Įdarbinimo tarnybų veiklos principai

1. Įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymasis XX a.

Spaudimas iš TDO ankstyvaisiais šio amžiaus dešimtmečiais dėl valstybinių įdarbinimo paslaugų, kurios būtų nemokamos, skatino valstybę veikti, pirmiausiai vietiniame valdžios lygyje, po to nacionaliniame lygyje, padėti darbuotojams ir darbdaviams pasiekti vieni kitus, kad būtų užpildyta laisva darbo vieta. Po Pirmo pasaulinio karo, kai ekonomika buvo labai suardyta, valstybės ieškojo kaip palengvinti išaugusio nedarbo padarinius, kurie sukėlė ir sunkimo skurdo problemą. Valstybės taikė „tris rekomenduojamas priemones“, būtent darbuotojų įdarbinimą, nedarbo draudimą ir nenumatytą pagalbą [22].
Po Antro pasaulinio karo ir ligi pat vėlyvojo septyniasdešimtmečio, vyko ekonominė plėtra ir augimas darbo rinkoje, tačiau skurdas visiškai neišnyko. Ekonominis progresas nesudarė visiškų galimybių lygybei, kaip buvo tikėtasi. Aštuoniasdešimtųjų pradžioje iškilęs poreikis ekonomiką integruoti į tarptautinę, sąlygojo naujas skurdo rūšis, išryškėjusios naujos populiacijos grupės sukėlė pastebimą pablogėjimą darbo rinkoje ir ilgalaikio nedarbo augimą. Iškilusios naujos problemos, tokios kaip jaunimo nedarbas ar nenumatytas perteklius žemos kvalifikacijos asmenų, privertė valstybes galvoti kaip susitvarkyti su naujomis problemomis, kurios sąlygojo socialinės atskirties vystymosi formas.
Į nedarbą buvo žiūrėta, kaip į laikiną reiškinį – konflikto tarp darbuotojų ir darbdavių rezultatą, manyta, kad situacija gali būti greitai išspręsta nukreipiant darbuotojus į kitą darbo vietą. Strategija prieš nedarbą buvo paprasta ir egzistavo du pasirinkimai: laisvas darbo pasirinkimas ir tam tikras darbo paskirstymas, jei darbuotojas per ilgai nedirba.
Bet išaugęs atotrūkis tarp darbo paklausos ir pasiūlos paskatino šalis imtis daugiau struktūruotų ir koordinuotų priemonių. Socialiniai partneriai siekė vis didesnės įtakos priimant sprendimus. Valstybės veikimas kartu su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiomis organizacijomis, parodė teigiamą įtaką – tai suteikė didesnį „patikimumą“ užimtumo politikai.
Palaipsniui valstybė prisiėmė galią daryti sprendimus, imtis užimtumo organizavimo – padaryti jį valstybės pareigos dalimi, priemonių prieš nedarbą biudžetas tapo neatskiriama nacionalinio biudžeto dalis.
Tačiau vėliau išryškėjo, kad valstybė negali ilgiau garantuoti, kad sprendimai bus veiksmingi ir kad paslaugos, kurios reikalauja ilgalaikio organizavimo, galės toliau išlikti efektyvios, tuo tarpu vartotojai ir partneriai tikėjosi betarpiškų rezultatų.
Todėl valstybė ar užimtumo ministerija, remiantis kontrolės vykdymu, išlaikė strateginį vaidmenį nustatant bendras politikos gaires, tačiau pasidalino atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais. Jos pagrindinis uždavinys – įvertinti rezultatus ir kontroliuoti taisyklių laikymąsi.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos vis labiau tapo nepriklausomais paslaugų teikėjais, išplėtusiais savo pradinį tarpininkų vaidmenį iki veikėjų darbo rinkoje, atsakant į naujas darbo rinkos sąlygas.
Praėjusį dešimtmetį buvo susiduriama su išaugusiu nedarbu ir sunkumais ieškant veiksmingų ir ilgalaikių būdų sutramdyti didėjančią „neužimtumo“ grėsmę, valstybės suvokė poreikį efektyviai veikti. Susidūrus su disbalansu darbo rinkoje, siekiant planuoto pasikeitimo, buvo nuspręsta deleguoti kai kurias užduotis išoriniams šaltiniams, apsibrėžiant savo vaidmenį – kontroliuoti bei įvertinti veiklos rezultatus. Modernizavus įdarbinimo paslaugas susidarė nauji ryšiai su išorės partneriais. Siekiama tobulinti ir gerinti paslaugas, tinkamas tam tikroms darbo ieškančiųjų grupėms ir kurti veiklų ir gyvybiškai svarbų profesionalių tarnybų tinklą.
Valstybinės įdarbinimo tarnybos nebedalyvauja veikloje, kur turėjo labai mažą prigimtinę kompetenciją (pvz.: bedarbių mokymas), tokiu būdu naudojamasi valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis ir paslaugos teikiamos partnerystės susitarimais ar įgaliojimų delegavimo sutartimis.
Ši nauja praktika sąlygojo – tikslų redagavimą, detalizavimą, organizacijų atrankos, sąlygų aptarimo, formalių susitarimų, paskesnių priemonių bei įvertinimo klausimų nustatymą [22].
Apibendrinant, galima teigti, kad įdarbinimo kaip socialinės paslaugos vystymąsi sąlygojo valstybės pastangos spręsti išaugusio skurdo problemą, kurią sąlygojo ekonominis nuosmukis.
Visą įdarbinimo paslaugų vystymąsi galima suskirstyti į tokius etapus:
 Valstybė imasi priemonių nedarbo problemai spręsti prisiimdama atsakomybę už užimtumo politiką, kuri tampa bendra nacionalinės programos dalimi;
 Nepajėgdama susidoroti su sunkumais, valstybė dalinasi atsakomybe su darbuotojus ir darbdavius reprezentuojančiais organais, suteikdama socialiniams partneriams tam tikrą įtaką, bei autonomijos teises valstybinėms įdarbinimo tarnyboms, tačiau išlaikydama strateginį vaidmenį užimtumo politikos formavime ir vertinime;
 Deleguojamos tam tikros valstybinių įdarbinimo tarnybų užduotys išorės šaltiniams (valstybinėms ar privačioms organizacijoms) pasirašant partnerystės susitarimus, siekiant tobulinti ir gerinti teikiamas paslaugas nedarbo problemoms spęsti.

1.2 Tarptautinių dokumentų analizė

Valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų veiklą, pagrinde reglamentuoja dvi TDO Konvencijos ir Rekomendacijos: Konvencija Nr.88 ir Rekomendacija Nr.83 „Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo“, priimta 1948m. bei Konvencija Nr.181 ir Rekomendacija Nr.188 „Dėl privačių įdarbinimo tarnybų“, priimta 1997m. Konvenciją Nr.88 kartu su Rekomendacija Nr.83 ratifikavo ir Lietuva 1994m.
Kiekviena TDO narė, kuriai galioja Konvencija Nr.88, remia arba garantuoja paramą nemokamai valstybinei įdarbinimo tarnybai.
Remiantis 88-ąja Konvencija, įdarbinimo tarnybą sudaro nacionalinė įdarbinimo biurų sistema, kuriai vadovauja nacionalinė valdžios institucija. Sistemą sudaro vietiniai ir, kur tinkama, teritoriniai biurai, gana gausūs, kad aptarnautų kiekvieną šalies geografinę sritį bei patogiai išdėstyti ir darbdaviams, ir darbuotojams.
Konvencijoje Nr.88 apibrėžiama, kad įdarbinimo tarnyba organizuojama taip, kad garantuotų efektyvų priėmimą į darbą ir paskirstymą, tam tikslui:
1. padeda darbuotojams rasti tinkamą darbą, o darbdaviams – tinkamą darbuotoją, ir, vadovaudamasi nacionalinėmis taisyklėmis:
1.1. registruoja kandidatus įsidarbinti, užrašo jų profesinę kvalifikaciją, patyrimą ir pageidavimus, juos apklausia, jeigu reikia, įvertina jų fizinius ir profesinius sugebėjimus, padeda jiems, jeigu reikia, profesiniu orientavimu, profesijos apmokymu arba permokymu;
1.2. gauna iš darbdavių tikslią informaciją apie laisvas darbo vietas kartu su pretenduojantiems darbuotojams keliamais reikalavimais;
1.3. nukreipia įdarbinti kandidatus, turinčius tinkamų fizinių ir profesinių sugebėjimų;
1.4. nukreipia kandidatus ir laisvas darbo vietas iš vieno įdarbinimo biuro į kitą;
2. imasi atitinkamų priemonių, kad palengvintų profesinį bei geografinį mobilumą.
3. renka ir analizuoja prieinamiausią informaciją apie situaciją darbo rinkoje ir galimus jos pasikeitimus visoje šalyje ir skirtingose gamybos šakose, profesijose bei vietovėse ir pateikia šią informaciją valstybinėms valdžios institucijoms, suinteresuotų darbdavių ir darbuotojų organizacijoms bei visuomenei;
4. bendradarbiauja tvarkant draudimą ir pagalbą nedarbo atvejais bei kitas pagalbos bedarbiams priemones;
5. kad būtų palanki įdarbinimo situacija, padeda, jei būtina, kitoms valstybinėms ir privačioms institucijoms, kurios numato socialinę ir ekonominę plėtotę [23].
Konvencijoje Nr.88 nurodoma adekvačiai atsižvelgti į ypatingų kategorijų kandidatų, tokių kaip invalidai, darbo poreikį, taip pat turi būti numatomos ir plėtojamos specialios priemonės jaunimui.
Įdarbinimo tarnyba turi imtis visų įmanomų priemonių skatinti darbdavius ir darbuotojus savanoriškai naudotis visomis įdarbinimo tarnybų teikiamomis galimybėmis.
Kompetentinga valdžios institucija turėtų imtis būtinų priemonių išsaugoti efektyvų bendradarbiavimą tarp visų įdarbinimo tarnybų ir privačių ne pelno siekiančių įdarbinimo agentūrų. Rekomendacijoje Nr.83 detaliau nurodomi darbo rinkos informacijos rinkimo tikslai, bei jos apdorojimo sąlygos, darbo jėgos biudžeto sudarymo ypatumai, darbo jėgos teritorinį judėjimą lengvinančios priemonės. Taip pat pabrėžiama Tarptautinio bendradarbiavimo tarp įdarbinimo tarnybų reikšmė ir nauda, keičiantis informacija ir patirtimi, bei darbo jėgos judėjimo ypatumai[17].
181-osios Konvencijos tikslas – leisti veikti privačioms įdarbinimo agentūroms ir ginti jų paslaugomis besinaudojančius darbuotojus tiek, kiek tai numatyta konvencijos nuostatose. Konvencija priimta atsižvelgiant į darbo rinkų lankstumo svarbą, pripažįstant, jog privačios įdarbinimo agentūros gali suvaidinti didelį vaidmenį gerai veikiančioje darbo rinkoje ir atsižvelgiant į tai, kad reikia ginti darbuotojus nuo išnaudojimo, garantuoti jiems teisę jungtis į susivienijimus ir propaguoti kolektyvines derybas bei socialinį dialogą, kaip reikalingus gerai funkcionuojančios pramoninių ryšių sistemos komponentus.
Konvencija Nr.181 taikoma visoms privačioms įdarbinimo agentūroms, visoms darbuotojų kategorijoms ir visoms ekonominės veiklos šakoms (išskyrus jūrininkus)[18].
Pabrėžiama, kad valstybės privalo nustatyti privačių įdarbinimo agentūrų darbą reguliuojančias sąlygas, susijusias su licencijavimo ar sertifikavimo sistema, išskyrus atvejus, kai jas reguliuoja ar sąlygoja atitinkami tos šalies įstatymai ir praktika.
Kompetentinga institucija privalo garantuoti, kad su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susijusiems skundams, įtariamam išnaudojimui ir apgavystėms tirti būtų sukurtas deramas mechanizmas ir procedūros.
Konvencijoje Nr.181 nurodoma, kad privačios įdarbinimo agentūros neturi tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauti, kad darbuotojai sumokėtų visas ar dalį išlaidų.
Be to, valstybė turi skatinti valstybinių įdarbinimo tarnybų ir privačių įdarbinimo agentūrų bendradarbiavimą.
Privačios įdarbinimo agentūros privalo kompetentingos institucijos nustatytais laiko tarpais teikti informaciją:
 kad, laikantis tos šalies sąlygų ir praktikos, kompetentinga institucija žinotų, kokia privačių įdarbinimo agentūrų struktūra ir ką jos veikia,
 kad būtų galima turėti statistinių duomenų..
Darbo inspekcijos tarnybos arba kitos kompetentingos institucijos privalo garantuoti konvencijos nuostatų įgyvendinimo priežiūrą [18].
Rekomendacijoje Nr.188 nurodoma, kad kur įmanoma, su privačių įdarbinimo agentūrų veikla susiję šalių įstatymai ir taisyklės turi būti papildytos techniniais standartais, orientyrais, etikos kodeksais, savireguliacijos mechanizmais ar kitomis tos šalies praktiką atitinkančiomis priemonėmis. Taip pat pabrėžiama, kad TDO narės turėtų, kiek tinkama ir įmanoma, keistis informacija ir patirtimi, iš kurios būtų matyti, kiek privačios įdarbinimo agentūros prisideda prie darbo rinkos funkcionavimo.
Rekomendacijoje Nr.188 smulkiau nurodomi darbuotojų apsaugą sąlygojantys principai:
 privačių įdarbinimo agentūrų įdarbinti darbuotojai turėtų, jei tinka, sudaryti raštišką įdarbinimo kontraktą, kuriame būtų nurodyti įdarbinimo terminai ir sąlygos;
 turėtų būti draudžiama ar kokiais kitokiais būdais neleidžiama privačių įdarbinimo tarnybų veikla, kurioje tiesiogiai ar netiesiogiai būtų matyti galimas darbuotojų diskriminavimas dėl jų rasės, spalvos, lyties, amžiaus, religijos, politinių pažiūrų, pilietybės ir kt.;
 nurodoma užtikrinti tinkamą darbuotojų asmeninių duomenų apdorojimą.
Be to, pabrėžiama ryšių tarp valstybinės įdarbinimo tarnybos ir privačių įdarbinimo agentūrų palaikymo svarba su darbo rinkos organizavimu susijusios valstybinės politikos įgyvendinimo srityje ir akcentuojamos bendradarbiavimą skatinančios priemonės [17].

1.3 Lietuvos darbo biržos veikla

Lietuvoje valstybines užimtumo garantijas darbo rinkoje įgyvendina LDB (Respublikinė ir 46 teritorinės), įsteigta 1991 kovo 1d.
Pagal Bedarbių rėmimo įstatymo 6 straipsnį, valstybės teikiamos užimtumo garantijos [25]:
• nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos bei informaciją apie laisvas darbo vietas;
• nemokamos darbo biržos paslaugos įsidarbinant;
• nemokamas profesinis mokymą nedarbo atveju;
• galimybė dirbti viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus;
• bedarbio pašalpa.
Teritorinės darbo biržos, kaip įteisinta Bedarbių rėmimo įstatymo 22 straipsnyje, nuolat analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius, registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius, ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įdarbinti ir įsidarbinti. Taip pat jos tarpininkauja asmenims įsidarbinant, dalyvauja organizuojant bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinį mokymą, tarpininkauja įsidarbinant užsienyje, dalyvauja rengiant gyventojų užimtumo programas, kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius ir Užimtumo fondo remiamus darbus, skiria ir moka bedarbio pašalpas.
Pagrindinis Lietuvos darbo biržos veiklos principas – valdymas pagal tikslus. Tikslų įgyvendinimui, diferencijuotai nuo situacijos teritorijos darbo rinkoje, buvo nustatytos užduotys ir užduočių pasiekimo įvertinimo rodikliai.
Atsižvelgdama į prognozuojamas permainas darbo rinkoje, mažinančias nedarbo lygį, įvertindama Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą bei Europos Bendrijos Komisijos pasiūlymus užimtumo politikos kryptimis, Lietuvos darbo birža, užtikrindama veiklos tęstinumą, 2002 – aisiais metai numato pagrindiniais savo veiklos tikslais ir uždaviniais: darbo kokybės gerinimą ir ilgalaikio nedarbo prevenciją bei ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimą [2, 2].
Lietuvos darbo birža įgyvendina valstybės užimtumo garantijas, teikdama tokias paslaugas:
 Tarpininkavimas įdarbinant. Teritorinės darbo biržos registruoja bedarbius ir laisvas darbo vietas, suteikia informaciją norintiems įdarbinti ar įsidarbinti. Vienas iš pagrindinių LDB sąveikos su darbdaviais uždavinių – padėti parinkti ar parengti reikiamos kvalifikacijos asmenis laisvoms darbo vietoms užimti. Asmenims ieškantiems darbo teikiamos konsultacijos, patarimai. Tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Lietuvos darbo birža pagal tarpvyriausybinius susitarimus tarpininkauja stažuotėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Švedijos Karalystėje, įdarbinimui Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Taip pat užmegzti kontaktai su statybinių organizacijų darbdaviais Norvegijoje, maisto pramonės – Airijoje, įdarbinimo tarpininkavimo agentūromis Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Suomijoje [1, 10].
 Aktyvios darbo rinkos politikos programos:
1. profesinio mokymo programa. Jos tikslas – sudaryti galimybes ieškantiems darbo asmenims įgyti profesiją, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje prisitaikant prie nuolat kintančių darbo rinkos reikalavimų.
2. nedarbo prevencijos programa siekiama padėti dirbantiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo, išlikti darbo vietose, toje pačioje arba kitoje įmonėje, suteikiant aukštesnę arba naują kvalifikaciją nei turima bei kitomis užimtumą skatinančiomis priemonėmis švelninti nedarbo pasekmes.
3. grupinės darbo paieškos (kitaip – darbo klubų programa). Tikslas – supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, skatinti savarankišką darbo paiešką. Programa realizuojama šiomis kryptimis: jaunimo be profesinio pasirengimo motyvavimas ir orientavimas paklausios darbo rinkoje profesijos įsigijimui; kaimo gyventojų orientavimas darbo vietos sau kūrimui, kaip alternatyvos nedarbui; ilgalaikių bedarbių socialinė ir psichologinė reabilitacija.
4. užimtumo rėmimo programa – tai aktyvus bedarbių rėmimas, rengiant tikslines darbo rinkos politikos programas, kurios padeda įgyvendinti labiausiai pažeidžiamų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką [4, 12]:
4.1 naujų darbo vietų steigimo programa. Siekiama padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas, tokiems kaip asmenys su negalia, asmenys iki 25 metų, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai, ilgalaikiai bedarbiai, priešpensijinio amžiaus asmenys, motina ar tėvas auginantys vaiką iki 8 metų bei asmenys grįžę iš laisvės atėmimo vietų [25].
4.2 viešųjų darbų programa. Jos tikslas – kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais organizuoti visuomeniškai naudingus darbus, laikinai įdarbinti bedarbius, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai problematiškas, padėti jiems užsidirbti lėšų pragyvenimui ir sušvelninti socialinę įtampą. Viešieji darbai organizuojami įmonėse, organizacijose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos ir pavaldumo.
4.3 Užimtumo fondo remiamų darbų programa siekiama padėti bedarbiams įgyti darbinius įgūdžius, nustatyti žinių trūkumą, juos tobulinti darbo vietoje, įsitvirtinti nuolatiniam darbui. Tai galimybė bedarbiui įsitvirtinti nuolatiniam darbui, o darbdaviui per trumpą laiką nenaudojant savo lėšų išsirinkti tinkamą darbuotoją [8, 14].
4.4 savo verslo organizavimo programa. Tikslas – skatinti verslumą tarp bedarbių kurti darbo vietas ne tik sau, bet ir kitiems, teikti organizacinę – finansinę pagalbą asmenims, siekiantiems savo užimtumo. Verslo aplinkos žemėlapis, kuriame vaizdžiai parodytos teritorijoje jau teikiamos ir trūkstamos paslaugos, padeda klientams apsispręsti, kokį verslą naudinga pradėti, pateikiama naudinga informacija apie mokesčių lengvatas, taikomas pradedantiems verslininkams.
 Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė – bedarbio pašalpa, kurios dydis priklauso nuo turėto valstybinio socialinio draudimo stažo. Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet neilgiau kaip 6 mėnesiui per 12 mėnesių laikotarpį [25].
 Atviro informavimo ir konsultavimo paslaugos – operatyvus darbdavių ir bedarbių informavimas apie juos dominančią informaciją darbo rinkoje, pasikeitimus, tendencijas, prognozes, siekiant veiksmingesnio darbo rinkos pasiūlos ir paklausos subalansavimo ir skaidraus darbo rinkos funkcionavimo. Tokias paslaugas teikia Darbo, Informacijos ir konsultacijų ir Jaunimo darbo centrai, jų klientai gali pasinaudoti centrų teikiamomis informavimo, konsultavimo bei atviro įdarbinimo paslaugomis, orientuotomis į klientų poreikius [9, 28]. Įdiegtas ir sėkmingai vystomas atviro informavimo tinklas: savarankiškos informacijos paieškos sistema (SIP) ir integruota su profesiniam informavimui skirta sistema (PIC), tai naujas žingsnis didinant informacijos prieinamumą, išplėtojimą bei objektyvumą ir nauja kokybė aptarnaujant ieškančius darbuotojų ar darbo asmenis.
Lietuvos darbo biržos bendradarbiavimo veikla plėtojama:
• nacionaliniame lygyje bendradarbiavimas vystomas su socialiniais partneriais, siekiant didinti socialinių partnerių vaidmenį darbo rinkoje. Lietuvos darbo biržos partneriai: apskričių administracijos, savivaldybės bei jų asociacija, kaimo gyventojus atstovaujančios organizacijos, jaunimo bei studentų organizacijos, neįgaliuosius atstovaujančios organizacijos, smulkaus verslo plėtra užsiimančios organizacijos, JAV Taikos korpusas, Lietuvos gyventojų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų patarėjų sąjunga, profesinių sąjungų respublikinės tarnybos, buvusių kalinių socialinėmis problemomis užsiimančios organizacijos [10, 29]. Pasirašomos bendradarbiavimo sutartys su privačiomis įdarbinimo tarnybomis, tarpininkaujančiomis įdarbinant užsienyje.
• tarptautiniame lygmenyje Lietuvos darbo birža bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities, Ukrainos, Baltarusijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, JAV užimtumo tarnybomis. Lietuvos darbo birža nuo 1991m. yra Pasaulinės valstybinių įdarbinimo tarnybų asociacijos (WAPES) narė. 1999m. Lietuvos darbo biržos darbuotojai tapo Tarptautinės užimtumo tarnybų personalo asociacijos (IAPES) nariais. Dalyvavimas šių asociacijų veikloje – tai galimybė keistis darbo patirtimi, tobulinti darbo biržos veiklą [4, 18].
Personalo formavimo veikla grindžiama vieninga sistema: tarnautojų parinkimas konkurso tvarka, individualių adaptacinės ir personalo kvalifikacijos mokymo programų sudarymas, profesinis darbuotojų vertinimas ir darbuotojų rezervo formavimas. LDB personalo mokymas vykdomas pagal kasmet parengiamą personalo formavimo ir mokymo programą, kuriose pagrindiniai tikslai: naujai priimtų darbuotojų adaptacija ir mokymas pagal LR Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas bei jų kvalifikacijos tobulinimas [4, 17].
Darbo organizavimo veiklą siekiama tobulinti, kad užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę – organizuojant darbą teritorinėse darbo biržose ypač didelis dėmesys skiriamas klientų aptarnavimo tobulinimui, teikiant informavimo, konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas. Siekiant darbo biržų paslaugas priartinti prie klientų gyvenamosios vietos, toliau vykdoma klientų aptarnavimo punktų plėtra ir pagrindinių paslaugų klientams diegimas bei tobulinimas. Pagal bedarbio pasirengimą darbo rinkai, pas tarpininkus nukreipiami asmenys, kuriems įsidarbinti reikalingos tarpininkavimo paslaugos, o pas konsultantus – kuriems reikia padėti pasiruošti darbo rinkai, kad jie padidintų ar įgytų lygias konkurencines galimybes darbo rinkoje. Daug dėmesio skiriama, kad darbo biržos teikiamos paslaugos atitiktų Europos Sąjungos standartus [4, 17].
Ryšių su visuomenę vystomos veiklos tikslas – informuoti apie institucijos veiklą, jos vykdomas funkcijas ir teikiamas paslaugas klientams, formuoti teigiamą įvaizdį ir didinti darbo rinkos skaidrumą. LDB, įgyvendindama visuomenės informavimo ir ryšių su žiniasklaida strategiją, nuolat ir sistemingai bendrauja su masinės informacijos priemonėmis, teikdama išsamią informaciją.

1.4 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla Lietuvoje

Jau nuo 1993 pradėjo steigtis ir neoficialios įdarbinimo tarnybos didžiosiose Lietuvos miestuose, pradėjo formuotis “darbininkų mugės”, šalia darbo biržos, kur burdavosi žmonės, ieškantys darbo ar darbuotojų. Tai buvo privačių įdarbinimo tarnybų kūrimosi užuomazga.
Privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje galima suskirstyti į grupes pagal įdarbinimo pobūdį:
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje;
 tarpininkaujančios įdarbinimui užsienio šalyse;
 tarpininkaujančios dėl įdarbinimo Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Įdarbinimo tarnybų veiklą, priklausomai nuo teikiamų paslaugų pobūdžio – Lietuvoje ar užsienio šalyse, reglamentuoja skirtinga teisinė bazė. Privačių įdarbinimo tarnybų, teikiančių tarpininkavimo įdarbinant Lietuvoje paslaugas, veikla – nelicencijuojama, ji sąlygojama tik LR įmonių įstatymo, kuris nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti nuolatine komercine-ūkine veikla Lietuvoje. [27].
Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis 2001m. Lietuvos įmonių registre buvo 85 įmonės (2000m.- 53, 1999m. – 37), kurios savo veiklą apibūdina kaip „naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas. Didžiausia jų dalis susitelkusi didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, keletas Šiauliuose ir Panevėžyje. Detalesnė informacija apie privačių įdarbinimo tarnybų, tarpininkaujančių įdarbinant Lietuvoje, veiklą nežinoma.
Taip pat privačias įdarbinimo tarnybas, veikiančias Lietuvoje sąlyginai galima suskirstyti pagal įsipareigojimo objektą:
 Įsipareigojančios darbdaviui, su juo pasirašoma sutartis dėl paslaugų teikimo, šiuo atveju darbdavys ir moka už paslaugą;
 Įsipareigojančios ieškančiam darbo asmeniui, sutartis pasirašoma tarp tarnybos ir ieškančiojo darbo, kuris paprastai ir moka už paslaugą.
Tuo tarpu organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, besivadovaujančios LR bedarbių rėmino įstatymo 4 straipsniu, privalo įsigyti licencijas, kurias išduoda LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Licencijos išduodamos privačioms įdarbinimo tarnyboms, kurių steigimo dokumentuose ar įstatuose pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, patvirtintą Statistikos departamento prie LR Vyriausybės, yra nurodyta veikla 74.50 “Naujo personalo atranka ir tarnybos parūpinimas”[26].
Licencijų tarpininkauti asmenų įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarka, patvirtinta 2001m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr.149, reglamentuoja licencijų išdavimą, atsisakymą jas išduoti, licencijų galiojimo sustabdymą bei galiojimo panaikinimą, jų registravimą, licencijos formos rekvizitų nustatymą, taip pat licencijuojamos veiklos sąlygas.
Tarpininkavimas dėl asmenų įdarbinimo užsienyje – tai mokamos arba nemokamos paslaugos (informacija apie laisvas darbo vietas, galimybę įsidarbinti, profesinis konsultavimas, orientavimas bei kitos su įdarbinimu susijusios paslaugos) asmenims, norintiems susirasti atitinkantį jų poreikius darbą užsienio šalyse.
Organizacijos, norinčios tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje, pasirašo bendradarbiavimo sutartis tiesiogiai su įdarbinančios šalies įdarbinimo tarpininkavimo agentūra arba įdarbinančios šalies darbdaviu, kuriose numatyta tarpininkavimo dėl įdarbinimo procedūra bei abiejų susitariančių šalių įsipareigojimai.
Privačios įdarbinimo tarnybos, turinčios licenciją tarpininkauti dėl įdarbinimo užsienyje, sudaro su ieškančiais darbo asmenimis paslaugų sutartis, kuriose nurodoma: licencijos savininko teikiamos paslaugos, įsipareigojimai, paslaugų apmokėjimo tvarka bei ieškančiojo darbo asmens įsipareigojimai. Licencija tarpininkauti dėl asmenų įdarbinimo užsienyje išduodama vieneriems metams, nauja licencija išduodama bendra tvarka [26].
Licencijos savininkas įpareigojamas garantuoti klientų asmens duomenų teisinę apsaugą bei teikti informaciją apie vykdomą įdarbinimo tarpininkavimo veiklą Lietuvos darbo biržai.
Iki 2002m. kovo 14 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra išdavusi 39 licencijas įmonėms, tarpininkaujančioms įdarbinant užsienyje. Dauguma jų susitelkę didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje -18, Kaune ir Klaipėdoje – po 9, Šiauliuose ir Panevėžyje – po 1 įmonę. Licencijos išduotos tarpininkauti įdarbinant Airijoje, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, Kipre, JAV, Portugalijoje, VFR, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Prancūzijoje ir Kanadoje [24].

1.5 Lietuvos darbo biržos veiklos rezultatai

Šiame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skiriamas Vilniaus darbo biržos veiklos rezultatų analizei, nes atliktas privačių įdarbinimo tarnybų veiklos tyrimas apsiribojo Vilniaus rajone veikiančiomis įstaigomis, todėl, kad duomenis galima būtų palyginti, aptariami Vilniaus darbo biržos rodikliai.
Per 2001 m. į Vilniaus darbo biržą kreipėsi 48851 ieškantis darbo asmuo, t.y. 0,67 proc. mažiau, negu 2000 m.(49181)
Per 2001 metus Vilniaus darbo biržoje registravosi 12799 darbo ieškantys papildomas užimtumo garantijas turintys asmenys (toliau PUG), kurie sudarė 26,1 proc. visų per metus užsiregistravusių bedarbių, iš jų daugiausia moterų, turinčių vaikų iki 14m. – 63,9 proc. visų bedarbių užregistruotų per metus, turinčių PUG, 18,8 proc. – priešpensinio amžiaus bedarbių, asmenų, jaunesnių kaip 18 m., užregistruota 3,6 proc., grįžusių iš įkalinimo vietų – 5,8 proc. Asmenų su negalia užregistruota – 7,9 proc.
Per 2001 m. Vilniaus darbo biržos specialistai įdarbino 18167 bedarbių, t.y. 40,8 proc. daugiau nei per 2000 m. – (12901)
Per 2001m. Vilniaus darbo biržoje buvo pateikta 70 prašymų dėl stažuočių ir įdarbinimo užsienyje, tačiau iš jų buvo patenkinta 52 (2000m. pateikta 43, iš jų patenkinta 18), stažuotės vyko Vokietijoje, Airijoje [10, 94].
Įdarbintųjų tarpe buvo 41,3 proc. moterų ir 58,7 proc. vyrų. Per 2001m. papildomas užimtumo garantijas turinčių asmenų Vilniaus darbo biržoje įdarbinta 4518. Daugiausiai įdarbinta asmenų su profesiniu išsilavinimu – 64,0 proc., mažiausiai – 9,4 proc. nekvalifikuotų asmenų:

1 lentelė. Įdarbintų bedarbių pasiskirstymas pagal išsilavinimą 2001 m.

 

Išsilavinimas

                     Įdarbinta bedarbių

         Skaičius

     Proc.

Aukštasis

          2453

     13,5

Aukštesnysis

          2381

     13,1

Profesinis

         11627

      64,0

Nekvalifikuoti

         1706

      9,4

          Iš viso

         18167

     100

Per 2001 m. į aktyvias darbo rinkos programas įtraukta 14266 užsiregistravusių asmenų, iš jų PUG – 3937. 2001 metais į darbo rinkos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas įtraukti 22,7 proc. ( 2899 asmenys) visų nusiųstų į darbo rinkos politikos programas [10, 30]. Daugiausiai bedarbių (49,9 proc. visų mokiusiųjų) buvo nusiųstą į pirminio profesinio mokymo programą.

Per 2001m. įmonės numatė atleisti 1535 darbuotojus, iš jų per 2001 m. Vilniaus darbo biržoje užsiregistravo 315 asmenų, t.y. 20,5 proc. nuo numatomų atleisti. Pagal su įmonėmis parengtų 18 tikslinių nedarbo prevencinių programų, 61 asmuo buvo įdarbintas, 65 – dalyvavo prevencinio mokymo programoje. Per 2001 m. buvo organizuoti 35 informaciniai susitikimai su įmonių vadovais bei atleidžiamais darbuotojais.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje grupinės darbo paieškos klubų užsiėmimuose dalyvavo 6834 ieškantys darbo asmenys. Darbo klubų užsiėmimuose buvo suorganizuota 421 tikslinė grupė, daugiausiai jų – 148 jaunimui ir 87- nepaklausią profesiją turintiems asmenims. 38 proc. darbo klubų dalyvių įsidarbino, 31 proc. nusprendė mokytis, 8 proc. ėmėsi savo verslo.
Vilniaus darbo birža 2001 m. finansiškai parėmė įstaigas ir įmones, įsteigusias 207 naujas darbo vietas labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, siekiant padėti jiems integruotis į darbo rinką.

2001 m. į Užimtumo fondo remiamų darbų programą buvo nukreipti 379 asmenys, iš jų daugiausia asmenys, jaunesni nei 25 m.(206). Pasibaigus remiamų darbų sutarčių terminui pastoviam darbui įdarbinta 60,4 proc. asmenų.

Per 2001 metus viešųjų darbų programoje dalyvavo 3445 asmenys (iš jų 455 moksleiviai ir studentai), iš jų pastoviam darbui įsidarbino 269 asmenys (t.y. apie 9 proc.), 2082 asmenys įgijo teisę į socialinę pašalpą (t.y. 69,6 proc.). Daugiausia viešųjų darbų programoje dalyvavo moterų, auginančių vaiką iki 14m. ir taip pat ilgalaikių bedarbių – po 39 proc. visų registruotų. Pagal viešųjų darbų pobūdį, daugiausiai dalyvavo istorijos, kultūros, architektūrinių paminklų aplinkos tvarkyme – 44 proc. visų dalyvavusių, mažiausiai 4 proc. statybos darbuose.
2001 m. buvo suteiktos septynios 3500 Lt. beprocentinės paskolos savo verslo organizavimui ir kartu sukurtos 7 naujos darbo vietos, 344 bedarbiai dalyvavo savo verslo organizavimo pagrindų kursuose, 1482 bedarbiai išsipirko lengvatinius patentus ir garantavo sau pragyvenimo šaltinį (2000 m. – 1260).
Vilniaus darbo biržoje 2001 metais veikė ir buvo toliau plėtojama atviro informavimo teikimo sistema. Jos sudėtyje dirba šeši informaciniai padaliniai: Savarankiškos darbo paieškos centras, du Informacijos ir konsultacijų centrai, Darbo centras, Profesinio informavimo centras ir Jaunimo darbo centras. Dauguma jų lankytojų – darbo biržoje registruoti bedarbiai. Iš viso atviro informavimo paslaugų teikimo sistemoje per 2001 metus buvo aptarnauti 214724 lankytojai, šie skaičiai rodo atviro informavimo sistemos didelį prieinamumą bei išplėtojimą.
Nuo 2001m. pradėjo veikti programa “Talentų bankas”, kurio duomenų bazėje per 2001 m. sukaupta 913 dalyvių, didžiausią jų dalį 465 (50,9 proc.) sudaro aukštųjų mokyklų absolventai, taip pat paruoštas Vilniaus darbo biržos internetinis puslapis. 2002 metais numatoma toliau vykdyti kompiuterinės technikos atnaujinimą: įsigyti 30 kompiuterių ir 10 spausdintuvų.
2001 m. Vilniaus darbo biržoje paskirta 12147 bedarbio pašalpų.
Per 2001 m. 5 bendradarbiavimo susitarimai pasirašyti su: Vilniaus pedagoginio universiteto studentų atstovybe, Lietuvos teisės universiteto studentų atstovybe, Vilniaus universiteto studentų atstovybe, VGTU integracijos ir karjeros direkcija, Vilniaus verslo inkubatoriumi.
Vilniaus darbo birža bendradarbiauja su užsienio šalimis: Latvijos Respublikos Valstybinės užimtumo tarnybos Rygos centru, Lenkijos Respublikos Olštyno vaivadijos darbo tarnyba, Lenkijos Valstybinės Geležinkelių tarnautojų perkvalifikavimo ir įdarbinimo agentūra [10, 69] . Bendradarbiavimas su užsienio šalimis padėjo tobulinti atviro informavimo ir tiesioginio aptarnavimo metodus, informacinės sistemos integravimą į EURES, konsultantų mokymą (Švedijos patirtis), derinti darbo rinkos ir aplinkosaugos politiką, organizuojant viešuosius darbus (Danijos patirtis) bei diegti teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodiką (Suomijos patirtis).
2001 m. sausio 1 d. Vilniaus darbo biržoje dirbo 181 darbuotojas, iš jų: 121 specialistas tiesiogiai aptarnauja klientus, iš jų 109 kėlė kvalifikaciją. Daugiausia specialistų dirba su aukštuoju išsilavinimu – 122 (75,3 proc.), su aukštesniuoju – 31 (19 proc.) ir su viduriniu – 9 (5,7 proc.) [10, 83].
Klientų aptarnavimo skyriuje dirba 36 konsultantai, 30 tarpininkų ir 17 konsultantų-tarpininkų. Konsultantai per mėnesį vidutiniškai aptarnauja po 450 bedarbių, tarpininkai – 570, konsultantai tarpininkai – po 600.
Kiekvieną mėnesį Vilniaus darbo birža teikė statistinė informaciją Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėms, informacijos agentūroms ELTA ir BNS, miesto laikraščių, radijo ir televizijos stočių redakcijoms, glaudžiai bendradarbiavo su Lietuvos darbo biržos informacinio biuletenio “Darbo biržos naujienos” redakcija. Užimtumo problemomis Vilniaus mieste ir rajone nuolat domėjosi “Lietuvos ryto” priedo “Sostinė”, “Lietuvos žinių” žurnalistai, laikraščiai “Litovskij kurjer”, “Lietuvos aidas”, žurnalas “Veidas”, TV stotis “11 kanalas”.

1.6 Privačių įdarbinimo tarnybų veikla užsienio šalyse

Vakaruose privačios įdarbinimo tarnybos orientuojasi, kaip taisyklė, į tam tikrus darbo rinkos segmentus, į tarnautojus arba į tuos, kurie turi darbą, bet nori jį pakeisti. Daugelyje šalių, ypatingai JAV ir Didžiojoje Britanijoje, paplitę mokamos įdarbinimo paslaugos ir privatus šių paslaugų sektorius labai gerai išplėtotas, o Vengrijoje jau priimtas įstatymas, leidžiantis privačių tarnybų veiklą. Kai kurios šalys – Belgija, Prancūzija, Vokietija ir Norvegija – pakankamai griežtai reguliuoja šią paslaugų sferą, nors taikantis prie Europos Sąjungos socialinės chartijos, reguliavimas pradedamas mažinti. Yra tik keletas šalių – tarp jų Danija, Lenkija ir Ispanija – kur įstatymai visai draudžia privačių tarnybų veiklą [12, 241].
TDO privačias įdarbinimo tarnybas suskirstė į tris stambias grupes, remiantis ryšiais tarp šių tarnybų ir jų klientų, pabrėždama, kad šis suskirstymas negali būti galutinis, nauji poreikiai gali sukurti naujas rūšis, tenkinančias darbo rinkos reikalavimus [21].
 Tarpininkaujančios – jų pagrindinė veikla darbo sutarčių sudarymas tarp darbdavio ir darbuotojo:
1. imančios užmokestį tarnybos – jos veikia, kaip tarpininkas tarp darbų siūlymų ir jų ieškančiųjų, nesudarydamos darbo sutarties ir imdamos už paslaugas vienkartinį mokestį iš darbdavio. Jos specializuojasi pagal tam tikras specialybes, regionus ar ekonomikos sektorius. Prancūzijoje veikia keletas šios rūšies profsąjungų įdarbinimo tarnybų, Didžiojoje Britanijoje tokios tarnybos – vienos iš lyderių darbo rinkoje, jų labai daug, įskaitant keletą didelių kompanijų, turinčių daug filialų [22].
2. tarnybos įdarbinančios užsienyje – specializuojasi atrinkdamos ir verbuodamos šalies darbuotojus įdarbinimui užsienyje. Prancūzijoje veikia „Au pair“ įdarbinanti jaunus asmenis.
3. tarnybos įdarbinančios užsienio šalių asmenis – jos atrenka ir verbuoja užsienio šalių darbuotojus šalies darbdavių poreikiams.
4. vykdančios paiešką ir atranką tarnybos – dar vadinamos „protų medžiotojais“, specializuojasi aukštų ar retų įgūdžių asmenų, vykdomosioms pareigoms paieškai ir atrankai. Už paslaugas moka darbdavys.
5. mokymo ir įdarbinimo organizacijos – tai mokyklos ar perkvalifikavimo įstaigos, kurios siūlo jų studentams ir perkvalifikuojamiems darbo ieškojimo ir įdarbinimo paslaugas. Kai kurioms organizacijoms tai yra būdas pakelti jų mokymo lygį ir atsakyti į darbo rinkoje atsirandančius poreikius. Tuo tarpu kitos įsipareigoja vesti formalų mokymą ir susitarimus sudaro su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis.
 Aprūpinančios įgūdžiais – yra tarsi darbdavys ir rekomenduoja savo darbininką trečiai pusei. Jos tarsi tiltas tarp nedarbo ir pastovaus darbo, suteikdamos darbo ieškantiesiems laipsnišką integraciją į darbo rinką:
1. laikino įdarbinimo tarnybos – apibūdinamos, kaip bet koks fizinis asmuo, kuris teisėtai įgalintas verbuoti darbuotojus, turinčius legalius darbuotojų statusus, ir padaryti juos prieinamus trečiajai šaliai. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje apibrėžiamas maksimalus laikino darbo laikotarpis, o tam tikruose sektoriuose tokia veikla uždrausta, Olandijoje tokių uždraudimų nėra.
2. „skolinančios“ personalą tarnybos – padeda smulkiems verslininkams savo personalo sugebėjimais mainais už tam tikrą vienkartinį mokestį, sutartą ir anksto.
3. darbo mugės – tai yra specialistų papildymo ir konsultantų firmos, jos aprūpina organizacijas asmenimis su papildomais įgūdžiais, teikdamos savo paslaugas įmonėms įvairaus ilgio periodais.
4. profesinės veiklos tvarkymo tarnybos – jos veikia klientų naudai santykiuose su darbdaviais. Tam tikri profesionalai pasiekę meno, mados, fotografijos, sporto srityse kreipiasi į šias tarnybas ir moka už jų profesinės veiklos vadybą.
5. tarpininkų asociacijos – jų svarbiausias tikslas mokyti ir aprūpinti darbuotojus ateityje darbu. Jos siūlo laikiną įdarbinimą, dažnai subsidijuojamos iš visuomeninių fondų. Tai ne pelno siekiančios organizacijos. Prancūzijoje į tokios organizacijos tarybą įtraukti ir valstybinių darbo, įdarbinimo ir ypač mokymo tarnybų atstovai, kartu su vietinės valdžios atstovais bei socialiniais partneriais atstovaujančiais darbdavius ir darbuotojus.
 Tiesioginiai paslaugų tiekėjai – teikia su įdarbinimu susijusiąs paslaugas darbdaviams ar darbuotojams, aprūpinama priemonėmis padedančiomis reaguoti į darbo rinkos pasikeitimus, sutrumpinant laiką, kai darbuotojas keičia darbą, pagerina darbo jėgos judėjimą ir aprūpina mokymu, kuris užpildo spragą tarp turimų įgūdžių ir reikalavimų.
1. numatomų atleisti darbuotojų įdarbinimo tarnybos – už mokestį tarnybos teikia paslaugas, patardamos ir padėdamos, vienam ar daugiau, atleidžiamų iš darbo darbuotojų. Numatomos įvairių rūšių priemonės, įgalinančios darbuotoją rasti darbą naujoje įstaigoje arba pradėti savo verslą. Jos taip pat padeda darbuotojams įvertinti įgūdžius ir pasirinkti mokymo kursus.
2. darbo paieškos konsultacinės firmos – pagrindinis jų darbo įrankis – įgūdžių įvertinimas, jos naudoja išvystytą metodiką ir paruošimo pokalbiui priemones, padedant klientams rasti ar pakeisti darbą.
3. valdančiojo personalo konsultacinės firmos – dalis šių tarnybų dirba kaip konsultantai ir rūpinasi vadovaujančio personalo lygmeniu kompanijose, tvarko profesinės veiklos planus, rūpinasi kvalifikacijos kėlimu ir įgūdžių tobulinimu.
4. tarnybos, kurios tvarko darbo skelbimų erdvę – skelbimų erdvėje publikuoja informaciją apie laisvas darbo vietas ir darbo ieškančius asmenis, už nustatytą mokestį. Valstybinės įdarbinimo tarnybos taip pat teikia tokias paslaugas nemokamai, jei siūlomas darbas yra registruotas vietinėje įdarbinimo tarnyboje.
5. tarnybos naudojančios darbo duomenų bazes – informaciją apie laisvas darbo vietas ar ieškančius darbo asmenis patalpina internete ar vietiniame kompiuteriniame tinkle. Dalis tokių tarnybų priima informaciją nemokamai ir paslaugų kaštai padengiami vartotojų prisijungimo mokesčiais.
Atliktas tyrimas Europos Sąjungos šalyse parodė, kad privačios įdarbinimo tarnybos padeda patenkinti permainingus poreikius Europos Sąjungos darbo rinkoje, tuo būdu padeda kurti stipresnę ekonomiką, ir tuo pačiu – stipresnę visuomenę [14]. Apibendrinti privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje tyrimo rezultatai, pateikiami 2 lentelėje:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS TEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

PRIVAČIŲ ĮDARBINIMO TARNYBŲ VEIKLOS ASPEKTAI SĄLYGOJANTYS NEIGIAMĄ REIKŠMĘ:

didina darbuotojų įsidarbinimo galimybes:

1. aprūpina galimybėmis integruotis į darbo rinką tas asmenų grupes, kurios pačios nepajėgia;

2. teikia pagalbą Europos darbo rinkai mažinant frikcinį nedarbo lygį, trumpinant laikotarpį kai asmuo nedirba;

3.  veikia kaip priemonė ilgalaikio įdarbinimo tikslui pasiekti, sudarant sąlygas tarnybos darbuotojams įrodyti jų sugebėjimus būsimiems darbdaviams ir po to būti pasamdytais;

4. tenkina lankstaus darbo poreikį.

mokymo klausimas: tarnybų darbuotojai tam tikrais atvejais gavo mažesnį formalų paruošimą, tačiau privačios įdarbinimo tarnybos vis labiau ir labiau įsitraukią į mokymo iniciatyvą. Be to, tarnybos darbuotojai įgyja eilę įvairiapusiškos darbo patirties, kuri turi įtakos bendros profesinės karjeros vystymuisi.

padeda įmonėms patenkinti jų lankstumo poreikius:

1. padeda įmonėms tvarkytis su gamybos apimties ar darbo jėgos pasikeitimais;

2. vis labiau aprūpina „pridėtine verte“  žmogiškuosius resursus.

tarnautojai kai kuriais atvejais turi mažesnę darbo apsaugą – t.y. neturi vieno darbo su tam tikru darbdaviu ilgą laiko tarpą.

padeda kurti darbo vietas – suskaičiuojama, kad privačios įdarbinimo tarnybos  nuo 1996 m. iki 1998 m. sukūrė apie 11 proc.  visiškai naujų darbo vietų. Privačios įdarbinimo tarnybos įdarbina didelį skaičių tarnautojų, šiuo metu apytiksliai 120 000 tarnautojų visai darbo dienai.

 

privačių įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimas su valstybinėmis įdarbinimo tarnybomis sąlygojo nedarbo lygio mažėjimą:

keletas partnerystės pakopų buvo įgyvendintos su aiškiu pasisekimu, kuris buvo pagrįstas informacijos pasidalijimu, tačiau optimali bendradarbiavimo formą tarp valstybinių ir privačių įdarbinimo tarnybų vis dar nebuvo nustatyta.

 

privačios įdarbinimo tarnybos vystosi, kaip žmogiškųjų resursų plėtotojai: naudojo savo profesionalius įgūdžius  žmonių kvalifikacijos kėlimui ir žmonių vadybai.

 

Apibendrinant, galima teigti, kad daugumoje Centinės ir Vakarų Europos šalių palaipsniui vystosi pagalbinių privačių įdarbinimo tarnybų legalizacija. Šią tendenciją galima paaiškinti dvejomis priežastimis:
 valstybinėms įdarbinimo tarnyboms Centrinėje ir Vakarų Europoje vis sunkiau tampa atsakyti į rinkos reikalavimams,
 kokie bebūtų paslaugų mastai, siūlomi valstybinių įdarbinimo tarnybų įstaigų, privačios įdarbinimo tarnybos sėkmingai užpildo laisvas nišas rinkoje, tampa vis gausesnės ir vaidina vis stiprėjantį vaidmenį [12, 241].
Kaip matyti iš atlikto privačių įdarbinimo tarnybų, veikiančių Europos Sąjungoje, tyrimo, jų veikla padeda didinti užimtumą bei padeda tenkinti naujus darbo rinkos poreikius, nors egzistuoja dvi numatytos sritys – mokymo ir darbo apsaugos, kur tam tikrose situacijose išryškėja neigiami privačių įdarbinimo tarnybų veiklos ypatumai. Tačiau sutariama, kad naujas privataus įdarbinimo tarnybų sektoriaus supratimas ir valstybės reguliavimo išvystymas šiame sektoriuje yra būtinas, nes gerai išvystytos privačios įdarbinimo tarnybos šiandien siūlo gerai organizuotus ir atvirus darbo susitarimus, kurie padidina įsidarbinimo galimybes jų klientams.
Pastaruoju metu apie 1,5 proc. Europos Sąjungos dirbančiųjų populiacijos yra įdarbinti privačių įdarbinimo tarnybų [14]. Taip pat nurodoma tendencija, kad jei privačioms įdarbinimo tarnyboms būtų leista vystytis, atsakant į jų paslaugų paklausą, tokiu atveju, tai padidintų Europos Sąjungos užimtumą virš 1 proc. per metus. Tokiu atveju prognozuojama, kad iki 2010m. privačios įdarbinimo tarnybos aprūpintų darbu virš 18 milijonų asmenų per metus – 6,5 milijonus asmenų ne pilnai darbo dienai [14]. Numatytas užimtumo augimo lygis gali skirtis šalyse, priklausomai nuo jų dabartinio ekonominio statuso ir nuo privačių įdarbinimo tarnybų brandumo.

Literatūra

1. Bendradarbiavimas su užsienio šalimis: patirties pritaikymas, naujos paslaugos klientams// Darbo biržos naujienos.-2001.-Nr.12- -p.10-11.
2. 2002m. – kokybės gerinimo metai//Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.1–p.2.

3. Lietuvos darbo biržos veikla 2001m.// Darbo biržos naujienos.-2002.-Nr.2- -p.6-8.

4. Lietuvos darbo biržos veikla 2001 metais.- V.:BSPB,2002.p.8-19.

5. Lietuvos darbo biržos veikla ir darbo rinka 1991-2000m.Statistikos rinkinys.2001.p.18-25.
6. Socialinis pranešimas,2000.-V.:Puntukas,2001.p.37-44.

7. Tarptautiniai darbo standartai.Lietuvos darbininkų sąjunga.V.:1995.p.34-36.

8. Užimtumo fondo remiami darbai – praktinių įgūdžių kaupimas//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.11p.14-15.

9. Veikla 2000 metais.Lietuvos darbo birža.V.:BSPB,2001.p.14-25.

10. Veikla 2001 metais.Vilniaus darbo birža.V.:BSPB,2002.p.10-90.

11.Žmogui galima padėti, kai sutampa abiejų pusių interesai//Darbo biržos naujienos.-2001.Nr.2 p.19-21.

12. Рынок труда и социфльная политика в централной и восточной Европе.Москва.1997.p.240-242.

13. Sammaries of international labour standarts. Second edition, updated in 1990.1991.p-25.

14. http://www.adecco.gr/Report_Summary.htm

15. http://europa.eu.int/comm/employment_social/news/2001/nov/232_en.html

16. http://www.etf.eu.int/fiches02.nsf

17. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/recdisp2.htm

18. http://ilolex.ilo.ch:1567/english/convdisp2.htm

19. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch2.htm

20. http://www.ldb.lt/publikacijos/

21. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/

22. http://www.ilo.org/public/english/dialogue/govlab/papers/1998/pubpvt/ch1.htm

23. http://www.socmin.lt/tdo/ratifikuota/88konv_r.htm

24. http://www.undp.lt/documents/hrd_lt.htm

25. LR bedarbių rėmimo įstatymas (Žin.,1991,Nr.2-25;1996,Nr.18-457;199,Nr.65-2086;2002,Nr.2-51)

26. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas ”Dėl licencijų tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarkos patvirtinimo (Žin.,2001,Nr.149)

27. LR įmonių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1920)

Leave a Reply

Your email address will not be published.