KULTŪRINIŲ IR EKONOMINIŲ VERTYBIŲ SANTYKIS GLOBALIZACIJOS SĄLYGOMIS

ĮVADAS

Ištarus sąvoką ,,vertybės“, mūsų racionalusis nuolat logikos ieškantis protas iš karto brėžia dvi reikšmės alternatyvas: neapčiuopiamos, metafizinės moralinės vertybės ir materialiosios vertybės – fizinio turto išraiška. Bendrai priimta įvardinti jas kaip kultūrines ir ekonomines, nors įdomesnis reiškinys sociologijos ir filosofijjos požiūriu yra būtent jų sąveika. Vertybės savaime nepriklauso nuo to, ar žmogus užsiima ekonomine, menine, dvasine veikla, ar apskritai, neužsiima jokia. Kultūrinių vertybių ,,stovykloje“ aptinkame brangiai fizine išraiška įvertintų dalykų – dailės, literatūros kūriniai, kino filmai, pripažinti visos žmonijos. O štai ekonominių vertybių teritorijoje atsiduria tokie metafiziniai dalykai, kaip moralė: verslininkas ieško darbščių ir sąžiningų darbuotojų, kasdienė patirtis ir sveikas protas mums sako, kad melaginga reklama ar apgavystės pagrindu sukurta pardavimų kampanija pasmerkta greitai žlugti.
XX amžiuje, o ypač po II pasaulinio karo dėl naujų iki tol negirdėtų technologinių išradimų ir jų pritaikymo kasdieniniame eilinio žmogaus gyvenime, dėl neregėtų galimybių atsivėrimo verslo vystymui ir vadybai, pasaulis pasikeitė iš esmės. Įvardinčiau tai kaip esminį civilizacinį lūžį. Įvyko šiuolaikinis globalizacijos proveržis. Pasaulis ,,susitraukė“, sumažėjo iki tiek, kad rūškaną rudens rytą įlipę į lėktuvą Vilniuje, po 4 valandų nusileidžiame karščiu alsuojančioje Hurgadoje, o televizijos dėka žinome apie keisčiausias mažų genčių kultūras ir mūsų jau niekas nebestebina, tolerancijos ribas mes priversti išplėsti. O kas gi atsitinka su vertybių sistemomis šiame pasikeitusiame pasaulyje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis? Ar svarbios kultūrinės, moralinės vertybės galingoms tarptautinėms verslo korporacijoms? Ar vertingi materialine prasme šiuolaikiniai neatpažįstamai nutolę nuo originalo Oskaro Koršunovo Šekspyro, ar Eimunto Nekrošiaus Čechovo pjesių pastatymai Italijos, Rusijos teatruose?
Atsakymų į šiuos klausimus, ieškota D.Held; A. McGrew ir kt veikale ,,Globaliniai pokyčiai“ 2002m, kur įvairiais aspektais nagrinėjamas šiuolaikinės globalizacijos fenomenas. Pagrindiniu informacijos šaltiniu tapo V. Pruskaus monografija ,,Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas“ 2005m, moralės klausimai versle originaliai analizuojami Guodos Auzgirudienės straipsnyje ,, Ekonominė veikla ir vertybės“ žurnale ,,Naujasis Židinys – Aidai“ 2007m.
Pradedant nagrinėti bet kurią temą tenka visų pirma aptarti sąvokas. Pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjo neoklasikinės ekonomikos pagrindas – racionalaus pasirinkimo teorija ( Ray, 1998; Rokeach, 1977). Jos esmė – socialiniai reiškiniai aiškinami racionaliu elgesiu, maksimalizuoti naudą individui, t.y.analizuojama kaip jam pasirinkti ir vykdyti tokius veiksmus, kurie duotų kuo daugiau naudos kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pagal šią teoriją vertybė yra gėris ( ir kutūrinis, ir ekonominis), kuris turi individą visapusiškai patenkinti. Formaliai žvelgiant atrodytų, kad pagrindinis kriterijus graduojant vertybes turėtų būti rinka, tačiau pasaulis daug įvairesnis, ne toks vienpusiškas. Visuomenėje ekonominės ir kultūrinės vertybės atlieka skirtingą vaidmenį, tačiau yra glaudžiai susipynusios. Abiejų kūrėjas ir vartotojas yra žmogus, kartu jis yra ir jų įrankis. Abi vertybių rūšys daro įtaką subjektyviems žmogaus sprendimams, kai reikia pasirinkti vertybinius prioritetus įvairiose veikimo srityse. Todėl čia bus plačiau nagrinėjamos abi šios sąvokos.
Šiuolaikinė globalizacija- tai istorinė forma, kuri yra savaime unikalus socialinių, politinių, ekonominių ir technologinių jėgų darinys ( D. Held 2002m) Kadangi šiuolaikinis pasaulis yra esmingai pakeistas globalizacijos, 2 darbo skyriuje bus plačiau aptarta, kaip ji palietė būtent šias dvi mus šiuo atveju dominančias sritis – kultūrą ir ekonomiką.
XX – XXIa sandūroje vistik buvo ,,nuvainikuota“ racionalaus pasirinkimo teorija, nes pasaulio mokslininkai pastebėjo, kad kultūriniai impulsai turi įtakos ne tik ekonomikos raidos spartai, bet ir gali daryti jai stiprią įtaką. Atsisakyta vulgaraus požiūrio, kad kultūra yra tik išlaikytinė, o jos produktai nėra tokie jau vertingi. Artėjame prie… ,,aukso vidurio“ – pradėta domėtis ekonomikos ir kultūros sąveika. Šiai sąveikai aptarti ir skiriamas 3 šio darbo skyrius. Be kita ko tik kultūrinės vertybės sudaro kultūrinį kapitalą, be kurio neįmanoma sukurti ir gausinti ekonominių verybių. Kultūrinio kapitalo sudedamosios yra kūrybiškumas, naujos idėjos, sukuriančios individo naujus poreikius, maitinančios vidinį vartojimą, vadinasi sudarančios prielaidas ekonomikos produktyvumui.

1. VERTYBĖS SAMPRATA

Žmogaus realiame gyvenime vertybės visada pirmiausia siejamos su individualiu lygmeniu, t.y. asmeniniu pasirinkimu. Bendriausia prasme vertybės yra susijusios su žmogaus fizinėmis ir ūkinėmis reikmėmis, jos nulemia kam ir kaip vartojamos gėrybės, kokią vietą jos užima žmogaus gyvenime. Taigi, vertybės nusako esminius, svarbiausius vidiniu požiūriu dalykus, jų pagalba galime išreikšti savo ypatingą santykį su kitais žmonėmis, jos gali būti lyginimo matas, kriterijus, gali būti priemonė tikslui pasiekti. Individo elgesys rodo jo vertybinę orientaciją. Visi žmonės sugeba atskirti tiesą nuo melo, taurumą ir kilnumą nuo niekšybės. Taip kiekviena sįvertina savo ir kitų poelgius ir veiksmus. Žmonių visuomenėje tas, kas nemoka įvertinti savo ir kitų elgesio, tas neturi nuovokos apie dorovės normas ir vertybes. Vadinasi galima teigti, kad vertybės tarsi programuoja visą žmogaus veiklą, lemia veiksmų ir elgesio kryptį, savaip atskleidžia visuomenės, kuriai individas priklauso ideologiją ir kultūrą, o svarbiausia, jos tampa savotišku instrumentu, kurio pagalba pats žmogus vertina savo elgesį.Šis vertybių raiškos savitumas ir sudaro prielaidas įvairiems svarstymams ir interpretacijoms.
Ontologinė vertybės problema tikrinama atsižvelgiant į kilmės šaltinį: ar daiktai bei reiškininiai vertingi todėl, kad vertinami kitų, ar todėl, kad vertingi patys savaime?
Realizmo teorijos šalininkai taigia, kad vertingas reiškinių savybes galima nustatyti tik empiriniais metodais.
Nominalistinių teorijų šalininkai pripažįsta subjektyviąją vertybės būklę – tai reiškia, kad reiškiniai vertingi todėl, kad yra vertinami.
Skeptikai sako, kad vertybės – tai tik subjektyvios reakcijos. Pačios vertybės nėra objektyvios, o jų pažinimas tėra iliuzija.
Emotyvizmo srovės požiūriu vertybės – vidinių jausmų išraiškos, nes jų pagrindas emocijos, todėl vertinimui negali būti taikomi tiesos ar netiesos kriterijai… Esama dar daug vertybių teorijų, ir vistik tenka akcentuoti, kad bendriausia prasme tai idėjos įsitikinimai ir nuostatos.

Rokeach, atsižvelgdamas į vertybių normatyvinę prigimtį skirsto jas į dvi šakas:
1. sociocentrines bei egocentrines ( visuotines, atspindinčias visos žmonijos istorinę patirtį, arba, jei teiks pirmumą individualioms – egocentrines)
2. moralines bei kompetencines ( paženklintos univrsalumu ir padeda nustatyti moralinių principų pažeidimus, ir kas teikia daugiausiai asmeninio gėrio – kompetencines )
Galima dar kalbėti apie vertybių realumą ir potencialumą ( Kraujutaitytė 1998), pirminės ir antrinės socializacijos įtakas ( Lucmanas 1999 ), proto programavimo mąstą ( Hofstedas 2001) ir t.t.
Taigi darytina išvada, kad vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

1.1 EKONOMINĖS VERTYBĖS

Dar XVIII a Smithas veikale ,,Tautų turtas“ pirmasis nusakė kas tai yra ekonominė vertybė. Jis ir kiti politinės ekonomikos šalininkai plėtojo požiūrį, kad daikto vertybę nulemia išlaidos, reikalingos jam pagaminti. Atsirado ,,darbo teorija“, kuri vertę apibūdino kaip darbo jėgos sukurtų gėrybių sumą. Ir šiandien turime pripažinti, kad kai kurios prekių kainos nusistovi tik po ilgo svyravimo rinkoje, kai aukštesnės kainos jau nereikalaujama.
XIX a pabaigoje produkcijos vertė imta sieti su individo, siekiančio naudos ekonominiu elgesiu. Neoklasikiniai ekonomistai ( Jevonsas, Mengeris) pastebėjo, kad individai ir jų atskirų prekių poreikis rinkoje gali turėti lemiamą įtaką ne tik ekonomikos procesams, bet ir vartotojų elgesiui rinkoje. Šiuolaikinės naudos teorijos grindžiamos vartotojo elgsena. Tokiu atveju iškyla esminis klausimas: kas mus verčia rinktis vienas ar kitas prekes? Kurie mūsų siekiai svarbiausi? Svarbiausia, kad žmogus gali rinktis ir daro tai savarankiškai. ,,Laisvoji rinka skatina moralę, prašosi moralės. Ji neveikia, jei nėra moralės. Be moralės veikia tik totalitarizmas“ – teigia kunigas Kęstutis Kėvalas. Ir vistik reikia turėti galvoje, kad vertinant verslą moralės požiūriu, svarbu suvokti jog galutinį sprendimą – moralų ar ne ( sumeluoti produkto sudėtį, apgauti užsakovą) priima konkretus žmogus.
Kita vertus akivaizdu, kad vertybė gali būti ir socialiai sukonstruotas fenomenas. Tokios nuostatos laikosi socialinės vertybės teorijos šalininkai – J.R.Comons, J.B Clark. Jų teigimu įvairios institucijos daro tiesioginę įtaką formuodamos vartotojų pasirinkimus. Jos dar ir orientuoja vartotojus į tai, kas laikytina vertybe, ir taip jiems ją primeta.
Bendrai darytina išvada, jog ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių nekyla abejonių.

1.2 KULTŪRINĖS VERTYBĖS

Kultūros vertybių vartojimas pasižymi tam tikru ypatingumu, kurį nulemia jų paskirtis ir atliekamos funkcijos, nes kultūros prekės egzistuoja kaip asmeniniai daiktai. Kultūros produktai atlieka panašiai tas pačias funkcijas kaip ir kiekviena kita prekė. Jų kainą nustato rinka. Tai padaryti nėra paprasta,nes lemia kelios aplinkybės: viena vertus lemia paklausumas, kita vertus kultūros prekę įvertinti pinigais galima tik sąlygiškai. Pasinaudojant statistika, rodančia kaip kūriniai yra įkainoti įvairiose šalyse, galima ekonomiškai įvertinti tarptautiniu lygmeniu tokius kultūros produktus kaip filmai, televizijos programos ir pan. Tačiau išlaidos ne visada nusako pagaminto kūrinio vertingumą. Juk nutapyti paveikslą realiai kainuoja tik tiek, kiek kainavo drobė, dažai ir teptukai. Dar galima pridėti valandos darbo vidutinę kainą padaugainus iš skaičiaus valandų, kurias dailininkas sugaišo kol nutapė paveikslą. O štai to paveikslo rinkos kaina gali būti pati įvairiausia – labiausiai matyt tai priklausys nuo dailininkožinomumo meno kūrinių rinkoje.
Taigi, kas tai yra toji kultūros vertybė? Problema ta, kad vertybę ir jos vertinimą kultūros teoretikai supranta kitaip, negu ekonomistai. Kultūros vertybės negalima aprašyti ir sumodeliuoti pagal ekonomikos modelį dėl to, kad skirtingose kultūros kontekstuose ji gali turėti skirtingas savybes, ir dėl to, kad kultūros vertybės negalima
sieti su malonumu – kažkam ji gali visai nepatikti, netgi sukelti pasibjaurėjimą. Visdėlto noras ir pastangos apibūdinti svarbiausius kultūros vertybę nusakančius elementus nemažėja…
Pvz. D. Throsby skiria net šešis vertingumo lygmenis: estetinis, dvasinis, socialinis, istorinis, simbolinis, autentiškumas. Be kita ko yra ir toks požiūris, kad kultūros vertybės yra priviegijuotos, ir esą gali būti suprantamos tik labai išsilavinusių žmonių, kiti gali meno kūrinio tiesiog nesuprasti…
Bendrai darytina išvada, kad kultūrinės vertybės nėra vienodai pagal standartus apibrėžiamos ir nusakomos, nėra susijusios su materialinės naudos gavimu, dėl jų kokybės ir vertingumo nuolat kyla ginčai.

2 ŠIUOLAIKINĖS GLOBALIZACIJOS BRUOŽAI

Šiuolaikinė globalizacija – tai istorinė forma, kuri savaime yra unikalus socialinių, politinių, ekonominių, ir technologinių jėgų darinys. D. Held‘as 2002 įvardina fundamentalias šiuolaikinės globalizacijos savybes. Visų pirma tai erdvė ir laikas – niekada anksčiau procesas nebuvo apėmęs visą pasaulį. Daugiašakiškumas reikštų, kad globalizacija – daugiašakis reguliavimo ir valdymo objektas. Konjunktūriškumo savybė apie globalizaciją liudija faktą, kad ji apima visus gyvenimo aspektus – verslą, kultūrą, žmonių santykius, papročius, mediciną, technologija, žiniasklaidą. Skirtingo modalumo savybė reiškia, kad nepaprastai išaugo migracijos mastai pasaulyje. Migruojama ne tik ieškant darbo vietų, bet ir poilsiaujant, domintis kultūra keičiant gyvenamąją vietą dėl sveikatos problemų, ar vien dėl to, kad nepatinka klimatas. Žmonės nustojo vienareikšmiškai identifikuoti savo būvį su kuria nors konkrečia vieta žemėje. Globalizacijos lankstumą apibūdina faktas, kad ne tik karo būdu valstybės sprendžia tarpusavio konfliktus. Įgyvendinami įvairūs socialiniai projektai. Vienas iš tokių projektų – Europos sąjunga. Įdomus šiuolaikinės globalizacijos bruožas – konkurencija. Drįsčiau teigti, kad jis yra vienas iš lemiančių pačią šiuolaikinę globalizaciją. XX a pradžioje pasaulyje t.p. galima buvo įžvelgti globalizmo bruožų – imperijos primesdavo savo valdymo, švietimo, kultūros stilių kolonijoms, tarp kolonijų ir imperijų centrų vyko gana intensyvi prekyba ir migracija. Tačiau šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis kapitalo išvežimo, prekybos sandėrių pagrindinis variklis yra ekonominė konkurencija, praktinė nauda ir pelnas.
Be kita ko šiuolaikinei civilizacijai būdinga regionalizmas, vakarietinimas, teritoriškumas, pakitusios valstybių formos nukreiptos į žmonių gerovės ugdymą, išplėstą valdymo aparatą.
Ypač svarbi ir daug lemianti globalizacijos savybė – demokratinis valdymas. Žmonijai kyla visai nauji uždaviniai: kaip suderinti teritoriškai įsišaknijusį valdymą su transnacionaliniu ir globaliniu socialinio gyvenimo organizavimu.

2.1 EKONOMINĖS GLOBALIZACIJOS SAVYBĖS

Svarbiausios šiuolaikinės civilizacijos ekonominės savybės pasireiškia prekyboje finansuose versle ir gamyboje. D. Held išnagrinėję pasaulinės prekybos pokarinius rodiklius teigia, kad būtent pokaryje atsirado kokybinis prekybos intensyvumo pokytis, kai nacionalinės rinkos susipynė viena su kita. Prekyba tapo neatsiejama nuo nacionalinio ekonomikos klestėjimo. Susiklosčius palankioms aplinkybėms ( mažėja transporto išlaidos, techninė pažanga, pigus kuras ) globalinės prekybos rinkos plečiasi kol jų neriboja nacionalinės rinkos. Regioninę prekybą pakeitė globali. Plečiasi prekybos asortimentas: ne tik prekės, bet ir paslaugos. Neprekiaujamų gėrybių gamybai prireikia prekiaujamų gamybos veiksnių ir atvirkščiai. Taip atsiranda prekiaujamų ir neprekiaujamų sektorių ryšys, kuris dar didina globalios rinkos jėgas. Visa tai lemia precedento neturintis tarptautinis prekybos santykių liberalizavimas šiuolaikinėje epochoje.
Finansų srityje Pasaulio Prekybos Organizacijos susitarimas atverti nacionalines finansų paslaugas globalinei konkurencijai, leidžia vis labiau susipinti tarpusavyje nacionalinėms finansų rinkoms. O pagrindinis šiuolaikinės tarptautinės pinigų sistemos bruožas – poslinkis nuo fiksuotų valiutos kursų link link slankių kursų sistemos.
Gamybos ir verslo srityje šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis ima kurtis korporacijos, kurios į savo transnacionalinius verslo tinklus įtraukia dukterines įmones, subrangovus, pirkėjus ir kitų šalių firmas. Ruigroh‘as ir Tulder‘is (1995 ) pateikia globalios gamybos ir paskirstymo tinklų organizacinių formų tipologiją. Tai gali būti:
a) geografiškai išplitusi ir silpnai iš centro kontroliuojama gamyba
b) geografiškai išsklaidyta, bet griežtai iš centro kontroliuojama gamyba ir koordinuojama strategija.
Praktiškai visi pasaulio globalūs gamybos tinklai pakliūna tarp šių kraštutinumų. Taigi, susiformavus pasauliniams gamybos ir paskirstymo tinklams, verslo globalizacija pasiekė ir svarbias daugelio šalių ekonomikos industrinės bazės sritis, nes gamybos tinklai yra linkę veikti pažangiausiuose ūkio sektoriuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs nacionalinių ekonomikų turtingumui ir saugumui. Taigi atrodytų, jog verslo srityje globalizuotas pasaulis darosi saugesnis.

2.2 KULTŪRINĖS GLOBALIZACIJOS SAVYBĖS

Pačiomis pirmosiomis kultūros globalizacijos apraiškomis autoriai D. Held (2002) laiko imperijas, nes joms valdyti ir išlaikyti reikėjo specialiai paruoštų žmonių, kalbančių ta pačia kalba, mokytų pagal tą pačią švietimo sistemą. Šiuolaikinės kultūros globalizacija susijusi su:
a) naujomis infrastruktūros galimybėmis,
b) įvairiarūšių kultūrinių mainų ir kultūrinių ryšių intensyvumu,
c) populiarios Vakarų kultūros ryšių tarp verslo žmonių ir organizacijų plėtra,
d) multinacionalinių darinių dominavimu, kuriant ir valdant nuosavybės teise kultūros prekių gamybos ir paskirstymo infrastruktūras ir organizacijas.
Kultūrinė globalizacija visiškai ignoruoja nacionalinių valstybių ribas, nes atsirado naujos technologijos ir internetas, išaugo informacijos reikšmė, komunikacines technologines sistemas naudoja ir elitas, kultūra tapo terpe, per kurią individai ir kolektyvai išreiškia savo tapatybę laike ir erdvėje, pasikeitė kultūrinių srautų kryptys (ne tik iš dominijų į periferijas, o ir apskritai visomis kryptimis, nes jie gimsta spaudos agentūrose, transliavimo organizacijose, universitetuose…), pasikeitė kultūros globalizacijos būdai-anksčiau tai buvo technokratų ir intelektualų sluoksniai, dabar žiniasklaida ir organizuotos žmonių grupės. Dasmann (1998) teigia, ir tai laikytina svarbia išvada, kad nuo kultūrinės, kaip ir nuo ekonominės globalizacijos šiuolaikiniame pasaulyje atsiriboti neįmanoma.

3 VERTYBIŲ SĄVEIKOS YPATUMAI

Jeigu žmonėms rūpėtų vien tik didesnis atlyginimas, tai niekas nedirbtų švietimo, ar kultūros srityse. (G. Azguridienė 2009 ) Tačiau žmogui reikia daug daugiau, Kasdienė veikla turi teikti emocinį malonumą. Tai daro ją pakeliamą ir priimtiną. O štai kad verslas galėtų funkcionuoti moraliai, tam tikras funkcijas turi atlikti valstybė (nustatyti taisykles ir prižiūrėti kaip jų laikomasi)
Ekonomika globalizacijos sąlygomis mažiau pažeidžiama, nes individo ekonominio elgesio motyvas aiškus – didesnės naudos siekimas. O štai kultūros arenoje tokio visuotinio tikslo nėra. Kaip nėra ir vienodo požiūrio kokie yra pagrindiniai kultūrinės veiklos motyvai, kas skatina kurti kultūrines vertybes. . O globalizacija yra tai, kas neišvengiamai turės ir jau turi lemiamą įtaką tenkinant individo saviraiškos ir saugos poreikius. Globalizacijos peršamos universalios taisyklės, esančios prielaida ne tik visuotinės rinkos plėtrai, bet ir atitinkamo politinio bei kultūrinio elgesio standartams, tinkamiems visų kultūrų atstovams, tampa iššūkiu nacionalinių valstybių ekonomikai ir kultūrai. Viena vertus globalizacija skatina vertybių plitimą, kita vertus reikalauja jas priimti, sugerti, paversti veikiančiomis. Tikėtina, jog jas perėmus, bus sukurta nauja socialinio bei kultūrinio gyvenimo kokybė. Tai nulems, kad atsiras kultūrinių ir ekonominių siekių tenkinimo pusiausvyra, teisingumo paisymas, įvairovės ir ekonomikos ir kultūros veiklos srityse rėmimas, apsauga nuo neapdairių ir neatsakingų valdžios ir ekonominių struktūrų sprendimų, ekologinių sistemų svarbos ekonominei plėtrai pripažinimo. Taigi darytina išvada, jog globalizacija ne tik suaktualina ekonomikos ir kultūros sąveikos būtinumą siekiant visuotinės gerovės ir saugumo, bet ir skatina vertinti jų puoselėjamas vertybes kaip neatsiejamus tos gerovės sukūrimo garantus.

I Š V A D O S

1. Vertybė visada yra daugiaplanė, daugiaaspektė ir skirtingame kultūros kontekste turi nevienodą reikšmę ir svarbą. Skirtingose visuomeninio gyvenimo srityse vertybės turi skirtingą normatyvinį pobūdį ir savitas raiškos formas, todėl jos atlieka nevienodą vaidmenį.

2. Ekonominės vertybės turi siekinius, kurių tikslas – gauti naudos, dėl kurios vertingumo, kokybės ir savybių neabejojama, o kultūrinės vertybės nėra vienodai pagal standartus apibrėžiamos ir nusakomos, nėra susijusios su materialinės naudos gavimu, dėl jų kokybės ir vertingumo nuolat kyla ginčai.

3. Šiuolaikinė globalizacija – tai istorinė forma, savaime esanti unikaliu socialinių, politinių, ekonominių, ir technologinių jėgų dariniu, kuris susiformavus pasauliniams gamybos ir paskirstymo tinklams, pasiekė ir svarbias daugelio šalių ekonomikos industrinės bazės sritis, nes gamybos tinklai yra linkę veikti pažangiausiuose ūkio sektoriuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs nacionalinių ekonomikų turtingumui ir saugumui, o nuo kultūrinės, kaip ir nuo ekonominės globalizacijos šiuolaikiniame pasaulyje atsiriboti neįmanoma.

4. Globalizacija ne tik suaktualina ekonomikos ir kultūros sąveikos būtinumą siekiant visuotinės gerovės ir saugumo, bet ir skatina vertinti jų puoselėjamas vertybes kaip neatsiejamus tos gerovės sukūrimo garantus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Auzguridienė G. ,,Ekonominė veikla ir vertybės“ Naujasis Židinys – Aidai, 2009.
2. Held D., McGrew A; Goldblat D; ir kt. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius; margi raštai, 2002.
3. Pruskus V. Vertybės rinkoje: sąveika ir pasirinkimas. Vilnius; 2005.
4. Pruskus V. Gyvenimo vertė rinkos sąlygomis. \\ Tarptautinės konferencijos ,, Tradicijų ir inovacijų darna, kuriant atvirą visuomenę“ pranešimų medžiaga. Kaunas, LŽŪU, 1999.

Leave a Reply

Your email address will not be published.