Muziejuose kaupiami praeities kultūros turtai. Kodėl jaunimui naudinga juos pažinti?

Muziejuose kaupiami praeities kultūros turtai. Kodėl jaunimui naudinga juos pažinti? Argumentuokite.

Kiekvienas pilietis turi žinoti savo tėvynės istoriją: domėtis praeitimi, krašto tradicijomis. Mums padeda tai suprasti muziejus.

Pagal 2009 metų duomenis Lietuvoje veikia nacionaliniai, respublikiniai, žinybiniai ir privatūs – viso 106 muziejai. Pagal muziejuose esančių eksponatų rūšį Lietuvoje veikia archeologijos, etnografijos, gamtos, istorijos, literatūros, meno, mokslo, kraštotyros bei memorialiniai muziejai. Jaunimas – auganti karta, kuriai reikėtų suprasti, žinoti ir pritaikyti žinias, susijusias su savo tauta. Praeities kultūros turtus mums padeda suprasti ir pamatyti muziejai.


Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune jaunas žmogus gali sužinoti, kad jis gyvuoja ne pirmą šimtmetį. Tai – pats seniausias Lietuvoje muziejus. Jis pradėjo veikti 1921m. Jame eksponuojama daugiau kaip 230 000 eksponatų, tarp jų šaltieji ir šaunamieji ginklai, archeologoniai radiniai, dokumentai, vaizduojamojo meno ir portretų rinkiniai.


Vienas įžymiausiųjų eksponatų yra garsusis Lituanica – lietuvių Dariaus ir Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933m. sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs, iki galutinio tikslo belikus mažiau kaip dešimtadaliui kelio. Tai vienas svarbiausių 20 amžiaus įvykių Lietuvos istorijoje. Jaunimas turi išskirtinę galimybę pamatyti lėktuvo nuolaužas muziejuje.


Apsilankius muziejuje galima sužinoti daug vertingos bei įdomios informacijos, o gautą informaciją pritaikyti dėstomoms pamokoms. Manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi apsilankyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje bent kartą, pamatyti ten eksponuojamus pačius svarbiausius Lietuvos istorinių įvykių liekanas.


Daug įspudžių ir žinių apie Lietuvos praeitį galima sužinoti Lietuvos liaudies ir buities muziejuje Rumšiškėse – tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Muziejus mena XVIII – XX a. laikotarpį Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Jame eksponuojami Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros bei buities eksponatai. Jie liudija, kaip žmonės gyveno, kaip mokėjo statyti ir įrengti būstą įvairiais laikotarpiais. 140 pastatų sugrupuoti į sodybas, kaimelius, o miestelių pastatai surikiuoti apie aikštę. Sodybose – tvoros, šuliniai, sodai ir gėlių darželiai. Daugelyje pastatų atkurta vidaus įranga su vieno ar kito laikotarpio baldais, audiniais, virtuvės rakandais, darbo įrankiais. Kai kuriuose pastatuose įrengtos veikiančios ekspozicijos – ten audžiama, drožinėjama ar žiedžiami puodai. 
 Bene daugiausia dėmėsio muziejus susilaukia dėl edukacinių programų. Muziejinė edukacija – galimybė mokytis muziejaus aplinkoje, betarpiškai susipažįstant su muziejuje saugomais daiktais. Jaunimą skatina domėtis krašto istorija, patrauklia forma susipažinti su juos supančia aplinka, kurioje gyveno jų seneliai ir proseneliai, ugdo aktyvumą, kūrybiškumą, atskleidžia praeities ir šiuolaikinio gyvenimo sąsajas.

Dailės gerbėjai gali apsilankyti Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje – tai seniausias Lietuvos dailės muziejus. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje dvylikoje ekspozicijų pristatomi meno kūriniai nuo senovės civilizacijų iki Europos XX a. vaizduojamosios ir taikomosios dailės, taip pat Lietuvos dailės raida nuo XV a. iki XX .a Memorialiniuose muziejuose veikia garbių Lietuvos meno ir kultūros veikėjų memorialinės ekspozicijos.


Bene daugiausiai lankytojų dėmesio susilaukia M. K. Čiurlionio dailės galerija. Jaunimas sužino jog Čiurlionis kreipiasi į žmones simboliais ir metaforomis, asociacijų kalba. Mėgstamiausi jo įvaizdžiai – gamtos pasaulio ženklai, lietuvių liaudies dainų, pasakų ir legendų motyvai. Tai – paukštis, saulė, kalnas, medis, pasikartojantys daugelyje paveikslų, įvairiame kontekste, tiek ankstyvojoje, tiek vėlyvojoje kūryboje. Intriguojantis ir įdomus jo kūrybos bruožas yra tas, kad skirtinguose paveiksluose pasikartojantis simbolis prieš žiūrovo akis atveriamas vis kitomis prasmės briaunomis, pavyzdžiui žymiausiame paveiksle triptikas Rex simbolizuoja lemties, grėsmės pranašą, ir įkūnija išminties, globos, prieraišumo idėjas. Šis paveikslas atspindi atspindi pagrindinę Čiurlionio kūrybos temą.


Jaunimui ne tik naudinga, bet ir būtina apsilankyti šiame muziejuje, praplėsti savo kultūrinį akiratį, pasidomėti Lietuvos kultūros laimėjimais.  

Muziejuose kaupiami kultūros turtai, juos būtina žinoti kiekvienam. Jaunimas šiais laikais turi puikią galimybę pažinti ir suprasti savo krašto tradicijas, kultūros laimėjimus bei istorijos pagrindus. Pamatyti tam tikrus eksponatus gyvai, o ne tik vadovėlių iliustracijose. Sakoma, kad „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Jaunas žmogus muziejuose gali ugdyti pilietiškumą, sužinoti daug vertingos informacijos, kurią galima panaudoti ne tik pamokų metu. Muziejai plečia jaunimo pasaulėžiūrą. Ir tikrai galime sutikti, kad muziejus būtina lankyti.

Ar teisus poetas Donatas Petrošius sakydamas, kad ,,geriau 10 kartų žiūrėti gerą filmą negu 10 vidutiniškų“

Modernėjant technologijoms, filmų kūrimas sparčiai išaugo. Kasdien pasaulyje sukuriamas bent vienas iš jų. Žiūrėdami daug įvairiausių filmų žmonės dažniausiai išvysta juos menkaverčius ir gana banalius. Todėl neretai pamirštama, kas yra tikrai geras filmas. Tačiau, tyčia ar netyčia, atradus ir pažiūrėjus dėmesio vertą kino šedevrą, iškart suprantama, kad geriau pamatyti gerą filmą dešimt kartų negu dešimt vidutiniškų. Taigi, kodėl taip yra? Kartu kyla dar vienas klausimas, kas gi yra geras filmas?
Visų pirma, gerame filme visada galima pamatyti kažką naujo, grožėtis stulbinančiu vaizdu, puikia vaidyba ir nepabostančiu siužetu. Visa tai puikiai atskleidžiama lietuvių režisieriaus Audriaus Juzėno istorinėje dramoje „Vilniaus getas“. Meniniame filme parodomas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos metais. Šioje dramoje pasakojama apie Vilniaus gete gyvenusių žydų bandymus išlikti gyviems. Tam neretai reikėdavo tartis su vokiečių karininkais. Jų viršininkas – buvęs aktorius ir džiazo muzikantas Kitelis, kuris tyrinėdamas apleistą teatro pastatą pastebi buvusią Europos muzikos žvaigždę Chają. Jam patiko jos balsas ir neapsakomas jaunos žydaitės grožis jį viliojo, todėl taip gimė unikalus geto teatras. Paties filmo pabaiga buvo tiesiog kerinti, kuri tobulai sukūrė paslaptingumo ir mistiškumo įspūdį. Šioje dramoje vaidina gausybė lietuvių aktorių. Mane sužavėjo teatrališka Andriaus Žebrausko vaidyba, charizmatiškas Vytauto Šapranausko vaidmuo bei pagrindinių veikėjų emocijos. „Vilniaus getas“ yra svarbus įvykis ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūriniam gyvenimui.
Taip pat yra žinoma, jog geras filmas paveiks ne tik protą, tačiau ir sielą. Vienas iš nuostabiausių kino šedevrų – amerikiečių kriminalinė drama „Krikštatėvis“, kurią režisavo Francis Fordas Coppola, apie italų mafijos gimimą. Filmas pelnė net tris „Oskarus“ ir keturis „Auksinius gaublius“. Puikus Marlono Brando vaidmuo buvo įvertintas „Oskaru“, tačiau aktorius jo atsisakė. Filme „Krikštatėvis“ vaizduojama žiauri, nesibaigianti kova tarp dviejų mafijos klanų – Tataljų ir Korleonių šeimos. Dramoje tobulai atkurtas Sicilijos mafijos požiūris į visuomenę, draugus bei šeimą. Korleonės šeimos galva – Donas Vitas Korleonė buvo krikštatėvis tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Donas vaizduojamas, kaip teisingas žmogus, pasakantis daug tikslių pamokymų, tokių kaip: „Niekada nejausk priešams neapykantos. Neapykanta tik aptemdo tavo protą.“ Buvau sužavėta itin taikliais Krikštatėvio žodžiais: „Laikyk draugus arti, o priešus dar arčiau.“ Beje, filme perteikta daug vertybių, kurios šiomis dienomis yra neretai užmirštamos. Aš manau, kad „Krikštatėvis“ – tai ne vienas iš tų filmų, kur pamiršti po pusdienio. Jo išliekamoji vertė tiesiog įspūdinga. Tai filmas, kurį žiūrėjo tėvai, žiūrės vaikai ir vaikaičiai.
Deja, daugelis filmų šiais laikais yra tik vidutiniški. Jų scenarijus dažniausiai būna lengvai nuspėjamas, banalus ir lėkštas. Puikus vidutiniškų filmų pavyzdys yra Maiklo Patriko Kingo režisuotas „Seksas ir miestas 2“. Tai dar vienas nuobodus, pirmos dalies tęsinys, kuris praeitais metais buvo apdovanotas net dviem „Auksinėm avietėm“. Siužetas pasirodė šiek tiek tuščias ir nenatūralus. Visur tviskėjo perdėta prabanga, žiūrovus buvo bandoma pralinksminti keliais lėkštais, nevykusiais juokeliais. Šis filmas skirtas žiūrėti tik moterims, kurios nori atitrūkti nuo varginančios realybės. Viskas, ką aš mačiau buvo tik keturios stilingai apsirengusios damos, apžavėtos kerinčiais Abu Dabio vaizdais. Todėl tik ir laukiau, kada filmas pasibaigs.
Šiais laikais yra kuriama daugybė nevertingų, neturinčios jokios prasmės filmų. Tačiau būdami kino teatre ar tiesiog sėdėdami namuose retkarčiais atrandame kažką tokio, ką pažiūrėjus atrodo, kad diena praėjo ne veltui, jog patyrei kažką įspūdingo. Puikaus siužeto ir tiesiog kerintys filmai „Vilniaus getas“ ir „Krikštatėvis“ sužavėjo mane. Tiesa yra tokia, kad ieškodami gero filmo, tenka pamatyti daug vidutiniškų, tokių kaip „Seksas ir miestas 2“, nes tik pažiūrėjus jį galima nuspręsti ar buvo verta gaišti laiką, ar ne.

Kultūrologas Darius Kuolys rašo: „Tautos gyvena pasakodamos savo istorijas, o pasakojimai kuria ir saugo tautas. Mat jie išsako ir perduoda bendruomenei svarbius vaizdinius, reikšmes, idėjas, vertybes.“ Kokių lietuvių tautai svarbių pasakojimų esate atpažinę vaizduojamojo meno kūriniuose?

Kultūrologas Darius Kuolys rašo: „Tautos gyvena pasakodamos savo istorijas, o pasakojimai kuria ir saugo tautas. Mat jie išsako ir perduoda bendruomenei svarbius vaizdinius, reikšmes, idėjas, vertybes.“ Kokių lietuvių tautai svarbių pasakojimų esate atpažinę vaizduojamojo meno kūriniuose?

Informacija ruošiama, bus paskelbta balandžio 12 d.

Kalbininkas Giedrius Subačius teigia: „Laisvalaikiu gali daryti kaip nori: kalbėti dialektu, žargonu, akcentais. Įvairovė yra mūsų stiprumas.”“ Paaiškinkite, kodėl kalbininkas skatina vartoti ne tik bendrinę kalbą.

Kalbininkas Giedrius Subačius teigia: „Laisvalaikiu gali daryti kaip nori: kalbėti dialektu, žargonu, akcentais. Įvairovė yra mūsų stiprumas.“ Paaiškinkite, kodėl kalbininkas skatina vartoti ne tik bendrinę kalbą.

Informacija ruošiama, bus paskelbta balandžio 12 d.

,Jonas Jablonskis <…> iki šviesaus idealo iškėlė apie savo valstybę svajojančios tautos tikslą – turėti elitinę, prestižinę, sukultūrintą, kiekvienai civilizuotai valstybei privalomą kalbą – aukštąjį jos stilių, vadinamą bendrine kalba.“ (A. Vidžiūnas) Ar šis J. Jablonskio tikslas Lietuvoje jau pasiektas?

,Jonas Jablonskis <…> iki šviesaus idealo iškėlė apie savo valstybę svajojančios tautos tikslą – turėti elitinę, prestižinę, sukultūrintą, kiekvienai civilizuotai valstybei privalomą kalbą – aukštąjį jos stilių, vadinamą bendrine kalba.“ (A. Vidžiūnas) Ar šis J. Jablonskio tikslas Lietuvoje jau pasiektas?

Informacija ruošiama, bus paskelbta balandžio 12 d.

Kaip suprantate kalbininko Arvydo Vidžiūno teiginį: ,,naujųjų laikų Lietuvos valstybė yra sukurta ant gimtosios lietuvių kalbos, ant jos gramatikos, ant istorijos pamatų ir sunešta ant knyg-nešių pečių“?

Kaip suprantate kalbininko Arvydo Vidžiūno teiginį: ,,naujųjų laikų Lietuvos valstybė yra sukurta ant gimtosios lietuvių kalbos, ant jos gramatikos, ant istorijos pamatų ir sunešta ant knyg-nešių pečių“?

Informacija ruošiama, bus paskelbta balandžio 12 d.

Ar pritartumėte literatūrologės Solveigos Daugirdaitės minčiai: ,,Ateities kartų raštą taisys kompiuteris, todėl būtų svarbu mokyti ne rašomosios, o šnekamosios kalbos <…>, mokyti lietuvių kalbos parodant, kad kitomis kalbomis to paties ir taip pat pasakyti negali“

Ar pritartumėte literatūrologės Solveigos Daugirdaitės minčiai: ,,Ateities kartų raštą taisys kompiuteris, todėl būtų svarbu mokyti ne rašomosios, o šnekamosios kalbos <…>, mokyti lietuvių kalbos parodant, kad kitomis kalbomis to paties ir taip pat pasakyti negali“

Informacija ruošiama, bus paskelbta balandžio 12 d.

Kalbininkė Rita Miliūnaitė viliasi, kad ,,vis dėlto jaučiamės nesmagiai, tarsi kažką išdavę, kasdien patirdami, kaip viešoji interneto kalba kenčia nuo beraštystės, kaip ji murzinama vulgarybėmis ir darkoma ne vien tik beveidžių interneto komentuotojų“

Kalbininkė Rita Miliūnaitė viliasi, kad ,,vis dėlto jaučiamės nesmagiai, tarsi kažką išdavę, kasdien patirdami, kaip viešoji interneto kalba kenčia nuo beraštystės, kaip ji murzinama vulgarybėmis ir darkoma ne vien tik beveidžių interneto komentuotojų“

Informacija ruošiama, bus paskelbta balandžio 12 d.

2011 m. paskelbti tarmių metais. Ką žinote apie tarmių tyrinėjimus ir jų svarbą kalbai?

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių, gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.
Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.
Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.
Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į vakarų, pietų ir rytų aukštaičius (plg. kaip tariami žodžiai ranka, žąsis).
Vakarų aukštaičiai (Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Šiaulių r.) dvigarsius an, am, en, em ir balsius ą, ę išlaiko ir taria kaip bendrinėje kalboje ranka, žąsis. Vakarų aukštaičiai turi dvi patarmes: kauniškių ir šiauliškių. Kauniškių patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Jie skiria ilguosius ir trumpuosius balsius ir išlaiko kirčio vietą. Šiauliškiai trumpina nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius, kartais atitraukia nuo galūnės kirtį.
Pietų aukštaičiai (Alytaus, Druskininkų, Varėnos r.) išlaiko an, am, en, em, bet ą, ę verčia ū, y: jie sako ranka, žūsis. Rytų aukštaičiai (Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Molėtų, Anykščių, Utenos, Zarasų, Rokiškio, Panevėžio r.) minėtus dvigarsius verčia om, on, em, en arba um, un, im, in: ronka, runka, o balsius ą, ę verčia o, e arba ū, y: žosis, žūsis.
Rytų aukštaičių tarmė dar skirstoma į šnektų grupes. Vienai priklauso šnektos, trumpinančios (redukuojančios) nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius: panevėžiškiai trumpuosius galūnių balsius suplaka į vieną neaiškų balsį: po kieto priebalsio — į užpakalinės eilės, po minkšto — į priešakinės eilės; širvintiškiai šiek tiek mažiau nei panevėžiškiai redukuoja žodžio galo balsius; o anykštėnai vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e), pvz., rotas „ratas”.
Kitos grupės šnektos netrumpina nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių: kupiškėnai, kaip ir anykštėnai, vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e) ir a — vietoj e ir ė, kai po šių balsių eina kietas priebalsis ar tolesniame skiemenyje yra a, ė, o, u, pvz., dada „dėdė”; uteniškiai neredukuoja žodžio galūnės balsių, nekirčiuotus dvibalsius ie, uo vienabalsina, pvz., penelis „pienelis”; vilniškiai išlaiko nekirčiuotą dvibalsį ie, pvz., pienelis „pienelis”.
Daugelis pietų aukštaičių ir rytų aukštaičiai vilniškiai dzūkuoja, t.y. č, dž verčia c, dz, pavyzdžiui, sako cia arba ca „čia”; t, d, tv, dv prieš i, į, y, ie verčia c, dz, cv, dzv: cik „tik”, dziena „diena”. Šią ypatybe turintys aukštaičiai dar vadinami dzūkais.

Žemaičių tarmė pagal dvibalsių ie, uo (žodžių pienas, duona) tarimą skiriami į vakarų, pietų ir šiaurės žemaičius.
Vakarų žemaičiai (Klaipėdos, Šilutės r.) vietoj ie, uo taria ė, o: pėns, dona.
Pietų žemaičiai (Tauragės, Raseinių, Kelmės, Šilalės r.) vietoj ie, uo taria y, ū: pyns, dūna. Pietų žemaičiai pagal dvigarsių am, an, em, en tarimą dar skiriami į dvi šnektas: raseiniškius, išlaikančius šiuos dvigarsius sveikus, ir varniškius, verčiančius juos om, on, em, en ar um, un, im, in. Šiaurės žemaičiai (Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Plungės r.) vietoj ie, uo taria ei, ou: peins, douna. Šiaurės žemaičiai pagal trumpųjų balsių i, u negalūniniuose skiemenyse tarimą skaidosi į kretingiškius, i, u verčiančius ė, o, ir telšiškius, i, u tariančius e, o arba i, u.
Pagal žodžio duona tarimą žemaičiai nuo seno dar vadinami donininkais (vakarų žemaičiai), dūnininkais (pietų žemaičiai) ir dounininkais (šiaurės žemaičiai).

Lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai dažniausiai pateikiami fonetine transkripcija: įprastine abėcėle, papildyta kai kuriomis naujomis raidėmis ir diakritiniais ženklais. Transkripcija leidžia tiksliai užrašyti kalbos garsus, išryškinti bendrinės kalbos ir tarmių skirtumus. Čia pateikiamuose tarmių pavyzdžiuose transkripcija nevartojama, tik prieš kirčiuotą garsą rašomas status brūkšnelis.
Vakarų aukštaičiai kauniškiai: Ar aš šep, ar aš tep sak’ysu, vis tiek v’isko nepasak’ysu „Ar aš šiaip, ar aš taip sakysiu, vis tiek visko nepasakysiu”.
Vakarų aukštaičiai šiauliškiai: Tas va’iks viens pats tik šv’ilpin po tr’oba ižd’ikis, dauge’u niek „Tas vaikas vienas pats tik švilpauja po trobą išdykęs, daugiau nieko”.
Pietų aukštaičiai: Sak’ik v’elniu: lįsk per žamuc’ini, tai jis vis c’iek lįs per aukštuc’ini „Sakyk velniui: lįsk per žemutinį, tai jis vis tiek lįs per aukštutinį” (darys atbulai).
Rytų aukštaičiai panevėžiškiai: A mas tur’ejam š’uni, užgiv’ena aštun’iolek m’iatu „O mes turėjome šunį, išgyveno aštuoniolika metų”.
Rytų aukštaičiai širvintiškiai: Ti aš netur’iu jak’ios šeim’os, tikta’i br’olia va’ikai ir br’alis su brol’eni, tik prik ja’is ir b’ūstu „Tai aš neturiu jokios šeimos, tiktai brolio vaikai ir brolis su broliene, tai prie jų ir būnu”.
Rytų aukštaičiai anykštėnai: K’elis ‘ėjis iš an’a ‘ežerą g’ola t’iesei mest’elin „Kelias ėjęs iš ano ežero galo tiesiai miestelin”.
Rytų aukštaičiai kupiškėnai: Senia’u k’okioz gi dalg’ęz b’udavo, ‘išplakei ir vėl toj išli’nko ‘ošmenys ir nebapapj’ausi „Seniau kokios gi dalgės būdavo, išplakei ir vėl tuoj išlinko ašmenys ir nebepapjausi”.
Rytų aukštaičiai uteniškiai: S’anas gra’it pas’ilsi — ac’igule ir pasils’eta jeu, a jeun’am ra’ike dauge’u p’oilse „Senas greit pasiilsi — atsigulė ir pasiilsėta jau, o jaunam reikia daugiau poilsio”.
Rytų aukštaičiai vilniškiai: E jau r’udenes laik’i, ta’i raic’i s’oduosan obuol’auc j’ojam „O jau rudenio laike, tai raiti soduosna obuoliaut jojam”.
Vakarų žemaičiai: Pi mūs nėr mešk, k’apas tek v’ėnas, med’ę, krum’alę er v’esks; j’ūra v’eso art’ė „Prie mūsų nėra miško, kopos tik vienos, medžiai, krūmeliai ir viskas; jūra visai arti”.
Pietų žemaičiai raseiniškiai: Ankstyvu’oji v’arna dant’is rakini’e, vielivu’oji — ak’is krapštini’e „Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji — akis krapštinėja”.
Pietų žemaičiai varniškiai: Keta s’yke, ‘atmeno, k’uoja pr’amuše leda, veizi’ek, e sod’ožes būs „Kitą sykį, atmenu, koja pramuši ledą, veizėk (= žiūrėk), ir sudužęs bus”.
Šiaurės žemaičiai kretingiškiai: Tep mes lo’ubam va’rktė: kol v’aka naožmėgd’ysi, g’oltė nanu’esi „Taip mes vargdavom: kol vaiko neužmigdysi, gulti nenueisi”.
Šiaurės žemaičiai telšiškiai: I ve’in pr’ašiem, i ket — nal’eid ij’ete „Ir vieno prašėm, ir kito — neleido įeiti”.
Lietuvių kalbos tarmės — lietuvių bendrinės kalbos ištakos ir nuolat ją gaivinantis šaltinis. Vis labiau įsigalint bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant. Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, leidžiami tarmių aprašai ir žodynai.
Daugiausia tarmių duomenų sukaupta Lietuvių kalbos institute. Didžiausias šios srities darbas — 1977 m. pradėtas leisti keturtomis „Lietuvių kalbos atlasas” (t. l –3, 1977– 1991, autoriai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris ir kt.). Jį sudaro apie 400 lingvistinių žemėlapių. Atlase parodoma pagrindinių fonetikos, morfologijos ir svarbesnių leksikos, sintaksės reiškinių geografija bei jų įvairovė lietuvių kalbos tarmėse.
Pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ir daugybės smulkių šnektų tekstų pateikiama chrestomatijoje „Lietuvių kalbos tarmės” (1970, sudarytojai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Birutė Vanagienė ir kt.).
Reikšmingiausi lietuvių kalbos dialektologijos veikalai — Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologija” (1966) ir „Lietuvių kalbos dialektologija” (1978, 1994).

PANEVĖŽIŠKIŲ  TARMĖS  BRUOŽAI  
 
            Tarp visų rytų aukštaičių išsiskiria didelė panevėžiškių tarmė. Ši tarmė suskyla į dvi patarmes: pietų ir šiaurės panevėžiškių. Riba tarp šiaurės ir pietų panevėžiškių eina maždaug žemiau Vabalninko ties Gelažiais, Piniava, Panevėžiu, Naujamiesčiu, Sidabravu. Į šiaurę nuo Panevėžio miesto, tai yra, dalis Panevėžio rajono, rytinė dalis Radviliškio rajono, beveik visas Pakruojo rajonas, visas Pasvalio rajonas, didesnė dalis (šiaurės vakarų) Biržų rajono – šiaurės panevėžiškiai. Į pietus nuo Panevėžio miesto, tai yra, pietinė Panevėžio rajono dalis, šiaurinė Kėdainių rajono dalis, šiaurinė Ukmergės rajono dalis, vakarinė Anykščių rajono dalis – pietų panevėžiškiai.
Dauguma panevėžiškių yra išlaikę bendruosius rytų aukštaičių tarmės bruožus, tai yra: 1) mišriuosius dvigarsius am, an, em, en verčia į um, un, im, in (kumpas, lungas, timpia, lingvas); 2) nosinius ą, ę verčia į ų, į (žųsis, kįsti); 3) priebalsį l prieš e, ę, ei, ė kietina ( ladas, saulą, laisti, pela); 4) ilgina trumpuosius kirčiuotus u, i (bu.vo, vi.sas); 5) tvirtagalį eỉ žodžio pradžioje verčia į aỉ ( aỉna); 6) trumpina nekirčiuotus ilguosius y, ū (givenimas, surelis). Tačiau panevėžiškių tarmė turi išlaikiusi daug specifinių tarmės bruožų.
           Visi panevėžiškiai galūnėse trumpuosius balsius dar labiau trumpina arba taria taip, kad jo visai negirdėti. Pietinėje patarmėje trumpas galūnės užpakalinės eilės balsis virsta mažai redukuotu υ garsu (namυs, nešυ), o priešakinės eilės balsis – ι garsu (katιś). Šiaurinėje panevėžiškių patarmėje dėl kirčio atitraukimo ir ypatingo galūnių trumpinimo trumpas galūnės balsis beveik visai išnyko – virto murmamuoju neaiškios kokybės garsu (ał’s, rat’s, kaťś, vi.s’s, ain’), kurio tariant visai negirdėti. Šiaurės panevėžiškiai sunkiai ištaria priebalsių samplaiką, todėl tarp jų įterpia garsą ( arkəľś, sapən’s, mandagesən’ś).
Ilguosius balsius galūnėse panevėžiškiai taip pat taria nevienodai. Pietų panevėžiškiai ilgos galūnės netrumpina, jeigu ji kirčiuota (arklīs, katē, drąsōs). Tačiau jeigu galūnės ilgieji balsiai nekirčiuoti, jie trumpinami (sauła, praše, raša, ausιś). Kadangi šiaurės panevėžiškiai kirtį atitraukia ir iš ilgos kirčiuotos galūnės, todėl visus ilguosius galūnės balsius sutrumpino arba pavertė murmamuoju garsu (šakọs, raše, ož’ś, meď).
            Visi panevėžiškiai kirčiuotus trumpuosius negalūninius u, i ilgina ir taria siaurai (pi.rmυs, ku.rmiś, bu.va, vi.sυs). Nekirčiuotus u, i pietų panevėžiškiai verčia garsais υ, ι. Šiaurėje pakeičiama dar ryškiau. Nepailgėjęs balsis u virsta trumpuoju ọ (pọlk’s, skọb’s). Nepailgėjęs ι verčiamas dvejopai: prieš minkštą priebalsį ir žodžio gale tariamas trumpas ė, transkripcijoje žymimas raide ẹ (kẹť, mẹškel’ś), prieš kietą priebalsį tariamas trumpas supriešakėjęs ọ (pińọg’s, vọšt’). Išimtį sudaro šiaurės rytų panevėžiškių kampas apie Biržus, kur nepailgėję u, i išlaikomi sveiki. Čia išlaikomi ilgi arba pusilgiai ū, ī galūnėse.

PANEVĖŽIŠKIŲ TARMĖS PAPLITIMAS

INCLUDEPICTURE “http://www.is.lt/panmuziejus/tyrinejimai/etinine_kultura/tarme/tarme_zemelapis.jpg” \* MERGEFORMATINET
Ilguosius nekirčiuotus balsius ū, ī panevėžiškiai sutrumpino ir taria kaip u, ι (vιreliś, grυdeliś). Šiaurės panevėžiškiai ilguosius nekirčiuotus ū, ī verčia į ọ, ẹ (val’g‘ọm’s, vẹrel’ś). Nekirčiuotus ilguosius o, uo, ė pietų panevėžiškiai taria υ, ι (žmυgelιś, pυdelιś, tιvelιś), o šiaurės panevėžiškiai – ọ, ẹ (žmọgel’ś, pọdel’ś, tẹvel’ś). Vietoj nekirčiuoto ilgo dvibalsio ie pietų panevėžiškiai taria trumpą e (Letuva, snegelιś), o šiaurės panevėžiškiai – ẹ (pẹnel’ś, šẹnel’ś). Manoma, kad nekirčiuotų skiemenų redukcijos reiškiniai atsirado dėl ryškaus kirčio atitraukimo ypatybės panevėžiškių tarmėje.
            Dauguma panevėžiškių tvirtagalius nekirčiuotus dvibalsius au, ai, ei galūnėse verčia trumpais garsais ọ, ε, ẹ (sakọ, vīrε, katẹ).
            Rytinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Raguvą, Karsakiškį, Biržus, dvigarsiai an, am, en, em  tariami un, um, in, im (lu.ngυs, su.mtιś, gιvιnť). Pietinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Ramygalą, Jotainius, Truskavą, tvirtapradžiai an, am verčiami į υn, υm (lυngυs, sυmtιś), o tvirtapradžiai en, em išlaikomi nepakitę (gιvenť, pempe). Šiaurinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Vaškus, Pušalotą, Pasvalį, tvirtapradžiai an, am tariami ọn, ọm (rọnk’, kọmp’s). Vakarinėje panevėžiškių tarmės dalyje, apie Pakruojį, Šeduvą, Krekenavą, tvirtapradžiai an, am, en, em išlaikomi nepakitę (langυs, samťś, gιvenť, pempe). Tvirtagaliai an, am, en, em čia verčiami į ọn, ọm, ẹn, ẹm (rọnkọ, kọmp’s, pẹnk’, ťọmpk). Pietinėje panevėžiškių tarmės dalyje tvirtagaliai an, am, en, em verčiami į υn, υm, ιn, ιm (rυnkų, kυmpυs, pιnki, tιmpk). Taip pat tariama ir nekirčiuotose pozicijose.
Taigi akivaizdu, kad į šiaurės ir pietų panevėžiškių patarmes ši tarmė suskyla pagal skirtingą galūnių trumpinimą, kirčio atitraukimą ir trumpųjų u, i tarimą.
            Rytinėje ir pietinėje panevėžiškių tarmės dalyje ą, ę tariama ū, ī (žūsιś, grīžť, vaikų, katį, nešįs). Šiaurinėje ir vakarinėje panevėžiškių tarmės dalyje ą, ę arba išlaikomi sveiki, arba verčiami į ọ, ẹ (žọś’ś, gręžť, vaikọ, katẹ, nešẹś).
            Balsį e žodžio pradžioje panevėžiškiai retai išlaiko sveiką – dažnai jį verčia balsiu a, o pietų panevėžiškiai žodžio pradžioje prideda j (āgla, ježerυs).
            Pridėtinis garsas v atsiranda pietų panevėžiškių patarmės žodžio pradžioje prieš dvibalsį uo (vuogυ, vuodegυ), tačiau žodžiuose vanduo, vanta pietų panevėžiškiai v garsą išmeta ir taria „υnduo“, „υntos lapε“. Tarp priešdėlio ir šaknies balsio ė, e panevėžiškių tarmėje dažnai atsiranda įspraustinis garsas v (nuvėje, suveidava).
Kai kuriuos priebalsius (s, l, n, t) žodžio gale panevėžiškiai taria ypač minkštai (gaid’ś, kodėl’, gerīn’, kaip nebūť).
            Šiaurės panevėžiškių patarmėje vietininkas dažnai pakeičiamas prielinksniu terp su kilmininku, pavyzdžiui, „ katẹ terp maišọ“, „sriubυ verdυ terp puodọ“.
            Panevėžiškių tarmėje kai kurie silpnesniųjų kamienų daiktavardžiai, kurie literatūrinėje kalboje yra III, IV ar V linksniuotės, virsta stipresnius kamienus turinčiais I ar II linksniuotės daiktavardžiais: „nėra nι viena žmoga“, „buvọ un turgọs“, „tava nose jilgυ“, „nepali.ka akmena un akmena“.
            Panevėžiškiai, kaip ir dauguma rytų aukštaičių, dar yra išlaikę dviskaitos formas: „turėje tėvυs du sūnυ i dvi du.kterι“, „abudu aisiva“.
            Panevėžiškiai yra linkę trumpinti naudininko ir nagininko galūnes -ui, -ai, -ei, -umi, pavyzdžiui, tam vīrυ, man’ jaunε, juodε kātė, duonυ su medυ.
            Asmeniniai įvardžiai panevėžiškių tarmėje yra pailginami pridėtiniais garsais: ašen (aš), tujen (tu), jinε (ji), jisε (jis).
            Vartodami veiksmažodį, panevėžiškiai trumpina būsimojo laiko daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnes: aisme, duosme, sakysta, darysta ir t. t. Panevėžiškiai yra išlaikę seną siekinio formą – „aisma šiena pjautų“, „reikι arklių jotų“.

PIETŲ  PANEVĖŽIŠKIŲ  TARMĖS  PAVYZDYS

 
Ėje iš mūsu kaima pagrabυn – nāktι, žiemυ, mιnu.liś šviečι. I toks krume.liś, i kalne.liś toks i pamāte – atainυ di.dela baltυ bobυ, su di.delυ kuprυ. Kεp jie unt jū artīn’, tε jin – tυlīn’, kεp jie atgal’, tε jin vėl’ unt juos ainυ. Teip i prapuola bevaikščiodamυ. Saka, jėgu būtu jū užgavī, būt pinigais ižbirėjus.
 
(Raguva, Panevėžio r.)
 
 
 
ŠIAURĖS  PANEVĖŽIŠKIŲ  TARMĖS  PAVYZDYS
 
            Sen’ọ, dvāra laikεs, gιvēna pon’s – labε pašėlẹs. Nus’ọnte vienokart ọndanarčik’s – ākmen’s di.del’ś būva – ākmenυ nulu.p’ť  skūro. Nebetur’ dārba, tι ats’ọnte ont lauko. Nuvein’ tie vīrε, vaikšta, vaikšta – nikaip tam ākmenυ to skūro lu.p’ť . Visū p’ọrm’ reik’ atrasť razumno žmogo i paklauśť, kaip ākmenυ skūro lu.p’ť.
 
(Skaistgiris, Panevėžio r.)