Rašyba – Įrašykite praleistas raides

 

Įrašykite praleistas raides:

K_sti k_snį, dr_sk, ž_slai, m_stelis, m_salas, r_žydavosi, _da, br_sta, t_žta, ž_sidė, pasir_žti, r_žas, _žuolynas, s_manos, t_sa, išt_sėlis, saulėgr_ža, s_kalas, dr_sko, skl_stis, m_slus, gr_žinys, dv_sia, m_slė, skl_stymas, r_stas, v_šelis, dr_suolis, nesisk_sk, ne_patingas, karn_zas, gri_vėsiai, li_dijimas, trib_na, gri_tis, baudž_va, sk_r_ba, g_v_bė, įsp_dis, pav_zd_s, p_uvena, ali_ošius, spec_alus, nuot_kis, ventil_torius, pik_žolė.

 

Praleistų raidžių įrašymas:


Kąsti kąsnį, drįsk, žąslai, mastelis, masalas, rąžydavosi, yda, brasta, tyžta, žąsidė, pasiryžti, ražas, ąžuolynas, samanos, tąsą, ištįsėlis, saulėgrąža, sakalas, drasko, skląstis, mąslus, gręžinys, dvesia, mįslė, sklastymas, rąstas, vąšelis, drąsuolis, nesiskųsk, neypatingas, karnizas, griuvėsiai, liudijimas, tribūna, griūtis, baudžiava, skyryba, gyvybė, įspūdis, pavyzdys, pjuvena, alijošius, specialus, nuotykis, ventiliatorius, piktžolė.

Semantizmai ir jų vartojimas šnekomojoje kalboje. Populiarių semantizmų analizė

 

ĮVADAS

Semantizmas – savas žodis, tam tikruose kontekstuose pavartojamas svetima, anksčiau neturėta reikšme arba keliomis reikšmėmis. Neturėtą reikšmę žodžiui suteikia svetimos kalbos įtaka, kuri ypač ryški dvikalbystės sąlygomis, kai ne tik kalbama, bet ir mąstoma keliomis kalbomis be didesnės atrankos, nedarant skirtumo, nykstant gimtosios kalbos jausmui.
Darbo tikslas – aptarti semantizmus ir jų atsiradimo priežastis šnekamojoje ir dalykinėje verslo darbuotojų kalboje.
Siekiant užsibrėžto tikslo, keliami tokie Uždaviniai:
1. Panagrinėti kokios kalbos klaidos dažniausiai daromos.
2. Pateikti pavyzdžių.
Kalbos žodynas nuolat kinta: kuriami nauji žodžiai, jų skolinamasi iš kitų kalbų, keičiamos turimų žodžių reikšmės. Žodžių reikšmė keičiasi natūraliai, kai žodis vartojamas perkeltine reikšme (pvz., žmogaus galva ir aguonos galva), ir nenatūraliai – dažniausiai dėl kitų kalbų poveikio. Savi žodžiai, tam tikruose kontekstuose pavartojami svetima, anksčiau neturėta reikšme arba keliomis reikšmėmis – dažnos ir sunkiai atpažįstamos leksikos klaidos ir yra vadinami semantizmais ( semantika – kalbos mokslo šaka, tirianti žodžių reikšmes, o jų daugelis žodžių turi ne vieną). Terminas semantizmas tarpiškai sietinas su graikų kalbos žodžiu semantikos „reikšminis“. Neturėtą reikšmę žodžiui suteikia svetimos kalbos įtaka, kuri ypač ryški dvikalbystės sąlygomis, kai ne tik kalbama, bet ir mąstoma keliomis kalbomis be didesnės atrankos, nedarant skirtumo, nykstant gimtosios kalbos jausmui. Dalis semantizmų ateina kaip mados, tam tikro slengo, žodžiai.

1. Semantizmai

Semantinį branduolį sudaro daugiausia vertiniai, bet tam tikrame kontekste jie visai geri, jų vartosena norminė (tuo jie skiriasi nuo vertalų).
Semantizmai yra:
1) Iškraipytos reikšmės tarmių žodžiai ir
2) Nenorminės reikšmės kitų kalbų žodžiai
Visų jų vartosena nenorminė.
Visuose mano nagrinėtuose kalbos kultūros leidiniuose pažymima, kad semantizmai – gausiausias ir aktualiausias dabartinės lietuvių kalbos klasikos sluoksnis kalbos kultūros požiūriu. Jis vis gausėja, sunkiai reguliuojama jo vartosena. Nurodomos kelios to priežastys:
a) Dėl kalbų kontaktų. Verčiant iš vienos kalbos į kitą, žodžių reikšmės perkeliamos į kalbą, kuriai tos reikšmės yra svetimos.
b) Visuomenės kalbinis jausmas, kalbos kultūra. Ne kiekvienas kalbėdamas jaučia, kurio žodžio reikšmė teisinga, o kuri svetima, mūsų kalbai nebūdinga.
c) Žodžių reikšmės nėra nekintantis dalykas – jos nuolat keičiasi, plėtojasi; nelengva nustatyti to reikšminio kitimo pobūdį ir leistinas ribas.
Štai kodėl žodžių reikšmių kultūra tokia svarbi ir mažai ištyrinėta kalbos kultūros sritis. Taigi kalbininkų sisirūpinimas ją turi būti didelis.
Iš „Kalbos praktikos patarimų“ ir „Kanceliarinės kalbos patarimų“ išrinkau, mano manymu, populiariausius semantizmus, juos aptarsiu, pateiksiu ištaisytus, pakomentuosiu.
Žodžiai, pavartoti netinkama reikšme – dažnos ir sunkiai atpažįstamos leksikos klaidos. Tokius žodžius kai kas trumpai vadina semantizmais (semantika – kalbos mokslo šaka, tirianti žodžių reikšmes, o jų daugelis žodžių turi ne vieną).
Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi). Rečiau ne ta reikšme pavartojamas nesuprastas lietuviškas žodis, ypač kai imamas iš senųjų raštų arba iš kurios nors tarmės.
Šiandieninis pasaulis be galo spalvingas ir kontrastingas: naujovės, nauji atradimai visose mokslo ir gyvenimo srityse. Viskas keičiasi, sukasi dideliu greičiu, taigi nenuostabu, kad keičiasi žmogaus požiūris į skirtingus dalykus. Lietuvos žmonės – ne išimtis. Labiausiai pasikeitė lietuvių požiūris į savo gimtąją kalbą ir ne į gerą pusę. Daugelis lietuvių nesistengia šnekėti taisyklinga lietuvių kalba, be to, daug jaunimo išvažiuoja į užsienį ir visai pamiršta lietuvių kalbą. Taigi, kokia kalbos kultūros situacija Lietuvoje šiuo metu? Lietuva nuo seno garsėjo užsieniečiams sunkiai suprantama ir išmokstama gimtąja kalba. Garsūs buvo mūsų kalbininkai, rašytojai, menininkai, supratę lietuvių kalbos svarbą ir garsinę Lietuvos vardą visame pasulyje. Ypač svarbus Lietuvai buvo spaudos draudimo laikotarpis, kur didžiausią įtaką darė lietuvių knygnešiai, supratę, kad be savo gimtosios kalbos Lietuva ilgai neegzistuos. Taigi iš visų jėgų jie priešinosi lietuvių rusinimui ir lietuvių kalbos naikinimui.atsiveria, net ir rizikuodamas. Ypač jų pagausėjo sovietmečiu, kai tam tikrų rusų kalbos žodžių reikšmės beatodairiškai buvo keliamos į lietuvių kalbą, taigi buvo daromi tarsi reikšmių vertalai. Jie stūmė tradicines lietuviškas reikšmes ir kalbą labai skurdino.
Svetima reikšme pavartojami įvairių kalbos dalių žodžiai, tačiau dažniausiai – veiksmažodžiai, nes jų reikšmių sistema paprastai gana plati ir įvairiose kalbose labiausiai skiriasi. Juos aptarsime pirmiausia; išsamiau – tuos aktualiuosius, kurie nurodyti „Didžiųjų kalbos klaidų sąraše“ (kartu priminsime vieną kitą būdingiausią norminę reikšmę).

1.1 Populiarūs semantizmai

Populiarių semantizmų analizė. Populiarūs semantizmai. Nesuprasti lietuviški žodžiai. Perimtos svetimos reikšmės. Kompiuterinės tematikos semantizmai. Sangrąžiniai semantizmai. Dalį semantizmų sudaro žodžiai (dažniausiai veiksmažodžiai), kurie nevartotini, kai reikia konkretesnio veiksmažodžio. Nemaža semantizmų atsirado dėl netinkamai vartojamo priešdėlio. Semantizmus sudaro ir kai kurie žodžiai (leksikoje jie dažnai yra sinonimai), vartojami vienas vietoj kito nenormine reikšme. Kalbą gyvinant, vartotinos ir perkeltinės žodžių reikšmės, bet kartais jos per daug iškraipomos, sudaro aiškiai verstines, mūsų kalbai nebūdingas konstrukcijas, esti nelogiškos.
Vieną semantizmų grupę sudaro nesuprasti, netinkama reikšme vartojami lietuviški žodžiai. Jų nėra daug.
„Eibė“ („žala, nuostolis“).Vaikinas turėjo eibę (= aibę), daugybę draugų. Vart.: Šernai pridarė tiek eibių (t.y., žalos, nuostolių).
Sūnus labai panešėjo (= panėšėjo), buvo panašus į tėvą. „Panešėti“ reiškia „panešti“ Vart.: Panešėk mano knygas.
Pakomentuoti semantizmai atsirado, be abejo, dėl jų fonetinio panašumo, nesupratus žodžių reikšmės. Daugiau šios grupės semantizmų kilo iš tarmių, netinkamai vartojant kokį retesnį tarminį žodį.
Nebūkime abuoji (= abejingi) ir nedideliam chuliganizmui. „Abuojas“ reiškia „piktas, nedoras, blogas“.
Giminiškas daiktavardis „abuojumas“ nevartojamas „abejingumo“ reikšme. Tai – redakcijų abuojumas (= abejingumas) satyrai.
Aplamai (= Apskritai imant, apskritai) susirinkimas praėjo sklandžiai. Rytų aukštaičių „aplamai“ reiškia „sujauktai, netvarkingai“, o kai kuriems žemaičiams – ir „kvailai“.
Senųjų raštų žodis „tūlas“ reiškia „dažnas, ne vienas, daug kas“. Komisijoje šeimininkavo tūlas (= kažkoks, toks) agronomas.
Štai A.Baranausko „seniau miškai mylėta, tūlon giesmė dėta“ reiškia „dažnon“.
Iškreiptai vartojamas naujadaras „ainis“. Jis reiškia „palikuonis“, o ne „protėvis“, „prosenis“. Branginkime tai, ką mums paliko ainiai (= proseniai, protėviai). Visų šių žodžių reikšmes reikia suvokti ir išmokti – taip išvengsime semantizmų.
Gausią semantizmų grupę sudaro netinkamai perimtos svetimos žodžių reikšmės; ypač daug jų atsirado sovietmečiu, verčiant iš rusų kalbos. Atsirado tarsi reikšmių vertalai, išstumiantys lietuviškas reikšmes, labai skurdinantys kalbą.
2. Semantizmai šnekomojoje kalboje

Šnekamoji kalba – savarankiška tautinės kalbos atmaina. Šnekamoji kalba ir yra sakytinė bendrinė kalba, ir tarmių, miesto, ir įvairių žargonų kalba. Kalbotyroje yra vartojama įvairų terminų: šnekamoji kalba, šnekamoji privačioji kalba, kasdieninė šnekamoji kalba, buitinė šnekamoji kalba. Ši tautinės kalbos atmaina yra apibūdinama labai nevienodai. Vieni ją laiko pakankamai savarankiška struktūra, palyginti su bendrinės rašytinės kalbos atmaina, kiti teigia ją esant tos pačios struktūros tik labai nepastovią. Ryškiausi jos funkciniai skiriamieji požymiai yra neoficialumas ir privatumas, taip pat nemažas situatyvumas.
Kai kurių semantizmų norminė ir taisomoji reikšmės atrodo labai nutolusios, sudaro netgi priešpriešą. Dažniausiai svetima reikšme vartojami veiksmažodžiai, nes turtinga jų senoviška, plati, skirtinga reikšmių sistema.
Pernešti – nevart. r. „iškęsti, patirti“. Daug vargo tada pernešėme (= patyrėme). Vart.: Gėlę pernešiau ant kitos palangės.
Pergyventi – nevart. r. „jaudintis“. Nepergyvenk (= nesijaudink), viskas bus gerai. Vart.: Jis mus visus pergyvens (t.y., gyvens ilgiau už mus).
Nuimti – nevart. r. „atleisti iš kur nors“ Nuimti nuo pareigų (= atleisti iš pareigų, pašalinti).
Pažymėti – nevart. r. „švęsti, minėti“. Kaip pažymėsime (= švęsime, minėsime) šią datą?
Susišaukti – nevart. r. „sietis“, turėti ryšį, derintis. Jų kūryba susišaukia (= siejasi, turi ryšį).
Suvesti – nevart. r. „susumuoti“ Suvedė (= susumavo) lenktynių rezultatus.
Susirišti – nevart. r. „susisiekti“. Tuojau susirišiu (= susisieksiu) su kitu skyriumi.
Į(si)rašyti – nevart. r. „įsirašyti“. „derinti(s)“ (= derinasi su…) Šis pastatas gražiai įsirašo į didmiesčio peizažą.
Išleisti – nevart. r. „gaminti“. Ši įmonė jau išleido (= pagamino) pirmuosius naujos produkcijos pavydžius.
Išpulti – nevart. r. „būti“. Kada išpuola (= bus) tavo gimtadienis?
Išrišti – nevart. r. „išspręsti“. Tad kaipgi šį klausimą išrišote (= išsprendėte)?
Išsekti – nevart. r. „pasibaigti, baigtis“. Darbotvarkei išsekus (= pasibaigus), susirinkimą baigiame.
Išstoti – nevart. r. „kalbėti, tarti žodį“. Pagaliau išstojo (= tarė žodį) ir jubiliatas.
Iššaukti – nevart. r. „sukelti“. Vadovo žodžiai iššaukė (= sukėlė) kolektyvo
i – nevart. r. „pakelti, padaryti“. Treneris išvedė komandą (= pakėlė) į pirmaujančiųjų gretas.
Apsieiti – nevart. r. „elgtis“. Su juo reikia apsieiti (= elgtis), kaip su mažu vaiku.
Aprūpinti – nevart. r. „turėti, būti su“. Mechanizmas aprūpintas (= turi) puikiu jungikliu (puikų jungiklį).
Privesti – nevart. r. „atlikti iki galo“. Darbą pilnai privedėme (= atlikome, užbaigėme) iki galo.
Iškristi – nevart. r. „tekti“. Tokia laimė man iškrito (= teko), kad neduok tu, Dieve.
Išguldyti – nevart. r. „išpasakoti, išdėstyti“. Ėmė viską ir visiems išguldė (= išpasakojo, išklojo).
Tekti – nevart. r. „reikti, galėti“. Tenka (= reikia) pažymėti, kad…
Vaizduoti – nevart. r. „apsimesti, dėtis“. Jis aiškiai vaizdavo (= dėjosi) manęs nematąs.
Naudoti(s) – nevart. r. „turėti įtaką“. Naudojosi dideliu autoritetu (= turėjo didelį autoritetą).
Nepasiteisinti – nevart. r. „netikti“. Deja, pasiūlytasis metodas nepasiteisino (= netiko, neapsimokėjo).
Neraminti – nevart. r. „kelti nerimą“. Toks jos elgesys mane neramina (= man kelia nerimą).
Nepraeiti – nevart. r. „nepatikti, nemėgti“. Jis man visai nepraeina (= nepatinka).
Skaityti – nevart. r. „laikyti kuo nors“. Ten seno žmogaus ir žmogumi neskaito (= nelaiko).
Atspindėti – nevart. r. „nagrinėti, spręsti, analizuoti, rodytis“. Šie mokslo darbai atspindi (= rodo) ląstelės pakitimus.
Atleisti – nevart. r. „parduoti, tiekti“. Mūsų valgykloje pietūs atleidžiami (= patiekiami) labai greitai.
Pavesti – nevart. r. „apvilti, suvedžioti“. Nepavesk (= neapvilk) draugo nelaimėje.
Perspėti – nevart. r. „diagnozuoti, nustatyti“. Laiku perspėjus (= nustačius) ligą, ją galima išgydyti.
Taisyti šiuos semantizmus gana nelengva – jie gana plačiai tebevartojami, nes yra prigiję šnekamojoje kalboje, vartojami ir spaudoje.
Kai kurie šios grupės semantizmai su įprastine reikšme turi artimesnių ryšių, panašumo.
Mylėti – nevart. r. „mėgti“. Jų visa šeima myli (= mėgsta) šunis.
Naudoti – nevart. r. „vartoti“. Nenaudokite (= nevartokite) maistui neplautų daržovių
Atstatyti – nevart. r. „atgauti, atkurti, susigrąžinti“. Partija atstatė (= atkūrė) sugriautą liaudies ūkį.
Atsišaukti – nevart. r. „atsiliepti“. Darbuotojai noriai atsišaukė (= atsiliepė) į šį prašymą.
Atsirasti – nevart. r. „susidaryti“. Kodėl atsiranda (= susidaro) tokia padėtis, paaiškinti kol kas sunku.
Atidengti – nevart. r. „atskleisti“. Vakar netikėtai buvo atidengta (= atskleista) svarbi paslaptis.
Dalyvauti – nevart. r. „būti kieno nors dalimi, sudaryti ką nors“. Praeitis Maironio kūryboje dalyvauja (= esa), kaip kontrastas dabarčiai.
Rastis – nevart. r. „būti“. Kur jis galėtų rastis (= būti)? Kur randiesi (= esi)? „Rastis“ vart. „atsirasti“ reikšme. Po lietaus grybai randasi (t.y., atsiranda, dygsta).
Susimylėti – nevart. r. „pasigailėti“. Susimylėk (= pasigailėk), paskolink, juodai dienai atėjus.
Išsiplėsti – nevart. r. „kalbėti ilgai“. Ji labai išsiplėtė (= ilgai kalbėjo), visą valandą tarškėjo.
Susitrumpinti – nevart. r. „kalbėti trumpai“. Tuoj baigsiu, susitrumpinsiu (= kalbėsiu trumpai).
Pakviesti – nevart. r. „pašaukti“. Mokytoja pakvietė (= pašaukė) atsakinėti.

3. Semantizmai dalykinėje verslo darbuotojų kalboje

Didėjant konkurenciniam spaudimui įmonės ieško naujų galimybių išlaikyti ir pritraukti vartotojus. Siekdami gauti pelno ir patenkinti visuomenė poreikius individai yra veikiami daugelio veiksnių, priversti komunikuoti, bendrauti tarptautiniu mastu. Komunikavimas tampa vis aktualesnis įmonės sėkmei ir augančiom pajamom. Per pastaruosius keletą metų smarkiai keitėsi požiūris į tarptautinį komunikavimą ir jo reikšmę įmonės veiklai. Įmonėse įsivyraujantis strateginis požiūris reikalauja išplėsti komunikavimo suvokimą versle, pritaikyti jį visos kompanijos pelningumui ir žinomumui plėsti. Užsienio ir Lietuvos autoriai atlieka tyrimus, kuriuose analizuoja būdus kaip pritraukti ir išlaikyti vartotojų dėmesį, kaip sukurti lojalių vartotojų ratą ir pozicionuoti prekę pirkėjų akyse. Tačiau visi autoriai sutinka, kad komunikavimas tampa pagrindiniu „ginklu” garantuojančiu įmonės sėkmę. Darbo objektas – kalba ir verslas.
Didžioji dalis semantizmų taisytini ne dėl darybos, o dėl nenorminės reikšmės.
Bendrinės kalbos kultūrai pavojingiausi yra vadinamieji universalieji semantizmai. Tai žodžiai vartojami nebūdingomis reikšmėmis ir todėl stumiantys iš kalbos daug gerų taisyklingų žodžių. Tokie yra, pavyzdžiui, veiksmažodžiai dėtis ir imtis, vartojami rengimosi reikšme. Galima užsidėti ir nusiimti kepurę, akinius, bet paltą, kostiumą, suknelę, marškinius tik velkamės (apsivelkame ir nusivelkame); kelnes žiedą maunamės, batus aunamės, diržą, juostą juosiamės, laikrodį, papuošalą segamės, kaklaraištį rišamės.
Dalis universaliųjų semantizmų nelaikomi didelėmis kalbos klaidomis, ir juos taisome dažniausiai stilistikos sumetimais. Pavyzdžiui, užsiėmimo ir užsiėmimų geriau nevartoti vietoj konkrečių veiklos pavadinimų: pamokų, paskaitų . Būtinai taisomi praktiniai užsiėmimai (= pratybos). Arba žodis daryti neturėtų stelbti ruošti, rengti, mokytis (pamokas), spręsti (uždavinius), virti, gaminti, taisyti (valgį) ir pan.
Daugiau yra semantizmų , vartojimų vietoj vieno dviejų įprastinių žodžių (tai paprastieji semantizmai), pvz.: Darbui surinkau daug davinių (=duomenų) iš profesinės literatūros. Apsvarstėme savo grupės pažangumo gerinimo kelius (= būdus). Darbus liepė atnešti sekančią (= ateinančią, kitą) savaitę. Darbe bendrai (= apskritai) padėtis gerėja. Padidėjo darbininkų atlyginimai, tuo pačiu (= taigi, kartu) pakilo ir jų gyvenimo lygis.
Itin dažnai vartojami paprastieji semantizmai veiksmažodžiai. Pavyzdžiui, išstoti galime iš kokios organizacijos, mokyklos, bet negalima išstoti (= kalbėti) susirenkime arba scenoje (čia pasirodome, deklamuojame …); iššaukti dera greitąją medicinos pagalbą, bet netinka sakyti: Jų elgesys iššaukė (=sukėlė) darbininkų pasipiktinimą. Pašvęsti galima per šventes, bet negalima kam ko pašvęsti (= skirti, atiduoti: Gyvenimą pašventė kovai). Skaitome laikraščius, kas parašyta, bet klaida bus sakyti: Aš skaitau (= manau, esu įsitikinęs), kad gyvenimo kelią reikia rinktis pačiam.
Šitokių ne savo reikšme vartojamų žodžių yra ir daugiau. Žodžių reikšmėms turime būti itin atidūs; dėl ko nors suabejoję, tikrinkimės norminiuose žodynuose ir “Kalbos praktikos patarimuose”.

IŠVADOS

Semantizmas – savas žodis, tam tikruose kontekstuose pavartojamas svetima, anksčiau neturėta reikšme arba keliomis reikšmėmis. Neturėtą reikšmę žodžiui suteikia svetimos kalbos įtaka, kuri ypač ryški dvikalbystės sąlygomis, kai ne tik kalbama, bet ir mąstoma keliomis kalbomis be didesnės atrankos, nedarant skirtumo, nykstant gimtosios kalbos jausmui.
Dažniausiai geras lietuviškas žodis netinkama reikšme pavartojamas dėl kitų kalbų poveikio, kai nekritiškai perimama svetimos kalbos atitinkamo žodžio platesnė reikšmių sistema (mat to paties žodžio reikšmių sistema skirtingose kalbose paprastai skiriasi).
Bendrinės kalbos kultūrai pavojingiausi yra vadinamieji universalieji semantizmai. Tai žodžiai vartojami nebūdingomis reikšmėmis ir todėl stumiantys iš kalbos daug gerų taisyklingų žodžių. Tokie yra, pavyzdžiui, veiksmažodžiai dėtis ir imtis, vartojami rengimosi reikšme.

LITERATŪRA

1. Šukys J. Kalbos kultūra visiems.,Kaunas 2006.
2. Kazlauskas.A, Rimkutė. E, Bielinskienė. A. Bendrinės ir specialybinės kalbos kultūra. Kaunas 2006.
3. Prieiga per Internetą: http://ualgiman.tinklapis.lt

Kalbos kultūra – užduotys.

 

1. Iš administracinės kalbos, tarnybinių dokumentų, šnekamosios kalbos parinkite po 10 sakinių su kalbos klaidomis ir pateikite taisymus:

1.1 Leksikos klaidos.
1.1.1 Šiandien mes pardavėm rekordišką kiekį čipsų. = Šiandien mes pardavėm rekordišką kiekį bulvių traškučių.
1.1.2 Kiekvienas mūsų darbuotojas turi mobiliaką. = Kiekvienas mūsų darbuotojas turi mobilų telefoną.
1.1.3 Konfliktai su klientais gadina firmos įmidžą. = Konfliktai su klientais gadina firmos įvaizdį.
1.1.4 Kur tu padėjai papkę? = Kur tu padėjai segtuvą?
1.1.5 Nueik į skladą, pakalbėk su Broniu. = Nueik į sandelį, pakalbėk su Broniu.
1.1.6 Varom po darbo į tusovkę! = Važiuojam po darbo į šokius!
1.1.7 Šiuo metu labai populiari menedžerio specialybė. = Šiuo metu labai populiari vadybininko specialybė.
1.1.8 Nemaišyk man dirbti! = Netrukdyk man dirbti!
1.1.9 Jis pasiliuosavo iš darbo. = Jis išėjo iš darbo.
1.1.10 Jis gerai žino savo darbą. = Jis gerai išmano savo darbą.
1.1.11 Prašau man suteikti eilines atostogas. = Prašau man suteikti kasmetines atostogas.
1.1.12 Aš palikau mašiną parkinge ir užėjau į firmos ofisą. = Aš palikau mašiną automobilių stovėjimų aikštelėje ir užėjau į firmos biurą.
1.1.13 Mūsų distributorius nevykdo savo įsipareigojimų. = Mūsų platintojas nevykdo savo įsipareigojimų.
1.1.14 Ant kiek išaugo kainos, ant tiek atlyginimas tikrai nepadidės. = Kiek išaugo kainos, tiek atlyginimas tikrai nepadidės.

1.2 Žodžių darybos klaidos.
1.2.1 Aš jums sakiau, kad dar reikės damokėti. = Aš jums sakiau, kad dar reikės primokėti.
1.2.2 Posėdyje buvo aptartas firmų apsijungimas. = Posėdyje buvo aptartas firmų susivienijimas.
1.2.3 Buvo pagerbti žmonės, bendrovėje atidirbę daug metų. = Buvo pagerbti žmonės, bendrovėje išdirbę daug metų.
1.2.4 Pasiįdomauk, kiek tai kainuoja? = Pasidomėk, kiek tai kainuoja?
1.2.5 Viršininkas pasakė, kad darbus reikia išplanuoti protingai. = Viršininkas pasakė, kad darbus reikia planuoti protingai.
1.2.6 Prekes gautos laiku, bet dar neišfasuotos. = Prekes gautos laiku, bet dar nesufasuotos.
1.2.7 Man negerai paskaičiavo atlyginimą. = Man negerai apskaičiavo atlyginimą.
1.2.8 Naujai atėjusius į darbą, reikia gerai prakonsultuoti. = Naujai atėjusius į darbą, reikia gerai pakonsultuoti.
1.2.9 Mano manymu reikia priimti priemones. = Mano manymu reikia imtis priemonių.
1.2.10 Didesnis yra užslėptas nedarbas. = Didesnis yra slaptasis nedarbas.
1.2.11 Prekes parduotuvėje išvežiojamos su autopakroveju. = Prekes parduotuvėje išvežiojamos su automatiniu krautuvu.
1.2.12 Trūksta pinigų algų išmokėjimui. = Trūksta pinigų algoms išmokėti.
1.2.13 Paskutinius metus aš dirbau autodalių parduotuvėje. = Paskutinius metus aš dirbau automobilių dalių parduotuvėje.
1.2.14 Svarbiausia mūsų darbe, tai mikro ekonomikos žinojimas. = Svarbiausia mūsų darbe, tai mikroekonomikos žinojimas.

1.3 Morfologijos klaidos.
1.3.1 Iškyla klausimas, ką iki šiolei veikė gamyklos vadovai? = Kyla klausimas, ką iki šiolei veikė gamyklos vadovai?
1.3.2 Mums pritruko kelėtos dienų ir mes nespėjome atlikti darbo. = Mums pritruko keletą dienų ir mes nespėjome atlikti darbo.
1.3.3 Gamybos apimtys didėja. = Gamybos apimtis didėja.
1.3.4 Mes atsižvelgsime į vartotojo, į pirkėjo pageidavimus. = Mes atsižvelgsime į vartotojų, į pirkėjų pageidavimus.
1.3.5 Reikia labiau kvalifikuotų darbuotojų. = Reikia kvalifikuotesnių darbuotojų.
1.3.6 Tai galima padaryti su minimaliausiomis darbo sąnaudomis. = Tai galima padaryti su minimaliomis darbo sąnaudomis.
1.3.7 Visą savaitę dirbsime, kad suskaičiuoti pelną. = Visą savaitę dirbsime, norėdami suskaičiuoti pelną.
1.3.8 Mes kalbame daug, darbas gi nejuda į priekį. = Mes kalbame daug, o darbas nejuda į priekį.
1.3.9 Direktorius nuėjo į jo kabinetą. = Direktorius nuėjo į savo kabinetą.
1.3.10 Darbuotojai norintieji eiti į susirinkimą, renkasi kieme. = Darbuotojai norintys eiti į susirinkimą, renkasi kieme.
1.3.11 Tai turi būti abipusiai naudinga sutartis. = Tai turi būti abipusiškai naudinga sutartis.
1.3.12 Jei prieš pusmetį būtų priimtas naujas bankroto įstatymas, dabar skolos būtų mažesnes. = Jei prieš pusmetį būtų buvęs priimtas naujas bankroto įstatymas, dabar skolos būtų mažesnės.
1.3.13 Vaikinas gerai save užsirekomendavo ir todėl buvo priimtas į darbą. = Vaikinas padarė gerą įspūdį ir todėl buvo priimtas į darbą.

1.4 Linksnių vartojimo klaidos.
1.4.1 Direktorius, aš atnešiau prašymą. = Direktoriau, aš atnešiau prašymą.
1.4.2 Dabar didelės reikšmės įgijo darbuotojų perkvalifikavimas. = Dabar didelę reikšmę įgijo darbuotojų perkvalifikavimas.
1.4.3 Priėjome išvados, kad patys turime pakeisti gamybos apimtį. = Priėjome prie išvados, kad patys turime pakeisti gamybos apimtį.
1.4.4 Mūsų produkcija atitinka šiandienos reikalavimams. = Mūsų produkcija atitinka šiandienos reikalavimus.
1.4.5 Paklausa vietiniams produktams. = Vietinių produktų paklausa.
1.4.6 Atstovauti mūsų įmonę gali ne kiekvienas. = Atstovauti mūsų įmonei gali ne kiekvienas.
1.4.7 Nuėjo atsiimti dokumentus. = Nuėjo atsiimti dokumentų.
1.4.8 Ar esi turtingas pinigais? = Ar esi turtingas pinigų?
1.4.9 Mūsų vadovas yra atostogose. = Mūsų vadovas atostogauja.
1.4.10 Sąryšyje su įstatymų pakeitimais reikia pertvarkyti firmos darbą. = Dėl įstatymų pakeitimų reikia pertvarkyti firmos darbą.
1.4.11 Sąskaitas apmokėti privalu trijų dienų laikotarpyje. = Sąskaitas apmokėti privalu per tris dienas.
1.4.12 Inventorius yra įmones nuosavybėje. = Inventorius yra įmones nuosavybė.
1.4.13 Prekės gautos fasuotame pavidale. = Prekės gautos fasuotos.

1.5 Prielinksnių vartojimo klaidos.
1.5.1 Čekis buvo išrašytas ant šimto litų. = Buvo išrašytas šimto litų čekis.
1.5.2 Akcininkų susirinkimą atidėjo ant kitų metų. = Akcininkų susirinkimą atidėjo kitiems metams.
1.5.3 Prie gerų sąlygų lengva ir dirbti. = Gerose sąlygose lengva ir dirbti.
1.5.4 Prie progos aptarsime šiuos reikalus. = Pasitaikius progai aptarsime šiuos reikalus.
1.5.5 Ne vienas skundžiasi apie to darbuotojo elgesį. = Ne vienas skundžiasi dėl to darbuotojo elgesio.
1.5.6 Kodėl kasdien reikia priminti apie tavo pareigas? = Kodėl kasdien reikia priminti tavo pareigas?
1.5.7 Ataskaita rašoma du kartus į metus. = Ataskaita rašoma du kartus per metus.
1.5.8 Tai daro teigiama poveikį į ekonomiką. = Tai daro teigiama poveikį ekonomikai.
1.5.9 Ar viršininkas pas save? = Ar yra viršininkas?
1.5.10 Dirba tik trys žmonės su aukštuoju išsilavinimu. = Dirba tik trys žmonės turintys aukštąjį išsilavinimą.
1.5.11 Už pirmą ketvirtį gavom nemaža pelno. = Pirmą ketvirtį gavom nemažą pelną.
1.5.12 Pajamų planas už metus visiškai įvykdytas. = Pajamų planas per metus visiškai įvykdytas.

1.6 Sakinių sudarymo klaidos.
1.6.1 Draudžiama dirbti arti veikiančių mechanizmų, kad išvengti traumų. = Draudžiama dirbti arti veikiančių mechanizmų, kad būtų išvengta traumų.
1.6.2 Yra raštiškas prašymas, kad atlikti mainus. = Yra raštiškas prašymas, kad būtų atlikti mainai.
1.6.3 Nurodyti įstaigą, organizaciją,įmonę,o taip pat ministeriją. = Nurodyti įstaigą, organizaciją, įmonę, taip pat ministeriją.
1.6.4 Mano bendradarbis protingesnis manęs. = Mano bendradarbis protingesnis už mane.
1.6.5 Prie tų sąlygų neįmanoma dirbti. = Tokiomis sąlygomis neįmanoma dirbti.
1.6.6 Atėjau, kad tave pasveikinti. = Atėjau tavęs pasveikinti.
1.6.7 Atvykome, kad jums padėti. = Atvykome, kad jums padėtume.
1.6.8 Jei rimtai pasvarstyti, turėtume sutikti. = Jei rimtai pasvarstytume, turėtume sutikti.
1.6.9 Raštą vadovai nuslėpę vietoj to, kad paskelbus jį viešai. = Raštą vadovai nuslėpę užuot paskelbę jį viešai.
1.6.10 Vietoj to, kad paaiškinti, dar labiau viską supainiojo. = Užuot paaiškinęs, dar labiau viską supainiojo.

1.7 Neteiktina žodžių tvarka.
1.7.1 Darbuotojų, išlaikomų iš biudžeto, kurių tarnybinis atlyginimas nustatomas pagal pirmą skiltį, darbo užmokesčio apskaičiavimas. = Iš biudžeto išlaikomų darbuotojų, kurių tarnybinis atlyginimas nustatomas pagal pirmą skiltį, darbo užmokesčio apskaičiavimas.
1.7.2 Tai mūsų naujas direktorius gamybos. = Tai mūsų naujas gamybos direktorius.
1.7.3 Buvo sudarytas grafikas budėjimo. = Buvo sudarytas budėjimo grafikas.
1.7.4 Komisija nurodė klaidas padarytas. = Komisija nurodė padarytas klaidas.
1.7.5 Koks telefono numeris vedėjo? = Koks vedėjo telefono numeris?
1.7.6 Ant prekystalio buvo tvarkingai sudėta duona „Dainavos“. = Ant prekystalio buvo tvarkingai sudėta Dainavos duona.
1.7.7 Mums reikia užsisakyti lydyto sūrio „Rusiškas“. = Mums reikia užsisakyti rusiško lydyto sūrio.
1.7.8 Muilas glicerininis geriausiai išvalo rankas. = Glicerininis muilas geriausiai išvalo rankas.
1.7.9 Mūsų parduotuvės asortimente nėra degtinės „Ruginė“. = Mūsų parduotuvės asortimente nėra ruginės degtinės.
1.7.10 Mane paskyrė vadovu skyriaus. = Mane paskyrė skyriaus vadovu.

2. Pasirinkite 10 specialybės žodžių (1 kirčiuotės-2, 2 kirčiuotės-3, 3 kirčiuotės-3, 4 kirčiuotės-2) ir sukirčiuokite vienaskaitos įnagininko,vietininko ir daugiskaitos kilmininko, galininko, įnagininko, vietininko linksnių formas.

2.1 1 kirčiuotės žodžiai: mókestis, rekomendacija

Vienaskaita
Įn.(kuo?) mokesčiu, rekomendacija
Vt.(kame, kur?) mokestyje, rekomendacijoje

Daugiskaita
K. (ko?) mokesčių, rekomendacijų
G. (ką?) mokesčius, rekomendacijas
Įn. (kuo?) mokesčiais, rekomendacijomis
Vt. (kame, kur?) mokesčiuose, rekomendacijose

2.2 2 kirčiuotės žodžiai: dokumentas, rinka, prekė

Vienaskaita
Įn.(kuo?) dokumentu, rinka, preke
Vt. (kame,kur?) dokumente, rinkoje, prekėje

Daugiskaita
K.(ko?) dokumentų, rinkų, prekių
G.(ką?) dokumentus, rinkas, prekes
Įn.(kuo?) dokumentais, rinkomis, prekėmis
Vt.(kame,kur?) dokumentuose, rinkose, prekėse

2.3 3 kirčiuotės žodžiai: sutartis, darbas, apskaita

Vienaskaita
Įn.(kuo?) sutartimi, darbu, apskaita
Vt.(kame,kur?) sutartyje, darbe, apskaitoje

Daugiskaita
K.(ko?) sutarčių, darbų, apskaitų
G.(ką?) sutartis, darbus, apskaitas
Įn.(kuo?) sutartimis, darbais, apskaitomis
Vt.(kame, kur?) sutartyse, darbuose, apskaitose

2.4 4 kirčiuotės žodžiai: narys, planas

Vienaskaita
Įn.(kuo?) nariu, planu
Vt.(kame, kur?) naryje, plane

Daugiskaita
K.(ko?) narių, planų
G. (ką?) narius, planus
Įn.(kuo?) nariais, planais
Vt.(kame, kur?) nariuose, planuose

3. Pasirinkite 10 vietovardžių-įžymių krašto vietų bei objektų, ar jums aktualių miestų ir kaimų pavadinimų (1 kirčiuotės-2, 2 kirčiuotės-3, 3 kirčiuotės-3, 4 kirčiuotės-2) ir sukirčiuokite vienaskaitos įnagininko, vietininko ir daugiskaitos kilmininko, galininko, įnagininko, vietininko linksnių formas.

3.1 1 kirčiuotės vietovardžiai:Vilnius, Viršuliškės

K.(ko?) Vilniaus, Viršuliškių
G.(ką?) Vilnių, Viršuliškius
Įn.(kuo?) Vilniumi, Viršuliškiais
Vt.(kame, kur?) Vilniuje, Viršuliškėse

3.2 2 kirčiuotės vietovardžiai: Trakai, Kaunas, Ignalina

K.(ko?) Trakų, Kauno, Ignalinos
G.(ką?) Trakus, Kauną, Ignaliną
Įn.(kuo?) Trakais, Kaunu, Ignalina
Vt.(kame, kur?) Trakuose, Kaune, Ignalinoje

3.3 3 kirčiuotės vietovardžiai: Varėna, Anykščiai, Palanga

K.(ko?) Varėnos, Anykščių, Palangos
G.(ką?) Varėną, Anykščius, Palangą
Įn.(kuo?) Varėna, Anykščiais, Palanga
Vt.(kame, kur?) Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje

3.4 4 kirčiuotės vietovardžiai: Alytus, Giruliai

K.(ko?) Alytaus, Girulių
G.(ką?) Alytų, Girulius
Įn.(kuo?) Alytumi, Giruliais
Vt.(kame, kur?) Alytuje, Giruliuose

LITERATŪRA IR KITI ŠALTINIAI

1. Rasimavičienė D., Truncienė R. Kirčiavimo taisyklių ir pratybų sąsiuvinis. Vilnius: Vilniaus kolegija ISBN 9955-9418-1-2 (15 egz.)
2. Kanceliarinės kalbos patarimai. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas. 2002. ISBN 5-422 (14 egz.)
3. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977-1998. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas. ISBN 5-420-01432-7

Kalbos etiketas. Kalbos etiketo taisyklės

 

Mūsų kalbos etiketas

Etiketas – tai konkrečios visuomenės priimtos elgesio bei mandagumo taisyklės ir formos; tam tikros manieros, ceremonialai. Svarbi etiketo dalis yra kalbos etiketas. Jis pataria prašant, atsiprašant, dėkojant, linkint, sveikinantis ir pan. vartoti tradicines, o ne kokias verstines mandagumo formules ir vartoti jas tinkamai – kur pridera, išlaikant tautinį etiketo savitumą. Kalbos etiketo laikymasis pabrėžia žmogaus kalbos ir apskritai jo asmenybės kultūrą, o nesilaikymas rodo nekultūringumą, neišsiauklėjimą, visuomenės negerbimą.

Vartojant etiketo formules, neužmirština, kad vienos jų yra pagarbesnės, iškilmingesnės, skirtos vyresnio amžiaus arba aukštesnės visuomeninės padėties žmonėms, kitos – neutralios, trečios turi familiarumo atspalvį ir vartotinos tik bendraujant su artimais maždaug to paties amžiaus ir visuomeninės padėties žmonėmis. Į tai neatsižvelgę, kalbos etiketą daugiau ar mažiau pažeistume.

Kaip kreiptis ir prašyti. Į artimą savo amžiaus ir padėties žmogų paprastai kreipiamės vardu, parinkę šauksmininko formą: Jonai, Broniau, Kęstuti, Nijole, Regina, Rūtele, o kartais, rodydami išskirtinį švelnumą, ir maždaug taip: branguti, -e, kiškuti,katyte. Nepakankamai pagarbiai nuskambės kreipiniu pasirinktas vardo vardininkas, beje, dažniausiai nusiklausytas iš kaimynų slavų: Arūnas, duok kamuolį! Skaistė, netrukdyk!

Pakankamai mandagiai gali nuskambėti šauksmininku ištarti kreipiniai pagal žmogaus visuomeninę padėtį, profesiją: vadove, pirmininke, direktoriau, daktare, mokytojau, profesoriau. Tačiau daugelyje kalbų tokiais atvejais įprasta pridėti mandagumo, pagarbos priedėlį. Dabar verčiamės įteisintų slaviškų skolinių šauksmininkais pone, põnia, kartais, kai kreipiamasi į jauną merginą – ir panele. Taigi, rodant pagarbą ar bendraujant oficialiau, sakytina: pone ministre, põnia Balsiene, panele Birute.

Netinka rusų kalbos pavyzdžiu kreiptis jaunas žmogau (= jaunuoli), o į kokią moterį – padavėją ar pardavėją – mergaite (= panele; jei kiek vyresnio amžiaus – põnia). Bet kokiam darbuotojui skirtas kreipinys Viršininke yra iš kolonijų žargono.

Kai kreipiamės į nepažįstamą arba į kokį vyresnio amžiaus, aukštesnės visuomeninės padėties žmogų, vartojame mandagumo įvardį jūs: Gal jūs žinote (arba tiesiog Gal žinote), kur vaistinė? Plačiai vartotas hibridinis mandagumo įvardis tamsta, kilęs iš kreipinio tavo milysta, šiandien nebėra populiarus. Ypač netinka tamsta, pavartotas priedėliu prie šauksmininko, taigi geriau sakyti tiesiog Mokytojau! negu Tamsta mokytojau!

Sovietmečiu plito iš rusų kalbos verstos prašymo formulės Sakykit, prašau… Sėskit, prašau…Palaukit, prašau… Tačiau tradiciniai lietuvių prašymai – juos reikia išsaugoti – yra kitokie. Jie pradedami prašymo žodžiu, o po jo eina veiksmažodis ir jis būtinai yra bendraties formos: Prašom (prašau, prašyčiau) pasakyti, sėsti, palaukti…

Lietuviams saviausias, įprasčiausias prašymo žodis yra prašom (be e). Juo prašome ne tik kelių asmenų, bet ir savo paties vardu. Kai kaime pasibeldžiame į trobos duris, o ten sėdi, tarkim, tik vienas senukas ar senutė, girdime sakant Prašom! (ne Prašau!, ne Įeikit, prašau ar tiesiog Įeikit!, kaip kviečia dažnas miestietis). Pagarbiai turėtume sakyti Prašom! ir duodami kam kokį daiktą, – tokia lietuvių tradicija.

Aišku, kartais praverčia ir prašau, tik žinotina, kada jį vartoti. Prašau reiškia ne tik prašymą, bet ir kulūringą įsakymą, reikalavimą (pavyzdžiui, mokytojas įsisiūbavusiai klasei paprastai sako: Prašau netriukšmauti! Prašau manęs paklausyti!).

Visiškai netinka žodžiu prašau prašyti paslaugos. Čia dera švelniausioji forma prašyčiau: Prašyčiau man trupučiuką padėti. Prašyčiau kiek luktelėti.

Lietuviai gražiai paprašyti moka ir be prašymo žodžių, atsargiais klausiamaisiais žodeliais ar, gal su tariamąja nuosaka: Ar padėtumėt man truputėlį? Gal palauktumėt kiek?

Dėkojimas. Įprastiniai dėkojimo žodžiai yra ačiū ir dėkui. Labiau plinta ačiū – gal kad trumpesnis, skambesnis, bet ir dėkui nėra klaida. Nevartotini tik tarminiai šių žodžių variantai ačiui, dėku ir kiti.

Dėkojimą pabrėžiame prieveiksmiais labai (arba labai labai, tik ne labai ir labai) ačiū, labai dėkui. Netinka dėkojimą pabrėžti iš rusų kalbos nusiklausytu būdvardžiu didelis: didelis ačiū, didelis dėkui. Nesakytina ir nuoširdus ačiū; reikia nuoširdžiai (iš visos širdies) dėkoju arba kitaip.

Pasakymai labai dėkoju, esu labai dėkingas, -a yra pakylėti. Jie labiau tinka viešosiose kalbose, oficialesniuose laiškuose. Nemandagu trumpai (be veiksmažodžio) tarstelti dėkingas, -a.

Kai kas įprato į kiekvieną padėkojimą atsakyti prašau ar prašom. Čia reikėtų daugiau įvairumo. Jei paslauga nedidelė, gražu kukliai sakyti Nėra už ką.

Atsiprašymas. Dažniausiai atsprašymo žodžiai yra atsiprašau, atleiskit, dovanokit. Iš jų universaliausias – atsiprašau. Jį neretai vartojame kaip tam tikrą signalą, norėdami atkreipti kieno dėmesį, kad mums ką paaiškintų, mus praleistų ir pan., tarsi atsiprašydami už gaišinimą, sudaromus nepatogumus. Nėra mandagus tas, kuris atsiprašau tokiais atvejais nepasako. Vis dėlto už tyčia ar netyčia padarytą kokią nuoskaudą atsiprašau paprastai neužtenka – čia tinka šiltesni, nuoširdesni žodžiai atleiskit, dovanokit, kurie savo ruožtu nelabai tinka kaip žmogaus stabdymo signalai.

Į atsiprašymo žodžius paprastai netinka atsakyti prašau. Štai pilname autobuse netyčia kam užmynei ant kojos, sakai Atsiprašau ir girdi: Prašau! Tokiu atveju reikėtų tarstelti Niekis; nieko baisaus arba tik nusišypsoti, linktelėti galva.

Linkėjimai. Būdami mandagūs, atidūs kitiems, tam tikromis progomis žmogui ko nors linkime. Linkėjimai dažniausiai pasakomi sustabarėjusiais kilmininkais, pvz.: Sėkmės! Gerų atostogų! Linksmų švenčių! Arba prieveiksmiais, pvz.: Sėkmingai! Laimingai! Vakre eidami gulti, visiems palinkime Labanakt! Tai gana šabloniški linkėjimai, bet kasdienybėje jų užtenka. Sukakčių ar kitose sveikinimo kalbose paprastai sakomi išplėtoti linkėjimai, kuriuos sudaro vienas ar keli sakiniai, tinkantys tam asmeniui.

Vengtini verstiniai arba nelogiški, nevykę linkėjimai. Štai palinkima ar net pakelėse užrašoma Laimingo kelio! Laiminga arba nelaiminga gali būti tik kelionė, tad ir linkėkime Laimingos kelionės! Arba miestuose neretai palinkima Skanaus apetito! Apetitas negali būti nei skanus, nei neskanus. Jeigu mums iš įpratimo prasprūdo Skanaus!, dar bus pusė bėdos: daugiau nieko nebesakykime, o mintyse galima pratęsti „Skanaus valgio!“ Tačiau tinkamesnė linkėjimo formulė yra Gero apetito! Į ją paprastai atsakoma Ačiū!

Pasitaiko nereikalingų linkėjimų. Pavyzdžiui, į sučiaudėjusį žmogų geriau nekreipti dėmesio ir nieko jam nelinkėti. Bus smagiau ir pačiam žmogui, juo labiau kad čiaudulys gali kartotis.

Pasisveikinimai ir atsisveikinimai. Pasisveikinimo ir atsisveikinimo formulės gana įvairios. Jos daug priklauso nuo to, su kuo ir kokiomis aplinkybėmis sveikinamės.

Įprasčiausi yra vardininko formos žodžių junginiai labas rytas, labà dienà, labas vakaras. Giminėms, artimiesiems sakome ir Sveiki! Sveiki gyvi! To paties amžiaus arba jaunesniam giminaičiui, bendradarbiui, draugui galima trumpai sakyti Labas! Sveikas, -à!, bet nebus mandagu, jei šitaip sveikinsime vyresnius arba aukštesnės padėties žmones. Visiškai nevykęs (tikriausiai verstinis iš lenkų kalbos) yra sveikinimas Pagarba! Katalikų tarpusavio bendravime, ypač dalyvaujant dvasininkams, dabar atgaivinamas anksčiau vartotas sveikinimas Garbė Jėzui Kristui!, į kurį atsakoma Per amžius. Amen.

Tradicinis lietuvių atsisveikinimo žodis yra sudiev ir jo variantai sudievu ir sudie. Visi trys tinkami – vartokime tą, kuris atrodo gražiausias, kurį esme girdėję iš tėvų ir senelių.

Atsisveikindami su artimesniais žmonėmis, jeigu su jais dažniau susitinkame, galime sakyti Iki pasimatymo! arba Iki pasimatant! Iki kito susitikimo! Iki kito karto! Labai artimam žmogui ir trumpai tarstelime Viso! Iki!

Nei pasisveikinant, nei atsisveikinant nevartotini svetimžodžiai iš rusų, anglų, italų ar kitų kalbų. Nebrangina savo kalbos tie jaunuoliai, kurie sako Priviet! Poka! Bai! Čiau! ir kitokius tariamai madingus žodžius.

Atsisveikinant nereikėtų piktnaudžiauti neiškios kilmės žodžiu Ate! Šitaip paprastai sakoma tik kūdikiui arba retkarčiais, kiek juokaujant, labai artimam žmogui.

Užuojautos bei paguodos žodžiai. Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia nė vieno iš mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos!

Argi taip jau būtina šios formulės įsikibus laikytis?! Lyg nesugebėtume kaip kitaip liūdinčiam žmogui išreikšti nuoširdžią užuojautą, jį paguosti?!

Jautrios širdies ištekliai neišsenkantys. Jei mūsų užuojauta nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Tegu jie bus ir paprasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys!

Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų šeimos, ypač vaikų (motinai mirus). Liūdžiu kartu su jumis. O kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą!.. Jautiesi labai pavargęs (-usi), gal galėčiau kuo padėti?

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi trafaretai – gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti – verksmasnepadės; nuo nelaimės nepabėgsi… – tik erzina kenčiantį žmogų, o ne paguodžia.

Jei gauta žinia apie staigią mirtį ar kitą kokią nelaimę tave nepaprastai sukrečia, tarytum užkanda žadą, apsilankęs liūdinčioje šeimoje nesivargink sunkiai ieškodamas tinkamo užuojautos žodžio, – geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių (tyla – gera byla; geriau jau tyla negu menka byla). Graudus tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai išreikšta užuojauta.

Žinoma, tokia tyli, jausminga užuojauta ne visur ir ne visada tinka. Juk vienaip guodžiam mums brangius šeimos narius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip moksladraugius, bendradarbius, kaimynus. O pagarbiems, aukšto rango žmonėms gal tik retais atvejais tinka reikšti užuojautą.

Visais atvejais užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti užuojautą keliais sakiniais, iškilmingu balsu, tarsi kokią prakalbą, – nederėtų! Nebent atsisveikinimo kalboje kapinėse užuojauta velionio artimiesiems galėtų būti ir ilgesnė.

Naudota literatūra:

Šukys J. Kalbos kultūra visiems. – Kaunas: Šviesa, 2003, ISBN 5-430-03554-8

http://ualgiman.dtiltas.lt

Kalbos kultūra. Kalbos kultūros klaidos

I užduotis

Klaidingas sakinys Taisyklingas sakinys Klaidos paaiškinimas
Ar dar yra gerų žmonių šiame sviete? Ar dar yra gerų žmonių šiame pasaulyje? Barbarizmas
Jaunimas mėgsta dažnai baliavoti. Jaunimas mėgsta dažnai švęsti. Hibridas
Ką tu, durniau, galvoji taip elgdamasis? Ką tu, kvaily, galvoji taip elgdamasis? Barbarizmas
Jam pasisekė, nes jis turi gerus sponcorius. Jam pasisekė, nes jis turi gerus rėmėjus. Barbarizmas
Koks didelis plėmas ant tavo švarko. Kokia didelė dėmė ant tavo švarko. Barbarizmas
Šis menedžeris turi gerus darbo įgūdžius. Šis vadybininkas turi gerus darbo įgūdžius. Barbarizmas
Visi moksleiviai su nekantrumu laukia abitūros egzų Visi moksleiviai su nekantrumu laukia abitūros egzaminų. Žargonas
Matiekos kontrolinis šį sykį buvo labai sunkus. Matematikos kontrolinis šį sykį buvo labai sunkus. Žargonas
Tas žmogus turi gerą imidžą. Tas žmogus turi gerą įvaizdį. Barbarizmas
Turim paskubėti, nes pavėluosim ant traukinio. Turim paskubėti, nes pavėluosim į traukinį. Prielinksnio vartojimo klaida

 

 II užduotis

Klaidingas sakinys Taisyklingas sakinys Klaidos taisymas ir šaltinis(t. y. kas tokią frazę pasakė) 
Ši paskaita užtruks biskį ilgiau, nei paprastai. Ši paskaita užtruks truputį ilgiau, nei paprastai. BarbarizmasVokiečių dėstytoja
Šiais laikais yra daug naglų žmonių. Šiais laikais yra daug įžulių žmonių. ŽargonasM-1 Plius radijo stotis
Man atrodo, kad tu kliedi. Man atrodo, kad tu nesąmones šneki. SlengasKauno fonas radijo stotis
Turint tiek bapkių, galima daug ką nusipirkti. Turint tiek pinigų, galima daug ką nusipirkti. ŽargonasKauno fonas radijo stotis
Gyvenime pasitaiko įvairūs nesusipratimai. Gyvenime pasitaiko įvairių nesusipratimų. Linksnio vartojimo klaidalaida „Nuo…iki“
Jo išsireiškimas buvo ne laiku ir ne vietoj. Jo pasakymas buvo ne laiku ir ne vietoj. Vertinyslaida „Auksinė savaitės blykstė“.
Dažniausiai su savo chebra švenčiu Naujuosius metus. Dažniausiai su savo draugais švenčiu Naujuosius metus. ŽargonasZip FM radijo stotis
Dėl projekto kilo visokios abejonės. Dėl projekto kilo visokių abejonių. Linksnio vartojimo klaidalaida „Paskutinė instancija“
Man patinka skambinti ant pianino. Man patinka skambinti pianinu. Sintaksės klaidalaida „Nuo…iki“
Nuo vaisių kai kuriems žmonėms atsiranda odos bėrimai. Nuo vaisių kai kuriems žmonėms atsiranda odos bėrimų. Linksnio vartojimo klaidalaida „Sveikatos ABC“

Klaidų analizė

Kalbos kultūra – tai norminis, pavyzdingas kalbos vartojimas. Tačiau jeigu kalbos kultūrą suprantame kaip tam tikrą kalbotyros šaką ar bent praktinį kursą, tai jos tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo pasitaikančių kalbos klaidų, mokyti jas pažinti, aiškinti, kaip, kokiais būdais kurią klaidą taisyti. O pačios geros kalbos pirmiausia moko praktinės kalbos disciplinos: leksikologija, gramatika ir kitos.

Stilistiškai motyvuoti normų pažeidimai, ypač grožinėje literatūroje, publicistikoje, buities kalboje, nėra klaidos. Kalbos kultūrai labiau rūpi nemotyvuoti kalbos normų pažeidimai, kurie dažniausiai esti netyčiniai, bet pasitaiko ir tyčinių.

Netyčiniais pažeidimais laikomos tos kalbos klaidos, kurių kas nors vartosenoje (net viešojoje) padaro todėl, kad nepakankamai moka bendrinę kalbą, nežino jos normų. Tie, kurie sako smala, rėdyti, neužilgo, pilnai sutinku, atstovavo Lietuvą, matyt, nėra girdėję, kad tokie žodžiai ar žodžių junginiai bendrinei kalbai netinka. Tokius pažeidimus galima vadinti ir aplaidiniais (daromais iš aplaidumo), jei jų pasitaiko aukštesniųjų klasių mokinių, studentų ar net diplomuotų darbuotojų kalboje.

Tyčiniai kalbos normų pažeidimai yra tokie, kai vartotojas žino, kaip bendrinėje kalboje turi būti, bet su ta norma nesutinka, jai priešinasi. Daugelis žurnalistų yra girdėję, kad naujųjų anglybių antplūdžio reikia vengti, nes, tarkim, žodį sponsorius puikiai pakeičia rėmėjas, žodį mecenatas – „meno dalykų rėmėjas“, žodį menedžeris – vadybininkas, bet pasidavę madai, žurnalistai (ir ne tik jie) šiuos žodžius pavartoja.

Apskritai kalbos klaidų priežastys (jas galima vadinti ir klaidų šaltiniais) yra kelios.

1. Kitų kalbų poveikis. Jis labai pavojingas, nes dėl kitų kalbų poveikio atsiradusios klaidos yra didžiausios. Kitos kalbos ypač veikia leksiką: atsiranda be reikalo pasiskolintų žodžių – barbarizmų, pavyzdžiui, iš lenkų kalbos plėmas (= dėmė), iš rusų kalbos skladas (= sandėlis), iš vokiečių biškį, biskį (= truputį, šiek tiek), iš anglų imidžas (= įvaizdis); vertalų išsireiškimas (= posakis, pasakymas), savistovus (= savarankiškas; nepriklausomas).

Kalbos sistemą labiausiai griauna iš kitų kalbų paimti sintaksės dalykai: Skambina ant pianino (= pianinu); savaitės laikotarpyje (= per savaitę); sausros rezultate (= dėl sausros). Kitos kalbos mažiau veikia tik morfologiją, tartį, kirčiavimą.

2. Tarmių poveikis. Dėl tarmių poveikio pasitaikančios klaidos paprastai nelaikytinos didelėmis. Dažniausiai tai tik oficialiajai kalbai neteiktini dalykai, o laisvuosiuose kalbos stiliuosebeveik visada įmanomi. Bendrinei kalbai pavojingesnė ne kaimų, o miestų gyventojų kalba, nes tai dažniausiai būna tarmės ar net kelių tarmių ir bendrinės kalbos mišinys be aiškesnių dėsnių ir sistemos, dažnai su įvairiais slengo ar net žargono elementais.

3. Žargonas ir slengas.

Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas“, stipkė „stipendija“, studis „studentas“, univerka „universitetas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, kompas „kompiuteris“, trolis ar trolikas „troleibusas“, svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis“, vidiakas „vaizdo magnetofonas“, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma“, auklioškė (arba auklyba) „auklėtoja“. Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir iš anglų: blatnas „itin apsukrus“ ir blatniakas „apsukruolis“, chebra „sava šutvė“ ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė“, naglas „įžūlus“, krūtas „kietas“ (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti. „Policininkas“ buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai“ buvo frankai, dabar – babkės, kartais – faniera. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas „šiuolaikinės muzikos kūrinys“, barakas „bendrabutis“, supakuoti „suimti“.

Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų (jūrininkų, sportininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių žmonių – paauglių, jaunimo.

Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę:

kliedėt (t. y. nesąmones šnekėti) pradedi, gal prisiliuobei „prisigėrei“? – vaizdingai sako jaunuolis jaunuoliui. Kalbos labai nepagadins ir savas „mados žodis“ varom, pavartojamas reikšme „einam, vykstam, važiuojam“.

4. Reikiamo kalbos stiliaus nepaisymas. Taisytinų (labiau stiliaus požiūriu) dalykų atsiranda, kai vieno stiliaus terminus, žodžius, posakius neapgalvotai keliame į kitą.

Kalbos klaidos nėra vienodos. Skiriasi jų pobūdis, sunkumas, aktualumas ir kita. Į visa tai atsižvelgiant, klaidos skirstomos smulkiau.

Pirmiausia kalbos klaidos skirstomos pagal kalbos lygmenis, kitaip – pakopas.

Didžiausios klaidos yra tos, kurios gadina ir sakytinę, ir rašytinę kalbą. Tai:

– žodžių parinkimo ir jų vartojimo (kitaip – žodyno, arba leksikos) klaidos,

– žodžių darybos (kitaip – žodžių sandaros) klaidos,

– žodžių formų sudarymo (kitaip – morfologijos) klaidos,

– žodžių junginių ir sakinių sudarymo (kitaip – sintaksės) klaidos.

Morfologijos ir sintaksės klaidas apibendrintai galima vadinti gramatikos klaidomis, nes morfologija ir sintaksė sudaro gramatiką.

Žodžių darybos klaidas kai kas jungia prie leksikos klaidų, nes netinkamai sudarytas žodis – tai dažniausiai nevartotinas žodis, arba prie morfologijos klaidų, nes morfologijai rūpi ne tik žodžių kaityba, bet ir daryba.

Kalbos kultūrą suprantant plačiau, skiriamos dar stiliaus klaidos. Be stiliaus, būna ir logikos klaidų. Visos šios klaidos gadina ir sakytinę, ir rašytinę kalbą.

Taigi, kalbos klaidų išvengsime, jei rūpinsimės jų prevencija. Užkirsti klaidoms kelią padeda kalbos kultūros ugdymas.

Kalbos kultūra – Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai

adejalas, adijalas – apklõtas
aiva -svaraĩnis
akuratnas, -a, akurat(n)us, -i – tvarkìngas, -a, kruopštùs, -ì, padorùs, -ì; gẽras, -à; teisìngas, -a
akuračiai, akuratn(i)ai tvarkìngai, kruõpščiai; padõriai; geraĩ; teisìngai
apart – bè, išskýrus; be tõ
arenda – núoma
arenduoti – núomoti(s), iš(si)núomoti
babina – rìtė
bakanas – kẽpalas
balėja, balija – 1. skalbtùvė; 2. praustùvė
balkis – sijà
bantas – 1. kãspinas; 2. petelìškė (kaklaraištis)
bantuotas, -a – kaspinúotas, -a
baranka, baronka – riestaĩnis
baronkėlė, baronkytė – 1. riestainiùkas; 2. traškùtis
barchatas – aksómas
barchatinis, -ė – aksomìnis, -ė
basket(k)ės – sportùkai, spòrtbačiai; spec. krepšìnio bãtai
baumkuchenas, bankuchenas – šakõtis
benzokolonėlė, benzokolonkė, benzokolonka – 1. degalìnė; 2. (benzìno) kolonė̃lė
bevelyti – bū́ti liñkusiam, -iai, liñkti
biednas, -a – neturtìngas, -a; skurdùs, -ì
biednai – neturtìngai, skur̃džiai
biedniokas – var̃gšas, var̃geta, skur̃džius
biednystė – var̃gas, skur̃das
biednuomenė – vargúomenė
biskis, biskelis, biskutis …; biškis, biškelis, biškutis …
– trupùtis, truputė̃lis, trupučiùkas, mažumė̃lis
biskį, biskelį, biskutį …; biškį, biškelį, biškutį …
– trupùtį, truputė̃lį, trupučiùką, mažumė̃lį (-ę), bent kíek
blicas – blýkstė
blicinterviu – akìmirkos (trum̃pas) interviù
blicpartija – žaĩbo pártija
blicturnyras – žaĩbo turnỹras
bliūdas – dubuõ
bliūdelis, bliūdukas – dubenė̃lis
pusbliūdis – pùsdubenis
bliuznyti – blevỹzgoti, pliaũkšti, nešvánkiai kalbė́ti
bonka, bonkė – bùtelis
bonkelė, bonkutė – buteliùkas
pusbonkis – pùsbutelis
bravoras – 1. (alaũs) daryklà; 2. (spìrito) varyklà
britva – 1. skustùvas; 2. (skutìmosi) peiliùkas
britvutė – (skutìmosi) peiliùkas
britvonas – keptùvas
broma – 1. tarpùvartė; 2. var̃tai; 3. árka
broniruoti – už(si)sakýti (iš añksto), rezervúoti
broniruotė – (išankstìnis) užsãkymas, rezervãvimas
brudas – 1. pur̃vas, nešvarùmai; núosėdos; 2. bjaurùmas, bjaurastìs; bjaurýbė
brudnas, -a – pur̃vinas, -à; mur̃zinas, -à; nešvarùs, -ì
brusas – tãšas
bruselis, brusokas – tašẽlis
bukietas – púokštė
bukietavimas – spec. rẽtinimas lizdaĩs
bulka – bandà; pyrãgas
bulkelė, bulkutė – bandẽlė, bandùtė
chrustai, krustai – žagarė̃liai, ausẽlės
čecholas – ùžvalkalas
čecholiukas – užvalkaliùkas
čerešnė – trẽšnė
daboti – 1. sáugoti, prižiūrė́ti; 2. žiūrė́ti
pasidaboti – 1. nusižiūrė́ti; 2. patìkti
dekis – užklõtas, ùžtiesalas, plèdas
dratas – vielà
dratinis, -ė – vielìnis, -ė
ermideris, ermyderis, ermidelis – 1. triùkšmas; 2. sámbrūzdis, maišatìs
fara – žibiñtas
farforas – porceliãnas
farforinis, -ė – porceliãninis, -ė
frizuoti(s) garbiniúoti(s); garbanóti(s)
frizūra – šukúosena
fundyti – 1. váišinti; 2. dovanóti
galka, galkė – (mėsõs) kukùlis
geska, geskutė – papetė̃
grafkė, grapkė, grafkutė – žiogẽlis; segtùkas
grimeris, -ė, grimierius, -ė – grimúotojas, -a
guzikas – sagà
gvintas – sriẽgis
gvintuoti – sríegti
išmiera žr. miera
(iš)mislyti, (iš)mislinti – (pra)manýti, tar̃ti; (iš-), (su)galvóti, mąstýti
išmislas – prãmanas, prasimãnymas
mislis – mintìs
kaldra – añtklodė
kalnierius – apýkaklė
kavoti(s) – 1. slė̃pti(s); 2. láidoti (nesangr.)
kavon(k)ės – slėpỹnės, skiniùkas
kazarma(s) – kareivìnės
kazarminis, -ė – kareivìnių
kelnė – spec. mentė̃
kitka – spec. spùdulas
klapanas – 1. vožtùvas; 2. añtkišenis
kleckai – kukùliai
kleckienė – kukuliẽnė
kleckučiai – kukuliùkai
knatai – spec. pùsverpaliai
knatas – dãgtis
knopkė, knopka – 1. mygtùkas; 2. spraustùkas; 3. smeigtùkas
kolioti(s) – plū́sti(s), kõneveikti
kombikormas – spec. kombinúotieji pašaraĩ
konusas – kū́gis
konusinis, -ė – kū́ginis, -ė
košeliena – šaltíena
kūdas, -a – líesas, -à
(su)kūsti – (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti
kurtkė, kurtka – striùkė
kvasas – girà
kvoldas – klõstė
kvolduoti – klóstyti
lastai – plaũkmenys
lystelė – 1. juostẽlė; spec. leñtjuostė; 2. spec. ilgìnė; 3. spec. príesiuvas
lištva, lištvelė – juostẽlė; spec. leñtjuostė
liukras – spec. glãjus
liuosas, -a – laĩsvas, -à
liuosinti, liuosuoti – láisvinti
liuosuojantis, -i – láisvinamas, -a
liuoslaikis – laisvãlaikis
paliuosuoti – 1. atléisti (iš darbo); 2. paléisti
pasiliuosuoti – išeĩti (iš darbo)
maštabas – mãstas
mazolis, mozolis – núospauda
mereška – peltakỹs
mereškuoti – peltakiúoti
miera – 1. dỹdis, nùmeris, matmuõ; 2. mãtas; 3. mãstas, matãvimo írankis
išmiera – 1. matmuõ; 2. dỹdis, nùmeris
mieruoti(s) – matúoti(s)
mierkavoti – matúoti, (nu)táikyti
primierka – pri(si)matãvimas
mostis, mostelė – tẽpalas, tepaliùkas
mozoti – tèpti; teplióti, terlióti
(ne)boti – (ne)páisyti, (ne)žiūrė́ti
norka – audìnė
papkė – 1. ãplank(al)as; 2. segtùvas
(pa)velyti – 1. léisti; 2. linkė́ti
petruška – petrãžolė
planeris – sklandytùvas
planka, plankutė – 1. juostẽlė; 2. spec. príekraštis
plėmas, plėmė – dėmė̃
plėmuoti – dėmė̃ti, palìkti dėmès
pletkas, pliotkas – ãpkalbos, pãskalos
pletkininkas, -ė – liežuváutojas, -a
pletkinti, pletkavoti – liežuváuti, apkalb(in)ė́ti
plintusas – spec. griñdjuostė
ploščius – líetpaltis
ploščinis, -ė, ploštinis, -ė – lietpaltìnis, -ė
pončka(s), pončkutė – spùrga
priča(s) – alegòrija, alegòrinis pãsakojimas; parãbolė
priklus, -i – įkyrùs, -ì; šleikštùs, -ì, bjaurùs, -ì; atgrasùs, -ì
proba – mėginỹs, bandinỹs
prosai – sóros
prosas – lygintùvas
prosyti, prosinti – lýginti
prūdas – kū́dra, tvenkinỹs
pundas, pundelis, pundulys – 1. ryšulỹs, -ė̃lis; 2. šū̃snis; glėbỹs
rasoda – pasõdai, daigaĩ
rėdyti(s) – vil̃kti(s), reñgti(s) (drabùžiais); puõšti(s), dabìnti(s); reñgti, ruõšti
aprėdas, aprėdalas – ãpdaras, ãpdangalas, drabùžis; dangà
parėdas – papuošìmas, pãpuošalas; ãpdaras, apsirengìmas; išeigìniai drabùžiai
parėdymas – 1. pótvarkis; 2. nuródymas
rubežius – 1. síena; 2. ribà
rubežiuotis – ribótis
rūgoti(s) – bárti(s), kéikti(s), plū́sti(s), iškalbė́ti
ružavas, -a – rõžinis, -ė; raũsvas, -à
salka – mansárda
sasiska, sosiska, sosiskė – dešrẽlė
sklepas – 1. rūsỹs; 2. pùsrūsis
slaidas – skaidrė̃
smakas – slìbinas
sortuoti, sortiruoti – rūšiúoti
(su)bujoti – 1. (su)vešė́ti, (su)keróti, tar̃pti; 2. (su)klestė́ti
buinas, -a, buinus, -i – 1. vešlùs, -ì; iš(si)kerójęs, -usi; 2. riebùs, -ì
strausas, štrausas – strùtis
šlanga(s) – žarnà
šlipsas – kaklãraištis
šmotas – gãbalas
šniūras – 1. vir̃vė; 2. virvùtė; 3. spec. virvė́laidis
šniūrelis, šniūriukas – var̃stis, raĩštis, varsčiùkas, raištẽlis
špaklis, špaklius – glaĩstas
špakliuoti – glaistýti
špalas – pãbėgis
špilka, špilkutė – 1. smeigė̃, smeigẽlė; 2. (plaukų̃) segtùkas
špilkuoti – 1. smaigýti, badýti; 2. pašiẽpti, ironizúoti
špricas – švir̃kštas
špricuoti – švir̃kšti
štatas – valstijà
štatyvas – stõvas
štuka – 1. víenetas; 2. gãbalas; 3. pókštas, juokaĩ
štukinis, -ė – 1. vienetìnis, -ė; 2. gabalìnis, -ė
štukorius, -ė – pókštininkas, -ė, išdáigininkas, -ė; juokdarỹs, -ė̃
šuleris – 1. sùkčius, apgavìkas; 2. išdáigininkas
taimautas, taim-autas – 1. pértrauka; 2. spec. pertraukė̃lė
tapkės – šlepẽtės, šliùrės
tormozas – stabdỹs
tormozuoti, tarmozuoti – stabdỹti
tomatai – pomidòrai
tušinti(s) – troškìnti(s)
tušintuvas – troškintùvas
ukolas – 1. dū̃ris; 2. injèkcija
ulioti, uliavoti – ū̃žti, ū̃žauti; puotáuti
univermagas – universãlinė (parduotùvė)
universamas – savìtarnos universãlinė (parduotùvė)
vailokai, veilokai – veltìniai
zelcas – slėgtaĩnis
zrazai – suktìniai, vyniótiniai
zubras – stum̃bras
zubražolė – stumbrã̃žolė
zubrovka – stumbrìnė
ženyti(s) – tuõkti(s); vèsti; tekė́ti
ap(si)ženyti – tuõkti(s); vèsti; (iš)tekė́ti
žgutas – var̃žtis; spec. pynė̃
žiletas – liemẽnė
žiletė – (skutìmosi) peiliùkas
žilka – vãlas
žiurstas – prijuõstė
žulikas – 1. sùkčius, vagìšius; 2. spec. dvìšakis, trìšakis

Teksto suvokimo užduotys – Testas Nr. 7 (lietuvių kalbos testas)

 

Dalia Urnevičiūtė

Stiklinis namas

Ištrauka apie Algytę

[1] Algytė nustraksi smulkiu mergaitišku žingsniuku ir, negarsiai trinktelėjusi durimis, išeina į gatvelę, paima nuo žemės kalkių gabalėlį ir atsitūpusi ima piešti mirguliuojančius lapų šešėlius ant šaligatvio. Beprasmis raizginys. Bet mergaitei jis kažką primena. Ji padeda obuolio graužtuką ant šaligatvio atbrailos ir dabar nupiešia tai, kas pasivaidena neaiškiame šešėlių raizginyje: nulėpusios ausys, trys taškai – tai akys ir nosytė, tokia vėsi, drėgna nosytė, dar linija – ir štai, susirietęs iš meilumo, virpa mažas šunelis Gutis. Net knieti šūktelėti: „Guti, Guti!“ Sušnarėtų jurginų krūmelis, ir išlėktų Gutis su stačiomis ausytėmis ir žemių trupiniais ant nosytės – aiškiu įrodymu, kad vėl buvo nepaklusnus. Suvokęs savo kaltę, jis pabruktų uodegytę ir cimpintų prie jos, toks nusižeminęs, toks kaltas, kad visi barimo žodžiai pavirstų atlaidžiu: „Nu, nu, tu besarmati! Vėl rausei gėlytes?“

[2] „Besarmatis“ tuoj būtų paimtas ant rankų ir, visas krutėdamas ir virpėdamas kaip gyvas sidabras, nedrąsiai siekteltų liežuviuku Algytės veido. Šunelis turėjo būti pavadintas Algučiu. Bet patys suprantate, kad taip nedera, nes viso labo mažas šunelis, o ne jos broliukas. Tad jis ir liko Gučiu. Kas supras, kad Algytė norėjo už visus labiau jį mylėti.

[3] „Ak tu, mažas nulėpausi, netikėli! Kam buvo sakyta nestovėti prie durų? Ak tu, mano kvailuti, duok, papūsiu letenėlę. Duok…“

[4] O Gučio maudymas – ši didžioji repeticija? Pasiruošimas ateičiai: toms beveik šventoms maudymo apeigoms, kai viskas taip svarbu, kai išgąstingi šūkčiojimai susilieja į džiaugsmingą burkavimą ir švelnų, kankinantį norą įgnybti mažą, neišmaningą padarą, pliuškenantį šiltą vandenį ir nesuvokiantį tos beveik stebuklingos materijos prigimties.

[5] Guti, Guti, tu buvai labiausiai išlepintas šunelis visame name. Tu nenorėdavai vienas pasilikti kambaryje, ir Algytė, išnešusi kibirą su šiukšlėmis, bėgdavo tekina namo ir atrasdavo tave unkščiantį ir nelaimingą.

[6] O dabar Gutis kaime. Gal net pririštas grandine prie būdos, ir jo priskretęs dubenėlis ne kasdien būna pilnas šviežio maisto.

[7] – Jam ten gerai, – kartoja Algytė savo mamos žodžius. – Grynas oras… – O pati jaučia, kad jos meilės šuniukui niekas neatstos.

[8] Nežinia, ar nuvažiavusi po metų Algytė atpažins tą kiemo sargą, nešvarų, pilną blusų, dagių prisivėlusia uodega. Jeigu jis išgyvens tuos metus, tai jau bus kitoks: jis baugščiai puls slėptis, be žodžių pasakydamas, kiek kartų buvo paspirtas, ir tiek kartų bus paspirta Algytės širdis. Godžiai, net nekantriai praris atvežtus skanėstus ir šitaip papasakos, kad skanėstai jam visai nerūpi, kad jam tereikia pasisotinti. O paskui visi stebėsis, kodėl taip pablogėjo Algytės apetitas.

[9] Nevežkite niekados Algytės aplankyti Gučio. Nereikia. Geriau papasakokite mergaitei, kaip jos Gutis šoko gelbėti skęstančio berniuko ir pats žuvo… Garbingas jo žygdarbis ir Algytės ašaros padės paskutinį užmaršties tašką. Nereikia, kad ji dar kartą su juo atsisveikintų kaip tą gegužės rytą po mano langu už jazminų krūmelio.

[10] Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu – žmogus tai ar šuo. Nuo to ryto prasideda naujas gyvenimas, gyvenimas nujaučiant, kad bus ir daugiau tokių atsiskyrimų, atsisveikinimų ir praradimų. Po to kiekviena džiaugsminga valanda apsineša kaip žalvaris nuodinga apnašų plėnele – suvokimu, kad viską, ką turime brangaus, vieną kartą teks prarasti. Mes bijome mylėti. Mylėdami bijome netekti. Baimė mumyse įsikuria ir pasidaro prieskoniu visiems patiekalams ant mūsų šventinio stalo.

Dalia Urnevičiūtė. Savaitė iš vidurio metų. V., 1989. P. 184-185

 

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kuriai literatūros rūšiai priskirtumėte šį tekstą? Argumentuokite.

2. Kokia yra šio teksto tema?

3.1. Paaiškinkite, kokia problema nagrinėjama tekste.

3.2. Raskite ir nurašykite tą problemą iliustruojančią citatą.

4. Vienu sakiniu nusakykite, kas šiame tekste vyksta dabarties laiku.

5.1. Išrinkite kreipinius, kuriais Algytė kreipdavosi į Gutį.

5.2. Apibūdinkite kalbos toną, kai Algytė bardavo Gutį.

6. Kodėl 4 pastraipoje Gučio maudymas pavadintas didžiąja repeticija?

7. Peržiūrėkite nurodomų pastraipų veiksmažodžius. Kiekvienoje pastraipoje vyrauja tam tikros veiksmažodžio formos. Paaiškinkite, kodėl kinta veiksmažodžių formų vartosena:

a) 1 pastraipoje;

b) 2 pastraipoje;

c) 6 ir 7 pastraipose;

d) 8 pastraipoje;

e) 9 pastraipoje;

f) 10 pastraipoje.

8. Kas vaizduojama priešingai 1-3 ir 8 pastraipoje? Pagrįskite.

9.1. Apibūdinkite teksto pasakotoją.

9.2. Į ką ir kodėl pasakotojas kreipiasi 9 pastraipoje sakydamas: „Nevežkite niekados Algytės aplankyti Gučio“?

10. Kodėl pasakotojas siūlo pasakyti Algytei, kad jos šuniukas žuvo?

11. Dalios Urnevičiūtės tekste ryški vaiko ir suaugusiųjų pasaulio priešprieša. Paaiškinkite ją.

12. Savais žodžiais paaiškinkite pabrauktą mintį: „…jis baugščiai puls slėptis, be žodžių pasakydamas, kiek kartų buvo paspirtas, ir tiek kartų bus paspirta Algytės širdis.“

13. Paaiškinkite frazeologizmą gyvas sidabras.

14. Pagal kūrinio logiką pratęskite sakinį: Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar šuo, ar….

15. Šis tekstas grožinis, tačiau jame yra publicistinių intarpų. Paaiškinkite, kur ir kodėl jie įterpti.

 

Dalia Urnevičiūtė

Stiklinis namas

Ištrauka apie Virgį

Saulė atsispindi ir purvo klane.

Artėja pusiaunaktis. Virgis, susigūžęs ant suoliuko, apkabina rankomis kelius. Sėdi šitaip ilgai: tai jo privilegija – daryti ką nori. Dabar jis net nėra tikras, ar to nori. Bet kitiems negalima tokiu vėlyvu laiku būti kieme, o jis sėdi.

– Virgi, čia tu? – iš balkono pašaukia Algytės motina.

– Aš.

– Ką ten veiki taip vėlai?

– Sėdžiu.

– Raktą pametei?

– Ne.

– Tėtis namie?

– Namie.

Kokia taktiška! Neklausia, ar mama namie! Neklausia, ar tėvas girtas. Ne. Tokių dalykų ji niekada neklausinėja.

– Tu vakarieniavai?

Virgis tyli.

– Aš ką tik grįžau iš komandiruotės. Užeik, pavalgysime abu drauge.

Oi, gudri! Jis tebesėdi.

– Nori sumuštinio?

Vaikas atsistoja ir lėtai eina prie pravirų durų, jo laukia Algytės mama su lėkštute. Jis paima visus ten sudėliotus skanėstus ir kopia aukštyn į savo butą.

– Saldžių sapnų!

Tai pasako Algytės mama, užverdamą duris. Argi šitaip sakoma? Virgiui sugniaužia širdį. Apsimeta neišgirdęs, nes nežino, ką atsakyti.

Atsisėdęs ant batų dėžės prieškambaryje, jis suvalgo viską. Paskui nusilupa šokolado plytelę, numeta popierių, apsidairo.

Ten, apačioje po jais, visiškai toks pat butas. Ten, apačioje po jais, gyvena taip pat trys žmonės. Gyvena jie visai kitaip. Tas pluoštelis šviesos pro praviras duris, tas kraštelis kilimo… Ta kvepianti ranka, gėlėto chalato rankovė… Lėkštelė plona, trapi, su vingiuotais krašteliais…

Virgis eina į vonią nusiplauti šokoladu išteptų rankų. Jis net nepažvelgia į virtuvę, kur voliojasi tėvas. Bet rankų jis nesiplauna, atsisėda ant vonios krašto ir ima galvoti: būtų gera dabar paleisti vandenį ir užtvindyti tą butą apačioje. Tegul žliaugia ant visų kilimų, kilimėlių, tegul teka per sienas vandens ašaros. Tegul jie pamato, kaip verkia vandeniu bent jau sienos.

Jis teškia ranka vandenį ant veidrodžio ir žiūri į ramų savo veidą.

Atsuka abu čiaupus, ir vanduo pasilieja tarp kriauklės ir vonios.

Tėvui gali tekti sumokėti už remontą. Ir gerai. Jis manys, kad pats kaltas, ir dėl to bus geras.

Atsigula, bet vandens šniokštimas jį dirgina. Neužmiega.

Atsikelia ir nuėjęs užsuka čiaupą. Vanduo apsėmęs vonios grindis, jau net dalį prieškambario. Paėmęs skudurą pamažu ima šluostyti.

Dirba ilgai, lėtai, vildamasis, kad vis dėlto vanduo jau prasisunkė ir ten, į tą mažąjį rojų, ir jo sienomis jau teka beaistrės vandens ašaros. Nuvargsta. Ima skubėti, norėdamas greičiau užbaigti šį nemalonų darbą. Dar vėliau ateina išganinga mintis, kad dabar vanduo jau nebešniokščia, ir jis puikiausiai galės užmigti. O šis ramus vanduo, kuris telkšo po kojomis, per naktį šį tą padarys anų nenaudai. Tegul…

Jis vėl atsisėda ant vonios krašto su purvinu skuduru rankoje ir žiūri į veidrodį. Vėl teškia vandens lašus. Šį kartą ramus jo veidas verkia purvu, širdį suspaudžia ankstyvas suvokimas, kad verkti švariu vandeniu ne kiekvienas gali…

Dalia Urnevičiūtė. Savaitė iš vidurio metų. V., 1989. P. 241, 243-245

 

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Nusakykite teksto temą.

2. Ar džiaugiasi Virgis savo privilegija – daryti ką nori? Kodėl?

3. Argumentuokite, kodėl apie Algytės mamą sakoma, kad ji taktiška ir gudri.

4. Kodėl Virgis taip trumpai atsakinėja į klausimus ir tyli, kai jo paklausia apie vakarienę?

5. Kodėl berniukas neatsako į palinkėjimą „saldžių sapnų“?

6. Kodėl Virgis atkreipia dėmesį į kaimynų namus?

7. Ką jo prisimenamos detalės („Tas pluoštelis šviesos pro praviras duris, tas kraštelis kilimo… Ta kvepianti ranka, gėlėto chalato rankovė… Lėkštelė plona, trapi, su vingiuotais krašteliais“) sako apie Algytės šeimos gyvenimą?

8. Savais žodžiais paaiškinkite Virgio mintį: „Tegul jie pamato, kaip verkia vandeniu bent jau sienos.“ Kokia čia meninės raiškos priemonė?

9. Kodėl berniukas paleidžia vandenį, kad apsemtų kaimynų butą?

10. Savais žodžiais paaiškinkite mintį, kad „verkti švariu vandeniu ne kiekvienas gali“.

11. Paaiškinkite šios apysakos dalies ištraukos epigrafo ryšį su vaizduojamais įvykiais.

12. Išrinkite iš teksto dvi metaforas ir jas paaiškinkite.

13. Apie kokį vyksmą sieloje kalba vaiko veiksmai?

14. Vytautas Kubilius teigia, kad Dalios Urnevičiūtės kūryba grindžiama jausminiais išgyvenimais. Argumentuokite šią mintį remdamiesi tekstu.

 

 

Testo Nr. 7 atsakymai

Teksto suvokimo užduotys

Dalia Urnevičiūtė. Stiklinis namas

Ištrauka apie Algytę

KLAUSIMAI, UŽDUOTYS IR ATSAKYMAI

1. Kuriai literatūros rūšiai priskirtumėte šį tekstą? Argumentuokite.

Tai epas; yra pasakotojas, siužetas, plačiai vaizduojamas pasaulis (praeitis, dabartis ir net ateitis), charakterizuojami veikėjai.

2. Kokia yra šio teksto tema?

Mergaitės poreikis mylėti ir rūpintis.

3.1. Paaiškinkite, kokia problema nagrinėjama tekste.

Svajonių ir tikrojo pasaulių neatitikimas; tikrovė žiauresnė už svajonių pasaulį ar pan.

3.2. Raskite ir nurašykite tą problemą iliustruojančią citatą.

„Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui.“

4. Vienu sakiniu nusakykite, kas šiame tekste vyksta dabarties laiku.

Mergaitė piešia savo šuniuką, kurio labai ilgisi ir prisimena.

5.1. Išrinkite kreipinius, kuriais Algytė kreipdavosi į Gutį.

Besarmati, mažas nulėpausi, netikėli, mano kvailuti.

5.2. Apibūdinkite kalbos toną, kai Algytė bardavo Gutį.

Švelnus, meilus, visai nepiktas.

6. Kodėl 4 pastraipoje Gučio maudymas pavadintas didžiąja repeticija?

Kalbama apie kada nors būsiančius jaunos mamos džiaugsmus ir rūpesčius – kaip dabar Algytė maudo šuniuką, kada nors maudys savo kūdikį.

7. Peržiūrėkite nurodomų pastraipų veiksmažodžius. Kiekvienoje pastraipoje vyrauja tam tikros veiksmažodžio formos. Paaiškinkite, kodėl kinta veiksmažodžių formų vartosena:

1 pastr. – es. l. – dabartis;

2 pastr. – tariam. nuosaka – troškimai, įsivaizdavimai to, ko realybėje nėra;

6 ir 7 pastr. – es. l. – dabartis;

8 pastr. – būs. l. – ateitis;

9 pastr. – liep. nuosaka – pasakotojo priesakai;

10 pastr. – es. l. – vertybės, gyvenimo tiesos, apibendrinimai.

8. Kas vaizduojama priešingai 1-3 ir 8 pastraipoje? Pagrįskite.

1-3 pastr. Gutis meilus, trokšta bendrauti, o 8 – baugštus, puolantis slėptis nuo žmonių.

9.1. Apibūdinkite teksto pasakotoją.

Visažinis, subjektyvus – rodo savo jausmus, viską vertina, „patarinėja“ veikėjams.

9.2. Į ką ir kodėl pasakotojas kreipiasi 9 pastraipoje sakydamas: „Nevežkite niekados Algytės aplankyti Gučio“?

Į suaugusiuosius (suaugusius skaitytojus), nes jie lemia vaikų likimą.

10. Kodėl pasakotojas siūlo pasakyti Algytei, kad jos šuniukas žuvo?

Nes tada liks gražūs prisiminimai, nesimatys gyvenimo žiaurumo, mylimo šunelio mirtis bus prasminga.

11. Dalios Urnevičiūtės tekste ryški vaiko ir suaugusiųjų pasaulio priešprieša. Paaiškinkite ją.

Vaikas daro tai, ką sako širdis, o suaugusieji yra praktiškesni, stengiasi nesivadovauti jausmais, suaugusiųjų pasaulis žiauresnis.

12. Savais žodžiais paaiškinkite pabrauktą mintį: „…jis baugščiai puls slėptis, be žodžių pasakydamas, kiek kartų buvo paspirtas, ir tiek kartų bus paspirta Algytės širdis.“

Aiškinant siejamas Gučio patirtas fizinis ir Algytės dvasinis skausmas.

13. Paaiškinkite frazeologizmą gyvas sidabras.

Labai judrus.

14. Pagal kūrinio logiką pratęskite sakinį: Visada ateina rytas, kai tenka su kuo nors atsisveikinti visam laikui. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar šuo, ar….

pvz.: vaikiškos svajonės, ar tikėjimas žmonėmis, ar idealai.

15. Šis tekstas grožinis, tačiau jame yra publicistinių intarpų. Paaiškinkite, kur ir kodėl jie įterpti.

10 pastraipoje publicistinis intarpas vaizduojamus įvykius verčia apmąstyti platesniu kontekstu, temą ir problemą daro aktualesnę.

 

Dalia Urnevičiūtė. Stiklinis namas

Ištrauka apie Virgį

KLAUSIMAI, UŽDUOTYS IR ATSAKYMAI

1. Nusakykite teksto temą.

Skaudūs vaiko išgyvenimai – slepiamas troškimas turėti jaukius, tokius kaip kitų namus, pyktis ant viso pasaulio, kad taip nėra.

2. Ar džiaugiasi Virgis savo privilegija – daryti ką nori? Kodėl?

Ne, nes jis supranta, kad ši „privilegija“ reiškia, jog jis niekam nerūpi.

3. Argumentuokite, kodėl apie Algytės mamą sakoma, kad ji taktiška ir gudri.

Taktiška, nes neklausinėja vaiko skaudžių dalykų – ar tėvas girtas, ar mama namie; gudri, nes kviečia Virgį vakarienės, nors jau pusiaunaktis, ir pati tikriausiai nenori valgyti; siūlo sumuštinį, o iš tikrųjų prideda į lėkštę visokių skanėstų, net šokolado.

4. Kodėl Virgis taip trumpai atsakinėja į klausimus ir tyli, kai jo paklausia apie vakarienę?

Išdidumas neleidžia vaikui prisipažinti, kad jis alkanas ar kad jaučiasi vienišas.

5. Kodėl berniukas neatsako į palinkėjimą „saldžių sapnų“?

Su juo niekas taip švelniai nebendravo, ir jis greičiausiai nežino, kaip tokiu atveju reikia elgtis.

6. Kodėl Virgis atkreipia dėmesį į kaimynų namus?

Jo namai visai kitokie, jo namai tikra priešingybė kaimynų namams.

7. Ką jo prisimenamos detalės („Tas pluoštelis šviesos pro praviras duris, tas kraštelis kilimo… Ta kvepianti ranka, gėlėto chalato rankovė… Lėkštelė plona, trapi, su vingiuotais krašteliais“) sako apie Algytės šeimos gyvenimą?

Namuose šiluma, supratimas, rūpestingumas, pagarba vienas kitam, puoselėjamas grožis, jauku.

8. Savais žodžiais paaiškinkite Virgio mintį: „Tegul jie pamato, kaip verkia vandeniu bent jau sienos.“ Kokia čia meninės raiškos priemonė?

Virgis mano, kad tie laimingi žmonės net nežino, kas yra ašaros, nes jie neturi ko verkti. Metafora.

9. Kodėl berniukas paleidžia vandenį, kad apsemtų kaimynų butą?

Jį apima skaudus pavydas, beviltiškas pyktis.

10. Savais žodžiais paaiškinkite mintį, kad „verkti švariu vandeniu ne kiekvienas gali“.

Aiškinant metaforos prasmė siejama su „nešvariu“ Virgio gyvenimu.

11. Paaiškinkite šios apysakos dalies ištraukos epigrafo ryšį su vaizduojamais įvykiais.

Nors vaikas pyksta dėl neteisingo likimo, geri dalykai – nuoširdus rūpestis, grožis ir pan. – jį jaudina, tik jis stengiasi to neparodyti ir apsimeta esąs abejingas.

12. Išrinkite iš teksto dvi metaforas ir jas paaiškinkite.

Pvz., vandens ašaros; verkia sienos – metafora, kaip slaptas palyginimas, parodo, kad sienomis tekantis vanduo primena verkimą, ašaras; mažasis rojus – taip pavadinami maži, bet mieli dalykai; veidas verkia purvu – parodo ne tik išorę (veidas purvinas), bet ir dvasinę būseną – pyktį, negerus jausmus.

13. Apie kokį vyksmą sieloje kalba vaiko veiksmai?

Apie kylantį pavydą ir pyktį ant „mažojo rojaus“ gyventojų.

14. Vytautas Kubilius teigia, kad Dalios Urnevičiūtės kūryba grindžiama jausminiais išgyvenimais. Argumentuokite šią mintį remdamiesi tekstu.

Atsakant remiamasi Virgio jausmais ir išgyvenimais.

Teksto suvokimo ir kūrimo užduotys – Testas Nr. 6

 

Viktorija Daujotytė

Apie humanistiką ir jos strategijas

Prezidento susirūpinimas humanitarinių1 ir socialinių mokslų padėtimi (gegužės 6 dieną Prezidentūroje įvyko šiai problemai skirtas pokalbis) yra ženklingas. Iš tiesų padėtis nėra gera, gal net negali itin gera būti. Humanistikos dalis nėra didelė ir dar vis mažėja. Bet būtinos nuolatinės pastangos padėtį gerinti. Žinoma, labai daug priklauso nuo pačių humanitarų2. Jie privalo turėti visuomenėje autoritetą, būti reikalingi. Jie neturi bodėtis biurokratinėmis struktūromis, turi patys tvarkyti savo reikalus, kad jiems patiems nebūtų padaryta už juos. Daug situacijų, kuriose humanitarai jaučiasi apeiti, nuskriausti, nesuprasti, atsiranda be blogos valios, tiesiog todėl, kad sprendžia fizinių mokslų, techninių sričių atstovai. Humanitarų bodėjimasis biurokratinėmis struktūromis atsisuka prieš juos pačius. Būtina ir valstybinė strategija – visais lygmenimis, pradedant mokslo ir studijų įstatymais, reglamentuojančiais įstatymais bei nutarimais ir baigiant mokymosi bei studijų programomis. Turi būti atsižvelgta į savotiškai dvinarę struktūrą: gamtamokslinę ir humanitarinę, į jų bendrumus ir į skirtumus, jau ne kartą aiškintus. Universitetų, akademijų pirmųjų kursų studijų programų dalies humanizavimas, be abejonės, būtų svarbus. Bet humanitarai turėtų pasiūlyti ir patrauklesnių, šiuolaikiškesnių kursų, nekartojančių mokyklinių programų. Viena iš galimybių galėtų būti Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros jau išbandytas studentų kūrybos konkursas, kurį reiktų papildyti bendresne kūrybos problematika, natūraliai pereinančia ir į dabartinę literatūrą, apskritai į meną. Studijų metais turėtų susidaryti natūralūs humanitarų ir nehumanitarų ryšiai, supratimas, kad kultūra yra visų rūpestis. Humanistikai trūksta kitų sričių inteligentų palaikymo. Bet vėlgi, kai vykdomos valstybinės programos, reikia atsižvelgti į visuomenę, ką ji laiko autoritetais, ką pripažįsta. Patys humanitarai, ypač jaunesni, linkę matyti ir proteguoti avangardinius kultūros reiškinius, tuo tarpu visuomenė ir didesnė dalis inteligentų laikosi konservatyviau, vertina labiau žinomus vardus. Neišvengiamai atsiranda plyšys, kuris trukdo humanistikos autoritetui formuotis. Viena yra iš paties meno kylančios įtampos, priešinimasis tam, kas jau nurimę, nusistovėję, – tai būtina. Kita – valstybinės strategijos; vadovaujantis jomis, negalima apeiti tų vardų, kurie visuomenės tebelaikomi autoritetais.

Pastarojo meto lietuvių humanitarų darbai yra siauroki, pernelyg specializuoti, nesulaukia didesnio rezonanso. O humanistika turi ir tarnauti visuomenei, ir reikšti jos lūkesčius, ir juos formuoti. Humanistika nėra tik mokslas siaurąja prasme, bet gali toks būti, jei sąmoningai to siekia. Bet negalima užmiršti ir kitų jos funkcijų. Taip pat ir dalyvavimo viešajame gyvenime, jo struktūrose.

Strategiškai svarbus uždavinys – pasiekti, kad apie humanistikos darbų kokybę spręstų patys humanitarai. Jeigu tokia galimybė bus įteisinta, privalėsim reikalauti iš humanitarų profesinės ir moralinės atsakomybės; jos mums, deja, stinga. Viltingai žiūriu į jaunąją humanitarų kartą, vadovaujančią institutams, katedroms, į humanitarus – vadybininkus. Visais būdais skatintinas rimtas ir kūrybingų žmonių požiūris į humanistikos vadybą, į gebėjimą patiems tvarkyti savo reikalus. Strategiškai mąstant apie lituanistiką, palaikytina Lietuvių kalbos institute iškilusi idėja kurti (ar burti) Lituanistikos centrą, kuris galėtų ir tarnauti visuomenei, ypač mokytojams lituanistams, ir kaupti svarbų, gyvybingų idėjų banką. Lituanistikos baras galėtų būti platesnis, – ne tik atskiri tyrinėjimai (jų būtinybe negalima abejoti), bet ir mentaliteto problematika. Humanistiką galima matyti ir kaip kalbos – kalbėjimų, pasakymų ir pasisakymų, išsireiškimo būdų ir formų – istoriją. Tarpdisciplininiai takai jau praminti, bet čia atsirado ir neplonas diletantizmo3 sluoksnis. Laikas ir naujoms idėjoms; dalis jų turi būti senos. Viena iš senų, bet prasmės neprarandančių idėjų, yra lietuvių kalbos autoriteto stiprinimas. Esame naujos grėsmės zonoje. Valdininkai jau gali pasakyti, kad universitete vykstančioje tarptautinėje konferencijoje visi turėtų kalbėti tik angliškai… Privalome ir tai refleksuoti, suformuoti laikyseną. Negalime negirdomis praeiti pro Europos Parlamento prezidento Patriko Kokso pokalbyje su Vaidotu Žuku pasakytą mintį, kad pirmąją savo kalbą Europos Parlamente jis pasakė protėvių galų kalba. Kad jam tai buvo svarbu. Ką reikia ir mums svarbaus išgirsti šioje mintyje? Ir tai priklauso prie humanistikos strategijų.

Humanistikai reikia valstybinio palaikymo. Humanistikai reikia supratimo, ateinančio ir iš nehumanitarų, jų solidarumo. Bet humanistikai reikia ir didesnės atsakomybės už pačią save.

Literatūra ir menas. 2002 05 31. Nr. 2901

1 Humanitarinis (humanitaire): 1. susijęs su rūpinimusi žmogumi, jo poreikiais, siekimu žmonių gerovės; 2. tiriantis žmogų, visuomenę, kultūrą, susijęs su tais tyrimais, pvz., ~iai mokslai (filosofija, istorija, etnologija, psichologija, sociologija, politinė ekonomija, filologija).

2 Humanitaras (pranc. humanitaire – humanitarinis), humanitarinių mokslų specialistas.

3 Diletantizmas (pranc. dilettantisme): 1. mėgėjiškumas, paviršutiniškas meno, mokslo, amato išmanymas, menkas mokėjimas, sugebėjimas kurti; 2. paviršutiniškas domėjimasis daugeliu dalykų iš įv. sričių.

1. Suformuluokite teksto temą.

2. Paaiškinkite, kaip suprantate, ką reiškia žodis humanistika.

3. Kokius uždavinius nurodo autorė humanitarams?

4. Kas ir kaip turėtų rūpintis humanistika?

5. Kokia aptariama humanistikos struktūra?

6. 1. Ką padėčiai pagerinti turėtų padaryti universitetai ir akademijos?

6. 2. Koks požiūris į kultūrą turi susiformuoti studijų metais?

7. Kas, autorės nuomone, trukdo formuotis humanistikos autoritetui?

8. Dėl ko autorė priekaištauja humanitarams?

9. Kokie turėtų būti lituanistikos uždaviniai?

10. Paaiškinkite, kaip suprantate sakinį „Tarpdisciplininiai takai jau praminti, bet čia atsirado ir neplonas diletantizmo sluoksnis“.

11. Kokia sena, bet prasmės neprarandanti idėja primenama šiame tekste?

12. Kokia nurodoma nauja grėsmė lietuvių kalbai?

13. Atsakykite į autorės keliamą klausimą „Ką reikia ir mums svarbaus išgirsti šioje mintyje?“ (3-ia pastraipa.)

14. Paaiškinkite paskutinės pastraipos paskirtį.

15. Išvardykite, kas svarbiausia humanistikai.

• Teksto kūrimo užduotis

Parašykite samprotaujamojo tipo straipsnį tema

Koks yra kultūringas žmogus?

 

Rasa Drazdauskienė

Korektūros klaidos

Kompiuteris, kuriuo rašau tekstus, yra griežtesnis už griežčiausią kalbininką: kaipmat pataiso žodžius, kurių nesupranta ar nelaiko tinkamais vartoti. Kai kurie taisymai yra teisingi ir pagrįsti, ypač tie, kur kompiuteris, atlaidžiai švystelėjęs ekrane mirgančiomis raidėmis, akimoju sunaikina netyčia įveltą korektūros klaidą. Kitais atvejais – kai staiga po žodžiu atsiranda grėsminga raudona banguota linija – jis paskatina atsikvošėti iš teksto rašymo ar perteikimo kvaitulio ir pasitikrinti, ar toks žodis iš tiesų egzistuoja: ar jam leidžiama egzistuoti. Būna ir juokingų dalykų. Kompiuteris nelabai nusimano apie sinonimus ir įvairias sudėtingesnes žodžių formas, o gal tiesiog nelinkęs smulkintis: pavyzdžiui, žodį „patyliukais“ atkakliai keičia žodžiu „pataliukais“, ir rezultatas man visai patinka. Dar jis nėra gurmanas, nesidomi egzotiškesniais patiekalais bei jų sudedamosiomis dalimis ir todėl, pavyzdžiui, viename tekste vietoj žodžio „triufelis“ visur mesdavo žodį „triušelis“. Darydavo tai labai vikriai, man net nespėjus akimi mirktelėti: šast pakeičia, ir viskas, nė raudonosios banguotos linijos po žodžiu neparodo. Užtat paskui, skaitant tekstą, būna juokinga. Taip vaikiškai juokinga, kaip, pavyzdžiui, juokiesi, kai žmogus paslydęs neskaudžiai parpuola ar apsirikęs ištaria ne tą žodį. „Olivija įsimetė į burną antrą triušelį“. Gražu ir labai vaizdinga.

Visąlaik maniau, kad tokie modernūs padarai kaip kompiuteriai yra gryniausi kosmopolitai, o pasirodė – manasis jaučia aiškią silpnybę ispanų kultūrai. Nežinia, iš kur ją įgijo: tikrai ne iš manęs, o juk pirkau jį naują. Kad ir kaip ten būtų, tik nesužiūrėk, ir itališkas „sinjoras“ tuoj pat išvirsta ispanišku „senjoru“. Diplomatinio protokolo gerbėjai įsižeistų.

Visiškai nesuvokiamas kompiuterio santykis su pavardėmis ir kitais tikriniais žodžiais. Pavyzdžiui, nelabai seniai rašytame tekstelyje apie rašytoją Akuniną jis, abejodamas tokio asmens egzistavimu, – taigi iš esmės įžvalgiai tarsi nusenęs, bet uoslės nepraradęs žvalgybininkas, – jo pavardę visur keitė Jakuninu. Čia jau privertė sutrikti mane. Kas tas Jakuninas? Gal dar geresnis už Akuniną, o aš jo nežinau?

Dabar mano narpliojamame didesniame tekste kompiuteris verčia abejoti visomis afrikietiškomis realijomis – miestais, genčių ir kalbų pavadinimais, piniginiais vienetais, gamtos smulkmenomis. Net pats žodis „afrikietiškas“ jam atrodo netikras, šiaip ar taip, dėl visa ko jį raudonai pavingiuoja, tarsi primindamas pernelyg nepasitikėti viskuo, ką randu knygose. Širdies gilumoje aš jį suprantu.

Anksčiau, kol nebuvo kompiuterio, – baisu net pagalvoti, bet prisimenu ir tuos laikus, – rašomoji mašinėlė elgdavosi panašiai, primėtydama kur ne kur korektūros klaidų. Tos kartais pasitaikydavo iš tiesų juokingos ir atlikdavo dvi labai svarbias funkcijas. Pirma, neleisdavo užsnūsti spausdinant: juk mechaniškas pyškinimas klavišais savotiškai migdo. Ir antra – suteikdavo progą visiškai naujai perskaityti patį tekstą. Juk yra daug įdomiau skaitant atrasti tai, ko nesi parašęs, ką ir kalbėti apie netikėtus sąmojo plykstelėjimus. Žodžių žaismus, atsirandančius būtent taip, kaip sufleruoja pats pavadinimas: žaidžiant. Įtariu, kad geriausi, virtę klasikiniais anekdotais, ne kitaip ir atsirado.

Nieko čia naujo nepasakysiu: klaidos yra gerai, klaidos suteikia naują perspektyvą ir šansą pagalvoti ar pažvelgti į dalykus iš visai kitos puses. Klaidos ir dviprasmybės. Ne tos, kurios apie antrą galą, bet tos, kurios atsiranda skaitant kitaip. Šiuo metu man labiausiai patinka Vilniuje tabaluojančios reklaminės iškabos „ARDO tavo ištikimas tarnas“, vaizduojančios arba stropiai triūsiančius (ardančius?) raumeningus vyriškius, arba šiaip atskiras žmogaus kūno dalis. Turint galvoje, kad reklama šlovina buitinę techniką, šių iškabų perteikiama vadinamoji „žinia“ kelia susižavėjimą.

Užtat, reikia pripažinti, sąžiningai įspėja, ko galima tikėtis iš vadinamųjų „buities pagalbininkų“. Ką norit sakykit – smagus dalykas toji tyli, atkakli kompiuterio kova už savąjį pasaulio supratimą.

Šiaurės Atėnai. 2005 04 02. Nr. 743

1 Korektūra [lot. correctura – ištaisymas, pagerinimas], mašinraščio, spaustuvinio, kompiuterinio teksto tikrinimas ir klaidų taisymas.

1. Paaiškinkite, kokių tikslų siekia autorė šiuo tekstu.

2. Kodėl kompiuteris vadinamas griežtesniu už griežčiausią kalbininką?

3. Kuo geras kompiuterio klaidų taisymas?

4.1. Kodėl kompiuteris kartais juokingai ištaiso klaidas?

4.2. Kokių pavyzdžių argumentuodama pateikia autorė?

5. Kada žmogus juokiasi vaikiškai? Paaiškinkite, kaip tai suprantate.

6. Kuo rašomoji mašinėlė panaši į kompiuterį?

7. Kokias svarbias funkcijas „atlikdavo“ korektūros klaidos, kurių primėtydavo spausdinimo mašinėlė?

8. Ką bendra paminėtos klaidos turi su anekdotais?

9. Koks autorės požiūris į reklamą?

10. Kuo paradoksali kaip pavyzdys pateikiama ARDO reklama?

11. Kaip pavadinimas susijęs su teksto tema?

12. Suformuluokite teksto problemą.

13. Įvardykite, kokiomis meninės raiškos priemonėmis autorė atskleidžia šią problemą. Išrašykite 2-3 ir paaiškinkite jų prasmę.

14. Remdamiesi tekstu, nurodykite, koks tikrasis kompiuterio vaidmuo žmogaus gyvenime.

15.1. Koks teksto funkcinis stilius?

15.2. Argumentuokite.

16. Nurodykite teksto žanrą.

• Teksto kūrimo užduotis

Plačiau aptarkite šio teksto idėją. Pasamprotaukite. Parašykite vieną pastraipą remdamiesi savais faktais.

 

 

 

Testo Nr. 6 atsakymai

Teksto suvokimo užduotys

V. Daujotytė. APIE HUMANISTIKĄ IR JOS STRATEGIJAS

1. Šiandieninė humanistikos situacija, santykis su kitais mokslais ir jos uždaviniai.

2. Tai mokslas apie kultūrą, žmogaus intelekto, jo susivokimo pasaulyje ugdymo priemonė.

3. Įgyti visuomenėje autoritetą, būti reikalingiems; patiems tvarkyti savo reikalus, skatinti domėjimąsi humanistika.

4. Visuomenė ir valdžia, sudarydama mokslo ir studijų įstatymus bei programas.

5. Dvinarė: gamtamokslinė ir humanitarinė.

6.1. Dalį pirmųjų kursų studijų programų humanizuoti, pasiūlyti šiuolaikiškesnius, patrauklesnius kursus, nekartoti mokyklinių programų.

6.2. Kad kultūra yra visų, o ne tik humanitarų rūpestis.

7. Tai, kad jaunimas ieško naujovių, domisi avangardu, o senieji humanistai: visuomenė ir dalis inteligentų, vertina tai, kas pripažinta ir visiems žinoma. Trūksta kitų sričių inteligentų palaikymo.

8. Dėl profesinės ir moralinės atsakomybės stokos.

9. 1. Tarnauti visuomenei, reikšti jos lūkesčius, juos formuoti; 2. dalyvauti viešajame gyvenime, jo struktūrose; 3. rūpintis kalbos istorija.

10. Humanistika rūpinasi įvairių disciplinų atstovai, tačiau jie vadovaujasi nusistovėjusiomis, senomis idėjomis, neieško naujovių.

11.Visų pirma reikia rūpintis gimtąja kalba.

12. Anglų kalba gali nustelbti gimtąją lietuvių kalbą.

13. Kiekvienas žmogus privalo gerbti ir saugoti savo gimtąją kalbą.

14. Tai viso teksto išvados, kuriomis nurodomos svarbiausios humanistikos strategijos.

15. 1. Valstybinis palaikymas; 2. supratimas, ne tik humanitarų, bet ir kitų sričių atstovų palaikymas, solidarumas. 3. Humanitarų atsakomybė.

Rasa Drazdauskienė. KOREKTŪROS KLAIDOS

1. Atkreipti dėmesį į kalboje pasitaikančias dviprasmybes, įtikinti, kad kiekvieną tekstą reikia atidžiai perskaityti, nes nuo to priklauso jo prasmė.

2. Jis nesiaiškindamas taiso tai, kas jam atrodo neteisinga.

3. Jis greitai parodo visas korektūros klaidas, skatina pasitikslinti pabrauktus žodžius.

4.1. Kompiuteris neskiria sinonimų ir sudėtingesnių žodžių formų.

4.2. Kompiuteris „nemato“ klaidos, jei žodis yra vartotinas, nors jo reikšmė visai netinkama tekste, pvz.: patyliukais – pataliukais; triufeliai – triušeliai; sinjoras – senjoras; Akuninas – Jakuninas.

5. Kada juokiasi tiesiog iš juokingos situacijos, be jokių piktų kėslų, ne norėdamas pasišaipyti. Nuoširdžiai.

6. Su ja rašydamas žmogus irgi padaro klaidų.

7. Versdavo žmogų būti atidų: neleisdavo užsnūsti spausdinant; suteikdavo galimybę naujai perskaityti tekstą .

8. Dėl klaidų tekstuose atsiranda dviprasmybės, o tokiu žodžių žaismu dažnai remiasi anekdotai.

9. Kritiškas, ironiškas, ji nepasitiki reklama.

10. Buitinės technikos pavadinimas sutampa su veiksmažodžiu „ardo“. Atsiranda dviprasmybė: buitinė technika ne padeda žmogui, bet „ardo“.

11. Pavadinimas nurodo temą, kuri aptariama tekste.

12. Kodėl turime atidžiai skaityti bet kokį tekstą? Kodėl taip svarbu, kaip perskaitysi kiekvieną žodį?

13. Frazeologizmas („nespėjus akimi mirktelėti“), personifikacija ir ironija („kompiuteris nenusimano“, „modernūs padarai“…), retoriniai klausimai („Kas tas Jakuninas?“)

14. Kompiuteris yra mašina, ji padeda žmogui, bet ji nemąsto už jį.

15.1. Publicistinis.

15.2. Tekstas skirtas plačiam visuomenės ratui, aiškiai išsakoma autoriaus nuomonė, kalbos dalykiškumas dera su vaizdingumu.

16. Esė / straipsnis.

Teksto suvokimo užduotys – Tesnas Nr.5 (lietuvių kalbos testas)

Perskaitykite tekstus ir atlikite užduotis.

 

NENAUDINGO AUKŠČIO KULTŪROS ILGESYS

Iš pokalbio su literatūrologe, profesore Viktorija Daujotyte

1. Gerbiama profesore, kokią Jums daro įtaką dabartinė kultūros situacija, kultūrinė aplinka Lietuvoje?

Jaučiuosi gyvenanti šiandieninės kultūros apsuptyje ir kartais manau, kad nepajėgiu susidaryti distancinio santykio. Žinoma, tas santykis įvairus. Sakysime, įžengus į Vilniaus universiteto senąją dalį – į universiteto biblioteką, į Šv. Jonų bažnyčią, į tą nuostabų architektūros ansamblį, atrodo, jog tave ištinka kultūros ir kūrybos palaima. Rodos, esi tos kultūros saugoma ir čia nieko blogo negali nutikti. Bet išėjus iš ten ir pasisukus į Vilniaus viešąją erdvę, tave iš karto gali ištikti šiandieninės kultūros smūgiai.

Matai visiškai pažeistą senamiesčio stilistiką išgirsti rėksmingą brutalią muziką… Ir tu negali sutikti, kad tai yra tam tikra kultūros arba kūrybos išraiška. Tačiau tuoj pat supranti, kad kiekvieno žmogaus santykis su kultūra yra kitoks. Mano santykis – tai klasika, išsaugotas kultūros paveldas, senamiestis (geriau apgriuvęs, negu svetima stilistika sutvarkytas)… Bet yra ir kitų žmonių, kuriems tai, kas man svetima ir rėksminga, teikia džiaugsmo. Tad negalima taikyti vieno mato.

2. O kas jums šiandien atrodytų skaudžiausia mūsų kultūroje?

Nesiremdama vien savo mąstymu, priminčiau įdomią Romualdo Granausko esė „Žodžio agonija“. Rašytojas mąsto, kad šiandien nyksta tai, kas iki šiol formavo tą aukštąjį, dvasingąjį kultūros matmenį. Nyksta vertikalės pojūtis. Tarsi įveikdama tai, kas mumyse yra menka, žema, purvina, kas yra neišvengiama, dvasia siekia kilti, išvysti šviesą, tikėjimą, viltį. Ji trokšta kažko, kas nėra pati. Todėl ir mūsų senųjų bažnyčių, šventovių dievybės įspūdis yra labiausiai formuojamas kaip fizinis aukščio, nenaudingos erdvės pojūtis. Bažnyčia nesutalpina daugiau žmonių dėl to, kad yra labai aukšta, tačiau mūsų žvilgsniai kyla į viršų…

O dabar jaučiame tarsi atvirkščią jausmą – mūsų žvilgsniai nukreipti žemyn. Ir atrodo, kad lieka tik kūniškas, suvulgarintas mūsų pavidalas.

3. Ar sutinkate su nuomone, kad dabar jaunas žmogus auklėjamas vartotojiško požiūrio linkme?

Taip, jaunų žmonių orientacija yra aiški – pragmatinė. Žmogus aiškiai jaučia, kad jis turi kaip nors įsitvirtinti gyvenime. Bet nesuabsoliutinčiau šito. Vis tiek žiūrėdama į studentus (žinoma, filologus) tarp jų matau žmonių, kurie, nebijosiu pasakyti šito žodžio, yra pasmerkti. Jiems nepasiseks labai ramiai susitvarkyti savo gyvenimo. Nepasiseks gyventi taip, kad būtų naudinga gyventi. Juose slypi tas pradas, kuris žmogaus gyvenimą sukomplikuoja, padaro jį sudėtingą, prieštaringą, bet neišvengiamą.

Aš matau ir kaip vyksta jaunų žmonių dramos. Kur ta drama prasideda? Ji prasideda jau mokykloje, kai humanitarinių polinkių, kultūros, meno šaukiamas žmogus visomis aplinkos, šeimos, draugų, tėvų galiomis orientuojamas į pragmatinę pusę, tarkime, į vadybą, kur stojančiųjų konkursai jau pasiekia 50 į vieną vietą…

4. Galbūt truputį žvilgtelkime į ateitį. Kokią spėjate ją būsiant?

Manau, kad žmonija dar nėra išnaudojusi vienos galimybės. Tai yra sugrįžimo galimybės. Visą laiką mes mąstome apie ėjimą į priekį, apie kelią, kuris veda arba į saulėtą ateitį, arba į saulėlydį. Dabar turime galimybę matyti, kaip susidūrė dvi koncepcijos: šviesios ateities, kuri nutolo nuo mūsų, ir to kultūros saulėlydžio, žodžio agonijos laiko. Bet yra dar viena galimybė – grįžimo galimybė. XXI amžiuje šita galimybė turėtų ryškėti. Žmonija bandys grįžti. Ir bandys grįžti prie pačių pirminių dalykų, prie ištakų. Ji bandys valytis nuo tų apnašų, kurios yra suneštos per laiką. Ir bandys iš naujo suvokti gamtą prigimtinių dalykų, savo kalbos, pirminių žmonių santykių prasmę. Bandys grįžti ten, kur žmogus susitinka tik kaip žmogus su žmogumi, kur profesija, turtai arba neturtai nedaug ką reiškia. Ir tada galbūt iš naujo pajusime tų dalykų vertę.

Pagal 2004 m. radijo interviu, išspausdintą knygoje „Sėskim ir pakalbėkim“ – V., Versus aureus, 2007

IŠ LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBOS,

pasakytos, atidarant tarptautinę Frankfurto knygų mugę

1 Gerbiamos ponios ir ponai,

2 Nuoširdžiai sveikinu didžiąją knygos šventę. Ji kasmet sukviečia į Gėtės gimtąjį miestą šimtus tūkstančių žmonių: visus mus sieja knyga.

3 Knyga buvo, yra ir bus ryšys, jungiantis mūsų dabartį su tradicija, jungiantis mūsų kultūras į bendrą Vakarų civilizaciją, jungiantis mūsų ir kitas pasaulio civilizacijas. Labai svarbu, kad XXI amžiuje šis žmoniją siejantis kultūros ryšys stiprėtų ir suteiktų mūsų bendram gyvenimui daugiau humaniškumo, solidarumo ir pasitikėjimo.

4 Kiekvienais metais Frankfurtas tampa erdve, kurioje susitinka knygų leidėjai ir rašytojai, pasaulio kultūros. Nuoširdžiai sveikinu šio renginio šeimininkus ir dėkoju už Lietuvos pakvietimą būti šių metų Frankfurto knygų mugės viešnia. Lietuvos vardu sveikinu visus mugės dalyvius ir svečius.

5 Knygos kultūra lietuviams buvo ir yra egzistenciškai svarbi. Literatūra kūrė mūsų tautą. Ji tęsė tautos gyvenimo pasakojimą pačiais dramatiškiausiais istorijos tarpsniais.

6 Ne vieną tūkstantį metų greta germanų ir slavų tautų dideliuose Vidurio ir Rytų Europos plotuose gyveno baltų tautos. Deja, dalis šių tautų išnyko viduramžiais. Tik lietuviams iš visų baltų tautų pavyko sukurti viduramžių valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri tarp to meto Europos monarchijų garsėjo bajoriška demokratija ir unikalia religine bei tautine tolerancija. Lietuviai, rusai, žydai, lenkai, totoriai, karaimai; katalikai, stačiatikiai, liuteronai, kalvinistai, arijonai, judėjai, musulmonai kūrė ir gynė Lietuvos valstybę kaip bendrus namus, kuriuose kiekvienas pagal savo papročius galėjo garbinti Dievą, kiekvienas savo kalba galėjo rašyti ir spausdinti knygas. Ši savita bajorų demokratijos valstybė, net ir susijungusi su Lenkija, nepajėgė atlaikyti centralizuotų kaimynių spaudimo: XVIII amžiaus pabaigoje ji žlugo.

7 XIX šimtmetyje vokiečių mokslininkai jau tyrinėjo lietuvių kalbą kaip mirti pasmerktos tautos palikimą. Filosofas Imanuelis Kantas gynė lietuvių kalbą, pabrėždamas jos mokslinę vertę. Jis rašė: „Nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kraustymosi istorijai, tai labai senos, labai mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gyva kalba“. Lenkiškai kūręs Lietuvos poetas Adomas Mickevičius lietuvius laikė jau išnykusia tauta, „kurios istorija duoda geros medžiagos poezijai“.

8 Tačiau šios pranašystės nepasitvirtino: pasakojimas tęsėsi. Ištvėrę carinės Rusijos prievartą, po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai atkūrė valstybę, brandino modernią europinę kultūrą. Tuo metu įkvėptas laisvės oras vėliau padėjo išlikti nacių ir sovietų okupacijų metais. Išlikti kuriant. Lietuvos pasakojimas buvo tęsiamas Sibiro tremtyje, Vilniaus ir Kauno getuose, sovietų gulage ir nacių lageriuose, partizanų bunkeriuose, psichiatrinėse ligoninėse ir karo pabėgėlių stovyklų barakuose. Vienoje tokioje stovykloje Vokietijoje jaunystės metais teko būti ir man. Lietuviai kūrė, rašė, spausdino ir skaitė lietuviškas knygas ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje.

9 Leidausi į istoriją, nes ji – neatskiriama nuo mūsų literatūros. Nes lietuvių literatūra buvo ir yra rašoma kartu su jos istorija. Istorijos subrandinta mūsų literatūra gerai žino, kas yra laisvė ir kas yra prievarta. Ji skaudžiai žino, kas yra žmonių solidarumas, ištikimybė ir kas yra abejingumas bei išdavystė.

10 Laisva Lietuva šiandien atpažįsta save kaip Vakarų kultūros šalį. Mes tęsiame savo pasakojimą –primindami ir kartu su jumis kurdami bendrą Europos istoriją, primindami ir gindami bendras Europos vertybes.

11 Europa, jos tautų ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra abstrakcija. Ji turi savo veidą ir savo formas –istorinio, kultūrinio, taip pat ir literatūrinio gyvenimo formas. Šių formų įvairovė turtina ir artina mus visus. Būtent formų įvairovė jungia mus į Europą – į bendrą humanitarinės minties erdvę. Tikiu, kad šioje erdvėje dar galime rasti prieglobstį pavargę nuo mūsų laikų įtampos ir destrukcijos.

Atsakykite į klausimus, remdamiesi pokalbiu su V. Daujotyte.

1. Kokiais pavyzdžiais V. Daujotytė pagrindžia teiginį, kad jos santykis su kultūra nevienprasmiškas? Nurodykite du. (2 taškai)

2. Paaiškinkite, kokiu tikslu V. Daujotytė prisimena R. Granausko esė. (1 taškas)

3. Paaiškinkite, kokiu būdu V. Daujotytė, atsakydama į 2 klausimą, parodo kultūros kaitą. (1 taškas)

4. Remdamiesi V. Daujotytės atsakymu į 3 klausimą, paaiškinkite, kokia humanitarinių polinkių žmonių ateitis. Įvardykite du aspektus. (2 taškai)

5. Kokių vertybių, atsakydama į 4 klausimą, pasigenda V. Daujotytė šiandienos kultūroje? Įvardykite tris. (3 taškai)

6. Suformuluokite teiginį, kurį V. Daujotytė siekia pagrįsti, atsakydama į 4 klausimą. (1 taškas)

7. Paaiškinkite pavadinimo prasmę. (1 taškas)

Atsakykite į klausimus, remdamiesi Prezidento V. Adamkaus kalba.

8. Apie kokią knygos paskirtį 2 ir 3 pastraipose kalba Prezidentas? Įvardykite du aspektus. (2 taškai)

9. Suformuluokite 6 pastraipos pagrindinę mintį. (1 taškas)

10. Paaiškinkite, apie kokias nepasitvirtinusias pranašystes kalbama 7 pastraipoje. (2 taškai)

11. Įvardykite meninę raiškos priemonę, vartojamą kalbant apie šiandienos Lietuvą, ir išrašykite pavyzdį. (1 taškas)

12. Prezidentas teigia, kad „Europa, jos tautų ir kultūrų įvairovė bei vienybė nėra abstrakcija“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį. (3 taškai)

Atsakykite į klausimus, remdamiesi abiem skaitytais tekstais.

13. V. Daujotytė, atsakydama į 1 klausimą, ir Prezidentas paskutinėje pastraipoje kalba apie kultūrą. Paaiškinkite, kokiu požiūriu kultūrą aptaria V. Daujotytė ir kokiu – Prezidentas. (2 taškai)

14. Suformuluokite V. Daujotytės atsakymą į 1 klausimą ir Prezidento kalbos paskutinę pastraipą siejančią mintį. (1 taškas)

15.1. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte abu tekstus? (1 taškas)

15.2. Atsakymą argumentuokite, remdamiesi turiniu ir raiška. (2 taškai)

 

 

LIETUVIŲ GIMTOJI KALBA

Teksto suvokimo užduočių atsakymai

Nenaudingo aukščio kultūros ilgesys

 

Nr.

Galimi atsakymai

Vertinimo normos (būtini aspektai)

Taškai

1.

 

 

 

 

 

 

 

 

Vienaip jaučiasi universiteto bibliotekoje, Šv. Jonų bažnyčioje, kitaip – Vilniaus viešojoje erdvėje – senamiestyje, girdėdama rėksmingą muziką. /

 

 

Savo jausena universiteto bibliotekoje, Šv. Jonų bažnyčioje, Vilniaus viešojoje erdvėje – senamiestyje, girdėdama rėksmingą muziką.

 

 

Atsakyta  teisingai.  Nurodyti  du  pavyzdžiai,   iliustruojantys skirtingą santykį.

2

Teisingai nurodytas   pavyzdys,    lemiantis teigiamą  arba neigiamą poveikį.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

2.

Siekdama paremti savo mintį, kad šiandien  dingsta dvasingumas.

Atsakyta teisingai. Tinkamai suformuluotas tikslas.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

3.

Lygindama  praeities kultūrą ir dabartinę. Lygindama bažnyčiose ir dabartinėje kultūroje patiriamą jausmą. Kalbėdama, kad kultūra  geli  kelti žmogų arba  „nukreipti žemyn“.

Atsakyta teisingai.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

 

4.

 

 

 

 

 

 

 

 

Humanitarinių  polinkių žmonės gyvens dvasingai, bet nepelningai.

 

 

Humanitarinių polinkių žmonės turės priešintis  aplinkai / šeimai / draugams.

 

 

Teisingai įvardyti du aspektai.

2

Teisingai įvardytas vienas aspektas.

1

Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.

0

 

 

5.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

V. Daujotytė pasigenda:

1)  ryšio su gamta,

2)  kalbos reikšmės suvokimo,

 

 

3)  žmonių prasmingų santykių.

 

 

Teisingai įvardytos trys vertybės.

3

Teisingai įvardytos dvi vertybės.

2

Teisingai įvardyta viena vertybė.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

 

6.

 

 

 

 

 

Kultūros ateitis priklauso nuo žmonių grįžimo prie esminių vertybių.

 

 

Žmonės grįš prie esminių vertybių.

 

 

 

 

 

Teisingai suformuluotas teiginys.

1

Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.

0

7.

Stinga dvasingosios kultūros. Nėra dvasingosios kultūros.

Teisingai paaiškinta.

1

Neteisingai paaiškinta. Neatsakyta.

0

 

 

 

 

Prezidento kalba

 

 

 

Nr.

Galimi atsakymai

Vertinimo normos (būtini aspektai)

Taškai

8.

Knyga jungia dabartį su praeitimi.

 

 

Knyga jungia žmones / kultūras / Vakarų civilizaciją su kitomis pasaulio civilizacijomis.

 

 

Teisingai įvardyti du – laiko ir erdvės aspektai – aspektai.

2

Teisingai įvardytas vienas aspektas.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

9.

Lietuvių, kaip baltų tautos, likimas unikalus.

Atsakyta teisingai.

1

Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.

0

10.

Apie tai, kad lietuvių tauta ir kalba pasmerktos išnykti.

Teisingai paaiškinti du dalykai.

2

Teisingai paaiškintas vienas dalykas.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

11.

Metonimija: „Lietuva šiandien atpažįsta save…“ Metafora: „Mes tęsiame savo pasakojimą…“

Teisingai įvardyta meninės raiškos priemonė ir pateiktas tinkamas pavyzdys.

1

Įvardyta meninės raiškos priemonė, bet netinkamas pavyzdys.

 

 

Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.

 

 

0

 

 

12.

Skirtingų tautų sugyvenimas Europoje yra tikrovė.

Atsakyta teisingai: paaiškinti reikšminiai žodžiai įvairovė, vienybė ir abstrakcija.

3

Teisingai paaiškinti du reikšminiai žodžiai.

2

Teisingai paaiškintas vienas reikšminis žodis.

1

Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.

0

 

 

Bendrieji klausimai

 

 

 

Nr.

Galimi atsakymai

Vertinimo normos (būtini aspektai)

Taškai

13.

V. Daujotytė kalba apie kultūros apraiškas Vilniuje / Lietuvoje.

Prezidentas kalba apie Europos kultūrą.

Teisingai paaiškintas požiūrių skirtumas.

2

Teisingai paaiškintas vienas požiūris.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

14.

Kultūra / kultūros reiškiniai yra įvairūs.

Šiandien daug destruktyvumo.

Atsakyta teisingai.

1

Neteisingai atsakyta. Neatsakyta.

0

15.1

Publicistiniam.

Teisingai nurodytas stilius.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

15.2

Kalbama visuomenei aktualia tema / aktualiais klausimais.

Vaizdingumas / emocingumas derinamas su dalykiškumu / tikslumu.

Teisingai argumentuota, remiantis turiniu ir raiška.

2

Teisingai argumentuota, remiantis turiniu arba raiška.

1

Atsakyta neteisingai. Neatsakyta.

0

 

 

Kalbos kultūra, rašyba, skyryba – Testas Nr.4 (lietuvių kalbos testas)

 

1. Ištaisykite kalbos klaidas.

Gražus mūsų miestas Kaunas. Vairuotojas, sustokit prie sankryžos. Yra pasiūlymai? Jei pasiūlymai neatsiranda, skaitysim, kad nutarimas priimtas. Mūsų tarpe atsiranda keistuoliai, kurie ir žiemos metu vaikšto basomis. Vidurinė mokykla Nr. 1 vėliau gavo rašytojo vardą. Širvintos-Vilnius kelias jau atremontuotas. Žmogaus gyvenime būna ir potvyniai, ir atoslūgiai. „Panorama“ kas vakarą prasideda dvidešimt valandų trisdešimt minučių.

Išvykdamas iš namų, visada pabučiuoju mamos skruostą. Įrankiniame ceche revizinė komisija rado kažkokių tai pažeidimų. Ne visi galėjo suprasti jo kalbos turinio. Yra žmonės, kurie uždirba daugiau tūkstančio litų per mėnesį. Kelinto turime atlikti kasos patikrinimą? Padidinto jautrumo vaikai kažkaip tai ypatingai reaguoja į muzikos garsus. Atostogų eisiu nuo kovo trečio iki devyniolikto, viso šešiolika kalendorinių dienų. Man reikia ne daugiau penkių litų į dieną. Mūsų šalyje privataus vizito lankosi nemaža užsienio svečių.

Gintaras, atsiųsk man čekį šimtas devyniasdešimt litų sumai. Nors gaminį grąžino perdirbimui, firma visai neturi lėšų apmokėjimui. Mane visada žavi dainos estrados artistų atlikime Stasio Žlibino žodžiams. Techninės literatūros teksto įsisavinimui man reikia kur tai ne mažiau dviejų paskaitų. Gamybos išlaidos naujo ketvirčio pradžiai lieka kaip taisyklė tokios pat. Siunčiame jūsų žiniai ir vykdymui šį potvarkį, o visa kita – kaip medžiagą pamąstymui. Kai išstatė jo kandidatūrą balsavimui, mudviejų žvilgsniai akimirkai susidūrė. Pasta dantims ir tepalas batams vienodame įpakavime. Vamzdžių sandūrų izoliacijai naudojamos pasenę izoliacinės medžiagos. Gyventojų apklausos davinius pristatykite kovo penktai dienai, ne vėliau šios savaitės.

Aš atstovauju mokyklą, savo elektrotechnikos specialybės trečią kursą. Eisime draugą pasveikinti septinto kovo vakare. Nauji vyriausybės sprendimai sveikatos sistemą padarytų visiems prieinama ir saugia. Kažkurias abejones manyje sukėlė teisėtvarkos įstatymų aiškinimas. Svarstantieji susirinkimo metu įnešė svarbias korekcijas ir naujus pasiūlymus. Aš vykstu į Vilnių atsiimti dokumentus, nes mane kažkodėl tai nebetraukia technikos mokslai. Visi studijuojantys darė, daro ir darys klaidas, bet vis tiktai reikia stengtis sekti gerus pavyzdžius ir nepamiršti sakomus patarimus.

Jeigu nori išlikti sveiku, protingu ir savarankišku, kasdien perskaityk ne mažiau trijų išmintingų patarimų, kuriais prikimšti laikraščiai ir žurnalai. Neįregistruotas dokumentas tampa negaliojančiu. Gerbiami absolventai! Būkit gyvenime tvirtais, nebijančiais sunkumų, savarankiškais! Deja, nei turtas, nei pinigai nepadarė jos laiminga. Darbuotojus, pažeidus įstatymus, atleisime įstatymu nustatyta tvarka. Bendravimo kultūra reikalauja būti labiau atidesniu savo pašnekovo atžvilgiu. Mielas ponas Jonas, pabūk susirinkimo pirmininkas. Geru pavyzdžiu man visada išliks senelis.

Jau du metai dirbu dviejuose etatuose ir dar priedo antraeilėse pareigose. Tekstą reikia pateikti kompiuteriniame variante. Geras maistas turi savyje ir mineralines medžiagas. Man gyvenimo prasmė glūdi tikslo siekime, idealų pasirinkime ir savojo aš kūrime. Avarijos rezultate visą savaitę teta išgulėjo komos būklėje. Statybų užbaigimui iš fondo išskirta kažkur nemažiau penkiasdešimt tūkstančių litų, tame skaičiuje dvidešimt su virš tūkstančių montavimo darbų atlikimui. Šventė praėjo aukštame lygyje, ko pasėkoje pagrindinis jos organizatorius Irena iš mūsų aukšto buvo atžymėta garbės raštu ir išvyka į Rygą kaip studentų aktyvo narys. Tėvų nesirūpinimo išdavoje jaunos mergaitės, praradę savikontrolę, laiką leidžia neaiškiose draugijose. Pirmoje eilėje turiu gauti reikiamos literatūros, nes semestro bėgyje man paskyrė atlikti kelerius savarankiškus darbus.

2. Įrašykite praleistas raides ir padėkite reikiamus skyrybos ženklus.

Visą dieną ir naktį žaizdras neužg__so iki dangaus kibirkštys lakstė visą dieną kūjis dundėjo nukalė kalvis Džiugui sidabrinę kulką. (P. C.) Dulkėjo įkait__s smėlis po kojomis lūžinėjo perdži__vusios medžių šakos. (R. L.) Zenonas nusteb__s pažvelgė į dangų mėnuo buvo ding__s mariomis sėlino baltas r__kas. (R. L.) Dangus murzinas dulkia šaltas skvarb__s lietutis. (J. Mk.) Raitelis atrodė labai skub__s arklį plakė iš abiejų šonų rankomis mu__damas per kaklą. (P. C.) Dangus vis dar buvo giedras šiltas naktys ramios žvaigždėtos ištisomis savaitėmis nenukri__davo nė lašelis lietaus. (R. L.) Juro spėjimas buvo teis__ngas dvarą padegė kaip vėliau kalbėjo iš keršto. (P. C.) Saulė vis labiau pradeda spirginti atsiranda begalės visokių musių vabalų spangių vapsvų gyvuliai darosi vis neramesni. (P. C.) Viskas daugiau priminė kaimą o ne miestą po gatvę vaikštinėjo vištos tvarteliuose kriuksėjo kiaulės kiemuose viauksėjo šunys. (A.P.) Traukinys dun__sėjo toliau pro šalį lėkė vis nauji vaizdai. (J. P.) Balsu kalbėjo dangus drebėjo keleliu jojo kelias dundėjo medžių virš__nėlės linko… (V. K.) Dabar aš matau jūs visą laiką man buvote geri… (A. Vč.)

Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą valkiodama lenciūgą po žalius žolynus vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus. (S. S.) Didelė nelaimė pernai ištiko Brazdeikius pasimirė garsusis meistras Jonas Draika. (K. S.) Platesnė upė maudytis geriau daugiau priešų kova įdomesnė. (V.K.) Į rytą lietus nustoja šniokšt__s aptyla ir vėjas. (V. D.) Visur tvyrojo kraupi ramybė joks dvelktelėjimas nejudino tirštos sustingusios oro masės. (A. P.) Vasara buvo pač__me savo gražume ka__kur aidėjo armonika ir linksmi merginų balsai. (R. L.) Ten pamatysi trej__s duris ir galėsi jas a__idaryti raktai bus įkišti duryse. (J.Blč.) Tokia matyt lietuvio prigimtis be dainos jis gyventi negali. (R. L.)

Sukaustė šaltis Nemuną ir Nerį

Ledu Aukštaičių kloj__s ežerai. (V. M.-P.)

Senio veidą kartais užguldavo susirūpinimo šešėlis daug bičių ratuotų medumi skri__damos per ežerą nukri__davo į vandenį. (P. C.) Tą dieną kumeliukas pamatė nuostabų pasaulį dangus buvo ryškiai mėlynas visur kur akis užmato t__sėsi lygumos. (P. C.) Pravėriau akis lempa tebedegė vagonas riedėjo lengvai su__damasis. (P.C.) Jauni šoka žemė dreba seni šoka dantys kleba. (flk.) Užėj__s į krautuvę kurioje galima buvo išgerti kavos ir užk__sti Neimantas suabejojo ar tikrai nori valgyti alkis lyg ir dingo. (R. L.) Genys atsigėrė sulos iš ryto lauk saulėtos dienos. (L. Gr.)

Tuo pačiu metu vart__se stovinti sargyba perduoda vado ženklą ir belaisviai pavirsta kariais viena ak__mirka pradin__sta ginklai nuo vežimų kariai puola su ginklais rank__se į pilies kiemą. (K. Pd.) Juodi debes__s slinko vis artyn ir vėjas pūtė vis smarkiau mat__ti artinosi audra. (J. Blč.) Eidamas tuščiu jūros krantu laukiau kada išgirsiu lėkt__vo __žesį bet lėkt__vas turbūt vėlavo ore buvo tylu. (R. L.) Atsikėl__s pažvelgiau pro langą nieko nematyti. (P.C.) Augustino sod__ba buvo kaip išmirusi ir dieną ir naktį būdavo užkelti kiemo vartai užst__mtos priemenės dur__s užrakintos klėt__s… (A. V.) Juk tu žinai seną žmonių išmintį tas kas kaltas aiškinasi tik kum__č__s. (I. S.) Žiūrim krinta patylomis obelų žiedai. (K. B.) Dangus patamsėjo saulė jau dingo už medžių. (V. M.)

Čiupt čiupt Viščius už kiš__nės pinig__nės nėra. Kol __eškojo klaus__nėjo užtr__ko. Išeina arklio nėra. Klaus__nėja niekas nieko nematė. Pavogė. Tais laikais arkl__vagių būdavo nemaža. Pavogdavo ir lei__davo per rankas vieni kitiems perduodami. Pavo__tus arklius dažniausiai var__davo į Vydžius o iš ten dar toliau. Nepagavai čia pat nebesu__eškosi. Pranešė policijai protokolą surašė ž__mes ir visa kita. Tuo tarpu jau ir sutemo. Pasiprašė ten pat karčemoje pernakvoti kai kiti jau išsisk__rstė ir išvažinėjo. Rytą vėl šen dirst ten dirst niekas nieko. Policijoje pasakė praneš kai suras. Ką(gi) dar__s? Reikia pė__čiam eiti namo gal pavėžės kas plentu važiuoj__nčių nieka__ netrūksta.

 

 

 

Testo Nr. 4 atsakymai

1. Gražus mūsų miestas Kaunas (= Kauno miestas). Vairuotojas (= Vairuotojau), sustokit prie sankryžos. Yra pasiūlymai (= pasiūlymų)? Jei pasiūlymai neatsiranda (= pasiūlymų nėra), skaitysim (= sakysim), kad nutarimas priimtas. Mūsų tarpe (= Tarp mūsų) atsiranda keistuoliai (= keistuolių), kurie ir žiemos metu (= žiemą) vaikšto basomis (= basi). Vidurinė mokykla Nr. 1 (= Pirmoji vidurinė mokykla) vėliau gavo rašytojo vardą. Širvintos-Vilnius kelias (= Kelias Širvintos-Vilnius) jau atremontuotas (= suremontuotas). Žmogaus gyvenime būna ir potvyniai (= potvynių), ir atoslūgiai (= atoslūgių). „Panorama“ kas vakarą prasideda dvidešimt valandų (= dvidešimtą valandą) trisdešimt minučių.

Išvykdamas iš namų, visada pabučiuoju mamos (= mamai) skruostą. Įrankiniame (= Įrankių) ceche revizinė (= revizijos) komisija rado kažkokių tai (= tam tikrų) pažeidimų. Ne visi galėjo suprasti jo kalbos turinio (= turinį). Yra žmonės (= žmonių), kurie uždirba daugiau tūkstančio litų (= daugiau kaip tūkstantį litų) per mėnesį. Kelinto (= Kelintą dieną) turime atlikti kasos patikrinimą (= patikrinti kasą)? Padidinto (= Padidėjusio; jautresni) jautrumo vaikai kažkaip tai (= kažkaip) ypatingai reaguoja į muzikos garsus. Atostogų eisiu nuo kovo trečio iki devyniolikto (= nuo kovo trečios iki kovo devynioliktos), viso (= iš viso) šešiolika kalendorinių dienų. Man reikia ne daugiau (= ne daugiau kaip, negu, nei) penkių litų į dieną (= per dieną). Mūsų šalyje privataus vizito (= su privačiu vizitu) lankosi nemaža užsienio svečių.

Gintaras (= Gintarai), atsiųsk man čekį šimtas devyniasdešimt litų sumai (= šimto devyniasdešimties litų čekį). Nors gaminį grąžino perdirbimui (= perdirbti), firma visai neturi lėšų apmokėjimui (= apmokėti). Mane visada žavi dainos estrados artistų atlikime (= artistų atliekamos dainos) Stasio Žlibino žodžiams (= Stasio Žlibino žodžiais; pagal Stasio Žlibino žodžius). Techninės literatūros teksto įsisavinimui man reikia kur tai ne mažiau (= tekstui išmokti (išanalizuoti) reikia ne mažiau kaip, negu, nei) dviejų paskaitų. Gamybos išlaidos naujo ketvirčio pradžiai lieka kaip taisyklė (= pradžioje paprastai lieka) tokios pat. Siunčiame jūsų žiniai ir vykdymui (= jums susipažinti ir vykdyti) šį potvarkį, o visa kita – kaip medžiagą pamąstymui (= medžiaga apmąstymui). Kai išstatė jo kandidatūrą balsavimui (= iškėlė ir pasiūlė balsuoti), mudviejų žvilgsniai akimirkai (= akimirką) susidūrė. Pasta dantims (= Dantų pasta) ir tepalas batams (= batų tepalas) vienodame įpakavime (= vienodai įpakuoti). Vamzdžių sandūrų izoliacijai naudojamos pasenę (= pasenusios) izoliacinės medžiagos. Gyventojų apklausos davinius (= duomenis) pristatykite kovo penktai dienai, ne vėliau šios savaitės (= iki kovo penktos, ne vėliau kaip šią savaitę).

Aš atstovauju mokyklą (= mokyklai), savo elektrotechnikos specialybės trečią kursą (= trečiam kursui). Eisime draugą (= draugo) pasveikinti septinto kovo (= kovo septintosios) vakare. Nauji vyriausybės sprendimai sveikatos sistemą padarytų visiems prieinama ir saugia (= prieinamą ir saugią). Kažkurias abejones manyje (= Tam tikrų, šiokių tokių abejonių man) sukėlė teisėtvarkos įstatymų aiškinimas. Svarstantieji susirinkimo metu (= Susirinkimo dalyviai) įnešė (= pateikė) svarbias korekcijas ir naujus pasiūlymus (= svarbių korekcijų ir naujų pasiūlymų). Aš vykstu į Vilnių atsiimti dokumentus (= dokumentų), nes mane kažkodėl tai (= kažkodėl manęs) nebetraukia technikos mokslai. Visi studijuojantys (= studentai) darė, daro ir darys klaidas (= klaidų), bet vis tiktai (= vis dėlto) reikia stengtis sekti gerus pavyzdžius (= gerais pavyzdžiais) ir nepamiršti sakomus patarimus (= sakomų (duodamų) patarimų).

Jeigu nori išlikti sveiku (= sveikas), protingu (= protingas) ir savarankišku (= savarankiškas), kasdien perskaityk ne mažiau trijų išmintingų patarimų, kuriais prikimšti (= ne mažiau kaip, nei, negu tris patarimus, kurių pilni) laikraščiai ir žurnalai. Neįregistruotas dokumentas tampa negaliojančiu (= negaliojantis). Gerbiami absolventai! Būkit gyvenime tvirtais, nebijančiais (= tvirti, nebijantys) sunkumų, savarankiškais (= savarankiški)! Deja, nei turtas, nei pinigai nepadarė jos laiminga (= laimingos). Darbuotojus, pažeidus (= pažeidusius) įstatymus, atleisime įstatymu (= įstatymo, įstatyme) nustatyta tvarka. Bendravimo kultūra reikalauja būti labiau atidesniu savo pašnekovo atžvilgiu (= būti atidesniems savo pašnekovams). Mielas ponas Jonas (= Mielasis pone Jone), pabūk susirinkimo pirmininkas (= pirmininku). Geru pavyzdžiu (= Geras pavyzdys) man visada išliks senelis.

Jau du metai (= dvejus metus) dirbu dviejuose etatuose ir dar priedo antraeilėse pareigose (= dviem etatais, turiu du etatus ir dar atlieku antraeiles pareigas). Tekstą reikia pateikti kompiuteriniame variante (= spausdintą kompiuteriu). Geras maistas turi savyje ir mineralines medžiagas (= turi ir mineralinių medžiagų). Man (= Mano) gyvenimo prasmė glūdi (= prasmę sudaro) tikslo siekime (= siekimas), idealų pasirinkime (= pasirinkimas) ir savojo aš kūrime (= kūrimas). Avarijos rezultate (= Dėl avarijos) visą savaitę teta išgulėjo komos būklėje (= buvo komos būklės). Statybų užbaigimui (= Statyboms baigti) iš fondo išskirta kažkur nemažiau penkiasdešimt (= paskirta ne mažiau kaip, negu, nei penkiasdešimt) tūkstančių litų, tame skaičiuje dvidešimt su virš (= iš jų per dvidešimt) tūkstančių montavimo darbų atlikimui (= darbams atlikti). Šventė praėjo aukštame lygyje (= puikiai), ko pasėkoje (= todėl) pagrindinis jos organizatorius (= pagrindinė organizatorė) Irena iš mūsų aukšto buvo atžymėta (= apdovanota) garbės raštu ir išvyka į Rygą kaip studentų aktyvo narys (= narė). Tėvų nesirūpinimo išdavoje (= Dėl tėvų nesirūpinimo, dėl to, kad tėvai nesirūpina) jaunos mergaitės, praradę (= praradusios) savikontrolę, laiką leidžia neaiškiose draugijose. Pirmoje eilėje (= Pirmiausia) turiu gauti reikiamos literatūros, nes semestro bėgyje (= per semestrą) man paskyrė atlikti kelerius (= kelis) savarankiškus darbus.

2. Visą dieną ir naktį žaizdras neužgeso, iki dangaus kibirkštys lakstė, visą dieną kūjis dundėjo – nukalė kalvis Džiugui sidabrinę kulką. (P. C.) Dulkėjo įkaitęs smėlis, po kojomis lūžinėjo perdžiūvusios medžių šakos. (R. L.) Zenonas nustebęs pažvelgė į dangų: mėnuo buvo dingęs; mariomis sėlino baltas rūkas. (R. L.) Dangus murzinas, dulkia šaltas, skvarbus lietutis. (J. Mk.) Raitelis atrodė labai skubąs: arklį plakė iš abiejų šonų, rankomis mušdamas per kaklą. (P. C.) Dangus vis dar buvo giedras, šiltas, naktys ramios, žvaigždėtos; ištisomis savaitėmis nenukrisdavo nė lašelis lietaus. (R. L.) Juro spėjimas buvo teisingas: dvarą padegė, kaip vėliau kalbėjo, iš keršto. (P. C.) Saulė vis labiau pradeda spirginti, atsiranda begalės visokių musių, vabalų, spangių, vapsvų, – gyvuliai darosi vis neramesni. (P. C.) Viskas daugiau priminė kaimą, o ne miestą: po gatvę vaikštinėjo vištos, tvarteliuose kriuksėjo kiaulės, kiemuose viauksėjo šunys. (A. P.) Traukinys dunksėjo toliau, pro šalį lėkė vis nauji vaizdai. (J. P.) Balsu kalbėjo – dangus drebėjo, keleliu jojo – kelias dundėjo, medžių viršūnėlės linko… (V. K.) Dabar aš matau: jūs visą laiką man buvote geri… (A. Vč.)

Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą: valkiodama lenciūgą po žalius žolynus, vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus. (S. S.) Didelė nelaimė pernai ištiko Brazdeikius: pasimirė garsusis meistras Jonas Draika. (K. S.) Platesnė upė – maudytis geriau, daugiau priešų – kova įdomesnė. (V. K.) Į rytą lietus nustoja šniokštęs, aptyla ir vėjas. (V. D.) Visur tvyrojo kraupi ramybė: joks dvelktelėjimas nejudino tirštos sustingusios oro masės. (A. P.) Vasara buvo pačiame savo gražume; kažkur aidėjo armonika ir linksmi merginų balsai. (R. L.) Ten pamatysi trejas duris ir galėsi jas atsidaryti: raktai bus įkišti duryse. (J. Blč.) Tokia, matyt, lietuvio prigimtis: be dainos jis gyventi negali. (R. L.)

Sukaustė šaltis Nemuną ir Nerį,

Ledu Aukštaičių klojas ežerai. (V. M.-P.)

Senio veidą kartais užguldavo susirūpinimo šešėlis: daug bičių, ratuotų medumi, skrisdamos per ežerą, nukrisdavo į vandenį. (P. C.) Tą dieną kumeliukas pamatė nuostabų pasaulį: dangus buvo ryškiai mėlynas, visur, kur akis užmato, tęsėsi lygumos. (P. C.) Pravėriau akis: lempa tebedegė, vagonas riedėjo lengvai supdamasis. (P. C.) Jauni šoka – žemė dreba, seni šoka – dantys kleba. (flk.) Užėjęs į krautuvę, kurioje galima buvo išgerti kavos ir užkąsti, Neimantas suabejojo, ar tikrai nori valgyti: alkis lyg ir dingo. (R. L.) Genys atsigėrė sulos iš ryto – lauk saulėtos dienos. (L. Gr.)

Tuo pačiu metu vartuose stovinti sargyba perduoda vado ženklą ir belaisviai pavirsta kariais: viena akimirka pradingsta ginklai nuo vežimų, kariai puola su ginklais rankose į pilies kiemą. (K. Pd.) Juodi debesys slinko vis artyn, ir vėjas pūtė vis smarkiau: matyti, artinosi audra. (J. Blč.) Eidamas tuščiu jūros krantu, laukiau, kada išgirsiu lėktuvo ūžesį, bet lėktuvas turbūt vėlavo: ore buvo tylu. (R. L.) Atsikėlęs pažvelgiau pro langą – nieko nematyti. (P. C.) Augustino sodyba buvo kaip išmirusi: ir dieną, ir naktį būdavo užkelti kiemo vartai, užstumtos priemenės durys, užrakintos klėtys… (A. V.) Juk tu žinai seną žmonių išmintį: tas, kas kaltas, aiškinasi tik kumščiais. (I. S.) Žiūrim – krinta patylomis obelų žiedai. (K. B.) Dangus patamsėjo, saulė jau dingo už medžių. (V. M.)

Čiupt čiupt Viščius už kišenės – piniginės nėra. Kol ieškojo, klausinėjo, užtruko. Išeina – arklio nėra. Klausinėja – niekas nieko nematė. Pavogė. Tais laikais arkliavagių būdavo nemaža. Pavogdavo ir leisdavo per rankas, vieni kitiems perduodami. Pavogtus arklius dažniausiai varydavo į Vydžius, o iš ten dar toliau. Nepagavai čia pat – nebesuieškosi. Pranešė policijai, protokolą surašė, žymes ir visa kita. Tuo tarpu jau ir sutemo. Pasiprašė ten pat, karčemoje, pernakvoti, kai kiti jau išsiskirstė ir išvažinėjo. Rytą vėl šen dirst, ten dirst – niekas nieko. Policijoje pasakė – praneš, kai suras. Ką gi darys? Reikia pėsčiam eiti namo, gal pavėžės kas, plentu važiuojančių niekad netrūksta.

Kalbos kultūra, rašyba, skyryba, kirčiavimas – Testas Nr. 2 (lietuvių kalbos testai)

 

 

1. Ištaisykite kalbos klaidas.

Vakar, šeštos pamokos metu, vyko skautų susirinkimas. Dalyvavo aukštesnių klasių aktyvistai, tame skaičiuje ir seniūnai. Vedantysis pasidžiaugė, kad regioniniame sąskrydyje mūsų mokyklą atstovavusieji skautai gerai pasirodė ir buvo pirmais. Jau sudarėme darbų išplanavimą sekantiems metams, paskaičiavome, kiek pinigų reikės stovyklos organizavimui. Paskui išstojo mokyklos direktorius.

– Didelis ačiū visiems, garsinantiems mokyklą gerais darbais. Dabar skautų organizacija jungia daugiau septyniasdešimt narių. Ir kiti stokite, prašau, į ją. Gerų darbų niekada nebus per daug.

Tikslu pagausinti skautų būrį, vadovė pažadėjo tampriau bendrauti su klasių auklėtojais.

Kai darbotvarkė buvo išsemta, susirinkimas baigėsi.

2. Įrašykite praleistas raides.

Išsi-stas laiškas, baltoji ž-selė, paž-stamas jaunuolis, gr-žia dantį, išl-sdamas iš krūmų, prak-stas obuolys, sk-stanti plūdė, pažadai įgr-sta, nusig-sta savo žodžių, pagr-sė pirštu, naktis tebesit-sia, atsigr-žė veidu, dr-skianti plunksna, pažadino iš susim-stymo, patinka dr-siausieji, reikia apsispr-sti, -žuolinis kotas, nustėro iš išg-sčio, patvorio r-stigalis, užš-lo balos, pasir-žęs mokytis, tr-šiama dirva, duonos k-snis, g-stanti žara, išgal-stas peilis, radijo si-stuvas, -patinga m-slė, pilkasis -silas, -pač paslaugus, eiti smulk-s žin-sneliais, ren-tis rūbinėj-, pakeltas dan-tis, išve-tume į u-sienį, u-klasinis skait-mas, bėgs-ntys lenktynių, a-gultas gerbėjų, var-damas išvykoje, išvai-džiai atrodo, gr-žtelėjo į mano pusę, neturi teisės sugniu-ti, bitelės dū-tų, nume-s me-tinį, gyvenimo sta-dis, susispieskite glau-čiau, takelis u-ėlė, pu-eserės krepšelis, žiu-snis pipirų, spro-stamas užtaisas, užgrio-ti tušč-s butel-s, a-žer-ti visą turtą, pasiskolinau dro-tuką, sudegintas žlė-tainis, žvan-telėjo skl-stis, br-zginti gitara, gr-žtelėti koją, jaunas pasir-žėlis, žaliosios s-manos, sutr-šę kriaušės, grūdai girnose br-zga (treška), nežinoma br-sta, v-škas laša, Brisius žab-la, garbanos nuk-ra, perskirtas skl-stymas, gr-sinantis žvilgsnis, sl-stai pelėms, t-soti po medžiu, kankina r-žulys, katės dr-skosi, t-si guma, M-sčio ežeras.

3. Kur reikia, padėkite skyrybos ženklus.

Mokytojas prisiminė senus laikus kai su tėvu jiedu keliavo prie Balčios upės paskui turėjo dar toli nueiti iki miestelio o jis sūnus dviračiu nuvažiuoti dar aštuonis kilometrus susirasti mokslo draugo namus ir iš tenai pasiimti knygą kur buvo rašoma kaip padaryti žaislinį garo katilą. (J.A.) Milda įkopia į Malūno kalną aukštai Balčiūnų namuose jau dega žiburys įsižiebia žiburys ir apačioje ant Selenių kalnelio.(V.J.) Gyveno ne tikrovėje tačiau šią trumpą valandėlę apgaudinėdamas save jis turėjo viską ko troško ir pavydėjo kitiems turtus žmonių pagarbą gražų drabužį gardų valgį.(J.Av.) Neapsižiūrėsi šmukštels ratas į duobę arba užšoks ant akmens ir išlėksi stačia galva per drobyną.(J.Av.) Paštas tai didelis kambarys medine neaukšta pertvara perskirtas per pusę.(R.G.) Pasak lietuvių mitologijos Pasaulio medis augęs ant kalno kur teka devynios upės pamaryje pasaulio krašte ant nugaros kažkokio gyvūno sukūrusio pasaulį arba jis kilęs iš dvynių šviesos ir tamsos.(Pr.D.) Lietuvių pasakose kalvis eina į požemio pasaulį ieškoti milžino su didele barzda ir nosimi.(Pr.D.) Tas bangų ošimas ta vandenų begalybė mane taip sužavėjo jog aš pamiršau ir technikumą ir egzaminus viskas pasidarė tartum nereikšminga.(K.S.) Tiesa kaip jau rodos minėjau už stubos langų buvo daržas arba sodas.(I.S.) Be to tikriausiai niekas čia ir nepaaiškintų kurion pusėn reikia eiti kaip kokiu keliu greičiau prasibrauti iki to miesto kur laukia ji.(B.Rdz.) Saulė dabar patamsėjusi didelė prisigėrusi arimų ir šienapjūtės kvapų kybojo virš plyno kalno vieškeliu palei kapinių sieną genamų galvijų sukeltos dulkės plaikstėsi ir pilkėdamos akyse gulė ant medžių žolės.(B.Rdz.) Šuo Runis katinas Rainius ir aš visi trys buvome našlaičiai ir tarnavome tam pačiam šeimininkui Dzidoriui Klevinskiui.(K.S.) Moters ir vyro susitikimas lygių galimybių susitikimas metafora pagrįsta išorinių požymių ir vidinių intencijų identitetu.(V.D.) Jau nebelijo kaip visada nebelyja pavakariais kad sutemus vėl pradėtų lyti ir ji ilgai vaikščiojo visomis miestelio gatvėmis bet negalėjo galvoti nei apie jų namus obelis su vaisiais kiemeliuose sulytas avis pakrūmėse kitapus miestelio nieko negalėjo galvoti.(R.G.) Še tau boba tavo pinigus ir nesilok jeigu aš parsivežiau tai žinau kam parsivežiau.(K.Bor.)

4. Sukirčiuokite.

Paukštį plunksnos gražina, o žmogų protas.(f.)

Kas kitam kelią šviečia, tas ir pats gerai mato.(f.)

Atsigavo kaip katė, į kanapes įmesta.(f.)

Vadink mane kad ir krosnimi, bet duonos tau nekepsiu.(f.)

Gerą žodį vienas nugirsta, šimtas pamiršta.(f.)

Kad pirma lašinius valgysi, paskui kaulą grauši.(f.)

 

 

 

 

Testo Nr. 2 atsakymai

1. Ištaisykite kalbos klaidas.

Vakar per šeštą pamoką vyko skautų susirinkimas. Dalyvavo aukštesnių klasių aktyvistai, taip pat ir seniūnai. Vedėjas pasidžiaugė, kad regioniniame sąskrydyje mūsų mokyklai atstovavusieji skautai gerai pasirodė ir buvo pirmi. Jau sudarėme darbų planą kitiems metams, apskaičiavome (suskaičiavome), kiek pinigų reikės stovyklai organizuoti. Paskui kalbėjo mokyklos direktorius.

– Labai ačiū visiems, garsinantiems mokyklą gerais darbais. Dabar skautų organizacija jungia daugiau kaip (nei, negu) septyniasdešimt narių. Prašau stoti į ją ir kitiems. Gerų darbų niekada nebus per daug.

Kad pagausintų skautų būrį, vadovė pažadėjo glaudžiau (artimiau) bendrauti su klasių auklėtojais.

Kai baigėme svarstyti visus darbotvarkės klausimus (apsvarstėme visus darbotvarkės klausimus), susirinkimas baigėsi.

2. Įrašykite praleistas raides.

Išsiųstas laiškas, baltoji žąselė, pažįstamas jaunuolis, gręžia dantį, išlįsdamas iš krūmų, prakąstas obuolys, skęstanti plūdė, pažadai įgrysta, nusigąsta savo žodžių, pagrasė pirštu, naktis tebesitęsia, atsigręžė veidu, dreskianti plunksna, pažadino iš susimąstymo, patinka drąsiausieji, reikia apsispręsti, ąžuolinis kotas, nustėro iš išgąsčio, patvorio rąstigalis, užšalo balos, pasiryžęs mokytis, tręšiama dirva, duonos kąsnis, gęstanti žara, išgaląstas peilis, radijo siųstuvas, ypatinga mįslė, pilkasis asilas, ypač paslaugus, eiti smulkiais žingsneliais, rengtis rūbinėje, pakeltas dangtis, išvežtume į užsienį, užklasinis skaitymas, bėgsiantys lenktynių, apgultas gerbėjų, vargdamas išvykoje, išvaizdžiai atrodo, grįžtelėjo į mano pusę, neturi teisės sugniužti, bitelės dūgztų, numegs megztinį, gyvenimo stabdis, susispieskite glausčiau, takelis užžėlė, pusseserės krepšelis, žiupsnis pipirų, sprogstamas užtaisas, užgriozti tuščiais buteliais, apžergti visą turtą, pasiskolinau drožtuką, sudegintas žlėgtainis, žvangtelėjo skląstis, brązginti gitara, gryžtelėti koją, jaunas pasiryžėlis, žaliosios samanos, sutrešę kriaušės, grūdai girnose brązga (treška), nežinoma brasta, vaškas laša, Brisius žabąla, garbanos nukąra, perskirtas sklastymas, grasinantis žvilgsnis, slastai pelėms, tysoti po medžiu, kankina rąžulys, katės draskosi, tąsi guma, Masčio ežeras.

3. Kur reikia, padėkite skyrybos ženklus.

Mokytojas prisiminė senus laikus, kai su tėvu jiedu keliavo prie Balčios upės, paskui turėjo dar toli nueiti iki miestelio, o jis, sūnus, dviračiu nuvažiuoti dar aštuonis kilometrus, susirasti mokslo draugo namus ir iš tenai pasiimti knygą, kur buvo rašoma, kaip padaryti žaislinį garo katilą. (J. A.) Milda įkopia į Malūno kalną: aukštai, Balčiūnų namuose, jau dega žiburys, įsižiebia žiburys ir apačioje, ant Selenių kalnelio. (V. J.) Gyveno ne tikrovėje, tačiau šią trumpą valandėlę, apgaudinėdamas save, jis turėjo viską, ko troško ir pavydėjo kitiems: turtus, žmonių pagarbą, gražų drabužį, gardų valgį. (J. Av.) Neapsižiūrėsi – šmukštels ratas į duobę arba užšoks ant akmens ir išlėksi stačia galva per drobyną. (J. Av.) Paštas – tai didelis kambarys, medine neaukšta pertvara perskirtas per pusę. (R. G.) Pasak lietuvių mitologijos, Pasaulio medis augęs ant kalno, kur teka devynios upės, pamaryje, pasaulio krašte, ant nugaros kažkokio gyvūno, sukūrusio pasaulį, arba jis kilęs iš dvynių: šviesos ir tamsos. (Pr. D.) Lietuvių pasakose kalvis eina į požemio pasaulį ieškoti milžino su didele barzda ir nosimi. (Pr. D.) Tas bangų ošimas, ta vandenų begalybė mane taip sužavėjo, jog aš pamiršau ir technikumą ir egzaminus – viskas pasidarė tartum nereikšminga. (K. S.) Tiesa, kaip jau, rodos, minėjau, už stubos langų buvo daržas arba sodas. (I. S.) Be to, tikriausiai niekas čia ir nepaaiškintų, kurion pusėn reikia eiti, kaip kokiu keliu greičiau prasibrauti iki to miesto, kur laukia ji. (B. Rdz.) Saulė – dabar patamsėjusi, didelė, prisigėrusi arimų ir šienapjūtės kvapų – kybojo virš plyno kalno: vieškeliu palei kapinių sieną genamų galvijų sukeltos dulkės plaikstėsi ir pilkėdamos akyse gulė ant medžių, žolės. (B. Rdz.) Šuo Runis, katinas Rainius ir aš – visi trys buvome našlaičiai ir tarnavome tam pačiam šeimininkui Dzidoriui Klevinskiui. (K. S.) Moters ir vyro susitikimas – lygių galimybių susitikimas, metafora, pagrįsta išorinių požymių ir vidinių intencijų identitetu. (V. D.) Jau nebelijo, kaip visada nebelyja pavakariais, kad sutemus vėl pradėtų lyti, ir ji ilgai vaikščiojo visomis miestelio gatvėmis, bet negalėjo galvoti nei apie jų namus, obelis su vaisiais kiemeliuose, sulytas avis pakrūmėse kitapus miestelio – nieko negalėjo galvoti. (R. G.) Še tau, boba, tavo pinigus ir nesilok, jeigu aš parsivežiau, tai žinau, kam parsivežiau. (K. Bor.)

4. Sukirčiuokite. Kad matytumėte kirčiuotą tekstą, įdiekite Palemono šriftą.

Paũkštį plùnksnos grãžina, õ žmõgų prõtas. (f.)

Kàs kitám kẽlią šviẽčia, tàs i pàts gera mãto. (f.)

Atsigãvo kap kat,  kanapès įmestà.(f.)

Vadnk manè kàd i krósnimi, bèt dúonos táu nekèpsiu. (f.)

Gẽrą žõdį venas nugista, šitas pamišta. (f.)

Kàd pirmà lãšinius válgysi, pasku káulą gráuši. (f.)

Kalbos kultūra, rašyba, skyryba – Testas Nr. 1 (lietuvių kalbos testas)

 

1. Palikite tinkamą žodį.

l. Vaidutė nusipirko (dangavą, melsvą, dangaus spalvos) palaidinę.

2. (Praskambėjo, nuskambėjo, skambėjo) nauja žinomo kompozitoriaus simfonija.

3. Pjesė buvo nebloga, tik prastas režisieriaus (užmanymas, sumanymas).

4. Gydytoja man išrašė (raminančiųjų, raminamųjų) vaistų.

5. Diskotekos (vedėjas, vedantysis) buvo gerai pasirengęs.

6. Į duris pasibeldė (kažkoks tai, kažkoks) nepažįstamas vyras.

7. Tėvas (paskaičiavo, apskaičiavo), kad šiemet grūdų gyvuliams užteks.

8. Praėjus (keturiems, ketveriems) metams, visi (ketvertas, keturi) broliai tuo pačiu laiku susiėjo prie tos kryžkelės. (J. Blč.)

2. Įrašykite praleistas raides.

Šen bei ten g_lėjo išsimėt_ žmonių ir arklių k_nai. It priekaišt_ngi pagailos pirštai, k_šojo į dangų vieno keistai ant nugaros prie k_psto pargri_vusio arklio kojos. Išsities_ ir susiriet_ k_nai g_lėjo vieni kni_bsti, sustingusi_s pirštais nusitvėrę už ap_kaklių. (F. Neveravičius)

3. Įrašykite praleistas raides, padėkite skyrybos ženklus.

Nėriau pag_žomis neužgaudamas nė sausos šakelės o širdis daužėsi tar_tum genys kalt_ drevėje. Aš buvau už tr_jų žin_snių prisiplak_s prie žemės ir žvil_terėjau pro žoles ir šakas. Tamsios kaip šaltekšnių uogos akys pasis_ko į saulę ir aš paj_tau šaltų neg_vų kaulėtų pirštų gni_žį savo gerklėje. Bičiuli mano jaunas Kalikstai! Jos veidas buvo _patingai tamsus beveik raudonas ir taip šiurp_i rečiuotas jog pasirodė man kad tai kinivarpų išėstas medis. (M. Katiliškis)

4. Parašykite veiksmažodžių būsimojo l. III a., liepiamosios nuosakos II a., tariamosios nuosakos III a.

grįžti –

ošti –

šalti –

regzti –

vežti –

džiaugtis –

augti –

rūpintis –

zirzti –

5. Atskliauskite.

(Ne)taip, (ne)aš, (ne)kasdien, (ne)geriau, (ne)smagiai, (ne)aukščiausiai, ar(gi), (vis)vien, (be)abejo, (iš)tiesų, (šį)ryt, {per)giliai, (per)dien, ir(gi), kam(gi), ne(dviese), ne(visur), kažin(kur).

 

 

 

Testo Nr. 1 atsakymai

1. 1. melsvą; 2. skambėjo; 3. sumanymas; 4. raminamųjų; 5. vedėjas; 6. kažkoks; 7. apskaičiavo; 8. ketveriems, keturi.

2. gulėjo / išsimėtę / kūnai / priekaištingi / kyšojo / kupsto / pargriuvusiu / išsitiesę / susirietę / kūnai / gulėjo / kniūbsti / sustingusiais / apykaklių.

3. Nėriau pagūžomis neužgaudamas nė sausos šakelės, o širdis daužėsi, tarytum genys kaltų drevėje. Aš buvau už trijų žingsnių, prisiplakęs prie žemės, ir žvilgterėjau pro žoles ir šakas. Tamsios kaip šaltekšnių uogos akys pasisuko į saulę, ir aš pajutau šaltų, negyvų, kaulėtų pirštų gniūžį savo gerklėje. Bičiuli mano jaunas, Kalikstai! Jos veidas buvo ypatingai tamsus, beveik raudonas ir taip šiurpiai rečiuotas, jog pasirodė man, kad tai kinivarpų išėstas medis. (M. Katiliškis)

4. grįžti – grįš – grįžk – grįžtų;

ošti – oš – ošk – oštų;

šalti – šals – šalk – šaltų;

regzti – regs – regzk – regztų;

vežti – veš – vežk – vežtų;

džiaugtis – džiaugsis – džiaukis – džiaugtųsi;

augti – augs – auk – augtų;

rūpintis – rūpinsis – rūpinkis – rūpintųsi;

zirzti – zirs – zirzk – zirztų.

5. Ne taip, ne aš, ne kasdien, ne geriau, nesmagiai (ne smagiai – kai prieštaravimas), ne aukščiausiai, argi, vis vien, be abejo, iš tiesų, šįryt, per giliai, perdien, irgi, kam gi, ne dviese, ne visur, kažin kur.

Šalutinių sakinių skyryba – skyrybos taisyklės

 

1. Šalutinis veiksnio sakinys prie pagrindinio jungiamas jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, ką…; pagrindinių sakinių atliepiamieji žodžiai kartais esti tas, tai. Šalutinis sakinys atsako į klausimą kas?, keliamą iš pagrindinio sakinio. Šalutinis sakinys nuo pagrindinio visada skiriamas kableliu (jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas).

Kas nedirba, tas nevalgo.

Tas, kas tingi, kenkia sau ir kitiems.

2. Šalutiniai tarinio sakiniai atsako į pagrindinio sakinio sudurtinio tarinio vardinės dalies klausimą koks? kokia? (yra, buvo…). Prasideda jungtukais jog, lyg, kad, koks. Pagrindiniame sakinyje prieš tarinio vardinę dalį yra atliepiamasis žodis – įvardis toks, tokia, tokie, tokios. Kartais šis įvardis eina pagrindinio sakinio tarinio vardine dalimi. Šalutinis tarinio sakinys eina po pagrindinio ir atskiriamas kableliu.

Upelio vanduo buvo toks skaidrus, kad jo žvyruotame dugne galėjai skaičiuoti akmenėlius.

Svetainė buvo tokia didelė, jog negalėjai matyti nei jos krašto, nei galo.

Derlius buvo toks, jog ir sudoroti jį nebuvo lengva.

3. Šalutinis pažyminio sakinys atsako į klausimus koks? kokia?, prie pagrindinio jungiamas žodžiais kuris, kuri, iš kur, kada, su kuriuo, nuo kurių, iš kurių…, sakinyje paaiškina bet kurią sakinio dalį, išreikštą daiktavardžiu, ir eina tuojau po to žodžio, kurį aiškina. Visuomet šalutinis pažyminio sakinys nuo pagrindinio atskiriamas kableliu; jei įsiterpęs į pagrindinį – išskiriamas kableliais.

Pamačiau draugą, kurį seniai norėjau sutikti.

Berniukai, kurių mes laukėme, vis nesirodė.

4. Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į klausimus ko? kam? ką? kuo?, jungiami jungtukais kad, ar, jungiamaisiais žodžiais kas, kaip, koks, iš kur… Nuo pagrindinio sakinio visuomet atskiriami kableliu.

Papasakok, ką veikei vasarą.

Tik tu žinai, kaip nušvinta rugio žiedas.

Nežinau, iš kur jis atvyko.

5. Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kur? kame? iš kur?, jungiami jungiamaisiais žodžiais kur, kiek; atliepiamasis žodis dažnai esti ten. Atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Ir paliko jie ten, kur sraunus Merkys teka.

Ten, kur jūra siekia dangų, vartos grumias žalsvos bangos.

6. Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kada? nuo kada? nuo kurio laiko? kaip ilgai?, jungiami jungtukais kai, kol bei jungiamaisiais žodžiais kada, kad, lig, vos, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Dar gaideliai negiedojo, kai mamužė kėlė.

Vos tik avižos sudygo, kiškis įjunko lankytis ir želmenis skabyti.

7. Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kaip? kuriuo būdu?, jungiami jungtukais jog, kad bei jungiamaisiais žodžiais kaip, kiek, tarytum, tarsi, lyg, it, atskiriami kableliu arba išskiriami kableliais.

Vėjas taip smarkiai pūtė, jog net stiebas linko.

Katrė verkė, kaip lietus lijo.

Rokas nedrąsiai suspaudė durų rankeną, tarsi eitų į svetimus namus.

8. Kableliu skiriami tarinį turintys ir šalutiniu būdo aplinkybės sakiniu einantys lyginamieji posakiai.

Visi kaimai audė rietimus ilgiems metams, kaip ausdavo kiekvieną pavasarį.

Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti.

Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito, lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.

9. Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai atsako į klausimą kiek?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, jog, juo… juo, juo… tuo ir prieveiksmiu kiek.

Jo kalbos man tiek įkyrėjo, kad laukiau greitesnės jų pabaigos.

Juo katę glostai, juo ji pučiasi.

10. Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai atsako į klausinius kodėl? dėl ko? dėl kurios priežasties? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais kadangi, nes, kad. Atskiriami kableliu.

Morta anksčiau išėjo pėsčia, nes į vežimą nebūtų tilpusi.

Kadangi tu teisus, sunku ir kalbėti.

11. Šalutiniai sąlygos sakiniai atsako į klausimus kuria sąlyga? kada? ir jungiami prie pagrindinių jungtukais jei, jeigu, kad. Šalutinį sakinį nuo pagrindinio atskiriame kableliu.

Jei tik galėjo paeiti, vaikas kėlėsi ir ėjo.

Kad rūpesčių nebūtų, nusibostų žmogui gyventi.

12. Šalutiniai nuolaidos sakiniai rodo priežastį, kurią pagrindinio sakinio veiksmas niekais nuleidžia ir vyksta, jos nepaisydamas. Jie atsako į klausimus nepaisydamas ko? nepaisant ko? kada? kuria sąlyga?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir, atskiriami nuo jo kableliu.

Nors visa galėjo senelis, bet niekam bloga nedarė.

Kad ir žmogus numiršta, darbai gyvena.

13. Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai atsako į klausimus kam? kuriam tikslui?, prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad, idant ir atskiriami nuo jo kableliu.

Senelis perkirto suolą, kad pupa galėtų augti.

Jis taip daro, idant visi juo stebėtųsi.

Bendrosios skyrybos taisyklės

Skiriame

1. Keli greta einantys vienos rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo kito skiriami kableliu, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešinamasis jungtukas.

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva.

Reikėjo dirbti, o ne svarstyti, su kuo eiti, kuriuo keliu žengti.

O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes, jei ne mūsą rankos, jei ne mūsą širdys?

Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.

2. Keli tos pačios rūšies ir to paties laipsnio šalutiniai sakiniai gali būti sutrumpėję iki jungtukų, tarp kurių rašome kablelius (jeigu jie nesujungti jungtuku ir).

Skerdžius Lapinas gerai žinojo, kada, kur ir kaip ganyti.

3. Kablelį rašome prieš šalutinio sakinio jungtuką po dalelytės ar ištiktuko, kuris atstoja visą pagrindinį sakinį.

Še, kad nori.

Tič, jei nenori rykštės.

Škac, kad sakau.

4. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį eina dar pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodeliai bei jų junginiai ypač, nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra ir kt., kablelis rašomas prieš tuos žodelius ar jų junginius.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent kad šalinosi visada manęs.

Spėjama, kad jie to visai nežinojo, t. y. kad jiems iš viso nebuvo kilęs toks klausimas.

5. Brūkšniu atskiriame šalutinį sakinį nuo pagrindinio tada, kai šalutinis eina prieš pagrindinį ir tarp jų jaučiama ryški pauzė, netikėtumas, staigumas.

Jei dukrelė jūsų – vežkitės!

Kur pavojinga ir baisu – jie ten pirmieji.

Kaip persodinti suaugusį kadagį – klausimas nelengvas.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po metų.

6. Šauktukas rašomas po sudėtinio prijungiamojo sakinio, jei nors vienas jo dėmuo yra šaukiamasis ar pasakomas pakiliu balsu.

Kaip būtų gera, kad nereikėtų dalyvauti šiame triukšme tarp svetimų žmonių!

Neskiriame

1. Du vieno laipsnio (priklausantys tam pačiam pagrindinio sakinio dėmeniui) šalutiniai sakiniai, sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei, vienas nuo kito kableliu neskiriami.

Eidami į mokyklą, mudu su Simuku pamatėme (ką?), kad už dvaro vėl laukai _ ir (ką?) kad pasaulis daug didesnis pasidarė.

Jis nebežinodavo (ko?), ką daryti su rankomis _ ir (dar ko?) kaip statyti kojas.

Aš nežinau, kas manęs laukia _ nei kas po viso to bus.

2. Po jungtukų ir, ar, arba, nei prieš antrąjį to paties laipsnio ir tos pačios rūšies šalutinio sakinio jungtuką kablelio nerašome.

Pasakė, kad viskas gerai ir kad jis gali jau grįžti.

Jis džiaugėsi, kai buvo dukterims lengviau ir _ kai Rastinjakas prisipažino jam, kad myli Delfiną.

3. Kai du vienos rūšies ir vieno laipsnio šalutiniai sakiniai sujungti jungtukais ir, ar, arba, nei ir turi vienodus prijungiamuosius jungtukus (jungiamuosius žodžius), antrajame sakinyje prijungiamasis jungtukas praleidžiamas ir prieš jungtuką ir, ar, arba, nei kablelis nerašomas.

Gerai, kad lyti pradėjo _ ir lijo visą savaitę.

Einu, kur kojos neša _ ir akys mato.

Maniau, kad karvė išsimetė _ ar su arkliu kas atsitiko.

4. Sustabarėję posakiai su jungiamaisiais žodžiais šalutinio sakinio nesudaro ir nuo viso sakinio kableliu neskiriami.

Nebuvo _ kas perspėja (perspėjančio žmogaus).

Pagaliau ėmė belstis _ kiek tik gali (iš visų jėgų).

Galėsi _ kiek nori _ (daug, užtektinai) prisiraškyti vaisių.

5. Jei po pagrindinio sakinio eina įvairių laipsnių šalutiniai sakiniai, kurių jungiamieji žodžiai ar jungtukai atsiduria greta vienas kito, tai tarp jungtukų ar jungiamųjų žodžių kablelis nerašomas.

Buvo pasakyta visiems, jog _ kas daugiausia išplatinsiąs laikraščių, gausiąs dovanų.

6. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra žodeliai ypač, nebent, kad ir, juoba, būtent, vis tiek, tai yra, taigi, tuo labiau, juo labiau kad ir kiti, kablelio po jų prieš šalutinio sakinio jungtuką nerašome.

Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent _ kad visada šalinosi mane kur nors pamatęs.

Vaižgantui rūpėjo iškelti žmoguje kūrybinį pradą, kad ir _ kur jis reikštųsi.

7. Kai prieš šalutinio sakinio jungtuką yra dalelytės ne, nė, nei, ir, tik, kablelio prieš jas nerašome.

Nežinojau_ nei ką besakyti.

Turėjau išmokti _ ir kaip kalbėti.

Suprasi _ tik kai bus vėlu.

8. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu priešinamuoju jungtuku, kablelio tarp tų jungtukų nerašome.

O _ kai pribėgsi žalią lankelę, ten tave paganysiu.

Sudėtinio sakinio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Sudėtinio sakinio struktūros ypatumai

Sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi savo sandara – tai jau sudėtingesnė sintaksinė struktūra, užimanti tarpinę padėtį tarp vientisinio sakinio ir teksto. Jame, kaip ir vientisiniame sakinyje, galima rasti tuos pačius sintaksinės struktūros vienetus: tas pačias sakinio dalis, tuos pačius sakinio dalimis nelaikomus pasakymus. Tačiau sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi tuo, kad turi ne vieną, o du ar kelis gramatinius centrus. Sudėtinį sakinį gali sudaryti įvairius vientisinius sakinius (asmeninius, beasmenius, nominatyvinius, nepilnuosius, benarius) atitinkantys dėmenys. Tie dėmenys įvairiai komponuojami pasitelkus jungtukus, jungiamuosius žodžius arba siejami tarpusavyje tik prasmės ir intonacijos:

Taip juodu šnekučiuojasi, kol paduoda pietus. Aha, mėgstu ankštas patalpas. Gražus vakaras, ir oras nešaltas. Visgirdos namus gaubia vėsa – ten visuomet būdavo vėsu ir tylu. O jei aš… aš kremtuosi, man labai labai sunku, kai išeina ir mane palieka… Švelnus ir tylus spalio vakaras, pro platų langą matyti: vakaruose virš gelstelėjusių priemiesčio kalvų kyla didžiulis blyškus mėnuo, ir prietemose driekiasi balta kelio juosta, vedanti į namus, ten, kur rankomis išpurenti bulvienų lopeliai, kur per žemėtus slenksčius su pilnais gėrybių krepšiais žengia ruduo. Grįždami prie bankroto taikymo logikos, turime pripažinti tai, kad jeigu įstaigos skolos susidarė dėl to, kad jai priklausančių pinigų negalėjo sumokėti teritorinė ligonių kasa, tai kodėl ši įstaiga turi bankrutuoti. Keista, tačiau prieš tūkstančius metų žmonės, būdami fantastiškai toli nuo šiandieninių technikos stebuklų, labiau vertino meną negu dabar.

Kai dėmenys jungiami jungtukais, tai jų santykis labiau apibrėžtas, vienareikšmiškesnis, tikslesnis. Sudėtinių jungtukinių sakinių dėmenis vieną su kitu glaudžiau susieja prijungiamieji arba sujungiamieji jungtukai. Pagal tai šie sakiniai skirstomi į sudėtinius prijungiamuosius ir sudėtinius sujungiamuosius sakinius.

Labiausiai tarpusavy susiję sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys, jų artimą ryšį vienas su kitu parodo ne tik jungtukai, bet ir atraminiai bei atliepiamieji žodžiai, be to, iš pagrindinio dėmens visada galima iškelti klausimą šalutiniam dėmeniui. Pastarasis atitinka kokią nors vieną iš sakinio dalių, tik jau tapusią aukštesnio sintaksinio lygmens elementu, dėmeniu, dažnai turinčiu savarankiško sakinio struktūrą:

Jeigu jie ir nesužinotų, kad buvo apgaudinėjami, vis tiek viskas būtų kitaip, nes žmogui niekur neįmanoma pabėgti nuo savęs, kad ir kaip jis trokštų. Kas mus gerai pažįsta, niekada neįstengs suprasti, kodėl aš taip klastingai ją dabar apgaudinėju, nes buvo laikas, kai aš ją iš tikrųjų mylėjau.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys gerokai savarankiškesni už prijungiamųjų, jungtukai jų dėmenų santykio taip griežtai neapibrėžia, jis daug formalesnis, laisvesnis, iš vieno dėmens negalima iškelti klausimo kitam. Tokius dėmenis nesunku paversti vientisiniais sakiniais:

Bet štai pasirodydavo ji, ir erdvumo, laisvės pojūtis išsisklaidydavo, o jam žūtbūtinai reikėdavo būti kažkuo pranašesniam už kitus. Retkarčiais išskrudę peizažai kilsteli, pasišiaušdami kalvų keteromis, tačiau kalvos dabar jau ne tokios gražios ir slėpiningos. Šitie namai jo, bet nieko jam čia nereikia.

Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenų santykis pats formaliausias, kaip jau minėta, juos sieja tik prasmė ir intonacija. Dėmenys būna susiję įvairiais prasminiais ryšiais, o tam ryšiui detalizuoti rašomojoje kalboje labai svarbus skyrybos ženklų pasirinkimas:

Ji lipo molėtu stačiu šlaitu, viršūnėje sustojo: nebuvo pievų ir gluosnių, tiktai traktorių suarta žemė, geltonas vanduo, telkšantis gyvulių ir žmonių pėdose. Ugnės balsas užlūžta – tuojau pravirks. Mylinčiai moteriai nepakanka vien vyro meilės, duok jai dar savo garbę, brangusis.

Kai sudėtinis sakinys sudarytas iš trijų ar daugiau dėmenų, tai šie gali būti susieti ne vienu, o dviem ar trim skirtingais jungimo būdais. Sakiniai, kurių dėmenims sieti vartojami du ar trys skirtingi jungimo būdai, laikomi mišriaisiais sakiniais. Tokių sakinių skyrybai labai svarbi skyrybos ženklų hierarchija: stipresnis skyrybos ženklas (dvitaškis, brūkšnys, kablelis su brūkšniu, kabliataškis) turi atsirasti ten, kur ryškiausia pauzė ar kur sakinys intonacijos atžvilgiu aiškiai pasidalija į dvi dalis – kylančiąją ir krintančiąją. Be abejo, čia turimi galvoje mišrieji klasikinės struktūros sakiniai:

Viktoras pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką jis paliesdavo, ką darydavo, tapo nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu, tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužta galva, stumtelint, paspiriant kokį daiktą. Šit šlapi krūmokšniai prie versmelės, kur jo tėvas merkdavo pieno butelius – šioje kemsynėje jie ganydavo karves. Tas klyksmas virto žvarbia, it iš spirito gamyklėlės kiemo regima žara, besiplečiančia po visą dangų, išdrikusia ant seno apleisto parko su juodų pabaidytų paukščių krankimu; paskui ta žara ėmė gesti, blėsti, virto peleninėse prietemose šviečiančiu dangaus ruoželiu, ant kurio tūpė plėnys.

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai

Jau buvo minėta, kad sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys glaudžiausiai tarpusavy susiję iš visų sudėtinių sakinių. Šių sakinių rūšių tiek pat, kiek ir sakinio dalių: veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir įvairių aplinkybių.

Šalutiniai dėmenys jungiami prie pagrindinių įvairiais prijungiamaisiais jungtukais bei jungtukų funkciją atliekančiomis dalelytėmis (pvz., ar, kad, jog, kai, kol, nes, jei, nors, lyg, tarytum, it, nei ir kt.) ir jungiamaisiais žodžiais: įvardžiais (pvz., koks, kuris, katras, keli; įvairiais jų linksniais!) bei prieveiksmiais (kada, kuomet, kaip, kiek, kur, kodėl). Jungiamieji žodžiai nuo jungtukų labiausiai skiriasi tuo, kad gana dažnai eina sakinio dalimis. Nereti ir įvairūs poriniai jungtukai (pvz., nors ir… bet; kuo… tuo; juo… tuo).

Jei prijungiamajame sakinyje šalutinių dėmenų du ar dar daugiau, tai jų hierarchiniai tarpusavio ryšiai ir ryšys su pagrindiniu dėmeniu dažnai būna nevienodi: vieni jų gali priklausyti nuo pagrindinio dėmens, o kiti būti siejami jau tik su kuriuo nors šalutiniu dėmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatomi šalutinių sakinių laipsniai. Šalutiniai dėmenys, priklausantys nuo pagrindinio, yra to paties, pirmojo, laipsnio. Kitų laipsnį lemia tai, kuris šalutinis dėmuo prisijungia nuo jo priklausantį dar vieną šalutinį dėmenį:

Kad lova būtų lengviau pastumiama (1), kojose buvo įtaisyti platūs žalvariniai ratukai, kurie galėjo sukiotis į visas puses (1). Iš balso Vaida pažino, jog čia tas pats vyrukas (1), kurį buvo sutikusi praeitą savaitę (2), kai važiavo pas ją pakvietusią motinos giminaitę (3), nes toji norėjo (4), kad jos draugės dukteriai nereikėtų kaisti mieste per visą vasarą (5).

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šis gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į pastarąjį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atriboti – kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, tai jis išskiriamas iš abiejų pusių. Kitų skyrybos ženklų – brūkšnio, kabliataškio, kablelio su brūkšniu – vartojimui reikalinga papildoma motyvacija: ilgesnė pauzė dėl sudėtingesnės sakinio struktūros ar ekspresijos, inversija ir pan. Dažniausiai skyrybos ženklą pamirštama parašyti prieš šiuos jungtukus ir jungiamuosius žodžius: ar, kol, kaip, kur, lyg, iki, kiek, vos, negu, kas (įvairius šio įvardžio linksnius!), neretai klystama ir tais atvejais, kai dėmenys būna gana trumpi ir įvairiais būdais įterpti vienas į kitą: tuomet pažymima šalutinio sakinio pradžia, bet pamirštama pažymėti jo pabaiga.

Būdavo rytų, kai tekdavo gerokai pavaikščioti po studiją surūkant begalę cigarečių, kol pavykdavo išsivaduoti iš katastrofiškos būsenos. Jei supranti, tai pasakyk, ar tau nenusibosta kasdien tą pačią valandą ir minutę sėdėti toje pačioje vietoje, kur tu siurbčioji arbatą ir matai vis tą patį snukį? Iš to, kaip laiko jis plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas, matyti, kad susidoros su darbu. Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie darė, ko siekė, juos tik skyrė.

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles. Svarbiausia nepamiršti to, kad tarp sujungiamaisiais (ir, bei, nei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais susietų šalutinių dėmenų joks skyrybos ženklas nereikalingas:

Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti. Visai nestebina tai, koks bejėgis buvo šis autorius nei kokia pikta lemtimi jis buvo apdovanotas likimo.

Pasitaiko tokių prijungiamųjų sakinių, kurių vieną iš dėmenų sudaro įvardis kas arba prieveiksmiai kada, kaip, kiek. Skyrybos ženklų vartojimas šiuo atveju priklauso nuo to, kokiu dėmeniu – šalutiniu ar pagrindiniu – minėti žodžiai eina. Kai jie funkcionuoja kaip pagrindinis dėmuo, tai nuo šalutinio atskiriami kableliu, priešingu atveju skyrybos ženklas nereikalingas. Tokia šių sakinių skyryba susijusi su jų intonacija – prieš šalutiniais dėmenimis einančius anksčiau išvardytus žodžius pauzė nedaroma, plg.:

Kada, tu sakai? Kas, kad tu pusę pasaulio išmaišei, o aš ne… Kodėl nedalyvavo? Jis tik dabar pradėjo suvokti kodėl. Kiek, paklausiau. Tik paklausiau kiek.

Kai vienas šalutinis dėmuo įsiterpia į kitą arba atsiduria tarp vienarūšių sakinio dalių ar sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenų, šalia gali atsirasti du jungtukai, pvz., bet kai, o kai, jog kas, kad nors, tačiau kodėl ir kt. Kablelio rašymas ar nerašymas tarp šių jungtukų nėra klaida, tačiau skyrybos praktikoje įsigalėjusi tendencija kablelio čia nerašyti – linkstama labiau remtis intonaciniu, o ne gramatiniu skyrybos principu:

Man jis pasigyrė, kad kai anksčiau mokėsi Maskvoj, meno saviveiklos režisierių mokykloj, turėjo teisę nemokamai lankytis teatre. Vakare Danutė pasiguodė, jog kas tik ją pamatydavo, nė venas nesugebėdavo paslėpti nustebimo ir užuojautos, net artimesni draugai sunkiai ją atpažindavo gatvėje ir nustebdavo jai pasisveikinus. Man ir šį kartą tenka būti asilu, bet kadangi irkluodamas galiu grožėtis jos dailiai nutekintais pečiais ir šiaudinės spalvos plaukais, surištais į du kuodelius, aš užspaudžiu giliai savyje sukilusį norą maištauti.

Tačiau tuo atveju, kai jungtukas pavartojamas kartu su įvairiomis aiškinamosiomis ir pabrėžiamosiomis dalelytėmis (pvz., būtent, ypač, juoba, nebent, tai yra, vis tiek), kablelio tarp jų ir jungtuko nereikia, taisyklėse nenumatyta jokių išimčių ar galimybės rašančiajam rinktis pačiam. Dalelytės ir jungtuko samplaika labai primena dviejų jungtukų samplaiką, bet kableliui šioje vietoje nėra gramatinio pagrindo, nes dalelytės (priešingai negu abu jungtukai) jungtuko funkcijos sakinyje neatlieka:

Iš visko sprendžiant, ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juoba kad nuo mažens senelės buvo auginta – senelis iki šiol lėkštės išsiplauti nemoka. Dažnai ir aš nesusivaldau, ypač kai pajaučiu, kad man akis dumia.

Kablelio nereikia ir po samplaikų kažin ar, vargu ar.

Daugelis mano, kad vargu ar pavyks išsiaiškinti, kur slypi visų tų finansinių aferų šaknys. Konradas tylėdamas ilgai klausėsi, o po to pridūrė, kad kažin ar labai norėtų šią kompaktinę plokštelę pasiskolinti.

Šalutinio dėmens formą gali turėti įvairūs apstabarėję vieno žodžio reikšmę turintys ar ją bepradedantys įgauti pasakymai. Jie būna glaudžiai susiję su pagrindiniu dėmeniu ne tik prasme, bet ir intonacija, todėl kablelis tarp jų nerašomas. Tiesa, to sustabarėjimo ar apstabarėjmo laipsnis nėra lengvai nustatomas, akivaizdus, todėl visada atsiras tarpinių atvejų, kai skyrybos ženklo vartojimą arba atsisakymą jį vartoti konkrečiame sakinyje lems autoriaus apsisprendimas:

Būdavo tokių valandų, kai užeidavo pasiutęs noras sumalti viską į smulkius miltus ir bėgti kur kojos neša. Po tos Černobylio katastrofos nusiminiau lyg kas būtų vėžiu susirgęs. Arvydas mano, kad žiūrovą reikia kiek tik galima apmulkinti, o aš, sakysim, norėčiau, kad su manim būtų kalbama nuoširdžiai, kaip su tolygiu pašnekovu. O tu stovėk kur stovėjęs ir nebandyk artintis prie manęs, nes imsiu šaukti.

Nereikia skirti ir dabartinės kalbos požiūriu kiek senstelėjusių apstabarėjusių konstrukcijų, prasidedančių įvairiais įvardžio kas linksniais:

Gerai žinai – nėra kas duoną uždirba. Neturiu tau ką pasakyti. Ateikit visi kas gali. Nėra kam nė pasiguost – likau viena kaip pirštas.

Brūkšnys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje – ekspresijos ženklas. Daugelyje pasaulio kalbų pasakymas pradedamas nuo jau žinomos informacijos, o baigiamas nauja, aktualia klausytojui. Ta žinoma informacija dažniausiai pateikiama sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, o nauja – šalutiniame. Tačiau dėmenų tvarka gali priklausyti ir nuo prijungiamojo sakinio tipo – kai kurioms šių sakinių rūšims būdinga šalutinio dėmens prepozicija (pvz., sąlygos, tam tikriems laiko sakinių porūšiams):

Kai po pietų pasiuto lyti, tai lijo mažne be pertrūkio kelias dienas. Jei nori, tai penktadienį aš tave nuvešiu pas savo bičiulį Benediktą.

Kai aktualią informaciją norime pasakyti pirmiausia, dėmenis sukeičiame vietomis. Tuomet brūkšnys labai tinka ir yra motyvuotas skyrybos ženklas:

Kas mane čia atviliojo – suprasti negalėjau. Kaip aš ten atsidūriau – iki šiol man mįslė. Koks būsiu po keleto metų – nežinau. Ar aš tikėjau tuo – norit paklausti?

Kablelis su brūkšniu prijungiamuosiuose sakiniuose nedažnas. Labiausiai jis tinka sudėtingesnės struktūros sakiniuose, ypač ten, kur kelis išvardytus vienarūšius šalutinius dėmenis ar šalutinį dėmenį, turintį vienarūšių sakinio dalių, tarsi apibendrina pagrindinis dėmuo:

Nors Agnija ir niekad nelankė mokyklos, nors nemokėjo skaityti ir rašyti, nors buvo apsirengusi senais paprastais drabužėliais, – man ji buvo pati gražiausia mergaitė visame sodžiuje.

Šalutinis dėmuo, nuo pagrindinio atskirtas kabliataškiu, įgyja pridūrimo požymių. Šis skyrybos ženklas prijungiamuosiuose sakiniuose gana retas ir pasitelkiamas sugrupuoti kelis šalutinius dėmenis, atitolusius vienas nuo kito:

Vis tupi ant keliuko, kur su tėvu gali susitikti, kur visus žmones, kurie čia praeina, mato; nes jam tik penkeri metukai ir nėra kam juo pasirūpinti, kol temstant sulauks grįžtančios motinos.

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai

Svarbiausias sudėtinio sujungiamojo sakinio požymis – du ar keli atskirus gramatinius centrus turintys dėmenys, susieti sujungiamaisiais jungtukais. Tie sujungiamieji jungtukai esti tie patys, kaip ir jungiant vienarūšes sakinio dalis: sudedamieji (ir, nei), priešpriešiniai (o, bet, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek), skiriamieji (ar, arba) ir paremiamieji (tai, taigi, tad, todėl, dėl to). Be to, šiems sakiniams, kaip ir vienarūšėms sakinio dalims, būdingi kartojamieji jungtukai ir… ir; ar… ar; arba… arba; nei… nei; tai… tai; čia… čia. Sakiniai, kurie turi vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį ir kurių negalima tęsti, vadinami uždaros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, o tokie sakiniai, kurie jungiami kartojamaisiais jungtukais, kuriuos galima tęsti pridedant jiems naujų dėmenų, laikomi atviros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, plg.:

Ant nešvaraus stalo visuomet stovėjo nebaigta srėbti lėkštė, o duonos plutelės džiūdavo ant palangės. Ketino jiems aprodyti šiuos laukus, tačiau ant jų jau leidžiasi sparčiai tirštėjančios sutemos. Argi tai ne tiesa, argi jums taip nebuvo, argi nebuvo piktosios pamotės, neleidžiančios nė lūpų praverti, argi nebuvo Didžiosios pedagogės, draudžiančios sukrutėti, pasakyti savo mintį, visa žinančios, aiškinančios… Tai jie nori likti vieni, tai tris savaites draugai iš jų namų neišeina, tai jiems prireikia naujų įspūdžių ar katės ir šuns.

Sujungiamųjų sakinių dėmenis glaudžiau susieja kokia nors jiems bendra sakinio dalis, dažniausiai vietos ar laiko aplinkybė, arba bendras sakinio dėmuo:

Tada atsiveria durelės į šaligatvio pusę ir išlenda plaukų garbanose paskendusi galva su smulkiu veiduku ir ilga Buratino nosimi. Gatvėje be galo šviesu, o saulė akinamai tvieskia virš stogų sąvartyno. Kol susikrovėm daiktus, visai sutemo ir siauras keliukas, apsuptas medžių, pasidarė sunkiai įžvelgiamas.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai skiriami kableliais. Jų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių. Kablelis visuomet reikalingas atskirti priešpriešiniais ir paremiamaisiais jungtukais jungiamiems dėmenims:

Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris. Niekada savęs nelaikiau kokiu genijum, užtat kiekvienas kūrinys man gimdavo be jokio išskaičiavimo, ne lankstantis ar pataikaujant kam nors, o padiktuotas vidaus balso.

Kablelis taip pat rašomas prieš kartojamuosius jungtukus pradedant antruoju:

Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.

Šiek tiek kitaip žiūrima į sujungiamuosius sakinius, kurių dėmenys jungiami sudedamaisiais ir skiriamaisiais jungtukais. Jiems, kaip ir sakinio dalims, galima taikyti vienarūšiškumo kategoriją: kablelio tarp jų nerašysime norėdami parodyti tai, kad dėmenis laikome gana artimais vienas kitam, vienarūšiais; o šio ženklo griebsimės tik siekdami iškelti tų dėmenų savarankiškumą, nepriklausymą vienas nuo kito – tiek prasminį, tiek intonacinį. Ar konkrečiu atveju dėmenys turi tą prasminį ir intonacinį savarankiškumą, lemia autoriaus požiūris:

Akiniuotas vokietis sušuko skardžiu balsu, ir visi kibo į darbą. Geriau išmok atmintinai tuos žodžius arba aš tau juos ant lapelio surašysiu. Aplink niekas negyveno nei koks svetimas žmogus čia užklysdavo.

Kaip jau minėta, sujungiamųjų sakinių dėmenys artimiausiai susiję tuomet, kai turi bendrą sakinio dalį arba bendrą sakinio dėmenį. Tokiu atveju taisyklėse rekomenduojama kablelio nerašyti.

Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai

Svarbiausias šių sudėtinių sakinių ypatumas tas, kad jų dėmenų ryšys neparodomas jokiomis formaliomis priemonėmis, juos sieja tiktai prasmė ir intonacija. Tiesa, rašomojoje kalboje tam tikra formalia priemone galima būtų laikyti skyrybos ženklą, pasitelkiamą tarp dėmenų susidarančiai pauzei žymėti ir bent iš dalies rodantį bejungtukio sakinio tipą ir dėmenų prasminius santykius. Šie sakiniai atsižvelgiant į dėmenų prasminius ryšius skirstomi į išskaičiuojamuosius, gretinamuosius, sąlygojamuosius ir paremiamuosius. Nuo bejungtukio sakinio tipo dažnai priklauso ir skyrybos ženklo vartojimas. Bejungtukių sakinių skyryba įvairesnė, palyginti su sudėtinių prijungiamųjų ir sudėtinių sujungiamųjų. Pastaruosius skiriant dažniausiai užtenka kablelio, o bejungtukiuose sakiniuose be kablelio gana dažnai vartojamas brūkšnys ir dvitaškis, taip pat galimi kabliataškis ir kablelis su brūkšniu.

Kablelis – dažniausias bejungtukių sakinių skyrybos ženklas. Juo atskiriami dėmenys, susiję išskaičiuojamąja ir gretinamąja intonacija. Kitų reikšmių bejungtukiams sakiniams skirti kablelis vartojamas rečiau, o tos reikšmės būna priblėsusios:

Ilgi žili plaukai netvarkingai drimba ant apykaklės, vystančiame veide paslėptas nuovargis, raukšlelės matyti apie lūpas, akis, abipus nosies, kaklo oda darosi panaši į nupešioto žąsino. Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.

Tų pačių reikšmių sakiniai gali būti skiriami ir kabliataškiu, tačiau tam reikalinga papildoma motyvacija: jų dėmenys turi būti sudėtingesnės sandaros, labiau nutolę vienas nuo kito, o pauzė tarp jų ryškesnė nei skiriant kableliu. Toks skyrimo būdas dažniausiai pasirenkamas tuomet, kai sakinys sudarytas ne iš dviejų, o iš daugiau dėmenų, kai dėmenys išplėsti vienarūšėmis sakinio dalimis, kai tie dėmenys įvairiau grupuojami:

Jis stovėjo prie ligoninės lango, apačioje ant grindinio krito dideli šlapi sniego dribsniai; staiga privažiavo greitoji, vyrai ištraukė neštuvus iš mašinos ir nustūmė durų link. Žemai krosnyse pleškėjo ugnis, kunkuliavo puodai sriubos, čirškė kepsniai; prie siuvamosios mašinos pasilenkęs sėdėjo žmogus ir siuvo batą.

Brūkšnys rašomas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, susijusių sąlygos, nuolaidos, išvados, padarinio ir kitais santykiais:

Mes nesame puritonai ir toli gražu ne dogmatikai, į meną šiandien žiūrime kitaip negu, sakysim, prieš penkiolika metų – prieš penkiolika metų už tokią knygą būtų pasodinę. Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.

Be to, brūkšniu vienas nuo kito dėmenys atribojami tada, kai vienu jų pasakoma priežastis, o kitu pasekmė:

Tegu jie visi eina po velnių su savo sekmadieniniais užsakymais – aš neturiu laiko, reikia baigti, ką esu sumanęs. Būdamas pedantiškai punktualus, Skirmantas ėmė nervintis – gal kas sutrukdė, gal persigalvojo. Prie šiliuko kasėm bulves – buvo talka. Prašnekdavo pakiliai, valdingai, kartais įžūliai – jam patikdavo toks tonas.

Priešpriešos santykiu susijusiems dėmenims skirti taip pat geriausiai tinka brūkšnys. Šie sakiniai panašūs į priešpriešiniais jungtukais siejamus sudėtinius sujungiamuosius sakinius:

Nieko man iš jūsų nereikia – norėčiau tik į akis jums pažiūrėti Lietus sočiai pripylė vandens į visas ištroškusias burnas – kas netilpo, liejasi per kraštus ir žvilga saulėje.

Pasitaiko atvejų, kai šiuo skyrybos ženklu atskiriami ir aiškinamaisiais santykiais susiję dėmenys, tačiau tokiuose sakiniuose dvitaškis – tikslesnis skyrybos ženklas. Šiuo santykiu susijusius bejungtukius sakinius atskirti padeda tai, kad jų dėmenų ryšys panašus į kai kurių rūšių sudėtinių prijungiamųjų sakinių:

Buvo aišku – žingsnio jis tikrai nepaspartins, kad ir kiek lupamas. Tik viena žinok – tokie iš paskos sekioja. Bet keista – mokytojai juos kartais suprasdavo… Po minutės pamatau – mažas juodas nakties vabaliukas išnyra iš lapuočių miško ir slenka saulės nutviekstu pylimu.

Brūkšnys dėl ekspresijos gali atsirasti ir ten, kur įprasčiau vartoti kitą skyrybos ženklą.

Rašančiajam nelengva greit nustatyti ryšio tarp dėmenų tipą ir tuo vadovaujantis pasirinkti labiausiai tinkantį skyrybos ženklą. Tačiau kai kuriais atvejais greičiau apsispręsti galėtų padėti ir formalus kriterijus – po brūkšnio einantis dėmuo turėtų būti neilgas, o jo sandara paprastesnė negu dėmens, esančio prieš brūkšnį.

Kableliu ir brūkšniu skiriami tų pačių reikšmių bejungtukiai sakiniai kaip ir brūkšniu:

Bernardas ėjo tuo keliu smagiai švilpiniuodamas, kiek krypčiodamas pečiais, – jo laukė platesnio masto darbai.

Tačiau šio skyrybos ženklo vartojimas motyvuotas tada, kai bejungtukio sakinio sandara ir jo dėmenų ryšiai sudėtingesni arba kai brūkšnys jau pavartotas viename iš dėmenų ir reikia paisyti skyrybos ženklų hierarchijos. Po kablelio su brūkšniu einantis dėmuo paprastai būna ilgesnis, sudėtingesnės sandaros nei po brūkšnio:

Taigi švarkelis dar trenkia kreida, kalkėmis, medžiagos svilėsiais bei garais, kurie virsdavo iš po lygintuvo, – vaikas mėgdavo sėdėti prie siuvėjo stalo ir stebėti, kaip šis karpo, žymi kreida medžiagą, dygsniuoja, lygina. Neatsistebi, kaip greitai lekia laikas, – dar tik vakar, rodos, buvo vasara, o jau, žiūrėk, žiema baigiasi. Kristupas netrukus sužinojo – ji savo vaiką atidavė seseriai, – to jis niekaip neįstengė suprasti, dar keisčiau jam buvo, kad ji nejautė jokios savo kaltės.

Dvitaškis bejungtukiame sakinyje vartojamas panašiais atvejais kaip ir brūkšnys. „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ sakoma: „Dvitaškiu skiriamų dėmenų santykiai yra tie patys kaip ir brūkšniu skiriamų dėmenų, išskyrus priklausomuosius santykius (sąlygos, nuolaidos ir kt.), kuriais sujungti dėmenys dvitaškiu neskiriami. Tačiau dvitaškiu paprastai skiriami dėmenys, kai tarp jų dominuoja aiškinamasis santykis net ir esant kitiems santykiams. Be to, pastebimas (nors ir ne visai ryškus) polinkis: skirti dėmenis brūkšniu, kai po jo einantis dėmuo yra nesudėtingos sandaros, ir skirti dvitaškiu, kai po jo einantis dėmuo yra sudėtingesnės sandaros: turi vienarūšių ar kitų jį išplečiančių sakinio dalių, arba po dvitaškio eina ne vienas, o du ar keli dėmenys.“

Dažniausiai dvitaškis vartojamas aiškinamaisiais santykiais susijusiems dėmenims skirti:

Bet aš jų nekaltinau: visais laikais buvo ir bus griovėjų. Žmona stebisi: atsisės ant sofos, įbes atsainų smakrą į apykaklę ir klausosi Bethoveno, Mocarto ar Šuberto (ypač jam patinka Nebaigtoji simfonija). Bet meilei nėra nieko neįmanoma: neteisingai išsprendęs penkis veiksmus, paskutinį atlikdamas, Rimantas visuomet gaudavo teisingą atsakymą ir kartais net sugebėdavo paaiškinti, kaip čia atsitiko. Juozą persmelkdavo vienatvės nuojauta: jeigu net artimiausiais draugas Albinas taip jo nesupranta, kas jį supras, kas žinos, kodėl jis elgiasi vienaip, o ne kitaip.

Šis ženklas padeda išvengti skyrybos ženklų monotonijos. Jį dažnai rašome tokiame sakinyje, kuriame jau yra pavartotas brūkšnys:

Nei iš šio, nei iš to pasisuko į veidrodį: fone – savo sielos skausme neišsitenkanti moteris, už jos – lentynų fragmentai su senų eskizų sausakimša. Suprato: geriausia tokiu atveju nieko negalvoti – užsimerkti ir nugrimzti į juodą tuštumą.

Dvitaškis labai tinka bejungtukiuose sakiniuose, turinčiuose pirmajame dėmenyje atliepiamąjį žodį:

Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais…

Tad brūkšnys ir dvitaškis bejungtukiame sakinyje dažnokai gali pakeisti vienas kitą. Tačiau nereikėtų pamiršti to, kad nuo vieno iš ženklų pasirinkimo priklauso pasakymo prasmė, jos niuansai. Ženklas iš dalies keičia pasakymo turinį: dvitaškis beveik visada turi aiškinimo atspalvį, o brūkšnys – išvados, apibendrinimo arba žymi netikėtą veiksmo posūkį ir pan. Dvitaškis šiuolaikinės kalbos tekstuose, ypač publicistikoje, – nykstantis skyrybos ženklas. Jį vartoti mokame prasčiausiai, be to, esame įsitikinę, kad brūkšnys jį vos ne visur sėkmingai pakeis. Dažniausiai, žinoma, pakeičia, bet mes, ignoruodami ne tik šį, bet kartkartėmis ir kitus skyrybos ženklus, nemažai prarandame pasakymo prasmės atžvilgiu: sumažėja pasakymo tikslumas, jo detalizacijos galimybė, skyrybos ženklai neišnaudojami kai kuriems reikšmių niuansams perteikti. Žodžiu, žymime tik pauzę, ir ne visada norim gilintis į pasakymo turinį.

Įterpinių skyryba – skyrybos taisyklės

 

Įterptiniai žodžiai

I. Įterptiniai žodžiai išskiriami kableliais, jeigu jie nėra labai nutolę nuo sakinio minties.

Įterpiniais reiškiama keliolika dalykų.

1. Tvirtas kalbančiojo įsitikinimas sakomo dalyko tikrumu: aišku, aiškus dalykas, aiškus daiktas, be abejo, be abejojimo, be abejonės, savaime suprantama, tiesa, teisybė, žinoma…

2. Netikrumas, abejojimas, spėjimas, netvirtas įsitikinimas: atrodo, girdėti, ko gero, matyt, regis, rodos, rodosi…

3. Vertinimas ir apgailestavimas dėl kalbamo dalyko: bėda, bijau, deja, laimė, nelaimė; mano laimei, nelaimei; svarbiausia…

4. Sprendimo autoriau ir žinių šaltinio nurodymas: anot jos, iš to sprendžiant, jo žodžiais tariant, jų žodžiais, mano galva, pagal senelę, pagal metus, pasak brolio…

5. Teiginių išskirtis, išskyrimas, išimtis: be manęs, be tėvo, be to, be visa ko, be visa to, išskyrus mane, maža to, negana to…

6. Daiktų bei reiškinių lyginimas, palyginimas: palyginti su, palyginus su…

7. Priešprieša (priešybė, priešingybė) arba gretinimas: antra vertus, atvirkščiai, kita vertus, priešingai negu aš…

8. Siejimas su tuo, kas prieš tai pasakyta, arba teiginio pagrindimas, iliustravimas pavyzdžiu: beje, o dėl, sakykim, sakykime, sakytum, sakytume, tarkim, tarkime…

9. Minčių, teiginių apibendrinimas: bendrais bruožais, vadinas, vadinasi, vienu žodžiu, žodžiu, žodžiu sakant…

10. Teiginių, minčių tikslinimas: geriau, geriau pažiūrėjus, tiksliau, tiksliau sakant…

11. Teiginių, argumentų ir kitokia išskaičiavimo eilė: pirma, antra, trečia… viena, kita…

12. Santykio su tikrove tapatumas, atitikima: kaip ir, lygiai kaip ir, kaip ir pirma…

13. Pašnekovo dėmesio aktyvinimas, sakytojo požiūris į kalbamą dalyką: girdi, girdite, įsivaizduok, įsivaizduokite, manai, matai, matote, matysi, matysite, matytum, nebijok, nebijokite, sakai, sakyk, sakykite, sakytum, supranti, tikėk, žinai, žinote; atsimenu, atsiprašau, matau, sakau, sakiau, tikiu, tikiuos, tikiuosi, tikimės, žinau, žinome, žinote; būdavo, matos, matosi, matės, pasakojo, pasakodavo, regėjos, regėdavos, rodydavos, rodės, sako, sakė, sakydavo; atsiprašant, taip, kitaip, tiesiog, teisybę sakant, tiesą pasakius, atvirai kalbant, tikrai neperdedant; galima sakyti, kaip minėta, kaip sakoma, kaip šnekama, kiek man žinoma, manoma, sakyta, sakoma, tarp kitko; ar šiaip, ar taip; šiaip ar taip, kaip matyti, kaip matyt…

14. Pašalines pastabas reiškiantys jaustukai ačiū, dėkui.

II. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra klaustukas.

Dar pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

III. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai žodžiai, kai po jų yra šauktukas.

Ore – sunku patikėti! – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės.

Ir štai aš, pabučiuotas motinos ir – stebuklingas dalykas! – tėvo, jau sėdžiu rogėse.

IV. Skliausteliais išskiriame įterptinius žodžius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.

Kur nėra širšių, ten dobilai (raudonieji – bet ne olandiški) neduoda vaisiaus.

Skirtingai nuo aukščiau išvardytų įterpinių, įterpiniais nelaikomi ir kableliais neskiriami modalinę reikšmę turintys žodžiai bei konstrukcijos, kurie neturi išskiriamosios intonacijos ir glaudžiai prisišlieja prie viso sakinio.

Įterptiniai sakiniai

I. Kai įterptinis sakinys savo reikšme, mintimi nėra labai nutolęs nuo viso sakinio, jis skiriamas kableliais.

Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė atsipeikėjo.

Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.

Ne, kaip sau nori, tai buvo netikėta ir labai laiminga žinia.

II. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio minties labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas neklausė – visiškai pritariau savo tėveliui.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

III. Brūkšniais išskiriami klausiamosios reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra klaustukas.

Įsitikinimas sparčiu mano prietaringos baimės augimu – kodėl negaliu jos pavadinti šiuo vardu? – be abejo, tik pagreitino patį šios baimės augimą.

IV. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) reikšmės įterptiniai sakiniai, kai po jų yra šauktukas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

V. Kableliais ir brūkšniais išskiriami įterptiniai sakiniai, įsiterpę tarp sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenų.

Būna tokių valandėlių, – Krizas jas gerai žino, – kada draugas mėgsta atitolti, pabūti vienas su savo žila galva.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus, – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo, – tuoj šaukia žmoną.

VI. Skliausteliais išskiriame įterptinius sakinius, kurie reiškia pašalines, tarsi prabėgomis pasakytas pastabas.

Ji kniūbso prie menkos šviesos (seniai visi sumigo).

Privalome save nuimt nuo pjedestalų (ne pjedestalais ji, poezija, gyva) ir Donelaitį pasodint prie darbo stalo.

Skyrybos taisyklės – VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS NUTARIMAS DĖL PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLIŲ

VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS
NUTARIMAS
DĖL PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLIŲ
2006 m. rugsėjo 28 d. Nr. N-2 (103)
Vilnius
PATVIRTINTA
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. N-2 (103)
PRIVALOMOSIOS SKYRYBOS TAISYKLĖS
I. Bendroji dalis
1. Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis).
Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais.
Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose. Bet kuris iš ženklų vartojimo variantų laikomas taisyklingu.
Šiose taisyklėse nenurodytais atvejais skyrybos ženklai neprivalomi.
2. Lietuvių kalboje vartojami skyrybos ženklai: taškas ( . ), kablelis ( , ), kabliataškis ( ; ), dvitaškis ( : ), brūkšnys ( – ), klaustukas ( ? ), šauktukas ( ! ), daugtaškis ( … ), skliaustai: atidaromasis ( ( ), uždaromasis ( ) ); kabutės: atidaromosios ( „ ), uždaromosios ( “ ).
II. Sakinio skyryba
3. Vienarūšės sakinio dalys
3.1. Vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jungtukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu. Pievoje žydėjo raudonos, geltonos, žydros gėlės. Diena išaušo nešalta, apsiniaukusi, darganota. Stalčiuje, ant lango, ant žemės ieškojo užrašų knygelės, bet niekur nerado. Juk jau niekada nebestovės klasės akivaizdoje, nebežiūrės į šituos dėkingus vaikus, nebeskęsjų alkanose akyse.
Pastabos:
1. Nevienarūšės sakinio dalys neskiriamos, pvz.:
Teta atvažiavo vėlų vakarą traukiniu. Ryte prie pat miško aptikome briedžių kautynių aikštelę.
2. Vientisas momento ar laiko, erdvės, svorio ir pan. kiekio nusakymas atitinkamais matų vienetais rašomas neskiriant, pvz.:
Pirmas požeminis smūgis buvo užfiksuotas dešimtą valandą 25 minutės 35 sekundės. Jie lede išbuvo šešiasdešimt tris valandas trisdešimt vieną minutę dvidešimt vieną sekundę. Ant rankų jis nuėjo keturis kilometrus aštuonis šimtus dvidešimt penkis metrus septyniasdešimt penkis centimetrus. Per savaitę mokiniai sunešė toną tris šimtus kilogramų penkis šimtus gramų perdirbamų atliekų.
3. Kilmininkais nusakyta vieta ar laikas rašomi neskiriant, pvz.:
Jis gimė Lazdijų rajono Kapčiamiesčio valsčiaus Bebrų kaime. Susitikimas įvyko 1947 metų balandžio 15 dienos pavakarę.
3.2. Vienarūšės sakinio dalys be jungtukų, susijusios priešinimo santykiais, atskiriamos brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Jis bus ne kunigas – daktaras ar inžinierius. Ne šiandien – rytoj dabartiniai septyniolikmečiai ims tvarkyti valstybės reikalus. Jis bus daktaras ar inžinierius, ne kunigas.
3.3. Vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais: a) pavieniais o, bet, tačiau, tik(tai), b) poriniais nors (ir) … bet, kad ir … bet, jei(gu) ne … tai, ne tiek … kiek, ne tik … bet ir, kaip … taip (ir) ir kt., c) kartojamaisiais ir … ir, ar … ar, arba … arba, nei … nei, čia … čia, tai … tai, tiek … tiek ir kt., yra atskiriamos kableliais, pvz.:
a) Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Slopinanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedros, bet neramios pavasario dienos. Duobienė krūptelėjo, tačiau neatsisuko kalbančiųjų pusėn. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Mergaitė nekalbėjo, tiktai šniurkščiojo ir trynė akis.
b) Krosnis nors dar nauja, bet jau suskilusi. Raitelių būrys prijojo nors ir miškingus, bet tankiai gyvenamus plotus. Iš paliegusio bernioko jis pasidarė kad ir laibas, bet tiesus ir aukštas vaikinas. Jei ne kunigas, tai daktaras ar inžinierius iš jo išeisiąs. Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nakties burtai. Ne tik rytais, bet ir vakarais užbėgdavo, šviežio pieno užnešdavo. Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną. Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir biologas ir labai mėgo gamtą.
c) Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu. Kitą savaitę dirbsime ar pas jį, ar pas jo brolį. Paprastai jie žvejodavo arba ramiose upėse, arba ežeruose. Juk nei veido šviesa, nei plaukų vešlumu, nei ūgiu nė viena man neprilygo. Čia šunį paglostys, čia arklį delnu patapšnos, čia peniukšliui meitėliui paausį pakasys. Stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš apačios, tai iš viršaus. Darbo būdavo daug tiek vienų metų pabaigoje, tiek kitų pradžioje.
Pastaba. Nekartojamaisiais sujungiamaisiais jungtukais ir, bei, ar, arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neatskiriamos, pvz.:
Dieną jis sėdėdavo prie gatvės kampo ir taisydavo kurpes. Uždrausta į šalį įvežti visų rūšių gyvulius ir paukščius bei jų mėsos gaminius. Stovėdavo it įbestas netikėčiausiose vietose, iki išspręsdavo klausimą ar apmąstydavo dalyką iki galo. Kontrolės darbų išlaidas sumoka inspektuojama įmonė arba fiziniai asmenys. Ypatingos laimės nei didelių turtų jis neturėjo.
4. Aiškinamosios sakinio dalys
4.1. Aiškinamoji sakinio dalis su jungiamaisiais žodžiais ypač, kaip ir, būtent, tai yra ir pan. yra išskiriama kableliais, pvz.:
Kieme, ypač palei tvorą, nuo vėjo šiureno nukritę lapai. Galutinis žmogaus pašaukimas yra tiktai vienas, būtent dieviškasis. Tupinėti po namus, tai yra palesinti vištas, apsitvarkyti kieme, paruošti pietus, jai dar užteko sveikatos. Po vidų, kaip ir po lauką, bėgiojo vaikai.
Kablelis rašomas ir po jungiamąją paskirtį turinčio įterpinio, pvz.: Kai kuriose miško vietose, pavyzdžiui, eglynuose, buvo pažliugę.
4.2. Kelios aiškinamosios sakinio dalys, neturinčios jungiamojo žodžio ir einančios po apibendrinamojo žodžio, yra išskiriamos dvitaškiu ir kableliu (ar brūkšniu) arba brūkšniais, pvz.:
Žmonių: vyrų, moterų ir paauglių, prigužėjo pilna Blažio gryčia. Pasakyk tą patį visiems: mokytojui, kaimynams, mano draugams, ir sužinosi, ką jie apie tave galvoja. Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, dieną ir naktį prisisapnuodavo. Viena tokių bėglių šeima:vyras, žmona ir dvi mažametės dukros – jau dvi savaites gyvena Telksnio sodyboje.
Iš tolimųjų kraštų grįžta šalčio tremtiniai – laukinės žąsys, antys, gulbės – ir suka lizdus. Pakalbėti apie šį bei tą – šiek tiek apie rezultatus, apie perspektyvas, apie kolektyvo narių santykius ar panašiai – jis galėtų ir be jokio pasirengimo.
4.3. Po vienarūšių sakinio dalių prieš apibendrinamąjį žodį (visi, viskas, visa (tai), visur, visada ir pan.) rašomas brūkšnys, pvz.:
Gimines, kaimynus, draugus, šiaip pažįstamus – visus suvadino paminėti gražios sukakties. Rūgštu ir saldu, gera ir bloga, maža ir daug – viskas šiame pirmavaizdyje yra tas pat. Jo pasėlius, gyvulius, padargus ar pastatus – visa tai bet kada galėjo sunaikinti nelaimės. Tuos pačius žodžius ji šiandien rašė ant sienų, tvoros, ant turėklų, sąsiuvinių aplankalų, palangių – visur, kur tik įmanoma rašyti.
5. Pažyminiai
5.1. Išplėstinis derinamasis pažyminys po pažymimojo žodžio išskiriamas kableliais, pvz.:
Stalų, išrikiuotų palei sieną, turėjo pakakti visiems. Jis turėjo skrynelę, pilną prekių. Nelegalius reklaminius įrenginius, pastatytus be leidimo, išmontavo bendrovės darbininkai.
Pastabos:
1. Prieš pažymimąjį žodį einantis derinamasis pažyminys neskiriamas (išskyrus 5.5 punkte nurodytus atvejus), pvz.:
Išrikiuotų palei sieną stalų turėjo pakakti visiems. Prieš akis plytėjo storu sniego sluoksniu apkloti laukai. Blyškiai geltona saulė iš lėto slėpėsi už horizonto linijos.
2. Neskiriamas po pažymimojo žodžio einantis nederinamasis pažyminys, išreikštas prielinksnine konstrukcija, įnagininku, padalyvine žodžių grupe arba prasidedantis žodžiais tema, antrašte, pavadinimu, pvz.:
Jis žiūrėjo į medžius be lapų ir galvojo apie vasaros žalumą. Pasirodė kareiviai žaliomis beretėmis. Gerai buvo įvertinti mokytojų nuopelnai auklėjant jaunąją kartą. Klasėje vyko diskusija tema „Kaip būti savarankiškam“. Straipsnis antrašte „Miesto jubiliejų pasitinkant“ buvo išspausdintas pirmame puslapyje. Yra dešimt kaimų pavadinimu Paberžė.
5.2. Du ar daugiau neišplėstų ir (ar) išplėstų derinamųjų ar nederinamųjų pažyminių, einančių kartu su derinamaisiais, po pažymimojo žodžio yra išskiriami kableliais (arba brūkšniais), pvz.:
Suolai, pajuodę, nešvarūs, ėjo pagal sienas, o viduryje stovėjo didelis stalas. Ir Ona, didelė, stambi, kaulėta, išėjo glėbiu malkų nešina. Praslinko kovas – šaltas, snieguotas. Baigia sudilti birželis, kontrastingas, kartais karštas ir gerokai drėgnas. Ankstyvo rudens vakarais, giedrais, be vėjo, pasigirsdavo vasarą primenantis žiogų čirpesys. Į vidų įėjo nepažįstamas vyras, nedidelio ūgio, gunktelėjęs, ir tyliai pasisveikino. Atėjo liepa – šilta, be didesnių vėjų, su retais lietumis – ir atnešė visiems ramybę.
5.3. Po pažymimojo žodžio einantis išplėstas priedėlis be jungiamojo žodžio yra išskiriamas kableliais, pvz.:
Pirmas atėjo Jonas Augutis, Povilo sūnus. Bet mano tėvas, karštas žmogus, paliepė užpykęs išmesti jį pro duris. Niekas nesitikėjo, kad Arūnas, tas visų pajuokiamas ir stumdomas Arūnas, pasielgs taip garbingai.
Pastaba. Prieš pažymimąjį žodį einantis priedėlis neskiriamas (išskyrus 5.5 punkte nurodytus atvejus), pvz.:
Mūsų kaimynas Stanislovas kruopščiai prižiūrėjo visus aplink namą augančius medelius.
5.4. Priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, greičiausiai, kaip antai (kaip ta pačia reikšme), tai yra, būtent, pavyzdžiui, bent ir kt. išskiriami kableliais, pvz.:
Toliau bus plėtojama socialinės priežiūros, ypač globos ir rūpybos, sistema. Bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, kiekvieno valgio gabaliuką meta po stalu. Senoji oda, vadinamoji žalčio išnara, pasilieka prie medžio. Kažkas, greičiausiai Didžkuvienė, įėjo iš gretimo kambarėlio. Kai kurie gyvuliai, kaip antai šuo, tiesiog stebina savo prieraišumu. Didesni vaikai, kaip Valius iš antros laiptinės, lipdavo net ant stogo. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti pažeistos. Tik vienas klausytojas, būtent Vincas, pasiliko salėje.
Kablelis rašomas ir po jungiamąją paskirtį turinčio įterpinio, pvz.: Kurie ne kurie paukščiai, pavyzdžiui, balandžiai, žmogui iš dalies naudingi. Kai kurie paukščiai, sakykime, juodvarniai, perėti pradeda dar sniegui nenutirpus.
5.5. Išplėstas pažyminys ar priedėlis arba du ar daugiau neišplėstų pažyminių ar priedėlių, einančių prieš įvardžiu išreikštą pažymimąjį žodį, yra išskiriami kableliais, pvz.:
Atlaidus kitų silpnybėms, jis buvo griežtas ir reiklus sau. Juodais garbanotais plaukais, švitriomis rudomis akimis, ji atrodė kaip čigonė. Nagingas kalvis, jis niekada nelikdavo be uždarbio. Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį. Stipruolis, vikruolis, jis per fizinio lavinimo pamokas mokytojo buvo tik giriamas.
6. Įterpiniai ir įspraudai
6.1. Įterpinys išskiriamas kableliais, rečiau – brūkšniais, pvz.:
Laimė, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutraukė į vidų kalbėtojas, kurio kiekvienas žodis buvo girdėti net lauke. Kol jaunas esi, rodos, lyg ir nesvarbu tėviškė. Aš, deja, į konferenciją negalėsiu atvykti. O mūsų daktaras dabar Seimo narys, beje. Krikštatėvis, tik pamanyk, kumeliuką dovanojo. Per gerai, sakau gi, manai apie kaimynus.
Kaip jau minėta, Milkus naudojosi Brodovskio žodynu. Aš, nelaimės draugai, žemiau už vištas netūpiau, nors su ereliais, tiesą pasakius, niekuomet nebuvau iškilęs. Galima surasti aibę priežasčių, tačiau, mano pastebėjimu, viena iš tokių priežasčių yra paviršutiniškas požiūris į buvusią santvarką.
Be kelių smalsautojų, įvykio vietoje greitai nieko nebeliko. Išskyrus į parodą išvykusį ūkio ministrą, kiti Vyriausybės nariai posėdyje dalyvavo.
Vienur žodžio iš burnos negalėjai ištraukti, o kitur – atvirkščiai – žmonės mus sutikdavo išskėstomis rankomis. Tai – deja – buvo tiesa. Iš mūsų nėra – tikėkite – nė vieno, kuris linkėtų jums nesėkmės.
6.2. Įspraudas išskiriamas skliaustais, brūkšniais arba kableliais, pvz.:
Jam gražus tas paltas, lyg žydintys (na, kaip jie ten vadinasi, kur miške auga), lyg žydintys viržiai. Kaip sakoma (būdavo sakoma), kaime tarp savų žmonių neprapulsi. Pareigūnas per 15 darbo dienų surenka būtiną informaciją ir nustato, ar tikslinga prašymą tenkinti (jo netenkinti). Laboratorijos steigėjas yra Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas). Tariamoji nuosaka turi vientisines ir sudėtines formas (žr. §940, 951–955). Užpildykite anketą (žr. 3 pav.). Jėzus ilgai ragina savo mokinius į neapykantą atsakyti meile (Lk 6, 27–35; plg. Mt 5, 43–48).
Ore – sunku patikėti – vartaliojosi, mirgėjo geltonos peteliškės. Atsistojusi prieš mažą veidroduką – didysis jau vakar su kraičiu išvežtas į Šalteikius – Grėtė dar kartą susišukuoja plaukus.
Štai ir rytoj, atsiprašome skaitytojų, dienraštis vėl neišeis. Vaivorykštė visą valandą, kiti sako net dvi, švietė virš ežero.
7. Kreipiniai
7.1. Kreipinys, vienas ar su priklausomais žodžiais, išskiriamas kableliais, pvz.:
– Dėde, ar namie esi? – išgirdo Gugis. Bus, mama, kitoks gyvenimas – šviesesnis, lengvesnis. Šit tavo bėroji, Juozapai! Ėsk, karvute, ėsk, margoji, žalią žolę. Gerbiamasis pirmininke, 12 straipsnio siūlyčiau nesvarstyti. Atleiskite, ponia Liucija, kad taip netikėtai pas jus įsibraunu. Oškit, žalios pušys, oškit, aukštos pušys, tiems, kurie ilsisi prie jūsų kojų. Labai sielojuosi, mano mieloji, geroji sesute, dėl tave ištikusios nesėkmės.
7.2. Kreipinys išskiriamas kartu su antrojo asmens įvardžiais tu, jūs, jei jie sakinyje negali eiti veiksniu, pvz.:
Tai kur, beširdi tu, eiti man?! O kas, tingine tu, leido tau! Jau kito tokio, tu mano katinėli, niekur nerasčiau. Jūs skrynelės, jūs margosios, daugiau jūsų nedangstysiu.
8. Prijungiamieji sakiniai
8.1. Šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas kableliais, pvz.:
Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta laiku ir gerai. Atiduok, kas mano. Būk toks, koks nori kitiems rodytis. Lauke vis tiek vėsiau, ypač tada, kai vėjas užgauna. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu. Jis žinojo, apie ką kalbėti susirinkusiesiems, ir triukšmas tuoj pat nurimo. Vyras, kuris sėdėjo su kunigu pirmoje eilėje, pradėjo ploti. Kaimynas visuomet kalbėdamas lankstydavosi, lyg norėtų įtikti pašnekovui. Pamatęs, kad aš sausas kaip šakalys, milžinas tėškė piktai atgal. Laimė, kad pabėgote. Jau trys dienos, kai nieko nevalgėme. Vienas per kitą ėmė mokyti, kaip rašyti. Nedidelis miškelis, per kurį vingiavo siauras keliukas, glaudėsi prie plačios upės. Pagalvok, prieš keletą metų ar būtumei sutikęs važiuoti kartu? Iš kur pasirodė šie pusnuogiai žmonės, niekaip negalėjo suprasti.
8.2. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis dėmuo skiriamas kableliu (arba brūkšniu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje, pvz.:
Draugas bandė paaiškinti, kad šis sapnas kitoks. Koks, jis negalėjo pasakyti.
Visiems buvo aišku, kad darbus reikia tučtuojau sustabdyti. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo.
Kada, klausiate? O ar jums nebuvo pranešta?
Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur – vieni dievai žino.
8.3. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžiančiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač, nebent, juoba, juolab, juo labiau, tuo labiau, būtent, vis tiek, tai yra, pvz.:
Bematant sukilo piktžolės, ypač kur rugiai buvo iššutę. Neturiu nieko paguodžiamo ponui, nebent kad visi volyniečiai prisiekė karaliui ir karalystei. Remontas netrukus atsipirks, juolab kad salę nuomosime. Žiūrovai nenuobodžiavo, juo labiau kad rezultatas ne kartą buvo lygus. Teismo išvados yra nebeaktualios, tuo labiau kad jos negalioja atgaline tvarka. Tokie žmonės bando įsitvirtinti silpnose bendrijose, būtent kur nėra iniciatyvių žmonių ir darnios narių veiklos. Išeik, vis tiek kas tu būsi, ir pasirodyk. Jis banke pasirodydavo prieš pat darbo pabaigą, tai yra kai darbuotojai būdavo labiausiai užsiėmę.
8.4. Vienarūšiai šalutiniai prijungiamojo sakinio dėmenys, sujungti kartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir … ir, ar … ar, arba … arba, nei … nei, atskiriami pradedant antruoju, kartojamuoju, jungtuku, pvz.:
Tiesiog gera, kad sėdi prie laužo ir kad kvepia žuviene, ir kad gali pamatyti mešką kitame upės krante, ir kad visi tave laiko draugu. Specialiųjų priemonių imamasi, kai numatoma lijundra ar kai ima šalti po atlydžio, ar kai keliai smarkiai užpustyti. Pranešti reikia, kai padaryta avarija arba kai padaryta žala dėl stichinės nelaimės, arba kai žalą padaro tretieji asmenys. Tokiose šeimose tėvai nesirūpina, ką vaikai valgys nei kuo apsirengs, nei kaip mokyklą lankys, nei kaip gyvens mokyklą baigę.
Pastaba. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei, neatskiriami, pvz.:
Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmokestinama. Komisija turės nustatyti, kam buvo išmokėtos lėšos arba kur jos dingo, jei nebuvo niekam mokėta. Niekam nerūpėjo, kur jos išvažiavo nei kada grįš.
9. Sujungiamieji sakiniai
9.1. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti: a) priešinamaisiais ir paremiamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žodžiais o, bet, tačiau, tik(tai), vis dėlto, (per) tai, užtai, užtat(ai), tad, todėl ir kt., b) jungtukų ir jungiamųjų žodžių samplaikomis o vis dėlto, bet vis dėlto, bet užtat ir kt., yra atskiriami kableliu (rečiau kabliataškiu), pvz.:
a) Sietynas jau aukštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti. Antanukas dar nesiliauja prašyti, bet senelė medaus vis duoti nenori. Ir trečias brolis sakė eisiąs grumtis, tačiau visi jį išjuokė. Visa apylinkė tarsi susmukusi žemyn, susigūžusi, tik Aušrakalnis toks pat ramus, rimtas ir net išdidus savo pakilimu lygiuose kelių kaimų laukuose. Visi žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko. Pūdyti nesupūdys, vis dėlto šienas gyvuliams bus nebe toks. Gerų žmonių ne daugiausia, tai vieną kur aptikęs negali juo atsidžiaugti. Stakta išsiviepusi įkypai, per tai durys vis praviros stovėjo. Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo aplipęs. Vakarais dėdė Jokūbas bijojo nakvoti troboj, tad pasiėmęs reikalingiausią mantą traukdavo bulvių duobių link. Jis visą rytą tysojo, nėjo į darbą, todėl man ir pikta buvo. Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.
b) Jam, regis, reikėtų tylėti kaip žemei, o vis dėlto nesugniūžta, kelia galvą. Nelengva apsispręsti, bet vis dėlto yra puiku turėti galimybę šiek tiek pristabdyti laiko tėkmę. Darbai buvo sunkūs, bet užtat pavalgyti dėdienė duodavo gerai.
9.2. Sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti: a) kartojamais sudedamaisiais jungtukais ir jų paskirtį turinčiais žodžiais ir … ir, nei … nei, čia … čia ir kt., b) kartojamais skiriamaisiais jungtukais arba … arba, ar … ar, yra atskiriami kableliais, pvz.:
a) Ir eina kupinos darbų dienos, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių. Nei upė pakilusi jo nenuplovė, nei žemė neprasivėrė ir jo nepasiėmė. Čia iš lauko pareina darbininkai, čia vakaras tuoj, čia bulvių dar neprikasta, čia žolė kiaulėms dar nesukapota. Girtam žmogui ir ožka kaustyta, ir kraitelė groja. Šįryt ir saulė šviesesnė, ir paukšteliai kitaip čiulba. Tavo ir galva sukta, ir širdis kieta.
b) Arba jis iš proto kraustosi, arba jis iš tikro šventasis. Arba kiemą tegu pasausina, arba tegu batus gerus duoda.
10. Bejungtukiai sakiniai
10.1. Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu, kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu. Reiškiant išvardijimą, gretinimą, priešpriešą paprastai vartojami kablelis ar kabliataškis (a), reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolaidą, neatitikimą dažniau vartojamas brūkšnys (b), reiškiant aiškinimą, priežastį ir pasekmę – dvitaškis ar brūkšnys (c), pvz.:
a) Veltui meldi aušros, miršta balsas maldos, vien gailios tau ašaros krinta. Dienos trumpos, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaupsi. Vilijai bėgti, mergaitei mylėti. Sakyti daug, klausyti nėra ko. Ankstyvasis dantis rakinėja, vėlyvasis akis krapštinėja.
Staugė prie būdų pririšti šunys, tvartuose klaikiai maurojo galvijai; virš trobų ir parko medžių skraidė gaisro apšviestos varnos, blaškėsi karveliai. Daiktų pavadinimai keliauja iš kalbos į kalbą kartu tuo būdu dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą į lietuvių kalbą yra atėjusios slavybės šilkas, stiklas, katilas ir kt.
b) Kelias išklampotas, gėlynai nesukasti ir neapsodinti, gyvatvorės neapkarpytos – visur apsileidimas, netvarka, nešvara. Padidins Vyriausybė pelno mokestį – gamintojai ims slėpti pelną. Atsipūs arkliai – vėl važiuosime. Tepk mėšlą medum – vis tiek mėšlu dvokia. Šaukiu – niekas neatsako. Rytą anksti ponas nori važiuoti į svečius – jo gerųjų arklių nėra.
c) Kumeliukas buvo tikrai gražus gyvulėlis: balta vilnelė klojo visą kūną, uodegos plaukas vijosi šilko mazgeliais. Tu kalbi teisingai: į mano kalną gali įkopti tiktai skaidrūs kaip krištolas žmonės. Tu nueik ir šeimininkui pasakyk: darbininkai nevalgo šitokio jovalo. Mačiau ir žinau: jie per dieną juodvarniais lakioja, o naktį žmonėmis viename kalne gyvena. Jų bijota be reikalo: Jonas neatėjo nei tą, nei kitą naktį.
Jo rankos lyg titnagas – neima jų nei šaltis, nei karštis, nei drėgmė. Pagailo jam senutės – toks susirūpinęs buvo jos veidas. Elena grįžo ramesnė – tėvas tebemiegojo. Sapnavau naktį gaidį – nelaimė bus. Aš bijau šitų tavo kurtų – leisk man su rykštuke jiems užkirsti.
10.2. Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių žodžiai (taip, ne, gerai, nieko, kaip, ką ir pan.) atskiriami kableliu, pvz.:
Ne, aš neateisiu. Taip, aš sutinku. Gerai, sutinku su tavo pasiūlymu. Gerai, bet iš kur aš gausiu karietą? Nieko, paverks ir apsipras. Ką, negi tu nežinojai?!
III. Teksto skyryba
11. Ženklai sakinio gale
11.1. Sakinio gale rašomas taškas, klaustukas, šauktukas arba daugtaškis (tai priklauso nuo sakinio prasmės ir intonacijos), pvz.:
Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siūbuoja lyg marčios, anytos nubartos. Paukščio niekur jokio ne tik neišgirsi, bet ir nepamatysi. Šlapia, drėgna, liūdna girioje.
Kas greičiau lekia: varna ar dviratis? O gal teiktumeis pasakyti, kada žmogus darė tai, ką norėjo? Pone Antanai, tamsta važiuosi su manim? Paskolinsi man pinigų, a?
Būry, lygiuok! Nešk, ko stovi kaip prausiamas! Vaikine, žiūrėk, prieš mane neagituok! Laimingai jums naujoje vietoje!
Dėl žmogučio liemens bėdos nebuvo: sutaisė Barbora tešlos keturkampį, į vidų įdėjo obuolių, razinų, pabarstė cinamonu ir… Nežinau… Man širdin toptelėjo, kad nebegrįš…
Pastaba. Po antraštinių sakinių taškas nerašomas, pvz.:
Prašymas
Laukiniai paukščiai jau grįžta
Paveldo tvarkybos reglamentų rengimo taisyklės
Kiauro maišo nepripilsi
Priegaidės ir tono sąvoka. Lietuvių kalbos priegaidžių sistema
11.2. Sakinio galo ženklai kabutėmis skiriamõs tiesioginės kalbos ir citatos sakinio pabaigoje rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.:
Į ją pažiūrėję žmonės sakydavo: „Kokia graži ir maloni mergaitė.“
Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“
Šiandien klausia manęs: „Kur buvai?“
Lengva pasakyti: „Kirsk sau…“
Jis dar mažas, būdavo, vaikščioja paskui mane ir vis prašo: „Terese, uogų! Teresyte, uogų!“
12. Tiesioginė kalba
12.1. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabutėmis. Jei prieš tiesioginę kalbą yra įvadinių žodžių, po jų prieš tiesioginę kalbą rašomas dvitaškis. Tiesioginė kalba pradedama didžiąja raide.
12.2. Brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, pvz.:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
– Štai kita gulbė!
Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet nežino, kur jis gyvena.
– Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?
12.3. Brūkšniais skiriamos dialogo kalbos kiekvieno veikėjo žodžiai pradedami nauja eilute, pvz.:
– Ką čia jūs užrašėte?
– Ar kas negerai?
– Esu Milašius, o jūs sąskaitą išrašėte Milakniui…
– Atsiprašau!.. Pataisysim.
12.4. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, pvz.:
Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“
Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėti, pasiimk mane. Aš tikrai klausysiu tavęs ir vienas niekur neisiu.“
12.5. Jei perpasakojamas dialogas, tarp kabutėmis skiriamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:
Žiūriu, ateina jo motina su mažosiomis mergikėmis… Su motina pasilikęs klausinėjo maloniai: „Be nereikalauji ko, motušėle?“ – „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereikia… Pasilik sau… viską man atiduodi!“ – „Eikime, – sako, – motušėle, aš knygą nupirksiu.“ – „Nereikia, vaikeli… mažai bematau.“ – „Motušėle, aš tau akinius nupirksiu.“
12.6. Po tiesioginės kalbos esantys arba į tiesioginę kalbą įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Tiesioginė kalba nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po kitų sakiniui reikalingų ženklų: po kablelio, šauktuko, klaustuko, daugtaškio – prieš autoriaus žodžius; po taško, kablelio, dvitaškio – po autoriaus žodžių, pvz.:
– Na, tik sakyk greičiau, – ragino Antanas.
– Martynai, kinkykite! – pasigirsta Viliaus balsas iš kambario.
– Kaipgi aš tau akis dūmiau? – nesuprato Baltaragis.
– Mykoliuk, aš išteku… – pagaliau tarė Severija.
– Bet, – kalbėjo jis, – dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai.
– Nusiramink, – ramino vyrai. – Mes tau nieko bloga nepadarysime.
– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?
„Tai nelabasis džiaugiasi savo darbais“, – pagalvojo Baltaragis ir visai nusiminė.
„Kas čia dabar per žmogus?“ – spoksojo Šešelga į Girdvainį.
„Kad žinotumėt, ką aš žinau, – pamanė Karalienė, – tai jūs dar kitaip kalbėtumėt.“
„Kad taip mums tokia avelė! – pagalvojo senis. – Jai užtektų žolės, augančios prie griovio krašto.“
12.7. Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaustukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kablelis – po kabučių, pvz.:
„Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį!“ – lyg ir stebisi motina, bet širdies gilumoje ji žino.
„Ar neims lyti?“ – pagalvojo Zenonas.
„Ką aš jai dabar sakysiu?..“ – kvaršino Vasarį įkyri mintis.
„Kaip ir mano uošvienė“, – pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.
13. Citatos
13.1. Citatos išskiriamos kabutėmis. (Kai citatos išskiriamos šriftu ar kitokiu grafiniu būdu, kabutės gali būti nerašomos.)
13.1.1. Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai, po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata paprastai rašoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama nauja pastraipa, pvz.:
Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas žmogaus gyvenimo sritis.“
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi nekompetentingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei tas netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?“
Štai koks gyvas kvieslio paveikslas:
„Savaitės viduryje į namus atjojo kvieslys kviesti į vestuves. Arklio galva ir jo paties skrybėlė buvo išpuošta margais kaspinais. <…> Jis sustojo vidury aslos įsitempęs, kaip kareivis rikiuotėje, pakėlė ranką ir pakratė lazdą, ant kurios suplevėsavo kaspinai ir rūtos ir sutilindžiavo varpelis.“
13.1.2. Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai rašomi taip kaip autoriaus žodžiai prie tiesioginės kalbos (žr. 12.6), pvz.:
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų?“ – svarstydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, – sakė Rygiškių Jonas.
„Pareina namo, – toliau rašo skaitytoja, – ir prasėdi visą laiką prie televizoriaus.“
13.2. Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas nauja pastraipa ir be kabučių arba su kabutėmis toje pačioje eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais brūkšniais), pvz.:
Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liaudies dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti…
Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai perteikia kontekstą: „Ar tai tu, ar maža kregždutė, / Ant pavasario delno nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė – / Nuskridai, pamojus sparnais. // Mūsų upės gilios ir ramios, / Medžių šakos žalios ir žemos – / Prisiglausk prie motinos žemės, / Pasipuošusios sodais jaunais.“
13.3. Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide, pvz.:
Pasakymas „patraukti kaltinamuoju“, vartojamas Baudžiamojo proceso kodekse, vertinamas kaip specifinis teisės kalbos pasakymas. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“. Šitą pažadą pakartojo apaštalas Paulius, sakydamas, kad „visi esame viena duona ir vienas kūnas“.
IV. Baigiamosios nuostatos
14. Taikant šias taisykles būtina atsižvelgti į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintas Pasirenkamosios skyrybos taisykles.

Kreipinio skyryba – skyrybos taisyklės

 

Kreipiniai sakinyje dažniausiai skiriami kableliais.

Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.

1. Kreipinys sakinio viduryje išskiriamas iš abiejų pusių kableliais, o sakinio pradžioje ar pabaigoje atskiriamas kableliu.

Dukrele, paskubėkim šieną grėbti.

Kur skubi, Žygimantai?

Kas tu esi, žmogau, pakėlęs šautuvą prieš niekuo nekaltą žvėrį?

2. Kreipinys gali turėti sau priklausomų žodžių, dažniausiai pažyminių, su kuriais drauge ir išskiriamas, arba priedėlį, kuris išskiriamas, jei eina po kreipinio – savo pažymimojo žodžio.

Kas gi tu, Nemuno šalie, kurios gerumu aš alsuoju?

Ačiū tau, bevardi šaltini, už numalšintą troškulį.

Lenkiuosi tau, nuostabioji Šatrija!

Mildute, seserėle, padiktuok man diktantą.

O kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, šitoj didžiulėj žemėj vietos nerandi?

3. Kai sakinio pradžioje ar pabaigoje esantis kreipinys tariamas pabrėžiamai, po jo rašomas šauktukas, retkarčiais (reiškiant susijaudinimą) – daugtaškis. Šauktuką rašome ir po pabrėžiamai tariamo kreipinio priedėlio.

Eikim pas motulę, Petriuk!

Žmogau! Gal kartais tu manai, kad su šituo švarkeliu iškęsi žiemą?

Sesut… kaip tu gali šitaip?!

Vaike! Skrajūne! Kur leki?

4. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Kilk, saulute, kilk, meilioji!

5. Kai prieš kreipinį eina jaustukas, jis paprastai atskiriamas kableliu, tačiau, kai jaustukas yra glaudžiai sutapęs su kreipiniu, jis skiriamas kartu su kreipiniu.

Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.

Ai meistružėli, kam vėją tokiems niekams varginti.

6. Kartais įvardis tu prisiplaka prie kreipinio ir su juo kartu išskiriamas, tačiau jis tokiu atveju negali būti sakinio veiksniu. Jeigu jis eina sakinio veiksniu, tai su kreipiniu neišskiriamas.

Kodėl tu, žolele, esi man iš visų žaliausia?

Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio nematei.

7. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai atskiriami nuo kreipinio.

Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupirks vainiką?

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių skyryba

 

Aplinkybė, išreikšta dalyviu, padalyviu ar pusdalyviu ir išplėsta bent vienu savarankišku žodžiu, vadinama išplėstine arba išskirtine aplinkybe. Išplėstinės būna laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės. Nėra išplėstinės vietos aplinkybės, nes ji šiomis veiksmažodžio formomis nereiškiama. Savarankiškais laikomi tie žodžiai, kurie gali atsakyti į sakinio dalių klausimus, eiti sakinio dalimis.

Išplėstinėms dalyvinėms, padalyvinėms ir pusdalyvinėms aplinkybėms pažinti būtina: 1) mokėti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ir nuolaidos aplinkybių klausinius, 2) mokėti pažinti iš priesagų ir galūnių dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius.

Išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti bei intonaciškai atriboti, todėl šių aplinkybių skyrimas arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.

Šios aplinkybės yra savitos sudėties, todėl jų skyrimas ar neskyrimas priklauso ir nuo struktūrinių priežasčių. Jeigu autorius nori tokias aplinkybes pabrėžti, intonaciškai atriboti, tai turi remtis 1-8 taisykle. Poskyryje „Neskiriame“ nurodyti tie atvejai, kai dėl struktūrinių priežasčių skirti negalima.

Skiriame

1. Bent vienu savarankišku žodžiu išplėstas dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes, turinčias prasminį ir intonacinį savarankiškumą, skiriame kableliais. 5 sąlygos:

1) žodžių grupė turi būti laiko, būdo, priežasties, tikslo, sąlygos ar nuolaidos aplinkybė;

2) pagrindinis žodis aplinkybėje turi būti dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis;

3) jis valdo bent vieną priklausomą žodį (yra juo išplėstas);

4) priklausomas žodis turi būti savarankiška kalbos dalis (gali eiti sakinio dalimi);

5) prasminį ir intonacinį savarankiškumą suprantame kaip kalbančiojo arba rašančiojo norą pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų pauzėmis bei intonacija tokią išplėstinę aplinkybę.

Ji ilgai negalėjo užmigti, prisiminusi tą netikėtą susitikimą.

Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu.

Žiūrėdami į rugpjūčio dangų, stebimės žvaigždžių gausumu.

Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebuvo noro.

Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku besustoti.

Kas paskatino Grėtę, ir tokias kalbas apie Vilių išgirdus, tekėti už jo?

2. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, padalyvis arba pusdalyvis su prijungtu šalutiniu sakiniu. Kablelį rašome šios grupės pradžioje, prieš šalutinį sakinį ir po jo (kartu čia užbaigiama ir aplinkybė).

Antanas, išgirdęs, kad jį balsu šaukia, atsigręžė.

Belaukiant, kas ateis, jiems nusibodo prie rūmų mindžiukuoti.

Negalima buvo tylėti, pamačius, kad viskas daroma ne taip.

Vaikas, matydamas, kad nebesuspės, pradėjo nerimauti.

Sustojo, nebežinodamas, kur sukti.

3. Išplėstinę aplinkybę gali sudaryti dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kartu su jam priklausančiu tiesioginės kalbos sakiniu.

Jis atsisuko ir nuėjo, tepasakęs: „Man užteks“.

Vikriai atrišo nuo tvoros Širvį, kalbėdamas: – Eikim, vargše.

Palinkėjus „Vaikučiai, saldžių sapnų“, mažieji nurimdavo ir netrukus užmigdavo.

4. Kai sakinyje yra išplėstinė aplinkybė ir greta jos vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis (be priklausomo savarankiško žodžio), tai išplėstinei aplinkybei priskiriame ir tą neišplėstą veiksmažodžio formą.

Pabaigę dienos darbus ir pavakarieniavę, sugulė Puodžiūnkiemio dvaro bernai ir mergos.

5. Sakinio viduje esanti išplėstinė aplinkybė skiriama iš abiejų pusių (negalima tik atskirti, rašyti vieno kablelio).

Medžiai, iškėlę šakotas rankas, sapnavo lietaus gintarėlius ir žydrą vaivorykštės lanką. (kablelio reikia ir po žodžio rankas).

Keršis, niūriai tylėdamas, palingavo didelę galvą ir sunkiai atsiduso. (reikia kablelio ir po Keršis).

6. Išplėstinę aplinkybę, einančią po jungtuko, atskiriame nuo jo, jeigu norime išryškinti, pabrėžti šios aplinkybės prasminj ir intonacinį savarankiškumą.

Buvo įsitikinęs, kad, žengęs kitu keliu, jis nieko nepadarys.

7. Kai sakinyje dvi išplėstinės aplinkybės yra sujungtos jungtukais ir, ar, arba, bei, tai kablelis rašomas prieš pirmąją išplėstinę aplinkybę ir po antros.

Berniukas, grįžęs namo ir tvarkingai pasidėjęs knygas, išbėgo pažaisti.

8. Išplėstinę aplinkybę atskiriame brūkšniu, jeigu ji yra labai pabrėžiama, po jos daroma ryški intonacinė pauzė.

Juodviem susituokus – bus graži pora.

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Arklį pardavęs – ratais nesidžiaugsi.

Neskiriame

1. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis be priklausomo savarankiško žodžio išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriamas.

Atsisveikinę _ žmonės išsiskirstė į savo namus.

Žuvėdros _ klykdamos _ niro į vandenį.

Pukšėdamas _ senis išlipo iš lovos.

Sutemus _ nebegalėjome atsekti kelio į namus.

2. Vienas dalyvis, padalyvis ar pusdalyvis su prišlietais nesavarankiškais žodžiais išplėstinės aplinkybės nesudaro ir todėl neskiriamas kableliais. Nesavarankiškos kalbos dalys: prielinksniai, jungtukai, jaustukai, dalelytės, ištiktukai.

Ratas sukasi _ net kaukdamas.

Valgo _ lyg nenorėdamas.

Prieš užmigdamas _ dedu prie savęs pieštuką.

3. Kai nenorime išryškinti šalutiniu sakiniu išplėstos aplinkybės prasminio ir intonacinio savarankiškumo, kablelio prieš dalyvį, padalyvį ar pusdalyvį nerašome.

Henrikas _ įsitikinęs, kad sūnus miega, tyliai privėrė duris.

Visiems pasidarė ramiau _pamačius, kad debesys nuslinko pro šalį.

Sielojosi sesuo _ matydama, kaip broliui viskas krenta iš rankų.

4. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kai jos artimai susijusios su tariniu ir eina po jo.

Išeisi _ tėvą baidydamas, pareisi _ duonos ieškodamas.

Sunkiausia būdavo _ žiemai baigiantis.

Vaikai per balą brenda _pasiraitę kelnes.

5. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu ir yra tik jais išplėstos.

Dirbo _ ką galėdamas.

Atsisėdau _ kur palieptas.

Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas _ patyrė daug visokių nuotykių.

6. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios prasideda dalelytėmis.

Gudrus kalba _ tik reikalui esant.

Kai kas _ ir nieko nepadaręs ilsisi.

Vyrai dirbo laukuose _ net saulei nusileidus.

7. Neskiriame išplėstinių aplinkybių, kurios eina po jungtukų ir neturi ryškaus intonacinio bei prasminio savarankiškumo.

Jonas atsistojo ir _ pasitaisęs akinius _prašneko.

Žmonės dar nemiegojo ir _ puldinėdami prie langų ir durų _ žiūrėjo į vėlyvą nepažįstamą svečią.

Vėl seniai išsibučiuoja, o _ iš glėbių išsivadavę _ traukia meisteris, siuvėjas ir avinas, kur žiburėlis rodo.

O jaučiai taip gražiai ėda, kad _ žiūrint į juos _ ir man pačiam gera pasidarė.

8. Kableliais neskiriame tokių išplėstinių aplinkybių, kurios sakinyje yra susijusios dvigubais ryšiais su veiksniu ir tariniu arba papildiniu ir tariniu.

Jis _ labai susirūpinęs _grįžo iš darbo.

Visi ateidavo _ šventiškai pasipuošę.

Motina rado dukterį _ balsu raudančią kambaryje.

9. Du dalyviai, pusdalyviai ar padalyviai, sujungti jungtukais ir, bei, ar, arba ar be jungtukų ir neturintys priklausomų savarankiškų žodžių, išplėstinės aplinkybės nesudaro ir kableliais neskiriami.

Dundėdamas ir šniokšdamas _ traukinys pasuko į stotį.

Kaip senelis be tabokos, taip Agota _nesibarusi, nerėkavusi _ gyventi negalėjo.

10. Neskiriame išplėstinių dalyvinių, padalyvinių ir pusdalyvinių aplinkybių, kurios yra frazeologizmai.

Visą vakarą marti _ nosį nukabinusi _ vaikšto.

Vaikas žiūrėjo į mokytoją _ akis išplėtęs.

Visi tylėjo _ lyg žemę pardavę.

Tikslinamosios aplinkybės – skyrybos taisyklės

 

Tikslinamosios yra tokios aplinkybės, kurios aiškiau, konkrečiau, tiksliau nusako prieš jas einančias tos pačios rūšies aplinkybes. Pirmoji aplinkybė yra bendra, abstrakti, nekonkreti, todėl tenka ją aiškinti, konkretinti, tikslinti arba kitais žodžiais paaiškinti, nusakyti pirmąją. Skirtingų rūšių aplinkybės (vietos ir laiko, būdo ir vietos) negali būti tikslinamosios. Jų nelaikome ir vienarūšėmis, nes jų gramatiniai ryšiai kitokie:
tikslinamoji aplinkybė atsako į klausimus: kur tiksliau? kada tiksliau? kaip tiksliau?, keliamus iš pirmosios aplinkybės, taigi nėra susietos su ta pačia sakinio dalimi (tariniu).
Tikslinamosios būna vietos, laiko ir būdo aplinkybės.

Skiriame

1. Kai sakinyje yra dvi vietos aplinkybės, iš kurių antroji tikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.

Aukštai medyje, pačioje viršūnėje, tupėjo šarka.

Ten, anapus Nemuno, kažkas trimituoja polką.

2. Jeigu antroji vietos aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač, ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.

Ten, t. y. už mokyklos, kelias suka į rytus.

Upelio pakrantėse, ypač saulės pusėje, pilna žibučių.

3. Aiškinamąją reikšmę turinti pabrėžtinai sakoma vietos aplinkybė atskiriama brūkšniu, kai eina sakinio gale.

Murzinas, nesulaikomas prakaitas srovėmis bėgo visur – paausiais ir per kaklą, per pečius ir nugarą, per krūtinę ir už juosmens.

4. Kai sakinyje yra dvi laiko aplinkybės, iš kurių antroji patikslina pirmąją ir tariama pabrėžiamai, tai antroji išskiriama kableliais.

Kadaise, seniai, seniai, jūros dugno čia būta.

Anksti, dar su tamsa, išėjome grybauti.

5. Jeigu antroji laiko aplinkybė turi jungiamųjų žodžių tai yra, pavyzdžiui, kaip ir, ypač ir tikslina arba kitais žodžiais paaiškina pirmąją, tai ji išskiriama drauge su tais žodžiais.

Šiandien, tai yra vasario 19 d., įvyks klasės tėvų susirinkimas.

Savaitės pradžioje, pavyzdžiui antradienį, laukiu tavęs.

6. Kableliais nuo pirmosios skiriama tikslinamoji būdo aplinkybė.

Jis su mažuoju skaitytoju kalbasi kaip lygus su lygiu, paprastai ir draugingai.

Atsikeliam ir atsargiai, koja už kojos, sėlinam prie kelmo.

7. Tikslinamoji būdo aplinkybė drauge su palyginamaisiais žodeliais kaip, lyg, tartum, tarsi išskiriama kableliais.

Sėdėjau tyliai, lyg pelė po šluota.

Pamatysite, kaip viskas eis sklandžiai, kaip sviestu patepta.

Tyliai, tarsi šešėlis, įėjo motina.

Neskiriame

Kableliais neskiriama antroji aplinkybė, kuri artimai susijusi su pirmąja tokia pat aplinkybe, bet jos netikslina.

Mes vaikštinėjame palei didelį namą _prie pat vieškelio…

Vientisinių sakinių skyrybos pavojai – skyrybos taisyklės

Veiksnys nuo tarinio ir visa veiksnio grupė nuo tarinio grupės kableliais niekada neskiriama, nes veiksnys ir tarinys yra pagrindinės sakinio dalys, sudarančios sakinio gramatinį centrą, taigi labai susijusios, pvz.: Sužaliavusios lankos neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė keli vėliau išgarsėję inžinieriai. (Didelės klaidos: Sužaliavusios lankos, neilgai trukus pasidabino įvairiausiais žiedais. Šią mokyklą kartu baigė, keli vėliau išgarsėję inžinieriai.)

Tačiau veiksnys nuo tarinio skiriamas (tik ne kableliu, o brūkšniu!), jeigu sudurtinio tarinio jungtis (paprastai yra) praleista arba yra ryški pauzė netikėtai veiksnį ir tarinį gretinant, o tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi, pvz.: Man darbas – tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė – štai kas jam buvo pavyzdys. Triskart šeši – aštuoniolika. Gyventi – tai ko nors siekti. Didelė klaida, kaip dabar neretai pasitaiko spaudoje, tokiais atvejais veiksnį nuo tarinio atskirti kableliu, ypač prieš dalelytes tai, štai (netinka Man darbas, tai įkvėpimo šaltinis. Tėvų kantrybė, štai kas jam buvo pavyzdys. Gyventi, tai ko nors siekti). Taip pat negerai, kai nededamas joks skyrybos ženklas Man darbas tai įkvėpimo šaltinis. Triskart šeši aštuoniolika. Gyventi tai ko nors siekti).

Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba, nei…, pvz.: Mokėkime ir dirbti, ir linksmintis. Ar pavyks, ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk, arba kitam netrukdyk. Nei mačiau, nei girdėjau (blogai, jei tokiu atveju kablelių nėra: Mokėkime ir dirbti ir linksmintis. Ar pavyks ar nepavyks – nelabai jam buvo svarbu. Arba tu dirbk arba kitam netrukdyk. Nei mačiau nei girdėjau).

Prieš nesikartojančius ir, ar, arba, nei… kablelis nededamas, pvz.: Neįžengiamuose šabakštynuose ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris ar kas nors kitas tai žinoti (šiame sakinyje du ar yra visiškai skirtingi). Prisėsk arba kiek prigulk. Neturiu tam noro nei laiko (klaidinga skyryba: Neįžengiamuose šabakštynuose, ir apie suverstus kelmus buvo žvėrelių olų. Ar gali treneris, ar kas nors kitas tai žinoti. Prisėsk, arba kiek prigulk. Neturiu tam noro, nei laiko). Prieš arba dedamas kablelis, kai jis ne jungia, o aiškina, nurodo tapatumą: Opšrų, arba barsuką, ne visi yra matę.

Vienarūšės sakinio dalys prieš priešpriešinį jungtuką bet (kaip ir prieš o, tačiau) yra visada skiriamos, pvz.: Žinau, bet nesakysiu, o prieš sudedamąjį jungtuką bei (jis nesikartoja) niekada neskiriamos: Atėjo ir praėjo pavasaris bei vasara ir ruduo bei žiema. Mėgau skaityti romanus bei apsakymus. (Daug kas prieš bei kablelį be reikalo deda: Atėjo ir praėjo pavasaris, bei vasara ir ruduo, bei žiema. Mėgau skaityti romanus, bei apsakymus.)

Kableliais išskiriami kreipiniai, taip pat jų priklausomi žodžiai ir su kreipiniais sutapę įvardžiai, jaustukai, pvz.: Oi, kad, mamyt, viską žinotum! (Būtų klaida: Oi, kad mamyt, viską žinotum! arba Oi, kad mamyt viską žinotum!) Tu mano bėrasis žirgeli, ar nepailsi? Ai sesut, nė neklausk. O tu išdykėli, bus tau!

Kableliais išskiriami įterptiniai žodžiai ir posakiai: Jis, matyt, nebeateis. Laimei, lietus greit baigėsi. Mes, aišku, geriau padarysime. Jie, be abejo, išsigando ir, žinoma, paspruko. Matai, jis šiek tiek keistas. Tiesa, ar girdėjai naujieną? Aš, beje, buvau kviestas, deja, negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to, kartu baigė mokyklą – žodžiu, artimi bičiuliai. Viena, jūs turite darbą, antra, neblogai uždirbate. Atrodo, susitarėme. Aš, pavyzdžiui, taip nesielgčiau. Jos, būdavo, šoka ir šoka. Vadinasi, jie, atvirai šnekant, primelavo. Būtų klaida – o tokių klaidų pasitaiko – jų neišskirti arba skirti tik iš vienos pusės (negerai: Jis matyt nebeateis arba Jis matyt, nebeateis. Laimei lietus greit baigėsi. Mes aišku geriau padarysime. Jie be abejo išsigando ir žinoma paspruko. Aš beje buvau kviestas, deja negalėjau nueiti. Jie geri draugai, be to kartu baigė mokyklą – žodžiu artimi bičiuliai – ir t. t.)

Tačiau dar dažnesnės klaidos – skirti žodžius, kurie įterpiniais nelaikomi. Tai žodžiai išties, iš tiesų, iš tikrųjų, iš viso, greičiausiai, tikriausiai, veikiausiai, apskritai, paprastai, anaiptol, pagaliau, galų gale, esą, atseit, būtent, maždaug, gal, galbūt, turbūt, rasi („gal“ reikšme), tarsi („lyg“ reikšme), tartum, tarytum, taigi, mat, antai, štai, va, juk, juoba kad (arba juo labiau kad), vis dėlto, vargu ar, savo ruožtu, toli gražu. Šie žodžiai neišskiriami, pvz.: Išties (arba Iš tiesų) nežinojome. Iš tikrųjų buvo kitaip. Pelno gauta iš viso 3480 litų. Tikriausiai (arba Greičiausiai, veikiausiai) jie nebeatvyks. Apskritai jų darbu esame patenkinti. Aš paprastai keliuosi septintą. Anaiptol su juo nesusidėk. Pagaliau (arba Galų gale) prašvito. Jos esą pavargusios. Atseit jie nieko nežinojo. Esi atsakingas būtent tu. Uždirbsiu maždaug tūkstantį. Gal ką girdėjai? Galbūt dar spėsime? Jie turbūt tam nepritars. Rasi dar apsigalvosite. Man tarsi (arba tartum, tarytum) akmuo nuo širdies nukrito. Taigi darykime išvadas. Tu mat jaunesnis. Antai kur nuskrido. Štai ir ji! Va koks vabalas! Aš juk nieko nepadariau. To nesiimsiu, juoba kad (arba juo labiau kad) ir kitų reikalų turiu. Vis dėlto apsigalvojai. Vargu ar jis patikėjo. Aš savo ruožtu taip pat prisidėsiu. Žmonės toli gražu ne angelai. (Negerai: Iš tikrųjų, buvo kitaip. Tikriausiai, jie nebeatvyks. Apskritai, jų darbu esame patenkinti. Aš, paprastai, keliuosi septintą. Jos, esą, pavargusios (esą pavargusios yra sudurtinė forma, todėl skirti negalima). Atseit, jie nieko nežinojo. Ir t. t.) Ypač dažnai be reikalo išskiriama galbūt, turbūt, nes prieš keletą dešimtmečių šiuos žodžius kurį laiką buvo reikalaujama išskirti.

Prieš atseit, būtent kablelis rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dėtinas dvitaškis, pvz.: Prie apsimetėlio, atseit ligonio, prisėdo slaugė. Vienas tų prijaukintųjų, būtent šuo (arba kaip antai šuo), tapo tikru namų sargu. Aplankėme vietas, kur buvo garsios Lietuvos pilys, būtent: (arba kaip antai:) Vilnių, Kauną, Medininkus.

Bendratis palyginti nėra įterpinys ir kableliais neskiriama, o įterpiniu tampa ir yra skiriama tik prisijungusi įnagininką su prielinksniu su, pvz.: Jis palyginti dar nesenas, bet Jis, palyginti su kitais, dar nesenas.

Nemaža keblumų skiriant sudaro įvairios išplėstos sakinio dalys, ypač pažyminiai ir aplinkybės.

Išplėstiniai derinamieji pažyminiai, einantys po pažymimojo žodžio, yra skiriami (a.), o einantys prieš pažymimąjį žodį ir neturintys kokios aplinkybės atspalvio, yra neskiriami (b.):

a. Mato ji sodą, pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys, pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių, nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė, žinanti, kas yra vargas. (Negerai: Mato ji sodą pilną žydinčių medžių. „Metai“ yra grožinis lietuviškas kūrinys pelnęs pasaulinį pripažinimą. Kiek daug pasaulyje žmonių nusivylusių gyvenimu! Mano mama buvo našlaitė žinanti, kas yra vargas.) Kablelių būtinumą čia rodo ir ryški pauzė tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio;

b. Mato ji pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje nusivylusių gyvenimu žmonių! Mano mama buvo žinanti, kas yra vargas, našlaitė. (Negerai: Mato ji, pilną žydinčių medžių, sodą. „Metai“ yra, pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys. Kiek daug pasaulyje, nusivylusių gyvenimu, žmonių! Mano mama buvo, žinanti, kas yra vargas, našlaitė. Šiais atvejais netinka kablelis ir iš vienos kurios pusės, pvz.: Mato ji, pilną žydinčių medžių sodą. „Metai“ yra pasaulinį pripažinimą pelnęs, grožinis lietuviškas kūrinys.) Kad čia nereikia kablelių, rodo ir pauzės nebuvimas tarp pažymimojo žodžio ir išplėstinio pažyminio.

Tokia pat taisyklė taikoma skiriant ar neskiriant priedėlius, pvz.: 1882 metais gimė Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas (priedėlis eina po pažymimojo žodžio ir yra atskirtas), bet – 1882 metais gimė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė (priedėlis yra prieš pažymimąjį žodį, todėl neskiriamas).

Kableliais išskiriama vietos, laiko ar būdo aplinkybė, tikslinanti prieš ją einančią kitą vietos, laiko ar būdo aplinkybę, pvz.: Paupyje, prie žydinčių ievų, netoli brastos, būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį, kovo 5 d., 16 val., įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai, pakeltu balsu. (Negerai: Paupyje prie žydinčių ievų netoli brastos būriavosi muzikantai. Ketvirtadienį kovo 5 d. 16 val. įvyks susirinkimas. Jis šnekėjo garsiai pakeltu balsu).

Tačiau jeigu dvi šalia esančios aplinkybės nėra vienarūšės, kablelio nereikia, pvz.: Suomijoje po varžybų bendravome su jaunimu. Kitą dieną nuošalioje mūsų sodyboje visiškai netikėtai pasirodė girininkas (netiktų čia kablelis iš abiejų ar iš vienos kurios šalia esančios aplinkybės pusės: Suomijoje, po varžybų, bendravome su jaunimu. Kitą dieną, nuošalioje mūsų sodyboje, visiškai netikėtai, pasirodė girininkas). Dar didesnė klaida skirti aplinkybes, kurios nėra greta kitų aplinkybių ir nėra dalyvinės, padalyvinės ar pusdalyvinės, pvz.: Apsakyme rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas po kiek laiko atauga. Kartu su visais džiūgavau aš. (Negerai: Apsakyme, rašytojas atskleidė geruosius lietuvio bruožus. Miškas, po kiek laiko, atauga. Kartu su visais, džiūgavau aš).

Skirtingai skirtina Dailininkė gimė Panevėžio rajone, Namiškių kaime ir stilistiškai gražesnis pasakymas su nesuderintais vietovių pavadinimais Dailininkė gimė Panevėžio rajono Nainiškių kaime.

Dabar duodama daugiau laisvės skirti ar neskirti išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes. Jeigu pabrėžiamas jų intonacinis bei prasminis savarankiškumas ir jos ryškiau pauzėmis, intonacija atribotos nuo kitų sakinio dalių, dažniausiai tikslinga skirti, pvz.: Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo. Skleisdamas salsvą kvapą, žydėjo jazminas. Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė, pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia.

Gali būti ir nelaikomas klaida parašymas Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į aukštąją. Išėjusi iš miško Veronika net stabtelėjo. Tačiau didelė klaida įterptas į sakinio vidurį išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti tik iš vienos pusės – paprastai iš antrosios, nes ten didesnė pauzė (negerai: Žaltys atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu. Varškė pagaminta su šiuo raugu, yra aromatingiausia. Visiems aišku, kad neplečiant gamybos, nedarbas tik didės. Paskutinį sakinį taisyklingai galima užrašyti dvejaip: Visiems aišku, kad, neplečiant gamybos, nedarbas tik didės arba, kaip dabar po jungtuko įprasčiau, Visiems aišku, kad neplečiant gamybos nedarbas tik didės.)

Vis dėlto kai be kablelių sakinys skaitytojui būtų neaiškus, išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes skirti būtina, pvz.: Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas apsilankęs tėviškėje. (Ar nedelsdamas aprašė, ar nedelsdamas apsilankė? Tik autorius žino, kaip ten buvo. Taigi reikėjo rašyti arba Šį atsitikimą aprašiau nedelsdamas, apsilankęs tėviškėje arba Šį atsitikimą aprašiau, nedelsdamas apsilankęs tėviškėje.) Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake prezidentas štai ką pasakė. (Ar Irake buvo atlikti veiksmai, ar Irake pasakė? Greičiau buvo pirmas variantas, todėl reikėjo rašyti: Komentuodamas savo šalies veiksmus Irake, prezidentas štai ką pasakė.) Pardavę savo ir mamos butus sostinėje sutuoktiniai nusipirko sodybą. (Ar butai sostinėje, ar sodyba? Būtų aiškiau: Pardavę savo ir mamos butus sostinėje, sutuoktiniai nusipirko sodybą. Dar geriau: Pardavę sostinėje savo butus, …)

Aplinkybe einantis vienas dalyvis, pusdalyvis ar padalyvis kableliu neskiriamas, pvz.: Išėjusi ji stabtelėjo. Sutemus įsižiebė žvaigždės. Rusų kalboje tokiais atvejais skiriama, todėl kai kas ir lietuviškai rašydamas čia be reikalo padeda kablelį (negerai: Išėjusi, ji stabtelėjo. Sutemus, įsižiebė žvaigždės).

Daug kas sunkiai suvokia, kada skirti ar neskirti lyginamuosius posakius.

Lyginamieji posakiai, neturintys tarinio, kableliais neskiriami, pvz.: Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Mantas kaip ant sparnų išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu lyg baltais patalais apklojo ežerą. Jausmai tarsi bangos virpino širdį. Ko dejuoji it dantį geliamas? (Rusų kalboje tokie posakiai skiriami; prieš keletą dešimtmečių mokyklinis lietuvių kalbos vadovėlis juos irgi reikalavo skirti, todėl ir dabar daug kas be reikalo skiria – rašo: Taisyk žodžiui vietą, kaip svečiui patalą. Mantas, kaip ant sparnų, išlėkė į gatvę. Vėjas sniegu, lyg baltais patalais, apklojo ežerą. Jausmai, tarsi bangos, virpino širdį. Ko dejuoji, it dantį geliamas?)

Tačiau lyginamieji posakiai, turintys tarinį (kitaip sakant, einantys sudėtinio sakinio šalutiniu dėmeniu), yra skiriami, pvz.: Mes kovojom, kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip, kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama, lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum oro ėmė trūkti. (Negerai: Mes kovojom kaip mūsų protėviai kovojo. Jie viską padarė taip kaip buvo sutarę. Ir įžengė su šypsena mama lyg saulė danguje nušvito. Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje tartum oro ėmė trūkti; paskutiniuose dviejuose sakiniuose prieš lyg ir tartum būtų įmanomas ir brūkšnys.)