1.Demografijos politika.

Demografinė politika
Demografinė politika – tai priemonių visuma, kurių tikslas formuoti geriausiai atitinkančią visuomenės plėtrą, gyventojų reprodukciją bei reguliuoti demografinius procesus, dėl visos visuomenės ir dėl kiekvieno jos nario. Tai pasiekiama administracinėmis, juridinėmis, ekonominėmis, socialinėmis bei propagandinėmis priemonėmis.
Svarbiausios demografinės politikos priemonės – ekonominio pobūdžio parama daugiavaikėms ir jaunoms šeimoms, mokesčiai bevaikėms šeimoms ir kt. Taip pat svarbu: abortų draudimas ar jų legalizavimas, juridinio amžiaus santuokai nustatymas, informacijos priemonių (televizijos, radijo, spaudos, kino ir kt.) panaudojimas propaguojant daugiavaikes ar mažavaikes šeimas ir kt.
Demografinė politika ne šių dienų atradimas. Ji žinoma iš antikos laikų. Ir Lietuvoje ji vienaip ar kitaip liečia daugelį gyventojų ar tam tikras jų grupes, vykdoma keletą dešimtmečių. Jos veikimo sferon patenka jaunos, daugiavaikės šeimos, našlaičiai, žmonės su negalia, pensininkai ir kiti. Jais daugiau ar mažiau rūpinasi valstybė, labdaringos organizacijos.
Tačiau bene svarbiausia demografinės politikos dalis yra ta, kuri susijusi su jaunomis ir daugiavaikėmis šeimomis, našlaičiais. Nuo jų skaičiaus bei teikiamos paramos didele dalimi priklauso tautos ateitis. Paramos dydis priklauso nuo valstybės galimybių, jos ekonominio pajėgumo ir pažiūros į tautos ateitį. Norint teikti paramą, galimybių rasti visuomet galima.
Vykdoma parama jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Apmokamos dekretinės atostogos, teikiamos išmokos gimus kūdikiui, du metus mokama pašalpa vaiką prižiūrinčiam asmeniui, skiriamos našlaičio stipendijos, pašalpos tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams ir kt. Šeimos politikos klausimais daug dirba Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto demografai.
Lietuvoje vykdoma demografinė politika apima ir kitus paramos reikalaujančius žmones: našlaičius, negalios ištiktus žmones, pensininkus, bedarbius. Bendras jų skaičius artėja prie 2 mln. Tai toks mūsų valstybės socialiai remtinų asmenų skaičius.
Lietuvai reikalinga efektyvi, atskiruose krašto regionuose skirtinga demografinė politika. Ji turi remtis pakankamai didele materialine parama, ypač jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Šiam tikslui reikalingi materialiniai ištekliai privalo būti skiriami valstybiniais sprendimais ir pakankamai konkrečiais.
1.1. PAGRINDINĖS DEMOGRAFINĖS PROBLEMOS IR IŠŠŪKIAI GYVENTOJŲ POLITIKAI
Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios Lietuvos demografinė raida kinta iš esmės. Visų demog¬rafinių procesų (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo, migracijos) pokyčiai neigiami. De¬mografinė jų pasekmė — gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas. Neigiami demografiniai pokyčiai reiškiasi ir sudėtingomis socialinėmis, ekonominėmis problemomis. Spartus gyventojų senėjimas keičia santykį tarp visuome¬nės kuriančiosios ir vartojančiosios dalies, reiškiasi naujais iššūkiais šalies biudžetui, socialinei sferai, paslaugų plėtrai.
Šeima ir gimstamumas. Per praėjusį dešimtmetį labai sumažėjo gimstamumas, esminius pokyčius išgyvena šeimos institutas, vyksta jo destabilizacija, silpnėja šeimyniniai saitai, didėja šeimų įvairovė, gausėja nepilnų šeimų. Tokių problemų atsiradimo ir plitimo prielaidos susijusios tiek su esminėmis socialinėmis ekonominėmis transformacijomis ir visuomenės adaptyvumo prie rinkos santykių stoka, tiek su ekonominiais sunkumais, su kuriais susiduria gyventojai, ypač jaunimas (siekdamas išsilavini¬mo, įsitvirtinimo darbo rinkoje, apsirūpinimo būstu), tiek su problemomis dėl nepakankamai adek¬vačios socialinės ir paramos šeimai politikos, tiek ir dėl vertybinių orientacijų, gyvenimo stiliaus, san¬tuokinės ir prokreacinės elgsenos kitimo, besireiškiančio stiprėjant individualizacijai, liberalėjant ap¬linkai. Išorinių ir vidinių galių stoka šeimoms adaptuotis prie naujų sąlygų ir iššūkių sparčiai kintan¬čiai šeimai yra viena svarbiausių šiuolaikinių ir ateities socialinių problemų, juolab kad jos susijusios su visomis gyvenimo sferomis. Be to, rinkos sąlygos kelia vis didesnius iššūkius pačiai šeimai, siekiui užtikrinti jos gerovę. Visuomenė sunkiai persiorientuoja nuo paternalistinės prie įsigalinčių rinkos santykių diktuojamos aplinkos, kai šeimos funkcijų atlikimo sėkmė vis labiau priklauso nuo aktyvios kiekvieno individo ir šeimos pozicijos. Be to, nemažai daliai auginančių vaikus šeimų skurstant, pa¬tenkant į socialinę atskirtį ryškja specifinės socialinės problemos. Socialiai silpnos šeimos negaudamos pagalbos iš šalies praranda autonomiškumą, negali atlikti savo prigimtinių vaikų ugdymo, lavi¬nimo, socializacijos funkcijų ir, nesant pakankamų socialinio saugumo garantijų, šias problemas bei socialinę atskirtį gali reprodukuoti. Visa tai reikalauja, kad, siekiant vidinių šeimos galių stiprinimo ir jos funkcionalumo didinimo, strateginių veiksmų prioritetus, teikiamus kuriant socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką, kuri leistų sudaryti šeimos narių aktyvumo darbo rinkoje ir lavinantis sąlygas, turi papildyti pagalbiniai veiksmai, galintys rizikos grupėms teikti garantijas. Be to, siekiant vidinio šeimos tvirtumo, jos gerovės būtina didinti visų visuomenės galių sutelktumą ir solidarumą — nuo individo, šeimos, bendruomenės iki visos visuomenės ir valstybės.
Visuomenės sveikata. Praėjusio dešimtmečio gyventojų mirtingumo tendencijos išryškino per pastaruosius kelerius dešimtmečius susiformavusius neigiamus mirtingumo ir sveikatingumo (ypač vyrų) bruožus, labai besiskiriančius nuo išsivysčiusių šalių patyrimo tiek savo pokyčiais, juos lemian¬čiais veiksniais, tiek ir lygiu. Nors nuo 1995 m. mirtingumo rodikliai Lietuvoje gerėja, vyrų mirtin¬gumo lygis tebėra aukštesnis, negu buvo prieš keturis dešimtmečius. Lietuvos gyventojų mirtingumas tebėra gerokai didesnis nei senosiose Europos Sąjungos ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Lie¬tuvos vyrai vidutiniškai gyvena net 10 metų, o moterys – apie 5 metus trumpiau negu senųjų Europos Sąjungos šalių gyventojai. Pagal vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius Lietuva atsilieka ir nuo daugelio naujųjų Europos Sąjungos šalių. Viena svarbiausių sveikatingumo ir mirtingumo nei¬giamas tendencijas lemiančių veiksnių yra nesveikos ir net sveikatai žalingos elgsenos paplitimas bei nepalanki sveiko gyvenimo būdo nuostatoms ir vertybms formuotis aplinka. Pastarieji veiksniai postmodernioje visuomenėje gerinant sveikatą ir mažinant mirtingumą vaidina labai didelį ir vis svar¬besnį vaidmenį.
Migracija. Prasidėjus politiniams, ekonominiams ir socialiniams pokyčiams iš esmės pasikeitė migracijos mastai, kryptys, formos. Legalią migraciją keičia nelegali, nuolatinę — laikina. Šiuo metu dominuoja trumpalaikė migracija (iš esmės atliekanti tik ekonominę funkciją, nenutraukiant socialinių saitų), nepilnos šeimos migracija (tėvai be vaikų, vienas iš sutuoktinių), plečiasi vadinamoji nereguliari migracija tiek į Lietuvą, tiek ir iš jos, reiškiasi ir kraštutinės migracijos formos – prekyba žmonėmis, ypač moterimis.
Keičiasi migracijos srautus formuojantys veiksniai, socialinės ekonominės, kultūrinės jos pa¬sekmės. Iki pastarojo meto Lietuvai buvo būdinga nelegali ir savo mastais masinė gyventojų, labiau¬siai jaunimo, tarptautinė migracija, kurios pagrindiniai veiksniai yra darbo vietų trūkumas, nepakan¬kamos galimybės užsidirbti ir užsitikrinti bent jau minimalų pragyvenimo lygį, didelis nedarbas, ypač jaunimo, didelė nedarbo teritorinė diferenciacija. Esant nestabiliai situacijai darbo rinkoje migraciją gali lemti noras sumažinti socialinę riziką, bandymai prieiti prie alternatyvių pajamų šaltinių, nepri¬klausančių nuo ekonominės situacijos svyravimų Lietuvoje.
Nemažą įtaką turi ir migracinės infrastruktūros, taip pat ir nelegalios, plėtotė tiek Lietuvoje, tiek ir tikslo šalyse, auganti nelegalių migrantų darbo paklausa tikslo šalyse. Migracijai peraugant į verslą pirminiai veiksniai iš viso gali tapti nebesvarbūs.
Nemažą ir vis didėjančią įtaką formuojant migracijos politiką, o kartu ir migracijos srautus, da¬ro tarptautiniai susitarimai ar konvencijos, ypač ginantys bendrąsias žmogaus vertybes ir žmogaus teises. Migracijos procesų eigą ir migracijos politikos formavimą Lietuvoje veikia eurointegraciniai procesai. Be to, kaip rodo migracijos tyrimai, migracijos procesų priežastingumas yra kumuliatyvus, nes migracija keičia kontekstą, kuriame priiminėjami sprendimai, migruoti ar ne. Be to, skirtingi veiksniai veikia skirtingus lygmenis – individualų, namų ūkių, bendrijos, šalies. Visa tai reikalauja migracijos politikos krypčių ir priemonių įvairovs.
Gyventojų senėjimas. Gyventojų senėėjimas suvokiamas kaip teigiamas socialinis pokytis, nes jis yra nenorimų gimimų ir ankstyvų mirčių kontrolės rezultatas. Ilgesnis gyvenimas — tai vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų. Tačiau demografinės raidos laikotarpiai, kai gyventojų amžiaus struktūra spar¬čiai keičiasi (senėja), praktiškai visose gyvenimo sferose reikalauja laiku priimtų ir pasvertų visuome¬nės adaptavimo veiksmų. Naujas jauno ir senyvo amžiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia peržiūrėti ir pritaikyti prie naujų poreikių esamus visuomenės išteklius ekonomikos (galimybės daly¬vauti darbo rinkoje, pajamų lygis), politikos (galia politinėse ir visuomeninėse organizacijose), socia¬linio saugumo (socialinės garantijos), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančių paslaugų plėtra), žmogaus ekologijos (poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.) ir kitose sferose.
Jeigu visuomenė adekvačiai nereaguoja į pagyvenusių žmonių dalies didėjimą ir jų specialius porei¬kius vėlyvoje senatvje, kyla pavojus šios grups gyventojų gerovei. Todėl vienas iš pa¬grindinių tikslų ir yra siekti pagyvenusių bei senų žmonių gerovės. Vadovaujantis aktyvaus senėjimo prin¬cipu prioritetas teikiamas pagyvenusių žmonių užimtumui darbo rinkoje, jų švietimui. Kartu pripažįstama būtinybė garantuoti pakankamas pajamas nebepajėgiant užsidirbti ir užtikrinti reikiamas socialinės globos paslaugas vėlyvuoju senatvės periodu.

1.2. PAGRINDINIAI LIETUVOS DEMOGRAFINĖS SITUACIJOS INDIKATORIAI
Gyventojų skaičiaus 2004 m. pradžioje gyveno 3445.9 tūkst. žmonių. Tai 260 tūkst. mažiau negu prieš penkiolika metų.
Gyventojų skaičius Lietuvoje pradėjo mažėti nuo 1992 m. (1.1 pav.)
Gyventojų skaičius pirmiausia pradėjo mažėti dėl emigracijos. 1992—2003 m. dėl emigracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažjo daugiau kaip 200 tūkst.
Nuo 1994 m. gyventojų skaičius mažėja ir dėl natūralios kaitos – didesnių mirtingumo negu gims¬tamumo rodiklių. 1994—2003 m. dėl šios priežasties gyventojų sumažėjo beveik 60 tūkst.
Vyksta sparti depopuliacija. Neto reprodukcijos rodiklis sparčiai mažėja ir 2003 m. buvo 0,60 (1.2 pav., 1.1 priedas), t. y. tėvų kartą keičia beveik perpus mažesnė vaikų karta. Kad karta pakeistų kartą, šis rodiklis turtų būti ne mažesnis už 1.
Gimstamumas ir šeima
Viena iš depopuliacijos priežasčių yra mažas gimstamumas. Gimusiųjų skaičius sumažėjo nuo 56,9 tūkst. 1990 m. iki 30,0 tūkst. 2002 m. ir 2003 m. padidėjo iki 30,5 tūkst.
Santuokų skaičius sumažėjo nuo 36,3 tūkst. 1990 m. iki 15,8 tūkst. 2001 m. 2002-2003 m. san¬tuokų palengva daugėjo: 2003 m. susituokė 17,0 porų. Bendrasis santuokų rodiklis atitinkamai suma¬žėjo nuo 9,8 iki 4,5 ir padidėjo iki 4,9%o.
Kasmet išsituokia apie 11 tūkst. porų. 1990 m. 100 santuokų teko 35, 2003 m. — 62 ištuokos.
Daugėja porų, gyvenančių nesusituokus. Nesantuokinių vaikų dalis padidėjo nuo 7% 1990 m. iki 29,5% 2003 m.
2001 m. gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 65,4 tūkst. šeimų, kuriose yra tik vienas iš ėvų (dažniausiai motina).
Iki šiol svarbi šeimos planavimo priemonė tebėra abortai, keliantys didelių problemų repro¬dukcinei sveikatai. Nors abortų rodikliai mažėja, jie vis dar gerokai dažnesni negu labiau išsivysčiusiose šalyse. Kasmet atliekama apie 11-13 tūkst. abortų, arba 100 gimimų tenka apie 40 abortų.

Mirtingumas
Gyventojų mirtingumo rodikliai nuo 1990 m. labai svyruoja. Didžiausi mirtingumo rodikliai buvo praėjusio dešimtmečio viduryje. Labiausiai mirtingumo ir sveikatingumo lygį integruojantis rodiklis — vidutinė tiktina gyvenimo trukmė — 1994 m. vyrų buvo 62,56 metų, moterų- 74,86 metų (1990 m. atitinkamai 66,44 ir 76,27 metai).
Nors pastaraisiais metais mirtingumo rodikliai gerėja, tačiau vyrų vidutinė tiktina gyvenimo trukmė tebėra mažesnė negu 1965 m. 1965 m. vyrų vidutinė tiktina gyvenimo trukmė buvo 68,57, o 2003 — 66,48 metų, t. y. 2 metais trumpesnė, o moterų atitinkamai 75,42 ir 77,85 metų.

Migracija
Įvertinus ir nelegalią migraciją, dėl gyventojų emigracijos Lietuva 1990-2002 m. prarado apie 230 tūkst. žmonių, iš jų apie 73 tūkst. dėl emigracijos į NVS ir apie 157 tūkst. dėl emigracijos į kitas užsienio šalis.
Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio migracija iš esmės keitė savo formas. Legalią migraciją kei¬tė savo mastais gerokai didesnė nereguliari (nedeklaruota) migracija.
Gyventojų senėjimas
Lietuvoje dabar reiškiasi antroji intensyvi gyventojų struktūrinio senėjimo banga. Tačiau Lietuva dar neįeina į pirmąjį demografiškai seniausių pasaulio šalių dvidešimtuką.
Per pastaruosius penkis dešimtmečius 60 metų ir vyresnių gyventojų dalis iš bendro gyventojų skaičiaus padidėjo dviem trečdaliais. Dabar Lietuvoje 60 metų ir vyresnių žmonių yra daugiau negu vaikų.
Skirtumas tarp Lietuvos miesto ir kaimo gyventojų senatvės lygių vis dar yra akivaizdus, bet pastaruoju metu švelnėja (2003 m. pradžioje 60 metų ir vyresni gyventojai miestuose sudarė 18%, kaimo vietovse — 24%).
Lietuvos gyventojų būdingas struktūrinio senėjimo bruožas – senatvės feminizacija: tarp vy¬riausių Lietuvos gyventojų dominuoja moterys.
.3. PRIORITETINĖS GYVENTOJŲ POLITIKOS KRYPTYS
Pripažįstant, kad svarbiausios dabarties ir ateities demografinės problemos yra spartūs ir esminiai šeimos pokyčiai, gimstamumo sumažėjimas iki lygio, neužtikrinančio kartų kaitos ir lemiančio greitus depopuliacijos tempus; gana aukštas, palyginti su Vakarų šalimis, mirtingumo, ypač vyrų, lygis, kuris sieja¬mas su gyvensena; intensyvūs migracijos srautai, besireiškiantys įvairiomis (trumpalaikės, nelegalios ir pan.) migracijos formomis; labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, buvo išskirtos keturios prioritetinės gyventojų politikos dalys:
1.Šeimos gerovė
2.Pagyvenusių ir senų žmonių gerovė
3.Visuomenės sveikata
4.Migracija
LIETUVOS GYVENTOJŲ SOCIALINIAI SLUOKSNIAI
Jau senokai Lietuvoje keliami klausimai, kaip yra susisluoksniavę šalies gyventojai, kaip susiformavę ar besiformuojantys socialiniai sluoksniai (klasės) skiriasi ekonominiais, socialiniais, demografiniais, savijautos ir kitais požymiais, ar yra Lietuvoje vidurinioji klasė, kuri, kaip žinoma, laikoma visuomenės stabilumo garantu. Atsakymai į šiuos klausimus ypač aktualūs toliau plėtojant šalyje socialinę ekonominę politiką, numatant jos tobulinimo kryptis ir priemones (žr. 1 pav.).
Kaip žinoma, vidurinioji klasė pirmiausia yra visuomenės politinio, ekonominio ir socialinio stabilumo garantas. Viduriniosios klasės įvaizdis siejamas, viena vertus, su etaloniniu gyvenimu, gerbtinais gyvenimo būdo standartais, apskritai – su tradiciškumu, konformistiškumu, kita vertus, su naujovėmis plėtojant technologijas, intelektualinę kūrybą, sugebėjimu prisitaikyti prie visuomenės trans¬formacijos į kokybiškai naują lygmenį (informacinę visuomenę), t. y. – su avangardiškumu.
Nors Lietuvoje rinkos ekonomika jau įsitvirtinusi, tačiau pastaruoju metu intensyviai restruktūrizuojamas ūkis, mažėja valstybinio reguliavimo mastas įvairiose gyvenimo srityse, keičiasi visuomenės ekonominis aktyvumas, pastebimi dideli vertybinių orientacijų pokyčiai ir t. t. Taigi nauji socialiniai ekonominiai santykiai dar nėra nusistovėję. Labai padidėjusi ekonominė nelygybė leidžia teigti, kad svarbiausiu vienokios ar kitokios socialinės pozicijos (statuso) visuomenės struktūroje veiksniu tapo ekono¬minis kapitalas. Tačiau, suprantama, vienokį ar kitokį socialinį statusą lemia ne tik ekonominis kapitalas. Siekiant susidaryti kiek galima labiau gyvenimo tikrovę atitinkantį socialinės stratifikacijos šalyje empirinį vaizdą, reikia atsižvelgti ir į kultūrinį kapitalą, nes išsimokslinimas, žinios, kvalifikacija tampa vis svarbesniais gyventojų susisluoks¬niavimo veiksniais, socialinio mobilumo šaltiniais.
Tikslinga skirti keturis socialinius sluoksnius: žemutinį, tarpinį (tarp žemutinio ir vidurinio), vidurinį ir aukštutinį.
Kiekvienas socialinis sluoksnis suskirstytas į du posluoksnius: I posluoksnis – išsimokslinimas iki bendrojo vidurinio imtinai, II posluoksnis – aukštesnysis ir aukštasis išsimokslinimas.
2. Lietuvos gyventojų socialinis susisluoksniavimas
2.1. Visuomenės socialinė struktūra
Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį patenka beveik pusė visų gyventojų. Aukštutinis socialinis sluoksnis sudaro apie dešimtadalį gyventojų. Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių. Atliktų įvairių tyrimų duomenys rodo, kad tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys: I posluoksniai vyrauja žemutiniame ir tarpiniame, o II posluoksniai -viduriniame ir aukštutiniame socialiniuose sluoksniuose. Kita vertus, namų ūkio galvos palyginti aukštas išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso. Nepasiekusiųjų vidurinio ir aukštutinio socialinių sluoksnių, kai namų ūkio galva turi aukštesnįjį ar aukštąjį išsimokslinimą, yra gerokai daugiau negu sugebėjusiųjų šiuos socialinius sluoksnius pasiekti, kai namų ūkio galva turi išsimoks¬linimą iki bendrojo vidurinio išsimokslinimo. Akivaizdu, kad vidurinio socialinio sluoksnio branduolys yra II jo posluoksnis, kuriame namų ūkių galvos turi aukštesnįjį ar aukštąjį išsimokslinimą.
Apie pusė (nuo 47 % iki 53 %) tiek miesto (tiek 5 didžiųjų, tiek ir kitų miestų), tiek kaimo gyventojų patenka į tarpinį socialinį sluoksnį. Tačiau miesto, ypač 5 didžiųjų miestų, gyventojai, palyginti su kaimo gyventojais, daug dažniau patenka į vidurinį ir aukštutinį socialinius sluoksnius ir daug rečiau – į žemutinį sluoksnį. Miesto gyventojų į žemutinį sluoksnį patenka 16 procentų, o kaimo gyventojų- 36 procentai. Kaip žinoma, miestai, ypač stambūs, suteikia daug didesnių socializacijos, savęs realizavimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių rinkos ekonomikos sąlygų galimybių. Gyventojų grupėms, besiskiriančioms namų ūkio galvos amžiumi, būdingos gana skirtingos pasiskirstymo tarp socialinių sluoksnių proporcijos. Pastebima tokia socialinio ekonominio statuso pasikeitimo keičiantis namų ūkio galvos amžiui tendencija: situacija šiek tiek geresnė negu vidutiniškai šalyje (18-24 metai) —> žemyn į maždaug vidutinę šalies situaciją (25-39 metai) -» tam tikras pagerėjimas (40-49 metai) -» aukštyn į situaciją, daug geresnę negu vidutiniškai šalyje (50-59 metai, kai vaikai jau užauginti, pasiektas, matyt, ir profesinės karjeros pikas) -» gerokai žemyn (kai perkopiama į septintą dešimtį, tampama pensininkais).
Priklausymas tam ar kitam socialiniam sluoksniui labai priklauso nuo namų ūkio socialinės ekonominės grupės. Žemutiniame sluoksnyje aukštas koncentracijos laipsnis būdingas vadinamiesiems kitiems ir žemdirbių namų ūkiams. Šiame sluoksnyje susitelkę 58 procentai gyvenančiųjų kituose ūkiuose ir 48 procentai gyvenančiųjų žemdirbių namų ūkiuose. Palyginti su minėtais namų ūkiais, šiek tiek geresnė pensininkų namų ūkių padėtis: į žemutinį sluoksnį jų patenka 27 procentai, tačiau į tarpinį – net 57 procentai. Gyvenančiųjų samdomų darbuotojų namų ūkiuose pasiskirstymo tarp socialinių sluoksnių situacija yra šiek tiek geresnė negu vidutiniškai šalyje. Geriausia yra verslininkų namų ūkių situacija. Tai vienintelė namų ūkių socialinė ekonominė grupė, kurios pusė narių patenka į vidurinį ir aukštutinį sluoksnius.
2.2. Socialinės demografinės, socialinės ekonominės ir sub¬jektyvios charakteristikos būdingos įvairiems socialiniams sluoksniams. Jos vienaip ar kitaip susijusios su gebėjimu prisitaikyti prie nuolat kintančios gyvenimo realybės, pri¬sijungti prie naujų visuomenės institutų kūrimo ir stiprinimo, tų gebėjimų realizavimo rezultatais, galiausiai potencialiomis galimybėmis pagerinti savo socialinį ekonominį statusą ar bent jį išlaikyti (kai jis yra palyginti neblogas).
Socialinės demografinės charakteristikos.
Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnis jame vidutinis namų ūkio dydis. Socialinių sluoksnių sudėtis pagal namų ūkių dydį rodo, kad tik gyvenančiųjų 4 asmenų namų ūkiuose dalis yra vienoda (27-29 %) visuose sluoksniuose. Kitokio dydžio namų ūkiams būdinga tokia tendencija: kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnę dalį jame sudaro gyvenantieji 1, 2 ir 3 asmenų namų ūkiuose ir tuo mažesnę jo dalį sudaro gyvenantieji 5 ir daugiau asmenų namų ūkiuose.
Ypač skiriasi socialinių sluoksnių sudėtis pagal gyvenamąją vietą. Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnis vaidmuo jame tenka gyvenantiesiems mieste, ypač 5 didžiuosiuose miestuose, ir atitinkamai mažesnis vaidmuo gyvenantiesiems kaime. Žemutiniame sluoksnyje kaimo gyventojai sudaro apie pusę įjįpatenkančiųjų, tarpinia¬me – 30 procentų, viduriniame – 21 procentas, aukštutiniame – 18 procentų.
Lietuvoje 56 procentai gyventojų gyvena namų ūkiuose, kurių galvos yra vyrai. Kaip žinoma, Lietuvai, kaip ir daugeliui kitų šalių, būdinga tai, kad vyrai dažniau negu moterys dirba vadovaujantį, kartu ir geriau apmokamą darbą. Socialinių sluoksnių charakteristikos rodo, kad kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo dažniau vyras yra namų ūkio galva.
Lietuvoje didžioji dalis (58 %) gyventojų gyvena namų ūkiuose, kurių galvos amžius nuo 25 iki 49 metų. Gyvenantieji tokiuose namų ūkiuose panašią dalį sudaro ir kiek¬viename socialiniame sluoksnyje. Iš esmės vienodas, kaip ir visoje šalyje nedidelis, vaidmuo kiekviename socialiniame sluoksnyje tenka gyvenantiesiems namų ūkiuose, kurių galvos amžius 18-24 metai. Tačiau, kai namų ūkio galvai 50-59 metai, – kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnę jo dalį sudaro gyvenantieji tokiuose ūkiuose, o, kai namų ūkio galvai 60 ir daugiau metų, – kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnę jo dalį sudaro gyvenantieji tokiuose ūkiuose. Minėti gyventojai lyg ir pasikeičia savo pozicijomis kraštutiniuose socialiniuose sluoksniuose: žemutiniame sluoksnyje jie atitinkamai sudaro 13 procentų ir 23 procentus, o aukštutiniame atitinkamai – 22 pro¬centus ir 11 procentų.
Įdomus pasiskirstymas ne tik pagal namų ūkio galvos amžių, bet ir pagal visų namų ūkio narių amžių. Šis pasiskirstymas rodo iš esmės tas pačias ten¬dencijas, tačiau iš jo akivaizdžiai matyti, kad žemutiniame socialiniame sluoksnyje, palyginti su kitais, daug didesnę dalį (beveik trečdalį) sudaro vaikai. Todėl ypač aktualu sudaryti prielaidas šio sluoksnio gyvenimo lygiui kilti. Priešingu atveju šie vaikai liks neišsimokslinę, neįvaldę minimaliausių sveiko gyvenimo būdo standartų, negavę mini¬malių kultūros ir meno pagrindų, neįgiję aukštesnio kvalifikacinio lygmens profesijų, galiausiai niekada nepasieks aukštesnio socialinio ekonominio statuso.
Socialinių sluoksnių charakteristikos pagal namų ūkių galvos išsimokslinimą rodo tokią tendenciją: kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo mažesnę jo dalį sudaro gyvenantieji namų ūkiuose, kurių galvos išsimokslinimas iki pradinio, pagrindinis ir bendrasis vidurinis, ir tuo didesnę jo dalį sudaro gyvenantieji namų ūkiuose, kurių galva turi aukštąjį išsimokslinimą. Tačiau į šią tendenciją „nepatenka” gyvenantieji namų ūkiuose, kurių galva turi aukštesnįjį išsimokslinimą. Ne tik aukštutiniame, bet, deja, ir žemutiniame socialiniame sluoksnyje tokie gyventojai sudaro po penktadalį.
Iš esmės skiriasi socialinių sluoksnių sudėtis pagal namų ūkio socialinę ekonominę grupę. Panašiausias į šalies gyventojų paveikslą pagal šią charakteristiką (kaip, beje, dažniausiai ir pagal kitas) yra tarpinis sluoksnis. Įvairių socialinių ekonominių grupių namų ūkių narių dalis kraštutiniuose sluoksniuose (žemutiniame ir aukštutiniame) skiriasi nuo 1,8 iki 6,8 karto. Vidurinio sluoksnio sudėtis tokia: 73 procentus sudaro gyvenantieji samdomų darbuotojų namų ūkiuose, 15 procentų – pensininkai, 7 procentus – versli¬ninkai, 3 procentus – žemdirbiai ir 2 procentus – gyvenantieji kituose namų ūkiuose.
Socialinių sluoksnių sudėties skirtumai pastebimi ir pagal namų ūkio tipą. Juos lemia vieniši asmenys, poros be vaikų ir kiti namų ūkiai su vaikais. Kuo aukštesnis socialinis sluoksnis, tuo didesnę jo dalį sudaro vieniši asmenys bei gyvenantieji porų be vaikų namų ūkiuose ir tuo mažesnę dalį – gyvenantiej i kituose namų ūkiuose su vaikais.
Socialinės ekonominės charakteristikos. Namų ūkių biudžetų tyrimo metu fiksuojamos ir namų ūkių narių, kurie darbinę veiklą nurodo kaip pagrindinį pajamų šaltinį, profesijos.
Žemutiniame socialiniame sluoksnyje vyrauja nekvalifikuoti darbininkai (46 %) ir kvalifikuoti prekinio žemės ūkio ir žuvininkystės darbininkai (19 %). Aukštutiniame sluoksnyje daugiausia yra specialistų (36 %) ir įstatymų leidėjų, vyresniųjų pareigūnų, valdytojų (20 %). Vidurinis socialinis sluoksnis pagal jam būdingų profesijų kvalifikacinį
lygmenį užima gerokai aukštesnę pozicijąnei tarpinis sluoksnis. Aukštesnę pozicijąjis užima ir palyginti su vidutiniais visų namų ūkių rodikliais. Pažymėtina (ir apgailestautina), kad įvaldžiusieji aukšto kvalifikacinio lygmens (3-iojo ir aukštesnio) profesijas sudaro daugiau kaip penktadalį tarpinio sluoksnio.
Viena iš pagrindinių gyventojų ekonominių charakteristikų, iš esmės lemianti jų gyvenimo suprantama, yra pajamos. Kiekviename socialiniame sluoksnyje aptinkami iš esmės visi Lietuvos gyventojams būdingi pagrindiniai pajamų šaltiniai, tačiau socialiniuose sluoksniuose jie pasiskirstę nevienodai, t. y.:
-tik aukštutinis socialinis sluoksnis turi vieną vyraujantį (sudarantį daugiau kaip
50 %) pagrindinį pajamų šaltinį. Tai samdomas darbas ne žemės ūkio sektoriuje. Paja¬mas iš verslo ir amatų (pagrindinis pajamų šaltinis) gauna tik 4 procentai patenkančiųjų
į šį socialinį sluoksnį, tačiau, deja, ir visuose šalies namų ūkiuose tokių yra tik 2 procentai;
-vidurinio ir tarpinio socialinių sluoksnių svarbiausi pagrindiniai pajamų šaltiniai
yra samdomasis darbas ne žemės ūkio sektoriuje ir pensijos. Tačiau jų vaidmuo nevie¬
nodas: viduriniame sluoksnyje minėtus šaltinius atitinkamai nurodo 43 procentai ir 18
procentų šio sluoksnio gyventojų, o tarpiniame sluoksnyje atitinkamai – 30 procentų ir
28 procentai šio sluoksnio gyventojų;
-žemutiniame socialiniame sluoksnyje dažniausias pagrindinis pajamų šaltinis yra
pensijos (20 %), samdomasis darbas ne žemės ūkio sektoriuje (14 %) ir darbas asme¬
niniame ūkyje (13 % šio sluoksnio gyventojų). Socialinės pašalpos yra 4 procentų šio
sluoksnio gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis. Kadangi vidutiniškai šalyje šios pašalpos
yra 2 procentų gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis, abejonių kyla dėl socialinių pašalpų taiklumo, t. y. ar jos skiriamos toms gyventojų grupėms, kurioms jų labiausiai reikia.
Visų namų ūkių duomenys rodo, kad 32 procentai jų narių yra išlaikytiniai, neturi savarankiškų pajamų. Panašią dalį jie sudaro ir tarpiniame socialiniame sluoksnyje, žemutiniame – gerokai didesnę (net 9 procentiniais punktais), viduriniame ir aukštu¬tiniame sluoksniuose – 5-6 procentiniais punktais mažesnę.
Taigi nedarbo problema aktualiausia yra žemutiniame sluoksnyje ir, turint galvoje šio sluoksnio gyvenamosios vietos ir kitas charakteristikas, sunkiausiai sprendžiama. Tačiau primintina, kad didžiausias šalyje yra tarpinis sluoksnis.
Žemutinio sluoksnio disponuojamos pajamos sudaro tik 43 procentus, o tarpinio sluoksnio – 84 procentus šalies vidurkio. Vidurinio ir aukštutinio sluoksnių disponuojamos pajamos yra atitinkamai 37 ir 148 procentais didesnės už šalies vidurkį.
Iš 10 lentelėje pateiktų duomenų taip pat galima padaryti netiesioginę išvadą apie namų ūkių nuomonę dėl pajamų diferenciacijos. Natūralu tikėtis, kad vidutiniai poreikiai turėtų būti daug labiau diferencijuoti negu minimalūs poreikiai. Tačiau taip nėra. Reikalinga pinigų suma gyvenimui vidutiniškai aukštutiniam sluoksniui yra 2,2 karto didesnė negu žemutiniam sluoksniui, o minimali suma išgyvenimui skiriasi 2,3 karto. (Primename, kad faktinės piniginės disponuojamos pajamos skiriasi 7,1 karto.) Lyginant gyvenimui vidutiniškai ir išgyvenimui reikalingas sumas, galima susidaryti vaizdą, koks, namų ūkių nuomone, turėtų būti skirtumas tarp vidutinio ir minimalius poreikius atitinkančio gyvenimo lygio. Visi socialiniai sluoksniai šį skirtumą įvertina iš esmės vienodai -jis turėtų būti 2,1 karto. Faktiškai skirtumas (pagal disponuojamas pinigines pajamas) tarp vidurinio ir žemutinio socialinių sluoksnių yra 3,8 karto. Taigi nors ir neturime duomenų apie gana turtingam gyvenimui reikalingus pajamų dydžius, galima teigti, kad Lietuvos gyventojai pasisako už saikingą paj amų diferenciaciją.

Išvados
1. Paskutiniųjų metų demografiniai procesai apibūdinami kaip gili demografinė krizė, kokios Lietuvoje dar nebuvo. Šiuo metu pagrindiniai demografiniai procesai yra įgavę priešingą kryptį, negu kad buvo iki 1991 m.
2.Nuo 1992 m. mažėja Lietuvos gyventojų skaičius. Mažėjimą lemia neigiamas natūralus ir migracinis gyventojų prieaugis. Natūraliam gyventojų skaičiaus mažėjimui didžiausios įtakos turi staigus gimimų skaičiaus sumažėjimas, o neigiamą migracijos saldo lemia gyventojų – ypač rusakalbių išvykimas.
3.Keletą metų keitėsi teritorinis gyventojų pasiskirstymas: mažėjo žmoniųmiestuose, daugėjo kaimuose, tačiau tai buvo iki 1996 m. Ryškiai sumažėjo santuokų skaičius, daugėja ištuokų, nesantuokinių vaikų, trumpėja, ypač kaime, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė ir kt.
4.Ryškiai pasikeitė dirbančiųjų pasiskirstymas tarp valstybinių ir privačių įmonių bei organizacijų, šioms didėjant. Atsirado bedarbiai, kurių daugiau kaip pusę sudaro moterys, keičiasi dirbančių ūkio ir kultūros srityse skaičius.
5.Dabar įgyvendinama demografinė politika, pasikeitus ekonominėms sąlygoms, didesnio vaidmens neturi. Esant sudėtingai demografinei situacijai, reikalinga visuminė, plačios apimties Lietuvos gyventojų raidos (ugdymo) programa, parengta įvairių sričių specialistų.
6.Naujojoje programoje būtina numatyti pagrindines konkrečios veiklos kryptis, daugiausiai dėmesio skiriant jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms.
7.Nevienoda demografinių procesų raida tam tikrose Lietuvos dalyse reikalauja ne tik bendros, bet ir konkrečios regioninės demografinės politikos. Jos įgyvendinimu privalėtų rūpintis savivaldybės bei apskričių administracijos.
8.Svarbu suaktyvinti lokalinių gyventojų ir gyvenviečių sistemų tyrimą,norint nagrinėti regioninius skirtumas, bei teikiant rekomendacijas, kaip juos spręsti.
9.Labai svarbu nepamiršti lietuvių, gyvenančių už mūsų valstybės ribų – etninėse
žemėse. Jų išlikimas ryškiai priklauso nuo įvairiapusės paramos iš Lietuvos.
10. Nesiimant konkrečių priemonių įgyvendinant bendrą ir regioninę gyventojų ugdymo programą, mūsų laukia nelinksma ateitis. Mažėjantį Lietuvos gyventojų skaičių ateityje gali užpildyti migrantai iš besivystančių valstybių.
1. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinės stratifi¬kacijos tendencija: gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių dalys bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo, pastebimiau – vidurinio sluoksnio.
2.Tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys, tačiau palyginti aukštas namų ūkiogalvos išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso. Poslinkiai per pasku¬tinius dvejus metus rodo, kad išlaikyti savo pasiektą socialinį ekonominį statusą, sėk¬mingiau prisitaikyti prie dabartinių rinkos ekonomikos sąlygų sugebėjo namų ūkiai, kurių galvos turėjo aukštesnįjį ir aukštąjį išsimokslinimą.
3.Namų ūkių narių pasiskirstymas tarp socialinių sluoksnių rodo, kad yra vienokio ar kitokio socialinio ekonominio statuso įgijimo priklausomybė (didesnė ar mažesnė) nuo jų socialinių demografinių charakteristikų: namų ūkio gyvenamosios vietos, namų ūkio galvos amžiaus, namų ūkio socialinės ekonominės grupės ir kt.
4.Pagrindiniai socialinių sluoksnių bruožai:
Žemutinis socialinis sluoksnis. Palyginti su kitais sluoksniais, jame daugiausia (daugiau kaip 50 %) gyvenančiųjų kaime, daugiausia vaikų (32 %), nemažai 60 metų amžiaus ir vyresnių (16 %), santykinai blogiausia situacija pagal namų ūkio galvos išsimokslinimą, pagrindiniai pajamų šaltiniai labai „išsibarstę”, daugiausia išlaikytinių (41 %), daugiausia nurodančiųjų, kad jų pagrindinis pajamų šaltinis yra socialinės pašalpos. Disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui sudaro tik 43 procentus šalies vidurkio. Taigi situacija destruktyvi. Ji orientuota į socialinę degradaciją arba į kovą už savo būvį bet kokiomis priemonėmis.
Tarpinis socialinis sluoksnis. Jo paveikslas yra panašiausias į visos Lietuvos gyventojų vidutinišką paveikslą (nes, kaip minėta, įjįpatenka apie pusė šalies gyventojų). Palyginti su žemutiniu socialiniu sluoksniu, šis sluoksnis pagal namų ūkių galvų amžių yra gerokai „vyresnis”, jį taip pat slegia (nors šiek tiek mažiau) nedarbo našta, pastebimai mažesnę dalį (25 %) sudaro vaikai. Šio sluoksnio tipiškiausias bruožas yra žemas pajamų lygis: disponuojamos pajamos sudaro 84 procentus šalies vidurkio. Taigi situacija gana problemiška. Ji gali lemti tam tikrus socialinius neramumus, jei dar ilgai nebus nors šiek tiek pastebimesnių gerėjimo poslinkių.
Vidurinis socialinis sluoksnis. Palyginti su šalies vidurkiu, daugiau yra gyvenan¬čiųjų miestuose (79 %), pagal namų ūkių galvų amžių jis yra šiek tiek Jaunesnis”, vaikų dalis taip pat yra šiek tiek mažesnė (22 %), aukštesnis profesijų kvalifikacinis lygmuo, 37 procentais didesnės disponuojamos pajamos.
Vidurinio socialinio sluoksnio branduolys yra II jo posluoksnis (kai namų ūkių galvos turi aukštesnįjį ir aukštąjį išsimokslinimą). Jo dalis viduriniame sluoksnyje (rodanti statuso kristalizacijos laipsnį) sudaro 63 procentus. Pažymėtina, kad šio posluoksnio dalis sudaro tik 13 procentų bendro šalies gyventojų skaičiaus.
Aukštinis socialinis sluoksnis. Šiame sluoksnyje, palyginti su kitais, mažiausias vidutinis šeimos dydis (nors, kaip ir visoje šalyje, apie 30 % sudaro gyvenantieji 4 asmenų ūkiuose, tačiau beveik 3 kartus rečiau yra gyvenančiųjų 5 ir daugiau asmenų namų ūkiuose), didžiausią dalį (82 %) sudaro gyvenantieji miestuose, didžiausia ir gyvenančiųjų didžiuosiuose miestuose dalis (64 %). Tai vienintelis socialinis sluoksnis, turintis vieną pagrindinį pajamų šaltinį- samdomąjį darbą ne žemės ūkio sektoriuje (sudarantį daugiau kaip 50 %). Pajamos iš verslo ir amatų tik 4 procentų patenkančiųjų į šį sluoksnį yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau ir visuose šalies namų ūkiuose tokių yra kol kas tik 2 procentai.
7.Lietuvoje susiklosčiusi, tiksliau besiformuojanti, visuomenės socialinė struktūra kol kas yra daug labiau panašesnė į Rusijos (manytume, ir kitų pokomunistinių šalių) negu į Vakarų šalių visuomenių struktūras. Vidurinioji klasė, kaip ji suprantama Vakaruose, Lietuvoje vis dar yra tik tapsmo būsenos. Panašiausias į Vakarų šalių viduriniąja klasę yra vidurinis socialinis sluoksnis, ypač II jo posluoksnis. Tačiau, tiek viso vidurinio socialinio sluoksnio, tiek tik II jo posluoksnio dar nederėtų vadinti viduriniąja klase. Silpniausia jų vieta – masiškumo, vyravimo visuomenėje stoka. Labiau tiktų, ypač II posluoksniui, viduriniosios protoklasės pavadinimas.
8.Kraštutinių socialinių sluoksnių (aukštutinio ir žemutinio) disponuojamos pajamos skiriasi 5,7 karto, o piniginės disponuojamos pajamos – net 7,1 karto. Namų ūkių nuomonės analizė leidžia teigti, kad Lietuvos gyventojai pasisako už daug saikingesnę pajamų diferenciaciją. Viena vertus, tai galima vertinti kaip tam tikrą socializmo laikų reliktą, kita vertus, esama pajamų diferenciacija nebūtų tokia skausminga, jei visuomenės struktūroje vyrautų vidurinis socialinis sluoksnis, o gyvenimas žemiau absoliučios skurdo ribos būtų tik išimtiniai atvejai.
9.Socialinių sluoksnių socialinės demografinės, taip pat profesinės charakteristikos rodo, kad tiek žemutinis, tiek tarpinis, tiek vidurinis socialiniai sluoksniai turi nemažai bruožų, įgalinančių pagerinti savo socialinį ekonominį statusą. Tai ypač pasakytina apie minėtų socialinių sluoksnių II posluoksnius. II tarpinis posluoksnis, apimantis 19
procentų šalies gyventojų, turi daugiausia galimybių tapti viduriniu socialiniu sluoksniu.
10.Lietuvos visuomenės socialinės struktūros gerėjimui, be abejo, turės įtakos ekonomikos augimas apskritai. Tačiau labai svarbu, kaip bus tobulinama socialinė ekonominė politika. Ji daug labiau turėtų būti orientuota į žemutinį ir tarpinį socialinius sluoksnius. Minėtus sluoksnius labiausiai slegia nedarbas, juose susitelkę net 76 procentai
Lietuvos vaikų (atitinkamai – 30 % ir 46 %). Šie vaikai gali likti be aukštesnio socialinio ekonominio statuso įgijimo perspektyvos.