Sudarykite knygų paaugliams penketuką ir pagrįskite savo pasirinkimą.

Knyga – tai veikalas ar stambaus veikalo dalis. Šiuo metu knygos yra pamirštos. Jos nebėra skaitomos taip, kaip ankščiau. Ypač knygų neskaito paaugliai. Jie mieliau savo laisvą laiką praleidžia prie kompiuterių, būdami su draugais ar tiesiog žiūrėdami televizorių. Tai yra labai blogai, nes knygos lavina paauglių mastymą, raštingumą. Mano nuomone penkios geriausios knygos skirtos paaugliams būtų:
Pirmoji: Amerikos rašytojos Jodi Picoult knyga „Mano sesers globėjas“. Ši knyga man paliko didelį įspūdį. Tai istorija apie šeimą blaškomą prieštaringų poreikių bei žmonių silpnumą. Jodi Picoult pasakoja apie realaus gyvenimo iškilusias problemas, visą tekstą pateikia išmintingai, taktiškai bei jautriai. Ką reiškia būti gerais tėvais, gera seserimi, geru žmogumi? Ar teisinga daryti viską, kad išgelbėtum vaiko gyvybę, nors tai pažeidžia kito žmogaus teises? Ar verta stengtis suvokti kas esi, jei šios pastangos atveda prie konflikto su savimi? Ko klausyti savo širdies balso ar kitų patarimo? Į visus šiuos klausimus galima atsakyti tik pabaigus skaityti paskutiniuosius šios knygos puslapius. Pagal šia istoriją yra sukurtas filmas, bet knygą yra šimtą kartų geriau skaityti negu žiūrėti filmą. Nes į filmą sunkiau įsijausti negu į knygą.
Antroji: Lietuvos rašytojo Edmundo Malūko knyga „Juodieji želmenys“. Šis autorius knygoje pateikė tokią kasdienybę, kokia ji yra iš tikrųjų. Knygų herojai meta gyvenimui iššūkius, tad galima teigti, jog jie yra drąsus. Tačiau gyvenimas jų dėl to nemyli. Viena po kitos, ant herojų pečių krinta įvairios negandos. „Juodieji želmenys“ mane labai sužavėjo, nes tai istorija apie narkotikų bei prostitucijos pasaulį. Perskaičius šią knygą gali daug ko pasimokyti: nepasitikėti pirmu sutiktu žmogumi, kuris vadinasi tavo draugais. Visos Malūko knygos atspindi žmonių gyvenimą. Galbūt dėl to jos ir yra taip mėgstamos. Skaitydami jo knygas galime stebėti Lietuvos gyvavimo raidą. Nuo pat nepriklausybės laikų iki šių dienų. Tarsi netyčiom autorius į kūrinius įvelia įvykius, sukėlusius daug sujudimo Lietuvoje. Tokius, kaip Sekundės banko machinacijos ar prekyba merginomis. Ir visi tie įvykiai atskleidžiami iš kitos pusės. Iš tos, kurios niekas neafišuodavo. Iš nusikaltėlių pusės.
Trečioji: Colleen McCullough knyga „ Erškėčių paukščiai“ nukelia skaitytoją į tolimąją Australiją, kurioje pateikiamas kelių šeimos kartų paveikslas.Knygoje atskleidžiamas šeimos gyvenimas, kurį pasakoja mergaitė, vėliau jau užaugusi, savo šeimą turinti moteris, kuri visą savo gyvenimą puoselėja meilę kunigui ir netgi susilaukia jo vaiko.Skaitytojui subtiliai pateikiama 19a būdinga gyvenimo samprata bei ideologija. Skaitydamas šią knygą nesusimastai kas tokio ypatingo gali nutikti, kai jau atrodo, jog viskas baigėsi. Tada visa istorija netikėtai apsiverčia aukštyn kojomis. Perskaičius „Erškėčių paukščius“ supranti koks nenuspėjamas yra gyvenimas ir, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių.
Ketvirtoji: Vytauto Račisko knyga „Nebaigtas dienoraštis“. Šios knygos herojė pati pasakoja savo paauglės gyvenimo istoriją, pasibaigus tragiška penkiolikmetės žūtimi. Šis kūrinys – tai lyg savotiškas bandymas aiškintis, kodėl jauni žmonės savanoriškai pasitraukia iš gyvenimo. Kas dėl to dažniausiai būna kaltas? Šeima? Draugai? Nelaiminga meilė? Patyčios mokykloje? Ar tiesiog beprotiškas mūsų pačių gyvenimas? Šios knygos problema yra labai aktuali realiame mūsų pačių gyvenime. Bet deja, paaugliai bijo pasakotis tėvams ar kitiems žmonėms, ir jie pasitraukia iš gyvenimo. Vis dėl to ši knyga skatina jaunus žmones nesirinkti lengviausio kelio, o ieškoti problemos sprendimo.
Penktoji, bet neprastenė nei pirmos keturios, tai Kazio Sajos knyga „Čia kažkas yra“. Šioje knygoje paaugliams vaizduojama gana kasdieniška situacija – šiurpioje avarijoje žūsta motina ir patėvis. Pagrindinis šios knygos herojus – Bartas, jaučiasi dėl to kaltas, nes pyktis automobilyje įsiplieskia išaiškėjus jo paaugliškam maištui. Vos tik jis atsigavo ligoninėje prasidėjo niekinga bei žiauri suaugusiųjų kova dėl jo globos, tiksliau dėl jo turimų turtų. Kazys Saja šioje knygoje meistriškai parodo vidinius, vienišo bei jautraus vaiko išgyvenimus, kol jis suranda savo tikrąjį tėvą. Šios knygos pagrindinė mintis yra ta, kad nereikia pasiduoti, kai atrodo, jog viskas nesiseka, visada reikia kovoti už savo laimę bei gerą gyvenimą. Kazys Saja visa tai įrodė.
Daugelis jaunų žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvos autorių knygos yra nuobodžios, bet jie klysta. Lietuvos autoriai taip pat sugeba perteikti jausmus bei visus išgyvenimus ir kartais net labiau nei užsienio knygų autoriai. Nenuvertinkime knygų, juk jos yra labai svarbios mūsų gyvenime. Iš jų mes galime suprasti koks iš tiesų gali būti nemalonus gyvenimas, kaip išspręsti iškilusias problemas paauglystėje. Juk vis dar yra žmonių, kurie skaito knygas savo malonumui, imkime pavyzdį iš jų ir tikrai nenusivilsime. Juk galime savo laisvalaikį leisti turiningai, ne vien tik užsiimdami tuo kas dabar yra populiaru.

Ar lietuviai myli savo Tėvynę?

 

Klausimas dažnai iškylantis, jauniems bei seniems, pasąmonėje. Jis priverčia susimąstyti, pagalvoti ar tikrai myli savąją Tėvynę, ar tiesiog stengiesi manyti, kad ją myli, ir neišduotum jos, dėl kokio menkniekio, kuris tave viliotų. Taigi šis klausimas priverčia sumąstyti visus Lietuvos piliečius.
Nuo seniausių laikų lietuviai myli Tėvynę. Jie troško nepriklausomos tėvynės, jos laisvės. Daugelis, kilus pavojui, gindavo savąją Tėvynę, kovodavo iš visų jėgų, keletas net paaukojo savo gyvybę dėl laisvos tautos. Tad, –Ar lietuviai mylėjo tėvynę praeityje?, klausimas neturėtų kilti. Juk tai įrodo net dabartinė mūsų nepriklausomybė.
Tačiau, ar šių laikų lietuviai myli Tėvynę? Internete buvo įdėta apklausa šiuo klausimu, kaip nekeista joje sudalyvavo daugiau kaip 30000 lankytojų. 8795 pasisakė „ne“, tačiau net 21205 „taip“. Taigi ,nors ir internetu naudojasi ne visa Lietuva, tačiau daugelis besinaudojančių – jauni žmonės. Galima prielaida, jog vis dėl to lietuviai myli tėvynė ir gintų ją iškilus pavojui.
Iškilus pavojui, ginti Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę sutiktų visi, juk žmonės trokšta laisvės, nenori jokio suvaržymo. Tačiau yra lietuvių, kurie net nelaiko Lietuvos savo tėvyne. Jie nemato jokio skirtumo, kur gimei, kas tokie tavo tėvai, taigi galimas atvejis, kad jie tiesiog nusispjautų į Tėvynės laisvę. Bet daugelis piliečių tikrai gintų, Tėvynę, trokšdami jos laisvos ir nepriklausomos.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra gana nusilpusi, darbo vietų mažai, atlyginimai taip pat maži, o viskas aplink brangsta, kas dieną, taigi daugelis žmonių dėl šių ekonominių problemų, išvykę i užsienį užsidirbti pinigų ar ruošiasi tai padaryti artimiausiu laiku. Kiekvienas pilietis nori gyventi gerai, turėti pinigų, kuriuos išleistų savo reikmėms, aprūpinti savo šeimą, padaryti laimingus vaikus. Bet tai nereiškia, jog lietuviai išduoda savo Tėvynę iš jos išvykdami. Jie tiesiog ieško geresnių gyvenimo sąlygų, geresnio uždarbio. Taigi emigrantų nereikėtų teisti, jog jie palieka Tėvynę, jie jos neišduoda, tiesiog kai kuriam laikui palieka. Tėvynė vis dėl to lieka žmogaus širdyje.
Baigdama ši straipsnį, pati giliai susimąsčiau, ar tikrai myliu savo Tėvynę, ar ginčiau ją, ir galiu pasakyti, tvirtai ir garsiai – taip. Ir kiekvienas skaitydamas straipsnį, pasvarstykite ar mylite, gerbiate, lietuviai, Tėvynę. Nepamirškite, kad vieta, kurioje gimėte, kurioje augote, svajojote, džiaugėtės gyvenimu, niekada jūsų nepaliks, neišduos, o kaipgi jūs? Išvykę i užsienį gyventi ar tiesiog uždarbiauti, švęsite Lietuvai svarbiausias šventes kartu su ja ar jas pamiršite? Nepamirškite, Tėvynė lieka mūsų širdyje.

Valstybės paprastai saugo ir propaguoja savo meno šedevrus (Nr.1)

 

Valstybės paprastai saugo ir propaguoja savo meno šedevrus, nes jie kaip veidrodžiai, atspindintys šalies kultūrą, jos bruožus bei svarbiausias vertybes.  Taip pat, tai yra puikus turistų, o tuo pačiu ir pajamų pritraukimo į šalį, būdas.

Mona Liza – žymiausias Leonardo da Vinčio paveikslas, vienas iš pačių žymiausių apskritai Vakarų kultūroje. Nutapyta aliejiniais dažais ant tuopos medienos maždaug 1503-1507 m., yra 77 × 53 cm dydžio. Dabar paveikslas priklauso Prancūzijos vyriausybei ir kabo Luvro muziejuje Paryžiuje. Paveiksle nutapyta moteris, žvelgianti į žiūrovą su paslaptinga šypsena. „Mona Liza“ apgaubta įvairiausių legendų, jai priskiriama burtų galia, ją imituodavo, pagrobdavo, kopijuodavo, naudojo įvairiose reklamose. „Mona Liza“ – Leonardo da Vinčio meno apvainikavimas. Tai milžiniško populiarumo ir garso paveikslas, todėl ne veltui Prancūzijos vyriausybė, kaip įmanydama stengėsi, kad šis meno kūrinys būtų grąžintas Prancūzijai ir eksponuojamas Paryžiuje. Todėl Prancūzija kasmet pritraukia begales turistų ne tik dėl garsiojo Eifelio bokšto, bet ir dėl neįkainojamo meno kūrinio – Mona Liza.

Mikelandželas Buonarotis – renesanso dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas. Mikelandželas paliko aibę šedevrų, kurie žavi žiūrovus jau daugiau kaip keturis šimtmečius. Jo kūryba stipriai veikė tolimesnį Europos tapybos ir skulptūros vystimąsi. Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų – beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai.
Statula daugiau kaip tris šimtus metų puošė Sinjorijos aikštę Florencijoje, tačiau 1873 metais ji buvo perkelta į Akademijos galerijos pastatą, siekiant apsaugoti kūrinį nuo blogų oro sąlygų ir vandalų.

Vieno iš žymiausių lietuvių dailininko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šedevrai – keturi sonatų paveikslai: „Allegro“, „Andante“, „Scherzo“ ir „Finale“ taip pat yra lietuvių tautos pasididžiavimas bei neįkainojamą vertę turintys kūriniai, pritraukiantys didelius srautus lankytojų ne tik iš Lietuvos.

A.Baranausko poema “Anykščių šilelis” – kūrinys, kurį reikėtų išversti, kad jis patraukliai pristatytų Lietuvą

Antanas Baranauskas – žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas. Antano Baranausko kūrybos viršūnė – tai Anykščių šilelis”, kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. “Anykščių šilelis” lietuvių literatūros istorijoje lieka nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įsikūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų.A.Baranausko poema “Anykščių šilelis”, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis” – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora.

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė. A.baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu. Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais. Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu. Poema “Anykščių šilelis” yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys.

“Anykščių šilelis” – įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Taip gražiai išreikštos meilės gamtai, tikriausiai nerasime ne tik kad nei viename Lietuvių autoriūų kūrinyje, bet ir pasaulio autorių kūryboje. Lietuvos gamta, yra viena iš gražiausių ir unikaliausių pasalio kampelių, kurią stipriai jautė poetas, mylėjo ją didele meile, giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Taigi, A.Baranausko poema “Anykščių šilelis” yra tas kūrinys, kuris turėtų būti išverstas į kuo daugiau pasalio kalbų, kad bet kuris pasaulio skaitytojas, skaitydamas šį kūrinį, suvoktų mus supančios gamtos svarbą ir grožį, bei Lietuvą matytų, kaip šalį, kurią tikrai verta aplankyti ne tik dėl Vilniaus senamiesčio ar bažnyčių grožio, bet ir dėl nepaprastos gamtos.

Kristijono Donelaičio poema “Metai” – kūrinys, kurį reikėtų išversti, kad jis patraukliai pristatytų Lietuvą

Kristijonas Donelaitis – vienas įžymiausių lietuvių rašytojų pasaulietinio turinio literatūros pradininkas, padėjęs pagrindus realistinei krypčiai. Jis gimė 1714 m. Lazdynėlių kaime, Gumbinės apskrityje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Nors ir sunkios buvo gyvenimo sąlygos, Donelaičių vaikai veržėsi į mokslą, į amatus. Kristijonas Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus katedros mokykloje, vėliau įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kuriame tuo metu buvo daugiausia ruošiami protestantų dvasininkai – pastoriai. Čia buvo mokomas tikybinių dalykų – teologijos ir senųjų bei naujųjų kalbų. K. Donelaitis išmoko lotynų, graikų, vokiečių kalbas. Kai baigė studijas, buvo paskirtas Stalupėnų kantoriumi. 1743 m. jis buvo paskirtas pastoriumi į Tolminkiemį. Ten gyveno iki mirties, pažindamas valstiečių baudžiauninkų vargus ir rūpesčius. Mirė 1780 m., sulaukęs 67 metų. Palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje. Donelaitis Tolminkiemyje atstatė sudegusią mokyklą, savo lėšomis pastatė pastorių našlių prieglaudos namus. Buvo darbštus, rūpestingas, turėjo gabumų mechanikos ir optikos srityje: darė barometrus, termometrus, tekino stiklą, gamino fortepijonus.

K. Donelaičio kūrybos bruožai atsikleidžia jo iškiliausiame kūrinyje “Metai”. “Metai” – tai epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, poemoje vadinamų būrais, darbų, papročių pavaizdavimu, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.

Poema “Metai” – kūrinys, kurį reikėtų išversti į kitas užsienio kalbas, kad jis galėtų patraukliai pristatyti Lietuvą. Šis kurinys vertas vertimo dėl daugelio priežaščių, kurių keletas pateikta  žemiau:

1. Epinė poema “Metai” yra svarbi ne tik lietuvių, bet ir Europos literatūrai, nes šioje poemoje iškeltas naujas požiūris į paprastą žmogų – valstietį. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba;
2. Keturių metų laikų vaizdavimas XVIII amžiaus Europos literatūroje bei mene buvo labai populiarus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį – gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą;
3. poema parašyta antikine eilėdara – hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir grubesnius posakius.Visa tai kuria savitą ir neįprastą poemos stilių, kuris būtų įdomus užsienio skaitytojui;
4. Poemoje “Metai” persipina labai daug literatūrinių epochų bei stilių. Baroko pėdsakų galima aptikti “Metų” stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau giežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su Švietimo epocha galima sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą Metuose.

Vargu, ar rastumėm, kitą lietuvių rašytojo kūrinį, kuris būtų toks vertingas moraliniu bei didaktiniu požiūriu skaitytojui, todėl šis kūrinys yra vienas svarbiausių Lietuvos literatūros istorijoje, padėjęs pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.

Kaimo turizmo plėtros prielaidos

 

Įžanga

Pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas kuria ekonominę ir socialinę naudą kaimo vietovėse, kadangi kaimo turizmo veikla yra ne tik darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams, bet ir patraukli veikla jaunimui, be to augantys poilsiautojų srautai kaimo vietovėse palaiko šio verslo gyvybingumą. Sėkminga kaimo turizmo veikla regione, pritraukia investicijas.
Šio verslo plėtrą įtakoja įvairūs veiksniai, tačiau svarbiausi jų yra rekreacinis šalies potencialas, įvairūs socialiniai ir ekonominiai rodikliai, bei jų pokyčiai.

1. Lietuvos rekreacinis potencialas

Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuvos rekreacinį potencialą sudaro :
 savitas ir turtingas kultūros paveldas, tame tarpe ir UNESCO paveldo objektai;
 tradiciniai amatai;
 pajūrio gamtinis kompleksas;
 vidaus vandens telkiniai (Lietuvoje yra 2850 ežerų, 760 upių);
 nacionaliniai ir regioniniai parkai;
 32 proc. šalies teritorijos užimantys miškai.
Patraukli gamta ir kraštovaizdis, tebėra vienas esminių Lietuvos išteklių. Savita gamta bei kraštovaizdis formuoja prioritetinius teritorinius kaimo turizmo plėtojimo regionus. Rytų Aukštaitijos ežerų – miškų, Dzūkijos miškų, upių ir ežerų, Žemaitijos aukštumų bei Pamario regionus. Svarbu tai, jog dauguma rekreaciniais ištekliais pasižyminčių vietovių turi žemo našumo žemės ir nėra tinkamos žemės ūkiui, todėl tai ypač patrauklu alternatyvių žemės ūkio veiklų plėtrai.
Be visa ko kaimo turizmas yra ir veiksminga gamtos bei kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė. Juk būtent turizmas ir suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, vandens ir vėjo malūnų panaudojimui, unikalių kraštovaizdžių apsaugai, bei didina bendruomenės narių domėjimąsi savo tradicijomis bei papročiais.
Lietuvos kultūros paveldas bei jo išsaugojimas ateities kartoms yra ne tik tautos savasties išlikimo garantas bei kraštovaizdžio sudėtinė dalis, bet ir puiki Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė. Be to naudojantis kultūros paveldu galima kurti traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos ir tokiu būdu skatinama ekonominė bei socialinė plėtra. Lietuvoje yra apie 25000 kultūros paveldo objektų, esančių kultūros paveldo registre, virš 73000 saugomų kultūros paveldo objektų. Iki šių dienų išliko per 800 archeologinių objektų, 70 istorinių miestų ir miestelių, apie 700 dvarų sodybų, identifikuota apie 200 parkų, išlikę 48 etnografiniai kaimai. Medinis dvarų ir etnografinių kaimų paveldas – tai savitas ir ypatingas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrinėje erdvėje. Tik nedaugelyje Europos šalių vis dar galime rasti šių unikalių etninės kultūros paveldo objektų. Pritaikyti turizmui unikalūs paveldo objektai pritrauktų ne vieną atvykstantį ir vietos turistą ir skatintų regionų plėtrą. Panaši situacija ir su medinėmis dvarų sodybomis, kurias sutvarkius būtų sudarytos sąlygos jas panaudoti turizmo reikmėms.
Tai nėra vienintelės kliūtys turizmo plėtrai, kadangi didelė dalis kultūros paveldo bei gamtinių teritorijų, įskaitant ir saugomas teritorijas, yra nepritaikytos lankymui. Dauguma paveldo objektų yra blogoje ar net avarinėje būklėje, nepritaikyti turizmui. Iš daugiau nei 7000 saugomų kultūros paveldo objektų, turizmui pritaikyta tik apie 3 proc.
Nemaža kliūtis tolimesnei turizmo plėtrai yra sezoniškumas, kurį sąlygoja Lietuvos geografinė padėtis bei ženklūs temperatūros svyravimai. Šis veiksnys verčia skirti daugiau pastangų, siekiant intensyviau išnaudoti esamus gamtinius ir kultūrinius išteklius, paslaugų potencialą, žmogiškuosius išteklius. Kultūros paveldo objektų restauravimas ir pritaikymas turizmui padidintų objektų lankomumą ir leistų prailginti turizmo sezoną, tuo sumažindamas sezoniškumo įtaka. Kultūros paveldo objektai , pritaikyti turizmui, sukuria turistinės traukos centrus, sudaro sąlygas laisvalaikio praleidimui, bei didina regionų ir visos Lietuvos turistinį patrauklumą.

Birželio, liepos ir rugpjūčio lankomumas sudaro 53 % visų metų lankomumo. Taigi vidutinis lankomumas vasaros mėnesį yra 17.6 proc., kai tuo tarpu kitų 9 mėnesių vidutinis lankomumas yra 5.2 %, kas yra beveik 3.5 karto mažiau nei vasaros mėnesiais .
Aplinkos kokybė Lietuvoje nėra bloga, tačiau daugeliu atveju ją būtina gerinti. Lietuvoje net apie 70 proc. paviršinių vandens telkinių yra paveikti antropogeninės veiklos, tik apie 60 proc. gyventoju yra aprūpinami centralizuotai teikiamu vandeniu. Tai yra rimtos kliūtys plėtojant kaimo turizmą. Kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti Lietuvoje sukurta saugomų teritorijų sistema, apimanti ir Europos ekologinį tinklą Natura 2000, kuri užima apie 15 proc. šalies ploto. Pastaraisiais metais jaučiamas augantis vietos gyventojų ir užsieniečių susidomėjimas saugomomis vertybėmis,tačiau daugumoje Lietuvos saugomų teritorijų silpnai išplėtota pažintinio turizmo ir ekologinio švietimo infrastruktūra ir tai riboja saugomų vertybių prieinamumą visuomenei.
Deja, nors turime daug tiek gamtinių tiek kultūrinių objektų, kurie galetų būti sėkmingai panaudojami turizmui, jie naudojami ekstensyviai. Daugiau išleidžiantys turistai dažniau rinktųsi Lietuvą, jei jiems būtų pasiūlyta jų poreikius atitinkančių paslaugų, visų pirma tam pritaikant kultūros paveldo objektus ir kitą turizmo infrastruktūrą. Lietuvos kultūros paveldas – santykinai gausus ir tolygiai išsidėstęs visuose šalies regionuose. Pagrindinė valstybės misija – išsaugoti jį ir sudaryti sąlygas visuomenei pažinti kultūros paveldą ir juo naudotis formuojant traukos centrus, apie kuriuos plėtojasi privataus verslo teikiamos paslaugos, kuriamos darbo vietos, tokiu būdu skatinant vietos ekonominę ir socialinę plėtrą.
2. Pagrindinės socialinės – ekonominės plėtros prielaidos

Tam, kad turizmo infrastruktūra gerai funkcionuotų ir kurtų naudingus vartotojui produktus, nepakanka vien įsisavinti turizmo išteklius, sukurti įvairius turizmo produktus, tam reikalingas ir žmogiškasis potencialas, bei stipri, stabiliai auganti ekonomika.
Stabiliai auganti bei stiprėjanti ekonomika, bei socialinės sąlygos lemia Lietuvos kaip turistinės valstybės įvaizdžio gerėjimą, bei populiarėjimą. Kaimo turizmą labiausiai įtakoja augančios verslo bei gyventojų pajamos.
Pagrindinės socialinės – ekonominės kaimo turizmo plėtros Lietuvoje prielaidos:
• Stabili makroekonominė situacija bei ekonominis augimas. Didėja bendrojo šalies vidaus produkto (BVP) augimo tempai, mažėja infliacijos lygis;
• Užsienio investicijų apimčių augimas. Ypač svarbus ES struktūrinių fondų įsisavinimo efektyvumas;
• Pragyvenimo lygio augimas Lietuvoje bei perkamosios galios padidėjimas. Ši tendencija turi didelę įtaką vietinio turizmo vystymuisi;
• Augančios Lietuvos užsienio prekybos apimtys. Plečiasi Lietuvos firmų ryšiai su užsienio kompanijomis, o tai sąlygoja verslo apimčių augimą;
• Patogi geografinė padėtis. Lietuvos teritorija yra Europos žemyno viduryje ir tai patogi geografinė padėtis turizmo vystymui. Ypatingai svarbus yra šalies pasiekiamumas įvairiomis transporto priemonėmis;
• Turizmo išteklių gausa. Kurortai bei gamtiniai kompleksai, pajūrio zona, kultūros paveldo objektų bei kitų kultūrinio turizmo objektų (muziejų, teatrų, renginių) gausa sudaro prielaidas įvairių turizmo rūšių vystymui;
• Etninių grupių susidomėjimas Lietuva. Nemaža dalis lietuvių gyvena įvairiose pasaulio šalyse, taip pat egzistuoja ir kitų šalių piliečių istorinis susidomėjimas Lietuva;
• Gerėjantis Lietuvos šalies bei Lietuvos turizmo tarptautinis įvaizdis. Daugelį metų Lietuva buvo uždara šalis, todėl dabar ji tampa savotišku “atradimu” turistams, kuriuos traukia šalies gamta, kultūra ir net “socializmo palikimas”, ypač Rytų ir Pietryčių Azijos regionų gyventojams.
Būtina apibrėžti pagrindines sąvokas, kurios bus naudojamos šiame darbe:
Alternatyvi žemės ūkiui veikla – bet kuri kaimo vietovėje vykdoma veikla, įskaitant
paslaugas žemės ūkiui, nepriskirtina žemės ir miškų ūkio veiklai.
Bendrasis vidaus produktas – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje, taip pat užsienio gamybos veiksnių gautos pajamos konkrečioje šalyje, minus šios šalies piliečių gautos pajamos užsienyje.
Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP augimas.
Ekonominė prielaida – tai susijusi su ekonomika arba politine ekonomija prileidžiama, galima, bet neįrodyta mintis.(Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt )
Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš paukščių ir jų buveinių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus, gyvūnų ir augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje.
Perkamoji galia – skirtingų laikotarpių piniginių sumų, reikalingų vienodam prekių kiekiui įsigyti, santykis.
Prognozavimas – būsimųjų bendrų ekonomikos ir rinkos sąlygų numatymo sistema, kuria, priimdama sprendimus, remiasi vyriausybė ir verslininkai.
Pelnas – tai įvairių tipų firmų (konkrečiu atveju kaimo turizmo sodybų) grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus.
Infliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu.
Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla. (3,s – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.
Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Ver¬slu¬mas – tai ver¬sli¬nin¬ko su¬ge¬bė¬ji¬mas ak¬ty¬viai ir ver¬žliai dirb¬ti
Žvelgiant toliau, visų pirma reikia pristatyti iš ko susideda BVP. Skaičiuojant išlaidų metodu BVP yra grynojo eksporto (NX), privačių vidaus investicijų (I), namų ūkių vartojimo (C) ir vyriausybės išlaidų (G) suma.
3. Ekonominių veiksnių įtaka kaimo turizmui

turizmas yra paslaugų ir prekių rinkos dalis, todėl galima analizuoti jo paklausą ir pasiūlą. Paklausa apima vidaus ir tarptautinę turizmo rinką. Turizmo paklausa gali būti apibūdinta kaip perkamąja galia paremtas poreikis turizmo produktui, kuris yra matuojamas ir vertinamas regione, šalyje arba pasauliniu mastu. Ji tiesiogiai priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio. Paklausa – tai tiek realių, tiek potencialių gyventojų poreikių išraiška turizmo produkte kiekybiškai ir kokybiškai. Turizmo paklausa išsiskiria itin dideliu elastingumu, taip pat didele jo priklausomybe. Turizmo paklausa pasižymi didžiuliu teritoriniu neatitikimu tarp paslaugų teikimo teritorijos ir vartotojo gyvenamosios vietos.
Detalesnė ekonominių veiksnių įtakos kaimo turizmui analizė, leis suprasti, kokie veiksniai įtakoja kaimo turizmo augimą, ar jo sąstingį. Svarbiausias ekonominis veiksnys įtakojantis kaimo turizmą yra BVP. Augantis BVP yra ne tik gerėjančios šalies ekonominės padėties, bet ir gyventojų gyvenimo kokybės rodiklis. BVP augimas netiesiogiai skatina turizmo augimą. Gerėjančios gyvenimo sąlygos sąlygoja augantį laisvalaikio poreikį, tuo didindamas kaimo turizmo paklausą ir skatindamas turizmo plėtrą.
Didesnę tiesiogine įtaką darantis veiksnys yra darbo užmokesčio kilimas. Didėjantis darbo užmokestis leidžia didesnę dalį savo uždirbtų lėšų skirti poilsiui ir rekreacinei veiklai, todėl šis veiksnys yra vienas iš smarkiausiai įtakojančių kaimo turizmo augimą.
Tačiau darbo užmokesčio kilimas nebūtinai rodo realiai padidėjusias gyventojų pajamas, kadangi didėjanti infliacija, gali mažinti realias gyventojų pajamas. Taigi tokiu atveju didėjantis darbo užmokestis gali ir nepaveikti kaimo turizmo paklausos bei pasiūlos. Infliacija taip pat didina bendras verslininkų išlaidas, kadangi ji skatina kainų augimą. Augančios kainos arba iššaukia pelno mažėjimą, arba paslaugų kainų didėjimą. Didėjančios paslaugų kainos, gali įtakoti paklausos mažėjimą.
Nedarbo lygio mažėjimas yra vienas iš veiksnių, galinčių padidinti kaimo turizmo paklausą, kadangi didėjant dirbančių žmonių skaičiui, didėja ir potencialių kaimo turizmo klientų ratas.
Kaimo turizmo, kaip verslo kūrimą gali įtakoti tokie veiksniai, kaip palūkanų normos kitimas, valstybes išlaidų augimas bei užsienio investicijų augimas. Mažėjanti palūkanų norma skatina verslininkus imti kreditus verslui ir tokiu būdu įtakoja kaimo turizmo pasiūlos didėjimą. Atvirkščiai veikia palūkanų normos didėjimas. Valstybes išlaidų nukreipimas į kaimo infrastruktūros gerinimą, kaimo turizmo populiarinimą bei tiesioginė parama kaimo turizmo plėtrai, taip pat padidina kaimo turizmo sodybų skaičių, bei lengvina kaimo turizmo verslo sąlygas. Užsienio investicijos taip pat gali turėti tiesioginės įtakos kaimo turizmo verslui. Geriausias pavyzdys yra Europos Sąjungos parama Lietuvos kaimo turizmui, kuri labai palengvina kaimo turizmo verslo kūrimą.
Apžvelgus šiuos veiksnius, aiškiai matome, jog šalies ekonominė situacija daro labai didelę įtaką kaimo turizmo verslo plėtrai, bei jo paklausai.

Jaunimo savimonė. Problemos, su kuriomis susiduria jaunimas

Jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, kuri jautriai reaguoja į įvairius aplinkos pokyčius, aplinkinių nuomones, dėl kurių ir kyla jaunimo problemų bei ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus vystymasis, vykstantis šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį, jo mąstymą apie gyvenimą ir jo prasmę, bei aplinkinius, o taip pat ir nusikalstomą elgesį. Galime sakyti, kad jaunimas yra labiausiai pažeidžiamas, todėl daugiausia dėmesio reiktų skirti į jų šeimos, draugų, ugdymo reikalus. Kodėl dažnai galima išgirsti, perskaityti apie jaunimo nusikaltimus, smurtą savižudybes, vartojamus narkotikus, tabaką bei alkoholį? Ir vis dažniau yra sakoma apie jaunimo per ankstų lytinį gyvenimą.. Ir visa tai vyksta mūsų visuomenėje, kurią mes patys tokią ir kuriame.
Visų didžiausia problema, kurios dar nepaminėjau, tai būtų nesutarimai šeimoje bei prastos reputacijos draugai. Visos kitos problemos ir prasideda nuo šių dviejų, kurios yra neatsiejamos viena nuo kitos. Jaunimo požiūris į gyvenimą prasideda nuo šeimos, kurioje jis gyvena. Vidiniai santykiai šeimoje turėtų būti pavyzdys augančio vaiko gyvenime. Tėvai geriausias ramstis, kuris gali ir turėtų padėti savo vaikams bet kokioje situacijoje. Tik retas vaikas, kuris kreipiasi i savo tėvus iškilus rimtai bėdai. Dauguma jas bando spręsti savo jėgomis, dažniau pasitelkus ir draugų pagalbą, kuri neretai būna tokia, kokios tikrai nereikėtų.
Perskaičiusi keletą straipsnių apie jaunimo, nepilnamečių nusikaltimus, susidariau tokią nuomonę, kad dauguma jų, pavadinkim juos jaunais nusikaltėliais, gyvena socialiai remtinose šeimose. Lietuvoje dažna tokia šeima turi rimtą problemą – alkoholizmą. Būtent iš tokių šeimų jaunimas patraukia kitu keliu, negu derėtų. Jie tokį pavyzdį gauna iš šeimos narių. Todėl galiu teigti,kad tokie tėvai tokius vaikus ir užaugina. Kaip sakoma obuolys nuo obels netoli rieda.
O jaunimo nusikalstomumas kaip matome žymiai auga. Sunkių kriminalinių nusikaltimų, padarytų nepilnamečių, skaičius septynių metų laikotarpyje išaugo 3 kartus. Dažniausiai vyraujantys yra turtiniai nusikaltimai (vagystės), jie bendrame išaiškintų nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiuje sudaro 67%, chuliganizmas apie 8%. Vis dažniau nepilnamečiai padaro smurtinius nusikaltimus. Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų. Dažnas jaunas nusikaltėlis laisvės atėmimo įstaigoje: bedarbis – bemokslis ar turintis pradinį išsimokslinimą – nesukūręs šeimos – praradęs socialinius ryšius arba net nespėjęs jų įgyti – žmogus, padaręs du, tris, keturis … nusikaltimus.
Smurtas – baisus žodis. Dar baisiau smurtą patirti.Dažniausiai manoma, kad smurtas – tai mušimas, stumdymas, seksualinė, fizinė prievarta. Tačiau smurtas gali būti ir psichologinis. Tuomet žmogus gąsdinamas, įžeidinėjamas, iš jo tyčiojamasi ir reikalaujama besąligiškai paklusti. Yra tokia smurtautojų taisyklė, kad dažniausiai smurtas nukreipiamas į silpnesnį. Tada kai jis negali ir nesugeba apsiginti, padėties šeimininkas grubiai diktuoja savo sąlygas.
Bet kodėl jaunimas smurtauja? Iš dalies į šį klausimą atsakyti labai sunku, jei nesi atsidūręs smurtautojo vietoje. Kiekvienas žmogaus poelgis (geras ar net ir blogas) turi savas priežastis. Dažniausiai jaunimas smurtauja prieš tuos, kurie patiria nepriteklių, yra ramesnio, lėtesnio būdo. Ir vis dažniau smurtas yra patiriamas mokyklose. Juk mokyklose susirenka labai įvairių vaikų, kurie taip pat labai skirtingai išauklėti. Be to, dažniausiai smurtauja tie, kurie vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Patyrę mažai meilės ir šilumos, žiaurų elgesį jie priima kaip savaime suprantamą bendravimo būdą, tad kitaip nemoka išreikšti savo jausmų.
Bene populiariausias tarp jaunimo ir paauglių – tai tabakas. Labiausiai gąsdina tai,kad priklausomybe nuo tabako suserga vis daugiau jaunų žmogų. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad net 49% 15-16 metų berniukų ir net 27% to paties amžiaus mergaičių jau rūko. Kaip manai kodėl mūsų bendraamžiai griebiasi cigaretės? Dauguma nori patirti tai, ką jau daro kiti draugai arba tiesiog pasiduoda jų įtakai. Pradedantieji rūkyti dažniausiai mano, kad jie atrodys daug „kietesni“ ir bus labiau suaugę, bet jie visiškai nepagalvoja, kad rūkymas kenkia sveikatai. Žinoma, kad dar niekas nemirė surūkęs vieną cigarėtę, tačiau viskas prasideda nuo pirmosios. Organizmas pripranta prie nikotino ir reikalauja vis didesnės dozės. Rūkydamas tu padidini riziką susirgti mirtinomis ligomis, tavo oda sensta greičiau, be to rūkaliai gyvena žymiai trumpiau.. Todėl ar verta pradėti rūkyti? Į šį klausimą kiekvienas atsakytų skirtingai, bet mano nuomone turėtume atsisakyti. Juk mes galime atsakyti NE. Mums niekas negali įsakynėti. Mes patys esam padėties šeimininkai.
Pripratęs prie tabako organizmas vis reikalauja stipresnių dozių, todėl dažniausiai yra pradedama vartoti alkoholį ar net narkotikus. Tarp moksleivių plinta labai pavojingo narkotiko heroino rūkymas. Šis narkotikas sukelia greitą priklausomybę pereinant prie intraveninio heroino vartojimo.. Tai, ar jaunimas taps priklausomais nuo narkotikų ir kada tai įvyks, priklauso nuo įvairių pačių asmenybių savybių. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad alkoholį ir tabaką vartojantys vaikai labiau linkę pradėti rūkyti marihuaną; o marihuaną vartojantys paaugliai labiau linkę pradėti vartoti kitus priklausomybę sukeliančius narkotikus, taip pat jiems lengviau perimti ir atitinkamą gyvenimo stilių, susijusį su sunkumais mokykloje, ankstyvu seksualiniu gyvenimu, neplanuotu nėštumu, problemomis su teisėsauga ir t. t.
Bet pasitaiko ir tokia jaunimo grupė, kuri savo problemas nori išpręsti pasitraukimu iš gyvenimo ar bandymu nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių. Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Besižudantis vaikas – labai nelaimingas, kenčiantis, bet nebūtinai psichiškai nesveikas, kaip daugelis mano. Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga jaunesniems vaikams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.
Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje. Pagrindinės nepilnamečių nusižudimo priežastys: patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas, egzaminų baimė, artimo žmogaus mirtis, draugo ar kito artimo žmogaus savižudybės, tėvų skyrybos, nelaiminga meilė.. Nepalikite vaiko vieno, ypač, jei matote, kad savižudybės galimybė labai konkrečiai apsvarstyta. Kuo skubiau kreipkitės į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Nelaukite, kol viskas savaime susitvarkys. Delsimas gali per daug brangiai kainuoti.
Apibendrinus viską, suaugusiems reikėtų daugiau dėmesio skirti į nepilnamečių ir jaunimo problemas. jaunimas – juk jūsų ateitis. Ir tik jūs dabar galite kurti ateitį tokią, kokios jums tikrai reikėtų ar kokia jums tikrai patiktų. Nereikėtų gėdytis ir jaunimui savo problemų. Yra daug įvairių sričių specialistų, kurie tikrai gali suteikti gerą pagalbą ir jūs jausitės laimingi, kad gyvenate čia ir dabar. Gyvename vieną kartą.

Turizmas ir biurokratizmo teorija

 

Maxas Weberis- vokiečių sociologas, ekonomistas, istorikas. Freiburgo, Heidelbergo, Miuncheno universiteto profesorius. Jo pažiūros susiformavo, veikiamos neokantizmo. Drauge su H.Rikertu ir V.Diltėjumi sukūrė idealių tipų koncepciją, neigiančią istorijos raidos objektyvų dėsningumą, metodologiškai grindžiančią pliuralizmą, kaip tyrimo metodą, (pvz., feodalizmą, kapitalizmą laikė tik idialios tipizacijos būdais, o ne objektyviai egzistuojančiais visuomenės santykiais). Lemiamu europietiškos kultūros bruožu laikė racionalumą, o kapitalizmą – racionaliausiu ūkininkavimo tipu. Weberis – religijos sociologijos pradininkas. Daugiausia tyrė visuomenės ūkio veiklos, įvairių socialinių grupių materialinių ir ideologinių interesų ryšį su religine sąmone. Įrodinėjo, kad europietiškojo kapitalizmo atsiradimąn įtakojusi protestantiškoji etika. Kaip istorijos mateterializmo priešpriešą sukūrė koncepciją apie klasinių skirtumų daugiamatiškumą (santykių su valdžia, socialinio statuso, prestižo skirtumus, religinį ir ideologinį susiskaldymą laikė vienodai reikšmingais kaip ir nevienodumus, sąlygojamus privačios nuosavybės). Svarbiausiu politinio gyvenimo konfliktu laikė politinių partijų kovą su biurokratiznmu; dėl biurokratijos visagališkumo ir socializmas nelaimėsiąs.
Manydamas, kad visos tikslų siekenčios organizacijos, susidedančios iš tūkstančių individų, veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama, vokiečių sociologas Maxas Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją.Joje pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Knygoje „Economy and Society“ jis tai nesyk tvirtina, drauge kurdamas tam tikrą teoriją apie įstaigos racionalumą ar efekyvumą. Pavyzdžiui jis teigia:

„Mūsų visuotinė patirtis praktiškai moko, kad grynai biurokratinis administravimo organizacijos tipas – kitaip tariant, monokratinis biurokratijos variantas, grynai techniniu požiūriu yra pajėgus pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį ir šia prasme esti racionaliausias žmonių valdymo būdas.“ (Weber, 1978: 223).

Weberio teiginys apie įstaigos efektyvumą grindžiamas jo garsiuoju biurokratijos modeliu, pasižyminčiu tokiomis savybėmis:

 Beasmenė valdžios struktųra.
 Valdžios institucijų hierachija apibrėžtų kompetencijos sričių subordinuotoje sistemoje.
 Laisvas darbuotojų parinkimas pagal apibrėžtas taisykles.
 Piniginis atlyginimas pagal aiškias sutartis.
 Institucijos elgsenos disciplina ir kontrolė.
(Weber, 1978: 220 – 221)

Tai bene svarbiausios ir efektyviausios funkcijos, pagal kurias organizacija gali pasiekti norimus tikslus. Tačiau jokių reikalavimų biurokratų motyvacijai nebuvimas įstaigoje gali sukelti chaosą, nes darbo našumas ir veikla priklauso nuo biurokratų veiklos tikslų bei nuo jų naudojamų priemonių.
PAVYZDŽIUI: Turizmo įmonėse, kurios aptarnauja prekybos, pramonės, žemės ūkio, amatų, maitinimo, viešbučių ir kt. sričių visumą, įsigalėtu absoliuti biurokratų veikla, tai tokios įstaigos neveiks efektyviai, nes jų darbuotojai per daug nesirūpins darbo efektyvumu ar produktyvumu. Tada turizmo vartotojai nebesinaudos tokių fimų paslaugomis ir jų verslas bankrotuos.
Tačiau įstaigų veiklos rezultatai priklausys dar nuo daugiau veiksnių nei tie, kurie išvardyti modelyje. Formalios biurokratinės struktūros pagal tą modelį padaro įstaigas tik pajėgias „pasiekti aukščiausią efektyvumo laipsnį“. Tai ko trūksta šiame modelyje, pateikiama Weberio biurokratijos teorijoje kaip profesija:

„Įstojimas į įstaigą, įskaitant ir įstaigą privačioje ekonomikoje, laikomas apibrėžtu ištikimybės įstaigos tikslams (Amtstreue) įsipareigojimo mainais už užtikrintą egzistavimą. Lemiama moderniosios ištikimybės įstaigai sąlyga yra tai, kad savo grynuoju pavidalu ji nesukuria santykio su asmeniu, koks yra vasalo ar drausme pagrįstas atsidavimas esant feodalo ar patrimoninei valdžiai; moderni ištikimybė įstaigai – tai greičiau atsidavimas beasmeniams ir funkcininiams tikslams (Weber, 1978: 959).“

Taigi pagrindinė Weberio idėja yra ta, kad perėjimas nuo asmeninių santykių prie beasmenių sukuria įstaigos sąvoką; įstaigos tarnautojas yra labiau atsidavęs įstaigai negu kuriam nors asmeniui. Tai gali būti žingsnis į efektyvumą, tačiau tai nedaro moderniosios biurokratijos modernia absoliučia prasme.
Jei turizmo įmonės atstovai atsiribotų nuo asmeninių santykių su klientais, jų darbo efektyvumas pagerėtų, nes jie dirbtų konkrečiai tos įmonės veiklai, o ne vienam ar kitam asmeniui. Tačiau dar negalima daryti išvados, kad jie įgyvendina visuomenės interesus, nes biurokratijos struktūra, jos komandos ir projektai nesikeičia bei neskatina darbuotojų kūrybiškumo, kuris ypač būtinas turizmo versle, norint padaryti kuo geresnę reklamą ir pritraukti kuo daugiau klientų.
turizmas sisteminiu požiūriu – tai didelė ekonominė sistema su įvairiais ryšiais tarp įvairių jos elementų, tiek atskiros šalies liaudies ūkio, tiek ir jos nacionalinės ekonomikos santykio su pasauliniu ūkiu rėmuose. Taigi biurokratizmas duoda naudą tada kai yra strukturizuotas procesas organizacijoje. Tačiau jei biurokratizmas stabdo darbuotojų kūribiškumą, tai turizmo sistema nebesiplėčia ir galų gale visai sunyksta.
Apskritai galima teigti, kad Weberio modelyje nepakankamai įvertinama patirties reikšmė biurokratijų struktūroms. Haroldas Wilensky parodė, kad įstaiga negali tvarkytis be stipraus specialistų ir patirties komponento, kuris veikia kaip užkarda biurokratijų polinkiui į centralizavimą.Įstaigose dažniausiai rusena konfliktas tarp konkrečios srities specialistų ir administracinio personalo, kuris vadovauja įstaigai remdamasis jam suteikta valdžia. Kadangi naudojimasis specialiomis žiniomis įstaigai darosi vis svarbesnis, įtampa tarp administracinės galios ir ekspertų žinių gali privesti Weberio teoriją prie iškrypimų. Kadangi ekonomikos srityje turizmo industriją sudaro visuma pramonės, transporto, prekybos, apgyvendinimo, maitinimo, pramogų bei kitų įmonių, įstaigų ir organizacijų, gaminančių turistines prekes ir teikiančių paslaugas. turizmas yra darbui imli ekonomikos sritis, kurioje norint gauti tas pačias pajamas, reikia įdėti daugiau darbo ir patirties nei daugumoje kitų sryčių. Taigi ši Makso Weberio modelio dalis netinka turizmo plėtrai, kuriai reikia daug darbuotojų ir nemažos darbo patirties.
Tačiau tik vienintelis Weberis teigė jog egzistuoja toks įstaigų bruožas kaip efektyvumas. Bet iškyla pagrindinis klausimas – kiek efektyvi linkusi būti arba gali būti biurokratija. Weberis naudojosi ne absoliučia, bet saligine efektyvumo savoka, jis lygina istorinius faktus apie įvairių valdžios struktūrų tipus, siekdamas surikiuoti tris tokius tipus pagal santikinį jų efektyvumą (tradicinę, charizmatinę ir teisinę valdžią).Visos šios trys savokos yra būdingos turizmui ir neatsiejamos nuo jo, bet tai yra tik dalis šio verslo, nes turizmo pagrindas yra siekimas maksimalaus efektyvumo.
Kadangi klasikinio Maxo Weberio viešojo administravimo modelio pagrindinė orentacija yra į institucijas, kurios užtikrina teisėtumą, o ne efektyvumą. Todėl jame turime:

 Griežtą darbo pasidalijimą;
 Sudėtingą valdymo hierarchiją;
 Aiškias atsakomybės taisykles;
 Aiškias taisykles neutraliam ir objektyviam veikimui.

Taigi Weberio teorija labiau tiktų valdžios institucijoms, o ne turizmo įmonėms, nes turizmas visų pirma orientuojamas į rekreaciją ir žmogaus laisvalaikio praleidimą. Kai kuriose didelėse šalyse, kur turizmas ypač klesti yra įrodyta, jog tradicinis viešasis administravimas nebetinka.Taisyklių laikytis gali administracinis personalas, o tikslus įgivendinti turi specialistai. Didelėms valstybėms, kurios gana daug gauna pajamų iš turizmo, nebūtina turėti daug administracijos darbuotojų; todėl joms reikalingos įvairaus profilio specialistų grupės, kurios vykdytų savo funkcijas vadovaudamosios profesionalia patirtimi. Jos turi žinoti, kas turi būti padaryta, o ne kaip tai turi būti atliekama, nes veiksnių logika bus grindžiama ne tarnybos nuostatais, bet profesiniais kriterijais apibrėžtomis žiniomis. Tokio, taisyklių laikymosi ir darbo patirties atskirimo Weberio modelyje nėra. Tačiau turizmo firmai norinčiai padėti žmogui gerai praleisti laisvalaikį reikia būtinai turėti tokias savybes kaip griežtą darbo pasidalijimą ir aiškias Tiekėjai
atsakomybės taisykles. Taigi Weberio teorija dalinai yra neatsiejama nuo turizmo, bet kitą vertus ji nėra orientuota į svarbiausią veiksnį – efektyvumą.
Tačiau jei Weberio teorija papildytume kitomis, naujesnėmis bei lankstesnėmis teorijomis, tada ją puikiai galėtume panaudoti turizmo versle.

PAVYZDŽIUI:

Weberio teorija Kitų teorijų metodai
Taisyklės Tikslai
Reikiamas teisinis procesas Efektyvumas
Atsakomybė Kryptingumas
Skundas: balso teisė Išėjimo teisė
Visuomenės interesai Pelnas
Vienas tiekėjas Daugelis tiekėjų
Pašaukimas Privatūs interesai
Valdymo hierarhija
Adinistracinis valdyms Patiries naudojimas

Bet jei turizmo versle taikytume nepapildytą Maxo Weberio teoriją, tai ji reikalautų kitokio organizavimo ir vadovavimo tipo – vidaus rinkų kurioms yra būdingos šios savokos:

 Vadyba;
 Privatizavimas;
 Paskatų suderinamumas;
 Dereguliavimas
 Naujoji klasikinė ekonomikos teorija

Tai pagerintų turizmo produktą. ( Turizmo produktas – tai daugelio įvairių šakų įmonių ir turizmo firmų pastangų rezultatas).

Iš šio paveikslo matyti, jog performavus Weberio hierarchinę tvarką į vidaus rinkų inklą išaugs valdytojų galios ir veiksmų laisvė. Būdami išsyk ir pirkėjai ir tiekėjai, jie galės sėsti prie abiejų derybų stalo pusių, rengti paraiškų konkursus ir kartu sudaryti trumpalaikes sutartis.
Tipinį Weberio įstaigos modelį, kai vieną tiekėją, susietą su įstaiga ilgalaikėmis sutartimis, pakeistų konkurencija tarp daugelio tiekėjų. Viešajeme sektoriuje atsisakius hierarchinės tvarkos ir pradėjus rengti paraiškų konkursus sutartims sudaryti, būtų galima atsisakyti ar apsiriboti ir viešojo administravimo praktiką.
Atsiradus konkurencijai tarp daugelio įmonių, turizmo firma galės pasirašyti trumpalaikes sutartis su tiekėjais, kurių po nustatyto neilgo termino gales galės nepratesti jei sutarties salygos netenkins įmonės interesų. Tokiu būdu būtų apribota viešojo administravimo praktika ir turizmo įmonės speecialistai daugiau dirbtų tam, kad pagerintų firmos darbo efektyvumą.
Taigi atsisakius hierachinėssistemos, atsiranda derybiniai santykiai tarp pirkėjų ir pardavėjų, kurie yra bene svarbiausias veiksnys turizmo versle.

MAXO WEBERIO VALDŽIOS IR BIUROKRATIJOS PROBLEMA
Jo manymu yra trys valdžios rūšys:
1. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tokios valdžio paprotysyra „senių“ valdžia, arbagerontokratija, ir patriarchatiška valdžia.
2. Charizmatinė valdžia, besirementi pavaldynių paklusnumu vadui, turinčimžam šventumo savybių arba labai hierojiškam.
3. Teisėta valdžia, paremta visų pripažystamais įstatymais. Jų duodami įrodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdimi. Kad ir kokia būtų valdžia, turi būti administracinis aparatas ir jis tuiveikti pagal racionalias taisykles, o tai yra grynoji biurokratija. Esant tokiai tvarkai, vadovų nurodymai vykdomi geriausiai.
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, Weberis teigė, kad reikia laikytis šių principų:
 Darbai yuri būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams, kurie gali tuos darbus išmokti. (PVZ: kelionių gidas negali vairuo autobuso arba autobuso vairuotojas užimti gido pareigs).
 Darbo reikalai turi būti atskiri nuo asmeninių, kad nebūtų bičiulystės ir kitų santykių, trugdančiu racionaliai veikti.
 Darbuotojai turi būti parenkami tik pagal kvalifikaciją, o ne pagal pažintis, giminystę ar pagal kitas panašias savybes (PVZ: jei turizmo kelionių vadove būti pasiūlitme savo kaimynei, kuri visą gyvenimą buvo namų šeimininkė arba dibo visai kitoje srytije, tai tokia įmonė greitai prarastu savo kljentūrą, nes toks žogus neugebėtų atlikti savo dabo funkcijos).
 Administracijos struktūra turi būti hierarhizuota, tai yra kiekvienas turi stovėti ant savo karjiero „laiptelio“ ir gauti gauti atlyginima pagal užimama vieta bei būti atitinkamai gerbiamas.
 Kiekvienam skyriui ir darbuotojui turi būti parengtos pareiginės instrukcijos, kad kiekvienas tiksliai žinotu, ką reikia daryti.

Tačiau čia Maxas Weberi įžiurėjo gresianti pavpojų netekti asmeninės laisvės, o vėliau ir demokratijos.
Toks pavidys – buvusios Tarybų Sajungos valstybinių įstaigų ir gamybinių įminių subiurokratėjusios, nieko nesprendžiančios, o laukenčios nurodymų „iš viršaus“ administracijos. Tokios administracijos ilgainiui sukėlė ūkio stagnaciją ir krizę, atvedusią į politines permainas.
Kaip žinia Tarybų Sajungoje nebuvo jokios privatizacijos, o turizmas visiškai nrsivystė, tai galime daryti prielaidą jog visų pirma reikia atsisakyti hierarchines sistemos ir visus darbuotojus vertinti lygiai pagal vienodas teises, o ne pagal užimamas pareigas. Tada administracinė sistema nenutols nuo demokratijos .
Weberio idealaus biurokratijos tipas tiesiogiai nepretenduoja į deskriptyvinį realizmą. Tektų gerokai pasvarstyti, kaip jis siejasi su realybe. Šį modelį galima būtų naudoti esamai prktikai įvertinti dviem skiringomis prsmėmis: jį pasitelkus galima nustatyti nukrypimus nuo racionalumo ar efektyvumo reikalavimų arba jį galima panaudoti kaip etinį iššūkį, tinkama norint keisti esamą praktiką. Pats modelis tikrai nėra realistinis ir netvirtina, jog viešosios administracijos institucijos dažniausiai turi nurodytas savybes.

ETIKA WEBERIO MODELYJE:

Weberis ragino laikytis etikos neutralumo principų. Kadangi politikos krypčių analizė daug dėmesio skiria tikslams ir priemonėms, taip pat ir vertybių klausimams, svarbu laikytis atskirties tarp politikos krypčių mokslinių tyrimų ir tinkamų politikos krypčių problemų sprendimų nagrinėjimo vadovaujantis moraliniais kriterijais,- taip išvengsime bet kokių pozytivių pretenzijų, jog vienas tikslas yra prasmingesnis už kitą.
PVZ: Turizmo firma privalo sukurti tokią aplinką, kurioje visas dėmesys būtų sutelkiamas į vartotoją. Toks aplinkos kūrimas yra pradedamas nuo vadovaujančių organų; firmos vadovai turi tikėti firmos teikiamų paslaugų prioritetu ir vartotojų pasitenkinimu. Efektyvi klientų aptarnavimo filosofija nėra kažkas abstraktaus, tai ilgalaikis kasdienis procesas, nuolat skatinantis išplėsti teikiamų paslaugų apimtį, gerinti jų kokybę.
Firmos vadovai turėtų ne tik nukreipti dirbančiųjų paslaugas į klientų aptarnavimo sferą, bet ir patys būti jiems pavyzdys.Vadinasi jie pirmiausia turės vadovautis etinėmis ir moralinėmis normomis.
PAVYZDŽIUI:

Turizmo firma, kuri padeda žmonėms keliauti po pasaulį yra – priemonė, o tikslas yra pritraukti kuo daugiau klientų ir siekti įmonės efektyvumo. Tačiau jei tikslas susikeistų su priemone ir tikslu taptu tik firmos įkūrimas, o priemonė būtų klientų pritraukimas, tai tokia įstaiga negalėtų pasiekti maksimalaus efektyvumo.

ĮSTAIGOS IŠKRYPIMAI:

Pagal Weberio modelį buvo atlikta daugelis įstaigų ir biurokratijos tyrimų. Jis buvo pradžios taškas gausiems viešojo administravimo ir organizacines sociologijos tyrinėjimams. Nor juo naudotasi kaip teorine tyrimo struktūra, vis dėlto jis nesusilaukė visų pritarimo, nes po vieno kito tyrimo paaiškėjo, jog jame teorija ir praktika prsilenkia. Keletas mokslininkų, nekvestionuodami pagrindinio Weberio modelio mechanizmo – biurokratijos kaip neuotralio ir racionalios mašinos – atskleidė tai, kad biurokratija gali pasireikšti ir kitais nei racionalumas ir efekyvumas bruožais. Įstaigos veksmuose buvo atrasta vadinamųjų iškrypimų (disfunkcijų) rizika.
Robertas K. Mertonas teigė, kad Weberio modeliui būdingas ryškus skirtumas tarp tikslų ir priemonių veikiančioje įstaigoje turi tendensiją sunykti. Kuo senesnė biurokratija, tuo stipresnė tendensija tikslus ir priemones sukeisti vietomis. Iš pradžių įstaiga buvo priemonė siekti išorinių visuomeninių tikslų, tačiau dėl organizacinės inercijos pačios įstaigos interesai ima atsirasti vietoj siekiamų išorinių tikslų. Pati įstaiga tampa savo veiksmų tikslu.

Dalia Ibelhauptaitė – garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė, kurios darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Dalia Ibelhauptaitė – garsiausia Lietuvos operos ir teatro režisierė. D. Ibelhauptaitė Lietuvos vardą garsina pasaulinėse teatro scenose, užsienio spauda ją vadina vunderkinde, aktorių meistriškumo seminarus garsi operos režisierė veda visame pasaulyje, bet Lietuvos niekada nepamiršta.

Biografija

Būdama penkiolikos metų dar mokykloje 1983 m. režisavo pirmuosius savo darbus. Nuo 1985 m. režisieriaus asistentė Jaunimo teatre. 1990 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, M. Zacharovo mokinė. Nuo 1991 m. gyvena Londone. Režisavo dramos spektaklių, operų įvairiuose Londono teatruose. Nuo 1991 m. vadovauja aktorių meistriškumo seminarams: Karališkasis nacionalinis teatras ir Nacionalinės operos studija Londone, L. Strasbergo institutas, Los Andželas, Olandija, Kinija, Izraelis.

Vyras britų aktorius Deksteris Flečeris.

Pastatymai

Nikolajus Gogolis. Lošėjai, 1992 m.
Karlas Goldonis. Mirandolina, 1994 m.
Šveikas, 1999 m., 2004 m., pagal J. Hašeką
Džiuzepė Verdis. Rigoletas, 1995 m., „Hackney Empire“ teatras, Londonas
Džakomas Pučinis. Madam Baterflai, 1997 m., 2000 m., su trupe „Opera North“
Piotras Čaikovskis. Eugenijus Oneginas, 1998 m., 2001 m., su trupe „Opera North“
Gaetanas Donicetis. Don Paskualė, 2000 m., trupė „Opera Zuid“, Olandija
Džiuzepė Verdis. Kaukių balius, 2001 m., Vilniaus festivalis, Trakų pilis, 2002 m. – LNOBT
Rudžeras Leonkavalis. Pajacai, 2003 m., koncertinis atlikimas Vilniuje
[taisyti] Šaltiniai

Ingeborga Dapkūnaitė – garsiausia lietuvių aktorė Holivude, kurios darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

Ingeborga Dapkūnaitė – garsiausia lietuvių aktorė Holivude. Ingeborga Dapkūnaitė kino aktorės karjerą pradėjo dar 1984-aisiais. 1993-aisiais pradėjo filmuotis Holivudo seriale „Aliaska kid“. Iki šių dienų lietuvių aktorė yra nusifilmavusi tokiuose filmuose kaip „Hanibal rising“ (Hanibalas: pradžia“), „Seven years in Tibet“ („Septyneri metai Tibete“), „Mission impossible“ („Misija neįmanoma“) ir daugelyje kitų.

Aktorės tėvas buvo diplomatas, o mama dirbo meteorologe. Jie nemažai laiko praleisdavo Maskvoje, o Ingeborga juos aplankydavo tik per atostogas. Vilniuje ji gyveno su seneliais bei teta ir dėde, kuris dirbo muzikantu teatro orkestre. Būdama ketverių Ingeborga debiutavo scenoje – Džiakomo Pučinio operoje „Madam Baterflay“. Aišku čia savo ranką pridėjo močiutė, kuri dirbo Vilniaus operos ir baleto teatro administratore. Ingeborgos vaikystė ir jaunystė buvo orientuota į sportą, ji užsiiminėjo dailiuoju čiuožimu ir aišku populiariausiu sportu Lietuvoje – krepšiniu. Tačiau netoli namų, ant Tauro kalno, buvo Profsąjungos rūmai, kur veikė dramos būrelis, kurį Ingeborga lankė 3 metus.

Biografija

1985 m. baigė studijas Lietuvos konservatorijoje (Jono Vaitkaus chorinio ir teatralinio meno fakultetas) ir pradėjo dirbti aktore Kauno dramos teatre. Vėliau dirbo aktore Vilniaus Jaunimo teatre. Kaip kino aktorė debiutavo 1986 m. Isako Fridbergo filme Nakties šnabždesiai.

1993 m. debiutavo Holivude, seriale Aliaska Kid. Tais pačiais metais pervažiavo gyventi į Londoną ir pradėjo dirbti aktore viename Londono teatrų.

Teisėja

Kanų festivalyje „Sinefondeišin“ 2003 metais.
Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje 2005 metais.
Mar del Platos tarptautiniame kino festivalyje 2005 metais.
[taisyti] Apdovanojimai
1992 m. Auksinis avinas – Geriausia metų aktorė, filmas Cinikai
1994 m. Tarptautinis Ženevos kino festivalis – specialus prizas už Rytojaus žvaigždę, filmas Pamaskvio vakarai
1994 m. Nika – Geriausias moteriškas vaidmuo, filmas Pamaskvio vakarai
2005 m. Astra – Nominacijoje „Kino stilius“

Vaidmenys teatre

Vilniaus Jaunimo teatre vaidino Eimunto Nekrošiaus statant A. Čechovo „Žuvėdrą“, N. Gogolio „Nosis“, repetavo Kordeliją („Karaliuje Lyre“). Paskui vaidino Džono Malkovičiaus „Kalbos klaidose“, Yvo Emslerio „Vaginos monologuose“ (rež. Romanas Kozakas), Jekaterinos Kovalevskos „Mano mėlynas draugas“ (Puškino vardo teatras).

Vaidmenys televizijoje

2005 m. Rusijos televizijos kanale TNT aktorė vedė realybės šou „Didysis brolis“ laidas. Per 95 dienas vedėja ir žiūrovai sekė dalyvių gyvenimą, o penktadieniais aktorė vedė tiesioginę laidą, kurios eigoje sprendėsi vieno iš jos dalyvio likimas.

2006 metais Rusijos TV kanale “1 Baltijos kanalas”, Ingeborga dalyvavo projekte „Žvaigždės ant ledo“. Jos partneris buvo Olimpinių žaidynių prizininkas Aleksandras Žulinas, tad nenuostabu, kad jų pora pateko į finalą.

Eimuntas Nekrošius – garsiausias Lietuvos režisierius, kurio darbai svarbūs pasaulio kultūros istorijai

 

Eimuntas Nekrošius – garsiausias Lietuvos režisierius. Ne veltui 2003-aisiais E. Nekrošiui įteiktas „Didžiojo kryžiaus“ ordinas už nuopelnus Lietuvai. Šis režisierius savo darbais Lietuvos vardą garsina tarptautiniu mastu. Gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą ir vertinamas užsienyje, Eimuntas Nekrošius tikriausiai geriausiai perteikė Viljamo Šekspyro mintis ir įkūnijo personažus.

Biografija

1978 – baigė Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą. A. Gončarovo klasė
1978–1979 – Vilniaus Jaunimo teatras
1979–1980 – Kauno dramos teatras
1980–1991 – Vilniaus Jaunimo teatras
1993–1998 – Lietuvos tarptautinis teatro festivalis LIFE
nuo 1998 – teatro studijos „Meno Fortas“ steigėjas ir meno vadovas.
1983 m. atliko Stasio Girėno vaidmenį R. Vabalo režisuotame filme „Skrydis per Atlantą“.

Režisuoti spektakliai

1977 – Š. Dileini „Medaus skonis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1978 – S. Šaltenis „Duokiškio baladės“ – Kauno dramos teatras;
1978 – A. Čechovas „Ivanovas“ – Kauno dramos teatras;
1980 – G. Kanovičius, S. Šaltenis „Katė už durų“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1980 – V. Jelisejeva „Kvadratas“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1981 – V. Korostyliovas, S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1982 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (pirmas variantas) – Vilniaus Jaunimo teatras;
1983 – Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1986 – A. Čechovas „Dėdė Vania“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1991 – N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
1994 – A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – festivalis LIFE;
1995 – A. Čechovas „Trys seserys“ – festivalis LIFE;
1996 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (antras variantas) – festivalis LIFE;
1997 – V. Šekspyras „Hamletas“ – festivalis LIFE;
1999 – V. Šekspyras „Makbetas“ – „Meno fortas“;
2000 – A. Čechovas „Žuvėdra“ – Ecole des Mitres, tarptautinis projektas;
2001 – V. Šekspyras „Otelas“ – „Meno fortas“;
2002 – A. Čechovas „Ivanovas“ – teatras Argentina, Roma, Italija;
2002 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Florencija, Italija;
2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Pavasario linksmybės“ – „Meno fortas“;
2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės“ – „Meno fortas“;
2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro Massimo di Palermo, Palermas, Italija;
2003 – A. Čechovas „Vyšnių sodas“ – „Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas;
2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
2004 – „Giesmių Giesmė“ pagal Senojo Testamento poemą – „Meno Fortas“;
2005 – L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, V. Sorokino libretas – Didysis teatras, Maskva, Rusija.
2006 – J. V. Gėtė „Faustas“ – „Meno fortas“, Nacionalinis dramos teatras

Svarbesni apdovanojimai

1988 – laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą, Belgradas, Jugoslavija;
1991 – Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui;
1994 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1994 – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija;
1994 – Taorminos menų omiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija;
1995 – festivalio „Baltijskij dom“ už geriausią režisieriaus darbą, Sankt Peterburgas, Rusija;
1996 – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį parodytą Italijoje;
1997 – Nacionalinė kultūros ir meno premija;
1997, 1999, 2004 – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje, Maskva;
1998 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
1999 – LR vyriausybės premija;
1999 – festivalio „Kontakt“ premija geriausiam spektakliui, Torunė, Lenkija;
2001 – Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) Mess festivalio prizai geriausiam spektakliui ir geriausiam režisieriui;
2001 – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premija, Maskva, Rusija;
2003 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius;
2003 – Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“;
2004 – specialus žurnalistų ir teatro kritikų prizas „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį sukurtą Rusijoje, Maskva;
2005 – Lietuvos Instituto apdovanojimų LT Tapatybė 2004 Garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“.
2008 – Nacionalinė kultūros pažangos premija

Pasaulio spauda apie E. Nekrošiaus spektaklius

“… Jeigu jūs nebuvote Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, artimiausiu metu negalėsite palaikyti pokalbio padorioje kompanijoje”.
„Rusijos teatrinė bendruomenė abejoja ar tikrai Bob’as Wilson’as, Kristofas Martaleris ar Frankas Kastorfas yra iškilūs režisieriai. Visuomenė pasiryžusi aptarti klausimą kaip grandiozinis (ar atvirkščiai, bevertis) Kamos Ginko ar Anatolijaus Vasiljevo talentas. Ta pati visuomenė abejoja bet kokiu atveju visais ir viskuo. Bet dėl Eimunto Nekrošiaus jos tarpe pasiektas visiškas konsensusas. Nekrošius – genijus. Jam paklūsta visi autoriai. Jo estetika – tai lydymo katilas, kuriame visa kas svetima tampa sava“.
“Eimunto Nekrošiaus asmenyje Viljamas Šekspyras rado idealų vertėja iš literatūrinės kalbos į teatrinę. Vietoje žodžių, kuriais Nekrošius nepasitiki, jis perteikia mintis, jausmus, temas, poetinius posūkius. Liūdesį, pyktį, įtarimų šaltį ir abejonių sunkumą Nekrošius paverčia ledu, ugnimi, vandeniu ir akmeniu, kurie drasko ne veikėjų sielas, o kūnus… Bet rašyti apie šiuos fantastiškus vaizdinius taip pat beprasmiška, kaip ir bandyti juos iššifruoti”.