K. Donelaičio poemos “Metai” interpretacija

Skaitydami Kristijono Donelaičio “Metus”, pastebime, kad nemažą kūrinio dalį sudaro Lauro, Selmo ir šaltyšiaus Pričkaus pamokančios bei patariančios kalbos, kuriose, be abejonės, regime paties autoriaus pozicją. Todėl galime spręsti, kad vienas iš Donelaičio tikslų buvo parodyti žmonėms, kaip reikia teisingai elgtis, o tas, kuris teisingai elgiasi, yra ir išmintingas.
Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).

Planuojate kelionę į užsienį, domitės kur geriausiu kursu išsikeisite valiutą? Jums bus įdomu:

Manau, kad Selmo lūpomis tikėjimą skleidžiantis K.Donelaitis religingumą laiko viena ( bene svarbiausia) pasaulio pažinimo sąlyga. Tikintis žmogus laikomas teisingu. Tai įrodo ponų pavadinimas “bedieviais”, “glūpais”, “bėdžiais”, kai jie nepasimeldžoa prieš valgį. Aš manau, kad K. Donelaitis religingą bendruomenę laiko iš dalies protinga, nes netikinčiosius Dievas baudžia: “Ar nesibijotės, kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?” O jeigu netikintieji baudžiami, tai jie gyvena neišmintingai.
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis – vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia – žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš.
Taigi teisingu gyvenimu Donelaitis laiko tokį gyvenimą, kai žmonės elgiasi pagal savo bendruomenės įstatymus, papročius ir tradicijas. Kiekvienas gali gyventi laimingai, jeigu neišklys už savo bendruomenės ribų, todėl Krizas gyvenimo pabaigoje t
ampa elgeta ir galbūt todėl taip smerkiama germanizacija.

Išminčiai K.Donelaičio “Metuose”. Kas jie?
Išmintis – patirties, supratimo ar mokslo turėjimas ir sugebėjimas taikyti juos praktikoje. Išminčius – žmogus, turintis išminties. Išmintingi žmonės pasižymi ne tik tuo, kad turi išminties, bet ir tuo, kad moka ją panaudoti. Išminties vaisiai yra dora, ištikimybė bažnyčiai, turtas. Būtent šios sąvybės yra bendros K.Donelaičio “Metų” išminčiams – “viežlybiems” būrams.
“Viežlybųjų”, teigiamųjų personažų grupei “Metuose” priklauso Selmas, Lauras, Krizas ir Pričkus. Mažiausiai poemoje individualizuoti “viežlybieji” būrai yra Selmas ir Lauras.
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos saikingumo.
Įdomesnis už Selmą ir Laurą yra “dosningasis” Krizas – praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” – bernais ir samdiniais. Krizas prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Ak, man bėdžiui, jau beveik reiks ubagais eiti.”
Krizo paveiksle atsispindi išnaudotojiški turtėjančio valstiečio santykiai su samdiniais. Krizo nekenčia ne tik jo “šeimyna”, bet ir vargingai gyvenantys kaimynai. Išminčiaus Krizo pavyzdys rodo, kad sąžiningu būdu – galva ir rankomis uždirbti pinigai yra pagrindinė nesantaikos priežastis tar turtingo valstiečio ir jam pavydinčių žmonių. Tinginiai nori turtėti, tačiau nenori dirbti. Darbas yra dora. Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

K. Donelaičio asmenybė, vertybių sistema “Metuose”
K. Donelaitis buvo temperamentingas,jautraus charakterio žmogus. Tai atsispindi ir jo kūryboje, ir archyviniuose dokumentuose.
Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “žinias” apie parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones ir puoselėjo lietuvių kalbą.
K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
Tartum milžiniškas kalnas iškyla XVIII a. lietuvių literatūroje K. Donelaičio kūryba. Svarbiausias jo kūrinys – idilinė poema “Metai”.
Vokiečių kolonistų atnešamai vokiškai civilizacijai, K. Donelaitis stengėsi pastatyti priešais lietuvių tautinę kultūrą, senovinius lietuvių papročius ir taurų gyvenimo būdą. Jo pamokymai įterpti gamtos paveiksluose, gyvenimo scenose, darbų vaizduose. K. Donelaičio pamokymai: religiniai moraliniai ar praktiški ūkiški. “Vasaros darbuose” kalbama apie pupų ir žirnių rinkimą, avižąpjūtę ir miežiąpjūtę, kanapių, linų ravimą ir karšimą. Ir vis raginami būrai neapsijuokti prieš kitataučius. Nelieka užmirštas ir grybavimas, taip pat riešutavimas.
Tačiau poetas neužmerkė akių ir prieš būrų ydas ir be pasigailėjimo jas pliekė. Jis parodo savo poemoj visą eilę neigiamų personažų, kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. Čia išryškinama ir smerkiama girtuoklystė, tinginystė, nedorumas.
Bet nepalyginamai rūstesnis ir griežtesnis K. Donelaitis, smerkdamas ponų nevalyvumą bei nedorybes, šykštumą, žiaurumą ir baudžiauninkų išnaudojimą. Smerkdamas tas ponų ydas K. Donelaitis, teigia būrams, kad jie nebūtų tokie pat.
Paskutinį “Pavasario linksmybių” ketvirtadalį sudaro Pričkaus raginimai, pamokymai, pabarimai. Pričkus išdėsto, kokius įvairius darbus reikia nudirbti pavasarį. Įsiterpia pats autorius, maloniai prabildamas apie darbščias moteris – “prietelkas” – puikias Lietuvos audėjas.

Ką vaizdavo K Donelaitis?
“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.
“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:
“ šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.
Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.
Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.
Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.
Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.

K.Donelaitis
Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo K Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenę. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.
Bet jaučiame “Metuose” ir švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.
K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą.K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baudžiauninkams meniškai išreikštas kūryboje.
K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.
K. Donelaičio pasakėčios yra ne tik didaktinės (blaiviai pamokančios), kiek emocinės, jausmingos. Todėl mėgstami ilgi moralai. Jos dėl to artimesnės galbūt baroko literatūrai ar ankstyvajam švietimui negu klasicizmui, garbinančiam. Kartu juose mezgasi tie stiliaus bruo˛ai, kurie visad jėga atsiskleis “Metuose”: aštri ponų kritika priekaištai būrams dėl moralinių ydų, žodžio energija ir vaizdingumas.
“Metuose” K.Donelaitis stojo į grumtynes su visomis gyvenimo negerovėmis – taip, kaip jis pats suprato.
K. Donelaičio meniniu sumanymu apymojis labai platus. Jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruo˛us, materialinź, socialinź jos padėtį. Keturi metų laikai kalendorinė kaita buvo tas kompozicinis pagrindas, kuris leido aprėbti viską, nes būrų darbai ir rūpesčiai kas metai kartojami. Poem¹ sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujanči¹ nuotaik¹ (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki ˛iemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vy˛laukio valsčiuje. Taigi autorius nuosekliai pasakoja apie didelės būrų bendruomenės gyvenimą. Todėl “Metai” vadinami poema.
Gamta ir ˛mogus sukasi ratu: po pavasario, vasaros, rudens ir ˛iemos vėl bus pavasaris… Vėl bus ta pati baudžiava… Vadinasi, viskas kartosis am˛inai? K. Donelaičiui atrodė, jog tai nustatė Dievas. Bet baudžiava – didelė blaivybė. Tad, ką daryti, kur ieškoti išeities? Tas klausimas ir tapo poemoje pats svarbiausias. Jis buvo įsitikinęs, kad tėra vienintelis kelias: žmogus turi tapti geresnis, teisingesnis. Čia daug tiesos. K. Donelaitis netikėjo, kad gali pasitaisyti ponai. Valstiečius naikinantys ponai – tai blogio karalystė. Tik lietuviai būrai baudžiauninkai jau teikė šviesesnių vilčių. Juos mokė dorovės, išminties ir tautinio atsparumo.
“Metų” personažai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Centre – lietuvių tautybės kaimiečių bendruomenė, einanti baudžiavą. Miestiečiai tik paminimi įvairiais atvejais. Net kitų tautybių būrai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai) su kuriais kartu tame pačiame krašte po kolonizacijos gyveno lietuviai, nevaizduojami. Valsčiaus pavadinimas – Vy˛laukis turi svarbi¹ prasmź. “Vy˛a” – iš karnų pintas apavas. Tuo pavadinimu, paties poeto sukurtu, pagerbiamas būrų paprastumas, vieningumas,senų papočių saugojimas, lietuviškumas, priešiškumas ponams.
K. Donelaitis nesukūrė siužeto, kuris grožinei literatūrai, ypač nuo XIXa., kone privalomas. Dėl to nereikia poetui priekaištauti, nes jam rūpėjo būrų visuma, kolektyvas, o ne kieno nors gyvenimo istorija. Visiškai nepaliesti meilės jausmai, teikiantys daug galimybių siužetams. Tiesa siužeto užuomazgų “Metuose” yra pvz.: paaiškėja seniūno Pričkaus, būrų Krizo ir Dočio likimai: jų gyvenimo kelias arba nutrūksta, arba labai pasikeičia. Bet visas būrų kolektyvas lieka gyventi ir dirbti kaip iki tol.
Lengvai matoma “Metų” kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai jie tarsi monologai – ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima 2/3 teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams ypač seniūnui Pričkui, būrams Selmui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia “Metuose” kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo ˛od˛iai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena ”Metų” dalis, išskyrus ”Vasaros darbus”, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais.
“Metai” nėra kokia kosmogoninė, gamtinė, filosofinė poema, kaip, pvz.: Lukrecijaus “Apie daiktų prigimtį”. Čia figūruoja mažas gamtos kamputis, be jokių paralelių, lyginamų su kitais kraštais. Tai, galima sakyti, vieno kaimo gamta. Bet apie j¹ kalbama taip, lyg kitos ar kitokios visai nebūtų. K. Donelaitis vaizduoja atmosferą, peizažą, tautą ir florą. Visi tie dalykai autorių domina, nors jo santykis, jausmų ryšys su jais nevienodas. Nevienoda ir emocija.
Gamtos pasaulis “Metuose”, nors ir toks reikšmingas žmogui, nuo jo visai nepriklauso. Tai atskiras, didelis, nuolat besikeičiantis pasaulis. Jam būdinga nuolatinė dinamika, nesiliaujantis vyksmas. Bet tas kitimas yra lyg ratas, kurio kiekvienas apsisukimas visai panašus į kitus. Gamtos likimo priežastis yra amžina jos vidinių stichijų kovai. Nuo kovojančių jėgų pergalės priklauso metų laikai, gimimas ir mirimas. Pagrindinė gamtos jėga yra saulė. Ji skatina visokią gyvybę. Jai slepiantis, rečiau rodantis, pama˛u mirtis įsigali. Bet saulė, būdama gyvybės skatintoja, yra kartu ir mirties priežastis. Savitas “Metuose” ir pats gamtos suvokimas, jos pergyvenimas. Visa, kas yra gamtoje, jos likimo svarbieji veiksniai (saulė, vėjas) ir net peizažo dalys (kalnai ir kloniai) čia suvokiama kaip gyvos būtybės, panašios į žmones, sugebančios jausti. Ta gamtos savybė, nors kartais paslėpta, “Metuose” jaučiama visur. Gamta suvaidinama būriškai, kaimietiškai – pagal būro įpročius, jo gyvenimo būdą.
“Metuose” svarbiausia – gamta ir būras. Jaučiama, kad būrą nuolat supa gamta. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų pereina jų darbai, gyvenimo būdas. Be gamtos varganas, nepilnas, be atramos, net nesuprantamas būtų būro gyvenimas, nors šiaip būrai apie gamtą nelinkę daug kalbėti – užtenka užuominos, poros ekspresyvių žodžių: nepabūkim, kad išgirsim darganas ūžiant. Gamtai skiriama tiek pat dėmesio kiek ir žmogui. “Metuose” atskleidžia intymus žmogaus – būro ryšys su gamta. Žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę veiklą kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Pati gamta jį, rodos, skatina į darbą. Taigi būras jaučia verdantį, visą gyvybės pilnumą pasireiškiantį ir aprimsantį gamtos gyvenimą, ir sąmoningai ar nesąmoningai prie jo derinasi. Būro gyvenimas ir gamtos gyvenimas yra pagrindinis “Metų” paralelizmas.
Daugiau u˛ būrus apie gamtą “Metuose” kalba pats autorius, kuris, kaip jau ne kartą minėta, yra jų nuotaikų, pažiūrų reiškėjas. Jis neabejotinai daug jautresnis gamtai, pastabesnis negu kiti, todėl ir jo santykis su gamta turėtų būti kitoks. K. Donelaitis – bendruomenės poetas, būrų akimis į viską žiūrįs.
Taigi “Metuose” autoriaus pa˛iūros, nuotaikos, gamtos pergyvenimas, jutimas iš esmės nesiskiria nuo būrų – bent iš paties pavaizdavimo sprendžiant. Tačiau skirtumu bent kiekybinio vis dėlto yra, ir jį sudaro gamtos vaizdų lyrizmas ir didaktika.
“Kūrinio mintys yra teisingos ir gilios, jausmai ir nutaikos, kurios jame vyrauja,- kupinos aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės, palyginimai – natūralūs ir taiklūs, aprašymai – gyvi, visas pasakojimas – vaizdingas, įterpti pamokymai – trumpi ir taikūs; žodžiu, visas veikalas sukurtas tomis įkvėpėjo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.
K. Donelaičio poema, kaip ir jo anksčiau parašytos pasakėčios, yra baud˛iavinės epochos valstiečių literatūrinis paveikslas. Iš jo pažystami ne tik papročiai, metų darbai, socialiniai santykiai, bet ir žmonių galvojimas, tikėjimas, jutimas, vaizduotė, žodinis turtas. Ligi tol lietuvių valstiečių mintis, jausmus, vaizduotę buvo galima pažinti tik iš liaudies dainų bei pasakojimų. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. K. Donelaičio metu jo parapijoje pusė gyventojų kalbėjo lietuviškai.
Kristijonas Donelaitis – didis Mažosios Lietuvos dainius, ne tik padėjęs pamatus grožinei lietuvių literatūrai, bet ir padaręs didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Žymiausias pasaulietinės literatūros pradininko Lietuvoje K.Donelaičio kūrinys yra „Metai”, kurį pats autorius skiria ir rašo ne karaliams, ne ponams, o paprastam lietuviui baudžiauninkui, kuris ir susilaukia daugiausiai dėmesio šiame giesmių cikle. K. Donelaičio „Metus” sudaro keturios dalys, papuoštos skambiais pavadinimais: „Pavasario linksmybės”, „Vasaros darbai”, „Rudens gėrybės” ir „Žiemos rūpesčiai” ir drauge sukuriančios ypatingai gražų Lietuvos kaimo peizažą.
Bene įtaigiausia ir daugiausiai palyginimų turinti „Metų” ištrauka yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja visi kaimo baudžiauninkai (išskyrus Plaučiūną). Labai vaizdingai K.Donelaitis aprašo šienapjūtės pradžią. Ją paskelbia putpelė: „Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė”. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys (jie vaizduojami lygūs). K.Donelaitis kiekvieną dirbantį baudžiauninką, ginkluotą „kardais ir šoblėmis”, įjungia it sraigtelį į didelę ir labai galingai dirbančią mašiną, pavadindamas ją skambiu žodžiu: giltinė. Giltinė nepasigaili nė vieno žaliosios augmenijos gyventojo: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus („dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo”) ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Nors giltinė mums ir asocijuojasi su baisia ðmėkla, K.Donelaičiui tai paprasčiausia galybė, sugebėjusi visiems baudžiauninkams „ištuštinti pievas” ir taip surinkti metų derlių.
K.Donelaitis vaizduoja ir žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą (kurį autorius sulygino su skruzdelynu). Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių” („Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas”) būrų (gerieji būrai – „vėžlybieji”). Jis nevalyvas, nenori dirbti, netgi nekreipia dėmesio į tai, kad jo laukuose dergia kiaulės. Plaučiūnas vaizduojamas ne tik kaip tinginys, bet ir kaip girtuoklis, praganęs savo darbo įrankius ir tai pastebėjęs tik metams prabėgus. “Pernai […] Budę naują su dalgiu šakėtu prapuldė”. Net ir nuvažiavęs į Karaliaučių pirkti naujo dalgio, Plaučiūnas ne tik, kad jo nenusipirko („žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams/Budę su nauju dalgiu nusipirkti užmiršo.”), bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė. Sukurdamas Plaučiūno asmenybę, autorius smerkia tokius baudžiauninkus, smerkia girtuoklystę, tinginystę. K.Donelaičio Plaučiūnas – lyg vokietis, ponas, nemėgstantis žemės ir lauko darbų.
K.Donelaičio „Metų” pasaulis yra Vyžlaukio valsčius. Visas gyvenimas verda tik šioje aplinkoje, tik pačiame kaime. Vaizduodamas Plaučiūną, važiuojantį į Karaliaučių, K.Donelaitis dar kartą parodo, kad Plaučiūnas yra lyg kontrastas uždarai gyvenančiam kaimui. Deja, baudžiauninkui vėl tenka į jį sugrįžti. Autorius šioje ištraukoje šokinėja ne tik erdėje, bet ir laiku – pasakojama ir apie praeitų metų Plaučiūno žygdarbius, ir apie šiųmetinę ðienapjūtę.
K.Donelaičio kalba yra labai vaizdinga, kartkartėmis kiek gruboka. Autorius įterpia ir šnekamosios kalbos. Labai gausu palyginimų (baudžiauninkai lyginami su skruzdėlynu, giltine, jauni augalai su būrų kūdikiais), gausu žodžių, šiuolaikinėje kalboje jau nevartojamų (budė, rykai, gremžti, plyckai). Ištraukoje K.Donelaitis vartoja ir personifikacijų – augalai „nei būrų kūdikiai žaidė”, „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Ypač gražiai autorius aprašo giltinę – „štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė”, „visur ištuštino pievas;/Tikt Plaučiūno vieno dar nekrutino sklypą”. Šalia didingų aprašymų (baudžiauninkų „pulkai”, dalgiai – „kardai ir šoblės”) K.Donelaitis įterpia ir daug menkinančių apibūdinimų – „vienausis kuinpalaikis”, „šnybždams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”.
Pats K.Donelaitis yra ne tiek pasakotojas, kiek pats veikėjas, pats kaimo baudžiauninkas („Rodės man, kad visas svietas, kovot susibėgęs/Kardus ir šobles į margas nunešė pievas”). Jis aukština baudžiauninkų darbą, netgi sulygina jį su mūšiu (baudžiauninkai ginkluoti kardais) ir pasmerkia Plaučiūną, visapusiškai ydingą žmogų.
Rašydamas šioje ištraukoje apie paprastą baudžiauninkų kaimą, autorius suskaido savo ištrauką į dvi dalis – vienoje giria darbštų būrų darbą šienapjūtės metu, kitoje smerkia Plaučiūno tinginystę. Patys K.Donelaičio „Metai” ir atspindi visas gerąsias ir blogiąsias lietuvių savybes – juose galime rasti ir išdidumo, gobšumo, rūstumo, pavydo, ir skaistumo, romumo, saikingumo. „Metai” ir yra kūrinys apie paprastą lietuvį. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylys”.