Maždaug dešimtmetį (1765-1775 m.) K.Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį “Metai”, susidedantį iš keturių giesmių, atitinkančių metų laikus. “Metams” įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai “Metus” sieja su literatūros tradicija. Pradėjus skaityti poemą, pirmiausia į akis krinta tikroviškas […]
Jonas Biliūnas – garsus XX a. pradžios rašytojas, parašęs daug kūrinių, daugiausia novelių. Pagrindiniai autoriaus kūrybos bruožai – pasakojimas pirmuoju asmeniu ir autobiografiškumas. Nagrinėjamas kūrinys yra novelė „Kliudžiau“, kurioje irgi gausu šių rašytojo kūrybos bruožų. Novelė yra apie įvykį, kuris nutiko berniukui ir sukrėtė jį visam gyvenimui. Kūrinyje yra vaizduojamas glaustas pasakojimas, kuriame pasirenkamas […]
3 dalis. I skyrius. Praėjus 10 metų po nuo karo pradžios, kai Liuda Vasaris išvažiavo iš Lietuvos, štai jis ir vėl grįžta, tačiau visai supasaulėjęs, apsirengęs poniškai.. Nors kraštas buvo tuščias ir girdima svetimkalbių, Liudas pažino gimtinę. Išvykęs ir baigęs dvasinę akademiją, kurioje dar labiau nutolo nuo dvasinio gyvenimo, Liudas aplankė daugelį šalių, kas ir […]
2 dalis. I skyrius. Intenyviai remontuojamas vikariatas, į kurį turės atsikraustyti Liudas Vasaris – jaunasis kunigas. Remontą prižiūrėjo klebonijos tarnaitė Julė – apie 35 metų dar nebjauri merga, tačiau Kalnynų parapijos klebonas Liudo paskyrimu į jo parapiją buvo labai nepatenkintas, nes, kaip jam atrodė, kartu su savo pirmuoju vikaru kunigu Jonu Stripaičiu čia tvarkėsi gerai. […]
Tai trijų dalių romanas: “Bandymų dienos; Introibo ad altare Dei – mišių pradžios žodžiai”, Eina gyvenimas; Quia peccavi nimis”, “Išsivadavimas; Mea maxima culpa – mano didžiausia kaltė”. “Romano tema – vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo […]
P.Cvirkos romanas “Meisteris ir sūnūs” – tai linksma knyga apie kaimo amatininkus, du gerus draugus meisterį Deveiką ir siuvėją Krizą. Jiems būdingos geriausios liaudies savybės: šviesus, optimistiškas požiūris į gyvenimą, linksmumas, kūrybiškumas, nagingumas, kova už laisvę, neapykanta prispaudėjams. Stalius Deveika – tikras liaudies menininkas. Visą sielą įdeda droždamas kryžius, margąsias skrynias, lazdas ir kitką. Nuo […]
Postmodernizmas naujai įprasmina žinomą mitą ir įtraukia į mūsų epochos dvasinį kontekstą. Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji […]
Eilėraštis gimęs iš gilaus poeto susimąstymo apie egzistenciją, gyvenimo prasmę. J.Baltrušaičio lyrinis “aš” tarsi apžvelgia gyvenimą vienu mirksniu: “Todėl neliūdėk ramunėle, / Kad tu sužydėjus nuvytai”. Kaip viskas šioje žemėje laikina, nepastovu. Šiai minčiai pagrįsti poetas pasirinko gėlės žiedo mirtį – tai žemiška realu. Mintis plėtojama mąstant filosofiškiau, vaizdas gilėja: “Neslūgsta būtis ir nesenka…”. […]
Ištrauka Rūta žalioj, Leiskie Mani namopi, Rūta žalioj. Tą vakarą jis pats sau buvo keistas. O gal viskas aplinkui buvo keista, nes Gvildys dar niekada taip nejuto, kas yra šalia jo. Truputį svirduliuodamas, jis užkopė į kalnelį, ant kurio pernai iš žėglių buvo pastatytas baltas bokštas, bet nereikėjo ir jo – nuo kalno matyti […]
V.Krėvė – XIXa. Pabaigos ir XX a. pradžios rašytojas, mylėjęs gimtąją Dzūkiją, jos gamtą, o ypač miškus. Vienas ryškiausių V.Krėvės bruožų – vaizduoti personažus epochų sandūroje ar gyvenimo kryžkelėje. Ši tendencija atsispindi pasakoje “Perkūnas, Vaiva ir Straublys” iš rinkinio “Šiaudinėj pastogėj”. Skerdžiaus svarstymo objektas – žmogus ir gamta, seniau ir dabar, seno gyvenimo išminties sukaupusio […]
Ištrauka Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų […]
Jonas Biliūnas – XX a. humanistas, ryškiausias lietuvių moderniosios prozos rašytojas. Meniškiausiuose jo tekstuose siekiama atskleisti ir pasidžiaugti žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Rašytojas skaitytoją siekia paveikti pačiu kūriniu, jo situacijomis, žmonių likimais. Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką, lyriškesnį, kalbesnį, atviresnį žmonių būdą. Skaitytojas nejučia raginamas […]
Justinas Marcinkevičius – vienas žinomiausių Lietuvos poetų ir rašytojų. Jis gimė ir užaugo Važatkiemio kaime ir visuomet gyveno apsuptas Lietuvos gamtos. Galbūt būtent dėl to, o gal dar ir dėl meilės tėvynei, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti patriotinėmis temomis. J. Marcinkevičiaus kūriniai šlovina Lietuvą, aprašo jos nuostabią gamtą ir aukština lietuvių kalbą. J. […]
Antrasis D. Petrošiaus (g. 1978) poezijos rinkinys „Aoristas“ įtikina, kad į literatūrą atėjo gabus, savitas poetas. Retai girdimas žodis aoristas, pasirinktas knygai pavadinti, graikų kalboje reiškia „neapibrėžtas“, „beribis“. Jis savaip apibrėžia didžiąją dalį knygos eilėraščių – poeto anksčiau patirtų būsenų, atsitikimų ir apmąstymų persikėlimą į kūrybinę dabartį. Septyni nedideli skyriai turi savus lyrinius siužetus. […]
Įvadas Lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė XVII amžiuje Mažojoje Lietuvoje. Susilaukė savo kūryba daug dėmesio literatūros moksle ir kritikoje. Pirmasis mokslinį straipsnį, leisdamas „ Metus “ 1818 metais , įdėjo L. Rėza. Vėliau Donelaičio kūrybą tyrinėjo J. Mapelis, M. Biržiska, P. Gailiūnas ir kiti XX amžiaus pirmos pusės literatūrologai. Ypač išaugo […]
Lietuvių novelės istorijoje pastebimos 2 ryškiausios tradicijos: epinė Žemaitės ir lyrinė J. Biliūno. Nuo 6-tojo praėjusio amžiaus dešimtmečio akivaizdžiai ėmė stiprėti lyrinė tradicija. Rašytojai ėmė vaizduoti žmogų, kaip sudėtingą ir kenčiančią būtybę. Imta labiau kreipti dėmesį ne į išorinius įvykius, o susitelkta į žmonių santykių ir jausmų analizą. 1935m. – 1940m. gimimo kartos rašytojai […]
Sigitas Geda –XX a lietuvių poetas, dramaturgas, kritikas ir vertėjas,išvertęs „Giesmių giesmę“. Jo poetika savita, stilizuotai liaudiška, šiurkštoka, kupina drąsių asociacijų.Gedos eilėraščio konstrukcija kintanti – kartais loginė, kartais dinamiškai ekspresyvi. Poezijos rinkinys „Pėdos“, poema „Strazdas“. Romualdas Granauskas – XXa. antros pusės lietuvių rašytojas, realistas, moderniosios prozos atstovas, eseistas ir dramaturgas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo […]
R.Granausko apysaka “Gyvenimas po klevu” Apysakoje “Gyvenimas po klevu” autorius parodo jau žūstantį kaimą, jo tragišką likimą. Rašytojas nori pabudinti lietuvio sąmonę, suvokimą, kad tik pats žmogus yra sau šeimininkas. Tik žmogus gali susikurti sau aplinką ir namus, kuriuose jam būtų malonu gyventi. R.Granauskas – tai rašytojas žemaitis, kuriam “gyvenimas” – tai ne tik […]
Baltojo šermukšnio rauda (Geda S. Varnėnas po mėnuliu. v., 1984. P. 198) begalinės žemės rododendras, – aš kalbėsiu vasaros nakty: viešpatie, nuimk man šitą kaukę, per šviesi man tavo valanda. mano kaulai vėjy išpustyti, per aukšta man jūra ir naktis, kai išmuš bebalsės žemės laikas, leisk užmigt man vasaros snieguos… Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, […]
Sigitas Geda yra garsus lietuvių dramaturgas, poetas, kritikas bei vertėjas. sigitas Geda yra pasakęs: ,,Mus užaugino senoji baltų mitologija. Tik per mitologiją poezija grįžo į savas tradicijas. Visi geriausi pasaulio poetai yra mitologiški. Jeigu jie nesiremia tautos mitologija, jie remiasi graikų, romėnų kultūra arba savo vaikystės įspūdžiais.” Šie poeto žodžiai atskleidžia jo kūrybos principus. […]