ministerija, iš jų ir Socialinės apsaugos ir darbo, negali vien tik savo kompetencijos ribose vykdomomis politikos priemonėmis įgyvendinti užimtumo politikos ir pasiekti užimtumo didinimo tikslų, nes gyventojų užimtumas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Sėkmingam užimtumo politikos integravimo didinimui svarbi prielaida yra aukštas politikos integravimo ir koordinavimo lygis ir tai, kad planuojant daugelį politinių veiksmų būtų atsižvelgiama į jų poveikį užimtumui.
Integruota užimtumo politika arba „užimtumui draugiškų“ politikų formavimas yra viena iš aktualiausių problemų Europos Sąjungoje. Nuo 1997 m. ES šalys sutarė koordinuoti savo užimtumo politikas. Kiekvienais metais Europos Komisija tvirtina „Užimtumo kryptis“, o ES šalys, rengdamos nacionalinius veiksmų planus, transformuoja šias strategines kryptis į konkrečias priemones.
Taigi politikos integravimo užimtumo srityje įgyvendinimas Lietuvoje yra susijęs ne tik su vidaus politika, bet ir su naryste ES.
Gyventojų užimtumas gali būti didinamas tik derinant ekonominę, fiskalinę, regioninę, žemės ūkio, darbo rinkos švietimo bei kitokią politiką. Sprendimai šiose srityse būtų priimami atsižvelgus į jų poveikį užimtumui. Todėl svarbiausieji sprendimai dėl tolesnės ūkio pertvarkos turi atitikti gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslus bei uždavinius. Prireikus turi būti tikslinamos priimtos tikslinės nacionalinės bei valstybinės ekonominės ir socialinės programos, kurių įgyvendinimas daro įtaką gyventojų užimtumui.
Tinkamo užimtumo problemų sprendimo laidas – nuolatinė, aktyvi, integrali veikla, į kurią turi būti įtraukta kuo daugiau įvairaus lygmens valstybės, savivaldos ir socialinių partnerių. Turi būti žinoma, kokį poveikį užimtumui darys įvairių socialinės srities bei ekonomikos plėtotės sričių politiniai sprendimai. Čia reikalinga nuolatinė kuo tikslesnė užimtumo ir darbo rinkos stebėsena (monitoringas), pasiektų rezultatų analizė.
5.2.6. Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas darbo vietose, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų mažinimas bei prevencija
Saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo priemonės turėtų būti įgyvendinamos 2 etapais. Pirmame etape būtinai reikia įgyvendinti pirmutines priemones, susijusias su Lietuvos stojimu į ES ir kartu skatinančias darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimą įmonėse. Siekiant šio tikslo, pirmame etape būtina įgyvendinti šias priemones:
 tobulinti darbuotojų saugos ir sveikatos teisinę bazę, visų pirma, parengiant teisės aktus, reglamentuojančius profesinės rizikos vertinimą, ir įgyvendinti profesinės rizikos vertinimo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus, suderintus su ES teisės aktais;
 įvertinus profesinę riziką įmonėse, atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos darbe būklės tyrimus atskirų ekonominės veiklos sričių įmonėse, parengti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones;
 įgyvendinti potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros tobulinimo priemones;
 įgyvendinti naujojo požiūrio direktyvas;
 siekiant gerinti darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo efektyvumą ir įmonių verslo sąlygas, pertvarkyti darbuotojų saugos ir sveikatos mokymo sistemą reglamentuojančius teisės aktus;
 įgyvendinti naujus teisės aktus, susijusius su socialinių partnerių bendradarbiavimu darbuotojų saugos ir sveikatos srityje;
 įgyvendinti priemones darbuotojų saugos ir sveikatos valdymui tobulinti ir Valstybinei darbo inspekcijai plėtoti ir jos veiklos efektyvumui gerinti;
 įvertinant ES šalių patirtį parengti darbuotojų saugos ir sveikatos šiuolaikinių vadybos sistemų įdiegimo įmonėse priemonių planą.
Antrame etape po 2003 metų turėtų būti:
 parengta ir įgyvendinta ekonomines ir socialines sąlygas atitinkanti darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo sistema, įgyvendintos darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos įmonėse priemonės;
 numatytos ir įgyvendintos pažangios informavimo bei mokymo darbuotojų saugos ir sveikatos srityje priemonės, iš jų nuotolinio mokymo priemonės;
 numatytos ir įgyvendintos streso poveikio darbe mažinimo priemonės;
 numatytos priemonės darbuotojų, dirbančių nepriimtinos profesinės rizikos sąlygomis, darbo sąlygoms gerinti;
 numatytos kitos priemonės, kurių būtinumą sąlygos darbuotojų saugos ir sveikatos būklė įmonėse.
Atlikus darbuotojų saugos ir sveikatos būklės analizę ir norint įgyvendinti antrojo etapo priemones tikslinga parengti atskirą programą.
5.2.7. Darbo santykių ir socialinės partnerystės tobulinimas
Pagrindinis šalies forumas, skirtas socialiniam dialogui, yra Lietuvos Respublikos trišalė taryba, įsteigta 1995 m. Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimu. Taryba įsteigta siekiant spręsti socialines, ekonomines ir užimtumo problemas tarpusavio susitarimo pagrindu. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigta Užimtumo taryba, atsakinga už užimtumo problemų ir jų veiksnių tyrimus bei pasiūlymų dėl darbo rinkos politikos priemonių bei jų įgyvendinimo ir finansavimo teikimą. Socialiniai partneriai taip pat įtraukti į rengimosi stoti į ES procesą. Įsteigta Nacionalinė profesinių sąjungų integravimo komisija, kuri kartu su valstybinių įstaigų atstovais analizuoja pagrindinius klausimus, susijusius su stojimu į ES.
Socialiniai partneriai dalyvauja ir įgyvendinant užimtumo politiką įvairiais lygmenimis per įvairias trišales patariamąsias struktūras. Lietuvos darbo birža, atsakinga už darbo rinkos politikos įgyvendinimą, turi trišalius patariamuosius organus tiek nacionaliniu, tiek rajonų lygmeniu. Strateginiams profesinio mokymo politikos klausimams nagrinėti yra sukurta Profesinio mokymo taryba – trišalė patariamoji institucija. Trišalė ekspertų taryba teikia paramą Lietuvos darbo rinkos mokymo agentūrai rengiant darbo rinkos profesinio švietimo, mokymo ir konsultavimo sistemą ir gerinant ryšius su darbo rinkos partneriais.
Tačiau socialinių partnerių dalyvavimas prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių procese yra nepakankamas. Neįteisintos alternatyvios profesinėms sąjungoms dirbančiųjų atstovavimo formos. Todėl sprendžiant įmonėse darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, darbo organizavimo ir modernizavimo, darbo apmokėjimo bei kitus socialinius klausimus, darbuotojų interesams nėra pakankamai atstovaujama. Nepakankamas yra profesinių sąjungų narių ir kitų dirbančiųjų informavimas apie įmonėje vykstančias permainas, jų tikslus ir laukiamus rezultatus. Kai kurių naujai susiformavusių įmonių administracijoje vyrauja neigiama nuostata dėl profesinių sąjungų ir dirbančiųjų atstovų dalyvavimo tikslingumo sprendžiant gamybinius ir darbo klausimus. Vienašališkai priimti sprendimai, menkas darbuotojų informuotumas apie jų tikslus ir laukiamus rezultatus, neretai tai tampa socialinių konfliktų priežastimi.
Socialinio dialogo ir kolektyvinių susitarimų reikšmė ypač didėja vykstant sparčioms ūkio permainoms, keičiantis užimtumo formoms, modernizuojant gamybą ir darbo organizavimą. Socialiniai partneriai turi aktyviai dalyvauti ir visuose lygmenyse derėtis dėl susitarimų, kaip modernizuoti darbo organizavimą, įskiriant lankstų darbo organizavimą, siekiant užtikrinti produktyvumą ir konkurencingumą, pasiekti reikiamą pusiausvyrą tarp lankstumo ir saugumo bei užtikrinti darbo vietos kokybės gerėjimą. Tokie susitarimai galėtų būti sudaryti, pvz., dėl bendro metinio darbo laiko, darbo valandų bei viršvalandžių mažinimo, dalinio darbo laiko diegimo, tęstinio mokymosi.
Tobulinant socialinę partnerystę būtina:
 toliau stiprinti bei efektyvinti esamas socialinio dialogo struktūras (tiek šakų, tiek įmonių lygmenyje). Turi būti stiprinama ir remiama socialinių partnerių motyvacija dalyvauti socialiniame dialoge, siekiant, kad šio dialogo tikslai ir nauda būtų visoms pusėms suvokiama ir priimtina. Turi būti mažinami ir šalinami barjerai bei kliūtys socialiniam dialogui įmonių lygmenyje;
 gerinti kolektyvinių susitarimų sudarymo sąlygas. Kolektyvinės sutartys ir susitarimai turi lemiamą reikšmę ne tik šalies, bet ir pačios įmonės klestėjimui, jos darbuotojų ir darbdavio gerovei. Kai susitariančios šalys siekia bendro tikslo, tai jos yra suinteresuotos sukurti ir palaikyti harmoningus tarpusavio santykius. Vykdydamos susitarimus ir sutartis, šalys kasdieniniuose santykiuose privalo rodyti abipusį pasitikėjimą, savitarpio supratimą. Iškilę konfliktai tarp šalių turi būti sprendžiami derybų būdu;
 stiprinti trišalio bendradarbiavimo mechanizmą ir socialinių partnerių konsultavimą pagrindiniais ekonominės ir socialinės politikos klausimais, ypač susijusiais su integracija į Europos Sąjungą ir su tokiomis sritimis kaip užimtumo ir socialinės politikos plėtotė. Lietuvai tapus ES šalimi nare, socialiniai partneriai turės būti pasirengę aktyviai dalyvauti ir priimant naujus ES teisės aktus, ir juos įgyvendinant.
5.3. Socialinio draudimo sistemos plėtotės krypties pagrindiniai veiksmai
 Papildomo kaupimo principu paremto pensijų draudimo sukūrimas (pensijų reforma). Valstybinio socialinio draudimo sistemos suderinimas su kaupiamąja sistema.
 Nedarbo draudimo reforma, įgyvendinanti stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia nedarbo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
 Socialinio draudimo aprėpties padidinimas, geresnis ūkininkų, savarankiškai dirbančių ir kitų asmenų įtraukimas į socialinį draudimą;
 Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiam bei rezultatyviam lėšų panaudojimui įvykdymas.
 Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas.
5.3.1. Papildomo kaupiamojo pensijų draudimo sukūrimas
Pagrindinės dabartinės Lietuvos pensijų sistemos problemos yra nedidelės valstybinės socialinio draudimo pensijos, didelis perskirstymas, menkos gyventojų paskatos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje, Valstybinio socialinio draudimo fondo finansiniai sunkumai bei vis stiprėjanti visuomenės senėjimo tendencija.
Darbuotojai, mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Vidutinė asmens pajamų pakeitimo pensijomis dalis yra apie 40 proc. Didesnes pajamas gaunantiems asmenims tenka dar mažesnė pajamų pakeitimo pensijomis dalis. Tokia situacija menkina paskatas dalyvauti pensijų sistemoje, dėl to mokėti įmokas dažnai vengiama.
Todėl siekiant, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, kuri užtikrintų paskatas joje dalyvauti bei didesnes išmokas, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima modifikavus jos finansavimo būdą. Esamą sistemą pertvarkyti į trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje šalia valstybinio socialinio draudimo sistemos veiktų ir privatūs kaupiamieji fondai, pagrįsti privalomojo ir savanoriško dalyvavimo principu. Turi būti sudaromos palankios sąlygas jiems steigtis.
Pensijų kaupimą reikia įvesti nemažinant dabartinių valstybinio socialinio draudimo pensijų dydžio, kitaip tariant, užtikrinti socialines garantijas išsaugojant savarankišką valstybinio socialinio draudimo sistemą, taigi derinant perskirstomąją ir kaupiamąją pensijų sistemas.
Jei būtų nustatomos papildomos įmokos į privalomojo kaupimo pensijų pakopą, tai reikštų įmokų naštos dirbantiesiems ar jų darbdaviams padidinimą. Dėl to laukiamo reformos efekto nebūtų pasiekta. Pasirinkus tokį reformos variantą, padidėtų darbo jėgos kaina arba sumažėtų uždarbiai, kiltų visuomenės dalies, privalančios mokėti papildomas įmokas į pensijų fondus, pasipriešinimas, be to, tikėtina, kad įmokų mokėjimo vengimas dar padidėtų.
Privalomojo kaupimo pensijų pakopa grindžiama investiciniu principu, todėl kiekvieno asmens išmoka visiškai priklausys nuo įmokos dydžio, kaupimo laikotarpio ir investicijų palūkanų. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skaičiuojamas dydis bus mažinamas proporcingai į pensijų fondą sumokėtos įmokos dydžiui tik už tuos metus, kai asmuo bus tapęs pensijų fondų dalyviu.
Tikslinga nustatyti, kad įmokos į pensijų fondus, turinčius teisę verstis privalomuoju pensijų kaupimu, būtų pradėtos mokėti nuo 2004 m. sausio 1 d., o jų dydis neviršytų 4–5 procentinių punktų iš valstybinėms socialinio draudimo pensijoms skirto valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo (25 proc.). Jaunesniems kaip 30 metų asmenims dalyvavimas kaupiamojoje sistemoje būtų privalomas be išlygų, nes jų įgytas socialinio draudimo stažas yra santykiškai nedidelis, jie turi santykiškai ilgą kaupimo laikotarpį, todėl jiems yra galimybių pensijų fonduose sukaupti nemažą pensiją. Kartu šiems asmenims bus sumažinami valstybinės perskirstomosios sistemos (pirmosios pensijų sistemos pakopos) įsipareigojimai. Apdraustiesiems tarp 30 ir 50 metų amžiaus leisti pasirinkti, ar dalyvauti privalomojo kaupimo pensijų pakopoje, ar ne. Jie patys turėtų apsispręsti, kuri pakopa jiems palankesnė, nes tai kiekvienu atveju priklausytų nuo dalyvio amžiaus, jo gaunamų pajamų ir kitų veiksnių.
Siekiant užtikrinti Lietuvos gyventojų suinteresuotumą kaupti savanoriškoje pensijų pakopoje, tikslinga nustatyti mokestines bei socialinio draudimo paskatas asmenims, dalyvaujantiems savanoriškame pensijų kaupime bei ilgalaikiame (virš 10 metų) gyvybės draudime.
Valstybinio socialinio draudimo fondo deficitą, susidarantį dėl to, kad netenkama dalies įmokų, patenkančių į privalomojo kaupimo pensijų fondus, numatoma finansuoti keliais būdais – panaudojant iš privatizavimo gaunamas lėšas, skolinantis bei imant trūkstamas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kad planuojama pensijų sistemos reforma būtų sklandi, reikia iki jos pradžios įgyvendinti šias priemones:
 parengti teisinės reformos bazės;
 sukurti pensijų fondų priežiūros sistemą;
 parengti naujos pensijų sistemos administravimą;
 suplanuoti visuomenės švietimo kampaniją ir ją vykdyti.
5.3.2. Nedarbo draudimo reforma
Pagrindinis nedarbo draudimo pertvarkymo tikslas – suformuoti finansiškai stabilią ir patikimą nedarbo draudimo sistemą, kuri užtikrintų apdraustiems šia draudimo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimo pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo pagal turimą arba įgyjamą naują profesiją.
Nedarbo atveju taikomos priemonės skirstomos į aktyvias ir pasyvias darbo rinkos politikos priemonės. Pirmosios skirtos padėti darbo netekusiam žmogui grįžti į darbo rinką, antrosios – laikinai kompensuoti dėl nedarbo prarastas pajamas, kol bus surastas darbas ar įgyta naujam darbui būtina profesija ar kvalifikacija.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, be abejo, yra kur kas reikšmingesnės už pasyvias. Tačiau dėl susiklosčiusio darbo rinkos politikos priemonių finansavimo būdo kaip tik aktyvios priemonės ne tokios svarbios. Taip yra todėl, kad aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, skirtų nedarbo draudimui. Nuolat trūkstant socialinio draudimo lėšų pirmiausia prioritetiškai finansuojamos pensijos, mažinant finansavimą kitoms draudimo rūšims, taip pat ir nedarbo draudimui. Sumažintų nedarbo draudimo lėšų pakanka įstatymu nustatytoms bedarbių pašalpoms išmokėti, o aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms ir darbo rinkos institucijų išlaikymui numatytų lėšų pritrūksta.
Kita vertus, aktyvių darbo rinko politikos priemonių finansavimas iš tikrųjų neturėtų būti susietas su nedarbo draudimo lėšomis. Nedarbo draudimas, kaip ir bet kuri socialinio draudimo rūšis, draudžia nuo pajamų praradimo, kitaip tariant, turi kompensuoti prarastas dėl nedarbo pajamas. Apmokėti aktyvias darbo rinkos politikos priemones – ne jo, o valstybinės užimtumo politikos funkcija. Be to, aktyvios priemonės turėtų būti kuo prieinamesnės visiems ieškantiems darbo, o ne tik apdraustiesiems.
Todėl siūloma pakeisti galiojantį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių finansavimo modelį ir perkelti šių priemonių finansavimą į valstybės biudžetą, o iš socialinio nedarbo draudimo lėšų finansuoti tik bedarbio draudos pašalpas.
Priėmus šį pasiūlymą, valstybės biudžete aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms reikėtų numatyti reikiamas lėšas (įskiriant ir darbo rinkos institucijų išlaikymą); nedarbo draudimo įmokų tarifas galėtų būti atitinkamai sumažintas (įskiriant ir planuojamą bedarbio pašalpų dydžio padidinimą).
Prie pasyvių darbo rinkos priemonių priskirtinos ir socialinės paramos išmokos bedarbiams, neįgijusiems teisių gauti nedarbo draudimo išmokas arba tiems, kuriems bedarbio pašalpos mokėjimo laikas pasibaigęs. Šios socialinės paramos išmokos turėtų būti suderintos su visa socialinės paramos sistema ir mokamos bedarbių, kaip ir kitų asmenų, turinčių mažesnes už remiamas pajamas, šeimoms visiems bendrais principais. Todėl kartu su nedarbo draudimo pertvarkymu lygiagrečiai turi būti vykdoma piniginės socialinės paramos reforma, kuri numato piniginę paramą ilgai nedirbantiems ar (ir) neturintiems nedarbo socialinio draudimo teisių bedarbiams.
Siekiant sėkmingai įgyvendinti nedarbo draudimo reformą būtina:
 aiškiai apibrėžti draudžiamų nedarbo draudimu asmenų grupę;
 sutrumpinti (nuo 24 iki 18 mėnesių per paskutinius trejus metus iki netenkant darbo) būtiną bedarbio pašalpai gauti draudimo laikotarpį. Nemokėti bedarbio pašalpos nedraustiems nedarbo draudimu asmenims, nukreipiant juos į socialinės paramos sistemą ir pagal galimybes suteikiant jiems teisę naudotis aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis;
 padidinti nedarbo draudimo (bedarbio) pašalpas, įtraukiant į jų skaičiavimą komponentę, susietą su buvusiu bedarbio uždarbiu (draudžiamosiomis pajamomis) per trejus paskutinius metus iki netenkant darbo. Tuo būtų sustiprintas draudiminis bedarbio pašalpos pobūdis susiejant mokėtas įmokas su išmokos dydžiu ir sustiprinant pašalpos kaip prarasto dėl nedarbo uždarbio kompensacijos pobūdį;
 pratęsti bedarbio pašalpos mokėjimą bedarbiams, kuriems iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko dveji ar mažiau metų. Esant reikalui tokiems bedarbiams mokėti pašalpą iki jiems sukaks senatvės pensijos amžius. Maksimali bedarbio pašalpos mokėjimo trukmė tokiems bedarbiams sudarytų 2 metus ir 8 mėnesius;
 bedarbio pašalpos mokėjimą labiau susieti su aktyvios darbo rinkos politikos priemonių vykdymu. Įgalioti kompetentingas institucijas sumažinti ar nutraukti pašalpos mokėjimą, jei bedarbis be pagrįstos priežasties atsisako imtis siūlomo darbo arba vykdyti aktyvios darbo rinkos politikos priemones;
 aiškiai apibrėžti nedarbo draudimui skiriamų lėšų dydį, jų surinkimą, naudojimą tik nedarbo draudimo išmokoms (bedarbio pašalpoms) ir administravimą. Bedarbio statusą toliau pripažintų tik darbo birža, o bedarbio pašalpų mokėjimą perimtų Socialinio draudimo fondo valdyba.
5.3.3. Socialinio draudimo aprėpties padidinimas
Socialinis draudimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, orientuotas į samdomų dirbančiųjų solidarumą. Toks jo pobūdis istoriškai klostėsi kontinentinėje Europoje ir dar gerokai yra išlikęs iki šiol. Tačiau daugiau kaip per šimtmetį nuo socialinio draudimo atsiradimo, o ypač pastaruoju metu, pakito ekonominio aktyvumo ir užimtumo pobūdis: vis daugiau žmonių dirba kitokį nei samdomą darbą, naudojasi netradicinėmis užimtumo galimybėmis ir pan. Šis procesas ateityje dar plėsis. Tačiau dėl darbo pobūdžio pakitimo šie žmonės iškrenta iš tradicinio socialinio solidarumo srities. Dėl to atsiranda problema ir jiems patiems (nes jie praranda teisę gauti socialinio draudimo išmokas), ir pensininkams bei kitiems socialinio draudimo išmokų gavėjams (nes nebeužtenka įmokų išmokoms finansuoti). Todėl būtinai reikia rasti būdų ir priemonių, kaip išeiti už tradicinės socialinio draudimo sistemos ribų ir įtraukti į ją visus ekonomiškai aktyvius asmenis.
5.3.4. Priemonių mokesčių ir įmokų surinkimui užtikrinti ir taupiai bei rezultatyviai lėšoms naudoti vykdymas
Kadangi socialinio draudimo sistema Lietuvoje buvo sukurta kaip autonomiška, disponuojanti savarankišku biudžetu, tai ir socialinio draudimo įmokų surinkimas buvo nustatytas kaip autonomiškas. Lemiamas argumentas, dėl kurio tenka atsisakyti nepriklausomo įmokų surinkimo yra toks, kad įmokos turės būti renkamos ne tik iš samdomų dirbančiųjų (ką toliau sėkmingai galėtų daryti socialinio draudimo valdyba), bet ir iš kitų ekonomiškai aktyvių asmenų. Pastarųjų įmokoms apibrėžti ir patikrinti reikia turėti jų pajamų deklaracijas, tvarkyti tų deklaracijų apskaitą ir t.t. Tai svetima socialinio draudimo vykdytojui funkcija, todėl ją turės vykdyti Mokesčių inspekcija. Tad įmokų ir mokesčių administravimo sujungimas artimiausioje ateityje neišvengiamas ir turi būti kruopščiai parengtas bei sėkmingai įvykdytas.
5.3.5. Vidutinės trukmės ir ilgalaikių prognozių apie socialinio draudimo ir konsoliduotą socialinės apsaugos biudžetą rengimas
Kad Lietuvoje būtų efektyviau naudojami turimi finansų ir darbo ištekliai, turi būti sudaromos vidutinės trukmės ir ilgalaikės Valstybinio socialinio draudimo ir konsoliduoto socialinės apsaugos biudžeto prognozės. Tokios prognozės leis geriau subalansuoti socialinio draudimo sistemą bei sudaryti sąlygas reformuoti pensijų sistemą.
5.4. Socialinės paramos plėtojimo ir skurdo bei socialinės atskirties įveikimo krypties pagrindiniai veiksmai
 Įvykdyti piniginę socialinės paramos reformą, kuria siekiama sukurti vientisą pajamų ir turto įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistemą. Ši sistema mažintų skurdo plitimą ir derintų paramos tikslingumą su paskatomis remiamoms šeimoms sugrįžti į darbo rinką ir plėsti ekonominį aktyvumą.
 Įvykdyti socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformą, kuria siekiama tikslingiau derinti specialių pagalbos priemonių ir piniginių išmokų teikimą neįgaliesiems sudarant jiems palankesnes sąlygas sugrįžti į darbo rinką, o pinigines išmokas teikti pagal netekto darbingumo laipsnį.
 Įvykdyti socialinių paslaugų teikimo reformą, kuri apibrėžtų efektyvesnius socialinių paslaugų organizavimo būdus, skatintų pačius paslaugų gavėjus ieškoti būdų, kaip sau padėti, pertvarkytų paslaugų finansavimą (įgyvendinant paslaugų pirkimo modelį), sukurtų vientisą socialinių paslaugų standartų, kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą.
 Teikti prevencines ir reabilitacines socialines paslaugas socialinės atskirties grupėms, prievartą ir išnaudojimą patyrusiems, sergantiems priklausomybės ligomis, grįžusiems iš įkalinimo vietų ir kitiems asmenims.
 Plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą.
 Geriau naudoti nevyriausybinių organizacijų išteklius ir gebėjimus siekiant tobulinti socialinę paramą; užtikrinti efektyvų šių nevalstybinių socialinės paramos sistemų funkcionavimą.
5.4.1. Piniginės socialinės paramos reforma
Gerovės valstybių patyrimas plėtojant paramą šeimai rodo, kad didžiausias efektas sprendžiant šeimų gyvenimo problemas yra jų savarankiško funkcionavimo sąlygų kūrimas. Viena iš svarbiausių savarankiško gyvenimo sąlygų yra užimtumo didinimas, lanksčių užimtumo formų plėtojimas, galimybių derinti profesinę veiklą ir šeimynines funkcijas sudarymas. Todėl socialinė parama turi būti organizuojama taip, kad remiamiems asmenims būtų sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad remiami asmenys taptų visiškai arba iš dalies savarankiški. Socialinė parama turi papildyti asmens pajamas tuomet, kai asmens (šeimos) pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas. Dabar galiojanti pašalpų mokėjimo tvarka ne visai atlieka savo funkcijas – socialinė parama neturėtų būti ilgalaikė priemonė kovojant su skurdu ar esant mažoms šeimos pajamoms. Tad dabartinė socialinės paramos sistema nėra efektyvi siekiant pagrindinio paramos tikslo – šeimos socialinės integracijos ir savarankiškumo atkūrimo.
Socialinės paramos sistema turėtų būti tobulinama šiomis kryptimis:
 transformuoti paramos formas, plėtoti socialinę paramą paslaugomis (kuri šiuo metu menkai išplėtota);
 siekti kuo efektyviau panaudoti lėšas (šiuo metu daug šeimų, gaunančių pašalpas, priklausančias nuo pajamų, yra ilgalaikės socialinės paramos gavėjos, to efektyvioje paramos sistemoje neturėtų būti);
 plėsti aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą (dalyvavimas viešuose darbuose ir mokymo programose, kurias baigus padidėtų galimybė rasti darbą);
 suteikti daugiau teisių vietinėms valdžios institucijoms – savivaldybėms ir seniūnijoms – teikiant paramą.
Prašantys socialinės paramos asmenys privalės deklaruoti savo turtą ir pajamas. Teisę gauti valstybės paramą įgys tos šeimos (asmenys), kurių turtas ir pajamos neviršys Vyriausybės nustatyto turto ir pajamų lygio. To dėka socialinę pašalpą bei išlaidų būstui kompensacijas gaus daug didesnis nepasiturinčių žmonių skaičius, o piniginės socialinės paramos skyrimas bus socialiai teisingesnis.
5.4.2. Socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reforma
Nepakankamas socialinės integracijos modelio tobulinimas ir didėjantis neįgaliųjų skaičius iškėlė su invalidumu susijusių pensijų, lengvatų, užimtumo, socialinės paramos sistemų reformų būtinybę. Praeitą dešimtmetį didėję invalidumo rodikliai pasiekė kritinę ribą. Gerokai padaugėjo valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijų gavėjų ir pirmą kartą pripažintų invalidais asmenų. Šiam reiškiniui įtakos turėjo valstybės vykdoma lengvatų politika ir didėjanti bedarbystė. Nereformuota invalidumo nustatymo tvarka stabdo neįgalių asmenų integracijos galimybių plėtimą, jų socialinės apsaugos tobulinimą, efektyvesnį socialinės apsaugos priemonių naudojimą.
Prioritetai šioje srityje turėtų būti nukreipti į sąlygų, kuriomis vykdoma socialiai teisinga ir neįgaliojo orumo nežeminanti socialinė politika, sudarymą, siekimą pašalinti socialinių garantijų skirtumus bei mažinti neįgalių žmonių diskriminaciją. Siekiant veiksmingiau taikyti medicinos, profesinės reabilitacijos priemones bei tobulinti socialinės paramos teikimą parengta ir patvirtinta Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepcija. Šios koncepcijos tikslas – pakeisti invalidumo nustatymo tvarką sudarant prielaidas teisingiau ir efektyviau teikti socialinės apsaugos priemones neįgaliesiems. Teisingiau – kad tas priemones gautų būtent tie neįgalieji, kuriems jos priklauso. Efektyviau – kad jas pritaikius būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos asmeniui normaliai gyventi.
Siekiant neįgaliuosius integruoti ne tik į visuomenę, bet ir į darbo rinką, reikia plėtoti įvairias užimtumo formas: įdarbinimą, darbo terapiją, bendrąjį užimtumą. Planuojama sukurti neįgalių asmenų darbo vietų rėmimo ir išsaugojimo mechanizmą, atsižvelgus į specifinę jų padėtį sudaryti jiems lygias teises ir galimybes dirbti kartu su kitais asmenimis bendrose darbo vietose.
5.4.3. Socialinių paslaugų teikimo reforma
Socialinių paslaugų poreikis vis didėja ir šiuo metu nėra patenkinamas. Socialinių paslaugų sistemą bendruomenėse dar reikia plėtoti. Bet kadangi didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamai rūpinamasi socialinių paslaugų kokybe, iškyla būtinybė ieškoti efektyvesnių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
Atsižvelgus į tai, Socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijos projekte, kuris apibrėžia pagrindinius reformos uždavinius ir įgyvendinimo priemones, numatoma:
 spręsti funkcijų ir finansinės atsakomybės tarp atskirų valdymo lygmenų pasidalijimo klausimus socialinių paslaugų organizavimo srityje;
 sukurti prielaidas savivaldybėms ir apskritims sudaryti socialinių paslaugų teikimo planus, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti paslaugų poreikį, paslaugų gavimo kriterijus ir kurie leistų organizuoti socialinių paslaugų teikimą atsižvelgus į nuo bendruomenės poreikius ir turimas lėšas;
 sukurti asmens socialinių paslaugų poreikio vertinimo sistemą bei įteisinti atsakomybės už socialinių paslaugų poreikio įvertinimą ir priimtus sprendimus dėl vienos ar kitos paslaugos rūšies priskyrimo asmeniui;
 skatinti konkurenciją tarp socialinių paslaugų teikėjų: keisti socialinių paslaugų finansavimo tvarką pereinant prie socialinių paslaugų, o ne globos įstaigų finansavimo ir išlaikyti bendrą principą – paslaugų poreikio įvertinimo ir paslaugų lygio, ribojamo išlaidų, nustatymą; įdiegti socialinių paslaugų pirkimo modelį;
 keisti apmokėjimo už socialines paslaugas tvarką įdiegiant socialinio teisingumo principą – iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų apmokamos socialinės paslaugos tik tiems, kuriems tos socialinės paslaugos yra būtinos ir kurie neturi pakankamai pajamų ir turto, kad susimokėtų už jas;
 sukurti vientisą socialinių paslaugų kokybės vertinimo ir kontrolės sistemą įtraukiant į šį procesą socialinių paslaugų gavėjus;
 skatinti apskritis, savivaldybes ir socialinių paslaugų teikėjus informuoti visuomenę apie teikiamas paslaugas.
Įgyvendinant socialinių paslaugų teikimo reformą 2002–2004 m. (1-asis etapas) numatoma peržiūrėti galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius apskričių ir savivaldybių funkcijas socialinių paslaugų teikimo srityje; parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo projektą; parengti minimalius reikalavimus įvairių tipų socialinių paslaugų įstaigoms ir laikinąją socialinių paslaugų įstaigų licencijavimo tvarką; parengti asmens socialinių paslaugų poreikio įvertinimo metodiką; parengti socialinių paslaugų krepšelių sudarymo ir įkainojimo metodiką bei peržiūrėti galiojančius teisės aktus, papildyti bei parengti projektus teisės aktų, keičiančių socialinių paslaugų finansavimo ir apmokėjimo už jas tvarką; parengti socialinių paslaugų teikimo planavimo apskritims ir savivaldybėms rekomendacijas; parengti socialinių paslaugų standartus. Baigus 1-ąjį etapą, 2002–2004 m. įvykdytos priemonės bus peržiūrimos ir jų pagrindu 2005–2010 m. (2-asis etapas) rengiamos tolesnės, reformos įgyvendinimą užtikrinančios priemonės.
5.4.4. Prevencinių ir reabilitacinių socialinių paslaugų socialinės atskirties grupėms teikimas
Atsižvelgus į visus valstybės vidaus ir tarptautinius įsipareigojimus, vienu iš svarbesnių uždavinių tampa Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo užtikrinimas. Tad reikia kuo greičiau parengti ir patvirtinti Skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo programą, kurioje būtų numatyti tikslai bei uždaviniai, konkrečios šių tikslų bei uždavinių įgyvendinimo priemonės, finansiniai ištekliai ir atsakingos institucijos.
Skurdo mažinimo įgyvendinimo programoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Skurdo mažinimo strategijoje tarp labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių yra išskiriami vaikai, bedarbiai ir jų šeimos, smulkūs žemdirbiai, senatvės ir invalidumo pensininkai, nepakankamas pajamas gaunantys asmenys ir vadinamieji „paribio“ žmonės.
Rengiant programą ir ją įgyvendinant reikia sujungti valstybės institucijų ir savivaldybių, socialinių partnerių, labdaros bei kitų nevyriausybinių organizacijų ir piliečių bendras pastangas ir veiklą. Į šią veiklą reikia įtraukti žiniasklaidą, kuri galėtų ne tik informuoti visuomenę apie susidariusią padėtį, bet ir pakviesti ją į pagalbos vargstantiesiems akcijas, skatinti paramos skurstantiesiems teikimą, skleisti tokios paramos ir pačių skurstančiųjų pagalbos sau patirtį.
5.4.5. Savivaldybių socialinio būsto fondo plėtojimas
Minimalių garantijų būsto sektoriuje suteikimas Lietuvoje yra įgyvendinamas tiesioginėmis paramos priemonėmis dviem būdais:
 parama teikiama išnuomojant lengvatinėmis sąlygomis savivaldybėms priklausantį būstą;
 mažas pajamas turintiems būsto savininkams ar savivaldybės būsto nuomininkams yra teikiama kompensacija apmokėti daliai būsto eksploatavimo išlaidų.
Abu paramos būdai turėtų būti tobulinami ateityje šeimų rėmimą derinant su jų pajamomis, o būsto nuoma turėtų būti laikomas vienas iš apsirūpinimo gyvenamuoju plotu būdų.
Paramos subjektų parinkimas teikiant minimalias garantijas. Teikiant minimalias garantijas apsirūpinant būstu paramos subjektai turėtų būti nepasiturintys namų ūkiai, kurių gaunamų pajamų neužtenka apsirūpinti būstu rinkos sąlygomis. Pagrindiniu atrankos kriterijumi suteikiant paramą turėtų būti namų ūkio pajamos. Apibrėžiant tokius subjektus turėtų būti vadovaujamasi valstybės reguliuojamais arba statistiškai fiksuojamais gyvenimo lygio rodikliais: minimaliu gyvenimo lygiu (MGL), minimaliu darbo užmokesčiu, vidutinėmis ir pagal decilius nustatytomis namų ūkio nariui per mėnesį tenkančiomis pajamomis, vidutinėmis ir pagal decilius nustatytomis namų ūkių išlaidomis būstui ir šių išlaidų palyginimu su visomis būtinomis išlaidomis.
Paramos apsirūpinant būstu principai. Remiantis teorinėmis gyventojų apsirūpinimo būstu valstybinio reguliavimo prielaidomis ir Lietuvos bei kitų šalių gyventojų aprūpinimo būstu problemų sprendimo patirtimi, siūloma, kad paramos sistema būtų konstruojama laikantis šių principų:
I principas. Paramos sistemos tikslai turi spręsti apsirūpinimo būstu gerinimo problemą šiuose lygmenyse: individo, socialinių grupių, visos valstybės.
II principas. Kiekvieno iš tikslų įgyvendinimui turi būti pasirinkti paramos subjektai ir objektai aiškiai apibrėžiant jų ribas, patikrinant šių paramos sistemos parametrų tarpusavio suderinamumą.
III principas. Paramos sistemos parametrai (tikslas, subjektas ir objektas) ir jų dydis turi būti suderinti su valstybės finansinėmis galimybėmis.
IV principas. Paramos sistemos parametrai turi būti pastovūs tam tikrą valstybės aiškiai apibrėžtą ir viešai deklaruotą laikotarpį.
Remiantis I principu nustatoma paramos sistemos struktūra, nes paramos sistema, atsižvelgiant į šalies socialinę ekonominę situaciją, gali apimti keletą tikslų. Šis principas įpareigoja, nustatant paramos sistemos tikslus, užtikrinti jų tarpusavio ryšį.
Remiantis II principu valstybės paramos sistemos parametrai konstruojami subjektyvaus–subjektinio–objektinio metodo pagrindu, svarbiausiems sistemos tikslams kiekviename lygmenyje parenkama remiamų subjektų grupės ir paramos objektai.
Remiantis III principu nustatoma sistemos parametrų ir paramai galimų skirti išteklių tarpusavio priklausomybė. Trūkstant lėšų užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui, taikomas parametrų derinimo su turimais ištekliais mechanizmas.
Remiantis IV principu valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu tikslai, paramos subjektas ir objektas turi būti įtvirtinami kaip politinę valdžią turinčios jėgos vertybinių nuostatų atspindys, todėl paramos programos turėtų būti sudaromos tam pačiam laikotarpiui, kuriam renkama valstybės valdžia.
Įvertinus Lietuvos būsto sektoriaus funkcionavimo problemas, įvairių socialinių grupių būsto poreikio patenkinimo lygį, apsirūpinimo būstu tendencijas Lietuvoje ir užsienio šalyse bei atsižvelgus į valstybės paramos sistemų rinkos ekonomikos šalyse evoliucijos dėsningumus, tikslinga valstybės paramos gyventojams apsirūpinant būstu sistemą Lietuvoje projektuoti trijų tarpusavyje susijusių tikslų, sudarančių hierarchinę sistemą, principu:
 garantuoti minimalių būsto poreikių patenkinimą;
 išplėsti mokų poreikį būsto rinkoje;
 skatinti privačias investicijas į būsto sektorių ir susieti jas su bendru ekonomikos aktyvumu paremiant inovacinius ir renovacinius procesus.
5.4.6. Geresnis nevyriausybinių organizacijų išteklių ir gebėjimų socialinės paramos tobulinimui panaudojimas
Patirtis rodo, kad geriausiai bedarbių ar kitų skurstančių šeimų užimtumo problemų sprendimu gali rūpintis vietinės bendruomenės (savivaldybės, seniūnijos), arčiausiai kurių tokios šeimos gyvena. Bendruomenėse, pasitelkus darbo biržas, gali būti organizuojami viešieji darbai arba kita veikla. Į juos turėtų būti įtraukiami skurdžiai gyvenančių šeimų nariai. Bet kokioje veikloje turi būti laipsniškai didinamas pasyvių asmenų aktyvumas, kad jie labiau norėtų įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, o kartu ir į darbą. Didelę paramą tokioje veikloje galėtų suteikti bažnyčių bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Svarbu, kad tokių šeimų „gelbėjimo“ darbų organizavimas nebūtų vien tik aukščiausių valdžios institucijų atsakomybė, bet tuo turėtų rūpintis ir vietos gyventojai, tarp kurių gyvena tos šeimos.

6. Administracinių gebėjimų stiprinimas

Socialinės apsaugos specialistų rengimas ir perkvalifikavimas laikytinas svarbiu sėkmingai sektoriaus plėtotei uždaviniu. Pagrindinės kryptys, kuriomis turėtų būti rengiami specialistai, yra šios:
 teisininkų – darbo ir socialinės teisės specialistų rengimas ir perkvalifikavimas;
 ekonomistų bei finansininkų, specializuotų socialinės apsaugos ekonomikos, socialinio draudimo problemoms, rengimas;
 socialinių darbuotojų, vykdančių socialinių paslaugų bei visos socialinės paramos teikimo darbą, rengimas ir perkvalifikavimas.
Šioms profesijoms reikia rengti ir ateinantį į darbo rinką jaunimą, ir mokyti jau dirbančius specialistus bei tobulinti jų kvalifikaciją..

Rizika.Rizikos rūšys

 

Anotacija

Rizikos – nesėkmės tikimybės ,galimų praradimų pavojus – valdymas dėl savo svarbos tapo atskira bankų veiklos sritis
Žodis „ rizika“ dažniausiai turi neigiamą reikšmę, ši sąvoka reiškia galimą pavojų, žalą ir nuostolius. Rizika suprantama kaip galimybė patirti nuostolių, prarasti pajamas arba tai, kad siekiant numatyto tikslo prireiks papildomų išteklių.
Šiame darbe apžvelgiama labai aktuali Lietuvos bankams tema – kredito (kreditinė) rizika. Darbe yra aprašyta kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymai kaip šią riziką sumažinti.
Pirmoje darbo dalyje Jūs sužinosite kas yra rizika, susipažinsite su rizikos rūšimis. Taip pat sužinosite kaip įvertinti kredito riziką ir pagal ką bei kaip kredito riziką įvertina NORD/LB Lietuva kredito specialistai.
Antroje dalyje yra išdėstyti pasiūlymai kaip mažinti kreditinę riziką, taip pat pateikti alternatyvūs kreditavimo būdai.
Darbo pabaigoje išdėstomos išvados ir darbo priedai bei literatūros šaltiniai, kuriais naudotasi rašant darbą.

Įvadas

Temos aktualumas. Rizika yra labai nepageidaujama, tačiau banko veikloje ji yra neišvengiama. Tikriausiai nėra ne vieno banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Blogos paskolos ir nuostoliai dėl jų šiaip sau iš niekur nieko neatsiranda, tai priklauso nuo daugelio dalykų, tokių kaip skolininko galimybės apmokėti skolą, banko aplaidumo ir pan. Todėl kiekvienas iš bankų ieško įvairiausių būdų kaip apsidrausti nuo nepageidaujamų įvykių, kurie bankui atneša nuostolius. Šie nepageidaujami įvykiai bei galimas nuostolis dar yra kitaip vadinami rizika, o jeigu tie nuostoliai yra negrąžintos paskolos, tai – kreditine rizika. Deja, rizika kaip ir su visomis verslo formomis, taip ir su banko veikla yra glaudžiai susijusi ir jos visiškai panaikinti neįmanoma, tačiau ji turi ir teigiamą pusę – rizika skatina veiklą.
Tai, kad rizikos panaikinti neįmanoma dar nereiškia, kad su ja negalima “kovoti”. Verslo žmonės nuo seno stengėsi riziką minimizuoti ir numatyti galimus savo veiklos posūkius. Aišku, visko numatyti neįmanoma, bet stengiamasi bent jau nekartoti senų klaidų. Būsimų įvykių numatymą galima dar kitaip pavadinti rizikos įvertinimu. Gerai įvertinus galimą riziką, galima ją minimizuoti, bent jau tiek kiek leidžia savo jėgos.

Darbo objektas: NORD/LB Lietuva kredito rizika.

Darbo tikslas: Aprašyti kas yra rizika, jos rūšys, taip pat kaip kreditinę riziką įvertina NORD/LB Lietuva bankas ir pateikti pasiūlymus kaip šią riziką sumažinti.

Darbo uždaviniai:
1. Išnagrinėti kas yra rizika, susipažinti su rizikos rūšimis.
2. Atlikti esamos kredito rizikos NORD/LB Lietuva padėties analizę.
3. Išreikšti svarbiausius pasiūlymus ir pateikti alternatyvius kredito būdus.

Literatūra:
Darbe rėmiausi įvairia moksline-metodine literatūra bei internetu.

RIZIKA . RIZIKOS RŪŠYS

1. 1. Rizika

Rizika yra nuolatinė bet kokios žmogaus veiklos dalis. Galima iš anksto nuspręsti ką ir kaip darysi, bet visiškai išvengti rizikos neįmanoma. Rizika be kita ko skatina ūkinę ir finansinę veiklą.
Ir užsienio ir lietuviškuose šaltiniuose rizika apibūdinama įvairiai:
rizika – tai pavojus, nuostolių bei netekimų galimybė;
rizika – tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis ar pelno srautu;
rizika – nepageidaujamo įvykio, nepasisekimo tikimybė, galimybė.
Websterio žodyne – rizika traktuojama kaip pavojus, nuostolio galimybė. Iš visų apibūdinimų galima suprasti, kad rizika nėra malonus dalykas ir trumpiausiai galima apibūdinti taip: rizika – tai galimybė įvykti nepageidaujamam įvykiui.
Žmogus negali tiksliai numatyti būsimų įvykių. Daugiau dėmesio skiriama tiems tikimiems įvykiams, su kuriais dažniau susiduriama, o likusiais domimasi mažiau. Dalis vadybininkų apie riziką yra susidarę klaidingą nuomonę ir jie samprotauja kad:
• jie gali visiškai išvengti rizikos;
• blogi rizikingų situacijų rezultatai yra blogų sprendimų pasekmė;
• kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo esamos situacijos linkęs arba rizikuoti, arba išvengti rizikos.
Visa tai yra klaidingi samprotavimai ir tai galima nuspręsti vien pagal vadybininko veiklai būdingų trijų momentų:
• ribotų valdymo galimybių;
• informacijos trūkumo;
• laiko stokos.
Taip pat ūkinių bei finansinių situacijų negalima visiškai kontroliuoti, nes jos priklauso nuo daugelio veiksnių:
1. Stichinės nelaimės (potvyniai, žemės drebėjimas, audra ir pan.);
2. Aplinkos ir politikos poveikis (karas, pilietiniai neramumai, įstatymų ir taisyklių pasikeitimas ir pan.);
3. Ekonominė ir finansinė aplinka (infliacija, veiklos produkto paklausa, valiutų kursų svyravimai, finansinių įsipareigojimų nevykdymas, tiekėjų ir klientų bei konkurentų galimybės ir kt.);
4. Veiklos strategija (nepakankamai aiškūs ir detalūs projektai, klaidos juose ir t.t.);
5. Organizaciniai veiksniai (darbuotojų kompetencija ir produktyvumas, darbo ginčai ir streikai, nekokybiškas darbas, traumos, vagystės ir pan.).
Šios ir kitos situacijos niekada nepasikartoja tiksliai. Todėl ir negalima jų įvertinti tiksliai.

1.2. Rizikos rūšys

Riziką galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. grynoji rizika, kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą;
2. spekuliatyvi rizika – tikimybė gauti tiek teigiamą tiek neigiamą rezultatą.
Veiklos operacijų požiūriu, rizika gali būti skirstoma šitaip:
• gamybinė rizika – pavojus kompanijai, firmai neįvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartis;
• investicinė rizika – pavojus nuvertėti investiciniam finansiniam portfeliui, sudarytam iš nuosavų ir įsigytų vertybinių popierių;
• rinkos rizika – nepalanki rinkos procentinių normų bei santykių svyravimo nacionaline ir užsienio valiuta galimybė;
• finansinė rizika – pavojus nevykdyti finansinių įsipareigojimų.
Kiti išskiria verslo, finansinę ir bendrąją rizika. Verslo rizika – firmos nesugebėjimas padengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų. Finansinė – nesugebėjimas padengti finansinių kaštų. Bendroji rizika – tai verslo ir finansinė rizikos kartu sudėjus.
Rizika yra labai plati sąvoka. Siekdami sumažinti praradimus ir nesėkmes, atsakingi veiklos dalyviai turėtų anksto įvertinti galimas neigiamas pasekmes, analizuoti tikėtinus rizikos veiksnius ir numatyti priemones nesėkmėms išvengti. Šiaip yra nepatartina pradėti veiklą neįvertinus rizikos. Reikia analizuoti keliais alternatyvas, įvertinti jų pavojus ir pasirinkus projektą iš anksto numatyti kaip apsisaugoti nuo būsimų finansinių nuostolių. Rizikos įvertinimui naudojami ekspertiniai rizikos vertinimo būdai, tikimybių teorija ir kt. Patogiausia bendrąją riziką įvertinti pagal 1-priedą.
Taip pat reikėtų laikytis amerikiečių eksperto B.Berlimerio principų:
• rizikos nuostoliai nepriklauso vienas nuo kito;
• vienos krypties “rizikos portfelio” nuostoliai nebūtinai didina kitų rizikos nuostolių tikimybę;
• maksimalūs galimi nuostoliai neturi viršyti veiklos dalyvio finansinių galimybių.
Žiūrint į rizikos lygį, skiriamos tokios rizikos sritys:
• sritis be rizikos. Nuostoliai šioje srityje lygūs nuliui;
• leistinos rizikos sritis. Čia firma patiria nuostolių, bet jie yra tokio lygio, kuriam esant gaunamas laukiamas pelnas ir veikla finansiniu požiūriu yra tikslinga;
• kritinės rizikos sritis. Šiuo atveju nuostoliai gali viršyti laukiamą pelną ir pajamos nepadengti kaštų;
• katastrofiška rizikos sritis, kuriai esant nuostoliai prilygsta firmos turto dydžiui arba ir viršija jį. Į šią rizikos sritį pakliuvusios firmos dažniausiai bankrutuoja, jos uždaromos.

1.3. Rizika ir pelno norma

Rizika yra susijusi su pelno norma. Ji gali būti išreikšta matematiškai kaip nuostolių atsiradimo fakto tikimybė ir gali būti apskaičiuota pakankamu tikslumu. Kad nustatyti kiekybiškai finansinės rizikos dalį, reikia žinoti tam tikrų atskirų veiksmų pasekmes ir jų tikimybę. Taikant tikimybių teorijos metodus, matematinė laukiamoji fakto reikšmė dauginama iš jo pasirodymo tikimybės
Subjektyvus metodas remiasi subjektyviais kriterijais ir nuomonėmis. Tai yra ekspertų vertinimas, finansų konsultanto nuomonė, asmens praktinė patirtis ir pan. Tokiu atveju skirtingos įmonės ar asmenys skirtingai finansiniai situacijai gali suteikti skirtingas reikšmes ir pasirinkimas gali būti visiškai priešingas.
Rizikos laipsniui įvertinti taikomi du pagrindiniai kriterijai: vidutinė laukiama reikšmė (VLR) ir galimo rezultato svyravimai. VLR yra visų galimų rezultatų vidutinė reikšmė, kai kiekvieno rezultato tikimybė yra jo pasikartojimo dažnumas. VLR parodo vidutinį rezultatą, kurio tikimasi sulaukti. Tai yra tik apibendrinta kiekybinė charakteristika ir pagal ją negalima priimti alternatyvaus sprendimo.
Tam, kad priimti sprendimą reikia nustatyti galimo rezultato svyravimo ribas (teigiamą ar neigiamą nukrypimą). Tam tikslui skaičiuojama dispersija (2) ir vidutinis kvadratinis nukrypimas ():
2=((x-¬¬¬¬x)2*n)/n
x – kiekvieno stebėjimo atvejo laukiama reikšmė.
X – vidutinė laukiama reikšmė.
n – stebėjimų skaičius (dažnumas).
=sqr(((X-X)2*n)/n)
Gilesnei analizei taikomas variacijos koeficientas, kuris išreiškiamas procentais (v=*sqrX*100).šis koeficientas yra santykinis dydis, ir jo didumui neturi įtakos tiriamo rodiklio absoliučios reikšmės. Taikant variacijos koeficientą, galima palyginti skirtingais matavimo vienetais išreikštų požymių svyravimus. Variacijos koeficiento dydžių kokybinis įvertinimas yra toks: iki 10% silpnas svyravimas; nuo 10% iki 25% – vidutinis lygis; virš 25% aukštas lygis.

1.4. Finansinė rizika

Šiame darbe bus šnekama apie finansinę riziką, o konkrečiau apie vieną jos rūšį – kreditavimo riziką. Bet, kadangi visos finansinės rizikos rūšys yra tarpusavyje susiję, tai apžvelgsime ir kitas jos rūšis.
Finansinė rizika yra priskiriama prie spekuliatyviosios rizikos grupės, nes galimas dažno sprendimo rezultatas yra pajamos arba nuostoliai.
Savo ruožtu finansinė rizika yra suskirstyta į keturias pagrindines rūšis:
1. Kreditinė rizika – pavojus neatgauti pagrindinių sumų ir procentinių pinigų;
2. Procentinė rizika – (patiria bankai ir kitos kreditinės įmonės) kai pritraukiamų lėšų procentinės normos yra didesnės už kreditų procentines normas;
3. Valiutinė rizika – pavojus netekti valiutos, keičiantis vienos valiutos kursui kitos atžvilgiu, taip pat patirti nuostolius nacionaline valiuta, atliekant užsienio prekybos, kreditines ir kitas operacijas.
4. Prarastos finansinės naudos rizika. Tai netiesioginiai finansiniai nuostoliai (pvz.: negautas papildomas pelnas) dėl laiku neįvykdytų tinkamų sprendimų. Pavyzdžiui, nepasirūpinta savalaikiu draudimu ir pan.
Dar viena svarbi bankui yra likvidumo rizika, kuri atsiranda tuomet, kai bankas negali padengti savo įsipareigojimų turimais aktyvais.

1.5. Kas yra kreditas

Kreditas – tai laikinai laisvų lėšų akumuliavimo ir paskirstymo forma, kuri paremta grąžintinumo, mokėjimo ir teminuotumo sąlygomis. Grąžintinumas – tai iš anksto numatytas pinigų grąžinimas, mokėjimas – kredito suteikimas už palūkanas, o teminuotumas – kokias terminais mokamos palūkanos bei paskola.
Paskolos yra skirstomos pagal trukmę:
• ilgalaikės;
• vidutinės trukmės;
• trumpalaikės.
Trumpalaikės paskolos yra suteikiamos iki 1 metų. Gali būti net vienai dienai arba vienam sandoriui finansuoti. Pagrindinis principas yra tas, kad paskola naudojama trumpalaikiam turtui įsigyti arba einamiesiems mokėjimams vykdyti.
Vidutinės trukmės paskolos – nuo 1 iki 3metų. Ilgalaikės virš 3 metų. Jos teikiamos įvairių inovacinių projektų finansavimui, statyboms, nekilnojamam turtui įsigyti ir pan.

1.6. Kreditinė rizika

Su paskolų teikimu susijusi didžiausia bankų rizikos dalis. Bankai prisiima tam tikrą dali šios rizikos ir nėra tokio banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Tačiau šie nuostoliai gali būti sumažinami iki minimumo jeigu sugebama tinkamai įvertinti kredito riziką ir profesionaliai organizuoti bei valdyti banko kreditavimo funkciją.
Kredito rizika – tai rizika, kad finansinis kontraktas nebus vykdomas pagal pradinės sutarties sąlygas. Tai rizika, kad bankas gali patirti finansinių nuostolių dėl skolininko art kitos šalies negalėjimo ar nenoro padengti paskolą ar įvykdyti įsipareigojimus. Rizika turi būti įvertinta tiek paskolos išdavimo, tiek paskolos administravimo metu, siekiant išvengti nuostolių.
Paskolą gali gauti visi ūkio subjektai, užsienio įmonės bei fiziniai asmenys. Prieš suteikiant paskolą yra įvertinama kiekvieno kliento rizika. Kiekvienas klientas, norintis gauti paskolą, pateikia bankui tam tikrus dokumentus. Iš pradžių pateikiamas prašymas išduoti paskolą. Tolesnėje eigoje verslo planas. Jei paskola trumpalaikė, tai užtenka ketinimų protokolų, kontraktų, sąskaitų, kuriuos reikia apmokėti.
Verslo plane turi atsispindėti paskolos panaudojimo tikslas ir sugrąžinimo gebėjimas.
Po to yra reikalaujama pateikti paskutinių ataskaitinių laikotarpių ataskaitas, pagal kurias galima būtų nuspręsti esamą įmonės padėtį. Be to yra reikalaujamas užstatas, kuris įkeičiamas bankui kaip garantas. Užstatas yra įvertinamas turto vertintojų. Juo gali būti nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai, indėliai kitas ilgalaikis turtas. Įkeistas turtas būtinai turi būti apdraustas rinkos kaina skolinio įsipareigojimo įvykdymo laikotarpiui.
Nekilnojamasis turtas turi būti užregistruojamas hipotekoje. Su įkeičiamu turtu egzistuoja rizika, kad jo vertė gali sumažėti, nes yra neaišku, kokia jo vertė bus po 10 ar daugiau metų.
Bankas taip pat žiūri ir į įmonės veiklą:
• kas yra įmonės akcininkai;
• ar įmonė turi paskolų kituose bankuose ir pan.
Visa tai sužinoti palengvina Lietuvos banke įkurto paskolų rizikos duomenų bazė. Bankai paduoda užklausimus į duomenų bazę apie klientą ir gauna norimą informaciją.
Kas tai yra duomenų bazė?
Duomenų bazėje yra centralizuotai surinkta informacija apie visas įmones kada nors ėmusias paskolas iš Lietuvos bankų. Ten yra sudarytos prielaidos paskolų gavėjo finansinei būklei įvertinti ir tai sudaro sąlygas išduoti paskolas su minimalia rizika. Duomenų bazei duomenis teikia visi Lietuvos bankai.
Bankas taip pat analizuoja rinką, kurioje įmonė veikia, kad galėtų numatyti riziką ateityje. Žiūrima į konkurencines galimybes kitų klientų atžvilgiu, kokia situacija yra toje rinkoje, ar įmanomas naujų technologijų įdiegimas, kas įmonės tiekėjai, infrastruktūra, įmonės valdymas. Išsiaiškinamos įmonės stipriosios ir silpnosios pusės.
Trumpalaikėms paskoloms visa tai išnagrinėjama per 1 – 2 savaites, ilgalaikėms – iki 1 mėnesio.
Išdavus paskolą labai svarbu jos priežiūra, kontroliavimas, administravimas. Egzistuoja įvairūs paskolų įvertinimų principai, pagal kuriuos skaičiuojami atidėjimai.
Paskolos yra suskirstomos į penkias grupes (procentus pasirenka patys bankai, čia pateikiami standartiniai):
1. standartinė 0;
2. galimos rizikos 0 – 20;
3. padidintos rizikos 20 – 40;
4. abejotina > 40;
5. nuostolinga 100.
Kiekvienai grupei bankai turi patvirtinę specialiuosius atidėjimus.
Rizikos nustatymo kriterijai:
1. Paskolos ar jos dalies grąžinimo ir palūkanų terminų laikymasis.
2. Paskolos pertvarkymo ir refinansavimo faktai.
3. Skolininko ūkinės ir finansinės veiklos būklė.
4. Ilgalaikės paskolos gavėjo investicinio projekto faktinis vykdymas.
Paskolai užtikrinti įkeistas turtas yra papildomi paskolos atgavimo šaltiniai, kurie nėra tiesiogiai susiję su paskolos grąžinimu.
1. Paskolų terminai:
jeigu terminai praleisti mažiau nei 7 dienos, tai priskiriama standartinei grupei.
Jeigu 7 – 30 dienų – II grupė;
jeigu 31 – 90 dienų – III grupė;
jeigu 91 – 180 dienų – IV grupė;
jeigu daugiau už 180 dienų – V grupė.
2. paskolų pertvarkymas – tai paskolos sutarties sąlygų pakeitimas. Tai gali būti:
1) paskolos ar palūkanų terminų pratesimai ar pakeitimai;
2) palūkanų normų pakeitimas;
3) sukauptų palūkanų kapitalizavimas, kai sukauptų palūkanų suma didinama paskolos suma.
Paskolos refinansavimas – tai vienos ar kelių anksčiau išduotų paskolų padengimas naujai išduota paskola arba naujos paskolos sutarties sudarymas nutraukus anksčiau galiojančias paskolas bankuose.
3. skolininko būklė turi būti įvertinta į objektyvius ir subjektyvius kriterijus, t.y. analizė turi būti ir kiekybinė, ir kokybinė.
Objektyvus kriterijus – finansinių rodiklių analizė. Kiekvienas bankas susikuria tokių rodiklių skaičiavimo bei analizės procedūras.
Vertinant fizinių asmenų finansinę būklę atsižvelgiama į darbo užmokesčio dydį bei stabilumą, darbovietės finansinę būklę, papildomas pajamas (dividendus, turto pardavimus ar pan.). Objektyvus kriterijus tai informacija apie ankstesnį skolininko finansinių įsipareigojimų laikimasį, apie turto areštą ir t.t.
Subjektyvūs kriterijai – tai įmonės vadovo patirtis ir kvalifikacija, prekių ir paslaugų paklausa rinkoje, konkurencinė aplinka, bendra ekonominė padėtis konkrečioje ūkio šakoje, jos didelė priklausomybė nuo keleto pirkėjų ar pardavėjų, įvairios teikiamos lengvatos.
Lietuvos bankas reikalauja, kad kiekvienas bankas turėtų vertinimo procedūras. Bankai turi atsižvelgti į šiuos kriterijus:
1. Veiklos srities perspektyva, vadovo kvalifikacija, konkurencinė produkcija, vadovavimo profesionalumas.
2. Veiklos (verslo) plano įvertinimas. Bankas turi sekti ar planas yra vykdomas.
3. Įvairių finansinių ataskaitų analizės, likvidumo, mokumo būklės, pinigų srautų bei įsipareigojimų įvertinimas.
4. Pelningumo (rentabilumo) įvertinimas.
5. Nuosavybės įvertimas.
Bankai papildomai gali nustatyti ir kitus rodiklius. Būtina atlikti visų kriterijų analizę, nes vienas kriterijus negali nuspręsti visų rezultatų. Kiekvienas kriterijus yra įvertinamas 5 balų sistemoje (1 – geriausias, 5 – blogiausias). Pagal tai suskirstoma į penkias paskolų grupes specialiųjų atidėjimų pagal patvirtintą normą skaičiavimui.
Specialiųjų atidėjimų poreikių skaičiavimas: iš paskolos likučio atimamos paskolos užtikrinimo priemonės vertė ar dalis vertės, o gautas skirtumas dauginamas iš atitinkamos grupės nustatytos normos. Gautas rezultatas – tai specialiųjų atidėjimų poreikis. Iš paskolos likučio atimama iki 100 proc. garantijos, jeigu už skolininką laiduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar centrinis bankas. Iki 100 proc. jei įkeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai; jei yra vyriausybės indėlis už paskolą, iki 80 proc. – jei laiduoja Lietuvos Respublikos centrinės valdymo įstaigos; iki 100 proc. įkeistos deponuotos lėšos laikomos tame pačiame banke, jei deponuotų lėšų savininkui neiškelta bankroto byla. Iki 50 proc. atimama jei paskola apdrausta draudimo įmonėje, taip pat iki 50 proc. įkeisto turto vertės, jei įkeistas turtas yra gyvenamasis butas ar namas priklausantis skolininkui ir yra apdraustas draudimo įmonėje, o paskola išduota ne daugiau 70 proc. įkeisto turto, įvertinto turto vertintojo, turinčio sertifikatą. Iki 70 proc. įkeisto turto vertės, jei įkeistas gamybinės paskirties turtas. Iki 30 proc. įkeistos transporto priemonės.

1.7. Rizikos, kurios įtakoja kredito riziką
1.7.1 Valiutinė rizika
Užsienio valiutos (valiutinė) rizika – tai pavojus patirti valiutinius nuostolius, kurie gali susidaryti dėl užsienio valiutos kursų pasikeitimų nacionalinės valiutos atžvilgiu. Bankai įvertina valiutinę riziką kiekvieną dieną ir siekia, kad kiekvienos dienos pabaigoje nebūtų viršytas užsienio valiutos normatyvas.
Užsienio valiutos normatyvas tai, kai maksimali vienos užsienio valiutos pozicija negali būti didesnė kaip 20 proc. banko kapitalo:
VR=(VVP/BK)*100%<= 20%.
Bendras užsienio valiutos normatyvas – tai, kai maksimali bendra atvira užsienio valiutų pozicija negali būti didesnė kaip 30 proc. banko kapitalo:
BR=(BAVP/BK)*100%<=30%.
Su kredito rizika yra susijusi tuo, kad jei bankas išduoda paskolą užsienio valiuta vienu kursu, o paskolos gražinimo metu valiutos kursas yra kitoks, tai galimi nuostoliai nacionalinės valiutos atžvilgiu.
Užsienio valiutos (valiutinės) rizikos mažinimo būdai:
1. Pasirenkant nacionalinę valiutą kaip atsiskaitymo valiutą.
2. Apsidraudžiant sutartyje.
3. Apsidraudžiant išvestiniais finansiniais instrumentais (forvardais , fiureriais ir opcionais).
4. Banko aktyvų ir pasyvų subalansavimas, t.y. nulinio balanso taktika.
1.7.2. Likvidumo rizika
Likvidumas – tai bankų negebėjimas bet kuriuo metu įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Likvidumas turi būti ne mažesnis kaip 30 proc. (pagal Lietuvos Įstatymus). Tačiau nereikia jo ir užkelti, nes aukštas likvidumas turi neigiamos įtakos pelningumui.
Likvidžios lėšos – tai grynieji pinigai, lėšos centriniame banke ir kiti aktyvai, kurios bet kurio metu galima paversti grynaisiais pinigais.
Likvidumo rodiklis  (Likvidus turtas / Einamieji įsipareigojimai)*100% >30%.
Likvidumo rizikos valdymas:
1. Aktyvus valdymas – likvidžių lėšų pritraukimas, naudojamas mažuose bankuose. Investuojama į trumpalaikius vertybinius popierius, išduodamos trumpalaikės paskolos, t.y. naudojamasi aktyvų terminais.
2. Įsipareigojimų valdymas – tai vykdo solidūs bankai, kurie laisvai gali pritraukti pinigus. Reikia išsiaiškinti, koks lėšų šaltinis yra stabiliausias, kokie šaltiniai dings atsiradus problemoms.
Likvidumui palaikyti bankams gali būti išduodamos paskolos iš Lietuvos banko.
1.7.3. Palūkanų normos rizika
Palūkanų normos rizika atsiranda dėl nenumatytų nepalankių palūkanų normų ir maržos pasikeitimų tuo atveju, kai nesutampa pritrauktų ir išduotų lėšų terminai arba kai aktyvų ir pasyvų operacijų normos nustatomos skirtingais būdais (fiksuotos vietoje kintamų ir atvirkščiai).
Pagrindiniai palūkanų normos rizikos įvertinimo metodai:
1. Terminuotų skirtumų metodas (GAP). Visi aktyvai ir įsipareigojimai suskirstomi pagal jautrumą palūkanų normoms. Jautrūs išskirstomi pagal terminus, ir pagal jų palūkanų normas, tada aktyvas padauginamas iš palūkanų normos, įsipareigojimas iš palūkanų normos, o gautas skirtumas tarp jų yra banko pelnas. Jeigu aktyvai viršys įsipareigojimus, tai pajamos padidės.
2. Trukmės (Duration) metodas. Naudojama Macaulay trukmės formulė (nuo 1970 metų):
D=(nt=1(CFt(t)/(1+i)t))/(nt=1(CFt(t)/(1+i)t)).
Čia formule skaičiuojama per kiek atsiperka įdėtos lėšos. Šioje formulėje:
D – metų svertinis vidurkis, kai bus visiškai padengta turto kaina;
CFt – pinigų srauto vertė – kupono palūkanų ar pagrindinės sumos mokėjimas t laikotarpiu;
t – laikotarpiai, kai mokama pagrindinė suma arba kupono palūkanos;
n – laikotarpių iki termino pabaigos skaičius;
i – įplaukos arba rinkos palūkanų norma.
Skaitiklis – kiekvieno pinigų srauto padauginto iš iki to srauto praėjusių laikotarpių skaičiaus dabartinė vertė.
Vardiklis – obligacijos kaina.
Palūkanų normos rizikos valdymo metodai:
1. Paskolų sutartyse numatoma periodiškai peržiūrėti palūkanų normos procentą.
2. Pagal grąžinimo terminus suderinami aktyvai ir įsipareigojimai.
3. Apsidraudimas išvestiniais finansiniais instrumentais (ateities sandoriai, opcionai).
Su kreditine rizika yra susiję tuo, kad visas pelnas kreditavimo sistemoje gaunamas iš palūkanų normos procento ir, jei palūkanų normos nėra tinkamai suderintos, tai ir jokio pelno galima nesitikėti.

1.8. Rizikos mažinimo būdai

Čia išvardinti rizikos mažinimo būdai yra tinkami tiek verslo, tiek finansinei rizikai, bei jų rūšimis, tik kiekvienai taikomi šiek tiek skirtingai.
Yra šeši pagrindiniai rizikos mažinimo būdai:
1. Rizikos paskirstymas tarp veiklos dalyvių. Dažniausiai tarpininkams perduodamos netiesioginės veiklos funkcijos, dėl kurių vykdymo jie prisiima riziką. Pavyzdžiui, gali būti prekybos tarpininkams perduodamos tiekimo funkcijos.
2. Draudimas. Firmai sudarius sutartį su draudimo kompanija, pastarajai perduodama ir dalis rizikos dėl galimų nuostolių, pavojų, netekimų. Taip pat ir įkeisto turto draudimas.
3. Firmose sudaromi piniginiai rezerviniai fondai, iš kurių padengiami nedideli nuostoliai.
4. Papildomos informacijos gavimas apie veiklos rezultatus ir sprendimų pasirinkimą.
5. Diversifikacija. Kai firma užsiima ne vien tik vienos pakraipos veikla ir jeigu viena veikla laikinai tampa nuostolinga , tai nuostoliai gali būti padengti kitos veiklos sąskaita.
6. Limitavimas. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į ūkininkaujančio subjekto potencialą yra nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos kritinės ribos.
Taip pat norint sumažinti riziką reikėtų laikytis šių principų:
1. Nereikia rizikuoti dideliais pinigais dėl santykinai nedidelio jų kiekio.
2. Numatyti rizikos pasekmes ir sekti jų pakitimus. Šiuo atveju reikia išsiaiškinti maksimaliai galimą nuostolio dydį bei rizikos tikimybę ir prisiimti ją, perduoti dalį rizikos kitiems arba atsisakyti per daug rizikingo projekto arba sprendimo.
3. Negalima rizikuoti labiau nei leidžia nuosavas kapitalas. Galima apskaičiuoti rizikos koeficientą:
Kriz maksimaliai galimų nuostolių suma
nuosavų finansinių išteklių apimtis, įskaitant
tiksliai žinomas gautinas lėšas
Optimalus Kriz yra 0.3. Virš 0.7 jau labai blogai.
Finansinėje veikloje taip pat taikomas limitavimas, tai yra nustatomos išlaidų, pelno, pajamų ir kitos ribinės normos. Limitai gali gerokai sumažinti rizikos laipsnį, atliekant įvairias finansines operacijas, pavyzdžiui, bankams išduodant paskolas, sudarant overdrafto sutartį ir pan.

2. NORD/LB LIETUVA KREDITINĖ RIZIKA

2.1. Trumpa banko apžvalga

NORD/LB Lietuva (buvęs LŽŪB) yra vienas iš seniausių bankų Lietuvoje. Banko istorija siejasi su Lietuvos finansinės sistemos formavimosi pradžia. NORD/LB Lietuva yra vienas iš trijų bankų, kuriuos kontroliuoja Lietuvos Vyriausybė. Centrinė banko būstinė yra Vilniuje, o Lietuvoje iš viso bankas turi 46 skyrius. Bankas vykdo visas finansines operacijas: priima įvairius indėlius, išduoda paskolas, prekiauja vertybiniais popieriais, keičia valiutą ir t.t.1997 metais bankas įsteigė savo dukterinę NORD/LB Lietuva Draudimas, o 1998 metų viduryje – antrą dukterinę uždarąją akcinę bendrovę NORD/LB Lietuva Lizingas. Šių bendrovių visos akcijos priklauso NORD/LB Lietuva bankui ir nuo 1998 metų į banko finansinės veiklos apskaitą yra įrašomi ir šių bendrovių finansiniai rezultatai.
1998 metais banko turtas buvo 1.468.486.000 lt., o grynasis pelnas – virš 13 mlj. lt. Didžiąją dalį banko turto sudarė paskolos – 832.5 mlj. lt. 1997 metais banko turtas buvo įvertintas 1.450 mljrd. lt., tame tarpe paskolos – 753 mlj. lt., o pelnas – (-33) mlj. lt. 1996 metais banko turtas buvo 1.275 mljrd. lt., paskolos – 916 mlj. lt., o pelnas siekė 30 mlj. lt. Taigi, bankui labiausiai turi rūpėti kredito rizika, kadangi jeigu bankas nekontroliuos padėties savo kreditorių tarpe, tai jis ne tik negaus jokio pelno bet ir patirs didžiulius nuostolius kaip tai atsitiko 1997 metais, kai bankas patyrė beveik 33 mlj. lt. nuostolių vien dėl blogų paskolų. Daugiau informacijos apie 1998 metų banko finansinę veiklą bei palyginimas su kitais bankais yra pateikta priede. Toliau šiame darbe pateiksiu kaip ir kuo remiantis bankas išduoda (arba neišduoda) paskolą ,t.y. pagal kokius principus jos išduodamos, į ką atsižvelgia, ko reikalauja iš kreditoriaus ir kaip vertina paskolos rizikingumą NORD/LB Lietuva kreditavimo departamentas.
2002 m. kovo mėn. užbaigtas Lietuvos žemės ūkio banko privatizavimas. Banko strateginiu investuotoju, įsigijęs 76,01 % akcijų paketą, tapo Vokietijos bankas NORD/LB. 2002 m. spalio mėn. padidinus banko kapitalą, NORD/LB valdomas LŽŪB akcijų paketas išaugo iki 93,09 %. 2003 m. gegužės mėn. LŽŪB pavadinimas pakeistas į NORD/LB Lietuva.
Bankui ,,NORD/LB Lietuva” 2004-ieji buvo spartaus augimo metai. Per metus banko turtas padidėjo 1,074 milijardo litų (42 proc.). 2004-aisiais bankas uždirbo 19,6 milijonų litų neaudituoto pelno.

2.2. Paskolų gražinimo užtikrinimo būdai

Paskolas NORD/LB Lietuva banke galima gauti su tokiais užtikrinimo būdais:
1. Paprastasis įkeitimas;
2. Hipotekinis įkeitimas
3. Užtikrinimas laidavimu;
4. Užtikrinimas garantija;
5. Užtikrinimas netesybomis.
Visi šie būdai yra aprašyti tolesnėje darbo eigoje.
Įkeitimai: paprastasis ir hipotetinis
Įkeitimas yra galimas pagal Civilinį kodeksą arba pagal Hipotekos įstatymą.
Įkeitimo teisė – tai kreditoriaus teisė panaudoti įkeistą turtą savo reikalavimo teisės įgyvendinimui, t.y. įkeistas turtas gali būti panaudotas banko reikalavimams patenkinti jį pardavus teismo arba arbitražo sprendimu. Jeigu paskolos sutartis ir ją užtikrinanti įkeitimo sutartis buvo patvirtinta notaro, tai turtas gali būti realizuotas remiantis notaro vykdomuoju užrašu. Visais kitais atvejais – viską vykdo teismo antstolis. Bankas negali savo nuožiūra perimti savo nuosavybėn ar kitaip jį panaudoti savo reikalavimams patenkinti.
Įkeitimo teisė bankui atsiranda sudarius įkeitimo sutartį. Įkeitimo teisė atsiranda po to, kai įkeitimo sutartis įforminus ją notariškai, įregistruojama atitinkamame valstybės registre. Įkeitimo dalykas gali būti bet koks kilnojamas ar nekilnojamas turtas, kuriuo įkaito davėjas disponuoja. Visas turtas turi būti apdraustas draudimo organizacijose pagal banko nurodytus draudiminius įvykius, pateikiant bankui draudimo liudijimo kopiją.
Su smulkaus verslo (kartais su vidutinio bei stambaus) įmonių savininkais arba akcininkais gali būti sudaromos papildomos asmeninio turto įkeitimo ar laidavimo sutartys, kad dar geriau būtų užtikrintas įmonės įsipareigojimų vykdymas.
Pasikeitus įkeisto turto savininkui įkeitimo teisė nenutrūksta.
Kreditorius gali savo teises perleisti trečiajam asmeniui. Asmuo, kuris įkeičia turtą turi pateikti bankui visus banko reikalaujamus dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teisę į įkeistą turtą ir t.t.
Hipotetinio įkeitimo ypatumai
hipoteka – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas. Skolininkui, nustatytu laiku negražinus skolos, kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją, kuris skelbia įkeisto turto viešas varžytines.
Hipoteka registruojama Hipotekos įstaigoje.
Hipotekos objektas – tiek kilnojamasis tiek nekilnojamasis turtas, kuris registruojamas tos rūšies turto registre. Turto, kurio registravimui nėra įsteigtas valstybės registras, pagal Hipotekos įstatymą įkeisti negalima.
Hipotekos perleidimas ar įkeitimas. Hipoteka apsaugotą reikalavimą kreditorius gali perleisti kitiems asmenims arba įkeisti.
Užtikrinimas laidavimu
Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Prievolės neįvykdžius skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariniai skolininkai, jei ko kita nenumato laidavimo sutartis.
Kai laidavimo sutartis sudaroma su fiziniu asmeniu, esančiu santuokoje, papildomai, turi būti gautas ir kito sutuoktinio pritarimas šiai sutarčiai.
Laidavimo sutartis gali būti sudaryta paprasta rašytine forma. Laidavimo sutartyse gali būti numatyta dalinė laiduotojų atsakomybė, gali būti užfiksuota procentinė laiduotojų atsakomybės dalis arba atsakomybės ribos visai neužfiksuotos.
Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos.
Jeigu laiku negražinama laidavimu garantuota paskola ar nemokamos palūkanos, bankas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią turėjo būti grąžinta paskola arba sumokėtos palūkanos privalo pareikšti ieškinį teisme. Tačiau, jeigu laidavimo sutartyje šalys susitarė, kad laidavimas galios iki visiško paskolos grąžinimo, tai ši sąlyga neprieštarauja įstatymams ir minėta sąlyga vertintina kaip įstatymo leidžiamas kitoks šalių susitarimas.
Užtikrinimas garantija
Garantija – tai papildoma trečiojo asmens prievolė. Garantijos sutartimi garantas įsipareigoja visiškai ar iš dalies atsakyti kito asmens kreditoriui, tik tuo atveju kai asmuo, už kurį garantuojama (skolininkas) prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, o kreditorius negali iš jo išieškoti. Garantu gali būti tik finansiškai stabilus ir patikimas fizinis arba juridinis asmuo.
Garantinė sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma.
Garantas, įvykdęs asmens – skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens – skolininko savo sumokėtos sumos. Garantijos sutartyje gali būti numatyta dalinė garanto atsakomybė (konkreti suma), atsakomybės dalis užfiksuota procentualiai arba atsakomybės ribos neužfiksuotos (tokiu atveju garantas atsakys tos sumos ribose, kurios nepadengs pagrindinis skolininkas).

Užtikrinimas netesybomis
Netesybos – tai įstatymu arba sutartimi nustatyta pinigų suma, kurią paskolos gavėjas turi sumokėti bakui už paskolos sutarties pažeidimą. Netesybos – tai papildoma skolininko prievolė greta įsipareigojimo grąžinti skolą ir sumokėti palūkanas. Todėl netesybų nustatymas (taikymas) yra efektyvus, kai skolininkas yra mokus, bet vengia grąžinti skolą ir mokėti palūkanas ne dėl nemokumo, o dėl kitokių priežasčių.
Netesybos gali būti dviejų formų – bauda ar delspinigiai. Netesybos – tai teisinės atsakomybės rūšis, todėl ji taikoma vadovaujantis skolininko kaltės principu, t.y. skolininkas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodys, kad jis yra nekaltas dėl savo įsipareigojimų nevykdymo. Tačiau įstatymai numato galimybę paskolos sutartyje nustatyti sąlygą, kad į kaltę nebus atsižvelgiama taikant netesybas. Todėl banko darbuotojai šią sąlygą visais atvejais turi įtraukti į paskolos sutartį. Tuo bus sudarytos bankui skolos negrąžinimo atveju palankesnės sąlygos išieškoti iš skolininko ne tik skolą su palūkanomis, bet ir netesybas bei nuostolius, padarytus bankui.

2.3. ,,NORD/LB Lietuva” turto, skirto paskolos užtikrinimui draudimas ir vertinimas
Draudimas
Įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas, transporto priemonės turi būti pilnai apdraustos banko nurodytoje draudimo įmonėje pagal banko nurodytus draudiminius įvykius, pateikiant bakui draudimo liudijimo (poliso) nuorašą. Draudimo liudijime (polise) nurodyta įkeičiamo turto draudimo suma turi atitikti turto vertintojo ar banko darbuotojo nustatytą vertę.
Nekilnojamasis turtas turi būti draudžiamas nuo gaisro, gamtinių jėgų bei trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos.
Pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas, transporto priemonės turi būti draudžiamos nuo gaisro, gamtinių jėgų bei trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos. Transporto priemonės turi būti taip pat draudžiamos nuo autoįvykių bei turi būti neapdraustas ir transporto priemonių civilinė atsakomybė.
Įkeičiamo turto draudimo sutartyje turi būti nurodyta, jog draudimo išmokos gavėjas yra bankas.
Turto vertinimas
Paskolos apdraudimo būdai, jų vertinimo požiūriu, skiriami į du tipus. Pirmajam tipui priklauso turto įkeitimas, t.y. kai yra nustatoma kilnojamo ar nekilnojamo turto vertė. Antrajam tipui priklauso laidavimas ir garantija, t.y. kai yra nustatomas trečiojo asmens finansinis pajėgumas, atsižvelgiant į tai, kad reikalui esant jam gali tekti įvykdyti prievolę už skolininką arba kartu su skolininku.
Įkeitimas yra prieinamiausias paskolos grąžinimą užtikrinantis būdas. Priklausomai nuo įkeičiamo turto rūšies, likvidumo, kontrolės laipsnio, jautrumo rinkos kainų svyravimui bei amortizacijos laikotarpio santykio su paskolos trukme, paskolos dydis negali viršyti 100 proc. įkeičiamo turto rinkos vertės. Kiekvienas bankas nusistato kiek procentų turto vertės negali viršyti paskola, jei turtas yra:
• depozitinė sąskaitos suma;
• vyriausybiniai vertybiniai popieriai
• gyvenamosios patalpos;
• prekybiniai ir administraciniai pastatai;
• gamybiniai pastatai;
• pagrindinės priemonės (amortizacinis laikotarpis ne trumpesnis kaip pvz.: 3 metai);
• likvidžios prekės, žaliavos.
Ilgalaikės paskolos grąžinimui užtikrinti yra nepriimtinas turtas, kurio nusidėvėjimo laikotarpis yra trumpesnis už paskolos trukmę. Turto rinkos vertė apskaičiavus nusiderėjimą turi būti didesnė negu negrąžintos paskolos likučio ir trijų mėnesių palūkanų suma. Turto įvertinimas turi būti nuolat koreguojamas, nes laikui bėgant turto vertė kinta.
Nustatant turto tinkamumą ir kainą paskolos grąžinimui užtikrinti turi būti atsižvelgiama į turto suvaržymus trečiųjų asmenų teisėmis. Jei įkeičiamas turtas yra naudojamas nuomos arba panaudos sutarties pagrindu ir šios sutartys baigiasi vėliau nei paskolos grąžinimas, tai turto vertė turi būti mažinama, nes tokio turto realizacija rinkos kaina bus problematiška.
Įkeičiamas nekilnojamasis turtas, pagrindinės priemonės, apyvartinis turtas turi būti įvertintas turto vertintojo, turinčio sertifikatą.
Transporto priemonės įvertina kredito specialistai arba už tai atsakingi kiti banko darbuotojai. Transporto priemonės įvertinamos pagal rinkos vertę.

2.4. Banko paskolos analizė

Bankas įvertindamas ir mažindamas kredito riziką ne tik apsidraudžia įkeistu turtu ar pan., bet ir atlieka paskolos analizę. Paskolos analizė yra vienas svarbiausių kredito departamento funkcijų, padedančių prognozuoti ir nustatyti finansinę būklę, pelningumo laipsnį bei teigiamą pinigų balansą, iš kurio bus grąžinamos investicijos (ir paskolos). Ši procedūra padeda nustatyti ir įvertinti banko kreditinės rizikos laipsnį.
Bendri rinkos analizės aspektai
1. Trumpas įmonės aprašymas ir istoriniai duomenys
2. Investicinio pasiūlymo santraukos
3. Ankstesnės finansinės būklės įvertinimas
4. Rinkos analizė
5. Techninė analizė
6. Valdymo įvertinimas
7. Finansų analizė
8. Rizikos analizė
Tokius aspektus kaip įmonės aprašymas ir istoriniai duomenys, investicinio pasiūlymo santraukos, ankstesnė finansinė veikla bankas gauna iš įmonės verslo plano ir pateiktų kelerių metų finansinės apskaitos dokumentų. Techninę analizę bankas dažniausiai suteikia atlikti tos rūšies specialistui, kuris turi sertifikatą arba atsakingam banko darbuotojui. Kiekvienai verslo sferai techninė analizė atliekama atskirai ir skirtingai. Tuo tarpu tokius aspektus kaip valdymo įvertinimas, rinkos analizė, finansinė analizė bei rizikos analizė bankas atlieka pats.
Pagrindiniai principai
Visos paskolų analizės turi būti atliekamos remiantis atitinkama investavimo ar verslo plano forma.
Investicijų planavimas prasideda nuo rinkos galimybių atitinkamam produktui įvertinimo ir baigiasi būsimos finansų būklės įvertinimu. Tokiu būdu galima nustatyti, ar yra pakankamai galimybių, įgyvendinus investicijas, gauti pelną ir susigrąžinti įdėtą kapitalą. Techniniai ir marketingo duomenys turi būti išreikšti finansiniais skaičiavimais. Tokius faktorius kaip verslo savininko ar vadovo sugebėjimai, būdų bruožai bei jų galimą įtaką būsimai finansinei būklei, sunku arba beveik neįmanoma išmatuoti. Todėl kreditavimo specialistai turi turėti intuiciją, remtis savo įgūdžiais bei patyrimu, įgytais darbo praktikoje.
Paskolų gavėjo būdo bruožai
• Pirmenybė doriems ir sąžiningiems pareiškėjams, kurie jau žinomi bankui.
• Apie nežinomą pareiškėją reikia sužinoti, pasinaudojus informacija apie kitus verslus.
• Pareiškėjo požiūris į kredito panaudojimą turi būti teigiamas ir jis turi žinoti visus savo įsipareigojimus bankui.
• Pareiškėjas turi parodyti stiprų atsidavimą verslui.
Sugebėjimas vadovauti
Įvertinant pareiškėjo sugebėjimą vadovauti, galima vadovautis šiomis nuorodomis:
• vadovavimo patirties metų skaičius;
• veiklos atitinkamame sektoriuje skaičius;
• praėjusių metų gamyba, realizacija ir finansinės ataskaitos;
• geros kokybės verslo planas;
• sugebėjimas pritaikyti verslo planą;
• pakankamas dėmesys ateities rinkai ir realizacijos strategijai;
• bendra verslo vietos išvaizda, darbuotojų požiūris į darbą;
• sugebėjimas perteikti bankui finansinius poreikius.
Būtina stebėti kur išleidžiami banko pinigai.
Turto įkeitimo kaip paskolos sugrąžinimo užtikrinimo svarba
• Pirmenybė – materialiam turtui;
• reikalingas realus įkeisto turto rinkos vertės įvertinimas, tuo atveju, jeigu bus reikalingas teisminis pardavimas;
• reikia įvertinti visuomeninio pasipriešinimo teisminiam pardavimui galimybę, ypatingai kaimo vietovėse.
Skolininko būklės vertinimo (monitoringo) procedūros
• Skolininko vertinimo procedūros užtikrina nuoseklią ir pastovią banko išduotų paskolų kokybės kontrolę (monitoringą).
• Skolininko būklė yra vienas iš privalomų kriterijų taikomų atliekant paskolų rizikos įvertinimą bei grupavimą.
• Banko skolininkai skirstomi į penkias vidines grupes: A grupė – labai gera būklė, B – gera būklė, C – patenkinama, D – nepatenkinama, E – labai bloga būklė.
• Detalų kiekvieno skolininko būklės vertinimą atlieka banko skyriaus kredito specialistas, aptarnaujantis šio kliento paskolas. Skolininko būklės vertinimo kontrolę vykdo banko skyriaus kredito skyriaus viršininkas.
• Jeigu kredito specialistas nustato, kad skolininko būklė blogėja, nedelsiant apie tai informuoja kredito skyriaus viršininką ir banko skyrius turi imtis visų įmanomų priemonių, neprieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, skolininko būklei pagerinti ir paskolos rizikai sumažinti.
Skolininko būklės vertinimo periodiškumas
• Pirmą kartą prieš paskolos išdavimą.
• Išdavus paskolą detali analizė ir vertinimas atliekami kas mėnesį, jeigu paskola yra didesnė negu 8 proc. banko kapitalo arba jeigu būklė blogėja, o šiaip kas ketvirtį.
• jeigu bankui tampa žinomi labai reikšmingi faktai apie skolininką, nulemiantys jo būklę bei paskolos rizikos laipsnį, skolininko būklės įvertinimas atliekamas nedelsiant ir koreguojama paskolos grupė.
• jeigu paskola pertvarkoma arba refinansuojama, nedelsiant iš naujo įvertinama skolininko būklė ir koreguojama paskolos grupė.

Skolininko būklės įvertinimui naudojami dokumentai
a.) Skolininko dviejų paskutinių finansinių metų ir keturių ketvirčių prieš paskolos gavimą bei visų ketvirčių paskolos naudojimo metu finansinės ataskaitos su mokesčių inspekcijos žymomis.
b.) Paraiška paskolai gauti bei verslo planas Kita banko sukaupta informacija apie skolininką: ankstesnių įsipareigojimų bankui vykdymas, verslo plano vykdymą įrodanti informacija (pirkimo ir pardavimo dokumentai), informacija apie teisminius ginčus bei juridinius faktus, susijusius su skolininko veikla.
c.) Statistinė informacija apie konkrečios ūkio šakos padėtį, situaciją rinkoje, įstatyminę aplinkos pasikeitimo įtaką ir kt.; pagrindinių pramonės šakų, kuriose sukoncentruota žymi banko paskolų portfelio dalis, analizę ir kitimo tendencijas banko skyriams pateikia kredito departamentas.
Kredito specialistas turi įsitikinti, kad paraiškoje ir kituose dokumentuose pateikiama pakankamai duomenų finansų struktūros rodiklių, grynosios vertės, likvidumo ir pelningumo įvertinimui.
Įvertinęs skolininko būklę balais pagal nurodytus kriterijus, kredito specialistas nustato skolininko būklę, pažymi vertinimo datą ir pasirašo.

2.5. Pasiūlomieji NORD/LB Lietuva rizikos mažinimo būdai
Kaip jau žinome iš pirmos dalies, didžiausią NORD/LB Lietuva banko turto dalį sudaro išduotos paskolos. Taip pat yra žinoma, kad didžiausius nuostolius arba netekimus bankas patiria dėl blogų paskolų. Todėl, kad bankas nepatirtų tokių nuostolių kaip patyrė 1997 metais, reikia siekti kuo labiau sumažinti kreditinę riziką.
Pirmas dalykas kodėl yra išduodamos blogos paskolos yra tas, kad bankas yra kontroliuojamas valstybės ir bankas privalo geresnėmis sąlygomis išduoti paskolas biudžetinėms organizacijoms bei kitokiems valstybės kontroliuojamiems ūkio subjektams, kurie tikrai nėra patys patikimiausi skolininkai, nes dažniausiai jie jau ir taip yra “įklimpę į skolas iki ausų”. Todėl, kol bankas nebus privatizuotas, tol jo darbuotojai bus suvaržyti ir negalės neišduoti paskolų nepriimtiniems skolininkams. Tokiu atveju bankas iš pradžių turi būti privatizuotas ir tik tada pradėti vykdyti pertvarkas, kurios gali duoti neblogų rezultatų mažinant banko veiklos riziką.
Šioje dalyje yra kalbama apie kreditinės rizikos mažinimą ir siūloma tai daryti taikant normavimą bei apdraudžiant paskolas draudimo kompanijose. Taip pat yra pateikiami alternatyvūs kreditavimo būdai, kurie gali būti panaudoti banko veiklos diversifikacijai atlikti, t.y. bankas turi siekti dalį savo lėšų skirtų paprastajam kreditavimui perduoti kitoms kreditinėms banko operacijoms, kad lėšos pasiskirstytų ir banko pelnas (nuostolis) nepriklausytų didžiąja dalimi nuo kreditavimo taikant užstatą. Taigi apie šių problemų sprendimų pasiūlymus ir bus kalbama šioje darbo dalyje.

2.5.1. Kredito normavimas
NORD/LB Lietuva kredito normavimas – tai turimų finansinių fondų paskirstymas tarp skolininkų, kai paskolų paklausa viršija pasiūlą esant tam tikrai palūkanų normai.
Kredito normavimas turi ir šalininkų ir kritikų, bet iš vienos pusės jis geras tuo, kad mažina banko kreditinę riziką. Šalininkai teigia, kad bankininkas, vertindamas paskolos prašymą, pernelyg vertina firmos veiklos galimybes. Kruopštus paskolos prašymo įvertinimas, nuo kurio priklauso bus suteikta paskola ar ne, skolininkui daro daugiau ar mažiau pašaliečio paslaugą. Kritikai, tuo metu, aiškina, kad normuodamas bankas teikia pranašumą didesniems indėlininkams, skriaudžiant kitus skolininkus. Be to mažesniuose miestuose bankams tai suteikia didžiulę sprendžiamąją galią, kuri gali būti panaudoti kaip spaudžiamoji priemonė, bet žiūrint iš banko pusės tai nieko bloga, gal netgi ir yra šiokia tokia nauda bankui. Taip pat, kita vertus normavimas sumažina rizikingų paskolų skaičių, kadangi pretendentai gauti paskolai yra kruopščiai atrenkami ir rizikingi klientai gauti paskolai atsisijoja. Iš kitos pusės pažvelgus, tai prie normavimo veiksnių yra priskiriami ir banko bei kliento dalykiniai santykiai, atsiranda dalykiniai ryšiai. Juk dauguma paskolų yra išduodama ankstesniems skolininkams, kurie yra gerai užsirekomendavę ir su banku palaiko ne tik kreditinius santykius, bet ir laiko indėlius, keičia valiutą, tame pačiame banke. Šie santykiai įpareigoja banką rūpintis pagrįstais kliento kredito poreikiais, dėl ko bankui gali tekti atstumti naujus potencialius klientus, kurie gali mokėti didesnes palūkanas. Bankas taip pat turi normuoti paskolas ir esamiems klientams užuot atsisakęs jų, tam, kad neprarastų pastovių kreditorių. Netgi kartais bankas yra priverstas parduoti kai kuriuos vertybinius popierius, kad galėtų išduoti paskolas arba didinti palūkanų normas. Tai gali bankui nepigiai apseiti, bet tai yra būtina norint maksimizuoti ilgo laikotarpio pelną.
Stabilūs banko ryšiai teikia labai didelę naudą bankui, tai – informacija. Kai bankas ilgus metus bendrauja su klientu, tai apie jį jis sužino labai daug. Jei verslininkas dažnai kaitaliotų bankus, tai ši informacija bankui būtų bevertė, o naujam bankui reikėtų eikvoti lėšas tam, kad šią informaciją surinkti. Be to, kai bankas turi klientą, kuris seniai naudojasi banko paslaugomis, stengiasi jį išlaikyti, nes turi informaciją apie jį ir mažiau rizikuoja išduodamas paskolą jam negu naujam klientui, apie kurį nedaug težino. Taigi kreditų normavimas yra tikslingas ir vienas iš veiksnių kaip sumažinti riziką NORD/LB Lietuva pastovių klientų turi ne tiek jau ir daug, todėl reikėtų stengtis juos išlaikyti bei pritraukti kitus nesusikompromitavusius kreditavime ar kitokioje finansinėje veikloje, klientus, kad būtų išduodama kuo mažiau rizikingų paskolų. Kartu bankas gautų ir kitos naudos, tai – pastovūs klientai ne tik kreditavimo sferoje, bet ir valiutos keitime, ir indėlių laikyme bei kitose finansinėse operacijose, taip pat ir informacija, kuri visą laiką buvo ir bus brangiausia prekė.

2.5.2. NORD/LB Lietuva kredito draudimas
Kaip žinoma, bankas neišvengia blogų paskolų, nors ir stengiasi jų neteikti. Blogos paskolos dažniausiai išduodamos dėl informacijos stygiaus, jos iškraipymo arba tiesiog banko darbuotojų aplaidumo. Tam, kad dalinai sumažinti blogos paskolos riziką, pastebėjus, kad paskolos gavėjas gali būti nepatikimas reikia ją apdrausti.
Apdrausti kreditą bankas gali pasirinktoje draudimo kompanijoje sudarydamas su ja kredito draudimo sutartį.
Kredito draudimo sutartis – tai ilgalaikė sutartis tarp draudėjo ir draudžiančiojo su tarpusavio kreditinės rizikos pasidalijimu. Draudėjas apdraus kreditą tik tuo atveju, jeigu bankas laikysis draudimo sutarties ir vykdys efektyvią paskolos kontrolę. Kai įvyks draudiminis atvejis, pavyzdžiui, kreditoriaus bankrotas draudimo kompanija nežinos ar rizika padidėjo iki paskolos gavėjo bankroto, todėl bankui nereikia tuo piktnaudžiauti ir palaikyti gerus santykius su draudėju: visgi nuostolius tokiu atveju patirs abu kontrahentai. Draudimo firma sužinojusi kredito dydį gali drausti tik dalį kredito sumos, nes visa suma viršija jos limitus. Kiekviena draudimo kompanija turi nusistačiusi kredito limitus (tam tikras sumas) kurių ji neviršija. Bet dažniausiai draudimo kompanija neprisiima apdrausti visos kredito sumos ir yra nusistačiusi procentinius draudimo limitus. Rekomenduojama draudėjams apdrausti ne daugiau kaip 75 proc. kredito sumos, o dabartiniai draudėjai draudžia netgi iki 70 proc. paskolos. Tačiau Didžiojoje Britanijoje draudimo suma anksčiau būdavo 80 -85 proc. kredito sumos, o paskutiniais metais išaugo iki 90 proc. Visa tai priklauso nuo daugelio aspektų, bet didžiąją dalį nulemia kredito gavėjo finansinė būklė bei apskritai regiono ekonominė padėtis. Lietuvoje nėra prasmės bandyti surasti kompaniją, kuri apsiimtų drausti 90 proc. kredito sumos, kadangi nuostolio tikimybė kol kas yra sąlyginai didelė. Daugelis Lietuvos įmonių, kol ekonominė padėtis nėra pastovi, negali pasakyti ar rytoj jų verslas bus pelningas ir ar jie sugebės grąžinti paskolą. Bankui reikia stengtis apdrausti bent jau pusę kredito sumos, siekiant bent dvigubai sumažinti galimus nuostolius.
Draudimo rinkoje draudėjai siūlo tris pagrindinius kredito draudimo tipus:
1. Specialus draudimas nuo numatytos rizikos (kreditoriaus nemokumo, kontrakto nevykdymo ir pan.).
2. Mišrusis draudimas nuo kelių numatytų rizikų.
3. Katastrofinis draudimas pagal pasirinktų rizikų sąrašą, bet tik su sąlyga “ nuostolio ekscedentas”(kai draudėjas prisiima visiškai apdrausti kreditą, bet su savo galimų išmokėjimų limitais).
Draudimo kompanijos draudžia tiek trumpalaikius tiek ilgalaikius kreditus, nuo to priklauso ir draudimo kaina. Draudimo kaina apskaičiuojama procentualiai nuo draudžiamos sumos ir kiekviename regione yra skirtinga.
Kredito draudimas turi ir šalininkų ir priešininkų. Priešininkai teigia, kad galima apsieti ir be jo, kad tai per brangu, o šalininkai vieną kartą pabandę apsidrausti ir patyrę nuostolius dėl blogų paskolų dalį savo lėšų atgavo, todėl mano, kad drausti kreditus yra prasminga ir apsimoka. Bankininkas turi galvoti, kad kartais gali išduoti ir nevykusią paskolą, o kadangi, yra kažkokia draudimo kompanija, kuri draudžia nuo nevykusių paskolų pagal pasirinktas rizikos grupes, tai reikia ir apsidrausti. Vis dėlto kredito draudimas sumažina banko kredito riziką ir galimus nuostolius, todėl nereikia jo šalintis vien todėl, kad tai yra papildomos išlaidos. Šitos išlaidos gali bet kuriuo metu atsipirkti, todėl drausti kreditą yra patartina.

2.5.3. Banko pasiūlomieji alternatyvus kreditavimo būdai
Kaip žinome paskolos pagal laiką yra skirstomos į ilgalaikes, vidutinės trukmės ir trumpalaikes. NORD/LB Lietuva Bankui parankiausia yra išdavinėti trumpalaikes paskolas, nes pinigai greitai sugrįžta t.y., didėja banko apyvarta ir pelningumas. Čia yra pateikiamos trumpalaikio kredito formos: kredito linijos ir vartotojų kreditai ir ilgalaikių paskolų formos: lizingas, faktoringas.
NORD/LB Lietuva kredito linijos
Kredito linija – tai trumpalaikė paskola išduodama iki 2 metų laikotarpiui skirta apyvartinių lėšų trūkumui padengti, akredityvams išleisti ar kitiems iždo produktams įsigyti.
Kredito gavėjai: neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys;
• Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys.
Kredito suma
Priklauso nuo kliento finansinių galimybių ją grąžinti, kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių rinkos kainos ir kredito rizikos.
Valiuta: litai .JAV doleriai, ES eurai.
Palūkanų norma: fiksuota, kintama.
Palūkanų skaičiavimas ir mokėjimas :
Palūkanos skaičiuojamos banko nustatyta tvarka nuo išduoto ir negrąžinto kredito likučio;
Palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį.
Kredito linijos išdavimas :
• Kredito gavėjas turi teisę laikas nuo laiko imti ir grąžinti kredito linijos lėšas laikantis kredito linijos limito grąžinimo tvarkos;
• Kredito linijos galiojimo metu grąžinęs visas ar dalį panaudotų kredito linijos lėšų, gavėjas vėl turi teisę panaudoti kredito linijos lėšas neviršijant kreditų paėmimo momentu nustatyto kredito linijos limito.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas:
• turto įkeitimas:
• piniginiai indėliai, esantys banke tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• LR Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie banko nustatyta tvarka yra apskaitomi banko Investicinės bankininkystės departamente, tokia pačia kaip ir kredito valiuta;
• butai, gyvenamieji namai su priklausiniais bei žemės sklypais;
• kitas nekilnojamasis turtas su žemės sklypais, išskyrus žemės ūkio paskirties žemę;
• kilnojamasis turtas (įranga, įrengimai, žemės ūkio technika, automobiliai, žaliavos, atsargos, produkcija, prekės sandėlyje ir kt.).
• garantija: banko; įmonės, įstaigos ar organizacijos.
Fizinio asmens arba įmonės, įstaigos ar organizacijos laidavimas (banko priimamas ir vertinamas kaip papildoma kredito grąžinimo bankui prievolių užtikrinimo priemonė).
NORD/LB Lietuva vartotojų kreditai
Vartotojų kreditai – tai individualiems vartotojams suteikiamos paskolos prekėms ar paslaugoms įsigyti. Šių kreditų privalumas yra tas, kad jie yra trumpalaikiai ir grąžinami dalimis, o tai reiškia, kad jų apyvarta labai greita, t.y. jie yra likvidūs. Šie kreditai teikiami ir už pastovią, ir už kintamą palūkanų normą. Vartotojas pagal šį susitarimą gauna iš karto pinigus, prekes ar paslaugas, kurias turės apmokėti vėliau. Aišku, bet kuriam vartotojui paskola nebus išduota, bankas turi atsižvelgti į vartotojo sugebėjimą apmokėti kreditą, bei palūkanų normą. Be to skolinimosi išlaidos vartotojui apima ne tik kreditą ir palūkanų normas, bet ir kitus mokesčius kaip mokestis už aptarnavimą, draudimą ir pan.
Vartotojų kreditai būna kelių rūšių ir bankui reikėtų atkreipti dėmesį į visas rūšis: pirkimas išsimokėtinai, banko paskolos ir kreditinės kortelės.
Pirkimas išsimokėtinai – tai prekių pirkimo sutartis , kai mokama dalimis. Tokiu atveju būtina sumokėti pradinį mokestį grynaisiais pinigais, o po to mokamas mokestis kas mėnesį kartu su palūkanomis, tam tikrą laiko tarpą.
Prie vartotojų kreditų reikia priskirti ir paskolos kreditus – vartotojo pasiskolinti pinigai, už kurias pirks prekes ar paslaugas. Daug vartojimo paskolų užsienyje yra suteikiama ilgo naudojimo daiktams ir prekėms įsigyti, kurios pačios gali būti užstatu už paslaugą. Pavyzdžiui automobilio pirkimas, t.y. įsigijimas netampa visiška nuosavybe, kol nebus išmokėta visa paskolos ir palūkanų suma.
NORD/LB Lietuva lizingas
Lizingas – tai kilnojamo ir nekilnojamo turto (daugiausia technikos, įrengimų) perdavimas nuomai, suteikiant galimybę nuomininkui šį turtą išsipirkti.
Lizingo objektai ir subjektai. Lizingo objektu gali būti gamybinės paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: įrengimai, kompiuterinė technika, žemės ūkio mašinos, automobiliai, laivai, lėktuvai, pastatai ir t.t. Lizingo objektas kaip ir paskolos išnuomojamas įvairiam laikotarpiui. Nuoma būna: trumpalaikė, vidutinės trukmės ir ilgalaikė. Tai priklauso nuo nuomos objekto kainos, nuomotojo galimybių, bei nuomojamo objekto gyvavimo trukmės (kiekvienais metais nuomojamo objekto rinkos kaina sparčiai mažėja). Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į lizingo objektą turi lizingo davėjas.
Lizingo operacijose dalyvauja keli lizingo subjektai. Lizingui yra būdinga trišalė sutartis: lizingo davėjas – nuomotojas, lizingo gavėjas – nuomininkas ir lizingo objekto tiekėjas (gamintojas). Lizingo davėjas sudaręs su jo gavėju sutartį, nuperka lizingo objektą iš lizingo objekto tiekėjo ir, įrašęs jį į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį .
Lizingo rūšys
1. Finansinis lizingas. Kai sutartyje numatomas nuomos laikotarpis sutampa su turto visiško nusidėvėjimo laikotarpiu. Finansinis lizingas dažniausiai trunka nuo 5 iki 10 metų. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, turto nuosavybės teisė pereina lizingo gavėjui. Tuo atveju kai nuomininko nėra sumokėta visa objekto vertė, jis turi ją pilnai sumokėti, o jeigu nuomininkas per numatytą laikotarpį sumokėjo visą sumą pilnai, tai lizingo objektas pereina nuomininkui nemokamai.
2. Operatyvinis lizingas. Jo ypatybė ta, kad lizingo sutarties terminas yra trumpesnis už nuomojamo objekto nusidėvėjimo laikotarpį. Tokiu atveju lizingo mokėjimai nepadengia pilnos objekto vertės. Nuomotojas gali nuomoti objektą daugelį kartų, bet neperleidžia nuomininkui nuosavybės teisių į nuomojamąjį turtą. Kai pasibaigia lizingo sutarties terminas, nuomininkas grąžina turtą nuomotojui arba abi šalys pratęsia lizingo sutartį. Lizingo sutartyje taip pat numatoma, kad nuomininkas gali išsipirkti turtą už likutinę vertę.
3. Grąžintinas lizingas. Jo esmė ta, kad įmonė parduoda savo turtą lizingo kompanijai ir jį išsinuomoja, t.y. toliau naudojasi tuo turtu už tam tikrą mokestį. Gaunasi taip, kad turto tiekėjas ir nuomininkas yra tas pats juridinis asmuo, o turtą pirkusi lizingo įmonė yra nuomininkas. Tokia sutartis yra dvišalė. Ji sudaroma tarp turto pardavėjo ir lizingo kompanijos. Grąžintinu lizingu dažniausiai naudojasi įmonės, patekusios į sunkią finansinę padėtį. Pardavus turtą lizingo kompanijai įmonė gauna papildomų lėšų, gerina savo finansinę būklę. Kaip kitose lizingo formose įmonė gali išsipirkti turtą už likutinę vertę pasibaigus lizingo kontrakto laikotarpiui.
4. Tiesioginis lizingas. Tai toks lizingo būdas, kai turto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats asmuo, t.y. įmonė gamintoja tiesiogiai be tarpininkų (lizingo kompanijos) išnuomoja savo gaminamus įrengimus nuomininkui. Toks būdas yra visiškai nepriimtinas bankui, nes kontraktas būna tik dvišalis (tarp nuomininko ir tiekėjo) ir jokios naudos bankui neatneša.
5. Lizingas pagal likutinę vertę. Tokiu atveju lizingo mokesčiai apskaičiuojami pagal likutinę vertę. Šis lizingo būdas yra naudingas tiek nuomotojui, tiek ir nuomininkui. Nuomotojas išnuomoja padėvėtus įrengimus, kurie galbūt kurį laiką jau stovi visiškai neuždirbdami pinigų, o įmonė, negalinti išsinuomoti jai per brangių naujų įrengimų, išsinuomoja padėvėtus, bet už ženkliai mažesnius lizingo mokesčius. Įrengimų nuomotojui lizingo mokėjimai kompensuoja galimus nuostolius dėl įrengimų prastovų.
6. Kompensacinis lizingas. Taikant tokį lizingo būdą nuomininkas nuomotojui atsiskaito savo pagamintomis prekėmis, kurios yra pagamintos išnuomotais įrengimais. Pasibaigus lizingo terminui nuomininkas gali įrengimus išsipirkti už likutinę vertę arba gauti juos nemokamai, jeigu yra sumokėjęs visą sumą. Toks būdas taip pat turėtų sudominti banką (ypač jeigu atsiskaitoma greito likvidumo prekėmis), nes įmonei atsiskaityti savomis prekėmis yra daug lengviau negu grynaisiais pinigais, o bankas turi nemažai klientų iš kitų verslo sferų ir pirkėją toms prekėms tikrai surastų.
NORD/LB Lietuva faktoringas
Faktoringo esmė yra ta, kad bankas apmoka parduotas prekes pardavėjui, o po to išieško tuos pinigus iš pirkėjo, t.y. bankas nuperka pirkėjo įsipareigojimus apmokėti įsigytas prekes ar paslaugas. Pavyzdžiui įmonė nori parduoti savo prekes pirkėjui, bet šis šiuo metu neturi tiek apyvartinių lėšų, o pardavėjui reikia kuo greičiau gauti pinigus, kad galėtų tęsti gamybą toliau. Tokiu atveju yra sudaromas faktoringo kontraktas su banku ir bankas apmoka šias prekes tiekėjui tuoj pat, o pinigus iš pirkėjo susigrąžina per tam tikrą laikotarpį. Aišku, bankas ima už tai iš pardavėjo komisinius mokesčius. Jų sąskaita padengiamos faktoringo išlaidos, įskaitant palūkanas už kreditą skiriamą faktoringo sąlygomis.
Dėka faktoringo pardavėjas pagreitina savo kapitalo apyvartumą, greičiau plečia savo gamybą ir gauna didesnį pelną. Toks apmokėjimo būdas ypač aktualus tik ką į rinką atėjusiems pardavėjams, kurie nori kuo greičiau atgauti įdėtas lėšas, ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, nes jo ne visą laiką turi informaciją apie savo pirkėjų mokėjimo galimybes ir faktoringo būdu apsidraudžia nuo pirkėjų nemokumo, o taip pat negali lengvomis sąlygomis gauti kredito.
Bankas dažniausiai turi daug daugiau informacijos apie pirkėją ir todėl, žinodamas, kad pirkėjas apmokės prekes kredituoja pirkinį. Aišku, jeigu pirkėjas yra padidintos rizikos grupėje, tai bankas neapsiims jo kredituoti, bet jeigu įmonė finansiškai laikosi stabiliai ir turi įrodymų, kad pinigų tikrai turės, tai banko rizika yra visai nedidelė ir jis prisiima pirkėjo įsipareigojimus. Be to bankas gauna iš to pelną. Komisinis mokestis dažniausiai būna 0,5 -3 proc. nuo visos pardavimų sumos. Tai priklauso nuo to kaip pardavėjas dažnai naudojasi šia banko paslauga, rizikos laipsnio ir būtino buhalterinio darbo kiekio. Rizikos laipsnis priklauso nuo pirkėjų mokumo galimybių , o buhalterinis darbas – nuo sąskaitų faktūrų kiekio.
Faktoringo operacijos būna kelių rūšių:
• vidinės, jeigu pardavėjas, pirkėjas ir bankas yra tos pačios šalies įmonės ir tarptautiniai, jeigu viena ar dvi iš šių firmų yra iš užsienio;
• paprastosios (nekonfidencialios), jeigu skolininkui yra pranešama apie jo dalyvavimą faktoringo kontrakte ir konfidencialios, kai nepranešama;
• su regresu, t.y. su atgręžtine teise atgauti lėšas iš pardavėjo ir be regreso, be teisės atgauti lėšas;
• su kreditavimo sąlygomis: apmokėti prekes iš anksto ar pagal numatytą datą.
Faktoringo sutarčių tipai. Sudarant faktoringo kontraktą, bankas prisiima riziką dėl pirkėjo nemokumo. Todėl iki kontrakto vykdymo pradžios bankas turi susipažinti su galimais prekių pirkėjais. Tam reikalui pardavėjas praneša bankui apie visus savo klientus ir jų norimas pirkimo apimtis. Bankas ištyręs kiekvieno pirkėjo finansinę būklę, praneša pardavėjui kokio dydžio kreditus jis gali skirti kiekvienam iš šių, t.y. bankas nusistato kreditavimo limitų ribas, kuriose jis mažiausiai rizikuoja.
Jeigu faktoringas yra nekonfidencialus, tai pardavėjas turi pranešti pirkėjui, kad šis dalyvauja faktoringo operacijoje ir visus atsiskaitymus turi vykdyti banko sąskaiton.
Pagal pasaulinę praktiką yra skiriama keletas faktoringo sutarčių tipų, žiūrint ko reikalauja pardavėjas iš banko.
Pilno aptarnavimo faktoringas (nekonfidencialus ir be regreso). Dažniausiai sudaromas tarp banko ir pardavėjo, kurių santykiai yra nusistovėję ir yra patikrinti praktikoje. Į pilną aptarnavimą įeina: visiškas draudimas nuo abejotinų skolų ir garantinis mokėjimo dokumentų apmokėjimas; kredito valdymas; realizacijos apskaita; išankstinis kreditavimas arba kreditavimas pagal numatytą datą. Kaip taisyklė, pilnas aptarnavimas suteikiamas tik tada, kai pardavėjas perleidžia bankui visų savo klientų skolas ir negali išsirūšiuoti – patikimi klientai sau, nepatikimi – bankui.
Pilnas aptarnavimas su regresu. Tokiu atveju bankas nedraudžia kreditinės rizikos. Bankas turi teisę pareikalauti iš pardavėjo savo pinigus atgal, jeigu pirkėjas pasirodo nemokus per numatytą laikotarpį.
Tarptautinis faktoringas. Pardavėjo rizika ypač išauga jeigu jo pirkėjas yra užsienio firma. Tokiu atveju pardavėjas sunkiai gali nuspręsti apie pirkėjo apmokėjimo galimybes, daug ilgesnis tampa prekių apyvartumas, jis susiduria su šalies importuotojos politiniu bei ekonominiu nestabilumu. Be to dar prie viso to prisideda valiutinė rizika. Bankas dirbdamas tarptautinio faktoringo sferoje sudaro sutartis su importuotojo banku ir perduoda dalį jam savo veiksmų. Tokiu būdu pardavėjo skoliniai reikalavimai tampa šalies vidaus reikalu ir tai sumažina jo riziką. Bankas tuo tarpu bendrauja su užsienio banku, kuris pažįsta importuotoją ir žino, kad šis yra mokus. Taigi eksportuotojo bankas apmoka jo prekes ir atgauna pinigus iš importuotojo banko, kuris išieško pinigus iš savo kliento (importuotojo).
Tarptautinis faktoringas kol kas nėra plačiai praktikuojamas, tačiau su laiku jis vis didina apimtis.
Bankas vykdantis faktoringo operacijas prisiima pardavėjo riziką, todėl prieš pradėdamas tai daryti jis turi ją įvertinti. Tam jis turi susirinkti informaciją apie pardavėjo gaminamų produktų kokybę, apie pardavimų apimtis bei jų augimą, informaciją apie pardavėjo klientus – būsimus savo klientus, apie klientus, kurie kažkada buvo labai įsiskolinę pardavėjui ir yra nepatikimi, apie skolinių reikalavimų kokybę, kurios bankui reikės apmokėti ir t.t. Tam, kad sudaryti faktoringo kontraktą pardavėjas turi pateikti bankui tokią informaciją kaip kiekvieno pirkėjo pavadinimas, adresas bei atsiskaitymo sąlygos su juo, visų numatytų skolinių reikalavimų sumas, kiekvieno pirkėjo apmokėjimo sumas, bei kiekvieno mokėtojo apmokėjimo reikalavimus.
Mokestis už faktoringo paslaugas sudaro dvi dalys. Iš pirmo tai komisinis aptarnavimo mokestis, į kurį įeina apskaitos vedimas, neaiškių kreditų draudimas ir kitos paslaugos. Kaip jau minėjau, tai sudaro 0,5 -3 proc. nuo visos pardavimų sumos. Ir antras mokestis už kreditą, kuris suteikiamas pirkėjui pirkiniams apmokėti. Šis mokestis ,kaip taisyklė, yra 2 – 4 proc. didesnis negu už paprastą trumpalaikį kreditą.
Faktoringo sutartis dažniausiai sudaroma tarp banko ir pardavėjo nuo 1 metams. Ši sutartis gali būti nutraukta pagal vienos iš šalių pageidavimą, prieš tam tikrą laikotarpį pranešus kitam kontrahentui apie tai, pagal abiejų šalių abipusį pageidavimą arba dėl sutarties sąlygų nevykdymo. Faktoringo procedūra pateikta 2-me priede.

NORD/LB Lietuva fortfeitingas
Fortfeitingas šiaip yra dažniausiai taikomas ten kur nepakankamai finansuojamas eksportas. Lietuva būtent ir yra tokia šalis. Fortfeitingas padeda pagreitinti eksportuotojo lėšų apyvartumą, o balanse sumažėja debitorinių įsiskolinimų suma. Fortfeitingas dažniausiai taikomas parduodant stambų objektą, kai eksportuotojas negali atidėti apmokėjimo, o importuotojas nori įsigyti prekę dabar, bet apmokėti už ją negali nei savo lėšomis, nei banko kreditu. Šią problemą ir išsprendžia fortfeitingas.
Fortfeitingas – tai nepadengtų įsiskolinimų pirkimas ir pardavimas. Tokiu atveju dažniausiai parduodamas vekselis arba kitas skolos dokumentas su užrašu “aš jums skolingas”. Pirkėjas išrašo vekselių portfelį sumai , kuri lygi prekės vertei ir procentiniams pinigams už kreditą, kurį tokia forma sutinka teikti pardavėjas pirkėjui. Tokiu atveju pardavėjas vietoj apmokėjimo dabar gauna ne pinigus, o įsipareigojimą sumokėti tam tikrą sumą nurodytu laiku – vekselį ar jų komplektą. Pardavėjas parduoda vekselių portfelį bankui, be teisės jį pirkti ir gauna pirmuosius grynuosius pinigus sandorio pradžioje. Tuo tarpu bankas, įsigydamas skolinį pasižadėjimą, prisiima įsipareigojimą apmokėti vekselį. Diskonto dydį apsprendžia nemokėjimo pagal vekselį rizika, įsipareigojimo dydis ir jo padengimo terminas, banko palūkanų norma. Taip išeina, kad pirkėją kredituoja ne pardavėjas, o bankas.
Fortfeitingo procedūra pateikta 3-me priede. Šios procedūros penktas elementas nebūtinas, t.y. nebūtina priminti pirkėjui apie vekselio apmokėjimą, nes pastarasis, kaip dokumentas, teisiniu aspektu įpareigoja pirkėją besąlygiškai jį vykdyti.
Fortfeitingo operacijoje sujungiami tiekėjo, pirkėjo ir banko interesai. Kadangi pirkėjo įsipareigojimą apmokėti vekselį garantuoja bankas, tai integruojasi ir jo interesai.
Taigi, gaunasi taip, kad iš tiesų pirkėją kredituoja ne pirkėjas, o bankas, ir fortfeitingą sąlyginai galima priskirti prie kredito rūšių, nors bankui tai tiesiog yra įprasta vekselių pirkimo operacija, kurios efektyvumas priklauso nuo diskonto normos ir vekselių skaičiaus.

Išvados ir pasiūlymai

1. Išanalizavus kredito rizikos teorinį įvertinimą ir tai, kaip ją vertina NORD/LB Lietuva bankas, galime susidaryti nuomonę, kad banko kreditinę riziką stengiamasi kuo labiau sumažinti, tačiau pažiūrėjus į 1997 metų banko balansą, to negalima pasakyti.
2. Kadangi banko kreditinės rizikos įvertinimo sistema yra gana gera, tai bankui turėtų rūpėti, kodėl vis dėlto jis patyrė nuostolius:
• Problema gali glūdėti darbuotojų aplaidume arba neapsižiūrėjime, todėl bankas turi atkreipti dėmesį į banko personalo darbo kokybę.
• 1998 metų pradžioje banke pasikeitė dalis darbuotojų, bet kadangi bankas turi savo filialus visoje Lietuvoje, tai visų darbuotojų sukontroliuoti neįmanoma.
• Bankas turi pasirūpinti geresne personalo kontrole, nes turint neblogus kredito rizikos įvertinimus ir išduodant per daug blogų paskolų krenta banko reitingas klientų ir partnerių akyse, o geras reitingas yra ypač svarbus bankui.
• banko kredito rizika priklauso ne tik nuo skolininko galimybių, bet nuo banko darbuotojų darbo kokybės.
3. Pateikti rizikos mažinimo būdai normavimas ir kredito draudimas yra neblogi rizikos draudimo būdai, bet pasiteisina tik tam tikrais atvejais:
• kai paskolų paklausa viršija pasiūlą,
• jeigu pataikai apdrausti tas paskolas, kurios iš tikrųjų yra rizikingos.
• banko veiklos diversifikacija turėtų tikrai pasiteisinti.
4. Optimaliai paskirsčius banko lėšas tarp savo vykdomų finansinių operacijų, o taip pat ir pradedant naujas operacijas, banko bendroji rizika sumažėja, nes kaip žinoma vieno darbo rizika nepriklauso nuo kito darbo rizikos.
5. NORD/LB bankui siūloma peržvelgti savo pinigų srautus ir stengtis, kad banko pelnas nepriklausytų nuo vienos iš finansinių operacijų.
6. Kadangi bankai patiria daugybę įvairiausių rizikų, šalies bankų veiklą reglamentuoja 1994m.gruodžio 21d.priimtas Lietuvos Respublikos bankų įstatymas.Jo tikslas- reglamentuoti bankų veiklą,kad bankų sistema būtų stabili,patikima , efektyvi ir saugi.

Zusammenfassung

In vorliegender Arbeit wird ein für die Banken sehr aktuelles Problem – das Kreditrisiko – behandelt. Es wird die Information zum Begriff “Risiko” gegeben sowie die Risikoarten beschrieben. Es werden die Information, wie das Kredtitrisiko von der Litauischen NORD/LB eingeschätzt wird, und Empfehlungen zur Risikominderung gegeben.
Im ersten Teil wird das Risiko und seine Arten beschrieben. Dort wird auch die allgemeine Information zur Bewertung vom Kreditrisiko und Kriterien, wonach das Kreditrisiko in der Litauischen NORD/LB von den Spezialisten bewertet wird, angeführt.
Im zweitem Teil sind die Empfehlungen zur Minderung vom Kreditrisiko sowie Kreditierungsalternativen, die von der Litauischen NORD/LB nicht angewandt bzw. nur teilweise angewandt werden, angegeben.
Am Ende der Arbeit werden die Schlufolgerungen, Anlagen zu der vorliegenden Arbeit und die benutzten Literaturquellen angeführt.

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS

1. B. Martinkus, V. Žilinskas “Ekonomikos pagrindai”, Kaunas, Technologija, 1997
2. V. Kvedaraitė, “Įmonės finansų valdymas”, Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1997
3. V. Darškuvienė “Įmonės finansų valdymas”, Kauno technologijos universitetas, Kaunas, Technologija, 1998
4. A. Garškienė, “Verslo rizika”, Lietuvos informacijos institutas, Vilnius, 1997
5. A. V. Rutkauskas, D. Brukštaitienė, V. Rutkauskas, “Finansinės skaičiuoklės”, LII, Vilnius, 1998
6. E. Buškevičiūtė “Finansų analizė”, KTU, technologija, Kaunas, 1998
7. A. V. Rutkauskas “Finansinės rinkos ir institucijos”, VGTU, Vilnius, 1999
8. V. Bagdonas “Verslo rizika”, VGTU, Vilnius
9. A. V. Rutkauskas Verslo rizikos paskaitų konspektai
10. Deloitte  Tuoche 1996, 1997, 1998 metų nepriklausomas LŽŪB auditas
11. V. Leksis “Kredit i banki”, Perspektyva, Maskva, 1993
12. A. Kilikov, V. Golosov, B. Penkov “Krediti investicii”, Maskva, 1994
13. Ju. V. Žuravliov “Kreditnoje strachovanije”, Maskva, 1992
“Kreditovanie”, Torgovo – izdatelskoe biuro BHV, , Kiev 1994
14. V.Vaškelaitis „ Pinigai ;komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas“ Lietuvos mokslas
2003.

Pajamų, santaupų ir investicijų apibrėžimas ir analizė

1. Įvadas
Johnas Maynardas Keinsas vienas iš įžymiausių XXa.ekonomistų, padaręs giliausią poveikį kapitalistinės sistemos filosofijai. Gimė 1883m., kai pasaulį paliko ne mažiau garsi ir reikšminga ekonomikai asmenybė- Karlas Marksas. J. M. Keinsas būdamas keturių su puse metų berniukas jau aiškinosi sau ekonominį palūkanų turinį, sulaukęs šešerių, domėjosi, kaip dirba jo smegenys, septynerių jis ėmė lankyti p. Goodchildo paruošiamąją mokyklą. Vėliau jis mokslus tęsė Etono mokykloje, ten jisai pražydo, gaudavo geriausius pažymius, ne kartą buvo apdovanotas už puikų mokymąsi. Baigęs Etano mokyklą jis pradėjo studijuoti Cambridge’o universiteto King’s koledže. 1907m. pradėjo tarnauti Indijos žinyboje, taciau toks darbas neatitiko sio zmogaus imlaus proto ir jis po keliui metu atsistatydino. Kaip pats Keinsas pareiškė, ”tai vieno veislinio buliaus nugabenimas į Bombay’ju , o viskas , ka patiri dirbadamas vyriausybės žinyboje,- suvokimas, kad del kokios nors ne taip suprastos pastaos gali pelnyti papeikimą”. Taigi po atsistatydinimo iš pareigų jis grįžo į Cambridge.
1913 metais jis parašė knyga “Indijos valiuta ir finansai” kuria visi laike mažu šedevru, o kai tais pačiais metais buvo sudaryta karališkoji komisija Indijos valiutos problemai tirti, 29 metų Keinsą pakvietė jos nariu- išskirtinė garbė naujokui.
Karo metais Keinsas buvo pakviestas į D. Britanijos iždą ir paskirtas rūpintis užsienio finansais ir čia jis pasirodė nepralenkiamas. Po karo Keinsas rūpinosi Europos būkle po karo. Tuo metu jis jau buvo svarbus asmuo- vienas tų neįvardijamų žmonių, kuriuos regime stovinčius už valstybės vadovo krėslo, pasirengusius šnibžtelėti patarimo žodį.
Vėliau jis parašė knygą “Traktatas apie tikimybę”, kuri taip pat sulaukė didelio susidomėjimo. 1923m. išėjęs “Traktatas apie pinigų reformą” privertė vėl nustebti pasaulį. Šįkart jis aštriai pasisakė prieš aukso fetišizmą, prieš neregėtą pasyvumą, kurį rodė žmonės, atsisakydami sąmoningai kontroliuoti pačių išleidžiamus pinigus ir atsakomybę suversdami bejausmiam tarptautiniam aukso standarto mechanizmui.
Didžiosios depresijos metais isleistas dar vienas Keinso veikalai “Studija apie pinigų reformą” turėjo labai didelę įtaką sprendžiant susiklosčiusią problemą. Jis teigė jog taupymas gali būti sunkumų priežastis. Tai gerai iliustruoja ir vienas įsimintas jo posakis jog per ilgą laikotarpį nei vieno iš mūsų nebeliks. Nes tik šiuo pinigų perleidimu iš rankų į rankas nuolatos yra palaikoma ekonomikos “kraujo apytaka”.
Visa tai yra gana paprasta ir akivaizdu. Viena mūsų pajamų dalis , kuri neina tiesiogiai ten, kur vyksta sandoriai ir kur mūsų išlaidos virsta kitų žmonių pajamomis: tai mūsų sutaupomi pinigai. Jei susislėpėme santaupas arba susikrovėme didžiulius pluoštus grynųjų pinigų, tai tuo mes neišvengiamai perkertame pajamų apytakos ratą. Nes tokiu atveju mes visuomenei gražinsime mažiau nei iš jos gavome. Jei toks pajamų įšaldymo procesas plačiai paplis ir nesibaigs, netrukus kiekvieno pinigines pajamos ims vis mažėti, nes sulig kiekvienu apytakos ratu pinigų joje rasis vis mažiau ir mažiau. Netruksime pajusti krizės požymius.
Normaliomis sąlygomis šitoks pavojingas pertrūkis pajamų sraute nesusidaro, nes mes neįšaldome savo pajamų. Mes įdedame jas į akcijas, obligacijas ar dedame į bankus ir šitokiu būdu jos vėl gali būti naudojamos. Ar tai pirkdami akcijas, savo santaupas perleidžiame tiesiai verslui: jei padedame pinigus į banką, jie galės būti panaudoti kaip paskola verlininkui, kuriam reikia kapitalo. Tokiu būdu pinigai jau turi kelia grįžti pajamų cirkuliacijon per verslo veiklą. Tačiau ši taupymo- investavimo grandis neveikia automatiškai. Kasdienėje veikloje verslo firmoms nereikia santaupų, jos padengia savo išlaidas įplaukomis už realizuotą produkciją. Verslo firmai santaupų prireikia tik tada , kai ji plečia savo veiklą, mat tuomet įprastų pajamų dažniausiai jau nepakanka, kad būtų galima pastatyti naują įmonę arba gerokai pagausinti įrenginių.
Kaip tik tada ir iškyla problema. Pasiturinti visuomenė dalį pinigų visada stengsis sutaupyti. Tuo tarpu verslas toli gražu ne visada siekia plėsti savo veiklą. Kai konkrečios rinkos užverčiamos prekėmis, kai pablogėja tarptautinė padėtis, kai verslininkas nerimauja dėl galimos infliacijos ar dėl kurios kitos priežasties, ūkio plėtojimo perspektyvos esti menkos, motyvai investuoti silpsta. Kodėl verslininkai turėtų plėsti veiklą, jei į ateitį žiūri su baime?
Čia ir glūdi krizės galimybė. Jei mūsų santaupų verslas nenaudoja plėsti gamybai, tai mūsų pajamos būtinai mažės. Mes neišvengiamai atsidursime tokioje pat siaurėjančioje pajamų apyvartos spiralėje, kaip būtų, jei savo santaupas įšaldytume kaupdami namie.
Kadangi šiam modelyje veikia du veiksniai: piliečiai ir verslininkai , tai ekonomikos likimas visiškai priklauso nuo to, kiek šie veiksniai atitinka vienas kita. Jei tik tarkim šie veiksniai nesuderinami, tarkim, verslininkai investuoja mažiau, negu visuomenė siekia sutaupyti,- ūkis turės prisitaikyti gamybos mažėjimui. Gyvybingas klausimas- kils gamyba ar smuks- pirmiausiai ir daugiausiai priklausys būtent nuo tų dviejų sprendimų suderinamumo.
Todel mūsų ūkinės lemties silpnoji vieta- taupymo ir investicijų sąveika – tam tikra prasme yra kaina, kurią mokame už ūkininkavimo laisvę.
Iš to galime padaryti išvadą, jog tiek sprendimas taupyti, tiek pasiryžimas investuoti, čia palikti laisvai ekonominių subjektų nuožiūrai. Ir kadangi abu sprendimai daromi laisvai, jie gali neatitikti vienas kito. Investicijų gali būti daroma mažiau, negu yra santaupų arba santaupų gali rastis mažiau negu užsibrėžta investuoti.
Todel apie sukauptą pasaulyje turtą įprasta galvoti kaip apie dalyką, kuris atsiranda, kai individai skausmingai, bet savarankiškai susilaiko tuoj pat naudoti gautas pajamas- tai vadinama taupumu. Bet turėtų būti savaime suprantama, jog vien susilaikyti nuo vartojimo, idant būtų sukurtas kažkoks produktas negana…
Visa tai, kas yra pasaulio turtas, stato ir tobulina verslumas. Jeigu verslumas gyvas, turtas kaupiasi ir kad ir kas darytųsi taupumui, bet jei verslumas miega, tai turtas nyks , kad ir kaip pasielgtų verslumas.
Taip pat Keinsas palaikė valdoma kapitalizmo politiką, jis ne¬buvo ir privačios verslininkystės priešininkas. “Geriau jau tegu žmogus elgiasi kaip tinkamas su savo sąskaita banke nei su savo bendrapiliečiais” – rašė jis Bendrojoje teorijoje ir tęsdamas mintį pabrėžė, kad jei vyriausybė rūpintųsi vien ¬visai šaliai reikalingomis investicijomis,- kita didžioji ūkio dalis galėtų ir turėtų likti privačiai iniciatyvai. Tačiau jei depresijos ap¬imtas ūkis nerodo jokių pagyvėjimo ženklų vyriausybės neveiklumas yra kur kas grėsmingesnis negu pasekmės, kurias gali sukelti įžūlus ortodoksinių principų nepaisymas.

2. Kritika
Nepaisant meistriškos analizės, Keinsas nespėjo padėti galutinio taško savo “Studijoje”. Priežastis buvo ta, kad koncepcijai apie taupymo ir investicijų sūpuokles stigo esminio dalyko: ji neaiškino, kaip ūkis gali likti ilgos depresijos būklėje, juk jau pati analigoja su sūpuoklėmis sako, kad jai santaupų perteklius ūkyje nutempė žemyn, tai tuojau pat jis turėtų atsitiesti ir imti kilti.
Juk santaupos ir investicijos- taupymas ir verslumas- nėra visiškai nesusieti ūkiniai procesai. Priešingai juos sieja rinka- pinigų rinka,- nes jose verslo žmonės “perka” ar bent jau skolinasi santaupas. Šios , kaip bent kuri kita prekė, turi savo kainą: palūkanų normą.
Dėl to sūpuoklių koncepcija , rodės, teigia, jog pačiame verslo cikle imituotas automatinis apsaugos reguliatorius,- kai tik santaupų atsiranda per daug jų skolinimasis atpinga ir verslo žmonėms atsiranda palankesnės sąlygos investuoti. Ši koncepcija pripažino, kad ekonomika gali smukti, bet teigė jog ji pati greitai atsitiesins. Tačiau kaip tik šitai ir neįvyko Didžiosios krizės metais.
Keinso pastebetas šitokio įrodinėjimo trūkumas buvo paprasčiausias ir akivaizdžiausias ekonominio gyvenimo faktas: krizės dugne jokio santaupų srauto nėra. Nes kai ekonomika įsisuka į gamybos mažėjimo spiralę, pajamos joje mažėja, o pajamoms mažėjant santaupos nyksta. Kaip galima tikėtis, kad kiekvienam ėmus stokoti pinigų, visuomenė taupys tiek, kiek gerais laikais. Visiškai aišku, kad taip būti negali. Krizės pasekmė ne santaupų perteklius, o jų sunykimas, ne santaupų srautas, o vos gyva srovelė.
Juk jai nėra santaupų perviršio, tai tuo pačiu nėra ir palūkanų normos spaudimo, kuris paskatintų verslininkus daugiau skolintis. O jei nėra lėšų skolintis investicijoms, tai nėra ir paskatos plėsti gamybą. Ūkis nepasislinks nė per truputį, jis ir liks pusiausvyroje. Pulkai vyrų ir moterų neturės darbo, fabrikai ir įrenginiai stovės nenaudojami.
Tai paradoksas- perteklius palaiko skurdą, o bedarbiai žmonės stoviniuos prie išjungtų įrenginių. Smarkai smukus gamybos lygiui susidaro negailestingas prieštaravimas tarp vis labiau nepatenkinamų reikmių, bei nepakankamo gamybos masto.
Pati ekonomika neužsiima žmonių poreikių tenkinimu- poreikiai visada tokie pat beribiai, kaip ir svajonės. Ekonomika gamina prekes, tenkindama paklausą, o paklausa yra tokia kokios yra žmonių piniginės. Taigi neturintys darbo žmonės ekonomikai yra tuščia vieta. Todėl jei investicijos sumenksta ir gamybos apimtis gerokai sumažėja visuomenėje atsiranda skurdas.
Gamyba nesmuktų niekada, jei iki galo realizavus vieną investicinį projektą, reikėtų imtis kito. Bet nebūtinai taip esti. Pats faktas, kad žmonių reikmės beribės, dar nereiškia, kad bet kurios investicijos atsipirks. Ekonomikoje plinta versijų, kurios žlugo dėl to, kad gamyba buvo plečiama neapgalvotai ir beprotiškai rizikuojant. Didžiuliai daugumai investicijų vien optimistiškų lūkesčių nepakanka, joms reikia konkretesnių stimulų, kokių nors naujų išradimų, naujų gamybos būdų, naujo į save žmonių dėmesį atkreipiančio produkto. Bet kuris verslininkas pasakys jums, kad tokios progos pasitaiko toli gražu ne visada.
Taigi, kai vienas investicinis projektas jau įgyvendintas, gali būti, jog naujo tinkamo projekto nėra. Jei jis vis dėl to yra, t.y. jei naujoji investicija tokio pat dydžio, nors ir kitokios sudėties,- ekonomika be kliūčių stums pirmyn. Bet jei kiekvieną užbaigtą investiciją nėra kuo pakeisti, ūkio veikla neišvengiamai siaurės.
Iš čia niūrioji “Bendrosios teorijos” diagnozė:
Pirma, įžengus krizėn, ekonomika gali joje ir likti. Jos veikimo mechanizme nėra nieko, kas ją iš krizės ištrauktų. “Pusiausvyra” gali puikiausiai laikytis ir kai yra nedarbas. Net masinis nedarbas.
Antra, klestėjimas priklauso nuo investicijų. Jei verslo išlaidos kapitalistinėms investicijoms mažėja, gamyba atsiduria apimties mažėjimo spiralėje. Gamybos plėtojimosi spiralė ims veikti tik tada, kai verslo investicijos didės.
Ir trečia, investicijos yra autonomiška varomoji ašis ūkio mechanizme. Pati kapitalizmo širdis- ne garantija, o netikrumas. Net kai verslo žmonės nedaro jokių klaidų, kapitalizmui nuolatos gresia persotinimas, o persotinimas ir yra ekonomikos smukimas.

3. Apologetika
Ir vis dėlto knyga “Bendroji teorija” revoliucinė- joks kitas žodis čia netiktų. Ji apvertė ekonomikos teoriją padarė stulbinančią ir bauginančią išvadą- neegzistuoja joks automatinis saugos mechanizmas. Ekonomika veikiau primena ne sūpuokles, kurios pačios visada pasiekia pusiausvyrą, o liftą, šis gali nuolat kilti ir leistis, bet gali ir nejudėdamas stovėti. Ir stovėti jis gali tiek apačioje, pirmajame aukšte, tiek ir šachtos viršuje. Kitaip tariant , visai nebūtinai krizė turi pati save įveikti, ekonomika gali taip ir likti apimta stagnacijos, neaišku kuriam laikui, lyg burlaivis nurimus vėjui.
Keinsas neabejotinai sakė tiesą: taupymas- prabanga, tampanti neįkandama sunkiais laikais.
Kaip pabrėžė Keinsas ne veiksmingasis socialinis skurdas: mat visuomenės savimonė čia nesti veiksmingas reikiamų investicijų substitutus. Yra kitaip: kadangi santaupos mažėja kartu su investicijomis, tai ūkinė apytaka nesutrinka, jos visiškai neveikia faktas, jog dabar ji mažesnės, nei įprasta apimties.
Investavimas turi savą schemą: iš pradžių kyla įkarštis pasinaudoti naujomis galimybėmis, po to atsargumo stokojantis entuziazmas atveda prie gamybinių pajėgumų perviršio, vėliau aktyvumas visai sumažėja- kada tam tikram laikotarpiui rinka tampa perpildyta.
Be viso to, pranašaudama grėsmę, “Bendroji teorija” buvo ne vien pasmerkimo knyga. Priešingai, ji reiškė viltį ir siūlė išeitį. Ji atvėrė kelią socialiniams įstatymams, kurių leidimą jau dvidešimt metų stabdė vyriausybės abejingumo užtvara. Tie įstatymai turėjo pagerinti sunerimusios visuomenės savijautą, pakelti ūpą. Bet ne jie turėjo pastatyti pacientą ant kojų. Gyvybingasis vaistas buvo kas kita: apgalvoti vyriausybės veiksmai, didinantys išlaidas ir šitaip stimuliuojantys ūkį. Todėl Didžiosios krizės metu taip ir įvyko. Valstybė netikėtai tapo stambiu ūkio investuotoju: vienas po kito buvo pradėti realizuoti kelių, užtvankų, salių, aerouostų, prieplaukų, gyvenamųjų namų statybos projektai.
Pats Keinsas sakė: Jei valstybės iždas prikimštų panaudotus butelius banknotų, užkastų juos pakankamai giliai anglies šachtose, kurios po to iki pat žemės paviršiaus būtų užverstos miestų šiukšlėmis, ir leistų privačioms įmonėms, iškasti tuos banknotus, nebeliktų nedarbo, o visuomenės pajamos, veikiant multiplikatoriui, taptų, matyt, gerokai didesnės nei buvusios. Žinoma, protingiau būtų statyti namus ar daryti dar ką nors panašaus, bet jei imtis namų statybos trukdytų kokie nors praktiniai sunkumai, anksčiau aprašytais būdais būtų geriau negu nieko nedaryti.
Tuo buvo išaiškinta: jei privačios verslo įmonės neįstengia imtis pakankamai plačios investavi¬mo programos, spragą, kaip begali, turi užpildyti pati vyriau¬sybė -mat reikalas skatinti nors kokį gamybos plėtojimąsi jau yra toks neatidėliotinas, kad beveik bet kokia priemonė yra geriau nei nieko neveikti.
O jeigu dar tiesiogiai paskatinti investicijų nepasisektų, kodėl čia nepasitelkus vartojimo. Investicijos yra itin kaprizingas ūkio sistemos elementas, užtat vartojimas ūkiniam aktyvumui suteikia tvirtą pamatą; todėl ir buvo manoma, kad viešieji darbai padės įveikti problemą: jais tiesiogiai bus didinama, be darbo vegetuojančių žmonių, perkamoji galia, kartu bus atvertas kelias privataus verslo pagyvėjimui.

4. Išvados
Vyriausybės programos Keinsas nelaikė priemone, kuria vyriausybė nuolatos turėtų kiš¬tis į ūkio eigą. Tokią programą jis suvokė kaip ištiestą pagalbos ranką sistemai, kuri paslydo ir dabar stengiasi atgauti pusiausvyrą.
Dvi priežastys sutrukdė programai veikti geriau:
Pirmoji – vyriausybės išlaidų programa taip ir liko neišplėtota iki būtino masto, kad ekonomika vėl grįžtų prie visiško užimtumo būklės. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, vyriausybės išlaidos pašoko iki tam laikotarpiui neregėto dydžio, tai sąlygojo ne tik visišką užimtumą, bei ir įžiebė infliaciją. Tačiau šio amžiaus 4-jo dešimtmečio taikos ekonomikos sąlygomis toks milžiniškas išlaidų padidinimas buvo neįmanomas, tiesą sakant, net kukli vyriausybės išlaidų programa netrukus sukėlė niurnėjimą, esą federalinė valdžia peržengianti tradicines ribas. Padėtį dar pablogino tai, jog Federalinių Rezervų Taryba infliacijos bijojo labiau negu nedarbo, todėl ji laikėsi apsunkinančios bankų paskolų gavimą politikos.
Antroji priežastis glaudžiai siejosi su pirmąja. Nei Keinsas, nei vyriausybės išlaidų programų kūrėjai neatsižvelgė į tai, kad tie, kuriems naujieji vaistai turėjo padėti, bijojo jų labiau nei pačios ligos. Vyriausybės išlaidos buvo suma¬nytos kaip pagalba verslui. O verslas jas suvokė kaip grasinimą.
Tai pastebime ir iš pateis Keinso kalbos:
Aš vis dėlto…, padaryčiau kitokias išvadas. Aš sakyčiau, jog tai, ko mes norime, yra ne atmesti planavimą ar planuoti mažiau, bet kitaip – sakyčiau, kad mes beveik neabejotinai norime jo daugiau. Tačiau planuojama turi būti tokioje visuomenėje. kurioje kaip įmanoma daugiau žmonių, lyderių ir jų pasekėjų laikosi visiškai tokių pat moralės nuostatų kaip jūsų. Nuosaikus planavimas veiks gana patikimai, jei tie, kurie jį vykdys, protu ir širdimi laikysis tvirtų moralės principų. Kai kurie iš jų tokie ir yra. Bet nelaimė ta, jog egzistuoja ir įtakinga grupė žmonių, apie kuriuos tiktų pasakyti: planavimo jiems reikia ne dėl jo rezultatų, 0 todėl, jog moralės požiūriu jie laikosi visiškai priešingų jūsiškėms idėjoms ir siekia tarnauti ne Dievui, bet velniui.
Dėl šių jau ankščiau isvardintų dviejų priežasčių Keinso planas nesusilaukė didelio pritarimo, nors jo su¬manymas buvo logiškas ir įtaigus – mokslininkas akcentavo faktą, kad jo prisiimtų santaupų planas padėtų išplėsti turto pasiskirstymą visuomenėje, nes kiekvienas taptų vyriausybės obligacijų savininku. Bet tas planas buvo pernelyg naujas, senieji metodai – apmokestinimas, būtiniausių prekių normavimas bei laisva valia daromos santaupos – jau išbandyti ir patikimi karo finansavimo įrankiai. Nukeltų santaupų projek¬tas buvo priimtas – kaip antraeilė dekoratyvi įmantrybė, bet niekada netapo pagrindiniu įrankiu, kaip to tikėjosi Kein¬sas.

5. Literatūros sąrašas
1. Riddell Shachelford, Stamos Schneider “Economics A Tool For Critically Understanding Society”, 2005m.
2. Robert Heilbroner “Didieji ekonomistai“, 1995m.
3. David C. Colander “Economics”, 1994m.
4. “Makroekonomika” Vadovėlis ekonominių specelybių studentams, 2005m.

Anglijos bankai

 

Įvadas
Terminas”bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banko” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr. Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti.
Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai gali teikti laisvas lėšas, teikti kreditą, tarpininkauja atliekant piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Anglijos bankininkystės istorijos apžvalga
XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines banko operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžiu savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti ne būtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos jie galėdavo perleisti kitiem žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.
Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų baigiasi jau XIX a. Būdingas naujosios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstumimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškia Anglijoje ir JAV. Pvz.: 1890m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927m. jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškėsi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos, kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.
Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, vakarų Europos ir Japonijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik 1000 skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra 50 tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai. Atsidarę užsienio bankai stengiasi padidinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.
Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančius indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.
Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai ribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėtas ir Londono bankas, kuriam netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Bankų veikla
Savo veiklą Anglijos bankas grindžia 1946 metų Anglijos banko įstatymu, kuriuo jis buvo nacionalizuotas. Pagal šį įstatymą Anglijos karalienė skiria valdytoją, valdytojo pavaduotoją ir 16 valdybos narių. Valdytojas skiriamas penkeriems, valdybos nariai ketveriems metams (galima skirti ir pakartotinai). Keturi valdybos nariai, vadinami direktoriais, gali užimti pagrindines Anglijos banko pareigas kaip vykdomieji direktoriai. Prieš kelerius metus įvestos ir jaunesniųjų direktorių pareigos. Likusieji valdybos nariai – ne vykdomieji direktoriai – atstovauja įtakingiems finansų ir pramonės sluoksniams. Valdyba posėdžiauja kas savaitę, atsakydama už visus Anglijos banko reikalus.
Anglijos banko tikslų, pareigų ir veiklos principų deklaracijoje išvardytos tokios Anglijos banko pareigos:
• atsiskaityti parlamentui už savo veiklą ir jautriai reaguoti į visuomenės poreikius;
• teikti vyriausybei ir jos institucijoms gerai pagrįstus, profesionalius patarimus, padėti įgyvendinti jų politinį kursą;
• prižiūrėti finansų institucijas ir rinkas, suprasti jų poreikius, adekvačiai į juos reaguoti;
• savo išteklius tvarkyti taip, kad tai neapsunkintų viso bankininkystės sektoriaus darbo ir kad Finansų ministerijai nekiltų abejonių dėl kapitalo naudojimo efektyvumo;
• siekti, kad vienas Anglijos banko darbuotojas mokėtų savo darbą, būtų apmokytas jį atlikti, aprūpintas viskuo, ko jam reikia, kad jam už tai būtų deramai atlyginta.

Bankų priežiūra
Vienas svarbiausių Anglijos banko uždavinių – šalyje veikiančių bankų priežiūra, kuri 1979 metais buvo juridiškai įteisinta Bankininkystės įstatymu. Bankų priežiūra vykdoma vadovaujantis minėtu įstatymu ir Europos Sąjungos įstatymais direktyvomis. Toliau pateiksime svarbiausius bankų priežiūros Anglijoje bruožus.
Svarbiausias bankų priežiūros tikslas apsaugoti bankų indėlininkus. Anglijoje niekam neleidžiama priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint Anglijos banko leidimo. Leidimai išduodami ne lengvai: tikrinama pretendentų finansinė būklė, vadovybės sąžiningumas ir kompetencija. Leidimus gavusių bankų veiklą seka Anglijos banko Bankų priežiūros departamentas.
Priežiūros uždavinys – nustatyti, ar bankas yra finansiškai stabilus. Toks patikrinimas dažnai vadinamas “apdairia priežiūra”. Tos priežiūros metu Centrinis bankas nenagrinėja bankų santykių su jų skolininkais ir apskritai su jų klientais, nenagrinėja ir tarp jų kylančių ginčų, jei tik dėl to neatsiranda abejonių , ar tas bankas atitinka bankininkystės įstatymo reikalavimus ir nekyla pavojus jo stabilumui.
Norėdamas gauti leidimą veikti, bankas turi įrodyti Anglijos bankui, kad turi adekvačias sistemas bei kontrolę, adekvačius rezervus beviltiškoms ir abejotinoms skoloms padengti, kad sugeba kvalifikuotai ir apdairiai vykdyti finansines operacijas. Banko direktoriai, vadovai ir kontrolieriai turi būti tinkamai toms pareigoms užimti (paaiškina specialios instrukcijos).
Atliekant Anglijoje bankų priežiūrą, daugiausia dėmesio skiriama žemiau išvardytiems dalykams:
• Kapitalo reikalavimai. Pastovus kapitalas bankams reikalingas galimiems nuostoliams kompensuoti. Remiantis vadinamąja aktyvų rizikos normos (RAR) sistema, kurią rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos, jau daug metų skaičiuojama, kiek bankui reikia kapitalo. Esmė ta, kad banko aktyvai suskirstomi į kategorijas, besiskiriančias rizikos laipsniu, ir apskaičiuojama rizikingų aktyvų svertinė suma. Kapitalą dalijant iš tos sumos, nustatoma aktyvų rizikos norma (RAR), išreikšta procentais. Kiekvienam bankui nustatoma riba, žemiau kurios RAR neturi nukristi. Ji priklauso ir nuo individualių banko ypatumų. Pavyzdžiui, banko vadovybės patirties, rizikos koncentracijos, klientūros pobūdžio ir t.t. RAR absoliutus minimumas pagal tarptautinį susitarimą yra 8 procentai.
• Rizikos laipsnis. RAR rodiklis veikia patikimai, kai banko paskolų ir investicijų portfelis yra įvairus, tačiau kai bankas suteikia dideles paskolas vienam klientui, rizika smarkiai padidėja. Todėl 1987 metų Bankininkystės įstatymas reikalauja, kad bankai praneštų apie tokius didelės rizikos atvejus, o Anglijos banko nuomone, paskola vienam skolininkui neturi viršyti 10 proc. Banko kapitalo ir tik labai išimtinais atvejais ji gali viršyti 25 proc. Anglijos bankas taip pat reikalauja iš bankų, kad pastarieji praneštų apie savo paskolas atskiroms ekonomikos šakoms ir svarsto didelės koncentracijos vienoje šakoje, padidinančios riziką, atvejus.
• Likvidumo galimybė. Bankai paprastai neturi tiek lėšų, kad jų užtektų dengti visus jų įsipareigojimus vienu metu, bet privalo turėti pakankamai pinigų ar likvidumų dengti tuos įsipareigojimus, kurių terminai jau baigėsi. Tam reikia turėti ne tik grinųjų pinigų, bet ir subalansuoti jų srautą abiem kryptimis ateityje. Svarbu ir kad indėliai būtų įvairūs.
Centrinis bankas nenustato kokios nors vienodos visiems bankams likvidumų normos, tačiau svarsto šį klausimą su kiekvienu banku individualiai ir reguliariai analizuoja grynųjų pinigų srautą kiekviename banke.
• Atsargos. Bankai privalo turėti savo sąskaitose atsargas beviltiškoms ir abejotinoms skoloms dengti. Nors tų rezervų dydį nustatinėja patys bankai ir juos tikrinantys auditoriai, Centriniam bankui nesikišant, pastarasis vis dėlto turi nuspręsti, ar tų atsargų pakanka ir įvertinti kiekvieno banko paskolų sudarymo politiką.
Anglijos bankas 1987 metais išleido lentelę, palengvinančią bankams rizikos laipsnio skolinant lėšas užsienio valstybėms skaičiavimą. Lentelė kas keleri metai koreguojama.
• Sistemos ir kontrolė. Joks bankas negali patikimai veikti, neturėdamas geros operacijų registravimo sistemos. Vidaus kontrolė turi garantuoti aktyvų apsaugą ir tinkamą įsipareigojimų bei mokėjimų tvarką. Bankai turi įpareigoti buhalterius – ataskaitininkus periodiškai rengti ataskaitas apie banko sistemas bei kontroles ir patvirtinti, kad buvo laikomasi Centrinio banko direktyvų. Jie taip pat pranešinėja apie Centriniam bankui pateikiamų statistinių duomenų tikslumą ir išsamumą. Tai paprastai atlieka jų auditoriai.
Minėtieji buhalteriai – ataskaitininkai, remdamiesi Bankininkystės įstatymu, turi teisę tiesiogiai pranešti Centriniam bankui apie bet kokią susirūpinimą keliančią įvykių raidą.
Kitas kontrolės įrankis yra tikrintojų grupės, sudarytos iš Centrinio banko darbuotojų – profesionalių bankininkų ir auditorių, privalančių periodiškai nušviesti Centriniam bankui visus bankų operacijų aspektus, įskaitant sistemas ir kontrolę, paskolų knygų kokybę ir kt.
Anglijos banke yra speciali tyrimų grupė, tirianti nusikalstamos veiklos (pvz., suskaičiavimo) požymius finansinėje veikloje. Jei reikia, ji bendradarbiauja ir su kitomis tyrimo bei prievartos institucijomis.
• Bankų direktoriai, kontrolieriai, vadovai. Jie turi atlikti Centrinio banko reikalavimą – turi tikti užimamoms pareigoms. Tas tinkamumas nustatomas pagal Bankininkystės įstatymo ir kitų instrukcijų nurodymus, atsižvelgiant į sąžiningumą, kompetenciją, uolumą, nuovokumą.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licencijas, priežiūra, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių – ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti savarankiškų komercinių sprendimų. Priežiūros vykdytojai nebando prisiimti bankų vadovų vaidmens ir nurodinėti bankams, kokia turi būti jų strategija. Tačiau prižiūrėtojams rūpi, kad bankų rizikos laipsnis būtų įvertintas adekvačiai, o indėlininkų interesai deramai apginti. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bankų priežiūros uždavinys, ir jei tik indėlininkams iškyla grėsmė, Centrinis bankas turi teisę atimti iš banko licenciją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Licenciją galima atimti tik po įvertinimo, kurį vykdo specialūs komitetai, susidedantys iš bankų priežiūros skyriaus vadovų ir vyresniųjų darbuotojų. Tie komitetai nusprendžia, ar pribrendo reikalas pasinaudoti Bankininkystės įstatymo suteiktomis teisėmis. Po to komitetai rekomenduoja tam Centrinio banko direktoriui, kuris atsakingas už bankų priežiūrą, veiksmų programą, ir direktorius priima galutinį sprendimą. Centrinio banko sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai pirmininkauja Centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar 6 nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai. Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos dalį.
Indėlų apsaugos programa. Indėlių apsaugai sudaryta indėlių apsaugos programa. Ją tvarko Bankinintystės įstatyme numatyta taryba. Į tą programą visi bankai daro įnašus, proporcingus juose laikomų indėliųsumai. Bankui bankrutavus, taryba padengia indėlininkų nuostolius – 75 proc. indėlio sumos, bet ne daugiau kaip 15000 svarų sterlingų vienam indėlininkui. Kompensuojami tik indėliai svarais sterlingų, įnešti Ddidžiojoje Britanijoje.
Kontaktai su kitomis priežiūros institucijomis. Banku priežiūra kas met tampa sudėtingesnė, bankai vis labiau įsitraukia į prekybą vertybiniais popieriais ir kitokias investicijas. Pagal 1986m. finansinių paslaugų įstatymą numatytas jų priežiųros ir reguliavimo režimas. Centrinis bankas glaudžiai bendradarbiauja su tokios priežiūros ir kontrolės įstaigomis, kad išvengtų dubliavimo.

Anglijos bankų patikimumas
Kur jau kur, bet Anglijoje bankų netrūksta. Barclays, Halifax, HSBC, Lloyds TSB, Royal bank of Scotland, Bank of scotland, Abbey National, Natwest ir turbūt galima parašyti “ir t.t.” Bent viena problema atpuola – patikimumas. Praeitais metais nė vienas iš šių bankų neuždirbo mažiau nei 7 mljrd. svarų. Todėl pasirenkant banką reikia praktiškai žiūrėti tik į tai ką jis gali pasiūlyti gero, ko negali pasiūlyti kiti. Jei nesigilinti į dideles smulkmenas visi jie yra bemaž vienodi, ir jei klausite kieno nors patarimo jis greičiausiai pasakys, kad jo bankas ir yra tas pats geriausias.
Atsidarant sąskaitą banke reikės jūsų paso ir adresą patvirtinančio dokumento. Šiuo dokumentu praktiškai gali būti tik sąskaitą už vandenį, dujas, elektrą ar telefoną. Studentams gali tikti ir mokyklos patvirtinimas, kad jų studentas gyvena štai tokiu adresu, bet su mokyklos adresu paprastai atidaroma tokia nepilnavertė sąskaita su kortele cashline.

Kortelės Cashline
Duodama nepatikimiems klientams. Su ją jūs galite tik pasiimti pinigus iš bankomato. Atsiskaityti su ją negalite niekur. Paprastai turint šią kortelę dar reikia mokėti nuo £5 iki £20 už sąskaitos tvarkymą. Jei jums nepasisekė ir gavote būtent tokią kortelę, paprašykite kad ją pakeistų į normalią. Tai darykite tada kada į jūsų sąskaitą pradės reguliariai įplaukti pinigai.
Debetinė
Kortelė skirta naudoti pinigams esantiems jūsų sąskaitoje. Su ją galite atsiskaityti visur ir visada. Jei esate patikimas klientas su banku galite susitarti dėl pinigų leidimo į minusą. T.y. jei sąskaitoje jau nulis, jūs vis vien kažkiek dar galite išleisti. Barclays ši paslauga yra mokama- 5£/mėn.
Debetinė kortele taip pat gali būti dviejų tipų. VISA ir VISA electron. Didelio skirtumo tarp jų nėra. Tik yra vietų (nedaug) kur elektronų nepriima, taip pat su elekctron negalima atsiskaityti internete.
Anglijoje nėra apmokestinti jokie veiksmai su bankomatais. Jei jūs tikrinsitės balansą ar imsite pinigus iš savo ar ne iš savo banko bankomato joks bankas užtai iš jūsų nepaims nė cento. O jei norės paimti tai prieš atliekant operaciją bankomatas jus apie tai įspės.

SWITCH ir SOLO


Jas išdavinėja bankai HSBC ir NATWEST. SWITCH yra kur kas geriau už VISA elektron. Su ja galima atsiskaityti perkant internetu ir ją priima visur. Solo kažkas panašaus į elektron. Ją gausite kai atsidarysite sąskaita, o po to galite pasikeisti į Switch.
Kreditinė
Atsiskaitydami su ją jūs leidžiate ne savo pinigus. Atsiskaityti galite visur ir visada, taip pat ir pasiimti pinigų iš bankomato. Būtų viskas gerai, tačiau kartą per mėnesį ateina sąskaita, kurią reikia pilnai arba dalinai (min 2%-5% nuo skolintos sumos) apmokėti. Likusiai skolai augs procentai.
Kiek galite išleisti pinigų su savo kortele jums nustato bankas arba kompaniją kuriai ši kortelė priklauso. Tai priklauso nuo jūsų pajamų, išgyvento laiko, kreditinės istorijos (ar visur viską susimokėjote ir pan.). Kreditas gali būti nuo 200£ iki begalybės.
Imant pinigus iš bankomato su kreditine kortele, paprastai paimamas kažkurio procento mokestis. Palūkanos, neapmokėjus sąskaitos, yra didesnės gryniems pinigams, nei pinigams išleistiems perkant prekes ar paslaugas.
VISA ir MasterCart.
Tai labiausiai populiarios kreditinės kortelės.Kas nutiks jei kas nors pasinaudos jūsų kortele ar jos duomenimis?
Anglijoje jūsų nuostoliai nesieks daugiau kaip £50, nesvarbu kiek jūsų pinigų bus išeikvota. Apie pastebėtas bėdas kuo greičiau praneškite bankui ir jis grąžins jums visus pinigus. Maksimaliai jums gali tekti sumokėti £50, arba nieko priklausomai nuo banko, kortelės ir pan.
Kuomet užsisakinėjate bet kokios rūšies kortelę jums ją siūlys apdrausti. Atminkite- NESVARBU jūsų kortelė drausta ar ne, bankas jums pinigus vis vien grąžins. Apdraudus skirtumas yra tik tas, kad tarkim piniginės su 10 kortelių pametimo atveju, jums reiks paskambinti tik vienu numeriu ir visos kortelės bus užblokuotos. Štai ir visa nauda.
Debetinė
Saugumo ir šiek tiek finansinės naudos sumetimais galima pinigus nuo einamosios sąskaitos pervesti į taupomąją. Tai galima padaryti ir automatiškai, pasakius banke, kad kas savaitę nuo vienos sąskaitos į kitą sąskaitą pervestų kažkokią sumą pinigų.
Čekių išgryninimas
Darbdavys gali atsiskaityti su jumis grynais, pavedimu į banką arba čekiu. Čekį galima išsigryninti banke kuriame turite sąskaitą (bankas kuriame neturite sąskaitos neišgrynins jums čekio), arba tam skirtose firmelėse, kurių apstu pagrindinėse gatvėse. Jų pavadinimai yra maždaug tokie “cash point, money shop,” ar kokia nors kita žodžio “cash” arba “money” variacija.
Jei jūs turite sąskaitą banke tai nebus jokių problemų. Nuėję į banką, užpildykite čekiui išgryninti skirtą lapelį kurį rasite prie laukiamojo stalo (paprastai jis būna labai ilgas ir siauras jį rasite ten kur yra eilė prie kasų) ir eikite prie kasų. Už čekio išgryninimą jūsų bankas iš jūsų nepaims nė cento. Jis tuo tik džiaugsis.
Tuo tarpu už čekio išgryninimą sumokėsite iki 10% , o kitur gal dar daugiau. Bet ten čekio išgryninimui nereiks banko sąskaitos.
Pinigų siuntimas.
Galimi keli būdai: per banką kuriame turite atsidarę sąskaitą, daryti perlaidą per pašto skyrių, naudoti Tomas Cook paslaugomis, naudotis firmelėmis, kurios būtent tuo ir užsiima, siųsti voke.
Pirmas būdas t.y. siųsti per savo banką. Galima siųsti dviem būdais: čekiu ir perlaida. Kiekvienas bankas turi savo įkainius šioms paslaugoms. Viena aišku, siųsti čekiu jums bemaž dvigubai pigiau nei perlaida, bet ir laiko užtruks dvigubai daugiau. Kalbant apytiksliai čekio padarymas kainuos jums apie 10£, perlaida – apie 20£. Kaina nepriklauso nuo siunčiamos sumos. Siunčiant abejais būdais pinigų gavėjas dar kažkiek sumokės Lietuvos bankui už pinigų pasiėmimą (tuos mokesčius galite sumokėti ir jūs). Taigi, didesnė nauda siųsti vienu metu didelę pinigų sumą, kad nereiktų siųsti antrą kartą. Jei žinote tikslius siuntimo įkainius neabejotinai pasidalinkite jais.
Kas liečia pinigų siuntimą per bankus, reikia žinoti, kad bankai esantys Lietuvoje turi sudarę sutartis su bankais Anglijoje. Tarkim Vilniaus bankas turi sutartį su Loyds banku, t.y. Loyds bankas yra Vilniaus banko korespondentas. Nauda iš to yra tokia, kad per Loyds banką bus pigiau siųsti pinigus į Vilniaus Banką nei iš bet kurio kito. Tik čia yra viena kliūtis. Jei jūs neturite Loyds banke sąskaitos, pinigų jie nepersiųs. Pinigus galite siųsti tik iš to banko, kuriame turite sąskaitą. Naudojantis banko paslaugomis, pinigai perlaidos būdu pasieks Lietuvą maždaug per 4-7 darbo dienas, čekiu – dvigubai ilgiau.
Antras būdas t.y.norint persiųsti pinigus labai greitai, puikus būdas naudotis pašto perlaida arba Tomas Cok paslaugomis. Jie ima gana nemažą procentą nuo siunčiamos sumos, bet pinigai pasiekia priėmėją per 10 min.
Firmelės užsiimančios pinigų persiuntimais daro tik gražias reklamas. O iš tiesų už pinigų perlaidas ima labai didelius procentus.

Pinigų investavimas


Yra begalė vietų kur galima investuoti savo pinigus. Kai kur investavus galima padvigubinti per du ar tris metus , o kai kur ir prarasti!
ISA (individual saving account)
Tai vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų tinkamai investuoti savo pinigus. Ši sąskaita išsiskiria aukštomis ir neapmokestintomis palūkanomis. (Bet kurioje kitoje sąskaitoje pelnas gautas iš palūkanų yra valstybės apmokestintas). Iškart reikia paminėti, kad yra kelios ISA rūšys:
Mini ISA (mini cash). Į šią sąskaitą galima padėti ne daugiau kaip 3000£ per finansinius metus.
Maxi ISA galima investuoti iki 7000£ per finansinius metus. Šis investavimo būdas geras tuomet kada pinigus žadate laikyti min 5 metus. Palūkanos nėra pastovios. Jūsų pinigai yra biržoje, jie investuojami į 100 geriausių Anglijos kompanijų ir priklausomai nuo to kaip jų akcijos kils ar kris, jūs gausite didesnes ar mažesnes palūkanas. Jei akcijų kursas nukris labai smarkiai, po kelių metų jūs galite atsiimti mažiau pinigų nei investavote. Bet tam yra maža tikimybė, nes neįtikėtina, kad visų geriausių 100 kompanijų akcijų kursas nukristų.

Išvados
Šiais laikais bankai užima bene svarbiausią vaidmenį mūsų gyvenime, nes jie saugo mūsų pinigus, be kurių mes negalėtume gyventi. Iš tiesų, bankai yra patikima pinigų saugojimo priemonė. Šiuo metu, žmonės turi didelį bankų pasirinkimą, nei anksčiau. Jie gali išsirinkti sau tinkamiausią banką, kuriame galėtų laikyti savo pinigus.
Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas ir atsiskaitymų tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka“, bet ir „parduoda“ pinigus. Taigi bankai ne tik saugo pinigus, bet ir jais pasinaudoja, tapdami paskolos teikėjais. Jie įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus ir banke nuolat lieka laikinai laisvų piniginių lėšų, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. kita vertus, firmoms ir gyventojams visuomet laikinai reikalingos papildomos lėšos ir už jas jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau, negu skolinasi iš banko. Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali likinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą..
Bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėja ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

Literatūra
1. Ekonomikos pagrindai. KaunasTechnologija.2001.
2. L. Ališauskas. V. Vaškelaitis. Šiuolaikinės bankų sistemos. Vln.,1998.
3. Makroekonomika. KTU, 2001.
4. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Pinigai, bankai ir ekonomika. Aliber. Vln., 1995.
5. http://www.lietuvauzsienyje.com
6. Vytautas Vaškelaitis. Pinigai: komerciniai bankai ir jų rizikos valdymas

Centrinis bankas ir jo funcijos

Įvadas

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas, už kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m.pr.Kr.), Graikijoje (IV a.Pr.Kr.), Senovės Romoje.
Centriniai bankai – tai vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimizavimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo judėjimą ir pan. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip nei Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, t.y. nustato savo veiksmus labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, galima teigti, kad jis veikia kaip visuomenės institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.
Beveik kiekviena valstybė turi Centrinį banką. Jie tarpusavyje skiriasi. Juos galima suskirstyti pagal sau keliamus uždavinius, pagal nepriklausomumo indeksą, t.y. kiek jie yra priklausomi nuo vyriausybinių institucijų. Skiriasi yra skirtingų šalių CB valdyba ir struktūra. Šiame darbe bus analizuojama centrinio banko vaidmuo, pagrindinės jo funkcijos, aptariama CB nepriklausomybės problema. Norint geriau suprasti CB veiklą, būtina išanalizuoti ir atskirų šalių CB, todėl trumpai aprašoma JAV, Anglijos, Vengrijos CB veikla. Bus kalbama ir apie Lietuvos banko bendradarbiavimą su Europos centriniu banku Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.
1. Centrinis bankas, jo funkcijos ir veiklos organizavimas

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra Centriniai bankai.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina. Centrinio banko pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi centriniai bankai. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. CB turi paprastai išskirtinę teisę – leisti pinigų emisijas. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės ( Panamos ir Liberijos CB neturi tokios teisės – šiose dviejose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais).
CB, turinčių išimtinę teisę eminuoti (išleisti) pinigus, pagrindinės funkcijos yra šios:
 CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
 CB yra “bankų bankas”
 CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
 CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Centrinis bankas, atliekantis pinigų emisijos funkciją dar vadinamas – emisijos banku (bank of issue).
Antra, CB aptarnauja banko sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų priežasčių:
1. CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2. finansinių krizių metu CB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. (Banko aktyvai – tai turtas, priklausantis bankui; tai kuo bankas disponuoja) Pavyzdžiui, JAV Federalinių rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17d.
Trečia, CB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui.
Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimais, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Perkant ar parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didelės šalys turi daugiau laisvės ir galimybę manevruoti.

2. Centrinio banko nepriklausomybės problemos


Centrinis bankas nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m. JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas.
Apie nepriklausomumo laipsnį sako šie veiksniai:
 valstybės dalyvavimas formuojant CB kapitalą;
 banko vadovybių skirimas, rinkimų grafikas;
 valstybės teisė kištis į pinigų ir kredito politiką;
 valstybės išlaidų kreditavimas iš CB lėšų.
Atskirų bankų nepriklausomumo laipsnis yra skirtingas. FRS pagal savo struktūrą ir veiklos organizavimą skiriasi nuo CB Europoje ir Japonijoje.
1. FRS Tarybos nariai dirba ilgiausiai – 14 metų, ir tai jiems užtikrina aukštesnį nepriklausomybės laipsnį.
2. Europoje tik Vokietijoje yra federalinė CB struktūra. Tarybą sudaro 16 Regioninių bankų prezidentai. Vokietijoms susijungimus, įstoję Rytų Vokietijos bankai siekia didinti pinigų pasiūlą.
3. Europoje Vokietijos, Šveicarijos CB yra nepriklausomi, o Japonijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Prancūzijos bankai yra labai priklausomi.
4. Vokietijoje CB vadovas renkamas 8 metams, o kancleris 4 metams. Prancūzijoje – CB vadovas pavaldus finansų ministrui, D. Britanijoje – CB vadovą renka karalienė, Ispanijoje – karalius, vyriausybei pasiūlius, CB politiką praktiškai vykdo vyriausybė; Japonijoje – CB vadovą 5 metams skiria vyriausybė.

Daugelio analitikų nuomone, CB nepriklausomumas gerina ekonomikos veiklą, esant žemesnei infliacijos normai, nedidina gamybos ar užimtumo svyravimų. Šalyse, kur CB labiau nepriklausomi, infliacijos lygis žymiai mažesnis.
CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.

3. Lietuvos centrinis bankas – Lietuvos bankas


3.1. Lietuvos banko tikslas ir funkcijos


Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atskaitingas LR Seimui, vadovauja LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigos.
Bankus pagal keliamus tikslus galima suskirstyti į 3 grupea:
1. bankai, kurie deklaruoja tikslą – siekti šalies ekonomikos stabilumo;
2. bankai kurie deklaruoja monetarinius tikslus – siekia vidinio ir išorinio valiutos stabilumo. Tai Prancūzijos ir kt. Europos šalių CB tikslas. (iki 2001 m. tai buvo ir Lietuvos banko tikslas);
3. bankai, kurių tikslas – kainų stabilumas. Tai būdinga Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos Bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – taip pat siekti kainų stabilumo.
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
– – vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; – formuoja ir vykdo pinigų politiką;
– – nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;- valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
– – atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
– – renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
3.2. Lietuvos Banko valdymas ir struktūra


Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.
Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką 5 metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius 9 metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.
Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos, Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai (Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis, Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.
LB įstatinis kapitalas 50mln. litų formuojamas iš LR valstybės lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymu numatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams.
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB; išlaidas užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba;materialinių vertybių amortizacija; bendros eksplotacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos.
3.3. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą


Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama Lietuvos banko interneto tinklapyje.
Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje.
Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
4. CB įvairiose šalyse


4.1. JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS)

JAV iki 1913 m. bankų sistema buvo decentralizuota, kiekvienas valstijų bankas leido į apyvartą banknotus, buvo labai silpna pinigų pasiūlos kontrolė. 1913 m. JAV sukurta FRS, kuri, reguliuodama pinigų pasiūlą ir kontroliuodama kreditavimą, siekė sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui. Numatyta, kad JAV FRS darys įtaką ekonomikai, derinant interesus tarp bankininkų ir verslo, valstijų ir regionų, vyriausybės ir privataus sektoriaus. 1913 m. priimtame Federalinių rezervų sistemos įstatyme numatyta jos struktūra:
 Federalinių rezervų bankai;
 Valdančiųjų taryba;
 Federalinis Atviros rinkos komitetas.
12 Federalinių rezervų bankų JAV atstovauja 12-ai sričių. Kiekvienas šis bankas valstybinis – privatus, akcininkai gauna ne daugiau kaip 6 proc. dividendus už akcijas. Direktorių taryba atstovauja bankų, verslo ir visuomenės interesams. Valdančiųjų tarybą skiria JAV prezidentas, tvirtina Senatas. Numatyta, kad prezidentas negali daryti įtakos tarybai, kuri funkcionuoja 14 metų. Valdančiųjų taryba daro įtaką monetarinei politikai veikdama pinigų pasiūlą per atviras rinkos operacijas, skolinimo diskonto normą ir reikalavimus rezervams. 12 narių Atviros rinkos komitetas duoda nurodymus rinkos operacijoms, kuriomis reguliuojamas pinigų kiekis.
JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:
1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

4.2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai


Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 3. Paveikslą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių centriniai bankai įgyvendindami savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
4.3. Didžioje Britanijoje – Anglijos bankas

Anglijoje CB žinomas kaip Anglijos bankas. Dėl susiklosčiusių istorinių priežasčių jis padalytas į Pinigų leidybos skyrių ir Bankų skyrių, kurių kiekvienas turi atskirą balansą. Leidimo skyrius atsakingas už pinigų banknotų išleidimą. Siekiant, kad pinigai patektų į cirkuliaciją, Pinigų leidybos skyrius parduoda finansinius vertybinius popierius (obligacijas ar akcijas), išleistus vyriausybės komercinėms firmoms ar vietinei vyriausybei. Bankų skyrius veikia kaip bankininkas komerciniams bankams ir vyriausybei. Praktiškai Pinigų leidybos skyrius ir Bankų skyriaus veikla yra koordinuojama. Nors banko balansas panašus į komercinių bankų, yra vienas esminis skirtumas – šis bankas negali bankrutuoti.
4. 4. Vengrijos nacionalinis bankas


Vengrija iš visų Rytų Europos šalių anksčiausiai pradėjo bankų sistemos reformą. Monetarinis valdymas nuo komercinės bankininkystės atskirtas jau 1987 m. hibridinėje ekonominėje terpėje, jau kurį laiką orientuotoje į rinkos ekonomiką.
Teisiniai bankininkystės pamatai Vengrijoje buvo pradėti dar 1991 m., priėmus du pagrindinius įstatymus: Centrinio banko įstatymą ir Bankininkystės įstatymą. Naujos bankininkystės teisinės normos Vengrijoje sudaro vakarietiško tipo įstatyminę infrastruktūrą. Naujoji įstatyminė bazė, apimanti apskaitos, bankų ir bankroto įstatymus, yra pažangiausia iš visų Europos šalių, tačiau dėl didelio valstybės biudžeto deficito ji atsidūrė neadekvačioje ekonominėje terpėje. Skaitant kai kuriuos Vengrijos įstatymus susidaro įspūdis, kad jie pažodžiui nukopijuoti nuo Vakarų Europos analogų.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas ir valdyba. Tačiau galutinė atsakomybė už pinigų politiką tenka Vengrijos nacionalinio banko prezidentui. Valdybos svarbiausias tikslas – kainų stabilumas. Pamažu kuriasi pinigų politikos priemonių spektras. Komerciniai bankai aprūpinami centrinio banko pinigais panašiai kaip ir Vokietijoje, t.y. pardavinėjant juos be jokių ribojimų, kadangi bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais popieriais. Palūkanų norma, kurią centrinis bankas kasdien nustato toms parduodamoms lėšoms, maždaug 2 % didesnė už rizikos palūkanų normą. Kaip jau minėta, bankų likvidumui daromas poveikis ir keitimais. Be to, stengiamasi nustatyti ir piniginių išteklių ribą. Kitose srityse centrinis bankas dirba gana sėkmingai – jam pavyko sumažinti infliaciją. Smarkiai sumažėjo ir palūkanų lygis.
5. Europos centrinis bankas (ECB)


Europos centrinis bankas – naujausia Europos Sąjungos institucija, suformuota oficialiai 1998 m. birželio 1 d. Kuriant Europos Centrinių bankų sistemą (ECBS) buvo vadovaujamasi FRS, JAV ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo daug sudėtingiau, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. ECBS sudaro Europos CB (ECB) ir Europos Sąjungos (ES) šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungų (ESP), CB. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, CB turi specialų statusą, leidžiantį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statuse numatyta, kad pagrindinis jos tikslas (kaip antai ir Lietuvos banko) – išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą, bei valstybių narių oficialių atsargų laikymą ir tvarkymą. ECB ir nacionaliniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ir privačių institucijų. ECBS reglamentuoja ECB sprendimų priėmimo padaliniai:
 vykdomoji valdyba, kurią sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir dar 4 nariai (siūlomo 8 metams);
 valdytojų taryba, kuria sudaro vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, priklausančių euro zonai, NCB vadovai; pagrindinė funkcija – formuluoti monetarinę bendrijos politiką, apimam\nt tarpinius tikslus, palūkanų normą ir rezervų pasiūlą sistemoje, ir sukurti būtinus jų įgyvendinimo reikalavimus;
 bendroji taryba, kuria sudaro ECB pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir visų valstybių narių NCB vadovai.

6. Pasiruošimas integracijai į Europos Sąjungą


Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją dalyvauja Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą (ES) procesuose, įgyvendina Europos (Asociacijos) sutartyje išdėstytus įsipareigojimus, dalyvauja derybose dėl narystės ES, vykdo Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje numatytas priemones ir bendradarbiauja su Europos centriniu banku.
Pagrindiniai Lietuvos pasirengimo narystei ES darbai yra vykdomi pagal ES teisės struktūrą. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų ES teisės skyriais:
 „Ekonominė ir pinigų sąjunga“;
 „Laisvas kapitalo judėjimas“;
 „Laisvė teikti paslaugas“.
Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti acquis įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
Pagrindinis integracijos į ES valdymo dokumentas – Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (LPNP), kuri yra parengta pagal Stojimo partnerystės prioritetus ir Europos Komisijos rekomendacijas bei apima teisės derinimo ir acquis įgyvendinimo priemones. LPNP atsispindi pagrindinės Lietuvos banko darbų kryptys rengiantis narystei ES – pinigų politikos priemonių tobulinimas (derinant jas su Europos centrinio banko reikalavimais), kredito įstaigų veiklą reglamentuojančios teisės suderinimas, mokėjimų balanso, bankų ir pinigų statistikos tobulinimas bei mokėjimų sistemos modernizavimas.
7. Bendradarbiavimas su Europos centriniu banku
Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais, kurti palankią aplinką nuomonių pasikeitimui vykdomos politikos klausimais, gauti betarpišką informaciją svarbiais ekonomikos ir centrinės bankininkystės klausimais. Šiame kontekste ECB kartu su euro zonos nacionaliniais bankais organizuoja metinius euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų susitikimus.
Lietuvos bankas dalyvauja ECB vykdomose priemonėse, rengiant lyginamąsias studijas apie padėtį šalyse kandidatėse bei perimant ECB taikomą praktiką ir patyrimą centrinio banko statistikos, teisės derinimo, mokėjimų sistemų, finansų sektoriaus ir kitose srityse.
2001 m. balandžio mėn. ECB išleido „Pinigų ir bankų statistikos stojančiose į ES šalyse metodologijos vadovą“. Lietuvos bankas parengė du šio vadovo skyrius apie Lietuvą, kuriuose pateikti statistinio darbo organizavimo Lietuvoje teisiniai ir instituciniai pagrindai, taikoma pinigų statistikos metodologija bei jos palyginimas su ES standartais, pinigų statistikos duomenų rinkimo ir apdorojimo procedūros.
2001 m. euro zonos šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų vadovų metiniam susitikimui Lietuvos banko ekspertai parengė medžiagą apie Lietuvos finansų sektoriaus struktūrą, jo funkcionavimą bei plėtrą, Lietuvai integruojantis į ES ir kartu su kitais šalių kandidačių centriniais bankais pristatė ECB. ECB apibendrino šalių, stojančių į ES, finansinio sektoriaus plėtros tendencijas bei konvergenciją ir medžiagą pateikė metiniame vadovų susitikime Berlyne, kuriame taip pat buvo aptarta kapitalo sąskaitos liberalizavimo įtaka makroekonominei politikai, ypač valiutų kursų strategijai.
2001 m. taip pat vyko bendradarbiavimas su ECB euro banknotų ir monetų apsaugos nuo klastojimo, apskaitos, informacinių technologijų klausimais, ECB ekspertai Lietuvos banke aptarė Lietuvos rengimosi narystei ES strategiją, pinigų politiką, finansų rinkos, bankų sektoriaus plėtrą. Gegužės mėnesį Lietuvos banko iniciatyva ECB aptarta lito bazinės valiutos pakeitimo strategija bei techniniai pasirengimo aspektai.

Išvados
1. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme; jie yra institucijos, kurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius.
2. Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
3. CB nepriklausomumo laipsnis skirtingose šalyse skiriasi. Yra tendencija, kad šalyse, kuriose, CB mažai priklausomi nuo vyriausybinių institucijų, infliacijos lygis žemesnis. Mažiausiai prikalusomis CB – JAV, Vokietijoje ir Šveicarijoje. CB nepriklausomumas garantuotas instituciniu būdu – šalies konstitucija ir įstatymais.
4. Skirtingų šalių CB galima suskirstyti pagal keliamus tikslus. Iki 2001 m. Lietuvos banko tikslas buvo – vidinio ir išorinio valiutos stabilumo siekimas. Dabar kaip ir Vengrijos, Vokietijos, ECB – akinų stabilumas.
5. Pagrindinė CB funkcija – pinigų emisiją. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jeigu ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės.
6. Skirstant bankus pagal veiklos pobūdį, centrinis bankas priskiriamas pirmos eilės bankams.
7. Lietuvos banko funkcijos yra tiesiogiai susijusios su trijų Europos Sąjungos teisės skyriais: „Ekonominė ir pinigų sąjunga“, „Laisvas kapitalo judėjimas“, „Laisvė teikti paslaugas“.
8. Lietuvos banko prioritetai rengiantis narystei ES – baigti derinti nacionalinę teisę su ES teisės reikalavimais pinigų politikos, kredito įstaigų priežiūros, statistikos ir mokėjimų sistemos srityse ir užtikrinti įgyvendinti reikalingų administracinių gebėjimų struktūrą.
9. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas: kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus, pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus, operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę, visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
10. Šalims kandidatėms ateityje rengiantis įsijungti į Europos centrinių bankų sistemą, Europos centrinis bankas (ECB) siekia stiprinti ryšius su šalių kandidačių centriniais bankais.

Literatūros sąrašas

1. Thomas Mayer, James S. Duesenberry, Robert Z. Aliber ,,Pinigai, bankai ir ekonomika” 1995m.;
2. Kauno technologijos universitetas ,,Makroekonomika” 2001m.;
3. http.finansai.tripod.com (2003 02 21);
4. www. cb.lt (2003 02 21).

Bankai

Įvadas

Finansai yra viena svarbiausių sferų nuo neatmenamų laikų. Pinigai, ar jų atitikmenys, turėjo milžinišką galią dar prieš tūkstančius metų. Netgi šiuolaikinės bankininkystės užuomazgas galima pastebėti senovės civilizacijose.
Bankininkystė, kaip veiklos sritis įsigalėjo apie XVII a. Pirmieji bankai steigėsi Italijoje, vėliau išplito po visą Europą ir likusį pasaulį.
Keičiantis tradicijoms, ir bankininkams suvokus, jog galima iš šios veiklos pragyventi bei gauti pelną, tobulėjo ir visa sistema. Kartu plėtėsi paslaugų spektras, pradėta gilintis į monetarinės politikos subtilybes.
Pirmaujančių šalių vyriausybės pradėjo rūpintis savo valiutos kūrimo (aukso standarto pakeitimo į banknotus) peripetijomis. Kadangi tai buvo pirminė kūrimo proceso stadija, šalių vyriausybės buvo priverstos nuspręsti, kokį monetarinės politikos kryptį pasirinkti. Didelę įtaką tiek centrinių bankų atsiradimui, tiek jų veiklos tikslų formavimui turėjo Anglijos vyriausybės priimtas R.Peel aktas (pavadintas premjero vardu), kuris parodė kelią, kuriuo eis visa Jungtinė Karalystė. Kadangi Anglijos pinigų sistema laikyta viena patikimiausių, šio akto poveikį pajuto ir likusi Europos dalis – juo buvo nubrėžtos monetarinės politikos gairės.
Vėliau centriniai bankai tapo ne tik rinkos reguliuotojais, bet ir komercinių bankų prižiūrėtojais. Tik nuo jų sėkmingos veiklos priklausė šalies ekonominė būsena ir gerovė.
Lietuvoje nacionalinės bankininkystės istorija skaičiuojama nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Tuomet buvo sukurta visiškai nauja Lietuvos bankų sistema, kurios pagrindu bankai veikia iki šiol. Nors ir paveiktas karų ir okupacijos, Lietuvos bankininkystės sektorius atsikūrė 1990 m.
Šiame darbe nagrinėsiu centrinių bankų atsiradimą ir tai lėmusias priežastis, jų funkcijas finansų rinkoje, komercinių bankų atsiradimo prielaidas.
Darbo objektas yra centriniai ir komerciniai bankai. Darbo tikslas – išanalizuoti centrinių bei komercinių bankų atsiradimo priežastis bei jų veiklos pasėkmes. Darbo uždaviniai – literatūros ir straipsnių analizės pagalba nustatyti centrinių bankų reikšmę ekonomikai, jų veiklos skaidrumo užtikrinimo peripetijas, nustatyti komercinių bankų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kūrimosi bei plėtros prielaidas.

Lietuvos bankas

Lietuvos banko pinigų politikos strategija. Lietuvos banko pinigų politikos strategiją nuo 1997 metų apibrėžia jo Pinigų politikos programa 1997-1999 m. (2). Joje suformuluoti aiškūs banko vykdomos politikos tikslai:

1. pabrėžia būtinybę perorientuoti lito kursą ir jo susiejimo bazinę valiutą – JAV dolerį pakeisti euru, išsaugojant fiksuoto lito kurso režimą;
2. numato laipsnišką pinigų politikos priemonių (pirmiausia – atvirosios rinkos operacijų) plėtrą ir valiutų valdybos likvidavimą de facto;
3. sukuria prielaidas Lietuvos pinigų sistemai ir jos reguliavimo politikai atitikti ES bei EPS narystės reikalavimus.

Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pinigų atsargos orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Pinigų politikos programoje 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.
Tiesa, iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų įstatymuose ir praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvizmas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai (6).
Fiksuoto valiutos kurso režimo egzistavimas uždeda tam tikrą antspaudą ir Lietuvos banko taikomoms pinigų politikos priemonėms. Šiuo metu Lietuvos bankas naudoja keturias pinigų politikos priemones:

1) privalomųjų atsargų reikalavimus;
2) vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius;
3) indėlių aukcionus;
4) vienos nakties skolinimosi galimybes Lietuvos banke įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius.

Trys pastarosios priemonės buvo įdiegtos 1997-1998 m., įgyvendinant Pinigų politikos programą ir pereinant nuo valiutų valdybos prie aktyvesnės pinigų politikos.
Fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas negali savarankiškai nustatyti palūkanų lygio, kurį pirmiausia lemia bazinės valiutos šalies (Lietuvos atveju – JAV) palūkanų lygis ir šalies rizikos priedas. Tačiau jis yra pajėgus išlyginti palūkanų normų svyravimus pinigų rinkoje, kuriuos sukelia nefundamentalūs veiksniai. Šie svyravimai gali lemti neramumus rinkoje ir apsunkinti grįžimą į pusiausvyros būklę, ypač, kai ji tebėra nepakankamai išvystyta ir integruota tarptautiniu mastu. Kuo žymesni palūkanų svyravimai tarpbankinėje rinkoje, tuo vidutinis palūkanų lygis yra aukštesnis, kadangi rinkos dalyviai įkalkuliuoja didesnį nestabilumo rizikos priedą.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės skirtos atlikti šioms funkcijoms:

• riboti nefundamentalių veiksnių sukeliamiems palūkanų lygio bei likvidumo svyravimams ir nukrypimams nuo fundamentaliais veiksniais apsprendžiamo lygio;
• palaikyti bankų sistemos likvidumui ir atsiskaitymų stabilumui;
• padėti išvengti staigaus oficialiųjų atsargų sumažėjimo, galinčio destabilizuoti pinigų sistemą;
• skatinti pinigų rinkos plėtrai, suteikiančiai bankams ir visai pinigų sistemai papildomą atsparumą;
• spartinti Lietuvos ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą ir laipsniškai priartinti Lietuvos banką prie narystės Europos centrinių bankų sistemoje reikalavimų (6).

Kaip jau minėta, net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams). Galima daryti išvadą, jog rinkos savireguliacija negali atstoti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemos.
Lietuvos bankas susiduria su aktualiu makroekonominiu reiškiniu – hiperinfliacijos pasėkoje prarastų gyventojų indėlių kompensavimu, kurio mastai turi reikšmingos įtakos šalies ekonomikos būklei. Bankų sistema nėra pakankamai imli didžiuliams likvidžių lėšų srautams, kadangi neįmanoma iš karto surasti tiek pagrįstų verslo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti, o alternatyvaus investavimo galimybės vidaus rinkoje taip pat yra ribotos. Šiomis sąlygomis gyventojų santaupų atkūrimas skatina vartojimo ir einamosios sąskaitos dengimą oficialiosiomis atsargomis, ilgalaikį Lietuvos palūkanų lygio kritimą žemiau fundamentaliais veiksniais apspręsto lygio, kuris slopina vidaus taupymą, sąlygoja nepakankamai konservatyvią bankų politiką ir tuo pačiu mažina Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Todėl Lietuvos bankas sau prieinamomis priemonėmis mėgina minimizuoti Šio socialiniais motyvais pagrįsto sprendimo makroekonominius kaštus.
Kitas veiksnys, kuris turi įtakos Lietuvos banko pinigų politikai netolimoje ateityje, yra Iždo sąskaitų perkėlimas iš komercinių bankų į Lietuvos banką. Pagrindinis šio sprendimo motyvas ir privalumas yra didesnis Iždo lėšų saugumas centriniame banke. Kita vertus, jis destabilizuoja bankų korespondentinėse sąskaitose esančių pinigų likutį ir tuo pačiu pinigų bazės rodiklį, kuriam turės įtakos mokesčių ir kitų lėšų judėjimo į Vyriausybės sąskaitas ir iš jų dėsningumai. Aišku, tai objektyviai padidins anticiklinių pinigų politikos priemonių poreikį.
Bankų sistemos likvidumo palaikymas kaip pinigų politikos priemonių naudojimo funkcija yra įtvirtintas Lietuvos banko įstatyme (8 str. 11 punktas). Šis principas taikytinas bankams, kurių likvidumo būklė yra sunki, tačiau jie yra mokūs, be to, jų atsiskaitymų sutrikimai gali neigiamai paveikti pasitikėjimą visa bankų sistema.
Oficialių užsienio atsargų dydis yra vienas iš pagrindinių makroekonominių rodiklių, kurį analizuoja vietos ir užsienio investuotojai bei visuomenė, vertindami šalies finansų sistemos būklę ir perspektyvas. Todėl staigus arba nuolatinis jo mažėjimas gali sukelti krizės lūkesčius ir tapti savaiminio jų išsipildymo veiksniu. Kai kurių kylančių rinkų valstybių patirtis rodo, kad reikšmingas aukso ir konvertuojamos užsienio valiutos atsargų sumažėjimas didina nacionalinės valiutos devalvavimo tikimybę.
1996 m. pradžioje finansų sistemos sunkumų metu Lietuvos bankas jau buvo susidūręs su staigiu oficialių atsargų ir likvidumo bankų sistemoje sumažėjimu. Tuo metu Lietuvos bankas, vykdydamas aktyvias operacijas pinigų rinkoje ir atsisakęs “grynosios” valiutų valdybos principų, tapo reikšmingu stabilumo veiksniu. Pripažįstant centrinio banko vaidmenį paaštrėjusių finansinių problemų laikotarpiu, negalima nuneigti ir kitos, ne mažiau svarbios jo užduoties – krizių profilaktikos.
Lietuvos bankas negali užkirsti kelio ilgalaikiam, struktūriniam oficialių atsargų mažėjimui, pvz., kai mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficito nekompensuoja kapitalo sąskaitos perteklius. Tačiau Lietuvos bankas gali pristabdyti arba paskirstyti laiko atžvilgiu jo sumažėjimą dėl laikinio pobūdžio veiksnių: laikino likvidumo pertekliaus bankų sistemoje, kuris keičiamas į valiutą, žemiau fundamentalaus lygio sumažėjusių palūkanų normų, kurios skatina ‘’bėgimą” nuo nacionalinės valiutos.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
Tačiau ECB yra didelės ekonomikos centrinis bankas, kuris, siekdamas galutinio tikslo – kainų lygio stabilumo euro zonoje, orientuojasi ne į stabilų euro kursą, bet į euro pinigų sistemos vidaus rodiklius (7), t.y. infliaciją bei pageidaujamą Eurų kiekio prieaugį, tuo tarpu Lietuvos bankas yra mažą ekonomiką atstovaujantis centrinis bankas, veikiantis fiksuoto valiutos kurso sąlygomis. Todėl Lietuvos bankas vykdo pinigų politikos harmonizavimą ne perimdamas ECB pinigų politikos strategiją, o suartindamas konkrečias pinigų politikos priemones su ECB reikalavimais. Lietuvos bankas neturėtų kopijuoti ECB priemonių, o taikyti jas, atsižvelgdamas į Lietuvos pinigų sistemos situaciją ir objektyvius jos poreikius.

Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo

Centrinių bankų atsiradimas skaičiuojamas nuo XIX a. Svarbiausia jų steigimosi priežastis – suvokta būtynybė, kad pinigų leidimas ir išėmimas iš apyvartos taptų vienintelio banko užduotimi. Taigi, centriniu banku tapdavo tas, kuris gaudavo išimtinę vyriausybės suteiktą teisę leisti į apyvartą banknotus.
Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimumo. O tai, savaime suprantama, kėlė grėsmę ekonomikos stabilumui bei neigiamai veikė visos šalies ekonomiką.
Vienose valstybėse centriniai bankai, prieš tapdami jais, jau veikė kaip valstybės iždą aptarnavę bankai, kitose jie buvo įsteigti be jokio bankinio pagrindo. Iš šiuo metu veikiančių centrinių banku, pačiu seniausiu laikomas Anglijos bankas. Daugeliu aspektu jo veikla per šimtmečius laikyta etalonu. Todėl savo darbe pasistengsiu remtis jo pavyzdžiu.
Anglijos bankas ir jo veikla plačiai aprašyti S.Šiaudinio straipsnyje „Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo“. Šis bankas, įkurtas dar 1694 m. Pagrindinis pirminis jo įkūrimo tikslas buvo kuo greičiau iš visuomenės pasiskolinti milijonus svarų karui su Prancūzija finansuoti. Taigi jau pačioje centrinių bankų užuomazgoje išryškėjo vienas jų veiklos aspektų – pagalba valstybinėms institucijoms. Šiuo metu siekiama ydingą tikslą panaikinti bei atvirkščiai – centrinio banko veiklą visiškai izoliuoti nuo vyriausybinių institucijų poveikio.
Anglijos bankas emisijos teise naudojosi daug atsargiau nei pirmieji bankinikystės atstovai, vėliau patyrę visišką krachą. Tačiau galima išvysti ir vieną problemą – Anglijos svarų emisijos neapibrėžtumas daugeliu atveju pagilindavo ar net sukeldavo ekonomines krizes. Anglijos banko, tuo pačiu ir Anglijos svaro, sustiprėjimas siejamas su R.Peel aktu.
Šis aktas, pavadintas jį priėmusio premjero Robert Pell vadovaujamos vyriausybės vardu, Anglijos bankui buvo suteikta išimtinė banknotų emisijos teisė bei nustatyti labai griežti reikalavimai jos išleidimui. Prieš priimant šį aktą, Jungtinė Karalystė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas: visuomenė pasiskirstė į remiančius Tikrųjų pinigų teoriją ir besiremiančius Bankininkystės teorija.
Remiantis pirmąja teorija, Anglijos bankas savo banknotus turi ne tik laisvai keisti į auksą, bet ir leisti į apyvartą tik supirkdamas auksą, taip juos visiškai padengdamas turimomis aukso atsargomis (3, 60 p.). Jų manymu, ši sąlyga Anglijos pinigų sistemą būtų grąžinę prie savireguliacijos dėsnių. Taigi šiuo atveju kainos kiltų, o auksas atpigtų tik tuomet, kai prekių gamyba sumažėtų nemažėjant apyvartoje cirkuliuojančiam aukso kiekiui arba jei cirkuliuojančio aukso kiekio prieaugis pralenktų prekių gamybą. Tikrųjų pinigų teorija paremta prielaida, jog pinigų kiekis ir jų apyvartos greitis menkai tesusiję. Pakilusios prekių kainos skatintų importą ir aukso išvežimą. Naudojantis savireguliacijos dėsniais, vėliau viskas vyktų atvirkščiai ir pinigų sistema nenukentėtų.
Bankininkystės teorija praktiškai priešinga Tikrųjų pinigų teorijai. Jos pasekėjai nematė būtinybės visą emisiją padengti aukso atsargomis. Jų manymu neegzistuoja tiesioginis ryšys tarp pinigų kiekio ir jų vertės. Banknotai turėtų būti emituojami pagal Anglijos ūkio poreikius, o jų vertė turėjo būti palaikoma laisvai juos keičiant į auksą.
Šios dvi teorijos yra kertinis akmuo iki dabar besitęsiančioms diskusijoms tarp griežtai apribotos ir laisvesnės emisijos šalininkų.
R.Peel aktu buvo įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos. Anglijos banko balansas buvo suskaidytas į dvi atskirai balansuojamas dalis – emisijos ir bankininkystės. Šis skirstymas dėka tradicijų laikymosi išliko iki šių dienų.
Anglijos pinigų sistema XIX a. Buvo laikoma etalonu – pačia geriausia pasaulyje. Viena vertus, R.Peel aktas įtvirtino Tikrųjų pinigų teorijos šalininkų nuostatas bankininkystės sektoriuje, tačiau kita vertus, daugelis besikuriančių Europos šalių centrinių bankų pasirinko bankininkystės teorijos pagrindus. Pavyzdžiui, Prancūzijos ar Vokietijos centriniai bankai savo leidžiamus banknotus auksu dengdavo tik apie 30 – 40%. Tenka pripažinti, kad R.Peel akto padariniai buvo ypač svarbūs bankininkystės ir pinigų politikos raidai visame pasaulyje. Šis įstatymas įtvirtino nuostatą, kad laisvos konkurencijos dėsniai netinka banknotų emisijai. Ją reikia visuomet patikėti centriniam bankui. Straipsnio autoriaus nuomone, R.Peel aktas išpopuliarino ir kitą svarbią nuostatą – banknotų padengimas ir emisijos būdai neturi būti paliekami centrinio banko vadovybės nuožiūrai, o turi būti apibrėžti įstatymų. Be to griežta Anglijos banko emisijos politika pramonės ir finansų revoliucijos stimuliuojamoje ekonomikoje sukėlė nuolatinį grynųjų pinigų trūkumą (3, 62 p.).

Šiuolaikinis centrinis bankas

Šiuolaikiniame pasaulyje centrinio banko svarba lbai didelė. Paskutiniais dešimtmečiais mokslininkai pastebėjo sutapimą – šalyse, kurių centriniai bankai nepriklausomi, infliacija daug mažesnė. Kitap tariant, kuo didesnis centrinių bankų nepriklausomumas nuo vyriausybinių institucijų, tuo mažiau valstybę žaloja infliacija.
Centrinis bankas rinkos ekonomikoje vykdo monetarinę šalies politiką, nustato pinigų kiekį apyvartoje. Jis gali paveikti kainų lygį šalies ūkyje bei sukurti puikų mikroklimatą ekonominei plėtrai.
Nepriklausomumo – centrinio banko vaeiklos be vyriausybės įsikišimo – užtikrinimas yra viena svarbiausių sėkmingo darbo sąlygų. Tam užtikrinti, banko vadovai dažniausiai skiriami ilgoms kadencijoms, o šalinami gali būti tik padarius kriminalinius nusikaltimus. J.Budzeika straipsnyje „Nepriklausomas centrinis bankas“ teigia, jog ekonominė nepriklausomumo reikšmė pasireiškia per centrinio banko gebėjimą reguliuoti kredito pasiūlą rinkoje, palūkanų normų lygį, komercinių bankų rezervų kiekį, pinigų kiekį apyvartoje ir pan. (1, 22 p.).
Jau daugelį metų teoretikai bando pagrįsti teiginį, jog centriniai bankai privalo būti nepriklausomi. Visų pirma, monetarinė politika yra sudėtingas procesas, kuriam kontroliuoti reikalingi ypač aukštos kvalifikacijos specialistai. Antra, monetarinės politikos rezultato reikia laukti sąlyginai ilgą laiką, tad dažna politikų (o su jais ir centrinių bankų valdžios) keitimaisi neleistų užtikrinti sėkmingos ir sistemingos šios politikos rezultatų. Dar viena priežastis – politikai vengia griežtomis priemonėmis pažaboti infliaciją. Ketvirta, neegzistuojant nepriklausomumui, centrinio banko pinigai gali būti naudojami biudžeto deficito užtikrinimui. Galiausia galima drąsiai teigti, jog skirtingos politinės partijos atstovauja skirtingiems ekonomikos subjektų interesams.
Nors daugelyje valstybių centrinis bankas yra nepriklausomas, tačiau ataskaitingas parlamentui ar jo atitikmeniui. Kitaip tariant, parlamentas nustato monetarinės politikos gaires bei tikslus, o centrinis bankas formuoja bei įgyvendina monetarinę politiką. Jau tapo taisykle, kad pagrindinis centrinio banko tikslas – kainų stabilumo užtikrinimas.
Lietuvoje centrinio banko funkcijas atliekantis Lietuvos bankas nėra aktyvus monetarinės politikos formuotojas – greičiau jo pagrindinė rolė stebėti ir prižiūrėti valiutų valdybos sistemą. Lietuvos banko nepriklausomumo klausimas šiuo metu nėra ypač aktualus – jo svarba išryškės atsisakius valiutų valdybos modelio. Nors šis veiksmas ateityje neišvengiamas, manau skubėti nėra būtina – valiutų valdybos modelio pritaikymas Lietuvai davė nemažai naudos. Po jo įvedimo susiformavo tvirta valstybės monetarinė struktūra, buvo stipriai pristabdyta infliacija.
Nors daugelio valstybių įstatymai skelbia, jog jų centrinių bankų veikla yra nepriklausoma nuo politinių jėgų įtakos, dažnai tai tampa tik teorija. Lengvai ir įvairiausiais būdais apeinant šiuos įstatymus, dažnai centrinių bankų veikla ir jos valdymas atsiduria politikų rankose. Tai pasakytina ypač apie Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos valstybes. Siekiant išvengti šių nepageidaujamų padarinių, būtina į centrinių bankų vadovus skirti nepartinius ir su įvairiomis ekonominėmis interesų grupėmis nesusijusius žmones. Pagrindiniu reikalavimu centrinio banko vadovams turėtų tapti sąlyga nepriklausyti jokioms organizacijoms bei būti ypač kompetetingu monetarinėje veikloje. Ne mažiau svarbus ir visuomenės besąlygiškas pritarimas centrinio banko veiklai ir iškeltiems tikslams. Taigi, jei piliečiai suvoks infliacijos žalą, jie gali panaudoti spaudimą parlamentui, tuo jį priversdami išlaikyti banko nepriklausomumą kaip pagrindinį ekonominės politikos įrankį.

Komercinė bankininkystė

Bankininkystė yra labai sena veiklos sritis, išsirutuliojusi iš centralizuotų Rytų valstybių organizuotos ir turtingos tikybos institucijos – saugiausios tais laikais vietos vertybėms saugoti – atsitiktinių patarnavimų (4, 22 p.). Taigi dar 3400 m. priš Kristų Šumerų žyniai tapo pirmaisiais bankininkais, priimdavusiais saugoti daiktus, kurie buvo įvertinami molio plytomis. Taip per tūkstantmečius, pastoviai augant naujų bankinių paslaugų poreikiui, formavosi bankininkystės sistema. Jos plėtrą skatino tuomet gausūs karai ir kryžiaus žygiai. Romos imperijos žlugimas kartu nulėmė ir laikiną bankininkystės eros pabaigą. Bankams vykdyti savo veiklą labiausiai trukdė administracinė decentralizacija ir valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. XII – XIII a. Italijoje atsirado pirmieji dabrtinių bankų analogai. Galima teigti, jog šiandieninė bankininkystė išsivystė nuo indėlių priėmimo saugoti pradžios. Taigi jau tais laikais pirmieji bankinikai pirkdavo užsienio valiutą, išduodavo paskolas.
Pradžioje italų bankininkų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Taigi už indėlių saugojimą pradinėse bankininkystės vystymosi stadijose pats klientas bankininkui mokėdavo mokesčius. Šioje darbo dalyje remsiuosi profesoriaus V.Vaškelaičio straipsnių ciklu „Komercinė bankininkystė: atsiradimo bei plėtros ištakos bei prielaidos“. Kadangi centrinių bankų atsiradimą išnagrinėjau Anglijos banko pavyzdžiu, toliau pabandysiu atskleisti XIX a. bankų formavimosi peripetijas. Šiuo periodu svarbiausiu tikslu tapo bankų koncentracija bei smulkių bankų išstumimas iš rinkos. Bankų stambėjimą ir pirmųjų akcinių bankų kūrimąsi lėmė besikoncentruojanti gamyba ir kapitalas. Šiuolaikinės, t.y. valstybės konroliuojamos komercinių bankų veiklos pradžia reiktų laikyti 1929 – 1933 m. ekonominę krizę. Nuo to laiko vyriausybės ar parlamentai pradėjo daug atidžiau stebėti ir kištis į komercinę bankininkystę. Bankai finansavo valstybės išlaidas, ypatingai svarbią vietą skiriant karybai.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje prasidėjo ryškūs pokyčiai bankininkystės pasaulyje. Vienu ryškiausių paskutinių metų bankininkystės bruožų reiktų laikyti internacionalizavimą. V.Vaškelaitis teigia, jog tai yra vieningos pinigų zonos sukūrimas bei vieningos kredito įstaigų su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimas (4, 24 p.). Tai reikalauja turėti ne tik vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus ir t.t.
Šiuo metu ypatingai mažėja atotrūkis tarp komercinių bankų ir kitų finansinių institucijų. Tai teigiamas poslinkis, kurio pasekoje šiuolaikinis komercinis bankas tapo universliu kreditiniu – finansiniu kompleksu, kuris teikia daugiau nei 200 pavadinimų paslaugas. Didelę plėtra bei koncentravimąsi iš dalies nulėmė ir atsiradusios netradicinės bankų teikiamos paslaugos – forfeitingas, lizingas, faktoringas, konsultacinės paslaugos.
Kita vertus, plečiantis bei koncentruojantis komerciniams bankams, didelę įtaką daro ir technologijų pažanga, valdymo automatizavimas, naujų komunikacijų panaudojimas dirbant su klientais, naujų mokėjimo priemonių plėtra. Ypač didelę reikšmę viso pasaulio bankininkystei turėjo Internet‘o atsiradimas. Nors dar ir šiandien daugelis bankų savo internet‘o svetaines naudoja kaip reklaminę priemonę, tačiau pastebimas ryškus elektroninių atsiskaitymų padidėjimas. Kitaip tariant, komercinės bankininkystės ateitis priklauso elektroniniams atsiskaitymams.
Kita vertus internet‘o panaudojimas bankininkystėje užmena daugelį naujų klausimų. Pagrindinės iš jų – kaip tinkamai apsaugoti elektronines operacijas nuo įsilaužėlių, kaip kontroliuoti internetinę pinigų emisiją. Valstybė nuogastauja dėl galimybės šiais tinklais „plauti“ pinigus. Žinant, jog kasmet elektroninė apyvarta auga milžiniškais tempais, nusunku suvokti, jog minėtieji klausimai yra tikrai aktuali šiandieninės sparčiai besiplėtojančios bankininkystės dalis.
Nacionalinės bankininkystės pradžia galime laikyti XIX a. Pabaigą, kuomet žemės savininkai ir valstiečiai, norėdami atsikratyti gobšių palūkaninkų, supirkinėtojų, ėmė ieškoti alternatyvių skolinimosi šaltinių. Šiuo atveju didžiausia problema tapo carinės Rusijos valdžia, kuri ilgą laiką neleido kurti kredito įstaigų arba labai stipriai varžė jų veiklą. Smulkiojo kredito įstaigų veikla buvo varžoma įvairiausiais būdais, valdžiai primetant savo globą.
Nauju Lietuvos komercinės bankininkystės kūrimosi etapu galima laikyti Nepriklausomybės paskelbima. Tuo metu visą šalies komercinių bankų sistemą reikėjo kurti iš pagrindų. Krašto ekonomika ir ūkis buvo slėgiami karo pasėkmių, t.y. visiškai nualinti. Tokiomis sąlygomis ypač sunku rati išteklių, būtinų kreditinei veiklai, be to, nacionalinės valiutos nebuvimas bei didžiulė infliacija dar labiau menkino bankininkystės sektoriaus sukūrimo galimybę. Kaip bebūtų keista ir sunkiai paaiškinama, tačiau būtent šiuo metu ir pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos komerciniai bankai.
Pirmas nacionalinis bankas įkurtas 1918 m. gruodžio 19 d. Vilniuje. Jo kapitalo sudaryme dar dalyvavo ir vyriausybė – ji sudarė pusę Prekybos ir pramonės banko kapitalo. Šio banko veikla rėmėsi spekuliacija pinigais, perlaidų darymų, smulkių paskolų išdavimu. Galima teigti, jog iki Lietuvos banko įkūrimo, jis atliko ir centrinio banko funkcijas. Dėl didelės pinigų infliacijos, santaupų nebuvimo, ne visai aiškios ir pamatuotos pinigų politikos 1926 m. šis bankas bankrutavo (5, 33 p.).
Vėliau nusirito komercinių bankų kūrimosi banga, kol galiausiai 1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas. Su jo įsteigimu siejamas viso Lietuvos bankininkystės sektoriaus kūrimosi pirmojo etapo pabaiga.
V.Vaiškelaitis pateikia tokią Nepriklausomos Lietuvos kredito institucijų sistemos grandžių klasifikaciją:

I. Lietuvos bankas, įsteigtas 1922 10 02 kaip vienintelis krašto emitentas, pinigų apyvartos ir didele dalimi kredito sąlygų tvarkytojas, vyriausybės bankininkas ir tiesioginis kreditų tiekėjas komerciniams bankams.
II. Akciniai komerciniai bankai (kurių buvo 11) ir savitarpio kredito bendrovės (kurių buvo 15). Jie ypač tenkino trumpalaikių kreditų poreikius, nors kai kurie iš jų (ypač „Ūkio bankas“) finansavo ilgalaikius pramonės projektus.
III. Kredito unijos, veikiančios kooperatiniais pagrindais: a) kaimo smulkaus kredito unijos, remiamos jų finansinio centro Kaune: Kooperacijos banko ir iš dalies Žemės banko, kuris teikė trumpalaikes paskolas žemės ūkio reikalams; b) miesto smulkaus kredito unijos, remiamos Centrinio žydų banko Kaune, daugiausia kreditavo smulkiuosius pirklius ir pramoninkus.
IV. Žemės bankas, įkurtas 1924 m. stengėsi gana ribotais ištekliais tenkinti ilgalaikio žemės ūkio kredito reikalą ir iš dalies miestų statybos finansavimą.
V. Taupmenų valstybės kasos buvo pasidarę didžiausia taupmenų surinkimo įstaiga, kuri finansavo miesstų statybą ir paskutiniuoju laiku ypač rėmė besiplečiančią valstybės paskolos lakštų rinką (5, 34 p.).

Antrasis bankininkystės sektoriaus Lietuvoje atkūrimo etapas prasidėjo po nepriklausomybės atgavimo 1990 m. Teko spręsti dilemą, kaip atsikratyti centralizuotų sąjunginių bankų veiklos bei atkurti nepriklausomą bankininkystės sektorių. Tai lėmė aiškus argumentas – apie jokią Lietuvos įmonių ekonominę nepriklausomybę neįmanoma kalbėti tol, kol šalies monetarinė ir bankininkystės politika bus svetimose rankose. Taigi galima teigti, jog tik sukūrus atskirą bei nepriklausomą bankininkystės sektorių įmanoma užkirsti kelią pinigų ir kitų materialinių išteklių išvežimui iš šalies.
Lietuvos bankas, kaip šalies centrinis bankas, atkurtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau sekęs vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos bankų“, reorganizavo visus šalyje veikusius SSRS bankus. Juo nutarta:

I. Reorganizuoti šiuos Lietuvos respublikinius bankus su jų įstaigomis ir organizacijomis, paliekant jas pavaldžias reorganizuotiems bankams:
a) SSRS agrarinio banko – į Lietuvos agropramoninį banką;
b) SSRS pramonės ir statybos banko – į Lietuvos pramonės ir statybos banką;
c) SSRS butų, komunalinio ūkio socialinio vystymosi banko – į Lietuvos socialinį banką;
d) SSRS darbo santaupų ir gyventojų kreditavimo banko – į Lietuvos taupomąjį banką;
e) SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko – į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką;
f) SSRS valstybinio banko – į Lietuvos banką.
II. Suteikti išvardintiems bankams valstybinių bankų statusą (vėliau kai kurie bankai reorganizuoti arba likviduoti) (5, 35 p.).

Vėliau vyriausybės priimtas nutarimas, leidęs kurtis komerciniams bankams, padėjo galutinį tašką Lietuvos bankininkystės atkūrime. Šio laikotarpio skyriamąja Lietuvos bankinių paslaugų rinkos ypatybe galima laikyti komercinių bankų universalumą. Tai reiškia, kad Lietuvos komerciniai bankai nesistengė specializuotis tam tikroje paslaugų srityje ar orientuotis į tam tikrus klientus, bet teikė visas įmanomas paslaugas. Tiesa, tai turėjo ir didelių neigiamų pasėkmių. Nors tuo metu atvira Rytų rinka, milžiniška infliacija leido gauti stulbinančius pelnus, daugelis komercinių bankų po kelerių metų patyrė milžinišką krizę. Tai lėmė vadybos praktikos stoka, kartais noras pasipelnyti įvairiausiais būdais. Tačiau svarbiausia yra faktas, jog dėl komercinių bankų bankroto bangos dingo žmonių milijoninės santaupos, kas šalyje sukėlė didžiausią ekonominę krizę.

Išvados

1. Lietuvos bankas siekia Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo.

2. Net ir fiksuoto valiutos kurso sąlygomis centrinis bankas yra pajėgus sušvelninti arba kompensuoti nefundamentalių veiksnių sąlygotus pinigų rinkos pokyčius, vykdydamas sterilizavimo operacijas (pinigų politikos priemonių panaudojimas priešinga kryptimi centrinio banko atliekamų valiutos keitimo operacijų rezultatams).

3. Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos šalių patirtį.

4. Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusi centrinių bankų steigimąsi buvo ta, jog daugeliui bankų leidžiant į apyvartą banknotus nebuvo įmanoma užtikrinti nei banknotų, nei pačių bankų patikimomu.

5. Pirmojo – Anglijos banko – centrinio banko veiklos ir tikslų formavime remtasi Tikrųjų pinigų ir bankininkystės teorijomis. Šiuų teorijų sankirta išlikusi iki šių dienų.

6. Nors R.Peel aktu įtvirtintos Tikrųjų pinigų teorijos nuostatos, tačiau tai netapo viso Europos besikuriančių centrinių bankų veiklos orientyru – tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos centriniai bankai banknotus auksu dengė tik apie 30 – 40%.

7. Šiuolaikinio centrinio banko pagrindinis tikslas – gebėjimas atsiriboti nuo bet kokių politinių jėgų įtakos bei sugebėjimas užtikrinti savo veiklos skaidrumą.

8. Šiuolaikinė komercinė bankininkystė ypač paremta naujų technologijų tobulėjimu. Spartus internet‘o naudojimas šiame sektoriuje lėmė milžiniškai palengvėjusias darbo sąlygas bei padidėjusią apyvartą.

9. Lietuvos komercinė bankininkystė ilgą laiką buvo paveikta karų bei okupacijų, vėliau didelės krizės. Šiuo metu ji nuosekliai artėja prie europinio lygio finasų institucijos vardo bei siekia kaip pilnateisė narė įsilieti į bendrą ES rinką.

ECB ir LB palyginimas funkciniu požiūriu

 

Europos centrinis bankas (ECB) – tai naujausia ES institucija, Ekonominės ir pinigų sąjungos pagrindas. Oficialiai suformuotas 1998 birželį. ECB kartu su šalių narių centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą (ECBS).
Pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas atkurtas 1990 kovą; Lietuvos banko įstatymu apibrėžtas pagrindinis jo tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Taigi vienas iš Lietuvos banko strateginių tikslų – išlaikant pinigų stabilumą pereiti prie kito tikslo – kainų stabilumo užtikrinimo.
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų ir įgyvendindamas įstatymu numatytas funkcijas, vadovaujasi LR Konstitucija, įstatymais ir yra nepavaldus LR Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios institucijoms, bet atskaitingas LR Seimui.
Tuo tarpu ECB už savo veiklą reguliariai atsiskaitys Europos Viršūnių Tarybai ir Europos Parlamentui. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ar privačių institucijų. Šis principas išdėstytas ES (Mastrichto) sutartyje, kaip ir tai, kad ECB padalinių, priimančių sprendimus, – valdytojų tarybos ir vykdomosios valdybos – nepriklausomybę užtikrina Mastrichto sutartis, tuo pačiu apibrėžianti ir kai kuriuos apribojimus, kaip pvz. kad vykdomosios valdybos nariai gali eiti pareigas ne ilgiau nei 8 metus, privalo būti geros reputacijos ir turėti profesinės patirties finansų ir bankininkystės srityje.
Pagrindinė ECB monetarinės politikos ypatybė, skirianti ją nuo nacionalinių centrinių bankų (ir Lietuvos banko) – yra tai, kad joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoroda, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, ECB stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą – t.y. metinis suderinto vartojimo kainų indekso augimas euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.

Evoliucinis centrinio banko vystymasis suformavo jam keletą pagrindinių funkcijų bei užduočių:
1. Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kontrolė. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų masės kitimą – cirkuliuojantį pinigų kiekį tam tikru laiko tarpu – ir pasikeitimus kreditų pasiūloje.
ECB ši funkcija suformuluota kaip “formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką”.
Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti, kad būtų įvykdyti ir konvergencijos kriterijų, kaip pagrindinių orientyrų įgyvendinant makroekonominę stabilizavimo politiką, įvykdymą ir laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999 m.
1998 m. vasario mėn. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos šalių pinigų politika bei tais monetariniais svertais, kuriuos Europos centrinių bankų sistema taiko jau nuo praėjusių metų pradžios.
1997 – 1998 m. Lietuvos bankas gerokai pasistūmėjo į priekį kurdamas europietišką, t.y. aktyvią ir lanksčią, pinigų politiką. Iki Pinigų politikos programos įgyvendinimo Lietuvoje iš esmės buvo taikomas tik vienas iš pinigų politikos svertų – privalomosios atsargos, o šiuo metu Lietuvos bankas pinigų rinkai reguliuoti naudoja visas tris (Atvirosios rinkos operacijas, skolinimo(si) galimybes bei privalomųjų atsargų reguliavimą) pagrindines pinigų politikos priemones.
Bene didžiausią vaidmenį LB pinigų politikoje atlieka ARO, pradėtos rengti 1997 m. antroje pusėje. Atpirkimo sandoriai Lietuvos banke savo pagrindiniais bruožais yra panašūs į ECB taikomą priemonę Europos ekonominėms ir pinigų sąjungos šalims, tik skiriasi savo trukme ir taikymo periodiškumu. Indėlių aukcionai ECBS nerengiami, tačiau pinigų perteklius absorbuojamas kitais būdais – kredito institucijoms sudaromos sąlygos padėti CB vienos nakties indėlį arba CB ir konkretaus komercinio banko (jų grupės) susitarimu priimami terminuotieji indėliai.
LB turi kai kurias panašias į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.

2. Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos aptarnavimą pavesti centriniam bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko čekiais. Tuomet centrinis bankas atsiduria itin nepatogioje padėtyje, kur susitinka šalies finansinė ir monetarinė politika, jis privalo užtikrinti tarsi nuolatinio overdrafto sąlygą, ir po tam tikro laiko tai gali reikšti periodišką pinigų skolinimą, nesvarbu, ar šalies metinės pajamos ir išlaidos subalansuotos, ar ne. Vyriausybės paskolų dydis ir būdas, kaip jos yra finansuojamos, įtakoja pinigų masės didėjimą. Taigi, šalių centriniai bankai susiduria su sudėtinga užduotimi: jie privalo kontroliuoti pinigų masės didėjimą bei tuo pat metu stengiasi finansuoti dideles visuomeninio sektoriaus paskolas.
Valstybės banko funkcija ECB pagrindinėse funkcijose nefigūruoja, kategoriškai buvo uždrausta privilegijuota valdžios padėtis skolinantis lėšas iš ECB, vėliau buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika..
Lietuvos banko įstatyme numatyta galimybė “aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas”, kuria Lietuvos bankas naudojasi tik iš dalies – valstybės biudžeto sąskaitos šiuo metu aptarnaujamos LTB ir LŽŪB, o Lietuvos banke yra tik keletas specialiųjų valstybės fondų sąskaitų. Planai visas valstybės biudžeto sąskaitas perkelti į LB bus įgyvendinti ne anksčiau 2001 m. vidurio.

3. Bankų priežiūra. Lietuvos bankui įstatymų nustatyta tvarka yra suteikta teisė išduoti ir atšaukti licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms LR bei kontroliuoti jų veiklą, tuo tikslu LB turi specialų padalinį – Kredito įstaigų priežiūros departamentą. Tuo tarpu ECB nuostatose yra numatyta tik “prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą”.

4. Bankas bankams. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir skolina jiems pinigus. Ši funkcija dalinai susijusi su monetarine politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį aspektą: centrinis bankas veikia kaip ‘skolintojas paskutiniu atveju’.
Lietuvos bankas “įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje”, teikdamas įvairaus pobūdžio likvidumo paskolas. 1998 m. viduryje LB sukūrė komerciniams bankams reikalingą teisinę ir techninę infrastruktūrą vienos nakties paskoloms gauti. Ši priemonė savo esme labai panaši į ECB nustatytą nuolatinę skolinimosi centriniame banke galimybę. Ir Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyse, kredito įstaigos gali gauti tokią paskolą automatiškai, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke nepakanka lėšų mokėjimams vykdyti.

5. Valiutos emisija. Centrinis bankas dažniausiai užsiima banknotų (bei dažnai monetų) kūrimu, spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos.
Ši funkcija tiek Lietuvos banke, tiek ir ECB (žinoma, atitinkamais mastais ir valiutomis) yra numatyta ir funkcionuoja. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus, o ECB uždaviniai yra – leisti į apyvartą banknotus euro zonoje bei tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

6. Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Aukso ir valiutų atsargų vadyba.
CB užsienio atsargas laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – tenkinti trumpalaikį užsienio valiutos poreikį tarptautiniams mokėjimams ir remti nacionalinės valiutos kursą.
Vienas iš pagrindinių ECB uždavinių – laikyti ir valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos atsargas. ES šalių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos 1997 m. sudarė daugiau nei 370 mlrd. JAV dolerių ir keturis kartus viršijo JAV, bei dukart – Japonijos atsargas. Kuriantis Europos pinigų sąjungai užsienio atsargų poreikis dėl abiejų priežasčių turi mažėti.
Lietuvos bankas įstatymų nustatyta tvarka sudaro, laiko ir tvarko LR oficialiąsias tarptautines atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos bei bet kokių visuotinai pripažįstamų tarptautinių atsargų (pvz. teisės įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį, specialiųjų skolinimosi teisių TVF-e, vekselių konvertuojama užsienio valiuta, vertybinių popierių ir pan.). 1999 m. pabaigoje Lietuvos banko užsienio atsargos sudarė 1 242,1 mln. JAV dolerių. Per ketvirtąjį metų ketvirtį jos padidėjo 24 mln. JAV dolerių iš esmės dėl padidėjusios komercinių bankų privalomųjų atsargų normos padidėjimo, taip pat dėl teigiamo prekybos užsienio valiutomis balanso bei pajamų iš užsienio atsargų investavimo. Aukso atsargų kiekis IV ketvirtį nepakito.

Artimiausiu metu Lietuvos bankas daugiausia dėmesio skirs ypač svarbioms ECBS funkcijoms vykdyti. LB prioritetinės kryptys yra:
Atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemos sukūrimas;
Finansų sektoriaus ir jo priežiūros stiprinimas kartu su Vyriausybe;
Pingų ir bankų statistikos sistemos tobulinimas atsižvelgiant į Europos pinigų instituto reikalavimus ES valstybėms, dalyvaujančioms III – jame Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape.

Lietuvos banko vykdomų funkcijų bei tikslų suderinimas su ECB funkcijomis ir tikslais yra sudėtingas uždavinys, tačiau papildoma kliūtis tam – ES standartus atitinkančios patikimos pinigų ir mokėjimų balanso statistikos sukūrimas. Kaip rodo patirtis, ES šalių statistikos suderinimas su EPS reikalavimais buvo sudėtingas, brangus procesas ir tęsėsi ilgą laiko tarpą. Tuo tarpu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, tokią sistemą turi sukurti iš pagrindų. Valiutų valdybos sistemos sąlygomis 1994 – 1997 m. prislopintas akivaizdus poreikis kurti šiuolaikinio centrinio banko poreikius atitinkančią informacijos sistemą.
Pinigų sistemų integravimo procesas įmanomas tiktai turint pinigų ir mokėjimų balanso statistiką, atitinkančią EPS reikalavimus. Tam būtina ne tiktai suderinti centrinio banko statusą, kad bankui būtų sudaryta galimybė rinkti tokią statistiką iš kredito įstaigų ir ūkio subjektų bei suteikiant jam teisę imti baudas už reikalavimų neįvykdymą, bet taip pat reikia suderinti rodiklių skaičiavimo metodologiją remiantis Europos sąskaitų sistema (ESA), pakeisti kompiuterines programas, o tam reikalingos ir nemažos investicijos. Šiuo metu kartu su ES PHARE programos ekspertais LB vykdo institucinio plėtojimo, mokėjimo sistemų bei pinigų ir mokėjimų balanso programas, kurios turėtų padėti sparčiau įgyvendinti reikalingas priemones. Tačiau labai svarbu tai, kad šių priemonių įgyvendinimą paremtų ne tik kredito institucijos, bet ir LR Vyriausybė bei Seimas.

LITERATŪRA:
1. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1997;
2. Euras – integracijos procesas ir Lietuvos bankas// Pinigų studijos, 1999, Nr. 1;
3. Kelias į pinigų sąjungą, Vilnius, 1999;
4. Kropas S. Integracijos į Europą problemos Lietuvos banke// Pinigų studijos, 1997, Nr. 1;
5. LB 1999 m. ketvirto ketv. ataskaita, Vilnius, 2000;
6. LR LB įstatymas// Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą, 1996, Nr. 2;

Centrinis bankas ir jo vaidmuo ekonomikoje

 

ĮŽANGA

Beveik visose pasaulio valstybėse, didelėse ir mažose, yra CB.
Centrinis bankas (Central bank) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.
CB (Lietuvos bankas) pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Mūsų laikais LB paprastai turi išskirtinę teisę – leisti pinigus.
LB, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:
• vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
• formuoja ir vykdo pinigų politiką;
• nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
• valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
• atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;
• renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;
• nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;
• skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą.

1. LIETUVOS BANKO STRUKTŪRA

LB vadovauja banko valdyba (LB struktūra(schema) žr. 1 pav.), kurią sudaro pirmininkas, 2 pirmininko pavaduotojai ir 2 nariai. Pirmininką skiria 5 metams Seimas Prezidento teikimu, valdybą 9 metams skiria Prezidentas LB pirmininko teikimu, atnaujinant ją kas treji metai trečdaliu. Valdyba nustato LR monetarinės politikos formas, bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, priima teisės aktus ir pan.

2. LIETUVOS BANKO FUNKCIJOS IR VEIKLOS ORGANIZAVIMAS

Bankinės sistemos veiklos praktika parodė, kad jos centralizacija ir kontrolė yra būtina.
LB, turinčio išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:
• LB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);
• LB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;
• LB kontroliuoja pinigų pasiūlą;
• LB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.
Pirma, emisijos teisė, kaip taisyklė, suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas.
Emisijos bankas (bank of issue) šalies LB, atliekantis pinigų emisijos funkciją.
Antra, LB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius LB. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir LB, pavyzdžiui čekių kliringo paslaugas ir kt. Šios sąskaitos naudingos tuo, kad LB gali išduoti komerciniams bankams grynus pinigus, jeigu jiems jų reikia. Be to, sąskaitos Lietuvos banke yra kaip bankų rezervo indėliai. Komerciniai bankai kartais turi rezervus didesnius negu reikalauja, kad galėtų išlyginti finansinių lėšų judėjimą. Tačiau nevalia užmiršti, kad tai kainuoja, nes LB nemoka palūkanų.
Kliringas (clearing) – centralizuota atsiskaitymų negrynaisiais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo Lietuvos bankas.
Kaip bankų bankas, LB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių LB funkcijų dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
1) LB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;
2) Finansinių krizių metu LB yra paskutinis, arba kraštutinis, skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, LB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. Pavyzdžiui, JAV Federalinė rezervų sistema išgelbėjo finansinę sistemą 1987 m. spalio 17 d.
Trečia, LB veikloje labai svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. Yra du pagrindiniai pinigų pasiūlos kontroliavimo metodai. Laikantis metalo standarto, pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Nė viena šalis nebeturi metalo standarto, todėl pinigų pasiūla dabar yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.
Ketvirta, LB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitimo rinką. Šioje rinkoje šalies valiuta parduodama kaina, išreikšta kitos šalies valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuotos siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimai, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, LB reikalauja pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuotas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, LB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Jeigu valiutų keitimo ribų nėra, tai keitimo sistema nustatoma rinkos jėgomis. Perkant ir parduodant užsienio valiutą, LB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, LB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.(1).

3. LIETUVOS BANKO BALANSAS IR JO NEPRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMOS

LB numato didelės perkamosios galios pinigų pasiūlą, t.y. grynų pinigų kiekį rinkoje, taip pat komercinių bankų rezervus, saugomus LB.
Pateiksiu LB balansinę ataskaitą, t.y. jos struktūrinius elementus: aktyvą ir pasyvą.
Banko aktyvas (bank active/assets) – tai turtas, priklausantis bankui; tai, kuo bankas disponuoja, arba lėšų panaudojimo būdas. (1).
Svarbiausi LB valdomi aktyvai – tai pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta. Taip pat į aktyvus įeina aukso rezervai, pretenzijos šalies kredito įstaigoms ir kitas turtas.
Banko pasyvas (bank liabilities) – tai vertė, kurią bankas kam nors skolingas, tai skolos, įsipareigojimai arba bankų lėšų šaltiniai. (1).
Balanso pasyvo svarbiausia dalis yra LB banknotų ir monetų kiekis, esantis pas žmones. Taip pat į pasyvus įeina įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais, įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais, įsipareigojimai užsienio institucijoms litais, įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta, įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta ir kiti įsipareigojimai; gautos subsidijos, perkainojimo sąskaitos, kapitalas. Paprastai aktyvų suma turi būti lygi pasyvų sumai.

 

 

2004-12-31

2003-12-31

 

TURTAS

 

 

1. 

Auksas

206,30

214,60

2.

Pretenzijos užsienio institucijoms užsienio valiuta

8743,00

9148,84

 

2.1. Gautinos lėšos iš TVF

0,28

0,24

 

2.2. Indėliai, vertybiniai popieriai ir kitos investicijos užsienio valiuta                                                                             

 

8742,72

 

9148,60

3.

Pretenzijos šalies kredito įstaigoms užsienio valiuta

9,93 

9,92

4.

Kitas turtas

359,94

365,74

 

4.1. Ilgalaikis turtas

160,71

162,18

 

4.2. Investicijos į nuosavybės priemones

19,19

13,24

 

4.3. Sukauptos pajamos ir busimojo laikotarpio išlaidos

163,47

173,94

 

4.4. Kitas įvairus turtas

16,57

16,38

viso

9319,17

9739,10

 

ĮSIPAREIGOJIMAI

 

 

5.

Banknotai ir monetos apyvartoje

5594,57

5136,75

6.

Įsipareigojimai šalies kredito įstaigoms litais

891,51

999,04

7.

Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms litais

108,24

93,75

 

7.1. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

94,92

85,13

 

7.2. Įsipareigojimai kitoms šalies institucijoms

13,32

8,62

8.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms litais

6,54

2,54

9.

Įsipareigojimai šalies institucijoms užsienio valiuta

1880,41

2531,10

 

9.1. Įsipareigojimai kredito įstaigoms

504,39

397,97

 

9.2. Įsipareigojimai valstybės valdymo institucijoms

1376,02

2133,13

10.

Įsipareigojimai užsienio institucijoms užsienio valiuta

5,76

185,37

11.

Nebaigtų atsiskaitymų lėšos

1,35

19,31

12.

Kiti įsipareigojimai

7,34

9,95

 

12.1. Sukauptos išlaidos ir busimojo laikotarpio pajamos

3,78

3,97

 

12.2. Nebalansinių priemonių vertės pokytis

1,18

 

12.3. Kiti įvairūs įsipareigojimai

3,56

4,80

13.

Gautos subsidijos

29,38

29,01

14.

Perkainojimo sąskaitos

30,29

34,00

15.

Kapitalas

631,66

565,05

 

15.1. Įstatyminis kapitalas

100,00

100,00

 

15.2. Atsargos kapitalas

531,66

454,30

 

15.3. Rezervai

10,75

16.

Pelnas

132,12

133,23

viso

9319,17

9739,10

1 lentelė Lietuvos banko balansas. (3).

LB įstatyminis kapitalas 100 mln. litų formuojamas iš LR lėšų.
LB pajamas sudaro: palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas; pajamos gautos už pinigų leidimo organizavimą; pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas; pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias įstatymams. (žr. 2 lentelę).
LB išlaidas sudaro: palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius, laikomus LB; išlaidos užsienio operacijoms vykdyti; palūkanos už užsienio paskolas; išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta; išlaidos, susijusios su banknotų gamyba; materialinių vertybių amortizacija; bendros eksploatacijos išlaidos; išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos. (žr. 2 lentelę).
Taigi nesunku pastebėti, kad CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus.(1).

LIETUVOS BANKO PELNO (NUOSTOLIO) ATASKAITA
Mln. Lt

 

 

2004 m.

2003 m.

 

Palūkanų pajamos

216,55

205,99

 

Palūkanų išlaidos

(41,19)

(44,47)

1.

Grynosios palūkanų pajamos

175,36

161,52

 

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) iš finansinių operacijų

 

26,53

 

47,30

 

Nerealizuotas perkainojimo nuostolis

(2,86)

(4,82)

2.

Grynosios realizuotos pajamos (išlaidos) ir perkainojimo nuostolis

 

23,67

 

42,48

 

Komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

6,63

7,89

 

Komisinių ir kitų atlyginimų išlaidos

(1,27)

(1,06)

3.

Grynosios komisinių ir kitų atlyginimų pajamos

5,36

6,83

4.

Dividendų pajamos

1,25

1,04

5.

Kitos pajamos

7,63

2,27

 

GRYNOSIOS PAJAMOS

213,27

214,64

6.

Personalo išlaikymo išlaidos

(48,62)

(44,44)

7.

Kitos administracinės išlaidos

(14,46)

(12,31)

8.

Turto nusidėvėjimo išlaidos

(13,40)

(14,84)

9.

Banknotų ir monetų gamybos ir jų apyvartos išlaidos

(5,23)

(10,39)

10.

Specialiųjų atidėjimų pokytis

0,56

0,57

 

PELNAS

132,12

133,23

2 lentelė. Lietuvos banko pelno (nuostolio) ataskaita. (3).

3.1 Lietuvos banko pagrindinis tikslas ir funkcijos

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Pagrindinės Lietuvos banko funkcijos yra šios:
• vykdyti Lietuvos Respublikos pinigų emisiją, formuoti ir vykdyti pinigų politiką, nustatyti lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbti oficialų lito kursą;
• valdyti, naudoti Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoti;
• atlikti valstybės iždo agento funkcijas;
• išduoti ir atšaukti licenzijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms bei užsienio valstybių kredito įstaigų filialams ir prižiūrėti jų veiklą;
• skatinti patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
• rinkti pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegti šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaryti Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) dalimi.
Europos Komisijai, Europos centriniam bankui (ECB), Lietuvos Respublikos Vyriausybei bei Lietuvos bankui priėmus atitinkamus sprendimus, Lietuva nuo 2004 m. birželio 28 d. dalyvauja valiutų kurso mechanizme II. (3).

3.2 Finansinės ataskaitos sudarymo pagrindai ir pateikimas

Lietuvos banko metinė finansinė ataskaita rengiama vykdant Lietuvos banko įstatymo 49 straipsnio reikalavimus.
Lietuvos bankas finansinę apskaitą tvarko ir metinę finansinę ataskaitą sudaro vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymu, kitais Lietuvos bankui taikytinais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir Lietuvos banko nustatyta apskaitos politika, kuri atitinka ECBS dalyvaujantiems nacionaliniams centriniams bankams ECB nustatytus apskaitos ir atskaitomybės reikalavimus, tiek, kiek jie gali būti taikytini euro neįsivedusios valstybės – Europos Sąjungos narės – nacionaliniam centriniam bankui. Tarptautiniais finansinės atskaitomybės standartais vadovaujamasi tose apskaitos ir atskaitomybės srityse, kurių ECB nereglamentuoja, ir atsižvelgiant į ECB rekomendacijas dėl šių standartų taikymo.
Siekiant, kad pateikta informacija būtų nuosekli, kartu pateikiama ir atitinkama palyginamoji 2003 m. finansinė ataskaita.(žr. 1-2 lenteles, psl. 7-8). (3)

3.3 Apskaitos politika

Bendrieji principai.
Lietuvos bankas, tvarkydamas finansinę apskaitą ir sudarydamas finansines ataskaitas, vadovaujasi šiais apskaitos principais: ekonominės realybės, skaidrumo, atsargumo, reikšmingumo, veiklos tęstinumo, kaupimo, nuoseklumo ir palyginamumo.
Auksas, skolos vertybiniai popieriai ir kitas užsienio atsargų sudėtyje esantis balansinis ir (ar0 nebalansinis turtas bei įsipareigojimai užsienio valiuta (toliau finansiniai straipsniai) finansinėje ataskaitoje parodyti 2004 m. gruodžio 31 d. rinkos kainomis ir taikant Lietuvos banko skelbiamus tos dienos lito ir užsienio valiutų oficialius kursus (toliau – oficialus kursas).

Lito ir pagrindinių užsienio valiutų oficialūs kursai

Lt (LTL) už vnt.


Valiutos pavadinimas                             Kodas          2004 m. gruodžio 31 d.      2003 m. gruodžio 31 d.


Euras                                                        EUR                                     3,4528                                3,4528


JAV doleris                                              USD                                     2,5345                                2,7621


100 Japonijos jenų                                    JPY                                      2,4421                               2,5823


Specialiosios skolinimosi teisės              XDR                                     3,9260                               4,0888


   

Su finansiniais straipsniais susijusios operacijos į balansines ir nebalansines sąskaitas įrašomos sandorio verte atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Auksui, kiekvienai užsienio valiutai ir kiekvienai vertybinių popierių emisijai (pagal ISIN) tenkančių perkainojimo rezultatų apskaita tvarkoma atskirai. Nerealizuotas perkainojimo pagal rinkos kainą ir oficialų kursą, viršijantis į perkainojimo sąskaitas įrašyta ankstesnį su tuo pačiu finansiniu straipsniu susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, pripažįstamas einamųjų finansinių metų išlaidomis ir negali būti kompensuojamas paskesniais metais dėl rinkos kainos ar oficialaus kurso pokyčių susidariusiu to paties finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu ar kompensuojamas kito atskiro finansinio straipsnio perkainojimo prieaugiu.
Auksas.
Auksas perkainojamas kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną pagal jo rinkos kainą, užfiksuotą Londono lydinių biržoje. Aukso perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaičiuojamas remiantis 1 Trojos uncijos aukso vidutine rinkos kaina JAV doleriais, kuri perskaičiuojama į litus aukso perkainojimo dienos JAV dolerio oficialiu kursu.
Perkainojimo prieaugis ir nuostolis, susijęs su aukso, esančio užsienio atsargose, perkainojimu, įtraukiamas į aukso perkainojimo sąskaitą, atskirai neišskiriant rinkos kainos bei užsienio valiutos kurso įtakos.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą aukso perkainojimo nuostolį, aukso vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos rinkos kainą.
Operacijos, susijusios su aukso apsikeitimo sandoriais, apskaitoje parodomos tokia pačia tvarka kaip ir atpirkimo (skolinimosi) sandoriai.
Užsienio valiuta.
Balansiniai ir nebalansiniai finansiniai straipsniai užsienio valiuta perkainojami kiekvieną darbo dieną tos dienos oficialiu kursu, atskiros užsienio valiutos (įskaitant SST) perkainojimo prieaugį arba nuostolį įrašant į atitinkamos valiutos perkainojimo sąskaitą.
Užsienio valiuta sukauptų palūkanų pajamų ir išlaidų perkainojimo skirtumu koreguojamos atitinkamos balansinės bei pajamų ir išlaidų sąskaitos.
Užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas perskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta (įskaitant parodomas nebalansinėse sąskaitose) padidina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją sumažina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Užsienio valiutos realizuotas rezultatas apskaičiuojamas, jei per dieną įvykusios operacijos atitinkama užsienio valiuta sumažina šios valiutos grynosios pozicijos apimtį (turto grynosios pozicijos atveju) arba ją padidina (įsipareigojimų grynosios pozicijos atveju).
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros užsienio valiutos perkainojimo nuostolį, šios užsienio valiutos grynosios pozicijos vidurkinis kursas tikslinamas pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos oficialų kursą.
Pajamos ir išlaidos užsienio valiuta apskaitoje pripažįstamos pagal jų įtraukimo į apskaitą dienos oficialų kursą.
Vertybiniai popieriai.
Skolos vertybiniai popieriai į apskaitą įtraukiami įsigijimo verte, į kurios sudėtį neįskaitoma nupirkta atkarpos išmoka. Nupirkta atkarpos išmoka apskaitoje parodoma atskirame balanso straipsnyje kaip kitas turtas.
Užsienio atsargų sudėtyje esantys vertybiniai popieriai pagal jų rinkos kainą perkainojami kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną.
Kiekvienos vertybinių popierių emisijos (pagal ISIN) perkainojimo prieaugis arba nuostolis apskaitoje registruojamas atskirai.
Vertybinių popierių įsigijimo vertės ir nominalo skirtumas – premija arba nuolaida – pripažįstamas pajamomis arba išlaidomis tolygiai per laikotarpį, likusį iki vertybinių popierių išpirkimo.
Vertybinių popierių be atkarpos premija arba nuolaida kaupiama taikant vidaus grąžos metodą, o vertybinių popierių su atkarpa – taikant tiesinį metodą.
Nerealizuotas atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolis, viršijantis ankstesnį
su tais pačiais vertybiniais popieriais susijusį nerealizuotą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įrašomas į išlaidų sąskaitas.
Finansinių metų pabaigoje išlaidomis pripažinus nerealizuotą atskiros vertybinių popierių emisijos perkainojimo nuostolį, šių vertybinių popierių vidurkinė kaina tikslinama pagal finansinių metų paskutinės darbo dienos jų rinkos kainą.
Banko reikmėms laikomos ilgalaikės investicijos į nuosavybės priemones apskaitoje parodomos įsigijimo verte.
Už kreditus perimtų skolos vertybinių popierių be atkarpos vertė tikslinama sudarant specialiuosius atidėjimus.
Atpirkimo sandoriai.
Atpirkimo (skolinimosi) sandoris apskaitoje parodomas kaip įkeitimu užtikrintas kitos sandorio šalies indėlis: balanso įsipareigojimų dalyje įrašomas įsipareigojimas grąžinti pinigus, o finansinis turtas, sutartyje nurodytas kaip įkaitas (jis pagal šią sutartį parduodamas ir atperkamas) sandorio galiojimo laikotarpiu, ir toliau rodomas balanso turto dalyje.
Atpirkimo (investavimo) sandoris apskaitoje parodomas balanso turto dalyje kaip banko suteiktas kreditas. Pagal šiuos sandorius nupirktas įkaitas sandorio galiojimo laikotarpiu banko balanse neparodomas ir neperkainojamas.
Vertės skirtumas, susidaręs tarp atpirkimo (skolinimosi bei investavimo) sandoriuose numatyto įkaito pirkimo ir atpirkimo vertės, pripažįstamas palūkanų pajamomis arba išlaidomis tolygiai per visą sandorio galiojimo laiką.
Kreditai.
Banko suteikti kreditai į apskaitą įrašomi nominaliąja verte, o jų likučiai balanse parodomi grynąja verte, t. y. atėmus specialiuosius atidėjimus. Pasikeitus specialiųjų atidėjimų poreikiui, šios išlaidos koreguojamos.
Kreditai komerciniams bankams grupuojami ir specialieji atidėjimai sudaromi kiekvieną ketvirtį. Jeigu kreditų komerciniams bankams grynoji vertė lygi nuliui ir jų būklė ilgiau kaip metus negerėja, tokie kreditai nurašomi iš balanso kartu su sukauptomis palūkanomis ir kitomis gautinomis sumomis.
Kreditų, perimtų pagal reikalavimų perleidimo sutartis ir suteiktų banko tarnautojams, vertė tikslinama pagal kiekvienų metų pabaigos būklę.
Ilgalaikis materialus ir nematerialus turtas.
Ilgalaikiam materialiajam ir nematerialiajam turtui priskiriami šio turto objektai, kurių įsigijimo vertė (įskaitant pridėtinės vertės mokestį) ne mažesnė kaip 500 litų ir kurie tarnauja ilgiau kaip vienus metus. Ilgalaikis materialusis ir nematerialusis turtas apskaitoje pripažįstamas įsigijimo verte, šio turto naudojimo laikotarpiu mažinant jo vertę sukauptu nusidėvėjimu (amortizacija). Nusidėvėjimas (amortizacija) skaičiuojamas visą numatytą turto naudojimo laikotarpį taikant tiesiogiai proporcingą nusidėvėjimo metodą.

Ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normos


Turtas                                                                                                                        Metinė norma, %


Pastatai ir statiniai                                                                                                                           2,5-10


Pinigų skaičiavimo ir kompiuterių įranga                                                                                        10-50


Programinė įranga                                                                                                                         33-100


Transporto priemonės                                                                                                                          20


Baldai, kabinetų įranga ir kitas inventorius                                                                                       5-50


Kai yra požymių, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė mažėja kur kas labiau, negu buvo tikėtasi nustatant turto naudingo tarnavimo laikotarpį, šio turto vertė finansinių metų pabaigoje tikslinama pripažinto nuostolio suma dėl turto reikšmingo nuvertėjimo.
Banknotai ir monetos apyvartoje.
Banknotai ir monetos apyvartoje parodomi balanso įsipareigojimų dalyje nominaliąja verte. Banknotų spausdinimo, monetų kaldinimo ir kitos su pinigų išleidimu į apyvartą susijusios išlaidos įrašomos į išlaidų sąskaitas, nesiejant šių išlaidų su pinigų išleidimu į apyvartą.
Nebalansinės finansinės priemonės.
Nebalansinėse sąskaitose parodoma ateityje gautina arba mokėtina užsienio valiuta pagal valiutų apsikeitimo sandorius, šios valiutos realizuotų ir nerealizuotų rezultatų apskaičiavimo tikslu įskaitoma į grynąją tos užsienio valiutos poziciją ir perkainojama kartu su balansiniais tos pačios užsienio valiutos finansiniais straipsniais.
Palūkanų normų išvestinės finansinės priemonės perkainojamos atskirai pagal kiekvieną priemonę. Kasdienis palūkanų normų ateities sandorio kintamosios maržos vertės pokytis laikomas realizuotu ir parodomas atitinkamose pajamų arba išlaidų sąskaitose.
Pajamų ir išlaidų pripažinimas.
Su finansiniu turtu ir įsipareigojimais susijusios palūkanų pajamos bei išlaidos (iš jų ir vertybinių popierių premijų bei nuolaidų) kaupiamos kiekvieną darbo dieną, o į apskaitą įtraukiamos kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną, neatsižvelgiant į tai, kada jos gaunamos arba mokamos. Kitos einamųjų metų pajamos ir išlaidos į apskaitą įtraukiamos iki finansinių metų pabaigos.
Realizuotos pajamos ir išlaidos į pajamų bei išlaidų sąskaitas įrašomos atsiskaitymų pagal sandorius dieną.
Nerealizuotas perkainojimo prieaugis nepripažįstamas pajamomis. Perkainojimo nuostolis, viršijantis su atitinkamu finansiniu straipsniu susijusį į perkainojimo sąskaitą įrašytą perkainojimo prieaugį, finansinių metų pabaigoje įtraukiamas į išlaidas.
Apskaičiuojant realizuotus ir nerealizuotus rezultatus iš aukso, vertybinių popierių bei užsienio valiutos, šių finansinių straipsnių įsigijimo vertei nustatyti taikomas vidurkinio kurso ir (arba) vidurkinės kainos metodas.
Įvykiai po balanso.
Metinėje finansinėje ataskaitoje pateikiami ataskaitinių metų duomenys tikslinami įvykiais, kurie buvo nustatyti laikotarpiu tarp šios ataskaitos sudarymo dienos(ataskaitinių finansinių metų paskutinės dienos) ir jos patvirtinimo dienos, jeigu dėl šiuos įvykius lėmusių aplinkybių ataskaitinių metų duomenys ataskaitos sudarymo dieną būtų pasikeitę. (3).

3.4 Rizika ir jos valdymas

Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai valdant riziką yra užtikrinti nenutrūkstamą rizikos stebėjimą ir vertinimą, operatyvų rizikos vertinimo informacijos teikimą atitinkamiems banko padaliniams ir valdymo grandims, nuolat vertinti, ar prisiimamas rizikos lygis yra tinkamas Lietuvos banko tikslams įgyvendinti. Keliamiems uždaviniams įgyvendinti Lietuvos banke sukurta tinkama organizacinė ir vidaus kontrolės sistema.
Svarbiausias rizikos objektas yra Lietuvos banko užsienio atsargos, kurios 2004 m. gruodžio 31 d. sudarė daugiau kaip 96 procentus viso Lietuvos banko turto.
Valdant užsienio atsargas, susiduriama su rinkos, skolinimo, likvidumo, atsiskaitymų ir operacine rizika. Šioms rizikoms valdyti taikoma plati riziką ribojančių normatyvų sistema ir kitos riziką mažinančios priemonės.
Pagrindinė rizika, su kuria susiduria Lietuvos bankas valdydamas užsienio atsargas ir kuri turi didžiausią įtaką finansiniams rezultatams, yra rinkos rizika. Rinkos riziką sudaro valiutų kurso ir palūkanų normų rizika.
Mažinant valiutų kurso riziką, praktiškai visos užsienio atsargos, nesusijusios su įsipareigojimais užsienio valiuta, investuojamos bazine valiuta. Užsienio atsargų dalis, susijusi su įsipareigojimais, investuojama įsipareigojimų valiuta (žr. 27 pastabą).
Kaip pagrindinę priemonę palūkanų normų rizikai valdyti Lietuvos bankas taiko modifikuotos finansinės trukmės (MFT) rodiklį. Siekiant apriboti palūkanų riziką, portfeliams nustatomi leistini MFT nukrypimai nuo kontrolinių indeksų MFT. Kaip papildoma rizikos valdymo priemonė taikoma vertės pokyčio rizikos (Value-at-Risk – VAR) metodika.
Skolinimo rizika valdoma keliant griežtus reikalavimus emitentų ir sandorio šalių finansiniam patikimumui. Siekiant sumažinti skolinimo riziką, nustatomi emitentų, sandorio šalių ir jų grupių įsipareigojimų Lietuvos bankui limitai.
Užsienio atsargų likvidumo rizika valdoma nustatant likvidumo normatyvus ir labai likvidžių finansinių priemonių dalį užsienio atsargose.
Atsiskaitymų rizikai valdyti taikomos įvairios korespondentinių sąskaitų valdymo priemonės, t.y. mokėjimų eiliškumo nustatymas, pinigų srautų derinimas. Šios priemonės padeda sumažinti nuostolio, sandorių šalims laiku neatsiskaičius, riziką.
Operacinė rizika valdoma aiškiai reglamentuojant darbo procedūras.(3).

IŠVADOS

Lietuvos bankas yra šalies centrinis bankas, kuris vienintelis išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Lietuvos bankas vykdo pinigų politiką, kredito įstaigų priežiūrą, valdo užsienio atsargas, atlieka kitas funkcijas.
Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, Lietuvos banko išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labai svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu.
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą.

LITERATŪRA

1. V. Snieška ir kt. Makroekonomika. Technologija. 2002.
2. Lietuvos bankas – www.lb.lt 2005 m. spalio 31 d.
3. Lietuvos banko metinė ataskaita- www.lb/lt/leidiniai/finatask/fa-2004-lt LB 2005.
4. B. Martinkus, V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai. Technologija. 2001.
5. V. Baršauskienė, I. Mačerinskienė. Studijų darbų parengimo tvarka. Technologija. 2004.

Centrinis bankas

ĮVADAS

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Nagrinėjama Centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės Centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.
Panagrinėsiu kaip Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą krašto ūkyje, jo funkcijas monetarinėje sistemoje. Centrinio banko pinigų pasiūlos kontrolinės priemones yra: būtinųjų rezervų ir diskonto normų keitimas, atviros rinkos operacijos. Pinigų pasiūlos kreivė

1. CENTRINIS BANKAS

Vyriausybė apima bankų reguliavimą, norėdama apsaugoti vartotojus nuo bankų bankroto, nes indėlininkai gali prarasti gyvenimo santaupas. Šiandien bankai yra griežtai reguliuojami. Vyriausybė reguliuoja bankus, norėdama stabilizuoti ekonominės veiklos lygį. Indėlių ėmimas ir paskolų teikimas yra labai svarbus. Jei bankai žlugtų, firmos negautų lėšų investicijoms, todėl nukentėtų ekonominis ūkis. Bankų veikla veikia investicijų lygį, tai tiesiogiai susiję su ekonominės veiklos lygiu – staigus investicijų sumažėjimas gali sukelti ekonominę depresiją, staigus augimas – infliaciją.
Svarbiausia institucija, reguliuojanti bankų veiklą yra Centrinis bankas. Iš Centrinio banko gali skolintis lėšas kiti bankai. Svarbiausios centrinio banko funkcijos:

1. stabilizuoti ekonominės veiklos lygį, reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditavimą;
2. užtikrinti bankų sistemos tvarkingą funkcionavimą.

JAV 1913 m. buvo įkurtas Centrinis bankas, vadinamas Federaliniu rezervu. Jis padalintas į 12 regioninių Federalinio rezervo bankų, viską koordinuoja Federalinio rezervo taryba, sudaryta iš 7 asmenų, kuriuos skiria JAV prezidentas su Kongreso pritarimu.
Visi JAV bankai yra skirstomi į dvi grupes:
1) federalinio rezervo sistema;
2) nepriklausantys Fedederalinio rezervo sistemai.

JAV ir daugelyje šalių Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;
2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;
3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;
4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

1.2. Kanalai, kuriais veikia Centrinis bankas
Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikinis Centrinis bankas daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):
1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;
2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;
3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;
4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.
Nemaža būdų ir priemonių leidžia Centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV Centrinio banko politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis, keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir infliacijos mažėjimu. Antra, jei Centrinis bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei Centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Centriniai bankas įgyvendindas savo politiką teikia pirmumą skirtingiems įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo Centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčių dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į Centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, Centrinis bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai sunku. Viena iš priežasčių yra tai, kad šie tikslai dažnai vienas kitam prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo kreditų prieinamumą. O tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl Centrinio banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs nesikirstų. Pavyzdžiui, Centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.
Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV Centrinio banko sistema pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikinis centrinis bankas veikia kaip balansinis velenas, skatinantis ar stabilizuojantis piniginių masių judėjimus ten, kur jų trūksta, ir iš ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, be to, reiškia, kad išvengiama panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo Centrinis bankas tvarkingam kapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų palūkanų normų dydžiai siekiant sumažinti kreditų ėmimą ir pinigų kiekio didėjimą rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia, kiek ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.
Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingą jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą. Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o Centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu. Sudarę lygybę MxV=PxQ (M – pinigų pasiūla, V – jų naudojimo dažnis, P – kainų lygis, Q – pagaminta produkcija), monetaristai mano, kad pinigų naudojimo dažnis stabilus, todėl dešiniąją lygybės pusę – NBNP – galima didinti tik didinant pinigų masę. Yra trys monetarinės politikos priemonės: (1) centrinio banko paskolų kitiems bankams reguliavimas, nustatant tam tikrą diskonto normą, (2) privalomųjų komerciniш bankų rezervų reguliavimas, lemiantis ne tik “perteklinių” rezervų kiekį, bet ir pinigų multiplikatorių, bei (3) vyriausybės vertybinių popierių pirkimas arba pardavimas. Ilguoju laikotarpiu, pasak monetaristų, įmanomas tik kainų, bet ne gamybos didėjimas, nes, esant natūraliajam nedarbui, agreguotoji pasiūla yra visiškai neelastinga. Taigi AD skatinimas kelia tik kainas.
Keinsistai, kurių pagrindinis tikslas – sumažinti neigiamą verslo ciklų įtaką vyriausybės kišimosi priemonėmis, tvirtina, kad geriausiai tai galima padaryti fiskaline politika. Tvirtindami, kad gamybos dydis reaguoja į visuminę paklausą automatiškai ir visiškai, kol ekonomika pasiekia visišką užimtumą (AS iki to taško absoliučiai elastinga), ir pateikdami formulę AD=AS=C+I+G+E (C – vartojimo išlaidos, I – investicijos, G – vyriausybės išlaidos, E – grynasis eksportas), keinsistai mano, kad reguliuojant vieną iš keturių dešinėje lygybės pusėje esančių veiksnių, galima padidinti visuminę paklausą, o tai artintų ekvilibriumą prie visiško užimtumo ir nesukeltų infliacijos. Keisdama individualių vartotojų mokesčius, vyriausybė gali veikti C, įmonių mokesčius – I, ji taip pat gali keisti savo išlaidas bei subsidijuoti ekportą ar mažinti importą. Keinsistai mano, kad nuosmukio metu vyriausybės išlaidos turi viršyti pajamas. Pasiūlos pusės ekonomistai mano, kad ir AD, ir AS yra daugiau ar mažiau elastingos. Todėl AD didinimas gali arba didinti gaminamų prekių kiekį, t. y. užimtumą, ir kainas, t. y. sukelti infliaciją, arba abu kartu mažinti, t. y. didinti nedarbą. Tuo tarpu AS didinimas kartu mažina kainas ir didina užimtumą. Mokesčių sumažėjimas dažniausiai neatsilieps biudžetui, o jei ir atsilieps, tai trūkstamą investicijoms dalį padengs iš mokesčių sumažinimo sutaupyti pinigai. Taip pat, esant visiškam užimtumui, reikia skatinti taupymą, virsiantį investicijomis, ir mažinti vartojimo dalį. Vyriausybė, nors būdama didelė ir nerangi, todėl mažintina, turi dereguliuoti rinką, kad gamybos augimo nestabdytų nustatyti minimalūs užmokesčiai ir pan. Kartu būtina kontroliuoti gamintojus, kad, padidėjus AD, didintų gamybą, o ne kainas bei, mažinant struktūrinį nedarbą, siūlyti jiems reikalingos darbo jėgos.
Monetaristai ir keinsistai nesutaria dėl pinigų naudojimo dažnumo vaidmens. Monetaristai tvirtina, kad jis yra santykinai pastovus, o keinsistai mano, kad jį veikia polinkis taupyti ir kiti veiksniai. Iš čia kyla nesutarimas, kas efektyviau keis AD – pinigų masės pokytis (monetaristų) ar jų vartojimo dažnumo pokytis (keinsistų). Vertindami fiskalinę politiką, monetaristai mano, kad vyriausybės išlaidų didinimas ilguoju laikotarpiu turi būti finansuojamas iš mokesčių padidinimo (individualūs mažins vartojimą, o korporatyviniai – investicijos) arba biudžeto deficito (todėl reikės spausdinti naujus pinigus arba skolintis privačiose rinkose, kas sukurs išstumimo efektą), todėl jis apskritai nepadidins agreguotųjų išlaidų, taigi nekeis ir kainų bei realios gamybos. Užtat dėl išstumimo efekto didės nominaliosios palūkanos, o realiosios, lemiamos tik gamybos lygio, nesikeis. Keinsistai, didindami pinigų vartojimo dažnumą, fiskaline politika tikisi padidinti agreguotas išlaidas ir gamybą. Jei tai pakeis paklausą pinigams, gali keistis ir palūkanos. Vertindami monetarinę politiką, monetaristai sako, kad pinigų pasiūlos didinimas didins agreguotąsias išlaidas, todėl ir kainas. Tačiau reali gamyba tepriklauso nuo struktūrinio nedarbo, todėl ji ir nuo jos priklausančios realios palūkanos nekis. Nominaliųjų palūkanų kitimą monetaristai nuspėja, bet jo krypties nežino: pinigų masės didėjimas palūkanas pirmiau mažina, bet, pakilus kainoms, didėjanti paskolų paklausa jas kelia. Kaip tik todėl monetaristai siūlo veikti ekonomiką per pinigų masę, kuriа kontroliuoti galima, o ne per nekontroliuojamas palūkanas. Keinsistai, manydami, kad gali keistis ir pinigų naudojimo dažnis, dėl visų minėtų monetarinės politikos padarinių krypties nėra tikri, bet nuosmukio atveju siūlo ne tik didinti pinigų masę, bet ir išlaikyti žemas palūkanas.. Vertindami infliaciją, monetaristai teigia, kad ją sukelia staigus pinigų masės padidėjimas, o stabdyti ją reikia, mažinant pinigų pasiūlą. Keinsistai sako, kad ji kyla, kai AD didesnė už AS. Trumpuoju laikotarpiu ją galima sustabdyti mažinant vyriausybės išlaidas. Ilgu laikotarpiu ji neišvengiama, mažinti ją galima restrikcine monetarine politika. Pasiūlos pusės atstovai, sutikdami su monetaristais, mano, kad dar reikia ir mažinti pajamų mokestį ir taip didinti visuminę pasiūlą.
Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausаs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan. Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau. Monetarinę politikа vykdo Centrinio banko profesionalai, tačiau jos poveikis mažiau nuspėjamas. Monetarinės politikos pavyzdys – JAV federalinės rezervo sistemos bandymai kontroliuoti pinigų masę. 8- ajame dešimtmetyje diskonto norma buvo nustatoma labai dažnai, bet tai ėmė nesutapti su ilgalaikiais tikslais. 1979 m. dėmesys perkeltas į privalomųjų rezervų dalį, o nuo 1982 m. svarbiausios tapo atviros rinkos operacijos. Keinsistinės politikos pakilimas buvo 1961-1969 m., kai JAV prezidentai Dž. F. Kenedis ir L. Džonsonas padidino vyriausybės išlaidas keliams, leido išskaityti iš mokesčių dalį, skirtą investicijoms, o vėliau dar sumažino mokesčius. Žymiausia pasiūlos pusės fiskalinės politikos išraiška buvo “reiganomika”, kai 1981 m. mokesčiai buvo sumažinti taip, kad bendrosios pajamos iš jų sumažėjo 2 proc. BNP. 1986 m. iр 14 pajamų mokesčio laiptelių palikti tik 3.

2. BANKO BALANSAS
Banko balansas susideda iš dviejų dalių: turto ir kapitalo.
Turtas- tai banko nuosavas turtas ir tai, kas yra paskolinta kitiems (suteiktos paskolos).
Kapitalas- tai banko nuosavybė ir įsiskolinimai (indėliai).
Turtą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis:
1) neapmokėtos paskolos (suteiktos firmoms, namų ūkiams ir t.t.;)
2) valstybės obligacijos;
3) 3) rezervai sudaryti iš valiutos ir valstybės obligacijų.
Kapitalas yra skirstomas:
1) indėliai;
2) grynoji vertė- tai skirtumas tarp turto ir kapitalo vertės.

3. PINIGŲ PASIŪLOS KONTROLĖ
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai.
Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir Centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu viesuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei Centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms Centrinis bankas reikalingas kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatorius ir saugotojas. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

4.PINIGŲ IR KAPITALO RINKŲ STABILIZAVIMAS
Svarbiausia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė yra atviros rinkos operacijos.
Atviros rinkos operacijos (open market operations) – tai CB vertybinių popierių pirkimai ir pardavimai finansų rinkoje.
Terminas „atviros rinkos operacijos“ reiškia, jog valstybines obligacijas CB parduoda ir perka atviroje rinkoje, t.y. komerciniai bankai, firmos, namų ūkiai gali jas pirkti. Išanalizuokime, kaip šie valstybinių vertybinių popierių (VVP) pirkimai ir pardavimai veikia komercinių bankų (KB) perteklinius rezervus.
Vertybinių popierių pirkimas. Tarkime, CB priėmė sprendimą pirkti valstybines obligacijas atviroje rinkoje. Jas galima pirkti iš komercinių bankų arba žmonių, bet kuriuo atveju rezultatas tas pats – komercinių bankų rezervai didėja. Pasekime, kaip CB superka valstybines obligacijas iš komercinių bankų:
a) komerciniai bankai parduoda dalį savo vertybinių popierių CB;
b) CB apmoka šiuos vertybinius popierius, ir jų suma padidina komercinių bankų rezervus.

Komercinių bankų balansas keičiasi kaip parodyta 2 paveiksle. Rodyklė į viršų rodo, kad vertybinius popierius komerciniai bankai atidavė CB, todėl jų aktyvuose jie minusuojami, o pliusuojami CB aktyvuose. Rodyklė žemyn rodo, kad CB perdavė rezervus KB, todėl yra pliusuojami prie KB aktyvų. Pliusas CB pasyvuose rodo, kad KB rezervai padidėja. Šio sandėrio svarbiausias momentas tas, kad, superkant iš KB vertybinius popierius, jų rezervai ir kartu kreditavimo galimybės didėja.

Bendras rezultatas yra : kai CB perka vertybinius popierius atviroje rinkoje, KB rezervai didėja. Jeigu bankai savo perteklinius rezervus skolina, pinigų pasiūla didėja. Kaip matome iš 3 paveikslo, jei CB perka 1000 Lt obligaciją, tai padidins pinigų kiekį 5000 Lt nepriklausomai nuo to, ar obligacija perkama iš KB, ar iš firmų.
Vertybinių popierių pardavimas analogiškai turėtų mažinti KB rezervus. Tarkime, CB parduoda vertybinius popierius KB atviroje rinkoje:
a) CB perduoda vertybinius popierius, kuriuos įsigyja KB;
b) KB sumoka už šiuos vertybinius popierius – išrašo čekį savo indėliams CB, t.y. rezervams, juos sumažindami.

Kas skatina KB ir firmas pirkti ir parduoti valstybinius vertybinius popierius? Obligacijų kainos ir palūkanos rinkoje yra atvirkščiai proporcingos. Kai CB numato supirkti obligacijas, jų paklausa padidėja, – kainos didėja, o palūkanos mažėja. Tai skatina vertybinių popierių savininkus parduoti juos CB. Ir atvirkščiai, kai CB numato juos parduoti, vertybinių popierių pasiūla didėja, kaina mažėja, palūkanos didėja, – jų pirkimas spartėja. Taigi atviros rinkos operacijos yra pagrindinė pinigų pasiūlą reguliuojanti priemonė, kadangi jomis nesunku kontroliuoti situaciją, jos yra lanksčios, sandoriai gali būti dinamiški; juos įgyvendinti nesunku.
Atskirose šalyse prekyba VVP nėra pakankama. Ši rinka menka šalyse, kur aukštas ir nenusakomas infliacijos lygis, ir šalyse, kur žmonės nepasitiki vyriausybe, kad ji sumokės skolas; ir atvirkščiai.
Kita svarbi Centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl Centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
Federalinis rezervas yra “bankų bankas”, galintis teikti paskolas komerciniams bankams. Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Federaliniam rezervui suteikus paskolą bankui, šio banko rezervinis indėlis padidėja – tai padidina bankų sistemos rezervus ir leidžia didinti pinigų pasiūlą. Centrinis bankas reguliuoja skolinamų lėšų komerciniams bankams kiekį:
1. Gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi .
2. Gali atsisakyti suteikti paskolą.
Reguliuojama, kad bankai apribotų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti. Komercinių bankų sukuriamų indėlių kiekis priklauso nuo jų rezervų ir būtinojo rezervo normos. Padidėjus būtinojo rezervo normai, sumažėja galimų sukurti indėlių apimtis.
Centriniam bankui pradėjus pirkti vyriausybinius vertybinius popierius, jų paklausa padidėja, todėl kyla jų kaina. Vertybinių popierių kainų ir palūkanų normų dydžiai juda priešingomis krypyimis – vertybinių popierių kainos kritimas reiškia, kad padidėja palūkanų normos dydžiai.
Pirkimai atviroje rinkoje ir palūkanų normų mažėjimas priklauso nuo bankų veiklos. Kai padidėja komercinių bankų rezervai, plečiama skolinimo veikla. Teikdami daugiau paskolų, bankai skatina palūkanų mažėjimą.
Diskonto normos ar būtinojo rezervo normos sumažėjimas mažina palūkanų normas. Centrinio banko priemonės, išplečiančios pinigų masę ir skatinančios visuminę paklausą:
• Pirkimas atviroje rinkoje;
• Diskonto normos mažinimas;
• Būtinojo rezervo normos mažinimas.
Šios priemonės suteikia galimybę bankams daugiau skolinti, didėja pinigų masė, mažėja palūkanų normos.
5. PASKUTINIS IŠTEKLIŲ ŠALTINIS


Dar viena svarbi Centrinio banko funkcija – būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinomojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms.
6. MOKĖJIMŲ MECHANIZMO PALAIKYMAS IR TOBULINIMAS


Galiausiai dar vienas Centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas.

Centrinio Banko indėlių palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią Centrinis Bankas moka už jame depozituojamas perteklines komercinių bankų lėšas. Lėšų perteklius susidaro, kai komercinis bankas priima daugiau indėlių, nei suteikia paskolų. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu komerciniame banke susidaręs lėšų perteklius yra automatiškai padedamas į Centrinį Banką. Paprastai Centrinio Banko indėlių palūkanų norma yra labai maža, todėl patartina surenkamas lėšas skolinti, o ne laikyti Centriniame Banke.
Centrinio Banko paskolų palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią komerciniai bankai moka Centriniam Bankui už iš jo gaunamas paskolas. Paskola iš Centrinio Banko imama, kai komerciniame banke susidaro lėšų stygius, t.y., išduodamos paskolos viršija surenkamus indėlius. “Bankų konkurencijos” modeliavimo metu, komerciniam bankui neturint pakankamai lėšų, kad būtų patenkinta paskolų paklausa, automatiškai yra imama paskola iš Centrinio Banko. Paprastai Centrinio Banko paskolų palūkanų norma yra labai didelė, todėl patartina stengtis surinkti daugiau indėlių, o ne skolintis iš Centrinio Banko.
Indėlių rezervų norma – parodo, kokią surinktų indėlių (įsipareigojimų) dalį (procentais) komercinis bankas turi laikyti Centriniame Banke. Šis indėlių rezervas yra reikalingas bankų likvidumui užtikrinti ir jokių pajamų komerciniams bankams neneša.

7. MONETARINĖS POLITIKOS INSTRUMENTAI

Didžioji dalis pasikeitimų bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje yra ne kažkieno padėto į banką milijardo dolerių pasekmė. Pasikeitimai nebeįtraukia kažkieno parduodamo aukso ar aukso padėjimo į banką. Vietoj to, jie yra Federalinės Rezervų tarybos veiksmų rezultatas. Fed kuria rezervus. Jis tai daro specialiai tam, kad padidinti bendrą pinigų ir kredito kiekį. Tokiu veiksmu Fed įtakoja ekonominio aktyvumo lygį. Ryšiai tarp Fed atliekamų veiksmų ir jų poveikio ekonominio aktyvumo (veiklos) lygiui yra sekančių dviejų skyrių tema. Čia mums rūpi paprasčiausiai pinigų ir kredito bendras kiekis. Pinigai ir kreditas atspindi dvi banko balanso puses: kada indėliai (pinigai) didėja, turi padidėti banko paskolos (kreditas) arba banko trumpalaikių iždo vekselių turėjimas. Dažnai būna ir viena ir kita. Nors galiausiai mus domins banko skolinimas, banko skolinimas nėra tiesiogiai kontroliuojamas Fed. Labiau tiesiogiai jos kontroliuojamas yra bendras pinigų kiekis cirkuliacijoje. Fed turi tris įrankius, su kuriais ji gali pakeisti pinigų kiekį ir kurie sudaro sekančių trijų skirsnių temą.

7.1 Rezervo reikalavimai

Paprasčiausias Fed turimas įrankis yra pakeisti rezervo reikalavimus. Fed nustato minimalų pinigų kiekį, kurį kiekvienas bankas privalo laikyti rezervuose. Nors iš principo vyriausybė galėtų reikalauti, kad bankai laikytų rezervus įvairiose formose (grynieji pinigai, vyriausybės obligacijos, auksas), Fed reikalauja, kad rezervai būtų laikomi kaip indėliai (depozitai, įmokos) Federaliniame Rezerve, dalinai dėl to, kad šis sąlygojimas palengvina rezervo reikalavimo kontroliavimą. Rezervo reikalavimų buvimas suteikia Federaliniam Rezervui galingą įrankį su kuriuo būtų galima įtakoti pinigų ir kredito kiekį ūkyje, nors šį įrankį Fed naudoja retai.
Tarkime, kad bankai pradžioje privalo palaikyti rezervus, lygius 10 procentų indėlių ir apsvarstykime kas atsitinka, jei rezervų reikalavimai yra sumažinami iki 5 procentų. Kiekvienas bankas atras, kad dabar jis turi perteklinius rezervus arba laisvus rezervus – rezervus, viršyjančius reikalaujamą sumą; tai yra, kiekvienas bankas galės skolinti daugiau. Ten kur lėšų trūkumas galėjo versti banką atmesti paskolas projektams, kuriuos jis laikė vertais, dabar jis suteiks šias paskolas. Naujos paskolos išleidžiamos, sukuriant naujus depozitus (indėlius) ir leidžiant dar naujas paskolas ir dauginimo procesas dar kartą paleidžiamas.

7.2 Diskonto dydis (minimalus skolinimo procentas)

Antrasis monetarinės politikos įrankis yra diskonto dydis. Federaliniai rezervų bankai yra vadinami bankų banku, nes jie skolina pinigus bankams ir laiko jų depozitus (indėlius). Palūkanų dydis, kurį bankai turi mokėti, kada jie skolinasi iš Federalinių Rezervų bankų yra vadinamas diskonto dydžiu (minimaliu skolinimo procentu). Kada diskonto dydis yra aukštas, palūkanų normos, taikomos bankų, yra linkusios būti aukštomis ir bankai paverčia paskolas mažiau prieinamomis.
Pagalvokime apie agresyvų banką, kuris visuomet palaiko tik minimalų rezervų dydį. Jis skolina visas lėšas, kurios nėra laikomos rezervuose. Jei didelis depozitorius staiga panori atsiimti lėšas, bankas yra priverstas skolintis lėšas, iš kitų bankų arba iš Federalinių Rezervų bankų. Kada Diskonto norma padidėja, palūkanų norma, kurią bankas turi sumokėti už skolinimąsi iš kitų bankų, didėja kartu. Diskonto norma veikia šį banką kaip tiesioginė verslo vykdymo kaina. Jei jis turi mokėti Fed daugiau, kad pačiam pasiskolinti, jis turi imti iš savo paties klientų daugiau.
Jei bankas vykdo mažiau agresyvią politiką ir laiko daugiau lėšų Trumpalaikių iždo vekselių formoje ar kituose likvidžiuose aktyvuose, didelio depozito atsiėmimas sukelia tik nedidelį koregavimą: bankas paprasčiausiai parduoda šiek tiek savo likvidžių aktyvų. Diskonto normos pakėlimas paverčia kreipimąsi į Fed lėšų trūkumo atveju brangesniu ir tai paskatina bankus laikyti daugiau likvidžių aktyvų, kas savo ruožtu reiškia jog bankas skolins mažiau.
Fed ne tik naudoja aukštesnę diskonto normą, kad atimti bankams norą skolinti, jis taip pat normuoja priėjimą prie diskonto „lango“. Tai yra, jis gali nesutikti paskolinti bankui, netgi skelbiama diskonto norma; šis veiksmas priverčia banką imtis daugiau kainuojančių taisomųjų veiksmų, kad patenkinti Fed nustatytus rezervo reikalavimus.
Diskonto norma yra vienintelė palūkanų norma, kurią Fed nustato tiesiogiai. Visos kitos palūkanų normos yra nustatomos rinkoje paklausos ir pasiūlos jėgų. Bet kai Fed įtakoja bankų pasiryžimą skolinti, jis gali tuo pat metu įtakoti jų taikomas palūkanų normas, kurias jie moka depozitoriams. Palūkanų normos, kurias vyriausybė moka tiek trumpalaikiam skolinimuisi (trumpalaikiai iždo vekseliai), tiek ilgalaikiam skolinimuisi, taip pat yra nustatomos rinkoje. Fed veiksmai įtakoja šias palūkanų normas tik netiesiogiai.
Fed dažnai naudoja diskonto normą ne tiek dėl jos tiesioginių padarinių, bet kaip savo ketinimų signalą. Kada Fed sumažina diskonto normą, rinka žino jog Fed rimtai nusiteikęs paversti kreditus labiau prieinamais ekonomikoje (ūkyje) ir priešingai kada jis padidina diskonto normą. Iš kitos pusės, dažnai diskonto norma yra keičiama, kad atspindėti pasikeitimus palūkanų normose, kurie jau įvyko. Jei rinkos palūkanų normos pakilo, bet Fed sykiu nepadidina diskonto normos, skirtumas tarp diskonto normos, kurią bankai turi mokėti lėšoms iš Fed gauti ir normos, kurią jie gali gauti iš paskolų gali būti didelis; tai sudarys bankams pagundą mėginti besaikiai (perdėtai) skolintis iš Fed. Tokiu būdu, nors pasikeitimai diskonto normoje kartais signalizuoja pasikeitimą politikoje, kitais atvejais šie pasikeitimai tik atspindi Fed rinkos vijimąsi.

7.3 Tinkamo instrumento pasirinkimas

Iš trijų instrumentų, Federalinis Rezervas naudoja atviros rinkos operacijas dažniausiai. Pasikeitimai diskonto normose ir rezervų reikalavimuose yra laikomi bukais įrankiais lyginant su smulkiu koregavimu, kurį paverčia įmanomu atviros rinkos operacijos. Tokiu būdu, pasikeitimai rezervų reikalavimuose ir diskonto normose yra naudojami paskelbti dideliems pokyčiams monetarinėje politikoje, bet ne reguliariu pagrindu. Tokie pasikeitimai signalizuoja labiau suspaustą kreditą (tai yra pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie sukelia aukštesnias palūkanų normas ir sumažėjusį kreditų prieinamumą) arba laisvesnį kreditą (tai yra, pakeitimus monetarinėje politikoje, kurie turi atvirkštinį poveikį). Jie gali būti ganėtinai veiksmingi: pavyzdžiui bankai, numatydami kredito suspaudimą, gali sumažinti savo skolinimą ir firmos gali padėti investicijų planus ant lentynos.

8. JAV BANKININKYSTĖS SISTEMOS STABILUMAS

Nežymaus rezervo sistema paaiškina kaip bankai sukuria pinigus ir ji taip pat paaiškina kaip, be Fed, bankai gali pakliūti į bėdą. Gerai valdomi bankai netgi iki Fed ir jo rezervų reikalavimų pasirodymo laikė rezervus, lygius tam tikrai vidutinei kasdieninių reikmių tikimybei. Bankas galėtų pakliūti į bėdą greitai, jei vienos dienos poreikiai viršytų jo rezervus.
Jei (dėl gerų ar blogų priežasčių) daugelis depozitorių praras pasitikėjimą banku tuo pat metu, jie mėgins atsiimti savo lėšas visi iš karto. Bankas paprasčiausiai neturės pinigų, nes didžioji dalis pinigų bus buvusi paskolinta paskolomis, kurios negali būti iš karto pareikalautos grąžinti. Ši situacija yra vadinama banko antplūdžiu. Bankų antplūdžiai buvo įprasti devyniolikto amžiaus Amerikoje kaip jie parodyti senuose Vesternuose, kur klientai mažame miestelyje išsirikiuodavo prie banko kol jis išmokėdavo tai, kokius rezervus jis turėjo, kas pirmesnis, tas gudresnis pagrindu. Žmonės kurie ateidavo ir prašydavo savo pinigų, gaudavo juos kol nieko nebelikdavo. Net jei bankas buvo ganėtinai stiprus, toks antplūdis galėjo greitai jį išmesti iš verslo. Galų gale, jei pasklistų gandas, kad bankas yra bėdoje ir keli klientai nubėgtų į banką ištuštinti savo sąskaitų, tada kiti investitoriai manytų, kad yra kvaili sėdėti ir laukti. Tik patys bėgdami į banką jie galėtų apsaugoti savo indėlius. Gandai galėtų greitai virsti į paniką ir kiti bankai taip pat būtų įtraukti į antplūdį. To pasekoje vienas piktas gandas galėtų privesti prie stipraus banko užsidarymo, tokiu būdu destabilizuojant bankininkystės sistemą ir vietinę ekonomiką.

8.1 Bankų antplūdžio grėsmės sumažinimas

Bankų antplūdžiai ir panikos periodiškai kamavo Amerikos bankininkystės sistemą. Iš tiesų, viena priežastis kodėl 1913 m. buvo įsteigtas Fed, tai paversti juos mažiau tikėtinais. Tame jam didžia dalimi sekėsi; paskutinė didelė panika kilo Didžiosios Depresijos viduryje, 1933 m. kad sustabdyti ją, Prezidentas Ruzveltas paskelbė bankų atostogas ir uždarė visus bankus. Bet nuo tada moderni bankininkystės sistema išvystė apsaugų įvairovę, kurios užbaigė arba bent sumažino bankų antplūdžio grėsmę daugumai bankų. Yra trys apsaugos lygmenys.
Pirmiausia, Fed nustato rezervo reikalavimus ir tarnauja kaip bankininkų bankas, kaip jau matėme. Netgi tie banko administratoriai, kurie gal norėtų gyventi neapgalvotai, išsiversdami su mažyčiai rezervais, negali šito daryti. Be to, jei vienintelė problema, su kuria susiduria bankas, yra trumpalaikio likvidumo – turėti grynųjų pinigų po ranka depozitorių reikalavimams išpildyti – dabar jis gali pasiskolinti iš Fed. Todėl Fed yra vadinamas „paskutinės išeities skolintoju“. Bet problema su buvimu paskutinės išeities skolintoju yra kaip atskirti bankus, kurie susiduria tik su likvidumo problema ir tuos kurie iš tiesų yra nemokūs, kurie turi būti uždaryti, nes jų paskolos tapo blogomis ir jie yra skolingi depozitoriams daugiau nei jų aktyvų vertė. Didžiosios Depresijos metu Fed atsisakė skolinti daugeliui bankų ir jie buvo priversti užsidaryti.
Antrasis apsaugos lygmuo yra suteikiamas banko savininkų. Dauguma bankų yra įkuriami investitorių, kurie finansuoja tam tikrą pinigų sumą už nuosavybės dalį. Firmos grynoji vertė – skirtumas tarp banko aktyvų ir jo prievolių – yra pradinė investicija, padidėjusi arba sumažėjusi laikui bėgant banko pelnu arba nuostoliais. Jei bankas padaro blogus investicijų sprendimus, tada šie akcininkai gali būti priversti prisiimti kainą, o ne depozitoriai. Akcininkų teikiama pagalvė ne tik apsaugo depozitorius, ji taip pat skatina banką būti apdairesniu savo paskolose. Jei bankas prisidaro blogų paskolų, savininkai rizikuoja savo visa investicija. Jei savininkų grynoji vertė banke yra pernelyg maža, savininkai gali išvysti save situacijoje „Herbas aš laimiu, pinigas tu pralaimi“: jei rizikingos investicijos baigiasi gerai, papildomas pelnas atitenka bankui; jei jos baigiasi blogai, bankas subankrutuoja, bet kadangi savininkai buvo pastatę ant kortos nedaug, jie mažai ką turi prarasti. Tokiu būdu vyriausybė uždėjo bankams kapitalo reikalavimus: bankai privalo palaikyti tam tikrą santykį grynos vertės į depozitus. Kapitalo reikalavimai apsaugo nuo nemokumo; jie reiškia, kad jei bankas blogai investuoja ir daugelis jo paskolų negrąžinamos, bankas vis tik bus pajėgus grąžinti pinigus depozitoriams. (Priešingai, rezervai ir galimybė skolintis iš Fed apsaugo nuo nelikvidumo; jie užtikrina, kad jei depozitoriai nori grynųjų pinigų, jie gali juos gauti.) Kartais – dažniau paskutiniais metai bankas prisidaro tiek blogų paskolų, kad jis neišpildo kapitalo reikalavimų.
Kaip trečią ir paskutinį apsaugojimą vyriausybė įvedė Federalinę Indėlių Draudimo Korporaciją (FDIC) 1933 m. Federaliniai bankai ir santaupos ir paskolos turi pirkti draudimą, kuris užtikrina, kad indėlininkai (depozitoriai) galės atgauti visus savo pinigus, iki $100,000 vienai sąskaitai. Kadangi depozitai (indėliai) yra garantuojami (laiduojami) federalinės vyriausybės, indėlininkams, bijantiems banko griūties, nereikia bėgti į banką. Jie gali verčiau eiti į banką nei bėgti. Indėlio draudimas tokiu būdu ne tik apsaugo indėlininkus, jis turi didžiulę įtaką bankininkystės sistemos stabilumo didinimui. Indėlio draudimo esmė slypi tame fakte, kad dėl to jog jis yra, grėsmė, nuo kurios jis apdraudžia yra daug mažiau tikėtina. Tai lyg gyvybės draudimas kažkokiu būdu stulbinančiai prailgintų gyvenimą.
Indėlio draudimo kritikai baksnoja į atsveriantį trūkumą: indėlininkai nebeturi paskatos kontroliuoti (stebėti, tikrinti) bankus, kad užtikrinti jog jie investuoja lėšas saugiai. Nepaisant to ką bankas bedarytų su jų lėšomis, jie yra apsaugoti. Nors daugelis ekonomistų nėra įtikinti, kad indėlininkai patys galėtų veiksmingai kontroliuoti bankus, indėlių draudimo sistema sukuria tam tikras savitas paskatas. Indėlininkai turi paskatą padėti savo pinigus į bet kokį banką, kuris siūlo didžiausias įplaukas. Kad uždirbti didesnias įplaukas, bankas priverstas imtis didesnės rizikos. Bet didesnės rizikos padaro labiau tikėtiną tai, kad bankui nepasiseks ir jis turės kreiptis į savo federalines garantijas. Tas faktas, kad depozitoriai yra apsaugoti nuo rizikos kad bankas taps nemokiu, paverčia bankroto tikimybę didesne.
Kadangi indėlininkai neturi paskatos kontroliuoti bankus – ir gali nepadaryti labai veiksmingo darbo net jei jų paskatos nebūtų buvę panaikintos indėlininko draudimo – bankų kontroliavimo našta gula ant Fed ir kitų vyriausybinių įstaigų. Šis reguliavimas apima daugiau nei tik rezervų ir kapitalo reikalavimus: jis apriboja investicijų, kurias bankai gali padaryti, pobūdžius. Dalis kaltės dėl S & L griūties slypi šių apribojimų sušvelninime; kai kurie S&L pasinaudojo savo didesne laisve daryti didelės rizikos investicijas ir paskolas.
Depozito draudimas taip pat kaltinamas dėl pavojingos būklės, kurioje šiuo metu randasi JAV bankininkystės sistema. 3-iojo praeito šimtmečio dešimtmečio metu, prieš sukuriant FDIC, bankai žlugo vidutiniu 600-ų per metus tempu, o Depresijos metu nuo 1930 iki 1933 neįtikėtinu 2000 per metus tempu. Reguliacinė struktūra, įkurta FDIC, pradžioje atrodė veikianti. Nuo 1960 iki 1974 buvo vidutiniškai tik 6 bankų žlugimai per metus, tuo tarpu nuo 1975 iki 1981 buvo vidutiniškai tik 11 per metus. Ir dauguma įvykusių žlugimų buvo maži ir nereikšmingi bankai. Bankų žlugimai smarkiai šoktelėjo ir vis dar didelis skaičius bankų yra pavojingoje finansinėje padėtyje.
JAV bankų susilpnėjusi finansinė padėtis buvo manoma prisidėjusi prie ekonominio nuosmukio, kuris prasidėjo 1991. Bankai nesugebėjo ar nenorėjo skolinti ir kredito apribojimas vedė prie sumažėjusio investavimo.

IŠVADOS

1. Pinigai yra bet kas, kas yra bendrai priimta duotoje visuomenėje kaip keitimosi terpė, vertės saugojimas ir atsiskaitymo vienetas.
2. Yra daug būdų išmatuoti bendrą cirkuliuojančių pinigų kiekį, su tokiais pavadinimais kaip M1, M2 ir M3. Visi įtraukia tiek valiutą, tiek čekių sąskaitas. Jie skiriasi tuo, ką jie įtraukia kaip aktyvus, kurie yra artimi pakaitalai valiutai ir čekių sąskaitoms.
3. Pirkėjui nereikia pinigų pirkti prekei, bent ne iš karto, jei pardavėjas ar finansinė institucija yra pasiruošusi pratęsti kreditą.
4. Finansiniai tarpininkai, kurie įtraukia bankus, santaupas ir paskolas, abipuses draudimo kompanijas ir kitas, visi turi bendrą tai, kad jie sudaro jungtį tarp klientų, kurie turi papildomų lėšų ir besiskolinančiųjų, kurie nori papildomų lėšų.
5. Vyriausybė yra įsitraukusi į bankininkystės industriją dėl dviejų priežasčių. Pirma, reguliuodama veiklą, kurios bankas gali imtis ir suteikdama indėlių draudimą vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti finansinės sistemos stabilumą. Antra, įtakodama bankų pasiryžimą suteikti paskolas, vyriausybė bando įtakoti investicijų lygį ir bendrą ekonominį aktyvumą.
6. Suteikdami paskolas bankai gali sukurti padidėjimą bendrame cirkuliuojančių pinigų kiekyje, kuris yra pradinio padidėjimo bankų indėliuose kartotinis. Jei kiekvienas bankas skolins visus pinigus, kuriuos gali ir kiekvienas paskolintas doleris yra išleidžiamas prekėms pirkti, perkamoms iš kitų firmų, kurios padeda čekį į savo sąskaitą, pinigų daugiklis yra 1/ Fed uždėto rezervų reikalavimo. Praktikoje pinigų daugiklis yra žymiai mažesnis.
7. Federalinė Rezervų taryba gali įtakoti bendrą pinigų kiekį pakeisdama rezervų reikalavimą, pakeisdama diskonto normą arba atviros rinkos operacijomis.
8. Rezervų reikalavimai, kapitalo reikalavimai Fed veikimas kaip paskutinės išeities skolintojo, bei indėlio draudimas pavertė bankų antplūdžius retais. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje S & L nemokumas padidėjo dramatiškai ir daugelis bankų pasirodė esantys pavojingoje finansinėje padėtyje.

TEMŲ PALYGINIMAS

Stiglitz`o knygoje didelis dėmesys skiriamas Centriniam bankui (JAV Fedralinis rezervas (Fed)). Taip pat išaiškinama kaip Fed`as reguliuoja pinigų pasiūlą, kokios jo užduotys ir tikslai. Aprašomos monetarinės politikos priemonės. Rašoma apie pinigų kilmę, reikšmingumą ir funkcijas. Wonnacott`ų knygoje nagrinėjamos problemos yra išaiškinamos smulkiau, čia rašoma apie bankininkystės atsiradimą. Tačiau E.Stiglitz daugiau dėmesio atkreipia į pinigų pasiūlą ir į Centrinį banką. Bet, žinoma, pagrindiniai dalykai dėstomi panašiai.

LITERATŪRA
1. J. Stiglitz (1993). Economics.- USA
2. P.Wonnacott , R.Wonnacott (1994). Makroekonomika.- K: Littera uniwersity

Europos centrinio banko funkcijos

 

ĮVADAS
Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai kartu formuoja ir įgyvendina vadinamąją “Euro sistemą” (Eurosystem) – centrinę euro zonos pinigų politiką. Pagrindinis “Euro sistemos” uždavinys – išlaikyti kainų stabilumą, bei saugoti euro vertę.
Kartu su pinigų sąjunga į Europą atkeliavo ir naujas piniginis vienetas – euras, bei naujas bankas – Europos centrinis bankas (ECB).
Europos centrinis bankas ir eurą įsivedusių valstybių narių centriniai bankai sudaro naują subjektą, vadinamą „Euro sistema”. Kadangi kai kurios ES valstybės narės euro dar nėra įsivedusios, svarbu aiškiai atskirti dvylikos valstybių narių „Euro sistemą” nuo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), apimančios penkiolika valstybių narių.
1998 m. birželio 1 d. įsteigtas Europos centrinis bankas pakeitė savo pirmtaką – Europos pinigų institutą (EPI), atlikusį pagrindinį vaidmenį rengiantis 1999 m. sausio 1 d. numatytam euro įvedimui.
Europos centrinis bankas (ECB) įsikūręs Frankfurte prie Maino (Vokietijoje). Jame dirba visų ES valstybių narių atstovai.
ECB savo funkcijas atlieka visiškai savarankiškai. Nei ECB, nei „Euro sistemai” priklausantys nacionaliniai centriniai bankai, nei jų sprendimo galią turinčių struktūrų nariai negali prašyti ar vykdyti kokios nors kitos institucijos nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausybės privalo gerbti šį principą ir negali siekti kaip nors veikti Europos centrinį banką ar nacionalinius centrinius bankus.
Rengdamos ir įgyvendindamos sprendimo galią turinčių institucijų, t.y. valdytojų tarybos, vykdomosios valdybos ir generalinės tarybos, sprendimus, ECB artimai bendradarbiauja su nacionaliniais centriniais bankais. ECB pirmininką ir dar penkis vykdomosios valdybos narius aštuonerių metų neatnaujinamai kadencijai skiria valstybės narės.
Europos centrinis bankas yra „Euro sistemos” šerdis. ECB garantuoja, jog jam patikėtas užduotis atliks pats arba per nacionalinius centrinius bankus. Siekdamas pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, ECB atlieka šias toliau vardijamas misijas:
• formuoja ir įgyvendina euro zonos pinigų politiką;
• atlieka užsienio valiutos keitimo operacijas, saugo ir valdo oficialias euro zonos šalių užsienio valiutų atsargas;
• euro zonoje leidžia banknotus;
• rūpinasi, kad mokėjimo sistemos veiktų sklandžiai.
Europos centrinio banko veikla vykdoma per sprendimo galią turinčias institucijas(Valdytojų taryba, Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba), kurių posėdžiai paprastai vyksta ECB.

1. EUROPOS CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

1.1. POKYČIAI CENTRINĖJE BANKININKYSTĖJE
Kaip rodo pasaulinės centrinės ban¬kininkystės raidos tyrimai , centriniai bankai yra istorijos „produktas”. Jų vaid¬muo istorijos tarpsniuose kinta. Kad būtų galima žengti istorinį žingsnį – įvesti ben¬drąją euro valiutą ir laikytis bendros pini¬gų politikos – būtinai reikėjo sukurti struk¬tūrą, užtikrinančią, kad Europos sutartyje numatyti tikslai bus įgyvendinti. Todėl bu¬vo sukurta nauja, unikalios struktūros ir atliekanti ypatingas funkcijas Europos cen¬trinių bankų sistema, į kurią panašios pa¬saulyje nėra. Tokia institucija negalėjo at¬sirasti kaip visai nauja, labai svarbu buvo kuo daugiau pasinaudoti turimu ES šalių centrinių bankų potencialu ir patirtimi. ES sutartis ir Europos centrinių bankų siste¬mos bei Europos centrinio banko statutas, kuris kaip protokolas yra sutarties priedas ir turi tokią pačią juridinę galią, api¬brėžia šios sistemos veikimą. Tai pirmas demokratinių valstybių istorijos atvejis, kai centrinio banko veikla taip detaliai apibrėžiama aukščiausią galią turinčiu ju¬ridiniu aktu. Taigi nesudaroma prielaidų laikyti abejotinomis tam tikrų ECBS orga¬nizavimo nuostatų, o priimamoms į ES ša¬lims šios nuostatos turi būti viršesnės už nacionalines.
Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir šalių narių nacionaliniai bankai. ECBS, skirtingai nuo savo narių, neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo orga¬nai yra kompetentingi spręsti, kaip to tiks¬lo bus siekiama: tiesiogiai ar per naciona¬linius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą ir „Eurosistema”, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Eu¬ropos centrinis bankas ir vienuolikos šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai ša¬lys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.

1.2. TIKSLAS IR PAREIGOS
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įpareigota remti Bendrijos ben¬drosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir suba¬lansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siek¬ti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukštas aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir so¬cialinės sanglaudos bei solidarumo. Siekda¬ma šių tikslų ECBS vadovaujasi atvirosios rin¬kos ekonomikos bei laisvosios konkurencijos principu, kuris skatina efektyviai skirstyti iš¬teklius. Susidūrus su kitais numatytais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas tu¬rinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
1.3. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėji¬mų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

Be šių uždavinių Eurosistema turi:
• prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
• rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
• atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinė¬se pinigų institucijose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susi¬jusio su ECB kompetencija. ES Sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetenci¬ja pinigų politikos, kurso politikos, mokėji¬mų sistemų ir finansų sistemų stabilumo sri¬tyse.
Reikia pažymėti, kad šiandieninėje la¬bai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultaci¬jų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.

2. EUROPOS CENTRINIS BANKAS

2.1. VAIDMUO
Pasaulio centrinių bankų raida aki¬vaizdžiai įrodo, kad monetarinės politikos sprendimai, priimti veikiant stipriai politi¬nei įtakai, gali daryti teigiamą poveikį tik trumpą laiką, tačiau vėliau, ilgesniu lai¬kotarpiu, tai sukels neigiamų pasekmių už-imtumui, pajamų augimui ir sudarys sąly¬gas didesnei infliacijai. Daugybė ekono-minių tyrimų įrodo, kad įstatymo nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankiš-ką pinigų politiką yra būtina prielaida no¬rint išlaikyti nedidelę infliaciją .
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame pasaulyje demokratiškai išrinkta vyriausy¬bė tradiciškai laikosi tokios politikos, ku¬ri jai garantuotų galimybę būti perrinktai. Siekimas dalyvauti periodiškai vykstan¬čiuose rinkimuose verčia vyriausybę maksimizuoti naudą trumpuoju laikotarpiu, ta¬čiau tokia pinigų politika tikrai nepalanki sukurti gerovei. Todėl vienintelis teisingas sprendimas – perduoti atsakomybę už mo¬netarinę politiką centriniam bankui.
Nemažą vaidmenį formuojantis to¬kiai nuostatai turėjo ir ilgametė Vokieti¬jos Bundesbanko funkcionavimo patirtis, kuria remiantis buvo konstruojami ECB pa-grindai. Mastrichto sutartyje numatyta, kad ECB yra nepriklausomas, o tam reikia aiš-kaus mandato.
Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja svarbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Iš¬laikant stabilias kainas, infliacijos lūkes¬čiai ir palūkanų normos gali būti palaiko¬mos žemesniame lygyje. Tai sukuria ap¬linką, orientuotą į stabilumą, tokioje ap¬linkoje skatinama subalansuotos ir sude¬rintos ekonominės veiklos plėtra, garan¬tuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės au¬gimas ES.
Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos dau¬giau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai veiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normų lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamy¬bos veiksnių rinkai. Rezultatas – netin¬kamas išteklių paskirstymas visose rinko¬se ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėt¬ra: prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pa¬siūlos padaryti priklausomos nuo paklau¬sos; kapitalo rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios paja¬mos; darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų sta¬bilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam su¬artėjimui, už kurį atsakingos valstybės na¬rės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų at¬žvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Inflia¬cija turi būti prižiūrima, o kai reikia – ir mažinama. Iždo politika, suderinta su eko¬nomine plėtra, yra visos sistemos kertinis akmuo.
Taigi ECBS kainų stabilumo palai¬kymo politika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomi¬ne ir socialine politika. Tačiau už šią po¬litiką atsakingos įvairių šalių valdžios ins¬titucijos, kurios turi kreipti dėmesį į ne¬vienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.
Nepriklausomam centriniam bankui reikia ne tik aiškaus mandato. Jis taip pat turi būti atvira ir skaidri institucija, mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1) Pirmiausia, skaidrumas padidina monetarinės politikos efektyvumą, taip daliai ekonomikos dalyvių sukuriami korektiški lūkesčiai. Prognozuojama pinigų politika padeda siekti kainų stabilumo, kuris pasiekiamas iš esmės nekeičiant pinigų skolinimosi kaštų ir esant žemiausiai palūkanų normai;
2) Antroji priežastis susijusi su tuo, kad demokratinėje visuomenėje centrinis bankas privalo atsiskaityti už savo vykdomą politiką.
3) Galiausiai atvirumas išorinio pasaulio atžvilgiu taip pat gali struktūrizuoti ir disciplinuoti vidinius debatus, vykstančius pačiame centriniame banke.
Atsiranda atsakingumo įgyvendini¬mo problema. Akivaizdu, kad instituci¬joms, turinčioms ilgą istoriją, pvz., Vokie¬tijos Bundesbankui, nereikia tokios oficia¬lios atskaitomybės, tačiau ji realizuoja¬ma įprastinėmis kalbomis ir pasisakymais, kurių metu perduodami tam tikri signalai apie pinigų politikos pasikeitimą.
Tačiau abejotina, ar tokia sistema galėtų būti perkelta iš Vokietijos j visos Europos kontekstą, kadangi tai yra ilga¬laikės veiklos suformuotas pasitikėjimo dalykas.
Taigi nepriklausomybės principų įgyvendinimas laiduojamas teisiškai, o at-skaitomybės įgyvendinimas daugiau pri¬klauso nuo paties ECB sprendimų ir pastan¬gų, diegiant visuomenei stabilumo kultū¬rą.
ECB kaip tarptautinės teisės subjek¬tas turi teisę sudaryti sutartis, dalyvauti tarptautinių organizacijų, tokių kaip TVF, TAB, EBPO veikloje.
ECB yra Eurosistemos piramidės vir¬šūnė. Teisė nustatyti, kaip bus vykdomi keliami uždaviniai – per ECB ar decen¬tralizuotai – suteikta ECB. Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi decentralizuotu principu. Taip siekiama geriau panau-doti VCB išteklius. Reikėtų pabrėžti, kad decentralizuotu principu remiamasi tik vyk¬dant operacijas, o nutarimai ir juridinio reguliavimo funkcijos lieka griežtai cen-tralizuoti. Įgyvendindami decentralizavimo koncepciją VCB turi griežtai laikytis ECB nurodymų ir instrukcijų. Šių nuostatų vykdymui užtikrinti ECB įgaliotas imtis rei¬kalingų veiksmų, kreiptis į Europos Teisin¬gumo teismą.
ECB turi teisę ne tik sudaryti sutar¬tis su institucijomis, bet ir teisę leisti tei¬sinius aktus, kurių reikia Eurosistemos tiks¬lams. Skiriamos 2 ECB juridinių aktų rū¬šys:
• aktai, skirti kitoms institucijoms: reglamentai, sprendimai, rekomendaci¬jos ir nuomonės;
• juridiniai aktai, skirti Eurosistemos valdymui, numatantys griežtą VCB subordinaciją ECB; tai instrukcijos, nutarimai, veiklos kryptys.

Tik Europos Teisingumo Teismas gali vertinti ir interpretuoti ECB aktus. Euro-pos Teisingumo Teismo jurisdikcija kontro¬liuojant, kaip vykdomi ECB sprendimai nacionaliniuose bankuose, atspindi speci¬finį euro pinigų konstitucijos „saugotojo” ECBS pobūdį. Jeigu ECB nusprendžia, kad šalies centrinis bankas nevykdė įpareigo-jimų, jis gali nustatyta tvarka kreiptis į Eu¬ropos Teisingumo Teismą.

2.2. NEPRIKLAUSOMYBĖ
Europos sutartyje ECB ir ECBS ne¬priklausomybė turi konstitucinės garanti¬jos statusą . Šiuo požiūriu ECB nepri¬klausomybė teisiškai yra labiau garantuo¬ta, negu Vokietijos Bundesbanko autono¬mija, kurią nustatyto įstatymas. Taigi ECB teisiškai turi tvirtesnius nepriklausomybės teisinius pagrindus. Centrinių bankų nepriklausomybės sąvoka įvairiais aspektais yra nagrinėta ir Lietuvoje.
Nacionalinių centrinių bankų nepri¬klausomybės lygiui įvertinti reikėjo api¬brėžtų kriterijų, kuriuos suformulavo EPI .
Nepriklausomybės koncepciją vė¬liau EPI detalizavo savo parengtoje Kon-vergencijos ataskaitoje (1998 kovas), ku¬ri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta EVT.
Skiriama institucinė, finansinė, as¬meninė ir funkcinė centrinio banko nepri-klausomybė.
Institucinė nepriklausomybė
Institucinė nepriklausomybė reiš¬kia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisė¬mis, vykdydama įsipareigojimus ir spęs¬dama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos ar¬ba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesi¬stengti daryti įtakos sprendimus priiman¬čių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pi¬nigų stabilumą, bet ir bendrą ekonomi¬nę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti su¬derintą ir subalansuotą ekonominį plė¬tojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siek¬ti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir iš¬laikyti pinigų stabilumą. Toks įpareigo¬jimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklau¬somybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. Šitaip galėtų būti labai lengva atsikratyti atsakomybės, ir pirmi¬nio tikslo nesilaikymas galėtų būti pa¬teisintas remiantis antrinio tikslo sieki¬mo motyvais. Dėl šios priežasties ECB neturi prisiėmęs griežto įsipareigojimo apibrėžti bendrąją ekonominę politiką rėmais, jis siekia svarbiausio tikslo – kai¬nų lygio stabilumo be papildomų susais¬tymų ir sąlygų.
Šiuo atveju ES organams nereikia imtis jokios demokratiškos ECB kontrolės. Įstatymuose numatoma, kad ECB nepri¬klauso parlamentinei atsakomybei ir ne¬turi būti vadovaujamasi taisykle, pagal kurią kiekviena valstybinė veikla turi pri¬klausyti nuo vyriausybės įtakos. Tokiu sa¬vanorišku apsiribojimu pinigų politika at¬skiriama nuo kasdieninių politikų ginčų. Be to, JAV patirtis rodo, kad pastangos demokratiškai kontroliuoti centrinį ban¬ką nepadidina pinigų stabilumo.
ECBS nepriklausomybė dar nereiš¬kia, kad sistema išvengia bet kokios at-sakomybės ir nėra politiškai kontroliuo¬jama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisin¬tos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vyk¬domą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė


Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę, antrojo EPS kū¬rimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams ban¬kams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems Europos Sąjun¬gos institucijų organams – centrinėms vy¬riausybėms, regioninėms ir vietinėms są¬jungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išim¬tys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir priva¬čioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudo¬tis pirmenybe gaunant kreditus iš finan¬sinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų po-litikoje, kadangi centriniai bankai nuo¬lat ir visose valstybėse perimdavo „vals-tybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriau¬sybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotar¬pio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršyda¬vo net 10 proc. BVP. Tokia praktika pa¬žeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su pati¬kimos pinigų politikos vykdymo princi¬pais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sis¬temoje tokia praktika pripažinta kaip ne¬priimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straips¬niai ir atitinkamus reikalavimus įgyven¬dinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centri¬nio banko ir visas viešojo sektoriaus pri¬vilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždrau¬dimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir lai¬kyto savaime suprantamu tiesioginio vals¬tybės finansavimo instrumento. Taip su¬daromos vienodos sąlygos visiems finan¬sų rinkos dalyviams ir pašalinama su pi¬nigų rinkos poreikiais nesusijusios papil¬domos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema ga¬li būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais po¬pieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas po¬litinis spaudimas mažinti palūkanų nor¬mas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip vals¬tybės vertybinių popierių kiekis augtų.
Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmo-nių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antri¬nėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė
Vien institucinės ir finansinės ne¬priklausomybės neužtenka, kad galima būtų vykdyti nepriklausomą, į pinigų sta¬bilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalai¬kius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių at¬žvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvyk¬dytais, kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 me¬tus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patir¬ties turintys asmenys. Nariai perrenkami abi¬pusiu susitarimu valstybės arba vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ET ir išklausius Europos Parlamento bei ECB tarybos nuomo¬nės. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančio¬sios tarybos arba vykdomosios valdybos pra¬šymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tar¬nybai priklausančių atlikti pareigų arba pa¬daro didelių nusižengimų, susijusių susprendimais dėl pinigų politikos.
Vykdomosios valdybos narių tar¬nybos laiko ribojimas 8 metais be gali¬mybės būti perrinktais vis dėlto verti¬namas prieštaringai. Viena vertus, tai teigiamas bruožas pinigų stabilumo už¬tikrinimo požiūriu, kadangi valdybos nariai negali siekti perrinkimo ir todėl gali laikytis nepriklausomos politikos, o ne tokios, kuri patiktų nacionalinei vyriausybei. Kita vertus, nustatytas lai¬kotarpis be galimybės būti perrinktais, kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip pa¬pildoma priemonė prieš politinę priklausomybę nuo EVT, skiriančios vykdo¬mąją valdybą, politinio stabilumo po¬žiūriu tai yra problemiškas dalykas, ka¬dangi valdybos nariai, priimdami spren¬dimus dėl pinigų politikos valdančiojo¬je taryboje, dėl asmeninės karjeros ga¬li atsižvelgti į savo funkcijas naciona¬liniame lygmenyje.
Be to, baigiantis valdybos narių ka¬dencijai lieka rizika dėl įvairiapusės as-meninės priklausomybės ir interesų.
ECB valdančioji taryba sudaro val¬dyba ir EPS dalyvaujančių centrinių ban¬kų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujan¬čioms trečiajame EPS etape, vadinamo¬sioms „šalims narėms, kurioms galioja iš¬imtinės teisės” (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB tary¬boje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių EPS, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos, patariamojo pobūdžio organo, nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos pa¬prastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: vie¬na šalis, vienas balsas. Taigi nepriklau¬somai nuo šalių ekonominės reikšmės, vi¬sų nacionalinių centrinių bankų preziden¬tams suteikiamos tokios pačios galimy¬bės daryti įtaką. Šiuo požiūriu suteikiant vienodas balso teises stiprinama asmeni¬nė ECB tarybos narių nepriklausomybė, ne kaip atstovaujančių savo (didelei ar mažai) šaliai, o kaip tarybos narių, besi-remiančių ta pačia filosofija ir turinčių tą patį bendrą pagrindinį tikslą.
Asmeninės nepriklausomybės mas¬tas, kuris leistų nepriklausomai nuo as-meninių, dalykinių arba regioninių pre¬ferencijų bei galimo politinio spaudimo nuosekliai laikytis pinigų politikos, orien¬tuotos į kainų stabilumo tikslą, priklauso nuo EPS šalių sudėties, nacionalinių sta¬bilumo preferencijų ir asmeninės ECB ta¬rybos sudėties.

Funkcinė nepriklausomybė
Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklauso-mas nustatydamas tarpinius pinigų politi¬kos tikslus ir įgyvendindamas pinigų poli-tikos principus.

2.3. ATSAKINGUMAS
Europos Parlamentas siekia padi¬dinti ECB atskaitomybę, kad būtų užtik-rintas ECB veiklos aiškumas ir atsakin¬gumas. Taigi ECB turi būti nepriklauso-mas, bet atsakingas. Atsakingumas reiš¬kia, kad informacija apie centrinio ban¬ko tikslus ir instrumentus yra viešai pri¬einama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tai, kaip sie¬kiama tikslų.
Mastrichto sutarties protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 27 straipsnyje numa¬tyta, kad ECB ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas turi tikrinti nepriklauso¬mi auditoriai, kurie skiriami Valdančio¬sios tarybos teikimu, pritarus Tarybai.
Be to, yra numatyta, kad ECB ren¬gia savaitines konsoliduotas, ketvirtines ir metines ataskaitas. ECB ketvirtines fi¬nansines ataskaitas tvirtina Vykdomoji valdyba. Metinė finansinė ataskaita turi būti tikrinama atliekant nepriklausomą auditą. Po to ši ataskaita kartu su audito¬riaus išvada pateikiama Valdančiajai ta¬rybai, kuri turi patvirtinti ataskaitą per pir¬mą kitų metų ketvirtį.
ECB atsakingumas įgauna specifi¬nes formas, kurios reiškiasi visų pirma sie-kiant tikslų ir pateikiant visuomenei sa¬vo politikos vykdymo rezultatus.

2.4. TIKSLŲ SIEKIMAS


ECBS tikslas — vidinis kainų stabilumas. Pagal tai, kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojamas sistemos ir sprendimus priiman¬čių organų narių darbo veiksmingumas. To¬dėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas vi¬suomenei.
Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo pa¬lyginimas išreiškia ECB atskaitomybę, at-skleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų.
ECB negalėjo kopijuoti Bundesbanko monetarinės politikos. Ekonomika euro zonoje nėra tokia pati kaip Vokietijo¬je, o euras nėra tokia pati valiuta kaip Vo¬kietijos markė.
ECB politika skyrėsi nuo pat pra¬džių. Joje buvo nustatytas ne monetarinis rodiklis, o pateikiama monetarinė nuoro¬da, tarsi tam tikras atskaitos taškas. Be to, bankas remiasi numanoma ir nepublikuo¬jama infliacijos prognoze, kuri gaunama iš indikatorių grupės, tokių kaip produkci¬jos nuokrypiai, augimo prognozės ir įvai¬rios kainų kitimo tendencijos.
Skirtingai nuo Bundesbanko, ECBS stengėsi kiekybiškai apibrėžti kainų sta-bilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ri¬bos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įver-tino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne inflia-cijai. Tačiau ECB prezidento nuomone, de¬fliacija būtų nepageidaujama esamoje ap-linkoje, be to, kainų kritimo situacija ne¬atitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo” gali¬mybė, kuri atrodė įmanoma pagal pirminį originalų apibrėžimą. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. Be to, ECBS Val¬dančioji taryba aiškiai apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma at¬skaitinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fis¬kalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia sa¬vo sprendimus monetarine, ekonomine ir
fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi bū¬ti atsižvelgiama į plačias euro zonos per¬spektyvas: ji nereaguos į specifinę regio¬ninę arba nacionalinę plėtrą.
Taigi ECBS atskaitomybė išreiškia¬ma kiekybiniu rodikliu. Tačiau toks tikslo apibrėžimas jau buvo kritikuotas ir kelia tam tikrų problemų.
Tikslas, nustatomas iki 2 proc., ver¬tinamas kaip gana griežtas matas, juo la¬biau nežinant, kiek tas indeksas tiks in¬fliacijai matuoti. Be to, skirtingi naciona¬liniai indikatoriai, įskaitant Vokietijos kai¬nų indeksą, linkę pervertinti realią inflia¬cijos normą. Remiantis paskutinėmis Bun¬desbanko studijomis, Vokietijos infliacija yra padidinta 0,75 proc. punktais .
“Eurostatas”, Europos sąjungos sta¬tistikos biuras, argumentuoja, kad suderin¬tas vartojimo kainų indeksas yra toks kai¬nų indeksas, kuriame atsižvelgiama į nau¬jausius ekonomikos tyrinėjimus zonoje. Ta¬čiau neatmetama galimybė, kad tam tik¬ru laikotarpiu gali būti neįmanoma jos tiks¬liai įvertinti.

2.5. VIEŠUMAS


ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinka¬moms valdžios institucijoms ir visuomenei.
ECBS atskaitomybės pagrindai išdės¬tyti ECBS Statuto 15 straipsnyje , pagal kurį ECB privalo:
• mažiausiai keturis kartus per metus
parengti ir pateikti pranešimus apie
ECBS veiklą;
• kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
• papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, EK, ET. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą ET ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.

Taigi ECB nuolatos pateikia mone¬tarinės, ekonominės ir finansinės situaci¬jos euro zonos įvertinimą ir suteikia in¬formaciją apie kiekvieną specifinį mone¬tarinės politikos sprendimą, koks jis be¬būtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.
Tai atliekama darant spaudos pra¬nešimus, rengiant spaudos konferencijas, leidžiant leidinius ir organizuojant susi¬tikimus. Spaudos pranešimai parengiami nedelsiant po Valdančiosios tarybos susi¬tikimų, tokiuose pranešimuose visada pateikiamas tikslus priimtų sprendimų są¬rašas kartu su pirmine esmine informaci¬ja.
Spaudos konferencijos rengiamos kas mėnesį. Jos pradedamos detalizuotu įžanginiu pareiškimu, ir tokie įžanginiai pareiškimai taip pat publikuojami nedel¬siant. Pareiškime prezidentas ir preziden¬to pavaduotojas pateikia Valdančiosios tarybos požiūrį į ekonominę situaciją bei pirminius argumentus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai dėl pinigų politi¬kos, po to būna klausimų ir atsakymų se¬sija.
Iš visų leidinių reikšmingiausi yra ECB biuletenis, leidžiamas kiekvieną mė¬nesį, ir metinė ataskaita. Nuo 1999 m. kas mėnesį leidžiamame biuletenyje pa¬teikiama detali ekonominės situacijos eu¬ro zonoje analizė. ECB biuletenyje pa¬teikiami teminiai išsamios analizės straipsniai, susiję su monetarine ECBS po¬litika ir euro zonos ekonomika.
Be to, kaip reikalaujama ECBS Sta¬tute, ECB kas savaitę publikuoja konso-liduotą balansinę ataskaitą.
Vykdomoji valdyba rengia prane¬šimus, kuriuose nagrinėjamos dalykinės problemos, iškylančios vadovaujant mo¬netarinei politikai.
Iki šiol ECB kritikuojamas dėl to, kad atsisakydavo publikuoti infliacijos prognozavimo detales, kurios yra svar¬biausia jo monetarinės politikos strategi¬jos atrama. Bankas taip pat griežtai atsi¬sako publikuoti kiekvieną monetarinės politikos pasitarimų smulkmeną ir tarybos na¬rių balsavimo protokolus, sprendimus, ku¬rie sukelia plačius debatus dėl banko at¬skaitomybės. ECB motyvuoja tokį elgesį tuo, kad balsavimo protokolų publikavi¬mas sukeltų tokį reiškinį, kai tarybos na¬riai patirtų politinį spaudimą iš naciona¬linių vyriausybių .
ECB pareigūnai taip pat argumentuo¬ja, kad infliacijos prognozių publikavimas galėtų sukelti priešingą dalyką. Jeigu ECB paskelbtų prognozę apie kylančią infliaci¬ją, tai pati prognozė galėtų sukelti šį proce¬są. Pvz., profesinės sąjungos galėtų traktuoti kylančios infliacijos prognozę kaip pretekstą reikalauti aukšto darbo užmokesčio.
Manoma, kad ECB populiarumas yra problemiškas dalykas dėl didelio po¬litinio aparato. Skeptikai mano, kad ECB nebus toks populiarus EPS zonoje, koks yra Bundesbankas Vokietijoje dėl to, kad tai bus kur kas įvairesnis politinis apara¬tas, sudarytas iš įvairių ES institucijų EK, ET, Europos Parlamento ir grupės E-11 finansų ministrų, vienuolikos pirmosios bangos EPS dalyvių. Patyrusių Vokietijos centrinio banko atstovų požiūriu tokioje aplinkoje ECB turėtų elgtis atsargiai, netgi tada, kai iš jo reikalaujama drastiškų veiksmų.

2.6. VALDYMAS
1998m. birželio 1 d. įkurtas ECB perėmė funkcijas iš Europos Pinigų Instituto, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti tinkamas sąlygas ECBS sukurti, bendrajai pinigų politikai įgyvendinti ir bendrajai valiutai įvesti trečiame EPS etape.
1999m. sausio 1 d. atskaitomybė už pinigų politiką euro zonos šalyse perėjo Europos Centriniam Bankui. Jo valdymo organai yra:
1) Valdančioji taryba;
2) Vykdomoji valdyba;
3) Bendroji taryba.

Valdančiąją tarybą sudaro vykdančio¬sios valdybos skiriami nariai, ECB preziden¬tas, ECB viceprezidentas ir keturi skirti vyk¬dančiosios valdybos nariai, taip pat vienuo¬likos EPS šalių centrinių bankų valdytojai.
Pagrindiniai Valdančiosios tarybos uždaviniai yra tokie:
1) EPS pinigų politikos krypties, įskaitant ir pinigų politikos tarpinius tikslus apibrėžimas, palūkanų normų ir atsargų pasiūlos Europos Centrinių Bankų Sistemoje nustatymas bei priemonių šiems tikslams pasiekti numatymas;
2) teisės aktų bei prioritetinių veiklos krypčių, užtikrinančių ECB sistemai
patikėtų uždavinių vykdymą, parengi¬mas bei patvirtinimas.

Valdančiosios tarybos susirinkimuo¬se gali dalyvauti ES Tarybos pirmininkas ir ES Komisijos narys, o taip pat ir kiti Valdančiosios tarybos pakviesti asmenys. Kiekvienas nacionalinio centrinio banko valdytojas gali pasikviesti po vieną pa¬dėjėją, išskyrus tuos susirinkimus, kai yra svarstoma pinigų politika. Tuo atveju, kai nacionalinio banko valdytojas negali da¬lyvauti susirinkime, jis raštiškai gali įga¬lioti (be išankstinio įspėjimo) kitą asme¬nį dalyvauti susirinkime.
Sprendimai priimami paprasta bal¬sų dauguma. Balsams pasiskirsčius toly¬giai lemia prezidento balsas. Kai kurie sprendimai finansiniais klausimais, susi¬jusiais su ECB kaip akcininkų teisėmis, priimami pagal šalių narių įnešto kapitalo dalį j ECB, tokiu atveju vykdančiosios valdybos narių balsai turi „nulinį svorį”.
Vykdomąją valdybą sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• Keturi kiti skiriami tarybos nariai.

Yra nustatytos tokios pagrindinės Vykdomosios valdybos funkcijos:
• įgyvendinti Valdančiosios tarybos patvirtintą pinigų politiką, bei teikti
reikalingus nurodymus nacionaliniams centriniams bankams;
• vykdyti Valdančiosios tarybos paskirtas pareigas;
• tvirtinti ECB finansines ataskaitas ir kt.

ECB prezidentas siūlo datas, kada turi būti šaukiami Vykdomosios valdybos susirinkimai, kuriuose sprendimai priima¬mi 2/3 narių balsų. Jeigu nėra kvorumo, prezidento iniciatyva gali būti sušauk¬tas neeilinis susirinkimas ir sprendimas priimtas be kvorumo.
Pirmosios Vykdomosios valdybos narių kadencijų laikas svyruoja nuo 4 iki 8 metų. Taigi narių kadencijos pasibaigs ne vienu metu ir taip bus išvengta tokio reiškinio, kai ateis visiškai nauja koman¬da, turėsianti vadovauti ECB. Per kitus rinkimus išrinktų ECB Vykdomosios valdybos narių kadencijos laikas – 8 me¬tai.
Bendrosios tarybos sudėtis dar plates¬nė. Ją sudaro:
• ECB prezidentas;
• ECB viceprezidentas;
• euro zonos vienuolikos nacionalinių centrinių bankų valdytojai ir nacionali¬nių centrinių bankų, nepriklausančių euro zonai, valdytojai.

Svarbu paminėti, kad kiti keturi Vykdomosios valdybos nariai gali daly-vauti Bendrosios tarybos susirinkimuose, tačiau jie neturi balso teisės.
Bendroji taryba atlieka tokias funkcijas:
• veikia kaip ECBS patarėjas;
• renka statistinę informaciją;
• parengia ECB metines ir ketvirtines ataskaitas bei savaitines konsoliduotas ataskaitas;
• rengia nacionalinių centrinių bankų apskaitos standartizavimo ir operacijų atskaitomybės taisykles;
• nustato personalo įdarbinimo sąlygas ir kt.

Valdymo organų tarpusavio santykiai
Bendroji taryba turi teisę teikti Valdančiajai tarybai pastabas, kai ši priima sprendimus dėl ECB statistikos, ECB metinės ataskaitos, apskaitos standartizacijos taisyk¬lių bei operacijų atskaitomybės, personalo įdarbinimo sąlygų. Be to, Bendroji taryba pa-teikia pastabas Vykdomajai valdybai tada, kai ši:
• pradeda vykdyti Valdančiosios tarybos patvirtintus teisės aktus, dėl kurių Ben¬droji taryba teikė pastabas;
• remdamasi Valdančiosios tarybos suteikta
teise priima teisės aktus.

Valdančioji taryba gali perduoti da¬lį įgaliojimų Vykdomajai valdybai, tačiau apie tai turi būti pranešta suinteresuotoms šalims arba paskelbta viešai, jeigu juridiš¬kai tai yra susiję su trečiąja šalimi. Val¬dančiajai tarybai turi būti pranešta apie Vykdomosios valdybos pagal įgaliojimą priimtus teisės aktus.

Komitetai
ECBS komitetus pagal specifines veiklos kryptis sudaro ECB atstovai ir kiekvienos šalies narės nacionalinio cen¬trinio banko atstovai. Valdančioji taryba nariams suteikia mandatus ir skiria pir¬mininką, kuriuo gali būti tik ECB atsto¬vas.
Šalies, kuri nepriklauso EPS, na¬cionalinio centrinio banko atstovas ga¬li dalyvauti ECBS komitetų posėdžiuo¬se, kuriuose nagrinėjami Bendrosios ta¬rybos kompetencijai priskirti klausimai. Europos Sąjungos komisijos atstovai taip pat gali būti kviečiami į komitetų po¬sėdžius.
ECBS komitetai ruošia siūlymus dėl atskirų veiklos sričių strategijos atlieka ki¬tas Valdančiosios tarybos nustatytas už¬duotis ir yra atsakingi Valdančiajai tary¬bai ir Vykdomajai valdybai.

ECB kapitalas
ECH kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų kapitalo įnašai, atsižvel-giant j atskiros šalies demografinį ir eko¬nominį lyginamąjį svorį. Pagrindinis kri¬terijus – Šalies gyventojų skaičius ir ben¬drojo vidinio produkto dydis (jo dalis ben¬droje sistemoje). Nacionalinių centrinių bankų užsienio valiutos atsargos su tam tikrais apribojimais yra laikomi ECB. ECBS pajamos paskirstomos nacionali¬niams centriniams bankams atsižvelgiant i anksčiau minėtą kriterijų.

Valstybių centriniai bankai
EPS valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laiky¬damiesi tam tikrų ECB nurodymų.
Padėdami šiai institucijai įgyven¬dinti bendrąją pinigų politiką euro zo¬nos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subor¬dinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavi¬mų. Europos Sąjungos šalių, nedalyvau¬jančių EPS dėl to, kad neatitinka kon¬vergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centriniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.

Institucijų bendravimas
ECB Valdančiosios tarybos susirin¬kimuose gali dalyvauti Ekonomikos ir Fi¬nansų Tarybos (ją sudaro ekonomikos ir finansų ministrai) prezidentas bei Komisi¬jos nariai, tačiau jie neturi balso teisės. Savo ruožtu, ECB prezidentas gali dalyvauti Ekonomikos ir Finansų tarybos susi¬rinkimuose, kuriuose nagrinėjami ECB svarbūs klausimai.
1997 m. gruodžio 12-13 d. Liuksem¬burge EVT buvo priimtas nutarimas dėl ET ir ECB bendradarbiavimo. Čia buvo pa¬brėžta, kad siekiant suderinto Bendrijos plėtojimo trečiajame EPS etape, labai svarbus yra ECB ir tarybos nenutrūkstamas ir efektyvus bendradarbiavimas, įtraukiant į jį ir EK, ir nepažeidžiant ECBS nepriklau¬somybės principo.

3. EUROPOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS

Apžvelgsiu funkcijų pasiskirstymą tarp ES Centrinio Banko ir nacionalinių centrinių bankų per dabartiniu metu būdingiausių CB-ams funkcijų prizmę.
Kaip žinome, dabartiniu metu CB-ams būdingiausios šios pagrindinės funkcijos:
1. Pinigų emisijos
2. Bankų banko
3. Valstybės banko
4. Ekonomikos reguliavimo
5. Valiutų vadybos.
Kartais šalia jų nurodomos dar trys:
1. Vyriausybių ir Parlamentų ekonominio patarėjo
2. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros
3. Pinigų spausdinimo

3.1. Pinigų emisijos funkcija. Valdytojų taryba turi išskirtinę teisę leisti banknotus Bendrijos viduje. ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali išleisti tokias notas. Banknotai, išleisti ECB ir nacionalinių centrinių bankų turi būti vienintelės tokios notos, turinčios teisinį pagrindą jas siūlant Bendrijos viduje. (5)

3.2. Bankų banko funkcija. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomųjų atsargų sistema. Kiekviena kredito institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame banke. Privalomąsias atsargas laiko visos euro zonos kredito įstaigos, taip pat ne euro zonos šalių kredito įstaigų filialai, kurie yra euro zonoje. Į šią privalomųjų atsargų sistemą neįeina euro zonos kredito įstaigų skyriai (filialai), kurie yra ne euro zonoje.
ECB gali atleisti nuo įsipareigojimo laikyti privalomąsias atsargas tas kredito įstaigas, kurios yra sanuojamos, kad privalomosios atsargos joms nebūtų per didelė našta.
Remdamasi ES Tarybos ir ECB nutarimais dėl privalomųjų atsargų laikymo, ECB gali kai kurias įstaigas atleisti nuo šio įsipareigojimo, jeigu jos atitinka nors vieną iš žemiau pateikiamų kriterijų:
• tai yra specifinė įstaiga;
• kredito įstaiga neatlieka jokių bankinių operacijų, nekonkuruoja su kitomis kredito įstaigomis;
• visi kredito įstaigos įsipareigojimai susiję su pagalba regioninei arba tarptautinei plėtrai.
Paprastumo sumetimais privalomųjų atsargų bazė apskaičiuojama ne kaip vidurkis, o kaip įsipareigojimai paskutinę kalendorinio mėnesio dieną pagal kredito įstaigų balanso įsipareigojimų elementus, pateikiamus nacionalinių centrinių bankų pinigų ir bankų statistikos departamentams iki privalomųjų atsargų laikotarpio pradžios (kito mėnesio 24 d.).
Į privalomąsias atsargas įtraukiami tokie įsipareigojimai: einamieji indėliai, terminuotieji indėliai, kurių trukmė iki 2 metų; indėliai iki pareikalavimo, iki 2 metų trukmės; skolos sertifikatai, kurių trukmė iki 2 metų; pinigų rinkos popieriai. Privalomųjų atsargų reikalavimas netaikomas įsipareigojimams, priimtiems siekiant pritraukti lėšas ilgesniam negu 2 metų laikotarpiui. Neįtraukiami ir įsipareigojimai kredito įstaigoms, kurios priklauso ECB privalomųjų atsargų sistemai, įsipareigojimai ECB ir nacionaliniams centriniams bankams.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis yra vienas mėnuo, kuris prasideda vieno mėnesio 24 kalendorinę dieną ir baigiasi kito mėnesio 23 kalendorinę dieną. Privalomųjų atsargų pradžia ir pabaiga parinkta pagal tai, kad tai – lėšų atžvilgiu – ramiausios dienos EPS valstybių kredito įstaigų sistemoje.
Kadangi pasaulyje yra įsigalėjusi tendencija mažinti privalomųjų atsargų normą, tai ir ECB nustatė “darbinę” normą – 2 %. ECB pasilieka teisę keisti privalomųjų atsargų normą. Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1) stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma, taip kredito įstaigos skatinamos išlyginti laikinus likvidumo svyravimus;
2) bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas, taip ECB gali efektyviai veikti kaip likvidumo tiekėjas;
3) kontroliuojama pinigų emisija, pirmiausia didinant pinigų paklausos palūkanų normos lankstumą.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina gana stabilią ECB pinigų paklausą, palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip “paskutinio skolintojo” funkciją.

3.3. Valstybės banko funkcija. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. Be to, siekiant išvengti diskriminacijos privačių kredito gavėjų atžvilgiu, aukščiau minėtoms viešosioms institucijoms neleidžiama naudotis pirmenybe gaunant kreditus iš finansinių institucijų (pagal ES Sutarties 104a straipsnį).
Šie reikšmingi biudžetinės politikos aktai kartu reiškia istorinį lūžį finansų politikoje, kadangi centriniai bankai nuolat ir visose valstybėse perimdavo “valstybės banko” funkcijas ir teikdavo vyriausybėms bent jau trumpalaikius kreditus, o dažnai vykdydavo ir ilgesnio laikotarpio viešojo ūkio finansavimą. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse deficito, finansuojamo iš centrinių bankų kreditų, dydis viršydavo net 10 % BVP. Tokia praktika pažeisdavo laisvos rinkos ir konkurencijos principus ir buvo nesuderinama su patikimos pinigų politikos vykdymo principais. Todėl aišku, kad bendroje pinigų sistemoje tokia praktika pripažinta kaip nepriimtina. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų.
Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika.
Biudžeto finansavimo problema gali būti gvildenama ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine forma. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams centriniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.(2, 60)
Kitų funkcijų – biudžeto kasinio aptarnavimo atlikimas, valstybės skolos aptarnavimas ir kt. – vykdymas paliekamos spręsti nacionaliniame lygyje. Jas gali atlikti tiek nacionaliniai centriniai bankai, tiek privačios struktūros.

3.4.Ekonomikos reguliavimo funkcija. Ekonomikos reguliavimui yra panaudojama pinigų ir kredito politika arba monetarinė politika.
Monetarinė politika – tai visuma priemonių pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti.
Monetarinės politikos sprendimai ES teritorijoje yra įgyvendinami ECB Valdytojų Tarybos (Governing Council) nuo 1999 m. sausio 1 d. Prisiimdamas atsakomybę už monetarinę politiką ECB turi sudaryti parengiamuosius darbus. Tai reiškia ekonominių duomenų panaudojimą tam, kad imantis veiksmų turėti pasirinkimą ir sudaryti rekomendacijas. Ekonominiai duomenys, būtini šiems sprendimams, vis dar turi būti surinkti nacionalinių centrinių bankų iš atitinkamų bankų ir verslo įmonių. Varginanti užduotis, bet ji pasilieka. Po to statistika yra sudaroma ECB. Operatyvinės užduotys, kurioms tenka liūto dalies našta, pasiliks nacionalinių centrinių bankų žinioje. Tai turi įtakos ECB monetarinės politikos sprendimams tokiems, kaip bankų refinansavimo operacijos, privalomųjų rezervų naudojimas, apmokėjimo negrynais pinigais atlikimas ir pinigų išleidimas. Pinigų išleidimas ir nacionalinių pinigų išėmimas turėtų pasirodyti ypatingai intensyvus darbas.(4)
Skirtingai nei nacionaliniai CB, ECB atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.(3, 68)

3.5. Valiutų vadybos funkcija. Nacionaliniai centriniai bankai suteikia ECB užsienio rezervo aktyvus (išskyrus valstybių narių valiutas, eurą, TVF rezervų saldo ir TVF atsiskaitymų valiutą), kurių maksimali suma – 50 000 mln. eurų. Kiekvieno NCB indėlis yra nustatomas atsižvelgiant į jo santykinę dalį ECB kapitale; už tai ECB kiekvienam NCB suteikia teisę, prilygstančią jo indėliui. Kiekvienas nacionalinis centrinis bankas gali būti kredituojamas ECB su pretenzija lygiaverčių jų įnašui. Valdytojų Taryba turi nustatyti ir patenkinti tokius reikalavimus. ECB turi teisę laikyti ir valdyti jam pervedamus užsienio rezervus ir juos naudoti ECBS įstatuose nurodytais tikslais. ECBS įstatuose pateikiamos specifinės šių sumų apskaičiavimo taisyklės, kuriomis remiantis yra nustatoma ECB akcininkams tenkanti pelno dalis.
Nacionaliniams centriniams bankams leista vykdyti sandorius pagal savo įsipareigojimus tarptautinėms organizacijoms.
Visos kitos užsienio rezervų aktyvų operacijos lieka nacionaliniams centriniams bankams po jų aukščiau nurodytų perdavimų ECB.(5)

3.6.Patarėjo funkcijos

1. ECB turi (gali?) konsultuoti:
Bet kokiu Bendrijos pasiūlytu aktu, kuris yra jo kompetencijoje;
Nacionalinius valdžios organus dėl bet kokio įstatymų projekto parengimo jo kompetencijos ribose;
2. ECB gali pateikti nuomonę dėl Bendrijos institucijų ar organų asignavimo ar nacionalinės valdžios reikalų savo kompetencijos ribose.
Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse. Reikia pažymėti, kad šiandieninėje labai pakitusioje aplinkoje banko sprendimus kvalifikuotai ir atidžiai tikrina informacinės ir vertinimo (reitingų) agentūros, konsultacijų ir tyrimų bei tarptautinės organizacijos.(2, 57)

3.7. Finansinių įstaigų (tarp jų ir bankų) priežiūros funkcija. Papildomai prie šių užduočių ESCB ribose, nacionaliniai centriniai bankai turi kitas pareigas, suteiktas jiems nacionalinės įstatyminės valdžios. Bankinė priežiūra, ir susijusių ginčytinų rinkos ir vertybinių popierių klausimų priežiūra tampa vis sudėtingesnė ryšium su globalizacijos procesu. Tarptautinės finansinės ir likvidumo krizės šviesoje, šie uždaviniai tampa vis svarbesni. Kadangi bankinė priežiūra toliau tebėra kiekvienos atskiros Europos šalies atsakomybėje, todėl iškyla intensyvios Europos ir tarptautinės koordinacijos poreikis.
Kaip turi būti organizuoti centriniai bankai ir kokių užduočių jie turi imtis pagrinde priklauso nuo ribų, nustatytų centrinio banko įstatymų leidime, kurias gali pakeisti tik parlamentai.

3.8. Pinigų spausdinimo funkcija. Kiekviena šalis esanti euro zonoje, pati spausdinasi eurus, pavyzdžiui, Prancūzijoje – Bordeaux. (ES Informacijos centro Lietuvoje pateikta informacija meilu).
ECB sudaro metodologiją ir vadovauja šiam darbui, o nacionalinių CB pinigų spaustuvės ir kalyklos atlieka grynai techninį darbą. (Kropo žodinė konsultacija).

Be to, yra tokie pagrindiniai ECBS uždaviniai:
• nustatyti ir įgyvendinti Sąjungos pinigų politiką;
• vykdyti valiutos keitimo operacijas;
• laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsargas;
• užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
• leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
• tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.

4. IŠVADOS

Pasirašyti ir turėti ECB kapitalą gali tik Europos Sąjungos šalių nacionaliniai centriniai bankai.
ECB kapitalas, kurį sudaro nacionalinių centrinių bankų dalys, nustatomos pagal vadinamąjį ECB kapitalo pasirašymo raktą, kuris bendriausia forma suprantamas kaip nacionaliniams centriniams bankams tenkančių ECB kapitalo dalių visuma, įskaitant jų apskaičiavimo metodą.
Nacionalinių centrinių bankų dalys yra nustatomos pagal atitinkamos valstybės narės gyventojų ir bendrojo vidaus produkto dalį ES. Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad nacionaliniams centriniams bankams skiriamos dalys turi būti kas penkeri metai koreguojamos, kadangi tiek gyventojų, tiek BVP dalys per 5 metus gali būti pakitusios. Pirmasis ECB kapitalo koregavimas atliktas šių metų sausio 1 d.
Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir Europos centrinio banko statutas nustato, kad, vienai ar daugiau šalių tapus valstybėmis narėmis ir jų nacionaliniams centriniams bankams tapus ECBS dalimi, automatiškai padidėja pasirašytas ECB kapitalas. ECB kapitalo padidėjimas, kuris nustatomas analogiškai kaip ir nacionaliniams centriniams bankams skiriamos kapitalo dalys, yra proporcingas Bendrijos gyventojų ir bendrojo vidaus produkto padidėjimui.
Šiuo metu ECB kapitalas yra 5 milijardai eurų.

LITERATŪRA

1) http://www.ecb.int

2) S. Kropas “Kelias į pinigų sąjungą”, LBDFI, 1999m.

3) Veidenfeldas V., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas, Vilnius, Gironda, 1999

Valstybės biudžeto išlaidų valdymas ir kontrolė

ĮVADAS

Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, tapusiom ES narėmis, valstybės finansų valdymas ir kontrolė – aktualus klausimas. Pagrindinė valstybės problema finansų valdymo srityje – tai didėjantį bendrąjį vidaus produktą (BVP) lydintis valstybės pajamų ir išlaidų dalies nuo BVP mažėjimas. Nuo 1998 metų, palaipsniui augant BVP, valstybės pajamų ir išlaidų dalis BVP Lietuvoje nuolatos mažėja. Valstybės strategijoje buvo numatytas pajamų santykio su BVP mažėjimas iki 2004 m. Tokios vykdomos politikos aplinkoje iškyla problema kaip bus finansuojamos valstybės programos. Esančiomis šiuo metu bei ateityje planuojamomis mažėjančiomis pajamomis nebus vykdomas šalies biudžetas , nebus surenkama pakankamai pajamų valstybės funkcijoms finansuoti. Iškyla neatidėliotinai spręstina problema – kokiomis lėšomis, kai nuolat mažėja pajamos, bus vykdomi valstybės keliami strateginiai tikslai. Be to, taip pat reiktų pastebėti, kad mažėjančios pajamos (lyginant su BVP) sąlygoja ir mažėjančias išlaidas, todėl senka galimybės skirti pakankamus valstybės asignavimus (skirtos lėšos) įvairioms ūkio šakoms.Tokia situacija valstybės finansų srityje reikalauja išsamios valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės analizės bei greito sistemos tobulinimo.
Visuomenėje taip pat kyla diskusijos – ar teisingai ir efektyviai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, ar Vyriausybės prioritetai, skirti euroatlantinei integracijai yra pagrįsti ir įvertinti. Valstybės asignavimai NATO integracijai sudaro net 2,1 proc. BVP, tuo tarpu švietimas, socialinė apsauga, mokslas finansuojami likutiniu principu. Tokiu būdu pagrindiniams visuomenės poreikiams tenkinti valstybės lėšų nelieka. Taigi dar viena problema, iškelta šiame darbe nagrinėjant valstybės išlaidų valdymą – ar subalansuotai šiuo metu skirstomos valstybės išlaidos, kaip turi būti parenkami valstybės prioritetai – ar norima plėtoti informacinę, socialiai aprūpinta visuomenę, ar bus finansuojamos einamosios problemos, nesiorientuojant į valdymo trūkumus ilgalaikėje perspektyvoje.
Pagrindinis šio bakalauro baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti valstybės biudžeto išlaidų struktūrą, atsižvelgiant į ją sąlygojančius veiksnius, t.y. valstybės ir visuomenės interesus – kokius prioritetus vyriausybė turi pasirinkti vykdant ekonominės politikos tikslus. Šiame darbe bus įvertinama dabartinė valstybės išlaidų struktūra ir pateiktos pagrindinės valstybės išlaidų struktūros tobulintinos kryptys.
Kadangi šalies biudžeto procesas sudaro valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės pagrindą: nuo projekto rengimo iki įvykdymo kontrolės ir įvertinimo, tai šiame darbe analizuojamas Lietuvos valstybės biudžeto procesas bei jo įvertinant valstybės biudžeto proceso poveikį Lietuvos valstybės išlaidų valdymui.
Siekiant šių tikslų iškeliami tokie uždaviniai:
• remiantis užsienio šalių praktika ir trumpa Lietuvos finansų valdymo patirtimi, išanalizuoti Lietuvos išlaidų valdymo ir kontrolės elementus, struktūrą ir trūkumus;
• įvertinti vykdomos biudžetinės reformos Lietuvoje problemas išlaidų valdymo srityje;
• išanalizuoti valstybės finansų politikos problemas, nagrinėjant vykdomą fiskalinę, darbo užmokesčio ir mokesčių politikas bei pateikti problemų sprendimo galimybes;
Rašant darbą nagrinėta:
• užsienio literatūra – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), SIGMA (Support for Improvement for Governance and Managment), Pasaulio banko (PB), Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) medžiaga ir leidiniai bei Valstybės kontrolės medžiaga;
• medžiaga finansų teisės ir ekonomikos klausimais;
• Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys biudžeto procesą Lietuvoje, Lietuvos Respublikos 1995  2003 m. valstybės biudžeto įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, įvairios metodikos, naudotasi ir Lietuvos periodinėje spaudoje pateikiama informacija, Finansų ministerijos, Statistikos departamento medžiaga.
Darbo struktūrą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmoje šio darbo dalyje apibrėžiamas darbo objektas, nagrinėjamos valstybės finansų valdymo ir kontrolės sąvokos bei kai kurie jų raidos aspektai. Tai dalis skirta susipažinti su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios vaidmenimis bei jų sąveika valdant ir kontroliuojant valstybės išlaidas, trumpai aptariami du efektyvios biudžeto vykdymo kontrolės elementai – vidaus kontrolė ir vidaus auditas bei išorės auditas.
Kadangi biudžetas traktuojamas kaip priemonė gerinti valstybės veiklos rezultatus ir kontroliuoti valstybės išlaidas, antroje darbo dalyje nagrinėjama Lietuvoje vykdoma biudžeto sandaros reforma bei Lietuvos Respublikos (LR) valstybės biudžeto formavimo etapai ir principai: nagrinėjamos Lietuvos biudžetinės praktikos silpnosios pusės, ypatingas dėmesys skiriamas valstybės finansų planavimo kokybei.

Darbas užbaigimas pateikiamomis išvadomis ir pasiūlymais valstybės išlaidų valdymo ir kontrolės tobulinimo klausimais, iškeltų problemų apibendrinimu, atliktos analizės įvertinimu bei rekomendacijomis valstybės finansų valdymo klausimais.

1. VALSTYBĖS BIUDŽETO IŠLAIDŲ (ASIGNAVIMAI) SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

XX amžiuje daugumoje išsivysčiusių šalių valstybės vaidmuo ekonomikoje vis didėjo. Tai pasireiškė valstybės išlaidų ir surenkamų mokesčių apimties didėjimu, jų svorio bendrajame vidaus produkte (BVP) augimu, nacionalinių pajamų dalies, skiriamos socialinėms programoms didėjimu, bei aktyvesniu dalyvavimu ekonomikoje pasitelkiant teisinio reguliavimo ir kontroliavimo priemones. Valstybinio sektoriaus dalyvavimas šiuolaikinių valstybių visuomeniniame gyvenime yra būtinas. Daugiausiai diskusijų kyla dėl to, kiek valstybė turėtų dalyvauti šalies ekonomikoje. Įvairiose šalyse valstybės dalyvavimas ekonomikoje yra nevienodas. Pereinamosios ekonomikos šalys kelia sau tikslą sumažinti per didelį valstybės vaidmenį, kurį jos paveldėjo iš planinio ekonominio modelio.
Šiuo metu valstybės vaidmuo išsiplėtė, jis apima vis naujas visuomenės gyvenimo sritis: tvarkos palaikymą, krašto apsaugą, socialinį – kultūrinį šalies vystymą, viešąjį administravimą, socialinės rūpybos sistemos kūrimą, pajamų perskirstymą mažinant socialinę nelygybę bei kt.
Valstybė, siekdama įgyvendinti iškeltus politikos tikslus ar įtakoti privatų sektorių, daro poveikį šalies ekonomikai. Viena iš pagrindinių tokio poveikio priemonių – tai valstybės išlaidos.

1.1. Valstybinis sektorius ir valstybės išlaidų sąvoka

Tarptautinėje praktikoje valstybinio sektoriaus apibrėžimui naudojama TVF sudaryta Valstybės Finansų Statistikos sistema (VFS) . Ši sistema sukurta, visų pirma, siekiant geriau įvertinti vyriausybės įplaukas, mokėjimus ir įsiskolinimus bei pilniau aprėpti visus vyriausybės sandorius su kitais ekonominiais sektoriais ir likusiu pasauliu. Pagal šią sistemą, valstybinį sektorių sudaro visos valstybės institucijos ir visos nepelno siekiančios organizacijos, kurias kontroliuoja ir finansuoja valstybės institucijos. Šį sektorių sudaro instituciniai vienetai, kurių pirminė funkcija yra vykdyti valstybės funkcijas. Tai yra, jie turi įstatymų leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios valdžios kitiems instituciniams vienetams tam tikroje teritorijoje; prisiima atsakomybę už bendruomenės aprūpinimą prekėmis ir paslaugomis ne rinkos sąlygomis tiek individualiam, tiek bendram vartojimui; jie perskirsto pajamas ir turtą mokėdami transferus; finansuoja savo veiklą tiesiogiai arba netiesiogiai iš mokesčių ir kitų privalomų transferų, gaunamų iš kitų sektorių institucinių vienetų, taip pat dalį savo veiklos gali finansuoti iš pasiskolintų lėšų ar kitų šaltinių (pvz., palūkanų pajamos, nuomos ir pan.).
Paprastai valstybės dalyvavimas ekonomikoje vertinamas pagal šalies nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų dalį BVP. Pagrindinis klausimas, į kurį vyriausybė turėtų atsakyti – kaip reikėtų paskirstyti valstybės išteklius, kad būtų maksimizuota socialinė gerovė. Šis paskirstymas vertinamas pagal išlaidų dalį BVP ir pagal jų lyginamąjį svorį visose išlaidose pagal atskirus regionus arba laiko atžvilgiu.
Žvelgiant į pasaulines tendencijas, pastebimas vis didesnis valstybės vaidmuo ekonomikoje, didėja ir valstybinės išlaidos. Valstybės išlaidos apibrėžiamos kaip tam tikrų prekių ir paslaugų, skirtų bendriems visuomenės narių poreikiams tenkinti, pirkimas arba transferiniai mokėjimai . Valstybės išlaidos taip pat gali būti vadinamos valstybinės veiklos, kuri apima prekių ir paslaugų gamybą/teikimą bei įvairius pervedimus, visuomenine kaina. Valstybės išlaidos – tai sukauptos piniginės lėšos, kurias valstybė panaudoja savo funkcijoms atlikti.
Pagal Biudžeto sandaros įstatymą (BSĮ) valstybės biudžeto asignavimai yra naudojami įstatymams įgyvendinti:
1) valstybės funkcijoms bei Vyriausybės tvirtinamoms programoms vykdyti;
2) dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti;
3) valstybės įsipareigojimams vykdyti.
Naujame Biudžeto sandaros įstatyme nenurodoma, kokioms konkrečiai programoms, institucijoms ir kiek lėšų yra skiriama. Jame parodomos tik pagrindinės išlaidų kryptys, t.y. biudžetas nesiremia jokia principine ir aiškiai išreikšta pozicija dėl valstybės vykdytinų ir finansuotinų funkcijų. Biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnis nustato, kokios valstybės reikmės gali būti finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Visos jos yra apibrėžtos plačiai ir netiksliai, todėl jomis gali būti finansuojamos ne tik bendrosios valstybės reikmės, bet ir grupiniai bei asmeniniai interesai. Todėl viena iš išlaidų valdymo problemų yra detalaus valstybės išlaidų paskirstymo nustatymas. Lietuvoje turėtų būti aiškiai detalizuojamos valstybės išlaidų finansavimo galimybės, tikslūs uždavinių bei funkcijų paskyrimai. Šiam tikslui turi būti praplėsta teisinė bazė, kuri detaliai nustatytų kiekvieno institucinio vieneto atsakomybę.
Šiame darbe, nagrinėjant valstybės išlaidas, daugiausia dėmesio skiriama išlaidoms centrinės vyriausybės, kuri paprastai vykdo daugumą fiskalinių funkcijų, dalį jų deleguodama kitiems valdymo lygiams. Centrinės vyriausybės politinė valdžia pasireiškia visoje šalies teritorijoje. Ji turi teisę įvesti ir keisti mokesčius, paprastai yra atsakinga už tokių paslaugų, kaip nacionalinė gynyba, tarptautiniai santykiai, viešoji tvarka ir saugumas, teikimą ir efektyvų šalies socialinės ir ekonominės sistemos funkcionavimą. Be to, ji gali teikti transferus kitiems instituciniams vienetams arba valdžios lygiams. Daugelyje šalių centrinės vyriausybės sektorius didelis, sudėtingas ir labai svarbus, nes čia nustatomi ekonominiai tikslai, kuriama politika visos šalies mastu, vykdoma fiskalinė politika.
Su valstybės išlaidomis susiję daug klausimų, tokių, kaip pavyzdžiui, išlaidų struktūra ar jų paskirstymas pagal valstybės funkcijas. Be to, analizuojant valstybės išlaidas reikia atkreipti dėmesį į tai, kad atsakomybė už jas paskirstyta tarp keleto lygių savarankiškų biudžetų ir juos vykdančių institucijų. Daug dėmesio skiriama tam, kad valstybės išlaidos užtikrintų valstybės makroekonominių tikslų įgyvendinimą: pastovų ekonomikos augimą, stabilaus kainų lygio, užimtumo tikslus, tarptautinės pozicijos išlaikymą, socialinės lygybės ir kitus tikslus.

1.2. Valstybės išlaidų klasifikacija

Kiekvienoje šalyje biudžeto išlaidos klasifikuojamos labai įvairiai, išlaidų struktūra turi savo nacionalinius ypatumus, kurie priklauso nuo ekonomikos struktūros ypatumų, administracinės sistemos pobūdžio, kitų veiksnių. Pagal tai, kaip valstybės išlaidos įtakoja išteklių paskirstymą, jos gali būti skirstomos į prekių ir paslaugų pirkimus (pavyzdžiui, valstybinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis, išlaidos kanceliarinėms prekėms ir pan.) bei transferinius mokėjimus, kurie apibrėžiami kaip transakcija, kurios metu viena šalis teikia prekę, paslaugą, turtą ar pan., negaudama už tai atitinkamo ekvivalentiško atlyginimo . Valstybės lėšos skiriamos dviejų tipų prekių ir paslaugų pirkimui ar tiekimui: tai tiesioginio vartojimo prekės (pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas ar išlaidos vaistų pirkimui) bei prekės ir paslaugos, kurios didina gamybos veiksnių našumą (pavyzdžiui, naujų technologijų diegimas), tačiau paprastai išlaidos būna mišrios. Kitos išlaidos susijusios su transferais – lėšomis, kurias vyriausybė teikia kitiems ūkio subjektams ar asmenims, t.y., ekonomikos subjektams – subsi