Sporto studija- Fankas

Įvadas 

Sporto studija “Fankas”. gyvuoja jau beveik 10 metų. Ji buvo įkurta 1996m, dviejų daugkartinių Lietuvos Sportinės aerobikos čempionų – Ingridos ir Andžejaus Michmel. Sporto studija yra įsikūrusi Kaune Savanorių prospekto pradžioje (Savanorių pr. 66/ Žemaičių g. 31). Bendras studijos plotas 300kv. m. Čia yra treniruoklių salė, kardiotreniruokliai, aerobikos salė, garo sauna bei soliariumas, taip pat erdvūs dušai, persirengimo kabinos. Pagrindinis produktas, kurį kuria „Fanko“ studija yra treniruotės aerobikos bei treniruoklių salėse, kurios nuolat tobulinamos, senos keičiamos naujomis.
Įmonės juridinis statusas. Uždara akcinė bendrovė “Fankas” ir ko. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre uždara akcinė bendrovė yra registruojama kaip privatus juridinis asmuo, jų tikslas tenkinti privačius interesus. 2005 05 01 Lietuvoje buvo įregistruota 52791 uždaroji akcinė bendrovė.

Industrijos analizė

Tarybiniais laikais viskas, kas susiję su sportu, buvo valstybės prestižo reikalas, todėl sporto industrija išgyveno geriausius laikus. Tai rodo ir įvairaus lygio pasaulinėse varžybose iškovoti medaliai. Galimybė užsiimti fizine kultūra kiekvienam buvo mūsų sporto sėkmės pagrindas. Galimybę nemokamai sportuoti daugybėje mokyklos būrelių, kultūros namuose, sporto kompleksuose turėjo kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Gabūs vaikai ir paaugliai galėjo tęsti užsiėmimus sporto mokyklose ir siekti sportinių aukštumų. Jei talentas ir nepasireikšdavo, galima būdavo sportuoti savo malonumui ir geros fizinės formos palaikymui.
80-tųjų pradžioje fizinė kultūra šalyje nustojo vystytis ir pradėjo smukti. Kiekvienais metais mūsų stadionai ir sporto kompleksai moraliai seno, naujos įrangos niekas negamino, tiriamasis fizinės kultūros ir sporto darbas visai nebuvo atliekamas.
Ką siūlo sporto industrija dabar. Sporto verslas perėjo į privačias rankas ir gana sėkmingai vystosi. Dabar kiekvienas fitneso klubas siūlo visą kompleksą paslaugų. Standartinį šiuolaikinio fitneso klubo pasiūlymą sudaro: neribotas aerobikos užsiėmimų, treniruoklių salės, baseino (jei yra), saunos naudojimas. Narystę fitneso klube galima išsipirkti 3 – 6 mėnesiams ar 1 metų. Už papildomą mokestį jums bus suteiktos papildomos paslaugos, kurių asortimentas priklauso nuo klubo lygio. Tai gali būti asmeninės treniruotės, masažas, kosmetologo ar kirpėjo paslaugos, grožio salonas ir t.t.

Įmonės veiklos aprašymas

Įmonės rezultatyvumą galima apibūdinti kaip faktinio rezultato (tai gali būti arba produkcijos kiekis, arba jo kokybė arba prekių ir paslaugų pateikimas laiku ) santykį su planuotoju rezultatu išreikšu procentais.
Pelningumas – įmonės turto, kapitalo, finansavimo šaltinių panaudojimo efektyvumo rodiklis. Tai grynojo pelno ir pardavimo vertės santykis. Jis nustato kiek pelno gaunama kiekvienam piniginiam pardavimo vienetui, parodo ar pelninga parduoti prekes.
Kokybė – savybių visuma. Į kokybės sąvoką įeina techninės ir ekonominės charakteristikos, gamybos technologijos patikimumas ir ilgaamžiškumas, atitikimas paskirčiai bei ekologiškumas. Tačiau svarbiausia tai, ką mato vartotojas (vartotojo požiūris į teikiamą paslaugą).

Sporto studijos „Fankas“ valdymo struktūra

Įmonės valdymo struktūra – linijinė, kai nurodymus duoda tik vienas vadovas. Tokia valdymo struktūra yra dažniausia mažose įmonėse.

Personalo struktūra

Klube dirba :
Klubo vadovas
Administratorė
Buhalterė
2 treniruoklių salės instruktoriai
3 aerobikos instruktoriai
Jogos instruktorė
Valytoja
Darbuotojai darbui šioje įmonėje priimami sudarant su jais autorines darbo sutartis. Kiekvienoje darbo sutartyje ir darbuotojas ir darbdavys susitaria dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbo funkcijų – dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų, darbo apmokėjimo sąlygų. Dauguma personalo darbuotojų turi aukštąjį išsilavinimą bei jų atliekamą darbą atitinkančius sugebėjimus.
Darbuotojų atliekamos pareigos.
Kadangi sporto klubas nėra didelis, klubo arministravimo ir vadybos darbus iš dalies atlieka pats klubo vadovas ir administratorė.
Klubo vadovas atsako už:
1.Finansinę – ūkinę veiklą: biudžeto bei planų įgyvendinimą, maksimalų pelningumą;
2.Klubo veiklos bei paslaugų strategiją, planavimą, realizavimą, kontrolę bei analizę;
3.Klubo sėkmingo, efektyvaus ir profesionalaus funkcionavimo bei visapusiško, kokybiško klientų aptarnavimo užtikrinimą;
4.Planuoti klubo finansinę ir ūkinę veiklą. Ruošti metinius biudžetus ir veiklos planus, bei užtikrinti jų įgyvendinimą;
Administratorė atsako už:
1.Klubo personalą;
2.Įrangos teisingą eksploataciją;
3.Užtikrinti ir palaikyti aukščiausią klientų aptarnavimo lygį klube.
4.Užtikrinti sėkmingą darbą registratūroje, kur dirbama su grynais pinigais: parduodamos nario kortelės bei kitos prekės;
5.Reguliariai atlikti paslaugų pardavimo analizę;
6.Užtikrinti efektyvų atskirų pareigybių darbuotojų darbo organizavimą. Ruošti, saugoti ir kontroliuoti darbuotojų darbo grafikus.
Buhalterinė rūpinasi visa klubo finansų apskaita.
Treniruoklių salės instruktoriai dirba dviem režimais: budinčiu bei kaip personalinis treneris. Jų pareigos:
Budinčio trenerio:
1.Treniruoklių salės įrangos priežiūra;
2.Trumpos sportuojančių narių konsultacijos dėl teisingo pratimų atlikimo;
Personalinio trenerio:
1.Individualių treniruočių programų sudarymas;
2.Individualios konsultacijos sveikatos stiprinimo klausimai;
3.Individualios dietos sudarymas;
4.Sveikatos rodiklių testavimas ir sveikatos būklės įvertinimas;
5.Treniruočių proceso kontrolė;
6.Individuali priežiūra.
Kadangi klubas mažas, todėl treniruoklių salės budinčiam instruktoriui tenka ir dalis administravimo darbų – turi gerai žinoti ir teikti visą informaciją apie teikiamas paslaugas.
Aerobikos instruktorių pareigos:
1.Profesionaliai vesti aerobikos užsiėmimus;
2.Stebėti klientų fizinę būklę, reikalui esant nukreipti į gydytoją;
3.Prižiūrėti bei tvarkyti aerobikos salės įrangą.
Klube dirba 1 valytoja. Jos atliekamą darbą apima- visų grindų plotų (įskaitant sales, koridorius, laiptus, ) valymas ir dezinfekcija, dulkių, langų, veidrodžių, įrangos valymas.
Darbinio gyvenimo kokybė
Kad darbuotojas gerai atliktų savo darbą, visų pirma jis turi gerai jaustis darbo vietoje. Tam, kad sukurti gerą darbo atmosferą, reikia kontroliuoti darbo santykius tarp darbuotojų, “jautriai” reaguoti į iškilusias problemas, nes jei tik vien nukreipti dėmesį į klientų problemas ir poreikius, kolektyvui teks pačiam spręsti savo problemas. O kolektyvo nariai dažnai perduoda tokias negeroves savo klientams– vadinasi, per vieną darbo dieną daugelis klientų gali būti netinkamai aptarnauti. Tuo tikslu siūloma vykdyti darbuotojų apklausą vieną kartą per metus, kad sužinoti jų lūkesčius, pasitenkinimą darbu, motyvaciją, neišsakytus nusiskundimus ir problemas, paskelbti varžybas tarp darbuotojų. Kaip daugelis eksperimentų yra parodę, didelę reikšmę darbo produktyvumui ir efektyvumui turi tam tikros darbo sąlygos. Tai ir apšvietimas, ventiliacija, pietų pertraukos, darbui reikalingos priemonės ir pan., kurios užtikrina ne tik gerą ir savalaikį darbo atlikimą, bet ir darbuotojo psichologinį pasitenkinimą darbu, teigiamą požiūrį į valdymo sistemą, santykius su tiesioginiu viršininku. Norint išlaikyti prestižą ir tam tikrus standartus klube, reikia pastoviai ir laiku aprūpinti personalą reikiamomis darbui priemonėmis.
Atlikus darbuotojų apklausą klube „Fankas“, paaiškėjo, kad darbuotojai patenkinti savo darbu, užmokesčiu, bendravimu ir savo vadovu, yra organizuojami įvairūs vakarėliai personalui, jų šeimoms, švenčiami gimtadieniai, kas suartina ir sustiprina kolektyvą. Buvo ir keletas nusiskundimų. Tai – reikalingas kai kurios įrangos atnaujinimas, reikalingas patalpų remontas, nėra kondicionieriaus.
Jei klientų poreikių patenkinimo kokybė priklauso nuo jų aptarnavimo, o geras aptarnavimas – nuo jį atliekančių žmonių, tuomet daroma išvada, kad pagrindinis sėkmės garantas yra aukštos kvalifikacijos darbuotojų parengimas. Klubo „Fankas“ darbuotojai yra dalyvavę daugelyje seminarų bei konvencijų Lietuvoje bei užsienyje. Intensyviai domisi fitnesu bei treniruoklių salės gudrybėmis, nuolat dalyvauja įvairiuose seminaruose bei renginiuose, todėl yra pasitikintys savimi ir užtikrinti tuo ką daro. Taip jie užsitarnauja ir klubo lankytojų pasitikėjimą.
Marketingas: prekės politika, pardavimų priemonės, kainodara.
Norint pritraukti ir išlaikyti klientus, Fanko klube yra teikiamos gan įvairios, klientų poreikius atitinkančios paslaugos:
1.Įvairios aerobikos treniruotės: tai jėgos, ištvermės, treniruotės su šokio elementais, joga.
2.Treniruoklių salė su joje budinčiu treneriu.
3.Galimybė įsigyti mėnesinį abonentą bei vienkartinį apsilankymą.
4.Atliekamas sveikatos bei fizinio parengimo testas, nustatantis kaip greičiau pasiekti norimų rezultatų.
5.Sudaromos individualios treniruočių programos.
6.Yra garo pirtis, soliariumas.
7.Konsultacijos sveiko gyvenimo ir mitybos klausimais.
8.Nemokama stovėjimo aikštelė
9.Yra prekiaujama čekų-slovakų Mad Max produkcija. Tai aukščiausios kokybės įvairių modelių odinės pirštinės, kepurės, diržai bei kita fitnesui ir aerobikai skirta produkcija.
10. Prekiaujama profesionaliais, itin kokybiškais italų produktais plaukų priežiūrai – Alter Ego Italy.
Klubas „Fankas“ orientuojasi į jaunimą: moksleivius, studentus – taikoma lengvatinių kainų strategija, siekiant pritraukti kuo daugiau klientų, todėl jiems yra sukurtos specialios nuolaidos įsigijant mėnesinį abonentą, nuolaidos magistrantams. Įsigijant 2, 3 ar daugiau mėnesių abonentus taip pat taikomos nuolaidos. Mėnesinį abonentą galima įsigyti į treniruoklių sale, į aerobikos užsiėmimus arba kartu ir į terniruoklių salę ir į aerobikos užsiėmimus. Taip suteikiama žmogui laisvė pasirinkti ir už tai mokama skirtinga kaina. Įsigijus abonentą, treniruotes galima lankyti laisvu grafiku. Taip klientas gali laisviau planuoti laiką. Aerobikos treniruočių laikas taip pat yra patogus viena treniruotė ryte, kitos po pietų (nuo 16val.) .
Investiciniai projektai, naujovių diegimas.
Didelių investicinių projektų klubas neturi galimybių vykdyti. Tam reikėtų ieškoti naujų patalpų, plėsti visą klubo veiklą. Treniruoklių salės įranga yra pakankamai nauja, todėl pagrindinės klubo naujovės – paslaugų įvairovės didinimas ir kokybės gerinimas. Šiuo metu yra siūlomos kelios naujos aerobikos rūšys. Tai „Belly building“ – jėgos treniruotė, viršūtinės kūno dalies raumenų reljefui ir laikysenai formuoti. Didelis dėmesys skiriamas pratimų atlikimo technikai. „Back styling“ – tai unikali treniruotė, skirta sėdmenų, klubų, šlaunų raumenims stiprinti. „Funky fusion“ – gatvės šokių mėgėjams skirta pamoka. „Boxin’ works” – treniruotė su bokso elementais, įvairūs jogos užsiėmimai. Didelę įtaką geram sporto studijos įvaizdžiui daro jos internetinė svetainė, kurioje gali rasti daug informacijos apie studijos veiklą, ir kuri nuolat atnaujinama, yra lankytojų forumas, kuriame lankytojai gali išreikšti savo nuomonę apie šią studiją, užduoti jiems rūpimus klausimus, į kuriuos atsako pats studijos vadovas Andžej.

Vidiniai ir išoriniai ryšiai su sportu.

Sporto studijos „Fankas“ esmė yra sportas, jo propagavimas ir skleidimas. Studija aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – rengia atvirų durų dienas, dalyvauja įvairiuose sporto renginiuose (Nike konvencija), rengia įvairias šventes savo nuolatiniams klientams bei personalui (kalėdiniai vakarėliai, klubo gimtadienis, valentino dienos šventė ir t.t.). Studijos vadovas Andžej Michmel rašo straipsnius įvairiems žurnalams (“Sporto klubas”, “Jėgos sportas”).

Išvados

Išanalizavus visą sporto studijos „Fankas“ veiklą, galime teigti, kad studija dirba gan sėkmingai, yra žinoma ir gerai vertinama, yra tvirtai įsitvirtinusi rinkoje, turi savo nuolatinius klientus, sugeba pritraukti naujų. Gera paslaugų kokybė, geras aptarnavimas. Didelę įtaką geram sporto studijos įvaizdžiui daro jos interneto svetainė, joje skelbiami atsiliepimai apie pačią studiją, jos veiklą, darbuotojus. Dauguma atsiliepimų tikrai neblogi. Iš savo patirties taip pat galime teigti, kad dauguma studijos „Fankas“ lankytojų yra patenkinti teikiamomis paslaugomis ir gautais rezultatais.
Studijai plėstis nėra daug galimybių, nebent atidaryti filialus kituose rajonuose ar miestuose.

Literatūra

Bagdonas, E., Bagdonienė, L. (2000). Administravimo principai.Kaunas, Technologija.
Sakalas, A., (1998) Personalo vadyba. Vilnius.
Prieiga per internetą: www.fankas.lt žiūrėta 2007 03 12
Prieiga per internetą: http://www.eli.lt/kuno_dailinimas/s222/ žiūrėta 2007 02 19

Medinių langų marketingo planas apie gamyba ir pardavima

SANTRAUKA
Langų gamybos marketingo planas skirtas numatyti sprendimus ir geriausius variantus realizuojant šį gaminį bei įvertinti jo įtaką įmonės pelningumo didinimui bei klientų rato plėtimui. UAB „Statuva“, užsiimanti durų ir žaliuzių gamyba, nusprendė plėsti savo veiklą ir įvesti į rinką naują savo gaminį – langus.
Pagrindiniai nagrinėtini klausimai, pradedant gaminti naują produktą:
Įmonės veiklos plėtra;
Naujo produkto įvedimas į rinką;
Naujų klientų paieška;
Optimalios kainos nustatymas;
Naujų technologijų įdiegimas;
Kvalifikuotų darbuotojų paieška;
Tiekiamų medžiagų kiekio didinimas;
Vartotojų poreikio tenkinimas;
Langų gamybos metodo pasirinkimas;
Naujo produkto reklama;
Kokybės ir saugumo užtikrinimas;
Konkurentų veiklos analizė;
Šiame marketingo plane buvo atlikta situacinė aplinkos analizė, t.y. įvertinti įvairūs veiksniai, kurie vienaip ar kitaip gali turėti įtakos mūsų prekei.
Darbe taip pat išanalizuota tikslinė rinka. Vartotojų poreikiams tenkinti būtina orientuotis į tam tikras vartotojų grupes, nes aptarnauti visą rinką ar tik vieną vartotojų grupę nėra tikslinga. Taigi įmonė „Statuva“ nustatė savo tikslinę rinką ir nusprendė aptarnauti tokias vartotojų grupes:

Klientai pagal gyvenamą vietą
Klientai pagal gyvenamą vietąKlientai (%)
Vilnius35
Klaipėda8
Kaunas20
Panevėžys6
Alytus21
Biržai7
Kiti3

Klientai pagal gyvenamą vietą (miestas ir užmiestis)
Klientai pagal gyvenamą vietąKlientai (%)
Miestas61
Užmiestis39

Klientai pagal vartotojų grupes (%)
KlientaiProcentai
Įmonės69
Privatūs31

Klientai pagal amžių (%)
Klientai pagal amžių (m)Procentai
Iki 16-
16 – 3026
31 – 4042
41 – 6024
Virš 608

Šiame plane taip pat buvo apžvelgti pagrindiniai marketingo strategijos elementai. Nustatyti svarbiausi strateginių produktų grupės (SPG) kriterijai:
•Pardavimų efektyvumas0,05×1=0,05;
•Optimalios kainos nustatymas0,15×2=0,30;
•Naujų technologijų įdiegimas0,10×4=0,40;
•Kvalifikuotų darbuotojų paieška0,15×3=0,45;
•Vartotojų poreikio tenkinimas0,25×5=1,25;
•Naujo produkto reklama0,05×2=0,10;
•Kokybės ir saugumo užtikrinimas0,25×4=1,0.
3,55
Be to įvertinti rinkos patrauklumo kriterijai:
•Rinkos dalies dydis0,10×3=0,30;
•Rinkos dalies augimas0,25×4=1,0;
•Paklausos stiprumas0,20×5=1,0;
•Infliacija ir depresija0,05×1=0,05;
•Lengvas atėjimas į rinką0,15×5=0,75;
•Konkurencinga struktūra0,05×4=0,20;
•Platinimo struktūra0,20×4=0,80.
4,10
Šioje dalyje taip pat atlikta produkto gyvavimo ciklo analizė bei konkurentų tendencijų tyrimas.
Daugiausia informacijos, susijusios su mūsų prekės įvedimu i rinką, buvo pateikta marketingo taktikos dalyje. Čia buvo apžvelgta pagrindinė produkto strategija, kainų nustatymo strategija bei paskirstymo strategija.
Nustačiusi esamą rinkos padėtį, įmonė įvertino langų gamybos efektyvumą:

Paslaugų skaičiaus numatymas per metus
Paslaugų skaičius,
vnt.Vidutinė gaminio kaina,
LtPlanuojamos pajamos per metus, Lt
Pagaminta langųPesimistinė prognozėRealistinė prognozėOptimistinė prognozė
2503003501500375 000 – 525 000

Paslaugų skaičiaus numatymas per 3 metus.
MetaiPajamų pavadinimasPaslaugų skaičius,
vnt.Vidutinė kaina, LtPlanuojamos pajamos, Lt
2008 Pagaminta langų 250 – 3501500375 000 – 525 000
2009Pagaminta langų300 – 4501700510 000 – 765 000
2010Pagaminta langų300 – 4501900570 000 – 855 000

Manome, jog tokia mūsų pasirinkta marketingo plano struktūra pakankamai tiksliai atvaizduoja mūsų marketingo strategijos logiką.

ĮVADAS

Įmonės sprendimą gaminti langus įtakojo tai, kad jau yra gaminamos durys ir žaliuzės. Apsispręsti padėjo ir tai, kad langų gamybai naudojamos tos pačios medžiagos kaip durims ir žaliuzėms, perkamos iš tų pačių tiekėjų.
Įmonė gamina medienos langai, plastikiniai langai kelių kamerų ir panašią produkciją, kurių gamybai naudojama mediena, plastikas ir aliuminio konstrukcijos.
Vienos arba dviejų kamerų stiklo paketai gaminami iš poliruoto stiklo su specialia šilumą atspindinčia danga. Dėl mažo paviršinių jėgų įtempimo stiklas nėra trapus, o tai mažina dūžio pavojų. Stiklo paketo dūžio pavojus dar labiau sumažėja, kadangi smūgio jėga į pirmąjį stiklą amortizuojama antrojo stiklo. Taip pat gaminami stiklo paketai su saugiu – trisluoksniu, armuotu – stiklu. Langai atitinka griežtus higienos, ekologijos ir priešgaisrinės saugos reikalavimus. Oro garso izoliavimo koeficientas siekia 33 decibelus. Tai reiškia, kad jei namas stovėtų šalia automagistralės, jame būtų galima be vargo mėgautis ramybe.
Klijuotos sluoksniuotosios medienos langai, kaustyti aliuminiu, – moderni klasikinių medinių langų versija. Tai puikus dviejų tvirtų medžiagų derinys – natūralaus medžio ypatybių bei estetikos ir aliuminio patvarumo. Išorinė aliuminio danga užtikrina lango konstrukcijos tvirtumą bei ilgaamžiškumą. Tai patikima ir ilgametė medienos apsauga nuo nepalankaus aplinkos poveikio: ultravioletinių spindulių, drėgmės, vėjo, šalčio ir t. t. Aliuminio apkaustai suteikia langui šiuolaikišką, naujovišką išvaizdą. Tokio lango rėmo nereikia perdažyti (dažytus klijuotos sluoksniuotosios medienos langus rekomenduojama perdažyti kas 7–10 metų). Mediena vidinėje lango pusėje užtikrina gerą šilumos izoliaciją, leidžia pasirikti norimą dizainą, suteikia būstui jaukumo ir pan.


APLINKOS ANALIZĖ

1. SITUACINĖ APLINKA
1.1. PAKLAUSA IR JOS TENDENCIJOS

Daugiabučių namų statyba nemažėja, per 2005 metus pastatyta 5933 butai. Šiuo metu naujos statybos būsto paklausa 3-5 kartus viršija pasiūlą. Patys statytojai ir NT pardavėjai prognozuoja artėjančius geresnius laikus naujos statybos daugiabučiams už miesto. „Statytis individualų namą – patikimesnė ir saugesnė investicija, nei pirkti „dėžutę” ar namą su visa apdaila”,
Viename sklype stengiamasi pastatyti kuo daugiau namų, dėl to reikia saugių, kokybiškų ir patvarių langų.
Mes orientuojamės į gyvenamųjų namų statybą. Taigi pirkėjais gali būti statybų įmonės arba individualūs pirkėjai. Pirkimas priklausys nuo statomų namų kiekio, mūsų produkto reklamos, lojalių klientų, produkto asortimento.

1.2. SOCIALINIAI IR KULTŪRINIAI VEIKSNIAI

Statant namą vienas iš svarbiausių bruožų yra fasadas. Estetinis pastato vaizdas nulemia ir pirkėjo apsisprendimą. Harmonija tarp pastato detalių maloniai nuteikia akį, dėl to klientas pasirinkęs mūsų duris pasirinks ir mūsų priderintus langus. Galimas ir atvirkštinis variantas.

1.3. DEMOGRAFINIAI VEIKSNIAI

Pagal statistinius duomenis, migracija į užsienio šalis kasmet didėja. Tautiečių uždirbti pinigai svetur yra investuojami į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. O tai skatina gyvenamųjų namų statybą.
1 lentelė. Oficiali ir neoficiali emigracija 2001-2005 m.

Asmenys, deklaravę išvykimą (oficiali emigracija)Asmenys, nedeklaravę išvykimo (neoficiali emigracija)
2001–2005 200420052001–2005 20042005
Iš viso (tūkst.)56,115,215,669,824,724,4
iš jų:
15 metų ir vyresni48,213,213,461,820,622,9
Vyrai23,26,17,039,011,416,8
Moterys25,07,16,430,813,37,6

Pirkėjai pagal lytį – vyrai, kadangi jie nebijo rizikuoti ir investuoti.
Investuojančių amžius jaunėja.
Išsilavinimas – nuo nebaigusių nieko iki baigusių aukštąsias mokyklas. Kadangi daugiausia išvyksta nieko nebaigę žmonės, kurie sudaro pakankamai didelę investicijų dalį į nekilnojamąjį turtą.
2 lentelė. Emigrantai, nedeklaravę išvykimo, pagal išsilavinimą 2001-2005 m.

Emigrantai, nedeklaravę išvykimo, tūkst.Palyginti su bendru, nedeklaravusių išvykimo, emigrantų skaičiumi, %
Iš viso61,8 100,0
Aukštasis ar aukštesnysis12,9 20,9
Vidurinis39,4 63,8
Pagrindinis6,0 9,7
Pradinis0,6 1,0
Nežinomas2,9 4,6

Per pastarąjį dešimtmetį nekilnojamojo turto kainos Vidurio Europoje kilo maždaug 10 proc. per metus ir, tikėtina, augs dar sparčiau iki pasieks Vakarų Europos lygį. Dėl šios priežasties vyrauja nuomonė, kad nekilnojamasis turtas – geriausia ir saugiausia investicija.
Šiuo metu yra labai palankios sąlygos įvesti naują produktą į mūsų rinką. Dėl vis nemažėjančių statybų ir investuotojų į nekilnojamą turtą.
Statistikos departamentas praneša, kad, išankstiniais duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos 2006 m. spalio 1 d. sudarė 25,0 mlrd. litų (7,2 mlrd. EUR). Vienam šalies gyventojui teko 7371 litas (2135 EUR) tiesioginių užsienio investicijų.
Daugiausia lėšų yra investavę Rusijos (20,0% visų tiesioginių užsienio investicijų), Danijos (16,3%), Švedijos (11,7%), Vokietijos (10,5%), Suomijos (7,1%), Estijos (7,0%), Liuksemburgo (3,2%) investuotojai. Tiesioginės investicijos iš ES 25 šalių sudarė 17,3 mlrd. litų (69,3%), iš NVS šalių – 5,1 mlrd. litų (20,3%) visų tiesioginių užsienio investicijų.
Daugiausia investuota į apdirbamąją gamybą – 34,5 procento, finansinį tarpininkavimą – 17,7, transportą, sandėliavimą ir ryšius – 11,9, didmeninę ir mažmeninę prekybą – 11,8, elektros, dujų ir vandens tiekimą – 11,5, nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos įmones – 7,7 procento visų tiesioginių užsienio investicijų.
Analizuojant bendrojo vidaus produkto pokyčius, pastebima augimo lėtėjimo tendencija.
2007 m. vienam šalies gyventojui teko 28631 litai bendrojo vidaus produkto to meto kainomis. Per 2007 m. vienam gyventojui sukurta 8,7 procento daugiau nei per 2006 m. bendrojo vidaus produkto.

3 lentelė. Statybos leidimai naujų gyvenamųjų namų statybai (ketvirčiais)

20062007
I ketv.II ketv.III ketv.IV ketv.I ketv.II ketv.III ketv.IV ketv.
Išduota statybos leidimų, iš viso1151192319712441176022832513
iš jų 1–2 namams11321892193324131725 2229 2463
Leistų statyti pastatų skaičius12191937203624541829 22932539
iš jų 1–2 butų namų1173189219692415 1776 2229 2482
Leistų statyti butų skaičius2922399753734221 4097 4652 4606
iš jų 1–2 butų namuose1241200921132525 1890 2347 2670
Leistų statyti butų naudingasis plotas, tūkst. m2322,8478,6523,2558,2 467,1 576,2 578,6
iš jų 1–2-jų butų namuose203,0337,7332,5436,9 312,3 378,1 424,3
Vidutinis leisto statyti buto naudingasis plotas, m2110,5119,297,4132,3 114,0 123,9 125,6
1–2-jų butų namuose163,6168,1168,9173,0 165,2 161,1 158,9

1.4. EKONOMINĖS IR VERSLO SĄLYGOS PRODUKTUI ŠIUO METU IR KONKREČIOJE VIETOJE

Statybos verslo efektyvumo lygį aktyviai veikia tiek išorės, tiek vidaus veiksniai. Didelę įtaką daro ekonomikos globalizacija, ES plėtra, statybos verslo perprodukcija ES šalyse, Lietuvos integracija į ES bendrąją rinką.
Pagrindinė UAB „Statuva” veikla orientuota Lietuvos rinkoje, todėl šalies ekonominė aplinka daro įmonei tiesioginį poveikį. Pastaraisiais metais Lietuvoje žymiai padidėjo užsienio kapitalas, išaugo BVP, pragyvenimo lygis, pramoninis sektorius. Įstojus į Europos Sąjungą, didėja galimybė bendradarbiauti su užsienio kompanijomis, dirbančiomis šioje srityje. Šie veiksniai sukuria teigiamas ekonomines ir verslo sąlygas įmonei „Statuva“ ir sudaro geras perspektyvas jos veiklai ateityje.

1.5. PRODUKTŲ GRUPĖS TECHNOLOGINĖ APLINKA

Namų langai − tai pagrindinė sąsaja su išoriniu pasauliu. Jie teikia būstui šviesos, jaukumo, gerą estetinę išvaizdą. Tačiau taip pat labai svarbu, kad langai užtikrintų šilumą, apsaugotų nuo vėjo ir triukšmo. Tai garantuoti gali tik kokybiški produktai, dėl to renkantis langus būtina atsižvelgti į pagrindinius jų techninius duomenis, užtikrinančius mažiausius šilumos nuostolius. Juk gausi plastikinių langų pasiūla dažnai sutrikdo vartotoją, neturintį pakankamos informacijos apie produktų techninius duomenis, dėl to ne visada pasirenkamas optimalus kainos ir kokybės santykis.
Iš PVC profilio pagaminti langai išsiskiria puikia garso izoliacija, todėl vartotojai gali mėgautis ramybe namuose ir tiesiog pamiršti iš gatvės sklindantį triukšmą. Puiki šilumos apsauga, kurią užtikrina didelis rėmo storis bei daugiakamerinė plastikinių profilių konstrukcija, padeda vartotojui taupyti energiją, o kartu ir pinigus. Profiliai taip pat padidina langų saugumą, panaikindami lango, kaip lengviausio būdo įsibrauti į namus, variantą. Nors ir pagaminti iš nenatūralaus pluošto − plastiko, langai nekelia pavojaus aplinkai, nes jų sudėtyje nėra švino, jie taip pat lengvai perdirbami. Net iki 97 proc. gaminant langus panaudotų medžiagų galima atgauti kaip grynąją žaliavą, kuri vėliau naudojama naujiems plastikiniams langams gaminti. Tokia apgalvota įmonės ekologiškumo politika leidžia apsaugoti gamtą bei konstruktyviai naudoti net atliekines medžiagas.
Sistema „Ideal 6000“ yra viena naujausių ir moderniausių langų sistemų. Projektuojant šią sistemą daug dėmesio buvo skiriama stiliui ir profilio šilumos izoliacijos kokybei. Sistema atitinka ne tik visus techninius reikalavimus, bet ir gali patenkinti patį rafinuočiausią skonį. Ši sistema sudaryta iš šešių kamerų, kas lemia gerokai didesnę profilio šilumos izoliaciją. Rėmo statybinis gylis – net 80 mm.
Tarsi patobulintas sistemos „Ideal 4000“ variantas rinkai siūlomas kitas –„Ideal 7000“. Šią sistemą sudarantis rėmas yra didesnio statybinio gylio, siekiančio 80 mm. Profilį sudaro net septynios kameros, o tai užtikrina optimalius statybinius duomenis ir maksimalią šilumos bei garso izoliaciją. Kievienoje šalyje veikiančios politinės jėgos suformuoja valdžios ir valdymo struktūras, kurios savo sprendimais priima tam tikrus teisės aktus. Jais savo praktineje veikloje privalovadovautis įmonės.

1.6. POLITINĖ APLINKA

Valdžios ir valdymo institucijos savo teisės aktais gali visoms arba tik tai tikros rūšies įmonėms sudaryti palankesnes veiklos sąlygas, skatinti investicijas arba drausti, riboti tam tikrą veiklą.
Mūsų įmonė pagal dydį yra vidutinė, pagal veiklos pobūdį – paslaugas teikianti, pagal teisinę formą – rybotos civilinės atsakomybės (UAB).

1.6. TEISINĖ APLINKA

Teisės aktai, darantys didžiausią įtaką marketingo sprendimams bei jų įgyvendinimams, skirstomi į:
1.Reguliuojančius įmonės steigimą, jų vidaus veiklą ir likvidavimą. (Pagrindinis teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi bendrovė savo jos įstatai.);
2.Reguliuojančius įmonės santykius su pirkėjais, partneriais ir konkurentais;
Reguliuojančius atskiras maketingo sritis.

2. NEUTRALI APLINKA
2.1. FINANSINĖ APLINKA

Padedant Europos Sąjungos PHARE programai nuo 2000 iki 2006 metų Alytaus verslo konsultacinis centras yra laimėjęs ir įgyvendinęs 15 tarptautinių verslo paramos ir bendradarbiavimo projektų iš ES programų. Viena iš pagrindinių verslo klientų yra UAB „Statuva“.
2005 metais Alytaus savivaldybė pasirengimo parodai išlaidoms iš dalies kompensuoti skyrė 5,3 tūkst. Lt.
Alytaus miesto savivaldybė finansinę 36,9 tūkst. Lt paramą, kompensuojant paskolų palūkanų mokėjimą bankui 50 ar 80 procentų, pagal pateiktas banko paskolų sutartis skyrė UAB „Statuva“, kuri įsteigė 27 naujas darbo vietas. Taip pat UAB „Statuva“ iš SVV fondo 2003 metais suteiktas smulkaus ir vidutinio verslo dalinis priemonių finansavimas, kuris sudarė 32,2 tūkst. Lt.
2.2. VYRIAUSYBINĖ APLINKA

Viena iš perspektyviausių plastiko, aliuminio konstrukcijų, stiklo paketų ir žaliuzių gamintojų Lietuvoje – UAB „Statuva“, pajėgi atlikti didelių apimčių ir labai sudėtingus konstrukcijų projektavimo, gamybos, montavimo, pardavimo ir priežiūros darbus.
Nors nuolat diegiamos technologinės naujovės, veikla reikalauja neatsinaujinančių gamtos išteklių, susidaro atliekos, emisijos į atmosferą. UAB „Statuva“ vadovybė, prisidėdama prie aplinkos išsaugojimo, įsipareigojo nuolat mažinti organizacijos poveikį aplinkai, įdiegus aplinkos vadybos sistemą pagal LST EN ISO 14001:2005 standarto reikalavimus.
Savo veikloje įmonė visos organizacijos vardu įsipareigojo:
1. siekti nuolatinio aplinkos apsaugos veiksmingumo gerinimo visose gamybos srityse, vertinti rezultatus;
2. pagal galimybes diegti švaresnės gamybos ir taršos prevencijos sprendimus;
3. laikytis visų taikomų aplinkos apsaugos teisinių bei kitų reikalavimų;
4. taupiai ir racionaliai naudoti žaliavas ir energetinius išteklius;
5. skirti reikalingus resursus nustatytiems aplinkos apsaugos tikslams ir užduotims įgyvendinti;
Su šia politika yra supažindinti visi bendrovės darbuotojai ir jos principus privalo taikyti savo veikloje.
Įmonėje buvo įdiegta aplinkos apsaugos sistema pagal standartą LST EN ISO 14001:1999 ir kokybės vadybos sistema pagal standartą LST EN ISO 9001:2001 šiose srityse – projektavimas, gamyba, montavimas, pardavimas, priežiūra:
* langų, durų, fasadų, žiemos sodų iš plastiko, aliuminio, medžio konstrukcijų;
* stiklo paketų;
* berėmio stiklo konstrukcijų.
2005m. balandžio 1d. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministras įregistravo UAB “Statuva” statybos taisykles ”Bendrieji statybos, apdailos darbai: konstrukcijų iš plastiko, aliuminio, medžio montavimo darbai” ST 5370126.01:2001.
Lietuvoje parduodami ir montuojami langų privalo būti sertifikuoti pagal ES saugumo normą EN 13241-1 ir turi būti pažymėti ženklu „©”.
Gamindama langus bendrovė laikysis statybos techninių reikalavimų reglamento STR 2.06.01:1999.
UAB “Statuva” gaminami produktai atitinka visus Lietuvoje keliamus privalomus reikalavimus. Įmonės produktai sertifikuoti Lietuvos statybos produkcijos sertifikavimo centre.
Alytaus miesto savivaldybė nuolat remia ir skiria lėšas UAB „Statuva“.

2.3. ŽINIASKLAIDA

Žiniasklaida bei reklama – efektingiausias būdas reprezentuoti firmą ir jos teikiamas paslaugas. Šiuo metu bene labiausiai paplitusi yra naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija – internetas. Reklama turėtų būti pasirinkta taip, kad pasiektų firmos pasirinktą rinkos taikinį.
UAB „Statuva“ susikūrusi patikimo ir gerą vardą turinčio paslaugų tiekėjo vardą, savo naują gaminį pristatys tokiais būdais:
–Laikraščiai, žurnalai;
–Internetas;
–Televizija;
–Reklaminiai lankstinukai.
Bendrovė naudos laikraščius: „Alio reklama”, „Verslo žinios”, „Lietuvos rytas” ir kitus regioninius laikraščius. Žurnalus: „Statyba ir architektūra“, „Mano namai“, „Tavo namai“, „Namas ir aš“. Pagrindinis skelbimo akcentas turėtų būti žema kaina, aukšta kokybė, asortimento įvairovė, kas iš karto informuos klientą apie naujai bendrovės gaminamo produkto pasirodymą rinkoje.
Dažnas paslaugos ar gaminio ieškantis vartojas, tinkamiausią sau variantą išsirenka internete. Kadangi būtent internetas yra šiuolaikinės informacijos kaupimo ir perdavimo priemonė. Todėl UAB „Statuva“ savo naują gaminį reklamuos keliose iš lankomiausių internetinių svetainių: www.delfi.lt, www.reklama.lt, www.rodiklis.lt, www.visalietuva.lt .
Informuoti klientus apie naujai pradėtą gaminti produktą galima ne tik per laikraščius, internetu ar televizija, bet ir tose vietose, į kurias visų pirma kreipiasi busimieji klientai, t.y. informacija 118.

4 lentelė. Galimi reklamos būdai ir jų intensyvumas pirmaisiais metais
ReklamaDažnumas
Laikraščiaikartą / savaitę
Žurnalaikartą / savaitę
Televizijakartą / dieną
Firmų katalogaipastoviai
Informacija telefonu 118pastoviai
Internetinis puslapispastoviai

Firmos reklaminę veiklą koreguoti padėtų nuolatinis jos rezultatų tyrimas. Tam reiktų naudoti klientų testavimo metodą. Įmonės savininkai pokalbio su klientu metu pasiteirautų iš kur jis sužinojo apie šias paslaugas, koks buvo informacijos šaltinis. Taip galima geriau išsiaiškinti, kurios rūšies reklama tiksliausiai pasiekia rinkos taikinį ir duoda didžiausią efektą įmonei.

3. KONKURENCINĖ APLINKA

Konkurencinę aplinką UAB „Statuva“ turi gerai išanalizuoti ir įvertinti. Nustačius konkurentus, įmonė sužino jų veiklos ypatumus, pranašumus bei trūkumus. Tai leidžia nuspėti jų elgseną artimiausioje ateityje ir suteikia galimybę juos pralenkti.
Pagrindiniai UAB „Statuva“ konkurentai:
1. HRONAS – lietuviško kapitalo įmonių grupė, kurią sudaro UAB HRONAS ir jos antrinės įmonės UAB ALTAVIS ir UAB HRONO STATYBA.
Per 11 darbo metų HRONAS tapo vienas pirmaujančių langų bei aliuminio–stiklo fasadų gamintojų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
HRONO grupės veiklos sėkmę lemia stiprios pozicijos ir privačių, ir verslo klientų segmentuose. Klientams pristatyti nauji produktai, stipriai išplėstas atstovybių tinklas visoje Lietuvoje ir padidinti gamybos pajėgumai leido sustiprinti pozicijas plastikinių ir medinių langų rinkose, o neslūgstanti statybų pramonės plėtra Lietuvoje ir dalyvavimas beveik visuose stambiausiuose statybų projektuose išaugino fasadų padalinį.
HRONO langų sistemos bei aliuminio-stiklo fasadų sprendimai įdiegti pažangiausiuose pastarųjų metų statybų projektuose: verslo ir pramogų centruose EUROPA, FORUM PALACE, prekybos centruose ERMITAŽAS, VCUP, biurų pastatuose VICTORIA, BCC, BALTIC CENTER, gyvenamųjų namų kompleksuose DELFINAS, VINGIO APARTAMENTAI, viešbučiuose CROWNE PLAZA VILNIUS, REVAL HOTEL LIETUVA, SBA biurų pastate Kaune, ITERA LIETUVA biurų pastate Klaipėdoje ir kituose objektuose.
2005 m. aliuminio ir stiklo fasadų versle HRONAS orientuosis į projektavimą ir kompleksinius pastato apipavidalinimo sprendimus, kurie apims langus, aliuminio–stiklo fasadus, ventiliuojamus fasadus ir berėmes stiklo konstrukcijas. Gyvenamųjų būstų statyba ir renovacija plėsis mažesniuose Lietuvos miestuose, čia augs ir administracinių pastatų statybų rinka, todėl pajėgumai bus stiprinami visoje Lietuvoje.
2. 1994 metais UAB “Plastakona”, pirmoji Lietuvoje ir Pabaltijos regione, iš vokiečių firmos “Schuco” aliuminio profilių įmą gaminti langus, duris, vitrinas, fasadus, žiemos sodus ir kitas konstrukcijas žmonėms bei privatiems užsakovams. Jau aštuntus metus bendradarbiaujame su vokiečių koncernu “Schuco International KG”. Ilgalaikė ir abipusiai naudinga partnerystė naujausius techninius sprendimus, įrangа ir profilių sistemas mums leidžia įdiegti vieniems iš pirmųjų šalyje. Mums tiekiama langų, durų bei kitų konstrukcijų žaliava – plastiko arba aliuminio profiliai gaminami laikantis griežtų DIN EN ISO 9001 standarto reikalavimų. Visiems “Schuco” profiliams bei kitoms komplektuojančiosioms dalims suteikiama 5 metų garantija. Tokiа pat garantijа mes suteikiame ir savo gaminiams, pagamintiems iš minėtųjų “Schuc o” medžiagų. Tai reiškia kad gamybos procese ne kiek nenukenčia gaminių kokybė, o Jūs jais džiaugsitės dar daugelį metų garantijai pasibaigus
Dabartinį vardа ir prekinį ženklа bendrovė gavo 1997 metais. Nuo to laiko visi UAB “Plastakona” gaminiai ženklinami šiuo logotipu. Kartu tai ir kokybės ženklas, nes UAB “Plastakona” turi visus reikiamus kokybės liudijimus, kokybės personalas apmokytas dirbti naujausiais vokiškais įrengimais pagal naujausias technologijas.

1994 metais UAB “Plastakona”, pirmoji Lietuvoje ir Pabaltijo regione, iš vokiečių firmos “Schüco” aliuminio profilių ėmė gaminti langus, duris, vitrinas, fasadus, žiemos sodus ir kitas konstrukcijas įmonėms bei privatiems užsakovams.
Jau aštuntus metus bendradarbiaujame su vokiečių koncernu “Schüco International KG”. Ilgalaikė ir abipusiai naudinga partnerystė naujausius techninius sprendimus, įrangą ir profilių sistemas mums leidžia įdiegti vieniems iš pirmųjų šalyje. Mums tiekiama langų, durų bei kitų konstrukcijų žaliava – plastiko arba aliuminio profiliai gaminami laikantis griežtų DIN EN ISO 9001 standarto reikalavimų. Dabartinį vardą ir prekinį ženklą bendrovė gavo 1997 metais. Nuo to laiko visi UAB “Plastakona” gaminiai ženklinami šiuo logotipu. Kartu tai ir kokybės ženklas, nes UAB “Plastakona” turi visus reikiamus kokybės liudijimus, bendrovės personalas apmokytas dirbti naujausiais vokiškais įrengimais pagal naujausias technologijas.
UAB “Plastakona” yra atestuota Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, įmonei suteikta teisė atlikti aliuminio ir plastiko fasadų konstrukcijų, vitrinų, langų ir durų gamybos bei montavimo darbus ypatingos svarbos statybos objektuose. Atestato numeris 0858.
Žaliavinė medžiaga – “SCHUCO” aliumininiai ir plastiko profiliai gaminami laikantis kokybės valdymo sistemos ISO 9001 standarto reikalavimus. Sertifikato registracijos numeris 95 226-02. Sertifikatas suteiktas “Deutscher AkkreditierungsRat” (DAR TGA-ZQ-91003). Sertifikatas suteiktas dar 1994 metais.
“Schuco” plastikinių langų profiliai, balti ir dekoruoti, formuojami iš tamprios masės DIN 7748-PVC-U, EDLP, 080-35-28 polivinilchlorido ir gaminami pagal naujausius technikos standartus. “Schuco” garantuoja, kad tiekiami profiliai atitinka RAL-RG 716/1 I skirsnio reikalavimus. RAL-RG 716/1 taip pat apima: profilių smūgio klampumą pagal DIN 53753, išmatavimų išlaikymą, tinkamumą suvirinimui, atsparmą smūgiui šaltyje, atsparumą šviesai ir kitoms oro sąlygoms.
Cheminis tampriųjų langų profilių iš polivinilchlorido atsparumas atitinka ISO/TR 10358 direktyvas. Profiliai yra nejautrūs etanolui, 10 procentų amoniakui, natrio chloridui bei 10-35 procentų druskos rūgščiai, taip pat buitinėms nešveičiančiosioms valymo priemonėms.
Profilių, baltų ir dekoruotų, paviršiai – patikrinti pagal DIN 53387 – neturi didesnių nukrypimų nei pilkumo kriterijaus 4 pakopa pagal ISO 105-A03 ir tuo visiškai atitinka RAL-RG 716/1 reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos ministerija UAB “Plastakona” naudojamiems “Schuco” plastikiniams ir aliumininiams langų, durų ir fasadų profiliams suteikė ne maisto prekės higieninį pažymėjimą (Nr.3-1-i-2553), leidžiantį gaminius naudoti pagal paskirtį ir pripažįstantį, kad mūsų gaminama produkcija atitinka visus higieninius LR reikalavimus.
LR Priešgaisrinės apsaugos departamento prie VRM Gaisrinių Tyrimų centras bandė “Schuco” plieno-aliuminio pertvaros su durimis Royal S50N. Jų visiškas atsparumas gaisrui sudaro 38,5 minutes. Bandymai atlikti 1997 metų pabaigoje, protokolo numeris FP-55/97.

3. UAB „Via Regia“ – viena didžiausių Lietuvoje plastikinių langų gamintojų, gaminanti “Plaza langai” prekės ženklu pažymėtus plastikinius langus. Įmonė įsikūrusi Kaune. 1994 m. viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjo gaminti plastikinius langus ir stiklo paketus.

Pagrindiniai produktai:
– plastikiniai langai, durys, plastikinės konstrukcijos (pertvaros);
– stiklo paketai.
Papildomi produktai:
– žaliuzės, ritininės užuolaidos (roletai);
– šarvuotos durys;
– vidaus durys;
– stoglangiai;
– pakeliami garažo vartai;;
– fasadų apšiltinimo medžiagos.
Paslaugos:
– būsto remonto darbai;
– “greitoji langų pagalba”;
– fasadų apšiltinimas;
– balkonų stiklinimas.

Pastaraisiais metais įmonė ypač sparčiai plėtėsi.
2005-aisiais “Plaza langai” tapo pasiekiami visuose Lietuvos kampeliuose.
UAB “Via Regia” įkūrusi plastikinių langų gamyklą Taikos pr. 141 Kaune, bei padalinius Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Mobilūs pardavimo vadybininkai aptarnauja ir atokiausius Lietuvos regionus.
2001 m. UAB “Via Regia” sertifikuota pagal ISO 9001 kokybės vadybos standartą.
2003 m. “Statybos Produkcijos Sertifikavimo Centras” išdavė sertifikatą, suteikiantį teisę montuoti gaminius ypatingos svarbos objektuose.
“Plaza langams” suteikiama net 10-ties metų garantija, jei montavimo darbus atlieka UAB „Via Regia“ montuotojai arba įgalioti atstovai.
Nuo 2001-ųjų įmonė eksportuoja produkciją į Vakarų Europos, Skandinavijos ir Pabaltijo šalis.
2007 m. sausio 1 d. duomenimis UAB “Via Regia” dirbo 247 darbuotojų.
Aukštą UAB “Via Regia” produktų kokybę liudija 2000 m. Madride (Ispanijoje) vykusiame tarptautiniame konkurse, iškovota “XXI amžiaus kokybės taurė”.
Šį prizą įmonei suteikė tarptautinis Prekybos lyderių klubas, veikiantis 28 metus.

4. Statybos, automobilių ir pramonės srityse REHAU yra pasaulinio garso ir aukščiausios kokybės inovacinių polimerinių įrenginių ir sistemų prekinis ženklas. Visame pasaulyje įmonė REHAU klientams asocijuojasi su aukšta kokybe, idėjų originalumu ir efektyvumu.
Nuo pat įmonės įsteigimo mes siekiame atrasti naujų sintetinių medžiagų panaudojimo sričių tam, kad įprastas medžiagas pakeistumėme naujomis pranašesnėmis. Turėdama milžinišką patirtį medžiagų ir sistemų tobulinimo srityje REHAU išsiskiria iš kitų savo gausiomis praktinėmis žiniomis.
Neribotos polimerinių įrenginių galimybės atveria mūsų klientams didžiulį jų panaudojimo potencialą. Tuo džiaugiasi ne tik vartotojai, architektai, inžinieriai, bet ir investuotojai. REHAU įmonė yra kompetentingas partneris langų ir fasadų, pastatų technikos ir požeminės inžinerijos srityse. Ji visuomet atsižvelgia ir į ekologinius ir į ekonominius veiksnius, tendencijas. Šiuo atžvilgiu mes esame neabejotini lyderiai.
REHAU yra kūrybingas partneris, konsultuojantis automobilių pramonės atstovus dizaino, komforto ir saugumo klausimais. Tokios automobilių išorinio dizaino detalės kaip buferiai, priekiniai sparnai, naujos technologijos langų ir žibintų plovimo moduliai bei vidaus klimato kontrolės ir oro tankinimo sistemos– REHAU produktai montuojami trečdalyje Europoje pagamintų transporto priemonių ir kone visuose europiniuose aukščiausios klasės automobiliuose.
Pramonės srityje mūsų įmonė garsėja kaip itin moderni, kūrybiška ir patikima tiekėja. Atliekamų darbų spektras itin platus- nuo baldų ir buitinių prietaisų gamybos iki transportavimo.
Į klientą orientuotos ir inovatyvios sistemų tobulinimo programos sudaro unikalų REHAU produktų rinkinį. Aukščiausia medžiagų ir darbų atlikimo kokybė- esminė sąlyga norint sėkmingai tapti pasauliniu lyderiu. Dėka gebėjimų vystyti ir realizuoti kompanija REHAU laikoma viena geriausių tiekėjų rinkoje.
Nuo įsteigimo 1948 metais įmonė palaipsniui tapo pasaulinio masto kompanija. REHAU kompanija su 15.000 darbuotojų ir 170 atstovybių visame pasaulyje, – pasauliniu mastu pripažintas novatoriškų įdėjų tiekėjas.
5. Uždaroji akcinė bendrovė “SKREMA” savo veiklą pradėjo 1998 metų Pagrindinė firmos veikla plastikinių langų ir durų iš Vokiško REHAU profilio gamyba ir montažas. Nuo pirmųjų darbo šioje srityje dienų, pagrindinį akcentą kreipėme mūsų pateikiamo produkto kokybei. Nesivaikydami pigiausių produktų ir technologijų iš karto pasirinkome rimčiausias tokių gaminių komplektuojančiąsias ir sudėtines dalis. Visada dirbame tik su vienu iš rimčiausiu profilių gamintoju firma “REHAU”. Profilis gaminamas ir centralizuotai vokiečių tiekiamas iš gamyklos Vitmunde. Būtent ši firma yra ne tik profilių gamintoja, tačiau turi ir polimerų tyrimo institutą E, kuriame sparčiai ir intensyviai vykdo kuriamąjį ir analitinį darbą PVC profilių srityje. Visi profiliai nepriklausomai nuo matmenų yra armuojami cinkuotu plienu, kurio storis nuo 1,5 iki 3mm parenkamas pagal visus statikos reikalavimus. Pasirinkdami staklyną didelį dėmesį skyrėme įrangos tobulumui ir pilnai visą naują įrangą įsigijome Vokietijoje, firmoje BERCTHOLD. Gamyba vykdoma taip, kad kuo mažesnė būtų žmogaus klaidos tikimybė.
Nuo 2002 gegužės mėnesio į visus gaminius be papildomo mokesčio montuojame bazinės saugos naujausius firmos SIEGENIA SI LINE sidabro spalvos priešįsilaužiminius apkaustus. Naudojant papidomas komlektuojančiąsias galime pasiekti net ketvirtą saugumo lygį. Visos atidaromos – atverčiamos dalys turi savaime susireguliuojančią mikrovėdinimo padėtį, kas leidžia mėgautis šviežiu oru neprarandant saugumo ir šilumos bei komforto. Panaudojus papildomus ir nebrangius priedus galime pateikti klientui daugiapakopį vėdinimą. Pastovus darbas ir praktika šioje srityje leido pasirinkti tur būt geriausią šiuo metu stiklą paketams. Paketai gaminami panaudojant neutralų (būtent skaidrų ir bespalvį) selektyvinio padengimo vokiečių firmos INTERPANE stiklą. Paketai pagaminti panaudojant tokį stiklą netrukdo augalų augimui.
Vėliau, sėkmingai plėsdami verslą, pradėjome prekiauti Vokiškais garažų vartais ir priešgaisrinėmis durimis, kiemo vartais ir visa jiems reikiama automatika. Sekantis žingsnis ir bendradarbiavimas su Lenkų firma PORTA leido mūsų klientams pristatyti labai plačią vidaus ir išorės durų gamą.
Pagrindinis firmos kredo išlieka nekintamas – NIEKADA jokio taupymo ar neoriginalių medžiagų panaudojimo tam, kad atpiginti gaminį. Mes patys na ir aišku mūsų klientai vertina mūsų gaminių kokybę ir labai griežtus reikalavimus.
Manome, kad pasirinkta firmos strategija ir taktika rinkoje pasiteisino, nes turime rimtas galimybes ne tik konkuruoti rinkoje, tačiau ir pakankamai sparčiai didinti firmos veiklą ir apyvartas.

4. ĮMONĖS APLINKA

UAB „Statuva” įkurta 2005 metais. Bendrovėje dirba 21 darbuotojų. Kolektyvas jaunas – vidutinis amžius 26 metai. Įmonėje įdiegta aplinkos apsaugos sistema pagal standartą LST EN ISO 14001:1999 ir kokybės vadybos sistema pagal standartą LST EN ISO 9001:2001 šiose srityse:
Projektavimas, gamyba, montavimas, pardavimas, priežiūra:
* langų, durų, fasadų, žiemos sodų iš plastiko, aliuminio, medžio konstrukcijų;
* stiklo paketų;
* berėmio stiklo konstrukcijų.
„Statuva” naudoja pažangiausias „Hörmann“ (Vokietija) aliuminio, plastiko konstrukcijų gamybos bei surinkimo technologijas. Langų ir durų matmenys gamybai apskaičiuojami konstruktorių – technologų skyriaus specialistų, kurie naudojasi specialiomis kompiuterinėmis programomis. Patyrę darbuotojai gamybos – surinkimo ceche dirba su naujais bei tiksliais įrengimais, todėl užsakovams pateikiami kokybiški produktai.
2005m. balandžio 1d. Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministras įregistravo UAB „Statuva” statybos taisykles „Bendrieji statybos, apdailos darbai: konstrukcijų iš plastiko, aliuminio, medžio montavimo darbai” ST 5370126.01:2001.
UAB „Statuva“ gaminami produktai atitinka visus Lietuvoje keliamus privalomus reikalavimus. Įmonės produktai sertifikuoti Lietuvos statybos produkcijos sertifikavimo centre.
UAB „Statuva“ savo veiklą plėtoja įvairiuose Lietuvos rajonuose: Alytaus, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Marijampolės bei kituose.
5. ĮMONĖS SWOT ANALIZĖ

Sisteminė esamos įmonės padėties analizė – tai visos įmanomos informacijos apie rinką, kurioje veikia organizacija, bei apie pačią įmonę surinkimas ir interpretavimas. Esamos padėties įvertinimas leis nustatyti marketingo tikslus, galimybes bei būdus, kaip tuos tikslus įgyvendinti. Vienas iš tokių būdų metodas – SWOT analizė. Tai metodas leidžiantis nustatyti įmonės stiprias ir silpnas puses, bei suderinti tai su aplinkos galimybėmis bei pavojais. Jis padeda geriau įsivaizduoti įmonės strategines situacijas.
3 lentelė. SWOT analizė
STIPRYBĖSSILPNYBĖS
Jaunas kolektyvas
Platus teikiamų paslaugų spektras
Santykinai mažos kainos
Aukšta kokybė
Kvalifikuotas personalas
Gera geografinė padėtisVeiklos sezoniškumas
Kapitalo, investicijų trūkumas
Neišnaudotas pajėgumas
Darbo patirtis
GALIMYBĖSGRĖSMĖS
Išplėsti veiklos zoną
Išplėsti paslaugų spektrą
Naujų technologijų diegimas
Naujų klientų paieška
Personalo kvalifikacijos kėlimasDidėjantis konkurentų skaičius
Brangstančios medžiagos, įrengimai
Stambių konkurentų įtaka rinkai
Infliacija

Išnagrinėję įmonės “Statuva” veiklą SWOT analizės būdu, galime išskirti stipriausias firmos puses. Tai būtų – jaunas kolektyvas, platus teikiamų paslaugų spektras, santykinai mažos kainos, aukšta kokybė bei kvalifikuotas personalas. Šie privalumai suteikia nemažą pranašumą prieš įmones konkurentes. Dar viena įmonės stiprybė – patogi geografinė padėtis.. Taip pat įmonė turi potencialą išplėsti veiklos zoną bei paslaugų spektrą. Nuolatos tobulėjanti visuomenė pateikia vis naujų, dar nepatenkintų poreikių. Todėl labai svarbus tų poreikių išaiškinimas bei priemonių jiems patenkinti sukūrimas. Naudojant marketingo priemones (rėmimas, reklama, …), bus pritraukiama vis daugiau naujų klientų.
Silpnybės ir grėsmės skatina įmonę ieškoti naujų būdų jas įveikti, t.y. skatina nuolatinį tobulėjimą, tai būtų kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimas palankia darbo aplinka bei užmokesčiu, investicijų pritraukimas perspektyvia įmonės plėtra bei pažangiomis technologijomis. Dėl kai kurių darbų sezoniškumo, įmonė, norėdama gauti pastovias pajamas ištįsus metus, priversta ieškoti įvairių papildomų paslaugų vartotojams. Konkurentų grėsmė bus mažinama nuolatiniu jų stebėjimu bei analizavimu, pasinaudojant jų silpnosiomis savybėmis, taip pat gerinant teikiamų paslaugų kokybę bei palankia kainų politika.

TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Įmonės tikslai:
1. Augantis pelnas;
2. Lojalūs klientai;
3. Naujų klientų pritraukimas;
4. Ilgas produkto gyvavimo ciklas.

Uždaviniai:
1. Įmonės veiklos plėtra;
2. Naujo produkto įvedimas į rinką;
3. Naujų klientų paieška;
4. Optimalios kainos nustatymas;
5. Naujų technologijų įdiegimas;
6. Kvalifikuotų darbuotojų paieška;
7. Naujų tiekėjų paieška;
8. Tiekiamų medžiagų kiekio didinimas;
9. Vartotojų poreikio tenkinimas;
10. Langų metodo pasirinkimas;
11. Naujo produkto reklama;
12. Kokybės ir saugumo užtikrinimas;
13. Konkurentų veiklos analizė;
14. Esamų patalpų plėtimas.

TIKSLINĖ RINKA

Vartotojų poreikiams tenkinti būtina orientuotis į tam tikrą vartotojų grupę. Įmonės „Statuva“ teikiamų paslaugų pagrindiniai vartotojai yra įvairios paskirties įmonės, įstaigos bei individualūs pirkėjai. Šiandieninis vartotojas labai mobilus, jis diktuoja savo pageidavimus, kuriuos reikia besąlygiškai tenkinti.
UAB „Statuva“ tikisi aptarnauti Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Biržų, Panevėžio, Kauno miestų ir apylinkių gyventojus. Pagrindiniai šios įmonės klientai vis tik būtų Vilniaus apylinkių gyventojai, kadangi populiarėja naujos nedidelės (6-12 namų) gyvenvietės užmiestyje, toliau nuo miesto šurmulio. Klientų paskirstymas pagal gyvenamą vietą pavaizduotas žemiau pateiktoje lentelėje.

5 lentelė. Klientai pagal gyvenamą vietą
Klientai pagal gyvenamą vietąKlientai (%)
Vilnius35
Klaipėda8
Kaunas20
Panevėžys6
Alytus21
Biržai7
Kiti3

Taip pat galima išskirti vartotojus pagal jų gyvenamą vietą: miestą ir užmiestį. Kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, vis daugiau gyventojų renkasi gyventi, o kartais ir dirbti atokiau nuo miesto triukšmo.
6 lentelė. Klientai pagal gyvenamą vietą (miestas ir užmiestis)
Klientai pagal gyvenamą vietąKlientai (%)
Miestas61
Užmiestis39

Remiantis šios įmonės patirtimi, galima nustatyti ir savo tikslinę rinką ir nusistatyti, kokias vartotojų grupes verta aptarnauti, nes aptarnauti visą rinką ar tik vieną vartotojų grupę nėra tikslinga.
Naudingiausios firmai vartotojų grupės būtų įmonės bei privatūs asmenys. Taigi galima atlikti rinkos segmentavimą ir pagal vartotojų grupes. Apklausus įmones, kurios tokiu verslu jau verčiasi, galima buvo išskirti tokias klientų grupes:

7 lentelė. Klientai pagal vartotojų grupes (%)
KlientaiProcentai
Įmonės69
Privatūs31

Dar vienas, ypatingai svarbus klientų segmentavimo požymis, tai segmentavimas pagal amžių. Galima išskirti tokias vartotojų grupes pagal amžių:

8 lentelė. Klientai pagal amžių (%)
Klientai pagal amžių (m)Procentai
Iki 16-
16 – 3026
31 – 4042
41 – 6024
Virš 608

Nežiūrint į nieką, reikia laikytis tokio principo, kad „klientas visada teisus“ ir bet kokiais būdais stengtis patenkinti kiekvieno į biurą atėjusio kliento poreikį.

MARKETINGO STRATEGIJA
KETURIŲ SKYRIŲ MATRICA

Įmonė dirbs su individualiais produktais, t.y. gamins įvairių rūšių langus.

STRATEGINIŲ PRODUKTŲ VERTĖS SKAIČIAVIMAS VERSLO STIPRYBĖS

Svarbiausi strateginių produktų grupės (SPG) kriterijai:
•Pardavimų efektyvumas0,05×1=0,05;
•Optimalios kainos nustatymas0,15×2=0,30;
•Naujų technologijų įdiegimas0,10×4=0,40;
•Kvalifikuotų darbuotojų paieška0,15×3=0,45;
•Vartotojų poreikio tenkinimas0,25×5=1,25;
•Naujo produkto reklama0,05×2=0,10;
•Kokybės ir saugumo užtikrinimas0,25×4=1,0.
___________
3,55
RINKOS PATRAUKLUMAS

Rinkos patrauklumo kriterijai:
•Rinkos dalies dydis0,10×3=0,30;
•Rinkos dalies augimas0,25×4=1,0;
•Paklausos stiprumas0,20×5=1,0;
•Infliacija depresija0,05×1=0,05;
•Lengvas atėjimas į rinką0,15×5=0,75;
•Konkurencinga struktūra0,05×4=0,20;
•Platinimo struktūra0,20×4=0,80.
___________
4,10

5 pav.

Žinant SPG padėtį matricoje galime rasti daug strateginių sprendimų. Padėtis viršutiniam kairiajam ketvirtyje leidžia suprasti apie papildomos investicijos, kurios yra logiškos. Nuo tada kai ketvirtyje yra SPG, kuris turi patrauklią rinką, tai firma turi didelę verslo stiprybę. SPG esantys šioje dalyje vadinami „žvaigždėmis“.

PRODUKTO GYVAVIMO CIKLO ANALIZĖ

Kiekvienas gaminys turi savo gyvavimo trukmę (PGT), kuri susideda iš įdiegimo, augimo, brandos ir sunykimo.
Labai svarbu išorinės tendencijos, kurios gali paspartinti PGT vystimąsi. Jei tik įmanoma produktą reikia išlaikyti kiekvienoje vystimosi pakopoje. Nenaudinga būti tik brandoje ar sunykime. Taip pat gali būti daug problemų įdiegimo stadijoje dėl didelių reklamos išlaidų. Sprendimas – žinoti kurioje stadijoje produktas yra savo gyvavimo cikle.

ĮDIEGIMO STADIJA

Produkto gyvavimo ciklo įdiegimo stadijoje organizacija patiria didelių išlaidų dėl rinkos. Pramonė paprastai susijusi su mažu kvalifikuotų darbininkų našumu ir tai yra pertekliniai gamybos pajėgumai. Tai faktorius lemiantis dideles gamybos išlaidas. Be to pirkėjai nėra įtikinti pirkti produktą. Daugelis pirkėjų gali net nežinoti produkto. Gera žinia tik ta, kad produkto įdiegimo stadijos dalyviai gali būti mažai ar visiškai nežinomi. Žinoma nauda taip pat bus nedidelė. Šioje stadijoje pagrindinė užduotis įsikurti rinkoje ir įtikinti pirkti produktą.

AUGIMAS

Augimo stadijoje situacija ima keistis. Produktas sėkmingai įsikūrė rinkoje. Pardavimai auga.
Rezultate, pritrauktos kitos kompanijos ir turbūt atsiras naujų dalyvių rinkoje, kurie gamins naują šio gaminio versiją. Marketingo išlaidos vis dar aukštos, bet pramonės išlaidos šiek tiek sumažėjo. Apyvartinių lėšų nepakankamumas atsiranda dėl to, kad atsiranda palanki masinė produkcijos pamaina. Išplitimo kanalai turbūt buvo riboti įdiegimo stadijoje dėl nepakankamų išteklių. Kad būtų padidintos augimo tendencijos gali būti naudojami daugialypiai kanalai. Visi kiti veiksmai apgalvoti, ieškoma didžiausio pajamų šaltinio, dėl išaugusios paklausos ir faktas tas, kad kompanijos pasiima šios paklausos privalumus iškeldamos kainas. Šios stadijos strategija – įsiskverbti į rinką ir jos dalijimasis. Šių taktikų įgyvendinimas leidžia patobulinti produktą, atrasti naujų produkto platinimo kelių ir manipuliacija produkto kaina ir kokybe.

BRANDA

Produkto situacija šioje stadijoje vėl pasikeičia. Taip pat daugybė dalyvių gali išlikti iš augimo stadijos, jie dalyvauja vis mažėjančiose rinkos dalybose. Prasideda smulkių firmų išstūmimas. Mažiau produktyvūs dalyviai nusmunka ar visiškai iškrenta iš rinkos. Pirkėjai, kurie pirko produktą toliau tai daro ir pradeda augti pardavimai, pelnas pradeda mažėti. Pramonės išlaidos yra daug mažesnės šioje stadijoje, bet dalyviai besidalijantys mažesne rinka galiausiai sumažina kainas. Šios stadijos strategija – įsitvirtinimas, taip pat įmanomas ir naujų rinkų ieškojimas. Įprastinė taktika sumažina pelno atsargų didinimą, kainų mažinimas prieš silpnesnius dalyvius ir pastebimas pakilimas.

NYKIMAS

Kaip ir įdiegimo stadijoje, nykime yra tik keletas dalyvių. Pirkėjai, kurie pirko produktą dabar yra išprusę ir labiau išrankūs. Gamyboje vėl atsiranda problemų dėl perteklinių gamybos pajėgumų dėl sumažėjusios paklausos. Rinkos išlaidos tikriausiai sumažės. Šioje stadijoje mažėja ir pelnas, ir pardavimai. Tai gali priversti likviduoti kai kurias prekes. Logiškiausia strategija šioje stadijoje yra kažkoks atsitraukimas, taip pat įsitvirtinimas kai kuriose rinkose trumpam laikui. Reikėtų sumažinti produkto platinimo būdus, kurie vis dar pelningi, mažinti kainas, selektyvus, bet staigus pakilimas, kai reikalinga staigi likvidacija. Reikia palyginti staigią likvidaciją su lėtu išnaudojimu ir derliaus nuėmimu, apie visą įmanomą pelną, per šį periodą. Bet kokiu atveju turi būti pasiruošęs produkto pašalinimui, arba jo tobulinimui.

PRODUKTO PATALPINIMAS Į JO GYVAVIMO CIKLĄ

Prieš sudarant produkto strategiją, reikia surasti jo vietą gyvavimo cikle. Tai reikalauja didelio sprendimo.
9 lentelė.
Periodas 1Periodas 2Periodas 3Periodas 4Tendencija
Pardavimai

Pelnas

Atsargos

Rinkos dalinimasis

Kainos

KONKURENTŲ TENDENCIJŲ TYRIMAS

10 lentelė.
Konkurentai Rinkos dalinimasisStiprybės Produkcija
UAB „Hronas“St.St.St.
UAB „Plastakona“VV St.
UAB „Via Regia“Sl.V V
UAB „Rehau“LSl.Sl.LSl.
UAB „Skrema“Sl.LSl.Sl.

11 lentelė.
KonkurentaiProduktasKokybė ir gamybaProduktų panašumai
UAB „Hronas“Plastikiniai langaiAukšta, Hörmann metodasTa pati gamybos metodika
UAB „Plastakona“Plastikiniai langaiVidutinė, HörmannPanaši gamyba
UAB „Skrema“Plastikiniai langaiVidutinė, HörmannGamyba
UAB „Via Regia“Plastikiniai langaiŽema, paprastaMedžiagos
UAB „Rehau“Plastikiniai langaiVidutinė, paprastaMedžiagos

MARKETINGO TAKTIKA
PRODUKTAS

Produkto aprašas Įmonė gamina duris, medinius langus, plastikinius langus kelių kamerų ir žaliuzes, kurių gamybai naudojama mediena, plastikas ir aliuminio konstrukcijos. Vienos arba dviejų kamerų stiklo paketai gaminami iš poliruoto stiklo su specialia šilumą atspindinčia danga. Dėl mažo paviršinių jėgų įtempimo stiklas nėra trapus, o tai mažina dūžio pavojų. Stiklo paketo dūžio pavojus dar labiau sumažėja, kadangi smūgio jėga į pirmąjį stiklą amortizuojama antrojo stiklo. Taip pat gaminami stiklo paketai su saugiu – trisluoksniu, armuotu – stiklu. Langai atitinka griežtus higienos, ekologijos ir priešgaisrinės saugos reikalavimus. Oro garso izoliavimo koeficientas siekia 33 decibelus. Tai reiškia, kad jei namas stovėtų šalia automagistralės, jame būtų galima be vargo mėgautis ramybe.
Klijuotos sluoksniuotosios medienos langai, kaustyti aliuminiu, – moderni klasikinių medinių langų versija. Tai puikus dviejų tvirtų medžiagų derinys – natūralaus medžio ypatybių bei estetikos ir aliuminio patvarumo. Išorinė aliuminio danga užtikrina lango konstrukcijos tvirtumą bei ilgaamžiškumą. Tai patikima ir ilgametė medienos apsauga nuo nepalankaus aplinkos poveikio: ultravioletinių spindulių, drėgmės, vėjo, šalčio ir t. t. Aliuminio apkaustai suteikia langui šiuolaikišką, naujovišką išvaizdą. Tokio lango rėmo nereikia perdažyti (dažytus klijuotos sluoksniuotosios medienos langus rekomenduojama perdažyti kas 7–10 metų). Mediena vidinėje lango pusėje užtikrina gerą šilumos izoliaciją, leidžia pasirikti norimą dizainą, suteikia būstui jaukumo ir pan..
Pakopos aprašas: Produkto gyvavimo ciklo įdiegimo stadijoje organizacija patiria didelių išlaidų dėl rinkos. Pramonė paprastai susijusi su mažu kvalifikuotų darbininkų našumu ir tai yra pertekliniai gamybos pajėgumai. Tai faktorius lemiantis dideles gamybos išlaidas. Be to pirkėjai nėra įtikinti pirkti produktą. Daugelis pirkėjų gali net nežinoti produkto. Gera žinia tik ta, kad produkto įdiegimo stadijos dalyviai gali būti mažai ar visiškai nežinomi. Žinoma nauda taip pat bus nedidelė. Šioje stadijoje pagrindinė užduotis įsikurti rinkoje ir įtikinti pirkti produktą.
Papildomi produktai: 1. Automatika. 2. Šiltinimo medžiagos.
Pakuotė: Medžiaga – polietileninė plėvelė. Funkcija – apsaugoti nuo išorinio poveikio. Spalva – permatoma.
Etiketė: Nėra.
Numatomos pardavimų vertės: 1500 lt.
Numatomos gaminimo išlaidos: 600 lt.
Pagrindinė produkto strategija: Praplėsti gaminamų produktų asortimentą.

KAINA

Vieneto kaina: 1m2 – 320 lt + montavimas 10 lt.
Kitos svarbios kainos: Atvežimas 1 km – 15 lt už miesto, mieste – 20 lt.
Nuolaidų politika: Taikoma 2% nuolaida. Lojaliems klientams 8 – 10%.
Kainų nustatymo strategija: Pirma nustatoma mažesnė kaina už konkurentų, atsiradus klientams po 2% keliama kas 4 mėn. Atliekami marketingo tyrimai, kad kaina nebūtų per maža, ar per didelė. Atsižvelgiama į medžiagų kainas, taip pat į kitas sąlygas, kurios reikalauja didesnių išlaidų.
Numatomos įplaukos: Apie 200 lt nuo sumontuotų langų, sumokėjus darbuotojam ir mokesčius.

PLATINIMAS

Naudojami kanalai ir paskirstymas: Laikraščiai, internetas, radijas.
Alternatyvi strategija: Stumk. Atrankinė

REKLAMAVIMAS

Požiūris: Reklamuoti prekę, pabrėžiant, kad ji yra kokybiškesnė ir pigesnė už konkurentų.
Reklamuojami dalykai: 1. Kokybė; 2. Patikimumas. 3. Paprastumas naudoti; 4. Šilumos izoliacija; 5. Spalvų įvairovė; 6. Matmenų įvairovė; 7. Raštų įvairovė.
Agitacijos tema: Šiluma ir kokybė.
Reklaminio skelbimo tekstas: „Statuva – ir nebus perpusta galva“.

12 lentelė. Reklamos nešikliai vieniems metams
ŽiniasklaidaAprašymasIlgisDažnumas/laikasKaina
LaikraščiaiRegioniniai36 cm2 aprašoŠeštadieniniam400 lt
TelevizijaAKTV40 sek.3 kart/sav.200 lt
Info 118Informacija—
InternetasĮmonės svetainė-NuolatNemokamai

Biudžetas reklamai 9 000 lt/m.
Asmeninis pardavimas: Tikslai 1. Parduoti kuo daugiau; 2. Gauti kuo didesnį pelną.

PLANO ĮGYVENDINIMAS IR KONTROLĖ
PROJEKTO PLĖTROS KALENDORINIS PLANAS

Šis aprašas apibūdina visą planą finansiniu požiūriu ir grafiškai. Jis padeda spręsti laiko, finansavimo, suderinimo klausimus bei kontroliuoti visą projektą.

13 lentelė.
UžduotisMėnesiai nuo projekto pradžios
123456789101112
Vienetų gamyba gamybos tikrinimui
5000

Pirminis skelbimas bandymų srityje
500
500
500
Gamybos išgabenimas į bandomąją rinką100
100
Tyrimo analizė200
300100
Gamyba – pirmieji metai
30000

40000
40000
40000
50000
Pirmasis reklamavimo etapas
1000

1200
1200
1200
Gamybos gabenimas700
700700700400
Antrasis reklamavimo etapas

1000

1000
700
700
700

PLANUOJAMAS PELNAS

14 lentelė. Paslaugų skaičiaus prognozė per metus
Paslaugų skaičius,
vnt.Vidutinė gaminio kaina,
LtPlanuojamos pajamos per metus, Lt
Pagaminta langųPesimistinė prognozėRealistinė prognozėOptimistinė prognozė
2503003501500375 000 – 525 000

15 lentelė. Paslaugų skaičiaus prognozė per
MetaiPajamų pavadinimasPaslaugų skaičius,
vnt.Vidutinė kaina, LtPlanuojamos pajamos, Lt
2008 Pagaminta langų 250 – 3501500375 000 – 525 000
2009Pagaminta langų300 – 4501700510 000 – 765 000
2010Pagaminta langų300 – 4501900570 000 – 855 000

NENUOSTOLINGUMO ANALIZĖ

Ši analizė naudojama įvertinti santykį tarp pajamų, pastoviųjų ir kintamųjų kaštų. Ji padeda nuspręsti:
•Kiek parduoti, norint uždirbti;
•Kiek pajamų skirti kiekvienam pardavimo lygiui;
•Kaip vertės kitimas paveiks pelningumą;
•Kaip kainos padidėjimas ar sumažėjimas skirtinguose pardavimo lygiuose paveiks pelningumą.
Pardavimo prognozavimas ir nenuostolingumo analizė padės nustatyti, kiek laiko truks pelno ir nuostolių susibalansavimas.
Atliekant nenuostolingumo analizę, išlaidos, susijusios su projektu, skiriamos į dvi kategorijas: pastoviuosius ir kintamuosius kaštus. Pastovieji kaštai – tai išlaidos administracijos darbuotojų darbo užmokesčiui, pardavimo išlaidos, išlaidos patalpų apšvietimui ir apšildymui bei kitos, kurios nesikeičia kintant gamybos apimčiai. Kintamieji kaštai – tai išlaidos medžiagoms, žaliavoms, elektros energijai ir šilumai, technologijai, darbininkų darbo užmokesčiui ir kitos.

Pastovieji kaštai:
Komunalinės paslaugos (3 metams): 27 000 Lt;
Telefono ir interneto išlaidos (3 metams):9 000 Lt;
Produkto gerinimo kaina(1 metams):3 200 Lt;
Nuomos kaina(3 metams):288 000 Lt;
Iš viso: 366 200 Lt.
Kintamieji kaštai:
Produkto kaina: 300 Lt;
Paketavimo ir atvežimo kaina: 300 lt
Reklamos kaina: 600 Lt
Iš viso: 1200 Lt

Lūžio taškas – taškas, iki kurio gaunamas pelnas arba iki kurio būtinos įplaukos padengti sąnaudoms realizuojant naujus produktus ar teikiant naujas paslaugas.
Lūžio taškas: P = ( U * p ) – ( U * V ) – F = U ( p – V ) – F;
P – pelnas;
p – gaminio kaina;
U – parduotų produktų skaičius;
V – kintamieji kaštai;
F – pastovieji kaštai.
P = 900 ( 1 700 – 1200 ) – 366 200 = 83 800 Lt.
Norint sužinoti, kiek prekių reikia parduoti, kad būtų pasiektas lūžio taškas, vėl naudojama pelno formulė: P = U ( p – V ) – F.
Žinoma, kad F = 366 200 Lt, p = 1 700 Lt, o V = 1 200 Lt. Atlikus skaičiavimus:
366 200 / (1 700 – 1 200) = 733 vienetų.
Tai reiškia, kad jeigu nebus pakeista kaina ar nesumažintos išlaidos, reikės parduoti 733 vienetų, kad įmonė pradėtų gauti pelną.

Pelningumo taško schema:

Išlaidos

0 733 langų Vnt.
6 pav.
BALANSAS

UAB „Statuva“
Kaniūkų km., Nemunaičio sen., Alytaus raj.
2008 m.

16 lentelė.
TURTASPastabos Nr.Finansiniai metai
A.Ilgalaikis turtas
I.Nematerialusis turtas15 000
II.Materialusis turtas330 000
III.Finansinis turtas400 000
IV.Kitas ilgalaikis turtas0
B.Trumpalaikis turtas
I.Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys206 000
II.Per vienerius metus gautinos sumos10 000
III.Kitas trumpalaikis turtas0
IV.Pinigai ir pinigų ekvivalentai38 000
Turto iš viso:999 000

NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAIPastabos Nr.Finansiniai metai
C.Nuosavas kapitalas
I.Kapitalas300 000
II.Perkainojimo rezervas (rezultatai)40 000
III.Rezervai90 000
IV.Nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai)25 000
D.Dotacijos, subsidijos175 000
E.Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai
I.Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai150 000
II.Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 195 000
Nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų iš viso:975 000

IŠVADOS

UAB „Statuva“ savo gamybos asortimentą išplėtė dar vienu gaminiu – plastikiniais/mediniais langais. Tai yra puikus ir pelningas žingsnis įmonės veikloje. Tai galime matyti išanalizavę šį marketingo planą, kuriame plačiai apžvelgti ir įvertinti konkurentai, pateikiamos makro ir mikroaplinkų analizės, plano strategija ir kt.
Įdiegus į rinką naują gaminį UAB „Statuva“ ir toliau bus viena iš geriausių statybos įmonių Lietuvoje, o naujas, paklausus produktas jai dar labiau padės įsitvirtinti rinkoje ir sėkmingai atlaikyti konkurenciją.
Manoma, kad naujo gaminio paklausa bus didelė ir orientuota ne tik į Lietuvos didžiuosius miestus, bet ir į užmiestį, kadangi vis daugiau žmonių renkasi gyventi atokiau nuo miesto triukšmo. O ir pati UAB „Statuva“ yra įsikūrusi užmiestyje – Alytaus rajone. Kadangi ši įmonė nėra pakankamai gerai žinoma Lietuvoje, tai naujo gaminio reklamai reikės didelio dėmesio ir išlaidų.
Kad produktas neatneš nuostolių ir greitai atsipirks, galime matyti iš lūžio taško skaičiavimų. Juos atlikus matome, kad jau po pusantrų metų bus gaunamas pelnas. Atlikus įmonės nenuostolingumo analizę, buhalterinį balansą bei pelno įtvirtinimą galima teigti, kad įmonė dirbs labai pelningai.

LITERATŪRA

1.Doc. dr. A. Banaičio paskaitų konspektas;
2.V. Pranaitis ir kt. Marketingas. Vilnius: Eugrimas, 1999. 423 p.;
3.Pettinger R. Construction Marketing. Macmillan Distribution Limited, 1998. 248 p.;
4.Įmonės balansas. http://www.tax.lt/vas/_2.pdf
5.13 – asis verslo apskaitos standartas „Nematerialusis turtas“. http://www.tax.lt/vas/2_13.pdf
6.12 – asis verslo apskaitos standartas „Ilgalaikis materialusis turtas“. http://www.tax.lt/vas/12___s.pdf
7.18 – asis verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“. http://www.tax.lt/vas/18_vas.pdf
8.24 – asis verslo apskaitos standartas „Pelno mokestis“. http://www.tax.lt/vas/24.pdf
9.9 – asis verslo apskaitos standartas „Atsargos“. http://www.tax.lt/vas/09___s.pdf
10.8 – asis verslo apskaitos standartas „Nuosavas kapitalas“. http://www.tax.lt/vas/08___s.pdf
11.21 – asis verslo apskaitos standartas „Dotacijos ir subsidijos“. http://www.tax.lt/vas/2_21.pdf
12.Lietuvos statistikos departamentas. http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1806&PHPSESSID=42277c9a5d918030f7649449107cb1cb, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1862, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1254, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1937

Lietuvos valstybės gyventojų socialinė ir demografinė sudėtis

1.Demografijos politika.

Demografinė politika
Demografinė politika – tai priemonių visuma, kurių tikslas formuoti geriausiai atitinkančią visuomenės plėtrą, gyventojų reprodukciją bei reguliuoti demografinius procesus, dėl visos visuomenės ir dėl kiekvieno jos nario. Tai pasiekiama administracinėmis, juridinėmis, ekonominėmis, socialinėmis bei propagandinėmis priemonėmis.
Svarbiausios demografinės politikos priemonės – ekonominio pobūdžio parama daugiavaikėms ir jaunoms šeimoms, mokesčiai bevaikėms šeimoms ir kt. Taip pat svarbu: abortų draudimas ar jų legalizavimas, juridinio amžiaus santuokai nustatymas, informacijos priemonių (televizijos, radijo, spaudos, kino ir kt.) panaudojimas propaguojant daugiavaikes ar mažavaikes šeimas ir kt.
Demografinė politika ne šių dienų atradimas. Ji žinoma iš antikos laikų. Ir Lietuvoje ji vienaip ar kitaip liečia daugelį gyventojų ar tam tikras jų grupes, vykdoma keletą dešimtmečių. Jos veikimo sferon patenka jaunos, daugiavaikės šeimos, našlaičiai, žmonės su negalia, pensininkai ir kiti. Jais daugiau ar mažiau rūpinasi valstybė, labdaringos organizacijos.
Tačiau bene svarbiausia demografinės politikos dalis yra ta, kuri susijusi su jaunomis ir daugiavaikėmis šeimomis, našlaičiais. Nuo jų skaičiaus bei teikiamos paramos didele dalimi priklauso tautos ateitis. Paramos dydis priklauso nuo valstybės galimybių, jos ekonominio pajėgumo ir pažiūros į tautos ateitį. Norint teikti paramą, galimybių rasti visuomet galima.
Vykdoma parama jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Apmokamos dekretinės atostogos, teikiamos išmokos gimus kūdikiui, du metus mokama pašalpa vaiką prižiūrinčiam asmeniui, skiriamos našlaičio stipendijos, pašalpos tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams ir kt. Šeimos politikos klausimais daug dirba Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto demografai.
Lietuvoje vykdoma demografinė politika apima ir kitus paramos reikalaujančius žmones: našlaičius, negalios ištiktus žmones, pensininkus, bedarbius. Bendras jų skaičius artėja prie 2 mln. Tai toks mūsų valstybės socialiai remtinų asmenų skaičius.
Lietuvai reikalinga efektyvi, atskiruose krašto regionuose skirtinga demografinė politika. Ji turi remtis pakankamai didele materialine parama, ypač jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Šiam tikslui reikalingi materialiniai ištekliai privalo būti skiriami valstybiniais sprendimais ir pakankamai konkrečiais.
1.1. PAGRINDINĖS DEMOGRAFINĖS PROBLEMOS IR IŠŠŪKIAI GYVENTOJŲ POLITIKAI
Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios Lietuvos demografinė raida kinta iš esmės. Visų demog¬rafinių procesų (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo, migracijos) pokyčiai neigiami. De¬mografinė jų pasekmė — gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas. Neigiami demografiniai pokyčiai reiškiasi ir sudėtingomis socialinėmis, ekonominėmis problemomis. Spartus gyventojų senėjimas keičia santykį tarp visuome¬nės kuriančiosios ir vartojančiosios dalies, reiškiasi naujais iššūkiais šalies biudžetui, socialinei sferai, paslaugų plėtrai.
Šeima ir gimstamumas. Per praėjusį dešimtmetį labai sumažėjo gimstamumas, esminius pokyčius išgyvena šeimos institutas, vyksta jo destabilizacija, silpnėja šeimyniniai saitai, didėja šeimų įvairovė, gausėja nepilnų šeimų. Tokių problemų atsiradimo ir plitimo prielaidos susijusios tiek su esminėmis socialinėmis ekonominėmis transformacijomis ir visuomenės adaptyvumo prie rinkos santykių stoka, tiek su ekonominiais sunkumais, su kuriais susiduria gyventojai, ypač jaunimas (siekdamas išsilavini¬mo, įsitvirtinimo darbo rinkoje, apsirūpinimo būstu), tiek su problemomis dėl nepakankamai adek¬vačios socialinės ir paramos šeimai politikos, tiek ir dėl vertybinių orientacijų, gyvenimo stiliaus, san¬tuokinės ir prokreacinės elgsenos kitimo, besireiškiančio stiprėjant individualizacijai, liberalėjant ap¬linkai. Išorinių ir vidinių galių stoka šeimoms adaptuotis prie naujų sąlygų ir iššūkių sparčiai kintan¬čiai šeimai yra viena svarbiausių šiuolaikinių ir ateities socialinių problemų, juolab kad jos susijusios su visomis gyvenimo sferomis. Be to, rinkos sąlygos kelia vis didesnius iššūkius pačiai šeimai, siekiui užtikrinti jos gerovę. Visuomenė sunkiai persiorientuoja nuo paternalistinės prie įsigalinčių rinkos santykių diktuojamos aplinkos, kai šeimos funkcijų atlikimo sėkmė vis labiau priklauso nuo aktyvios kiekvieno individo ir šeimos pozicijos. Be to, nemažai daliai auginančių vaikus šeimų skurstant, pa¬tenkant į socialinę atskirtį ryškja specifinės socialinės problemos. Socialiai silpnos šeimos negaudamos pagalbos iš šalies praranda autonomiškumą, negali atlikti savo prigimtinių vaikų ugdymo, lavi¬nimo, socializacijos funkcijų ir, nesant pakankamų socialinio saugumo garantijų, šias problemas bei socialinę atskirtį gali reprodukuoti. Visa tai reikalauja, kad, siekiant vidinių šeimos galių stiprinimo ir jos funkcionalumo didinimo, strateginių veiksmų prioritetus, teikiamus kuriant socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką, kuri leistų sudaryti šeimos narių aktyvumo darbo rinkoje ir lavinantis sąlygas, turi papildyti pagalbiniai veiksmai, galintys rizikos grupėms teikti garantijas. Be to, siekiant vidinio šeimos tvirtumo, jos gerovės būtina didinti visų visuomenės galių sutelktumą ir solidarumą — nuo individo, šeimos, bendruomenės iki visos visuomenės ir valstybės.
Visuomenės sveikata. Praėjusio dešimtmečio gyventojų mirtingumo tendencijos išryškino per pastaruosius kelerius dešimtmečius susiformavusius neigiamus mirtingumo ir sveikatingumo (ypač vyrų) bruožus, labai besiskiriančius nuo išsivysčiusių šalių patyrimo tiek savo pokyčiais, juos lemian¬čiais veiksniais, tiek ir lygiu. Nors nuo 1995 m. mirtingumo rodikliai Lietuvoje gerėja, vyrų mirtin¬gumo lygis tebėra aukštesnis, negu buvo prieš keturis dešimtmečius. Lietuvos gyventojų mirtingumas tebėra gerokai didesnis nei senosiose Europos Sąjungos ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Lie¬tuvos vyrai vidutiniškai gyvena net 10 metų, o moterys – apie 5 metus trumpiau negu senųjų Europos Sąjungos šalių gyventojai. Pagal vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius Lietuva atsilieka ir nuo daugelio naujųjų Europos Sąjungos šalių. Viena svarbiausių sveikatingumo ir mirtingumo nei¬giamas tendencijas lemiančių veiksnių yra nesveikos ir net sveikatai žalingos elgsenos paplitimas bei nepalanki sveiko gyvenimo būdo nuostatoms ir vertybms formuotis aplinka. Pastarieji veiksniai postmodernioje visuomenėje gerinant sveikatą ir mažinant mirtingumą vaidina labai didelį ir vis svar¬besnį vaidmenį.
Migracija. Prasidėjus politiniams, ekonominiams ir socialiniams pokyčiams iš esmės pasikeitė migracijos mastai, kryptys, formos. Legalią migraciją keičia nelegali, nuolatinę — laikina. Šiuo metu dominuoja trumpalaikė migracija (iš esmės atliekanti tik ekonominę funkciją, nenutraukiant socialinių saitų), nepilnos šeimos migracija (tėvai be vaikų, vienas iš sutuoktinių), plečiasi vadinamoji nereguliari migracija tiek į Lietuvą, tiek ir iš jos, reiškiasi ir kraštutinės migracijos formos – prekyba žmonėmis, ypač moterimis.
Keičiasi migracijos srautus formuojantys veiksniai, socialinės ekonominės, kultūrinės jos pa¬sekmės. Iki pastarojo meto Lietuvai buvo būdinga nelegali ir savo mastais masinė gyventojų, labiau¬siai jaunimo, tarptautinė migracija, kurios pagrindiniai veiksniai yra darbo vietų trūkumas, nepakan¬kamos galimybės užsidirbti ir užsitikrinti bent jau minimalų pragyvenimo lygį, didelis nedarbas, ypač jaunimo, didelė nedarbo teritorinė diferenciacija. Esant nestabiliai situacijai darbo rinkoje migraciją gali lemti noras sumažinti socialinę riziką, bandymai prieiti prie alternatyvių pajamų šaltinių, nepri¬klausančių nuo ekonominės situacijos svyravimų Lietuvoje.
Nemažą įtaką turi ir migracinės infrastruktūros, taip pat ir nelegalios, plėtotė tiek Lietuvoje, tiek ir tikslo šalyse, auganti nelegalių migrantų darbo paklausa tikslo šalyse. Migracijai peraugant į verslą pirminiai veiksniai iš viso gali tapti nebesvarbūs.
Nemažą ir vis didėjančią įtaką formuojant migracijos politiką, o kartu ir migracijos srautus, da¬ro tarptautiniai susitarimai ar konvencijos, ypač ginantys bendrąsias žmogaus vertybes ir žmogaus teises. Migracijos procesų eigą ir migracijos politikos formavimą Lietuvoje veikia eurointegraciniai procesai. Be to, kaip rodo migracijos tyrimai, migracijos procesų priežastingumas yra kumuliatyvus, nes migracija keičia kontekstą, kuriame priiminėjami sprendimai, migruoti ar ne. Be to, skirtingi veiksniai veikia skirtingus lygmenis – individualų, namų ūkių, bendrijos, šalies. Visa tai reikalauja migracijos politikos krypčių ir priemonių įvairovs.
Gyventojų senėjimas. Gyventojų senėėjimas suvokiamas kaip teigiamas socialinis pokytis, nes jis yra nenorimų gimimų ir ankstyvų mirčių kontrolės rezultatas. Ilgesnis gyvenimas — tai vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų. Tačiau demografinės raidos laikotarpiai, kai gyventojų amžiaus struktūra spar¬čiai keičiasi (senėja), praktiškai visose gyvenimo sferose reikalauja laiku priimtų ir pasvertų visuome¬nės adaptavimo veiksmų. Naujas jauno ir senyvo amžiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia peržiūrėti ir pritaikyti prie naujų poreikių esamus visuomenės išteklius ekonomikos (galimybės daly¬vauti darbo rinkoje, pajamų lygis), politikos (galia politinėse ir visuomeninėse organizacijose), socia¬linio saugumo (socialinės garantijos), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančių paslaugų plėtra), žmogaus ekologijos (poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.) ir kitose sferose.
Jeigu visuomenė adekvačiai nereaguoja į pagyvenusių žmonių dalies didėjimą ir jų specialius porei¬kius vėlyvoje senatvje, kyla pavojus šios grups gyventojų gerovei. Todėl vienas iš pa¬grindinių tikslų ir yra siekti pagyvenusių bei senų žmonių gerovės. Vadovaujantis aktyvaus senėjimo prin¬cipu prioritetas teikiamas pagyvenusių žmonių užimtumui darbo rinkoje, jų švietimui. Kartu pripažįstama būtinybė garantuoti pakankamas pajamas nebepajėgiant užsidirbti ir užtikrinti reikiamas socialinės globos paslaugas vėlyvuoju senatvės periodu.

1.2. PAGRINDINIAI LIETUVOS DEMOGRAFINĖS SITUACIJOS INDIKATORIAI
Gyventojų skaičiaus 2004 m. pradžioje gyveno 3445.9 tūkst. žmonių. Tai 260 tūkst. mažiau negu prieš penkiolika metų.
Gyventojų skaičius Lietuvoje pradėjo mažėti nuo 1992 m. (1.1 pav.)
Gyventojų skaičius pirmiausia pradėjo mažėti dėl emigracijos. 1992—2003 m. dėl emigracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažjo daugiau kaip 200 tūkst.
Nuo 1994 m. gyventojų skaičius mažėja ir dėl natūralios kaitos – didesnių mirtingumo negu gims¬tamumo rodiklių. 1994—2003 m. dėl šios priežasties gyventojų sumažėjo beveik 60 tūkst.
Vyksta sparti depopuliacija. Neto reprodukcijos rodiklis sparčiai mažėja ir 2003 m. buvo 0,60 (1.2 pav., 1.1 priedas), t. y. tėvų kartą keičia beveik perpus mažesnė vaikų karta. Kad karta pakeistų kartą, šis rodiklis turtų būti ne mažesnis už 1.
Gimstamumas ir šeima
Viena iš depopuliacijos priežasčių yra mažas gimstamumas. Gimusiųjų skaičius sumažėjo nuo 56,9 tūkst. 1990 m. iki 30,0 tūkst. 2002 m. ir 2003 m. padidėjo iki 30,5 tūkst.
Santuokų skaičius sumažėjo nuo 36,3 tūkst. 1990 m. iki 15,8 tūkst. 2001 m. 2002-2003 m. san¬tuokų palengva daugėjo: 2003 m. susituokė 17,0 porų. Bendrasis santuokų rodiklis atitinkamai suma¬žėjo nuo 9,8 iki 4,5 ir padidėjo iki 4,9%o.
Kasmet išsituokia apie 11 tūkst. porų. 1990 m. 100 santuokų teko 35, 2003 m. — 62 ištuokos.
Daugėja porų, gyvenančių nesusituokus. Nesantuokinių vaikų dalis padidėjo nuo 7% 1990 m. iki 29,5% 2003 m.
2001 m. gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 65,4 tūkst. šeimų, kuriose yra tik vienas iš ėvų (dažniausiai motina).
Iki šiol svarbi šeimos planavimo priemonė tebėra abortai, keliantys didelių problemų repro¬dukcinei sveikatai. Nors abortų rodikliai mažėja, jie vis dar gerokai dažnesni negu labiau išsivysčiusiose šalyse. Kasmet atliekama apie 11-13 tūkst. abortų, arba 100 gimimų tenka apie 40 abortų.

Mirtingumas
Gyventojų mirtingumo rodikliai nuo 1990 m. labai svyruoja. Didžiausi mirtingumo rodikliai buvo praėjusio dešimtmečio viduryje. Labiausiai mirtingumo ir sveikatingumo lygį integruojantis rodiklis — vidutinė tiktina gyvenimo trukmė — 1994 m. vyrų buvo 62,56 metų, moterų- 74,86 metų (1990 m. atitinkamai 66,44 ir 76,27 metai).
Nors pastaraisiais metais mirtingumo rodikliai gerėja, tačiau vyrų vidutinė tiktina gyvenimo trukmė tebėra mažesnė negu 1965 m. 1965 m. vyrų vidutinė tiktina gyvenimo trukmė buvo 68,57, o 2003 — 66,48 metų, t. y. 2 metais trumpesnė, o moterų atitinkamai 75,42 ir 77,85 metų.

Migracija
Įvertinus ir nelegalią migraciją, dėl gyventojų emigracijos Lietuva 1990-2002 m. prarado apie 230 tūkst. žmonių, iš jų apie 73 tūkst. dėl emigracijos į NVS ir apie 157 tūkst. dėl emigracijos į kitas užsienio šalis.
Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio migracija iš esmės keitė savo formas. Legalią migraciją kei¬tė savo mastais gerokai didesnė nereguliari (nedeklaruota) migracija.
Gyventojų senėjimas
Lietuvoje dabar reiškiasi antroji intensyvi gyventojų struktūrinio senėjimo banga. Tačiau Lietuva dar neįeina į pirmąjį demografiškai seniausių pasaulio šalių dvidešimtuką.
Per pastaruosius penkis dešimtmečius 60 metų ir vyresnių gyventojų dalis iš bendro gyventojų skaičiaus padidėjo dviem trečdaliais. Dabar Lietuvoje 60 metų ir vyresnių žmonių yra daugiau negu vaikų.
Skirtumas tarp Lietuvos miesto ir kaimo gyventojų senatvės lygių vis dar yra akivaizdus, bet pastaruoju metu švelnėja (2003 m. pradžioje 60 metų ir vyresni gyventojai miestuose sudarė 18%, kaimo vietovse — 24%).
Lietuvos gyventojų būdingas struktūrinio senėjimo bruožas – senatvės feminizacija: tarp vy¬riausių Lietuvos gyventojų dominuoja moterys.
.3. PRIORITETINĖS GYVENTOJŲ POLITIKOS KRYPTYS
Pripažįstant, kad svarbiausios dabarties ir ateities demografinės problemos yra spartūs ir esminiai šeimos pokyčiai, gimstamumo sumažėjimas iki lygio, neužtikrinančio kartų kaitos ir lemiančio greitus depopuliacijos tempus; gana aukštas, palyginti su Vakarų šalimis, mirtingumo, ypač vyrų, lygis, kuris sieja¬mas su gyvensena; intensyvūs migracijos srautai, besireiškiantys įvairiomis (trumpalaikės, nelegalios ir pan.) migracijos formomis; labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, buvo išskirtos keturios prioritetinės gyventojų politikos dalys:
1.Šeimos gerovė
2.Pagyvenusių ir senų žmonių gerovė
3.Visuomenės sveikata
4.Migracija
LIETUVOS GYVENTOJŲ SOCIALINIAI SLUOKSNIAI
Jau senokai Lietuvoje keliami klausimai, kaip yra susisluoksniavę šalies gyventojai, kaip susiformavę ar besiformuojantys socialiniai sluoksniai (klasės) skiriasi ekonominiais, socialiniais, demografiniais, savijautos ir kitais požymiais, ar yra Lietuvoje vidurinioji klasė, kuri, kaip žinoma, laikoma visuomenės stabilumo garantu. Atsakymai į šiuos klausimus ypač aktualūs toliau plėtojant šalyje socialinę ekonominę politiką, numatant jos tobulinimo kryptis ir priemones (žr. 1 pav.).
Kaip žinoma, vidurinioji klasė pirmiausia yra visuomenės politinio, ekonominio ir socialinio stabilumo garantas. Viduriniosios klasės įvaizdis siejamas, viena vertus, su etaloniniu gyvenimu, gerbtinais gyvenimo būdo standartais, apskritai – su tradiciškumu, konformistiškumu, kita vertus, su naujovėmis plėtojant technologijas, intelektualinę kūrybą, sugebėjimu prisitaikyti prie visuomenės trans¬formacijos į kokybiškai naują lygmenį (informacinę visuomenę), t. y. – su avangardiškumu.
Nors Lietuvoje rinkos ekonomika jau įsitvirtinusi, tačiau pastaruoju metu intensyviai restruktūrizuojamas ūkis, mažėja valstybinio reguliavimo mastas įvairiose gyvenimo srityse, keičiasi visuomenės ekonominis aktyvumas, pastebimi dideli vertybinių orientacijų pokyčiai ir t. t. Taigi nauji socialiniai ekonominiai santykiai dar nėra nusistovėję. Labai padidėjusi ekonominė nelygybė leidžia teigti, kad svarbiausiu vienokios ar kitokios socialinės pozicijos (statuso) visuomenės struktūroje veiksniu tapo ekono¬minis kapitalas. Tačiau, suprantama, vienokį ar kitokį socialinį statusą lemia ne tik ekonominis kapitalas. Siekiant susidaryti kiek galima labiau gyvenimo tikrovę atitinkantį socialinės stratifikacijos šalyje empirinį vaizdą, reikia atsižvelgti ir į kultūrinį kapitalą, nes išsimokslinimas, žinios, kvalifikacija tampa vis svarbesniais gyventojų susisluoks¬niavimo veiksniais, socialinio mobilumo šaltiniais.
Tikslinga skirti keturis socialinius sluoksnius: žemutinį, tarpinį (tarp žemutinio ir vidurinio), vidurinį ir aukštutinį.
Kiekvienas socialinis sluoksnis suskirstytas į du posluoksnius: I posluoksnis – išsimokslinimas iki bendrojo vidurinio imtinai, II posluoksnis – aukštesnysis ir aukštasis išsimokslinimas.
2. Lietuvos gyventojų socialinis susisluoksniavimas
2.1. Visuomenės socialinė struktūra
Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį patenka beveik pusė visų gyventojų. Aukštutinis socialinis sluoksnis sudaro apie dešimtadalį gyventojų. Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių. Atliktų įvairių tyrimų duomenys rodo, kad tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys: I posluoksniai vyrauja žemutiniame ir tarpiniame, o II posluoksniai -viduriniame ir aukštutiniame socialiniuose sluoksniuose. Kita vertus, namų ūkio galvos palyginti aukštas išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso. Nepasiekusiųjų vidurinio ir aukštutinio socialinių sluoksnių, kai namų ūkio galva turi aukštesnįjį ar aukštąjį išsimokslinimą, yra gerokai daugiau negu sugebėjusiųjų šiuos socialinius sluoksnius pasiekti, kai namų ūkio galva turi išsimoks¬linimą iki bendrojo vidurinio išsimokslinimo. Akivaizdu, kad vidurinio socialinio sluoksnio branduolys yra II jo posluoksnis, kuriame namų ūkių galvos turi aukštesnįjį ar aukštąjį išsimokslinimą.
Apie pusė (nuo 47 % iki 53 %) tiek miesto (tiek 5 didžiųjų, tiek ir kitų miestų), tiek kaimo gyventojų patenka į tarpinį socialinį sluoksnį. Tačiau miesto, ypač 5 didžiųjų miestų, gyventojai, palyginti su kaimo gyventojais, daug dažniau patenka į vidurinį ir aukštutinį socialinius sluoksnius ir daug rečiau – į žemutinį sluoksnį. Miesto gyventojų į žemutinį sluoksnį patenka 16 procentų, o kaimo gyventojų- 36 procentai. Kaip žinoma, miestai, ypač stambūs, suteikia daug didesnių socializacijos, savęs realizavimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių rinkos ekonomikos sąlygų galimybių. Gyventojų grupėms, besiskiriančioms namų ūkio galvos amžiumi, būdingos gana skirtingos pasiskirstymo tarp socialinių sluoksnių proporcijos. Pastebima tokia socialinio ekonominio statuso pasikeitimo keičiantis namų ūkio galvos amžiui tendencija: situacija šiek tiek geresnė negu vidutiniškai šalyje (18-24 metai) —> žemyn į maždaug vidutinę šalies situaciją (25-39 metai) -» tam tikras pagerėjimas (40-49 metai) -» aukštyn į situaciją, daug geresnę negu vidutiniškai šalyje (50-59 metai, kai vaikai jau užauginti, pasiektas, matyt, ir profesinės karjeros pikas) -» gerokai žemyn (kai perkopiama į septintą dešimtį, tampama pensininkais).
Priklausymas tam ar kitam socialiniam sluoksniui labai priklauso nuo namų ūkio socialinės ekonominės grupės. Žemutiniame sluoksnyje aukštas koncentracijos laipsnis būdingas vadinamiesiems kitiems ir žemdirbių namų ūkiams. Šiame sluoksnyje susitelkę 58 procentai gyvenančiųjų kituose ūkiuose ir 48 procentai gyvenančiųjų žemdirbių namų ūkiuose. Palyginti su minėtais namų ūkiais, šiek tiek geresnė pensininkų namų ūkių padėtis: į žemutinį sluoksnį jų patenka 27 procentai, tačiau į tarpinį – net 57 procentai. Gyvenančiųjų samdomų darbuotojų namų ūkiuose pasiskirstymo tarp socialinių sluoksnių situacija yra šiek tiek geresnė negu vidutiniškai šalyje. Geriausia yra verslininkų namų ūkių situacija. Tai vienintelė namų ūkių socialinė ekonominė grupė, kurios pusė narių patenka į vidurinį ir aukštutinį sluoksnius.
2.2. Socialinės demografinės, socialinės ekonominės ir sub¬jektyvios charakteristikos būdingos įvairiems socialiniams sluoksniams. Jos vienaip ar kitaip susijusios su gebėjimu prisitaikyti prie nuolat kintančios gyvenimo realybės, pri¬sijungti prie naujų visuomenės institutų kūrimo ir stiprinimo, tų gebėjimų realizavimo rezultatais, galiausiai potencialiomis galimybėmis pagerinti savo socialinį ekonominį statusą ar bent jį išlaikyti (kai jis yra palyginti neblogas).
Socialinės demografinės charakteristikos.
Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnis jame vidutinis namų ūkio dydis. Socialinių sluoksnių sudėtis pagal namų ūkių dydį rodo, kad tik gyvenančiųjų 4 asmenų namų ūkiuose dalis yra vienoda (27-29 %) visuose sluoksniuose. Kitokio dydžio namų ūkiams būdinga tokia tendencija: kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnę dalį jame sudaro gyvenantieji 1, 2 ir 3 asmenų namų ūkiuose ir tuo mažesnę jo dalį sudaro gyvenantieji 5 ir daugiau asmenų namų ūkiuose.
Ypač skiriasi socialinių sluoksnių sudėtis pagal gyvenamąją vietą. Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnis vaidmuo jame tenka gyvenantiesiems mieste, ypač 5 didžiuosiuose miestuose, ir atitinkamai mažesnis vaidmuo gyvenantiesiems kaime. Žemutiniame sluoksnyje kaimo gyventojai sudaro apie pusę įjįpatenkančiųjų, tarpinia¬me – 30 procentų, viduriniame – 21 procentas, aukštutiniame – 18 procentų.
Lietuvoje 56 procentai gyventojų gyvena namų ūkiuose, kurių galvos yra vyrai. Kaip žinoma, Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų šalių, būdinga tai, kad vyrai dažniau negu moterys dirba vadovaujantį, kartu ir geriau apmokamą darbą. Socialinių sluoksnių charakteristikos rodo, kad kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo dažniau vyras yra namų ūkio galva.
Lietuvoje didžioji dalis (58 %) gyventojų gyvena namų ūkiuose, kurių galvos amžius nuo 25 iki 49 metų. Gyvenantieji tokiuose namų ūkiuose panašią dalį sudaro ir kiek¬viename socialiniame sluoksnyje. Iš esmės vienodas, kaip ir visoje šalyje nedidelis, vaidmuo kiekviename socialiniame sluoksnyje tenka gyvenantiesiems namų ūkiuose, kurių galvos amžius 18-24 metai. Tačiau, kai namų ūkio galvai 50-59 metai, – kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnę jo dalį sudaro gyvenantieji tokiuose ūkiuose, o, kai namų ūkio galvai 60 ir daugiau metų, – kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnę jo dalį sudaro gyvenantieji tokiuose ūkiuose. Minėti gyventojai lyg ir pasikeičia savo pozicijomis kraštutiniuose socialiniuose sluoksniuose: žemutiniame sluoksnyje jie atitinkamai sudaro 13 procentų ir 23 procentus, o aukštutiniame atitinkamai – 22 pro¬centus ir 11 procentų.
Įdomus pasiskirstymas ne tik pagal namų ūkio galvos amžių, bet ir pagal visų namų ūkio narių amžių. Šis pasiskirstymas rodo iš esmės tas pačias ten¬dencijas, tačiau iš jo akivaizdžiai matyti, kad žemutiniame socialiniame sluoksnyje, palyginti su kitais, daug didesnę dalį (beveik trečdalį) sudaro vaikai. Todėl ypač aktualu sudaryti prielaidas šio sluoksnio gyvenimo lygiui kilti. Priešingu atveju šie vaikai liks neišsimokslinę, neįvaldę minimaliausių sveiko gyvenimo būdo standartų, negavę mini¬malių kultūros ir meno pagrindų, neįgiję aukštesnio kvalifikacinio lygmens profesijų, galiausiai niekada nepasieks aukštesnio socialinio ekonominio statuso.
Socialinių sluoksnių charakteristikos pagal namų ūkių galvos išsimokslinimą rodo tokią tendenciją: kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnę jo dalį sudaro gyvenantieji namų ūkiuose, kurių galvos išsimokslinimas iki pradinio, pagrindinis ir bendrasis vidurinis, ir tuo didesnę jo dalį sudaro gyvenantieji namų ūkiuose, kurių galva turi aukštąjį išsimokslinimą. Tačiau į šią tendenciją „nepatenka” gyvenantieji namų ūkiuose, kurių galva turi aukštesnįjį išsimokslinimą. Ne tik aukštutiniame, bet, deja, ir žemutiniame socialiniame sluoksnyje tokie gyventojai sudaro po penktadalį.
Iš esmės skiriasi socialinių sluoksnių sudėtis pagal namų ūkio socialinę ekonominę grupę. Panašiausias į šalies gyventojų paveikslą pagal šią charakteristiką (kaip, beje, dažniausiai ir pagal kitas) yra tarpinis sluoksnis. Įvairių socialinių ekonominių grupių namų ūkių narių dalis kraštutiniuose sluoksniuose (žemutiniame ir aukštutiniame) skiriasi nuo 1,8 iki 6,8 karto. Vidurinio sluoksnio sudėtis tokia: 73 procentus sudaro gyvenantieji samdomų darbuotojų namų ūkiuose, 15 procentų – pensininkai, 7 procentus – versli¬ninkai, 3 procentus – žemdirbiai ir 2 procentus – gyvenantieji kituose namų ūkiuose.
Socialinių sluoksnių sudėties skirtumai pastebimi ir pagal namų ūkio tipą. Juos lemia vieniši asmenys, poros be vaikų ir kiti namų ūkiai su vaikais. Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnę jo dalį sudaro vieniši asmenys bei gyvenantieji porų be vaikų namų ūkiuose ir tuo mažesnę dalį – gyvenantiej i kituose namų ūkiuose su vaikais.
Socialinės ekonominės charakteristikos. Namų ūkių biudžetų tyrimo metu fiksuojamos ir namų ūkių narių, kurie darbinę veiklą nurodo kaip pagrindinį pajamų šaltinį, profesijos.
Žemutiniame socialiniame sluoksnyje vyrauja nekvalifikuoti darbininkai (46 %) ir kvalifikuoti prekinio žemės ūkio ir žuvininkystės darbininkai (19 %). Aukštutiniame sluoksnyje daugiausia yra specialistų (36 %) ir įstatymų leidėjų, vyresniųjų pareigūnų, valdytojų (20 %). Vidurinis socialinis sluoksnis pagal jam būdingų profesijų kvalifikacinį
lygmenį užima gerokai aukštesnę pozicijąnei tarpinis sluoksnis. Aukštesnę pozicijąjis užima ir palyginti su vidutiniais visų namų ūkių rodikliais. Pažymėtina (ir apgailestautina), kad įvaldžiusieji aukšto kvalifikacinio lygmens (3-iojo ir aukštesnio) profesijas sudaro daugiau kaip penktadalį tarpinio sluoksnio.
Viena iš pagrindinių gyventojų ekonominių charakteristikų, iš esmės lemianti jų gyvenimo suprantama, yra pajamos. Kiekviename socialiniame sluoksnyje aptinkami iš esmės visi Lietuvos gyventojams būdingi pagrindiniai pajamų šaltiniai, tačiau socialiniuose sluoksniuose jie pasiskirstę nevienodai, t. y.:
-tik aukštutinis socialinis sluoksnis turi vieną vyraujantį (sudarantį daugiau kaip
50 %) pagrindinį pajamų šaltinį. Tai samdomas darbas ne žemės ūkio sektoriuje. Paja¬mas iš verslo ir amatų (pagrindinis pajamų šaltinis) gauna tik 4 procentai patenkančiųjų
į šį socialinį sluoksnį, tačiau, deja, ir visuose šalies namų ūkiuose tokių yra tik 2 procentai;
-vidurinio ir tarpinio socialinių sluoksnių svarbiausi pagrindiniai pajamų šaltiniai
yra samdomasis darbas ne žemės ūkio sektoriuje ir pensijos. Tačiau jų vaidmuo nevie¬
nodas: viduriniame sluoksnyje minėtus šaltinius atitinkamai nurodo 43 procentai ir 18
procentų šio sluoksnio gyventojų, o tarpiniame sluoksnyje atitinkamai – 30 procentų ir
28 procentai šio sluoksnio gyventojų;
-žemutiniame socialiniame sluoksnyje dažniausias pagrindinis pajamų šaltinis yra
pensijos (20 %), samdomasis darbas ne žemės ūkio sektoriuje (14 %) ir darbas asme¬
niniame ūkyje (13 % šio sluoksnio gyventojų). Socialinės pašalpos yra 4 procentų šio
sluoksnio gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis. Kadangi vidutiniškai šalyje šios pašalpos
yra 2 procentų gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis, abejonių kyla dėl socialinių pašalpų taiklumo, t. y. ar jos skiriamos toms gyventojų grupėms, kurioms jų labiausiai reikia.
Visų namų ūkių duomenys rodo, kad 32 procentai jų narių yra išlaikytiniai, neturi savarankiškų pajamų. Panašią dalį jie sudaro ir tarpiniame socialiniame sluoksnyje, žemutiniame – gerokai didesnę (net 9 procentiniais punktais), viduriniame ir aukštu¬tiniame sluoksniuose – 5-6 procentiniais punktais mažesnę.
Taigi nedarbo problema aktualiausia yra žemutiniame sluoksnyje ir, turint galvoje šio sluoksnio gyvenamosios vietos ir kitas charakteristikas, sunkiausiai sprendžiama. Tačiau primintina, kad didžiausias šalyje yra tarpinis sluoksnis.
Žemutinio sluoksnio disponuojamos pajamos sudaro tik 43 procentus, o tarpinio sluoksnio – 84 procentus šalies vidurkio. Vidurinio ir aukštutinio sluoksnių disponuojamos pajamos yra atitinkamai 37 ir 148 procentais didesnės už šalies vidurkį.
Iš 10 lentelėje pateiktų duomenų taip pat galima padaryti netiesioginę išvadą apie namų ūkių nuomonę dėl pajamų diferenciacijos. Natūralu tikėtis, kad vidutiniai poreikiai turėtų būti daug labiau diferencijuoti negu minimalūs poreikiai. Tačiau taip nėra. Reikalinga pinigų suma gyvenimui vidutiniškai aukštutiniam sluoksniui yra 2,2 karto didesnė negu žemutiniam sluoksniui, o minimali suma išgyvenimui skiriasi 2,3 karto. (Primename, kad faktinės piniginės disponuojamos pajamos skiriasi 7,1 karto.) Lyginant gyvenimui vidutiniškai ir išgyvenimui reikalingas sumas, galima susidaryti vaizdą, koks, namų ūkių nuomone, turėtų būti skirtumas tarp vidutinio ir minimalius poreikius atitinkančio gyvenimo lygio. Visi socialiniai sluoksniai šį skirtumą įvertina iš esmės vienodai -jis turėtų būti 2,1 karto. Faktiškai skirtumas (pagal disponuojamas pinigines pajamas) tarp vidurinio ir žemutinio socialinių sluoksnių yra 3,8 karto. Taigi nors ir neturime duomenų apie gana turtingam gyvenimui reikalingus pajamų dydžius, galima teigti, kad Lietuvos gyventojai pasisako už saikingą paj amų diferenciaciją.

Išvados
1. Paskutiniųjų metų demografiniai procesai apibūdinami kaip gili demografinė krizė, kokios Lietuvoje dar nebuvo. Šiuo metu pagrindiniai demografiniai procesai yra įgavę priešingą kryptį, negu kad buvo iki 1991 m.
2.Nuo 1992 m. mažėja Lietuvos gyventojų skaičius. Mažėjimą lemia neigiamas natūralus ir migracinis gyventojų prieaugis. Natūraliam gyventojų skaičiaus mažėjimui didžiausios įtakos turi staigus gimimų skaičiaus sumažėjimas, o neigiamą migracijos saldo lemia gyventojų – ypač rusakalbių išvykimas.
3.Keletą metų keitėsi teritorinis gyventojų pasiskirstymas: mažėjo žmoniųmiestuose, daugėjo kaimuose, tačiau tai buvo iki 1996 m. Ryškiai sumažėjo santuokų skaičius, daugėja ištuokų, nesantuokinių vaikų, trumpėja, ypač kaime, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė ir kt.
4.Ryškiai pasikeitė dirbančiųjų pasiskirstymas tarp valstybinių ir privačių įmonių bei organizacijų, šioms didėjant. Atsirado bedarbiai, kurių daugiau kaip pusę sudaro moterys, keičiasi dirbančių ūkio ir kultūros srityse skaičius.
5.Dabar įgyvendinama demografinė politika, pasikeitus ekonominėms sąlygoms, didesnio vaidmens neturi. Esant sudėtingai demografinei situacijai, reikalinga visuminė, plačios apimties Lietuvos gyventojų raidos (ugdymo) programa, parengta įvairių sričių specialistų.
6.Naujojoje programoje būtina numatyti pagrindines konkrečios veiklos kryptis, daugiausiai dėmesio skiriant jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms.
7.Nevienoda demografinių procesų raida tam tikrose Lietuvos dalyse reikalauja ne tik bendros, bet ir konkrečios regioninės demografinės politikos. Jos įgyvendinimu privalėtų rūpintis savivaldybės bei apskričių administracijos.
8.Svarbu suaktyvinti lokalinių gyventojų ir gyvenviečių sistemų tyrimą,norint nagrinėti regioninius skirtumas, bei teikiant rekomendacijas, kaip juos spręsti.
9.Labai svarbu nepamiršti lietuvių, gyvenančių už mūsų valstybės ribų – etninėse
žemėse. Jų išlikimas ryškiai priklauso nuo įvairiapusės paramos iš Lietuvos.
10. Nesiimant konkrečių priemonių įgyvendinant bendrą ir regioninę gyventojų ugdymo programą, mūsų laukia nelinksma ateitis. Mažėjantį Lietuvos gyventojų skaičių ateityje gali užpildyti migrantai iš besivystančių valstybių.
1. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinės stratifi¬kacijos tendencija: gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių dalys bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo, pastebimiau – vidurinio sluoksnio.
2.Tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys, tačiau palyginti aukštas namų ūkiogalvos išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso. Poslinkiai per pasku¬tinius dvejus metus rodo, kad išlaikyti savo pasiektą socialinį ekonominį statusą, sėk¬mingiau prisitaikyti prie dabartinių rinkos ekonomikos sąlygų sugebėjo namų ūkiai, kurių galvos turėjo aukštesnįjį ir aukštąjį išsimokslinimą.
3.Namų ūkių narių pasiskirstymas tarp socialinių sluoksnių rodo, kad yra vienokio ar kitokio socialinio ekonominio statuso įgijimo priklausomybė (didesnė ar mažesnė) nuo jų socialinių demografinių charakteristikų: namų ūkio gyvenamosios vietos, namų ūkio galvos amžiaus, namų ūkio socialinės ekonominės grupės ir kt.
4.Pagrindiniai socialinių sluoksnių bruožai:
Žemutinis socialinis sluoksnis. Palyginti su kitais sluoksniais, jame daugiausia (daugiau kaip 50 %) gyvenančiųjų kaime, daugiausia vaikų (32 %), nemažai 60 metų amžiaus ir vyresnių (16 %), santykinai blogiausia situacija pagal namų ūkio galvos išsimokslinimą, pagrindiniai pajamų šaltiniai labai „išsibarstę”, daugiausia išlaikytinių (41 %), daugiausia nurodančiųjų, kad jų pagrindinis pajamų šaltinis yra socialinės pašalpos. Disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui sudaro tik 43 procentus šalies vidurkio. Taigi situacija destruktyvi. Ji orientuota į socialinę degradaciją arba į kovą už savo būvį bet kokiomis priemonėmis.
Tarpinis socialinis sluoksnis. Jo paveikslas yra panašiausias į visos Lietuvos gyventojų vidutinišką paveikslą (nes, kaip minėta, įjįpatenka apie pusė šalies gyventojų). Palyginti su žemutiniu socialiniu sluoksniu, šis sluoksnis pagal namų ūkių galvų amžių yra gerokai „vyresnis”, jį taip pat slegia (nors šiek tiek mažiau) nedarbo našta, pastebimai mažesnę dalį (25 %) sudaro vaikai. Šio sluoksnio tipiškiausias bruožas yra žemas pajamų lygis: disponuojamos pajamos sudaro 84 procentus šalies vidurkio. Taigi situacija gana problemiška. Ji gali lemti tam tikrus socialinius neramumus, jei dar ilgai nebus nors šiek tiek pastebimesnių gerėjimo poslinkių.
Vidurinis socialinis sluoksnis. Palyginti su šalies vidurkiu, daugiau yra gyvenan¬čiųjų miestuose (79 %), pagal namų ūkių galvų amžių jis yra šiek tiek Jaunesnis”, vaikų dalis taip pat yra šiek tiek mažesnė (22 %), aukštesnis profesijų kvalifikacinis lygmuo, 37 procentais didesnės disponuojamos pajamos.
Vidurinio socialinio sluoksnio branduolys yra II jo posluoksnis (kai namų ūkių galvos turi aukštesnįjį ir aukštąjį išsimokslinimą). Jo dalis viduriniame sluoksnyje (rodanti statuso kristalizacijos laipsnį) sudaro 63 procentus. Pažymėtina, kad šio posluoksnio dalis sudaro tik 13 procentų bendro šalies gyventojų skaičiaus.
Aukštinis socialinis sluoksnis. Šiame sluoksnyje, palyginti su kitais, mažiausias vidutinis šeimos dydis (nors, kaip ir visoje šalyje, apie 30 % sudaro gyvenantieji 4 asmenų ūkiuose, tačiau beveik 3 kartus rečiau yra gyvenančiųjų 5 ir daugiau asmenų namų ūkiuose), didžiausią dalį (82 %) sudaro gyvenantieji miestuose, didžiausia ir gyvenančiųjų didžiuosiuose miestuose dalis (64 %). Tai vienintelis socialinis sluoksnis, turintis vieną pagrindinį pajamų šaltinį- samdomąjį darbą ne žemės ūkio sektoriuje (sudarantį daugiau kaip 50 %). Pajamos iš verslo ir amatų tik 4 procentų patenkančiųjų į šį sluoksnį yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau ir visuose šalies namų ūkiuose tokių yra kol kas tik 2 procentai.
7.Lietuvoje susiklosčiusi, tiksliau besiformuojanti, visuomenės socialinė struktūra kol kas yra daug labiau panašesnė į Rusijos (manytume, ir kitų pokomunistinių šalių) negu į Vakarų šalių visuomenių struktūras. Vidurinioji klasė, kaip ji suprantama Vakaruose, Lietuvoje vis dar yra tik tapsmo būsenos. Panašiausias į Vakarų šalių viduriniąja klasę yra vidurinis socialinis sluoksnis, ypač II jo posluoksnis. Tačiau, tiek viso vidurinio socialinio sluoksnio, tiek tik II jo posluoksnio dar nederėtų vadinti viduriniąja klase. Silpniausia jų vieta – masiškumo, vyravimo visuomenėje stoka. Labiau tiktų, ypač II posluoksniui, viduriniosios protoklasės pavadinimas.
8.Kraštutinių socialinių sluoksnių (aukštutinio ir žemutinio) disponuojamos pajamos skiriasi 5,7 karto, o piniginės disponuojamos pajamos – net 7,1 karto. Namų ūkių nuomonės analizė leidžia teigti, kad Lietuvos gyventojai pasisako už daug saikingesnę pajamų diferenciaciją. Viena vertus, tai galima vertinti kaip tam tikrą socializmo laikų reliktą, kita vertus, esama pajamų diferenciacija nebūtų tokia skausminga, jei visuomenės struktūroje vyrautų vidurinis socialinis sluoksnis, o gyvenimas žemiau absoliučios skurdo ribos būtų tik išimtiniai atvejai.
9.Socialinių sluoksnių socialinės demografinės, taip pat profesinės charakteristikos rodo, kad tiek žemutinis, tiek tarpinis, tiek vidurinis socialiniai sluoksniai turi nemažai bruožų, įgalinančių pagerinti savo socialinį ekonominį statusą. Tai ypač pasakytina apie minėtų socialinių sluoksnių II posluoksnius. II tarpinis posluoksnis, apimantis 19
procentų šalies gyventojų, turi daugiausia galimybių tapti viduriniu socialiniu sluoksniu.
10.Lietuvos visuomenės socialinės struktūros gerėjimui, be abejo, turės įtakos ekonomikos augimas apskritai. Tačiau labai svarbu, kaip bus tobulinama socialinė ekonominė politika. Ji daug labiau turėtų būti orientuota į žemutinį ir tarpinį socialinius sluoksnius. Minėtus sluoksnius labiausiai slegia nedarbas, juose susitelkę net 76 procentai
Lietuvos vaikų (atitinkamai – 30 % ir 46 %). Šie vaikai gali likti be aukštesnio socialinio ekonominio statuso įgijimo perspektyvos.

Nematerealusis skatinimas ir jo struktūra

Įžanga
Jau nuo senų laikų egzistuoja aforizmas, kad sėkminga kompanijos veikla yra jos darbuotojų sugebėjimų bei motyvacijos sandauga. Kompanijos personalas tai daug daugiau nei darbo jėga, tai pagrindinis kompanijos resursas ir kapitalas.
Pagrindiniai apibrėžimai ir teorijos
Prieš nagrinėjant temą reikia aptarti kas yra motyvacija, nes nematerialus skatinimas yra paremtas būtent ja. Darbdaviai skatina darbuotojus, norėdami padidinti jų motyvaciją. Pasak Stoner J.A.F., „ Vadyba” [1; 434] motyvacija apibūdinama kaip savybė, lemianti asmens įsipareigojimo laipsnį. Į ją įeina veiksniai, sukeliantys, nukreipiantys ir palaikantys žmogaus elgesį tam tikra įsipareigojimo kryptimi. Pasak F Hercbergo [5] motyvacija tai – saviraiška, pažanga, atsakomybė, pripažinimas, sėkmė. Pagrindinis skirtumas tarp šių apibrėžimų yra tas, kad Herzbergas motyvaciją apibūdina kaip asmens aukštesnio lygio poreikius, jo motyvacijos apibrėžimas yra platesnis, o pasak J.A.F. Stoner motyvacija tai savybė, lemianti žmogaus įsipareigojimo laipsnį.
F. Hercbergo teorija turi daug bendro su A. Maslow teorija.
Darbo aplinkos veiksniai atitinka fiziologinius ir saugumo poreikius, o motyvacijos veiksniai palyginami su aukštesniųjų lygių poreikiais. Tačiau A. Maslow fiziologinius poreikius nagrinėjo kaip žmogaus elgsenos priežastį, jeigu vadovas sudaro sąlygas darbuotojui patenkinti šiuos poreikius, tai šis dirbs geriau. F. Hercbergas, atvirkščiai, teigia, kad darbuotojas nekreips dėmesio tol, kol jų nebuvimas arba pritaikymas bus netinkamas ar neteisingas. Pasak F. Hercbergo, darbo aplinkos veiksniai nemotyvuoja darbuotojų veiklos. Jie tik užtikrina, kad neatsiras nepasitenkinimas darbu. Norėdamas paskatinti darbuotojus veikti, vadovas turi pasirūpinti ne tik darbo aplinkos, bet ir motyvuojančiais veiksniais. F. Hercbergas nustatė, kad darbo užduočių turinys veikia motyvuojančiai ir suformulavo pasiūlymus pasikartojančioms užduotims praturtinti, kad darbuotojas pajustų jam patikėto darbo vertę, svarbą, sudėtingumą. Norint sėkmingai pritaikyti F. Hercbergo teoriją praktikoje, reikėtų sudaryti darbo aplinkos ir ypač motyvuojančių veiksnių sąrašą ir pateikti juos darbuotojams, kad šie nurodytų savo prioritetus.
Ar reikia skatinti? Ar nori žmogus, kad jo darbas būtų vertinamas? Taip! Toks jo noras įgimtas. Jam, be pareigos motyvo, svarbus yra gerbiamo vadovo ir viso kolektyvo pagyrimas, jo darbo reikšmės ir rezultatų pripažinimas.
Ar mokame skatinti? Į šią aktyvinimo funkciją kreipiama nepakankamai dėmesio . yra vadovų, teigiančių, kad subrendęs žmogus dirba ne skatinimui. Neretai būna ir taip, kad ir gerai, ir blogai dirbantis gauna lygų atlyginimą bei kitus priedus.
Įmonės darbuotojas gali skirti daug laiko darbui, bet prie viso šito reikia atminti, kad jis bus suinteresuotas dirbti su visa energija, kai jis jaus balansą tarp asmeninės ir darbo veiklos. Šiandien labai mažai kas tiki moralinių stimulų panaudojimo efektyvumu, be to būtent taip mąsto daugiau vadovų, nei darbuotojų. Ne vieną kartą teko girdėti, kai žmonės atsisakydavo naujos darbo vietos su reikšmingais pakeitimais iš materialinės pusės tik dėl to, kad jiems patinka senas darbas, patinka vadovybė, puikiai suformuotas kolektyvas ir t.t. Todėl nereikia vadovautis tik materialiniais paskatinimo elementais, bet ir pasikliauti nepiniginiais. Šiuolaikinėje labai konkurencingoje globalinėje ekonomikoje dauguma organizacijų jaučia stiprų spaudimą mažinti kaštus. Todėl nepiniginis darbuotojų skatinimas yra labai patrauklus. Pripažinti puikius darbuotojo veiklos rezultatus dažnai kainuoja labai mažai arba iš viso nekainuoja [3; 86]
Skatinimo būdai, kurie palaiko ir didina darbuotojų motyvaciją:
1. Individualizuotas skatinimas.
Individualizuotas skatinimas, atsižvelgiant į konkretaus darbuotojo poreikius ir pasiektus darbo rezultatus, yra veiksmingas, nes darbuotojas jaučia;
a) kad jam rodomas išskirtinis dėmesys, taigi, jis yra vertingas organizacijai asmuo;
b) kad su juo elgiamasi teisingai, sąžiningai; jis gauna tai, ką pasiekė savo darbu, pastangomis;
c) kad jo pastangos yra pastebėtos ir įvertintos, nes jis yra skatinamas ne pagal planą, ne tuomet, kai premijas ar dovanėles gauna visi (pvz., Kalėdų proga), o tuomet, kai darbą atliko geriau, nei kiti.
2. Dalyvavimas.
Įtraukiamas į sprendimų priėmimą drauge su savo bendradarbiais ir vadovais, darbuotojas jaučiasi reikšmingas ir atsakingas. Dalyvaudamas diskusijose jis sužino daug naujo, pasidalina patirtimi, mokosi iš savo kolegų, siūlo ir sužino nuomonę apie savo pasiūlymus. Dalyvavimas priimant sprendimus skatina siekti užsibrėžtų tikslų, o nuo to priklauso laimėjimo jausmas. Darbas tampa įdomesnis, nes darbuotojas gali į jį pažvelgti plačiau, suvokti savo vietą ir jam pateikiamų užduočių svarbą.
3. Laimėjimo jausmo palaikymas.
Laimėjimo esmė – žmogaus suvokimas, kad tikslas, kurio siekia, yra jam svarbus. Laimėjimo jausmas kyla, kai žmogus aiškiai suvokia tikslą ir gali:
a) planuoti, kaip tą tikslą pasiekti;
b) įgyvendinti savo planą;
c) kontroliuoti rezultatus.
Užduotys, kai darbuotojui suteikiama laisvė ir teisė savarankiškai planuoti bei siekti numatytų tikslų, vadovui pateikiant “galutinį rezultatą, sukuria laimėjimo jausmą, didina pasitikėjimą savimi, ugdo atsakomybę. Vadovas turėtų pateikti darbuotojui vis sudėtingesnių užduočių, kurioms atlikti reikėtų ir daugiau atsakomybės, ir naujų įgūdžių. Tokiu būdu parodomas pasitikėjimas darbuotoju, jo sumanumu, gebėjimu atlikti sudėtingas užduotis, skatinamas darbuotojo entuziazmas, dingsta nuobodulys.
4. Grįžtamasis ryšys.
Tiek teigiama, tiek neigiama informacija apie darbo atlikimą ir rezultatus yra motyvacinis veiksnys. Grįžtamasis ryšys leidžia darbuotojui suvokti savo stiprias ir silpnas vietas. Teigiama informacija suteikia pasitikėjimo, laimėjimo jausmą, neigiama (tačiau tinkamai pateikta) informacija skatina taisyti klaidas, tobulinti savo veiklą.
5. Patogi darbo vieta.
Darbo vieta turi būti saugi ir patogi. Kai darbuotojas nuolatos šąla ar jaučiasi nepatogiai, jis galvoja apie tai, kaip patogiau įsitaisyti, o ne apie tai, kaip geriau atlikti darbo užduotis. Energija švaistoma veltui.
6. Adekvatus darbo krūvis.
Darbas gali būti malonus ir keliantis entuziazmą, bet jeigu darbo krūvis viršys galimybes, darbuotojas fiziškai ar protiškai pervargs. O persitempusio žmogaus darbas, kad ir kaip jis norėtų dirbti, nebus efektyvus. Be to, per didelis darbo krūvis kenkia sveikatai. O juk vadovui reikalingi sveiki darbuotojai. Todėl verta kartkartėmis peržiūrėti savo darbuotojų krūvį.
7.Santykiai kolektyve.
Efektyviam darbui yra svarbūs darbuotojų ir vadovų santykiai. Jei tarp vadovo ir darbuotojų vyrauja ne pagarbos, o baimės jausmas, jeigu bendradarbiai apkalba vieni kitus už nugarų, „kiša pagalius į ratus“, nesveikai konkuruodami vieni su kitais, tuomet kolektyvas virsta karo lauku, o energija išnaudojama kivirčams, bet ne darbui. Vadovas turi pastebėti tokius reiškinius ir pasirūpinti sveikais, darbingos atmosferos netrikdančiais santykiais kolektyve.[6]

Išvados

Man artimesnė yra Maslow teorija. Manau, kad svarbiausi yra fiziologiniai poreikiai ir tie žemesnio lygio poreikiai. Tik juos patenkinus atsiranda aukštesnio lygio poreikiai, kurie yra antraeiliai, bet taip pat labai svarbūs.
Skatinimo būdus pagal svarbą suskirstyčiau taip:
1)Santykiai kolektyve, nes darbuotojas dėl to gali jaustis gerai. Taip sudaroma aplinka. Nuo kolektyvo priklauso daugiausiai. Ir jei zmogus kolektyve bus engiamas, tiesiog negalės realizuoti savęs ir dirbti gerai. Atsiras nepasitenkinimas darbu ir juo labiau nebus motyvacijos.
2)Adekvatus darbo krūvis. Per didelis darbo krūvis išsekina darbuotoją. Ir anksčiau ar vėliau jo darbas tampa neproduktyvus. Per mažas darbo krūvis taip pat sekina, darbuotojas tampa apatiškas.
3)Patogi darbo vieta vieta. Jaučiantis patogiai galima produktyviai dirbti.
4)Grįžtamasis ryšys. Už savo atliktus darbus visada tikimės reakcijos. Pagyrimo glostančio savimeilę ir norą būti pagirtam dar kartą, bei subtilios kritikos, skatinančios nekartoti klaidų ir kaskart tobulėti.
Laimėjimo jausmo palaikymas, dalyvavimas bei individualizuotas skatinimas. Visi šie aspektai patenkina tuos aukštesnius poreikius pagal maslow piramidę. Jie labiau yra antraeiliai, bet taip pat labai svarbūs.
Taip pat išskyriau tokius skatinimo veiksnius, kurie nelabai priklauso nuo vadovo darbo ar elgesio su pavaldiniais, o nuo kompanijos vardo ir jos stabilumo..
Taip išskirčiau darbuotojų vertinimą, kaip skatinio būdą.. t.y. galimybė kilti karjeros laiptais, mokymai, seminarai, darbuotojų garbei rengiamos gimtadienio šventės, jų reikšmingumo padidinimas.

Literatūra
1.Stoner J.A.F., „ Vadyba”, 2000.
2.Razauskas R. 365 vadovo dienos. – Vilnius: Mintis, 1994. – 252 p.
3.Robbins P.Stephen. Organizacijos elgsenos pagrindai. – Kaunas, 2003. – 350 p.
4.Nelsona B., Ekonomis P., „Vadyba žaliems“, 1999.
5.www.wikipedia.lt
6.www.verslas.banga.lt

Marketingo struktūra

ĮVADAS

1.1. Marketingo apibrėžimas

Marketingas (angl. marketing – prekyba) – pažodžiui reiškia prekybinė veikla. Tačiau daugelis dabar naudojamų marketingo apibrėžimų jau seniai peraugo šią pažodinę reikšmę.
Ankstyvose marketingo išsivystymo stadijose ši veikla buvo aiškinama kaip tikslinga veikla prekėms realizuoti. Vystantis rinkos ekonomikai, marketingas buvo suprantamas plačiau kaip „rinkos koncepcija“ arba netgi „biznio filosofija“.
70-siais metais išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse marketingas buvo aiškinamas kaip kompleksinė programinė veikla, apimanti visus prekių gamybos, mokslo – tiriamuosius, kapitalinių įdėjimų finansavimo, darbo jėgos, realizavimo, aptarnavimo ir t. t. klausimus, t. y. kapitalistinės firmos veiklos organizavimo sistemą, nukreiptą prekių kūrimo, gamybos ir realizavimo tikslams, kuri grindžiama kompleksiniais rinkos ir pirkėjų paklausos tyrimais, kad gali gauti monopolistinį pelną.
Jeigu remtis realaus pirkėjo prigimtimi ir logika, marketingas – veiklos rūšis, nukreipta žmogaus poreikių mainų būdu patenkinimui (Filip Kotler).

1.2. Marketingo struktūra

Marketingo veikla susijusi su rinkos dėsningumais, todėl pirmiausiai būtina išsiaiškinti tokias sąvokas kaip stoka (trūkumai), poreikiai, interesai, prekė, mainai, sandėris, rinka.
Stoka – žmogaus kokio nors trūkumo jutimas. Trūkumus žmogus stengiasi arba patenkinti arba nuslopinti.
Poreikiai – tai specifinę formą įgavę trūkumai priklausomai nuo žmogaus kultūrinio lygio ir asmenybės.
Interesai – poreikiai, paremti priklausomai nuo perkamąja galia. Žmogus savo poreikius stengiasi patenkinti priklausomai nuo finansinių galimybių.
Prekė – visa, tai, kas gali patenkinti trūkumus, poreikius, interesus ir realizuojama rinkos sąlygomis.
Mainai – kokio nors norimo (geidžiamo) objekto įsigijimas, siūlant ką nors kitą mainais.
Sandėris – komercinis dviejų pusių (subjektų) pasikeitimas (mainai) vertybėmis. Sandėris gali būti piniginis arba barterinis (barter I‘ba:t I – prekių manai). Pirmuoju atveju už daiktus atsiskaitoma pinigais, antruoju – už daiktus atsiskaitoma daiktais arba paslaugomis.
Rinka – realių ir potencialių prekių pirkėjų visuma. Rinką reikia suprasti plačiąja prasme nepriklausomai nuo vietos, kur vyksta sandėriai (parduotuvė, turgus ir t. t.).
Marketingas užsienyje apima įvairias gamybinės veiklos sferas (gamybos priemonių, vartojamųjų prekių, paslaugų ir kt. realizavimą) vidaus ir užsienio rinkoje (žr. 1 pav.).
Marketingo veikla susideda iš šių pagrindinių funkcijų:
•rinkos paklausos objektų savo šalyje ir užsienyje tyrimas;
•konkuruojančių įmonių (firmų) veiklos tyrimas;
•nuosavos įmonės (firmos) gamybinės – ekonominės veiklos rodiklių, lyginant su konkuruojančių firmų rodikliais, analizė;
marketingo organizavimas, planavimas ir valdymas.

1 pav. Marketingo modelių kvalifikacija

Svarbiausios marketingo veiklos kryptys – rinkos paklausos objektų tyrimas ir marketingo valdymas.

1.3. Marketingo tipai

Galima išskirti aštuonias situacijas, charakterizuojančias paklausos būklę. Kiekvieną situaciją atitinka marketingo tipas ir šios situacijos valdymo uždavinys.

Paklausos būklėMarketingo uždavinysMarketingo tipas
Neigiama paklausa Sudaryti paklausąKonversinis marketingas
Neutrali paklausaSkatinti paklausąSkatinantis marketingas
Potenciali paklausaIšvystyti paklausąIšvystomasis marketingas
Sumažėjusi paklausaPadidinti paklausąRemarketingas
Svyruojanti paklausaSubalansuoti paklausąSinchromarketingas
Pilna paklausaPalaikyti paklausąPalaikantis marketingas
Perteklinė paklausaSumažinti paklausąDemarketingas
Iracionali paklausaPanaikinti paklausąPriešveikiantis marketingas

Konversinis marketingas susijęs su neigiama rinkos paklausa. Neigiama paklausa – neretas atvejis rinkoje (vegetarai išreiškia neigiamą paklausą mėsai;kai kurios sezoninės prekės gali turėti neigiamą paklausą ir t. t.). marketingo valdymo uždavinys – sudaryti tokias sąlygas, kad šioms prekėms atsirastų paklausa, o perspektyvoje paklausa išaugtų iki prekių pasiūlos lygio. Šį uždavinį sprendžia konversinis marketingas.
Skatinantis marketingas. Kai kurios prekės ir paslaugos gali neturėti paklausos dėl tokių sąlygų, kurias galima suskirstyti į tris grupes. Pirma – kai prekės yra praradę vartojamąją vertę (pvz., senoviniai apyvokos daiktai). Antra –prekės turi vartojamąją vertę, bet tik ne šioje rinkoje (pvz., valtys ten, kur nėra vandens telkinių). Trečia – prekės neturi paklausos todėl, kad rinka neparuošta jų pasirodymui (pvz., suvenyrai, kuriuos pirkėjai perka tik parduotuvėse; kai kurios retos daržovės neturi paklausos dėl informacijos ir reklamos stokos).
Šiais atvejais skatinančio marketingo uždavinys – sudaryti tokias sąlygas, kad paklausa išaugtų.
Uždavinys gali būti sprendžiamas trimis kryptimis. Pirmoji kryptis – prekes susieti su tam tikros pirkėjų grupės poreikiais (senoviniai apyvokos daiktai gali turėti paklausą kolekcionierių tarpe). Antroji kryptis – sudaryti tokias objektyvias sąlygas, kad jos įgytų vartojamąją vertę (įrengę dirbtinį vandens telkinį, valčių gamintojai gali iššaukti šių prekių paklausą; sukultūrinus šalia miestų netinkamą žemę, ji įgyja didelę paklausą). Trečioji kryptis – paruošti ir paskleisti reikiamo lygio prekių informaciją ir reklamą.
Išvystomojo marketingo uždavinys – potencialią prekių paklausą paversti realia paklausa. Potenciali paklausa būna tada, kai tam tikra pirkėjų dalis išreiškia tokius poreikius, kurie dar nekonkrečių prekių ir paslaugų pavidalu (pvz., cigaretės be nikotino).
Remarketingas. Visoms prekėms būdinga, priklausomai nuo laikotarpio, paklausos sumažėjimas. Mažėjanti paklausa reikalauja pagyvinimo, t. y. sukurti naują prekių gyvybinį ciklą. Remarketingo uždavinys – ieškoti galimybių suderinti prekių pasiūlą su potencialia rinka. Pvz., sumažėjo norinčių mokytis aukštosios mokyklose. Skatinančios priemonės – padidinti inžinieriaus prestižą, priimti mokytis be stojamųjų egzaminų ir kt.
Sinchromarketingas. Svyruojanti paklausa – tokia būklė, kai paklausos struktūra charakterizuojama sezoniniais ir kitais svyravimais. Pvz., miesto transporto apkrovimas svyruoja paros laike, kurortinės vietovės charakterizuojamos ryškiu sezoniniu apkrovimu.
Sinchromarketingo uždavinys – reguliuoti svyruojančią paklausą. Tai gali būti pasiekiama įvairiais būdais. Pvz., muziejų, kino teatrų lankymą išeiginėmis ir darbo dienomis galima reguliuoti nevienodomis kainomis, įdomesnius filmus perkeliant į darbo dienas ir t. t.
Palaikantis marketingas. Optimaliausia rinkos būklė, kai paklausa pilnai atitinka pasiūlą.
Palaikančiojo marketingo uždavinys – ir toliau palaikyti tokią rinkos būklę. Tai gali būti pasiekiama sistemingai tiriant paklausą, vykdant teisingą kainų politiką, reguliuojant prekių pasiūlos kiekius, analizuojant savo gamybos sąnaudas ir t. t.
Demarketingas. Kartais prekių arba paslaugų paklausa žymiai viršija pasiūlą. Tai gali būti tada, kai paklausa didesnė už gamybos galimybes arba prekių išteklius.
Paklausos mažinimo uždavinį sprendžia demarketingas. Tai atliekama įvairiais būdais: didinant prekių arba paslaugų kainas, mažiau skatinant pardavimą ir t. t.
Priešveikiantis marketingas. Kai kurių prekių ir paslaugų paklausa žmonių labui labai gali būti vertinama kaip iracionali, nenaudinga. Klasikinis tokių prekių pavyzdys – alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai. Tokių prekių arba paslaugų paklausą panaikinat arba sumažinant privalo priešveikiantis marketingas. Tai gali būti atliekama įvairiais būdais: didinant kainas, reklamuojant jų neigiamas savybes ir kt.
Tokiu būdu, marketingo valdymas – toks reguliuojantis procesas, kurio tikslas – pasiekti reikiamą prekių arba paslaugų konkrečioje rinkoje paklausą.

2. MARKETINGO KOMPLEKSAS IR JO APLINKA

2.1. Marketingo komplekso samprata

Kiekvienos firmos, užsiimančios marketingu, tikslas – patenkinti vartotojų poreikius ir šitaip gauti pelną. Todėl visų marketingo veiksmų centras – vartotojas ir jo poreikiai. Tenkindama šiuos poreikius, firma sprendžia klausimus, susijusius su pačia preke, jos kaina, jos pateikimu pirkėjui ir rėmimu. Šios keturios sprendimų grupės laikomos pagrindiniais marketingo komplekso elementais.
Marketingo kompleksas – tai visuma tarpusavyje susijusių veiksmų ir sprendimų, naudojamų vartotojų poreikiams patenkinti ir firmos tikslams pasiekti.
Kiekvienas marketingo komplekso elementas apima daug sprendimų.
Marketingo komplekso elementas „prekė“ suprantamas ne tik kaip veiksmai ir sprendimai, susiję su atitinkančius poreikius prekės sukūrimu ir gamyba, bet ir jos apiforminimo, įpakavimo, pavadinimo, prekinio ženklo, garantijų ir kitais klausimais.
Elementas „kaina“ apima visus veiksnius ir sprendimus, susijusius su prekės kainos nustatymu ir reguliavimu, nuolaidų, premijinių kainų ir kitų formų taikymu. Tai vienas sudėtingiausių marketingo komplekso elementų, nes nuolat tenka spręsti prieštaravimą tarp firmos siekimo gauti kuo didesnį pelną ir pirkėjų noro įsigyti kuo pigiau.
Elementas „prekių pateikimas“ apima visus veiksmus, susijusius su pateikimo kanalų parinkimu ir prekių perkėlimu į vartotojui patogią vietą jam patogiu laiku ir forma.
Elementas „prekių rėmimas“ apima veiksmus ir sprendimus, kuriais siekiama informuoti pirkėjus apie prekes ir įtikinti juos tas prekes pirkti.

2.2. Marketingo komplekso aplinka

Marketingo kompleksas veikia tam tikroje aplinkoje. Ši aplinka susideda iš įvairių komponentų ir joje veikia įvairios jėgos. Firmos pagrindinis tikslas – laiku išsiaiškinti aplinkoje besireiškiančias tendencijas ir atitinkamai priderinti marketingo komplekso elementus. Tai atliekama renkant, analizuojant, sisteminant informaciją, išskiriant reikšmingiausius parametrus. Tam tikslui plačiai naudojama kompiuterinė technika.
Marketingo komplekso aplinkoje išskiriami šie svarbiausi jos komponentai:
1.politinė – teisinė aplinka;
2.ekonominė aplinka;
3.konkurencinė aplinka;
4.technologinė aplinka;
5.socialinė – kultūrinė aplinka;

2.2.1. Politinė – teisinė aplinka

Bet kokia veikla civilizuotoje visuomenėje vyksta pagal tam tikras „žaidimo taisykles“. Jų nežinojimas arba nepaisymas dažniausiai gresia veiklos žlugimu.
Politinė – teisinė aplinka – marketingo komplekso aplinkos komponentas, apimantis politinių struktūrų veiksmus, juridinius aktus ir jų interpretavimą, vienaip ar kitaip susijusiu su marketingo kompleksu.
Marketingo kompleksui daugiausiai turi įtakos juridiniai aktai, reglamentuojantys verslinę veiklą, reguliuojantys kainų politiką (ypač ekonominių depresijų atvejais), vienaip ar kitaip tvarkantys marketingo vei

Ekonominė aplinka – marketingo komplekso aplinkos komponentas, apimantis visuomenės struktūrų ekonominę veiklą ir kintantis pagal tam tikrus dėsnius.
Ekonominė aplinka marketingo kompleksą daugiausia veikia per perkamosios galios svyravimą. Perkamoji galia labiausiai priklauso nuo šių faktorių:
1.pajamų lygio;
2.kaupimo lygio;
3.kainų lygio;
4.kredito gavimo galimybių.
Ekonominė aplinka marketingo kompleksą daugiausia veikia per perkamosios galios svyravimą. Perkamoji galia labiausiai priklauso nuo šių faktorių:
1.Vystymosi eiliškumas;
2.Infliacija;
3.Nedarbas;
Ekonominis vystymasis vyksta ciklais, iš kurių kiekviename išskiriamos keturios fazės: krizė, depresija, pagyvėjimas ir pakilimas.
Kiekvienoje fazėje pirkėjų elgesys yra skirtingas, todėl skirtinga veikla turi būti ir marketingo veikla. Planuojant marketingo veiksnius, labai svarbu teisingai nustatyti, kokioje fazėje yra ekonomika ir kokios situacijos vystymosi perspektyvos. Didžiausias noras pirkti esti ekonomikos pakilimo fazėje. Kitose fazėse, ypač smukimo, pirkėjai linkę atsisakyti ne ypač būtinų pirkinių. Jie jaučiasi nesaugiai, todėl stengiasi taupyti.
Kylant kaupimo lygiui, mažesnė pajamų dalis lieka pirkimui, todėl mažėja perkamoji galia. Šioje situacijoje reikalingos aktyvesnės marketingo pastangos.
Paskutiniais dešimtmečiais viena reikšmingiausių ekonomikos savybių yra didelė infliacija.
Infliacija – tai kainų lygio kilimas, mažinantis pirkėjų perkamąją galią.
Infliacijos metu pakyla kainos, mažėja piniginio vieneto perkamoji galia.
Pastaruoju metu infliacija būdinga įvairioms ekonominio vystymosi fazėms, tačiau labiausiai pasireiškia ekonominės krizės metu. Infliaciniai reiškiniai atitinkami veikia pirkėjų elgesį. Pirkėjų elgesys daugiausia priklauso nuo to, kokio infliacijos lygio jie tikisi ateityje. Jeigu pirkėjai mano, kad infliacijos lygis sumažės, o jų realiosios pajamos išaugs, tai brangių ir ilgo naudojimo prekių pirkimas bus atidėtas ateičiai. Jeigu tikimasi infliacijos padidėjimo ir su tuo susijusio realių pajamų sumažėjimo – brangūs ir ilgo naudojimo daiktai bus perkami kuo greičiau, mažės kaupimo lygis. Pirmenybė tokiu atveju teikiama pirkinių įsigijimui kreditan. Visa tai turi būti įvertinta planuojant marketingo veiksmus.
Dar vienas svarbus ekonomikos parametras – nedarbo lygis. Darbo netekusio asmens einamosios pajamos sumažėja, kartu sumažindamos ir perkamąją galią.
Iš įvairių nedarbo rūšių galima išskirti būdingiausias:
1.laikinas nedarbas;
2.struktūrinis nedarbas;
3.ciklinis nedarbas.
Pirmajai grupei priklauso asmenys, nebedirbantys ankstesnėje darbovietėje, bet dar neįsidarbinę naujoje. Prie tokių priskirtini ir ką tik mokyklas baigę asmenys. Šios grupės bedarbiai paprastai turi kvalifikaciją ir jų paslaugos yra pageidaujamos daugelyje vietų. Kadangi jie būna be darbo neilgai, jų pajamos beveik nemažėja. Todėl specialių marketingo veiksmų ši grupė praktiškai nereikalauja.
Antrojo tipo nedarbas esti tada, kai asmuo negali užimti laisvų darbo vietų, nes neturi reikiamos kvalifikacijos, kuri reikalinga šiame regione. Ši situacija gali trukti gana ilgai, todėl bedarbių pajamos ir perkamoji galia sumažėja esmingai. Jei darbo rasti nepavyksta, tokie asmenys turi persikvalifikuoti arba pakeisti gyvenamąją vietą. Taip regiono rinka nustoja dalies potencialių pirkėjų. Visus šiuos niuansus turi atspindėti marketingo kompleksas.
Ciklinis nedarbas susijęs su bendru ekonominės raidos cikliškumu. Jis atsiranda gamybos mažėjimo metu ir gali priversti tam tikram laikotarpiui iš esmės pakeisti marketingo veiksmus.

2.2.3. Konkurencinė aplinka

Konkurencinė aplinka – tai marketingo komplekso aplinkos komponentas, apimantis visų galimų tipų konkurenciją.
Paprastai išskiriami 3 konkurencijos tipai:
1.rūšinė;
2.funkcinė;
3.komercinė.
Rūšinė konkurencija – tai konkurencija tarp tos pačios rūšies prekių, tenkinančių tą patį poreikį, ir jų gamintojų.
Funkcinė konkurencija – tai konkurencija tarp skirtingų rūšių prekių, tenkinančių tą patį poreikį.
Komercinė konkurencija – tai visų prekių rūšių pardavėjų siekimas, kad kuo didesnė vartotojų pajamų dalis būtų jų firmos siūlomoms prekėms įsigyti.
Realioje situacijoje dažniausiai reiškiasi visų formų konkurencija.
Firmos sėkmę konkurencinėje kovoje nulemia turimos lėšos, silpnų rinkų ir konkurentų išaiškinimas, jų veiklos tyrimas.

2.2.4. Technologinė aplinka

Kiekviena šiuolaikinė prekė yra tam tikrų mokslo žinių pritaikymo praktikoje rezultatas. Mokslo pasiekimai veikia marketingo kompleksą kaip vienas iš aplinkos komponentų, vadinamų technologine aplinka.
Technologinė aplinka – tai marketingo komplekso aplinkos komponentas, apimantis mokslo žinių ir jų praktinio taikymo poveikį marketingui.
Technologinės aplinkos poveikis marketingui daugiausia pasireiškia naujų prekių kūrimu ir jau sukurtų prekių tobulinimu.naujus gamybos metodus bei naujas medžiagas, mažėja prekių gamybos savikaina. Tai leidžia mažinti prekės kainą arba sutaupytas lėšas panaudoti marketingui intensyvinti.
Mokslo tyrimų raidos prognozavimas, naujų technologijų kūrimas duoda daugiau galimybių firmoms išsilaikyti konkurencinėje kovoje.

2.2.5. Socialinė – kultūrinė aplinka

Socialinė – kultūrinė aplinka – tai marketingo komplekso aplinkos elementas, atspindintis visuomenės poveikį marketingui.
Bet kurią visuomenę galime apibūdinti demografiniais parametrais.
Demografija – (gr. demos „liaudis“ + grapho „rašau“) – statistikos skyrius, tiriantis gyventojų sudėtį ir judėjimą.
Demografiniai rodikliai apskaičiuojami gana nesunkiai, juose lengva prognozuoti.
Sunkiau ištirti ir įvertinti kultūrines charakteristikas bei atskirų visuomenės sluoksnių vertybines orientacijas. Pvz., šiuo metu viena iš populiarių vertybinių orientacijų yra ekologija. Pirkėjai palankiau žiūri į ekologiškai švarias prekes ir jų gamintojus. Taip pat, palankiai žiūrima į firmas, kurios plačiai informuoja visuomenę apie savo veiklą. Tai didina pasitikėjimą jomis kaip sąžiningais gamintojais.

3. MARKETINGO PLANAVIMAS

3.1. Marketingo planavimo esmė

Bet kuri ekonominė veikla susijusi su tam tikrų ekonominių rezultatų siekimu. Tą patį rezultatą dažniausia galima pasiekti ne vieninteliu būdu. Skirtingi variantai gali būti nelygiaverčiai finansiniu, laiko sąnaudų požiūriu arba kitais aspektais. Todėl prieš pradedant bet kokią veiklą, reikalinga pasirinkti kuo palankesnį tikslo siekimo kelią, t. y. planuoti būsimą veiklą.
Marketingo planavimas – tai procesas, numatant būdus marketingo tikslams pasiekti.
Marketingo planavimas visada apjungia 2 aspektus: aplinkos sąlygų pokyčių prognozavimą ir šiuos pokyčius atitinkančius marketingo veiksmus.
Planavimo procese būtina teisingai įvertinti rinkos pokyčius ir adekvačiai jiems pritaikyti marketingo veiksmus. Taip siekiama suformuoti strateginį langą.
Strateginis langas – tai ribotas laikotarpis, kuriuo firmos veikla geriausiai atitinka pagrindinius rinkos reikalavimus.
Skiriamos dvi marketingo planavimo rūšys: strateginis planavimas ir taktinis planavimas.
Strateginis planavimas – procesas, numatantis firmos tikslus ir veiklos būdus ilgalaikei perspektyvai. Jis paprastai vykdomas aukščiausiose firmos valdymo grandyse.
Taktinis planavimas – procesas, numatantis strateginiame plane atspindinčių tarpinį tikslų siekimo būdus. Jis vykdomas žemesnėse valdymo grandyse.
Marketingo planavimo proceso schema pateikta 2 paveiksle.

2 pav. Marketingo planavimo proceso eiga

3.2. Marketingo strategija

Marketingo strategija – tai bendra veiksmų programa, apimanti visus marketingo komplekso elementus ir įgalinanti pasiekti marketingo tikslą.
Firmų veikla įvairi, todėl ir jų strategijos būna įvairios. Paprastai firmos strategija nukreipta į tam tikrą rinkos taktiką.
Rinkos taikinys – tai ta rinkos dalis, į kurią orientuota firmos marketingo veikla.
Pagal rinkos taikinį skiriamos universalus, diferencijuotas ir koncentruotas marketingas.
Universalus marketingas – tai tokia marketingo strategija, kai prekė siūloma visai rinkai, panaudojant vienodą marketingo kompleksą.
Diferencijuotas marketingas – tai tokia marketingo strategija, kai skirtingose rinkos dalyse naudojami skirtingi marketingo kompleksai.
Koncentruotas marketingas – tai tokia marketingo strategija, kai firmos marketingo kompleksas nukreipiamos į nedidelę rinkos dalį.
Universaliam marketingui reikia mažiau resursų, todėl jį dažniau naudoja smulkios firmos. Be to, jis patogus, kai firma siūlo tik vieną prekę ar paslaugą.
Diferencijuotas marketingas taikomas tada, kai firma siūlo daug skirtingų prekių ar paslaugų.
Koncentruotas marketingas vykdomas tada, kai siūloma produkcija tenkina nedidelės, griežtai apibrėžtos rinkos dalies reikalavimus.

3.3. Marketingo strategijos parengimas

Marketingo strategiją sudaro 5 koncepcijos:
1.rinkos segmentavimas;
2.tikslinių rinkų parinkimas;
3.įėjimo į rinką metodų ir priemonių parinkimas;
4.įėjimo į rinką laiko parinkimas.
Rinkos segmentavimas – remiasi teiginiu, kad bet kurią rinką sudaro atskiros dalys. Kiekvienos dalies pirkėjai apibūdinami savitais poreikiais, vartojimo stereotipu ir elgesiu, todėl prekių paklausa įvairuoja. Kiekvienas rinkos segmentas pasižymi skirtingomis prekės pardavimo jame galimybėmis.
Tikslinių rinkų parinkimas. Firma gali siekti užpildyti kurį nors rinkos segmentą, jei jis tenkina tokias sąlygas:
•tuo metu yra pakankamai tikslus;
•turi šia prasme tolesnes didėjimo galimybes;
•nėra (arba iš dalies yra) konkuruojančių firmų komercinės veiklos objektas;
•turi nepatenkintų poreikių, kuriuos tam tikra firma gali sėkmingai patenkinti;
Įėjimo į rinką būdo parinkimas. Firma gali pasiekti norimo tikslo, jei:
•įsigys kitos firmos akcijų;
•savarankiškai vystys savo veiklą;
•bendradarbiaus su kitomis firmomis.
Pirmas būdas yra paprasčiausias ir greičiausias. Jis naudojamas tais atvejais, kai firma neturi patirties šioje veiklos srityje arba kai firmai reikia greitai įeiti į rinką.
Savarankiško įėjimo būdas yra toks, kai firma mano, kad pirmauti galima tik organizavus savo pačios tyrimus ir parengus eksperimentinius pavyzdžius.
Įėjimas į rinką bendraujant su kitomis firmomis turi tą privalumą, kad galimi nuostoliai pasiskirto tarp visų dalyvių ir taip sumažėja kiekvienos atskiros firmos rizika. Kitas privalumas tas, kad kiekviena firma perteikia savo patirtį ir panaudoja savo turimus išteklius.
Marketingo priemonių parinkimas. Ši koncepcija grindžiama būdo firmai išeiti į konkretų rinkos segmentą parinkimu. Pvz., firma parduodama prekes gali varijuoti tokiais rodikliais: kokybe ir kaina. Kiekvienas toks rodiklis gali turėti 3 lygius: aukštą, vidutinį ir žemą. Taigi egzistuoja devynios galimos kombinacijos (žema kokybė ir žema kaina, žema kokybė ir vidutinė kaina ir t. t.). galimos 9 strategijos. Maksimalistinė strategija – aukštos kokybės prekė didžiausiomis kainomis. Galimi ir kiti strategijos variantai. Tai priklauso nuo firmos potencialių galimybių.
Laiko įėjimui į rinką pasirinkimas. Firma turi išsiaiškinti, ar palanki šalyje ekonominė situacija, ar tikimasi pakilimo ar nuosmukio ir t. t. Po to firma turi nustatyti savo veiksmų eiliškumą, pvz., sukonstruoti naujus įrengimus, pademonstruoti jų pranašumus įtakingoms vartotojų grupėms, sukurti reikiamus gamybinius pajėgumus, parengti reklamos ir propagandos priemonių planą.

3.4. Pardavimų prognozavimas

Svarbus marketingo planavimo elementas yra pardavimų prognozavimas.
Pardavimų prognozavimas – tai firmos parduodamų prekių apimčių numatytas tam tikram ateities laikotarpiui.
Pardavimų prognozavimas gali būti atliekamas įvairiais metodais. Iš jų galima išskirti šiuos svarbiausius:
1.vadovų komisijos nuomonės tyrimas;
2.pardavimų apibendrinimas;
3.pirkėjų ketinimų tyrimas;
4.matematiniai metodai (ekstrapoliavimo, įėjimo-išėjimo modeliavimo ir kt.).
Vadovų komisijos nuomonės tyrimas remiasi įvairių firmos padalinių vadovų nuomonių suderinimu ir apibendrinimu. Šio metodo panaudojimo sėkmė daug priklauso nuo subjektyvių komisijos narių faktorių.
Pardavimų apibendrinimo metodas paremtas tiesiogiai rinkoje parduodančių prekes firmos darbuotojų prognozių susumavimui. Šiuo atveju subjektyvūs veiksniai turi mažiau reikšmės, tačiau žemesnioji firmos grandis ne visada žino firmos marketingo strategijas ir negali įvertinti galutinių rezultatų.
Pirkėjų ketinimų tyrimas paremtas atrankinės grupės potencialių pirkėjų apklausa. Ji gali būti atliekama telefonu, paštu ar tiesioginio interviu būdu. Pirkėjų atsakymai analizuojami ir apibendrinami.
Matematiniai metodai paremti statistinių duomenų rinkimu, jų matematiniu modeliavimu, gautų rezultatų analize ir apibendrinimu.
Ekstrapoliacija – turimų duomenų (reiškinių) dalies išvadų išplėtimas kitai jų daliai.
Įėjimo-išėjimo modeliavimas paremtas įvairių pramonės šakų tarpusavio ryšiais. Kiekviena šaka perka kitų produkciją ir parduoda savąją. Šitaip faktiški ar numatomi pokyčiai vienoje šakoje persiduoda ir kitoms. Tai leidžia prognozuoti pardavimų apimtis.

3.5. Marketingo planas

Strateginis planas rodo, kokio asortimento prekes gamins firma bei pardavimo mastą. Po to priimami sprendimai, kaip panaudoti marketingo sistemas, finansų ir gamybos išteklius, nustatomos konkrečios užduotys, sudaroma ir išlaidų sąmata. Tam tikslui sudaromas marketingo planas.

3 pav. Marketingo plano struktūra

Kontrolinių rodiklių suvestinė. Plano pradžioje pateikiama trumpa svarbiausių tikslų ir rekomendacijų suvestinė bei svarbiausi planuojami rodikliai.
Esama marketingo situacija. Šiame skyriuje apibūdinama tikslinės rinkos ir firmos galimybės šioje rinkoje, t. y. rinkos dydis, pagrindiniai segmentai, tarpininkai, konkurentai, prekių paskirstymo kanalai ir prekių, esančių šioje rinkoje, charakteristikos.
Pavojai ir galimybės. Firmos vadovybė turi žiūrėti į ateitį ir numatyti pavojus, su kuriais gali susidurti prekės ir pati firma.
Uždaviniai ir problemos. Išnagrinėjus su prekių gamyba susijusius pavojus ir galimybes, marketingo vadovybė turi suformuluoti uždavinius ir numatyti su jų įgyvendinimu susijusias problemas. Uždaviniai turi būti tikslūs. Pvz., firma siekia valdyti 15% rinkos, o tuo metu ji valdo tik 10%. Taigi kyla problema – kaip galima išplėsti rinką ir pan.
Marketingo strategija. Šiame skyriuje pateikiama marketingo strategija iškeltiems uždaviniams įgyvendinti.
Marketingo strategija – tai tikslus rinkos segmento, kuriam gamins prekes, parinkimas. Marketingo vadovybė turi parengti konkrečias strategijas kiekvienam marketingo komplekso elementui:prekei, kainai, prekių pateikimui, rėmimui.
Veiksmų programa. Siekiant įgyvendinti marketingo strategiją, būtina sudaryti veiksmų programą, duodančią atsakymus į tokius klausimus:
1.kas bus padaryta?
2.kada tai bus padaryta?
3.kas tai darys (vykdys)?
4.kiek tai kainuos?
Biudžetas. Norint įgyvendinti planą, būtina sudaryti biudžetą, t. y. pajamų ir išlaidų sąmatą. Už biudžeto lėšas perkamos žaliavos, remiantis biudžetu sudaromi gamybos grafikai, apskaičiuojamas darbo jėgos poreikis.
Kontrolė. Viena svarbiausių firmos valdymo funkcijų yra plano vykdymo kontrolė. Firmos analizuoja pelno dydį, gaunamą pardavus rinkoje prekes. Galiausiai kyla strateginės kontrolės būtinybė. Tuo nustatoma, ar firmos prekės ir ištekliai tiksliai orientuoti tas rinkas, kurios duoda firmai didžiausias galimybes.

4. Marketingo tyrimas

4.1. Marketingo tyrimo samprata

Bet kurio sprendimo sėkmė priklauso nuo turimos informacijos. Todėl kiekvienu atveju prieš darant sprendimus būtina organizuoti atitinkamą tyrimą.
Marketingo tyrimas – tai sistemingas duomenų, susijusių su marketingo problemomis, rinkimas, kaupimas ir apdorojimas.
Marketingo tyrimo eigoje galima išskirti keletą etapų:
1.problemos formulavimas;
2.pažintinis tyrimas;
3.hipotezės formulavimas;
4.tyrimo planavimas;
5.duomenų rinkimas;
6.interpretavimas ir pateikimas.
Problemos formulavimas – tai pradinis marketingo tyrimo etapas, apibrėžiantis reikalingus spręsti klausimus. Kuo konkrečiau suformuluojama, tuo tiksliau galima nustatyti tyrimų kryptis.
Pabrėžtinis tyrimas – marketingo tyrimo etapas, kuriame renkama prieinama informacija. Iš surinktų duomenų formuluojama hipotezė.
Hipotezės formulavimas – sekantis marketingo tyrimo etapas, kuriame apibrėžiami reiškinių spėjami ryšiai ar tikėtinos vystymosi tendencijos.
Tyrimo planavimas – tai marketingo tyrimo etapas, kuriame nustatomi duomenų rinkimo metodai, reikalingos priemonės ir nustatomi rezultatai.
Sudarius tyrimo planą, vykdomas duomenų rinkimas.
Duomenų rinkimas – tai marketingo tyrimo etapas, kuriame tam tikrų metodų ir priemonių pagalba kaupiami reikalingi duomenys.
Duomenų rinkimas – gana sudėtingas ir daug darbo reikalaujantis procesas.
Surinkus reikalingus duomenis ir juos atitinkamai apdorojus, rengiama tyrimo ataskaita.
Interpretavimo ir pateikimas – tai baigiamasis marketingo tyrimo etapas, kuriame surinktų ir apdorotų duomenų pagrindu daromos išvados ir numatyta forma pateikiamos firmos vadovybei.
Šiame etape anksčiau iškeltos hipotezės sugretinamos su gautais tyrimo rezultatais. Nepasitvirtinusios hipotezės atmetamos, pasitvirtinusios pateikiamos.

4.2.Pirminių duomenų rinkimas

Plačiausiai naudojami 3 pirminių duomenų rinkimo metodai: stebėjimas, apklausa ir eksperimentavimas.
Stebėjimas – tai pirminių duomenų rinkimo metodas, pagrįstas tiesioginiu arba techninėmis priemonėmis vykdomų faktų fiksavimu, nesikišant į vykstančių procesų eigą.
Stebėtojas pagal iš anksto sudarytą planą registruoja stebimus faktus. Tai gali būti pirkėjų skaičius parduotuvėje, jų išsidėstymas, veiksmai ir kt.
Apklausa – tai duomenų rinkimo metodas, pagrįstas tiriamosios grupės asmenų atsakymų į pateiktus klausimus registravimas. Apklausos dažniausiai vykdomos vienu iš šių būdų: telefonu, paštu, tiesioginiu interviu.
Eksperimentavimas – tai duomenų rinkimo būdas, pagrįstas tiriamos situacijos modeliavimu patogiomis tyrimui sąlygomis.
Eksperimentavimo tikslas – numatomų marketingo veiksmų teisingumo patikrinimas, vykdant šiuos vietos ir laiko požiūriu apibrėžtose situacijose. Taip galima tirti pirkėjų reakciją prekės kokybės, kainos ar įpakavimo pokyčius, taip pat į aptarnavimo formos pakeitimą.
Visi minėti metodai paprastai tiria ne visą dominančią reiškinių visumą, o tik tam tikrą jų dalį, t. y. atranką.
Atranka – tai tam tikra apimties visumos dalis, kuri sudaryta pagal pasirinktą metodiką ir kurios analizės pagrindu padarytos pritaikomos visai visumai. Marketingo praktikoje atranka apima apie 0,5 – 1 procentą visumos.
Visais būdais surinkti duomenys apdorojami statistiniais ar matematiniais metodais.

4.3.Marketingo informacijos sistema

Marketingo tyrimai vykdomi pastoviai ir dideliu mastu, todėl firmose sukuriama marketingo informacijos sistema.
Marketingo informacijos sistema – tai metodų ir procedūrų visuma, organizuojanti duomenų rinkimą, apdorojimą ir sprendimams reikalingos informacijos pateikimą.
Marketingo informacijos sistemos schema pateikta 4 paveiksle.

Marketingo informacinė sistema

4 pav. Marketingo informacijos sistemos struktūra ir ryšiai

Marketingo informacijos sistemoje skiriamos 4 posistemės:
1.vidinių duomenų analizės;
2.marketingo tyrimų;
3.išorinių duomenų apdorojimo;
4.teorinių žinių analizės.
Vidinių duomenų analizės posistemės veikla susijusi su firmoje esančių duomenų šaltinių analize. Ji atspindi pačios firmos veiklą (prekių gamybą, išsiuntimą ir kt.)ir kitų organizacijų veiksmus (užsakymus, apmokėjimą už gautą produkciją ir kt.).
Išorinių duomenų apdorojimo posistemėje atliekamas pradinis gaunamos išorinės informacijos apdorojimas.
Marketingo tyrimo posistemė susijusi su organizuojamais tyrimais.
Teorinių žinių analizės posistemė kaupia ir apdoroja informaciją, susijusią su mokslo pasiekimų taikymu firmos marketingo veikloje.ši posistemė reikalinga tam, kad firma laiku sužinotų apie naujausius mokslo pasiekimus ir galėtų juos kuo efektyviau taikyti savo veikloje.
Visa marketingo informacinė sistema sujungta tiesioginio ir atgalinio ryšio kanalais. Tiesioginio ryšio kanalais gaunama informacija iš marketingo aplinkos, atgalinio ryšio kanalais perduodami sprendimai aplinkai veikti.

4.4.Marketingo tyrimo kryptys

Skiriamos šios svarbiausios marketingo tyrimo kryptys:
1.rinkos tyrimas;
2.pirkėjų elgesio tyrimas;
3.prekių paklausos tyrimas;
4.firmos ekonominės veiklos analizė;
5.tyrimai susiję su marketingo komplekso formavimu.

verslo plano sudarymas ir struktūra

1.Santrauka

Kaimo turizmo sodyba „Pasaga“ – įsikūrusi Vištyčio regioniniame parke.
Dabartiniu metu sodybos savininkas verčiasi gyvulininkyste. Ateityje planuojama teikti kaimo turizmo paslaugas.
Numatomi ateities tikslai – pritraukti lankytojus į kaimo turizmo sodybą, užtikrinti pilnavertį jų poilsio bei pramogų organizavimą.
Numatomi pagrindiniai uždaviniai: sukurti tiek aktyvaus teik ir pasyvaus poilsio galimybę, suteikti kokybiškas maitinimo bei apgyvendinimo sąlygas, organizuoti jų pramogas. Taip pat dėmesys sodybos įvaizdžio gerinimui – veiksmingiau panaudoti ir plėtoti reklamą. Projektas bus įgyvendintas tik papildomai į jį investavus, todėl sodybos veiklai plėtoti būtinas kreditas. Gavus kreditą investuoti į patalpų, aplinkos tvarkymą, taip pat naujos įrangos bei reikalingų medžiagų įsigijimą.
Sodybos teikiamos paslaugos pranoktų kitų esančių įsikūrusių kaimo turizmo sodybų teikiamas paslaugas, nes jos nepasižymi aukšta kokybe, aukštu aptarnavimo lygiu, teikiamų paslaugų įvairumu. Klientui reikia ne tik pavalgyti, bet ir atsipalaiduoti, o tai tik galima sukūrus tam tikrą supančią aplinką, įdiegus naujas technologijas, pasiūlant vis įvairesnį paslaugų paketą.

2.Siūlomo projekto esmė
2.1Verslo idėja

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atkūrus privačios nuosavybės teisę (visų pirma nuosavybės teisę į žemę), daugelis ūkių savininkų kaip alternatyvią veiklą žemės ūkiui pradėjo plėtoti kaimo turizmo paslaugas.
Pastaruoju metu, Lietuvos kaimo turizmo asociacija vienija 978 narius [14].Tarp jų – kaimo gyventojai, teikiantys kaimo turizmo paslaugas, žemės ūkio mokyklos, kitos mokymo institucijos, rengiančios turizmo ir kaimo turizmo organizavimo specialistus, kai kurių rajonų savivaldybės.
Poilsiautojams yra pasiūloma įvairi skirtinga rekreacinė veikla – tai kaimo turizmo sodybos neįgaliesiems, ekologiškos, sveikatingumo, besispecializuojančios žirgininkystėje, bei aktyvų poilsį pasiūlančios kaimo sodybos , pvz., dviratininkams siūlomi žygiai dviračiais ir kt.
Pastaraisiais metais kaimo turizmas tapo vienu labiausiai plėtotinų verslų kaime. Ypatingai tai plėtojama nepalankiose ūkininkavimui, bet rekreaciniu požiūriu patraukliose vietovėse įskūrusiose kaimo vietovėse. Šiai veiklai pritaikomos senos arba statomos naujos sodybos. Auganti poilsio kaimo sodybose paklausa, didėjantis poilsio paslaugas teikiančių sodybų skaičius skatina konkurenciją bei teikiamų paslaugų kokybės augimą. Spėjama, kad ekonominės Lietuvos integracijos į ES procesas padidins Lietuvos kaimo sodybose besilankančiųjų užsienio turistų skaičių.
Pastaruoju metu kaimo turizmo verslas įgauna vis didesnę svarbą organizuojant poilsiautojų poilsį. Pažymėtina tai, kad kaimo turizmo sodybų skaičius, lyginant Lietuvos mastu, šiame regione mažas, daugiausia sodybų įsikūrusios Aukštaitijos regione. Svarbus momentas – netoliese Lenkijos respublika, kurioje šis verslas labai populiarus ir sulaukia vis didesnio lankytojų susidomėjimo, todėl numatoma ir galimybė iš šios respublikos lankytojų srautų.
Norintiems pailsėti ir turiningai praleisti laiką – Jūsų laukia erdvi kaimiško tipo sodyba su etnografiniais elementais. Ji įsikūrusi pačiame Vištyčio miestelyje ant gražaus 1660 ha ežero kranto (10m nuo ežero).
Sodyboje pastatyti šeši rąstiniai namai (trys svečių, vienas šeimininko, vienas – pirties su pokylių sale, kitas – su sezonine (lauko) pokylių sale), turintys modernią vidaus įrangą ir visus patogumus.
Tai ideali vieta mėgstantiems ramų bei aktyvų poilsį. Mėgstantiems šurmulį ir pramogas – paruošta puiki pokylių salė – ideali vieta švęsti jubiliejus, šeimos bei kitas šventes.
Svečiams pageidaujant, galime suteikti ne tik nakvynę, bet ir paruošti maistą bei visapusį aptarnavimą. Čia Jūs rasite visus miesto patogumus jaukioje kaimiškoje aplinkoje.
Visais metų laikais galite pasimėgauti karštuose kubiluose (japoniška pirtis).
Pavasarį atversite langus ir Jus maloniai nuteiks atbundanti gamta.
Vasara iš miego žadins ir ilgai miegoti neleis viliojanti vasaros saulė, vandens sportas, pramoginis laivas 10 vietų, kateriai, vandens slidės, pasivažinėjimas kvadrociklu ir “bagiu”. O išsiilgusių gamtos ramybės laukia žvejyba, malonios dienos bei vakarai besiirstant valtelėmis, vandens dviračiai. Taip pat Jūsų laukia naujai įrengtas šildomas baseinas su vandens čiuožykle.
Lietingą, vėjuotą rudenį ežero bangų mūša, besidaužanti į ežere stovinčios pavėsinės kraštus, primins pasibaigusią vasarą.
Žiemą jūsų laukia slidinėjimo trasos su slidinėjimu naktį (turime nuomoti VIP klasės slides), ledo ritulio aikštelė. Ekstremalių pojūčių mėgėjams siūlome pasivažinėti sniego motociklais.
Visais metų laikais autobusiuku arba dviračiais organizuojamos ekskursijos po lankytinas Vištyčio vietas. Turėsite galimybę aplankyti Vištyčio regioninį parką, liaudies muziejų, visus tris piliakalnius, bažnyčią, šventąjį šaltinį, pamatyti didįjį Vištyčio akmenį bei susipažinti su Vištyčio istorija. Čia jūs pamatysite daugiau negu tikitės!
Tai puiki vieta ilsėtis tiek vienišiems, tiek įsimylėjėlių porelėms, šeimoms su vaikais bei draugų kompanijoms!

2.2Produktai

Bendra informacija:
•Tualetas viduje
•Vonios kambarys / dušas
•Virtuvė, skirta poilsiautojams
•Virtuvės inventorius (indai, įrankiai ir t.t.)
•Konferencijų salė
•Pobūvių salė
•Pobūvių salė
30 asm. sezoninė salė su akmeniniu (vidaus)
•Laužas
•Malkos
•Pavėsinė
•Šašlykinė

Pirtis:
•Pirtis* rusiška
•Kubilas (japoniška pirtis)*

Gyvūnai
Leidžiama atvežti gyvūnus

Pritaikyta
Vaikams ir kūdikiams pritaikyta sodyba

Maitinimas
•Poilsiautojai gaminasi maistą patys
•Sodybos šeimininkai paruošia
•Šalia yra maitinimo įstaigos

Papildomos paslaugos
•Namų šeimininkės ruošos paslaugos
•Patalynė, rankšluosčiai
•Skalbimas
•Lyginimas

TV
•TV
•DVD grotuvas

Muzika
Magnetofonas (kasetinis grotuvas)

* Paslauga užsakoma iš anksto

3. Verslo įmonės charakteristika

3.1 Pagrindiniai įmonės tikslai ir uždaviniai

Projekto esmė – suteikti paslaugų vartotojams kokybiškas kaimo turizmo paslaugas: maitinimo, apgyvendinimo, pramogų.
Dabartiniu metu sodybos savininkas verčiasi gyvulininkyste. Planuojama ateityje versis kaimo turizmo verslu, kadangi Vištyčio regioninis parkas yra saugoma teritorija ir veiklą jame reglamentuoja daugelis įstatymų, todėl dabartinis verslas sodybos savininkui sudaro tam tikrų sunkumų.
Planuojama:
Nustoti verstis pagrindine veikla;
Prašyti paskolos iš banko;
Gavus kreditą jį panaudoti:
1)Renovuoti dabartinius pastatus;
2)Pastatyti papildomus pastatus;
3)Įsigyti naujai įrangai bei būtinam inventoriui.
Vizija – teikti visapusiškas kaimo turizmo paslaugas panaudojant ne tik pačios sodybos išteklius, bet ir viso Vištyčio regioninio parko gamtinį bei kultūrinį potencialą.
To bus siekiama:
Sukuriant kokybiško maitinimo paslaugas;
Teikiant apgyvendinimo paslaugas;
Sukuriant pramogų galimybė;
Organizuojant konferencijų turizmo galimybę;
Sudarant atitinkamas rekreacines programas patenkinant poilsiautojų poilsio bei noro pažinti galimybes.
Planuojama, kad projektui įgyvendinti bus reikalinga 550 000 litų suma, kurią planuojama prašyti iš banko. Manoma, kad projektas atsipirks per keletą metų, taip pat ateityje manoma, kad bus galimybė panaudoti ES lėšas.

3.2 Nuosavybės forma

Kaimo turizmo sodyba „Pasaga“ individuali P. Stankevičius įmonė. Įregistruota 2007. gegužės mėn. Pagal Lietuvos respublikos įstatymus (pateiktas priede). Savininko investuotas turtas – 50000Lt, banko paskola: 500000 Lt

3.3 Vietovės, kur įsikūrusi įmonė, aprašymas

Norintiems pailsėti ir turiningai praleisti laiką – Jūsų laukia erdvi kaimiško tipo sodyba su etnografiniais elementais. Ji įsikūrusi pačiame Vištyčio miestelyje ant gražaus 1660 ha ežero kranto (10m nuo ežero).

1 pav. Visas Vištyčio regioninio parko žemėlapis

2 pav. Sodybos vieta

Pavadinimas Atstumai, km
Atstumai iki/nuo didžiųjų miestų
iki/nuo Vilniaus 185
iki/nuo Kauno 110
iki/nuo Klaipėdos 210
iki/nuo Šiaulių 260
iki/nuo Panevėžio 220
iki/nuo kito miestoMarijampolė 53
Arčiausiai esantis miestas, vietovė
miestas:Kalvarija 35
Atstumai iki/nuo stoties
iki/nuo autobusų stoties 0,5
iki/nuo geležinkelių stoties 22
Arčiausiai esanti …
kavinė”Viktorija” 5
parduotuvėVištytis 5
Atstumas iki vandens telkinių
iki ežero 0,010

PavadinimasPastabos
Atvykimas
Atvykimas į sodybą nuo 9 val.
Išvykimas iš sodybos iki 22 val.
Nesvarbu
Kaip atvykti
Savo transportas
Šeimininkų transportas (šeimininkai gali atvažiuoti pasitikti)

4. Rinka
4.1 Bendra rinkos apžvalga ir tendencijos

Sparčiau kaimo turizmas, kaip sudėtinė turizmo sferos dalis, ėmė plėtotis nuo 1994 m., kai Kanados, Danijos ir kitų užsienio šalių specialistai 1994-1996 metais atliko tyrimus dėl šios turizmo formos plėtros Lietuvoje galimybių[1;52].
1997 metais Žemės ūkio konsultavimo tarnyba išleido pirmąjį ,,Lietuvos kaimo turizmo katalogą”, kuriame reklamavosi 63 sodybos. Lietuvos turizmo fondas išleido katalogą ,,Poilsis kaime”, kuriame taip pat buvo reklamuojamos kaimo sodybos. Vėliau panašūs katalogai buvo išleidžiami kasmet, o juose reklamas užsakančių kaimo sodybų savininkų skaičius nuolat didėjo.. Verslui plėtojantis, jo atstovai pradėjo burtis į visuomenines organizacijas. 1997 metais Žemės ūkio rūmuose įsikūrė Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
Lietuva yra turtinga gamtiniais ištekliais. Turime pajūrį, ežerų (914 tūkst. kv .m. bendras plotas), upių (bendras ilgis virš 76,8 tūkst. km.) bei miškų (31;7% teritorijos) [12].
Teritorijoms, labiausiai tinkamoms rekreacijai, taip pat priskirtini 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. Gausūs ir Lietuvos kultūriniai ištekliai, kurie dėl nepakankamo turizmo infrastruktūros išplėtojimo panaudojami ribotai. .Šiuo metu yra registruota 10700 kultūros paveldo objektų, iš kurių turizmui galima panaudoti mažiau kaip trečdalį [13].
Pastaraisiais metais labai suaktyvėjo vietinis turizmas, kuris apima tokias formas kaip poilsis prie jūros, taip pat poilsis prie ežerų ar upių. Dažniausiai pastarosios formos yra derinamos su poilsiu kaimo turizmo sodybose. Pastebimai yra išaugęs poilsiaujančių žmonių skaičius kaimo turizmo sodybose, gyventojų aktyvesnis dalyvavimas įvairiuose renginiuose. Galima teigti, kad kaimo turizmas stipriai įtakoja bendrą vietinio turizmo rinkos plėtrą. Tiriant turizmo ir paslaugų rinką Lietuvoje, buvo pastebėta, kad auga kaimo turizmo paslaugas teikiančių ūkių skaičius: 2001 metais buvo įregistruotos 203 kaimo sodybos, o 2003 metų pradžioje – 287. Ekspertai tvirtina, kad 2002 metais kaimo sodybose poilsiavo apie 70 tūkstančių žmonių, iš jų apie 6 proc. užsieniečių. [13] Pasak Kaimo turizmo asociacijos pirmininkės R.Sirusienės, lyginant 2001 metus su 2002, kaimo turizmo paslaugomis pasinaudojusiųjų poilsiautojų skaičius išaugo 280 proc. (2000 metais kaimo turizmo paslaugomis pasinaudojo 24 tūkst. poilsiautojų) [14].
Paskutiniai tyrimų rezultatai rodo, kad kaimo turizmas Lietuvoje tampa viena sparčiausiai augančių turizmo rūšių. Jei 2003 metais kaimo turizmo sodybose lankėsi 164,1 tūkstančiai. poilsiautojų, tai 2004 metais jų svečiavosi net 196,6 tūkstančiai, tai yra 19,8 proc. daugiau nei 2003 metais (žr.pav.Nr.1) [14].

3 Paveikslas. Kaimo turizmo sodybų lankomumas
Remiantis Lietuvos kaimo turizmo asociacijos duomenimis, vien 2004 metų gruodžio mėnesį, kaimo turizmo sodybose svečiavosi 19,9 tūkstančiai poilsiautojų arba 23,6 proc. daugiau nei 2003 metais tuo pačiu laikotarpiu. Daugiausiai poilsiautojų gruodį sulaukė Aukštaitijos regionas (8,9 tūkstančius. žmonių), Žemaitijos (7,6 tūkstančiai.) bei Dzūkijos (3,4 tūkstančiai) regionai [14]. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad kaimo sodybos poilsiautojų sulaukia ne tik šiltuoju metų laikotarpiu, bet ir šaltuoju. Darytina prielaida, kad tai gali sąlygoti siūlomos kokybiškos paslaugos, leidžiančios išvengti didelės paklausos priklausomybės nuo sezoniškumo, taip būdingos kitiem turizmo sektoriams.
Pastaruoju metu, Lietuvos kaimo turizmo asociacija vienija 978 narius [14].Tarp jų – kaimo gyventojai, teikiantys kaimo turizmo paslaugas, žemės ūkio mokyklos, kitos mokymo institucijos, rengiančios turizmo ir kaimo turizmo organizavimo specialistus, kai kurių rajonų savivaldybės.
Poilsiautojams yra pasiūloma įvairi skirtinga rekreacinė veikla – tai kaimo turizmo sodybos neįgaliesiems, ekologiškos, sveikatingumo, besispecializuojančios žirgininkystėje, bei aktyvų poilsį pasiūlančios kaimo sodybos , pvz., dviratininkams siūlomi žygiai dviračiais ir kt.

4.2 Šakos plėtros tendencijos

Turizmas apima atostogas (darbo atostogas, trumpas savaitgalines išvykas ar vienos dienos keliones), verslo keliones, draugų ar giminių lankymą, taip pat išvykas susijusias su mokslais, sportu, sveikata ar religija. Į turizmo sąvoka įeina žmogaus judėjimas iš vienos šalies į kitą. Be to, ši sąvoka apima šalies gyventojų rekreacijos bei sportinę veiklą jų gyvenamoje teritorijoje. Abi šios grupės naudoja tuos pačius gamtinius ar ekonominius resursus.
Lyginant su visu pasaulio vystymusi, turizmo bei rekreacijos paklausa auga labai sparčiais tempais. Tokį staigų išaugimą įtakojo iki minimumo sumažėjusios transportavimo (mobilizacijos) problemos, padidėjusios turistinių produktų vartotojų pajamos bei pailgėjęs laisvas laikas. 2000 metais tarptautinis turizmas išaugo 7,4 %, tai pats didžiausias pokytis analizuojant pastaruosius metus ir beveik dvigubai didesnis nei 1999 metais. Remiantis Tarptautinės Turizmo Organizacijos (World Tourism Organisation) duomenimis, 2000 metais buvo 698 milijonai tarptautinių kelionių, o tai yra beveik 50 milijonų daugiau nei 1999 metais. Pastaraisiais metais turizmas išaugo daug daugiau nei to buvo tikimasi optimistiškiausiose prognozėse. Ilgalaikėje Tarptautinės Turizmo Organizacijos vizijoje iki 2020 metų numatoma, kad iki 2010 metų turistų skaičius pasieks vieną milijardą, o 2020 metasi – net 1,56 milijardo.
Kaimo turizmas gali smarkiai paveikti neurbonizuotų regionų ekonomiką. Tokį regionų ekonomikos augimą apsprendžia ne tik produkcijos ar užimtumo augimas, bet daug platesnė ekonominė nauda. Kaimo turizmas gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis, padedantis užkariauti naujas rinkas vietiniams produktams. Tai papildomas pajamų šaltinis ūkininkams ar kitiems su žemės ūkiu susijusiems žmonėms. Šiuo metu, kai požiūris į žemės ūkį ir žemės ūkio produkciją keičiasi, tai ypač aktualu. Kaimo turizmas gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo vietovėse, bei keičiančia žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių.
Daugelyje nuošalių ir mažai rentabilių regionų kaimo turizmas yra ta veikla, kuri leidžia tolydžiai plėtoti regiono ekonomiką ir patenkinti gyventojų socialinius poreikius.
Kaimo turizmas taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą, tai yra socialiniai kontaktai tarp vietinių gyventojų ir turistų – išaugęs kultūrinio paveldo svarbumo bei apsaugos suvokimas, atsiradę tvirtesni tarpusavio ryšiai tarp vietos gyventojų. Tai leidžia vietinei bendruomenei vystyti vietinę ekonomiką, gerinti pragyvenimo lygį, tausoti kultūrinį paveldą bei socialines vertybes.
Kaip matome turizmas turi tendenciją plėstis, o tuo pačiu plėsis ir kaimo turizmas, jau dabar vasaros met norinčių atostogauti kaimo sodybose skaičius viršiją pasiūlą, todėl manoma, kad ir toliau ši paklausa tik didės.

4.3 Vartotojai

Kaimo turizmas Lietuvoje kasmet įgauna vis naują atspalvį ir darosi vis populiaresnis. Šiomis paslaugomis naudojasi ne tik pavieniai asmenys ar šeimos. Vyrauja tendencija, kad kaimo turizmo sodybose organizuojamos ne tik įvairios šventės ar pobūviai, bet ir konferencijos. Galima akcentuoti, kad sodybos šeimininkai savo veiklą koordinuos ne tam tikro vieno pasirinkto segmento poreikių tenkinimui. Todėl galime išskirti atitinkamas vartotojų grupes, kurios naudosis šios sodybos teikiamomis paslaugomis.
Tai.:
Poilsiautojai su šeimomis;
Savaitgalio poilsiautojai;
Užsienio turistai;
Įstaigos, organizacijos ir t.t. besinaudojančios konferencijų, renginių, seminarų organizavimo paslaugomis;
Vietiniai gyventojai – perkantys pobūvių, šeimos švenčių organizavimo paslaugas;
Sporto paslaugų mėgėjai;
Na ir žinoma – gamtos mylėtojai.
Potencialių vartotojų spektras platus. Vartotojų grupės išskirtos atsižvelgiant į teikiamų paslaugų paketą, kuris darbe bus apibūdinamas kitoje dalyje.

4.4 Konkurentai

Regiono gamtos turtingumas bei įvairovė, ją papildantys kultūros objektai, palyginti geras kelių tinklas sudaro palankias sąlygas kaimo turizmo verslui, tačiau šiuo metu iš viso Vilkaviškio apskrityje yra tik 2 kaimo turizmo sodybos. Paslaugų plėtrą regione stabdo kitų, patrauklesnių, šalies regionų konkurencija. Privalumas tas, kad Marijampolės apskritis ribojasi su Lenkija, kur kaimo turizmas labai populiarus, todėl tikslinga plėtoti šį verslą regione kaip atskirą turizmo sritį.
Tiesioginiai konkurentai:
Juozo Norbuto sodyba
Bendra informacija:
Sodyba įkurta 2004 m.
Sodyba atnaujinta / restauruota 2005 m.
Sodybos teritorija 0.50 ha
Poilsio zonos teritorija 0.20 ha

Sodyba įsikūrusi mažame, ramiame miestelyje, skirta mėgstantiems ramų ir aktyvų poilsį. Laukiamos nedidelės kompanijos, kurioms skirti du jaukūs dviviečiai kambariai, pirtelė. Sodyboje visais metų laikais galima ilsėtis ir puikiai leisti laiką.
Kempingas-poilsiavietė “Viktorija”
Bendra informacija:
Sodyba įkurta –
Sodyba atnaujinta / restauruota –
Verslo liudijimas –
Sodybos teritorija-
Poilsio zonos teritorija-
Kempingas-poilsiavietė “Viktorija” – prie Vištyčio ežero, vieno iš didžiausių ir giliausių Lietuvos ežerų. Vienoje ežero pusėje yra Vištyčio regioninis parkas, kitoje nuostabus kraštovaizdis ir vos už kelių kilometrų siena su Lenkija. Poilsiavietė yra pušyne ir per jos teritoriją teka upelis, kuriame gausu sidabrašonių upėtakių. Vištyčio ežeras toks skaidrus, kad be didelio vargo matosi ant dugno gulintys akmenėliai ir plaukiojančios žuvys. Tuo mėgaujasi povandeninio nardymo mėgėjai ir žvejai. Seklus dugnas- puiki vieta maudynėms, o palankūs vėjai žadina aistrą buriuoti. Norui perplaukti ežerą baidare atsispiria ne kiekvienas.
Atvykę poilsiautojai gali naudotis žaidimo aikštelėmis (vaikų žaidimo, mažojo futbolo, paplūdimio tinklinio, badmintono, krepšinio), vaikų žaidimo kambariu, nuomotis vandens dviračius, valtis, baidares, kanojas, stalo tenisą, biliardą, pirtį, maudytis, žvejoti, buriuoti, grybauti, uogauti ir kt.
Priimame vaikų ir jaunimo grupes, šeimas bei pavienius poilsiautojus. Jūsų laukia kambariai 1-4 asmenims su dušu ir tualetu, 2-3 asmenims su bendrais patogumais, 4-6 asmenims be patogumų kambariuose vasaros nameliuose, 30 elektrifikuotų kempingo vietų auto-nameliams ir palapinėms, paežerėje stovi.
Norintys valgyti ar atsigaivinti, kviečiami į restoraną, pobūviams ir konferencijoms yra 3 atskiros salės.
Žiemos metu netoliese veikia 4 slidinėjimo trasos su keltuvais ir slidžių nuomos punktais, įruošiama čiuožykla ir rogučių nusileidimo kalnelis.
Prie netiesioginių konkurentų galime priskirti apgyvendinimo paslaugas teikiančias įstaigas.
Netiesioginiai konkurentai:
•Viešbutis „Širvinta“ J. Basanavičiaus a. 5, Vilkaviškis
•Kempingas – poilsiavietė „PUŠELĖ“ Žirgėnų k., Vištyčio sen., Vilkaviškio r.
•Jono Mačio kaimo turizmo sodyba Žirmūnų k., Vištyčio sen., Vilkaviškio r.
•Poilsiavietė „VILDEGA“ Pakalnių k., Vištyčio sen., Vilkaviškio r.
Kaip matome pagrindiniai konkurentai neteikia visų mūsų siūlomų paslaugų, o tik kai kurias iš jų, todėl norintys visapusio poilsio turistai tikrai rinksis mūsų sodybą.

5. Marketingo planas
5.1 Tikslai ir uždaviniai

Pagrindiniai tikslai yra:
Paslaugų pasirinkimo maksimizavimas;
Vartotojų pasitenkinimo maksimizavimas;
Aptarnavimo kokybės maksimizavimas.
Šio marketingo plano pagalba įmonė siekia įsiskverbti į rinką ir užimti joje užtikrintą poziciją.
Savo marketingo plane mes naudosime koncentruoto marketingo strategiją. Tai yra tokia strategija, kuomet organizacija visas pastangas stengiasi sutelkti tik į vieną tikslinę rinką ir jai įvaldyti naudoja specialiai pritaikytą marketingo kompleksą. Šiuo atveju tikslinė rinka – kaimo turizmu besidomintys žmonės, o marketingo kompleksas – visuma tarpusavyje susijusių veiksmų ir sprendimų, kuriais siekiama patenkinti vartotojų poreikius ir pasiekti organizacijos marketingo tikslus.
Planuojamo marketingo komplekso elementai:
•Paslauga – sprendimai ir veiksmai susiję su interneto paslaugų tiekimu;
•Kaina – sprendimai ir veiksmai susiję su paslaugų kainų nustatymu, nuolaidų bei apmokėjimo sąlygų taikymu;
•Rėmimas – sprendimai ir veiksmai, kuriais siekiama pirkėjus informuoti apie paslaugą ir paskatinti juos pirkti.

5.2 Kainų politika ir Teikiamų paslaugų ir pramogų spektras platus. Sodyba teikia ne tik apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas. Čia yra sudarytos puikios sąlygos sveikatingumo veiklai.
Yra įkurtas sporto kompleksas. Sporto klube įrengta šiuolaikiška treniruoklių salė, plaukimo baseinas su kaskada ir povandeninėmis srovėmis, karšta sūkurinė vonia, garinė, aromatinė pirtis, persirengimo kambariai su dušais ir individualiomis spintelėmis. Taip pat yra teikiama profesionalios trenerio konsultacijos, sudaromos individualios treniruočių programos, siūlomos masažų paslaugos. Išskirtinias sąlygas sodyba sudaro įsteigto sporto klubo nariams.

1 Lentelė Sporto klubo kainoraštis
ABONENTAS KLUBO NARIUI
1 mėn. 4 kartai85Lt./1asm.
1 mėn. 8 kartai150Lt./1asm.
1 mėn. 12 kartų210Lt./1asm.
2 mėn.16 kartų260Lt./1asm.
2 mėn. 24 kartai380Lt./1asm.
ABONENTAS ĮSTAIGŲ KOLEKTYVAMS iki 20asm., iki 2val.
1 mėn. 4 kartai950Lt.
1mėn. 8 kartai1800Lt.
2 mėn. 16 kartų3600Lt.
VIENKARTINĖ SPORTO KLUBO REZERVACIJA
grupei iki 20asm.
iki 2val.250Lt.
iki 3val.330Lt.
iki 4val.400Lt.
Pirmadienį- ketvirtadienį nuo 13.00 iki 15.00val. Taikoma 10% nuolaida

Apgyvendinimui – pagrindiniame pastate “Pasagoje” yra skirta 10 jaukių elegantiškų dviviečių kambarių. Šeimų ar didesnės kompanijos poilsiautojų patogumui yra pasiūloma svetainė su dviem miegamaisiais. Kiekviename kambaryje yra įrengta TV; Telefonas. Svečiams suteikiama galimybė naudotis internetu. Teikiamos taip pat ir buities paslaugos.
Taip pat apgyvendinimui yra pasiūlomas ir poilsis rąstiniuose nameliuose dengtais nendriniais stogais, čia jų 4.. Šiuose apartamentuose gali nakvoti trys suaugę žmonės. Yra mini virtuvė, WC, TV
Kainos dviviečio kambario: 140 lt, (pusryčiai įskaičiuoti);
Maitinimo paslaugos: maitinimo paslaugos teikiamos restorane „Pasaga“.
Žvejybos pramogos – žvejybos pramogos teikiamos Vištyčio ežere.
Pirtis – šeimininkai poilsiautojų paslaugoms siūlo ir rusišką pirtį su priešpirčiu kompanijai iki 15 žmonių, jame 2 nakvynės kambariai, antrame aukšte 6 miegamos vietos, WC, dušai, vandens telkinys su čiuožykla. Poilsiautojų patogumui uždaras kiemas su mašinų stovėjimo aikštele.
Sodyba taip pat teikia konferencijų, seminarų ir kt. renginių organizavimo paslaugas. Konferencijoms siūloma viena salė talpinanti iki 100 dalyvių. Salėje puikios sąlygos organizuoti konferencijas, seminarus, prezentacijas…, administracija gali pasiūlyti kelių dydžių ekranus, multimedia projektorių, rašymo lentas, TV, CD, DVD ir video grotuvus, kompiuterį, internetinį ryšį.
Konferencijos salės nuoma: 1val- 70; iki 4 val – 250 lt,; iki 8 val. – 470 lt,; 2 dienos – 800lt.
Banketinės salės paslaugos; pasiūlomas platus europinės virtvės pusryčių, verslo pietų ar šventinės vakarienės patiekalai. Pagal klientų pageidavimą rengia linksmus pobūvius, furšetus, banketus, priėmimus .

2 Lentelė. Banketinės salės nuoma
Banketinės salės nuomaKaina, Lt. /1val.
Maistas ir gėrimai iki 3000Lt.50
Maistas ir gėrimai 3000Lt. ar daugiau-
Nuo 24val.70

Sodyba taip pat priima užsakymus įvairiems renginiams. Vasarą poilsiautojų pramogai pasiūlomas atviras baseinas su pirtele ir tinklinio aikštele, lauko teniso kortai, didelė vaikų žaidimo aikštelė, vandens dviračiai, valtys. Kiekvienas čia atvykęs galės praleisti ramų vakarą žaisdamas įvairius stalo žaidimus.

3 Lentelė. Lauko pramogų inventoriaus įkainiai.
ATVIRAS BASEINASkaina
Maudynės1 val.7 LT
baseinas ir sauna iki 20 asmenų2 val.150 LT
3 val.210 LT
Lauko teniso kortai 1 val.25 LT
Valtis1 val.10 LT
Vandens dviratis1 val.10 LT

Stalo tenisas1 val.10 LT
Amerikietiškas biliardas 1 val.15 LT
Tinklinio kamuolys1 val.10 LT
Badmintono raketės1 val.10 LT
Lauko teniso raketė1 val.10 LT

Būtina žinoti, kad kaina keičiasi prekės gyvavimo ciklo procese. Kainodaros politika priklauso nuo tikslo, kurį kelia įmonė : rinkos užkariavimas, greitas pelno gavimas ar stabili gamyba.
Produkto ir paslaugų kaina turi garantuoti pelną. Į sodybos paslaugų produktų savikainą įeina: pridėtinės pastovios išlaidos, mokesčiai; sodrai, bankui…. Kainos dydžiui įtakos turės ir esamų konkurentų kainos. Norėdami pritraukti klientą pastoviems klientams bus taikoma 20% nuolaida. Taip pat pastoviems sporto klubo nariams bus taikoma lanksti nuolaidų sistema.
5.3 Paslaugų realizavimo schema

Kadangi kaimo turizmas tampa vis populiaresnis ir vietas poilsiui sodybose reikia užsisakinėti iš anksto (paklausa viršiję pasiūlą), tai realizavimas nebus sudėtingas procesas. Realizavimui įtakos turės gera sodybos vieta ( kaip nurodyta 1 ir 2 pav.), bei reklama.

5.4 Reklama

Sodyba dažniausiai reklamuosis rajoniniame laikraštyje, taip pat populiarių radijo stočių pagalba. Kad reklama būtų efektyvesnė planuojama
Išrinkti radijo žaidimus,
Radijo žaidimams tiekti prizus,
Įrengti demonstravimo stendus sodybos teritorijoje gerai matomoje vietoje,
Gauti leidimus statyti stendus 10 km. ir didesniu atstumu nuo pačios sodybos, tokiu būdu reklaminiai stendai įspėtų apie sodybą dar neprivažiavus galimų konkurentų.
Išleisti firminius kalendoriukus, kepuraites, balionus vaikams, užrašų knygeles.
Vištyčio puslapyje patalpinti reklamą (Vištyčio puslapis – www.vistytis.ten.lt)
Taip pat sodyba planuoja savo paslaugas reklamuoti metiniame leidinyje „Turizmas“, taip pat glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, kuri padės taip pat pritraukti potencialius klientus.
Reklamai sodybos savininkai sukurs ir firminį ženklą: pasaga, kuris bus reklamuojamas kalendoriukų pagalba. Kalendoriukai bus dalijami visiems atvykusiems klientams, tokiu būdu reklama pasieks daugelį galimų šių paslaugų vartotojų.
Per metus reklamai planuojama skirti apie 20 000 lt.
Reklaminis bukletas:

Norintiems pailsėti ir turiningai praleisti laiką – Jūsų laukia erdvi kaimiško tipo sodyba su etnografiniais elementais. Ji įsikūrusi pačiame Vištyčio miestelyje ant gražaus 1660 ha ežero kranto (10m nuo ežero).
Sodyboje pastatyti šeši rąstiniai namai (trys svečių, vienas šeimininko, vienas – pirties su pokylių sale, kitas – su sezonine (lauko) pokylių sale), turintys modernią vidaus įrangą ir visus patogumus.
Tai ideali vieta mėgstantiems ramų bei aktyvų poilsį. Mėgstantiems šurmulį ir pramogas – paruošta puiki pokylių salė – ideali vieta švęsti jubiliejus, šeimos bei kitas šventes.
Svečiams pageidaujant, galime suteikti ne tik nakvynę, bet ir paruošti maistą bei visapusį aptarnavimą. Čia Jūs rasite visus miesto patogumus jaukioje kaimiškoje aplinkoje.
Šioje sodyboje visada puiku!
Visais metų laikais galite pasimėgauti karštuose kubiluose (japoniška pirtis).
Pavasarį atversite langus ir Jus maloniai nuteiks atbundanti gamta.
Vasara iš miego žadins ir ilgai miegoti neleis viliojanti vasaros saulė, vandens sportas, pramoginis laivas 10 vietų, kateriai, vandens slidės, pasivažinėjimas kvadrociklu ir “bagiu”. O išsiilgusių gamtos ramybės laukia žvejyba, malonios dienos bei vakarai besirstant valtelėmis, vandens dviračiai. Taip pat Jūsų laukia naujai įrengtas šildomas baseinas su vandens čiuožykle.
Lietingą, vejuotą rudenį ežero bangų mūša, besidaužanti į ežere stovinčios pavėsinės kraštus, primins pasibaigusią vasarą.
Vėsiais, žvarbiais rudens bei žiemos vakarais padės susikurti romantišką nuotaiką bei visada sušildys ir leis pasvajoti jaukus židinys.
Mėgstantys sportą jėgas galės išbandyti krepšinio aikštelėje, arba pailsėti sporto klubo treniruoklių salėje.
Žiemą jūsų laukia slidinėjimo trasos su slidinėjimu naktį (turime nuomoti VIP klasės slides), ledo ritulio aikštelė. Ekstremalių pojūčių mėgėjams siūlome pasivažinėti sniego motociklais.
Visais metų laikais autobusiuku arba dviračiais organizuojamos ekskursijos po lankytinas Vištyčio vietas. Turėsite galimybę aplankyti Vištyčio regioninį parką, liaudies muziejų, visus tris piliakalnius, bažnyčią, šventąjį šaltinį, pamatyti didįjį Vištyčio akmenį bei susipažinti su Vištyčio istorija. Čia jūs pamatysite daugiau negu tikitės!
Tai puiki vieta ilsėtis tiek vienišiems, tiek įsimylėjėlių porelėms, šeimoms su vaikais bei draugų kompanijoms!
Aplankykite mus!

5.5 Paslaugų pardavimo prognozės

4. lentelė Optimistinių pajamų suvestinė

PajamosSuma per metus
Apgyvendinimo paslauga100 000 lt
Maitinimo paslauga135 000 lt
Prekyba gėrimais, maisto produktais35 000 lt
Banketinės salės nuoma110 000 lt
Posėdžių salės nuoma155000 lt
Įrangos nuoma15000lt
Sporto komplekso paslaugos75 000 lt
Buities paslaugos4000 lt
Viso629 000 lt

5. lentelė Pesimistinių pajamų suvestinė
PajamosSuma per metus
Apgyvendinimo paslauga85 000 lt
Maitinimo paslauga97500 lt
Prekyba gėrimais, maisto produktais27500 lt
Banketinės salės nuoma85000 lt
Posėdžių salės nuoma105500 lt
Įrangos nuoma9500lt
Sporto komplekso paslaugos67500 lt
Buities paslaugos3000 lt
Viso480500 lt

6. Paslaugų planas
6.1 Patalpos

Pagrindinio pastato planas

PIRMAS AUKŠTAS

MANSARDINIS AUKŠTAS

6.2 Inventorius, įranga ir transportas

6. Išlaidos įrangai, inventoriui

Išlaidos rūšis200720082009200102011
Išlaidos baldams35 500
Informacinių technol.500—-
Išlaidos baseino, pirties, sporto kompl.įrangai24 900
Kitos smulkios išlaidos: stalo serviravimui, popieriui ir t.t.5 00040003000030003000
Viso:65 9004000300030003000

Išlaidos skaičiuotos su sąlyga, kad smulkios išlaidos kiekvienais metais sudarys tam tikrą dalį išlaidų, kadangi pirktas inventorius susidėvi: tokios išlaidos apima pagalbinį inventorių (stiklinės, lėkštės, stalo įrankiai, popierius ir t.t.)
Ūkininkas turi savo lengvąją mašiną ir ji bus naudojama ti klientų pasitikimui.

7 lentelė Inventorius
Pagr. priemonėsVertė lt.
Vandens dviračiai5000
Mikro autobusas25 000
DVD įranga2000
Kompiuteris2100
Viso:34 100

6.3 Tiekėjai

Didžiąją dalį reikalingų maisto produktų priststys vietiniai ūkininkai. Papildomus produktus įsigysime vietinėje miestelio parduotuvėje. Kadangi didžioji poilsiautojų dalis maistą gaminsis patys, tai užsisakinėt maistą iš didžiūjų lietuvos tiekėjų nėra prasmės. Planuojama maito pirkimui per metus išleisti 120 000Lt.
Įrenginėjant baseiną buvo sudaryta sutartis, dėl jo priežiūros. Pagal sutartį, kadangi buvo pirkta visa įranga iš tospirmus 5 metus baseino priežiūra nieko nekainuos. Jis bus tvarkomas 2 kartus į metus.

7. Valdymo personalas ir darbuotojai

Įmonei vadovauja įmonės savininkas ir įkūrėjas. Jis iki šiol ūkininkavo, tačiau gyvendamas labai patrauklioje vietoje pradėjo domėtis ir kitokiomis verslo rūšim bei galimybėm ir nusprendė įsteigti kaimo turizmo sodybą.

7.1 Darbuotojai

Kaimo turizmo sodybos “Pasaga” savininkas ūkininkas P.Stankevičius..
Administratorius – A.Augustaitis – tiesiogiai bendraus su klientais.
Įmonė finansininkas – A.Stankevičienė.
Aptarnaujantis personalas:
Ūkvedys – L.Laurinaits – bus atsakingas už visą sodybos ūkinę dalį: aplinkos priežiūra, produktų, įrangos, medžiagų pristatymas ir paskirstymas.
Taip pat aptarnaujantį personalą sudarys ir darbuotojai kurie bus tiesiogiai atsakingi už tam tikrą sektorių: patalpų priežiūra 2 žmoės, maisto ruošimas 2 žmogus, buitinių paslaugų teikimas 2 žmonės, pagalbiniai darbininkai 5 žmonės, viso planuojama – 15 darbuotjų. Manoma, kad žiemos sezono metu darbuotojų skaičius šiek tiek gali mažėti.
Įmonės klestėjimas priklauso nuo aptarnaujančio personalo darbuotųjų kvalifikacijos. Atranka darbuotojams vyks sekančia tvarka :
Anketos užpildymas. Ji sudaroma tuo tikslu, kad būtų galimas susidaryti bendrą vaizdą apie žmogaus asmenybę, jo intelektą, išsilavinimo lygį, požiūrį į darbą.
Pokalbis. Pokalbis vyksta norint patikrinti žmogaus sugebėjimą bendrauti su kitais žmonėmis, jo elgsena ekstrimaliose situacijose, išsiaiškinti požiūrį į darbą.

7.2 Darbo užmokęstis

8. lentelė Atlyginimų išlaidų suvestinė
Darbuotoju sąrašasSuma mėn.ltSuma 12 mėn
Savininkas (neskaičiuojama, kadangi visas pelnas priklauso savininkui)
Finansininkas90010 800
Administratorius900 10 800
Ūkvedys8009600
Aptarnaujantis personalas ir pagalbiniai darbininkai9000108 000
Viso:11 600139 200lt

7.3 Organizacinė struktūra

1. schema. Organizacinė struktūra

8.Rizikos įvertinimas

Pagrindinis veiksnys yra prekės, paslaugos paklausa, todėl nuo teisingos paklausos prognozės dažnai priklauso projekto esmė. Verslo plane svarbus vaidmuo tenka marketingo programos prognozei. Pagrindinė įmonės rizika ta, kad galimas konkurentų įtakos stiprėjimas, taip pat rinkos potencialo mažėjimas. Rinkos konjuktūra nuolat kinta, įmonė nuolatos susiduria su rizika, keičiasi konkurentų padėtis rinkoje.
Rinkos nestabilumas – kitų produktų kainų didėjimas (kuro), kurie yra tiesiogiai susiję su įmonės paslaugos kūrimu, o pasekoje galimas kainų didėjimas. Klientai gali atrasti sau pigesnes firmas, teikiančias analogiškas paslaugas.
Reikšminga yra technologinė rizika – nauja technologija ir įrengimai. Įmonės rizikos mažinimo kryptis – įmonės darbuotojų mokymas, inventoriaus atnaujinimas, paslaugų pasiūlos didinimas.
Kiti įvairūs netikėtumai. Vyriausybės priimti nanaudingi įmonės veiklai nutarimai, stichinės nelaimės.

8.1 SSGG analizė

StiprybėsSilpnybės
-palanki įmonės geografinė padėtis, potencialių paslaugų vartotojų atžvilgiu;
-pakankamai tankus vietinių kelių tinklas;
-gamtinės aplinkos išskirtinumas,
-kultūrinės aplinkos savitumas
-teigiamas darbuotojų požiūris į paslaugų vartotojus;
-maža konkurencija;
-palanki kainų sistema.-klimato sezoniškumas;
-nepakankamas dėmesys paslaugų teikėjų vartotojų atžvilgiu;
-specialstų trūkumas;
-įstatymais reglamentuota veikla – saugoma teritorija.

GalimybėsGrėsmės
-populiarėjantis savaitgalio turizmas;
-daugėjantis vienadienių turistų skačius;
-pragyvenimo ir perkamosios galios lygio didėjimas;
-naujų produktų (paslaugų) kūrimas;
-rekreacinės infrastruktūros plėtra;
-aktyvi rinkodara;
-ES fondų panaudojimo galimybė;
-personalo kvalifikacijos kėlimas;
-sezoniškumo sumažinimas (pasiūlant alternatyvią veiklą).-konkurencija;
-gyventojų perkamosios galios sumažėjimas;
-gyventojų (ypatingai išsilavinusių ir jaunimo) emigracija;
-nesugebėjimas pritraukti paslaugų vartotojus.

8.2 Rizikos mažinimas

Rizikos mažinimas :
•atidžiai pasirinkti darbuotojus – pagal kvalifikaciją, norą sąžiningai ir dorai dirbti;
• vadovui atidžiai vykdyti veiklą ir esant nesklandumams kviesti konsultantus ar specialistus;
•apdrausti firmą nuo nelaimingų atsitikimų;
• kelti įmonės prestižą;
• suteikiant aukštos kokybės paslaugas ir taip užsitarnauti klientų palankumą;
•stengtis pasiūlyti kuo įvairesnių paslaugų ir pramogų;.
•motyvuoti darbuotojus, kad geriau dirbtų.

9. Finansinis planas

Ruošiant verslo planą yra stengiamasi atsakyti į pagrindinius klausimus:
-kokia įmonės finansinė padėtis;
-kiek iš viso reikia kapitalo šiam verslui;
-kokie yra finansavimo šaltinis;
-kokie finansavimo terminai;
-kokios planuojamos grynosios pajamos ir kokia grynųjų pinigų apyvarta per pirmuosius trejus metus;
-koks nuolatinių išlaidų procentas ir kt.
Todėl šioje dalyje susumuojami finansiniai rezultatai.

9.1 Išlaidų finansinė analizė

Išlaidos pastatų renovacijai, naujų statybai, bei reikiamam inventoriui įsigyti

9.lentelė. Išlaidos pastatų renovacijai, naujų statybai, bei reikiamam inventoriui įsigyti
Išlaidų rūšisSuma
Pastatų renovacijai100 000
Pastatų statybai350 000
Išlaidos inventoriui, įrangai.100 000
VISO:550 000 LT

Didžiąją dalį išlaidų savininkas padengs paėmęs paskolą iš banko – 500000 Lt, dalį išlaidų – 50000Lt savininkas padengs iš savo santaupų.

10. lentelė Išlaidos pastatų renovacijai, statybai,
Patalpossuma
Pagrindinio “Pasaga” pastato statybai300 000
Poilsio namelių statybai50 000
Ūkinių patalpų renovacijai, aplinkos sutvarkymui45 000
Baseino ir pirties įrengimas50 000
Viso:450 000

Savininkas pradėdama šį verslą paėmė paskolą 5 metams su 5 proc, palūkanomis.

11. lentelė. Kredito atidavimo išlaidos

Kredito suma2007 m2008m2009 m2010 m2011mviso
500 000100 000100 000100 000100 000100 000500 000
palūkanos25 00020 00015 00010 0005 00075 000
Viso:125 000120 000115 000110 000105 000575 000

12. lentelė Atlyginimų išlaidų suvestinė
Darbuotoju sąrašasSuma mėn.ltSuma 12 mėn
Savininkas (neskaičiuojama, kadangi visas pelnas priklauso savininkui)
Finansininkas90010 800
Administratorius900 10 800
Ūkvedys8009600
Aptarnaujantis personalas9000108 000
Viso:11 600139 200lt

13. lentelė Kitų išlaidų suvestinė: elektrai, reklamai, kom. paslaugoms ir t.t.
Išlaidos pav.Suma metams5 metams
elektrai18 00090 000
reklamai20 000100 000
Kom. paslaugoms10 00050 000
kita500025 000
Viso:53 000265 000

14 lentelė. Reklamos sąnaudų planas metams
Išlaidų rūšisSuma.lt
Reklama per vietinį radiją5000
Vizualinė reklama4000
Reklama laikraščiuose8000
Kalendoriukų gamyba3000
Viso:20 000

Dalis investicijų viršija 1000 litų ir tarnaus daugiau nei vienerius metus, todėl pateikiami jų amortizaciniai atskaitymai 2007 m.

15. lentelė. Amortizaciniai atskaitymai
Pagr. priemonėsVertė lt.Eksplotavimo trukmėAmort.atsk.norma proc.Amortizaciniai atskaitymai.
Vandens dviračiai5000812.5625
Mikro autobusas25 00010205 000
DVD įranga2000520400
Kompiuteris2100520420
Viso:34 1006445

16. lentelė. Išlaidos kitai įrangai, inventoriui
Išlaidos rūšis20062007200820092010
Išlaidos baldams35 500
Informacinių technol.500—-
Išlaidos baseino, pirties, sporto kompl.įrangai24 900
Kitos smulkios išlaidos: stalo serviravimui, popieriui ir t.t.5 00040003000030003000
Viso:65 9004000300030003000

Išlaidos skaičiuotos su sąlyga, kad smulkios išlaidos kiekvienais metais sudarys tam tikrą dalį išlaidų, kadangi pirktas inventorius susidėvi: tokios išlaidos apima pagalbinį inventorių (stiklinės, lėkštės, stalo įrankiai, popierius..)

17.lentelė Išlaidų suvestinė (Kaimo turizmo paslaugos savikaina, numatoma be kitimo tendencijų)
Kaštų pavadinimasKaštai metams 2007200820092001020011
Įrangos išlaidos inventoriui, įrangai100 0004000300030003000
Darbuotojų apmokėjimas 139200139200139200139200139200
Atsiskaitymas soc.draudimui4593645936459364593645936
Išlaidos pastatams450 000
Palūkanos bankui 125 000120 000115 000110 000105 000
Amortizaciniai atskaitymai64456445644564456445
Išlaidos produktams120 000120 000120 000120 000120 000
Reklamai20 00020 00020 00020 00020 000
Išlaidos elektrai, kom.paslaugoms…33 00033 00033 00033 00033 000
Viso:10398581488581482581477581472581

Pastaba: Į pirmus metus įskaičiuota visa pastatų vertė.

18. lentelė. Projekto finansavimo poreikis ir šaltiniai
Lėšų poreikisSuma lt.Finansavimo šaltinisSuma.lt
Pastatams450000Vidiniai šaltiniai:
Įrenginiams100000Privatus kapitalas50 000 lt

Ilgalaikė paskola500 000 lt
Iš Viso:550 000 lt550 000 lt

Kaip matome iš lentelės, savininkui verslui pradėti metams reikia 550 000 lt, Iš to skaičiaus savininkas 50 000 lt panaudos savo santaupas ir 500 000 litų paims iš Vilniaus banko paskolą su 5 proc. palūkanomis.

19. lentelė Optimistinių pajamų suvestinė

PajamosSuma per metus
Apgyvendinimo paslauga100 000 lt
Maitinimo paslauga135 000 lt
Prekyba gėrimais, maisto produktais35 000 lt
Banketinės salės nuoma110 000 lt
Posėdžių salės nuoma155000 lt
Įrangos nuoma15000lt
Sporto komplekso paslaugos75 000 lt
Buities paslaugos4000 lt
Viso629 000 lt

20. lentelė Pesimistinė pajamų suvestinė
PajamosSuma per metus
Apgyvendinimo paslauga85 000 lt
Maitinimo paslauga97500 lt
Prekyba gėrimais, maisto produktais27500 lt
Banketinės salės nuoma85000 lt
Posėdžių salės nuoma105500 lt
Įrangos nuoma9500lt
Sporto komplekso paslaugos67500 lt
Buities paslaugos3000 lt
Viso480500 lt

9.2 Pinigų srautų analizė

21. lentelė Projekto piniginių srautų analizė (optimistinė)
Kaštų pavadinimasKaštai metams 20072008200920102011
Įrangos išlaidos inventoriui, įrangai1000004000300030003000
Darbuotojų apmokėjimas139200139200139200139200139200
Atsiskaitymas soc.draudimui4593645936459364593645936
Išlaidos pastatams450000
Palūkanos bankui125000120000115000110000105000
Amortizaciniai atskaitymai64456445644564456445
Išlaidos produktams120000120000120000120000120000
Reklamai2000020000200002000020000
Išlaidos elektrai,0330003300033000
Viso:1039581488581482581477581472581
Pajamos
Apgyvendinimas100000100000100000100000100000
Prekyba3500035000350003500035000
Maitinimas135000135000135000135000135000
Banketinės salės nuoma110000110000110000110000110000
Posėdžių salės nuoma155000155000155000155000155000
Įrangos nuoma1500015000150001500015000
Sporto komplekso paslaugos7500075000750007500075000
Buities paslaugos40004000400040004000
viso:629000629000629000629000629000
Balansinis pelnas-410581+140419+146419+151419+156419
Apmokestinamas pelnas0140419146419151419156419
Įmokos į biudžetą 15 proc.021062,8521962,8522712,8523462,85
Grynasis pelnas0119356,15124456,15128706,2132956,2

22. lentelė Projekto piniginių srautų analizė (pesimistinė)
Kaštų pavadinimasKaštai metams 20072008200920102011
Įrangos išlaidos inventoriui, įrangai1000004000300030003000
Darbuotojų apmokėjimas139200139200139200139200139200
Atsiskaitymas soc.draudimui4593645936459364593645936
Išlaidos pastatams450000
Palūkanos bankui125000120000115000110000105000
Amortizaciniai atskaitymai64456445644564456445
Išlaidos produktams120000120000120000120000120000
Reklamai2000020000200002000020000
Išlaidos elektrai, kom.paslaugoms…3300033000330003300033000
Viso:1039581488581482581477581472581
Pajamos
Apgyvendinimas85 000 85 000 85 000 85 000 85 000
Prekyba97500 97500 97500 97500 97500
Maitinimas27500 27500 27500 27500 27500
Banketinės salės nuoma85000 85000 85000 85000 85000
Posėdžių salės nuoma105500 105500 105500 105500 105500
Įrangos nuoma95009500950095009500
Sporto komplekso paslaugos67500 67500 67500 67500 67500
Buities paslaugos3000 3000 3000 3000 3000
viso:480500 480500 480500 480500 480500
Balansinis pelnas-559081-8081-208129197919
Apmokestinamas pelnas00029197919
Įmokos į biudžetą 15 proc.000437,851187,85
Grynasis pelnas0002481,156731,15

9.3 Balansų prognozės

23. lentelė. Balansų lentelė (optimistinė)

Eil.
Nr.
Rodikliai2007
2008
2009
20102011

1234567

1.
1.1.
1.2.
1.3.
1.4.
1.5.

2.
2.1.
2.2.
2.3.
2.4.

3.

Ilgalaikis turtas
žemė
pastatai
statiniai ir mašinos
transporto priemonės
kt. ilgalaikis turtas

Trumpalaikis turtas
atsargos
debitoriniai įsiskolinimai
pinigai kasoje ir sąskaitoje
kt. trumpalaikis turtas

Kt. turtas

145 000

145 000

14000

14000
13000

13000
13000

13000
13000

13000
TURTAS IŠ VISO:14500014000130001300013000

4.
4.1.
4.2.
4.3.

5.
5.1.
5.2.
5.3.

6.
6.1.
6.2.
6.3.

5.3.

7.
Kapitalas ir rezervai
Įstatinis kapitalas
Rezervai
Pelnas /nuostolis/

Ilgalaikiai įsipareigojimai
Finansinės skolos
Prekybos skolos
Kt. ilgal. įsipareigojimai

Trumpalaikiai įsipareig.
Finansinės skolos
Prekybos skolos
Mokesčiai, atlyginimai ir soc. draudimas
Kt. trump. įsipareigojimai

Kt. sav. nuosavybė ir įsip.

50000

(410581)

500000

139200

50000

119356,15

400000

139200

50000

124456,15

300000

139200

50000

128706,2

200000

139200

50000

132956,2

100000

139200
SAV. NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAR. IŠ VISO:14500014000130001300013000

24. lentelė. Balansų lentelė (pesimistinė)

Eil.
Nr.
Rodikliai2007
2008
2009
20102011

1234567

1.
1.1.
1.2.
1.3.
1.4.
1.5.

2.
2.1.
2.2.
2.3.
2.4.

3.

Ilgalaikis turtas
žemė
pastatai
statiniai ir mašinos
transporto priemonės
kt. ilgalaikis turtas

Trumpalaikis turtas
atsargos
debitoriniai įsiskolinimai
pinigai kasoje ir sąskaitoje
kt. trumpalaikis turtas

Kt. turtas

145 000

145 000

14000

14000
13000

13000
13000

13000
13000

13000
TURTAS IŠ VISO:14500014000130001300013000

4.
4.1.
4.2.
4.3.

5.
5.1.
5.2.
5.3.

6.
6.1.
6.2.
6.3.

5.3.

7.
Kapitalas ir rezervai
Įstatinis kapitalas
Rezervai
Pelnas /nuostolis/

Ilgalaikiai įsipareigojimai
Finansinės skolos
Prekybos skolos
Kt. ilgal. įsipareigojimai

Trumpalaikiai įsipareig.
Finansinės skolos
Prekybos skolos
Mokesčiai, atlyginimai ir soc. draudimas
Kt. trump. įsipareigojimai

Kt. sav. nuosavybė ir įsip.

50000

(559081)

500000

139200

50000

(8081)

400000

139200

50000

(2081)

300000

139200

50000

2481,15

200000

139200

50000

6731,15

100000

139200
SAV. NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAR. IŠ VISO:14500014000130001300013000

9.4 Investicinio kapitalo atsipirkimo laikotarpis

Kad nustatytume verslo projektui atsipirkimo (apsimokėjimo) laiką, pateikiame investicijų ir grynųjų pinigų srautų suvestinę.

25. lentelė. Projekto atsipirkimo laikas (optimistinė prognozė)
MetaiInvesticijos ltBendri projekto grynųjų pinigų (pajamų) srautaiSkirtumas
20071039581629000(629000-1039581)=
-410581
2008488581629000(629000-488581-(minusinis likutis is 2007 m. -410581 )=
– 270162
2009482581629000(629000-482581-
-270162)=
-743)=
27 676
2011472581629000629000-472581=
+ 156419

Kaip matome iš pateiktų duomenų projektas atsipirks tik ketvirtaisiais veiklos metais. Žinoma, tai optimistinės prognozės, kurios yra pateikiamos remiantis dabartinėmis rinkos kainomis.

26. lentelė. Projekto atsipirkimo laikas (pesimistinė prognozė)
MetaiInvesticijos ltBendri projekto grynųjų pinigų (pajamų) srautaiSkirtumas
20071039581480500(480500-1039581)=
-559081
2008488581480500(480500-488581-(minusinis likutis is 2007 m. -559081 )=
– 567162
2009482581480500(480500-482581-
-567162)=
– 569243
2010477581480500(480500-477581-
-567162)=
-564243
2011472581480500(480500-472581-
-564243)=
-556324

Projektas neatsiperka net per 5 metus.
Projekto atsipirkimo laikas:
•Optimistinis variantas – 2960905/125801,15=23,5 mėn., arba 1 metai 10 mėnesių.
•Pesimistinis varinatas – 2960905/4143,7=71,455 mėn., arba 5 metai ir 9 mėnesiai.
Pelningumas:
•Optimistinis variantas:
2008m. – (119356,15/629000)*100=18,98%
2009m. – (124456,15/629000)*100=19,79%
2010m. – (128706,2/629000)*100=20,46%
2011m – (132956,2/629000)*100=21,14%
•Pesimistinis varinatas:
2010m. – (2481,15/480500)*100=0,52%
2011m. – (6731,15/480500)*100=1,4%

Išvados

Kuriamo projekto esmė – Kaimo turizmo paslaugos;
Dabartiniu metu sodybos savininkas verčiasi gyvulininkyste. Ateityje planuojama teikti kaimo turizmo paslaugas;
Projekto tikslas – suteikti paslaugų vartotojams kokybiškas kaimo turizmo paslaugas: maitinimo, apgyvendinimo, pramogų;
Vizija – teikti visapusiškas kaimo turizmo paslaugas panaudojant ne tik pačios sodybos išteklius, bet ir viso Vištyčio regioninio parko gamtinį bei kultūrinį potencialą;
Planuojama: nustoti verstis pagrindine veikla; prašyti paskolos iš banko; gavus kreditą jį panaudoti: pastatų rekonstravimui; statybai, naujai įrangai;
Kaimo turizmo aplinkos analizė leidžia daryt prielaidą, kad šis verslas turi puikias galimybes Lietuvoje;
Išstudijavus kaimo turizmo verslo specifiką saugomose teritorijose galime daryti išvadą, kad šį verslą reglamentuoja daugelis įstatymų;
Atlikus kaimo turizmo verslo makroaplinkos analizę, galima daryti prielaidą, kad aplinkos veiksniai yra palankūs šio verslo vystymui;
Išanalizavus mikroaplinkos elementus, galima daryti prielaidą, kad sodyba yra geros sąlygos vystyti šį verslą: maža konkurencija; gamtinės ir kultūrinės aplinkos gausa;
Sodybos potencialių vartotojų spektras taip pat platus: tai poilsiautojai su šeimomis; savaitgalio poilsiautojai; užsienio turistai; įstaigos, organizacijos ir t.t. besinaudojančios konferencijų, renginių, seminarų organizavimo paslaugomis; vietiniai gyventojai – perkantys pobūvių, šeimos švenčių organizavimo paslaugas; sporto paslaugų mėgėjai; na ir žinoma – gamtos mylėtojai;
Išanalizavę sodybos siūlomas paslaugas, galime daryti išvadą, kad sodyba pasiruošusi teikti įvairiapusiškas kaimo turizmo paslaugas;
Kad projektas būtų įgyvendintas – reikalinga 55000 litų suma, 500000 litų sumą planuojama prašyti iš banko su 5 proc. palūkanomis;

Naudota literatūra

1.Armaitienė A., Grecevičius P., Urbis A., Vainienė I. Kaimo turizmas. – Vilnius: UAB”Valstiečių laikraštis”, 1999.
2.Bagdonas E. Kazlauskienė E. Verslo pradmenys. – Kaunas: Technologija, 2002
3.Garškienė A. Verslo planavimas. – Vilnius: Lietuvos informacinis institutas, 1997.
4.Korsakaitė D. Ir kt. Verslas. – Vilnius: Rosma: 2003
5.Jovaiša A. Kaip parengti verslo planą. – Vilnius: Rosma, 2001
6.Sud. Vainienė I. Kaimo turizmo organizavimas. Mokymo priemonė. -Vilnius: Eugrimas, 2001.
7.Vitkienė E. Paslaugų marketingas. – Klaipėda: KU,1999.
8.Valužis K. Apskaita ir atsiskaitomybė. – Vilnius: Eugrimas,1998
9.Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymas. -Vilnius, 2001 gruodžio 4 d. Nr. IX-628 (V.Ž.Nr.108-3902).
10.Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas. – Vilnius: 1996 m.gegužės 28d.Nr.I-1352 (v.ž.Nr.57-1335, 1996).
11.Turizmo plėtros iki 2015 metų strategija. VŠĮ Lietuvos regioninių tyrimų institutas, 2002.
12.http://www.lietuva.lt/index.php?Lang=34&ItemId=29589
13.http://www.vvtg.lt/Tyrimai/Turizmas/tur1.html
14.http://www.laisvalaikis.meniu.lt
15.http://www.tourism.lt
16.http://www.std.lt

Grupinio darbo esmė ir organizavimas

ĮVADAS

Grupinio darbo organizavimas
Grupinio darbo esmė
Su grupiniu darbu susiduriama, kai žmonės priverstinai (per formalias val¬dymo – organizacines struktūras) ar savanoriškai (per neformalias grupes) susiburia į grupę siekti bendro tikslo. Sąvoka komanda – „team“ labiausiai paplitusi sporte ir angliškai kalbančių šalių literatūroje. Įmonėse vartojama sąvoka – grupė – suprantama kaip iš kelių darbuotojų susibūręs darbo viene¬tas, kuris vieną ar kelis uždavinius gali išspręsti gerokai efektyviau nei pavie¬niai darbuotojai.
Bendro darbo poreikis – tai specializavimosi loginė pasekmė. Grupės nariui bendri darbo rezultatai yra svarbesni nei individualūs, iš kiekvieno jie reika¬lauja nusiteikimo ir pasiruošimo bendradarbiauti, grupėje dažnai gaunamas sinerginis efektas, kai grupės sugebėjimų visuma yra didesnė nei visų grupės narių sugebėjimų suma.
Grupė sėkmingai veikia tik tada, kai ji yra racionali tiek įmonės, tiek kiekvieno jos nario požiūriu. Įgyvendindama nustatytus įmonės tikslus, ji, kiek įma¬noma, siekia įgyvendinti savo grupinius ir individualius interesus. Kiekvienas grupės narys nori jaustis pilnateisiu grupės nariu ir kartu išlaikyti savo indivi¬dualybę.
Įmonė yra socialinis organizmas, tačiau tai nereiškia, kad įmonės darbuoto¬jai yra socialiai vieningi. Nuo to, kaip bus vertinami atskirų darbuotojų porei¬kiai, kaip jie derės su įmonės tikslais, priklausys darbuotojo identifikavimasis su darbu – kuo harmoningesnės grupės, tuo greičiau pasiekiama įmonės tiks¬lų. Taigi įmonę ir jos darbuotojus galima traktuoti kaip įtampos lauką su skir-tingais poliais, o jie vienas kitą veikia ir stabilizuoja.
Šiame modelyje veikia daug susijusių veiksnių, tai pusiausvyros modelis, kad jis sėkmingai funkcionuotų, reikia visų jėgų pusiausvyros. Tiek darbe, tiek na¬muose problemų turi kiekvienas darbuotojas – individas, kiekvienas iš jų turi individualių sugebėjimų ir siekių, specifinių problemų atsiranda formaliose ir neformaliose grupėse, visa tai turi sietis su įmonės tikslais. Čia slypi ir grupių destruktūrizavimo ir koncentravimo problema: daugiau grupių – didesnis lanks¬tumas, bet daugiau ir koordinavimo problemų ir atvirkščiai. Problemų kelia ir neformalios grupės. Kada jas toleruoti, skatinti jų plėtrą, o kada su jomis kovo¬ti? Tik išsprendus visas šias problemas, pasiekiama gerų rezultatų.

1 pav. Įmonės personalinės įtampos laukų modelis
Autoritarinis valdymas jau nebetinka šiuolaikinėmis sąlygomis, nes jis ne¬orientuoja dirbti bendrai, kolektyviai, neskatina mąstyti, iniciatyviai dirbti, pri¬imti sprendimus. Pasikeitus ekonominėms, techninėms – organizacinėms ir socialinėms sąlygoms, reikia sparčiai diegti kooperatinio valdymo stilių, ku¬rio svarbi sudėtinė dalis yra grupinis darbas.
Formali organizacija kuriama sąmoningai, o neformalios grupės atsiranda spontaniškai, kaip socialinės sąveikos rezultatas. Taip žmonės gali patenkinti priklausomumo, savitarpio pagalbos, saugumo, bendradarbiavimo poreikius. Neformalių junginių įtaka organizacijos veiklos kokybei ir efektyvumui yra didelė. Nepaisant to, neformalios grupės, susikūrusios ne vadovo iniciatyva, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms gali tapti dominuojančiomis įmonėje ir paversti niekais visas vadovų pastangas. Antra vertus, jei neformalios grupės suinteresuotos įgyvendinti organizacijos tikslus, jos gali didinti įmonės efekty¬vumą.
Todėl įmonė paprasčiausiai negali ignoruoti neformalių grupių. Priešingai, jos turi ieškoti būdų, kaip mažose grupėse slypintį potencialą pajungti siekti bendro tikslo. Vienas iš tokių būdų yra įvairių grupinio darbo formų taiky¬mas. Taip sudaroma galimybė žmonėms patenkinti bent dalį tų poreikių, dėl kurių jie jungiasi į neformalias grupes, o įmonė gali šių grupių veiklą panau¬doti savo tikslams. Būtent grupinio darbo organizavimas:
sudaro sąlygas didesniam darbuotojų skaičiui dalyvauti valdyme, priimant sprendimus;
didina darbuotojų suinteresuotumą savo ir visos įmonės veiklos rezulta¬tais, skatina iniciatyvos, kūrybiškumo pasireiškimą, sugebėjimų ugdymą;
labiau sutelkia įmonės narius siekti bendrų tikslų, skatina bendradarbiavi¬mo santykius;
leidžia įvertinti įvairias nuomones, pažiūras;
užtikrina efektyvų pasikeitimą informacija;
įgalina išspręsti problemas, nepatenkančias nei į vieno padalinio kompe¬tenciją, bei atlikti specialias funkcijas;
leidžia išlaikyti įmonei didesnį lankstumą ir sugebėjimą reaguoti į besikei¬čiančią aplinką;
leidžia efektyviau koordinuoti įvairių įmonės padalinių veiklą.
Visi šie teiginiai sietini ne tik su neformaliomis grupėmis, jie tinka ir forma¬lioms struktūroms, vienintelė sąlyga, kad būtų mažinamas įmonės nelankstu¬mas, inertiškumas.
Grupinio darbo organizacinės formos
Šiuo metu naudojamos labai įvairios grupinio darbo organizavimo formos. Jos skiriasi savo tikslais, veiklos pobūdžiu, trukme ir kitais parametrais. Ta¬čiau visais atvejais joms yra būdingas grupinis darbas ir atitinkama sprendimo priėmimo forma. Visas grupinio darbo formas galima sugrupuoti į dvi stam¬bias grupes.
1.Grupes, susibūrusias vadinamojo individualaus negamybinio charakterio hobio pagrindu (žvejai, dainininkai, mėgstantys išgerti ir t.t.). Negalima teig¬ti, kad šios grupės, jei jos veikia įmonės ribose, neprisideda (arba netrukdo) prie įmonės veiklos: jose atvirai keičiamasi nuomone apie įmonės politiką, formuojasi neoficiali parama arba prieštaravimas. Šias grupes reikia stebėti ir, pastebėjus, kad daroma neigiama įtaka, kovoti su jomis arba atitinkamai jas orientuoti.
2.Grupės suinteresuotos įmonės veikla ir susibūrusios jos veiklai tobulinti (žinoma, gali pasitaikyti, kad grupės nuomone reikia daryti taip, o formalių struktūrų – priešingai, tačiau jos abi siekia vieno tikslo).
Toliau detaliau nagrinėsime tik antrojo tipo grupes. Plačiausiai paplitusios šios grupinio darbo organizavimo formos:
padalinių veiklos tobulinimo grupės;
kokybės būreliai;
procesų tobulinimo grupės;
tikslinės – programinės grupės.
Pagrindinės šių grupių charakteristikos pateikiamos 1 lentelėje.
Padalinių veiklos tobulinimo grupę sudaro vieno padalinio darbuotojai. Jos tikslas – įtraukti darbuotojus į efektyvumo didinimo procesą. Paprastai grupių formavimo iniciatorius yra padalinio vadovas, jis gali pasiūlyti kelias problemas. Kokius tikslus ir problemas pasirinkti ir priimtus sprendimus įgyvendin¬ti, yra grupės narių kompetencija. Dalyvaudami padalinių veiklos tobulinimo grupių darbe, jos nariai geriau supras savo vietą ir reikšmę bendroje įmonės veikloje, jie turės galimybę iš tikrųjų prisidėti prie padalinyje kylančių proble¬mų sprendimo. Šios grupės naudingos dėl kelių esminių dalykų.
1.Visi padalinio darbuotojai gali aktyviai dalyvauti darbo tobulinimo pro¬cese ir taip įgyti daugiau patirties.
2.Vadovai turi galimybę skatinti aktyviai tobulinimo procese dalyvaujan¬čius darbuotojus.
3.Darbuotojai įgyja naujų, lyderiams būdingų savybių.
4.Padidėja darbuotojų savigarbos jausmas, jis turi galimybę pakeisti savo padalinio veiklą.
5.Atsiranda reali galimybė suderinti darbuotojo ir organizacijos tikslus.
6.Suformuojama efektyvi keitimosi informacija sistema.
7.Padidėja tarpusavio supratimas tarp vadovų ir bendradarbių, nes supran¬tamos vienų ir kitų problemos.
1 lentelė. Grupių charakteristika
CharakteristikaPadalinio veiklos tobulinimo grupėsKokybės būreliaiProcesų tobulinimo grupėsTikslinės / programinės grupės
Nariai Padalinio darbuotojaiPadalinio darbuotojaiĮvairių padalinių darbuotojaiĮvairių padalinių darbuotojai
Dalyvavimas Privalomas Savanoriškas PrivalomasPrivalomas
Vadovų direktyvinis poveikisVidutinis Minimalus VidutinisStiprus
Problema Pasirenka grupėPasirenka grupėPasirenka grupėParenka vadovybė
Skubumas Vidutinis MažasVidutinisDidelis
Veiklos sritisPadalinio lygiu Padalinio lygiuTarp padalinių Tarp padalinių
Sprendimą priimaGrupės nariaiGrupės nariaiGrupės nariaiGrupės nariai
Darbo tvarka, terminaiTrumpi pasitarimai, retaiTrumpi pasitarimai, retaiTrumpi pasitarimai, retaiNuolatinis darbas, sprendžiant problemą, trumpi terminai
Vadovų dalyvavimasVienas iš galimų variantųPageidautinasNedalyvaujaNedalyvauja
Įgyvendinimas Grupės nariaiGrupės nariaiGrupės nariaiUžsakovai

Visa tai turi įtakos ugdyti ir formuoti iniciatyvią asmenybę.
Pagrindinis padalinių veiklos tobulinimo grupių trūkumas yra tas, kad veik¬lai tobulinti grupė skiria dalį savo tiesioginio darbo laiko.
Kokybės būreliai – vienas iš japoniškojo valdymo fenomenų, vėliau paplitęs ir daugelyje Vakarų šalių įmonių. Pagrindinis kokybės būrelių tikslas yra:
parama tobulinant ir plėtojant įmonę;
pagarbos žmogui, palankios ir kūrybingos darbinės aplinkos kūrimas;
visiškas žmogaus sugebėjimų atskleidimas.
Paprastai kokybės būreliai buriasi savanoriškumo pagrindu konkrečiai pro¬blemai spręsti. Būrelio vadovą išsirenka patys nariai. Kokybės būrelių pasita¬rimai vyksta reguliariai, dažniausiai vieną kartą per savaitę. Pirmieji užsiėmi¬mai yra skiriami mokymuisi, juose supažindinama su kokybės būrelių veikla ir, kas ypač svarbu, su grupinio darbo bei problemų sprendimo metodais. Tik po to pereinama prie konkrečios problemos analizės ir sprendimo. Išsprendus problemą, kokybės būreliai paprastai imasi kitos problemos.
Pagrindiniai kokybės būrelių privalumai yra tokie:
1.Šių būrelių nariais tampa ne tik tiesiogiai suinteresuoti darbuotojai.
2.Mokymas praplečia būrelio narių akiratį.
3.Darbuotojai užsiima tų problemų sprendimu, kuriomis jie suinteresuoti asmeniškai.
4.Kokybės būrelio nariai suinteresuoti savo išspręstas problemas įgyven¬dinti.
5.Kadangi naujoves diegia žinantys situaciją žmonės, sumažėja bendras pa¬sipriešinimas naujovėms.
Vienas iš kokybės trūkumų yra tas, kad būrelio veikloje nedalyvau¬jantys darbuotojai į priimtus sprendimus gali žiūrėti nepatikliai.
Procesų tobulinimo grupė siekia pagerinti procesų, apimančių tam tikrų padalinių veiklą, kokybę. Ją sudaro patyrę, kvalifikuoti specialistai iš kiekvie¬no procese dalyvaujančio ir jį aptarnaujančio padalinio. Grupės narius ir va¬dovą skiria įmonės vadovybė, ji gali apibrėžti ir pačią problemą. Pagrindiniai šios grupės darbo privalumai yra šie:
1.Užtikrinama, kad bus atlikta kompleksinė analizė.
2.Grupės narių nereikia papildomai mokyti, nes jų kvalifikacija aukšta.
3.Sukuriami efektyvūs ryšiai tarp padalinių, grupės nariai susipažindinami su bendra organizacijos veikla ir sprendžiama problema.
4.Galima labai efektyviai išspręsti problemą.
Pagrindinis trūkumas tas, kad dalyvavimas grupės veikloje atima daug lai¬ko, o tai trukdo tiesioginiam darbui.
Tikslinės / programinės (probleminės) grupės organizuojamos tuo atveju, kai įmonėje iškyla rimtų problemų, kurias reikia skubiai spręsti. Paprastai į jas įtraukiami aukščiausios kvalifikacijos specialistai, jie laikinai atleidžiami nuo tiesioginių pareigų. Tikslinei grupei vadovauja įmonės vadovybės paskirtas asmuo. Kai problema išsprendžiama, grupė išformuojama. Jų panaudojimo privalumai:
1.Problemą sprendžia aukščiausią kvalifikaciją turintys darbuotojai, jie gali vi¬siškai atsidėti problemos sprendimui ir jiems netrukdo kasdieninis darbas.
2.Problema išsprendžiama operatyviai, nes grupės nariai materialiai (jiems nustatomi didesni atlyginimai, premijos už problemos išsprendimą) ir mora¬liai suinteresuojami (jais pasitikima, jie atrenkami kaip geriausi).
Prie trūkumų galima būtų priskirti tai, kad čia faktiškai sukuriama, nors ir laikina, bet formali struktūra, iš esmės darbuotojų iniciatyva nedidelė arba jos iš viso nėra.
Išvardytos grupės nėra vienintelės, bet jos atspindi gana plačią jų įvairovę: nuo kokybės būrelių, kurie veikia visuomeniniais pagrindais su vadovybės parama, iki griežtai reglamentuotų tikslinių grupių, be to, aiškiai matyti spren¬džiamų problemų gausa – nuo darbo vietos, padalinio iki visos įmonės pro¬blemų.
Grupinio darbo efektyvumas
Reikia iš karto pažymėti, kad požiūris į grupinį darbą tiek teorijoje, tiek ir praktikoje gana prieštaringas. Nors dauguma šiuolaikinių autorių pripažįsta, kad mažų grupių panaudojimas turi didelę reikšmę efektyviam įmonių dar¬bui, bet yra ir skeptiškų nuomonių. Nepasitikėjimas grupiniu darbu atsiranda dėl netinkamo grupinio darbo organizavimo. Be abejo, net pati geriausia idė¬ja, netinkamai įgyvendinta, gali sužlugti.
Todėl, norint, kad grupinis darbas būtų sėkmingas, reikia atsižvelgti į kelis svarbius momentus.
1.Grupė turi turėti aiškų tikslą. Tai yra būtina sąlyga, nes, priešingu atveju, grupinis darbas pavirs tuščiu laiko gaišinimu ir neduos naudingų rezultatų. Tokių pavyzdžių yra sovietinėje praktikoje, pavyzdžiui, visuomeniniai ekono¬minės analizės biurai turi visus grupei būdingus elementus, bet jie jokios kon¬krečios naudos nedavė.
2.Turi būti aiškiai apibrėžti grupės įgaliojimai ir veiklos sritys. Kiek laiko darbuotojai gali atsitraukti nuo savo tiesioginių pareigų, kas jiems už tai mo¬kės, kiek laiko įmonės sąskaita jie gali spręsti problemą ir panašiai?
3.Turi būti parenkamas optimalus grupės dydis. Patyrimas tvirtina, kad op¬timalus grupės dydis nuo 5 iki 11 žmonių. Laikoma, jog tokio dydžio grupė priima kokybiškus sprendimus, o jos nariai jaučia didesnį pasitenkinimą. Ma¬žesnių grupių veikla ne tokia efektyvi, nes per didelė asmeninė atsakomybė, lyderių spaudimas. Didesnėse grupėse prarandama galimybė reikšti savo nuo monę, atsiranda varžymosi elementas, be to, daug laiko reikia sugaišti ben¬drai nuomonei suformuoti.
4.Turi būti parenkama tinkama grupės sudėtis. Visų pirma į grupė turi būti įtraukiami tie darbuotojai, kuriuos tiesiogiai liečia sprendžiama pro¬blema, nes galima pritaikyti jų konkretų patyrimą. Pageidaujama, kad dar¬be dalyvautų įvairių hierarchinių lygių, skirtingų pažiūrų darbuotojai. Tai sudaro galimybę visapusiškai išnagrinėti problemą, suformuoti didesnį al¬ternatyvų skaičių. Grupės nariams turi būti keliami ir kai kurie bendri rei¬kalavimai: kompetencija, patyrimas, lankstumas, pripažinimas, noras keisti, noras dirbti grupėje, sugebėjimas eiti į kompromisus. Šie reikalavimai yra labai svarbūs, nes galima išmokti formalių grupinio darbo metodų, bet nusi¬teikimą dirbti kartu reikia turėti. Geriausia, kai grupė formuojasi savano¬riškai (konkursas, pageidavimas dirbti ir pan.), net jei ji formuojama iš viršaus.
5.Turi būti parenkamas tinkamas grupės vadovas. Nuo jo pozicijos ir elge¬sio daugiausia priklauso grupės veiklos efektyvumas. Čia susiduriame su pro¬blema: vadovo skyrimas iš karto formalizuoja grupę, ji praranda dalį efekty¬vumo, geriausia, kai pati grupė pasirenka vadovą, bet šiuo atveju jam gali ne¬pakakti kvalifikacijos organizuoti grupės darbą, todėl jį reikia mokyti.
6.Grupės nariai turi žinoti ir sugebėti pritaikyti įvairius grupinio darbo ir sprendimų priėmimo metodus. To dažniausiai reikia mokyti atskirai.

Galima teigti, kad kolektyviai priimti sprendimus yra tikslinga:
1.Kai reikia įvertinti įvairias nuomones, pažiūras, idėjas. Kiekviena spren¬džiama problema yra kompleksinė, reikia atsižvelgti į įvairius problemos as¬pektus, o tam reikia didelės patirties ir įvairiapusiškų žinių.
2.Kai sprendimai liečia tam tikrą įmonės narių grupę. Tada kiekvieno gru¬pės nario požiūris į sprendžiamą problemą papildo vienas kitą ir leidžia ją išspręsti.
3.Kai darbuotojai patys turi įgyvendinti priimamus sprendimus. Praktika rodo, kad sprendimo priėmimas dažniausiai ne pati sudėtingiausia problema, dažniausiai sunkiausia juos įgyvendinti. Svarbu, kad žmonės būtų pasirengę juos priimti. Kai priimant sprendimą dalyvauja darbuotojai, kurie jį vėliau diegs, jie iš anksto įvertina visas diegimo problemas, padidėja jų atsakomybė už priimtų sprendimų įgyvendinimą.
4.Kai norima išvengti standartinių sprendimų. Įmonės veiklos sėkmę le¬mia nestandartiniai, kūrybiški sprendimai, o „specialistai” dažnai priima stan¬dartinius sprendimus. Nestandartinius sprendimus priimti rizikinga, nes juos sudėtinga įgyvendinti. Jei tai nepavyksta, visa kaltė tenka tam, kuris priėmė sprendimą. Grupėje priimami nuasmeninti sprendimai, dėl to rizika pasidali¬jama, be to, galima įtraukti didesnį būrį žmonių, kurie subrandina įvairių idėjų.
Valdymo sprendimai
Individualus ir grupinis sprendimų priėmimas
Nepaprasti fizikos laimėjimai leido žmonėms panaudoti didžiulį fizinio pasaulio potencialą. Deja, mūsų sugebėjimas panaudoti di¬džiulį žmonių kooperacijos potencialą nuo priešistorinių laikų labai nedaug pažengė į priekį. Grupių dinamikos teorija atvėrė kelią ge¬riau panaudoti bendradarbiaujančių žmonių kūrybinę energiją, bet dar reikės nueiti ilgą kelią, norint pasiekti optimalių rezultatų. Yra įrodyta, kad mažos grupės priima efektyvesnius sprendimus už in¬dividualiai dirbančius žmones. Deja, ilgą laiką grupės sprendimo priėmimo mechanizmai nebuvo tyrinėti. Nepakankamai išanalizuota mažų grupių, priimančių efektyvius sprendimus, vidinė dinamika.
Prieš pradedant aiškintis sprendimų priėmimą grupėje, pažy¬mėtina, kad pasitaiko tokių situacijų, kai grupinis sprendimo pri¬ėmimas yra neįmanomas. Pavyzdžiui, jeigu ekstremaliose situacijo¬se sprendimą priima vadovas arba ekspertas, grupės nariai privalo jį tik vykdyti. Kitas sprendimų priėmimo polius – „Delfų“ sprendimų priėmimo metodas, kai individualiai, neveikdami vienas kito, idėjas generuoja grupės nariai, o po to, susipažinę su visomis idėjomis, išrenka geriausią.
Aišku, susiklosto it tokių situacijų grupėje, kai jos nariai negali normaliai bendrauti, nes konfliktuoja, o kartais net sabotuoja gru¬pinius sprendimus. Tada galima tikėtis, kad individualus sprendi¬mas bus efektyvesnis už grupinį.
G. Vatsonas (1931 m.) buvo vienas pirmųjų mokslininkų, tyri¬nėjęs individualių ir grupinių sprendimų priėmimą. Savo tyrimuose jis panaudojo tris ekvivalentiškas intelekto testo formas, kurių kiekvieną sudarė devynios užduotys, pritaikytos suaugusiems. Ty¬rimuose dalyvavo 68 universitetą baigę žmonės. Pirmąjį testą kiek¬vienas žmogus atliko atskirai, po to visi buvo suskirstyti į 4 – 5 žmonių grupes ir antrąjį testą atliko bendradarbiaudami. Trečią testo formą kiekvienas žmogus atliko vėl atskirai. Iš dviejų indivi¬dualiai atliktų testų rezultatų buvo išvestas bendras vidurkis. Paly¬ginus pastebėti tokie faktai: vienuolika grupių iš penkiolikos page¬rino vidutinį individualiai atlikto testo rezultatą; šešios grupės iš 15 pagerino geriausią individualaus testo atlikėjo rezultatą. Tipiška grupė pasiekė efektyviai mąstančio žmogaus testo atlikimo lygį. Vė¬lesni tyrimai patvirtino G. Vatsono duomenis.
Sprendimus priimančiose grupėse bendrauja įvairaus infor¬muotumo lygio žmonės. Sprendimų priėmimo kokybė tokioje situa¬cijoje priklauso nuo pasikeitimo informacija. Todėl būtina teisingai įvertinti kiekvieno nario informacinius išteklius, skatinti visus na¬rius aktyviai dalyvauti, atidžiai išklausyti papildomą informaciją ir ją tinkami koordinuoti. Šitaip priimami geresni sprendimai. Pri-imant grupinį sprendimą, galima ištaisyti atsitiktines grupės narių klaidas. Paprastai lengviau matomos kitų, o ne savos klaidos. Shavas (1982), tyrinėdamas grupinių sprendimų priėmimą, padarė iš¬vadą, kad grupė geriau sugeba priimti teisingus arba atmesti netei¬singus sprendimus ir pasiūlymus negu atskiri žmonės. Pagaliau grupinio sprendimo priėmimo procese dažnai stimuliuojamos idė¬jos, kurios nepasireikštų dirbant individualiai. Nustatyta, kad dis¬kusijos grupėje sąlygoja prie tokius sprendimus, apie kuriuos nė vienas net nepagalvojo prieš pradėdamas diskusiją.
Diskusija grupėje paprastai baigiasi tokiu informacijos perdir¬bimu, kai sukuriama kokybiškai nauja informacija. Kartu padidėja grupės narių supratimas ir susitelkimas vertinant šią informaciją, kurią grupė fiksuoja ir išlaiko atmintyje. Grupės paprastai užima patikimesnę poziciją negu atskiri žmonės. Tai nereiškia, kad tokia pozicija būtinai turi būti atskirų grupės narių pozicijų vidurkis. Aišku, galima siekti vidurkio, kai grupė diskusijos metu artėja prie konsensuso. Tačiau grupė gali pasirinkti ir labai radikalią poziciją, radikalesnę negu atskirų narių pozicijos.
Nesvarbu būtų organizacija – verslo, gamybinė, ligoninė, mokyklos, teismo – priimant sprendimus arba sprendžiant proble¬mas, dažnai kyla nesutarimų. Svarbiausia konflikto rūšis priimant efektyvų sprendimą, arba kompetentingai sprendžiant problemą, yra kontroversija – konfliktas, kuris kyla tada, kai vieno žmogaus priimamos idėjos, informacija, išvados, teorijos ar nuomonė nesideri¬na su kito asmens idėjomis, informacija, išvadomis, teorija, nuomone.
Kontroversijos atsiranda sprendimų priėmimo ar problemų sprendimo situacijose, kai žmonės stengiasi apibūdinti ir diagno¬zuoti problemą bei nuspręsti, kokį priimti alternatyvinį sprendimą. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasireikš įvairių idėjų, nuomonių, įsitikinimų, informacijos. Sprendimai jau savaime yra kontroversiški tada, kai siūlomi alternatyvūs sprendimai ir šiuo aspektu vyksta debatai. Kontroversijos vengti nereikia. Alfred Sloan, buvęs General Motors direktorius, kartą susirinkimo metu, kuriame buvo svars¬tomas svarbus sprendimas, pasakė: „Aš manau, kad mes visi iš esmės sutinkame su sprendimu, todėl siūlau atidėti tolesnę disku¬siją iki kito susirinkimo, kad atsirastų nesutarimų ir suprastume, kaip giliai reikia ieškoti sprendimo”. Tai rodo, kad į kontroversiją reikia žiūrėti kaip į būtiną parengiamąją priemonę bendrai pozicijai nustatyti. Priėmus sprendimą, kontroversija baigiasi, ir žmonės įsi¬traukia į bendrą darbą.
Vadybinėje literatūroje atsiranda terminas dalyvaujamoji vadyba (participative management), kuris ir pabrėžia darbuotojų dalyvavimą priimant valdymo sprendimus. Amerikiečių valdymo literatūroje vis dažnesnis terminas išplėstinė dalyvaujamoji vadyba (high involvement management). Tai rodo, kad civilizuotas pasaulis eina ne formalaus darbo veiklos valdymo demokratizavimo kryptimi, nes tai reikalauja vis daugiau sprendimų priimti kolektyvinio protinio darbo režimu. Taigi vadovai turi išmokti vadovauti kolektyviniam protiniam darbui, kaip dabar organizuoja kolektyvinį darbininkų fizinį darbą.
Norint sėkmingai organizuoti efektyvų grupinį protinį darbą, bet kurios rūpimos problemos sprendimą reikia paversti atsakymų į seriją klausimų ieškojimu. Taip paaiškėja pagrindiniai sprendimą lemiantys veiksniai, jų prioritetai, sprendimo būdai, galimos kliūtys ir kt. Tokį grupinio protinio darbo parengimą gali atlikti tik žmogus, gana gerai susipažinęs su nagrinėjama problema, žinantis, kaip problema iškilo organizacijoje.
Efektyvaus protinio darbo grupės veikimo sąlygos yra šios:
•grupės nariai turi reikalingų žinių ir įgūdžių;
•grupės nariai yra nusiteikę bendradarbiauti, o ne rungty¬niauti;
•grupės nariai skatina vienas kitą ieškoti vertingų minčių;
•grupei vadovaujama taip, kad suderinamos visų proto pa¬stangos, leidžiama mažumai reikšti pažiūras ir jausmus, vengiama konfrontacijos, psichologinio spaudimo, padeda¬ma prieiti prie visiems priimtino sprendimo;
•grupės dydis atitinka užduoties reikalavimus.
Atlikus pradinį sprendžiamos problemos ar siekiamo tikslo skaidymą, galima nustatyti tas kryptis, kuriomis reikia remtis sprendžiant. Tai ir lemia pirmuosius reikalavimus būsimos grupės sudėčiai. Kad grupėje sėkmingai vyktų bendras protinis darbas, grupės nariai turi atlikti tam tikrus vaidmenis: tiekėjo, papildomos informacijos ieškotojo, informacijos pateikėjo, pritarėjo pateiktam pa-siūlymui, kategoriško pasiūlymo priešininko, nuoseklaus skeptiko, smalsuolio, bandančio suvokti viską iš pagrindų, ir visos grupės min¬čių apibendrintojo. Kad iš anksto būtų žinomi bendradarbių polin¬kiai grupiniame darbe, verta atlikti nedidelius tyrimus vieno kito pasitarimo metu.
Grupinis sprendimų priėmimas yra geresnis už individualų, dėl šių priežasčių:
•dėl galimybės pasikeisti informacija ir ją geriau panaudoti;
•dėl padidintos motyvacijos aukštos kokybės sprendimams priimti;
•dėl galimybės kurti naują informaciją, reikalingą sprendi¬mams priimti;
•dėl grupinės informacijos didesnio patikimumo.
Grupiniai sprendimo priėmimo metodai
Vienas iš svarbiausių dalykų, lengvinančių priimti sprendimus, yra sugebėji¬mas grupiniame darbe taikyti įvairius grupinio darbo ir sprendimų priėmimo metodus. JAV korporacijose darbuotojai darbui grupėse rengiami nuo 3 iki 6 mėnesių pagal specialias programas.
Vakarų šalių įmonėse yra taikomi įvairūs grupinio sprendimų priėmimo me¬todai, leidžiantys padidinti grupinių sprendimų priėmimo proceso efektyvumą.
Problemų sprendimo PER modelyje skiriamos šešios sprendimo priėmimo fazės.

2 lentelė. Problemų sprendimo PER modelis
FazėsEtapų turinys
1 – įsitraukimo fazėŠioje fazėje suformuojama grupė. Grupė apibrėžia sprendžiamos
problemos esmę ir tikslą. Atsakoma į šiuos klausimus:
kokia mūsų problema (idėja)?
koks mūsų tikslas?
kodėl tai svarbu?
kokios pagrindinės projekto atlikimo sąlygos: terminai, ištekliai,
kompetencija, priemonės?
2 – suvokimo fazėŠioje fazėje charakterizuojama esama situacija:
kokia yra esama situacija?
kokie ją apibūdinantys skaičiai, duomenys, faktai?
kokias priklausomybes galima įžvelgti?
kokios yra nuomonės, abejonės, patyrimas?
Svarbu, kad grupė susidarytų vienodą situacijos vaizdą, vienodai suprastų Tačiau jokių vertinimų ir sprendinių.
3 – vertinimo fazėŠios fazės tikslas – suformuluoti sprendimų alternatyvas ir nustatyti visiems priimtinus vertinimo kriterijus. Čia svarbu:
sugrupuoti ir įvertinti antrojoje fazėje surinktą informaciją;
nustatyti problemos priežastis;
surasti sprendimo galimybes, surinkti idėjas;
nustatyti sprendimo priėmimo ir vertinimo kriterijus.
4 – sprendimo priėmimo fazėŠios fazės tikslas – priimti bendrą sprendimą , už kurį būtų atsakingi visi grupės nariai. Šioje fazėje reikia:
pagal pasirinktus kriterijus įvertinti turimas alternatyvas;
pasirinkti sprendimą;
sudaryti veiklos planą: kas, ką, su kuo, iki kada ir pan.
5 – sprendimo įgyvendinimo fazė

Praktinis priimto sprendimo įgyvendinimas

6 – kontrolės ir koregavimo fazėŠioje fazėje reikia išsiaiškinti:
ar pasiekti nustatyti tikslai;
ar reikia papildomos pagalbos. Jei reikia, tai kokios?
Konstatavus sėkmę, būtina tai aiškiai pasakyti.
Šis modelis gali būti taikomas bet kokios grupės darbe.
„Kolegialaus pasitarimo” modelis. Ne visada iškilusias problemas įmonė gali išspręsti savo jėgomis. Tam tikrais atvejais tikslinga pasikviesti konsultan¬tus iš šalies. Ypač tai aktualu mažose įmonėse, nes jose tam tikroms proble¬moms spręsti nėra tinkamų specialistų. Be to, kartais naudinga pažiūrėti į pro¬blemą iš šalies, o ne darbuotojų, kurie ją „gerai žino”, akimis. Šiuo atveju kolektyvinis problemų sprendimas kiek kitokio, negu buvo aprašyta PER mo¬delyje, pobūdžio. „Kolegialaus pasitarimo” modelis yra skirtas situacijai, ka¬da ją sprendžia gerai problemą žinantys darbuotojai, o dabar įsitraukia ir kon¬sultantai iš šalies. Dažnai tam tikras problemas jie sprendžia atskirai ir tik kartais aptaria darbo rezultatus ir toliau koreguoja darbų eigą.
Pirmajame etape konsultantams yra suteikiama pradinė informacija. Įmonės atstovai – grupės nariai turi išsiaiškinti, kokia yra iškilusi problema, susidariusi situacija, kurios jie patys negali
3 lentelė. „Kolegialaus sprendimo modelis”, kviečiant konsultantus iš šalies

EtapaiVykdytojai
1. Situacijos vaizdavimasUžsakovai
2. RezonansasKonsultantai
3. Problemos aiškinimasKonsultantai, užsakovai
4. HipotezėsKonsultantai
5. RezonansasUžsakovai
6. Sprendimo galimybės (alternatyvos)
Konsultantai, užsakovai
7. RezonansasUžsakovai
8. Pasitarimo proceso įvertinimasUžsakovai, konsultantai

išspręsti. Antrajame rezonanso etape konsul¬tantai informuoja užsakovus, kaip jie vertina situaciją, kokios kyla pirmosios mintys. Trečiajame etape konsultantai perpranta papildomą informaciją ir ge-riau suvokia situaciją. Svarbu, kad šiame etape konsultantai ne tik klausinėja, bet ir siūlo savo variantus. Užsakovas gali dar kartą apmąstyti problemą, nes konsultantų klausimai gali sukelti naujų minčių ir idėjų. Ketvirtajame etape kon¬sultantai pateikia savo hipotezes, nurodo, kokias esmines problemas jie mato užsakovo situacijoje. Penktasis etapas yra rezonanso etapas. Užsakovai turi pa-reikšti savo nuomonę apie išsakytas hipotezes, nurodyti, kuri, jų manymu, yra tikslingiausia. Šeštajame etape konsultantai išsiaiškina, ką užsakovas darė, ban¬dydamas spręsti problemą, kokie buvo rezultatai. Septintajame etape užsakovai apsisprendžia, kurios iš pasiūlytų galimybių jiems tinkamiausios ir kurias jie kon¬krečiai išbandys. Aštuntajame etape apsvarstoma, kaip vyko pats sprendimo pri¬ėmimo procesas ir kiek patenkina pasiekti rezultatai.
Pateiktieji modeliai reglamentuoja visą grupinio darbo procesą, tačiau svarbūs ir daliniai metodai, nes jie reglamentuoja atskiro etapo, dalinės problemos spren¬dimą. Dalinių metodų yra labai daug, visų jų išnagrinėti neįmanoma, todėl nagri¬nėsime tik „proto šturmo“, „mažų grupių“ ir „minčių žemėlapio“ metodus.
„Proto šturmo” metodo tikslas – gauti kuo daugiau idėjų, sprendžiant kon¬krečią problemą. Galima skirti kelis „proto šturmo“ metodo etapus.
1.Idėjų generavimas. Šio etapo devizas: „Kiekybė prieš kokybę”. Per trumpą laiką siekiama sukaupti kuo daugiau naujų idėjų, jų kokybė ne tokia svarbi. Iškeltų idėjų neleidžiama kritikuoti ir vertinti, nors iš pirmo žvilgsnio idėja gali atrodyti fantastiška ar absurdiška, tačiau vėliau ji gali pasirodyti esanti efektyvi. Todėl ypač svarbu sukurti nepriklausomą ir kūrybišką atmosferą, kad visi grupės nariai aktyviai dalyvautų idėjų generavime.
2.Idėjų sisteminimo etape ilgas surinktų idėjų sąrašas grupuojamas pagal sprendimo būdą, kryptį ir pan.
3.Idėjų vertinimo etape atliekama kokybinė idėjų analizė ir vertinimas, at¬sižvelgiant į tikslus, realizavimo galimybes ir kitus požymius. Prioritetams nu¬statyti gali būti taikomi įvairūs metodai. Pavyzdžiui, kiekvienas grupės narys gauna tam tikrą skaičių balsų, kuriuos jie atiduoda, jų nuomone, svarbiau¬sioms idėjoms. Taip suformuojama bendra grupės nuomonė ir atrenkamos efektyviausios priemonės.
4.Tolesnės raidos etape atrinktos idėjos vėl analizuojamas, procesas karto¬jamas.
„Mažų grupių“ metodas. Grupės nariai suskirstomi į kelias mažas grupeles. Šios, gavusios užduotis, nustatytą laiką dirba savarankiškai. Vėliau, bendroje grupėje yra pristatomas ir apsvarstomas kiekvienos grupės darbas. Toliau pro¬cesas kartojamas arba taikomas kitas metodas.
„Minčių žemėlapis“ leidžia atlikti išsamią priežastinę analizę. Pirmajame etape suformuluota problema užrašoma lapo centre. Grupės nariai išsako sa¬vo nuomonę apie galimas problemos priežastis, jos surašomos, kaip parodyta 2 ir 3 paveiksle.
Po to užrašoma svarbiausia priežastis, ji toliau detalizuojama ir sudaromas naujas minčių žemėlapis (2 – asis etapas). Procesas tęsiamas tol, kol pagrindinė prie¬žastis nebus išanalizuota taip, kad būtų galima numatyti konkrečias priemones.
Reikia nurodyti labai svarbų grupinio darbo elementą – vizualizavimą, kai bet kuris sprendimas vaizdžiai parodomas visiems.

2 pav. „Minčių žemėlapis“ (1 lygis)

3 pav. „Minčių žemėlapis“ (2 lygis)
Sprendimo priėmimo grupėje valdymas
Kadangi esama daug sprendimo priėmimo metodų, ypatingą dėmesį reikėtų skirti išankstiniam šio proceso planavimui bei sprendimo priėmimo valdymui, siekiant užtikrinti, kad bus pasi¬rinkti geriausi metodai, grupės nariai laikysis nustatytos tvarkos. Dažnai grupės narių subjektyvi įtaka yra tokia didelė, kad užkerta kelią racionaliam grupės darbui. Būtent todėl ir reikia kontroliuoti, kaip priimami sprendimai.
Kiekvienai konkrečiai problemai spręsti suburta grupė turi va¬dovą. Tai gali būti pats padalinio vadovas, grupės išrinktas ar vado¬vybės paskirtas asmuo. Bet kuriuo atveju grupės vadovas yra atsa¬kingas už sėkmingą jos darbą. Dažnai vadovas yra ir sprendimą priimantis, ir grupę bei vykstančius procesus valdantis asmuo. Šiuo atveju jis dažniausiai savo pareigas organizuoti sprendimo priėmi¬mo procesą atlieka nekokybiškai, neretai primeta grupei savo valią, būna neobjektyvus. Todėl Vakarų šalyse, sprendžiant rimtas pro¬blemas, vis dažniau naudojamasi konsultantų paslaugomis. Pa¬grindinis konsultanto uždavinys – ne spręsti problemą pačiam, o padėti ją išspręsti grupei. Tokio grupinio proceso valdymas vadina¬mas moderavimu, o grupės vadovas – moderatoriumi (vedėju).
Norint geriau suprasti moderavimo esmę, reikėtų palyginti, kuo tradicinio grupės vadovo elgsena skiriasi nuo moderatoriaus elgse¬nos grupinio darbo metu. Iš 4 lentelėje pateikto palyginimo matyti, kad moderatoriaus elgesys nukreiptas į grupės darbo procesą, sie¬kiama panaudoti grupinio darbo privalumus ir pagerinti priimamo sprendimo kokybę. Todėl pagrindinis moderavimo tikslas yra grupės energijos, kompetencijos, galimybių nukreipimas problemai spręsti.
Efektyvus grupinio darbo moderavimas sudaro sąlygas:
1.Visiems grupės nariams aktyviai dalyvauti grupės darbe (vi¬sų grupės narių dalyvavimas yra vienodai svarbus).
2.Efektyviai panaudoti visų grupės narių kompetenciją, žinias ir gebėjimus.
3.Grupės darbe išvengti hierarchiškumo.
4.Gauti darbo rezultatus, kuriems pritaria dauguma grupės narių.
4 lentelė Tradicinio grupės vadovo ir moderatoriaus elgsena

Tradicinis grupė vadovasModeratorius
Dalyvauja diskusijose, turi savo nuo-monę, vertina kitų dalyvių pasisaky-mus.Nedalyvauja diskusijose, nereiš-kia savo nuomonės, nedalyvauja pasisakymuose.
Pagrindinį dėmesį skiria darbo turi¬niui ir iš dalies darbo procesui, meto¬dams bei priemonėms.Dėmesį sutelkia į darbo proceso valdymo metodus ir priemones.
Dažnai išsako savo nuomonę dėl darbo turinio ir ketinimus.Atsako už grupės nuomonės forma¬vimąsi, išklauso visų grupės narių nuomones, pasiūlymus ir organi¬zuoja svarstymą.
Dažnai nurodo konkrečius grupės darbo tikslus.Padeda metodiškai suformuluoti grupės tikslus.
Pasiūlo grupės darbo protokolavimo taisykles. Protokolas paprastai rašomas po grupės susirinkimo, remiantis pasižymėtomis pasta¬bomis.Visus susitarimus, sprendimus ir darbo procesą vizualizuoja grupės darbo metu.

Moderavimas sudaro galimybes pašalinti arba sumažinti nei¬giamų subjektyvių veiksnių įtaką priimant sprendimus ir gerina priimamų sprendimų kokybę. Kadangi šios paslaugos gana bran¬gios, todėl rekomenduojama moderavimo taisyklių išmokyti savus darbuotojus, kad šie galėtų jas taikyti praktiškai.
Teigti, kad sprendimų priėmimo procesas vyko sėkmingai, ga¬lima tuo atveju, kada kiekvienas iš grupės dalyvių gali sąžiningai kiekvienam kitam grupės nariui pasakyti:
Aš tikiuosi, kad jūs suprantate mano požiūrį.
Aš tikiuosi, kad suprantu jūsų požiūrį.
Nepriklausomai nuo to, ar patinka, ar nepatinka man priimtas sprendimas, aš jį palaikysiu, nes mes jį pri¬ėmėme sąžiningos ir atviros diskusijos metu.
Grupinio darbo priimant sprendimus problemos
Grupinis sprendimų priėmimas sudaro sąlygas pagerinti sprendimų kokybę, tačiau priimti gerus grupinius sprendimus nėra lengva, nes šiame procese esama tam tikrų pavojų. Norint jų iš-vengti, visų pirma reikia išsiaiškinti, kas trukdo sėkmingai priimti kolektyvinį sprendimą. Priimamų sprendimų kokybė labiausiai nu¬kenčia šiais atvejais:
kai grupėje vyrauja nesuderinami požiūriai;
kai egzistuoja vadinamasis groupthink (vienodo mąstymo) reiškinys.
Bene dažniausias kaltinimas, kad kolektyviniai sprendimai yra kompromisiniai. Akivaizdu, jog, kad ir kokia problema būtų svars¬toma, nuomonės retai kada visiškai sutampa. Galimybė įvertinti įvairius požiūrius ir nuomones yra vienas grupinio darbo pranašu¬mų. Tačiau jeigu požiūrių skirtumas labai didelis, tai visus tenki¬nantis kompromisinis sprendimas tikrai nebus pats geriausias.
Kai grupė nesugeba rasti vieno visiems priimtino sprendimo, jis dažnai priimamas balsuojant. Jeigu pasirinkimą lemia nedidelė bal¬sų persvara, tai priimtas sprendimas yra žemiausio susitarimo laipsnio ir galima tikėtis, kad „pralaimėjusi grupė”, jei ir nekliudys, tai tikrai aktyviai nepadės jam įgyvendinti. To išvengti galima gru¬pėje, kurioje yra lyginis narių skaičius. Žinodami, kad balsavimu sprendimas gali būti nepriimtas, grupės nariai stengsis ieškodami daugumai priimtino varianto. Viena nuomonė taip pat gali turėti neigiamą įtaką priimtam sprendimui. Groupthink galima apibūdinti kaip žmonių, visiškai įsitraukusių į bendrą grupę, mąstymo būdą, kai bendros nuomonės siekimas yra svarbesnis nei realus galimų variantų vertinimas. Tokios grupės nariai daugiausia dėmesio skiria grupės vienybei ir, nenorėdami jos išardyti, neišsako nuomonės, nes ji skiriasi nuo kitų. Taip užkertamas kelias galimoms alternaty¬voms suformuoti ir svarstyti, o tai savo ruožtu mažina priimamų sprendimų efektyvumą. Kita vertus, aktyvus pasikeitimas asmeni¬nėmis nuomonėmis gali sukelti grupėje ginčą ir paskatinti atvirą konfliktą. Padariniai gali būti neigiami.
Bėda ta, kad ne visi žmonės sugeba reikšti savo nuomonę, kitiems būdingas perdėtas kuklumas; tada kolektyvą gali suklaidinti atsiradęs gražbylys, ir geriausia mintis liks neišsakyta arba neišgirsta.
Didelė ir laiko problema. Kolektyviniams sprendimams papras¬tai reikia daugiau laiko, nes būtina išklausyti daug nuomonių, nu¬statyti jų privalumus ir trūkumus, todėl, norint priimti efektyvų kolektyvinį sprendimą, svarbu: mokėti dirbti grupėje, žinoti ir suge¬bėti taikyti įvairius grupinio darbo sprendimų priėmimo metodus, tinkamai valdyti grupę. Taigi peršasi logiška išvada, kad grupė, ne-svarbu kokios ji būtų paskirties (valdoma ar savivaldi, skirta strate¬giniams sprendimams priimti ar vykdyti kasdienėms užduotims), atlikdama savo misiją, turi vienodai suvokti tikslą, žinoti jo siekimo priemones, laikytis procedūrų bei taisyklių.

Naudota literatūra

1.Sakalas. A. Personalo vadyba. Vilnius, 1998
2.Butkus. S. Vadyba. Vilnius, 2007
3.Butkus. S. Organizacijos ir vadyba. Vilnius, 1996
4.Stoškus S., Beržinskienė D. Vadyba. Kaunas, 200

Organizacijų pokyčiai

ĮVADAS

Permainos organizacijoje, joje vykstantys pokyčiai yra reakcija į pasikeitimus, vykstančius aplinkoje. Į pokyčius organizacijoje reaguoja visi (vadovai ir pavaldiniai), tik reakcija būna skirtinga, todėl norėdama išlikti, organizacija turi derinti savo tikslus su aplinka ir, priklausomai nuo situacijos keisti savo tikslus, juos koreguoti. Kai tikslai tampa paprastais rodikliais, pajunta visi organizacijos nariai. Permainos susietos su įgaliojimų ir atsakomybės perskirstymu, struktūros keitimu; technologijos proceso pokyčiai irgi turi įtakos visos organizacijos veiklai. Permainų, pokyčių valdymas yra sunkus, neprestižinis darbas. Todėl referato tikslas – ištirti organizacijų pokyčius ir jų vystymąsi. Siekiant šio užsibrėžto tikslo, referate formuluojami šie uždaviniai:
•išanalizuoti pokyčius skatinančias jėgas
•susipažinti su planingų pokyčių valdymu
•sužinoti kokie yra du požiūriai į pokyčius
•išsiaiškinti kokie yra priešinimosi pokyčiams šaltiniai ir kaip įveikti pasipriešinimą
•paanalizuoti pokyčių valdymą per organizacijos vystymą
Tyrimo objektas – organizacijų pokyčiai ir vystymas.
Tyrimo metodas – mokslinės literatūros analizė.

1. POKYČIUS SKATINANČIOS JĖGOS

Robbins, S. P. (2003) teigia, jog šiandien vis daugiau organizacijų susiduria su dinamiška ir kintančia aplinka, prie kurios reikia prisitaikyti.1 lentelėje apibendrintos šešios konkrečios pokyčius skatinančios jėgos.
1 lentelė
Pokyčius skatinančios jėgos

JĖGAPAVYZDŽIAI
Darbo jėgos prigimtisDidesnė kultūrinė įvairovė,
Daugiau specialistų,
Daug naujų narių, neturinčių reikiamų įgūdžių

TechnologijaGreitesni ir pigesni kompiuteriai,
Naujos mobilios ryšio priemonės,
Procesų pertvarkymo programos
Ekonominiai sukrėtimaiNaftos kainų pokyčiai,
Interneto kompanijų akcijų kainos kilimas ir kritimas,
Euro vertės mažėjimas
KonkurencijaPasauliniai konkurentai,
Susiliejimai ir susijungimai,
E.komercijos plėtra
Socialinės tendencijosInterneto pokalbių svetainės,
Paauglių tatuiruotės ir gausūs auskarai, Sustiprėjęs domėjimasis miesto gyvenimu
Pasaulinė politikaJuodieji valdo Pietų Afrikos Respubliką, Atsivėrusios Kinijos rinkos,
Karas prieš terorizmą po 2001 09 11
Šaltinis: Stephen P. Robbins. 2003 Organizacinės elgsenos pagrindai. Poligrafija ir informatika.
Mes gyvename „netolydumo amžiuje“. Dvidešimtojo amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje remiantis praeitimi buvo galima pakankamai patikimai spręsti apie ateitį. Rytdiena iš esmės buvo vakardienos tendencijų tęsinys. Dabar jau tai nebegalioja. Po to, kai dvidešimtojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje per vieną naktį naftos kainos pašoko keturis kartus, ekonominiai sukrėtimai nuolatos vertė organizacijas keistis. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais naftos kainos vėl smarkiai pakilo; susikūrė naujos interneto kompanijos, kurios per vieną naktį dešimtis tūkstančių investuotojų pavertė milijonieriais, o paskui sužlugo. (1. p. 304)
Keičiasi konkurencija. Šių dienų pasaulio ekonomikoje konkurentai gali atsirasti ir iš užjūrio, ir iš kito miesto kvartalo. Sustiprėjusi konkurencija taip pat verčia susiformavusias organizacijas gintis ir nuo tradicinių konkurentų, sukuriančių naujus gaminius bei paslaugas, ir nuo mažų iniciatyvių firmų, pateikiančių naujoves. Sėkmės susilauks tos organizacijos, kurios gebės keistis, reaguodamos į konkurenciją. Jos privalės gebėti greitai reaguoti, sparčiai sukurti naujus produktus ir pateikti juos rinkai. Jos pasikliaus mažomis gaminių serijomis, trumpais produkto gyvavimo ciklais ir nuolatiniu naujų produktų srautu. Kitaip tariant, šios organizacijos bus lanksčios. Joms reikės tokios pat lanksčios ir gebančios reaguoti darbo jėgos, galinčios greitai prisitaikyti netgi prie radikaliai besikeičiančių sąlygų.
Socialinės tendencijos nėra statiškos. Pavyzdžiui, priešingai nei vos tik prieš 10 metų, žmonės susitinka ir keičiasi informacija interneto pokalbių svetainėse; paaugliai vis labiau puošia savo kūnus auskarais ir tatuiruotėmis; o daugelis kūdikių bumo kartos atstovų palieka priemiesčius ir keliasi į miestus.
Nuo pat dvidešimtojo amžiaus devintojo dešimtmečio pradžios verslo mokymo įstaigos propaguoja globalizaciją, tačiau niekas – netgi atkakliausi globalizacijos propaguotojai – negalėjo įsivaizduoti, kaip per pastaruosius metus pasikeis pasaulio politika. Vien tik per pastarąjį dešimtmetį įvykę pasaulio politikos pokyčiai išplėtė verslo galimybes Pietų Afrikos Respublikoje, Kinijoje bei Pietų ir Šiaurės Korėjoje. (1. p. 305)

2. PLANINGŲ POKYČIŲ VALDYMAS
Pokyčiai jokioje organizacijoje nevyksta lengvai, ypač jei yra susivaržymų vienašališkiems vadovybėsveiksmams. Ne taip lengva atleisti pokyčiams nepritariančius asmenis. Varžantys veiksniai yra profsąjungų numatytos procedūros ir būtinumas užtikrinti, kad nenutrūktų personalo motyvacija.
Vadovai privalo suprasti pokyčius ir būti pasirengę juos įgyvendinti. Efektyviai dirbantis vadovas turi tikėtis nuolatinių pokyčių, vertinti juos kaip tikrai naudingą neišvengiamybę. Pokyčius reikia diegti planuotai, ir vienas būdų juos įgyvendinti yra organizacinis vystymasis. [2]
James A., Stoner F. ir kitų autorių (1999) teigimu, pokyčių programos šiandieną būtinos todėl, kad visame organizacijų pasaulyje pasidarė ypač svarbi laiko ir santykių įtaka. Informaciją apdorojančių technologijų įmantrumas kartu su organizacijų išplitimu po visą pasaulį reiškia, jog vadovus kaip niekada atakuoja daugybė naujų idėjų, naujų produktų bei naujų iššūkių. Kad susidorotų su tokiu informacijos srauto augimu per vis trumpesnį laiką, kurį vadovai gali skirti sprendimams priimti, vadovai privalo patobulinti sugebėjimą valdyti pokyčius. Daugelis stambių organizacijų turi išsamias pokyčių valdymo programas, kad padidintų organizacijoje dirbančių žmonių sugebėjimą numatyti ir mokytis iš pasirodančių pasikeitimų. (3. p. 100)
Mažame viešbutyje dirbančių kambarinių grupė kreipėsi į savininką: „Daugeliui iš mūsų labai sunku laikytis griežtų darbo valandų nuo 8 ryto iki 17 po pietų, – pasakė jų atstovė. – Kiekviena iš mūsų turime svarbių asmeninių ir šeimyninių reikalų. O griežtos darbo valandos mums trukdo. Mes pradėsime ieškotis darbo kitur, jei nenustatysite lankstaus darbo grafiko“. Savininkas įdėmiai išklausė grupės ultimatumą ir sutiko su pageidavimu. Kitą dieną jis šioms darbuotojoms nustatė lankstų darbo grafiką.
Vienas stambus automobilių gamintojas išleido kelis milijardus dolerių įrengti šiuolaikinėms robotizuotoms sistemoms. Viena iš sričių, kurioje turėjo būti sumontuoti šie įrengimai, buvo kokybės kontrolė. Buvo numatyta sumontuoti modernius kompiuteriu valdomus įrengimus, kurie labai pagerintų kompanijos galimybes aptikti ir ištaisyti defektus. Kadangi naujieji įrengimai turėjo iš esmės pakeisti kokybės kontrole užsiimančių žmonių darbą ir kadangi administracija tikėjosi, jog darbuotojai gana ryžtingai priešinsis šiems įrengimams, aukščiausieji vadovai sukūrė programą, kurios tikslas buvo padėti susipažinti su įrengimais ir išsklaidyti nerimą, kurį galėjo jausti kokybės kontrolės darbuotojai. (1. p. 305)
Taigi Robbins, S. P. (2003) teigimu, abu aukščiau pateikti scenarijai yra pokyčių pavyzdžiai. Tai yra ir vienu, ir kitu atveju reikalai pasikeitė. Tačiau tik antrajame scenarijuje yra aprašyti planingi pokyčiai. Daugelis pokyčių organizacijose vyksta panašiai kaip ir aprašytame viešbutyje – jos tiesiog įvyksta. Kai kurios organizacijos į pokyčius žiūri kaip į atsitiktinius įvykius. Mums rūpi tik tokie pokyčiai, kurie yra iniciatyvūs ir tikslingi.
Kokie planingų pokyčių tikslai? Iš esmės jie yra du. Pirmasis tikslas – pagerinti organizacijos gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Antrasis – pakeisti darbuotojų elgseną.
Jei organizacija nori išlikti, ji privalo reaguoti į savo aplinkos pokyčius. Kai konkurentai pateikia rinkai naujus gaminius arba paslaugas, vyriausybinės agentūros išleidžia naujus įstatymus, žlunga svarbaus tiekėjo verslas ar įvyksta kiti panašūs pokyčiai, organizacija turi prisitaikyti. Planingų pokyčių, reaguojant į aplinkos permainas, pavyzdžiai būtų pastangos skatinti naujoves, suteikti darbuotojams įgaliojimus ir kurti darbo komandas.
Kadangi organizacijos sėkmė ar nesėkmė iš esmės priklauso nuo to, ką padaro arba ko nepadaro jos darbuotojai, vykdant planingus pokyčius taip pat reikia pakeisti ir organizacijoje dirbančių žmonių bei grupių elgseną. (1. p. 306)
James A. , F. Stoner ir kiti autoriai (1999) pritaria aukščiau minėtos knygos autoriui, jog planuotų pokyčių tikslas yra parengti visą organizaciją ar pagrindinę jos dalį prisitaikyti prie žymių organizacijos tikslų ir krypčių pasikeitimų. Bei priduria, kad tiksliai planuotas pokytis yra apibrėžiamas kaip „apgalvotas struktūrinių inovacijų, naujos politikos ar tikslo sukūrimas ir įdiegimas, arba kaip veikimo filosofijos, klimato ar stiliaus pokytis. (3. p. 114)
Knyga „Organizacinės elgsenos pagrindai“ (2003) mums užduoda klausimą: kas organizacijoje atsakingas už pokyčių valdymą? Ir toje pačioje knygoje mes atrandame atsakymą, tai pokyčių agentai. Jais gali būti vadovai ir ne vadovai, organizacijos darbuotojai ar konsultantai iš šalies. Jei pokyčiai dideli, organizacijos vadovybė dažnai samdo konsultantus iš šalies, kad šie patartų ir padėtų. Šie žmonės, būdami pašaliečiai, gali pateikti objektyvų požiūrį, kuriuo dažnai negali vadovautis organizacijos žmonės. Tačiau samdant konsultantus iš šalies yra trūkumų, nes jie paprastai nepakankamai supranta organizacijos istoriją, kultūrą, darbo procedūras ir personalą. Konsultantai iš šalies gali linkti siūlyti drastiškesnes permainas – kurios gali būti naudingos arba žalingos, – nes jiems nereikės patirti įgyvendintų permainų pasekmių. Ir priešingai, organizacijos savi specialistai ar vadovai, atlikdami pokyčių agento vaidmenį, yra dėmesingesni (ir galbūt atsargesni), nes jiems teks patirti savo veiksmų pasekmes. (1. p. 306)
Pokyčių agentai gali būti organizacijos nariai ar konsultantai, pakviesti iš kitur. Kompleksinėms ir ilgoms pokyčių programoms konsultanto samdymas turi daug privalumų. Jis paprastai siūlo specializuotą ekspertizę ir sugebėjimus. Konsultantas iš šalies jausis atsakingas už kasdieninį darbą. Trečia, kai pašalins, konsultantas gali būti labiau gerbiamas ir turėti daugiau įtakos nei vietinis. Ketvirta, kadangi konsultanto su organizacija nesieja jokie svarbūs interesai, jis gali būti objektyvesnis nei vietinis ir lengviau pelnyti darbuotojų pasitikėjimą. [2]
Dažniausiai permainoms valdyti taikomas 6 etapų modelis:
I etape dirbantieji informuojami, nuteikiami, spaudžiami ir skatinami. Aiškinama, kad permainos būtinos, kad be permainų organizacija žlugs, nugalės konkurentai, bus prarastos darbo vietos ir pan.
II etapas. Daroma gili organizacijos veiklos analizė, visų lygių vadovai rengiami dirbti permainų sąlygomis ir įgyvendinti pokyčius. Permainos iš vadovų reikalauja pakeisti pažiūras, todėl kviečiami konsultantai, žmonės mokomi, ruošiami permainoms.
III etapas. Daroma organizacijos diagnozė. Parodomos iškilusios problemos dėl permainų. Maksimalus dėmesys čia skiriamas informacijos teisingumui.
IV etapas. Naujo sprendimo paieška pokyčiams valdyti ir jo įgyvendinimas. Niekuomet negalima senais metodais spręsti naujų problemų. Todėl ieškoma naujų žmonių, sugebančių naujoviškai spręsti iškilusias problemas. Jų idėjos ir darbai remiami.
V etapas. Padarytų pokyčių komentarai. Visi supranta, kad dideles permainas atlikti vienu metu labai rizikinga, todėl pirmiausiai daromi bandymai, permainos viename padalinyje. Rezultatai ir pasekmės analizuojami, pastebėti trūkumai šalinami ir permainos daromos toliau.
VI etapas. Visapusiškai remiama permainas organizuojanti ir daranti grupė, palankiai nuteikiami joje dirbantys žmonės ir apie tų žmonių naudingumą visai organizacijai, apie jų įnašą permainoms įgyvendinti aiškinama visiems. Naudojami 3 pagrindiniai būdai valdžiai tarp pavaldinių perskirstyti:
1.Naujas įgaliojimų perskirstymas ir delegavimas.
2.Vienašaliai veiksmai permainoms realizuoti.
3.Įgaliojimų delegavimas naujiems vadovams ir pavaldiniais. [4]

3. DU POŽIŪRIAI Į POKYČIUS
Knygoje „Organizacinės elgsenos pagrindai“ (2003) yra išskiriama pirmoji ir antroji analogijos.
Pirmoji analogija. Organizacija yra tarsi didžiulis laivas, plaukiantis per ramią Viduržemio jūrą į konkretų uostą. Laivo kapitonas šimtus kartų yra plaukęs būtent šiuo maršrutu ir su ta pačia įgula. Tačiau retkarčiais kyla audra, ir įgula privalo reaguoti. Kapitonas padaro atitinkamas pataisas – tai yra įvykdo pokyčius – ir, išvairavęs iš audros, vėl sugrįžta į ramius vandenis. Tad į pokyčių įgyvendinimą organizacijose turėtų būti žiūrima kaip į status quo suardymą ir kad tokie veiksniai reikalingi tik retkarčiais. (1. p. 306)
Antroji analogija. Organizacija yra panašesnė į 40 pėdų plaustą nei į laivą. Šis plaustas plaukia ne ramia jūra, o turi kirsti sraunią upę, ištisai nusėtą putotų slenksčių. Kad reikalai būtų dar prastesni, plaustą valdo 10 žmonių, niekada nedirbusių kartu, nė vienas iš jų nėra anksčiau plaukęs šia upe, didžioji kelionės dalis vyksta tamsoje, upėje gausu netikėtų posūkių ir kliūčių, konkretus kelionės tikslas nėra aiškus, kartkartėmis plaustą reikia išvilkti į krantą, kur įlipa nauji įgulos nariai, o kai kurie senieji išlipa. Pokyčiai čia natūrali būsena, ir juos valdyti yra nuolatinis procesas.
Šios dvi analogijos perteikia du labai skirtingus požiūrius, kaip reikia pokyčius suprasti ir į juos reaguoti. Atidžiau panagrinėsime kiekvieną iš jų požiūrių.( 1. p. 307)
3.1. „Ramaus vandens“ analogija
Aukščiau minėtos knygos autorė (2003) rašo, jog dar visiškai neseniai „Ramaus vandens“ analogiją pripažino dauguma vadovų praktikų ir mokslininkų. Tai geriausiai iliustruoja Kurto Lewino trijų etapų permainų proceso aprašymas (Žr. 1 paveikslėlį)

1 pav. Lewino pokyčių proceso apibūdinimas
Šaltinis: Stephen P. Robbins. 2003 Organizacinės elgsenos pagrindai. Poligrafija ir informatika.
Pasak Lewino, kad permainos vyktų sėkmingai, reikia atšildyti status quo, pakeisti jį į naują būklę ir užšaldyti naujus pokyčius, kad jie taptų nuolatiniais. Status quo galime laikyti pusiausvyros būkle. Norint išeiti iš šios pusiausvyros, reikia atšildyti, ką galima padaryti vienu iš šių trijų būdų:
1.Galima sustiprinti skatinančiąsias jėgas, kreipiančias elgseną tolyn nuo status quo.
2.Sumažinti priešinimosi jėgas, kliudančias išeiti iš egzistuojančios pusiausvyros.
3.Suderinti abu šiuos būdus.
Kai atšildymas yra baigtas, reikia įvykdyti pačius pokyčius. Tačiau vien permainų įdiegimas neužtikrina, kad jos išsilaikys. Tad naująją situaciją reikia iš naujo užšaldyti, kad ji išliktų. Jei nebus pasirūpinta šiuo paskutiniuoju žingsniu, labai didelė tikimybė, kad pokyčiai bus trumpalaikiai ir darbuotojai sugrįš į ankstesnę pusiausvyros būseną. Tad naujo užšaldymo tikslas – stabilizuoti naują situaciją suderinant skatinančiąsias ir priešinimosi jėgas. (1. p. į tai, kad knygos „Organizacinės elgsenos pagrindai“ (2003) autorė remiasi Lewino trijų etapų procesu, kur į permainas žiūrima kaip į organizacijos pusiausvyros būsenos suardymą. Status quo sujudintas, todėl būtini pokyčiai, kad nusistovėtų nauja pusiausvyra. Šis požiūris galėjo būti priimtinas palyginti ramioje aplinkoje, su kuria dauguma organizacijų buvo susidūrusios dvidešimtojo amžiaus šeštajame, septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje. Tačiau dabar galime teigti, kad „ramus vanduo“ nebetinka apibūdinti toms jūroms, kuriomis turi plaukti vadovai. (1. p. 307-308)
Nors organizaciją keistis verčia daugelis jėgų, svarbu pripažinti, kad opozicinių jėgų veikimo tikslas – išlaikyti organizacijos pusiausvyrą. Šios opozicinės jėgos taip remia stabilumą ar status quo. Kad suprastume, kaip tai veikia, panagrinėkime pokyčio proceso modelį, pagrįstą Kurto Lewino darbu.
Pagal Kurto Lewino „jėgos lauko“ teoriją, kiekvienas elgesys yra pusiausvyros tarp varomųjų ir pasipriešinimo jėgų rezultatas. Varomosios jėgos stumia vienu keliu, stabdančios – kitu. Veiklos rezultatas yra šių dviejų jėgų suderinimas. Varomųjų jėgų sustiprėjimas gali pagerinti rezultatus, bet gali ir suaktyvinti stabdančias jėgas.
Lewino modelis skatina mus ieškoti daugelio, o ne vienos elgesio priežasties. Planuoto pokyčio programos, pagrįstos Lewino idėjomis, yra nukreiptos pirmiausia į stabdančiųjų jėgų panaikinimą ar susilpninimą ir po to į organizacijose esančių varomųjų jėgų kūrimą ir stiprinimą.
Stabdančioms jėgoms, kurios išlaiko organizaciją stabilią, yra skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi jos yra potencialus pasipriešinimo planuotam pokyčiui šaltinis. Jei vadovai gali pakeisti šias jėgas ar sumažinti jų neigiamą poveikį, jie turi geresnę galimybę užbaigti bet kokį suplanuotą pakeitimą. Patogumo dėlei pasipriešinimo šaltiniai grupuojami į tokias klases: organizacijos kultūra, asmeniniai interesai ir individualus organizacijos tikslų ir strategijų suvokimas.
Organizacijos kultūra. Iš trijų veiksnių svarbiausias organizacijos identiškumui formuoti ir palaikyti gali būti kultūra. Paprastai darbuotojai lieka organizacijoje, nes darbas padeda jiems pasiekti savo gyvenimo tikslus ir jų asmeninės pažiūros
Bei įsitikinimai sutampa su organizacijos kultūra. Iš tikrųjų daugelis darbuotojų sutapatina save su organizacija ir priima jos tikslus ar praradimus kaip savo. Dėl to jie gali jausti baimę dėl pastangų iš esmės pakeisti organizacijos kultūrą.
Asmeniniai interesai. Nors darbuotojai gali sutapatinti save ir sutapatina su organizacija, jie labiausiai rūpinasi savimi. Už savo gerą darbą jie tikisi atitinkamo užmokesčio, patenkinamų darbo sąlygų, darbo saugumo garantijų, tam tikro pripažinimo, valdžios ir pagarbos. Todėl, atsiradus pokyčiui, darbuotojas išgyvena potencialiai nepatogų laikotarpį, kai pereinama į naują organizacinę struktūrą ar yra perprojektuojamas darbas.
Organizacijos tikslų ir strategijų suvokimas. Tikslai ir strategijos turi ypač didelę įtaką bet kurios organizacijos pastangoms organizuoti ir koordinuoti. Iš tiesų darbuotojo veiksmai gali remtis misijos teiginiais, net jei nėra formalios politikos ir procedūros. Tačiau ši galinga pastovumo jėga gali būti sunkiai pakeičiama. Kartais darbuotojai nesupranta naujų tikslų poreikio, kadangi jie neturi tokios informacijos, kurią turi vadovai. Arba jie gali ilgėtis „senų gerų dienų“. [2]
3.2. „Putotų slenksčių“ analogija
Pasak „Organizacinės elgsenos pagrindai“ knygos autorės (2003), „putotų slenksčių“ analogija su neužtikrinta ir dinamiška aplinka. Ji taip pat dera su dinamika, susijusia su perėjimu iš industrinės visuomenės į pasaulį, kuriame vyrauja informacijos ir idėjos.
Kad pajustumėte, kas tai yra valdyti pokyčius, kai nuolatos reikia manevruoti per daugybę slenksčių, įsivaizduokite, kad lankote universitetą, kuriame štai tokia mokymosi tvarka. Kursų trukmė skirtinga. Deja, kai užsirašote į kursą, nežinote, kiek jis tęsis. Jis gali tęstis dvi savaites arba 30 savaičių. Be to, dėstytojas gali užbaigti kursą kai tik panorės ir iš anksto neperspėjęs. Jei tai dar neatrodo blogai, užsiėmimų trukmė keičiasi kiekvieną sykį – kartais jie trunka 20 minučių, kartais tris valandas, – ir dėstytojas per užsiėmimą nusprendžia, kada įvyks kita paskaita. Ak, tiesa, dar vienas dalykas: apie egzaminus iš anksto nepranešama, tad jūs bet kuriuo metu privalote būti pasirengę juos laikyti.
Kad galėtumėte sėkmingai mokytis tokiame universitete, privalote būti neįtikėtinai lankstūs ir greitai reaguoti į besikeičiančias sąlygas. Per daug struktūrizuoti, sustingę ar lėti studentai čia neišsilaikys.
Vis daugiau vadovų sutinka, kad jų darbas panašus į studento mokymąsi tokiame universitete. Stabilumas ir nuspėjamumas neegzistuoja. Status quo suardomas net retkarčiais ir ne laikinai, o paskui negrįžtama į ramius vandenis. Daugelis šių dienų vadovų niekaip neišsikapsto iš slenksčių. Jie susiduria su nuolatinėmis permainomis, kurios yra beveik artimos chaosui. Šie vadovai priversti žaisti žaidimą, kurio nėra žaidę anksčiau, ir vadovautis taisyklėmis, kurios kuriamos žaidimo metu. (1. p. 308)
3.3. Šių dviejų požiūrių perspektyva
Robbins, P. autorė savo knygoje (2003) klausia: Ar kiekvienas vadovas susiduria su nuolatiniais ir chaotiškais pokyčiais? Ir pati į šį klausimą atsako. Ne, tačiau vadovų, kurie su tokiais pokyčiais nesusiduria, skaičius sparčiai mažėja.
Tokio verslo kaip labai madingų moteriškų rūbų gamyba vadovai jau seniai dirba sąlygomis, primenančiomis putotus slenksčius. Jie su pavydu žiūri į savo partnerius tokiose srityse kaip automobilių gamyba, naftos paieškos, bankininkystė, greitojo aptarnavimo restoranai, biuro įrangos gamyba, leidyba, telekomunikacijos ir oro transportas, nes pastarieji vadovai dirba stabilioje ir nuspėjamoje aplinkoje. Tai galėjo būti tiesa prieš 30 ar 40 metų, tačiau ne dabar.
Šiandien tik kelios organizacijos pokyčius gali laikyti atsitiktiniu trikdžiu šiaip jau ramiame pasaulyje. Net ir tos, kurios šitaip gali elgtis, smarkiai rizikuoja. Per daug dalykų ir per greitai keičiasi, kad bet kuri organizacija ar jos vadovai jaustųsi ramūs. Didžioji konkurencinių pranašumų dauguma išsilaiko mažiau nei 18 mėnesių. Pavyzdžiui, „People Express“ firma verslo periodikoje buvo apibūdinta kaip pavyzdinė „naujoviška“, o netrukus bankrutavo. Kaip taikliai pastebėjo Tomas Petersas, senasis priežodis: „Jei kas nors nesugedo, tai ir nereikia jo taisyti“ – jau nebegalioja. Jo vietoje Petersas siūlo kitą: „Jei kas nors nesugedo, vadinasi, nepakankamai atidžiai tikrinote. Kad ir kaip būtų, sutaisykite“. (1. p. 308-309)

4. PRIEŠINIMASIS POKYČIAMS
Anot, aukščiau minėtos autorės ir jos knygos (2003), vienas iš geriausiai dokumentiškai užfiksuotų individualios elgsenos ir organizacinės elgsenos tyrimų faktų yra tas, kad organizacijos ir jų nariai priešinasi pokyčiams. Tam tikra prasme šis priešinimasis yra teigiamas. Jis suteikia tam tikrą elgsenos stabilumo ir nuspėjamumo laipsnį. Jei nebūtų jokio priešinimosi, organizacinė elgsena įgytų chaotiško atsitiktinumo bruožų. Priešinimasis pokyčiams taip pat gali būti funkcinio konflikto šaltinis. Pavyzdžiui, priešinimasis reorganizavimo planui ar gaminamos prekių grupės pakeitimui gali sukelti sveikus debatus dėl šios idėjos privalumų ir padėti priimti geresnį sprendimą. Tačiau priešinimasis pokyčiams turi ir neabejotiną trūkumą. Jis trukdo adaptuotis ir progresuoti.
Priešinimasis pokyčiams nebūtinai iškyla į paviršių standartiniais būdais. Priešinimasis gali būti atviras, paslėptas, neatidėliotinas arba uždelstas. Pavyzdžiui, pasiūloma permaina, ir darbuotojai tuojau pat į ją sureaguoja, išsakydami nusiskundimus, sulėtindami darbą, grasindami streiku ir panašiai. Kur kas sunkiau valdyti, paslėptą arba uždelstą priešinimąsi. Paslėptas priešinimasis yra subtilus – prarastas lojalumas organizacijai, prarastas lojalumas dirbti, padažnėjusios klaidos, pravaikštos „dėl ligos“, – todėl jį sunku atpažinti. Panašiai uždelsti veiksmai užmaskuoja ryšį tarp priešinimosi šaltinio ir reakcijos į jį. Permainos gali sukelti iš pažiūros tik minimalią reakciją tuo metu, kai jos buvo pradėtos įgyvendinti, tačiau tikroji reakcija gali iškilti į paviršių prabėgus savaitėmis, mėnesiams ar net metams. Arba, pavyzdžiui, pavienė permaina pati savaime gali padaryti nedidelį poveikį. Tačiau ji gali tapti paskutiniu taurę perpildžiusiu lašu. Reakcija į permainą gali kauptis, o paskui sukelti tokį sprogimą, kuris gali pasirodyti neproporcingai didelis, palyginti su jį sužadinusiu pokyčiu. Suprantama, jog čia tikrasis priešinimasis tik buvo uždelstas ir sukauptas. Tai, kas iškyla į paviršių, tėra atsakas į susikaupusius pokyčius.
Panagrinėkime priešinimosi šaltinius. Norėdami analizuoti, mes šiuos šaltinius suskirstėme į individualius ir organizacijos. Realiame pasaulyje šie šaltiniai dažnai susimaišo. (1. p. 309)
4.1. Individualus priešinimasis
Kaip teigia „Organizacinės elgsenos pagrindai“ (2003) knyga, individualaus priešinimosi pokyčiams šaltiniai slypi tokiose pagrindinėse žmogaus savybėse kaip suvokimas, asmenybė ir poreikiai. Čia apibendrinsime penkias priežastis, dėl kurių žmonės gali priešintis permainoms. (1. p. 309)
Įprotis. Ar kasdien vykdami į darbą ar į universitetą jūs keliaujate tomis pačiomis gatvėmis? Tikriausiai. Jei esate tokie patys kaip ir dauguma žmonių, jūs pasirenkate vienintelį maršrutą ir reguliariai juo naudojatės.
Kadangi esame žmonės, tai turime įpročių. Gyvenimas yra pakankamai sudėtingas; priimdami šimtus sprendimų, mes nė negalvojame apsvarstyti visų variantų. Kad susidorotume su šiuo nuolatiniu sudėtingumu, pasikliaujame įpročiais arba užprogramuotomis reakcijomis. Kai susiduriame su permaina, tendencija reaguoti įprastu būdu tampa priešinimosi šaltiniu. Tad kai jūsų padalinys yra perkeliamas į naują pastatą kitame miesto gale, jums tikriausiai tenka keisti daugelį įpročių: atsikelti 10 minučių anksčiau, kitomis gatvėmis vykti į darbą, susirasti naują automobilio stovėjimo vietą, priprasti prie naujo kabineto išplanavimo, sukurti naują pietų pertraukos rutiną ir taip toliau.
Saugumas. Turintys didelį saugumo poreikį tikriausiai priešinsis permainoms, nes jos kelia pavojų jų saugumo jausmui. Kai „Boeing“ kompanija paskelbia, kad atleidžia 30 000 žmonių, arba „Ford“ korporacija įdiegia naujus robotizuotus įrengimus, daugelis šių firmų darbuotojų gali baimintis, kad jų darbui iškilo grėsmė.
Ekonominiai veiksniai. Kitas individualaus priešinimosi šaltinis yra nerimas, kad dėl permainų sumažės pajamos. Darbo užduočių ar nusistovėjusios darbo rutinos pokyčiai taip pat gali sukelti ekonominius nuogąstavimus, jei žmonės yra susirūpinę, kad nesugebės atlikti naujų užduočių pagal ankstesnius standartus, ypač jei atlyginimas priklauso nuo produktyvumo.
Nežinomybės baimė. Permainos žinomus dalykus daro neaiškius ir netikrus. O žmonėms paprastai nepatinka nežinomybė. Tai tinka ir darbuotojams. Pavyzdžiui, jei diegiant kokybės valdymo programą reikia, kad gamyboje dirbantys darbininkai išmoktų statistinius proceso kontrolės metodus, kai kurie gali baimintis, kad nepajėgs jų išmokti. Tad jie gali susiformuoti neigiamą nuostatą dėl kokybės valdymo arba disfunkciškai elgtis, jai bus verčiami taikyti šiuos metodus.
Selektyvus informacijos apdorojimas. Žmonės savo pasaulį formuoja remdamiesi suvokimu. Susikūrę šį pasaulį, jie nenori jo keisti. Tad žmones galima kaltinti selektyviu informacijos apdorojimu, siekiant išsaugoti savo suvokimą nepaliestą. Jie girdi tai, ką nori girdėti. Jie nekreipia dėmesio į informaciją, metančią iššūkį jų susikurtam pasauliui. Gamyboje dirbantys darbininkai, susidūrę su diegimu kokybės valdymu, gali nekreipti dėmesio į savo tiesioginio vadovo įrodinėjimus, kai šis stengiasi paaiškinti, kodėl statistikos žinios yra būtinos arba kokią naudą šie pokyčiai atneš patiems darbininkams. (1. p. 310)
4.2. Organizacijos priešinimasis
Anot aukščiau minėtos knygos (2003) organizacijos pačia savo esme yra konservatyvios. Jos aktyviai priešinasi permainoms. Nėra reikalo toli ieškoti šio reiškinio įrodymų. Vyriausybinės agentūros nori ir toliau daryti tai, ką darė ištisus metus, nepaisydamos, ar jų paslaugų poreikis pasikeitė, ar išliko toks pat. Organizuotos religijos yra stipriai įtvirtinusios savo istoriją. Norint pakeisti Bažnyčios doktriną, reikia daug atkaklumo ir kantrybės. Mokymo institucijos, kurios egzistuoja tam , kad atvertų protus ir mestų iššūkį nusistovėjusioms doktrinoms, pačios nepaprastai priešinasi permainoms. Dauguma mokyklų sistemų šiandien iš esmės taiko tuos pačius mokymo metodus, kuriuos taikė prieš 50 metų. Taip pat ir dauguma verslo firmų labai priešinasi permainoms. Štai kokie yra šeši pagrindiniai organizacijų priešinimosi šaltiniai.
Struktūrinė inercija. Organizacijos turi savo vidinius mechanizmus, užtikrinančius stabilumą. Pavyzdžiui, per atrankos procesą sistemingai pasirenkami vieni žmonės ir atmetami kiti. Mokymas ir kiti socializacijos metodai įtvirtina konkrečius vaidmens reikalavimus bei įgūdžius. Formalizavimas įteisina darbų aprašymus, taisykles bei procedūras, kurių darbuotojai privalo laikytis.
Priimami į organizaciją žmonės parenkami taip, kad pritaptų; vėliau jie formuojami ir nukreipiami veikti tam tikru būdu. Kai organizacija susiduria su permainomis, ši struktūrinė inercija tampa stabilumą saugančiu atsvaru.
Ribotas permainų dėmesio centras. Organizacijas sudaro tarpusavyje priklausomos posistemės. Negalima pakeisti vienos, nesukėlus padarinių kitai. Pavyzdžiui, jei vadovybė pakeičia technologinį procesą, tuo pat metu nepakeisdama organizacijos struktūros, tikriausiai šis technologinis pokytis bus sutiktas nepalankiai. Tad posistemių ribotus pokyčius didesnė sistema paverčia niekiniais.
Grupinė inercija. Net jei pavieniai asmenys norėtų pakeisti savo elgseną, jų pastangas gali varžyti grupės normos. Pavyzdžiui, atskiras profsąjungos narys gali būti linkęs sutikti su darbo pokyčiais, kuriuos siūlo vadovybė. Tačiau jei profsąjungos normos reikalauja priešintis bet kokiems administracijos vienašališkai daromiems pokyčiams, jis tikriausiai priešinsis.
Grėsmė patyrimui. Organizacijos veiklos stiliaus pokyčiai gali kelti grėsmę specializuotų grupių patyrimui. Pastarojo meto tendencijai, kuria vadovaujasi kai kurios kompanijos, samdyti iš šalies firmas vykdyti daugelį personalo valdymo sričių – mokymą, atlyginimo planų kūrimą, naudų valdymą – pasipriešinimo daugelis personalo departamentų. Kodėl? Todėl, kad samdant firmas iš šalies kyla grėsmė specializuotiems įgūdžiams, kuriuos turi personalo departamentuose dirbantys žmonės.
Grėsmė susiformavusiems valdžios santykiams. Bet kos teisių priimti sprendimus perskirstymas gali kelti grėsmę organizacijose seniai susiformavusiems valdžios santykiams. Pokyčių, kurie dažnai atrodo keliantys grėsmę viduriniosios grandies vadovų valdžiai, pavyzdžiai būtų darbuotojų dalyvavimas priimant sprendimus ar savivaldžių darbo komandų steigimas.
Grėsmė nusistovėjusiam išteklių paskirstymui. Organizacijos grupės, kontroliuojančios gana didelius išteklius, pokyčiuose neretai gali įžvelgti grėsmę. Jos dažniausiai būna patenkintos esama padėtimi. Pavyzdžiui, gal pokyčiai reikš, kad bus apkarpytas jų biudžetas arba sumažintas darbuotojų skaičius? Tiems, kuriems dabartinis išteklių paskirstymas teikia didžiausią naudą, pokyčiai, ateityje galintys pakeisti išteklių paskirstymą, kelią grėsmę. (1. p. 311-312)

4.3. Kaip įveikti pasipriešinimą pokyčiams
Žmogus liguistai reaguoja į permainas, nes nežino, kokios bus Netekties jausmas atspindi susirūpinimą, kad po permainų kokie tai poreikiai bus mažiau patenkinti. Žmogus galvoja, kad pakeitimai esančių problemų neišspręs, o tik padidins jų skaičių, todėl eiliniai organizacijos nariai mano, kad permainos nepageidaujamos ir nereikalingos. Geriausias būdas permainoms įveikti yra laikas iki permainų pasirodymo. Pasipriešinimo jausmą būtina pašalinti iki permainų pasirodymo. Vadovai turi suprasti, kad žmonės priešinsis pokyčiams, ir iš anksto tam reikia ruoštis, ieškoti tinkamų būdų. [2]
Žemiau išvardyti nesudėtingi būdai, pagrįsti J.P. Kotterio ir L.A. Schlesingerio požiūriais, pateiktais Harvard Business Reviezu, March-April 1979 m. :
1.Komunikacija ir lavinimas. Pasipriešinimą pokyčiams galima įveikti, pradėjus jiems rengtis gerokai iš anksto. Personalą reikia lavinti ir parengti pokyčiams.
2.Dalyvavimas. Pasistenkite, kad planuojant ir projektuojant pokyčius dalyvautų ir asmenys, kurie patirs pokyčius tiesiogiai. Tada galima tikėtis, kad jie jausis pokyčių dalimi, nes neliks netikrumo dėl pokyčių rezultatų.
3.Derybos. Norint sumažinti personalo, kurį pokyčiai veikia tiesiogiai, pasipriešinimą, vadovams gali tekti derėtis. Pavyzdžiui, pagrindinis departamentas gali pritarti pokyčiams, gavęs garantijų arba nuolaidų. Arba, tarkime, galima pakeisti darbo praktiką padidinus atlyginimą.
4.Prievarta. Tai veikiau jau paskutinė išeitis – įgyvendinti pokyčius prievarta, kai stinga laiko, kai kiti metodai nepasiteisina, arba kai priešinasi aukštą padėtį turintys vadovai. Taikomos įvairios formos: atleidimas, piniginės nuobaudos, perskirstymas, grasinimas nepaaukštinti.
5.Aukščiausios vadovybės parama. Tikėtina, kad pokyčiai daugiau negu viename departamente bus priimti greičiau, jeigu jiems pritars aukščiausio lygio vadovai. [2]
Autorė Robbins, S. P. (2003) iš dalies pritaria aukščiau minėtiems būdams, kaip įveikti pasipriešinimą pokyčiams, bet dar prideda ir keletą kitų būdų. Ji rašo, jog nors yra daugybė jėgų, besipriešinančių permainoms, pokyčių agentai gali imtis veiksmų, kurie sumažintų šį pasipriešinimą. Trumpai apibudinsime penkis tokius veiksmus.
Komunikavimas. Pasipriešinimą galima sumažinti bendraujant su darbuotojais ir padedant jiems įžvelgti pokyčių logiką. Laikantis šios taktikos, iš esmės daroma prielaida, kad pasipriešinimą sukelia klaidinga informacija arba netikęs komunikavimas: jei darbuotojai sužinos visus faktus ir visi nesusipratimai bus paaiškinti, pasipriešinimas sumažės.
Dalyvavimas. Dalyvaujantys priimant sprendimus žmonės paprastai labiau suinteresuoti galutiniu rezultatu nei nedalyvaujantys. Kita vertus, sunku priešintis pokyčių sprendimui, kurį priimant jie patys dalyvavo. Tad prieš vykdant pokyčius, jiems besipriešinančius galima pakviesti dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Palaikymas. Pokyčių agentai gali daug padėti, kad priešinimasis susilpnėtų: pavyzdžiui, rodydami dėmesį ir empatiją, aktyviai klausydamiesi, teikdami darbuotojams patarimus ir psichologinę paramą ar mokydami naujų įgūdžių.
Skatinimas tų, kurie priima pokyčius. Pokyčių agentai turėtų pateikti darbuotojams patrauklius paskatinimus, jei pastarieji palankiai priėmė pokyčius. Šie paskatinimai gali būti pagyrimas ir pripažinimas, padidintas atlyginimas ar paaukštinimas pareigose.
Besimokančios organizacijos kūrimas. Organizacijoje, kuri sąmoningai buvo taip sukurta, kad gebėtų nuolatos adaptuotis ir keistis, priešinimasis yra mažesnis. Tokią organizaciją mes vadiname besimokančia. Besimokanti organizacija pasižymi penkiomis pagrindinėmis savybėmis. Žmonės atsikrato seno mąstymo, išmoksta būti atviri vienas su kitu, supranta, kaip iš tiesų veikia jų organizacija, sukuria planą arba viziją, su kuria visi gali sutikti ir dirba išvien, kad įgyvendintų šią viziją. (1. p. 312)

5. POKYČIŲ VALDYMAS PER ORGANIZACIJOS VYSTYMĄ
Knygoje „Organizacinės elgsenos pagrindai“ (2003) sakoma, kad jokia diskusija apie pokyčių valdymą nebūtų baigta, jei nepaliestume organizacijos vystymo (1. p. 313). Šiai tezei pritaria ir internetiniam šaltinyje rasta frazė: „Pokyčius reikia diegti planuotai, ir vienas būdų juos įgyvendinti yra organizacinis vystymas“. [2]
Anot autorės Robbins, S. P. (2003) organizacijos vystymas (OV) nėra lengvai apibrėžiama viena koncepcija. Tai greičiau terminas, vartojamas aprėpti visam rinkiniui planingų pokyčių intervencinių veiksmų, grindžiamų humanistinėmis-demokratinėmis vertybėmis, kurių tikslas – pagerinti organizacijos efektyvumą ir darbuotojų gerovę.
OV paradigma vertina žmogiškąjį ir organizacinį tobulėjimą, bendradarbiavimo ir dalyvavimo procesą bei smalsumo dvasią. Pokyčių agentas gali tapti OV nukreipiančiuoju veiksniu; tačiau reikia aiškiai pabrėžti bendradarbiavimą. Vykdantys OV pokyčių agentai palyginti menkai vertina tokias koncepcijas kaip galia, valdžia, kontrolė, konfliktas ir prievarta. Vertybės, kuriomis grindžiamas OV yra šios:
1.Pagarba žmonėms. Žmonės laikomi atsakingais, stropiais ir dėmesingais. Tad su jais turi būti elgiamasi oriai ir pagarbiai.
2.Pasitikėjimas ir parama. Efektyviai ir sveikai organizacijai būdingas pasitikėjimo, tikrumo, atvirumo ir paramos klimatas.
3.Galios sulyginimas. Efektyviose organizacijose menkinama hierarchija ir kontrolė.
4.Konfrontavimas. Problemų nepatartina sušluoti po kilimu. Su jomis reikėtų atvirai konfrontuoti.
5.Dalyvavimas. Jau daugiau žmonių, kuriuos paveiks permainos, bus įtraukti į šias permainas sąlygojančių sprendimų priėmimą, juo labiau jie bus įsipareigoję įgyvendinti šiuos sprendimus.
Kokiais OV metodais arba kišimusi galima sukelti šiuos pokyčius? Čia pateiksime penkis metodus, kuriuos gali taikyti pokyčių agentai.
Jautrumo mokymas. Tai galima vadinti įvairiai – laboratoriniu mokymu, jautrumo mokymu, grupiniais susitikimais ar T-grupėmis (training groups), tačiau visi šie dalykai reiškia elgsenos pakeitimo metodą, naudojant restruktūrizuotą grupinę tarpusavio sąveiką. Organizacijos nariai suburiami laisvoje ir atviroje aplinkoje, kur aptaria save ir bendravimą su kitais, o šioms diskusijoms neįkyriai vadovauja profesionalus elgseną tyrinėjantis mokslininkas. Grupė yra orientuota į procesą, o tai reiškia, kad žmonės mokosi stebėdami ir dalyvaudami, o ne išklausydami. Profesionalas suteikia dalyviams galimybę išreikšti savo idėjas, įsitikinimus bei požiūrius. Jis nevadovauja diskusijai, o priešingai – atsisako tokio vaidmens.
T-grupių tikslai – padėti jų dalyviams geriau suprasti savo pačių elgseną ir tai, kaip juos suvokia kiti žmonės, jautriau toleruoti kitų elgesį bei padėti geriau suprasti grupėse vykstančius procesus. Čia gali būti siekiama štai tokių konkrečių rezultatų: padidinti gebėjimą gyventi kartu su kitais, pagerinti išklausymo įgūdžius, stiprinti atvirumą, toleranciją žmonių skirtingumams bei patobulinti konfliktų sureguliavimo įgūdžius. (1. p. 313-314)
Grįžtamojo ryšio apžvalga. Vienas iš instrumentų įvertinti organizacijos narių požiūriams, išsiaiškinti darbuotojų suvokimo prieštaringumus ir išspręsti šiuos skirtingumus yra grįžtamojo ryšio apžvalga.
Kiekvienas organizacijos narys gali dalyvauti grįžtamąjį ryšį suteikiančiose apklausose, tačiau svarbiausia, kad jose dalyvautų organizacijos grupė – bet kurio padalinio vadovas ir tiesiogiai jam pavaldūs darbuotojai. Paprastai klausimyną užpildo visi organizacijos arba padalinio darbuotojai. Organizacijos nariai dažnai paprašomi pateikti klausimus arba su jais pasikalbama, siekiant išsiaiškinti, kokios problemos yra aktualios. Šio klausimyno duomenys suvedami į lenteles kartu su duomenimis, susijusiais su žmogaus konkrečia grupe bei su visa organizacija, ir išdalijami darbuotojams. Paskui šie duomenys panaudojami išsiaiškinti problemoms bei klausimams, kurie žmonėms gali kelti sunkumų. Ypatingas dėmesys skiriamas skatinti diskusijoms ir užtikrinti, kad šios diskusijos būtų nukreiptos gvildenti idėjas bei klausimus, o ne užsipulti pavienius asmenis.
Proceso konsultavimas. Nė viena organizacija neveikia idealiai. Vadovai dažnai jaučia, kad jų padalinio veiklos rezultatus būtų galima pagerinti, tačiau jie nesugeba nustatyti, ką ir kaip reikėtų gerinti. Proceso konsultavimo tikslas – kad konsultantas iš šalies padėtų klientui, paprastai vadovui, suvokti ir suprasti procesus, su kuriais jam tenka susidurti. Tai gali būti darbo srautai, neformalus ryšys tarp padalinio darbuotojų ar formalūs komunikavimo kanalai.
Proceso konsultavimo (PK) konsultantai padeda klientui „įžvelgti, kas vyksta aplink jį, jo paties viduje, tarp jo bei kitų žmonių. Jie nesprendžia organizacijos problemų. Konsultantai greičiau yra gidai ar instruktoriai, patariantys procesų klausimais ir siekiantys padėti klientui išspręsti problemas.
Konsultantas dirba su klientu, kartu aiškindamiesi, kokius procesus reikia patobulinti. Čia pabrėžiame žodį „kartu“, ne klientas išsiugdo savo padalinyje vykstančių procesų analizavimo įgūdžius, kuriuos gali panaudoti ir vėliau, kai konsultantas bus seniai išvykęs. Be to, kai klientas aktyviai dalyvauja ir diagnozuojant procesą, ir kuriant jo alternatyvas, jis geriau supras ir procesą, ir jo „vaistą“, o pasirinktam veiksmų planui mažiau priešinsis. (1. p. 315-316)
Komandų kūrimas. Kuriant komandas siekiama, kad grupių nariai labai aktyviai bendrautų tarpusavyje ir dėl to sustiprėtų komandos narių pasitikėjimas bei atvirumas. Komandas galima kurti vienos grupės viduje ar iš kelių grupių, kai šių grupių veikla tarpusavyje priklausoma. Apie komandų kūrimą kalbame tada, kai jų nariai vienas nuo kito priklausomi, kaip, pavyzdžiui, futbolo komandoje. Šių pastangų tikslas – pagerinti koordinuojamą komandos narių veiklą, dėl ko pagerėja komandos rezultatai.
Komandų kūrimo veikla paprastai apima tokius dalykus; tikslų formulavimas, santykių tarp komandos narių užmezgimą, vaidmenų analizę siekiant išsiaiškinti kiekvieno nario vaidmenį ir atsakomybę ir komandos procesų analizę. Žinoma, kuriant komandą vienos veiklos sritys gali būti labiau pabrėžiamos, o kitos atmetamos priklausomai nuo keliamo tikslo ir konkrečių uždavinių, kuriuos turi spręsti komanda. Tačiau iš esmės kuriant komandą bandoma suaktyvinti jos narių tarpusavio sąveiką, kad sustiprėtų pasitikėjimas ir atvirumas. Pradedant kurti komandą, gali būti pravartu įpareigoti jos narius pamėginti apibrėžti komandos tikslus ir prioritetus. Paskui komandos nariai gali įvertinti rezultatus. Dalyvaujant visiems komandos nariams galima vesti savikritišką diskusiją tikslus ir priemones. Kuriant komandą taip pat reikia apibrėžti ir aiškiai suformuluoti kiekvieno jos nario vaidmenį.
Dar viena veiklos sritis kuriant komandas yra panaši į tai, ką daro proceso konsultantas, tai yra, išanalizuoti svarbiausius komandoje vykstančius procesus, kad paaiškėtų, kaip atliekamas darbas ir kaip šiuos procesus galima patobulinti, kad komandos veikla būtų efektyvesnė.
Tarpgrupinis vystymas. Viena iš svarbiausių sričių, kuria domisi OV mokslas, – tai tarp grupių egzisuotjantis disfunkcinis konfliktas, dėl to vykdant permainas stengiamasi šį konfliktą išspręsti.
Tarpgrupinis vystymas – tai pastangos, siekiant pakeisti požiūrius, stereotipus ir suvokimą, kuriuos grupės turi viena kitos atžvilgiu.
Nors yra keli santykių tarp grupių gerinimo būdai, bet vienas iš populiariausių pabrėžia problemų sprendimą. Taikant šį metodą, grupės nariai susirenka savarankiškai ir sudaro sąrašą, kuriame išvardija požiūrį į save, į kitą grupę ir kitos grupės požiūrį, kurį, pirmosios grupės nuomone, turi kita grupė. Grupės apsikeičia sąrašais, o paskui aptaria panašumus ir skirtumus. Skirtumai yra aiškiai išreiškiami, o grupės ieško juos sukėlusių priežasčių.
Ar grupių tikslai skiriasi? Ar suvokimas yra iškreiptas? Kokiu pagrindu remiantis buvo suformuluoti stereotipai? Ar kiekviena grupė skirtingai apibrėžė žodžius ir koncepcijas? Atsakymai į tokius klausimus padeda tiksliai išsiaiškinti konflikto esmę. Išsiaiškinus sunkumų priežastis, grupės gali pereiti į integracijos etapą – kartu ieškoti sprendimų, kurie pagerintų santykius tarp grupių.
Dabar galima sukurti pogrupes, į kurias įeitų atstovai iš kiekvienos konfliktuojančios grupės ir kuriuos toliau aiškintųsi konflikto priežastis bei suformuluotų galimus alternatyvius veiksmus, kaip pagerinti santykius. (1. p. 316-318)

IŠVADOS
Pasaulis nuolat keičiasi. Pasikeitimai vyksta visose srityse – visuomenės sandaroje, politikoje, ekonomikoje, technologijose, natūralioje aplinkoje. Nuolatiniai pokyčiai vyksta ir organizacijoje. Ankstesniais laikais, kai pasikeitimai vyko lėtai, jų įtaka organizacijų veiklos pokyčių valdymui nebuvo labai svarbi. Tačiau dabar pasikeitimai vyksta labai greitai, todėl pokyčių numatymas ir teigiamų privalumų panaudojimas darosi labai svarbiu organizacijų vadybos komponentu.
Pagrindinės pokyčius skatinančios jėgos yra išskiriamos kelios, tai darbo jėgos prigimtis, nes šiuo metu kiekviena organizacija privalo prisitaikyti prie skirtingų kultūrų, turi keistis ir viskas kas yra pačioje organizacijoje, jos personalas ir pan. Taip pat dar viena skatinanti jėga, tai technologija, kuri keičia darbus organizacijose, kai atsiranda naujos technologijos, kas be ko kad organizacijas skatinanti jėga viena iš svarbiausių yra ekonominiai sukrėtimai, konkurencija ir, žinoma, socialinės tendencijos.
Jeigu įvyksta pokyčiai, tai organizacijos vadovas turi sugebėti su jais susitvarkyti, tam šiais laikais yra sudaromos pokyčių valdymo programos, kad padidintų organizacijoje dirbančių žmonių sugebėjimą numatyti ir mokytis iš pasirodančių pasikeitimų. Tačiau jei patys vadovai tuo užsiimti nelabai nori ar tiesiog mano, jog nesugebės yra samdomi pokyčių agentai, kurie pataria ir padeda tiek pačiam vadovui, tiek jo darbuotojams valdyti organizacijoje atsiradusius pokyčius. Kitas būdas, kaip valdyti pokyčius, tai yra per organizacijos vystymą, kai pokyčių agentai taiko tam tikrus metodus, pavyzdžiui, kaip jautrumo mokymas, grįžtamojo ryšio apžvalga, proceso konsultavimas, komandų kūrimas ir tarpgrupinis vystymas kurie paremti organizacijos darbuotojų bendravimu per tam tikras diskusijas apie tai kas yra blogai ir ką reikėtų keisti, tiek pačioje organizacijoje, tiek santykiuose tarp vienas kito.
Šiandien tik kelios organizacijos pokyčius gali laikyti atsitiktiniu trikdžiu šiaip jau ramiame pasaulyje. Net ir tos, kurios šitaip gali elgtis, smarkiai rizikuoja. Per daug dalykų ir per greitai keičiasi, kad bet kuri organizacija ar jos vadovai jaustųsi ramūs. Taigi organizacijoje pokyčius galime skirstyti į du tipus: „Ramaus vandens“ analogiją, kuri yra paremta pusiausvyra, kai reikia atidžiai sekti pokyčius ir kaip į juos reaguoja darbuotojai, kad neįvyktų taip, jog jie sugrįš į ankstesnę būseną, kai jų nė nebuvo; ir į „Putotų slenksčių“ analogiją, kuri yra paremta staigiais ir dramatiškais pokyčiais, kur neegzistuoja nei stabilumas, nei nuspėjamumas.
Realizuojant įvairaus pobūdžio permainas, iškyla viena svari problema: pertvarkymai vyksta labai lėtai ir žmonės permainoms priešinasi. Nes visi žmonės, kurie yra darbuotojai liguistai reaguoja į permainas, nes nežino, kokios bus pasekmės. Netekties jausmas atspindi susirūpinimą, kad po permainų kokie tai poreikiai bus mažiau patenkinti. Geriausias būdas permainoms įveikti yra laikas iki permainų pasirodymo, būtent pasipriešinimo jausmą ir reikia pašalinti iki jo meto.

LITERATŪRA
1.Stephen P. Robbins. 2003. Organizacinės elgsenos pagrindai.
2.www.speros.lt
3.James A. F., Stoner R., Edvard Freedman, Daniel R. Gilbert. 1999. Vadyba. Vilnius
4.www.straipsniai.lt/vadyba/puslapis/277

Reklama ir jos reikšmė

ĮVADAS
Reklama sudaro didelę visuomenės gyvenimo dalį. Reklamą mes matome ir girdime visur, važiuojant automobiliu klausomės radijo, namuose žiūrime televiziją, eidami mieste aplink matome daug įvairiausių reklaminių iškabų, imdami laikraščius iš pašto dėžutės kartais randame reklaminį bukletėlį. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir kiekvienas savaip vertiną reklamą.
Šiais laikais reklamos industrija labai sparčiais plečiasi ir atsiranda vis naujų reklamos priemonių. Todėl manau, kad ši tema tikrai aktuali. Šiuo metu reklama tampa neatsiejamu mūsų gyvenimo palydovu. Aktyvios rinkos sąlygomis, kai prekių gamyba, paslaugų tiekimas didėja arba gali didėti sparčiau nei gyventojų perkamoji galia, reklama tampa vienu svarbiausių faktorių norint pritraukti kuo daugiau klientų, formuoti jų poreikius ir taip užtikrinti, kad jie taptų nuolatiniais įmonės klientais. Kartu reklama tampa ir viena veiksmingiausių konkurencijos priemonių prieš konkuruojančias įmones, kurios teikia panašias paslaugas ir siekia panašių paslaugų ir tikslų. Todėl referato tikslas – atskleisti kas tai yra reklama ir kokia yra reklamos tyrimo reikšmė. Siekiant šio užsibrėžto tikslo, referate formuluojami šie uždaviniai:
•Trumpa reklamos istorijos apžvalga
•Suprasti kas yra svarbu reklamos užsakovui ir kam reikalingi tyrimai
•Aptarti tyrinėjimo tikslus ir svarbiausius reikalavimus
•Sužinoti kokias pagrindines sferas apima tyrinėjimai reklamoje
•Aprašyti vartotojų elgsenos tyrimą
•Supažindinti su prekės tyrimu
Tyrimo objektas – reklama ir tyrimo reikšmė.
Tyrimo metodas – mokslinės literatūros analizė.

1. REKLAMOS ISTORIJA
Reklamos šaknys siekia žilą senovę. Apie jos praktiką eina kalba pačiuose pirmuose istoriniuose dokumentuose. Pirmajai žinomai reklamai – jau apie 2500 metų. Senovės Egipto miesto Memfio griuvėsiuose buvo rasta akmuo su užrašu: “Aš Rino, iš Krito salos, pagal dievų valią aiškinu žmonėms sapnus” . Pirmasis civilizacijai žinomas politinės reklamos pavyzdys yra išlikęs persų karaliaus Darijaus I piešinys ant uolos, kuris datuojamas VI a. prieš Kristų, kuriame įtaigiai demonstruojama karaliaus didybė bei jėga. Šios istorinės reklamos liekanos byloja apie rašytinės reklamos ištakas. Tačiau pats žodis “reklama” kilęs iš lotyniško veiksmažodžio “relamare”, reiškiančio “rėkti, šaukti”, taigi yra pagrindo manyti, kad žodinė reklama atsirado seniau nei rašytinė. Taigi pirmoji žodinė reklama buvo senovės Graikijoje, Atėnų gatvėmis vaikščiojančio šauklio ir pranešančio apie vergų, gyvulių ir kitokių prekių pardavimą. Senovės Romoje reklama skelbė apie gladiatorių kautynes, aukštuomenės įvykius. Reklama buvo labai paplitusi senovės miestuose Pompėjoje, Stabijoje, kuriuose rasta daugybė reklaminių užrašų, prekybinių ženklų, simbolių. Jau tada kiekvienas save gerbiantis vyno, grūdų ar gyvulių pirklys turėjo savo prekybinį ženklą – emblemą. Reklaminiai užrašai dažnai siekė ne tik komercinių tikslų, bet ir politinių, yra rastų užrašų, kur žmones kvietė balsuoti už vieną ar kitą politinį veikėją. Visi šie užrašai ir yra šiuolaikinės reklamos pirmtakai. [1]
Mūsų duomenys apie senovės reklamą labai paviršutiniai. Archeologiniai kasinėjimai Viduržiemio jūros šalyse liudija, kad jau romėnai suprato tai, kad pinigai, išleisti reklamai, atsiperka labai greitai. Iki spausdinimo preso atsiradimo, kuris atidarė duris šiuolaikinių masinių informacinių priemonių vystymui, egzistavo tris pagrindinės reklaminės veiklos formos: prekybinės markės, iškabos, ankstyvoji spausdintinė reklama, miesto šaukliai.
Pirmas iš mums žinomų atspausdintu reklaminių skelbimų pasirodė 1473 metais anglų kalba. Šiais metais anglas Viljamas Kokstonas atspausdino ir išplatino skelbimą, kuris prašė potencialius pirkėjus atkreipti dėmesį į jo išleistą knygą. XVII a. viduryje Anglijoje pradėjo leistis savaitraščiai, kurie buvo vadinami “merkurijais”. Taip spausdinimo presas tapo reklaminių skelbimų platinimo priemone tarp raštingosios gyventojų dalies. Dauguma tuolaikinių skelbimų buvo išreikšta paprasto pareiškimo forma. Tais laikais dauguma reklamos užsakovu siūlė importuojamas į Angliją naujas prekes. Pvz. kava laikraštyje pirmą kartą buvo pasiūlyta 1625 metais, kakava – 1657 metais, arbata – 1658 metais. Ir mūsų laikais vienu iš pagrindinių uždavinių išlieka nauju prekių rėmimas pradinėje jų rinkos formavimo stadijoje.
Reklamos išsivystymas Anglijoje ir JAV ėjo skirtingais keliais. JAV reklamos dinamizmas buvo akivaizdus jau pirmoje XIX a. pusėje. Skirtingi reklamos vystymosi tempai priklausė nuo įvairių priežasčių. Pagrindinis reklamos išsivystymui stabdis Anglijoje buvo valstybinis mokestis reklaminėms skelbimams laikraščiuose, kuris buvo panaikintas tik 1853 metais.
Akcizinių mokesčių įvedimas buvo viena iš Amerikos kolonistų nepasitenkinimo priežasčių, todėl po JAV pergalės nepriklausomybės kare vyriausybė tokių mokesčių neįvedinėjo.
Kai 1704 metais balandžio 24 d. Bostone išėjo pirmasis laikraščio “News Letter” numeris, jame buvo išspausdinti reklaminiai skelbimai, kurie buvo labai panašus į tuo metu Anglijos laikraščiuose spausdinamus skelbimus. Turėjo praeiti daug laiko, kad JAV reklama galėtų prisiartinti prie dabartinio lygio.
Poreikiai, susiję su 1861-1865 m. pilietiniu karu, pagreitino neišvengiamą JAV pramoninės revoliucijos procesą. Mašinos ir technologijos, kurie buvo išrasti Anglijoje, buvo pritaikyti JAV gamyklose.
Pramoninė revoliucija privedė prie esminiu pasikeitimu prekės gamintojo ir vartotojo santykiuose. Ankščiau prekių gamintojų buvo nedaug ir gamybos apimtis buvo nedidelė. Tas, kuriam reikėjo batų, kreipėsi pas vietinį batsiuvį ir duodavo jam užsakymą, kurį šis atlikdavo, kai ateidavo jo eilė. Gamintojo parinkimą sąlygodavo jo kaip meistro reputacija, atstumas iki dirbtuvės ir susitarimas dėl kainos. Viską tai pakeitė mechanizacija. Prekė pradėjo gamintis greitai ir per daug dideliais kiekiais, kad ją galima būtu parduoti gamyklos rajone. Prekės gamintojui reikėdavo platinti savo rinkos geografiją ir užsiiminėti dilerių paieškomis tolimose rajonuose. Bet toli nuo gamyklos vartotojai nieko nežinojo apie gamintojo reputaciją ir jo prekių kokybę. Atsirado duomenų apie prekės privalumus platinimo problema ir jos sprendimas buvo reklama. Kai gamybos metodų tobulėjimas atvedė prie masinės gamybos, reikėjo praplatinti vartojimą tam, kad įmonė veiktu su maksimalių užkrovimų. Čia taip pat padėjo reklama.
Kol gamybos galimybės nepasieks tokio lygio, kai prekės pasiūla viršija paklausą, kuri atitinka žmonių mokumui, gamintojas nejaučia tikro poreikio reklamuoti savo prekes. Dauguma autoritetų reiškia nuomonę, kad pramoninę revoliucija buvo pagrindinę jėga, kuri atvedė prie šiuolaikines reklamos, todėl, kad reklamos išvystymui reikalingas aukšto lygio pramoninis išvystymas. [2]

2. REKLAMOS UŽSAKOVAS IR TYRIMAI
Reklamos užsakovui svarbūs vartotojų elgsenos dėsningumai ir besikeičiantys motyvai perkant ir vartojant prekes. Įvairūs tyrimai padeda išsiaiškinti, kaip tikslinė auditorija reaguoja į reklaminę žinutę.
Reklamos davėjas turi žinoti, kokius poreikius tenkina reklamuojama prekė ar paslauga, kuo ji geresnė už konkurento, kokia vartotojų dalis naudoja šią prekę ar paslaugą, kiek patenkina rinką konkreti prekė ir t.t. į tuos klausimus gali atsakyti tik įvairių tyrimų medžiaga: vartotojų, prekės, rinkos, reklamos strategijos ir reklaminių žinučių bei kitokio pobūdžio tyrimai. Neišsiaiškinus vartotojų pasirinkimo motyvų – neįmanoma įgyvendinti efektyvios reklamos kampanijos. Todėl reklamos užsakovas turi žinoti reklamos kampanijos tikslus, suformuluoti uždavinius ir numatyti įgyvendinimo būdus.
Užsakovas visada turi turėti kelias reklamos sprendimo alternatyvas. Iš jų turi išsirinkti tokią, kuri, jo manymu, turėtų didžiausią komercinės sėkmės tikimybę. Rinkdamasis vieną iš kelių alternatyvų reklamos užsakovas visada nori priimti tinkamą sprendimą. Bet kiekvienu atveju jis tam tikra prasme rizikuoja. Apsirikus ir priėmus neteisingą sprendimą reklama gali pakenkti verslininko veiklai.
Visas aplinkybes labai sunku teisingai įvertinti, nes reklamos užsakovas paprastai neturi tiesioginio ryšio su daugybe vartotojų, negali sekti reklamos paveiktų pirkėjų elgesio. Tiesiogiai, be tarpininkų, kontaktuoja tik komivojažieriai (Komivojažierius (pranc. Commivoyageur, commis komisas ir voyage – kelionė) – prekiautojas, prekes perkantis tiesiai iš gamintojo ar didmenine prekyba besiverčiančios įmonės (didmenininko) ir jas parduodantis mažmenine prekyba besiverčiančioms įmonėms ar galutiniu vartotojui), pardavėjai, smulkių įmonių savininkai. Jie iš pirmų lūpų sužino viską, kuo domisi pirkėjas, kas jam neaišku apie prekę, paslaugą, kainą, kokybę, jos vartojamąsias savybes ir kt. Bet tokių yra labai nedaug.
Užsakovas reklamos žinutėse interpretuoja prekės kokybę, jos galimybes patenkinti vieną ar kitą pirkėjo reikmę. Tokia interpretacija užsakovas dažniausiai išreiškia savo paties skonį ir dažnai kyla pagunda tam skoniui pataikauti. Bet tai ne visada būna teisinga. Todėl reikia naudotis įvairiais tyrinėjimo rezultatais, kurie būna patikimesni ne tik už intuiciją, bet ir už asmeninę patirtį. Tyrimo rezultatai verslininkai turėtų duoti atsakymą į klausimus: kas, kiek, kada ir kokių prekių ar paslaugų reikalauja rinkoje. Verslininkas turi nuspręsti, ar sugebės patenkinti tuos poreikius ir kaip tai atliks. Savo įmonės strateginius ir taktinius sprendimus jis turi derinti prie nuolatinės vartotojų elgsenos ir prekių rinkos kaitos. Sprendimai, vienais metais teikę įmonei sėkmę, kitais metais gali būti neefektyvūs ir net ją sužlugdyti.
Reklamos užsakovas ne visada žino, kiek vartotojų mato, girdi ar skaito jo reklamą, kokią auditorijos dalį ta reklama paveikia. Neįmanoma greitai įvertinti ir atskirų reklamos veiksmų efektyvumo. Gana sunku atsakyti į klausimą – herai ar negerai buvo pasirinkta reklamos politika? Atsakymą užgožia daugelis sudėtingų ir mažiau sudėtingų, susipynusių priežasčių ir pasekmių.
Reklamos sėkmei užtikrinti dinaminėje rinkoje nepaprastai didelę reikšmę turi tinkamas priimamų sprendimų metodikos pasirinkimas (3).

3. TYRINĖJIMO TIKSLAI IR SVARBIAUSI REIKALAVIMAI
Tyrinėjimo rezultatai turi padėti verslininkui didinti veiklos efektyvumą ir gerinti finansinius rodiklius. Tyrinėjimai atliekami tam, kad jų rezultatai padėtų:
•identifikuoti vartotojus;
•ieškoti naujų prekių ir paslaugų kūrimo idėjų;
•tobulinti prekių ir paslaugų pateikimą;
•greičiau išaiškinti atskirų problemų susidarymo priežastis;
•atlikti monitoringą (ilgalaikę stebėseną);
•plėtoti ir tobulinti komunikaciją;
•įvertinti paskirstymo instrumentus.
Tyrimų kokybė priklauso nuo to, kaip bus laikomasi pagrindinių tyrimo taisyklių ir reikalavimų, nuo tyrinėtojo savybių, kokia techninė įranga naudojama tyrimui ir t.t. tobulos kompiuterinės technologijos ir moderni programinė įranga leidžia tyrėjams manipuliuoti didžiulėmis duomenų bazėmis ir tobulinti modeliavimo ir tyrimo procesus. Tai iš esmės pakeitė tyrimo stilių. Dabar tyrinėtojai aiškiau įsivaizduoja, kaip ir dėl kokių rezultatų yra leidžiamos lėšos tyrimams.
Dabar iš esmės keičiasi tyrimų koncepcija. Marketingo specialistams ir reklamos tyrėjams svarbiau yra nustatyti ne kas perka tam tikrą prekę (prekės ženklą), bet identifikuoti to pirkimo priežastis.
Reklamos tyrimo specialistams ir apskritai tyrimams keliami tam tikri reikalavimai:
Tyrinėtojas turi stengtis būti objektyvus. Jo asmeninės pažiūros neturi daryti įtakos tyrimo rezultatams. Jis privalo išaiškinti ir užfiksuoti faktus tokius, kokie yra, o ne tokius, kokių jis norėtų. Ir kitas tyrinėtojas, susidūręs su tais pačiais faktais, turėtų gauti tokius pačius arba labai artimus rezultatus.
Tyrinėtojas privalo nurodyti savo duomenų paklaidos laipsnį. Kiekvienas tyrinėtojas turi siekti patikimiausių rezultatų. Jis turi žinoti tyrimo ir matavimo metodų tobulumo ir patikimumo laipsnį. Matavimo ir apskaitos netikslumų gali įvykti dėl apklausai paruoštos atrankos paklaidų, netinkamai suformuluotų ir nevykusiai parinktų klausimų. Paklaidos gali būti susijusios su apklausiamųjų atranka, pagaliau – ir su apklausos duomenų apdorojimo metodikos parinkimu. Pageidautina nurodyti galimus paklaidos nukrypimus į vieną ar kitą pusę, kad būtų išvengta neteisingų sprendimų priėmimo. Naudojant kompiuterines programas paklaidos amplitudės mažėja.
Tyrinėtojas turi būti kūrybinė asmenybė. Tai reiškia, kad tyrinėtojas nėra robotas, vykdantis kažkieno sudarytą programą ir tik renkantis faktus. Jis tiria nežinomą arba mažai žinomą reiškinį, numato naujas tyrimo sritis, formuoja naujas teorijas, ruošia naujus tyrimo būdus, modeliuoja naujus eksperimentus. Tyrinėtojas turi matyti ryšį tarp iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, skirtingų reiškinių. Kūrybiški tyrinėtojai vertinami tiek įmonių, tiek tyrinėjamų subjektų.
Tyrinėjimas – nuolatinis procesas. Vienintelis pastovus tyrinėjimo aspektas yra nuolatos besikeičiantys veiksniai: nuolatos keičiasi rinka, prekės, paslaugos, jų kiekis, pavadinimai, naudojimo galimybės, prekių ir paslaugų patekimo į rinką metodai, konkurencijos laipsnis, komunikacijos būdai. Nuolatiniai kitimo procesai ir besikeičianti situacija turi būti nuolat tiriama ir vertinama. Tik tuomet galima pasiekti gerų reklamos rezultatų.
Bet ir gauti geri tyrimų rezultatai, kaip rodo praktika, ne visuomet sutampa su visuomenėje vyraujančia nuomone, ar tai būtų susiję su plataus vartojimo preke, paslauga, ar su politine kampanija. Tyrimus apsunkina ir tai, kad gyventojai nelinkę viešai pareikšti savo nuomonės. Jie tokių tyrimų kampanijose dalyvauja nenoriai, bet skelbiamais tyrimų rezultatais pasitiki, juos priima palankiai ir gyvai aptarinėja (3).

4. TYRINĖJIMAI REKLAMOJE
Tyrinėjimai reklamoje dažniausiai apima šias pagrindines sferas:
•Vartotojų tyrimas sudaro galimybę išaiškinti labiausiai tikėtinus pirkėjus ir pirkimo motyvus, padeda suprasti, ko tikisi pirkėjas iš reklamos ir kaip jis priima reklamuojamas prekes bei paslaugas, kaip jas pasirenka rinkoje.
•Prekės tyrimas palengvina reklamuotojui sukurti prekę, kuri patenkintų vartotojo norus ir poreikius; leidžia išryškinti patraukliausias prekės detales, kurias reklamoje būtina akcentuoti; sudaro sąlygas apie gaminamų prekių naują kokybę pasakyti vartotojui labiausiai suprantama reklamos kalba.
•Rinkos tyrimas leidžia nustatyti potencialių pirkėjų buvimo vietas, kurios komerciniu požiūriu perspektyviausios, – ten nukreipiama reklama.
•Reklamos skleidimo priemonių tyrimas sudaro galimybę pasirinkti tokias priemones, kuriomis skleidžiama reklama efektyviausiai pasiektų vartotoją.
Tyrimo metu atliekami eksperimentai ir bandymai, nuo kurių didžia dalimi priklauso prognozavimo kokybė ir mokslinių tyrimų rezultatai. Jie turi didelės įtakos efektyviai reklamai sukurti (3).

5. VARTOTOJŲ ELGSENOS TYRIMAI
Reklamos vartotojas – tai asmuo, kuriam yra skiriama reklama arba kuri jį gali pasiekti.
Reklamos poveikio efektyvumo įvertinimas yra ypač svarbus reklamą organizuojančiai įmonei, nes reklama – tai įmonės ateities investicija. Reklama daro įtaką vartotojui, nori jis to ar ne, patinka tai ar ne. Gera reklama pasibeldžia į slapčiausias žmogaus sielos kerteles ir anksčiau ar vėliau „priverčia“ nusipirkti reklamuojamą prekę. Nuo reklamos priklauso vartotojų požiūris ir nuomonė ne tik apie reklamuojamą prekę, bet ir apie pačią įmonę, taip pat ir tai, ar pardavimų apimtys didės, ar mažės. Todėl kiekviena organizacija reklamos kampanijos metu turi numatyti ir vykdyti reklamos poveikio kontrolę. Jei reklama pasirinkta teisingai, tada viskas gerai, pardavimų apimtys kyla, tačiau, jei reklama neteisinga ir pardavimų apimtys nedidėja arba jeigu jos didėja, bet ne taip, kaip buvo tikėtasi, o gal net krenta, tada reklamą reikia sustabdyti (4).
Norint išvengti įvairių sunkumų (vartotojų perkamosios galios pasikeitimas, konkurentų elgsena, neaiški riba tarp vienos ir kitos reklaminės kampanijos), su kuriais susiduriama vertinant ekonominį reklamos efektyvumą, dažniausiai atliekamas komunikacinio poveikio tyrimas (4).
Gamybos kryptį, jos mastą lemia vartotojas. Tik vartotojas, pripažindamas rinkoje prekę, ją perka ir tenkina vieną ar kitą reikmę, kartu nurodo gamintojui, ką reikia gaminti (3).
Didžiausią informacijos kiekį žmogus gauna regėjimo dėka (90%). Vaizdinė informacija geriausiai tinka perduoti žmogui, nes vaizdo suvokimui žmonės sunaudoja mažiausiai energijos. Reklaminės priemonės turi patraukti dėmesį nesąmoningai. Bent vienas iš reklaminių priemonių elementų turi būti skirtas tam tikslui. Tai gali būti ryški spalva, neįprasta pirmos raidės forma ar dydis, teksto kompozicija ir t.t. (4)
Kuo realesnė informacija, tuo didesnį poveikį turi reklama. Kai žmogus pastebėjo ir perskaitė reklamą, jos poveikis dar nesibaigė. Reklaminė priemonė neišvengiamai sukelia kokią nors žmogaus reakciją: 1) tikslinė reakcija, t.y. tokia, kokios ir tikėjosi užsakovas; 2) šalutinė reakcija, kai žmogus suprato visai ne tai, ką jam norėta pranešti; 3) atvirkštinė reakcija (Bumerango efektas), įvyksta tada, kai žmogaus nuostatos ir asmeninė patirtis prieštarauja konkrečios reklamos turiniui (4).
Taip pat sėkmė priklauso ir nuo reklamavimo vietos ir laiko. Jei jie bus parinkti netinkamai, tai pranešimas nepasieks auditorijos. Ypatingą dėmesį žmogus atkreipia į tuos pranešimo faktus, kurie atitinka jo požiūrį, simpatijas, ar antipatijas; svarbu, kokia yra žmogaus nuostata, taip pat jo asmeninė patirtis (4).
Vartotojų poreikiai ir jų tenkinimo būdai. Vartotojo elgsena – atskira mokslo sritis, kuri tyrinėja, kas veikia vartotoją rinkoje. „Vartotojo elgsena – tai žmogaus veikla įsigyjant, vartojant produktą, paslaugą, apimanti iki pirkimų ir po jų priimamų sprendimų procesą.“
Žmonės savo poreikius tenkina kiekvienas savaip. Priemonės, kuriomis siekiama norimo tikslo, nėra tapačios. Skirtingi žmonės atranda skirtingus kelius ir būdus tiems patiems, dažniausiai fundamentaliems poreikiams patenkinti. Pvz., vieni perka butą daugiabučiame name, kiti statosi atskirą namą, treti – būstą nuomoja ir t.t. kasdienio vartojimo prekės ar paslaugos įsigyjamos be didesnių problemų, neskiriant tam didesnio dėmesio. Kita vertus, vartotojų dėmesys ir kasdienio vartojimo prekėms nėra adekvatus. Todėl ir jų pardavimui skatinti turi būti ieškoma efektyvių būdų (3).
Reklama būna sėkminga tada, kai ji pritaria vartotojo nuomonei ir eina koja kojon su vartotojų paklausa. Reklaminės kampanijos patiria nesėkmę, kai neįsigilina į vartotojo nuomonę ir dar blogiau, kai bando jai prieštarauti. Šią nuostatą patvirtina daugelis reklamos specialistų. Reklamos indėlis pasireiškia ne primetimu vartotojams to, ko nori gamintojas-reklamuotojas, o primetimu gamintojui-reklamuotojui to, ko nori vartotojas.
Taigi fundamentalių žmogaus poreikių negali sukurti vien tik reklamos. Net ir tiek poreikiai, kurie tarytum pasiduoda formuojami, reklamos veikiami keičiasi labai nedaug. Todėl gamintojai, prekybininkai ir paslaugų tiekėjai turi siekti, kad siūlomos prekės ir paslaugos atitiktų fundamentalią gyventojų paklausą, bet ne reklama kurtų atvirkštinį efektą – nesistengtų keisti paklausos pagal gaminamų ir siūlomų prekių asortimentą.
Gamintojo (prekybininko) ir pirkėjo tarpusavio santykiai turi būti grindžiami laikantis gamtos dėsnių reikalavimų. Reklama bus efektyvesnė, kai veiks pagal inercijos dėsnius, pritaikytus vartotojų elgsenai rinkoje. Kai reklama „spaus“ vartotoją minimaliai, ji bus efektyvi maksimaliai.
Pirkėjų paklausos tyrimas turėti strateginę reikšmę. Svarbu konkrečiai ir detaliai išsiaiškinti pirkėjų paklausą: kokios prekės jie nori. Jeigu įmonė sugeba sukurti (pagaminti ar atvežti iš svetur) prekę pagal vartotojų pageidavimus ir dar suformuluoti savo reklaminius kreipinius taip, kad juose pirkėjas rastų aiškius atsakymus į jam kylančius klausimus, tada jis ta reklama patikės, ir ji bus efektyvesnė.
Vartotojų elgsenos motyvai. Reklamuotojas turi didelį dėmesį skirti sudėtingiems ir jautriems žmogaus elgesio (poelgio) aspektams, t.y. jo motyvams, kuriuos apibūdinti gana sudėtinga.
Motyvas yra vidinė žmogaus jėga, kuri skatina žmogų tam tikroje situacijoje atitinkamai elgtis. Tas pats žmogus skirtingose situacijose gali elgtis labai skirtingai ir priimti skirtingą, bet, jo požiūriu, motyvuotą sprendimą. Apskritai žmogaus poelgis laikomas motyvuotu, kai jis turi kokį nors tikslą ir linkęs jį pasiekti. Motyvai gali būti: 1) išorinis subjekto poelgis; 2) vidinė jo būsena; 3) patys subjekto veiksmai.
Fiziologai žmogaus motyvus skirsto į pirminius ir antrinius.įgimti, arba biogeniniai, antriniai – įgyti iš gyvenimo ir mokymosi arba vadinami sociogeniniais. Bet griežtos ribos tarp jų nėra. Autoriai vartoja skirtingus ir labai įvairius motyvacijos modelius.
Pirminiai, arba biogeniniai, motyvai gali būti: gardus maistas, troškulį malšinantys gėrimai, jauki aplinka, apsisaugojimas nuo skausmo ir pavojų, seksualiniai santykiai, artimųjų gerovė, visuomenės pripažinimas, noras pirmauti, gebėjimas nugalėti kliūtis ir t.t.
Antriniai, arba sociogeniniai: grožis ir skonis, tvarkingumas, smalsumas, viltis ir savęs įvertinimas, ekonominis apsiskaičiavimas ir naudos siekimas, išprusimas ir informacijos sukaupimas, gebėjimas dirbti ir t.t.
Daugelis specialistų teigia, kad reklaminiai tekstai, paremti pirminiais motyvais, yra efektyvesni, nes daugiau susiję su organizmo poreikiais, jie yra biogeniniai. Tai nėra absoliuti tiesa, nes tik dalis prekių ir paslaugų tenkina biogeninius poreikius. Organizmo biogeninių poreikių tenkinimas – ne vienintelis žmogaus poelgio motyvavimo veiksnys. Egzistuoja labai daug kitų socialinių motyvų, kurie turi ne mažesnę įtaką žmogaus poelgiams. Todėl toks motyvų skirstymas yra tik sąlygiškas.
Universalaus pagrindinio motyvo nėra. Poelgio ar pasireiškimo motyvavimas yra labai sudėtingas. Labai retai būna, kad konkretaus poelgio būtų tik vienas motyvas ar priežastis.
Keičiasi ir motyvavimo struktūra. Šiandieną stiprūs motyvai, rytoj – tie patys gali būti visai silpni ar net veikiantys priešinga linkme. Keičiantis gyvenimo aplinkybėms, keičiasi ir vertybių įkainojimas. Motyvų santykinio reikšmingumo išaiškinimas ir įvertinimas, kokią turi įtaką perkant konkrečią prekę ar paslaugą, yra labai svarbus vartotojų tyrimo procesas.
Kiti motyvai. Be biogeninių ir sociogeninių motyvų, psichologinėje vartotojų būsenoje yra ir kitų veiksnių, kurie nulemia pasirinkimą pirkti vienas prekes, atidėti kitų pirkimą, reaguoti į vieną reklamą, ignoruoti kitą.
Įsitikinimas – tai subjektyvus tiesos supratimas. Tai, kuo žmonės tiki, ne visuomet būna tiesa, ir ne visuomet teisybe žmonės tiki. Įsitikinimas yra paremtas jausmais, emocijomis, bet labai retai motyvuotais svarstymais. Žmonės dažnai tiki tuo, kuo nori tikėti, arba pasiduoda aplinkinių įtakai. Tokie samprotavimai leidžia manyti, kas iš visų konkuruojančios reklamos teiginių žmonės dažnai tiki ne tiek faktais, kiek savo asmeniniais įsitikinimais. Todėl žmonių nuomonę apie vieną ar kitą prekę arba paslaugą reklamos užsakovai gali sužinoti tik tirdami.
Įprotis – mechaniškai atliekamas veiksmas, kuris tam tikromis aplinkybėmis virsta poreikiu. Papročiai – tam tikroje visuomenės dalyje per ilgą istorijos tarpsnį susiklosčiusi elgsena ar gyvenimo būdas. Įpročiai ir papročiai glaudžiai susiję. Įpročiai – tai kiekvieno žmogaus individualūs veiksmai, papročiai – visuomenės, didelės žmonių grupės veiksmai, susiklostę per ilgus dešimtmečius ir šimtmečius. Įpročiai gali tapti pirkėjų aktyvumo varomąją jėga.
Įpročius galima numatyti, juos galima net išmatuoti. Juos ištyrus galima atitinkamai formuoti reklamą ir jos strategiją.
Poreikių patenkinimo įvertinimas. Skirtingų motyvuotų faktų supratimas ir jų panaudojimas reklamoje gali labai padidinti verslo efektyvumą. Tyrimo tikslas – juos pažinti ir nustatyti, kurie iš jų veikia žmonių poreikius, prekių kokybę, ar jie neprieštarauja kitiems motyvams. To galima pasiekti parduodant bandomąsias prekių partijas arba pristatant naujas paslaugas. Ypatingas dėmesys kreipiamas į pakartotinius pirkimus. Tai rodo, kad prekė tenkina vartotoją. Tyrimais svarbu nustatyti patenkinimo ir nepatenkinimo laipsnį. Tokių tyrimų duomenis būtina paremti demografinėmis ir psichografinėmis tiriamos auditorijos charakteristikomis. Analizės rezultatai leis spręsti, ką prekėje ar paslaugoje reikia keisti, ko atsisakyti, kad ji būtų dar paklausesnė.
Jeigu pirkėjas, nusipirkęs prekę ar pasinaudojęs paslauga ir išleidęs tam tikrą pinigų sumą, jaus didesnį malonumą, negu tikėjosi, tai galima teigti, kad pirkėjas gavo dvigubą malonumą. Tada tos prekės reklama jį dar labiau skatins pirkti, ir jis taps aktyvus jos vartotojas. Antraip – nusivils, skatins jos nepirkti savo pažįstamus ir, svarbiausia, pasipiktins reklama. Tai dviguba reklamuotojo nesėkmė.
Tiriant pirkėjus (vartotojus), būtina jų atranka, kad dalis tiriamųjų atstovautų visumai. Vartotojus reikia atrinkti vadovaujantis statistikos mokslo metodais ir būdais, kad pasirinkta dalis visais parametrais aprėptų ir reprezentuotų tiriamojo segmento svarbiausius požymius.
Dėmesys vartotojui ir jų pageidavimų tenkinimas gali labai sėkmingai talkinti reklamai. Reklamos uždavinys – išaiškinti vartotojams prekės/paslaugos vartojamąsias savybes, jos naudingiausius parametrus, atsižvelgiant į jų poreikius ir pageidavimus. Prekės reklamavimas ir jos pardavimas turi būti šiek tiek panašus į apmokymą, kaip ja naudotis. Nei reklamoje, nei pardavimo proceso metu neturi būti jokių prekės ar paslaugos priverstinio primetimo vartotojui elementų ar net menkiausių užuominų apie tai.
Reklamos darbuotojas tampa ryšininku tarp prekės gamintojo ar prekybininko ir visuomenės. Jis turi gerai išmanyti ir gamintojo, ir prekybininko, ir vartotojo problemas. Tada jis bus naudingas visiems.
Vartotojų tyrimas ypač svarbus ruošiant reklamos kampanijos programą. Ji būna efektyvesnė, jeigu derinasi su pirkėjų norais ir nesistengia jų keisti (3).

6. PREKIŲ TYRIMAS
Reklamos specialistai teigia, kad vartotojai perka ne prekes, ne paslaugas, o pasitenkinimą, malonumą, naudą, kurios laukia ir kurią patiria, naudodami tą daiktą. Pirkėjams svarbu ne tai, ką gamintojas suvartoja gamindamas prekę, ne gamybos technologija ir neretai net ne žaliavos, iš kurios ji pagaminta, bet kokią naudą ir malonumą jis gauna tą prekę vartodamas.
Kad prekė būtų vartotojo priimta, ją reikia sukurti tik pagal jai paruoštą techninę specifikaciją. Vartotojas turi jausti pasitenkinimą, kurį susiformavo prieš įsigydamas tą prekę. Prekė – tai ne tas daiktas, apie kurį smulkiai gali kalbėti inžinierius, konstruktorius, bet daiktas, kurio primygtinai reikalauja vartotojas savo susiformavusiems poreikiams tenkinti.
Vartotojo požiūris ir jo vertinimas turi strateginę reikšmę visoms prekės gamybos stadijoms; nuo prekės idėjos, jos praktinio patikrinimo, formavimo, konstravimo, gaminimo proceso, kainos nustatymo, pristatymo į pardavimo vietą, reklamavimo, finansavimo, pardavimo ir pagaliau techninio aptarnavimo, ją nusipirkus.
Taigi prekės tyrimas ir apima visus šiuos veiklos etapus. Visų jų dėmesio centre yra ne pati prekė, o vartotojas ir jo reakcija į kiekviename etape galimus alternatyvius sprendimus.
Nors marketingo strategija kiekvienai prekių grupei šiek tiek skiriasi, bet lieka nepakitęs pagrindinis principas: suteikti vartotojui pasitenkinimą, nesvarbu, ar jis pirks skrybėlę, ar traktorių.
Prekės sumanymo patikrinimas. Verslo įmonės augimo ir išsilaikymo rinkoje garantija – naujų prekių gamyba ir nuolatinis esamų tobulinimas. Prekybininko tikslas – formuoti asortimentą, jį keisti pagal vartotojų poreikius. Gamintojas, išleidęs naują gaminį, kurį priima vartotojas, tam tikrą laiką nejaučia konkurencijos ir rinkoje su juo dominuoja. Tuo metu jis gali tikėtis daug parduoti, nes pradinis paklausos impulsas taip užvaldo rinką, kad jo negali įveikti jokie konkurentai, gaminantys ir parduodantys sąlygiškai pasenusios konstrukcijos ir nebemadingus gaminius.
Bet ne visada nauja prekė [atiria sėkmę. Neretai būna, kad naujos prekės vartotojas nepriima, nors reklama būna nepriekaištinga. Naujos prekės pasirodymas rinkoje susijęs su didele rizika. Ekspertai teigia, kad beveik du trečdalius naujų prekių vartotojai atmeta.
Specialistai teigia, kad gaminamos ar atnaujinamos prekės skirtumai nuo jau pripažintų rinkoje prekių markių svarbūs tik gamintojui, o ne vartotojui. Todėl naujai gaminamos prekės riziką galima sumažinti tik patikrinus jos sumanymą iki gamybos ir net konstravimo pradžios.
Geriausias naujos prekės išleidimo patikrinimo būdas – anketinė apklausa vartotojų, kurie mėgsta naujoves ir geba jas objektyviai įvertinti. Klausimai turi būti formuluojami labai aiškiai ir suprantamai, kad parenkant paruoštą atsakymo variantą nekiltų jokių abejonių ar dviprasmybių. Klausimų turi būti nedaug, labai motyvuotų ir pagrįstų. Viso to reikia, kad apklausiamasis daug nedvejodamas į juos atsakyti, o duomenys galėtų būti panaudoti tolesniems tyrimams.
Išankstinis nuomonės formavimas apie būsimą prekę yra labai vertingas tolesniam jos gamybos, konstrukcijos ar sudėtinių dalių tobulinimui.
Kadangi naują prekę į rinką įveda reklama, toks išankstinis bendravimo būdas su būsimais vartotojais labai tinkamas prekės sumanymui patikrinti. Dažnai naudojamos bandomosios partijos, signaliniai pavyzdžiai, nemokamai dalijami vartotojams su sąlyga, kad jie pasakys savo nuomonę apie naują prekę ar paslaugą ir pateiks reklamos davėjams ar gamintojams.
Žinoma, gali atsitikti ir taip, kad prekės sumanymo patikrinimas vienokiu ar kitokiu būdu būna normalus, anketos atsiliepimai teigiami, išankstinė reklama susilaukia pritarimo, o pradėjus gaminti paklausa prekei neatsiranda ir rinkoje ją ištinka nesėkmė. Klaidų galima išvengti arba jas sumažinti, jeigu prekė bus išbandoma ir glaudžiai siejama su pirkėjo nuomone visuose jos gamybos etapuose.
Prekės pozicionavimas (prekės vietos rinkoje nustatymas). Vartotojas bet kokią naują rinkoje pasirodančią prekę lygina su jau esama arba buvusia analogiškos paskirties preke. Pažinimo procesas vyksta lyginant. Todėl ir pripažįstama, kad pasirodžiusi rinkoje analogiškos paskirties prekė negali būti absoliučiai nauja.
Palyginimas turi didžiulę strateginę reikšmę. Vyrauja nuomonė, kad gamintojas turi naują prekę palyginti su rinkoje jau esančiomis ir rasti jai vietą tarp panašių prekių. Gamintojas manipuliuoja prekės forma, jos komponentais, pakuote, kaina ir sukuria iš tikrųjų naują gaminį, kurio pagal duotus parametrus rinkoje nėra. Suranda jai vietą parduotuvių lentynose ir užpildo tam tikrą rinkos nišą. Bet iš tikrųjų galutinę prekės vietą rinkoje nustato vartotojas. Gamintojas gali bandyti įtikinti vartotoją, kad tai naujiena, kad tokios prekės pasirodymas rinkoje vos ne revoliucinis perversmas toje prekių grupėje, o vartotojas į ją gali reaguoti abejingai, nors ir pritarti jos tobulinimui. Vartotojas ura susidaręs savo nuomonę, vartojamą prekę pažįsta, įpratęs ją vartoti, todėl naują vertina kritiškai.
Nustatant prekės tarp kitų giminiškų prekių, labai svarbu rasti jai tinkamą rinkos segmentą – kam jis skirta, kokiai auditorijai labiausiai tinka. Kartais per daug reklamuojant prekės technologines, maistines ar kitokias naudingas savybes, pamirštamas vartotojas. Tada prekė neturi paklausos.
Prekės gyvavimo ciklo tyrimas. Prekės gyvavimas išreiškiamas keturiais etapais: įvedimas į rinką, augimas, branda, išėjimas iš rinkos. Yra ir smulkesnių prekės gyvavimo ciklo skirstymo etapų, jie gali būti nusakomi kitais terminais, bet esmė ta pati.
Prekės įvedimas į rinką dažnai vyksta labai pamažu. Jeigu vartotojas naują prekę priima teigiamai, tai ji rinkoje įsitvirtina staigiai. Po to seka ilgas brandos etapas. Jo metu prekės pardavimo apimtys stabilizuojasi. Kiekvieno etapo trukmė, kaip ir gaminio amžius, labai skirtingi. Vienos prekės rinkoje išsilaiko keletą mėnesių, kitos – dešimtmečius. Dažnai po kelerių gamybos ir pardavimo metų originalus išlieka tik prekės ženklas. Didžiausių reklamos pastangų ir lėšų reikalauja prekės įvedimas į rinką ir vartotojo informavimas. Reklama turi įtikinti, sukelti norą tą prekę išbandyti.
Augimo laikotarpiu pardavimas staiga pradeda didėti. Dalis vartotojų pradeda pirkti pakartotinai. Kita dalis vartotojų pradeda pirkti, kai ta prekė tampa vis žinomesnė ir populiaresnė. Pasirodo konkurentai. Pradininkas tuomet gali šiek tiek mažinti kainą, tobulinti prekės technologiją ir kitus parametrus, ko negali suspėti konkurentas. Reklama būna labai aktyvi, įvairi ir atakuojanti, paveikianti vartotoją.
Prekės brandos metu pardavimas stabilizuojasi, laikosi tam tikrame lygyje, priklausomai nuo prekės pirkimo dažnumo ir nuo pirkėjų skaičiaus. Išryškėja pagrindinė konkurentų pozicija, prekė tampa gerai žinoma vartotojui. Pardavimo lygį palaiko pastovi, bet negausi reklama ir tam tikra marketingo strategija ir taktika. Bandoma didinti prekės pardavimą nuolatiniams pirkėjams, nes jie pripratę prie tos prekės ir pirkimo vietos. Reklama išryškina naujas prekės vartojamąsias savybes, ieškoma naujų vartotojų.
Ketvirtas ir paskutinis prekės gyvavimo etapas – krinta paklausa, mažėja pardavimo apimtys. Atsiranda naujų prekių, kurių vartojamosios savybės pranašesnės. Prekės tobulėjimui nėra ribų.
Kai pardavimo pajamos nebepadengia išlaidų, prekę iš rinkos reikia išimti. Reklama turi keisti turinį, nes įprastinė jau nebedaro poveikio. Ją perka tik nuolatiniai pirkėjai iš inercijos.
Prekės gyvavimo ciklui pailginti naudojamos įvairios marketingo strategijos ir taktikos priemonės. Prekės gyvavimo ciklą gali pailginti atgimstanti ar pasikartojanti mada. Prie mados reikia prisitaikyti ir reklamuotojui.
Taigi prekės tyrimui turi būti skiriamas ne mažesnis dėmesys, kaip ir vartotojo tyrimui. Jis turi apimti visus prekės gyvavimo ciklo etapus, visas prekės savybes, stipriąsias ir silpnąsias puses rinkoje ir vartotojo pasąmonėje, pardavimo apimtis ir gaunamą pelną, paskirstymą ir konkurencingumą. Analogiški tyrimai atliekami ir paslaugų sferoje (3).

IŠVADOS
Kiekvienas iš mūsų žino, kas yra reklama. Reklamos nepastebėti ar neišgirsti tiesiog neįmanoma. Ji kasdien mus pasiekia namuose, skaitant laikraščius ar žiūrint televizorių, automobilyje, gatvėje, kino teatre, baruose, klubuose ir kitose įstaigose. Susidurdamas su reklama vartotojas įsijungia į nuolatinę prekės ar paslaugos pažinimo ir vertinimo veiklą. Be reklamos vartotojas nežinotų iš ko rinktis. Dėl reklamos jis gali svarstyti: reikia – ar nereikia, pagal kišenę – ar ne, pirkti – ar – ne? Reklama neverčia vartotojo primigtinai pirkti reklamuojamą prekę, ji tik suteikia vartotojui informaciją apie prekės egzistavimą.
Reklamos davėjas turi žinoti, kokius poreikius tenkina reklamuojama prekė ar paslauga, kuo ji geresnė už konkurento, kokia vartotojų dalis naudoja šią prekę ar paslaugą, kiek patenkina rinką konkreti prekė ir t.t. į tuos klausimus gali atsakyti tik įvairių tyrimų medžiaga: vartotojų, prekės, rinkos, reklamos strategijos ir reklaminių žinučių bei kitokio pobūdžio tyrimai.
Tyrinėjimo rezultatai turi padėti verslininkui didinti veiklos efektyvumą ir gerinti finansinius rodiklius.
Vartotojų elgsenos tyrimas leis atsakyti į klausimus: Kas perka? Kaip perka? Kada perka? Kur perka? Kodėl perka (išoriniai ir vidiniai veiksniai, įtakojantys pirkimą)? Vartotojai skirstomi į namų ūkių ir verslo. Paprastai daugiausia dėmesio skiriama namų ūkių vartotojų elgsenai, tačiau verslo vartotojų elgsena taip pat turi savitų ypatumų.
Prekės tyrimas apima šiuos veiklos etapus: nuo prekės idėjos, jos praktinio patikrinimo, formavimo, konstravimo, gaminimo proceso, kainos nustatymo, pristatymo į pardavimo vietą, reklamavimo, finansavimo, pardavimo ir pagaliau techninio aptarnavimo, ją nusipirkus. Visų jų dėmesio centre yra ne pati prekė, o vartotojas ir jo reakcija į kiekviename etape galimus alternatyvius sprendimus.
Taigi reklama turi įtikinti, kad siūloma prekė geriausiai tinka patenkinti tam tikrus žmogaus poreikius. Kuriant reklamą yra labai svarbu pasirinkti tinkamas reklamos priemones.

LITERATŪRA
1.www.speros.lt
2.www.emigrantas.com
3.Čereška, B. 2004. Reklama: teorija ir praktika. Vilnius: Homo Liber
4.Jokubauskas, D.2003. Reklama ir jos poveikis vartotojui. Vilnius: InSp

Aukštūjų technologijų reikšmė šalies ekonomikai, plėtojimas, problemos ir veiklos analizė

ĮVADAS

Ateities ekonomika bus žinių ekonomika, kurios pagrindinis veiksnys bus žmogiškasis kapitalas. Todėl Lietuvos sėkmę tarptautinėse rinkose ir jos ekonominę bei socialinę pažangą vis labiau lems neekonominiai veiksniai – švietimo, socialinės politikos, regioninės (erdvinės) politikos, mokslo tyrimų, visuomenės sveikatos, viešosios tvarkos, kultūros sektorių plėtra, jų teikiamų paslaugų kokybė.
Norint įsitvirtinti tarptautinėse rinkose, Lietuvos gaminių produktyvumo ir konkurencingumo didinimas yra pagrindinis faktorius, sąlygojantis eksporto plėtrą. Kita svarbi sąlyga – aukšto pridėtinės vertės produktų gamybos apimčių santykio su bendra gamybos apimtimi, didinimas. Aukštos pridėtinės vertės produktų gamyba šaliai yra svarbi ne tik tuo, kad ji formuoja technologinę bazę naujos kartos produktų gamybai, bet ir tuo, kad ji pati aktyviai vykdo mokslinius tyrimus, tuo pačiu gamina žinias ir jas perduoda aplinkai, didindama bendrą šalies darbo jėgos kvalifikaciją ir skatindama inovacinę veiklą.
Pridėtinė vertė, kuri tuo didesnė, kuo aukštesnis technologijos lygis, o technologija tuo aukštesnė, kuo daugiau žinių ir išmanymo į ją sudėta. Atliekant mokslinius tyrimus naujos žinios ir išmanymas (inovacijos) kuriami universitete (universitetas – kaip mokslo institucijų bendrybė). Japonijoje pramonė finansuoja 67 proc. universitetinių mokslinių tyrimų, Pietų Korėjoje – 84 proc., JAV – 59 proc., Europos Sąjungoje – 53 proc., Japonijoje ir JAV universitetų ir pramonės kooperacija tapo kasdieniu dalyku, ir tuo klausimu diskusijos seniai pasibaigė. Pastaruoju metu modernios ekonomikos valstybės, ypač ES ir JAV, ima dominuoti „trigubos spiralės“ modelis: universitetas – pramonė – vyriausybė. Taip yra todėl, kad vyriausybės linkusios skatinti universitetus kooperuotis su pramone. Tai daro ne tik švietimo ir mokslo, bet ir ekonomikos, žemės ūkio, miškų, aplinkosaugos ir net finansų ministerijos.
Lietuva neabejotinai turi geras galimybes palaipsniui tapti lygiaverte Europos partnere. B.Melnikas, V.Snitka, A.Lukoševičius, A.Piskarskas ir kiti Lietuvos mokslininkai pabrėžia, kad tai ji turi aiškiai deklaruoti ir įrodyti nuosekliu darbu ir tai turi atsispindėti valstybinėje mokslo ir technologijų praktikoje, kryptingai formuojančioje ir palaikančioje aukštą šalies technologinį lygį.
Darbo tikslas – aukštųjų technologijų plėtros galimybių įvertinimo „N“ instituto pavyzdžiu analizė.
Darbo uždaviniai:
–atskleisti aukštųjų technologijų reikšmę šalies ekonomikai;
–ištirti aukštųjų technologijų plėtros politiką Europos Sąjungoje ir Lietuvoje;
–įvertinti aukštųjų technologijų plėtros valdymo reikšmę;
–atlikti aukštųjų technologijų plėtojimo analizę „N“ instituto pavyzdžiu;
–remiantis teorine analize ir atliktu praktiniu tyrimu suformuoti išvadas ir pasiūlymus aukštųjų technologijų plėtrai.

1.AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA

Tiek kasdieniniame gyvenime, tiek mokslininkų (E.Porter, H.Haken, K.Shaver, P.Christensen, E.Vilkas, B.Melnikas, V.Snitka ir kt.) straipsniuose ir Vyriausybės nutarimuose pastaruoju metu itin daug akcentuojama technologijų (aukštųjų technologijų, naujųjų technologijų) reikšmė intensyvios ekonominės globalizacijos laikotarpiu. Prieš svarstant aukštųjų technologijų reikšmę šalies ūkiui ir valstybės politiką plėtojant aukštąsias technologijas, trumpai apsistokime prie pačios sąvokos. Žodis „technologija“ Tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip „gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių visuma“ (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2001, p.1036). Tačiau šiandien vartojamas žodis praktiškai įgauna vis talpesnį semantinį (prasminį) turinį, nes technologijos plėtojasi labai sparčiais ir, netgi galima sakyti, eksponentiškai augančiais tempais. Šie kokybiniai pokyčiai, savo ruožtu, sąlygoja ir kokybinius pokyčius, o tai atsispindi ir „technologijos“ sąvokos raidoje.
Kas iš tiesų yra technologijos? Galima būtų pateikti keletą šiuolaikinių technologijos apibrėžimų (A.Lukoševičius, 1998, p. 31):
Technologijos yra dialektinis ir kumuliacinis procesas, vykstantis žmonijos patyrimo centre (Raymond H. Merritt).
Technologijos – tai visuma procedūrų ar būdų, kuriais vykdomi sudėtingi uždaviniai, siekiant patenkinti visuomenės materialines reikmes (Churchill Dictionary).
Technologijos – tai žinių ir visuomenės pajėgumų sąlygoti tam tikrų grupinių tikslų realizavimo būdai (S.Lem).
Technologija yra žinios, kurios sistemiškai taikomos, siekiant naudingų tikslų. Jei mokslas yra kryptingai taikomas praktiniams tikslams, jis tampa technologijos dalimi (V.Snitka).
Technologijas galima traktuoti kaip tam tikrą „produktą“, rodantį žmonių, jų grupių ar visuomenės veiklos rezultatą, pasižymintį tuo, kad jis yra sukuriamas ir įgyvendinamas kaip tam tikra veikimui skirta nauja technologija (B.Melnikas).
Atlikta literatūros analizė rodo, kad, kalbant apie aukštąsias technologijas, jų turinio prasmė suplakama į vieną sampratą su inovacijomis. Tuo tarpu reikėtų sutikti su pastaruoju metu pateikiamu apibrėžimu, kad inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimu nauju (Melnikas, Jakubavičius, Strazdas, 2000, p.6). Iš to sektų, kad, pvz. turinio prasme, inovacijos gali būti: produkto, technologinės ir pan. Taigi, darbe bus kalbama apie technologines inovacijas.
Technologijų (naujų technologijų, aukštųjų technologijų) reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje tyrinėjančių mokslininkų (B.Melnikas, A.Lukoševičius, A.Miečinskas, E.Vilkas, kt.) darbai susiję su technologine pažanga, technologijų globalizavimo procesu, leidžia teigti, kad šalies požiūriu žodžiu „technologija“ nusakoma Lietuvos intelektinio potencialo pasireiškimo forma.
Aukštosiomis vadinamos tos technologijos, kurios yra naujausios, pažangiausios duotuoju laikotarpiu. Iš to sektų, kad aukštos technologijos yra tol aukštos (naujos), kol neatsiranda dar aukštesnių (naujesnių), todėl jos, pagal apibrėžimą, turi remtis naujais tyrimų rezultatais. Kada kalbame apie šalies aukštąsias technologijas, tai pastarąsias siejame su tos šalies pasiekimais. Aišku, įmanoma naujus rezultatus pirkti užsienyje, tačiau jie yra brangūs, o dažnai ir visiškai neparduodami. Anot J.P.Beggs, J.Barney, verslas paremtas svetimais patentais ir licencijomis nėra pelningas, vadinasi, kaip toks jis negali gyvuoti ilgai. Verslo stabilumą ir augimą gali garantuoti tik savų tyrimų rezultatai, paversti produktais ir jų gamybos technologijomis.

2. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ REIKŠMĖ ŠALIES EKONOMIKAI

Technologijų reikšmė šiandieniniame pasaulyje vis didėja, todėl auga jų panaudojimo mastai, arba, kaip įprasta sakyti, plėtra. Technologinė plėtra – veikla, nukreipta į taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymą ūkinėje veikloje, siekiant komercinio rezultato (Valstybės žinios. 2004, Nr.49-1601).
Nacionalinės inovacinės sistemos struktūra įvairiose šalyse bendrais bruožais panaši. Nagrinėjant nacionalinių inovacijų politikos metodologinius klausimus, visada pabrėžiamas sisteminis požiūris ir išskirtinis valstybės vaidmuo inovacijų srityje. Valstybei tenka inovacijų paramos politika, kurios pagrindas – koordinavimas, kontrolė ir skatinimas (1 pav.).
Regioninės politikos suformavimas ir įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių priemonių tolygiai visos šalies ekonominei-socialinei plėtrai užtikrinti, skirtumams tarp atskirų teritorijų sumažinti, valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų ir kitų kapitalo investicijų lėšoms Lietuvoje tinkamai paskirstyti. B.Melnikas koncentruotai akcentuoja kertinį viešojo administravimo politikos uždavinį, sakydamas, kad Lietuvoje vykdoma valstybės politika turi būti orientuota į įvairialypių socialinių, ekonominių, ekologinių, technologinių ir kitų regionams būdingų problemų sprendimą. Nors Regioninės plėtros įstatymas numato rengti regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvas, faktiškai tik įvairios nacionalinės arba ūkio šakų, konkrečiomis lėšomis paremtos strategijos, tame tarpe ir aukštųjų technologijų gamybos ir diegimo strategijos ir planai gali turėti įtakos realiam regioninės politikos formatui. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 4-77 „Dėl valstybės pagalbos schemos „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“ patvirtinimo“ akcentuojama, kad technologine plėtra suprantamas taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas tiesiogiai naudoti juos naujiems produktams, paslaugoms ar technologijoms, skirtiems pardavimui arba panaudojimui, kurti ar esamiems pakeisti arba tobulinti, įskaitant pradinio prototipo, kuris negali būti panaudotas komerciniais tikslais, sukūrimą. Ši veikla gali apimti ir „konceptualų produktų, paslaugų ir technologijų kūrimą, dizainą ir pradinę jų demonstraciją arba bandomuosius projektus, kurie negali būti paversti ar naudojami pramoniniam pritaikomumui arba komerciniam naudojimui (t.y. iki masinės gamybos). Ši veikla neapima pastovių ar periodinių produktų, gamybos linijų, gamybos procesų, esamų paslaugų ar kitų atliekamų operacijų pakeitimų, netgi jei tokie pakeitimai lemia atitinkamus patobulinimus“ (Valstybės žinios, 2004, Nr.49-1601). Didžiąją dalį Lietuvos eksporto užtikrinanti apdirbamoji pramonė šalies BVP struktūroje turi panašų lyginamąjį svorį kaip ir ES, tačiau aukštųjų technologijų dalis pagal dirbančiųjų skaičių yra daug mažesnė, o artimiausiais metais ji gali dar labiau sumenkti.
Aukštosios technologijos nulemia šalių ekonominį ir finansinį lygį, realųjį jų potencialą, todėl technologijų frontuose vyksta aštriausios konkurencinės kovos. Jokia šalis, neturinti didelių gamtos turtų, negali pasiekti tikrai gyvenimo lygio be aukštų technologijų gamybos, nes tik ji sukuria aukščiausią pridėtinę vertę. Todėl aukštosios technologijos vaidina lemiamą vaidmenį didinant nacionalinės ekonomikos efektyvumą ir jos konkurencines galimybes.
Literatūros analizė rodo, kad mokslininkai ekonomistai nesutaria dėl „konkurencingumo“ sąvokos, kalbant apie visą šalies ūkį. Šį terminą įprasta vartoti verslo sektoriuje, kuris yra vienas pagrindinių nacionalinį konkurencingumą didinančių veiksnių. Ilgą laiką šalies konkurencingumas buvo tapatinamas su „santykinio pranašumo“ teorija, kai šalies konkurencinio pranašumo šaltiniu buvo laikomi žemi resursų kaštai bei pigi darbo jėga. Tačiau ištekliai šių dienų ekonomikoje jau nebelaikomi konkurenciniu pranašumu, kadangi yra laisvai prieinami visiems rinkos dalyviams. Konkuruoti imama išteklių panaudojimo efektyvumu ir produktyvumu.
Šalies konkurencingumo problema itin aštriai iškyla globalizacijos, kaip naujos, nuolat besikeičiančios aplinkos, sąlygomis.
Globalizacija – tai visą pasaulį apimančios rinkos skverbimasis į šalių gyvenimą, sukeltas stiprėjančios tarptautinės finansų rinkos, didėjančios pasaulinės prekybos, daugianacionalinių verslovių kūrimosi, telekomunikacijos naujovių (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, p. 364). Mokslininkų nuomone, ekonomikos globalizavimo procesą skatino ir dabar lemia trys pagrindiniai veiksniai (Global Economic Integration, 2000, p.9):
1.naujų technologijų diegimas transporto ir komunikacijų srityse, leidęs labai pagreitinti prekių ir paslaugų transportavimą bei, įsisavinant naujas technologijas, naudotis didžiulėmis galimybėmis, kurias teikia „informacijos revoliucija“.
2.labai sumažėjusios transportavimo bei komunikacijos paslaugų kainos, leidžiančios piliečiams ir bendruomenėms plačiai, nors ir ne visuotinai, naudotis didėjančio ekonominio integravimosi galimybėmis;
3.viešoji politika, turinti įtaką ekonominės integracijos pobūdžiui bei tempui, net jei ne visada orientuojamasi į didėjančią ekonominę integraciją.
M.Porter (1998) nuomone, nacionalinį konkurencingumą sąlygoja vienintelis veiksnys – šalies ūkio produktyvumas. M.Porter ir P.Krugman darbuose nacionalinis konkurencingumas įvardijamas kaip platesnė sąvoka, apimanti ne tik žemiau resursų kaštus, bet ir vyriausybinio valdymo kokybę, geografinę padėtį bei kultūrinių veiksnių svarbą.
Mokslininkai išskiria, kad Lietuvoje aukštųjų technologijų gamybos šakos, kurias galima pradėti plėtoti jau dabar ir kurios perspektyvios ilgam laikotarpiui: biotechnologija (vaistai, hormonai, genų inžinerijos priemonės ir kt. biosintezės produktai), optoelektronika (lazeriai, medicininiai ir kt. prietaisai, matavimo instrumentai, ryšių priemonės), mechatronika (mechanika + elektronika plius naujos medžiagos), programinė įranga, aukšto lygio paslaugos (medicininės, architektūros ir pan.). Be abejo, šalia šių laikomų perspektyviomis šakų gali atsirasti ir kitų šakų arba bent pavienių produktų jose.
Taigi, aukštųjų technologijų plėtojimas – aktualus klausimas kiekvienai valstybei. Lietuva, būdama beveik vien tradicinių pramonės šakų produkcijos eksportuotoja, akivaizdžiai rizikuoja, nes tampa pernelyg priklausoma nuo žaliavų ir energetinių išteklių tiekimo. Todėl inovacijomis pagrįstas konkurencingumas gali suteikti Lietuvai galimybę patekti į turtingųjų šalių grupę.

3. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTOJIMAS IR PROBLEMOS

3.1. Aukštųjų technologijų plėtros politika Europos Sąjungoje

ES šalių vadovai 2000 m. kovo mėn. Barselonoje įvykusiuose ES viršūnių susitikimuose sutarė dėl ambicingo tikslo – per dešimtmetį pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausia, žiniomis grįsta pasaulio ekonomika.
Suprasdama inovacijų vaidmenį ekonomikos plėtrai, Europos Sąjunga ne tik reformuoja savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamus sąjunginius mechanizmus, orientuotus į:
•inovacijų kultūros kėlimą,
•inovacijoms palankios aplinkos sukūrimą,
•mokslo orientavimą į inovacijas pramonėje ir paslaugų sferoje.
Diskutuojant apie ekonomikos ir regionų plėtrą Europos Sąjungoje, pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama žinioms ir informacijai. Visuotinai pripažįstama, kad inovacijos ir sėkmingas jų įgyvendinimas yra varomoji jėga, lemianti nuolatinį ekonomikos augimą. Vienas iš žinių ir inovacijų skleidimo būdų yra pastaruoju metu užsienio šalyse vis populiaresniais tampančių technologinių parkų kūrimas.
ES šalyse nėra bendros pozicijos dėl pramonės strategijos paskirties, pobūdžio ir vyriausybės vaidmens, bet visur pagrindinė gairė yra konkurencingumo didinimas. Europos Komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. pranešime „Pramonės politika išsiplėtojusioje Europoje“ pažymima, jog pramonės politika ir toliau turėtų palaikyti veiksnius, lemiančius konkurencingumą ir augimą. Be tradicinių išteklių (pvz., stabili makroekonominė aplinka), didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas naujovėms, žinioms, antra partnerystei ir nuosekliai plėtrai (Europos komisijos …, 2002-12-11).
Europos Sąjungos iniciatyva remiamas Regioninių inovacijų strategijų bei Regioninių ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS) kūrimas ir įgyvendinimas. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos regionų efektyviai pasinaudoti sąjunginiais struktūriniais fondais, ypač Europos regionų plėtros fondu.
Atskirai pažymėtina Penktoji bendra mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programa. Jos tikslas – maksimaliai padėti naujausioms sukurtoms žinioms per trumpą laiką atsidurti įmonėse inovacijų pavidalu. Šios programos rėmuose tarptautiniam technologijų skatinimui skirtas Europos inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys, įskaitant ir Lietuvą.
Inovacijų perdavimo centrų (IPC) misija – tarptautinės technologinės kooperacijos plėtojimas Europoje, teikiant specializuotas inovacijų paramos paslaugas. Kitaip tariant, tarptautinių technologinių partnerių paieška.
Pirmieji inovacijų perdavimo centrai buvo įkurti 1995 m., finansiškai remiant Europos Komisijai. Tai buvo širmieji žingsniai kuriant bendrą sistemą, skatinančią tarptautinį technologijų perdavimą ir teikiančios inovacijų paramos paslaugas SVV įmonėms ir mokslo institucijoms Europoje.
Šiuo metu veikia 68 inovacijų perdavimo centrai 30-yje valstybių – visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, naujose asocijuotose valstybėse (Bulgarijoje, Kipre, Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje) bei Islandijoje, Izraelyje, Norvegijoje ir Šveicarijoje.
Kiekvieną inovacijų perdavimo centrą sudaro kelių organizacijų (universitetų, prekybos rūmų, inovacijų ir technologijų centrų ir pan.) konsorciumas. Bendras įvairių organizacijų skaičius, įtrauktas į inovacijų perdavimo centrų tinklą, viršija 250.
Inovacijų perdavimo centrai (IPC) funkcionuoja kaip bendras informacinis, konsultacinis ir technologijų brokerių tinklas Europoje. IPC suteikia tarpininkavimo techninę pagalbą įmonėms bei mokslinėms laboratorijoms veikti Europos technologijų rinkoje, padeda užmegzti technologijų partnerystės ryšius, vykdyti technologijų eksportą ir importą.
Jų teikiamos inovacijų paramos paslaugos – tai dar vienas technologinės partnerystės užmezgimo būdas tarp Europos įmonių.
Europos IPC veikla rodo, kad šis tarptautinės partnerystės tarp įmonių užmezgimo būdas yra pakankamai efektyvus. Per paskutiniuosius penketą metų inovacijų perdavimo centrai, veikdami glaudžioje kooperacijoje, pasiekė gerų rezultatų, padėjo per 65000 įmonių ir mokslo institucijų patenkinti technologinius poreikius bei skleidžiant sukurtas technologijas; padedant inovacijų perdavimo centrams, pasirašyta per 5000 technologijų perdavimo tarptautinių susitarimų.
Aktyvios veiklos dėka ES sukurta viena didžiausių pasaulyje technologinių pasiūlymų ir užklausų duomenų bazė. Ši bazė – tai virtuali ir nuolat atnaujinama technologinės informacijos duomenų bazė, kurioje yra daugiau kaip 1500 įvairių technologinių pasiūlymų ir užklausų (žr. 2 pav.). Pagal savo poreikius įmonės ir mokslinės organizacijos, ieškodamos tarptautinių partnerių, gali naudotis bazėje esančia bei patalpinti norimą technologinę informaciją.
Inovacijų perdavimo centrų paslaugos, žinoma, nepakeičia tradicinių partnerių paieškos metodų (parodos, mugės ir pan.), tačiau juos papildo, sudarydamos papildomas galimybes užmegzti technologinę partnerystę bei didinti konkurencingumą.
Ypatingą reikšmę įgyja tokios veiklos formos kaip kooperacija bei globalizacija. Paradoksas tas, jog šalia šių procesų intensyvėja ir konkurencija. Tai būtinybė, leidžianti išsilaikyti rinkoje. Šioje situacijoje svarbią reikšmę įgyja intelektinės nuosavybės teisinė apsauga ne tik savo šalyje, bet ir kitur. Pagrindiniu svertu, ginančiu intelektinę nuosavybę, tampa tarptautiniai patentai, licencijos, gamybinė patirtis (know-how). Kartu didėja reikšmė tarpinių organizacijų, atsakingų už intelektinės nuosavybės apsaugą.
Sparti inovacijų plėtra leido įvairių šalių mokslininkams burtis bendram darbui, todėl mokslo internacionalizacija tapo gana veiksminga priemone, kuri atneša ženklius pasiekimus naujų technologijų, ypač geriausių srityse. Išaugo mokslinio personalo mobilumas, kvalifikacija. Prireikė tarptautinės įdiegtų ir neįdiegtų technologijų transakcijos apskaitos ir analizės.
Jau 1996-1997 m. tarptautinėse konferencijose inovacijų klausimais ėmė ryškėti esminės inovacijų problemos ir jų sprendimo būdai Europoje. Didžiausias dėmesys skiriamas dviem kryptimis: inovacijų infrastruktūros plėtojimui bei nacionalinės inovacinės politikos metodologijos harmonizavimui. Inovacijų infrastruktūrą sudaro daug komponentų: palanki įstatymų bazė, visuomenės švietimas, novatorių kvalifikacijos kėlimas, aptarnaujančių inovacijas tarpinių struktūrų kūrimas.
Inovacijų infrastruktūra Europoje gerai išvystyta ir labai dinamiška. Nuolat ieškoma naujų formų inovacijoms plėtoti. Galingų technologijų parkų kūrimas (pvz., Anglijoje, Vokietijoje), verslo inkubatorių kūrimas ir globa – seniai susiformavusi infrastruktūros dalis. Paskutiniais metais ypač sparčiai plinta naujovės įdiegiančios (spin-off) įmonės, kurias sudaro universitetų vedantieji specialistai, o jų žinios padeda plėtoti vidutinį verslą. Taigi žinios šiuo atveju tampa preke. Įvairiais tyrimais įrodyta, jog inovacijų plėtra smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonėse gana dinamiška ir ryški. Turėdamos nemažą indėlį į inovacijų spartinimą SVV, inovacijos ir jų plėtra suteikia nemažai naujų darbo vietų, ypač kuriant pažangias technologijas.
Europos įmonėms aktuali, kaip ir Lietuvai, inovacijų finansavimo problema, todėl Europos Komisija aktyviai kuria infrastruktūrą, kuri suteiktų informaciją apie įvairias inovacijų finansavimo formas. Šiuo metu Europoje sukurta nemažai informacinių tinklų, kurie padeda rasti informaciją apie konkrečias finansavimo galimybes. Europoje gerai išvystyti rizikos kapitalo fondų tinklai, kurie teikia informaciją apie galimybes pasinaudoti šių fondų teikiamomis paslaugomis.
1990 m. Europos Komisijos sukūrė tinklą „Eurotech Capital“, kuris apima 15 rizikos kapitalo įmonių, užsiimančių stambiais tarptautiniais projektais.
Europos Sąjungos šalių valstybinės politikos priemonės siekiant įveikti trukdžius plėtoti inovacijas gerai žinomos. Kompaktiška jų apžvalga pateikiama A.Arundel straipsnyje, kur visos priemonės sugrupuotos į tris kryptis (Arundel, 1997, p.35):
1.kaip ugdyti sugebėjimą įsisavinti naują technologiją;
2.kaip valstybės investicijas į R&D paversti inovacijomis;
3.kaip finansuoti inovacijas.
Pirmoji kryptis, suprantama, apima švietimą ir mokymąsi, taip pat pagalbą perimant technologiją. Tai ypač aktualu, kai technologija perimama iš šalies, bet neturės tiek daug reikšmės, kai aukštų technologijų gamybą plėtosime savo rezultatų pagrindu. Tačiau ir tuo atveju tikėtina, kad papildomos „šalutinės“ technologijos bus skolintos. Pirmosios krypties priemonių sąrašas yra toks:
–demonstraciniai centrai,
–pagalba gerinti įmonės menedžmentą,
–pažangios patirties perėmimas,
–įmonės technologinis auditas,
–technologijos realizavimo tyrimas (feasibility),
–mokslininkų subsidijavimas ir inžinierių algų subsidijavimas,
–technologijos perdavimo infrastruktūra,
–bendradarbiavimo programos,
–subsidijos technologijai perimti.
Šios priemonės įvairiose šalyse realizuojamos skirtingomis formomis, be to, ne visos visur naudojamos.
Antroji kryptis apima priemones, skatinančias mokslininkus siekti praktikai vertingų rezultatų, kurios taikytinos pirmiausiai valstybiniams tyrimo institutams. Tai:
–subsidijos tyrimams užsakyti,
–tikslinis finansavimas,
–sąlygos bendradarbiauti akademiniams ir gamybiniams sluoksniams,
–antreprenerinė pagalba mokslininkams,
–taikomųjų fundamentinių tyrimų institutai,
–virtualūs tyrimo institutai.
Trečioji kryptis aiškiausia, bet, mano nuomone, Lietuvos sąlygomis lieka gana problematiška: su menkomis investicijomis didelės politikos nepadarysi. Tačiau tų investicijų atsiras vis daugiau tiek iš Lietuvos biudžeto, tiek iš ES fondų, ir programoje jos vaidins tikrai svarbų vaidmenį. Turima galvoje:
–tiesioginiai garantai įmonėms,
–minkštos paskolos (soft loans),
–mokesčių lengvatos,
–valstybės investicijos į akcijas,
–subsidijos (lengvatos) rizikos kapitalo įmonėms.
Nacionalinių inovacijų politikos patirtis išsivysčiusiose Europos šalyse bei pereinamojo laikotarpio Centrinės Europos šalyse rodo, jog yra bendros tendencijos: inovacijų infrastruktūros plėtojimas, mokslo orientavimas į inovacijas, inovacinės kultūros ir švietimo skatinimas bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonių orientavimas į inovacijas. Daug dėmesio skiriama priemonėms, kuriomis valstybė gali skatinti inovacijas savo šalyse: sistemingai kurti palankią įstatymų, ekonominę, finansinę ir informacinę bazę.

3.2. Aukštųjų technologijų plėtojimo politika Lietuvoje

Verslo aktyvinimo, inovacijų skleidimo ir technologinės pažangos spartinimo procesai yra labai sudėtingi. Šie procesai pasižymi ir didžiule įvairove, ir juose dalyvaujančių subjektų gausa. Kaip akcentuoja B.Melnikas, tai reiškia, kad šiems procesams skatinti ir tikslingai juose dalyvaujančių subjektų veiklai valdyti reikia kompleksinio požiūrio. Būtina suvokti, kad šių procesų dalyviai bendros socialinės ekonominės raidos kontekste atlieka labai skirtingas funkcijas, o šių dalyvių poveikis aktyvinti verslą, skleisti inovacijas bei technologinę pažangą pasižymi tiek formų įvairove, tiek skirtingu reikšmingumu.
Vyriausybės nutarimų ir kitų dokumentų analizė akivaizdžiai rodo, kad daugumos valstybinių iniciatyvų aukštųjų technologijų plėtros srityje galutinis tikslas yra ekonominis poveikis. Tą veiklos sritį reglamentuojančių įstatymų leidyba mažiau akcentuojama ir todėl atsiranda kai kurių problemų. Pavyzdžiui, dauguma mokslinių organizacijų turi didelių sunkumų apsaugodamos patentuotą informaciją, sukurtą remiantis bendradarbiavimo sutartimis; nemažai problemų kyla realizuojant programinę įrangą ir t.t.
Aukštųjų technologijų gamybos plėtra regioniniu lygiu vykdoma naudojant įvairius valdžios, pramonės, universitetų bendradarbiavimu.
Lietuva žengia pačius pirmuosius žingsnius inovacinės politikos formavimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų. Tačiau nuo šios veiklos tempų ir rezultatų iš esmės priklausys subjektų konkurencingumas – svarbiausia ekonominio išlikimo veiksnys globalizacijos akivaizdoje (Baltoji knyga, 2001, p.66).
Naujų technologijų kūrimo situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos bendrą rinką, auganti konkurencija.
Pastaruoju metu mokslininkų ir gamybininkų pasisakymai, gamybiniai duomenys leidžia teigti, kad Lietuvos pramonė atsigauna. Tačiau, nors pramonė pamažu ir atsigauna, tačiau tuo džiaugtis dar labai negalime. Dauguma pramonės gaminių yra sąlyginai paprasti ar net primityvūs, didžioji dalis technologinių procesų vis dar neautomatizuoti. O juk Lietuva turi visas galimybes įsitvirtinti pasaulyje kaip aukštų technologijų šalis, jei tokio tikslo sieks. Menki gamtiniai resursai, geras išsimokslinimo lygis, mokslinės ir techninės minties tradicijos, galiausiai egzistuojantys aukštų technologijų židiniai – visa tai yra palankios prielaidos aukštų technologijų gamybai plėtoti Lietuvoje. Tai itin aktualu, nes ekonomikos augimą ateityje gali užtikrinti tik aukštųjų technologijų gamybos, t.t. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatams imlios gamybos dalies didėjimas bendrajame vidaus produkte. Šiuo metu Lietuvoje ši dalis – mažiau nei 5 procentai, – daugiau nei perpus mažesnė už ES vidurkį.
Lietuvos integracija į ES rinką atvėrė dideles galimybes šalies ūkio plėtrai, suteikė Lietuvai realias galimybes įveikti ekonomikos atsilikimą nuo ES šalių. Kadangi vyksta integracija sąlygiškai žemo (Lietuva) ir aukšto (ES) ekonomikos išsivystymo lygio šalių, įstojimas į ES taip pat iškėlė ir tam tikras grėsmes Lietuvos šalies ūkiui. Lietuvos verslo įmonėms bendroje ES rinkoje teks atlaikyti didelį konkurencinį spaudimą, tuo tarpu nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas gali padidinti nedarbą ir tapti modernių technologijų spartaus diegimo kliūtimi. Todėl Lietuvai siekiant tapti lygiaverte išsivysčiusių valstybių partnere, svarbiausia tobulinti valstybės politiką plėtojant konkurencingumo lygį. Tuo labiau, kad tapus ES nare, Lietuvai atsirado galimybė pasinaudoti ir ES struktūriniais fondais.
Paanalizuokime, kaip formavosi Vyriausybės požiūris į technologijų plėtros problemą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programoje mokslo ir technologijų plėtros sąvokos nėra. Mokslas ir technologijos nelaikomos ekonominės plėtros ir šalies konkurencingumo varikliu. Tuo šiandieninė Lietuva skiriasi nuo Suomijos, Airijos ir kitų dinamiškai besivystančių šalių, kurių ekonominis augimas prasidėjo kaip tik nuo mokslo ir technologijų plėtros.
Minėtoje Vyriausybės programoje, kurios tekstas užima 32 puslapius, mokslo plėtrai skyriuje „Mokslas ir studijos“ randame tik šias eilutes:
•Mokslui ir studijoms finansuoti skiriamų lėšų dydis turi pasiekti 1,5 procento BVP, dalį lėšų skirti studijų kreditavimo fondui.
•Siekti, kad aukštojo mokslo dėstytojų atlyginimas nebūtų mažesnis už kitų valstybės tarnautojų atlyginimo vidurkį.
•Parengti ilgalaikes valstybės investicijų į mokslą programas.
•Pertvarkyti mokslinio tyrimo sektoriaus finansavimą. Siekti, kad finansavimas būtų tikslinis ir vykdomas konkurso būdu.
•Parengti inovacinės politikos gaires ir strategiją pagal Europos Sąjungos rekomendacijas.
•Sukurti nacionalinę inovacinio proceso plėtotės programą, paremtą sisteminiu požiūriu bei mokslo ir verslo integracija.
Lietuvos įmonės, norėdamos atlaikyti konkurencinį spaudimą, kurį naujos technologijos sukuria gamybos, organizacinėje ir kitose sferose, turi laiku reaguoti į tuos pokyčius, kuriuos naujos technologijos sukelia, ir prognozuoti numatomus pokyčius. Jos turi ruošti ekonominės plėtros strategiją, priešingu atveju jos bus ne tik nekonkurencingos, bet ir neišgyvens. Taip formuojama verslo strategija, tačiau bendra valstybės strategija turėtų būti formuojama valstybės mastu.
Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijoje vienas iš siūlomų strateginių tikslų – pasiekti, jos iki 2015 metų galimai daugiau Lietuvoje veikiančių įmonių būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, o pramonės ir su ja susijusio verslo struktūra bei sukuriama nacionalinio produkto dalis būtų artimos ES šalyse esantiems rodikliams (LR ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikė strategija, 2002, p.42). Tačiau, atliekant literatūros analizę, išryškėjo daugelio autorių pabrėžiama neigiama tendencija, kad Lietuvoje inovacijų, tame tarpe ir aukštųjų technologijų srityje, tiek nustatant prioritetus, tiek apskritai vystant atskiras technologines kryptis, lemia ne valstybės, o tam tikrų grupių interesai. Ir tai dažniausiai nulemia ir tai, kas virs valstybės strategija.
Vyriausybės ir privataus verslo bendradarbiavimas turi remtis įvairiais mechanizmais, kurie visi kartu sudaro palankią ekonomikos plėtrai aplinką, užtikrina spartų naujų technologijų įsisavinimą, kurios yra būtinos siekiant valstybės konkurencingumo augimo. Tačiau, savo ruožtu, įmonės turi įrodyti, kad jos ne tik nori gauti biudžeto lėšas, bet ir kad jų produktas yra strateginis produktas. Vyriausybė turi suvokti, kad naujų technologijų komercializavimas – ilgas procesas. Labai svarbu skleisti žinias ir steigti bei plėsti tinklą, kuris padėtų komercializuoti naujas technologijas. Tai inovacinių centrų, technologinių parkų ir t.t. funkcijos. Tačiau tam, kad tokie centrai atliktų savo funkciją ekonominėje sistemoje, o būtent, naujų įmonių kūrimosi ir augimo stimuliavimą, nepakanka juos įkurti valstybės skirtame pastate ir leisti administracijai nuomoti patalpas jau veikiančioms rinkoje įmonėms, kas, deja, šiandien Lietuvoje vyksta. Tam būtini atitinkamo lygio specialistai, galintys suteikti reikalingo lygio paslaugas naujoms įmonėms, aiškūs veiklos tikslai ir būtinos jiems įgyvendinti priemonės, palanki mokslinių tyrimų ir verslo aplinka, užtikrinanti rezultatyvų tokių darinių funkcionavimą.
Vertinant Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, ilgalaikes perspektyvas, vis didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas tiems statistiniams rodikliams, kurie nusako inovacijų ir modernių technologijų plėtros galimybes. Tačiau, atliekant darbą, būtent tokios statistikos pasigęsta.
Nors aukštųjų technologijų gamybos Lietuvoje ne tiek daug, iki šiol ji neinventorizuota. Ne ką geriau susisteminti ir perspektyvių sričių mokslinis potencialas bei jo pasiekti technologiniai rezultatai, kuriais remiantis jau dabar galima kurti ir gaminti aukštų technologijų gaminius.
Visų Lietuvos valstybės institucijų svarbiausias uždavinys – užtikrinti sąlygas Lietuvai užsiimti ekonominę bei politinę nišą pasaulio bendrijoje. Todėl svarbu, kaip plačiai naudojami ir aukštųjų technologijų pasiekimai pramonėje. Šiam tikslui tarnauja ir eilė parengtų įstatymų. Mokslo technologijų parko įstatymas (Valstybės žinios, 2003, Nr.70-3189), verslo inkubatorių įstatymo projektas, Aukštųjų technologijų plėtros programa (Valstybės žinios, 2003, Nr.121-5488), Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija (Valstybės žinios, 2003, Nr.121-5489), Mokslinių tyrimų projektų prioritetinėse mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptyse finansavimo tvarka (Valstybės žinios, 2003, Nr.39-1794) ir kt.
Galima teigti, kad globalizacijos poveikyje, sparčiai keičiantis situacijai, reikia išsiugdyti labai svarbų gebėjimą – gebėjimą keistis. Todėl šį gebėjimą reikia suprasti ne kaip paprastą adaptaciją, prisitaikymą prie situacijos, kaip neišvengiamybės, bet kryptingą kaitą siekiant strateginių aukštųjų technologijų plėtros tikslų. Tuo požiūriu pagrindiniais ištekliais laikytini intelektas, žinios, technologijos, inovacijos ir išlavinto, motyvuoto, kūrybingo jaunimo potencialas. Vienas svarbiausių valstybinių uždavinių yra ilgalaikės strateginės investicijos į tų išteklių plėtrą. Reikalingos sutelktos vyriausybės, mokslo ir studijų institucijų, savivaldos organų, pramonės ir verslo pajėgos, nuolatinis dialogas, grįstas vienodu perspektyvinių tikslų supratimu.

3.3. Aukštųjų technologijų plėtros valdymas

Norint sėkmingai veikti, bet kurioje srityje neabejotinai reikia kokybiškai atlikti valdymo funkcijas. N.Wieneris (1894-1964) 1948 m. parašė knygą „Kibernetika arba valdymas ir gyvūnų bei mašinų vidiniai ryšiai“, kurioje pateikė bendrąją valdymo sampratą: valdymas yra bet koks objekto arba proceso keitimas siekiant numatyto tikslo. Paprasčiau tariant, valdymas – tai vieno arba kelių sprendimų įgyvendinimas, tuo tarpu vadyba suprantama kaip tinkamos organizacijos struktūros sukūrimas, jos misijos uždavinių ir funkcijų nustatymas, pareigų ir atsakomybės paskirstymas, vadovavimo stiliaus pasirinkimas, sprendimų priėmimo procedūros apibūdinimas ir t.t.
Valstybės dėmesys, kuriant šalyje žiniomis grįstą ekonomiką bei formuojant žinių visuomenę, turėtų būti akcentuojamas į tokių sektorių kaip – mokslo ir technologijų, pramonės ir verslo, o taip pat švietimo – bendradarbiavimą. Naujos augimo galimybės gali būti pasiektos tik vadovaujantis strategija, kurioje būtų numatytas visų priemonių rinkinys, be abejonės pritaikytas kiekvienos šalies situacijai ar atskirai aplinkybei.
Aukštųjų technologijų plėtros programoje (Valstybės žinios, 2003, Nr.121-5488) akcentuojama, kad šiandieną pasaulis įžengė į poindustrinę plėtros stadiją ir Europos Sąjunga užsibrėžusi sukurti žinių visuomenę per 10 metų, kad technologiniu ir ekonominiu požiūriais vėl galėtų pirmauti pasaulyje. Siekis sukurti žinių visuomenę ir taip spartinti pažangą visose gyvenimo srityse tampa ir Lietuvos prioritetu. Šiuo atveju, pavyzdžiu galėtų būti tos neturtingosios ES narės, kurios ES paramą naudojo technologinei pažangai spartinti, o ne atsilikusiai ūkio struktūrai palaikyti.
Valstybine politika technologinių inovacijų atžvilgiu idealiu atveju siekiama užtikrinti, kad naujos žinios būtų kuriamos, pasiekiamos bei naudojamos sistemiškai bei ilgu laikotarpiu visuose veiklos sektoriuose. Pagrindiniai būdai, kuriais tokia būsena gali būti sukurta, yra skaidri prekybos ir investicijų politika bei tam tikrų inovacinių veiklų vykdymas (realios intelektualios nuosavybės apsaugos užtikrinimas valstybės teritorijoje; inovacijų tyrimų vykdymas, siekiant identifikuoti novatoriškus ekonominės veiklos sektorius ir kliūtis inovacijoms; prioritetas mokymui ir įgūdžių įgijimui naudotis informacinėmis technologijomis ir pan.
Iki šiol išlieka aktualūs klausimai, kasbūti atsakingas už žinių ir inovacijų kūrimo, skleidimo ir panaudojimo sistemos formavimą bei priežiūrą ir koks turi būti valstybės, regionų ir vietos valdžių bei privačių struktūrų vaidmuo tame procese. Dauguma mokslininkų (I.Alexander, B.Baker, D.Canning, P.Pedroni ir kt.) pritaria nuomonei, kad valstybės vaidmuo regioninės ekonomikos plėtros politikoje mažėja, tačiau egzistuoja ir priešingas požiūris, kurį patvirtina ir empiriniai faktai. Todėl valstybės ir regionų valdymo institucijų vaidmens inovacijų sklaidos procese kaita yra ne tik praktinė, bet ir mokslinė problema.
Praktikoje nėra lengva skatinti ir plėtoti bendradarbiavimą, kuris būtų naudingas abiem pusėms, tačiau, vykdant nuoseklią ilgalaikę politiką, nukreiptą tokias priežastis panaikinti, turėtų būti kuriama mokslo ir kitų gyvenimo ir veiklos sričių partnerystė, lemianti šalies ūkio efektyvumą. Aukštųjų technologijų kūrėjų nuomone, mokslinio, technologinio ir gamybinio potencialo sąveikai trūksta tikslingumo, gilesnių ilgalaikių strateginių tikslų formavimo, suvokimo, derinimo, netgi tam tikro papildymo. Lietuvos ūkio perspektyvą apibrėžiančiuose programiniuose dokumentuose (Lietuvos ūkio integracijos į Europos Sąjungą vidutinės trukmės (iki 2005 m.) strategijoje ir Lietuvos ūkio plėtojimo ilgalaikėje strategijoje (iki 2015 m.)) ūkio plėtojimo strateginis tikslas sudaryti žmonėms sąlygas kelti savo gerovę, kryptingai skatinant ekonomikos augimą.
Inovacinė veikla įvairiose šalyse plėtojama skirtingai ir priklauso nuo konkrečios šalies ūkio ir mokslo plėtros strategijų. Pripažįstama, jog žinių ekonomikos (knowledge based economy) augimas priklauso nuo technologijų, žmogiškojo kapitalo ir fizinės įrangos kaupimo tempų. Siekiant per 15 metų Lietuvoje sukurti europinį lygį atitinkančią žinių ekonomiką, švietimo, mokslo ir studijų keliamų reikalavimų.
Lietuva priversta konkuruoti pasaulinėje mokslo ir studijų erdvėje, kurioje, pavyzdžiui, JAV vien iš biudžeto 2004 m. skyrė 1,1 proc. savo milžiniško BVP arba 5,4 proc. federalinio biudžeto išlaidų, o moksliniam tyrimams ir aukštajam mokslui iš biudžeto skiria apie 2,2 proc. BVP arba 800 JAV dolerių/gyventojui, Lietuva – 1,1 proc. BVP arba 160 Lt/gyventojui. Iš visų šaltinių mokslui ir studijoms JAV naudojama apie 5,4 proc. BVP, t.y. apie 2000 JAV dolerių/gyventojui, Lietuvoje apie 1,5 proc. BVP, arba 200 Lt/gyventojui.
Įgyvendinant aukštųjų technologijų plėtrą (prioritetų atranka, finansavimo formų parinkimas, priežiūra, kontrolė, statistika ir kt.) svarbų vaidmenį atlieka viešojo administravimo institucijos. Tačiau, anot. A.Snitkos, vyriausybinės struktūroms tampa neįdomu, ką jos finansuoja, jos nedalyvauja finansinių resursų panaudojimo visai ūkio sistemai vertinime, tampa sunku suprasti apskritai, kas vyksta sistemoje, kuri finansuojama. Tokia padėtis šiandien susiklostė todėl, kad silpna mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų valdymo sistema, joje trūksta aukštai kvalifikuotų techninių administracinių. Dėl akivaizdaus neatitikimo tarp projektuose keliamų tikslų ir jiems pasiekti skiriamų finansinių resursų, nei vyriausybės institucijos nei patys projektų vykdytojai su pilna atsakomybe nežiūri į patį projektų vykdymą. Lietuvos aukštųjų technologijų valdymų sistemoje ne tik nesusiformavo aktyvus, orientuotas į siekiamus tikslus vadybos stilius, bet net akademinėje visuomenėje vis labiau įsitvirtina nuomonė, Vyriausybinių institucijų veikla žalinga mokslinių tyrimų sistemos ir universitetų vystymuisi. Todėl, siekiant efektyvaus bendravimo tarp MTTP institucijų ir viešojo administravimo institucijų turint tikslą realizuoti aukštųjų technologijų plėtrai keliamus uždavinius, būtina atlikti tyrimus mokslinių tyrimų centruose ir institucijose.
Sparčiau didinti šalies konkurencingumą galima aktyvinant inovacinę veiklą, tame tarpe ypač naujų technologijų srityje. Pagrindiniai šio proceso dalyviai yra pasaulinės ar regioninių rinkų pokyčiai, verslo įmonės, įmonės ar verslo institucijos – technologijų šaltinis, rizikos kapitalas ir inovacijų paramos paslaugas teikiančios organizacijos, kurių ekonominis vaidmuo yra mažinti riziką, susijusią su inovacijų plėtojimu rinkos sąlygomis.
Siekiant objektyviai įvertinti konkurencingumo didinimo problemas inovacijų ir inovacinės veiklos aktyvinimo kontekste, reikėtų įvertinti inovacijų padėtį visais lygiais: valstybės, organizacijų ir įmonių. Kol kas technologinės inovacijos kuriamos daugiausia pačių organizacijų jėgomis, tai parodo 3 paveikslėlyje pateikta schema. Mokslinių publikacijų analizė rodo, kad ir šiandien situacija analogiška pateiktai 3 pav.

Šaltinis: Lietuvos mokslo ir technologijų Baltoji knyga, 2001, p.66
3 pav. Pagrindiniai technologinių inovacijų kūrimo būdai Lietuvoje

Užsienio specialistais ir pirktomis licencijomis organizacijos remiasi gerokai daugiau negu Lietuvos mokslo institucijų produkcija.
Daugiau negu pusė inovacijų technologinių procesų inovacijas diegė savo įmonės jėgomis. Kartu su kitomis įmonėmis ir institucijomis sukurta 19,9 proc. technologinių procesų inovacijų (4 pav.). Kitos įmonės ar institucijos sukūrė 17,9 proc. technologinių procesų inovacijų.
Dauguma tyrime dalyvavusių įmonių inovacinę veiklą vykdė bendradarbiaudamos su įvairiais šalies ir užsienio partneriais. Pagrindiniai inovacinės veiklos partneriai buvo įrengimų, medžiagų, komponentų ar programinės įrangos tiekėjai (63,9 proc.). Nemažą įtaką produktų ir technologijų kūrimui (diegimui) turėjo klientai ir užsakovai (55 proc.). Įmonės, vykdydamos inovacinę veiklą, glaudžiai bendradarbiavo su konsultantais (42,8 proc.) ir kitomis įmonėmis (36,5 proc.). Iš tyrimo rezultatų matyti, kad įmonės mažai bendradarbiauja su valstybiniais mokslo institutais, ne pelno organizacijomis, universitetais ir aukštosiomis mokyklomis.

Šaltinis: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės
4 pav. Įmonių technologinės inovacinės veiklos partneriai

Vienoje iš paskutiniųjų Europos Sąjungos direktyvų akcentuojama, kad bendros išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai iki 2010 metų turi pasiekti 3 proc. nuo BVP, tačiau Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje (2002) niekur neminima, kokiu būdu tai numatoma įgyvendinti būtent Lietuvoje.
Remiantis oficialia statistika, Lietuvos įmonės moksliniams tyrimams, technologijų ir produktų kūrimui skiria 0,07 proc. nuo Bendro vidaus produkto. Tai žemiausias rodiklis tarp Europos Sąjungos šalių (ES vidurkis 1,24 proc). Tai rodo, kad Lietuvos įmonės beveik nekuria inovacinių produktų arba pateikia neteisingus duomenis Statistikos departamentui.
Aukštų technologijų gamybos plėtojimo instrumentai yra valstybės priemonės, sukuriančios terpę atitinkamoms įmonėms augti ir stiprėti, naujoms atsirasti ir įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje. Įsitvirtinusi rinkoje įmonė toliau iš esmės pati bus pajėgi plėtoti tyrimus, tarptautinę kooperaciją, produktų tobulinimą ir rinkos paieškas.
Aukštų technologijų gamybai palankią aplinką suformuoja:
–visuomenės nusistatymas siekti technologinės pažangos,
–atitinkama mokslinė ir technologinė specialistų kompetencija, išbaigti technologiniai tyrimai ir galimybės juos pratęsti,
–vadybiniai vadovų sugebėjimai organizuoti aukštų technologijų verslą,
–nedideli kūrimosi kaštai, įskaitant laiko sąnaudas formalumams atlikti,
–prieinama investicinio kapitalo kaina ir apdrausta rizika.
Galima būtų daryti apibendrinančią išvadą, kad aukštųjų technologijų vystymo strategija turi būti tokia, kuri atspindėtų šiuolaikinius visuomenės poreikius ir savo veikloje pasirinkta strategija turėtų palaikyti tinkamą balansą tarp įvairių interesų grupių.

4. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS VEIKLOS ANALIZĖ
4.1. „N“ instituto veiklos charakteristika

Tyrimui pasirinktas „N“ institutas, atliekantis mokslinius tyrimus, biomedicinos mokslų srityje agrarinių ir gamtos mokslų grupėje.
Institute suburtas selekcininkų, biotechnologų, genetikų, fiziologų, imunologų, agrotechnikų, augalų apsaugos, vaisių ir daržovių laikymo bei perdirbimo specialistų kolektyvas, sukurta šiuolaikinė mokslinė bazė. Mokslinis darbas organizuojamas trijuose moksliniuose skyriuose ir trijose laboratorijose. Institutas turi 396 ha ploto eksperimentinę bazę, kurią sudaro eksperimentiniai sodai ir daržai, bandyminiai šiltnamiai, medelynai.
Mokslinį darbą vykdo 39 mokslo darbuotojai, iš kurių 2 habilituoti daktarai profesoriai, 27 daktarai, 10 doktorantų. Kvalifikuotas techninis personalas – 46, kitas aptarnaujantis personalas – 87 darbuotojai. Didžiausią lyginamąją dalį sudaro mokslininkai, kurių amžius 45 – 54 metai (5 pav.)

5 pav. Mokslininkų, dalyvaujančių tyrimuose ir eksperimentinėje veikloje pasiskirstymas pagal amžių, %

Instituto pagrindinės veiklos kryptys:
1.Augalų biologijos ir biotechnologijos pagrindų plėtojimas, sodo ir daržo augalų veislių išvedimas, jų genofondo tyrimas, saugojimas ir turtinimas;
2.Sodo ir daržo augalų agrobiologiniai ir ekologiniai tyrimai, dauginimo ir auginimo technologijų kūrimas;
3.Vaisių, uogų ir daržovių kokybės tyrimai, jų laikymo ir perdirbimo būdų optimizavimas, biologiškai vertingų produktų kūrimas, panaudojant sodo ir daržo augalų bioįvairovę.
Tiriamajame institute 2002 m. dirbo 27 moksliniai darbuotojai. 2003 m. institute dirbo 42 mokslo darbuotojai, jiems talkino 40 bandymų technikų. 2006 m. institute dirbo 43 mokslo darbuotojai, jiems talkino 37 bandymų technikai.
2003 m. naujai patvirtintas Instituto statusas, perrinkta Instituto taryba, Instituto direktorius, vyko mokslo darbuotojų atestacija. Paruoštas Darbuotojo elgesio kodeksas, Vidaus darbo tvarkos taisyklės, padalinių nuostatai bei kiti dokumentai. Naujai išrinkta Statuto priežiūros ir etikos komisija, patvirtinti jos nuostatai. Patvirtinta Instituto struktūra. Paruošti nauji Doktorantūros nuostatai, Institutui dar penkeriems metams pratęsta doktorantūros teisė. Paruošti dokumentai kartu su LŽŪU habilitacijos teisei.

1lentelė

Metai
2005 2006
Parašyta mokslinių publikacijų118132
Iš jų:
– Lietuvos recenzuojamuose leidiniuose4752
– Lietuvos prestižiniuose leidiniuose4764
– ISI sąrašo leidiniuose33
– Užsienio recenzuojamuose leidiniuose2113

Matome, kad auga publikuojamų mokslinių straipsnių skaičius, iš jų padaugėjo metų laikotarpy straipsnių, publikuotų Lietuvos prestižiniuose leidiniuose, tačiau, neigiama tendencija, kad sumažėjo publikuojamų straipsnių užsienio leidiniuose.
2006 m. 3 mokslo darbuotojai skaitė pranešimus užsienio konferencijose, taip pat 2006 m. instituto darbuotojai organizavo 3 mokslines – gamybines konferencijas, kuriose skaitė 14 institute parengtų pranešimų. Mokslinėse komandiruotėse 2006 m. dalyvavo 25 mokslo darbuotojai.
Institutas yra tarptautinių ISHS (Tarptautinė sodininkystės ir daržininkystės mokslo organizacija), UEFRIN (Europos institucijų vaisių tyrimo tinklas) organizacijų narys.
Instituto mokslinis darbas vykdomas 6-se programose, kuriose užimtas atitinkamas mokslo darbuotojų skaičius.
2 lentelė
Mokslinio darbo vykdymas
ProgramaTemų skaičiusProjektų skaičiusMokslo darbuotojų skaičius
Ištirto sodo augalų požymių ir savybių genetinę prigimtį, optimizuoti selekcijos procesą ir sukurti intensyvios sodininkystės reikalavimus atitinkančias veisles54217
Tirti sodo augalų biologiją, kurti ir tobulinti moksliškai pagrįstas sodų bei uogynų veisimo ir priežiūros technologijas, užtikrinančias aukštos kokybės derlių vidaus rinkai ir eksportui62318
Augalų augimas, raida, metamorfozė. Žydėjimo iniciacijos teorijos plėtojimas31514
Daržo augalų požymių bei savybių genetinės prigimties tyrimai, selekcijos procesų optimizavimas, siekiant sukurti rinkos reikalavimus atitinkančias veisles bei hibridus.82414
Plėtoti daržininkystės mokslo pagrindus, kruti ir tobulinti integruoto daržovių augimo technologijas102123
Tirti ir tobulinti vaisių, uogų, daržovių ir prieskoninių augalų paruošimo, laikymo bei perdirbimo technologinius procesus51414

Instituto finansavimo struktūra matyti 6 pav.

6 pav. „N“ instituto biudžeto finansavimo struktūra, 2006 m.

Kaip matyti iš 6 pav. didžiausią lyginamąją dalį finansavime sudaro paties instituto uždirbtos lėšos (43 proc.) bei asignavimai iš biudžeto (39 proc.).
Institute įdiegta internetinio ryšio sistema, yra elektroninis ir telefoninis ryšiai.

4.2. Aukštųjų technologijų plėtojimo rezultatų efektyvumo tyrimas

Kad daryti išvadas, kokie veiksniai padeda, kokie stabo aukštųjų technologijų plėtrą sudaryta anketa darbuotojų apklausai.
Apklausai atlikti pasirinktame „N“ institute atrinkti kaip respondentai tie moksliniai darbuotojai, kurie tiesiogiai dalyvauja aukštųjų technologijų kūrimo ir realizavimo procesuose.
Atlikus apklausą matyti, kad respondentai akcentuoja kaip vieną trūkumų mokslinei veiklai vykdyti tai, kad nemaža darbo laiko dalis sugaištama administracinei – organizacinei veiklai. Tai pabrėžia per 70 proc. respondentų. Tai – ataskaitų, tame tarpe ir įvairių tarpinių, rašymas, įvairių organizacinių klausimų sprendimas, kurių atlikimas nereikalauja aukštos kvalifikacijos, tačiau trūksta pagalbinio personalo dėl finansavimo trūkumo. Dėl finansavimo trūkumo iškyla problemų ir sugaištama nemažai laiko dokumentų kopijavimui, nes trūksta kopijavimo aparatūros bei netenkina esamos kokybė. Taigi, mokslinis potencialas nepilnai išnaudojamas mokslinei – kūrybinei veiklai.

7 pav. Dalyvaujančių moksliniuose tyrimuose ir eksperimentinėje plėtroje motyvavimas

Iš 7 pav. pateiktų rezultatų matyti, kad mokslinių darbuotojų nuomone jų veikla nepakankamai motyvuojama (69 proc. atsakiusiųjų nuomone). Tam, kad mokslininkas taptų svarbiausia mokslo ir studijų dalimi, būtina atitinkamai motyvuoti jų veiklą ir skatinti iniciatyvą. Jei bus remiamos ne tik mokslo institucijos, bet ir individuali mokslininkų ir jų organizacijų iniciatyva, bus sudarytos sąlygos atsiskleisti kūrybiniam potencialui ir konkuruoti kūrybinėje veikloje. Atitinkamai motyvuojant, bei sudarant sąlygas daugiau laiko skirti mokslinei – kūrybinei veiklai, mažinant laiką, sugaištamą organizacinėms problemoms bus produktyviau dirbama.

8 pav. Atliktų tyrimo darbų diegimo rezultatai

Institute iš atliktų mokslinių tiriamųjų darbų 54 proc. yra įdiegti (8 pav.). Vienas iš darbų įdiegtas užsienyje.
Mokslo rezultatų panaudojimo kelias ilgas ir reikalauja daug pastangų. Vienas mechanizmų suaktyvinti mokslo pasiekimų diegimą – savalaikės ir kokybiškos verslo įmonių konsultacijos.
„N“ instituto darbuotojai gana aktyviai dalyvauja ne tik aukštųjų technologijų kūrime, bet ir sklaidoje. 69 proc. respondentų konsultuoja verslo įmones (9 pav.), aprūpina reikiama informacine medžiaga, veda seminarus, rengia konferencijas.

9 pav. Mokslinių darbuotojų teikiama parama verslo įmonėms

Pagrindinės paramos verslo organizacijoms priemonės – metodikų sudarymas, informacinės mokomosios medžiagos rengimas, seminarų pageidaujamomis temomis pačiose verslo struktūrose rengimas bei kitos priemonės (10 pav.).

10 pav. Paramos verslo organizacijoms priemonės

Kaip matyti iš apklausos rezultatų respondentai daugiausia dėmesio skiria informacinei mokomajai medžiagai (54 proc.) bei seminarų rengimui (54 proc.).
Instituto darbuotojai bendradarbiauja su savo srities mokslo specialistais, dirbančiais kitose organizacijose, nors, respondentų teigimu, bendradarbiavimas galėtų būti ir aktyvesnis. Bendradarbiavimas įgalina sparčiau vykdyti kompleksinius darbus, nes, visų pirma, skirtingas bazinis aprūpinimas ir tuo tikslinga naudotis, nes išauga tyrimų kokybė. Tačiau, vis dėlto bendradarbiavimas su mokslininkais dirbančiais toje pat srityje kitose organizacijose nėra pakankamas. Dėl didelių atstumų, lėšų bei laiko stokos tokias bendradarbiavimo galimybes tik 3 balais vertino net 39 proc. respondentų ir 46 proc. respondentų vertino 4 balais. 15 proc. – 5 balais. Vidutiniškai tokios galimybės vertintos 3,5 balais. (11 pav.).

11 pav. Dalyvavimas tarptautinėse programose

Instituto darbuotojai aktyviai dalyvauja ir tarptautiniuose tyrimuose. Iš apklaustų respondentų 69 proc. teigia dalyvaujantys tarptautinėse programose.

12 pav. Dalyvavimo tarptautinėse programose problemos

Dalyvavimo tarptautinėse programose galimybes ir pačio dalyvavimo kokybę įtakoja eilė veiksnių. tai ir darbuotojų kompetencijos trūkumas (8 proc.) bei patirties trūkumas (31 proc.), užsienio kalbos nežinojimas (31 proc.). Instituto atveju pasitvirtinta bendra visoms Lietuvos mokslo organizacijoms tendencija – lėšų trūkumas reikiamai įrangai įsigyti, o tai labai menkina galimybes dalyvauti tarptautinėse programose (54 proc. atsakiusiųjų teigimu).

13 pav. Bendrų projektų partneriai

Aukštųjų technologijų kūrimo ir diegimo procesus didele dalimi įtakoja mokslo institucijų kooperaciniai ryšiai. Tiriamo instituto atveju jo mokslinių darbuotojų bendrų projektų partneriai daugiausia yra kitų organizacijų mokslo darbuotojai Lietuvoje (67 proc.), verslo įmonės (22 proc.) bei mokslo darbuotojai užsienyje (13 pav.). Prie bendrų projektų partnerių paminėtini Kauno Technologijos Universiteto maisto institutas, AB „Actas“, Nacionalinė Veterinarijos laboratorija, Biochemijos institutas, Universita di Firenze (Italija), Universita degli Studi Di Roma „For Vergeta“ (Italija), SeiTech Link HB (Švedija), Lundo universitetas (Švedija).
Respondentai ne tik siekia gauti naujų rezultatų ir žinių, bet ir perduoti tai studentams. Tai didina studijų kokybę, sudaro prielaidas jauniems mokslininkams rengti. Tačiau, iš kitos pusės, nepakankamas mokslo ir studijų finansavimas, savo ruožtu, įtakoja tai, kad studentai neparuošiami praktinei veiklai kintančiomis aplinkos sąlygomis. Trūksta naujausios laboratorinės įrangos, sumažėjo gamybinių – mokomųjų praktikų.

14 pav. Aktyvaus dalyvavimo studijų procese kliūtys

Įtraukiant studentus į mokslinius tyrimus susiduriama su finansinėmis ir organizacinėmis priemonėmis (14 pav.). Dažniausiai praktiškai iškylantys klausimai susiję su instituto veiklos specifika, nes įvairūs tyrimai, bandymai atliekami įvairiose vietovėse. Iškyla klausimai: „Kur apgyvendinti?“, „Kas finansuos išlaidas?“, „Kaip suderinti su studijų programa?“ Todėl net 92 proc. respondentų mano, kad mokslo tyrimams finansuoti turėtų būti skiriama dalis verslo įmonių apyvartos.
Kalbantis su respondentais išryškėjo, kad jų nuomone atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienai tyrėjo (laiko ekvivalentu) vietai Lietuvoje skiriamas vidutiniškai apie 19 kartų mažesnis finansavimas negu vidutiniškai ES 15 šalių (ES statistika „Key Figures 2003-2004“). Tiriamojo instituto moksliniai darbuotojai be to pabrėžia vertinimo metodikos netobulumą. Nėra suformuota valstybinė strategija orientuota į aukštosiomis technologijomis pagrįstus tyrimus, jų nuomone, vargu ar valdančios mokslą ir gamybą struktūros žino, kiek naujų produktų ir naujų technologijų sukurta, įdiegta, apginta patentais, parduota licenzijų. Respondentai taip pat mini teisinės bazės tobulinimo poreikį, siūlo kurti mokslo institucijų tinklus atskiroms problemoms spręsti, organizuoti valstybės užsakomuosius tyrimus.
Nepasitikėjimą lėšų skirstymu kelia, pasak respondentų, neskaidrumas projektų konkursuose. Moksliniai tyrimai, kurių eiga vyksta sėkmingai, turėtų būti pratęsiami. Mokslininkų grupės pasigenda savarankiškumo, viešojo administravimo institucijos pernelyg dažnai (ir nevisuomet kompetentingai) imasi reguliavimo ten, kur verslas savaime išspręstų problemas (pvz., kur turėtų investuoti į kabelius ar pastatus). Taip būtų gerinama privati iniciatyva diegiant aukštąsias technologijas.

5. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS GALIMYBIŲ KRYPTYS

Globalizacijos bei integracijos procesai bei besiformuojanti informacinė visuomenė, kaip pažymi tiek užsienio, tiek mūsų mokslininkai (P.Christensen, J.Hansen, B.Melnikas, A.Jakubavičius, R.Strazdas ir kt.) iškelia poreikį ne tik mokslo bei technologijų plėtrai, bet ir žmogiškųjų išteklių ugdymui. Todėl viena iš esminių viešojo administravimo tobulinimo priemonių – universitetinio mokslo raidos strategija. Jos tikslas būtų – mokslinių tyrimų bei studijų esminiu modernizavimu sudaryti prielaidas, kad Lietuvos visuomenės intelektinis lygis, darbo vietų kvalifikacinė struktūra bei darbo kokybė ir efektyvumas, o kartu ir darbo apmokėjimas ir visuomenės gerovė artėtų prie standartų ir modelių, kurie yra susiformavę aukščiausią socialinės, ekonominės ir technologinės pažangos lygį pasiekusiose Vakarų Europos šalyse, JAV bei kituose pirmaujančiuose pasaulio kraštuose.
Anot S.Hundington, M.Porter, universitetinio mokslo raida – esminė bendrosios mokslo ir technologijų plėtros grandis, turinti svarbiausias funkcijas:
–taikant mokslinių tyrimų ir studijų integracijos ir sintezės metodus, formuoti kūrybingumu, inovatyvumu, informuotumu, įsisavintų žinių naujumo ir kompleksiškumo lygiu pasižymintį visuomenės intelektinį branduolį, o kartu sudaryti valstybei papildomas konkurencingumo galimybes;
–fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatais aprūpinti naujų technologijų kūrimo, įgyvendinimo bei paskleidimo procesus, taip pat tiesiogiai dalyvauti modernizuojant verslo bei viešojo sektoriaus struktūras ir tuo prisidėti, didinant darbo našumą, kokybę ir efektyvumą.
Todėl Lietuvai žmogiškųjų išteklių ugdymas – vienas iš aukštųjų technologijų plėtros įgyvendinimo uždavinių. Universitetinio mokslo raida – esminė bendrosios mokslo ir technologijų plėtros grandis, nes universitetinio mokslo ir studijų potencialas turi būti vertinamas kaip svarbus nacionalinio turto elementas.
Produktyviosios žinios reiškiasi technologijų forma. Žinių ekonomikoje didžiausią pridedamąją vertę sukuria inovacinės technologijos, kurios yra patentavimo objektai. Vienas rodiklių, atspindinčių pasaulio mokslo darbuotojų ir inžinierių veiklos efektyvumą, yra gauti patentai. JAV patentas yra autoritetingiausias ir geriausiai gina autorines teises planetoje. Per paskutinius dešimt metų JAV Lietuvos specialistai užpatentavo 33 išradimus, Izraelis gavo 1158 JAV patentus, Indija 354, Kinija 366, Rusija 268, Pietų Korėja 3962, o Taivanis net 5300.
Dar galima būtų atkreipti dėmesį, kad Vakarų šalyse vis didinamos investicijos į naujos ekonomikos sukūrimą, o Lietuvoje daugiausia dėmesio vis dar skiriama tradicinės ekonomikos plėtrai.
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Z.R.Rudzikas taip pat akcentuoja, kad Lietuvos pramonės struktūra yra tokia, jog turime menką aukštųjų technologijų pramonę (Rudzikas, 2004, p.7). Todėl bus sunku pasiekti tuos 2 proc. BVP, kurie mokslui, technologinei plėtrai turi ateiti iš privataus sektoriaus. Z.R.Rudziko nuomone, galima būtų pažymėti vieną galimybę, kuria turėtume pasinaudoti – sudaryti sąlygas Lietuvos pramonei, verslui dalyvauti konkursuose, vykdyti ES šalių mokslo institucijų užsakymus, Lietuvos mokslininkams sudaryti galimybę dalyvauti eksperimentuose, darbuose, kuriuos vykdo didžiuliai tarptautiniai mokslo centrai, pavyzdžiui, prie Ženevos yra Europos jungtinių branduolinių tyrimų centras CERN, Vokietijoje, Hamburge ir Darmštate esantieji unikalūs dalelių greitintuvai ir t.t. Su CERNU inicijuota tarpvalstybinė sutartis, pagal kurią Lietuva nebus formali CERNo narė, bet Lietuvos mokslininkai galės dalyvauti vykdant kai kuriuos eksperimentus. Pramoninkai, gamybininkai galės dalyvauti CERNo aparatūros modernizavimo, plėtros užsakymų konkursuose. Panašios derybos vedamos ir su Hamburge esančiu Sinchrotroninio spinduliavimo centru, kitomis institucijomis.
2007 m. pradėta ES 7-oji bendroji programa. Ten numatyta mokslui skiriamą finansavimą padvigubinti. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas fundamentiniam mokslui, kuriama net nauja institucija – Europos mokslo taryba, kuri organizuos fundamentinius tyrimus ir juos finansuos. Lietuvos mokslininkams atsivers puikios galimybės dalyvauti tuose projektuose. Atsiranda ir naujų galimybių mūsų aukštųjų technologijų atstovams.
Tuo būdu Lietuvos taikomajam mokslui atsiveria papildomas pajamų šaltinis, kuris gali prisidėti prie tų 2 proc. BVP papildymo, nes vien iš nacionalinės pramonės kol kas maža tikimybė tokias lėšas surinkti. Reikia pasitelkti ne vien tik ES, bet JAV ir kitų šalių panašias programas. Taip į Lietuvą mokslui ir technologinei plėtrai ateitų papildomos lėšos. Čia reikia tik vieno – sugebėjimo konkuruoti tarptautiniu mastu. Šiuose projektuose galėtų dalyvauti Lietuvos lazerių, kitų aukštųjų technologijų specialistai, UAB, kurios gali atlikti aukšto lygio mechanikos, optikos, elektronikos ir kitus darbus.
Lietuvoje MTEP skiriama labai maža BVP dalis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad šią problemą galima išspręsti be papildomų valstybės investicijų į šią sritį, tiesiog skatinant mokslo ir verslo sąveiką ir taip didinant verslo investicijas į MTEP.
Tačiau verslo sektoriaus išlaidų dalis MTEP sudaro 2/3 tik šalyse, kuriose MTEP skiriamas didelis BVP procentas – 2-3 proc. BVP ir daugiau. O šalyse, kur MTEP finansavimas sudaro mažiau kaip 1 proc. BVP, didesnė dalis tenka valstybiniam finansavimui. Portugalijoje 61,2 proc., Italijoje – 50,8 proc., o Bulgarijoje – net 69,2 proc. JAV 1960-1965 m. biudžetinis MTEP finansavimas sudarė apie 2/3, o privataus sektoriaus tik apie 1/3. Apie 1980 m. jie susilygino, nes nuo 1964 m. JAV sparčiai didėja privataus sektoriaus indėlis į MTEP, valstybiniam finansavimui išliekant apytiksliai pastoviam (Gontis, Kaulakys, 2004, p.6).
Egzistuojanti Vyriausybės mokslinių tyrimų sistema ir instrumentai nestimuliuoja verslo sektoriaus investicijas į mokslinius tyrimus.
Iš kitos pusės, atlikta analizė leidžia teigti, kad Lietuvos mokslo institucijose vykdomi tyrimai savo orientacija yra taikomieji tyrimai, tačiau beveik 100 proc. finansuojami iš valstybės biudžeto. Kadangi pramonė savo lėšų į tokius tyrimus Lietuvoje beveik neinvestuoja, o tai rodo, kad tokių tyrimų poreikis Lietuvos įmonėse yra labai menkas. Tokiu būdu Lietuvos biudžeto lėšos yra naudojamos turimų veiklai, negaunant ekonominės naudos valstybei.
Konkurencingumo didinimas bei naujų technologijų sprendimų kūrimas ir pritaikymas rinkoje yra sunkiai įmanomas be palankios valstybės reguliavimo ir skatinimo bei rėmimo sistemos.
Tuo būdu, suvokimas, jog aukštųjų technologijų potencialas yra viena iš svarbių pagrindų, užtikrinančių valstybės ūkio plėtrą ir konkurencingumo palaikymą ir stiprinimą, be abejonės turi būti realizuojamas konkrečiomis valstybinės politikos priemonėmis, stiprinant pačias institucijas. Tik stiprios, materialiai aprūpintos ir šiuolaikinės mokslinių tyrimų technologijas įdiegę institucijos gali garantuoti stipraus potencialo formavimą turi būti tikslingos pastangos siekiant valdyti šiuos procesus.

IŠVADOS

1. Ekonomikos augimą ateityje gali užtikrinti tik aukštųjų technologijų gamybos, t.y. mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) rezultatams imlios gamybos dalies didėjimas bendrame vidaus produkte.
2. Statistinėje apskaitoje neatsispindi kaip panaudojamos BVP lėšos, skiriamos mokslui, kadangi nėra aiškiai atskirtos mokslo paslaugos nuo kitų paslaugų rūšių. Todėl negalima nustatyti, kiek efektyviai šios lėšos panaudojamos MTEP bei aukštųjų technologijų plėtojimui.3. Dėl lėšų trūkumų mokslo darbuotojai priversti nemažai laiko skirti organizaciniams – administraciniams darbams, todėl nepakankamai panaudojamas jų kūrybinis potencialas.
4. Nepakankamas mokslo darbuotojų materialinis skatinimas. Mokslo darbuotojų darbo užmokestis labai atsilieka ne tik nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio, bet ir nuo Lietuvos atitinkamos kvalifikacijos kitų sektorių darbuotojų darbo užmokesčio.
5. Siekiant sužadinti darbuotojų kūrybinį aktyvumą reikia, kad valstybės valdymo organai skirtų pakankamą dėmesį mokslui. Skirstant lėšas negalima spręsti kitų ūkio šakų problemų mokslo ir studijų, tai yra Lietuvos ateities sąskaita. Kiekvienos šalies stiprumas, turtingumas pasireiškia ne tik per materialines vertybes, bet ir per sukauptą „proto potencialą“.
6. Nėra koordinuojančios institucijos, kurios veiklos tikslu būtų aukštųjų technologijų reguliavimas bei mokslo ir verslo integracijos vykdymas, sujungiant visus sektorius, esančius aukštojo mokslo, mokslo bei verslo srityse.

LITERATŪRA

1.Arundel A. Overwiewof European policies for innovation: technology absorption, translating public investment in research into innovations, and innovation financing. Merit, 1997
2.Allison G. Public and Private Management // Current Issues in Public Administration. New York: St.Martin‘s Press, 1982
3.Bukauskaitė B. Europos Sąjungos mokslo politikos gairės // Mokslas ir technika. 2004, Nr. 7-8
4.Daujotis V. Valstybės biudžeto lėšos Lietuvos mokslui – pašalpa ar atlyginimas už darbą // Žinių visuomenė, 2001 m. sausio 30 d.
5.Economic Growth Factor// http://www.bized.ac.uk/virtual/economy/policy/outcomes/gdp/ growth3.htm= prisijungimo laikas 2007-04-08
6.Global Economic Integration: Opportunities and Challengers. A. Symposium Sponsored by the Federal Reserve Bank of Kansas City on August 24-26, 2000. Federal Reserve Bank of Kansas City, 2000. p.9
7.Gontis V., Kaulakys B. Lietuvos mokslo ir technologijų plėtros galimybės // Mokslas ir technika. 2004, Nr.6
8.Inovacijų perdavimo centro (IPC) Lietuvoje seminarų medžiaga // http://www.lic.lt/projek/ire= prisijungimo laikas 2007-04-10
9.Krikščiukaitienė G. Inovacijos, mokslas ir verslas // Mokslas ir technika. 2004, Nr.1
10.Krokus A. Europiečiai, mokslas ir technologijos // Mokslas ir technika. 2005, Nr.7-8
11.Lengvatos investicijoms ir tyrimams/ /Verslo žinios. 2007 sausio 9, p.14
12.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr.1645 „Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 121-5488.
13.Lietuvos Respublikos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 2002.
14.Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. – Vilnius: Mokslo ir studijų departamentas prie švietimo ir mokslo ministerijos, 2001.
15.Lukoševičius A. Naujų technologijų reikšmė Lietuvai, atsiveriant Europos erdvei // Lietuvos mokslas ir pramonė: Europos erdvės kontekstas. – Kaunas: KTU, 1998.
16.Lukoševičius A. Mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo aspektai // Lietuvos mokslas ir pramonė: Europos erdvės kontekstas. – Kaunas: KTU, 1998
17.Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. balandžio 7 d. įsakymas Nr.430 „Dėl aukštųjų technologijų plėtros programos“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 39-1792.
18.Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 4-77 „Dėl valstybės pagalbos schemos „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“ patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 49-1601.
19.Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 902 „Dėl mokslo ir technologijų parkų“ // Valstybės žinios, 2003, Nr. 70-3189.
20.Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo patvirtinimo“, 2003 m. gruodžio 22 d. Nr.1646 // Valstybės žinios. 2003, Nr. 121-5489.
21.Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl mokslinių tyrimų projektų prioritetinėse mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptyse finansavimo tvarkos“, 2003 m. balandžio 3 d. Nr.431 // Valstybės žinios. 2003, Nr. 39-1794.
22.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas Nr. 984 „Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginio plano patvirtinimo // Valstybės žinios. 2001. Nr. 71-2534
23.Melnikas B. Transformacijos. – Vilnius: Vaga, 2002.
24.Maskoliūnas R. Inovacijos ir jų skatinimo politika ir gerovė // Žinių visuomenė, 2003 m. spalio 25 d.
25.Mannik K. Technology Transfer into Transition Countries // Ekonomika ir vadyba-2000. Kaunas: Technologija, 2003
26.Melnikas B. Transformacijų procesai ir regionų socialinė ekonominė raida: inovacijos ir „oazių” politika // Tiltai, priedas, 2003, Nr.13
27.Mokslas ir technologijos // http://www.std.lt/web/main.php?parent=357; prisijungimo laikas 2007-04-01
28.Melnikas B., Jakubavičius A., Strazdas R. Inovacijų vadyba. – Vilnius: Technika, 2000
29.Porter M.E. The Competetive Advantage of Nations. – London, 1998.
30.Rudzikas Z.R. Koks turėtų būti Lietuvos mokslo kelias // Mokslas ir technika. 2004, Nr. 7-8
31.Snitka V. Mokslinių tyrimų, technologijų, inovacijų politika ir žinių ekonomikos plėtra. – Kaunas: Naujasis lankas, 2002.
32.Šiuolaikinis verslas: tobulinimo prioritetai. – Vilnius: Technika, 2005.
33.Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Alma litera, 2001.
34.Vasiliauskas A., Vilkas E. Lietuvos ekonomikos plėtros ilgalaikė strategija: metodologiniai principai ir strateginiai sprendimai // Pinigų studijos. 2002.4.
35.Vengris S. Lietuvos mokslo ir ūkio plėtros politikos perspektyvos // Mokslas ir technika. 2004, Nr.2.
36.Vilkas E. Dar kartą apie inovacijas// Veidas. 2007/01/25, p.10
37.Zanevičius D. Naujos technologijos pakeitė mūsų gyvenimą // Mokslas ir technika. 2005, Nr.4
38.Žurauskaitė D. Mokslo ir inovacijų statistika Lietuvoje // Mokslas ir technika. 2001 Nr.7-8, Nr.9.

Savanorių veiklos koordinavimas

ĮVADAS

Savanorystė visame demokratiniame pasaulyje turi senas ir gilias tradicijas. Jungtinės Amerikos Valstijos gali pasigirti seniausiomis tradicijomis. Lietuvoje taip pat savanoriškos veiklos tradicijos yra senos, tačiau sovietmečio periode gyvenusių žmonių poreikiai būti reikalingiems ir naudingiems kitiems, buvo iškreipti (kaip pvz.: “savanoriškos” šeštadieninės talkos).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žmonės pajuto galintys prisidėti prie visuotinės gerovės kūrimo. Dalis žmonių pasirinkto dalyvavimą nevyriausybinėje veikloje, savanoriškais pagrindais, kaip vieną iš galimybių prisidėti prie valstybės kūrimo.
Savanoriška veikla apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų.
Tačiau neužtenka vien pagrindinių kriterijų atskiriančių savanorišką veiklą nuo kitų, kad savanoriška veikla būtų visapusiškai produktyvi. Norint pasiekti maksimalių rezultatų, kai įgyvendinamas iškeltas bendras tikslas ir savanoris turi erdvės savirealizacijai ir individualių tikslų pasiekimui, visas savanorių atliekamas darbas turi būti gerai ir profesionaliai organizuotas. Be minėtų dviejų veiksnių savanoriai nebūtų pajėgę savarankiškai prisidėti prie valstybių vystimosi procesų, Jungtinių Tautų (JT) humanitarinės, techninės pagalbos, žmogaus teisių propagavimo, demokratijos ir taikos programų vykdymo. Geros savanoriškos pagalbos organizavimo ypatybės išryškėja NVO, profesinių sąjungų, pilietinių organizacijų veikloje. Daug akcijų, kampanijų tokiose srityse kaip raštingumas, aplinkos pasauga paremtos savanoriška iniciatyva ir profesionaliu savanorių organizuotumu.
Rašto darbo tikslas – trumpai aptarti savanorių veiklos koordinavimo ir vadybos principus.
Uždaviniai:
1)Pristatyti savanorystės esmę ir veiklos skirtumus;
2)Supažindinti su savanorių darbo vadybos ir koordinavimo etapais;

1.SAVANORIŠKOS VEIKLOS APIBRĖŽIMAS

Savanoriškas darbas – tai galimybė kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, lyties, amžiaus, tautybės, religinių ir politinių įsitikinimų, sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, realizuoti savo pomėgius, įgyti naujų žinių bei įgūdžių, susirasti bendraminčių, draugų, tapti reikalingu kitiems, gerai praleisti laisvalaikį, įsitraukti į darbą ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Svarbu pabrėžti, kad savanoriška veikla nelaikoma darbas, atliekamas giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Tokia nuostata galioja tik savanorystės pradžioje, nes vėliau savanoriai tampa pažįstamais, draugais, o kai kada ir giminaičiais. Savanorišką veiklą nuo kitų veiklų skiria trys pagrindiniai kriterijai:
1. Savanoriška veikla neužsiimama siekiant materialinės naudos. Tačiau bet kuriam savanoriškai dirbančiam žmogui turi būti atlyginamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos. To užtikrinimas padeda savanoriams išvengti nuostolių, susijusių su jo veikla, ir garantuoja, kad asmenys, turintys ribotas finansines galimybes, nebus išbraukti iš norinčių vykdyti savanorišką veiklą būrio.
2. Paremta laisva valia. Laisva valia yra savanorystės pagrindas, tačiau savanoriškai dirbantys asmenys retai tai daro visiškai savanoriškai: paprastai, kad atliktų šią veiklą, jie patiria kitų spaudimą, be to, jie gali tai daryti, skatinami jausmo atlikti socialinę pareigą.
3. Duoda naudą ne tik savanoriams, bet ir trečiajai šaliai. Šis kriterijus padeda atskirti savanorišką veiklą nuo laisvalaikio užsiėmimo.

1.1.SAVANORIO SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS

Savanoris – bet koks žmogus, skiriantis savo laiką ir žinias, patirtį, energiją darbui organizacijoje ir neimantis už tai piniginio atlygio. Savanoriu gali būti bet kuris subrendęs ir sąmoningas žmogus, atsakingas ir galintis skirti šiek tiek savo laiko bei sugebėjimų užduočiai atlikti. Dažniausiai savanoriui priskiriamos tokios savybės: atvirumas, nuoširdumas, pasišventimas, jautrumas, sugebėjimas laisva valia dirbti kitiems, tolerancija bei stipri motyvacija. Savanoris nėra vien darbštuolis, pagalbininkas, neabejingas ir visuomeniškas asmuo, bet ir mokytojas, politikas, dailininkas, inžinierius, kuris pasinaudodamas savo mokėjimu ir įgūdžiais padeda kitiems.
Išskiriami du savanorių tipai:
1) Ilgalaikis savanoris – žmogus, kuris yra atsidavęs idėjai arba organizacijai, į savo vaidmenį įdeda daug asmeninių ir psichologinių jėgų. Paprastai į veiklą įtraukiami keliais būdais: patys susiranda organizaciją, laikui bėgant vis stipriau įsitraukia į veiklą, į organizaciją ateina, nes turi artimu ryšiu su esamu savanoriu ratu;
2) Trumpalaikis savanoris – asmuo, savanoriškos veiklos nelaiko savo pagrindine gyvenimo dalimi, norintis ribotos trukmės ir tiksliai apibrėžto darbo. Motyvacija pagrįsta jo asmeninio pasiekimų, o ne statuso grupėje pripažinimu.
Žmonės dažnai atlieka savanorišką veiklą vedini asmeninių priežaščių: nori įgyti naujos patirties ir įgūdžių, susirasti naujų draugų, padėti kitiems, nori dalintis savo turimomis žiniomis, nori jausti pasidižiavimą savimi ir kt. Tuo tarpu organizacijos priimančios savanorius, taip pat turi savo priežasčių: savanoriai gali dirbti darbą, kurį sunku apibrėžti, suteikia atvirumo statusą organizacijai, jie padeda gauti lėšų veiklai vystyti, jie turi naujų idėjų ir nėra suvaržyti narystės organizacijoje ir kt.

Žmonėms reikia erdvės veikti bei realizuoti save, organizacijoms entuziastingų pagalbininkų, valstybei asmenų norinčių savanorystės principu prisidėti prie bendros gerovės, todėl siekdami bendrų trijų šalių tikslų savanoriška veikla turi būti iš anksto planuojama, profesionaliai organizuojama ir pabaigoje analizuojami rezultatai, priimami nauji sprendimai galintys pagerinti būsimos veiklos eigą, rezultatus.

2. SAVANORIŲ PROGRAMOS PLANAVIMAS

Savanorių programos vykdomos labai įvairiai, apima tiek labi struktūruotas, su daugybę savanorių, tiek nedidelių, pačių savanorių vykdomų programų. Veikimo metodai irgi labai įvairūs, nuo labai institucinių iki individualiai orientuotų. Savanorių programos vykdymo stilius turi atitikti organizacijos kultūrą.
Efektyviam savanorių įtraukimui, išlaikymui reikalingas gerai suplanuotas ir organizuotas procesas. Šis procesas apima tokius veiksmus:
Poreikių įvertinimas ir programos planavimas;
Darbo vietų parengimas, darbo numatymas;
Savanorių verbavimas;
Pokalbis ir darbų parinkimas konkrečiam savanoriui;
Priežiūra ir motyvavimas;
Orientavimas ir mokymas;
Pripažinimas ir paskatinimas;
Įvertinimas.

Prieš pradedant savanorių veiklos planavimo ir sudarymo darbus, organizacijos ar projektinės grupės viduje turi būti identifikuotas savanorių vadovas. Tai asmuo, kuris rūpinasi sistemingu savanorių įtraukimu, planuoja ir koordinuoja visą savanorių vadybos proceso veiklą. Savanorių vadovas planuoja ir koordinuoja savanorių verbavimą, padeda atrinkti žmones, kuriems vienas ar kitas darbas būtų priimtinas ir toks norimas, kad paskatintų skirti savo laisvalaikį. Taip pat naujiems savanoriams organizuoja interviu bei atrankos procesą, padeda savanoriams susiorientuoti organizacijos veikloje, apmoko, įvertina savanorių programos sėkmingumą, kuria skatinimo programas. Savanorių vadovas yra grandis tarp organizacijos vadovybės, etatinių darbuotojų ir savanorių.

2.1. MISIJOS SUKŪRIMAS

Efektyvi savanorių programa gali daug prisidėti prie organizacijos misijos vykdymo. Apie tai pirmiausia ir turi pagalvoti savanorių programos vadovas ją planuodamas. Vienas iš efektyviausių savanorių programos požymių yra organizacijos misijos įvardinimas, pradedant nuo pačios sąvokos “misija” apibrėžimo (misija – tao teiginys, parodantis organizacijos uždavinius, tai galutinio organizacijos tikslo įvardijimas) iki konkrečios organizicijos, į kurią atėjo savanoris, misijos įvardijimo. Tačiau tai neturėtų būti tik sausa tekstinė informacija, kuri padedama į stalčių ir yra prisimenama tik reikiant užpildyti paraišką paramai gauti. Tai turi būti formuluotė, kuri įkvėptų savanorius ir personalą, kurio dėka kasdieninis darbas įgautų prasmę. Misija turi būti gyva deklaracija apie tai, ką grupė tikisi nuveikti – teiginys, pasakantis, ką grupė ketina pakeisti savo bendruomenėje, o gal ir pasaulyje.

2.2. STRATEGINIS SAVANORIŲ PRITRAUKIMAS

Po misijos sukūrimo, daromi trys pagrindiniai žingsniai į kuriuos reikia įtraukti savanorius:
1)Kliūčių misijos vykdymui įvardijimas;
2)Strategijos, kaip nugalėti kiekvieną kliūtį, sukūrimas;
3)Tikslų užsibrėžimas strategijos įgyvendinimas.
Efektyviame plane turi būti atsižvelgta į grupės aplinkoje esančius resursus, kurie galėtų padėti išspręsti kylančias problemas. Resursų, kurie nepanaudojami įveikiant kliūtis, mobilizavimas galėtų būti įvardintas kaip kitas strateginis tikslas.
Siekiant strateginių organizacijos tikslų, savanorių programa tampa lemiama ir neatskiriama sėkmingo organizacijos darbo dalis, nes vietoje to, kad su etatiniais darbuotojais būtų siekiama prioritetinių strateginių tikslų (nes dažniausiai nusisamdyti tiek etatinių darbuotojų, kiek reikia įgyvendinant visus strateginius tikslus, neužtenka lėsų nevyriausybinių organizacijų ižde) su savanorių resursais, organizacija gali pilnai siekti visų strateginių tikslų. Svarbiausia tik tinkamai paruošti ir sėkmingai adaptuoti savanorį (-ius).
2.3. SAVANORIŲ PRITRAUKIMO VIZIJOS KŪRIMAS

Vizija – tai tikslus vaizdas tokios ateities, kokią ją bando sukurti organizacija. Tai yra aiškus įsivaizdavimas, kaip atrodys organizacija, ką ji darys ir kuo ji taps ateityje. Ir joje turi būti numatytas teigiamas vaidmuo savanoriams misijai svarbioje veikloje. Savanoriai suteikia galimybes organizacijai žymiai daugiau pasiekti įgyvendinant viziją, nei galėtų ji viena. Organizacijos vizija skatina bendro tikslo suvokimą ir atsidavimą darbui.
Į savanorių programą reikia žiūrėti ne kaip į pagrindinės organizacijos veiklos priedą, bet kaip į jos vykdomos misijos sudėtinę dalį. Efektyvi savanorių programa sudaro galimybes rasti reikalingos kvalifikacijos žmonių. Savanorių programos vizija nukreipia jos dalyvių veiklą ir skatina juos kaip galima daugiau prisidėti prie vizijos įgyvendinimo.

3. SAVANORIŲ PROGRAMOS SUDARYMAS

Savanorių programos kūrimo procese svarbiausia įtraukti visą organizacijos personalą. Jei savanoris turės dirbti kartu su etatiniais darbuotojais yra būtina, kad personalas susitartų dėl savanoriško darbo ir visos savanorių programos tikslo ir vertės. Jei personalas nenori bendradarbiauti, igonoruoja savanorius arba žiūri į juos kaip į antros eilės darbuotojus, rodo kad savanoris nėra jiems pagalba, o kliūtis, savanoriai greitai nusivils, praras motyvaciją ir greitai ras kitą organizaciją, į kurią pereis, galbūt visai nebedirbs savanoriu. Savanorių programa bus efektyvesnė, jei ją rems ir organizacijos vadovybė, tačiau šiuo atveju vadovybė turi turėti aiškią viziją, kaip savanorių programa prisidės prie organizacijos vykdomos misijos. Reikia nepamiršti, kad parama neturi būti priverstinė, vadovybė negali priversti personalo įdarbinti savanorio.
Savanorių programos valdymui reikia įvesti ir keletą taisyklių bei procedūrų. Po to, kai įvardijama, kodėl turi būti įdarbinami savanoriai, organizacija turi nustatyti savo principus ir procedūras, kuriomis vadovaujantis bus įtraukiami savanoriai. Tiek principai, tiek procedūros, kuriomis ji bus įgyvendinama turi būti kuriama kartu su personalu, ypač, jeigu organizacija tikisi panaudoti savanorius daugybėje skirtingų projektų ar veiklos rūšių.
Savanorių programoje turi būti įvesta ir tam tikra darbuotojų duomenų sistema, kuri naudojama, kaip ir bet kur kitur, dirbant su žmonėmis:
■ priėmimo į darbą pareiškimai,
■ darbo aprašymai,
■ savanoriško darbo sutartys,
■ įvertinimo priemonės.

Turi būti vedama kiekvieno savanorio individuali byla, kurioje būtų:
● biografijos duomenys ir kontaktai,
● darbo vietos ir mokymo įrašai,
● išdirbtos valandos ir atliktos užduotys.
Savanorių programos plane turi būti paminėta ir tai, kaip bus vertinamas savanorių indėlis. Programos struktūroje turi būti darbo informacijos sistemos, kurios personalui, vadovybei, savanoriams ir savanorių programos vadovui duotų galimybę matyti, kaip vyksta darbas ir ar galima darbo eigoje ką nors patobulinti. Įvertinimo tikslas – atskleisti problemas ir skatinti už pasiekimus.

3.1. SAVANORIŲ DARBO VIETOS KŪRIMAS

Kuriant savanorių darbo vietas, savanorių programos vadovas turi tartis su personalu, konsultuoti juos, padėdamas savanoriams surasti tokius darbus, kurie tiktų savanorių programai ir kuriuos norėtų dirbti savanoriai. Visų sėkmingų savanorių programų kertinis akmuo – surasti tokius darbus, kuriuos žmonės norėtų daryti. Etatiniai darbuotojai darys ir ne tokius malonius darbus, kadangi jie už tai gauna algą – tuo tarpu savanoriai tokius darbus dirbs neilgai. Išskiriami keturi faktoriai padedantys sukurti gerą darbo vieta savanoriui:
1) nuosavybė – savanoris turi pajausti, kad yra kažkas ką jis gali įvardinti “tai mano”, tai gali būti konkretus produktas, renginys už kurį jis atsakingas ir t.t.
2) galimybė mąstyti – savanorių komandoje esantys žmonės gali vertinti vienas kitą, dalintis darbais ir pan. tai suteikia galimybę mąstyti.
3) atsakomybė už rezultatus – savanoris turi jausti, kad yra atsakingas už konkrečių rezultatų siekimą, o ne tiesiog už veiksmų sekos ar darbo pareigų atlikimą.
4) vertinimas – organizacija turi turėti aiškų sprendimą, kaip bus “pamatuotas” savanorio pasiektas rezultatas ir kaip jis bus paskatintas už atliktą darbą.
Svarbus darbo kūrimo elementas yra savanorio darbo aprašymas, kuris rengiamas su savanorių programos ir personalo vadovais. Toks aprašymas pateiks atliktino darbo apibendrinimą ir atliks instrumento funkciją, padedančią stebėti ir įvertinti savanorio darbą. Kartais geras darbo aprašymas labiau reikalingas savanoriui, nes jam lengviau suprasti kokios jo pareigos, už ką yra atsakingas ir pan.
Svarbiausi elementai, kurie turi būti darbo aprašyme: pareigos (kaip vadinamas darbas), tikslas (rezultatas, kurio bus siekiama šiame darbe), rezultatai (kas prisidės prie bendrojo tikslo), rekomenduojama veikla (suteikiama laisvė pačiam sugalvoti, ką papildomai savanoris galėtų veikti), įvertinimas (kokiais būdais bus išaisiakinama ar pasiekta norimų rezultatų), kvalifikacija (kokie įgūdžiai pageidautini), darbo laikas (apytikslis valandų skaičius, numatomas darbo laikas ir t.t.), vieta (darbo vieta), priežiūra (ryšiai su darbuotojais ir kitais savanoriais), gaunama nauda (mokymas, draudimas ir pan.). Į darbo aprašymą gali įeiti ir papildomas punktas – organizacijos vertybės ir filosofija, kurios laikymosi tikimasi iš savanorio.

4. SUPAŽINDINIMAS IR MOKYMAS

Savanoriai turi būti supažindinami su organizacija, kurioje dirbs. Šis procesas susideda iš dviejų dalių:
1)Supažindinimo – savanorio parengimas aiškiems santykiams su organizacijos procesais;
2)Mokymo – savanorio atlikti darbus organizacijoje.
Supažindinimas nuo mokym skiriasi tuo, kad savo prigimtimi jis yra bendresnio pobūdžio ir pateikiama informacija, kurią kiekvienas savanoris turėtų žinoti. Mokymas yra skirtas suteikti savanoriams įgūdžius ir žinias, reikalingas jų specifinių funkcijų vykdymui.

Savanorio supažindinimo procese turi būti paliestos trys sritys:
 Priežastis – ši sritis apima savanorių supažindinimą su organizacijos tikslais (organizacijos tikslų ir vertybių apibūdinimas, ateities planų pristatymas ir kt.).
 Supažindinimas su sistema – šiame etape savanoriai supažindinami su savanorių valdymo sistema organizacijoje (patalptų ir įrangos parodymas, savanorių įtraukio į organizaciją sistema: politika ir procedūros ir t.t.).
 Socialinis supažindinimas – šioje dalyje savanoriai supažindinami su socialine aplinka, į kurią jie ketina įsilieti (organizacijos etiketo ir kultūros pristatymas, supažindinimas su organizacijos vadovybe ir pan.).
Supažindinimas įtvirtina savanorio ir organizacijos susitarimą ir sukuria intelektualinius, praktinius bei emocinius santykius. Dažnai savanorio intereso praradimas yra susijęs su blogu supažindinimu.

4.1. SAVANORIO MOKYMAS

Siekiant nustatyti, kokio mokymo savanoriams reikia pirmiausia organizacija turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: kokios informacijos reikia savanoriui, kad jis galėtų sėkmingai atlikti darbą; kokių gebėjimų reikia savanoriui, kad jis galėtų sėkmingai atlikti darbą; koks turi būti savanorio požiūris, kad jis atliktų sėkmingai atliktų darbą. Ši informacija, gebėjimai bei požiūris gali būti pristatomas trimis būdais: formaliomis mokymo sesijomis, praktinėmis sesijomis ir patariamosiomis sesijomis.
Formalus mokymas padės parengti savanorius tam tikram darbui. Kartais toks procesas trunka ilgai, ypač tada, kai atrenkami savanoriai, kurie neturi specifinių gebėjimų atlikti jiems pavestą darbą. Mokymas gali vykti paskaitų forma, skaitymo, diskusijų, pažintinių kelionių, video, analizės ar kitomis formomis ir būdais.
Yra dvi pagrindinės sritys, kurios turi būti aptartos savanorių mokymų metu nepriklausomai nuo darbo:
1) Savanoriško darbo funkcijų pristatymas savanoriui t.y. ką savanoris privalo daryti savo darbe, ko savanoris neprivalo daryti, ką savanoris turėtų daryti, jeigu susidurtų su tam tikra situacija.
Mokymų turinys paprastai susideda iš ankščiau dirbusių savanorių sukauptos teigiamos ar neigiamos patirties. Mokymų turinys turi būti sudaromas kartu su personalu ir savanoriais, kurie toje srityje turi žinių ir patirties ir sesijos gali būti vedamos tų pačių savanorių ar personalo.
2) Vaidmenų ir atsakomybės pristatymas – savanoris supažindinamas su ryšiais ir aplinka, kurioje jis dirbs: su kuo dirbs savanoris ir koks bus jo vaidmuo atliekant darbą; savanorio vaidmuo ir kaip tas vaidmuo atitinka užduotį.
Šiame mokymo etape savanoriui pristatomas supervizorius bei kiti personalo nariai bei savanoriai, su kuriais savanoris turės dirbti.

Pratybos yra tam tikrų gebėjimų lavinimas. Pratybos tai procesas, kurio metu mokoma arba lavinami įgūdžiai, taip pat gali būti naudojama formalaus mokymo metu. Pratybas paprastai veda savanorių supervizorius arba labiau patyręs bendradarbis. Efektyvios pratybos susideda iš trijų pakopų proceso:
 įgūdžio, kurio mokomasi arba lavinamas, pademonstravimas;
 savanorio, kuris išbando naujus įgūdžius, stebėjimas;
 grįžtamoji reakcija ir analizė.

Patariamųjų sesijų tikslas – padėti savanoriui išspręsti problemas, leidžiant jiems pripažinti sunkumus ir prisiimti atsakomybę tobulėti, sugrąžinti savanoriui kontrolės jausmą. Patariant yra tikslinga teikti pasiūlymus, kurių esmė – suteikti papildomą informaciją ar patarimus dėl įvykių eigos, kurių savanoriai gali ir nepastebėti. Savanorių programos vadovas neturi nurodyti savanoriui ką jam reikia daryti konkrečioje situacijoje, tačiau patarti ir leisti pačiam savanoriui nuspręsti koks veiksmas turėtų sekti.
Nepaisant to, kokį metodą taiko organizacijos apmokydamos savanorius – formalų, lavinimą ar patariamąjį, svarbiausias dalykas, kurio reikia siekti, kad savanoriai mokytusi iš savo patirties. Mokymas gali būti sudarytos iš programų, kurias sukūrė pačios organizacijos arba savanoriui suteikti galimybę lankyti įvairius seminarus ar konferencijas. Kai kuriems savanoriams mokymas gali turėti svarbią naudą, yapč atėjusiems įgyti patirties būsimai karjerai, kaip žingsnis mokamo darbo link, gali būti pasiūlytos savanoriškos veiklos paskaitos apie reziumė rašymą ar karjeros planavimą. Reikia nepamiršti, kad bet kokiems mokymams pirmiausia turi pritarti pats savanoris. Kadangi savanoriška veikla nėra apmokestinama, organizacijų teikiamas mokymas ar parama savanoriui lankyti kursus yra geras atlygis už savanorišką indėlį.

5. ĮVERTINIMAS IR GRĮŽTAMASIS RYŠYS

Savanorių programos vadovai dažnai nelabai entuziastingai galvoja apie savanorių darbo vertinimo organizavimo perspektyvą. Darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su savanoriais dar dažniau nerodo entuziazmo šiuo klausimu. Jeigu savanoriams nepateikiama jų veiklos įvertinimo, tai jie manys, kad organizacijos personalui yra neįdomi atlikto darbo kokybė ir jį atliekantis savanoris. Jeigu nebus organizuotas savanorio darbo įvertinimas, savanoris gali tolimesnėje veikoje mažiau stengtis ar dirbti neatsakingai. Yra dvi pagridninės priežastys, dėl kurių reikia atlikti savanorių darbo įvertinimą
-padėti savanoriams darbe panaudoti kuo daugiau turimo potencialo;
-padėti organizacijai geriau įtraukti savanorius.

Yra daugybė būdų, kaip sukurti įvertinimo sistemą, tačiau kiekvienoje turėtų būti tokie elementai:
 įvertinimo ir apžvelgimo taisyklės;
 pradinis bandomasis laikotarpis savanoriams prieš juos oficialiai priimant dirbti;
 sistema, pagal kurią parengiami ir palaikomi tikslūs kiekvieno savanorio darbo aprašymai;
 reguliarūs savanorių susitikimai su supervizoriais, kurių metu aptariami darbo rezultatai ir pasitenkinimas arba nepasitenkinimas;
 metodas, padedantis apžvelgti įsipareigojimų pakeitimus, padarytus vertinamojo susirinkimo metu.
Lengviausias būdas organizuoti įvertinimo sesiją yra laikytis AAP metodo:
-Apžvelgti praeitį
-Analizuoti dabartį
-Planuoti ateitį
Vertinimo sesija gali turėti ir diagnostinę prasmę, organizacijos personalas turi galimybę suprasti, kaip savanoriai jaučiasi savo darbe ir ką jie galvoja. Vertinimo sesija suteikia programos vadovui galimybę išsiaiškinti, ar geras savanoris nepradeda perdegti, ar jam nenusibodo darbas, ar galbūt jį reikia perkelti į kitokį darbą. Taip pat galima pastebėti, jog savanoriui, galbūt reikia suteikti daugiau atsakomybės ir pan.

IŠVADOS:

1) Savanoriška veikla apibrėžiama kaip pelno nesiekianti, be piniginio atlygio ir neprofesinė veikla, kurią individai vykdo kaimynų, bendruomenės ar visuomenės labui, savanoriška veikla turi daugybę formų ir aprėpia tradicinę tarpusavio pagalbą bendruomenėje krizės atveju, taip pat sprendžiant konfliktus ir mažinant skurdą. Savanoriška veikla apima vietines ir nacionalines pastangas, taip pat dvišales ar tarptautines programas, kurios vykdomos nepaisant sienų ribų.

2) Nors už savanoriavimą žmonės piniginio atlygio negauna, tačiau toks darbas turi būti taip pat gerai organizuotas, kaip ir apmokamas darbas. Dažniausiai savanorių veiklos koordinavimas ir vadyba būna daug sudėtingesnė negu paprasto darbo, nes savanoriai yra žmonės, pasiryžę savo laisvalaikį skirti kitiems, padėti vietos bendruomenės veikloje ir pan. todėl jie turi būti nuolat motyvuojami, jiems skiriamas didesnis dėmesys.

LITERATŪRA:

1)Informacinis biuletenis “Trečiasis sektorius” Nr. 2 (26) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.nisc.lt/downloadfile.php?id=3 >

2)Tony Geudens, “International volunatry service T-kit(No 5)”, 2004 m. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.youth-partnership.net/youth-partnership/publications/T-kits/5/Tkit_5_EN >

3) VŠĮ “Savanorių centras”. Prieiga per internetą: < www.savanoris.lt >

4)Pawelas Jordanas, Malgorzata Ochman “Savanorių vadybos nevyriausybinėse organizacijose pagrindai”, 1998 m. Vilnius, ISBN 9986-9274-0-4

5) Steve McCaurley, Rick Lynch “Savanorių vadyba”, 2001 m. Vilnius, ISBN 9986-

Organizacija ir komunikacija

ĮVADAS
Jau nuo pat žmonijos pradžios, kai pirmi žemės gyventojai išmoko kalbėti žodžiais, gestais ar mimikomis parodyti savo jausmus, prasidėjo komunikavimas tarpusavyje. Šiuolaikinėje visuomenėje komunikavimas tampa vis svarbesnis ir reikšmingesnis bendravimo reiškinys, be kurio neapseitų nei viena organizacija.
Komunikavimas – tai bendravimas, kuris vyksta tarp dviejų arba grupės asmenų. Nustatyti ar organizacijoje vykstanti komunikacija yra efektyvi ar ne – visai ne sunku, tik reikia stebėti tiek organizacijos vadovo poziciją, pavaldinių ar aplinkinių asmenų poelgius, mimikas ar veiksmus. Ir iš minėtų bruožų galima suprasti kiek efektyvi yra tos organizacijos vidinė ir išorinė komunikacija.

Darbo tikslas – nustatyti, kaip vyksta komunikavimas organizacijoje.

Uždaviniai:
• Apžvelgti komunikavimo ir organizacijos sąvokas bei prasmes.
• Išsiaiškinti, kaip ir kokios rūšies komunikacija vyksta organizacijoje.
• Nustatyti komunikavimo problemas.
• Pateikti išvadas.

I. KOMUNIKAVIMO IR ORGANIZACIJOS SAMPRATA
1.1.KOMUNIKACIJOS IR ORGANIZACIJOS APIBŪDINIMAI

Turbūt kiekvienas iš mūsų galėtų savais žodžiais apibrėžti komunikacijos apibrėžimą. Todėl skirtingi autoriai pateikia savo apibrėžimus:
•Komunikacija suprantama kaip informacijos perdavimas tarp dviejų partnerių, partnerio darbo kontrolė ir jo būsenos keitimas. (Večkys A., 2007, p.11)
•Komunikacijos sąvoka turi dvi reikšmes: 1) susisiekimas (transportas, ryšiai), 2) bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais. (Dumbliauskienė M., 2002, p.6)
•Komunikacija – tai pokalbis, informacijos platinimas, televizija, literatūros kritika ar rankos gestas. (Dumbliauskienė M., 2002, p.6)
•Komunikacijos sąvoką yra apibrėžęs ir L. Jovaiša (1993):
„Komunikacija: 1)Žmonių socialinių ryšių funkcija keičiantis moksline, gamybine ir kt. patirtimi. 2) Tarpasmeninė arba grupinė žmonių veikla, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais: ši veikla vadinama bendravimu.“ Taigi šie L. Jovaišos apibrėžimai leidžia terminus“ bendravimas“ ir „komunikacija“ naudoti kaip sinonimus. Terminas „komunikacija“ daugiau akcentuoja ryšio tarp subjektų mechanizmą, formą, informacijos perdavimo būdus, kanalus ir dažniau vartojamas nagrinėjant organizacijos veiklą.(Baršauskienė V., 2002, p.6)
•Vos tik atsiranda tam tikras ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių prasideda bendravimo procesas, kurį dauguma specialistų laiko sinonimu su žodžiu komunikacija.(Misevičius V., Urbonienė R., 2006, p.9)
Kaip ir komunikacijos taip ir organizacijos sampratą skirtingi autoriai nusako savaip:
•Organizacija yra socialinė struktūra, susidedanti iš dviejų ar daugiau asmenų, kurie dirba kartu tam, kad pasiektų vieną ar keletą bendrų tikslų. (Chreptavičienė V., 2003, p.4)
•Organizacija priimta laikyti individų grupes, tam tikrais būdais veikiančias kartu siekiant tikslo. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė B., 2007, p.126)
•Organizacija – tai socialiniai vienetai, turintys tikslą, tikslingai struktūrizuotas veiklos sistemas su atviromis ribomis. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė B., 2007, p.126)
Apibendrinant galima teigti jog, komunikacija – tai procesas, kai vienas ar daugiau individų sugeba prakalbinti kitą ar kitus individus, kad atsirastų tarpusavio ryšys ir gaunamos informacijos supratimas, kuri ir sudaro komunikavimo pagrindą. Kalbant apie organizaciją – tai vienokia ar kitokia veikla užsiimanti žmonių grupė. Taigi komunikaciją organizacijoje galima apibrėžti kaip dalykinį bendravimą.
1.2. KOMUNIKAVIMO POBŪDIS
Kaip rašoma Žyginto Pečiulio knygoje „Efektyvi komunikacija“, komunikuojantis žmogus primena pasakų slibiną, sukiojantį dvylika savo galvų. Kodėl dvylika? Tai – kūno, balso ir šnekamosios kalbos kanalai, dvylika raktų, kuriais galime mėginti atrakinti bet kurias duris. Norėdami sėkmingai komunikuoti, neturime pamiršti nė vieno. Tik rakindami kiekvienu iš tų dvylikos raktų, atversime ir didelės auditorijos ar vieno pašnekovo simpatijos duris. (Pečiulis Ž., 2004, p. 24 – 25)
Todėl norėdami sėkmingos komunikacijos pasėkmių pravartu žinoti, kaip yra skirstoma verbalinė komunikacija:
•Pirma tai masinė komunikacija – tai, kai kalbama apie žmonėms, atsitiktinai susibūrusiems kurioje nors vietoje. Pavyzdžiui tai galėtų būti laidotuvės. Šios komunikacijos priemonės galėtų būti spauda, radijas, televizija, kinas it t. t. …
•Antra – organizuota komunikacija vadinama tada, kai žmonės specialiai susirenka turėdami bendrą tikslą, pavyzdžiui, į pamoką, paskaitą, mitingą ar minėjimą.
•Trečia – grupinė komunikacija, ji prasideda tada, kai bendraujama grupėje tam, kad būtų išspręstas kuris nors konkretus klausimas. Visi grupės nariai aktyviai dalyvauja šioje komunikacijoje ir paprastai būna pasiskirstę, funkcijomis. Grupinio darbo formos yra diskusija, debatai, forumas.
•Ketvirta – tarpasmeninė komunikacija- tai bendravimas ne didelėje, pavyzdžiui, 3 – 5 žmonių grupelėje, norint pasidalinti nuomonėmis, patirtimi ir pan.
•Ir galų gale paskutinė penkta komunikacijos rūšis – tai asmeninė komunikacija, kai bendrauja du žmonės. Jų tikslai gali būti labai įvairūs. (Nauckūnaitė Z., 2000, p. 20-21)
1.3. KOMUNIKACIJOS PROCESAS
Kalbėdami apie šiandieninius įvykius mūsų visuomenėje, neišvengiame garsių politikų pasisakymo tautai. Arba kita labai svarbi komunikavimo tema šiais laikais tai skurdi socialinė padėtis Lietuvoje.
Taigi komunikavimas ir prasideda būtent nuo to, kad politiniai, ekonominiai, socialiniai, kultūriniai pokyčiai Lietuvos gyvenime kelia naujus reikalavimus komunikacijai, kaip besivystančiam, atviram, vientisam procesui. Komunikacija padeda sukurti demokratinę bendriją ir kartu išsaugoti kiekvienos jos nario individualumą, teisę rinktis politines, moralines, ekonomines sistemas. Vykstant Vakarų kultūrų integracijai, vis labiau jungiantis į nuolat atsinaujinančių žinių visuomenę, labai svarbu mokėti bendrauti dalykinėje, politinėje, socialinėje veikloje, efektyviausiai valdant žodinę raišką, sakytinę kultūrą. Turimos žinios apie verbalinę komunikaciją dažnai esti buitinės ir nesusistemintos. O kiekvienam vertėtų susikurti tvirtus saviugdos pagrindus, kad optimaliai būtų galima priimti ir perteikti nerašytinę informaciją, būtiną sėkmingai profesinei veiklai. Niekas negali pakeisti žmogaus žodžio įtaigumo. (Belinienė J., 2000, p.9-11)
Komunikacijos procas yra grįžtamasis ryšys, kuriame dalyvauja siuntėjas , žinia , kuri yra perduodama bei suskirstoma į: užkodavimo procesą , persiuntimą ir iššifravimą . Ir paskutinysis šio proceso dalyvis tai informacijos gavėjas. (Baršauskienė V., 2002, p.11)
Aikškiai suprasti šį procesą galima pažiūrėję į žemiau pateiktą schemą.

II. KOMUNIKACIJOS RŪŠYS
Bendravimo lygius organizacijoje, juose vykstančius procesus veikia išorinė aplinka. Išorinės sąlygos, bendras gyvenimo lygis, įvairūs pokyčiai politikoje, socialinėje aplinkoje, visuomenėje veikia žmones, todėl nesklandumai organizacijos išorėje turi įtakos ir nesklandumams organizacijos viduje. Šie du poliai- vidus ir išorė- yra susiję, todėl tarpusavio santykiai organizacijos viduje priklauso nuo įvairių išorės aplinkos veiksnių. Būtent tobuli žmogiškieji santykiai ir padeda ne tik suvokti šiuos trikdžius, bet ir nukreipti žmonių bendravimą ta linkme, kuri leistų sumažinti nuostolius ir pastūmėtų žmones į efektyvią veiklą. (Baršauskienė V., 2002, p.9)
2.1. VIDINĖ KOMUNIKACIJA ORGANIZACIJOJE
Bėgant laikui vis daugiau ir daugiau įmonių praranda gerus bei kvalifikuotus darbuotojus, tai atsitinka dėl žmogiškojo supratimo trūkumo. Laikas bei faktai parodė, kad vienokios ar kitokios įmonės darbuotojai eina į darbą su malonumu tik tada, kai toje įmonėje vyrauja „gera atmosfera“. Tai reiškia, jog žmogui, savaime suprantama, reikia žmogiško bendravimo. Būtent tuomet, kai valdžia palaiko gerą bendravimą su savo darbuotoju, tuomet abi puses patenkintos. Darbdavys- dėl efektyvaus darbo rezultatų, o darbuotojas- dėl „geros atmosferos“ darbe.
Skirtingi autoriai vidinę komunikaciją apibrėžia skirtingai:
•Vidinė komunikacija- tai informacijos mainai įmonės viduje.Šiame procese dalyvauja visi: darbuotojai, vadovai, labai dažnai darbinė informacija dalijamasi ir šeimoje. (Tapinienė J., 2006)
•Vidinė komunikacija- komunikacija vyksta organizacijos viduje. (Baršauskienė V., 2002, p.6)
•Vidinė dalykinė komunikacija yra pagrindinė priemonė, be kurios nutrūktų daugelis procesų, vykstančių organizacijoje. (Chreptavičienė V. 2003, p.4)
Tradiciniai vidinės komunikacijos tikslai yra: gerinti darbuotojų tarpusavio santykius, nutiesti informacinį tiltą tarp vadovybės ir žemesnių grandžių darbuotojų, pastaruosius informuoti apie įmonės tikslus, planus, pokyčius, vizijas ir pan. Vidinė komunikacija taip pat padeda siekiant sulaukti grįžtamojo ryšio iš žemesnių grandžių darbuotojų – tokiu būdu darbuotojai būna ne tik informuoti, bet ir įtraukti į įmonės veiklą, išklausyti. Visa tai daroma tam, kad darbuotojai žinotų, ko įmonė siekia, ir padėtų įgyvendinti tuos tikslus. (Tapinienė J., 2006)
Vidinė komunikacija vyksta organizacijos viduje. Pirminė vidinių komunikacijos kanalų organizacinė funkcija yra suteikti galimybę vykdyti ir koordinuoti formalias užduotis. Vidinė komunikacija gali būti suprantama kaip organizacijos narių tarpusavio sąveika siekiant tam tikro tikslo. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė- Ivaškevičienė B., 2007, p.127)
2.2. IŠORINĖ KOMUNIKACIJA ORGANIZACIJOJE
Išorinė komunikacija- komunikacija su pagrindine auditorija organizacijos išorėje. (Baršauskienė V., 2002, p.6)
Kiekviena organizacija yra atvira socialinė sistema, neatskiriamai susijusi su išorine aplinka. Vystydama veiklą, organizacija keičiasi su išorine aplinka informacija, idėjomis, gauna išteklius, tuo užtikrinamas organizacijos funkcionavimas. (Chreptavičienė V. 2003, p.4)
Dalykiniai kontaktai neatskiriamai susiję su noru išlaikyti geranoriškus asmeninius santykius. Versle reikia patraukti darbuotojų, tiekėjų, klientų ar vartotojų dėmesį, suformuoti ir palaikyti ilgalaikius santykius su jais. Todėl, be specifinių verslo tikslų, netgi formali, dalykinė žinia visada atitiks ir žmogiškuosius tikslus, paremtus pasitikėjimu ir draugiškumu. (Baršauskienė V. 2002, p.5)
Labai svarbu organizacijai turėti gerus santykius su išore, kitaip sakant visuomene ar kitomis organizacijomis. Išorinė komunikacija leidžia įgyvendinti didžiąją dalį organizacijos viešųjų ryšių tikslus: skleisti informaciją apie pačią bendruomenę, kurti bei propoguoti organizacijos įvaizdį, galbūt jei reikia ieškoti remėjų, įtakoti valstybinių institucijų ar organizacijų veiksmus, bei kitus panašius tikslus. Kaip rašoma daugeliuose šaltiniuose išorinė komunikacija tai viešieji ryšiai. (Baršauskienė V., 2002, p.16)
Viešieji ryšiai yra pozityvus, savalaikis ir efektyvus komunikavimas su visomis objektui aktualiomis publikomis. Viešieji ryšiai negali ir neturi apsiriboti tik bendravimu su žiniasklaida, tiek kaip tikslinė publika, tiek kaip komunikacijos kanalu. Efektyvų komunikavimą su visomis objektui aktualiomis publikomis viešųjų ryšių specialistai gali užtikrinti tik aktyviai bendradarbiaudami su organizacijos vadovų teisininkais, partneriais ir kitais specialistais. (Baršauskienė V., 2002, p.16)
Taip pat, teigiamas vidinis nusistatymas, palankumas sau ir kitam žmogui sąlygoja sėkmingą bendravimą su aplinkiniais žmonėmis. Gana sunku sugebėti optimistiškai, maloniai kalbėti su kiekvienu sutiktu žmogumi, tačiau turėdami tokių sugebėjimų, tampame mėgstamais, gerbiamais ir vertinamais. Ne mažiau svarbu yra suformuoti linksmo, geranoriško asmens įvaizdį, kurį sąlygoja aukštas savivertės jausmas. Tai iš karto pajunta aplinkiniai ir atsako mums tuo pačiu- pripažinimu, pagarba, maloniu abipusiu bendravimu. (Baršauskienė V., 2002, p.16)
Išorinės komunikacijos perduodama informacija yra tarp konkrečios organizacijos ir išorinės aplinkos. Tokia komunikacija vyksta reklamuojant, pateikiant užsakymus, keičiantis informacija. Efektyvi išorinė komunikacija formuoja pozityvų organizacijos įvaizdį. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė- Ivaškevičienė B., 2007, p.126)
2.3. VERTIKALIOJI KOMUNIKACIJA
Vertikali komunikacija – tai keitimasis inforamacija tarp skirtingų hierarchinių lygių. Informacija, perduodama vadovų pavaldiniams, yra „žemyn“ einanti komunikacija, o informacija, perduodama pavaldinių vadovams,- „aukštyn“ einanti komunikacija. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė- Ivaškevičienė B., 2007, p.128)
Vertikaliai komunikacijai priskiriama informacija, kuri keliauja hierarchijos laiptais iš viršaus žemyn arba atvirkščiai. Vertikalią komunikaciją nagrinėjame tuomet, kai norime ištirti ryšį tarp vadovų ir pavaldinių. Šis komunikacijos aspektas ypač aktualus didelėse organizacijose, kurių struktūroje daug hierarchinių lygių. Dažnai vertikali komunikacija suprantama vienpusiškai kaip informacijos perdavimas iš viršaus žemyn, tai yra informacijos „pumpavimas“ iš vadovų pavaldiniams. Tačiau ne mažiau svarbi vertikalios komunikacijos dalis yra atgalinis ryšys iš darbuotojų vadovams – informacija iš apačios į viršų. (Žibūda T., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/vidine_komunikacija_vidines_komunikacijos_tobulinimas/182;content;1)
Būtent vertikalios komunikacijos sklandumas puikiai atspindi organizacije vyraujančią vidinę atmosferą.
2.4. HORIZONTALIOJI KOMUNIKACIJA
Formaliuose komunikacijos tinkluose svarbu užtikrinti ne tik vertikalųjį informacijos judėjimą (iš vadovų pavaldiniams ir iš pavaldinių – vadovams), bet ir horizontalųjį, t.y., keitimąsi informacija tarp vieno lygio organizacijos narių, dirbančių tame pačiame ar skirtinguose organizacijos padaliniuose. Sklandžiai vykstanti horizontali komunikacija padeda sėkmingiau koordinuoti užduotis ir dalintis informacija, spręsti iškylančias problemas ir konfliktus. Be to, turėdami galimybių bendrauti tarpusavyje, darbuotojai tiesiog užmezga daugiau jiems malonių santykių ir tai teigiamai veikia bendrą darbuotojų savijautą organizacijoje. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1)
Kuo didesnė organizacija tuo labiau išvystyta horizontali komunikacija. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., 2007, p.127)
Horizontalios komunikacijos privalumai:
•Palengvėja užduočių koordinavimas;
•Bendradarbiams lengviau keistis darbine informacija;
•Padeda spręsti problemas ir įveikti konfliktus tarp bendradarbių. (Baršauskienė V., Janulevičiūtė B., 2007, p.128)
2.5. NEFORMALI KOMUNIKACIJA
Informacija mus lydi visur, nes esame vieni su kitais susiję glaudžiais socialiniais ryšiais. Bendravimas yra neišvengiama būtinybė ir kartu viena svarbiausių žmogaus vertybių. Bendraudami kartais keičiamės ir neformalia informacija, kuri nėra patikrinta, patikima, bet tikėtina. Tai gandai. Jie tenkina mūsų smalsumą ir aiškina tai, ko oficiali informacija paaiškinti negali. Ir daro tai labai operatyviai. (Pruskus V., 2007, p.5)
Gandas yra vienas iš kalbėsenos pasitenkinimo būdų. Jis niekada nenusibosta, nes kalbėti žmogui yra vienas iš didžiausių malonumų. (Pruskus V., 2007, p.5)
Taip pat gandas pasižymi tuo, kad, viena vertus, jis yra tam tikras žinojimas, arba informacija, kita vertus, tai to žinojimo perdavimas kitam bendravimo metu. Taigi gando gyvavimas ir poveikis priklauso nuo šio proceso darnumo. (Pruskus V., 2007, p.5)
Neformalus tinklas gali apimti nuo dviejų žmonių iki visos organizacijos darbuotojų. Organizacijoje gali būti keli tarpusavyje nesusiję arba susieti (turintys bendrų tinklai. Neformalių komunikacijos tinklų formavimąsi nulemia asmeninės draugystės ir simpatijos, bendri darbuotojų interesai, fizinis žmonių išsidėstymas organizacijoje. Jų atsiradimo beveik neįtakoja formalieji organizacijos aspektai: organizacijoje egzistuojanti hierarchinė struktūra ar organizacijos vadovai. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1)
Neformalūs komunikacijos tinklai yra svarbūs, nes jais perduodama labai daug informacijos. Tokiu keliu informacija paprastai perduodama daug greičiau nei formaliais kanalais, nes egzistuojantis neformalus tinklas sudaro galimybę susisiekti apeinant formalius kanalus, jei jie atima daug laiko, yra ne visuomet patogūs ir kt. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1)
Neformalus bendravimas (komunikavimas) turi pagrindinį tikslą, kad asmuo galėtų suprasti kitą ir būtų suprastas. Dažniausiai skiriami tokie pagrindiniai šio bendravimo lygmenys: 1) Asmeninis- tai asmens vidaus atskleidimas ir pažinimas, bendravimas tarp artimųjų šeimoje, su giminėmis, bičiuliais ir draugais. 2) Tarpasmeninis- tai neformalus asmenų bendravimas, trunkantis ilgesnį ar trumpesnį laiką ir atspindi tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančiųjų artumą, kuriuos sieja tam tikras bendras požymis- bendra veikla, priklausymas tai pačiai organizacijai, bendri interesai ir kt. (Misevičius V., Urbonienė R., 2006, p.10-11)
Galima teigti, jog neformalios komunikacijos metu, kitaip sakant gandais, kurie priklauso nuo organizacijoje esamu tarpusavio santykių, darbuotojai bendrauja laisva forma. Jie dalinasi nuomonėmis, taip jas perduodami vienas kitam.
III. KOMUNIKACIJOS PROBLEMOS
3.1 KOMUNIKACIJOS PROCESO INFORMACINĖS PROBLEMOS
Pagrindinės informacinės problemos:
•Žinios formulavimo problema – tai abejonės dėl žinios turinio; nepakankamas situacijos ar gavėjo pažinimas; emociniai konfliktai; nesugebėjimas išreikšti idėjas. Jeigu žmogui nesiseka su šiais uždaviniais susidoroti, komunikacijos procesas prasideda netinkamai ir gali greitai nutrūkti. (Barškauskienė V., 2002, p.48)
•Abejonės dėl žinios turinio. Komunikacija nėra dažnai sėkminga, nes siuntėjas stengiasi sudėti į žinią viską, ką tik žino. Kai žinia perpildyta informacijos, ją labai sunku suvokti. Todėl reikia spręsti, ką įtraukti, kiek detalių pateikti ir kokia tvarka. Norint išvengti šių nesklandumų, prieš pradėdamas rašyti, siuntėjas turėtų išsiaiškinti, kas bus gavėjas, koks jis. (Barškauskienė V., 2002, p.49)
•Situacijos ar gavėjo nepakankamas žinojimas. Parašyti tinkamai žinią sunku ir tada, jeigu siuntėjas nežino, kam ji bus panaudota. Jeigu susirašinėjama su tos pačios srities specialistu, galima vartoti terminus, kurie bus visiškai neaiškūs kitos specilizacijos gavėjui. (Barškauskienė V., 2002, p.49)
•Emociniai konfliktai- tai siuntėjo priešingos emocijos apie informaciją arba gavėją. (Barškauskienė V., 2002, p.49)
•Žinios išreiškimo sunkumai. Rašymo įgūdžių stoka taip pat gali sutrukdyti žinią pateikti efektyviai. (Barškauskienė V., 2002, p.49)
•Žinios perdavimo problemos – tai bloga popieriaus kokybė; pirštų žymės; nešvarumai; popieriaus spalva; kitos dėmės; bloga spauzdinimo kokybė; nepakankami tarpai tarp eilučių ir žožių, bei kitos kliūtys. (Barškauskienė V., 2002, p.49)
3.2. VERTIKALIOS KOMUNIKACIJOS PROBLEMOS
Kalbant apie vertikalios komunikacijos problemas, pirmiausia pastebimas prastas atgalinio ryšio iš darbuotojų organizavimas. Pagrindinės to priežastys yra psichologinis atstumas tarp vadovų ir pavaldinių, procedūrų nebuvimas darbuotojams pareikšti savo pasiūlymą dėl darbų tobulinimo, darbuotojų nuomonė nuvertinama, nelaikoma naudinga, nors dažnai taip tikrai nėra. Svarbiausia, ką vadovai turėtų sužinoti iš savo pavaldinių t. y., kokia yra tikroji situacija organizacijoje ir kaip klientai vertina darbuotojų paslaugas ar konkrečios įmonės gaminamus produktus ar teikiamas pslaugas. Eilinis darbuotojas turi daugiau galimybių pajusti tikrąjį organizacijos pulsą negu vadovas, o klientus aptarnaujantis ar pardavimų personalas turi patikimų žinių apie rinkos nuotaikas. (Žibūda T., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/vi3.3. HORIdine_komunikacija_vidines_komunikacijos_tobulinimas/182;content;1)

ZONTALIOS KOMUNIKACIJOS PROBLEMOS
Tiriant horizontalios komunikacijos trikdžius galima paminėtini šiuos:
•Darbuotojų specilizacija. Tai atskirų valdymo funkcijų darbuotojų grupės kai kada pasižymi profesiniu uždarumu bei saviizoliacija.
•Konkurencija ir motyvacijos stygius. Kai konkuruojantys darbuotojai nelinkę dalintis naujovėmis ir naudotis grupinio darbo privalumais.
•Didelis darbo krūvis. Tai kai tarpusavio darbui nebelieka laiko.
•Bei kiti trikdžiai. (Misevičius V., 2003, p.136)

Taip pat komunikaciją tarp vienodo lygio organizacijos darbuotojų trukdo:
•Tarpusavio konkurencija – ypač, jei dėl ko nors jaučiama grėsmė. Jei įmonėje skatinama individuali konkurencija, žmonės taip pat nenorės dalintis idėjomis ir turima informacija;
•Per didelis užimtumas – „nebėra laiko kalbėtis“;
•Fizinės kliūtys – mažai galimybių bendrauti „akis į akį“. (Jakštaitė Vinkuvienė A., http://www.ovc.lt/lt.php/publikacijos/straipsniai/komunikacija_visapusis_informacijos_sklidimas_organizacijoje_formalus_ir_neformalus_komunikacijos_tinklai/184;content;1)

IŠVADOS
Apibendrinant komunikacijos reikšmę organizacijai, galime teigti, kad atvira, veiksminga komunikacija yra didelis organizacijos šaltinis, daugeliu atveju prisisdedantis prie organizacijos tikslų įgyvendinimo bei sėkmingos ir efektyvios komunikacijos tarp darbuotojų ir darbdavių.
Komunikacijos organizacijoje efektyvumą ir sklandumą lemia daugelis aspektų: tai darbuotojų tarpusavio santykiai, įmonių vadovo santykiai su darbuotojais, taip pat organizacijos bendravimas su išore. Be šių asmenų, įmonių, organizacijų tarpusavio bendravimo bei žmogiškojo suvokimo, negalėtų būti sėkmingai ir efektyviai vykdoma organizacinė veikla.

LITERATŪRA

1.Baršauskienė, Viktorija. (2002). Dalykinė komunikaciji. Kauno technologijos universitetas.
2.Baršauskienė, Viktorija; Janulevičiūtė- Ivaškevičienė, Birutė. (2007). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas.
3.Bielinienė, Janina. (2000). Iškalbos menas. Vilnius.
4.Chreptavičienė, Virginija. (2003). Dalykinė komunikacija organizacijoje. Kaunas.
5.Dumbliauskienė, Marytė. (2002). Kartografinės komunikacijos pagrindai. Vilniaus universiteto leidykla.
6.Misevičius, Vilius. (2003). Verslo etikos ir bendradarbiavimos organizavimo pagrindai. Kaunas.
7.Misevičius, Vilius; Urbonienė, Roma.(2006). Dalykinio bendravimo pagrindai. Šiaulių universiteto leidykla.
8.Nauckūnaitė, Zita. (2000). Iškalbos mokymas. Kaunas.
9.Pečiulis, Žygintas. (2004). Efektyvi komunikacija. „Versus aureus“ leidykla.
10.Pruskus, Valdas. (2007). Neformalios komunikacijos ritualai. Vilnius.
11.Večkys, Algirdas. (2007). Pramoninės komunikacijos procesų valdyme. Kaunas.
12.Jakštaitė Vinkuvienė, Almanta. Visapusis informacijos sklidimas organizacijoje: formalūs ir neformalūs komunikacijos tinklai. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. vasario 23d.]. Prieiga per internetą: .
13.Tapinienė, Jurga. (2006). Vidinė komunikacija- būdas užsidirbti ar pririšti darbuotojus [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. vasario 22d.]. Prieiga per internetą: .
14.Žibūda, Tadas. Vidinės komunikacijos tobilinimas. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008m. vasario 24d.]. Prieiga per internetą:

Prekės ženklo samprata ir funkcijos

ĮVADAS

Jau nuo seno prekės ženklas vaidino svarbų vaidmenį rinkoje. Prekių ženklai buvo naudojami tam, kad pirkėjas, įsigijęs gaminį ir likęs juo patenkintas, kitą kartą ieškodamas, galėtų lengviau atpažinti to paties gamintojo produkciją. O šiais laikais prekės ženklo svarba rinkoje sparčiai auga. Gausėja produktų, kurie labai panašūs savo funkcijomis, todėl prekės ženklas vartotojui tampa viena iš svarbiausių prekių atpažinimo priemonių, o įmonei – konkurenciniu pranašumu. Juk geriausi prekių ženklai yra žinomesni, labiau trokštami. Bet ilgalaikė tam tikro prekės ženklo sėkmė priklauso ne nuo vartotojų, kurie perka vieną kartą, skaičiaus, o nuo skaičiaus vartotojų, kurie perka pakartotinai, t.y. lojalūs prekės ženklui.
Iš esmės prekės ženklas – tai gamintojo (pardavėjo) įsipareigojimas pateikti vartotojui tam tikrą prekių savybių, privalumų ir net paslaugų rinkinį. Todėl sugebėjimas sukurti, išlaikyti, ginti, stiprinti prekės ženklo įvaizdį ir plėsti jo naudojimo ribas yra svarbiausia profesionalių marketingo specialistų užduotis. Dėl šių priežasčių prekių ženklai ir prekės ženklo valdymas tampa vienu iš svarbiausių marketingo tyrinėjimų objektų.

1.PREKĖS ŽENKLO SAMPRATA IR FUNKCIJOS

1.1.PREKĖS IDENTIFIKAVIMAS IR ŽENKLINIMAS
Rinkoje yra labai daug įvairių prekių ir tam, kad būtų galima išskirti prekę rinkoje, naudojamas prekės identifikavimas. Prekių identifikavimas – tai jų išskyrimas iš konkuruojančių prekių, panaudojant tam tikras marketingo priemones. Visos prekių identifikavimo priemonės turi būti lengvai pastebimos ir būdingos tik tam tikros įmonės prekei ar prekių grupei. Identifikavimo priemonės gali būti labai įvairios (prekės forma, tam tikras ženklinimas ir panašiai). Marketinge išskiriami pagrindiniai prekės identifikavimo požymiai: bendrinis prekės pavadinimas, ženklinimas, pakuotė ir prekės dizainas.
Ne visoms prekėms pakanka bendrinio prekės pavadinimo. Todėl dažnai įmonės siekia savo gaminį identifikuoti specialiomia priemone, tokia kaip prekės ženklas. Iš visų galimų identifikavimo priemonių ši priemonė ženklinimui tinka geriausiai, nes turi platesnę reikšmę, apimančią su preke susijusią tekstinę ir grafinę informacija.
Prekės ženklas – tai pavadinimas, simbolis, dizainas, išskirtinis spalvingumas, tam tikras elementų išdėstymas ar kita prekės identifikavimo informacija. Kai įmonė užpatentuoja tą informaciją, ji tampa prekės ženklu ir teisiškai saugoma, kad nebūtų kopijuojama. Sprendimai, susiję su prekės ženklo parinkimu, negali būti atsitiktiniai, nes nuo jų priklauso kompanijos pelnas.
Visos prekės identifikavimo priemonės ir ypač prekės ženklo elementai – vardas, simbolis, pakuotė ir dizainas – padeda vartotojo sąmonėje formuoti pastovias teigiamas asociacijas, kurios yra naudingos tiek vartotojui, tiek gamintojui.
Prekės vardas yra prekės identifikavimo priemonė, besiremianti vien žodine (raidine) informacija. Jis gali būti tiek savarankiška identifikavimo priemonė, tiek ir sudedamoji prekės ženklo dalis. Registruojant prekės vardą, fiksuojamos tik raidės, bet ne jų dizainas, todėl jį galima rašyti bet kokiu šriftu ir bet kokia forma.
Prekės simbolis tai kita prekės identifikavimo priemonė, neturinti tekstinės informacijos.
Prekės pakuotė – tai talpa arba prekės apvalkalas, atliekantis ne tik identifikavimo, bet ir prekės apsaugos, papildomų patogumų suteikimo bei rėmimo funkcijas. Ji turi didelę reikšmę prekės identifikavime.

1.2.PREKĖS ŽENKLO APIBRIEŽIMAI IR REIKŠMĖ
Mokslinėje literatūroje galima rasti įvairių prekės ženklo apibrėžimų. Bet iš visų apibriežimų, daugiausi yra aprašomos tokios prekės ženklo dedamosios, kaip sandara ir funkcijos. Sandara – tai prekės vardas, simbolis, spalvos, šriftas, brėžinys ar jų kombinacija. O funkcijos – dažniausiai akcentuojama, kad prekės ženklu siekiama identifikuoti vieno gamintojo prekes ar paslaugas bei išskirti jas iš kitų.
Kalbant apie prekės ženklo sudedamosius elementus, išskiriami vartotojui matomi ir nematomi elementai (1.2 pav.).
Vartotojui matomi elementai

Vartotojui nematomi elementai
1.2 pav. Prekės ženklo elementai

Kiekvienas prekės ženklo elementas vartotojo suvokimui yra savaip svarbus, nes juo gali būti išreiškiamas tam tikras prekės ženklo įvaizdis, komunikacija su išorine aplinka vyksta, naudojant prekės ženklo elementus.
Taigi prekės ženklas turi būti suprantamas ne tik kaip prekės vardas, simbolis, terminas, dizainas ar ju kombinacija, kuri identifikuoja vieno gamintojo prekes bei išskiria jas iš konkurentų, bet ir kaip gamintojo siūloma idėja, pirkėjo galvoje sukurianti papildomą prekės vertę.
Prekės ženklo svarbą ir reikšmę šiuolaikiniam verslui apibūdina ją lėmę veiksniai.:
1. Siekimas išlaikyti vartotojus, sudėtngesnis prekės ženklo ir prekių linijos plėtimas, perpildytos rinkos, sudėtingesnė ir vis didėjanti konkurencija, rėmimo išlaidų didėjimas, sumažėjęs vartotojų lojalumas daugeliui prekų, prekybos apimčių didėjimas, specialistų požiūrio pokytis į prekės ženklo naudą, didėjančios išlaidos naujam produktui pateikti į rinką.
2.Masinės informacijos priemonių plėtra.
3.Prekės ženklas, kaip nematerialaus įmonės turto dalis, kurianti papildomą naudą.
1.3. PREKĖS ŽENKLŲ TIPAI IR KLASIFIKACIJA
Marketing specialistams enka priimti aug sprendimų, susijusių su prekės ženklu, todėl kyla daug įvairių klausimų. Norint atsakyti į šiuos klausimus, naudinga apžvelgti prekės ženklų tipus ir jų klasifikavimą, t. y. Prekės ženklų grupes, kad būtų galima atskeisti, kada ir kodėl naudinga parinkti tam tikrą ženklą.
Kadangi prekės ženklų pasaulio rinkoje nuolat daugėja, todėl svarbu skirti jų tipus, nes vartotojas dažnai nežino, kas juos valdo, gina, kontroliuoja. Prekės ženklo tipų yra įvairių, daugiausia jie skiriami pagal nuosavybę, hierarchiją, asortimentą ir panašiai.
Prekės ženklai gali būti gamintojo ir privatūs. Gamintojo prekės ženklai nustatomi pagal geografinę veikimo sritį – gali būti nacionaliniai ir regioniniai, multinacionaliniai, pasauliniai. Gamintojai prekės ženklus identifikuoja priklausomai nuo asortimento, todėl gali būti:
Individualus prekės ženklas, kuris suteikiamas atskirai kiekvienai konkrečiai įmonės prekei.
Bendras visų prekių ženklas suteikiamas tam tikrai daliai ar visoms įmonės prekėms. Jis naudojamas, kai įmonė nediferencijuoja savo prekių, o visą produkciją reklamuoja kaip prekės ženklo šeima.
Bendras prekių grupei ženklas, kuris naudojamas, kai gamintojas gamina keltą skirtingos kokybės ir kainų prekių grupių, skirtų skirtingiems rinkos segmentams.
Firmos vardo ir prekės ženklo kombinacija – tokio tipo prekės ženklas naudojamas, kai gamintojas pakankamai žinomas, o individualus ženklas išreiškia prekės savitumą.
Privatūs prekių ženklai naudojami mažmeninkų ar didmeninkų, kurie superka atitinkamas prekes iš gamybininkų, ir vėliau jas parduoda su savo parduotuvės vardu arba ženklu. Gamintojai siekia labiau išnaudoti savo gamybinius pajėgumus ir todėl prekes parduoda prekybininkams mažesnėmis kainomis. Prekybininko prekės ženklas dažniausiai vartojamas tada, kai gamintojo vardas nežinomas, o prekybininkas – stambus ir pripažintas.
Mokslinėje literatūroje randama daug įvairių prekės ženklo klasifikavimo kriterijų. Svarbiausi iš jų – pagal nuosavybę, paskirstymą, asortimentą, hierarchiją, geografinę veikimo sritį, suvokimą ir palyginamumą su konkurentais.

1.4. PREKĖS ŽENKLO FUNKCIJOS
Mokslinėje literatūroje nurodoma daug ir įvairių prekės ženklo funkcijų. Visos funkcijos vienaip ar kitaip yra reikšmingos rinkos dalyviams. Norint suprasti prekės ženklo naudą, reikia žinoti visas funkcijas. Skiriamos pirkėjui (vartotojui) ir pardavėjui (gamintojui) prekės ženklo funkcijas (1.4 pav.).
VARTOTOJAS

PREKĖS ŽENKLO FUNKCIJOS

ĮMONĖ
1.4. pav. Prekės ženklo atliekamos funkcijos vartotojui ir įmonei

Sujungiant mokslininkų nuomones, galima išskirti tris prekės ženklo lygius, formuojančius suvokimą apie prekės ženklą:
1.Išorinis (vizualinis) lygmuo: simbolis, ženklas, žymuo.
2.Vidinis (semantinis) lygmuo: prasmė, reikšmė, nauda.
3.Funkcinis lygmuo – prekės ženklo paskirtis.

2. PAGRINDINIAI PRKĖS ŽENKLO KŪRIMO SPRENDIMAI

Pirmieji bandymai kurti tam tikrus ženklus egzistavo prieš kelis tūkstančius metų, tačiau tik praeitame amžiuje pradėta suvokti, kad prekės ženklas turi ne tik atskirti vieno gamintojo prekes nuo kitų, bet ir reikšti kokybę, palengvinti apsipirkimą.

2.1. PREKĖS ŽENKLO KŪRIMO PROCESAS
Ne kiekvienas produktas turi savo prekės ženklą. Prekei ženklas gali būti nesuteikiamas arba suteikiamas tik bendrinis prekės pavadinimas. Dažniausiai įmonė pasirenka nesuteikti prekei vardo tada, kai neturi pakankamai išteklių, sugebėjimų įtvirtinti prekės vardą vartotojų sąmonėje ar konkuravimui jai prekės ženklas nereikalingas. Tačiau didžioji produktų dalis, ypač plataus vartojimo, turi savo prekės ženklus.
Prekės ženklo kūrimas – tai kūryba, pagrįsta galiu rinkos žinojimu. Šis procesas yra sudėtingas, todėl dažniausiai stambios įmonės pačios nekuria prekės ženklų, bet kreipiasi į šios srities agentūras.
Prekės ženklo kūrimas prasideda nuo jo pozicionavimo rinkoje. Prekės ženklo pozicija – tai vieta, kurią prekės ženklas užima tikslinio segmento suvokime, lyginant su konkurentais. Prieš kuriant prekės ženklą reikia atsakyti į esminius klausimus, padedančius jį pozicionuoti. Kai atsakoma į šiuos klausimus, rengiama prekės ženklo stategija. Bet tikslių metodikų, kaip sukurti prekės ženklą nėra, nes kokios idėjos sukūrimas tai kūrybos, talento klausimas. Tačiau tam tikri klausimai gali palengvinti prekės ženklo kūrimą (2.1 lentelė).

2.1 lentelė. Klausimai apie vartotoją ir gamintoją
Analizuojant vartotajus, reikėtų paieškoti atsakymų į klausimus:Analizuojant gamintoją, reikėtų paieškoti atsakymų į klausimus:
Kas naudoja?
Kur naudoja?
Kaip naudoja?
Kodėl naudoja?Kur gaminama?
Kas gaminama?
Kaip gaminama?
Kertinis akmuo, kuriant prekės ženklą – tai prekės ženklo įvaizdis. Įvaizdis, momentinis įspūdis apie prekės ženklą gali tapti jo esme, individualumu. Prekės ženklo individualumas – tai ne tiek produkto charakteristikos, kiek su prekės ženklu susijusios asociacijos ir simboliai. Prekės išlikti nepakitęs ilgą laiką, tik tada įmonė turi galimybę sukurti stiprų prekės ženklą.
Taigi, prekės ženklo kūrimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis daug laiko. Ir galima išskirti pagrindinius prekės ženklo sprendimus, priimamus kuriant prekės ženklą (2.1 pav.).

2.1 pav. Svarbiausi sprendimai, kuriant prekės ženklą

2.2. PREKĖS ŽENKLO ELEMENTAI
Prekės ženklo elementai parenkami, siekiant padidinti prekės ženklo žinomumą arba formuoti stiprias, palankias ar unikalias prekės ženklo asociacijas. Todėl norint pasiekti prekės ženklui priskirtus tikslus, elementai turi būti tarpusavyje suderinti ir tikti vienas kitam. Taip pat mokslininkai bei prekės ženklo kurėjai teigia, kad pagrindinių prekės ženklo elementų – prekės vardo, simbolio bei spalvų – parinkimas yra labai svarbus, siekiant sukurti gerą prekės ženklą.
Išskiriami tokie prekės ženklo elementų parinkimo kriterijai:
įsimintinas;
prasmingas;
mėgstamas;
perduodamas;
perkeliamas;
pritaikomas.
2.2.1. Prekės ženklo vardas
Mokslininkų teigiamu, prekės vardas yra pats svarbiausias prekės ženklo elementas. Prekės vardą gali sudaryti raidės, numeriai, žodžiai arba jų rinkinys. Prekės vardas atlieka tokias funkcijas, kaip prekės ar paslaugos identifikavimo, žinių perdavimo vartotojams, teisinės apsaugos suteikimo.
Bet parinkti gerą prekės pavadinimą gaminamai produkcijai nėra lengva. Todėl prekės vardus gali padėti sugalvoti kompiuteriai, specialistai, įmonės darbuotojai, vartotojai, tiekėjai bei kiti asmenys. Taip pat tai padaryti tokiais būdais, kaip sujungiant kelis žodžius į vieną, perstatinėjant raides, panaudojant inicialus, simbolius ar skaičius bei padarant rašybos klaidas.
Gamintojams tenka apsispręsti, ar kuriamas prekės vardas bus tik tam tikras savarankiškos prasmės neturintis raidžių derinys, ar bus vartojamas prasminiai žodžiai ar bent jų dalys. Tiek vienas, tiek kitas variantas turi savų privalumų bei trūkumų.
Mokslininkai teigia, kad vardas turėtų būti parenkamas pagal tam tikras taisykles. Pirmiausia, vardas turėtų būti gerai įsimenamas, todėl patartina, kad jis būtų lengvai perskaitomas ir lengvai pakartojamas bei skambus. Siūloma nevartoti žodžių, sudarytų iš inicialų. Taip pat patartina rinktis kuo trumpesnį prekės ženklo vardą. Svarbu, kad prekės vardas parodytų tam tikras produkto charakteristikas ir bruožus, teikiamą naudą, kelti tinkamas asociacijas. Jei gaminiu bus prekiaujama kitoje šalyje, reiki įsitikinti, ar jis reikš tą patį. Prekė ženklo vardas turi traukti dėmesį, žadinti susidomėjimą, priminti vaizdinį, turėti prasmę, emocinį atspalvį bei kartu turi būti paprastas.
Taigi prekės vardas turi būti priimtinas, lengvai ištariamas ir magiškas, nes jis patraukia pirkėjo dėmesį, paskatina jį pirkti. Bet net ir geras prekės ženklo vardas neišgelbės blogos, nekokybiškos prekės. Todėl šalia vardo turi būti tinkamai, kūrybingai naudojami ir kiti prekės ženklo elementai.
2.2.2. Prekės ženklo simbolis
Prekės ženklo simbolis, kaip ir prekės vardas, yra vienas iš sudedamųjų prekės ženklo dalių. Nors prekės simbolį galima suvokti, bet negalima ištarti, pagrindinė jo nauda yra ta, kad jis pašalina kai kuriuos prekių vardų trūkumus. Prekės simbolis turi tiek privalumų, tike trūkumų. Pagrindiniai prekės simbolio privalimai būtų tokie, kad jis suvokiamas nepriklausomai nuo vartotojo mokamų kalbų ir netgi nuo jo raštingumo bei simbolį galima greičiau atpažinti negu perskaityti ilgą vardą. O prekės simbolio trūkumai susiję su sunkumais, kurie kyla, kai prekė įterpiama į užsienio rinką. Pavyzdžiui, geltona gėlė, kaip simbolis, nepriimtina Meksikoje, nes ten ji reiškia mirtį.
Išskiriami gero prekės ženklo simbolio tokie požymiai:
originalus;
paprastas bei lengvai įsimenamas;
išsiskiriantis;
prasmingas.
Dažniausiai simboliai yra parenkami neatsitiktinai – jie išreiškia kompanijos prioritetus, savybes, kurias norima perteikti, o kartai ir nurodo prekės kilmę. Pavyzdžiui autotomobilių gamintojo prekės simbolis keturi žiedai – tai keturios firmos, kurios susijungė į vieną bendrovę. O prekės vardas Audi – savininkas Horch, negalėdamas panauduoti savo vokiškos pavardės, ją išvertė į lotynų kalbą (lot. Audi – girdėti, klausyti).
2.2.3. Prekės ženklo spalvos ir dizainas
Be vardų ir grafinių simbolių, spalva taip pat atlieka svarbų vaidmenį, žymint įvairias prekes ar jų grupes. Spalvų tyrimo instituto duomenimis, žmonės atlieka nesąmoningus sprendimus apie bet kurią naują situaciją ar naują prekę per pirmąsias 90 sekundžių. 60 – 90 procentų žmonių vertinimų įtakos turi spalva. Sprendžiant apie prekės ženklą, taip pat apie 90 procentų susidarytos nuomonės nulemia spalva.
Prekės ženklo spalva turi būti parinkta, siekient ne tik išsiskirti iš konkurentų, reikia, kad ji atitiktų prekės pobūdį. Kadangi spalvas skirtingai suvokia skirtingo amžiaus, kilmės, išsilavinimo ir lyties žmonės, todėl kuriant prekės ženklus, reikia įvertinti tikslinės auditorijos demografiją. Spalvas nevienodai priima ir skirtingų tautų ir kultūrų gyventojai. Tačiau jei prekės ženklas yra pakankamai stiprus, jis gali tikti ir įvairių kultūrų, lyčių žmonėms, ir sunkumais dėl skirtingų spalvos asociacijų, nes prekę renkamasi ne tik remiantis prekės ženklo spalva, pavadinimu, tačiau ir produkto įpakavimu bei kitais faktoriais. Taip pat spalva negali būti vienintelis prekės ženklo elementas, kuriuo remiantis, galima kurti prekės ženkl, nes pasaulyje yra 270 milijonų pirkėjų, neskiriančių pirkėjų.
Marketingo specialistai neretai naudojasi spalvų psichologija. Šis mokslas teigia, kad vienodos reakcijos į spalvas būdingos daugeliui žmonių. Daugelis europiečių tiki, kad mėlyna yra geriausia spalva, nes ji turi daugiausia teigiamų ir mažiausiai neigiamų asociacijų daugelyje kultūrų.
Parenkant spalvas taip pat reikia įvertinti, kad prekės ženklas turi išsiskirti iš aplinkos, esant įvairiam apšvietimui: šviečiant saulei, vakarėjant ir prie dirbtinės šviesos.
Spalvos padeda sukurti daug efektyvesnį prekės ženklą ir siekiant, kad jis taptų stiprus, siūloma sukurti spalvų planą ir atlikti tam tikrus veiksmus:
1.Įsitikinti, kad spalvos sustiprina (palaiko) prekės ženklo vertybes.
2.Išsirinkti spalvą, kuri galėtų būti susijusi su auditorija ir svarbi jai.
3.Naudoti visur tokius pačius šešėlius ir atspalvius kaip ir prekės ženkle.
4.Parodyti prekės ženklo spalvą visiems organizacijos nariams, pirkėjams ir visuomenei.
5.Įsitikinti, kad prekės ženklas gerai derinsis prie planuojamų naudoti pakuočių spalvų.
6.Išsirinkti tokias prekės ženklo spalvas, kurios išsiskirtų iš konkurentų.
7.Pasirinkti tokias spalvas, kurios būtų tinkamos įvairiose šalyse ir kultūrose.
Prekės ženklas turi būti priimtinas tiksliniams vartotojams, atkreipti jų dėmesį, todėl jis turi būti ryškus, įspūdingas, iliustruojantis, lengvai nupaišomas, turėti nadaug spalvų, puikiai atrodyti net ir tada, kai yra padidinamas ar sumažinamas. Visa tai susiję su prekės ženklo dizainu. Yra keletas elementų, kurie siejami su kokybišku prekės ženklo dizainu : šriftai, formos, kompozicija.
Prekės ženklo dizainas sugalvojamas ne iš karto. Yra sukuriami pradiniai variantai, jie tobulinami. Yra atvejų kai buvo sukurta per dvylika variantų.
Prekės ženklai dizaino požiūriu skirstomi į tris pagrindines grupes: vaizduojamieji, žodiniai ir mišrūs.
Vizduojamieji ženklai – tai konkretūs atvaizdai, simboliai, abstraktūs vaizdai, kompozicijos iš ornamentų, iš meniškai transformuotų raidžių ir skaičių.
Žodiniai prekių ženklai – tai žodžiai arba žodžių derinys, reiškiantis žodį.
Mišrūs prekės ženklai – tai vartojamų žodžių ir vaizdų kombinacijos.
Apibendrinant prekės ženklo elementų nustatymo sprendimus, galima teigti, kad prekės vardo ir simbolio parinkimas yra atsakingas sprendimas kuriant prekės ženklą, nes tai darys įtaką kompanijos pardavimams. Neatidžiai pasirinkti prekės ženklo elementai gali sukelti neatitinkamą prekės ir ją gaminusios kompanijos įvaizdį ar netgi priversti bylinėtis teismuose dėl panašumo į kitos įmonės prekės ženklą.
3. PREKĖS ŽENKLO IR JO APSAUGOS TEISINIAI ASPEKTAI

3.1.PREKĖS ŽENKLO ĮSTATYMINĖ BAZĖ
Pirmasis įstatymas, apimantis prekių ženklų teisinį reguliavimą – registravimą, naudojimą bei teisines apsaugos galimybes – priimtas 1857 m. Prancūijoje.
Nuo 1996 m. Europos Sąjungoje pradėjo veikti kokybiška – nauja ir atskira – prekių ženklų teisinės apsaugos sistema – Bendrijos prekių ženklų teisinės apsaugos sistema.
Pagrindiniai Europopos Bendrijos prekių ženklų teisinės apsaugos sistemos principai:
1.Autonomijos principas.
2.Vieningumo principas.
3.Koegzistencijos principas.
Lietuvoje rimta prekių ženklų apsauga buvo pradėta rūpintis tik 20 amžiaus pradžioje. Pirmasis Lietuvoje prekių ženklų įstatymas buvo priimtas 1925 m. Sausio 27 d. Lietuvos Respublikai 2004 m. Tapus ES nare, valstybės teritorijoje pradėjo veikti Bendrijos prekių ženklo apsaugos sistema.
Pagal registruojamojo ženklo pareiškėjo pobūdį ženklai skirstomi į dvi pagrindines grupes:
prekių ženklus;
paslaugų ženklus.
Prekių ir paslaugų ženklus gali registruoti ir vartoti individualūs piliačiai ir juridiniai asmenys, kurie verčiasi pramone ir komrcine veikla.
Prekės ženkle negali būri šalių simbolių (vėliavų, herbų), geografinių vietovių, pavadinimų, prekės vardas negali būti tik bendrinis žodis. Yra ir kitų reikalavimų prekės ženklui.

PREKĖS ŽENKLŲ REGISTRAVIMAS
Daugelis šalių yra priėmusios įstatymus, kuriuose nustatyta prekės ženklo registravimo tvarka bei prekės ženklo savininko teisės. Prekių ir paslaugų ženklų registracija daugelyje valstybių pavesta paentų tarnyboms (Lietuvoje – Valstybiniam patantų biurui). Norint įregistruoti prekės ženklą, reikia parengti šiai tarnybai paraišką. Praiškos formos sudėtis įvairiose valstybėse skiriasi. Prekių ženklo registravimas susideda iš kelių etapų (3.1. pav.).

3.1 pav. Prekės ženklo registravimo etapai
Valstybinis patentų biuras įregistruoto ženklo savininkui ar jo atstovui išduoda ženklo registracijos liudijimą. Ženklo registracijos liudijimas yra teisinis dokumentas, patvirtinantis ženklo įrašymą į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą ir ženklo savininko išimtines teises į įregistruotą ženklą. Prekės ženklas gali būti užregistruotas ne tik LR, bet ir tarptautiniu lygiu.
Prekių ženklo registracija – ilgai trunkantis procesas. Pavyzdžiui, Lietuvoje jis trunka apie metus, nes yra tiriama, ar norimas užregistruoti prekės ženklas nesutampa, ar nėra panašus į kitus ženklus.
Jei prekės ženklas pradedamas naudoti tik padavus paraišką patentų tarnybai, o jo ekspertizė dar neatlikta, tai tokio ženklo viršutiniame dešiniajame kampe galima rašyti raides TM. Kompanijos, kurių prekių ženklai yra plačiai žinomi, juos būtinai registruoja – prekės ženklas yra didelis įmonės turtas, vertinamas milijonais.
Prekių ženklų registravimas suteikia daug teisių jį užregistravusiam asmeniui ir apsaugo nuo galimo jo panaudojimo svatimų asmenų interesams. Ženklo neužregistravęs asmuo gali prarasti nemažai lėšų.
Ženklo savininkas gali leisti ženklu naudotis ir kitiems asmenims. Tokiu atveju turi būti sudaromos licencinės sutartys. Licencija yra leidimas panaudoti verslo tikslams apsaugotą prekių ženklą. Yra kelios licencijų rūšys: paprastoji ir išimtinė licencija.

PREKĖS ŽENKLO APSAUGA
Prekių ženklų apsauga nepaprastai svarbi, siekiant išvengti kopijavimo, falsifikavimo, galinčio sukelti kompanijai daug nuostolių. Prekių ženklų teisinė apsauga grindžiama tam tikrais principais:
1.Pirmumo teisė į vieną ar kitą prekių ženklą siejama su pirmumu registruojant šį ženklą.
2.Tam, kad ženklas būtų saugomas tam tikroje valstybėje, jis turi būti toje valstybėje įregistruotas.
Pagal LR prekės ženklų įstatymą, prekės ženklo apsauga galioja 10 metų nuo jo suteikimo datos. Pasibaigus prekės ženklo apsaugos liudijimui ji reikia pratęsti Valstybiniame patentų biure.
Vis tik prekės ženklo registracija ne visada apsaugo jo savininką nuo galimybės prarasti teises į ženklą.
PREKĖS ŽENKLO KLASTOJIMAS
Gerai žinomų ir pripažintų prekių ženklų valdytojai vis dažniau susiduria su prekės ženklo falsifikavimo problema. Prekės ženklo klastojimas yra pavojingas, nes prekės su tokiu ženklu dažnai neatitinka numatytos kokybės, o pirkėjai, nusipirkę tokią prekę, praranda pasitikėjimą ženklu. Bet nepaisant tarptautinių pastangų kontroliuoti šį procesą, jo apimtys vis didėja, nes falsifikuotojus traukia didžiuliai, lengvai uždirbami pinigai.
Kai kurios kompanijos, turinčios „stiprius“, žinomus prekių ženklus, stengiasi juos apsaugoti, informuodamas pirkėjus apie tai, kaip atpažinti originalią produkciją. Bet prekių ženklų savininkai atskleisti, kaip atskirti prekes ne visai gali, nes tai tam tikra komercinė paslaptis.
Lietuvoje susiduriama su prekių ženklų klastojimu. Prekių ženklų klastotojui LR įstatymai numato tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę. Siekiant apsaugoti prekių ženklų savininkų teises ir užkirsti kelią nusikalstamai veiklas, 2002 m. Lietuvoje įsteigtas Kriminalinės policijos Teisės poskyris.

4. PREKĖS ŽENKLO VERTINGUMAS

4.1. PREKĖS ŽENKLO VERTĖS SAMPRATA
Prekės ženklo vertės sąvoką mokslininkai traktuoja ne vienareikšmiškai, be to, PŽ sąvokai plečiantis, keitėsi ir PŽ vertės samprata. Mokslininkai vieningai pripažįsta ir išskiria dvi prekės ženklo vertės koncepcijas:
prekės ženklo vertė vartotojų atžvilgiu;
prekės ženklo vertė marketingo, finansų (įmonės) atžvilgiu.
Išsamiausia apie prekės vertę kalba K. Keller . Jis prekės ženklo vertingumą apibrėžia kaip įvairiapusį efektą – kaip tam tikros prekės ženklo vartotojų dalies, paskirstymo kanalo dalyvių ir įmonės gamintojos asociacijų ir elgsenos visuma, kuri leidžia prekės ženklui uždirbti daugiau pajamų ar pasiekti didesnių pardavimo apimčių, negu ją galima būtų pasiekti neturint prekės ženklo vardo. Ji suteikia prekės ženklui stiprų ir diferencijuotą pranašumą prieš konkurentus. Prekės ženklo vertė didina prekės ženklo pasirinkimo tikimybę, formuoja lojalumą jam ir „izoliuoja prekės ženklą nuo konkurentų grėsmių“.
Kiti mokslininkai Aaker, Etzel, Walker, Stanton, Biszantz, Norman, Johansson, papildo ši apibrėžimą, atskleisdami prekės ženklo vertės dedamąsias:
Aaker su prekės ženklo verte sieja vartotojo veiksmų kompleksą: prekės ženklo žinojimą, lojalumą prekės ženklui, suvokiamą (pastebimą) kokybę, sąsajas su prekės ženklu, asociacijas, įvaizdį, išskirtinumo suvokimą. Aaker PŽ vertės modelis yra aiškiausias, lengvai pasiduoda valdymui ;
Etzel, Walker, Stanton teigimu, prekės ženklo vertė apima tokias sritis kaip įvaizdis, įsimintinumas, mėgiamumas;
Biszantz, Norman teigimu, prekės ženklo vertė prasideda nuo ryšio su vartotoju kūrimo. Kai prekės ženklas kuriamas. Kad taptų vertingu, reikšmingu vartotojui tenka pagerinti produkto apipavidalinimą, simboliką, kuris savo ruožtu padidina produkto reikšmės ir prasmės suvokimą;
Johansson žvelgia į prekės ženklą plačiąja prasme ir teigia, kad vertingas prekės ženklas – tai prekės ženklas, randamas visame pasaulyje. Keller papildo šią nuomonę ir teigia, kad vertingas prekės ženklas pirmiausia yra žinomas prekės ženklas.
Keller vartotojo suvokiamą prekės ženklo vertę apibrėžia per diferencijuotą efektą, atsirandanti dėl vartotojo žinojimo apie tam tikrą prekės ženklą bei marketingo kampanijų poveikio.
Aaker teigimu vartotojo suvokiama prekės ženklo vertė išreiškiama keturiais ženklo vertės komponentais: identifikavimu bei asociacijomis, kokybė, žinomumu, lojalumu.
Tiek Aaker, tiek Keller akcentuoja identifikavimo procesą: vartotojas identifikuoja prekės ženklą, ir tada pastebi, kuo prekės ženklas skiriasi nuo kitų. Diferencinis efektas gali būti išreiškiamas suvokiama ir laukiama kokybe, asociacijomis su prekės ženklu. Visą tai formuoja patirtis: prekės ženklą vartotojas identifikuoja, suvokia ir vertina, remdamasis empirine patirtimi.
Taigi prekės ženklo vertė galutinio vartotojo atžvilgiu, pasak K. Keller , susideda iš dviejų pažinimo formų:
prekės ženklo žinojimo;
prekės ženklo įvaizdžio.
Prekės ženklo žinojimas rodo tai, ar šis prekės ženklas iškyla vartotojo sąmonėje, jam pagalvojus apie tam tikrą prekių kategoriją, ir kaip greitai tai atsitinka. Tai vienas iš pagrindinių prekės ženklo vertingumo matų.
Prekės ženklo įvaizdis yra antroji vartotojo prekės ženklo pažinimo forma. Prekės ženklo įvaizdis gali būti analizuojamas per asociacijas, kurios kyla vartotojui turint galvoje analizuojamą prekės ženklą. Asociacijų vertinimas gali būti tokio pobūdžio:
prekės ženklo asociacijų prototipai (savybės, nauda, bendroji pozicija prekės ženklo atžvilgiu);
prekės ženklo asociacijų palankumas;
prekės ženklo asociacijų stiprumas;
prekės ženklo asociacijų išskirtinumas.
Todėl kuriant ryšį tarp prekės ženklo ir vartotojo, svarbūs trys pagrindiniai momentai:
teigiamas prekės ženklo įvertinimas;
asociacijų atpažįstamumas;
nekintamas prekės ženklo įvaizdis.
Taigi prekės ženklo vertė – svarbus bei sudėtingas įmonės konkurencingumo užtikrinimo įrankis. Tuo pačiu prekės ženklo vertė – tai tam tikras vertybių rinkinys (asociacijos), kurias reikia pažinti, valdyti, norint sukurti stiprų prekės ženklą.

4.2 PREKĖS ŽENKLO VERTINGUMO DEDAMOSIOS
Atlikti užsienyje tyrimai rodo, kad rinkoje esant prekėms, panašioms savo sudėtimi, kokybe ir kaina, pirkėjai rinksis pažymėtas prekės ženklu prekes, nes jos palengvina apsipirkimą, reiškia kokybę, sumažina riziką ir gali simbolizuoti pirkėjo statusą. Siekiant, kad prekės ženklas atliktų funkcijas, gamintojai turi sukurti tokį prekės ženklą, kuris pirkėjams reikštų kur kas daugiau nei tik gerą kokybę ar gamintojo garantijas, bet ir turėtų savitas vertybes, išskiriančias konkrečiu prekės ženklu pažymėtas prekes iš panašios kitų gamintojų produkcijos.
H. Nilson vertybes, su kuriomis asocijuojasi prekės ženklas, suskirstė į kelias grupes (4.2 pav.):

4.2 pav. Prekės ženklo vertybės

Bendrinės vertybės yra tos, kurios būdingos visoms panašioms prekėms. Tai yra vertybės, kurių tikisi kiekvienas pirkėjas ir kuriomis prekės ženklai nesiskiria vienas nuo kito. Pavyzdžiui, alus turi malšinti troškulį, nesvarbu ar tai bus Utenos, Švyturio ar kitų gamintojų gėrimas.
Specifinės vertybės būdingos tik vienam prekės ženklui ir padeda sukurti jam sėkmę, nes išskiria prekės ženklą iš kitų. Specifinės vertybės turi būti unikalios ir sunkiai pamėgdžiojamos. Pavyzdžiui, Utenos alus yra gaminamas, naudojant tyrą vandenį.
Apčiuopiamos yra tos, kurios susijusios su produkto panaudojimu. Dažnai šias vertybes galima išmatuoti, pavyzdžiui, automobilio patikimumas ar gėrimo stiprumas, kokybė gali būti apskaičiuojama pagal tam tikrus rodiklius. Šių vertybių plėtojimas kompanijai neatneša nuostolių, tačiau ji privalo įvertinti, ar apsimoka tam skirti lėšų.
Abstrakčios prekių vertybės yra susijusios su emociniu prekės ženklo įvertinimu. Jų negalima išmatuoti ir įvertinti. Kuriant prekės ženklą, abstrakčių vertybių turi būti nedaug – jos turi būti išskirtinės ir neprieštarauti viena kitai, kitaip pirkėjas sumaišys. Pavyzdžiui, Utenos alus atitraukia nuo kasdienybės, neatskiriama pasilinksminimo dalis.
Prekės vertybių nustatymas turi vykti tam tikra tvarka (4.3 pav.).
BendrinėsIšskirtinės
Apčiuopiamos12
Abstrakčios34

4.3 pav. Prekės ženklų vertybių nustatymo matrica

Pirmiausia turi būti nustatomos bendrinės apčiuopiamos vertybės, nes jei jų nebus, prekės ženklas bus pasmerktas žlugti. Toliau reikia nuspręsti kokios savybės prekės ženklą išskiria iš konkurentų. Šio etapo metu įmonė turėtų įvertinti, ar jos tinka kuriamam prekės įvaizdžiui bei tai, ar jas priims pirkėjai. Tai pat reikia nustatyti bendrines abstrakčias savybes, kurios būdingos ir kitiems prekių ženklams. Abstrakčios specifinės vertybės yra tai, kas geriausiai padeda išskirti prekės ženklą iš kitų.
Prekės ženklas bus sėkmingas tik tada, kai turės visų paminėtųjų rūšių vertybes, sujungtas į visumą. PH. Kotler teigia, kad prekių ženklai turi turėti stiprias bendrines savybes, sustiprintas viena ar dviem specifinėmis vertybėmis. Pasak T. H. Nilson , daugumoje produktų rinkų yra svarbios tik kelios vertybių dimensijos. Dažnai prekės ženklas asocijuojasi su 3 ar 4 vertybėmis, kurios aktualios vartotojams, ir retos kurios turi daugiau kaip 6 ar 7. taigi kuriant prekės ženklo vertę, užtenka koncentruotis į mažesnio vertybių kiekio plėtojimą. Pavyzdžiui, BMW, vienas iš sėkmingiausių valdomų prekės ženklų pasaulyje, reiškia patikimą ir saugų automobilį, o specifinė vertybė, dėl kurios automobilis užtikrino stiprią poziciją, siejama su jos įvaizdžiu – „mašina, verta tikro vairuotojo“.

4.2.1 Prekės ženklo asociacijos ir jų kuriama vertė
Prekės ženklo asociacijos arba prekės ženklo vertybių visuma, kuria tam tikrą prekės ženklo įvaizdį. Asociacijos lemia vartotojo sprendimą pirkti bei lojalumą prekės ženklui. Yra daugybė galimų asociacijų ir daugelis būdų, kaip jos teikti vertę vartotojui ir firmai. Taigi prekės ženklo asociacijos padeda gauti ir apdoroti informaciją apie prekės ženklą, padeda išskirti jį iš konkurentų, sukuria priežastį pirkti, teigiamą požiūrį ir jausmus bei sudaro pagrindą plėsti prekės ženklą.
Prekės ženklo valdytojui svarbios tos asociacijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia vartotoją. Prekės ženklo kuriamos asociacijos turi būti skirtingos: priklausomai nuo žmogaus amžiaus, jo išsilavinimo ar kitų demografinių faktorių. Įvairios asociacijos formuoja labai skirtingą firmos ir jos produktų įvaizdį. Jos reiškia: gyvenimo būdą; socialinę padėtį; produkto pritaikomumą; žmonių, kurie galėtų vartoti tam tikrus produktus, tipus; parduotuves, kuriose šie produktai būtų parduodami.
Prekės ženklo asociacijų yra daug, todėl 4.1 lentelėje pateikti skirtingi asociacijų tipai. Su produktu ir su organizacija susijusias asociacijas įvairūs autoriai grupuoja skirtingai.
Prekės ženklo asociacijas galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
su produktu susijusias asociacijas;
su organizacija susijusias asociacijas.

4.1. lentelė. Prekės ženklo asociacijų tipų klasifikacija
AutoriusSu produktu susijusios asociacijos
Funkcinės vertybėsNe funkcinės vertybės
Aaker, 1991 m.Produkto savybėsNauda vartotojui
Nauda vartotojuiSąlyginė kaina
Produkto klasėTinkamumas/naudingumas
Vartotojas/ klientas
Įžymybė/ asmuo
Gyvenimo būdas
Biel, 1992 m.Funkcinės produkto savybėsEmocinės savybės
Herr, Farquhar, 1993m.Produkto kategorijaVartojimo būdas
Produkto savybėsNauda vartotojui
Nauda vartotojui
Chen, 1996 m.Suvokiama kokybėSimbolika
Funkcinės vertybėsEmocionalumas
Su organizacija susijusios asociacijos
Korporacijos sugebėjimasKorporacijos socialinė atsakomybė
Biel, 1992 m.Funkcinės kolektyvinės savybėsEmocinės savybės
Aaker, 1995 m. InovatoriškumasPrisitaikymas prie aplinkos
Dėmesys bendruomenei
Aaker, 1996 m.Suvokiama kokybėDėmesys bendruomenei, visuomenei
Inovacija
Įvaizdis ir sėkmė Dėmesys vartotojui
Vietinis arba globalus
Chen, 1996 m.Inovatoriškumas
Apibendrinus skirtingą asociacijų grupavimą, parengtas prekės ženklo asociacijų modelis, kuris atskleidžia gilesnį ir esmingesnį skirstymą.
Su produktu susijusios asociacijos skirstomos į:
funkcines (produkto savybės, suvokiama kokybė ir funkcinė nauda);
ne funkcinės (simbolinės, emocinės, kainos/vertės, vartotojo/vartojimo situacijas).
Su organizacija susijusios asociacijos skirstomos į:
korporacijos sugebėjimo;
korporacijos socialinės atsakomybės asociacijas;
D. Aaker atskleisdamas asociacijų reikšmę, siūlo įvairius prekių ženklų asociacijų tipus, parodytus 4.4 pav.

4.4 pav. Asociacijų tipai

Produkto savybės. Dažniausiai naudojama pozicijos strategija yra susijusi su produkto savybėmis ir charakteristikomis. Kai asociacija yra prasminga, ji gali tiesiogiai veikti pasirinkimą pirkti prekę su atitinkamu ženklu. Svarbu rasti tokią savybę, kurios dar nepanaudojo konkurentai, todėl reikia tirti vartotojų poreikius ir sukurti tokias produkto savybes, kurių pageidauja vartotojai, tačiau jų dar nepasiūlė konkurentai.
Neapčiuopiami dalykai. Neapčiuopiami dalykai gali būti laukiama kokybė, technologinis pirmavimas ar sveikas maistas.
Nauda klientui. Galima išskirti racionalią ir psichologinę naudą vartotojams. Pastaroji ypač naudinga, formuojant požiūrį į produktą, susijusi su jausmais, kurie yra sukeliami perkant arba naudojant prekės ženklą (Jūsų plaukai bus stori, pilnavertiški (racionali nauda); Jūs jausitės ir atrodysite puikiai (psichologinė nauda).
Sąlyginė kaina naudojama, kai rinkoje nusistovėjusios prekių kainos. Produktą galima pristatyti sąlyginai mažesne kaina, lyginant su konkurento, siūlančio panašios kokybės, produktu.
Tinkamumas/naudingumas. Produkto vartojimo aplinkos pristatymas (ypač dažnai naudojama kavos ir arbatos reklamoje).
Vartotojas. Asociacijos siejamos su tam tikra vartotojų grupe (vaikais, suaugusiais, moterimis) su jų amžiumi, gyvenimo būdu (pasitikintys savimi, viengungiai). Tačiau stipri vartotojo asociacija riboja prekės ženklo galimybę plėsti savo rinką kituose segmentuose.
Įžymybė sukuria ypač stiprias asociacijas. Didelę įtaką daro žymaus žmogaus patvirtinimas apie produkto kokybę, jo pateikta priežastis, kodėl jis minimą produktą vartoja.
Asmenybė (individualybė). Produktui suteikiamos asmens savybės (lengvai sugyvenamas, senamadiškas, sąžiningas).
Produkto klasė. Produktas pristatomas su nuorodomis į atitinkamą produktų klasę.
Šalis. Produktas siejamas su šalimi gamintoja, turinčia gilias įvaizdžio kūrimo tradicijas (Škotiškas viskis, Prancūziškas sūris).
Konkurentai. Pozicija, atsižvelgiant į konkurentą, gali puikus būdas sukurti poziciją, susijusią su produkto charakteristika, ypač kainos – kokybės.
4.2.2 Prekės ženklo (vardo) žinomumas
Prekės ženklo žinomumas yra potencialus pirkėjo gebėjimas atpažinti ar prisiminti, kad prekės ženklas yra tam tikra produktų kategorijos dalis. Prekės ženklo žinomumo vaidmuo prekės ženklo identifikavime priklausys nuo to, kuris žinomumo lygis yra pasiektas.
Žemiausias lygis – tai nežinojimas apie prekės ženklą.
Prekės ženklo atpažinimas yra pagrįstas padedamuoju prisiminimo testu. Prekės ženklo atpažinimas yra minimalus suvokimo lygis, jis identifikuojamas, paprašius vartotojų išvardinti girdėtus anksčiau prekių ženklus.
Prekės ženklo prisiminimas susijęs su stipresne prekės ženklo pozicija. Prisiminimas yra pagrįstas prašymu, kad asmuo nurodytų prekių ženklus produktų klasėje, nepateikiant pavadinimų.
Visiškas pripažinimas būdingas prekės ženklui, kurį pirmą paminėjo vartotojas be jokio priminimo. Šis prekės ženklas turės didelį konkurencinį pranašumą, kai vartotojas spręs kurį prekės ženklą pasirinkti.

4.5 pav. Prekės ženklo žinomumo lygiai

4.2.3. Vartotojo lojalumas prekės ženklui

Lojalumas yra prekės ženklo vertingumo pagrindas. Lojalumas apibūdinamas kaip tam tikras prekės ženklo pripažinimas tarp vartotojų, jo laikymas „savu“. Jeigu vartotojai yra abejingi prekės ženklui ir iš tikrųjų perka, tik atsižvelgdami į kainą, savybes ir patogumus, nekreipdami dėmesio į prekės ženklo vardą, unikalumas nėra žymus.
Vartotojų klasifikavimas lojalumo atžvilgiu atliekamas nustatant lojalumo lygį:
1.Nepastovūs vartotojai yra patinis lojalumo lygis. Tai nelojalus pirkėjas, kuris yra visiškai abejingas prekės ženklui – kiekvienas prekės ženklas yra suprantamas kaip adekvatus ir apsisprendžiant pirkti, vardas turi mažą poveikį. Toks pirkėjas gali būti vadinamas kaip nepastovus pirkėjas, arba pirkėjas, priklausantis nuo kainos.
2.Patenkinti vartotojai – antrasis lygis, apimantis pirkėjus, kurie yra patenkinti produktu arba bent jau nėra nepatenkinti. Šis sektorius yra vertingas konkurentams, kurie gali sukurti matomą naudą, pateisinančią pakeitimą kitu prekės ženklu. Tačiau juos pasiekti gali būti sunku, kadangi jiems nėra prasmės ieškoti alternatyvų.
3.Patenkinti, įpročio vartotojai – trečias lygis susideda iš tų, kurie žino prekės ženklą, tačiau perka jį dėl vartojimo įpročių. Jie neturi neigiamos patirties ir yra patenkinti produktu. Būtent šie vartotojai yra konkurentų taikinys.
4.Mėgstantys prekės ženklą vartotojai žino prekės ženklo gerąsias savybes, vertina susiformavusią vartojimo patirtį. Šio lygmens vartotojai įvardintų priežastis, dėl kurių jie nepirktų kito prekės ženklo.
5.Ištikimi vartotojai – jie perka tik vieno prekės ženklo produktą ir kitiems pataria pirkti tik jį. Prekės ženklą laiko „savo atradimu“. Šie vartotojai vertingi ne dėl pirkimo, bet dėl įtakos kitiems klientams ir pačiai rinkai.
Capon, Hulbert teigimu, lojalumas prekės ženklui gali būti apibūdinamas panašiu į supratimą būdu ir vertinamas tam tikrais suvokimo lygiais: lojalus vartotojas, prekės ženklo keitėjas, atsitiktinis vartotojas, niekada nenaudojantis, neigiamas šalininkas. Šie lygiai gali būti apibūdinti taip:
Neigiamas šalininkas: stiprūs neigiami jausmai, vedantys link kitų vartotojų įtikinimo nenaudoti;
Niekada nenaudotų: neigiami jausmai, vedantys prie ryžtingų veiksmų naudotis alternatyvomis;
Atsitiktinis vartotojas; atsitiktinis prekės ženklo pirkimas;
Prekės ženklo keitėjas – nemėgstamas PŽ: vienas iš daugelio produktų su tam tikru prekės ženklu perkamų laikas nuo laiko.

4.3. PREKĖS ŽENKLO VERTINIMO POŽIŪRIAI IR POPULIARIAUSI RODIKLIAI
Sėkmingas, stiprus prekės ženklas – tai turtas, kurį valdo įmonė. Prekės ženklo vertingumas įmonei gali būti įvairiapusis. Egzistuoja daugelis būdų, kuriais vertingumas gali būti išreikšta kaip nauda įmonei: identifikuoti veiksniai, padedantys efektyviau atlikti darbą, mažesnis konkurencinių marketingo veiksmų pažeidžiamumas.
Kaip ir kiekvieną turtą, prekės ženklą galima įvertinti. Tačiau „nematerialaus“ prekės ženklo vertinimo procesas yra sudėtingas.
Išskiriami keturi prekės ženklo vertinimo požiūriai: tradiciniai: kaštų, pajamų, rinkos ir susiformavęs naujas multidimensinis požiūris (4.6 pav.).

4.6 pav. Prekės ženklo vertės vertinimo požiūriai

Remiantis kaštų požiūriu, pagrindinis vertinimo objektas yra kaštai (išlaidos), skirti prekės ženklo kūrimui: produkto tyrimams ir vystymui, rinkos tyrimams, rėmimui ir produkto tobulinimui per nustatytą periodą. Žiūrint iš marketingo pozicijų, toks požiūris yra pernelyg siauras dėl vertingumo, kuris susidarė dėl sėkmingo prekės ženklo vertės kūrimo ir valdymo, neįvertinimo.
Rinkos požiūris labiau orientuotas į informaciją iš įmonės išorinės aplinkos. Šis požiūris remiasi ekonomikos konkurencijos ir pusiausvyros rinkoje principais; laisvoje ir nesuvaržytoje rinkoje pasiūlos ir paklausos veiksniai „stumia“ turto kainą į pusiausvyrą. Šio požiūrio esmė: rinkoje galimo parduoti produkto kiekio išmatavimas.
Pajamų požiūris orientuotas į prekės ženklo ateities potencialą bei išvengiantis priklausomybės nuo kaštų vertinimo. Vertinimo procesas apima ateities grynųjų pajamų, priskiriamų tiesiogiai prekės ženklui, nustatymą. Esama prekės ženklo vertė nustatoma eliminuojant numatomas ateities pajamas.
Multidimensiniu arba mišriu požiūriu vertinant prekės ženklą, naudojami įvairūs vertinimo kriterijai, tokie kaip pajamos, priskiriamas prekės ženklui, lyderystė rinkoje, rinkos tendencijos, stabilumas. Šis požiūris susilaukia mažiausiai kritikos dėl daugelio veiksnių, kuriančių prekės ženklo integruotą vertę, įvertinimo.
Nors ir nėra vienintelio modelio, objektyviai įvertinančio prekės ženklo vertingumą, vis dėl to galima išskirti naudojamus populiariausius rodiklius:
Prekės ženklo vertė pinigine išraiška – tai piniginė premija, kurią gauna prekės ženklo turėtojas iš prisirišusių pirkėjų, sutinkančių už jį mokėti. Kitaip tariant, prekės ženklo vertę galima nustatyti kaip finansinę vertybę, apskaičiuotą ar nustatytą konkrečiam prekės ženklui atskirai nuo kitų aktyvų.
Prekės ženklo galia – tai prekės ženklo sugebėjimo dominuoti tam tikroje prekių kategorijoje laipsnis. Paprastai toks prekės ženklo įvertinimas būna reikalingas, priimant svarbius prekės ženklo vystymo sprendimus. Prekės ženklo galia dažniausia vertinama kokybiniu įvertinimu.
Prekės ženklo tinkamumas nurodo laipsnį, kuriuo prekės ženklo įvaizdis ir pobūdis atitinka vartotojų reikmes ir norus. Prekės ženklo tinkamumo vertinimas turi būti atliekamas nuolat, nes bet koks neatitikimas sumažina prekės ženklo valdymo ir darbo su juo efektyvumą.
Jei įmonė nori pratęsti arba išplėsti prekės ženklą, paprastai atliekamas prekės ženklo poveikio įtakos tyrimas – tai prekės ženklo sugebėjimas plėstis nauja kokybe, didėjant vartotojų skaičiui, plečiantis į naujas produktų grupes, naujas rinkas. Faktiškai tai yra skirtumas tarp pastangų, kurias reikia skirti produktui, stumiant jį su turimu prekės ženklu arba pradedant viską nuo „nulio“.

5. PREKĖS ŽENKLO VYSTYMAS IR VALDYMAS

5.1 PREKĖS ŽENKLO VALDYMAS
Prekės ženklo valdymas – tai valdymo procesas, nukreiptas į strateginį prekės ženklo vertės didinimą. Kaip prekės ženklo valdymas gali būti suprantamas ir personalas, atsakingas už prekės ženklo individualių bruožų sukūrimą, jų pakeitimą siekiant maksimalaus efektyvumo, atsakomybę, kad individualūs bruožai nebūtų keičiami dėl taktinių tikslų, o taip pat už antikrizinių prekės ženklo planų sudarymą iškilus būtinybei.
Formuodama prekės ženklą įmonė turi apsispręsti, ar ji ketina siekti, kad šis ženklas taptų lyderiu, ar tiesiog tikisi, kad jis taps toks „kaip kiti“. Prekės ženklo valdyme egzistuoja principas, vadinamas „pozicijos principu“. Jo esmė – pirmą įmonę, jau užėmusią savo poziciją tarp vartotojų, neįmanoma išstumti iš šios vietos, pavyzdžiui: IBM, Coca Cola, VP Market. Vadovaujantis šiuo principu, sėkmingos marketingo strategijos esmė – atidžiai stebėti rinkoje atsirandančias naujas galimybes ir veikti, siekiant sustiprinti produkto pozicijas rinkoje. O vėliau visi prekės ženklo valdymo veiksmai nukreipiami į pirmos vietos įtvirtinimą vartotojų sąmonėje.
Valdydamos savo prekės ženklus, įmonės dažnai susiduria su situacija, kad jų prekės ženklas ne visiškai atitinka rinkos poreikius. Priežastys gali būti kelios:
rinka yra perpildyta prekės ženklais, ir vartotojas nemato esminių skirtumų tarp jų;
produktu prekiauja mažmeniniai prekybos tinklai, kurie pirmenybę teikia pigesniems produktams ir neoriai priima brangias prekes;
vyksta technologiniai pokyčiai, kurie leidžia įmonei, valdančiai prekės ženklą, gaminti ir pelningai prekiauti naujomis, pigesnėmis prekėmis.
Konkurencinėje kovoje prekės ženklas yra didžiausias ir vertingiausias turtas, kuriuo gali disponuoti įmonė, tačiau reikia jį mokėti tinkamai valdyti ir nuolat vystyti. Prekės ženklo valdymo nauda yra trejopa:
padidina investicijų atsiperkamumo lygį;
didina prekės ženklo vertę;
priverčia vartotojus „prisirišti“ prie prekės ženklo.
Prekės ženklo valdymas bus efektyvus tik tuomet, kai įmonės vadovybė supras ir tvirtai rems idėją, jog bendra įmonės strategija turi glaudžiai sietis su prekės ženklu ir kad prekės ženklo vystymas yra vienas iš svarbiausių strateginio valdymo tikslų. Racionalių prekės ženklo valdymo metodų taikymas padeda tiek aukščiausio lygio vadovams, tiek ir kitiems organizacijos nariams efektyviai paskirstyti turimus išteklius ir priimti sprendimus, padėsiančius maksimizuoti prekės ženklo vertę kuo ilgesnį laiko tarpą.
Prekės ženklo valdymas yra procesas, susidedantis iš keturių etapų, pateiktų 5.1 paveiksle.

5.1 pav. Prekės ženklo valdymo etapai

Prekės ženklo vizijos kūrimas. Kuriant prekės ženklo viziją, svarbiausia yra artimiausių penkerių metų verslo strategija ir prekės ženklas vaidmuo jos įgyvendinime. Tai apibrėžti galima tik įvertinus šiandieninę prekės ženklo vertę ir išsiaiškinus, kokios prekės ženklo vertės vadovybė tikisi ateityje.
Prekės ženklo vizija turi apimti finansinius ir strateginius tikslus, jo galiąir investicijų poreikį ateityje, siekiant gauti planuojamas pajamas. Šiame etape turi būti atlikti investicijų į prekės ženklą pelningumo matavimai, kurie įvertins:
kaip prekės ženklas atitinka strateginius ir ilgalaikius įmonės tikslus;
gaunamų iš prekės ženklo ir investicijų į prekės ženklą santykį;
įmonės vadovybės požiūrį į prekės ženklą.
Prekės ženklo įvaizdžio suvokimas. Šiame etape prekės ženklas yra įvertinamas pagal patrauklumą pirkėjams, jo suvokiamos vertės perspektyvas. Siekiant parengti ilgalaikę prekės ženklo strategiją, jo įvaizdžio įvertinimas yra būtinas. To neatlikus įmonė negali numatyti, ką prekės ženklas yra pasiekęs ir ką jis gali pasiekti ateityje.
Šiame prekės ženklo valdymo etape reikia atlikti nagrinėjamo prekės ženklo palyginimo su pagrindinių konkurentų prekės ženklais analizę. Analizuojant svarbu įvertinti prekės ženklo atpažįstamumo, lojalumo, vertės bei išplėtimo veiksnius (5.2 pav.).

5.2 pav. Prekės ženklo įvaizdžio suvokimas
Prekės ženklo strategijos vystymas. Šiame etape visų pirma įvertinami skirtumai tarp prekės ženklo vizijos ir diagnostikos rezultatų, kiek šiandieniniai pirkėjai identifikuoja, diferencijuoja prekės ženklą ir yra jam lojalūs, išvadų. Remiantis šiais skirtumais kuriama prekės ženklo strategija, apibrėžiant kaštus ir terminus, reikalingus prekės ženklo vizijai įgyvendinti.
Vykstant prekės ženklo strategijai svarbu įvertinti ir kokia ji yra – traukimo ar stūmimo.
Traukimo strategija – prekės ženklas yra kuriamas remiantis aktualiais pirkėjų poreikiais bei vertybėmis. Patekęs į rinką jis turi paklausą ir be masinės reklamos. Šiai strategijai būdinga:
būtinos inovacijos, naujų žinių sukūrimas;
mažesnės sąnaudos lyginant su antrąja strategija;
ženklas dažniausiai būna stiprus, artimas vartotojui;
dideli pardavimai jau pirmosiose prekės ženklo gyvavimo ciklo stadijose.
Stūmimo strategija – prekės ženklo pagrindu tampa požymiai, diferencijuojantys jį nuo konkurentų. Šie požymiai nepaliečia pirkėjų aktualių poreikių ir vertybių. Stūmimo strategijai būdinga:
prekės ženklo stūmimui rinkoje reikalingas didelis reklaminis biudžetas;
mažesnis dėmesys skiriamos produkto inovatyvumui.
Dažniausiai prekės ženklas vystomas didinant prekės ženklo žinojimą per pakartotinį demonstarvimą. Prekės ženklo kartojimas stiprina jo poziciją vartotojo sąmonėje, tuo pačiu atpažįstamumą, pagerinant prekės ženklo prisiminimą ir asociacijų stiprinimą su tam tikra prekių kategorija, pirkimo ar vartojimo situacija.
Vystant prekės ženklą, labai svarbu vizualiai ir verbaliai stiprinti visus prekės ženklo elementus. Žinomumo kūrimui ypač svarbu parinkti šūkį, kuris susietų prekės ženklą su tam tikra prekių kategorija, pirkimo ar vartojimo situacijomis. Papildoma nauda gali būti gaunama ir iš kitų prekės ženklo elementų – logotipo, simbolio, personažų bei pakuotės.
Prekės ženklo prisiminimo stiprėjimas reikalauja sąsajų atmintyje su tam tikra prekių kategorija. Būdas, kuriuo prekės ženklas ir jį atitinkanti kategorija yra sujungiami, tai pat yra svarbus apibrėžiant saitus su prekių kategorija. Prekės ženklo ir jį atitinkančios prekės kategorijos sujungimas per reklamą, rėmimą ir panašius dalykus gali sudaryti šias sąsajas ir palengvinti prekės ženklo prisiminimą.
Investicijų į prekės ženklą pelningumo įvertinimas. Šio valdymo etapo tikslas yra nustatyti ir pritaikyti investicijų į prekės ženklą vertinimo kriterijus. Šis vertinimas turi užtikrinti prekės ženklo vizijoje numatytų tikslų pasiekimą.

5.2 PREKĖS ŽENKLO VYSTYMO STRATEGIJOS
Įmonės turi keturis strateginius pasirinkimus kaip vystyti savo prekių ženklus (5.3 pav.).
Nauja produktų rūšisEgzistuojanti produktų rūšis
Nauji prekės ženklaiNaujo prekės ženklo strategija

3Konkuruojančio prekės ženklo strategija
4
Egzistuojantys prekės ženklaiPrekės ženklo išplėtimo strategija
2Produktų linijos išplėtimo strategija
1

5.3 pav. Prekės ženklo vystymo strateginiai pasirinkimai

5.2.1. Produktų linijos plėtimo strategija
Dažniausiai naudojama prekės ženklo vystymo strategija yra produkto linijos plėtimo strategija. Produktų linijos plėtimas naudojamas, kai organizacija į jau egzistuojančią produktų liniją su tam tikru prekės ženklu įveda naują produktą. Nauji skoniai, formos, spalvos, skirtingos sudėtinės dalys ir bruožai, pakuočių dydžiai yra linijos plėtimo pavyzdžiai.
Produktų linijos plėtimas patenkina vartotojų įvairovės poreikį. Taip yra stengiamasi užpildyti produktų linijoje esančias spragas, kurias galėtų užpildyti konkurenciniai pasiūlymai, bei sužlugdyti kitų konkurencinius ketinimus.
Taikant produktų linijos plėtimo strategiją, remiamasi tuo, kad vartotojo pasirinkimui įtakos turi tai, kiek ir su kokiomis prekėmis jis yra susipažinęs. Be abejo, pirmiausia parduotuvės lentynoje jis pastebės jau pažįstamus produktus ir taip įtrauks juos į galimų pasirinkti prekių grupę. Pirmiausiai į akis kritę produktai kitas prekes gali užgožti. Šie veiksniai yra svarbūs, jei vartotojas skuba. Kadangi nuo prekės atpažinimo priklauso, ar paklius ji į galimų pasirinkti prekių grupę, čia svarbiausias yra pats prekės ženklas.
Pasak B. Kahn , kad papildant prekės liniją būtų vystomas prekės ženklas, būtina atsižvelgti į tris veiksnius:
vartotoją būtina įtikinti, kad prekės ženklo asociacijos tinka naujajam produktui. Ne itin efektyvu būtų Sony vardu pavadinti naują dantų pastos rūšį;
būtina, kad naujoji prekė mažų mažiausiai prilygtų, o geriausiai – kad ji būtų pranašesnė už kitas tos pačios linijos prekes. Kad vartotojai norėtų ją išbandyti, o vėliau galbūt taptų lojaliu pirkėju, nepakanka pažymėti imitaciją populiariu prekės ženklu;
su prekės ženklu siejamos savybės, kurios vėliau automatiškai priskiriamos ir naujajai prekei, turi būti paklausios toje prekių kategorijoje.
5.2.2. Prekės ženklo plėtimo strategija
Prekės ženklo plėtimo strategija yra taikoma tuomet, kai norima visiškai naujai sukurtiems produktams pritaikyti jau gerai žinomą prekės ženklą. Šiuo atveju rizikos galimybė yra labai minimali, nes, jei vartotojams nauja prekė nepatiks, prekės ženklas nebus taip sumenkintas kaip atitinkamai produktų linijos išplėtimo strategijos atveju.
Prekės ženklo plėtimas ar jau esamo prekės ženklo panaudojimas naujose produktų kategorijose yra labai populiari prekės ženklo vystymo strategija.
Prekės ženklo plėtimo strategijos sėkmė slypi tame, kad, suskirstant produktus į naujas klases ar kategorijas, žymiai sumažinamos pradinės marketingo išlaidos, padidinama rinkos procesų efektyvumas ir sustiprinama naujo produkto sėkmės galimybė.
5.2.3. Naujo prekės ženklo strategija
Naujas prekės ženklas kompanijai reikalingas tada, kai:
įmonė sukuria naują produktą, kuriam netinka jau egzistuojantis prekės ženklas;
kai egzistuojantis prekės ženklas praranda populiarumą;
įmonė jaučia, kad egzistuojančio prekės ženklo galia yra išsekusi;
įmonė įsigyja naujas kategorijas.
5.2.4. Konkuruojančio prekės ženklo strategija
konkuruojančio prekės ženklo strategija – tokia strategija, kai sukuriamas naujas prekės ženklas, kuriuo siekiama konkuruoti su panašių produktų, esančiais rinkoje, prekių ženklais. Ši strategija taikoma siekiant patenkinti specifinius vartotojų poreikius tam tikrose srityse, kai vartotojai naudoja tik jiems tinkančias paslaugas ar prekes.
Dažniausiai konkuruojančio prekės ženklo strategija yra taikoma, kai:
organizacija turi dideles pardavimų apimtis ir eksploatuoja daug produktų kategorijų;
kuomet prekės ženklas yra dominuojantis rinkoje;
organizacija siekia išplėsti savo prekės ženklo vartojimą.

5.3. PREKĖS ŽENKLO VALDYMAS JO GYVAVIMO CIKLO STADIJOSE
Įmonė, sukūrusi prekės ženklą, turi nepaliaujamai stebėti ir vertinti prekės ženklo daromą įtaką vartotojams. C.Caron, išanalizavęs daugiau kaip tūkstančio prekių ženklų vystymą, išskyrė penkias tipines gyvavimo ciklo stadijas.
Įvedimo stadija. Jai dažniausiai būdingi lėti pardavimų augimo tempai. Tai lemia išorinės aplinkos veiksniai – technologinis neapibrėžtumas, paskirstymo kanalų nenoras, potencialių pirkėjų neskubėjimas keisti vartojimo įpročius. Pagrindinis įmonės tikslas šioje stadijoje kaip galima greičiau sukurti pirminę paklausą ir sutrumpinti šią stadiją. Įvedimo stadijos trukmę apsprendžia prekės ženklo priimtinumas mažiau inovatyviems pirkėjams.
Augimo stadija. Jei prekės ženklas sėkmingai „išlaiko įvedimo egzaminą“, jis pereina į augimo stadiją. Jai būdinga pardavimo augimo tempų padidėjimas, nes:
pirmieji patenkinti pirkėjai atlieka pakartotinus pirkimus ir bendraudami įtakoja kitus potencialius pirkėjus;
paskirstymo sistemos išplėtimas daro prekės ženklą prieinamesnį ir pastebimesnį potencialiems pirkėjams;
atsiranda nauji konkurentai, bendromis marketingo pastangomis formuojama paklausa.
Į pirminės paklausos vystymą orientuota strategija reikalauja didelių finansinių resursų, todėl net ir šioje stadijoje įmonės veikla dar gali būti nepelninga.
Turbulentinė stadija. Tai pereinamoji stadija, kai pardavimų augimo tempai sumažėja, bet ekonominių rodiklių augimo tempai išlieka dideli. Tikslinę grupę šiame etape sudaro daugelis pirkėjų. Palaipsnis kainų mažėjimas priverčia pasitraukti silpniausius konkurentus, ir konkurencija tampa labiau koncentruota. Konkuruojančios įmonės iš naujo nustato savo prioritetinius tikslus dviem kryptimis:
strateginis tikslas vystyti bendrąją paklausą pakeičiamas į rinkos dalies išplėtimą ar maksimizavimą;
įmonės marketingo politika turi būti paremta rinkos segmentacija, kad įmonė galėtų išskirti save iš daugelio ir pasitraukti į šalį nuo pagrindinės rinkos.
Turbulentinis periodas trunka neilgai. Konkurencinė aplinka tampa žymiai agresyvesnė, pagrindiniu efektyvumo indikatoriumi tampa rinkos dalis.
Brandos stadija. Galu gale pirminės paklausos tempai sulėtėja ir tampa lygūs BVP ar gyventojų skaičiaus augimo tempams. Ir ši stadija paprastai būna pati ilgiausia. Ji būdinga daugeliui rinkoje esančių prekių. Paklausos stabilizavimą apsprendžia šie veiksniai:
prekės ženklo rinkos apimties ir įsiskverbimo lygiai yra aukšti ir jų padidinti negalima;
realizacinis rinkos aprėpimas yra intensyvus ir negali būti sustiprintas;
technologija stabilizavosi, galima tikėtis nebent nežymių prekės modifikavimų.
Šioje stadijoje rinka dalijama į daugelį segmentų, įmonės siekia apimti visą poreikių įvairovę, siūlydamos daugybę prekės variantų. Prioritetinis įmonės tikslas šioje stadijoje yra išlaikyti, o esant galimybei ir padidinti užimamą rinkos dalį, o taip pat įgyti ilgalaikį konkurencinį pranašumą.
Smukimo (ar nykimo) stadija. Ji charakterizuojama struktūriniu paklausos mažėjimu. Tai gali būti sąlygojama kelių priežasčių:
rinkoje pasirodo nauji, technologiškai tobulesni produktai, išstumiantys esamus, atliekančius tą pačią funkciją;
prioritetai, skoniai, vartojimo įpročiai kinta einant laikui;
ekonominės, socialinės ir politinės aplinkos pokyčiai.
Pardavimų ir pelno apimtims mažėjant vienos įmonės keičia veiklos rūšį ir pasitraukia iš rinkos, kitos – bando specializuotis pagal likusius poreikius. Antrasis variantas galimas tuo atveju, jei paklausos kritimas yra palaipsnis. Išskyrus atvejus, kai rinka atgimsta, atsisakymas nuo technologiškai pasenusių produktų gamybos yra neišvengiamas.

Reklama

Įvadas

Šio šimtmečio pradžoje firmų pajėgumas ir gamybos apimtis ėmė augti. 1929 metais susidarė tokia situacija, kai prekių pasiūla pralenkė paklausą. Kilo ekonominė krizė, ir firmoms sunkiau sekėsi parduoti savo produkciją. Todėl gamintojai ėmė sukti galvą kaip prekę pateikti klientui, išskirdami jos privalumus. Būtent tada reklama įgijo savo dabartinę reikšmę.
Jau septintajame dešimtmetyje reklamos reikšmė dar labiau išaugo, nes vartotojas tapo dar išrankesniu. Atsirado daug įstatymų, ginančių ir apsaugančių jų teises. Taip pat atsirado įstatymų, ribojančių reklamą. Taigi, reklama tapo labiau civilizuota.
Lietuvoje reklamai teko pereiti tokią pat evoliuciją kaip ir šio šimtmečio pradžioje Europai ir Amerikai, bet per žymiai trumpesnį laiką, nes ji jau remdavosi Vakarų patirtimi.
Atsirado daug reklamos agentūrų, laikraščiuose ir žurnaluose skiriama daug vietos reklamai, nes tai tapo pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Analogiška situacija susiklostė ir Lietuvos televizijoje. Firmoms, tam kad sukurti savo rinką tarp vartotojų teko reklamuotis. Kol reklama įgavo tinkamą pagreitį tai buvo labai panašu į reklamą, kurią Vakarai kūrė 1930-1940 metais. Tam turėjo įtakos ir žemas technikos lygis.
Didėjant investicijoms į Lietuvos rinką, tobulėjo ir reklamos šaka. Vietinė reklama vis mažiau skyrėsi nuo užsienio šalių savo kokybe ir profesionalumu, nes prie darbo sėdo jau patyrę specialistai.
Lietuva nėra ta šalis, kuri galėtų padaryti perversmą reklamos šakoje. Tai padarys išsivysčiusios šalys. Tačiau jau dabar Lietuvoje galima matyti savarankišką ir griežtą politiką reklamos atžvilgiu
Apžvelgus reklamos dabartines pagrindines tendencijas, šiandien esamas reklamos priemones, jų rūšis ir įpatumus galima teigti, kad reklama yra kelias į Vakarų ir Rytų rinkas.

Reklamos tikslai

Reklamos tikslo žinojimas – būtina sąlyga reklamos planui parengti. Tikslas gali būti formuluojamas erdvės, laiko ar subjekto požūriu. Tikslas erdvės požiūriu – nustatyti platinamų priemonių rajoną; laiko požiūriu – nustatyti reklamos tikslo pasiekimo trukmę (iš karto, per tam tikrą laikotarpį, tolimesnėje perspektyvoje); subjekto požiūriu – nustatyti kam bus skirtos reklamos priemonės (pirkėjui- tarpininkui, klientui, grupiniam, kolektyviniam ar individualiam vartotojui).
Tikslai gali būti skirstomi į dvi grupes:

Tikslai, orientuoti į paklausą:
•informacija (gali būti siekiama paskleisti žinias apie markę ar naują prekę konkrečiame rinkos taikinyje; supažindinti vartotojus su nauju darbo tvarkaraščiu; sutrumpinti pardavėjų laiką, kurie jie gaišta, atsakydami į vartotojų pateikiamus klausimus; pateikti kurią nors kitą naują informaciją, susijusią su įmonės veikla);
•įtikinimas (siekiama prekės markės pripažinimo, prieraišumo markei; padidinti parduotuvių lankomuną; svariais ir įtikinančiais argumentais pasiekti vartotojo sąmonę, pritraukti vartotoją);
•priminimas (siekiama stabilizuoti prekių realizaciją; palaikyti objektų pažinimą; palaikyti prieraišumą markei bei prekei).

Tikslai, orientuoti į objektą:
•šakiniai (siekiama sukurti ir palaikyti teigiamą šakos įvaizdį, sukurti bendrą paklausą);
•korporaciniai (siekiama sukurti ir palaikyti teigiamą įmonės įvaizdį, sukurti selektyvią paklausą).
Taigi, priklausomai nuo tikslų, susijusių su paklausa, reklama būna informacinė, įtikinanti ir primenanti.
Informacinė reklama vyrauja išvedant prekę į rinką, kai reikia sukurti paklausą. Be žinių apie naują prekę suteikimo, informacinės reklamos uždaviniai yra rinkos informavimas apie kainų pasikeitimus, anksčiau egzistavusios prekės naujas savybes, prekės veikimo principų paaiškinimas, teikiamų paslaugu aprašymas, neteisingų pranešimų pataisymas, vartotojų būgštavimų išsklaidymas, požiūrio į įmonę formavimas ir t.t.
Įtikinanti reklama įgyja ypatingą reikšmę įmonės augimo etape, kai jai iškyla selektyvios paklausos formavimo užduotis. Įtikinanti reklama taip pat siekia pakeisti vartotojo suvokimą apie prekės savybes, įtikinti jį neatideliojant nusipirkti prekę. Dalis įtikinančių skelbimų įsipina į palyginamosios reklamos kategoriją, kuri siekia įtvirtinti vienos markės privalumus, lyginant ją su viena ar keliomis analogiškomis markėmis.
Primenanti reklama svarbi realizacijos bei pelno didėjimo etape. Ja siekiama priminti vartotojui, kad ši prekė egzistuoja. Jai artima taip vadinama sutvirtinanti reklama, kuri siekia pateisinti pirkėjo pasirinkimą pirkti. Pasibaigus pirkimo sezonui, reikia stengtis išlaikyti vartotojo atmintyje informaciją apie prekę. Primenanti reklama turi nuolat priminti, kur galima nusipirkti konkrečią prekę, jei jos prireiks ateityje.
Reklamos tikslai turi būti apibrėžti, konkretizuoti. Retais atvėjais keliamas tikslas – padidinti prekių pardavimą apibrėžtu dydžiu.
Suformuluotas reklamos tikslas leidžia nusakyti, kokią auditorija turi pasiekti reklaminis pranešimas, ir kaip dažnai tai turi įvykti. Reklamos tikslas gali būti nukreiptas sukurti patvarų ilgalaikį prekės vaizdą arba paprasčiausiai greito prekių realizavimo skatinimui.
Taigi reklamos tikslai gali būti labai įvairūs ir nuo jų formulavimo priklauso reklaminės kampanijos kryptis.
Čia bus pateikiama keletas reklamos priemonių, tokių kaip: spaudos reklama, spausdintos reklamos priemonės, radijo reklama, televizijos reklama, kino reklama, pašto reklama, vitrinų reklama, lauko reklama, reklama ant transporto priemonių, įpakavimo reklama, foto reklama, šviesos reklama, demonstracinė reklama, reklaminiai suvenyrai.

Spaudos reklama

Tai populiariausia reklamos priemonė, kuriai priklauso laikraščiai bei žurnalai. Spauda gali būti respublikinė, vietinė, žinybinė, specializuota, bendroji populiari, masinė, mokslinė, eksportinė, importinė ir pan.
Laikraščiai dažniausiai yra vienkartinio naudojimo, o žurnalai saugomi ilgiau, dėl to gali tureti pakartotiną poveikį.
Svarbus aspektas skelbime yra šriftas. Pagrindiniai jo vertinimo kriterijai – ryškumas, stambumas, aukštis, plotis.
Reklaminiai skelbimai gali būti tokio pobudžio: tekstiniai (skelbime vien tik tekstas), vaizdiniai – tekstiniai, skelbimai – plakatai (didelio formato plakatas), specialūs skelbimai (spausdinami specializuotuose leidiniuose), piešiniai su užrašais (supažindina su konkrečiais duomenimis), skelbimai su kuponais (pirkėjas gali užpildyti atitinkamus rekvizitus, atplėšti ir išsiųsti prekybos įmonei), serijiniai skelbimai (spausdinami po keletą kartų, panašios išvaizdos, o seriją jungia viena pagrindinė tema), į spaudą dedami reklaminiai lapeliai (jie paprastai prilygsta skelbimams, būna viengubi, dvigubi ir pan.).

Laikraščių trūkumai:
•vartotojai dažnai ignoruoja laikraščių reklamą;
•laikraščių skaitytojai paprastai būna brandūs žmonės, kurie rečiau keičia prisirišimą prie prekių, negu, tarkime, jauna auditorija;
•kartais laikraščių spausdinimo kokybė yra žema, dėl to gali visiškai išnykti kai kurie jūsų reklaminio skelbimo ypatumai;
•jūsų skelbimas konkuruos su daugeliu kitų skelbimų.

Reklamos žurnale privalumai:
•žurnalai, kurių tiražas nedidelis, paprastai kainuoja pigiau, nei daugiatiražiai leidiniai, bet jeigu jų tiražas išparduodamas tikslinėje rinkoje, reklama juose bus labai efektinga;
•specializuotų žurnalų skaitytojų intelekto lygis yra pakankamai aukštas, tad juose galima pateikti ir sudėtingo teksto reklaminius, tai leidžia išdestyti savo pozicijas ir išsamiau papasakoti apie savo prekę.

Reklamos žurnale trūkumai:
•kiekvienas žurnalas ilgai ruošiasi, kol pasiekia plačiąją visuomenę, taigi nuo žurnalo maketo iki prekių lentynos gali praeiti nemažai laiko.
•kainos populiariuose žurnaluose yra labai aukštos;
•žurnalo pasiruošimo technologija neleidžia operatyviai pakeisti jūsų informaciją;
•jūsų skelbimas konkuruos su daugeliu kitų skelbimais.

Spausdintos reklamos priemonės

Tai įvairūs specialūs reklaminiai leidiniai: prospektai, brošiūros, informaciniai biuleteniai, skrajutės, kalendoriai, katalogai, atmintinės, prekių ir kainu etiketės ir pan.
Prospektas – tai tokia priemonė, kuri reklamuoja kokią nors vieną ar daugelį vienos grupės prekių, kurias gamina viena įmonė. Prospektai būna be viršelių, išskleidžiami, sąsiuvinio formato, miniatiūriniai. Juose pagrindinė informacija – apie pačias prekes: jų konstrukciją, technines charakteristikas, naudojimo būdus, priežiūros sąlygas. Prospektai gali būti iliustruojami piešiniais, fotografijomis, kartais pritvirtinami prekių pavyzdžiai. Jie platinami kaip priedas prie prekės arba atskirai, gali būti įpakuojami kartu su preke.
Brošiūra – didelės apimties prospektas, ji paprastai turi viršelį, titulini lapą, turinio rodyklę. Joje supažindinama su konkrečia preke ar jų grupe, su gamybos ar įmonės istorija. Brošiūros taip pat būna iliustruotos piešiniais, brėžiniais, fotografijomis. Jos skiriamos daugiausiai didmeniniams pirkėjams.
Skrajutėmis ir atmintinėmis parduotuvių ar įstaigų lankytojai informuojami apie naujus gaminius, sezoninę prekybą, muges, įvairių paslaugų teikimą. Juose būna tik tekstas. Jie naudojami ir kitokiems tikslams – tai atsiliepimai, kvietimai, raginimai, primenantis faktų išdestymas.
Kalendoriai gali būti paprasti, informuojantys apie kokią nors prekę ar įvykį, skirti kokiai nors progai, šventei pažymeti. Gali būti ir konkrečios įmonės specialus firminis kalendorius.
Katalogai daugiausiai paplitę prekyboje paštu, tačiau juos leidža ir pramonės įmonės, supažindindamos didmeninius (ir mažmeninius) pirkėjus su sudėtingais gaminiais, detalėmis, atsarginėmis dalimis. Katalogai būna kruopščiai parengti, gausiai ijiustruoti. Iliustracijos čia svarbesnės už tekstą, tekstas – trumpas, bet informatyvus. Dažniausiai spausdinami bendrieji katalogai (daug prekių rūšių).
lnformaciniai leidiniai – tai įvairūs specialūs ir specializuoti įmonių leidiniai, atskiri tematiniai spaudiniai, adresų knygos, transportinės schemas, telefonų abonentų knygos, žinynai.

Radijo reklama
Radio reklamai būdinga palyginus mažos kainos ir tai, kad radijo gali būti namie, darbe, įstaigoje, parduotuvėje, autobuse, automobilyje, netgi gatvėje. Radijas tarp įvairių masinės informacijos priemonių reklamą paskleidžia greičiausiai ir efektyviausiai. Radijas leidžia adresuoti pranešimą didelėms auditorijoms.
Radijo reklamoje naudojama ir racionali, ir emocionali argumentacija su įvairiomis išvadomis, apibendrinimais, palyginimais. Dažniausiai tekstas neapsunkinamas įvairiais terminais, o labiau priartinamas prie šnekamosios kalbos.

Radijo reklamos privalumai:
•ekonomiškumas;
•mobilumas;
•didelis kūrybinis lankstumas;
•suteikia galimybę pritraukti apibrėžtą auditoriją;
•radijos auditorija jaunesnė, negu laikraščių, ji noriai naudojasi naujomis paslaugomis ir prekemis.

Radijo reklamos trūkumai:
•radijas yra tik girdimoji priemonė;
•radijo reklama yra trumpalaikė;
•didelė konkurencija tarp reklamų;
•labai segmentuotos auditorijos;
•kai kurie klausytojai labai nemegsta reklaminių blokų ir jiems prasidėjųs iš karto perjungia į kitą kanalą.


Tai viena brangiausių, galingiausių ir veiksmingiausių reklamos priemonių. Televizijos eros atėjimas pakeitė radijo rolę ir dar labiau susilpnino spausdintų reklamos platinimo priemonių padėtį. Dabar žmonės galėjo ne tik klausytis apie įvykius, bet ir stebėti juos, sėdint namuose. Pirmą kartą masinės informacijos priemonė apjungė garsą ir dinaminį vaizdą.
Įvertinus televizijos komercines galimybes, reklamos teikėjai pradėjo vis daugiau lėšų skirti šiai priemonei. Atėjo naujas reklamos vystimosi amžius, nors struktūriškai pasikeitęs radijas dar turi pakankamai stiprias pozicijas reklaminiame versle.
Vaizdo, veiksmo, teksto, garso, muzikos, judesio, spalvų, veikiančių kartu, dėka, telereklama turi padidintą poveiki žiūrovui. Todėl ji pasižymi operatyvumu, vaizdingumu ir įtaigumu. Svarbus veiksnys – kabelinės ir palydovinės televizijos tobulejimas.
Pagrindinis poveikio faktorius – paveikslas, o tekstas jį tik palydi.
Svarbu pasirinkti tinkamą reklamos perdavimo laiką. Geriausias laikas – prieš žinias ir po jų, prieš filmus ir po jų bei įsiterpiant į juos.

Televizijos reklamos privalumai:
•vienintelė iš visų reklamos priemonių, kuria reklamą perduoda forma, turinčia žodžius, muziką, ir vizualinę išraišką;
•žmonės žiūri televizorių tada, kai jie niekur neskuba ir ilsisi (ypač vakare);
•pasirodymo per TV jūsų firmos faktas gali sukurti išvaizdą, kad ji didesnė ir solidesnė, nei iš tikrųjų yra;

Televizijos reklamos trūkumai:
•reklaminio klipo kaina gali būti labai didelė, klaidos čia kainuoja labai brangiai;
•nei viena iš kitų reklaminių priemonių nereikalauja tiek daug meistriškumo;
•svarbu vartotojui žiūrint reklamą visiškai susikaupti, sukoncentruoti dėmesį;
•tarptautinėse TV stotyse eterio laikas yra ypač brangus.

Kino reklama

Televizija, radijas ir kinas vadinamos projekcinėmis-akustinėmis reklamos priemonėmis. Kine taip pat veikia daugelis reklaminio kreipinio elementų. Veiksmingumą didina tai, jog kreipiamasi į plačią auditoriją ir žiūrovas kine priverstas žiūrėti šią reklamą. Trūkumas tas, kad negalima pasirinkti auditorijos, todėl kreipiniai yra bendresni.
Kartais demonstruojami diapozityvai- tai vaizdai ant stiklo ar plokštelės, kurie specialiu aparatu projektuojami- padidinami ekrane. Serija diapozityvinių piešinių vadinama diafilmu. Jis,paprastai, turi vieną bendrą temą. Diafilmai būna trumpametražiai, įgarsinti ir neįgarsinti, spalvoti ir juodai balti.
Tačiau, pastaruoju metu, kino reklama yra labai retai naudojama. Pagrindinis konkurentas kinui – televizija. Spartus jos tobulėjimas, video, o taip pat palydovinės bei kabelinės televizijos atsiradimas ženkliai mažina reklaminės kino galimybės.

Ši reklamos priemonė, labai populiari užsienyje, įmonės paprastai turi jas dominančių žmonių (potencialių pirkėjų) sąrašus ir, esant atitinkamai situacijai, siunčia reklamos priemones reikiamu adresu.
Pašto reklama – ne masinė, o atrankinė priemonė, leidžianti tiksliai nustatyti kreipinio gavėjus, esant minimaliai nenaudingo tiražo apimčiai. Sudaryti adresatų sąrašus yra nelengva, reikia apdoroti gausią informaciją, panaudoti specialią techniką. Daug vargo sudaro sąrašų tikslinimas, nes gyventojai migruoja, keičiasi adresai.
Reklama paštu yra organizuojama ne tik pagal konkrečius adresus, bet ir pagal principą &quot;į kiekvienas duris&quot;. Tokių atveju reklaminės priemonės išnešiojamos į gyventojų pašto dežutes.
Reklaminiai laiškai nebūna ilgi, jų tekstas aiškus, mintis logiška, išsireiškimai originalūs ir mandagūs, artimi kasdieninei kalbai. Prie reklaminių laiškų gali būti pridedama įvairi reklaminė medžiaga – prospektai, lapeliai, brošiūros, grįžtamieji vokai ar atvirukai, katalogai, firminiai ženklai, kainoraščiai, pakvietimai, programos, prekybiniai, moksliniai bei informaciniai biuleteniai, diagramos, grafikai, schemas, plakatai, kalendoriai, atmintinės, spausdinti suvenyrai, vizitinės kortelės, blankai užsakymams, pašto kortelės.

Pašto reklamos privalumai:
• tiesioginę pašto reklamą galima skirti konkrečiai rinkai;
•pašto reklama yra individualus kreipimasis, kuris nekonkuruoja su kitomis reklamos rūšimis;
•pašto reklama gali būti konfidenciali;
•ji neturi reklamos vietos, laiko, formato apribojimų;
•palyginti su kitomis reklamos priemonėmis, ji teikia kur kas daugiau galimybių rinktis reklamos medžiagą;
•pašto reklamą galima tiksliai priderinti prie reklamos tiekėjo poreikių, individualaus reklamos grafiko;
•ją galima išsiųsti tiksliai nustatytu laiku, taip pat tiksliai apskaičiuoti jos gavimo laiką;
•ypatingo skatinimo būdu, kuo nepasižymi kitos reklamos priemonės, ši padeda gavėjui tvirtai veikti ir atlikti pirkimo aktą;
•duoda galimybę įvertinti savo reklaminės kampanijos efektingumą pagal atsilepusius klientus.

Pašto reklamos trūkumai:
•aukšta išsiuntimo kaina gali pakenkti mažos firmos biudžetui;
•pastebimos tendencijos, kai klientas, radęs savo pašto dežėje kruvą pašto reklamos, pasipiktina, ir, rūpindamasis gamta pradeda protestuoti prieš tokį popieriaus naudojimą reklamai.

Vitrinų reklama

Vitrinos yra pagrindinė reklamos priemonė mažmeninėje prekyboje. Jų paskirtis – apšviesti patalpas, sujungti jų vidaus erdvę su gatve ir kartu papildyti lauko reklamą. Vitrina, atitinkamo prekių apipavidalinimo pagalba, informuoja pirkėjus apie prekybos įmonės specifiką, parduodamų prekių pobūdį. Vitrinos įrengiamos parduotuvių languose, jų viduje ir už jų ribos – gatvėse, geležinkelio ir autobusų stotyse, prieplaukose, stadionuose, aerouostuose. Tokiais atvėjais vitrinose yra ir papildoma informacija – parduotuvių adresai, pardavimo sąlygos ir t.t.
Stengiantis patraukti praeivių dėmesį vitrinoje komponuojama ryški detalė, kuri pirmiausiai krinta į akis. Tai gali būti prekė ar kitas dekoratyvinis elementas, kontrastingas, lyginant su fonu ir kitomis prekėmis. Kontrastingumas gali būti pasiekiamas judesiu – judanti figūra ar besisukanti plokštuma. Ryškumui padidinti naudojami šviesos kontrastai, spalvoti šviesos pluoštai
Vitrinos paprastai būna įrengtos langų angose, pastatytos prie sienos, lnijos ar zigzago formos, taip pat atskirai pastatytos įstiklintos dežės – vitrinos, statomos ant šaligatvių, parduotuvės viduje, po pastato kolonų skliautais. Gali būti naudojama visa parduotuvės fasadinė įstiklinta siena, kur matyti ne tik prekių ekspozicija, bet ir parduotuvės vidus.
Švenčių progomis paprastai įrengiamos dekoratyvinės vitrinos. Jų papuošimui plačiai naudojamos gėlės. Svarbus vitrinų apipavidalinimo elementas – spalvingumas. Vitrinos būna vienspalvės ir įvairiaspalvės

Tai vienas seniausių būdu informuoti potencialius pirkėjus apie įmonės, parduodamas prekes bei teikiamas paslaugas. Ši reklamos priemonė skiriasi nuo kitų tuo, kad gyventojas informaciją gauna būdamas ne namuose, o gatvėje.
Rengiant lauko reklamą, svarbu parinkti jai tinkamą vietą, kad ji būtų gerai matoma ir organiškai įjungta į aplinką, ją pagyvintų. Lauko reklama paprastai įtaisoma neaukštai, nes daiktų matomumo ruožas apima 30 laipsnių kampą ir, esant normaliam regėjimui, pakyla iki 4 metrų.
Iškabos rodo pastato paskirtį. Jose akcentuojama įmonės pavadinimas arba tai, kuo įmonė prekiauja, kokią paslaugą joje galima gauti. lškaba turi būti ryški, iš toli matoma, taip pat turi būti aiški ir gerai įskaitoma. Dažai neturi išblukti saulėje. Pagrindinė iškabos spalva turi būti kontrastinga aplinkai.
Plakatai- plačiai naudojama lauko reklamos priemonė. Jie gaminami tipografiniu būdu, gali būti popieriniai, kartoniniai, iš plėvelės ir kitokios medžiagos. Ši pigi reklamos rūšis gali išplatinti reklaminį kreipimąsi gana plačiai auditorijai, gali aprėpti konkrečias teritorijas, gali būti naudojama specialiems uždaviniams spręsti konkrečių rinkų viduje. Jų efektyvumas priklauso nuo išplatinimo laipsnio, nuo sugebėjimo pritraukti praeivių dėmesį.
Reklaminiai stendai statomi atskirai, tam skirtose vietose – gatvėse, prie pastatų sienų, prie kelių. Stendus geriau statyti sugrupuotus po keletą arba sujungus į didesnį kompleksą, negu išdestyti po vieną.
Transparantai bei pano paprastai daromi ant drobės ar kitokio audinio, plokštės arba kitokios medžiagos.

Reklama ant transporto priemonių

Ši reklamos priemonė yra gana lanksti. Ją galima naudoti viename mieste ar apimti didesnes teritorijas. Taip vadinama &quot;reklama ant ratų&quot; sugeba pasiekti didžiulę auditoriją ne tik visuomeninių transportu važinejančių žmonių, bet ir pėsčųjų bei automobilių keleivių. Šiai priemonei būdinga ne tiksliškumas, bet masiškumas. Ji tampa vis populiaresnė, nes, esant didelei reklaminių kontaktų apimčiai, ji reikalauja visiškai nedaug lėšų.
Plačiausiai praktikai pritaikoma reklama – ant transporto šonų iš lauko pusės. Tam naudojami troleibusai, autobusai, geležinkelio transportas, taksi, specialūs konkrečių įmonių automobiliai.
Transporto reklamoje efektyvumas pasiekiamas, atkreipiant kiekvieno eismo dalyvio dėmesį į neįprastą akiai dirgiklį.

Transporto reklamos privalumai:
•gerai matoma, o tai reiškia efektyvi;
•prieinama vartotojams 16 – 18 valandų per parą;
•nuolat važinėja po miestą, ją mato įvairūs žmonės.

Transporto reklamos trūkumai:
•žmonėms lieka mažai laiko, kad įsisavintų informaciją;
•dažnai veikiama atmosferinių faktorių ir vandalizmo aktų.

Įpakavimo reklama

Prekės įpakavimas ne tik apsaugo prekę, suteikia jai prekinį vaizdą, bet yra ir reklamos priemonė. Įpakavimui, tarai naudojamas popierius, kartonas, raukšlėtas kartonas, plastmasė, putų polistirolas, stiklas, mediena, metalas ir kitos medžiagos. Jos kuriamos vis naujos.
Gaminant tarą, įpakavimą, jis vertinamas pagal panaudotą medžiagą ir konstrukciją, vartojimo patogumą, grafinę kompoziciją, reklaminį poveikį.
Įpakavimo reklamoje svarbiausias aspektas – prekinis ženklas. Prekinis ženklas yra originaliai apipavidalintas meniškas prekės atvaizdas.
Prekės be prekinio ženklo lieka bevardės, jas sunku reklamuoti, o ženklas jas individualizuoja, išskiria iš kitų prekių.
Prekiniai ženklai atlieka dvi pagrindines funkcijas: reklamos argumento ir įmonės išryškinimo
Prekiniai ženklai yra registruojami, už jų pasisavinimą baudžiama. Įmonei tai svarbi kokybės garantija.
Vienos kurios nors pramonės ar prekybos įmonės ženklas visoms gaminamoms ar parduodamoms prekėms, vadinamas firminiu ženklu. Firminiais ženklais būna papuoštas įmonės fasadas, dalykiniai raštai, firminial blankai, skelbimai, plakatai bei įpakavimo medžiaga.

Foto reklama

Galima išskirti tokias foto reklamos priemones: fotoplakatai, fotomontažai, fotonuotraukos.
Šios reklamos priemonės taip pat yra derinamos su kitomis. Jos paprastai patalpinamos parduotuvių interjere, vitrinose, spaudoje, naudojamos įvairiuose spausdintos reklamos priemonėse.
Fotografija – svarbus akcentas turizmo reklamoje bei prekybos paštu kataloguose. Spalvos, vaizdai, jų sukomponavimas, nuotraukų kokybė yra reikšmingi faktoriai vartotojo poveikiui. Fotografija yra įtikinantis vaizduojamasis dokumentas.
Reklamoje naudojamos ir serijinės bei sceninės fotografijos. Taip pat naudojamos tokios techninės priemonės: dvigubas objekto vaizdas, objektas antrame plane, judesio, proceso parodymas, šešelių pavaizdavimas, daikto kontūro pavaizdavimas, atspalvių kaita, grafinė fotografija ir t.t.

Šviesos reklama

Šią priemonę galima vadinti naktine reklama. Ji tarnauja ne tik reklaminiams tikslams, bet ir papuošia bei apšviečia miestų gatves. Ji kas vakarą sukuria šventinę atmosferą, efektyviai pirkėjams primena apie prekes, įmones, parduotuves.
Lyginant su kitomis priemonėmis, šviesos reklama pasižymi savo lakoniškumu ir įrangos sudėtingumu. Ji būna išreikšta įvairių šriftų ir piešinių junginiais, simboliais, kontūrais, ažūriniais užrašais ir pan. Jos tikslas – iššaukti psichologinę vartotojo reakciją (sustabdyti, nustebinti, įtikinti). Šviesos reklama yra kombinuojama su išorine reklama, todėl panašūs ir reikalavimai jos pateikimui. Ji turi būti meniškai atlikta ir, jeigu joje yra teksto, jis turi būti trumpas ir vertingas informacinių požiūriu.
Šviesos reklama būna statinė ir dinaminė. Iš judančių ir mirksinčių linijų galima sudaryti įvairiausius reginius- tai labai padidina efektyvumą.

Demonstracinė reklama

Į šią reklamos priemonę sudaro: įvairios parodos, madų demonstravimai, gėrimų degustacijos, prekių veikimo demonstravimai, parodos – pardavimai, parodos– peržiūros, mugės.
Šios priemonės organizuojamos tam tikrose įstaigose švencių, įvairių renginių metu arba specializuotos. Gana svarbią reikšmę turi mugės. Ši reklamos priemonė paprastai derinama su firmos pardavimų skatinimo priemonėmis.

Reklaminiai suvenyrai

Reklaminiai suvenyrai – tai dažniausiai smulkūs buitiniai daiktai su juose pažymetais įmonės vardu, adresu, prekiniu ženklu, kartais ir reklaminiu kreipiniu. Suvenyrai dalijami nemokamai ir nereikalaujant iš gavusiojo jokių įsipareigojimu, jie vertingi tik kaip prisiminimas.
Reklaminiai suvenyrai paprastai būna: kalendoriai, įmonės gaminiai su užrašais, kiti dirbiniai su užrašais, dalykinės dovanos, dovanos atsakingiems darbuotojams.
Reklaminiai suvenyrai turi ilgalaikę vertę, jais palaikomi daugkartiniai kontaktai, todėl dažnai pakartotinai veikia jų naudotojus be papildomų išlaidų.
Suvenyrų, kaip reklamos priemonės, teikėjas gali visiškai kontroliuoti rinką, nes juos galima gaminti ir skirti iš anksto pasirinktai auditorijai ir tiksliai numatytu laiku. Suvenyrai yra patogūs naudoti, nedidelės apimties, juos galima laikyti netgi ten, kur nepatenka jokia kita reklamos priemonė. Paprastai vartotojai suvenyrus priima noriai ir su dėkingumu, taigi jie sudaro palankumo ir dėkinguma atmosferą, juos galima rodyti ir tretiesiems asmenims.
Reklaminiai suvenyrai yra palyginti nebrangūs, jie nekonkuruoja su kitomis reklamos priemonėmis, juos galima naudoti ir reklaminių kampanijų metu, ir su kitomis reklamos priemonėmis. Tai svarbus tiesioginio asmeninio poveikio elementas, bei realizacijos skatintojas.

Išvados

Reklaminės priemonės labai greitai keičiasi. Nors artimiausioje ateityje tikrai dar bus leidžiami laikraščiai, žurnalai, bus televizija ir radijas, tačiau sunku pasakyti, kokios reklamos platinimo priemonės prisijungs prie esnčių, kokios įtvirtins savo pozicijas, kokios išnyks.
Ateitis artėja. Jau šiandien kai kuriose šalyse reklamą talpina į videosistemas, įmontuotas į didelių parduotuvių pirkinių vežimėlius, parodo reklamines medžiagas demonstruojamose lėktuvų salonose ir konferencijų salių videoprogramose.
Ateityje laikraščiai ir žurnalai bus leidžiami kompiuterinėse ir video versijose, kurios vartotojus pasieks magnetinėse ar lazeriniuose diskuose. Prenumeratoriai galės elektroniniu būdu filtruoti ir ieškoti informaciją.
Internetas, kompiuterinės telefonų knygos, reklama ant rūbų, reklaminiai įdėklai į knygas, reklama telefonu, faksu, prekių, susijusiu su televizijų ar kinofilmų, TV laidų premjeromis, rėmimas, reklama videojuostose, autoatsakovuose, hologramos, videosistemos, su kuriomis galima bendrauti, palydovais perduodama reklama – tai tik dalis galimybių, kurios dar nėra pakankamai išvystytos šiuolaikinėje visuomenėje.
Žinoma, visada yra rizikos laipsnis. Nauji reklamos tipai su didele ateitimi gali ir apvilti, jeigu nebus pakanakamai lėšų tinkamai išvystyti jos. Be to, žmonės yra žmonės – dažnai nauja reklaminė priemonė neduos tinkamo rezultato, netgi jeigu jos analizė parodo, kad ji turi būti efektyvi. Kai visuomenė nuspręs, kokia reklaminė priemonė jiems tinkama, tuomet ši reklamos rūšis bus naudojama pakankamai daug laiko ir tik tada ji bus efektyvi.

Literatūros sąrašas

1. www.emigrantas.lt
2. www.elektronika.lt
3. Urbonavičius S. „Marketingo pagrindai” Vilnius,1991
4. Urbanskienė R. „Reklama ir rėmimas” Kaunas,1995
5. Virvilaitė R. „Marketingas” Kaunas,1994

Valdymo sprendimų priėmimas vadyboje

ĮVADAS
Valdymo sprendimų priėmimas – bet kurios organizacijos valdymo sudėtinė dalis. Dar daugiau – tai vienas esminių vadovų, kaip specifinės personalo kategorijos, veiklos elementų.
Vadovo sugebėjimas priimti valdymo sprendimus žymia dalimi nulemia sėkmingą organizacijos funkcionavimą ir vystymą. Tuo tarpu Lietuvoje valdymo sprendimų priėmimo klausimams skiriamas nepakankamas dėmesys.
Užsienio vadybos literatūroje valdymo sprendimų priėmimo tiek teorinės, tiek praktinės problemos užima tikrai reikšmingą vietą. Vadybos moksle yra susiformavusi savarankiška vadybos teorijos kryptis, savo tyrimų objektu išskirianti vadybinius sprendimus organizacijoje. Pagal valdymo funkcijos esmę, bet kuris vadovas organizacijoje, atlikdamas jam patikėtą valdymo funkciją, turi priimti valdymo sprendimus. Taigi, valdymo sprendimai yra priimami, atliekant tiek planavimo, tiek bet kurią kitą valdymo funkciją. Visais atvejais turi būti priimtas pats efektyviausias ir optimaliausias sprendimas, nes tik tuomet organizacija pasieks gerų rezultatų, jos viduje vyraus harmonija.
Sprendimų priėmimas yra neatskiriama šiandieninio pasaulio dalis. Sprendimus priimame kiekvieną dieną tiek darbe, tiek savo buityje. Sprendimų priėmimas labai svarbus organizacijos, kuris lemia tolimesnę sėkmę, o neretais atvejais ir organizacijos išlikimą Mes visuomet esame socialinėje erdvėje, kur kas nors jau yra priėmęs daugybę sprendimų. Galima teigti, kad anksčiau priimti sprendimai lemia šios erdvės struktūrą. Mūsų organizacijos taip pat sudarytos iš kieno nors kadaise priimtų sprendimų. Apskritai galima teigti, kad visas mūsų gyvenimas susideda iš problemų ir sprendimų, kuriuos mes priimame (arba nepriimame), kad įveiktume tas problemas.
Prieš nagrinėjant sprendimų priėmimo procesą būtina patikslinti, kuo skiriasi sąvokos „spręsti“ ir „priimti sprendimus“. Spręsti –reiškia pasirinkti vieną iš alternatyvų. Sprendimai reikalingi, kai norima korporacijos padėti nedera su esama. Vargu ar kasdieniame gyvenime daugelis žmonių priima sprendimus pagal sisteminės analizės metodą, vertina alternatyvas, nustato tenkinančio sprendimo kriterijus. „Sprendėjas“ gali ir neįsisąmoninti sprendimo. Jis gali būti veikiamas pasąmonės impulsų, kitų žmonių patarimų ir pan., t. y. nepriiminėti sprendimų tikrąja šio žodžio prasme [10, p.6-7].
Sąvoką „sprendimų priėmimo procesas“ taikyti valdžios struktūrų veiklai irgi neprasminga. Sprendimai ten atsiranda ginčijantis, užkulisinės kovos, peštynių metu. Siekiama, kad žmonės tikėtų antžmogišku elito gebėjimu „spęsti“ jų problemas. Rasti atsakingą už priimtą sprendimą neįmanoma, nes to, kas vyksta aparato gelmėse, negalima apibūdinti remiantis šia sąvoka.
Sparti gyvenimo kaita XXI amžiuje švietimo sistemai kelia naujus reikalavimus. Į juos visuomenė gali atsakyti tik remdamasi šiuolaikine, nuolat atsinaujinančia švietimo sistema, pajėgsiančia parengti išsilavinusią asmenybę ir lanksčią darbo jėgą, galinčią sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkoje [13, p. 60 – 61]. Vienas iš švietimo kokybinių ir kiekybinių rodiklių yra bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarka. Pertvarkant visą švietimo sistemą, optimizuojant mokyklų tinklą, sprendimus turi priimti ne tik ŠMM darbuotojai, bet ir savivaldybių švietimo komiteto darbuotojai, mokyklų vadovai, mokytojai, mokinių tėvai ir mokiniai [12].
Kokybės vadybos sistema

Šio darbo tikslas yra paanalizuoti literatūrą, kurioje rašoma apie sprendimo priėmimus. Apžvelgti mokyklų tinklo optimizavimo Lietuvoje problemas, paaiškinti mokyklų tinklo optimizavimo būtinumą.
Darbo uždaviniai:
1.Apžvelgti mokslinėje literatūroje aprašomus sprendimų priėmimo modelius.
2.Apžvelgti mokslinėje literatūroje aprašomas sprendimų priėmimo priemones
3.Aptarti grupinių sprendimų priėmimo privalumus ir trūkumus
4.Paanalizuoti mokyklų tobulinimo programą (MTP) valstybiniu lygmeniu.
5.Išskirti MTP komponentus.
6.Aptarti mokyklų tinklo optimizavimo būtinumą Lietuvos švietimo politikos sistemoje.
7.Išanalizuoti su mokyklų tinklo optimizavimu susijusias problemas.

1. SPRENDIMŲ PRIĖMIMO MODELIAI
Skirtingi autoriai nurodo skirtingus sprendimų priėmimo modelius štai A. Šalčius savo monografijoje “Organizacijų valdymo principai” (1998) supažindina su klasikiniu ir administraciniu sprendimų modeliu, H. Simonas išskiria struktūruotą sprendimų priėmimo modelį. Dar literatūroje yra aprašytas sisteminis sprendimų priėmimo modelis ir ciklinis sprendimų priėmimo modelis.

Klasikinis modelisAdministracinis modelis
1.Sprendimą priimantis asmuo siekia žinomų ir suderintų tikslų. Problema nustatyta ir tiksliai suformuluota.
2.Vadovas siekia aiškumo. Panaudoja visą būtiną informaciją, įvertina visus galimus sprendimo variantus ir pasekmes.
3.Žinomi alternatyvų įvertinimo kriterijai. Vadovas parenka tą variantą, kurio pasekoje galima būtų gauti didžiausią ekonominę naudą organizacijai.
4.Vadovo veikla racionali, jis logiškai vertina variantus, paskirsto prioritetus. Jo pasirinkimas geriausiai atitinka organizacijos tikslų siekimą. 1.Sprendimo tikslai neaiškūs, tarpusavyje konfliktuoja. Vadovai dažnai nežino, kokios yra organizacijoje problemos ir galimybės.
2.Racionalios sprendimo priėmimo procedūros supaprastinamos.
3.Racionalaus sprendimo paieška – ribota.
4.Vadovus tenkina sprendimo priimtinumas, jie nesiekia sprendimo maksimizavimo. Priimtinumą sąlygoja ribota informacija ir dalinai – neaiškūs maksimizavimo kriterijai.
1.Tikslų aiškumas, problemos suvokimas.
2.Visiškas situacijos apibrėžtumas.
3.Išsami informacija apie sprendimo variantus ir galimus rezultatus.
4.Racionalus pasirinkimas naudingų rezultatų maksimizavimui.1.Neaiški problema ir tikslai.
2.Situacijos neapibrėžtumas.
3.Ribota informacija apie sprendimų variantus ir galimus rezultatus.
4.Priimtinumas sąlygojamas intuicijos ir koalicijos.

Sisteminis sprendimų priėmimo modelis. Sisteminis modelis yra tam tikra koncepcinė schema, apibūdinanti racionalų problemų sprendimo procesą. Sprendimų priėmimo proceso struktūra sisteminės analizės požiūriu pasižymi tam tikru bendrumu ir vertinama kaip logiškai susijusių etapų seka. Šie etapai apibūdinami pagal paprastą schemą. Nors problemų prigimtis būna labai įvairi, sprendimų priėmimo forma yra standartinė.
Antra vertus, aprašoma koncepcinė schema negali pati savaime, be žmogaus, priimti sprendimų. Tai – tik patogus modelis, padedantis spręsti problemas, veiklos tyrimo ir pertvarkymo priemonė.
Sprendimo priėmimas yra varianto pasirinkimas iš daugelio turimų. Tai pagrindinė vadybininko funkcija. Herbertas Simonas (Herbert Simon) [9, p. 29-35] išskyrė du sprendimų tipus:
•užprogramuoti – žinomų, besikartojančių problemų sprendimai, kai mintys jau būna susiformavusios;
•neužprogramuoti – naujų, dar neišspręstų problemų sprendimai.
Vietoj „geriausio sprendimo“ vartoju „tenkinančio sprendimo“ sąvoką, nes daugeliu atvejų ieškoma tenkinančių alternatyvų. Anot H. Simono, vadovai siekia ne „didžiausio, o juos tenkinančio pelno“.
Nors sprendimų priėmimas suprantamas kaip pavienis aktas, jis yra sudėtingas ir sudarytas iš kelių etapų. Anot H. Simono, yra trys sprendimų priėmimo etapai.
1 pav. pateikta bendra struktūruoto sprendimų priėmimo modelio schema:
•apmąstymas;
•sprendimo variantų kūrimas;
•pasirinkimas.
Ar rezultatai bus kokybiški, priklausys nuo to, kiek laiko galėsite skirti problemai spręsti. Etapus galima suskaidyti į smulkesnius žingsnius.
1 pav. Struktūruotas H. Simono sprendimų priėmimo modelis. H. Simonas išskiria šiuos etapus:

Štai Šalčius A (2 pav.) išskiria tokius valdymo sprendimo priėmimo pagrindinius etapus:

Taikant struktūruotą modelį ne visuomet iš karto gaunamas tenkinantis rezultatas. Ilgainiui gali pasikeisti problemos, kriterijų supratimas, gali prireikti pergalvoti pačią problemą ir pakartoti visą ciklą iš naujo. Todėl daug patogesnis yra ciklinis sprendimų priėmimo modelis, kuris yra pateiktas 2 pav. [14, p. 4]

Ciklinis sprendimų priėmimo modelis

2. SPRENDIMŲ PRIĖMIMO PRIEMONĖS
Yra sprendimo priėmimo priemonių, kurios palengvina struktūruoto modelio taikymą [14]. Pavyzdžiui:
1. Sąrašai. Sprendimo variantų sąrašo sudarymas gali padėti išsirinkti geriausią variantą
2. Dvimačiai sąrašai
1 lentelėje pateikiamas paprastas dvimatis sąrašas. Pirmiausia jame išvardijami visi galimi variantai, o tuomet nurodomi jų sąlyginiai pranašumai ir trūkumai.
1 lentelė. Dvimatis sąrašas
Sprendimo variantai
PranašumaiTrūkumai

3. Matrica
Matrica – tai dvimatė sąrašo forma, leidžianti greičiau palyginti sprendimo variantus. Ji ypač tinka tuomet, kai variantus reikia palyginti pagal kelis skirtingus kriterijus. Kriterijai Jums gali būti nevienodai svarbūs. Atsižvelgiant į svarbumą, juos galima pažymėti, pavyzdžiui, tam tikru sutartinių ženklų skaičiumi. Nors toks variantų pateikimas ir nenurodo „geriausio“, tačiau yra naudingas dėl daugelio priežasčių:
•paaiškėja variantai, kuriuos reikia iš karto atmesti;
•atkreipiamas dėmesys į sąlyginį skirtingų kriterijų svarbumą;
•paaiškėja, ar reikia papildomos informacijos galutiniam pasirinkimui.
4. Proto šturmas
Proto šturmo terminas apibūdina idėjų kūrimo būdą. Šis būdas leidžia daug laisviau mąstyti, „proto šturmo“ metu kyla kur kas daugiau idėjų nei veikiant pavieniui. Ši technika nepakeičiama vykdant antrąjį struktūruoto sprendimų priėmimo etapą. Proto šturmas susideda iš dviejų aiškių etapų:
•idėjų kūrimo;
•idėjų vertinimo.
Išskirti etapus būtina dėl to, kad kiekviename jų naudojamas skirtingas mąstymo būdas: kūrimo etape – kūrybinio, arba divergentinio (išplečiamojo), mąstymo būdas, vertinimo etape – analitinis, arba konvergentinis (susiaurinantis), mąstymas. Pirmojo etapo tikslas yra idėjų kūrimas. Kol jis neužbaigtas, reikėtų susilaikyti nuo bet kokių vertinimų.
Pirmajame etape siekiama, kad idėjų srautas tekėtų laisvai ir nenutrūkstamai. Neturi būti atmetama nė viena mintis, kad ir kokia juokinga ji būtų. Visi pasiūlymai turi būti užrašomi lentoje ar popieriuje – tai skatina atsirasti naujas idėjas. Kai kurie specialistai pataria iš pradžių penkias minutes patylėti, kad visi dalyviai spėtų užsirašyti savo idėjas, prieš pasidalydami jomis su grupe.
Antrąjį – idėjų vertinimo – etapą geriau pradėti po pertraukos. Kai kas netgi mano, kad atrinkinėti idėjas turėtų kita komanda, nedalyvavusi proto šturme. Kad ir kas tai darytų, vertinimo ir atrankos procesas privalo būti sisteminis ir racionalus. Nesisteminio kūrybinio mąstymo laikai jau praėjo. Proto šturmo koncepcija yra labai paprasta, bet ją taikyti nėra lengva. Didžiausias kliuvinys – žmonių santykiai. Dalyviai turi jaustis laisvai, būti atsipalaidavę ir nebijoti kalbėti „kvailų“ dalykų proto šturmo metu. Tam, kad procesas būtų veiksmingas, jam turi vadovauti tinkamas lyderis – valdyti šį procesą, padėti grupei pereiti visus etapus.
3. GRUPINIAI SPRENDIMŲ PRIĖMIMAI
Grupinis sprendimas gali būti priimtas panaudojant įvairias formas:
1.Interaktyvi grupė – elementariausia kasdieninė forma – penkiaminutė, gamybiniai pasitarimai. Suformuota grupė iš pavaldinių, kurie kartu su vadovu dalyvauja teisingo sprendimo ieškojime. Sprendimas dažniausiai priimamas balsavimu.
2.Nominali grupė – kartais vadovai pavaldinių tarpe turi “nesveikai” dominuojančių. Tokie asmenys užgožia kitus ir jų nuomonę. Tada netinka interaktyvi grupė. Naudojama nominali grupė – jos nariai savo nuomonę pateikia raštu. Vadovas pateiktas nuomones susistemina, vėliau sprendimą nariams pateikia taip pat raštu. Po to vadovas organizuoja diskusiją, paprašo konkretaus asmens savo nuomonę pagrįsti. Sprendimas, aptarus teiginius, priimamas slaptu balsavimu.
3.Delfi grupė – formuojama tik iš ekspertų, kurie gali būti iš vidinės aplinkos arba nepriklausomi. Šios grupės naudojamos tik labai sudėtingų problemų sprendimui, kurie užtrunka neribotą laiką. Delfi vadovas pateikia klausimą, ekspertai raštu pateikia nuomones. Vadovas apibendrina ir vėl pateikia ekspertams., kurie susipažinę vėl rašo kitą sprendimą. Taip apklausa vyksta tol, kol visi ekspertai prieina bendros nuomonės.
2 lentelė. Grupinių sprendimų priėmimo privalumai ir trūkumai
Privalumai Trūkumai
1.Išsami problemos analizė ir platus požiūris į ją.
2.Daugiau pasiūlymų, faktų, alternatyvų.
3.Diskusijos metu patikslinama problema, sumažinamas neapibrėžtumas galimų veiklos variantų požiūriu.
4.Didina pasitenkinimą darbine veika, skatina aktyvumą ir savirealizaciją.1.Reikalauja daug laiko.
2.Galimi kompromisiniai sprendimai, kurie netenkina nei grupės narių, nei vadovo.
3.Grupinis mąstymas: grupės normos neleidžia pateikti skirtingos nuomonės.
4.Nėra atsakomybės už priimtą sprendimą.

4. MOKYKLŲ TINKLO PERTVARKA
Ruošiantis optimizuoti mokyklų tinklą, ypač svarbus darbas tenka savivaldybės tarybai. Pradėti mokyklų tinklo pertvarką turėtų siūlyti politikai. Jie, o ne savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovai ar specialistai turėtų pateikti visuomenei savivaldybės mokyklų tinklo viziją. Mokyklų tinklo pertvarka pradedama planuoti tik gavus Savivaldybės tarybos ar Švietimo komiteto įgaliojimus. Kyla klausimas, kas geriau?
4.1. MOKYKLŲ TOBULINIMO PROGRAMA (MTP)
Mokyklų tobulinimo programa – tai didžiausias nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos švietimo pertvarkos projektas, pirmiausia skirtas V – X kl. moksleivių ugdymo kokybei bei švietimo vadybai pagerinti [14].
Mokyklų tobulinimo programos pradžia – dar 1999 m. vasarį Seimo švietimo komitete pateiktas siūlymas vykdyti programą, kurios tikslas – iš esmės pagerinti pagrindinių mokyklų V-X klasių moksleivių mokymosi laimėjimus, patobulinti jų mokymosi aplinką ir kokybę.
Mokyklų tobulinimo programa – svarbi Lietuvos švietimo sąlygų gerinimo dalis. Pasak buvusio Švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus, mokymo turinys artinamas prie gyvenimo reikmių, stengiamasi mokyti žmogų savarankiškumo ir darbo komandoje, matyti įvairių gyvenimo sričių problemas ir jas spręsti. Tokio mokymo kokybės lygio siekiama įgyvendinant Mokyklų tobulinimo programą. “Programos pradžioje kalbėjome apie siekį Lietuvos tūkstantmečiui skirti tūkstantį renovuotų mokyklų. Tačiau greitai supratome, kad atnaujinti langai ir stogai – tai dar nereiškia pagerėjusių mokymosi rezultatų. Šiandien jau trečius metus vykdoma Mokyklų tobulinimo programa – tai pavyzdys, kaip sistemiškai modernizuojama švietimo sritis. Įsitikinęs, kad jau po kelių metų tai matysime mūsų vaikų pasiekimuose”, – sakė MTP pristatyme dalyvavęs buvęs LR švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius [16].
Mokyklų tobulinimo programos tikslas – pagerinti šalies V – X klasių mokinių pasiekimus modernizuojant bendrąjį lavinimą ir užtikrinant veiksmingą ir racionalų švietimui skirtų lėšų panaudojimą. Programos poveikį pajus visa bendrojo lavinimo sistema – keliama mokytojų kvalifikacija, diegiami nauji vadybos, mokymo ir mokymosi bendradarbiaujant tarp skirtingų mokyklų ir mokyklų bendruomenių grupių principai atsilieps švietimo stiprėjimui ir tobulėjimui.
Mokyklų tobulinimo programa – didžiausias Lietuvos bendrojo lavinimo investicinis projektas nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Jo biudžetas siekia 180 mln. litų, iš kurių per 100 mln. litų sudaro Pasaulio banko paskola, kuri bus pradėta grąžinti 2007 m., o baigta – 2019 m. Už pasiskolintus iš PB pinigus šalies mokykloms perkamos šiuolaikiškos mokymo priemones, programinė įranga, mokykliniai autobusai, renovuojamos mokyklos, finansuojamos užsienio specialistų konsultacijos. Už Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių lėšas finansuojamas įvairių metodikų bei mokymo programų rengimas, mokytojų ir mokyklų direktorių kvalifikacijos kėlimo seminarai, švietimo valdymo, politikos analizės, moksleivių pažangos vertinimo sistemų sukūrimas [17].
Įgyvendindama Mokyklų tobulinimo programą (MTP), šalies Švietimo ir mokslo ministerija 2004 m. lapkričio mėn. išleido Mokyklų tinklo pertvarkos metodines rekomendacijas ir šių rekomendacijų darbo sąsiuvinį. Jų tikslas – padėti šalies savivaldybėms parengti mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus.
Lietuvoje mokyklų tinklą pertvarkyti pradėta prieš penkerius metus. Mokyklų tinklo pertvarkos planas įgyvendinant MTP. Yra akcentuojama, kad vykdant mokyklų tinklo pertvarką būtina tartis, konsultuotis, derinti sprendimus su vietos politikais, mokinių tėvais, mokytojais, vietos bendruomenėmis. Šalies pedagogų bendruomenės tarpe mokyklų tinklo pertvarka priimama itin jautriai – šalyje kasmet mažėjant mokinių, reikia apsispręsti, kaip geriau organizuoti mokyklų veiklą, kad nenukentėtų vaikų ugdymo kokybė. Mokyklų tinklo pertvarkos metodinės rekomendacijos siekia padėti išlaikyti švietimo kokybę, prieinamumą bei lygias galimybes mokiniams [12].
2004 m. programos rezultatus labiausiai junta mokyklų moksleiviai. 2003/2004 m. rudenį ir žiemą Kauno technologijos universiteto socialinių tyrimų laboratorijos, vadovaujamos prof. Gedimino Merkio, atliktas mokyklų tinklo pertvarkos kokybinis ir kiekybinis tyrimas nagrinėjo, kaip moksleiviai vertina anksčiau lankytą ir po tinklo pertvarkos naujai lankomą mokyklą. Pasirodo, kad net pagal 16 iš 19 kategorijų 750 apklaustų moksleivių vidutiniškai geriau vertino naujas mokyklas [7].
Ypač geriau vertintas mokyklos lygis ir prestižas, bibliotekos ir kompiuterių klasės įrengimas, mokytojų sugebėjimas sudominti dėstomais dalykais. Po pertvarkos moksleiviai pastebi ir pagerėjusią materialinę ir fizinę aplinką, higieną ir sveikatos priežiūrą. Moksleiviai sako, kad pagrindinėse mokyklose jiems mieliau bendrauti su bendraamžiais, gražesnis laisvalaikis ir šventės. Tačiau tyrimas nustatė, kad moksleiviai naujose mokyklose dažniau pavargsta, reikliau žiūrima į jų pažangumo rodiklius.
Programoje dalyvaujančios pagrindinės mokyklos MTP dėka gaus materialinę paramą – mokymo priemonių, baldų, programinės įrangos, bus aprūpintos geltonaisiais autobusiukais. Tai papildys ir nemateriali parama – mokytojų tobulinimas, jų kvalifikacijos kėlimas išugdant juos darbui su veiksmingesnėmis metodikomis ir naujesnėmis priemonėmis. Paruoštais naujais mokymo metodais ir technikomis galės naudotis visos Lietuvos mokyklos.
Programos pabaigoje 400 pagrindinių mokyklų visoje Lietuvoje bus aprūpintos mokymo priemonėmis bei virtualios aplinkos ir intraneto programine įranga, 6000 mokytojų ir 400 vadovų patobulins savo profesinę kompetenciją. Iš viso švietimo darbuotojų kvalifikacijai kelti savivaldybės gaus apie 4,5 mln. litų investiciją įvairių mokymų formomis [16].
Viena svarbiausių programos dalių – Švietimo kokybės vadybos sistemos (ŠVIS) sukūrimas – suteiks galimybę efektyvinti švietimo sistemos veiklą; laukiamas šio komponento rezultatas – pagerėsianti vadovų vadybinė kompetencija ir švietimo kokybės vadyba. Apmokyti specialiuose mokymuose, gaudami tikslią ir išsamią informaciją apie mokyklų būklę (tiek materialinę, tiek moksleivių pažangumo/mokyklos kultūros), švietimiečiai galės atsakingai formuoti švietimo politiką, priimti pagrįstus ir reikalingus sprendimus.
Kol kas miestuose ir rajonuose, kuriuose mokyklų tinklas nepertvarkytas, dėl šios pertvarkos kyla karščiausios diskusijos. Kitose vietovėse – pavyzdžiui, Utenos rajone, kuriame liko tik viena vidurinė mokykla – mokyklų bendruomenės jau sunkiai įsivaizduoja “ilgąsias” mokyklas: lankydami pagrindines mokyklas ir gimnazijas, šiuo metu jie patenkinti buvusia pertvarka.
Mokyklų tobulinimo programos įgyvendinimu rūpinasi prie Švietimo ir mokslo ministerijos įkurta tarnyba; į MTP yra įtrauktos rajonų savivaldybės, jų švietimo skyriai, mokyklų bendruomenė, užsienio konsultantai [2, 3, 4, 5, 12].
4.2. MOKYKLŲ TOBULINIMO PROGRAMOS KOMPONENTAI
Mokyklų tobulinimo programa sudaryta iš penkių pagrindinių komponentų:
•Mokymo ir mokymosi sąlygų gerinimo.
•Švietimo kokybės vadybos sistemos sukūrimo.
•Energijos išlaidų mažinimo ir higienos sąlygų gerinimo.
•Mokyklų tinklo optimizavimo.
•Programos koordinavimo.
Jos poveikį turėtų pajusti visa švietimo sistema – keliama mokytojų kvalifikacija, diegiami nauji vadybos, mokymo ir mokymosi bendradarbiaujant tarp skirtingų mokyklų ir mokyklų bendruomenių grupių principai atsilieps švietimo stiprėjimui ir tobulėjimui [14]. komponentų įgyvendinamas remiantis moksleivių pažangos tyrimais, vadovaujantis mokykloms vedamuose seminaruose teikiama medžiaga. Tam, kad galėtų tobulėti viduje, kiekviena mokykla nuo 2004 m. rugsėjo 1-osios vykdo savo įstaigos vidinį auditą, kuriame atspindės ir kiek kitokiais pjūviais patikslins išorinis auditas – taip sužinojusi savo stipriąsias ir silpnąsias puses mokykla turės galimybę į jas atsižvelgti ir labiau atitikti mokinių tobulėjimo poreikius.
Mokyklų tobulinimo programa susideda iš kelių elementų [17]:
A komponentas „Mokymo ir mokymosi sąlygų gerinimas“
B komponentas “Švietimo kokybės vadybos sistema”
1 dalinio komponento “ŠVIS” priemonių planas
2 dalinio komponento “Politikos analizė” priemonių planas
3 dalinio komponento “Moksleivių pažangos vertinimas” priemonių planas
4 dalinio komponento “Vidaus ir išorės auditas” priemonių planas.
C komponentas “Energijos išlaidų mažinimas ir higienos sąlygų gerinimas”
D komponentas “Mokyklų tinklo optimizavimas”
E komponentas “Mokyklų tobulinimo programos koordinavimas”
Mokyklų tobulinimo programos D komponentas
Mokyklų tinklo optimizavimo paskirtis – sukurti tokią mokyklų sistemą, kuri leistų kiekvienam mokiniui įgyvendinti savo teises į kokybiškas mokymosi sąlygas, pedagoginę, psichologinę, specialiąją pedagoginę pagalbą, išsilavinimo įgijimą pagal valstybės numatytus standartus.
Mokyklų tinklo optimizavimas turi atitikti šiuolaikinės visuomenės mokymosi poreikius bei paklausą ir realias finansines valstybės, savivaldybių galimybes bei padėti įgyvendinti bendruosius plėtotės tikslus: greičiausiais tempais pagerinti mokymo ir mokymosi kokybę, padidinti prieinamumą ir puoselėti socialiai teisingas lygias galimybes, padaryti visą švietimo sistemą veiksmingesnę ir darnesnę.
Prieš metus parengtas kaip projektas, dvylikos autorių kolektyvo ir dar šešių talkininkų iš šešių bandomųjų savivaldybių, atrinktų konkurso tvarka, darbas šiandien tapo svarbiausiu Mokyklų tobulinimo programos D komponento parengtu dokumentu. Jo sukūrimą konsultavo Didžiosios Britanijos Lisco universiteto profesorius dr. Haris Tomlinsonas (Harry Tomlinson) ir Bato universiteto profesorius dr. Maikas Volosas (Mike Wallace), o didžiausią darbą atliko Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Stanislava Strolaitė.
“Mokyklų tinklo pertvarka turi būti dialogas tarp atsakingų darbuotojų ir mokyklų bendruomenių. Kita vertus, ligšiolinė praktika rodo, kad rajonuose, kurie nedelsė pradėti mokyklų tinklo pertvarkos, ji pavyko geriau ir jau dabar mokyklos yra geriau aprūpintos bei atitinka vaikų poreikius. Mokyklose nelieka antros pamainos, pagerėja mokymosi sąlygos bei saugumas, mokyklų aprūpinimas”, – sakė Mokyklų tobulinimo programos “D” komponento “Mokyklų tinklo optimizavimas” vadovė Regina Klepačienė [15].
Sparčiai šuoliuojanti mokyklų reforma veikia visas mokymosi įstaigas, tik vienas daugiau, kitas mažiau. Rajonų savivaldybės nori kuo greičiau pertvarkyti mokyklas, nors Švietimo ir mokslo ministerija tai padaryti rekomenduoja iki 2010–2012 m. [6, p.14 – 15].
Šalies pedagogų bendruomenės tarpe mokyklų tinklo pertvarka priimama itin jautriai – šalyje kasmet mažėjant mokinių, reikia apsispręsti, kaip geriau organizuoti mokyklų veiklą, kad nenukentėtų vaikų ugdymo kokybė.
Švietimo ir mokslo ministras tvirtino, kad reikalinga Švietimo įstatymo pataisa, kuri leistų mokykloms ir savivaldybėms pačioms spręsti, ar reikia turėti gimnazijose žemesnes klases. Prasidėjo pagrindinių mokyklų tuštėjimo metas, kadangi kiekvienas tėvas nori leisti savo vaiką į gimnaziją. [1, p. .6 – 7]. Kita vertus, pagrindinėse mokyklose ilgainiui susikaups tie vaikai, kuriais tėvai nelabai rūpinasi. Didelė problema ir tvarkaraštyje atsiradę milžiniški “langai”, ir per maži mokykliniai autobusiukai nepajėgiantys išvežioti visų vaikų.
Ministras teigė, kad mažėjant gimstamumui, bet nemažinant studentų skaičiaus, labiausiai nukenčia profesinio rengimo mokyklos, nes abiturientai turi galimybę stoti į aukštąsias mokyklas, kolegijas, nors daugelio pasirengimas toli gražu neatitinka aukštųjų mokyklų reikalavimų.
4.3. MOKYKLŲ TINKLO OPTIMIZAVIMAS IR SU JUO SUSIJUSIOS PROBLEMOS
Didžiausia problema – kasmet vis mažėjantis gimstamumas.[3, 4, 5] Jau dabar žinoma, kad 2012 metais, kai bus baigiama švietimo reforma, Lietuvoje mokinių bus 200 tūkst. mažiau nei dabar. Švietimo ir mokslo ministras R.Motuzas pareiškė, jog dauguma savivaldybių skuba pertvarkyti visas mokyklas. „Išgrynintose“ gimnazijose lieka tik IX–XII klasės, nors daugelio mokinių tėvai pageidauja, kad gimnazijose vaikai galėtų mokytis bent nuo V klasės. Ne viename mieste viena šalia kitos yra net kelios gimnazijos, tuo tarpu mažesnius vaikus tėvams tenka vežioti į toli nuo namų esančias pagrindines mokyklas.
Norėdama būti atvira, liberalia valstybe, Lietuvos visuomenė turėtų galvoti apie švietimo ir kultūros prioritetus. Kitakalbių mokymo ir lavinimo problemos šiuo metu gana palankiai sprendžiamos Lietuvoje, tačiau, pertvarkant Švietimo sistemą, būtina atsižvelgti ir skirti deramą dėmesį kitakalbių ugdymui Lietuvoje.
Mokyklų optimizavimas bei finansavimo kriterijų keitimaspaliečia tautinių mažumų mokyklas. Manoma, kad optimizuojant ir pertvarkant mokyklų tinklą Lietuvoje mažai dėmesio skiriama tautinių mažumų mokykloms.
Tinklo optimizacija, arba beatodairiškas kaimo mokyklų uždarinėjimas, atsirūgs neraštingumo didėjimu. Visa reforma – tai tik švietimo sistemos griovimas. Savivaldybė suskaičiuoja, kuri mokykla atsieina brangiausiai, ir ją uždaro. Kaimo vaikams užkertamas kelias ne tik į aukštąjį, bet ir į vidurinį išsilavinimą. Be to, kaimo vaikas, pusę dienos besitrankydamas autobusu į mokyklą ir atgal, nebeturi galimybės lankyti būrelių [16].
5. IŠVADOS
Ketvirtasis MTP komponentas – mokyklų tinklo optimizavimas – sukelia daug diskusijų. Vis dėlto tai būtinas žingsnis gerinant mokymosi sąlygas: mokykloms skaidantis į pagrindines ir gimnazijas, mokytojams tenka dirbti su panašaus amžiaus grupių vaikais, didesnės galimybės skirti jiems daugiau dėmesio. Perpildytų mokyklų, kuriose vaikai lanko pamokas keliomis pamainomis, optimizavus tinklą nebeliks – vaikai bus saugesni, turės patogesnį mokymosi laiką. Mokytojų krūviai taip pat pasiskirstys tolygiau – 2003 – 2004 metais dalis Lietuvos mokytojų dirbo net keliais etatais, kita dalis tenkinosi vos keletu pamokų per savaitę.
Mokyklų tinklo pertvarka yra vienas iš veiksnių, sukursiančių sąlygas veiksmingai ugdyti įvairių gebėjimų ir poreikių vaikus ir jaunuolius. Optimalus mokyklų tinklas, pagrįstas lanksčiai įvedamomis programomis, laiduos kiekvienam vaikui ir suaugusiajam švietimo prieinamumą, racionalų turimų materialinių ir intelektualinių išteklių naudojimą. Pavyzdžiui, priešmokyklinio ugdymo grupių steigimas vaikams laiduos lygias mokymosi starto galimybes; jaunimo mokyklų steigimas – tinkamesne sąlygas mokymosi motyvacijai atkurti ją praradusiems mokiniams; akademinių ir technologinių gimnazijų kūrimas, suaugusiųjų klasių steigimas bendrojo lavinimo mokyklose – prieinamumą visiems pageidaujantiems jose mokytis. [8, p. 77]
Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai įstaigų sprendimas padės veiksmingiau ugdyti asmenybės ir ugdymosi problemų turinčius mokinius, specialiųjų poreikių turinčius asmenis, leis pagerinti mokinių saugumą mokyklose, sugrąžinti į mokyklas jas palikusius; sudarys sąlygas mokytojams profesiškai tobulėti, teiks jiems reikalingą informacinę, ekspertinę ir konsultacinę pagalbą.
Sumažinus tuščių mokymosi vietų skaičių atsiras lėšų, kurias sumaniai naudojant bus galima pagerinti mokyklų aprūpinimą mokymo priemonėmis, vadovėliai, kompiuteriais, atnaujinti mokymosi aplinką, tobulinti pedagogų kvalifikaciją. Tai sudarys prielaidas geresnei ugdymo kokybei rastis ir įgijusių pagrindinį ir/ar vidurinį išsilavinimą skaičiui augti.

LITERATŪRA
1.Lietuva mokosi pertvarkyti mokyklų tinklą // Informacinis leidinys “Švietimo naujienos”. 2004, Nr. 15.
2.Lietuvos švietimas 2002, Vilnius, 2002.
3.Lietuvos švietimas 2003, Vilnius, 2003
4.Lietuvos švietimas 2004, Vilnius, 2004
5.Lietuva. Švietimas regionuose 2005. Vilnius, 2005.
6.Mokyklos kaita – kultūros kaita //. Informacinis leidinys “Švietimo naujienos”. /2004,
Nr. 11.
7.Mokyklų tinklo pertvarkos ir moksleivių vežiojimo būklė: tyrimo ataskaita. KTU Socialinių tyrimų laboratorija, ŠMM, 2003.
8.Mokyklų tinklo pertvarkos metodinės rekomendacijos. Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Vilnius, 2004.
9.Simon H. Administracinė elgsena. Vilnius, 2002.
10.Šalčius A. organizacijų valdymo principai. Paskaitų konspektas: 1 d. Kaunas, 1998.
11.Švietimas. Lietuvos statistikos departamentas. Vilnius, 2002.
12.Valstybės švietimo strategijos 2003 – 2012 metų nuostatos. Žin., 2003, Nr. 71 – 3216.
13.Želvys R. Švietimo vadyba ir kaita. Vilnius, 1999.
Prieiga per internetą:
14.http://www.oubs.lt/docs/straipsnis2_lt.docs
15.http://www.mtp.smm.lt/dokumentai/apieMTP/2004LisabonosMTP.ppt
16. http://www.takas.lt//svietimas/il/il
16.http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/
17.http://www.mtp.smm.lt/dokumentai/apieMtp/2004Detalusis Planas/KCPIP2004.doc.

Personalo organizavimas

ĮVADAS

Kiekvienas vadovas siekia geresnių rezultatų diegdamas sistemą, kuri darbuotojus motyvuotų būti kuo naudingesnius įmonei. Todėl visose įmonėse taikoma tam tikra skatinimo sistema. Ji būna veiksminga tik tuomet, kai yra pagrįsta ir vienodai suprantama. Tad kiekvienam darbuotojui turi būti aišku, už ką ir kaip jis gali būti skatinamas.
Dažniausiai skatinimo sistema būna susieta su konkrečiais darbuotojo darbo rezultatais. Tai paprastas sprendimas, kai vertinami darbuotojai, dirbantys pardavimo srityje, kai atlyginimo priedas priklauso nuo pasiektos pardavimo apyvartos, pelno ar jų santykio. Tačiau kiekvienoje įmonėje dalies – nuo administracijos iki sandėlio – darbuotojų darbas tiesiogiai „neuždirba“ pelno. Kuo pagrįsti jų skatinimo sistemą? Ir kaip pasiekti, kad ją vienodai suprastų ir vadovybė, ir darbuotojai? Veiksmingas ir didelių investicijų nereikalaujantis būdas šiems klausimams išspręsti yra įdiegti įmonėje darbuotojų vertinimo sistemą (V. Rinkevičienė, 2003).
Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti, kaip yra organizuojamas personalo atestavimas.
Šiam tikslui pasiekti formuluojami tokie uždaviniai:
1. išanalizuoti darbuotojų vertinimą;
2. išsiaiškinti kokie yra darbuotojų atestavimo etapai;
3. išanalizavus turimą literatūrą pateikti išvadas ir pasiūlymus.
Darbo metodai:
1. literatūros atrankos analizė;
2. gautų duomenų atranka ir susisteminimas.
Reikšmė:
1.šis darbas reikšmingas tuo, kad išsamiau išanalizuojamas personalo atestavimo organizavimas;
2. pateikiamos išvados ir pasiūlymai.

ATESTAVIMO ORGANIZAVIMAS

Darbuotojams atestuoti reikia išsamios, įvairiapusės ir objektyvios informacijos, konkrečių bei patikimų duomenų. Todėl tokius duomenis reikia kaupti- fiksuoti įvairiuose dokumentuose, o paskui naudoti atestuojant darbuotojus. Tinkamai surengtas atestavimas ne tik skatina kiekvieną darbuotoją dirbti geriau, didina atsakomybę, ugdo asmenybę, bet ir padeda kolektyve sukurti palankų psichologinį klimatą.
Atestavimo etapai:
1. pasirengimas atestavimui;
2. atestacija;
3. atestacijos rezultatų apibendrinimas;
4. atestacijos komisijos rekomendacijų vykdymas ir kontrolė.
Deramas pasirengimas labiausiai lemia atestavimo sėkmę. Todėl darbuotojų skyriaus atstovai, organizuojantys atestavimą, likus iki jo dviem ar net trims mėn., turi:
1. peržiūrėti paskutinio darbuotojų atestavimo dokumentus
2. susipažinti su naujais darbuotojų atestavimo dokumentais, parengtais aukštesniųjų organizacijų.
Tai leidžia numatyti, kokie darbuotojų atestavimo sistemos pakeitimai būtini. Be to, sudaromas atestuojamų darbuotojų sąrašas, numatomos atestacijos datos, rengiamas organizacijos vadovo įsakymo projektas dėl darbuotojų atestavimo.
Šiame įsakyme turi būti:
1. nurodomas konkretus darbuotojų atestavimo laikas;
2. tvirtinama atestacijos komisijos sudėtis;
3. tvirtinamas atestuojamų darbuotojų sąrašas ir jų atestavimo grafikas;
4. atestacijos komisijos pirmininkas įpareigojamas organizacijos vadovui pateikti šios komisijos darbo planą, nurodoma konkreti data, iki kurios organizacijos padalinių vadovai privalo parengti atestuojamų darbuotojų charakteristikas.
Organizacijos vadovo įsakymas kartu su patvirtintais atestavimo nuostatais turi būti skelbiamas viešai.
Atestacijos komisija sudaroma iš:
•vadovaujančių organizacijos darbuotojų,
•aukštos kvalifikacijos specialistų,
•darbuotojų skyriaus atstovų,
•neutralių asmenų.
Pirmininku paprastai skiriamas vienas iš organizacijos vadovo pavaduotojų, sekretoriumi- darbuotojų skyriaus atstovas. Atestacijos komisija dirba pagal sudarytą planą, kurį tvirtina organizacijos vadovas.
Bene sudėtingiausias dalykas rengimosi atestuoti etape – darbuotojų vertinimo kriterijų parinkimas ir vertinimo metodikos parengimas.
Nors atidžiai ir laiku atliktas darbuotojų veiklos įvertinimas yra labai svarbus ir reikalingas kiekvieno vadovo darbo įrankis, padedantis darbuotojams tobulėti ir naudotinas pageidautinai veiklai stimuliuoti bei prastam darbui gerinti, įvertinimo procedūrų daugelis vadovų nemėgsta arba net bijo. Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis, 40proc. visų darbuotojų veikla niekada nebuvo vertinama, o tų 60proc darbuotojų, kuriems teko dalyvauti tokio pobūdžio procedūrose, nuomone, jų veiklos įvertinimas buvo labai paviršutiniškas ir todėl atrodė varganas.
Darbuotojų atestavimas- tai formalizuotas procesas, skirtas darbuotojų darbo atlikimo lygiui įvertinti ir leidžiantis nustatyti, kurie darbuotojai nusipelno pareigų paaukštinimo ar pažeminimo, o kuriuos reikia mokyti.
Darbuotojų įvertinimas iš esmės įgyvendinamas organizuojant reguliarius pasitarimus, vadinamus atestacijomis, kurių tikslai:
1. nustatyti darbuotojų tinkamumą tam tikroms pareigoms;
2. teisingai organizuoti jų darbo apmokėjimą;
3. išsiaiškinti gerąją darbo patirtį ir su ja supažindinti kitus organizacijos narius;
4. išaiškinti esamus trūkumus ir skatinti darbuotojus profesiškai bei moraliai tobulėti;
5. nustatyti organizacijos žmogiškojo potencialo lygį;
6. planuoti darbuotojų karjerą.
Nuostatos, kuriomis grindžiamas darbuotojų įvertinimas (atestavimas):
1. darbuotojų įvertinimas vykdomas periodiškai pagal jiems iš anksto žinomus vertinimo kriterijus ir parengtus nuostatus;
2. darbuotojų įvertinimas turi būti kompleksiškas, t. y. vykdomas pagal tam tikrą sistemą kriterijų, turinčių įtakos bendram organizacijos veiklos rezultatui. Vertinimo pagrindas – pareiginiai nuostatai ar darbo vietos aprašymas, kuriuose suformuluoti reikalavimai darbuotojui;
3. Įvertinimo procedūrą geriausia pavesti atlikti vertintojų grupei ir vykdyti pagal teoriškai pagrįstas ir praktiškai išbandytas metodikas;
4. Įvertinimui įtakos neturi turėti asmeniniai santykiai ir anksčiau vykusio vertinimo rezultatai;
5. Įvertinimo rezultatai turi būti aptariami bendrame vertintojų grupės ir vertinamojo pokalbyje ir skelbiami viešai;
6. Remiantis įvertinimo rezultatais, teikiami pasiūlymai užimti aukštesnes arba žemesnes pareigas, didinti arba mažinti darbo užmokestį, numatomos tolesnės darbuotojų ugdymo priemonės

IDARBUOTOJO VERTINIMO KRITERIJA

Darbuotojų įvertinimo kriterijų sistema turi būti:
1.orientuota į darbo rezultatus ir darbuotojų elgseną organizacijoje
2.praktiška, paprasta ir visiems vienodai suprantama.
ATESTACIJOS KOMISIJOS POSĖDŽIO DARBOTVARKĖ

Paprastai numatoma štai tokia atestacijos komisijos posėdžio darbotvarkė:
1.atestacijos komisijos nariai supažindinami su atestuojamaisiais ir jų atestavimui parengtais dokumentais;
2.pokalbis su atestuojamais darbuotojais;
3.atestuojamieji darbuotojai supažindinami su atestacijos komisijos išvadomis, rekomendacijomis bei sprendimais; apiforminami atestavimo dokumentai.

Pasibaigus darbuotojų atestavimui, atestacinės komisijos pirmininkas ir sekretorius parengia atestacijos komisijos rekomendacijų vykdymo planą, kuriame turi atsispindėti svarbiausi darbuotojo moralinio bei dalykinio ugdymo reikalai.

Atestavimo rezultatai turi būti aptariami pasitarime, į kurį kviečiami visi vadovaujantys organizacijos darbuotojai.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Darbuotojų vertinimas yra procesas, nukreiptas į bendro įmonės efektyvumo didinimą, apimantis darbuotojų žinias, gebėjimų ir patirties įgijimo ir jų panaudojimo darbe vertinimą bei grįžtamojo ryšio jiems suteikimą.
Personalo atestavimas kiekvienoje įstaigoje vykdomas skirtingai, t.y. remiantis LR įstatymais, tačiau pritaikant ir įmonės bendrąsias nuostatas. Nuo to priklauso kaip dažnai vykdomos atestacijos, koks komisijos nariu skaičius ir t.t.
Darbuotojų atestavimas yra labai svarbus. Jo metu yra išsiaiškinama ar esami darbuotojai yra tinkami dirbti, ar jų žinios ir įgūdžiai atitinka turimą kvalifikaciją. Taip pat, tai ir skatinamoji priemonė, skatinanti ne tik siekti didesnio atlyginimo, bet ir tobulinti savo žinias ir sugebėjimus, domėtis naujovėmis, kurti, imtis iniciatyvos.

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1.Musulaitė R. Personalo vadyba. Mažeikiai, 2004.
2.Rinkevičienė V. Skatinimo sistemos pagrindas – darbuotojų vertinimas // Vadovo pasaulis, 2003, Nr. 11.
3.Sakalas, A. Personalo vadyba Vilnius. Margi raštai

Vadybos teorinio kurso konspektas

VADYBOS TEORINIO KURSO TEMINIS APRAŠAS

1. Vadybos mokyklų ir valdymo teorijų raida.
1.1. Vadybos prielaidos
Pirmosios žinios apie valdymą aprašomos jau prieš 6000 metų. Tai Egipto piramidžių statyba, Aleksandro Makedoniečio žygiai. Daugiau nei prieš du tūkstančius metų, kiniečių filosofas Sun Tzu parašo traktatą „Karo menas“ (The Art of War), apie 1551 metus Niccolo Machiavelli – „Valdovas“.
Istorija suformavo sekančias valdymo prielaidas:
•Socialines – bendrinimosi, aktualizuojanti gyvenamosios vietovės formavimo problematiką;
•Ekonomines – ūkininkavimo, aktualizuodama organizacijos veiklos formavimo problematiką;
•Politines – įvairovės derinimo, aktualizuodama valstybingumo formavimo problematiką.
Didžioji specialistų dalis vadybinės veiklos atsiradimą sieja su XIX amžiaus paskutiniuoju ketvirčiu. Būtent tuo metu išryškėja dvi kryptys ir jų sintezė: pirmoji, siejama su visuomeniniais mokslais (valstybės ir teisės teorija, sociologija ir socialinė psichologija, istorija), antroji siejama su praktinio intelekto ekspansija (politikos, administracinės teisės sferose, stambios pramonės, masinės gamybos formavimo sferoje).
Šios sintezės procese pavyko suvienyti du veiklos tipus: tyriminį-sekodarinį (objektinis-ontologinis) ir projektinį (organizacinis), kurie ir iki tol egzistavo, tačiau jų veiklos rezultatai transformavosi nepriklausomai vienas nuo kito. Šiame kontekste pirmą kartą radosi galimybė formuluoti klausimus apie tai, kokiems objektams galima taikyti žinomus organizavimo metodus ir, atvirkščiai, kokie organizavimo ir projektavimo būdai sukuria (padaro) specifinius socialinius objektus ir fenomenus?
Būtent šių veiklos tipų patirties apibendrinimas ir tipinių užduočių paketo formavimas leido pažymėti naujos profesijos (vadybos) programos kontūrus. Naujos profesijos susiklostymo procesas vyko įvairiomis kryptimis ir tik 20-30-ais XX amžiaus metais išryškėjo institucinės vadybinės veiklos formos.

1.2. Valdymo teorijos ir vadybos mokyklų raida.
Valdymo teorijų raida, tai suvokimas, mėginant nustatyti priklausomybes (tarp gyventojų, darbuotojų ir piliečių, gyvenmojoje vietovėje, darbovietėje, šalyje, ir tarp organizacijų, valstybių bei tarptautinių susivienijimų) atitinkamu istorijos laikotarpiu.
Mokslinio valdymo teorijų radimasis siejamas su XIX a. pabaiga, XX a. pradžia. Tam įtaką turėjo gamybos našumo ir darbuotojų darbo efektyvumo didinimo poreikis.
Vienas mokslinio valdymo teorijų pradininkas, amerikietis, inžinierius F.W.Teiloras (1856-1915) valdymo filosofiją grindė keturiais principais:
1.Tikro valdymo mokslo sukūrimas taip, kad būtų galima nustatyti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą;
2.Darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais taip, kad kiekvienas darbuotojas būtų atsakingas už užduotį, kuriai jis labiausiai tinka;
3.Mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas;
4.Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbuotojų.
Teorinius F. Teiloro darbus pagrindė vokiečių sociologas Maksas Weberis. Jis tyrė organizacijos principus ir suformulavo idealios administracinės organizacijos tipą. M. Wėberio koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti ir reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas ar neprielankumas kitiems organizacijoje negalimas. M.Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teoriją: tai organizacija su įteisinta formalia ir hierarchine struktūra; taip pat vadinamas ir formalus struktūrizuotas procesas organizacijoje.
Kitas šios mokyklos atstovas, amerikiečių inžinierius H.L.Gantt‘as (1861-1919) pagrindinį dėmesį skyrė ne atskirų operacijų, viso gamybos proceso valdymui. Amerikiečių inžinieriai Frankas B. (1868-1924) ir Lialian M. (1878-1972) Gilbert‘ai tyrė personalo valdymo problemas: parinkimą, paskirstymą, paruošimą, taip pat darbuotojų darbo efektyvumo priklausomybę nuo bereikalingų judesių. Jie teigė, kad pirmiausia reikia išvengti nereikalingų darbininko judesių, nustatyti jų nuoseklumą. Amerikiečių ekonomistas – H.Emerson‘as (1853-1931) akcentavo, kad reikia racionaliai organizuoti ne tik įmonės, bet ir kiekvieno darbuotojo darbą. Jis išskyrė 12 darbo našumo principų, kurie reikšmingi ir šiandien, tai:
1.Aiškiai iškelti idealai arba tikslai;
2.Sveika nuovoka;
3.Kompetentinga konsultacija;
4.Drausmė;
5.Deramas požiūris į personalą;
6.Greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita;
7.Dispečerystė;
8.Normos ir tvarkaraščiai;
9.Sąlygų normavims;
10.Operacijų normavimas;
11.Raštinės standartinės instrukcijos;
12.Atlyginimas už našumą.
Vienas ryškiausių valdymo teorijos įdiegėjų ir šios mokyklos atstovų, amerikietis pramoninkas H.Fordas (1863-1947), pirmasis panaudojo automobilių surinkimo liniją ir parengė gamybos organizavimo principus:
•Vertikali visos įmonės vldymo struktūra;
•Masinė gamyba;
•Standartizacija;
•Gamybos mechanizavimas;
•Darbo pasidalijimas.
Mokslinio valdymo teorija siekta moksliškai nustatyti geriausius bet kokios užduoties atlikimo metodus, taip pat parinkti, apmokyti ir motyvuoti darbininkus. Mokslinio valdymo teorijose buvo išskitras funkcinis gamybos valdymo metodas, kurio dėka buvo atskirtas valdymo ir fizinis darbai. Planavimas išskirtas kaip reikšminga valdymo funkcija ir suvokta, kad darbo našumo didinimas įmanomas tik racionalizavus darbo metodus. Diferencinė darbo užmokesčio sistema – atlyginimo už darbą sistema, leido numatyti didesnį uždarbį efektingiau dirbantiems darbininkams. Mokslinio valdymo teorijos įnašas – konvejerinė gamyba, valdymo metodų taikymas gamybos ir darbo efektingumo didinimui. Tačiau ši teorija išryškino mokslinio valdymo teorijų trūkumus, nes darbo našumo didinimas sudarė galimybę išnaudoti tiek darbuotojus, tiek ir klientus.
Mokslinio valdymo teorijos ribotumas pasireiškia tuo, kad:
1.šios teotijos tinkamesnės stabilioms ir paprastoms, o ne šių dienų dinamiškoms ir kompleksinėms organizacijoms;
2.daugelis principų pateikiami kaip universalūs, tačiau šiandien jų negalima taikyti be išlygų;
3.nors atskirais atvejais ir ivertinamas žmogaus veiksnys, tačiau į darbuotoją žiūrima kaip į darbo įrankį.
Poreikis nustatyti tokių sudėtingų organizacijų, kaip fabrikai, gamyklos ir pan., valdymo gaires, leido atsirasti administracinei valdymo teorijai. Ši teorija valdymą siejo ne su gamybos proceso organizavimo funkcijomis, o su visa organizacija, į organizaciją pradėta žiūrėti kaip į visumą. Šios teorijos pradininku laikomas prancūzų pramonininkas A. Fajolis (1841-1925), mėginęs įvaldyti principus ir įgūdžius, lemiančius valdymo efektyvumą. Šia valdymo teorija siekta parengti universalius valdymo principus, kur valdymo principai – tai pagrindinės taisyklės, apibrėžiančios sistemos sudarymą bei funkcionavimą, svarbiausi reikalavimai, kurių laikantis pasiekiamas vadovavimo veiksmingumas. Šie principai rėpia du aspektus:
1.Universalios valdymo sistemos parengimą;
2.Organizacijos struktūros rengimą ir darbuotojų valdymą.
Šių aspektų pagrindu suformuluota 14 valdymo principų:
1.Darbo specializacija;
2.Valdžia ir atsakomybė;
3.Drausmė;
4.Vienvaldystė;
5.Vadovavimo veiksmingumas;
6.Bendrų interesų viršenybė;
7.Atlyginimo priklausomybė nuo kiekio ir kokybės;
8.Centralizacija;
9.Valdymo hierarchija;
10.Pareigų atitikimas kompetencijai;
11.Teisingumas;
12.Personalo pastovumas;
13.Iniciatyva;
14.Personalo vienijimas tikslams pasiekti.
Fajolis teigė, kad vadovavimo sugebėjimų negalima išugdyti vien tik inžineriniais techniniais mokslais. Kiekvienas būdamas vadovo ar vykdytojo vaidmenyje, privalo žinoti vadybos pagrindus, efektyviau galėtų realizuotis praktinėje veikloje, sėkmingai vadovaudami organizacijai. Didelį dėmesį Fajolis skyrė organizavimo ir planavimo koncepcijai. Jo suformuluotas principas, kad planas turi numatyti ne įvykusių įvykių pasikartojimą, o galimus pokyčius.
Fajolis parengė administravimo doktriną – išskyrė šešias įmonės veiklos funkcines sritis:
1.Techninės-technologinės veiklos organizavimas (gamyba, paslaugos, produkto atnaujinimas);
2.Komercinės veiklos organizavimas (pirkimai, pardavimai, mainai);
3.Finansinės veiklos organizavimas (kapitalo paieška ir efektyvus jos panaudojimas);
4.Įmonės apsaugos organizavimas (nuosavybės ir asmens apsauga, tvarkos palaikymas);
5.Buhalterinės apskaitos organizavimas (sąskaityba, statistika, pajamos, išlaidos, balansai);
6.Tiesioginis administravimas (personalo valdymas).
Administravimo doktrina apima sekančias funkcijas:
Planavimas – valdymo funkcija apibrėžti veiklos tikslus, išteklius ir būdus veiksmingiausiai tikslams pasiekti.
Organizavimas – organizacijos struktūros suformavimas ir jos struktūrinių dalių aprūpinimas ištekliais garantuojančiais organizacijos funkcionavimą.
Motyvavimas – darbuotojų aktyvinimas siekti bendrų tikslų ir rodyti kūrybinį potencialą, juos moraliai ir materialiai skatinant.
Kontrolė – darbo rezultatų apskaita ir kiekybinis bei kokybinis įvertinimas, pagal tai koreguojant planus ir sprendimus.
Koordinavimas – visų sistemos grandžių darbo suderinimas nustatant veiksmingus jų savitarpio ryšius.
Mokslinio valdymo teorija – valdymo sistemą siūlė kurti iš „apačios“, administracinė valdymo teorija – valdymo sistemą siūlė kurti iš „viršaus“. Mokslinė ir administracinė valdymo teorijos sudarė klasikinės vadybos mokykos pagrindą.
Klasikinės mokyklos savrbiausieji veiksniai, kaip visos valdymo sistemos pakrindas – organizacijos struktūra, valdymo funkcijos, valdymo ir organizavimo principai.
Klasikinės mokyklos šalininkai darbuotoją laikė administracinio mechanizmo varžtekiu, kuris tuo efektyvesnis, kuo mažiau jame žmogiškumo. Žmogus čia traktuojamas ne kaip gamybos subjektas, o kaip vienas iš gamybos veiksnių, kurio socialines psichologines sąlygas galima nekreipti dėmesio.
Nauju vadybos mokslo teorijos ir praktikos raidos etapu laikomi 1920 metai, kai buvo pradėta išsamiai tyrinėti psichologiniai ir socialiniai darbo efektyvumo veiksniai, kai valstybė pradėjo reguliuoti darbdavių ir samdomų darbuotojų santykius. To pagrindu susiformavo žmonių santykių koncepcija, kurios pradininku laikomas Kurtas Levinas (Kurt Lewin, 1890-1947). Ši koncepcija remiasi psichologijos, sociologijos ir antropologijos disciplinomis.
Istorinė praktika parodė, kad valdyme būtina atsižvelgti ir į žmogiškuosius santykius. JAV (1924-1933, Hawthorne) atlikti eksperimentai, siekiant nustatyti socialinių veiksnių įtaką darbuotojo darbui, parodė, kad darbo našumas priklauso ne tik nuo organizacijos lygio, bet ir nuo socialinio-psichologinio klimato. Tai davė pradžią „Žmogiškųjų santykių teorijų“ radimuisi, kurių pagrindu susiformavo „Žmogiškųjų santykių mokykla“ – tai mokslininkų grupė, turinčių sociologijos, psichologijos ir kt. šioms disciplinoms giminingų sričių išsilavinimą ir žinias panaudojančių tam, kad geriau suprastų ir efektyviau valdytų darbuotojus organizacijoje.
Žmogiškųjų santykių doktrina, kitaip nei klasikinė, į priekį iškelia socialinių veiksnių įtaką gamybos valdymui ir suranda naujų būdų darbo našumui didinti: tarnautojų švietimas; grupiniai sprendimai; darbo humanizavimas; žmonių elgesio psichologiniai motyvai gamybos procese; grupiniai santykiai; grupinės normos; neformalios organizacijos ir neformalūs lyderiai.
Šios teorijos atstovas M. Folet (Mary Parker Follett, 1865-1933) bandė sudaryti visumą iš trijų valdymo teorijų: mokslinės, administracinės ir žmogiškųjų santykių. Jos nuomone valdymas yra – „garantuoti darbo rezultatą kitiems dirbant“. Follett iškėlė darbo ir kapitalo harmonijos idėją: harmonija gali būti pasiekta vienodai vertinant abiejų pusių interesus ir teisingai motyvuojant.
Vienas šios mokyklos atstovų amerikietis E.Mayo, tyrimų pagrindu, sukūrė socialinę valdymo filosofiją – „Žmogiškųjų santykių sistemą“ , kurios pagrindinis teiginys – tik laimingas žmogus dirba veiksmingai ir našiai. Jis suformulavo sekančias išvadas:
oDidelę reikšmę didinant darbo našumą turi draugiškas ir atidus dėmesys darbininkui;
oSvarbus ne tik darbo užmokesčio dydis, bet ir jo ryšys su darbininko statusu;
oŽmodus – socialinė asmenybė ir griežtas jo elgesio reglamentavimas sukelia priešiškumą, todėl svarbi pasitenkinimo darbu sąlyga yra darbo įvertinimas, darbininko savarankiškumas ir galimybė reikšti iniciatyvą.
Žmogiškųjų santykių teorijos atstovas, valdymo teoretikas Č.Bernardas pagrindė motyvų svarbą siekiant veiklos efektyvumo bei išskyrė bendruosius motyvus:
oDarbo sąlygų atitikimas darbuotojų nuostatoms ir įgūdžiams;
oDarbų patrauklumas;
oAktyvaus asmeninio dalyvavimo sprendžiant organizacijos problemas galimybė;
oDarugiški santykiai su bendradarbiais, sąlygojantys gerą mikroklimatą.
Vokiečių psichologas G.Miunsterbergas įkūrė gamybos psichologų mokyklą ir suformulavo pagrindinius principus, pagal kuriuos žmones reikėtų priimti vadovaujančioms pareigoms. Jo požiūriu gerų ekonominių rezultatų galima pasiekti atsižvelgiant į tris reikšmingiausius veiksnius: žmones, finansus ir techniką.
Vienas garsiausių žmogiškųjų santykių vadybos teoretikų Duglas Makgregoras (D.McGregor) vadyvą traktavo kaip žmonių santykių reguliavimo meną. Jis skyrė dvi šio meno teorijas: X teorija, autoritarinė – grindžiama Teiloro mokymu, kuri teigia, kad žmogus iš prigimties yra tingus, jis stengiasi simuliuoti, vengti darbo. Todėl jį reikia raginti, grąsinti nuobaudomis, bausmėmis; Y teorija – demokratiško požiūrio į darbuotoją teorija, kuri teigia, kad žmogus iš prigimties yra kūrybingas ir aktyvus. Juo realizuojama saviraiška – vienas aukščiausių žmogaus socialinių poreikių. Todėl darbininko išradingumo ir žinių pritaikymas, duos ženkliai didesnį efektą, nei fizinių pastangų didinimas. X ir Y teorinių nuostatų palyginimas pagal vadovavimo stilius pavaizduotas sekančioje lentelėje.
1 lentelė
Vadovavimo stiliai pagal X ir Y teorijų nuostatas (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005)

Tradicinis vadovas (X vadovas)Šiuolaikinis vadovas (Y vadovas)
KritikuojaGiria
ĮsakinėjaNusako tikslą
Akcentuoja darbo atlikimąAkcentuoja paskatinimą
Svarbiausia – formali darbo drausmėSvarbiausia – pavaldinių darbo efektyvumas
Elgesio su pavaldiniais maniera – griežta ir oficialiSu pavaldiniais – draugiškas

D. Makgregoro teorija buvo esminis žingsnis į darbo bei personalo humanizavimą. Japonų kilmės amerikietis Viljamas Ouči, plėtodamas Makgregoro teoriją sukūrė Z teoriją. Ši teorija grindžiama grupinės sąveikos plėtojimo principu, kurios esmę sudaro „grupizmkas“. Z teorija apibendrina bei integruoja pagrindinius JAV (A tipo) bei Japonijos (J tipo) vadovavimo praktikos principus Z tipo organizacijose. Šios priklausomybės pateiktos lentelėje.
2 lentelė
Organizacijų įpatumai ir skirtumai (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005)

A tipo organizacijaJ tipo organizacijaZ tipo organizacija
Trumpalaikis įdarbinimasĮdarbinimas visam gyvenimuiIlgalaikis įdarbinimas
Individualūs sprendimaiKolektyviniai sprendimaiKolektyviniai sprendimai
Individuali atsakomybėKolektyvinė atsakomybėIndividuali atsakomybė
Greitas įvertinimas ir karjeraLėtas įvertinimas ir karjeraLėtas įvertinimas ir karjera
Išorinė kontrolėVidinė kontrolėVidinė, neformali kontrolė, naudojant išorinius, formalius mechanizmus
Segmentinis dėmesys darbuotojuiPagarbus požiūris į darbuotojąPagrbus požiūris į darbuotoją ir jo šeimą
Specializuota karjeraNespecializuota karjera Negriežtai specializuota karjera

Bendriausiu pobūdžiu, Žmogiškųjų santykių teorijos nagrinėja sekančias problemas: motyvaciją;
•Darbo grupių elgesį;
•Vadovavimo lyderiavimą;
•Elgesį tarp grupių
Žmogiškųjų santykių ir klasikinės mokyklos koncepcijų palyginimas pateikiamas lentelėje.
3 lemtelė

Klasikinės ir žmogiškųjų santykių mokyklų pagrindinės nuostatos (S. Stoškus, D. Beržinskienė, 2005)

Klasikinės mokyklos teiginiaiŽmogiškųjų santykių mokyklos teiginiai
Žmogus tingus, priešiškas darbui, todėl stengiasi jo išvengtiŽmogui darbas – natūralus poreikis, kaip poilsis ir žaidimas
Kad žmogus siektų organizacijos tikslų, jį reikia priversti, grąsinti, kontroliuoti, baustiJei žmogus suinteresuotas darbu, tai nereikia prievartos ir grąsinimų
Žmogus vengia atsakomybėsJei organizacijos tikslai sutampa su žmogaus asmeniniais tikslais, jis nevengia atsakomybės
Yra vienintelis geriausias kiekvieno darbo atlikimo būdas, ir jį žino tik vadovasGeriausias darbo atlikimo būdas priklauso nuo vykdytojo, todėl reikia jam suteikti iniciatyvą
Operacijų skaidymas didina darbo našumąOperacijų skaidymas didina dabo monotoniją, todėl stabdo darbo našumą
Tik techniniai veiksniai lemia gamybos rezultatusIr socialiniai psichologiniai veiksniai svarbūs gamybos rezultatams
Pagrindinis darbo motyvas dirbti – pinigaiSvarbus darbo motyvas – darbo turinys ir darbo sąlygos
Reikia skatinti individąReikia skatinti grupę

XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Žmogiškųjų santykių mokykla virto Elgsenos (Bihevioristinė) valdymo mokykla. Šios krypties atstovai R.Likert, A.Maslow. A.Maslow suformulavo poreikių teoriją, kurioje teigė, kad kiekvienas žmogus turi sudėtingą hierarchiškai išdėstytą poreikių struktūrą. Tuo Elgsenos mokyklos teorija akcentavo, kad kiekvieno darbuotojo bei organizacijos veiksmingumo didinimas priklauso nuo elgsenos ir žmogaus poreikių.
Po antrojo pasaulinio karo, gamtos ir technikos mokslų pasiekimų rezultate, matematinio modeliavimo analizės metodo pagrindu, radosi galimybė sukurti automatines (kibernetines)valdymo sistemas. Tai davė pagrindą Vadybos mokslo (matematizavimo) mokyklos (Kiekybinių metodų vadybos mokykla) radimuisi. Žymiausi šios mokyklos atstovai – R. McNamar, W. Cherchmen, J.W.Forrester. Šios mokyklos šalininku laikomas ir V.A.Graičiūnas.
Kiekybinių metodų vadybos mokyklos tikslas – matematinių modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymas valdymo situacijoms, problemoms spręsti ir jų vykdymuis kontroliuoti. Šios teorijos požiūriu, organizacijos sistemą sudaro trys pagrindiniai elementai:
•Komunikacija;
•Pusiausvyra;
•Sprendimo priėmimas.
Integruojančiu šiuos elementus veiksniu laikomas tikslas. Remiantis šia teorija visus valdymo procesus galima matematizuoti ir formalizuoti, panaudojant logiką, žaidimų ir eilių teorijas, statistikos ir prognozavimo metodus. Ši teorija skiria dvi pagrindines teorines pakraipas:
•Sprendimų teoriją;
•Matematinę teoriją.
Sprendimų teorija teigia – jei valdymo esmė sprendimo priėmimas, tai valdymo teorijos plėtojimo šerdimi turi tapti sprendimų optimizavimas.
Matematinė teorija visą dėmesį, prioritetą teikia matematiniams valdymo uždaviniams. Svarbiausi valdymo uždaviniai – atsargų valdymas, organizacinių išteklių paskirstymas tarp vartotojų, racionalių maršrutų organizavimas, įrenginių pakeitimo periodiškumio įvertinimas ir pan.
Kiekybinių metodų mokyklos privalumai:
•Matematinių modelių taikymas padidino sprendimų operatyvumą ir tikslumą;
•Pagilino organizacijos procesų supratimą, nes matematikos modelių taikymas negalimas be išsamios analizės;
•Atkreipė dėmesį į valdymo informacinės bazės tobulinimą, nes tinkama informacinė bazė yra būtina matematikos metodų taikymo ir kompiuterizavimo prielaida.
Tačiau šiai teorijai būdingi ir trūkumai:
•Dažnai naudojamasi nerealiomis, nepakankamai pagrįstomis prielaidomis;
•Matematiniais modeliais negalima įvertinti žmogaus elgsenos įvairovės, o nuo to dažnai priklauso valdymo sėkmė;
•Nelieka vietos vadovo iniciatyvai.
Šios mokyklos indėlis į vadybos mokslą – sistemų teorijos panaudojimas valdyme.
Principinė kiekybinių metodų teorijos (kibernetinė) schema pavaizduota sekančiame paveiksle.

Vadybos mokyklų ir valdymo teorijų raida pateikiama 1 lentelėje.

4 lentelė
Vadybos mokyklų ir valdymo teorijų raida

Vadybos mokyklosApibrėžtysValdymo teorijosValdymo teorijų apibrėžtysŽymiausi atstovai
Klasikinė vadybos mokyklaDėmesys teikiamas bendriems organizacijos valdymo bruožams ir principams. Paskirtis – parengti universalius valdymo principus gamybos našumui ir darbuotojų darbo efektyvumui didinti. Mokslinio valdymo teorija.Tikslas – nustatyti geriausius užduoties atlikimo metodus, bei parinkti, apmokyti ir motyvuoti darbuotojus. Valdymo sistemą kurti iš apačios.F. Teiloras,
H.L. Grantas,
F.ir L.Gilbertai,
H. Emersonas,
H. Fordas,
H. Fayolis,
M. Veberis,
M.P. Follettas,
D. Muni,
J.D. Mooney ir kt.
Administracinė valdymo teorijaTikslas – pagrindines organizacijų valdymo gaires ir principus. Valdymo sistemą kurti iš viršaus.
Žmogiškųjų santykių vadybos mokyklaDidinant gamybos našumą ir darbuotojų darbo efektyvumą, svarbiausia ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniaiX – teorijaŽmogus iš prigimties yra tingus, todėl jį reikia raginti, grasinti jam, bausti jį. Autokratinis požiūris.K. Levinas,
G.Miunsterbergas, M. Folet,
D.Makgregoras,
F. Hercbergas,
E. Mayo,
V. Ouči,
A. Maslov ir kt.
Y – teorjiaŽmogus yra kūrybingas ir aktyvus, todėl reikia sudaryti draugišką, pasitikėjimo atmosferą. Demokratinis požiūris.
Z – teorijaValdymas grindžiamas grupinės sąveikos ir komandinio darbo plėtojimo principais.
Kiekybinių metodų vadybos mokyklaTikslas – matematinių modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymas valdymo situacijoms, problemoms spręsti ir jų vykdymui kontroliuoti.Sprendimų teorijaValdymo esmė – sprendimų priėmimų modeliavimas, kai tolesnis valdymo teorijos plėtojimas orientuotas į sprendimų optimizavimą.R. Maknamaras, V. Čerčmenas, J.V. Foresteris, ir kt. Šiai valdymo tyrimų krypčiai priskiriamas ir lietuvis V.A. Graičiūnas.
Matematinė teorijaValdymo esmė – matematinė modelių analizė, kai dėmesys telkiamas į matematinius uždavinius, nesusijusius su žmonių elgesiu ir motyvais.

Klasikinė, Žmogiškųjų santykių ir Kiekybinių metodų vadybos mokyklos padarė ženklų indėlį į vdybos mokslą. Tačiau bėgant laikui, tos teorijos, kuriomis buvo grindžiamos šių mokyklų nuostatos, neatito organizacijų valdymo reikalavimų. Tai iššaukė kitokio požiūrio į vadybą būtinumą. Tai šiandien tapatinama su naujosiomis vadybos teorijomis, akcentuojančiomis:
•Situacinį požiūrį;
•Sisteminį požiūrį;
•Procesinį požiųrį;
•Profesionalizmo požiūrį.
Ankstesniųjų vadybos mokyklų trūkumai nepatenkino darbdavių, jie reikalavo bendrosios vadybos teorijos. Ją bandė kurti empirikai (situacinis požiūris) – empirinė vadybos teorija. Ši teorija teigia, kad iš principo negali būti jokios vadybos teorijos, kadangi valdyma – ne mokslas, o menas, kuriam negalima perengti jokių taisyklių, principų, receptų ir pan.
Empirinė teorija nagrinėja įvairių veiklos sferų valdymo praktiką, ieško tipinių situacijų, kurių pavyzdžiu būtų galyma mokyti būsimuosius vadovus ir parengti optimalias organizacines valdymo sistemas įvairioms situacijoms. Galiausiai, šios teorijos koncepcija pabrėžia, kad praktikos negalima nevertinti kaip gero mokytojo, konkrečių situacijų analizė, modeliavimas naudingas, tačiau valdymo mokslas ir praktika negali remtis vien tik buvusiais įvykiais. Jų vystymosi procese situacijos retai kartojasi, o be to, panašios situacijos ankstesnis sprendimas neatitinka naujomis, pasiketusiomis sąlygomis. Empirinė teorija pabrėžia, kad valdant organizaciją ne visuomet pakanka žinių ir patyrimo, vadovas turi turėti išskirtinius valdymo gebėjimus ar talentą. Tai empirinėje teorijoje siejama su meno valdyti sąvoka. Empirinės teorijos dėka, vadyba traktuojama kaip integratyvaus mokslo ir specifinio meno junginys. Tai davė prielaidas industrinės sociologijos pradžiai.
Tačiau jau šešiasdešimtieji XX amžiaus metai parodė, kad kibernetinės, automatinio valdymo teorijos nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų, ypač kai susiduriama su sociokultūrinėmis situacijomis. Todėl šiandieninėms problemoms spręsti ir sprendimams valdyti naujausios ir šiuolaikinės vadybos teorijos aktualizuoja situacinį, sisteminį, procesinį požiūrį bei harmoningo žmogaus koncepciją, orientuotą į profesionalumą, profesionalų veikimą ir visuotinę kokybės vadybą. Naujausias ir šiuolaikines vadybos teorijas, apibendrintai parodytos 2 lentelėje.
5 lentelė
Naujausios ir šiuolaikinės valdymo teorijos

Vadybos teorijos/ koncepcijosPožiūriai, valdymo teorijosApibrėžtys
Naujausios vadybos teorijosSituacinis požiūris – empirinė teorija.Ši teorija orientuota į tipinių pavyzdžių paiešką tam, kad parengti optimalias organizacijos valdymo sistemas įvairioms situacijoms, kurių pagrindu būtų galima mokyti būsimus vadovus.
Sisteminis požiūris – socialinių sistemų vadybos teorija.Šios teorijos teigimu – optimalus variantas valdant sudėtingas socialines sistemas yra programinio (kai valdymo procesas vyksta pagal numatytą programą) ir adaptyvinio (sistemos funkcionavimo prisitaikymas prie išorės sąlygų) valdymo derinimas.
Valdymo sistemos – išorinės, vidinės, mišrios.
Vyksmo organizavimo požiūriu sistemos yra: programinės, adaptyvinės ir mišrios.
Procesinis požiūrisVadyba tai nepertraukiamas valdymo procesas, kurio ciklą sudaro planavimo, organizavimo, skatinimo, kontrolės ir reguliavimo funkcijos.
Profesionalusis menedžmentasProfesionalioji praktinė vadyba – tai mokslo, meno (techne) ir valdymo praktikos derinys.
Šiuolaikinės valdymo teorijos – harmoningo žmogaus koncepcijaPartisipatyvinė (dalininkavimo) teorijaDarbuotojas efektyviau ir atsakingiau atlieka užduotis tada, jei pats dalyvauja užduočių formulavime ir sprendimų priėmime įgyvendinant tikslus.
Sėkmingų organizacijų teorijaŠi teorija valdymą grindžia kompleksiniu, integruotu požiūriu į organizacijos veiklos sėkmės priklausomybę nuo daugelio elementų: strategijos, struktūros, sistemos, stiliaus, personalo, vertybinių nuostatų, kompetencijų.
Visuotinė kokybės vadybaTai – nuostatų, principų ir priemonių sistema užtikrinanti aukštą organizacijos valdymo kokybę rezultatyvumą.
Kokybės elementai: įmonės kokybė, veiklos kokybė, gaminio kokybė.

2. Vadybos funkcinė struktūra ir apibrėžtys.
Vadybos koncepcija (management conception) – tai ekonominiai ir socialiniai tikslai, ypač jų įgyvendinimo principai ir būdai, kaip kertinis valdymo sistemos elementas.
Vadyba – tai procesas, apibūdinamas nenutrūkstamu informacijos pasikeitimu tarp valdančiosios ir valdomosios posistemių; tai visuma veiksnių, pasirinktų remiantis informacija apie valdymo objektą ir turinčių tikslą palaikyti arba pagerinti jo funkcionavimą, atsižvelgiant į esamą padėtį bei iškeltus tikslus.

Valdymo sampratą rėpia trys komponentai:
•Negyvoji gamta – valdymo procesai vykstantys techninėse-gamybinėse sistemose;
•Gyvoji gamta – valdymo procesai vykstantys biologinėse sistemose;
•Žmonių visuomenė – valdymo procesai vykstantys socialinėse sistemose.
Valdymas – tai kryptingas valdančiojo posistemio poveikis valdomajam, siekiant išlaikyti pastarąjį norimoje raidos trajektorijoje arba suteikti jam naują būseną; tai priemonių visuma – specifinė žmogiškosios veiklos funkcija: organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas ir kontrolė, bei visų organizacijos išteklių panaudojimas iškeltiems organizacijos tikslams pasiekti; organizaciniu požiūriu valdymas apima vadovus, specialistus, tarnautojus bei valdymo sistemos elementus: valdymo personalą, valdymo struktūras, valdymo technikas.
Valdymo procesas – tai sisteminė planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės veiklos atlikimo tvarka.
Valdymo tikslas – tai siekiama, galima ir būtina valdymo sistemos būsena.
Priklausomai nuo tikslo vaidmens skiriami sekantys valdymo proceso tipai:
1.Programinis valdymas;
2.Strateginis valdymas;
3.Tikslinis valdymas.
Valdymo funkcija – tai objektyvi ir savarankiška valdymo veiklos rūšis, susiformavusi darbo pasidalijimo procese tam tikram tikslui pasiekti.
H. Fajulis išskyrė šešias įmonės veiklos funkcines sritis:
1.Techninę-technologinę (gamyba, paslaugos, produkto atnaujinimas);
2.Komercinę-prekybinę (pirkimai, pardavimai, mainai);
3.Finansinę (kapitalo paieška ir efektyvus jos panaudojimas);
4.Buhalterinę (sąskaityba, statistika, pajamos, išlaidos, balansai);
5.Administracinę (personalo valdymas);
Šiandien valdyme dažniausiai naudojamos planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės funkcijos, kur:
•Planavimas – tai tikslų formulavimo bei jų įgyvendinimui tinkamos veiksmų eigos nustatymo procesas paremtas tam tikra taisykle ar logika.
•Organizavimas – darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinamumo procesas leidžiantis pasiekti numatytus organizacijos tikslus; dviejų ar daugiau žmonių įtraukimas dirbti kartu tam tikroje struktūroje, siekiant konkretaus tikslo ar tikslų visumos.
•Vadovavimas – grupės ar visos organizacijos narių veiklos nukreipimas, įtakojimas atitinkama linkme, siekiant atlikti būtinas užduotis.
•Kontrolė – procesas, užtikrinantis, kad reali veikla atitiktų planuojamą.
Minėtos valdymo funkcijos sudaro valdymo struktūrą, kurios objektai – visi vykstantys procesai.
Valdymo stilius – tai visuma tarpusavyje susijusių vadovavimo metodų, elgesio normų ir taisyklių, atspindinčių vadovo požiūrį į darbą ir pavaldinius.
Vadovo darbą apimtį ir paskirtį apibūdina organizacijos veiklos valdymo metodai.
Valdymo metodai – tai atskirų valdymo veiklos funkcijų realizavimo būdas, tai poveikiai tam tikrai sistemai, kad jos veikla būtų nukreipta į siekiamą tikslą. Valdymo metodai būna praktiniai ir moksliniai.

Praktiniai valdymo metodai, kaip veiklos realizavimo būdas būna planiniai, projektiniai, programiniai. Moksliniai valdymo metodai klasifikuojami į ekonominius, administracinius juridinius, socialinius-psichologinius.
Valdymo dėsniai – tai objektyviai egzistuojantys pagrindiniai ir priežastiniai valdymo veiklos reiškinių ryšiai. Mokslo požiūriu jie gali būti trijų tipų:
•Visuotiniai – tai objektyvius ryšius išreiškiantys dėsniai, pasireiškiantys visose būties ir pažinimo sferose (filosofija).
•Bendrieji – tai grupė dėsnių, kurių veikimo sfera gana plati ir dėl to jie apima ne vieną, o kelias artimas mokslo sritis.
•Atskirieji (specifiniai) – tai dėsniai, kurių veikimo sfera siaura ir priklauso kuriam nors vienam iš socialinių (arba gamtos) mokslų, arba kuriam nors vienam mokslo skyriui.
Valdymo principai – tai taisyklės, elgesio normos ir pagrindinės nuostatos, kuriais vadovaujasi valdymo organai tam tikromis visuomenėje susiklėsčiusiomis socialinėmis-ekonominėmis sąlygomis. Skiriamos trys valdymo principų grupės, kurios įtakoja:
•Pagrindines taisykles;
•Pagrindines nuostatas;
•Visuotinai pripažintas veikimo taisykles.
Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį valdymo principai yra:
•Aprašomieji – rekomendacinio pobūdžio;
•Nurodomieji – normatyvinio pobūdžio.
Pagal apimamą sritį valdymo principai būna:
•Bendrieji – tinkantys įvairioms valdymo sritims;
•Konkretūs – formuluojami specialiai valdymo sričiai.
Fajulis išskyrė 14 valdymo principų tačiau bendriausi yra sekantys: tikslingumas, sistemiškumas, kompleksiškumas, moksliškumas, ekonomiškumas, centralizacija ir decentralizacija, automatizacija.
Vadybos dėsnių ir principų tarpusavio ryšį ir seką galima pavaizduoti sekančiai:

Valdymo rezultatyvumas – kriterijus, rodantis kaip efektyviai ir efektingai dirba vadovas – kaip gerai jis numato ir įgyvendina atitinkamus tikslus.
Valdymo Efektyvumas – sugebėjimas sunaudoti mažiausiai išteklių, siekiant organizacijos tikslų.
Valdymo Efektingumas – sugebėjimas nustatyti tinkamus tikslus.

3. Planavimas, jo esmė ir principai, planavimo žingsniai bei planavimo valdymas.
Planavimas – tai vadybos funkcija, nurodanti, ką daryti ir kada daryti formuluojant būsimos veiklos sumanymą, kuris glaudžiai susijęs su informacijos kaupimu, prognozavimu ir sprendimų priėmimu.
Planavimas organizacijoje – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas.
Tikslai būna pagrindiniai ir daliniai. Pagal pobūdį tikslai būna:
1.Krypties pobūdžio;
2.Siekio pobūdžio;
3.Resursinio pobūdžio;
4.Pažangos pobūdžio.
Reikalavimai valdymo tikslams:
1.Konkretumas, aiškumas, reikšmingumas ir pasiekiamumas;
2.Pagrįstumas ir kompleksiškumas atspindintis objektyvius sistemos raidos dėsnius;
3.Aukštesnio lygio tikslas.
Skiriami keturi planavimo žingsniai:
1.Tikslų užsibrėžimas;
2.Organizacijos išorės ir vidinės aplinkos analizė (SSGG);
3.Strategijos parinkimas;
4.Rezultatų įvertinimas.
Planavimo proceso valdymas – planavimo trukdžių nustatymas ir būdų tiems trukdžiams įveikti numatymas.
Trukdžiai:
•Aplinka – kai organizacijos veikla nestabili, kai organizacijos kaita lėtesnė nei aplinkoje vykstantys procesai;
•Nenoras kelti tikslų – darbai neplanuojami;
•Neadekvati atlyginimo sistema;
•Laikas ir išlaidos – vadovai vengia planavimo, nes tai reikalauja laiko ir išlaidų.
Priemonės barjerams įveikti:
•Aukščiausio valdymo lygmens vadovų pagalba;
•Bendradarbiavimas ir bendravimas;
•Dalyvavimas užduočių formulavime ir sprendimų prėmime;
•Nuolatinis planų peržiūrėjimas ir modernizavimas;
•Keitimasis informacija.

4. Planų pavidalai, tipai ir hierarchija.
Nustatant tikslus būtinas planas ir prognozė. Planas – tai tikslo pasiekimo priemonė. Pagal pobūdį planai būna:
•Aprašomieji;
•Rodiklių suvestinės;
•Darbiniai.
Pagal laikotarpį planai skirstomi į:
•Strateginius – ilgalaikiai planai, skirti svarbiems organizacijos tikslams pasiekti;
•Taktinius – trumpesnių laikotarpių planai, skirti organizacijos funkcionavimui užtikrinti;
•Operatyvinius – kasdieninės veiklos planai, skirti organizacijos strategijos įgyvendinimui.
Organizacijos planai pagal trukmę ir periodiškumą skirstomi į:
•Vienkartinius planus – programos projektai, biudžetai;
•Pastoviuosius planus – politika, procedūros, taisyklės.
Priklausomai kokia veikla užsiima vadovai, planai hierarchizuojami:

5.Strategija, strateginis valdymas ir strateginis planavimas.
Strategija – tai organizacijos veiklos ir veiksmų programa, nurodanti ilgalaikių tikslų prioritetus ir išteklius jiems pasiekti.
Strateginis valdymas – tai valdymo procesas, apimantis organizacijos įtraukimą į strateginį planavimą, o po to užtikrinantis tuos planus atitinkančią organizacijos veiklą.
Strateginio valdymo procese išskiriamos dvi stadijos:
•Strateginis planavimas – tai protinė veikla, kuri apima sumanymo formulavimą, tikslų nustatymą ir strategijos rengimą;
•Strategijos įgyvendinimas – tai veiksmai pagrįsti planavimu, t.y. perėjimu nuo analizės prie vykdymo bei administravimo ir strategijos kontrolės.
Organizacijos strateginis planavimas – tai veiksmų ir sprendimų rinkinys specifinėms strategijoms parengti, reikalui esant, keičiant sumanymą priklausomai nuo kintančios aplinkos.
Strateginiame planavime skiriamos keturios valdymo rūšys:
1.Išteklių paskirstymas;
2.Prisiderinimas prie aplinkos;
3.Vidinis koordinavimas;
4.Organizacinis numatymas (strateginis įžvalgumas).
Strateginio planavimo procesas:

Strategijos įgyvendinimas vykdomas operatyviniais, vienkartiniais ir pastoviaisiais planais.
Operatyvinis planas – kuriame išdėstomos detalės, reikalingos strategijai įgyvendinti kasdieninėje veikloje.
Vienkartinis planas – detali veiksmų eiga, panaudojama tik vieną kartą arba labai retai spręsti problemą, neturėtų pasikartoti.
Pastovus planas – visuma nusistovėjusių sprendimų, kuriuos vadovai priima atlikdami pasikartojančią organizacinio pobūdžio veiklą. Pagrindiniai tipai – politika, procedūros, taisyklės.
Strategijos įgyvendinimui palengvinti naudojamos metinių tikslų, tikslinio valdymo ir atlyginimo sistemų procedūros.
Metiniai tikslai – nurodo, ką reikia atminti kasmet, siekiant įgyvendinti organizacijos strateginius tikslus.
Tikslinis valdymas – procedūrų formalus rinkinys, kurių pagalba galima suprojektuoti vadovų ir pavaldinių darbą ir įvertinti kaip jis leidžia pasiekti bendruosius tikslus.
Atlyginimo sistema – tai individų bei grupių paskatos forma, turinti įtakos strategijos įgyvendinimui.

6.Strategijų tipai ir hierarchija
Pagrindinė formavimo idėja – rasti tinkamiausią būdą, padedantį organizacijai pasiekti geriausių rezultatų didinant bendrąją savo vertę. Šiandien moksle išskiriami penki hierarchiniai strategijų lygiai: integracinė strategija, korporacinė strategija, biznio strategija, funkcinės strategijos, operacinės strategijos.
Integracinė strategija. Jos idėja – užtikrinti, kad organizacija veiktų kaip kolektyvinis visuomenės narys, jos pilietis. Integracijos strategija neturi daug bendro su rinka ar produktu, jos paskirtis – integruoti organizaciją į sociumą. Integracinės strategijos pagrindas – organizacijos misija ir filosofija.
Korporacinė strategija. Ji galėtų būti vadinama bendrąja firmos strategija. Ją kuria kompleksinės, paprastai diversifikuotos organizacijos, kadangi į vieną „logiką“ reikia sujungti įvairias veiklas. Šios strategijos paskirtis:
•Parinkti ir valdyti biznio vienetų rinkinį (portfelį);
•Sujungti ir koordinuoti savarankiškų, ypač susijusių biznio vienetų strategijas;
•Nustatyti resursų įsigijimo ir paskirstymo atskiroms veikloms politiką ir prioritetus.
Svarbiausia korporacinės strategijos paskirtis – efektyviai valdyti biznio vienetų rinkinį (BV portfelį), kad būtų pasiektas didžiausias jų bendros veiklos sinergetinis efektas. Korporacijos strategijos kompetencijų visumą galime pavaizduoti schematiškai.

Biznio strategija. Jos paskirtis – įgyti konkurencinį pranašumą savojoje rinkoje. Pagrindiniai klausimai į kuriuos turi atsakyti biznio strategija yra šie:
1.Kaip sėkmingai konkuruoti ir kokio konkurencinio pranašumo siekti?
2.Kuriuos pagrindinius tikslus ir uždavinius kelti organizacijų funkcinėms veikloms?
3.Kaip sugebėti reaguoti į aplinkos pasikeitimus?
4.Kurių veiksmų reikia imtis dėl atsiradusių trikdžių ir nepalankių sprendimų korporaciniame lygmenyje?

Vienas svarbiausių dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti kuriant, o vėliau ir naudojant biznio strategiją, – tai jos konkurencinio pranašumo išsaugojimas, apsisaugojimas nuo konkurentų veiksmų, taip pat šio pranašumo pavertimas realia nauda. Firmos veiklos sėkmė, konkurencinis pranašumas gali būti įgyjamas efektyviai naudojant išorinės aplinkos ypatumus ir svarbiausius savo sugebėjimus.

Operacinės strategijos. Tai atskirų struktūrinių padalinių, lokalių veiklos vienetų strategija, kaip geriausiai pasiekti jiems keliamus tikslus. Jų veiklos ribos, pasirinkimo galimybės, ypač resursų, yra riboti, tačiau bet kurioje veikloje galimos esminės strateginės alternatyvos. Konkretus padalinys gali pasirinkti ir proaktyvią ir pasyvią strategiją, siekti preciziškumo ar novatoriškumo. Savo strategiją gali turėti ne tik bet kuris organizuotas vienetas, bet net ir kiekvienas individas.
Funkcinės strategijos. Funkcinės strategijos formuojamos siekiant palaikyti pagrindinę – biznio strategiją, kadangi jokia integruota, visuminė veikla, kuria siekiama patenkinti vartotojo poreikius, negalima, neatliekant daugelio skirtingų veiksmų. Funkcines veiklas galima pavaizduoti organizacijos vertės-kaštų grandinėje.

Pagrindinės funkcinės strategijos yra šios:
1.Gamybos (ar kitokios pagrindinės resursų transformavimo į produktą/paslaugą veiklos);
2.Marketingo;
3.Finansų;
4.Novacijų (tyrimų ir tobulinimo);
5.Personalo ar žmogiškųjų išteklių vystymo.
Gamybos strategija – tai organizacijos viduje esančių resursų transformavimo į potencialią naudą vartotojui strategija. Jos paskirtis – sukurti ir materializuoti rinkoje konkurentišką produktą. Pagrindinis uždavinys, kurį tenka spręsti, formuojant šią strategiją – techninio personalo suvokimo formavimas, kad efektyvus gamybinis vienetas – tai nebūtinai tas, kuris maksimaliai efektyvus ekonomine prasme ar yra techniškai pažangus, bet tas, kuris geriausiai atitinka biznio poreikį – sujungia sugebėjimus su konkurencinio pranašumo veiksniais.
Novacijų strategija – strategija išreiškianti novacinių procesų valdymą. Inovacijų valdymas gali būti apibūdinamas kaip valdymo metodas, kuriuo siekiama:
•Spartinti ir didinti investicijų į visas novacines pastangas atsipirkimą;
•Spartinti naujų produktų kūrimą ir įdiegimą;
•Plėsti naujų produktų šaltinius ir galimybes;
•Kurti novacijoms palankią organizacijos kulūrą;
•Mažinti novacijų diegimo barjerus.
Inovacijų valdymo strategijoje produkto bei biznio veiklos tobulinimas sudaro palyginti nedidelią visos strategijos dalį.
Vienas pagrindinių uždavinių, kuriuos tenka spręsti organizacijų vadovams, siekiant efektyvaus novacijų valdymo – išsiaiškinti savo organizacijos išteklius, sugebėjimus ir kitus ypatumus.
Finansų valdymo strategija. Ši strategija žymia dalimi lemia investicijų politiką, atskirų veiklų finansinį aprūpinimą, todėl pagrindinis jos uždavinys – suformuoti tokią kapitalo ir jo panaudojimo struktūrą, kuri padėtų realizuoti visus organizacijos tikslus.
Vienas sunkumų, susijusių su finansų valdymo strategija, yra tas, kad finansų ir kitų organizacijos funkcijų bei veiklų tikslai neretai yra priešingi. Bet kuri investicija į produkto tobulinimą ar rinkos plėtrą, naujų įrengimų įsigijimą, paprastai vertinama kaip išlaidos.
Kita problema susijusi su netinkama sprendimų priėmimo logika. Paprastai vadovaujamasi tokiu požiūriu: jei ir nebus investuojama, biznis vis tiek nesuprastės. Tačiau klaida priimant sprendimą dėl pasirenkamo investavimo laiko gali iš esmės pakeisti organizacijos konkurencinę situaciją rinkoje, ypač konkurentų investavusių į vystymą, atžvilgiu. Todėl finansų valdymo strategijoje turėtų atsispindėti daugelis pagrindinių aspektų:
•Kokius apsirūpinimo resursais kanalus ir būdus naudos organizacija?
•Ar daugiau pelno skirti dividentams mokėti, ar investicijoms;
•Ar į trumpalaikę, ar į ilgalaikę perspektyvą turi būti kreipiamas didžiausias dėmesys?
•Kurios organizacijos veiklos – prekyba, marketingas, vystymas ar kitos – turėtų būti prioritetiškai finansuojamos?
Žmogiškųjų išteklių valdymo strategija. Šiandien dar daug organizacijų į žmogiškųjų išteklių valdymą žiūri kaip į būdą išvengti galimų su žmonėmis susietų problemų. Tuo tarpu pažangiose organizacijose į šią problemą žiūrima kaip į strateginę galimybę įtraukti žmones į įvairių problemų sprendimą vystant organizaciją.
Žmogiškųjų išteklių valdymo strategija priklauso nuo organizacijos, jos aplinkos bei bendrosios strategijos pobūdžio.
Žmogiškųjų išteklių valdymo strategija žymia dalimi lemia organizacijos esminių sugebėjimų lygį, galimas strategines alternatyvas. Viena svarbiausių problemų – tai skatinimo už darbą, motyvavimo sistema. Nuo jos akcentų ir prioritetų gali gerokai priklausyti vienos ar kitos strategijos taikymo efektyvumas.
Kiekvienoje strategijoje (o žmogiškųjų išteklių ypač) sunku suderinti strateginius, valdymo ir operatyvinius tikslus, nes jei strategija neleis efektyviau vykdyti kasdieninės veiklos, strateginiai tikslai gali būti ir nepasiekti. Bendra šių trijų lygių tikslų ir uždavinių sistema pateikiama lentelėje.

6. Lentelė
Žmogiškųjų išteklių vadybos tikslų ir uždavinių sistema
LygisParinkimas ir samdaAtlyginimasĮvertinimasVystymasKarjeros planavimas
Strateginis (ilgalaikė perspektyva)Kriterijų, pagal kuriuos bus parenkami žmonės, nustatymas.
Sukurti vidinę ir išorinę ateities tendencijų analizavimo sistemą.Apibrėžti, kokia bus atlyginimo už darbą ilgalaikė politika.
Ją susieti su ilgalaike firmos strategija.Apibrėžti, kokioms vertybėms bus teikiamas prioritetas.
Sukurti būdus būsimiems parametrams įvertinti.Planuoti eksperimentines būsimosios veiklos vystymo programas.
Sukurti sistemas, padedančias įgyvendinti pasikeitimus.Sukurti ilgalaikę individų ir organizacijos tikslų tenkinimo sistemą, garantuojančią lankstumą ir stabilumą.
Valdymo (vidutinės perspektyvos)Parinktus kriterijus padaryti veiksniais.
Sukurti samdos marketingo planą.
Sukurti naujas rinkas.Sukurti atlyginimo planus atskiriems žmonėms.
Suformuoti galimų „naudų paketus“.Sukurti vertinimo sistemas, kurios susietų esamus ir būsimuosius kriterijus.
Sukurti vystymo vertinimo procesą.Įdiegti bendrąjį valdymo tobulinimą.
Vykdyti organizacinį vystymą.
Skatinti savarankišką tobulinimąsi.Nustatyti karjeros trajektoriją.
Organizuoti karjeros vystymą.
Susieti individą su organizacija.

Operatyvinis (trumpalaikis)Sukurti darbuotojų priėmimo planą.
Sukurti kasdieninio stebėjimo sistemas.Vykdyti darbo užmokesčio programas.
Valdyti :naudos paketus“Diegti vertinimo sistemas.
Įdiegti kasdieninės kontrolės sistemą.Valdyti specialias įgūdžių tobulinimo programas.
Organizuoti mokymosi dirbant programas.Pasiekti, kad individas gerai tiktų konkrečiam darbui.

Marketingo strategija – tai biznio vieneto pastangos diferencijuoti save geriau negu konkurentai, pasitelkiant sąlyginį savo pranašumą sėkmingiau tenkinant vartotojų poreikius konkrečiomis aplinkybėmis. Marketingo strategiją apsprendžia trys pagrindiniai įtakos centai: organizacija, vartotojai, konkurentai.

7. Organizavimo samprata ir tikslas bei organizacinei valdymo lygiai.

Organizavimas bendrąją prasme, tai ko nors surengimas, sutvarkymas į vieną visumą ar griežtą sistemą, kieno nors sandaros ar struktūros projektavimas ir sudarymas.
Planavimo ir organizavimo funkcijos glaudžiai susijusios. Planavimas formuoja bazę, kad būtų realizuoti organizacijos tikslai, o organizavimas kaip valdymo funkcija formuoja darbinę struktūrą.
Organizavimo veikla – tai funkcinės struktūros visuminis formavimas, ryšių ir priklausomybių tarp funkcinių elementų nustatymas.
Organizavimo procesas struktūrizuoja darbą ir formuoja padalinius, atsižvelgdamas į organizacijos dydį, jos tikslus, technologiją bei personalą.
Skiriamos sekančios organizavimo termino sąvokos:
a. Organizavimas kaip mokslas – tai žinių visuma apie sąmoningos ir kryptingos žmonių veiklos formavimo dėsningumus;
b. Organizavimas kaip procesas – suvokiamas kaip:
•Įsteigimas, kūrimas, sudarymas (pav., naujos įmonės, komandos);
•Paruošimas, derinimas, surengimas (pav., gamybos proceso organizavimas, susirinkimo organizavimas);
•Reglamentavimas, tvarkymas (pav., darbo vietos, dienos organizavimas);
•Sujungimas, mobilizacija (pav., uragano pasekmių organizavimas ir pan.).
c. Organizavimas kaip savybė – nusako organizaciją sudarančių elementų visumos bendrumą, pasižyminti griežta tvarka, aiškiais tarpusavio ryšiais, drausmingumu ir veiksmų sklandumu;
d. Organizavimas kaip vadybos funkcija – tai organizacinės struktūros sudarymas, sąlygojantis efektyvų darbą siekiant numatytų tikslų.
Organizavimo tikslas – optimizuoti organizacijos veiklą, sudaryti prielaidas didinti šios veiklos efektyvumą, parenkant:
oTinkamiausius žmones;
oDarbo metodus;
oPatogiausią vietą;
oPalankiausią laiką.
Organizavimo objektas – organizacija arba jos dalis, atliekanti numatytus darbus.
Kiekvienoje organizacinėje sistemoje skiriami du valdymo posistemiai:
•Valdomasis posistemis struktūros požiūriu – tai vykdančioji struktūra;
•Valdantysis posistemis – organizuojančioji struktūra.
Valdančiąjame posistemyje įvykę pasikeitimai veikia valdomojo posistemio organizacinės struktūros pasikeitimus.
Struktūra – tai objekto arba reiškinių sistemos sandara, atsieta nuo jų kilmės, funkcijų, elementų ir požymių. Organizacijos valdymo struktūra hierarchizuota valdymo lygmenimis. Organizacinė valdymo struktūra apima tris valdymo lygmenis:
1. Aukščiausias organizacijos valdymo lygmuo – jam priskiriami vadovai atsakingi už visos organizacijos valdymą. Tai direktorių taryba, prezidentas, viceprezidentas, valdyba, kurie atsako už svarbiausių organizacijos sprendimų priėmimą. Jie formuoja organizacijos veiklos filosofiją, politiką ir misiją bei reguliuoja organizacijos ryšį su aplinka. Šiems vadovams būdingi koncepciniai įgūdžiai – tai sugebėjimas koordinuoti ir integruoti visos organizacijos interesus bei veiklas. Jie rengia organizacijos politiką ir reguliuoja organizacijos ryšį su aplinka.
2. Vidutinis organizacijos valdymo lygmuo – jam priskiriami vadovai esantys organizacijos hierarchijos viduje. Jie atsakingi už žemesnio lygio vadovų darbą, kartais už specialistų veiklą. Jiems būdingi darbo su žmonėmis įgūdžiai – sugebėjimas organizuoti darbus, paskirstyti darbus darbuotojams ir jiems vadovauti.
3. Žemiausias organizacijos valdymo lygmuo – jam priskiriami vadovai, atsakingi tik už vykdytojų darbą, jie nevadovauja kitiems vadovams. Šio lygio vadovams būdingi techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti specializuotos srities procedūras, metodus bei žinias.
Organizacijos valdymo lygius galime pavaizduoti sekančiai.

Kitas svarbus vadovų klasifikavimas – pagal jų atliekamų veiklų pobūdį, turinį. Skiriami linijiniai ir funkciniai vadovai. Funkcinis vadovas atsakingas tik už tam tikrą, atskirą funkcinę sritį, linijinis – už visą įmonę, jos padalinį ar savarankišką skyrių.

8. Valdymo organizavimas.
Kiekviena organizacija greta pagrindinės veiklos – gamybos ar paslaugų, neapsieina be organizacijos veiklos valdymo, valdymo struktūros.
Organizacinė valdymo struktūra – tai visuma linijinių, funkcinių ir tikslinių valdymo elementų, siejamų tarpusavyje linijiniais ir funkciniais pavaldumo ryšiais.
Organizacinė valdymo struktūra gali būti suprantama kaip darbo paskirstymo ir kooperacijos forma valdymo procese. Organizacijos valdymo struktūra turi būti tokia, kad padėtų įgyvendinti organizacijos strategiją. Strategijos įgyvendinimo požiūriu organizacinė valdymo struktūra – tai visuma priemonių darbui suskirstyti įskirtingas užduotis ir šių užduočių vykdymą koordinuoti. Organizacinę valdymo struktūrą sudaro keturi organizacinei žingsniai:
1. Darbo pasidalijimas – darbų suskirstymas į užduotis;
2. Struktūrinių grandžių formavimas – logiškas ir efektyvus užduočių apjungimas;
3. Organizacinės valdymo struktūros sudarymas – organizacijos sandara, atsiskaitymo už darbo rezultatus tvarka.
4. Koordinavimas – veiklos derinimo būdų apjungimas į visumą: tarpusavio derinimas, darbo procedūrų, kvalifikacijų ir normų standartizavimas.
Organizacijos struktūrinės grandis galima formaliai sudaryti trimis būdais: pagal funkcijas, produktą/rinką, pavaldumą, todėl jos būna trijų tipų:
1. Funkcinė organizacija – tokia struktūrinių grandžių forma, kurioje darbuotojai užsiimantys ta pačia funkcine veikla, priklauso tam pačiam organizacijos veiklos vienetui.
2. Produkto/rinkos organizacija – kai organizacija suskirstoma į divizijas (padalinius), kuriose sujungiami į vieną visumą visi susiję su produkto tipu arba rinka. Čia priešingai nei funkcinė grandis, padalinys panašus į atskirą verslą.
3. Matricinė organizacija – tai organizacinė struktūra, kurioje kiekvienas darbuotojas atsiskaito tie funkciniam ar padalinio vadovui, tiek ir projekto ar grupės vadovui.
Organizacija – tai žmonių pastangomis suburta ar susibūrusi bendrija, kurią sieja bendras tikslas arba bendra veiksmų programa. Pagrindiniai formalios organizacijos požymiai:
1.Ją sudaro bent du žmonės;
2.Ji turi bent vieną visiems jos nariams svarbų tikslą‘
3.Organizacijos nariai sąmoningai dirba siekdami bendro tikslo;
4.Jos veikla reglamentuota teisės aktais.
Žmonės vertina organizaciją kaip priemonę, padedančią jiems pasiekti savo tikslus, o organizacijai reikalingi žmonės, kad ji galėtų relizuoti organizacijos tikslus.
Kiekviena organizacijos struktūra susideda iš individualių darbo vietų ir padalinių. Individuali darbo vieta jungia tris elementus:
1.Užduotį, kuriai spręsti yra sukurta darbo vieta ir vykdyti yra darbuotojo pareiga;
2.Darbuotojo teises ir įgaliojimus veikti, naudojantis informacija ir techninėmis priemonėmis;
3.Atsakomybę už užduočių atlikimą ir teisių bei įgaliojimų naudojimą.
Organizacijos ir individualių tikslų derinimo schema pavaizduota pav.
Organizacija savo tikslus gali įgyvendinti tik tada, kai jie bus suderinti su individualiais tikslais vertikaliu ir horizontaliu darbo pasidalijimu.

9. Organizacijų valdymo struktūrų schemos

Organizacija – tai žmonių grupė, dirbanti kartu tam tikroje struktūroje, kad pasiektų pageidaujamą tikslą ar tam tikrų tikslų visumą; tai žmonių ar visuomeninių grupių susivienijimas.
Organizacijos rezultatyvumas – kriterijus, rodantis kokia efektyvi ir efektinga yra organizacija – kaip gerai ji pasiekia atitinkamus tikslus.
Kad kiekvienas organizacijos narys žinotų savo ir kitų darbuotojų pareigybės turinį ir vietą, o taip pat įstaigos klientui būtų aišku į ką kreiptis, braižomos organizacijos valdymo struktūrų schemos – organigramos. Organigramos leidžia matyti hierarchinius ryšius bei funkcinę organizacijos struktūrą.
Hierarchija – tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant iš viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotas pavaldumo ir priklausomybės pakopas. Skiriamos dviejų rūšių organigramos:
•Klasikinė, skirta informacijai;
•Standartizuota (darbinė).
Klasikinėje organigramoje surašomos pareigybės ar skyrių pavadinimai, veiklos sritys, kai kada vadovų pavardės.
Standartizuotoje organigramoje vaizduojamas hierarchinis pavaldumas, atliekamos funkcijos, prireikus ir darbuotojų skaičius. Skiriami trys klasikiniai organizacinių valdymo struktūrų tipai:
1.linijinė;
2.funkcinė;
3.linijinė-funkcinė.
Linijinė organizacijos valdymo struktūra – nurodo tiesioginius ryšius tarp visų valdymo lygių. Šioje organizacinėje struktūroje yra minimalus valdymo pakopų skaičius ir labai aiškiai išreikštas pavaldumas. Tai viena seniausių organizacinių valdymo struktūrų, kartais vadinama komandine, patriarchaline ar administracine. Čia linijinis vadovas atsakingas už jam pavaldžios organizacijos visas funkcijas. Šiai org. struktūrai būdingas vienvaldiškumo principas. Principinė schema atrodo sekančiai:

7. Lentelė
Linijinės struktūros privalumai ir trūkumai
PrivalumaiTrūkumai
* griežtas vienvaldiškumo principų taikymas;
* griežta ir paprasta subordinacija tarp vadovų ir pavaldinių;
* lengvas pavaldinių veiklos suderinamumas;
* asmeninė vadovo atsakomybė už jam pavaldaus padalinio darbą.* didelis informacijos srautas vadovui bei platus teorinių ir praktinių žinių spektras;
* mažai reikšmingų klausimų sprendimo perkėlimas į aukštesnį valdymo lygį;
* žemesnio lygio vadovai praranda savarankiškumą ir iniciatyvumą;
* organizacija gali tapti priklausoma nuo asmens įnorių.
Linijinės organizacinio valdymo struktūros vyrauja mažose firmose.
Funkcinės organizacinio valdymo struktūros prielaidos:
•gamybos plėtra;
•darbuotojų specializacijos siaurėjimas;
•darbo mechanizacijos didėjimas;
•technologijų tobulėjimas.
Tuo pagrindu atsiranda būtinybė organizuoti funkcinį valdymą – įvesti patarėjus, technologus, konsultantus, referentus, suteikiant jiems atitinkamas teises, įpareigojimus ir atsakomybę. Tokiu darbo pasidalijimo pagrindu F. Teiloras sukūrė funkcinę organizacinio valdymo struktūrą, vadovų darbo turinį išskaidydamas į keletą funkcinių grupių. Funkcinis vadovas tampa atsakingu tik už atskirą, tam tikrą, konkrečią organizacijos darbo sritį (pav. finansus, personalą, gamybą ir pan). Jis turi teisę duoti nurodymus vykdytojams tik funkciniais klausimais, o už galutinius darbo rezultatus vykdytojas atsakingas linijiniam vadovui. Principinė organizacinio valdymo schema pavaizduota sekančiame paveiksle:

Funkcinė org. valdymo struktūra gali būti formuojama pagal:
oproduktą;
ovartotojus;
opadalinių geografiją ir t.t.
Vadovų veiklos funkcinis suskirstymas pagal konkretų produktą tikslingas tada, kai visiems veiksmams – gaminti produktą ar teikti paslaugas, organizuoti reklamą ir pardavimą gali vienas vadybininkas. Ši org. valdymo struktūra gera tuo, kad leidžia daugiau darbuotojų susieti su galutiniu produktu.
Analizuodami linijinių ir funkcinių struktūrų ypatumus, jų teigiamus ir neigiamus bruožus, mokslininkai padarė išvadą, kad būtina šias struktūras integruoti. Linijinės ir funkcinės organizacinės valdymo struktūros integracija suformavo jungtinį variantą – linijinę-funkcinę struktūrą. Jos esmė tame, kad priimant sprendimus naudojami funkcinio valdymo pranašumai, o organizuojant sprendimų realizavimą – linijinio valdymo pranašumai. Linijinės-funkcinės struktūros pagrindu konstruojami įvairių struktūrų dariniai: štabinės, projektinės, matricinės valdymo struktūros.
Štabinė struktūra, arba „karinio štabo“ struktūra, turi ryškių funkcinės struktūros požymių, todėl štabinį aparatą galima klasifikuoti pagal funkcijas kurias jis atlieka. Skiriami trys pagrindiniai aparatai:
•konsultacinis aparatas – naudojamas tada, kai susiduriama su problema reikalaujančia kvalifikuotų specialistų patarimų įvairiose srityse;
•aptarnaujantis aparatas – naudojamas tam tikroms paslaugų funkcijoms atlikti;
•asmeninis aparatas – padedantis vadovui laiku ir kokybiškai atlikti savo pareigas.

Štabas rengia valdymo sprendimus, o vadovas juos priima (įteisina) ir perduoda į žemesnįjį valdymo lygį.
Veiklos funkciniam valdymui pagal užduotis organizuoti sudaromos projektinės valdymo struktūros. Grynoji projektinė struktūra iš esmės yra mažesnės apimties pastoviai veikianti organizacijos funkcinė valdymo struktūra, kurioje išryškintas linijinės-funkcinės valdymo struktūros funkcinis aspektas. Projektinės struktūros sudaromos ypač dideliems projektams įgyvendinti. Trumpalaikiams, nedidelės apimties projektams vykdyti sudaromas mišrus projektinės ir linijinės struktūros variantas – matricinė valdymo struktūra. Matricinėjė valdymo struktūroje, linijinės struktūros pagrindu (vertikaliai) organizuojamas atskirų organizacijos veiklos sričių valdymas, o programinės tikslinės struktūros pagrindu (horizontaliai) organizuojamas projektų valdymas.
Taikant matricinio tipo valdymo struktūras, funkcinio padalinio viduje atskiri darbuotojai skiriami konkrečioms programoms atsakingais vykdytojais. Matricinė struktūra stabilizuoja ryšius, būdingus tiek atskiriems padaliniams, tiek atskiriems vykdytojams. Šiuo atveju atsakingas tikslinės programos vykdytojas turi du, o kartais ir daugiau vadovų, kuriems jis pavaldus ir atsiskaito už darbus. Tačiau pagrindinio (tiesioginio) darbo užduotį toks vykdytojas gauna tik iš tiesioginio (linijinio) vadovo. Kiti vadovai yra laikini, kol vykdoma programa.

10. Valdymo centralizacija ir decentralizacija. Įgaliojimų organizavimas ir delegavimas.
Teoriškai galimi du kraštutiniai organizacijų valdymo modeliai: grynai centralizuoto bei decentralizuoto valdymo.
Grynai centralizuoto valdymo modelis remiasi pagrindine prielaida, kad egzistuoja tik vertikalūs vienpusiai ryšiai, vienas valdymo subjektas priima sprendimus, žemesnės grandys tik informuoja apie įsakymo, sprendimo vykdymą.

Grynai centralizuotas valdymo modelis vidutinėje ir didelėje įmonėje neįmanomas.
Decentralizuoto valdymo modelis. Jame vertikalių ryšių praktiškai nėra, tarp valdymo lygių egzistuoja tik horizontalūs ryšiai. Valdymo centras yra tik formalus, nes valdymo funkcijų neatlieka.

Decentralizacija susijusi su įgaliojimų, būtinų sprendimams priimti, perdavimu. Jeigu sprendimų priėmimas sutelktas vienoje organizacijos vietoje, tada sakoma, kad struktūra yra centralizuota. Decentralizuota struktūra esti tada, kai įgaliojimai priimti sprendimus yra padalyti įvairiems padaliniams (darbuotojams). Skiriamos dvi decentralizacijos rūšys:
oVertikalioji decentralizacija, kai sprendimų priėmimas perduodamas hierarchinei linijai einant iš viršaus į apačią;
oHorizontalioji decentralizacija, kai sprendimus priima technostruktūros ir papildomų tarnybų vadovai.
Visiškai decentralizuoto valdymo modelio praktiškai nebūna. Jei sprendimų priėmimas sutelktas vienoje organizacijos vietoje, tai struktūra yra centralizuota. Kai įgaliojimai priimti sprendimus yra padalinti įvairiems padaliniams, tai struktūra yra decentralizuota.
Laipsnis, kuriuo vadovai deleguoja formalią valdžią organizacijos struktūriniams padaliniams, apima skalę nuo decentralizacijos iki centralizacijos.
Optimali organizacinė struktūra turi derinti tiek centralizuoto ir decentralizuoto valdymo modelio elementus, tiek linijinio ir funkcinio pavaldumo principus, priklausomai nuo situacijos.
Nuo organizacijos polinkio į centralizaciją ir decentralizaciją priklauso įgaliojimų organizavimas ir delegavimas.
Įgaliojimų organizavimas – tai įpareigojimų paskirstymas ir suderinimas su organizacijos struktūromis pagal strategiją ir tikslus.
Kiekviena darbo vieta – tai funkcijų ir joms atitinkantys reikalavimai funkcinė sistema. Visos darbuotojų funkcijos veiklos sistemoje išreiškiamos – užduotimis ir atsakomybe, o priemonės – įgaliojimais ir valdžia. Kiekviena darbo vieta ar pareigybė, turi būti subalansuotos – funkcijoms turi atitikti įgaliojimai. Konkrečius įgaliojimus nurodo pareigybiniai nuostatai, procedūros ir instrukcijos. Įgaliojimų ribas apibrėžia organizacijos politika.
Delegavimas – tai įpareigojimų ir teisių perdavimas darbuotojui ar grandžiai, kuris ar kuri tampa atsakinga už jų vykdymą ir kokybę; tai formalios valdžios suteikimas pareigybei, kai darbuotojas asmeniškai įsipareigoja ir prisiima atsakomybę už konkrečios veiklos įvykdymą ir rezultato kokybę. Išskiriamos sekančios delegavimo užduotys:
•Nuspręsti kas turi būti deleguota ir kam;
•Suteikti būtinus ir pakankamus išteklius deleguotoms funkcijoms vykdyti;
•Deleguoti patį paskyrimą ir prisiskyrimą;
•Būti pasirengus, jei reikės, padėti;
•Parengti grįžtamojo ryšio sistemą.
Galimas dviejų tipų įgaliojimų delegavimas:
•Linijinis – kai vykdytojas ar tarpinis vadovas įgaliojimus gauna iš tiesioginio viršininko. Šių įgaliojimų delegavimas sukuria valdymo lygių hierarchiją, nes kiekvieno žemesnio lygio vadovai turi mažesnius įgaliojimus.
•Funkcinis – suteikti įgaliojimai duoda teisę ne tik siūlyti sprendimus, bet ir uždrausti kai kuriuos veiksmus, priklausomai nuo kompetencijų.
Įgaliojimai deleguojami ne asmeniui, o pareigoms. Organizacinės struktūros koncepcija (H. Mintzbergas)
Yra tiesioginis ryšys tarp įmonės dydžio, gamybos sudėtingumo, suformuluotų tikslų kiekio ir organizacinės struktūros.
Organizacijos struktūrą lemia ne tik formali jos sudėtis, darbo procesai, tačiau ir amžius, santykių su išorine aplinka pobūdis ir daugelis kitų veiksnių (situacinis požiūris).
Todėl H. Mintzbergas siūlo į organizaciją pažvelgti visumos požiūriu, susieti visus organizacijos elementus ir valdymo sistemos procesus į visumą (sisteminis požiūris). Tokį požiūrį jis pavadino konfiguraciniu. Jo esmė ta, kad planavimo ir kontrolės sistemos, centralizacijos ir decentralizacijos pobūdis, valdymo struktūra turi būti sujungtos į vientisą sistemą su analogiškomis mikrosistemomis jos viduje (situacinis požiūris).
Norint naujai sukurti ar pakeisti esamą valdymo struktūrą, reikia gerai pažinti organizaciją. Struktūros pakeitimas pasitelkus konfigūracinį požiūrį leidžia į organizaciją pažvelgti ne plokštuminiu (kai naudojamas administracinis hierarchinis valdymo struktūros vaizdavimo būdas), o erdviniu (orientuojantis į šiuolaikines valdymo struktūros formavimo koncepcijas) požiūriu. Tai leidžia išsilaisvinti iš formalizuoto mąstymo ir jį sąlygojančio požiūrio į organizaciją. Todėl Miuntzbergas analizuodamas organizacijas, išskyrė penkias pagrindines jų dalis ir tiek pat veiklos koordinavimo būdų. Be to kiekviena veikianti organizacija turi šeštą dalį – ideologiją, kurią galima prilyginti organizacijos kultūrai. Ideologija apima organizacijos tradicijas bei viltis, kurios išskiria ją iš kitų organizacijų ir tartum įneša gyvybės į struktūrą.

Strateginėje viršūnėje yra aukščiausieji pagal pareigas vadovai ir jų pavaduotojai. Priešingoje pusėje – vykdytojai, gaminantys prekes ar teikiantys paslaugas. Vidurinioji grandis – tai vadybininkai, kurie sujungia aukščiausios ir žemiausios grandies vadovų veiksmus. Technostruktūrą sudaro įvairių sričių specialistai, kurie gali atlikti dalį vadybinių funkcijų, tačiau jų paskirtis – analizuoti, planuoti ir pan. Papildomos tarnybos – tai darbuotojų dalis, kurie padeda kitoms keturioms dalims atlikti savo funkcijas. Organizacijos kultūrą apsprendžia jos ideologija. Todėl ideologija gali būti suvoktina kaip sisteminė įsitikinimų ir vertybių visuma, kaip požiūrio būdas į pasaulį.
Priklausomai nuo to, kokia vyrauja organizacijos dalis, skiriami septyni organizacijų tipai:
Antreprenerinė organizacija. Joms priskiriamos nedidelės organizacijos, jų struktūra paprasta, neformalizuota, hierarchinė linija neryški, pagalbinės tarnybos dažniausiai neformuojamos. Tai įmonės gyvavimo pradinės stadijos organizacija.
Mechaninė organizacija. Veikos procesai nusistovėję, taisyklės gerai žinomos daugumai, procedūros formalizuotos, darbai specializuoti. Struktūra – centralizuota biurokratija, ryškus funkcinis darbo pasidalijimas, linijinė hierarchija išplėtota.
Diversifikuota organizacija. Diversifikacija – gaminamų prekių nomenklatūros plėtojimas, įvairinimas. Diversifikacija pagrįsta rinkos vieta, kiekvienas filialas autonomiškas ir turi mechaninę struktūrą. Tai būdinga didelėms ir senoms organizacijoms, kur centrinė būstinė nustato pagrindines kryptis, filialai kuria savas strategijas. Diversifikuotos struktūros praktiškai įgyvendina monopoliją.
Profesionali organizacija. Profesionali organizacija savo veiklą koordinuoja per vienodus kvalifikacinius reikalavimus, kurie pasiekiami per vienodą parengimo sistemą ir specialistų socializaciją organizacijoje. Struktūra biurokratinė, decentralizuota, priklauso nuo kvalifikacinių reikalavimų daugeliui specialistų. Padaliniai gali veikti autonomiškai. Technostruktūra ir hierarchinė linija išvystyta tiek, kad užtikrintų padalinių autonomiškumą. Profesionalioje organizacijoje svarbiausia nustatyti specialisto kompetenciją, kontrolės formos ir taisyklės menkai padeda.
Novatoriška organizacija. Išryškėjus vidiniams pasipriešinimams pokyčiams, susidaro prielaidos transformuotis į novatorišką organizaciją. Struktūra organizuota, decentralizuota. Joje nėra ryškios technostruktūros nei ryškių pagalbinių tarnybų. Padalinių viduje suburti tiek hierarchinės linijos, tiek funkcinių padalinių, tiek kitų specializuotų padalinių atstovai. Tai daugiau matricinės struktūros organizacija. Strategija randasi žemutiniuose hierarchijos lygiuose, strateginė viršūnė ją tik formalizuoja.
Misionieriška organizacija. Jos veikla paremta ideologija. Organizacijos ideologija suprantama kaip tikėjimo ir vertybių sistema, kurią pripažįsta visi organizacijos nariai. Kartai ideologija naudojama tik tam tikram įvaizdžiui sukurti.
Politiška organizacija. Politiškos organizacijos bruožai: siekis įgyti valdžią, įvairūs politiniai žaidimai oponuojant valdžiai ar ją pakeičiant, koordinacijos beveik nėra, formuojasi įvairių formų konfliktai.
Paprastai organizacijų struktūros sudaromos įvertinant įmonės veiklos sritis – rinkodarą, gamybą, ekonomiką, mokslinius tyrimus ir pan.
Šiandien, įvertinus sukauptą vadybos mokslo ir praktikos patyrimą, galima teigti, kad organizacinių struktūrų plėtros tendencijos pakito nuo griežtai hierarchinių struktūrų pereinant prie matricinių, kolegialaus sprendimų rengimo kolektyvinio valdymo principų sąlygiškai naikinant hierarchinius lygius, griaunant sienas tarp vadovų ir pavaldinių bei įtraukiant į organizacijos valdymą visus narius.
Kasdieninėje veikloje išsprendus valdymo struktūros parinkimo problemą, sudarius racionalaus darbo išteklių panaudojimo bei darbo apmokėjimo sistemą, taip pat reglamentavus sprendimų priėmimo tvarką bei įvertinus vadybinės veiklos kultūros lygį, galima kalbėti apie verslo diegimą, nes tik šioje stadijoje prasideda konkretus organizacinis darbas – strateginių pokyčių valdymas.

12. Vadovavimas. Galia ir valdžios paskirstymas. Vadovavimo stiliai. Motyvavimas.
Vadovavimas yra viena valdymo struktūros funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais reguliavimo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti organizacijos tikslus ir skatinti efektyviai jų siekti.
Bendru pobūdžiu, vadovavimas – tai specifinė vadovo veiklos rūšis, neorganizuotą minią paverčiant efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Vadovavimas transformuoja žmonių ir jų grupių potencinę jėgą į realius veiksmus, kurį atlieka vadovas. Skiriamos keturios vadovavimo prielaidos:
•Tai visų narių įtraukimas į veiklos procesą;
•Tai galios ir pareigų paskirstymas tarp vadovų ir pavaldinių bei grupės narių;
•Tai skirtingų galios formų panaudojimas darant poveikį pavaldiniams;
•Tai vertybiškumo sistemos formavimas, sudarant prielaidas pavaldiniams sąmoningai rinktis, nuspręsti ir veikti.
Vadovo vaidmuo – tai taisyklių visuma, kurių būtina laikytis, einant tam tikras pareigas, užtikrinimas. Todėl vadovo vaidmuo siejamas su galia ir valdžia.
Galia – tai gebėjimas daryti poveikį keičiant darbuotojų požiūrį ir elgesį. Valdymo teoretikai sudarė tokią galios formų klasifikaciją:
•Prievartos galia – pagrįsta baudimu;
•Atsilyginimo galia – pagrįsta skatinimu motyvavimu;
•Ekspertinė galia – pagrįsta pasitikėjimu, išmanymu, profesionalumu;
•Pavyzdžio galia – pagrįsta asmenine patirtimi ir gebėjimu rodyti asmeninį pavyzdį;
•Teisinė galia – pagrįsta pareigybe, taisyklėmis, procedūromis.
Valdžia – tai reali galimybė veikti ar darti įtaką situacijai.
Išskiriami du požiūriai į valdžią:
•Klasikinis požiūris į valdžią – valdžia atsiranda aukštame visuomenės lygyje ir nukreipta valdyti žemesnius lygius vadovaujantis įstatymais perduodant nurodymus iš vieno lygio į kitą;
•Pritarimo požiūris valdžiai – valdžios esmė slypi tame žmoguje kuriam daroma įtaka, o ne tame kuris tai daro.
Skiriami trys valdžios tipai:
•Linijinė valdžia – vadovai atsakingi, kad organizacijos tikslai būtų pasiekti;
•Funkcinė valdžia – patariamosios valdymo grandies narių valdžia įgalinanti kontroliuoti kitų grandžių veiklą susijusią su atsakomybe;
•Patariamoji valdžia – tai individuali grupinė valdžia, teikiant linijiniams vadovams patarimus ir paslaugas.
Priklausomai nuo galios ir valdžios galimi įvairūs vadovavimo ir vadovo darbo stiliai.
Vadovavimo stilius – tai valdymo būdas kryptingai veikiant ir valdant pavaldinių darbą.
Vadovo darbo stilius – tai visuma tarpusavyje susijusių vadovavimo metodų, elgesio normų ir taisyklių, atspindinčių vadovo požiūrį į darbą ir į pavaldinius.
Vadovo darbo stilius pirmą kartą apibūdino Platonas veikale „Valstybė“, klasifikuodamas sekančiai:
•Vadovas timokratas – (gr. time-turtas + kratas – valdžia) – valdžios troškimas;
•Vadovas demokratas (gr. demokratia – liaudies valdžia) – rinkimai, lygybė, laisvė;
•Vadovas tironas (gr. tyrannos – viešpats) – žiaurumas, smurtas, savivalė;
•Vadovas oligarchas (gr. oligarchia – nedaugelio valdžia) – gobšumas, pavydas, išskirtinė grupė.
Šiandien veiklos pasaulyje daugiausiai pasireiškia sekantys vadovavimo stiliai:
•Autokratinis – ryški valdymo centralizacija, vienvaldiškumas, vienareikšmiškumas;
•Patriarchalinis – vadovavimas pagal analogiją, pavyzdį, nusistovėjusiai tradicijas;
•Charizmatinis – vadovavimas, remiantis asmeninio „spinduliavimo“ jėga (Dievo dovana).
•Biurokratinis – vadovavimas, remiantis legalia, preciziška, teisę ir įstatymus atitinkančia sistema, griežtu pavaldumu ir paklusnumu;
•Demokratinis – vadovavimas, remiantis valdžios pasidalijimu, kooperacija, bendradarbiavimu.
Vadovavimo stiliai – tai poveikio būdai, kuriuos pasirenka vadovai, nukreipdami pavaldinius ar darydami jiems poveikį siekiant numatytų tikslų.
Pagal darbo našumo lygį vadovo darbo stiliai skirstomi į:
•Orientuotus į gamybą;
•Orientuotus į darbuotojus.
Vadovavimo stiliaus pobūdis, priklausomybėje nuo vadovo sprendimų priėmimo būdų, pateiktas sekančiame paveiksle.
Pagal vadovų atliekamų veiklų pobūdį vadovai klasifikuojami į:
•Funkcinius vadovus, atsakingus už tam tikrą, funkcinę sritį;
•Linijinius vadovus, atsakingus už visą įmonę, jos padalinį ar savarankiškai dirbantį skyrių;
Kiekvienas funkcinis bei linijinis vadovas planuoja, organizuoja, vadovauja bei kontroliuoja. Skiriasi tik jų atliekamų veiklų turinys.
Pagal sprendimų priėmimo būdus vadovų darbo stiliai būna:
•Įsakymo – vadovas priima sprendimus, o pavaldinius tik informuoja;
•Įkalbinėjimo – prieš perduodamas paties priimtus nutarimu įtikinėja pavaldinius;
•Konsultacinio – priima sprendimus pasitaręs su pavaldiniais;
•Kolektyvinis – vadovas formuoja problemos esmę, o sprendimus priima kolektyviai.
Vadovavimo efektingumą apsprendžia vadovo sugebėjimai, kurie skirstomi į tris grupes:
•Techniniai sugebėjimai – nusakomi vadovo žiniomis ir gebėjimu dirbti su įrengimais ir technologijomis;
•Žmogiškieji sugebėjimai – nusakomi vadovo mokėjimu dirbti su žmonėmis bei organizuoti grupinį ir komandinį darbą;
•Konceptualieji sugebėjimai – išreiškiami sisteminiu mąstymu, sugebėjimu modeliuoti, visaverčiu (holistiniu) požiūriu į vykstančius reiškinius.
J.M. Kauzes ir B.Z. Posner pateikia sekančias vadovų esmines veiklos ypatybes ir elgseną:
•Iššūkis procesui:
1.galimybių paieška;
2.rizika ir eksperimentavimas.
•Bendros vizijos formavimas:
3.ateities paveikslo kūrimas;
4.visų įtraukimas į šį procesą.
•Kitų įgalinimas veikti:
5. nuolatinis bendradarbiavimo pagrindų formavimas;
6. darbuotojų ir pavaldinių galių stiprinimas.
•Vadovavimo būdo modeliavimas:
7. asmeninio pavyzdžio rodymas;
8. tarpinių rezultatų (pergalių) planavimas.
•Valios ugdymas, drąsinimas:
9. Asmeninio įnašo pripažinimas;
10. Laimėjimų ir pergalių pažymėjimas.
Vienas iš vadovo vadovavimo įrankių – motyvavimas. Motyvacija – tai veiksniai, sukeliantys, nukreipiantys ir palaikantys darbuotojo veikseną ir elgseną organizacijoje. Motyvavimas – tai poveikių visuma į darbuotojų veikseną ir elgseną, kad būtų užtikrinama organizacijos veikla ir asmens gyvenimo ir darbo kokybė.
Ankstyvosios motyvacijos teorijos buvo orientuotos dviem kryptimis:
Pirma, tradicinis modelis (F.Teiloras) – vadovai darbą išmano geriau už darbininkus, todėl juos galima skatinti tik materialiai.
Antra , žmonių santykių modelis (E.Mayo) – vadovai gali skatinti darbuotojus pažindami jų socialinius poreikius, suteikdami jiems galimybę būti svarbiais ir naudingais.
Šiuolaikinius motyvacijos požiūrius Landy ir Becker suskirstė į penkias kategorijas:
1.Poreikių teorija – orientuota į poreikių tenkinamą;
2.Teisingumo teorija – darbo ir atlygio atitikimas;
3.Vilčių teorija – orientuota į lūkesčių tenkinimą;
4.Pastiprinimo teorija – kai pripažinta darbinė patirtis įtakoja ateitiį;
5.Tikslų numatymo teorija – orientuota į siekinių ir tikslų formavimą.
Maslow teigia, kad žmonės siekia patenkinti pagrindinius penkis savo poreikius. Šių poreikių hierarchija pavaizduota pav.

F.Herrberg (dviejų veiksnių teorija) motyvaciją pateikia per dvi skirtingas veiksnių grupes:
•Nepasitenkinimo veiksniai – darbo užmokestis, darbo sąlygos, kompanijos vykdoma politika – visa tai, kas lemia darbo aplinką;
•Pasitenkinimo veiksniai – laimėjimai, pripažinimas, atsakomybė ir paaukštinimo galimybė – visa tai kas susiję su darbo turiniu ir atlygiu už darbo rezultatus.

13. Kontrolė, jos tipai ir kontrolės proceso eiga.
Kad geriau suvokti kontrolės esmę bendroje vadybos funkcijų sistemoje, dar kartą įvardiname pagrindines valdymo funkcijas. Taigi pagrindiniai vadybos darbai yra:
•Numatytų tikslų įgyvendinimo planavimas;
•Žmonių ir veiklos sistemos suorganizavimas, kad būtų atlikti numatyti darbai;
•Skatinimo sistemos sukūrimas, kuri sąlygotų geranorišką darbuotojų nusiteikimą atliekant jiems pavestus uždavinius.
Būtent tam pasiekti reikalingas valdymo proceso elementas – kontrolė. Kontrolė – tai valdymo funkcija užtikrinanti realios ir planuotos veiklos atitikimą. Tam, kad galėtume palyginti realios ir planuotos veiklos atitikimą, kontrolės procedūroje skiriami trys etapai:
•Pirmas – standartų ir vertinimo kriterijų sudarymas;
•Antras – gautų rezultatų palyginimas su standartais;
•Trečias – nukrypimo nuo standartų ir planų kooregavimas.
Kad kontrolė būtų veiksminga, rodikliai, pagal kuriuos bus vertinama, turi būti:
•Tikslūs ir aiškūs;
•Apčiuopiami ir lengvai įvertinami;
•Realūs ir pasiekiami.
Gautiems rezultatams palyginti su standartais naudojami sekantys būdai:
•Matavimo – nustatomos rezultato kiekybinės ir kokybinės charakteristikos;
•Registravimo – nustatomos kontrolei reikalingos proceso charakteristikos;
•Skaičiavimo – atlikus specialius skaičiavimus, registravimus ar matavimus dažniausiai naudojama vertės, kartais techniškai sudėtingų produktų kokybės kontrolei;
•Organoleptinis – naudojamas estetiniams produkto kokybės rodikliams nustatyti;
•Apklausų – naudojamas vartotojų požiūriui į produktą nustatyti;
•Ekspertizės – kai faktišką būklė lyginama su tam tikros srities specialistų vertinimu.
Kontrolės sistemą įmonėje sudaro trys rūšys:
•Pradinė kontrolė – tai instrumentai – taisyklės, procedūros, elgsena;
•Tarpinė (operatyvinė) kontrolė – darbo rezultatų kontrolė vykdoma darbo metu stebint operacijas ar pokyčio vietas;
•Galutinė kontrolė – gautų rezultatų palyginimas su planuotais.
Kontrolės procesas pavaizduotas sekančiame pav.

Kontrolė padeda laiku fiksuoti problemas ir taip organizacijos veiklą, kad problemos neperaugtų į krizę. Vykdant kontrolės funkciją stebimos sekančios darbų charakteristikos:
•Kiekybinės – vertinimas atliekamas natūriniais vienetais: svoris, ilgis, tūris, tankis ir panašūs matai.
•Kokybinės – naudojami sekantys rodikliai: paskirties, technologiniai, tvarumo, tinkamumo, ilgaamžiškumo, ergonominiai, standartizavimo ir unifikavimo, estetiniai, transportabilumo, teisiniai, patikimumo;
•Laiko – stebima proceso trukmė, aktualaus įvykio momentas ir pan.;
•Vertės – svarbiausias rodiklis piniginis vienetas.
Kad kontrolė nemaišytų, o padėtų įgyvendinti organizacijos tikslus, ji turi atitikti efektyvios kontrolės požymius, kurie yra:
•Strateginis kontrolės pobūdis;
•Atitiktis veiklai;
•Kontrolės atlikimas laiku;
•Kontrolės lankstumas;
•Kontrolės ekonomiškumas.
Šiandien vis labiau įsitvirtina ne kontrolės, o monitoringo (stebėsena) terminas. Kontrolės funkcijai priskiriamas ir auditas (įvertinimo procesas), kuris būna išorinis ir vidinis.
Išorinis auditas – tai patikrinimo procesas, apimantis nepriklausomą finansinių ataskaitų ir sąskaitų įvertinimą.
Vidinis auditas – atliekamas pačios organizacijos siekiant įsitikinti, kad jos turtas tinkamai saugomas ir finansiniai įrašai atliekami patikimai.

14. Visuotinė kokybės vadyba.
Lietuvos standarte „Kokybės vadyba ir kokybės užtikrinimas“ sakoma: kokybė yra objekto savybių visuma, įgalinanti jį tenkinti išreikštus ar numatytus poreikius.
Visuotinė kokybės vadyba yra ankstesnių kokybės teorijų mokslo integracija. Kokybės vadyba skirstoma į tradicinę kokybės vadybą ir visuotinę kokybės vadybą.
Visuotinė kokybės vadyba reiškia, kad rūpinamasi ne tik tiesiogiai produkcijos kokybe, bet visais ją užtikrinančiais veiksniais: sąnaudomis, tiekimu, gamybos lankstumu, komunikacijomis, personalu ir pan. Visuotinės kokybės vadybos sudedamieji elementai yra:
•Įmonės kokybė;
•Veiklos kokybė;
•Gaminio kokybė.
Visuotinė kokybės vadyba yra tokia vadybos filosofija ir metodai, kuriais vadovaudamasi organizacija nuolat tobulėja, siekdama kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius, gerindama produktą arba paslaugų kokybę ir mažindama sąnaudas. Visuotinė kokybės vadyba (VKV) – tai valdymo nuostatų, principų ir priemonių kompleksas užtikrinantis aukštą valdymo kokybę ir veiklos rezultatyvumą organizacijoje.
VKV nuostatos:
•Organizacijos bendras įsipareigojimas siekti aukštos kokybės nuolat;
•Įsipareigojimas patenkinti vartotojus;
•Darbuotojų dalyvavimas valdyme ir atsakomybės už kokybę suteikimas.
Penki pagrindiniai principai užtikrina kokybės valdymo sistemos sukūrimą:
1. Komandinis darbas, kai visi dalyvauja kokybės gerinimo procese;
2. Bendros integruotos sistemos sukūrimas, kai ji jungia į visumą visus padalinius;
3. Kokybės nustatymas, kai kokybė aiškiai apibūdinama kiekvienam objektui, padaliniui.
4. Nepaliaujamas kokybės gerinimas, kai išsiaiškinamos esamos priežastys ir organizuojamas nenutrūkstamas ir nesibaigiantis kokybės gerinimo procesas.
5. Veiksmingumo nuolatinė kontrolė.
Dešimt metodų nubrėžiančių sistemos realizavimo priemones (būdus):
1.Lygio žymėjimas – fiksavimas kur esame priimdami įsipareigojimus, ir sekamas vykdymas, aiškinantis ir sėkmės ir nesėkmės veiksnius;
2.Mokymas – tai kiekvieno ir visos organizacijos pareiga;
3.Orientacija į procesą – tai visų procesų sujungimas į vientisą sistemą;
4.Problemų identifikavimas – atitinkamos veiklos analizavimas, suprantant ką reikia gaminti, ir tik tą situaciją gerinti;
5.Problemų sprendimas – sistemos sukūrimas, įgyvendinimas, veiksmingumo kontrolė;
6.Darbuotojų darbo kokybės užtikrinimas – tai asmeninės atsakomybės užsibrėžimas, statistinis metodų numatymas ir kt.;
7.Aktyvus valdymas – reikia ne reaguoti į rezultatą, bet norimo rezultato aktyviai siekti, sukurti deramą sistemą;
8.Tiekimo kokybės užtikrinimas – tai reikalavimai medžiagoms ir tiekimo patikimumas, sparta.
9.Ryšiai – tai komunikacija, kaip būtinas kokybės garantas, ji turi sujungti tiekėją – gamintoją – pirkėją į vieną visumą;
10.Darbuotojų pripažinimas ir skatinimas – tai vertingos idėjos, darbas turi būti branginamas.
Išskiriami trys kokybės tobulinimo tipai:
1.kokybės valdymas kaip tobulinimo metodas;
2.reaktyvinis kokybės tobulinimas;
3.Proaktyvinis kokybės tobulinimas.
E.Demingas sukūrė kokybės tobulinimo universalų metodą, kuris vadinamas „Demingo kokybės tobulinimo ciklas“.

15. Informacijos esmė ir informacijos klasifikavimas.
Vadovo darbo objektas yra informacija apie organizacijos aplinką, veiklą, organizacijos narių sugebėjimus ir siekius, o jo darbo produktas valdymo sprendimai.
Informacija bendrąja prasme – tai surinkti, sutvarkyti, išanalizuoti ir apdoroti duomenys. Duomenys – tai neapdorota medžiaga išreikšta skaičiais ir faktasi.
Svarbiausi informacijos vertinimo požiūriai yra šie:
•Pragmatinis (iškelto tikslo pasiekimo požiūriu);
•Semantinis (turinio prasmės požiūriu);
•Sintaksės (pateikimo formos požiūriu).
Pragmatiniu požiūriu informacija vadyboje vertinama kaip reikalingiausias išteklius, turintis ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai. Būtina išmokti informaciją atskirti nuo žinių. Veikloje žinios reikšmingos tiek, kiek tai turi naudos būsimam rezultatui. Jei žinios nėra nukreiptos rezultato pasiekimui, jos versle neturi prasmės.
Semantiniu požiūriu informacija skirstoma į :
•Teisinę;
•Politinę;
•Mokslinę;
•Techninę;
•Ekonominę;
•Socialinę.
Vadyboje naudojama visų pateiktų rūšių informacija, tačiau dažniausiai – ekonominė ir socialinė. Ekonominė susijusi su organizacijos ūkine veikla, socialinė – su visuomenės poreikių tenkinimu.
Sintaksiniu požiūriu informacija vartotojui gali būti pateikiama įvairiomis formomis: pradedant žodžiu, raštu ir baigiant koduota kompiuterinėje laikmenoje. Šiandien mokslas prognozuoja, kad XXI amžius taps informacijos procesų amžiumi, ir pagrindiniai produktai bus intelektualios veiklos produktai. Numatomi sekantys produktai:
•Organizacinės priemonės ir metodai;
•Programinės priemonės ir metodai;
•Techninės informacijos apdorojimo priemonės.
Vadybos informacinio proceso esmė – informacijos pasikeitimas tarp valdančiojo posistemio (subjekto) ir valdomojo posistemio (objekto), tarp organizacijos vidinės ir išorinės aplinkos. Todėl drąsiai galima teigti, kad organizacijos veiklos efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo, pateikimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus. Todėl privalome:
•Informaciją suklasifikuoti;
•Žinoti informacijai keliamus reikalavimus;
•Žinoti informacijos naudojimo poreikius;
•Sukurti informacijos duomenų bazes.
Informacija klasifikuojama pagal penkias rūšis:
•Elementarioji – informuojanti apie vienos fizinės sistemos būseną;
•Genetinė – informacija apie kiltis, ištakas, raidos etapus;
•Biologinė – gyvojo organizmo perteikiama informacija;
•Semantinė – žmogaus ir visuomenės skleidžiama informacija;
•Mašininė-technologinė – žmogaus sukurtos mašinos ar technologijos skleidžiama informacija.
Informacijai keliami reikalavimai:
•Stabilumas – tai požymis, apibūdinantis laikotarpį, per kurį informacija nepraranda savo vertės;
•Patikimumas – tai požymis pažymintis informacijos užfiksavimo teisingumą;
•Pakankamumas – tai kokybinis požymis, kurį lemia informacijos pasiūlos ir paklausos santykis;
•Aiškumas – informacijos formulavimas ir pateikimas vartotojui priimtina forma;
•Objektyvumas – būtina ir pakankama pagal veikėjo funkcijas ir užduotis;
•Technologiškumas – kai informacija lengvai prieinama vartotojui, ją nesunkiai galima keisti, papildyti, o nereikalingą panaikinti.
Informacijos poreikiui nustatyti, būtina išsiaiškinti ir suvokti organizacijos:
•Tikslus;
•Uždavinius, kuriuos reikės išspręsti įgyvendinant tikslus;
•Funkcijas, kurias reikės atlikti sprendžiant problemas;
•Darbus, kuriuos reikės atlikti sprendžiant uždavinius.
Optimalus informacijos kiekis (atkarpa O) yra tuomet, kai esama didžiausio skirtumo tarp išlaidų informacijai surinkti ir informacijos vertės (naudos), t.y. kai vertė (nauda) didžiausia, o išlaidos mažiausios. Tai galime pavaizduoti paveikslu:

Informacijos naudą galima įvertinti naudojant sekantį principą: įvertinti tam tikro sprendimo padarinius su tam tikra informacija, o po to – to paties sprendimo padarinius su papildoma informacija. Skirtumas ir atspindės tikrąją informacijos vertę.
Realioje situacijoje informacijos optimalumą nulemia informacijos pasiūlos ir paklausos santykis.

1.Reikalinga, bet nepaklausta ir nesiūloma informacija;
2.Siūloma, reikalinga, bet nepaklausta informacija;
3.Reikalinga, paklausta, bet nepateikiama (nesiūloma) informacija;
4.Naudinga informacija;
5.Paklausta, siūloma, bet nereikalinga informacija.
6.Siūloma, nereikalinga ir nepaklausta informacija;
7.Paklausta, bet nereikalinga ir nesiūloma informacija.
Informacijos perdavimas užtikrinamas komunikacijos procese. Komunikacija organizacijoje – tai dviejų ar daugiau žmonių pasikeitimo informacija, žiniomis, požiūriais, idėjomis, ketinimais procesas, vienijantis atskirų organizacijos grupių veiksmus siekiant bendro tikslo.
Komunikacijai priskiriamos sekančios funkcijos:
•Informacijos pateikimas;
•Motyvacija;
•Kontrolė;
•Emocinė funkcija.
Skiriami keturi pagrindiniai informacijos proceso elementai:
1.Siuntėjas – tai asmuo, generuojantis idėjas arba surenkantis informaciją ir ją perduodantis.
2.Pranešimas – tai perduodamoji informacija;
3.Kanalas – informacijos perdavimo priemonė;
4.Gavėjas – tai asmuo, kuriam skirta informacija ir kuris ją interpretuoja.
Pasikeitimas informacija susideda iš penkių etapų:
1.Idėjos, informacijos atsiradimas;
2.Kodavimas ir kanalo pasirinkimas – tai perdavimo priemonės (gali būti verbalinė ir neverbalinė) ir perdavimo kanalo parinkimas;
3.Perdavimas – tai informacijos perdavimo veiksmas;
4.Dekodavimas – tai siuntėjo simbolių transformavimas į gavėjui suprantamas reikšmes;
5.Grįžtamasis ryšys – kai gavėjo įspūdis atitinka tai, ką siekė perduoti siuntėjas.

Skiriami formalūs ir neformalūs informacijos perdavimo kanalai (komunikacija). Formali komunikacija tai informacijos perdavimas pagal organizacijos patvirtinta valdymo struktūra, hierarchijos lygmenyse. Ji gali būti vertikali (aukštyn ir žemyn) ir horizontali.
Neformali komunikacija vyksta asmeninių ar socialinių santykių tinklais, kurie formuojasi spontaniškai, jungiantis žmonėms į neformalias struktūras organizacijoje.
Komunikacijos barjerai (trukdžiai) klasifikuojami pagal informacijos perdavimo kanalus organizacijoje:
•Vertikalios „žemyn“ komunikacijos trukdžiai – nepakankama ar neaiški informacija; informacijos perteklius; netinkamas laikas; iškraipymas ir filtravimas; netinkamas komunikacijos priemonių ir kanalų parinkimas.
•Vertikalios „aukštyn“ komunikacijos trukdžiai – rizika ir baimė atvirumui; iškraipymas; padėties skirtumai.
•Horizontalios komunikacijos trukdžiai – konkurencija; specializacija; motyvacijos trūkumas.
Asmeniniai komunikacijos barjerai susiję su žmogiškaisiais aspektais:
•Skirtingos kompetencijos sritys, išsilavinimas;
•Skirtingi interesai, poreikiai, emocinė būklė;
•Skirtinga patirtis, suvokimas;
•Skirtingos socialinės nuostatos.

16. Prognozavimas, prognozavimo priemonės ir metodai.
Bendru požiūriu prognozavimas yra ateities įvykių ir tendencijų numatymas, turintis svarbų poveikį įmonės, organizacijos funkcionavimui priimant sprendimus.
Prognozių teikiama informacija reikšminga beveik kiekvienam įmonės padaliniui ir funkcinei veiklos sričiai, sudarant trumpo bei ilgo laikotarpio planus. Prognozė tai žinia apie prognozavimo objekto kitimo tendencijas ateityje.
Taigi prognozavimas ir prognozės yra planavimo sudedamoji dalis, sprengimų priėmimo pagrindas. Todėl galima teigti, kad prognozavimas yra kiekybinės ir kokybinės analizės procesas, kuriuo siekiama numatyti galimas prognozuojamo objekto būsenas ateityje arba tokių būsenų pasiekimo ateityje alternatyvius kelius. Prognozavimo uždavinius galima taikyti:
•Sudarant gamybos planus;
•Planuojant darbo jėgos panaudojimą;
•Įvertinant investicijas;
•Planuojant kainas;
•Kontroliuojant atsargas;
•Planuojant darbų ir prekių pasiskirstymą;
•Atliekant rinkos tyrimus;
•Bendrajame įmonės planavime.
Prognozavimo rezultatas yra trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės prognozės. Prognozavimas nagrinėjamas trimis aspektais:
•Prognozavimo subjektas;
•Prognozavimo objektas;
•Prognozavimo metodas.
Prognozavimo subjektas yra asmuo, kuris vykdo arba inicijuoja prognozavimo procesą.
Prognozavimo objektai, susiję su strateginiu valdymu įmonėje, yra šie:
•Makroaplinka (teisiniai, ekonominiai, socialinei ir technologinei veiksniai);
•Šakinė aplinka (klientai, konkurentai, rinkos konjunktūra);
•Ištekliai (žmonių, finansiniai ir materialieji);
•Veiklos rezultatai (gamybos, realizavimo ir finansinė veikla).
Skiriami du prognozavimo tipai:
•Genetinis prognozavimas – galimų prognozavimo objekto būsenų ateityje numatymas, jis prasideda nuo esamos objekto būsenos įvertinimo;
•Normatyvinis prognozavimas – numatymas būdų, kaip pasiekti pasirinktą objekto būseną ateityje, jis prasideda nuo tikslo parinkimo.
Prognozavimo metodai, priklausomai nuo to, kokia informacija jie grindžiami, skirstomi į kokybinius ir kiekybinius.
Kokybiniai metodai (intuityvusis prognozavimas) naudojami tuomet, kai nėra galimybių arba yra sudėtinga taikyti kiekybinius metodus. Jo pagrindas – ekspertų požiūris. Skiriami sekantys pagrindiniai kokybiniai metodai:
•Vadovų komisijos požiūrių tyrimas – remiasi firmos padalinių vadovų požiūrių suderinimu ir apibendrinimu;
•Pasitarimas – remiasi bendra ekspertų ir posėdžio dalyvių diskusija, pagrindžiant kokybišką prognozės variantą;
•„Smegenų atakos metodas“ – šiuo atveju uždavinio sprendimas dalijamas į dvi dalis: idėjų generavimas ir idėjų vertinimas. Galutinį sprendimą priima kompetentingas asmuo;
•„Teismo“ metodas – pagrįstas tuo, kad ekspertų kolektyvas organizuoja darbą pagal teismo proceso vedimo taisykles. Teismas svarsto ir priima galutinį sprendimą – suformuluoja prognozę;
•„Delfų“(gr. orakulų-žynių) metodas – taikomas pokyčiams ir jų poveikiui organizacijai vertinti;
•„Minčių žemėlapis“ – šis metodas leidžia atlikti išsamią priežasčių analizę;
•Prekybos darbuotojų požiūris;
•Vartotojų ketinimų tyrimas.
Kiekybiniai metodai (mokslinis prognozavimas) remiasi analize, turimais ir eksperimentais. Kiekybiniai metodai analizuoja objektyvius ir patikimus dažniausiai praėjusių laikotarpių duomenis. Tuo remiantis sudaromi atitinkami modeliai. Kiekybiniai metodai, kurie remiasi matematiniais skaičiavimais būna dvejopi:
•Priežastiniai – sudarant ekonominio objekto matematinį priežasties ir pasekmės modelį;
•Pasitelkus dinamines eilutes – statistinių dydžių seka, rodanti, kaip laikui bėgant kinta ekonominis rodiklis.
Kiekybinius prognozavimo metodus galima suskirstyti į šias grupes:
•Ekstrapoliacijos metodai – tai lyginimo pagrindas numatant konkrečias priemones, realizuojant kitus planinius variantus;
•Dinaminių eilučių tyrimas – skirtingų laiko momentų rodiklių reikšmių seka. Ji rodo kintamojo kitimą laike dėsningumą, ko pagrindu galime numatyti tendencijas;
•Ekonometriniai metodai ir skaičiavimai – ekonominių metodų panaudojimas ekonominių duomenų analizei, siekiant nustatyti ekonominės teorijos praktinį turinį;
•Matricinei modeliai.
Svarbu pažymėti, kad visi prognozavimo metodai yra ekstrapoliacinio pobūdžio, t.y., išvados, gautos stebint įvykius ir tendencijas, įvykusius praeityje.
Pagrindinė prognozavimo problema – prognozės tikslumas.

17. Valdymo apskaita ir jos funkcijos. Valdymo apskaitos ir išlaidų apskaitos priklausomybė.
Visos įmonės tvarkomą apskaitą galima skirti į dvi apskaitos rūšis: finansinę ir valdymo apskaitą.
Finansinės apskaitos tikslas – išoriniams finansinės atskaitomybės vartotojams suteikti žinių apie turtą, kuriuo disponuoja įmonė, nurodyti kam tas turtas priklauso, informuoti koky pelną uždirbo ar kokį nuotolį patyrė per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį įmonė ir kaip savininkai nutarė pa(si)skirstyti uždirbtą pelną arba iš kokių šaltinių numato dengti patirtą nuostolį.
Valdymo apskaitos paskirtis – įmonės administracijai ir vykdytojams teikti informaciją, kuria vadovaudamiesi jie galėtų taip organizuoti veiklą, kad įmonė kuo efektyviau panaudotų turimus išteklius kuo didesniam pelnui uždirbti. Šių apskaitų palyginimą galima pateikti lentelėje.
8. Lentelė
Finansų ir valdymo apskaitos skirtumai
RodikliaiFinansų apskaitaValdymo apskaita
Informacijos vartotojaiIšoriniai informacijos vartotojai: akcininkai, kreditoriai, mokesčių administratoriai.Vidiniai informacijos vartotojai: darbininkai, vadybininkai, vadovai.
TikslaiInformuoti ir atsiskaityti išorinei auditorijai apie visos įmonės rezultatus.Informuoti vidinę auditoriją – vadovus ir vadybininkus, priimančius valdymo sprendimus, užtikrinti atskirų veikos grandžių darbo kontrolę ir suderinamumą.
Laiko perspektyvaIstorinis ataskaitų pobūdis (praėjusio ketvirčio, pusmečio ar metų rezultatai).Ataskaitos orientuojamos į ateities rezultatus (veiklos planai bei sprendimų pasiekimų prognozės): duomenys atspindi esamą laiko momentą.
ApribojimaiApskaita išoriškai reguliuojama įstatymų, norminių aktų, tarptautinių standartų.Informacija nėra skleidžiama išoriniams vartotojams, todėl ir nereguliuojama išoriškai.
Informacijos matavimasTik finansiniai mato vienetai.Finansiniai ir fiziniai mato vienetai, atspindintys gamybos, tiekimo ir pardavimo veiklų, vartotojų ir konkurentų savybes.
Informacijos objektaiApibendrintas objektas – finansiškai savarankiška organizacija ar jos padalinys.Organizacija suskaidoma į daugelį savitų informacijos objektų – padalinių, skyrių, veiklų, produktų, vartotojų grupių ir pan.

Tačiau kai kurių mokslininkų požiūriu, valdymo apskaitos jokiu būdu negalima suprasti tik kaip vidinių ataskaitų rengimo įmonės vidiniams poreikiams. Valdymo apskaita susijusi beveik su visais apskaitos sistemos aspektais, išskyrus išorinį auditą. Į valdymo apskaitos lauką įeina sekantys elementai: planavimas, išlaidų klasifikavimas, kontrolė, kalkuliavimas, padalinių veikla.

9. Lentelė
Valdymo apskaitos sritys
Pagrindinės sritysDetalizavimas
PlanavimasValdymo sprendimų parengimo išlaidų nustatymas. Išlaidų – apimties – pelno analizė. Sprendimų priėmimas mišrios gamybos atveju. Produkcijos kiekio ekonominis pagrindimas.
Išlaidų klasifikavimasPastoviosios ir kintamosios išlaidos. Išlaidų įvertinimo technika, Prognozinės kreivės. Mokymo (patirties) kreivės.
KontrolėAtsakomybės centrai. Sąmatos ir išlaidų standartai. Nukrypimų analizė.
KalkuliavimasUžsakymų ir procesinis kalkuliavimas. Absorbcinis ir ribinis kalkuliavimas. Išlaidų paskirstymas.
Padalinių veiklaVeiklos įvertinimas. Vidinis įkainojimas.

Tačiau ir ši schema nėra galutinė. Praktika rodo, kad į valdymo apskaitos „lauką“ įtraukiamas technologinių procesų tyrimas ir projektavimas, rinkodara, prekių ir paslaugų tyrimas ir projektavimas, tiekimas ir aprūpinimas bei kiti svarbūs veiklos barai.
Ankstesniais laikotarpiais iki 1970 metų, valymo apskaita buvo tapatinama su išlaidų apskaita. Išlaidų apskaitos pagrindinis tikslas – apskaičiuoti produkcijos savikainą, kontroliuoti tiesiogines darbo, medžiagų ir pridėtines išlaidas. Tačiau rinkos ekonomika ir konkurencija nuo 1970 metų radikaliai atskyrė išlaidų ir valdymo apskaitas. Išlaidų apskaita orientuota į absoliučios tiesos įvaizdį. Valdymo apskaita daugiau susijusi su interpretacija, todėl ji orientuota į santykinės, sąlyginės tiesos įvaizdį.
Šiuo metu įmonėse naudojamos finansinės, išlaidų ir valdymo apskaitų rūšys. Šių apskaitų priklausomybę galime pavaizduoti schematiškai.

Valdymo apskaita kuriama tam, kad atliktų tris tik jai būdingas funkcijas: dėmesio atkreipimas, matavimas ir problemų sprendimas.
1. Dėmesio atkreipimas. Priklausomai nuo vadovo atsakomybės ir lygio bei patikėtos srities jiems rūpi skirtingi valdymo objektai. Todėl apskaitos dėmesys, priklausomai nuo vadovų poreikio informacijai, gali būti atkreipiamas į skirtingas situacijas:
•Vidines valdymo situacijas;
•Išorines valdymo situacijas.
10. Lentelė
Vidinių ir išorinių valdymo situacijų palyginimas

Vidinės valdymo situacijosIšorinės valdymo situacijos
Valdymo apskaitos objektas – vienas verslo vienetasValdymo apskaita pateikia informaciją apie verslo vienetą kitų verslo vienetų (veiklų) kontekste, rinkos kontekste.
Valdymo apskaitos objektas – vienas apskaitos periodas.Valdymo apskaita pateikia vieno apskaitos periodo rezultatus ilgesniu veiklos laikotarpiu.
Valdymo apskaita kreipia dėmesį į konkrečios veiklos ar padalinio įvertinimą organizacijojeValdymo apskaita kreipia dėmesį į konkurenciją tarp veiklų.
Valdymo apskaita analizuoja esamas veiklas.Valdymo apskaita analizuoja potencialias veiklas.

Vidinėse valdymo situacijose valdymo apskaita sutelkia dėmesį į konkrečių uždavinių sprendimą viename kuriame padalinyje į vieną produktą, vieną laikotarpį.
Išorinėse valdymo situacijose valdymo apskaita išplečia požiūrį ir atkreipia dėmesį į bendrą organizacijos būseną ir jos dinamiką.
2. Matavimas. Jos paskirtis – tiksliai ir kompleksiškai matuoti ir įrašais fiksuoti informaciją apie fizinius ir piniginius dydžius, susijusius su valdymo objektų analize ir planavimu tiek strateginiu, tiek operatyviuoju lygiu.
Strateginiame lygyje informacija matuojama rodikliais, kurie gali būti palyginami tarp skirtingų organizacijų, pavyzdžiui, rinkos augimo tempas, pelningumo indeksas ir pan.
Proceso (veiklos) matavimas suteikia galimybę nuolatos stebėti tam tikrus veiklos rezultatus, kurie yra svarbiausi ir akivaizdžiausiai atspindi organizacijos laimėjimus siekiant užsibrėžtų tikslų. Veiklos matavimas įvertina aktualiąją veiką (jos rezultatus) per ištisą vertės grandinę. Kitaip tariant, jis nusako rodiklius, kurie atspindi proceso svarbiausius bruožus:
•Kryptingumą (ar nenutolstama nuo tikslų);
•Greitį (ar lanksčiai patenkinami vartotojų poreikiai);
•Efektyvumą (ar tikslai pasiekiami, nešvaistant be reikalo išlaidų).
Valdymo teorijoje organizacijos sėkmei įvertinti vartojamos trys pagrindinės sąvokos: naudingumas, sėkmingumas, veiklumas.
Signaliniai veiklos rodikliai – tai veiklos matavimo rodikliai skirti atspindėti valdomos veiklos rezultatams per kritinius sėkmės veiksnius.
11. Lentelė
Signalinių rodiklių pavyzdžiai
Kritiniai sėkmės veiksniaiSignaliniai rodikliai
AptarnavimasNaujų vartotojų skaičius.
Prarastų vartotojų skaičius.
Užsakymo įvykdymo laikas.
Vartotojo pretenzijų išnagrinėjimo laikas.
KokybėVartotojų pretenzijų skaičius viena tūkstančiui užsakymų.
Vartotojų apklausų skaičius.
Laiku aptarnautų užsakymų procentas.
SąnaudosProdukto sąnaudų santykis su konkurentų analogais.
Produkto gyvavimo laokp sąnaudos.

3. Problemų radimas ir sprendimas. Valdymo apskaitos funkcijos problemų radimo ir sprendimo srityje yra šios:
•Sukurti objektyvios informacijos bazę, kuri padėtų vadovams aptikti ir įvardinti problemą;
•Nustatyti jas sukėlusias priežastis ir jų poveikio įtaką;
•Modeliuoti situacijos vystymosi prognozes, priėmus vieną ar kitą sprendimą, ir siūlyti optimalų sprendimo variantą.
Valdymo apskaitos funkcijas organizacijos veikloje galime pavaizduoti paveikslu.

18. Žmoniškieji ištekliai ir personalo valdymas.
Žmogiškųjų išteklių kapitalą sudaro:
•Politinis kapitalas – politinė infrastruktūra;
•Administracinis kapitalas – teisinė infrastruktūra;
•Socialinis kapitalas – socialinė infrastruktūra;
•Kultūrinis kapitalas – švietimo sistema;
•Fizinis kapitalas – sveikatos apsaugos sistema.
Vadyboje naudojamas žmogiškųjų išteklių valdymas apima:
•Darbo išteklių valdymas;
•Darbo išteklių ugdymas;
•Darbinio gyvenimo kokybės gerinimas.
Dažniausiai vadyboje žmogiškųjų išteklių valdymas tapatinamas su personalo valdymu, kur :
Personalo valdymas – tai vadovavimo veiklos funkcija orientuota į organizacijos veiklos aprūpinimą darbo ištekliais ir darbuotojų gyvenimo kokybės gerinimą.
Šiandien dažniausiai naudojama sekanti personalo valdymo struktūra (eiga):
1.Darbo išteklių planavimas – esamų išteklių įvertinimas, ateities poreikių įvertinimas, ateities poreikių programos rengimas.
2.Personalo verbavimas – orientuojantis į darbo išteklių planą, kandidatų į darbuotojus (pagal darbų kvalifikacijas) grupės sudarymas.
3.Personalo atranka – derinimo procesas, kuriuo metu organizacija siūlo darbą ar ne, o kandidatas sprendžia apie pasiūlymą.
4.Personalo socializacija (adaptacija) arba orientavimas – tai programa, skirta padėti darbuotojams prisitaikyti organizacijoje.
5.Personalo mokymas ir tobulinimas:
•mokymo programa – tai mokymo procesas, sudarantis galimybę esamam darbo lygiui palaikyti ir gerinti;
•tobulinimo programa – tai kvalifikacijos kėlimo procesas, sudarantis galimybę tobulinti įgūdžius, kurie bus reikalingi ateityje.
6.Personalo veiklos vertinimas – tai nuolatinis grįžtamo ryšio organizavimas, informuojant darbuotojus apie jų kompetencijų ir įgūdžių lygį. Šiandien naudojamas keturių „C“ modelis:
•Kompetencija (competence): ar darbuotojai kompetentingi darbe? Kokiu mastu žmonių išteklių valdymo politika pritraukia, išlaiko ir lavina darbuotojus turinčius žinių ir įgūdžių, kurie reikalingi dabar ir bus reikalingi ateityje?
•Įsipareigojimas (commitment): ar įsipareigoję darbuotojai savo darbui ir organizacijai? Kokiu mastu žmonių išteklių valdymo politika padidina darbuotojų įsipareigojimus sau ir organizacijai?
•Atitikimas (congruence): Ar organizacijos filosofiją atitinka jos tikslai? Kokį atitikimo lygį tarp vadovų ir darbuotojų žmonių išteklių politika ir praktika išlaiko ir stiprina?
•Kaštų efektingumas (cost effectiveness): ar žmonių išteklių valdymo politikos yra efektingos pagal kaštus algoms, apdovanojimams, tekamumui, pravaikštoms, streikams ir panašiems veiksniams?
7. Pareigų užėmimas, paaukštinimas pareigose, perkėlimas į kitas pareigas, atleidimas iš užimamų pareigų.

19. Konfliktai, konfliktų tipai ir valdymas. Derybos.
Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų pažiūrų, interesų, elgesio motyvų, siekių priešstata dėl ribotų išteklių paskirstymo, tikslų, vertybių ir pan. Skiriamos sekančios konfliktų kilimo prielaidos:
•Riboti ištekliai;
•Darbų sąsajos;
•Skirtingi tikslai;
•Vertybinės nuostatos;
•Išsilavinimas ir kultūra;
•Netiksli informacija;
Konfliktų kilimo laukas pavaizduotas sekančiame pav.

Konfliktai gali būti dviejų tipų:
•Funkcinis arba konstruktyvus – didina organizacijos veiksmingumą;
•Disfunkcinis arba destruktyvus – mažina organizacijos veiksmingumą.
Praktikoje grynai funkcinio ar disfunkcinio konflikto tipo nebūna. Vyrauja daugiau ar mažiau vienas ar kitas, tai reiškia, kad konfliktinėje situacijoje visada pasireiškia abiejų tipų požymiai. Pagal tai skiriamos sekančios konfliktų rūšys:
•Vidinis konfliktas – pasireiškia tada, kai darbui keliami prieštaringi reikalavimai, gamybos reikalavimų nesuderinamumas su asmeniniais interesais;
•Asmeninis konfliktas – pasireiškia tada, kai nesutampa asmeniniai darbuotojų požiūriai, ar atskirų padalinių veiklos interesai;
•Asmens konfliktas su grupe – pasireiškia tada, kai vienos grupės narys užima skirtingą nei grupės poziciją ar nesilaiko grupės priimtų sutarimų ar elgesio normų;
•Tarpgrupinis konfliktas – pasireiškia tada, kai nesiseka suderinti pagrindinius organizacijos tikslus, požiūrius ir pan., tarp vadovų ir štabų.
Konfliktai valdomi derybų procesu siekiant sutarimo. Todėl konfliktų valdymas – tai sprendimų priėmimo visuma, koordinuojant derinimo būdus, technikas ir metodus kompromisui ar sutarimui pasiekti. Skiriami struktūriniai ir asmeniniai konfliktų valdymo būdai.
Struktūriniai:
•Reikalavimų darbui išaiškinimas;
•Koordinavimas ir integravimas;
•Bendrų tikslų nurodymas, nustatymas;
•Skatinimo sistemos panaudojimas.
Asmeniniai:
•Vengimas – nepatekimas į konfliktinę situaciją;
•Švelninimas – problemos užtušavimas, solidarumas;
•Spaudimas – prievarta laikytis kurio nors vieno požiūrio;
•Kompromisas – pritarimas požiūriui su išlygomis;
•Problemos sprendimas – problema sprendžiama išaiškinant tikslus, o ne sprendimų priėmimu.
Konfliktų valdymo strategija – derybos. Derybos – tai komunikacinių įgūdžių panaudojimas ir derėjimasis, siekiant valdyti konfliktą ir pasiekti abi puses tenkinantį rezultatą. Derybos siejamos su sprendimų priėmimo procesu. Skiriami du derybų metodai:
•Skirstomasis derėjimasis – derimasi dėl to, kokią dalį gaus viena ir kita pusė;
•Integruojamasis derėjimasis – daroma prielaida, kad egzistuoja daugiau nei vienas sutarimo variantas, sudarantis sąlygas, kai abi pusės laimi.
Skiriamos keturios derinimo ryšių dimensijos:
•Horizontalus derinimas – leidžiantis šalims prisistatyti, pareikšti savo ketinimus ir galutinėje stadijoje įforminti sutarimus;
•Vidinis derinimas – vykdomas komandos (šalies) viduje, pažymi komandos narių derinimo dimensijas (sąlygas);
•Vertikalus derinimas – vyksta tarp derybinės komandos ir savo organizacijos hierarchinės struktūros;
•Išorinis derinimas – tarp derybinės komandos ir suinteresuotų derybomis kitų išorės šalių.
Derinimo procesas apima tris derinimo stadijas:
•Pirma – atidarymo, tai pareiškimų ir ketinimų pateikimas;
•Antra – lankstaus pasiruošimo stadija, tai galimybių numatymas;
•Trečia – specifinių detalių pateikimo stadija.
Universalių derinimo taisyklių nėra. Tačiau pradedant derybas, šalis, derybinė komanda privalo turėti instrukcijų paketą, kuriame turi būti suformuluotas derybų tikslas – būsimas rezultatas, strategija – tarpiniai derybų rezultatai tikslui pasiekti, taktika – metodai, kuriuos naudojant bus pasiektas derybų tikslas. Derybinės komandos užduotis – į derybų procesą įvesti iš anksto parengtą strategiją. Derybinės komandos derinimo rezultatų sėkmę apsprendžia sekančios procedūros:
•Tikslus klausimų formulavimas ir pateikimas;
•Kitos šalies pareiškimų tikslinimas ir atpasakojimas;
•Geresnis ir tikslesnis derinimo faktų įsidėmėjimas nei kita šalis;
•Dažnas derinimo faktų reziumavimas;
•Derinimo klausimų perinterpretavimas savais žodžiais.
Abiejų šalių derybų sėkmę apsprendžia sekančios sąlygos:
•Šalių atvirumas, dalijimasis informacija ir rūpesčiais;
•Šalių pasitikėjimas viena kita;
•Abi šalys privalo demonstruoti lankstumą.

20. Sprendimų priėmimas ir sprendimų priėmimo metodai.
Sprendimų priėmimas – tai veiksmų konkrečiai problemai spręsti krypties nustatymas ir veikimo būdų parinkimas.
Sprendimas – tai loginis, emocinis, organizacinis ir teisinis aktas, priimtas vieno asmens, kolegialiai ar kolektyviai.
Skiriamos keturios probleminės situacijos, kurios reikalauja priimti vienokius ar kitokius sprendimus:
1. Nukrypimas nuo ankstesnės patirties, reiškia, kad buvo pažeistas organizacijos veiklos modelis;
2. Nukrypimas nuo plano, reiškia, kad nebuvo įgyvendinti tikslai;
3. Nukrypimas nuo kokybės;
4. Konkurentų veikla, kai kitos organizacijos įdiegia naujoves ir pagerina savo veiklos procedūras.
Sprendimų priėmimas apima visą organizacijos valdymo ciklą nuo tikslų formulavimo iki sprendimo realizavimo, kontrolės, rezultatų analizės ir naujos, patikslintos problemos sprendimo. Vadovas priima valdymo sprendimus tam, kad atliktų valdymo funkcijas ir pasiektų organizacijos tikslus. Todėl valdymo sprendimo priėmimas – tai procesas, kurį sudaro sekantys pagrindiniai etapai:
•Priežasčių sprendimui priimti fiksavimas;
•Problemos formulavimas;
•Galimų sprendimo alternatyvų paieška;
•Prognozavimas;
•Sprendimų priėmimas tinkamiausios alternatyvos pagrindu.
Skiriami du sprendimų priėmimo tipai:
•Programuojami sprendimai – priimami nuosekliai remiantis taisykle, procedūra ar patirtimi, realizuojant jau žinomus etapus ar veiksmus, kurie probleminėse situacijose buvo naudojami ir anksčiau;
•Neprogramuojami sprendimai – priimami esant naujoms situacijoms ar nežinomiems veiksniams, kai sprendimai spręsti problemas priimami nestruktūruotai, pagal bendrą sprendimų priėmimų metodologiją.
Neprogramuojamiems sprendimams priimti ir įgyvendinti taikytinas racionalus sprendimų priėmimo modelis, kurį sudaro keturi žingsniai.Sprendimų priėmimo situacijos dažnai skirstomos į kategorijas pagal rizikos skalę, nuo tikrumo (aukštas numatymo lygis) iki netikrumo (žemas numatymo lygis), kur:
•Tikrumas – sprendimų priėmimo sąlyga, kada vadovai turi tikslią, įvertinamą ir patikimą informaciją apie įvairius svarstomų alternatyvų rezultatus;
•Netikrumas – sprendimų priėmimo sąlyga, kada vadovai susiduria su nenuspėjamomis išorės aplinkybėmis arba jiems trūksta žinių reikalingų tam tikrų įvykių tikimybei nustatyti;
•Tikimybė – tam tikra įvykio ar rezultato pasirodymo galimybės statistinis matas;
•Rizika – sprendimų priėmimo sąlyga, kada vadovai žino, kokia yra tikimybė pasiekti tam tikrą norimą alternatyvų tikslą ar rezultatą.
Galimas individualus ir grupinis sprendimo priėmimas. Galimi du sprendimų priėmimo būdai:
•Daugumos sprendimas – priimamas balsavimu arba apklausa, tačiau išankstinė daugumos nuomonė gali nulemti ir neteisingą grupės sprendimą;
•Mažumos sprendimas – priimamas vadovaujantis teisiniais dokumentais, kartais tai leidžia juridinis statusas.
Skiriami sekantys sprendimo priėmimo metodai:
•Autoritarinis sprendimas;
•Ekspertinis sprendimas;
•Nuomonių vidurkio sprendimas;
•Daugumos sprendimas;
•Konsensuso (sutarimo) sprendimas.
Sprendimų priėmimo grupėje valdymas vadinamas – moderavimu, o vadovas – moderatoriumi. Pagrindinis moderavimo tikslas – grupės energijos, kompetencijos, galimybių nukreipimas problemai spręsti, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai.

Tarptautinės prekybos pobūdis ir prekinė struktūra

Stoperio – Samuelsono teorema.

Stolperio-Samuelsono(Stolper-Samuelson) teorema numato, kad prekės kainos padidėjimas santykiškai pabrangina tuos išteklius, kurie yra palyginti intensyviai vartojami tai prekei gaminti.[1,p.34]

Stolperio-Samuelsono teorema yra paremta Hekšerio-Olino modeliu, kurio principas yra tas, kad šalis stengsis eksportuoti tą prekę, kurios gamybai intensyviai vartojamas toje šalyje palyginti gausus išteklius, ir importuos tą prekę, kuriai gaminti našiai vartojama santykiškai trūkstamas išteklius.

1.lentelė Hekšerio-Olino hipotezės iliustracija

Išteklių poreikis gaminio vienetui

Prekės Darbas Kapitalas Kapitalo ir darbo santykis
Automobiliai 10 10 10:10 arba1
Tekstilės gaminiai 4 2 2:4 arba 1/2

Automobilia yra santykiškai reikalaujantys kapitalo dėl aukštesnio kapitalo ir darbo santykio, o tekstilės gaminiai yra santykiškai reikalaujantys darbo.

Apsirūpinimas ištekliais

Šalis Darbas Kapitalas Kapitalo ir darbo santykis
Vokietija 1000 200 200:1000 arba 1/2
Lenkija 500 50 50:500 arba 1/10

Vokietija yra santykiškai gausi kapitalo dėl jos aukštesnio kapitalo ir darbo santykio, o Lenkija yra santykiškai gausi darbo išteklių.

Hešerio-Olino teorija numato, kad Vokietija eksportuos automobilius į Lenkiją mainais už tekstilės gaminius.

Iš lentelės 1. matyti, kad kiekvienam papildomam Vokietijoje pagamintam automobiliui turibūti pritraukta 10 papildomų darbo vienetų ir 10 papildomų kapitalo vienetų.

Lentelė 2. Stolperio-Samuelsono (Stolper-Samuelson) teoremos iliustracija

Kainos pokytis Vokietijoje Įtaka gamybai Vokietijoje Išteklių poveikis rinkai Vokietijoje Poveikis išteklių kainoms Vokietijoje
Eksporto sektorius: Reikalauja:
Automobilių kainos padidėjimas Padidina automobilių gamybą 1 automobiliu 10 vienetų kapitalo

10 vienetų darbo

Kapitalo kainos, PK, padidėjimas

Ir

Darbo kainos, PL, sumažėjimas

Konkuruojantis su importu sektorius: Išlaisvina:
Tekstilės gaminių kainos sumažėjimas Tekstilės gamybos sumažėjimas 3 vienetais 6 vienetus kapitalo 12 vienetų darbo

2.Lentelėj mes galime numatyti kapitalo išteklių santykinės kainos įtaką darbui.

Stolperio-Samuelsons teoremą lentelėje 2. parodė, kad Vokietijos ir Lenkijos tarpusavio prekyba padidina Vokietijos automobilių gamybą 1 automobiliu ir sumažina tekstilės gamybą 3 vienetais. Sumažėjimas 3 vienetais tekstilės gamybos skatina šią pramonės šaką 12 vienetų sumažinti darbo paklausą ir kapitalo paklausą 6 vienetais. Vokietijos automobilių pramonei reikia 10 kapitalo vienetų, bet tekstilės pramonė išlaisvina tiktai 6. Kapitalo trūkumas pakelia kapitalo kainą. PK ir papildoma darbo pasiūla stumia darbo jėgos kainą, PL, žemyn.

19. Tarptautinės prekybos pobūdis ir prekinė struktūra

Tarptautinės prekybos pobūdis

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai, bei didėjanti prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis.

Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba kvota nuo BVP. Kai kurių valstybių šis rodiklis yra didesnis negu 100% t.y., šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine. Lietuvoje šis rodiklis sudaro 40%.

Pastaruoju metu tarptautinei prekybai įtakos turėjo tokie veiksniai:

Vokietijos susivienijimas (Vokietijos importo paklausa didėjo daugiau kaip dešimt kartų greičiau per metus nei gaminama produkcija);

Vykstantys reeksporto procesai prekyboje tarp Honkongo ir Kinijos;

Šiaurės Amerikos importo apimties didėjimas, prasidėjus ekonominiam pagyvėjimui (1992 m. importo fizinė apimtis augo penkis kartus greičiau, negu gaminama produkcija);

Lotynų Amerikos importo apimties padidėjimas, kaip 1991-1992 m. ekonomikos struktūrinio pertvarkymo ir didesnio jos atvirumo prekybai rezultatas.

Tarptautinėje prekyboje vadovaujantį vaidmenį vaidina ES, JAV ir Japonija. Jų lyginamasis svoris pasaulinėje prekyboje 1995 m. sudarė atitinkamai 19%, 12,8%, 10% prekių eksporto.

Dabartiniu metu išsivystančioms šalims tenka apie 69% bendrojo pasaulinio prekių eksporto, bei jų augimas viršija gamybos augimą. Tai pasaulinė ekonomikos raidos ir besitęsiančių ilgalaikių sąlygų pokyčių rezultatas. Tačiau tarptautinei prekybai būdingi neekvivalentiniai mainai, dėl kurių susidaro didžiulių nuostolių. Pirmiausia šie nuostoliai susiję su tradicinėmis „kainų žirklėmis“. Užbaigtiems gaminiams kainos padidintos, o žaliavoms sumažintos. Tai sukelia besivystančių šalių nepasitenkinimą, nes jos daugiausia eksportuoja žaliavas.

Neekvivalentiniam tarptautinės prekybos pobūdžiui turi įtakos ne tik ekonominio išsivystymo lygių ir darbo našumo skirtumai, bet ir tarptautinio darbo pasidalijimo ypatybės, kurios besivystančias šalis daro priklausomas nuo išsivystančių.

Besivystančios šalys norėtų pačios gaminti iš turimų žaliavų ir medžiagų pramonines prekes ir eksportuoti jas į išsivysčiusias valstybes. Tačiau besivystančių šalių eksportas į išsivysčiusias šalis sukelia pastarųjų nepasitenkinimą dėl pigios užsienio darbo jėgos.

Tarptautinės prekybos prekinė struktūra

Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį, – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių dalies padidėjimas.

Iki 7-o dešimtmečio tarptautinėje prekių apyvartoje vyravo prekyba pramonės produkcija ir žaliavomis. Dabartiniu metu tarp išsivysčiusių valstybių paplito tarptautiniai mainai sudėtinga mokslo imlia produkcija ( elektronika, informacine technika, technologinėmis sistemomis). Padidėjo prekyba įvairaus profilio staklėmis, personalinėmis ESM, vaizdo magnetofonais, cheminiais produktais, medikamentais, automobiliais ir kitomis ilgo naudojimo prekėmis. Taip pat padidėjo mašinų gamybos pramonės produkcijos importas į besivystančias šalis.

Maisto produktų lyginamojo svorio sumažėjimas susijęs su žemės ūkio produkcijos gamybos augimu išsivysčiusiose šalyse. Šios šalys visiškai apsirūpina maisto produktais. Tačiau padidėjo keitimosi žemės produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios šalys subsidijuoja žemės ūkį ir saugo savo rinkas, pasitelkdamos muitus bei kitus importo apribojimus.

Žaliavos importo sumažėjimą sąlygojo šios priežastys:

Sintetinių medžiagų gamybos plėtimas;

Intensyvesnis vietinių žaliavų išteklių naudojimas;

Išteklius taupančių technologijų įdiegimas. Jas naudojant, sumažėja žaliavų sąnaudos pramonės produkcijos vieneto gamyboje.

Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimas

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reglamentuojama dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos, ekonominio prekybinio bendradarbiavimo), įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Lietuvos Respublikos galiojančiais teisės aktais.

Nuo 2004m. gegužės 1 d. Lietuvai ES nare, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 133 straipsnį užsienio prekybos klausimus spręsti įgaliojama Europos Taryba ir Europos Komisija. Lietuvai taikomos visos ES bendrosios prekybos politikos taisyklės. Ši politika yra bendra visoms šalims narėms, t. y. šalys vadovaujasi tais pačiais principais ir taisyklėmis, tarp kurių reikėtų paminėti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją preferencijų sistemą. ES bendrasis muitų tarifas reiškia, kad nepaisant to, į kurią ES šalį prekė yra įvežama, jai taikomi toks pat muitas. Prekyba tarp ES šalių vyksta be muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taikomi vienodi muitų tarifai.

Mažai išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims ES taiko bendrąją preferencijų sistemą, numatančią palankesnes prekybos sąlygas. Remiantis nustatyta valstybių įvertinimo tvarka, sudaromas šalių, kurioms taikoma ši sistema, sąrašas. Taip pat numatoma papildomų preferencijų suteikimo galimybė šalims, įsitraukusioms į tam tikras ES programas, vadinamuosius specialiuosius skatinimo susitarimus, siekiančius gerinti darbo sąlygas ir gamtosaugą. Tai reiškia, kad po įstojimo Lietuvos į ES prekės iš besivystančių šalių gali būti importuojamos palankesnėmis sąlygomis negu iš kitų trečiųjų šalių.

Pirmoji prekybos sutartis su ES buvo pasirašyta dar 1992 metais. Tai buvo ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos ir Europos ekonominės bendrijos, galiojusi iki 1998 m.

Naują impulsą prekybai su ES suteikė 1994 m. liepos 18 d. Laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Europos bendrijų, kuria nuo 1995 m. sausio l d. įteisintas laisvosios prekybos režimas tarp Lietuvos ir ES šalių narių.

1995 m. birželio 12d. pasirašyta ir 1998 m. vasario l d. įsigaliojo Europos sutartis, stegianti asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių iš vienos pusės ir Lietuvos Respublikos iš kitos pusės. Ji pakeitė Ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartį, o Laisvosios prekybos sutartis tapo Europos sutarties dalimi. Sutartis galiojo iki Lietuvos narystės ES.

Nors prekyba perdirbtais ir neperdirbtais žemės ūkio produktais vyksta taikant abipuses nuolaidas, tačiau ji dar nėra visiškai liberalizuota (pvz., išlieka tarifų kvotos). Tačiau vykstant deryboms dėl prekybos žemės ūkio produktais liberalizavimo, nuolat keičiasi ir prekybos sąlygos. Asociacijos tarybos sprendimu, nuo 2002 m. vasario l d. įsigaliojo nauji perdirbtų žemės ūkio produktų muitai ir kvotos, palengvinantys tarpusavio prekybos sąlygas.

Pagrindinis Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Muitų tarifų įstatymas. Jame nustatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai numatyta galimybė taikyti tarifų kvotas. Muitai suskirstyti į penkias rūšis: bendruosius (autonominiai, konvenciniai ir preferenciniai), specialiuosius (taikomi kaip atsakomoj priemonė į kitų šalių vienašališkai įsivestus muitus), antidempingo, kompensacinius bei protekcinius.

Antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių taikymo tvarką nustato atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai. Jeigu Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotose tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės, negu numatyta Muitų tarifų įstatyme, tada taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

Eksporto įmonės galimybių įvertinimas. Atsakyma pagrįsti: N įmonės eksporto plėtros galimybės.

Prieš pradedant eksporuoti reikia įvertinti savo įmonės galimybes. Jei įmonė pati gamina ir pati organizuoja prekių pardavimą galutiniams vartotojams, norėdama tas prekes eksportuoti, ji turi būti gerai įsitvirtinusi vietinėje rinkoje. Vietinėje rinkoje sukaupta patirtis leis išvengti elementariausių klaidų, organizuojant ir vykdant eksporto operacijas užsienio rinkose.

Pirmiausia įvertinamas įmonės gamybinis potencialas, nes įmonės pagamintas prekes teks dalyti tarp vidaus rinkos ir užsienio rinkos. Gamybinis potencialas – tai įmonės aktyvai, pagrindinis kapitalas, apyvartinis kapitalas, kapitaliniai įdėjimai, nuosavas ir skolintas kapitalas ir t.t.

Gamybinė bazė rodo įmonės pramoninį techninį potencialą, leidžiantį gaminti ir parduoti atitinkamą produkcijos kiekį tam tikrais terminais.

Analizuojant įmonės perspektyvines galimybes būtini duomenys apie žaliavas, medžiagas, kuro atsargas, energiją, transporto priemones ir prekių pardavimo tinklą, sandėlių ūkį, remonto bazę.

Šiolaikinėmis konkurencijos sąlygomis ypač svarbią reikšmę turi įmonės mokslinė techninė bazė. Būtina diegti į veiklą mokslo ir technikos pasiekimus, rengti naujas technologijas ir kurti naujas produkcijos rūšis. Technologijos tobulinimas, naujų gamybos metodų kūrimas leidžia ne tik didinti gamybos apimtis, bet ir mažinti gamybos išlaidas bei suformuoti santykinius pranašumus prieš konkurentus tiek savo šalies šakoje, tiek užsienio rinkose.

Priimant sprendimą eksportuoti, didelę reikšmę turės įmonės darbuotojų profesinė ir kvalifikacinė strūktura, profesinio lygio kėlimo galimybės, darbuotojų suinteresuotumas savo kvalifikacija ir jos kėlimu, nes atsiras didesni gaminamos produkcijos kokybės, asortimento atnaujinimo, naujų gaminių kūrimo reikalavimai.

Jei eksportas numatomas į neištirtas ir nežinomas rinkas, neturinčias analogų su vidaus rinka, be įmonės techninių gamybinių galimybių įvertinimo, bus būtina visapusiškai tas rinkas ištirti ir įvertinti. Tai ypač bus svarbu, jei produktas nėra naujas ir unikalus. Reikės nustatyti ne tik tų rinkų esamas funkcionavimo sąlygas, bet ir jų vystomosi tendencijas, nes, sprendimas eksportuoti susijęs su papildomais kaštais, todėl būtina įvertinti, ar numatomos papildomos pajamos padengs papildomus kaštus.

UAB „Tagatis“ užsiima konditeriniu gaminiu gamyba. Didesnioji šios saldžiosios produkcijos dalis yra eksportuojama į Lenkiją, Latviją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, Olandiją ir kitas Europos Sąjungos šalis, o taip pat į Rusiją, Ameriką ir Afriką. Taigi įmonė yra užmezgusi verslo ir prekybos ryšius ir turi nemažai patirtės.

Įmonėje yra technologinė laboratirije, kur profesionalūs technologai kuria naujus produktus bei receptūras, sprendžia gamybinių procesų problėmas. Savo bazėje organizuojamos mokymus darbuotojams, pažintinius semanarus, dalykines keliones į maisto pramonės įmonės ES.

UAB „Tagatis“ savo produkciją gamina naudojant kokybišką technologiją ir gerai išbandytą receptūrą, naudojant lietuviškas ir geriausios kokybės žaliavas. Taigi atsiradus papildomoms lėšoms įmonė gali ir toliau sėkmingai plėsti eksportą.

Kokie informacijos paieškos apie potencialias eksporto rinkas būdai.

Informacijos apie rinką ir potencialus produkcijos importuotojus paieška turi didelę įtaką eksporto sėkmei. Jei norime tinkamai išanalizuoti ir paliginti keletą alternatyvų, rinkų atrankai, Mums reikia turėti nemažai specifinės kokybinės ir kiekybinės informacijos. Informacijos nepakankamumas gali neigiamai įtakoti Mūsų pasirinkimą. Šiai paieškai tenka skirti daug laiko ir nemažai lėšų. Visapusiška rinkos ir potencialių paetnerių veiklos analizė leis sutaupyti laiko ir pinigų ateityje.

Potencialus importuotojas ar vartotojas – tai fizinis ar juridinis asmuo užsienio šalyje, norintis ir galintis įsigyti eksportuotojo siūlomas prekes ar paslaugas.

Informacijos paieškos būdų esama įvairių. Jų pasirinkimas priklauso nuo konkrečių eksporto organizavimo sąlygųir galimybių. Tai ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis, dirbančiais tose rinkose, užklausos ambasadoms, Ūkio ministerijos atašė, kitoms viešąsias paslaugas teikančioms organizacijoms, Dar galima kreiptis į konsultacines firmas, galinčias padėti surinkti dominančią informaciją bei atlikti surinktos informacijos analizę. Kai kurios informacijos yra sukaupta tiek užsienio šalių, tiek Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, ypač apie galimybes dalyvauti prekybinėse mugėse ir parodose. Lieetuvoje informacija apie užsienio šalių rinkas teikiama ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje (LEPA).

Galimi informacijos paieškos būdai:

į pasirinktą rinką;

informacijos paieška publikacijose;

naudojimasis prekybos plėtojima organizacijų paslaugomis;

per kompiuterinius tinklus;

dalyvavimas prekybinėse mugėse ir parodose;

potencialaus partnerio įmonės veiklos tyrimas;

1.Vienas iš informacijos rinkimo būdų yra vizitas pas potencialus kliejentus, vietoj galima praktiškai susipažinti su rinkos specifika, įsitikinti, ar tinkamai atliekamas rinkos tyrimas. Todėl kad, dažniausiai rinka tiriama naudojantis rašytiniais šaltiniais, kurie ne visada aiškiai ir tiksliai atspindi atitinkamos rinkos realią padėtį, tai pasirinktos potencialios rinkos aplankymas patvirtns arba paneigs išankstines nuostatas. Vykstant į tokią kelionę, dėl vizitų su potencialiais klientais reikėtų iš anksto susitarti, turėti numatomų eksportuoti prekių pavyzdžių. Produkcijos eksportas bus sėkmingesnis, kada tiesiogia supažindinsim potencialius vartotojus su produktu. Taip pat galima tiksliau įvertinti jų norus bei poreikius. Taip pat, betarpiškai susipažinius su potencialiais pirkėjais, galima tiksliau įvertinti jų norus bei poreikius. Nutolus nuo savo verslo geografinė vietos, geriau galima įsivaizduoti įmonės privalumus ir trūkumus. Kelionėse galima atlikti didelį reklaminį ir rėmimo darba: surengti spaudos konferencijas, dalyvauti televizijos, radijo laidose, apsilankyti pramonės ir prekybos rūmuose.

2. Pagrindiniai informacijos šaltiniai publikacijose apie eksporto partnerių įmones yra:

periodinė spauda;

įmonių skelbiama informacija;

specializuotų organizacijų informacija apie įmones;

įmonės, kuri eksportuoja, vidaus informacija apie užsienio partnerius;

įmonių žinynai ir kt.

Periodinėja spaudoje, žurnalose ir laikraščiuose skelbiama labai daug informacijos apie įmonių veiklą. Juose skelbiamos stambių įmonių metinės ataskaitos, daug analitinių straipsnių. Daugiausiai informacijos pateikia JAV žurnalas “Fortune”. Jis kismet spaudina suvestines statistines lenteles apie 500 stambiausių pasaulio įmonių ir bankų.

Gana daug informacijos apie save skelbia pačios įmonės. Tai įmonių veiklos metinės ataskaitos, balansai, prospektai ir katalogai. Metinėse ataskaitose pateikiama: išsami įmonės ir jos padalinių veiklos praėjusių finansinių metų charakteristika; apibūdinama gamybinė ir prekybinė veikla, kapitalinių įdėjimų apimtis, išlaidos moksliniams tyrimams, bendras darbuotojų skaičiu. Iš metinio balanso gaunami duomenys apie akcinio kapitalo dydį, obligacinius įsipareigojimus, apie pagrindinį ir apyvartinį kapitalą, pelną ir nuostolius. Prospektuose skelbiama įmonės vystymosi istorija, jos ryšiai su kitomis įmonėmis, valdybos sudėtis, balansinės apyskaitos ir atskiri įmonės veiklos finansiniai rodikliai. Įmonių katalogose skelbiama informacija apie gaminamą produkciją.

Specializuotos informacijos organizacijos apima informacinius kredito biurus, gamintojų sąjungas, prekybos rūmus, konsultacines firmas, valstybines konsultacinės įstaigas.

Eksporto įmonės vidaus informacija – tai kiekvienos įmonės kaupiami duomenys apie kitas įmones specialiose dosjė arba kartotekose.

Įmonių žinynuose pateikiami tik pačios įmonės pateikti duomenys.

3. Įmonei susirasti klientų gali padėti prekybinių ryšių plėtojimo organizacijos, renkančios ir kaupiančios informaciją apie užsienio šalis, jų užsienio prekybos politiką, rengiamas tarptautines parodas bei muges. Lietuvoje yra šios pagrindinės užsienio prekybos plėtojimo organizacijos: Lietuvos ekoniminės plėtros agentūra, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai, užsienio šalių ambasados, užsienio šalių konsulatai, verslo konsultaciniai centrai, privačių konsultantų (Lietuvos ir užsienio) paslaugos.

Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) turi specialų eksporto departamentą; jį sudaro prekybinės informacijos centras bei eksporto projektų padalinys. Prekybinės informacijos centras teikia informaciją apie eksporto galimybes, užsienio šalių prekybos reguliavimą ( muitus, kitus mokesčius, licencijas, sertifikatus ir pan); vykdo verslo partnerių paiešką bei platina elektroninius verslo pasiūlymus iš viso pasaulio; teikia informacią apie užsienio rinkas ir prekybos statistiką, apie tarptautines parodas ir muges. Eksporto projektų padalinys rengia ir padeda įgyvendinti eksporto marketingo projetus, kurių pagrindinis tikslas – surasti naujų rinkų Lietuvos įmonių gaminamai produkcijai bei didinti eksporto apimtis.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: teikia informaciją apie užsienio kompanijų verslo pasiūlymus; ieško užsienio partnerių Rūmų narių prašymu; platina informaciją ambasadoms ir užsienio rūmams apie Rūmų narius ir jų veiklą; rūpinasi parodų ir mugių užsienyje lankymu ir dalyvavimu jose; konsultuoja ir teikia pagalbą Rūmų nariams, norintiems susirasti verslo partnerių užsienyje; verslininkams organizuoja seminarus, mokymo kursus, konferencijas bei pristatymus.

4. Interneto plėtra suteikiaa realią galimybę mažoms įmonėms konkuruoti tarptautinėje rinkoje su pasauliniais gigantais. Svetainėje turi būti pateikta informatyvi medžiaga, dažnai atnaujinama, kuri ne tik vieną kartą patrauks klientų dėmesį, bet vers juos sugrįžti. Elektroninia komercija apima visus santykius su tarptautinių ir nacionalinių sandorių sudarymu elektroniniu būdu: pirkimą, pardavimą, tiemą, užsakymus, reklamą, konsultavimą, įvairius susitarimus bei kitus verslo bendradarbiavimo ryšius.

5. Prekybinės mugės ir parodos yra vienas populiariausių ir efektyviausių potencialių klientų paieškos būdų.Mugė– tai tam tikrose vietose periodiškai organizuojamas renginys, kurio dalyviai, įvairių verslo sričių įmonės, siūlo potencialiems pirkėjams savo prekes. Labai panašios į muges yra parodos. Tai renginys, kuriame demonstravimo būdu siekiama supažindinti su įvairiausių veiklos sričių pasiekimais bei naujomis idėjomis.

Informacijos apie parodas ir muges galima rasti įvairiuose kataloguose, jos turi užsienio valstybių ambasados ir šalies ambasados užsienyje, prekybos plėtojimo organizacijos bei parodas ir muges rengiančios organizacijos.

Dalyvaujančių parodose ir mugėse pagrindinis tikslas- tiesioginis ryšys su lankytojais ir kitais eksponentais. Čia susiklosto sąlygos su potencialiais pirkėjais, kas neįmanoma susirašinėjant paštu, ar per verslo vizitus ir pan.

Prekybinė mugė ar paroda – tai psichologinis renginys, kuriame svarbiausias elementas yar stendai, jų struktūra, produktai, apstatymas ir dekoracjos. Stendas turi: pritraukti lankytojų dėmesį, parodyti produktus ir geriausias jų savybes. Ne visi verslo atstovai turi laiko sustoti prie visų stendų, todėl dar čia didelį vaidmenį vaidina reklama.

6. Prieš pradedant derybas dėl eksporto sutarties sudarymo, būtina susipažinti su eksporto partnerių veikla ir ją išanalizuoti. Reikalingi šie duomenys:

įmonės tipas ir kapitalo dydis;

ūkinės veiklos pobūdis;

įmonės nuosavybės pobūdis;įmonės teisinė padėtis;

kapitalo kontrolės pobudis ir t.t.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Julius Algimantas Urbonas „Eksporto organizavimas ir planavimas“ Technologija Kaunas 2006 ISBN 9955-09-333-1;

Poul T. McGRATH „Tarptautinės ekonomikos pagrindai“ Vilnius 1999 ISBN 9986-09-197-7;

V. Snieška, J. Čiburienė „Makroekonomika“ Technologija Kaunas 2005 ISBN 9955-25-062-3;

www.ukmin.lt/files/Uzsienio_prekyba/Pokiciai2002/metodologija.doc –

Atsargų kontrolė ir priežiūra sandeliuose

ĮVADAS


Aktualumas.
Plečiantis bei vystantis Lietuvos ekonomikai, stiprėja įmonės. Didėja darbuotojų skaičius, plečiasi materialinės bazės, todėl įmonės susiduria su savo turto apsaugos problemomis. Nemaža dalis įmonių ir dabar turi savo apsaugos padalinius, tačiau tai didina įmonės išlaidas, kurios susijusios su padalinio valdymu ir darbuotojo išlaikymu. Be to, einant laikui, įmonės viduje tarp darbuotojų susidaro glaudūs asmeniniai ryšiai, dėl kurių gali sumažėti apsaugos darbo kokybė, o įmonės dėl to patiria materialinių nuostolių. Todėl net stambios ir turtingos įmonės, galinčios išlaikyti savo vidinę apsaugą, apsvarsčiusios visus pliusus bei minusus, nusprendžia pirkti apsaugos paslaugas iš profesionalių apsaugos tarnybą, kas sumažina įmonės valdymo kaštus, bei padidina saugumo lygį. Aukštos kvalifikacijos, atestuoti ir ilgametės patirties turintys specialistai suprojektuos, įrengs įvairaus sudėtingumo apsaugos ir gaisro signalizacijos, vaizdo stebėjimo, įrašymo ir praėjimo kontrolės sistemas sandėliuose.

Problema. Atsargų kontrolė ir priežiūra nėra tarp pirminių logistikos uždavinių, tačiau reikia paminėti, kad nepakankama sandėlio krovinių kontrolė ir priežiūra sudaro medžiagų srauto ir logistikos grandinės pertrūkius. Atsargų kontrolė ir priežiūra yra susijusi su:

nuostoliais dėl išgaravimo, svorio netekimo, korozijos ir kt.;

vagystėmis;

nepakankamu atsargų tvarkymu.

Tikslas:. Pateikti krovinio saugojimo sandėlyje saugojimo operacijos, bei priemonės.

Objektas: Saugumo priemonės sandėliuose.

1. Saugumo priemonės sandėliuose.

Prekių kiekio ir kokybės išsaugojimas-tai techninių ir materialinių sandėliavimo sąlygų sudarymas išsaugant prekės naudingumą.

Prekės turi būti saugomos atitinkamomis sąlygomis, naudojant pastatus, įrangą, įrengimus ir kitas technines priemones, garantuojančias prekių savybių išlikimą. Jei sandėliuojamos greitai gendančios prekės, būtina atitinkama temperatūra, drėgmė, slėgis ir kitoks specialus saugojimo režimas, kurį gali užtikrinti tik specialūs sandėliai, turintys atitinkamą įrangą. Biriosios prekės laikomos sandėliuose bunkeriuose arba sandėliuose siloso bokštuose. Skysčiams sandėliuoti reikia specialių rezervuarų. Saugant chemines medžiagas ir preparatus, atitinkami įrenginiai ne tik turi išsaugoti pačias prekes, bet ir apsaugoti gamtinę aplinką nuo užteršimo, gaisro, sprogimo ir kitų pavojų.

Apžvelkime plačiau cheminių medžiagų ir preparatų sandėliavimą. Už saugų cheminių medžiagų ir preparatų sandėliavimą yra atsakingi juridiniai ir fiziniai asmenys užsiimantys šia veikla. Siekdama užtikrinti tinkamą cheminių medžiagų ir preparatų sandėliavimą, Aplinkos ministerija parengė Bendrąsias cheminių medžiagų ir preparatų sandėliavimo taisykles. Rengiant šias nuostatas buvo atsižvelgta į galiojančių Lietuvos teisės ir normatyvinių aktų, reglamentuojančių pastatų įrengimą ir preparatų sandėliavimo reikalavimus. Vadovavimasis bendrosiomis taisyklėmis leidžia tikėtis, kad cheminės medžiagos ir preparatai bus saugomi tinkamai, tačiau vis tiek išlieka tam tikras rizikos laipsnis, kuri reikia įvertinti ir imtis prevencijos priemonių.

Visų tipų sandėliai privalo turėti patikimą priešgaisrinę apsaugą, atitinkamą prekių krovos įrangą, vidaus transporto priemones. Sandėliai turi saugoti prekes nuo atmosferos poveikio: šalčio, karščio, kritulių, drėgmės, vėjo. Juose turi būti palaikoma atitinkama temperatūra, kuri garantuotų ne tik prekės savybių išsaugojimą, bet ir darbuotojams užtikrintų deramas darbo sąlygas, .Sandėlių įranga turi apsaugoti prekes nuo išgrobstymo.

Tačiau būtina priminti, kad patikimiausia apsauga ta, kur kartu naudojamos mechaninės apsaugos ir apsauginės signalizacijos priemonės.

2. Mechaninė sandėlių apsauga

Kiekvienas pastatas ar patalpa turi įėjimo duris, todėl labai svarbu, kokios jos: svarbus ne tik jų grožis, bet ir patikimumas, tvirtumas. Įėjimo durys turi atsidaryti ne į vidų, bet į išorę. Labai svarbu, kad tvirtos būtų ne tik pačios durys, bet ir durų stakta. Dvigubos įėjimo durys nusikaltėliams visada sudaro papildomą kliūtį. Tvirtos durys patikimai apsaugos turtą tik tada, kai jos bus rakinamos patikima spyna.

Grotos – patikimesnė apsauga nei žaliuzės. Išorinės žaliuzės yra skirtos daugiau apsaugai nuo chuliganizmo atvejų (akmenų, butelių, metamų į durų stiklą), stipraus vėjo, lietaus, saulės, triukšmo. O grotos yra skirtos tiesiog nuosavybės apsaugai. Todėl grotos rekomenduojamos įstaigų, biurų, parduotuvių, salonų ir panašių objektų durų apsaugai. Labai patogios yra susukamos grotos, nes tada, kai jos nereikalingos (objekto darbo metu), jos susukamos ir jų nesimato.

Tinkamai irengtas apsauginių grotų ar žaliuzių ir signalizacijos kompleksas pakankamai patikimai išsprendžia sandėlių klausimus.

3. Elektroninė sandėlių apsaugą

Elektroninė apsauga – tai nuolatinis saugomame objekte įrengtos signalizacijos sistemos siunčiamų signalų stebėjimas centrinio stebėjimo pulto kompiuteryje ir atitinkamas reagavimas (apsaugos darbuotojų siuntimas prie saugomo objekto, pranešimas užsakovui, specialiųjų tarnybų iškvietimas ar panašiai), gavus signalizacijos sistemos signalus.

Saugomame objekte įrengiama apsaugos signalizacijos sistema susideda iš šių komponentų:

jutiklių;

objekto apsaugos pulto;

signalizuojančių įrenginių.

Objekte įrengti įsilaužimo, užpuolimo ir gaisro kontrolės jutikliai laidinėmis ar nelaidinėmis linijomis (spinduliai) pajungiami į objekto apsaugos pultą.

Jutikliai reaguoja į bet kurią sukeltą kritinę situaciją (įsilaužimas į patalpą, dūmų atsiradimas ir t. t.) ir suformuoja atitinkamą elektrinį signalą, kurį perduoda objekto apsaugos pultui.

Objekto apsaugos pultas yra objekto signalizacijos „smegenų“ centras, kuris  apdoroja iš jutiklių gaunamą elektrinį signalą, įjungia ar išjungia vidinius ir išorinius signalizatorius: sirenas, blykstes, skaitmeninius pranešėjus ar kitokius įrenginius, priklausomai nuo jutiklių signalų ir programavimo algoritmo, formuoja pranešimą apie pavojų ir jį ryšio linijomis perduoda į apsaugos tarnybos, specialiosios tarnybos (policijos, priešgaisrinės tarnybos ar kt.) centrinio stebėjimo punktą ar tiesiogiai objekto valdytojui.

Objekto signalizacijos sistema į centrinį stebėjimo pultą jungiama įvairiomis ryšio linijomis.

laidinio telefono ryšio linijomis;

išskirtomis laidinėmis linijomis;

radijo ryšio kanalais:

*vienpusio ryšio (objektas -> centrinio stebėjimo pultas, be patvirtinimo apie priimtą signalą);

*dvipusio ryšio (objektas <-> centrinio stebėjimo pultas, su patvirtinimu apie priimtą signalą);

GSM telefoninio ryšio linijomis;

per internetą.

Objekto signalizacijos sistemos pajungimo į centrinį stebėjimo pultą ryšio dubliavimas laidinio telefonu ir radijo ryšio kanalu leidžia užtikrinti kokybišką ir labai aukšto patikimumo signalizacijos pranešimų perdavimą į centrinio stebėjimo pultą. GSM telefoninis ryšys taip pat gali būti panaudotas kartu su laidinėmis telefono linijomis patikimumo padidinimui arba pranešimų apie laidinėmis telefono linijos gedimą perdavimui. Radijo ryšio kanalo ar GSM telefoninio ryšio panaudojimas leidžia saugoti patalpas, kuriose nėra laidinio telefono ryšio.

Centrinio stebėjimo punktas yra struktūrinis apsaugos sistemos padalinys, skirtas:

priimti, apdoroti, fiksuoti ir registruoti saugomo objekto signalizacijos pavojaus ir servisinius pranešimus;

pranešimų apie gautus pavojaus signalus perdavimui mobilioms reagavimo grupėms ir jų valdymui;

pranešimų apie gautus pavojaus signalus perdavimui specialiosioms tarnyboms ir susijusioms įmonėms;

klientų ar jo įgaliotinių informavimui apie pranešimus, gautus iš objekto.

Centrinio stebėjimo punkto operatorius, gavęs iš saugomo objekto apsaugos sistemos suveikimo signalą, radijo ryšio pagalba nedelsiant informuoja arčiausiai esantį saugos tarnybos greito reagavimo ekipažą, suteikia jam išsamią informaciją: objekto pavadinimą, adresą, signalo pobūdį, suveikusios zonos ir spindulio vietą ir siunčią jį įvykio vietos apžiūrai ir piktavalių sulaikymui.

Reagavimo grupė prie(į) saugomą objektą mieste paprastai atvyksta per 3-6 minutes.

Ekipažas, atvykęs prie(į) objektą,  imasi visų būtinų ir įstatymais leidžiamų priemonių kliento turto ir(ar) gyvybės ir sveikatos  išsaugojimui.

Centrinio stebėjimo punkto operatorius esant poreikiui iškviečia specialiųjų ar komunalinių tarnybas bei informuoja objekto signalizacijos sistemą prižiūrinčią įmonę, užsakovą ar jo įgaliotą asmenį apie gautą pranešimą, objekto apžiūros rezultatus ir apie objekte esančią situaciją.

Užsakovui ar įgaliotoms institucijoms paruošiama ir pateikiama ataskaita apie saugomo objekto apsaugos sistemos suveikimo signalą ir objekto apžiūros rezultatus.

Elektroninės apsaugos sistemos formuojami pranešimai

Kontrolės signalai:

objekto apsaugos įjungimas ir išjugimas;

objekto antisabotažinės kontrolės signalai.

Pavojaus signalai:

įsilaužimas;

užpuolimas ar priverstinis objekto apsaugos atjungimas;

gaisras.

Тechnologiniai signalai:

dujų nuotėkis;

užpylimas vandeniu;

elektros maitinimo įtampos kritimas;

kiti.

Sistemos darbingumo signalai:

periodiniai testai;

testai pagal kliento poreikį;

testai pagal centrinio stebėjimo punkto užklausimą;

elektros maitinimo įtampos dingimas ar kritimas žemiau nustatytos normos  ir akumuliatoriaus

išsikrovimas.

4. Vaizdo kameros

Šiuolaikinė vaizdo stebėjimo sistema ne tik leidžia stebėti kontroliuojamos teritorijos ar patalpų vaizdą, jį įrašyti į vaizdo įrašymo įrenginius, bet ir vykdyti šio vaizdo tiesioginį stebėjimą ar įrašų peržiūrą iš nutolusių darbo vietų pasinaudojant interneto ryšiu.

Vaizdo stebėjimo sistema komplektuojama, atsižvelgiant į konkrečius poreikius, kuriems ji bus skirta. Priklausomai nuo to yra parenkamos vaizdo kameros, jų valdymo įranga, vaizdo įrašymo įrenginiai. Projektuojant vaizdo stebėjimo sistemas pirmiausiai reikia apibrėžti norimo matyti vaizdo reikalavimus – ar tereikia matyti bendrą vaizdą, ar reikalaujamas detalus atskirų objektų (žmonių veidų, automobilių numerių) fiksavimas. Pagal tai parenkamos atitinkamų techninių parametrų stacionarios arba valdomos kameros, jų objektyvai. Priklausomai nuo to, ar bus apsaugos darbuotojas, stebintis kamerų vaizdus, ar šie vaizdai bus įrašomi tik vėlesniam peržiūrėjimui, parenkami vaizdo stebėjimo sistemos signalų apdorojimo, įrašymo įrenginiai bei monitoriai. Šiuolaikinė vaizdo stebėjimo sistemų įranga leidžia sujungti šią sistemą į bendra visumą su kitomis saugos sistemomis – teritorijos perimetro signalizacija, praėjimo kontrolės sistema ir t. t. Tai įgalina efektyviau išnaudoti šių saugos sistemų galimybes (pvz. valdoma teritorijos stebėjimo sistemos kamera automatiškai nustatoma į tą vietą, kurioje suveikė teritorijos signalizacijos sistemos jutiklis).

Vaizdo stebėjimo sistema gali būti įrengiama ne tik padidinto saugos poreikio objektuose, bet taip pat taikoma technologinių procesų kontrolei, gyvenamųjų namų teritorijų stebėjimui ir pan. Sumontavus kameras gyvenamojo namo kiemo vaizdui matyti, šį vaizdą galima stebėti namų televizoriaus ekrane kaip atskirą televizijos kanalą arba prijungti prie namų kompiuterio, į kurį galima šį vaizdą įrašyti.

5. Praėjimo kontrolė

Pastaruoju metu vis didesnį populiarumą įgauna praėjimo kontrolės sistemos. Praėjimo kontrolės sistemos leidžia suskirstyti objektą į atskiras darbo zonas, į kurias patekti galima tik turint tam skirtą praėjimo kontrolės valdymo kortelę ar pakabuką.

Praėjimo kontrolės sistemos gali būti autonominės (skirtos tik vienoms durims ar vartams), sujungtos su įsilaužimo signalizacijos sistemomis ar apjungiamos į bendrą praėjimo kontrolės sistemų tinklą. Praėjimo kontrolės sistemos dažniausiai valdomos magnetinėmis kortelėmis ar pakabukais. Aukšto saugumo lygio objektuose praėjimo kontrolei gali būti naudojami pirštų antspaudų skaitytuvai ar kiti panašūs įrenginiai.

Esant poreikiui, praėjimo kontrolės sistemas galima apjungti su vaizdo stebėjimo sistemomis ar buhalterinėmis darbo laiko apskaitos programomis.

6.Plombos
Naudojamos antspauduotos vienkartinės bei daugkartinės plombos. Plombų atspaudams naudojamos specialios plombavimo replės (paprastai skardinėms plomboms). Tačiau šio metodo trūkumas yras tas, kad neįmanoma patikrinti, ar plomba buvo atidaryta ir poto vėl uždėta.
Vienkartinių plombų unikalumas yra tame, kad kiekviena jų turi nesikartojantį numerį. Nėra nei vienos plombos tuo pačiu numeriu. Naujas numeris sukuriamas kiekvieno plombavimo metu, o nuimant plombą, pažeidžiamas. Šis plombavimo būdas „atskleidžia“ kiekvieną perplombavimą.
Vienkartinės plombos suskirstytos atsižvelgiant į jų pritaikymo sritį – plastikinės, metalinės, klijuojamos , didelės ir mažos plombos. Plombos naudojamos kasdien užplombuoti grynųjų pinigų maišelius, kasetes, duris, tarą, vagonus, sandėlius, vandens bei elektros skaitiklius ir pan.

Daugkartinio naudojimo apsauginių maišelių pagalba galima saugiai transportuoti smulkius paketus – maišeliai yra užplombuojami plombomis su unikaliu numeriu, kuris, kaip ir plombos būklė, prieš atidarant, patikrinami.

Specialiosios plombos privalumas – žema kaina. Ant maišelių yra vieta išskirtinai plombavimui, todėl galima naudoti specialias plombas, kurios yra žymiai pigesnės, palyginus su įprastom.

7.Maišeliai
Plastikinių vienkartinių apsauginių maišelių pagalba taip pat saugiai galima transportuoti nedidelius paketus. Visi maišeliai turi unikalų numerį ir yra uždaryti specialia juosta, kurią pažeidus atidarant, lieka žymė. Šio tipo maišelių privalumas yra tas, kad juos patogu ir greita naudoti, jie nereikalauja daug investicijų. Daugiausiai jie yra naudojami atsitiktiniam transportavimui ar ilgalaikiam vertybių saugojimui (pavyzdžiui, atsarginiai raktai gali išgulėti užplombuotame maišelyje daugybę metų, kol prireiks). Jūs galite užsisakyti savo dizaino (atspausdintų) įvairių dydžių maišelių ir nuplėšiamų važtaraščių, kuriuose taip pat nurodomas maišelio numeris ir surašymo vieta.

8. Fizinė sandėlių apsauga

Saugojimą vykdo objekte (poste) esantis apsaugos darbuotojas.

Posto apsaugos darbuotojai tiesiogiai atlieka visas saugojimo funkcijas. Jie paruošti pagal specialią, atitinkamos saugos apmokymo programą, ir, naudodami apsaugos pobūdį atitinkančias, įstatymo nustatytas ir su klientu suderintas, saugos priemones, yra įgalioti imtis visų būtinų priemonių visapusiškam saugumui užtikrinti jiems patikėtame objekte ar ruože.

Jie užtikrina objekte nustatytą tvarką, reaguoja į pavojaus signalus, sulaiko nustatytos objekte tvarkos pažeidėjus, vykdo kitas funkcijas, susijusias su objekto apsauga.

9. Informacijos apsauga

Įvairios paskirties kompiuterinių sistemų informacinės saugos užtikrinimas yra viena iš aštriausių informacinių technologijų problemų.

Informacinės sistemos visiškas arba dalinis gedimas, informacijos nutekėjimas apie sandėlių saugojimą arba pirkimo planus, apie tiekėjus ir klientus ir panašiai gali turėti nepataisomų pasekmių ar net privesti įmonę prie bankroto.

Siekiant užtikrinti informacinių technologijų ir informacijos saugumą, reikia:

reguliariai atlikti informacinių sistemų saugumo auditą (išanalizuoti įmonės kompiuterinę sistemą, nustatyti saugumo požiūriu netinkamai sutvarkytas darbo vietas, išanalizuoti naudojimosi sistemos resursais ar duomenimis teises, nustatyti, kokios saugumo spragos atviros potencialiam įsilaužėliui ir t.t.);

nedelsiant imtis bei priemonių nustatytų trukumų ištaisymui ar įdiegti naujas ar papildomas informacinių sistemų saugumo užtikrinimui;

apmokyti darbuotojus kursuose, kuriuose jie gali pagilinti savo žinias, būtinas saugiam darbui su firmos informacija bei kompiuterine technika.

10. Pakavimas kaip apsauga

Norint užtikrinti saugumą ir apsaugoti nuo gedimo bei pakenkimų kraunat ir saugant daugelis produktų pateikiami įpakuoti. Yra dvi kategorijos, tai prekybinis ir transportinis pakavimas. Prekybinė pakuotė skiriasi nuo transportinės. Prekybinis pakavimas pirmiausia siejasi su pirkimo skatinimu. Transportinio pakavimo tikslai – keli skirtingi, tai – produkto pakuotės apsauga ir transportavimo, perkrovimo bei saugojimo patogumas. Kiek patvari transportinė pakuotė, lemia pakavimo medžiagos tipas. Skiriame šias pakavimo medžiagų grupes: lakštinis aliuminis , alavas ir plienas, stiklas, mediena, kartonas, popierius, plastmasė, plastikinė plėvelė, plastikas maišams ir maišeliams.

Kuo ypatingesnis arba ilgalaikiškesnis gaminys, tuo daugiau dėmesio skiriama pakuotei. Pavyzdžiui, kai krovinys formuojamas naudojant aptraukiamąją plėvelę, pakuotė turi gebėti atlaikyti slėgį ir temperatūros padidėjimą vykstant džiūvimo procesui. Pakuotė turi garantuoti, kad produkto, kol jis pasieks vartotoją, vertės praradimo tikimybė neviršytų leistinų normų. Pavyzdžiui, pakuotė turi apsaugoti gaminius, kad vartotojus šie pasiektų be didesnių nuostolių. Įpakavimo būdas turi būti parenkamas paskirstymo kanale, siekiant, kad tai būtų būdas, reikalaujantis kuo mažesnių galimų išlaidų.

Beveik visose situacijose galimos produktų vagystės. Pasisavinti gali ne tik potencialus vartotojas (pirkėjas), prekės gali būti pavogtos ir paskirstymo kanale. Pakuotė turi būti parenkama tokia, kad galimybė ją pasisavinti būtų kuo sudėtingesnė, pavyzdžiui:

tokia sunki, kad žmogus be mechaninių įrenginių negalėtų pakelti;

pakuočių plombos tokios sudėtingos, kad jas itin sudėtinga įveikti;

pakuotės labai pastebimos dėl dydžio ir spalvos, todėl bandymas atlikti neteisėtus veiksmus atkreiptų dėmesį;

ant pakuotės matomos arba nematomos papildomos specialios žymės, įgalinančios vagystę nustatyti elektroniniais prietaisais;

papildomi įtaisai ant produkto, kuriuos sunku nuimti, o nuėmus be leidimo, įpakuoti gaminiai liktų beverčiai.

Šios priemonės gali būti derinamos siekiant, kad vagystės taptų beveik neįmanomos, pavyzdžiui, prekės patikimai užrakinamos konteineryje. Tokie konteineriai firmos teritorijoje gali būti paliekami be priežiūros, ir mažai tikėtina, kad bus pavogti, nes yra per sunkūs pakelti be jokio įrenginio, o prie jų turinio neįmanoma prieiti, nes saugo patikimas užraktas. Kitas pavyzdys – prie prekių pritvirtinamas matomas arba nematomas įtaisas, kuris, prekę nešant pro elektroninį detektorių, įrengtą prie parduotuvės durų, sukelia įspėjamąjį signalą.

Dar vienas gerai žinomas pavyzdys – prie drabužių tvirtinamas specialus spaustuvas, nuimamas tik specialiu prietaisu. Jei šis spaustuvas nuplėšiamas jėga, išbėga jo viduje esantis rašalas, ir drabužis tampa bevertis.

11.Draudimas
Draudimas padės daugelio nelaimių atveju. Pasirašius sandėlių ir turto draudimo sutartį, bus atlyginta daugelio galimų nelaimių padaryta žala. Ypač netikėti būna žaibų, sprogimų, gaisro ir gesinant gaisrą padaryti nuostoliai. Draudikai taip pat apsiima kompensuoti ir trumpo elektros sujungimo ar neužgesintos cigaretės padarytą žalą. Draudimo bendrovės draudžia ir nuo gamtinių nelaimių (audros, liūtys, sniego apkrova), buitinių vandentiekio, šildymo ar kanalizacijos tinklų avarijų, vagysčių, apiplėšimų, vandalizmo atvejų.

Nors žmonės labiausiai bijo gaisrų, draudikų patirtis rodo, kad gyvenamieji butai dažniausiai nukenčia nuo vandens. Vandens padaryta žala patiriama penkis kartus dažniau, tačiau gaisro padaryti nuostoliai būna kur kas didesni. Abiem atvejais tik kilnojamojo ir nekilnojamojo turto draudimas gali atlyginti padarytą žalą ir sušvelninti psichologines problemas.

IŠVADOS

Saugant sandeliojamos produktus keliamas pagrindinis reikalavimas, kad būtų išsaugotas krovinio kiekis ir kokybė.

Produktų riziką nusako šios savybės: gendamumas, degumas, lakumas, sprogstamumas bei prieinamumas pasisavinti. Kai dėl vienos ar kelių priežasčių atsiranda reali rizika netekti produkto, gali prireikti tam tikrų apribojimų produkto paskirstymo sistemoje. Tada šioje sistemoje dar daugiau išlaidų. Didėjant rizikai, didėja ir transportavimo, ir sandėliavimo išlaidos.

Kraunant pavojingas medžiagas, būtinos griežtesnės sąlygos, svarbu tinkamai panaudoti transporto priemonę. Pavojingos medžiagos (degios, toksiškos, korozinės ir radioaktyviosios) sudaro atskirą kategoriją, kontroliuojamą pagal griežtesnes normas. Pakuotė privalo apsaugoti ne tik gaminius, bet ir aplinką nuo pavojingų krovinių poveikio.

Patikimiausia apsauga nuo vagisčių ta, kur kartu naudojamos mechaninės apsaugos ir apsauginės signalizacijos priemonės. Tinkamai irengtas apsauginių grotų ar žaliuzių ir signalizacijos kompleksas pakankamai patikimai išsprendžia sandėlių klausimus.

LITERATŪRA:

1.J.A. Urbonas „Tarptautinė logistika“ Vilnius, 2005.

2. R. Palšaitis „Logistikos vadybos pagrindai“ Vilnius, 2005.

3. D. Bazaras „Įvadas į logistiką“ Vilnius, 2005.

4. http://www.apsauga.lt/

UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ verslo praktikos ataskaita

Įvadas
Savo pažintinės verslo praktikos ataskaitoje bandysiu apžvelgti UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ įgytas žinias ir praktinio darbo įgūdžius. Tai darysiu remdamasi savo darbo patirtimi, bendrųjų vadybos pagrindų supratimu, įgytų studijuojant verslo vadybą, bei vadovaudamasi informacija, kurią man suteikė įmonė. Praktiką atlikau UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“.
UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ yra viena iš nedidelių parduotuvių, prekiaujanti maisto ir ūkinėmis prekėmis, susijungusių į KOOPS prekybos sistemą, kuri priklauso Lietuvos kooperatyvų sąjungai (Lietkoopsąjunga).
Lietkoopsąjunga – tai prekybos, gamybos, vartotojų, paslaugų, darbuotojų ir kitų kooperatyvų bei kooperatinių bendrovių (toliau – kooperatyvai) demokratiškai, tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, valdoma organizacija, įsteigta jų interesams ginti ir poreikiams tenkinti. Stiprindama savo juridinių narių integraciją Lietkoopsąjunga padeda kooperatyvams savarankiškai plėtoti prekybą ir kitą veiklą. Centralizuotos tik tam tikros Lietkoopsąjungai deleguotos funkcijos, kurios leidžia nariams turėti papildomos ekonominės naudos.

Įmonės veiklos kryptis, asortimentas.
Vieta Lietuvos rinkoje.
Aplinka, kurioje ji veikia

„Vilniaus kooperacijos prekyba“ kryptis – paslaugos. Tai maisto ir ūkinių prekių parduotuvė. Parduotuvėje yra platus, bet negilus kasdieninių prekių asortimentas. Šioje parduotuvėje galima nusipirkti tokių maisto prekių kaip: duonos, mėsos, pieno produktų gaminių, saldumynų, arbatos, kavos, daržovių ir vaisių, vaisvandenių, alkoholinių gėrimų,
tabako gaminių. Taip pat čia galima įsigyti ir higienos, švaros priemonių, bei kitų prekių.
Palyginti su kitomis netoli esančiomis parduotuvėmis kainos yra vidutinės.
Kainos yra nustatomos atsižvelgiant į tiekėjus, konkurentus, įmonės kaštus ir pirkėjus.
Išlikti tokiai nedidelei parduotuvei kaip UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ padeda tai, jog ji priklauso „KOOPS“ prekybos sistemai.
Nedidelėms parduotuvėms priklausyti prekybos sistemai yra naudinga ekonomiškai. Bendra rinkodara, bendrai perkami įrengimai, paslaugos ir prekės, leidžia gerokai sumažinti sąnaudas. Derantis laimima didesnių nuolaidų, kai perkami dideli kiekiai.
UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ yra įsikūrusi Vytauto pr., Kaune. Priešais šią nedidelę parduotuvę yra didesnė parduotuvė „Maxima“. Truputi tolėliau įsikūręs „Akropolis“. Ar sunku išsilaikyti kai aplinkui yra didesnių parduotuvių? Anot skyriaus vedėjos nėra lengva, tačiau išsilaikyti įmanoma. „Vilniaus kooperacijos prekyba“ parduotuvė skirta tiems vartotojams, kurie nori įsigyti kasdieniškai svarbių prekių už prieinamą kainą. Šioje parduotuvėje nereikės ilgai laukti prie kasų, norint ką nors nusipirkti. Asortimentas gausus bei tenkinantis vartotojus. Be to, šioje parduotuvėje pastoviai vyksta akcijos, kurių metu įvairių prekių galima įsigyti pigiau.
Parduotuvė priskiriama prie oligopolijos rinkos. Oligopolija – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau bent kelios jų palyginti didelės.

Įmonių tipai.
Įmonės dokumentacija

„Vilniaus kooperacijos prekyba“ yra uždaroji akcinė bendrovė.
Trumpai aptarsiu AB, UAB ir IĮ sąvokas.
Akcinė bendrovė (AB) ir uždaroji akcinė bendrovė (UAB). Akcinė bendrovė – ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo – įmonė, kurios kapitalas padalytas į dalis – akcijas. Akcinė bendrovė, kurios akcijomis vertybinių popierių biržoje neprekiaujama, vadinama uždarąja akcine bendrove. Jei akcijos platinamos viešai, tokia bendrovė yra atviroji, Lietuvoje dažnai vadinama tiesiog akcine bendrove, arba bendrove.

Akcinės ir uždaros akcinės bendrovės skirtumai ir panašumai

Reikalavimai Akcinė bendrovė Uždara akcinė bendrovė
Sutrumpinimai AB UAB
Akcininkų skaičius
Neribotas Ne daugiau kaip 250
Įstatinis kapitalas
Nuo 150 tūkst. Lt. Nuo 10 tūkst. Lt.
Kasmetinis akcininkų susirinkimas Būtinas Būtinas
Akcijų platinimas
Gali būti platinama viešai
(Vertybinių popierių biržoje)
Viešai platinti draudžiama
(Vertybinių popierių biržoje)
Stebėtojų tarybos narių skaičius
(Jei yra) Nuo 3 iki 15 Nuo 3 iki 15.
Valdybos narių skaičius
(Jei yra) Nuo 3 Nuo 3
Bendrovės vadovas Privaloma Privaloma
Kasmetinis auditinis patikrinimas
Privalomas Privalomas

Individualioji arba personalinė įmonė – įmonė, priklausanti vienam fiziniam asmeniui arba šeimai. Individualioji įmonė neturi juridinio asmens teisių. Savininkui taikoma neribota turtinė atsakomybė – įmonės turtas neatskiriamas nuo asmens turto, t.y. už įmonės skolas savininkas atsako ne tik savo pradinėmis investicijomis į verslą, bet ir visu savo asmeniniu turtu.
UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ yra maža įmonė, todėl ir dokumentacija negausi. Įmonė turi tik vieną kompiuterį (buhalterijoje). Vidaus dokumentams, t.y. įsakymams, prašymams yra taikomi nauji raštvedybos norminiai aktai.
Įmonės veiklos planavimas – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti pasirinkimas. Be planų įmonė dirba aklai ir turi mažai galimybių pasiekti tikslą. Pagrindinis UAB „Vilniaus kooperacijos prekyba“ tikslas – ir toliau sėkmingai laviruoti Lietuvos rinkoje, gerinti parduotuvės įvaizdį (galiu pasakyti, kad personalas labai draugiškas, linksmas ir tai garantuoja gerą pardavimą, kadangi pirkėjas jausdamas pardavėjų draugiškumą, norą padėti išsirinkti geresnę prekę, visada užsuks dar ne vieną kartą.)
Įmonės misija yra orientuota į klientus, t.y., kuo daugiau jų pritraukti. Tam reikia malonaus aptarnavimo neatsižvelgiant į kliento būdą, amžių ar išvaizdą.
Įmonės tikslai – pasiekti kuo didesnį pelną, neprarasti įmonės įvaizdžio.
Įmonės socialiniai tikslai: saugios darbo sąlygos, socialinės garantijos, karjeros galimybės, naujų darbo vietų kūrimas.

Personalas. Jų pareigos.
Darbo saugos reikalavimai.

I. Personalas. Įmonėje dirba šeši žmonės:
• Skyriaus vedėja,
• Buhalterė,
• Krovikas,
• 3 pardavėjos.

Pagrindinės skyriaus vedėjos pareigos:
1. Atsakomybė už skyriaus pardavimų apyvartą;
2. Prekių užsakymas, jų priėmimas, kontrolė;
3. Skyriaus personalo planavimas;
4. Personalo vadyba ir skatinimas;
5. Prekių asortimento derinimas bendraujant su pagrindine prekių užsakymo būstine;
6. Kasos tvarkymas;
7. Iškilusių problemų sprendimas.

II. Darbo režimas. Parduotuvės “ Vilniaus kooperacijos prekyba” technologinis procesas, kaip ir daugelyje parduotuvių yra toks:
• prekių gavimas;
• prekių laikymas;
• prekių paruošimas
• prekių pardavimas.
Prekių gavimas. Juo rūpinasi krovikai ir skyriaus vedėja. Jų tikslas yra saugiai iš mašinos iškrauti prekes
ir nunešti į sandėlį, o iš ten kiek reikia į pardavimo salę. Skyriaus vedėja privalo patikrinti prekių kiekį ir kokybę. Jeigu prekės gaunamos nepažeistoje pakuotėje, jas priima pagal pakuočių kiekį, jeigu pažeistoje, prekes tikrina priėmimo metu. Svoris turi sutapti su PVM sąskaitoje nurodytu svoriu. Svoris tikrinamas sandėlyje esančiose svarstyklėse. Skyriaus vedėja pasirašo PVM sąskaitoje tuomet, jei prekių svoris ir kokybė yra gera. Taip pat pasirašo krovinio važtaraštyje.
Prekių laikymas. Parduotuvės sandėlyje yra laikomos pramoninės prekės, gėrimai, daržovės ir t.t. Dauguma greitai gendančių prekių gabenama kasdien mažais kiekiais ir jos iškart nunešamos į pardavimų salę.
Prekių paruošimas. Prieš išnešant prekes į salę, jos išpakuojamos.
Prekių pardavimas. Tai yra sudėtingiausias procesas. Prekių pardavimo sėkmė, didžia dalimi, priklauso nuo prekių pateikimo sąlygų sudarymo. Pardavimai priklauso nuo pardavėjų bendravimo su klientais, iniciatyvos, pirkėjų norų ir t.t.
Personalas yra pastovus, nes dažna jo kaita yra nenaudinga.

III. Darbo saugos reikalavimai. „Maisto prekėmis ir žaislais prekiaujančių įmonių darbuotojai ir šiomis prekėmis prekiaujantys patentus įsigiję fiziniai asmenys privalo laikytis sveikatos apsaugos ministro patvirtintų higienos normų ir taisyklių reikalavimų. Jie privalo tikrinti sveikatą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarime Nr.544 “Dėl Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti asmenims, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamųjų ligų, sąrašo ir šių asmenų sveikatos tikrinimo tvarkos” (Žin., 1999, 41-1294).“
Kaip ir kiekvienoje įmonėje, taip ir parduotuvėje „Vilniaus kooperacijos prekyba“, kiekvienas darbuotojas privalo išklausyti pirminį instruktažą ir pasirašyti instruktavimo žurnale. Kiekvienas darbuotojas supažindinamas su savo pareiginėm nuostatom. Kadangi tai yra maisto prekių parduotuvė, visi darbuotojai privalo turėti ne tik medicinos knygeles, bet ir žalias kortas.

Išvados

Atlikus pažintinę praktiką, aš įsitikinau, kad praktikos metu galima įgyti praktikos žinių, o taip pat praktiškai pritaikyti teorines žinias. Esu patenkinta savo praktika, kadangi darbuotojai buvo draugiški ir paslaugūs.
Šios praktikos tikslai buvo susipažinti su įmonę, jos technologiniu procesu, sužinoti darbo saugos reikalavimu, įmonės planavimo ir t.t.
Parduotuvėje „Vilniaus kooperacijos prekyba“ darbas vyksta ramiai ir sklandžiai. Kiekvienas darbuotojas stengiasi gerai atlikti savo darbą. Geri skyriaus vedėjos ir kitų darbuotojų santykiai skatina juos kuo geriau atlikti savo darbą, juo mėgautis (o nesibodėti) ir to dėka pasiekiami geri rezultatai.
Praktikos metu, susipažinau su įmonės veikla, gavau naudingų profesinių žinių. Susipažinau su skyriaus vedėjos (šio padalinio vadybininkės) darbu. Supratau, kad vadybininkas yra labai svarbus asmuo įmonėje. Jo darbas reikalauja atsakomybės, reiklumo.
Ši praktika buvo naudinga, kadangi atliekant praktika, turi įsijausti į kitų žmonių vaidmenis (pardavėjų, skyriaus vedėjos). Teorijos žinios nieko vertos, jei nežinai kaip jas reikia taikyti praktikoje.