Įvadas

Lietuvos Respublikai tapus nepriklausomai valstybei iškilo daugelis socialinių, psicologinių ir ekonominių problemų, kurios palietė iš esmės kiekvieną visuomenės narį. Viešumon iškilo moterų prievartos atvejų šeimoje.
Bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgai buvo be atsako – valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvoje moterys patiria prievartą šeimoje.
Siekdami būti teisinga visuomenė, mes turėtume gerbti skirtingas šeimos formas ir suvokti, kad tradicinė šeima nėra panacėja nuo visų problemų, su kuriomis mūsų visuomenė susiduria. Šeima jau nebegali būti savaime suprantama institucija politikos formavime, bet privalo būti sąmoningai apmąstoma ir nuolat perkuriama konfigūracija, atspindinti egzistuojančią realybę ir kolektyvinę atsakomybę. Smurtas – tai bet kokie veiksmai vykstantys prieš individo valią. Tai gali būti tiek emocinio, tiek fizinio, tiek seksualinio pobūdžio veiksmai. Taip pat tai veiksmai kylantys tiek iš išorinės aplinkos, tiek iš paties individo. Smurtas yra neišvengiamas kasdieninio gyvenimo dals. Šia tema reikia kalbėti, tačiau panaikinti jos nepavyks.
Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose.

Smurto apibrėžimas

Trumpai apžvelgus smurto problemą istoriniu aspektu istorijos eigoje vertėtų apibrėžti pačią smurto sąvoką ir jos sudedamasias dalis, nusakyti pirmines priežastis sukeliančias smurtą prieš moteris šeimoje, bei pačias pasekmes. Plačiąja prasme smurtas reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, žmogaus nepriežiūrą. Smurtu ir prievarta laikoma visa, kas atneša asmeniui psichologinę, fizinę, dvasinę ar seksualinę žalą ir kentėjimą, tai pat grasinimai, bandymai apriboti asmens laisvę”. Smurtas vyksta įvairiose vietose. Dažniausiai nurodomos yra visuomenė ir šeima, kur aukomis dažniausiai tampa moterys.

Smurto rūšių klasifikacija:
1) psichologinis – emocinis smurtas – tai įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gasdinimais siekimas moterį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo; 2) fizinio smurto sąvoka apima platų veiksmų diapozoną – nuo apstumdymo iki nužudymo. Stumdymas, mušimas, sužeidimas palieka matomas, realias prievartos pasekmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatai; 3) seksualinis (lytinis) smurtas – jį apibūdinti yra sunkiausia, kadangi šis smurtas suprantamas kaip priverstinis lytinio akto stebėjimas, pačios aukos glamonėjimas, ir kraštutinė seksualinio smurto išraiška yra išprievartavimas. Kalbant apie moterų smurtą šeimoje, kaip viena iš jo formų yra išskiriamas fizinis smurtas.

Fizinis smurtas

Labiausiai paplitusi smurto rūšis yra fizinis smurtas. Fizinis smurtas prieš moteris šeimoje plačiausiai ištirtas, nes jis lengviausiai atpažįstamas. Fizinio smurto sąvoka apima gana platų veiksmų diapozoną – nuo stumdymo, mušimo, sužeidimo iki nužudymo. Jis palieka matomas realias prievartos pasėkmes ir tai nėra atsitiktinių veiksmų rezultatas. Nors dauguma fizinio smurto atvejų yra lengva nustatyti, kai kuriuos iš jų ne taip lengva pastebėti. Tuo labiau, kad fizinio smurto apibrėžimą įtakoja skirtingų šalių kultūra ir tradicijos. Tačiau, nežiūrint skirtumų, visiems aišku, kad fizinis smurtas yra svarbi medicininė, teisinė ir psichologinė problema. Fizinio smurto formas galima suskirstyti į sekančias dalis:

1) tampymą už plaukų;
2) stumdymą;
3) smaugimą;
4) spardymą;
5) rankų sukimą;
6) kandžiojimą;
7) trypimą;
8) mušimą kokiu nors daiktu;
9) badymą;
10) deginimą;

Jei naudojant psichologinį smurtą, moteriai padaroma moralinė, psichologinė žala, tai fizinis smurtas sužaloja ne ti jų dvasinį pasaulį, bet palieka ir skausmą sukeliančią fizinę žalą moters kūnui. Galima išskirti tokias pagrindinias priežastis, dėl kurių dažniausiai mušamos moterys:
1) namuose dažniausiai auga judrūs, nepaklusnūs vaikai;
2) moterys dažnai mušamos, kai prieštarauja paliepus”daryk taip, o ne kitaip”;
3) vyrai pasižymi tam tikromis asmenybės savybėmis ( impulsyvūs, sunkiai kontroliuojantys agresyvumą );
4) įtakoja tam tikra psichinė vyro būsena (depresija, alkoholio ar kitų mežiagų poveikis);
5) ekonominės, religinės ar kultūrinės priežastys

Smurto prieš moteris samprata

Pradedant nagrinėti smurto prieš moteris sampratą, reikia paminėti, kad jis gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Teisinėje literatūroje nėra labai tikslaus apibrėžimo. Smurtas plačiąja prasme suprantamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Fizinis smurtas – tai gali būti prievarta prieš asmenį, pasireiškianti mušimu, stumdymu, smaugimu, sužeidimu – kūno sužalojimais, nužudymais. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Grasinimai, kaip psichologinis smurtas, naudojami tam, kad nuslopinti galimą aukos pasipriešinimą.
Tyrimai rodo, kad smurto baimė riboja moterų veiksmus, laisvę, daro įtaką jų išvaizdai, apsirengimui. Šią smurto rūšį patiria daugiausiai moterų. Kita smurto rūšimi gali būti lytinis (seksualinis) smurtas, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis formomis.
Bet koks smurtas turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas. Konstitucijoje įtvirtina visuotinai pripažinta žmogaus teisė į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Kartu Konstitucijoje numatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę bei orumą. Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl juo galime remtis, gindami pažeistas teises. Todėl smurtas šeimoje nėra taip pastebimas kaip visuomeninis smurtas ir yra daug sunkiau tiriamas.
Žiaurus elgesys, grasinimas panaudoti jėgą ir jos naudojimas neturi likti nenubaustas. Ne visada būtina taikyti griežtas bausmes, gal būt kartais pakaktų visuomeninio poveikio priemonės. Svarbiausias tikslas turėtų būti ne vien nubausti kaltininką, o stengtis šalinti problemos priežastis ir atlyginti padarytą skriaudą. Smurtas buityje yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Kartu negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto. Tačiau nėra specialiųjų normų, kurios numatytų atsakomybę tik už smurtą prieš moteris, nors buitinio smurto aukomis dažniausia yra moterys.
Smurto prieš moteris priežastys
Analizuojant smurto prieš moteris priežastis reiktų skirti dvi priežasčių grupes: pirmoji būtų susijusi su pačia moterimi, jos fiziniais ir psichiniais ypatumais; antroji – su visuomene, joje vyraujančiais stereotipais. Detaliau pirmosios grupės priežastis būtų galima išdėstyti taip: Moters emocinis silpnumas, Moters fizinis silpnumas, Silpnesnė moters ekonominė situacija, Moters provokuojantis elgiasys (žodžiais ir veiksmais), Moters pasiaukojimas dėl vaikų, Išsilavinimo trūkumas, Informacijos trūkumas, Moters susitaikymas su visuomenėje egzistuojančiais stereotipais. Antrosios grupės priežastys: Vyraujantys stereotopai, kad moterys- silpnoji lytis (fiziškai, emociškai, ekonomiškai silpnesnės būtybės), Stereotipai, kad vyras užima aukštesnę padėtį visuomenėje, Stereotipai, kad moteris atsakinga už vaikus. Nagrinėdami seksualinę prievartą galime išskirti trečiąją priežasčių grupę: tai neteisinga priešingos lyties elgesio interpretacija. Moters apranga, kūno kalba tarsi išprovokuoja prievartinį elgiasį, tačiau tai yra neadekvataus moters veiksmų supratimo pasekmė.
Smurto problemos viešumas
Apie smurtą kalbėti viešai yra būtina. Kalbama turėtų būti ne policijos suvestinių lygmenyje, kur pateikiama faktinė medžiaga apie plėšimus, išprievartavimus ir nužudymus, tačiau tai turėtų būti iškelta, kaip problema, ir informacija turėtų būti orientuota į švietimą – stereotipų laužymą, pasitikėjimo ugdymą, savigyną, ir pan. Informuojama apie pagalbos centrus, organizuojamos diskusijos, seminarai. Tai turėtų apimti platų institucijų diapazoną (“nuo darželio iki Seimo”). Didelis dėmesys turėtų būti skiriama vaikams ir jaunimui. Mergaitė nuo mažens turėtų būti mokoma apginti save ir savo teises. Žiniasklaidos pranešimų, politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris žinomumas. Informuotumas apie tarptautinius ir nacionalinius dokumentus skirtus kovai su prievarta prieš moteris. Informacija žiniasklaidoje apie smurto prieš moteris aktus gali veikti netgi priešingai – stiprinti moters baimę ir palaikyti stereotipus, kad ji tikrai yra silpnoji lytis. Politikų pasisakymų apie prievartą prieš moteris respondentai yra girdėję. Buvo replikuojama, jog tai neturėtų likti tik kalbų lygmenyje, reiktų imtis konkrečių veiklos priemonių.
Smurto prieš moteris problema

Smurtas šeimoje prieš moteris yra labai paplitęs Lietuvoje, ir didžioji dauguma tokių atvejų įvyksta namuose. Pagal „Nacionalinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2002–2004 metų programą“, apytiksliai 63% suaugusių moterų Lietuvoje yra bent po vieną kartą nukentėjusios nuo psichologinio ar seksualinio vyrų smurto arba patyrusios grasinimų tokiais veiksmais, nesulaukusios net 16 metų. Apie 42% ištekėjusių moterų ir moterų, kurios gyvena oficialiai neįregistravusios santuokos, bent kartą yra patyrusios psichologinį arba seksualinį smurtą, grasinimų imtis tokių veiksmų iš savo sutuoktinio ar partnerio. Tyrimo, kuris buvo atliktas 2001–2002 metais kaip šviečiamosios kampanijos „Gyvenimas be smurto“ dalis, duomenys parodė, kad psichologinį smurtą arba prievartą patyrė 82% kalbintų vyresnių nei 16 metų amžiaus moterų, o fizinę prievartą – 35% moterų. 87% visų respondenčių patvirtino, kad egzistuoja prievarta prieš moteris šeimose. Kaip ir daugelyje kitų šalių, tokie atvejai, apie kuriuos pranešama, sudaro labai mažą procentą. Iš dalies tokia problema kyla dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, toks smurtas dar vis laikomas privačiu ir buitiniu reikalu, o ne nusikalstama prievarta – pagrindinių teisių pažeidimu. Kad problema būtų efektyviai išspręsta, šiuo atžvilgiu būtina imtis radikalių reformų.
Bendrais atvejais, teisėjai ir policija (paprastai – miesto policija) kišasi labai retai, išskyrus ekstremalius atvejus. Be to, policija neteikia nuolatinės informacijos teisėjams ir prokurorams, išskyrus pačius didžiausius smurtavimo atvejus. Ir dar – sankcijos, kurias policija gali taikyti siekdama paveikti smurtaujančius asmenis, yra ribotos. Dėl tokios situacijos atsiranda nebaudžiamumo įspūdis, ir policininkai, kurie bando įsikišti, dažnai patys tampa agresijos aukomis. Paprastai baudžiamųjų veiksmų privalo imtis būtent auka. Siekdama išspręsti šią problemą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo programą, nukreiptą prieš smurtą prieš moteris šeimoje, įskaitant fizinę prievartą. Dar vienas teigiamas žingsnis buvo žengtas įsteigiant Krizių valdymo informacijos centrą Vilniuje vyrams, kurie smurtauja namuose. Be to, Vidaus reikalų ministerijos sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė rengė pataisas, susijusias su centralizuota kriminalinės statistikos sistema. Tai leistų kaupti patikimą ir kokybišką statistikos informaciją apie nusikalstamas veikas, aukas ir įtariamuosius, taip pat ir informaciją apie asmenų lytį ir šeiminę padėtį. Specialiųjų teismų steigimas bei teisėjų specializacijos, kuri leistų efektyviai spręsti su smurtavimu šeimoje susijusias bylas, poreikis vis labiau atrodo neatidėliotinas ir būtinas.

Fizinio smurto ir prievartos patirtis

Smurtą dažniau patiria tylesnės, ramesnės, uždaros, nuolankios moterys. Jos linkę smurto neviešinti ir jį tyliai kęsti. Tačiau tai daugiau ankstesnių laikų moteris. Šiuolaikinė moteris pasirengusi save apginti. “Pabandyk, ką nors padaryti XXI amžiaus moteriai… ne tą pasakyti, ar ne ten pažiūrėti…” Mažiau prievartą patiria aktyvi, energinga, savimi pasitikinti moteris. Ji sukuria stiprios asmenybės įvaizdį, tuo sumažindama priespaudos galimybę. Iš kitos pusės ji lengviau ir dažniau atsikerta į prievartą. Nuo seksualinės prievartos dažniau nukenčia aktyvesnės, drąsesnės moterys. Analizuojant socialinį – demografinį patiriančios prievartą moters paveikslą, matoma, jog tai žemesnio išsimokslinimo, žemesnio statuso moteris, dažniau gyvenanti rajone, kaime. Moteris su aukštuoju išsimokslinimu, turinti gerai apmokamą darbą, gyvenanti didmiestyje labiau yra veikiama šiuolaikinių emancipacijos idėjų. Ji kitaip priima ir interpretuoja prievartą. (pvz. pripažįsta emocinį spaudimą ir pan.) Tai kas žemesnio išsilavinimo, statuso moteriai atrodo natūrali ir neišvengiama gyvenimo dalis, išsilavinusiai moteriai atrodys prievarta.
Smurtas ir įstatymai

Įvairiose diskusijose pasigirsta nuomonių dėl Lietuvos įstatymų netobulumo, sprendžiant šeiminio ir, apskritai, smurto prieš moteris šeimoje problemas. Tikslaus šeiminio smurto apibrėžimo nerasime teisės aktuose. Skirtingai nuo šeiminio smurto sampratos, smurtas vykstantis visuomenėje, turbūt daugeliui aiškiau suprantamas. Smurtas visuomenėje – tai fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, kurią nukentėjusysis patiria ne šeimoje, o visuomeniniame gyvenime.Kaip mes žinome, nors LR įstatymai ir draudžia smurtą, tačiau nėra specialių teisinių normų, numatančių atsakomybę už šeiminį smurtą. Kalbėdami apie smurtą šeimoje, kurį moteris patiria įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose, turėtume prisiminti mums gerai žinomus nusikaltimus, t.y. nužudymus, kūno sužalojimus, fizinį smurtą, išžaginimus. Vis tik, manau, jog šiuo atveju kalti ne netobuli įstatymai.
Svarbus teisėsaugos ir kitų institucijų, privalančių spręsti šią problemą, pareigūnų nekvalifikuotumas ir neretai nenoras kištis į privataus gyvenimo sferą. Galima drąsiai teigti, jog šiuo metu Lietuvoje yra pakankama įstatyminė bazė, leidžianti užkirsti kelią tiek šeiminiam, tiek, apskritai, smurtui prieš moteris. Manau, kad didžioji dalis teisininkų sutiktų, jog šiuo metu galiojantis LR BK, kuriame yra straipsniai, numatantys atsakomybę už tyčinius nužudymus, tyčinius įvairaus sunkumo kūno sužalojimus, fizinį smurtą ir kankinimus, lytinius nusikaltimus yra pakankami tiksliai suformuluoti ir, kaip rodo praktika, sėkmingai gali būti taikomi ir smurtautojams prieš moteris. Aktualu akcentuoti, kad moterų patirtas smurtas šeimoje paprastas susijęs ir su pačių moterų nenoru kelti privataus kaltinimo bylas. Moterims, patyrusioms įvairių smurtautojų fizinį smurtą, dažniausiai konstatuojami lengvi kūno sužalojimai, nesukėlę arba sukėlę trumpalaikius sveikatos sutrikimus. Kaip žinia, LR įstatymai numato, jog baudžiamosios bylos pagal šiuos straipsnius keliamos tik tokiais atvejais, kai yra nukentėjusiojo (o šiuo atveju, nukentėjusiosios) skundas/pareiškimas. Praktikoje tokios bylos vadinamos privataus kaltinimo bylomis. Iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti, jog viskas labai aišku ir paprasta. Deja, šeiminio smurto atveju, susiduriame su labai rimta problema. Moterys neretai bijo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, nes šiuo atveju reikia lyg ir pačioms rodyti iniciatyvą, kad smurtautojas būtų nubaustas. Jos pačios turi nuspręsti, kaip pasielgti. Jei nukentėjusiosios kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tai neretai po kurio laiko nusprendžia iš baimės ar kitų priežasčių atleisti smurtautojui, tikėdamos, kad tai nepasikartos. Dėl tokių atvejų daugėjimo, visuomenė ir įvairios institucijos susidarė neigiamą požiūrį į šią problemą. Įvairiose seminaruose, skirtuose nagrinėti šeiminio smurto paplitimą Lietuvoje, gan dažnai pasigirsta pačių teisėsaugos darbuotojų nuomonių, jog dabar egzistuojanti kreipimosi į teismą su privačiu kaltinimu dėl tyčinio lengvo kūno sužalojimo bei smūgių sudavimo ir žiauraus kankinimo tvarka, nėra priimtina, kai kalba eina apie šeiminį smurtą. Dažnai moteris yra smurtautojo grasinimais, šantažu ir kt. veiksmais priverčiama atsisakyti savo kaltinimų. Manoma, kad daug efektyviau būtų galima kovoti su šia problema, jei baudžiamoji byla galėtų būti keliama, paaiškėjus šeiminio smurto faktui, kaip ir yra, nustačius, kad aukai, pvz., padarytas tyčinis sunkus kūno sužalojimas. Tai leistų moterims jaustis saugesnėms, o tuo pačiu ir nors truputį tramdytų pačius smurtautojus, nes šiuo metu, jie neretai, sistemingai skriaudžia šeimos narius, nepadarydami šiems sunkesnių kūno sužalojimų.Tokiu būdu auka pati bijodama kreiptis pagalbos, nesulaukia ir jokios paramos iš teisėsaugos institucijų, nes lyg ir pats įstatymas įpareigoja auką pačią spręsti savas problemas.
Beveik visais atvejais šeiminio smurto aukomis tampa moterys ir/ arba vaikai. Nagrinėti šeiminio smurto problemas ypač svarbu ir dėl to, jog aukomis tapusios moterys dažniausiai yra nepajėgios apsaugoti nuo jo ir savo vaikus. Kaip rodo praktika, neretai nuo šeiminio smurto kartu su motina kenčia ir vaikai. Be abejo, negalima teigti, jog vyrai netampa šeiminio smurto aukomis; tačiau tai yra gan reti atvejai ir ne vien todėl, kad jie paprastai fiziškai stipresni, bet ir dėl įvairių socialinių priežasčių.
Baustinas yra smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas. Tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smūgio veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą, baudžiamas pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė. Tyčinis smūgio sudavimas – tai mušimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, vienkartinis ar pasikartojantis, pvz., smogiant ranka, spiriant ar suduodant kitu buku daiktu, arba spaudžiant, stumiant, tempiant, laužiant ir pan. Sistemingas (kai kaltininkas tam pačiam asmeniui suduoda ne mažiau kaip 3 smūgius per neilgą laikotarpį) arba kitokie žiaurūs smurto veiksmai baudžiami laisvės atėmimu iki 1 metų. Žiaurus kankinimas – tai ilgai trunkantis mušimas ir kiti smurto veiksmai, kuriais nukentėjusiajam sukeliamos didelės fizinės kančios. Kaltininkas (asmuo nuo 16 metų) supranta savo veiklą, numato pasekmes ir jų nori ar nenori, bet leidžia sąmoningai joms kilti. Smūgių sudavimas kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai nesutrikdo nukentėjusiojo normalaus organų funkcionavimo ir nepalieka matomų žymių. Todėl juos nustato ne medikai, o teisėsaugos institucijos. Šios bylos keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo.

Pagalba smurtą patyrusioms moterims
Tradiciškai mąstančioje patriarchalinėje visuomenėje namų ūkis tvarkymas yra laikomas moters veiklos sritimi. Tačiau vyras kontroliuoja šeimos išlaidas. Pagal Statistikos departamento duomenis moterų vidutinis darbo užmokestis sudaro 82,2 proc. vidutinio vyrų darbo užmokesčio. Moterys, kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, tampa ekonomiškai nuo vyro priklausomomis. Taip gali būti ribojama moters laisvė; ji negali palikti smurtaujančio vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų. Lietuvoje nėra pakankamai valstybės remiamų socialinių programų, kurios padėtų išnaudojamai namuose moteriai būti ekonomiškai nepriklausoma, susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tai neretai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos. Pagalba prievartos aukoms. Geriausiai gyventojams yra žinomi pagalbos telefonai. Žinios apie krizių centrus. Labiausiai reikalingos pagalbos moterims, patyrusioms smurtą, formos yra psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijos ir pagalbos telefonai.

Išvados

Moteris patiria smurtą šeimoje ir visuomenėje. Šeimoje moters patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, neretai ir šeimos tradicijos, auklėjimo papročiai. Nemažą įtaką turi visuomenės stereotipinis suvokimas, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė. Neretai moterys tampa užpuolimų objektu, neapšviestose gatvėse yra palankios sąlygos smurtui ir pan. Prievarta prieš moteris yra socialinė problema. Tačiau negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto, nors nėra specialiųjų normų, kurios numatytų vien atsakomybę už smurtą prieš moteris.
Periodinėje spaudoje apie prievartą prieš moteris, rašoma dažnai. Daugiau šią temą spaudoje pastebi vyrai, Radijo laidose prievartos prieš moteris problematika dažnai nagrinėjama. Per radiją šią temą dažniau pastebi vidutinio/ vyresnio amžiaus, vidutinio išsimokslinimo žmonės, kaimų gyventojai. Analogiškai vertinama ir prievartos problemos dažnumas televizijos laidose. Politikų ir visuomenės veikėjų viešose kalbose žymiai mažiau girdėjusių prievartos prieš moteris problemos analizę.

Naudota literatūra:

1. LR pagrindiniai įstatymai. BK Vilnius, 1999
2. smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. – Vilnius: moterų studijų centras1997
3. Moterys ir vaikai Lietuvoje 2000m. A303. statistikos departamentas. V., 2001
4. Nusikalstamumas ir teisėsaugosinstitucijų veikla. 2000m. A363. statistikos departamentas. V., 2001
5. Vilniaus 7-asis policijos komisariatas Tyrimo (focus grupės) rezultatai 2002m
6. Žmogaus teisių komisaro Alvaro Gil-Robleso ataskaita. Strasbūras, 2004 m. vasario 12 d. Vertimas iš anglų kalbos
7. Savaitraštis Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717