Ištraukos iš J. Marcinkevičiaus „Mažvydo“: analizė ir interpretacija

 

Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą.
J. Marcinkevičiaus kūrinys „Mažvydas“ yra antroji jo trilogijos („Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“) dalis. Tai poetinė drama apie žmogų, kuris padėjo pagrindą lietuvių kalbai, išleisdamas pirmąja lietuvišką knygą.
Šioje kūrinio ištraukoje vyksta Mažvydo ir Milkaus dialogas. Iš Milkaus žodžių („Aš nežinau, ganytojau!“) pastebime, kad Mažvydas jam ir visiems kitiems kūrinio veikėjams yra labai svarbus asmuo. Į Mažvydą kreipiamasi kaip į Kristų („ganytojau“). Tai parodo jo ypatingą padėtį visuomenėje. Apie šią padėtį pasako ir tai, kad Mažvydui yra kuriamos giesmės, o giesmė, pasak jo, yra „mūsų šauksmas tamsoje mūsų žvilgsnis į tenai, kur einam“. Visais laikais giesmė buvo traktuojama kaip šlovinantis ir aukštinantis kūrinys.
Kalbėdamas apie giesmės prasmę, Mažvydas susimąsto apie savo paskirtį, savo vietą pasaulyje („Tik šauksmas ir tik žvilgsnis. Dieve mano, tai kur aš visas, kam aš ir kodėl?“). Jis interpretuoja giesmę kaip tinkamą žmogaus gyvenimo kelią, kuris geriausiai ir pilniausiai jį išreikštų („Todėl ieškokime/ Giesmės, kuri mus kuo pilniau išreikštų.“)
Toliau ištraukoje paskojama apie Mažvydo ketinimą parduoti brangiausią jam daiktą, Vergilijau knygą, tam, kad galėtų įsistiklinti langus ir matyti Nemuną. Nemunas – tai upė, primenanti jam tėvynę. Tai, kad Mažvydas pasiryžta parduoti dovaną, kurią gavo nunešęs kunigaikščiui „Katekizmą“, reiškia, kad jis yra didelis Lietuvos patriotas ir labai pasiilgęs savo tėvynės.
Prašnekęs apie lango stiklą ir vaizdą pro žiemrytinį namo langą, Martynas Mažvydas prisimena savo gimtąjį kraštą ir jį apima didžiulė nostalgija („Matysis Nemunas… Ir kitas krantas,/ Ir dar toliau… Toli, brolau, matysis! Dabar ten kelia moterys linus“).
Mažvydo monologe daug pauzių. Kalbėdamas jis dažnai susimąsto ir nutyla. Todėl šis monologas kartais tampa panašus į sapną ar viziją. Visi jausmai: džiaugsmas, pasitenkinimas ir ilgesys, herojų užplūsta labai netikėtai.
Šio kūrinio istorinis laikas yra viduramžiai. Tai amžius, kai Lietuvos žmonės išvydo savo pirmąją knygą ir suprato, kad tai yra jų kalbos pamatas ir nuo šiol lietuvių kalba tik gražės ir tobulės.
Viso kūrinio erdvė yra Karaliaučius, kuriame apsistojęs Martynas Mažvydas, o šios ištraukos veiksmas vyksta Mažvydo namuose.
Visa poetinė drama parašyta labai vaizdinga ir labai gražia kalba. Joje gausu retorinių klausimų, palyginimų, nepabaigtų minčių bei fraziologizmų.
Šioje ištraukoje labai gerai atskleistas Mažvydo charakteris. Pastebime, kad tai labai dosnus, religingas, atsidavęs žmonėms, savo tėvynei ir lietuvių kalbai žmogus.
Mažvydas yra neeilinė asmenybė. Tai žmogus, sugebėjęs iškelti lietuvių kalbą į aukštesnį lygį bei apsaugoti šią kalbą ir visą Lietuvių tautą nuo išnykimo.