Jono Biliūno novelės ,,Ubagas“ ištraukos interpretacija

    Jonas Biliūnas – XX a. humanistas, ryškiausias lietuvių moderniosios prozos rašytojas. Meniškiausiuose jo tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Rašytojas skaitytoją siekia paveikti pačiu kūriniu, jo situacijomis, žmonių likimais. Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką, lyriškesnį, kalbesnį, atviresnį žmonių būdą. Skaitytojas nejučia raginamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs.

   J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištrauka paimta iš kūrinio atomazgos. Ištraukoje aprašomas Petro Sabaliūno gyvenimas anksčiau, kai dar augino mažus vaikus, ir dabar, kai sūnus išvarė jį iš namų. Tačiau senelio balse nėra neapykantos, bet jam skaudu, kad, linkėdamas gera ir atiduodamas viską, dabar pats nebeturi nieko: „…jai ketvirti metai, kai jam visa atidaviau.“

     Pasakotojas labai tikroviškai apibūdina žmonių jausmus, pasakoja vaizdingai, nenuobodžiai, išlieka neutralus vertindamas kitų veikėjų išgyvenimus, emocijas.

    Kūrinio ištraukoje yra tarsi du pagrindiniai veikėjai: jaunas vyras, kuris prisimena ankstesnį Petro Sabaliūno gyvenimą, ir pats Sabaliūnas, kadaise turėjęs daug bičių, žemės lopinėlį, tačiau dabar eina ubagaudamas, Pasakotojas, kuris siejamas su jaunu vyru, yra labai atidus ir supratingas žmogus, gerbiantis ir išklausantis kitus. Petras Sabaliūnas taip pat labai geras, mylintis mažus vaikus ir bites, nuoširdus žmogus: „Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip savo bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs.“

     Laikas ištraukoje nėra apibrėžtas. Nuo praeities prisiminimų pereinama prie dabarties, o nuo jos vėl grįžtama į trumpus prisiminimus, ryškus praeities ir dabarties kontrastas.

Novelės „Ubagas“ ištraukoje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia viena iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“

    J. Biliūno novelės „Ubagas“ ištraukoje netiesiogiai užsimenama apie sąžinę – svarbiausią žmogaus teisėją. Tuo tikriausiai norima priminti, kad vaikai turi mylėti tėvus, nes pastarieji atiduoda viską, kas jų gyvenime yra geriausia.