Vinco Mykolaičio-Putino romanas “Altorių šešėly” (III dalis)

3 dalis. I skyrius. Praėjus 10 metų po nuo karo pradžios, kai Liuda Vasaris išvažiavo iš Lietuvos, štai jis ir vėl grįžta, tačiau visai supasaulėjęs, apsirengęs poniškai.. Nors kraštas buvo tuščias ir girdima svetimkalbių, Liudas pažino gimtinę. Išvykęs ir baigęs dvasinę akademiją, kurioje dar labiau nutolo nuo dvasinio gyvenimo, Liudas aplankė daugelį šalių, kas ir davė akstiną supasaulėti. Todėl jam grįžus jis nenorėjo būti atpažintas esant kunigas. Pirmas pažįstamas sutiktas pirmoje už sienos stotelėje buvo studijų draugas geras apžįstamas kun Antanas Meškėnas, kuris po studijų grįžęs į Lietuvą ir profesoriaująs. Meškėnas trumpai nupasakojo pokarinę nepriklausomos Lietuvos padėtį ir kunigų padėtį valstybės valdyme… Klausydamas Vasaris suprato, kad jis vis dar tebėra kunigas, nors Meškėno kalba iš buvo jam juoką kelenti. Prašneko apie Stripaitį, Varnėną, advokatą Indrulį, Liudo gimnazijos bedraklasį. Kaunas Liudui atrodė labai skurdus po Paryžiaus, ir nuliūdo, nes tokiam “paryžiečiui” čia nelabai tinkama vieta. Liudas žino, kad čia atsivežė dvasios negalavimą ir pirmoji naktis, kai jis sapnavo laikomas mišias ir per jas save kaltindamas, dar labiau kankino save. II skyrius. Apsilanko pas prof. Meškėną, kur sutinka ir Stripaitį, kuris papasakojo apie sunkų visuomeninį darbą agituojant ir sėdint Seime. Dar ginčyjosi ten buvęs Indrulis, kuriam Liudas simpatijos nejautė, bet abu buvo draugiški. Po vidurkančio kun. Meškėnas parašė Liudą už jį atlaikyti mišias, nes šis po vidurnakčio išgėręs, o Liudas ne, bet Vasaris visomis išgalėmis stengėsi atsiginti pareigos, nes jau seniai buvo belaikęs jas ir tuo nuliūdino profesorių. Kartu išėjo ir Indrulis ir pokalbio metu pasiūlė Liudui apsistoti pas save ir pasigyrė, kad tu susižadėjęs su turtinga, gražia, meniška, protinga, išsilavinusia, inteligentiška, nepasipūtusia amerikiete, o Liudas pašiepęs jo susižavėjimą ne tiek ja pačia, bet jos namu, pasakė, kad rašąs ir gan rizikingai. III skyrius. Pabudo džiaudgamąsis, kad nereikia laikyti mišių ir klausė savęs kodėl jam tai būtų buvę sunku.. Prisiminė akademiją kur jau niekas taip nesaugojo kaip seminarijoj, todėl neretai laužydavo taisykles eidamas į teatrą… Kaip mokėsi akademijoj ir dar labiau konfliktavo tarp poetoir kunigo… Ir pagaliau pavyko ištrūkti į užsienį, išsivaduoti, bet jam nebuvo aišku nuo ko… Po kelių valstybių apsistojęs Prancūzijoj ir gavęs apmokamą darbą atsovybėj, jis mišių nebelaikė. Nors darydavo tai, kas kunigams buvo draudžiama, jis save išnagrinėjęs atrėsi sunkių nuodėmių nedarąs. Ten jis jau atsikratė išviršinio panašumo į kunigą ir tuo džiaugėsi, kol pažįstami nepasakydavo jam juo esant, bet jis dar nebuvo apsisprendęs visiškai mesti kunigystę, nors kartais atšaudavo, jog kai įtikės savo talentu mes kunigavęs. Todėl grįžo Lietuvon dar neapsispredęs ir džiaugėsi kiekviena akimirka, kad niekas nežino, jog jis kunigas, bet tėvynės vaizdas pažadino jo kunigo kerteles. Po sapno jis nenorėjo savęs liūdinti, todėl nusiramino, kad galėtų pasidžiaugti paskutinėmis atostogų dienomis, kadangi jis čia atvyko direktoriauti katalikiškai gimnazijai, bet staiga atėjo pranciškonų vienuolis tėvas Severinas su prašymu, kad sergąs vienas brolis ir reikalaująs ne vietinio konfesarijaus išpažinčiai, bet Vasaris vėl atsisakė nuliūdinęs, bet anaiptol į beviltišką padėtį nepastatęs, vienuolį. IV skyrius. Išvažiavo Liudas į gimtinę, bet stotį atvažiavęs pasitikti tėvas jo nepažino. Pakeliui namo pasakojo kas ką žinojo: Liudas apie svetimas vietas, tėvas – apie karo nelaimes ir naujienas Lietuvoj, taip pat paklaustas papasakojo ir apie Liuce, kuri jau trejetas metų ištekėjusi už kito, nes daktaras Brazgys kare miręs. Ta naujiena, kad Liucė vėl ištekėjo, Liudui buvo labai skaudi ir jam reiškianti, kad nutrūko jų draugystės saitai. Taip galvodamas jis negirdėjo tėvo pasakojimų, kol po tylos tėvas neklausė, kad dabar jam tinkamiausia klebonaut. Ir kai tėvas išgirdo, jog Liudas eis direktoriaut, susikrimto iš apmaudo, nes sudužo jo puoselėtos svajonės matyti sūnų klebonu ir sakė, jog direktoriaus vieta ne kunigui, nes jau buvo matęs, kokie tie kunigai gavę valdžią, bet atvirai to sakyti neišdrįso. Skundėsi tėvas dabartiniais vargais ir norėjo pasakyti ši savo kalbos, jog jis nesupranta jaunimo ir yra nusivylęs valdžia bie kunigais, kurie tarnauja ne Bažnyčiai, o Lietuvai. Ir Liudas tai suprasdamas jautėsi kaltas, bet paguosti tėvui jam būtų reikėję visiškai pasinerti į kunigavimą. Bet jis kunigu būti jau negalėjo, nes tai buvo su juo nebesuderinama. Pirmas Aušrakalnio vaizdas ir tiesa, jog ten apkasai Liudą labai liūdino, be to, vokiečių buvo nupjauti visi gražiausi medžiai, kurie puošė jų vienkiemį. Dabar jau niekas jo napasitiko šuksniais, kaip anksčiau, ir Vasaris giliai susimąstė, kas jis toks esąs. V skyrius. Motina, pamačiusi, jog Liudas neparsivežė nė vienos sutanos, nusprendė išvalyti jo kadaise paliktą seną. Motina galvojo, jog Liudas pamiršo, bet jam prisipažinus, jog iki šventadienio neliks ir jam jos nereiks, motina persigando, nes jau buvo sukvietę svečius į egzekvijas, kurias jis turės laikyti, ir po motinos ašarų jis atsisakyti negalėjo. Bet Liudas jau treju metus net nebuvo išpažinties, o tai yra sunki nuodėmė, bet pradėjęs nagrinėti teologiją, jis nusprendė, kad sunkių nuodėmių visgi nebuvo jo gyvenime ir jis mišias laikyti gali… Kai po tokių pamąstymų apsivilko sutaną, pastebėjo, kad jo įžūdžiai vaikščioti su ja dar neišnyko, o pamatę kunigą džiaugėsi tėvai ir dar persimetė pora žodžių apie kunigus be sutanos… Net po nokturnų, besiruošiant mišioms Liudas nesugebėjo pažadinti savy gailesčio už nuodėmes ir tik sakant žodžius mea maxima culpa, jis persigando, kad šios mišios ir yra jo didžiausia kaltė, bet toliau viskas ėjo sklandžiai. Po mišių seniai Liudui pasakojo apie dabartinę valdžią, kuri neva juos apgaudinėja, o esant vokiečiant buvo viesai kitaip… Vasaris pajautė, kad jis ne kaimui skirtas, kad jis niekada nesuprato ir nesupras kaimo žmonių… Jis dar labiau jautė savo dvilypiškumą ir giliai sąžinėj jautėsi neteisus, bet save visaip teisino ir nusprendė, kad tegu žmonės jį laiko tokį, koks jis yra, nors ir kokia būtų bloga ta nuomonė (bijojo, kad kaimiečiai niekada nesupras, kodėl jis taip egliasi). VI skyrius. Atsikrausto pas Indrulį, eina klausyti sumos, bet ne jos laikyti ir jam buvo keista, kad jis tik klauso ir džiaugėsi, kad jis vis dar tikįs žmogus. Po sumos susitko Petrą Varnėną, kurį jau seniai norėjo susirasti ir Liudas paprašė, kad geriau jo kunigu nevadintų… Varnėnas taip pat jam prikišo, jog reikėtų jau apsispręsti, kuriuo keliu jis ketina eiti; ir dar ilgai jie apie tai kalbėjo, kad Vasariui reikia apsispręsti, o šis, kad daug kliūčių tam yra… po to prakalbo apie Indrulį ir tą neva jo sužadėtinę amerikietę Gražulytę ir namaža jis iš Varnėno apie ją ištraukė… Užėję pas Vasarį, Varėnas iškart pamatė ant stalo Liudo rankraščius ir šis pasiūlė surengti poezijos ir muzikos, kadangi Gražulytė grojo ir Vasaris norėjo su ja susipažinti, vakarą. Liudas turėjo darbo paredaguoti, patasisyti savo kūrinius ir tuo pačiu metu vaizduotėje piešė amerikietės paveikslą. Iš Meškėno gavo žinią, kad su juo nori pasikalbėti vyskupas, kad padėtų Liudui grįžti į senas vėžias. Vasaris bijojo, kad jam neprikišinėtų jo padaryti dalykų ir ruošėsi gintis. Iš pradžių Liudas primelavo apie savo kelionėse laikomas mišias, bet paskui vyskupas įspėjo viską, dėl ko Liudas buvo sumanęs gintis ir nusiramino, neva jį supranta ir net neduodamas jam kalbėti, bet kartu Liudas nurimo, nes nejautė dėl nieko baimės, kadangi vyskupas jau viską žinojo… VII skyrius. Šeštadienio vakaras pas doc. Varnėną, kur susirinko apie 15 žmonių, ir Liudas tą dieną nerimavo, kaip pasirodys tarp tų žmonių. Susirinkę ginčijosi apie poezijos reikšmę ir ką reikia rašyti (Liudas tylėjo). Ir štai pasirodė Indrulis su ponia Genuliene ir nepažįstamąją (amerikiete). Ji buvo kitokia nei Liudas įsivaizdavo, ji buvo tobula Aurelija Auksė Gražulytė. Iš pradžių labai gražiai pagrojo Auksė, o po to Liudas pradėjo pasakoti apie savo dramą, kurios jis dar nebaigė, apie karalių vedusį vaidilutę, taip užsitraukę nemalonę ir įmesti į kalėjimą laukė, nes juos teisti galėjo tik sosto įpėdinis, jų sūnus. Liudas pasakojo turinį, kartais paskaitydamas kelias scenas. Po kiekvieno veiksmo įsiterbdavo klausytojai pasakyti savo nuomonę ir pabaigus skaityti prasidėjo ginčas apie pabaigą ir ilgai tylėjusi prabilo Auksė. Ji pasakė, ką mananti apie kūrinį ir kokia jo prasmė, bet ginčai nesiliovė, kalbėjo apie rašymo būdą.. Auksė tą dramą net susiejo su šiuo pasauliu, kas daugumai buvo keista, bet įtikinama… Liudas džiaugėsi, kad šitaip visi diskutuoja dėl jo kūrinio, o labiausiai jam patiko Auksės žodžiai. Vasaris džiaugėsi, kad Auksė priėmė jį kaip kunigą ir susiejo jo dramą su tuo ir norėjo apie tai su ja pasikalbėti. Prie stalo Liudas su Aukse buvo kaimynai, bet kalbos suregzti nepavyko, varžėsi,o Auksė pasirodė labai šiurkšti Liudui ir jis palaikė ją pasipūtėle. Abu jautė, kad negerai išėjo, o ypač Auksė liūdo, nes ji niekada su niekuo dar nėra taip pasielgusi, o ypač su tuo, kuriam jau tė nemaža simpatijos. “Taip kartais neprietelingumas suriša žmones stipriau negu meilus žodis.” VIII skyrius. Vasarį paskiria į gimnazijos direktorius ir viešai pristato, kad jis kunigas. Tebegalvojo apie pokalbį su Aukse.. Pasiįvairinti kasdieninį gyvenimą Liudas nusprendė apsilankyti operoje, sezono atidarymo proga. Šalia jo atsisėda puošni pora, kuri kaip paskui pasirodė buvo Liucija ir Povilas Glaudžiai. Liucija buvo kitokia nei Liudas paskutinį kartą ją matė..ne tokia stora, elegantiška ir apie ją daug mąstė Liudas… Kai turėdavo laisvo laiko savaitgaliais Liudas ilgai mąstydavo apie savo pasirinkimą ir kodėl jis grįžo neapsisprendęs, nes vis giliau klimpo į kunigavimą ir savo dvilypumą. Apsilankė pas jį Stripaitis, pajuokavo apie mergas, bet Liudui nepatiko, taip pat apie jų ryšį su kunigyste ir abu pasirodė neiną išpažinties ir Stripaitis drąsino mėgautis gyvenimu… Buvo susipykę su Indruliu apie kunigų darbą valdžioje, jų patikimumą, taip pat prakalbo apie tariamą Indrulio sužadėtinę, ir jiems susipykus, Liudas pajuto, kad kuo greičiau jam reikia išsikraustyti. Prof. Meškėnas nuo pat pirmos Liudo praleistos dienos Lietuvoj susirūpino jo likimu, tas atsisakymas laikyti mišias, atsakymas tėvui Severinui, su kurio Meškėnas kalbėjo ir giliai buvo susipūpinęs ir galvojo kaip Vasariui padėti… IX skyrius. Kadangi Auksė buvo perpratusi Indrulio ketinimus ją vesti tik iš ambicijos, į jį nekreipė dėmesio, o šis tai matydamas buvo labai pavydus ir įtarinėjantis. Jis įtarinėjo Vasarį, nes Auksei labai patiko jo drama ir ji neva gali persimesti į autorių, todėl aiškiai norėjo išsiaiškinti jos ketinimus tiesiai to paklausęs, ir nors Indrulis sakė , kad jis kunigas ir jo mylėti nedera, ji iš pyktumo atšovė, kad ir juos galima mylėti. Indrulis dar labiau pyko ant savo draugo, o Auksei tas pokalbis davė susimąstyti ir ji dar labiau pyko ant savęs dėl to šiurkštaus savo elgiasio. Pasakoja apie Auksės gyvenimą, jos praeitį, polinkius, kilmę… Ji nuo pat mažens mylėjo Lietuvą kaip savo gimtinę, nors jos ir nemačiusi ligi 23 metų, bet nusivylus Kaunu po paryžiaus ji patriotizmo neprarado. Auksė vis labiau domėjosi Lido kūriniais ir galiausiai paklausė Indrulio, kodėl jis niekada neatsiveda su savim Vasario. Advokatas kaip įmanydamas melavo ir šmeižė Liudą, bet Auksės entuziazmas neišnyko. Jis krimtosi dėl kai kurių savo žodžių, kai vos neprivertė jos pasakyti, ką ji mano apie jį, bet pabėgęs jis visai nekentė Vasario. Auksė susimąstė, kad čia kažkas keista ir ji jautė, jog kažkas artinasi ir ji laukė. X skyrius. Pagaliau sulaukęs Kalędų Liudas nusprendė aplankyti Liucija Glaudžiuvienę, bet dar prieš tai visgi buvo pakviestas kartu su Indruliu aplankyti Auksę. Pakalbėjo apie save, savo keliones, dabartį ir Glaudžius pasirodė be galo didelis idiotas. Po to atėjo Vytukas, su kuriuo patėvis kalbėjo labai šiukščiai, taip pat gavo pasiūlymą rytoj palydėti ponią į operą, nes vėras negalės ir jis sutiko. Atėjęs prieš operą, pavakarieniavo, pakalbėjo su Vytuku apie jo žuvusį tėvą ir kodėl jis patėvio nevadina tėvo tik ponu, o tai buvo dėl to, kad jis nelaikė jo savo tėvu ir nemylėjo kaip ir Glaudžius jo. Bet Liucė paklausta dėl tėvo vadinimo, atsakė, kad tėvo vardo neverta teršti, nes jųsantykių negalima vadinti tėviškais… Pakeliui kalbėjo apie pažįstamus, praeitį ir kad Liucija pagarsėjus išgalvotais romanais gali nekaip atsiliepti Liudui, bet jam buvo nė motais. Grįžę kalbėjo apie Glaudžių, jos nelaimingą santuoką su juo ir Vasario nesupratimą, kodėl ji ištekėjusi dar kartą, kas jam buvo net skaudu… Prakalbo ir apie Vytuką ir kad Glaudžius jo nemėgsta, nes nori savo sūnaus. Liudas džiaugėsi atnaujinęs seną draugystę. XI skyrius. Praėjus metams po sutuoktuvių Glaudžius pasirodė toks beviltiškas ir nemylįs, nors Liucei nieko nešykštėjo ir nebuvo pavydus, kas leido Liucei flirtuoti su daugeliu vyrų, ko pavydėjo kitos ponios ir skleidė paskalas… Truputį apie Liucijos gyvenimą, jos džiaugsmą susitikus Vasarį… Liudas spėliodavo kaip būtų jei jis nebūtų buvęs kunigas ir vedęs Liucę, bet dabar jis nejautė nieko savo širdį. Dabar jo širdį žadino tik Auksė Gražulytė… Kartą užsuko pas jį Varnėnas, su kuriuo kalbėjo apie poeziją ir gyvenimą, kuri labai liečia Vasario gyvenimą, prisimindami tą vakarą, kai Liudas skaitė savo dramą, o Auksė taip įmantriai ją interpretavo… Pabaigoj Liudas paprašė, kad dar kartą jį suvestų su Aukse ir nusprendė Varnėnas suorganizuoti dar vieną poezijos ir muzikos vakarą. XII skyrius. Paskambinęs pakviesti Auksę į jo rengiamą Naujųjų metų pobūvį ir taip išėjo, kad tą vakarą surengti pasisiūlė Auksė savo namuose, nes pas labai erdvu. Tą vakarą buvo irgi apie 15 žmonių, o Auksės senyvas tėvas pasikvietęs kelis draugus į jaunimo tarpą nesimaišė. Atsisėdęs prie salo, kur jam buvo paskirta vieta, Liudas nudžiudo, kad jis vėl sėdi greta Auksės, kuri atsiprašė dėl savo storžieviškumo aną kartą. Jiedu buvo labai draugiški vienas kitam. Prasidėjus šokiam Liudas pasisakė, kad jam nelinksma, nes nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų tą džiaugsmą dalintis, o Auksė jį interpretavo iš kalbos ir raštų… Vasaris nenoriai atsakinėjo į Auksės klausimus išsisukinėdamas net eilėmis, kurias sugalvojo ekspromtu. Visą vakarą jie buvo drauge ir laimingi. Prieš pat vidurnaktį netikėtai įsiveržė nekviestas Indrulis su draugu. Indrulis visą laiką kreivai žiūrėjo į Liudą ir norėjo jį pašiepti, nes matė jo susidraugavimą su Aukse bei keistai žiūrėjo į jos tostą, kuris jam apsirodė perfrazuoti Vasario žodžiai. Naujųjų Metų rytą Liudas aplankė Liuciją, pakalbėjo apie Naujųjų išvakares, Auksę… Pasikalbėjo su Vytuku ir Liucės paprašytas sutiko padėti jam padėti moksle. Pavakare netikėtai Liudą aplankė prof. Meškėnas su tėvu Severinu. Severinas klausinėjo apie Liudo gyvenimą ir pasirinktą kelią ir šiam atšovus gana griežtai prieš kunigystę, Meškėnas stegdavosi tai sušvelninti, kad neįsižeistų Severinas, bet Liudas laikėsi savo nuomonės ir buvo gana šaltas. Atsisveikinę su Liudu jie dar kalbėjo, ar tik nebus per vėlu jau Liudą gelbėt, nes Meškėnas norėjo dar palaukti, kad Vasaris dar apsiprastų. Jiedu buvo labai susirūpinę. XIII skyrius. Pirmas Liudo pasirodymas visuomenėje su moterimi – Aukse. Eidami namo jiedu kalbėjo apie Liudo patirį su moterimis, jis viską prisipažino, net nežinodamas kodėl yra toks atviras su ja ir abu suprato, kad jųdviejų keliai gali susilieti… Vasariui mokyti Vytuką labai patiko ir iš jo naiviškumo daug sužinodavo apie Liuciją. Kartą netikėtai atėjęs, nes buvo mamos paprašytas išeit, pasakė, kad atėjo kapitonas Raibys, su kuriuo ji turėjo romaną, bet Liudas neišdrįso daugiau paklausinėti ir išpešti žinių. Vasaris vis dar galvojo apie praeitus laikus, jo nepatirtą bučinį, kurio jis dabar labai užsigeidė, nes Liucę mtydavo labai dažnai. Dabar jis daug galvodavo, lygindavo savo sutiktas moteris, svajodavo, nagrinėdavo savo pasikeitimus… Pamilo Auksę, bet Liucei ir jai apie vieną kitą nieko Liudas nesakė. Kalbėdami Liudas su Aukse jie dar nedrįsdavo savo santykių vadinti meile, nes ir ji jautė kažką, kadagi Liudo visai nebesivaržė. Prakalbo ir apie Liudo poeziją, kuri Auksei pasirodė labai nenetūrali, per daug perkeltinių reikšmių, bet Vasaris nesiginydavo, nors ir manydavo kitaip… ir kaip jis jai paskaitė paprastais žodžiais parašytą eilėraštį, ji labai nudžiugo, nes kaip ji manė, šį eilėraštį galės suprasti ir visai nieko nenusimanantis apie poeziją. Liudas džiaugės, kad dabar jis nebėra vienas, kad yra žmogus, kuris bando jį įspėti, suprasti, kad nėra atsiskyrėlis ir jam gyvenimas palinko į kitą kryptį. XIV skyrius. Sekmines Liucija Liudui pasiūlė praleisti su ja ir keletu kitų jos pažįstamų plaukiant valtimi Nemunu ir Liudas sutiko, o kai tą dieną praleisti kartu pasiūlė Auksė, jis jai pamelavo, kad važiuos pas tėvus. Vienintelis pažįstamaskateryje buvo Indrulis, kuris vis dar nekentė Liudo ir jį įžeidinėjo ir Vasaris niekur negalėjo pritapti. Vasaris manė, kad dabar Liucė tikrai viską sužinos. Sustoję miške, Liudas su Liucija kalbėjo apie praeitį ir Liudas ja pradėjo žavėtis dar labiau, bet sau pasakė, kad senosios Liucės nebėr ir kas buvo nebegrįš… Grįžtant Vasaris gėrėjosi gamta ir primygtinai jam teko lydėti Liucę namo galvojant apie Auksę. Pas Liucę kalbėjo apie tai kas būtų, jei jis nebūtų buvęs kunigas ir po kiek laik jis ją karštai pabučiavo. Grįžęs namo dar ilgai mąstė apie tą pokalbį, Liucės žodžius, jo keistą potraukį… XV skyrius. Liudas laukė žinios iš Auksės, kai sužinos visą tiesą iš Indrulio ar iš kitų lūpų. Bet baigiantis savaitei, pas jį įsiveržė Auksė su alyvom ir jie prisipažino mylį viens kitą, bet dar turi palaukti, ar kas pribręs… ir šiuo palankiausiu momentu Liudas neišdrįso prisipažinti melavęs ir dar labiau melavo… Nuėjęs pas Vytuką patikrinti uždavinių, jis neįstengė būti tvirtas tik darbui, nes pati Liucija jį pabučiavo ir sakė lauksianti jo baigus jam darbą. Trumpai šnektelėjo, paprašė Liudas jo nebevadinti Pavasarėliu, ir netikėtai pasirodė pora svečių: Indrulis ir dabita iš katerio, kurio pavardės Liudas nežinojo. Indrulis buvo labai įtarus ir įžvalgus… pastebėjo, kad Liudo peties moters plauką ir pudros, bet per vėlai apsižiūrėjęs Liudas buvo pajuoktas ne tik Indrulio, bet ir dabitos Aleksandro. Dabar Liudas jau neabejojo, kad paskalos pasieks Auksę. Pirmas pas Liudą atbėgo Stripaitis ir kalbėjo apie moteris ir paskalas, kurios ėjo iš Meškėno. Tokį patį įspėjimą gavo ir iš Varnėno, kad neverta teptis dėl tos Glaudžiuvienės, prastos reputacijos ir pan. Dėl tų preikaištų Liudas supyko ir prieštaravo, jog visotinės normos jo nedomina… Po poros dienų Liudui paskambino Auksė ir paprašė neatidėliotinai ateiti pasikalbėti, ir jis suprato, kad ji jau viską žino. Vasaris išvadavo Auskę nuo kančios pasakyti viską ką žino ir jis prisipažino. Liudas nesigynė, bet bandė paaiškinti kodėl taip pasielgė, melavo, buvo su kita, bet svarbiausias klausimas buvo ar jis bučiavo Liuciją ir jam tai prisipažinus Auksė labai nuliūdo, ir nors Liudas sakė, jog santykius su Liuce nutrauks, ji tuo netikėjo ir nusprendė vasarai išvažiuoti atostogų ir grįžus pažiūrėti kaip viskas bus, nes dėl visko kaltas buvo tik Liudas ir jis pasižadėjo atlaikyti jos išbandymą ir jų išsiskyrimas buvo toks, tarsi jie daugiau niekada nebesusitiks. XVI skyrius. Liudas pasiryžęs savo tikslą pasiekti – išsiskirti su Liucija, bet kaskart nuėjęs pas ją Vytuko darbų tikrinti jis negalėdavo su ja nepabūti. Pamąstymai ką reiškia meilė… Prisimina Auksę ir išsiąiškina, kad ryšys tarp jo ir Liucijos anksčiau ar vėliau vistiek būtų nutrūkęs, nes ji nublanko prieš jo akis. Sklandžiai pasibaigus Vytuko egzaminams, ko Liudas labai laukė, pagaliau nusprendė jų ryšius galutinai nutraukti ir nuėjęs pas ją viską išdėstė, vienas kitam kai ką prisipažino, padiskutavo ir abu supratę, jog kitos išeities nėra kaip suaugę ir geri draugai atsisveikino. Išėjo Liudas neatsigręždamas iš Liucijos namų, bet pasuko ne namo, o link Aleksoto… ėjo pakrante, po to užlipo į šlaitą, apžvelgė Kauną, Nemuną, kažką sugalvojo apie didmiestiškos civilizacijos demoą, kuris jau aprėpė Kauną, Liuciją ir kėsinasi į jį, ir nužingsniavo namo. XVII skyrius. Visą vasarą Liudas svarstė apie savo pasirinkimą, nagrinėjo savo vidų, santykius su Aukse, suprato, kad jei norėtų tai dabar būtų pats metas grįžti prie kunigystės, nes jau įprato tai daryti, ir atostogas nusprendė praleisti Nidoje, kur joks pažįstamas netrukdys svarstyti svarbių klausimų. Liudas nors ir labai norėdamas, žinių apie Auksę neišgirdo. Prieš išvyką į Nidą nusprendė Liudas aplankyti savo tėvus ir šįkart jau įsidėjo savo sutana, nes žinojo, kad reiks laikyti egzekvijas, kurios ir vėl buvo išgirtos, ir dirbo kitus kunigiškus darbus, o tėvas apgailestavo, kad Liudas nežada nė šįmet grįžti į parapiją. Nors ir visi Liudo darbai buvo tikros šventvagystės, veidmainiavimas, bet jis buvo vienintelė tėvų atspirtis, be kurios jie netektų prasmės gyventi. Ir kartais jis jau norėdavo būti paskirtas į kurią nors parapiją, nes kaip peilis rėžė jam širdį tėvų kalbos, kas būtų jam nesant kunigu ir jis pyko, kad tarp jo ir tėvų atsirado kažkokia nesusipratimo skraistė. Nuvažiavęs į Nidą jis džiaugėsi ramybe, laisve, visa aplinka… bet galvoti jam nepavykdavo, nes atsigulęs ant smėlio jis tiesiog žiūrėdavo į debesis ir nieko negalvojo. Kai būdavo apsiniaukę, jis rašinėdavo, turėdamas naujų minčių ir paskatų. Vieną naktį jis ėjo pasivaikščioti žinodamas, kad pasivaikščiojimas bus ilgas ir netikėtai prie vienos kalvos jis netikėtai susitiko Auksę, kuri būtų pro praėjsu kaip nepažįstamoji, bet buvo atpažinta Vasario. Būdami Nidoj jie kartu vaikštinėjo, kalbėjosi kas abiem glūdi ant širdies, Liudas išpasakojo viską ką jaučia, kas jam neramu, o Auksė jį visiškai suprato ir padėjo dar geriau susivokti ir net liepė baigti save analizuoti, nes iš to tik nelaimės, graužatis ir kančia… Liudas po to įgavo naujų jėgų, vilties, pasiryžimo. XVIII skyrius. Prasidedant naujiems mokslo metams, Liudas buvo griežtai užsispyręs mišių nelaikyti ir jokie kapeliono ir primininko įkalbinėjimai ir nepasitenkinimai nepadėjo, nes Vasaris norėjo, kad visi suprastų, kad jo kunigystė yra klaida. Jis prisiminė Auksės žodžius apie meilę, pats žiūrėjo į savo vidų, norus ir į šeimą, kurios jis nenorėjo, nes jam užteko tik meilės, nes prisiminė, kaip kartą girdėjo iškoneveikiant ekskunigą. Ir kartą Auksė tiesiogiai iškėlė vedybų klausimą, kuris sukėlė didelį nesusipratimą, nes abu buvo rimtai užsiėmę pozicijas… bet literatūriniai laimėjimai Liudui kėlė daug vilčių ir stiprino jo apsiryžimą eiti keliu į išsivadavimą, grįžęs iš atostogų jie atidavė teatrui savo dramą, kurią suvaidino prie Kalėdų šventes. Visi buvo sužavėti premjera, per antrą pertrauką jį atėjo pasveikinti net pats Indrulis, kuris vėl ėmė kibti prie Auksės savo meilikavimu.. po trečio veiksmo Liudas buvo išprašytas užlipti ant scenos, kur gavo daug gėlių ir aplodismentų. Kritikai dramą įvertino palankiai, net katalikų kritikai palankiau į ją žiūrėjo, nes autorius savas žmogus, tačiau buvo ir nepalankių minčių iš katalikų, apie kurias jam ir papasakojo Meškėnas, apsilankęs po poros savaičių, kada susidomėjimas drama dar nebuvo atslūgęs. Profesorius pasakė, kad “budėjimo taryba” rado erezijų, nepadorumo, ir kad nepadorūs šokiai, kurių jis nerašė, priskaičiuojami jam, bet Liudas net supyko ir prašė tai tarybai perduoti, kad kaip jie prašė, savo veikalų į cenzūrą neduos, neklausys jų draudimų eiti į teatrą ir tausodamas savo ir vyskupo nervus, pas jį aiškintis neis. Išėjo Meškėnas susirūpinęs ir išsigandęs, kad Liudas taip nukrypo nuo padoraus kunigom ir nuėjo apsisųsti tevui Severinui, kuris laikė savo pareiga padėti Liudui, bet profesoriaus nuomone, dabar dar nepalankus tam metas. Netrukus Liudas davė išspausdinti visus savo raštus, dramą, poezijos rinkinį ir viskas buvo greitai išspausdinta ir neužilgo pasirodė knygynų vitrinose. Knygos buvo skaitomos, kaip savas širdies kelias, aprašytas kažkieno kito. XIX skyrius. Liudas jau nesigėdino rodytis su Auske kartu, nes jų santykiai sustiprėjo, ir tuo piktinosi davatkėlės bei kitos moterys kurdamos nebūtus dalykus ir skleidamos pletkus. Apie tai kartą jiedu ir šnekėjo, kad jau įgriso visos tos kalbos, bet kvailių skaičius begalinis… Liudas atitolo nuo savo draugų, nes jų net nematė ir kartą netikėtai pas jį pasirodė Severinas su savo pareiga, bet nieko nepašė, nes Liudas, kuo toliau, tuo labiau, laikėsi savo nuomonės mesti kunigystę ir tėvas niekaip, net per poeziją, nusegebėjo palaužti Liudo įsitikinimų… XX skyrius. Vasaris nusprendė nelaukdamas kol jį išmes, pats atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, nes tos vietos nebrangino dėl per daug sunkaus darbo, nors iš to gaudavo tie lėšų, kad net nereikėjo apie pragyvenimą galvoti, bet užtikrino save, kad išsivers ir be to. atsistatydinimo valdyba nepriėmė, prašydama likti savo pareigose iki mokslo metų pabaigos. Laikai buvo neramūs dėl artėjančių rinkimų, todėl liudas atsikvėpė sulaukęs Velykų atostogų ir iškart Vytuko buvo pakviestas į svečius. Ir pas Gražulius jis netikėtai susitiko Stripaitį, kuris pasiūlė kartu aplankyti Kalnynus ir paagituoti už krikščionis demokratus, bet Vasaris atsiskė agituoti, bet sutiko aplankyti parapiją. Po vaišių Striapaitis su Liudu ėjo pažiūrėti kaip ten jų agitaciniai plakatai, pas jauną dailininką Degutį, kuris kurdamas plakatus uždarbiavo pragyvenimui ir dėl savo talento gaudavo daug užsakymų iš visų partijų. Nuėję apžiūrėjo jiem skritus plakatus, užsakė atspausdinti kelias dešimtis, bet prieš išeinant Stripaičiui užkliuvo kiti plakatai ir nusprendė pažiūrėti, o ten buvo opozicijai piešti plakatai ir dėl to Stripaitis įsiuto, nors Degutis ir teisinosi, kad atsisakyti užsakymų negalįs ir piešiąs ne jokios politikos, o prijaučiąs krikdemams, bet Stripaitis prigrasė, kad daugiau užsąkymų jis nebegaus. Dar prieš išvykimą, Vasaris bandė Stripaitį įspėt apie galima katastrofa, bet jo neklausė. Kalnynų parapijai vadovavo naujas klebonas, nes Platūnas baigiantis karui mirė. Mitingas prasidėjo anksčiau negu Stripaitis tikėjosi, nes jį pradėjo opozicininkas, visaip koneveikdamas krikdemus, bet atėjęs Stripaitis buvo aštresniu liežuviu ir po poros frazių, užlipo ant vežimo, tuo pačiu metu nuo jo nuversdamas kitą agitatorių, bet per minią persirito minia, jog tai buvęs vikaras ir nemaža jo ir jo partijos priešininkų pradėjo triukšmauti ir po kiek laiko parvertė vežimą su Stripaičiu, kurį išgelbėjo kun. vikaras, zakristijonas ir keletas ištikimesnių ūkininkų, o visą šitą įvykį nuo akmenų stebėjo Vasaris su klebonu, nes į minią eiti nedrįso. Vasaris nedaug tesužinojo apie baronus, o dvaro ir sodo vaizdas tiesiog buvo kraupus: viskas išdarkyta, iškasinėta, medžiai iškirsti. Prisiminė jis baronienę ir galvojo kaip ji dabar elgtųsi, ar vis dar rastų savyje stiprybės gyventi sugriautuose namuose. Palypėjęs į kalvą jis pamatė, kokie Kalnynai dabar pasikeitę, jog dabar bažnytkaimis laikosi tik dėl naujakūrių mažų namelių, kurie tarsi atstatinėja, kas buvo sugriauta. Stripaitis buvo nusivylęs nepasisekimu, bet guodėsi, kad kažkiek padės išdalinta literatūra ir kar galėjo būti ir blogiau, nes kartą teko net revolveriu atsišaudyti. XXI skyrius. Liudas jau krypsta prie galutinio savo apsisprendimo, dar kelia klausimus kaikuriose gyevnimo srityse, bet vistiek laiko save krikščioniu, tačiau su kitokiais nuostatais, tarsi kuria naują religiją. Vakare atsigulus Liudui prieš akis prabėgo nemaža senų atsiminimų iš vikariavimo Kalnynuose… Visi apmąstymai galėjo jį vėl palaužti, bet jausdamas šalia savęs moterį jis išliko stiprus… Auksė jau gerai pažinojo Liudą ir jo charakterį ir suprato jį, bet dar niekaip negalėjo jiedu susitarti dėl bendros ateities, nes pradėjus kalbėti ta tema, susiginčydavo ir nieko nenusręsdavo. Atėjus Sekminėm, per kurias pernai Liudas Auksei pamelavo, jis nusprendė ją pakviesti pasivaikščioti ir užlipę ant Napoleono kalno, jie ir vėl prašneko apie šeimą, moteris, ar Liudui nepakenks vedybos kaip poetui…ir pagaliau Liudas sutiko, jog vestuvės reikalingos, bet ne dabar. Grįžus namo Auksė vis dar galvojo apie pokalbį ir tai, jog ištekėjusi ji užsitrauks didelę neapykantą, nors ir vestuvės bus teisėtos, nes jos motina ne katalikė (kas tokia?). Be to suprato, kad kažkuris iš jųdviejų turi būti stiprus ir nepalaužiamas jų įsitikinimuose ir tą pareigą apsiėmė Auksė. Pagaliau ji ryžosi pasakyti tėvui, kad myli Liudą, tvritai nežinodama, kaip tėvas reaguos, bet jis buvo supratingas ir linkintis dukrai ko geriausio… Netrukus po to pas Auksę atėjo Indrulis sužinoti ar dar turi vilties, kad ji jį pamils, ir nors meilikavosi teisinosi, Auksė, kaip ir turėjo, nepaliko jam nė mažiausio šanso. Bet Indrulis nepyko, o jautė palengvėjimą, kad viskas baigta, nes jau buvo nusižiūrėjęs kitą turtingą paną. XXII skyrius. Tais metais Liudas be galo laukė atostogų, nes turėjo baigti direktoriauti ir galutinai pradėti gyventi iš literatūros, nes drama buvo pasisekusi, knygos perkamos ir Vasaris buvo ramus dėl savo ateities, bet kartą netikėtai paskambino Liucija ir pranešė, kad Vytukas labai serga ir jį kviečia. Vaikas buvo apsigavęs plaučių uždegimą nuo peršalimo. Liuciaj buvo labai pasikeitus, nerimo perkreiptu veidu, bet Liudas ją ramino, kad čia nieko baisaus, kas vaikas jaunas ir greit pagis, bet rytojaus dieną vaiaks toliau klajojo ir kliedėjo ir Liudui motiną nuraminti buvo dar sunkiau, nes dabar dievagojosi, kad visk mestų ir būtų tik jo motina. Dar kitą dieną Liudas jau negalėjo ateiti, bet telefonu sužinojo, kad Vytukui jau geriau ir Liucija jam labai dėkojo už pagalbą. Ketvirtą dieną pažadinęs Liudą skambutis buvo Glaudžiaus žinia, kad vaikas mirė. Glaudžius visas tas dienas buvo tam reikalui šaltas, o Liudui skambino, kad tas pasišnekėtų su Liucija, nes ji nieko neprisileidžia. Liucija nenorėjo pripažinti, kad jis mirė tik dėl ligos, ji ieškojo gilesnių priežasčių, kad ji dėl to kalta, ir Liudo įtikinėjimai nepadėjo, ji sakėsi nekenčianti vyro, nes jis džiaugiasi dėl jo mirties. Po to Glaudžiui padėjo parašyti pranešimą apie Vytuko mirtį į laikraštį. Kitą dieną vyko laidotuvės, mišias laikė pats kanauninkas Kimša, bet Liucė nenubraukė nė vienos ašaros ir bobos ją laikė baširde, bet buvo anaiptol. Kitą dieną Liucė buvo užsidariusi kambaryje ir neprisileido nei vieno iš pažįstamų ir Kimša paprašė ją pasaugoti, nes yra įsikalusi kažkokių nesamonių… XXIII skyrius. Po laidotuvių Liucija puolė į apatiją viskam, sėdėjo, valgė tik savo kambaryje ir su niekuo nekalbėjo. Liudas prieš išvažiuojant atostogauti dar bandė ją prakalbinti, prajudinti, bet ji buvo apatiška, tik klausė ką apie ką kalbėjo Kimša (*matyt jau žinojo, kad jis jos tėvas*). Auksė Liudui pasakė, kad Liucija gali ir nusižudyti ir ne tik dėl vaiko, o dėl daugelio priežasčių. Prieš išvykstant į Palangą jis nuvažiavo pas tėvus, kurie buvo nepatenkinti, kad jis nelaikys egzekvijų, o Kimša buvo pernelyg susidomėjęs Auksę (*nes buvo pasakęs, esąs tėvas ir nerimavo kaip ji reaguos*), jis buvo dabar palūžęsir ne toks tvirtas kaip per laidotuves. Grįžęs į Kauną dar kartą aplankė Liuciją, kuri jau buvo ne tokia skausmo iškankinta, bet šalta ir kalbėjo apie jos bevertį gyvenimą, kad niekas pasaulyje nepasikeitė mirus Vytukui ir Liudas jautė ir bijojo, kad ji pasiryžus yra viskam. Susitikęs Stripaitį sužinojo, kad jis ketinąs važiuoti į Ameriką., nes pralaimėjo rinkimus ir pinigų bus stoka… O susitikęs su Aukse jie vėl šnekėjo, kad Liucija Liudo širdį užima dar didelę vietą, bet Auksė nepyko ir Lliudas džiaugėsi bei abu komentavo saulėlydžio vaizdus. XXIV skyrius. Beigiantis rugpjūčiui Vasaris grįžo Kaunan, o jo atsistatydinimo prašymas buvo priimtas ir Liudas dėl džiaugėsi, nes jam nebereikės rūpintis tuo, kas jam nepatinka ir galės gyenti iš to, kas jam įdomu, nes neabejojo antros dramos pasisekimu ir net juokaudamas užjautė prof. Varnėną dėl profesūros. Aplankęs Liuciją sužinojo, kad ji jau savaitė kaip išvažiavus po ginčo su Glaudžium. Po mėnesio Liucija Liudą pavietė į pobūvį, kaip jo pagalbą jai, nes buvo tai pasižadėjęs. Susirinko nemažai svečių ir dauguma buvo visai nepažįstami net Liucijai, nes juos sukvietė kapitonas Raibys, kaip patikimus ir padorius asmenis. Liucija buvo kaip nesava, negyva ir net tostą pakėlė už beprotybę, kas dar labiau įaudrino svečius. Po to Lliudas su ja kalbėjo lyg tai darytų paskutinį kartą, ji klausė ar tikrai jis myli Aukse, paprašė pameluoti Kimšai apie šį vakarą, neva jis buvo kitoks ir net prasitarė, o jei ji nusižudytų ir kaip šmėkla stotų tarp jo ir Auksės, apie ką Liudas jau seniai galvojo. Liudas buvo įkalbėtas išeiti paskutinis ir laukė tarsi kokio skandalo ar išsišokimo, bet visi išsiskirstė ramiai, o atsisveikinant pabučiavo Liudą, dabar jau šaltom savo lūpom. XXV skyrius. Kitą rytą tik Vasariui pramerkus akis, pasibeldė tarnaitė Adelė ir pranšė apie Liucijos mirtį. Daktaras sakė, kad tai širdis, neva per didelis krūvis, nuovargis, išgyvenimai… bet Liudas abojojo, kad tai natūrali mirtis, net daktaras dievagojosi, esant ne kitaip. Išklausęs nuodugnaus Adels pasakojimo, Liudas jau beveik neabejojo, kad tai savižudybė – nusinuodijimas ir po telegrafavimo Kimšai, jis suprato vakarykščio vakaro prasmę. Dabar net Auksei jis buvo šaltas ir ji nežinojo ką daryti ir stipriai nusigando, kad Liudas visai nepalūžtų, po jį mylėjusios moters mirties. Vakare laiškanešys Liudui atnešė pačios Liucijos laišką, kuriame ji prisipažįsta nusižudžiusi, pasko priežastis, nusižudymo planą ir tai, kad Kimša jos tikras tėvas(*tai turbūt yra ta kanauninko vaikystės nuodėmė, apie kurią lyg ir buvo užsiminęs*) ir kad mylėjusi Liudą. Dabar Kimša jau nelaikė mišių ir tik vienas Liudas suprato, kodėl senelis neapsivilkęs kamžos. Po laidotuvių pasivijęs Kimšą Liudas pareiškė gailestį ir kad nelaiminga Brazgių šeima, bet Kimša kaltino save dėl Liucijos mirties, kad taip jį teisia. XXVI skyrius. Liudas dabar daug ką suprato po Liucijos mirties ir jos laiško, ko nesuprato jai esant gyvai ir bijojo, kad mirusi neišardytų jo santykių su Aukse. Liudas neprisileido Auksės, neleido jai suprasti jo skausmą ir laukė, kaip pakryps Vasario mintys. Praėjus keliems mėnesiams ir prasidėjus sukilimui, Vasaris laukė, kada prasidės naujas jo gyvenimo etapas, kai rašys iš realaus gyvenimo. Ir Liudas vėl atgijo, pradžiugo ir Auksė, kad nebėra jau to šalčio, kuris sklido iš Liudo. Ir pagaliau Liuda sulaukė dekreto, jam liepiančio apsigyventi prie bažnyčios, daryti kas pridera kunigui, neiti į teatrą, duoti raštus redaguoti cenzoriams. Liudas kalbėjo, kad kunigais tegu pasilieka, kuriems nereikia iš gyvenimo nieko, kad kurie nori, tie galėtų pasitraukti iš kunigų luomo, kad jo kančios nebuvo beprasmės, kad jis pasiryžęs dėl savo apsisprendimo net pasekti Liucijos pėdom. Bet Auksė buvo pasiryžus ir džiaugsme, ir varge viskuo dalintis su Liudu ir jam tai užtikrino, nes ji turinti pakankamai lėšų jį išlaikyti. Aplankęs Liucijos kapą, Liudas gryžo namo ir nuo pat pirmų atsiminimų iš vaikystės pradėjo prisiminti visą savo gyvenimą ir, pasiteisęs prieš save lotynišką dekretą, stambiom raidėm ima rašyti: “NN vyskupystės kurijai Liudo Vasario (*ENTER*) P A R E I Š K I M A S”.