Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.2)

 

Aušros Vartai – statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentųVilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kultūriškai artimuose kraštuose. Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503 – 1522 m.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia stovi Vilniaus senamiestyje. Pradėta statyti 1495 m., pabaigta 1500 m. Vėlyvosios gotikos stiliaus. Pasakojama, kad traukdamasis iš Rusijos, Napoleonas aplankė Vilnių ir susižavėjęs šia bažnyčia pasakė, kad jei galėtų, tai pasiimtų Šv. Onos bažnyčią su savimi į Paryžių.
Bažnyčia naudojosi vokiečių ir kitų svetimtaučių katalikų Šv. Martyno brolija. Kilus reformacijai, 1557 m. vyskupas uždraudė jai naudotis bažnyčia. Netrukus brolija iširo, o apie XVII a. pradžią vėl susibūrė. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė, tačiau 1582 m. buvo rekonstruota. 1794 m., per Vilniaus apšaudymą, bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. Apie 1800 m. architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, nutinkavo, o 1802 m. prieš bažnyčią pastatė 3 tarpsnių varpinę.
Pažaislio vienuolynas – pastatų ansamblis Pažaislyje, Kauno marių šiaurės-vakariniame krante. Ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Ansamblio pastatuose išlikę apie 140 įvairaus dydžio freskų. Skirtingose patalpose: bažnyčios prieangyje, presbiterijoje, koplyčiose, vienuolių chore, zakristijoje, kapitulos salėse ieškota individualios kompozicijos, kiekvienoje iš jų pastebimas skirtingas sienų, skliautų ir freskų koloritas. Sudėtingos ir įvairialypės ikonografijos svarbiausia tema – Marijos išaukštinimas.
Vilniaus katedra yra Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje. Arkivyskupijos ir dekanato centras. Pirmoji katedra pastatyta XIII a. viduryje.
Katedra garsi savo lobynu. Vilniaus katedros lobynas – vertingiausia sakralinio meno kolekcija, mūsų tautos nacionalinė relikvija.Jis pradėtas kaupti iškart po 1387 m. Lietuvos krikšto ir Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausiai į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstrancijų, bažnytinių taurių (kielikų), relikvijorių ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, taip pat bažnytinių drabužių bei gobelenų kolekciją, garsiųjų didikų giminių atstovų (Tiškevičių, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorių dovanos. Lietuvos valstybės didžiausio klestėjimo laikais – XVI a. ir XVII a. pradžioje – Vilniaus katedros lobynas savo unikaliais sakralinio meno turtais galėjo konkuruoti su visoje Europoje garsėjusiais Lietuvos valdovų rinkiniais, saugotais greta katedros buvusiuose Didžiųjų kunigaikščių rūmuose.
Valdovų rūmai – Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. Priklausiusi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, statyta 1530 m. ir vėliau, nugriovus toje vietoje stovėjusius XIV-XV a. mūro pastatus.
Valdovų rūmai buvo Žygimanto senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų rezidencija. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti valdovų rūmai. Maždaug apie 100 metų jie stovėjo neremontuojami ir nenaudojami. Rūmų griuvėsiai buvo nugriauti 1801 m. Dabar vyksta rūmų atstatymo darbai.

Pagrindinės UNESCO funkcijos ir misija. Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Lietuvos objektai

 

UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta iškart po II Pasaulinio karo Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Pagrindinis UNESCO globojamos veiklos tikslas – visuotinė pagarba teisingumui, įstatymams ir pagrindinėms žmogaus teisėms; bendravimo tarp įvairių pasaulio rasių, lyties, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių tobulinimas, kaip yra numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje.
UNESCO priklauso daugiau nei 180 valstybių. Būstinė įsikūrusi Paryžiuje (Prancūzija).
Pagrindinės UNESCO funkcijos:
• švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų studijos;
• tyrimai ir mokymai skirti žmonijos žinių tobulinimui ir sklaidai;
• paveldo išsaugojimas ateities kartoms;
• tarptautinių įgyvendinimo būdų, rekomendacijų bei ekspertinių žinių parengimas;
• specializuotos informacijos mainai.
Svarbi UNESCO misija – palaikyti pasaulio paveldo sąrašą. Šiame sąraše įtrauktos svarbios istorinės ar gamtinės vietos, kurių išsaugojimas yra svarbus visam pasauliui. Tarp UNESCO remiamų projektų yra tarptautinės mokslinės programos; raštingumo didinimo, techninės pagalbos ir mokytojų tobulinimo programos; regioninės ir kultūros istorijos projektai; tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai siekiant išsaugoti pasaulio kultūrinį ir gamtinį palikimą ir saugoti žmogaus teises.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. 1970-aisiais ir 1980-aisiais kai kurios Vakarų valstybės, ypatingai JAV ir Jungtinė Karalystė, manė, kad komunistinės ir Trečiojo Pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. UNESCO parengtą planą „Naujoji pasaulio informacinė tvarka“, kuris buvo skirtas sustabdyti sąmoningą melą ir klaidingą informaciją, skleidžiamą apie Trečiojo pasaulio šalis, Vakarai atmetė ir įvertino kaip Trečiojo pasaulio ir komunistinių diktatūrų bandymą sugriauti spaudos laisvę. JAV pasitraukė iš organizacijos1984 m., o Jungtinė Karalystė 1985 m.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną. 1992 m. spalio 20 dieną buvo įsteigta Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija bei 1993m. Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovybė prie UNESCO.
Į pasaulio paveldo sąrašą įtraukti šie Lietuvos objektai:
 Vilniaus senamiestis;
 Kuršių Nerija;
 Kernavės archeologinė vietovė;
 Struvės geodezinis lankas;
 Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
 Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje;

I. Istorinis Vilniaus senamiestis
1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV iki XVIII pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

II. Kuršių Nerija
Dviejų valstybių, Lietuvos respublikos ir Rusijos Federacijos teritorijoje esantis išskirtinis, unikalus žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepakartojamos žmogaus kovos su vėju ir vandens stichijomis. Tai rodo kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

III. Kernavės archeologinė vietovė
Pagrindiniai kriterijai, paskelbiant pasaulio paveldu Kernavės archeologinę vietovę, buvo:
– vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir ( ar gyvą) kultūrinę tradiciją ir civilizaciją;
– vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų žmonijos istorijos etapą.
Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos puslapių – pagoniškosios visuomenės virsmą krikščioniška.

IV. F.G. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai
Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816 – 1852 m. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816 – 1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje buvo organizuojami matavimai, projektuojamas trianguliacijos tinklas. Sukauptus rezultatus mokslininkai 1829 metais apjungė, išmatavę trianguliacijos grandinę tarp Pandėlio ( Lietuva) ir Bristeno ( Latvija).
F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus žemės elipsoido parametrų skaičiavimus. Šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atliktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus.

Nematerialaus kultūrinio paveldo kriterijai:


• yra išskirtinės reikšmės žmogaus kūrybos šedevras;
• yra konkrečios bendruomenės kultūrinė arba istorinė tradicija;
• yra neatsiejama ir ypatingai svarbi konkrečios bendruomenės kultūrinės tapatybės dalis;
• išsiskiria atlikimo meistriškumu;
• dėl nepakankamų saugos priemonių, urbanizacijos, sparčių visuomenės transformacijos kaitos procesų vertybei gresia išnykimo pavojus.
V. Kryždirbystė. kryžių simbolika
2001 m. UNESCO sudaryta Tarptautinio žodinio ir nematerialaus kultūrinio paveldo žiūri paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrus, tarp kurių – Lietuvos pasiūlyta Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje.

VI. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje
2003 m. antruoju paskelbimu Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrais buvo pripažintos dar dvidešimt aštuonios tradicijos, tarp kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrai pasiūlyta Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Kai kurie Lietuvos kultūros objektai nusipelnė UNESCO globos (Nr.1)

 

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įkurta 1945 m. lapkričio 16 d. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.
Viena iš pagrindinių penkių UNESCO funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms.
Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją UNESCO buvo priimta 1991 m. spalio 7 dieną.

Pasaulio paveldo bei nematerialaus bei žodinio paveldo sąraše yra įrašyti šeši Lietuvos objektai:
1. Istorinis Vilniaus senamiestis;
2. Kuršių Nerija;
3. Kernavės archeologinė vietovė;
4. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai;
5. Kryždirbystė ir kryžių simbolika;
6. Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje.

Pasivaikščiodami po Vilniaus senamiestį ar stebėdami amatininkų mugę Kernavėje, dažnai net nesusimąstome, kad šie objektai puikuojasi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše kartu su Egipto piramidėmis, Pizos bokštu ir t. t.
Pasaulio sąraše esančias vertybes valstybės įsipareigoja saugoti ir globoti savo ir viso pasaulio piliečiams, šiandienos ir ateities kartoms. Todėl mes privalome mokyti jaunąją kartą apie šimtmečius kurtą žmonijos ir žemės turtų svarbą, ugdyti teisingą supratimą, pagarbą ir norą tai išsaugoti.

VILNIAUS SENAMIESTIS

„Nuo XIII a. iki XVIII a. būdamas politiniu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės centru, Vilnius turėjo didžiulės įtakos kultūriniam ir architektūriniam Rytų Europos vystymuisi. Nežiūrint užpuolimų ir dalinių sugriovimų, jis išsaugojo įspūdingus gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksus bei viduramžių miesto struktūrą ir natūralią aplinką” – toks buvo nurodytas pagrindinis motyvas Vilniaus istorinį centrą 1994 m. įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vilnius, kaip Lietuvos sostinės vardas, pirmą sykį paminėtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiške, kviečiančiame čia atvykti ir kurtis Europos pirklius ir amatininkus, žadant jiems visokeriopą pagalbą. Nuo to laiko Vilnius žinomas kaip tolerantiškas miestas skirtingų tautų bei religijų žmonėms. Apie daugialypę miesto gyventojų sudėtį byloja senamiesčio gatvelių vardai (Vokiečių, Žydų, Totorių, Rusų), net devynių religijų šventovės. Nepaisant istorijos negandų, Vilniuje išliko senoji architektūra, statyta viduramžių klestėjimo laikais. Vilniaus bažnyčių ir rūmų ansambliuose atsispindi visi architektūros stiliai – nuo vėlyvosios gotikos ligi klasicizmo, o barokas užbaigė savito miesto stiliaus formavimą. Tai vienas didžiausių (apie 360 ha, daugiau nei 1500 pastatų) ir gražiausių senamiesčių Vidurio ir Rytų Europoje ir šiauriausia sostinė, perėmusi senosios Pietų ir Vakarų Europos architektūros stilius. XIV – XVII a. Laikotarpio Lietuvos sostinė ir ypač 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas – toliausiai Europos Rytus siekiantis ryškus vakarietiškos kultūros ir švietimo centras, kuris Vakarų kultūrą toliau skleidė į Rytų šalis.
Vilniaus simbolis yra ant kalno stūksanti Gedimino pilis ir jos papėdėje keliskart perstatyta Arkikatedra, kurios požemiuose ilsisi senieji šalies valdovai. Katedros aikštėje – paminklas Vilniaus įkūrėju laikomam Gediminui. Šv. Onos bažnyčia – ažūrinis vėlyvosios, „liepsnojančios“ gotikos šedevras – vienas gražiausių tokios paskirties statinių pasaulyje. Baroko šedevrai yra Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Jonų bažnyčios. Lietuvos sostinė įsikūrusi Neries ir Vilnios upių santakoje yra viena iš „žaliausių“ pasaulio sostinių. Mieste gausu kultūrinių ir miško parkų, skverų, žalių kampelių. Istorinį miesto centrą supančios kalvos – tai puikios apžvalgos aikštelės ar laisvalaikio praleidimo vietos, iš kurių atsiveria žavingos Vilniaus senamiesčio panoramos. Sostinės senamiestis – miesto didybės ir grožio apogėjaus laikotarpio atspindys bei sparčiai augantis Vilnius – Baltijos šalių sostinių plėtros lyderis – priklauso gražiausių pasaulio miestų, kuriuos būtina aplankyti, dvidešimtukui.
KURŠIŲ NERIJA
Kuršių nerija – išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas 2000 m. Tai 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio ištįsęs pusiasalis dviejų valstybių – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (Kaliningrado srities) teritorijoje.Lietuvai priklauso 50 km šiaurinės pusiasalio dalies ir čia bus kalbama apie ją. XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Tačiau juos negailestingai iškirtus, pakilo vėjo pustomas smėlis. Jis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link, užpildamas net keletą pamario žvejų kaimų. Prieš porą šimtmečių Nerijos gyventojams reikėjo išradingumo ir didelės kantrybės smėlio stichijai sustabdyti. Pirmasis 1825 m. apželdinti kopas Kuršių nerijoje pradėjo Georgas Dovydas Kuvertas, tuometinis pašto stoties viršininkas. Kelios žmonių kartos suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, o jų sodintas miškas sutramdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Trapių nerijos kopų ir gamtos apsaugos procesas tęsiasi ir šiandien. Įspūdingiausi Kuršių nerijos vaizdai yra prie Nidos – visą lietuviškąją Kuršių neriją apimančio Neringos miesto centro: čia mišku apsodintos kopos susiduria su keliaujančio smėlio dykyne. Baltos keliaujančio smėlio kopos, iš vienos pusės skalaujamos Baltijosjūros, o iš kitos – Kuršmarių, paryškintos pušynų žalumos, atrodo tobulas gamtos paveikslas. Didingos plačių erdvių panoramos,permaininga vėjų ir jūros muzika sukuria ypatingą Kuršių nerijos aurą. Niūriu grožiu keri tarp Nidos ir Juodkrantės dunksančios Pilkosios (Mirusios) kopos. Žavi yra visų keturių Neringos gyvenviečių – Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės architektūra – mėlynlangės etnografinės žvejų sodybos; jų stilių perėmę šiuolaikiniai kotedžai, medžio „nėriniais“ pasipuošusios senosios vilos Juodkrantėje. Prie gamtos didybės darniai dera ir naujoji architektūra – pušynų prieglobstyje įsikūrę viešbučiai ir poilsio namai. Pagal senuosius kuršių žvejų receptus rūkyta žuvis – tikras gurmanų delikatesas. Neringa – puiki vieta ir mėgstantiems ramybę, ir judrų poilsį. Dviračių takai jungia visas gyvenvietes, o Nida – buriuotojų, burlentininkų, jėgos aitvarų ir parasparnių mėgėjų rojus. Kuršių nerijos nacionalinis parkas savita gamtos stichijų ir spalvų darna žavi bet kuriuo metų laiku. Kuršių Nerija – vienas gražiausių ir unikaliausių Europos kraštovaizdžių. Ypatinga šio krašto dovana – rasti audringos Baltijos į krantą pažertą gintarą.
LIETUVOS KRYŽDIRBYSTĖ IR KRYŽIŲ SIMBOLIKA
Kryždirbystė – ši unikali lietuvių liaudies meno šaka į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2001 m. Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai saviti statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net primityviosios tapybos elementus. Kryžiuose dažnai yra akivaizdūs iš archainių laikų atėję augaliniai ornamentai, „saulutės“ ar „paukščio“ – Gyvybės medžio motyvai, atitinkantys sakralinės erdvės traktavimą. Kryžiai statomi kaip paminklai mirusiems, kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas dėkojant.Kryžiai Lietuvoje buvo atkakliai statomi ir tais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (XIX a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (XX a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau XIX a. pabaigoje šie įvairių formų paminklai buvo viena iš tautinės tapatybės išraiškos formų ir greta religinės bei paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą. Ypač daug kryžių buvo prie Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos kelių ir sodybų. Vieni kryžiai būdavo liekni, grakštūs, juos puošiantys drožiniai atrodydavo kaip medžio nėriniai; kiti – storo kamieno, kuriame susipynę daugybė figūrų, – daugiau panašūs į skulptūras. Dar kitokie yra pamario gyvenviečių arba Mažosios Lietuvos kryžiai. Savituose mediniuose senųjų kuršių kryžiuose – krikštuose ryškus gamtos motyvas – paukščiai, augalai. To krašto evangelikų kapinėse pastatyti kryžiai pasižymi turtinga metalo ornamentika. Labai gražių ir tradicinius metalo kalinių motyvus išlaikiusių pavyzdžių yra Kalvystės muziejuje Klaipėdoje. Iškiliausias lietuvių kryždirbystės menininkas yra Vincas Svirskis, kūręs XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Jo kryžiai, apipinti šventųjų figūrų gausa, greičiau primena skulptūrines lietuviškojo baroko kompozicijas. Kai kurie V.Svirskio kryžiai yra ypatingai saviti, nes figūros yra ne vien fasadinėje pusėje, o supa visą kryžiaus kamieną, lipa į kryžiaus skersinį bei viršūnę. Tai jau tikra monumentaliosios skulptūrinės plastikos medinė architektūra. Įdomu tai, kad kryžius jis darė iš vientiso medžio storgalio šaknimis į viršų. Lietuvos muziejuose saugoma apie 50 šio talentingiausio kryždirbio kūrinių; iš jų 14 – Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Kryžių kalnas prie Šiaulių, kuriame nuo XIX a. su pertraukomis statomi kryžiai prašant malonių ar dėkojant už jas, bene vienintelė tokia istorinė vietovė pasaulyje. Dabartiniu metu joje priskaičiuojama per 20 000 kryžių – ir ypatingai meniškų liaudies meistrų kūrinių, ir kuklių medinių kryžių. Jame stovi ir popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 1993 m. metu pastatytas lietuvio dievdirbio sukurtas kryžius. Kryždirbystė ir ankstesniais laikais, ir dabar yra tik žodžiu ir gyvu pavyzdžiu perduodama liaudies meno tradicija, kurios niekada ir niekur nebuvo mokoma. Kryžius ir šventųjų skulptūrėles visąlaik kūrė tik savamoksliai liaudies meistrai, kuriems tas užsiėmimas dažniausiai būdavo antraeilis. XVIII a. antros pusės – XIX a. medžio meistrai ypač mažesnių miestelių bažnyčiose yra sukūrę meniškų šventųjų skulptūrų, vingriais ornamentais išpuošę sakyklas ar bažnyčios suolus. Tokių šventųjų kolekcijas galima pamatyti Utenos kraštotyros, Telšių „Alkos“ ir kai kuriuose kituose muziejuose.
DAINŲ ŠVENČIŲ TRADICIJA IR SIMBOLIKA ESTIJOJE, LATVIJOJE IR LIETUVOJE
2003 m. Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta šedevru, vertu įrašyti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Kai XVIII a. pabaigoje Baltijos valstybes ištiko panašus istorinis likimas – visas jas aneksavo Rusijos imperija, jau XIX a. etninė kultūra, ypač liaudies dainos tapo reikšminga tautinio identiteto išraiška, skatinusia mintis atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. dažnai vadinamas “dainuojančia revoliucija”. Dainų švenčių tradicija į Baltijos šalis iš Vakarų Europos atėjo per Skandinaviją, – pirmiausia į Estiją ir Latviją, kiek vėliau – ir į Lietuvą. Dainų šventės šiose šalyse rado labai tinkamą terpę – puoselėjamas liaudies dainų ir kitas liaudies kultūros tradicijas. Šios tradicijos ir žmonių nacionalinė savimonė padėjo šiam unikaliam, neturinčiam atitikmenų visame pasaulyje, ir itin vertingam kultūriniam reiškiniui prigyti ir įsitvirtinti Baltijos kraštuose. Pirmąkart lietuviai iš visos šalies į Dainų dieną susirinko 1924 metais. Tarpukariu respublikinės Dainų šventės buvo rengiamos kas dveji metai, o rajonuose ir gyvenvietėse vykdavo kasmet. Dainų šventės vyko net ir sovietmečiu, į jų repertuarą įjungiant ir liaudies bei patriotines dainas. Vos patvirtinus būsimos dainų šventės repertuarą, prasideda pasirengimas rajonuose – ten vyksta vietinės dainų šventės. Į Dainų šventę sostinėje patenka tik atrinkti geriausi kolektyvai ir ansambliai. Lietuvoje vyksta dvejos dainų šventės – suaugusiųjų, kuriose dalyvauja ir jaunimo kolektyvai, atliekantys suaugusiųjų repertuarą, bei moksleivių dainų šventės. Pasirengimas moksleivių dainų šventėms – tai lyg mokykla, auklėjanti jaunimą mylėti ir mokėti dainuoti liaudies dainas. Moksleivių dainų šventės – tai labai jaunatviškas, bet kiek sumažintas Dainų šventės modelis. Daug metų mini dainų šventes įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje rengia lietuvių emigrantai bei lietuvybę saugantys jų palikuonys. Dabartinės dainų šventės susideda iš trijų dalių – Šokių diena, Ansamblių (etnografinių ir folklorinių) vakaras ir didingiausia – Dainų diena. Į Dainų šventes, kurios vyksta kas ketveri metai arba kartais derinamos prie valstybei ypatingai svarbių datų, susirenka per 30 000 atlikėjų; vien chorų būna per 400. Paskutinioji – šešioliktoji – dainų šventė vyko 2003 m., šeštoji moksleivių dainų šventė – 2005 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, išsiplėtė Dainų švenčių dalyvių geografija – į jas dalyvauti atvyksta tautiečiai iš 10 – 15 kitų šalių, tad ir šventė pradėta vadinti Pasaulio lietuvių dainų švente.
KERNAVĖ
Kernavė – išskirtinė vietovė, liudijanti unikalią išnykusią kultūrinę tradiciją ir civilizaciją, svarbius žmonijos istorijos etapus – į UNESCO Pasaulio paveldo šedevrų sąrašą įrašyta 2004 m. Kernavė – vienintelis Baltijos šalyse penkių piliakalnių kompleksas, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė. Tik šioje vietovėje geriausiai galima pajusti baltų priešistorę ir Lietuvos valstybės ištakas. Kernavėje randami unikalūs kultūrų pėdsakai nuo X tūkstantmečio prieš mūsų erą iki ankstyvųjų viduramžių. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, kurių gynybai buvo naudojami piliakalniai. Piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, Lietuvoje funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Šalies teritorijoje jų priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau visame Baltijos jūros regione nerasime kito tokio penkių piliakalnių komplekso. Piliakalniai – išraiškingiausias Kernavės kultūrinio rezervato elementas. Tai istorinių-gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Kernavė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės bei eiliuotoje Livonijos kronikoje paminėta 1279 m. XIII a. Kernavė – feodalinis Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių išsidėstęs miestas. Tuo metu Kernavė buvo pirmoji Lietuvos sostinė – svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras. Tai Kernavės klestėjimo amžius. 1390 m., kryžiuočių antpuolio metu, Kernavė buvo visiškai sudeginta. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis, puikiai užkonservavęs visą organiką, o tuo pačiu ir miestelėnų – lietuviškosios Trojos gyventojų – gyvenimo pėdsakus. Skirtingai negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išliko visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai, kurie puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją. Šioje vietovėje, kuri turi Valstybinio Kernavės rezervato statusą, jau beveik 30 metų vyksta sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o Kernavės archeologijos ir istorijos muziejuje sukaupti gausūs unikalių radinių rinkiniai. Liepos pradžioje, minint Valstybės dieną, Kernavėje vyksta įspūdingos „Gyvosios archeologijos dienos“, kuriose demonstruojami senieji amatai, koncertuota senosios muzikos ansambliai, kovų meną demonstruoja įvairių šalių karybos klubai. Joninės – dar viena ypatingai gausi ir pagal senąsias tradicijas bei apeigas Pajautos slėnyje švenčiama šventė. Kita efektinga šventė – kasmet rugpjūčio pabaigoje vykstantis Baltijos ir Šiaurės šalių neofolko festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Nuo 2005 m. norintiejituriningai praleisti laisvalaikį galės dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose.
PLANAI
Kaziuko mugę, kuri nuo 17 a. pradžios iki šių dienų vyksta Vilniuje, bei Vilniaus krašto verbas planuojama įtraukti į UNESCO globojamų objektų sąrašą. Įrašymo procesas trunka porą metų – siūlymus įvertina nepriklausomi ekspertai, jie atvažiuoja ir viskąsutikrina, bendrauja su žmonėmis ir tik tuomet pasiekia galutinį sprendimą.

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

 

Įžanga

Didžiulė mokslo ir technikos pažanga, vis spartėjanti urbanizacija, didelis industrinės gamybos tempas pertvarko planetos veidą. Tačiau ši pažanga, teikdama materialines gėrybes bei komfortą, kelia ir naujas problemas: didėja aplinkos užterštumas, skursta ir nyksta įvairios ekosistemos, stokojama gamtos išteklių, kyla pavojus ilgame evoliucijos kelyje nusistovėjusiai gamtinei pusiausvyrai. Kadangi aplinkos apsaugos problemų pavienės valstybės ar kraštai jau nebegali išspręsti, tenka jungti jų pastangas, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Rimčiau aplinkos apsauga imta rūpintis rik po antrojo pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai – naudingosios iškasenos, žeme, vanduo, oras, miškai — buvo naudojami tiek, kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės tapo jau per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmonijos egzistencijai. 1948 m. UNESCO iniciatyva buvo sukurta Tarptautine gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga IUCN {International Union for Conservation of Nature and Natural Resources), kurios tikslas – skatinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir išsaugojimą ekonominei bei socialinei plėtrai, mokslui ir kultūrai. ji rūpinasi retų bei nykstančių augalų, gyvūnų, biocenozių apsauga, skleidžia gamtos apsaugos idėjas, koordinuoja naujų draustinių, rezervatų ir nacionalinių parkų steigimą.

Tarptautinės gamtosaugos organizacijos
Gamtosaugos problema tiesiogiai susijusi su visuomenės vystimusi, jos gamybinių jėgų plėtojimusi, taigi iškyla kartu su jų, atsiradimu. Gamtosaugos normų randama jau paprotinėje teisėje bei pirminiuose rašytiniuose teisės šaltiniuose. Tačiau iki XX amžiaus gamtosauga tebuvo kiekvienos valstybės vidaus reikalas.
XX amžiaus pradžioje pradėta steigti pirmąsias tarptautines gamtosaugos organizacijas, o antrojoje mūsų amžiaus pusėje ekologinė problema bei jos sprendimo mastas peržengė valstybių, regionų, žemynų ribas ir pasidarė globaliniai.
Visos šalys vaidina lemiamą, vaidmenį sprendžiant pasaulio gamtosaugos problemą kadangi dalyvauja tarptautinių gamtosaugos organizacijų darbe, yra daugelio svarbiausių akcijų šioje srityje iniciatorės, pavyzdžiui, iniciatyva dėl branduolinio ginklo bandymo sferų apribojimo, kosmoso ir kt. Gamtosauga mūsų šalyje glaudžiai susijusi su taikos išsaugojimu planetoje ir vaisingu visų valstybių bendradarbiavimu šiose srityse: gamtosaugos politika išplaukia tiek iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės funkcijų rūpintis gamtos išteklių bei gamtinės aplinkos apsauga.
1910 metais Grace įvykęs VIII tarptautinis zoologų kongresas bei 1913 metais įvykusi Berno konferencija tarptautinės gamtosaugos klausimais pradėjo plačią tiems laikams diskusiją, jog reikia imtis priemonių gamtos vertybėms, kurioms, sparčiai vystantis kapitalizmui bei jo gamybinėms jėgoms, iškilo didelė grėsmė, išsaugoti. Berno pasitarime organizuojamas pirmas tarptautinis gamtosaugos organas — Tarptautine konsultacinė gamtosaugos klausimų komisija. 1928 metais Tarptautinė biologijos mokslų sąjunga įsteigia Tarptautinį dokumentacijos gamtosaugos klausimais biurą, o 1929 metais Ramiojo vandenyno mokslinis kongresas įsteigia Nuolatinį gamtos apsaugos komitetą. 1923 metais Paryžiuje sukviečiamas tarptautinis pasitarimas—kongresas aplinkos apsaugos klausimais. Tokie kongresai buvo organizuoti 1921, 1933, 1947 metais. Tuo laiku gamtosauga planetoje pradėjo įgauti vis didesnį užmojį ir minėti tarptautiniai organai neatitiko gyvenimo keliamų reikalavimų. Todėl Prancūzijos vyriausybė ir Suvienyt Nacijų Organizacijos švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (JUNESKO) 1948 metais įsteigė Tarptautinį gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. Tai savarankiška tarptautinė nevalstybinė visuomeninė organizacija.
SNO programos ekologiniais klausimais (JUNEP) sekretoriato duomenimis, šiuo metu nevyriausybinių gamtosaugos organizacijų yra 532. Iš jų: Pasaulinė profsąjungų federacija, Pasaulinė aplinkos išteklių taryba, Pasaulinė gyvūnų apsaugos federacija, Tarptautinė turistų sąjunga, Tarptautinė architektų sąjunga ir kt. Kiekviena iš šių organizacijų atlieka didesnį ar mažesnį gamtosaugos darbą. Tačiau vadovaujantį vaidmenį iš jų vaidina Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS).

Atmosferos teršimas ir energetikos plėtra Lietuvoje

Garo mašinų ir vidaus degimo variklių amžius, elektros, radijo ir televizijos epocha, atomų bei raketų, robotų ir kompiuterių era yra tapęs šis šimtmetis. Pasiekta energijos plėtros aukščiausia riba. Ateitis neįsivaizduojama be žmogui pavaldžių energijos išteklių. žmonija vartoja energiją iš didelio, bet ne iš neišsenkamo gamtos aruodo. Pvz., bendras globalinis pirminių energijos išteklių sunaudojimas sudaro 8,2 TWh per metus. Mokslininkų skaičiavimais, kuro išteklių gali užtekti 2-3 šimtmečiams. Tačiau iki to laiko žmonija, be abejo, atras naujus energijos šaltinius. Tiesa, yra ir kitokia nuomonė. Apie 80 proc. pasaulio energetinių poreikių tenkinama naudojant organinį kurą: naftą, gamtines dujas, akmens anglis. Naudojant naftą, pagaminama daugiau negu trečdalis visos reikalingos energijos. Manoma, kad jos atsargų turėtų užtekti dar XXI amžiui. Labai išplėstas švariausio organinio kuro – gamtinių dujų naudojimas pasaulyje (apie 1/5 visos naudojamos energijos). Jų atsargos dar mažesnės negu naftos. Didžiausios atsargos yra akmens anglių. Dar ne visiškai aiški atominės energetikos ateitis. Geriausios atsikuriančių energijos šaltinių – saulės, vėjo, vandens, bio, geoterminės energijos perspektyvos.
Deja, tenka pripažinti, kad jų realios galimybės Lietuvoje nėra didelės ir panaudojimui prireiks dar daug laiko. Ne mažiau aktuali ir energetikos ekologinė problema. Daugelis medžiagų, kurias transportas, pramonė, energetika išmeta į aplinką, yra žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms.
Nemaža dalis teršalų ore išlieka ilgokai, nepripažįsta valstybių sienų, kaip “rūgštūs lietūs”, kurie padaro didelių nuostolių aplinkai, žemės ūkiui, miškams, žmonių sveikatai. Tyras oras reikalingas ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai. Gamtinės aplinkos tvarumo kontekste jis užima ypatingą vietą. Per atmosferą yra teršiamos visos kitos sferos. Antropogeninę veikla padidino atmosferos dinamiką – dažniau kartojasi uraganai, potvyniai ir kitos stichinės nelaimės.
Siekiant išsaugoti atmosferos oro kokybę, reikia didesnį dėmesį skirti ir mūsų augalijos išsaugojimui, nes ji tapo atmosferos teršalų filtru ir saugo mus.
Išsivysčiusiose šalyse atmosferos oras švarėja, nes taikomos mažai atliekų paliekančios technologijos, statomi efektyvūs valymo įrenginiai, o Lietuvoje kol kas tai vyksta dėl ekonomikos krizės ir energijos vartojimo sumažėjimo, išskyrus automobilių transporte. Tiesa, įgyvendinamos ir įvairios gamtosaugos priemonės. Tačiau didelę atmosferos taršos dalį sudaro kita šalių atmosferos taršos įtaka. Kaip žinia, didžiausias atmosferos teršėjas Lietuvoje yra automobilis. Lengvųjų automobilių plėtra niokoja miestus. Gatvėse lieka vis mažiau vietos, susidaro automobilių “kamščiai”, labiau teršiamas oras, kuriuo kvėpuoja pėstieji. Platinti gatvėms, statyti miestų apvažiavimo tuneliams ir viadukams, nevienodų lygių sankryžoms, išskirti pėsčiųjų gatvėms ir kt. reikia daug lėšų.
Teršalų išmetimai ir energetika Atmosferoje visada yra gamtinės ir antropogeninės kilmės priemaišų. Pirmosioms priskiriamos augalinės, gyvulinės ir kosminės kilmės dulkės, jūros druskos dalelės, rūkas, miškų gaisrų dūmai, vulkaninės dulkės ir dujos. Gamtinis atmosferos teršimas yra foninis ir mažai keičiasi. Atmosferos teršimas ypač padidėjo XX a. antrojoje pusėje dėl intensyvios energetikos, pramonės, transporto plėtros. Šie taršos šaltiniai ir toliau tebėra didžiausi atmosferos teršėjai. Iš viso šalyje į atmosferą 1996 m. buvo išmesta 510,9 tūkst. t teršalų. Pastebimas žymus CO dujų dalies padidėjimas bendrame išmetimų į atmosferą balanse. Tai dėl įvairių transporto priemonių, pirmiausia automobilių, išskiriamo CO. Daugiausia išmetama į atmosferą CO, SO2, Nox, dulkių ir angliavandenilių. NOx kiekiai pateikiami paprastai perskaičiavus juos į NO2. Pagrindiniai atmosferos teršalų šaltiniai šalyje yra mobilūs (transporto priemonės) ir stacionarūs (pramonės, energetikos įmonės) taršos šaltiniai. Pvz., 1996 m. iš stacionarių taršos šaltinių išsiskyrę apie 150 tūkst. t teršalų. Iš mobilių šaltinių (autotransportas, aviacija, laivynas, geležinkeliai, statybos mašinos) į atmosferą pateko 71 proc. visų išmetimų. Autotransporto dalis jose sudaro net 96 procentus.
Kalbant apie stacionarių šaltinių atmosferos taršos ingredientus, reikia pasakyti, kad net iki 98 proc. visų išmetimų tenka 5-iems labiausiai paplitusiems: CO, SO2, NOx, dulkėms ir angliavandeniliams.
Vyraujantis atmosferos teršalas CO – labai toksiškas, 4 pavojingumo klasės junginys. Jo didžiausia leistina koncentracija (DLK) yra 5 mg/m3. CO maksimalios koncentracijos būna didmiesčiuose ir prie magistralių. Nors vidutinė metinė CO koncentracija Lietuvoje nesiekia DLK, tačiau didmiesčiuose kartais ji būna didesnė. 1994 m. energetikai teko 11 proc. visų į atmosferą išmetamų teršalų, 1996 m. energetika išmetė 9,5 proc. visų atmosferos teršalų, arba 41 proc. stacionarių atmosferos taršos šaltinių teršalų.
Apibendrinant tai, kas pasakyta aukščiau, būtina pabrėžti, jog pirmiausia dėl gamybos nuosmukio atmosferos teršimas Lietuvoje sumažėjo beveik perpus palyginti su 1990 m. lygiu. šiuo metu, veikiant Ignalinos AE, Lietuva tenkina visų pasirašytą tarptautinių aplinkosaugos konvencijų įsipareigojimus atmosferos taršos srityje, Ženevos tolimosios tarpvalstybinės taršos konvencijos, Sofijos protokolo dėl NOx išmetimo arba jų tarpvalstybinių srautų sumažinimo kontrolės ir kitokius reikalavimus. Kad sieros 1990 m. kritinės apkrovos nebūtų didesnės, SO2 išmetimus iš stacionarių šaltinių dar reikia sumažinti Mažeikių, Marijampolės, N.Akmenės, Utenos, Varėnos, Rokiškio, Vilniaus ir Klaipėdos rajonuose.

Lietuvos paviršinio vandens kokybė
Per metus Lietuvos teritorija prateka 4075 mln. m3 vandens ir 450 mln. m3 to kiekio yra užteršta (1989 m. duomenys). Pagal standartus valomas vanduo sudaro 25,4%, nepakankamai gerai valomas vanduo — 46,9%, nešvarus vanduo — 27,6% viso pratekančio vandens. Vien Vilniaus ir Kauno mietų užteršiamas vanduo sudaro 40% viso tekančio užteršto vandens.
Lietuvoje galioja buvusios SSSR bendrieji reikalavimai ir didžiausios leistinos koncentracijos (DLK) (su kai kuriais laikinais pakeitimais ir papildymais) vandens objektams, skirtiems naudoti žuvininkystės ir kultūriniams bei buitiniams tikslams. Visi respublikos paviršiniai vandenys turi tenkinti žuvininkystei naudojamų vandenų reikalavimus.
Upių vandenyje tiriamų medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos. Ištirpusio deguonies — < 6 mg/1; BDS5 – 2 mg O,/l; amoniakas ir amonio druskos – 0,39 mgN/1; nitritai – 0,02 mgN/1; bendras azotas – 0,2 mg/1; fosfatai – 0,08 mgP/1; bendras fosforas – 0,2 mg/1; kalcis – ISO mg/1; magnis – 40 mg/1; natris – 120 mg/1; kalis – 50 mg/1; sulfatai – 100 mg/1; chloridai – 300 mg/1; geležis – 0,1 mg/1; varis — 1 + fonine reikšme [Xg/I; cinkas – 10 [ig/1; švinas – 100 p.g/1; manganas – 0,01 mg/1; bendrasis chromas – 5 (Ag/1; kadmis – 5 )J.g/l; nikelis – 10 (J.g/1; fenoliai – 0,001 mg/1; anijoniniai detergentai – 0,1 mg/1; naftos produktai – 0,05 mg/1. Pagal Lietuvoje naudojamą vandens užterštumo klasifikaciją:
I klases vanduo yra labai švarus, natūralaus gamtinio fono, atitinkantis pačius griežčiausius žuvininkystei naudojamo vandens reikalavimus;
II klasės vanduo yra švarus, tinkamas ruošti geriamąjį vandenį, kultūriniams bei buitiniams poreikiams, maudytis;
III klasės vanduo – mažai užterštas, bet jo naudojimas ribotas;
IV klases vanduo — vidutiniškai užterštas;
V klases vanduo — smarkiai užterštas;
VI klases vanduo — labai smarkiai užterštas, net netinka transportuoti.
Pagal pagrindines teršiančiąsias medžiagas Nemuno vanduo (1993 m.) yra vidutiniškai užterštas, priklauso IV užterštumo klasei, tai sąlygoja dideli organinių medžiagų kiekiai (pagal BDS5 ).

Neries vandens kokybė (pagal BDS , neorganinį azotą, fosfatus) 1993 m. priklausė II—III vandens užterštumo klasei, tik žemiau Vilniaus – IV klasei, t.y. vidutiniškai užterštas.
Nevėžio vanduo žemiau Panevėžio ir Kėdainių dėl gerokai padidėjusios fosfatų koncentracijos priskiriamas V—VI užterštumo klasei, t.y. labai smarkiai užterštas.
Daugumos Lietuvos upių vanduo yra mažai užterštas, t.y. priklauso I—III užterštumo klasei. Upėse vanduo dažniausiai yra gelsvos, žalsvos spalvos arba bespalvis. Smarkiai teršiamuose upeliuose vanduo esti pilkšvos, net juodos, pasitaiko ir baltos spalvos. Jų vanduo yra silpnai šarminis bei šarminis.
Upių vandenims būdinga didelė organinė tarša: 70% kontroliuojamų vietų užterštumas organinėmis medžiagomis pagal BDS5 virsija DLK 1-2 kartus, 21% vietų — 2—3 kartus. Upės labiausiai teršiamos buitiniais ir pramoniniais nutekamaisiais vandenimis, per polaidį arba po smarkių liūčių išplautų ir apardytų krantų žemėmis.
Nitratų ir nitritų koncentracija Nemune 1,5—2, Neryje, Mūšoje bei Šešupėje 7-10 kartų viršija leistiną normą. Vidutinio dydžio ir mažose upėse ši norma viršijama 1-2 kartus.
Labiausiai paviršinis vanduo yra užterštas sunkiaisiais metalais Kaune, Šiauliuos ir Panevėžyje. Daugelio rajonų šuliniu vanduo užterštas vario bei cinko jonais.
Kuršių marių ir Baltijos jūros pakraščių vanduo yra užterštas amonio jonais 1,2-2,6 DLK, nitratais – 2,5-8,8 DLK, fenoliu – 12-13 DLK ribose. Vidutine fenolio koncentracija Kuršių mariose yra 3,6-14,67 mg/kg, o pakrantėse ir atviroje jūroje – 0,73-2,69 mg/kg.

Nutekamųjų vandenų valymas ir jo būdai

Pramoniniai nutekamieji vandenys valomi mechaniniais, cheminiais, fiziniais cheminiais, biologiniais ir terminiais budais.
Valymo budai skirstomi rekuperacinius ir destrukcinius. Rekuperaciniais metodais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos ir tolesniam naudojimui perdirbamos vertingos medžiagos, destrukciniais — vandenis teršiančiosios medžiagos suardomos ir pašalinamos dujų bei nuosėdų pavidalu.
Valymo metodas parenkamas atsižvelgiant į sanitarinius ir technologinius reikalavimus, kuriuos turi tenkinti valomas vanduo (tai priklauso nuo tolesnio vandens panaudojimo); nutekamųjų vandenų kiekį, įmonės energetinius ir materialinius išteklius, valymo įrenginių užimamą plotą, valymo metodo veiksmingumą.
Mechaninis nutekamųjų vandenų valymas. Valant vandenis mechaniniu būdu, atskiriamos neištirpusios mineralinės ir organinės priemaišos. Paprastai tai esti pirmasis nutekamųjų vandenų valymo etapas, nes toliau teršalai gali buti šalinami biologiniais arba fizikiniais cheminiais valymo metodais. Šiuo būdu iš nutekamųjų vandenų pašalinama apie 90% neištirpusių mineralinių ir apie 20% neištirpusių organinių priemaišų.
Pirrniausia vanduo košiamas pro įvairias groteles. Po to, pašalinus putas, nusodinamos smulkesnės priemaišos ir atskiriamos organinės, ir galiausiai vanduo filtruojamas.
Cheminis nutekamųjų vandenų valymas. Įvairūs cheminiai junginiai – rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant vandenis cheminiu būdu, teršalai paprastai neutralizuojami arba oksiduojami. Neutralizuojama:
1) sumaišant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizavimo reakcijos;
2) naudojant įvairius reagentus — kalkes (CaO), rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą (Na CO ), natrio šarmą (NaOH), amoniako vandenį (NH4OH);
3) filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais (užpildas — kalkės, dolomitas, magnezitas, kreida ir kt.).
Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo rėžimą, naudojamus reagentus, vietines sąlygas ir pan. Paskutiniuoju metu siūloma šarminius nutekamuosius vandenis valyti dūmais ir šitaip ne tik neutralizuoti vandenį, bet ir pašalinti iš dujų kenksmingus rūgščių junginius.
Biologinis nutekamųjų vandenų valymas. Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokių pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų.
Biologinio valymo galimybę lemia šie veiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų (azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi buti artima neutraliai (pH = 6,5-8,2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali buti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų.
Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų adsorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Pirmoji stadija trunka tik 15 – 30 mm., antroji -kelias valandas arba paras.
Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis (biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtnėmis sąlygomis (biofiltruose bei aerotankuose).
Biologinis nutekamųjų vandenų valymo procesas panašus į natūraliųjų vandens telkinių apsivalymo procesus, pagrįstus įvairių mikroorganizmų veikla ir organinių teršalų oksidacija.

Išvados

Sparčiai plėtojant industrializaciją ir urbanizaciją, nepaprastai buvo nuniokota gamta, padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologines sistemos ,,žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Neracionalaus gamtos išteklių naudojimo, oro, dirvos, vandens taršos pasekmės dabar juntamos ne tik pagrindiniuose pramoniniuose – industriniuose rajonuose, bet ir visoje planetoje. Kadangi biosfera nepajėgia natūraliai apsivalyti, didėja pavojus žūti Žemėje gyvuojančiai civilizacijai. Reikia pabrėžti, kad aplinkos tarša Lietuvoje jau gresia mūsų tautos genetiniam fondui, jos biologiniam egzistavimui. Todėl norint rasti optimalią žmogaus ir gamtos sąveiką, būtiną giliau pažinti gamtos reiškinių dėsningumus bei ugdyti ekologinį mąstymą, kad būtų aišku, ką ir kaip reikia saugoti. Vertinant aplinkos kokybę, reikėtų atsižvelgti į šiuos pagrindinius aspektus: ekonominį (racionalų gamtos turtų naudojimą), ekologinį (gamtos išteklių savaiminio atsinaujinimo galimybes, gyvosios gamtos įvairovės išlaikymą ir kt.), socialinį (gyventojų sveikatingumo, darbo našumą, bendravimo sąlygas, demografinius pokyčius ir kt.), estetinį ir kultūrinį. Kitaip beatodairiškas grubus žmogaus kišimasis į Žemėje vykstančius procesus vadovaujantis trumparegišku požiūriu, vaikantis vienadienės naudos artina mus prie ekologinės katastrofos.

Literatūros sąrašas

1. Gajauskaitė R., Gamtos apsauga. Vilnius, 1988.
2. Pranas Baltrūnas, Aplinkos apsauga. Vilniaus Enciklopedija 1996.
3. www.geogrfic/ecology.html

Jungtinių tautų organizacija ir pagrindiniai jos organai

 

Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui. Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir, deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma ką tik pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo, pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams, socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.
Kaip atsirado šis vardas? Terminą “Jungtinės Tautos” sugalvojo JAV prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente “Jungtinių Tautų Deklaracija”, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.
1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją, kurių pagrindinis tikslas – taikos išsaugojimas ir kolektyvinis saugumas bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės – 185 šalys.
Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus, puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę teisę, stiprinti socialinę pažangą ir draugiškus santykius tarp tautų. Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.
JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS CHARTIJA
Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50 vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate, netoli Vašingtono.
JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus: išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius / santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.
Iki šiol buvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie jų buvo priskirta ir arabų kalba.
Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios, Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, turi tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji taip pat neleidžia įstatymų. Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios organizacijos.

PAGRINDINIAI JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS ORGANAI
JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis – Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.
Generalinė Asamblėja
Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais – sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.
Remiantis JTO Chartija, pagrindiniai Generalinės Asamblėjos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, taip pat nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; (2) skatinti tyrimus ir teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą, tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus teisių garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; (3) teikti pasiūlymus kaip spręsti kiekvieną, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių, problemą, kuri galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų. Pavyzdžiui, sesijoje, kurioje buvo apžvelgta 1998 – 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo, nusiginklavimo, vystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.
Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo – gruodžio mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindiniai šeši komitetai yra šie: (1) Pirmasis komitetas (nusiginklavimas ir su tuo susiję tarptautinio saugumo klausimai), (2) Antrasis komitetas (ekonomikos ir finansų klausimai), (3) Trečiasis komitetas (visuomeniniai, humanitariniai ir kultūros klausimai), (4) Ketvirtasis komitetas (specialusis politinis ir dekolonizacijos komitetas), (5) Penktasis komitetas (administravimo ir biudžeto klausimai) ir (6) Šeštasis komitetas (teisės klausimai). Taip pat yra Generalinis komitetas, kurį sudaro Generalinės Asamblėjos pirmininkas, 21 vicepirmininkas ir šešių pagrindinių komitetų pirmininkai, ir Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas.
Jungtinių Tautų darbą visus metus daugiausiai lemia Generalinės Asamblėjos sprendimai, t.y. daugumos narių valia, išreikšta rezoliucijose. Tuo metu, kai nevyksta Generalinės Asamblėjos sesija, darbą vykdo šeši pagrindiniai komitetai ir kiti organai, skirti nagrinėti specifines problemas, bei JTO Sekretoriatas – Generalinis sekretorius ir jo tarptautinių pareigūnų personalas.
Saugumo Taryba
Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.
Saugumo Tarybą sudaro 15 narių. Penkios valstybės – Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – yra nuolatinės Tarybos narės. Kiti 10 narių yra Generalinės Asamblėjos renkami dviejų metų kadencijai. Pastaruoju metu yra diskutuojama apie narystės Saugumo Taryboje pakeitimus siekiant, kad narystės kriterijai labiau atitiktų šiandieninę pasaulio politinę ir ekonominę realybę. Tam, kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių sutikimas. Priimant sprendimus esminiais klausimais, rezoliucija patvirtinama tik tuomet, kai nei viena valstybė, nuolatinė ST narė, nepasinaudoja veto teise. Vadovaujantis Chartijos nuostatomis, Saugumo Tarybos sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.
Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos pagrindinės Saugumo Tarybos funkcijos ir nustatyti įgaliojimai: (1) palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; (2) nagrinėti kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; (3) rekomenduoti būdus kaip tokius ginčus reikia sureguliuoti ir nurodyti sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; (4) kurti ginkluotės kontrolės planus; (5) raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos sustabdymui; (6) esant būtinybei, imtis karinių veiksmų; (7) vykdyti Jungtinių Tautų globos funkcijas.
Reikia pastebėti, kad svarstant taikos išlaikymo problemas, visų pirma konfliktą yra stengiamasi sureguliuoti taikiais metodais. Paprastai tokiais atvejais yra siunčiami taikos palaikymo būriai, kurių tikslas būna išskirti konfliktuojančias puses ir padėti susėsti joms prie derybų stalo. Saugumo Taryba gali naudoti ir kitus būdus, jeigu konfliktuojančios šalys neatsižvelgia į jos reikalavimus. Dažniausiai tai yra įvairios ekonominės sankcijos arba embargas karinei amunicijai. Labai išskirtinais atvejais Saugumo Taryba turi teisę kreiptis į specialiai tokiems atvejams numatytas valstybes, JTO nares, prašydama dalyvauti militaristinėse akcijose.
Taip pat, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai renkant naują Generalinį sekretorių bei į JTO priimant naujas nares.
Ekonominė ir Socialinė Taryba
Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje. Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės.
Ekonominę ir socialinę tarybą sudaro 54 nariai, Generalinės Asamblėjos metu renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra perrenkami. Tarybos sesijos vyksta dukart metuose po vieną mėnesį. Viena sesija vyksta Niujorke, kita – Ženevoje. Taip pat būna šaukiami ministrų lygio susirinkimai, kuriuose būna svarstomi globaliniai ekonominiai bei socialiniai klausimai. Nuo 1998 m. Taryba diskutuoja ir humanitariniais klausimais.
Pagrindinės Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijos ir įgaliojimai yra šie: (1) būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio pobūdžio ekonominiai ir socialiniai klausimai. Jame formuojamos politinės rekomendacijos šiais klausimais, kurias būtų galima pateikti Jungtinių Tautų narėms ir visais sistemai; (2) vykdyti ir inicijuoti tyrimus bei pranešimus ir teikti rekomendacijas tarptautiniais ekonomikos, visuomenės, kultūros, švietimo, sveikatos ir su šiomis sritimis susijusiais klausimais; (3) ugdyti pagarbą visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir skatinti jų laikytis.
Ne sesijos metu Tarybos darbą atlieka pagalbiniai organai – komitetai ir komisijos, kurie apie savo kuruojamų sričių darbo rezultatus reguliariai informuoja Tarybos narius. Pagalbinį Tarybos mechanizmą sudaro devynios funkcinės komisijos (Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir technikos panaudojimo plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), penkios regioninės komisijos (Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno, Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), keturi nuolatiniai komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų, nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė, plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir pavojingų prekių transportavimas.
Kaip jau buvo minėta, remdamasi JTO Chartija, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su tomis pačiomis problemomis. Dažnai nevyriausybinės organizacijos turi specialios patirties ar techninių žinių, kurios yra ypač vertingos. Pastaruoju metu Taryba konsultuojasi su daugiau kaip 1500 nevyriausybinių organizacijų, kurios yra skirstytinos į tris kategorijas. Nevyriausybinės organizacijos, kurioms suteiktas patariamasis statusas, gali siųsti stebėtojus į viešus Tarybos ir jos patariamųjų organų posėdžius, teikti pareiškimus ir pan.
Globos Taryba
Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja valstybe, Jungtinų Tautų nare.
Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5 nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei.
Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje, Nyderlandų Karalystėje.
Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės. Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų tarptautinės teisės specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip pagalbines priemones nustatant teisės normas.
Tarptautinio Teismo veiklą galima iliustruoti Jungtinių Tautų prokurorų darbu tiriant karo nusikaltimus Kosove, kur yra ekshumuoti 2 108 palaikai, tačiau, pasak JT vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte, “tikras etninių albanų aukų skaičius gali būti daug didesnis”. Kalboje JTO Saugumo Tarybai C. del Ponte sakė gavusi pranešimus apie 529 kapavietes. Teismo medicinos ekspertai kol kas ištyrė maždaug trečdalį šių vietovių.
Sekretoriatas
Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700 žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.
Generalinis sekretorius
Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip “svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas”. Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams.
Jungtinių Tautų Chartija Generalinį sekretorių įgalioja atkreipti dėmesį į kiekvieną faktą, kuris, jo nuomone, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Kasmet Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Suprantama, kiekvienas Generalinis sekretorius savo veiklą organizuoja atsižvelgdamas į konkretų laikmečio kontekstą. Pavyzdžiui, šeštasis Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali 1992 m., atsižvelgdamas į Saugumo Tarybos pasiūlymus, paskelbė “Taikos darbotvarkę” – toli siekiančius pasiūlymus, kaip veiksmingai palaikyti ir stiprinti taiką pasaulyje po šaltojo karo. Dabartinis Generalinis sekretorius Kofi A.Annan dar 1997 m. liepą yra paskelbęs “Jungtinių Tautų atnaujinimo”, t.y. reformų, kuriomis siekiama JTO šeimos veiklą dar labiau priartinti prie realių tarptautinių problemų sprendimo, programą. 1998 m. balandžio mėnesį, kalbėdamas Saugumo Tarybos posėdyje, Generalinis sekretorius kalbėjo apie ypatingo dėmesio poreikį Afrikos kontinento tautoms, draskomoms etninių konfliktų ir kenčiančioms nuo skurdo ir ekonominių nepriteklių.
TARPVYRIAUSYBINĖS JUNGTINIŲ TAUTŲ AGENTŪROS
Bendradarbiavimo sutartis Jungtinių Tautų Organizacija yra pasirašiusi su įvairiomis tarpvyriausybinėmis agentūromis. Šios agentūros yra atskiros, autonomiškos organizacijos, kurios per jų veiklą koordinuojančią Ekonominę ir socialinę tarybą bendradarbiauja tarpusavyje bei su Jungtinėmis Tautomis. Jos kasmet turi atsiskaityti šiai Tarybai.
Chartijoje yra numatytas bendradarbiavimas su šiomis septyniolika specializuotų agentūrų: Tarptautine Darbo Organizacija (angl. ILO), Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO), Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO), Pasauline Sveikatos Organizacija (angl. WHO), Pasaulio banku (kurį sudaro Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, angl. IBRD, Tarptautinė plėtros asociacija, angl. IDA, Tarptautinė finansų korporacija, angl. IFC, Daugiašalio investicijų garantavimo agentūra, angl. MIGA), Tarptautiniu Valiutos fondu (angl. IMF), Tarptautine Civilinės Aviacijos Organizacija (angl. ICAO), Visuotinė pašto sąjunga (angl. UPU), Tarptautine telekomunikacijos sąjunga (angl. ITU), Pasauline meteorologijos organizacija (angl. WMO), Tarptautine jūreivystės organizacija (angl. IMO), Pasauline intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO), Tarptautiniu žemės ūkio plėtros fondu (angl. IFAD) ir Jungtinių Tautų Pramonės plėtros organizacija (angl. UNIDO). Be to, 1957 m. buvo įkurta Tarptautinė atominės energetikos agentūra (angl. TATENA), o 1995 m. – Pasaulinė prekybos organizacija (angl. WTO). Jungtinės Tautos taip pat bendradarbiauja su BSMP (Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos, angl. GATT), nors BSMP yra daugiašalis susitarimas, nustatantis tarptautines prekybos normas ir neturi formalaus specializuotos agentūros statuso.
Neesant galimybių išsamiai pristatyti kiekvieną tarpvyriausybinę agentūrą, šiame darbe bus trumpai apžvelgti keleto pagrindinių tarpvyriausybinių agentūrų tikslai ir veikla.
Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization). Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje. Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad, formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.
Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį, tobulinti fermose, miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms.
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO – United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) savo veiklą pradėjo 1946 m. pabaigoje. Svarbiausias UNESCO tikslas yra prisidėti prie taikos ir saugumo pasaulyje tarptautinio bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse pagalba. Švietimas – svarbiausia UNESCO veiklos sritis. Taip pat yra vykdomos programos gamtos mokslų, socialinių ir humanitarinių mokslų, komunikacijų srityse. Didelis dėmesys yra skiriamas kultūrinei veiklai rūpinantis kultūros paveldo apsauga, kultūriniais plėtros aspektais, kūrybos ir kūrybingumo skatinimu, kultūrinio tapatumo ir žodinių tradicijų išsaugojimu, taip pat knygų platinimu ir skaitymo skatinimu.
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (angl. WHO-World Health Organizaation) įsikūrimo diena – (1948 m.) balandžio 7-oji kasmet yra minima kaip Pasaulinė sveikatos diena. WHO siekia, kad visi žmonės taptų kiek įmanoma sveikesni. 1977 m. buvo paskelbta “visų žmonių sveikatingumo programa iki 2000 metų”. Ši strategija yra grindžiama visų pirma profilaktika, kurią sudaro švietimas apie pagrindines sveikatos problemas, pakankamas maitinimasis ir tinkamas maistas, švarus vanduo ir sanitarija, motinos ir vaiko sveikata, šeimos planavimas, skiepijimas nuo pagrindinių užkrečiamų ligų, vietinių ligų prevencija ir kontrolė, tinkamas paplitusių ligų ir sužeidimų gydymas, svarbiausių vaistų teikimas.
TARPTAUTINĖ TAIKA IR SAUGUMAS
Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JTO uždavinys ir šios organizacijos veiklos prasmė. JTO Chartijoje yra nubrėžtas tikslas, kurio privalo laikytis visos valstybės- JTO narės: visus konfliktus spręsti taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. Kita vertus, šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems pasaulio gyventojams.
Vis dėlto, visa ko pradžia yra taikių tarpvalsybinių santykių užtikrinimas. Reikia pripažinti, kad per visą savo istoriją Jungtinių Tautų pastangos daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne 1948-1949 m., Kuboje 1962 m., Artimuosiuose Rytuose 1973 m. 1988 m. Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano -Irako karo baigtį, o sekančiais metais – derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano. 1990 m. JTO suvaidino svarbų vaidmenį atstatant Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje, Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant eilę konfliktų kitose šalyse. Šiuo metu pasaulyje vyksta 16 taikos palaikymo operacijų.
Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo Neplatinimo sutartis, 1996 m. – Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali. Visų pirma todėl, kad sutarties iki šiol vis dar nepasirašė Indija, Pakistanas, Kuba ir Izraelis. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus K. Annan’o nuomone “branduolinio karo grėsmė vis dar yra labai reali, o priešraketinės gynybos sistemų tobulinimas panaikintų jau pasiektą pažangą, ratifikuojant nusiginklavimo sutartis” (4, 2000 04 26).
Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.), bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m. daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos, Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.
Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais. Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomi įvairūs metodai. Kai kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius diplomatijos kanalus. Kartais šiuo tikslu yra organizuojamos konfliktuojančių kreipiamasis į Tarptautinį Teismą ir pan. Kritiškais atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo pajėgas su tikslu sustabdyti konflikto gilėjimą ir įmanomą jo sprendimo būdą. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus. Pavyzdžiui, ugnies nutraukimo linija tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro ginčytinoje teritorijoje buvo įsteigta dar 1949 m., Kipro saloje JT kariai yra dislokuoti nuo 1964 m. konflikto tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro turkų mažumos. Kita vertus, mėnesio užteko išspręsti Libijos ir Čado konfliktą dėl Aouzou teritorijos.
Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų abiejų derinys. Taikos palaikymo pajėgas sudaro dalinių kontingentai, kuriuos siunčia valstybės, JTO narės, ir finansuoja tarptautinė bendrija,. Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik savigynai. Nuo 1948 m., kai Jungtinės Tautos pirmąkart panaudojo savo karius taikos palaikymo tikslui, 118 šalių į šias pajėgas savanoriškai atsiuntė daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir civilinį personalą. Šios taikos palaikymo pajėgos, kartu su tūkstančiais civilių žmonių dalyvavo 49 taikos palaikymo misijose. Šiuo metu maždaug 12 500 karių ir policijos atstovų dalyvauja 16 taikos palaikymo operacijų. Ypatingas dėmesys šiomis dienomis tenka Artimųjų Rytų taikos palaikymo procesui. Ginkluotas konfliktas tarp Izraelio ir Arabų valstybių tęsiasi nuo 1948 m., Izraelio armijai okupavus dalį Palestinos teritorijos. Keletą kartų konfliktas buvo persiritęs į karinius santykius 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. Nuo to laiko Jungtinių Tautų kariai patruliuoja buferinėje zonoje Sinajaus kanuose tarp Izraelio ir Egipto. 1974 m. mažesnės Jungtinių Tautų karių pajėgos patruliuoja Golano aukštumose, dėl kurių konfliktuoja Izraelis ir Sirija. Didelės Jungtinių Tautų pajėgos po Izraelio invazijos 1978 m. buvo pasiųstos į Libaną.
ŽMOGAUS TEISĖS IR HUMANITARINĖ PAGALBA
Taikos atstatymas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis organizacijomis, valstybėmis-donorais įvairiais būdais remia demokratiškas vyriausybes, konsultuoja įstatimdavystės klausimais, organizuoja rinkimus, stebi žmogaus teisų padėtį. Be to, didelis dėmesys yra skiriamas administracijos darbo atstatymui, sveikatos, švietimo bei kitiems klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos kolonija Kongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso, daugiau kaip 45 valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją, Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, , Jungtinių Tautų pastangų dėka, dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.
Vienas iš pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisų srityje buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai skelbia, kad “visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis” ir gali naudotis visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis “be tokių skirtumų, kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų padėtis”. Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių teisių. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės, įsteigė 18 narių Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų, o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija apskritai nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir imasi atitinkamų priemonių prieš ypač aktualius moterų teisių bei kitus žmogaus teisių (pvz.: apsisprendimo, vaikų, ekonomines, socialines ir kultūrines, vystymosi teisių) pažeidimus, religinį nepakantumą, rūpinasi migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių asmenų apsauga, mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido -valstybės primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos sistemos kaip oficialios valstybinės politikos, Pietų Afrikoje egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji demokratiniai rinkimai šioje šalyje galų gale panaikino šį “ilgalaikį nusikaltimą prieš žmoniją”.
Paskutiniaisiais metais ypač drastiškai padidėjo pabėgėlių skaičius. Šią problemą yra įpareigotas spręsti Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (angl. UNHCR). Šios agentūros rūpesčiu pabėgėliai yra maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į namus arba ieškomi nauji namai ir pan. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m. ir nuo to laiko ši įstaiga parėmė daugiau kaip 30 milijonų pabėgėlių. Šiuo metu apie 19 milijonų pabėgėlių, kurių tarpe yra daugiausia moterų ir vaikų, pastoviai gauna karšto maisto, prieglobstį, medicininę pagalbą, švietimą, ieškoma galimybių sugrąžinti juos į namus. Nuo 1950 m. speciali Jungtinių Tautų Paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) jau keturių kartų 2.9 milijonams pabėgėlių iš Palestinos padėjo įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata, pastoge ir teikė kitą svarbiausią socialinę pagalbą. Iš mums artimiausių pavyzdžių galima paminėti 1999 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Tautų paskelbtą lėšų rinkimą pagalbai perkeltiems asmenims iš Čečėnijos. Oficialiame kreipimesi į šalis-donores prašoma surinkti 16,2 mln. dolerių humanitarinei pagalbai asmenims, kurie buvo priversti palikti savo namus Čečėnijoje ir Dagestane bei susijusių su šių žmonių teisine apsauga klausimų sprendimui.
Dar viena veiklos sritis, kurioje darbuojasi 1992 m. įkurtas Humanitarinių reikalų departamentas (angl. DHA), yra Jungtinių Tautų veiksmingumo koordinuojant nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą didinimas. Šios agentūros įstaigos yra Niujorke ir Ženevoje, o pagrindinės funkcijos yra patarinėti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais ir rekomenduoti kokių veiksmų dera imtis bei sukurti sistemą, leidžiančią tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastąsias situacijas. Tomis situacijomis gali būti netikėtos stichinės nelaimės arba sunkios ypatingos situacijos, egzistuojančios, pavyzdžiui, Afrikos Kyšulio šalyse, Pietų Afrikoje (sausra), Liberijoje, Irake ar Afganistane. Tarp daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Šiuo tikslu 1973 m. buvo netgi įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (angl. UNSO), kuria buvo siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos šalis.
Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas vaidina jau minėtas Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras. Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia leidinius apie žmogaus teises. Iš esmės, yra seniai pripažinta, kad pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas. Todėl galutinis Jungtinių Tautų, kartu su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, tikslas yra sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą – kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno žmogaus asmens teisės ir pagrindinės laisvės.
EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ PLĖTRA
Kaip jau buvo minėta, visuotinės taikos išlaikymui yra būtina garantuoti pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą, šalinti socialines nelygybes, skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose skurdo, bado, neraštingumo ir ligų kamuojami gyvena du trečdaliai pasaulio žmonių. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis bendradarbiavimas, inspektavimas, tyrinėjimai, tarptautinių konferencijų sušaukimai, planuojama visapusiška plėtra arba specializuotos sritys kaip pavyzdžiui, prekyba, pramonė, žemės ūkis ir pan. Ekonominei ir socialinei gerovei pakelti yra atliktas milžiniškas darbas, kurio pabaiga dar toli gražu nesimato.
Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos skiria daugiau kaip 10 bilijonų JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa (angl .UNDP) kartu su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir įgyvendina daugiau kaip 5 tūkstančių įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų, kainuojančių 1,3 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa – tai didžiausias pasaulyje daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vykdomą plėtros veiklą, kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.Taip pat, Pasaulio bankas nuo 1946 m. įvairiems vystymo projektas įgyvendinti yra paskolinęs 333 bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) kasmet skiria daugiau kaip 800 milijonų JAV dolerių besivystančių šalių vaikų skiepijimui, sveikatos apsaugai, maistui bei pradiniam išsilavinimui įsigyti.
Daugiau kaip 550 nepaprastai plataus spektro projektų 100 šalių pastaraisiais metais buvo skirti moterims. Šią veiklą koordinuoja Jungtinių Tautų Plėtros fondas moterims (angl. UNIFEM) bei Tarptautinis tyrimų ir mokymo institutas moterims skatinti (angl. INSTRAW).
JTO tarptautinis įvertinimas
Iki įsisteigiant Jungtinių Tautų organizacijai, 1945 m. Nobelio Taikos premija buvo įteikta buvusiam JAV sekretoriui Cordell Hull, vienam iš šios organizacijos steigimo iniciatorių. Nuo 1949 m. net penki asmenys buvo paskelbti Nobelio Taikos premijos laureatais. Tai gydytojas baronas John Boyd Orr iš Brechin, Didžiosios Britanijos (laureatu tapęs 1949 m.) už nuopelnus steigiant ir vadovaujant Jungtinių Tautų maisto produktų ir žemės ūkio organizacijai (angl. FAO), Ralph Bunhe iš JAV (laureatu tapęs 1950 m.) už tarpininkavimą tarp Jungtinių Tautų ir Palestinos 1948 m. taip pat už vadovavimą 1949 m. pasirašant nusiginklavimo sutartis tarp Izraelio, Egipto, Jordanijos, Libijos ir Sirijos. 1957 m. Nobelio premijos laureatu tapo buvęs Kanados valstybės sekretorius bei 7-osios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos prezidentas Lester Pearson už darbą taikos labui ir Sueco kanalo krizės sprendimą. 1961 m. – kaip jau buvo minėta, Nobelio Taikos premija buvo skirta lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvusiam Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Dag Hammarskjold už jo indėlį sprendžiant Kongo krizę. 1974 m. vienu iš Taikos premijos laureatų tapo Jungtinių Tautų komisaras Namibijoje Sein MacBride iš Airijos už pastangas padėti Europos tautų pabėgėliams. Dar trijų asmenų, tapusių Nobelio Taikos premijų laureatais veikla buvo galudžiai susijusi su Jungtinėmis Tautomis. Tai laureatu 1951 m. tapęs prancūzas Leon Jouhaux, buvęs Tarptautinės darbo organizacijos nariu bei, 1953 m. laureatu paskelbtas generolas George Catlett Marshall iš JAV ir 1982 m. laureatė buvusi Švedijos ministrė, diplomatė Alva Myrdal, kurie kaip pat yra buvę Jungtinių Tautų Generalinių Asamblėjų delegatais.
Be to, penkis kartus Nobelio taikos premijos laureatais tapo Jungtinių Tautų organizacija arba savarankiškos jos šeimos agentūros. 1954 m. – Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą pabėgėliams. 1965 m. – Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) už pasaulio vaikų gelbėjimą. 1969 m. – Tarptautinė darbo organizacijos(angl. ILO) skyrius Ženevoje už darbininkų teisių atstovavimą ir jų apsaugą. 1981 m. – antrą kartą Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už pagalbą Azijos tautų pabėgėliams. 1988 m. – Jungtinių Tautų Taikos palaikymo pajėgos už taikos palaikymo operacijas.
Niekada anksčiau Jungtinės Tautos neturėjo tokių gerų sąlygų savo tikslas įgyvendinti – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, garantuoti teisingumą ir žmogaus teises bei puoselėti socialinę pažangą ir geresnį gyvenimo lygį didesnės laisvės sąlygomis – negu dabar. Tačiau milijonai žmonių visame pasaulyje vis dar kenčia nuo karo, tironijos, religinio ir kitokio fanatizmo bei ekonominio neteisingumo. Didėja grėsmė išplisti masinio naikinimo ginklams, kenksmingos priemonės niokoja gležną Žemės aplinką. Todėl Jungtinių Tautų Organizacijos kartu su mumis visais laukia milžiniškų užmojų darbai visapusiškos pagarbos pagrindais vykdant pasaulinę plėtrą visų – socialinio, politinių, ekonominių, žmogiškųjų ir aplinkos apsaugos – matmenų prasmė

Lietuvos istorija – Tarptautinis pripažinimas

1990m. kovo 11d. parlamentas paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau vien akto neužtenka tam, kad valstybė taptų suvereni. Ją turi pripažinti kitos valstybės. Teisinis besikuriančios valstybės pripažinimas – tai pirmiausia valstybių – tarptautinės bendrijos senbuvių patvirtinimas, kad pripažįstamos valstybės valdžia yra realiai nepriklausoma nuo jokios kitos valdžios tiek tvarkydama vidaus, tiek ir užsienio reikalus.
Lietuvos padėtis Sovietinės imperijos žlugimo išvakarėse buvo nepaprastai komplikuota. Pasiskelbusi savo nepriklkausomybę prieš Kremliaus valią, Lietuva netapo nei suverenia, nei nepriklausoma. Tačiau Lietuvos vyriausybė iš pat pradžių siekė perimti visišką šalies valdymą. Vakarų valstybės, nors ir tvirtai laikėsi Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos, tačiau kartu jos skaitėsi ir su ta realija, kad nuo 1940m. Lietuvą valdė SSRS valdžia. Pastaroji iki paskutinių SSRS dienų siekė išlaikyti respublikas savo pavaldume. Nors Lietuva aktyviai siekė visiško atsiskyrimo nuo SSRS ir pripažinimo jos nepriklausoma valstybe, tačiau beveik visos užsienio valstybės, nenorėdamos konfliktuoti su SSRS, aiškiai vengė tai daryti. Vienintelės mažos Islandijos drąsus žingsnis šia linkme didelės politinės reikšmės neturėjo. Jos pasekėjų Lietuva ilgai nesulaukė. Nestokojo tik iš užsienio gaunamų pranešimų apie įvairių šalių vyriausybių ketinimus, linkėjimų sėkmės nepriklausomybės siekiuose. Būta ir pranešimų, kad toms valstybėms, kurios nepripažįsta Baltijos šalių aneksijos, tebegalioja ankstesni Lietuvos pripažinimo aktai. Tačiau šios valstybės neparėmė savo žodinių pripažinimų konkrečiais veiksmais: nesteigė Vilniuje savo diplomatinių atstovybių, neakreditavo Lietuvoje ambasadorių. O kai kurių valstybių atstovai atvirai reiškė savo nenorą oficialiai pripažinti Baltijos šalis tol, kol nebus diplomatiniams ryšiams užmegzti reikiamų sąlygų. Pavyzdžiui, Danijos UR ministras pareiškė: “Galėtume su Baltijos valstybėmis pasikeisti ambasadoriais, bet šiuo metu SSRS vis dar dislokavusi savo karines pajėgas, ir tai būtų tik tuščiaviduris demonstratyvus aktas: tarkime, Maskva neleidžia atvykti ambasadoriui…” JAV sakė: “Mes negalime pripažinti Lietuvos, nes jos teritoriją vis dar kontroliuoja SSRS armija ir milicija.”
Kardinolas V.Sladkevičius kreipėsi į Šventąjį Tėvą, prašydamas Vatikano ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo. Bet, deja, šis prašymas liko tik šauksmu tyruose.
Taigi Lietuvos padėtis vis labiau komplikavosi. Užsienio valstybės aiškiai rodė savo nenorą spręsti Lietuvos pripažinimo tol, kol nebus Maskvos pritarimo. Tuo tarpu SSRS valdžia ir toliau demonstravo savo galią – terorizavo bei žudė Lietuvos gyventojus, neteisėtai užiminėjo įvairios paskirties pastatus, grobstė turtą, gaudė ir prievarta siuntė kareivius tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Iki Rugpjūčio pučo Lietuvą buvo pripažinę 4 valstybės:
1) Islandija 91-02-11
2) Moldova 91-05-31 (pati dar nebuvo pripažinta)
3) Rusijos federacija 91-07-29 (bet ne visa SSRS!)
4) Kroatija 91-08-03 (pati dar nebuvo pripažinta)
Rugpjūčio 19-21d. pučo Maskvoje žlugimas iš esmės pakeitė politinę padėtį Sovietų Sąjungoje, Europoje ir net visame pasaulyje. Pučistų kėslai ir susidariusios naujos aplinkybės privertė pernelyg atsargius ir pragmatiškus Vakarų politikus skubiai keisti ankstesnias nuostatas.
Demokratinių jėgų pergalė atvėrė visoms trims Baltijos šalims naujas perspektyvas kelyje į nepriklausomybę. SSRS valdžia neteko savo galios. Ji perėjo į B.Jelcino vadovaujamos vyriausybės rankas. O šis savo sutartimis, sudarytomis dar iki pučo, pripažino ir įsipareigojo gerbti Baltijos šalių suverenitetą. Taigi palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka visos trys Baltijos šalys tapo realiai suvereniomis valstybėmis. Šio fakto tarptautinio konstatavimo eiga jau priklausė ne nuo kieno nors gerų norų, o nuo gyvenimo tikrovės. Taigi pasaulio valstybių bendrijai neliko nieko kito, kaip pripažinti Lietuvą. Moralinė priedermė vertė jas padaryti tai neatidėliojant. Todėl pasipylė pripažinimo aktai su pageidavimais greičiau užmegzti diplomatinius santykius. Per dieną kartais ateidavo iki 10 pripažinimų. Faktiškai per mėnesį Lietuvą pripažino 88 valstybės, tame tarpe Latvija, Danija, Norvegija, Vengrija, Prancūzija, Argentina, Kanada, Austrija, Bulgarija, Lenkija, JAV, SSRS ir daug kitų.
Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija buvo pripažinta kelių tarptautinių organizacijų: Europos Ekonominės bendrijos, Šiaurės Tarybos, JTO, UNESCO ir kitų.
1991m. rugsėjo 17d. Lietuva buvo priimta į JTO.
Su Lietuva buvo užmegzti diplomatiniai satykiai, pradėtos steigti ambasados. Pirmosios diplomatinius santykius užmezgė šios valstybės: Islandija, VFR, Norvegija, Švedija, Suomija, Italija, Airija, Vengrija, Jungtinė Karalystė.