Kaimo turizmo plėtros prielaidos

 

Įžanga

Pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas kuria ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėse, kadangi kaimo turizmo veikla yra ne tik darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams, bet ir patraukli veikla jaunimui, be to augantys poilsiautojų srautai kaimo vietovėse palaiko šio verslo gyvybingumą. Sėkminga kaimo turizmo veikla regione, pritraukia investicijas.
Šio verslo plėtrą įtakoja įvairūs veiksniai, tačiau svarbiausi jų yra rekreacinis šalies potencialas, įvairūs socialiniai ir ekonominiai rodikliai, bei jų pokyčiai.

1. Lietuvos rekreacinis potencialas

Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuvos rekreacinį potencialą sudaro :
 savitas ir turtingas kultūros paveldas, tame tarpe ir UNESCO paveldo objektai;
 tradiciniai amatai;
 pajūrio gamtinis kompleksas;
 vidaus vandens telkiniai (Lietuvoje yra 2850 ežerų, 760 upių);
 nacionaliniai ir regioniniai parkai;
 32 proc. šalies teritorijos užimantys miškai.
Patraukli gamta ir kraštovaizdis, tebėra vienas esminių Lietuvos išteklių. Savita gamta bei kraštovaizdis formuoja prioritetinius teritorinius kaimo turizmo plėtojimo regionus. Rytų Aukštaitijos ežerų – miškų, Dzūkijos miškų, upių ir ežerų, Žemaitijos aukštumų bei Pamario regionus. Svarbu tai, jog dauguma rekreaciniais ištekliais pasižyminčių vietovių turi žemo našumo žemės ir nėra tinkamos žemės ūkiui, todėl tai ypač patrauklu alternatyvių žemės ūkio veiklų plėtrai.
Be visa ko kaimo turizmas yra ir veiksminga gamtos bei kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė. Juk būtent turizmas ir suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, vandens ir vėjo malūnų panaudojimui, unikalių kraštovaizdžių apsaugai, bei didina bendruomenės narių domėjimąsi savo tradicijomis bei papročiais.
Lietuvos kultūros paveldas bei jo išsaugojimas ateities kartoms yra ne tik tautos savasties išlikimo garantas bei kraštovaizdžio sudėtinė dalis, bet ir puiki Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė. Be to naudojantis kultūros paveldu galima kurti traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos ir tokiu būdu skatinama ekonominė bei socialinė plėtra. Lietuvoje yra apie 25000 kultūros paveldo objektų, esančių kultūros paveldo registre, virš 73000 saugomų kultūros paveldo objektų. Iki šių dienų išliko per 800 archeologinių objektų, 70 istorinių miestų ir miestelių, apie 700 dvarų sodybų, identifikuota apie 200 parkų, išlikę 48 etnografiniai kaimai. Medinis dvarų ir etnografinių kaimų paveldas – tai savitas ir ypatingas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrinėje erdvėje. Tik nedaugelyje Europos šalių vis dar galime rasti šių unikalių etninės kultūros paveldo objektų. Pritaikyti turizmui unikalūs paveldo objektai pritrauktų ne vieną atvykstantį ir vietos turistą ir skatintų regionų plėtrą. Panaši situacija ir su medinėmis dvarų sodybomis, kurias sutvarkius būtų sudarytos sąlygos jas panaudoti turizmo reikmėms.
Tai nėra vienintelės kliūtys turizmo plėtrai, kadangi didelė dalis kultūros paveldo bei gamtinių teritorijų, įskaitant ir saugomas teritorijas, yra nepritaikytos lankymui. Dauguma paveldo objektų yra blogoje ar net avarinėje būklėje, nepritaikyti turizmui. Iš daugiau nei 7000 saugomų kultūros paveldo objektų, turizmui pritaikyta tik apie 3 proc.
Nemaža kliūtis tolimesnei turizmo plėtrai yra sezoniškumas, kurį sąlygoja Lietuvos geografinė padėtis bei ženklūs temperatūros svyravimai. Šis veiksnys verčia skirti daugiau pastangų, siekiant intensyviau išnaudoti esamus gamtinius ir kultūrinius išteklius, paslaugų potencialą, žmogiškuosius išteklius. Kultūros paveldo objektų restauravimas ir pritaikymas turizmui padidintų objektų lankomumą ir leistų prailginti turizmo sezoną, tuo sumažindamas sezoniškumo įtaka. Kultūros paveldo objektai , pritaikyti turizmui, sukuria turistinės traukos centrus, sudaro sąlygas laisvalaikio praleidimui, bei didina regionų ir visos Lietuvos turistinį patrauklumą.

Birželio, liepos ir rugpjūčio lankomumas sudaro 53 % visų metų lankomumo. Taigi vidutinis lankomumas vasaros mėnesį yra 17.6 proc., kai tuo tarpu kitų 9 mėnesių vidutinis lankomumas yra 5.2 %, kas yra beveik 3.5 karto mažiau nei vasaros mėnesiais .
Aplinkos kokybė Lietuvoje nėra bloga, tačiau daugeliu atveju ją būtina gerinti. Lietuvoje net apie 70 proc. paviršinių vandens telkinių yra paveikti antropogeninės veiklos, tik apie 60 proc. gyventoju yra aprūpinami centralizuotai teikiamu vandeniu. Tai yra rimtos kliūtys plėtojant kaimo turizmą. Kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti Lietuvoje sukurta saugomų teritorijų sistema, apimanti ir Europos ekologinį tinklą Natura 2000, kuri užima apie 15 proc. šalies ploto. Pastaraisiais metais jaučiamas augantis vietos gyventojų ir užsieniečių susidomėjimas saugomomis vertybėmis,tačiau daugumoje Lietuvos saugomų teritorijų silpnai išplėtota pažintinio turizmo ir ekologinio švietimo infrastruktūra ir tai riboja saugomų vertybių prieinamumą visuomenei.
Deja, nors turime daug tiek gamtinių tiek kultūrinių objektų, kurie galetų būti sėkmingai panaudojami turizmui, jie naudojami ekstensyviai. Daugiau išleidžiantys turistai dažniau rinktųsi Lietuvą, jei jiems būtų pasiūlyta jų poreikius atitinkančių paslaugų, visų pirma tam pritaikant kultūros paveldo objektus ir kitą turizmo infrastruktūrą. Lietuvos kultūros paveldas – santykinai gausus ir tolygiai išsidėstęs visuose šalies regionuose. Pagrindinė valstybės misija – išsaugoti jį ir sudaryti sąlygas visuomenei pažinti kultūros paveldą ir juo naudotis formuojant traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos, tokiu būdu skatinant vietos ekonominę ir socialinę plėtrą.
2. Pagrindinės socialinės – ekonominės plėtros prielaidos

Tam, kad turizmo infrastruktūra gerai funkcionuotų ir kurtų naudingus vartotojui produktus, nepakanka vien įsisavinti turizmo išteklius, sukurti įvairius turizmo produktus, tam reikalingas ir žmogiškasis potencialas, bei stipri, stabiliai auganti ekonomika.
Stabiliai auganti bei stiprėjanti ekonomika, bei socialinės sąlygos lemia Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdžio gerėjimą, bei populiarėjimą. Kaimo turizmą labiausiai įtakoja augančios verslo bei gyventojų pajamos.
Pagrindinės socialinės – ekonominės kaimo turizmo plėtros Lietuvoje prielaidos:
• Stabili makroekonominė situacija bei ekonominis augimas. Didėja bendrojo šalies vidaus produkto (BVP) augimo tempai, mažėja infliacijos lygis;
• Užsienio investicijų apimčių augimas. Ypač svarbus ES struktūrinių fondų įsisavinimo efektyvumas;
• Pragyvenimo lygio augimas Lietuvoje bei perkamosios galios padidėjimas. Ši tendencija turi didelę įtaką vietinio turizmo vystymuisi;
• Augančios Lietuvos užsienio prekybos apimtys. Plečiasi Lietuvos firmų ryšiai su užsienio kompanijomis, o tai sąlygoja verslo apimčių augimą;
• Patogi geografinė padėtis. Lietuvos teritorija yra Europos žemyno viduryje ir tai patogi geografinė padėtis turizmo vystymui. Ypatingai svarbus yra šalies pasiekiamumas įvairiomis transporto priemonėmis;
• Turizmo išteklių gausa. Kurortai bei gamtiniai kompleksai, pajūrio zona, kultūros paveldo objektų bei kitų kultūrinio turizmo objektų (muziejų, teatrų, renginių) gausa sudaro prielaidas įvairių turizmo rūšių vystymui;
• Etninių grupių susidomėjimas Lietuva. Nemaža dalis lietuvių gyvena įvairiose pasaulio šalyse, taip pat egzistuoja ir kitų šalių piliečių istorinis susidomėjimas Lietuva;
• Gerėjantis Lietuvos šalies bei Lietuvos turizmo tarptautinis įvaizdis. Daugelį metų Lietuva buvo uždara šalis, todėl dabar ji tampa savotišku “atradimu” turistams, kuriuos traukia šalies gamta, kultūra ir net “socializmo palikimas”, ypač Rytų ir Pietryčių Azijos regionų gyventojams.
Būtina apibrėžti pagrindines sąvokas, kurios bus naudojamos šiame darbe:
Alternatyvi žemės ūkiui veikla – bet kuri kaimo vietovėje vykdoma veikla, įskaitant
paslaugas žemės ūkiui, nepriskirtina žemės ir miškų ūkio veiklai.
Bendrasis vidaus produktas – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP augimas.
Ekonominė prielaida – tai susijusi su ekonomika arba politine ekonomija prileidžiama, galima, bet neįrodyta mintis.(Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt )
Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš paukščių ir jų buveinių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus, gyvūnų ir augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.
Perkamoji galia – skirtingų laikotarpių piniginių sumų, reikalingų vienodam prekių kiekiui įsigyti, santykis.
Prognozavimas – būsimųjų bendrų ekonomikos ir rinkos sąlygų numatymo sistema, kuria, priimdama sprendimus, remiasi vyriausybė ir verslininkai.
Pelnas – tai įvairių tipų firmų (konkrečiu atveju kaimo turizmo sodybų) grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus.
Infliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu.
Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. (3,s – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.
Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Ver¬slu¬mas – tai ver¬sli¬nin¬ko su¬ge¬bė¬ji¬mas ak¬ty¬viai ir ver¬žliai dirb¬ti
Žvelgiant toliau, visų pirma reikia pristatyti iš ko susideda BVP. Skaičiuojant išlaidų metodu BVP yra grynojo eksporto (NX), privačių vidaus investicijų (I), namų ūkių vartojimo (C) ir vyriausybės išlaidų (G) suma.
3. Ekonominių veiksnių įtaka kaimo turizmui

turizmas yra paslaugų ir prekių rinkos dalis, todėl galima analizuoti jo paklausą ir pasiūlą. Paklausa apima vidaus ir tarptautinę turizmo rinką. Turizmo paklausa gali būti apibūdinta kaip perkamąja galia paremtas poreikis turizmo produktui, kuris yra matuojamas ir vertinamas regione, šalyje arba pasauliniu mastu. Ji tiesiogiai priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio. Paklausa – tai tiek realių, tiek potencialių gyventojų poreikių išraiška turizmo produkte kiekybiškai ir kokybiškai. Turizmo paklausa išsiskiria itin dideliu elastingumu, taip pat didele jo priklausomybe. Turizmo paklausa pasižymi didžiuliu teritoriniu neatitikimu tarp paslaugų teikimo teritorijos ir vartotojo gyvenamosios vietos.
Detalesnė ekonominių veiksnių įtakos kaimo turizmui analizė, leis suprasti, kokie veiksniai įtakoja kaimo turizmo augimą, ar jo sąstingį. Svarbiausias ekonominis veiksnys įtakojantis kaimo turizmą yra BVP. Augantis BVP yra ne tik gerėjančios šalies ekonominės padėties, bet ir gyventojų gyvenimo kokybės rodiklis. BVP augimas netiesiogiai skatina turizmo augimą. Gerėjančios gyvenimo sąlygos sąlygoja augantį laisvalaikio poreikį, tuo didindamas kaimo turizmo paklausą ir skatindamas turizmo plėtrą.
Didesnę tiesiogine įtaką darantis veiksnys yra darbo užmokesčio kilimas. Didėjantis darbo užmokestis leidžia didesnę dalį savo uždirbtų lėšų skirti poilsiui ir rekreacinei veiklai, todėl šis veiksnys yra vienas iš smarkiausiai įtakojančių kaimo turizmo augimą.
Tačiau darbo užmokesčio kilimas nebūtinai rodo realiai padidėjusias gyventojų pajamas, kadangi didėjanti infliacija, gali mažinti realias gyventojų pajamas. Taigi tokiu atveju didėjantis darbo užmokestis gali ir nepaveikti kaimo turizmo paklausos bei pasiūlos. Infliacija taip pat didina bendras verslininkų išlaidas, kadangi ji skatina kainų augimą. Augančios kainos arba iššaukia pelno mažėjimą, arba paslaugų kainų didėjimą. Didėjančios paslaugų kainos, gali įtakoti paklausos mažėjimą.
Nedarbo lygio mažėjimas yra vienas iš veiksnių, galinčių padidinti kaimo turizmo paklausą, kadangi didėjant dirbančių žmonių skaičiui, didėja ir potencialių kaimo turizmo klientų ratas.
Kaimo turizmo, kaip verslo kūrimą gali įtakoti tokie veiksniai, kaip palūkanų normos kitimas, valstybes išlaidų augimas bei užsienio investicijų augimas. Mažėjanti palūkanų norma skatina verslininkus imti kreditus verslui ir tokiu būdu įtakoja kaimo turizmo pasiūlos didėjimą. Atvirkščiai veikia palūkanų normos didėjimas. Valstybes išlaidų nukreipimas į kaimo infrastruktūros gerinimą, kaimo turizmo populiarinimą bei tiesioginė parama kaimo turizmo plėtrai, taip pat padidina kaimo turizmo sodybų skaičių, bei lengvina kaimo turizmo verslo sąlygas. Užsienio investicijos taip pat gali turėti tiesioginės įtakos kaimo turizmo verslui. Geriausias pavyzdys yra Europos Sąjungos parama Lietuvos kaimo turizmui, kuri labai palengvina kaimo turizmo verslo kūrimą.
Apžvelgus šiuos veiksnius, aiškiai matome, jog šalies ekonominė situacija daro labai didelę įtaką kaimo turizmo verslo plėtrai, bei jo paklausai.

Kaimo turizmo įtaka Lietuvos vietinei bendruomenei

 

Ilgainiui iš daugelio atokesnių, labiau nutolusių kaimo regionų išvyko ne maža dalis gyventojų. Šis procesas tęsiasi ir dabar. Tokių vietovių ekonominė padėtis yra silpna, sąstingio būsenoje. Didžiausia problema šiose teritorijose – kaip išlaikyti jaunus gyventojus. Sudėtinga patenkinti visuomenės poreikius: jauni žmonės linkę išvykti iš šių vietovių. Priešinga situacija yra tose kaimo vietovėse, kurios yra arti miestų. Šios vietovės greitai keičia savo senąjį įvaizdį: miesto darbuotojai šiuose regionuose ieško sau naujų gyvenamųjų namų, miesto kompanijos išsikelia į žaliuojančių laukų vietoves.
Pagal Lietuvos regioninių tyrimų institutą dėl šių ir kitų priežasčių, kaimo politikos tikslas pasikeitė iš “daugiau maisto žemomis kainomis” į tikslą, apimantį žmonių gerovės, ekonomikos bei aplinkos aspektus kaimo regionuose.Ypatingas dėmesys skiriamas ekonomikos stiprinimui ir diversifikavimui kaimo regionuose. Ūkininkavimas nebėra vienintelis ar net dominuojantis sektorius šioje ekonomikos šakoje. Ūkininkų vaidmuo daugelyje regionų keičiasi. Tačiau jie vis dar gali būti svarbūs kaip maisto produktų gamintojai: vis dėlto ūkininkų vizija keičiasi – ateities ūkininkai – tai erdvės skirtos rekreacijai kūrėjai, kultūrinio paveldo sergėtojai.
Dėl šių priežasčių kaimo turizmo vaidmuo išauga – kaip vienas iš reikšmingiausių sektorių diversifikuotoje vietinėje ekonomikoje, bei kaip naujos veiklos bei naujų pajamų šaltinis ūkininkams.
Visa kaimo turizmo plėtra yra kaip tarp dviejų ugnių: lokalios ir globalios plėtros – ką vietiniai gyventojai ir verslininkai norėtų veikti, remdamiesi esamais ištekliais, ir tarp diktuojamų rinkos sąlygų, politikų ir taisyklių bei paramos siūlomos iš išorės (t.y. Europos Sąjungos, Europos turizmo organizacijų). Būtent dėl šių priežasčių reikia suprasti politikos sistemą, kuri įtakoja kaimo plėtrą – apimančią ir kaimo turizmą. Subalansuotumas siejamas su visomis keturiomis kaimo plėtros “atramomis”– žmonėmis, ekonomika, aplinka bei institucijos Kaimo turizmo paslaugos teikėjas suinteresuotas vietinių kaimo žmonių pagalba paslaugų, produktų, informacijos pavidalu. Organizuojant kaimo turizmą, būtinas efektyviai veikiantis maitinimo, apgyvendinimo, pramogų, reklamos paslaugų tinklas, kuris kuriamas ir aptarnaujamas kaimo turizmo ūkininko ir kaimo bendruomenės pastangomis.
Tuo pačiu, kaimo turizmo paslaugos teikėjai yra suinteresuoti saugoti gamtą, kultūros paveldo objektus, pritraukti lėšas saugomų objektų priežiūrai, renovacijai.
Kaip ir kiekviena veikla, kaimo turizmas turi ir neigiamą poveikį kaimo bendruomenės ekonominiam, kultūriniam, ekologiniam ir socialiniam gyvenimui:
–  jis tiek teigiamai, tiek neigiamai veikia vietinę kultūrą, socialinius kaimo gyventojų santykius,
–  gali padidėti nusikalstamumas,
–  pakilti maitinimo, kitų paslaugų, pastatų bei žemės kainos,
–  reikalauja gana daug papildomų investicijų, todėl šis verslas pradžioje dažnai yra tik pagalbinis, mažai pelningas.
Kaimo turizmo vadovėlyje siūloma perspektyvi idėja – tausojančio turizmo idėja – kuri padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp teigiamos ir neigiamos įtakos kaimo gyvenimui ir aplinkai, o laikui bėgant, šį poveikį “sušvelninti” tiek, kad jis taptų puoselėjančiu, ekologiškai stabilizuojančiu, tausojančiu kaimo kultūrinį-gamtinį potencialą, palengvintų ekonominį-socialinį gyvenimą.
Darbo jėga – viena pagrindinių kaimo turizmo verslo dalių, kurios plėtrai iki šiol nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Problematiška tai, kad iki šiol nebuvo kaimo turizmo specialistų profesinio rengimo standartų, bendros mokymo sistemos ir priemonių, esamų kaimo turizmo paslaugos teikėjų papildomo ugdymo strategijos.
Galima teigti, kad esamų kaimo turizmo paslaugos teikėjų profesinė kvalifikacija bei psichologinis pasirengimas darbui neatitinka keliamų reikalavimų, o dauguma jaunųjų kaimo turizmo specialistų neturi realios galimybės užsiimti kaimo turizmo verslu.
Akivaizdu, kad kaimo turizmo plėtrai ir įvaizdžiui formuoti reikia nemažai investicijų, profesinio, psichologinio specialistų parengimo. Be to, norinčiųjų teikti kaimo turizmo paslaugas turimos apgyvendinimo sąlygos dažnai neatitinka poilsiautojams priimti keliamų reikalavimų, trūksta verslo įgūdžių, aptarnavimo praktikos. Kaimo turizmo vystymą Lietuvoje įtakoja daugelis veiksnių, kuriuos būtina įvertinti kiekvienam šios paslaugos teikėjui. Be galo svarbu ir akivaizdžiai trūksta Lietuvos kaimo turizmo rinkos vartotojų, paslaugų pasiūlos ir paklausos, turizmo išteklių, investicijų, rėmimo galimybių analizės, tyrimų.
Kaimo turizmas veikia ne tik vietinę kaimo bendruomenę, bet ir regioną bei visą šalį.
Kaimo turizmas šalyje paspartintų ir gamybos bei prekybinių paslaugų plėtrą, sudarytų galimybes verslams kaime, pagerėtų kaimo techninė infrastruktūra, pagyvėtų bendras kaimo socialinis gyvenimas.
Naujos darbo vietos, padidėjusios kaimo gyventojų pajamos ar kultūros palaikymo ir išsaugojimo problemos vienodai aktualios bet kuriam kaimui ir visai šaliai.
Kaimo turizmo plėtra Lietuvoje ir populiarinimas užsienyje rodo mūsų – kaip turistinės šalies – galimybes, kuria teigiamą įvaizdį.

Kaimo turizmo vystymasis Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje

 

 KAIMO TURIZMO SAMPRATA, VYSTYMOSI RAIDA IR RINKA PASAULYJE BEI LIETUVOJE

1. Kaimo turizmo vystymasis Europoje ir pasaulyje

Norint suprasti Lietuvos kaimo turizmo privalumus ir trūkumus, reikia šią turizmo sritį palyginti su kitų šalių kaimo turizmo ypatybėmis. Tai aš ir padariau. Nenorėdama rašyti daug informacijos, o jos buvo tikrai nemažai, išskyriau kai kurių šalių pagrindinius kaimo turizmo ypatumus: kaimo turizmo, kaip tokios veiklos atsiradimas, termino “kaimo turizmas” aiškinimas, svečių poilsio pasirinkimas, poilsiautojų amžius ir pan.
Tyrimo metu susidurta su pagrindinių terminų kaimo turizmo srityje neapibrėžtumo problema. Poilsis kaime įvairioje lietuviškoje literatūroje vadinamas skirtingai: kaimo turizmu, kraštovaizdžio turizmu, agroturizmu, poilsiu agrarinėje aplinkoje, atostogomis kaime ir t.t. Paskutiniu metu situacija keičiasi. Vis plačiau vartojamas “kaimo turizmo” terminas, bet atsirado tendencija šią turizmo formą vadinti “kaimiškuoju turizmu”. Iškilus šiai problemai, buvo kreiptasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl šo termino vartojimo . Komisija į šį kreipimąsi atsakė: “Kalbos požiūriu priimtiniausias terminas kaimo turizmas. Gali būti vartojamas ir tarptautinis žodis agroturizmas. Jei manoma, kad šie terminai žymi skirtingas sąvokas, jas turėtų apibrėžti atitinkamos srities specialistai”. Užsienio šalių literatūroje taip pat sutinkami įvairūs terminai: kaimo turizmas, agroturizmas, agro-ekoturizmas, atostogos ūkyje, ūkių turizmas, kaimo bendruomenės turizmas, žaliasis turizmas, atostogos rančoje ir pan.
Įvairioje mokslinėje literatūroje dažniausiai vartojamas kaimo turizmo terminas, nors šalia jo dažnai galima aptikti agroturizmo, ekoturizmo, tausojančio turizmo terminus. Šie terminai paprastai reiškia to paties kaimo turizmo tam tikrą dalį, specifinį jo tikslą ar bruožą.
Agroturizmas pabrėžia kaimo turizmo glaudesnius ryšius su žemės ūkiu ir ūkininkavimu, ekoturizmas – ekologišką požiūrį į aplinką ir jos vartojimą poilsio tikslams, tausojantis turizmas apibūdina komerciškai pelningą ir kartu ekologiškai draugišką kaimo turizmą. Kiti terminai (atostogos ūkyje, ūkių turizmas, žaliasis turizmas, kaimo bendruomenės turizmas ir t.t.) paprastai vartojami kaip literatūriniai sinonimai kaimo turizmo terminui.
Ankščiau literatūroje ir praktikoje įvairių sąvokų samprata nebuvo aiškiai išskirta, bet atsirado poreikis ir dabar pradeda aiškėti, kokia turizmo sritis priskiriama vienai ar kitai formai. Daugumoje šaltinių kaimo turizmas suprantamas kaip poilsis kaimo teritorijose, apimantis pačias įvairiausias apgyvendinimo, maitinimo, pramogų, sporto, relaksacijos, aplinkos pažinimo formas.
Kaimo turizmas Japonijoje vadinamas žaliuoju turizmu ir suprantamas, kaip miestiečių lankymasis ramiose žemės ūkio teritorijose, mėgavimasis žaluma, kraštovaizdžiu, natūralia aplinka ir tradicine tų teritorijų kultūra, bendravimas su vietiniais žmonėmis šio proceso metu. Tokio turizmo dėka miesto žmonės turi galimybę pažinti gyvenimą ūkyje.
Kokios teritorijos įeina į kaimo turizmo sąvoką? Profesorius C. Cavaco iš Lisabonos universiteto į kaimo turizmo teritorijų sąvoką įtraukia ne tik žemės ūkio teritorijas ir miškus, bet ir kitokius kraštovaizdžius, atitolusius nuo urbanizuotų teritorijų: gamtinius parkus, saugomas teritorijas ir kt.
Daugelyje šaltinių jau galima pastebėti, kad išsiskyrė kaimo turizmo ir agroturizmo sąvokos, kurios ankščiau buvo tapatinamos. Agroturizmas suprantamas kaip pagalbinis verslas ūkininkų ūkiuose, kur pagrindinė veikla yra žemės ūkis. Agroturizmas – viena iš pagrindinių kaimo turizmo formų. Pagal Scoullos (1992) agroturizmo apibrėžimą, tai yra ūkininkavimo produktas. Jis traukia turistus dėl aplinkos, būdingos tradicinei sistemai, gyvulininkystei, darbo ir gyvenimo sąlygoms ir kaimo bendruomenės funkcijoms. Kitaip tariant, agroturizmas yra tiek papildomas, tiek priklausantis nuo ūkininkavimo verslas. Daugelyje šalių ypač pabrėžiamas jo vystymas.
kultūrinis turizmas taip pat siejasi su kaimo turizmu, nes daugumoje kaimo teritorijų yra didžioji kultūros paveldo dalis. Svarbiausius kultūrinio turizmo kaime rekreacinius išteklius sudaro pavieniai ir grupiniai kultūros paveldo objektai, išlikę istorinio kaimo kraštovaizdžio elementai, dabartinis kaimo gyvenviečių ir jas supančios aplinkos patrauklumas ir estetiškumas, kaimo gyventojų gyvenimo būdas, amatai ir t.t. Gamtos turizmas taip pat labai svarbus kaimo turizmui, nes didžioji dalis kaimo turizmo vartotojų tuo pačiu metu naudojasi ir gamtos turizmo paslaugomis: vaikščioja miškuose, maudosi, plaukioja upėmis ir t.t.. Tačiau nepakanka vien gražiai šnekėti apie poilsį kaime, reikia sugebėti įsiūlyti visas anksčiau minėtas paslaugas potencialiems klientams. Dėl to labai svarbu yra ištirti paklausą, nes ji yra vienas iš varomųjų veiksnių, nulemiančių verslo plėtrą ir sėkmę. Europos šalys jau nuo 9-to dešimtmečio pradžios skiria kaimo turizmo paklausos tyrimui didelį dėmesį. 1980-ųjų metų viduryje Europos Sąjungos šalyse buvo atlikti turistų elgesio tyrimai, kurie padėjo atskleisti kur jie nori atostogauti.

Terminas “kaimo teritorijos” turi skirtingas reikšmes skirtingose šalyse, tai iš dalies paaiškina nedidelius skaičius Italijoje ir Graikijoje. Čia neįtraukiami ežerų regionai.
Nors pirmenybė teikiama pajūriui, visgi kaimo teritorijos ne paskutinėje vietoje.

Žmonės yra išsiilgę gamtos, todėl čia paminėtų šalių atstovai pirmenybę teikia gamtinėms atrakcijoms.
Kaimo turizmas iš tikrųjų nėra nauja turizmo forma. Bėgant šimtmečiams keletas migracijos bangų paliko žymę kaimo ir miesto santykiuose. Senos aristokratų šeimos, dar turinčios ryšių su kaimu, išvyko į miestus, o miesto buržuazija pradėjo įsigyti nuosavybę kaime. Daugeliui žmonių kaimo turizmas nereiškė atotrūkio nuo darbo ar kasdieninės veiklos pakeitimo, siekiant atstatyti fizinę ir dvasinę energiją. Tai reiškė daugiau atsipalaidavimą, laikinai paįvairinant įprastą aplinką ir kasdieninį ritmą. Šie sezoniniai ir periodiniai apsilankymai kaime buvo susiję su žemės ūkio gyvenimo ritmu ir darbais: derliaus (ypač vynuogių) nuėmimu, medžioklės sezonu.
Dvarai (su daugybe kambarių, sodais ir parku) būdavo šiek tiek atokiau nuo vietinių gyventojų, ūkinių pastatų, daržų, sodų ir arklidžių. Taip pat sparčiai pradėjo augti dvarų kaip antrųjų namų vaidmuo. Daug dvarų yra išlaikę šią rolę iki dabar.
Kaimo teritorijos taip pat buvo lankomos sergančių bei besigydančių miestiečių. Šio poreikio atsiradimas paskatino sveikatos turizmo ir kurortų suklestėjimą.
XIX a. pabaigoje, turistų masėms aktyviai veržiantis vasaros sezono metu į
paplūdimius, atsirado būtinybė išsklaidyti šį srautą, nukreipiant jį į kaimo teritorijas. Aiškus to pavyzdys – vykdoma valdiškų užeigos namų ir viešbučių kaime statybos politika. Ispanijoje jie buvo vadinami paradores, o Portugalijoje – pousadas. Šis pakankamai silpnas valdiškų užeigos namų tinklas paskatino atsirasti privatiems užeigos namams ir socialinėms apgyvendinimo įstaigoms (jaunimo namams, atostogų stovyklos vaikams) kaimo teritorijose.
Paskutiniųjų 50 metų demografiniai pokyčiai lėmė naujų turizmo formų paklausos (kaimo kraštovaizdžio, kalnų ir priemiesčio kaimų poilsio zonų) išaugimą. Pasikeitus keliavimo sąlygoms (išsiplėtus geležinkelių tinklui ir padaugėjus privačių automobilių), pastebimas periodiškai reguliarus grįžimas į kaimą susijęs su ilgomis mokyklinėmis atostogomis. Šį šeimų turizmą daugiausiai sudarė žmonės, gimę kaime ir turintys ribotus ekonominius resursus (priklausantys darbininkų ar žemesniajai – vidutinei klasei). Paprastai jie apsistodavo kaime pas savo giminių ar draugų arba išnuomotuose antruosiuose namuose. Kaimo žmonės, persikėlę į miestą, o taip pat dalis jų vaikų, jau gimusių mieste, turi polinkį savaitgaliais grįžti į kaimą, kur gyveno ar tebegyvena jų seneliai ar kiti giminaičiai.
Paskutiniaisiais dešimtmečiais paklausa kaimo turizmui vėl pasikeitė ir tapo įvairesnė, nes šias teritorijas atrado vidutinės, aukštesniosios ir aukščiausios klasės atstovai. Šių klasių atstovai jau prarado didžiąją dalį savo turto kaime, su lankomomis vietomis jų nesieja jokie šeimyniniai ryšiai. Jie ieško alternatyvos saulei ir paplūdimiui todėl renkasi privatumą, poilsį, taiką ir ramybę, asmenines paslaugas, šiltus žmogiškus ryšius ir t.t. Jie ieško gerai išsaugotos, nesugadintos gamtos, įvairių ir didingų kraštovaizdžių, archeologinio, istorinio ir kultūrinio paveldo, neištirtos architektūros, turinčios regiono folkloro bruožų, iškilmių religinių švenčių, tradicinės muzikos, Šokio ir folkloro, tradicinio maisto. Taip pat jie ieško aktyvesnių pasilinksminimo formų: pažintinių pasivaikščiojimų, kelionių dviračiais, vandens sporto ežeruose ir upėmis, jodinėjimo, medžioklės, žvejybos, mokymosi tradicinių menų ir amatų, laukinių vaisių rinkimo apleistuose laukuose ar darbo šeimininkų ūkiuose.
Šiuolaikinis kaimo turizmo vystymasis įvairiose šalyse prasidėjo skirtingai: vienur jau 6-tame, o kitur tik 9-tame dešimtmečiuose. Kiekviena šalis pasirinko savo kaimo turizmo vystymo kelią, todėl labai sunku išskirti bendras tendencijas. Pagal surinktą medžiagą galima apibūdinti pagrindinius kaimo turizmo vystymosi bruožus įvairiose pasaulio šalyse. Mano darbe tai aktualu todėl, jog reikia susipažinti su kaimo turizmo raidos eiga užsienyje, kad būtų galima lyginti su Lietuvos kaimiškojo turizmo keliu.
Anglija
Kaimo turizmo paslaugų teikėjų susivienijimas davė pradžią organizuotam kaimo turizmo vystymuisi Anglijoje. Šis etapas prasidėjo 1983 metais, kai iš 23 ūkininkų kaimo turizmo susivienijimų susibūrė į Atostogų ūkiuose biurą (Farm Holiday Bureau), kurį globoja Anglijos Karališkosios Žemės Ūkio Organizacija, Valstybinės Žemės Ūkio Konsultavimo Tarnyba (prie Žemės Ūkio Ministerijos), Anglijos Turizmo Valdyba ir Ūkininkų savaitraštis.
Anglijos mokslininkai tyrinėja kaimo turizmą ir siekia, kad jo vystymas šioje šalyje būtų moksliškai pagrįstas. Vietinė valdžia įvairiuose Jungtinės Karalystės rajonuose rūpinasi kaimo turizmo tyrimu, vystymu savo regione, dalyvauja įvairiuose projektuose.
Ispanija
Kaimo turizmo paslaugų vartotojų paieška rūpinasi nemažai turizmo agentūrų “Aecan” biuras siūlo kaimo turizmo paslaugas Kanarų salose: didelę įvairovę namų kaimo aplinkoje, kuriuose gali svečiuotis nuo 2 iki 6 žmonių. “Altur” siūlo kaimo turizmą Andalūzijoje, Pietų Ispanijoje. “Vanatur” kaimo turizmas pateikia katalogą su apgyvendinimo paslaugų pasiūla visos Ispanijos kaimuose. Agroturizmo biuras Baskuose siūlo pasimėgauti ramiomis atostogomis šeimos aplinkoje ir tiesioginį kontaktą su kaimo gyvenimu ir gamta Šio biuro siūlomi ūkiai daugiausiai gali priimti 12 žmonių, jie dirba ištisus metus.
Analizuojant apgyvendinimą Ispanijoje, dominuoja šeimos ar draugų namai (32%), po to seka antrieji namai (20%), išnuomoti šveicariško tipo vasarnamiai ar butai (12%). Tik 27% Ispanijos atostogautojų apsistoja viešbučiuose, užeigos namuose, poilsio butuose ir vasarnamiuose, o 9% iškylauja palapinėmis ar furgonuose.

Galima teigti, kad ispanai yra labai draugiški ir šeimos žmonės arba yra labai taupūs, kadangi atostogoms daugiausiai renkasi pažįstamų namus
Prancūzija
Vyriausybės ir kaimo žmonių bendradarbiavimas sukūrė pavyzdinę kaimo turizmo sistemą Prancūzijoje. Prancūzijos kaimo turizmo sistema daugelyje šalių naudojama, kaip priimtinas vystymo pavyzdys. 1951 m. prasidėjo naujas judėjimas vadinamas “Gites de France”, kuris buvo palaikomas žemės ūkio ir turizmo departamentų. “Gite” yra senas prancūziškas žodis kuris reiškia “pastogė” arba “namas”. Dabar žodis “gite” suprantamas kaip svetingumas ir yra susijęs su šilto priėmimo idėja.
Prancūzija yra kaimo turizmo vystymo pavyzdys kitoms šalims, nes turi plačią pasiūlos įvairovę ir didelį apgyvendinimo paslaugų kiekį.

Danija
Vyriausybės vykdoma politika davė pradžią kaimo turizmo vystymuisi. Danijoje apie 1950 metus vyriausybė ėmė aktyviai rūpintis vaikų sveikatingumu. Ji skyrė užmokestį tiems fermeriams, kurie priimdavo vaikus pailsėti savo fermoje. 7-tame dešimtmetyje Danijoje patys fermeriai ėmė plėtoti šią veiklos kryptį. “Nakvynės ir pusryčių ” kryptimi tuo metu dirbo nedidelė dalis fermerių, o šiuo metu kaimo turizmo srityje dirba apie 300 šeimų. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų susivienijimas yra varomoji kaimo turizmo vystymosi jėga Danijoje. Kaimo turizmu rūpinasi ir Danijos vyriausybė.
Suomija
Organizuotu ir planingu kaimo turizmo vystymu rūpinasi Suomijos valdžios organai. Suomijos vyriausybė 1995 m. įsteigė Kaimo politikos komitetą, kurio pagrindinis tikslas – remti naujoves Suomijos kaimo politikoje. Komiteto darbo grupės ruošia pasiūlymus, projektų planus, pareiškimus ir teikia dokumentus, susijusius su įstatymų leidyba, finansavimu ir organizuoja bei teikia pasiūlymus kooperacijos vystymui, inicijuoja tyrimus ir t.t. Nuo 1995 m. birželio mėn. iki 1998 m. balandžio mėn. komitete buvo įsteigta kaimo turizmo darbo grupė, siekiant remti visuotinį kaimo turizmo vystymą.

JAV
Atostogos ūkyje arba rančoje šiuo metu yra vienas mėgstamiausių turistų užsiėmimų Amerikoje. Atostogautojai nori pasidžiaugti kaimo taika ir ramybe, stebėti gamtą, aplankyti kultūrinę aplinką, pamatyti skirtingas kaimo teritorijas ar ištrūkti iš įtemptos urbanizuotos aplinkos. Kaimiečiai susiduria su galimybe kurti atostogų verslą savo namuose. Atostogų verslas gali pasiūlyti vieną ar daugiau veiklos formų savo svečiams, pvz:. bandos varymas, važinėjimas vagonuose, jodinėjimas, plaukimas kanojomis, ūkio ruoša, įžymybių apžiūrėjimas, plaukimas sieliais, važinėjimas dviračiais kalnuose, laipiojimas uolomis, istoriniai turai, paukščių stebėjimas, stovyklavimas, medžiojimas ar tik paprasčiausiai relaksacija.
Užsiimti kaimo turizmu Amerikoje yra labai palanku, kadangi kaimo informacijos centras siūlo virš 200 pavadinimų leidinių (knygų, straipsnių, bukletų, vaizdo kasečių ir kt), padedančių pradėti kaimo turizmo verslą. Juos galima užsisakyti tiesiog “Internet” tinklo pagalba.
Australija
Kaimo turizmo vystymąsi Australijoje skatina bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis. Atostogos Australijos ūkiuose (Australian Farmhost Holidays) 1970 m. pradėjo Australijos kaimo turizmo propagavimą tarptautiniame lygyje. Šiandien kaimo turizmas siūlo platų paslaugų ir veiklos formų pasirinkimą: atostogas ūkiuose, žygius žirgais, dienos vizitus į ūkį ir techninius turus tiek individualiems turistams, tiek grupėms. Visos šios paslaugos remiasi į susitikimus su Australijos žmonėmis ir į jų unikalaus kaimiško gyvenimo būdo patyrimą. Atostogos ūkiuose Australijoje – tai ne tik apgyvendinimo paslaugos, o pilnas paslaugų paketas. Australijoje yra apie 1300 atostogų ūkių, bet tik apie 210 teikia pilną paslaugų paketą nuo atvežimo į ūkį, apgyvendinimo ir maitinimo iki supažindinimo su apylinkėmis.
Australijos kaimo turizmo paslaugų kokybė pritraukia daug užsienio turistų. Atostogos kaime turi oficialą nacionalinę žvaigždučių kokybės kontrolės sistemą, kontroliuojamą Australijos automobilininkų asociacijos. Čia yra virš 40 ūkių, atitinkančių tarptautinius standartus, kurie gali priimti nuo 20 iki 200 svečių vienu metu.
Informacijos apie kaimo turizmą prieinamumas kiekvienam kaimo žmogui padeda sėkmingai vystyti šį verslą. Viena iš pirmaujančių Australijos televizijų nušviečia kaimo problemas. 1997 m. ši televizija paruošė ir parodė laidų ciklą apie kaimo turizmą. Taip pat yra ruošiami informaciniai paketai individams ar grupėms, kurie domisi kaimo turizmu. Yra planuojama išleisti vaizdo juostą su televizijos laidomis apie kaimo turizmą ir bukletus, pateikiančius nemažai kaimo turizmo idėjų, sėkmingo kaimo turizmo vystymo studijas ir informaciją pradedantiems verslą bendruomenės lygyje.
Japonija
Kaimo turizmas Japonijoje pripažįstamas, kaip viena iš sąlygų kaimo bendruomenėms išlikti. Kaimo turizmas, taip įsišaknijęs Europoje, dabar pilnu greičiu vystomas Japonijoje. Šiandien kaimo bendruomenės Japonijoje susiduria su nauja tarptautine aplinka. Augantis žemės ūkio ir gyvulininkystės produktų importas kartu su ryžių rinkos pasikeitimais nusmukdė žemės ūkį kalvotuose regionuose ir kitur. Buvo nuspręsta remti kultūrinius mainus tarp miesto ir kaimo, atgaivinti žemės ūkį ir kaimo bendruomenes. Viena iš galimybių šiam tikslui pasiekti – kaimo turizmo išvystymas.
Šalyse, kur kaimo turizmas yra pakankamai svarbus, daugiau nei trečdalis gyventojų pasirinko kaimą savo atostogų tikslu. Taip atsitiko Danijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. 39% danų teikia pirmenybę kaimo teritorijoms savo pagrindinių atostogų metu, 49% pasirinktų jas antrųjų atostogų metu, o vokiečiai atitinkamai 34% ir 39%. Anglijoje trys ketvirtadaliai gyventojų per 1991 m. bent vieną kartą lankėsi kaime.
Kaimo turizmo rinkos tyrimai įvairiose šalyse leidžia nustatyti jų pagrindines charakteristikas.
Oficiali Portugalijos statistika rodo, kad žemyniniai regionai traukia trečdalį gyventojų, praleidžiančių savo atostogas ne namie (35% 1986 m., 34% 1990 m.). Penktadalis renkasi Šiaurinę krašto gilumą, kai tik keletas vyksta į pietinius žemyninius regionus, bet paplūdimiai yra pagrindinis tikslas. 1990 m. 30% pasirinko kaimo kraštovaizdį. Atsiranda naujos turistų srovės, pasirenkančios naujas kaimo turizmo formas, besiremiančias vietine kultūra ir ekologija.[24] Portugalijoje šiuolaikinė kaimo turizmo pasiūla pradėjo egzistuoti 1970 m. Kaimo aplinkoje išliko daug kokybiško istorinio paveldo(rūmų ir didelių dvarų) jie buvo restauruoti ir pritaikyti kultūriniam turizmui (turismo de habitacao). Susiformavo dar dvi kryptys: kaimo turizmas (kaimiškuose pastatuose, Šveicariškuose vasarnamiuose kaime) ir agroturizmas (ūkiuose, turinčiuose nemažai dirbamos žemės).
Susipažinę su užsienio kaimo turizmo istorine raida, galime pereiti prie Lietuvos.

2. Kaimo turizmo vystymasis Lietuvoje

Lietuvoje iki XX a. vidurio kaimo turizmas vystėsi panašiai kaip kitose Europos šalyse. Tarpukario laikotarpiu į kaimo vietoves plūstelėjo lipinėtojai kalvomis, vaikščiotojai, gamtos mylėtojai, poetai, skautai, gimnazistai. Tai buvo raiškiausias laikotarpis, išskiriantis kaimo turizmą kaip atskirą turizmo formą Lietuvoje.
II pasaulinis karas nutraukė kaimo turizmo vystymosi procesą. Tačiau tai ne vienintelė priežastis. Lietuvai tapus TSRS nare, žemės ūkis buvo pertvarkomas iš pagrindų. Kuriami kolūkiai ir tarybiniai ūkiai sugriovė privačių ūkių struktūrą, tuo sunaikindami ir kaimo turizmo pagrindus Lietuvoje. Tai dar kartą įrodo, kad kaimo turizmo pagrindas yra privatus ūkis. Tačiau miesto žmonėms poreikis poilsiui kaime išliko. Jie važiuodavo pas gimines į kaimą dirbti ir ilsėtis. Sėja, šienapjūtė, bulviakasis tapo ne tik darbu, bet ir poilsiu. Nuo 7-tojo dešimtmečio kaimo turizmas vėl pradėjo atsigauti. Kaimo žmonės, gyvenantys pačiuose gražiausiuose Lietuvos kampeliuose priimdavo poilsiautojus iš Lietuvos ir kitų buvusios TSRS respublikų. Tuomet Lietuvos kaimuose ėmė kurtis įvairūs poilsio kompleksai (pvz. Palūšėje, Plateliuose ir kt).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo atstatyta ir žemės nuosavybė ūkininkams. Daugelis ėmė privačiai verstis žemės ūkiu. Bet perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką sukėlė stiprią ekonominę krizę. Ji paveikė kiekvieną ūkio šaką, ypač žemės ūkį. Europos pavyzdys rodo, kad kaimo turizmas galėtų būti viena iš priemonių, kuri gali padėti ekonomiškai stabilizuoti smulkųjį žemės ūkio subjektą. Tačiau, norint atgaivinti kaimo turizmą Lietuvoje reikia suteikti nemažai pagalbos kaimo žmonėms, sukuriant ar. atstatant sugriautą kaimo turizmo infrastruktūrą.
Aktyvesnis kaimo turizmo vystymasis prasidėjo 1994 m. Užsienio specialistai 1994 -1996 m. atliko keletą tyrimų dėl kaimo turizmo vystymo Lietuvoje ir pastebėjo,kad kaimo žmonės ėmė daugiau domėtis šiuo verslu, kai kurie iš jų nusprendė ir patys išmėginti jėgas kaimo turizmo sferoje..
Pastaruoju metu apie kaimo turizmą kalbama vis daugiau. 1994 metais Lietuvoje atlikti tyrimai dėl kaimo turizmo vystymo, kuriuos organizavo Lietuvos žemės ūkio įmonių asociacija kartu su Kanados Vykdomąja Serviso organizacija ištyrė eilę objektų Lietuvos kaimuose ir pateikė rekomendacijas šių objektų vystymui kaimo turizmo kryptimi. Per du mėnesius jie aplankė 54 objektus, susitiko su regioniniais patarėjais, su vietinės valdžios ir vyriausybės atstovais, suorganizavo seminarą ir disputą apie kaimo turizmą ir paruošė ataskaitą, kurioje pateikė siūlymus dėl kaimo turizmo vystymo Lietuvoje[15].
1995 m. birželio mėnesį LZŪKT kvietimu į Lietuvą buvo atvykusi Danijos Žemės Ūkio Konsultavimo Centro delegacija, vadovaujama tarptautinio konsultanto J.B.Krog. Ji visą savaitę važinėjo po Lietuvos kaimus, susitikinėjo su ūkininkais ir specialistais. Šio vizito rezultatas yra ataskaita, kurioje teigiama, kad: Lietuva tinkama kaimo turizmo vystymui; Lietuvoje reikia sukurti struktūrą, kuri rūpintųsi kaimo turizmo vystymu ir ūkininkų mokymu. Svarbu, kad ūkininkai gerai susipažintų su reikalavimais kaimo turizmo ūkiams ir jų laikytųsi.
Paskutiniais dešimtmečiais turizmas, t.y. kelionės iš namų savo malonumui, labai išaugo. Ateityje taip pat prognozuojamas jo augimas, bent jau išsivysčiusiose šalyse. Neseniai pastebėta, kad atostogų praleidimo būdai turi tendenciją keistis. Populiarėja metines atostogas dalinti į trumpesnes kelis kartus per metus. Dėl to plečiasi lankomų vietų ratas. Kaimo turizmas traukia pasiturinčius miestiečius, neturinčius arba turinčius tik labai silpnus ryšius su kaimu. Šie kaimo turistai laisvai keliauja savo individualiais automobiliais, yra išsilavinę, daug keliavę ir yra reiklūs bei kritiški vartotojai.
Skirtinga turizmo paklausa kaimo teritorijose susiduria su kontrastinga specifinių formų apgyvendinimo pasiūla. Tradicinis turizmas kaimo teritorijose niekada negalėjo pasigirti išvystyta viešbučių industrija. Vienintelė pasiūla buvo teikiama nedidelių šeimyninių-vienetų kaimo gyvenvietėse. Jie pasikliauja šeimyniniu darbu ir teikia minimalias sąlygas bei paslaugas pas juos apsistojusiems ar užklydusiems klientams. Pradžioje šeimos pateikdavo laisvus kambarius, kurie nebūtinai buvo jų ūkiuose. Sezoninis pinigų įplaukimas sąlygojo investicijas į turizmą ir “nakvynės ir pusryčių” paslaugų atsiradimą. Vėliau nenaudojami seni namai ar pagalbiniai pastatai buvo pertvarkyti į nepriklausomus savitarnos poilsio butus su mažomis virtuvėmis ir vonios kambariais šalia pagrindinio namo, ar pastatyti atskiri namai ar butai. Kai kur susikūrė tradiciniai vidutiniai ar maži kaimo viešbučiai. Siekiant patenkinti specifinių rinkos segmentų poreikius, buvo statomos palapinių ar furgonų buveinės. Kaimo turizmo pasiūla Lietuvoje, taip pat kaip ir paklausa, nėra nuodugniai ištirta. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie kaimo turizmo objektų skaičių Lietuvoje. Lietuvoje nėra vieningos sistemos, kuri leistų suskirstyti kaimo turizmo objektus pagal tipus ir kategorijas, todėl labai sunku analizuoti pateikiamus skaičius.

Pagrindinės UNESCO funkcijos ir misija. Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Lietuvos objektai

 

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas – visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzija).
Pagrindinės UNESCO funkcijos:
• švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos;
• tyrimai ir mokymai skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai;
• paveldo išsaugojimas ateities kartoms;
• tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas;
• specializuotos informacijos mainai.
Svarbi UNESCO misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Šiame sąraše įtrauktos svarbios istorinės ar gamtinės vietos, kurių išsaugojimas yra svarbus visam pasauliui. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą ir saugoti žmogaus teises.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. 1970-aisiais ir 1980-aisiais kai kurios Vakarų valstybės, ypatingai JAV ir Jungtinė Karalystė, manė, kad komunistinės ir Trečiojo Pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. UNESCO parengtą planą „Naujoji pasaulio informacinė tvarka“, kuris buvo skirtas sustabdyti sąmoningą melą ir klaidingą informaciją, skleidžiamą apie Trečiojo pasaulio šalis, Vakarai atmetė ir įvertino kaip Trečiojo pasaulio ir komunistinių diktatūrų bandymą sugriauti spaudos laisvę. JAV pasitraukė iš organizacijos1984 m., o Jungtinė Karalystė 1985 m.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną. 1992 m. spalio 20 dieną buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei 1993m. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.
Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti šie Lietuvos objektai:
 Vilniaus senamiestis;
 Kuršių Nerija;
 Kernavės archeologinė vietovė;
 Struvės geodezinis lankas;
 Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
 Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje;

I. Istorinis Vilniaus senamiestis
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV iki XVIII pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

II. Kuršių Nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos respublikos ir Rusijos Federacijos teritorijoje esantis išskirtinis, unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepakartojamos žmogaus kovos su vėju ir vandens stichijomis. Tai rodo kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

III. Kernavės archeologinė vietovė
Pagrindiniai kriterijai, paskelbiant pasaulio paveldu Kernavės archeologinę vietovę, buvo:
– vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir ( ar gyvą) kultūrinę tradiciją ir civilizaciją;
– vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą.
Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos puslapių – pagoniškosios visuomenės virsmą krikščioniška.

IV. F.G. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai
Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816 – 1852 m. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816 – 1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje buvo organizuojami matavimai, projektuojamas trianguliacijos tinklas. Sukauptus rezultatus mokslininkai 1829 metais apjungė, išmatavę trianguliacijos grandinę tarp Pandėlio ( Lietuva) ir Bristeno ( Latvija).
F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus žemės elipsoido parametrų skaičiavimus. Šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atliktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus.

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai:


• yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
• yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
• yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
• išsiskiria atlikimo meistriškumu;
• dėl nepakankamų saugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijos kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
V. Kryždirbystė. kryžių simbolika
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinio žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.

VI. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Pasaulio gyventojai

 

Gyventojų skaičiaus kaita

Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. žmonių. Kasdien pasaulyje gimsta maždaug 263 tūkst. vaiku, o per metus sis skaičius šokteli net iki 97 mln. Toks gyventoju skaičiaus didėjimas tapo globaline problema.
Beveik iki XIX a. pasaulyje gimdavo ir mirdavo apylygiai, todėl gyventoju gausėjo labai lėtai.
XVIII ir XIX a. sandūroje prasidėjęs pramones perversmas, mokslo ir technikos atradimai, medicinos laimėjimai, higienos sąlygų pagerinimas labai paveikė žmonijos gyvenimą. Sumažėjo gyventoju, ypač vaiku, mirtingumas, pailgėjo amoniu vidutine gyvenimo trukme. Tai buvo lūžis, lėmęs spartu gyventoju gausėjima Žemėje.
Gyventoju gausėjima laikinai sutrikdo karai, gaivalines nelaimes, tačiau šie veiksniai nelemia gyventoju skaičiaus esminiu pokyčių.
Šiais laikais gyventoju skaičiaus kaita labai veikia dabarties problemos. Nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų aukomis per metus pasaulyje tampa maždaug teik žmonių, kiek gyventojų yra Lietuvoje.

Gyventojų gausėjimo prognozės
XXI a. pradžioje pasaulyje gyvens per 6 mlrd. žmonių. Mokslininkai prognozuoja, kad gyventoju turėtų daugėti ir XXI a. tačiau prognozės dažnai skiriasi, nes įvairiose šalyse naudojami skirtingi skaičiavimo metodai.
Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2015 m. pasaulyje turėtų gyventi 7,10-7,83 mlrd. žmonių, o 2050 m. – 7,9-11,9 mlrd. žmonių.
Dabar gyventoju sparčiausiai gausėja ekonomiškai silpnose šalyse, kuriose yra 80% visu pasaulio gyventoju. Nors daugelyje siu saliu vykdoma šeimos planavimo (demografine) politika, tačiau jai dideles įtakos turo per amžius nusistovėjusios kultūros ir religijos tradicijos. Todėl iki 2025 m. gyventoju šiose šalyse ir toliau turėtų sparčiai daugeli. Didžiausi gyventoju prieaugio tempai šiuo metu yra Afrikoje ir lotynu Amerikoje. Daugeliu Azijos saliu gyventoju prieaugis yra gerokai sumažėjęs. Nors, pavyzdžiui, Kinijoje (daugiai kaip 1 mlrd. amoniu)yra vykdoma šeimos planavimo politika, tačiau per 35 metus (1990-2025) gyventojų pagausės 371 mln. Tai lygu beveik pusei Afrikos gyventoju. Indijoje per ta pati laikotarpį amoniu pagausės 541 mln. Prognozuojama, jog 2050 m. Indijoje gyvens daugiau nei Kinijoje. Tuo metu abiejose šalyse gali gyventi 3 mlrd. 245 mln. Amoniu-siek tiek daugiau nei puse dabartinio gyventoju skaičiaus.
Toks spartus gyventoju gausėjimas kartais vaizdžiai vadinamas <>, <>, <<žmonijos bomba>>. Kadangi ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei dabar, todėl nesunku suvokti, jog žmonijos laukia nelengva ateitis. Tačiau kiekgi amoniu gali gyventi Žemėje, kiek gali jų išmaitinti ir koks bus amoniu bendradarbiavimas ateityje? Juk jau dabar daugelyje saliu spartus gyventoju gausėjimas kelia nemažai socialiniu problemų. Tai didėjantis nedarbas, busto ir maisto trukumas, daugėjantys nusikaltimai, plintančios ligos ir kt.

Gyventoju reprodukcijos ‹‹žirklės››

Dėl gyventojų reprodukcijos vyksta natūrali žmonių kartų kaita. Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis gyventoju prieauglis yra biologiniai procesai. Jiems labai didelės įtakos turi socialinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos bei šeimos ir visuomenės santykiai.
Gimstamumas yra vienas reprodukcijų rodiklis. Jis skaičiuojamas 1000 gyventoju ir išreiškiamas promilėmis( ‰). Įvairiuose kraštuose gimimu skaičius labai skiriasi. Didžiausias gimstamumas kai kuriose Afrikos šalyse- 40 ‰ ir augiau. Tai beveik biologines galimybes riba. Mažiausias gimstamumas Japonijoje bei Europos šalyse, čia jis retai siekia 15 ‰ .
Gimstamumą ypač veikia socialinės ir ekonomines žmonių gyvenimo sąlygos. Ji mažina kylanti seimu, o kartu ir visuomenes gerove, moterų aktyvus dalyvavimas socialinėje bei ekonominėje veikloje ir ‹‹brangstantis›› vaiko išlaikymas. Todėl daugelyje Europos saliu mažėja vaikų ir daugėja pagyvenusių žmonių.
Mirtingumas, kaip ir gimstamumas, skaičiuojamas tūkstančiui gyventoju ir išreiškiamas¬ ‰. Jis parodo, kiek amoniu iš 1000 gyventoju miršta per metus. Iki pramones perversmo mirtingumas visame pasaulyje sieke maždaug 40-50 ‰ , po II pasaulinio karo – apie 20‰ , o šiuo metu jis nesiekia ir 10‰ . Didžiausias mirimu skaičius šiuo metu yra labiausiai ekonomiškose atsiliekančiose Afrikos ir Azijos šalyse.
Svarbus demografinis rodiklis yra kūdikių mirtingumas. Jis parodo, kiek iš tūkstančio kūdikių miršta iki vienu metu. Prieš 200 metu nesistebėdavo, kad iš 1000 gimusiu 200-300 mirdavo nesulaukę metu. Šiais laikais kūdikių mirtingumas pasaulyje gerokai sumažėjęs. Europos, skares Amerikos šalyse, Japonijoje kūdikių mirtingumas yra 6-10 ‰ , tačiau kai kuriose Afrikos šalyse ( Burundis, Somalis ir kt.) jis labai didelis – 200 ‰ . Mirtingumui dideles įtakos turi šalies gyvenimo lygis, materialines žmonių gyvenimo sąlygos ( mityba, darbo ir buities sanitarijos bei higienos sąlygos, sveikatos apsauga).
XX a. pabaigoje svarbiausios mirtingumo priežastys buvo širdies ir kraujagyslių bei virškinimo organu ligos, piktybiniai augliai, įvairios epidemijos. Nemažai žmonių žūsta nelaiminguose atsitikimuose. Gerokai skiriasi moterų ir vyru mirtingumas. Vyru žūsta dešimtis kartu daugiau nei moterų nelaimingu atsitikimu metu, nuo įvairių traumų. Daug daugiau vyru nusižudo. Todėl bendra moterų vidutine gyvenimo trukme yra ilgesne nei vyru. Netolimoje praeityje milijonus žmonių gyvybių nusinešdavo epidemijos. XX a. pabaigoje mirčių dėl epidemijų gerokai sumažėjo, tačiau žmonija susidūrė su AIDS (silpnina imunine sistema) problema. Pasaulyje apie 40 mln. Žmonių yra užsikrėtę AIDS, o kai kuriose Afrikos šalyse – beveik 30% gyventoju. Nepaprastai dideliais tempais AIDS epidemija plinta pietryčiu Azijos šalyse.

Vidutinė gyvenimo trukmė
Įprasta skaičiuoti vidutine gyvenimo trukme. Ji gali būti skaičiuojama iš karto abiems lytims arba atskirai – vyrams ir moterims. Mokslininkai nustatė, kad senovėje ( pavyzdžiui, senovės Graikijoje ir senovės Romoje) žmonės vidutiniškai gyveno 25 metus, nors būta atveju, kai sulaukdavo ir gilios senatvės. Po II pasaulinio karo, t.y. 1950-1954m., vyru vidutine gyvenimo trukme buvo 45 metai, o moterų – 47. šiuo metu ir vyru, ir moterų vidutine gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo. Ilgiausiai gyvena europiečiai ir Šiaures Amerikos gyventojai, o trumpiausiai – Afrikos ir Pietų Azijos.
Natūralusis prieaugis. Skirtumas tarp gimusiu ir mirusiu skaičiaus parodo natūralųjį gyventojų prieaugi. Jis labai netolygus daugelyje pasaulio saliu. Didžiausias natūralusis gyventoju prieaugis yra ekonomiškai atsilikusiose Afrikos, Pietų ir Pietvakariu Azijos, kai kuriose lotynu Amerikos valstybėse. Mažiausias natūralusis gyventoju prieaugis yra šiaures Amerikos ir Europos šalyse, Japonijoje, Australijoje bei naujojoje Zelandijoje.

Gyventojų sudėtis

Visos šalys kasmet kaupia informacija apie gyventojus pagal nustatytus kriterijus. Vienas iš jų – biologinis. Tai amoniu skirstymas pagal amžių ir lyti. Svarbus yra socialinis ir ekonominis kriterijus, pagal kuri nustatomas vaikų skaičius, išsilavinimo lygis, tam tikros srities specialistų poreikis, įvertinama šeimų socialinė padėtis ir kt.

Gyventojų sudėtis pagal lytį
Visame pasaulyje berniukų yra daugiau nei mergaičių, nes berniukų kasmet pasaulyje gimsta maždaug 4 mln. daugiau (100 mergaičių – 104-107 berniukai).Lytinė vaikų sudėtis gerokai skiriasi nuo suaugusiųjų lytinės sudėties.
Darbingo amžiaus vyrų ir moterų skaičius susilygina. Yra regionu, kur moterų daugiau, bet yra regionu, kur daugiau vyre. Apskritai pasaulyje vyresnio amžiaus moterų daugiau negu to amžiaus vyrų.

Vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas įvairiuose regionuose
1990 m. vyrų pasaulyje buvo 40 mln. Daugiau nei moterų. Prognozuojama, kad pirmaisiais XXI a. metais šis skaičius šoktels iki 50 mln. Ekonomiškai stipriose valstybėse paprastai daugiau yra moterų, o atsiliekančiose vyrų.
Vyriškiausi pasaulio regionai yra Afrika ir Azija. Didžiausias vyrų ir moterų skaičiaus skirtumas yra Kinijoje, kur 31 mln. Daugiau vyrų nei moterų, ir Indijoje – 24 mln. Vyrų persvara būdinga beveik visoms islamo šalims. Tai lėmė šimtmečiais susiformavusi moters padėtis šeimoje ir visuomenėje- ankstyva santuoka, dažni gimdymai, nepakankama mityba ir sunkus darbas.
Afrikos šalyse dideliu svyravimu taro vyrų ir moterų skaičiaus nėra. Arabu apgyventoje Afrikos šiaurėje vyrų šiek tiek daugiau nei moterų, o Afrikos rytuose – nedidele moterų persvara, nes iš šio regiono išvažiuoja darbingi žmonės, daugiausia vyrai, į PAR ir Zambiją.
Šiaurės Amerikos šalyse (JAV, Kanadoje) ir Australijoje dėl dideles racijos vyrų kuri laika buvo daugiau nei moterų. Nuo 6-7 dešimtmečio brandaus amžiaus moterų skaičius pranoko vyrų.
Lotynu Amerikos šalyse vyrų ir moterų apylygiai. Siek teik daugiau moterų.
Visose Europos šalyse, išskyrus Airija, Islandija, Albanija ir Makedonija, moterų daugiau nei vyrų, nes beveik visos Europos šalys dalyvavo I ir II pasauliniuose karuose, nusinešusiuose milijonus žmonių gyvybes. Ryški moterų persvara Japonijoje ir JAV.

Gyventojų amžiaus piramidė
Turint bet kurios šalies įvairių amžiaus tarpsniu gyventoju statistikos duomenis, galima sudaryti gyventoju amžiaus piramide ( 1. pav.) . Piramide dažnai vadinamos gyvybės ‹‹medžiais››.
Amžiaus piramidėje iš apačios i viršų vaizduojamas įvairaus amžiaus tarpsnių gyventoju skaičius, ašies kairėje pusėje – vyrų, dešinėje – moterų.
Iš tokios piramides galima gauti svarbios informacijos apie bendrą šalies gyventojų raidą, nustatyti vyrų ir moterų santykį, vaikų skaičių, įvertinti darbingų žmonių dalį, nustatyti esamą pensininkų skaičių arba prognozuoti būsimą. Kai kurių Europos salių piramidėse galima net įžvelgti, kada vyko I ar II pasauliniai karai, ekonomikos krizės, didelės gyventojų emigracijos ir kt. Žinant piramidėje užkoduotą informaciją, nesunku įvertinti gyventoju socialinius ir ekonominius poreikius. Pavyzdžiui, kai šalyje mažėja gimstamumas, galima prognozuoti, jog greitu laiku mokyklas lankys mažiau vaiku, tuštės mokyklos, reikės mažiau mokymo priemonių ir kt. jeigu darbingo amžiaus amoniu dalis piramidėje didele, vadinasi, tokioje šalyje lengviau sprendžiamos pensininku problemos, nes daugelyje saliu juos išlaiko mokesčius mokantys darbingi žmonės. Jeigu pensininku dalis piramidėje didele, o gimstamumas mažėja, vadinasi, po kurio laiko valstybes pečius užguls papildomu socialiniu ir ekonominiu problemų.
Gyventojų pasiskirstymas

Gyventojų tankumas parodo, kiek žmonių gyvena 1 km2. Šiuo metu pasaulyje gyvena daugiau kaip 6 mlrd. gyventoju. Jeigu visi pasaulio gyventojai tolygiai pasiskirstytų Žemes sausumos paviršiuje, vidutinis gyventoju tankumas butu 41 žm./km2. Tačiau dėl įvairių priežasčių gyventojai planetoje pasiskirstę netolygiai. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybe- Monako kunigaikštyste (17,5 tūkst. žm./km2), o tankiausiai gyvenama pasaulio vieta- Koulunas Kinijoje (75 700 žm./km2; 5 pav.).

Netolygus gyventojų pasiskirstymas Žemėje
Gamtos sąlygų įvairove – viena svarbiausiu netolygaus gyventoju pasiskirstymo Žemėje priežastis. Iš istorijos kurso žinome, jog pirmosios civilizacijos kūrėsi ten, kur buvo palankiausios gyvenimo sąlygos. Prie Nilo, Tigro, Eufrato, Indo, Gango žmonės traukė ne tik palankus klimatas, bet ir derlingas dirvožemis, tinkantis to meto žmonių pagrindinei veiklai – žemdirbystei.
Šiais laikais žmonės prisitaiko gyventi net ir nepalankiausiomis sąlygomis: už poliarinio rato – Aliaskos šiaurėje, kur ilgiau nei pusę metų trunka poliarinė naktis, vyrauja atšiaurios žiemos, arba Sacharos dykumoje, kur ištisus metus spigina karšta saulė, beveik neiškrinta kritulių. Tačiau šiuose kraštuose gausu naftos. Ekonominė nauda nugali visus sunkumus. Žmonės ten gyvena ir dirba naftos verslovėse, akmens anglių, aukso ir kt. kasyklose.
Kita netolygaus gyventojų pasiskirstymo Žemėje priežastis – istorinės ypatybės. Manoma, kad dabartinio žmogaus formavimosi procesas, prasidėjęs prieš 30-40 tūkst. metų, vyko pietvakariu Azijoje, Šiaures rytu Afrikoje, Pietų Europoje. Iš čia žmonės vėliau paplito po visa senąjį pasauli. Manoma, kad maždaug prieš 10-30 tūkst. m. iki Kr. Žmonės apgyvendino Šiaures ir Pietų Amerika, o prieš 10-15 tūkst. m. iki Kr. – ir Australiją.
Svarbi netolygaus gyventoju pasiskirstymo Žemėje priežastis yra dabartinė demografine padėtis. Gyventoju skaičius ir tankumas greičiausiai didėja tose šalyse ir regionuose, kur yra didžiausias natūralusis gyventojų prieaugis. Pavyzdžiu gali būti Bangladešas. Ten labai didelis natūralusis gyventojų prieaugis, bet nedidelis šalies plotas, todėl gyventoju tankumas daugiau nei 800 žm./km2. mokslininkai prognozuoja, kad jei dabartinis gyventojų tankumas daugiau nei gyventojų prieaugis Bangladeše išliks, tai 2025 m. gyventojų tankumas šalyje gali priartėti prie 2000žm./km2.
Ne ką mažesnę įtaką gyventojų pasiskirstymui daro socialines ir ekonomines sąlygos. Tai jūrų ir vandenynų artumas, naudingųjų iškasenų gausa, pramones centrų išdėstymas ir kt. pavyzdžiui, 200 km pločio jurų ir vandenynų pakrančių juostoje, užimančioje tik 15% sausumos, gyvena puse žmonijos. Šiaures Amerikoje gyventojai telkiasi Didžiųjų ežerų rajone, kur gausu gamtos ištekliu, o gerai išplėtota pramonei reikia daug darbo jėgos. Europoje tokios yra Rūro (Ruhr) sritis Vokietijoje, aukštutine Silezija Lenkijoje, po žemuma Italijoje.

Tankiausiai gyvenamos sritys


Pasaulyje galima išskirti kelias dideles ir mažesnes tankiai gyvenamas sritis. Tankiausiai gyvenama Rytų Azija (Kinijos rytinės ir pietinės provincijos, Japonija, Korėja ir kt.), Pietų Azija (Gango ir Bramaputros slėnis, beveik visas Indostano pusiasalis), Vakarų Europa, Šiaurės Amerika (prie Didžiųjų ežerų, JAV šiaurės rytai, Kanados pietryčiai). Mažesnio ploto, bet labai tankiai gyvenamas regionas yra Javos sala (Indonezija), Nilo slėnis (Egiptas). Labai sparčiai gyventoju tankumas didėja Gvinėjos įlankos pakrantėje (Afrika) ir pietų Amerikos rytuose (Brazilijos pietryčiai). Čia intensyvi gyventoju migracija iš kaimo į miestą.
Mažiausiose valstybėse – Monake, Vatikane, Singapūre ir maltoje – gyventoju tankumas yra didesnis nei 1000 žm./km2. tankiai gyvenamos pasaulio valstybes yra Belgija, Olandija, didžioji Britanija, Pietų Korėja, Indija, Japonija ir kt. jose gyventoju tankumas yra didesnis nei 200 žm./km2. Rečiausiai gyvenama Islandija, Mongolija, Mauritanija, Namibija, Australija ir kt. šiose šalyse gyventoju tankumas nesiekia 5 žm./km2.

Gyventojų migracija

Nuo senų senovės dalis žmonių keisdavo gyvenamąją vieta ir sklaidėsi po pasaulį. Jie ieškojo naujų žemių, gamtos turtų, geresnių gyvenimo sąlygų. Ir šiais laikais dėl įvairių priežasčių žmonės keičia gyvenamąją vietą.
Gyventojų pasiskirstymui, jų skaičiui bei sudėčiai, be natūraliojo gyventojų prieauglio, turi įtakos gyventojų judėjimas – migracija. Skiriamos dvi svarbiausios migracijos rūšys: tarpvalstybinė (gyventojų persikėlimas iš vienos valstybes į kitą) ir vidinė (gyventoju kėlimasis į kitą vietą šalies teritorijoje).

Tarpvalstybinė migracija
Tarpvalstybinė migracija skirstoma pagal pobūdį, priežastis, teritoriją, kryptis, trukmę ir kitus rodiklius. Svarbiausia migracijos priežastis yra ekonominė (geresnis darbas, didesnės pajamos, socialinės garantijos). Ekonominės priežastys tam tikru istorijos laikotarpiu daugelį europiečių paskatino emigruoti i kitus pasaulio kraštus. Migruojama ir dėl politiniu priežasčių bei karu. Migracijos motyvas gali būti religija, kultūra, ekologines sąlygos, nusikalstama praeitis ir kt.

Vidinė migracija
Vidinė migracija vyksta valstybės viduje. Šis procesas vyksta visose šalyse. Migracijos priežastys yra tos pačios, kaip ir tarpvalstybinės migracijos. Skiriama nuolatinė, laikinoji ir sezoninė migracija. Intensyviausia vidinė migracija – tarp kaimo ir miesto.
Vidinės migracijos pavyzdys yra iki šiol Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstanti gyventojų migracija iš rytinių Paatlantės sričių į naujas pramonės sritis vakaruose – prie Ramiojo vandenyno. Toje pačioje šalyje vyksta intensyvi migracija iš pietų į šiaurę – Didžiųjų ežerų pramonės sritį. Šia kryptimi daugiausia migruoja juodaodžiai gyventojai. Kitas pavyzdys – Rusija, kurioje vidaus migracija į Sibirą ir tolimuosius rytus prasidėjo XVII a. per kelis šimtmečius migravo keliasdešimt milijonų gyventojų. Šiuo metu migracijos kryptis Rusijoje pasikeitė – vis daugiau gyventojų iš tolimųjų platybių keliasi gyventi į Rusijos europinę dalį.
Svarbiausios vidines migracijos kryptys: kaimas – miestas, kaimas – kaimas, miestas –miestas ir miestas – kaimas.

Pabėgėliai – pasaulio problema
XX a. pabaigoje pagausėjo pabėgėlių. Pabėgėliais per metus tampa beveik 20 mln. Žmonių dėl karų ir ginkluotų konfliktų, didelių gaivalinių nelaimių, bado, skuro ir kt. didžiausi pabėgėlių srautai XX a. pabaigoje buvo iš Afganistano, Ruandos, Indijos, Šri Lankos, Birmos, Somalio, Etiopijos, buvusios Jugoslavijos kraštų, Albanijos ir kt. daugiausia pabėgėlių paprastai traukia i kaimynines šalis arba turtingus Europos kraštus, JAV. Pabėgėliai kelia daug socialinių ir ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomene stengiasi reguliuoti pabėgėlių srautus – šalinti nevaldomo gyventojų persikraustymo priežastis, sugrąžinti pabėgėlius į jų gyventas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten jiems gresia susidorojimas.

Europa – migracijos židinys
Migracija labai paveikė šiandieninę pasaulio demografinę situacija. Svarbus vaidmuo teko europiečiams. Gyventojų migracija iš Europos prasidėjo XVI a. Per kelis šimtmečius europiečiai paplito po visą pasaulį, kituose žemynuose sukūrė valstybių.
Didžiausia emigracijos banga iš Europos prasidėjo XIX a. pabaigoje, pradėjus sparčiai augti JAV ekonomiškai. Nuo 1880 iki 1930 m. iš Europos emigravo apie 40 mln. Žmonių, iš kurių net 12 mln. – iš Airijos ir didžiosios Britanijos. Už Atlanto europiečius viliojo aukštesnis gyvenimo lygis, darbo vietų gausa (darbo pasiūla), kitos socialinės garantijos. Daug europiečiu apsigyveno Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, PAR ir kt.
Gyventojų emigracija iš Europos į kitus žemynus daugeliui valstybių padėjo išspręsti didelio natūraliojo gyventojų prieaugio problemas.
Pastaruoju metu pasaulyje suintensyvėjo migracija žemynų viduje. Svarbiausiu tokios migracijos rajonu tapo Europa. Iš buvusių socialinių valstybių migracijos srautai nukrypo į ekonomiškai stiprias valstybes. Intensyvi migracija vyksta tarp ES salių.

‹‹Protų nutekėjimas››
XX a. antroje pusėje pasaulyje atsirado nauja migracijos rūšis – ‹‹protų nutekėjimas››. Tai procesas, kai aukštos kvalifikacijos specialistas iš ekonomiškai atsilikusios šalies vyksta dirbti į aukštesnio gyvenimo lygio šalį. Be to, prie tokių emigrantų priskiriami jauni ir gabūs studentai. ‹‹Protų nutekėjimas›› ypač kenkia atsilikusiu saliu ekonomikai. Aukštos kvalifikacijos specialistu parengimas brangus, todėl šalys jų turi nedaug. Pastaruoju metu nemažai aukštos kvalifikacijos specialistu iš Europos valstybių emigruoja į JAV, Japonija ir kitus. Ir iš Lietuvos nemažai gabių žmonių išvyko į kitas šalis (Vokietiją, JAV, Didžiąją Britaniją ir kt.).

Urbanizacija – dabarties fenomenas

Pasaulyje yra du gyvenviečių tipai: kaimas ir miestas. Kaimas suprantamas kaip žemės ūkiu besiverčiančių žmonių gyvenamoji vieta. Visai neseniai kaimuose gyveno didžioji pasaulio gyventojų dalis. Tačiau šiuo metu vis labiau ryškėja miestų vaidmuo. Dabarties pasaulio neįmanoma įsivaizduoti be miestų.
Urbanizacija tai ne tik miestų augimas ir gyventojų skaičiaus juose didėjimas. Nemažai pasaulyje salių, kur urbanizacijos procesas vyksta ir kaime (ypač Vakarų Europoje) – kuriamos tokios pat gyvenimo ir darbo sąlygos kaip ir mieste.

Bendri dabartinio urbanizacijos proceso bruožai:
 spartus miesto gyventoju skabiaus didėjimas;
 ūkio koncentracija dideliuose miestuose;
 miestų plėtimasis ir jų teritorijos didėjimas.

Urbanizacijos raida
Pasauliui procese skiriami trys svarbiausi etapai.
I etape pasaulyje atsirado miestai, kurie aiškiai išsiskyrė iš kaimiškos aplinkos. Mistai buvo nedideli, dažniausiai aptverti muro siena. Juose buvo plėtojami amatai, prekyba, klestėjo mokslas ir menai. Miestai augo ir didėjo labai lėtai, todėl šis etapas tesėsi tūkstančius metų.
II etapui būdinga aktyvi gyventojų migracija iš kaimo ir spartus miestų didėjimas. Šis etapas prasidėjo XIX a. pradžioje ir tesėsi iki II pasaulinio karo pabaigos. Sparčiausiai urbanizacija tuo metu vyko Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse, kur intensyviai buvo plėtojama pramonė ir miestuose atsirado daug nauju darbo vietų. Per visa XIX a. miesto gyventojų skaičius padidėjo apie 190 mln. žmonių.
Ekonomiškai atsilikusiose valstybėse šis etapas prasidėjo tik XX a. viduryje, kai jose ėmė sparčiai daugėti gyventojų.
Spartus miestu didėjimas pasaulyje sukėlė nemažai problemų.
III etapas prasidėjo XX a. viduryje ir tęsiasi iki šiol. Miestuose gyvena didesnė pasaulio gyventojų dalis. Miestai sparčiai plečiasi. Vis daugiau gyventojų iš miesto centro keliasi gyventi į priemiesčius. Šis reiškinys vadinamas suburbanizacija. Miestai pradeda susilieti su priemiesčiais. Nyksta maži miestai – jie arba didėja, arba sumenksta. Šis etapas vyksta daugelyje tankiai gyvenamųjų pasaulio regionų.

Urbanizacijos lygis regionuose
Urbanizacijos lygis labai skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose. Labiausia urbanizuota yra Vakaru Europa, Šiaures ir Lotynu Amerika, Australija, o mažiausiai – Afrika ir Pietų Azija.
Lyginant urbanizacijos procesus įvairiose šalyse, būtina atsižvelgti ir į jos tempus. Nors aukščiausi urbanizacijos lygis šiuo metu yra ekonomiškai stipriose šalyse, tačiau sparčiausi jos tempai būdingi visai kitiems pasaulio regionams. Ten urbanizacijos tempai priklauso nuo vidutinio gyventoju prieaugio per metus. Sparčiausia urbanizacija šiuo metu Afrikoje ir Azijoje. Ten miestuose gyvena jau 34% visu gyventojų.

Didmiesčiai
Gyventojai ir ūkis daugiausia koncentruojasi dideliuose miestuose. Juose yra didesnės vidutinės gyventojų pajamos, geriau tenkinami žmonių dvasiniai bei darbo poreikiai. Miestuose yra daugiau ir įvairesnių prekių ir paslaugų, daugiau galimybių naudotis įvairiais informacijos šaltiniais. Miestai auga, nes jų teikiama nauda didesnė už žmonių patiriamus nepatogumus, iš kurių minėtini didesnis nusikalstamumas, aplinkos tarša, psichologinė įtampa.
XX a. pradžioje pasaulyje buvo 360 didelių miestų, turinčių daugiau kaip po 100 tūkst. žmonių. Tuomet juose gyveno tik 5% pasaulio gyventojų. Dabar tokių miestų pasaulyje yra per 3 tūkst.
Tarp didelių miestų verta išskirti milijoninius miestus. Amžiaus pradžioje jų buvo tik 10, o dabar jų skaičius artėja prie 400.
Milijoniniai miestai įvairiuose pasaulio regionuose auga nevienodais tempais. Tai priklauso nuo socialinių, ekonominių regiono ypatumų. Ekonomiškai atsiliekančiose, didelio natūraliojo gyventojų prieaugio šalyse nuo 1940 iki 1990 m. gyventojų skaičius išaugo 2,2 karto, tuo tarpu miesto gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį išaugo net 15 kartu. XXI a. pradžioje šiose šalyse turėtų būti 300 milijoninių miestų. Vien Afrikoje, kuri yra mažiausiai urbanizuotas žemynas, šiuo metu yra apie 40 milijoninių miestų, nors 1950 m. tokių buvo tik du.
XX a. pabaigos fenomenas – miestų milžinų daugėjimas ir gyventojų juose gausėjimas. Tokiuose miestuose dažnai gyvena du, tris ar ir daugiau kartų gyventojų daugiau nei Lietuvoje. Šiuo metu pasaulyje yra apie trisdešimt miestų milžinų, kuriuose gyvena daugiau nei po 10 mln. amoniu.
Sparčiai didėjant miesto gyventojų skaičiui, plečiasi ir miestu plotas. Ekonomiškai silpnų salių miestus supa lūšnynų kvartalai, kuriuose dažnai net nėra kelių, elektros, vandentiekio, kanalizacijos ir kt. Normalių gyvenimo sąlygų stoka tampa ligų, bado, neraštingumo ir nusikalstamumo priežastimi.

Didžiausios aglomeracijos ir megalopoliai
Būdingas dabartinės urbanizacijos bruožas – miestu suaugimas į sankaupas. Miestu sankaupa vadinama aglomeracija. Jos branduolys dažniausiai yra arba sostines, arba svarbus pramones centras, arba uostas. Itin didele aglomeracija vadinama megalopoliu.
Pasaulyje daugiausia megalopolių yra Europos, Šiaurės Amerikos valstybėse ir Japonijoje. Garsiausi Rūro (Vokietija), Bosvašo (JAV), Tokaido (Japonija) megalopoliai.
Mokslininkai prognozuoja, jog artimiausiu metu ir atsiliekančiose šalyse atsiras panašių megalopoliu. Netolimoje ateityje megalopoliu taps rytine Brazilijos pakrante (540 km nuo Rio de Zaneiro iki San Paulo). Azijoje panašiu megalopoliu taps Gango-Bramaputros sritis, kurioje jau dabar gyvena apie 400-450 mln. žmonių. Megalopolių sparčiai daugėja ir kitose pasaulio vietose.

Pasaulio religijos

Pagal reikšmę religijos skirstomos į pasaulines ir etnines. Svarbiausios šiuolaikines pasaulines religijos yra krikščionybė, budizmas ir islamas. Etnines religijos yra induizmas (daugelio Indijos gyventoju), šintoizmas (dalies japonų), judaizmas (žydų), konfucianizmas (kai kuriu Kinijos gyventojų), sikizmas(kai kurių Pakistano ir Indijos gyventojų) ir kt.

Religijų atsiradimas ir paplitimas
Krikščionybė atsirado prieš du tūkstančius metu buvusios Romos imperijos rytinėje provincijoje – judėjoje (dabartiniame Izraelyje). Krikščionybė viena gausiausiu religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Daugiausia krikščionių gyvena Europoje, Amerikoje ir Australijoje. Yra šios religijos išpažinėjų Azijoje, Afrikoje.
Krikščionys garbina Jėzų Kristų, Dievo sūnų, kuris vykdė savo Tėvo valią žemėje. Kristaus buvimą patvirtina šventasis Raštas (Biblija), kuri sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis testamentai. Krikščionys Šventajam rašte randa Jėzaus Kristaus skelbtus dorovės principus ir pripažįsta kaip Dievo žodį, tiki teisingojo Dievo šventumu ir teismu.
Krikščionybę sudaro trys pagrindinės šakos (bendruomenės): katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Katalikų pasaulyje yra daugiausia-apie 20% visų gyventojų. Yra šalių, kuriose katalikai sudaro absoliuti tikinčiųjų dauguma: Ispanija (97% tikinčiųjų), Paragvajus (96%), Lenkija (95%), Venesuela (94%), Airija (93%), Lietuva (90%). Kiekvienas katalikas privalo laikytis 10 Dievo įsakymų. Kataliku bažnyčios vyriausiasis vadovas – popiežius. Jo būstinė yra Vatikane (Romoje) – mažiausioje pasaulio mieste valstybėje.
Vokietijoje XVI a. susiformavo kita krikščionybės šaka – protestantizmas. Pradininku laikomas Martynas Liuteris (Martin Luther). Jis ir jo pasekėjai kritikavo katalikų bažnyčią, kuri slopina žmogaus polinkius ir troškimus, kaltino ją per didele valdžia, turtais ir aukščiausiųjų dvasininkų savanaudiškumu. Protestantizmas, jo šalininkų nuomone, turėjo tapti artimesne žmonėms religija, suteikiančia daugiau laisvės veikti ir kurti. Iš Vokietijos protestantizmas paplito Šiaurės Europos šalyse, didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, JAV, Australijoje ir kt. Esama įvairių protestantizmo formų: kalvinizmas, liuteronybe, baptizmas, anglikonybe ir kt. evangeliku liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenių yra ir Lietuvoje. Didžiausios jų telkiasi Biržų, Tauragės ir Šilutės rajonuose.
Stačiatikybe Europoje įsitvirtino tose šalyse, kurios priklausė Bizantijos imperijai arba buvo jos įtakoje. Labiausiai stačiatikybe paplitusi Rusijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Serbijoje ir kt.
Islamas. Šios religijos išpažinėjai vadinami musulmonais. Pasaulyje yra apie milijardas musulmonų ir jų vis daugėja, nes kūdikis pagal Koraną – aukščiausia Alacho dovana. Musulmonai itin vyrauja Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie kai kuriose šalyse sudaro tikinčiųjų daugumą, pavyzdžiui, Jemene ir Somalyje (100%), Afganistane, Alžyre, Maroke, Saudo Arabijoje, Tunise, Turkijoje ir kitose šalyse – 99%. Islamo lopšys yra Meka ir Medina (Saudo Arabija). Iš čia VII a. pradžioje kilęs Dievo pranašas Mahometas pradėjo skleisti tikėjimą žmonėms. Po jo mirties islamas ėmė sparčiai plisti pasaulyje. Tam pasitarnavo arabų pirklių kelionės bei karai, kurių metu užkariautas tautas arabai jėga vertė priimti islamo tikėjimą.
Islamas kaip ir kitos pasaulio religijos, nėra vieningos. Skiriamos dvi islamo kryptys: sunizmas ir šiizmas. Šiuolaikiniame musulmonų pasaulyje vyrauja sunitai, kurių daugiausia gyvena pietvakariu ir pietryčiu Azijos (ypač Indonezijoje), siaurės Afrikos ir kt. Šiitai sudaro maždaug dešimtadali visu musulmonu. Jų daugiausia Irane ir Irake. Islamo susiskaldymas į atskiras kryptis ir sektas dažnai tampa nesantaikos tarp saliu priežastimi, dėl kuriu neretai isiplieska karai.
Musulmonų esama ir Europoje – Bosnijoje, Albanijoje, Rusijoje. Nedidelių musulmonų bendruomenių yra ir Lietuvoje.
Budizmas. Ši religija paplitusi Kinijoje, Japonijoje, Mongolijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Pasaulyje gyvena per 300 mln. budistų. Budizmo tėvynė – Indija, o jos pradininkas Sidarta Gautama (pavadintas Budos garbės vardu), gyvenęs VI a. iki. Kr. Atsiradęs Indijoje budizmas išplito daugelyje Azijos šalių, tačiau pačioje Indijoje neprigijo. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad budizmas įsiliejo į kitą religiją – induizmą. Dėl Budos pasekėjų tarpusavio nesutarimų budizmas susiskaldė į šiaurės ir pietų sakas. Pietų budizmas paplitęs Šri lankoje, Birmoje, Laose, Kambodžoje, Tailande, o sieros – Nepale, Vietname, Kinijoje, pietų Korėjoje ir Japonijoje, Mongolijoje, Rusijoje (Buriatijoje, Kalmukijoje, Tuvoje).

Religijų architektūra
Religija parodo net tik žmonių dvasinį gyvenimą, bet ir socialinę aplinką. Beveik visų religijų tikintieji garbina Dievą (dievus) šventyklose (maldos namuose). Religinės bendruomenės rūpinasi šiais pastatais ir tam skiria nemažai laiko bei pinigų.
Kai kurios iki šių laikų išlikusios šventyklos atrodo taip, kaip ir prieš šimtmečius. Žinant praeities gamybos iš statybos technologijos lygi, daugelio šių statinių didybė ir jose sukaupti lobiai tiesiog stulbina. Šventyklų statybai paprastai naudodavo vietines medžiagas. Todėl pasaulyje yra šventyklų iš granito, marmuro, klinčių, smiltainio, molio, vulkaninio tufo, medienos ir kitų medžiagų. Dievo garbinimo vieta dažnai yra miesto ar kaimo centras ir svarbiausias statinys. Ir šiais laikais šventyklos nenustojo savo reikšmės. Jose renkasi tikintieji, lankosi turistai.
Krikščionių šventykla yra bažnyčia, kartais koplyčia (koplyčia gali būti ir didelės bažnyčios dalis). Bažnyčios skiriasi dydžiu, architektūra, puošyba, puošnumu ir kt. Tačiau beveik visos krikščionių bažnyčios yra kryžiaus formos.
Mečetė – musulmonų maldos namai. Skiriamasis daugelio mečečių bruožas – aukštas bokštas, vadinamas minaretu. Nustatytu maldos laiku, penkis kartus per diena, muedzinas (dvasininkas) kviečia iš minareto musulmonus melstis. Pastaruoju metu ji dažnai pakeičia minarete įrengta garso aparatūra.
Kiekvienoje mečetėje yra pagrindine maldų salė, apsiplovimo kambarys, kuriame musulmonai priės malda apsiplauna. Be to, yra mokymosi ir vaiku mokymo kambariu. Greta mečetės dažnai būna fontanų.
Budizmą išpažįstančiose šalyse šventyklos vadinamos labai įvairiai. Indijoje stupa, Tailande – vatu, Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Tibete, Kinijoje – pagoda. Pagodos paprastai yra šlaitiniais įgaubtais stogais. Budistai įsitikinę, kad pagodos aukštis simbolizuoja išminti, iškilusią virs fizinio pasaulio. Stupos panašios į varpa, vientisos kaip paminklai. Jose laikomos Budos relikvijos ir jo mokymo rankraščiai. Į jas gali įeiti tik dvasininkai.
Puošni induistu šventykla vadinama mandira. Ją paprastai puošia dievų gyvenimą vaizduojančios statulos.

Kultūrų geografija

Žiniasklaida vos ne kasdien praneša apie ekonomikos krizes, tautų nesantaika, pilietinius ir tarpvalstybinius karus. Šių konfliktų priežastys dažniausiai yra skirtingi ekonominiai, politiniai ir visuomeniniai interesai bei žmonių pažiūros. Svarbus vaidmuo tenka religijai, formuojantis kultūrai ir tradicijoms, vertybių sampratai. Kai pasaulyje dominavo europiečiai, jų kalba, menas, mokslo ir technikos laimėjimai veikė ir kitas pasaulio kultūras. Todėl europiečius dažnai stebina kitų žemynų valstybių įstatymai, draudžiantys tai, kas europiečiui kasdieniška ir įprasta. Panašiai ir europiečiai daugeliui yra svetimi ir pazystami, o kai kurie papročiai – nesuprantami.

Kultūros sritys
Žemė mums – tai žemynai, valstybės, klimato juostos, geografinės zonos. Tačiau galime sumodeliuoti ir kitą Žemės vaizdą – pagal kultūros sritis. Tuomet turėtume nubraižyti naują pasaulio žemėlapį. Jame būtų 9 sritys, kurių vietovę ir ribas lemtų kultūra.
Panašios kultūros bruožų erdvės plyti labai didelėse teritorijose – kartais tai ištisi žemynai, kartais jos driekiasi per įvairias geografines zonas. Valstybių sienos dažnai yra kultūros sričių riba. Joms susikirtus kinta ir pačios kultūros. Pavyzdžiui, Afrika yra vienas žemynas, tačiau jis dalomas į dvi kultūros sritis – Juodosios Afrikos ir Islamo. Juodosios Afrikos kultūros sritį apibudina rasės ir ūkininkavimo būdas, o Islamo kultūros sritį – religija.

Europos kultūros sritis
Europos Viduržemyje glūdi šios kultūros šaknys. Tai graikų mokslas, romėnų teisė, krikščionių religija. Čia kūrėsi mokslas bei menai, čia buvo padėti geografinių Žemės tyrinėjimų pagrindai. Ilgainiui tai susipynė į savitą Europos kultūrą.
Nuo seno Europa buvo nuolatinė idėjų, partijų, valstybių kovų arena. Todėl Europoje anksčiau nei kur kitur atsirado pramonė, sparčiai augo miestai, plito miestietiškas gyvenimo būdas. Palankiame klimate plėtojosi žemdirbyste. Šimtmečius trukusi sparti Europos valstybių raida suformavo nepakartojamą Europos kultūros mozaiką.
Nedidelėje Europoje yra per keturiasdešimt valstybių, vartojama dešimtys skirtingu kalbu, išpažįstamos įvairios religijos. Įvairių kultūrų įvairove kai kada tampa kariniu konfliktu priežastimi įvairiuose žemyno kampeliuose.
Europės – vienas stipriausios ekonomikos regionų pasaulyje. Daugelyje jos saliu labai aukstas gyvenimo lygis yra pavyzdys kitoms valstybėms. Stiprina valstybingumo pagrindus ir siekia sumažinti ekonomini atsilikimas ir iš socializmo išsilaisvinusios šalys. Europos valstybes vienijasi – kuria bendrus Europos namus ir sprendžia iškylančias socialines bei ekonomines problemas.

Šiaurės Amerikos kultūros sritis
Šiai kultūros sričiai priskiriamos dvi valstybes – JAV ir Kanada. Nuo seno čia gyvenusias indėnų gentis per kelis šimtus metų išstūmė europiečiai. Jie atvežė krikščionišką kultūrą ir tęsė europines tradicijas. Per kelis šimtus metų išeiviai iš Europos įsitvirtino šiose žemėse.
Šiaurės Amerikos gamtos sąlygos panašios į Europos. Šiaurėje gausu miškų, atšiauresnis klimatas, viduryje yra dideli žemdirbystei tinkami plotai. Naujajame pasaulyje, priešingai negu Europoje, gausu naudingųjų iškasenų.
JAV ir Kanada sudaro vieną ekonominę erdvę. Aukštas šių šalių gyvenimo lygis, išplėtota paslaugų sfera ir verslai. Nuo XX a. pradžios JAV pagamintos produkcijos ir teikiamų paslaugų visuminė vertė yra didžiausia pasaulyje.

Lotynų Amerikos kultūros sritis
Ji yra atogrąžų, subtropikų ir vidutinėje klimato juostose. Dideles teritorijos dalies klimatas karstas ir drėgnas, todėl sąlygos žemdirbystei puikios. Žemės gelmėse daug naudingų iškasenų.
Iki XV a. čia klestėjo aukštos kultūros indėnų civilizacijos. XV a. pabaigoje šią sritį pradėję užkariauti išeiviai iš Europos Viduržemio šalių – ispanai ir portugalai – ne tik atsivežė savo kultūra, bet ir savo krašto tradicijas.
Europiečiu tvarkai labai priešinosi indėnai, todėl jų nemažai europiečiai išnaikino. Likusieji per kuri laika sumišo su atėjūnais. Dauguma Lotynų Amerikos gyventoju yra krikščionys, tačiau vietos krikščionybė skiriasi nuo europietiškosios. Vietos gyventoju ir atvykėliu nesantaika, kultūrų nesutapimas, gamtos skirtumai ir kitos priežastys trukdė Lotynų amerikos visuomenes raidai. Dabar regione sparčiai plinta miestiškas gyvenimo būdas, nes vis daugiau amoniu iš kaimu keliasi gyventi į miestus. Todėl aplink didmiesčius per kelias dešimtis metu atsirado pusnynu, keliančiu daug socialiniu problemų.

Islamo kultūros sritis
Ji aprėpia Šiaurės Afrikos ir Pietvakariu Azijos atogrąžų ir subtropikų dykumu klimato juosta. Iš čia kilo dvi svarbiausios pasaulinės religijos : krikščionybė ir islamas. Dėl nepalankiu gamtos sąlygų žmonių čia gyvenama retai. Paplitęs tradicinis klajokliais gyvenimo būdas. Sėsliai ir tankiai gyvenama tik oazėse, kur prateka upe, yra ežeras arba gruntinio vandens. Čia plėtojama žemdirbyste. Oazės yra pirmųjų civilizacijų lopšys. Jose kūrėsi pirmieji Afrikos ir Azijos miestai, formavosi miestu kultūra. Šiuo metu visas Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos šalis jungia islamas, lemiantis gyvenimo būda, papročius, savitą supratimą.
Tūkstančius metų oazių gyventojai kovojo su klajokliais dėl vandens, derlingos žemes, naudingųjų iškasenų. Tarpusavio vaidai trukdė pažangai, todėl šio regiono Šalys kurį laika buvo ekonomiškai atsilikusios. Permainos prasidėjo atradus naftos ir pradėjus ją išgauti bei eksploatuoti. Todėl kai kuriu islamo saliu vaidmuo pasaulio ūkyje vis laibiau didėja.

Indijos kultūros sritis
Si kultūra plyti atogražų klimato juostoje ir apima visa Indostano pusiasalį bei Šri lankos sala. Tai sausojo ir lietingojo sezonu kaitos klimato juosta. Čia per metus nuimami du, o kartais net ir trys derliai. Dauguma žmonių gyvena kaimuose. Pastaruoju metu sparčiai daugėja miestiečiu.
Indijos kultūros sritis yra senu civilizacijų sritis. Pirmieji miestai čia susikūrė prieš 4000 metu. Iš čia kilo induizmas ir budizmas. Šios religijos persipynė, kai XII a. į šį regioną įsiveržė islamas. Senąją civilizaciją paveikė ir krikščionybė. Todėl susiformavo savita, labai atsiliepianti kasdieniam gyvenimui kultūra.
Šios kultūros regione gyvena šimtai tautų ir tautelių, yra gaji kastų sistema, lemianti žmonių socialinę padėtį ir galimybes. Ypatingas religingumas bei didelis gimstamumas stabdo ūkio plėtrą. Žemiškojo gyvenimo niekinimas ir pasyvumas leido ilgą laiką europiečiams valdyti šią sritį ir naudotis jos gamtos turtais.

Rytų Azijos kultūros sritis
Ši kultūra paplitusi didžiulėje, net kelių klimato juostų, teritorijoje. Gamta labai kontrastinga – miškai, stepės, dykumos, kalnai ir kt. Žiema toliau nuo jūros dažni speigai, o vasara – sausros, dažni žemės drebėjimai, dideli potvyniai, taifūnai ir kt. Tokios gamtos sąlygos grūdino žmones ir vertė nenuilstamai dirbti bei kurti. Kinijoje buvo išrastas kompasas, pradėtas gaminti popierius, šilkas, sukurtas hieroglifų rastas ir kt.
Iš pietų ir pietryčiu Azijos į šią sritį plito įvairios religijos. Rytų Azijai būdinga savotiška kultūra ir gyvenimo būdas. Gyventojų darbštumas, dalykiškumas ir taupumas yra tie bruožai, kurie itin reikalingi dabarties ekonomikos plėtrai.
Japonija buvo pirmoji Rytų Azijos valstybė, kuri XIX a. viduryje ‹‹atvėrė duris›› pasauliui ir ėmę plėtoti pramonę. Mokslo ir technikos laimėjimai padėjo Japonijai tapti viena iš ekonomikai stipriausių valstybių.
Kinija ir Korėja permainų neskatino, todėl iki pat XX a. vidurio buvo tipiški atsilikę žemės ūkio kraštai. Dabar šių šalių ekonomika kyla labai sparčiai, buvęs atsilikimas mažėja. Teigiama, kad XXI a. Rytų Azijai teks svarbiausias vaidmuo pasaulio ekonomikoje.

Pietryčių Azijos kultūros sritis
Šiai sričiai priklauso Indokinijos pusiasalio bei piečiau esančių šalių valstybes. Dideli yra savanų ir drėgnųjų miškų plotai. Vyraujančios žemdirbystės pagrindas – drėkinamieji kanalai ir plūgas žemei dirbti, svarbiausias žemas ūkio augalas – ryžiai.
Europiečiai nuo Didžiųjų geografinių atradimų epochos pažino Pietryčiu Azijos šalis, kurios prieskoniai bei kitos gerybės lyg magnetas traukė pirklius iš viso pasaulio. Pietryčių Azijoje gyvenama įvairiausių tautų. Čia jaučiama stipri Indijos įtaka. Iš Indijos atėjusį budizmą išpažįsta daugelis šalių, yra musulmonų ir krikščionių. Tautų ir religijų, tradicijų ir papročiu samplaika suformavo savita šio regiono kultūra.
Pietryčių Azijos tautos visais laikais stengėsi perimti kitų kraštu patirtį bei mokytis. Tai padeda ir dabar šioms šalims plėtoti ūki, vytis laibiau ekonomiškai pažengusias valstybes.

Juodosios Afrikos kultūros sritis
Jai priskirtina beveik visa Afrika į pietus nuo Sacharos. Gamtos sąlygos nėra palankios, nors ištisus metus šilta, bet drėgmės vienur per daug, kitur – per mažai.
Ilga laika apie Juodąją Afriką europiečiai žinojo mažai. Tai lėmė jos geografinė padėtis: iš šiaures – milžiniška dykuma, o iš vakaru ir rytu – vandenynai. Tačiau net ir tuomet, kai ši žemės dalis tapo atvira visam pasauliui, atėjūnų tikslas veikia buvo prisiskas nei draugiškas. Tai rodo net tris šimtus metu Juodąją Afrika buvus žmonių medžioklės vieta ir dar šimtą metų Europos šalių kolonija. Kitų kultūrų brovimasis ir su tuo susiję dideli praradimai trukdė Juodosios Afrikos tautoms perimti išorinio pasaulio laimėjimus.
XX a. 6 dešimtmetyje prasidėjo Afrikos dekolonizavimas – kūrėsi nepriklausomos valstybes. Tačiau iki šiol dauguma Afrikos šalių tebėra ekonomiškai atsilikusios. Jose vyrauja primityvioji žemdirbystė. Šioms šalims daug socialinių problemų kelia didelis gyventojų prieauglis ir sparti urbanizacija.

Australijos ir Ramiojo vandenyno kultūros sritis
Tai Australija, naujoji Zelandija ir kitos Ramiojo vandenyno salos. Čia vyrauja atogrąžų, subtropikų bei vidutinis klimatas: šiltas, bet nepakankamai drėgnas. Šios srities gamtos sąlygos garbokai skiriasi nuo Europos, Australijoje ir naujojoje Zelandijoje gausu gamtos išteklių, plėtojamas prekinis žemės ūkis. Abi šalys labai urbanizuotos – gyventojai susitelkę miestuose.
|Ši kultūros sritis formavosi vėliau nei europine Amerikos kultūra. Daugelyje šių kraštų, išstūmę senbuvius, apsigyveno europiečiai, kurie čia viešpatauja apie 200 metu. Okeanija mažiau paveikta europiečių, tačiau jie pastaruoju metu vis dažniau savo interesus sieja su šiuo regionu.
XX a. pabaigoje atokiau esančiose Ramiojo vandenyno salose buvo bandoma branduolinis ginklas. Egzotiški Okeanijos kampeliai kasmet sutraukia nemažai turtingų turistų. Dėl didelio nuotolio nuo Europos, kitų turtingų kraštų Australijos ir Ramiojo vandenyno sritys lieka pasaulio užkampiu.

Lietuvos vandens kanalai

 

Įvadas

Kanalai yra dirbtiniai vandens keliai, iškasti upėms pakeisti ar joms pagilinti. Drėkinimo kanalai kreipia vandenį iš upių į laukus. Navigaciniai kanalai iškasti laivams plaukioti. Pavyzdžiui, Sueco kanalas jungia Viduržemio jūrą su Raudonąja jūra, todėl laivai gali greitai kursuoti tarp Europos ir Indijos vandenyno. Kanalų dugnas ir krantai paprastai yra iš plytų ar betono, todėl jie patiria mažesnę eroziją negu upės.
Pagal paskirtį kanalai gali būti: drėkinimo, sausinimo, energetiniai, laivybos ir t.t. Pasitaiko ir kanalai turintys mišria paskirtį, tai yra, kartu skirti ir laivybai ir energetikai arba ir drėkinimui ir energetikai.
Šiame darbe apžvelgsime istorinius vandens kelius Lietuvos teritorijoje. Prekybos istorijos kontekste vandens kelias Nemunu ir prūsų teritorijoje besidriekiančiomis upėmis atsiskleidžia kaip reikšmingas ekonominės politikos įrankis, padėjęs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atverti prekybinės veiklos horizontus, užmegzti naudingus kontaktus bei pažinti iš Vakarų Europos sklindančias įtakas.
Pirmieji laivybiniai kanalai Lietuvoje iškasti jau XVII amžiaus pradžioje (Nemuno žemupyje). XIX amžiuje kanalais (išlikusiais iki šių dienų) bandyta sujungti Dubysą ir Ventą, vėliau – Nevėžį ir Lėveną, Merką ir Vokę. Geriausiai išliko 28 km ilgio Karaliaus Vilhelmo (arba Klaipėdos) kanalas, iškastas 1863–1873 m. ir naudotas laivybai tarp Minijos žemupio ir Klaipėdos.

I. Karaliaus Vilhelmo (arba Klaipėdos) kanalas
XVIII–XIX a. į Klaipėdos uostą Nemunu plaukė Lenkijos bei carinės Rusijos valdomos Lietuvos miškuose kertama mediena. Iš Klaipėdos laivais mediena buvo plukdoma į Angliją, Daniją. Ypač didelę paklausą turėjo ąžuolai. Vėjuotoje Ventės rago akvatorijoje audros išardydavo tik karklų vytelėmis surištus sielius ir išblaškydavo rąstus. Vietos gyventojams buvo naudinga miškų stokojančiame krašte iš marių išsigrėbti kokį rąstigalį. Tačiau medienos pirkliai turėjo didelių nuostolių.
1848 m. Rusnėje apsigyvenę pirmieji miško pirkliai pradėjo statyti lentpjūves ir iš Nemunu atplukdytų rąstų pjauti lentas bei tašus. Juos laivais gabendavo į Klaipėdą. 1855 m. Rusnėje jau gyveno 33 žydai, vertęsi miško prekyba.
Sielių nuostoliai sumažėjo, tačiau poreikis juos plukdyti – ne. Imta kurti planus, kaip apeiti Kuršių marias. Tad buvo parengtas projektas Minijos upę ties Lankupiais vandens keliu sujungti su Klaipėdos uostu.
Klaipėdos kanalo projektas pasirodė dar 1765 m. Prūsijos karalius teigiamai vertino pirklių prašymą, bet dėl finansinių sunkumų kanalo kasimas buvo atidėtas. Tik 1858 m. Klaipėdos kraštą valdžiusi Prūsijos valdžia labiau pradėjo domėtis kanalo kasimo galimybe.
Kanalo kasimas, pradėtas 1863 m., tęsėsi 10 metų. 1873 m. rugsėjo 17 d. kanalas buvo atidarytas.
1870 m. kilo Prūsijos ir Prancūzijos karas, kurį prancūzai pralaimėjo. Tai suteikė galimybę pasinaudoti pigia belaisvių darbo jėga. Todėl kasant kanalą, be aplinkinių gyventojų, dalyvavo apie 600 prancūzų belaisvių. Sujungus vokiečių žemes, 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija. Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi. Jo garbei kanalas ir buvo pavadintas Karaliaus Vilhelmo vardu.
Kanalo ilgis – 23,87 km, plotis – 28 m, dugno plotis 18,8 m, vidutinis gylis – 1,7 m (šaltiniai nurodo šiek tiek skirtingus duomenis). Kanalas prasideda 20 km nuo Minijos žiočių, šiek tiek į pietus nuo Lankupių kaimo. Klaipėdos pietiniame pakraštyje kanalas susijungia su Kuršių mariomis. Kanalo žiotyse ties keliu į tarptautinę perkėlą žuvusiems kanalo kasėjams pastatytas paminklas.
Ties Lankupiais 1873 m. kanale įrengtas šliuzas yra vienintelis Lietuvoje. (Pirmą kartą kamerinis šliuzas laivybos kanale buvo įrengtas XV a. Olandijoje). Šliuzo kameros ilgis –157 m, plotis – 25 m, vartų plotis – 11 m, didžiausia leidžiama grimzlė – 1,25 m. Nuo 1964 m. šliuzas nebenaudojamas. Šiuo metu jis apleistas, vartai uždaryti, mechanizmai išardyti.

Vilhelmo kanalo senieji šliuzai
Paprastai šliuzas būna sudarytas iš kameros, aukštutinės ir žemutinės galvų, aukštutinių ir žemutinių vartų, aukštutinio ir žemutinio kanalų, prieplaukų, laivų nukreipimo įrenginių. Kamera būna gelžbetoninė. Jos galuose įrengtos galvos su viduje įrengtais uždaromais vartais arba uždoriais. Vartai dažniausiai būna metaliniai. Galuose, be vartų, kurie palaiko skirtingą vandens lygį kameroje ir vandens telkinyje, dar yra vandens pripildymo į kamerą ir išleidimo iš jos įrenginiai su uždoriais, vandens energijos slopintuvai, remonto ir avariniai uždoriai, valdymo mechanizmai ir įtaisai. Prieplaukoje prie galvų yra laivų švartavimo, jei tenka laukti, kol galės įplaukti į šliuzą, ir saugaus nukreipimo į šliuzą įrenginiai.
Kai laivą reikia perplukdyti iš žemesnio vandens lygio į aukštesnį, atidaromi žemutiniai vartai, laivas įplaukia į kamerą, vartai uždaromi, kamera prileidžiama vandens iki aukštesnio lygio. Tuo metu laivas pakyla, atidaromi viršutiniai vartai ir laivas išplaukia iš kameros. Nuleidžiant laivą iš aukštesnio lygio į žemesnį, vanduo iš kameros išleidžiamas. Panašiai laivai pakeliami ar nuleidžiami esant kelioms šliuzo kameroms.

II. Oginskio kanalas
Upės pradėtos pertvarkyti jau labai seniai. Pirmiausia buvo stengiamasi upes pritaikyti laivybai. Dar XVII a. Nemuno žemupyje Gilijos upė laivybos tikslais paversta kanalu. Nemuno ir Dnepro vandens keliui įrengti 1765–1768 iškastas Oginskio kanalas.

Oginskio kanalas – pirmas kanalas, sujungęs Baltijos ir Juodosios jūrų baseinus. Jis buvo iškastas kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu 1765 – 1784 metais tarp dviejų Nemuno ir Dniepro intakų – Jaseldos ir Ščiaros. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Laivai iš Baltijos jūros galėjo pasiekti Juodąją jūrą, neplaukdami aplink Europą. Sutrumpėjus keliui, labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas. Oginskio kanalas sugriautas Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metu (1916 m. ir 1944 m.), bet paskui rekonstruotas.

III. Augustavo kanalas

XIX a. pirmojoje pusėje statytas Augustavo kanalas jungė Vyslą su Nemunu. Toliau Dubysos upe kanalas turėjo siekti Baltijos jūrą. Kanalo statybos tikslas – apeiti Prūsijos valdomą teritoriją ir patekti į jūros uostus. Statybos pradžia – 1824 m. Baigtas statyti 1838 m.
Augustavo kanalas – perkasų ir sukanalintų upių sistema, įjungiant ežerus – sujungė Vyslą su Nemunu. Tačiau kanalas laivininkystei mažai tenaudotas, nes nebuvo baigtas statyti Ventos-Dubysos kanalas, per kurį būtų galima iš Juodosios jūros atplaukti iki Baltijos.
Šiuo metu Augustavo kanalas su šliuzais, kanalui priklausančiais statiniais įrašytas į paminklų sąrašą ir yra vienas svarbiausių Lenkijos vandens technikos ir inžinerijos istorijos objektų.
Ypatingai gražus kraštovaizdis, nuostabi gamta patrauklūs turistams. Kanalo teritorija jungia trijų dabartinių valstybių Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos pasienį.

IV. Kiti kanalai
1928–1936, siekiant vandeniu aprūpinti Grigiškių popieriaus fabriką, Merkio aukštupio vandenys per Papio ežerą nukreipti į Vokės upę. 1930, norint sumažinti Lėvens potvynius, tarp jo ir Nevėžio iškastas Sanžilės kanalas. 1961–1963 iškastu kanalu Šventosios vandenys nukreipti į Nevėžį. 1959, statant Kauno HE, užtvenktas Nemunas ir atsirado didžiausias Lietuvoje tvenkinys – Kauno marios. Dar labiau upių tinklą pakeitė sausinamoji melioracija, kai buvo iškasta apie 17,4 tūkst. km kanalų, sureguliuota 46 tūkst. km upių vagų, įrengta apie 3400 tvenkinių, iš kurių seklieji labai greitai užaugo makrofitais.

V. Apibendrinimas

Ši ūkinė veikla labai pakeitė kraštovaizdį, tad buvo susirūpinta, kaip išsaugoti natūralias upes su vaizdingais slėniais ir upių vingiais. Saugomų teritorijų sąraše yra 36 hidrografiniai draustiniai, kuriuose saugomi atskirų upių ruožai su būdingais kraštovaizdžio elementais: rėvomis, vagų vingiais, senvagėmis, salomis, kriokliais ir kt. Dėl tankaus upių tinklo mažai pakeistų upių vagų yra ir kitose saugomose teritorijose: rezervatuose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, draustiniuose. Iš viso hidrografiniuose draustiniuose saugoma apie 800 km upių vagų.

Literatūros sąrašas

1. Blažys B. Ir kt. „Hidrotechniniai statiniai“, V., Mintis 1969
2. Ruplys B. „Hidrotechniniai statiniai“, V., Mokslas 1969
3. http://www.ipc.lt/
4. http://lt.wikipedia.org/

Globaliniai konfliktai. Sąvoka ir prielaidos

 

1. ĮVADAS

Kodėl aš pasirinkau šią temą? Atsakymas gana paprastas – aš nesu abejinga mūsų Planetos gyvenimui, jo problemoms, be to – gresiančiam pavojui. Atsižvelgiant į tai, kad mūsu planeta Žemė yra vieninteliu žmonijos namu, daugelis prieštaravimų, konfliktų, problemų gali peraugti lokalines ribas ir įgyti globalinį, pasaulinį charakterį.
Šios problemos tokios: naujo pasaulinio karo pavojus, konfliktas tarp civilizacijų, konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių šalių, globalinis gamtonaudos konfliktas ir kt.
Manau, tokioje situacijoje, abejingumas nebus geras pagalbininkas. Žmonija turi spręsti šias problemas, vardan savo Planetos išgyvenimo.
Šis darbas – tai gera proga, atsižvelgiant į praeities klaidas, įvertinti tikrovę ir susimąstyti dėl ateities.
Globalinės problemos, o taip pat ir konfliktai, formavosi įvairiai: vieni – istoriškai ir gana seniai, kiti – neseniai, bet sparčiai, treti – sąveikoje su kitomis problemomis.Tačiau visi laukia sprendimo nedelsiant.

2. Globalinių konfliktų sąvoka ir prielaidos.

Panagrinėkime konflikto prigimtį ir šaknis, pradėdami nuo paprasčiausio konflikto suvokimo ir palaipsniui artėjant prie globalinių konfliktų sąvokos.
Konfliktas – tai paprastas, dažnai stebimas fenomenas gamtoje ir žmonių santykiuose. Pats konfliktas pagal savo esmę yra neutralus. Tai mūsų konflikto suvokimas ir reakcija į jį gali būti teigiama arba neigiama. Mes turime pasirinkimą kaip susitvarkyti su konfliktu. Kai mes nežiūrime į konfliktą, kaip į situaciją kurioje viena pusė būtinai turi laimėti, o kita – pralaimėti, tik tada mes galime sukurti sprendimus, tenkinančius visas konflikte dalyvaujančias šalis. Požiūris į konfliktą kaip į galimybę mokytis ir tobulintis reikalauja iš mūsų pakeisti savo įprastą požiūrį į pasaulį, o tai gali būti nelengva.
Konflikto prigimties suvokimas būtinas norint teisingai jį išspręsti. Žmonijos istorijoje per daugelį neteisingai suvoktų konfliktų, žmonija įamžino kai kuriuos mitus, kurie žalingi sėkmingam konflikto išsprendimui.
Gamtoje konfliktas – tai pirminė pasikeitimų priežastis. Kiekvienai rūšiai kad pasikeisti reikia iššūkio arba sutrikimo, reikia kad kas nors sutrukdytų jo pusiausvyrą. Būtent nuolat besikeičianti aplinka kurioje mes gyvename ir yra mūsų tobulėjimo katalizatorius. Konfliktas yra vienas iš geriausių būdų pažinti save ir kitus.
Globalinis konfliktas – tai iš esmės tas pats konfliktas tarp žmonių ir gamtoje, tik iškeltas į aukštesnį lygį. Jame vietoj atskirų individų susiduria valstybės ir kultūros. Kaip ir bet kurie konfliktai gamtoje, globaliniai konfliktai veda prie pasikeitimų, tik šitie pasikeitimai vyksta valstybių ir civilizacijų lygyje. Jeigu atskiram asmeniui nelengva pakeisti savo įprastą požiūrį į problemą, tai globaliniu mastu tai padaryti dar sunkiau.
Keturiasdešimt metų mokslininkai – tarptautinių santykių ir politikos specialistai veikdavo ir galvodavo šaltojo karo, duodančio nors ir supaprastintą, bet labai patogią tarptautinių santykių vaizdą, paradigmų kategorijomis. Pasaulis buvo padalintas į dvi grupes, viena iš kurių buvo susidėta iš santykinai turtingų ir savo daugumoje demokratiškų šalių, vadovaujamų JAV, o į kitą įeidavo pakankamai neturingos šalys vadovaudami Tarybų Sąjungos. Politiniai, ekonominiai ir ideologiniai prieštaravimai tarp šitų dviejų blokų kartais išsiliedavo į karinius konfliktus, dažniausiai vykstančių trečio pasaulio šalių – kaip taisyklė neturtingų, politiškai nestabilių, neseniai gavusių nepriklausomybę ir įgyvendinančių neprisijungimo politiką, teritorijose. Bet, vis tiek, šaltojo karo paradigma negalėjo apimti ir paaiškinti visą tarptautinės politikos įvairovę. Kartais šaltojo karo paradigma apakindavo politikus, bet tuo pačiu metu šitas supaprastintas globalinės politikos modelis, priimtas praktiškai visur, formavo dviejų kartų žmonių politinio mąstymo būdą. Pastarųjų penkių metų dramatiniai įvykiai išlydėjo ją į istorijos intelektualinį archyvą. Naujo modelio, kuris galėtų padėti suprasti centrinius tarptautinės politikos įvykius, sukūrimo būtinybę yra akivaizdi.

3. Svarbiausi globaliniai konfliktai:

3.1 Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų)

Pasaulinė politika įžengė į naują etapą, kada esminis konflikto šaltinis tarp šalių ir tautų bus ne ideologinis ar ekonominis, o kultūrinis. Globaliniai konfliktai pasaulinėje politikoje vyks tarp nacijų ir skirtingų civilizacijų grupių. Šis civilizacijų susidūrimas dominuos globalinėje politikoje.
Vykstant “šaltajam karui”, visos valstybės buvo padalintos į pirmą, antrą ir trečią pasaulius. Toks pasidalinimas gana senas. Geriau klasifikuoti šalis pagal kultūrines (civilizacijos) požymius, negu pagal politines ir ekonominiu, o taip pat pagal ekonominio išsivystymo požymius.
Civilizacija – tai aukščiausia žmonių kultūrinio bendrumo forma ir plačiausias požymių spektras, apibrėžiantis tautos kultūrinį savitumą.
Civilizacijos dažnai susilieja ir dalinai sutampa. Vakarų civilizacija šakojasi į dvi pagrindines dalis – Europos ir Šiaurės Amerikos, o Islamas dalijasi į arabišką, tiurkų ir malajų dalis. Bet, kaip jau žinoma iš istorijos, civilizacijos išnyksta.
Civilizacijų savitumas ateityje turės vis didesnę reikšmę, o taika lems septynių ar aštuonių pagrindinių civilizacijų sąveiką – Vakarų, konfucianišką, japonų, islamo, indų, slavų-pravoslavų, Lotynų Amerikos, ir, gal būt, Afrikos. Patys svarbiausi kruvini konfliktai kils palei sienas tarp šių kultūrų. Bet kodėl?
Samuelius Hantingtonas pateikia mums tų konfliktų penkias priežastis:
* Pirma: tai dideli skirtumai tarp civilizacijų, kurie susiję su istorija, kalba, kultūra, tradicijomis ir ypač – su religija. Civilizacijos turi skirtingus požiūrius į santykius tarp dievo ir žmogaus, piliečio ir valstybės, tėvų ir vaikų, laisvės ir valdžios, lygybės ir hierarchijos.
* Antra: ta, kad pasaulis tampa ankštesniu. Sąveika tarp tautų vis didėja. Ši sąveika stiprina savo civilizacijos supratimą, priklausomybę jai ir skirtumo tarp civilizacijų jausmą.
* Trečia: ekonominiai ir socialiniai pasikeitimai skatina attolinimo procesą. Daugelyj rajonų, susidariusią tuštumą užpildė religija.
* Ketvirta: tai, kad civilizacijos skirtingos (Vakarų ir ne vakarų). Vakarų siekimas skleisti savo demokratijos liberalizmo vertingumus, kaip universalius (išlaikant karinį pranašumą), sukelia kitų civilizacijų atvirkštinę reakciją. Centrine pasaulinės politikos ašimi bus konfliktas tarp “Vakarų ir kitų” civilizacijų, ir pastarųjų reakcijų į stiprius Vakarus, bei jų vertingumus.
* Penkta: kultūriniai ypatumai mažiau kinta negu politiniai ir ekonominiai. Todėl juos sunkiau pašalinti ir išspręsti. Žmogus iš komunisto gali tapti demokratu, iš turtingo – neturtingu ir atvirkščiai, bet lietuviai negali tapti vokiečiais. Galima būti sumaišytų tautybių, net gi skirtingų pilietybių, bet būti pusiau kataliku ir musulmonu labai sunku.

Ties pasidalijimo linija, tarp Vakarų ir islamo civilizacijų, konfliktas vyksta jau 1300 metų. Ir tas daugiaamžis susipriešinimas neturi silpnėjimo tendencijos. Viena iš svarbiausių priešpriešų vyksta tarp krikščionių tautų, gyvenančių pietuose. Vis stiprėja konfliktas, kuris įsiliepsnoja prie šiaurinių islamo sienų tarp krikščionių ir musulmonų. Geriausiai pavyzdys – tai konfliktas Bosnijoje, nesustojamas vienas kitų naikinimas tarp armėnų ir Azerbaidžaniečių, įtempti santykiai tarp bulgarų ir mažumos turkų tautybės, ir t.t.
Grupės ir valstybės, priklausančios vienai civilizacijai ir kariaujančios su kitos civilizacijos tauta, stengiasi gauti paramą iš savo civilizacijos narių. Kaukaze ir Bosnijoje pozicijų pusės vis daugiau turės apsispręsti, kuriai civilizacijai jie vis dėlto priklauso. Hantingtonas prognozavo, kad artimiausiais metais vietiniai konfliktai greičiausiai peraugs į didelius karus, kaip Bosnijoje, taip ir Kaukaze, tais atvejais, kai jie vyksta ties pasidalijimo linijos tarp civilizacijų (žr. pav. 1). Sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Jei tokia išvada pasitvirtins, tai būtina apgalvoti vakarietiškos politikos pasekmes. Netolimoje ateityje Vakarų interesai bus nukreipti link artimo bendradarbiavimo, kaip viduje savo civilizacijos, taip ir link Rytų Europos ir Lotynų Amerikos visuomenės, kurios kultūra yra artima vakarietiškai. Bus būtina palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, Japonija ir tomis valstybių grupėmis, kurie palaiko ir simpatizuoja vakarietiškiems vertybėms ir interesams; skatinti tarptautinius institutus, kurie atspindi teisinius Vakarų interesus ir vertybes.
Vakarai turi apriboti potencialiai priešingai nusiteikusių karinių jėgų plytimą. Tai – islamo ir konfucianiškos civilizacijos, kurie tarpusavy prieštarauja. O Vakarai turi pasinaudoti šiais prieštaravimais ir konfliktais tarp pastarųjų valstybių.
Tolimoje ateityje prireiks kitikių būdų. Vakarų civilizacija šiuolaikiška. Nevakarietiškos civilizacijos stengiasi tapti šiuolaikiškomis nebūdamos vakarietiškomis. Tai pavyko tik Japonijai. Nevakarietiškos civilizacijos stengsis gauti turtą, naujas technologijas, mašinas ir apginklavimą, kurie yra dabarties atributai. Jie stengsis suderinti šią dabartį su savo tradicinę kultūrą ir vertybėmis. Vakarų atžvilgiu jų ekonominė ir karinė jėgos vis didės ir sparčiai vystysis.
“Todėl Vakarams teks vis daugiau prisitaikyti prie šitų nevakarietiškų šiuolaikinių civilizacijų, kurių jėga vis didės ir artės prie Vakarų jėgos. Tad Vakarai turi daug giliau suvokti kitų civilizacijų religijos ir filosofijos pagrindus, taip pat kitų tautų apeigas bei tradicijas ir išskirti bendrus elementus Vakarų ir kituose civilizacijose. Ateityje pasaulis susidės iš skirtingų civilizacijų, kurios turės gyventi viena šalia kitos.“
(Hantington S., 1994)

Hantingtono straipsnyje galima rasti daug prieštaravimų. Juos akcentavo ir paaiškino amerikiečių politologė Džin Kirkpatrik. Ji bando atsakyti į Hantingtono iškeltus naujus klausymus. Pagal ją, Hantingtono civilizacijų klasifikacija gana keista. Jei civilizaciją apibrėžti, kaip objektyvių požymių visumą, tokių, kaip kalba, istorija, religija, socialiniai institutai, tai kodėl gi lotynų-amerikiečių civilizacija yra išskiriama iš vakarietiškų? Juk Lotynų Amerika, taip pat kaip ir Šiaurės Amerika – kontinentas, apgyvendintas europiečių, kurie atnešė su savimi savo kalbas, religiją, literatūrą ir t.t. Kai kuriuose valstybėse (Meksikoje, Gvatemaloje, Ekvadore ir Peru) indėnų įtaka stipresnė, negu Šiaurės Amerikoje, bet JAV valstybėje stipriau jaučiausi įtaka afrikiečių kultūros, negu kituose šalyse. Tokiu atveju ir Rusija turi būti priskiriama prie vakarietiškos civilizacijos.
Prieštaringas yra Hantingtono teiginys ir apie tai, kad skirtumą tarp civilizacijų per daugelį amžių sukeldavo ilgus ir kruvinus konfliktus, bent jau dvidešimtame amžiuje patys rimčiausiai konfliktai vyko viduje civilizacijų – Stalino trimimai, Pol Poto genocidas, Antrasis Pasaulinis Karas ir nacistų žiaurumai. Galima būtų pavadinti karinius veiksnius tarp JAV ir Japonijos civilizacijų susidūrimu, bet šis požymis nebuvo lemiamas. Tuo tarpu, kaip sąjungos kariuomenė buvo kaip iš europiečių, taip ir iš azijiečių. Karas Persų Įlankoje irgi nebuvo civilizacijų susidūrimu. Taip pat kaip, ir karai Vietname ir Korėjoje; iš pradžių buvo konfliktas tarp dviejų neeuropietiškų valstybių. JAV ir kitos šalis įsivėlė į šį karą po kurio laiko tik dėl geopolitinių tikslų (o ne siekdami apsaugoti civilizaciją), nors Saddam Hussein bandė įtikinti pasaulį priešingai ir pavaizduoti šį karą kaip kovą tarp “Vakarų ir Islamo”. Bet, kaip jau žinoma, jo iššūkis prie solidarumo nebuvo palaikytas, ir daugelių musulmonų šalių valdžia buvo už Kuveitą ir prieš Iraką..
Nelabai įtikinamai ragino Radovan Karadžič ir kiti serbų ekstremistai, kad jie gyna krikščionybę nuo islamo. (Tiesa, palaikančios Bosniją musulmoniškos šalys nemano, kad šis konfliktas buvo religinis karas.) ir tas faktas, kad serbų agresija išsiplėtė į Kroatiją ir Sloveniją, patvirtino tai, kad Serbija iš pradžių siekė teritorinių interesų.
Džin Kirkpatrik sutinka su Hantingtonu, kad tarp musulmonų ir judėjos-krikščioniškos civilizacijų yra rimti socialiniai, kultūriniai ir politiniai skirtumai, bet ji mano, kad patys rimčiausi konfliktai vyksta pačiame musulmonų pasaulyje, todėl kad pagrindinis islamo fundamentalistų nesutarimų objektas yra jų valdžia. Taip ir visame pasaulyje konfliktas tarp fanatikų ir konstitucionalistų, totalitaristinių ambicijų ir teisės vyravimo aiškiau išryškėjo viduje civilizacijos, negu tarp jų.
“Be jokių abejonių civilizacijos yra svarbios”, – sakė Dž. Kirkpatrik, – “Hantington taip pat absoliučiai teisus savo tvirtinimais, kad globalinės komunikacijos ir vis didėjanti gyventojų migracija vis didina konfliktą tarp civilizacijų Tai vyksta dėl artimo absoliučiai priešingų vertybių lietimosi ir nesuderinamumų suderinimo.”
Hantingtono manymu, svarbiausias klausimas, kuris dabar iškilo prieš nevakarietišką visuomenę, yra klausimas ar ji gali būti šiuolaikine, nesant vakarietiška. Jis mano, jog Japonijai tai pavyko. Tačiau, gerai žinoma, kaip modernizacija įtakuoja politiką, visuomenę ir keičia žmones. Dažnai modernizacija, tiksliau vesternizacija tampa konfliktų priežastis ir veda prie priešiškumo sustiprėjimo, ir be to, sunku įvertinti vakarinio mokslo, technologijų, demokratijos, laisvos rinkos pasiekimų vertę.
Gal būt Hantington teisus, kai prognozuoja, kad visos visuomenės vienu metu atkreips dėmės į modernizacijos ir tradicinių santykių pranašumus. Ir gal būt mes sugebėsime išsaugoti tradicijas, priimant tuo pačiu metu daugelį pasikeitimų, kuriuos atneša modernizacija, o taip pat išsaugoti tai, kas mus vienas nuo kito skiria.
Išnaginėjęs Hantingtono straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” Robert Bartley pareiškia savo nuomonę. Jo straipsnis buvo pavadintas. Jis komentuoja Hantingtoną, kuris tvirtino, jog Vakarams, kurie yra savo jėgos ir valdžios viršūnėje, priešinasi nevakarietiškos valstybės, kurios turi norą, valią ir resursus priversti pasaulį pasukti nevakarietišku keliu, ir, kad pagrindinis ateities konfliktas bus tarp “Vakarų ir kitais”. Šio konflikto pagrindinis ginčas bus ne gamtonauda, o vertybės, be to, JAV ir vakarai turės apsiginti, kadangi tos vertybės, kurios vakaruose yra svarbiausios, visai nevertinamos kitame pasaulyje.
Tačiau, pagal Bartley, nėra jokių pagrindų panikuoti: ar tikrai civilizacijas skiriamas linijos taps civilizacijų susidūrimo linijomis? Ar tikrai konfucianiškos civilizacijos atstovai pademonstravo savo sugebėjimus sėkmingai valdyti milijardus gyventojų vieningoje valstybėje? Ar taip jau stipriai Irano moterys nori nešioti čadras?
Žmonės, gyvenantys “likusiame pasaulyje”, netgi visai traukia vakarietiškos vertybės. Taip, iš vienos pusės, islamo fundamentalistai (ir ne tik islamo) siekia savo kultūrinių, religinių ir etinių vertybių atgimimo. Bet, iš kitos pusės, negalima ignoruoti ir stiprių tendencijų pasaulio integracijai.
Tų tendencijų vystimąsi skatina platus šiuolaikinių komunikacijų tinklas, juosiantis visą pasaulį. Tą patį galima pasakyti ir apie vakarietišką (pirmiausiai amerikietišką) kultūrą. Tarptautine kalba – anglų, emigrantų iš Rytų srautas, žengiantis į New York’o rajono Long-Ailendo krantą, nemažėja, ir tie patys fundamentalistai paprastai gauna išsilavinimą Vakaruose. Ekonominės nepriklausomybės, galimybės greitai gauti reikalingą informaciją, ir iššūkio asmens nepriklausomybei derinys – jėga, kuri nugalėjo stipriausią totalitarinę imperiją.
Negalima taip pat ignoruoti tą faktą, kad šalys, kurių pelnas gyventojui per metus didesnis negu 5.5 tūkst. Dolerių, išskyrus, gal būt, kai kurias (tokias kaip Artimųjų Rytų naftos karalystes), – demokratinės valstybės. Gal būt , vakarietiškos vertybės – egzogeninės civilizacijos produktas, bet nemažiau jos yra ekonominio vystymosi pasekmės. Rezultate atsiranda vidurinė klasė, kuri nori aprūpint save ateičiai, o taip pat rūpinasi savo vaikų laisve ir pažanga. Ir, kadangi ekonominė pažanga priklauso būtent nuo šitos piliečių grupės, jų norus galima užgniaužti tik savo vystymosi kaina. Tokiu atveju, viena iš pamokų, iš kurios mes galime gauti naudą, stebint daugelio valstybių vystymosi, tokia: pažanga ir demokratijos siekimas neišskiriami.
Ir taip, dvidešimt pirmo amžiaus pasauliniai įvykiai matomi taip:
Ekonominis vystymasis veda prie demokratijos ir individualios autonomijos. Šiuolaikinė komunikacijos priemonių sistema susilpnina represyvinių režimų valdžia tautoms. Demokratinių valstybių padaugėjimas mažina potencialinių karinių konfliktų dalyvių skaičių.

Bet, kad šita optimistinė prognozė būtų teisinga, reikia, kad Vakarai, pirmiausiai JAV pridėtų prie to daugiau pastangų. Tai ir yra teisingos užsienio politikos kurso sudarymas, ir puiki diplomatija, ir žmogaus teisių saugojimas ir daug kito.
Labai įdomias mintis apie civilizacijų moralinį degradavimą pateikė Liu Binyan savo straipsnyje “Jokia civilizacija negali būti sala”. Tiesiog keista, kad Hantington pastebėjo konfucianizmo atgimimą būtent tuo momentu, kai dvasinis yrimas ir moralinė degradacija ardo Kinijos kultūros pagrindus.keturiasdešimt septyni metai komunistinio valdymo sunaikino religiją, išsimokslinimą, teisės ir moralės valdžią. Atsikratyti nuo skurdo ir vergovės – ne pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau užpildyti moralinę ir dvasinę tuštumą, atgaivinti dvasiškumą. Ši problema iškilo ne tik Kinijai, bet šiaip ar taip visoms civilizacijoms, ir niekam nepavyks išspręsti ją vieniems, be kitų civilizacijų pagalbos.

Naujo pasulio žemėlapis.

Hantingtono straipsnis “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” – tai bandymas paaiškinti naujo pasaulio po šaltojo karo paradigmos elementus. Be abejo, ne visi įvykiai atitinka šitą schemą. Bet anomalūs įvykiai nepanaikina paradigmos, panaikinti ją gali tik alternatyvinis modelis.
Kokie gi valstybių grupės bus ypatingai svarbūs globalinių politinių procesų supratimui? Pasaulio valstybės daugiau nedalinami į laisvo, trečio pasaulio ir komunistinio bloko šalis. Paprasto suskirstymo į dvi stovyklas – turtingų ir neturtingų, demokratinių ir nedemokratinių – jau nepakanka. Tokį paskirstymą pakeitė pasaulio pasiskirstymas, pagristas šalių priklausomybe tai arba anai civilizacijai. Makrolygyje kalba eina apie konfliktą tarp civilizacijų, mikrolygyje – apie įtyn skausmingus, ilgus ir žiaurus konfliktus tarp valstybių ir tautų, priklausančių skirtingoms civilizacijoms.
Per keletą mėnesių, praėjusių nuo straipsnio parašymo momento, įvyko įvykiai, kurie, pirma, atitinka civilizacijos paradigmą, ir kurie, antra, galima buvo numatyti, pasiremiant ją.
Viena iš paradigmos funkcijų yra ta, kad ji leidžia išskirti svarbius momentus (pavyzdžiui, potencialių konfliktų tarp šalių, priklausančių skirtingoms civilizacijoms, grupių, kurie gali palemti susidūrimą, priežastys), o antra – tame, kad paradigma leidžia pamatyti įprastus reiškinius nutolusioje perspektyvoje.
Išnagrinėsim šį tvirtinimą JAV pavyzdyje. Šios valstybės vienybės pagrinde istoriškai guli du pagrindiniai principai – europietiška kultūra ir politinė demokratija. Atvažiuojantys į JAV emigrantai karta po kartos asimiliavo į šią sistemą ir stengėsi įgauti lygias teises. Sėkmingiausiu iš visų judėjimų už pilietines teises tapo 50–60-ųjų metų judėjimas, kuriam vadovavo Martynas Liuteris Kingas. Vėliau akcentai jame paslinko: nuo lygių teisių reikalavimų atskiriems asmenims prie ypatingų teisių reikalavimų juodiems ir kai kuriems kitiems gyventojų grupėms. Rezultate buvo pažeidžiamas vienas iš esminių JAV vienybės principų: buvo neigiama visuomenės, kurioje nekreipiamas dėmesys į odos spalvą, idėja tokios visuomenės, kurioje odos spalvai skiriama daug dėmesio ir kurioje valstybė sankcionuoja privilegijas kai kuriems gyventojų grupėms, naudai. Vėliau prasidėjo lygiagretus judėjimas: inteligencija ir politiniai veikėjai pradėjo įgyvendinti “daugiakultūriškumo”, arba “kultūrinio pliuralizmo” idėją, kuri numatė amerikietiškos politinės, socialinės ir kultūrinės istorijos peržiūrėjimą “neeuropietiškų” JAV gyventojų atžvilgiu.
Kaip “ypatingų teisių” kai kuriems gyventojų grupėms reikalavimai, taip ir “daugiakultūriškumo” pamokslavimai, gali suprovokuoti civilizacijų susidūrimus JAV ribose ir atvesti prie to, ką Šlezingeris-jaunesnysis pavadino “Amerikos ardymu”.
JAV tampa vis nevienalytiškesni etniškai. Surašymo Biuro duomenimis, iki 2050 metų amerikietiška visuomenė bus sudaryta 23% iš lotynų-amerikietiškos kilmės amerikiečių, 16% iš juodaodžių amerikiečių ir 10% iš išeivių iš Azijos. Ankščiau imigrantai, atvykstantys į JAV, absorbavo vyraujančią amerikietiškoje visuomenėje europietišką kultūrą ir susiliedavo su ją, su džiaugsmu priimdami laisvės, lygiateisiškumo, individualizmo ir demokratijos idealus. O dabar, kai 50% gyventojų taps nebaltieji, ar imigrantai vis priiminės dominuojančią europietišką kultūrą ir išsiskies joje kaip ir ankščiau? Jei ne, jei JAV iš tikrųjų pavers kultūrinio pliuralizmo, pavojingo civilizacijų susidūrimu visuomene, ar jie vis dar galės pasilikti liberaliai-demokratiška valstybe? Ar JAV devesternizacija nereikš tuo pačiu ir deamerikanizacija? Tokiu atveju valstybė, kurią mes žinome, nustos egzistuoti.
Civilizacinis priėjimas daug ką paaiškina mūsų sudėtingame pokariniame pasaulyje ir daug ką sudeda į savo vietas. Kokia kita paradigma padarytų tai geriau? Jei ne civilizacija tai kas? Atsakymuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” galima rasti geriausiu atveju vieną pseudoalternatyvą ir vieną nerealią alternatyvą.
Pseudoalternatyva galima pavadinti F. Adžami paradigmą. “Valstybės kontroliuoja civilizacijas, o ne atvirkščiai”, – tvirtina jis. Bet svarstyti apie valstybes ir civilizacijas “kontrolės” kategorijose beprasmiška. Aišku, valstybės artėja į jėgų balansą, bet tuo neapsiriboja. Kitaip keturiasdešimtųjų metų pabaigoje europietiškos valstybės turėtų susijungti į koaliciją su TSRS prieš JAV! Valstybės reaguoja į betarpišką grėsmę, ir šaltojo karo metu Vakarų Europos šalys matė pavojų iš Rytų pusės.
Šaltojo karo metu pasaulis buvo pasidalinęs kaip į tris paminėtas dideles grupes, taip ir į civilizacijas. Prarandant pasaulio dalinimo į “tris pasaulius” prasmei, valstybės pradeda vis daugiau mastyti civilizacijų kategorijomis ir šituo požiūriu nustatinėti savo vietą pasaulyje ir savo interesus. Dabar Vakarų Europos valstybės mato vis didėjantį grėsmę jau ne iš Rytų, o iš Pietų pusės.
Negalima tvirtinti, jog mes gyvename pasaulyje, charakterizuojančiu, kaip sako Adžami, “valstybių vienatve ir ryšių tarp jų neegzistavimu”. Pasaulis susideda iš šalių, susijungiančių į grupes, ir plačiausia prasme šitie susijungimai ir yra civilizacijos. Ir neigti jų egzistavimą reikštų neigti žmonių visuomenės pagrindines realijas.
Kas liečia nerealios alternatyvos, tai yra vieningos pasaulinės civilizacijos, kuri lygtai jau egzistuoja, arba bent jau atsiras artimiausiu metu, koncepcija. Tvirtinimas, kad atsiranda vieninga, universali, arba civilizacija, išsakoma įvairiausiose formose, bet neviena iš jų neišlaiko net paviršutinės kritikos.
Taip, pirmiausia, jau egzistuoja požiūris, kad komunistinės sistemos sugriovimas reiškia istorijos pabaigą ir pilną liberalios demokratijos pergalę visame pasaulyje. Bet, šiuo metu egzistuoja daug autoritarizmo, nacionalizmo, rinkos komunizmo formų, ir t.t.. Dar svarbiau, kad egzistuoja religinės alternatyvos. Religija dabar – viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė jėga, kuri mobilizuoja žmones ir motyvuoja jų veiksmus.
Visu antra, atsakuose į straipsnį “Būsimasis civilizacijų susidūrimas?” buvo išsakyta nuomonė, kad sąveikos tarp valstybių sustiprinimo ir komunikacijų sistemos tobulinimo rezultate atsiranda vieninga kultūra. Esant tam tikroms sąlygoms tai iš tikrųjų galioja. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad artimi ryšiai veda prie trūnijančių prieštaravimų sustiprinimo, konfrontacijos, reakcijos, ir galu gale – prie karo.
Visu trečia, kai kuriuose atsakuose buvo kalbama apie tai, kad modernizacija ir ekonominis vystymas daro homogenizuojantį poveikį ir sukuria šiuolaikinę monokultūrą. Iš tikrųjų, daugelis išsivysčiusių šalių pasaulyje dabar priklauso vakarietiškai kultūrai. Bet modernizacija nereiškia vesternizacijos. Japonija, Singapūras ir Saudo Arabija – šiuolaikinės valstybės, bet jos jokiu būdu nėra vakarietiškos. Ir tik vakarietiškas išdidumas skamba tvirtinimuose, kad visos tautos, einančios modernizacijos keliu turi būti “tokios, kaip mes”. Tvirtinti, kad Slovakai ir serbai, arabai ir žydai, indusai ir musulmonai, rūsai ir turkai, tibetiečiai ir kiniečiai, japonai ir amerikiečiai priklauso vienai civilizacijai, Tiesiog nerimta.
Vieninga civilizacija gali būti tik vieningos valdžios produktu. Romos imperijos valdžia sukūrė antikinio pasaulio ribose civilizaciją, artimą vieningai. Vakarų valdžia XIX amžiuje europietiško kolonializmo, ir XX amžiuje amerikietiškos hegemonijos pavidale praplėtė vakarietišką kultūrą didesnei šiuolaikinio pasaulio pusei. Bet šiandien su europietišku kolonializmu jau baigta, o amerikietiška hegemonija susilpnėjo.
Vakarų valdžios susilpnėjimas veda prie Vakarų kultūros erozijos. Greitas Rytų Azijos valstybių ekonomikas augimas atves, prie jų karinio, politinio ir kultūrinio poveikio sustiprinimo.
Be abejo kalba lieka bet kokios kultūros pagrindu. Kaip F. Adžami, taip ir R. Bartli plačiam anglų kalbos plitime mato universalaus vakarietiškos kultūros universalumo patvirtinimą. Bet ar stiprėja šiandien anglų kalbos reikšmė palyginant su kitomis kalbomis? Indijoje, Afrikoje ir kituose regionuose kolonizatorių kalbas pakeičia nacionalinės vietinių tautų kalbos. Honkonge anglų kalba išstumiama kiniečių ir t.t. Serbai pereina iš lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų priešai-katalikai, prie kirilicos. Tuo pačiu metu turkmėnai, Azerbaidžaniečiai ir uzbekai pereina nuo kirilicos – “rusų šeimininkų” abėcėlės prie lotynų abėcėlės, kurią naudoja jų tikėjimo broliai Turkijoje. Tokiu būdu, kalbų fronte mes stebime ne unifikaciją, o babilonizaciją, kas eilinį kartą įrodo civilizuoto priėjimo privalumus.

Už kultūrą žūsta.

Šiuolaikiniame pasaulyje vyksta daug politinių ir karinių konfliktų. Ir jei jų priežastis yra ne konfliktas tarp civilizacijų, tai kas?
Civilizacinės paradigmos kritikams nepavyko rasti geresnio paaiškinimo tam, kas vyksta pasaulyje. O tuo metu, kaip pastebi Europietiškos bendrijos prezidentas Žakas Deloras, darosi vis aiškiau, kad “artėjantys konfliktai bus suprovokuoti ne ekonominiais arba ideologiniais, o kultūrologiniais faktoriais. Vakarai turi mokintis gyliau pažinti religinius ir filosofinius kitų civilizacijų pagrindus”.
Politinė ideologija ir ekonominiai interesai užima ne patį svarbiausią vietą žmonių gyvenime. Žmonės kovoja ir žūsta už kitus idealus ir kitas vertybes – už tikėjimą, šeimą, kraujo ryšius. Būtent todėl po šaltojo karo pabaigos centrinę vietą šiuolaikiniame pasaulyje užėmė civilizacijų susidūrimas. Ir todėl civilizacijų paradigma geriau, negu bet kokia kita alternatyva, padeda sukurti bendrą santarvę ir susitvarkyti su vykstančiais šiuolaikiniame pasaulyje įvykiais.
Istorija tęsiasi. Pasaulis nevieningas. Civilizacijos suvienija ir išskiria žmoniją. Jėgų, kurios gali atvesti prie civilizacijų susidūrimo, neįmanoma nugalėti, jei nepripažinti jų egzistavimo.

3.2 Globalinis gamtonaudos konfliktas

Kitas, nemažiau svarbus konfliktų tipas, dažniausiai nepastebimas tarp politinių ir karinių konfliktų, tai gamtonaudos konfliktas.
Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias – iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulės industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla, tarsi milžiniškos geologinės jėgos, keičia mūsų planetos veidą. Paaiškėjo, kad gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Miškai, vandenynai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, kaip ir visa gyva, yra glaudžiai tarpusavy susiję ir reikalauja protingo bei apdairaus elgesio.
Atėjo žmonijos istorijos laikotarpis, kai savo veiklą ji turi derinti su gamtos galimybėmis. Neseniai žinomas prancūzų okeanologas Jaques Yves Cousteau pasakė: “Kadaise gamta gąsdino žmogų, o šiandien žmogus gąsdina gamtą”. Dar prieš dvidešimt metų dauguma žmonių, žengdami į veržlią mokslinės techninės pažangos epochą, praktiškai negalvojo apie galimus neriboto gamtos išteklių naudojimo padarinius. Žmonės negalvojo apie biosferos likimą, apie tą išorinį mūsų planetos apvalkalą, kuriame atsispindi visi žmogaus veiklos padariniai.
Technologinio proceso mastai, neišvengiami šių dienų civilizacijos veiksniai nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų Žemėje. Amerikiečių ekologo L. Brauno (Brown L. “The Bread Alone” New York, Preger, 1977) nuomone, “miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, – jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui”.
Gamtos teršimas tapo visos planetos problema. Jis itin pražūtingas išsivysčiusiose ir labai išsivysčiusiose šalyse. Vis labiau jaučiamas gryno vandens trukumas Vakarų Europoje, Japonijoje ir kai kuriuose JAV srityse. Daugelio miestų oras užnuodytas, ypač švino atliekomis. Daugelis ežerų ir upių biologine prasme yra pusiau mirusios. Didmiesčiai Tiesiog kimšte prikimšti senienų, atliekų, nuo kurių jie negali išsivaduoti.
Planetoje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių rūšių, ties išnykimo riba yra tūkstančiai rūšių. Biosfera pati nebegali išsivalyti ir nebeįstengia savo jėgomis atsikratyti naštos, kurią jai užkrovė žmogus.
Mūsų amžiuje daugelio problemų neįmanoma išspręsti vienos šalies pastangomis, jas reikia spręsti visos mūsų planetos mastu.
Galima skirti tris pagrindinius globalinės problemos “žmogus ir gamta” aspektus:
Techninį-ekonominį, kuris susijęs su gamtos išteklių išsekimu, žemės rutulyje;
Ekologinį, kuris neatskiriamas nuo aplinkos teršimo ir egzistencinės pusiausvyros sutrikimo sistemoje žmogus–gyvoji gamta; ir
Socialinį-politinį.
Šias problemas reikia spręsti visų šalių, visos žmonijos pastangomis.

Energijos ištekliai ir technosfera.

Nuo 1890 metų ligi šių dienų pasaulyje gauta anglies, naftos, pagaminta plieno ir elektros energijos daugiau negu iš viso ligi šiol. Visuomenės ir mokslo pažanga mūsų epochoje išgyvena neregėtą bumą. Šiandien žmogaus galios rimtai konkuruoja su gamtos galiomis.
Žmogus sukūrė technosferą – darbo pakeistą išorinį Žemės “apvalkalą”.
Energetika yra svarbus technosferos veiksnys ir kartu viena pagrindinių globalinių ekologijos problemų. Energijos išteklių naudojimas daugiausiai lemia šiuolaikinės civilizacijos lygį ir jos gerovę.
Šiandien semiame energiją iš didžiulio, bet neišsenkamo telkinio, kurį sukūrė gamta. Daugiau kaip 320 milijonų automobilių, 120 tūkstančių lėktuvų, 200 tūkstančių lokomotyvų, 50 tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų šaldytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir kitų mašinų vis labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarus. Kuro ištekliai, susitelkę mūsų Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkai apskaičiavo, kad jie gali būti išnaudoti per 2–3 šimtmečius. Tačiau jau dabar aišku, kad žmonija ligi tol, o gal net kur kas ankščiau, atras naujus energijos šaltinius.
Pastarųjų metu pasaulyje kasmet suvartojama apie devynias milijardus tonų sąlyginio kuro, o dar prieš šimtą metų jo buvo suvartojama dešimt kartų mažiau. Dvidešimto amžiaus pradžioje pagrindinė kuro rūšis buvo akmens ir rusvoji anglys. Dabar anglims pasauliniame balanse tenka 31%, naftai ir dujoms – 60%, hidroenergijai – 7%, ir branduolinei energijai – 2% (žr. pav. 2).
Mūsų laikais nepaprastai didėja energijos poreikia ir vartojimas. Siekiant patenkinti poreikius, elektros energijos gamyba kas 9–10 metų padvigubėja, nors pagrindiniai jos šaltiniai – anglys, nafta ir gamtinės dujos – riboti. Be to, ištirtieji kuro ištekliai planetoje labai netolygiai išsidėstę.
Energetinė krizė, apėmusi JAV, Vakarų Europą, Japoniją ir kitas, šalis verčia daugelį specialistų rimčiau ir sparčiau spręsti naujų energijos šaltinių problemą.

Maisto produktai.

Visa Žemės biosfera, Filipo Sen Marko apskaičiavimais, duoda apie 83–85 milijardų tonų organinių medžiagų, iš jų 30 mlrd. – jūros ir vandenynai. Augalinis ir gyvulinis maistas, kuriuo misdami beveik 6 mlrd. žmonių gali gyventi ir dirbti, gauna energijos iš Saulės per augalų fotosintezę, naudinguosius augalus žmogus arba jais šeria naminius gyvulius, bei paukščius, iš kurių gauna mėsos, pieno, kiaušinių ir t.t.
tarkime, visi pasaulio gyventojai maitinasi vegetariškai ir valgo vien kvietinę duoną. Tuomet žmogui kasdien reikėtų 630–750 g. kviečių, t.y. 230–274 kg. per metus. Vadinasi, pagal akademiko N. Semionovo apskaičiavimus, gauname “egzistencijos vienetą”, ekvivalentišką 250–300 g. kviečių.
Jeigu geras Anglijos, Čekijos, Slovakijos žemdirbys išaugintų tokį “egzistencijos vienetą” 600 m2 plote, tada vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų aprūpinti maistu 17 žmonių.
“Padauginkime šį skaičių iš 8.200 mln. ha (tai Žemės plotas, kurį galima panaudoti ūkiui – 1977 m duomenimis) ir gausime optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti 140 mlrd. žmonių”, – rašo N. Semionovas.
O dabar tarkime,. Kad žmonija suvartoja daugybę kombinuotojo maisto: vienam žmogui per metus reikia 260 kg kviečių, cukraus, kitų angliavandenių ir riebalų; 90 kg mėsos ir 250 kg pieno. Klarko apskaičiavimai panašūs į ankščiau pateiktuosius, patvirtina, kad tokių gausių kombinuotų maistų 8.200 mln. ha gali išmaitinti apie 45 mlrd. žmonių.
Bet! Kasmet mūsų planetos gyventojų padaugėja 120–130 milijonų. Jiems reikia naujų pastatų, kelių, fabrikų, mokyklų, kinoteatrų, sveikatos ir kultūros įstaigų, ir panašiai, t.y. vidutiniškai dešimtadalio hektaro vienam žmogui, o vieną žmogų aprūpinti maisto ir kitais biologiniais produktais vidutiniškai reikia 0,4 ha.
Vadinasi, stabilizavus žemės ūkio gamyba, ateinančio dešimtmečio pabaigoje žmonės kasmet turėtų įdirbti 45–52 mln. hektarų. Tokie naujų žemės įdirbimo tempai neįmanomi ir neįsivaizduojami, tai greit išsekintų dirbamos žemės atsargas. Vis dėlto žemės plotai yra riboti, ir vieną dieną jie bus išnaudoti.

Žmogus, planeta ir ekologinė krizė.

Yra užrašyta, jog 1306 metais vienas Londono gyventojas nuteistas mirties bausme už tai, kad “mieste degino anglis ir teršė orą…”
tai buvo pirmoji bausmė už aplinkos teršimą, įvykdyta tais laikais, kai metalas buvo lydomas ir perdirbinėjamas visai nesistengiant apsaugoti nei žmogaus, nei gamtos.
Tik po kelių šimtų metų, pirmiausiais pramonės revoliucijos dešimtmečiais, buvo pradėta statyti dirbtuves ir fabrikus, o anglių vartojimas tapo kasdieninių reiškinių. Prasidėjus pramonės revoliucijai, žmogus energijos gaudavo degindamas kurą ir pradėjo naikinti tai, kas jam būtinai reikalinga. Anglies dioksidas, sieros dioksidas laipsniškai ėmė vis labiau nuodyti atmosferą.
Nustatyta, kad žmogus gali penkias savaites gyventi be maisto, penkias dienas be vandens, ir tik penkias minutes be oro. Jeigu prisiminsime, jog vidutiniškai per 24 valandas suvartojame apie kilogramą maisto, 2,5 litro vandens, bus aišku, kad svarbiausia žmogui yra grynas oras. Žmogus turi kvėpuoti nepriklausomai nuo to, ar oras užterštas ar ne, užnuodytas ar švarus.
Kol kas gamtos gamybinės jėgos vis dėlto yra galingesnės negu žmonijos. Tačiau žmogaus jėgos didėja, ir jis vis labiau pažeidžia biosferinių reakcijų harmoniją didžiulėse erdvėse.
“Ekologinė krizė – tai globalinis žmogaus ir kitų gyvųjų organizmų egzistavimo reprodukcijos sąlygų pablogėjimas, kai žemę ir gyvybę palaikantys gamtos elementai – pirmiausiai oras, vanduo ir gruntas – tampa kenksmingi, arba ir visai netinkami vartoti. Kitaip tariant, ekologinė krizė – tai kokybinis gamtinės aplinkos pakitimas, dėl kurio gyvybės egzistavimo galimybės abejotinos. Atitiko taip, kad siekdami pirmaeilių savo tikslų, sulaukėme padarinių, kurių nesitikėjome, ir pastebime, jog vis dažniau tie padariniai matuojami toliais praradimais, kurie aplenkia ir pasiekti tikslo rezultatus.”
(Pranulis V., 1990)
Gamtos turtus galima visiškai atiduoti naudotis žmogui tik tada, jeigu tie turtai bus naudojami visos visuomenės labui. Tačiau buvo ir tebėra rimtų kliūčių šiai idėjai realizuoti. Pagrindinė iš tų kliūčių – privati išteklių ir gamybos priemonių nuosavybė. Gamtos turo naudojimas pelno tikslais veda į plėšikavimą. Tą patvirtina pavyzdys, kaip kapitalistinės monopolijos negailestingai “sunkia syvus” iš kolonijų ir ekonomiškai priklausomų šalių.
Antroji rimta kliūtis – didelės gamtos turtų dalies eikvojimas ginklavimuisi ir kariniam pasirengimui. Trečioji problema – buvusių kolonijų tautos neturi šiuolaikinės technikos, kvalifikuotų kadrų ir lėšų gamtos turtams tikslingai naudoti.
Pagaliau – neprotingai naudojami “niekieno” ištekliai: biologiniai ir mineraliniai pasaulio vandenyno ištekliai. Dabartinės tarptautinės teises normos tik iš dalies reguliuoja jų naudojimą.
Šitokios yra pagrindinės kliūtis, trukdančios nustatyti harmoniją tarp globalinių galimybių patenkinti žmonijos poreikius ir jų realizavimo.
Neracionali gamtonauda kelia globalinių katastrofų grėsmę.
Katastrofa – tai finalinė tam tikro proceso stadija. Laiku susirūpinus procesu prognoze, pasekmių analize, galima išvengti tragiškų padarinių. Todėl ypač svarbu katastrofas pažinti ir kontroliuoti.
O pavojai tyko iš visų pusių. Štai vandens, dirvos, oro kokybė dėl antropogeninės veiklos blogėja, jie vis labiau užteršiami. Vanduo vis labiau užteršiamas keiksmingomis cheminėmis medžiagomis. Mažėja derlingų dirvų plotai. Dirvas vis labiau nualinamas intensyviai arba nemokšiškai ūkininkaujant. Didėja jų druskingumas, sparčiai plečiasi dykumų plotai.
Blogėja oro kokybė, jis irgi vis labiau teršiamas.atsirado ir tampa vis svarbesnis šiluminis užteršimas, keičiasi klimatas. Neracionaliai deginame daug kuro, didėja anglies dvideginio koncentracija atmosferoje, pasireiškia šiltnamio efektas.
Žmonija savo reikmėms gamina vis daugiau energijos. Įpratome prie komforto, skraidome lėktuvais, važiuojame traukiniais, automašinomis. Gatves apšviečiame elektra, šildome butus. Aukštas gyvenimo lygis pagrįstas dideliu energijos vartojimu. Tačiau dabar naudojami energijos šaltiniai ne baiginiai, žaliavos senka, energija brangsta . Tai mes šiemet ypač pajutome. Reikia labiau naudoti Saulės energiją, ieškoti naujų energijos šaltinių, pvz., įvaldyti termobranduolinės sintezės reakciją, kitaip žmonijai gres energėtinio bado katastrofa.
Įvairiose Žemės dalyse energijos sunaudojama labai nevienodai. Čia ypač išsiskiria išsivysčiusios šalys, o juk energijos gamybą ir naudojimą lydintieji teršalai pasklinda po visa pasaulį. Lokaliniai teršimai, klimato pasikeitimai lemia atitinkamus globalinius pakitimus, jie nežino valstybinių sienų.
Kita didžiulė grėsmė žmonijai – branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai. Svarbiausias rūpestis – išvengti katastrofos, užtikrinant masinio naikinimo ginklų neplatinimą, Vėliau – jų kiekio sumažinimą, ir galiausiai – visišką sunaikinimą. Subirėjus SSRS, konfrontacija keičiant bendradarbiavimu, tai tampa visiškai įmanoma. Jo labiau, kad šiuolaikinis mokslas ir technika yra pajėgios apsaugoti žmoniją nuo šio pavojaus.
Sudėtingos technologinės sistemos visuomet kelia pavojų aplinkai, gali būti didelių avarijų šaltiniais. Todėl būtinos priemonės, įgalinčios sumažinti tokių katastrofų žalą, apsaugoti aplinką ir gyventojus, pasiruošto gerai atlikti gelbėjimo darbus, parengti darbų saugos normatyvinius aktus ir reikalavimu, taip pat it tarptautinius.
Tačiau nuo vien katastrofų gali smarkiai nukentėti arba net žūti žmonija. Štai dvidešimto amžiaus maras – AIDS virusas. Kol kas Lietuvoje užregistruota 38 ŽIV diagnozuotų žmonių. Iš jų šeši susirgo AIDS, iš kurių penki jau mirė. Bet štai centrinėje Afrikoje jų yra dešimtys milijonų. Kas laukia tų šalių ir ne vien tik jų?
Žmonių skaičius Žemėja didėja labai sparčiai. Paradoksalu, bet daugiausia – neturtingose šalyse. Kaip juos išmaitinti? Industrinės valstybės plėšiškai išgaudo vandenyno turtus. O ką daryti valstybėms, neturinčioms laivyno?
Esminių poslinkių turi įvykti medicinoje. Svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į gydomąją, o į profilaktinę mediciną.
Dar vienas katastrofų šaltinis – nestabilumai, sąlygoti staigų politinių pasikeitimų. Tai mes akivaizdžiai matome suirus Sovietų Sąjungai.
“Kur pasuks žmonija? Ar užteks jai sveiko proto ir ryžto nesusinaikinti? Pasistenkime, kad taip neatsitiktų ir mes paliktume ateinančiom kartoms derlingą žaliuojančią žemę, švarų vandenį ir orą, žydrą dangų. Tegul mūsų palikuoniai būna sveiko kūno ir sveikos dvasios, o tam reikia kad kiekvieno iš mūsų gyvenimo tikslas būtų pasistengti padaryti šį pasaulį bent truputi geresniu.”
(Rudzikas Z., 1992)

3.3 Konfliktas tarp skirtingai ekonomiškai išsivysčiusių visuomenių.

Konfliktas tarp turingų ir neturtingų egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Todėl kad absoliutaus lygiateisiškumo pasiekti neįmanoma. Turtingieji ir neturtingieji negalės suprasti vieni kitų, kol nepasikeis vietomis. Vis dėlto turtuolis, tapus vargšu, geriau suprastų jo gyvenimą, negu staiga praturtėjus vargšas. Todėl kad žmogus pradeda vertinti viską tik tada, kai ką nors praranda. Tad atkreipsiu didesnį dėmesį į skurdą ir kova prieš jį.
Skurdas turi tiek daug priežasčių, kad joks vienintelis sprendimas neužbaigs visas tas problemas visuose šalyse. Kiekvienai šaliai reikalinga savo programa, kad likviduoti tokias pagrindines skurdo priežastis, kaip badas, neraštingumas, nepakankamas medicinos aptarnavimas ir vaikų slūgimas, darbo vietų trukumas ir demografinis spaudimas. Kai kuriu atskirų valdžių veiksmams turi būti suteikta parama, įskaitant ir finansinę paramą, todėl kad kova prieš skurdą yra visų šalių pareiga.
Jungtinių Tautų Organizacija ir jos nariai turi pripažinti kovą prieš skurdą vienu iš savo prioritetinių uždavinių.
Programų tikslas, nukreiptas į kova prieš skurdą – užtikrinti galimybę žmonėms daugiau uždirbti pragyvenimui. Vargšai turi geriau patys save aprūpinti, vietoj to, kad priklausyti nuo finansinių arba maisto pašalpų iš užsienio. Ekonominis vystymas turi užtikrinti neturtingoms šalims darbo vietas tiems, kurie šiandien neturi darbo arba turi jo nepakankamai, o taip pat vis didėjančiam darbingų gyventojų skaičiui. Neturtingos šalis (už skurdo ribos) negalės vystytis, jeigu jos turės dideles skolas užsienio valstybėms, jeigu jos neturės galimybės finansuoti savo vystymą ir jeigu jų prekių kainos liks tokiomis žemomis. Finansinė parama turi būti nukreipta ekologinių problemų sprendimui, bei vargšų ir nepasiturinčių pagrindinių poreikių aprūpinimui.
Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių daugiau negu kada nors buvo. 1980 m. aštuoniasdešimt septyniose šalyse buvo 340 mln. žmonių, reguliariai negaunančių pilnaverčio maisto. Palyginus su 1970 metais, badaujančių skaičius išaugo 14%. Šie skaičiai turi tendenciją toliau augti.
Daugėja žmonių, gyvenančių lindynėse ir namuose be gyvenamųjų sąlygų, skaičius (žr. pav. 3). Aštriai jaučiasi geriamojo vandens deficitas, vadinasi vis labiau auga lygų skaičius nuo blogo vandens, netinkančio žmonių vartojimui.
Tarptautiniame lygyje yra labai didelis skirtumas tarp nacionalinių pajamų vienam žmogui, kuris 1984 metais buvo 190 dolerių vienam žmogui besivystančiose šalyse (išskyrus Indiją ir Kiniją), o industriškai išsivysčiusiose šalyse – 11.430 dolerių (žr. pav. 4).
Šitas skirtumas pasireiškia ne tik trečiojo pasaulio žmonių gyvenimo kokybėje, bet ir jų galimybėse ateityje pagerinti šią kokybę. Daugelis besivystančių šalių priklauso nuo savo ūkinės produkcijos eksporto, todėl bet koks eksporto padidinimas veda prie intensyvesnės gamtonaudos ir, kaip taisykle, ekologinio streso.
Kaip jau žinom, daugelis išsivysčiusių šalių stato savo gamyklas, fabrikus bei įvairius perdirbimo kompleksus besivystančių šalių teritorijose, kad neteršti savo aplinką. Ir tai jau ne gamtosaugos konfliktas, o vėl konfliktas tarp turtingų ir neturtingų, tik iškeltas į tarptautinį lygį.
Žmonijos istorijoje žinoma pakankamai atvejų, kai neturtingi, norėdami pagerinti savo padėtį, organizavo revoliucijas, siekdami taip išspręsti šį konfliktą. Bet tai padėdavo tik trumpam – praėjus tam tikram laikui, visuomenė vėl palaipsniui skyrėsi į turtingus ir neturtingus, o be to, tokie staigus pasikeitimai visuomenėje vedė prie įvairiausių kataklizmų.

4. Išvados

Globaliniai konfliktai yra šie:
* Konfliktas tarp civilizacijų (kultūrų)
* Globalinis gamtonaudos konfliktas
* Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių

Hantingtono manymu, sekantis pasaulinis karas, jeigu toks bus, bus karas tarp civilizacijų. Anot to, kiti politologai mano, kad susidūrimas tarp civilizacijų nėra globalinis konfliktas, o tik politinis nesutarimas.
Gamtos turtai nėra šaltinis, iš kurio galima semti be galo. Tai yra gamtonaudos konflikto esmė. Gamtos turtais naudojasi visos valstybės, todėl spręsti šį konfliktą turi visi kartu.
Konfliktas tarp skirtingai išsivysčiusių visuomenių iš esmės neišsprendžiamas, kadangi žmonių bendriją negali būti sudaryta iš vieno sluoksnio, o kiekvienas sluoksnis turi savo interesus.

Literatūros sąrašas

1. Bartley R., 1994, “Zapad dolžen poverit v sebia” , SŠA – EPI, No3
2. Binjan L., 1994, “Nikakaja civilizacija ne mozhet byt ostrovom” , SŠA – EPI, No3
3. Conway E., October 1994, Global Conflict: the Path of Security, IDRC Reports, Volume 22, Number 3
4. Crum T., 1997, “The Magic of Conflict”, Simon and Shuster
5. Hantington S., 1994, “Griadušeje stolknovenije civilizacij?”, SŠA – EPI, No3
6. Hantington S., 1994, “Jesli ne civilizacii, to čto?” , SŠA – EPI, No6
7. Kirkpatrik Dž., 1994, “Imperativ modernizacii. Tradicija i sovremennost” , SŠA – EPI, No3
8. Kitanovičius B., 1985, “Planeta ir civilizacija pavojuje”
9. Lindner U.G., 1993, Vstreča na vysšem urovne “Planeta Zemlia”
10. Pranulis V., Ekonomika ir ekologija
11. Rudzikas Z., 1992, “Globalinių katastrofų grėsmė”, Mokslas ir gyvenimas, No 11
12. Uiks A., 1994, “Proderžatsia li civilizacii?” , SŠA – EPI, No3

Azija. Geografinė padėtis, istorija ir kiti svarbūs faktai

 

 Azija — didžiausia pasaulio dalis. Jos plotas 43,9 mln. km2, t. y. nedaug mažesnis už 1/3 visos sausumos. Azija keturis kartus didesnė už Europą.
Iš įvairių pusių Azijos krantus skalauja keturių vandenynų vandenys. Vakaruose ir pietvakariuose Azija susisiekia su kitomis pasaulio dalimis — Europa ir Afrika. Tarp Azijos ir šių pasaulio dalių pravedamos sąlyginės ribos. Kaip jau buvo sakyta, Europą nuo Azijos skiria Uralo kalnų rytinė papėdė, Uralo upė, Kaspijos jūra ir Kūmos—Manyčo loma.
Riba tarp Azijos ir Afrikos vedama Sueco kanalu, kuris iškastas per Sueco sąsmauką, jungiančią šias pasaulio dalis.
Šiaurės rytuose Azija arti prieina prie Amerikos krantų; nuo Amerikos ją teskiria seklus Beringo sąsiauris (jo plotis 85 km).
Azija artimai siejasi su kitomis pasaulio dalimis arba yra netoli jų; tai padėjo Azijos augalams ir gyvūnams išplisti po visą pasaulį, o taip pat iš Azijos kilusioms tautoms apsigyventi kitose pasaulio dalyse.
Vandenynai, skalaujantys iš įvairių pusių Azijos krantus, sudaro ties ja daug jūrų, tačiau į sausumą jos neįsiterpia čia taip giliai, kaip Europoje.
Arkties vandenyno jūros. Šiaurinę Azijos pakrantę skalauja šalti Arkties vandenyno vandenys. Jo centrinę dali aplink Šiaurės ašigalį nuolatos dengia storas ledo sluoksnis. Ledai, vandenyno srovių ir vėjų genami, nuolatos juda tai viena, tai kita kryptimi.
Ant vandenyno ledų, o taip pat salose ir žemyno pakrantėse įkurtos mokslinės stotys, kurių darbuotojai tyrinėja Arkties vandenyno gamtą.
Palei Azijos krantus tęsiasi plati seklių jūrų juosta. Tai jūros apsemtas povandeninis žemyno tęsinys. Čia iš vandenyno iškilę salos, tarp kurių yra Arkties vandenyno jūros.
Prie Azijos krantų, į rytus nuo Naujosios Žemės salų, yra Karos jūra. Į ją šiaurės linkui įsiterpęs J a m a 1 o pusiasalis. Į rytus nuo Karos jūros išsikišęs didelis Taimyro pusiasalis. Taimyro pusiasalyje yra labiausiai į šiaurę nutolusi Eurazijos žemyno dalis — Če1iuskino ragas. Jis pavadintas Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyvio šturmano Čeliuskino vardu.
Ši rusų ekspedicija XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapyje iki to laiko nežinomą mūsų šalies šiaurinę pakrantę. Čeliuskinui pirmajam pavyko nustatyti paties šiauriausio rago padėtį.
Taimyro pusiasalis ir į šiaurę nuo jo esančios Šiaurinės Žemės salos skiria Karos jūrą nuo Laptevų jūros.
Broliai Laptevai — taip pat Didžiosios Šiaurės ekspedicijos dalyviai. Jie ištyrinėjo Azijos pakrantę šios jūros rajone.
Grupė Naujojo Sibiro salų nuo Laptevų jūros skiria Rytų Sibiro jūrą. Dar toliau į rytus, palei šiaurinę Čiukčių pusiasalio pakrantę, yra Čiukčių jūra.
Visos šios jūros yra į šiaurę nuo poliarinio rato, šaltojoje juostoje. Didesniąją metų dalį jos būna užšalusios, bet vasarą ledai ima tirpti. Įtekančios upės atneša iš pietų daug, palyginti, šilto vandens, ir tuomet prie šiaurinio Azijos kranto pasidaro kelias laivams praplaukti. Tačiau šiaurės vėjas ir vasarą gali atvaryti arčiau kranto iš Arkties vandenyno didelių lyčių, trukdančių laivybai. Nežiūrint šių sunkumų, Šiaurės jūrų kelias išilgai Azijos krantų yra įsisavintas, ir didelis skaičius laivų, ledlaužių padedami, kasmet vasaros pabaigoje plaukia iš Barenco ir Baltosios jūrų į Beringo sąsiaurį ir toliau į Didžiojo vandenyno jūras. Palyginti su šiaurės juromis, Didžiojo vandenyno jūros yra labai gilios.
Azijos šiaurės rytuose, tarp Arkties vandenyno ir Didžiojo vandenyno jūrų, įsiterpęs Čiukčių pusiasalis. Į pietus nuo jo yra Beringo jūra. Su Arkties vandenynu ji jungiasi Beringo sąsiauriu.
Beringo vadovaujamos rusų ekspedicijos XVIII amžiaus pirmojoje pusėje du kartus perplaukė šią jūrą, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Pirmosios ekspedicijos metu Beringas praplaukė sąsiauriu į Arkties vandenyną ir tuo būdu nustatė, kad Azija nesusisiekia su Amerika. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad prieš 80 metų šiuo sąsiauriu iš Arkties vandenyno praplaukė kazoko Dežniovo vadovaujama ekspedicija. Jo vardu vėliau buvo pavadintas tolimiausias Azijos šiaurės rytų ragas.
Antrosios ekspedicijos metu Beringas ir jo padėjėjas Čirikovas pasiekė Amerikos šiaurės vakarų pakrantę ir atrado eilę salų. Plaukdamas atgal, Beringas susirgo skorbutu ir mirė, žiemodamas vienoje Beringo jūros saloje netoli Kamčiatkos.
Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salų virtinė skiria nuo Didžiojo vandenyno Ochotsko jūrą. Vandenyno potvynių bangos (1—2 m aukščio) į Ochotsko jūrą patenka pro sąsiaurius, esančius tarp Kurilų salų. Judėdamos į šiaurinę, siauresnę jūros dalį, potvynio bangos greitai kyla ir pasiekia didelį aukštį. Jos prasiskverbia į upių žiotis ir sulaiko tėkmę. Susidaro aukštas vandens kalnas, triukšmingai slenkantis upe aukštyn.

Didžiojo vandenyno jūros


Rytuose Azijos krantus skalauja Didžiojo vandenyno vandenys. Rytinę Azijos pakrantę juosia didelių ir mažų salų virtinės, kurios tęsiasi išilgai žemyno krantų. Kurilų salos — tai povandeninio kalnagūbrio, kylančio iš jūros dugno, vulkaninės viršūnės. Palei Kamčatką ir Kurilų salas Didžiajame vandenyne tęsiasi siaura ir gili įdauba, kurią ištyrinėjo mokslininkai (daugiau kaip 10 km gylio).
Nors Beringo jūra yra viename geografiniame plotyje su Baltijos jura, o Ochotsko jūros pietinė dalis —su Juodąja, tačiau Beringo jūros šiaurinėje dalyje susidaro storas ledų sluoksnis, kaip ir Arkties vandenyno jūrose, o Ochotsko jūroje beveik visur plaukioja ledai. Vasarą šiose jūrose ledai ištirpsta.
Sachalino sala yra tarp Ochotsko ir Japonų jūrų. Nuo vandenyno Japonų jūrą skiria Japonų salos. Iš šiaurės į ją patenka šalti Ochotsko jūros vandenys, ir todėl šiaurinė Japonų jūros dalis ties žemyno pakrantėmis žiemą užšąla. Kitą Japonų jūros dalį šildo iš pietų atplūstanti šiltoji srovė, todėl ji neužšąla.
Korėjos pusiasalis yra tarp Japonų ir seklios Geltonosios jūros. Vanduo šioje jūroje yra geltonos spalvos, nes upės suneša daug geltono dumblo. Pietuose Geltonoji jūra jungiasi su Rytų Kinijos jūra, kurią nuo vandenyno skiria mažų salelių grandinė. Labiau į pietus nutįsusi didelė grupė Filipinų salų, kurios iš rytų riboja Pietų Kinijos jūrą.
Į pietus nuo šios jūros, tarp Didžiojo ir Indijos vandenynų, yra daugybė salų. Keturios didžiausios iš jų vadinamos Didžiosiomis Zondo salomis. Visos šios didelės ir mažos salos — tai liekana sausumos, kuri seniau tarsi tiltas jungė Aziją ir Australiją. Šis tiltas buvo suardytas, veikiant vidinėms žemės jėgoms. Vieni sausumos luistai nusileido po vandeniu, kiti išliko kaip salos.
Nuo rytinės Azijos pakrantės per Didįjį vandenyną eina jūrų keliai į Ameriką ir Australiją. Didžiajame vandenyne išvystyta žvejyba ir jūriniai verslai: sugaunama daug lašišinių žuvų, silkių, menkių, sardinių, o taip pat krabų, Beringo jūroje medžiojami banginiai.

Indijos ir Atlanto vandenyno jūros

Indijos vandenyno jūros. Pietų Kinijos jūra Malakos sąsiauriu jungiasi su Indijos vandenynu, kuris skalauja Azijos krantus pietuose.
Pietinėje Azijos dalyje yra trys dideli pusiasaliai: pietryčiuose—Indokinija, į vakarus nuo jo trikampiu išsikiša Indostanas ir pietvakariuose yra didžiausias Azijos pusiasalis — Arabija (jis pusketvirto karto didesnis už didžiausią Europoje Skandinavijos pusiasalį).
Tarp Indokinijos ir Indostano tyvuliuoja labai atvira į pietus Bengalijos įlanka. Ties Indostano pietine dalimi yra Cei1ono sala.
Tarp Indostano ir Arabijos yra Arabijos jūra, savo forma panaši į Bengalijos įlanką. Šiaurės vakaruose į sausumą įsiterpusi sekli Persų įlanka, kuri skalauja rytinį Arabijos krantą. Iš kitos pusės Arabiją nuo Afrikos skiria ilga ir siaura Raudonoji jūra. Šios jūros vanduo, kai jame gausiai prisiveisia raudonos spalvos mažų dumblių, prie kranto įgauna rausvą atspalvį.
Raudonąja jūra eina vienas reikšmingiausių jūrų kelių. Jis eina iš Europos per Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Raudonąją jūrą į Indijos vandenyną, į Australiją ir pietines bei rytines Azijos pakrantes.

Atlanto vandenyno jūros prie Azijos krantų. Į šiaurės vakarus nuo Arabijos yra Mažosios Azijos pusiasalis. Jo pietinius ir vakarinius krantus skalauja Viduržemio ir Egėjo jūros, šiaurinę pakrantę — Juodoji jūra. Prie Mažosios Azijos krantų taip pat prieina Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ir tarp jų tyvuliuojanti Marmuro jūra. Jie jungia Juodąją ir Egėjo jūras. Kadaise šių sąsiaurių vietoje buvo sausuma, kuria tekėjo upės. Nugrimzdus sausumai, jūros vanduo užliejo upių slėnius. Siauri, vingiuoti sąsiauriai ir dabar panašūs į upes.

Šiaurės ir Pietvakarių Azija

Azijos paviršiaus ypatybės. Azija yra aukščiausia pasaulio dalis. Tris ketvirtadalius jos teritorijos užima dideli plokščiakalniai, kalnynai ir aukščiausi kalnagūbriai. Ypač aukšta vidurinė Azijos dalis. Žemos lygumos užima mažesnį plotą ir išsidėstę žemyno pakraščiuose. Kai kuriose Azijos vietose yra įdaubų, esančių žemiau vandenyno lygio.
Per visą Aziją iš vakarų į rytus eina jaunųjų kalnų gūbriai; jie yra Europos jaunųjų kalnų tęsinys. Jaunieji kalnai nuo Mažosios Azijos pusiasalio nusitęsia iki Indokinijos pusiasalio ir toliau pereina į Zondo salas.
Labiau į šiaurę, už šios jaunųjų kalnų juostos, tęsiasi senieji Azijos kalnai. Jie smarkiai apardyti ir pažemėje, tačiau kai kurie iš jų vėliau vėl labai aukštai iškilo. Rytiniu žemyno pakraščiu ir per salas eina, palyginti, neaukšti jaunųjų kalnų gūbriai.

Šiaurės Azijos (Sibiro) paviršius. Iš rytų prie Uralo kalnų prieina didelė Vakarų Sibiro žemuma — plokščia, labai pelkėta lyguma. Kitados jos vietoje buvo jūra.
Vakarų Sibiro žemuma yra šiek tiek nuolaidi į šiaurę. Šia kryptimi į Karos jūrą teka ir žemumą drėkinančios upės. Pietryčiuose jos riba yra A1t a j a u s kalnai.
Į rytus nuo Vakarų Sibiro žemumos, tarp Jenisiejaus ir Lenos upių, yra Vidurinio Sibiro plokščiakalnis. Plyšiai ir gilūs upių slėniai skaido jį į atskiras neaukštų kalnų arba plokščiakalnių sritis. Labai seniai čia iš žemės plutos plyšių liejosi lava. Dideli sustingusios lavos srautai vietomis dengia plokščiakalnį.
Į rytus nuo Lenos upės vyrauja kalnuotas paviršius. Kalnai stūkso ir Čiukčių pusiasalyje, ir Kamčiatkoje.
Pietvakarių Azijos paviršius. Į pietus nuo Vakarų Sibiro žemumos plyti Turano žemuma. Vietomis ji nusileidusi žemiau vandenyno lygio. Žemumą, kaip ir Vakarų Sibire, dengia kadaise čia buvusių jurų nuosėdos ir upių sąnašos. Iš pietų ir rytų Turano žemumą juosia kalnai.
Toliau į pietus yra didelis Irano kalnynas. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris.
Didelis Arabijos pusiasalis — tai iškilus masyvas, sudarantis Arabijos plokščiakalnį, aukštą vakaruose ir tolydžiai žemėjantį į rytus.
Tarp Irano kalnyno ir Arabijos plokščiakalnio yra plokščia Mesopotamijos žemuma — upių sąnašų užpildyta anksčiau buvusios didesnės Persų įlankos dalis.
Išsikišusio į Viduržemio jūrą Mažosios Azijos pusiasalio paviršių sudaro plokščiakalnis, kurį palei Juodosios ir Viduržemio jūrų krantus juosia kalnai.
Plotas tarp Kaspijos jūros vakarinio kranto ir Juodosios bei Azovo jūrų rytinių krantų vadinamas Kaukazu. Čia iš šiaurės vakarų į pietryčius eina aukšti Kaukazo kalnai. Jų aukščiausia viršūnė — amžinu sniegu apdengtas dvigalvis Elbrusas—iškilęs daugiau kaip 5,5 tūkst. m. Į šiaurę nuo Kaukazo kalnų, iki Kumos — Manyčo lomos, tęsiasi Prieškaukazės lygumos, o į pietus — kalnuota Užkaukazė.

Centrinė Azija


Centrinę Aziją užima eilė plačiai nusidriekusių plokščiakalnių ir kalnynų, kuriuos pakraščiuose juosia kalnai.
Centrinės Azijos vakaruose yra P am i ras. Tai aukštas ir sunkiai prieinamas kalnynas (Pamiras reiškia „Pasaulio stogas”). Rytinėje Pamiro dalyje platūs, lėkšti slėniai yra 4 tūkst. m aukštyje, o virš jų dar 1000—1500 m kyla į padangę kalnai. Vakarine Pamiro dalimi tęsiasi gilių tarpeklių išvagoti aukšti kalnagūbriai su smailiomis keteromis, viršukalnėmis, stačiais šlaitais, su didžiausiais ledynais. Viename Pamiro gūbryje iškilusi aukščiausia viršukalnė (apie 7,5 km).
Nuo Pamiro, kaip nuo didžiulio kalnų mazgo, įvairiomis kryptimis driekiasi kalnagūbriai. Į šiaurę nuo Pamiro iš vakarų į rytus tęsiasi Tian Šanio kalnagūbriai su Pergalės viršukalne (kiek žemesnė kaip 7,5 km). „Tian-Šanio” pavadinimas reiškia „Dangaus kalnus”. Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas, į slėnius leidžiasi didžiuliai ledynai, daug didesni už Alpių ledynus.
Į rytus nuo Pamiro kaip didžiulė siena stūkso Kunlunio kalnagūbriai, kurių daugelis viršūnių iškilę aukščiau kaip 7 km. Beveik visame plote šiuos kalnus dengia amžinas sniegas.
Kunlunio kalnagūbriai Centrinę Aziją dalija į dvi dalis: pietinę, aukštesniąją — Tibetą ir šiaurinę, žemesniąją dalį, kurios rytuose dunkso Gobio plokščiakalnis.
Tai didelis, iki 1,5 km iškilęs viršum vandenyno lygio plokščiakalnis, kurį vietomis kerta kalnagūbriai. Plokščiakalnyje upių beveik nėra, bet žemesnėse dalyse tyvuliuoja nenutekami sūrūs ežerai. Daugelyje vietų paviršių dengia smėlis ir skalda arba gargždas—uolienų irimo produktai.
Tibetas — didžiausias pagal plotą ir aukščiausias pasaulyje kalnynas. Jo vidutinis aukštis 4,5 km. Oro slėgimas čia maždaug du kartus mažesnis, negu vandenyno lygyje. Žmonėms, nepripratusiems prie tokio reto oro, čia labai sunku gyventi.
Šie kalnynas atsirado senovinio labai aukšto kalnuoto krašto vietoje. Per milijonus metų kalnai iro ir žemėjo, o jų tarpuose daugėjo irimo produktų — akmenų, skaldos.
Vakaruose Tibeto kalnyno paviršius, palyginti, plokščias, o rytuose jį kerta eilė kalnagūbrių.
Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2500 km. Viena po kitos virš debesų stiepiasi stačios dantytos viršūnės žėrinčios saulėje akinančiai baltais sniegynais. Kalnų šlaitais leidžiasi didžiuliai ledynai, teka sraunios upės. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas — Džomolungma (Everestas): jis yra apie 9 km aukščio. Daug kartų įvairių šalių ekspedicijos mėgino įkopti į Džomolungma, tačiau mėginimai baigdavosi nesėkmingai, o kartais žūdavo ir patys keliautojai. Tik nelabai seniai kelioms ekspedicijoms pasisekė pasiekti šio aukščiausio Žemės rutulio kalno viršūnę.

Rytų ir Pietų Azija

Rytų Azijos paviršius. Didžiojo vandenyno jurų pakrantėmis kai kur žemynu ir salomis driekiasi jaunieji kalnai. Jie eina Kamčiatkos pusiasaliu ir, nusidriekdami į pietus kalnuotų Kurilų salų virtine, toliau tęsiasi Japonų, Filipinų ir Didžiosiomis Zondo salomis.
Prie Geltonosios ir Rytų Kinijos jūrų krantų yra Didžioji Kinijos lyguma. Anksčiau čia buvo jūrų įlankos, kurios pamažu prisipildė upių sąnašų, ir jūros vietoje susidarė sausuma. Šia lyguma tekančios upės ir dabar neša į jūrą daug dumblo, toliau seklindamos pakrantės vietas.
Į pietus nuo Didžiosios Kinijos lygumos prie Rytų Kinijos ir Pietų Kinijos jūrų krantų prieina neaukšti, smarkiai apardyti Pietų Kinijos kalnai.

Pietų Azijos paviršius. Didžiąją Indokinijos ir Indostano pusiasalių dalį sudaro plokščiakalniai ir kalnai. Kalnai užima didžiąją Indokinijos dalį: jie driekiasi iš šiaurės per visą pusiasalį iki pietinio jo pakraščio.
Didelis Dekano plokščiakalnis tęsiasi per visą Indostano pusiasalį. Dekanas, kaip ir Arabijos plokščiakalnis,— tai aukštas luistas, susidaręs iš senųjų akmens uolienų.
Tarp Dekano plokščiakalnio ir Himalajų kalnų plyti Indo-Gango žemuma. Ji susidarė vietoj jūrinio sąsiaurio, kuris kadaise skyrė Dekaną nuo žemyno. Šį sąsiaurį užnešė tekančios iš gretimų kalnų bei aukštumų upės.

Dūlėjimas

Sausumos paviršiaus kitimai. Žemės paviršius ne visada buvo toks, koks yra šiuo metu; jis nuolat kito ir tebekinta.
Per tūkstantmečius pakinta žemės paviršiaus aukštis, ir ten kur anksčiau šniokštė jūra, dabar yra sausuma. Jūrų įlankas upės pamažu užneša sąnašomis, ir jų vietose susidaro žemumos.
Kalnai irgi nelieka nepakitę. Jauni kalnai turi aukštas dantytas keteras, stačius šlaitus, smailias viršūnes. Jie tolydžiai irsta ir įgauna senųjų kalnų formas: pažemėj a, viršūnės pasidaro apvalios, šlaitai — nuolaidūs. Kalnams toliau irstant, jų vietoje atsiranda kiek kalvota lyguma. Pavyzdžiui, tik kalvota aukštuma su neaukštais apvaliais kalnais, skirianti Vakarų Sibiro ir Turano žemumas, dabar yra toje vietoje, kur kadaise buvo aukšti kalnagūbriai.

Kas yra dūlėjimas. Dūlėjimo jėgos priklauso nuo saulės energijos ir todėl vadinamos išorinėmis jėgomis skirtingai nuo vidinių jėgų, susidarančių Žemės rutulio gelmėse ir pasireiškiančių šimtmetiniais žemės plutos svyravimais, žemės drebėjimais ir vulkanų išsiveržimais.
Dieną saulės spinduliai įšildo žemę, o naktį žemės paviršius atvėsta. Šildami visi kūnai plečiasi, o vesdami traukiasi. Nuolatinis plėtimosi ir traukimosi kaitaliojimasis suardo akmenines uolienas: jose atsiranda plyšiai, iš pradžių mažyčiai, vėliau vis platesni ir gilesni. Ypač smarkiai suardomos tokios uolienos, kurios susideda,’ kaip granitas, iš keleto sudėtinių dalių, nes šios dalys plečiasi ir traukiasi skirtingai. Kai į plyšius patenka vanduo ir, ten užšalęs, plečiasi, jis skečia plyšių sieneles ir atlaužia uolienos gabalus; be to, jis tirpdo uolienas. Ypač smarkiai tirpsta akmens druskos, o taip pat gipso ir klinčių klodai. Veikiant vandeniui, klinčių paviršiuje atsiranda daugybė mažų griovelių ir gilių skrodžių, o klinčių sluoksnio storymėje vanduo išplauna didelius urvus. Prie uolienų irimo daug prisideda ir augalai bei gyvūnai. Ant tvirto akmens atsiranda glaudžiai prie jo priaugusių kerpių lopeliai, po to ant jo ima dygti samanos ir žolės. Augalų šaknys išskiria rūgštį, kuri graužia ir ardo akmenį.
Į uolienos plyšį gali patekti medžio sėkla. Ji išdygsta, ir šaknis, tolydžiai storėdama, jėga išplečia plyšį.
Žemėje gyvenantys kirminai, o taip pat kurmiai, starai, rausdami urvus, purena žemę.
Uolienų irimas dėl šilumos ir šalčio kaitaliojimosi, dėl vandens, augalų ir gyvūnų veiklos vadinamas dūlėjimu. Dūlėjimas vyksta labai lėtai, tačiau per tūkstantmečius ir tvirčiausios uolienos suyra, subyra į gabalėlius. Atplyšusios nuo uolų, šios nuolaužos krinta žemyn, sudarydamos kalnų šlaituose bei papėdėse dideles krūvas — nuobirynus. Nuolaužų masė pamažu užpildo slėnius tarp kalnagūbrių; taip vienu metu žemėja irstantys kalnai ir kyla slėnių dugnas. Paviršius pamažu išsilygina. Toks išlygintas paviršius vietomis yra aukštuose Pamiro ir Tibeto kalnynuose.
Nevienodo tvirtuma uolienos ir suyra nevienodai. Tvirtesnės uolienos dažnai lieka kyšoti kaip atskiros keistų formų uolos — kaip stulpai, bokštai, grybai ir pan.
Dūlėjimas vyksta visame Žemės paviršiuje, bet ypač stipriai jis pasireiškia aukštuose kalnuose, kur dieną šildo saulės spinduliai, o naktį smarkiai atšąla. Dėl dūlėjimo susidariusios nuolaužos krinta nuo kalnų žemyn, ir plikų uolų dūlėjimas vyksta su ankstesne jėga. Smarkus dūlėjimas vyksta ir dykumose. Kadangi dangus čia giedras, nedebesuotas, tai taip pat susidaro didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas; dėl dūlėjimo dykumą apdengia akmenys, skalda ir smėlis.

Žemės drebėjimai ir vulkanai. Naudingosios iškasenos

Žemės drebėjimo sritys Azijoje. Ypač dažni ir stiprūs žemės drebėjimai Azijoje būna visu rytiniu Didžiojo vandenyno pakraščiu — Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Silpni požeminiai smūgiai čia yra labai dažnas reiškinys, o kartais būna ir labai stiprūs žemės drebėjimai. 1923 metais Japonų salose žemės drebėjimas sugriovė keletą Japonijos miestų, žuvo daug žmonių.
Kitas dažnų, bet ne tokių stiprių žemės drebėjimų ruožas eina iš vakarų į rytus palei jaunus kalnagūbrius per Mažąją Aziją, Kaukazą, Irano kalnyną ir Centrinę Aziją.

Azijos vulkaninės sritys. Pro žemės plutos plyšius ir lūžius vyksta vulkanų išsiveržimai. Azijoje yra daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio veikiančių ir užgesusių vulkanų.
Vulkanai išsidėstę Didžiojo vandenyno pakrantėje ir salose, juosiančiose Aziją iš rytų ir pietryčių. Veikiančių vulkanų yra Kamčiatkoje, Kurilų, Japonų, Filipinų ir Zondo salose. Ypač daug vulkanų yra Zondo salų grupėje. Čia buvo nepaprastai smarkių išsiveržimų.
Kamčiatkoje yra vienas didžiųjų Žemės rutulio vulkanų — Kliučio sopka (4750 m). Išsiveržimų metu išsiliejanti lava ištirpdo šlaituose sniegą, ir tuomet sraunūs vandens srautai smarkiai veržiasi žemyn, į kalno papėdę.
Dideli akmens anglies telkiniai yra į šiaurę nuo Altajaus kalnų Kuznecko baiseine, Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje, o taip pat Rytų Azijoje ir Indostano pusiasalyje. Daugelyje vietų surasta geležies ir kitų metalų rūdos. Anglies ir geležies rūdos telkiniai dažnai būna netoli vieni kitų.
Aukso gaunama Vidurinio Sibiro plokščiakalnyje ir kitose Šiaurės Azijos vietose. Pietinėje Indokinijos dalyje ir gretimose salose yra dideli alavo rūdos telkiniai. Pastaraisiais metais Sibire atrasti brangakmenių — deimantų — telkiniai. Vienas iš vulkanų veiklos pasireiškimų — geizeriai. Kamčiatkos vulkanų papėdėje yra slėnys, kuriame trykšta daugybė geizerių ir karštų šaltinių. Didžiausias iš šių geizerių maždaug kas dvi valandos išmeta 40—50 m aukščio karšto vandens stulpą, o garai viršum jo iškyla iki 300 m.

Azijos naudingosios iškasenos. Azijos žemės gelmės dar toli gražu ne visur pakankamai ištirtos, bet daugelyje vietų jau surasti dideli įvairių naudingųjų iškasenų telkiniai.
Dideli naftos ištekliai yra Kaukaze (Baku rajone ir kitose vietose), šiaurinėje ir rytinėje Kaspijos jūros pakrantėje.

KLIMATAS

Šiaurės Azija

Azijos klimato įvairumas. Azija labai toli nusitęsia iš pietų į šiaurę, nuo pusiaujinių sričių iki aukštųjų Arkties platumų. Dėl to ji įeina į visas šiaurės pusrutulio šilumines juostas. Jos šiaurinė dalis yra šaltojoje juostoje, didžioji dalis — vidutinėje, o pietiniai pusiasaliai ir salos — karštojoje juostoje.
Kadangi žemynas yra labai didelis, tai klimatas skiriasi ir kiekvienos juostos ribose. Pavyzdžiui, vidinėse Azijos dalyse, kurios yra toli nuo vandenynų arba kurias nuo jų užstoja kalnai, vyrauja žemyninis klimatas, o nuo jūrų įtakos neapsaugotose srityse — jūrinis klimatas.
Vandenynai ir jūros Azijos klimatą veikia nevienodai. Iš ledinuoto Arkties vandenyno giliai į žemyną prasiskverbia šaltas oras. Iš Didžiojo ir Indijos vandenynų pučia vėjai, kurie atneša daug kritulių. Per Didįjį vandenyną teka šiltoji srovė, kuri šildo Azijos krantus. Klimato įvairumas priklauso dar ir nuo to, kaip aukštai viršum vandenyno lygio yra iškilusios atskiros Azijos dalys, nes aukštų kalnų, plokščiakalnių bei žemumų klimatas ir tame pačiame geografiniame plotyje yra nevienodas.
Kalnagūbriai, ar jie tęsiasi lygiagrečių, ar dienovidinių kryptimi, yra tarsi klimatinės ribos. Abiejose kalnagūbrių pusėse yra skirtingų klimato sąlygų sritys: šiltesnės ir šaltesnės arba drėgnesnės ir sausringesnės.

Šiaurės Azijos klimatas. Šiaurės Azijos, arba Sibiro, klimatas yra atšiaurus. Platus šiaurinės pakrantės ruožas ir Arkties vandenyno salos yra už poliarinio rato šaltojoje juostoje. Ilgos poliarinės nakties metu saulė čia visiškai nepasirodo virš horizonto, o vasarą įstriži nenusileidžiančios saulės spinduliai menkai teįšildo žemę. Kita Sibiro dalis yra šiaurinėje vidutinės juostos dalyje.
Šaltas oras nuo Arkties vandenyno lengvai sklinda į pietus po visą Sibirą. Nuo kitų vandenynų Sibirą skiria arba labai didelis atstumas, sakysime, nuo Atlanto vandenyno, arba užstoja kalnai, pavyzdžiui, nuo Didžiojo ir Indijos vandenynų. Esant giedram, be debesų dangui, žemės paviršius žiemą čia labai atšąla. Todėl žiemą Sibire esti didesni šalčiai, negu tose pačiose platumose Europoje.
Europoje tik šalčiausioje, šiaurės rytų dalyje, pro Šiaurinį Uralą, praeina sausio —20° izoterma. Tuo tarpu Azijoje ši izoterma kerta Vakarų Sibiro žemumą, o paskui nueina į pietus, į Centrinę Aziją. Toliau į rytus, už Jenisiejaus, eina sausio —30° izoterma, o dar labiau į rytus —40° izoterma.
Per smarkiausius Sibiro šalčius paprastai nebūna vėjo, dėl to žmogus lengviau pakelia speigą.
Sibiro šiaurės rytuose, daubose tarp kalnų, ilgai laikosi labai šaltas oras ir vidutinė sausio mėn. temperatūra nukrinta iki —50°. Tai šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, vadinamasis „šalčio polius ” (Verchojanskas—Oimiakonas).
Stipriausias čia užregistruotas šaltis buvo pasiekęs daugiau kaip —70°. Toks šaltis „svilina”, ir jokie drabužiai negali nuo jo visiškai apsaugoti.
Tuo tarpu vasara Sibire šilta: liepos mėnesio temperatūra ne žemesnė, o netgi aukštesnė, negu tose pačiose platumose Europoje. Vadinasi, skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų čia dar didesnis, negu žemyniniame Rytų Europos klimate. Kritulių Šiaurės Azijoje esti nedaug. Arkties vandenyne, į kurį atkreipta ši Azijos dalis, esti mažas garavimas, o kitų vandenynų garai čia beveik nepatenka.
Taigi ir didelė metinė temperatūrų amplitudė, ir nedidelis kritulių kiekis rodo, jog Šiaurės Azijos klimatas yra griežtai žemyninis.

Pietvakarių ir Centrinė Azija

Pietvakarių Azijos klimatas. Pietvakarių Azijos klimatas yra nevienodas. Jis priklauso nuo vietos geografinio pločio, vėjo krypties, o taip pat nuo vietovės aukščio viršum vandenyno lygio.
Sausio 0° izoterma čia eina Turano žemumos pietiniu pakraščiu, nusileidžia į pietus, į Irano kalnyną, ir praeina išilgai Mažosios Azijos krantų. Tai rodo, jog daugelyje Pietvakarių Azijos vietų žiemą būna šalčių. Vasarą šiose srityse būna labai karšta. Turano žemumoje, Irano kalnyne ir vidurinėje Mažosios Azijos dalyje iškrinta labai mažai kritulių; čia yra dykumų klimatas.
Mažosios Azijos pakrančių, atkreiptų į Viduržemio ir Egėjo jūras, klimatas yra toks pat, kaip ir Pietų Europos pusiasalių,— t. y. Viduržemio pajūrio klimatas, kur esti sausa bei karšta vasara ir lietinga šilta žiema.
Subtropinis klimatas yra ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje. Bet skirtingai nuo Viduržemio pajūrio sričių, čia visais metų laikais būna daug kritulių. Vyraujantieji vakarų vėjai neša iš jūros drėgmę, tačiau šiems vėjams kelią pastoja aukšti Kaukazo kalnai, ir todėl į Juodąją jūrą atkreiptuose kalnų šlaituose daug lyja.

Centrinės Azijos klimatas. Centrinėje Azijoje žiemos temperatūra beveik tokia pat žema, kaip ir kai kuriose Sibiro dalyse. Vasarą žemesnėse daubose temperatūra būna aukšta, o didelėse aukštumose paros temperatūra labai svyruoja: dieną būna karšta, o naktį vėsu.
Šiose vidinėse žemyno srityse, kurias nuo jūrų užstoja kalnai, per metus neiškrinta nė 200 mm kritulių; tik kalnų šlaituose jų esti daugiau. Žiemą šiek tiek pasninga, tačiau sausame šaltame ore sniegas išgaruoja neištirpęs.
Taigi Centrinėje Azijoje yra griežtai žemyninis sausas vidutines juostos dykumų klimatas.
.Kadangi Tibeto kalnynas yra nepaprastai aukštas, o Himalajų kalnai tarsi siena užstoja drėgnus vėjus iš Indijos vandenyno, tai čia, į šiaurę nuo Himalajų, klimatas atšiaurus ir sausas. Nors Tibetas yra tame pačiame geografiniame plotyje, kaip ir Viduržemio jūra bei toliausia į pietus esančios Europos dalys, kur yra šiltas subtropinis klimatas, bet šalčiai žiemą kai kuriomis dienomis čia pasiekia 30—35°.
Vasarą smarkiai kepina saulė, bet tuo pačiu metu pavėsyje esti šalta. Nakties šalnos — įprastas reiškinys net ir liepos mėnesį, vasarą būna sniego pūgos.

Dažnai būna didelių audrų, kurios sukelia ore dulkių ir smėlio debesis, kartais pakelia net smulkius akmenis.

Rytų ir Pietų Azija

Rytų Azijos klimatas. Rytų Azija atkreipta į Didįjį vandenyną ir jos klimatas priklauso nuo vėjų — musonų — pasikeitimo.
Musonais vadinami tokie vėjai, kurie periodiškai keičia savo kryptį. Vasarą saulės spinduliai sausumos paviršių įkaitina labiau, negu vandenyno. Įkaitęs oras kyla į viršų, ir virš sausumos susidaro žemas oro slėgimas. Iš vandenyno, kur slėgimas aukštesnis, musonas pučia į sausumą. Jis atneša daug drėgmės.
Žiemą sausuma labai atvėsta, o jūrų ir vandenynų vanduo tame pačiame geografiniame plotyje esti šiltesnis už sausumą. Viršum sausumos oro slėgimas būna aukštesnis, negu virš vandens paviršiaus. Žiemą musonas pučia iš sausumos į vandenyną. Tai sausas ir šaltas vėjas.
Taip susidaro priešingų krypčių vėjai — vasaros ir žiemos musonai. Musonai įsiskverbia giliai į žemyną. Dėl to Rytų Azijoje vasarą gausiai lyja, o žiema esti šalta ir negili. Sausio 0° izoterma čia eina gerokai toliau į pietus už 40° š. pl. lygiagretę.
Šiaurinėje Rytų Azijos dalyje yra musoninis vidutinės juostos klimatas su šaltomis žiemomis. Arčiau atogrąžos, Rytų Azijos pietuose, kur šiltesnės žiemos ir beveik nebūna šalčių, yra musoninis subtropinis klimatas su gausiais krituliais, iškrintančiais daugiausia vasaros mėnesiais.
Didžiajame vandenyne dažnai kyla smarkios audros — taifūnai; iš vandenyno jie slenka į žemyną. Taifūnai pavojingi laivams ir dažnai nuniokoja salas bei žemyno pakrantes.

Pietų Azijos klimatas. Azijos pietuose nebūna žiemos; ištisus metus saulė kasdien pakyla aukštai viršum horizonto ir labai kaitina. Žiemos mėnesiais temperatūra čia aukštesnė, negu vasarą Maskvoje.
Indostano ir Indokinijos pusiasaliuose, kaip ir Rytų Azijoje pučia musoniniai vėjai. Žiemą musonas pučia iš žemyno, todėl oras būna sausas. O vasarą pučia pietvakarių musonas iš Indijos vandenyno. Jis atneša daug drėgmės, todėl vasara labai lietinga. Čia yra musoninis karštosios juostos klimatas.
Himalajų kalnai sulaiko drėgmę, kurią neša pietvakarių musonas. Netoli jų pietinės papėdės yra viena drėgniausių Žemės rutulio vietų: per metus čia iškrinta daugiau kaip 12 000 mm kritulių.
Prie pusiaujo esančiose ir jūrų skalaujamose Zondo salose yra pusiaujo klimatas — karštas ir drėgnas: čia amžina vasara, įvairių mėnesių temperatūra beveik nesiskiria, ištisus metus gausiai lyja.

VIDAUS VANDENYS

Šiaurės Azijos upės ir ežerai

Nenuotakios sritys
Upių tinklas Azijos teritorijoje nevienodo tankumo. Drėgnose srityse teka didžiulės, vandeningos upės, o sausose Centrinės ir Pietvakarių Azijos srityse upių nedaug ir tos pačios nevandeningos. Didesnė dalis didžiųjų upių išteka iš aukštų kalnų ir teka įvairiomis kryptimis į jūras, skalaujančias Azijos krantus. Azijos viduryje yra didelių nenuotakių sričių, kur upės nepasiekia jūrų, o įteka į sūriuosius ežerus arba išnyksta smėlynuose.

Šiaurės Azijos upės ir ežerai. Daug didelių upių teka Šiaurės Azijoje. Didžiausios jų — Obė, Jenisiejus ir Lena. Kiekviena šių upių yra ilgesnė už didžiausią Europos upę — Volgą.
Sibiro upės žiemą ilgam užšąla. Pavasaris anksčiau ateina pietuose, upių aukštupiuose prasideda ledonešis ir pavasario potvynis, o šiaurėje tuo metu dar esti žiema. Iš aukštupių atplaukusias lytis sulaiko tvirtas žemupių ledas. Susidaro ledų sangrūdos, dėl kurių “smarkiai pakyla vanduo, ir upės plačiai ištvinsta.
Obės ištaka yra Altajaus kalnuose; nusileidusi žemyn, didingoji upė lėtai teka plokščia Vakarų Sibiro žemuma, čia išsišakodama, čia plačiai išsiliedama. Obė įteka į platų Karos jūros užutekį (įlanką). Didžiausias Obės intakas — Irtyšius.
Jenisiejus taip pat išteka iš kalnų, esančių pietiniame Sibiro pakraštyje, ir aukštupyje yra panašus į slenkstėtą kalnų upę. Paskui jis teka rytiniu Vakarų Sibiro žemumos pakraščiu ir virsta lygumų upe. Į Jenisiejų suteka daug didelių intakų, ir jis, platus bei vandeningas, įteka Karos jūron į rytus nuo Obės. Pats pavadinimas „Jenisiejus” reiškia „didelis vanduo”.
Svarbiausias Jenisiejaus intakas — vandeningoji Angara — išteka iš Baikalo ežero.
Baikalas tyvuliuoja tarp aukštų kalnuotų krantų. Šis didžiulis ežeras susidarė, įdubus žemės plutai. Savo plotu Baikalas beveik du kartus didesnis už Ladogos ežerą. Tai pats giliausias Žemės rutulio ežeras; jo gylis siekia 1620 m. Po Kaspijos jūros Baikalas yra vandeningiausias iš visų kitų ežerų. Į Baikalą įteka daugiau kaip 300 upių ir nedidelių upelių, o išteka iš jo tik viena Angara.
Baikalas labai gražus. Tykią saulėtą dieną jis esti ryškiai žalsvai melsvas. Skaidriame vandenyje atsispindi krantų uolos. O pučiant smarkiam vėjui, Baikalas tamsus ir grėsmingas: jis siaučia, ir aukštos bangos triukšmingai daužo krantų uolas.
Lena išteka iš kalnų, kurie eina pagal vakarinį Baikalo krantą; ji teka Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pakraščiu ir įteka į Laptevų jūrą, sudarydama plačią deltą.
Didžiulėse Šiaurės Sibiro teritorijose, kur nėra geležinkelių, upės yra svarbiausi ir patogiausi susisiekimo keliai. Ypač padidėjo Sibiro upių reikšmė, įsisavinus Šiaurės jūrų kelią. Prie upių žiočių jūromis atgabenami kroviniai, iš kur jie upėmis vežami į Sibiro gilumą. Jenisiejus žemupyje yra toks gilus, kad juo gali toli plaukioti dideli jūrų laivai.
Sibiro upės yra didžiuliai vandens energijos šaltiniai, ypač Angara. Prie Jenisiejaus ir Angaros statomos didžiausios pasaulyje elektrinės.

Nenuotakiųjų Azijos sričių upės ir ežerai. Nė vienoje pasaulio dalyje nėra tokių didelių sričių, neturinčių nuotakumo į vandenynus, kaip Azijoje. Jos užima beveik 1/3 visos Azijos. Tai vidinės Irano kalnyno dalys, Turano žemuma ir didžioji dalis Centrinės Azijos. Čia yra sūrių, nenutekamų ežerų, o upės arba įteka į šiuos ežerus, arba pranyksta dykumų smėlynuose.
Turano žemuma teka Syr-Darja ir vandeningoji Amu-Darja. Abi šios upės išteka iš kalnų: Syr-Darja — iš Tian-Šanio, Amu-Darja— iš Pamiro ir Hindukušo. Šių upių vanduo aukštupiuose audringai veržiasi kalnų tarpekliais. Lyguma jos teka ramiau.
Abi upės įteka į didelį, bet negilų sūrųjį ežerą, vadinamą Aralo jūra.
Turano žemuma vakaruose prieina prie Kaspijos jūros. Kaip ir Aralo jūra, ji nesusisiekia su kitomis jūromis. Tai didžiausias Žemės rutulio ežeras. Kadaise jis Kumos—Manyčo loma susisiekė su Azovo jūra. Dėl didumo ir gilumo (apie 1000 m), dėl vandens sūrumo (nors ir tris kartus mažesnio kaip vandenyne) šis ežeras vadinamas jūra.
Kaspijos jūroje sugaunama daug žuvies; joje veisiasi ir ruoniai. Ne tik Kaspijos pakrantėse, bet ir iš jūros dugno siurbiama nafta. Į šiaurę nuo Tian-Šanio yra didelis, bet seklus Balchašo ežeras. Jis yra nenutekamas, ir jo vanduo, ypač rytinėje dalyje, sūrus ir gerti netinkamas.
Tarp aukštų Tian-Šanio kalnagūbrių tyvuliuoja didelis ir gilus (daugiau kaip 700 m) Isyk-Kulio ežeras. Iš kalnų į ežerą teka nedidelės upės, o iš ežero neišteka nė viena.
Sausose dykumų srityse ne tik didelės, bet ir mažos upės turi didelę reikšmę žemdirbystei: palei jas per dykumas driekiasi plotai su gausia ir vešlia augalija, dirbamais laukais, tankiai gyvenami. Vanduo iš upių kanalais nuleidžiamas į laukus ir naudojamas pasėliams laistyti. Be dirbtinio drėkinimo žemdirbystė šiose sausose srityse beveik neįmanoma.
Turano žemumos dykumose vykdomi dirbtinio drėkinimo darbai. Rengiami dideli vandens baseinai ir kasami drėkinamieji kanalai, kuriais Syr-Darjos, Amu-Darjos ir kitų upių vanduo leidžiamas į laukus. Šitaip didėja drėkinamųjų žemių plotas.

Rytų ir Pietų Azijos upės

Rytų Azijos upės. Rytų Azijos upės neša savo vandenis į Didžiojo vandenyno jūras.
Vandeningasis Amūras pradeda tekėti į rytus nuo Baikalo ir įteka j sąsiaurį, kuris skiria Sachalino salą nuo žemyno. Nuo liūčių, kurias atneša vasaros musonas, Amūras vasarą patvinsta. Kai kuriais metais vanduo taip pakyla, jog upė išsilieja iš krantų ir apsemia didelius plotus.
Chuanchė („Geltonoji upė”) išteka iš Tibeto kalnų rytinio pakraščio; paskui ji teka lyguma, susidariusia iš lioso — purios dulkių pavidalo geltonos uolienos. Liosas lengvai išplaunamas, todėl upės vanduo drumzlinas nuo daugybės geltono dumblo. Žemės rutulyje nėra kitos tokios upės, kurios vanduo būtų toks sudrumstas. Daug dumblo upė nuneša ir į jūrą, kurios vanduo taip pat pagelsta. Upės delta kasmet įsiterpia į jūrą po keletą šimtų metrų. Daug dumblo nusėda ir upės vagoje, kur vandens lygis tolydžiai kyla, iškyla aukščiau aplinkinės lygumos, ir tada upė išsilieja iš krantų. Niokojantys potvyniai būdingi ir kitoms Didžiosios Kinijos lygumos upėms.
J a n c z ė išteka iš Tibeto kalnyno, šiek tiek toliau į pietvakarius nuo Chuanchės. Janczė — viena didžiausių pasaulio upių. Ji daug ilgesnė ir vandeningesnė už Volgą. Aukštupyje ji teka per kalnus, siaurais tarpekliais prasiskverbdama pro kalnagūbrius arba apjuosdama juos vingiais. Upė čia teka srauniai ir veržliai, turi daug slenksčių. Žemupyje Janczė ramiai teka lyguma ir įteka į Rytų Kinijos jūrą. Upės sąnašos, nusėsdamos žiotyse, sudaro seklumas ir salas. Kadangi dalį jūros prie kranto užpildė upės nuosėdos, tai kai kurie miestai, kadaise buvę prie pat jūros, dabar yra nuo jos per dešimtis kilometrų.
Dideli jūrų laivai gali plaukti aukštyn vandeningąja Janczė šimtus kilometrų.

Pietų Azijos upės

Didelės Pietų Azijos upės — Indas ir Gangas— ir didžioji dalis jų gausių intakų išteka iš Himalajų vietose išmargintas didelių šviesių kerpių dėmių. Tundroje nematyti jokio medžio, tik kur ne kur tarp samanų ir kerpių pasitaiko žemaūgių beržų ir poliarinių gluosnių krūmynų.
Sibiro tundroje gyvena tokie pat gyvūnai, kaip ir europinėje tundroje. Visur veisiasi pelės margutės; galima aptikti laukinių šiaurės elnių kaimenes; dažniau, negu europinėje tundroje, medžiotojui pasitaiko šiaurinė lapė, kurios sniego baltumo žiemos kailiukas labai vertinamas. Pavasarį į tundrą atskrenda dideli žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių pulkai; jie suka lizdus pelkėse ir ežerėliuose.
Sibiro tundroje, kaip ir Europos, gyventojų nedaug. Išsivysčiusi elnininkystė ir medžioklė. Tačiau ir čia atsirado naujų gyvenviečių ir miestų, atrasti ir pradėti eksploatuoti naudingųjų iškasenų telkiniai, ir gyventojų tolydžiai daugėja.
Pietiniame tundros pakraštyje pasirodo medžiai. Iš pradžių tik pavieniai tundroje išsimėtę žemi medeliai; toliausia į šiaurę Sibire auga maumedis. Medžių tolydžiai, vis daugėja; miškų salelės kaitaliojasi su tundros plotais. Prasideda miškatundrės juosta. Dar toliau į pietus ji pamažu pereina į taigą.
Miškų zona. Taiga Šiaurės Azijoje užima didžiulius plotus: niekur pasaulyje nėra kito tokio didelio miškais apaugusio ploto. Lėktuvas daug valandų skrenda iš Uralo per Sibirą, ir visą laiką apačioje driekiasi žalia miško jūra, kuri prasiskiria tik upių slėniuose ir pelkėtose vietose.
Sibiro taiga skiriasi nuo europinės, taigos medžių rūšimis: greta Europoje įprastų eglių ir pušų Sibiro taigoje auga kėniai, kedrai, maumedžiai. Šalia spygliuočių pasitaiko ir lapuočių — beržų, drebulių. Didelius plotus Vakarų Sibiro žemumoje užima pelkės.
Kedras — stambiausias Sibiro taigos medis. Kedrų kankorėžiuose yra skanių smulkių riešutėlių, kuriuos renka taigos gyventojai.
Rytų Sibire labiausiai paplitęs maumedis. Jo spygliai minkšti, ryškiai žalios spalvos, žiemai nukrinta. Maumedis teikia vertinga medieną, kuri beveik nepūva.
Sibiro taigoje yra daug gyvūnų, kurių Europoje retai bepasitaiko. Čia veisiasi lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių — jerubės, kurtiniai. Sibiro medžiotojai išvyksta žiemai į taigą ir sumedžioja daug vertingų kailinių žvėrelių — voverių, lapių, sabalų. Carinėje Rusijoje dėl grobuoniško medžiojimo buvo bebaigia išnykti vertingesnieji žvėrys: buvo beveik išnaikinti bebrai, retai pasitaikydavo sabalų.
Sibire vystomas miškų ūkis. Dar ne taip seniai Sibiro miškai buvo visai nenaudojami: seni medžiai beaugdami pradėdavo pūti ir išvirsdavo, užteršdami mišką ir trukdydami jauniems medžiams augti. Dabar taigoje medžiai kertami; rąstai upėmis plukdomi į lentpjūves; pjautinė miško medžiaga iš čia vežama į įvairias statybas, o Šiaurės jūrų keliu ir į užsienį.
Įvairių plačialapių medžių miškai anksčiau augo ir šiaurinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje. Dabar miškų vietoje čia driekiasi laukai.
Stepės. Pietinėje Vakarų Sibiro žemumos dalyje taiga palaipsniui pereina į miškastepę ir stepę. Derlingos juodžemio dirvos dosniai atlygina žemdirbiui už jo darbą; plačiose stepių ganyklose ganosi galvijų ir avių kaimenės. Didelius plotus čia užėmė dirvonuojančios, niekada neartos žemės. Į šias žemes, partijai ir vyriausybei paraginus, atvyko daug žmonių. Suorganizuoti nauji ūkiai.
Rytų Sibire stepės nesudaro ištisinės juostos. Atskiri stepių plotai kaip salos įsiterpę į pietines taigos dalis.
Stepių augalija išplitusi didžiulėse upių slėnių žemumose ir apatinėse kalnų šlaitų dalyse. Aukščiau šlaituose stepę pakeičia miškas.
Dideli sausųjų stepių plotai yra Centrinėje Azijoje. Tokiose stepėse auga skurdi sausrai atspari augalija (kiečiai, druskės, dygios žolės ir krūmai).
Iškirstuose miškų plotuose gyventojai verčiasi žemdirbyste ir gyvulininkyste.
Labai savotiški yra mišrieji ir plačialapių miškai Amuro vidurupyje ir prie Japonų jūros. Čia taigos spygliuočiai auga greta pietų lapuočių.

Dykumos ir pusdykumės


Dykumos ir pusdykumės užima Centrinę Aziją, Turano žemumą, Irano kalnyno vidurinę dalį, o taip pat Arabijos pusiasalį ir žemumą palei Indo upę. Didesnė Azijos dykumų dalis yra vidutinio klimato juostoje, tik pietinė Arabijos dykumos dalis yra į pietus nuo šiaurės atogrąžos, karštojoje juostoje.
Dėl sauso klimato augalija ir gyvūnija čia menka. Augalai dykumoje auga ne visur: jų krūmeliai auga atskirai, tolokai vienas nuo kito. Tai daugiausia šiurkščios žolės ir nedideli krūmai. Jie labai savotiški. Jų lapai labai smulkūs ir mažai teišgarina drėgmės. Kai kurių augalų lapai yra pavirtę dygliais, o kiti visai neturi lapų. Augalų šaknys yra labai ilgos: jos arba plačiai keroja ir naudoja viršutinio žemės sluoksnio drėgmę, arba skverbiasi labai giliai į žemę iki drėgnojo sluoksnio, iš kurio siurbia reikalingą vandenį.
Savotiškas Centrinės Azijos ir Turano žemumos dykuminis medis saksaulas vietomis sudaro brūzgynus, kurie net vadinami „saksaulų mišku”, nors jie niekada nesti tokie tankūs, kaip tikras miškas. Ant saksaulo šakų auga labai smulkūs lapai arba jų visai nėra, todėl šis medis beveik nesudaro pavėsio; jo mediena tokia sunki,, jog skęsta vandenyje, ir tokia kieta, kad jos negalima peiliu įpjauti.
Smėlio dykumos gamta skurdi, bet vis dėlto smėlynuose pasitaiko smulkių sausrai atsparių augalų, kurie savo šaknimis sutvirtina smėlį. Bet jeigu gyvuliai sunaikina šiuos augalus ir kanopomis išjudina susigulėjusį smėlį, jis pasidaro lakus, ir vėjas lengvai jį nešioja. Vėjas pakelia smiltis ir neša jas tol, kol sutinka kokią nors smėlį sulaikančią kliūtį.
Drėkinamose vidutinės juostos dykumų žemėse auga tuopos, vaismedžiai, vynuogės, medvilnė. Arabijos karštųjų dykumų oazėse auginamos datulių palmės.
Skurdi dykumų augalija vis dėlto teikia pakankamai maisto stambiesiems žolėdžiams gyvuliams. Čia pasitaiko įvairių antilopių rūšių, laukinių asilų.
Centrinėje Azijoje gyvena laukiniai kupranugariai ir laukiniai arkliai, kurių daugiau niekur nepasitaiko. Ieškodami pašaro ir vandens, laukiniai arkliai nubėga labai toli. Kupranugariai gerai prisitaikę prie dykumos gyvenimo: jie ėda šiurkščius dygius augalus, po kelias dienas išbūna negėrę.
Ypač daug dykumose graužikų ir roplių — driežų, gyvačių. Kai kurie smulkieji gyvūnai visai negeria vandens, pasitenkindami ta drėgme, kurią jie gauna su maistu. Gyvūnai yra gelsvai pilko atspalvio, kaip ir dykuma.
Karštą vasaros dieną dykuma atrodo apmirusi: visa, kas gyva, slepiasi nuo svilinančių saulės spindulių kokio nors krūmelio pavėsyje arba įsirausią į smėlį. Daugelis gyvūnų tik naktį išlenda iš savo urvų maisto ieškoti. Kai kurie miega per visus vasaros mėnesius.
Didžiųjų smėlio dykumų yra Turano žemumoje (Karakumai ir Kyzylkūmas), o taip pat į rytus nuo Pamiro — tarp Kunlunio ir TianŠanio kalnagūbrių.
Gobio plokščiakalnyje vyrauja pusdykumės ir molingosios arba akmeningosios dykumos: didžiulius plotus dengia skalda — sudūlėjusių uolienų nuolaužos. Daugelyje vietų žemė visai nederlinga ir dešimtis kilometrų nėra jokių augalų.
Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Dykumos mažai apgyventos. Gyventojai verčiasi gyvulininkyste: augina avis, kupranugarius. Tik oazėse tankiai gyvena žemdirbiai. Dykumose kasami didžiuliai kanalai ir drėkinamose žemėse veisiami sodai, auginama medvilnė, ryžiai ir kiti vertingi žemės ūkio augalai.
Labai savotiška yra aukštojo Tibeto kalnyno gamta. Atšiaurus klimatas, akmeningas ir daugelyje vietų labai sūrus dirvožemis nepalankus augalams augti.
Šiaurinėje Tibeto dalyje auga nedideli, kelių centimetrų dydžio žolių kupsteliai. Medžių visai nėra, tik upių pakrantėse pasitaiko krūmokšnių.
Pietinėje Tibeto dalyje klimatas švelnesnis ir augalija gausesnė. Čia yra sausosios stepės su žolės danga, kur randa sau maisto daugybė žolėdžių. Rytinėje dalyje upių slėniuose auga medžiai.
Tibeto stepėse veisiasi laukinis jautis — jakas. Tai. stambus, stiprus ir ištvermingas gyvulys. Jis apaugęs tankia ir šiurkščia juoda vilna, kuri nukarusi žemyn lyg platūs kutai. Ilga vilna gyvuliui atstoja kraiką, gulant ant šaltos žemės.
Tibeto gyventojai verčiasi gyvulininkyste, kai kur yra ir dirbamų laukų. Čia, 4500 m aukštyje, gyventojai sėja miežius. Jokioje kitoje vietoje tokiame aukštyje žemdirbyste nesiverčiama.

Subtropikai. Drėgnieji karštosios juostos miškai. Savanos

Subtropikų sritys. Į jūrą atkreiptose Mažosios Azijos pakraščių dalyse yra Viduržemio pajūrio klimatas. Čia auga subtropinė augalija, panaši į Pietų Europos augaliją: tai amžinai žaliuojantieji krūmai ir medžiai — mirtos, oleandrai, laurai, amžinai žaliuojantieji ąžuolai.
Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje, kur klimatas drėgnas ir kritulių esti visais metų laikais, keroja vešlesnė drėgnųjų subtropikų augalija. Čia auga tankūs klevų, bukų, kaštonų, graikinių riešutmedžių miškai. Jų tarpe pasitaiko amžinai žaliuojančių medžių ir krūmų: laurų, lauralapių kryklių, buksmedžių su kieta kaip kaulas mediena. Medžių kamienai apsiviję gebenėmis, laukiniais vynuogienojais ir kitokiais vijokliais. Čia auginami arbatkrūmiai, mandarinų, apelsinų ir citrinų medžiai. Gražiausiose vietose įrengti kurortai, kuriuose poilsiauja darbo žmonės.
Dar įvairesnė drėgnųjų subtropikų augalija pietinėje Didžiosios Kinijos lygumos dalyje (Janczės baseine) ir iš pietų prie jos prieinančiuose kalnuose, o taip pat Japonų salų pietinėje dalyje. Čia greta amžinai žaliuojančių ąžuolų ir laurų auga kamparo ir lako medžiai, bambukai, magnolijos su dideliais baltais žiedais, kamelijų krūmai, yra palmių.
Tačiau natūrali augalija retai kur beišliko. Gausus gyventojai smarkiai pakeitė vietovės vaizdą: visur aplinkui driekiasi ryžių ir medvilnės laukai. Auginami arbatkrūmiai (jų tėvynė — Pietryčių Azija), šilkmedis. Didelę ūkinę reikšmę turi bambukai. Jų tuščiaviduriai, stori, lengvi, bet labai stiprūs stiebai naudojami statyboje, baldų gamyboje, vandentiekio vamzdžiams ir kt.

Drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai bei savanos. Indostano, Indokinijos pusiasaliuose ir Zondo salose auga vešli karštosios’ juostos augalija. Aukšta oro temperatūra per visus metus ir didelis kritulių kiekis sudaro palankias sąlygas augalams augti. Tačiau kritulių čia ne visur vienodai iškrinta. Tose vietose, kur jų labai daug (daugiau kaip 1000 mm per metus), auga drėgnieji pusiaujo ir atogrąžų miškai. Jie išplitę Zondo ir Filipinų salose, apima dalį Ceilono salos ir Indokinijos bei Indostano pusiasalių. Pietinėse Himalajų papėdėse auga tankūs, neįžengiami atogrąžinių augalų miškai, vadinamosios „džiunglės”.
Pusiaujo miškas — tai įvairiausių amžinai žaliuojančių medžių tankmė. Jame retai tegalima pamatyti greta du vienodus medžius. Čia auga įvairios palmės, paparčio medžiai, bambukai, duonmedžiai. Paplitę augalai, iš kurių gaunami prieskoniai: gvazdikėliai, pipirai, cinamonas. Daugelio medžių vertinga mediena (geležinmedžio, juodmedžio, raudonmedžio) naudojama baldams gaminti.
Pusiaujo miškas auga keliais ardais (aukštais). Kai kurie medžiai siekia 60—80 m aukščio; jų kamienai iškyla kaip kolonos, ir tik viršuje išsiskleidžia tankus šakų ir lapų vainikas. Po šiais milžinais keliais ardais auga mažesni medžiai. Miške viešpatauja prieblanda, saulės šviesa vos prasiskverbia pro tankią lapiją.
Mišką tankina ir daugybė vijoklinių augalų — lijanų, kurios tarsi lynai apsiveja apie medžių kamienus, persimeta nuo vieno medžio ant kito, padarydamos miško tankmę kai kur visai neįžengiamą (žr. spalvotą atogrąžų miško paveikslėlį). Ant medžių kamienų, šakų bei lapų auga smulkūs augalai. Kai kurie iš jų neturi žalių lapų ir minta sultimis to augalo, ant kurio auga. Tokie augalai vadinami parazitais.
Ypač vešli, gausi ir įvairi pusiaujo srities miškų augalija Didžiosiose Zondo salose.
Indokinijos ir Indostano pakrantėse, kur pučia musonai, miškai ne tokie įvairūs — ne tiek daug medžių veislių juose auga daugelio medžių lapai sausuoju metų laiku nukrinta.
Tose vietose, kur iškrinta mažiau kritulių — Dekano plokščiakalnyje, Indokinijos slėniuose, kuriuos kalnai užstoja nuo jūros vėjų,— drėgnų atogrąžų miškų nėra; čia yra savanos, arba atogrąžų miškastepė. Jos apaugusios aukšta šiurkščia žole, kurioje nedidelėmis grupėmis arba pavieniui auga neaukšti medžiai— akacijos, mimozos.
Kalnuose augalija keičiasi, kylant šlaitais aukštyn. Pietinėse Himalajų kalnų papėdėse auga atogrąžų džiunglės; jos kyla kalnų šlaitais iki 1000 m aukščio. Aukščiau auga subtropiniai miškai, kuriuos pakeičia vidutinių platumų lapuočių ir spygliuočių miškai. Už miškų auga žemaūgių medžių bei krūmokšnių brūzgynai ir driekiasi aukštųjų kalnų, arba alpinių, pievų juosta. O dar aukščiau prasideda amžinojo sniego ir ledynų sritis.
Pietų Azijos miškuose ir savanose veisiasi daug gyvūnų. Medžiuose gyvena įvairių veislių. beždžionės, Didžiosiose Zondo salose yra ir stambių žmogbeždžionių — orangutangų bei gibonų. Miškų tankmių pakraščiuose gyvena stambiausias šių laikų sausumos gyvūnas — dramblys. Iš plėšriųjų žvėrių čia pasitaiko tigrų, leopardų; veisiasi raganosiai, laukiniai jaučiai (buivolai), elniai, šernai. Daug driežų ir gyvačių (smauglių iki 7 m ilgio, nuodingųjų gyvačių akiniuočių, kurių įkandimas yra mirtinas). Pietų Azijos gamtą žmogus smarkiai pakeitė. Pietų Azija tankiai gyvenama, todėl dideli plotai, kuriuose anksčiau augo atogrąžų miškai arba savanos, dabar paversti dirbamais laukais, kur auginami ryžiai, arbatkrūmiai, medvilnė, cukranendrės. Oras čia visą laiką vienodai karštas, ir todėl galima nuo vieno lauko nuimti per metus kelis derlius. Auginami taip pat kinmedžiai, iš kurių žievės gaminami vaistai nuo maliarijos, ir kokoso palmės, iš kurių riešutų spaudžiamas kokoso aliejus. Didėlę reikšmę turi kaučiukmedžių plantacijos (sustingusios kaučiukmedžio sultys — kaučiukas — naudojamas gumai gaminti).

Azijos gyventojai
Gyventojų skaičius ir tankumas. Azijoje — didžiausioje pasaulio dalyje — yra daugiausia gyventojų. Čia gyvena daugiau kaip pusė visų Žemės rutulio gyventojų. Azijoje yra pustrečio su viršum karto daugiau gyventojų, negu Europoje.
Vidutinis Azijos gyventojų tankumas — 40 žmonių 1 km2, t. y. beveik dvigubai mažesnis, negu Europoje. Azijoje yra didelių labai retai apgyventų sričių, bet yra ir didelių plotų, kurie gyventojų tankumu neatsilieka nuo tankiai gyvenamų Vakarų Europos šalių. Retai gyvenama Sibiro tundra ir taiga, o taip pat Arabijos, Turano žemumos ir Centrinės Azijos dykumų plotai. Sibiro šiaurėje pradėta plėsti žemdirbystę, eksploatuoti didžiulius Sibiro miškų turtus ir naudingąsias iškasenas. Turano žemumoje žmonės kasa didžiulius drėkinamuosius kanalus ir rengia vandens baseinus, didina drėkinamųjų žemių plotus.
Tankiai gyvenama Didžioji Kinijos lyguma ir Kinijos jūrų pakrantės, Japonų salos, Indostano pusiasalis su IndoGango žemuma, Javos sala (Didžiųjų Zondo salų grupėje).

Azijos tautos. Azijos gyventojų sudėtis labai įvairi. Įvairios tautos gyvenančios Azijoje, skiriasi viena nuo kitos savo kalba, ūkine veikla, papročiais ir kultūriniu išsivystymu.
Centrinėje ir rytų Azijoje vyrauja žmonės su išoriniais geltonosios rasės bruožais. Ryškius šios rasės bruožus turi mongolai, kurie gyvena Gobio plokščiakalnyje. Dėl to ši rasė ir vadinama mongoloidų rase.
Mongolų tautų grupei priklauso ar.timi mongolams savo kalba buriatai, kurie gyvena prie Baikalo ežero.
Rytų Azijoje gyvena kinai — didžiausia Azijos tauta. Jiems giminingi Tibeto kalnyno tibetiečiai ir Indokinijos tautos (birmiečiai, tajai, vietnamiečiai).
Pietinėje Indokinijos dalyje gyvena malajiečiai, o Indonezijos salose — jiems giminingi indoneziečiai.
Labai išplito Azijoje tiurkų grupės tautos; prie jų priklauso turkai (Mažojoje Azijoje), turkmėnai, uzbekai, kirgizai ir kazachai (Turano žemumoje ir gretimose srityse), o taip pat jakutai (Sibiro šiaurės rytuose).
Sibire gyvena daugiausia rusai ir ukrainiečiai, atsikėlę iš Europos ir apsigyvenę Sibiro pietuose.
Indostane ir IndoGango žemumoje gyvena įvairios tautos, vadinamos bendru indų vardu. Jos kalba įvairiomis, bet daugiausia artimomis kalbomis. Indostano pietinėje dalyje gyvena dravidai, kurie savo kalba gerokai skiriasi nuo pagrindinių Indijos gyventojų. Daugelis dravidų pasižymi taip pat tamsia odos spalva ir kitais išoriniais juodosios rasės bruožais.
Indams giminingi persai ir afganai, gyvenantys Irano kalnyne, tadžikai (prie Pamiro) ir kai kurios Kaukazo tautos.
Senieji Arabijos gyventojai yra arabai, kurie iš čia paplito Šiaurės Afrikoje. www.moku.lt

Afrika. Istorija ir svarbiausi faktai

 

Afrika yra antras žemynas pagal plotą.Jos plotas lygus 30.3 mln. km2. Pats aukščiausias kalnas yra Kilimandžaras (5895 m). 1999 metais Afrikoje gyveno 770 mln. žmonių.Prieš 135 mln. Metų Afrika priklausė Gondvanai ,kurią sudarė dabartinės : Pietų Amerika, Afrika, Australija ir Antarktida .
Afrika – vienintelis žemynas, kurį beveik per patį vidurį kerta pusiaujas.Didesnė jo paviršiaus dalis – plokščiakalniai.Tai pats karščiausias žemynas, kurio milžinišką plotą užima savanos ir dykumos. Afrikoje gyvena patys stambiausi žvėrys, didžiausi paukščiai.
Žemyno miškuose auga daugybė vertingų rūšių medžių, o Žemės gelmėse gausu įvairių naudingųjų iškasenų telkinių.

Afrika yra :
„juodasis žemynas“, nes dauguma gyventojų yra juodos spalvos;
įvairių rasių, tautų, kalbų ir religijų katilas;
„karštasis žemynas“- pusiaujo miškai, savanos ir dykumos.
Afrikoje yra :
didžiausia pasaulyje dykuma ir ilgiausia upė;
gausu naudingųjų iškasenų telkinių, pvz., aukso, deimantų ,naftos, geležies, vario ir kitų metalų rūdų;
didžiausi Žemėje gyvūnų rezervai.
Afrika – negandų žemynas :
daugiausia atsiliekančių šalių;
sparčiausiai daugėja gyventojų;
daugiausia neprivalgančių ir badaujančių vaikų;
dažnos epidemijos, pražūtingos sausros.
Afrikos įdomybės :
vienintelis žemynas, kurį kerta ir pusiaujas, ir pradinis dienovidinis;
Kilimandžaro kalną ties pusiauju net ir vasarą dengia sniegas bei ledas;
yra viena didžiausių salų Žemėje – Madagaskaras;
gyvena didžiausias ir aukščiausias, sausumos gyvūnai – dramblys ir žirafa;
Afrikos gyvūnas gepardas – greičiausias gyvūnas Žemėje;
seniausiųjų žmogaus pirmtakų rasta Afrikoje;
kai kurios gentys iki šiol gyvena akmens amžiuje : medžioja, renka augalus ir vabzdžius, vaikšto nuogi.
Apie naudingąsias Afrikos iškasenas
Įdubusios Afrikos žemės plutos sritys ne kartą buvo atsidūrusios po vandeniu, todėl jose susikaupė storas nuosėdinių uolienų sluoksnis. Jame yra daug naftos, gamtinių dujų, akmens anglių ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių.
Skylanti Afrika
Nors Afrikos pamatą sudaro stabili platforma, tačiau ne visur Žemės pluta yra rami.Ypač aktyvi ji rytuose.Čia vyko didžiausi Žemės plutos kilimai ir lūžiai.Vienur pluta iškilo, kitur – nugrimzdo. Labiausiai įdubusios sritys vadinamos Vidurio ir Rytų Afrikos grabenais. Giliausiose Vidurio Afrikos grabeno vietose telkšo siauri ir gilūs ežerai.Ilgiausi iš jų Njasos ir Tanganikos. Pastarasis beveik 1500 m gylio.Tarp Vidurio ir Rytų grabeno plyti didžiausias žemyne Viktorijos ežeras. Jo gylis tesiekia 70-80 metrų.
Žemės plutos lūžių srityse vyko dažni žemės drebėjimai. Iš gausiai į paviršių išsiveržusios lavos susidarė Etijopijos kalnynas.Žemės pluta Rytų Afrikoje juda ir dabar. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje, Žemės gelmių veikiama, rytinė Afrikos dalis atskils nuo Afrikos ir nutols.
Karštasis žemynas :
Mūsų platumoje skiriami keturi metų laikai. Afrikoje metų laikai skaičiuojami kitaip nei pas mus.Net ir labiausiai nuo pusiaujo nutolusiose Afrikos srityse temperatūra nebūna žemesnė nei 10 laipsnių.
Taip yra todėl, kad Saulė per visus metus juda tarp pietų ir šiaurės atogražų ir Žemė ten įkaitinama labiausiai.

Pusiaujo klimatas ir miškai:
Tarp šiaurės ir pietų atogražų, kur Saulė visus metus kybo aukštai virš horizonto, yra pusiaujo klimato juosta. Sričių ties pusiauju oro temperatūra aukšta. Vidutinis mėnesio temperatūros svyravimas nedidelis, todėl kitaip nei pas mus pusiaujo klimato juostoje tėra vienas metų laikas – vasara.
Pusiaujo juostoje ne tik karšta, bet ir drėgna. Per metus čia iškrenta vidutiniškai apie1500 mm kritulių. Retai pasitaiko dienų be lietaus.
Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūs drėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užima beveik 10% Žemės sausumos. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitų pasaulio miškų. Mūsų platumoje augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numeta lapus, o ties pusiauju medžiai žaliuoja ištisus metus, nes lapus keičia dalimis.
Mokslininkai tirdami šį kraštą turi iškęsti vietos orų permainas.Štai kaip jie aprašo dieną ties pusiauju:
Mes išvažiavome tekant saulei.Rytas buvo vėsus. Po dviejų kelionės valandų pajutome alinantį karštį.Kol nuvažiavome iki artimiausio kaimo, pradėjo rinktis maži debesėliai, kurie sparčiai didėjo.Apie 16:00 prasidėjo liūtis .Po lietaus pradėjo temti ir mes išsigandome, kad kelyje mus užklups naktis.
Pusiaujo miškai auga keliais ardais .Viršutinį sudaro pavieniai šviesamėgiai medžiai.Jų lapai kieti ir stambūs, tarsi nulakuoti.Taip jie neleidžia išgaruoti vandeniui.Po šiais medžiais galiūnais keliais ardais auga žemesni medžiai, kuriems reikia mažiau šviesos. Jų lapai ploni ir gležni. Pusiaujo miškams būdingi nederlingi dirvožemiai.Dirvožemiai pusiaujo miškuose raudono arba gelsvo atspalvio .Taip yra todėl ,kad uolienos, ant kurių jie susidarė, turi daug geležies.
Pusiaujo miškai nuo kitų platumų miškų skiriasi labai didele augalų įvairove.Taip pat pusiaujo miškas neįsivaizduojamas be lianų.Jos tankiai vejasi medžių kamienus tik norėdamos saulės šviesos. Gaila, bet ne visos lianos tokios „geranoriškos“. Yra ir tokių ,kurios taip suspaudžia tą medį, kurį pasirinko auka, jog jis nudžiūna.Miškuose taip pat gyvena ir žmonės. Jie vadinami pigmėjais (miškų vaikais) ir bantais.Pigmėjai labiau panašūs į akmens amžiaus žmogų. Jie vis dar verčiasi medžiokle ir rankiojimu.Tradiciniai jų ginklai ietis ir lankas.Pigmėjai nėra sėslūs.Kai aplink gyvenvietę išmedžioja gyvūnus, sumažėja kitų miško gėrybių, keliasi į naują vietą.Deja pigmėjų gyvenimo būdui kenkia civilizacija, kuri pradeda skverbtis į jų ramų gyvenimo būdą. Turistai atneša vis naujų ligų ir dėl to labai daug pigmėjų išmirė.

Bantų vis dėl to negalima vadinti džiunglių vaikais. Jie maždaug prieš 400 metų atsikraustė iš savanų į džiungles. Jie verčiasi lydimine žemdirbyste. Jų gyvenimą taip pat pakeitė civilizacija.Šaunamieji ginklai pakeitė tradicinius. Bantai labai tausoja gyvenamuosius plotus, todėl iškerta tik po mažą miško dalį. Bantai nekaupia maisto atsargų ir neaugina stambių gyvulių . Nors didžiąją dalį jų maisto sudaro išaugini vaisiai, daržovės, bet kartais jų racionas papildomas žuvimi.Bantai išsikerta po nedidelį miško plotą ir jį apsėja. Po kelerių metų jie sunaudoja paviršiuje esančias derlingas žemes ir ten pradeda augti antrinis miškas. Jis bus toks kaip buvęs tik po100 metų.

Savanų tipai :
Tarp pusiaujo ir atogražų klimato juostų plyti subekvatorinės klimato juostos.Gamtoje irgi yra perėjimas tarp drėgnųjų pusiaujo miškų ir dykumų. Toje pereinamojoje juostoje plyti savanos.Tačiau savanos taip pat yra kelių rūšių. Yra drėgnosios savanos, sausosios savanos ir dygliuotosios savanos. Jos yra skirstomos pagal tai kiek mėnesių trunka drėgnasis ir sausasis metų laikai ir kaip jos nutolusios nuo pusiaujo.

Drėgnoji savana yra panaši mišką. Sausasis laikotarpis ten trunka nuo 2 iki 5 mėn. Auga žolė, kurios aukštis siekia 2 m, taip pat palmės ir kiti medžiai.Dauguma medžių vis dėl to numeta lapus. Šioje savanoje gyvenantys žmonės per metus išaugina net du derlius taigi žemė yra palanki žemdirbystei.

Sausoji savana išsiskiria tuo, kad palei upes auga galeriniai miškai, kurie neišdžiūna net per sausąjį laikotarpį, kuris čia trunka apie pusę metų. Žolė ten nėra tokia aukšta kaip drėgnojoje savanoje ir jos nėra tiek daug. Medžiai žemi, o jų lapai maži ir siauri, kad apsaugotų medžius nuo išdžiūvimo. Svarbiausi šių savanų medžiai yra Akacijos ir Baobabai . Akacijos turi tankų skėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemę nuo išdžiūvimo.Baobabas turi storą kamieną, kuriame kaupia vandenį.

Dygliuotoji savana yra panaši į dykumą.Šioje savanoje sausasis laikotarpis trunka iki 10 mėn. Vyrauja dygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Šios savanos dirvožemis yra raudonos spalvos.Negausiai augantys medžiai beveik visus metus būna be lapų.Kritulių iškrinta nedaug, todėl upės vandenį neša tik kelis mėnesius per metus. Kadangi žemdirbystei nėra sąlygų, todėl ten ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė.
Iš kitų geografinių zonų savanos išsiskiria gyvūnų gausa.Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų.Pavyzdžiui žirafos ir drambliai gali skabyti lapus nuo pačių medžių viršūnių.Nuo plėšrūnų augalėdžius saugo kailio spalva ir greitis . Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Mažesni gyviai užmiega, o didesni migruoja.Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vienu metu migruojančių gyvūnų.

Dykumų įvairovė :
Kur plyti atogražų klimato juosta, ten vyrauja žemyneigiai oro srautai.Tai aukšto slėgio sritys, kur vyrauja sausas oras.Dėl ypatumų ten susidarė dykumos.Afrikoje yra Sacharos dykuma, kurios plotas siekia 9 mln. km2. Tai ketvirtadalis Afrikos ploto. Dykumoms susidaryti padeda šaltosios jūrų srovės, didelis nuotolis nuo vandenynų.Dykumoje sausasis laikotarpis trunka iki 11 mėn. Dažnai lietus nelyja net kelerius metus iš eilės.Dažnas svečias Sacharoje yra stiprus vėjas samumas į orą pakeliantis smėlio debesis. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumų kraštovaizdį. Todėl Sacharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kur yra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiau smulkesnių nuolaužų, žvyro ,susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuo kalnų , kur nėra akmenų , žvyro plyti smėlingosios , druskingosios, molingosios dykumos.Dykumoje yra augalų, kurie atsiranda tik po lietaus. Sukaupę drėgmės jie greitai auga, žydi, subrandina vaisius ir nudžiūsta.Tokie augalai vadinami efemerais. Didesni dykumų gyvūnai gali gyventi tik jų pakraščiuose kur yra pakankamai vandens.Kartais dykumoje būna vietų kur į žemės paviršių prasiskverbia gruntinis vanduo. Tokios vietos vadinamos oazėmis.Daugelyje oazių yra įsikūrę žmonės.Jie oazėje plėtoja žemdirbystę.Oazėje ji plėtojama keliais ardais. Žemiausiame arde auga miežiai, kviečiai, daržovės, prieskoniai.Antrą ardą sudaro šešėlį metantys vaismedžiai ir krūmai.Aukščiausiąjį ardą sudaro datulių palmės. Jos apsaugo žemiau augančias kultūras nuo kaitrių saulės spindulių. Laukai dykumoje turi būti drėkinami. Jų drėkinimo būdas priklauso nuo oazės tipo.Oazės būna keturių tipų:

Fagoro oazės jose vanduo semiamas iš šulinių siekiančių gruntinius vandenis nevienodame lygyje.

Gražūs Afrikos vaizdai
Upių oazės patvenkta upė, dažnai papildoma gruntiniais vandenimis.
Šaltinių oazės būna kalno papėdėje, didelėje dauboje ar slėnyje.
Artezinio vandens oazės pasižymi tuo, kad gręžiami gilūs arteziniai gręžiniai, siekiantys gruntinius ir artezinius vandenis.
Žmonės negyvena oazių centre.Kodėl? Labai paprasta… Žmonės labai tausoja vietą oazėje, nes ten yra derlingos žemės ir pavėsio, o būtent to reikalauja jų pasėliai.Namai dažomi baltai ir labai arti vienas kito. Taip yra daroma, nes balta spalva labai gerai atspindi šviesą. Namai statomi vienas šalia kito tam ,kad mestų šešėlį ant kito namo.Taip pat pavėsį suteikia augančios palmės.

SAVIANALIZĖ. Viskas vyko sklandžiai.Gailiuosi tik, kad neįtraukiau šaltinių apie papročius. Problemų nebuvo rašant šį referatą. Rašydamas šį darbą sužinojau daug ką apie Afriką. Rašydamas šį darbą nemanau, kad įgijau kokių nors įgūdžių.

Informacija paimta iš :
7-os klasės geografijos vadovėlio „Pasaulio geografija“
Enciklopedijos „Žemės gėrybės“

Apdirbamosios pramonės geografija

Apdirbamosios pramonės geografija
Kur kas geriau negu kasybos yra išvystyta apdirbamoji pramonė. Jai tenka 63% visos pramonės pagamintos produkcijos vertės, čia dirba daugiau nei 68% šalies pramonės darbuotojų. Apdirbamoji pramonė naudoja tiek vietines tiek importuotas žaliavas. Vietinės žaliavos – tai kasybos pramonės, miškų ir žemės ūkio tiekiamos žaliavos. Importuojamos žaliavos – nafta, gamtinės dujos, metalai, apatitai, siera, medvilnė, plastikai.
Maisto pramonė
Žemės ūkis ir žemės ūkio produkcijos perdirbimas visuomet buvo ir bus svarbiausia šalies ūkio sistemos dalis. Čia dirba daugiau negu 470 tūkst. Darbuotojų, o tai sudaro 28,3% visų šalyje dirbančių žmonių. Maisto pramonės gaminių gamyba bei įmonių išdėstymas labai priklauso nuo žemės ūkio žaliavos ypatumų – sezoniškumo, transportabilumo, taip pat nuo žaliavų, energijos, transporto sąnaudų bei rinkos… Maisto pramonės gaminių gamyba, kuriai reikia daug žaliavų, o pagamintos produkcijos gaunasi mažai (sviesto, sūrių, cukraus, konservų, spirito gamyba), išdėstoma žaliavų rajonuose. Tų gaminių, kurių žaliavų sąnaudos ir produkcijos išeiga yra beveik tolygios (pieno, makaronų, konditerijos gaminių gamyba), gamyba išdėstoma tiek žaliavų, tiek vartojimo rajonuose. Maisto gaminių, kur iš nedidelio kiekio žaliavos gaminama didelės apimties produkcija (alaus, nealkoholinių gėrimų, duonos, pyrago gaminių gamyba), išdėstoma vartojimo rajonuose. Svarbiausios šalies maisto pramonės šakos pagal pagamintos produkcijos vertę yra pieno (27%), mėsos (19%), gėrimų (17%), duonos ir pyrago (7,2%), cukraus (3,5%) ir konservų.
Pieno perdirbimas. Pienas – tai greitai gendantis produktas. Kad būtų galima iš pieno gaminti labai gerą sviestą, fermentinius sūrius, pieno konservus, jį reikia greitai atvėsinti ir perdirbti, todėl šie produktai daugiausią gaminami kaimiškuose rajonuose. Didžiausios pieno perdirbimo įmonės yra Biržuose, Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune, fermentinių sūrių – Rokiškyje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pieno konservai gaminami Marijampolės bei Kauno pieno perdirbimo įmonėse.
Mėsos perdirbimas. Mėsos pramonės produkcija – tai galvijų, kiaulių skerdiena, paukštiena, rūkyti mėsos gaminiai, mėsos ir kraujo miltai. Mėsos gaminiai eksportuojami į Vokietiją, Rusiją, Rumuniją, Olandiją ir į kitas valstybes. Užsienyje įsygyjama šiuolaikinių mėsos perdirbimo technologinių įrenginių. Žaliavas (gyvulius, paukščius) superka artimiausiuose rajonuose.
Gėrimų gamyba. Alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų gamyba. Spiritas Lietuvoje gaminamas iš grūdų, ir bulvių. Didžiausia C2H5OH gamykla yra nuo seno Panevėžyje. Degtinę ir spiritą gamina ir pilsto Vilniaus ir Kauno gamyklos. Įvairūs alkoholiniai gėrimai (man pvz. patinka kokteiliai) dar gaminami ir pilstomi Stakliškėse, o iš importuoto vynuogių vyno – šampanas Alytuje. Alus gaminamas iš miežių salyklo. Nealkoholinių gėrimų daugiausia gaminama Alytuje (41%), Utenoje (31%), taip pat Anykščiuose, Klaipėdoje, Stakliškėse.
Grūdų perdirbimas, duonos ir pyrago, bei konditerijos pramonė. Duonos ir pyrago gamyklos (kepyklos) pasiskirsčiusios tolygiai visoje šalyje ir atitinka gyventojų geografiją. Gyventojus reikia kasdien aprūpinti šviežią duoną, o vežioti ją iš toli nėra prasmės, todėl duonos kepyklų yra visuose miestuose ir stambiuose gyvenvietėse. Lietuvoje žinoma apie 100 duonos ir pyrago gaminių receptų (pasaulyje – 3000). Nuo seno Lietuvoje mėgstama juoda ruginė duona. Miltinės konditerijos produkcija – įvairūs sausainiai, šokoladas ir kt. Saldainiai gaminami Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dauguma saldainių yra importuojama.
Cukraus gamyba. Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių. Pirmoji cukraus gamykla būvio pastatyta Marijampolėje 1931 m. Cukraus gamyba pradedama rudenį, kada užauga cukriniai runkeliai. Cukraus pramonės atliekos naudojamos spirito, mielių gamybai; kaip pašarai gyvulininkystėje.
Vaisių ir daržovių konservų gamyba. Lietuvoje yra 7 vaisių ir daržovių gamyklos (Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Kėdainiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje ir Panevėžyje). Daržovių konservai – tai agurkai, pomidorai, salotos, įvairios sriubos; vaisių konservai – uogienės, marmeladai *, kompotai. Konservų fabrikai daugiausia specializuoti gaminti tokius konservus, kokių žaliavų yra aplinkiniuose rajonuose. Šiai maisto pramonės šakai taip pat būdingas gamybos sezoniškumas. Konservų gamybai būtina ir kitų pramonės šakų produkcija – stikliniai indai, metalinės dėžutės, cukrus, prieskoniai, švarus vanduo.

Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė
Mašinų ir metalų apdirbimo pramonė ir jos išsivystymo lygis atspindi krašto mokslo ir technikos lygį. Lietuvoje šią pramonės šaką plėtoti padėjo ir objektyvios priežastys – buvo įkurta nemaža mokslo tiriamųjų institutų, konstravimo biurų, rengiami aukštos kvalifikacijos inžinieriai ir darbininkai. Lietuvos mašinų pramonė yra pertvarkoma – kuriasi mažos ir vidutinės įmonės, tobulinama gamybos technologija, ieškoma partnerių užsienyje. Tačiau ir dabar, pereinant iš planinės ir laisvosios rinkos ekonomiką, mašinų gamyba ir metalų apdirbimas yra svarbi pramonės šaka. Pramonės struktūroje pagal darbuotojų skaičių ji užima pirmąją (27%) vietą, o pagal gaminamos produkcijos vartę – antrąją (12%). Mašinų pramonės struktūroje primoji vieta atitenka mašinų ir įrenginių gamybai (dirba 31%visos šakos darbuotojų), antroji – radio, televizijos ir ryšių įrenginių gamybai (22%), trečioji – metalo dirbinių gamybai (11%). Mašinų ir įrenginių gamybos įmonės gamina buitinius šaldytuvus ir šaldiklius (Alyt), jiems reikalingus kompresorius (Mažeik), buitinius el. dulkių siurblius (Vln), metalo pjovimo stakles (Kns, Vln, Šiaul), kuro siurblius traktoriams (Vln). Eksportuojama apie 75% pagamintos produkcijos. Radijo, televizijos ir ryšių įrengimų gamybos įmonės gamina televizorius (Šiaul, Kns), kineskopus (Pnvž) ir mazgus jiems (Vln). 80% pagamintos produkcijos eksportuojama. Metalo dirbinių gamybos įmonės gamina šildymo radiatorius ir katilus, sutvirtinimo detales, kastuvus, peilius, šakutes ir t.t. 75% realizuojama vietinėje Lietuvos rinkoje. Nemaža Lietuvoje gaminama ir kitos mašinų pramonės produkcijos – Klaipėdoje statomi ir remontuojami jūriniai laivai, Vilniuje gaminamos automatinės telefono stotys, Utenoje – el. krosnys, Panevėžyje – variniai kabeliai, Kaune yra nemaža ketaus liejykla. Šiauliuose gaminami dviračiai, Mažeikiuose – dyzeliniai varikliai. Žemės ūkio mašinos gaminamos Rokiškyje, Radviliškyje, Garliavoje (surenkami traktoriai) ir Vilniuje. Stambiausi šalies mašinų pramonės ir metalo apdirbimo centrai yra Vilnius ir Kaunas.
Lengvoji pramonė
Lengvoji pramonė – tai tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo, odos ir odos dirbinių pramonė. Ši pramonės šaka buvo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais. Stambiausia Lietuvos lengvosios pramonės šaka yra tekstilės pramonė (60% visos lengv. pramonės produkcijos vertės). Tekstilės pramonės produkcija – suverpti verpalai, išausti audiniai ir kilimai, numegzti trikotažo gaminiai, kojinės, puskojinės. Lietuvos tekstilės pramonė naudoja atvežtines žaliavas (išskyrus linus) – medvilnę, vilną, sintetinį pluoštą. 62% pagamintos produkcijos eksportuoja. Šalyje daugiausiai išaudžiama medvilninių audinių (52% visų išaustų audinių), tačiau pirmą vietą užima vilnonių audinių gamyba (pagal audinių vertę). Po II pas. karo Alytuje buvo pastatyta «Alytaus tekstilė» įmonė. Dabar jai tenka 72% visų šalyje gaminamų medvilninių audinių (70% išaustų audinių ji eksportuoja į Vakarų Europą ir JAV). Nuo seno stambiausias šalies vilnonių audinių gamybos centras yra Kaunas. Čia veikia dvi dar tarpukario metais pastatytos ir dabar dar didžiausios vilnos pramonės įmonės «Drobė» ir «Liteksas». Kaune išaudžiama 72% visų šalies vilnonių audinių. Visa šalies šilkinių audinių gamyba sutelkta Kaune. Atskirą tekstilės pramonės pošakį sudaro linų perdirbimas. Tai vienintelė tekstilės šaka Lietuvoje, naudojanti vietinę žaliavą, turinti seniausias tradicijas ir dideles eksporto galimybes. Šalies linų šiaudelių perdirbimo į linų pluoštą įmonių ir trys lininių audinių gamyklos. Panevėžio AB «Linas» yra užbaigto gamybos ciklo įmonė, didžiausia Baltijos šalyse. Ji pagamina apie pusę visų šalyje išaudžiamų lininių audinių, o apie 70% lininių audinių ir siuvinių eksportuoja. Trikotažo pramonės gaminama produkcija – tai baltinių ir viršutinis trikotažas, kojinės ir puskojinės. Sovietmečio laikais buvo pastatytos didelės trikotažo įmonės Utenoje, Kaune, Telšiuose, Kelmėje. 32% trikotažo produkcijos gaminama Kaune, 25% – Utenoje, 19% – Vilniuje ir 4% – Kelmėje. Lietuvoje veikia vienintelis Baltijos šalyse kilimų fabrikas (Lentvaryje), o Kaune numezgama apie 70% visų šalyje gaminamų kojinių ir puskojinių. Siuvimo fabrikai iš vietinių ir importuojamų audinių siuva paltus, striukes, kostiumus, sukneles, kelnes, marškinius. Stambiausi šalies siuvimo pramonės centrai yra Vilniuje (38%), Raseiniuose (14%), Kaune (9%) ir Alytuje. Didžiausias šalies siuvimo fabrikas «Lelija» randasi Vilniuje ir siuva vyriškus kostiumus, moteriškus paltus ir sukneles. Jam vienam tenka net 32% siuvimo pramonės gaminamos produkcijos. Nuo seno didžiausia natūralios odos išdirbimo gamykla yra Šiauliuose, o kailių išdirbimo ir siuvimo fabrikai – Vilniuje ir Kaune. Daugiausia avalynės siuvama Šiauliuose (46%), Vilniuje (26%) ir Kaune (23%).

Medienos pramonė
Miškai ir medienos pramonė yra viena iš svarbiausių šalies ūkio šakų. Ji svarbi todėl, kad miškai užima beveik trečdalį (30%) Lietuvos teritorijos, kad tai nuolat atsinaujinantys žaliavos ištekliai, kad medienos produkcija plačiai naudojama pramonėje, statybose, buityje, iš dalies papildo kuro ir valiutos išteklius.
Medienos apdirbimas ir perdirbimas. Medienos perdirbimo pramonė 2/3 iškirstos žaliavos sunaudoja padarinei medienai pjauti, o likusią (taip pat ir dalį importuotos) – perdirba. Kiek šalyje sunaudojama medienos, geriausiai rodo jos kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Tarpukario metais (1937 m.) vienam gyventojui Lietuvoje teko apie 2 m3, 1980 m. – 1,2 m3, o 1990 m. – 1,06 m3. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai vienam gyventojui tenka 0,7 m3, Šiaurės Amerikos šalyse – 1,81 m3, Suomijoje – 3,1 m3. Toks nevienodas medienos sunaudojimas atskiruose šalyse priklauso nuo turimų miškų išteklių ir perdirbamosios pramonės išsivystymo lygio. Lietuvoje medienos sunaudojimas mažėjo todėl, kad mažėjo malkų paklausa, mažiau buvo statoma medinių namų, atsirado medienos pakaitalų (betonas, kitos neorganinės medžiagos), daugiau buvo perdirbama medienos atliekų. Dabar daugiausia padarinės medienos suvartojama Kalipėdos (19%), Alytaus (9%) ir Kazlų Rūdos (9%) medienos perdirbimo įmonėse. Svarbiausia medienos apdirbimo pramonės produkcija – baldai, kuriems tenka 57% visos medienos apdirbamosios pramonės produkcijos vertės, medienos plaušų plokštelės ir statybiniai stalių dirbiniai (po12%), medžio drožlių plokštės (8%), pjautinė mediena bei klijuotinė fanera (po 4%), surenkamieji namai, degtukai.
Baldų gamyba. Šiuolaikiniai baldai gaminami ne tik iš medžio, bet ir iš stiklo, metalo, plastikų. Lietuvoje daugiausiai gaminami mediniai baldai. Šiuo metu baldus gamina ne tik dideli fabrikai, bet ir mažesnės dirbtuvės. Pusė Lietuvoje pagamintų baldų eksportuojami. Daugiausia baldų gamina Kaune (25%), Klaipėdoje (15%), Vilniuje (13%), Šilutėje (10%) ir Ukmergėje (8%). Vilniuje daugiausia gaminami minkštieji baldai, Šilutėje – virtuvės baldai, Ukmergėje – buitiniai baldai.
Medienos plaušų ir drožlių plokštės. Jos gaminamos presuojant medienos masę ir medžio drožles su karbamidiniais klijais. Daugiausia šių gaminių suvartojama baldų gamybai ir statyboms. Grigiškėse gaminama 68% medienos plaušų plokščių, Alytuje – 18%, Vilniuje – 14%. Alytus – žymus medienos perdirbimo centras. 95% medienos drožlių plokščių gaminama Klaipėdoje. Pastaraisiais metais labai padidėjo statybinių stalių dirbinių (durų, langų blokai) paklausa. Stambiausias šios produkcijos centras yra vėl gi Alytus (43%), Vilnius (19%), Kazlų Rūda (11%) ir Kaunas (7%). Pjautinės medienos (medienos ruošiniai, įvairios lentos) daugiausia paruošiama Alytuje (55%) ir Klaipėdoje (31%), klijuotinės faneros – Klaipėdoje. Surenkamieji namai gaminami Alytuje, o degtukai Kaune.
Popieriaus gamyba. Popierių gaminamas iš celiuliozės, o kartono gamybai daugiausia naudojama medienos masė. Pirmoji popieriaus gamykla Lietuvoje buvo įkurta 1524 m. Vilniuje. Tais laikais popierius buvo gaminamas iš skudurų. Celiuliozė pradėta gaminti Klaipėdoje 1900 m. Šiais laikais Lietuvoje celiuliozė negaminama. Dabar Lietuvoje popierius gaminamas didžiausioje Petrašiūnų gamykloje Kaune, kuri buvo pastatyta dar 1933 m. Dar yra Naujųjų Verkių (36% viso Lietuvoje gaminamo popieriaus) ir Grigiškių (33%) gamyklos. Gaminamas vyniojamas, rašomasis bei buitiniams reikalams skirtas popierius. Daugiausiai kartono yra gaminama Vilniaus (67%), Grigiškių (5%), Naujųjų Verkių (9%) popieriaus gamyklose. Alytuje nuo seno veikia pušų perdirbimo įmonė, kuri dabar tik iš importuojamos žaliavos gamina terpentiną, kanifoliją ir kai kuriuos buitinės chemijos gaminius.

Chemijos pramonė
Chemijos pramonės išsivystymo lygis ir gaminama produkcija rodo šalies mokslinį-techninį lygį. Tarpukario metais Lietuvoje chemijos pramonė dėl nedidelės vietinės rinkos, žaliavų bei kapitalo stokos negalėjo vystytis. Pagrindinė jos šaka buvo buitinė chemija. Šiuolaikinė šalies chemijos pramonė buvo suformuota po II pas. karo. Lietuvoje buvo pastatytos dvi didelės mineralinių trąšų gamyklos (Jonavoje ir Kėdainiuose), kurios tenkino ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos žemės ūkio poreikius. Mineralinių trąšų gamybai teko net 52% visos chemijos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Stambiausia šalies chemijos pramonės šaka yra mineralinių trąšų gamyba. Lietuvoje gaminamos azoto ir fosforo trąšos.Ir dabar jos sudaro 43% visos chem. pramonės gaminamos produkcijos vertės (80% trąšų eksportuojama). Jonavos azoto trąšų gamykla iš gamtinių dujų gamina sintetines dervas, emulsinius dažus, metanolį, angliarūgštę. Kėdainių chemijos gamykla iš importuojamo apatitų koncentrato gamina superfosfatą, o iš įvežamos sieros – sieros rūgštį. Kita chemijos pramonės produkcija: iš importuojamo acetato gaminamas dirbtinis pluoštas (Kaune), iš plastikų pusfabrikačių – polimerinė plėvelė, termoplastinės detalės ir vamzdžiai (Vilniuje). Buitinės chemijos produkcija: skalbimo, valymo priemonės, dažai, autokosmetika (Vilniuje, Alytuje, Kaune). Apie 6% chemijos produkcijos gamina farmacijos pramonė. 80% šios šakos produkcijos gamina Kauno įmonės. Švenčionių vaistažolių įmonė gamina įvairias gydomąsias arbatas. Pašarų premiksus, baltymų, mineralų, vitaminų koncentratus ir fermentinius preparatus iš vietinių žaliavų gamina biochemijos įmonės. Chemijos pramonė sukoncentruota centrinėje šalies dalyje. Stambiausi šalies chemijos pramonės centrai – Jonava (42% visos šakos gaminamos vertės), Kėdainiai (23%), Kaunas (16%) ir Vilnius (4%). Chemijos pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių aplinką pramonės šakų.
Statybinių medžiagų pramonė
Statybų kompleksą sudaro statybinių medžiagų gamyba, joms skirtų žaliavų gavyba bei statybinės organizacijos. Dabar statybai tenka tik 7,4% sukurto bendrojo vidaus produkto. Ši ūkio sistema patyrė didžiulius nuostolius, nes pabrangus produkcijai ir nesant lėšų nestatomos pramonės, žemės ūkio, transporto, paslaugų srities įmonės. Dėl tų pačių priežasčių taip pat sumažėjo gyvenamųjų namų statyba. Todėl, nors statybinių medžiagų gamyboje dirba apie 7% pramonės darbuotojų, čia pagaminama tik apie 1% bendros pramonės produkcijos vertės. Apie 78% produkcijos parduodama Lietuvos vidaus rinkoje. Lietuvoje yra pakankamai klinčių, dolomito, molio, žvirgždo, smėlio išteklių pagrindinėms statybinėms medžiagoms gaminti. Svarbiausios rišamosios medžiagos yra cementas ir kalkės. Cementas gaminamas N. Akmenės cemento fabrike. Cemento gamybai šis fabrikas naudoja klintis iš Karpėnų klinčių telkinio (Akmenės raj.). Beveik visos statybinės kalkės, naudojant vietinius klinčių išteklius, gaminamos N. Akmenėje (66%), Ventoje (25%). Daugiausia statyboms naudojamos sieninės medžiagos, statybinės plytos ir gelžbetonio konstrukcijos. Dėl žaliavų bazės, gaminamos produkcijos rūšių ir vartotojų ypatumų šalyje susiformavo trys specializuotos statybinių medžiagų gamybos teritorinės sistemos – Šiaurės Lietuvos (N.Akmenė – Kuršėnai – Pertašiūnai), Vilniau ir Kauno.